SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

SILPNUMO 

ĮVEIKIMAS AFRIKOJE 

NAUJAS EUROPOS POŽIŪRIS 

EUROPOS MOKSLINIŲ TYRIMŲ 

TELKIMAS VYSTYMO POLITIKAI 

DĖL 

EUROPOS ATASKAITA 

VYSTYMOSI

SILPNUMO ĮVEIKIMAS 

AFRIKOJE 




DĖL 


VYSTYMOSI

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi, Silpnumo įveikimas Afrikoje, Roberto Schumano antrosios 

pakopos studijų centras, Europos universiteto institutas, San Domenico di Fiesole. 

© Europos Bendrijos, 2009 

Leidžiama dauginti, nurodžius šaltinį. 

Atsakomybės ribojimas: 

Šioje ataskaitoje išreikštas požiūris yra šių autorių ir neturi būti tapatinamas su Europos Komisijos 

ar Europos Sąjungos šalių narių požiūriu. 

Kilus neaiškumams, tekstui anglų kalba bus teikiama pirmenybė versijų kitomis kalbomis 

atžvilgiu.

2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi 

Pratarmė 

PRATARMĖ 

Politikos formavimui reikia tikslių, gilių ir savalaikių žinių apie bet kurią situaciją. Vystymasis taip 

pat nėra išimtis. Europoje yra daugybė universitetų ir mokslinių tyrimų institucijų, mąstančių apie 

vystymosi problemas ir leidžiančių informatyvius analitinius darbus. Tačiau visą jų potencialą 

dar reikia didinti dėl daugelio priežasčių, įskaitant pastangų susiskaidymą, išteklių trūkumą ir 

santykinĮ atotrūkĮ nuo politikos formavimo sferos. 

Iniciatyva „Europos mokslinių tyrimų telkimas vystymo politikai“ skirta šiai situacijai pagerinti. Šiuo 

metu Europos Komisija ir šešios šalys narės (Suomija, Vokietija, Liuksemburgas, Ispanija, Švedija, 

Jungtinė Karalystė) palaiko šią bendrą iniciatyvą siekiant pagerinti Europos perspektyvą, jos viziją 

kai kurių labiausiai neatidėliotinų mūsų meto vystymosi problemų atžvilgiu, remiantis puikiomis 

žiniomis, naujovėmis ir bendro pagrindo Europos mokslinių tyrimų bendruomenei ir politikos 

formuotojams sukūrimu. 

Ši kasmet leidžiama Europos ataskaita dėl vystymosi (ERD) yra svarbiausias šios iniciatyvos rezultatas. 

Tai nepriklausoma, žiniomis pagrįsta ir Į ateitĮ orientuota vystymosi problemų apžvalga, atspindinti 

Europos viziją. Ši ataskaita padės Europos Sąjungai išgryninti jos vystymosi viziją, praturtinti jos 

politiką ir padaryti poveikĮ tarptautinio masto diskusijoms. Ji taip pat papildys kitus svarbiausius 

pranešimus apie vystymąsi, stengdamasi atspindėti įvairius požiūrius, galinčius egzistuoti kartu 

svarstant įvairias problemas ir, jei tinkama, specialius europinius metodus, paremtus Europos 

politinėmis ir socialinėmis vertybėmis bei jos istorija ir patirtimi. Iš tiesų esame tikri, kad neturi būti 

jokios mąstymo monopolijos kalbant apie tokią sudėtingą ir turtingą sritį, kaip plėtros politika. 

Pirmajame šių metų leidinyje, detaliai parengtame vadovaujant Europos universitetiniam institutui 

(EUI), įsikūrusiam Florencijoje, aptariama sudėtinga ir daugiamatė „silpnumo“ problema, ypač 

didelĮ dėmesĮ skiriant Afrikai Į pietus nuo Sacharos, kur dauguma šalių yra silpnos. Ji apibūdinta 

kaip „sunkiausias mūsų eros vystymosi iššūkis“. Silpnumo situacijų sprendimas, be abejonės, yra vis 

augantis Europos ir visos tarptautinės bendruomenės rūpestis. Tai vis svarbesnis Europos plėtros 

politikos prioritetas. Be to, tai ir pagrindinis Europos saugumo strategijos iššūkis. 

Silpnumo įveikimas yra pati svarbiausia ir skubiausia moralinė būtinybė. Vadinamosiose silpnosiose 

valstybėse gyvena trečdalis pasaulio vargšų. Pažanga siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) 

šiose šalyse atsilieka, o silpnas valdymas be galo stipriai atsiliepia – ypač jei sukelia konfliktus ir 

karus, – kalbant apie ekonomiką, žmones ir socialinę sritį. Visų svarbiausia – apsvarstyti su tuo itin 

susijusius maisto, kuro, o dabar – ir finansinius bei ekonominius sukrėtimus, gresiančius pakeisti 

nesenos vystymosi pažangos kryptį. Krizių pasekmės žmonėms kelia ypač daug nerimo silpnose 

Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse, kurių gebėjimas įveikti sukrėtimus yra ribotas. 

Žvelgiant iš saugumo perspektyvos, silpnumo situacijos taip pat kelia didžiulĮ susirūpinimą. Mūsų 

pačių interesų labui reikia įveikti silpnumą vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje, taip 

užtikrinant pasaulinĮ stabilumą ir klestėjimą. Atgimęs piratavimas Adeno įlankoje, glaudžiai susijęs 

su neramumais Somalyje, arba ekonominių, politinių ir karo pabėgėlių srautai, suprantamai ir 

dažnai priverstinai plūstantys iš savo silpnų šalių ir siekiantys susikurti geresnĮ ir stabilesnĮ gyvenimą 

Europoje ir kitose turtingose pasaulio dalyse, – tai tik vieni iš daugelio šios augančios tarpusavio 

priklausomybės pavyzdžių. 

III 

DĖL 


VYSTYMOSI

Pratarmė 


Galiausiai šioms situacijoms, apimančioms nepaprastai įvairias visuomenes su labai skirtingomis 

socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir politinėmis aplinkybėmis ir sudėtimis, reikia specialių, 

itin pritaikytų metodų, kalbant apie išorės palaikymą. Klasikinė plėtros politikos „mantra“, kaip 

antai pagalbos veiksmingumo darbotvarkė (Paryžiaus deklaracija ir „trigubos A“ darbotvarkė), 

Europos konsensusas dėl vystymosi ir paramos valdymo reformoms metodas, atitinka konkrečius 

iššūkius, taikant juos silpnuose kontekstuose. Kaip teigiama 2008 m. ES moksliniame straipsnyje „TVT 

vidurio taške“, parengtame vadovaujant profesoriui F. Bourguignon‘ui ir parašytame šios iniciatyvos 

kontekste 1 , „silpnumą reikia įveikti, jei ketinama siekti pažangos dėl Tūkstantmečio vystymosi 

tikslų. Tam reikia nuolatinio įsipareigojimo ir lakia vaizduote pasižyminčio naujo jungtinio politinių, 

techninių, finansinių ir kartais karinių išteklių panaudojimo, įtraukiant ne tik vyriausybes, bet ir 

pilietinę visuomenę bei nevalstybinius veikėjus“. Šiuo požiūriu šalys partnerės ir šalys, teikiančiosios 

pagalbą, šiuo metu yra bendrai įsitraukusios Į „tarptautinĮ dialogą dėl valstybės ir taikos stiprinimo“, 

kurio tikslas – pasiekti galimo susitarimo dėl įsikišimo šiomis be galo sudėtingomis aplinkybėmis 

tikslų ir principų. 

Šiai ambicingai politikos tyrimų iniciatyvai įgyvendinti buvo pradėtas intensyvus dalyvavimo procesas, 

įtraukiantis įvairių sričių geriausius mokslininkus, politikos formuotojus ir pilietinės visuomenės 

atstovus tiek iš Europos, tiek iš Afrikos. Sukuriant bendrą analitinĮ pagrindą, kaip geriau įveikti šias 

sudėtingas situacijas, šis pirmasis ERD leidimas savo subtilia gaida padės Europos strateginiam 

metodui įveikiant silpnumą ir apibrėš nuoseklesnę politiką ateityje. Tai didelis Europos mokslinių 

tyrimų iniciatyvos žingsnis pirmyn, iniciatyvos, siekiančios nušviesti, kaip suderinti vystymosi tikslus 

su naujais pasauliniais iššūkiais. 

Stefano Manservisi 

Yves Mény 

Europos Komisijos generalinis direktorius vystymuisi 

ir santykiams su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo 

vandenyno regiono valstybėmis 

President of the European 

University Institute 

1 

Žr. ES tyrimų dokumentą „Millennium Development Goals at Midpoint: Where do we stand and where do we need to 

go?“, kurĮ parengė François Bourguignon et al., 2008, 

http://ec.europa.eu/development/icenter/repository/mdg_paper_final_20080916_en.pdf 

IV


Padėkos 

PADĖKOS 

Ši ataskaita buvo parengta Giorgia’os Giovannetti vadovaujamos grupės, kurią sudarė Franklin Allen, 

Simone Bertoli, Shailaja Fennell, Wendy Harcourt, Marta Reynal-Querol, Marco Sanfilippo, Elisa 

Ticci, Pascal Vennesson ir Thierry Verdier, įsikūrusios Europos universitetinio instituto (EUI) Roberto 

Schumano pažangių studijų centre. Projektų vadybininkas buvo Ingo Linsenmann. 

Grupė ypač dėkoja François Bourguignonui už jo mokslinius patarimus, Lucai Alinovi, Nicolas 

Gérardui, Sethui Kaplanui, Stephanui Klasenui, Ramonui Marimonui, Françoise Moreau, Yawui 

Nyarko, Dorothée Starck ir visiems ERD valdymo komiteto nariams už jų nuolatinius patarimus ir 

palaikymą. Taip pat esame labai dėkingi Stefaniai Innocenti už pagalbą atliekant mokslinĮ tyrimą. 

Prie konsultacijų proceso ypač prisidėjo William A. Amponsah, Mina Baliamoune-Lutz, Stefano 

Bartolini, Victor Davies, Jörn Grävingholt, Sven Grimm, Francesco N. Moro, Donato Romano, Alexander 

Sarris, Andrew Sherriff ir Gianni Vaggi. Rengiant pranešimą įvairiose jo stadijose prisidėjo Lubomira 

Bencova, Piera Calcinaghi, Monique Cavallari, Angela Conte, Mei Lan Goei, Laetitia Jespers, Alexei 

Jones, Laura Jurisevic, Christine Lyon, Serena Scarselli, Elisabetta Spagnoli ir Valerio Pappalardo. Bruce 

Ross Larson buvo vyriausiasis redaktorius. Chris Engert pasirūpino kalbiniu pagalbinių publikacijų 

redagavimu. Dėkojame jiems visiems. 

Esame dėkingi šiems pagalbinių publikacijų ir pastabų autoriams: Ernest Aryeetey, Niagale Bagayoko- 

Penone, Michael Barnett, Nicolas Berman, Elva Bova, Deborah Bryceson, Christian Büger, Maurizio 

Carbone, Paul Collier, Lorenzo Cotula, Nasredin Elamin, Fernanda Faria, Patrick Guillaumont, Sylvaine 

Guillaumont Jeanneney, Kenneth Harttgen, Damien Helly, Lelio Iapadre, Zohra Kahn, José Maria Larrú, 

Francesca Luchetti, Alan Matthews, Philippe Martin, Jesse McConnell, Mark McGillivray, Andrew 

Mold, Wim Naudé, Janvier Nkurunziza, Abena D. Oduro, Alina Rocha-Menocal, Sara Pantuliano, 

Jean-Philippe Platteau, Béatrice Pouligny, Prabirjit Sarkar, Ajit Singh, Aysen Tanyeri-Abur, Necla 

Tschirgi, Margherita Velucchi ir Tony Venables. 

Ypatingą padėką skiriame iniciatyvos Naujieji Afrikos vystymosi veidai dalyviams, kurie entuziastingai 

prisidėjo įliejant Į pranešimą gaivių ir naujų požiūrių, pristatė savo darbą ir parašė pastabas ir 

straipsnius: Eme Akpan, Japhet Biegon, Muslilhah Badmus, Christian B. Kamga Kam, Dorine Kanmi 

Feunou, Nicholas Kilimani, Albert Makochekanwa Douzounet Mallaye, Ndubuisi Nwokolo Magidu 

Nyende, Isaac Oluwatayo, Thomas Poirier, Afees Salisu ir Sigismond Wilson. 

Neįmanoma padėkoti visiems, nes daugelis prisidėjo prie proceso, kurio rezultatas yra šios ataskaitos 

išleidimas, dalyvaudami parengiamuosiuose renginiuose Briuselyje (vasario 6 d.), Kembridže (kovo 

17–18 d.), Florencijoje (balandžio 16–17 d.), Barselonoje (gegužės 7–8 d.), Akroje (gegužės 21–23 d.), 

Florencijoje (birželio 22–23 d.) ir Briuselyje (rugsėjo 4 d.). Išsamus šių renginių dalyvių sąrašas yra 

įtrauktas Į 1B tomą, bet norėtume su dėkingumu pripažinti tai, kuo jie visi prisidėjo prie konsultacinio 

proceso ir diskusijos šia polemine tema. Taip pat nuoširdžiai dėkojame renginius organizavusioms 

institucijoms: Jėzaus kolegijai Kembridže, Universitat Pompeu Fabra ir CREMed (Viduržemio jūros 

regiono ekonomikos tyrimų centrui) Barselonoje bei ISSER (Statistikos, socialinių ir ekonomikos 

tyrimų institutui) Akroje. 

V 

DĖL 


VYSTYMOSI

Turinys 


TURINYS 

APŽVALGA 1 

1. Stiprinant ES atsaką Į silpnumą 4 

2. Prioritetų nustatymas 7 

PIRMOJI DALIS 10 

1 SKYRIUS 

VALSTYBIŲ SILPNUMAS AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS: KAINA IR IŠŠŪKIAI 11 

1. Europos vystymosi politika besikeičiančiame pasauliniame kontekste 11 

2. Ką reiškia valstybės silpnumas? 16 

3. Valstybių silpnumo Afrikoje Į pietus nuo Sacharos sąnaudos 18 

2 SKYRIUS 

SILPNŲ VALSTYBIŲ YPATYBĖS 31 

1. Silpnos valstybės turi kai kuriuos bendrus bruožus 31 

3. Apibendrinimas 48 

3 SKYRIUS 

ISTORINĖS VALSTYBIŲ SILPNUMO ŠAKNYS 49 

1. Specifiniai veiksniai ir bendri pamatiniai faktoriai 49 

2. Ar silpnumas yra kolonijinis palikimas? 50 

3. Kolonijinės valstybės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 50 

4. Dekolonizacija 51 

5. Tarptautinis kontekstas ir tęstinumas 52 

6. Institucijų priklausomybė nuo ankstesnės raidos: atotrūkis ir ekstraversija 54 

7. Išvados 56 

4 SKYRIUS 

EKONOMINIAI VEIKSNIAI GALI PADIDINTI SILPNUMĄ 57 

1. Ekonominiai faktoriai yra svarbūs valstybės silpnumui, o silpnumas yra svarbus ekonomikai 57 

2. Prekybos atvirumas gali padidinti ar sumažinti valstybės silpnumą 58 

3. Abipusiai ryšiai tarp tiesioginių užsienio investicijų ir silpnumo 59 

4. Apsirūpinimas gamtos ištekliais gali pabloginti valdymą 60 

5. Valdymas paveikia santykĮ tarp žemės ir silpnumo 62 

6. Alkani gyventojai ir silpnos institucijos 68 

7. Išvada 69 

VI


Turinys 

ANTROJI DALIS 70 

5 SKYRIUS 

SILPNUMAS IR ATSPARUMAS 71 

1. Atsparumo stiprinimas 72 

2. Ką reiškia atsparumu grindžiamas požiūris? 72 

3. Valstybės silpnumas mažina socialinĮ ir ekonominĮ atsparumą 73 

6 SKYRIUS 

SKAUDŪS PASAULIO FINANSŲ KRIZĖS PADARINIAI SILPNOMS AFRIKOS VALSTYBĖMS 76 

1. Bauginantys krizės iššūkiai: pertrauka po daugelio augimo metų 76 

2. Maistas, kuras, finansai ir silpnumas 77 

3. Keturi krizės poveikio perdavimo Į silpnas šalis kanalai 77 

4. Ar gali silpnos valstybės įveikti krizę? 85 

7 SKYRIUS 

VALSTYBĖS STIPRINIMAS IR SOCIALINĖ SANGLAUDA 90 

1. Dėmesys valstybei 90 

2. Socialinė sanglauda ir nematerialūs valstybės stiprinimo aspektai 91 

3. Poreikis gerai suprasti vietos aplinkybes 94 

4. Humanitarinės pagalbos ir valstybės stiprinimo veiksmų papildomumas pokonfliktinėmis aplinkybėmis 97 

TREČIOJI DALIS 104 

8 SKYRIUS 

ES POLITIKA SIEKIANT ĮVEIKTI SILPNUMĄ AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS 105 

1. ES rūpinimosi silpnomis šalimis istorija 106 

2. ES galimybės silpnose šalyse 112 

3. Geresnis ES atsakas Į silpnumą 113 

9 SKYRIUS 

IŠVADOS – PRIORITETAI IR REKOMENDACIJOS 124 

1. ES politika gali daryti poveikį 124 

2. Prioritetai ir rekomendacijos 126 

ŠALTINIAI 133 

PRIEDAS 147 

VII 

DĖL 


VYSTYMOSI

Lentelės ir paveikslai 


LENTELĖS IR PAVEIKSLAI 

0.1 langelio lentelė. Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, pasižyminčios silpnumu 1 

0.1 langelio paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių gyventojų piramidė 3 

0.2 langelio paveikslas. Gyventojų piramidė Europos Sąjungoje 3 

0.1 paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių atsparumas 6 

0.2 paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių pažeidžiamumasica 6 

1.1 langelio paveikslas. Pagalbos didinimo poveikis augimui 13 

1.1 langelio lentelė. Pagalba silpnoms valstybėms, 2004 m. 14 

1.1 lentelė. Žmogaus raida Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse 19 

1.1 paveikslas. Absoliutūs pokyčiai pagrindiniuose TVT rodikliuose (2000–2006 m.) 21 

1.2 paveikslas. Santykiniai pokyčiai pagrindiniuose TVT rodikliuose (2000–2006 m.) 22 

1.2 lentelė. Pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys, 2008 m. 24 

1.3 lentelė. Apsirūpinimo maistu indeksai silpnoms valstybėms 26 

1.3 paveikslas. Valdymo rodiklių tendencijos silpnose šalyse Į pietus nuo Sacharos 28 

2.1 lentelė. Apmokestinimas, vyriausybės pajamos ir verslo sąlygų palankumas Į pietus nuo Sacharos 

esančiose silpnose Afrikos šalyse 32 

2.1 paveikslas. Išorės srautai (paprastas 2003–2007 m. vidurkis) 33 

2.1 langelio paveikslas. Zambijos eksportas ir vario kainos (2002–2009 m.) 34 

2.2 langelio paveikslas. Vario kainos ir Zambijos kvača (kwacha) (2002–2009 m.) 35 

2.3 langelio paveikslas. Kasyklų pajamos Zambijoje (2001–2007 m.) 36 

2.2 paveikslas. Žemės ūkio, pramonės ir paslaugų dalis BVP, 2006 m. 36 

2.2 lentelė. Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių, importuojančių ir eksportuojančių maistą, sąrašas 37 

2.3 lentelė. Eksporto koncentracija silpnose šalyse 39 

2.4 lentelė. Silpnų šalių eksporto kryptys, procentinis dydis, vidurkis 2004–2006 m. 40 

2.5 lentelė. Viešosios išlaidos kaip BVP procentinė dalis 41 

2.6 lentelė. Gyventojai 43 

2.7 lentelė. Infrastruktūra ir geografinės savybės 44 

2.3 paveikslas. Tikrasis BVP augimas silpnose šalyse, intensyviai išteklius naudojančiose silpnose 

šalyse ir neintensyviai išteklius naudojančiose silpnose šalyse 2000–2008 m. 45 

2.8 lentelė. Makroekonominės savybės 46 

2.9 lentelė. Bendras pažeidžiamumo laipsnis 47 

4.1 langelio lentelė. Žemės ūkio paskirties žemės paskyrimai 2000–2008 m. 

(suteikiama daugiau nei 1 000 hektarų) 66 

4.1 lentelė. Užtikrinimas, kad naujos investicijos Į žemės ūkio paskirties žemę sukeltų skurdą 

mažinančius padarinius 67 

5.1 paveikslas. Valstybės silpnumo ir socialinio-ekonominio atsparumo sąveika 74 

6.1 paveikslas. Eksporto augimas, išreikštas BVP dalimi 77 

6.1 langelio paveikslas. Pietų Afrika reaguoja Į „Lehman Brothers“ bankrotą, Kinija ir Nigerija – ne 78 

6.2 paveikslas. Eksportas labiausiai sumažėjo Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 80 

6.3 paveikslas. Afrikos Į pietus nuo Sacharos pirminės ir gamybos produkcijos eksportas po finansų 

krizės šalyse partnerėse 81 

6.4 paveikslas. Prognozuojamas Afrikai skirtų pagalbos srautų mažėjimas 2009 m. 82 

6.2 langelio paveikslas. Kinijos ekonominis bendradarbiavimas su silpnomis Afrikos šalimis ir PVK pagalba 

1998–2007 m. 84 

6.5 paveikslas. Daugelis migrantų gyvena Afrikoje 84 

6.1 lentelė. Atsparumo laipsnis – nuo mažo iki didelio 86 

6.6 paveikslas. Krizės poveikis socialinei gerovei 87 

8.1 lentelė. Su silpnomis šalimis susijusios Europos Sąjungos institucijos ir tarnybos 112 

VIII


Langeliai 

LANGELIAI 

0.1 langelis. Kurios Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys yra silpnos? 1 

0.2 langelis. Bendri silpnų šalių bruožai – ir esminiai skirtumai 2 

0.3 langelis. Kaip 2008-2009 metų krizė paveikė silpnas Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybes 5 

1.1 langelis. Pagalbos veiksmingumas ir paskirstymas silpnoms valstybėms 13 

1.2 langelis. Kaip diskurse apie vystymąsi atsirado silpnumo sąvoka 16 

2.1 langelis. Prekybos variu pakilimas ir nesėkmė Zambijoje 34 

4.1 langelis. Elgesio kodeksai ir Gamtos išteklių chartija 61 

4.2 langelis. Stambūs žemės įsigijimai Afrikoje – žemės įsigijimo sandorių analizė 63 

4.3 langelis. Tarptautinės investicijos Sudane: arabų šalių regiono „duonos krepšelis“ 65 

5.1 langelis. Atsparumo ir pažeidžiamumo apibrėžimas 72 

5.2 langelis. Ekonomikos augimas, plėtra ir gerovė silpnose šalyse 73 

6.1 langelis. Afrikos finansų rinkos: šalutiniai poveikiai ir sukrėtimai 78 

6.2 langelis. Ar Kinija užpildys spragą? 83 

6.3 langelis. Neigiami sukrėtimai ir socialinė apsauga, jų vaidmuo oficialioms ir neoficialioms 

finansinėms institucijoms 88 

7.1 langelis. Kaip vietos atsparumas gali pagerinti saugumą 92 

7.2 langelis. Somalis ir Somalilandas 95 

7.3 langelis. Afrikos valdymo modelis 96 

7.4 langelis. Tarptautiniai veiksmai silpnose šalyse: Pietų Sudano pamokos 98 

7.5 langelis. Vietinių bendruomenių pamokos: buvusių kovotojų moterų rėmimo programos 100 

7.6 langelis. Pokonfliktiniai pereinamieji laikotarpiai – galimybė suteikti moterims daugiau teisių? 101 

7.7 langelis. Biudžeto formavimas atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą 103 

8.1 langelis. „Kova su valstybių silpnumu“ – ištraukos iš 2005 m. Europos konsensuso dėl vystymosi 106 

8.2 langelis. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos veiksmingumo ir Akros veiksmų darbotvarkės konkrečios 

uostatos dėl silpnumo 108 

8.3 langelis. EBPO-PVK Tinkamų tarptautinių veiksmų pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principai 109 

8.4 langelis. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1325 110 

8.5 langelis. Pažeidžiamumo FLEX 111 

8.6 langelis. ES bendroji žemės ūkio politika ir apsirūpinimo maistu užtikrinimas silpnose Afrikos šalyse 115 

8.7 langelis. Pagalba prekybai 117 

8.8 langelis. Ekonominės partnerystės susitarimai 117 

8.9 langelis. Saugumo ir plėtros iššūkiai silpnumo situacijose: ESGP operacijų pamokos 121 

9.1 langelis. Pasiūlymas, kaip stabilizuoti pajamas 127 

9.2 langelis. ES politika ir Afrikos žmogiškojo kapitalo plėtra 127 

9.3 langelis. Tinkamas regioninės integracijos lygis 129 

9.4 langelis. Vadovavimo ir hegemonijos dilema, kai valdymo stiprinimui vadovaujama regioniniu lygiu 130 

9.5 langelis. Pagalbos valdymo peržiūra 131 

IX 

DĖL 


VYSTYMOSI

Akronimai 


AKRONIMAI 

AfDB 

AIDS/ŽIV 

AKR 

BNP 

BVP 

BŽŪP 

CIFP 

CPIA 

DFID 

EBPO PVK 

ES 

ESGP 

FAO 

GTZ 

HDI 

IFPRI 

IIED 

JTAEK 

JTPPK 

JTVP 

NATO 

OPV 

PMP 

PPO 

PSO 

TDO 

TUI 

TVT 

UNIFEM 

UNMIS 

UNODC 

UNRISD 

Vystymosi GD 

VPK 

WPF 

ZCCM 

Afrikos plėtros bankas (angl. African Development Bank) 

Įgytas imuniteto deficito sindromas / Žmogaus imuniteto deficito virusas 

Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno valstybės 

Bendrosios nacionalinės pajamos 

Bendrasis vidaus produktas 

Bendroji žemės ūkio politika 

Carleton universiteto šalių užsienio politikos indikatoriai 

Šalies politikos ir institucijų įvertinimas (angl. Country Policy and Institutional Assessment) 

Tarptautinio vystymosi departamentas (angl. Department for International Development) 

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – Pagalbos vystymuisi komitetas 

Europos Sąjunga 

Europos saugumo ir gynybos politika 

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agricultural Organisation of the 

United Nations) 

Gesellschaft für Technische Zusammenarbeit 

Žmogaus raidos indeksas (angl. Human Development Index) 

Tarptautinis maisto politikos tyrimų institutas (angl. International Food Policy Research Institute) 

Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas (angl. International Institute for Environment and 

Development) 

Jungtinių Tautų Afrikos ekonomikos komisija 

Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija 

Jungtinių Tautų vystymo programa 

Šiaures Atlanto sutarties organizacija (angl. North Atlantic Treaty Organization) 

Oficialioji parama vystymuisi 

Pasaulio maisto programa 

Pasaulio prekybos organizacija 

Pasaulio sveikatos organizacija 

Tarptautinė darbo organizacija 

Tiesioginės užsienio investicijos 

Tūkstantmečio vystymosi tikslai 

Jungtinių Tautų plėtros fondas moterims 

Jungtinių Tautų misija Sudane (angl. United Nations Mission in Sudan) 

Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuras (angl. United Nations Office 

on Drugs and Crime) 

Jungtinių Tautų socialinės plėtros tyrimų institutas (angl. United Nations Research Institute for Social 

Development) 

Europos Komisijos vystymosi ir santykių su Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno valstybėmis 

generalinis direktoratas 

Vystymo paramos komitetas 

Pasaulio gyventojų fondas (angl. World Population Foundation) 

Zambijos jungtinės vario šachtos (angl. Zambia Consolidated Copper Mines) 

X


Apžvalga 

APŽVALGA 

2008–2009 m. krizė sukėlė didžiausią pasaulinĮ nuosmukĮ nuo 1929 m. Ekonomikos ir finansų krizė smogė Europos Sąjungos 

ir kitų išsivysčiusių šalių biudžetui, sukurdama didžiules skolas, nedarbą ir socialines problemas. Ji ypač nuniokojo silpnas 

šalis, kurių dauguma yra Į pietus nuo Sacharos, nors pradžioje buvo manoma, kad jos bus apsaugotos nuo krizės dėl menkos 

finansinės integracijos su likusia pasaulio dalimi. Nors dėl baisios Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių socialinės ir 

ekonominės padėties reikia atnaujinti įsipareigojimą šioms šalims, Europos Sąjungos susirūpinimas vidaus socialinėmis 

problemomis gali atitraukti dėmesĮ ir lėšas nuo Europos Sąjungos pagalbos vystymuisi politikos. Bet Europos Sąjunga 

turi laikytis ir galbūt stiprinti savo įsipareigojimą Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims bei vengti neveiksmingos 

pagalbos politikos. Todėl dabar tinkamas metas iš naujo įvertinti Europos Sąjungos vystymosi politiką, skirtą Į pietus nuo 

Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims. To yra siekiama 2009 m. Europos ataskaitoje dėl vystymosi. 

2009 m. Europos ataskaitoje dėl vystymosi analizuojamos silpnumo ypatybės ir su silpnumu susijusios išlaidos (1 dalis), silpnų 

šalių pajėgumas susidoroti su neigiamais sukrėtimais, kaip antai 2008–2009 m. finansų krize (2 dalis) ir Europos Sąjungos dabartinis 

dalyvavimas sprendžiant silpnų šalių problemas bei galimybės plėtoti Europos Sąjungos vystymosi politiką, galinčią padėti valstybių 

suinteresuotiesiems subjektams stiprinti šalių atsparumą (3 dalis). 

Didžiausias dėmesys skiriamas Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims, nes, regis, šis regionas ypač atsilieka valstybių 

sutvirtinimo srityje; iškalbingas faktas lieka nepaneigtas per visus teorinius ginčus dėl silpnumo apibrėžimo ir jo matavimo: 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys sudaro daugumą silpnų valstybių grupėje (1 langelis) 1 . 

0.1 langelis. Kurios Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys yra silpnos? 

Yra kelios valstybių silpnumo klasifikacijos ir vertinimų sistemos; 1 langelio lentelėje pateikiamas darbinis Į pietus nuo 

Sacharos esančių Afrikos šalių, pasižyminčių silpnumu, sąrašas, naudojamas šioje ataskaitoje: 

0.1 langelio lentelė. Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, pasižyminčios silpnumu 

Angola Pusiaujo Gvinėja Nigerija 

Burundis Eritrėja Ruanda 

Kamerūnas Etiopija San Tomė ir Prinsipė 

Centrinės Afrikos Respublika Gambija Siera Leonė 

Čadas Gvinėja Somalis 

Komorai Bisau Gvinėja Sudanas 

Demokratinė Kongo Respublika Kenija Togas 

Kongo Respublika Liberija Uganda 

Dramblio Kaulo Krantas Mauritanija Zimbabvė 

Džibutis 

Nigeris 

ŠĮ sąrašą pateikė EBPO (2009 m.), bet jo oficialiai nepatvirtino. Jis sudarytas įtraukiant apatinius du kvintilius iš 2007 m. 

Pasaulio banko šalies politikos ir institucijų įvertinimo, 2008 m. „Brookings“ valstybių silpnumo besivystančiose šalyse 

indekso ir 2007 m. Carleton universiteto šalių užsienio politikos indikatorių. Šis sąrašas naudojamas 2009 m. ERD leidinyje 

darbo tikslais, bet jo nepatvirtiname, nes teigiame, kad pats nustatymas yra dinamiškas (žr. 1-ąjĮ skyrių). 

Dėl silpnumo atsirandančios žmogiškosios ir ekonominės išlaidos reikalauja nukreipti vystymosi modelius, strategijas ir veiksmus 

visuomenių atsparumui kurti – t. y. didinti socialinės ir ekonominės sistemos sugebėjimą prisitaikyti ir susidoroti su sukrėtimais bei 

besikeičiančiomis sąlygomis nesumažinant žmonių gebėjimų. Gyvenant pasaulyje, kur pasauliniai sukrėtimai aštrėja ir paveikia 

daugiau žmonių, socialinės ir ekonominės sistemos atsparumas yra labai svarbus šalies vystymosi kelyje. Tai taip pat turi būti 

svarbiausias valstybių vystymosi strategijų ir tuo pačiu paramos vystymuisi tikslas. 

Silpnos Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys turi daug bendrų ypatybių – jos visos turi rimtų struktūrinių problemų ir blogai 

veikiančias įstaigas – bet jos taip pat skiriasi daugeliu aspektų (0.2 langelis). Joms nepaprastoji situacija yra taisyklė, o ne išimtis. 

Siekdamos atlaikyti sukrėtimus, jos dažnai stokoja ilgalaikės savo pasirinkimų perspektyvos, o neatidėliotini poreikiai iškraipo 

ilgalaikius tikslus. Europos Sąjunga gali padėti joms laikytis kelio, kuris nutolintų jas nuo silpnumo ir vestų atsparumo ir tvaraus 

1 

Pavyzdžiui, 29 šalys iš 49, kurias EBPO (2009) įvardijo kaip silpnas, yra Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys. 

1 

DĖL 


VYSTYMOSI

Apžvalga 


augimo link. Šiuo tikslu Europos Sąjungai reikia lankstaus ilgalaikio metodo jos įsipareigojimams ir naujų pagalbos valdymo formų, 

siekiant pagerinti pagalbos veiksmingumą. Tai turėtų suformuoti patikimą ilgalaikę politiką ir biudžetinius įsipareigojimus, kurie 

nepažeistų šalies suvereniteto principo. Šie įsipareigojimai leistų silpnoms šalims išplėsti savo politikos laiko horizontus. 

Pereinant nuo prioritetų prie konkrečių nurodymų ir įsitraukimo gairių, reikia labai gerų žinių apie vietos sąlygas, reikia atsižvelgti 

Į nepaprastą silpnų Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių nevienalytiškumą istorijos, kultūros, ekonomikos situacijos ir politikos 

aspektais. Išsamūs politiniai nurodymai gali būti suformuluoti tiktai derinant politikos ekspertų rekomendacijas su žiniomis apie 

vietos kontekstą 2 . 

EUROPOS SĄJUNGOS SANTYKINIAI PRANAŠUMAI: PLĖTOTI ŽMOGIŠKĄJĮ IR 

SOCIALINĮ KAPITALĄ BEI PALAIKYTI INSTITUCIJŲ VYSTYMĄSI 

Europos Sąjungos ir valstybių narių parama vystymuisi turi didelĮ potencialą. Daugumai Į pietus nuo Sacharos esančių 

silpnų Afrikos šalių Europa yra svarbiausia donorė, prekybos partnerė, užsienio investicijų šaltinis ir svarbus migracijos 

tikslas. Europos Sąjunga taip pat yra svarbus politinis, diplomatinis ir ekonominis blokas. Vis dėlto Europa negali pamiršti, 

kad silpnumas dažnai yra kilęs iš kolonizacijos ir dekolonizacijos procesų, kartais jĮ padidina neatsakinga užsienio bendrovių 

veikla bei neteisėta ir nusikalstama prekyba Europos šalyse. 

Europos Sąjunga turi ir toliau tęsti savo veiklą su silpnomis šalimis, gerbti vidaus nuosavybę, imtis platesnės veiklos nei institucijų 

kūrimas, visiškai pasinaudoti savo santykiniu pranašumu ir sutelkti savo pastangas ties žmogiškojo ir socialinio kapitalo vystymu 

bei palaikyti institucijų vystymą vietiniame ir regioniniame lygmenyje. 

Skirtingai nuo daugumos pagalbos agentūrų 3 , potencialios Europos Sąjungos politikos rinkinĮ sudaro ne vien finansinė pagalba. 

Į jĮ galima įtraukti prekybą, žemės ūkį, žuvininkystę, saugumą, migraciją, klimato kaitą, aplinką, globalizacijos socialinę dimensiją, 

užimtumą, mokslinius tyrimus ir plėtrą, informacinę visuomenę, energetiką ir valdymą 4 . Be to, Europos Sąjungos istorija pasižymi 

institucijų vystymusi skirtingose visuomenėse, kurioms būdingos skirtingos kilmės, tradicijos ir istorijos institucijos. Todėl per savo 

plėtros istoriją Europos Sąjunga turėjo išspręsti problemas, kilusias pereinant nuo karinės diktatūros prie demokratijos (pavyzdžiui, 

Graikija, Portugalija ir Ispanija 1970 m.), taip pat ir integruojant šalis, kurios tik neseniai ėmė taikyti rinkos ekonomikos metodą. Ši 

patirtis suteikia labai naudingų žinių apie tai, kaip spręsti silpnumo problemą. 

Tačiau Europos veiksmų potencialas neturi būti pervertintas. Pasaulio tvarka tapo labiau daugiapolė, kai kylantys politiniai ir 

ekonominiai centrai prisijungė prie seniausių veikėjų. JAV–Kinijos–ES konfigūracija tapo tarptautinės sistemos ašimi. Papildydamos 

svarbiausių tarptautinių organizacijų veiklą, kitos šalys – nuo Jungtinių Valstijų iki Rytų Azijos ir Persijos įlankos šalių – įsitraukė 

Į silpnų valstybių problemų sprendimą. Pavyzdžiui, Kinija sukūrė infrastruktūrą, investavo Į žemę ir padidino savo švelniąją įtaką 

daugumoje silpnų šalių. 

Be to, Europos Sąjungos iniciatyvos valstybių silpnumui spręsti, kaip antai pagalba valstybės ir taikos stiprinimui, galėjo būti 

partnerių šalių suprastos kaip nepageidaujamos ir šališkos politiniu požiūriu. Jos taip pat gali, galbūt netyčia, paveikti procesus ir 

dinamiką, kuri yra grynai vidaus pobūdžio. Galų gale, vidaus pasipriešinimas ir apribojimai Europos Sąjungos viduje gali susilpninti 

įsipareigojimą vystymosi politikai. Be to, gyventojų senėjimas, krizės metu susidariusi didžiulė skola, ir Europos Sąjungos plėtra 

gali susilpninti paskatas nukreipti viešuosius išteklius Į tarptautinĮ bendradarbiavimą dėl vystymosi. 

0.2 langelis. Bendri silpnų šalių bruožai – ir esminiai skirtumai 

Silpnos šalys negali sutelkti vidaus išteklių ir gauti reikšmingų fiskalinių pajamų iš apmokestinimo. Į pietus nuo Sacharos 

esančių silpnų Afrikos šalių vyriausybių pajamos, neskaitant dotacijų, retai sudaro daugiau kaip 20 % BVP. Mokesčiai sudaro 

nuo 6 iki 13 % BVP, taigi, yra labai nedaug galimybių viešosioms prekėms ir paslaugoms teikti. 

Menka žmogaus raida. Menką viešąjĮ investavimą Į žmogaus raidą atspindi prastai veikianti švietimo ir sveikatos 

priežiūros sistema. Iš tikrųjų, nors daug silpnų valstybių sumažino savo karines išlaidas, dėl šio sumažinimo nepadidėjo 

sveikatos priežiūros ir švietimo finansavimas. 

2 

GTZ (2008) analizuojami tyrimai apie šešias šalis ir pabrėžiami geografiniai skirtingumai bei skirtinga valdymo stadija ir vystymosi orientacija: „žalos nedarymo“ 

metodas, atsižvelgimas Į kontekstą ir išsamios žinios apie šalĮ yra būtinos sąlygos bet kurios strategijos vystymui“ (12 p.). 

3 

Pagalbos agentūrų ir tarptautinių institucijų veiklos spektras yra daug labiau apribotas: dažnai apsiribojama trumpalaikėmis korekcijos priemonėmis, dėl šių 

institucijų pareigų taikomomis vienai konkrečiai problemai. Šiuo klausimu žr. Paul Collier (2009a) pagalbinės publikacijos 1B tomą. 

4 

Žr. ES 2009 m. ataskaitą apie vystymosi politikos darną, kurioje nustatoma 12 susijusių politikos sričių. 

2


Apžvalga 

Mažas gyventojų tankumas. Daugumai silpnų šalių, imant vidurkį, būdingas labai mažas gyventojų tankumas: 

15 iš 29 šalių yra mažiau kaip 40 gyventojų viename kvadratiniame kilometre, o gyventojų tankumas tvirtose šalyse yra 

apie 84. Gyventojai yra jauni ir jų daugėja (tai aiškiai skiriasi nuo Europos Sąjungos gyventojų piramidės). Be to, šiose šalyse 

dauguma gyventojų gyvena kaimo vietovėse. 

0.1 langelio paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių gyventojų piramidė 

50 40 30 20 10 0 

100+ 

95-99 

90-94 

85-89 

80-84 

75-79 

70-74 

65-69 

60-64 

55-59 

50-54 

45-49 

40-44 

35-39 

30-34 

25-29 

20-24 

15-19 

10-14 

5-9 

0-4 

Moterys 

Vyrai 

0 10 20 30 40 50 

Gyventojai, milijonai 

0.2 langelio paveikslas. Gyventojų piramidė Europos Sąjungoje 

20 

Šaltinis: JAV surašymo biuro tarptautinė duomenų bazė (IDB) 

10 

0 

100+ 

95-99 

90-94 

85-89 

80-84 

75-79 

70-74 

65-69 

60-64 

55-59 

50-54 

45-49 

40-44 

35-39 

30-34 

25-29 

20-24 

15-19 

10-14 

5-9 

0-4 

Moterys 

Vyrai 

0 10 20 

Gyventojai, milijonai 

Silpna minkštoji ir kietoji infrastruktūra. Silpnose šalyse yra tiktai 8 metrai nutiesto kelio vienam kvadratiniam 

kilometrui, o tvirtose šalyse – 18. Transportavimo kainos silpnose šalyse (ypač Afrikos vidaus prekybai) yra daugiau nei 

dukart didesnės nei Pietryčių Azijoje. Norint pervežti konteinerĮ nuo gamyklos Centrinės Afrikos Respublikoje Į artimiausią 

uostą, reikia sugaišti apytiksliai 116 dienų. Toks pats veiksmas iš Kopenhagos užtrunka penkias dienas. Tinkamiausias 

tiesioginis skrydis tarp Čado ir Nigerio yra per Prancūziją – daugiau kaip 4 000 km; yra tiktai vienas skrydis per savaitę 

iš Bangio Centrinės Afrikos Respublikoje Į Europą; mobiliųjų linijų skaičius 1 000 gyventojų, nepaisant neseniai įvykusio 

padidėjimo, yra perpus mažesnis nei tvirtose šalyse. 

Koncentruotas eksportas. Eksporto įvairinimo indeksas yra daugiau nei perpus mažesnis lyginant su tvirtomis šalimis, 

ir tai rodo labai didelĮ koncentracijos laipsnį. Išskyrus kelias išimtis, silpnos šalys daugiausia eksportuoja pirminius produktus: 

2006 m. pirminiai produktai vidutiniškai sudarė daugiau kaip 80 %, iš kurių 30 % buvo kuras, o kai kuriose šalyse, kaip antai 

Angoloje, Čade, Kongo Respublikoje ir Pusiaujo Gvinėjoje – daugiau nei 90 %. 

Didelis ginkluotų konfliktų pavojus. 73 % žmonių, gyvenančių Apatinio milijardo šalyse – jos atitinka silpnų šalių 

sąrašą – neseniai patyrė arba šiuo metu patiria pilietinĮ karą. Be to, pavojus, kad šios šalys įsivels Į pilietinĮ karą per penkerių 

metų laikotarpį, yra be galo didelis – vienas iš šešių 5 . 

Bet… 

Skirtingas augimas. Nuo 2000 iki 2008 m. silpnos šalys augo apie 4 % per metus. Bet daug išteklių turinčios silpnos 

šalys augo po 6,3 % ir pasiekė aukščiausią tašką 10 % 2002 m. ir 8,5 % 2004 m. 

5 

Collier 2007. 

3 

DĖL 


VYSTYMOSI

Apžvalga 


Pajamos. Tikrosios vieno gyventojo pajamos 2008 m. vidutiniškai buvo 600 JAV dolerių silpnose Į pietus nuo Sacharos 

esančiose Afrikos šalyse; šis skaičius svyruoja nuo 100 JAV dolerių Demokratinėje Kongo Respublikoje iki 4 500 JAV dolerių 

Pusiaujo Gvinėjoje. 

Numatoma gyvenimo trukmė. San Tomėje ir Prinsipėje numatoma žmonių gyvenimo trukmė gimimo metu yra 

daugiau kaip 65 metų ir tai atitinka besivystančių šalių vidurkį, bet Siera Leonės ir Zimbabvės gyventojų numatoma gyvenimo 

trukmė yra šiek tiek daugiau kaip 40 metų. 

Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautai teka tiktai Į daug išteklių turinčias šalis. Nuo 2000 iki 2007 m. 

daugiau kaip 70 % visų TUI, ateinančių Į silpnas Į pietus nuo Sacharos esančias Afrikos šalis, teko tik penkioms šalims: Angolai, 

Čadui, Pusiaujo Gvinėjai, Nigerijai ir Sudanui; visos šios šalys turi daug gamtos išteklių. 

Užsienio atsargos – nepakankamos arba tinkamos. Kai kurios silpnos šalys turi labai menkas užsienio atsargas 

(mažiau kaip per 90 dienų importuojamų prekių ir paslaugų vertės). 2009 m. balandĮ Etiopija, Gvinėja ir Zimbabvė turėjo 

atsargas, kurios buvo mažesnės nei per vieną mėnesĮ importuojamų prekių ir paslaugų vertė, tuo tarpu naftos eksportuotojai 

turėjo pusės metų importo vertę atitinkančias užsienio atsargas. 

Užsienio skola. Naftos eksportuotojai turi suvaldomą užsienio skolą, o skolos naštos rodikliai yra didžia dalimi 

kontroliuojami. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Angoloje ir Sudane iš esmės gerėjo skolos santykis su bendrosiomis nacionalinėmis 

pajamomis ir visa skola už prekių ir paslaugų eksportą. Menkus išteklius turinčios silpnos šalys, kaip antai Bisau Gvinėja ir 

Liberija vis dar turi didelę įsiskolinimų naštą, apsunkinančią jų būsimą vystymąsi. 

1. STIPRINANT ES ATSAKĄ Į SILPNUMĄ 

Dabartinio ES požiūrio Į silpnumo sąlygas (8-asis skyrius) apžvalga rodo, jog pažanga užtikrinama keliomis 

kryptimis. 

Pirmąją, bendresnę gerinimo kryptĮ atskleidžia poreikis mažinti atotrūkĮ įgyvendinimo srityje, nes dėl jo skiriasi teorinis politinis 

pagrindas ir konkrečios pagalbos vietose teikimo modeliai. Tai pagrindinis iššūkis, nes politikos poveikis matomas ją įgyvendinant. 

Be to, tokio įgyvendinimo priemones reikia gerai pritaikyti, nes universali politika nesuderinama su silpnų valstybių poreikiais. 

Taip pat konkretesnės pažangos reikia: 

• Siekiant, kad vietinis kontekstas būtų suprantamas vieningai, nes tik tokio supratimo pagrindu galima sukurti veiksmingas 

pagalbos teikimo priemones 6 . 

• Nagrinėjant, kaip reikėtų taikyti nuosavybės principą šalims, kurių valstybinės institucijos yra nekompetentingos arba neteisėtos, 

nes tuomet paramos valstybės biudžetui pasirinkimas gali tapti itin dideliu iššūkiu – tokios situacijos yra paplitusios labiausiai 

silpnose šalyse. Netgi tose šalyse, kur veikia demokratinės institucijos, valstybinės valdžios įgaliojimai dažnai būna trumpalaikiai, 

todėl labai sunku įgyvendinti ilgalaikę politiką, pagrįstą parama biudžetui, išskyrus tuos atvejus, kai vykdoma atidi stebėsena. 

• Siekiant, kad platūs ES politikos užmojai neduotų priešingų rezultatų, o skirtinga politika nesukeltų silpnoms šalims kenksmingų 

padarinių. Siekiant suderinti sanglaudos politikos horizontaliosios dimensijos poreikius su geresnėmis vertikaliosios sanglaudos 

paieškomis, tuo tikslu užtikrinus geresnĮ koordinavimą EB viduje ir tarp EB bei ES valstybių narių, kurios dažnai nenori netekti 

savo pagrindinio vaidmens. Šis koordinavimas leistų ES veikti vieningai, o ES vystymo politiką padarytų atskaitingesnę ir 

gavėjams geriau suprantamą. 

• Priverčiant ES prekybos politiką jautriau reaguoti Į silpnų Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos valstybių konkrečius poreikius ir 

užtikrinant, kad dvišaliai susitarimai nepakenktų regioninės arba daugiašalės integracijos procesui. Pasaulio prekybos organizacijos 

taisyklėse numatytos išimtys besivystančioms ir ypač silpniausiai išsivysčiusioms šalims, tačiau nėra jokių konkrečių nuostatų, 

taikomų silpnomis valstybėms arba silpnumo situacijoms. Šioje srityje reikėtų didelės pažangos. 

• Siekiant pereiti nuo atsakomojo iki prevencinio pagalbos teikimo, kad Į silpnumo situaciją patekusios šalys toliau nesmuktų 

spirale, nes toks smukimas laipsniškai silpnina jų valstybinių institucijų pajėgumus ir suvaržo turimus įgaliojimus. Tokio poslinkio 

reikėtų siekiant regioninio požiūrio Į silpnumą, nes „blogos kaimynystės“ poveikiai gali kelti grėsmę valstybės stiprinimui ir 

socialinei sanglaudai 7 . 

6 

Pavyzdžiui, pokonfliktinių situacijų „kontekstas yra subjektyvus dėl labai sparčių pokyčių ir daugybės iššūkių, Į kuriuos būtina reaguoti vienu metu. Todėl reikia 

drauge lanksčiai taikyti įvairias priemones“ (GTZ, 2008, p. 22). 

7 

Didelė istorinė patirtis, sukaupta sprendžiant pažeidžiamumo problemas, pavyzdžiui, Balkanuose, parodė regioninio požiūrio būtinumą. 

4


Apžvalga 

• Siekiant geriau suprasti, kaip galima tinkamai valdyti saugumo ir vystymo santykius. Taika ir saugumas yra tarp pagrindinių ES 

ir Afrikos Sąjungos strateginės partnerystės klausimų. Nors turima nemažai teigiamos patirties, kai kuriais atvejais saugumo 

veiksmai sutrukdė įgyvendinamai vystymo politikai. 

Atotrūkio mažinimas reikalauja iš naujo įvertinti prioritetus, sutelkti pastangas Į keletą gerai apibrėžtų ir sutartų tikslų, paprastinti 

procedūras, o tais atvejais, kai valstybinės institucijos yra nekompetentingos arba nenori vykdyti savo pareigų, rasti organizacijas 

arba partnerius, tinkamus konkrečiai politikai įgyvendinti 8 . Šis klausimas yra susijęs ne vien su politikos įgyvendinimu, bet ir su 

kuriamu pasitikėjimu tarp paramos donorų bei gavėjų, taip pat mokymusi iš konkrečios politinės patirties. 

Nors pažanga yra matoma, o ES politikos dokumentai dabar pateikia labiau visaapimančias politikos gaires, bet iki praktinio 

susitarimų įgyvendinimo dar laukia tolimas kelias. Galbūt finansinės priemonės bei procedūros tapo paprastesnės ir lankstesnės, 

tačiau tebėra pernelyg sudėtingos, įmantrios, ilgai trunkančios ir nepatogios gavėjams. 

0.3 langelis. Kaip 2008-2009 metų krizė paveikė silpnas Afrikos Į pietus nuo Sacharos 

valstybes 

Menkai integruotos Į pasaulio ekonomiką silpnos šalys iš pradžių nepajuto tiesioginių finansų krizės padarinių, tačiau jas 

paveikė dėl krizės kilusi pasaulinė recesija ir prekybos žlugimas. 

Ekonomikos ir finansų krizė prasidėjo didžiausio maisto bei kuro kainų pakilimo ir nestabilumo metu. Šių kainų pikai 

2008 metų viduryje nepaprastai prislėgė Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių maisto bei naftos importą, 

sumažindamos jų valiutos atsargas ir apsunkindamos galimybes mokėti už importą bei palaikyti augimą. Bumas ir smukimas 

prisidėjo prie gamybos nestabilumo, mažindami norą investuoti Į ilgalaikius gamybinius pajėgumus. 

Daugumą Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių beveik vienu metu patyrė sukrėtimų kuro, maisto ir finansų 

srityse. Pagal naujas prognozes realus BVP augimas 2009 m. bus apie 1,5 %, palyginus su 5,5 %, prognozuotų 2008 m. spalio 

mėnesį. Dėl tokių rodiklių 2009-ieji taps pirmaisiais dešimtmečio metais, kuomet daugumoje silpnų Afrikos Į pietus nuo 

Sacharos šalių buvo registruotas neigiamas realaus BVP vienam gyventojui augimas, keliantis grėsmę pažangai įgyvendinant 

tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT) ir kenkiantis politiniam stabilumui. Lėtesnis augimas ne visuomet neigiamai veikia 

žmogaus raidą, tačiau dėl jo atsiranda stabdžių, sukeliančių rimtas ilgalaikes pasekmes, ypač kai mažinamos išlaidos 

švietimui bei sveikatos priežiūrai. 

Silpnų Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalių vietinės bankų sistemos yra nedidelės, o akcijų rinkos – mažos arba visai 

neegzistuoja. Dėl to, kad regiono finansinis išsivystymas yra menkas, o silpnų šalių ryšiai su pasauline finansų sistema 

– riboti, pagrindiniai krizės perdavimo kanalai driekiasi per realius ekonomikos sektorius. Krizę jos labiausiai patiria per 

prekybą: pajamų iš eksporto mažėjimą lydi neigiamų prekybos sąlygų padariniai, kuriuos dar padidina ypač didelė Į pietus 

nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių priklausomybė nuo prekių eksporto ir šių šalių eksporto poliarizacija. 2009 metais 

žlugus prekybai, ši raida Į pietus nuo Sacharos esančias Afrikos šalis veikia labiau negu kitas valstybes tiek dėl sumažėjusio 

prekybos finansavimo (tikėtina, jog mažinimas labiausiai paveikia nepatikimiasias sritis), tiek dėl eksporto krepšelio sudėties 

Be to, silpnas šalis veikia mažesnės tiesioginių užsienio investicijų įplaukos, nes neaiškiose situacijoje investuotojai laikosi 

nuostatos „palauksim ir pažiūrėsim“, taip pat (galimai) mažesnės užsienio pagalbos įplaukos bei migrantų pervedimai. Ypač 

svarbūs yra Afrikos vidaus pervedimai, nes migrantai iš silpnas šalių nesugeba brangiai sumokėti už imigraciją Į dideles 

pajamas turinčias šalis, todėl traukiasi kur nors netoli. Tačiau krizė tiesiogiai paveikė tik tas Į pietus nuo Sacharos esančias 

Afrikos šalis, Į kurias atvyksta daugiausiai migrantų iš silpnų šalių – Nigeriją ir Pietų Afriką. 

Silpnos šalys patyrė didelĮ smūgį, tačiau visose šalyse poveikis labai skirtingas, todėl Į silpnumo situaciją patekusios šalys 

nėra pažeidžiamesnės už kitas. Tačiau būtent joms kur kas sunkiau atsigauti po sukrėtimų. 

8 

Žr. Collier (2009b), 9 skyriaus 9.5 langelĮ ir GTZ (2008), kur pateiktos patirties vietose pamokos. 

5 

DĖL 


VYSTYMOSI

Apžvalga 


0.1 paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių atsparumas 

■ Stiprios 

■ Silpnos, nėra duomenų 

■ Didelis atsparumas 

■ Vidutinis atsparumas 

■ Menkas atsparumas 

0.2 paveikslas. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių pažeidžiamumasica 

■ Stiprios 

■ Silpnos, nėra duomenų 

■ Nedidelis pažeidžiamumas 

■ Vidutinis pažeidžiamumas 

■ Didelis pažeidžiamumas 

6


Apžvalga 

2. PRIORITETŲ NUSTATYMAS 

Pasiremdama turima patirtimi, mokydamasi iš klaidų, prisitaikydama prie sparčiai kintančių kontekstų, 

tačiau drauge gerbdama nacionalinĮ suverenitetą, ES nustatė savas prioritetines pagalbos teikimo sritis. 

„ERD 2009“ analizėse siūloma, kad ES ilgalaikĮ dalyvavimą Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos 

šalyse siekiant padidinti atsparumą turėtų būti grindžiamas penkiais prioritetais: 

1. Remti valstybės stiprinimą ir socialinę sanglaudą. Pagrindinis išorės dalyvavimo silpnose šalyse siekinys yra padėti 

vidiniams šalių stiprinimo procesams 9 . ES patvirtino šĮ esminĮ prioritetą „Europos konsensuse dėl vystymosi“ 10 , taigi jos dalyvavimas 

Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių atžvilgiu turi būti sutelktas Į šĮ ilgalaikĮ tikslą. Taip dalyvauti sudėtinga, nes nėra 

išorinio (europinio) požiūrio Į šiuos procesus. Valstybės stiprinimo procesai Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse 

neprimena XIX amžiaus Europos valstybių stiprinimo procesų. Socialinė sanglauda taip pat nebus vienoda dėl per šimtmečius 

susiklosčiusių etninių ir religinių skirtumų. Įgyvendinant išorės dalyvavimą silpnose šalyse esminis vaidmuo tenka vietos konteksto 

išmanymui. Būtina nustatyti veikėjus, kurie galėtų valdyti pokyčius ir, galbūt skirtingais būdais, padėtų šalims įveikti silpnumą. 

Taip pat reikia didinti „kaitos veikėjų“ galias, ypač skatinti moterų dalyvavimą valstybės stiprinime. Tačiau taip pat svarbu silpninti 

galimus „veto veikėjus“ ir drauge palaikyti lyderius, kai jie stengiasi sudaryti naujas socialines sutartis bei sukurti pasitikėjimą tarp 

valstybės ir piliečių, tarp įvairių grupuočių ir etninių grupių. Kai tam tikros grupės patiria diskriminaciją ir neturi politinio atstovavimo 

galimybių, konfliktų tikimybė yra didesnė, o įveikti silpnumą būna sunkiau. 

2. Įveikti takoskyrą tarp trumpalaikių poreikių ir ilgalaikio atsparumo. Norėdama silpnose šalyse sutelkti dėmesĮ ne 

Į skubių trumpalaikių poreikių tenkinimą, bet Į ilgesnės trukmės perspektyvas, ES galėtų įdiegti draudimo mechanizmus, kurie 

apsaugotų silpnas šalis nuo eksporto pajamų nestabilumo. Gaudamos (labiau) stabilias pajamas, silpnos šalys galėtų padidinti 

savo ilgalaikius lyginamuosius privalumus. 

3. Didinti žmogiškąjĮ ir socialinĮ kapitalą. Siekiant tvaraus augimo bei vystymosi ir didinant sugebėjimą, geriausia priemonė 

yra investuoti Į silpnų šalių piliečių švietimą, stengiantis mažinti atotrūkĮ tarp lyčių ir kurti socialinĮ kapitalą. Silpnos ir konfliktų 

paveiktos šalys kenčia dėl viešojo švietimo sutrikimų, nes mažėja ateinančių mokytis procentas ir didėja suaugusiųjų neraštingumas. 

Sprendžiant lyčių nelygybės problemas ir skatinant vietinių žinių bei naujovių diegimą reikia užtikrinti, kad būtų atitinkamai 

finansuojamas ne vien pagrindinis, bet ir aukštasis išsilavinimas. Taip pat būtų labai svarbu teikti pagalbą jaunimui, ypač konfl i k t u s 

patyrusiose silpnose šalyse, taip mažinant neteisėtos veiklos, pavyzdžiui, prekybos neteisėtomis prekėmis arba kontrabandos 

patrauklumą. 

4. Palaikyti geresnĮ regioninĮ valdymą, įskaitant regioninės integracijos procesus. Regioniniai prekybos susitarimai leidžia 

Afrikos šalims sukurti nemažą masto ekonomiką didesnėse regioninėse rinkose, stiprinti vidaus konkurencingumą, didinti investicijų 

grąžą, o po to pritraukti TUI, kurios savu ruožtu skatina technologijų perkėlimą ir augimą. Jie taip pat suteiktų šioms ekonomikoms 

galimybę suvienyti išteklius ir drauge aprūpinti nemažai infrastruktūros projektų, pasinaudojant masinės gamybos teikiamais 

privalumais bei įvairias šalis apimančiais regioniniais tokių investicijų padariniais. Tuo tarpu mažosios Afrikos šalys ekonominės 

politikos klausimais galėtų veiksmingiau derėtis su kitais prekybos blokais arba stambiais privačiais partneriais. Instituciniu požiūriu 

regioniniai susitarimai taip pat galėtų sudaryti sąlygas įsipareigojimų dėl politikos formavimo ir reformų mechanizmams. Jie taip pat 

padėtų kurti įsipareigojimų schemas, ypač tinkamas valstybėms, menkai pajėgiančios vykdyti vidaus įsipareigojimus. Šiuo atžvilgiu 

susitarimus dėl regioninės integracijos galima būtų panaudoti kaip priemones institucijoms stiprinti. Prisijungimas prie griežtas 

„klubo taisykles“ turinčių prekybos blokų padėtų įtvirtinti demokratines reformas ir sustiprinti patikimumą šalyse narėse. 

5. Skatinti regiono saugumą ir vystymąsi. Saugumo ir vystymosi veiksmams reikia daugiaaspektės strategijos. Prireiks 

ilgalaikių pastangų Europos Sąjungos politinei kultūrai pakeisti, kad nuo neutralesnio ir Į save nukreipto požiūrio būtų pereita prie 

dalyvavimo pasaulio valdyme. Todėl nepaprastai svarbu sujungti Europos Sąjungos pasaulines pareigas ir ES piliečių vidaus gerovę. 

ES politikos formuotojai turėtų suvokti, jog ES veiksmai bet kurioje srityje, pradedant žemės ūkiu bei žuvininkyste ir baigiant prekyba 

arba tyrimais bei vystymusi, gali turėti rimtų pasekmių saugumui, o saugumo iniciatyvos, priešingai, gali paveikti vystymąsi bei 

prekybą. ES turėtų atsisakyti savo linijinio, socialine inžinerija pagrįsto požiūrio, kur labiausiai atsižvelgiama Į prieinamas priemones, 

ir skirti pagrindinĮ dėmesĮ pačia problemai, taip pat taikyti lankstesnĮ strateginĮ požiūrį, pripažįstantį, jog daugelis donorų siekinių 

bei strategijų turi konkurencinĮ ir politinĮ pobūdį. Kadangi vis dažniau naudojamasi pilietinių ir karinių krizių valdymo priemonėmis, 

atsiranda galimybė ne tik skatinti jungtinĮ (karinių, pilietinių ir pagalbos bei vystymo priemonių) planavimą, bet ir labiau strategiškai 

mąstyti. Taip pat atsiranda galimybė įvertinti ES darbo grupių pasirengimą rizikai, dažnai ypač reikšmingą silpnumo situacijose. 

Šių slegiančių saugumo problemų nepaisymas dažnai duoda priešingus rezultatus, todėl daug galima pasiekti ne vadovaujantis 

išankstiniu planu, bet rimtai įvertinus gyventojų saugumo poreikius ir žengus pirmuosius žingsnius tikros vietinės nuosavybės link, 

drauge sprendžiant kaip įveikti smurtą, kylantĮ lyties pagrindu. 

9 

Žr. OECD/DAC 2007. 

10 

Žr. „European Parliament Council Commission 2006“. 

7 

DĖL 


VYSTYMOSI

Apžvalga 


Trumpai tariant, neveikimas gali labai brangiai kainuoti tiek donorams, tiek paramos gavėjams. Silpnose šalyse šią kainą rodo 

menkas žmogaus išsivystymas ir saugumo nebuvimas, susijęs su nuolatiniais išsivystymo skirtumais, – ją tenka sumokėti, jei 

nesiekiama atsparumo. Geografijos atžvilgiu Europa yra arti Afrikos ir jos problemų – demografinio sprogimo, nelegalios prekybos, 

kontrabandos, piratavimo, smurto lyties pagrindu ir grėsmių aplinkai – todėl galimi dideli neigiami šalutiniai poveikiai. Taigi reikia 

iš naujo įvertinti ES veiksmus. ES negali sau leisti pinigų švaistymo arba neefektyvaus veikimo. Siekiant efektyvios ir įtakingos 

vystymo politikos iš esmės svarbu, kad ES: 

• Vieningai veiktų ir sutartinai nustatytų politiką. Užtikrintų atviras ir gyvas diskusijas tarp ES narių ir su Europos Komisija, tačiau 

laikytųsi sykĮ apibrėžtos ir sutarimu patvirtintos politikos. 

• Įsipareigotų vykdyti ilgalaikę politiką ir vengtų politikos siekinių bei pagrindinių interesų sričių kaitos, nes konkrečios problemos, 

su kuriomis susiduria šalys silpnumo situacijose, dažniausiai būna struktūrinės ir nuolatinės, o nesugebėjimas įgyvendinti 

ilgalaikius siekinius yra plačiai paplitusi silpnumo savybė. 

• Sukurti „teisingą atstovavimą“ politikai įgyvendinti. Atstovavimas yra lemiamas veiksnys, nes donorai ir paramos gavėjai dažnai 

neužima padėties, kuri leistų geriausiai įgyvendinti arba stebėti programas, ypač kai reikia atsižvelgti Į sudėtingas vietines 

aplinkybes. Tokiose situacijose gali būti tinkama atskirti įvairias vyriausybines funkcijas: politikos parengimą ir konkrečių fondų 

skyrimą bei stebėseną, kurią turėtų atlikti nepriklausomos agentūros. 

• Suprastų, jog valstybės stiprinimas ir socialinė sanglauda Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse yra ilgalaikės raidos 

procesai, kurie konkrečios šalies ir regiono lygmenyse įgauna naujus, skirtingus bei nenuspėjamus pavidalus. Tokiems procesams 

reikia nuolatinio dėmesio ir teisingos institucinės paramos vietoje. 

Atsižvelgus Į visus šiuos elementus gali išryškėti būtinybė gilinti mūsų supratimą daugelyje sričių. Viena iš jų yra nuolatinė 

nelygybė, egzistuojanti silpnumo situacijose, o kita – socialinio saugumo tinklai bei socialinės organizacijos, kurių reikia didinant 

atsparumą. 

8

PIRMOJI DALIS 

SILPNUMO SAMPRATA


1 SKYRIUS 

VALSTYBIŲ SILPNUMAS AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS: 

KAINA IR IŠŠŪKIAI 

1. EUROPOS VYSTYMOSI POLITIKA BESIKEIČIANČIAME PASAULINIAME KONTEKSTE 

Niekada anksčiau skurdo panaikinimas ir tvarus vystymasis nebuvo tokie svarbūs. Kontekstas, kuriame siekiama panaikinti 

skurdą, yra vis labiau globalizuotas otas ir tarpusavyje susijęs pasaulis; ši situacija sukūrė naujas galimybes, bet kartu ir naujus 

iššūkius. 

(Europos konsensusas dėl vystymosi, 2005 m.) 

Vykdant Europos Sąjungos įsipareigojimą skatinti teisingesnĮ ir tvaresnĮ vystymąsi pasauliniu lygmeniu, reikia spręsti 21-ojo 

amžiaus globalizacijos iššūkius. Šalys, visuomenės ir ekonomikos yra glaudžiau susietos ir mažiau izoliuotos, todėl labiau tikėtina, 

kad jas paveiks besikeičiančios sąlygos ir kintančios išorės jėgos, sąveikaujančios su vidaus dinamika. Didesnę integraciją papildo 

ekonominės veiklos persikėlimas Į rytus. Dėl didesnio savo svorio kuriant pasaulio bendrąjĮ vidaus produktą ir eksportą Kinija ir 

Indija tampa svarbiomis veikėjomis tarptautinėje arenoje, ypač Kinija Afrikoje Į pietus nuo Sacharos. Vystymosi politikoje negalima 

ignoruoti naujų socialinių ir politinių santykių. 

Gyventojų struktūra yra dar viena 21-ojo amžiaus globalizacijos ypatybė. Europos Sąjungai būdingas gyventojų senėjimas, o Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos vyrauja jauni gyventojai. 2010 m. Afrikoje 40 % gyventojų priklausys 0–14 m. grupei ir 20 % – 15–24 m. grupei, 

iš viso 60 % gyventojų iki 25 m., o Europos Sąjungoje – 28 %. Šitos tendencijos kartu su iššūkiais, kuriuos kelia pasaulinis atšilimas, 

tarptautinės nusikalstamos organizacijos ir neseniai įvykęs tarptautinių maisto kainų sukrėtimas, yra pagrindiniai visuomenėms 

kylančių iššūkių pavyzdžiai. 

Atsižvelgiant Į šias aplinkybes, 2008–2009 m. įvyko didžiausias pasaulinis nuosmukis po 1929 m. Ekonomikos ir finansų krizė smogė 

Europos Sąjungos ir kitų išsivysčiusių šalių biudžetams. Ji ypač nuniokojo neturtingiausias pasaulio šalis, kurių dauguma yra Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos. Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad dėl krizės iki 90 milijonų žmonių gali likti skurde 1 , o kūdikių mirčių gali 

padaugėti iki 400 000 2 . Bet skaičiais labai sudėtinga išreikšti žmogiškąsias krizės sąnaudas. 

Žmogiškosios ir ekonominės sąnaudos reikalauja nukreipti vystymosi modelius ir veiksmus Į strategijas visuomenių atsparumui 

kurti – t. y. strategijas, padedančias didinti socialinės ir ekonominės sistemos sugebėjimą prisitaikyti ir susidoroti su sukrėtimais bei 

besikeičiančiomis sąlygomis nesumažinant žmonių gebėjimų. Gyvenant pasaulyje, kur pasauliniai sukrėtimai tampa vis smarkesni ir 

paveikia daugiau žmonių, įskaitant neturtingus žmones, kurie anksčiau buvo menkai paveikiami, socialinės ir ekonominės sistemos 

atsparumas yra labai svarbus šalies vystymosi kelyje. Tai taip pat turi būti centrinis valstybių vystymosi strategijų ir tuo pat metu 

paramos vystymuisi tikslas. 

1 

DFID 2009 ir Pasaulio bankas 2009a. 

2 

Pasaulio bankas 2009b. 

11 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


1.1 PARAMOS VYSTYMUISI, SKIRTOS SILPNOMS VALSTYBĖMS, PARADOKSAS 

Pastaraisiais metais silpnos šalys tapo pagrindiniu prioritetu vystymosi bendrijai dėl jų menkų vystymosi rezultatų ir dėl rimtų 

žmogaus teisių pažeidimų3. Ši grupė, kuriai būdingas labai prastas valstybinių institucijų funkcionavimas, kelia didelius pasaulinio 

vystymosi iššūkius tarptautinei bendruomenei. Silpnumas reikalauja žmogiškųjų sąnaudų, kurios yra esminės, plačiai paplitusios ir 

ilgalaikės. Gyventi silpnoje šalyje reiškia netekti pagrindinių valstybės teikiamų paslaugų ir saugumo bei žmogaus teisių užtikrinimo. 

Tai taip pat sukelia neigiamus šalutinius poveikius tiek regiono, tiek pasaulio mastu. 

Teikiant paramą vystymuisi, silpnose šalyse susiduriama su didesniais iššūkiais nei kitur. Šios šalys dažnai būna sunkūs partneriai. 

Pagalbos srautai gali sukelti nepageidaujamų padarinių. Pagalbos veiksmingumui taip pat trukdo menki šalių vyriausybių gebėjimai. 

Palaikant ryšius su silpnų valstybių institucijomis gali tekti bendrauti su neteisėtomis, neatstovaujančiomis ar silpnomis vyriausybėmis 

arba su keliais besivaržančiais veikėjais. Esant tokioms aplinkybėms, mažiau tikėtina, kad pagalba pasieks gyventojus, kuriems ji 

skirta, ar padės pasiekti ilgalaikių tikslų. 

Donorai net gali sutrukdyti išsivaduoti iš silpnumo. Iš tikrųjų pagalbos srautai, išskyrus techninę pagalbą, gali sumažinti šalies 

galimybes išeiti iš silpnų šalių grupės 4 . Toks faktas, kurĮ patvirtino Dambisa Moyo savo garsioje knygoje Dead Aid (Neveiksminga 

pagalba), rodo, kad dar reikia tobulinti tarptautinės bendruomenės veiklą su silpnomis šalimis 5 . Šiame kontekste valstybės stiprinimas 

tampa pagrindiniu tarptautinės bendruomenės dalyvavimo silpnose valstybėse tikslu, kaip teigiama Principuose siekiant visapusiško 

tarptautinio Bendrijos ir valstybių narių dalyvavimo silpnose valstybėse 6 . 

Veiksmingumu pagrįstas pagalbos skyrimas – apytiksliai apibrėžtas kaip gerų vykdytojų apdovanojimas didėjančiais pagalbos 

srautais – pavertė silpnas šalis „netekusiomis pagalbos“ (1.1 langelis). Dar labiau tikėtina, kad Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos 

Afrikos šalys bus paliktos be pagalbos. Iš 48 silpnų šalių 29 Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys priėmė 49 % visų OPV srautų 

2000–2007 m 7 . 

Vakarų Afrikoje kelioms šalims niekada nepavyko sukurti tvirtos valstybės, o regionas yra vienas iš neturtingiausių ir nestabiliausių 

pasaulyje. Nuo 1998 iki 2005 m. bent 35 ginkluotos grupės veikė Dramblio Kaulo Krante, Gambijoje, Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, 

Liberijoje, Malyje, Nigeryje, Nigerijoje, Senegale ir Siera Leonėje 8 . Sudane ir Didžiųjų ežerų regione žmonės neseniai patyrė genocidą. 

O Afrikos rage yra nepavykusios valstybės simbolis – Somalis. 

Taigi Afrika Į pietus nuo Sacharos vyrauja tarp silpnų šalių. Galima teigti, kad valstybių silpnumas turi aiškiai nustatytas bendras 

istorines šaknis (žr. 3-iąjĮ skyrių). Sutelkiant dėmesĮ Į regioną, galima būtų geriau suprasti silpnumo sukeliamus vystymosi 

iššūkius. 

Tarptautinė bendruomenė turi įveikti paradoksalią nuostatą mažiau pagalbos skirti toms šalims, kurioms jos labiausiai reikia, 

ir pritaikyti paramos vystymuisi paskirstymo metodus silpnų šalių konkrečių sąlygoms, ypatybėms ir dinamikai. Silpnos šalys 

pasitarnauja kaip bandymo stendas, kuriame galima patikrinti Europos Sąjungos įsipareigojimą – jĮ dar kartą patvirtino Europos 

konsensusas dėl vystymosi – teikti geresnę ir gausesnę pagalbą. Šis procesas nebus lengvas. Esant dabartinei ekonomikos ir finansų 

krizei, Europos Sąjungos šalys turi finansuoti savo didėjančius viešųjų išlaidų deficitus. Neseniai įvykusi Europos Sąjungos plėtra 

dar labiau sunkina sutarimo dėl lėšų paskirstymo paieškas. 

3 

Yra kelios valstybių silpnumo klasifikacijos ir vertinimų sistemos. Jei nenurodyta kitaip, šioje ataskaitoje remiamės šiuo (neoficialiu) silpnų ir konfliktą patyrusių 

šalių sąrašu, kuris buvo naudojamas 2008 m. metinėje ataskaitoje apie Išteklių srautus Į silpnas ir konfliktų paveiktas valstybes (EBPO 2009). Jis sudarytas iš 

trijų sąrašų: dviejų apatinių kvintilių iš 2007 m. šalies politikos ir institucijų įvertinimo, 2008 m. „Brookings“ valstybių silpnumo besivystančiose šalyse indekso 

ir 2007 m. Karltono (Carleton) universiteto šalių užsienio politikos indikatorių indekso. Šis silpnų valstybių sąrašas apima Afganistaną, Angolą, Bisau Gvinėją, 

Burundį, Centrinės Afrikos Respubliką, Čadą, Demokratinę Kongo Respubliką, Dramblio Kaulo Krantą, Džibutį, Eritrėją, Etiopiją, Gambiją, Gvinėją, Haitį, Iraką, 

Jemeno Respubliką, Kambodžą, Kamerūną, Keniją, Kiribatį, Komorus, Kongo Respubliką, Laosą, Liberiją, Mauritaniją, Mianmarą, Nepalą, Nigerį, Nigeriją, Pakistaną, 

Palestiniečių valdomas sritis, Papua Naująją Gvinėją, Pusiaujo Gvinėją, Rytų Timorą, Ruandą, San Tomę ir Prinsipę, Saliamono Salas, Siera Leonę, Somalį, Sudaną, 

Šiaurės Korėją, Tadžikiją, Togą, Tongą, Ugandą, Uzbekiją, Vanuatu ir Zimbabvę. Kaip aptariama kitame skyriuje, silpnų valstybių sąrašo sudarymas politiniu ir 

analitiniu požiūriu yra prieštaringas. 2009 m. ERD oficialiai nepatvirtina šios klasifikacijos, kuri naudojama leidinyje tik darbo tikslais. 

4 

Chauvet ir Collier 2008. 

5 

Moyo 2009. 

6 

EBPO-PVK 2007. 

7 

EBPO, PVK statistikos duomenų bazė internete, 2000–2007 m. 

8 

UNODC 2009. 

12


Valstybių silpnumas Afrikoje Į pietus nuo Sacharos: kaina ir iššūkiai 

1.1 langelis. Pagalbos veiksmingumas ir paskirstymas silpnoms valstybėms 

Mark McGillivray, Vyriausiasis ekonomistas, Australijos tarptautinio vystymosi agentūra 

(angl. Australian Agency for International Development (AusAID)) 

Jei nebūtų teikiama pagalba, ar ekonominis augimas silpnose šalyse būtų mažesnis, didesnis ar toks pat? Ar silpnoms 

valstybėms, bendrai ir individualiai, yra teikiama nepakankama, per didelė ar tinkama pagalba, vertinant iš augimo 

perspektyvos? 

Literatūra apie pagalbos poveikĮ ekonomikos augimui per praėjusius 10 metų žymiai patobulėjo dėl geresnių duomenų, 

tikslesnės pagrindinės teorijos ir griežtesnių empirinių metodų taikymo. 9 Negalima sakyti, kad literatūra neturi trūkumų, 

nes jų dar nemažai išlieka. Be abejonės, svarbiausia silpnybė ta, kad jai nepavyko aiškiai ištirti augimą paveikiančių pagalbos 

kanalų. 

Literatūroje susiformavo tvirta išvada, kurios prieita beveik visuose neseniai atliktuose tyrimuose: didėjimo santykis tarp 

pagalbos ir augimo sudaro apverstos „U“ raidės formos kreivę, kurioje aukštesni pagalbos lygiai tik iki tam tikro pagalbos 

slenksčio lygmens yra susiję su didesne augimo sparta, o peržengus šĮ slenksčio lygį, gausesnė pagalba yra susijusi su 

mažesniu augimu. Slenkstis buvo pavadintas „augimui veiksmingu“ pagalbos lygiu. Šiame lygyje pagalbos lemiamas 

pajamų vienam gyventojui augimo poveikis yra didžiausias pagalbą gaunančiose šalyse. 

Apverstos „U“ raidės santykio tarp pagalbos ir augimo atradimas turi ypatingos svarbos silpnoms valstybėms. Pagalbos 

didinimo poveikio sumažėjimas peržengus augimui veiksmingą lygĮ aiškinamas tuo, kad pagalbą gaunančios šalys turi 

priėmimo gebėjimų apribojimų. Manoma, kad apribojimai atsiranda dėl kelių priežasčių, iš kurių svarbiausia – žema politikos 

ir institucijų veiksmingumo kokybė, pagrindinė silpnų valstybių savybė. 

Remdamiesi šiais rezultatais, kai kurie tyrėjai iškėlė hipotezę ir kai kurie politikos formuotojai manė, kad pagalbos ir augimo 

santykiai silpnose ir kitose (stipriose) valstybėse yra tokie, kaip pavaizduota 1 langelio paveiksle. Tikėtina, kad silpnose 

valstybėse santykis tarp pagalbos ir augimo yra toks pat, kaip ir stipriose šalyse, bet yra žemesnis augimui veiksmingas 

pagalbos lygis (a i 

nf* 

), kurĮ peržengus pagalbos didinimo poveikis augimui tampa neigiamas ir bendras pagalbos didinimo 

poveikis augimui yra mažesnis visuose pagalbos lygiuose. 

1.1 langelio paveikslas. Pagalbos didinimo poveikis augimui 

g i 

0 

a i 

f* a i 

f** a i 

nf* a i 

nf** a i 

Silpnos valstybės 

Stiprios valstybės 

Pastaba: ai reiškia tam tikrą pagalbos kiekĮ pagalbą gaunančiai šaliai i, gi reiškia i šalies tikrąjĮ BVP augimą vienam gyventojui, a i 

nf 

* yra 

augimui veiksmingas pagalbos lygis stiprioms šalims, o a i 

nf 

** yra pagalbos lygis, po kurio pagalbos didinimo poveikis šių valstybių 

augimui yra neigiamas.. 

McGillivray ir Feeny (2008) tiria pagalbos ir augimo duomenis 1977–2001 m., kad nustatytų, ar 1.1 langelio paveiksle 

pateikiami santykiai gali būti pagrįsti empiriškai. Jie laiko valstybę silpna, jei ji priklauso dviem apatiniams CPIA balų 

kvintiliams. Apatiniame kvintilyje esančiose šalyse, „labai silpnose valstybės“, kaip jas vadina McGillivray ir Feeny (2006), 

oficiali parama vystymuisi per šĮ laikotarpĮ padidino tikrąjĮ BVP augimą vienam gyventojui 1,37 procento. Šią vertę galima 

palyginti su 2,47 procento kitose silpnose valstybėse, kurios yra antrajame CPIA kvintilyje. 

9 

Šios literatūros apžvalgas galima rasti Morrissey (2001), Clemens et al. (2004) ir McGillivray et al. (2006). 

13 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


McGillivray ir Feeny (2008) yra atlikę vienintelĮ pagalbos ir augimo santykio tyrimą, kuriame specialiai analizuotos silpnos 

valstybės, nors nemažai tyrimų buvo analizuojama pagalba ir augimas Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. 10 

Gomanee et al. (2005) tyrime buvo analizuojama pagalba 25-ioms Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims 1970– 

1997 m. ir nustatyta, kad vienu procentu padidinus pagalbą proporcingai BVP, vidutiniškai ketvirčiu procento padidinama 

šių šalių augimo sparta. Clemens et al. (2004) tyrime buvo analizuojamas trumpalaikis pagalbos poveikis ir nustatyta, 

kad jis nuo 1973 iki 2001 m. padidino metinĮ pajamų vienam gyventojui augimą Afrikoje Į pietus nuo Sacharos bent jau 

puse procento ar daugiau. Lensink ir Morrissey (2000) nustatė, kad nors pagalba turėjo silpnesnĮ poveikĮ augimui Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos negu kitur, šis poveikis buvo teigiamas ir reikšmingas. Atrodo, kad šie tyrimai tam tikru mastu palaiko 

rezultatus, kurių buvo pasiekta McGillivray ir Feeny (2008) tyrime. 

McGillivray ir Feeny (2008) bei Feeny ir McGillivray (2009) taip pat pateikia apytikrius a if 

* ir a i 

nf 

* apskaičiavimus labai silpnoms 

valstybėms (13,88 % BVP) ir kitoms silpnoms valstybėms (38,38 % BVP). Lyginant šiuos skaičius su tikra oficialiąja parama 

vystymuisi (OPV) iš dvišalių ir daugiašalių agentūrų 2004 m., galima teigti, kad silpnoms valstybėms yra skiriama per mažai 

pagalbos, vertinant iš veiksmingumo augimui perspektyvos (1.1 langelio lentelė). Labiausiai nepakankamą pagalbą, lyginant 

su BVP, gaunančios šalys labai silpnų šalių grupėje buvo Dramblio Kaulo Krantas ir Nigerija. Paskirsčius augimui veiksmingų 

lygių pagalbą, palyginus su iš tikrųjų skirtais asignavimais 2004 m., būtų sąlygotas vidutinis 1,92 procento augimo padidėjimas 

visose aptariamose silpnose valstybėse. Tačiau pasirodo, kad ne visoms silpnoms valstybėms buvo skiriama nepakankama 

pagalba. 2004 m. dešimt silpnų valstybių gavo didesnę pagalbą nei augimui veiksmingas kiekis. Iš visų aptariamų silpnų 

valstybių labiausiai per didelę pagalbą, vertinant iš augimo perspektyvos, gavo Burundis ir Saliamono Salos. 

1.1 langelio lentelė. Pagalba silpnoms valstybėms, 2004 m. 

Labai silpnos valstybės Kitos silpnos valstybės Visos silpnos valstybės 

OPV (milijonai JAV dolerių) 6 629 2 719 9 348 

Augimui veiksminga OPV 

(milijonai JAV dolerių) 

14 512 10 506 25 018 

Tikrosios OPV augimas 

(%, vidurkis) 

-0,46 3,43 1,25 

Augimo padidėjimas 

dėl augimui veiksmingos 

1,43 2,47 1,92 

pagalbos (%, vidurkis) 

Šalys, gaunančios daugiau 

negu augimui veiksminga 

8 2 10 

pagalba 

Šalys, gaunančios mažiau 

negu augimui veiksminga 

pagalba 

9 13 22 

Pastabos: labai silpnos valstybės yra apatiniame CPIA kvintilyje; kitos silpnos valstybės yra antrame nuo apačios CPIA kvintilyje. 

McGillivray ir Feeny (2008) bei Feeny ir McGillivray (2009) tyrimuose pabrėžiama, kad augimui veiksmingi pagalbos lygiai 

tik apytiksliai nurodo, kokius pagalbos kiekius donorai turi suteikti silpnoms valstybėms. Ten taip pat pabrėžiama, kad 

donorai turi daug kitų tinkamų vystymosi tikslų, dėl kurių galima nesilaikyti augimui veiksmingų kiekių. Tačiau jų rezultatai 

rodo, kad donorai turi rūpestingai apsvarstyti šalių asignavimus, kurie iš esmės skiriasi nuo augimui veiksmingų kiekių, ir 

išsiaiškinti, ar šiuos nukrypimus galima pateisinti pagal vystymosi kriterijus. 

10 

Atkreipkite dėmesį, kad priklausomai nuo naudojamo apibrėžimo maždaug pusė visų silpnų valstybių yra Afrikoje Į pietus nuo Sacharos. 

14



1.2 EUROPOS SĄJUNGOS VYSTYMOSI POLITIKA SILPNOSE ŠALYSE 

Europos Sąjungos ir valstybių narių parama vystymuisi turi didelĮ potencialą. Daugumai besivystančių šalių Europa yra svarbiausia 

donorė, prekybos partnerė, investuotoja ir migracijos tikslas. Europos Sąjunga taip pat yra svarbus politinis, diplomatinis ir 

ekonominis blokas. Europos šalims taip pat tenka didelė atsakomybė už silpnas šalis, nes silpnumas dažnai yra kilęs iš kolonizacijos 

ir dekolonizacijos procesų, kartais jĮ padidina neatsakinga užsienio bendrovių veikla bei neteisėta ir nusikalstama prekyba Europos 

šalyse. 

Tačiau Europos veiksmų potencialo nereikėtų pervertinti. Pasaulio tvarka tampa labiau daugiapolė, nes prie seniausių veikėjų 

prisijungė kylantys politiniai ir ekonominiai centrai. JAV–Kinijos–ES konfigūracija tapo tarptautinės sistemos ašimi. Papildydamos 

svarbiausių tarptautinių organizacijų veiklą, kitos šalys – nuo Jungtinių Valstijų iki Rytų Azijos ir Persijos įlankos šalių – įsitraukė 

Į silpnų valstybių problemų sprendimą. Be to, Europos Sąjungos iniciatyvos valstybių silpnumui spręsti, kaip antai pagalba valstybės 

ir taikos stiprinimui, gali būti partnerių šalių suprastos kaip nepageidaujamos ir šališkos politiniu požiūriu. Jos taip pat gali paveikti 

procesus ir dinamiką, kuri yra grynai vidaus pobūdžio. Galų gale vidaus pasipriešinimas ir apribojimai gali susilpninti Europos Sąjungos 

įsipareigojimą vystymosi politikai. Be to, gyventojų senėjimas, krizės metu susidariusi didžiulė skola ir Europos Sąjungos plėtra gali 

sustiprinti paskatas nukreipti viešuosius išteklius nuo tarptautinio bendradarbiavimo dėl vystymosi Į vidaus naudojimą. 

Esant tokiai padėčiai, parengta 2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi apie valstybių silpnumą Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ir 

Europos Sąjungos vystymosi politiką dėl valstybių silpnumo. Joje analizuojama, kaip galima pagerinti dabartinĮ Europos Sąjungos 

dalyvavimą sprendžiant silpnų šalių problemas bei galimybės plėtoti Europos Sąjungos vystymosi politiką, galinčią padėti valstybių 

suinteresuotiesiems subjektams įveikti šalių silpnumą. Didžiausias dėmesys skiriamas Afrikai Į pietus nuo Sacharos, nes, regis, šis 

regionas ypač atsilieka valstybių sutvirtinimo srityje, ir jame yra dauguma šalių su silpnomis valstybės institucijomis. 

Šios pastangos yra suderintos su atsparumu grindžiamu požiūriu, taikomu rengiant vystymosi prioritetus ir politiką. Valstybės 

institucijos ir jų gebėjimas sutelkti vidaus išteklius yra pagrindinis socialinės ir ekonominės sistemos atsparumo elementas. Jos turi 

palaikyti vidaus tvarką, užtikrinti gyventojų saugumą, kontroliuoti teritoriją, teikti socialines paslaugas, įgyvendinti teisės nuostatus 

ir apsaugoti nuo individualių ir kolektyvinių pavojų bei prie jų prisitaikyti. Tokiu būdu valstybės institucijos daro įtaką gyventojų 

gerovei ir jos kitimui dėl sutrikdymų ir pasikeitimų. 

1.3 ATASKAITOS STRUKTŪRA 

2009 m. ERD trimis svarbiausiais žingsniais padeda siekti tikslo sukurti naują Europos požiūrį, kaip įveikti valstybių silpnumą Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos. Pirmasis žingsnis yra valstybių silpnumo reikšmės bei jo apimties ir sąnaudų Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 

analizė. Pranešime apibrėžiamos ekonominės silpnų šalių ypatybės, aptariami ekonominiai veiksniai, galintys paveikti valstybės 

institucijų funkcionavimą, valdymą ir socialinĮ bei politinĮ stabilumą, ir apžvelgiamos mokslinėje literatūroje pasiūlytos interpretacijos 

apie istorines ir politines valstybių silpnumo Afrikoje šaknis. Antrojoje pranešimo dalyje teoriniu požiūriu tiriamas ryšys tarp 

socialinio ir ekonominio atsparumo bei valstybės silpnumo ir šis ryšys įvertinamas pagal 2008–2009 m. pasaulinės ekonomikos krizės 

poveikĮ silpnoms šalims. Paskutiniojoje dalyje aptariama politika: 8 skyriuje bendrai apžvelgiamas Europos Sąjungos dalyvavimas 

silpnose šalyse ir pateikiama saugumo politikos analizė. Čia aptariami išorės veikėjų pagalbos siekiant palaikyti valstybės stiprinimą 

šalyse partnerėse galimybės ir iššūkiai, ir bandoma nustatyti gerą praktiką remiantis tarptautine patirtimi šioje srityje. Paskutiniame 

skyriuje siūlomi kriterijai ir prioritetai, kada Europos Sąjunga turi įsitraukti Į silpnumo situacijos sprendimą. 

15 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


2. KĄ REIŠKIA VALSTYBĖS SILPNUMAS? 

Esamoje mokslinėje literatūroje yra gausu „silpnumo“ apibrėžimų (1.2 langelis), ir posakio „silpna valstybė“ 

vartojimas labai ginčytinas. Pavyzdžiui, Paul Collier iš pradžių neatskleidė garsųjĮ apatinĮ milijardą 

sudarančių šalių sąrašo 11 – šios šalys paprastai prilyginamos silpnų šalių grupei, 

ir jis pažymi, kad „šioje draugijoje šalys tikrai netrokšta būti, todėl pasmerkus 

šalĮ gėdai gali būti sukuriama savaime išsipildanti pranašystė 12 .“ 

Nepaisant apibrėžimo skirtumų, akademinėje ir politikos literatūroje sutariama dėl kai kurių pagrindinių dalykų. Stewart ir Brown 

(2009) nustatė, kad visi egzistuojantys apibrėžimai remiasi trimis svarbiausiais silpnumo matmenimis: valdžios, paslaugų ir teisėtumo 

nepakankamumu, kuris atitinkamai atsiranda, kai valstybė nepajėgia apsaugoti savo gyventojų nuo smurto, suteikti visiems 

gyventojams pagrindinių paslaugų ir nesulaukia iš gyventojų savo teisėtumo pripažinimo. 

Šis valstybės silpnumo supratimas yra netiesiogiai išreikštas EBPO Principuose siekiant visapusiško tarptautinio Bendrijos ir valstybių 

narių dalyvavimo silpnose valstybėse pateikiame apibrėžime: „valstybės yra silpnos, kai valstybių struktūra stokoja politinės 

valios ir/ar gebėjimo atlikti pagrindines funkcijas, kurių reikia skurdui sumažinti, vystymuisi, saugumui ir savo gyventojų žmogaus 

teisėms užtikrinti 13 .“ EBPO pasiūlė sutelkti daugiausia dėmesio Į pagrindinĮ teisėtumo ir gyventojų lūkesčių vaidmenį, pataisant 

silpnų valstybių apibrėžimą kaip valstybių, „negalinčių pateisinti savo gyventojų lūkesčių ar valdyti lūkesčių ir gebėjimų pokyčių 

per politinĮ procesą 14 .“ 

1.2 langelis. Kaip diskurse apie vystymąsi atsirado silpnumo sąvoka 

20-ojo amžiaus dešimtajam dešimtmečiui ir 21-ojo amžiaus pradžiai buvo būdingas pažangus poslinkis nuo projektais 

grįstos pagalbos prie paramos biudžetui ir pradėta vis labiau pripažinti, kaip politika pagalbą gaunančiose šalyse sustiprina 

pagalbos programų poveikį. 15 Šių dviejų pagrindinių pokyčių padarinys buvo pagalbos selektyvumo padidėjimas. Vis labiau 

pabrėžiant pagalbos selektyvumą – tai pripažinta Monterėjaus (Monterrey) konsensuse – tapo įmanoma iš esmės pakeisti 

dvišalės pagalbos asignavimus. 16 Donorai susidūrė su dilema: pagalbos selektyvumas buvo pasiektas aukšta kaina: reikėjo 

sumažinti pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikėjo, nors ji ten buvo galbūt mažiausiai veiksminga. Tokiu būdu kai kurios 

šalys neteko pagalbos, nes pasižyminčioms blogu valdymu šalims teko smarkiai sumažėję ir kintami pagalbos srautai. 17 

Taigi didėjantis susirūpinimas dėl silpnumo „atsirado kaip politinis atsakas Į veikloje kilusią problemą” (Guillaumont ir 

Guillaumont Jeanneney 2009). Donorų agentūros susidūrė su sunkumais bendraudamos „su šalimis, kur trūksta politinio 

įsipareigojimo ir nepakanka gebėjimų vystyti ir įgyvendinti neturtingiesiems skirtą politiką.“ 18 EBPO pagalbos vystymuisi 

komiteto pateiktas apibrėžimas rodo, kad silpnos šalies samprata yra iš esmės santykinė, nes ji siejama su šalies politinės 

valios – ar gebėjimų – ir donorų bendruomenės visuotinių prioritetų nesutapimu. 

Skirtumai apibrėžimuose iš dalies atsirado dėl to, kad ši sąvoka yra nepaprastai jautriai vertinama politiniame kontekste, 

ir ji – netiesiogiai ar akivaizdžiai – išreiškia abejones dėl šalies politinių prioritetų ar dėl jos gebėjimo jų siekti. Silpnos šalys 

buvo laikomos – net prieš rugsėjo 11 d. ataką prieš Jungtines Valstijas – galima prieglauda teroristų grupėms dėl šių šalių 

ribotos savo teritorijos kontrolės. Saugumas ir vystymasis silpnose šalyse yra glaudžiai susiję, ir kai kurie autoriai ragina imtis 

įvairesnių priemonių, įskaitant karines intervencijas, siekiant įveikti vystymosi iššūkius, su kuriais susiduria šios šalys. 19 

Būtent todėl EBPO pagalbos vystymuisi komitetas taip pat pradėjo kalbėti apie silpnumo aplinkybes, išplėsdamas sąvoką 

už valstybės ribų. 20 EBPO parengtuose Principuose siekiant visapusiško dalyvavimo tvirtinama, kad ilgalaikis dalyvavimo 

šiose šalyse tikslas yra „padėti nacionaliniams reformuotojams sukurti veiksmingas, teisėtas ir atsparias valstybės institucijas, 

gebančias produktyviai dirbti su gyventojais, siekiant skatinti tvarų vystymąsi.“ 21 Nuoroda Į nacionalinius reformuotojus 

padeda išreikšti mintį, kad valstybės stiprinimas yra vidaus procesas, kuriam išorės veikėjai gali daryti tik nežymią įtaką. 

11 

Zoellick 2008. 

12 

Collier 2007, 7 p. 

13 

EBPO-PVK 2007, 2 p. 

14 

EBPO 2008. 

15 

Chhotray ir Hulme 2009. 

16 

Dollar ir Levin 2006. 

17 

Levin ir Dollar 2005, Fielding ir Mavrotas 2008. 

18 


19 

Bourguignon et al. 2008, Collier 2009. 

20 


21 

EBPO-PVK 2007, 1 p.; pridėtas paryškinimas. 

16



Vienas su tuo susijęs apibrėžimo pasikeitimas yra perėjimas nuo silpnumo apibrėžimo, kuriame, nors ir netiesiogiai, daugiausia 

dėmesio skiriama šalies ir donorų bendruomenės santykiui, prie apibrėžimų, kuriais bandoma nustatyti esmines silpnos 

valstybės ypatybes. Europos Sąjungos Taryba pripažino, kad: 

„silpnumas siejamas su silpnomis ar nepakankamai veikiančiomis struktūromis ir situacijomis, kur visuomenės 

sutartis yra sulaužoma dėl valstybės nesugebėjimo ar nenoro atlikti savo pagrindines funkcijas, vykdyti savo 

įsipareigojimus ir pareigas dėl lygybės įstatymų atžvilgiu, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, 

gyventojų saugumo, skurdo mažinimo, paslaugų teikimo, skaidrios ir teisingos išteklių vadybos ir prieigos 

prie valdžios.“ 22 

Nuoroda Į visuomenės sutartį, niekada nesibaigiančio derėjimosi tarp visuomenės ir valstybės rezultatą, iš esmės išplečia 

persmelkiančių silpnumo padarinių svarbą. Valstybės silpnumo sąvoka, pagrįsta gyventojų lūkesčiais, neapima visuomenės 

sutarties turinio. Tokiu būdu Į apibrėžimą įtraukiamas įdomus dinaminis aspektas, nes silpnumas gali būti laikomas 

nesugebėjimu valdyti sutrikimų, galinčių paveikti visuomenės sutarties turinį. Toks formulavimas atitinka Baliamoune- 

Lutz ir McGillivray pateiktus argumentus, kurie teigia, kad terminas „silpna valstybė“ turi būti naudojamas tik siekiant 

„apibrėžti valstybes tiktai pagal jų tikimybę žlugti arba pažeidžiamumą neigiamiems sukrėtimams,“ 23 – būtent tai teigia ir 

EBPO–PVK. Dėl nepakankamų valstybės gebėjimų pateisinti gyventojų lūkesčius sulaužius visuomenės sutartĮ sukuriamas 

slapto nepastovumo elementas, galintis sukelti konfliktą, o tai savo ruožtu yra galutinė silpnumo apraiška. 

Kaplan toliau plėtoja šĮ argumentą, apibrėždamas silpnas šalis pagal valstybės suformavimo ypatybes ir pagal tai, ar yra 

reikšmingas „neatitikimas“ tarp oficialių ir neoficialių institucijų. Pasak Kaplan, sienos, dėl kurių įvairių tapatybių grupės, 

turinčios mažai bendros istorijos, yra verčiamos dirbti išvien, ir teisinės bei politinės sistemos, neišreiškiančios vertybių, 

tikėjimo ir visuomenės organizavimo būdų gali lengvai atsieti valstybę nuo gyventojų, kuriems ji turėtų tarnauti, ir todėl 

tokios socialinės bei politinės sąlygos dažnai neleidžia suformuoti gebančią patenkinti gyventojų lūkesčius vyriausybę. 24 

Tolesnę apibrėžimo plėtotę pateikė Engberg-Pedersen ir kiti, atmetantys išskirtinĮ dėmesĮ valstybei, kas yra būdinga iki šiol 

apžvelgtiems apibrėžimams, ir apibrėžiantys silpnumo situaciją kaip „institucijų nepastovumą, kenkiantĮ viešųjų sprendimų 

procesų numatomumui, skaidrumui ir atskaitomybei bei saugumo ir socialinių paslaugų teikimui gyventojams.“ 25 

Palaikydamas šĮ argumentą, Ikpe sieja silpnumą su „valstybės gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, apsaugoti gyventojus, 

atremti sukrėtimus bei be smurto valdyti konfliktus 26 .“ Todėl staigus valstybės gebėjimų pateisinti gyventojų lūkesčius, imtis 

atsakomojo politinio proceso siekiant suvaldyti pasikeitimus valstybės ir visuomenės santykiuose ar palaikyti savo teritorijos 

kontrolę žlugimas ar laipsniškas sumažėjimas yra pagrindiniai valstybės silpnumo veiksniai. Verta pabrėžti, kad teisėtumo, valdžios 

ir paslaugų nepakankamumas, nors yra konceptualiai skirtingas, tačiau bendrai vienas kitą stiprina ir yra susijęs. Pavyzdžiui, net jei 

gyventojų lūkesčiai yra būdingi tam tikrai kultūrai ir šaliai, gebėjimas užtikrinti gyventojų pagrindinius poreikius ir žmogaus teises 

gali būti laikomas sąlyga dėl valstybės institucijų teisėtumo. 

Silpnumas pasižymi didele kokybine ir kiekybine įvairove skirtingose šalyse. JĮ gali sukelti skirtingi veiksniai – nuo smurtinio konflikto 

iki laipsniško valstybės gebėjimų ir teisėtumo sumažėjimo. Taip pat jis gali būti skirtingo intensyvumo. Valstybės funkcijoms kyla 

pavojus nustoti veikti politinio ir ekonominio perėjimo, ypatingo politinio nepastovumo laikotarpiais, vykdant politinĮ ir valstybės 

atstatymą konfliktų paveiktose šalyse, per ankstyvas valstybių sudarymo stadijas ir kai ilgą laiką patiriami dažni ir smarkūs išorės 

sutrikdymai ir sukrėtimai. Blogai tvarkantis per šias trapias stadijas, gali būti sukeltos sustiprėjusios ir save kurstančios jėgos, 

atnešančios galutines valstybės silpnumo apraiškas: konfliktus ir autoritarinius režimus, taikančius masines ir sistemingas represijas 

bei pažeidžiančius gyventojų grupių žmogaus teises. 

22 

Europos Sąjungos Taryba 2007. 

23 

Baliamoune-Lutz ir McGillivray 2008 

24 

Kaplan 2008. Žr. 3 skyriuje kritinĮ Kaplan argumentų aptarimą. 

25 

Engberg-Pedersen et al. 2008, 6 p. 

26 

Ikpe 2007, 86 p. 

17 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


Todėl įvairiarūšiškumas yra pagrindinė silpnumo apraiškų ir valstybių, vadinamų „silpnomis“, ypatybė. Kai kurie autoriai taip 

pat pastebi, kad ši sąvoka yra „plati“ ta prasme, kad joje grupuojamos šalys, kurias sudėtinga palyginti 27 . Kaip teigia Brinkerhoff, 

„silpnos valstybės yra dinamiškos ir juda trajektorijomis nuo stabilumo iki konflikto, krizės ir/ar žlugimo; ir kyla iš krizės atsigavimo ir 

stabilumo link 28 .“ Tai reiškia, kad kiekviena šalis gali susidurti su specifiniais gebėjimų ir politinės valios trūkumais. Kai kurie autoriai 

šią mintĮ plėtoja toliau, teigdami, kad net neįmanoma aiškiai atskirti silpnų šalių nuo stiprių, ir abejodami, ar išvis verta įtraukti 

kai kurias šalis Į plačiai apibrėžtą silpnų šalių grupę 29 . Briscoe pastebi, kad „valstybės silpnumą iš esmės sudaro tik jos simptomai: 

skurdas, nesaugumas, polinkis Į konfliktus, korupcija 30 .“ 

Diskusijose apie silpnumą išties vėl imta daugiausia dėmesio skirti valstybės institucijų vystymo procesui ir pabrėžtas poreikis 

suderinti išorės intervencijas bei prioritetus remiantis geromis žiniomis apie vietos politinĮ ir ekonominĮ kontekstą. Silpnumo 

apraiškų ir laipsnių įvairiarūšiškumas reiškia, kad geros žinios apie vietos kontekstą yra labai svarbios norint užtikrinti sėkmingą 

išorės veikėjų dalyvavimą silpnose šalyse. 

Net pasireikšdamas savo blogiausiomis valstybės žlugimo formomis, silpnumas nereiškia politinio vakuumo, nes neoficialios 

institucijos bent iš dalies gali vykdyti tam tikras valstybės funkcijas. Engberg-Pedersen et al. teigia, kad „esant silpnumo aplinkybėms, 

kai valstybės nėra arba ji yra labai silpna, nevalstybinės institucijos dažnai vykdo panašias Į valstybės funkcijas užtikrindamos saugumą 

ir teikdamos socialines paslaugas 31 ,“ šis pastebėjimas atitinka teorinius Dixit argumentus. 32 . Pavyzdžiui, teisėtvarkos įgyvendinimą 

Somalyje užtikrina islamo teismai, o „šariato teismai vykdo instrumentinę funkciją kurdami teisinę tvarką [...] anarchijos sąlygomis, 

ginčų sprendimas yra nemokamas ir greitas vertinant pagal tarptautinius standartus,“ kaip pastebi Leeson 33 . Nors dabartinė padėtis 

anaiptol neideali, ji pagerėjo palyginus su 1991 m. padėtimi, ir pagerėjo ne vien teismų sistema. 2001 m. Žmogaus socialinės raidos 

ataskaitoje dėl Somalio pastebima, kad šiandien yra daugiau pradinių mokyklų šalyje negu 20-ojo amžiaus devintojo dešimtmečio 

pabaigoje, ir privatusis sektorius tiekia vandenĮ ir elektrą 34 . 

Šie pastebėjimai rodo, kad išorės veikėjai neturi ignoruoti tokių institucijų, kai jie įsitraukia Į veiklą šalyje, esančioje silpnumo 

situacijoje. Iš tikrųjų, žvelgiant siaurai vien Į valstybę, nebūtų galima pagrįstai suprasti silpnumo ir nustatyti geriausius jo sušvelninimo 

būdus. 

3. VALSTYBIŲ SILPNUMO AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS SĄNAUDOS 

Lemiamas valstybės vaidmuo formuojant socialinĮ ir ekonominĮ atsparumą, žmonių gebėjimus ir gerovę 

aiškiai išryškėja matant prastus vystymosi rezultatus šalyse, kurios vadinamos „silpnomis“ dėl jų valstybės 

institucijų nesėkmingo veikimo. Mechanizmai, lemiantys prastus vystymosi rezultatus ir probleminius 

santykius tarp donorų ir pagalbą gaunančių šalių vyriausybių, yra skirtingi. Valstybės silpnumas gali 

plėtotis skirtingomis trajektorijomis, nes valstybės formavimas, valstybės funkcionavimas ir stabilumas 

susidaro per sudėtingą procesą, apimantĮ įvairius elementus nuo bendros pilietybės supratimo iki 

teritorijos kontrolės. Nepaisant šio atskyrimo, ekonomikos, saugumo ir vystymosi sąnaudos dėl silpnumo 

dažnai būna reikšmingos, plačiai paplitusios ir ilgalaikės esant įvairioms aplinkybėms. 

3.1 DIDELIS NUOSTOLIS ŽMOGAUS RAIDAI 

Dirbtinį, tačiau informatyvų tiesioginių silpnumo sąnaudų įvertinimą galima sudaryti iš žmogaus raidos silpnose šalyse. Į pietus 

nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys vyrauja tarp šalių su prastais žmogaus raidos įvertinimais. Pagal HDI vertinimus jos 

užima vietas nuo 128-oje vietoje esančios San Tomės ir Prinsipės iki 179-oje vietoje esančios Siera Leonės, paskutinės šalies sąraše 

šalių, kurioms nustatytas šis indeksas. 2006 m. vidutinė HDI vertė silpnoms šalims yra 0,459 (0,329 Siera Leonei ir 0,643 San Tomei 

ir Prinsipei). 

27 

Faria ir Magalhães-Ferreira 2007. 

28 

Brinkerhoff 2007, 3 p. 

29 

Easterly 2009. 

30 

Briscoe 2008, 1 p. 

31 

Engberg-Pedersen et al. 2008, 23 p. 

32 

Dixit 2004. 

33 

Leeson 2007, 705 p. 

34 

JTVP 2001. 

18



1.1 lentelė. Žmogaus raida Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse 

Šalies pavadinimas 

Vieta pagal 

Žmogaus 

raidos 

indeksą (1) 

Žmogaus 

raidos 

indeksas (1) 

Tikėtina 

gyvenimo 

trukmė 

gimimo metu (1) 

Suaugusiųjų 

raštingumo 

lygis (2) 

Jaunesnių Gimdyvių 

nei penkerių mirtingumas 

metų vaikų (100 000 

mirtingumas gyvų kūdikių 

(1000 vaikų) (3) gimimų) (4) 

Angola 157 0,484 42,1 67,4 202,7 1 400 

Burundis 172 0,382 48,9 59,3 164,4 1 100 

Kamerūnas 150 0,514 50,0 67,9 142,6 1 000 

Centrinės Afrikos Respublika 178 0,352 44,0 48,6 178,5 980 

Čadas 170 0,389 50,4 25,7 209,7 1 500 

Komorai 137 0,572 64,5 74,2 61,3 400 

Kongo Demokratinė Respublika 177 0,361 46,1 67,2 121,9 1 100 

Kongo Respublika 130 0,619 54,5 86,0 128,6 740 

Dramblio Kaulo Krantas 166 0,431 47,7 48,7 196,4 810 

Džibutis 151 0,513 54,2 … 123,7 … 

Pusiaujo Gvinėja 115 0,717 50,8 87,0 166,9 680 

Eritrėja 164 0,442 57,2 … 73,6 450 

Etiopija 169 0,389 52,2 35,9 129,3 720 

Gambija 160 0,471 59,0 … 115,3 690 

Gvinėja 167 0,423 55,3 29,5 145,2 910 

Bisau Gvinėja 171 0,383 46,0 62,8 194,5 1 100 

Kenija 144 0,532 52,7 73,6 102,4 560 

Liberija 176 0,364 45,1 54,4 138,2 1 200 

Mauritanija 140 0,557 63,6 55,2 119,4 820 

Nigeris 174 0,370 56,2 29,8 170,2 1 800 

Nigerija 154 0,499 46,6 71,0 185,9 1 100 

Ruanda 165 0,435 45,8 64,9 153,4 1 300 

San Tomė ir Prinsipė 128 0,643 65,2 87,5 94,0 … 

Siera Leonė 179 0,329 42,1 37,1 145,8 2 100 

Somalis nk. nk. 47,5 … 177,9 … 

Sudanas 146 0,526 57,8 60,9 109,6 … 

Togas 159 0,479 58,0 53,2 96,7 510 

Uganda 156 0,493 50,5 72,6 120,9 550 

Zimbabvė nk. nk. 41,7 90,7 92,3 880 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos 

Afrikos šalys 

0,469 51,2 59,2 138,3 976 

Į pietus nuo Sacharos esančios stiprios 


0,545 53,2 66,4 97,5 614 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 0,500 52,2 62,9 123,2 824 

Pastabos: ... reiškia, kad duomenų nėra; nk. reiškia „neklasifikuota“; (1) 2006 metų duomenys; (2) 2006 metų duomenys apie 15 metų asmenis 

ir vyresnius; (3) 2008 metų duomenys; (4) 2000 metų duomenys, pritaikyti, remiantis UNICEF, PSO ir UNFPA apžvalgomis, siekiant paaiškinti 

gerai dokumentuotas nepakankamų pranešimų ir klaidingų klasifikacijų problemas. 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal JTVP (2008) Žmogaus socialinės raidos ataskaitą 2008; EBPO ir AfDB (2009) African Economic Outlook 

2009. 

19 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


Žmogiškąsias, socialines ir ekonomines silpnumo sąnaudas sudaro ne vien prasti silpnų šalių įvertinimai pagal tris HDI komponentus. 

Silpnos šalys, palyginus su kitomis besivystančiomis šalimis, turi žymiai žemesnius kriterijus daugeliui TVT pasiekti 35 . Iš tikrųjų 

yra stipri neigiama koreliacija tarp silpnumo ir TVT vykdymo: silpnos valstybės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos labiausiai atsilieka 

siekdamos TVT iki 2015 m. 

Priimdami silpnų valstybių klasifikaciją pagal 2006 m. CPIA, Harttgen ir Klasen nustato, kad silpnumas yra aiškiai susijęs su daug 

prastesniais vystymosi rezultatais pagal skurdo, nepakankamos mitybos, išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus ir jaunesnių nei 

penkerių metų vaikų mirtingumo kriterijus. 36 . 2006 m. skurstančiųjų skaičius silpnose valstybėse pagal CPIA sąrašą yra daugiau 

kaip tris kartus didesnis nei stipriose valstybėse. PradinĮ išsilavinimą turinčių asmenų skaičius, nepakankamą svorĮ turinčių vaikų 

skaičius, jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumas ir dirbančiųjų gyventojų skaičiaus santykis su visų gyventojų skaičiumi 

atskleidžia, kad silpnos valstybės paprastai gauna daug prastesnĮ žmogaus raidos įvertinimą negu stiprios valstybės. Į pietus 

nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys yra sąrašo viršuje pagal jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumą ir dirbančiųjų 

gyventojų skaičiaus santykĮ su visų gyventojų skaičiumi. 2000–2006 m. įvertinimai patvirtina šiuos rezultatus. 

Tuo pačiu metu vystymosi rodikliai, kaip antai skurdas, tikėtina gyvenimo trukmė ir jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumas 

rodo tam tikrus skirtumus silpnų šalių grupės viduje. Nors bendras skirtumas tarp silpnų ir stiprių šalių yra esminis, jis slepia 

didelĮ įvairiarūšiškumą. Tiktai kai kuriose šalyse neseniai užfiksuota didelė augimo sparta, atrodo, buvo panaudota vystymosi 

tikslams pasiekti, žinoma, tikrai ne Gvinėjoje, kur suaugusiųjų raštingumo lygis vis dar yra 29 %, ar Angoloje, kur jaunesnių nei 

penkerių metų vaikų mirtingumo lygis 2008 m. buvo virš 20 % – 203 mirtys 1000 vaikų (žr. 1.1 lentelę). 

Dviejuose neseniai išleistuose Pasaulinės stebėjimo ataskaitos leidiniuose parodyta, kad silpnos šalys nepasiekia pažangos TVT 

link ar net juda atgal. 37 Palyginti su vidutines ir mažas pajamas gaunančioms šalims, 1990–2006 m. silpnos valstybės pagal CPIA 

klasifikaciją pasiekė žymiai mažiau pažangos TVT link. 

TruputĮ skirtingą vaizdą pateikia Harttgen ir Klasen, taikantys skirtingas silpnų šalių klasifikacijas ir lyginantys silpnų šalių veiksmingumą 

siekiant TVT 38 . Jie nustatė, kad silpnos šalys yra tokios pat veiksmingos kaip ir kitos besivystančios šalys, siekdamos absoliučios 

pažangos TVT link, nors jos vis dar nemenkai atsilieka 39 . TVT rodiklių pasikeitimai 2000–2006 m. rodo didelĮ silpnų šalių ir rodiklių 

silpnose šalyse įvairiarūšiškumą, nors silpnų ir stiprių šalių struktūra neturi jokių sisteminių skirtumų. Bet jei analizėje susitelkiama 

ties Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnomis Afrikos šalims, struktūra pasikeičia, ir valstybių silpnumas įgauna daugiau reikšmės 

TVT pažangai. 1.1 ir 1.2 paveiksluose parodoma, kad Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys atsilieka nuo žemyno tiek 

pagal santykinius, tiek pagal absoliučius pokyčius siekiant TVT. Labiau nuviliantis veiksmingumas pastebimas šalyse, kur valstybės 

silpnumas yra ypač sunkus. Šalių su žemu 2007 m. CPIA rezultatu visais matmenims – pagal ekonomikos vadybą, struktūrinę politiką, 

socialinę įtrauktĮ / teisingumą, viešojo sektoriaus vadybą – yra gausu tarp Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių. 

35 

Žr. pagalbinę Harttgen ir Klasen publikaciją, kad susidarytumėte pilną vaizdą, kaip skirtingi apibrėžimai paveikia rezultatus. 

36 

Harttgen ir Klasen 2009. 

37 

Pasaulio bankas 2007, 2009a. 

38 

Harttgen ir Klasen 2009. 

39 

Harttgen ir Klasen 2009. Atkreipkite dėmesį, kad Harttgen ir Klasen (2009) išvada gali turėti paklaidą dėl trūkstamų duomenų, nes apie nemažą skaičių silpnų 

šalių nėra tinkamos informacijos, leisiančios įvertinti pažangą Tūkstantmečio vystymosi tikslų link. Jei manoma, kad šalys su trūkstamais duomenimis yra 

apibūdinamos kaip prastesnės nei vidutinės, tai net absoliuti silpnų šalių pažanga tikslų link galėtų būti prastesnė. 

20



1.1 paveikslas. Absoliutūs pokyčiai pagrindiniuose TVT rodikliuose (2000–2006 m.) 

SKURSTANČIŲJŲ SKAIČIUS. 

PRADINIS IŠSILAVINIMAS 

6 

14 

4 

12 

2 

10 

0 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

8 

6 

-2 

4 

-4 

2 

-6 

0 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

NEPAKANKAMAS SVORIS 

JAUNESNIŲ NEI 5 METŲ VAIKŲ MIRTINGUMAS 

1,5 

0 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

1 

-2 

0,5 

-4 

0 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

-6 

-0,5 

-8 

-1 

-10 

-12 

Pastabos: CPIA-SSA yra Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, įtrauktos Į 2007 m. CPIA sąrašą (su mažesniu nei 3,2 CPIA balų skaičiumi); 

CPIA-visos yra šalys, turinčios mažesnĮ nei 3,2 CPIA balų skaičių bet kuriame iš CPIA posąrašių (ekonomikos vadyba, struktūrinė politika, 

socialinė įtrauktis / teisingumas, viešojo sektoriaus vadyba) 2007 m.; SSA: visos Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys; kiekvieno 

rodiklio vidurkiui apskaičiuoti pagal silpnumo padėtį, skurstančiųjų skaičiaus pasikeitimai, pradinĮ išsilavinimą turinčių asmenų skaičius, 

nepakankamą svorĮ turinčių ir dirbančiųjų gyventojų skaičiaus santykis su visų gyventojų skaičiumi yra išmatuoti procentais, jaunesnių 

nei penkerių metų vaikų mirtingumo pokyčiai yra išmatuoti absoliučiais mirčių pokyčiais 1 000 vaikų. 

Šaltinis: Harttgen ir Klasen 2009. 

21 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


1.2 paveikslas. Santykiniai pokyčiai pagrindiniuose TVT rodikliuose (2000–2006 m.) 

SKURSTANČIŲJŲ SKAIČIUS 

PRADINIS IŠSILAVINIMAS 

0,15 

0,45 

0,10 

0,40 

0,05 

0,35 

0,00 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

0,30 

0,25 

-0,05 

0,20 

-0,10 

0,15 

-0,15 

0,10 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

NEPAKANKAMAS SVORIS 

JAUNESNIŲ NEI 5 METŲ VAIKŲ MIRTINGUMAS 

0,08 

0,06 

0 

-0,01 

-0,02 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

0,04 

-0,03 

0,02 

-0,04 

0 

CPIA-SSA 

SSA 

CPIA-visos 

-0,05 

-0,06 

-0,02 

-0,07 

-0,04 

-0,08 

Pastaba: Žr. pastabą prie 1.1. paveikslo. 

Šaltinis: Harttgen ir Klasen 2009. 

22



3.2 SĄNAUDOS YRA DIDELĖS IR ĮVAIRIOS 

Silpnumą taip pat apibūdina jo sunkumas, įskaitant blogiausias žmogaus nuosavybės atėmimo ir pagrindinių žmogaus teisių 

Į gyvenimą ir saugumą pažeidimų formas. Silpnumas dažnai pakerta vyriausybės gebėjimą vykdyti vieną iš savo svarbiausių užduočių 

– aprūpinimo maistu užtikrinimą, arba jis gali peraugti Į smurtinĮ konfliktą ir pilietinĮ karą, sukeldamas didžiules žmogiškąsias, 

socialines ir ekonomines sąnaudas. 

Konfliktas. 73 % žmonių, gyvenančių Apatinio milijardo šalyse – jos atitinka silpnų šalių sąrašą – neseniai patyrė arba šiuo metu 

patiria pilietinĮ karą. Be to, pavojus, kad šios šalys įsivels Į pilietinĮ karą per penkerių metų laikotarpį, yra be galo didelis – vienas iš 

šešių 40 . 

Santykis tarp silpnumo ir konflikto yra dinamiškas ir sudėtingas. Konfliktai gali tuo pačiu metu būti silpnumo rezultatu ir viena iš 

jo varomųjų jėgų. Silpnoms šalims dažnai būna būdinga socialinė atskirtis, taikoma tam tikroms grupėms (etninėms, religinėms, 

gamtos išteklių savininkams) ir galinti sukelti konfliktus. Bet konfliktai taip pat kenkia valstybės gebėjimui teikti viešąsias paslaugas, 

silpnina institucijas, lėtina ekonominę veiklą ir skurdo mažinimą. Šitų veiksnių derinys stiprina destabilizuojančias jėgas. 

Konfliktų sąnaudos yra didelės ir plačiai paplitusios 41 . Kai kurios yra „tiesioginės“ ir gali būti bendrai suskaičiuotos: žuvusieji, 

nukentėjusieji, susirgusieji, šalies viduje perkelti asmenys, masinės migracijos. Kai kurios yra „netiesioginės“, kai konfliktai sužlugdo 

ekonominę veiklą, perkelia kariuomenei viešąsias išlaidas iš sveikatos ir švietimo ir pergrupuoja viešąsias pajamas (pavyzdžiui, iš 

mokesčių už naftos eksportą Nigerio deltos krizės metu). Konfliktai taip pat gali padidinti nedarbą, ypač jaunų vyrų, tokiu būdu 

didindami nusikaltimų tikimybę ir ekstremizmo patrauklumą. Po konflikto, dažnai dėl prastesnės kontrolės, ištisi regionai gali būti 

paversti Į narkotikų auginimo sritis, o narkotikų kontrabanda yra lengvas (ir pelningas) užsiėmimas, todėl žmonės gali pradėti 

neteisėtą veiklą, o ne grįžti prie savo (dažnai sunaikintų) užsiėmimų. Kai kurių sąnaudų negalima įvertinti kiekybiškai: gyventojai 

konfliktui pasibaigus dažnai lieka traumuoti, bet psichologines sąnaudas nėra lengva išmatuoti. 

Čia kiekybiškai įvertiname svarbiausias Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių patirtas sąnaudas, darydami tai, kiek įmanoma, 

ir suprasdami neapibrėžtumus 42 . 

Mirtys mūšio metu gali būti apytiksliai suskaičiuotos 43 , bet didžiosios dalies civilių mirčių dėl smurto ir ligų paplitimo suskaičiuoti 

neįmanoma, todėl būtų sudėtinga net nustatyti bendrą mirčių dėl smurtinių konfliktų skaičių. 2009 m. Afrikos vystymosi ataskaitoje 

pranešama apie tokius žuvusiųjų mūšiuose ir iš visų žuvusiųjų karo metu skaičius tam tikrose Afrikos šalyse: Angoloje (1975–2002 m.) 

apytiksliai 160 000 žmonių žuvo mūšiuose ir iš viso žuvo 1,5 milijono žmonių, Burundyje (1990–2002 m.) apytiksliai 7000 žmonių 

žuvo mūšiuose ir iš viso žuvo 200 000 žmonių, Demokratinėje Kongo Respublikoje (1998–2008 m.) iš viso žuvo 5,4 milijono žmonių, 

ir šis karas tapo daugiausiai gyvybių nusinešusiu karu po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 44 . 

Duomenis apie šalies viduje perkeltus asmenis, susitelkusius Somalyje, Sudane, Kongo Respublikoje ir Dramblio Kaulo Krante, yra 

lengviau gauti ir jie yra labiau palyginami (1.2 lentelė). Perkėlimas, už kurĮ taip pat reikia mokėti kainą, taip pat reiškia ligų paplitimą, 

prastą mitybą, smurtą (ypač moterų, kenčiančių nuo ypatingo smurto ir dažnai patiriančių išžaginimą, atžvilgiu) 45 . 

40 

Collier 2007. 

41 

Collier, Hoeffler and Söderbom (2004) tvirtina, kad pilietiniai karai vidutiniškai trunka apie septynerius metus, bet reikia apie 21 metų, kad šalies gyventojai 

vėl pradėtų gauti prieš karą buvusias pajamas. Visa pilietinio karo kaina yra įvertina beveik 3 milijardais JAV dolerių per metus. 

42 

Žr. Reynal-Querol 2009 ir AfDB 2009 pateiktą konfliktų priežasčių analizę. 

43 

Su mūšiais susijusios mirtys sudaro vidutiniškai mažiau kaip 30 % visų su konfliktu susijusių įvykių. 

44 

AfDB 2009, 12 p. 

45 

AfDB 2009. 

23 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


1.2 lentelė. Pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys, 2008 m. 

Kilmės šalis Iš viso pabėgėlių 

IDP, kuriuos saugo 

arba kuriems padeda 

UNHCR 

Bendras 

susijusių gyventojų 

skaičius 

Angola 171 393 0 185 186 

Burundis 281 592 100 000 483 626 

Kamerūnas 13 870 0 16 803 

Centrinės Afrikos Respublika 125 106 197 000 323 357 

Čadas 55 105 166 718 267 222 

Komorai 378 0 418 

Kongo Demokratinė Respublika 19 925 0 25 069 

Kongo Respublika 367 995 1 460 102 1 918 424 

Dramblio Kaulo Krantas 22 227 683 956 737 792 

Džibutis 650 0 716 

Pusiaujo Gvinėja 384 0 431 

Eritrėja 186 398 0 201 094 

Etiopija 63 878 0 95 552 

Gambija 1 352 0 2 489 

Gvinėja 9 495 0 11 517 

Bisau Gvinėja 1 065 0 1 342 

Kenija 9 688 404 000 762 617 

Liberija 75 213 0 88 413 

Mauritanija 45 601 0 53 421 

Nigeris 796 0 1 067 

Nigerija 14 169 0 24 645 

Ruanda 72 530 0 90 428 

San Tomė ir Prinsipė 35 0 35 

Siera Leonė 32 536 0 35 480 

Somalis 561 154 1 277 200 1 860 373 

Sudanas 419 248 1 201 040 1 749 536 

Togas 16 750 0 22 679 

Uganda 7 548 853 000 1 466 792 

Zimbabvė 16 841 0 51 639 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 2 628 765 6 343 016 10 530 951 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos 2 592 920 6 343 016 10 478 161 

Į pietus nuo Sacharos esančios stiprios 35 844 0 52 789 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal UNHCR statistinę gyventojų duomenų bazę internete. 

Konfliktai ne tiktai sukelia gamybos sumažėjimą, per juos taip pat sunaikinama infrastruktūra dėl bombardavimų ir kitų veiksmų 

bei dėl mažesnių išlaidų priežiūrai ir atnaujinimui. Finansinis ir žmogiškasis kapitalas yra linkęs palikti šalis, bet kiekybiškai įvertinti 

šĮ reiškinĮ sunku, jei nesiimama kontrafaktinių hipotezių. Per konfliktus arba po jų yra užfiksuoti esminiai BVP sudėties pasikeitimai 

pagal sektorius (Collier 2007). Iš tikrųjų kai kurie sektoriai yra labiau neapsaugoti nuo konfliktų: didesnės apginklavimo išlaidos 

dažnai reiškia mažesnes išlaidas švietimui, o tai reiškia didelĮ praradimą ateičiai ir gali turėti nuolatinĮ poveikĮ šalies vystymuisi. 

Kitos sąnaudos, svarbios dėl jų poveikio vidaus politikai, yra politikos formuotojų ir privačių investuotojų laiko perspektyvos 

sutrumpinimas. Bandymai susidoroti su nuolatiniais konfliktais kuria nuolatinę nepaprastąją situaciją, ir vyriausybės reaguoja 

trumpalaikiais atsakais 46 . 

Apsirūpinimo maistu neužtikrinimas. Valstybės vaidmuo sukuriant institucinę ir teisinę struktūrą maisto gamybai ir platinimui bei 

vyriausybės intervencijos ir reformos gali paveikti ir maisto atsiradimą, ir skirtingų gyventojų grupių teises gauti maisto. Valstybės 

silpnumas gali tapti pagrindine apsirūpinimo maistu neužtikrinimo priežastimi įvairiais kanalais 47 : 

46 

Su tuo susiję klausimas dėl „optimalaus karinio sektoriaus dydžio“ konfliktų paveiktose šalyse (žr. Acemoglu ir al. 2009). 

47 

Stewart ir Brown 2009. 

24



• Pajėgumų sunykimas: kai sunyksta valstybės tiekimo pajėgumai ar jiems kyla pavojus sunykti, maisto krizė tikėtina labiau. 

Nepakankamas pagrindinių paslaugų teikimas gali sukelti šĮ rezultatą. Silpnos valstybės institucijos gali būti mažiau pajėgios 

sukurti mechanizmus, galinčius užtikrinti prieigą prie maisto neturtingiesiems arba galinčius apsaugoti gyventojus (ir vartotojus, ir 

gamintojus) nuo pasaulinių maisto kainų svyravimų ar nuo kitų maisto šaltinių ir kiekių pakitimų, kaip antai ciklinio apsirūpinimo 

maistu neužtikrinimo dėl tam tikrų ekonominių veiklų sezoniškumo. 

• Valdžios sunykimas: kai sunyksta valstybės valdžia, kliūtys maisto paskirstymo sistemose ir nesugebėjimas apsaugoti produktyvius 

išteklius ūkio gamybai bei platinimui gali sukelti maisto krizes ir humanitarines ypatingąsias padėtis. 

• Teisėtumo sunykimas: socialinių apsaugos sistemų įgyvendinimas priklauso ne tik nuo gebėjimų, bet taip pat ir nuo valstybės 

pasiryžimo bei atsakingumo. Kai kurios tipinės neteisėtų valstybės institucijų ypatybės (veiksmingų demokratijos formų trūkumas, 

priešininkų ar gyventojų grupių persekiojimas, svarbus karinių pajėgų vaidmuo vyriausybėje, žiniasklaidos kontrolė) gali kelti 

grėsmę didelių gyventojų grupių aprūpinimui maistu. Pasak Nobelio premijos laureato Amartya Sen, pavyzdžiui, laisvoji spauda 

yra svarbi informacijai apie maisto krizes paskleisti ir ji padeda priversti vyriausybę, kad ši būtų atsakinga už teisių Į maistą 

apsaugojimą ir užtikrinimą 48 . 

Todėl valstybių silpnumas ir apsirūpinimo maistu neužtikrinimas yra glaudžiai susiję (1.3 lentelė). Į pietus nuo Sacharos esančiose 

silpnose Afrikos šalyse vidutinis maisto suvartojimas buvo 2093 kcal vienam asmeniui, palyginti su 2303 kitose Į pietus nuo Sacharos 

esančiose Afrikos šalyse, o nepakankamos mitybos paplitimas buvo 8 procentais didesnis (35 %, palyginus su 23 %). Prastos 

mitybos rodikliai nėra vien vidutiniškai žemesni silpnose šalyse, bet jie taip pat siekia dramatiškas didžiausias vertes: daugumoje 

Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių nepakankamos mitybos lygiai yra virš 40 %, pakylantys iki 68 % Eritrėjoje ir 76 % 

Kongo Demokratinėje Respublikoje 49 . 2008 m. Pasauliniame bado indekse, sudėtiniame indekse, kurĮ parengė Tarptautinis maisto 

politikos tyrimų institutas, siekdamas išmatuoti badą ir prastą mitybą50, atkreipiamas dėmesys Į nepaprastai keliančią nerimą 

arba keliančią nerimą apsirūpinimo maistu ir mitybos padėtĮ 25-iose Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, iš jų 16 yra 

mūsų naudojamame silpnų valstybių sąraše. Taip pat ir pasauliniu lygmeniu iš 10 šalių, kurių apsirūpinimo maistu neužtikrinimas 

pablogėjo nuo 20-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio, yra šešios Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys 51 (Burundis, 

Komorai, Kongo Demokratinė Respublika, Bisau Gvinėja, Liberija ir Zimbabvė). Šie argumentai rodo, kad valstybės silpnumas dažnai 

pablogina apsirūpinimo maistu ir mitybos padėtį. 

48 

Drèze ir Sen 1989. 

49 

FAO 2008. 

50 

GHI derina tris vienodos svarbos rodiklius: nepakankamai besimaitinančiųjų procentinę proporciją su visų gyventojų skaičiumi, per mažo svorio vaikų iki 

penkerių metų paplitimą; ir jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumo normą. 2008 GHI duomenys yra iš 2001–2006 m., o 1990 GHI duomenys yra iš 

1988–1989 m. (IFPRI 2008). 

51 

IFPRI 2008. 

25 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


1.3 lentelė. Apsirūpinimo maistu indeksai silpnoms valstybėms 

Šalis 

Nepakankamos 

mitybos 

vyravimas, 

procentais (1) 

Maisto 

prieinamumas 

(kcal/asmeniui/ 

per dieną) (2) 

Maisto 

gamybos 

indeksas (3) 

Angola 46 1 880 116 

Burundis 63 1 630 98 

Kamerūnas 23 2 230 101 

Centrinės Afrikos Respublika 43 1 900 103 

Čadas 39 1 980 101 

Komorai … 1 800 95 

Kongo Demokratinė Respublika 76 1 500 90 

Kongo Respublika 22 2 330 99 

Dramblio Kaulo Krantas 14 2 520 96 

Džibutis … 2 170 118 

Pusiaujo Gvinėja … … … 

Eritrėja 68 1 530 73 

Etiopija 46 1 810 103 

Gambija 30 2 140 77 

Gvinėja 17 2 540 106 

Bisau Gvinėja … 2 050 94 

Kenija 32 2 040 102 

Liberija 40 2 010 85 

Mauritanija 8 2 790 98 

Nigeris 29 2 140 97 

Nigerija 9 2 600 96 

Ruanda 40 1 940 108 

San Tomė ir Prinsipė … 2 600 99 

Siera Leonė 47 1 910 101 

Somalis … … … 

Sudanas 21 2 290 100 

Togas 37 2 020 97 

Uganda 15 2 380 98 

Zimbabvė 40 2 040 84 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 30 2 212 98 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys 35 2 097 98 

Į pietus nuo Sacharos esančios stiprios Afrikos šalys 23 2 367 98 

Pastabos: … reiškia, kad duomenų nėra; (1) 2003–2005 metų duomenys; (2) 2003–2005 metų duomenys, pateikiami kcal asmeniui per dieną; 

(3) 

2002–2004 metų duomenys (1999–2001 vidurkis lygus 100). 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal EBPO ir AfDB (2009) African Economic Outlook 2009 ir FAOSTAT. 

Žmogaus teisių pažeidimai: dėmesys smurtui prieš moteris. Valstybės silpnumas reiškia dideles sąnaudas, ypač pažeidžiamiausiems 

visuomenės nariams, kuriems reikia daugiau socialinės apsaugos, kaip antai moterims, vaikams ir pagyvenusiesiems. 

Poveikis moterų gerovei yra viena iš simboliškiausių didelių valstybės silpnumo sąnaudų apraiškų. Silpnos valstybės yra dažniau 

pažeidžiamos smurtinių konfliktų, ir pasekmės nėra vienodos abiems lytims, nors sudėtinga nustatyti oficialius skaičius pagal 

neoficialiai perduodamus parodymus. Esant silpnumo aplinkybėms, menkas ekonominis vystymasis verčia moteris ilgiau dirbti 

pajamas kuriantĮ darbą paprastai šešėliniame sektoriuje ir užsiimti su žemės ūkiu susijusia veikla. Karo pramonės šakos, išvystytos 

konfliktui finansuoti, gali būti nauju pajamų šaltiniu, tam naudojama nafta, deimantai ir kiti brangieji metalai Angoloje, Konge– 

Brazavilyje, Demokratinėje Kongo Respublikoje, Liberijoje, Siera Leonėje ir Sudane. Bet moterų ekonominės padėties pagerėjimą gali 

atsverti kitų pramonės šakų uždarymas ir vyriausybės struktūrų žlugimas bei atitinkami užimtumo praradimai. Angoloje, Eritrėjoje, 

26



Mozambike ir Zimbabvėje, moterys prarado savo oficialaus sektoriaus darbo vietas ir perdavė jas vyrams, kai jie grįžo iš konflikto. 

O konflikto metu, kai vyrai būna išvykę, daugeliui moterų lieka atsakomybė rūpintis namų ūkiu. Daugelis jų negali paveldėti ar 

pretenduoti Į neseniai mirusių jų vyrų turtą. 

Sudane, kur karas po nepriklausomybės paskelbimo 1956 m. vyko nuolat, moterims ir jų vaikams teko dideli nuostoliai. Dauguma 

perkeltų asmenų ir gyvenančių šalies viduje perkeltų asmenų (IDP) stovyklose yra moterys su vaikais. Dauguma Sudano moterų, 

ypač pietuose, gyvena didžiuliame skurde, kur dauguma gyventojų yra neraštingi ir turi ribotą prieigą prie sveikatos priežiūros 

paslaugų ir vandens. Gimdyvių mirtingumas yra aukščiausias pasaulyje ir siekia 1700 mirčių 100 000 gyvų kūdikių gimimų pietų 

Sudane ir 509 šiaurės Sudane. Iš visų moterų pietų Sudane 90 % yra neraštingos. 

Moterys taip pat buvo lytinio smurto aukos, pavyzdžiui, patyrė prievartinĮ apvaisinimą per išžaginimą. Artėjant 2005 m. pabaigai, kai 

2,2 milijono IDP gyveno stovyklose, situacija tapo tokia pavojinga moterims, kad joms kildavo grėsmė būti išžagintoms kiekvieną 

kartą paliekant savo gyvenvietę, kad nueitų prisirinkti malkų 52 . 

Kongo Demokratinėje Respublikoje viena iš karo ypatybių buvo visuotinio išžaginimo taikymas kaip karo ginklo. Nuo 1998 iki 

2003 m. buvo pranešta apie 51 000 išžaginimo atvejų Pietų Kivu ir Kalemie srityse. Médecins Sans Frontières praneša, kad 75 % 

visų išžaginimo atvejų, su kuriais jie susidūrė pasauliniu mastu, buvo rytų Konge. 53 Su seksualiniu smurtu susijusi gėda yra labai 

didelė. Moterys bijo, kad, jei jos nueis Į policiją, jos praras bet kokią galimybę ištekėti ar kad jų vyrai jas paliks. Jos taip pat bijo, kad 

jų prievartautojai jas nubaus už tai, kad jos pranešė apie nusikaltimą. Plačiai paplitusio seksualinio smurto pasekmė yra gili žala 

visuomenei, pradedant nuo žalos aukų orumui ir fiziniam bei moraliniam nepažeidžiamumui. Seksualinio išnaudojimo mastas ir 

pobūdis taip pat sukūrė rimtą visuomenės sveikatos problemą, nes padaugėjo sergančiųjų ŽIV ir kitomis lytiškai plintančiomis 

ligomis. Medicinos infrastruktūros trūkumas, ypač atokiose vietovėse, pasunkino problemą. 

Šiaurinės Ugandoje, pasak 2007 m. Amnesty International pranešimo Dvigubai traumuotos, moterys ir mergaitės kenčia seksualinĮ ir 

lytinĮ smurtą bei susiduria su dideliais sunkumais bandydamos užtikrinti, kad nusikaltėliai būtų patraukti Į teismą 54 . 2007 m. 

penkiuose rajonuose atliktas tyrimas atskleidžia diskriminaciją, su kuria moterys susiduria bandydamos patraukti Į teismą už 

išžaginimą, išniekinimą, smurtą šeimoje, užpuolimą ir kitas smurto formas 55 . Amnesty International mano, kad dabartinė teisingumo 

sistema šiaurės Ugandoje yra visiškai netinkama, ji ypač neįstengia užtikrinti moterų ir mergaičių apsaugos nuo seksualinio ir 

lytinio smurto. 

Kaip rodo šie pavyzdžiai, smurtinis konfliktas, būdingas silpnoms valstybės, ypač sudėtingai paveikia moteris. Smurtas ir praradimai, 

su kuriais jos susiduria bendruomenėje, dažnai trukdo joms veikti kaip visavertėms pilietėms, jos negali dalyvauti institucijų 

atstatyme ir valstybės reformose. 

Moterys gali patirti sunkius žmogaus teisių pažeidimus ne vien esant konfliktui, bet taip pat ir tada, kai teisingumo sistema negali 

kontroliuoti neteisėtos ir nusikalstamos veiklos. Neseniai paskelbtame UNODC pranešime atskleidžiama, kad didelė kaina, kurią 

moterys moka Vakarų Afrikoje, yra prekyba moterimis seksualiniam išnaudojimui, dažnai dėl to, kad reikia grąžinti skolas 56 . 2006 m. 

11-oje Europos šalių buvo rasta 570 Vakarų Afrikos seksualinio išnaudojimo aukų, taigi „jei aptinkama tik kas 30-a moteris – o tai yra 

tikėtina, – galima teigti, kad kasmet dėl šios nusikalstamos veiklos nukenčia 17 000 moterų 57 .“ Atrodo, kad prostitucijos tendencijos 

ilgam išlieka stabilios, nors jos kinta skirtingose šalyse. Sekso rinkos vertė yra laikoma apie 850 milijonų JAV dolerių per metus 58 . 

3.3 VALSTYBIŲ SILPNUMAS IR JO SĄNAUDOS IŠLIEKA ILGAI 

Ribota Tūkstantmečio vystymosi tikslų pažanga ir išlaidų konflikto metu ar po jo perkėlimas iš švietimo kariuomenei perša mintĮ apie 

ilgalaikes žmogiškąsias, socialines ir ekonomines sąnaudas. Išliekantis silpnumas yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis politinėmis ir 

institucinėmis šalies savybėmis. Trisdešimt penkios šalys, 1979 m. Pasaulio banko įvertintos kaip silpnos, praėjus 30 metų šiandien 

vis dar tebėra silpnos 59 , tuo tarpu 1977–2004 m. laikotarpiu tikimybė ilgą laiką priklausyti silpnų šalių grupei buvo tik 1,85 % per 

metus 60 . 

52 

WILPF 2006. 

53 

The Guardian 2007. 

54 

Amnesty International 2007. 

55 

Amnesty International 2007. 

56 

UNODC 2009. 

57 

UNODC 2009, 7 p. 

58 

UNODC 2009. 

59 

EBPO 2009. 

60 

Chauvet ir Collier 2008. 

27 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


Ši tendencija atitinka valstybių formavimosi istoriją, kuri Europoje sutapo su ištisais mūšių ir gilių ekonominių, socialinių, politinių 

ir technologinių pokyčių šimtmečiais. Išorės veikėjų parama stiprinant valstybes gali padėti konsoliduoti valstybę, tačiau pats 

procesas vis tiek lieka vidinis. Šalyse, kur valstybės formavimasis dar nebuvo pasibaigęs, silpnumo įveikimas, kaip tikimasi, bus 

ilgesnis ir sudėtingesnis. 

Besitęsiantis valstybės silpnumas taip pat atsispindi valdymo veiksmingume ir nuviliančia akivaizdžiai menka pažanga įgyvendinant 

lygybę įstatymų atžvilgiu. Prastas valdymas yra valstybės silpnumo simptomas ir parametras. Silpnų šalių valdymo rodikliai yra 

menki (1.3 paveikslas). Dauguma jų pasižymi dideliu politiniu nepastovumu, plačiai paplitusia korupcija ir menku pasitikėjimu 

lygybe įstatymų atžvilgiu. Be to, menkas valdymo lygis turi tendenciją tęstis ir yra itin susijęs su kitais požymiais: menkas valdymo 

veiksmingumas arba lygybė įstatymų atžvilgiu 2000 m. didina mažo balų skaičiaus tikimybę 2008 m., ir 2008 m. daug silpnų šalių 

valdymo veiksmingumas buvo menkesnis, o lygybė įstatymų atžvilgiu mažesnė nei 2000 m. 61 

1.3 paveikslas. Valdymo rodiklių tendencijos silpnose šalyse Į pietus nuo Sacharos 

POLITINIS STABILUMAS 2000–2008 M. 

0,50 

0,00 

-3,50 -3,00 -2,50 -2,00 -1,50 -1,00 -0,50 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 

-0,50 

-1,00 

VALDYMO VEIKSMINGUMAS 2000–2008 M. 

0,50 

0,00 

-3,50 -3,00 -2,50 -2,00 -1,50 -1,00 -0,50 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 

-0,50 

-1,00 

2008 

-1,50 

2008 

2008 

-1,50 

-2,00 

-2,00 

-2,50 

-2,50 

-3,00 

-3,00 

-3,50 

-3,50 

2000 2000 

LYGYBĖ ĮSTATYMŲ ATŽVILGIU 2000–2008 M. 

KORUPCIJA 2000–2008 M. 

0,50 

0,00 

-3,50 -3,00 -2,50 -2,00 -1,50 -1,00 -0,50 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 

-0,50 

-1,00 

0,50 

0,00 

-3,50 -3,00 -2,50 -2,00 -1,50 -1,00 -0,50 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 

-0,50 

-1,00 

2008 

2008 

-1,50 

-2,00 

-2,50 

2008 

2008 

-1,50 

-2,00 

-2,50 

-3,00 

-3,00 

2000 

-3,50 

2000 

-3,50 

Pastaba: Valdymo rodikliai matuojami vienetais nuo apytiksliai -2,5 iki 2,5, o didesnės vertės atitinka geresnius valdymo rezultatus. 

Politiniu stabilumu matuojama tikimybė, kad vyriausybė bus destabilizuota ar nuversta nekonstituciniu ar smurtiniu būdu; valdymo 

veiksmingumu matuojama viešųjų paslaugų kokybė, valstybės tarnybos kokybė ir jos nepriklausomybės nuo politinio spaudimo laipsnis, 

politikos formavimo ir įgyvendinimo kokybė, taip pat vyriausybės įsipareigojimų vykdyti tokią politiką tikimybė; lygybe įstatymų atžvilgiu 

matuojamas mastas, kuriuo veikėjai pasitiki ir laikosi visuomenės taisyklių, o ypač – sutarčių laikymosi priežiūros, policijos, teismų kokybė, 

nusikaltimų ir smurto tikimybė; korupcija matuojamas mastas, kuriuo viešąja valdžia naudojamasi gauti privačiai naudai, įskaitant nedideles 

ir didžiąsias korupcijos formas bei elito ir privačių interesų įsigalėjimą valstybėje. 

Šaltinis: Kaufmann, Kraay and Mastruzzi, 2008. 

61 

Kaufmann et al. 2008. 

28



Valstybės silpnumo pasekmės valdymui gali sukurti jėgas, besipriešinančias silpnumo įveikimui. Patikrų ir pusiausvyrų erozija gali 

sukurti naujus socialinei gerovei priešiškus interesus. Šie interesai bando ginti ir atkurti galimybes korupcijai, politiniam kišimuisi ir 

rentų siekimui, toliau silpnindami valstybės atskaitomybę. Taip pat ir valdant autoritariniams režimams, valstybė gali virsti asmeninio 

turtėjimo įrankiu. Nors ši aplinka gali būti nestabili savaime, nes pastangos pasisavinti „laimikį“ gali baigtis žiauriais vyriausybės 

pakeitimais, tačiau tikėtina, kad esminė grobuoniška dinamika išliks tokia pat 62 . 

3.4 SILPNOS ŠALYS YRA „BLOGOS KAIMYNĖS“ 

Silpnumo sąnaudos akivaizdžiai yra ir menkai kreipiamas dėmesys Į valstybines sienas. Apie 80 % silpnumo sąnaudų (nevykstant 

ekonominiam augimui) patiriama dėl kaimyninių šalių, kenčiančių dėl pagrindinio blogos kaimynystės efekto, taip prarandant 

apie 0,6 % augimo kiekvienai kaimyninei šaliai per metus. Tad jei šalis turi vidutiniškai 3,5 kaimynės, blogos kaimynystės efekto 

nuostoliai gali sudaryti iki maždaug 237 milijardų dolerių per metus 63 . 

Silpnos šalys daro neigiamą įtaką savo kaimynėms ir kitais kanalais. Atrodo, silpnumas nėra užkrečiamas, bet jis sukelia neigiamų 

tarptautinių padarinių, kaip antai didėjantĮ politinĮ nepasitenkinimą ir nestabilumą 64 . Nėra įrodymų, kad silpnumas sistemiškai 

padidina tikimybę kaimyninėms šalims patirti pilietinĮ konfliktą ar įsitraukti Į tarpvalstybinĮ karą 65 . Tačiau gerai žinomi atvejai, kai 

toks poveikis suvaidino tam tikrą vaidmenį, kaip antai Liberijos Charleso Tayloro vyriausybė, aprūpindavusi samdiniais, pinigais, 

ginklais ir infrastruktūra sukilėlių grupes, nukreipiamas Į Siera Leonę tikintis įgyti šio regiono deimantų kasyklų ir ekonominių 

tinklų kontrolę. 

PlintantĮ tarptautinio nestabilumo ir smurtinio konflikto pavojų kursto plati Afrikos regionų ginklų rinka 66 . Skylėtos Afrikos šalių sienos 

netrukdo ginklų ir amunicijos judėjimui iš vienos šalies Į kitą, tad jų tiekimas visiškai atitinka geografinĮ poreikių pasiskirstymą 67 . 

Be to, blogos kaimynystės efektai kyla dėl tarptautinio pabėgėlių srauto – daugiausia Į kaimynines šalis, nes pagrindinės sąnaudos 

tenka priimančiajai šaliai 68 . Pabėgėlių judėjimas prisideda prie maliarijos plitimo šalyse Į pietus nuo Sacharos 69 . Pabėgėliai, iš Ruandos 

ir Burundžio persikeliantys Į Kageros sritĮ šiaurės vakarų Tanzanijoje, patyrė didelę žalą sveikatai ir mokymuisi 70 . 

Masiniai pabėgėlių srautai taip pat gali destabilizuoti kaimynines šalis 71 . Kaip parodė neseniai įvykdytas smurtas Didžiųjų ežerų 

regione, pabėgėlių stovyklos gali tapti tinkama vieta organizuoti smurtininkų grupes. Afrikos Į pietus nuo Sacharos pabėgėliai ir 

perkeltieji asmenys yra kilę beveik vien tik iš silpnų šio regiono šalių (žr. 1.2 lentelę). 

Kiti neteisėti srautai, kuriuos pritraukia šalys, prastai kontroliuojančios savo teritoriją ir pasižyminčios menka lygybe įstatymų 

atžvilgiu, taip pat gali kelti grėsmę kaimyninių šalių stabilumui, ypač šalių, menkai tesugebančių įgyvendinti įstatymus. Bisau 

Gvinėja yra kokaino tranzito centras – per ją kokainas pakankamai saugiai pervežamas iš Pietų Amerikos Į Europą prisidengiant 

humanitarine pagalba 72 . Vienuoliktajame Jungtinių Tautų taikos misijų Vakarų Afrikoje vadovų aukšto lygio susitikime (Dakaras, 

2007 m. lapkričio 4 d.) taikos misijų Vakarų Afrikoje vadovai 2007 m. išreiškė „susirūpinimą dėl nerimą keliančio narkotikų prekybos 

augimo ir grėsmės, kylančios stabilumui tiek atskirose šalyse, tiek visame paregionyje“. 

3.5 SILPNOS ŠALYS YRA PASAULINĖS GRĖSMĖS ŠALTINIAI 

Nepalankūs silpnumo padariniai gali pasiekti visą pasaulį. Iš tiesų valstybių silpnumo sąvoka vystymosi erdvėje iškyla kartu 

su pagrindiniu susirūpinimu dėl grėsmių pasaulio saugumui esant silpnai valstybės struktūrai ar apskritai tokiai struktūrai 

neegzistuojant. 

Vis dėlto dažnai ginčijamasi dėl priežastinio ryšio tarp valstybių silpnumo ir tarptautinių grėsmių, kaip antai terorizmas 73 . Silpnumo 

ir terorizmo Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ryšys tebėra prieštaringas. Ne visos silpnos šalys Į pietus nuo Sacharos yra kamuojamos 

terorizmo, o dar rečiau – terorizmo, turinčio tarptautinius tikslus ir pasiekiamumą. Teroristų grupės taip pat formavosi ir veikė 

62 

UNODC 2009, 67 p. 

63 

Chauvet et al. 2007. 

64 

Iqbal ir Starr 2008. 

65 

Iqbal ir Starr 2008. 

66 

Lambach 2004; Studdard 2004. 

67 

Killicoat 2007b. 

68 

UNHCR 2009. 

69 

Montalvo ir Reynal-Querol 2007. 

70 

Baez 2008. 

71 

Mandel 1997. 

72 

UNODC 2007. 

73 

Chandler (2006) teigia, kad „idėja apie žlugusias valstybes kaip grėsmę saugumui yra [...] yra perdėjimas,“ ir Hehir (2007), Patrick (2007), Newman (2007) ir 

Stewart (2007) laikosi panašios samprotavimo sekos. 

29 

DĖL 


VYSTYMOSI

1 Skyrius 


šalyse, turinčiose stiprią stabilią valstybių struktūrą ir įvairias vyriausybės sistemas. Be to, silpnų šalių svarba tarptautiniams 

teroristams mažėja, nes jie labiau pasklidę tarptautiniuose tinkluose su autonominėmis grupelėmis daugybėje šalių – ir vargingų, 

ir turtingų 74 . 

Atgimęs piratavimas Adeno įlankoje vaizduojamas kaip vadovėlinis tarptautinių silpnumo grėsmių pavyzdys 75 . Europos Parlamento 

2008 m. spalio 23 d. rezoliucija dėl piratavimo jūrose pabrėžia būtinybę skubiai mažinti šią grėsmę, o Europos Sąjungos karinis 

atsakas Afrikos rage per neseniai įvykusią misiją „Atalanta“ taip pat pabrėžia jos svarbą. Silpnumo ir piratavimo sąsaja yra intuityvi, 

o silpnumo sąlygos, palankios piratavimui ir ginkluotam plėšimui, tebėra neištirtos 76 . Piratavimas Adeno įlankoje taip pat parodo, 

kad ribota pateikti šias grėsmes kaip kylančias vien iš silpnumo. Išorės veiksniai buvo svarbūs piratavimo atgimimo pradžiai 77 , kai 

„užsienio žvejybos traleriai agresyviai įplaukė Į turtingus ir nepatruliuojamus Somalio vandenis pakrantės žvejų kaimų sąskaita“ po 

Siado Barre nuvertimo 1991 m. 78 Somalio žvejų skundai dėl užsienio tralerių – ir dėl tariamo toksiškų atliekų išleidimo Į jų vandenis 79 

– yra nepakankami piratavimo atgimimui paaiškinti 80 . Bet jie perša mintį, kad kai kurias iš plačiai paplitusių silpnumo sąnaudų gali 

sukurti naudos, gaunamos išorės veikėjų, galimybės. 

Nepaisant priežastinio santykio kontrastų, VPK finansuotojų paramos paskirstymas rodo, kad paskyrimų kriterijų sąraše saugumas 

užima itin svarbią vietą. Pirmos keturios silpnos šalys, gavusios pagalbą 2007 m., arba turėjo skubiai spręstinų saugumo problemų 

(Afganistanas ir Irakas), arba buvo svarbios veikėjos itin nestabiliame regione (Pakistanas ir Etiopija). Keturios šalys sunaudojo pusę 

pagalbos, skirtos silpnoms šalims 81 . 

3.6 SILPNOS ŠALYS YRA PUIKI DIRVA ORGANIZUOTAM NUSIKALSTAMUMUI IR NETEISĖTAI PREKYBAI 

Kaip minėta aukščiau, organizuotas nusikalstamumas klesti silpnose šalyse ir turi tendenciją formuotis, kai valstybės institucijos 

yra silpnos. Kai kurios tokios veiklos rūšys turi didelę pridėtinę vertę, kaip antai naftos vogimas ar neteisėta prekyba narkotikais. 

Taip pat paplitusi cigarečių kontrabanda, klastojimas (ypač vaistų nuo maliarijos), finansinis sukčiavimas, aukštųjų technologijų 

nusikaltimai, prekyba ginklais, organizuotas seksualinis išnaudojimas ir pinigų plovimas. Didelė piniginė tokios veiklos vertė grėsmę 

sumažina. Kalbant apie kokainą, didžioji vertės dalis gaunama už tos šalies (ar regiono), kurioje jis auginamas ir parduodamas, ribų. 

Kasmet iš Vakarų Afrikos Į Europą nelegaliai parduodama apie 250 tonų kokaino, kurio vertė būtų apie 11 milijardų dolerių, jei jis 

pasiektų didmeninę rinką 82 . Kalbant apie vagiamą naftą ir suklastotas cigaretes, didelė pinigų dalis lieka toje pat šalyje (ar regione). 

Vadinasi, kokaino prekyboje sąnaudos tenka pasauliniu mastu, o naftos ir cigarečių poveikis, tikėtina, labiau koncentruojamas 

vietoje. Vagiamos naftos poveikis aplinkai sukelia pavojų sveikatai ir menkina gyvenimo kokybę su Nigerio delta besiribojančiose 

šalyse. Plačiai paplitusi neteisėta suklastotų vaistų prekyba, ypač apimanti šalis, kuriose daug žmonių serga maliarija ir AIDS, taip pat 

ir jų kaimynes. Nebaudžiamumas už tokius nusikaltimus yra valstybės institucijų silpnumo simptomas, dėl kurio tampa įmanoma 

spekuliuoti žmonių sveikata. 

Aukščiausiųjų technologijų ginklų, kaip antai branduolinių, cheminių ir biologinių ginklų ar raketų nešėjų, paplitimo pavojus yra 

mažas 83 . Tačiau smulkesniųjų ginklų ir kitų taktinių ginklų paplitimas gali neigiamai paveikti regiono saugumą. Sąsajos aiškios: 

svarbiausi klientai, įsigyjantys smulkiuosius ginklus, yra grupės, siekiančios mesti iššūkĮ valstybei. 1998–2004 m. regione (Vakarų 

Afrika) buvo konfiskuota arba surinkta daugiau nei 200 000 smulkiųjų ginklų, iš kurių bent jau 70 000 paskui sunaikinta. Nors ir 

įspūdingi, šie skaičiai yra santykinai maži palyginti su numanomu smulkiųjų ginklų skaičiumi Vakarų Afrikoje (laikoma, kad jų yra 

7–10 milijonų) 84 . 

74 

Žr., pavyzdžiui, Korteweg 2008; Takeyh and Gvosdev 2002. 

75 

Somalio pereinamosios federacinės vyriausybės nesugebėjimas prižiūrėti vandenis, priklausančius jos išskirtinei ekonominei zonai, paskatino Jungtinių Tautų 

Saugumo Tarybą priimti rezoliuciją Nr. 1816, įgaliojančią užsienio karinius jūrų laivynus kovoti su piratais Somalio vandenyse (Guilfoyle 2008). 

76 

Nincic 2008. 

77 

Menkhaus 2009, 22 p. 

78 

FAO (2009) mano, kad „700 užsienio piliečiams priklausančių laivų nuolat užsiima neteisėta žvejyba Somalio vandenyse“. 

79 

Hansen 2008. 

80 

Menkhaus (2009) teigia, kad „piratavimas Somalyje yra klasikinis atvejis, kai ginkluotos grupės motyvai pasikeitė iš nuoskaudos Į godumą.” 

81 

EBPO 2009. 

82 

UNODC 2009. 

83 

Stewart 2007. 

84 

UNODC 2009, 54 p. 

30


2 SKYRIUS 

SILPNŲ VALSTYBIŲ YPATYBĖS 

Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad valstybių silpnumas yra susijęs su prasta valstybės institucijų veikla 

teikiant pagrindines paslaugas dėl to, kad trūksta gebėjimų atlikti pagrindines valstybės funkcijas arba 

suteikti reikalingą prioritetą. 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, kurių valstybinės institucijos yra silpnos, pasižymi labai skirtingomis socialinėmis, 

struktūrinėmis ir ekonominėmis ypatybėmis. Toks įvairiarūšiškumas iš esmės nekelia nuostabos, nes kiekviena šalis nuėjo savo 

socialinį, ekonominĮ ir istorinĮ kelią. Nors gali būti tam tikrų bendrų pagrindinių priežasčių, pavyzdžiui, kolonijinių valstybių formavimo 

procesas (žr. 3 skyrių), valstybinĮ silpnumą skatinantys veiksniai yra būdingi konkrečiai šaliai. 

Nėra bendru sutarimu sudaryto silpnų šalių sąrašo. Kaip minėta 1 skyriuje, šioje ataskaitoje darbo tikslais naudojame silpnumo 

situacijoje esančių šalių sąrašą, kurio laikėsi EBPO (2009), apribodama tyrimą Į pietus nuo Sacharos esančiomis Afrikos šalimis. Šis 

sąrašas „sudarytas iš trijų sąrašų: dviejų apatinių kvintilių iš 2007 m. CPIA, 2008 m. „Brookings“ valstybių silpnumo besivystančiose 

šalyse indekso ir 2007 m. Karltono (Carleton) universiteto [...] (CFIP) indekso [...]. [Tai] pokytis, lyginant su 2005, 2006 ir 2007 m. 

ataskaitomis. [...] Du papildomi indeksai, atspindintys PVK silpnumo ir konflikto apibrėžimą (atsižvelgiant tiek Į valstybės pajėgumą, 

tiek Į jos teisėtumą ir įtraukiant saugumo matmenį), naudojami, siekiant suteikti sąrašui patikimumo 1 .“ 

Šis sąrašas apima penkias papildomas Į pietus nuo Sacharos esančias Afrikos šalis – Etiopiją, Keniją, Pusiaujo Gvinėją, Ruandą ir 

Ugandą, kurios anksčiau nebuvo laikomos silpnomis. Pavyzdžiui, Kenija buvo įtraukta Į šią grupę dėl politinio sąmyšio, kilusio po 

2007 m. prezidento rinkimų. Kitos šalys ilgai buvo priskiriamos silpnoms pagal Pasaulio banko apibrėžimą, pirmą kartą įvestą 20-ojo 

amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, o kai kurios šalys, pavyzdžiui, Dramblio Kaulo Krantas ir Zimbabvė, palaipsniui nustojo būti 

laikomos sėkmės pavyzdžiais ir imtos laikyti silpnomis. 

1. SILPNOS VALSTYBĖS TURI KAI KURIUOS BENDRUS BRUOŽUS 

1.1 NESUGEBĖJIMAS SUTELKTI VIDAUS IŠTEKLIŲ IR PRIKLAUSOMYBĖ NUO IŠORĖS IŠTEKLIŲ 

Silpnos šalys neįstengia sutelkti vidaus išteklių ir gauti žymias biudžeto pajamas iš mokesčių. Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų 

Afrikos šalių vyriausybių pajamos, atskaičius dotacijas, retai sudaro daugiau kaip 20 % jų šalių bendrojo vidaus produkto (žr. 

2.1 lentelę). Tiktai 4 šalys iš 29 – Angola, Kongo Respublika, Pusiaujo Gvinėja, San Tomė ir Prinsipė – pasižymi aukštu vyriausybių 

pajamų santykiu su BVP, bet taip yra ne dėl jų gebėjimo surinkti mokesčius, o dėl to, kad jose yra daug gamtos išteklių, kaip parodyta 

2.7 lentelėje. 

1 

EBPO 2009, 21 p. Taip pat žr. 1 skyrių, 2 išnašą. 

31 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


2.1 lentelė. Apmokestinimas, vyriausybės pajamos ir verslo sąlygų palankumas Į pietus 

nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse 

Šalis 

Vyriausybės 

pajamos (1) 

Pajamos iš 

mokesčių (2) 

Vieta pagal verslo 

sąlygų palankumo 

indeksą (3) 

Angola 46,7 … 168 

Burundis 18,6 … 177 

Kamerūnas 18,8 … 164 

Centrinės Afrikos Respublika 10,3 6,0 180 

Čadas 20,6 … 175 

Komorai 12,7 … 155 

Kongo Demokratinė Respublika 14,8 6,3 181 

Kongo Respublika 42,7 8,5 178 

Dramblio Kaulo Krantas 19,2 14,9 161 

Džibutis … … 153 

Pusiaujo Gvinėja 38,3 … 167 

Eritrėja 22,8 … 173 

Etiopija 12,8 10,7 116 

Gambija 21,4 … 130 

Gvinėja 14,3 … 171 

Bisau Gvinėja 14,6 … 179 

Kenija 22,2 18,3 82 

Liberija 23,6 … 157 

Mauritanija … … 160 

Nigeris 15,2 … 172 

Nigerija 16 … 118 

Ruanda 13,6 … 139 

San Tomė ir Prinsipė 40,1 … 176 

Siera Leonė 10,8 11,0 156 

Somalis … … nk. 

Sudanas … … 147 

Togas 17 13,9 163 

Uganda 12,6 13,0 111 

Zimbabvė 6,0 … 158 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys 20,2 11,4 

Į pietus nuo Sacharos esančios stiprios Afrikos šalys 25,4 22,4 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 24,5 17,7 

Pastabos: ... reiškia, kad duomenų nėra; nk. reiškia „neklasifikuota“; (1) Į duomenis neįtrauktos dotacijos, ir naudojami 2007 m. duomenys, išreikšti BVP 

procentais; (2) : pajamos iš mokesčių, kaip BVP procentinė dalis, reiškia privalomus pervedimus centrinei vyriausybei visuomenės tikslams, ir naudojami 

paskutinių metų, apie kuriuos yra duomenų, duomenys; (3) naudojami 2009 m. duomenys. 

Šaltiniai: TVF (2009a) Regional Economic Outlook-Sub-Saharan Africa; Pasaulio bankas (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodikliai; Pasaulio bankas (2009) 

Verslo sąlygų palankumo indeksas. 

Gupta ir Tareq (2008) teigia, kad nors per praėjusius 25 metus padidėjo Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių vyriausybių 

vidutinių pajamų santykis su BVP, tai daugiausia įvyko dėl atsiskaitymų už žemę ar dėl naftą ir iškasenas išgaunančių bendrovių 

sumokamų mokesčių, o pajamos iš ne gamtos išteklių nuo 1980 m. augo apie 1 % 2 . Kai kuriose silpnose šalyse prekybos mokesčių 

dalis visuose mokesčiuose yra labai didelė, ji daugiausia siekia Angoloje ir Nigerijoje – daugiau nei 20 % 3 . Duomenys apie pajamas 

2 

Pasak Stümer 2008, Kongo Demokratinė Respublika iš iškasenų gavybos sektoriaus 2006 m. surinko 16,4 milijono JAV dolerių mokestinių pajamų, o 2004 m. 

mineralų vertė buvo apytiksliai 1 milijardas JAV dolerių. Vokietijos federalinis žemės mokslų ir gamtos išteklių institutas teigia, kad mineralai, kurių 

vertė – 1 milijardas JAV dolerių, buvo kontrabandos būdu išgabenti iš šalies. 

3 

Duomenys apie prekybos mokesčių santykĮ su visais mokesčiais prieinami tik apie kelias silpnas valstybes: Angolą (22,2 %), Keniją (8,0 %), Nigeriją (22,2 %) ir 

Ugandą (9,0 %). Žr. Volkerink 2009. 

32


Silpnų valstybių ypatybės 

iš mokesčių prieinami tik apie kelias šalis: vidutinis mokesčių ir BVP santykis devyniose šalyse, apie kurias turime duomenų, yra apie 

11 %, o mažiausias yra Centrinės Afrikos Respublikoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje – 6 %: esant tokiai ribotai mokesčių 

bazei, tinkamas viešųjų prekių tiekimas, švelniai tariant, yra vargiai įmanomas. 

Dėl prasto vidaus išteklių sutelkimo sumažėja spaudimas laikytis gero valdymo, veiksmingai planuoti vyriausybės išlaidas ir elgtis 

atsakingai. Valstybė taip pat nėra skatinama imti taikyti Į vystymąsi orientuotą politiką, galinčią sustiprinti ekonomikos sistemą, ir 

pakelti pajamas iš mokesčių 4 . Galima to priežastis galėtų būti nedidelis esančio valdžioje elito dydis: kuo elitas mažesnis, tuo mažesnės 

jo paskatos tiekti nacionalines viešąsias prekes ir vystyti ilgalaikę politiką, galinčią pagerinti ekonomikos plėtros perspektyvas 5 . 

Mažos pajamos Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse gali būti siejamos su jų ekstraversija ar jų politiniais ir 

ekonominiais ryšiais už šalies ribų (žr. 3 skyrių). Šitos šalys buvo istoriškai – ypač kolonializmo epochoje, bet taip pat ir anksčiau – 

priklausomos nuo išorės pajamų šaltinių. Daugumoje silpnų šalių bendras pagalbos, TUI ir pinigų pervedimų kiekis sudaro didelę 

BVP dalį, žymiai didesnę nei Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių vidurkis, bet šio kiekio sudėtis atskirose šalyse labai skiriasi 

(2.1 paveikslas). Oficialioji parama vystymuisi (OPV) yra pagrindinis daugumos šalių pajamų šaltinis. Bisau Gvinėjos, Burundžio, 

Eritrėjos, Kongo Respublikos, Liberijos ir Siera Leonės gaunamos pagalbos dalis, palyginti su BVP 6 , prilygsta ar yra didesnė nei 

vyriausybės pajamų dalis. Pinigų pervedimai yra labai svarbūs, ypač Liberijoje ir Toge 7 . Kitose šalyse, kaip antai Čade, Gambijoje, 

Mauritanijoje, Pusiaujo Gvinėjoje, San Tomėje ir Prinsipėje bei Sudane, išorės pajamos gaunamos eksportuojant kai kuriuos gamtos 

išteklius, kaip antai naftą ir mineralus, ir taip pat iš išteklių siekiančių TUI. 

Dėl šių išorės šaltinių mažėja vyriausybių paskatos sutelkti išteklius vietoje, taikant bendrąjĮ apmokestinimą. Politiniam elitui 

apmokestinimas galėtų sukelti (nenumatytą) padarinĮ – išjudinti varomąsias jėgas, dėl kurių gyventojai laikys vyriausybę atskaitingą 

už savo išlaidas. Ekstraversija stabdo varomąsias jėgas. 

2.1 paveikslas. Išorės srautai (paprastas 2003–2007 m. vidurkis) 

Burundis 

Bisau Guinea-Bissau Gvinėja 

São San Tomé Tomė and ir Prinsipė Príncipe 

Kongo Congo, Respublika Rep. of 

Gambia, Gambija The 

Siera Sierra Leonė Leone 

Mauritanija 

Mauritania 

Pusiaujo Equatorial Gvinėja Guinea 

Džiboutis Djibouti 

Uganda 

Ruanda Rwanda 

Eritrėja Eritrea 

Etiopija Ethiopia 

Čadas Chad 

Nigeris 

Sudanas 

Togas Togo 

Demokratinė Congo, Dem. Respublika Rep. of 

Gvinėja Guinea 

Nigerija Nigeria 

Comoros Nigerija 

Kenija Kenya 

trinės Central Afrikos African Respublika Republic 

Kamerūnas 

Cameroon 

Angola 

Zimbabvė 

Zimbabwe 

Dramblio Kaulo Côte Krantas d’Ivoire 

OPV įplaukos, visi 

TUI įplaukos 

Migrant pervedimai 

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 

Pastaba: Duomenų apie SomalĮ nėra; duomenų apie pinigų pervedimą nėra iš Zimbabvės, Angolos, Centrinės Afrikos Respublikos, Čado, 

Eritrėjos, Džibučio ir Kongo Demokratinės Respublikos; duomenys apie Liberiją nebuvo įtraukti Į skaičių, nes jie statistiškai nepatikimi. 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal EBPO ir AfDB (2009) African Economic Outlook 2009. 

4 

Tilly, 1990. 

5 

Adam ir O’Connell, 1999. 

6 

Pagalbai iš užsienio šalių 2007 m. vidutiniškai sudarė 15 % silpnų šalių BVP. Bet keliose šalyse pagalba sudarė daugiau kaip 20 %, o tai reiškia labai didelę 

priklausomybę nuo pagalbos. Pagalbos srautai dažnai labiau kinta negu vidaus pajamos ir pinigų pervedimai, todėl jie sunkina vidutinės trukmės planavimą 

ir veiksmingą vyriausybės išlaidų paskirstymą, kaip pažymėjo Gupta ir Tareq 2008. 

7 

Atkreipkite dėmesį, kad Liberija Į paveikslą neįtraukta, bet pinigų pervedimai sudaro daugiau kaip 100 % BVP (107 % pagal EBPO ir AfDB 2009). Taip pat 

atkreipkite dėmesį, kad visi pinigų pervedimai veikiausiai nėra suskaičiuojami, nes pateikiant duomenis atsižvelgiama tik Į oficialius pinigų pervedimus. Pagal 

kai kuriuos neseniai atliktus skaičiavimus teigiama, kad neoficialiai pervedamų pinigų kiekis yra labai didelis (Pasaulio bankas 2008b); African Development 

Indicators 2007 (Pasaulio bankas 2008b) nustatyta, kad Sudane neoficialūs pervedimai gali siekti 85 %, o Ganoje apytiksliai 65 % visų pinigų pervedimų. 

33 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


Svarbiausia tokio finansavimo mechanizmo reikšmė yra ta, kad silpnos šalys daugiausia remiasi pirminiu sektoriumi, o tai savo 

ruožtu reiškia, kad jų eksporto pasiūla menkai diversifikuota ir joms būdingas investicijų Į žmogaus socialinę raidą ir infrastruktūrą 

trūkumas. 

2.1 langelis. Prekybos variu pakilimas ir nesėkmė Zambijoje 

Parengė Elva Bova, Ph.D. Londono universiteto Rytų ir Afrikos tyrimų mokyklos (angl. School of Oriental 

and African Studies, University of London) kandidatė 

Kinijai ir Indijai didinant vario paklausą, vario kaina pakilo nuo 1800 JAV dolerių už metrinę toną 2002 m. iki 8000 JAV dolerių 

2008 m. Pakilimas smarkiai paveikė Zambijos ekonomiką, kur vario eksportas sudaro daugiau kaip 60 % viso eksporto. 

Eksportas padidėjo nuo 61 milijonų JAV dolerių 2002 m. iki 600 milijonų JAV dolerių 2008 m., ir BVP pastoviai augo vidutiniškai 

po 5,6 %, taip pat ir dėl TUI srautų, mažos infliacijos ir gerų makroekonominių pagrindų. 2008 m. liepos mėn. vario kaina 

nukrito ir pasiekė 3000 JAV dolerių už metrinę toną spalio mėn., eksportas sumažėjo iki 270 milijonų JAV dolerių 2009 m. 

balandžio mėn., ir numatoma, kad BVP augimas 2009 m. bus mažesnis nei 4 %. 8 Dėl žymaus vario eksporto sumažėjimo 

buvo uždaryta nemažai kasyklų, įskaitant dvi Luanšjos kasyklos, didžiausios kasyklos šalyje, gamyklas. Iki 2008 m. gruodžio 

mėn. vario apdirbimo sektoriuje iš viso buvo prarasta 8000 darbo vietų. 9 

2.1 langelio paveikslas. Zambijos eksportas ir vario kainos (2002–2009 m.) 

Milijonai JAV $ 

10 000 

8 000 

6 000 

4 000 

2 000 

0 

800 

600 

400 

200 

0 

JAV $ už metrinę toną 

2002m01 

2002m05 

2002m09 

2003m01 

2003m05 

2003m09 

2004m01 

2004m05 

2004m09 

2005m01 

2005m05 

2005m09 

2006m01 

2006m05 

2006m09 

2007m01 

2007m05 

2007m05 

2008m01 

2008m05 

2008m09 

2009m01 

Eksportas 

Vario kainos prices 

Šaltinis: TVF tarptautinė finansų statistika ir prekybos statistikos kryptis 

POVEIKIS VALIUTAI 

Dėl pakilimo ir nesėkmės Zambijos valiutos kursas, kurĮ iš esmės nustato rinka ir kuris glaudžiai susijęs su vario kaina, tapo 

labiau kintamas. 

Pakilimo metu dėl lėšų, gaunamų už iškasamų išteklių eksportą, padidėjimo valiutos kursas pakilo, ir šĮ pokytĮ dar labiau 

pablogino tuo metu padidėjusi pagalba, portfelis ir TUI srautai. 2005 m. nuo liepos iki lapkričio mėn. Zambijos kvačos 

(kwacha) vertės nominaliai pakilo 30 %, ir dėl šio padidėjimo buvo sužlugdyta dalis šalies pagrindinio netradicinio eksporto. 

Labiausiai buvo paveikti medvilnės, tabako ir kavos sektoriai, vos per vienerius derliaus metus praradę daugiau nei 30 % 

pelno. 10 Įvykus prekybos variu nesėkmei, valiuta per tris mėnesius nuo 2008 m. spalio iki gruodžio mėn. nuvertėjo 40 %. 

Nuvertinimą taip pat paskatino žymus portfelio sumažėjimas, kaip parodė mėnesinis Lusakos vertybinių popierių biržos 

indekso kritimas 5 %. 11 Nors dėl valiutos nuvertinimo sustiprėjo netradicinio eksporto konkurentiškumas, bet taip pat pakilo 

vidaus kainos. Dėl valiutos nuvertinimo ir pasaulinių maisto kainų padidėjimo infliacija šalyje padidėjo nuo 8,5 % 2008 m. 

sausio mėn. iki 16 % 2008 m. gruodžio mėn., o daugiausia padidėjo maisto produktų, sudarančių 20 % viso šalies importo, 

kainos. Zambijos Bankas bandė kompensuoti nuvertinimą pardavinėdamas užsienio valiutą. Tačiau dėl šio veiksmo užsienio 

valiutos atsargos sumažėjo 23 %, ir išaugo atsargų išeikvojimo pavojus. 12 

8 

TVF 2009. 

9 

Ndulo et al. 2009. 

10 

Weeks et al. 2007; Weeks 2008; Fynn ir Haggblade 2007; Export Board of Zambia 2007. 

11 


12 


34



2.2 langelio paveikslas. Vario kainos ir Zambijos kvača (kwacha) (2002–2009 m.) 

JAV $ už metrinę toną 

10 000 

8 000 

6 000 

4 000 

2 000 

0 

6000 

5000 

4000 

3000 

2000 

1000 

0 

2002m01 

2002m05 

2002m09 

2003m01 

Zambijos kvačos už JAV $ 

2003m05 

2003m09 

2004m01 

2004m05 

2004m09 

2005m01 

2005m05 

2005m09 

2006m01 

2006m05 

2006m09 

2007m01 

2007m05 

2007m05 

2008m01 

2008m05 

2008m09 

2009m01 

Zambijos kvača 

Vario kaina 

Šaltinis: TVF– tarptautinė finansų statistika. 

POVEIKIS BIUDŽETUI 

Vario eksportas nedaug prisideda prie Zambijos vyriausybės biudžeto. 20-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje 

buvo privatizuota valstybei priklausanti įmonė „Zambijos jungtinės vario šachtos“ (ZCCM), nes ji patyrė didžiulius nuostolius 

per žemų kainų laikotarpį. Atlikus privatizavimo reformą, pramonė buvo suskaidyta Į šešis skirtingus vienetus, kuriuos 

kontroliavo ir valdė daugiašalės korporacijos. Zambijos vyriausybė pasiliko nuo 15 % iki 20 % akcijų kiekviename vienete, 

ir šias akcijas tiesiogiai valdo valstybės bendrovė „ZCCM-International Holding“. Tačiau ZCCM-IH negavo jokių pajamų iš 

vario kainų pakilimo, nes vis dar turėjo grąžinti skolas, sukauptas 20-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 

Kasyklų bendrovių iki 2007 m. sumokėti mokesčiai buvo nereikšmingi. Bendrovės sugebėjo slapta susitarti dėl labai palankių 

susitarimų su Zambijos vyriausybe (vystymosi susitarimai), pagal kuriuos nustatyti maži atskaitymai (0,6 %, o ne 3 %), mažesni 

eksporto mokesčiai (15 %, o ne 25 %) ir nemažai lengvatų bei išskaitymų, kaip antai nuostolių padengimas būsimojo pelno 

sąskaita 20 metų laikotarpiui (Fraser ir Lungu 2007). Kai 2007 m. šie susitarimai buvo atskleisti, tarptautinės organizacijos 

ir vietos NVO privertė vyriausybę peržiūrėti mokesčių režimą, ir 2007 m. pabaigoje buvo priimtas naujas įstatymas. Tačiau 

lauktas 9 % biudžeto padidėjimas iš naujų mokesčių neįvyko, ir biudžeto pajamos 2008 m. padidėjo tik 3 % (Green 2008). 

Dėl vario kainos kritimo 2008 m. liepos mėn. vėl atsinaujino diskusijos apie mokesčius už kasyklas, ir 2009 m. sausio mėn. 

bendrovėms buvo suteiktos naujos lengvatos. Jomis panaikinamas nenumatyto pelno mokestis, kurĮ reikėjo mokėti, kai 

vario kainos buvo virš tam tikro lygmens, ir jomis taip pat leidžiama bendrovėms nurašyti 100 % bet kokių investicijų kaip 

mokesčių nuolaidas tais metais, kai įvyksta išlaidos (Green 2008). 

Prekybos variu nesėkmė ir po to sekęs kasyklų uždarymas paskatino iškelti klausimą, ar vyriausybė turėtų padidinti savo 

akcijų kasyklose, tokiu būdu bandydama išplėsti makroekonominio valdymo apimtĮ per pakilimus ir nuosmukius. Tačiau šis 

pasiūlymas susidūrė su nepalenkiamu kasyklų bendrovių ir Pasaulio banko pasipriešinimu. Kaip pareiškė Obiageli Ezekwesli, 

Pasaulio banko viceprezidentas Afrikai, „populistai linkę sakyti, kad imtumėmės šių akcijų, bet ar norite rizikuoti kapitalu 

tokiame sektoriuje, kur gali rizikuoti privatusis sektorius? (…) šią pramonę geriau palikti privačiam sektoriui“. 13 

13 

Reuters, 2009 

35 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


2.3 langelio paveikslas. Kasyklų pajamos Zambijoje (2001–2007 m.) 

10 000 

Milijardai Zambijos kvačų 

8 000 

6 000 

4 000 

2 000 

Pajamos 

Mokesčiai 

Kasyklų mokesčiai 

0 

2001 

2002 

2003 

2004 

2005 

2006 

2007 

Šaltinis: Pasaulio bankas, pasaulio plėtros rodikliai ir Zambijos už pajamas atsakinga institucija. 

1.2 PRIKLAUSOMYBĖ NUO PIRMINIŲ PRODUKTŲ 

Daugumai silpnų šalių yra vidutiniškai būdingas labai mažas gyventojų tankis: 15 iš 29 šalių turi mažiau kaip 40 gyventojų 

kvadratiniame kilometre, o gyventojų tankis stipriose šalyse yra apie 84. Be to, šiose šalyse dauguma gyventojų gyvena kaimo 

vietovėse – Burundyje kaimo vietovėse gyvena net 90 % (žr. 2.6 lentelę). Ši proporcija reiškia, kad daug gyventojų dirba žemės 

ūkio sektoriuje. 

Žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte yra žymi, ypač gamtos išteklių neturinčiose silpnose šalyse (žr. 2.2 paveikslą). 14 Be to, 

tarp eksportuojamų prekių vyrauja žemės ūkio produktai, ir žemės ūkis vis dar yra svarbiausias eksporto pajamų šaltinis tokioms 

šalims kaip Burundis, Etiopija, Gambija ir Siera Leonė. 

2.2 paveikslas. Žemės ūkio, pramonės ir paslaugų dalis BVP, 2006 m. 

Zimbabvė Zimbabwe 

Uganda 

Togas Togo 

Sudanas 

Siera Sierra Leonė Leone 

São San Tomé Tomė and ir Prinsipė Príncipe 

Ruanda Rwanda 

Nigerija Nigeria 

Nigeris 

Mauritanija Mauritania 

Liberija Liberia 

Kenija Kenya 

Bisau Guinea-Bissau Gvinėja 

Gvinėja Guinea 

Gambia, Gambija The 

Etiopija Ethiopia 

Eritrėja Eritrea 

Pusiaujo Equatorial Gvinėja Guinea 

Džibutis Djibouti 

Dramblio Kaulo Côte Krantas d’Ivoire 

Kongo Congo, Respublika Rep. of 

Kongo Demokratinė Congo, Respublika 

Dem. Rep. of 

Komorai Comoros 

Čadas Chad 

Centrinės Central Afrikos African Respublika Republic 

Kamerūnas Cameroon 

Burundis 

Angola 

0 % 10 % 20 % 30 % 40 % 50 % 60 % 70 % 80 % 90 % 100 % 

Žemės ūkis Pramonė Paslaugos 

Šaltinis: Pasaulio bankas (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodikliai. 

14 

Atkreipkite dėmesį, kad žemės ūkio pajamas sudėtinga apmokestinti. Žr. Volkerink 2009. 

36



Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių žemės ūkis kenčia nuo žemo produktyvumo, pernelyg elementarios technologijos, mažų 

žemės valdų ir sunkumų pateikti Į rinkas. Be to, dėl informacijos trūkumo, kelių veikėjų didelės galios rinkoje ir nebaigtų kurti rinkų 

silpnos šalys dažnai patiria rinkos nesėkmes. 15 

Pasak Ng ir Aksoy (2008), Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių dauguma yra maisto importuotojos (2.2 lentelė). Visos silpnos 

šalys, išskyrus penkias (Dramblio Kaulo Krantą, Kamerūną, Keniją, SomalĮ ir Sudaną), priklauso šiai grupei, ir jose labai paplitusi 

nepakankama mityba. 16 Be to, daugelis jų yra naftos importuotojos 

2.2 lentelė. Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių, importuojančių ir eksportuojančių 

maistą, sąrašas 

Maistą importuojančios šalys (1) 

Angola Liberija 

Beninas Malavis 

Burundis Malis 

Žaliasis Kyšulys Mauritanija 

Centrinės Afrikos 

Respublika 

Mauricijus 

Čadas Mozambikas 

Komorai Nigeris 

Kongo Demokratinė 

Respublika 

Nigerija 

Kongo Respublika Ruanda 

Pusiaujo Gvinėja San Tomė ir Prinsipė 

Eritrėja Senegalas 

Etiopija Seišeliai 

Gabonas Siera Leonė 

Gambija Tanzanija 

Gana Togas 

Gvinėja Uganda 

Bisau Gvinėja Zimbabvė 

Lesotas 

Maistą eksportuojančios šalys 

Botsvana Namibija 

Burkina Fasas Somalis 

Kamerūnas Pietų Afrika 

Dramblio Kaulo Krantas Sudanas 

Kenija Svazilandas 

Madagaskaras Zambija 

Pastabos: paryškintu šriftu užrašytos silpnos šalys pagal naudojamą 

silpnų šalių apibrėžimą; (1) Maistas yra apibrėžiamas SITC 2-oje 

redakcijoje kaip neapdorotas maistas, išskyrus visus prekinius 

javus, apdorotą maistą ir jūros produktus; šalis laikoma maisto 

importuotoja, jei skirtumas tarp eksporto ir importo yra neigiamas 

pagal 2004/05 m. vidurkį. 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal Ng ir Aksoy (2008). 

Priklausomybė nuo maisto importo, neatitinkančio mažiau kintamų ne žemės ūkio produktų (kaip antai apdirbamosios pramonės) 

eksporto, yra struktūrinis veiksnys, galintis padidinti Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių pažeidžiamumą17. Tai ypač galioja 

tada, kai būna aukštesnės maisto kainos, pavyzdžiui, tokios kainos buvo 2008 m. birželio mėn. Iš tikrųjų, nors sisteminiai maisto 

15 

PMP 2009. 

16 

Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos valstybėse nepakankamai maitinasi 35 % gyventojų, o nesilpnose valstybėse – 23 %. Žr. 1.3 lentelę 

1 skyriuje. 

17 

Sarris ir Rapsomanikis 2009. 

37 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


kainų padidėjimo poveikio silpnoms šalims apskaičiavimai nėra parengti 18 , preliminarūs įrodymai leidžia teigti, kad šios šalys yra 

tarp labiausiai paveiktų. Dauguma šalių, paskutiniajame Pasaulio apsirūpinimo maistu užtikrinimo būklės (angl. State of World Food 

Security) leidinyje nustatytų kaip patiriančios blogėjančio apsirūpinimo maistu užtikrinimo pavojų dėl aukštų maisto kainų, yra 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys (19 iš 26 Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių) 19 . 2009 m. liepos mėn. 18 iš 30 šalių, 

patyrusių maisto krizę ir prašančių išorės paramos iš FAO, buvo Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys 20 . 

Kai kurių maisto produktų, kaip antai pieno, javų ir aliejaus kainos iš tikrųjų pakilo 21 , ir net kai jos pradėjo kristi, jos liko iš esmės 

didesnės nei kada nors anksčiau. Ši tendencija sąlygojo didesnes importo sąskaitas, žymiai padidinusias einamosios sąskaitos 

deficitą, ir paveikė net tokius kintamuosius kaip valiutos kursą, šalies banko rezervų padėtĮ ir išorės įsiskolinimo lygį 22 . Tačiau staigus 

pagrindinių prekių kainų pakilimas, kuris kartu su apdirbamosios pramonės vieneto kainos smukimu pagerino prekybą maistu po 

ilgo kritimo žemyn, kaip būdinga daugelio prekių kainoms, taip pat nulėmė didelius valiutos kurso svyravimus ir išaugusĮ netikrumą, 

ribotas galimybes gamintojams gauti prieigą prie kreditų rinkų ir investuoti Į technologijas. 

Maisto kainos pokyčiai skirtingai paveikia neturtingus miesto ir kaimo gyventojų namų ūkius, priklausomai nuo jų turimos prieigos 

prie rinkų ir galimybių naudotis technologijomis ir kapitalu. Maisto kainų padidėjimas labiausiai paveikė žemės neturinčius ir moterų 

tvarkomus kaimo namų ūkius. 50 % padidėjus kukurūzų kainai Malavyje, Zambijoje ir Ugandoje, negalinčių užtikrinti apsirūpinimo 

maistu namų ūkių skaičius vidutiniškai padidėja maždaug 5 % 23 . Jei maisto kainos pakyla 50 %, 3,5 % padaugėja žemiau skurdo 

ribos gyvenančių gyventojų 24 . 

Be to, silpnos šalys atsiduria nepalankioje padėtyje ex ante aplinkybėmis. Bandydamos susidoroti su maisto kainų augimu, jos 

susiduria su tokiomis kliūtimis, kaip antai dideliu skurdu, menkais gebėjimais išlyginti vartojimą namų ūkių lygmenyje dėl didelių 

išlaidų maistui, jau esamu aukštu apsirūpinimo maistu neužtikrinimo lygiu, didele priklausomybe nuo maisto importo ir kai kuriais 

makroekonominiais apribojimais taikant kainų stabilizavimo priemones (menkomis maisto atsargomis, užsienio atsargų stygiumi 

ir nepalankiu spaudimu valiutos kursui). 

1.3 KONCENTRUOTAS EKSPORTAS 

Eksporto įvairinimo indeksas Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims yra daugiau kaip perpus mažesnis nei stiprioms 

šalims (žr. 2.3 lentelę), tokiu būdu atskleidžiamas aukštas jų eksporto koncentracijos laipsnis. 

Išskyrus kelias išimtis, Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys daugiausia eksportuoja pirminius produktus: pirminiai 

produktai – ir kuras, ir ne kuras – 2006 m. vidutiniškai sudarė daugiau kaip 80 % jų eksporto. Vien kuras sudarė 26,2 % eksporto 

pajamų, o kai kuriose šalyse, kaip antai Angoloje, Čade, Kongo Respublikoje, Nigerijoje ir Pusiaujo Gvinėjoje pajamos iš kuro sudarė 

daugiau nei 90 %. Pagrindiniai maisto produktai, įtraukiami Į pagrindinių prekių krepšelį, sudaro nemažą visų eksporto pajamų 

dalį, siekiančią vidutiniškai 27 %, o didžiausia dalis – virš 80 % – yra Bisau Gvinėjoje, Gambijoje ir San Tomėje ir Prinsipėje. Kitose 

šalyse, kaip antai Gvinėjoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Siera Leonėje, mineraliniai produktai yra vyraujančios pirminės 

eksportuojamos prekės. Eritrėja, Liberija ir Togas šiame paveiksle yra išimtis, nes šiose šalyse 2006 m. sukurtų apdirbamosios 

pramonės produktų eksportas sudarė daugiau kaip pusę jų eksporto pajamų. 

