SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

7 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
7.1 langelis. Kaip vietos atsparumas gali pagerinti saugumą
Béatrice Pouligny, Džordžtauno universitetas
Silpnose valstybėse ypač svarbūs socialiniai ir kultūriniai elementai, kuriais grįstos valstybės institucijos ir užtikrinamas
jų veikimas. Tradicinius požiūrius reikia plėsti, siekiant atsižvelgti Į valstybės atsparumą ir valstybės stiprinimo procesus
paremti galinčių politinių institucijų (oficialių ir neoficialių) bei kultūrų daugialypumą ir įvairovę.
Didelis dėmesys vietinio suvokimo ir požiūrio Į saugumą klausimams silpnose valstybėse
Techninis dėmesys Į institucines reformas nukreipia pagalbą Į problemos simptomus, o ne jos priežastis. Specialistai linkę
kopijuoti techninius sprendimus ir taikyti „šablonines“ strategijas, kurios neapima išsamaus vietos situacijos supratimo ir
dar mažiau atsižvelgia Į vietos normas bei praktikas. Tačiau reali patirtis rodo, kad saugumo sektoriaus reformos ir politika
yra pasmerktos nesėkmei, jei neapima „nematerialiųjų“ aspektų, apibrėžiančių, kaip suvokiamos saugumo problemos ir
kaip jas galima spręsti konkrečiame kontekste.
Pavyzdžiui, viena opiausių daugelio „silpnų“ valstybių problemų yra šaulių ir lengvųjų ginklų skaičiaus mažinimas. Daugelis
tyrimų rodo, kad svarbu atkreipti dėmesĮ ne tik Į pasiūlą, bet ir Į paklausą, analizuojant, kodėl asmenims arba grupuotėms
reikia šių ginklų. Reikia atkreipti dėmesĮ Į tokius klausimus, kaip: „Kodėl žmonės turi ir perka šaulių ginklus? Kokias politines,
ekonomines ir socialines funkcijas atlieka ginklai, ir kokios idėjos (smurto, saugumo, teisingumo, valdžios, asmenybės, lyties)
įtakoja šias funkcijas?“ Norint suprasti priežastis, kodėl žmonės siekia įsigyti šaulių ginklus, reikia pasitelkti antropologų,
kriminologų, psichologų, sociologų ir elgsenos ekonomistų žinias. Tokie metodai pabrėžia faktą, kad iš visuomenės
perspektyvos nusiginklavimas – tai ne tik ginklų atsisakymas ir jų surinkimas. Jis apima ir požiūrio keitimą.
Tas pats galioja ir subjektyviam saugumo jausmo procesui. Saugumo problemų ir poreikių vertinimas dažniausiai yra labai
subjektyvus. Kai jis atliekamas išskirtinai pagal tokias donorų sampratas kaip žmonių saugumas, kyla pavojus, kad vietinio
saugumo suvokimo ypatumai bus nepakankamai įvertinti arba apskritai užmiršti. Kiekvienoje šalyje skirtingi veikėjai
gali skirtingai suprasti ir apibrėžti savo saugumo problemas. Juos gali įtakoti daug emocines, socialines ir kultūrines
traumas sukeliančių įvykių bei netekčių, taip pat socialinių normų ir elgsenos kodeksų žlugimas. Dėl to daugelis asmenų
ir bendruomenių tampa pažeidžiami ir patiria smurtą bei kasdieninio gyvenimo nepastovumą. Skirtingomis silpnumo
aplinkybėmis, kaip antai Rytų Konge (Kongo Demokratinė Respublika), vietos nesaugumo suvokimo makroanalizė gali
padėti užkirsti kelią smurtui prieš civilius gyventojus ir apsaugoti vietinius gyventojus nuo šios problemos, keliančios
tarptautinei bendruomenei vis didesnĮ nerimą.
Silpnumas nėra vakuumas: bendruomenės grėsmių valdymo, teisingumo vykdymo ir vienybės atkūrimo
mechanizmai
Daugeliu atvejų institucijos yra suardytos, negebančios veikti, neteisėtos arba pasižymi visais trimis požymiais iš karto.
Infrastruktūra nuniokota. Mažai žmogiškųjų išteklių ir kvalifikuotų darbuotojų arba jų visai nėra. Gyventojai nepasitiki ir
netiki valstybe. Tokiomis aplinkybėmis, kurios neretai įvardijamos žodžiais „visiška anarchija“, nesunku susidaryti įspūdį,
kad valstybės aparatą ir naujas institucijas reikia perkurti iš pagrindų. Tuo galima paaiškinti dažnai vartojamas sąvokas, kaip
antai „saugumo vakuumas“ arba „teisės normų vakuumas“.
Tačiau patirtis ne kartą parodė, kad tokio vakuumo nebūna net valstybės struktūroms visiškai žlugus. Konfliktus išgyvenusiose
ir silpnose šalyse daugumą saugumo ir teisingumo funkcijų atlieka ne valstybės policija ir teismų sistema, o nevalstybinės
saugumo ir teisingumo organizacijos. Atsižvelgiant Į esamus mechanizmus galima geriau suprasti žmonių poreikius, taip pat
kliūtis, galimybes ir išteklius, būtinus norint sukurti arba atkurti veikiantĮ ir tvarų valstybės ir visuomenės ryšį. Net anarchija
vadinamose situacijose, kaip antai Somalyje arba Rytų Konge (DKR), daugelis veikėjų nors ir netobulai, bet iš dalies atlieka
funkcijas, kurias turėtų atlikti valstybė.
Bendruomenės pastangos sumažinti šaulių ginklų paplitimo keliamas saugumo grėsmes (arba integruoti buvusius kovotojus
Į visuomenę ir atkurti jų ir vietinių bendruomenių tarpusavio pasitikėjimą) rodo vietos vertybes ir nematerialiuosius vietos
kultūrų elementus kuriant tvarias institucijas. Mozambike ir Šiaurės Ugandoje buvusių vaikų kareivių integraciją palengvino
tradiciniai ritualai. Šie veiksmai rodo, kad su socialiniu bei kultūriniu kontekstu susietos ir Į subjektyvius bei psichiatrinius
reintegracijos aspektus atsižvelgiančios strategijos gali būti sėkmingos.
92