SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
9 SKYRIUS<br />
IŠVADOS – PRIORITETAI IR REKOMENDACIJOS<br />
Europos Sąjunga turi daug įvairių politikos priemonių, kurios yra skirtos spręsti silpnų šalių keliamas<br />
problemas, ir kurias pastarąjĮ dešimtmetĮ nuolat peržiūrinėjo bei tobulino. Nepaisant to, ES veikloje<br />
silpnose šalyse vis dar jaučiamas „įgyvendinimo atotrūkis“ – skirtumas tarp oficialių įsipareigojimų ir<br />
politikos įgyvendinimo 1 .<br />
1. ES POLITIKA GALI DARYTI POVEIKĮ<br />
ES gali įtakoti Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių plėtros perspektyvas ir ypač padėti joms<br />
pagerinti savo atsparumą sukrėtimams. Tačiau tam reikia kurti pasitikėjimą, mokytis iš patirties ir<br />
remtis ja. Vykdydama šią sunkią užduotį, reikalaujančią visų su silpnomis šalimis dirbančių veikėjų<br />
bendradarbiavimo, ji nėra viena.<br />
ES galėtų pagerinti savo veiksmingumą ryžtingais veiksmais ir vieninga politika. Tarp ES narių ir Europos Bendrijoje vykstančios<br />
diskusijos turi būti atviros ir plačios, nes šalių silpnumo mažinimas yra politiškai jautrus klausimas. Tačiau suformulavus vieningą<br />
politiką ir pasiekus atitinkamus susitarimus, ES turėtų įsipareigoti vykdyti ilgalaikę politiką ir nekeisti savo tikslų ar svarbiausių<br />
intervencijos sričių. Silpnų šalių problemos daugiausiai yra struktūrinės, ilgalaikės ir, siekdami jas išspręsti, išorės veikėjai turi<br />
prisiimti ilgalaikius ir stabilius įsipareigojimus. Sutelkus pastangas ties keliais aiškiai apibrėžtais prioritetais, būtų lengviau paprastinti<br />
procedūras ir mažinti biurokratizmą. ES turėtų didinti savo įsipareigojimų silpnoms šalims patikimumą, politikos aiškumą ir sustiprinti<br />
poveikį. Ji taip pat turėtų bendrą politiką pritaikyti konkrečių problemų sprendimui ir konkrečioms sąlygoms.<br />
Kai nusprendžiama, kad šalies biudžeto remti negalima 2 arba kai itin svarbu žinoti vietos aplinkybes, donorai ir paramos gavėjai<br />
gali nesugebėti veiksmingai įgyvendinti arba stebėti pagalbos politikos. Tada šias užduotis galima pavesti kitiems oficialiems<br />
partneriams, pilietinės visuomenės organizacijoms arba nepriklausomoms paslaugų tarnyboms (žr. 9.5 langelį). Įgaliojimai gali<br />
padėti spręsti sudėtingas vietos problemas ir užtikrinti tinkamą užduočių atlikimą. Tokiomis aplinkybėmis, kai pagalba naudojama<br />
neveiksmingai arba kai donorai perduoda didelę savo paramos dalĮ neoficialioms institucijoms ar NVO, gali būti naudinga atskirti<br />
skirtingas vyriausybių funkcijas: politikos formulavimą ir lėšų skirstymą arba stebėseną. Atskyrus ilgalaikių plėtros politikos tikslų<br />
nustatymo ir politikos įgyvendinimo užduotis, pastaroji taps nepriklausoma nuo tiesioginio politinio spaudimo, bus išvengta<br />
įsipareigojimų problemų ir sukurtos atitinkamos techninės galimybės. Tokio atskyrimo pagrindas jau yra, tačiau siekiant veiksmingai<br />
įgyvendinti ilgalaikę politiką, reikėtų keisti ir valdymą 3 .<br />
1.1 EUROPOS SĄJUNGOS SANTYKINIAI PRANAŠUMAI<br />
Formuluodama strategijas, kaip padėti silpnoms šalims stiprinti savo atsparumą, ES turi santykinių pranašumų, bet norėdama juos<br />
išnaudoti, ji turėtų susitelkti ties savo veiksmais žmogiškojo ir socialinio kapitalo vystymo bei institucinės plėtros vietos ir regioniniu<br />
lygmenimis srityse. ŠĮ santykinĮ pranašumą ji turi dėl savo pačios plėtros istorijos ir daugybės politikos krypčių, pagal kurias ES<br />
gali vykdyti savo veiklą. 8 skyriuje buvo paaiškinta, kad skirtingai nuo daugelio kitų pagalbos agentūrų 4 , ES gali panaudoti bet<br />
kokĮ prekybos, žemės ūkio, žvejybos, migracijos, klimato kaitos, aplinkos, socialinės globalizacijos dimensijos, mokslinių tyrimų<br />
ir plėtros, informacinės visuomenės, energetikos, saugumo ir valdymo derinį. Tiek teigiamas, tiek neigiamas šių politikos krypčių<br />
poveikis valstybių silpnumui gerokai lenkia finansinės pagalbos poveikį.<br />
Be to, ES istorija pasižymi institucine plėtra įvairiose ir sudėtingose visuomenėse su savo vidaus institucijomis. Taip pat ES plėsdamasi<br />
įgijo daug patirties sprendžiant problemas valstybėse su neveiksniomis institucijomis arba išgyvenančiose pereinamuosius<br />
laikotarpius. Kai kurioms dabartinėms ES šalims narėms (Graikijai, Portugalijai ir Ispanijai) 20-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje<br />
pavyko taikiai pakeisti karines diktatūras demokratijomis. Paskutiniajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje ES taip pat padėjo Rytų<br />
Europos šalims išgyventi pereinamuosius laikotarpius ir pakeisti savo ekonomikas: reformuoti svarbias institucijas, pakeisti valdymo<br />
sistemas bei valstybių tiekimo mechanizmus. Ši patirtis savaime yra santykinis pranašumas, nes ES gali ją panaudoti kaip priemonių<br />
rinkinĮ silpnumo situacijose.<br />
1<br />
8 skyriuje išsamiai aptariama, kur reikia labiau įsikišti, siekiant padidinti ES įsipareigojimų sėkmės tikimybę.<br />
2<br />
Diskusiją apie sąlygas, kuriomis parama biudžetui yra tinkamas pagalbos būdas silpnose šalyse, žr. EBPO (2009).<br />
3<br />
Collier 2009b.<br />
4<br />
Šiuo klausimu žr. Collier (2009a) grindžiamąjĮ dokumentą 1B tome.<br />
124
Change language