Paskirties rinkų koncentracija taip pat yra aukšta: 15 Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių uždirba daugiau kaip pusę savo 

eksporto pajamų eksportuodamos Į vieną geografinĮ regioną. Kalbant tiksliau, devynios šalys gauna daugiau kaip 50 % savo pajamų 

iš eksporto Į Europą. Trims šalims – būtent Džibučiui, Togui ir Zimbabvei – Afrikos vidaus prekyba yra pagrindinė ir sudaro daugiau 

kaip 50 % viso eksporto (žr. 2.4 lentelę). 

18 

Daugumoje tyrimų pateikiamos atskirų šalių analizės ir regioninės ar pasaulinės maisto krizių ir maisto kainų sukrėtimų analizės (Wodon ir Zaman 2008; Aksoy 

ir Isik-Dikmelik 2008 Ivanic ir Martin 2008; Dessus 2008). 

19 

FAO 2008a. 

20 

FAO 2009. 

21 

Atkreipkite dėmesį, kad pasaulinių kainų pasikeitimai ne visada visiškai ar simetriškai atspindimi vidaus rinkoje dėl eksporto apribojimų, mokesčių, didelių 

transportavimo sąnaudų ir didelių rinkodaros maržų. Siekiant įvertinti poveikĮ vidaus kainoms, taip pat reikia atsižvelgti Į kainų įsitvirtinimo laikotarpį. Kai 

kuriais atvejais būna tik trumpalaikis vidaus ir pasaulinių kainų skirtumas, bet dažniausiai pelno galimybės išsilaiko ilgą laiką ir sukelia didesnes neigiamas 

pasekmes. 

22 

FAO 2008b. 

23 

Sarris ir Rapsomanikis, 2009. 

24 

Wodon ir Zaman, 2008. 

38



2.3 lentelė. Eksporto koncentracija silpnose šalyse 

Šalis 

Eksporto 

įvairinimo 

indeksas (1) 

Eksportas 

(BVP %) (2) 

Apdirbamosios 

kurą (3) Kuras (4) 

Pagrindinės 

pagrindinis (5) Metalai (6) prekės (7) 

prekės, 

išskyrus 

Maistas, 

pramonės 

Angola 1,1 72,7 2,0 97,5 0,1 1,8 0,4 

Burundis 2,6 9,6 97,0 0,0 42,0 50,8 2,9 

Kamerūnas 3,3 24,7 33,2 61,6 11,6 4,9 3,0 

Centrinės Afrikos Respublika 5,5 13,6 95,5 0,2 1,1 60,7 1,7 

Čadas 1,1 12,8 4,5 94,6 0,0 0,0 0,6 

Komorai 4,9 15,2 … … … … … 

Kongo Demokratinė Respublika 7,6 80,7 83,4 12,6 1,4 73,0 2,7 

Kongo Respublika 1,4 34,3 7,6 90,3 0,2 4,2 0,6 

Dramblio Kaulo Krantas 7,7 49,0 43,5 36,9 34,6 0,5 19,4 

Džibutis 5,9 … 16,9 0,7 11,6 2,7 15,1 

Pusiaujo Gvinėja 1,3 88,6 1,4 94,5 0,0 0,0 3,7 

Eritrėja 2,1 6,4 43,6 0,0 27,5 6,2 52,0 

Etiopija 4,7 14,2 93,9 0,0 70,5 6,8 6,0 

Gambija 6,6 44,2 85,9 0,0 80,7 0,9 14,1 

Gvinėja 3,2 30,1 89,4 5,5 8,8 78,0 3,1 

Bisau Gvinėja 1,2 27,9 82,3 0,5 80,0 0,6 17,0 

Kenija 21,9 25,9 57,3 7,3 38,8 2,8 35,4 

Liberija 3,5 34,2 15,8 14,6 0,4 0,7 69,1 

Mauritanija 3,9 … 93,1 … 28,3 64,7 0,0 

Nigeris 1,4 17,4 87,4 1,5 22,6 60,1 9,8 

Nigerija 1,3 43,4 3,6 95,0 1,5 0,3 0,8 

Ruanda 4,1 9,6 92,3 0,7 54,7 34,0 6,5 

San Tomė ir Prinsipė 3,9 13,3 95,1 0,0 91,7 0,0 4,9 

Siera Leonė 7,3 23,2 90,4 0,1 9,1 80,4 7,3 

Somalis 6,6 … 86,4 0,2 55,0 10,3 9,1 

Sudanas 1,2 … 10,8 87,5 5,4 3,1 1,2 

Togas 9,3 41,9 45,5 0,8 20,1 11,2 51,1 

Uganda 10,4 14,1 77,1 4,4 50,3 15,0 18,5 

Zimbabvė 10,8 31,1 69,8 1,1 8,4 29,5 29,1 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 7,4 36,1 58,5 22,6 23,8 24,1 18,9 



5,0 31,1 57,3 26,2 27,0 21,5 13,8 



11,1 40,3 60,2 13,3 19,0 26,6 26,4 

Pastabos: (1) pateikiami 2007 m. duomenys, kurių vertės yra nuo 0 Į 100; (2) eksportas yra apskaičiuojamas kaip aritmetinis eksporto srautų 

vidurkis nuo 2003 iki 2007 m.; (3) pateikiami 2006 m. duomenys ir jie yra išreikšti kaip procentinis viso prekių eksporto dydis, pagrindinės 

prekės apima SITC 0, 1, 2, 4, 68, 667, 971; (4) pateikiami 2006 m. duomenys ir jie yra išreikšti kaip procentinis viso prekių eksporto dydis, 

kuras atitinka SITC 3; (5) pateikiami 2006 m. duomenys ir jie yra išreikšti kaip procentinis viso prekių eksporto dydis, pagrindinis maistas 

apima SITC 0, 22, 4; (6) pateikiami 2006 m. duomenys ir jie yra išreikšti kaip procentinis viso prekių eksporto dydis, metalai apima SITC 27, 

28, 68, 667, 971; (7) pateikiami 2006 m. duomenys ir jie yra išreikšti kaip procentinis viso prekių eksporto dydis, gamintojai apima SITC nuo 

5 iki 8, išskyrus 667 ir 68. 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal Pasaulio banko (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodiklius; EBPO ir AfDB (2009) African Economic Outlook 

2009, JTPPK, Handbook of Statistics, internetinė duomenų bazė. 

Produktai, kuriuos silpnos šalys eksportuoja už Afrikos ribų – daugiausia kurą 25 – skiriasi nuo to, ką jie eksportuoja regiono viduje, 

įskaitant taip pat ir apdirbamosios pramonės gaminius. Vadinasi, jų eksportas Afrikos viduje yra įvairesnis negu jų eksportas 

likusiai pasaulio daliai. Taigi prekybos Afrikos viduje plėtra galėtų sumažinti prekių kainų nepastovumo poveikĮ ir kartu silpnų šalių 

pažeidžiamumą dėl su prekyba susijusių sukrėtimų. 

25 

Kadangi nafta daugiausia eksportuojama už regiono ribų, silpnų naftą eksportuojančių šalių prekyba Afrikos viduje yra vidutiniškai mažesnė negu naftos 

neeksportuojančių šalių. 

39 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


Ryšys tarp valstybės silpnumo ir eksporto koncentracijos gali būti siejamas su turimais ištekliais: Išteklių gausa gali pakeisti einančios 

pareigas vyriausybės interesus ir elgesį, sąlygodama besaikę priklausomybę nuo gamtos išteklių, ribodama gamybos sektoriaus 

plėtrą ir blogindama valdymą 26 . Chauvet ir Collier (2008) nustatė, kad dėl išteklių rentų žymiai sumažėja galimybės pasiekti 

ilgalaikĮ išsivadavimą iš valstybės silpnumo situacijos. Dvigubai padidinus išteklių rentas, palyginti su BVP, apytikriai dvigubai 

pailgėja laikas, kurio reikia norint išsivaduoti iš silpnumo. Be to, dėl menko eksporto įvairinimo silpnos valstybės gali būti labiau 

linkusios Į „Olandijos ligą“, kuri ištinka, kai valiutos kursas pakyla dėl kapitalo įplaukų ir eksportas tampa mažiau konkurencingas. 

2.4 lentelė. Silpnų šalių eksporto kryptys, procentinis dydis, vidurkis 2004–2006 m. 

Išvystytos 

ekonomikos – 

Amerika 

Išvystytos 

ekonomikos – 

Europa 

Šalis Afrika 

Rytų, pietų 

ir pietryčių Azija Vakarų Azija 

Angola 1,7 41,0 0,0 39,6 11,0 

Burundis 15,2 10,2 1,2 0,8 49,1 

Kamerūnas 9,5 14,1 1,1 6,5 64,0 

Centrinės Afrikos 

Respublika 

7,1 14,1 5,8 4,9 66,0 

Čadas 0,6 19,3 0,0 75,5 4,5 

Komorai 1,6 16,4 6,1 18,3 50,1 

Kongo Respublika 2,5 61,7 0,4 23,9 8,4 


Respublika 

6,8 14,1 0,0 10,9 58,9 

Dramblio Kaulo Krantas 28,9 5,0 0,8 11,9 45,0 

Džibutis 87,4 2,0 7,0 0,6 2,9 

Pusiaujo Gvinėja 0,2 36,2 0,2 30,9 27,4 

Etiopija 9,7 11,8 11,9 6,9 40,7 

Gambija 9,9 47,3 0,3 1,7 38,2 

Gvinėja 1,9 8,6 0,0 6,3 45,4 

Bisau Gvinėja 17,5 70,6 ,, 7,9 3,7 

Kenija 42,7 10,6 2,3 6,9 29,3 

Liberija 5,4 10,9 1,2 9,6 71,9 

Mauritanija 16,8 11,5 0,6 1,5 53,1 

Nigeris 27,4 0,7 0,1 16,2 45,9 

Nigerija 9,0 5,0 0,7 49,9 22,1 

Ruanda 2,8 35,5 0,3 3,2 19,2 

San Tomė ir Prinsipė 4,2 7,5 3,0 1,7 79,3 

Siera Leonė 2,7 3,4 0,3 10,8 78,1 

Somalis 5,0 10,4 83,3 0,2 0,7 

Sudanas 3,3 61,1 7,1 1,1 3,1 

Togas 64,1 13,8 0,3 0,8 15,5 

Uganda 20,8 7,9 4,4 4,4 51,3 

Zimbabvė 56,9 9,1 1,5 6,6 23,3 

Šaltinis: JTPPK, Handbook of Statistics, internetinė duomenų bazė. 

26 

Žr. 4 skyriuje ir Collier 2009 pateikiamą išsamesnę šių mechanizmų analizę. 

40



1.4 MENKA ŽMOGAUS RAIDA 

Menkas viešąsias investicijas Į žmogaus raidą atspindi prastai veikiančios švietimo ir sveikatos priežiūros sistemos. Iš tikrųjų, nors 

daug silpnų valstybių sumažino savo karines išlaidas, dėl šio sumažinimo nepadidėjo išlaidos sveikatos priežiūrai ir švietimui 

(žr. 2.5 lentelę). 

2.5 lentelė. Viešosios išlaidos kaip BVP procentinė dalis 

Sveikatos priežiūros 

išlaidos (1) Švietimo išlaidos (2) Karinės išlaidos (3) 

Šalis 1995 m. 2006 m. 1991 m. 2006 m. 1990 m. 2006 m. 

Angola 3,3 2,3 … 2,6 1,3 3,7 

Burundis 1,1 0,7 3,5 5,1 3,4 4,7 

Kamerūnas 0,9 1,5 3,2 3,3 1,5 1,4 

Centrinės Afrikos Respublika 1,4 1,4 2,2 1,4 1,6 1,1 

Čadas 2,0 1,3 1,6 1,9 … 0,9 

Komorai 2,8 1,8 … 3,8 … … 

Kongo Demokratinė Respublika 0,2 1,6 … … … 1,9 

Kongo Respublika 1,8 0,9 7,4 1,8 … 1,2 

Dramblio Kaulo Krantas 1,2 0,9 ... 4,6 1,3 1,5 

Džibutis 4,3 5,1 3,5 8,3 5,9 4,2 

Pusiaujo Gvinėja 3,3 1,2 … 0,6 … … 

Eritrėja 2,6 1,7 … 2,4 … 24,1 

Etiopija 2,7 3,0 2,4 5,5 8,5 2,1 

Gambija 1,7 2,5 3,8 2,0 1,1 0,6 

Gvinėja 0,7 0,7 2,0 1,7 2,4 2,0 

Bisau Gvinėja 1,6 1,5 … 5,2 … 3,9 

Kenija 2,0 2,2 6,7 7,1 2,9 1,6 

Liberija 1,4 3,6 … … 7,2 0,8 

Mauritanija 2,0 1,5 4,6 2,9 3,8 3,0 

Nigeris 1,8 2,1 3,3 3,4 .. 1,0 

Nigerija 1,1 1,2 0,9 … 0,9 0,6 

Ruanda 1,6 6,6 … 4,9 3,7 1,9 

San Tomė ir Prinsipė 9,1 9,0 … … … … 

Siera Leonė 1,1 1,7 … 3,8 1,4 2,1 

Somalis 1,2 1,2 … … … … 

Sudanas 0,5 1,4 6,0 … 3,5 4,4 

Togas 1,5 1,5 … 3,6 3,1 1,6 

Uganda 1,6 1,9 1,5 5,2 3,0 2,0 

Zimbabvė 4,5 4,4 7,7 4,6 4,4 1,9 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 2,0 2,6 4,0 4,4 2,8 2,3 

Į pietus nuo Sacharos esančios 1,7 2,0 3,8 3,6 3,1 2,9 

silpnos Afrikos šalys 

Į pietus nuo Sacharos esančios 2,5 3,5 4,3 5,5 2,5 1,5 

stiprios Afrikos šalys 

Šaltiniai: (1) PSO (2008); (2) UNESCO statistikos institutas (2008); (3) SIPRI (2008). 

41 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


Todėl 1 skyriuje matėme, kad Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys atsilieka nuo likusių žemyno šalių pagal suaugusiųjų 

raštingumą: suaugusiųjų raštingumas siekia 59,2 %, palyginti su 66,4 % likusioje Afrikos Į pietus nuo Sacharos dalyje (žr. 1.1 lentelę). 

Prastus žmogaus socialinės raidos pasiekimus taip pat patvirtinta jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumas, siekiantis 

138 mirčių 1000 gyvų kūdikių gimimų silpnose šalyse, daug daugiau negu 98 mirtys 1000 gyvų kūdikių gimimų, kaip vidutiniškai 

užfiksuota kitose Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. 

Nepakankamos viešosios investicijos Į švietimą ir sveikatos priežiūrą ne tik prisideda prie prastų žmogaus socialinės raidos rezultatų, 

bet ir daro nevienodą poveikĮ vyrams ir moterims. Lyčių nelygybė silpnose šalyse yra didesnė negu likusioje Afrikos Į pietus nuo 

Sacharos dalyje, nes valstybės institucijų silpnumas gali neigiamai paveikti moterų padėtį. Skirtumas tarp HDI ir GDI – tai dar vienas 

pavadinimas lyčių nelygybei įvardyti – vidutiniškai beveik dukart didesnis Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims 

negu stiprioms šalims. 27 Skirtumas turbūt būtų net didesnis, nes nėra duomenų apie dvi šalis – SomalĮ ir Sudaną, kurioms veikiausiai 

būdingi prasti lyčių lygybės įvertinimo rezultatai. Skiriant menką viešąjĮ finansavimą sveikatos priežiūros sektoriui ar jo išvis neskiriant, 

padidėja gimdyvių mirtingumas, kuris silpnose šalyse yra daug aukštesnis nei stipriose šalyse (žr. 1.1 lentelę). Nesuteikus tinkamo 

finansavimo socialinėms paslaugoms teikti, tai paveikia visus gyventojus ir kartu padidina vyrų ir moterų nelygybę. 

Gimstamumas silpnose šalyse yra aukštesnis ir mažėja lėčiau negu stipriose šalyse (žr. 2.6 lentelę). Gimstamumas yra svarbus, nes 

daug vaikų turinčios šeimos vargiai sugebės apmokėti mokymo išlaidas. Tuo tarpu mažiau vaikų turinčios šeimos gali labiau įstengti 

suteikti vaikams geresnĮ išsimokslinimą. 

27 

ERD skaičiavimai pagal JTVP (2008). 

42



2.6 lentelė. Gyventojai 

0–14 m. 

amžiaus 

Gyventojų gyventojų 

Šalis tankumas (1) dalis (2) 

Kaimo 

vietovėse 

gyvenančių 

gyventojų 

dalis (2) 

Bendras 

gimstamumo 

rodiklis, 

1975– 

1980 m. 

vidurkis (3) 

vidurkis (3) 

Bendras 

gimstamumo 

išsilavinimo išsilavinimas išsilavinimas 

rodiklis, 

Pagimdžiusių jaunų moterų pasiskirstymas (4) 

2000– 

2005 m. be 

pradinis vidurinis 

aukštasis 

išsilavinimas 

Angola 13 46,5 46,0 7,2 6,7 … … … … 

Burundis 318 45,0 89,7 6,8 6,8 … … … … 

Kamerūnas 39 41,2 44,5 6,4 5,0 24,5 43,0 32,2 0,3 

Centrinės Afrikos Respublika 7 43,0 61,8 5,8 4,9 71,8 21,4 6,6 0,2 

Čadas 8 47,3 74,2 6,7 6,4 … … … … 

Komorai 330 42,0 62,3 7,2 4,0 … … … … 


Respublika 

27 47,3 67,3 6,6 6,7 … … … … 

Kongo Respublika 11 47,1 39,4 6,3 5,6 … … … … 

Dramblio Kaulo Krantas 59 41,9 54,6 7,4 5,0 … … … … 

Džibutis 35 … … … … … … … … 

Pusiaujo Gvinėja 18 44,4 60,9 5,7 5,9 … … … … 

Eritrėja 46 44,8 80,2 6,5 5,5 … … … … 

Etiopija 77 44,5 83,7 6,3 5,5 73,6 20,4 5,6 0,3 

Gambija 166 40,1 45,3 6,5 4,7 … … … … 

Gvinėja 37 43,7 66,5 6,9 5,7 79,4 12,3 8,0 0,2 

Bisau Gvinėja 59 47,5 70,3 7,1 7,1 … … … … 

Kenija 64 42,8 79,0 7,5 5,0 10,3 70,2 18,3 1,2 

Liberija 37 47,1 41,2 6,9 6,8 … … … … 

Mauritanija 3 43,0 59,4 6,4 5,8 … … … … 

Nigeris 11 49,0 83,0 8,2 7,9 86,9 10,1 3,0 0,0 

Nigerija 159 44,3 51,0 6,9 5,7 53,7 21,0 24,0 1,3 

Ruanda 384 43,5 79,8 8,5 5,9 24,4 69,9 5,4 0,3 

San Tomė ir Prinsipė 162 39,5 41,2 6,4 4,0 … … … … 

Siera Leonė 80 42,8 58,6 6,5 6,5 … … … … 

Somalis 13 44,1 64,3 7,2 6,4 … … … … 

Sudanas 16 39,2 58,3 6,5 4,4 … … … … 

Togas 118 43,5 59,2 7,0 5,3 … … … … 

Uganda 152 50,5 87,3 7,1 7,1 12,1 68,0 18,0 1,9 

Zimbabvė 34 40,0 63,6 7,1 3,6 … … … … 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 87 43,0 62,1 6,6 5,2 

Į pietus nuo Sacharos esančios 


86 44,1 63,3 6,8 5,7 



84 41,1 60,2 6,3 4,5 

Pastabos: … reiškia, kad duomenų nėra; (1) asmenys kvadratiniame km, 2006 m. duomenys; (2) 2006 m. duomenys; (4) naudojami paskutinių 

metų, apie kuriuos yra duomenų, duomenys. 

Šaltiniai: (1),(2) ir (3) Pasaulio bankas (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodikliai; (4) Pasaulio bankas, demografinės ir sveikatos priežiūros 

apklausos, įvairūs metai ir šalys. 

1.5 PRASTA MATERIALI IR NEMATERIALI INFRASTRUKTŪRA 

Neišsivystyta fizinė infrastruktūra yra dar vienas bendras Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių bruožas. Silpnose šalyse 

yra tiktai 8 metrai nutiestų kelių viename kvadratiniame kilometre, o stipriose šalyse – 18 metrų (2.7 lentelė). 

43 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


2.7 lentelė. Infrastruktūra ir geografinės savybės 

Gyventojų, 

neturinčių 

prieigos prie 

pagerintų 

vandens 

šaltinių, 

dalis (4) 

Šalis 

Nutiestų 

kelių 

tankumas (1) 

Mobiliojo 

ryšio 

linijos (2) 

Turi daug 

gamtos 

išteklių (3) 

Neturi 

išėjimo prie 

jūros (5) 

Angola 4,3 29,1 taip 49 ne 3 

Burundis 46,2 2,9 ne 29 taip 3 

Kamerūnas 10,5 24,5 taip 30 ne 6 

Centrinės Afrikos Respublika 0,0 3,0 ne 34 taip 5 

Čadas 0,2 8,5 taip 52 taip 5 

Komorai 361,7 4,8 ne 15 ne 0 

Kongo Demokratinė Respublika 1,2 34,2 ne 29 taip 9 

Kongo Respublika 2,5 10,5 taip 54 ne 4 

Dramblio Kaulo Krantas 20,1 36,6 taip 19 ne 5 

Džibutis … 5,3 ne 8 ne 3 

Pusiaujo Gvinėja 0,0 43,4 taip 57 ne 2 

Eritrėja 7,4 1,7 ne 40 ne 3 

Etiopija 4,5 1,5 ne 58 taip 5 

Gambija 64,0 46,8 ne 14 ne 1 

Gvinėja 17,7 21,3 taip 30 ne 6 

Bisau Gvinėja 26,7 17,5 ne 43 ne 2 

Kenija 15,4 30,2 ne 43 ne 5 

Liberija 5,9 15,0 ne 36 ne 3 

Mauritanija 0,8 41,6 ne 40 ne 4 

Nigeris 3,0 6,3 ne 58 taip 7 

Nigerija 31,4 27,3 taip 53 ne 3 

Ruanda 101,0 6,5 ne 35 taip 4 

San Tomė ir Prinsipė 227,0 19,1 taip 14 ne 0 

Siera Leonė 12,6 13,2 taip 47 ne 2 

Somalis 4,1 6,9 ne 71 ne 3 

Sudanas 1,7 21,3 taip 30 ne 8 

Togas 41,8 18,1 ne 41 ne 3 

Uganda 67,5 13,6 ne 36 taip 5 

Zimbabvė 47,3 9,2 ne 19 taip 4 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 11,4 25,7 



7,8 17,9 



18,5 36,9 

Sausumos 

sienų 

skaičius 

Pastabos: … reiškia, kad duomenų nėra; (1) Nutiestų kelių metrai viename kvadratiniame kilometre, naudojami paskutinių metų, apie 

kuriuos yra duomenų, duomenys; (2) telefono linijų skaičius 1 000 žmonių, naudojami 2007 m. duomenys; (3) šalis yra klasifikuojama kaip 

turinti daug gamtos išteklių, jei pagrindinių prekių rentos (nafta ir ne nafta) yra daugiau nei 10 % BVP; (4) naudojami 2007 m. duomenys; 

(5) TVF klasifikacija. 

Šaltiniai: (1) Pasaulio bankas (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodikliai; (2) , (3) ir (5) TVF (2009a) Regional Economic Outlook Sub-Saharan Africa 

2009; (4) Human Development Indices – A Statistical Update 2008. 

Nepatikima kelių infrastruktūra 28 trukdo ryšiams ir pervežimams tarp centro ir periferijos, skatina koncentruoti viešąsias išlaidas 

miestuose ir gali trukdyti regionų integracijai. 

28 

Pervežimo kainos Afrikoje yra 136 % aukštesnės negu kitose srityse ir labai nevienodos skirtingose šalyse ir skirtingiems produktams. Tikėtina, kad šios kainos 

yra dar aukštesnės Ugandoje, kur „20-ojo amžiaus pradžioje veiksminga eksporto apmokestinimo norma dėl pervežimo kainų buvo 40 %, […] daug aukštesnė 

negu vidutiniškai 15 % AKP šalyse“ (JTPPK 2009, 38 p.). 

44



Per paskutinius keletą metų Kinija daug investavo Į Afrikos infrastruktūrą, ypač silpnose šalyse, siekdama pagerinti kokybę bei 

prieigą prie gamtos išteklių. Kinija, vykdydama investicinius projektus, susietus su jų pagalbos programomis, greitai atstato uostus, 

dambas ir kelius konfliktus patyrusiose šalyse, kaip antai Angoloje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje 29 . 

Bet nevykdant investicijų Į nematerialiąją infrastruktūrą – politiką ir reguliavimą, ir Į pasienio procedūras bei muitinių administravimą, 

transporto sąnaudos ir toliau bus silpnų šalių problema. 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys taip pat atsilieka telekomunikacijų sektoriuje. Fiksuotojo ryšio linijos nebuvo 

vystomos per pastaruosius 10 metų, o mobiliojo ryšio naudotojų skaičius augo labai sparčiai. Taigi šios šalys imasi iniciatyvos 

pereidamos nuo fiksuotojo prie mobiliojo ryšio, 30 nes mobiliosioms linijoms įrengti reikia mažesnių pradinių investicijų, kurias 

dažniausiai atlieka užsienio bendrovės. Nepaisant šių pokyčių, mobilių linijų skaičius 1000 gyventojų yra perpus mažesnis nei stipriose 

šalyse (žr. 2.7 lentelę), ir mažiau nei 3 % gyventojų naudojasi internetu, palyginti su 4,2 % Afrikos ir 23 % pasaulio gyventojų 31 . 

Šie bendri bruožai – nesugebėjimas sutelkti vidaus išteklių ir priklausomybė nuo išorės išteklių, menkas žmogiškojo kapitalo 

vystymas, bloga infrastruktūra ir priklausomybė nuo pagrindinių produktų bei koncentruoto eksporto – leidžia nustatyti šalis, 

atsidūrusias silpnumo padėtyje. Tačiau vertinant pagal kitus matmenis, išryškėja skirtumai tarp silpnų šalių. 

2. SILPNOS ŠALYS TURI DAUG ĮVAIRIARŪŠIŠKUMO ELEMENTŲ 

Per neseniai vykusĮ Afrikos Į pietus nuo Sacharos vystymosi laikotarpĮ Angolos ekonomika augo dviženkle 

sparta, o Zimbabvės ekonomika sumažėjo. Bet Zimbabvėje yra aukštas raštingumo ir žemas vaikų 

mirtingumo lygis, priešingai nei Angoloje, kur yra žemas raštingumo ir aukštas vaikų mirtingumo lygis 

(žr. 1.1 lentelę). 

Keli rodikliai paaiškina skirtumus tarp silpnų šalių. Pavyzdžiui, ekonomikos augimo sparta nuo 20-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio 

vidurio didėjo visame žemyne. Silpnų šalių grupėje taip pat buvo pastebima ši tendencija, ir jų ekonomika nuo 2000 ir 2008 m. 

kasmet augo po maždaug 4 %. Bet skirtingi pogrupiai augo labai nevienodu greičiu: daug išteklių turinčios silpnos šalys augo po 

6,3 %, daugiausiai 10 % 2002 m. ir 8,5 % 2004 m. (2.3 paveikslas). Neturinčios daug išteklių silpnos šalys augo po 2,3 %. Atskirų 

šalių augimo sparta taip pat smarkiai skiriasi pagal metus ir vidurkį. 32 

2.3 paveikslas. Tikrasis BVP augimas silpnose šalyse, intensyviai išteklius naudojančiose silpnose 

šalyse ir neintensyviai išteklius naudojančiose silpnose šalyse 2000–2008 m. 

Procentai 

12 

10 

8 

6 

4 

2 

Mažai išteklių naudojančios silpnos šalys 

Daug išteklių naudojančios silpnos šalys 

Silpnos šalys 

0 

-2 

2000 

2001 

2002 

2003 

2004 

2005 

2006 

2007 

2008 

Šaltinis: ERD skaičiavimai pagal TVF (2009b) Pasaulio ekonomikos apžvalgą – krizė ir atkūrimas, 2009 m. balandžio mėn. (angl. World Economic 

Outlook – Crisis and Recovery, April 2009). 

2008 m. tikrosios pajamos vienam gyventojui Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse vidutiniškai buvo 600 JAV 

dolerių, nuo 100 JAV dolerių Kongo Demokratinėje Respublikoje iki 4 500 JAV dolerių Pusiaujo Gvinėjoje. Santykis tarp dviejų labiausiai 

ekonomiškai nutolusių šalių Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių grupės viduje beveik prilygsta santykiui tarp šių šalių 

grupės ir EBPO valstybių narių vidurkio, ir šis išraiškingas pavyzdys rodo įvairiarūšiškumo laipsnĮ silpnų šalių grupėje. 

29 

Žr. 6.2 langelĮ „Ar Kinija įveikia atotrūkį?” 6 skyriuje. Pasak Stümer 2008, „Kongo Demokratinėje Respublikoje Kinija sukurs infrastruktūrą, apimančią 

2 400 mylių kelių, 2 000 mylių geležinkelių, 32 ligonines, 145 sveikatos priežiūros centrus ir du universitetus mainais už 6 milijardų JAV dolerių vertės vario ir 

kobalto importą“, 2 p. 

30 

Žr. International Telecommunication Union 2009. Atkreipkite dėmesį, kad nešiojamųjų telefonų labiausiai padaugėjo Nigerijoje, kur yra 11 milijonų naudotojų, 

bet Kenijoje ir Dramblio Kaulo Krante jų taip pat žymiai padaugėjo. 

31 

Žr. International Telecommunication Union 2009. 

32 

Žr. TVF 2009a. 

45 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


Bet BVP ir BVP vienam gyventojui nėra vieninteliai matmenys, Į kuriuos verta atsižvelgti. Svarbu apsvarstyti papildomus aspektus, 

kad susidarytume geresnĮ vaizdą apie ekonominę ir socialinę situaciją bei tvarumą ir tada įgyvendintume atitinkamas politikos 

priemones 33 . Pavyzdžiui, žmogaus raidos indekso komponentai užfiksuoja svarbius įvairiarūšiškumo aspektus. 

Tikėtina gyvenimo trukmė gimimo metu yra labai nevienoda visame regione Į pietus nuo Sacharos: manoma, kad San Tomėje ir 

Prinsipėje šiuo metu gimę žmonės gyvens daugiau kaip 60 metų, ir tai atitinka išvysčiusių šalių vidurkį, bet Mauritanijos ir Zimbabvės 

gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė yra apytiksliai 40 metų. Tačiau bendra vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė silpnose šalyse labai 

nesiskiria nuo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės stipriose šalyse 34 . 

2.8 lentelė. Makroekonominės savybės 

Šalis 

Išorės 

skola, 

BVP % (1) 

BVP sectoral 

mėnesiai (2) ūkis Pramonė pram. Paslaugos asmeniui (4) 

Atsargos, 

importo Žemės 

sudėtis (3) 

Apdirb. 

Tikrasis 

BVP 

vienam 

Angola 9,9 5,1 8,9 69,7 4,3 21,4 1 456 

Burundis 150,5 4,5 54,0 19,0 … 27,0 113 

Kamerūnas 4,9 5,4 19,9 33,2 18,1 46,9 687 

Centrinės Afrikos Respublika 55,6 2,5 55,8 15,5 7,5 28,7 223 

Čadas 12,0 8,3 20,5 54,8 5,3 24,7 410 

Komorai 61,2 7,3 45,2 11,8 4,2 … 366 

Kongo Demokratinė Respublika 52,3 0,9 45,7 27,7 6,5 26,6 101 

Kongo Respublika 122,6 4,0 4,2 73,5 4,9 22,3 1 188 

Dramblio Kaulo Krantas 53,7 3,6 22,7 26,3 18,3 51,0 528 

Džibutis … … 4,0 17,0 … 79,0 … 

Pusiaujo Gvinėja 1,1 12,1 2,7 94,3 8,6 3,0 4 621 

Eritrėja 66,2 -2,2 17,5 23,0 8,7 59,5 162 

Etiopija 11,3 1,8 47,3 13,5 5,3 39,2 180 

Gambija 46,0 5,1 29,0 15,0 … 56,0 383 

Gvinėja 77,6 1,1 12,9 37,5 3,7 49,6 515 

Bisau Gvinėja 257,0 8,0 61,8 11,5 7,2 26,8 141 

Kenija 18,8 4,1 27,1 18,8 11,5 54,1 485 

Liberija 571,8 -6,0 54,0 19,0 … 27,0 134 

Mauritanija … … 13,1 47,8 … 39,1 … 

Nigeris 16,0 5,6 41,0 17,0 … 43,0 190 

Nigerija 2,4 12,1 33,0 39,0 … 28,0 626 

Ruanda 16,8 7,0 41,0 21,2 8,5 37,8 315 

San Tomė ir Prinsipė 105,8 4,9 17,0 21,0 … 63,0 783 

Siera Leonė 17,7 5,5 46,4 25,0 … 28,6 247 

Somalis … … … … … … … 

Sudanas … … 32,3 28,5 6,2 39,2 … 

Togas 85,1 5,3 44,0 24,0 … 32,0 222 

Uganda 12,3 9,2 32,3 18,4 9,1 49,2 352 

Zimbabvė 20,1 0,9 19,0 24,0 … 57,0 … 

Afrika Į pietus nuo Sacharos 50,2 5,0 26,0 30,1 10,6 43,8 1 128 



73,9 4,6 30,4 30,3 8,1 39,2 601 



18,9 5,4 19,7 29,4 12,9 50,1 1 811 

Pastabos: … reiškia, kad duomenų nėra; (1) ir (2) naudojami 2007 m. duomenys; (3) naudojami 2006 m. duomenys, išskyrus apie NigerĮ (2003 m.) 

ir Burundį, Togą ir Zimbabvę (2005 m.); (4) naudojami 2008 m. duomenys. 

Šaltiniai: (1) EBPO ir AfDB (2009 m.) African Economic Outlook 2009; (2) ir (4) TVF (2009a) Regional Economic Outlook-Sub-Saharan Africa 

2009; (3) Pasaulio bankas (2008a) 2008 m. pasaulio plėtros rodikliai. 

Nuo 2000 iki 2007 m. daugiau kaip 70 % visų Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims skirtų TUI teko tik penkioms 

šalims: Angolai, Čadui, Nigerijai, Pusiaujo Gvinėjai ir Sudanui; visos šios šalys turi daug gamtos išteklių 35 . 

33 

Fitoussi et al. 2009. 

34 

Žr. 1.1 lentelę 1 skyriuje. 

35 

EBPO 2008. 

46



Nėra jokios aiškios svarbiausiųjų makroekonominių kintamųjų struktūros. Kai kurios silpnos šalys turi labai mažas užsienio atsargas 

(jomis gali apmokėti tik mažiau kaip per 90 dienų importuojamas prekes ir paslaugas) 36 . 2009 m. balandžio mėn. Etiopija, Gvinėja 

ir Zimbabvė turėjo atsargas, kuriomis galėtų apmokėti per vieną mėnesĮ importuojamas prekes, tuo tarpu naftą eksportuojančios 

šalys turėjo atsargų pusei metų. Dėl savo mažų atsargų šios šalys yra labiau neapsaugotos nuo išorės sukrėtimų, ir ilgainiui joms 

pritrūksta išteklių, kad galėtų išplėsti gamybą ir įvairinti savo ekonomiką. 

Taip pat nėra bendros išorės skolos struktūros 37 . Gaudamos dideles pajamas, naftą eksportuojančios šalys suvaldė išorės skolą, ir 

skolos nemokumo rodikliai yra didžia dalimi kontroliuojami. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Angoloje ir Sudane iš esmės pagerėjo skolos 

santykis su BVP ir visa skola už prekių ir paslaugų eksportą 38 . Menkus išteklius turinčios silpnos šalys, kaip antai Liberija ir Bisau 

Gvinėja vis dar turi didelę įsiskolinimų naštą, sunkinančią jų būsimą vystymąsi. 

Makroekonomikos rodiklių lygis ir vystymasis gali būti naudojami norint apskaičiuoti šalies ekonominio pažeidžiamumo indeksą 39 . 

2.9 lentelė. Bendras pažeidžiamumo laipsnis 

Vertinimai 

Europos Komisijos vystymosi 

Šalis 

Naudé (2009) 

AfDB 


Angola Aukštas Aukštas Žemas 

Burundis Aukštas Labai aukštas Vidutinis 

Kamerūnas Vidutinis Žemas Žemas 

Centrinės Afrikos Respublika Žemas Aukštas Aukštas 

Čadas Vidutinis Vidutinis Žemas 

Komorai Žemas nk. Vidutinis 

Kongo Demokratinė Respublika Aukštas Aukštas Aukštas 

Kongo Respublika Žemas nk. Žemas 

Dramblio Kaulo Krantas Aukštas Aukštas Vidutinis 

Džibutis nk. nk. Aukštas 

Pusiaujo Gvinėja Žemas Žemas Žemas 

Eritrėja Žemas Labai aukštas Vidutinis 

Etiopija Žemas Vidutinis Vidutinis 

Gambija Žemas Aukštas Aukštas 

Gvinėja Vidutinis nk. Vidutinis 

Bisau Gvinėja Vidutinis Vidutinis Vidutinis 

Kenija Vidutinis Aukštas Vidutinis 

Liberija Aukštas Aukštas Aukštas 

Mauritanija nk. nk. Aukštas 

Nigeris Žemas Labai aukštas Vidutinis 

Nigerija Aukštas Aukštas Žemas 

Ruanda Žemas Aukštas Vidutinis 

San Tomė ir Prinsipė Vidutinis Aukštas Aukštas 

Siera Leonė Žemas Aukštas Vidutinis 

Somalis nk. nk. nk. 

Togas Vidutinis Labai aukštas Vidutinis 

Uganda Žemas Žemas Vidutinis 

Zimbabvė nk. nk. Aukštas 

Pastabos: nk. reiškia „neklasifikuota“; pažeidžiamumo rodikliai Į sudėtinĮ matą sujungia išorinę ir fiskalinę šalies padėtĮ bei jos eksporto 

krepšelio įvairinimo laipsnį. 

Šaltinis: Naudé (2009) ir Europos Komisijos vystymosi generalinis direktoratas, asmeninis pranešimas. 

36 

Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių grupė turi atsargų vidutiniškai 5,2 mėnesio, stiprios šalys – 5,0 mėnesiams. Taigi nėra jokio reikšmingo skirtumo 

tarp dviejų grupių, nors yra skirtumų grupių viduje. 

37 

Vidutiniškai Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys turi oficialią skolą, prilygstančią 73,9 % bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu stiprių šalių skola 

siekia 18,9 %, tai pat nėra skirtumų tarp dviejų grupių. 

38 

Reisen 2007. 

39 

Ekonominis pažeidžiamumas yra tik vienas šalies pažeidžiamumo aspektas, nes ekonominiai veiksniai yra tiktai vienas aspektas iš daugelio. Bet ekonominius 

veiksnius galima lengviau išmatuoti nei socialinius aspektus. Struktūrinis pažeidžiamumas, apimantis tokius elementus kaip politinis nepastovumas, blogai 

veikiančios institucijos ir konfliktai, yra aptariamas 5 skyriuje. Silpnose šalyse šie elementai vyrauja, bet dėl rimtų matavimo problemų juos sudėtinga įvertinti. 

2.9 lentelėje pateikiamos ekonominio pažeidžiamumo priemonės, taikomos tiktai silpnumu pasižyminčiose šalyse; pagalbinėje Allen ir Giovannetti, 2009, 

publikacijoje, įtrauktoje Į 1b tomą, pateikiamas visas sąrašas, apimantis visas Į pietus nuo Sacharos esančias Afrikos šalis, apie kurias yra pakankamai duomenų. 

Padėtis vertinimo skalėje nepateikiama tokioms šalims kaip Somalis, kur buvo nustatytas tik vienas ekonominio indekso komponentas. 

47 

DĖL 


VYSTYMOSI

2 Skyrius 


Šalys yra pažeidžiamos ekonomiškai, kai jos ypač jautrios išorės sukrėtimams. Taigi toliau įvertiname tikimybę, kad tam tikros šalys 

patirs sukrėtimus, ir jų gebėjimą reaguoti. Norime patikrinti, ar, remiantis tyrimo hipoteze, silpnos šalys yra labiau neapsaugotos nuo 

sukrėtimų negu kitos Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys. Laikydamiesi Naudé (2009) požiūrio, atsižvelgiame Į įvairinimą, 

išorės įsiskolinimą, ekonomikos atvirumą, tarpvalstybinius įsipareigojimus, kapitalo investicijas Į pagal riziką įvertintą turtą ir 

kreditų, išduotų privačiam sektoriui, didėjimo spartą 40 . Kalbant tiksliau, vertindami kiekvieną silpną šalį, apie kurią yra duomenų 

(taigi neįtraukdami Mauritanijos, Somalio, Sudano ir Zimbabvės), tiriame: 

• Atvirumą, matuojamą kaip eksporto dalĮ bendrajame vidaus produkte. 

• Eksporto koncentraciją, matuojamą pagal Herfindal-Hirschman indeksą – kuo įvairesnis eksporto krepšys, tuo mažiau pažeidžiama 

šalis. 

• išorės įsiskolinimą, matuojamą pagal išorės skolą kaip BVP dalį. 

• Reglamentuojamo kapitalo investicijas Į pagal riziką įvertintą turtą. 

• Tarpvalstybinius įsipareigojimus. 

• Kreditų, išduotų privačiam sektoriui, didėjimą. 

Šalių padėtĮ vertinimo skalėje apskaičiuojame kaip paprastą vidurkį, kad išvengtume iškraipymų. Vertiname visas Į pietus nuo 

Sacharos esančias Afrikos šalis – tiek silpnas, tiek stiprias – pagal kriterijų, kad žema padėtis reiškia menką pažeidžiamumą, o aukšta 

padėtis reiškia didelĮ pažeidžiamumą. Po to apytiksliai padalijame šalis Į tris grupes nuo žemos iki aukštos padėties (2.9 lentelė). 

Silpnumo padėtyje atsidūrusios šalys, pagal mūsų naudojamą apibrėžimą, yra tolygiai išsidėsčiusios trijose grupėse. 41 

3. APIBENDRINIMAS 

Šiame skyriuje išanalizuotos kai kurios bendros silpnų šalių savybės atspindi, kokĮ svarbų 

vaidmenĮ žmogaus raidai ir ekonomikos plėtrai atlieka valstybės funkcijos. Menki gebėjimai sutelkti 

vidaus išteklius ir skatinti ekonomikos įvairinimą bei kilimą vertės grandinėse, didelė priklausomybė 

nuo išorės finansinių išteklių bei žemas žmogiškojo kapitalo lygis ir neišsivystytos bei viduje nesusietos 

infrastruktūros yra valstybių silpnumo „simptomai“. Tačiau už šių bendrų bruožų taip pat yra daug 

skirtingumų dėl istorijos, nevienodų išteklių, geografijos, etninės ir religinės sanglaudos, ir silpnų šalių 

grupėje galima rasti labai skirtingoje padėtyje esančių šalių, vertinant pagal pažeidžiamumo laipsnĮ ir 

padarinius. 

Skirtingos trapumo ypatybės – tiek bendros, tiek skirtingos– sąveikauja skirtingai, be to, ilgainiui kinta. Todėl sudėtinga tirti ir 

klasifikuoti silpnas šalis, net Į pogrupius, nes tokiu atveju tenka atlikti gana subjektyvius vertinimus. 

40 

Guillaumont ir Guillaumont Jeanneney (2009) kalba apie struktūrinĮ pažeidžiamumą, naudodami ekonominio pažeidžiamumo indeksą, kuriame suderinama 

rizika patirti sukrėtimus – gyventojų skaičius, atstumas nuo pasaulio rinkos, prekių eksporto koncentracija ir santykinė žemės ūkyje, miškininkystėje, ir 

žuvininkystėje sukuriamos pridėtinės vertės dalis – ir paties sukrėtimo „mastas“. AfDB (2009) naudojami struktūriniai makroekonominiai veiksniai, kaip antai 

mažėjančios atsargos, didelė užsienio nuosavybės koncentracija bankų sistemoje, infliacijos tikėtinumas, vidaus produkto augimo sumažėjimas, vertinant 

pagal prekybą ir einamosios sąskaitos balansą. Europos Komisijos vystymosi generalinis direktoratas naudoja tris kintamųjų rinkinius: priklausomybę nuo 

eksporto pajamų; priklausomybę nuo išorės finansinių srautų ir gebėjimą reaguoti. 

41 

Taip pat Afrikos plėtros banko ir Europos Komisijos vystymosi generalinio direktorato vertinimuose nustatyti panašūs rezultatai. Silpnos šalys yra išsidėsčiusios 

skirtingose grupėse, nors šalių vertinimui pagal pažeidžiamumą naudoti kintamieji yra šiek tiek skirtingi. 

48


3 SKYRIUS 

ISTORINĖS VALSTYBIŲ SILPNUMO ŠAKNYS 

Šiame skyriuje nagrinėjama, ar šalių Afrikoje Į pietus nuo Sacharos silpnumo istorinė kilmė yra bendra, 

nes stilizuotas faktas pranoksta visas teorines diskusijas apie silpnumo apibrėžimą ir išmatavimą: 1 Į pietus 

nuo Sacharos esančios Afrikos šalys silpnų valstybių grupėje sudaro daugumą. Didžiulė regiono institucijų 

vystymosi įvairovė perša mintį, kad bendros istorinės valstybių silpnumo šaknys neveikia izoliuotai, tačiau 

yra artimai susipynusios su šaliai būdinga dinamika. Šiame skyriuje nepateikiamas išsamus vertinimas 

veiksnių, paverčiančių atskiras Afrikos šalis Į pietus nuo Sacharos silpnomis, taip pat tai nėra išsamios 

vietos konteksto analizės pakaitalas ar jos santrauka. Tačiau jame siūlomos tinkamos įžvalgos, taikytinos 

veiksmingiems išorės įsipareigojimams silpnumo situacijose. 

Grumtynės dėl Afrikos, pakurstytos Europos šalių 19-ojo šimtmečio pabaigoje, natūraliai kandidatuoja tapti istorine silpnumo, 

kamuojančio daug Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos šalių, kilme. Ši istorinė patirtis vienija didžiąją regiono dalį, ir akivaizdu, kad 

kolonijinis periodas turėjo ilgalaikių pasekmių institucijų vystymosi struktūrai kolonizacijos laikotarpiu 2 . Nors valstybės institucijos 

gali būti silpnos net tokiose šalyse, kaip Etiopija ir Liberija, nepaveiktose grumtynių dėl Afrikos, galbūt Europos kolonializmas 

sukliudė susiformuoti stipresnei valstybių struktūrai šiame regione. 

Nors kolonijinė patirtis buvo šio regiono istorijos takoskyra, ji truko tik neilgą laikotarpį. Taigi šiame skyriuje taip pat tyrinėjama 

galimybė, kad, remiantis Herbst (2000) nužymėtomis gairėmis, silpnumas yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis regionų ypatybėmis, 

dėl kurių buvo – ir tebėra – sunku sekti institucijų vystymosi raidą, darančią poveikĮ įstatyminėms ir veiksmingoms valstybėms. 

Tai nesumenkina argumento dėl kolonijinės patirties reikšmės kalbant apie pokolonijinių valstybių institucijų vystymąsi. Vis dėlto 

tai suteikia šiam argumentui platesnę perspektyvą 3 . Grumtynės dėl Afrikos nevyko instituciniame vakuume. Kolonijinių valstybių 

formavimasis sąveikavo su anksčiau egzistavusiomis kolonizuotų šalių institucijų ypatybėmis – šalių, kurios anaiptol nebuvo statiškos 

ir nekintančios laikui bėgant, ir kurioms didelę įtaką darė kolonijinis periodas. 

1. SPECIFINIAI VEIKSNIAI IR BENDRI PAMATINIAI FAKTORIAI 

Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys turi tam tikrų bendrų skiriamųjų simptomų, bet „valstybės silpnumą 

iš esmės sudaro tik jos simptomai: skurdas, nesaugumas, polinkis Į konfliktus, korupcija 4 .“ Nors nereikėtų 

iš akių išleisti silpnumo regioninio matmens, valstybės silpnumą veikiausiai galima nustatyti pasitelkiant 

šaliai būdingus varančiuosius veiksnius, suteikiančius silpnų šalių grupei skirtumus, pavaizduotus 

2 skyriuje. Plataus pobūdžio išvadų siekiančiomis analizėmis vargu ar galima pasiekti nuodugnaus 

supratimo, kas traukė šalĮ spirale žemyn kartu su palaipsniui menkstančiu jų valstybinių institucijų 

pajėgumu ir teisėtumu. 

Tačiau geografinis silpnų valstybių susitelkimas leidžia numanyti esant tam tikrų bendrų regioninių veiksnių, kurie tikriausiai 

sąveikauja su šaliai būdingais veiksniais, lemiančiais valstybės institucijų silpnumą. Jei sugebėtume patikimai nustatyti bendrus 

veiksnius, prisidedančius prie silpnumo atsiradimo ir išliekamumo, jie galėtų būti pagrindas platesnei analitinei struktūrai, kuri 

prisidėtų sisteminant ir suvokiant lemiamą šaliai būdingų veiksnių vaidmenį. 

Didžioji dalis diskusijų apie valstybių silpnumą – tiek akademinėje bendruomenėje, tiek vystymosi bendrijoje – istorinių silpnumo 

šaknų nepaiso. Tačiau silpnumo istorinio matmens iškėlimas Į pirmą planą gali sutvirtinti ir padaryti patikimesnius Europos 

įsipareigojimus palaikyti valstybių stiprinimą. Europa negali tikėtis, kad jos įsipareigojimai bus suprantami kaip neutralūs ar vien 

techniniai, nes Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse plačiai paplitęs supratimas, jog dėl valstybės institucijų silpnumo yra kalta 

Europa. Bent jau kai kurie autoriai teigė, kad šis įsipareigojimas yra senosios mission civilisatrice, veikiausiai parėmusios Europos 

kolonizaciją grumtynių dėl Afrikos metu 5 , niuansas. Todėl nuodugni Europos šalių vaidmens analizė yra pirminė sąlyga Europai 

veiksmingai palaikyti valstybių stiprinimą. 

1 

Bertoli ir Ticci 2009. 

2 

Pavyzdžiui, Acemoglu et al. 2001; Lange 2004; Angeles ir Neanidis 2009. 

3 

Kaip pastebi Robinson (2002), skirtingų istorinių veiksnių santykinių įtakų vertinimas vis dar tebėra neišspręsta empirinė problema. 

4 

Briscoe 2008, p. 7. 

5 

Paris 2002. 

49 

DĖL 


VYSTYMOSI

3 Skyrius 


2. AR SILPNUMAS YRA KOLONIJINIS PALIKIMAS? 

Europos šalys, daug šimtmečių valdžiusios tvirtoves palei Afrikos kranto liniją, per kelis 19-ojo amžiaus 

pabaigos ir 20-ojo pradžios dešimtmečius įgijo Afrikos Į pietus nuo Sacharos didžiosios dalies politinę 

kontrolę. Kolonijinė patirtis paženklino Afrikos istoriją, nors nuo Berlyno konferencijos iki Portugalijos 

kolonijų nepriklausomybės 20-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje praėjo mažiau kaip šimtmetis. 

Palaikyti argumentui, kad valstybių silpnumas užima svarbią vietą kalbant apie kolonijinės patirties Afrikoje palikimą, būtini bent 

trys elementai. Turime apibrėžti esmines kolonijinių valstybių ypatybes (taip pat ir jų susidarymo procesą), kurios primena, kokie yra 

skiriamieji silpnų valstybės institucijų bruožai. Nustatę panašumus, turime suprasti, kodėl politinė nepriklausomybė nuo ankstesnių 

kolonijinių valdžių nepašalino ar bent jau žymiai nepakeitė šių institucijų ypatybių. Po to turime apibūdinti veiksnius, prisidėjusius 

prie šių ypatybių išliekamumo pokolonijinėse valstybėse, nes praėjo jau daugiau nei pusė šimtmečio po to, kai 1957 m. Aukso 

Krantas tapo nepriklausomas nuo Didžiosios Britanijos ir paruošė dirvą Afrikos Į pietus nuo Sacharos dekolonizacijai. 

3. KOLONIJINĖS VALSTYBĖS AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS 

Su valstybių silpnumu gali būti siejami keturi Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalių valstybės institucijų 

aspektai. 

• Pirmasis – tai jų dirbtinis pobūdis: kolonijinių valstybių sukūrimas įvedė elementų, nesusijusių su socialinėmis, institucinėmis ir 

kultūrinėmis kolonizuotų teritorijų savybėmis. 

• Antrasis – tai ekstrakcinis pobūdis: valstybės institucijų struktūra buvo sukurta taip, kad perkeltų išteklius kolonijinei valdžiai, 

o ne skatintų vietos vystymąsi. 

• Trečiasis – tai joms itin būdinga ekstraversija: valstybė sukuria glaudžius ekonominius ryšius su kolonijine valdžia politinės 

priklausomybės santykių fone. 

• Ketvirtasis yra susijęs su netiesioginiu valdymu: šią sistema pradėjo Britų imperijos kolonijinė administracija 6 

, tačiau ją savo 

kolonijose taip pat pritaikė Prancūzija ir Belgija 7 . 

Europos kolonijų valdžios perkėlė institucines struktūras, svetimas vietos kontekstui 8 . Valstybės institucijų vystymasis ikikolonijiniais 

laikais vyko kitomis kryptimis nei jų vystymasis Europoje 9 . Kolonijinės valstybės negimė iš daug laiko reikalaujančio proceso 

konsoliduojant neoficialias institucijas ir derinant prieštaringus visuomenės interesus. Vietoje to jos buvo iš išorės primestos 

triuškinančios Europos šalių karinės jėgos. „Valstybės didžiojoje Afrikos dalyje [yra] iš esmės dirbtinės, „nuleistos iš viršaus“ 

visuomenei, kuri niekada nebūtų jų sukūrusi ir neturėjo tokio poreikio 10 .“ 

Dirbtinis valstybės institucijų pobūdis prisidėjo prie jų atotrūkio nuo visuomenės 11 . Priklausomybė nuo netiesioginio valdymo šio 

argumento nesusilpnina, nes vietos gyventojai gali būti priskiriami tik žemiausiems kolonijinės administracijos sluoksniams. Nors 

dauguma jų buvo tradiciniai ar paprotiniai vadovai, kolonijinė valdžia suteikė kitas formas jų vaidmenims, o ypač jų santykiams su 

vietos bendruomenėmis 12 . Kaplan (2009) pateiktas argumentas taip pat atspindi mąstymo kryptį, iškeltą vystymosi ekonomikos 

literatūroje: Myrdal (1972) priskyrė valstybės struktūros silpnumą pokolonijiniam periodui būtent dėl egzogeninio valstybės 

institucijų įvedimo, kuris įdiegė gyventojams nuolatinĮ norą joms priešintis ir nenorą laikytis jų taisyklių. 

Dirbtinė kolonijinė valstybės struktūra buvo skirta ne palaikyti kolonizuotų teritorijų ekonomikos plėtrą, bet tenkinti kolonijinių 

valdžių ekonominius interesus. Šių interesų įgyvendinimas neįgavo „ventiliacijos angos“ mechanizmo formos. Vietoje to kolonijinė 

valdžia išgavo gamtos turtus ir mokesčių įplaukas iš savo kolonijų, kurios turėjo kęsti nepaprastai aukštus apmokestinimo lygius, 

o šis apmokestinimas vietos infrastruktūros vystymąsi skatino tik itin ribotu mastu. 

Ekstrakcinis kolonijinės valstybės pobūdis glaudžiai susipynęs su jos ekstraversija, orientuota Į kolonijinę valdžią 13 . Galingas 

šios orientacijos simbolis yra sostinių vietos pakrantėje. „Europiečiai bemaž metodiškai įkurdavo sostines, perkeldami galią prie 

vandenyno, toli nuo vidinių valdžios centrų, kuriuos lėtai kūrė afrikiečiai 14 .“ Pavyzdžiui, Aukso Kranto sostine tapo Akra, o ne šalies 

viduje esantis Kumasis, buvęs ašančių imperijos centras, o Bamakas pakeitė Timbuktu ir tapo politiniu Malio branduoliu. Ribota vidinė 

6 

Lugard 1922. 

7 

Lange 2004. 

8 

Kaplan 2009. 

9 

Herbst 2000. 

10 

Luling 1997, p. 288–289. 

11 

Kaplan 2009. 

12 

Ranger 1983, p. 211–262; UNECA 2007. 

13 

Clapham 1996. 

14 

Herbst 2000, p. 16. 

50


Istorinės valstybių silpnumo šaknys 

kolonijinių valstybių orientacija taip pat atsispindi prastai išplėtotuose keliuose, būdingais kolonijiniam periodui. Infrastruktūros 

nebuvo paisoma, jei ji neduodavo tiesioginės finansinės grąžos. Pavyzdžiui, geležinkeliai buvo nutiesti pervežti žaliavas iš šalių 

vidaus Į uostus, bet retai sujungdavo vidaus teritorijas. 

Didelis mirtingumas, su kuriuo europiečiai susidurdavo Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse, taip pat apibrėžia kolonijinĮ valdymą, 

ribodamas platesnio masto tiesioginio įsikūrimo galimybes 15 . Kolonijinė valdžia, ypač Didžiosios Britanijos, o mažesniu mastu ir 

Prancūzijos bei Belgijos, kolonijas kūrė tik labai ribotai ir valdydavo jas netiesiogiai. Viršutinius kolonijinės administracijos sluoksnius 

sudarė kolonistai, tuo tarpu kolonijinė valdžia pasitikėjo tradicinėmis ir paprotinėmis institucijomis, siekdama išlaikyti tvarką už 

sostinės ribų 16 , nes kolonijinė administracija tiesiogiai tik labai ribotai aprėpdavo kaimo sritis. 

Netiesioginio valdymo sistema kurstė decentralizuotą despotizmą 17 , nes kolonijinė valdžia iškreipė santykĮ tarp paprotinių vadovų 

ir bendruomenių. Ikikolonijiniais laikais bendruomenės galėjo pašalinti vadovus iš valdžios, tačiau vėliau suteikti ar atimti tą valdžią 

galėjo tik kolonijinė administracija 18 . Ši sistema labai sumažino tradicinių ir paprotinių vadovų atskaitomybę jų bendruomenėms, nes 

jie galėjo naudotis savąja vietos valdžia asmeniniam turtui kaupti, taip padėdami pagrindą vėlesniam valstybės privatizavimui 19 . 

Šios keturios kolonijinių valstybių Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ypatybės, tiksliau, visos būdamos glaudžiai susipynusios, primena kai 

kurias skiriamąsias valstybių silpnumo ypatybes. Dirbtinis jų suformavimo pobūdis atitraukia valstybės institucijas nuo visuomenės, 

trukdydamas politiniams procesams, galintiems sukurti gyventojų lūkesčių ir valstybės pajėgumų pusiausvyrą. Ribota silpnų 

valstybių vystymosi orientacija atsispindi ekstrakciniame kolonijinių valstybių pobūdyje, o jų nesugebėjimas mobilizuoti vidaus 

išteklius gali būti siejamas su valstybės institucijų, įkurtų per kolonijinę erą, ekstraversija. Į dvi dalis suskilusi valstybių struktūra, 

sustiprinta netiesioginio kolonijinio valdymo, galėjo padėti pagrindą kai kurių silpnų Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybių klanų 

sistemai 20 . 

4. DEKOLONIZACIJA 

Išskyrus Portugalijos kolonijas, ilgai ir žiauriai kovojusias dėl nepriklausomybės, ir Pietų Afrikos kolonijas, 

kitos Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys įgijo politinę nepriklausomybę nuo ankstesnių kolonijinių valdžių 

praėjus keleriems metams po 1957 m., kai Britų Aukso Krantas tapo nepriklausoma Gana. Taikus perėjimas 

nuo kolonijinio valdymo prie politinės autonomijos buvo puiki galimybė atsikratyti žalingų kolonijinių 

valstybių institucijų ypatybių. Tačiau politinis šių naujųjų šalių elitas retai nuveikdavo daugiau nei vien 

biurokratijos afrikietinimą, nesusietą su esminiais institucijų pokyčiais. Kodėl Afrikos Į pietus nuo Sacharos 

institucijų vystymasis nepriklausomybės laikais nepatyrė esminių pokyčių? 

Siekiant sumažinti dirbtinumą, reikėtų suteikti indigenatą valstybės institucijoms, o jos galėtų sumažinti oficialių ir neoficialių įstaigų 

neatitikimą. Tačiau tokiam vystymuisi trukdė keli skirtingi veiksniai. Pirma, kai kurių kolonijinių valstybių administracinė struktūra, 

taip pat ir valdžios aprėptis buvo gana silpni. Tai paskatino nacionalinius politinius vadovus būti atsargius darant didelius institucijų 

struktūros, kurią jie siekė konsoliduoti, pakeitimus. „Jie turėjo perimti veikiančius vyriausybės mechanizmus, o ne siekti sukurti 

vieną tokių mechanizmų iš paviršiaus pajudinant neįsivaizduojamą painiavą, atsiradusią iš tuo pat metu vykusių nepriklausomybės 

siekimo ir visos politinės struktūros perskirstymo 21 .“ 

Tačiau pernelyg suvakarietintos teisinė, valdymo ir švietimo sistemos neleido vietos bendruomenėms gauti naudos iš joms 

priklausančių išteklių, pajėgumų ir socialinių tinklų ir sukūrė nereikalingą konfliktą tarp oficialių ir neoficialių institucijų. Itin 

centralizuotos valdančiosios struktūros šalyse, kur oficialūs valstybės organai yra neveiksmingi ir kur mažai alternatyvių pajamų 

šaltinių, verčia grupes konkuruoti dėl nepakankamų valstybės išteklių, šio proceso metu vykstant politinei fragmentacijai. 

Be to, daugelio neseniai susikūrusių valstybių lyderiai gavo išsilavinimą Vakarų šalyse: Julius Nyerere – Jungtinėje Karalystėje, 

Léopold Sédar Senghor – Prancūzijoje, Kwame Nkrumah – Jungtinėse Valstijose. Lyderiai, mokęsi Afrikos šalyse, kaip antai Milton 

Obote ar Félix Houphouët-Boigny, mokėsi akademinėse institucijose, visiškai palaikančiose Vakarų politines vertybes ir institucijas. 

15 

Acemoglu et al. 2001. 

16 

Lange 2004. 

17 

Lange 2004. 

18 

Lugard 1922. 

19 

Bayart 1999. 

20 

Mamdani 1996. 

21 

Clapham 1996, p. 35. 

51 

DĖL 


VYSTYMOSI

3 Skyrius 


Valstybės institucijų indigenato suteikimą jie traktavo kaip grįžimą prie žalingos vystymuisi ikikolonijinės politinės struktūros 22 . 

Tradicinės institucijos prisidėjo prie kolonijinių valstybių, trukdžiusių pasitikėti jomis, funkcionavimo, ir nesumažino atskirties tarp 

valstybės struktūrų ir vietos kultūrinių ir politinių vertybių 23 . 

Valstybės institucijų ekstrakcinis pobūdis kolonijiniu periodu buvo aiškiai žalingas Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos vystymuisi, 

tačiau jis atitiko politinių lyderių savanaudiškus interesus. Acemoglu et al. (2001) teigia, kad „daugeliu atvejų, kur Europos valdantieji 

įkurdavo autoritarines institucijas, jie organizavo kasdienes lenktynes nuo valstybės iki mažo vidaus elito. Ši nedidelė grupė dažnai 

kontroliuodavo valstybę po nepriklausomybės ir pritarė ekstrakcinėms institucijoms 24 .“ 

Valstybių ekstraversija nepriklausomybės laiku negalėjo būti pašalinta akimirksniu, nes priklausomybė nuo išorinių pajamų šaltinių 

atspindėjo giliai įsišaknijusias Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos ypatybes. Pavyzdžiui, kelių tinklas buvo skirtas susisiekti su 

užsienio šalimis, o ne skatinti vietos ekonomikos plėtrą. Be to, ekstraversija galėjo atitikti politinio elito interesus. Collier (2009a) 

mano, kad Mobutu Sese Seko, asmeninĮ turtą susikrovęs iš pajamų eksportuojant gamtos turtus iš Zairo, neturėjo jokio intereso 

mažinti priklausomybę nuo išorinių pajamų šaltinių 25 . Tai galėjo būti suderinama su susitelkimu kuriant valstybės išteklius. Didesnė 

priklausomybė nuo apmokestinimo būtų įsukusi ratą – dorybingą visuomenei, ydingą jam – didesnĮ atskaitomybės gyventojams 

poreikĮ ir laipsnišką valstybės institucijų stiprinimą. 

Politinio pasiryžimo didinti vidaus išteklių mobilizavimą stoką atitiko dideli pajėgumų apribojimai. Mokesčių didėjimas reikalauja 

daug jėgų iš prastai išvystytos valstybės struktūros, kuriai sunku skleisti savo galią už miestų zonos, tuo tarpu didžioji gyventojų 

dalis gyveno retai apgyventose kaimų srityse. 

Taigi Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos pasiekta politinė nepriklausomybė neatnešė esminių valstybės institucijų vystymosi pokyčių. 

Vadinasi, antrasis grandinės, reikalingos susieti dabartinĮ valstybių silpnumą su kolonijine patirtimi, žiedas yra tvirtas. Šis tvirtas 

pagrindas, Į kurĮ galima remtis pateisinant, kodėl Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos pasiekta politinė nepriklausomybė esmingai 

nepastūmėjo jų valstybės institucijų vystymosi. 

5. TARPTAUTINIS KONTEKSTAS IR TĘSTINUMAS 

Politinė nepriklausomybė neatitiko institucijų vystymosi. Tačiau nuo dekolonizacijos pabaigos praėjo 

daugiau nei trys dešimtmečiai, tad turime papildyti argumentus dėl institucijų, pasižyminčių veiksniais, 

paaiškinančiais kai kurių pagrindinių institucijų ypatybių išliekamumą, vystymosi esminio poslinkio 

nebuvimo. Nors Afrika Į pietus nuo Sacharos pati turi žinomų sėkmingo institucijų vystymosi patirčių, kaip 

antai Botsvana, jos veikiau yra išimtis, o ne taisyklė. Kodėl? 

Nepriklausomos valstybės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos buvo suformuotos „tarptautinio rašiklio brūkštelėjimu“, nes jas nedelsiant 

pripažindavo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. 26 Kalbama apie tai, kaip „atsirado valstybės apatiniame milijarde“, nedaug dėmesio 

teskiriant jų ekonominiam ar politiniam gyvybingumui. Dėl jų ekonominio gyvybingumo Collier (2009a) pastebi, kad kelios neseniai 

susikūrusios valstybės buvo bokalo dydžio, nes neilgas kolonijinės patirties laikotarpis sutrukdė kolonijinių teritorijų gyventojams 

susivienyti remiantis bendru nacionaliniu tapatumu. 

Pietų Azijos nepriklausomybė nuo kolonijinės britų valdžios 1949 m. iš daugybės skirtingų ikikolonijinių politinių vienetų padėjo 

susikurti tik dviem nepriklausomoms šalims – Indijai ir Pakistanui. Tačiau Prancūzijos Vakarų Afrika suskilo Į kelias mažas šalis, kurių 

sienos buvo išvestos atsitiktinai. Šios šalys buvo per mažos būti valstybėmis, turint galvoje, kad ribotas jų dydis neleido joms suteikti 

saugumo ir atskaitomybė. 27 Atsitiktinis kolonijinių sienų parinkimas sukūrė „tautas, sudarytas iš skirtingo ir dažnai nesuderinamo 

tapatumo grupių“, sudarydamas pavojų politiniam pokolonijinių valstybių gyvybingumu. 28 

Nors skirtingas gentinis ir etninis tapatumas formavosi aiškiai anksčiau nei kolonijiniu periodu, kolonijinė administracija įvedė 

„tautų imobilizaciją, tautybių stiprinimą ir griežtesnĮ socialinĮ apibrėžtumą“, tuo tarpu ikikolonijinė Afrika Į pietus Sacharos buvo 

apibūdinama kaip „vienos ,genties‘ tapatumas, nes dauguma afrikiečių prisiimdavo ar atsisakydavo kurio nors iš daugialypių 

22 

Clapham 1996. 

23 

Pažymėtina, kad neoficialiųjų institucijų atsilikimo suvokimas tuojau po nepriklausomybės derėjo su politinio elito rėmimusi paprotiniais ir tradicinių vadovais 

kaip politinio palaikymo šaltiniu. Šis požiūris, nors ir nemažindamas oficialiųjų ir neoficialiųjų institucijų neatitikimo, prisidėjo prie kolonijinės sistemos 

netiesioginio valdymo ilgalaikio neigiamų šalutinių poveikių išliekamumo. 

24 

Acemoglu et al. 2001. Panašus argumentas plėtojamas Mamdani 1996. 

25 

Collier 2009a. 

26 


27 


28 

Kaplan 2009, p. 2. 

52



tapatumų 29 .“ Ranger aiškiai nurodo „tradicijos kolonijinėje Afrikoje išradimą“, parodydamas, kad kai kurios skiriamosios pokolonijinių 

Afrikos visuomenių ypatybės, kaip antai etninės ar gentinės priklausomybės svarba, nėra ikikolonijinio periodo palikimas, bet veikiau 

iškilo – ar iš esmės sustiprėjo – kolonijinio valdymo metu. 

Pateikdamas iškalbingą šios dinamikos pavyzdį, Newbury (1998) primena, kad „Belgijos administracija Ruandoje [...] siekė suformuoti 

visuomeninę santvarką, racionalizuoti ir standartizuoti heterogeninius socialinius ryšius [...]. 1930-aisiais ji išleido asmens tapatybės 

korteles, kuriose buvo nurodoma asmens etninė priklausomybė. [...] Tokios priemonės nesukūrė tautybių – vietoje to jos pasitarnavo 

formuojant administracijos socialinę svarbą. Tokiu būdu kolonijinėje Ruandoje hutai buvo priskirti antrosios klasės gyventojams. Tai 

buvo ryškiai iliustruota paskirstant naujus kolonijinius socialinius ir ekonominius ištekliu 30 .“ Šis pavyzdys rodo, kad susiskirsčiusios 

grupės – pagal etninĮ ir gentinĮ tapatumą – dažnai buvo kolonijinio valdymo produktas, kaip ir pati valstybės struktūra. 

Taigi naujai susikūrusios Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys buvo kamuojamos dviejų struktūrinių problemų – politinio tapatumo 

susiskaidymo ir silpnų nacionalinių institucijų, o jos abi kartu neleido susidaryti jokiai tvirtai nacionalinei valdančiajai sistemai, 

smarkiai pakenkė valstybės teisėtumui ir leido kurtis itin nestabilioms ir sunkiai reformuojamoms politinėms santvarkoms. Politinis 

susiskaidymas ir silpni valdantieji organai maitino vieną kitą, kenkdami pastangoms sukurti įstatyminę ir veiksmingą valstybę. Etniniai 

susiskirstymai – ir dėl jų religiniai ir klanų susiskirstymai, taip pat geografinės ir socialinės bei ekonominės politinio susiskaidymo 

formos – trukdė formuotis „vienam iš svarbiausių reikalavimų priversti valstybes veikti [...] – apolitiškų biurokratinių struktūrų 

(valstybės tarnybos, teismų sistemos, policijos, kariuomenės) sukūrimui, palaikomų ideologijos, įteisinančios neutralių valstybės 

įgaliojimų vaidmenĮ išlaikant visuomeninę santvarką aprašytomis procedūromis ir teisine lygybe 31 .“ 

Nors daug glaudžių grupių, turinčių ilgą bendrą istoriją, išplėtojo sudėtingas politines, ekonomines ir socialines sistemas, palaikančias 

stabilumą ir skatinančias ekonominę pažangą, susiskirsčiusios tautos tokių mechanizmų neturi. Suskaidytos visuomenės, derinant 

jas su silpna vyriausybių struktūra, yra linkusios grimzti Į „dusinančias užburto rato miazmas“, kuriose, kaip pastebi Putnam, 

„nusišalinimas, nepasitikėjimas, vengimas, eksploatacija, izoliacija, neramumai ir stagnacija stiprina vienas kitą 32 .“ Vos tik visuomenėje 

ima dominuoti tokia disfunkcinė, neproduktyvi elgesio struktūra, ji išliks, nes, kaip aiškina North, didelio laipsnio tam tikros 

institucinės struktūros priklausomybė nuo ankstesnės raidos sukuria „produktyvios veiklos stabdžius, [kurdama] organizacijas ir 

interesų grupes, suinteresuotas esančiais apribojimais“, kurie „yra svarbus veiksnys aiškinant išliekančius žemus augimo tempus 

besivystančiose šalyse 33 .“ 

Nunn (2007) pateikia modelĮ su įvairiomis pusiausvyromis, parodydamas, kad iš išorės įvesta institucijų sistema su nesaugiomis 

nuosavybės teisėmis ir žemu gamybos lygiu, kai valstybė ima išteklius iš ekonominės sistemos, gali išsilaikyti net netekusios 

išorinio gavybos šaltinio. „Esant šiai neoptimaliai pusiausvyrai, visuomenė lieka įviliota Į spąstus netgi pasibaigus išorinės gavybos 

laikotarpiui“, todėl politinė nepriklausomybė nepašalina socialiai nepageidaujamos institucijų sistemos 34 . 

Nors dauguma Afrikos Į pietus nuo Sacharos pokolonijinių valstybių pirmiausia apribojo ekonominĮ ir politinĮ gyvybingumą, 

politinis regiono žemėlapis nuo dekolonizacijos pabaigos nepakito. „Nuo 1945 m. nė viena valstybė neišnyko dėl jos kaimynių karo 

veiksmų 35 .“ Šios šalys nebuvo priklausomos nuo išorinės karinės grėsmės, svarbios stiprinant Europos valstybes 36 . 

Pateikiame ilgesnę Collier (2009b) citatą: „dekolonizacija vyko po baisiausio tarptautinio karo istorijoje bei branduolinės konkurencijos 

kontekste. Nestebina, kad kilo jausmas, jog tai daugiau nėra priimtina vyriausybės elgesio dalis: tai buvo per brangu, o karai su 

kaimynais galėjo virsti pasauliniu karu. Dėl tarptautinio spaudimo, įskaitant Jungtinių Tautų ir regioninių grupių, kaip antai Afrikos 

vienybės organizacija, tarptautinĮ tarpininkavimą, radikaliai sumažėjo galimybės kilti tarptautiniam karui. […] Darvino procesas, 

kuriuo remdamosi stiprios valstybės absorbavo silpnas valstybes – tokiu būdu Vokietija 300 valstybių sutraukė Į vieną, visiškai 

pasibaigė 37 .“ 

Dėl išorinės karinės grėsmės tapo reikalingas valstybės susitelkimas, turėjęs nukreipti mokesčius finansuoti karinĮ aparatą, būtiną 

susiduriant su šiomis išorinėmis grėsmėmis. Valstybės poreikis mobilizuoti vidaus išteklius paskatino gyventojus reikalauti, kad ji 

būtų laikoma atsakinga už jos fiskalinių išteklių naudojimą, taip suvaržant jos veiksmus. Be to, poreikis padidinti išteklius paskatino 

valstybes kurti Į vystymąsi orientuotas institucijas, kaip antai nuosavybės teisių apsaugos, nes vidaus išteklių mobilizavimas buvo 

esmingai susietas su ekonominės sistemos stiprumu. Išorinės grėsmės taip pat konsolidavo bendrą nacionalinĮ tapatumą ir sustiprino 

politinĮ procesą, tarpininkaujantĮ valstybės ir visuomenės interesams. 

29 

Ranger 1983, p. 248. 

30 

Newbury 1998, p. 11. 

31 

Easterly 2000, p.12. 

32 

Putnam 1993, 177. 

33 

North 1990, 99. 

34 

Nunn 2007, p. 173. 

35 

Collier 2009b, p. 4. 

36 

Tilly 1990. 

37 

Collier 2009b, p. 4. 

53 

DĖL 


VYSTYMOSI

3 Skyrius 


Nors Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybėms negrėsė išorės grėsmės, jos buvo itin nesaugios, tačiau grėsmė kilo dėl vidaus sukilimo, 

o ne iš kaimyninių valstybių 38 . Sukilimo gyvybingumas siejosi su nedideliu naujųjų valstybių dydžiu, didindamas sukilėlių galimybes 

nugalėti kariuomenę ir užgrobti valdžią, nes „didelis yra saugus 39 ”. Apsauga nuo išorinės grėsmės, viešoji gėrybė, leidžia sutapti 

politinio elito ir visuomenės interesams. Tačiau to neleidžia apsauga nuo vidinės grėsmės. Vidaus grėsmės numalšinimas yra privati 

gėrybė, kurios visuomenės dalis nepalaikytų. Ji taip pat nė kiek nestiprina bendro nacionalinio tapatumo. 

Vidaus grėsmės nekelia didelio pavojaus vyriausybės stabilumui, nes laikoma, kad kilus vidaus sukilimui pavyksta tik vienas iš 

penkių bandymų nuversti vyriausybę. Todėl didžiausia grėsmė Afrikos Į pietus nuo Sacharos valdančiajam elitui buvo kariuomenė, 

nes perversmų sėkmės tikimybė buvo daug didesnė nei sukilimų 40 . 

Taigi valstybių silpnumas Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse pasitarnavo aiškiai apibrėžtiems vietos politinio elito interesams. 

Nuolatinis valstybės institucijų silpnumas pokolonijiniu periodu taip pat atitiko ankstesniųjų kolonijinių valdžių interesus 41 . 

Atsisakiusios politinės kontrolės, jos norėjo išsaugoti ekonominę kontrolę, siekdamos iš ankstesniųjų kolonijų ir toliau siurbti 

vertingus išteklius. 

Šalių donorių pagalba taip pat galėjo konsoliduoti pokolonijinių valstybių ekstraversiją, susilpnindama stimulus veiksmingiau 

mobilizuoti vidaus išteklius. Pagalbos selektyvumo kriterijus Monterėjaus (Monterrey) konsensuse buvo apdovanoti šalis gavėjas, 

suteikiančias savo vidaus aplinkai galimybių ir gyvybingumo mobilizuoti vidaus išteklius ir veiksmingai naudoti tarptautines 

investicijas ir paramą 42 . Tačiau jau plačiai susirūpinta, kad pagalba gali turėti nepalankių padarinių šiam itin svarbiam valstybės 

institucijų stiprinimo aspektui. 

6. INSTITUCIJŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO ANKSTESNĖS RAIDOS: ATOTRŪKIS 

IR EKSTRAVERSIJA 

Kolonijinio gyventojų įsikūrimo struktūra padarė stiprią ir ilgalaikę įtaką dabartinių institucijų kokybės 

matams 43 . Teorinis argumentas, paremiantis empirinę analizę – neapsiribojant vien Afrika Į pietus nuo 

Sacharos, – yra tas, kad mirtingumas, su kuriuo susidurdavo Europos kolonizuotojai, turėjo didelės įtakos 

jų gyventojų įsikūrimo struktūrai. Buvo tik nedidelė tikimybė, kad kolonijos, kuriose būtent dėl didelio 

mirtingumo įsikūrė nedaug europiečių, priims teisinę ir institucinę kolonijinės valdžios struktūrą. Tokia 

struktūra buvo perkelta Į kolonijas, kuriose jos reikalavo naujakuriai europiečiai, nes jie buvo tiesiogiai 

suinteresuoti nukopijuoti Į vystymąsi orientuotą institucijų struktūrą, būdingą Europos šalims. Tačiau 

labiausiai tikėtina, kad ten, kur galimybės įsikurti buvo ribotos, kaip antai Afrikos Į pietus nuo Sacharos 

didžiojoje dalyje, išskyrus keletą Portugalijos kolonijų, kolonijinių valstybių institucijų struktūra bus 

ekstrakcinio pobūdžio 44 . 

Nesvarbu, koks yra tiesioginio įsikūrimo kolonijose mastas – čia reikšminga pati kolonijinio valdymo sistema 45 . 30 Britanijos kolonijų, 

iš kurių pusė yra Afrikoje Į pietus nuo Sacharos, studijoje tiriama hipotezė, kad netiesioginis kolonijų valdymas buvo žalingas 

institucijų vystymuisi po nepriklausomybės paskelbimo. Netiesioginio valdymo mastas, apibrėžiamas kaip „kolonijose pripažintų 

paprotinių teismo bylų skaičius iš bendro teismo bylų skaičiaus 1955 m.“, turi reikšmingos įtakos keliems institucijų kokybės matams, 

kaip antai biurokratijos veiksmingumui, valstybės reguliavimo naštai, teisinei lygybei ir vyriausybės korupcijos nebuvimui 46 . Šis 

įrodymas, nors ir apsiriboja buvusiomis britų kolonijomis, atitinka argumentus, pateiktus dėl netiesioginio Afrikos Į pietus nuo 

Sacharos valdymo neigiamo palikimo. 

Ligi šiol mes parėmėme mintį, kad kolonijinis periodas atliko vaidmenĮ formuojant Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos valstybės 

institucijų silpnumo pagrindą. Galima tvirtinti, kad šie argumentai sustiprina konkrečią Afrikos valstybių silpnumo interpretaciją – 

šio regiono valstybės žlugo anksčiau nei susiformavo 47 . Iš tiesų „nepaneigiamas įrodymas, kad dauguma žlugusių Afrikos valstybių 

pokolonijinėje eroje nė iš tolo nepriminė idealios šiuolaikinės Vakarų valstybės valdymo formos 48 .“ Todėl terminas valstybė, 

38 

Collier 2009b. 

39 


40 


41 

Wallerstein 1975. 

42 

Dollar and Levin 2006. 

43 

Acemoglu et al. 2001. 

44 

Ilgalaikius kolonijinio gyventojų įsikūrimo struktūros padarinius neseniai patvirtino Angeles ir Neanidis (2009), parodę, kad jie daro įtaką dabartinei valdžioje 

esančio elito vystymosi orientacijai ir – šiuo kanalu – užsienio pagalbos efektyvumui. 

45 

Lange 2004; Acemoglu et al. 2001. 

46 

Lange 2004. 

47 

Anderson 2004, cituojamas Englebert ir Tull 2008. 

48 

Englebert ir Tull 2008, p. 111. 

54



nepajėgianti atlikti savo funkcijų, dažnai pakeičiantis terminą silpna valstybė, aiškiai nepaaiškinant pagrindinės reikšmės, gali labai 

klaidinti 49 . Valstybių silpnumas dabar jau kamuoja šalis, ilgai laikytas sėkmės pavyzdžiais kalbant apie regionų, kaip antai Dramblio 

Kaulo Krantas ir Zimbabvė, ekonominĮ ir institucijų vystymąsi. Tačiau negalima paneigti, jog valstybių silpnumas, išliekantis ilgą 

laiką, akivaizdžiai pasireiškia daugiausia šalyse, niekada neturėjusių naudos iš veiksmingų valstybės institucijų. 

Vis dėlto reikia pasakyti, kad šis pastebėjimas sustiprina galvosūkį, susijusĮ su ribotu Europos kolonijinio valdymo laikotarpiu. 

Nereikėtų nuvertinti pokolonijinių valstybių institucijų vystymosi kolonijinio palikimo – svarbu išanalizuoti, ar – ir pagaliau kaip – 

kolonijinis valdymas sąveikavo su kai kuriais anksčiau egzistavusiais ir giliau įsišaknijusiais veiksniais. 

Herbst (2000) įtikinamai teigia, kad kolonijinės valdžios Afrikoje Į pietus nuo Sacharos pasiekiamumas daug dešimtmečių išliko šiek 

tiek daugiau nei teorinis. Berlyno konferencija „suteikė galimybes europiečiams užkariauti Afriką, kartu nuveikdama kiek galima 

mažiau tam kontroliuoti 50 .“ „1939 m. vidutinis Britų srities komisaras kartu su savo darbuotojais afrikiečiais buvo atsakingi už maždaug 

Velso dydžio teritoriją. Apie 43 milijonus Britanijos atogrąžų Afrikos gyventojų 1939 m. valdė iš viso 1 223 administratorių ir 

938 policininkų. Taip pat 3 660 pareigūnų valdė 15 milijonų afrikiečių Prancūzijos Vakarų Afrikoje, 887 pareigūnų valdė 3,2 milijonus 

Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje, o 2 384 pareigūnai – 9,4 milijonus Belgijos Konge 1938 m. 51 “ 

Šie skaičiai iškalbingai rodo ribotą kolonijinių valstybių gebėjimą skleisti savo administracinę valdžią didelėse teritorijose, kurias 

jos, kaip buvo laikoma, kontroliavo, o šios teritorijos kolonijiniu periodu buvo silpnos dar ir dėl blogai išplėtotų kelių, nekalbant jau 

apie visiškai mažą administracijos darbuotojų skaičių. 

Kodėl kolonijinė valdžia nekonsolidavo savo kontrolės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos? Labiausiai įtikinantis atsakymas susijęs veikiau su 

pajėgumu, o ne su pasirengimu. Iššūkis, kurĮ Afrika Į pietus nuo Sacharos pateikė Europos šalims, nesiskyrė nuo to, su kuriuo susidūrė 

„ikikolonijiniai vadovai Afrikoje, [turėję] šimtmečiais kovoti, kad išplėstų savo valdžią 52 .“ Autorius teigia, kad „esminė problema, su 

kuria susidurdavo valstybių stiprintojai Afrikoje – ar jie būtų ikikolonijiniai karaliai, kolonijiniai gubernatoriai ar nepriklausomybės 

eros prezidentai, – buvo plėsti valdžią nesvetingose teritorijose, kuriose žmonių tankumas palyginti mažas 53 .” 

Šis argumentas rodo, jog sunkiai tikėtina, kad Europos šalims gali pasisekti, bent jau per kelis dešimtmečius – konsoliduoti valstybės 

institucijas, nes ikikolonijiniams valdytojams tai didžia dalimi nepavyko arba jie net nebandė to daryti. Kai kurios kolonijinių valstybių 

ypatybės gali būti siejamos ne tik su valstybėmis po nepriklausomybės, tačiau ir su ikikolonijinių laikų politinių vienetų savybėmis, 

įžvelgiant netgi stipresnę institucijų priklausomybę nuo ankstesnio vystymosi ir vystymosi išliekamumą regione. Atotrūkis tarp 

vadovų ir visuomenės atsispindi reiškinyje, kurĮ Herbst (2000) pavadino „pasitraukimo pirmenybe“, jei valdančiųjų ir kai kurių 

socialinių grupių interesų suderinti negalima. Pasitraukimas įgavo mobilumo formą, nes „migracija bėgant nuo socialinių ar politinių 

problemų buvo [...] paplitusi tarp jorubų, Edo gyventojų, fonų ir daugelio kitų 54 .” Mobilumas buvo vadovų nusilpimo priežastis, 

kaip kalbėdamas apie Pietų Sudano gentis pastebi Barfield (1993): „Dinkų vadovo galia buvo menka [...], nes užuot paklususios jo 

valdžiai, disidentų grupės galėjo persikelti Į naują teritoriją, jei buvo nepatenkintos 55 .“ 

Pasitraukimo perspektyva migruojant žymiai sumažino vadovų galimybes padidinti išteklius iš valdomos bendruomenės, nes 

„tikėtina, kad išsiskirstę ir judūs žmonės nesukurs nei išteklių, kuriais remiasi pastovios nuolatinės vyriausybės institucijos, nei 

joms palaikyti reikalingos socialinės struktūros ir vertybių 56 .“ Šis neatskiriamas sunkumas lėmė net ir ikikolonijinių institucijų, 

kaupusių išteklius iš išorės per tolimą prekybą, ekstraversiją. Ikikolonijinė ekstraversija įgavo savičiausią savo formą – prekybą 

vergais. Parduodami vergai buvo gaunami arba iš pačių bendruomenių, kuriose žmonės galėjo būti nuteisiami tariamų kaltinimų, 

pasirinktinai iškeltų teismo institucijų, pagrindu 57 , arba nuo iš reidų prieš kaimynines bendruomenes, taip žlugdant pasitikėjimą 

ir socialinĮ kapitalą. 

Ši tragiška ikikolonijinės ekstraversijos forma sukūrė ilgalaikes pasekmes institucijoms Afrikos šalyse Į pietus nuo Sacharos – šalyse, 

kurias juo labiau galima sieti su esamu jų valstybės institucijų silpnumu. Nunn (2008) parodo, kad prekyba vergais kliudė Afrikos 

šalių Į pietus nuo Sacharos ekonomikos plėtrai, ir šie padariniai tęsė savo žalingą poveikĮ valstybės institucijoms. Prekyba vergais 

prisidėjo prie nepasitikėjimo valstybės institucijomis ir itin lokalizuotų etninių tapatybių konsolidacija, trukdančių sklandžiai 

funkcionuoti valstybės ir visuomenės santykiui, jei valstybė yra silpna 58 . 

49 

Cammack et al. 2006. 

50 

Herbst 2000, p. 72. 

51 

Herbst 2000, p. 78. 

52 

Herbst 2000, p. 35. 

53 

Herbst 2000, p. 11. 

54 

Herbst 2000, p. 39. 

55 

Barfield 1993, p. 38. 

56 

Clapham 1996, p. 28. 

57 

Nunn 2008. 

58 

Collier 2009b; Kaplan 2009. 

55 

DĖL 


VYSTYMOSI

The Historical Roots of State Fragility 


Nesenas Nunn ir Wantchekon (2009) įnašas taip pat rodo, kad prekyba vergais padarė ilgalaikĮ žalingą poveikĮ socialiniam kapitalui, 

nes „asmenų pasitikėjimas savo giminaičiais, kaimynais ir vietos valdžia yra mažesnis, jei jų protėviams itin grėsė prekyba vergais 59 ,“ 

o šis pasitikėjimas gali veikti kaip valstybės silpnumo neigiamų padarinių didinamasis stiklas. Nunn ir Puga (2009) parodo, kad prekyba 

vergais pavertė vietos atšiaurumą užmaskuotu palaiminimu Afrikos šalims Į pietus nuo Sacharos: nors jos tiesioginis poveikis trukdė 

ekonomikos plėtrai, jos netiesioginiai – ir kur kas svarbesni – padariniai apsaugojo gyventojus nuo vergų prekeivių reidų. 

Nors Afrikos Į pietus nuo Sacharos valstybėms negrėsė išorės grėsmės, jos buvo itin nesaugios, tačiau grėsmė kilo dėl vidaus sukilimo, 

o ne iš kaimyninių valstybių 60 . Sukilimo gyvybingumas siejosi su nedideliu naujųjų valstybių dydžiu, didindamas sukilėlių galimybes 

nugalėti kariuomenę ir užgrobti valdžią, nes „didelis yra saugus 61 .“ Apsauga nuo išorinės grėsmės, viešoji gėrybė, leidžia sutapti 

politinio elito ir visuomenės interesams. Tačiau to neleidžia apsauga nuo vidinės grėsmės. Vidaus grėsmės numalšinimas yra privati 

gėrybė, kurios visuomenės dalis nepalaikytų. Ji taip pat nė kiek nestiprina bendro nacionalinio tapatumo. 

Vidaus grėsmės nekelia didelio pavojaus vyriausybės stabilumui, nes laikoma, kad kilus vidaus sukilimui pavyksta tik vienas iš 

penkių bandymų nuversti vyriausybę. Todėl didžiausia grėsmė Afrikos Į pietus nuo Sacharos valdančiajam elitui buvo kariuomenė, 

nes perversmų sėkmės tikimybė buvo daug didesnė nei sukilimų 62 . Pagrindiniam Europos valstybinių institucijų konsolidavimo 

mechanizmui funkcionuoti taip pat trukdė kariuomenės stiprinimas. Mobutu Sese Seko sąmoningai susilpnino ir suskirstė Zairo 

kariuomenę Į kelias linijas, kad sumažintų perversmo pavojų. Tai baigėsi paradoksaliu rezultatu, kai mažytė Ruanda 1990-aisiais 

įsiveržė Į kaimyninĮ Zairą 63 . 

7. IŠVADOS 

Geografinis silpnų valstybių susitelkimas Afrikoje Į pietus nuo Sacharos leidžia numanyti esant tam tikrų 

bendrų pagrindinių silpnumo priežasčių, sąveikaujančių su šaliai būdingais varančiaisiais veiksniais. 

Šiame skyriuje apžvelgti argumentai paremia istorinių faktorių, padėjusių pagrindą valstybės institucijų 

silpnumui, egzistavimą. Kolonijinių valstybių susidarymas grumtynių dėl Afrikos metu įvedė kai kuriuos 

institucijų bruožus, vis dar pasirodančius dabar vyraujančioje valstybių struktūroje. Nei pasiekta politinė 

nepriklausomybė, nei nuo to laiko praėję dešimtmečiai žymiai nepakeitė labai priklausomos nuo 

ankstesnio vystymosi Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos raidos. 

Kolonijinis periodas, nors veikiausiai suvaidinęs lemiamą vaidmenį, pats vienas nesudaro visų istorinių veiksnių, padariusių įtaką 

valstybės institucijų silpnumui Afrikoje Į pietus nuo Sacharos, nes ikikolonijinė era taip pat paveikė būsimąjĮ regiono institucijų 

vystymąsi. Ir ikikolonijinis, ir kolonijinis periodai sukūrė ilgalaikius padarinius ne tik oficialiajai valstybės institucijų struktūrai, 

bet ir kitiems socialiniams veiksniams, lemiantiems valstybinės santvarkos silpnumą ar tvirtumą. Tautybės sampratą ypač aiškiai 

suformulavo tiek prekyba vergais ikikolonijinėje eroje, tiek kolonijinės administracijos susiaurintas tautybės apibrėžimas ir socialinės 

jos svarbos išryškinimas. 

Kalbant apie istorinius silpnumo aspektus, šiame skyriuje pateikta analizė nėra deterministinė Afrikos Į pietus nuo Sacharos ir 

paplitusio dabartinio valstybių silpnumo istorijos santrauka. Šalims būdingo valstybės institucijų vystymosi įvairovė rodo, kad 

veiksmingos valstybės gali iškilti net tokiame kontekste, kai jų šansus gali sumažinti istoriniai ar geografiniai veiksniai, ir vis dėlto 

nereikėtų Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalių sieti su pernelyg optimistiniais lūkesčiais. 

59 

Nunn ir Wantchekon 2009, p. 43. 

60 


61 


62 


63 


56


4 SKYRIUS 

EKONOMINIAI VEIKSNIAI GALI PADIDINTI SILPNUMĄ 

Valstybės silpnumo raida nėra paprasta priežasčių ir padarinių grandinė ar vieno veiksnio sukeltas 

rezultatas. Silpnumui įtakos daro įvairių pavojų ir spaudimo sąveika ir bendri rezultatai, jungtiniai teigiamų 

rezultatų sekos mechanizmai ir esamos galimybės, paveikiančios valstybės mechanizmų funkcionavimą ir 

teisėtumą. Dabartinės valstybės institucijos istoriškai kilo iš valstybių susiformavimo ir sąveikos su kitomis 

sąlygomis, kaip antai geografinėmis ypatybėmis ir etninėmis bei religinėmis gyventojų grupėmis. 

Jų ilgalaikis vystymasis savo ruožtu siejasi su iš vidaus ir iš išorės kilusiais ekonominiais veiksniais, kurie, įsitraukdami Į institucijų 

sistemą, gali padidinti valstybės silpnumą. Tai gali priversti valstybės institucijas judėti spirale žemyn, kai jų pajėgumams kyla vis 

didesnė grėsmė. Arba šie veiksniai gali sustiprinti valstybę, jei bus skatinamas politinis stabilumas, teisėtumas ir atsakingumas. 

Reformos, vystymosi politika, išoriniai ekonominiai sukrėtimai ir jėgos – priklausomai nuo istorinio palikimo ir nacionalinių vyriausybių 

bei tarptautinių institucijų įsipareigojimų – gali didinti silpnumą, bet taip pat ir padėti jĮ įveikti 1 . 

