SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

More documents

Recommendations

Info

7 Skyrius 2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi reprezentacijos disbalansą tarp ministrų ir valstybės tarnautojų, įstatymų leidžiamuosiuose organuose ir kariuomenėje. Remiant pelno iš gamtinių išteklių sąžiningo ir skaidraus paskirstymo reformas ir teisingo socialinių išlaidų paskirstymo reformas, taip pat galima sumažinti trintĮ susiskaldžiusioje valstybėje. Tarptautiniai veikėjai taip pat gali įnešti svarų indėlį, padėdami ir finansuodami visuomeninių išteklių bei išlaidų paskirstymo ir valdymo stebėsenos sistemas. Atsižvelgiant Į kiekvienos grupės išskirtinumą ir kuriant „tautų tautą“, sėkmės tikimybė bus žymiai didesnė nei formuojant valstybę, pasižyminčią „socialinių tapatumų neigimu“, t. y. kuriant „tautą aukščiau tapatumų“ 9 . Per įvairias švietimo, sporto ir kultūros programas ugdant stiprų „mes“ jausmą, galima išsaugoti vienas kitą papildančius kultūrinius tapatumus, kurie stiprins nacionalinius ryšius ir mažins tarpgrupinę trintį. Pavyzdžiui, Pietų Afrika, siekdama suvienyti savo margą šalĮ po apartheido laikotarpio, kūrybiškai panaudojo sportą. Programos, skirtos įsisenėjusiems tarpgrupinės nesantaikos židiniams užgesinti, kaip antai Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikymo komisija ir susitaikymo programos Burundyje, atnešė naudos daugelyje šalių. Kai kuriais atvejais valstybės silpnumas yra mažiau susijęs su gyventojų pasidalijimu arba manipuliacija juo – čia svarbiausios kliūtys socialiniam stabilumui ir visuomeninių paslaugų teikimui yra valstybės sandara, už kurios slypi klanų konkurencija, arba kuri tenkina „klasinės valstybės“ 10 – valdžios elito, užimančio svarbiausius valstybės biurokratinio aparato, politinių partijų ir ekonominių darinių postus – interesus. Pavyzdžiui, nors Somalis yra vienalytis etniniu ir kultūriniu aspektais, šalis neišvengė klanų konfliktų 11 . Tuo tarpu, nepaisant didelės etninės įvairovės, Kongo Demokratinėje Respublikoje politikų klasę sudaro 150–200 šeimų, kurių nariai dalyvauja visose politinėse grupuotėse 12 . Net šalyse, kur konfliktai paprastai laikomi manipuliavimo socialiniu ir etniniu tapatumu pasekme, kaip antai Burundyje, lygiagrečiai dažnai egzistuoja ir susiskaldymas klanų, regionų bei klasių pagrindu 13 . Jei valstybės stiprinimui trukdo savanaudiška politinė klasė ir menkas noras bendradarbiauti, tarptautinė parama nematerialiaisiais valstybės stiprinimo aspektais gali kurti erdves, kuriose suteikiama galimybė dalyvauti ir pasisakyti visoms pilietinės visuomenės grupėms ir jų atstovų grupėms, kurios gali skleisti informaciją ir skatinti socialinius bei politinius pokyčius. Tačiau remiantis EBPO- PVK tinkamų tarptautinių veiksmų silpnose valstybėse principu „nedaryti žalos“, išorės veikėjai turėtų kuo labiau mažinti riziką sukelti pavojų savo partneriams. Šis požiūris turėtų būti papildomas ieškant sąlyčio taškų valstybės institucijose. Reformos turėtų būti laipsniškos ir stiprėjančios, bet neturėtų kelti pavojaus silpniems socialiniams visuomenės ryšiams. Reikėtų siekti sukurti pasikartojantĮ ir savarankišką kaitos procesą, kuris persmelktų visą sistemą, darytų poveikĮ visuomenei ir valstybei daugelyje lygmenų ir laikui bėgant keistų jų santykius. Toks kelias leistų valstybei giliau įleisti šaknis Į visuomenę ir pareikalautų iš valdančiojo elito daugiau atskaitomybės gyventojams. Demokratija geriau priimama ją įvedant palaipsniui ir keliomis kryptimis. Skubotos pastangos surengti rinkimus su griežtais terminais, net jei tarptautinė bendruomenė juos dosniai finansuoja (kaip antai Kongo Demokratinėje Respublikoje 2008 m.), veikiausiai tik suskaldys silpną visuomenę, jei siekiama staiga sustiprinti valdymą, ypač trumpalaikėje perspektyvoje. 