SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

7 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
reprezentacijos disbalansą tarp ministrų ir valstybės tarnautojų, įstatymų leidžiamuosiuose organuose ir kariuomenėje. Remiant
pelno iš gamtinių išteklių sąžiningo ir skaidraus paskirstymo reformas ir teisingo socialinių išlaidų paskirstymo reformas, taip pat
galima sumažinti trintĮ susiskaldžiusioje valstybėje. Tarptautiniai veikėjai taip pat gali įnešti svarų indėlį, padėdami ir finansuodami
visuomeninių išteklių bei išlaidų paskirstymo ir valdymo stebėsenos sistemas.
Atsižvelgiant Į kiekvienos grupės išskirtinumą ir kuriant „tautų tautą“, sėkmės tikimybė bus žymiai didesnė nei formuojant valstybę,
pasižyminčią „socialinių tapatumų neigimu“, t. y. kuriant „tautą aukščiau tapatumų“ 9 . Per įvairias švietimo, sporto ir kultūros
programas ugdant stiprų „mes“ jausmą, galima išsaugoti vienas kitą papildančius kultūrinius tapatumus, kurie stiprins nacionalinius
ryšius ir mažins tarpgrupinę trintį. Pavyzdžiui, Pietų Afrika, siekdama suvienyti savo margą šalĮ po apartheido laikotarpio, kūrybiškai
panaudojo sportą. Programos, skirtos įsisenėjusiems tarpgrupinės nesantaikos židiniams užgesinti, kaip antai Pietų Afrikos Tiesos
ir susitaikymo komisija ir susitaikymo programos Burundyje, atnešė naudos daugelyje šalių.
Kai kuriais atvejais valstybės silpnumas yra mažiau susijęs su gyventojų pasidalijimu arba manipuliacija juo – čia svarbiausios kliūtys
socialiniam stabilumui ir visuomeninių paslaugų teikimui yra valstybės sandara, už kurios slypi klanų konkurencija, arba kuri tenkina
„klasinės valstybės“ 10 – valdžios elito, užimančio svarbiausius valstybės biurokratinio aparato, politinių partijų ir ekonominių darinių
postus – interesus. Pavyzdžiui, nors Somalis yra vienalytis etniniu ir kultūriniu aspektais, šalis neišvengė klanų konfliktų 11 . Tuo tarpu,
nepaisant didelės etninės įvairovės, Kongo Demokratinėje Respublikoje politikų klasę sudaro 150–200 šeimų, kurių nariai dalyvauja
visose politinėse grupuotėse 12 . Net šalyse, kur konfliktai paprastai laikomi manipuliavimo socialiniu ir etniniu tapatumu pasekme,
kaip antai Burundyje, lygiagrečiai dažnai egzistuoja ir susiskaldymas klanų, regionų bei klasių pagrindu 13 .
Jei valstybės stiprinimui trukdo savanaudiška politinė klasė ir menkas noras bendradarbiauti, tarptautinė parama nematerialiaisiais
valstybės stiprinimo aspektais gali kurti erdves, kuriose suteikiama galimybė dalyvauti ir pasisakyti visoms pilietinės visuomenės
grupėms ir jų atstovų grupėms, kurios gali skleisti informaciją ir skatinti socialinius bei politinius pokyčius. Tačiau remiantis EBPO-
PVK tinkamų tarptautinių veiksmų silpnose valstybėse principu „nedaryti žalos“, išorės veikėjai turėtų kuo labiau mažinti riziką
sukelti pavojų savo partneriams. Šis požiūris turėtų būti papildomas ieškant sąlyčio taškų valstybės institucijose.
Reformos turėtų būti laipsniškos ir stiprėjančios, bet neturėtų kelti pavojaus silpniems socialiniams visuomenės ryšiams. Reikėtų
siekti sukurti pasikartojantĮ ir savarankišką kaitos procesą, kuris persmelktų visą sistemą, darytų poveikĮ visuomenei ir valstybei
daugelyje lygmenų ir laikui bėgant keistų jų santykius. Toks kelias leistų valstybei giliau įleisti šaknis Į visuomenę ir pareikalautų iš
valdančiojo elito daugiau atskaitomybės gyventojams. Demokratija geriau priimama ją įvedant palaipsniui ir keliomis kryptimis.
Skubotos pastangos surengti rinkimus su griežtais terminais, net jei tarptautinė bendruomenė juos dosniai finansuoja (kaip antai
Kongo Demokratinėje Respublikoje 2008 m.), veikiausiai tik suskaldys silpną visuomenę, jei siekiama staiga sustiprinti valdymą,
ypač trumpalaikėje perspektyvoje.
3. POREIKIS GERAI SUPRASTI VIETOS APLINKYBES
Išteklių ir institucijų modelių valstybės turi ieškoti savo viduje ir jais remdamosi kurti politines bei
ekonomines struktūras ir procesus, atspindinčius jų istoriją, sudėtingumą ir gyventojų bei aplinkos
ypatumus. Pokolonijinės santvarkos pernelyg dažnai ieškojo valdymo modelių ir išteklių užsienyje, todėl
tapo priklausomos nuo užsienio pagalbos ir iš esmės užsitikrino silpną palaikymą valstybės viduje.
Tai nereiškia, kad tradiciniai Vakarų politiniai modeliai negali būti taikomi ne Vakarų visuomenėse – tai reiškia, kad šiuos modelius
reikia derinti prie vietos politinių, ekonominių ir visuomeninių papročių bei sąlygų. Neturėtų būti siekiama kurti centralizuotas
pagal vakarietiškus įstatymus valdomas valstybes su demokratine santvarka, apibrėžiama įprastais rinkimais. Vietoj to turėtų būti
skatinamos pajėgios, įtraukios, dalyvaujamosios, jautrios ir atskaitingos vyriausybės. Pavyzdžiui, Botsvanos politinės sistemos yra
pagrįstos tradicine paradigma, kuri leidžia pasinaudoti visuotinai priimtų valdymo normų teikiamais privalumais.
Labai svarbu pabrėžti, kad siekiant kurti teisėtą ir atskaitingą valstybę, svarbu ieškoti konkrečioms vietos aplinkybėms tinkamiausių
valdžios, žemės ir išteklių valdymo problemų sprendimų ir būdų perduoti žinias. Jokia išsivysčiusi visuomenė nėra taip priklausoma
nuo užsienio išteklių, užsienio politikos modelių, užsienio kalbų ir užsienio įstatymų, kaip šiandieninės silpnosios valstybės 14 .
Donorai turėtų daugiau investuoti Į vietos visuomenių supratimą ir politinių problemų, su kuriomis susiduriama, nustatymą.
Globalizacija veikiausiai pakeitė tradicines silpnų šalių struktūras, todėl nebegalima manyti, kad jos tokios pačios kaip praeityje.
Valstybinės ir nevalstybinės institucijos nuolat kinta ir ši raida nėra tiesinė – tai dar vienas iššūkis tiems, kurie nori užmegzti ryšius su
9
Cahen 2005.
10
Keller 1991.
11
Mengisteab ir Daddieh 1999.
12
GTZ 2008.
13
Brachet ir Wolpe 2005.
14
Kaplan 2009.
94