1. EKONOMINIAI FAKTORIAI YRA SVARBŪS VALSTYBĖS SILPNUMUI, 

O SILPNUMAS YRA SVARBUS EKONOMIKAI 

Ekonomikos vystymosi kelias ir lygis gali paveikti valstybės silpnumą, bet tuo pačiu metu gali kilti iš šio 

silpnumo 2 . Ekonominiai ryšiai atskiria interesus ir paskatas bendradarbiauti ar konkuruoti, suskirstydami 

visuomenę Į skirtingas socialines grupes. Be to, išteklių kaupimą valstybės stiprinimui ir vidiniam 

socialiniam paskirstymui paveikia ekonomikos vystymosi modelis. Pavyzdžiui, daug pokolonijinių 

valstybių, siekdamos išsilaisvinti nuo savo ankstesnių kolonizuotojų, pirkusių jų gaminius (ir užtikrinusių 

eksporto rinkas), įgyvendino Į vidų nukreiptą importo pakeitimo politiką, dažnai didindamos valstybės 

vaidmenĮ neoptimaliu būdu. 

Šiame skyriuje analizuojami silpnoms valstybėms būdingi ekonominiai procesai, susiję su valstybės silpnumo simptomais – nuo 

silpno valdymo ir korupcijos iki grobuoniško elgesio ir konflikto. Jame taip pat tiriama, kaip šie veiksniai gali sąveikauti, dar labiau 

susilpnindami valstybes – ar sukurdami greitesnio augimo teigiamų rezultatų sekos ciklus ir stipresnes institucijas. Siekiama pabrėžti 

laiko nustatymą ir laiko pastovumą sprendžiant įvairius silpnumo aspektus. Tiksliau: 

• Prekybos atvirumas sąveikauja su silpnumu tokiu būdu: galima nauda iš prekybos gali padėti šalims pereiti nuo silpnumo prie 

atsparumo, bet silpnumą didina ginčai dėl vertingų išteklių, su ginčais susijusios sąnaudos ir sąmokslų tarp privačių veikėjų ir 

valstybės tarnautojų galimybės. 

• Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) gali padidinti konkurenciją vietos ekonomikoje, pagerindamos veiksmingumą paskirstant 

vidaus išteklius ir mažindamos trūkumus bei neigiamus šalutinius poveikius viešajam valdymui. Šiuo atveju TUI teigiamai paveikia 

augimą, o šio poveikio mastas priklauso nuo sektoriaus ir nuo mobilizuotų vietinių darbuotojų. Tačiau jei nebus taikomos tinkamos 

skatinamosios priemonės ir reguliavimas, užsienio investuotojai gali prisidėti prie blogo valdymo ir korupcijos arba tiesiogiai ar 

netiesiogiai dalyvauti „karo ekonomikoje“ ir finansuoti kariuomenių vadus ir pilietinius konfliktus. 

• Gamtos išteklių turtas gali padėti valstybės institucijoms vykdyti savo funkcijas; mokesčiai už išteklių gavybą sudaro didžiausią 

vyriausybių pajamų dalĮ silpnose valstybėse (2 skyrius). Bet taip pat tikėtina, kad silpnos valstybės gali patekti Į užburtą ratą, 

sujungiantĮ išteklių vadybą su silpstančiais valstybės pajėgumais – tokiu būdu ištekliai tampa šalies nelaime. Išteklių gausa turi 

teigiamą poveikĮ šalių su geromis institucijomis augimui ir neigiamą poveikĮ šalims su prastomis institucijomis 3 . Taigi, kadangi 

silpnoms valstybėms yra būdingos prastos institucijos, labiau tikėtina, kad gamtos ištekliai joms taps nelaime labiau negu 

kitoms Afrikos šalims, kur gamtos ištekliai gali padidinti eksporto skatinamą augimą. Šioje situacijoje labai tinka tarplaikiniai 

1 

Fosu 2009. 

2 

Robinson (2009) teigia, kad Botsvana yra įdomus pavyzdys, kaip gali atsirasti sąveika tarp ekonomikos plėtros ir valstybės stiprinimo. Pasiekusi nepriklausomybę 

1966 m., Botsvana turėjo panašias pradines sąlygas, kaip ir kitos Į pietus nuo Sacharos esančios šalys, ne taip sėkmingai ir taikiai formavusios valstybę ir vysčiusios 

ekonomiką. Botsvana, kaip ir kitos šalys, pasižymėjo dideliu skurdu, plačiai paplitusiu neraštingumu, bloga infrastruktūra, kolonijiniu palikimu ir įvairiomis 

etninėmis grupėmis. Šalyje buvo nemažai galvijų kaip Sudane ir Somalyje, taip pat deimantų kaip Angoloje ir Siera Leonėje. Pasak Robinson, šiuolaikinės 

valstybės, paremtos „ilgu valstybės ir institucijų formavimo procesu, paveldėtu iš Tsvanos (Tswana) valstybių“, formavimas paaiškina, kodėl Botsvanos valstybė 

yra sėkminga, ir kartu parodo, kad valstybės institucijos atlieka lemiamą vaidmenį, užtikrindamos ekonomikos plėtrą ir ekonomikos politikos bei paradigmų 

veiksmingumą. 

3 

Mehlum et al. 2006. 

57 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


kompromisai. Gamtos ištekliai leidžia gauti pajamas „dabar“, bet dėl to dažnai tenka gauti mažiau pajamų ateityje. Todėl norint 

juos veiksmingai tvarkyti, reikia ilgalaikės perspektyvos, o tai gali būti nelengva vyriausybėms, kurios gali būti neteisėtos arba 

joms gali grėsti nuvertimo pavojus. 

• Esminiai prieigos prie žemės ir vandens pokyčiai yra reikšmingi aplinkos tvarumui, apsirūpinimo maistu užtikrinimui ir valdžios 

santykiams. Būdami glaudžiai susiję su prekyba ir TUI, šie veiksniai gali suformuoti socialinĮ stabilumą, valstybės silpnumą ir 

ekonominĮ augimą. 

• Apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra pagrindinė vyriausybės funkcija, taigi silpnumas sukelia pasekmes apsirūpinimo maistu 

užtikrinimui. Suvokimas, kad valstybė nepajėgia ar nenori spręsti ilgalaikės apsirūpinimo maistu užtikrinimo problemos ar 

apsaugoti savo gyventojus nuo maisto tiekimo sukrėtimų, gali sumažinti pasitikėjimą viešosiomis institucijomis ir taip susilpninti 

vyriausybės teisėtumą. 

2. PREKYBOS ATVIRUMAS GALI PADIDINTI AR SUMAŽINTI VALSTYBĖS SILPNUMĄ 

Nors valstybės silpnumas gali daryti įtaką prekybos atvirumo veiksmingumui ir pakenkti ekonominiams 

rezultatams, tarptautinė prekyba gali paveikti silpnumą. Pirmasis prekybos atvirumo padarinys yra prekių 

ir paslaugų, naudojamų prekyboje su likusia pasaulio dalimi, santykinių kainų struktūros pokytis. 

Esant netobulam valdymui ir teisėsaugai, prekybos atvirumas, sąveikaudamas su silpnumu, sukelia skirstomąsias pasekmes, 

skatina ekonominĮ augimą ir paveikia ginčytinų išteklių vertę, galimybes korupcijai, konflikto galimybių sąnaudas, pasirinkimus 

tarp produktyvios ir grobuoniškos veiklos ir ribas rentų siekimui. 

Esant gerai apibrėžtai institucijų sistemai, kai valstybė užtikrina saugumą, nuosavybės teisę ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą, 

prekybos atvirumas dažniausiai sukuria visuotinę naudą. Bet esant silpnoms institucijoms, tai nebegalioja. Ir net kai yra potenciali 

bendra nauda iš prekybos, jų atliekamas paskirstymas gali skatinti konfliktą ir destabilizuoti padėtį, ypač kai šalyje nėra konfl i k t ų 

valdymo institucijų ar jos buvo panaikintos. Be to, šĮ matmenĮ gali paveikti santykinio šalies pranašumo struktūra. Iš tikrųjų kai 

kurių grėsmę keliančių grupių atskyrimas nuo valstybės išteklių dalijimo yra labiau tikėtinas, kai šalis daugiausia pajamų gauna iš 

„sutelkto šaltinio“ gamtos išteklių (kuro, mineralų ir augalų kaip antai cukranendrių ar medvilnės plantacijų), o ne iš žemės ūkio 

eksporto produktų gamybos ir platinimo (gyvulių ir žemės ūkio produktų, gaminamų mažuose šeimos ūkiuose, kaip antai ryžių 

ir kviečių) 4 . Pavyzdžių yra gausu, kaip antai Biafros karas Nigerijoje 20-ojo amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir pilietiniai 

karai Angoloje bei Kongo Demokratinėje Respublikoje. Priešingai, kai gamyba ir pelnas yra plačiai paskirstomi geografinėms sritims, 

etninėms grupėms ar miestų centrams, pilietinio smurto galimybės būna daug menkesnės. 

Atvirumas taip pat gali padėti palaikyti grįžtamąjĮ ryšĮ vertikaliuose valstybės ir visuomenės santykiuose. Pavyzdžiui, prekybos 

atvirumas gali būtų susijęs su valstybės institucijų pobūdžiu ir elito pasirinktos perskirstymo politikos tipu. Bet jis taip pat gali 

susilpninti glaudžius vietinius ekonominius ryšius tarp elito grupių ir kitų socialinių grupių. Tai savo ruožtu gali sukurti neigiamas 

paskatas elitui neinvestuoti kapitalo Į vietines viešąsias prekes ar pritarti neveiksmingai rentų siekimo politikai 5 . 

Daugelyje tyrimų buvo ištirti empiriniai įrodymai dėl glaudžių ryšių tarp prekybos integracijos ir vidaus konfliktų bei pilietinių karų 

kilimo. Chauvet et al. (2007) analizuoja prekybą kaip pilietinių karų motyvaciją ar priemonę finansuoti sukilimą. Iš tikrųjų yra jėgų, 

veikiančių priešingomis kryptimis: kai kurios sumažina karo pavojų dėl daugelio galimybių praradimo konflikto metu, bet kai kurios 

jĮ didina, nes prekyba suteikia alternatyvius vartojimo ir pajamų vidaus gamybai šaltinius, kurie gali būti sunaikinti karo metu. 

Neseniai atliktuose kiekybiniuose kelių šalių tyrimuose parodyta, kad atviros šalys yra stabilesnės nei autarkinės, ir yra mažiau 

tikėtina, kad jos patirs pilietinius karus, nors yra nustatyta svarbių išlygų. Martin et al. (2008) nustatė, kad prekybos integracija 

gali užkirsti kelią karams, jei iš prekybos gaunamam pelnui kils pavojus pilietinio karo metu. Bet atvirumas taip pat gali veikti kaip 

draudimo mechanizmas ir sumažinti galimybių praradimus dėl karų. Kalbant tiksliau, prekybos atvirumo poveikiai pilietinių karų 

tikimybei yra kontrastuojantys: prekybos atvirumas gali neleisti kilti patiems didžiausiems karams (sunaikinantiems didžiausią 

prekybos dalį), bet gali padidinti mažesnio masto konfliktų pavojų. 

4 

Isham et al. 2005. 

5 

PavyzdĮ pateikia Segura-Cayuela (2006). Kai politinis elitas nenori prisidėti prie viešųjų prekių tiekimo ir neturi valstybės galių pakelti mokesčius, jie paprastai 

siekia pasisavinti išteklius iškraipydami kainas. Bet šios pasisavinimo politikos mastą riboja tai, kad paties elito verslo rentos gali tam tikru laipsniu papildyti 

tai, ką gamina neelitinės socialinės grupės. Tokiomis aplinkybėmis prekybos atvirumas mažina pasisavinimo kainų politikos galimybių sąnaudas. Iš tikrųjų, 

vykdant prekybos integraciją, tikėtina, kad gaminių kainos bus nustatytos už vidaus ekonomikos ribų, ir tai tam tikra prasme atskirs elito gaunamą naudą 

nuo iškraipymų, kuriuos jie nustato vietos ekonomikai. Tai savo ruožtu skatina juos intensyviau manipuliuoti santykinėmis vidaus kainomis, kad gautų rentas 

iš ne elito. Remiantis šiuo samprotavimu galima teigti, kad prekybos integracija gali sukelti žalingas pasekmes šalyse, kurioms būdingas menkas politinis 

dalyvavimas ir silpnas elito jautrumas likusios visuomenės dalies poreikiams. 

58


Ekonominiai veiksniai gali padidinti silpnumą 

Susitelkdami ties Afrika Į pietus nuo Sacharos ir analizuodami prekybos atvirumo ir liberalizacijos poveikius vidaus karų protrūkiui 

37 šalyse 1980–2000 m., Bussman et al. (2005) palaiko požiūrį, kad ekonomikos atvirumas turi teigiamą poveikĮ taikai ir stabilumui, 

kai jau būna baigtas ekonomikos pertvarkymas. Tačiau trumpalaikėje perspektyvoje prekybos liberalizacija gali padidinti pilietinio 

karo ir konflikto pavojų, kai įgyvendinamos reformų priemonės. 

Aukščiau pateiktas aptarimas leidžia daryti išvadą, kad reikia taikyti politinius kompromisus tarp trumpalaikių prekybos reformos 

pavojų ir ilgalaikės atvirumo teikiamos naudos – ir tarp didelių konfliktų prevencijos ir nuolatinių mažesnio masto įtampų pavojų. 

Vienas galimas tokių kompromisų sprendimas gali būti kompensacijų išmokėjimas tiems, kas patyrė tiesioginę žalą, siekiant 

sumažinti trumpalaikius politinio nepastovumo pavojus ir suteikti pakankamai laiko, kad ekonomika pasiektų ilgalaikę padėtį, kai 

pakankamai didelis skaičius asmenų turi naudos iš reformos. 

3. ABIPUSIAI RYŠIAI TARP TIESIOGINIŲ UŽSIENIO INVESTICIJŲ IR SILPNUMO 

Nors mokslinėje literatūroje pripažįstama, kad blogas vidaus valdymas ir korupcija atlieka neigiamą 

poveikĮ TUI srautams, neseniai atliktuose darbuose pateikiami kai kurie empiriniai atvirkštinio TUI poveikio 

šalies gavėjo valdymo struktūrai ir galutinėms valstybės silpnumo apraiškoms požymiai: konfliktai ir 

pilietiniai karai. Neseniai atlikti tyrimai nepateikė galutinio empirinio įrodymo dėl ryšio tarp tiesioginių 

užsienio investicijų ir konfliktų. Polachek et al. (2005) 6 nustatė, kad TUI mažina tarptautinių konfliktų 

tikimybę, o prekyba ir TUI papildo vienas kitą mažindami konfliktus, tuo tarpu Gissinger ir Gleditsch 

(1999) 7 mano, kad skurdžiausiose šalyse TUI atlieka teigiamą poveikĮ ekonominei gerovei, bet neigiamą 

poveikĮ paskirstymui ir politiniams neramumams. Tačiau Barbieri ir Reuveny (2005) 8 nustatė, kad TUI 

mažiausiai išsivysčiusiose šalyse mažina pilietinių karų trukmę, bet ne jų kilimo tikimybę. 

Empirinėje literatūroje iki galo nepalaikoma hipotezė dėl teigiamo ryšio tarp TUI ir kito valstybės silpnumo matmens, kaip antai 

korupcijos. Neseniai atliktame Larrain ir Tavares (2007) daugelio šalių tyrime teigiama, kad TUI žymiai mažina korupciją šalyje 

gavėjoje, ir jų gauti rezultatai yra pakankamai tvirti, kad būtų galima įtraukti kelis lemiamus atvirumo veiksnius, papildant prekybos 

intensyvumą ir vidutinĮ tarifą, įskaitant priklausomybę nuo gamtos išteklių, etninio susiskaidymo ir ekonomikos dydžio ir vyriausybės 

išlaidų 9 . Tačiau santykis tarp TUI ir korupcijos gali priklausyti nuo šalies gavėjos išsivystymo ir demokratijos lygmens. Pavyzdžiui, Zhu 

(2007) 10 pateikia empirinius įrodymus, pagrindžiančius nuomonę, kad TUI srautai dažniausiai sumažina korupciją labiau išvysčiusiose 

demokratinėse valstybėse ir padidina korupciją mažiau išvysčiusiose nedemokratinėse šalyse. 

Nors šie rezultatai nėra galutiniai, jie išryškina TUI politikos iššūkius. Pirma, norint gauti TUI teikiamą ekonominę naudą, gali būti 

būtina įveikti valstybės silpnumą ir sukurti stiprias demokratines institucijas. Antra, nors atvirumas TUI esant silpnumui gali sumažinti 

valstybės vidaus konfliktų pavojus, tam taip pat reikia tam tikros reguliavimo formos, skirtos investicijų kokybei, o ne jų kiekybei 

skatinti. Neabejotinai svarbus veiksnys, norint kad TUI prisidėtų prie vietos ekonomikos, yra teisinė ir apskaitos struktūra, skatinanti 

skaidrumą ir atsakingumą investuotojų veiklos šalyse. 

Įžvalgos apie ryšĮ tarp TUI ir valstybių silpnumo galima susidaryti atidžiau pažvelgus Į svarbiausius TUI srautų gavėjus Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos. Tiktai 13-oje iš 29 SSA silpnų šalių TUI įplaukų dalis BVP yra virš SSA vidurkio (kuris ir taip yra žemas, 3,2 %, 

palyginti su 4,8 % Pietryčių Azijai). Dauguma jų yra turtingos nafta ir gamtos ištekliais (Angola, Čadas, Kongo Respublika, Pusiaujo 

Gvinėja, Nigerija, San Tomė ir Prinsipė, Siera Leonė ir Sudanas) 11 . Taigi, norint suprasti TUI poveikĮ valstybės silpnumui, reikia iš 

pradžių suprasti apsirūpinimą gamtos ištekliais. 

Taigi, nors TUI potencialiai gali turėti teigiamą poveikĮ augimui ir skurdo mažinimui, esant žemai institucijų kokybei vyrauja neigiami 

išorės poveikiai, ir taip didinama konflikto ir blogos vadybos tikimybė. Susidaręs ydingas ratas didina TUI poveikĮ silpnumui. 

Norėdamos paversti šĮ ydingą ratą Į teigiamų rezultatų sekos ratą, vyriausybės (jei jos teisėtos) turi teisingai paskirstyti rentas, 

surišdamos jų rankas. Bet dėl žemo pasitikėjimo vyriausybėmis silpnose šalyse teigiamų rezultatų sekos ratas tampa mažai tikėtinas, 

nebent jei išorės veikėjai (pavyzdžiui, tarptautinės organizacijos) skatins ir užtikrins įsipareigojimus. 

6 

Polachek et al. 2005. 

7 

Gissinger ir Gleditsch 1999. 

8 

Barbieri ir Reuveny 2005. 

9 

Žr. Larrain ir Tavares 2007. 

10 

Zhu 2007. 

11 

TUI dalis šių šalių bendrajame vidaus produkte yra nuo 5 % Angoloje iki 27 % Pusiaujo Gvinėjoje. 

59 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


4. APSIRŪPINIMAS GAMTOS IŠTEKLIAIS GALI PABLOGINTI VALDYMĄ 

Gamtos išteklių gausa suteikia svarbią galimybę ekonomikos plėtrai ir valstybės stiprinimui. Turtinga 

ištekliais valstybė turi lėšų, kurias gali panaudoti stiprindama gebėjimus savo funkcijoms vykdyti, ypač 

siekdama finansuoti viešąsias išlaidas ekonomikos plėtrai ir skurdo mažinimui. Bet iškreipti mechanizmai 

gali kelti grėsmę šiam procesui: priklausomybė nuo išteklių gali sukurti ekonominĮ nestabilumą, 

galintĮ virsti politiniu nestabilumu. Gamtos išteklių gausa iš tikrųjų gali trukdyti valdymo kokybei, 

pagrindiniam valstybės funkcionavimo komponentui, ir todėl padidinti valstybės silpnumo pavojų. 

Bet norint, kad išteklių gausa virstų gera bendra ekonomine veikla ir aukštesniu gyvenimo lygiu, geras 

valdymas šiuo atveju yra galbūt svarbesnis nei menkus išteklius turinčioje ekonomikoje. Ši sąveika tarp 

apsirūpinimo ištekliais ir blogo valdymo gali pastūmėti valstybės silpnumą neteisingu keliu. 

Taigi gamtos ištekliai turtingoms ištekliais šalims gali būti arba palaiminimas, arba prakeiksmas 12 . Empiriniai tyrimai patvirtina, kad 

sutelkto šaltinio ištekliai ir išteklių renta didina korupciją ir trukdo ekonomikos ir institucijų plėtrai. Kadangi kai kurios silpnos šalys 

turi gausius gamtos išteklius ir žemą valdymo lygį, turime atkreipti dėmesĮ Į tai, kaip gausūs gamtos ištekliai gali padidinti valstybės 

silpnumą (arba ką galima padaryti, kad būtų pasirinktos išteklių teikiamos galimybės ir ekonomika būtų paversta orientuota 

Į eksportą ekonomika). 

Turimų gamtos išteklių vystymas – nuo žvalgymo iki išgavimo ir pajamų vadybos – yra susijęs su vyriausybės atsakingumu. Išteklių 

gausa didina galimybes atimti išteklius iš einančios pareigas vyriausybės (žr. 2 skyrių). Rentų siekimas gali įgauti skirtingas formas: 

nuo korupcijos iki vagystės ir konflikto. Išteklių renta gali iš tikrųjų sąlygoti vyriausybės nuvertimą kilus sukilimui regioniniu ar 

nacionaliniu lygmeniu. Kadangi prekių kainų pasikeitimai paveikia pilietinių karų dažnumą ir trukmę, naujausiose diskusijose 

susikoncentruota ties pagrindinių prekių kanalais, siekiant paveikti konflikto pavojų 13 . 

• Pirma, pagrindinių prekių eksportas gali finansuoti sukilimo išplėtimą ir palaikymą. 

• Antra, sukilimą gali motyvuoti noras gauti rentas, kurias gauti lengviau neteisėtame kontekste, sukurtame konflikto. 

• Trečia, gamtos ištekliai didina separatistinių karų tikimybę. 

Išteklių gausa taip pat gali pakeisti einančios pareigas vyriausybės interesus ir elgesį. Valdymas gali blogėti keliais 

būdais: 

• išteklių rentos gali sumažinti rinkiminę atskaitomybę demokratinėje sistemoje, jei vyriausybė naudoja dalĮ pinigų tam, kad 

išlaikytų valdžią dėl protekcijų. Balsų pirkimas yra labiau tiesioginė forma, atskirianti rinkimus nuo atskaitomybės. Taigi išteklių 

rentos gali pakenkti rinkimų vaidmeniui, ir vyriausybėms gali būti lengviau po rinkimų išsaugoti valdžią. 

• Esant autokratijai, išteklių rentos gali sumažinti atskaitingumo veiksmingumą, apribojant rinkimų rezultatų teisingumo tikrinimą 

ir tokiu būdu mažinant spaudimą vyriausybei, kad ji patenkintų gyventojų norus. 

• Išteklių rentos gali pakeisti tikimybę, kad po autokratijos įsitvirtins demokratija. 

• Jos taip pat gali sulaikyti esmines prastai veikiančios politikos permainas. 

Tai, kad išteklių gausa dažnai užtikrina rentas, ypač silpnose valstybėse, kur nėra visiškai įgyvendinta lygybė įstatymų atžvilgiu, 

gali sukurti aplinką, kurioje sunku pasiekti stabilios ekonominės pažangos – aplinką, kuri yra labiau neapsaugota nuo socialinių 

ir politinių neramumų. Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje yra pakankamai įrodyta, kad priklausomybė nuo išteklių lemia 

ekonominĮ nepastovumą ir nesugebėjimą vystyti profesines strategijas, kurios nebūtų glaudžiai susietos su gamtos ištekliais 14 . 

Jei valstybė negali įvesti teisinės tyrinėjimo ir gamybos licencijų struktūros išteklių vystymui ir gavybai, tada yra tikėtina, kad atsiras 

neteisingas paskirstymas, rentų siekimas ir neveiksmingumas. Neteisingas paskirstymas atsiranda dėl erdvinio gamtos išteklių 

padalijimo, rentų siekimas atsiranda dėl to, kad nuosavybė yra suteikiama perduodant fizinę teritorijos kontrolę, o neveiksmingumas 

atsiranda dėl abejonių dėl kontrolės išlaikymo. Jei numatoma, kad gauta kontrolė yra laikina, privatus savininkas sieks skubiai 

išnaudoti esamus išteklius, net jei dėl to susidarys didesnės socialinės sąnaudos. 

12 

Žr. pagalbines Collier (2009) ir Collier ir Venables (2009) publikacijas, kuriose išsamiai analizuojama ši problema. 

13 

Žr. pagalbinę Reynal-Querol (2009) publikaciją. 

14 

Daugumoje literatūros šaltinių susitelkiama ties priklausomybės nuo išteklių, o ne vien ties jų turėjimo sąvoka, ir taip atskiriamos šalys, turinčios įvairesnę 

ekonomiką ir taip smarkiai nepriklausančios nuo gamtos išteklių. 

60



Tolesnė pasekmė yra ta, kad teisės Į nuosavybę nebuvimas – tai dažnai pasitaiko silpnose šalyse – sąveikauja su informacijos trūkumu. 

Kaip ir išradimų atveju, paskatos atlikti paieškas yra labai menkos, jei atradimai nėra apsaugomi15. Veiksmingiau laukti, kol kiti ras 

gamtos turtus, ir paskui juos užvaldyti, net jei tam gali tekti panaudoti smurtą. Todėl daug išteklių lieka neatrasti. 

4.1 langelis. Elgesio kodeksai ir Gamtos išteklių chartija 

Tarptautiniai įsipareigojimai, prisiimami per praktikos kodeksus ar sutarčių prievoles, gali būti svarbūs. Kaip pavyzdžius 

galima pateikti Kasybos pramonės skaidrumo iniciatyvą (EITI), Kimberli (Kimberly) procesą (pagal kurĮ reikalaujama, kad 

būtų patvirtinta, jog parduodami deimantai nėra kilę iš konflikto sričių) ir naujesnę Gamtos išteklių chartiją. Chartiją sudaro 

principų vyriausybėms ir visuomenėms rinkinys, siekiant, kad jos veiksmingai naudotųsi gamtos išteklių teikiamomis 

galimybėmis. Jos tikslas – padėti šalių, turinčių gausius neatsinaujinančius išteklius, vyriausybėms ir visuomenėms valdyti 

tuos išteklius taip, kad jie kurtų ekonominĮ augimą, skatintų gyventojų gerovę ir būtų tvarūs ekologijos požiūriu. Ja taip 

pat siekiama užtikrinti, kad nebūtų praleistos naujų atradimų ir prekių gausos suteiktos galimybės. 

Gamtos išteklių chartija yra unikali tuo, kad ji kuriama taikant dalyvavimo procesą pagal akademinių tyrimų rezultatus. 

„Chartiją sudaro dvylika nurodymų, apimančių pasirinkimus ir siūlomas strategijas, kurias vyriausybės galėtų 

vykdyti, siekdamos padidinti tvarios ekonomikos plėtros iš gamtos išteklių panaudojimo perspektyvas 16 : 

• Gamtos išteklių vystymas turi būti atliekamas taip, kad teiktų didžiausią naudą išteklius tiekiančios šalies 

gyventojams. 

• Išgaunami ištekliai yra visuomenės turtas, ir sprendimai dėl panaudojimo turi būti skaidrūs, o juos turi prižiūrėti tinkamai 

informuota visuomenė. 

• Konkurencija yra nepaprastai svarbi, norint išlaikyti vertę ir užtikrinti sąžiningumą. 

• Fiskaliniai terminai turi būti atsparūs besikeičiančioms aplinkybėms ir užtikrinti, kad šalis gautų visą vertę iš savo 

išteklių. 

• Nacionalinių išteklių bendrovės turi būti konkurencingos ir neturi būti atsakingos už reguliavimo funkcijas ar kitus 

veiksmus. 

• Išteklių projektai gali sukelti rimtus aplinkos ir socialinius padarinius, Į kuriuos reikia atsižvelgti ir juos sušvelninti visose 

projekto ciklo stadijose. 

• Pajamos iš išteklių turi būti pirmiausiai panaudotos tvariam įtraukiajam augimui skatinti, įgalinant ir palaikant aukštus 

vidaus investicijų lygius. 

• Siekiant veiksmingai panaudoti pajamas iš išteklių, reikia palaipsniui formuoti vidaus išlaidas ir išlyginti kintamus pajamų 

srautus. 

• Vyriausybė turi panaudoti išteklių turtą, kad padidintų išlaidų visuomenės reikmėms efektyvumą ir veiksmingumą. 

• Vyriausybės turi investuoti kapitalą tokiu būdu, kad privatus sektorius galėtų tinkamai atsakyti Į struktūrinius ekonomikos 

pokyčius. 

• Gavybos bendrovių kilmės šalių vyriausybės ir tarptautiniai kapitalo centrai turi reikalauti ir priversti laikytis geriausios 

praktikos. 

• Visos gavybos bendrovės turi laikytis tarptautinės geriausios praktikos dėl sutarčių sudarymo, operacijų ir mokėjimų“. 

Kelios silpnos valstybės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos priėmė EITI, siekdamos pagerinti valdymą tikrinant ir visiškai paskelbiant 

bendrovių mokėjimus ir vyriausybės pajamas iš naftos, dujų ir iškasenų. Naftos, dujų ir iškasenų bendrovės sutiko palaikyti 

iniciatyvą. Prisijungimas prie EITI yra stiprus signalas apie vyriausybės įsipareigojimą veikti skaidriai. 

15 

Problema panaši Į tą, kurią analizavo Dixit (1989) dėl TUI. Nesenas pavyzdys yra sėkmingi naftos išžvalgymai Ganoje, atlikti pagerinus nuosavybės teisių 

reglamentavimą. 

16 

Paimta iš: http://www.naturalresourcecharter.org/index.php/en/the-precepts, apsilankyta 2009 m. spalio 5 d. 

61 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


Šalies viduje galima sukurti įsipareigojimų mechanizmus, sudarant ilgalaikes sutartis ir kuriant reputaciją. Taip pat gali būti 

įmanoma suprojektuoti biudžeto sandarą, pagal kurią pajamų dalis yra atidedama ilgalaikiam naudojimui. 

Nigeris ir Liberija kreipėsi Į savo pagalbos partnerius, kad jie suteiktų techninę teisinę pagalbą dėl sutarčių pasirašymo. 

Mozambike analitinis darbas skatina dialogą apie viešųjų išlaidų vadybą ir finansinę atskaitomybę, šioje šalyje didėjant 

pajamoms iš mineralų gavybos. Kai kurios šalys prašo pagalbos rengiant licencijų pardavimus iš varžytynių, derantis dėl 

sutarčių su pagrindiniais investuotojais, tvarkant kintamas su prekėmis susijusias pajamas ir gerinant viešųjų investicijų 

sudėtĮ ir kokybę. 

5. VALDYMAS PAVEIKIA SANTYKĮ TARP ŽEMĖS IR SILPNUMO 

Dramatiškus prieigos prie žemės pokyčius paprastai paveikia vyriausybės veiksmai. Žemės valdų reformų 

ir žemės politikos apimtis yra didelė – žemės apmokestinimas, nuosavybės teisių suteikimas ir registracija, 

žemės sutarčių ir rinkų reguliavimas – siekiant sumažinti skurdą, padidinti žemės ūkio produktyvumą ir 

išsaugoti aplinką. Bet žemės politika nėra neutrali, ir ji gali sukelti socialinę įtampą. Konfliktai Afrikoje rodo, 

kad blogai parengtos žemės valdų reformos buvo pagrindinis ar sunkinantis konfliktą veiksnys. Apribojus 

prieigą prie žemės didelėms visuomenės grupėms, tai gali sukelti nuoskaudas, nusivylimą, apsirūpinimo 

maistu neužtikrinimą ir politinės galios disbalansą 17 . 

Zimbabvėje žemės reforma buvo pradėta 1980 m., ir vėliau „greitas perkėlimas“ smarkiai paveikė žemės ūkį, sukeldamas masinius 

darbo vietų praradimus, apsirūpinimo maistu neužtikrinimą ir smurtines reakcijas 18 . Žemė taip pat yra problema kitose šalyse, 

patiriančiose užsitęsusią krizę, kaip antai Kongo Demokratinėje Respublikoje, Somalyje ir Sudane 19 . Nubos kalnuose Sudane 

Neregistruotos žemės įstatymo paskelbimas 1970 m., pagal kurĮ buvo panaikintos įprastinės žemėtvarkos teisės ir suteiktas teisinis 

pagrindas, kad būtų galima įsigyti žemę stambiems mechanizuotiems žemės ūkio projektams, tapo daugelio smulkių ūkininkų ir 

klajojančių ganytojų teisių atėmimo priežastimi: maždaug pusė bendro lygumų ploto (geriausios žemės regione) buvo užimtos 

šiems projektams 20 . 

Vėliau Afrikoje Į pietus nuo Sacharos pasirodė naujas reiškinys su galimai svarbiais padariniais žemėtvarkai ir prieigai prie žemės. 

Po maisto ir naftos krizės ir nepaisant ekonomikos ir finansų krizės, užsienio ir vidaus investuotojai ėmė masiškai pirkti žemės 

ūkio paskirties žemę ir sukėlė karštas diskusijas. Atrodo, kad Kinijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Indijos, Pietų Korėjos ir Europos 

Sąjungos valstybių vyriausybės ir privačios firmos yra svarbiausi investuotojai Į Afrikos žemę. Bet tarptautinė spauda pranešė 

apie stambius žemės pardavimo sandorius su kitomis investuotojų šalimis, kaip antai Jungtinėmis Valstijomis, Libija ir Egiptu. 

Pagal preliminarius duomenis 21 galima teigti, kad TUI Į žemėje Afrikoje dažniausiai atliekamos nedidelėje šalių grupėje (Sudane, 

Mozambike, Madagaskare, Etiopijoje). Bet tendencija plinta Į kitas žemyno sritis. Neseniai buvo užregistruotos didelės investicijos 

Į žemės ūkio paskirties žemę Angoloje, Ganoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Liberijoje, Nigerijoje ir Tanzanijoje. 

Pasekmės Afrikos žemės ūkiui ir Afrikos žmonėms gali būti svarbios, ilgalaikės ir nelengvai pakeičiamos. Apie investicijų mastą vis 

dar didžia dalimi nežinoma dėl ribotos kokybinės ir kiekybinės informacijos, ir ne itin patikimi ar skaidrūs, bet esami įrodymai leidžia 

teigti, kad šis reiškinys nėra menko masto. Vien penkiose Afrikos šalyse (Etiopijoje, Madagaskare, Malyje, Mozambike ir Sudane) 

nuo 2004 m. pritarta stambiems žemės įsigijimo sandoriams, apimantiems 2,5 milijono hektarų 22 , o dar nepatvirtinti sandoriai dar 

labiau padidintų šiuos skaičius 23 . Ši kylanti banga, nors ji dar tik pradinėje stadijoje, gali būti pavojinga silpnos šalies vystymuisi. 

Todėl svarbu stebėti ir neleisti kilti bet kokiems galimiems neigiamiems šios „ypatingos“ TUI Į žemės ūkĮ formos padariniams 

socialiniam stabilumui ir valstybės silpnumui. 

Žinios apie didelius tinkamos naudoti žemės ūkio paskirties žemės plotus ir ne iki galo panaudotus vandens išteklius Afrikoje 

susilaukė susidomėjimo, o neseniai pastebėtos maisto ir naftos kainų tendencijos bei protekcionistinės kai kurių pagrindinių maisto 

eksportuotojų reakcijos paskatino imtis veiksmų. Didesnė maisto, kuriam pagaminti reikia didelių žemės plotų (kaip antai mėsos ir 

pieno produktų) paklausa, auganti energijos alternatyvų iškastiniam kurui paklausa, didėjantis gamybai naudojamo vandens stygius 

17 

Vlassenroot et al. 2006. 

18 

Sachikonye 2003; Pons-Vignon ir Solignac Lecomte 2004. 

19 

Alinovi ir Russo 2009. 

20 

Pantuliano 2008. 

21 

Šitie įrodymai remiasi Cotula et al. 2009; von Braun ir Meinzen-Dick 2009; GRAIN 2008. 

22 

Daugiau nei 1 000 hektarų. 

23 

Cotula et al. 2009. 

62



ir lėtas ūkio produktyvumo vystymasis – ir kai kuriose srityse žemės ūkio gamybos sumažėjimas – visa tai verčia plėsti žemės ūkį. 

Maisto importuotojai norėtų mažiau patikėti savo apsirūpinimo maistu užtikrinimą tarptautinei rinkai, ir maisto gamybos paslaugų 

pirkimas iš kitų šalių tapo labiau pagrįsta nacionaline strategija. 

RyšĮ tarp TUI ir užsienio politikos bei nacionalinių interesų sustiprino vis platesnis valstybei priklausančių įmonių ir nepriklausomų 

turto fondų dalyvavimas tarptautinėje rinkoje. Nors daugumą žemės įsigijimo sandorių atlieka privatūs investuotojai ir užsienio 

investuotojai, ir kai kuriose šalyse nacionaliniai investuotojai vis labiau domisi žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu, investicijas dažnai 

palaiko vyriausybės, ir tiek įsigyjančios, tiek žemę tiekiančios šalies vyriausybės skatina ir palaiko stambias investicijas Į žemę 24 . 

Daug Afrikos šalių dabar bando pasinaudoti kylančia žemės ir vandens verte. Todėl žemės įsigijimo sandoriuose paprastai iš 

investuotojo reikalaujama įsipareigoti dėl investicijų, infrastruktūros ar darbo vietų. Pagrindinė mintis yra skatinti šalies ekonomikos 

plėtrą ir mažinti skurdą, keičiant gausius išteklius Į tuos, kurių nepakanka: žemę Į kapitalą, infrastruktūrą, technologijas ir įgūdžius. 

Daugelyje Afrikos šalių, ir ypač silpnose šalyse dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse. Žemės ūkio plėtra gali paskatinti skurdo 

mažėjimą ir ekonomikos augimą, o investicijos Į infrastruktūrą, praktines žinias ir technologijas gali turėti reikšmingų teigiamų 

šalutinių poveikių. 

4.2 langelis. Stambūs žemės įsigijimai Afrikoje – žemės įsigijimo sandorių analizė 

Parengė Lorenzo Cotula, Vyresnysis tyrėjas – Teisė ir tvari plėtra, Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas 

Žemės įsigijimo sandoriai įforminami viena ar keliomis sutartimis. Juos reikia ištirti kartu su kitų teisės tekstais, apibrėžiančiais 

jų platesnĮ teisinĮ kontekstą, įskaitant nacionalinę ir tarptautinę teisę. Sutartys yra sudėtingos ir nepaprastai skiriasi pagal 

šalis ir net projektus. Reikia atlikti daugiau darbo, siekiant nustatyti tendencijas sutarčių praktikoje ir palyginti sutartinius 

pasirinkimus. Bet nedidelio skaičiaus sutarčių iš Afrikos analizė išryškina kai kuriuos svarbius klausimus. 

ŠALYS IR BENDRA STRUKTŪRA 

Pagal savo pagrindinę formą žemės įsigijimo sandoriai apima bent dvi šalis. Vienoje pusėje yra įgijėjas, paprastai privati 

ar vyriausybei priklausanti bendrovė. Bet tai taip pat gali būti užsienio vyriausybė, tiesiogiai įsigyjanti žemės, pavyzdžiui, 

pagal „YpatingąjĮ žemės ūkio investicijų susitarimą“, kurĮ 2002 m. pasirašė Sirija ir Sudanas. Kita sandorio šalis yra žemės 

tiekėjas – vyriausybė ar, rečiau, privatus žemvaldys. 

Šis regimasis paprastumas slepia sudėtingumą. Kiekvieną „sandorį“ gali sudaryti kelios sutartys ir teisinės priemonės – 

pradedant nuo pagrindų susitarimo, apibrėžiančio pagrindines bendro sandorio ypatybes, pagal kurĮ žemę suteikianti 

vyriausybė įsipareigoja pateikti žemę investuotojui, ir baigiant konkretesnėmis priemonėmis (sutartinėmis ar kitokiomis), 

pagal kurias iš tikrųjų perleidžiama žemė ar jos dalys. Mastas, iki kurio deramasi dėl žemės įsigijimo sandorių ar jie 

standartizuojami, skiriasi priklausomai nuo šalies ir derybų etapų, taikant priemones, leidžiančias labiau standartizuotai 

paskirstyti žemės apdirbimą (tai daroma Malio „Office du Niger“ nuomos sutartyse). 

Kiekviename sandoryje paprastai dalyvauja daug šalių, kai atliekami įvairūs parengiamieji, derybų, sutarties sudarymo 

ir projekto aktyvinimo etapai. Pirma, dalyvauja įvairios žemę teikiančios šalies vyriausybės agentūros. Net šalyse, kur yra 

kontaktų centras (vieno langelio parduotuvė) numatomiems investuotojams, paprastai investicijų skatinimo agentūra viena 

nespręs visų žemės įsigijimo sandorio aspektų. 

Privatūs investuotojai turi pranašumą, nes gali veikti kaip vienas juridinis asmuo, laikydamasis vieningų vertybių. Bet net ir 

čia vaizdas gali turėti daugiau niuansų. Remiantis galimais scenarijais, vyriausybių pasirašytų sandorių įgyvendinimą gali 

vykdyti privatūs operatoriai tiek nuo pradžios, tiek prisidėdami prie tolesnių pastangų, siekiant atgauti pagreitį. Pavyzdžiui, 

Sirijos ir Sudano sandoris leidžia Sirijai patikėti įgyvendinimą privačiam sektoriui, jei tai patvirtins Sudano vyriausybė. 

PERDUODAMOS ŽEMĖS TEISĖS, VIETOS INTERESŲ APSAUGA 

Afrikoje žemė daugiausia nuomojama, o ne perkama, o nuomos trukmė būna nuo trumpalaikės iki 99 metų. Žemę teikiančių 

šalių vyriausybės dažniausiai atlieka svarbiausią vaidmenĮ paskirstant nuomojamą žemę, iš esmės todėl, kad jos formaliai 

valdo visą ar didžiąją žemės dalį. Taigi labai svarbu, kokiu mastu vyriausybės atsižvelgia Į vietos žmonių interesus dėl žemės, 

vandens ir kitų gamtos išteklių. 

Bet žemę teikiančių šalių vyriausybės gali pagal sutartĮ įsipareigoti suteikti žemės, prieš tai nepasitarusios su vietos žemės 

naudotojais. Be to, trūkstant skaidrumo, tikrinimų ir balansų per derybas dėl sutarties, skatinama korupcija ir naudos 

24 

Cotula et al. 2009. 

63 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


elitui siekimas. Mozambike ir kitose šalyse pagal nacionalinius įstatymus reikalaujama, kad investuotojai tartųsi su vietos 

gyventojais prieš atliekant žemės paskirstymą. Ganoje yra paplitę sandoriai su vietos lyderiais. Bet net ir šiais atvejais dažnai 

pasitaiko trūkumų dėl teisinių reikalavimų įgyvendinimo ir vietos lyderių atskaitomybės. 

Taip pat labai svarbi vietos žemės teisių apsauga. Nacionaliniai įstatymai yra nevienodi, bet kai kurios neretai pasitaikančios 

jų ypatybės kenkia vietos gyventojų padėčiai. Iš tokių trūkumų galima paminėti neapsaugotas valstybei priklausančios žemės 

naudojimo teises, neprieinamas registracijos procedūras, kompensavimą vien tik už pagerinimų praradimą, kaip antai javų, 

o ne žemės praradimą, ir pasenusius kompensavimo tarifus. Todėl vietos gyventojai gali pralaimėti, ir net investuotojai, 

siekiantys laikytis geros praktikos, nukenčia dėl aiškių vyriausybės procedūrų ir nurodymų trūkumo. 

EKONOMINĖ ŽEMĖS ĮSIGIJIMO SANDORIŲ PUSIAUSVYRA 

Žemės mokesčių ir kitų piniginių pervedimų apskritai nebūna arba jie būna maži, nes norima pritraukti investicijų, 

suvokiama, kad galimybės sąnaudos yra mažos, ir trūksta gerai veikiančių žemės rinkų. Tai savaime nereiškia, kad sandoris 

nesubalansuotas: žemę teikiančios šalys gali gauti naudos, pavyzdžiui, investuotojų įsipareigojimus dėl investicijų ir 

infrastruktūros, kaip antai drėkinimo sistemos vystymo. 

Atsižvelgiant Į įsipareigojimų dėl investicijų reikšmę ekonominiam žemės įsigijimo sandorių balansui, įvykdomumas yra ypač 

svarbus. Vyriausybės žemės paskyrimai paprastai atliekami priklausomai nuo to, ar investuotojas laikosi investicijų planų 

per kelis pirmuosius projekto metus, po kurių paskyrimas yra patvirtinamas. Bet Afrikos vyriausybės retai naudodavo šią 

priemonę, kad priverstų investuotojus atsiskaityti, o sutarčių formuluotės nėra pakankamai detalios, kad tai būtų įvykdoma. 

Vienkartiniai vertinimai ankstyvoje įgyvendinimo stadijoje neleidžia atlikti tęstinio investicijų vykdymo kontroliavimo ir 

sankcionavimo per visą projekto vykdymo laikotarpį. 

Nors žemės įsigijimo sandorių struktūra yra nepaprastai skirtinga, sprendžiant pagal nedidelĮ sutarčių skaičių, galima teigti, 

kad dar galima daug daugiau nuveikti griežtinant nuostatas pagrindinėse srityse, paveikiančiose ekonominę pusiausvyrą, 

ypač palyginus šias sutartis su sutarčių sudarymo praktika kituose sektoriuose, kaip antai naftos ir dujų sektoriuose. Šioms 

sutartims, nors jos labai nevienodos, dažnai trūksta tvirtų mechanizmų, leidžiančių kontroliuoti ar priversti investuotojus 

vykdyti savo įsipareigojimus, užtikrinti naudą vietos gyventojams, skatinti smulkius ūkininkus dalyvauti gamybos veikloje 

(pavyzdžiui, taikant ūkininkavimo rangą, bendrąsias įmones su vietos žemės valdytojais ar kitas bendros gamybos formas), 

maksimaliai padidinti vyriausybės pajamas ir subalansuoti apsirūpinimo maistu užtikrinimo problemas žemę tiekiančioje 

ir žemę įsigyjančioje šalyje. 

Žemės ūkio modernizavimas galėtų padėti Afrikos šalims pakilti vertės grandine. Gerinant žemės ūkĮ galima pasiekti gyvenimo 

šaltinių įvairinimo, sukurti darbo vietų ir pakelti žemės ūkio produktyvumą (naudojant pagerintas sėklų rūšis, praktines žinias ir 

technologijas). Investuotojai Į žemę ir žemės ūkiu užsiimančios įmonės galėtų skatinti ar tiesiogiai investuoti kapitalą Į infrastruktūrą, 

technologijas ir intervencijas, siekiant pagerinti prieigą prie rinkų, o žemės mokesčiai ir koncesijos galėtų teikti biudžeto pajamų. 

Tačiau pavojai kelia susirūpinimą. Prieigos prie žemės ir vandens išteklių, išteklių vadybos ir gamybos metodų pasikeitimai gali 

paveikti aplinkos tvarumą, apsirūpinimo maistu užtikrinimą, valdžios santykius ir socialinĮ stabilumą, ypač kai sandoriai sudaromi 

nesubalansuotomis derybomis. Kyla pavojus, kad žemę nustos valdyti didelė visuomenės dalis ir kils neigiami padariniai apsirūpinimo 

maistu užtikrinimui, socialiniam stabilumui ir vietos darbui bei galimybėms gauti pajamas. Žemę valdant užsienio investuotojams, 

gali kilti ydingos paskatos naudoti netvarius gamybos metodus, o žemės įsigijimo sandoriai ir derėjimasis gali sukurti galimybes 

korupcijai ir privataus pelno pasisavinimui nacionalinių ilgalaikių interesų sąskaita. 

Tikėtina, kad kai kuriose šalyse Į pietus nuo Sacharos žemės įsigijimo sandoriai sukurs trintĮ tarp partnerių (4.3 langelis) 25 . 

Įsigijimai dažniau būna pelningesni srityse su drėkinimo sistema, prieiga prie vandens ir infrastruktūros bei esančiose netoli rinkų. 

O produktyviausia žemė ir vandens šaltiniai, Į kuriuos siekiama investuoti, nėra „nenaudojami“ ištekliai. Net jei jie klasifikuojami 

kaip „nenaudojami“, tikėtina, Į juos savo teises pareikš ankstesni naudotojai. Šis reiškinys buvo užfiksuotas Etiopijoje, Tanzanijoje ir 

Mozambike 26 . Tai gali paaiškinti faktas, kad Afrikoje išteklių naudojimas veikiausiai yra nepakankamai apskaičiuojamas, nes didžioji 

vietos išteklių naudotojų dauguma, ypač kaimo vietovėse, neturi oficialių nuosavybės teisių. Yra plačiai paplitę gamybos būdai, 

nereikalaujantys nuolat naudoti žemę (ganomi gyvūnai, auginimo ciklai ilgam paliekant pūdymus). Todėl daug žmonių gyvena 

naudodamiesi bendros ir laisvos prieigos ištekliais. 

25 

Cotula et al. 2009 ir GRAIN 2008. 

26 

Sulle 2009; Nhantumbo ir Salomao 2009. 

64



Tarptautinės vystymosi agentūros ir tyrėjų bendruomenė dirba, siekdamos suteikti rekomendacijas ir pagalbą suinteresuotoms 

šalims (investuotojams, vyriausybėms, vietos gyventojams ir pilietinei visuomenei), kad jos suprastų galimą naudą dėl atsinaujinusio 

susidomėjimo investavimu Į žemės ūkį. Bet tikėtina, kad šios pastangos kainuos daug, o rezultatai bus abejotini. 

Užtikrinti, kad vidaus ir užsienio investicijos Į Afrikos žemės ūkio paskirties žemę sukeltų skurdą mažinančius padarinius, yra labai 

sudėtinga, ypač silpnose šalyse (4.1 lentelė). Tokios šalys turi menkus derėjimosi gebėjimus ir ne itin pajėgia spręsti konfliktus dėl 

išteklių. 

4.3 langelis. Tarptautinės investicijos Sudane: arabų šalių regiono „duonos krepšelis“ 27 

Parengė Aysen Tanyeri-Abur a ir Nasredin Elamin b 

a 

Šiaurės rytų universitetas, Bostonas (angl. Northeastern University, Boston); 

b 

Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agriculture Organization) (FAO), Regioninis biuras 

Artimiesiems Rytams ir Šiaurės Afrikai (angl. Regional Office for the Near East and North Africa). 

Sudanas ilgai buvo laikomas arabų šalių regiono „duonos krepšeliu“ ir svarbia investicijų Į žemės ūkį, ypač iš arabų šalių, 

valstybe. Apimanti 2,5 milijono kvadratinių kilometrų, tai didžiausia šalis Afrikoje ir viena iš kelių šalių regione, vis dar 

turinčių nepanaudotą žemės ir vandens potencialą. Besiribodama su devyniomis Afrikos šalimis ir suteikdama joms prieigą 

prie jūros, ji užima strateginę padėtį. Taip pat joje gyvena daug jaunų gyventojų dėl spartaus gyventojų daugėjimo per 

pastaruosius 30 metų. Bet Sudano išteklių turtą nustelbia plačiai paplitęs apsirūpinimo maistu neužtikrinimas ir skurdas 

(2003–2005 m. 21 % sudaniečių mityba buvo nepakankama; FAO, 2008). 

Tam tikros neseniai pastebėtos investicijų Į žemės ūkĮ arabų šalyse tendencijos paveikia kapitalo srautų Į Sudaną 

dydĮ ir pobūdį. 

• Žemės ūkis ir vanduo tampa naujomis turto rūšimis investicijoms dėl radikalių politinių pasikeitimų Saudo Arabijoje 

ir Persijos įlankos šalių susirūpinimo dėl aukštų maisto kainų ir eksporto draudimų 2007 m. bei dėl naftos kainų 

sumažėjimo. 

• Dauguma investicijų kyla dėl privataus sektoriaus iniciatyvų, nors valstybė taip pat plačiai dalyvauja teikdama palaikymą 

ir palengvinimą. 

• Sudanas, kuriame vyrauja vienas iš aukščiausių apsirūpinimo maistu neužtikrinimo lygių arabų regione, taip pat yra 

vieta, Į kurią nukreipiama dauguma šitų investicijų. Daugiau kaip 50 % investavimo Į žemę sandorių regione sudaroma 

Sudane. 

• Neseniai atliktos investicijos ir susijungimai gali padidinti investicijas Į regioną bei paskatinti plėsti prekybą tarp arabų 

šalių regione. O nauji prekybos maistu ir nafta blokai, kaip antai Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba (GCC) ir 

Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) 28 gali atverti galimybes kitiems prekybos susitarimams, palengvinsiantiems 

tolesnes investicijas Į maistą ir žemės ūkį. 

Šie įvykiai turi politinę reikšmę. Reikia skirti ypatingą dėmesĮ tvaraus investavimo pasirinkimams ir ilgalaikei perspektyvai. 

Regione, kur trūksta vandens ir suvokiama, kad vietos ištekliai yra visiškai nepakankami, prioritetu turi būti mokymasis iš 

ankstesnių politinių sprendimų. 

Sudanas yra palyginti turtingas žemės ir vandens ištekliais, bet manoma, kad Nilo upės baseinas iki 2025 m. taps vandens 

stokojančiu regionu (Revenga et al., 2000). Saudo Arabija turėjo neigiamos patirties taikydama savo savarankiško maisto 

apsirūpinimo politiką, dėl kurios buvo smarkiai išeikvoti ištekliai (Elhadj, 2008). Nors padidėjusios investicijos Į žemės ūkĮ ir 

maisto gamybą yra labai svarbios sprendžiant apsirūpinimo maistu užtikrinimo problemas Sudane, netvarios investicijos 

turės neigiamą poveikĮ tiek investuotojams, tiek šalims gavėjoms, tiek visoms suinteresuotoms šalims. 

Naujausių išsamių duomenų trūkumas neleidžia išsamiai ištirti tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Į Sudano žemės 

ūkĮ struktūros ir veiksmingumo. 

27 

Šiame langelyje neišreiškiamos atitinkamų autorių organizacijų nuomonės, ir už turinĮ yra atsakingi vien autoriai. 

28 

2009 m. birželio 30 d. GCC ir ASEAN paskelbė, kad ketina kurti naują prekybos maistu ir nafta bloką, skirtą prekybai ryžiais iš ASEAN šalių ir energija bei naftos 

cheminėmis medžiagomis iš Persijos įlankos šalių (Reuters, 2009). 

65 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


Verta atkreipti dėmesĮ Į kelis pastebėjimus dėl FDI srautų Į žemės ūkĮ Sudane: 

• TUI Į žemės ūkĮ iki šiol buvo nedidelės, vidutiniškai sudarė mažiau kaip 1 % visų TUI. 

• Dauguma TUI Į žemės ūkĮ Sudane yra skirtos išteklių paieškai (4.1 langelio lentelė). 

Investicijas Į Sudaną galima apibendrinti šitaip: 

4.1 langelio lentelė. Žemės ūkio paskirties žemės paskyrimai 2000–2008 m. 

(suteikiama daugiau nei 1 000 hektarų) 29 

Iš viso investicijų 

(hektarai) 

Bendrų įmonių dalyvavimas 

(hektarai) 

Užsienio investuotojai 713 010 706 640 

Saudo Arabija 365 190 48 300 

Jungtiniai Arabų Emyratai 71 820 32 340 

Pietų Korėja 84 000 500 000 

Egiptas 5 500 126 000 

Kiti 186 500 

Vietos investuotojai 2 363 000 

Iš viso investicijų 3 782 650 

Šaltinis: Autoriaus apskaičiavimai, pagrįsti informacija, gauta bendraujant su Sudano investicijų ministerija 

• Nors dalis, lyginant su visomis TUI, yra maža, per praėjusĮ dešimtmetĮ TUI Į žemės ūkĮ didėjo ir toliau. Sudano TUI Į žemės 

ūkĮ augo vidutiniškai 23 % nuo 2000 iki 2008 m., nors jų dalis, lyginant su visomis TUI, yra maža – apie 2 % (Nur, 2009). 

2009 m. TUI iš viso pasiekė 17 %, ir manoma, kad 2010 m. jos padidės iki 50 % (Reuters, 2008). 

• TUI tarp arabų šalių sudaro daugumą TUI Sudane – apytiksliai 93 % visų investicijų, 38 % iš Saudo Arabijos. 

• Arabų šalių TUI Į žemės ūkĮ prasidėjo 20-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo pradėti pagrindiniai projektai 

pagal Arabų šalių institucijos žemės ūkio investicijoms ir plėtrai bei kitas viešojo ir privataus sektoriaus iniciatyvas. Toks 

pavyzdys yra Kenanos cukraus bendrovė. 30 Šių investicijų poveikiai buvo nevienalyčiai. 

• Sudane beveik visos TUI susikoncentravo trijuose labiausiai išvystytose šalies srityse – Chartume, Nilo upės srityje ir 

Geziroje vykdoma 86 % visų investicinių projektų, ir daugiausia investuota Į pirminĮ žemės ūkĮ (Nur, 2009). Reikalinga 

politika, padėsianti spręsti regionų skirtumus pagal investicijas. 

• Kalbant apie TUI kapitalo panaudojimo intensyvumą Sudane, ypač aukštu kapitalo panaudojimo intensyvumu pasižymi 

investicijos iš arabų šalių. Rezultatai taip pat rodo, kad nors 37 % visų TUI projektų ir 41 % viso TUI kapitalo yra skirta 

mišriajam žemės ūkui, šiame subsektoriuje sukuriama tiktai 25 % visų TUI darbo vietų dėl to, kad taikomi gamybos 

metodai, kuriems reikia labai daug kapitalo (Nur, 2009). 

Institucijų ir politikos priemonių struktūra yra labai svarbi siekiant nuolatinio investicijų srauto, suteikiant teisingas 

paskatas investicijų paskyrimui bei sprendžiant nacionalines apsirūpinimo maistu užtikrinimo problemas. Siekdamas 

įveikti išteklių stygių žemės ūkyje, Sudanas susitelkė ties užsienio investicijų pritraukimu, o mažiau dėmesio skyrė tam, kad 

kuo labiau padidintų šitų investicijų teigiamą poveikĮ ir įtaką vidaus problemų sprendimui gerinant apsirūpinimo maistu 

užtikrinimą. 

Staigus investicijų Į žemės ūkĮ antplūdis paskatino imtis naujos politikos. Buvo paskelbti nuomos mokesčiai ir kitas žemėtvarkos 

reglamentavimas, taikomas specialiai išteklių siekiančioms investicijoms, kaip antai naujiems žemės įsigijimams. Dauguma 

žemės Sudane nuomojama už metinĮ 2,7–35 JAV dolerių mokestĮ už hektarą, ir dažniau pasitaiko mažesni mokesčiai. 

Susitarimai dėl nuomos priklauso nuo atskirų atvejų. Sudano vyriausybė nustatė kelias apsaugos priemones, siekdama 

užtikrinti, kad žemės naudojimas atitiktų socialinius ir ekonominius gyventojų interesus. Pavyzdžiui, nuomos sutartys iš 

pradžių sudaromos trejiems metams ir paskui pratęsiamos kas septynerius metus iki 99 metų. Taip pat yra keli pagrindiniai 

reikalavimai investuotojams, pagal kuriuos reikalaujama nutiesti šalutinius kelius, atvesti elektrą ir skirti 10–20 % žemės, 

Į kurią investuojama, vietos bendruomenei naudoti (tai turi būti suderinta su vietos gyventojais). 31 

29 

Yra įgyvendinti ne daugiau kaip 10 % žemės įsigijimo sandorų (užsienio investuotojų). Buvo pradėti procesai, siekiant panaikinti apytiksliai 10–15 % sandorių 

su užsienio investuotojais. 

30 

Kenanos cukraus bendrovė Sudane buvo įsteigta arabų šalims 20-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje skyrus bendrą viešojo ir privataus sektoriaus 

finansavimą. Ši iniciatyva labai padidino gamybos pajėgumus šalyje ir išplėtė cukraus gamybą, aprūpindama Sudaną cukrumi ir net leisdama dalĮ cukraus 

eksportuoti. Bet kiti socialiniai ir ekonominiai poveikiai regione buvo nevienareikšmiški. 

31 

Asmeninis pranešimas, Sudano investicijų ministerija. 

66



Sudanas ir toliau laikomas arabų šalių regiono „duonos krepšeliu“, ir dauguma neseniai atliktų investicijų Į žemę buvo 

nukreiptos Į šią šalį. Tačiau lieka klausimas: kokios pagrindinės maisto prekės gali būti pelningai gaminamos Sudane, 

ypač ilgalaikėje perspektyvoje? Siekdami patenkinti savo maisto poreikius, arabų šalių investuotojai pirmiausia investuoja 

Į pagrindinių maisto produktų, ypač kviečių, gamybą. Atsižvelgiant Į klimato sąlygas šalyje, dar reikia ištirti kviečių auginimo 

galimybes ir našumą Sudane. Be to, Sudanas turi daug ariamos žemės, bet esamas vandens kiekis gali būti nepakankamas, 

kad patenkintų būsimus plėtros poreikius, atitinkančius neseniai užsienio investuotojams išnuomotos žemės dydį, jau 

nekalbant apie šalutinius šių investicijų poveikius kaimo vietovių gyventojams ir gyventojų mieste gausėjimui. 

4.1 lentelė. Užtikrinimas, kad naujos investicijos Į žemės ūkio paskirties žemę sukeltų skurdą 

mažinančius padarinius 

Sąlygos tvariems 

skurdą mažinantiems 

stambių investicijų 

Į žemę padariniams 

Aiškus anksčiau buvusių 

išteklių naudojimo 

teisių nustatymas ir 

pripažinimas. 

Sutarčių rengimas, 

siekiant suderinti 

investuotojų, vyriausybių 

ir vietos gyventojų 

prioritetus, perspektyvas 

ir paskatas. 

Investuotojų ir 

žemę suteikiančių 

šalių vyriausybių 

įsipareigojimų 

patikimumas ir 

įvykdomumas. Neigiamai 

paveiktų žmonių 

teisių nustatymas ir 

kompensavimas. 

Geresnių ir gausesnių 

darbo galimybių 

sukūrimas. 

Žemės ūkio projektai turi 

padidinti produktyvumą 

ir būti tvarūs ekologijos 

požiūriu. 

Veiksmai, galintys padėti atitikti 

sąlygas 

Išteklių žemės nuosavybės teisių 

suteikimas; bendruomenės išteklių 

ir neoficialaus išteklių naudojimo 

registravimas; vietos gyventojų 

dalyvavimas sprendimų priėmimo 

procese. 

Skaidraus ir dalyvavimu pagrįsto 

sprendimų priėmimo proceso 

įgyvendinimas. Techninė pagalba, 

siekiant gerinti gebėjimus sutarčių 

rengimui, priežiūrai ir vadybai. 

Pradiniai aplinkos, socialinių ir 

ekonominių sąlygų vertinimai. 

Valstybinių institucijų ar tarptautinių 

tarpininkų atliekamas sutarties 

kontroliavimas. 

Veiksmai, užtikrinantys skaidrumą ir 

informacijos platinimą. 

Žr. aukščiau pateiktus veiksmus 

apie sutarties vykdymą ir rengimą. 

Sustiprinti profesinių sąjungų ir 

darbuotojų atstovų dalyvavimą. 

Žr. aukščiau pateiktus veiksmus. 

Įsteigti ir stiprinti institucijas 

(taisykles, agentūras ir struktūras) 

aplinkos apsaugos reguliavimui ir 

priežiūrai. Techninė pagalba naujiems 

investuotojams ir mechanizmai, 

leidžiantys pritaikyti vietos žinias apie 

žemės ūkio darbo būdus. 

Pastebėjimai 

Dauguma Afrikos žmonių neturi gamtos išteklių, 

prie kurių jie turi prieigą, oficialių naudojimo ar 

nuosavybės teisių. Žemės nuosavybės teisių suteikimui 

reikia laiko ir daug išteklių naudojančių procesų. 

Tarptautinė patirtis rodo, kad blogai parengtos žemės 

valdų reformos ir žemės nuosavybės teisių suteikimo 

programos gali pašalinti pažeidžiamesnes grupes 

ir gali sukurti destabilizuojančias jėgas. Skaidrus ir 

informuotas vietos suinteresuotų šalių dalyvavimas 

yra ypač sudėtingas šalyse, kur yra žemas išsilavinimo 

lygis ir silpnos visuomenės sutartys tarp gyventojų ir 

valstybės institucijų. 

Žr. aukščiau pateiktus pastebėjimus. 

Viena iš svarbiausių kliūčių šiai sąlygai yra derėjimosi 

galios ir pajėgumų disbalansas tarp investuotojų, 

vyriausybių ir vietos bendruomenės bei ūkininkų. 

Vietos gyventojai paprastai stokoja finansinių ir 

žmogiškųjų išteklių, kad atitiktų šias sąlygas. 

Tikėtina, kad vyriausybės gavėjos stokos būtinų 

gebėjimų ir fiskalinių išteklių ar pasiruošimo palaikyti 

veiksmingą struktūrą ir nustatyti realias bausmes už 

nesilaikymą. Asimetrinės informacijos problemos gali 

trukdyti nustatyti, įvertinti ir stebėti laikymąsi. 

Ekonominis ir finansinis projektų tvarumas galėtų 

suteikti naujiems investuotojams motyvaciją 

netiesiogiai ar aiškiai atsižadėti savo įsipareigojimų dėl 

darbo standartų ir daug darbo reikalaujančių metodų 

įgyvendinimo. Darbuotojų jungimasis Į profesines 

sąjungas gali prieštarauti nacionalinio elito interesams. 

Žr. aukščiau pateiktus pastebėjimus. 

Daugelyje Afrikos dalių žemė yra menkai atspari 

žemės ūkio intensyvinimui. Išorės investuotojai gali 

stokoti tinkamų žinių apie vietos ekosistemas ir tvarios 

gamybos praktiką. 

Žemės ūkio rangos sutartys, bendros įmonės, ir 

sutarčių plėtojimo sistemos gali pagerinti vietos 

žinių pritaikymą ir padėti investuotojams ir vietos 

gyventojams dalytis informacija. Bet šių rezultatų gali 

nepavykti pasiekti dėl asimetriškų partnerių padėčių 

ekonominiu ir galios požiūriu. 

67 

DĖL 


VYSTYMOSI

4 Skyrius 


Europa gali palaikyti tarptautines iniciatyvas dėl Elgesio kodekso, bet ji, stiprindama savo veiksmus dėl ilgalaikių programų žemės 

ūkio plėtrai ir pagalbai smulkiems ūkininkams teikti, taip pat gali padėti Afrikos ūkininkams ir gyventojams tiesiogiai gauti naudos 

iš padidėjusios Afrikos ūkio žemės vertės dabartinėje pasaulinėje rinkoje. Ji gali panaudoti savo kaip politinio ir ekonominio 

veikėjo vaidmenĮ tarptautinėse derybose, diplomatiniuose santykiuose ir pasaulinėse maisto rinkose. Ji gali pabandyti suvaržyti 

mechanizmus, skatinančius žemės paklausą, pavyzdžiui, svarbiausių maisto eksportuotojų eksporto kontrolės priemones ir 

energetikos politiką, skatinančią biokuro gamybą, o ne energijos vartojimo veiksmingumą. 

Nėra lengva įvertinti tiesioginių užsienio investicijų indėlĮ apsirūpinimo maistu užtikrinimui. Sudėtinga ne vien tik numatyti būsimą 

bet kokios investicijos raidą, taip pat sunku spręsti įvairių suinteresuotųjų šalių interesus (investuotojų ir teikiančių žemę šalių 

privataus sektoriaus bei vyriausybių interesus). Be to, apsirūpinimo maistu užtikrinimo interesai yra skirtingi, taip pat yra skirtumų 

įvairiose šalyse, kalbant apie jų išteklius ir pajamas. Siekiant apsaugoti įvairių šalių interesus, gali būti naudinga sukurti struktūrą, 

išryškinančią tam tikrus investicijų aspektus, kuriuos reikia įvertinti, kad būtų galima sumažinti būsimus neigiamus poveikius ir 

kad šios investicijos taptų tvaresnės. Taip pat svarbu atsižvelgti Į ankstesnes tokio pat pobūdžio investicijas ir nustatyti, ko iš jų 

galima pasimokyti. 

6. ALKANI GYVENTOJAI IR SILPNOS INSTITUCIJOS 

Apsirūpinimo maistu neužtikrinimas, susijęs su valstybės silpnumu, aiškiai yra viena iš svarbiausių grėsmių 

Afrikos šalims 32 . Čia svarbiausia tai, kaip institucijų silpnumas didina rimtą apsirūpinimo maistu užtikrinimo 

pavojų, ir ką galima padaryti, kad pasiektume pirmąjĮ Tūkstantmečio vystymosi tikslą (iki 2015 m. perpus 

sumažinti kenčiančių nuo alkio žmonių skaičių). 

Neseniai ištikusi maisto krizė išryškino ypatingą Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių apsirūpinimo maistu užtikrinimo 

pažeidžiamumą dėl išorės sukrėtimų, daugiausia dėl mažo (ir inertiško) Afrikos žemės ūkio produktyvumo per praėjusius du 

dešimtmečius. 

Šis inertiškas produktyvumas veikė kartu su didėjančia paklausa, iš dalies dėl tarptautinių veiksnių (didinančios paklausos Kinijoje 

ir Indijoje), bet iš dalies ir dėl gyventojų pagausėjimo, pavertusio silpniausias Afrikos šalis maisto importuotojomis ir iš esmės 

padidinusio pažeidžiamumą, todėl maisto krizė tapo labiau tikėtina 33 . Žemės ūkio veiklos diskriminavimas skatino persikelti Į miestus 

ir padidino kaimo ir miesto gyventojų nelygybę. Tai padidino smurtą ir politinĮ nesaugumą miestuose, o tai savo ruožtu padidino 

išteklius, skiriamus tam, kad būtų išspręstos saugumo problemos miestuose kaimo finansavimo sąskaita – taip susidarė ydingas 

ratas. O didelė migracija Į miestus kartu su menkomis investicijomis Į kaimo vietoves lėmė tai, kad sumažėjo žemės ūkio gamyba, 

padidėjo maisto importas, kuris dar labiau pakenkė žemės ūkio pajėgumams gaminti produktus. 

Maisto krizė gali padidinti valstybės silpnumą dėl jos sumažėjusio teisėtumo, kaip parodė maisto riaušės, kilusios dėl neseniai labai 

išaugusių tarptautinių maisto kainų. Bet ši situacija gali pasikeisti, jei maisto pirkėjai taps maisto pardavėjais (kaip įvyko Pietų ir Rytų 

Azijoje per žaliąją revoliuciją). Maisto pardavėjai padidintų savo pajamas ir nuleistų maisto kainas, ištraukdami iš skurdo žmones tiek 

silpnose, tiek ir kitose šalyse dėl padidėjusios paklausos 34 . Bet norint, kad daugiklis pradėtų veikti, turi tinkamai veikti rinkos. Vis dėlto 

silpnose šalyse yra daug kliūčių, trukdančių veikti rinkos mechanizmams, nes ūkininkai susiduria su ribotomis galimybėmis gauti 

kreditus ir didelėmis sąnaudomis informacijai gauti bei sutartims vykdyti. Esant prastai prieigai prie oficialių finansų, prekybininkai 

keičiasi nedideliais kiekiais, prekiauja su geografiškai artimomis sritimis ir taip didina kintamų kainų tikimybę. 

Silpnoms šalims, kuriose vyksta konfliktai, kyla didžiausias pavojus dėl apsirūpinimo maistu neužtikrinimo. PriežastinĮ santykĮ nustatyti 

nėra paprasta, bet politinis nestabilumas dažnai kyla šalyse, kur neužtikrinamas apsirūpinimas maistu. Konfliktai ir ekonominis 

žlugimas laikomi priežastimis, kodėl kilo daugiau kaip trečdalis maisto krizių nuo 1995 iki 2003 m., o pilietinė kova ir pabėgėliai ar 

šalies viduje perkelti asmenys buvo nurodyti kaip pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo daugiau kaip pusė maisto krizių Afrikoje 35 . 

Konfliktai paprastai mažina žemės ūkio gamybą ir pajamas iš prekinių javų ir galvijų. Pasak FAO, Afrika per paskutinĮ 20-ojo amžiaus 

trečdalĮ dėl konfliktų prarado daugiau kaip 120 milijardų JAV dolerių vertės žemės ūkio gaminių. Maisto gamyba smuko 13-oje iš 

18-os konfliktų paveiktų tirtų šalių 36 . 

32 

JTPPK (2009) apskaičiavimais 300 milijonų afrikiečių kenčia nuo ilgalaikio alkio. 

33 

Be to, Afrikos šalys importuoja pagrindines prekes, kaip antai kviečius ir ryžius (JTPPK 2009). 

34 

Ši tendencija pastebėta Kinijoje pastaraisiais metais iki 2008 m. lapkričio mėn., kai dėl ekonomikos ir finansų krizės „naujiems“ miesto darbuotojams kilo 

grėsmė, kad jie bus vėl grąžinti Į Kinijos kaimo vietoves. 

35 

Flores 2004. 

36 

Stewart et al. 2001. 

68



Taip pat gali būti sunkios ilgalaikės pasekmės žemės ūkio veiklai, o netiesioginiai padariniai ir neigiami išorės poveikiai gali kelti 

grėsmę apsirūpinimo maistu užtikrinimui kaimyninėse šalyse. Tarp konflikto ir karo poveikio bei žemės ūkio plėtros egzistuoja 

interaktyvus ir galbūt daugialypis santykis. Mozambikas per 20 metų pilietinĮ karą prarado 40 % savo žemės ūkio, infrastruktūros 

ir ryšių vertės 37 . 

Maisto gamybos problemos socialinio sutrikimo ar konflikto paveiktose šalyse gali padidinti maisto importo poreikĮ ir pakelti maisto 

kainas kaimyninėse šalyse. Ugandoje neseniai padidėjusi maisto paklausa iš regioninių prekybos partnerių, kaip antai Kenijos ir 

pietų Sudano, privertė padidinti maisto kainas 38 . Taip pat ir bloga pokonfliktinės situacijos vadyba gali trukdyti šalies žemės ūkio 

ir ekonomikos plėtrai. Pavyzdžiui, žemės ūkio bendruomenių sugrįžimas Į savo pradines žemės valdas ne visada duoda norimų 

rezultatų. Siera Leonėje priemonės, skirtos leisti gyventojams grįžti prie savo apdirbamos žemės ir gyvenimo būdo, dažnai leisdavo 

elitui perimti valdžią 39 . 

Ir atvirkščiai, apsirūpinimo maistu neužtikrinimas gali padidinti silpnumą. Dėl nepakankamo investavimo Į žemės ūkĮ didėja konflikto 

galimybės tokĮ pat poveikĮ daro konkurencija dėl maisto ar maisto prieigos teisių trūkumas 40 . Sukilimai ir vyriausybių žlugimai bei 

konfliktai Etiopijoje, Ruandoje ir Sudane kilo dėl maisto krizių, kurias sukėlė gamtos veiksniai (pavyzdžiui, sausros) ir blogas paramos 

žemės ūkiui ir jo plėtrai valdymas 41 . 

Apsirūpinimo maistu užtikrinimas taip pat glaudžiai siejasi su prieiga prie vandens. Silpnose šalyse vandens stygius paveikia žmones ir 

galvijus, o drėkinimas gali tapti problema. Taip pat menkai naudojamos trąšos, kurios daugiausia importuojamos ir yra brangios. 

7. IŠVADA 

Šalis galėjo atsidurti konflikte ar išlikti taikoje – arba patirti maisto krizę ar jos nepatirti, arba būti maisto 

eksportuotoja ar nebūti, arba būti mineralų eksportuotoja ar nebūti – priklausomai nuo atitinkamų 

kintamųjų per tam tikrą laikotarpĮ ir šaliai būdingos skirtingų veiksnių, paveikiančių silpnumą, sąveikos. 

„Istorija yra svarbi“, ir dėl tokio išliekamumo silpnumas tampa dar didesniu iššūkiu. 

Skirtingų ekonominių veiksnių, paveikiančių silpnumą, sąveika gali sukelti netiesinius padarinius. Tiesioginės užsienio investicijos 

ir prekyba, konfliktai ir apsirūpinimo maistu neužtikrinimas, konfliktai ir gamtos ištekliai gali sukurti teigiamų rezultatų sekos ratą, 

pritraukiant daugiau TUI, ir skatinti augimą, bet taip pat gali sukurti ydingą silpnų institucijų ir korupcijos ratą. 

Išliekamumas nėra vienintelė problema. Laikas taip pat svarbus: tikėtina, kad dėl trumpalaikės vyriausybės sprendimų priėmimo 

perspektyvos paplis besaikis išlaidavimas ir oportunistinis elgesys. Silpnos šalys, nuolat reaguodamos Į nepaprastąsias situacijas, 

turi daug trumpesnę laiko perspektyvą negu kitos šalys. Trumpą perspektyvą pablogina nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, taigi 

net tolimos perspektyvos besilaikanti vyriausybė gali patirti, kad jos sprendimus paveikia nesugebėjimas prisiimti atsakomybės. 

Šiame aptarime pabrėžiama laiko ir išliekamumo svarba, nes tikimybė, kad laikinas sukrėtimas gali sukelti nuolatinĮ šalies silpnumą, 

yra labai didelė. Taip pat pabrėžiama, kaip svarbu atsižvelgti Į sąveiką tarp skirtingų ekonominių veiksnių – ir Į kai kuriuos laiko 

nuoseklumo klausimus, ypač svarbius silpnoms šalims 42 . 

37 

Collier et al. 2003. 

38 

Benson 2008. 

39 

Maconachie 2008. 

40 

DFID 2001. 

41 

Messer ir Cohen 2006; Messer et al. 1998. 

42 

Pavyzdžiui, jei vyriausybės turi pritraukti mineralų gavybos bendroves, kad jos investuotų kapitalą Į kasyklos ar naftos telkinio žvalgymą ar vystymą, bendrovės 

susiduria su reikalavimu sumokėti. Kai tik investicija yra atlikta ir nepriklausomai nuo pažadų, investuotojai yra praradę savo derėjimosi galią: vyriausybės siekia 

pasisavinti išteklių rentas. Įsipareigojimo problema yra būdinga visoms investicijoms, bet ji būna daug rimtesnė tada, kai išgaunami gamtos ištekliai ir ypač 

silpnose šalyse. Norint išgauti išteklius, paprastai reikia įdėti daugiau kapitalo negu kuriai nors kitai veiklai, todėl rizikuojama didesnėmis lėšomis, o investicija 

paprastai yra vienkartinė ir negali būti perkelta. Kadangi investuojama silpnose šalyse, vyriausybės yra mažiau atskaitingos. 

69 

DĖL 


VYSTYMOSI

ANTROJI DALIS 

NUO SILPNUMO IKI ATSPARUMO


5 SKYRIUS 

SILPNUMAS IR ATSPARUMAS 

Socialinės ir ekonominės sistemos atsparumas priklauso nuo jos lygmenų – namų ūkių, bendruomenių 

ir šalies – gebėjimo prisitaikyti prie vidinių ir išorinių sukrėtimų. Šio vystymosi aspekto nebegalima 

ignoruoti. Atsparumo stiprinimas ir palaikymas didina žmonių gerovę. Statiškame pasaulyje tai, kiek 

socialinės sistemos arba grupės nariai valdo savo likimą, priklauso nuo narystės teikiamų teisių, tapatumo, 

sprendimų galios ir problemų sprendimo mechanizmų. Atskirų narių gebėjimas siekti savo tikslų ir 

troškimų, priklauso nuo to, kaip grupė: 

• Kuria savo narių vienybę ir užtikrina minimalius išteklius, paslaugas ir teises. 

• Leidžia savo nariams veikti normatyvinės sistemos rėmuose. 

• Turi institucinius mechanizmus šių narių problemoms spręsti. 

• Suteikia savo nariams įtakos grupės valdyme 1 

. 

Kintančiame pasaulyje socialinės ir ekonominės sistemos keičiasi ir gali būti veikiamos sukrėtimų. Taigi pajėgumas palaikyti ir 

pertvarkyti šias sąlygas suteikia jų nariams galimybę laikui bėgant panaudoti savo gebėjimus. Kitaip sakant, jei socialinės sistemos 

pajėgumas skatina jos narių gerovę, jos atsparumas sustiprins šios funkcijos ilgaamžiškumą. 

Kaip atskirose visuomenėse stiprinamas atsparumas ir kuriais komponentais bei mechanizmais jis pagrįstas? Yra du argumentai: 

1. Tinkamai funkcionuojanti valstybė remia socialinės ir ekonominės sistemos atsparumą, nes jis stiprina žmonių galimybes 

stabilumo ir ypač sunkmečio laikotarpiais. 

2. Socialinėje ir ekonominėje sistemoje adaptacijos prie vykstančių pokyčių procesus valdo ne vien valstybės institucijos. Visose 

visuomenėse nevalstybiniai veikėjai plėtoja nuosavas saviorganizacijos, prisitaikymo ir mokymosi gebėjimus bei sistemas. 

Pilietinių visuomenių atsparumo šaltiniai apima socialinę sanglaudą ir tinklus, socialinę atmintį 2 , abipusio pasitikėjimo ryšius, 

nuobaudų už įstatymų pažeidimus ryšius, ekonominę veiklą reguliuojančias neoficialias ir privačias institucijas, teises naudoti 

išteklius ir ginčų sprendimo būdus. 

Silpnos valstybinės institucijos gal egzistuoti greta atsparių visuomenių, bet rezultatas greičiausiai neatneš didelės socialinės 

naudos ir stabilumo. Atvirkščiai, silpna valstybė yra linkusi ardyti pilietinės visuomenės sistemų ir visos socialinės ir ekonominės 

sistemos atsparumą. Tuo tarpu atsparūs namų ūkiai, bendruomenės ir pilietinės visuomenės gali padėti apsaugoti gyventojus nuo 

valstybės silpnumo pasekmių. 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos pilietinės visuomenės kūrybiškai prisitaikė prie pasikartojančių krizės laikotarpių ir sukūrė 

sudėtingus ir giliai įsišaknijusius išgyvenimo, problemų sprendimo ir prisitaikymo mechanizmus pradedant šeimyninėmis bei 

bendruomeninėmis draudimo sistemomis ir baigiant tradiciniu kaimo žemės valdymu. 

Nepaisant šių atsparumo mechanizmų ir nevalstybinių veikėjų bandymų iš dalies papildyti arba pakeisti valstybės paslaugas ir 

funkcijas, pilietinėms visuomenėms nepavyksta visiškai sušvelninti politinių, ekonominių ir klimato sukrėtimų pasekmių arba 

valstybės silpnumo padarinių žmonėms ir plėtrai. 

1 

Stinchcombe 1975. 

2 

Folke 2006. 

71 

DĖL 


VYSTYMOSI

5 Skyrius 


1. ATSPARUMO STIPRINIMAS 

Atsparumas, kurio samprata iš pradžių buvo plėtojama gamtos mokslų srityje, – tai sistemos gebėjimas 

prisitaikyti prie pokyčių ir išsaugoti nepakitusias savo pagrindines funkcijas 3 . Todėl sistemos atsparumas 

turi būti vertinamas atsižvelgiant Į jos funkcijas. Taikant atsparumo sąvoką ekonominei sistemai, jis 

nusako rinkos ir pagalbinių jos institucijų pajėgumą „veiksmingai skirstyti išteklius arba teikti būtiniausias 

paslaugas“ (Perrings 2006, 418 p.). Taikant atsparumo sąvoką socialinei ir ekonominei sistemai, jis nusako 

sistemos pajėgumą suteikti visuomenės nariams galimybę siekti savo gerovės ir tenkinti savo poreikius bei 

norus, kurių jie negalėtų tenkinti nebūdami sistemos nariais. 

Sistemos atsparumą, kuris yra iš prigimties dinaminė sąvoka, galima įvertinti pagal jos pajėgumą reaguoti Į pokyčius ir sukrėtimus 

suaktyvinant atitinkamus prisitaikymo mechanizmus (5.1 langelis). 

5.1 langelis. Atsparumo ir pažeidžiamumo apibrėžimas 

Atsparumo ir pažeidžiamumo sampratos naudojamos įvairiose disciplinose, pradedant ekonomika ir ekologija ir baigiant 

psichologija ir saugumu. Kaip ir kitos sistemos savybės, šie terminai gali būti netikslūs, painūs ir skirtingai interpretuojami. 

Šioje ataskaitoje naudojami šie apibrėžimai: 

Atsparumas – tai „sistemos pajėgumas priimti trikdžius ir keistis, išsaugant iš esmės tas pačias funkcijas, struktūrą, 

tapatumą ir grįžtamąjĮ ryšį“. ŠĮ apibrėžimą suformulavo Atsparumo aljansas, tarpdisciplininis mokslinių tyrimų tinklas, 

nagrinėjantis šią temą nuo 1999 m. 

Pažeidžiamumas – tai asmens, grupės arba sistemos jautrumas sukrėtimo daromai žalai. Pažeidžiamumas yra sukrėtimų 

ir įtampos masto bei dažnumo, sukrėtimų tikimybės ir gebėjimo reaguoti Į sukrėtimus, t. y. atsparumo, rezultatas. 

Struktūrinis pažeidžiamumas – tai pažeidžiamumas veiksniams, kurie ilgalaikėje perspektyvoje nepriklauso nuo sistemos 

pajėgumo reaguoti Į pokyčius ir sukrėtimus. Todėl struktūrinis pažeidžiamumas priklauso nuo sukrėtimų ir įtampos dydžio 

ir dažnumo, taip pat nuo sukrėtimų tikimybės. 

Atsparumas taip pat yra svarbus tvarumo komponentas. Siekiant laikui bėgant palaikyti žmonių gerovę, reikia mažinti socialinių, 

ekonominių ir ekologinių sistemų patiriamą įtampą. Atsparumas reiškia gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių ir naujos įtampos. 

Atsparumo reikšmė tvarumui esminė, nes sukrėtimai, trikdžiai ir kintančios sąlygos yra neišvengiamos ir dažnai nenuspėjamos, 

tuo tarpu tvarumui būtinas poreikis mažinti jėgų spaudimą socialinėms ir ekonominėms sistemos, nes šios jėgos gali pakenkti 

atsparumui. 

2. KĄ REIŠKIA ATSPARUMU GRINDŽIAMAS POŽIŪRIS? 

Atsparumu grindžiamas požiūrio reikšmė vystymosi diskurse yra daugiaaspektė (ir greičiausiai turi jam 

rimtų padarinių). Jis įtakoja vystymosi darbotvarkės prioritetus, pagalbos politikos formavimą ir atitinkamą 

analitinę sistemą. Priimant atsparumo perspektyvą pripažįstama, kad stacionarine mąstysena grindžiama 

politika yra ribota. 4 Be to, taikant šĮ požiūrĮ gali rastis naujų tikslų ir kompromisų. 

2.1 ILGALAIKĖS IR TRUMPALAIKĖS PERSPEKTYVOS KOMPROMISAI IR PAPILDOMUMAS 

Galima dabartinės praktikos įtampa kyla iš poreikio greitai reaguoti Į nenumatytus kritinius atvejus, kurie gali kelti pavojų ilgalaikei 

plėtrai. Pavyzdžiui, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų humanitarinės maisto intervencijos ir paslaugos gelbėja žmones 

esant kraštutiniam pavojui, bet socialinėse ir ekonominėse sistemose, pernelyg priklausomose nuo pagalbos maistu, žemės ūkio 

plėtra greičiausiai bus silpna 5 . Taip pat kyla pavojus, kad išorinių veikėjų valdomos atskiros struktūros apeis valstybės institucijas 

ir silpnins konsolidaciją 6 . Tačiau trūkumų nereikia pervertinti. Skubios intervencijos automatiškai negriauna ilgalaikių 

3 

Holling (1973) apibrėžia atsparumo sąvoką kaip trikdžių mastą, kurĮ sistema gali priimti iš esmės nesikeisdama. 

4 

Folke 2006. 

5 

Alinovi ir Russo 2009. 

6 

Manor 2007. 

72


Silpnumas ir atsparumas 

strategijų. Kadangi pasikartojantys sukrėtimai gali griauti atsparumą, trumpalaikes priemones galima suderinti su atsparumu 

grindžiamu požiūriu 7 . Silpnumo spąstų galima išvengti mokantis iš intervencijų, kurios jau daug metų atliekamos sudėtingų 

humanitarinių krizių metu, geriausios praktikos. 

2.2 ATSPARUMO IR VEIKSMINGUMO KOMPROMISAI 

Ekonomikos efektyvumas ir augimas būtini siekiant mažinti skurdą, bet vien jų negana. Atsparumu grindžiamas požiūris verčia 

persvarstyti plėtros politiką, pagal kurią didinant žmonių gerovę esminiais veiksniais laikomas našumas ir ekonomikos augimas. Tuo 

tarpu didžiausio augimo politika kai kuriais atvejais gali pakenkti sistemos atsparumui ir sukelti grėsmę jos tvarumui. Pavyzdžiui, 

Į eksportą orientuota politika, skatinanti našumą ir stiprinanti šalies augimo galimybes, gali taip pat sumažinti jos atsparumą. 

Kaip? Darydama spaudimą specializuotis svarbiausiuose sektoriuose, priklausomuose nuo didelių kainų svyravimų tarptautinėse 

rinkose. Perrings (2006) teigia, kad sutelkus išteklius veiklos srityse, duodančiose aukščiausią trumpalaikĮ pelną, beveik neabejotinai 

sumažės bendras sistemos atsparumas 8 . 

2.3 NAUJI ANALIZĖS ELEMENTAI FORMULUOJANT PLĖTROS STRATEGIJAS 

Taikant atsparumu grindžiamą požiūrĮ dažniausiai išplečiami efektyvios plėtros politikos tikslai ir reikalavimai. Politikos kūrimas turi 

būti grindžiamas ne tik statiškomis analizėmis ir padarinių stebėsena, bet ir „atsparumo vertimu“. Atliekant socialinės ir ekonominės 

sistemos atsparumo šaltinių analizę reikia geriau suprasti prisitaikymo mechanizmus, gebėjimą mokytis, saviorganizaciją, sprendimų 

priėmimo procesus ir kolektyvinius veiksmus. Šie analizės elementai galėtų papildyti socialinio kapitalo ir socialinės sanglaudos, 

namų ūkių turto, pavojų ir sukrėtimų rizikos, taip pat piliečių ir namų ūkių galimybių atlaikyti sukrėtimus tyrimą. 

3. VALSTYBĖS SILPNUMAS MAŽINA SOCIALINĮ IR EKONOMINĮ ATSPARUMĄ 

Procesai, padedantys žmonėms didinti savo gerovę priklauso nuo skirtingų lygmenų socialinių struktūrų, 

kaip antai namų ūkių, vietos, valstybės ir pasaulinės bendruomenės, sąveikos, taip pat įvairių tipų 

institucijų, kaip antai rinkų, politinių, kultūrinių ir teisinių sistemų, socialinio kapitalo, oficialių ir neoficialių 

sistemų, teisių naudoti išteklius reguliavimo, ginčų bei konfliktų sprendimo institucijų, sąveikos. 

5.2 langelis. Ekonomikos augimas, plėtra ir gerovė silpnose šalyse 

J. Allister McGregor, Sasekso universiteto Plėtros tyrimų institutas 

Prieš kurĮ laiką W. Arthuras Lewisas pareiškė, kad ekonomikos augimas nėra plėtros paskirtis, o būdas suteikti žmonėms 

daugiau pasirinkimo. Ši idėja buvo plačiai pripažinta, ją rutuliojo daug žinomų plėtros mąstytojų. Tačiau ji ne visada nuosekliai 

taikoma politikoje ir praktikoje. 

Pastaruoju metu kilusios pasaulio ekonomikos, pasaulio valdymo ir pasaulio aplinkos krizės suteikė akstiną persvarstyti, 

kaip mes suprantame plėtrą ir kaip organizuojame tarptautinę plėtros politiką bei praktiką. Dažnai girdimi raginimai kurti 

žmogiškesnĮ požiūrĮ Į plėtros teoriją (žr. 2009 m. Sarkozy Komisijos ataskaitą), tvirtai pagrįstą pripažinimu, kad plėtros 

politikos paskirtis yra sudaryti žmonėms socialines sąlygas siekti gerovės ir šalinti sąlygas, dėl kurių kyla žmonių kančios. 

Kuriant socialines sąlygas žmonių gerovei siekti, silpnose besivystančiose šalyse susiduriama su dideliais iššūkiais. Daugelyje 

šių šalių žmonės ir bendruomenės, siekdamos išgyventi ir klestėti, kuria savo socialines sąlygas. Žmonės buriasi Į vietos 

bendrijas. Jie moka privačioms karinėms grupuotėms už fizinio saugumo užtikrinimą. Kartais jų rinkos galimybės priklauso 

nuo vietos verslo vadovų. O kartais, norėdami užtikrinti bent elementarų įstatymų ir tvarkos laikymąsi, jie grįžta prie 

tradicinių teisingumo sistemų. Šios bendrijos suteikia minimalias išgyvenimo sąlygas, bet taip pat jose dažniausiai pasireiškia 

kompromisai, neteikiantys naudos žmonių vystymuisi ir gerovei. Patenkinami kai kurie pagrindiniai poreikiai, bet aukojamos 

laisvės, be to, didelis nestabilumas bei nesaugumas mažina bendrą gyvenimo kokybę. 

7 

Guillaumont ir Guillaumont Jeanneney 2009. 

8 

Perrings 2006. 

73 

DĖL 


VYSTYMOSI

5 Skyrius 


Šiuo aspektu skatinant plėtrą tokiomis silpnumo aplinkybėmis pirmiausiai reikėtų išanalizuoti, kas jau sudaro sąlygas 

gerovei, ir pragmatiškai tęsti darbą su šiais veiksniais ir remtis jais. Tam beveik neabejotinai teks bendradarbiauti su įvairiais 

nevalstybiniais veikėjais, kaip antai saviauklos asociacijomis, vietos pilietinės visuomenės organizacijomis, karinėmis 

grupuotėmis ir vietos verslo tinklais. Tokio bendradarbiavimo plėtros paskirtis yra stiprinti gerovės socialinių sąlygų teigiamus 

aspektus ir kreipti minėtas organizacijas ir institucijas nuo žalingos praktikos ir procedūrų. 

Taikant šią gerovės sistemą neatidėliotinas prioritetas silpnose ir žlugusiose šalyse yra nustatyti, kurios grupės dėl valstybės 

žlugimo yra pažeidžiamiausios ir labiausiai jaučia gerovės trūkumą. Šia Į gerovę orientuoto bendradarbiavimo darbotvarke 

galima paremti pirmuosius žingsnius pertvarkant pagrindinĮ socialinĮ kontraktą ir veiksmingo valdymo pamatus. 

Socialinės ir ekonominės sistemos – suprantamos kaip sudėtinė funkciškai tarpusavyje susijusių valstybinių ir nevalstybinių 

veikėjų visuma – atsparumą formuoja visų jos sudėtinių dalių atsparumas atliekant savo funkcijas, jų abipusė įtaka ir jų gebėjimas 

konstruktyviai sąveikauti siekiant valdyti visą sistemą ir jos trajektoriją. Atsparumo samprata gali būti naudingai taikoma visuose 

socialinės ir ekonominės sistemos lygmenyse, pradedant namų ūkiais ir vietos bendruomenėmis, ir baigiant valstybinėmis 

institucijomis 9 . 

Valstybinės institucijos yra esminė šios sudėtinės sistemos dalis. Socialinės ir ekonominės sistemos atsparumas gali būti užtikrinamas 

arba stiprinamas skirtinguose jos lygmenyse taikant įveikimo ir prisitaikymo strategijas 10 . Tuo pačiu metu valstybė formuoja kitų 

socialinių struktūrų atsparumą, nes ji visuomenėje nustato valdymo mechanizmus, tiekia visuomenines prekes, teikia pagrindines 

paslaugas ir užtikrina piliečių saugumą bei apsaugą – visi šie elementai būtini didinant žmonių galimybes (žr. 5.1 pav.) 

5.1 paveikslas. Valstybės silpnumo ir socialinio-ekonominio atsparumo sąveika 

Išoriniai sukrėtimai 

Poveikis valstybei (visuomeninės 

prekės, valstybės biudžetas, 

finansinis balansas) 

Poveikis nevalstybinėms 

institucijoms ir veikėjams: namų 

ūkiams, pilietinei visuomenei, 

ekonominėms institucijoms 

Išoriniai 

sukrėtimai 

Politinis atsakas 

Socialinių ir ekonominių sistemų 

atsparumas 

Prisitaikymo ir įveikimo 

strategijos 

Žmonių ir socialinė gerovė 

Tuo tarpu valstybės silpnumas gali sumažinti socialinių ir ekonominių sistemų atsparumą. Ekonomikos ir žmonių vystymasis, 

atsparumas ir valstybės institucijų stiprinimas yra glaudžiai susiję. Ekonomikos plėtra gali sustiprinti valstybės pajėgumą ir sukurti 

„valstybės“ poreikį, o veikiančių ir teisėtų valstybės subjektų formavimosi procesai ir elementai gali padėti žmonėms užsiimti 

ekonomine veikla ir siekti savo gerovės net vykstant pokyčiams. 

Valstybės institucijų pajėgumo ir raidos negalima analizuoti atskirai nuo kitų veiksnių. Jei, pavyzdžiui, namų ūkiai arba bendruomenės, 

susidūrusios su išoriniais sukrėtimais, geriau taiko veiksmingas įveikimo strategijas, dėl to sumažėja jų išreiškiamų politinių 

reikalavimų apimtis ir skubumas. Socialinis atsparumas gali daryti poveikĮ ir tarpininkauti valstybės silpnumui 11 . Todėl valstybė 

gali būti veiksmingai kuriama visuose socialinės ir ekonominės sistemos lygmenyse, o ne tik valstybės institucijose. 

9 

Apie atsparumo analizės taikymą namų ūkių lygmenyje žr. Alinovi et al. (2009). 

10 

Engberg-Pedersen et al. 2008. 

11 

Engberg-Pedersen et al. 2008. 

74


Silpnumas ir atsparumas 

Tarp valstybės ir kitų socialinių organizacijų (šeimų, klanų, politinių partijų, tarptautinių ir vidaus įmonių) vykstančios kovos ir jų 

sudaromos sąjungos apibrėžia, kaip visuomenė ir valstybė kuria ir palaiko taisykles, reguliuojančias kolektyvinius veiksmus, valdžią 

ir naudos bei sąnaudų paskirstymą 12 . Abipusiškai stiprinantis procesas gali kilti iš, Migdalo (1988) žodžiais 13 , stiprių valstybių ir stiprių 

visuomenių sąveikos: „stipri pilietinė visuomenė sudaro teisėtumo ir gebėjimo vykdyti veiklą pagrindą, kuriuo remiantis gali būti 

kuriama valstybė, bet pilietinei visuomenei taip pat reikia valstybės, kad ši teiktų tam tikras paslaugas 14 .“ 

Kitame skyriuje pateikiama daugiau informacijos apie valstybės silpnumo ir socialinės-ekonominės sistemos atsparumo ryšĮ aptariant 

pasaulinio nuosmukio poveikĮ ir perdavimo kanalus Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims, taip pat galimą 

jų makroekonominių sistemų pajėgumą įveikti krizę. Pripažįstant, kad makroekonominis atsparumas tėra viena iš socialinio ir 

ekonominio atsparumo dalių, ši analizė gali padėti suprasti valstybės silpnumo svarbą Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių 

pajėgumui įveikti ir prisitaikyti prie didelių sukrėtimų. 

12 

Migdal 1988. 

13 

Migdal 1988. 

14 

Spalding 1996, 66 p. 

75 

DĖL 


VYSTYMOSI


6 SKYRIUS 

SKAUDŪS PASAULIO FINANSŲ KRIZĖS PADARINIAI SILPNOMS 

AFRIKOS VALSTYBĖMS 

2007 m. vasarą prasidėjus dabartinei ekonomikos krizei, buvo visuotinai manoma, kad Afrika Į pietus nuo 

Sacharos, įskaitant silpnas šalis, nepatirs viso jos poveikio 1 . Iš pradžių atrodė, kad menka neišsivysčiusių 

finansinių sistemų integracija su JAV ir Europos kapitalo rinkomis apsaugos jas nuo blogiausių padarinių. 

Tačiau laikui bėgant šis įsitikinimas pasirodė besąs klaidingas. Nors krizės poveikis turtui ne toks išreikštas 

kaip kitose besivystančiose šalyse, paaiškėjo, kad Afrika Į pietus nuo Sacharos, ypač silpnosios šalys, yra itin 

pažeidžiamos per prekybos ryšius ir prekybos finansų sukrėtimus 2 . 

Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių priklausomybė nuo tarptautinės prekybos ir iš to išplaukianti rizika patirti užsienio 

sukrėtimų padarinius per pastaruosius 10 metų išaugo. Padidėjo Afrikos ekonomikų jautrumas mažėjančiai tarptautinei paklausai, 

ypač vykstant beprecedentei ekonominių ciklų sinchronizacijai, kuri mažina skirtingų prekybos partnerių teikiamus privalumus. Be 

to, kadangi oficialiai plėtros pagalbai skirtos lėšos dažniausiai atitinka šalių donorių ekonominius ciklus, nepaisant įsipareigojimų 

palaikyti ar net didinti pagalbą, ji Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims trumpalaikėje arba vidutinėje perspektyvoje 

greičiausiai sumažės. Nepaisant tarptautiniuose susitikimuose nuolat kartojamų raginimų laikytis pagalbos įsipareigojimų, ir net 

jei donorai laikysis savo pažadų ir nemažins pagalbai skirtos BVP dalies, pagalba gali žymiai sumažėti dėl šalių donorių ekonomikos 

sulėtėjimo ir greičiausiai dėl nepalankių valiutų kursų svyravimų (kaip antai dėl pastaruoju metu įvykusio svaro nuvertėjimo dolerio 

atžvilgiu). Po ilgo stabilaus augimo laikotarpio tikriausiai sumažės ir emigrantų perlaidos. 

1. BAUGINANTYS KRIZĖS IŠŠŪKIAI: PERTRAUKA PO DAUGELIO AUGIMO METŲ 

2008–2009 m. krizė užbaigė ilgą pasaulio ekonomikos augimo ir globalizacijos laikotarpį, kai pasaulio 

prekyba augo dvigubai greičiau nei pasaulio BVP. BVP augimas ėmė mažėti 2008 m. ir šis susitraukimas 

išplito Į visus regionus. Šio sulėtėjimo, kokio nebuvo jau kelis dešimtmečius, pobūdis panašus Į 1929– 

1930 m. žlugimą. Dabartinė krizė pakirto pastarojo globalizacijos tarpsnio varomąsias jėgas: atvirąsias 

rinkas, pasauliniu mastu integruotas gamybos grandines ir daug nevaržomų tarptautinių kompanijų. 

Pasaulio prekyba sulėtėjo dar labiau nei BVP – labiau nei per Didžiąją depresiją 3 . Šis efektas veikiausiai kilo dėl skirtingų šalių ciklų 

sinchronizacijos. Jo priežasčių galima ieškoti ir didesniame tarpinių prekių svoryje prekyboje, kurĮ savo ruožtu lėmė gamybos 

susiskaldymas, pastaruosius 10 metų skatinęs spartų augimą, o dabar padidinęs nuosmukį. 

Ekonomikos ir finansų krizė ištiko itin dideliu svyravimu pasižyminčių plataus vartojimo prekių kainų ir valiutų kursų piko metu – tai 

padidino nežinomybę ir sustiprino prekybos srautų ir investicijų smukimo užburtą ratą. Ji ištiko, kai Afrika Į pietus nuo Sacharos 

buvo įgijusi stabilų augimo pagreitį 4 . Iki 2008 m. liepos Afrika Į pietus nuo Sacharos sparčiai augo, ir silpnos šalys (nepriklausomai 

nuo apibrėžimo) nebuvo išimtis. Yra pavojus, kad dėl dabartinės krizės ši teigiama tendencija nutrūks, nors regionas ir geriau 

pasirengęs įveikti sukrėtimą, nei per ankstesnius nuosmukius 5 . 

Pastaruoju augimo laikotarpiu Afrika Į pietus nuo Sacharos labiau integravosi Į likusĮ pasaulĮ – tai rodo auganti (bet vis dar menka) 

pasaulinio eksporto ir BVP dalis (žr. 6.1 pav.) 6 Panaši tendencija buvo ir silpnose šalyse, kurių vidutinė integracija mažesnė nei kitų 

Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių. Auganti tarptautinė integracija labai padidino Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos 

šalių riziką patirti prekybos sutrikimų ir kitų sukrėtimų padarinius. Ji taip pat turėjo reikšmingą poveikĮ mokesčių pajamoms (kai 

kuriose šalyse ir mokesčių politikai), nes sumažėjo prekybos mokesčių įplaukos. Pastaroji krizė, mažinanti mokesčių bazę, sustiprino 

išteklių mobilizaciją įtakojančius globalizacijos iššūkius. 

1 

Žr. PTI 2008 ir TVF 2008. 

2 

Berman ir Martin 2009. 

3 

Eichengreen ir O‘Rourke 2009. Skaičiuojamasis pasaulio prekybos ir pasaulio BVP elastingumas yra maždaug 2. Nuo jo priklausė globalizacija, o dabar galima 

tikėtis atvirkštinio rezultato. 

4 

Arbache ir Page 2008. 

5 

Fosu ir Naudé 2009. 

6 

Kai kurių šalių, ypač naftos eksportuotojų Centrinėje Afrikoje, eksporto ir BVP santykĮ greičiausiai išpūtė aukštos žaliavų kainos. 

76


Skaudūs pasaulio finansų krizės padariniai silpnoms Afrikos valstybėms 

6.1 paveikslas. Eksporto augimas, išreikštas BVP dalimi 

50 

45 

40 

35 

procentai 

30 

25 

20 

15 

10 





5 

0 

1980 

1982 

1984 

1986 

1988 

1990 

1992 

1994 

1996 

1998 

2000 

2002 

2004 

2006 

Šaltinis: Pasaulio bankas (2009c), 2009 m. pasaulio plėtros rodikliai. 

2. MAISTAS, KURAS, FINANSAI IR SILPNUMAS 

Maisto ir kuro kainų smailės 2008 m. viduryje sukėlė didelę įtampą maistą ir naftą importuojančiose 

Į pietus nuo Sacharos esančiose silpnose Afrikos šalyse. Tuo tarpu naftą eksportuojančių šalių pajamos 

išaugo ir kai kurioms jų pavyko padidinti savo užsienio atsargas. Tačiau bumas ir nuosmukis lėmė gamybos 

apimties svyravimą – tai atgrasė nuo investicijų Į ilgalaikĮ gamybos pajėgumą. 

Kaip pabrėžė TVF (2009a), daugelis Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos beveik iš eilės patyrė sukrėtimus kuro, maisto ir finansų 

srityse. Pagal naujausius skaičiavimus Afrikos Į pietus nuo Sacharos realus BVP augimas 2009 m. bus maždaug 1,5 %, palyginus su 

5,5 %, prognozuotų 2008 m. spalį. Dėl tokių rodiklių 2009-ieji taps pirmaisiais dešimtmečio metais, kuomet daugumoje Į pietus 

nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių bus užregistruotas neigiamas realaus BVP vienam gyventojui augimas, keliantis grėsmę 

pažangai įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT) ir kenkiantis politiniam stabilumui 7 . Lėtesnis augimas ne visuomet 

neigiamai veikia žmogaus raidą, tačiau dėl jo atsiranda stabdžių, sukeliančių rimtas ilgalaikes pasekmes, ypač kai mažinamos 

išlaidos švietimui bei sveikatos priežiūrai. 

3. KETURI KRIZĖS POVEIKIO PERDAVIMO Į SILPNAS ŠALIS KANALAI 

Turint omenyje lėtą regiono finansų sektoriaus plėtrą ir menkus silpnų šalių ryšius su pasauline finansų 

sistema, pagrindiniai krizės poveikio kanalai yra realūs ekonomikos sektoriai. Silpnų Afrikos Į pietus nuo 

Sacharos šalių vietinės bankų sistemos yra nedidelės, o akcijų rinkos – mažos arba visai neegzistuoja. Be to, 

užsienio investuotojai ir nepriklausomi turto fondai investuoja tik keliose naftą eksportuojančiose šalyse. 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys krizę labiausiai patiria per prekybą: pajamų iš eksporto mažėjimą lydi neigiamų prekybos 

sąlygų padariniai, kuriuos dar padidina ypač didelė Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių priklausomybė nuo prekių 

eksporto ir šių šalių eksporto poliarizacija 8 . Šioms šalims poveikĮ daro ir mažesnės emigrantų perlaidos, smukusios tiesioginių 

užsienio investicijų įplaukos bei galimai sumažėjusios užsienio pagalbos įplaukos. 

Tiesioginiai finansiniai krizės poveikio kanalai veikė tik tokiose šalyse kaip Kenija ir Nigerija (ir dviejose svarbiose stipriose šalyse 

– Pietų Afrikoje ir Ganoje), kur finansų rinkos labiau išplėtotos ir integruotos (žr. 6.1 langelį). Pavyzdžiui, Nigerijos akcijų rinkos 

nuosmukis buvo panašus ar net didesnis nei išsivysčiusiose šalyse 9 . Nuo 2008 m. liepos iki 2009 m. vasario jos NSE-20 indeksas 

sumažėjo 55 %, palyginus su 45 % nuosmukiu ankstesniais metais 10 . Šis mažėjimas ir atitinkama pasitikėjimo stoka apsunkino 

skolinimąsi iš kapitalo rinkų. Krizės atgarsiai kai kuriose svarbiose rinkose, sulaukiančiose daug regioninių migrantų, kaip antai 

Nigerijoje, Pietų Afrikoje, Ugandoje ir Zambijoje, sukėlė sunkių šalutinių poveikių gretimoms silpnoms šalims (ypač dėl to, kad 

sumažėjo emigrantų užimtumo galimybės ir perlaidos). 

7 

Afrikos Į pietus nuo Sacharos realus vidutinis BVP vienam gyventojui augimas yra neigiamas (-0,6 %). Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys 

pasižymi teigiamu bendru 0,2 % augimu, bet už šio skaičiaus slepiasi dideli atskirų šalių skirtumai (žr. 2 dalį). 

8 

Daugelis silpnų šalių eksportuoja tik vieną produktą. Kaip rodo 2 dalis, trijų daugiausiai eksportuojamų prekių vidurkis sudaro 90 % viso eksporto. 

9 

AfDB 2009a ir UPI 2009a. 

10 

Kasekende et al. 2009 ir UPI 2009a. 

77 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


6.1 langelis. Afrikos finansų rinkos: šalutiniai poveikiai ir sukrėtimai 

Nuo 20-ojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios keliose besivystančiose šalyse buvo įkurtos akcijų rinkos, iš dalies 

siekiant patenkinti jų naujo kapitalo poreikĮ ir iš dalies siekiant savo ekonomikose įdiegti rinkos kapitalizmo elementus. Afrika 

Į pietus nuo Sacharos taip pat prisijungė prie šios tendencijos: Pietų Afrika iškilo Į sėkmingai besivystančių rinkų gretas, 

buvo įkurti keli regioniniai fondai, investuojantys Į Afrikos žemyną. Nacionalinių vyriausybių prašymu ir su donorų parama 

vidaus akcijų rinkų skaičius Afrikoje išaugo nuo 6 20-ojo amžiaus 9-ajame dešimtmetyje iki 20 šiandien, bet ne visos šios 

rinkos yra vienodai išsivysčiusios. Tarp silpnų šalių labiausiai išsivysčiusios buvo Kenijos ir Nigerijos akcijų rinkos. 

KokĮ poveikĮ didesnių finansinių rinkų (Kinijos, JK ir JAV) plėtra turėjo Afrikos rinkoms (Kenijai, Nigerijai ir Pietų Afrikai) 

2004–2009 m.? Analizuodami skirtingų finansų rinkų svyravimus per ekonometrinĮ modelĮ Giovannetti ir Velucchi (2009) 

nustatė, kad teigiami sukrėtimai Pietų Afrikoje ir neigiami sukrėtimai Kinijoje bei JK vidutiniškai turėjo poveikĮ visoms 

minėtoms rinkoms. Visos Afrikos rinkos pajuto neigiamus JAV sukrėtimų padarinius, išskyrus Keniją, kuriai poveikĮ turėjo 

tik teigiami Jungtinių Valstijų sukrėtimai. Pietų Afrika įtakoja JAV, o pati patiria tik Nigerijos rinkos poveikį. Nėra duomenų, 

kad egzistuoja reikšmingas Kenijos ir Nigerijos ryšys. Kinija pasižymi stipriais ryšiais su Afrikos rinkomis. Kiti rezultatai rodo, 

kad Pietų Afrika taip pat vaidina lemiamą vaidmenĮ visose Afrikos rinkose, ir kad JK bei JAV įtaka čia silpnesnė. Kinija yra 

nepriklausoma nuo JK ir Jungtinių Valstijų. 

1-ajame langelio grafike matome, kaip „Lehman Brothers“ bankroto padariniai sklinda iš JAV Į kitas rinkas. 2008 m. rugsėjo 

15 d. „Lehman Brothers“ bankrutavo ir tarptautinės finansų rinkos patyrė didelių nuostolių. Kinija ir JK reaguoja Į JAV sukrėtimą 

aštriai, o Nigerija ir Kenija – ne. Pietų Afrika labai jautriai reaguoja Į JAV sukrėtimą, bet poveikis stiprėja ir sukrėtimas pasiekia 

aukščiausią tašką po 20 dienų. 

6.1 langelio paveikslas. Pietų Afrika reaguoja Į „Lehman Brothers“ bankrotą, Kinija ir Nigerija – ne 

3,0 JAV 

Reakcija 

2,5 

2,0 

1,5 

1,0 

0,5 

JK 

Pietų Afrika 

Kinija 

Kenija 

Nigerija 

0,0 

1 

7 13 19 25 31 37 43 49 55 61 67 73 79 85 91 97 

Dienos 

Pastabos. Šiame langelyje taikomas dauginamojo klaidos modelio (angl. Multiplicative Error Model) metodas, leidžiantis apibūdinti 

ir prognozuoti šių šalių sąveikas ir šalutinius poveikius (Engle, Gallo ir Velucchi, 2008), modeliuojama laukiamo vienos rinkos 

svyravimo dinamika, įskaitant sąveikas su kitų rinkų praeities pelnais kvadratu; iš reakcijos Į impulsą funkcijų sprendžiama apie 

šalutinių poveikių didėjimą. 

Šaltinis: Giovannetti ir Velucchi (2009). 

78



Mineralų ir žemės ūkio produktų eksportuotojų pajamos sumažėjo – tai savo ruožtu turėjo neigiamą poveikĮ valdžios įplaukoms. 

Pavyzdžiui, Nigerijoje svyruojanti naftos, kuri sudaro maždaug 90 % Nigerijos eksporto (žr. 2.3 lentelę) ir 90 % valdžios pajamų 11 , 

kaina sukėlė didelę nežinomybę. Panašų poveikĮ Kongo Demokratinėje Respublikoje turėjo metalų kainų nuosmukis. Atsižvelgiant 

Į šias aplinkybes, krizė galėtų turėti teigiamą poveikį, paskatindama nukreipti interesus nuo naftos ir kuro (arba, bendriau paėmus, 

žaliavų) Į kitų galimybes teikiančių sektorių gaivinimą ir taip sustiprindama ekonomikas bei parengdama jas galimiems ateities 

sukrėtimams. 

3.1 MAŽIAU TIESIOGINIŲ UŽSIENIO INVESTICIJŲ 

Kai kurioms (nedaugeliui) Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims tiesioginės užsienio investicijos (TUI) yra svarbus 

išteklių šaltinis ir stiprus augimo variklis, priklausomai nuo to, Į kuriuos sektorius jos nukreiptos. Investicijos Į naftos pramonę menkai 

didina vidaus užimtumą, nes šiame sektoriuje reikia nedaug darbuotojų su aukštais gebėjimais, tuo tarpu investicijos Į turizmą ir 

kai kuriuos tradicinės gamybos sektorius skatina vidaus užimtumą, vartojimą ir augimą 12 . 

Afrikoje Į pietus nuo Sacharos TUI sudaroma BVP dalis yra mažesnė nei kitose besivystančiose šalyse, be to, skirtingose šalyse ji 

labai nevienoda ir neretai susijusi su gamtinių išteklių turėjimu. Bendrai paėmus, nuo 2000 m. TUI sudaroma BVP dalis augo, bet 

ekonominė krizė sumažino bendrą lėšų kiekĮ arba dėl jos buvo atidėti kai kurie projektai. Išsivysčiusios ir besivystančiose rinkose 

dėl krizės sugriežtėjo skolinimo sąlygos ir sumažėjo įmonių pelnai, todėl joms teko peržiūrėti savo investicijų planus neigiama 

linkme ir priimti nuostatą „palauksim ir pažiūrėsim“ 13 . Didelė ir auganti nežinomybė ir tuo pačiu metu besitęsianti kuro, maisto 

ir finansų krizė paaiškina bendrą TUI nuosmukį, ypač žalingą dėl ilgalaikių padarinių 14 , kurie galbūt net viršija šalies užtikrinamų 

pagrindinių principų padarinius. 

2008 m. 1-ajĮ pusmetĮ Angola, Nigerija, Kongo Demokratinė Respublika ir Gvinėja sulaukė po daugiau nei 1 milijardą JAV dolerių 

TUI įplaukų 15 . Bet 2008 m. 2-ąjĮ pusmetĮ ir 2009 m. 1-ąjĮ pusmetĮ dalis investicijų Į gamtinius išteklius ir gamybą buvo sustabdytos 

arba atšauktos. Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Zambijoje buvo nutraukti gavybos projektai, Sudane buvo atidėta perdirbimo 

gamyklos statyba, o Botsvanoje ir Tanzanijoje buvo atidėti gavybos projektai. 

Vieninteliame – žemės – sektoriuje TUI investicijos augo (žr. 4 skyrių). Užsienio šalys, siekiančios užsitikrinti aprūpinimą maistu 

arba išplėsti biokuro gamybą nerizikuodamos savo vandens ištekliais, perka žemę Afrikoje Į pietus nuo Sacharos. Sandėriai gali 

būti nepalankūs Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims, ypač ten, kur valstybės institucijos yra silpnos, nes jų silpnumas 

pasireiškia silpna įstatymų priežiūra, ir sandėriuose dalyvaujančios užsienio šalys gali išnaudoti šias spragas savo naudai. Šių 

įplaukų poveikis imigrantus priimančioms šalims yra labai kontraversiškas 16 . Gali paaiškėti, kad trumpalaikės lėšos blogiausiems 

krizės padariniams sušvelninti tėra svarbių išteklių grobstymas. Tačiau tinkamai valdant, tokie sandėriai gali padidinti žemės ūkio 

našumą ir netgi paskatinti augimą. 

3.2 PREKYBOS LĖTĖJIMAS 

Daugelio Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos, įskaitant silpnas žaliavų eksportuotojas, augimas labai priklauso nuo eksporto rinkų. 

Krizės padarinius jos labiausiai pajuto sumažėjus eksportuojamų prekių paklausai ir kainoms. 

Norint įvertinti krizės padarinius prekybos srautams, reikia laiko, bet pirmieji požymiai jau kelia nerimą: Europoje, JAV ir Kinijoje 

reikšmingai krito Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių siūlomų prekių paklausa – labiau nei kitų regionų produkcijos 

paklausa (žr. 6.2 pav.) Taip iš dalies nutiko dėl to, kad jos daugiausiai eksportuoja žaliavas. Tačiau netgi gamintojai, kurie daugiausiai 

orientuojasi Į žemo technologinio lygio gaminius, pasekmes pajuto skaudžiau nei kituose besivystančiuose regionuose 17 . Be to, 

daugelis Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių nukentėjo nuo didesnių valiutų kursų svyravimų, kurie sukėlė didelę 

nežinomybę ir padidino tarptautinės prekybos sąnaudas. Daugelio AFS zonos šalių valiutų kursai yra susieti su euru, ir jų valiutos 

realiai nuvertėjo. Dėl to iš dalies atpigo importas iš šių šalių, bet silpnos valstybės turi nedaug galimybių padidinti eksporto apimtis, 

todėl negali pasinaudoti šia galimybe 18 . 

11 

UPI 2009a. 

12 

Žr. Bonassi et al. 2006. 

13 

Siekiant paaiškinti šią investuotojų nuostatą, kai aplinka laikoma rizikinga, teoriniuose investavimo nežinomybės sąlygomis modeliuose (Dixit 1989) praeityje 

buvo taikoma pasirinkimo teorija. Esant vienodiems pagrindiniams principams, įmonių elgsena priklauso nuo jų istorijos: jei bendrovė jau investuoja šalyje, ji 

palieka esamas investicijas, bet naujos investicijos pristabdomos. Įmonių elgsena galėtų paaiškinti esamą padėtį: atskirų įmonių elgsenos netolydumas (toje 

pačioje situacijoje įmonės gali nuspręsti investuoti arba neinvestuoti, priklausomai nuo jų istorijos ir įvairiausių galimų pusiausvyrų) lemia bendrą aukštą 

investicijų funkcijos netiesiškumą. 

14 

Investicijoms realizuoti reikia laiko, ir metus trunkantis nuosmukis sukelia ilgalaikes pasekmes, kurios juntamos kelis paskesnius metus. 

15 

Žr. JTPPK 2009, 42 p. 

16 

Šio klausimo aptarimą žr. 4 skyriuje. 

17 

Žr. JTPPK 2009. Šis staigus eksporto sulėtėjimas galioja ir Afrikos Į pietus nuo Sacharos regionui kaip visumai. 

18 

AfDB 2009b. 

79 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


6.2 paveikslas. Eksportas labiausiai sumažėjo Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 

KINIJOS IMPORTAS 

120 Lotyn Amerika 

110 

Blízky východ a severná Afrika 

100 

90 

Silpnos Afrikos nuo Sacharos šalys 

80 

70 

Afrika į pietus nuo Sacharos 

60 

Pasaulis 

50 

40 

30 

20 

ES IMPORTAS 

110 Lotyn Amerika 

100 

90 

80 

70 

60 

Afrika į pietus nuo Sacharos 


Afrika į nuo Sacharos 

Pasaulis 

50 

40 

JAV IMPORTAS 

150 

130 

110 

90 

70 

Lotyn Amerika 

Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika 


Afrika į nuo Sacharos 

Pasaulis 

50 

30 

Pastaba: 2008 m. rugsėjis = 100 

Šaltinis: Pasaulio prekybos atlasas. 

80



Taip pat tikėtina, kad finansų krizė sumažino galimybes finansuoti pasaulio prekybą. Afrikos Į pietus nuo Sacharos, ypač silpnų 

šalių, įmonės labiau nei kitos priklauso nuo prekybos finansavimo. Daugelis Afrikos Į pietus nuo Sacharos įmonių yra priklausomos 

nuo paskirties šalių akredityvų, dažniausiai dėl neišsivysčiusių vidaus finansų sistemų ir savifinansavimo stygiaus. Esant dideliam 

neapibrėžtumui ir trūkstant pasitikėjimo, šie tiekėjai sumažino savo riziką ir pristabdė skolinimą. Labiau kenčiančios įmonės ir šalys 

laikomos rizikingesnėmis. Taigi kredito normavimas, didinantis prekybos sąnaudas, pristabdė silpnų Afrikos Į pietus nuo Sacharos 

šalių eksportą. 

Analizės 19 , pagrįstos 117 sisteminių krizių 20 ir dvišalės prekybos duomenimis, rodo, kad dabartinė krizė gali turėti labai neigiamą 

poveikĮ Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių eksportui. Visų pirma, ankstesnių finansinių krizių ir recesijų poveikis Afrikos 

Į pietus nuo Sacharos eksportui būdavo sunkesnis ir tęsdavosi ilgiau, jei prekybos partneris būdavo pramoninė šalis. Antra, Į pietus 

nuo Sacharos esančios Afrikos šalys patyrė skaudesnius ir ilgiau trunkančius padarinius nei kiti regionai, kai krizės veikė jų paskirties 

rinkas. Taip yra ne tik dėl to, kad jų eksporto krepšeliuose pirminiai produktai sudaro per didelę dalį, bet ir dėl mažesnio Afrikos 

Į pietus nuo Sacharos gamybos eksporto, kuriame dominuoja mažesnės pridėtinės vertės gaminiai, konkurencingumo. Sunkūs 

padariniai jaučiami tiek Afrikos Į pietus nuo Sacharos gamybos, tiek žaliavų eksporto sektoriuose (žr. 6.3 pav.) Pažeidžiamumą 

didina ir menkai išplėtota infrastruktūra, kuri didina išlaidas (muitai, biurokratija, pasienio kontrolė). Priešingai, norėdamos išnaudoti 

ekonominės krizės teikiamas galimybes, įmonės turi atrasti nišas, kurti kokybiškesnius gaminius arba kilti vertės grandine. Bet tam 

reikia tinkamo žmogiškojo kapitalo, kurio silpnose šalyse trūksta. 

6.3 paveikslas. Afrikos Į pietus nuo Sacharos pirminės ir gamybos produkcijos eksportas 

po finansų krizės šalyse partnerėse 

Perteklinės prekybos koeficientas 

0,5 

0,3 

0,1 

-2 -1 -0,1 1 2 3 4 5 6 7 8 

-0,3 

-0,5 

Gamybos produkcija 

Pirminė produkcija 

-0,7 

Šaltinis: Berman ir Martin 2009. 

Metai po krizės 

Pastaba: Grafike vaizduojamas Afrikos eksporto nuokrypio po finansų krizės, įvykusios t = 0 metais, santykis su vidutiniu nuosmukio 

poveikiu. Perteklinės prekybos koeficientas y ašyje rodo Afrikos Į pietus nuo Sacharos dvišalio eksporto nuokrypį, atsiradusĮ dėl finansų 

krizės šalyse partnerėse, lyginant su vidutiniu nuokrypiu: teigiamas (neigiamas) perteklinės prekybos koeficientas reiškia, kadfi n a n s ų 

krizės šalyje partnerėje poveikis Afrikos eksportui yra labiau teigiamas (neigiamas), nei vidutinis poveikis eksportui. 

3.3 MAŽĖJANTYS PAGALBOS SRAUTAI – VENGTINAS SCENARIJUS 

2005 m. Glenyglse vykusiame G8 viršūnių susitikime buvo pažadėta didinti pagalbą Afrikos šalims – šis pažadas buvo pakartotas 

ir patvirtintas paskesniuose tarptautiniuose susitikimuose. Tačiau 2008–2009 m. sukelta pasaulinė recesija verčia suabejoti realia 

EBPO-PVK donorų teikiamų pagalbos priemonių raida. Siekiant finansuoti finansinio stimuliavimo paketus, skirtus vidinei paklausai 

šalyse donorėse palaikyti, pagalbos biudžetai gali būti sumažinti lyginant su 2008 m. pasiektu aukščiausiu tašku. Pirmieji kai kurių 

EBPO-PVK šalių narių požymiai neteikia daug vilčių. Airijos vyriausybė paskelbė 22 % mažinsianti šiems metams numatytą pagalbos 

biudžetą. 2009 m. Italija gali perpus sumažinti savo pagalbos biudžetą, pasiekdama neigiamą visų laikų rekordą 21 . Trumpalaikėje ir 

vidutinėje perspektyvoje dėl pastarojo meto biudžetų deficito atitinkamą poveikĮ pajus ir daugumos išsivysčiusių šalių pagalbos 

biudžetai. Taigi artimiausioje ateityje galima tikėtis išlaidų mažinimo arba didesnių palūkanų. 

Ankstesnės krizės, kurios nebuvo tokios globalios, rodo, kad susidūrę su didesne recesija donorai linkę reikšmingai mažinti pagalbos 

biudžetus. Pavyzdžiui, po 1991 m. Šiaurės šalių bankų krizės labai sumažėjo Norvegijos, Švedijos ir Suomijos pagalbos išmokos. 

19 

Berman ir Martin (2009), skaičiuodami reakcijas Į impulsus, taiko sunkio modelį. Šiuo atveju Afrika Į pietus nuo Sacharos analizuojama kaip visuma, nes trūksta 

patikimų skirtingų laikotarpių duomenų iš silpnų šalių grupės. Daugiau informacijos pateikiama jų grindžiamajame dokumente 1B tome. 

20 

Sisteminė krizė apibrėžiama kaip įvykis (kuris gali tęstis kelerius metus), kai išsemiamas beveik visas arba visas bankų kapitalas. Naudojami 1972–2002 m. 

dvišalės prekybos ir finansų krizės duomenys. 

21 

Žr. One 2009. 

81 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


Netgi ankstesnių įsipareigojimų laikymasis šalių gavėjų neapsaugo nuo didelio pagalbos srautų sumažėjimo dėl to, kad įsipareigojimai 

išreiškiami bendrųjų nacionalinių pajamų dalimi, ir dėl dvišalių dolerio kursų svyravimų. 

2009 m. pagalbos biudžetai. Norėdami geriau suprasti galimą krizės poveikĮ pagalbos biudžetams, remiamės Bertoli et al. (2007) 

atlikta ekonometrine analize, kurioje modeliuojami lemiami ekonominiai, instituciniai ir politiniai veiksniai, įtakoję 22 EBPO-PVK 

narių 1970–2004 m. laikotarpiu taikytas pagalbos priemones, apibrėžtas pagalbos ir BVP santykiu. Čia pratęsiame analizę iki 2008 m. 

ir taikome modifikuotą modelio variantą, atsižvelgiantĮ Į netiesinĮ recesijos ir pagalbos priemonių ryšį. Šis variantas atspindi spėjimą, 

kad didžiosios recesijos gali turėti skaudžių (ir daugiau nei proporcingų) pasekmių donorų taikomoms pagalbos priemonėms 22 . 

Remiantis mūsų vertinimais, šalys, kurių biudžeto deficitas didesnis, nebūtinai mažina savo pagalbos išmokas, nes pirminis biudžeto 

deficitas menkai atspindi šalies finansinę padėtį. Šie ir Round ir Odedokun (2004) duomenys neteikia daug optimizmo. Analizė rodo, 

kad pagalba mažėja esant didesnei perteklinei skolai. Ji taip pat mažėja labiau nei proporcingai atsižvelgiant Į augantĮ gamybos 

apimties atotrūkį, kuris yra recesijos dydžio rodiklis. Pagal šiuos skaičiavimus ir remiantis EBPO ekonomikos perspektyvos 

makroekonominėmis prognozėmis prognozuojami šalių donorių 2009 m. pagalbos biudžetai. 

Pagal mūsų prognozes, jei donorai elgsis kaip ankstesnių recesijų metu, pagalbos srautai iš EBPO-PVK šalių 2009 m. gali sumažėti 22 

milijardais JAV dolerių nuo 119 milijardų JAV dolerių 2008 m. 23 Suminis bendrų pagalbos srautų svyravimas iš esmės skiriasi nuo to, 

ką matome žvelgdami Į prognozes, atliktas remiantis EBPO-PVK šalių narių viešais pareiškimais (OECD, 2009a), kuriuose teigiama, 

kad bus laikomasi ankstesnių įsipareigojimų. Mūsų prognozės atspindi pagalbos biudžetų pokyčius dėl verslo ciklų svyravimo, bet 

nereikia nė sakyti, kad tai tėra scenarijus, kurio galima išvengti, jei dauguma šalių donorių skirtų pagalbai tinkamą prioritetą. 

Norėdami pabrėžti, kad tai vengtinas scenarijus, bandome suvokti poveikio Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims gavėjoms 

mastą, laikydamiesi nuostatos, kad donorai laikosi savo 2003–2007 m. dvišalių asignavimų. 24 Šie apytiksliai skaičiavimai rodo, kad 

daugeliui Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalių skirti pagalbos srautai gali sumažėti 15–20 % (žr. 6.4 pav.) Šis skirtumas gali turėti ypač 

didelĮ poveikĮ šalims, kuriose pagalba sudaro didelę mokėjimų balanso dalį 25 . Pagalbos svyravimai ypač žalingi silpnoms šalims 26 . 

6.4 paveikslas. Prognozuojamas Afrikai skirtų pagalbos srautų mažėjimas 2009 m. 

Šaltinis: Autorių skaičiavimai. 

■ mažiau nei 15 procentų 

■ 15–16 procentų 



■ daugiau nei 20 procentų 

22 

Ekonometrinio modelio aprašą žr. Bertoli et al. (2007), išplėsto ekonometrinio modelio rezultatus žr. Allen ir Giovannetti (2009) grindžiamąjĮ dokumentą, 

pateikiamą 1B tome. 

23 

Prognozes pagal šalis žr. Allen ir Giovannetti (2009). 

24 

2008 m. duomenų apie dvišalę pagalbą dar nėra. 

25 

2-ajame skyriuje pateikiami duomenys apie silpnų šalių priklausomybę nuo OPV, lyginant su emigrantų perlaidomis ir TUI. Remiantis EBPO (2009b), kitomis 

aplinkybėmis ir kitais skaičiavimais, manoma, kad Čadui, Eritrėjai ir Gvinėjai skirta pagalba sumažės daugiau nei 20 milijonų JAV dolerių. 

26 

EBPO (2009b) teigia, kad Burundžiui, KDR, Eritrėjai, Bisau Gvinėjai, Liberijai ir Siera Leonei skirta pagalba 1990–2005 m. svyravo daugiau nei 5 % BVP. 

82



Nereikia nė sakyti, kad Europos donorai turėtų vengti mažinti paramą Į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos valstybėms, ypač 

silpnosioms šalims, priešingu atveju pagalbos kanalas prisidėtų prie neigiamų padarinių, perduodamų anksčiau aptartais trim 

kanalais. Vis dėlto, atsižvelgiant Į istorinę patirtĮ ir kai kuriuos nerimą keliančius ankstyvuosius požymius, negalima numoti ranka 

Į baimę, kad šalys donorės, patyrusios didelių visaus išlaidų krizei įveikti, gali sumažinti savo skiriamus pagalbos srautus. TVF (2009c) 

teigia, jog „nepaisant tarptautinių įsipareigojimų didinti pagalbą, prognozės rodo, kad 2009 m. jų nebus laikomasi“ 27 , ir mano, kad 

šalys, kurių pajamos menkos, gali sumažinti pagalbą 25 % lyginant su ankstesniais metais. 

EBPO šalių paliktą spragą galėtų užpildyti Kinija, kurios biudžetas (ir mokėjimų balansas) yra perteklinis (žr. 6.2 langelį). 

6.2 langelis. Ar Kinija užpildys spragą? 

Kinijos ir Afrikos bendradarbiavimo forumas, kurĮ 2000 m. įkūrė Kinija ir jos partneriai Afrikoje (išskyrus tris šalis, vis dar 

pripažįstančias Taivaną kaip autonominę provinciją ), – tai platforma, kuria Kinija naudojasi, demonstruodama savo planus 

teikti Afrikai tarptautinę vystymosi paramą. 28 Kinija teikia tarptautinę pagalbą Afrikos šalims per ekonominĮ bendradarbiavimą 

– daugiausiai per projektus, susijusius su TUI ir prekyba. Iki 2006 m. pabaigos Kinija Afrikoje inicijavo maždaug 800 pagalbos 

projektų: 137 žemės ūkio, 133 infrastruktūros, 19 mokyklų ir 38 ligoninių. Taip pat Kinija nusiuntė Į 43 Afrikos šalis 

16 000 medicinos specialistų, apmokė 15 000 žmonių ir nurašė maždaug 1,2 milijardo JAV dolerių Afrikos skolą 29 . 

Iki 2006 m. Kinija Afrikai išmokėjo 5,6 milijardo JAV dolerių vertės pagalbos. Kinijos „Exim Bank“, vienas iš svarbiausių šalies 

bendradarbiavimo vystymosi srityje veikėjų, paskelbė 1995–2006 m. išdavęs Afrikai 12,3 milijardo JAV dolerių paskolų ir 

eksporto kreditų. Kinijos tyrimų centras 30 priduria, kad 2006 m. rugsėjĮ „Exim Bank“ 39 Afrikos šalyse vykdė 259 projektus, 

80 % jų – infrastruktūros srityje (užtvankos, geležinkeliai, naftos infrastruktūra ir kasyklos). Jacoby (2007) Į minėtus skaičius 

įtraukia dotacijas bei kitus kreditus ir teigia, kad 2006 m. finansinė Kinijos parama Afrikai sudarė 19 milijardų JAV dolerių. 

Afrikos šalims teikiamą paramą sudaro dotacijos (daugiausiai natūra), nulinės palūkanos ir lengvatinės paskolos. Pastaruoju 

metu Kinija pradėjo teikti Afrikos šalims paramą mažindama skolas. Sakoma, kad Kinijos pareigūnai linkę teikti pagalbą 

teikdami natūrines dotacijas, nes taip reikšmingai sumažėja su pagalbos pristatymu susijusios sandorio išlaidos ir išauga 

jos veiksmingumas 31 . 

EBPO (2008b) praneša, kad kai kurios silpnos Afrikos šalys (kaip antai Angola, Kamerūnas, Kongo Respublika, Kongo 

Demokratinė Respublika, Dramblio Kaulo Krantas, Eritrėja, Liberija, Nigerija, Sudanas ir Togas) jau gavo Kinijos „Exim Bank“ 

lengvatines paskolas. Pehnelt (2007) teigia, kad beveik visi svarbiausi Kinijos partneriai Afrikoje pasižymi menka politine 

laisve ir valdymo kokybe, tuo tarpu Alves ir Draper (2007) pažymi žemus žurnalo „Foreign Policy“ Žlugusių valstybių indekso 

rodiklius. Woods (2008) ir Brautigam (2008) pabrėžia vis didesnĮ Kinijos bendradarbiavimą su „klastingomis valstybėmis“, 

kaip antai Sudanu ir Zimbabve, nors šiais atvejais parama neapsiriboja viena pagalbos teikimu, tuo tarpu Shinn (2008) 

atkreipia dėmesĮ Į stiprius Kinijos ir šių dviejų šalių karinius ryšius. 

2-ajame langelio paveiksle lyginama PVK pagalba ir Kinijos ekonominis bendradarbiavimas 32 su grupe silpnų Afrikos šalių. 33 

Nuo 2000 m. OPV iš PVK šalių buvo cikliška, ir pastaraisiais metais vyravo mažėjimo tendencija. Tuo tarpu Kinijos ekonominio 

bendradarbiavimo srautai Į silpnas šalis stabiliai augo ir 2006 m. beveik prilygo PVK šalių pagalbos srautams. 

Ši tendencija dar ryškesnė kai kuriose atskirose Afrikos šalyse, ypač ten, kur finansinė vakarų donorų parama susilpnėjo 20-ojo 

amžiaus paskutiniojo dešimtmečio antroje pusėje (Angoloje, Pusiaujo Gvinėjoje, Eritrėjoje, Sudane), kai per žemyną nusirito 

ilga smurto ir bendro pobūdžio nestabilumo atvejų banga, 34 ir kur šiandien Kinija teikia daugiausiai finansinės paramos. 

27 

TVF 2009c, 30 p. 

28 

Gambija, Burkina Fasas, San Tomė ir Prinsipė. 

29 

Žr. MOFCOM 2007. 

30 

Žr. CCS 2008. 

31 

Žr. Lancaster 2007. 

32 

Pagal Kinijos nacionalinio statistikos biuro pateiktą apibrėžimą, ekonominio bendradarbiavimo su užsienio šalimis arba regionais duomenys apima Kinijos 

pagalbos programų finansuojamus projektus ir Kinijos rangovų vykdomus rangos projektus. Todėl svarbu atsargiai lyginti Kinijos ekonominio bendradarbiavimo 

srautus, kurie pagal EBPO (2008a) apima Kinijos OPV, bet neabejotinai ją pervertina, ir išsivysčiusių šalių OPV, kuri yra žymiai siauresnė ir savaime aiški 

kategorija. 

33 

Silpnos šalys buvo atrinktos pagal EBPO (2009b) pasiūlytą ir 2 šios ataskaitos skyriuje priimtą darbinĮ apibrėžimą. 

34 

Žr. Tull 2008. 

83 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


6.2 langelio paveikslas. Kinijos ekonominis bendradarbiavimas su silpnomis Afrikos šalimis 

ir PVK pagalba 1998–2007 m. 

20 000 

18 000 

16 000 

Kinija 

PVK 

Milijonai JAV dolerių 

14 000 

12 000 

10 000 

8 000 

6 000 

4 000 

2 000 

0 

1998 

1999 

2000 

2001 

2002 

2003 

2004 

2005 

2006 

2007 

Šaltinis: ERD skaičiavimai, pagrįsti EBPO-PVK duomenų bazės, Kinijos nacionalinio statistikos biuro (įvairių leidimų) ir Kinijos statistikos 

kasmetinio leidinio duomenimis 

Pasak kai kurių stebėtojų, Kinija ketina pasipelnyti iš galimo vakarų šalių pasitraukimo iš Afrikos 35 , bet tai paaiškės tik po 

2009 m. lapkritĮ vyksiančio ketvirtojo FOCAC viršūnių susitikimo. 2009 m. pradžioje Kinijos vadovai performulavo savo 

įsipareigojimus Afrikai, pranešdami apie milijardus naujiems projektams ir kitas paramos formas, įskaitant tolesnĮ skolos 

mažinimą 36 . Prieš prasidedant prezidento Hu Jintao kelionei Į kelias rytų Afrikos šalis 2009 m. vasarį, Kinijos valdžios atstovai 

pažadėjo, kad Kinija ir toliau teiks pagalbą Afrikai „nepriklausomai nuo finansų krizės padarinių“ ir kad planuoja padidinti 

Afrikai teikiamą užsienio pagalbą iki 200 % lyginant su 2006-aisiais teikta pagalba. 37 

3.4 MAŽIAU PERLAIDŲ 

Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys, kur kiti privatūs srautai, kaip antai tiesioginės užsienio investicijos, yra menki arba jų 

apskritai nėra, gauna emigrantų perlaidas, kurios dažnai net viršija oficialią vystymosi paramą 38 . Daugelis migrantų (ir pabėgėlių) 

iš silpnų šalių, esančių Į pietus nuo Sacharos, keliasi netoli, nes jiems per brangu emigruoti Į dideles pajamas turinčias šalis (žr. 

6.5 pav.) 39 

6.5 paveikslas. Daugelis migrantų gyvena Afrikoje 

■ mažiau nei 20 procentų 




■ daugiau nei 80 procentų 

Šaltinis: Autorių skaičiavimai, pagrįsti Ratha ir Shaw (2007) pateiktais Sasekso universiteto ir Pasaulio Banko duomenimis. 

35 

Žr. Cook ir Lam 2009. 

36 

Žr. Brown ir Chun 2009. 

37 

„Kinija ketina toliau teikti pagalbą ir investuoti Afrikoje nepriklausomai nuo finansinės krizės padarinių“, „China View“, 2009 m. birželio 2 d. 

38 

EBPO 2008. 

39 

Sander ir Maimbo 2005. 

84



Šalių gaunamos emigrantų perlaidos svarbios ne tik dėl jų dydžio, bet ir dėl to, kad jos yra stabilios arba net kinta priešingai šalių 

gavėjų verslo ciklams ir taip sumažina mokėjimų balanso krizės tikimybę 40 . Taigi kaip perlaidos silpnoms Afrikos šalims keičiasi 

dabartinio nuosmukio kontekste? 

Prognozės skiriasi. Po pradinio optimizmo Ratha ir Mohapatra (2009) prognozuoja, kad emigrantų perlaidos Į Afriką Į pietus 

nuo Sacharos 2009 m. sumažės 7 % nuo 2008 m. oficialiai užregistruotų 20 milijardų JAV dolerių iki 18–19 milijardų JAV dolerių 

(Į šĮ skaičių nepatenka neoficialūs kanalai, kuriais paprastai naudojasi tarpregioniniai migrantai). TVF (2009b) tvirtina, kad migrantus 

siunčiančiose šalyse ekonominiam augumui sulėtėjus 1 procentiniu punktu išsiunčiamų perlaidų sumažėja iki 4 %. Calí ir Dell’Erba 

(2009) teigia, kad palyginus su Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regionu arba Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu, Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos oficialūs srautai 2009 m. nuosaikiai sumažės 6–9 %, turint omenyje, kad perlaidų iš dideles pajamas gaunančių 

šalių dalis 2008 m. buvo gana žema 41 . 

Tačiau perlaidos oficialiais kanalais ir iš tradicinių migrantus priimančių šalių tėra viena šio reiškinio dalis. Ne mažiau svarbus 

perlaidų kanalas iš besivystančių Afrikos šalių Į silpnas šalis Į pietus nuo Sacharos yra tarpregioninė migracija. Norint detaliai 

įvertinti kiekvieną šalĮ atskirai, reikėtų prognozuoti perlaidų srautus ir migrantų paskirties šalių valiutų dvišalio santykio su doleriu 

raidą, nes tai – svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso gaunamų emigrantų perlaidų vertė doleriais. Tačiau be tokių prognozių 

įvertinimas nebus pagrįstas. 

Sumažėjus perlaidų gali pakisti išlaidų sudėtis, jei perlaidos dažniau nei pajamos iš vidaus šaltinių investuojamos Į švietimą ir 

būstą. 42 

Todėl Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys patirs didelĮ prekybos pajamų nuosmukĮ tiek dėl sumažėjusios tarptautinės 

paklausos, tiek dėl blogėjančių prekybos sąlygų. Be to, jos taip pat pajus emigrantų perlaidų mažėjimą, kylantĮ iš išsivysčiusių ir 

Į pietus nuo Sacharos esančių besivystančių Afrikos šalių, kurios yra pagrindinės emigrantų iš silpnų šalių judėjimo kryptys, taip 

pat kritusius TUI srautus. Prie šių neigiamų poveikių dar gali prisidėti mažėjantys pagalbos srautai iš PVK šalių, jei jos nesilaikys savo 

įsipareigojimų Afrikai, o patirtis rodo, kad, reaguodamos Į recesiją, jos linkusios apkarpyti teikiamos pagalbos biudžetus. 

4. AR GALI SILPNOS VALSTYBĖS ĮVEIKTI KRIZĘ? 

Silpnos šalys nukentės dėl spartaus tarptautinės prekybos sulėtėjimo. Bet jos taip pat patirs žalos dėl 

blogėjančių prekybos sąlygų ir mažėjančių emigrantų perlaidų, nes išsivysčiusiose ir Į pietus nuo Sacharos 

esančiose besivystančiose Afrikos šalyse išaugs bedarbystė, sumažės TUI ir kapitalo investicijos, ir artimoje 

bei vidutinėje perspektyvoje greičiausiai sumažės pagalbos srautai. Norėdami suprasti, kaip jos gali įveikti 

recesiją arba kitus neigiamus sukrėtimus, siūlome taikyti bendrą atsparumo indeksą. 

Atsparumas – tai daugiaaspektė socialinės ir ekonominės sistemos savybė, kuri suprantama tik iš dalies, ir kurios matavimai yra 

prieštaringi. Remdamiesi Naudé (2009), čia sutelkiame dėmesĮ tik Į jo makroekonominĮ aspektą, susijusĮ su valstybės gebėjimu 

taikyti atitinkamą politiką reaguojant Į sukrėtimą, kaip antai 2009–2009 m. krizę. Taigi Į kitus atsparumo aspektus – namų ūkių 

ir bendruomenių lygmenyse – neatsižvelgiama. Jų svarbos nereikėtų nuvertinti, bet atsparumo ramstis vis dėlto yra valstybės 

institucijos. Turėdami omenyje šĮ perspėjimą, sudarome Į pietus nuo Sacharos esančių valstybių atsparumo indeksus, atsižvelgdami 

Į keturis atskirus aspektus 43 : 

• MakroekonominĮ valdymą, kurĮ atspindi mokėjimų balansas ir fiskaliniai balansai, taip pat valiutos atsargų lygmenys. 

• Gerą valdymą. 

• Rinkos efektyvumą, matuojamą „Doing Business in 2009“ ataskaitos rodikliais. 

• Socialinę sanglaudą, matuojamą taikant etnolingvistinio susiskaldymo indeksą ir politinio nestabilumo indeksą. 

Tada sujungiame šias keturias sudedamąsias atsparumo indekso dalis ir suskirstome Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalis pagal jų 

gebėjimą įveikti išorės sukrėtimus Į tris pagrindines kategorijas: mažą, vidutinĮ ir didelĮ atsparumą. Silpnų šalių pogrupiui daugiausiai 

priskiriamas mažas atsparumas (žr. 6.1 lentelę). 

40 

Duomenis apie ciklams priešingus pervedimų pokyčius žr. Ratha (2006), pervedimų poveikio mokėjimų balanso krizėms aptarimą žr. Bugamelli ir Paternó 

(2006). 

41 

UPI (2009b) praneša, kad pirmąjĮ 2009 m. pusmetį, palyginus su pirmuoju 2008 m. pusmečiu, perlaidų Kenijoje (daugiausiai iš JAV) sumažėjo 12 %. 

42 

Maimbo ir Ratha 2005. 

43 

Daugiau informacijos apie indeksą pateikiama Naudé (2009) grindžiamajame dokumente 1B tome. 

85 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


6.1 lentelė. Atsparumo laipsnis – nuo mažo iki didelio 

Mažas Vidutinis Didelis 

Kongo Demokratinė Respublika 1 Etiopija 16 Burkina Fasas 31 

Čadas 3 Siera Leonė 17 Togas 32 

Burundis 4 Zambija 18 Madagaskaras 33 

Centrinės Afrikos Respublika 5 Malavis 19 Beninas 34 

Eritrėja 6 San Tomė ir Prinsipė 20 Tanzanija 35 

Kongo Respublika 7 Kamerūnas 21 Mozambikas 36 

Bisau Gvinėja 8 Malis 22 Lesotas 37 

Dramblio Kaulo Krantas 9 Uganda 23 Svazilandas 38 

Gvinėja 10 Nigerija 24 Seišeliai 39 

Nigeris 11 Gana 25 Gabonas 40 

Kenija 12 Senegalas 26 Namibija 41 

Liberija 13 Žaliasis Kyšulys 27 Pietų Afrika 42 

Angola 14 Ruanda 28 Mauricijus 43 

Komorai 15 Pusiaujo Gvinėja 29 Botsvana 44 

Šaltinis: Naudé 2009. 

Gambija 30 

Reikia pažymėti, kad silpniausios šalys yra mažo atsparumo šalių grupėje. Tikėtina, kad labiausiai neigiamus padarinius kiekvienoje 

šalyje pajus neturtingiausieji, kurių atsparumas mažesnis nei vidutinis (bendruomenių ir namų ūkių lygmenyse). 

Silpnų šalių gebėjimą reaguoti Į krizę sumažino ne tik pats silpnumas, bet ir ankstesnės maisto ir kuro krizės: kai maistą ir naftą 

importuojančios silpnos šalys pajuto realius 2008–2009 m. krizės padarinius, jų padėtis jau buvo įtempta – tai dar labiau sumažino 

jų galimybes įveikti krizę, kurios iš pat pradžių nebuvo didelės dėl valstybinių institucijų silpnumo. 

86



4.1 SUNKIOS SOCIALINĖS KRIZĖS PASEKMĖS 

2008–2009 m. krizės poveikis Afrikai Į pietus nuo Sacharos skiriasi tiek kiekvienoje šalyje, tiek vidiniuose šalių regionuose, nors jos 

mastą sunku įvertinti, nes trūksta duomenų arba jie gaunami pavėluotai. 6.6 pav. atvaizduota, kaip veikia krizė ir kaip ją sustiprina 

valstybės institucijų silpnumas. 2008–2009 m. krizė turi tiesioginĮ poveikĮ valstybės institucijoms ir nevalstybiniams veikėjams. 

Bendras valstybės institucijų ir nevalstybinių veikėjų krizės įveikimo strategijų efektas lemia krizės padarinius socialinei gerovei. 

6.6 paveikslas. Krizės poveikis socialinei gerovei 

Finansų krizė 

Valstybės silpnumas 

Perdavimo kanalai: pervedimai, pagalba, prekyba, 

kapitalo srautai 

Poveikis valstybės institucijoms priklauso 

nuo valstybės silpnumo, maisto ir 

kuro krizės padarinių ir struktūrinio 

pažeidžiamumo 

Poveikis nevalstybiniams veikėjams, 

kaip antai namų ūkiams, pilietinei visuomenei 

ir ekonominėms institucijoms, priklauso nuo 

maisto ir kuro krizės poveikio, santaupų, pajamų 

diversifikavimo ir turto 

Politinis atsakas, išlaidų socialinėms 

paslaugoms mažinimas, infliacija, 

socialinės apsaugos sistemų 

nebuvimas 

Krizės įveikimo strategijos: 

vaikai nebeleidžiami Į mokyklas, 

parduodamas turtas, dirbama 

neoficialiame sektoriuje 

Poveikis socialinei gerovei: (skurdas, 

švietimo ir sveikatos padėtis, konfliktai) 

Chen ir Ravaillon (2009) teigia, kad finansų krizė ir maisto bei kuro kainų smailės 2009 m. padidins nuskurdusių žmonių skaičių 

53–64 milijonais, skaičiuojant žmones, gyvenančius atitinkamai už 2 arba 1,25 JAV dolerio per dieną. Manoma, kad 2009 m. šalys 

Į pietus nuo Sacharos neteks mažiausiai 50 milijardų JAV dolerių pajamų. Taip pat prognozuojama, kad padidės kūdikių ir vaikų 

mirtingumas. Friedman ir Schady (2009) skaičiuoja, kad Afrikoje Į pietus nuo Sacharos kūdikių mirčių skaičius dėl krizės gali padidėti 

30–50 tūkstančių. IFPRI prognozuoja, kad Afrikos Į pietus nuo Sacharos nepakankamai besimaitinančių vaikų dalis išaugs nuo 

penktadalio 2005 m. iki ketvirtadalio 2020 m. 

Skaudžiausias sukrėtimų pasekmes jaučia skurstančios namų ūkiams vadovaujančios moterys, ūkininkai, gamyklų darbininkai, 

neoficialių paslaugų teikėjai, taip pat dėl karo šalies viduje perkelti asmenys ir karo pabėgėliai. UNRISD tyrime 44 pabrėžiama, kad namų 

ūkiams vadovaujančios moterys didina savo darbo krūvĮ ir turi mažiau laiko ilsėtis bei pasirūpinti šeimos sveikata ir ligoniais. 

Pasaulio banko prezidento pavaduotoja Afrikos regionui Obiageli Ezekwesili 2009 m. gegužę pasakė, kad „pasaulio ekonomikos krizė 

labai sumažins Afrikos moterų asmenines pajamas ir jų namų ūkių valdomus biudžetus – tai ypač skaudžiai atsilieps mergaitėms [...]. 

Skurdas ateina moters veidu, ir pasaulinis ekonomikos nuosmukis reikšmingai paveiks moteris, nes vis daugiau jų netenka darbo. 

ir jų namų ūkių pajamos mažėja 45 .“ Pasaulio banko tyrimas rodo, kad jau sumažėjo Ugandos namų ūkių pajamos ir Madagaskaro 

pajamos iš žemės ūkio – abiejose šalyse pirmiausiai bus taupoma mergaičių švietimo sąskaita. O. Ezekwesili taip pat pastebi, kad 

„krizė Afrikoje palieka moterims mažesnĮ darbo vietų pasirinkimą. Afrikoje daugelyje Į eksportą orientuotų pramonės šakų [...] dėl 

krizės darbo netenka moterys, o ne vyrai. Lėšos, kurias moterys gali skirti namų ūkių išlaikymui, mažėja dėl retesnių emigrantų 

perlaidų ir griežtėjančių mikrofinansavimo sąlygų. 

Silpnų šalių vyriausybių gebėjimą duoti atsaką krizei sumažino ne tik silpnumas, bet ir ankstesnės maisto bei kuro krizės: kai 

maistą ir naftą importuojančios silpnos šalys pajuto realius krizės padarinius, jos jau buvo labai įtemptoje padėtyje su ribotomis 

pajamomis ir investicijomis. 

44 

UNRISD 2006. 

45 

Pasaulio bankas 2009d. 

87 

DĖL 


VYSTYMOSI

6 Skyrius 


Žlugus pasaulinei paklausai, žmonės neteko darbo daugelyje pramonės šakų. AfDB (2009c) praneša, kad krizės metu Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos skurstančiųjų padaugės mažiausiai 27 milijonais, pažeidžiamų darbo vietų skaičius išaugs 28 milijonais, 

daugiausiai gavybos, bet taip pat ir gamybos sektoriuose, o bedarbių skaičius padidės 3 milijonais. Pastarojo meto vertinimai 

rodo, kad reikšmingai mažėja darbo valandų, todėl darbuotojai yra priversti užsiimti mažiau našia veikla arba trauktis Į neoficialų 

sektorių, kur vyrauja didelė bedarbystė ir pajamų nesaugumas 46 . 

Krizės įveikimo strategijos namų ūkių lygmenyje. Tiesioginis poveikis namų ūkiams taip pat priklauso nuo turimų lėšų, pajamų 

diversifikavimo, santaupų ir vietos minimalių socialinės apsaugos sistemų, kaip antai laidotuvių asociacijų. Kainų pokyčiai veikia 

tiek sistemos gamintojus, tiek vartotojus. Sumažėjusi pasaulinė prekių paklausa mažina kainas ir atitinkamai gamintojų pajamas. 

Kainų mažėjimas duoda naudos vartotojams, bet, deja, jis niekada nebūna iki galo perduodamas ir ilgai užtrunka, kol pasiekia 

galutinius vartotojus 47 . Maisto kainų infliacija labai didelė ir laikui bėgant sukels sunkumų užtikrinant apsirūpinimą maistu bei 

sumažins skurstančiųjų ne maistui skirtas išlaidas, kaip antai švietimui ir sveikatai. 

Namų ūkių krizės įveikimo strategijas silpnose šalyse sudaro turto ir draudimo mechanizmų derinys. Siekdamos įveikti krizę, šeimos 

veikiausiai parduos turtą, nebeleis vaikų Į mokyklą, mažins išlaidas sveikatos apsaugai ir maistui, rinkdamosi žemesnės kokybės 

mažiau kaloringus produktus. Ši padėtis sukuria užburtą ratą, mažinantĮ jaunesniosios kartos galimybes išlipti iš skurdo. Yra tikimybė, 

kad pasibaigus krizei vaikai nebegrįš Į mokyklą arba nebesugebės užpildyti dėl nelankymo atsiradusios žinių ir gebėjimų spragos. 

Tuo tarpu mažesnis vaikų suvartojamo maisto kiekis gali sukelti negrįžtamų padarinių (6.3 langelis) 48 . 

6.3 langelis. Neigiami sukrėtimai ir socialinė apsauga, jų vaidmuo oficialioms ir neoficialioms 

finansinėms institucijoms 

Abena D. Oduro, Ganos universiteto Ekonomikos fakultetas 

Objektyvūs rizikos Afrikoje rodikliai – tai lietaus kritulių nepastovumas, pasėlių kainų sezoniškumas ir žemės ūkių, neturinčių 

prieigos prie švaraus geriamo vandens ir sanitarinių sąlygų, skaičius. Dar vienas rizikos ir sukrėtimų, su kuriais susiduriama 

Afrikoje, masto ir pobūdžio rodiklis yra pačių šalių registruojamų sukrėtimų dažnumas. Pavyzdžiui, Tanzanijoje, maždaug du 

trečdaliai Kilimandžare ir Ruvumoje tirtų kaimo namų ūkių pranešė, kad per penkerius metus patyrė sukrėtimų, paveikusių 

jų pragyvenimo šaltinius (Sango et al., 2007). 

Namų ūkiai dažniausiai patiria daugiau nei vieną sukrėtimą. Didele dalimi urbanizuotame Ganos rajone Temoje dauguma 

namų ūkių pranešė dviejų metų laikotarpiu patyrę vieną arba du sukrėtimus. Šie duomenys skiriasi nuo didžia dalimi 

kaimiško rajono Builsos, kur daugiau nei pusė namų ūkių pranešė per dvejus metus patyrę daugiau nei keturis sukrėtimus. 

Dabartinė pasaulinė krizė ir jos poveikis Afrikos ekonomikoms sukuria ir taip rizikingoms bendruomenėms ir namų ūkiams 

papildomą rizikos ir nežinomybės aspektą. 

Neigiami sukrėtimai turi tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikĮ poveikį. Pavyzdžiui, po neigiamo klimato sukrėtimo Dramblio 

Kaulo Krante sumažėjo berniukų ir mergaičių mokyklos lankomumas. Sukrėtimą patyrusiose vietovėse padažnėjo vaikų 

nepakankamos mitybos atvejų (Jensen, 2000). 

Po sukrėtimo sumažėjusios investicijos Į vaikų švietimą ir sveikatą gali turėti ilgalaikių neigiamų padarinių. Vartojimo 

sumažėjimas reiškia, kad kai kurie namų ūkiai arba asmenys gali nuskursti arba likti skurde, jei jau skursta. Kai kuriose šalyse 

gali būti labai žymus laikinai skurstančiųjų – žmonių, kurie kartais skursta, o kartais ne, skaičius. 

Stengdamiesi įveikti neigiamų sukrėtimų padarinius, namų ūkiai mažina vartojimą ir eikvoja turtą. Namų ūkiai taiko 

įvairiausias rizikos valdymo ir neigiamų sukrėtimų padarinių įveikimo priemones. Šie įveikimo mechanizmai daugiausiai 

priklauso nuo šeimyninių (branduolinių ir išplėstinių) bei kitų tinklų ir savidraudos (pavyzdžiui, turto pardavimo). Tam tikrais 

atvejais pasitelkiamos visuomeninės socialinės apsaugos sistemos, taip pat oficialios kredito ir draudimo priemonės. 

46 

Pasaulio bankas 2009a. 

47 

UPI 2009b. 

48 

Pasaulio bankas 2009b. 

88



Neoficialių finansinių susitarimų gausą galima paaiškinti pasiūla ir paklausa. Geografinė bankų ir kitų oficialių finansų institucijų 

aprėptis ribota. Jų paslaugos sunkiai prieinamos kaimo ir nuošaliose vietovėse. Daug plačiau siūlomos mikrofinansavimo 

programos. Mažai tikėtina, kad oficialios finansų institucijos plės savo aprėptĮ žemės ūkyje, kol negalės tinkamai išspręsti 

nepalankios atrankos ir moralės pavojų. Neoficialaus skolinimo ir draudimo poreikis išlieka, nes neoficialių paskolų sandėrių 

sąnaudos gali būti mažesnės nei oficialių paskolų. Neoficialių paskolų neatidavimo kaina taip pat gali būti mažesnė nei 

oficialių paskolų. Rizikingoje aplinkoje tai gali pastūmėti skolinimosi ir draudimo poreikĮ Į neoficialų sektorių. Neoficialių 

finansinių institucijų pavyzdžiai galėtų būti laidotuvių asociacijos ir apyvartinių santaupų bei kredito asociacijos, kurių 

paskirtis nėra drausti nuo neigiamų sukrėtimų. 

Empiriniai duomenys rodo, kad namų ūkiai negali visiškai apsidrausti nuo rizikos. Rizikos pasidalijimo bendrijos daug geriau 

gali apdrausti nuo individualių sukrėtimų nei nuo visuotinių sukrėtimų. Pavyzdžiui, laidotuvių asociacijos paprastai saugo 

nuo individualių sukrėtimų. Bet skurstantieji dažniausiai neturi galimybių dalyvauti tokiose bendrijose. 49 

Didelis Afrikos ekonomikų rizikingumas ir duomenys, kad neigiamus sukrėtimus patyrę namų ūkiai negali užsitikrinti 

vartojimo, leidžia manyti, jog yra didelė draudimo paklausa. Tanzanijoje atliktas kaimo vietovių namų ūkių tyrimas rodo 

draudimo nuo kainų svyravimo ir lietaus sukrėtimų poreikį. Noras mokėti už draudimą priklauso nuo tam tikslui turimų 

grynųjų pinigų (Sarris et al., 2007). 

4.2 POLITINIO NESTABILUMO IR ATSINAUJINANČIŲ KONFLIKTŲ PAVOJUS 

Valstybės institucijų silpnumas trukdo politiniams procesams, kurie galėtų sustiprinti valstybės pajėgumą ir patenkinti žmonių 

pusiausvyros lūkesčius. Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė kelia dar daugiau abejonių dėl šios pusiausvyros šalyse Į pietus nuo 

Sacharos. Skirtumas tarp valstybės pajėgumo ir piliečių lūkesčių bet kada gali baigtis ginkluotu konfliktu. Susirūpinimą šia aplinkybe 

išsakė TVF generalinis direktorius Dominique Strauss-Kahnas, kuris teigė, kad mažas pajamas gaunančiose šalyse „mums rūpi ne tik 

augimas dėl augimo, mes taip pat norime užtikrinti taiką ir užkirsti kelią karui. PastarąjĮ dešimtmetĮ mažas pajamas gaunančioms 

šalims sekėsi išties neblogai ir karinių konfliktų reikšmingai sumažėjo. DidelĮ nerimą kelia tai, kad ši tendencija gali apsisukti 50 .“ 

Miguel et al. (2004) pilietinių karų veiksnių 41-oje Afrikos šalyje analizė parodė, kad ekonominiam augimui sulėtėjus 5 %, konflikto 

grėsmė išauga perpus. Brückner ir Ciccone (2007) teigia, kad staiga sumažėjus eksportuojamos prekės kainai, padidėja ginkluoto 

konflikto tikimybė. Ciccone (2008) rodo, kad panašų poveikĮ daro dėl sausros sumažėjusios pajamos. 

Dėl tokių katastrofiškų krizės pasekmių Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse išauga pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės 

žmogiškoji ir socialinė kaina. Makroekonominis sukrėtimas Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse nebus didesnis nei kitose 

regiono šalyse, bet jo padariniai gali būti žymiai skaudesni dėl nepakankamų galimybių duoti sukrėtimui tinkamą politinĮ atsaką. 

Todėl vienas iš svarbiausių donorų prioritetų turėtų būti siekis apsaugoti silpnas šalis nuo krizės pasekmių. 

49 

Žr. Harrower ir Hoddinnot, 2005, Hoogeveen, 2003 ir de Weerdt, 2009; rizikos pasidalijimo bendrijos gali teikti dalinį, bet ne visišką apsidraudimą. Įnašai gali 

būti per maži, kad padengtų visas sukrėtimo išlaidas. Namų ūkiai rečiau draudžiasi nuo visuotinių pavojų (Harrower ir Hoddinnot, 2005; Hoogeveen 2003). 

Namų ūkių nuskurdimas ir išlipimas iš skurdo leidžia manyti, kad rizikos valdymo mechanizmų, kurie sukrėtimų metu tinkamai apsaugotų namų ūkius nuo 

skurdo, nėra arba jie yra silpni. 

50 

Strauss-Kahn 2009. 

89 

DĖL 


VYSTYMOSI


7 SKYRIUS 

VALSTYBĖS STIPRINIMAS IR SOCIALINĖ SANGLAUDA 

Pastaruoju metu valstybės stiprinimas tapo vienu svarbiausių tarptautinės plėtros bendruomenės 

prioritetų. Dabar beveik visi didieji donorai pripažįsta, kad valstybės stiprinimas yra vienas iš svarbiausių 

tikslų, ypač silpnose valstybėse 1 . Stiprėjančią nuomonę, kad reikia prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus 

silpnose šalyse, remia ir po Vašingtono konsensuso paplitęs pripažinimas, jog vystymosi procese 

esminĮ vaidmenĮ atlieka valstybės institucijos. Afrikos komisija 2005 m. ataskaitoje pabrėžė, kad institucijos 

svarbios skatinant plėtrą, o valstybės yra esmingai svarbios siekiant pokyčių, būtinų įgyvendinant ir 

palaikant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Dirbdama silpnose šalyse, tarptautinė bendruomenė turi 

ir labiau trumpalaikių tikslų, kurių siekiama esamame institucijų kontekste. Tačiau kaip tvirtinama 

EBPO principuose, „ilgalaikė tarptautinių veiksmų silpnose šalyse vizija yra padėti nacionaliniams 

reformuotojams kurti veiksmingas, teisėtas ir atsparias valstybės institucijas 2 .“ 

Tačiau darydama įtaką šiuos vidaus procesus, tarptautinė bendruomenė turėtų realistiškai vertinti savo lūkesčius. Parama stiprinant 

valstybės institucijas – tai ne tik techninis klausimas. Valstybės stiprinimas yra procesas, kurio metu reikia kurti pilietiškumo jausmą 

ir kuris apima kolektyvines vertybes, lūkesčius bei įžvalgas, žmonių, pilietinės visuomenės ir bendruomenių siejamas su valstybe. Be 

to, formuojant jautrias, veiksnias ir atskaitingas valstybės institucijas, reikia stiprinti mokesčių rinkimo pajėgumą ir kurti iš apačios 

Į viršų nukreiptus konsultavimo mechanizmus. 

Veiksmingos ir stiprios valstybės Europoje kūrėsi šimtmečiais, ir šis procesas buvo labai susijęs su tarptautiniais karais (žr. 3 skyrių). 

Mažai tikėtina, kad silpnas valstybes galima per trumpą laiką pakeisti pagal Vėberio idealus. Daugelio silpnų Afrikos šalių esamą 

padėtĮ nulėmė kolonijinė valdžia, siekusi suformuoti šalis pagal Vakarų modelį, primesdama teritorijų ir kontrolės taisykles. Stiprinant 

šio žemyno valstybes, didelis iššūkis yra bendro tapatumo jausmo įtvirtinimas ir ilgalaikių oficialių struktūrų plėtra nesiremiant 

stilizuotu Europiniu valstybės stiprinimo modeliu, nes jis nėra pats tinkamiausias pavyzdys Afrikos gyventojams ir vadovams 

stengiantis kurti veiksmingas ir teisėtas valstybes. 

1. DĖMESYS VALSTYBEI 

Svarbiausia yra performuoti oficialius ir neoficialius valstybės pamatus, kad valstybės būtų labiau teisėtos, 

reprezentatyvios ir tarnautų visuomenės gerovei, o ne siauriems valdžioje esančių asmenų interesams. 

Tai iš esmės ilgalaikis siekis. Norint performuoti supratimą ir susitarimus, kuriais remiasi valstybės 

santvarka ir kurie sieja valstybę ir visuomenę, reikia perprasti esamų valdžios struktūrų esmę ir iš pamatų 

jas pakeisti. Tai itin sunki ir subtili užduotis, ypač atsižvelgiant Į tai, kad valstybės stiprinimas, ypač 

konfliktus išgyvenusiose vietovėse, dažniausiai neišvengiamai grindžiamas derybomis ir kompromisais, 

o ne pamatiniais pokyčiais. 

Valstybės stiprinimo proceso šaltiniai yra vidiniai, todėl tarptautinė bendruomenė gali šiuos procesus remti, bet ne jiems vadovauti. 

Pagal paprasčiausią apibrėžimą, valstybės stiprinimas yra nacionalinių veikėjų pastangos (kartais padedant tarptautiniams veikėjams) 

kurti, reformuoti ir stiprinti valstybės institucijas, jei jos yra suirusios arba jų apskritai nėra 3 . Kitaip sakant, stiprinant valstybę 

stiprinamas valstybės institucijų teisėtumas ir gebėjimas teikti piliečiams pagrindines jų lūkesčius atitinkančias paslaugas: saugumo, 

teisingumo ir lygybės įstatymų atžvilgiu, taip pat mokyklų, sveikatos apsaugos, higienos ir vandens tiekimo paslaugas. 

Dalyvavimo valstybių stiprinimo procesuose patirtis rodo, kad tiek vieno, tiek kito tarptautinės intervencijos kraštutinumo atveju 

sėkmės tikimybė nedidelė: veiksmingais negalima pavadinti nei minimalaus kišimosi, stengiantis tik palaikyti taiką, nei daugialypių 

mėginimų formuoti institucijas. Tinkamesnis yra laipsniškas metodas, pagrįstas realistiniais lūkesčiais dėl galimų tarptautinės įtakos 

pasiekimų. Bendras dalyvavimo stiprinant valstybę kriterijus turėtų būti išnaudoti visas vietos galimybes, vengiant ambicingų planų 

iš pagrindų pertvarkyti valstybės institucijas ir visuomenės sutartį. Ir kadangi valstybės stiprinimas yra labai politinis procesas, 

siekiant padidinti tarptautinio dalyvavimo sėkmės tikimybę, labai svarbu žinoti vietos aplinkybes ir iš apačios Į viršų nukreiptą 

paskatų suderinamumo metodą. 

1 

Fritz ir Rocha Menocal 2007. 

2 


3 

Caplan 2005. 

90


Valstybės stiprinimas ir socialinė sanglauda 

2. SOCIALINĖ SANGLAUDA IR NEMATERIALŪS VALSTYBĖS STIPRINIMO ASPEKTAI 

Pastaraisiais metais valstybės stiprinimo samprata buvo žymiai išplėtota. 20-ojo amžiaus paskutiniajame 

dešimtmetyje daugiausiai dėmesio buvo skiriama oficialių institucijų ir valstybės pajėgumo stiprinimui. 

Tačiau pastaruoju metu vis labiau pripažįstama, kad valstybės negalima nagrinėti atskirai, ir kad 

valstybės stiprinimo procesuose svarbiausi yra valstybės ir visuomenės ryšiai. Valstybės stiprinimo, ypač 

„jautraus“ valstybės stiprinimo 4 , esmė dabar suprantama kaip veiksmingas politinis procesas, kurio 

metu piliečiai ir valstybės derasi dėl abipusių poreikių, įsipareigojimų ir lūkesčių 5 . Jei toks veiksmingas 

procesas nevyksta, valstybė bus silpna. Pavyzdžiui, valstybės institucijų silpnumas yra susijęs su valdžios 

pasirinkimo mechanizmais, kurie kartais iškreipiami dėl etninių arba religinių ryšių, menkos arba nesamos 

vykdomosios valstybės valdžios kontrolės ir visuomenės nedalyvavimo priimant politinius sprendimus. 

Dėl šio pasikeitusio požiūrio, teisėtumo – kaip priemonės stiprinti valstybės pajėgumą ir kaip savaiminio 

tikslo – sampratą imta laikyti vienu svarbiausių valstybės stiprinimo elementų. 

Taigi dėmesys nuo institucijų stiprinimo „iš viršaus Į apačią“ (orientuojantis Į valstybės veikėjus ir elitą) nukrypo Į valstybę ir visuomenę 

(per pilietinę visuomenę) siejantĮ požiūrĮ „iš apačios Į viršų“ 6 . Tačiau vis dar per dažnai dėmesys yra sutelkiamas Į elitą ir Į centrines 

bei oficialias institucijas (žr. 7.6 langelį), užmirštama skatinti labiau visaapimantĮ politinĮ procesą ir dirbama nacionaliniu, bet ne 

vietos lygmeniu 7 . Be to, tarptautinė bendruomenė buvo linkusi daugiau dėmesio skirti techniniams valstybės stiprinimo aspektams 

(kaip antai valstybės administracijos narių mokymo programoms), nes manoma, kad jie nepažeidžia esamos pusiausvyros ir yra 

nepolitiniai. 

Jei valstybės stiprinimas nėra tik valstybės institucijų pajėgumo didinimas, bet apima ir piliečių, socialinių grupių bei valstybės 

derybų procesą, sutelkiant dėmesĮ vien Į techninius institucijų stiprinimo aspektus, kyla pavojus, kad valstybės pajėgumo ir socialinių 

lūkesčių derinimo politinio proceso dinamika bus palikta nuošalyje. Valstybės silpnumas yra labai politinis reiškinys, kuris pasižymi 

veiksmingų politinių procesų, galinčių sukurti valstybės pajėgumo ir socialinių lūkesčių pusiausvyrą, stoka. Todėl mažai tikėtina, kad 

skiriant dėmesĮ vien oficialiems aspektams, bus atkurtas pamatinių visuomenės sutarties politinių procesų veiksmingumas. Įsikišimą 

kuriant valstybės institucijų pajėgumą reikia paremti ir papildyti veiksmais, atsižvelgiančiais Į suvokimo ir lūkesčių, iš apačios Į viršų 

nukreiptų konsultacijų ir laipsnio, kuriuo gyventojai jaučiasi atstovaujami valstybės institucijų, vaidmenis. 

2.1 „NEMATERIALIŲJŲ“ VALSTYBĖS STIPRINIMO ASPEKTŲ SVARBOS PRIPAŽINIMAS 

Dalyvaujant valstybių stiprinime, negalima ignoruoti valstybės institucijas remiančių socialinių ir kultūrinių elementų. Šalies valdymo 

struktūrų supratimas gali būti pagerintas išanalizavus, kaip istorinės ir kultūrinės sąlygos formavo visuomenės „valdžios“ suvokimą ir 

kurios iš esamų neoficialių institucijų yra įtakingiausios. Nematerialieji aspektai gali, pavyzdžiui, įtakoti politines ir teismų reformas. 

Visuomenės etninis, religinis, rasinis ir erdvinis pasidalijimas gali paveikti rinkimų procesų funkcionavimą. Peržiūrint arba rašant 

konstitucijas, pilietinio švietimo akcijos ir gyventojų nuomonę apimantys svarstymo mechanizmai gali užtikrinti konsensusą ir 

sukurti pasitikėjimo bei susitapatinimo su konstitucija jausmą. Kiti svarbūs saugumo reformų elementai yra kolektyvinės vertybės, 

įsitikinimai, suvokimas ir kultūrinės vertybės (žr. 7.1 langelį). 

4 

Whaites 2008. 

5 


6 

Pouligny 2009. 

7 

Smulkesnę vietos veikėjų įtraukimo teikiamų privalumų analizę žr. Kaplan (2009) 1B tome. 

91 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


7.1 langelis. Kaip vietos atsparumas gali pagerinti saugumą 

Béatrice Pouligny, Džordžtauno universitetas 

Silpnose valstybėse ypač svarbūs socialiniai ir kultūriniai elementai, kuriais grįstos valstybės institucijos ir užtikrinamas 

jų veikimas. Tradicinius požiūrius reikia plėsti, siekiant atsižvelgti Į valstybės atsparumą ir valstybės stiprinimo procesus 

paremti galinčių politinių institucijų (oficialių ir neoficialių) bei kultūrų daugialypumą ir įvairovę. 

Didelis dėmesys vietinio suvokimo ir požiūrio Į saugumą klausimams silpnose valstybėse 

Techninis dėmesys Į institucines reformas nukreipia pagalbą Į problemos simptomus, o ne jos priežastis. Specialistai linkę 

kopijuoti techninius sprendimus ir taikyti „šablonines“ strategijas, kurios neapima išsamaus vietos situacijos supratimo ir 

dar mažiau atsižvelgia Į vietos normas bei praktikas. Tačiau reali patirtis rodo, kad saugumo sektoriaus reformos ir politika 

yra pasmerktos nesėkmei, jei neapima „nematerialiųjų“ aspektų, apibrėžiančių, kaip suvokiamos saugumo problemos ir 

kaip jas galima spręsti konkrečiame kontekste. 

Pavyzdžiui, viena opiausių daugelio „silpnų“ valstybių problemų yra šaulių ir lengvųjų ginklų skaičiaus mažinimas. Daugelis 

tyrimų rodo, kad svarbu atkreipti dėmesĮ ne tik Į pasiūlą, bet ir Į paklausą, analizuojant, kodėl asmenims arba grupuotėms 

reikia šių ginklų. Reikia atkreipti dėmesĮ Į tokius klausimus, kaip: „Kodėl žmonės turi ir perka šaulių ginklus? Kokias politines, 

ekonomines ir socialines funkcijas atlieka ginklai, ir kokios idėjos (smurto, saugumo, teisingumo, valdžios, asmenybės, lyties) 

įtakoja šias funkcijas?“ Norint suprasti priežastis, kodėl žmonės siekia įsigyti šaulių ginklus, reikia pasitelkti antropologų, 

kriminologų, psichologų, sociologų ir elgsenos ekonomistų žinias. Tokie metodai pabrėžia faktą, kad iš visuomenės 

perspektyvos nusiginklavimas – tai ne tik ginklų atsisakymas ir jų surinkimas. Jis apima ir požiūrio keitimą. 

Tas pats galioja ir subjektyviam saugumo jausmo procesui. Saugumo problemų ir poreikių vertinimas dažniausiai yra labai 

subjektyvus. Kai jis atliekamas išskirtinai pagal tokias donorų sampratas kaip žmonių saugumas, kyla pavojus, kad vietinio 

saugumo suvokimo ypatumai bus nepakankamai įvertinti arba apskritai užmiršti. Kiekvienoje šalyje skirtingi veikėjai 

gali skirtingai suprasti ir apibrėžti savo saugumo problemas. Juos gali įtakoti daug emocines, socialines ir kultūrines 

traumas sukeliančių įvykių bei netekčių, taip pat socialinių normų ir elgsenos kodeksų žlugimas. Dėl to daugelis asmenų 

ir bendruomenių tampa pažeidžiami ir patiria smurtą bei kasdieninio gyvenimo nepastovumą. Skirtingomis silpnumo 

aplinkybėmis, kaip antai Rytų Konge (Kongo Demokratinė Respublika), vietos nesaugumo suvokimo makroanalizė gali 

padėti užkirsti kelią smurtui prieš civilius gyventojus ir apsaugoti vietinius gyventojus nuo šios problemos, keliančios 

tarptautinei bendruomenei vis didesnĮ nerimą. 

Silpnumas nėra vakuumas: bendruomenės grėsmių valdymo, teisingumo vykdymo ir vienybės atkūrimo 

mechanizmai 

Daugeliu atvejų institucijos yra suardytos, negebančios veikti, neteisėtos arba pasižymi visais trimis požymiais iš karto. 

Infrastruktūra nuniokota. Mažai žmogiškųjų išteklių ir kvalifikuotų darbuotojų arba jų visai nėra. Gyventojai nepasitiki ir 

netiki valstybe. Tokiomis aplinkybėmis, kurios neretai įvardijamos žodžiais „visiška anarchija“, nesunku susidaryti įspūdį, 

kad valstybės aparatą ir naujas institucijas reikia perkurti iš pagrindų. Tuo galima paaiškinti dažnai vartojamas sąvokas, kaip 

antai „saugumo vakuumas“ arba „teisės normų vakuumas“. 

Tačiau patirtis ne kartą parodė, kad tokio vakuumo nebūna net valstybės struktūroms visiškai žlugus. Konfliktus išgyvenusiose 

ir silpnose šalyse daugumą saugumo ir teisingumo funkcijų atlieka ne valstybės policija ir teismų sistema, o nevalstybinės 

saugumo ir teisingumo organizacijos. Atsižvelgiant Į esamus mechanizmus galima geriau suprasti žmonių poreikius, taip pat 

kliūtis, galimybes ir išteklius, būtinus norint sukurti arba atkurti veikiantĮ ir tvarų valstybės ir visuomenės ryšį. Net anarchija 

vadinamose situacijose, kaip antai Somalyje arba Rytų Konge (DKR), daugelis veikėjų nors ir netobulai, bet iš dalies atlieka 

funkcijas, kurias turėtų atlikti valstybė. 

Bendruomenės pastangos sumažinti šaulių ginklų paplitimo keliamas saugumo grėsmes (arba integruoti buvusius kovotojus 

Į visuomenę ir atkurti jų ir vietinių bendruomenių tarpusavio pasitikėjimą) rodo vietos vertybes ir nematerialiuosius vietos 

kultūrų elementus kuriant tvarias institucijas. Mozambike ir Šiaurės Ugandoje buvusių vaikų kareivių integraciją palengvino 

tradiciniai ritualai. Šie veiksmai rodo, kad su socialiniu bei kultūriniu kontekstu susietos ir Į subjektyvius bei psichiatrinius 

reintegracijos aspektus atsižvelgiančios strategijos gali būti sėkmingos. 

92



• Ritualai padeda pakeisti pasaulėžiūrą ir suteikia žmonėms galimybę suprasti didesnius konfliktus. Kai pasaulėžiūra griūna, 

ritualai gali pasiūlyti naują mąstyseną ir iš esmės pakeisti žmonių požiūrĮ Į pasaulį. Jie taip pat gali sumažinti konflikto 

pražūtingumą, performuluodami tai, kas statoma Į pavojų, ir suteikdami žmonėms galimybę kitaip spręsti problemas. 

• Šios sistemos (dažnai vadinamos „tradicinėmis“ arba „neoficialiomis“) taip pat yra platesnės valdymo formos, 

neapsiribojančios ginčų sprendimu. Jų vadovai ir valdytojai gali tuo pačiu metu dalyvauti kasdieniame savo kaimo 

arba bendruomenės gyvenime. Smurtas gali daryti rimtą poveikĮ tokioms sistemoms ir jas pakeisti, bet jos turi daugiau 

galimybių išlikti nei oficialiosios. 

• Unikalus šių sistemų pasiekimas yra socialinio pasitikėjimo ir bendruomenės reintegracijos puoselėjimas, ypač įveikiant 

smurto padarinius. Jos beveik visada grindžiamos tvarkos ir bendruomenės sąvokomis: pagrindinis jų tikslas yra ne tik 

nukentėjusiojo, bet ir bendruomenės gerovė. 

Tačiau šios sistemos taip pat gali turėti trūkumų ir pavojų, ypač žmogaus teisių, lyčių lygybės ir vaikų teisių srityse. Taigi 

tradicinius ir neoficialius mechanizmus reikia detaliai įvertinti, atsižvelgiant Į kontekstą ir įvairiausiomis sąlygomis įžvelgiamus 

trūkumus: tradicinių valdžios organų ir normų suirimą, piktnaudžiavimo valdžia ir dominavimo tendencijų pavojų, politinio 

manipuliavimo pavojų, sistemos teisėtumo ir veiksmingumo klausimą, taip pat ribotas galimybes taikyti šiuos mechanizmus 

skirtinguose regionuose ir skirtingoms etninėms grupėms. Paprastai manoma, kad šiuos trūkumus geriausiai sprendžia 

vietos pilietinės visuomenės veikėjai, galintys skatinti ir remti prisitaikymą sistemose, kurios laikui bėgant nuolat keičiasi 

ir yra keičiamos. 

Trumpai tariant, svarbiausias donorų ir tarptautinių agentūrų, o ypač ES, prioritetas turėtų būti stiprinti supratimą, kaip 

gyventojai reaguoja Į savo kasdienes saugumo problemas, kai valstybinė sistema nepajėgia jų išspręsti arba kai šios 

problemos kyla iš pačios valstybės. 

2.2 PILIETINĖS VISUOMENĖS PRIPAŽINIMAS 

Pastangos stiprinti valstybę pasmerktos žlugti, jei stiprinant institucijų pajėgumą neatkuriamas valstybės teisėtumas. Teisėtumo 

šaltiniai gali skirtis ir laikui bėgant kisti, todėl išorės veikėjams yra sunku juos visiškai suprasti. Kartais, kai visa valstybė yra neteisėta, 

nevalstybiniai veikėjai išsaugo teisėtumą ir vietos gyventojai pripažįsta jų socialinĮ vaidmenį. Todėl skiriant per daug dėmesio 

valstybei, kyla pavojus nepastebėti svarbių valstybės institucijoms nepriklausančių veikėjų. 

Kurti pasitikėjimą ir didinti valstybės teisėtumą galima plečiant požiūrĮ už valstybės ribų ir traktuojant valstybės stiprinimą kaip 

įtaką valstybinių ir nevalstybinių veikėjų santykiams. Centrinių valstybės institucijų gebėjimų stiprinimas yra svarbus, bet ne 

mažiau reikšminga remti pilietinės visuomenės gebėjimą kontroliuoti valstybę, stebėti jos veiksmus ir reikalauti atskaitomybės 

už vykdomą politiką. 

Tačiau labai svarbu nesilpninti valstybės pozicijų, vengiant nevalstybinių ir valstybinių veikėjų konkurencijos, ir suprasti, kad 

stiprinant valstybę procesui gali pakenkti kitų valdžios šaltinių silpnėjimas. 

2.3 KOLEKTYVINIO PILIETIŠKUMO JAUSMO SKATINIMAS IR ATSKAITOMYBĖS MECHANIZMŲ 

RĖMIMAS 

Svarbūs valstybės stiprinimo aspektai yra socialinės sanglaudos skatinimas ir įtrauktĮ skatinančių oficialių institucijų kūrimas. 

Reikia apsvarstyti priemones, kurios silpnose šalyse vienija iš esmės skirtingus žmones nacionaliniu lygiu ir išnaudoja žemiausiame 

lygmenyje esančių sanglaudos židinių teikiamus privalumus. Labiau klestinčios Afrikos valstybės suformavo nuoseklesnę politinę 

geografiją su bendra savo gyventojų istorija, taip sukurdamos bendro tapatumo ir bendrų tikslų jausmą. 

Pavyzdžiui, Botsvanoje socialinė sanglauda suteikė valdančiajam elitui galimybę panaudoti pajamas iš vertingų šalies deimantų 

išteklių visų gyventojų naudai ir išvengti išteklių prakeiksmo, prislėgusio beveik visas kitas panašaus turto turinčias Afrikos šalis 8 . 

Tos kitos Afrikos šalys negali pasigirti Botsvanos geografiniais ir istoriniais privalumais, o nesibaigianti grobikiška valdžios politika 

toliau kliudo įtrauktimi pasižymintiems valstybės stiprinimo procesams. 

Kai valstybės silpnumo priežastis yra manipuliavimas susiskaldymu dėl tautybės, teritorijos ir gamtinių išteklių, veiksmingas ir 

tvarus vienybės stiprinimo kelias yra įtvirtinti grupių bendradarbiavimą ir mažinti horizontaliąją nelygybę. Pavyzdžiui, konsociacinė 

Burundžio valdžia siūlo daug galimybių kurti koalicijas ir slopinti įtampą, mažinant arba šalinant realų arba juntamą grupių 

8 

Kaplan 2008. 

93 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


reprezentacijos disbalansą tarp ministrų ir valstybės tarnautojų, įstatymų leidžiamuosiuose organuose ir kariuomenėje. Remiant 

pelno iš gamtinių išteklių sąžiningo ir skaidraus paskirstymo reformas ir teisingo socialinių išlaidų paskirstymo reformas, taip pat 

galima sumažinti trintĮ susiskaldžiusioje valstybėje. Tarptautiniai veikėjai taip pat gali įnešti svarų indėlį, padėdami ir finansuodami 

visuomeninių išteklių bei išlaidų paskirstymo ir valdymo stebėsenos sistemas. 

Atsižvelgiant Į kiekvienos grupės išskirtinumą ir kuriant „tautų tautą“, sėkmės tikimybė bus žymiai didesnė nei formuojant valstybę, 

pasižyminčią „socialinių tapatumų neigimu“, t. y. kuriant „tautą aukščiau tapatumų“ 9 . Per įvairias švietimo, sporto ir kultūros 

programas ugdant stiprų „mes“ jausmą, galima išsaugoti vienas kitą papildančius kultūrinius tapatumus, kurie stiprins nacionalinius 

ryšius ir mažins tarpgrupinę trintį. Pavyzdžiui, Pietų Afrika, siekdama suvienyti savo margą šalĮ po apartheido laikotarpio, kūrybiškai 

panaudojo sportą. Programos, skirtos įsisenėjusiems tarpgrupinės nesantaikos židiniams užgesinti, kaip antai Pietų Afrikos Tiesos 

ir susitaikymo komisija ir susitaikymo programos Burundyje, atnešė naudos daugelyje šalių. 

Kai kuriais atvejais valstybės silpnumas yra mažiau susijęs su gyventojų pasidalijimu arba manipuliacija juo – čia svarbiausios kliūtys 

socialiniam stabilumui ir visuomeninių paslaugų teikimui yra valstybės sandara, už kurios slypi klanų konkurencija, arba kuri tenkina 

„klasinės valstybės“ 10 – valdžios elito, užimančio svarbiausius valstybės biurokratinio aparato, politinių partijų ir ekonominių darinių 

postus – interesus. Pavyzdžiui, nors Somalis yra vienalytis etniniu ir kultūriniu aspektais, šalis neišvengė klanų konfliktų 11 . Tuo tarpu, 

nepaisant didelės etninės įvairovės, Kongo Demokratinėje Respublikoje politikų klasę sudaro 150–200 šeimų, kurių nariai dalyvauja 

visose politinėse grupuotėse 12 . Net šalyse, kur konfliktai paprastai laikomi manipuliavimo socialiniu ir etniniu tapatumu pasekme, 

kaip antai Burundyje, lygiagrečiai dažnai egzistuoja ir susiskaldymas klanų, regionų bei klasių pagrindu 13 . 

Jei valstybės stiprinimui trukdo savanaudiška politinė klasė ir menkas noras bendradarbiauti, tarptautinė parama nematerialiaisiais 

valstybės stiprinimo aspektais gali kurti erdves, kuriose suteikiama galimybė dalyvauti ir pasisakyti visoms pilietinės visuomenės 

grupėms ir jų atstovų grupėms, kurios gali skleisti informaciją ir skatinti socialinius bei politinius pokyčius. Tačiau remiantis EBPO- 

PVK tinkamų tarptautinių veiksmų silpnose valstybėse principu „nedaryti žalos“, išorės veikėjai turėtų kuo labiau mažinti riziką 

sukelti pavojų savo partneriams. Šis požiūris turėtų būti papildomas ieškant sąlyčio taškų valstybės institucijose. 

Reformos turėtų būti laipsniškos ir stiprėjančios, bet neturėtų kelti pavojaus silpniems socialiniams visuomenės ryšiams. Reikėtų 

siekti sukurti pasikartojantĮ ir savarankišką kaitos procesą, kuris persmelktų visą sistemą, darytų poveikĮ visuomenei ir valstybei 

daugelyje lygmenų ir laikui bėgant keistų jų santykius. Toks kelias leistų valstybei giliau įleisti šaknis Į visuomenę ir pareikalautų iš 

valdančiojo elito daugiau atskaitomybės gyventojams. Demokratija geriau priimama ją įvedant palaipsniui ir keliomis kryptimis. 

Skubotos pastangos surengti rinkimus su griežtais terminais, net jei tarptautinė bendruomenė juos dosniai finansuoja (kaip antai 

Kongo Demokratinėje Respublikoje 2008 m.), veikiausiai tik suskaldys silpną visuomenę, jei siekiama staiga sustiprinti valdymą, 

ypač trumpalaikėje perspektyvoje. 

3. POREIKIS GERAI SUPRASTI VIETOS APLINKYBES 

Išteklių ir institucijų modelių valstybės turi ieškoti savo viduje ir jais remdamosi kurti politines bei 

ekonomines struktūras ir procesus, atspindinčius jų istoriją, sudėtingumą ir gyventojų bei aplinkos 

ypatumus. Pokolonijinės santvarkos pernelyg dažnai ieškojo valdymo modelių ir išteklių užsienyje, todėl 

tapo priklausomos nuo užsienio pagalbos ir iš esmės užsitikrino silpną palaikymą valstybės viduje. 

Tai nereiškia, kad tradiciniai Vakarų politiniai modeliai negali būti taikomi ne Vakarų visuomenėse – tai reiškia, kad šiuos modelius 

reikia derinti prie vietos politinių, ekonominių ir visuomeninių papročių bei sąlygų. Neturėtų būti siekiama kurti centralizuotas 

pagal vakarietiškus įstatymus valdomas valstybes su demokratine santvarka, apibrėžiama įprastais rinkimais. Vietoj to turėtų būti 

skatinamos pajėgios, įtraukios, dalyvaujamosios, jautrios ir atskaitingos vyriausybės. Pavyzdžiui, Botsvanos politinės sistemos yra 

pagrįstos tradicine paradigma, kuri leidžia pasinaudoti visuotinai priimtų valdymo normų teikiamais privalumais. 

Labai svarbu pabrėžti, kad siekiant kurti teisėtą ir atskaitingą valstybę, svarbu ieškoti konkrečioms vietos aplinkybėms tinkamiausių 

valdžios, žemės ir išteklių valdymo problemų sprendimų ir būdų perduoti žinias. Jokia išsivysčiusi visuomenė nėra taip priklausoma 

nuo užsienio išteklių, užsienio politikos modelių, užsienio kalbų ir užsienio įstatymų, kaip šiandieninės silpnosios valstybės 14 . 

Donorai turėtų daugiau investuoti Į vietos visuomenių supratimą ir politinių problemų, su kuriomis susiduriama, nustatymą. 

Globalizacija veikiausiai pakeitė tradicines silpnų šalių struktūras, todėl nebegalima manyti, kad jos tokios pačios kaip praeityje. 

Valstybinės ir nevalstybinės institucijos nuolat kinta ir ši raida nėra tiesinė – tai dar vienas iššūkis tiems, kurie nori užmegzti ryšius su 

9 

Cahen 2005. 

10 

Keller 1991. 

11 

Mengisteab ir Daddieh 1999. 

12 

GTZ 2008. 

13 

Brachet ir Wolpe 2005. 

14 

Kaplan 2009. 

94



šiomis institucijomis. Kai kurie donorai jau pripažino, kad labai svarbu ugdyti vietos gebėjimus tyrinėti valstybių „žmonių geografiją“ 

ir analizuoti socialines bei kultūrines aplinkybes. (Nyderlandų bendradarbiavimo plėtros srityje ministerija 9-iose besivystančio 

pasaulio šalyse finansuoja vietos organizacijas, atliekančias aktualius socialinius tyrimus. „Hewlett Foundation“ teikia ilgalaikę 

paramą 24-ioms idėjų kalvėms 11-oje Afrikos šalių.) 

Pagalbos agentūros turėtų dėti daugiau pastangų ir išteklių, siekdamos geriau suprasti ir nustatyti socialines-politines ir institucines 

problemas silpnose šalyse (žr. 7.2 langelį). Išsamesni socialinių mokslų ir politikos tyrimai būtų santykinai nebrangūs ir labai 

atsipirktų plėtojant tarptautinę ir vietos politiką, suformuotą specialiai silpnų šalių neišvengiamai sudėtingoms problemoms spręsti. 

Būtina nustatyti socialines ir politines aplinkybes siekiant suprasti, ko reikia imtis, ir išaiškinti prieigos prie valstybės institucijų ir 

bendravimo su jomis taškus bei erdves. ES gebėjimą apibrėžti intervencijų reguliavimo pobūdĮ gali reikšmingai pagerinti silpnose 

šalyse dirbančių ES darbuotojų periodiniu vertinimu pagrįstas valdymo ir atrankos procesas, mechanizmai, skatinantys skirtingų 

sričių (humanitarinės pagalbos, bendradarbiavimo plėtros srityje, užsienio politikos, diplomatijos) specialistų dialogą ir specializaciją 

konkrečiuose regionuose, šalyse arba sektoriuose. 

7.2 langelis. Somalis ir Somalilandas 

Seth Kaplan, „Alpha International Consulting, Ltd.“ vadovaujantysis partneris 

Somalis ir nuo jo atsiskyrusi Somalilando teritorija yra vienas geriausių pavyzdžių, kokie priešingi rezultatai gali būti kuriant 

valstybę ant importuotų ir vietinių institucinių pamatų. 

Nuo Somalio valstybės žlugimo 1991 m. tarptautinė bendruomenė ne mažiau nei 15 kartų bandė ją atkurti, taikydama 

modelĮ „iš viršaus Į apačią“, ir 15 kartų šios pastangos nuėjo perniek. Pagalbos agentūros, ambasados ir daugiašalės 

organizacijos, atskirtos nuo politinės realybės šalies viduje, vėl ir vėl neteisingai interpretavo politinę šalies dinamiką ir 

primetinėjo jai „neišradingus, nestrateginius, šabloniškus politinius sprendimus, menkai tinkamus Somalio aplinkybėms ir 

beveik neatsižvelgiančius Į Somalio gyventojų nuomones.“ Dėl to „somaliai, siekiantys ištraukti savo šalĮ iš šios negailestingos 

ir užsitęsusios krizės, privalo tai padaryti ne dėl tarptautinės bendruomenės pastangų, bet nepaisydami jų 15 .“ 

Tuo tarpu Somalilandas, Somalio šiaurės vakaruose esanti teritorija, 1991 m. paskelbusi savo nepriklausomybę, sukūrė savo 

valstybės institucijas taikydamas principą „iš apačios Į viršų“ ir atsižvelgdamas Į seniai egzistuojančias ir visuotinai pripažintas 

klanų struktūras. Šiandien Somalilandas yra demokratiškiausia regiono valstybė, užsitikrinusi tokĮ stabilumą ir klestėjimą, kad 

Į ją vyksta imigrantai iš viso Somalio pusiasalio. Dėl šios sėkmės Somalilandas turi būti iš dalies dėkingas menkai pagalbai iš 

išorės, nes buvo priverstas remtis tik vidiniais ištekliais, pajėgumu ir institucijomis. (Kai kurie Somalilando nepriklausomybės 

šalininkai bijo, kad didesnė užsienio pagalba gali padaryti neigiamą poveikį.) Kai kurie kiti Somalio regionai, kaip antai 

Puntlandas, taip pat įkūrė klanų struktūromis grįstą vietos administraciją. Tačiau tarptautinė bendruomenė atsisako pripažinti 

Somalilandą ir laikosi savo bergždžių pastangų atkurti centralizuotą Somalio valstybę. 

Politologo Keno Menkhauso žodžiai apie SomalĮ tinka ir daugeliui kitų žlugusių ir silpnų šalių: „Šie platūs ir įtempti 

[neoficialūs] [savivaldos] mechanizmai [...] beveik nematomi išorės stebėtojams, dažnai besirūpinantiems tik centrine 

valstybe, t. y. struktūra, kuri realiai teikia somaliams mažiausiai lygybės įstatymų atžvilgiu. [...] Išorės veikėjams reikėtų 

priminti tradicinę išmintį, kad jautri ir veiksminga valstybė yra esminė plėtros sąlyga, – šis teiginys yra beveik visose Pasaulio 

banko ir JT plėtros strategijose. Daugeliui somalių valstybė yra priemonė turtui ir valdžiai kaupti. Ji turtina ir suteikia galią 

ją kontroliuojantiesiems bei išnaudojantiesiems ir engia likusius gyventojus. Dėl šių skirtingų valstybės interpretacijų išorės 

ir vidaus veikėjai dažnai nesusikalba 16 .“ 

Galimas kelias išnaudoti vietos pajėgumą bei institucijas ir pagerinti valdymą yra kurti vietos valdžios struktūras, kuo labiau jas 

susiejant su jų bendruomenėmis. Vietos valdžia toli gražu ne tobulas sprendimas, bet perleidžiant valdžios funkcijas kaimams, 

miestams ir miestų rajonams, galima panaudoti bendravimo „akis Į akį“ galią ir paskatinti skaidresnes bei labiau atskaitingas valdymo 

formas. Centrinės valdžios struktūros gali užtikrinti valiutos stabilumą, skatinti prekių rinką, kurti tarpmiestinius transporto tinklus ir 

nustatyti elementarius bankininkystės, teisės, sveikatos apsaugos ir švietimo standartus. Tačiau didžiausią kasdieninĮ poveikĮ šeimoms 

ir mažoms įmonėms darančias paslaugas turi teikti vietos ir rajonų valdžia. Žemesniųjų lygmenų valdžios organai teikia, pavyzdžiui, 

daugiausiai švietimo, sveikatos apsaugos ir statybų paslaugų. 

15 

Menkhaus 2008, 9 p. 

16 

Menkhaus, 2007, 87 p. 

95 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


Tai nereiškia, kad, remiant decentralizaciją, valdžia visais atvejais taps veiksmingesnė ir jautresnė. Atvirkščiai, kartais vietos elitas ir 

savanaudiškų interesų turintys asmenys gali bandyti užgrobti vietos administracijų valdžią ir išteklius. Decentralizacija suderinama 

su įtraukiu valstybės stiprinimu tik tiek, kiek ji suteikia tarpvyriausybinės kontrolės galimybių, didina piliečių nuomonės svorĮ ir 

sieja vietos valdžios struktūrų pareigas su atitinkama suteikta sprendimų autonomija ir pakankamais žmogiškaisiais bei finansiniais 

ištekliais. 

Taigi donorai turėtų remti decentralizacijos procesus, pagrįstus nuomonių formavimu, socialiniu įtvirtinimu ir vietos valstybinių 

institucijų pareigų bei priemonių derinimu. Taip galima sumažinti pavojų, kad elitas užgrobs valdžią, sustiprinti atskaitomybę ir 

suvaldyti lygiagrečiai valstybinėms institucijoms veikiančių ir jų funkcijas atliekančių neoficialių institucijų ir organų vaidmenį. 

Puikus pavyzdys yra Ruanda, kur decentralizuoto valdymo metodas buvo pritaikytas, paslaugų sferoje susiejus tradicines sampratas 

ir institucijas su valstybės funkcijomis (žr. 7.3 langelį). Poreikis surasti visuomenėje įsitvirtinusius valdymo mechanizmus taip pat 

reiškia, kad vietos ir nacionalinės valdžios santykio vaidmuo priklauso nuo šalies „istorijos“. Šalys labai skirtingos, todėl vieno 

sprendimo negali būti. 

7.3 langelis. Afrikos valdymo modelis 

Jesse McConnell, „Reform Development Consulting“ 

Du Afrikoje dažniausiai pasitaikantys gero valdymo sunkumai yra marga valstybės gyventojų sankloda ir ribotos valstybės 

tarnautojų galimybės vadovauti vietos lygmeniu. Ruanda yra puikus unikalaus Į paslaugas orientuoto ir atskaitomybe 

pagrįsto afrikietiško valdymo modelio, suteikiančio galimybių įveikti daug problemų, pavyzdys. Imihigo, kelis Ruandos 

kultūros šimtmečius menanti samprata, yra labiausiai panaši Į veiklos sutartį. Ši samprata kilo iš žinomų karo vadų viešų 

įsipareigojimų savo karaliui pasiekti konkrečius tikslus, pavyzdžiui, įveikti priešą arba užkariauti regioną. Pasiekus tikslą, 

laukdavo garbingas apdovanojimas ir garbė už nuopelnus. 

Ši idėja buvo sumoderninta ir įtvirtinta politinėje sistemoje. Merai kasmet viešai skelbia įsipareigojimus prezidentui siekti 

konkrečių tikslų, išdėstytų nacionalinėje plėtros darbotvarkėje ir lokalizuotuose rajonų plėtros planuose. Todėl šiuolaikinis 

Imihigo yra vyriausybės prioriteto atskaitomybei funkcija, siekiant sparčios plėtros visuomeniniu lygiu per Į žmones orientuotą 

paslaugų teikimą. Tikslai apibrėžiami merams konsultuojantis su bendruomenių nariais vietos lygmeniu ir pranešami visai 

šaliai, taip suteikiant procesui skaidrumo ir atskaitomybės. Po kasmetinio nacionalinio forumo kas ketvirtĮ rajonuose vyksta 

Imihigo susitikimai, kuriuose merai bendruomenių nariams ir nacionalinės vyriausybės atstovams pristato nuveiktus darbus 

ir problemas, iškilusias siekiant išsikeltų tikslų. 

Akivaizdi šios iniciatyvos sėkmės priežastis yra ta, kad ši iniciatyva pagerino valstybės tarnautojų darbo rezultatus. To 

pavyko pasiekti, nes: 

• Visuomenė aktyviai dalyvauja tiek kasmet formuluojant tikslus, tiek kas ketvirtĮ pristatant Imihigo. 

• Aiškinami proceso metu keliami tikslai. 

• Aktyviau dalyvauja bendruomenės, kaip naudos gavėjos ir atitinkamai poreikių apibrėžimo ir aktualių projektų atrankos 

proceso planuotojos. 

• Imihigo yra pagrįstas tradicijomis ir esamomis žiniomis. 

Nuo pat pradžių Imihigo poveikis jaučiamas visuose visuomenės sluoksniuose: įsipareigojimus prisiima ministerijos, mokyklos 

ir net šeimos. 

Kai kurios silpnos valstybės yra pasidalijusios tapatumo, kultūros bei kalbų aspektais, ir ryšiai tarp skirtingų jų regionų yra silpni dėl 

menkai išplėtotos infrastruktūros, nepalankių politinės geografijos sąlygų bei silpnų administracijos sistemų. Todėl vietos valdžios 

skatinimu pagrįsti plėtros modeliai galėtų sulaukti sėkmės ten, kur nepavyksta įgyvendinti valstybinių modelių, ypač kai laikui bėgant 

nauda perduodama tiek horizontaliai Į kitas vietoves, tiek vertikaliai Į aukštesniuosius valdžios organus (ypač didelėse šalyse, kaip 

antai Kongo Demokratinėje Respublikoje). Taip pat būtų užtikrinamas vietos bendruomenių savarankiškumas sutrikus nacionalinės 

valdžios funkcijoms. Trumpalaikėje perspektyvoje pagalba šiems „galimybių židiniams“ butų veiksmingesnė, o konkurencija dėl 

lėšų vidutinės trukmės perspektyvoje paskatintų geresnius rezultatus kitose srityse. 

Kadangi gali būti labai sunku, neįmanoma ir kartais nepageidautina keisti vietinę socialinę struktūrą bei institucijas, svarbu geriau 

žinoti aplinkybes, kuriomis galima labiau susieti oficialias ir neoficialias institucijas 17 . Pripažinus, kad institucijos turi būti įvairios ir 

17 

Jütting 2003. 

96



net daugialypės (kai valstybė pripažįsta ir, kai įmanoma, įtraukia skirtingas istorines tradicijas), ir kad šalys turi praktiškai ir lanksčiai 

grįsti kuriamas valdžios struktūras jau esamu pajėgumu ir egzistuojančiomis institucijomis, iš esmės pasikeistų donorų požiūris 

Į valstybės stiprinimą. 

Neoficialios vietinės institucijos gali turėti labai daug įtakos stiprinant valstybę, bet labai svarbu vengti perdėtų lūkesčių jų atžvilgiu 

ir vengti romantizuoti jų vaidmenį. 18 Ne visos vietinės ir neoficialios institucijos yra valdomos gerai arba „geriau“ nei valstybė. 

Pavyzdžiui, neoficialios vietinės institucijos kartais diskriminuoja, ypač moteris ir jaunesnius bendruomenės narius 19 . 

Atsižvelgiant Į skirtingas šalių silpnumo aplinkybes 20 (Zimbabvėje, Siera Leonėje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje), galima 

daryti išvadas, kad paramą alternatyvioms ir tradicinėms valdymo formoms reikėtų vertinti konkrečiame kiekvienos šalies kontekste, 

remiantis galima jų integracija su valstybės organais ir jų gebėjimais palaikyti arba silpninti valstybės teisėtumą. Šių atvejų tyrimų 

išvados taip pat rodo, kad kartais pragmatiškas ir lankstus požiūris yra tinkamiausias būdas praktiškai įgyvendinti šiuos bendrus 

institucinių reformų rėmimo kriterijus. Tarptautiniais veiksmais galima išnaudoti esamas galimybes įgyvendinti reformas nustatant 

ir kuriant tvirtus ryšius su reformų siekiančiais veikėjais iš šalies valdančiojo elito, valstybės tarnautojų, pilietinės visuomenės 

organizacijų, profesinių asociacijų ir mikrofinansavimo institucijų. 

Tada reikia pradėti laipsniškai stiprinti valstybę, gerai atsižvelgiant Į vietines aplinkybes. EBPO principuose rekomenduojama naudoti 

vietines aplinkybes kaip atspirties tašką ir vengti taikyti išorėje sukurtus modelius. Tarptautinei bendruomenei šis žingsnis gali būti 

rizikingesnis nei techniniai veiksmai, bet sėkmės tikimybė šiuo atveju žymiai didesnė. 

4. HUMANITARINĖS PAGALBOS IR VALSTYBĖS STIPRINIMO VEIKSMŲ 

PAPILDOMUMAS POKONFLIKTINĖMIS APLINKYBĖMIS 

Vienas iš sunkumų, su kuriais susiduria tarptautinė bendruomenė pokonfliktiniuose pereinamuosiuose 

laikotarpiuose, yra užtikrinimas, kad teikiant pagalbą pilietinės visuomenės veikėjams, būtų skatinamas 

valstybės stiprėjimas ir tenkinami svarbiausi gyventojų poreikiai, nekuriant lygiagrečių struktūrų. 

Daugeliu atvejų konfliktą išgyvenusioje pilietinėje visuomenėje socialines paslaugas teikia privatūs veikėjai. Per greitai perėjus nuo 

humanitarinės pagalbos prie paramos valstybės biudžetui daugelis šių veikėjų gali netekti išteklių, būtinų paslaugoms teikti, kol 

valstybė dar nepasirengusi perimti šių funkcijų. Per anksti perėjus prie valstybės stiprinimo, gali likti nepatenkinti humanitariniai 

poreikiai. Pietų Sudane (žr. 7.4 langelį) per penkerius pereinamojo laikotarpio metus humanitariniai poreikiai buvo didesni nei 

vykstant konfliktui. Jei valstybė dar nepajėgi teikti socialines paslaugas, atėmus paramą iš vietos teikėjų, lieka humanitarinė spraga. 

Todėl, siekiant apsaugoti humanitarinę sritį, reikia paramą valstybės stiprinimui derinti su ne mažiau svarbiu lygiagrečiu pagalbos 

pilietinei visuomenei procesu. Kitaip sakant, valstybės negalima stiprinti humanitarinių principų sąskaita. 

Šis požiūris taikytinas ir poreikiui stiprinti valstybės teisėtumą. Pirma, valstybės negalėjimas tenkinti humanitarinius poreikius gali 

silpninti jos teisėtumą. Antra, remiant pilietinės visuomenės organizacijas, lengviau sukurti jautrią ir įtraukią valstybę. Pereinamaisiais 

pokonfliktiniais laikotarpiais daugelĮ politinių susitarimų pasiekia valdantysis elitas, neatsižvelgdamas Į pilietinės visuomenės 

nuomonę. Todėl teisėtumą ir visuomenės sutartĮ galima sustiprinti dirbant su pilietinės visuomenės institucijomis ir remiant jas. 

Donorams teikiant paramą konfliktą išgyvenusiuose regionuose, būtina vengti klaidingo skirtingų poveikio priemonių gretinimo. 

ES veiksmams gali pakenkti klaidinga prielaida, kad nuo kritinės padėties, kai svarbiausia poveikio priemonė yra humanitarinė 

pagalba, prie stabilesnės padėties, kai pagrindinė bendradarbiavimo plėtros srityje priemonė gali būti parama biudžetui, veda 

tiesinė seka. Tarptautiniai veiksmai turėtų užtikrinti, kad humanitarinė pagalba ir bendradarbiavimas plėtros srityje būtų taikomi 

tuo pačiu metu, ir abiems priemonėms būtų priskiriama tokia pati svarba. Abi priemonės gali būti labai vertingos ir turėtų būti 

taikomos pagal vieną viziją, bet kartais gali prireikti jas pritaikyti prie konkrečių sąlygų. Humanitarinė pagalba pagal vienerių metų 

išmokų sistemas netinka užsitęsusių krizių ir menkai išreikštų konfliktų priežastims spręsti. 

18 

Pouligny 2009. 

19 

JTAEK 2007. 

20 

GTZ 2008. 

97 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


7.4 langelis. Tarptautiniai veiksmai silpnose šalyse: Pietų Sudano pamokos 

Sara Pantuliano, Užjūrio plėtros institutas 

2005 m. sausĮ pasirašius VisuotinĮ taikos susitarimą (VTS), Sudanas kartu su kitomis aštuoniomis šalimis buvo įtrauktas 

Į EBPO-PVK bandomąjĮ projektą taikant Tinkamų tarptautinių veiksmų pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principus. 

Šiais naujaisiais principais, kurie yra grindžiami 2005 m. Paryžiaus deklaracija dėl pagalbos veiksmingumo ir 2003 m. Geros 

humanitarinės pagalbos praktikos principais, siekiama apibrėžti suderintų tarptautinių veiksmų sudėtingumą ir reikalingumą 

situacijose, apimančiose saugumo, humanitarinius ir plėtros klausimus. 21 Didžiausias Sudano bandomojo projekto, pagal 

kurĮ tarptautiniai veiksmai vykdomi tik Pietų Sudane, dėmesys skiriamas tris pagrindiniams klausimams: donorų veiklos 

derinimo mechanizmams, tarptautinei paramai stiprinant valstybę ir tarptautinei paramai stiprinant taiką, ypač pabrėžiant 

Visuotinio taikos susitarimo įgyvendinimo svarbą. 

Tiek vykstant taikos deryboms, tiek po jų Sudane buvo išbandyta daug pagalbos koordinavimo mechanizmų. Tarp jų Bendros 

įvertinimo misijos procesas, daugelio donorų finansuojami įgaliotieji fondai ir Jungtinė donorų komanda Juboje. Bendra 

įvertinimo misija buvo visapusis atstatymo ir pereinamųjų atsigavimo poreikių įvertinimas pagal aštuonias temas, kurioms 

reikėtų skirti dėmesĮ per pirmuosius dvejus VTS pereinamojo laikotarpio (2005–2011) metus. Atliekant įvertinimą, kuris truko 

15 mėnesių ir kuriam vadovavo JTVP, JTVG ir Pasaulio bankas, aktyviai dalyvavo dviejų pagrindinių konfliktuojančių šalių – 

Nacionalinio kongreso partijos (NKP) ir Sudano liaudies išsilaisvinimo judėjimo-armijos (SLIJ-A) – aukštesnieji nariai ir daug 

šalių donorių. Bendra įvertinimo misija buvo suprantama kaip priemonė, sustiprinsianti stabilumą ir taikos sutartį. 

Vykdant šĮ brangų ir ambicingą įvertinimo projektą, buvo tikimasi, kad jis taps svarbiausiu dokumentu, ir buvo siūlomi 

jo įgyvendinimo mechanizmai. 22 Jis išties padėjo iš dalies suvienyti konfliktuojančias šalis, paskatinti jas įgyvendinti 

bendrą atsigavimo programą ir tapo pirmuoju rimtu žingsniu formuojant atsaką Į naujas aplinkybes. Tačiau efektyviomis 

veiksmų gairėmis jis netapo. Buvo išreikštos abejonės dėl neaiškiai apibrėžtų prioritetų ir veiksmų eiliškumo, dėl poreikių 

lygmenų įkainojimo ir ekstrapoliacijos metodų pagrįstumo 23 , taip pat dėl nepakankamo dėmesio saugumo bei taikos 

stiprinimo klausimams 24 . Tačiau didžiausi trūkumai buvo ribota nacionalinių veikėjų atsakomybė dėl įvertinimo ir mažėjantis 

jo aktualumas greitai kintančiomis sąlygomis, randantis naujoms valdžios ir saugumo struktūroms. Bendra vertinimo 

misija suklydo, bandydama sudaryti tarptautinių veiksmų planą, o ne dinamišką sistemą, gebančią reaguoti Į kintančias 

aplinkybes. 

Pagrindiniai įvertinimo išvadų įgyvendinimo mechanizmai buvo du Daugelio donorų finansuojami įgaliotieji fondai: vienas 

jų buvo skirtas Nacionalinės vienybės vyriausybei, o kitas – Pietų Sudano vyriausybei. Šių Pasaulio banko administruojamų 

fondų tikslai buvo pagerinti suderintą išorės donorų finansavimą pradiniam atsigavimui paremti, taikai stiprinti, gebėjimams 

formuoti ir spartinti pažangą siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų iki 2011 m. Tačiau realūs rezultatai ir poveikis buvo labai 

menki. 

Fondai buvo visuotinai kritikuojami dėl to, kad nepadarė spartaus ir apčiuopiamo poveikio. 25 Lėšos buvo išmokamos 

nepakeliamai lėtai, ir daugelis projektų net antraisiais jų vykdymo metais nesugebėjo parodyti visuomenei „realios naudos“. 26 

PradinĮ įgyvendinimą stabdė Pasaulio banko biurokratinės procedūros, darbuotojų trūkumas ir užsitęsusios JT ir Pasaulio 

banko komandų derybos dėl susitarimų vykdymo. 27 Vyriausybė nesugebėjo įvykdyti fondų biurokratinių reikalavimų, todėl 

daug projektų buvo atidėta arba vykdoma neveiksmingai. 

Dėl fondų trūkumų daugelis donorų juos apeidavo ir perleisdavo lėšas pagal dvišalius susitarimus arba per kitus fondus. 

Panašu, kad fondų taisyklės ir procedūros labiau tinka vidutinės trukmės atstatymo ir plėtros programoms nei atsigavimo 

pirmaisiais metais po konflikto projektams. Tai ne pirmas kartas, kai, taikant šią priemonę pokonfliktinėje situacijoje, 

nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, todėl kyla klausimas, kodėl šios svarbios pamokos neišmokstamos. 28 

21 

Haslie ir Borchgrevink 2007. 

22 

Murphy 2007. 

23 

Murphy 2007. 

24 

JTVG ir Pasaulio bankas 2006. 

25 

Scanteam 2007b. 

26 

Fenton 2008. 

27 

Pantuliano et al. 2007. 

28 


98



Kitas mechanizmas, skirtas donorų veiksmams Pietų Sudane derinti, buvo šešių šalių Juboje įkurta Jungtinė donorų komanda 

(JDK). Vidutinės trukmės vertinimas parodė, kad komandai Pietų Sudane pavyko paskatinti atsakomybės augimą ir sustiprinti 

donorų suderinamumą su vyriausybės politika. Tačiau JDK žymiai prasčiau sekėsi laikytis EBPO-PVK pažeidžiamų valstybių 

principų. 29 Ypač komandos partneriams nesisekė dirbti pagal bendras politikos gaires, laikantis bendrų plėtros ir diplomatinių 

tikslų bei požiūrių. Dėl to joms nepavyko išvengti augančio dvišalių programų skaičiaus. 

Dėl projektų paplitimo Pietų Sudane ir toliau buvo sunku koordinuoti pagalbą, o komanda negalėjo nuosekliai ir tvariai 

stiprinti valstybės. 30 Techninės konsultacijos žemės politikos klausimais ir ginčų dėl žemės sprendimai buvo ypač prastai 

koordinuoti ir neretai prieštaravo vieni kitiems. 31 Jungtinė donorų komanda, kaip ir daugelis kitų Pietų Sudane veikiančių 

tarptautinių organizacijų, taip pat turėjo sunkumų pritraukti ir išlaikyti atitinkamus gebėjimus ir patirtĮ turinčius darbuotojus, 

ir tai kenkė jos rezultatams. 32 

Pagrindinis tarptautinės bendruomenės tikslas Pietų Sudane – valstybės stiprinimas – yra didžiulis iššūkis, nes reikia 

nuo pamatų sukurti oficialias valdžios struktūras. Dedamos bendros pastangos sukurti Pietų Sudano Vyriausybės 

administracinĮ aparatą, bet dažniausiai taikomas metodas „iš viršaus Į apačią“. Daugiausiai dėmesio skiriama institucijų 

kūrimui bei Juboje įsikūrusios centrinės valdžios administracinių gebėjimų stiprinimui, ir daug mažiau sprendžiami teisėtumo 

bei atskaitomybės klausimai. 33 Šiek tiek pažangos pasiekta kuriant regionines ir valstybines struktūras, bet svarbiausiųjų 

paslaugų teikimas vis dar labai ribotas, ir daugelyje vietų veši korupcija. 34 

Nacionaliniai ir tarptautiniai veikėjai supranta Pietų Sudano vyriausybės suformavimą kaip galimybę Pietų Sudanui pereiti 

nuo pasyvaus išorės humanitarinės pagalbos priėmimo prie šalies mastu vadovaujamo atsigavimo bei plėtros programų 

rengimo, finansavimo ir įgyvendinimo. Donorai atitinkamai padidino savo indėlius Į ilgalaikio atsigavimo bei plėtros 

finansavimą ir sumažino humanitarinę pagalbą. Tai vyksta nepaisant augančių humanitarinių poreikių, vis dar per mažo 

Pietų Sudano vyriausybės pajėgumo juos tenkinti ir prastai veikiančių ilgalaikio finansavimo mechanizmų. 

Tradicinė pagalbos architektūra dar kartą parodė, kad ji nelabai tinkama situacijose, kai tuo pačiu metu teikiama humanitarinė 

ir plėtros pagalba. Kaip ir daugelyje kitų „pokonfliktinių“ situacijų, Pietų Sudane reikia tęsti tiesioginĮ paslaugų teikimą ir 

tuo pačiu metu stiprinti vyriausybės pajėgumą, ypač siekiant užkirsti kelią rimtesnėms nelaimėms, kaip antai choleros 

epidemijos protrūkiams arba maisto krizėms. 

Vienas svarbiausių tikslų siekiant taikos taip pat yra stabilumo skatinimas. Strategijas ir programas šiam tikslui pasiekti reikia 

kurti taip, kad kartu būtų stiprinama valstybė, išlaikant pusiausvyrą tarp nacionalinių saugumo institucijų kūrimo ir išorės 

veikėjų, kaip antai taikos palaikymo misijų, vaidmens. Jungtinių Tautų taikos palaikymo misija Sudane (UNMIS), įgaliota 

Pietų Sudane stebėti VTS įgyvendinimą, yra svarbi tarptautinių veiksmų šiame regione dalis. 

UNMIS sudaro didžiulės karinės pajėgos, dislokuotos visame Pietų Sudane ir pereinamosiose teritorijose. Bet dėl nelanksčių 

įgaliojimų (kurie dažnai interpretuojami per siaurai) ir vidaus saugumo gairių, ši misija pernelyg vengia rizikuoti ir yra 

pernelyg neveiksni. Daugelyje vietų ji nereguliariai stebi realius ir galimus konfliktus, o Nusiginklavimo, demobilizavimo ir 

reintegravimo programos buvo atidėtos arba sulaukė pasipriešinimo. 35 Kitos saugumo problemos, kaip antai Sudano Liaudies 

Išsilaisvinimo armijos pertvarkymas Į profesionalią kariuomenę, policijos pajėgų mokymas ir smurtas tarp bendruomenių, 

taip pat buvo sprendžiamos prastai arba pavėluotai. Daugelis UNMIS kareivių neturi reikiamų kalbinių gebėjimų, kad galėtų 

susikalbėti tarpusavyje, nešnekant jau apie bendravimą su vietiniais gyventojais. Dėl to karinių stebėtojų kontaktai su 

bendruomenėmis geriausiu atveju yra fragmentiški. Teigiama, kad UNMIS pasiekimai labai menki, palyginus su jai skiriamais 

ištekliais. Skirtumas tarp taikos palaikymo misijai skiriamų tarptautinių išlaidų ir Pietų Sudanui teikiamos pagalbos iš tiesų 

yra stulbinamas. 36 

29 

Bennet et al. 2009. 

30 


31 


32 


33 


34 


35 

Vaux et al. 2008. 

36 

Vaux et al. 2008. 

99 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


Tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas Pietų Sudane ir Trijose Teritorijose greitai pademonstruoti apčiuopiamą taikos 

naudą neigiamai paveikė taikos stiprinimo procesą. 37 Paslaugų teikimas vilkinamas arba jos visai neteikiamos, taip pat kai 

kuriose vietovėse auga nesaugumas, todėl parvykėliai buriasi jau perpildytuose miestuose ir gyvenvietėse arba atideda 

grįžimą. Dėl to silpnėja tiek priimančių bendruomenių, tiek parvykėlių pasitikėjimas Pietų Sudano vyriausybės pajėgumu 

teikti paslaugas ir kitus taikos privalumus. 

Pietų Sudano situacijos sudėtingumas tarptautinei bendruomenei meta iššūkius, kuriuos įveikti nelengva. EBPO-PVK 

principai yra geras atspirties taškas, bet jie gali būti prieštaringi. Kartais gali tekti priimti didelius kompromisus, pavyzdžiui, 

tarp valstybės stiprinimo bei donorų veiksmų derinimo tikslų ir sparčios svarbiausių paslaugų plėtros, siekiant parodyti 

taikos naudą. 38 Tačiau silpnos valstybės analizė naudinga tik tuo atveju, jei silpnumo priežastys gerai išanalizuojamos, 

suprantamos ir suskirstomos pagal vietoves ir grupes. Pavyzdžiui, Pietų Sudano Trijose Teritorijose silpnumo priežastys ir 

jo įveikimo priemonės labai skiriasi nuo Nilo aukštupio vietovių. 

Labai dažnai tarptautinius veiksmus neigiamai veikia klaidingas manymas, kad perėjimas nuo karo prie taikos yra tiesinis. 

Realybėje, pasirašius taikos susitarimą, žmonės beveik nepajunta jokio poveikio. Perėjimas nuo karo prie taikos yra ne 

techninis veiksmas, o sudėtingas politinis procesas, kurio metu reikia derinti ir įgyvendinti skirtingus principus, prioritetus ir 

požiūrius. 39 Tai apima sudėtingą ir įmantrią valdžios santykių, pažeidžiamumo bei konfliktų priežasčių ir atsparumo rodiklių 

analizę. Ypač dinamiškomis pokonfliktinėmis aplinkybėmis pereinamojo laikotarpio politinę ekonomiką reikia nuolat 

peržiūrėti ir derinti prie esamų konkrečių sąlygų. Taip pat reikėtų dėti daugiau pastangų siekiant nustatyti nacionalinius 

pokyčių bei reformų šalininkus ir rasti būdus, kaip juos paremti. Nacionalinių veikėjų vaidmuo yra esminis, nes pokyčiai gali 

vykti tik iš vidaus: tarptautiniai veiksmai gali padėti stiprinti stabilumą, bet negali būti jo varikliu. 

4.1 ATSTATYMO PO KONFLIKTO GALIMYBĖS 

Pokonfliktinės aplinkybės yra ne tik reikšmingas iššūkis nacionaliniams vadovams ir tarptautinei pagalbai, bet ir gali suteikti daug 

galimybių pašalinti įsišaknijusius atskirties, nuoskaudos ir nelygybės šaltinius. Pavyzdžiui, lyčių aspekto integravimas pokonfliktiniu 

pereinamuoju laikotarpiu gali būti labai reikšmingas, siekiant lygių moterų ir vyrų teisių ir kovojant su diskriminacija lyties pagrindu. 

Nuosekliai integruojant vietinės atsakomybės kriterijų ir Į lyčių lygybę orientuotą atstatymą po konflikto, galima sulaukti daugiau 

sėkmės nei įgyvendinant lyties atžvilgiu neutralias „iš viršaus Į apačią“ nukreiptas programas (žr. 7.5 langelį). 

7.5 langelis. Vietinių bendruomenių pamokos: buvusių kovotojų moterų rėmimo programos 

Stiprinant visuomenės atsparumą, reikia Į reformas ir visuomeninius sprendimų priėmimo mechanizmus įtraukti vietines 

bendruomenes. Vietos gyventojai turi svarbių išgyvenimo strategijų, kurias remiant, galima kurti naujas, atsparesnes 

institucijas. Kartais pagalbos agentūrų darbuotojai nemoka vietos kalbų ir nesupranta vietos aplinkybių, todėl nesugeba 

perprasti paprotinių įstatymų, tradicinių sistemų bei vietos žinių, ir dėl to vykdo netinkamą pagalbos politiką. Kalbos, 

bendravimo ir žinių kliūtys trukdo nuskurdusioms arba mažumų grupėms dalyvauti priimant politinius sprendimus, ir dėl 

to žmonės praranda galimybes dalyvauti atkuriant jų institucijas politiniu ir ekonominiu aspektais. 

Šios problemos buvo iškeltos ir diskusijose apie netinkamą pagalbos politiką, kurias inicijavo didelis pasaulinis socialinis 

judėjimas – Pasaulio socialinis forumas, apimantis ir žodinĮ Afrikos socialinĮ forumą bei vienijantis daug pilietinės visuomenės 

judėjimų. 

Vietinės atsakomybės indėlis Į plėtros programų kūrimą ir diegimą silpnose šalyse akivaizdus lyginant žlugusias ir pavykusias 

Liberijos buvusių kovotojų moterų reintegracijos tarptautines programas pokonfliktiniu pereinamuoju laikotarpiu. 

37 


38 


39 

Elhawary, asmeninis pranešimas 

100



Liberijoje iki 2004 m. iš bendro 103 000 buvusių kovotojų skaičiaus buvo nuginkluotos ir demobilizuotos maždaug 22 000 

moterų ir 2740 mergaičių (Campbell-Nelson 2008). Buvo sumanyta Į nusiginklavimo politiką ir procedūras integruoti lyčių 

aspektą, bet tai nebuvo įvykdyta. Moterų organizacijos pastebėjo, kad moterys buvo išsiųstos namo tinkamai neįvertinus 

jų reprodukcinės sveikatos ir lytinės bei psichologinės būklės. Jų reintegracija Į šeimas ir bendruomenes buvo labai sunki, 

nes jos kentėjo dėl dvigubos patirto seksualinio išnaudojimo ir narystės karinėse pajėgose gėdos. 

Bendradarbiaujant su vietos moterų organizacijomis ir tarptautiniais partneriais, buvo sugalvotas naujoviškas sprendimas: 

buvusios kovotojos moterys buvo pakviestos tarnauti policijos pajėgose. 2005 m. mokymus užbaigė pirmoji naujosios 

Liberijos nacionalinės policijos (LNP) grupė, o 2009 m. moterų skaičius LNP siekė 12,6 %. LNP įkūrė Moterų ir vaikų apsaugos 

skyrių, kuris bendradarbiauja su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, ir kurĮ remia Lytinės prievartos 

sąveikioji laikinoji darbo grupė, koordinuojanti Jungtinių Tautų ir kitų donorų darbą. Moterų taikos kareivinių projektas, 

kurĮ inicijavo Taikos stiprinime dalyvaujančių moterų tinklas (WIPNET) taip pat remia bendruomenių moteris, taikos 

kareivinėse ieškančias prieglobsčio ir pagalbos išžaginimo, žemės nuosavybės, religinių skirtumų ir gentinės santvarkos 

klausimais (UNIFEM 2007). 

Silpnose valstybėse moterų santykis su valstybe iš esmės kitoks nei vyrų. Jis dažnai perduodamas per šeimos, bendruomenės, 

religines ar papročių institucijas. Moterų atveju oficialios ir realios pilietybės skirtumas yra žymiai didesnis, jos taip pat susiduria 

su didesnėmis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis kliūtimis, naudodamosi pilietinėmis teisėmis ir dalyvaudamos priimant 

sprendimus. Be to, daugelyje silpnų valstybių labiausiai moterims rūpimi vidaus ir asmeniniai klausimai (kaip antai, šeimos įstatymai, 

paveldėjimas, prieiga prie žemės ir saugumas) perleidžiami paprotinėms institucijoms arba nevalstybiniams veikėjams, todėl moterys 

negali reikalauti iš valstybės atskaitomybės dėl teisių šiose srityse. Visi šie veiksniai reiškia, kad siekdamos savo teisių, dalyvaudamos 

valdymo procesuose ir reikalaudamos iš valstybės atskaitomybės, t. y. naudodamosi visomis piliečių teisėmis, moterys susiduria su 

specifinėmis kliūtimis, ir kad valstybės atstatymo bei reformavimo priemonės joms darys kitokĮ poveikį. 

Lyčių vaidmenys ir santykiai gali nulemti valstybės stiprinimo galimybes ir kliūtis. Ginkluotų konfliktų metu jie reikšmingai kinta, 

ir, po konflikto reformuojant politines institucijas, galima padidinti moterų nuomonės svorĮ ir įtaką politikoje, ypač taikant naują 

pagalbos veiksnumo architektūrą. 

Silpnose ir konfliktus išgyvenusiose valstybėse vykdant intensyvius valstybių stiprinimo procesus, galima numatyti valdžios santykių, 

valstybinių struktūrų bei institucijų, taip pat valstybės ir piliečių santykių pokyčius (žr. 7.6 langelį). Įveikiant silpnumą, tarptautinei 

bendruomenei atsiveria didelės galimybės remti nacionalinių veikėjų pastangas kurti atskaitingesnę valstybę. Todėl atsiranda 

galimybė silpnų valstybių stiprinimo procese remti moterų pilietiškumą ir taip kurti pajėgias, atskaitingas bei jautrias valstybes ir 

užtikrinti, kad ilgalaikiai priespaudos modeliai nebūtų atkurti. 

7.6 langelis. Pokonfliktiniai pereinamieji laikotarpiai – galimybė suteikti moterims daugiau 

teisių? 

Stulbinančiai didelė – net 56 % – moterų dalis Ruandos parlamento žemesniuosiuose rūmuose 2009 m. gali būti 

interpretuojama platesniame dviejų tendencijų kontekste: kvotų taikymo ir galimybės spręsti lyčių nelygybės klausimus 

pokonfliktinėje situacijoje. Per pastaruosius 40 metų moterų skaičius Afrikos Į pietus nuo Sacharos parlamentuose augo 

greičiau nei kituose regionuose, daugiausiai dėl kvotų sistemos taikymo. Tarpparlamentinės sąjungos (IPU) duomenimis, 

„IPU sudarytame reitinge tarp 30 šalių, nacionaliniame parlamente turinčių daugiausiai moterų, konfliktus išgyvenusių 

šalių skaičius yra gana didelis“. Šios šalys veiksmingai taikė kvotų sistemą ir rezervavo vietas, siekdamos „užtikrinti moterų 

dalyvavimą naujai sukurtose institucijose 40 “. 

40 

Powley 2003, 5 p. 

101 

DĖL 


VYSTYMOSI

7 Skyrius 


Ruanda yra pavyzdys, kaip, stiprinant konfliktą išgyvenusią valstybę, galima spręsti lyčių nelygybės klausimą. Powley 

(2003) tvirtina, kad taip yra dėl aktyvaus moterų pilietinės visuomenės judėjimo, moterų gebėjimo dirbti nepaisant partijų 

ir etninių skirtumų siekiant pakeisti konstituciją ir dėl tarptautinės bendruomenės techninės paramos skatinant moteris 

dalyvauti parlamento rinkimuose per kvotų sistemą. Powley pabrėžia bendrosios organizacijos „Pro-Femmes“ ilgalaikės 

veiklos svarbą konsultuojant vyriausybę moterų dalyvavimo politikoje klausimais ir skatinant paprastų moterų, NVO ir 

valdžios pareigūnų susitaikymą. Parlamente lyčių lygybės politikos srityje taip pat dirbo daugiapartinis Moterų parlamentarių 

forumas. Prie sėkmės labai prisidėjo tarptautinių partnerių, kaip antai USAID, DFID, IPU, JTVP, AWEPA ir „International Alert“, 

suteikta techninė bei finansinė parama ir paskatinimas. Ryškiausi pasiekimai įstatymų srityje buvo įstatymo, draudžiančio 

moterims paveldėti žemę, atšaukimas 1999 m. ir naujos, lyčių lygybę įtvirtinančios konstitucijos priėmimas 2003 m. Vėliau 

įvykusiuose parlamento rinkimuose moterys Atstovų rūmuose gavo 49 % vietų. 

Silpnose ir konfliktus išgyvenusiose šalyse nuo pat pradžių reikia skirti dėmesĮ lyčių lygybei ir skatinti moterų perspektyvą bei 

dalyvavimą politinėje, socialinėje ir ekonominėje plėtroje. Atstatant valstybę galima sukurti naują socialinę, ekonominę ir politinę 

dinamiką, laužančią su lytimi susijusius stereotipus. Atkuriant silpnas valstybes atsiveria galimybės, kad Į naujus valdžios susitarimus 

bus įtraukti įsipareigojimai skatinti moterų teises ir lyčių lygybę. Pokonfliktinėse situacijose iššūkis yra stiprinti nacionalines 

vyriausybes, siekiant užtikrinti makroekonominės politikos ir lyčių lygybės tikslų nuoseklumą. Silpnose ir konfliktus išgyvenusiose 

valstybėse vykdant intensyvius valstybių stiprinimo procesus, galima numatyti valdžios santykių, valstybinių struktūrų bei institucijų, 

taip pat valstybės ir pačių piliečių santykių pokyčius. Tokiomis sąlygomis yra galimybė sumažinti diskriminaciją švietimo ir ekonomikos 

saugumo srityse, socialinės ir kultūrinės diskriminacijos praktiką, lytinę prievartą ir seksualinĮ priekabiavimą, taip pat moterų bei 

jaunimo atskirtĮ nuo sprendimų priėmimo procesų saugumo sektoriuje. 

Castillejo (2008) 41 teigia, kad perbraižius oficialios valstybės ir paprotinių valdymo sistemų kompetencijos sferų ribas, moterims gali 

atsiverti naujos pilietybės galimybės. Palikus lyčių problemas nuošalyje, gali įsitvirtinti moteris diskriminuojančios sistemos. 

Veiklos lygmeniu, stiprinant konfliktus išgyvenusias valstybes, lyčiai ne visada skiriamas pakankamai aukštas prioritetas. Daugelyje 

šalių Į pietus nuo Sacharos moterys retai susiduria su oficialia valstybe ir jų gyvenimus tvarko paprotinės valdžios sistemos, 

labai ribojančios jų teises galimybes dalyvauti politikoje 42 . Tai ypač galioja silpnoms šalims, kur formali valstybė yra silpna ir 

nepasiekiama. 

Tačiau donorams remiant moterų dalyvavimą silpnų Afrikos valstybių stiprinime, tokiose šalyse kaip Siera Leonė ir Liberija padėtis 

moterų teisių, dalyvavimo politikoje ir mobilizacijos srityse pasikeitė. 

Skatinant ir ginant moterų teises silpnose šalyse, susiduriama su viena problema – teisiniu pliuralizmu. Daugelyje Afrikos šalių 

taikomos skirtingos teisinės sistemos, pagrįstos įstatymais, religija ir papročiais. Kiekviena šių teisinių sistemų skirtingai suvokia 

moterų teises, ir tai apsunkina reformas. 

Sistemos dažnai iš dalies sutampa – tai sukelia sunkumų sprendžiant, kur galima reikalauti teisių. Pavyzdžiui, jei moteris išteka pagal 

paprotinius įstatymus, ir jos teisės pažeidžiamos, kurĮ teisės kodeksą reikia taikyti? Dažnai neaišku, kuris įstatymas yra aukščiausias, 

nes kai kurios sistemos neapibrėžtos įstatymais arba yra nepripažintos. Silpnų ir susikompromitavusių institucijų sistemoje dėl 

to gali tik dar labiau sumažėti teisių. Ieškant būdų pagerinti teisines sistemas ir valdžios institucijas, svarbu suprasti, kad reikia 

atsižvelgti Į patriarchalinius santykius, moterų raštingumą, taip pat moterų informuotumą bei prieigą prie jų teisių. Norint išspręsti 

šiuos sudėtingus klausimus ir sukurti naujas valdymo struktūras, reikia daugiau išteklių, kurie atsižvelgtų Į lyčių nelygybę ir leistų 

imtis teigiamų veiksmų. 

Castillejo (2008) teigimu, svarbu, kad valstybės stiprinimo procesai visiškai apimtų paprotines valdymo struktūras (kurios daugelio 

moterų gyvenimuose vaidina svarbiausią vaidmenį), o ne kurtų oficialią valstybę remiantis nereformuotų paprotinių valdymo 

struktūromis, kurios ir toliau lems kasdienĮ žmonių gyvenimą 43 . 

Lyčių lygybė ir silpnumas yra labai nauja vystymosi politikos sritis. Plėtros pagalbos gairėse raginama formuoti lyčių lygybe grįstą 

politiką, tačiau bendrai paėmus, priimant politinius silpnumo įveikimo sprendimus, dar nepakankamai atsižvelgiama Į lytį, nors 

lyčių aspektas svarbus beveik visuose silpnumo bruožuose. 

41 

Castillejo 2008. 

42 


43 


102



7.7 langelis. Biudžeto formavimas atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą 

Biudžeto formavimas atsižvelgiant Į lyčių aspektą yra viena svarbiausių politinių priemonių mažinant lyčių nelygybę per 

naujus pagalbos būdus. Taikant naujus pagalbos būdus (paramą sektoriams ir biudžetui), reikia sekti jų poveikĮ lyčių lygybei. 

Vienas iš būdų tai atlikti yra biudžeto formavimas atsižvelgiant Į lyčių lygybę, nes, sudarydamos biudžetą, vyriausybės 

privalo atlikti lyčių analizę nacionaliniu ir vietos lygmenimis. Biudžetais, suformuotais atsižvelgiant Į lyčių aspektą, siekiama 

valdžios atskaitomybės skurdžiausiai gyvenantiems piliečiams, taip pat moterų teisių ir demokratijos 44 . Labai naudinga 

biudžeto formavimo atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą analizė buvo atlikta keliose Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse, 

tarp jų Mozambike, Pietų Afrikoje, Tanzanijoje ir Ugandoje 45 . 

Biudžeto formavimo atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą analizė padeda išmatuoti skirtingą poveikĮ augant pajamoms ir 

vyriausybei skirstant lėšas vyrams ir moterims, taip pat remti viešųjų išlaidų pokyčius arba perskirstymą pagal politinius 

tikslus 62 . Tai ne atskiras biudžetas moterims, o analitinė priemonė, skirta mažinti diskriminaciją dėl lyties ir galinti suvaidinti 

svarbų vaidmenĮ suteikiant moterims ir kitiems nuskurdusiems piliečiams daugiau teisių gauti svarbiausias paslaugas, naudotis 

ekonominėmis galimybėmis, dalyvauti politikoje ir didinti vyriausybės atskaitomybę dėl viešųjų paslaugų teikimo. 

Formuojant biudžetą atsižvelgiant Į lyčių lygybę, siekiama: 

• Pagerinti lėšų skirstymą moterims. 

• Integruoti lyčių lygybės aspektą Į makroekonomiką ir plėtrą. 

• Stiprinti pilietinės visuomenės dalyvavimą formuojant ekonomikos politiką. 

• Stiprinti ekonominės ir socialinės politikos rezultatų ryšius. 

• Sekti viešąsias išlaidas lyčių ir plėtros politikos įsipareigojimų atžvilgiu. 

46 

• Prisidėti prie Tūkstantmečio plėtros tikslų siekimo . 

• Suteikti vyriausybėms galimybę laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kaip antai Pekino deklaracijos ir Veiksmų platformos, 

taip pat Konvencijos dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW). 

Biudžeto formavimas atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą atveria didžiules galimybes skatinant lyčių atžvilgiu nešališką 

išteklių paskirstymą silpnose šalyse. Siekiant, kad pagalba būtų veiksminga sprendžiant skurdo ir nelygybės problemas, 

donorai ir nacionalinės vyriausybės privalo geriau suprasti konkrečius sunkumus, su kuriais susiduria moterys. Biudžeto 

formavimas atsižvelgiant Į lyčių lygybės aspektą ypač svarbus atstatant ir stiprinant valstybės institucijas, nes jis suteikia 

atspirties tašką lyčių aspekto integravimui. 

Ruanda yra pavyzdys, kaip, stiprinant konfliktą išgyvenusią valstybę, galima spręsti lyčių nelygybės klausimą. Powley 

(2003) tvirtina, kad taip yra dėl aktyvaus moterų pilietinės visuomenės judėjimo, moterų gebėjimo dirbti nepaisant partijų 

ir etninių skirtumų siekiant pakeisti konstituciją ir dėl tarptautinės bendruomenės techninės paramos skatinant moteris 

dalyvauti parlamento rinkimuose per kvotų sistemą. Powley pabrėžia bendrosios organizacijos „Pro-Femmes“ ilgalaikės 

veiklos svarbą konsultuojant vyriausybę moterų dalyvavimo politikoje klausimais ir skatinant paprastų moterų, NVO ir 

valdžios pareigūnų susitaikymą. Parlamente lyčių lygybės politikos srityje taip pat dirbo daugiapartinis Moterų parlamentarių 

forumas. Prie sėkmės labai prisidėjo tarptautinių partnerių, kaip antai USAID, DFID, IPU, JTVP, AWEPA ir „International Alert“, 

suteikta techninė bei finansinė parama ir paskatinimas. Ryškiausi pasiekimai įstatymų srityje buvo įstatymo, draudžiančio 

moterims paveldėti žemę, atšaukimas 1999 m. ir naujos, lyčių lygybę įtvirtinančios konstitucijos priėmimas 2003 m. Vėliau 

įvykusiuose parlamento rinkimuose moterys Atstovų rūmuose gavo 49% vietų. 

44 

Sharp 2003. 

45 

Claasen 2008. 

46 

Budlender ir Hewitt 2002. 

103 

DĖL 


VYSTYMOSI

TREČIOJI DALIS 

ES VAIDMUO ĮVEIKIANT SILPNUMĄ


8 SKYRIUS 

ES POLITIKA SIEKIANT ĮVEIKTI SILPNUMĄ 

AFRIKOJE Į PIETUS NUO SACHAROS 

Europos Sąjunga jau seniai laiko kovą su valstybių silpnumu savo prioritetu. Siekdama padėti silpnoms 

valstybėms, ES sukūrė visapusę politiką, apimančią bendrus ES užsienio ir plėtros politikos pagrindus, 

gaires ir tikslus, taip pat konkrečią kovai su silpnumu skirtą politiką. ŠĮ svarbų prioritetą taip pat rodo 

2005 m. priimtas Europos konsensusas dėl vystymosi. 

Tačiau vis dar sunku pasakyti, ar šis visapusis politinių dokumentų rinkinys pavirs tinkamomis priemonėmis, kurios bus veiksmingai 

pritaikytos sprendžiant Į pietus nuo Sacharos esančių šalių valstybinių institucijų silpnumo keliamas problemas. Šios ataskaitos 

tikslas yra ne detaliai įvertinti esamą politiką, o pabrėžti ES galimybes ir apribojimus kovojant su silpnumu. 

Apžvelgus ES požiūrĮ Į silpnas valstybes, akivaizdu, kad veiklą reikia plėtoti keliomis kryptimis. Pirmiausiai, reikia bendrai mažinti 

atotrūkĮ tarp teorinės politikos pagrindų ir konkrečių intervencijos priemonių planavimo bei įgyvendinimo. Ši užduotis yra svarbiausia, 

nes politikos poveikis pastebimas tik ją įgyvendinant. Be to, įgyvendinimą reikia gerai parengti, nes silpnų šalių poreikių negalima 

spręsti šablonine politika. 

Antra, reikia siekti konkrečios pažangos šiose srityse: 

• Gerai suprasti vietos aplinkybes ir pagal jas kurti veiksmingas intervencijos priemones. 

• Suprasti, kaip reikėtų taikyti atsakomybės principą šalyse, kurių valstybės institucijos yra neveiksnios arba neteisėtos, nes tokiose 

situacijose parama biudžetui gali būti neveiksminga. 

• Saugotis, kad ES politikos įvairovė nesukeltų priešingo poveikio – taip gali nutikti, jei nepasiekiama vystymosi politikos darna ir 

nevienoda politika netiesiogiai kenkia silpnoms valstybėms. Horizontaliąją politikos darnos dimensiją reikia papildyti geresne 

vertikaliosios darnos paieška 1 , taip užtikrinant geresnĮ Europos Bendrijos ir ES veiksmų koordinavimą. 

• Didinti ES prekybos politikos jautrumą konkretiems Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių poreikiams ir užtikrinti, kad 

dvišaliai susitarimai nekenktų daugiašalei integracijai. 

• Pereiti nuo problemų sprendimo prie jų prevencijos, kad silpnos šalys toliau nesmuktų mažėjant jų valstybinių institucijų 

pajėgumui ir teisėtumui. Siekiant tokio pokyčio, reikėtų pereiti regioninio požiūrio Į silpnumą, nes ankstesniuose skyriuose 

aprašytas blogų kaimynų daromas poveikis gali apsunkinti kovą su silpnumu atskirose šalyse. 

• Geriau suprasti, kaip tinkamai išnaudoti saugumo ir plėtros ryšį. 

Mažinant šĮ atotrūkį, reikia iš naujo įvertinti prioritetus, telkti pastangas, paprastinti procedūras ir, svarbiausia, ieškoti tinkamų 

organizacijų arba partnerių, galinčių įgyvendinti politiką. Svarbu ne tik įgyvendinti politiką, bet ir stiprinti gavėjų bei donorų 

pasitikėjimą ir mokytis iš politikos patirties. Be to, ES turėtų taikyti konstruktyvesnĮ požiūrĮ ir suprasti, kad kova su silpnumu iš tiesų 

yra atsparumo stiprinimas. 

Atsižvelgiant Į šias aplinkybes, šiame skyriuje vertinama „naujausia“ ES politika silpnų šalių atžvilgiu ir siūlomos pokyčių kryptys 2 . 

1 

Žr. Carbone 2009. 

2 

Donorų – Afrikos plėtros banko, Europos Bendrijos, JTVP, JAV, Pasaulio banko ir kelių atskirų šalių – veiklos silpnose Somalio pusiasalio šalyse apžvalgą žr. 

Bakrania ir Lucas (2009). Šiame tyrime pabrėžiama, kad donorų veikla atspindi ne tik jų pačių kompetenciją, bet ir užsienio politikos interesus. 

105 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


1. ES RŪPINIMOSI SILPNOMIS ŠALIMIS ISTORIJA 

Dar 2001 m. Belgijos pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu buvo iškeltas silpnų šalių prioritetas, 

nepriklausomi ES politikos tyrimo institutai šiuo klausimu rūpinasi dar seniau 3 . Po rugsėjo 11 d. įvykių 

2003 m. priimtoje Europos saugumo strategijoje silpnomis šalimis buvo susirūpinta ir saugumo aspektu 4 . 

2005 m. Europos Vadovų Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos priimtu Europos konsensusu 

dėl vystymosi pirmą kartą buvo sutarta dėl bendros ES vizijos vystymosi klausimu, ir valstybių silpnumas 

buvo apibrėžtas kaip vienas iš penkių svarbiausių ES vystymosi politikos klausimų. 5 

8.1 langelis. „Kova su valstybių silpnumu“ – ištraukos iš 2005 m. Europos konsensuso 

dėl vystymosi 6 

• ES labiau reaguos Į problemiškų partnerių ir silpnų valstybių, kuriose skurdžiomis sąlygomis gyvena trečdalis pasaulio 

žmonių, problemas. ES dės daugiau pastangų, kad užkirstų kelią konfliktams ir šalių susilpnėjimui, remdama valdymo 

reformas, teisinę valstybę bei kovos su korupcija priemones ir padėdama kurti gyvybingas valstybės institucijas, kad jos 

galėtų atlikti svarbiausias pagrindines funkcijas ir patenkinti savo piliečių poreikius. ES kiek galėdama stengsis padėti 

silpnoms šalims stiprinti jų gebėjimus, naudodamasi valstybinėmis struktūromis ir strategijomis. ES pasisako už tai, 

kad net ir sudėtingiausiose situacijose būtų stengiamasi užkirsti kelią valstybių, nebepajėgiančių atlikti savo funkcijų, 

atsiradimui. 

• Pereinamuoju laikotarpiu ES skatins neatidėliotinos pagalbos, atkūrimo ir ilgalaikio vystymosi sąsajas. Įveikus krizę, 

vystomojoje veikloje bus vadovaujamasi integruotomis pereinamojo laikotarpio strategijomis, kuriomis siekiama atkurti 

institucinius gebėjimus, svarbiausias infrastruktūras ir socialines paslaugas, gerinti maisto užtikrinimą, užtikrinti pabėgėlių, 

perkeltųjų asmenų problemų tvarius sprendimus ir piliečių saugumą. ES prisidės prie daugiašalių pastangų, įskaitant JT 

taikos stiprinimo komisijos veiklą, ir stengsis, kad būtų vėl taikomi savarankiškumo ir partnerystės principai. 

• Kai kurios besivystančios šalys yra ypač lengvai pažeidžiamos gamtos katastrofų, klimato pokyčių, gamtos nuniokojimo 

ir išorės ekonomikos sukrėtimų. Valstybės narės ir Komisija rems katastrofų prevenciją ir šių šalių atsparumą tokiais 

atvejais reaguoti Į ištikusias problemas. 

Konsensuse išdėstytas ES požiūris, grįstas valdymo reformomis, teisine valstybe, kovos su korupcija priemonėmis ir gyvybingų 

valstybės institucijų kūrimu, taip pat silpnų šalių pajėgumo stiprinimu 7 . Jame taip pat pabrėžiamas poreikis gerinti ES pagalbos 

besivystančioms šalims veiksmingumą ir darną. Konsensusas pasisako už tai, kad net ir sudėtingiausiose situacijose būtų stengiamasi 

užkirsti kelią valstybių, nebepajėgiančių atlikti savo funkcijų, atsiradimui. 

Siekiant sutelkti politinę mintĮ ir diskusijas, kaip dirbti silpnose šalyse, svarbi ir kitų institucijų, kaip antai Pasaulio banko ir EBPO, 

veikla 8 . Šios institucijos ir atskiros ES šalys narės vadovauja politinėms diskusijoms dažniau nei EB ir ES kartu sudėjus. Kai kurios 

ES šalys narės turėjo savo dvišalę politiką silpnų šalių atžvilgiu, kitos jautė poreikĮ jas plėtoti ir siekti tolesnių politikos diskusijų 

Europos lygmeniu 9 . 

2007 m., pirmininkaujant Portugalijai, po išsamių konsultacijų su šalimis narėmis, pilietinės visuomenės veikėjais ir kitomis ES 

institucijomis, ES apibrėžė analitinius ir koncepcinius labiau sistemingo ir strateginio bendradarbiavimo su silpnomis šalimis bei 

regionais pagrindus. 2007 m. spalĮ buvo priimtas Komisijos Komunikatas „ES atsakas Į pažeidžiamumą – veiksmai sudėtingomis 

sąlygomis skatinant darnų vystymąsi, stabilumą ir taiką“, po kurio 2007 m. lapkritĮ sekė Tarybos išvados ir Europos Parlamento 

rezoliucija ta pačia tema 10 . Tuo pačiu metu, 2007 m. lapkritį, Taryba priėmė savo išvadas dėl „Saugumo ir vystymosi“ 11 , kur teigiama, 

kad „siekiant prisidėti prie ES išorės veiksmų darnos, ES strategijoje ir politikoje turėtų būti atsižvelgiama Į saugumo ir vystymosi 

sąsajas“. 

3 

Žr. Visman 1998. 

4 

Solana 2003. 

5 

Šis skyrius parašytas remiantis 1B tome pateiktu Faria ir Sherriff 2009 m. grindžiamuoju dokumentu. 

6 

Iš Europos Parlamentas, Taryba, Komisija 2006. 

7 

Žr. Europos Parlamentas, Taryba, Komisija, 2006, 20-tą punktą. 

8 

Žr. EBPO tarptautinĮ tinklą dėl konfliktų ir silpnumo (http:www.oecd.org/dac/incaf) ir Pasaulio banką (http://www.worldbank.org/ieg/licus/index.html). 

9 

Pavyzdžiui, DFID jau turi konkretų požiūrĮ Į silpnumą ir pagrindinĮ dėmesĮ skiria valstybės stiprinimui, taiko įvairius pagalbos teikimo būdus, artimiau 

bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais ir, siekdamas rezultatų, prisiima labiau ilgalaikius įsipareigojimus. Žr. DFID, 2009, Baltoji knyga, 4 skyrius. 

10 

Europos Bendrijų Komisija 2007, Europos Parlamentas 2007 ir Europos Sąjungos Taryba 2007. 

11 

Europos Sąjungos Vadovų Taryba, 2007. 

106


Es politika siekiant įveikti silpnumą Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 

Remiantis šiais politiniais įsipareigojimais, Komisija ir Generalinis Vadovų Tarybos sekretoriatas iki 2009 m. pabaigos pasiūlys ES 

veiksmų planą silpnumo ir konfliktų aplinkybėmis 12 , kuriame apibrėžiamos konkrečios priemonės, kaip reikėtų gerinti ES atsaką 

keturiose svarbiausiose srityse: „visos ES“ požiūrio, valstybės stiprinimo, ES pagalbos jautrumo bei veiksmingumo didinimo ir 

tarptautinės strateginės partnerystės. 

1.1 ES KOVOS SU AFRIKOS Į PIETUS NUO SACHAROS SILPNUMU POLITIKOS PAGRINDAI 

ES politika Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų šalių atžvilgiu bendrai apibrėžiama trimis aspektais: 

• Visaapimantys politikos pagrindai, kuriais aprašomi bendri ES užsienio ir plėtros politikos principai ir tikslai, taip pat tarptautiniai 

veiksmai tose srityse, kurios bendrai paėmus yra svarbios silpnumo aplinkybėmis, bet nebūtinai būdingos silpnoms šalims arba 

Afrikai, kaip antai saugumo ir humanitarinės pagalbos srityse. 

• Bendros politikos pagrindai Afrikai, kurie nėra apibrėžti vien silpnoms šalims, bet formuoja ES veiksmus Į pietus nuo Sacharos 

esančiose Afrikos šalyse ir ES santykius su šiomis šalimis (kaip antai Kotonu partnerystės sutartis 13 ir Bendra Afrikos ir ES 

strategija). 

• EB arba ES politikos gairės (nebūtinai apibrėžtos vien Afrikai), skirtos silpnumo aplinkybėms arba apimančios EB arba ES svarbius 

aspektus (kaip antai krizių valdymo misijas, saugumo sektoriaus reformą, nusiginklavimą, demobilizaciją ir reintegraciją, šaulių 

ir lengvuosius ginklus, valdymą, konfliktų prevenciją, vaikus ginkluotuose konfliktuose, saugumo ir plėtros prioritetus ir politiką, 

taip pat finansų ir ekonomikos krizės plėtros aspektą) 14 . 

Be šių konkrečių priemonių, kai kurios kitos ES politikos kryptys – prekybos, migracijos, mokslinių tyrimų, žvejybos ir žemės ūkio 

politika – taip pat daro poveikĮ tam tikriems silpnumo aspektams ir sąveikauja su specialiomis priemonėmis. Todėl labai svarbu 

peržengti tradicinės plėtros ir užsienio politikos arenos ribas ir patikrinti, ar šios ES politikos kryptys padeda mažinti silpnumą ir 

didinti atsparumą. 

Siekdama vystymosi politikos darnos, pastaraisiais metais ES pasiekė šiokių tokių rezultatų, bet reikia dar geriau suprasti realų ES 

politikos nenuoseklumo poveikĮ silpnoms valstybėms ne plėtros ir užsienio politikos srityse ir, kaip pripažįsta ES, įveikti šalių narių 

interesų skirtumus bei siekti suformuoti nuoseklesnę bendrą visos Europos Sąjungos politiką 15 . 

Naujas strateginis požiūris Į Vystymosi politikos darną, kuria pabrėžiama, kad reikia skatinti taiką ir saugumą dėl vystymosi, ir kuria 

prisidedama prie politikos pagrindų, suformuosiančių bendrą visos ES požiūrĮ Į vystymąsi, kūrimo, juda teisinga linkme. 

Be to, ES šalys narės ir Europos Komisija įsipareigojo 2005 m. Paryžiaus deklaracijai dėl pagalbos veiksmingumo ir 2008 m. Akros 

veiksmų darbotvarkei, kurios principai taikytini ir silpnomis aplinkybėmis, juos pritaikius prie aplinkos, pasižyminčios menku 

pajėgumu ir (arba) atsakomybe (žr. 8.2 langelį) 16 . Šią pagalbos veiksmingumo darbotvarkę ES perkėlė Į kelias iniciatyvas, kaip antai 

bendro daugiamečio programavimo bendrus pagrindus, bendrus įgyvendinimo mechanizmus (bendrą finansavimą, bendras 

donorų misijas) ir „Elgesio kodeksą dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo“ 17 , kurios kol kas įgyvendintos „labai dalinai“ 18 . Artėjant 

4-ajam aukšto lygio forumui dėl pagalbos efektyvumo, kuris 2011 m. vyks Seule (Korėja), šiuo metu kuriami veiklos pagrindai, skirti 

toliau skatinti pagalbos veiksmingumą ir ES lygmeniu bendrą požiūrĮ darbo pasidalijimo, šalies sistemų naudojimo ir techninio 

bendradarbiavimo didinant gebėjimus, įskaitant silpnumo situacijose, srityse. 

12 

Šis planas bus pagrįstas abiejų Tarybos išvadų rinkinių, kurie šio proceso metu buvo atskiri, tęstine veikla. Darbas su silpnumo aplinkybėmis pagrįstas: 1) veiksmų 

planais, tyrimais ir ataskaitomis iš 6 bandomųjų šalių, kurių keturiose kartu su EB delegacija vadovauja ir šalys narės: Siera Leonės (vadovaujant Vokietijai), 

Burundžio (vadovaujant Nyderlandams), Bisau Gvinėjos (vadovaujant Portugalijai), Haičio (vadovaujant Prancūzijai), Rytų Timoro ir Jemeno; 2) pagalbiniu 

tyrimu, kuriuo nustatomi veikėjai, priemonės ir vertinimo priemonės silpnomis aplinkybėmis; 3) jungtine Ministrų tarybos, Pasaulio banko, Afrikos plėtros 

banko ir TVF veikla siekiant suformuoti vieningą požiūrĮ Į silpnumo aplinkybes, ir 4) lanksčių procedūrų priėmimu krizių ir nenumatytų situacijų metu. Tęstinę 

saugumo ir plėtros sąsajų veiklą žr. Išorinių santykių generalinis direktoratas/ Tyrimai/ Stabilumo priemonė/ Saugumas ir plėtra. Galutinės ataskaitos 1-oji 

ir 2-oji knygos (Projekto Nr. 2008/157766). Buvo tiriamos saugumo ir plėtros sąsajos Ačehe (Indonezija), Afganistane, Centrinės Afrikos Respublikoje, Čade, 

Kolumbijoje ir Pietų Afrikoje, ir 2009 m. vasarĮ šis tyrimas buvo išplatintas ES šalims narėms. 

13 

Europos Sąjungos ir Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalių pasirašyta Kotonu partnerystės sutartis apima visas šalis Į pietus nuo Sacharos, 

išskyrus Pietų Afriką. 

14 

Visą su silpnumu susijusių ES ir EB politikos dokumentų sąrašą galima rasti 1B tome. 

15 

Europos Bendrijų Komisija 2009b. 

16 

Akros veiksmų darbotvarkė, 2008, 3-iasis aukšto lygio forumas, rugsėjo 2–4 d. 

17 

ES Vadovų Taryba, 2007. 

18 

Europos Parlamentas 2009. 

107 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


8.2 langelis. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos veiksmingumo ir Akros veiksmų 

darbotvarkės konkrečios nuostatos dėl silpnumo 

PARYŽIAUS DEKLARACIJA DĖL PAGALBOS VEIKSMINGUMO 

Pritaikymas ir taikymas skirtingomis įvairių šalių aplinkybėmis 

Tai pat būtina stiprinti pagalbos veiksmingumą sunkiomis ir sudėtingomis aplinkybėmis, kaip antai cunamiui nusiaubus 

Indijos vandenyno pakraščio šalis 2004 m. gruodžio 26 d. Tokiose situacijose viso pasaulio humanitarinė ir plėtros pagalba turi 

būti derinama per šalių partnerių augimo ir skurdo mažinimo darbotvarkes. Silpnose šalyse remdami valstybės stiprinimą ir 

svarbiausiųjų paslaugų teikimą, užtikrinsime, kad siekiant rezultatų derinimo, reguliavimo ir valdymo principai būtų pritaikyti 

prie silpno valdymo ir mažo pajėgumo sąlygų. Apskritai, siekdami pagerinti pagalbos veiksmingumą, didesnĮ dėmesĮ skirsime 

tokioms sudėtingoms aplinkybėms. 

Veiksmingos pagalbos teikimas silpnoms šalims 

• Ilgalaikė tarptautinių veiksmų silpnose šalyse vizija yra kurti teisėtas, veiksmingas bei atsparias valstybines ir kitas šalies 

institucijas. Pagrindiniai veiksmingos pagalbos principai taikytini visoms silpnoms šalims, bet juos reikia priderinti prie 

silpnos atsakomybės ir mažo pajėgumo aplinkybių, taip pat prie neatidėliotinų svarbiausiųjų paslaugų poreikių. 

Šalys partnerės įsipareigoja: 

• Siekti stiprinti institucijas ir kurti valdymo struktūras, užtikrinančias veiksmingą valdymą, visuomenės saugumą, apsaugą 

ir lygiateisę piliečių prieigą prie svarbiausiųjų socialinių paslaugų. 

• Pradėti dialogą su donorais dėl paprastų planavimo priemonių kūrimo, kaip antai pereinamųjų rezultatų matricos, kai 

dar nėra nacionalinių plėtros strategijų. 

• Skatinti platų nacionalinių veikėjų dalyvavimą nustatant plėtros prioritetus. 

Donorai įsipareigoja: 

• Derinti savo veiklą. Derinimas ypač svarbus, kai nėra stiprios valdžios. Jis turėtų būti orientuotas Į parengiamąją analizę, 

bendrus įvertinimus, bendras strategijas, bendrus politinius veiksmus ir praktines iniciatyvas, kaip antai bendrų donorų 

tarnybų kūrimą. 

• Kuo labiau derintis prie centrinės valdžios strategijų arba, jei tai neįmanoma, donorai turėtų kuo labiau išnaudoti šalies, 

regionų, sektorių arba nevyriausybines sistemas. 

• Vengti veiklos, trukdančios stiprinti nacionalines institucijas, kaip antai apeiti nacionalinio biudžeto procesus arba skirti 

vietiniams darbuotojams didelius atlyginimus. 

• Naudoti tinkamą pagalbos priemonių derinį, įskaitant periodinĮ finansavimą, ypač šalyse, išgyvenančiose perspektyvius, 

bet labai rizikingus pereinamuosius laikotarpius. 

AKROS VEIKSMŲ DARBOTVARKĖ 

Pritaikysime pagalbos politiką silpnoms šalims 

Paryžiaus deklaracijoje susitarėme, kad pagalbos veiksmingumo principai vienodai taikytini bendradarbiavimui vystymosi 

srityje silpnumo aplinkybėmis, įskaitant šalis, kuriose neseniai baigėsi konfliktai, bet kad šiuos principus reikia pritaikyti 

prie silpnos atsakomybės arba menko pajėgumo aplinkybių. Nuo tada buvo susitarta dėl Tinkamų tarptautinių veiksmų 

pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principų. Siekiant dar labiau pagerinti pagalbos veiksmingumą tokiomis aplinkybėmis 

imsimės tokių veiksmų: 

• Donorai bendrai vertins valdymą ir pajėgumą bei tirs konflikto, silpnumo ir nesaugumo priežastis, kuo labiau įtraukdami 

besivystančios šalies valdžios institucijas ir kitus suinteresuotuosius subjektus. 

• Šalies lygmeniu donorai ir besivystančios šalys bendradarbiaus ir susitars dėl realių taikos ir valstybės stiprinimo tikslų, 

kurių siekiant bus sprendžiamos pamatinės konfliktų ir silpnumo priežastys ir užtikrinama moterų apsauga bei dalyvavimas. 

Šis procesas bus pagrįstas tarptautiniu partnerių ir donorų dialogu dėl šių tikslų kaip vystymosi prielaidų. 

• Donorai teiks pagal poreikius parinktą, pritaikytą ir suderintą paramą stiprinant svarbiausių valstybės funkcijų pajėgumą 

ir skatinant spartų bei tvarų atsigavimą. Kartu su besivystančiomis šalimis jie kurs nuoseklias tarpines priemones tvarioms 

vietos institucijoms kurti. 

108



• Donorai kurs lanksčius, sparčius, ilgalaikius ir, jei įmanoma, jungtinius, finansavimo būdus, kad galėtų i) sujungti 

humanitarinį, atsigavimo ir labiau ilgalaikio vystymosi etapus ir ii) remti stabilizaciją, įtraukų taikos stiprinimą ir pajėgių, 

atskaitingų bei jautrių valstybių kūrimą. Bendradarbiaudami su besivystančiomis šalimis, donorai puoselės partnerystę 

su JT sistema, tarptautinėmis finansų institucijomis ir kitais donorais. 

• Šalies lygmeniu donorai ir besivystančios šalys savanoriškai stebės Tinkamų tarptautinių veiksmų pažeidžiamose 

valstybėse ir situacijose principų įgyvendinimą ir apsikeis rezultatais, kurie bus įtraukiami Į Paryžiaus deklaracijos 

įgyvendinimo raidos ataskaitas. 

ES politinis požiūris Į silpnumą apytiksliai atspindi tai, kas įtvirtinta kaip geriausia tarptautinė praktika silpnose šalyse, kaip antai 

bendrus „visų valdžios institucijų“ požiūrius ir 2007 m. balandžio EBPO Politinių įsipareigojimų ir Tinkamų tarptautinių veiksmų 

pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principų įgyvendinimą (žr. 8.3 langelį). 

8.3 langelis. EBPO-PVK Tinkamų tarptautinių veiksmų pažeidžiamose valstybėse ir 

situacijose principai 19 

1. 

Pradėti nuo konteksto. 

2. 

3. 

4. 

5. 

6. 

7. 

8. 

9. 

Užtikrinti, kad jokia veikla nekenktų. 

Daugiausiai dėmesio skirti pagrindiniam tikslui – valstybės stiprinimui. 

Teikti prioritetą prevencijai. 

Pripažinti politinių, saugumo ir vystymosi tikslų sąsajas. 

Skatinti nediskriminaciją kaip įtraukių ir stabilių visuomenių pagrindą. 

Įvairiai ir įvairiomis aplinkybėmis derintis prie vietinių prioritetų. 

Pasiekti tarptautinių veikėjų susitarimą dėl praktinių koordinavimo mechanizmų. 

Veikti sparčiai... bet pakankamai ilgai, kad būtų galima tikėtis sėkmės. 

10. Vengti atskirties židinių („pagalbos našlaičių“). 

Kadangi ES ir tarptautiniu lygiu jau egzistuoja išsamūs politiniai pagrindai ir daug su valstybių silpnumu susijusių politinių iniciatyvų, 

naujų pagrindų kurti nereikia. Reikia įveikti politinius, finansinius bei institucinius iššūkius ir praktiškai įgyvendinti šią politiką. 

Silpnose šalyse reikalingos konsultacijos įvairiais klausimais, kaip antai paramos biudžetui, taikos ir valstybės stiprinimo sąsajų, 

prekybos, klimato kaitos, decentralizacijos, regioninės integracijos, paslaugų teikimo, taip pat lytinės ir socialinės sanglaudos 

klausimais. Su kai kuriomis iš šių sričių jau dirbama, tuo tarpu kitos įtrauktos Į dabartinę ES politiką labai ribotai. Be to, svarbu 

esamus ES politikos pagrindus pakankamai „išbandyti praktiškai“, siekiant nustatyti jų galimybes, tinkamumą ir poveikĮ skirtingomis 

silpnumo aplinkybėmis. 

19 

Iš EBPO-PVK 2007. 

109 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


1.2 ES POLITIKOS PAGRINDŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS 

Kaip pripažinta 2003 m. Europos saugumo strategijoje ir keliuose kituose susijusiuose politiniuose dokumentuose, ES tenka iššūkis 

sujungti skirtingas savo priemones ir galimybes Į suderintą ir nuoseklų darbą, kartu su ES instrumentais įtraukiant ir šalių narių 

išorės veiksmus. Tokių taikomų priemonių pavyzdžiai: 

Gairės, veiksmų planai ir konkrečios strategijos. Kaip jau minėta, šiuo metu kuriamas veiksmų planas, apibūdinantis ES 

požiūrĮ Į silpnumo ir konflikto aplinkybes. Taip pat ES sukūrė konkrečius veiksmų planus 20 ir strategijas kitais klausimais, kaip antai 

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų 1325 ir 1820 įgyvendinimui. JT rezoliucija 1325 dėl moterų, taikos ir saugumo buvo 

pirmasis oficialus JT Saugumo Tarybos dokumentas, pripažįstantis ginkluotų konfliktų poveikĮ moterims, pabrėžiantis lygiateisio 

ir pilnateisio dalyvavimo sprendžiant taikos ir saugumo klausimus svarbą ir reikalaujantis, kad visos konflikto šalys gerbtų moterų 

teises (žr. 8.4 langelį). ES partnerystę su rezoliucija 1325 paskatino Europos taikos palaikymo tarnybos Lyties, taikos ir saugumo grupė, 

surengusi politikos formuotojų forumą ir sustiprinusi diskusiją bei pagilinusi žinias apie lyčių perspektyvas ir JT 1325 rezoliucijos 

įgyvendinimą ES. 

8.4 langelis. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1325 

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1325, priimta 2000 m. spalio 31 d., padės spręsti moterų nelygybės problemas 

pokonfliktiniu laikotarpiu ir įtvirtinti lyčių lygybę stiprinant taiką. Pagal rezoliuciją 1325 konflikte dalyvaujančios šalys 

privalo gerbti moterų teises ir remti jų dalyvavimą taikos derybose bei atstatymo procesuose pokonfliktiniu laikotarpiu 21 . 

Šia Saugumo Tarybos rezoliucija siekiama pakeisti neproporcingai didelĮ ir išskirtinĮ karo poveikĮ moterims, taip pat 

nepakankamai įvertintą ir nepakankamai panaudojamą ypatingą moterų indėlĮ sprendžiant konfliktus ir kuriant tvarią 

taiką. Ji skatina lygiateisĮ ir pilnateisĮ moterų, kaip aktyvios jėgos, dalyvavimą taikos ir saugumo srityse. Su silpnumu 

kovojančiose šalyse taikos stiprinimas yra tęstinis procesas, o skatinant gerą valdymą, skaidrumą ir atskaitomybę, lyčių 

lygybės klausimas yra esminis. 

Konstruktyvaus ginčų sprendimo Afrikos centras (ACCORD) moko vyrus ir moteris konfliktų sprendimo, derybų ir 

tarpininkavimo gebėjimų, kad jie galėtų pristatyti savo problemas prie taikos derybų stalų Burundyje, Kongo Demokratinėje 

Respublikoje, Gvinėjoje, Kenijoje, Liberijoje, Ruandoje, Siera Leonėje, Somalyje, Pietų Afrikoje, Sudane ir Ugandoje. 

Siera Leonėje, Liberijoje ir Gvinėjoje veikiantys Mano upės moterų taikos tinklai (MARWOPNET), pasirašę Lomės taikos 

susitarimą, gavo Jungtinių Tautų žmogaus teisių apdovanojimą už savo vaidmenĮ taikos procesuose Vakarų Afrikos regione 

2003 m. Jų darbas liudija apie iššūkius, su kuriais susiduriama taikos stiprinimo ir atstatymo procesų metu įtraukiant moteris 

Į vadovaujančius socialinių, politinių ir ekonominių institucijų postus ir tarptautinių konvencijų bei JT rezoliucijų 22 svarbą 

pabrėžiant moterų vaidmenĮ stiprinant taiką ir saugumą jų visuomenėse 23 . 

Siekdama geriau apsaugoti moteris ir suteikti joms daugiau galių pokonfliktinėmis aplinkybėmis, ES privalo įdiegti 

veiksmingesnę atskaitomybės, stebėsenos bei ataskaitų teikimo mechanizmus ir skirti šiai sričiai daugiau finansinių bei 

žmogiškųjų išteklių 24 . Reformuojant saugumo sektorių, reikia atsižvelgti ir Į paprotinių saugumo bei teisingumo teikėjų 

vaidmenį, nes daugelyje silpnų valstybių saugumo paslaugos veikia tik sostinės centre, o kaimo vietovėse bei priemiesčių 

lūšnynuose gyvenantys žmonės dažniausiai pasikliauja neoficialiais saugumo teikėjų tinklais. 

20 

Pavyzdžiui, ES veiksmų planai dėl klimato kaitos ir plėtros. 

21 

Europos Komisija, UNIFEM ir TDO Tarptautinis mokymo centras suvienijo jėgas šioje partnerystėje, siekdami geriau spręsti moterų lygybės klausimus ir suteikti 

moterims galimybių dalyvauti nacionaliniuose plėtros procesuose bei EK remiamose bendradarbiavimo programose. Šia partneryste siekiama veiksmingai 

įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1325 ir skirti dėmesĮ 12-ai šalių, dauguma kurių neseniai išgyveno konfliktus. 

22 

Pasaulinės konvencijos, JT rezoliucijos ir Afrikos protokolas dėl lyties, taikos ir saugumo: konvencija dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW) 

1979; Pekino veiksmų platforma 1995; JT rezoliucija 1265 dėl „civilių gyventojų apsaugos ginkluoto konflikto metu“, priimta 1999 m. rugsėjo 17 d.; JT rezoliucija 

1261 dėl „vaikų apsaugos ginkluoto konflikto metu“, priimta 1999 m. rugpjūčio 25 d.; JT rezoliucija 1296 dėl „civilių gyventojų apsaugos ginkluoto konflikto 

metu“, priimta 2000 m. balandžio 19 d.; JT rezoliucija 1314 dėl „vaikų ir ginkluoto konflikto“, priimta 2000 m. rugpjūčio 11 d.; JT rezoliucija 1325 dėl „moterų, 

taikos ir saugumo“, priimta 2000 m. spalio 31 d.; „Moterys 2000: lyčių lygybė, plėtra ir taika 21-ajame amžiuje“, Niujorkas, 2000 m. birželio 5–9 d. ir Protokolas 

dėl moterų teisių Afrikoje, Maputu, 2003 m. liepos 11 d. 

23 

ES šalys narės pateikia geros praktikos pavyzdžius, kuriuos galima pakartoti silpnose šalyse. 1325 nacionalinių veiksmų planų Nacionaliniai įgyvendinimo planai 

vykdomi devyniose Europos šalyse (Austrijoje, Danijoje, Islandijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir JK). Nacionaliniai veiksmų 

planai laikomi naujoviškais bandymais ir išsamiomis strategijomis tarptautiniams įsipareigojimams skatinti. Detalesnę nacionalinių veiksmų planų analizę žr. 

Sherriff ir Barnes (2008). 

24 

Sherriff ir Barnes 2008. 

110



Finansinės priemonės ir procedūros. Dabartinėmis 2007–2013 m. finansinėmis perspektyvomis, EB ėmė reformuoti savo išorės 

veiksmų finansines priemones, susidedančias, be kita ko, iš Stabilumo priemonės, Vystomojo bendradarbiavimo priemonės (įskaitant 

temines biudžeto eilutes, kaip antai „Besivystantys nevalstybiniai veikėjai ir vietos valdžios institucijos“), Europos demokratijos ir 

žmogaus teisių priemonės, taip pat Europos plėtros fondo, kuris veikia kaip Į ES biudžetą neįtraukto bendradarbiavimo su AKP 

priemonė. Stabilumo priemonei 2007–2013 m. laikotarpiu skirta 2,1 milijardo eurų 25 . 10-asis Europos plėtros fondas AKP 

šalims 2008–2013 m. yra 22,7 milijardo eurų. Jis sudaro bendrą plėtros ir su saugumu susijusios veiklos finansavimo 

sistemą 26 . 

8.5 langelis. Pažeidžiamumo FLEX 

Siekdama paremti besivystančias šalis, kurios stengiasi įveikti 2008–2009 m. ekonomikos ir finansų krizės padarinius, 

2009 m. ES patvirtino kelias priemones, tarp jų specialią pažeidžiamumo FLEX (V-FLEX) sistemą 27 . Tai trumpalaikė paklausa 

grįsta priemonė, pagal kurią remiamos pažeidžiamiausios AKP šalys, pasižyminčios mažu atsparumu, siekiant suteikti joms 

galimybių 2009 ir 2010 m. nemažinti svarbiausių išlaidų, ypač socialiniuose sektoriuose. V-FLEX gali teikti subsidijas AKP 

šalyse, kur nepakanka Tarptautinių finansų institucijų paskolų arba kur jos nevykdo veiklos. Paramą galima teikti arba remiant 

biudžetą (pirmenybė teikiama šiam būdui) arba per esamus projektus bei programas (atsarginis variantas). 

2009-2010 m. laikotarpiu V-FLEX skirta 500 milijonų. Kiekvienos šalies tinkamumas dalyvauti pažeidžiamumo FLEX sistemoje 

sprendžiamas atskirai pagal Komisijos nustatytus kriterijus. 

2003 m. Afrikos Sąjungos prašymu įkurta Afrikos taikos palaikymo priemonė per Europos plėtros fondą remia Afrikos taikos palaikymo 

operacijas. Pastaruoju metu Europos Komisija su kai kuriomis šalimis narėmis, Pasaulio banku, Afrikos plėtros banku ir Tarptautiniu 

valiutos fondu ėmė strategiškai dirbti su parama silpnų šalių biudžetams, siekdama sukurti gaires ir pagerinti koordinaciją ES bei 

tarptautiniu lygiu. Kaip jau minėta, 2009 m. pabaigoje šiuo klausimu turėtų būti priimtas Bendro požiūrio dokumentas (BPD). Komisija 

taip pat peržiūrėjo savo procedūras, suteikdama joms lankstumo silpnumo situacijose. 

Žmogiškieji ištekliai. Šiai politikai įgyvendinti skirti žmogiškieji ištekliai Europos šalių narių sostinėse, Briuselyje ir Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos tebėra problema, bet EB delegacijos įgijo daugiau politinio sąmoningumo ir jautrumo. EB delegacijos vis 

dar daugiausiai valdo paramos projektus ir programas, bet vis daugiau dėmesio skiriama politiniam aspektui ir dedama daugiau 

pastangų veiksmingiau panaudoti politinĮ dialogą. Kai kurios EB delegacijos jau turi politinius patarėjus, ir labiau orientuojamasi 

Į valdymo klausimus – to ilgą laiką trūko EB politikoje. Tačiau daugeliui EB delegacijų vis dar trūksta pajėgumo atsižvelgti Į socialinius 

veiksnius, galinčius sukelti nestabilumą, ir veiklos vietoje, kad galėtų visiškai suprasti aktualius klausimus. Jos dažnai stokoja aiškios 

politinės strategijos ir įgaliojimų, kuriuos palaikytų visi atitinkamos srities ES veikėjai, taip pat gebėjimų tą strategiją įgyvendinti. Jei 

bus priimta ES Lisabonos sutartis, ji galėtų sudaryti galimybes stiprinti ir remti šĮ politinĮ aspektą per naują institucinę architektūrą. 

Bet EB taip pat reikia spręsti procedūrinius apribojimus, kurie dažnai trukdo politinius įsipareigojimus paversti veiksmais28. 

Krizių valdymo galimybės. ES taip pat plėtoja savo gebėjimus valdyti pilietines ir karines krizes. 2003 m. birželį, per ESGP sistemą 

ES pirmą kartą be NATO pagalbos dislokavo savo karines pajėgas už Europos ribų, Kongo Demokratinės Respublikos Iturio provincijoje. 

Jų tikslas buvo stabilizuoti saugumo padėtĮ ir pagerinti humanitarines sąlygas svarbiausiame Bunijos mieste ir jo apylinkėse. 

2004–2006 m. per ESGP sistemą Į Kongo Demokratinę Respubliką ES išsiuntė Europos policijos pareigūnų konsultacinę misiją 

(EUPOL Kinšasa), kurios tikslas buvo padėti reformuoti saugumo sektorių, ir EUFOR DRC karinę misiją Kinšasoje bei jos apylinkėse, 

kurios užduotis buvo padėti MONUC misijai stabilizuoti padėtĮ rinkimų metu ir apsaugoti civilius gyventojus. Nuo 2008 m. sausio 

iki 2009 m. kovo, ES dislokavo karines pajėgas rytų Čade ir šiaurės rytinėje Centrinės Afrikos Respublikos dalyje su tikslu apsaugoti 

civilius, kuriems grėsė pavojus, pagerinti humanitarinės pagalbos tiekimą ir apsaugoti JT darbuotojus bei infrastruktūrą. 

25 

IšsamesnĮ šios konkrečios priemonės aptarimą žr. Gänzle 2009. 

26 

Nefinansuojami tik puolamieji kariniai veiksmai, nes EPF negali to daryti pagal visuotinai priimtą tarptautinĮ oficialiosios plėtros paramos apibrėžimą. 

27 

Europos Bendrijų Komisija 2009. 

28 

Pavyzdžiui, EB procedūros apsunkina EB delegacijų pastangas samdyti vietinius tyrėjus, kurie galėtų tam tikrais atvejais padėti joms analizuoti aplinkybes. 

Koeb 2008, pavyzdžiui, siūlo primygtinai reikalauti samdyti patyrusius darbuotojus. 

111 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


Tačiau visaapimanti atraminė struktūra ir kompetencijos sferų pasidalijimas riboja skirtingų ES politikos krypčių, priemonių ir veikėjų 

ryšius29. Kai susiduria saugumas ir plėtra – kai karinės ir civilinės krizės valdymo operacijos persipina su institucijų stiprinimu, 

konfliktų prevencija ir ekonomine plėtra, – iškyla rimti šių ramsčių įtakos pasidalijimo klausimai30. Europos institucijose nėra 

visuotinio susitarimo, kad geriausias sprendimas yra bendra Tarybos ir Komisijos tarnyba31. Susieti ES civilinĮ ir karinĮ pajėgumą 

bandoma pertvarkant Tarybos sekretoriato atsakomybes, ir tai taip pat gali daryti įtaką bendram darbui su EB. 

8.1 lentelė. Su silpnomis šalimis susijusios Europos Sąjungos institucijos ir tarnybos 32 

Diplomatiniai 

veiksmai 

Europos Komisija 32 ES Vadovų Taryba ES šalys narės 

• Išorės santykių generalinis 

direktoratas 

• Prekybos generalinis 

direktoratas 

• Vystymo ir ryšių su 

Afrikos, Karibų ir Ramiojo 

vandenyno valstybėms 


• EB delegacijos 

• GAERC 

• Aukštasis atstovas 

• PSK 

• PKG 

• Darbo grupių taryba 

(COHOM, CODEV, CIVCOM ir 

regioninės darbo grupės) 

• EUSR 

• Tarybos sekretoriatas 

• Užsienio ministerijos 

• Ambasados ir atstovybės 

Daugiašalis ir dvišalis 

programavimas 

Krizės valdymas 

• Vystymo ir ryšių su 

Afrikos, Karibų ir Ramiojo 

vandenyno valstybėms 



direktoratas 

• Humanitarinės pagalbos 


• EuropeAid generalinis 

direktoratas 

• EB delegacijos 


direktoratas 

• Bendradarbiavimo plėtros 

srityje ministerijos ir 

tarnybos 

• Veiklos plėtros srityje 

tarnybos 

• Ambasados ir atstovybės 

• ESGP misijos 

• Indėlis Į ESGP misijas 

2. ES GALIMYBĖS SILPNOSE ŠALYSE 

ES yra svarbus politinis, ekonominis ir diplomatinis veikėjas. ES yra didžiausias pasaulyje prekybos 

blokas ir, kartu sudėjus, didžiausia tarptautinė donorė. Kaip ir kiti dideli tarptautinės arenos žaidėjai, ji yra 

svarbi ekonominė jėga. Bendromis 27 šalių narių jėgomis ir per bendrą užsienio ir saugumo politiką ji gali 

daryti įtaką šalyse ir tokiuose tarptautiniuose forumuose, kaip JT. Kovodama su silpnumu, ji turi pranašumų 

prieš tarptautines organizacijas: galimų veiksmų įvairovę, išteklius, kuriuos gali mobilizuoti, ir politinio 

veikėjo statusą. Be to, ES istorija siūlo neįkainojamą patirtį: kai kurios Europos šalys nuo diktatūros perėjo 

prie demokratijos ir nuo reguliuojamų prie rinkos sistemų. 