3. POREIKIS GERAI SUPRASTI VIETOS APLINKYBES Išteklių ir institucijų modelių valstybės turi ieškoti savo viduje ir jais remdamosi kurti politines bei ekonomines struktūras ir procesus, atspindinčius jų istoriją, sudėtingumą ir gyventojų bei aplinkos ypatumus. Pokolonijinės santvarkos pernelyg dažnai ieškojo valdymo modelių ir išteklių užsienyje, todėl tapo priklausomos nuo užsienio pagalbos ir iš esmės užsitikrino silpną palaikymą valstybės viduje. Tai nereiškia, kad tradiciniai Vakarų politiniai modeliai negali būti taikomi ne Vakarų visuomenėse – tai reiškia, kad šiuos modelius reikia derinti prie vietos politinių, ekonominių ir visuomeninių papročių bei sąlygų. Neturėtų būti siekiama kurti centralizuotas pagal vakarietiškus įstatymus valdomas valstybes su demokratine santvarka, apibrėžiama įprastais rinkimais. Vietoj to turėtų būti skatinamos pajėgios, įtraukios, dalyvaujamosios, jautrios ir atskaitingos vyriausybės. Pavyzdžiui, Botsvanos politinės sistemos yra pagrįstos tradicine paradigma, kuri leidžia pasinaudoti visuotinai priimtų valdymo normų teikiamais privalumais. Labai svarbu pabrėžti, kad siekiant kurti teisėtą ir atskaitingą valstybę, svarbu ieškoti konkrečioms vietos aplinkybėms tinkamiausių valdžios, žemės ir išteklių valdymo problemų sprendimų ir būdų perduoti žinias. Jokia išsivysčiusi visuomenė nėra taip priklausoma nuo užsienio išteklių, užsienio politikos modelių, užsienio kalbų ir užsienio įstatymų, kaip šiandieninės silpnosios valstybės 14 . Donorai turėtų daugiau investuoti Į vietos visuomenių supratimą ir politinių problemų, su kuriomis susiduriama, nustatymą. Globalizacija veikiausiai pakeitė tradicines silpnų šalių struktūras, todėl nebegalima manyti, kad jos tokios pačios kaip praeityje. Valstybinės ir nevalstybinės institucijos nuolat kinta ir ši raida nėra tiesinė – tai dar vienas iššūkis tiems, kurie nori užmegzti ryšius su 9 Cahen 2005. 10 Keller 1991. 11 Mengisteab ir Daddieh 1999. 12 GTZ 2008. 13 Brachet ir Wolpe 2005. 14 Kaplan 2009. 94
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi Valstybės stiprinimas ir socialinė sanglauda šiomis institucijomis. Kai kurie donorai jau pripažino, kad labai svarbu ugdyti vietos gebėjimus tyrinėti valstybių „žmonių geografiją“ ir analizuoti socialines bei kultūrines aplinkybes. (Nyderlandų bendradarbiavimo plėtros srityje ministerija 9-iose besivystančio pasaulio šalyse finansuoja vietos organizacijas, atliekančias aktualius socialinius tyrimus. „Hewlett Foundation“ teikia ilgalaikę paramą 24-ioms idėjų kalvėms 11-oje Afrikos šalių.) Pagalbos agentūros turėtų dėti daugiau pastangų ir išteklių, siekdamos geriau suprasti ir nustatyti socialines-politines ir institucines problemas silpnose šalyse (žr. 7.2 langelį). Išsamesni socialinių mokslų ir politikos tyrimai būtų santykinai nebrangūs ir labai atsipirktų plėtojant tarptautinę ir vietos politiką, suformuotą specialiai silpnų šalių neišvengiamai sudėtingoms problemoms spręsti. Būtina nustatyti socialines ir politines aplinkybes siekiant suprasti, ko reikia imtis, ir išaiškinti prieigos prie valstybės institucijų ir bendravimo su jomis taškus bei erdves. ES gebėjimą apibrėžti intervencijų reguliavimo pobūdĮ gali reikšmingai pagerinti silpnose šalyse dirbančių ES darbuotojų periodiniu vertinimu pagrįstas valdymo ir atrankos procesas, mechanizmai, skatinantys skirtingų sričių (humanitarinės pagalbos, bendradarbiavimo plėtros srityje, užsienio politikos, diplomatijos) specialistų dialogą ir specializaciją konkrečiuose regionuose, šalyse arba sektoriuose. 7.2 langelis. Somalis ir Somalilandas Seth Kaplan, „Alpha International Consulting, Ltd.“ vadovaujantysis partneris Somalis ir nuo jo atsiskyrusi Somalilando teritorija yra vienas geriausių pavyzdžių, kokie priešingi rezultatai gali būti kuriant valstybę ant importuotų ir vietinių institucinių pamatų. Nuo Somalio valstybės žlugimo 1991 m. tarptautinė bendruomenė ne mažiau nei 15 kartų bandė ją atkurti, taikydama modelĮ „iš viršaus Į apačią“, ir 15 kartų šios pastangos nuėjo perniek. Pagalbos agentūros, ambasados ir daugiašalės organizacijos, atskirtos nuo politinės realybės šalies viduje, vėl ir vėl neteisingai interpretavo politinę šalies dinamiką ir primetinėjo jai „neišradingus, nestrateginius, šabloniškus politinius sprendimus, menkai tinkamus Somalio aplinkybėms ir beveik neatsižvelgiančius Į Somalio gyventojų nuomones.“ Dėl to „somaliai, siekiantys ištraukti savo šalĮ iš šios negailestingos ir užsitęsusios krizės, privalo tai padaryti ne dėl tarptautinės bendruomenės pastangų, bet nepaisydami jų 15 .“ Tuo tarpu Somalilandas, Somalio šiaurės vakaruose esanti teritorija, 1991 m. paskelbusi savo nepriklausomybę, sukūrė savo valstybės institucijas taikydamas principą „iš apačios Į viršų“ ir atsižvelgdamas Į seniai egzistuojančias ir visuotinai pripažintas klanų struktūras. Šiandien Somalilandas yra demokratiškiausia regiono valstybė, užsitikrinusi tokĮ stabilumą ir klestėjimą, kad Į ją vyksta imigrantai iš viso Somalio pusiasalio. Dėl šios sėkmės Somalilandas turi būti iš dalies dėkingas menkai pagalbai iš išorės, nes buvo priverstas remtis tik vidiniais ištekliais, pajėgumu ir institucijomis. (Kai kurie Somalilando nepriklausomybės šalininkai bijo, kad didesnė užsienio pagalba gali padaryti neigiamą poveikį.) Kai kurie kiti Somalio regionai, kaip antai Puntlandas, taip pat įkūrė klanų struktūromis grįstą vietos administraciją. Tačiau tarptautinė bendruomenė atsisako pripažinti Somalilandą ir laikosi savo bergždžių pastangų atkurti centralizuotą Somalio valstybę. Politologo Keno Menkhauso žodžiai apie SomalĮ tinka ir daugeliui kitų žlugusių ir silpnų šalių: „Šie platūs ir įtempti [neoficialūs] [savivaldos] mechanizmai [...] beveik nematomi išorės stebėtojams, dažnai besirūpinantiems tik centrine valstybe, t. y. struktūra, kuri realiai teikia somaliams mažiausiai lygybės įstatymų atžvilgiu. [...] Išorės veikėjams reikėtų priminti tradicinę išmintį, kad jautri ir veiksminga valstybė yra esminė plėtros sąlyga, – šis teiginys yra beveik visose Pasaulio banko ir JT plėtros strategijose. Daugeliui somalių valstybė yra priemonė turtui ir valdžiai kaupti. Ji turtina ir suteikia galią ją kontroliuojantiesiems bei išnaudojantiesiems ir engia likusius gyventojus. Dėl šių skirtingų valstybės interpretacijų išorės ir vidaus veikėjai dažnai nesusikalba 16 .“ Galimas kelias išnaudoti vietos pajėgumą bei institucijas ir pagerinti valdymą yra kurti vietos valdžios struktūras, kuo labiau jas susiejant su jų bendruomenėmis. Vietos valdžia toli gražu ne tobulas sprendimas, bet perleidžiant valdžios funkcijas kaimams, miestams ir miestų rajonams, galima panaudoti bendravimo „akis Į akį“ galią ir paskatinti skaidresnes bei labiau atskaitingas valdymo formas. Centrinės valdžios struktūros gali užtikrinti valiutos stabilumą, skatinti prekių rinką, kurti tarpmiestinius transporto tinklus ir nustatyti elementarius bankininkystės, teisės, sveikatos apsaugos ir švietimo standartus. Tačiau didžiausią kasdieninĮ poveikĮ šeimoms ir mažoms įmonėms darančias paslaugas turi teikti vietos ir rajonų valdžia. Žemesniųjų lygmenų valdžios organai teikia, pavyzdžiui, daugiausiai švietimo, sveikatos apsaugos ir statybų paslaugų. 15 Menkhaus 2008, 9 p. 16 Menkhaus, 2007, 87 p. 95 DĖL EUROPOS ATASKAITA VYSTYMOSI
Page 1:
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE NAUJAS
Page 4 and 5:
2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 6 and 7:
Pratarmė 2009 m. Europos ataskaita
Page 8 and 9:
Turinys 2009 m. Europos ataskaita d
Page 10 and 11:
Lentelės ir paveikslai 2009 m. Eur
Page 12 and 13:
Akronimai 2009 m. Europos ataskaita
Page 14 and 15:
Apžvalga 2009 m. Europos ataskaita
Page 16 and 17:
Page 18 and 19:
Page 20:
Page 23 and 24:
Page 25 and 26:
Page 27 and 28:
Page 29 and 30:
Page 31 and 32:
Page 33 and 34:
Page 35 and 36:
Page 37 and 38:
Page 39 and 40:
Page 41 and 42:
Page 43 and 44:
Page 45 and 46:
Page 47 and 48:
Page 49 and 50:
Page 51 and 52:
Page 53 and 54:
Page 55 and 56: 2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 105: 2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 157 and 158:
Page 159 and 160:
show all

SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?