SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Es politika siekiant įveikti silpnumą Afrikoje Į pietus nuo Sacharos
ES pasižymi ilgalaikiu dalyvavimu. Per šalis nares arba EB delegacijas ES prisiima ilgalaikius įsipareigojimus silpnoms šalims.
Netgi vykstant atviram smurtiniam konfliktui, kai lieka vos keli tarptautiniai veikėjai, vienokia ar kitokia forma ji tęsia darbą ir teikia
paramą per tarnybas arba EB Humanitarinės pagalbos tarnybos specialistus. Tai, kad EB (per Humanitarinės pagalbos tarnybą) buvo
vienintelė donorė, be pertraukos dirbusi rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje pirmaisiais šio dešimtmečio metais, suteikė
jai reikšmingą pranašumą prieš kitus donorus. Dėl to 2003 m. buvo surengta visų laikų pirmoji krizės valdymo misija Afrikoje (be
NATO pagalbos) JT „Artemis“ operacijai Bunijoje (šiaurės rytų KDR) paremti.
ES gali kurti pasaulines partnerystes. ES yra ne vienintelė ekonominė, politinė ir karinė jėga, veikianti ir turinti interesų Afrikoje 34 .
ES pastangos kurti trišalĮ dialogą su Kinija ir Afrika buvo sudėtingos, nes tik nedaugelis Afrikos veikėjų įžvelgia šiame trišaliame
dialoge naudą. Kai kuriais atvejais kitų veikėjų pajėgumas prilygsta ir net pralenkia ES, bet tai, kad ES nesiekia vadovauti, ir tol, kol ji
bus taip suvokiama, jos dalyvavimas ir veikla gali tapti tik vertingesni. Be to, bendri ES veiksmai turi žymiai mažesnĮ politinĮ atspalvį,
nei atskirų jos šalių narių, ypač tų, kurios kadaise Afrikoje turėjo kolonijų. Jei šalys partnerės nemanys, kad ES šalys narės per ES
siekia savo siaurų ekonominių ir saugumo interesų, jos gali būti labiau linkusios bendradarbiauti su ES ir priimti ją kaip vieną iš JT
jėgų. Tačiau svarbu realiai vertinti padėtĮ ir neperdėti ES įtakos Afrikoje. Jos realus vaidmuo gali būti ne toks svarbus kaip manoma,
iš dalies dėl to, kad ES šalyse partnerėse dažnai būna suvokiama ne kaip kolektyvinis darinys. Jos veikla taip pat nėra nuosekli, todėl
jos vaidmuo ir veiksmai dažnai yra menkesni nei jos sudedamųjų dalių suma.
Bet ES turėtų kalbėti ir veikti vienu balsu ir vadovautis vienu požiūriu. Kol EB ir ES šalys narės nekalbės vienu balsu, nesiims
vieningų veiksmų (neturės bendro supratimo ir strategijos, kaip dirbti tokiomis aplinkybėmis) ir pagal pagalbos veiksmingumo
darbotvarkę nepasidalys darbų, ES pridėtoji vertė ir toliau bus per mažai panaudojama. Kaip jau minėjome, rengiamos kelios
iniciatyvos, kaip antai veiksmų planas silpnumo ir konfliktų aplinkybėmis. Kyla klausimas, kaip susieti įvairias politikos kryptis,
priemones ir ES veikėjus, siekiant sukurti ir pritaikyti nuoseklią, pagal poreikius suformuluotą ir kompetentingą strategiją, kuri
galėtų geriausiai padėti šioms valstybėms ir visuomenėms įveikti silpnumo priežastis bei padarinius ir sustiprinti jų atsparumą.
Nacionaliniu lygiu šalių narių administracijose vykstantis ES koordinavimas ir nuoseklumas yra gana sunkus procesas, bet ES lygiu
jis dar sudėtingesnis – ES sudaro 27 šalys narės, ES institucijos, lėtas ir ilgas sprendimų priėmimo procesas ir sudėtingos vidinės
bei finansinės procedūros. Bet su veiksniu vadovavimu ir stipria politine valia ES gali pasiekti rezultatų kaip vienas žaidėjas. 20-ojo
amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje Kongo Demokratinėje Respublikoje vykdyta ES politika, dažnai laikoma ES institucijų
(įskaitant šalis nares) tikslų ir įsipareigojimų vienybės remiant šalies stabilizavimą pavyzdžiu. Tačiau siekiant, kad šis vieningas
rezultatas būtų labiau ilgalaikis, reikia stabilesnių institucinių susitarimų. Vieningos ilgalaikės politikos neįmanoma įgyvendinti
koordinuojant vieną konkretų atvejį.
3. GERESNIS ES ATSAKAS Į SILPNUMĄ
Pažanga akivaizdi, nes politiniai dokumentai nustato išsamesnes politines gaires, bet reikia dar daug
nuveikti norint dokumentus paversti praktika. Finansinės priemonės ir procedūros tapo paprastesnės
ir lankstesnės, bet vis dar yra sudėtingos, nepatogios, ilgos ir nepalankios nevalstybiniams veikėjams.
Tai galioja net ir humanitarinei pagalbai, kurios procedūros yra lengviausios visoje EB. EB ir Vadovų Taryba
vis dar konkuruoja dėl kompetencijos. Ratifikavus ES Lisabonos sutartĮ ir įkūrus bendrą išorės veiksmų
tarnybą, galima tikėtis sprendimų, bet svarbiausias darbas glūdi daug giliau 35 .
Plėtros politiką reikia susieti su Bendra užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) misijomis
(civilinių ir karinių krizių valdymu) ir atvirkščiai. Tai ypač reikšminga, kai daugialypių klausimų (žmogaus teisės, teisės normos) ir
veiklos (saugumo sektoriaus reforma bei nusiginklavimas, demobilizacija ir reintegracija) svarba prilygsta tradicinėms ES užsienio
politikos sritims (ar net tampa didesnė). Taip pat labiau tikėtina, kad humanitarinės pagalbos ir kariniai veikėjai susidurs srityse, kur
kyla ir kitokių problemų, susijusių su tuo, kaip suprantami jų išskirtiniai vaidmenys, su jų įgaliojimų aiškumu ir jų taikomų priemonių
tinkamumu. Iki šiol realiai nebuvo sprendžiamos ir plėtros, saugumo bei aplinkos sąsajos, bet joms skiriama vis daugiau dėmesio,
ypač Centrinėje Afrikoje, įskaitant Didžiųjų ežerų regioną.
Varomoji pokyčių jėga pirmiausia kyla vietoje. Donorai ir jų politika gali padėti, trukdyti arba nedaryti jokio poveikio. Bet pokyčiai
ir jų pobūdis priklauso tik nuo vietinių veikėjų. Todėl svarbu, kad ES vaidmenys ir veikla būtų pritaikyti prie kiekvienų konkrečių
aplinkybių (pagal EBPO-PVK principus). Tam reikia gerai žinoti ir suprasti vietos bei regiono dinamiką iš antropologinės, istorinės,
socialinės bei ekonominės ir politinės perspektyvų. Taigi reikia ne technokratinio, o daug tvaresnio politinio dalyvavimo.
34
Žr. Tadesse 2009.
35
Lisabonos sutarties reikšmę ES ryšiams su besivystančiomis šalimis žr. Koeb, 2008. Darydami prielaidą, kad sutartis bus patvirtinta, Gaves ir Maxwell, 2009,
siūlo skirtingus ES plėtros politikos pertvarkymo organizacinius modelius.
113
DĖL
EUROPOS ATASKAITA
VYSTYMOSI