SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Es politika siekiant įveikti silpnumą Afrikoje Į pietus nuo Sacharos
3.5 PREVENCINĖ POLITIKA IR VEIKSMAI
Pastaruoju metu ES stengiasi geriau reaguoti ir spręsti krizės ir pokrizines situacijas. Bet veiksmingai ir laiku vykdyti prevenciją
tebėra labai sunku. Teigiama, kad Europos konsensuso dėl plėtros politiniame dialoge daug dėmesio skiriama prevencijai, bet
duomenys rodo, kad taip yra ne visada 56 .
Nepaisant politinės valios, ES susiduria su keliais instituciniais ir veiklos apribojimais, tarp jų ES priemonių, vidaus organizacijų ir
sprendimų priėmimo procesų ribotumu, taip pat gebėjimu tinkamai reaguoti Į parengiamosios prevencinės politikos reikalavimus.
Institucinė santvarka, apibrėžianti kiekvieno ES organo vaidmenis ir kompetencijas, lemia požiūrių ir prioritetų skirtumus įvairių
Komisijos teikiamų paslaugų atžvilgiu ir EB bei Vadovų Tarybos institucinę atskirtį. Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) galėtų
pasiūlyti daugiau galimybių pagerinti šią padėtĮ ir geriau susieti ES trumpalaikę bei ilgalaikę politiką.
3.6 BENDROS POLITIKOS PAGRINDAI SU AFRIKOS REGIONINĖMIS ORGANIZACIJOMIS
ES investuoja daug laiko ir išteklių Į partnerystes su regioninėmis organizacijomis Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ir su Afrikos Sąjunga.
Neaišku, kaip šios partnerystės ir bendros politikos pagrindai formuoja ES politiką kovojant su silpnumu. Į Kotonu partnerystės
susitarimą, kuris ES santykiuose su šalimis Į pietus nuo Sacharos yra pagrindinė dialogo prekybos, pagalbos ir politikos klausimais
priemonė, neįtrauktas konkretus straipsnis apie silpnumą arba silpnas šalis. Tačiau jame aptariami atitinkami veiksmai, kaip antai
politinis dialogas, demokratinis valdymas, žmogaus teisės, prekyba, konfliktų prevencija, taikos stiprinimas ir baudžiamosios
priemonės. Apie valstybių silpnumą aiškiai nebuvo kalbama ir Bendroje Afrikos ir ES strategijoje, kurią 2007 m. Lisabonos viršūnių
susitikime pasirašė valstybių vadovai, nes rengiantis deryboms dauguma Afrikos suinteresuotųjų subjektų atmetė „silpnos valstybės“
terminą. Nepaisant to, panašu, kad Afrikos Sąjunga ir jos šalys narės pripažįsta, jog svarbu kovoti su valstybių silpnumu ir, įveikus
nepasitenkinimą dėl taikomų terminų, atverti galimybes formuluoti naujus požiūrius Į kovą su silpnumu.
ES jau plėtoja dialogą ir partnerystę su Afrikos Sąjunga (AS) taikos bei saugumo klausimais ir yra viena iš Afrikos taikos ir saugumo
architektūros, apimančios tarpininkavimą, ankstyvuosius įspėjimus bei taikos palaikymo misijas ir sieja AS lygmenĮ su „regioniniais
mechanizmais“, rėmėjų. Bendra Afrikos ir ES strategija ir jos veiksmų planas siūlo galimybes spręsti su silpnumu susijusius valdymo,
žmogaus teisių, prekybos, regioninės integracijos ir infrastruktūros klausimus (žr. 8.9 langelį). Tačiau praktiškai jos poveikis šalių
lygmeniu vis dar labai ribotas, jos įgyvendinimui trukdo neaiškumas, kaip ji turėtų būti finansuojama, ir diskusija apie jos tikrąją
pridėtąją vertę.
Trūksta ir nuoširdaus dialogo bei atsižvelgimo Į Afrikos procesų tempą labiau ginčytinais, kaip antai demokratiško valdymo ir
žmogaus teisių, klausimais. Dauguma regioninių organizacijų nenori tapti ES politinės darbotvarkės priemonėmis ir mano, kad jų
pačių prioritetai yra svarbesni. Tačiau kai kuriose Kotonu sistemos ir Bendros Afrikos ir ES strategijos srityse dialogo kokybė išaugo,
o ES labiau atsižvelgia Į Afrikos prioritetus (kaip antai, taiką ir saugumą). Bendra Afrikos ir ES strategija padėjo ES susitarti su AS
dėl „tarptautinių ryšių grupių“ sprendžiant dabartines krizes Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Madagaskare, Mauritanijoje ir Somalyje.
Reikšminga pažanga buvo ir ES pastangos kalbėti vienu balsu su AS bei jos Regioninėmis ekonominėmis bendrijomis.
Regioninio „atsparumo didinimo“ aspektas pabrėžia „regionines sąsajas“ ir „regioninių silpnumo židinių“ galimybę. Laikantis
globalesnio požiūrio Į šiuos klausimus, akcentuojami išoriniai varikliai nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis. Atsižvelgiant Į tai,
Bendra Afrikos ir ES strategija galėtų ugdyti naują visapusĮ regioninĮ požiūrĮ Į Afriką. Šiandien ši strategija apibrėžia plačius regioninės
integracijos Afrikoje pagrindus politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse. Į pirmąjĮ veiksmų planą (2008–2010 m.) yra įtrauktos
aštuonios Afrikos ir ES partnerystės tokios srityse kaip taika ir saugumas, demokratiškas valdymas ir žmogus teisės, prekyba ir
regioninė integracija. Iki šiol daugelis pastangų buvo organizacinės, siekiant sukurti pasitikėjimą ir pradėti dialogą bei koordinaciją.
Tačiau ateityje labai tikimasi sulaukti realių teikimo ir finansavimo įsipareigojimų.
3.7 ES KAIP SAUGUMO IR PLĖTROS VEIKĖJA
Kova su skurdu ir saugumo didinimas yra susiję. Tai ne naujiena: po Trumano doktrinos ir Maršalo plano saugumas visada buvo
įvairiai ir skirtingais lygmenimis įtraukiamas Į plėtros politiką.
Saugumo ir plėtros sąsajos pripažįstamos plačiai ir apima esminius ES tarptautinės politikos tikslus: prisidėti prie taikos bei stabilumo
ir skatinti demokratiją, žmogaus teises, teisinę lygybę ir veiksmingą daugiašališkumą. Siekiant ES tikslų, veiksmų planų bei programų
nuoseklumo ir galiausiai prasmingos veiklos, susiduriama su įvairiais sunkumais. Kaip minėta, ES kuria įvairias strategijas, priemones
ir iniciatyvas plėtros ir saugumo klausimams spręsti, ypač Afrikoje Į pietus nuo Sacharos.
56
Politinis dialogas yra ir svarbi Kotonu partnerystės susitarimo dalis.
119
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI