SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

More documents

Recommendations

Info

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi 7 SKYRIUS VALSTYBĖS STIPRINIMAS IR SOCIALINĖ SANGLAUDA Pastaruoju metu valstybės stiprinimas tapo vienu svarbiausių tarptautinės plėtros bendruomenės prioritetų. Dabar beveik visi didieji donorai pripažįsta, kad valstybės stiprinimas yra vienas iš svarbiausių tikslų, ypač silpnose valstybėse 1 . Stiprėjančią nuomonę, kad reikia prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus silpnose šalyse, remia ir po Vašingtono konsensuso paplitęs pripažinimas, jog vystymosi procese esminĮ vaidmenĮ atlieka valstybės institucijos. Afrikos komisija 2005 m. ataskaitoje pabrėžė, kad institucijos svarbios skatinant plėtrą, o valstybės yra esmingai svarbios siekiant pokyčių, būtinų įgyvendinant ir palaikant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Dirbdama silpnose šalyse, tarptautinė bendruomenė turi ir labiau trumpalaikių tikslų, kurių siekiama esamame institucijų kontekste. Tačiau kaip tvirtinama EBPO principuose, „ilgalaikė tarptautinių veiksmų silpnose šalyse vizija yra padėti nacionaliniams reformuotojams kurti veiksmingas, teisėtas ir atsparias valstybės institucijas 2 .“ Tačiau darydama įtaką šiuos vidaus procesus, tarptautinė bendruomenė turėtų realistiškai vertinti savo lūkesčius. Parama stiprinant valstybės institucijas – tai ne tik techninis klausimas. Valstybės stiprinimas yra procesas, kurio metu reikia kurti pilietiškumo jausmą ir kuris apima kolektyvines vertybes, lūkesčius bei įžvalgas, žmonių, pilietinės visuomenės ir bendruomenių siejamas su valstybe. Be to, formuojant jautrias, veiksnias ir atskaitingas valstybės institucijas, reikia stiprinti mokesčių rinkimo pajėgumą ir kurti iš apačios Į viršų nukreiptus konsultavimo mechanizmus. Veiksmingos ir stiprios valstybės Europoje kūrėsi šimtmečiais, ir šis procesas buvo labai susijęs su tarptautiniais karais (žr. 3 skyrių). Mažai tikėtina, kad silpnas valstybes galima per trumpą laiką pakeisti pagal Vėberio idealus. Daugelio silpnų Afrikos šalių esamą padėtĮ nulėmė kolonijinė valdžia, siekusi suformuoti šalis pagal Vakarų modelį, primesdama teritorijų ir kontrolės taisykles. Stiprinant šio žemyno valstybes, didelis iššūkis yra bendro tapatumo jausmo įtvirtinimas ir ilgalaikių oficialių struktūrų plėtra nesiremiant stilizuotu Europiniu valstybės stiprinimo modeliu, nes jis nėra pats tinkamiausias pavyzdys Afrikos gyventojams ir vadovams stengiantis kurti veiksmingas ir teisėtas valstybes. 1. DĖMESYS VALSTYBEI Svarbiausia yra performuoti oficialius ir neoficialius valstybės pamatus, kad valstybės būtų labiau teisėtos, reprezentatyvios ir tarnautų visuomenės gerovei, o ne siauriems valdžioje esančių asmenų interesams. Tai iš esmės ilgalaikis siekis. Norint performuoti supratimą ir susitarimus, kuriais remiasi valstybės santvarka ir kurie sieja valstybę ir visuomenę, reikia perprasti esamų valdžios struktūrų esmę ir iš pamatų jas pakeisti. Tai itin sunki ir subtili užduotis, ypač atsižvelgiant Į tai, kad valstybės stiprinimas, ypač konfliktus išgyvenusiose vietovėse, dažniausiai neišvengiamai grindžiamas derybomis ir kompromisais, o ne pamatiniais pokyčiais. Valstybės stiprinimo proceso šaltiniai yra vidiniai, todėl tarptautinė bendruomenė gali šiuos procesus remti, bet ne jiems vadovauti. Pagal paprasčiausią apibrėžimą, valstybės stiprinimas yra nacionalinių veikėjų pastangos (kartais padedant tarptautiniams veikėjams) kurti, reformuoti ir stiprinti valstybės institucijas, jei jos yra suirusios arba jų apskritai nėra 3 . Kitaip sakant, stiprinant valstybę stiprinamas valstybės institucijų teisėtumas ir gebėjimas teikti piliečiams pagrindines jų lūkesčius atitinkančias paslaugas: saugumo, teisingumo ir lygybės įstatymų atžvilgiu, taip pat mokyklų, sveikatos apsaugos, higienos ir vandens tiekimo paslaugas. Dalyvavimo valstybių stiprinimo procesuose patirtis rodo, kad tiek vieno, tiek kito tarptautinės intervencijos kraštutinumo atveju sėkmės tikimybė nedidelė: veiksmingais negalima pavadinti nei minimalaus kišimosi, stengiantis tik palaikyti taiką, nei daugialypių mėginimų formuoti institucijas. Tinkamesnis yra laipsniškas metodas, pagrįstas realistiniais lūkesčiais dėl galimų tarptautinės įtakos pasiekimų. Bendras dalyvavimo stiprinant valstybę kriterijus turėtų būti išnaudoti visas vietos galimybes, vengiant ambicingų planų iš pagrindų pertvarkyti valstybės institucijas ir visuomenės sutartį. Ir kadangi valstybės stiprinimas yra labai politinis procesas, siekiant padidinti tarptautinio dalyvavimo sėkmės tikimybę, labai svarbu žinoti vietos aplinkybes ir iš apačios Į viršų nukreiptą paskatų suderinamumo metodą. 1 Fritz ir Rocha Menocal 2007. 2 EBPO-PVK 2007. 3 Caplan 2005. 90
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi Valstybės stiprinimas ir socialinė sanglauda 2. SOCIALINĖ SANGLAUDA IR NEMATERIALŪS VALSTYBĖS STIPRINIMO ASPEKTAI Pastaraisiais metais valstybės stiprinimo samprata buvo žymiai išplėtota. 20-ojo amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje daugiausiai dėmesio buvo skiriama oficialių institucijų ir valstybės pajėgumo stiprinimui. Tačiau pastaruoju metu vis labiau pripažįstama, kad valstybės negalima nagrinėti atskirai, ir kad valstybės stiprinimo procesuose svarbiausi yra valstybės ir visuomenės ryšiai. Valstybės stiprinimo, ypač „jautraus“ valstybės stiprinimo 4 , esmė dabar suprantama kaip veiksmingas politinis procesas, kurio metu piliečiai ir valstybės derasi dėl abipusių poreikių, įsipareigojimų ir lūkesčių 5 . Jei toks veiksmingas procesas nevyksta, valstybė bus silpna. Pavyzdžiui, valstybės institucijų silpnumas yra susijęs su valdžios pasirinkimo mechanizmais, kurie kartais iškreipiami dėl etninių arba religinių ryšių, menkos arba nesamos vykdomosios valstybės valdžios kontrolės ir visuomenės nedalyvavimo priimant politinius sprendimus. Dėl šio pasikeitusio požiūrio, teisėtumo – kaip priemonės stiprinti valstybės pajėgumą ir kaip savaiminio tikslo – sampratą imta laikyti vienu svarbiausių valstybės stiprinimo elementų. Taigi dėmesys nuo institucijų stiprinimo „iš viršaus Į apačią“ (orientuojantis Į valstybės veikėjus ir elitą) nukrypo Į valstybę ir visuomenę (per pilietinę visuomenę) siejantĮ požiūrĮ „iš apačios Į viršų“ 6 . Tačiau vis dar per dažnai dėmesys yra sutelkiamas Į elitą ir Į centrines bei oficialias institucijas (žr. 7.6 langelį), užmirštama skatinti labiau visaapimantĮ politinĮ procesą ir dirbama nacionaliniu, bet ne vietos lygmeniu 7 . Be to, tarptautinė bendruomenė buvo linkusi daugiau dėmesio skirti techniniams valstybės stiprinimo aspektams (kaip antai valstybės administracijos narių mokymo programoms), nes manoma, kad jie nepažeidžia esamos pusiausvyros ir yra nepolitiniai. Jei valstybės stiprinimas nėra tik valstybės institucijų pajėgumo didinimas, bet apima ir piliečių, socialinių grupių bei valstybės derybų procesą, sutelkiant dėmesĮ vien Į techninius institucijų stiprinimo aspektus, kyla pavojus, kad valstybės pajėgumo ir socialinių lūkesčių derinimo politinio proceso dinamika bus palikta nuošalyje. Valstybės silpnumas yra labai politinis reiškinys, kuris pasižymi veiksmingų politinių procesų, galinčių sukurti valstybės pajėgumo ir socialinių lūkesčių pusiausvyrą, stoka. Todėl mažai tikėtina, kad skiriant dėmesĮ vien oficialiems aspektams, bus atkurtas pamatinių visuomenės sutarties politinių procesų veiksmingumas. Įsikišimą kuriant valstybės institucijų pajėgumą reikia paremti ir papildyti veiksmais, atsižvelgiančiais Į suvokimo ir lūkesčių, iš apačios Į viršų nukreiptų konsultacijų ir laipsnio, kuriuo gyventojai jaučiasi atstovaujami valstybės institucijų, vaidmenis. 2.1 „NEMATERIALIŲJŲ“ VALSTYBĖS STIPRINIMO ASPEKTŲ SVARBOS PRIPAŽINIMAS Dalyvaujant valstybių stiprinime, negalima ignoruoti valstybės institucijas remiančių socialinių ir kultūrinių elementų. Šalies valdymo struktūrų supratimas gali būti pagerintas išanalizavus, kaip istorinės ir kultūrinės sąlygos formavo visuomenės „valdžios“ suvokimą ir kurios iš esamų neoficialių institucijų yra įtakingiausios. Nematerialieji aspektai gali, pavyzdžiui, įtakoti politines ir teismų reformas. Visuomenės etninis, religinis, rasinis ir erdvinis pasidalijimas gali paveikti rinkimų procesų funkcionavimą. Peržiūrint arba rašant konstitucijas, pilietinio švietimo akcijos ir gyventojų nuomonę apimantys svarstymo mechanizmai gali užtikrinti konsensusą ir sukurti pasitikėjimo bei susitapatinimo su konstitucija jausmą. Kiti svarbūs saugumo reformų elementai yra kolektyvinės vertybės, įsitikinimai, suvokimas ir kultūrinės vertybės (žr. 7.1 langelį). 4 Whaites 2008. 5 EBPO-PVK 2008. 6 Pouligny 2009. 7 Smulkesnę vietos veikėjų įtraukimo teikiamų privalumų analizę žr. Kaplan (2009) 1B tome. 91 DĖL EUROPOS ATASKAITA VYSTYMOSI
Page 1:
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE NAUJAS
Page 4 and 5:
2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 6 and 7:
Pratarmė 2009 m. Europos ataskaita
Page 8 and 9:
Turinys 2009 m. Europos ataskaita d
Page 10 and 11:
Lentelės ir paveikslai 2009 m. Eur
Page 12 and 13:
Akronimai 2009 m. Europos ataskaita
Page 14 and 15:
Apžvalga 2009 m. Europos ataskaita
Page 16 and 17:
Page 18 and 19:
Page 20:
Page 23 and 24:
Page 25 and 26:
Page 27 and 28:
Page 29 and 30:
Page 31 and 32:
Page 33 and 34:
Page 35 and 36:
Page 37 and 38:
Page 39 and 40:
Page 41 and 42:
Page 43 and 44:
Page 45 and 46:
Page 47 and 48:
Page 49 and 50:
Page 51 and 52: 2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 101: 2009 m. Europos ataskaita dėl vyst
Page 153 and 154:
Page 155 and 156:
Page 157 and 158:
Page 159 and 160:
show all

SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?