ES dirba su valstybiniais ir nevalstybiniais veikėjais. ES geba dirbti ne tik su vyriausybėmis, bet ir su įvairiais kitais veikėjais, 

tarp jų vietos valdžios institucijomis, nevalstybiniais veikėjais ir regioninėmis organizacijomis, kurios įvairiais aspektais papildo ES 

žinias apie vietos aplinkybes, dalyvauja politiniame dialoge su vyriausybėmis ir gerina jos politikos aprėptį. Tačiau šis gebėjimas 

dažnai lieka neišnaudotas dėl ES procedūrų sudėtingumo ir ribotų kai kurių kitų veikėjų galimybių 33 . 

29 

Solana 2009. 

30 

Hoffmeister 2008. 

31 

Vogel 2009. 

32 

Kiekvienoje iš šių sričių institucijos atlieka skirtingus vaidmenis, ir Europos Komisija negali inicijuoti visai ES bendrų diplomatinių veiksmų. 

33 

Žr. Particip 2008. 

112



ES pasižymi ilgalaikiu dalyvavimu. Per šalis nares arba EB delegacijas ES prisiima ilgalaikius įsipareigojimus silpnoms šalims. 

Netgi vykstant atviram smurtiniam konfliktui, kai lieka vos keli tarptautiniai veikėjai, vienokia ar kitokia forma ji tęsia darbą ir teikia 

paramą per tarnybas arba EB Humanitarinės pagalbos tarnybos specialistus. Tai, kad EB (per Humanitarinės pagalbos tarnybą) buvo 

vienintelė donorė, be pertraukos dirbusi rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje pirmaisiais šio dešimtmečio metais, suteikė 

jai reikšmingą pranašumą prieš kitus donorus. Dėl to 2003 m. buvo surengta visų laikų pirmoji krizės valdymo misija Afrikoje (be 

NATO pagalbos) JT „Artemis“ operacijai Bunijoje (šiaurės rytų KDR) paremti. 

ES gali kurti pasaulines partnerystes. ES yra ne vienintelė ekonominė, politinė ir karinė jėga, veikianti ir turinti interesų Afrikoje 34 . 

ES pastangos kurti trišalĮ dialogą su Kinija ir Afrika buvo sudėtingos, nes tik nedaugelis Afrikos veikėjų įžvelgia šiame trišaliame 

dialoge naudą. Kai kuriais atvejais kitų veikėjų pajėgumas prilygsta ir net pralenkia ES, bet tai, kad ES nesiekia vadovauti, ir tol, kol ji 

bus taip suvokiama, jos dalyvavimas ir veikla gali tapti tik vertingesni. Be to, bendri ES veiksmai turi žymiai mažesnĮ politinĮ atspalvį, 

nei atskirų jos šalių narių, ypač tų, kurios kadaise Afrikoje turėjo kolonijų. Jei šalys partnerės nemanys, kad ES šalys narės per ES 

siekia savo siaurų ekonominių ir saugumo interesų, jos gali būti labiau linkusios bendradarbiauti su ES ir priimti ją kaip vieną iš JT 

jėgų. Tačiau svarbu realiai vertinti padėtĮ ir neperdėti ES įtakos Afrikoje. Jos realus vaidmuo gali būti ne toks svarbus kaip manoma, 

iš dalies dėl to, kad ES šalyse partnerėse dažnai būna suvokiama ne kaip kolektyvinis darinys. Jos veikla taip pat nėra nuosekli, todėl 

jos vaidmuo ir veiksmai dažnai yra menkesni nei jos sudedamųjų dalių suma. 

Bet ES turėtų kalbėti ir veikti vienu balsu ir vadovautis vienu požiūriu. Kol EB ir ES šalys narės nekalbės vienu balsu, nesiims 

vieningų veiksmų (neturės bendro supratimo ir strategijos, kaip dirbti tokiomis aplinkybėmis) ir pagal pagalbos veiksmingumo 

darbotvarkę nepasidalys darbų, ES pridėtoji vertė ir toliau bus per mažai panaudojama. Kaip jau minėjome, rengiamos kelios 

iniciatyvos, kaip antai veiksmų planas silpnumo ir konfliktų aplinkybėmis. Kyla klausimas, kaip susieti įvairias politikos kryptis, 

priemones ir ES veikėjus, siekiant sukurti ir pritaikyti nuoseklią, pagal poreikius suformuluotą ir kompetentingą strategiją, kuri 

galėtų geriausiai padėti šioms valstybėms ir visuomenėms įveikti silpnumo priežastis bei padarinius ir sustiprinti jų atsparumą. 

Nacionaliniu lygiu šalių narių administracijose vykstantis ES koordinavimas ir nuoseklumas yra gana sunkus procesas, bet ES lygiu 

jis dar sudėtingesnis – ES sudaro 27 šalys narės, ES institucijos, lėtas ir ilgas sprendimų priėmimo procesas ir sudėtingos vidinės 

bei finansinės procedūros. Bet su veiksniu vadovavimu ir stipria politine valia ES gali pasiekti rezultatų kaip vienas žaidėjas. 20-ojo 

amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje Kongo Demokratinėje Respublikoje vykdyta ES politika, dažnai laikoma ES institucijų 

(įskaitant šalis nares) tikslų ir įsipareigojimų vienybės remiant šalies stabilizavimą pavyzdžiu. Tačiau siekiant, kad šis vieningas 

rezultatas būtų labiau ilgalaikis, reikia stabilesnių institucinių susitarimų. Vieningos ilgalaikės politikos neįmanoma įgyvendinti 

koordinuojant vieną konkretų atvejį. 

3. GERESNIS ES ATSAKAS Į SILPNUMĄ 

Pažanga akivaizdi, nes politiniai dokumentai nustato išsamesnes politines gaires, bet reikia dar daug 

nuveikti norint dokumentus paversti praktika. Finansinės priemonės ir procedūros tapo paprastesnės 

ir lankstesnės, bet vis dar yra sudėtingos, nepatogios, ilgos ir nepalankios nevalstybiniams veikėjams. 

Tai galioja net ir humanitarinei pagalbai, kurios procedūros yra lengviausios visoje EB. EB ir Vadovų Taryba 

vis dar konkuruoja dėl kompetencijos. Ratifikavus ES Lisabonos sutartĮ ir įkūrus bendrą išorės veiksmų 

tarnybą, galima tikėtis sprendimų, bet svarbiausias darbas glūdi daug giliau 35 . 

Plėtros politiką reikia susieti su Bendra užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) misijomis 

(civilinių ir karinių krizių valdymu) ir atvirkščiai. Tai ypač reikšminga, kai daugialypių klausimų (žmogaus teisės, teisės normos) ir 

veiklos (saugumo sektoriaus reforma bei nusiginklavimas, demobilizacija ir reintegracija) svarba prilygsta tradicinėms ES užsienio 

politikos sritims (ar net tampa didesnė). Taip pat labiau tikėtina, kad humanitarinės pagalbos ir kariniai veikėjai susidurs srityse, kur 

kyla ir kitokių problemų, susijusių su tuo, kaip suprantami jų išskirtiniai vaidmenys, su jų įgaliojimų aiškumu ir jų taikomų priemonių 

tinkamumu. Iki šiol realiai nebuvo sprendžiamos ir plėtros, saugumo bei aplinkos sąsajos, bet joms skiriama vis daugiau dėmesio, 

ypač Centrinėje Afrikoje, įskaitant Didžiųjų ežerų regioną. 

Varomoji pokyčių jėga pirmiausia kyla vietoje. Donorai ir jų politika gali padėti, trukdyti arba nedaryti jokio poveikio. Bet pokyčiai 

ir jų pobūdis priklauso tik nuo vietinių veikėjų. Todėl svarbu, kad ES vaidmenys ir veikla būtų pritaikyti prie kiekvienų konkrečių 

aplinkybių (pagal EBPO-PVK principus). Tam reikia gerai žinoti ir suprasti vietos bei regiono dinamiką iš antropologinės, istorinės, 

socialinės bei ekonominės ir politinės perspektyvų. Taigi reikia ne technokratinio, o daug tvaresnio politinio dalyvavimo. 

34 

Žr. Tadesse 2009. 

35 

Lisabonos sutarties reikšmę ES ryšiams su besivystančiomis šalimis žr. Koeb, 2008. Darydami prielaidą, kad sutartis bus patvirtinta, Gaves ir Maxwell, 2009, 

siūlo skirtingus ES plėtros politikos pertvarkymo organizacinius modelius. 

113 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


3.1 APLINKYBIŲ SUPRATIMO IR TINKAMO POLITINIO ATSAKO ATOTRŪKIO MAŽINIMAS 

Pastarieji ES politiniai veiksmai, ypač silpnumo situacijose, pasižymi atnaujintomis pastangomis suprasti vietos dinamiką, nustatyti 

(galimų) konfliktų priežastis ir papildyti šalies strategijas kompetentinga kelių šaltinių politine, socialine, ekonomine ir regionine 

analize36. EB ir ES šalys narės dažnai atlieka bendrą analizę. EB šalių strategijos paprastai grindžiamos nacionaliniuose strategijos 

dokumentuose apibrėžtais poreikiais ir prioritetais, dėl to išauga galimybės ugdyti atsakomybę. Tačiau ne visada aišku, kiek tokia 

analizė pagrįsta įvairiais vietiniais šaltiniais. Taip pat trūksta informacijos apie vietos veikėjus (kenkėjus, pokyčių iniciatorius), jų 

motyvaciją ir besivystančią socialinę dinamiką. Tai galima iš dalies paaiškinti ES šalių narių poreikiu išsaugoti tam tikrą politinę laisvę 

manevruoti. Be to, bendras konteksto supratimas nereiškia, kad skirtingi veikėjai (konkrečios srities veikėjai, veikėjai ES sostinėse 

arba vietos partneriai) vykdo bendrą politinę ir veiklos strategiją. 

ES bandymai susieti geresnę politinės ekonomikos analizę su strategija ir programavimu nebuvo sklandūs. Kai kas mano, kad taip 

yra dėl duomenų prieštaringumo arba dėl to, kad reikalingi politiniai pasirinkimai, kurių nei ES, nei jos partneriai nenori arba negali 

atlikti. Pavyzdžiui, Kenijoje, nepaisant kelerius metus stebėtų įspėjamųjų ženklų, daugelis donorų nereagavo ir nepritaikė savo 

strategijų, kol 2007 m. nesusidūrė su politinio smurto proveržiu. 

3.2 TINKAMO ATSAKOMYBĖS PRINCIPO POREIKIS 

Daugelyje silpnų valstybių teisėtumas būna trumpalaikis, net jei valdžia išrenkama laisvuose ir sąžininguose rinkimuose, kurie 

tokiomis aplinkybėmis jau savaime būna didelis pasiekimas. Valdžios pajėgumą paprastai nustelbia poreikių lygmuo. Valdžios 

kontrolė dažnai veikia ne visose šalies dalyse ir nepasiekia smurtautojų (kurių dažnai pasitaiko net valstybės struktūrose). Kartais 

nacionalinių strategijų nebūna arba jos neaiškiai apibrėžtos. Tačiau pagal ES plėtros politiką, veikianti valdžia laikoma teisėta dialogo 

dalyve ir partnere. Todėl reikia kūrybiškesnio požiūrio, pagal kurĮ būtų galima įtraukti vietos ir regionų veikėjus kaip partnerius, 

prisiimančius bendrą atsakomybę už ES iniciatyvas, tačiau tai padaryti gana sunku. 

Pastaruoju metu Somalyje vykdytos intervencijos rodo ES galimybes ir norą ieškoti kitokio požiūrio Į beveik išskirtinĮ „valstybių“ 

dialogą bei santykius ir peržengti „valdžios arba valstybės atsakomybės“ vizijos ribas. Net jei ES strategija nėra ilgalaikis valstybės 

stiprinimo sprendimas, ES ir toliau teikia pagalbą, remia svarbiausiųjų paslaugų teikimą per pilietinės visuomenės veikėjus ir skatina 

vietos valdžios ir pilietinės visuomenės partnerystę. Remdamasi šiuo pavyzdžiu, ES galėtų peržiūrėti ir apibrėžti atsakomybės 

principą bei jo santykĮ su pilietine visuomene silpnose šalyse. 

3.3 POLITIKOS DARNA IR KOORDINAVIMAS 

Siekiant didesnės darnos, reikia kurti bendrą ES institucijų ir svarbiausių šios srities veikėjų viziją bei politinę strategiją, kaip spręsti 

pagrindines problemas, kokie turėtų būti prioritetai, kaip, su kuo ir dėl ko dirbti, jei valdžia nenori bendradarbiauti ir susiduriama 

su valdymo sunkumais. Vadovavimas ir kompromisai ne tokie paprasti, kaip kitomis aplinkybėmis. Koordinavimas šioje srityje vis 

dar suprantamas kaip bandymas per daug nesikišti Į kitų veikėjų sritis ir kaip donorų veiklos sinergijų kūrimas. Tačiau panašu, kad 

donorų bendruomenėje labiau politinėse vystomojo bendradarbiavimo srityse yra žymiai mažiau noro veiksmingai pasidalyti 

darbą (pavyzdžiui, švietimo sistemos raida atrodo lengviau pasiekiama nei valdymo rėmimas). 

Pirmiausia, koordinuojant veiksmus šioje srityje, ypač esant prastam valdymui ir stipriai, bet nenorinčiai bendradarbiauti valdžiai, 

keblūs politiniai klausimai vis dar dažniausiai paliekami nuošalyje, todėl trūksta aiškios politinės strategijos kiekvienai silpnumo 

situacijai spręsti. Tai iš dalies lemia skirtingos EB ir ES šalių narių politinės kultūros ir darbotvarkės, o iš dalies dėl to, kad veiklos 

vykdytojų ir vadovybės (Briuselio ir (arba) sostinių) sąveikoje neaiškiai apibrėžtas veiklos vykdytojų vaidmuo formuojant ir atstovaujant 

politiką. Naujas ir daugiau galių turintis užsienio reikalų ir saugumo politikos aukštasis atstovas, kuris taip pat pirmininkautų 

Europos Komisijai, taip pat nauja bendra diplomatinė tarnyba – Europos išorės veiksmų tarnyba, kurią siūloma įkurti ES Lisabonos 

sutartyje – galėtų atnešti teigiamų pokyčių ir ištaisyti kai kuriuos ES darnos ir koordinavimo trūkumus. Tačiau nereikėtų pervertinti 

jos galimybių daryti pokyčius. 

36 

Daugiau informacijos šia tema žr. „Darbo dokumento“ 2-ąjĮ skirsnĮ (3–5 p.) – Šiuo metu ES lygiu vykdomo pagrindinio politinio darbo dėl silpnumo sintezė, 

Briuselis, Europos Bendrijų Komisija, 2009a. 

114



8.6 langelis. ES bendroji žemės ūkio politika ir apsirūpinimo maistu užtikrinimas silpnose 

Afrikos šalyse 

Alan Matthews, Dublino Švenčiausiosios Trejybės Kolegijos Tarptautinės integracijos tyrimų 

institutas (Airija) 

Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) labai kritikuojama už jos žalingą poveikĮ apsirūpinimo maistu 

saugumui Afrikos šalyse. Kritika nukreipta Į tai, kaip ES subsidijuojami žemės ūkio produktai kenkia vidaus gamintojams 

vietos rinkose bei konkuruoja su iš Afrikos eksportuojama produkcija trečiųjų šalių rinkose, ir kaip prekybos kliūtys trukdo 

Afrikos gamintojams eksportuoti savo produkciją Į ES rinkas. Siekdamos nustatyti subsidijuojamo ES pieno miltelių, cukraus, 

konservuotų pomidorų ir pomidorų koncentrato, jautienos, medvilnės eksporto ir šaldytos vištienos prekybos žalą, daromą 

vietos gamintojams, NVO atliko atvejų tyrimus 37 . Nuogąstaujama, kad įgyvendinus ekonominės partnerystės susitarimuose 

(EPS) keliamus liberalizavimo reikalavimus žemės ūkio sektoriuose gali dar labiau išaugti konkurencija su importuojama 

ES žemės ūkio bendrovių produkcija 38 . 

BŽŪP poveikĮ apsirūpinimo maistu saugumui reikia įvertinti atsižvelgiant Į reikšmingas pastarųjų metų BŽŪP rinkų santvarkų 

reformas. Naujuose žemės ūkio prekybos susitarimuose su Afrikos šalimis iš esmės pasikeitė ir prieigos prie rinkos sąlygos. 

Reikia pripažinti ir pažeidžiamų Afrikos ekonomikų įvairovę: jų eksportas neretai apsiriboja keliais eksportuojamais produktais, 

o mitybos poreikių patenkinimas priklauso nuo maisto importo. Šiose šalyse ES maisto pasiūla darys skirtingą poveikĮ maisto 

gamintojams ir vartotojams. 

ES prekyba žemės ūkio produktais su Afrika Į pietus nuo Sacharos yra labai diferencijuota. Iš šio regiono ES daugiausiai 

importuoja kakavą ir kakavos produktus, bananus, kavą, cukranendrių cukrų, tabaką, medvilnę ir kai kuriuos vaisius bei 

daržoves, o eksportuoja daugiausiai kviečius, miltus, maisto produktus, baltąjĮ cukrų, pieno miltelius, salyklą ir šaldytą 

vištieną. BŽŪP reforma sumažino paramą ES gaminamų svarbiausiųjų prekių rinkos kainoms, bet toliau remia ūkių pajamas 

per atsietąsias tiesiogines išmokas. Taip buvo ženkliai sumažintos intervencinės grūdų, jautienos, pieno produktų, cukraus 

ir ryžių kainos. Buvo panaikintos susietosios tiesioginės išmokos už tabaką, perdirbtas daržoves ir iš dalies už medvilnės 

gamybą. Labai sumažinta priklausomybė nuo eksporto subsidijų, bet 2008 m. vėl buvo įvestos kiaulienos ir paukštienos, 

o 2009 m. – pieno produktų eksporto subsidijos. Tačiau ES įsipareigojo jas panaikinti 2013 m. 2007–2008 m. maisto krizės 

metu ES neįvedė grūdų eksporto mokesčio, kaip per praėjusĮ kainų piką 1995–1996 m. 

Kiek mažiau pasiekta mažinant ES žemės ūkio produkcijos apsaugą prie sienų. Urugvajaus derybų raunde įvairūs importo 

mokesčiai buvo paversti fiksuotais importo tarifais ir sumažinti vidutiniškai 36 %. Bet žemės ūkio tarifai tebėra dideli 

(vidutiniškai 20 %), o konkrečių prekių, kaip antai jautienos, cukraus, bananų ir pieno produktų, tarifai dar didesni. Taip pat 

yra duomenų, kad ES tarifų struktūroje tarifai auga priklausomai nuo perdirbimo laipsnio. 

Tačiau Afrikos šalys gauna naudos iš lengvatinės prieigos prie ES žemės ūkio rinkos. Visos Afrikos mažiausiai išsivysčiusių šalių 

prieigai netaikomi muitai ir kvotos, išskyrus pereinamuosius susitarimus dėl cukraus, kurie bus laipsniškai panaikinti 2015 m. 

Bemuitė ir bekvotė (BMBK) prieiga taip pat buvo suteikta ir ne mažiausiai išsivysčiusioms Afrikos šalims, pasirašiusioms 

su ES tarpinius ekonominės partnerystės susitarimus (EPS), kurie suteikia didesnes prieigos prie rinkos galimybes, ypač 

bananams, o po pereinamojo laikotarpio – cukrui. EPS nustatytos kilmės taisyklės šiek tiek sušvelnina ir supaprastina 

žemės ūkio produktų bei perdirbtų žemės ūkio produktų reguliavimą ir išplečia Afrikos ūkininkų galimybes eksportuoti 

produkciją Į ES rinką. BMBK prieiga taip pat padeda išvengti diskriminacijos skaičiuojant pridėtąją vertę dėl tarifų didinimo. 

Neišsivysčiusias Afrikos šalys, nepasirašiusios EPS, gali naudotis ES bendrąja lengvatų sistema (BLS), bet pagal šĮ susitarimą 

tarifų lengvatos BŽŪP produktams labai ribotos. 

Paradoksalu, bet BŽŪP reforma mažina šios lengvatinės prieigos prie rinkos vertę ir Afrikos eksportuotojų galimybes gauti 

rentas. Išplėtus prieigą prie cukraus rinkos, buvo atsisakyta Cukraus protokolo, kuriuo Afrikos cukraus eksportuotojams 

Į ES iš anksto nustatytų kvotų ribose buvo garantuojama tam tikra kaina. Mažesnės intervencinės kainos ir tarifai sumažino 

Afrikos ryžių, cukraus, bananų, jautienos, vaisių ir daržovių eksportuotojų pelną ES rinkoje 39 . Todėl PPO Dohos prekybos 

derybų raundo metu Afrikos šalys pageidavo, kad produktams, kuriems svarbios lengvatos, būtų pratęsti siūlomi sumažintų 

tarifų laikotarpiai. 

37 

Paasch, 2008; Oxfam, 2002. 

38 

Bertow ir Schulteis, 2008. 

39 

Low et al., 2009. 

115 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


ES, pripažindama, kad panaikinus lengvatinę prieigą Afrikos šalims gali būti sunku prisitaikyti prie BŽŪP reformos, ėmė 

teikti finansinę pagalbą, siekdama padėti pagerinti konkurencingumą ir diversifikaciją. Cukraus protokolo šalims skirtos 

papildomosios priemonės su 2006–2013 m. laikotarpiui numatytu 1,28 milijardo eurų biudžetu remia prisitaikymo procesus 

18-oje cukrų gaminančių AKP šalių. 1994–2008 m. pagal Specialiąją pagalbos sistemą, siekiant paskatinti prisitaikymą, 

bananus eksportuojančioms AKP šalims buvo suteikta daugiau nei 450 milijonų eurų. ES ir šalys narės nuo 2004 m. taip 

pat remia ES ir Afrikos partnerystę plėtojant medvilnės gamybą ir medvilnės programoms bei projektams skyrė daugiau 

nei 300 milijonų eurų. 

Taigi, derinant ES žemės ūkio politiką su plėtros tikslais ir pažeidžiamų Afrikos ekonomikų apsirūpinimo maistu saugumo 

siekiniais, pasiekta reikšmingos pažangos 40 . Tačiau šalys vis dar reiškia nuogąstavimus dėl galimų ES maisto eksporto Į Afriką 

neigiamų padarinių, kuriuos sukels EPS reikalaujamas abipusis liberalizavimas. Vienas pagrindinių BŽŪP reformos tikslų 

yra padidinti ES eksportuojamų žemės ūkio produktų konkurencingumą. Bet ES užtikrino šalis, kad šiuose susitarimuose 

užprogramuotą liberalizavimo asimetriją galima panaudoti arba Į liberalizaciją neįtraukiant daugumos Europos žemės ūkio 

produktams taikomų tarifų, arba paskiriant jiems ilgus pereinamuosius laikotarpius (iki 25 metų). 

BŽŪP reforma tęsis atsižvelgiant Į aktyvias diskusijas dėl ES atsietųjų išmokų pobūdžio ir pateisinimo, ypač po 2013 m., ir 

įsipareigojimą Dohos derybų raunde pasiekti susitarimą dėl tolesnio prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimo. Tai 

paskatins importuoti Į ES daugiau svarbiausių prekių ir stiprins ES perdirbto maisto sektoriaus konkurencingumą. Silpnos 

Afrikos ekonomikos šiame procese susidurs tiek su pavojais, tiek su galimybėmis, todėl reikia atsižvelgti tiek Į vienus, tiek 

Į kitus. Kadangi diskusijos dėl BŽŪP poveikio Afrikos šalims sulaukia daug dėmesio, ypač Europoje, Afrikos apsirūpinimo 

maistu saugumas tebėra visų pirma vidaus žemės ūkio politikos ir investicijų Afrikoje funkcija. 

3.4 ES PREKYBOS POLITIKA SILPNOSE ŠALYSE 

Pagal Kotonu partnerystės susitarimą, prekybos su Afrika Į pietus nuo Sacharos politikos pagrindai grindžiami ekonominės 

partnerystės susitarimais (EPS), kuriuos ES suderėjo su šešiais AKP regionais, siekdama paskatinti prekybą bei plėtrą ir apgręžti AKP 

šalių nušalinimo procesą. Kotonu taip pat buvo susitarta suderinti EPS su PPO. Besivystančios šalys, o ypač mažiausiai išsivysčiusios 

šalys (MIŠ), gali tikėtis PPO taisyklių išimčių, bet nėra jokios konkrečios nuostatos, susijusios su silpnomis šalimis arba silpnumo 

situacijomis. Dėl to ES galimybės ir politinė erdvė pritaikant arba formuluojant konkrečias sąlygas silpnoms šalims prekybos srityje 

yra šiek tiek ribota dėl jos tarptautinių įsipareigojimų (tačiau vis tiek įmanoma). 

Kai kurie analitikai argumentuoja, kad „EPS nėra skubus vaistas nuo krizės ir gali dar labiau pasunkinti kai kurių Afrikos šalių padėtį, 

jei derybos dėl EPS nebus lankstesnės ir jei nebus skubiai patvirtintos ir įgyvendintos atitinkamos paramos vystymuisi priemonės 41 .“ 

ES pagalbos prekybai priemonės gali suteikti galimybių prisitaikyti prie silpnų šalių ypatumų arba bent užtikrinti, kad įsipareigojimai 

pagal šias prekybos sutartis ne susilpnins, o sustiprins jų prekybos pajėgumą ir atsparumą. 

40 

Matthews, 2008. 

41 

Bilal et al. 2009, 1 p. 

116



8.7 langelis. Pagalba prekybai 

ES yra viena iš Pagalbos prekybai (angl. Aid for Trade) teikėjų. Pagalba prekybai yra plati iniciatyva, apimanti pagalbą 

skatinant prekybą, plėtojant prekybos politiką ir kuriant prekybos infrastruktūrą. Nors neskirta konkrečiai silpnoms šalims, 

ji yra joms aktuali dėl jų struktūrinių savybių. 

2005 m. Honkongo PPO ministrų deklaracija paragino skirti daugiau ir geresnės pagalbos prekybai. Ji išjudino pastangas 

padėti mažas pajamas gaunančioms šalims įveikti struktūrinius trūkumus ir mažą pajėgumą, kurie silpnina jų gebėjimą 

konkuruoti ir didinti prekybos bei investicijų teikiamą naudą. 2007 m. ES Vadovų Taryba patvirtino bendrą Bendrijos ir ES 

šalių narių iniciatyvą – ES pagalbos prekybai strategiją. Šios strategijos tikslai yra „suteikti besivystančioms šalims, ypač 

mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ), galimybių veiksmingiau naudoti prekybą skatinant augimą, užimtumą bei plėtrą, 

mažinant skurdą ir siekiant savo plėtros tikslų 42 .“ Ši strategija apima konkretaus su prekyba susijusios pagalbos finansavimo 

didinimą, kol 2010 m. jis pasieks 2 milijardus eurų. Ja siekiama didinti dėmesĮ skurdui, pagal pagalbos veiksmingumo principus 

stiprinti ES ir šalių narių pajėgumą, remti AKP regioninės integracijos procesą ir stebėti įsipareigojimus. 

Žvelgiant Į ES pažadą iki 2010 m. padidinti su prekyba susijusiai pagalbai kasmet skiriamą sumą iki 2 milijardų eurų, naujausi 

skaičiai rodo, kad 2007 m. kolektyvinis ES pažadas buvo beveik įvykdytas. 2007 m. ES šalių narių ir Bendrijos įsipareigojimai 

su prekyba susijusiai pagalbai siekė atitinkamai 0,96 ir 1,02 milijardo eurų. Taigi, lyginant su 2006 m., kai bendra ES su prekyba 

susijusi pagalba buvo 1,83 milijardo eurų, 2007 m. ji išaugo 8 % ir siekė 1,98 milijardo eurų. Atsižvelgiant Į platesnę pagalbos 

prekybai darbotvarkę, bendra ES parama 2007 m. siekė 7,17 milijardo, o Afrika gauna didžiausią ES pagalbos prekybai dalĮ – 

2,7 milijardo eurų 2007 m. ir 44 % visos 2005–2007 m. ES suteiktos pagalbos prekybai 43 . 

Pagalbos prekybai tikslas padėti besivystančioms šalims prisijungti prie pasaulinės rinkos yra svarbus, nes užsienio klausimų 

sprendimas ir infrastruktūros apribojimų šalinimas yra ilgalaikiai tikslai, nuo kurių priklauso skurdo mažinimas. 2009 m. 

nuosmukio metu pagalba prekybai gali daryti skubų stimuliuojantĮ poveikį. 

Daugelyje silpnų šalių trūksta ne prekybos prekėmis, kuri čia daugiausiai neoficiali ir atitraukia daug valstybei reikalingų pajamų, 

bet institucijų, užtikrinančių prekybos politikos ir susitarimų įgyvendinimą. Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos šalys susiduria 

su daug vidinių kliūčių – žinių stoka, per dideliu biurokratizmu, nepakankamu finansavimu, menkai išvystyta infrastruktūra, – todėl 

joms sunku prekiauti ir gauti visą įmanomą naudą iš prekybai teikiamos pagalbos. Tai ypač galioja Centrinės Afrikos šalims, kurios 

dėl savo geografinės padėties gali tapti „pagalbos prekybai našlaitėmis“ ir kurias globalizacijos procesas gali dar labiau nustumti 

Į šalį. 

Prekybos srityje galima taikyti kitas kūrybiškas priemones, bet bendrai paėmus ES tik labai ribotai gali taikyti prekybos politiką, 

jautresnę silpnumo situacijoms. Atsižvelgiant Į dabartinės finansų krizės poveikį, tvirtinama, kad „kai kurias EPS dalis reikia skubiai 

peržiūrėti 44 .“ 

8.8 langelis. Ekonominės partnerystės susitarimai 

EPS yra asimetriški susitarimai, apimantys ne tik prekybą prekėmis ir paslaugomis, bet ir užsienio klausimus, kaip antai 

konkurencingumą, valdžios viešuosius pirkimus, intelektinę nuosavybę bei prekybos palengvinimą, regioninės integracijos 

stiprinimą ir susieti su pagalba. Pagal Kotonu susitarimą, tikslas yra stiprinti bendradarbiavimą visose su prekyba susijusiose 

srityse ir puoselėti tvarią plėtrą AKP šalyse. EPS turėtų būti orientuotos Į plėtrą, stiprinti regioninę integraciją, gerinti AKP 

produktų prieigą prie ES rinkos ir stiprinti bendradarbiavimą paslaugų ir prekybos klausimais. Gerindami konkurencingumą, 

EPS turėtų padėti AKP šalims integruotis Į pasaulio ekonomiką ir skatinti jų ekonominĮ augimą. 

Iš pradžių EPS buvo pasirašyti su šešiomis regioninėmis AKP grupėmis (vėliau buvo įtraukta dar ir Rytų Afrikos Bendrija), 

iš kurių penkios yra Afrikoje Į pietus nuo Sacharos 45 . ES ir regioninės grupės derybose dėl EPS pastaroji derasi kaip vienas 

42 

Europos Bendrijų Komisija 2007, 3 p. 

43 

Europos Bendrijų Komisija 2009, 3 p. 

44 

Jones 2009, 7 p. 

45 

Stevens ir Kennan 2005. 

117 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


blokas, bet pasirašomi dvišaliai susitarimai. Ne mažiausiai išsivysčiusios AKP šalys, kurios nenori pasirašyti EPS, Į ES rinką 

gali patekti per mažiau palankią Bendrąją lengvatų sistemą 46 . EPS proceso tarpinės pasekmės 47 susilaukė karštų diskusijų 

ekonomikos ir politikos literatūroje 48 . 

Daugelyje tyrimų pabrėžiami neaiškūs susitarimų padariniai 49 . Kai kurios šalys veikiausiai nepajus reikšmingos EPS naudos, 

nes AKP šalys gali įvykdyti daug susitarimuose išdėstytų liberalizavimo reikalavimų labai nepažeisdamos savo apsaugos 

sistemų 50 . 

Silpnumo ir institucijų stiprinimo aspektais svarbus klausimas yra susijęs su galimu EPS poveikiu Į pietus nuo Sacharos esančių 

Afrikos šalių pajamomis iš tarifų. Atsižvelgiant Į prekybos mokesčių svarbą Afrikos šalių viešosioms pajamoms, dėl abipusio 

prekybos liberalizavimo sumažėjus pajamoms iš tarifų, gali susilpnėti pajėgumas atlikti svarbiausias valstybės funkcijas. 

Visiško ir neatidėliotino liberalizavimo vertinimai leidžia daryti prielaidą, kad nuostoliai gali būti reikšmingi 51 . Pavyzdžiui, 

Vakarų Afrika tikriausiai patirs didžiausią poveikĮ – ECOWAS nuostoliai gali svyruoti nuo maždaug 30 % pajamų iš tarifų iki 

89,5% 52 . Laipsniškesnis prekybos liberalizavimas tikriausiai sušvelnintų pajamų iš tarifų nuostolius, bet mažesnės naudos 

iš prekybos atvirumo sąskaita. 

Todėl tinkamai nereformavus mokesčių sistemų ir kompensavimo priemonių, EPS gali sukelti reikšmingų neigiamų padarinių 

kai kurių Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių gebėjimui rinkti viešuosius išteklius. Tai juo labiau svarbu turint omenyje, 

kad skurstančioms šalims sunku prekybos mokesčius pakeisti PVM mokesčiais 53 . Svarbiausias finansinio atsigavimo elementas 

akivaizdžiai yra surinkimo gerinimas (ir šešėlinės ekonomikos mažinimas). Sumažėjusių pajamų poveikĮ galima suvaldyti, 

jei prekyba liberalizuojama palaipsniui ir ją lydi viešųjų finansų reformos. Tačiau silpnose šalyse, pasižyminčiose mažu 

pajėgumu ir ribota politine valia, gali būti sunku įgyvendinti tokias reformas trumpalaikėje arba vidutinėje perspektyvoje. 

Todėl svarbu, kad būtų išorės šaltiniai, aiškiai įsipareigoję padėti šioms šalims ir palengvinti prisitaikymo procesą. 

Dar svarbiau tai, kad EPS galėtų suteikti Afrikos šalims galimybių racionalizuoti savo regioninių integracijos susitarimų tinklą, 

juos taip pat galima būtų panaudoti kaip išorinius įsipareigojimų mechanizmus silpnomis institucijomis pasižyminčioms 

Afrikos šalims imtis reikiamų vidaus reformų, susisaistant su stipresniu ES instituciniu kontekstu. Tačiau buvo išreikšta 

abejonių, ar EPS gali Afrikoje skatinti regioninę integraciją, o ypač ar EPS kuria blokus, ar juos paprasčiausiai atranda. 

Didžiausia kliūtis yra susijusi su dideliais Į pietus nuo Sacharos esančių ir skirtingoms EPS grupėms priklausančių Afrikos 

šalių skirtumais. Šalys skiriasi pagal savo eksporto struktūrą, klasifikaciją (mažiausiai ir nemažiausiai išsivysčiusios šalys), 

regioninių liberalizavimo įsipareigojimų laipsnĮ ir jautrių produktų sąrašus 54 . Šalių skirtumai nebūtinai yra regioninės 

integracijos kliūtis ir netgi gali padidinti ekonominę naudą, bet kartu dėl jų auga politikos koordinavimo ir politinių derybų 

kaina. Pavyzdžiui, kilus sunkumų vienodinant regionų ir šalių prekybos taisykles, regionuose pervežamiems ES gaminiams 

gali būti įvesta pasienio kontrolė ir kilmės taisyklės, siekiant užtikrinti, kad gaminio atskirtis vienoje šalyje nepakenktų jo 

paklausai kitoje šalyje partnerėje 55 . Todėl svarbu visam regionui pateikti vienodus prieigos prie rinkos pasiūlymus ir iškirti 

tuos pačius gaminius, kad būtų išsaugotos bendros rinkos galimybės. 

46 

Pirmoji Europos Sąjungos bendroji lengvatinių tarifų sistema buvo sukurta 1971 m. 2001 m. vasarĮ Vadovų Taryba priėmė vadinamąjĮ „Viskas, išskyrus ginklus“ 

reglamentą (EB) 416/2001. Neabipusis prekybos susitarimas „Viskas, išskyrus ginklus“ (VIG) suteikia 50-ties šalių, 34 iš kurių yra Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys 

(tarp jų 22 silpnos šalys), kurios yra klasifikuotos kaip mažiausiai išsivysčiusios šalys (MIŠ), visoms prekėms, išskyrus ginklus ir šaudmenis, bemuitę prieigą prie 

ES rinkos, taip pat 41 tarifo eilutę, susijusią su ryžiais ir cukrum, kuriems nustatytos neapmuitinamos kvotos iki visiško liberalizavimo 2009 m. rugsėjĮ (ryžiams) 

ir 2009 m. spalĮ (cukrui). Šaltinis: http://ec.europa.eu/trade/issues/global/gsp/eba/index_en.htm. 

47 

EPS derybos prasidėjo 2002 m. rugsėjĮ ir pagal pradinĮ planą iki 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pasiektas jų suderinamumas su PPO taisyklėmis. Derybos 

vyko lėtai, todėl galutinis terminas buvo atidėtas. Dėl to, siekdama pratęsti derybas dėl EPS, 2007 m. spalio 23 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą, 

nuo 2008 m. sausio 1 d. suteikiantĮ ne MIŠ laikiną lengvatinę prieigą prie rinkos. Todėl 2007 m. pabaigoje ES ir keli AKP subregionai bei atskiros šalys pasirašė 

tarpinius susitarimus, Į kuriuos buvo įtraukti įsipareigojimai liberalizuoti prekybą prekėmis, siekiant atitikti PPO taisykles. Šaltinis: http://www.acp-eu-trade. 

org/index.php?loc=epa/background.php. 

48 

2007 m. pabaigoje 46 Afrikos šalys buvo tarpinių EPS narės. Tačiau tarpinius EPS parafavo tik 18 iš jų, tarp jų aštuonios silpnos šalys: Burundis, Kamerūnas, 

Komorai, Dramblio Kaulo Krantas, Kenija, Ruanda, Uganda ir Zimbabvė (Bilal ir Stevens, 2009). 

49 

Žr. Sindzingre 2008; Delpeuch ir Harb 2007. 

50 

Stevens ir Kennan 2005; Delpeuch 2007. 

51 

Delpeuch ir Harb 2007. 

52 

Busse et al. 2004. 

53 

Baunsgaard ir Keen 2005. 

54 

Stekens et al. 2008. 

55 

Brenton et al. 2008. 

118



3.5 PREVENCINĖ POLITIKA IR VEIKSMAI 

Pastaruoju metu ES stengiasi geriau reaguoti ir spręsti krizės ir pokrizines situacijas. Bet veiksmingai ir laiku vykdyti prevenciją 

tebėra labai sunku. Teigiama, kad Europos konsensuso dėl plėtros politiniame dialoge daug dėmesio skiriama prevencijai, bet 

duomenys rodo, kad taip yra ne visada 56 . 

Nepaisant politinės valios, ES susiduria su keliais instituciniais ir veiklos apribojimais, tarp jų ES priemonių, vidaus organizacijų ir 

sprendimų priėmimo procesų ribotumu, taip pat gebėjimu tinkamai reaguoti Į parengiamosios prevencinės politikos reikalavimus. 

Institucinė santvarka, apibrėžianti kiekvieno ES organo vaidmenis ir kompetencijas, lemia požiūrių ir prioritetų skirtumus įvairių 

Komisijos teikiamų paslaugų atžvilgiu ir EB bei Vadovų Tarybos institucinę atskirtį. Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) galėtų 

pasiūlyti daugiau galimybių pagerinti šią padėtĮ ir geriau susieti ES trumpalaikę bei ilgalaikę politiką. 

3.6 BENDROS POLITIKOS PAGRINDAI SU AFRIKOS REGIONINĖMIS ORGANIZACIJOMIS 

ES investuoja daug laiko ir išteklių Į partnerystes su regioninėmis organizacijomis Afrikoje Į pietus nuo Sacharos ir su Afrikos Sąjunga. 

Neaišku, kaip šios partnerystės ir bendros politikos pagrindai formuoja ES politiką kovojant su silpnumu. Į Kotonu partnerystės 

susitarimą, kuris ES santykiuose su šalimis Į pietus nuo Sacharos yra pagrindinė dialogo prekybos, pagalbos ir politikos klausimais 

priemonė, neįtrauktas konkretus straipsnis apie silpnumą arba silpnas šalis. Tačiau jame aptariami atitinkami veiksmai, kaip antai 

politinis dialogas, demokratinis valdymas, žmogaus teisės, prekyba, konfliktų prevencija, taikos stiprinimas ir baudžiamosios 

priemonės. Apie valstybių silpnumą aiškiai nebuvo kalbama ir Bendroje Afrikos ir ES strategijoje, kurią 2007 m. Lisabonos viršūnių 

susitikime pasirašė valstybių vadovai, nes rengiantis deryboms dauguma Afrikos suinteresuotųjų subjektų atmetė „silpnos valstybės“ 

terminą. Nepaisant to, panašu, kad Afrikos Sąjunga ir jos šalys narės pripažįsta, jog svarbu kovoti su valstybių silpnumu ir, įveikus 

nepasitenkinimą dėl taikomų terminų, atverti galimybes formuluoti naujus požiūrius Į kovą su silpnumu. 

ES jau plėtoja dialogą ir partnerystę su Afrikos Sąjunga (AS) taikos bei saugumo klausimais ir yra viena iš Afrikos taikos ir saugumo 

architektūros, apimančios tarpininkavimą, ankstyvuosius įspėjimus bei taikos palaikymo misijas ir sieja AS lygmenĮ su „regioniniais 

mechanizmais“, rėmėjų. Bendra Afrikos ir ES strategija ir jos veiksmų planas siūlo galimybes spręsti su silpnumu susijusius valdymo, 

žmogaus teisių, prekybos, regioninės integracijos ir infrastruktūros klausimus (žr. 8.9 langelį). Tačiau praktiškai jos poveikis šalių 

lygmeniu vis dar labai ribotas, jos įgyvendinimui trukdo neaiškumas, kaip ji turėtų būti finansuojama, ir diskusija apie jos tikrąją 

pridėtąją vertę. 

Trūksta ir nuoširdaus dialogo bei atsižvelgimo Į Afrikos procesų tempą labiau ginčytinais, kaip antai demokratiško valdymo ir 

žmogaus teisių, klausimais. Dauguma regioninių organizacijų nenori tapti ES politinės darbotvarkės priemonėmis ir mano, kad jų 

pačių prioritetai yra svarbesni. Tačiau kai kuriose Kotonu sistemos ir Bendros Afrikos ir ES strategijos srityse dialogo kokybė išaugo, 

o ES labiau atsižvelgia Į Afrikos prioritetus (kaip antai, taiką ir saugumą). Bendra Afrikos ir ES strategija padėjo ES susitarti su AS 

dėl „tarptautinių ryšių grupių“ sprendžiant dabartines krizes Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Madagaskare, Mauritanijoje ir Somalyje. 

Reikšminga pažanga buvo ir ES pastangos kalbėti vienu balsu su AS bei jos Regioninėmis ekonominėmis bendrijomis. 

Regioninio „atsparumo didinimo“ aspektas pabrėžia „regionines sąsajas“ ir „regioninių silpnumo židinių“ galimybę. Laikantis 

globalesnio požiūrio Į šiuos klausimus, akcentuojami išoriniai varikliai nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis. Atsižvelgiant Į tai, 

Bendra Afrikos ir ES strategija galėtų ugdyti naują visapusĮ regioninĮ požiūrĮ Į Afriką. Šiandien ši strategija apibrėžia plačius regioninės 

integracijos Afrikoje pagrindus politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse. Į pirmąjĮ veiksmų planą (2008–2010 m.) yra įtrauktos 

aštuonios Afrikos ir ES partnerystės tokios srityse kaip taika ir saugumas, demokratiškas valdymas ir žmogus teisės, prekyba ir 

regioninė integracija. Iki šiol daugelis pastangų buvo organizacinės, siekiant sukurti pasitikėjimą ir pradėti dialogą bei koordinaciją. 

Tačiau ateityje labai tikimasi sulaukti realių teikimo ir finansavimo įsipareigojimų. 

3.7 ES KAIP SAUGUMO IR PLĖTROS VEIKĖJA 

Kova su skurdu ir saugumo didinimas yra susiję. Tai ne naujiena: po Trumano doktrinos ir Maršalo plano saugumas visada buvo 

įvairiai ir skirtingais lygmenimis įtraukiamas Į plėtros politiką. 

Saugumo ir plėtros sąsajos pripažįstamos plačiai ir apima esminius ES tarptautinės politikos tikslus: prisidėti prie taikos bei stabilumo 

ir skatinti demokratiją, žmogaus teises, teisinę lygybę ir veiksmingą daugiašališkumą. Siekiant ES tikslų, veiksmų planų bei programų 

nuoseklumo ir galiausiai prasmingos veiklos, susiduriama su įvairiais sunkumais. Kaip minėta, ES kuria įvairias strategijas, priemones 

ir iniciatyvas plėtros ir saugumo klausimams spręsti, ypač Afrikoje Į pietus nuo Sacharos. 

56 

Politinis dialogas yra ir svarbi Kotonu partnerystės susitarimo dalis. 

119 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


Donorų ir gavėjų tikslai, vertybės ir tvarkaraščiai yra įvairūs ir neretai prieštarauja vienas kitam. Būtina skubiai derinti skirtingus 

veikėjus, išteklius, pagalbos darbuotojus, kareivius, diplomatus ir verslininkus, bet tai sunku ir tam reikia daug laiko. Pati ES irgi yra 

sudėtinga ir kartais nekoordinuota tarptautinė veikėja. 

Susidūrus su silpnumu ir nesaugumu, kyla pagunda ieškoti kokios nors „būtinos sąlygos“, kaip antai naujos ekonominės priemonės 

arba kitokios politinės institucijos 57 . Mes, priešingai, manome, kad visuomenės, susidūrusios su silpnumo situacijomis, gali pradėti 

keistis saugumo ir plėtros srityse nieko nelaukdamos ir nepriklausomai nuo savo galimybių 58 . 

Remiantis gausia vietos iniciatyvų bei galimybių patirtimi, taip pat ES dalyvavimo siejant saugumą ir plėtrą silpnumo situacijose 

atsidūrusiose Afrikos šalyse, ypač reformuojant saugumo sektorių ir įveikiant krizės padarinius, patirtimi 59 , manome, kad gerai 

žinomas ir įsišaknijusias saugumo ir plėtros sąsajų pokyčių kliūtis galima įveikti 60 . Pabrėžiame šešis silpnumo situacijų procesus: 

1. SAUGUMAS IR PLĖTRA: PRIEŠIŠKI AR NEPRIEŠIŠKI POKYČIAI? 

Politinių pokyčių, vienu metu įtakojančių saugumą ir plėtrą, rėmėjai dažnai suvokia savo siūlomas reformas kaip nepriešiškas: 

įveikiant silpnumą ir didinant gyventojų saugumą išlaisvinama energija plėtrai, kuri visiems veikėjams ir galiausiai visai šaliai suteiks 

tik naudos. Tačiau ši prielaida yra ginčytina 61 . Visų pirma, silpnumo situacijose nesaugumas ir likutinės neveiksnios visuomeninės 

institucijos gali būti naudingos tiek vyriausybėms, tiek sukilėliams. Kai kurie veikėjai, siekdami išgyventi politinėje arenoje, gali 

netgi kurti, palaikyti ir išnaudoti nesaugumą 62 . Siera Leonėje valdžios atstovai tyčia sunaikino valstybės pajėgumą, kad patys 

galėtų tiekti viešąsias prekes 63 . Antra, silpnumo situacijose santykinis silpnumas ir santykinis stiprumas dažnai egzistuoja greta 

vienas kito. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinės Respublikos valstybės institucijos yra nusilpusios, bet tebeegzistuoja 64 . Valstybės 

institucijos puikiai suvokė savo šalies silpnumo kontekstą, ir būtent dėl šių silpnumo aplinkybių ir savo (santykinai) nepatikimos 

padėties, susidūrusios su donorų reikalavimais, jos galėjo išlaikyti ir netgi sustiprinti savo derybines pozicijas ir sukurti vengimo 

bei pasipriešinimo strategiją. Netgi kai suverenumo, atrodo, beveik nelieka, valstybės likučiai yra pajėgūs apsaugoti nuo donorų 

tai, ką laiko savo nepriklausomybės esme 65 . 

Taigi su silpnumu susijęs nesaugumas nebūtinai kenkia ir silpnina visus vietos veikėjus. Vietos veikėjai reaguoja, bando apeiti 

donorų stipriąsias puses ir išnaudoti jų silpnybes. Todėl tiesioginis techninis metodas greičiausiai bus pasmerktas nesėkmei. ES 

turėtų pakeisti savo linijinĮ socialinės inžinerijos požiūrĮ lankstesniu ir labiau strateginiu. 

2. NESAUGUMAS KAIP GALIMYBĖ FORMUOTI POLITIKĄ 

Saugumo ir plėtros sąsajos kritikai paprastai kelia tris klausimus. Pirma, įtraukus saugumo problemą Į jau perpildytą politikos 

darbotvarkę, su kuria dirba ribotą energiją, galimybes ir išteklius turintys sprendimų priėmėjai, tiek donorai, tiek besivystančios 

šalys bus išblaškyti, ir veikla bus atitraukta nuo pagrindinio tikslo – skurdo mažinimo. Antra, saugumas tėra paviršinė problema ir 

gilesnio struktūrinio neveiksnumo požymis. Trečia, nuoširdžios pastangos spręsti saugumo problemas tikriausiai gerokai peržengtų 

donorų ir šalių partnerių galimybių ribas. Tuo tarpu mes darome prielaidą, kad saugumo ir plėtros ryšys gali sukurti galimybes 

reformoms (žr. 8.9 langelį). 

Pirma, vietos gyventojai dažnai išreiškia didelĮ ir neatidėliotiną susirūpinimą dėl saugumo ir taikos. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinės 

Respublikos Kivu pilietinės visuomenės atstovai pagrįstai pareiškė, kad rinkimai tūrėtų palūkėti, kol įsivyraus taika, bet jų balsas liko 

neišgirstas 66 . Šių skubių reikalų ignoravimas duoda priešingų rezultatų. Antra, iškilus saugumo problemoms, reformuotojai įgyja 

galimybę surasti naujų sąjungininkų ir lengviau atlikti bendras analizes bei formuluoti strategijas. Trečia, nesaugumas gali padėti 

anksti aptikti socialines problemas, kurių nesiėmus spręsti iš karto, vėliau tai gali būti gerokai sunkiau 67 . Galiausiai neryžtingos arba 

paviršutiniškos politikos iniciatyvos gali tiek šalyse donorėse, tiek šalyse partnerėse padaryti nenumatytą poveikĮ ir mobilizuoti 

tuos, kurie iš pasiūlyto sprendimo neabejotinai gaus naudos. 

57 

Hirschman 1963, 6 p.; Hirschman 1967, 5 p. 

58 

Hirschman 1963, 6 p. 

59 

Brzoska 2006. 

60 

Hirschman 1963, 6 p.; Hirschman 1985, 3–34 p. ir 56–76 p. 

61 

Englebert ir Tull 2008. 

62 

Clapham 1996, 208–243 p.; Chabal ir Daloz 1999, 3–16 p. 

63 

Reno 2003. 

64 

Englebert 2003; Trefon 2004, 2007. 

65 

Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje Į saugumo sektoriaus reformą nebuvo įtrauktos dvi svarbios saugumo tarnybos – kariuomenė ir civilinės 

žvalgybos bei pasienio apsaugos tarnyba (Melmot 2008; Davis 2009). 

66 

Autesserre 2009, 271 p. 

67 

Hirschman 1981, 119, 149 p. 

120



8.9 langelis. Saugumo ir plėtros iššūkiai silpnumo situacijose: ESGP operacijų pamokos 

Dr. Damien Helly, ES Saugumo studijų instituto mokslinis bendradarbis 

Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP) gimė prieš 10 metų Balkanuose. Nuo tada Europos Sąjunga naudoja ją kaip 

vienintelę karinių ir pilietinių krizių valdymo priemonę įvairiose silpnumo situacijose. 8 iš 23 ESGP operacijų vyko Afrikoje, ir 

kai kurios iš jų dar nesibaigė. Visose ESGP operacijose Afrikoje susiduriama su kuria nors silpnumo forma. Europos Sąjungos 

Saugumo studijų instituto mokslininkų neseniai parengtoje knygoje pateikti išsamūs duomenys apie ESGP ir kritiškas jos 

įvertinimas po 10 metų veiklos 68 . Kai kurie daugiausiai praktiniais interviu pagrįsti duomenys, gali įtakoti diskusijas apie 

saugumą ir plėtrą, silpnumo situacijas ir didesnės ES priemonių ir politikos darnos poreikį. 

• Per 10 metų ES sustiprino ESGP derinimą su Europos Komisijos politika silpnose situacijose. Nuo 1999 m. saugumo ir plėtros 

klausimų sąsajos tapo plačiai paplitusiu politinio diskurso leitmotyvu. Elementarus saugumas, kurio reikia siekiant mažinti 

skurdą, kurti darbo vietas ir plėtoti verslą, buvo įtrauktas Į svarbiausius Europos politikos dokumentus, dėl to padidėjo 

informuotumas apie politikos planavimą. Pavyzdžiui, Briuselio būstinė planavo 2008 m. bendrus veiksmus Čade, kuriais 

buvo siekiama savitarpio stiprinimo. Europos Komisijos finansuotos „Programme d’Accompagnement à la Stabilisation“ 

programos tikslas buvo papildyti karinio atgrasymo priemones, bet praktinis koordinavimas buvo sunkus ir lėtas. 

• Nepaisant pažangos strateginiame lygmenyje, saugumo ekspertams, plėtros skatintojams, ekonomistams ir humanitarinės 

pagalbos veikėjams vis dar reikia stiprinti dialogą apie silpnumo situacijas. Konkurencija dėl plėtros ir saugumo finansavimo 

išteklių gali būti didelė. Pagalbos bendradarbiavimui programų vadovai ir saugumo ekspertai beveik nesikeičia informacija 

apie galimą, tarkime, transporto infrastruktūros projektų poveikĮ saugumui. Kai kurių sričių ekspertai, kaip antai kariškiai 

ir humanitarinės pagalbos darbuotojai, bendradarbiauja, bet krizių valdymo operacijų metu sukauptą patirtĮ reikia skleisti 

labiau. Pavyzdžiui, iš EUFOR Tchad/RCA operacijos pasimokė tiek kariškiai, tiek humanitarinės pagalbos bendruomenė, 

bet neaišku, kaip ši patirtis bus perduota kitiems. 

• Silpnumo situacijose, kokybiniai įvertinimai ne mažiau svarbūs nei kiekybiniai duomenys. Ekonomistai daugiausiai 

dirba su realiais duomenimis, o politikos mokslininkai arba žvalgybos analitikai naudoja ir kokybinius metodus. Kongo 

Demokratinės Respublikos policijos arba kariuomenės reformos atveju, norint įdiegti duomenų rinkimo sistemas, kaip 

antai gyventojų surašymo duomenų bazes, būtina gerai suprasti vietos politiką ir valdžios žaidimus. EUSEC misija, 

atsakinga už pagalbą Kongo valdžios institucijoms reformuojant kariuomenę, pirmuosius metus praleido kurdama 

savitarpio pasitikėjimą su nacionaliniais suinteresuotaisiais subjektais per stiprius asmeninius ryšius, žmonių žvalgybą 

ir karinę kompetenciją. Tuo tarpu Bisau Gvinėjoje, kurios kariuomenė yra nedidelė (mažiau nei 6000 kareivių) ir dėl to 

atrodo, kad ją reformuoti turėtų būti lengva, buvo susidurta su rimtomis valdymo ir įtakos kliūtimis, kaip antai simboline 

veteranų įtaka, bauginimu ir neteisėta kontrabanda. Žmogiška realybė kartais prieštarauja duomenims. 

• Europos saugumo ir gynybos iniciatyvos didele dalimi priklauso nuo vietinių valdžios struktūrų darbotvarkės ir politinės 

valios. Jei vietos valdžia nenori priimti ESGP operacijų arba užsieniečių, kurie siekia padėti reformuoti jų saugumo 

aparatą (dažniausiai dėl politinių priežasčių arba asmeninių interesų), europiečiams gali būti labai sunku padaryti 

maksimalų poveikį. Tai tapo akivaizdu Kongo Demokratinėje Respublikoje, kai po 2006 m. rinkimų valdžia išreiškė daug 

mažesnĮ susidomėjimą saugumo sektoriaus reforma. Tai pasitvirtino ir Bisau Gvinėjoje, kur ES saugumo sektoriaus reformos 

misijai buvo itin sunku užmegzti dialogą su dabar velioniu armijos vadu Tagmé Na Wai. Tai buvo akivaizdu ir Sudane, 

kur vadovybė nenorėjo priimti AS ir JT taikos palaikymo operacijos ir atidėliojo vizų išdavimo procesą ES darbuotojams, 

dirbantiems AMIS Afrikos Sąjungos taikos palaikymo pajėgų Darfūre planavimo ir vadovavimo grandinėje. 

• Po 10 m. ESGP darbuotojai sužinojo apie vietos atsakomybės ugdymo sunkumus, ypač silpnose šalyse, kur valstybių 

pajėgumas beveik lygus nuliui, ir kur vietos pareigūnai neturi gebėjimų priimti ir dirbti su ES pasiūlymais arba 

intervencijomis. Trumpi ESGP operacijų mandatai ir didelė darbuotojų kaita dažniausiai neatitinka poreikių stiprinti 

pajėgumą ilgalaikėje perspektyvoje. 

• ES trukdo politikos įgyvendinimo atotrūkis silpnose šalyse. Nepaisant įspūdingo strategijų, komunikatų ir programavimo 

dokumentų, skirtų silpnumo mažinimui, konfliktų prevencijai ir taikos stiprinimui, rinkinio, ES dar reikia daug nuveikti, kad 

šios politikos gairės būtų įgyvendintos praktiškai. ES darbuotojai dažnai ignoruoja politikos dokumentus, apibrėžiančius 

jų kasdienĮ darbą ir sprendimus silpnumo situacijose. Turėdama puikias politines priemones, kaip antai LLRD (Pagalbos, 

atstatymo ir vystymosi susiejimas), ES jų sistemingai netaiko šalyse. Silpnumo aplinkybėmis dirbantys darbuotojai turėtų 

būti mokomi sistemingiau ir gauti universalesnių žinių. 

68 

Grevi et al., pasirodysiantis. 

121 

DĖL 


VYSTYMOSI

8 Skyrius 


• ES vis dar turi apibrėžti savo užsienio politikos prioritetus sprendžiant silpnumo situacijas. Nors 2003 m. Europos saugumo 

strategijoje paminėta, kad valstybių žlugimas kelia pavojų, svarbiausi strateginiai Europos interesai Afrikoje Į pietus 

nuo Sacharos tebėra neaiškūs. Kai kurios, dažniausiai kolonijų turėjusios, Europos šalys yra susirūpinusios dėl silpnų 

Afrikos valstybių, iš dalies dėl to, kad jos kelia reikšmingų pavojų, kaip antai terorizmo, prekybos narkotikais, ginklais ir 

žmonėmis. Tačiau šie nuogąstavimai aktualūs ne visoms ES šalims, todėl nėra aiškių užsienio politikos Afrikoje prioritetų, 

išskyrus tuos, kuriuos apibrėžia tarpžemyninės partnerystės arba Kotonu partnerystės susitarimai. Šiuo aspektu reikia 

atlikti daugiau tyrimų, kuriuos ES SSI atliks 2010 m. 

• Silpnų šalių valdžios pareigūnai dažnai kaltina ES dėl jos prieštaringos politikos. Komercinis protekcionizmas nuolat 

prikišamas kaip vystymosi kliūtis. Nepaisant naujų kompensacijos mechanizmų, kaip antai pagalbos prekybai programos, 

politinis dialogas vis dar apgaubtas nepasitikėjimo. Todėl kovojant su silpnumu būtina siekti nuoširdesnio dialogo ir 

noro įveikti praeities nuostatas bei pripažinti abipusius įsipareigojimus. 

3. DĖL SILPNUMO ATSIRANDA LYGIAGREČIOS SAUGUMO INSTITUCIJOS 

Valstybės pajėgumo mažėjimas silpnumo situacijose nebūtinai reiškia valdymo nebuvimą. Silpnose situacijose neretai atsiranda 

„vietos institucinės iniciatyvos, kurios vykstant konfliktui padeda išlikti socialiniam gyvenimui ir geriau jĮ organizuoti, ir kurios gali 

būti naudingos ateityje 69 .“ Saugumu ima rūpintis tradiciniai vadai, visuomenės grupės, bažnyčios ir pagalbos agentūros 70 . Silpnumo 

situacijos gali pasižymėti nelygia prieiga prie saugumo ir teisingumo, netolerancija pašaliečiams, smurtu, teisėtumo ir atskaitomybės 

stoka. Bet kai kuriais atvejais prasta valstybės teisėsauga ir susilpnėjęs suverenumas paskatina savarankišką teisėtvarkos palaikymą 71 . 

Dėl to atsiradusi alternatyvi teisėsauga sukuria saugumo tinklą ir stiprina vietos demokratiją. Šios alternatyvios teisėsaugos sėkmę 

gali toliau skatinti palanki valstybės reakcija ir ES parama. 

4. NUOSEKLUMAS IR PUSIAUSVYROS NEBUVIMAS GALI PALENGVINTI SAUGUMO IR PLĖTROS REFORMĄ 

Sprendžiant plėtros ir saugumo sąsajų klausimus silpnumo aplinkybėmis, šiame netolydžiame kontekste tinkamiausios yra „bendros“ 

strategijos, vienu metu jungiančios visas politikos priemones Į darnų paketą, apimantĮ politikos, saugumo, humanitarinės pagalbos 

ir plėtros priemones 72 . Šioks toks koordinavimas yra naudingas – ypač ES viduje, – bet visai nebūtina ankstyvajame etape dėti 

reikšmingas pastangas integruoti ir taikyti vienalaikĮ arba subalansuotą požiūrĮ Į saugumo ir plėtros sąsają. Saugumo ir plėtros 

politikos pažangos bei derinimo netolydumas neišvengiamas silpnumo aplinkybėmis. Jis netgi pageidautinas, nes apie veiklos 

trūkumus bei pusiausvyros stoką politikos formuotojai sužino iš klaidų, susierzinimo ir nepatogumų 73 . Pavyzdžiui, Siera Leonėje 

saugumo sektoriaus reformos elementų nesiejo jokie teoriniai ar realūs ryšiai, todėl jie vystėsi nepriklausomai vienas nuo kito 74 , 

bet Siera Leonę net EBPO-PVK dažnai pateikia kaip geros praktikos pavyzdį. 

Nuosekliai sprendžiant problemas, rizikuojama kuriuo nors metu arba kurioje nors srityje užstrigti. Tačiau atsižvelgiant Į paplitusią 

tradicinę išmintĮ apie koordinavimo būtinumą, reikėtų turėti omenyje, kad kopijavimas, sumaištis ir tų pačių tikslų siekiančių žmonių 

nesusikalbėjimas ne visada yra žalingas ir gali netgi paspartinti reformas bei sumažinti jų kainas 75 . 

5. SAUGUMAS IR PLĖTRA NEBŪTINAI VYSTOSI KARTU 

Svarbu išsiaiškinti, ar saugumo užtikrinimas paskatins tvarų žmonių vystymąsi. Šia prasme 17-os JT vadovaujamų valstybių stiprinimo 

operacijų įvertinimas prabėgus penkeriems metams nuo jų pradžios parodė, kad saugumo (apibrėžiamo kaip karo nebuvimas ir 

visiško smurto priemonių valdymo atkūrimas) ir kitų valstybės stiprinimo aspektų, kaip antai ekonominės plėtros, demokratijos 

ir institucinių gebėjimų sukūrimo, ryšys egzistuoja, bet saugumas automatiškai nedaro teigiamo poveikio teisinei sistemai arba 

valdžios veiksmingumui, ekonominei plėtrai ir demokratijai 76 . 

69 

Englebert ir Tull 2008, 125, 127 p. 

70 

Vlassenroot 2008, 2 p. 

71 

Baker 2008. 

72 

Faria ir Magalhães Ferreira 2007. 

73 

Hirschman 1985, 74–75 p. 

74 

Horn et al. 2006, 110, 118 p. 

75 

Hirschman 1981, 66 p. 

76 

Valstybių stiprinimo misijos pasiekė svarbių saugumo tikslų: 13 iš 17 misijų užbaigė karus (1000 su koviniais veiksmais susijusių mirčių per metus arba karo 

metu). Skurdžiausiose pokarinio laikotarpio šalyse karą užbaigti buvo sunkiau, bet valstybių stiprinimo operacijos pasiekė savo tikslus ir tokiomis aplinkybėmis 

(7 iš 11 atvejų). Atkurti visišką smurto priemonių kontrolę valstybių stiprinimo misijoms sekėsi ne taip gerai (9 iš 17 atvejų). Bet ši sėkmė saugumo srityje tik 

ribotai įtakoja kitus valstybių stiprinimo aspektus (Zürcher 2006). 

122



Saugumo ir plėtros raidos sąsaja gali įgyti įvairiausias formas ir ne visada reiškia atitinkamų politikos sričių tarpusavio ryšį. Tačiau 

neteisinga ir teigti, kad abi sritys yra visiškai nesusijusios. Saugumas ir plėtra ne visada praktiškai susiję, bet priklausomai nuo laiko 

ir konteksto jų sąsaja gali svyruoti nuo tarpusavio priklausomybės iki autonomijos 77 . 

6. MAŽIAU GALI BŪTI DAUGIAU 

ES pabrėžia savo ilgalaikius įsipareigojimus ir santykinai stabilią savo veiklą stiprinant valstybes bei plėtrą apskritai. Tačiau iniciatyvų 

apimtĮ galima padidinti įgijus daugiau lankstumo šiuo aspektu ir numatant atrankaus atsitraukimo laikotarpius. Tarp Vakarų 

politikos formuotojų, kurie skiria daugiau išteklių svarbiomis laikomoms silpnoms šalims, kaip antai Afganistanas, Bosnija, Irakas 

ir Kosovas, nei periferinėmis laikomoms šalims, yra paplitusi prielaida, kad „daugiau valstybės stiprinimo reiškia geresnĮ valstybės 

stiprinimą“ 78 . Saugumo požiūriu tai reiškia, kad daugiausiai sėkmės galima tikėtis formuojant stipresnes ES ir JT karines misijas su 

daugiau kariškių ir tvirtesniais mandatais. 

Plėtros politikos patirtis, ypač saugumo ir plėtros srityje, rodo, kad tam tikras atsiejimas ir atsitraukimas gali turėti teigiamų pasekmių 79 . 

Mažiau įsipareigojimų arba ribotesni įsipareigojimai galėtų suteikti erdvės socialiniams eksperimentams ir paskatinti vietos iniciatyvų 

augimą. Kongo Demokratinės Respublikos atvejĮ apibrėžus kaip bandomąją JT taikos palaikymo operaciją, pavyzdžiui, taikant 

intensyvią intervenciją, kuri dažnai įvardijama kaip „protektoratas“, pereinant nuo karo prie taikos ir demokratijos 2003–2006 m., 

teko padaryti probleminių politikos pasirinkimų 80 . 

77 

Hirschman 1981, 142–166 p.; Hirschman 1995, 221–230 p. 

78 

Englebert ir Tull 2008, 135–139 p. 

79 

Hirschman 1995, 190-192 p. 

80 

Autesserre 2009, 258 p. 

123 

DĖL 


VYSTYMOSI


9 SKYRIUS 

IŠVADOS – PRIORITETAI IR REKOMENDACIJOS 

Europos Sąjunga turi daug įvairių politikos priemonių, kurios yra skirtos spręsti silpnų šalių keliamas 

problemas, ir kurias pastarąjĮ dešimtmetĮ nuolat peržiūrinėjo bei tobulino. Nepaisant to, ES veikloje 

silpnose šalyse vis dar jaučiamas „įgyvendinimo atotrūkis“ – skirtumas tarp oficialių įsipareigojimų ir 

politikos įgyvendinimo 1 . 

1. ES POLITIKA GALI DARYTI POVEIKĮ 

ES gali įtakoti Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių plėtros perspektyvas ir ypač padėti joms 

pagerinti savo atsparumą sukrėtimams. Tačiau tam reikia kurti pasitikėjimą, mokytis iš patirties ir 

remtis ja. Vykdydama šią sunkią užduotį, reikalaujančią visų su silpnomis šalimis dirbančių veikėjų 

bendradarbiavimo, ji nėra viena. 

ES galėtų pagerinti savo veiksmingumą ryžtingais veiksmais ir vieninga politika. Tarp ES narių ir Europos Bendrijoje vykstančios 

diskusijos turi būti atviros ir plačios, nes šalių silpnumo mažinimas yra politiškai jautrus klausimas. Tačiau suformulavus vieningą 

politiką ir pasiekus atitinkamus susitarimus, ES turėtų įsipareigoti vykdyti ilgalaikę politiką ir nekeisti savo tikslų ar svarbiausių 

intervencijos sričių. Silpnų šalių problemos daugiausiai yra struktūrinės, ilgalaikės ir, siekdami jas išspręsti, išorės veikėjai turi 

prisiimti ilgalaikius ir stabilius įsipareigojimus. Sutelkus pastangas ties keliais aiškiai apibrėžtais prioritetais, būtų lengviau paprastinti 

procedūras ir mažinti biurokratizmą. ES turėtų didinti savo įsipareigojimų silpnoms šalims patikimumą, politikos aiškumą ir sustiprinti 

poveikį. Ji taip pat turėtų bendrą politiką pritaikyti konkrečių problemų sprendimui ir konkrečioms sąlygoms. 

Kai nusprendžiama, kad šalies biudžeto remti negalima 2 arba kai itin svarbu žinoti vietos aplinkybes, donorai ir paramos gavėjai 

gali nesugebėti veiksmingai įgyvendinti arba stebėti pagalbos politikos. Tada šias užduotis galima pavesti kitiems oficialiems 

partneriams, pilietinės visuomenės organizacijoms arba nepriklausomoms paslaugų tarnyboms (žr. 9.5 langelį). Įgaliojimai gali 

padėti spręsti sudėtingas vietos problemas ir užtikrinti tinkamą užduočių atlikimą. Tokiomis aplinkybėmis, kai pagalba naudojama 

neveiksmingai arba kai donorai perduoda didelę savo paramos dalĮ neoficialioms institucijoms ar NVO, gali būti naudinga atskirti 

skirtingas vyriausybių funkcijas: politikos formulavimą ir lėšų skirstymą arba stebėseną. Atskyrus ilgalaikių plėtros politikos tikslų 

nustatymo ir politikos įgyvendinimo užduotis, pastaroji taps nepriklausoma nuo tiesioginio politinio spaudimo, bus išvengta 

įsipareigojimų problemų ir sukurtos atitinkamos techninės galimybės. Tokio atskyrimo pagrindas jau yra, tačiau siekiant veiksmingai 

įgyvendinti ilgalaikę politiką, reikėtų keisti ir valdymą 3 . 

1.1 EUROPOS SĄJUNGOS SANTYKINIAI PRANAŠUMAI 

Formuluodama strategijas, kaip padėti silpnoms šalims stiprinti savo atsparumą, ES turi santykinių pranašumų, bet norėdama juos 

išnaudoti, ji turėtų susitelkti ties savo veiksmais žmogiškojo ir socialinio kapitalo vystymo bei institucinės plėtros vietos ir regioniniu 

lygmenimis srityse. ŠĮ santykinĮ pranašumą ji turi dėl savo pačios plėtros istorijos ir daugybės politikos krypčių, pagal kurias ES 

gali vykdyti savo veiklą. 8 skyriuje buvo paaiškinta, kad skirtingai nuo daugelio kitų pagalbos agentūrų 4 , ES gali panaudoti bet 

kokĮ prekybos, žemės ūkio, žvejybos, migracijos, klimato kaitos, aplinkos, socialinės globalizacijos dimensijos, mokslinių tyrimų 

ir plėtros, informacinės visuomenės, energetikos, saugumo ir valdymo derinį. Tiek teigiamas, tiek neigiamas šių politikos krypčių 

poveikis valstybių silpnumui gerokai lenkia finansinės pagalbos poveikį. 

Be to, ES istorija pasižymi institucine plėtra įvairiose ir sudėtingose visuomenėse su savo vidaus institucijomis. Taip pat ES plėsdamasi 

įgijo daug patirties sprendžiant problemas valstybėse su neveiksniomis institucijomis arba išgyvenančiose pereinamuosius 

laikotarpius. Kai kurioms dabartinėms ES šalims narėms (Graikijai, Portugalijai ir Ispanijai) 20-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje 

pavyko taikiai pakeisti karines diktatūras demokratijomis. Paskutiniajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje ES taip pat padėjo Rytų 

Europos šalims išgyventi pereinamuosius laikotarpius ir pakeisti savo ekonomikas: reformuoti svarbias institucijas, pakeisti valdymo 

sistemas bei valstybių tiekimo mechanizmus. Ši patirtis savaime yra santykinis pranašumas, nes ES gali ją panaudoti kaip priemonių 

rinkinĮ silpnumo situacijose. 

1 

8 skyriuje išsamiai aptariama, kur reikia labiau įsikišti, siekiant padidinti ES įsipareigojimų sėkmės tikimybę. 

2 

Diskusiją apie sąlygas, kuriomis parama biudžetui yra tinkamas pagalbos būdas silpnose šalyse, žr. EBPO (2009). 

3 


4 

Šiuo klausimu žr. Collier (2009a) grindžiamąjĮ dokumentą 1B tome. 

124


Išvados – prioritetai ir rekomendacijos 

Pagalbos agentūros ir tarptautinės institucijos dažnai pasirenka trumpalaikes korekcines priemones arba pagal savo institucines 

pareigas susitelkia ties vienu konkrečiu klausimu 5 . Jungtinės Valstijos, kaip ir ES, taip pat taiko įvairią politiką, bet šios valstybės 

istorija kitokia, ir ji geografiškai yra gerokai toliau, nepaisant jos atgijusio susidomėjimo Afrika Į pietus nuo Sacharos 6 . Kinija ir arabų 

šalys daugiau dėmesio skiria infrastruktūros stiprinimui ir tiesioginėms užsienio investicijoms Į žemę, bet šalims gavėjoms tai gali 

tapti tiek palaiminimu, tiek prakeiksmu. ES taip pat gali stiprinti infrastruktūrą, bet turėtų sutelkti savo pastangas Į žmogiškojo ir 

socialinio kapitalo bei institucijų plėtrą, nes tai yra ES santykinio pranašumo sritys. 

1.2 ES INTERVENCIJOS NEPALANKIOMIS PASAULINĖMIS APLINKYBĖMIS POREIKIS 

Didinant atsparumą svarbiausia mobilizuoti vidaus išteklius ir stiprinti valstybės institucijas bei socialinę sanglaudą. Beveik visada 

abu šiuos tikslus silpnoms šalims sunku pasiekti. Todėl nors ES įsikišimas reikalingas, kova su Afrikos Į pietus nuo Sacharos silpnumu 

yra didelis ir rizikingas iššūkis. 

Tačiau tiek donorams, tiek gavėjams neveiklumas irgi daug kainuoja. Silpnos šalys šią kainą sumoka menka žmonių socialine raida 

ir saugumo stoka, susijusia su ilgalaikiais plėtros atotrūkiais. Europa taip pat gali pajusti labai neigiamus šalutinius poveikius, nes 

yra geografiškai arti Afrikos ir jos problemų, kaip antai demografinio sprogimo, pabėgėlių, nelegalios prekybos, kontrabandos, 

lytinės prievartos ir piratavimo. 

Ši užduotis yra sunki ir dėl to, kad ES tenka dirbti su silpnomis šalimis išlaikant pagarbą jų nacionaliniam suverenumui. Silpnos šalys 

retai būna atskaitingos savo piliečiams, bet reikėtų suteikti joms galimybę prisiimti atsakomybę už savo vykdomą politiką. Nedidelis 

teisėsaugos pajėgumas mažina mokesčių surinkimą, o nesugebėjimas veiksmingai valdyti vidaus išteklių silpnina nepriklausomybę 

ir valdymo pajėgumą. 

Darbas su silpnomis valstybėmis dar pasunkėjo 2009 m. ekonomikos ir finansų krizės metu. Silpnos šalys pajuto reikšmingus krizės, 

kurios nesukėlė, padarinius, ir dėl to veikiausiai dar daugiau valstybių atsidurs silpnumo situacijose ir bus dar sunkiau iki numatyto 

2015 m. termino pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Krizė tapo stipriu neigiamu sukrėtimu vienam žmogui tenkančioms 

pajamoms ir atėjo iš karto po kitų dviejų silpnas šalis nuniokojusių krizių: maisto ir kuro. Kadangi šios trys krizės beveik sutapo, jų 

poveikis išaugo kelis kartus, ir kritinės situacijos tapo labiau taisykle, nei išimtimi. Silpnose situacijose atsidūrusios šalys, bandydamos 

įveikti sukrėtimus, kuriuos laikė trumpalaikiais, prarado ilgalaikę perspektyvą, kuri būtina siekiant įveikti silpnumą. 

Ekonominę aplinką veikia ir susikaupusi perteklinė skola bei rimtos socialinės vidaus problemos, persekiojančios ES šalis. Krizė dar 

labiau sustiprino ilgalaikių politinių įsipareigojimų ir veiksmingesnio pagalbos vystymuisi naudojimo svarbą. Neveiksmingumo 

priežastys yra trumpalaikė ir ad hoc politika, prastas įgyvendinimas ir stebėsena, taip pat pagalbos fragmentacija ir dubliavimas. Jas 

reikia pakeisti paprastomis aukščiau minėtomis taisyklėmis: kalbėti vienu balsu, susitelkti Į ilgalaikę politiką ir, kai galima, perduoti 

kai kurias funkcijas partneriams. 

1.3 NEVALSTYBINIŲ VEIKĖJŲ VAIDMUO SILPNOSE ŠALYSE 

Ilgą laiką valstybė buvo pagrindinis prieigos taškas visiems donorams, kurie mano, kad intervencija per valstybės institucijas yra 

tinkamas kelias didinti atskaitomybę, spręsti lyčių nelygybės klausimus, kurti pasitikėjimą, bendrus teisinius pagrindus ir užtikrinti 

teisinę lygybę. 

Tačiau dabartines valstybines institucijas įtakoja istorinės valstybių formavimo aplinkybės ir jų sąveika su geografiniais ypatumais 

bei etninėmis arba religinėmis grupėmis. Be to, Afrikos Į pietus nuo Sacharos vyriausybės linkusios neigti savo atsakomybę dėl 

silpnumo situacijų ir kaltinti „išorines“ priežastis. 

Todėl siekiant sustiprinti valstybes ir padidinti socialinę sanglaudą, reikia mobilizuoti nevalstybinius veikėjus, kurie kartais nepriklauso 

silpnų valstybių struktūroms, bet išmano vietos aplinkybes ir vertingus žmogiškuosius išteklius. 

5 

Pavyzdžiui, maisto stoka. Žr. Pasaulio maisto kainas. 

6 

Gartner 2009. 

125 

DĖL 


VYSTYMOSI

9 Skyrius 


2. PRIORITETAI IR REKOMENDACIJOS 

Apibrėždama savo prioritetus, ES turėtų atsižvelgti tiek Į bendras, tiek Į konkrečioms šalims būdingas 

valstybių silpnumo savybes Afrikoje Į pietus nuo Sacharos (žr. 2 skyrių), taip pat Į savo pačios 

santykinĮ pranašumą prieš kitus donorus ir tarptautines institucijas (žr. diskusiją 8 skyriuje). 

Afrikoje Į pietus nuo Sacharos esančios šalys skiriasi viena nuo kitos įvairiais aspektais, bet kai kurie trūkumai, trukdantys sukurti 

stiprią, svarbiausias savo funkcijas galinčią atlikti valstybę, būdingi joms visoms. Šie trukdantys veiksniai yra: 

• Nesugebėjimas mobilizuoti vidaus išteklių ir iš to kylanti didelė priklausomybė nuo išorės finansinių šaltinių. 

• Ekonominės sistemos priklausomybė nuo vos kelių (o daugelyje šalių tik nuo vieno) pirminių produktų. Tai lemia nestabilų 

augimą ir didelę eksporto pajamų koncentraciją. 

• Menkai išplėtota materialioji ir nematerialioji infrastruktūra, neleidžianti šalims pasinaudoti globalizacijos teikiamais privalumais 

ir sunkinanti prieigą prie svarbiausių rinkų. 

• Menka žmonių socialinė raida, mažinanti gebėjimą pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis. 

• Didelė ginkluotų konfliktų kilimo rizika. 

Šios savybės trukdo siekti to, kas yra pagrindinis išorinio įsikišimo Į silpnas šalis tikslas – prisidėti prie vidinio valstybės stiprinimo 

proceso 7 . ES patvirtino šĮ esminĮ prioritetą savo Europos konsensuse dėl vystymosi 8 , siekdama Į šĮ ilgalaikĮ tikslą sutelkti savo darbą su 

Į pietus nuo Sacharos esančiomis silpnomis Afrikos šalimis. Toliau išvardytos penkios bendros savybės atspindi penkis svarbiausius 

ES darbo su silpnomis šalimis prioritetus: 

1-asis prioritetas: Atpažinti ir remti valstybę ir socialinę sanglaudą stiprinančias jėgas ir veikėjus. Europos pagalba 

valstybės stiprinimui yra sudėtinga dėl to, kad šio proceso negali įkvėpti išoriniai veiksniai. Valstybės stiprinimo procesas silpnose 

Afrikos šalyse nebus toks kaip Europos valstybių stiprinimas 19-ajame amžiuje 9 . Socialinė sanglauda tarp etninių ir religinių grupių, 

kurių nesutarimai tęsiasi jau kelis šimtmečius, irgi nebus tokia pati. Todėl mėginant iš išorės įsikišti Į silpnas šalis, būtina suprasti 

vietinĮ kontekstą. To reikia siekiant nustatyti, kurie veikėjai gali paskatinti pokyčius, išvesiančius šalĮ iš silpnumo situacijos, – veikiausiai 

kiekvienu atveju tai būtų daroma skirtingais būdais. „Pokyčių veikėjus“ reikia stiprinti, ypač skatinant moterų dalyvavimą valstybės 

stiprinimo procese, bet, siekiant sėkmingai įgyvendinti demokratijos skatinimo strategiją, ne mažiau svarbu silpninti galimus „veto 

žaidėjus“ 10 ir paremti vadovų pastangas atkurti socialinĮ pasitikėjimą tarp valstybės ir piliečių, taip pat skirtingų grupuočių ir etninių 

grupių, tarp kurių gali kilti konfliktų. Jei kurios nors grupės yra diskriminuojamos ir atskiriamos nuo politinio atstovavimo, didėja 

konflikto tikimybė ir silpnumą įveikti tampa sunkiau. 

Silpnos valstybės turi šiokių tokių organizacinių pajėgumų 11 , bet jĮ reikia nukreipti Į kitus bendrus tikslus, kaip antai vidaus išteklių 

mobilizavimą ir geresnĮ pajamų iš gamtos išteklių valdymą. Valdžios atstovai vaidina svarbų vaidmenį, bet kai kuriose silpnose 

valstybėse etninės arba religinės grupuotės gali būti menkai suinteresuotos kurti veiksmingą valstybės pajėgumą arba netgi turėti 

paskatų jĮ mažinti. Todėl jie neturi motyvacijos siekti konsensuso. Jei nėra socialinės sanglaudos, mažėja ir gero valdymo poreikis 

bendruomenių lygmenimi. 

2-asis prioritetas: Mažinti atotrūkĮ tarp trumpalaikių poreikių, ilgalaikės politikos ir atsparumo. Siekdama silpnose šalyse 

perkelti dėmesĮ nuo neatidėliotinų trumpalaikių poreikių tenkinimo prie ateities planavimo, ES galėtų kurti draudimo mechanizmus, 

kurie sumažintų pajamų iš eksporto svyravimo riziką. Turėdamos stabilesnes pajamas (žr. 9.1 langelį), silpnos valstybės galėtų 

susitelkti ties labiau ilgalaike vidaus politika. Kaip neseniai pastebėjo Bourguignon et al. (2008), atsižvelgiant Į mažą silpnų šalių 

atsparumą išoriniams sukrėtimams ir ypač prekių kainų svyravimams, taip pat Į prekybą, reikėtų gerai apsvarstyti donorų pagalbos 

vystomąjĮ potencialą stiprinti draudimo mechanizmus, gebėjimus įveikti riziką ir galimybes panaudoti pagalbos srautus „tarptautinių 

sukrėtimų pasekmėms švelninti“. 

7 

Žr. EBPO-PVK 2007. 

8 

Europos Parlamentas, Taryba, Komisija 2006. 

9 

Dažnai esmine valstybės stiprinimo prielaida laikomi rinkimai. Bet jei žmonės netiki, kad rinkimai išreiškia kolektyvinę šalies valią, rinkimais galima 

manipuliuoti. 

10 

Žr. Magen ir Morlino 2008, 256–257 p. 

11 

Pavyzdžiui, kai kurios šalys geba organizuoti karines pajėgas, kitos moka kurti veiksmingas švietimo sistemas, trečiose puikiai veikia pinigų pervedimo 

sistemos. 

126



9.1 langelis. Pasiūlymas, kaip stabilizuoti pajamas 

Norėdama padėti silpnoms šalims susitelkti ties labiau ilgalaike politika, kurią dažnai riboja kritinės situacijos, ES turėtų iš 

anksto įsipareigoti nukreipti pagalbos srautus Į šalis, kurių eksporto kainos nukrenta žemiau nustatyto lygio. Tada silpnos 

šalys galėtų siekti labiau ilgalaikių prioritetų, žinodamos, kad jų pajamos nenukris žemiau šio lygio. 

Tai įgyvendinti gali pasirodyti nelengva. Pirmas žingsnis – tvirtas įsipareigojimas. Reikia iš anksto nustatyti produktų 

krepšelĮ ir intervencines kainas, kad būtų išvengta įsikišimo Į vidaus gamybą ir eksporto pasirinkimus. Turėtų būti aiškiai 

apibrėžta, kad stabilizavimo mechanizmas laikinas. Šalis galima apdovanoti už lėšų skyrimą ilgalaikei politikai, kaip antai 

švietimui ir sveikatos apsaugai. 

Remdama tokĮ mechanizmą, EB galėtų įgyti santykinĮ pranašumą prieš kitus donorus. Mažai tikėtina, kad atskiros šalys 

skirs reikšmingą savo pagalbos išmokų dalĮ tokiam automatiniam mechanizmui, tuo tarpu EB, kuri tarpininkauja šalių narių 

interesams, galėtų prisiimti tvirtesnius įsipareigojimus šiai priemonei. Lėšų stebėsena galėtų būti pavesta vietos pilietinės 

visuomenės organizacijoms (žinoma, iš anksto, kad būtų išvengta pasitikėjimo problemų). 

3-iasis prioritetas: Stiprinti žmogiškąjĮ ir socialinĮ kapitalą. Siekiant silpnų šalių tvaraus augimo ir plėtros, labai svarbu investuoti 

Į švietimą, mažinti lyčių skirtumus ir stiprinti socialinĮ kapitalą. Silpnos šalys kenčia nuo viešojo švietimo sistemos trūkumų, dėl 

kurių mažėja mokyklą lankančių vaikų skaičius ir didėja suaugusiųjų neraštingumas. Tinkamo finansavimo reikia ne tik pagrindinei 

švietimo pakopai, bet ir aukštajam mokslui. 1970 m. Afrikoje Į pietus nuo Sacharos skaityti ir rašyti mokėjo maždaug 30 % suaugusiųjų. 

1990 m. šis skaičius išaugo iki 51 %, o 2006 m. iki 63 % (bet tik iki 59 % silpnose šalyse). Raštingumo atotrūkĮ reikia kuo greičiau 

mažinti. Pakilus raštingumo lygiui, silpnos šalys galėtų reikšmingai pagerinti žmonių socialinę raidą ir ekonominĮ augimą. Ypač 

svarbus moterų švietimas, nes nuo jo priklauso vaisingumas ir namų ūkių narių, ypač vaikų, sveikata bei gerovė 12 . Taip pat gali būti 

labai svarbu skirti dėmesĮ berniukams ir jaunuoliams, ypač konfliktą išgyvenusiose silpnose šalyse, siekiant sumažinti jų įsitraukimą 

Į neteisėtą veiklą, kaip antai neteisėtą prekybą ir kontrabandą. Atsižvelgiant Į šias aplinkybes, švietimas jauniems vyrams gali būti 

ne vienintelė išeitis, todėl būtų galima diegti (nemokamai) ir kitas priemones griežtam reguliavimui sušvelninti ir tinkamai verslo 

aplinkai užtikrinti mažinant ekonomines ir biurokratines kliūtis. Tai būtina siekiant kurti darbo vietas, suteikti viltĮ bei ateities 

galimybes jaunajai kartai, ir įtikinti ją, kad maištas – ne vienintelis kelias judėti Į priekį. 

ES šalys narės galėtų atverti savo sienas studentams iš silpnų šalių, nes užsienyje įgytas išsilavinimas prisideda prie institucinės 

plėtros kilmės šalyse (žr. 9.2 langelį) 13 . ES taip pat galėtų padėti plėtoti vietos universitetus ir mokslinių tyrimų centrus, skatinti 

naujovių diegimą tokiose srityse kaip veiksmingas vandens vartojimas nepalankiomis klimato sąlygomis ir sveikatos problemų, 

kaip antai AIDS ir maliarijos, sprendimas. 

9.2 langelis. ES politika ir Afrikos žmogiškojo kapitalo plėtra 

Yaw Nyarko, Niujorko universitetas 

Žmogiškasis kapitalas yra svarbi ekonominės plėtros sudedamoji dalis. Afrikoje Į pietus nuo Sacharos žmogiškojo kapitalo 

lygis tebėra žemas, nepaisant didžiulių valdžios investicijų Į švietimą. Skatindama žmogiškojo kapitalo vystymą Afrikoje 

Į pietus nuo Sacharos, Europos Sąjunga gali suvaidinti veiksmingą ir išskirtinĮ vaidmenį, nes tai vienas geriausių būdų pakelti 

pragyvenimo lygĮ ir paskatinti ekonominę plėtrą. 

Tyrimai rodo, kad žmogiškasis kapitalas ir ekonominė plėtra yra susiję reiškiniai (žr. Spiegel ir Benhabib 2005 ir čia pateiktas 

nuorodas). Kvalifikuotų darbuotojų reikia naujoms technologijoms įsisavinti, verslui plėtoti, sveikatos apsaugos sistemoms 

valdyti ir nacionalinėms ekonomikoms planuoti. Nepaisant to, kad didelė valstybių biudžetų dalis skiriama švietimui, 

daugelyje Afrikos šalių pasiekimai šioje srityje tebėra menki. 2000 m. (tai paskutiniai metai, kai buvo surinkti visi tarptautiniai 

12 

Nepatvirtintais duomenimis (žr. Gartner 2009), motinų su penkerių metų pradiniu išsilavinimu vaikai turi 40 % daugiau galimybių sulaukti 5 metų amžiaus. 

Todėl atsižvelgiant Į didelĮ vaikų iki 5 metų mirtingumą silpnose šalyse, kuris pabrėžiamas 1 ir 2 skyriuose, tokios investicijos poveikis galėtų būti labai 

reikšmingas. 

13 

Žr., pavyzdžiui, Spilimbergo 2009. 

127 

DĖL 


VYSTYMOSI

9 Skyrius 


duomenys) 14 daugiau nei 20 milijonų gyventojų turinčioje Ganoje aukštąjĮ išsilavinimą turėjo 81 000 piliečiai. Galima palyginti: 

vien Niujorko universitete (kur aš dėstau, ir kuris yra tik vienas iš Niujorko valstijos universitetų) mokosi maždaug pusė šio 

skaičiaus studentų. Daugelyje kitų Afrikos šalių skaičiai irgi maži: Kenijoje – 124 000, Ugandoje – 63 000. Daugelyje Afrikos 

šalių atitinkamos amžiaus grupės dalis su aukštuoju išsilavinimu yra gerokai žemesnė už tarptautinius standartus ir svyruoja 

nuo 3 iki 5 %, tuo tarpu Korėjos Respublikoje, Singapūre ir kitose šalyse ji siekia 70 %. 

Gydytojų skaičius irgi neįtikėtinai mažas. 2004 m. Ganoje buvo užregistruota 1860 gydytojų – panašus skaičius gydytojų 

šiuo metu rengiamas Niujorko universiteto medicinos mokykloje. Tai reiškia, kad vienam gydytojui tenka 11 200 pacientų. 

Malavyje 2004 m. buvo užregistruoti 124 gydytojai, tad vienam gydytojui teko 88 000 pacientų. Tuo tarpu Vakaruose vienam 

gydytojui tenka nuo maždaug 227 pacientų Italijoje iki 467 pacientų Jungtinėje Karalystėje. 

Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse 20-ojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje žmogiškojo kapitalo srityje buvo 

padaryta didžiulė pažanga, bet reikia nuveikti dar daugiau. Tačiau vos užsiminus apie gebėjimų stiprintimą Afrikoje, diskusija 

beveik neišvengiamai nukrypsta Į „smegenų nuotėkį“, kuris naudojamas kaip argumentas prieš išorės pagalbą aukštajam 

mokslui Afrikoje ir kvalifikuotų darbuotojų nuotėkĮ Į Vakarus. Tai klaida. Matuojant „smegenų nuotėkį“ ir jų grįžimą, yra 

subtilumų. Tai sritis, kurioje Europos Sąjunga galėtų prisiimti vadovaujantĮ vaidmenį, atnešdama naudos tiek Afrikai Į pietus 

nuo Sacharos, tiek ES šalims. 

Užsienyje gyvena daug aukštąjĮ išsilavinimą turinčių afrikiečių: 52 % iš Siera Leonės, 46 % procentai iš Ganos, 44 % iš 

Kenijos ir 35 % iš Ugandos. Tačiau reikia atsižvelgti Į įvairius išmatuoto „smegenų nuotėkio“ subtilumus. Pirma, „smegenų 

nuotėkis“ yra tam tikru metu skirtingose geografinėse vietovėse paplitusių gebėjimų pjūvis. Šio metu Afrikos ligoninėms, 

ministerijoms ir kitoms institucijoms vadovaujantys asmenys kažkada buvo išvykę Į užsienĮ mokytis ir, įgiję kvalifikaciją, 

grįžo. Kažkada tie žmonės statistikos buvo priskirti „smegenų nuotėkiui“. Įgijusių išsilavinimą ir grįžusių Į tėvynę žmonių 

gebėjimai yra gyvybiškai svarbūs nacionalinei plėtrai. Duomenys rodo, kad, įgiję išsilavinimą, grįžta gana daug žmonių, 

todėl nemaža „smegenų nuotėkio“ dalis iš tiesų tėra „smegenų apytaka“. 

Pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo ir užsienyje dirbančių žmonių perlaidų Į gimtųjų kraštų ekonomikas svarbą. Easterly 

ir Nyarko (2009) pabandė kiekybiškai apskaičiuoti „smegenų nuotėkio“ privalumus ir trūkumus, įvardydami emigrantų 

perlaidas ir grįžtančius gebėjimus kaip privalumus. Tyrimas rodo „smegenų apytakos“ svarbą išsiunčiančioms šalims. 

Pagal kitus tyrimus, „smegenų nuotėkis“ daro didelĮ skatinamąjĮ poveikį. Galimybė palikti vietos ekonomikas ir siekti 

tolesnių studijų užsienyje arba daugiau uždirbti didina troškimą įgyti aukštąjĮ išsilavinimą ir gali paskatinti mokymąsi vietos 

ekonomikoje, net jei kai kurie išsilavinę gyventojai išvyksta iš šalies. Net jei visi užsienyje gyvenantys Ganos ir Malavio 

gydytojai grįžtų namo, pacientų ir gydytojų santykis vis tiek nesiektų tarptautinių standartų. Reikia reikšmingai plėsti 

kvalifikaciją turinčių žmonių gretas – dešimteriopai ar net dar labiau padidinti besimokančiųjų skaičių. 

Išanalizavus padėtį, galima pateikti kelias rekomendacijas: 

• Įkurti JAV žaliosios kortelės atitikmenĮ – ES mėlynąją kortelę. Įvairūs ES mėlynosios kortelės pasiūlymai palengvintų 

imigraciją Į Europą siekiant įgyti kvalifikaciją, padidintų emigrantų gerovę ir jų šeimos nariams siunčiamas perlaidas. Įgiję 

aukštesnę kvalifikaciją, daugelis galiausiai grįš Į savo tėvynes. Reikėtų skatinti kvalifikuotų darbuotojų ir profesionalų 

grįžimą Į gimtąsias šalis. Pasaulinės konkurencijos dėl kvalifikacijos kontekste, įdiegusi mėlynąją kortelę, ES galėtų žymiai 

veiksmingiau konkuruoti su Jungtinėmis Valstijomis ir jos žaliąja kortele dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tinkamai 

apgalvojus šią sistemą, laimėtų tiek Afrika Į pietus nuo Sacharos, tiek ES šalys. 

• Reikėtų išplėsti dvipusės migracijos sutartis, leidžiančias fiksuoto darbuotojų skaičiaus migraciją iš Afrikos Į Europą. Šios 

sutartys galėtų būti sudaromos taip, kad suteiktų galimybę kvalifikaciją turintiems darbuotojams grįžti Į gimtąsias šalis 

ir paskatintų šĮ procesą. 

• Reikėtų išplėsti paskolų studentams programas ir investicijas Į profesinĮ mokymą, siekiant patenkinti poreikĮ Afrikoje 

reikšmingai didinti kvalifikuotų ir profesionalių darbuotojų skaičių. Šis procesas ilgainiui turėtų būti finansuojamas iš 

vidaus šaltinių, taip pat turėtų būti taikomos griežtesnės paskolų grąžinimo sąlygos iš šalies išvykstantiems studentams 

ir palankesnės sąlygos liekantiems. Paskolos grąžinimas turėtų būti atidėtas iki studentai pradės dirbti. ES finansavimas 

galėtų padėti sudaryti šias sistemas. 

14 

Docquier ir Marfouk, 2005. 

128



Tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų žmonių migracija ir apykaita – neatsiejama žmonijos istorijos dalis. Visos migracijos, 

ko gero, prasidėjo nuo didžiosios žmonių migracijos iš Rytų Afrikos Didžiojo riftinio slėnio, galiausiai privedusios prie 

pirmosios žmonių gyvenvietės šiandieninės Europos teritorijoje. Nuo 16-ojo amžiaus europiečiai masiškai migravo Į vakarus 

apgyvendinti naujojo pasaulio. 18-ajame amžiuje afrikiečiai buvo mokomi Europos universitetuose. Siera Leonės Fura Bėjaus 

kolegija, vienas pirmųjų europinių universitetų Afrikoje Į pietus nuo Sacharos, buvo įsteigtas kaip sugrįžusių vergų centras 

ir vėliau tapo Afrikos nepriklausomybės judėjimų inkubatorium. 

Būtų baisi klaida leisti dabartinei finansų krizei ir netinkamai „smegenų nuotėkio“ interpretacijai kliudyti svarbiam kvalifikacijos 

vystymo procesui ir „smegenų apykaitai“. Vietoj to galima kūrybiškai išnaudoti migracijos paskatas bei privalumus ir pakelti 

žmogiškojo kapitalo lygĮ Afrikoje Į pietus nuo Sacharos, kartu atnešant naudą Europai. 

4-asis prioritetas: Remti geresnĮ valdymą regioniniu lygiu, įskaitant regioninės integracijos procesus. Formuluojant 

politinĮ atsaką regioniniu lygiu, galima būtų pasinaudoti regioninės integracijos mechanizmų, kurie padeda įsisavinti kaimyninių 

šalių šalutinius poveikius arba pakeisti kai kuriuos institucinius trūkumus, teikiamais privalumais (žr. 9.3 langelį). 

9.3 langelis. Tinkamas regioninės integracijos lygis 

Pagal Bendrą ES ir Afrikos strategiją, ES galėtų skatinti labiau subregioninĮ politinĮ dialogą ir prisidėti įgyvendinant veiksmingą 

pagalbinĮ principą, grįstą pasitikėjimu. Siekiant, kad vietos susitarimai prisidėtų prie valstybių stiprinimo, svarbus vietos 

lyderių vaidmuo. Regioniniams lyderiams, kaip antai Nigerijai ir Pietų Afrikai reikia tinkamų paskatų, kad jie galėtų visomis 

išgalėmis įsitraukti Į regioninius ekonominės partnerystės susitarimus ir vadovauti 15 . 

Dėl didelių Afrikos regioninių grupių ekonominių skirtumų, integracija su EB (ir pasauline rinka) tikriausiai darys skirtingoms 

šalims labai skirtingą poveikį. Gali atsirasti subregioniniai „stebulės ir stipino“ modeliai arba juos gali sustiprinti pogrupyje 

kuriamos įtampos bei padidėjusi nelygybė. Siekiant sušvelninti tokias situacijas ir sumažinti regioninę nelygybę, reikia 

diegti perdavimo mechanizmus. Vietinei konvergencijai paskatinti galima sukurti ir subsidijuoti subregioninius investavimo 

projektus. Pagal Bendrą ES ir Afrikos strategiją, galima daugiau dėmesio skirti politiniams dialogams su subregionų vadovais, 

siekiant paskatinti jų indėlĮ Į šiuos subregioninius kompensavimo mechanizmus. Šiuo atžvilgiu ES galėtų pasinaudoti savo 

patirtimi, skatindama subregioninius struktūrinius fondus. 

Regioniniai prekybos susitarimai gali suteikti Afrikos šalims galimybę pasinaudoti masinės gamybos teikiamais privalumais, stiprinti 

vidaus konkurenciją, didinti pajamas iš investicijų, pritraukti TUI bei technologijas ir taip paskatinti ekonominĮ augimą. Regioniniai 

susitarimai taip pat galėtų suteikti ekonomikoms galimybių sutelkti išteklius bendriems infrastruktūros projektams ir įsisavinti 

tokių investicijų tarpvalstybinĮ regioninĮ poveikį 16 . Jie galėtų suteikti mažoms Afrikos šalims svaresnĮ balsą derantis dėl susitarimų 

su kitais prekybos blokais ir privačiais partneriais. 

Kalbant apie masinę gamybą saugumo paslaugų ir kitų viešųjų gėrybių tiekime arba privačių nekomercinių prekių gamyboje, galima 

teigti, kad standartinės Afrikos šalys yra per mažos 17 . Standartinė internalizacijos teorija teigia, kad tiek regioninių viešųjų gėrybių 

pasiūlą (kaip antai tarpvalstybines transporto ir tinklų infrastruktūras), tiek regioninių viešųjų „blogybių“ (kaip antai, kaimyninių 

valstybių ginklavimosi varžybų, ligų plitimo ir nesaugių pasienio ruožų) reguliavimą visų geriausia realizuoti per Afrikos vidaus 

susitarimus. 

Regioninės integracijos susitarimai taip pat gali padėti stiprinti institucijas. Jos gali sutvirtinti įsipareigojimus stiprinančias politikos 

reformas – tai ypač svarbu šalyse, kurių gebėjimai prisiimti įsipareigojimus yra silpni. Dalyvavimas prekybos bloke su tvirtomis 

„klubo taisyklėmis“ gali įtvirtinti demokratines reformas ir suteikti šalims narėms patikimumo. 

15 

Šios šalys nepasirašė jokių tarpinių susitarimų ir prekiauja su ES pagal kitas prekybos sąlygas. 

16 

Žr. Collier 2006. Pavyzdžiui, UNCTAD (2009) teigia, kad regioninis bendradarbiavimas visų pirma turėtų būti siejamas su infrastruktūros plėtra ir pabrėžia bendros 

infrastruktūros privalumus. Rytų Afrikoje „geležinkelis buvo regioninis projektas ir gana pigus transporto būdas, jungiantis Ugandą su vandenynu per Keniją. 

Tai pasikeitė 1977 m., padalijus „Rytų Afrikos geležinkelius“ Į nacionaliniu lygiu valdomas dalis. Šis padalijimas sumažino geležinkelio sistemos veiksmingumą, 

nes atsirado papildomų valdymo, priežiūros, pasienio kontrolės ir kitų koordinavimo išlaidų“ 41 p. 

17 

Collier 2006. 

129 

DĖL 


VYSTYMOSI

9 Skyrius 


Tačiau kol kas Afrikoje Į pietus nuo Sacharos regioninės integracijos požiūris nesulaukė labai daug sėkmės. Sunkumų gali iškilti 

užtikrinant taisyklių laikymąsi ir dėl dviprasmybių, susijusių su regionine lyderyste. Regioninės politikos įgyvendinimas dažnai 

šlubuoja dėl prasto valdymo, silpnų nacionalinių institucinių struktūrų ir politinės valios stokos. Prekybos susitarimų ekonominis 

poveikis kelia nusivylimą, ir regioninė politinės valdžios integracija vyksta itin lėtai, nes vengiama perduoti valdžią regioninėms 

organizacijoms 18 . Nesaugumas ir silpnumas taip pat kliudo sėkmingai regioninei integracijai 19 . Afrikos skirstymo politiniais regionais 

pirminės idėjos buvo glaudžiai siejamos su valstybių suverenitetu ir nesikišimo principu 20 . 

Naujosios Afrikos vystymosi partnerystės (NEPAD) sukūrimas atspindi naujesnius bandymus „suvienyti suverenumą“ ir pagerinti 

valdymą per Afrikos tarpusavio vertinimo mechanizmą. Šie pastarieji pasiekimai atitinka požiūrį, pagal kurĮ pripažįstama tiek 

regioninės tarpusavio priklausomybės, vedančios prie silpnumo židinių, svarba 21 , tiek gryno (europinio) „Į valstybę nukreipto“ 

pajėgumų stiprinimo metodo nesėkmė 22 . Tokius valdymo stiprinimo procesus, kuriems vadovaujama regioniniu mastu, reikėtų 

skatinti plačiau, siekiant paremti valstybių stiprinimą silpnose šalyse (žr. 9.4 langelį). 

9.4 langelis. Vadovavimo ir hegemonijos dilema, kai valdymo stiprinimui vadovaujama 

regioniniu lygiu 

Koncepciniai svarstymai leidžia daryti prielaidą, kad valdymo stiprinimas, kai jam vadovaujama regioniniu lygiu, yra 

veiksmingesnis, jei susitarimuose dalyvauja dideli partneriai, patikimiau prižiūrintys, kad būtų laikomasi bloko taisyklių, 

ir dėl to geriau įtvirtinantys sąlygas stiprinti politines institucijas. Tačiau taisyklių laikymosi priežiūra irgi turi būti pagrįsta 

taisyklėmis. Didieji partneriai neturėtų naudotis savo pranašesne (ir patikima) taisyklių laikymosi prižiūrėtojų padėtimi vedini 

oportunistinių arba hegemoninių paskatų. Tai kelia svarbią politikos dilemą, nes savybės, dėl kurių didelis partneris tampa 

patikimu bloko taisyklių laikymosi prižiūrėtoju, gali paskatinti jĮ siekti dominuoti. Ši dviprasmybė gali sukurti nepasitikėjimą 

bloko viduje ir sumažinti taisyklėmis pagrįstos sistemos veiksmingumą. 

Afrikoje šią situaciją iliustruoja du regioniniai susitarimai su dominuojančiais partneriais: Vakarų Afrikos valstybių ekonominė 

bendrija (ECOWAS) su Nigerija ir Pietų Afrikos vystymosi bendrija (SADC) su Pietų Afrika. Stambus žaidėjas regione paskatina 

vadovavimą, kuris sudaro galimybes Į Afriką siųsti žemyno saugumo misijas (Liberijoje ir Lesote). Tačiau abiem atvejais buvo 

prielaidų, kad regioninių mechanizmų naudojimas tebuvo bandymas pateisinti oportunistines paskatas atgaline data. Pietų 

Afrikos kaip patikimo „gero valdymo taisyklių“ laikymosi prižiūrėtojo SADC poziciją taip pat susilpnino apartheido palikimas 

ir vis dar egzistuojantis nepasitikėjimas regioniniais partneriais. Vieno stebėtojo teigimu, „nors tai viešai nedeklaruojama, 

dėl kandidatūros Į pietinės Afrikos „saugumo valdytojo“ statusą su Pietų Afrika konkuruoja kitos šalys, kaip antai Zimbabvė, 

kurios dominavo regione prieš reintegruojant Pietų Afriką Į SADC“ 23 . Didžiuliai ekonominiai skirtumai tarp Pietų Afrikos ir jos 

regioninių partnerių taip pat stiprina pavydą bei regioninės hegemonijos baimę, kuri silpnina jos, kaip regioninės lyderės, 

pozicijas. Dėl to kitos SADC šalys, siekdamos pasipriešinti Pietų Afrikos dominavimui, yra linkusios sudarinėti alternatyvius 

regioninius susitarimus 24 . 

5-asis prioritetas: Stiprinti regiono saugumą. Siekiant palaikyti ir plėsti Europos piliečių norą dalyvauti pasaulio valdyme, 

reikia dėti ilgalaikes pastangas. Kurdami saugumo politiką, ES politikos formuotojai turėtų atsižvelgti Į tai, kad veiksmai daugelyje 

sričių, pradedant žemės ūkiu bei žvejyba ir baigiant prekyba, gali daryti įtakos saugumui ir kad saugumo iniciatyvos gali daryti 

poveikĮ plėtrai ir prekybai. ES turėtų pakeisti savo tiesinĮ socialinės inžinerijos požiūrį, pagal kurĮ daugiausiai dėmesio skiriama 

turimoms priemonėms, ir susitelkti Į pačią problemą bei taikyti lankstesnĮ ir labiau strateginĮ požiūrį, pagal kurĮ pripažįstamas 

konkurencinis ir politinis daugelio donorų tikslų bei politikos pobūdis. Vis dažniau naudojamos pilietinių ir karinių krizių valdymo 

priemonės suteikia galimybę ne tik paskatinti bendrą (karinį, pilietinį, pagalbos ir (arba) plėtros) planavimą, bet ir strategiškiau 

mąstyti. Tai ir galimybė paskatinti vietos darbuotojus už prisitaikymą ir prisiimtą riziką, kurios silpnumo situacijoje neretai suvaidina 

svarbiausią vaidmenį. Jei nekreipiama dėmesio Į gyventojų saugumo poreikius, galima sulaukti priešingų rezultatų: užuot diegus 

iš anksto parengtą planą, žymiai daugiau galima pasiekti rimtai atsižvelgiant Į gyventojų saugumo poreikius ir taip žengiant 

pirmąjĮ žingsnĮ tikros vietos atsakomybės link. 

18 

Yang ir Gupta 2005. 

19 

JTAEK 2006 ir Fanta 2008. 

20 

Gandois 2005. 

21 

JTAEK 2004. 

22 

Kaplan 2006. 

23 

Qobo 2007, 17 p. 

24 

Pavyzdžiui, SADC narės ir silpnos šalys Malavis, Mauricijus, Zimbabvė ir Zambija tuo pačiu metu priklauso Rytų ir Pietų Afrikos bendrajai rinkai. 

130



2.1 LANKSTAUS ILGALAIKIO POŽIŪRIO POREIKIS 

Siekdama reaguoti Į skirtingus Į pietus nuo Sacharos esančių silpnų Afrikos šalių veiklos rezultatus ir savybes, ES turi taikyti lankstų 

požiūrĮ ir naujas pagalbos valdymo bei vystomosios paramos formas ir gerinti savo veiklos veiksmingumą (žr. 9.5 langelį). 

9.5 langelis. Pagalbos valdymo peržiūra 

Ramon Marimon, Europos universitetinis institutas 

Bet kokios finansavimo politikos veiksmingumas priklauso nuo jos įgyvendinimo. Tai ypač svarbu pagalbos silpnoms šalims 

atveju. Ši problema pripažinta jau seniai – ji buvo dėmesio centre 2005 m. Paryžiaus deklaracijoje dėl pagalbos veiksmingumo 

ir vėliau patvirtintoje 2008 m. Akros veiksmų darbotvarkėje. 

Norint veiksmingai valdyti pagalbos politiką, visų pirma reikia nustatyti veikėjus (donorus, donorų vyriausybes, gavėjus, 

šalių gavėjų vyriausybes) ir jų ryšius, apibrėžiant, kas atsakingas už bendrų bei konkrečių tikslų apibrėžimą bei atitinkamas 

programas ir kas jas įgyvendins. Ypač svarbu nustatyti pagalbos agentūrų vaidmenĮ ir jų savarankiškumą kitų veikėjų 

atžvilgiu. 

Situacijose, kai nekyla klausimų dėl tinkamumo ir nėra ypatingų stebėsenos poreikių, paprasčiausias pagalbos valdymo 

būdas yra biudžeto rėmimas 25 . Tokiose idealiose situacijose pagalbos agentūrų beveik nereikia, nes vyriausybės gavėjos 

(šiuo atveju atitinkančios gavėjus) tiesiogiai vykdo tinkamą politiką. Donorai gali iškelti bendrus tikslus, bet konkrečius 

(ir neretai bendrus) tikslus nustato vyriausybės gavėjos. Tačiau tokia idealizuota paramos biudžetui forma galima tik tuo 

atveju, kai šalių gavėjų valstybės institucijos atstovauja gavėjų interesus, yra gerai išsivysčiusios ir įsipareigojusios taikyti 

gerą politiką. Silpnose šalyse taip nėra. Įsipareigojimo sunkumų kyla net ir santykinai gerai valdomose besivystančiose 

šalyse: kasmet peržiūrimas biudžetas reiškia, kad staiga iškilus svarbesniems poreikiams, papildomos išlaidos vystymosi 

politikai apkarpomos. Pastaroji finansų krizė pateikė daugybę tokių netvirtų įsipareigojimų pavyzdžių, bet šios problemos 

galima išvengti perleidžiant pagalbos politiką ir pavedant daugiamečius biudžetus pagalbos agentūroms. 

Tačiau įsipareigojimams kenkia ne tik papildomo finansavimo problemos, bet ir dėl papildomo finansavimo politikos 

pokyčių sumažėjęs pasitikėjimas, arba dėl įtakingų grupių manipuliavimo išaugęs pagalbos politikos pažeidžiamumas. 

Nepriklausomos agentūros, kurios galėtų siekti ilgalaikių tikslų, nepaisydamos politikos pokyčių ir vietos trikdžių, reikalingos 

visų pirma siekiant sušvelninti įsipareigojimų problemas. Antroji priežastis yra ta, kad kai reikia atidžiai stebėti vyriausybėms 

arba nevyriausybinėms organizacijoms skiriamą biudžetinę pagalbą, arba kai ji nėra veiksmingas pagalbos mechanizmas 

ir reikia diegti pagalbos programas, pagalbos politika tampa labai sudėtinga užduotimi, reikalaujančia tinkamų gebėjimų, 

specializacijos, vietos žinių ir profesionalumo. 

Donorų ir vyriausybių gavėjų agentūros negali išvengti įsipareigojimų sunkumų ir neturi tam reikiamų pajėgumų. Būdamos 

priklausomos nuo savo vyriausybių, jos negali atsiriboti nuo politikos ir biudžeto pokyčių. Donorų agentūros yra toli nuo 

šalių gavėjų ir joms trūksta tinkamų paskatų, vietos žinių bei pasitikėjimo, kad galėtų veiksmingai ir nuosekliai stebėti ir 

įgyvendinti pagalbos programas. Tuo tarpu vyriausybių gavėjų agentūros yra per arti gavėjų, todėl įtakingos vietos grupės 

gali jas priversti nukreipti pagalbą ne tokiems veiksmingiems tikslams, arba joms gali trūkti tinkamų paskatų stebėti pagalbos 

paskirstymą per paramą biudžetui arba pagalbos programas. Jos gali turėti vietos žinių, bet joms gali trūkti gebėjimų 

mokytis iš kitų arba kurti reputaciją bei pasitikėjimą, kurie būtini siekiant pritraukti išorės lėšas. 

Pagal Paryžiaus ir Akros „atsakomybės“ ir „derinimo“ principus 26 , taip pat reikia peržiūrėti pagalbos valdymą. Donorai (ir 

besivystančių šalių vyriausybės) turėtų apibrėžti bendrus tikslus ir įsipareigoti vykdyti labiau ilgalaikę plėtros politiką. Tokių 

įsipareigojimų lengviau laikytis perleidžiant programų įgyvendinimą pagalbos teikimo paslaugų agentūroms ir pervedant 

joms lėšas. Tiesa, lieka klausimas, ar toks atviras ir konkurencingesnis būdas nesustiprins susiskaldymo 27 . Didelis donorų 

ir gavėjų skaičius gali būti privalumas. Susiskaldymo problema kyla iš to, kad yra per daug agentūrų, kurių kiekviena turi 

nusistovėjusius ryšius ir (arba) ribotas galimybes stebėti arba valdyti sudėtingas pagalbos programas ir t. t. Kaip ir kitose 

konkurencinėse paslaugų srityse, teikiant pagalbos paslaugas yra masinės gamybos teikiamų privalumų, ir agentūros, 

teikiančios profesionalias pagalbos paslaugas, turėtų surasti sau tinkamą apimtĮ ir specializaciją, vengdamos neveiksmingo 

susiskaldymo 97 . 

25 

Dėl tinkamumo sąlygų ir susijusių stebėsenos klausimų žr. EuropAid bendradarbiavimo biuras (2009) 

26 

Paryžiaus deklaracijoje ir Akros darbotvarkėje pabrėžiama „atsakomybės“ (besivystančios šalys privalo suformuluoti savo skurdo mažinimo strategijas, tobulinti 

savo institucijas ir kovoti su korupcija) ir „derinimo“ svarba (šalys donorės turėtų prisiderinti prie šių tikslų ir panaudoti vietos sistemas). 

27 

W. Easterly ir T. Pfutze (2008) 31-os dvišalės agentūros ir 17-os daugiašalių agentūrų tyrimas parodė, jog „tikimybė, kad iš visos teikiamos tarptautinės pagalbos 

atsitiktinai paimti du doleriai bus to pačio donoro skirti tos pačios šalies tam pačiam sektoriui, yra 1 iš 2658“. 

131 

DĖL 


VYSTYMOSI

9 Skyrius 


Apibendrinant, pagalbos politikoje yra keli valdymo ir pasitikėjimo principai, kurių derėtų laikytis: 

• Donorai ir besivystančių šalių vyriausybės turėtų apibrėžti bendrus ilgalaikius tikslus („užmegzti atvirą dialogą dėl plėtros 

politikos, kuriame dalyvautų visos suinteresuotos šalys“). 

• Pagalbos arba biudžeto paramos programas, kurias reikia stebėti, derėtų perleisti pagalbos teikimo paslaugų agentūroms, 

kurios, pritaikydamos savo vietos žinias, turėtų apibrėžti konkrečius tikslus bei programas ir, pasinaudodamos savo vietos 

ir specializuotomis žiniomis, įvertinti bei stebėti pagalbos arba biudžeto paramos programas. 

• Paslaugų agentūros turėtų būti nepriklausomos nuo donorų, besivystančių šalių vyriausybių ir galutinių gavėjų. 

• Pagalbos agentūros turėtų būti profesionalios, stabilios, tinkamai finansuojamos ir atskaitingos. 

• Donorai turėtų pasilikti galimybę paskirstyti lėšas kelioms agentūroms, o agentūros turėtų gebėti nukreipti pagalbą 

pagal rezultatus, o ne nusistovėjusius ryšius. 

Akros veiksmų darbotvarkėje teigiama, kad „visų mūsų veiksmų esmė turi būti siekti plėtros rezultatų ir atvirai už juos 

atsiskaityti“. Čia išdėstyti penki principai atkartoja ir tiksliau apibrėžia šĮ tikslą, jei rezultatų neįmanoma pasiekti pritaikant 

„idealųjĮ biudžetinės paramos“ mechanizmą ir paprasčiausiai pervedant lėšas. Siekiant pritaikyti šiuos principus ES 

vystomosios pagalbos politikoje silpnų Afrikos šalių atžvilgiu, reikia iš esmės peržiūrėti ir pertvarkyti pagalbos valdymą. 

ES teikiamą pagalbą daugiausiai valdo šalių narių agentūros, ir, kaip pripažinta Paryžiaus deklaracijoje, šio valdymo trūkumai 

yra: susiskaldymas ir prastas koordinavimas, didelė perlaidų kaina vyriausybėms, pasižyminčioms ribotu administraciniu 

pajėgumu, taip pat netinkami stebėsenos, vertinimo ir mokymosi procesai. Nepaisant to, remiantis esamų agentūrų 

kompetencija ir laikantis penkių aukščiau pateiktų principų, galima sukurti geresnes pagalbos valdymo struktūras. 

Kai kurioms Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims iš esmės reikia pasivyti žmonių socialinės raidos rodiklius, tuo 

tarpu kitoms reikia sukurti patikimesnes valstybės institucijas. Taip pat daugeliui šalių reikia labiau pasikliauti pilietine visuomene. 

Kai kurios šalys kenčia nuo vykstančių arba neseniai pasibaigusių konfliktų, ir joms reikia karinės pagalbos. Ir, galiausiai, kai kuriose 

šalyse visų pirma reikia kovoti su ŽIV, AIDS arba maliarija. Visose šiose šalyse reikia stiprinti žmogiškąjĮ kapitalą ir pajėgumą, ypač 

skiriant dėmesĮ moterų švietimui (nes tai didina šeimų gerovę) ir jaunų vyrų švietimui (siekiant sumažinti socialinių neramumų ir 

nelegalios veiklos riziką). 

Nustačius prioritetus, ES turėtų prisiimti tvirtesnius ilgalaikės politikos ir biudžeto įsipareigojimus, nepažeisdama valstybių 

suvereniteto. Šie įsipareigojimai turėtų suteikti silpnoms šalims galimybę formuluoti labiau ilgalaikę politiką ir laiko ją įgyvendinti. 

Siekiant vystymosi tikslų ir stiprinant atsparumą, ne mažiau svarbi stebėsena ir tarpusavio vertinimo mechanizmai. 

Norint pereiti nuo prioritetų prie konkrečių rekomendacijų ir gairių dėl intervencijos, reikia gerai suprasti vietos aplinkybes, nes 

Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys yra stebėtinai skirtingos. Kad detalios politikos rekomendacijos darytų poveikį, 

jas reikia palyginti su žiniomis apie vietos kontekstą. Be to, ES turi kalbėti vienu balsu ir įsisavinti, kad valstybių stiprinimas ir socialinė 

sanglauda Afrikoje yra ilgalaikiai procesai, bet kada galintys įgauti įvairiausias formas, ir kuriems reikia nuolatinio dėmesio bei 

tinkamos paramos vietoje. Visuomenė yra valstybės dalis, bet valstybė skverbiasi Į socialinius santykius ir pertvarko juos. 

132


ŠALTINIAI 

APŽVALGOS ŠALTINIAI 

Collier, P. 2007. The Bottom Billion. Oksfordas: Oksfordo 

universiteto leidykla. 

Collier, P. 2009a. The Political Economy of Fragile States and 

Implications for European Development Policy. Europos ataskaitos 

dėl vystymosi 2009 m. grindžiamasis dokumentas. 

Collier, P. 2009b. Wars, Guns, and Votes – Democracy in Dangerous 

Places. Niujorkas: HarperCollins. 

EBPO. 2009. Išteklių srautai Į silpnas ir konfliktų paveiktas valstybes 

– 2008 m. metinė ataskaita. Paryžius: EBPO. 

EBPO/PVK. 2007. Tinkamų tarptautinių veiksmų pažeidžiamose 

valstybėse ir situacijose principai. Paryžius: EBPO. 

Europos Bendrijų Komisija. 2009. ES 2009 m. vystymosi 

politikos darnos ataskaita. Komisijos ataskaita Tarybai, Europos 

Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui 

ir Regionų komitetui. COM(2009) 461. Briuselis. 

Europos Parlamentas, Taryba, Komisija. 2006. „Europos 

konsensusas“ 2006/C 46/01. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. 

Bendras Tarybos, Taryboje Posėdžiavusių valstybių narių 

vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos pareiškimas 

dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos. 

GTZ. 2008. State-building in the Context of Fragile Statehood 

and Poor Government Performance – Lessons Learnt by German 

Development Cooperation. Ešbornas: Vokietijos vystymosi 

bendradarbiavimas. 

1 SKYRIAUS ŠALTINIAI 

Acemoglu, D., D. Ticchi ir A. Vindigni. 2009. Persistence of Civil 

Wars. Dokumentas, pateiktas Europos ekonomikos asociacijos 

ir ekonometrijos draugijos kasmetiniame susitikime, rugpjūčio 

23-27 d., Barselona. 

Afrikos plėtros bankas. 2009. Afrikos vystymosi ataskaita 2008- 

2009 m. Tunisas: Afrikos plėtros bankas. 

Amnesty International. 2007. Doubly Traumatised – Lack of access 

to justice for female victims of sexual and gender-based violence in 

northern Uganda. Londonas: Amnesty International. 

Baez, J. 2008. Civil Wars Beyond Their Borders: The Human Capital 

and Health Consequences of Hosting Refugees. Darbo rinkos 

dokumentas. Bona: Darbo tyrimų institutas. 

Brinkerhoff, D. W. 2007. Capacity Development in Fragile States. 

Dokumentas Nr. 58D. Mastrichtas: Vystymosi politikos vadybos 

Europos centras. 

Briscoe, I. 2008. “The EU Response to Fragile States.” European 

Security Review 42: 7-10 p. 

Chandler, D. 2006. Empire in Denial: The Politics of State-Building. 

Londonas: „Pluto“ leidykla. 

Chauvet, L. Ir P. Collier. 2008. “What Are the Preconditions for 

Turnarounds in Failing States?” Journal of Peace and Conflict 

Management 25 (4): 332–348. 

Chauvet, L., P. Collier ir A. Hoeffler. 2007. The Cost of Failing 

States and the Limits to Sovereignty. Mokslinis straipsnis 2007/30. 

Helsinkis: UNU-WIDER. 

Collier, P. 2007. The Bottom Billion. Oksfordas: Oksfordo 


Collier, P. 2009. Wars, Guns, and Votes. Niujorkas: „HarperCollins“ 

leidykla. 

Collier, P., A. Hoeffler ir M. Söderbom. 2004. “On the Duration of 

Civil War.” Journal of Peace Research 41 (3): 253–73 p. 

Dixit, A. 2004. Lawlessness and Economics. Prinstonas: Prinstono 


Drèze, J. ir A. Sen. 1989. Hunger and Public Action. Oksfordas: 

Oksfordo universiteto leidykla. 

Easterly, W. E. 2009. “Can the West Save Africa?” Journal of 

Economic Literature 47 (2): 373–447 p. 

EBPO ir AfDB. 2009. Afrikos ekonomikos apžvalga 2009 m. Paryžius 

ir Adis Abeba: EBPO ir AfDB. 





EBPO. PVK statistikos duomenų bazė internete. http://stats.oecd. 

org/qwids/ (apsilankyta 2009 m. rugpjūčio 25 d.). 



Engberg-Pedersen, L., L. Andersen ir F. Stepputat. 2008. Fragile 

Situations – Current Debates and Central Dilemmas. Pranešimas 

Nr. 2008:9. Kopenhaga: Danijos tarptautinių tyrimų institutas. 

FAO. 2008. State of Food Insecurity in the World 2008. Roma: 

FAO. 

FAO. 2009. Fishery and Aquaculture Country Profiles – Somalia. 

(http://www.fao.org/fishery/countrysector/FI-CP_SO/en, 

apsilankyta 2009 m. liepos 9 d.). 

FAO. FAOSTAT duomenų bazė internete (http://faostat.fao.org/, 

apsilankyta 2009 m. rugsėjo 12 d.). 

Faria, F. ir P. Magalhães Ferreira. 2007. Situation of Fragility: 

Challenges for an European Response Strategy. Mastrichtas: 

Vystymosi politikos vadybos Europos centras. 

Fielding, D. ir G. Mavrotas. 2008. “Aid Volatility and Donor- 

Recipient Characteristics in ‘Difficult Partnership Countries’.” 

Economica 75 (299): 481-494 p. 

133 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


Guilfoyle, D. 2008. “Piracy Off Somalia: UN Security Council 

Resolution 1816 and IMO Regional Counter-Piracy Efforts.” 

International and Comparative Law Quarterly 57: 690–699 p. 

Hansen, S. J. 2008. “Private Security and Local Politics in Somalia.” 

Review of African Political Economy 35 (118): 585–598 p. 

Harttgen, K. ir S. Klasen. 2009. Fragility and MDG Progress: How 

Useful is the Fragility Concept? Europos ataskaitos dėl vystymosi 

2009 m. grindžiamasis dokumentas. 

Hehir, A. 2007. “The Myth of the Failed State and the War on 

Terror: A Challenge to the Conventional Wisdom.” Journal of 

Intervention and State Building 1 (3): 307–332 p. 

IFPRI, Welthungerhilfe and Concern Worldwide. 2008. The 

Challenge of Hunger 2008. Vašingtonas, Bona ir Dublinas. 

Ikpe, E. 2007. “Challenging the Discourse on Fragile States.” 

Conflict Security & Development 7 (1): 85–124 p. 

Iqbal, Z. ir H. Starr. 2008. “Bad Neighbors: Failed States and Their 

Consequences.” Conflict Management and Peace Science 25 (4): 

315–331 p. 

JTVP. 2001. Žmogaus socialinės raidos ataskaita 2001 m. – Somalis. 

Niujorkas: JTVP. 

JTVP. 2008. Žmogaus socialinės raidos ataskaita 2008 m. Niujorkas: 

JTVP. 

Kaufmann, D., A. Kraay ir M. Mastruzzi. 2008. Governance Matters 

VII: Aggregate and Individual Governance Indicators, 1996–2007. 

Darbo dokumentas. Pasaulio banko institutas, Valdymo ir kovos 

su korupcija skyrius, Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Killicoat, P. 2007a. “What Price the Kalashnikov? The Economics of 

Small Arms.” Leidinyje Small Arms Survey 2007: Guns and the City, 

ed. E.G. Berman, K. Krause, E. LeBrun ir G. McDonald. Kembridžas: 

Kembridžo universiteto leidykla, 257–287 p. 

Killicoat, P. 2007b. Weaponomics: The Global Market for Assault 

Rifles. Pokonfliktinio pereinamojo laikotarpio darbo dokumentas 

Nr. 10. Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Korteweg, R. 2008. “Black Holes: On Terrorist Sanctuaries and 

Governmental Weakness.” Civil Wars 10 (1): 60–71 p. 

Lambach, D. 2004. The Perils of Weakness: Failed States and 

Perceptions of Threat in Europe and Australia. Dokumentas, 

pateiktas Naujosiose saugumo darbotvarkėse: Europos ir 

Australijos perspektyvų konferencija Menzies centre, liepos 

1–3 d., Karališkasis koledžas, Londonas. 

Leeson, P. T. 2007. “Better Off Stateless: Somalia Before and After 

Government Collapse.” Journal of Comparative Economics 35 (4): 

689–710 p. 

Levin, V. ir D. Dollar. 2005. The Forgotten States: Aid Volumes and 

Volatility in Difficult Partnership Countries (1992–2002). Suvestinis 

dokumentas, parengtas PVK mokymo ir patariamajam procesui 

esant sunkiai partnerystei. Oksfordas: Oksfordo politikos vadyba. 

Mandel, R. 1997. “Perceived Security Threat and the Global 

Refugee Crisis.” Armed Forces and Society 24 (1): 77–103 p. 

Menkhaus, K. 2009. “Dangerous Waters.” Survival 51 (1): 

21–25 p. 

Moyo, D. 2009. Dead Aid: Why Aid Is Not Working and How There 

Is Another Way for Africa. Londonas: Allen Lane. 

Montalvo, J. G. ir M. Reynal-Querol. 2007. “Fighting Against 

Malaria: Prevent Wars While Waiting for the Miraculous Vaccines.” 

Review of Economics and Statistics 89 (1): 165–177 p. 

Newman, E. 2007. “Weak States, State Failure, and Terrorism.” 

Terrorism and Political Violence 19 (4): 463–88 p. 

Nincic, D. 2008. State Failure and the Re-Emergence of Maritime 

Piracy. Dokumentas, pateiktas 49-ajame Tarptautinių tyrimų 

asociacijos kasmetiniame susirinkime, kovo 26–29 d. 

Pasaulio bankas. 2007. Pasaulinė stebėjimo ataskaita 2007 m. 

– Susidūrimas su lyčių lygybės ir silpnų valstybių iššūkiais. 

Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Pasaulio bankas. 2009a. Pasaulinė stebėjimo ataskaita 2009 m. 

– Pirmoji vystymosi pagalba. Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Pasaulio bankas. 2009b. Crisis Hitting Poor Hard in Developing 

World. Pranešimas spaudai Nr. 2009/220/EXC. http:// 

go.worldbank.org/PGNOX87VO0 (apsilankyta 2009 m. kovo 

21 d.), Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Reynal-Querol, M. 2009. Fragility and Conflicts. Europos ataskaitos 


Stewart, F. ir G. Brown. 2009. Fragile States. Darbo dokumentas 

Nr. 51. Oksfordas: Nelygybės, žmogaus saugumo ir tautybių 

tyrimų centras. 

Stewart, P. 2007. “‘‘Failed’’ States and Global Security: Empirical 

Questions and Policy Dilemmas.” International Studies Review 

9: 644-662 p. 

Studdard, K. 2004. “War Economies in a Regional Context: 

Overcoming the Challenges of Transformation.” IPA politikos 

ataskaita. Niujorkas: Tarptautinė taikos akademija. 

Takeyh, R. ir N. Gvosdev. 2002. “Do Terrorist Networks Need a 

Home?” The Washington Quarterly 25 (3): 97–108 p. 

Tarptautinio vystymosi departamentas (DFID). 2009. Baltoji 

knyga. Londonas: DFID. 

The Guardian. 2007. Hundreds of thousands of women raped for 

being on the wrong side. 2007 m. lapkričio 12 d.. 

UNHCR. 2009. 2008 Global Trends – Refugees, Asylum-seekers, 

Returnees, Internally Displaced and Stateless Persons. Ženeva: 

UNHCR. 

UNHCR. 2009. Statistinė gyventojų duomenų bazė internete. 

Ženeva: UNHCR. 

UNODC. 2007. Cocaine Trafficking in West Africa. The threat to 

stability and development (with special reference to Guinea-Bissau). 

Viena: UNODC. 

UNODC. 2009. Transnational Trafficking and the Rule of Law in 

West Africa: A Threat Assessment. Viena: UNODC. 

134


Šaltiniai 

WILPF. 2006. 1325 Peacewomen E-News 77 (gegužės 23 d.). 

Zoellick, R. B. 2008. “Fragile States: Securing Development.” 

Survival 50 (6): 67–84 p. 

1.1 LANGELIO ŠALTINIAI 

Clemens, M., S. Radelet ir R. Bhavnani. 2004. Counting Chickens 

when they Hatch: The Short-term Effect of Aid on Growth, Pasaulinio 

vystymosi centro darbo dokumentas Nr. 44, Vašingtonas: 

Pasaulinio vystymosi centras. 

Feeny, S. ir M. McGillivray. 2009. “Aid Allocation to Fragile States: 

Absorptive Capacity Constraints.” Journal of International 

Development 21 (5): 618-632 p. 

Gomanee, K., S. Girma, ir O. Morrissey. 2005. “Aid and Growth in 

Sub-Saharan Africa: accounting for transmission mechanisms.” 

Journal of International Development 17 (8): 1055-1075 p. 

Lensink, R. ir O. Morrissey. 2000. “Aid Instability as a Measure of 

Uncertainty and the Positive Impact of Aid on Growth.” Journal 

of International Development 36 (3): 31-49 p. 

McGillivray, M. ir S. Feeny. 2008. Aid and Growth in Fragile States. 

WIDER dokumentas Nr. 2008/03. Helsinkis: Pasaulinis vystymosi 

ekonomikos tyrimų institutas. 

McGillivray, M., S. Feeny, N. Hermes ir R. Lensink. 2006. 

“Controversies over the Impact of Development Aid: It Works, It 

Doesn’t, It Might, but that Depends…” Journal of International 

Development 18 (7): 1031-1050 p. 

Morrissey, O. 2001. “Does Aid Increase Growth?” Progress in 

Development Studies 1 (1): 37-50 p. 


Baliamoune-Lutz, M. ir M. McGillivray. 2008. State Fragility – Concept 

and Measurement. Mokslinis straipsnis Nr. 2008/44. Helsinkis: 

Pasaulinis vystymosi ekonomikos tyrimų institutas. 

Bourguignon, F., A. Bénassy-Quéré, S. Dercon, A. Estache, 

J. W. Gunning, R. Kanbur, S. Klasen, S. Maxwell, J.-P. Platteau, ir 

A. Spadaro. 2008. Millennium Development Goals at Midpoint: 

Where Do We Stand and Where Do We Need to Go? Europos 

ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. grindžiamasis dokumentas. 

Chhotray, V. ir D. Hulme. 2009. “Contrasting Visions for Aid and 

Governance in the 21st Century: The White House Millennium 

Challenge Account and DFID’s Drivers of Change.” World 

Development 37 (1): 36–49 p. 

Collier, P. 2009. Wars, Guns, and Votes. Niujorkas: „HarperCollins“ 

leidykla. 

Dollar, D. ir V. Levin. 2006. “The Increasing Selectivity of Foreign 

Aid, 1984–2003.” World Development 34 (12): 2034–2046 p. 

EBPO/PVK. 2006. Silpnos šalys. Tinkamų tarptautinių veiksmų 

pažeidžiamose valstybėse ir situacijose principai. PVK aukštesniojo 

lygio susitikimas, gruodžio 5–6 d. 

EBPO/PVK. 2008. Valstybės stiprinimo silpnumo situacijose 

sampratos ir dilemos – nuo silpnumo iki atsparumo. Paryžius: 

EBPO. 


Situations – Current Debates and Central Dilemmas. Ataskaita 

Nr. 2008:9. Kopenhaga: Danijos tarptautinių tyrimų institutas. 

Europos Sąjungos Taryba. 2007. Tarybos išvados dėl ES atsako 

Į silpnumo situacijas. 2831-asis Išorės santykių tarybos susitikimas, 

lapkričio 19–20 d., Briuselis. 

Fielding, D. ir G. Mavrotas. 2008. “Aid Volatility and Donor- 

Recipient Characteristics in ‘Difficult Partnership Countries’.” 

Economica 75: 481–494 p. 

Guillaumont, P. ir S. Guillaumont Jeanneney. 2009. State Fragility 

and Economic Vulnerability: What Is Measured and Why? Europos 


Kaplan, S. 2008. Fixing Fragile States – A New Paradigm for 

Development. Vestportas: Praeger Security International. 

Levin, V. ir D. Dollar. 2005. The Forgotten States: Aid Volumes and 

Volatility in Difficult Partnership Countries (1992–2002). Suvestinis 

dokumentas, parengtas PVK mokymo ir patariamajam procesui 

esant sunkiai partnerystei. Oksfordas: Oksfordo politikos 

vadyba. 


Adam, C. ir S. O’Connell. 1999. “Aid, Taxation and Development in 

Sub-Saharan Africa.” Economics and Politics 11 (3): 225–54 p. 

Afrikos plėtros bankas. 2009. Afrikos vystymosi ataskaita 2008- 


Aksoy, M. A., Isik-Dikmelik, A., 2008, Are low food s pro-poor? Net 

food buyers and sellers in low-income countries, Pasaulio bankas, 

Politikos tyrimų darbo dokumentų serija Nr. 4642, Vašingtonas: 

Pasaulio bankas. 

Chauvet, L. ir P. Collier. 2008. “What Are the Preconditions for 

Turnarounds in Failing States?” Journal of Peace and Conflict 

Management 25 (4) 332–348 p. 

Collier, P. 2009. The Political Economy of Fragile States and 



Dessus, S., 2008, The short and longer term potential welfare 

impact of global commodity inflation in Tanzania, Pasaulio bankas, 

Politikos tyrimų darbo dokumentų serija Nr. 4760, Vašingtonas: 


EBPO ir AfDB. 2009. Afrikos ekonomikos apžvalga. Paryžius: 

EBPO. 



FAO, 2009, Crop Prospects and Food Situation, 3, 2009 m. birželis, 

Roma: FAO. 

135 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


FAO. 2008a. The State of Food Insecurity in the World: High Food 

Prices and Food Security–Threats and Opportunities. Roma: FAO. 

FAO. 2008b. Soaring Food Prices: Facts, Perspectives, Impacts and 

Actions Required HLC/08/INF/1. Informacinis dokumentas aukšto 

lygio konferencijai dėl Pasaulio apsirūpinimo maistu užtikrinimo: 

Klimato kaitos ir bioenergijos iššūkiai, birželio 3–5 d., Roma. 

Fituoussi, J. P., A. Sen ir J. E. Stiglitz. 2009. Report by the Commission 

on the Measurement of Economic Performance and Social Progress. 

http://www.stiglitz-sen-fitoussi.fr/documents/rapport_anglais. 

pdf (apsilankyta 2009 m. rugsėjo 29 d.). 




Gupta, S. ir S. Tareq. 2008. “Mobilizing Revenues.” Finance and 

Development 45 (3): rugsėjis. 

International Telecommunication Union, 2009, Information 

Society statistical Profiles 2009 – Africa, parengta regioniniams 

parengiamiesiems susitikimams (RPMs), skirtiems 2010 m ITU 

pasaulinei telekomunikacijų vystymo konferencijai. 

Ivanic, M. ir W. Martin. 2008. Implications of higher global food 

prices for poverty in low-income countries. Pasaulio banko politikos 

tyrimų darbo dokumentų serija Nr. 4594, Vašingtonas: Pasaulio 

bankas. 

JTPPK. 2008. Handbook of Statistics. Duomenų bazė internete. 

http://www.unctad.org/Templates/Page.asp?intItemID=1890 

(apsilankyta 2009 m. kovo 3 d.). 

JTPPK. 2009. Economic Development in Africa – Report 2009. 

Strengthening Regional Economic Integration for Africa’s 

Development,. Niujorkas ir Ženeva: JTPPK. 

JTVP. 2008. Human Development Indices. A Statistical Update 2008. 

Niujorkas: Jungtinių Tautų vystymo programa. 

Naudé, W. 2009. Africa and the Global Economic Crisis: A Risk 

Assessment and Action Guide. Europos ataskaitos dėl vystymosi 


Ng, F. ir M. A. Aksoy. 2008. Who Are the Net Food Importing 

Countries?. Pasaulio banko politikos tyrimų darbo dokumentas 

Nr. 4457. Pasaulio bankas, Vašingtonas. 

Pasaulio bankas. 2008a. Pasaulio plėtros rodikliai. Vašingtonas: 


Pasaulio bankas. 2008b. Afrikos plėtros rodikliai 2007 m. 


Pasaulio bankas. Demografinės ir sveikatos apžvalgos. Įvairūs 

metai ir šalys. 

Pasaulio maisto programa. 2009. World Hunger Series – Hunger 

and Markets. Roma: PMP. 

PSO. 2008. WHO Statistical Information System Online Database. 

www.who.int/whosis/en/index.html (Accessed on June, 23 

2009). Ženeva: PSO. 

Reisen, H. 2007. Is China Actually Helping Improve Debt 

Sustainability in Africa?. G-24 politikos pranešimas Nr. 9, 

Vašingtonas: Tarpvyriausybinė dvidešimt keturių šalių grupė 

(G24). 

Sarris, A. ir G. Rapsomanikis. 2009. Agricultural Food Commodity 

Markets and Vulnerability of African Economies. Dokumentas, 

pateiktas ERD seminare, kovo 17–18 d., Kembridžas. 

SIPRI. 2008. SIPRI Arms Transfers Database. www.sipri.org 

(apsilankyta 2009 m. rugpjūčio 2 d.). Stokholmas: Stokholmo 

tarptautinis taikos mokslinių tyrimų institutas. 

Stümer, M. 2008. Financing for Development: Increasing 

Government Revenues from the Extractive Sector in Sub-Saharan 

Africa. Darbo dokumentas. Entwicklungspolitik / Vokietijos 

vystymo institutas, Bona. 

Tilly, C. 1990. Coercion, Capital and European States, AD 990–1992. 

Kembridžas: Blackwells. 

TVF. 2009a. Regiono ekonomikos apžvalga – Afrika Į pietus nuo 

Sacharos. Balandis. Vašingtonas: Tarptautinis valiutos fondas. 

TVF. 2009b. Pasaulio ekonomikos apžvalga. Balandis. Vašingtonas: 

Tarptautinis valiutos fondas. 

UNESCO Statistikos institutas. 2008. Correspondence on education 

expenditure data. 2008 m. gruodis. Jungtinių Tautų švietimo, 

mokslo ir kultūros organizacija, Monrealis. 

Volkerink, B. 2009. Tax Policy in Sub-Saharan Africa. A survey of 

issues for a number of countries. Darbo dokumentas Nr. 2009- 

01, Apmokestinimo ir viešojo valdymo centras, Utrechto 

universitetas. 

Wodon, Q. ir H. Zaman. 2008. Rising Food Prices in Sub-Saharan 

Africa: Poverty Impact and Policy Responses. Politikos tyrimų darbo 

dokumentas Nr. 4738. Vašingtonas: Pasaulio bankas. 


EBPO. 2008. Zambijos ekonomikos apžvalga. Paryžius: EBPO. 

Fynn, J. ir S. Haggblade. 2007. Potential Impact of the Kwacha 

Appreciation and Proposed Tax Provision of the 2006 Budget Act 

on Zambian Agriculture. Darbo dokumentas Nr. 16. Apsirūpinimo 

maistu užtikrinimo projektas, Zambijos nacionalinė ūkininkų 

sąjunga. 

Fraser, A. ir J. Lungu. 2007. For Whom The Windfalls: Winners 

and Losers in the Privatisation of Zambia’s Copper Mines. www. 

minewatchzambia.com (apsilankyta 2009 m. balandžio 20 d.). 

Green, D. 2009. A Copper-Bottomed Crisis? The Impact of the Global 

Economy. Meltdown on Zambia. Oksfordas: Oxfam mimeo. 

Ndulo, M., D. Mudenda, L. Ingombe ir L. Muchimba. 2009. Paper 

10: Zambia, Global Financial Crisis Discussion Series. Londonas: 

Užjūrio plėtros institutas. 

Reuters. 2009. Zambia – at sixes and sevens over mineral policy?, 

http://www.minesandcommunities.org/article.php?a=9198 

(apsilankyta 2009 m. birželio 23 d.) 

136


Šaltiniai 

TVF. 2009. Pasaulio ekonomikos apžvalga – krizė ir atkūrimas. 

Vašingtonas: TVF. 

Weeks, J. 2008. Economics Effects of Copper Prices on the Zambian 

Economy: Exchange Rate Regime and Kwacha Appreciation. 

Dokumentas, pateiktas tarptautiniame seminare dėl pagrindinių 

prekių rinkos iššūkių ir perspektyvų pasaulio ekonomikoje – 

Alfred Maizels atminti skirtas seminaras. Rytų ir Afrikos tyrimų 

mokykla, rugsėjo 19–20 d., Londonas. 

Weeks, J., V. Seshaman, A. C. K. Mukungu ir S. Patel. 2007. Kwacha 

Appreciation 2005-2006: Implications for the Zambian Economy. 

Pranešimas, parengtas Jungtinių Tautų vystymo programai, 

Lusaka. 

Zambijos eksporto valdyba. 2007. Exporter Audit Report. Lusaka: 

Zambijos eksporto valdyba. 


Acemoglu, D., S. Johnson ir J. A. Robinson. 2001. “The Colonial 

Origins of Comparative Development: An Empirical Investigation.” 

American Economic Review 91 (5): 1369–1401 p. 

Anderson, L. 2004. “Antiquated Before They Can Ossify: States 

That Fail Before They Form.” Journal of International Affairs 58 

(1): 1–16 p. 

Angeles, L. ir K. C. Neanidis. 2009. “Aid Effectiveness: The 

Role of the Local Elite.” Journal of Development Economics 

90: 120–134 p. 

Bayart, J.-F. 1999. “The ‘Social Capital’ of the Felonious State.” 

leidinyje The Criminalization of the State in Africa, ed. J.-F. Bayart, 

S. Ellis ir B. Hibou. Bloomington: Indianos universiteto leidykla. 

Barfield, T. J. 1993. The Nomadic Alternative. Englewood Cliffs: 

Prentice Hall. 

Bertoli, S. ir E. Ticci. 2009. The Fragile Consensus on Fragility. 

Europos ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. grindžiamasis 

dokumentas. 

Briscoe, I. 2008. “The EU Response to Fragile States.” European 

Security Review 42: 7-10 p. 

Cammack, D., D. McLeod, A. Rocha-Menocal ir K. Christiansen. 

2006. Donors and the ‘Fragile Sates’ Agenda: A Survey of 

Current Thinking and Practice. Pranešimas, pateiktas Japonijos 

tarptautinio bendradarbiavimo agentūrai. Londonas: Užjūrio 

plėtros institutas. 

Clapham, C. 1996. Africa and the International System. Kembridžas: 

Kembridžo universiteto leidykla. 

Collier, P. 2009a. Wars, Guns, and Votes – Democracy in Dangerous 

Places, Niujorkas: „HarperCollins“ leidykla. 

Collier, P. 2009b. The Political Economy of Fragile States and 



Dollar, D. ir V. Levin. 2006. “The Increasing Selectivity of Foreign 

Aid, 1984–2003.” World Development 34 (12): 2034–2046 p. 

Easterly, W. E. 2000. Can Institutions Resolve Ethnic Conflict? 

Pasaulio banko politikos tyrimų darbo dokumentas Nr. 2482. 

Pasaulio bankas, Vašingtonas. 

Englebert, P. ir D. M. Tull. 2008. “Postconflict Reconstruction in 

Africa – Flawed Ideas about Failed States.” International Security 

32 (4): 106–139 p. 

Herbst, J. 2000. States and Power in Africa. Prinstonas: Prinstono 


JTAEK. 2007. Relevance of African Traditional Institutions of 

Governance. Adis Abeba: JTAEK. 

Kaplan, S. 2009. Enhancing Resilience in Fragile States. Europos 


Lange, M. K. 2004. “British Colonial Legacies and Political 

Development.” World Development 32 (6): 905–922 p. 

Lugard, F. 1922. The Dual Mandate in British Tropical Africa. 

Londonas: W. Blackwood and Sons. 

Luling, V. 1997. “Come Back Somalia? Questioning a Collapsed 

State.” Third World Quarterly 18 (2): 287–302 p. 

Mamdani, M. 1996. Citizen and Subject – Contemporary Africa and 

the Legacy of Late Colonialism. Londonas: James Currey. 

Myrdal, G. 1972. Asian Drama: An Inquiry into the Poverty of 

Nations. Londonas: Allen Lane. 

Newbury, C. 1998. Ethnicity and the Politics of History in Rwanda. 

Africa Today 45 (1), 7–24 p. 

North, D. 1990. Institutions, Institutional Change and Economic 

Performance. Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. 

Nunn, N. 2007. “Historical Legacies: A Model Linking Africa’s 

Past to Its Current Underdevelopment.” Journal of Development 

Economics 83 (1): 157–175 p. 

Nunn, N. 2008. “The Long-Term Effects of Africa’s Slave Trades.” 

The Quarterly Journal of Economics 123 (1): 139–176 p. 

Nunn, N. ir D. Puga. 2009. Ruggedness: The Blessing of Bad 

Geography in Africa. Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro darbo 

dokumentas Nr. 14918. Kembridžas: Nacionalinis ekonomikos 

tyrimų biuras. 

Nunn, N. ir Wantchekon, L. 2009. The Slave Trade and the Origins 

of Mistrust in Africa. Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro darbo 

dokumentas Nr. 14783. Kembridžas: Nacionalinis ekonomikos 

tyrimų biuras. 

Paris, R. 2002. “International Peacebuilding and the ‘Mission 

Civilisatrice’.” Review of International Studies 28 (4): 637–656 p. 

Putnam, R. 1993. Making Democracy Work: Civic Traditions in 

Modern Italy. Prinstonas: Prinstono universiteto leidykla. 

Ranger, T. 1983. “The Invention of Tradition in Colonial Africa.” 

in The Invention of Tradition, ed. E. Hobsbawm ir T. Ranger. 

Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. 

Robinson, J. A. 2002. States and Power in Africa by Jeffrey I. Herbst: 

A Review Essay. Journal of Economic Literature 40 (2): 510–519 p. 

137 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


Tilly, C. 1990. Coercion, Capital and European States, AD 990–1990. 

Kembridžas: Blackwells. 

Wallerstein, I. 1975. “Class-Formation in the Capitalist World- 

Economy.” Politics Society 5: 367–375 p. 


Alinovi, L. ir L. Russo. 2009. Features of Food Systems and Food 

Insecurity in Fragile States: Policy Implications. Dokumentas, 

pateiktas ERD seminare „Maisto krizė ir žemės ūkio sektoriaus 

vystymosi potencialas silpnose šalyse,“ kovo 17–18 d., 

Kembridžas. 

Barbieri, K. ir R. Reuveny. 2005. “Economic Globalization and Civil 

War.” The Journal of Politics 67(4): 1228–1247 p. 

Benson, T. 2008. An Assessment of the Likely Impact on Ugandan 

Households of Rising Global Food Prices: A Secondary Data Analysis. 

Pranešimas Pasaulio maisto programai, UNICEF ir Maisto ir žemės 

ūkio organizacijai. Vašingtonas: Tarptautinis maisto politikos 

tyrimų institutas. 

Bussman, M., G. Schneider ir N. Wiesehomeier. 2005. “Foreign 

Economic Liberalization and Peace: The Case of Sub-Saharan 

Africa.” European Journal of International Relations 11 (4): 551– 

579 p. 

Chauvet, L., P. Collier ir A. Hoeffler. 2007. The Cost of Failing 

States and the Limits to Sovereignty. Mokslinis straipsnis 2007/30. 

Helsinkis: UNU-WIDER. 

Collier, P. ir A. J. Venables. 2009. Natural Resources and State 

Fragility. Europos ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. grindžiamasis 

dokumentas. 

Collier, P., V. L. Elliott, H. Hegre, A. Hoeffler, M. Reynal-Querol 

ir N. Sambanis. 2003. Breaking the Conflict Trap: Civil War and 

Development Policy. Niujorkas: Oksfordo universiteto leidykla. 

Cotula, L., S. Vermeulen, R. Leonard ir H. Keeley. 2009. Land 

Grab or Development Opportunity? Agricultural Investment and 

International Land Deals in Africa. Roma/Londonas: JT maisto ir 

žemės ūkio organizacija (FAO), Tarptautinis žemės ūkio plėtros 

fondas (TŽŪPF) ir Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas 

(IIED). 

DFID. 2001. The Causes of Conflict in Sub-Saharan Africa. Pagrindų 

dokumentas. Londonas: DFID. 

Dixit, A. 1989. “Entry and Exit Decisions under Uncertainty.” 

Journal of Political Economics 97 (1989): 620–638 p. 

Flores, M. 2004. Conflict, Rural Development and Food Security in 

West Africa. EKA darbo dokumentas Nr. 04-02. Roma: FAO. 

Fosu, A. K. 2009. “Inequality and the Impact of Growth on 

Poverty: Comparative Evidence for Sub-Saharan Africa.” Journal 

of Development Studies 45 (5): 726–745 p. 

Gissinger, R. ir N. L. Gleditsch. 1999. “Globalization and Conflict: 

Welfare, Distribution, and Political Unrest.” Journal of World- 

Systems Research 5 (2): 327–365 p. 

GRAIN. 2008. Seized: The 2008 land grab for food and financial 

security. http://www.grain.org/landgrab/ (apsilankyta 2009 m. 

gegužės 11 d.). 

Isham, J., L. Pritchett, M. Woolcock, ir G. Busby. 2005. “The 

Varieties of Resource Experience: Natural Resource Export 

Structures and the Political Economy of Economic Growth.” World 

Bank Economic Review 19 (2): 141–174 p. 

JTPPK. 2009. Food Security in Africa: Learning Lessons from the 

Food Crisis. Ženeva: JTPPK. 

Larrain, P. ir J. Tavares. 2007. Can Openness Deter Corruption? 

The Role of Foreign Direct Investment. CEPR darbo dokumentas 

Nr. 6488, Londonas: CEPR. 

Maconahie, R. 2008. New agricultural frontiers in post-conflict 

Sierra Leone? Exploring institutional challenges for wetland 

management in the Eastern Province. Darbo dokumentas Nr. 24, 

Mančesteris: Brooks Pasaulio skurdo institutas. 

Martin, P., T. Mayer ir M. Thoenig. 2008. “Civil Wars and 

International Trade.” Journal of the European Economic Association 

6 (2–3): 541–550 p. 

Mehlum, H., K. Moene ir R. Torvik. 2006. “Institutions and the 

Resource Curse.” Economic Journal 116 (508): 1–20 p. 

Messer, E. ir J. Cohen. 2006. Conflict, Food Insecurity, and 

Globalization. FCND dokumentas 26. Vašingtonas: IFPRI. 

Messer, E., M. Cohen, J. D’Costa. 1998, Breaking the Links between 

Conflict and Hunger. 2020 dokumentas. Vašingtonas: IFPRI. 

Nhantumbo, I. ir A. Salomao. 2009. Biofuels, Land Access and New 

Business Models for Rural Livelihoods in Africa – The Mozambican 

Case. Nepaskelbtas pranešimas. Maputu/Londonas: Centro Terra 

Viva, Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas. 

Pantuliano, S. 2008. “Responding to Protracted Crises: The 

Principled Model of NMPACT in the Sudan.” Leidinyje Beyond 

Relief: Food Security in Protracted Crises, ed. L. Alinovi, G. Hemrich 

ir L. Russo. JK: Practical Action Publishing, ir Roma: FAO. 

Polachek, S., C. Seigle ir J. Xiang. 2005. Globalization and 

International Conflict: Can FDI Increase Peace? Darbo dokumentas. 

Niuarkas: Rutgers universitetas. 

Pons-Vignon, N. ir H. B. Solignac Lecomte. 2004. Land, Violent 

Conflict and Development. EBPO vystymosi centro darbo 

dokumentas Nr. 233. Paryžius: EBPO vystymosi centras. 

Reynal-Querol, M. 2009. Fragility and Conflicts. Europos ataskaitos 


Robinson, J. A. 2009. Botswana as a Role Model for Country Success. 

Mokslinis straipsnis Nr. 2009/04, Helsinkis: UNU-WIDER. 

Sachikonye, L. M. 2003. The Situation of Commercial Farm Workers 

after Land Reform in Zimbabwe. Pranešimas Ūkio visuomeniniam 

fondui. Londonas: CIIR. 

Segura-Cayuela, R. 2006. Inefficient Policies, Inefficient Institutions 

and Trade. Banco de España darbo dokumentas 0633. Madridas: 

Banco de España. 

138


Šaltiniai 

Stewart, F. C. Huang ir M. Wang. 2001. “Internal Wars in 

Developing Countries: An Empirical Overview of Economic and 

Social Consequences.” Leidinyje War and Underdevelopment, 

Vol. 1, ed. F. Stewart, V. Fitzgerald. Oksfordas: Oksfordo 


Sulle, E. 2009. Biofuels, Land Access and Tenure, and Rural 

Livelihoods in Tanzania. Tanzanijos gamtos išteklių forumas, 

Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas (IIED). Arusha/ 

Londonas: IIED. 

Vlassenroot, K., S. Ntububa ir T. Raeymaekers. 2006. Food Security 

Responses to the Protracted Crisis Context of the Democratic 

Republic of the Congo. Pranešimas FAO – Apsirūpinimo maistu 

užtikrinimo informacija, skirta veiksmams. Roma: FAO. 

Von Braun, J. ir R. S. Meinzen-Dick. 2009. Land Grabbing by Foreign 

Investors in Developing Countries: Risks and Opportunities. IFPRI 

politikos pranešimas. Vašingtonas: IFPRI. 

Zhu, B. 2007. Fortune or Evil? The Effects of Inward Foreign Direct 

Investment on Corruption. Politikos mokslų fakultetas, Kolumbijos 

universitetas, Mimeo. Niujorkas: Kolumbijos universitetas. 


Gamtos išteklių chartija. Apsilankyta 2009 m. spalio 5 d. iš www. 

naturalresourcecharter.org/. 


Cotula, L., S. Vermeulen, R. Leonard ir H. Keeley. 2009. Land Grab or 

Development Opportunity? Agricultural Investment and International 

Land Deals in Africa. Roma/Londonas: JT maisto ir žemės ūkio 

organizacija (FAO), Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) 

ir Tarptautinis aplinkos ir vystymo institutas (IIED). 


Elhadj, E. 2008. “Saudi Arabia’s Agricultural Project: From Dust 

to Dust.” The Middle East Review of International Affairs 12 (2): 

1-12 p. 

FAO. 2008. FAOSTAT. http://www.fao.org/economic/ess/foodsecurity-statistics/en/. 

Nur, E. 2009. Foreign Direct Investment in Sudan (2000– 

2008): Magnitude, Location, and Allocation. Nepaskelbtas 

dokumentas. 

Reuters. 2008. Saudi Arabia Scraps Wheat Growing to Save Water. 

Sausio 8 d. 

Reuters. 2009. GCC, ASEAN Eye New Trade Bloc Based on Food, Oil. 

2009 m. birželio 30 d. 

Revenga, C., J. Brunner, N. Henninger, R. Payne ir K. Kassem. 

2000. Pilot Analysis of Global Ecosystems: Freshwater Systems. 

Vašingtonas: Pasaulio išteklių institutas. 

Sudano ministerija, Asmeninė komunikacija. 2009 m. liepa. 


Alinovi, L. ir L. Russo. 2009. Features of Food Systems and Food 

Insecurity in Fragile States: Policy Implications. Dokumentas, 

pateiktas ERD seminare, kovo 17–18 d., Kembridžas. 

Alinovi, L., E. Mane ir D. Romano. 2009. Measuring Household 

Resilience to Food Insecurity: Application to Palestinian Households. 

Dokumentas, pateiktas ERD konferencijoje, gegužės 21–23 d., 

Akra. 


Situations – Current Debates and Central Dilemmas. Pranešimas Nr. 

2008:9. Kopenhaga: Danijos tarptautinių tyrimų institutas. 

Folke, C. 2006. “Resilience: The Emergence of a Perspective 

for Social-Ecological Systems Analyses.” Global Environmental 

Change 16: 253–267 p. 




Holling, C. S. 1973. “Resilience and Stability of Ecological Systems.” 

Annual Review of Ecology and Systematics 4: 1–23 p. 

Manor, J. 2007. Aid That Works. Pasaulio bankas: Vašingtonas. 

Migdal, J. S. 1988. Strong Societies and Weak States: State-Society 

Relations and State Capabilities in the Third World. Prinstonas: 

Prinstono universiteto leidykla. 

Perrings, C. 2006. “Resilience and Sustainable Development.” 

Environment and Development Economics 11: 417–427 p. 

Spalding, N. J. 1996. “State-Society Relations in Africa: An 

Exploration of the Tanzanian Experience.” Polity 29 (1): 

65–96 p. 

Stinchcombe, A. 1975. “Social Structure and Politics.” Leidinyje 

Handbook of Political Science, ed. F. I. Greenstein ir N. W. Polsby, 

Vol. 3: 557–622, 602 p. Reading, Mass.: Addison-Wesley. 





Walker, B., C. S. Holling, S. R. Carpenter, A. Kinzig. 2004. “Resilience, 

Adaptability and Transformability in Social-Ecological Systems.” 

Ecology and Society 9 (2): 5 p. 


Afrikos plėtros bankas. 2009a. An Update on the Impact of the 

Financial Crisis on African Economies. Pagrindinių klausimų 

dokumentas, parengtas C-10 susitikimui, kovo 11 d., Dar es 

Salamas, Tanzanija. 

Afrikos plėtros bankas. 2009b. Afrikos vystymosi ataskaita 2008- 


139 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


Afrikos plėtros bankas. 2009c. Afrika ir pasaulinė ekonomikos krizė: 

Ilgalaikio augimo fondų išsaugojimo strategijos. Dokumentas, 

parengtas 2009 m. Afrikos plėtros banko kasmetiniams 

susitikimams, gegužės 13-14 d., 2009, Dakaras. 

Allen, F. ir G. Giovannetti. 2009. The impact of the 2008-09 financial 

crisis on fragile countries in Sub-Saharan Africa. Europos ataskaitos 


Arbache, J. S. ir J. Page. 2008. “Africa’s Recent Growth Robust?” 

Afrikos regiono darbo dokumentų serija. Vašingtonas: Pasaulio 

bankas. 

Berman, N. ir P. Martin. 2009. The Vulnerability of Sub-Saharan 

Africa to the Financial Crisis: The Case of Trade. Europos ataskaitos 


Bertoli, S., G. A. Cornia ir F. Manaresi. 2007. “Aid Performance and 

Its Determinants: A Comparison of Italy with the OECD Norm.” 

BNL Quarterly Review 60 (242): 271-321 p. 

Bonassi, C., G. Giovannetti ir G. Ricchiuti. 2006. “The Effects of FDI 

on Growth and Inequality.” Leidinyje Pro Poor Macroeconomics – 

Potential and Limitations, ed. G. A. Cornia. Houndmills Basingstoke 

Hampshire: Palgrave Macmillan. 

Brückner, M. ir A. Ciccone. 2007. “Growth, Democracy, and Civil 

War.” UPF darbo dokumentas Nr. 1053. Barselona. 

Bugamelli, M. ir F. Paternò. 2006. “Workers’ Remittances and 

Current Account Reversals.” Ekonomikos tyrimų dokumentas 

Nr. 573. Roma: Italijos Bankas. 

Calí M. ir S. Dell’Erba. 2009. “The Global Financial Crisis and 

Remittances.” Darbo dokumentas 303. Londonas: UPI. 

Chen, S. ir M. Ravallion. 2009. “The impact of the global financial 

crisis on the world’s poorest.” Vox. http://www.voxeu.org/index. 

php?q=node/3520 (apsilankyta 2009 m. gegužės 21 d.). 

Ciccone, A. 2008. “Transitory Economic Shocks and Civil Conflict.” 

Dokumentas Nr. 7083. Londonas: CEPR. 

Cotula, L., S. Vermeulen, R. Leonard ir J. Keeley. 2009. Land 

Grab or Development Opportunity? Agricultural Investment and 

International Land Deals in Africa. Londonas/Roma: IIED/FAO/ 

TŽŪPF. 

Dixit, A. 1989. “Hysteresis, Import Penetration, and Exchange 

Rate Pass-Through.” Quarterly Journal of Economics 104 (2): 

205–228. 

EBPO. 2008. Išteklių srautų Į silpnas šalis kontroliavimas: 2007 m. 

ataskaita. Plėtros bendradarbiavimo direktoratas. Paryžius: 

EBPO. 

EBPO. 2009a. DAC Report on Aid Predictability – Survey on Donors’ 

Spending Plans 2009-2011. Paryžius: EBPO. 

EBPO. 2009b. EBPO ekonomikos apžvalga Nr. 85, birželis, Paryžius: 

EBPO. 

EBPO. PVK statistikos duomenų bazė internete. http://stats.oecd. 

org/qwids/ (apsilankyta 2009 m. balandžio 22 d.). 

Eichengreen, B. ir K. H. O’Rourke. 2009. “A Tale of Two 

Depressions.” http://www.tek.org.tr/dosyalar/VOX-74.doc 

(apsilankyta 2009 m. liepos 13 d.). 

Fosu, A. K. ir W. A. Naudé. 2009. “The Global Economic Crisis: 

Towards Syndrome-Free Recovery for Africa.” Dokumentas, 

parengtas papildomam renginiui dėl atsigavimo iš pasaulinės 

krizės: Įgyvendinant veiksmų planą Afrikai ir mažiausiai 

išsivysčiusioms šalims Jungtinių Tautų konferencijoje dėl 

pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės ir jos poveikio vystymuisi, 

birželio 25 d., Niujorkas. 

Friedman, J. ir N. Schady. 2009. “How many more infants are 

likely to die in Africa as a result of the global financial crisis?” 

Pasaulio banko politikos tyrimų darbo dokumentas Nr. 5023. 


JTPPK. 2009. Assessing the Impact of the Current Financial and 

Economic Crisis on Global FDI Flows. Ženeva: JTPPK. 

Kasekende, L., L. Ndikumana ir R. Toufik. 2009. Impact of the 

Global Financial and Economic Crisis on Africa. Darbo dokumentų 

serija Nr. 96, Tunisas: Afrikos plėtros bankas. 

Maimbo, S. M. ir D. Ratha. 2005. Remittances – Development 

Impact and Future Prospects. Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Miguel, E., S. Satyanath ir E. Sergenti. 2004. “Economic Shocks 

and Civil Conflicts: An Instrumental Variables Approach.” Journal 

of Political Economy 112(4): 725–753 p. 

Naudé, W. 2009. Africa and the Global Economic Crisis: A Risk 

assessment and Action Guide. Europos ataskaitos dėl vystymosi 


One. 2009. The Data Report 2009 – Monitoring the G8 Promise to 

Africa. http://one.org/international/datareport2009/downloads. 

html (apsilankyta 2009 m. liepos 13 d.). 

Pasaulio bankas. 2009a. “Protecting Progress: The Challenge 

Facing Low Income Countries in the Global Recession.” 

Grindžiamasis dokumentas, Pasaulio banko darbuotojų parengtas 

G-20 susitikimui, rugsėjo 24–25 d., Pitsburgas. 

Pasaulio bankas. 2009b. “Swimming Against the Tide: How 

Developing Countries Are Coping With the Global Crisis.” 

Grindžiamasis dokumentas, Pasaulio banko darbuotojų parengtas 

G-20 finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimui, kovo 

13–14 d., Horsham, Jungtinė Karalystė. 

Pasaulio bankas. 2009c. Pasaulio plėtros rodikliai 2009 m. 


Pasaulio bankas. 2009d. “In Africa, ‘Poverty Has A Female Face.’” 

http://go.worldbank.org/HBLTTGNP00 (apsilankyta 2009 m. 

liepos 27 d.). 

Pasaulio prekybos atlasas. 2009. Duomenų bazė internete http:// 

www.gtis.com/gta/ (apsilankyta 2009 m. birželio 22 d.). 

PTI. 2008. Voices from the South – The Impact of the Financial Crisis 

on Developing Countries. Brighton: Plėtros tyrimų institutas. 

140


Šaltiniai 

Ratha, D. 2006. Leveraging Remittances for Development. 

Dokumentas, pateiktas konferencijoje dėl migracijos, prekybos 

ir vystymosi. Dalasas: Federalinis rezervinis bankas. 

Ratha, D. ir S. Mohapatra. 2009. “Revised Outlook for Remittance 

Flows 2009–2011: Remittances Expected to Fall by 5 to 8 Percent 

in 2009.” Migration and Development Brief 9. Vašingtonas: Pasaulio 

bankas. 

Ratha, D. ir W. Shaw. 2007. “South-South Migration and 

Remittances.” Darbo dokumentas Nr. 102. Vašingtonas: Pasaulio 

bankas. 

Round, J. I. ir M. Odedokun. 2004. “Aid Effort and Its 

Determinants.” International Review of Economics and Finance 

13 (3): 293–309 p. 

Sander, C. ir S. M. Maimbo. 2005. “Migrant Remittances in Africa: 

A Regional Perspective in Remittances.” Leidinyje Development 

Impact and Future Prospects, ed. S. M. Maimbo ir D. Ratha. 


Strauss-Kahn, D. 2009. “Economic Stability, Economic Cooperation, 

and Peace – The Role of the IMF.” Pastabos Pasauliniame 

kūrybiško vadovavimo aukščiausiojo lygio susitikime, rugsėjo 

23 d., Niujorkas. 

TVF. 2008. Pasaulio ekonomikos apžvalga – pasaulinio ekonomikos 

nuosmukio iššūkių politika. Vašingtonas: TVF. 

TVF. 2009a. Pasaulio ekonomikos apžvalga – krizė ir atkūrimas. 


TVF. 2009b. Regiono ekonomikos apžvalga – Afrika Į pietus nuo 

Sacharos. Vašingtonas: TVF. 

TVF. 2009c. Pasaulinės finansų krizės reikšmė mažų pajamų šalims. 


UNRISD. 2006. “Political and Social Economy of Care.” www. 

unrisd.org/80256B3C005BB128/%28httpProjects%29/37BD12 

8E275F1F8BC1257296003210EC?OpenDocument (apsilankyta 

2009 m. liepos 25 d.). 

UPI. 2009a. G-20 skirta plėtros chartija. 2009 m. grindžiamasis 

dokumentas. Londonas: UPI. 

UPI. 2009b. The Global Financial Crisis and Developing Countries: 

Synthesis of the Findings of 10 Country Case Studies. Darbo 

dokumentas 306. Londonas: UPI. 


Engle R. F., G. M. Gallo ir M. Velucchi. 2008. A MEM-Based Analysis 

of Volatility Spillovers in East Asian Financial Markets. Statistikos 

departamento “G. Parenti’’ darbo dokumentų serija Nr. 2008-09. 

Florencija, Italija: Florencijos universitetas. 

Giovannetti, G. ir M. Velucchi. 2009. African Financial Markets – 

A Spillover Analysis of Shocks. Europos ataskaitos dėl vystymosi 



Alves, P. ir P. Draper. 2007. “Introduction: China’s Growing Role in 

Africa.” Leidinyje China in Africa: Mercantilist Predator, or Partner 

in Development?, ed. G. le Pere. Midrand, Pietų Afrika: Pasaulinio 

dialogo institutas ir Pietų Afrikos Tarptautinių ryšių institutas. 

Brautigam, D. 2008. China’s African Aid – Transatlantic Challenges. 

Vašingtonas: Jungtinių Valstijų Germano Maršalo fondas. 

Brown, K. ir Z. Chun. 2009. China in Africa – Preparing for the Next 

Forum on China Africa Cooperation. Londonas: Chatham House 

trumposios spaudos konferencijos pranešimas. 

Cook, S. ir W. Lam. 2009. The Financial Crisis and China: What 

Are the Implications for Low Income Countries? Plėtros tyrimų 

institutas, Saseksas. Mimeo. 

EBPO. 2008a. China – Encouraging Responsible Business Conduct. 

EBPO investavimo politikos apžvalga. Paryžius: Ekonominio 

bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija. 

EBPO. 2008b. Išteklių srautų Į silpnas šalis kontroliavimas: 2007 m. 

ataskaita. EBPO silpnų šalių grupė. Paryžius: Ekonominio 


EBPO. 2009. Išteklių srautų Į silpnas šalis kontroliavimas: 2008 m. 

ataskaita, EBPO silpnų šalių grupė. Paryžius: Ekonominio 


Jacoby, U. 2007. Getting Together: The New Partnership between 

China and Africa for Aid and Trade. Finance and Development 

44(2): 46–49 p. 

Kinijos tyrimų centras (CCS). 2008. How China Delivers 

Development Assistance to Africa. Parengta Tarptautinio vystymosi 

departamentui (DFID), Pekinas. 

Lancaster, C. 2007. The Chinese Aid System. Apybraiža. Vašingtonas: 

Pasaulinio vystymosi centras. 

MOFCOM 2007. China Commerce Yearbook 2007, Pekinas: Prekybos 

ministerija. 

Nacionalinis Kinijos statistikos biuras (įvairūs leidiniai). China 

Statistical Yearbook. Versija anglų k. Pekinas: Kinijos statistikos 

leidykla. 

Pehnelt, G. 2007. The Political Economy of China’s Aid Policy in 

Africa. Jenos ekonomikos tyrimų darbo dokumentai Nr. 2007/051. 

Jena. 

Shinn, D. H. 2008. “Military and Security Relations: China, Africa 

and the Rest of the World.” Leidinyje China into Africa: Trade, Aid 

and Influence, ed. R. I. Rotberg. Vašingtonas: Brookings Institution 

Press. 

Tull, D. 2008. China in Africa: European Perceptions and Responses 

to the Chinese Challenge. SAIS Afrikos tyrimų darbo dokumentai 

Nr. 02-08. Vašingtonas. 

Woods, N. 2008. “Whose Aid? Whose Influence? China, Emerging 

Donors and the Silent Revolution in Development Assistance.” 

International Affairs 84(6): 1205–1221 p. 

141 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 



De Weerdt, J. 2009. “Moving out of Poverty in Tanzania: Evidence 

from Kagera.” Journal of Development Studies, leidžiamas. 

Harrower, S. ir J. Hoddinnot. 2005. “Consumption Smoothing 

in the Zone Lacustre, Mali.” Journal of African Economies 14 (4): 

489–519 p. 

Hoogeveen, H. 2003. “Informal Insurance in Rural Zimbabwe.” 

Journal of African Economies 11 (2): 249–278 p. 

Jensen, R. 2000. “Agricultural Volatility and Investments in 

Children.” American Economic Review 90 (2): 399–404 p. 

Oduro, A. D. 2009. Adverse Shocks and Social Protection in Africa: 

What Role for Formal and Informal Financial Institutions? Europos 


Sango, D., V. Hoffman ir L. Christiaensen. 2007. “Risks and Coping 

Strategies.” Leidinyje Rural Household Vulnerability and Insurance 

Against Commodity Risks. Evidence from the United Republic of 

Tanzania, ed. L. Christiaensen ir A. Sarris. Roma: FAO. 

Sarris, A., P. Karfakis ir L. Christiaensen. 2007. “The Stated Benefits 

from Commodity Price and Weather Insurance.” Leidinyje Rural 

Household Vulnerability and Insurance Against Commodity Risks. 

Evidence from the United Republic of Tanzania, ed. L. Christiaensen 

ir A. Sarris. Roma: FAO. 


Afrikos Komisija. 2005. Mūsų bendras interesas: Afrikos Komisijos 

ataskaita. Harmondsworth: Penguin Books. 

Brachet, J. ir H. Wolpe. 2005. Conflict-Sensitive Development 

Assistance: The Case of Burundi. Socialinės plėtros dokumentas 

Nr. 27. Vašingtonas: Pasaulio bankas. 

Cahen, M. 2005. “Success in Mozambique?” Leidinyje Making 

States Work: State Failure and the Crisis of Governance, ed. 

S. Chesterman, M. Ignatieff ir R. Thakur. Tokijas: Jungtinių Tautų 

universiteto spaustuvė. 

Caplan, R. 2005. International Governance of War-Torn Territories: 

Rule and Reconstruction. Oksfordas: Oksfordo universiteto 

leidykla. 

Castillejo, C. 2008. Strengthening Women’s Citizenship in the 

Context of State-building: The Experience of Sierra Leone. Fride 

darbo dokumentas. 



EBPO/PVK. 2008. Valstybės stiprinimo silpnumo situacijose 

sampratos ir dilemos – nuo silpnumo iki atsparumo. Paryžius: 

EBPO. 

Fritz, V. A. Rocha Menocal. 2007. Understanding State-Building from 

a Political Economy Perspective: An Analytical and Conceptual Paper 

on Processes, Embedded Tensions and Lessons for International 

Engagement. Pranešimas, parengtas DFID veiksmingų ir silpnų 

šalių komandoms. 

GTZ. 2008. State-building in the Context of Fragile Statehood 

and Poor Government Performance. Lessons Learnt by German 

Development Cooperation. Ešbornas: GTZ. 

JTAEK 2007. Relevance of African Traditional Institutions of 

Governance, Adis Abeba: JTAEK. 

Jütting, J. 2003. Institutions and Development: A Critical Review. 

Darbo dokumentas Nr. 210. Paryžius: EBPO vystymosi centras. 

Kaplan, S. 2008. Fixing Fragile States – A New Paradigm for 

Development. Vestportas: Praeger Security International. 

Kaplan, S. 2009. Enhancing Resilience in Fragile States. Europos 


Keller, E. J. 1991. “The State in Contemporary Africa: A Critical 

Assessment of Theory and Practice.” Leidinyje Comparative 

Political Dynamics: Global Research Perspectives, ed. D. A. Rustow 

ir K. P. Erickson. Niujorkas: „HarperCollins“ leidykla. 

Mengisteab, K. ir C. Daddieh. 1999. State Building and 

Democratization in Africa: Faith, Hope, and Realities. Westport, 

Conn: Praeger. 

Pouligny, B. 2009. State-Society Relations and Intangible 

Dimensions of State Resilience and State Building: A Bottomup 

Perspective. Europos ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. 

grindžiamasis dokumentas. 

Rocha-Menocal, A. 2009. “State-Building for Peace” – A New 

Paradigm for International Engagement in Post-Conflict Fragile 

States? Europos ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. grindžiamasis 

dokumentas. 

Whaites, A. 2008. States in Development: Understanding State- 

Building. DFID darbo dokumentas Nr. Londonas: DFID. 


Pouligny, B. 2009. State-Society Relations and Intangible 

Dimensions of State Resilience and State Building: A Bottomup 

Perspective. Europos ataskaitos dėl vystymosi 2009 m. 

grindžiamasis dokumentas. 


Kaplan, S. 2008. “The Remarkable Story of Somaliland.” Journal 

of Democracy 19 (3): 143–157 p. 

Menkhaus, K. 2007. “Governance Without Government in 

Somalia: Spoilers, State Building, and the Politics of Coping.” 

International Security 31 (3): 87 p. 

Menkhaus, K. 2008. Somalia: A Country in Peril, a Policy Nightmare. 

ENOUGH strategijos dokumentas Nr. 9. Vašingtonas: ENOUGH. 


McConnell, J. 2009. Institution [Un]Building: Decentralising 

Government and the Case of Rwanda. Dokumentas, pateiktas 

ERD konferencijoje, gegužės 21–23 d., Akra. 

142


Šaltiniai 


Bennet, J., J. Kluyskens, J. Morton ir D. Poate. 2009. Mid-term 

Evaluation of the Joint Donor Team in Juba, Sudan. NORAD 

Kanados, Danijos, Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos ir Jungtinės 

Karalystės vyriausybių vardu. 

Fenton, W. 2008. Funding Mechanisms in Southern Sudan: NGO 

Perspectives. Pranešimas, pateiktas Jubos NVO forume vasario 

mėn. 

Haslie, A. ir A. Borchgrevink (2007) International Engagement 

in Sudan after the CPA: Report on the Piloting of OECD/DAC’s 

”Principles for Good International Engagement in Fragile States” 

for the Case of Sudan. Dokumentas Nr. 714. Oslas: Norvegijos 

Tarptautinių santykių institutas. 

JTVG/Pasaulio bankas. 2006. PCNA Review: Phase One. Sudano 

jungtinė vertinimo misija (JAM), atvejo tyrimas Nr. 10. 

Murphy, P. 2007. Managing the Middle Ground in South Sudan’s 

Recovery from War. Basic service delivery during the transition from 

relief to development. Pranešimas, pavestas parengti Sudano DFID 

ir jungtinės donorų grupės, Juba. 

Pantuliano, S., M. Buchanan-Smith ir P. Murphy. 2007. The Long 

Road Home. Opportunities and Obstacles to the Reintegration of 

IDPs and Refugees Returning to Southern Sudan and the Three 

Areas. HPG užsakytas pranešimas. Londonas: UPI. 

Pantuliano, S., M. Buchanan-Smith, P. Murphy ir I. Mosel. 2008. The 

Long Road Home. Opportunities and Obstacles to the Reintegration 

of IDPs and Refugees Returning to Southern Sudan and the Three 

Areas. Phase II. Conflict, Urbanisation and Land. HPG užsakytas 

pranešimas. Londonas: UPI. 

Scanteam. 2007a. Pokrizinių šalių daugelio donorų patikos 

fondų apžvalga. Galutinė ataskaita ir priedai. Pasaulio banko, 

Norvegijos užsienio reikalų ministerijos ir NORAD užsakyta 

ataskaita, bendradarbiaujant su CIDA, Nyderlandų užsienio 

reikalų ministerija ir DFID. Vasaris. Oslas: Scanteam. 

Scanteam. 2007b. Apžvalga, Sudano daugelio donorų patikos 

fondai, 1 fazė. Spalio mėn. ataskaitos pirmasis variantas. Spalis. 

Oslas: Scanteam. 

Vaux, T., S. Pantuliano ir S. Srinivasan. 2008. Stability and 

Development in the Three Areas, Sudan. Pranešimas Tarptautinio 

vystymosi valdymo komiteto Jungtinės Karalystės skyriui. 

Nepaskelbtas. 


Campbell-Nelson, K. 2008. Liberia Is Not Just a Man Thing: 

Transitional Justice Lessons for Women, Peace and Security – The 

Initiative for Peacebuilding. Briuselis: Tarptautinis pereinamojo 

laikotarpio teisingumo centras. 

Paris, R. 2004. At War’s End: Building Peace After Civil Conflict. 

Kembridžas, J.K.: Kembridžo universiteto leidykla. 

UNIFEM ir JTVP. 2007. Gender Sensitive Police Reform in Post-Conflict 

Societies. Politikos trumposios spaudos konferencijos pranešimas, 

Jungtinių Tautų plėtros fondas moterims, Niujorkas. 

UNIFEM. 2007. Women Building Peace and Preventing Sexual 

Violence in Conflict Affected Contexts. A Review of Community 

Based Approaches. Niujorkas: Jungtinių Tautų plėtros fondas 

moterims. 


Powley, E. 2003. Strengthening Governance: The Role of Women in 

Rwanda’s Transition. Vašingtonas: Women Waging Peace. 


Budlender, D. ir G. Hewitt. 2002. Gender Budgets Make More Cents: 

Country Studies and Good Practice. Londonas: Britanijos tautų 

sandraugos sekretoriatas. 

Claasen, M. 2008. Just Budgets: Increasing Accountability and Aid 

Effectiveness through Gender Responsive Budgeting in South Africa. 

Londonas: One World Action. 

Powley, E. 2003. Strengthening Governance: The Role of Women in 

Rwanda’s Transition. Vašingtonas: Women Waging Peace. 

Sharp, R. 2003. Budgeting for Equity: Gender budget initiatives 

within a framework of performance oriented budgeting. Niujorkas: 

UNIFEM. 


Autesserre, S. 2009. “Hobbes and the Congo: Frames, Local 

Violence, and International Intervention.” International 

Organization 63 (2): 249–80 p. 

Baker, B. 2008. Multi-Choice Policing in Africa. Upsala, Švedija: 

Nordiska Afrikainstitutet. 

Bakrania, S. ir B. Lucas. 2009. The Impact of the Financial Crisis 

on Conflict and State Fragility in Sub-Saharan Africa. Pagrindinių 

klausimų dokumentas. Valdymo ir socialinės plėtros išteklių 

centras. 

Bilal, S. P. Draper ir D. W. te Velde. 2009. Global Financial and 

Economic Crisis: Analysis of and Implications for ACP-EU Economic 

Partnership Agreements. ECDPM dokumentas Nr. 92. Mastrichtas: 

Vystymosi politikos vadybos Europos centras. 

Brzoska, M. 2006. “Introduction: Criteria for Evaluating Post- 

Conflict Reconstruction and Security Sector Reform in Peace 

Support Operations.” International Peacekeeping 13 (1): 1–13. 

Carbone, M. 2009. Desperately Seeking Policy Coherence: Aid and 

Security in the Development Policy of the European Union. Europos 


Chabal, P. ir J.-P. Daloz. 1999. Africa Works: Disorder as Political 

Instrument. Bloomington, Ind.: Indianos universiteto leidykla. 

Clapham, C. 1996. Africa and the International System: The Politics 

of State Survival. Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. 

Davis, L. 2009. Justice-Sensitive Security System Reform in the 

Democratic Republic of Congo. Briuselis: Taikos stiprinimo 

iniciativa. 

143 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


Englebert, P. 2003. Why Congo Persists: Sovereignty, Globalization 

and the Violent Reproduction of a Weak State. Queen Elizabeth 

House darbo dokumentų serija 95. Oksfordo universitetas, 

Tarptautinės plėtros departamentas, Oksfordas. 

Englebert, P. ir D. M. Tull. 2008. “Postconflict Reconstruction in 

Africa: Flawed Ideas about Failed States.” International Security 

32 (4): 106–139 p. 

Europos Bendrijų Komisija. 2007. ES atsakas Į pažeidžiamumą 

– veiksmai sudėtingomis sąlygomis skatinant darnų vystymąsi, 

stabilumą ir taiką. Europos Komisijos komunikatas Tarybai, 

Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų 

komitetui ir Regionų komitetui, COM (2007) 643 galutinis, spalio 

25 d.. Briuselis. 

Europos Bendrijų Komisija. 2009a. “Room Document” – Synthesis 

of the main policy work on fragility currently ongoing at EU level, 

2009 m. gegužės 19 d., Briuselis 

Europos Bendrijų Komisija. 2009b. Vystymosi politikos darnos 

ataskaita. Komisijos ataskaita Tarybai, Europos Parlamentui, 

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų 

komitetui, COM (2009) 461 galutinis, rugsėjo 17 d., Briuselis. 

Europos Parlamentas, 2007. Europos Parlamento rezoliucija dėl 

ES atsako Į silpnumo situacijas besivystančiose šalyse, P6_TA- 

PROV(2007)0540 

Europos Parlamentas, Taryba, Komisija. 2006. „Europos 

konsensusas“ 2006/C 46/01. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. 




Europos Parlamentas. 2009. EP nario Hear Karel De Gucht plėtros 

politikos vizija. Nuoroda Nr. 20090901IPR60076. Direktoratas 

žiniasklaidai. 

Europos Sąjungos Taryba 2007. Tarybos išvados dėl saugumo ir 

vystymosi. 2831-asis Išorės santykių tarybos susitikimas, lapkričio 

19–20 d., Briuselis. 

Faria, F. ir A. Sherriff. 2009. ES politika siekiant įveikti silpnumą 

Afrikoje Į pietus nuo Sacharos. Europos ataskaitos dėl vystymosi 


Faria, F. ir P. Magalhães Ferreira. 2007. Situations of Fragility: 

Challenges for an European Response Strategy. Mastrichtas, 

Nyderlandai: Vystymosi politikos vadybos Europos centras ir 

Instituto de Estudos Estratégicos e Internacionais. 

Gänzle, S. 2009. Coping with the ‘Security-Development Nexus’: 

The European Community’s Instrument for Stability – Rationale and 

Potential. Studies 47. Bona: Vokietijos vystymosi institutas. 

Gaves, M. and S. Maxwell. 2009. Options for Architectural Reform 

in European Development Cooperation. Pagalbinė pastaba. 

Londonas: Užjūrio plėtros institutas. 

Hirschman, A. O. 1963. Journeys toward Progress. Studies in 

Economic Policy-Making in Latin America. Niujorkas: Dvidešimtojo 

amžiaus fondas. 

Hirschman, A. O. 1967. Development Projects Observed. 

Vašingtonas: The Brookings Institution. 

Hirschman, A. O. 1981. Essays in Trespassing: Economics to Politics 

and Beyond. Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. 

Hirschman, A. O. 1985. A Bias for Hope: Essays on Development 

and Latin America. Boulder, Colo.: Westview Press. 

Hirschman, A. O. 1995. A Propensity to Self-Subversion. Kembridžas, 

Mass.: Harvardo universiteto leidykla. 

Hoffmeister, F. 2008. “Inter-Pillar Coherence in the European 

Union’s Civilian Crisis Management.” Leidinyje The European Union 

and Crisis Management, ed S. Blockmans. Haga, Nyderlandai: 

Asser Press. 

Horn, A., F. Olonisakin ir G. Peake. 2006. “United Kingdom-led 

Security Sector Reform in Sierra Leone.” Civil Wars 8 (2): 109– 

123 p. 

Jones, E. 2009. “Africa and the Economic Crisis: The Case for 

Greater Flexibility in EPAs.” Trade Negotiation Insights 8(5) http:// 

ictsd.net/i/news/tni/47678/. (apsilankyta 2009 m. rugsėjo 7 d.). 

Koeb, E. 2008. A More Political EU External Action: Implications 

of the Treaty of Lisbon for the EU’s Relations with Developing 

Countries. ECDPM InBrief 21. Mastrichtas: Vystymosi politikos 

vadybos Europos centras. 

Melmot, S. 2008. Candide au Congo. L’échec annoncé de la réforme 

du secteur de sécurité (RSS). Stratégique n° 9. Paryžius: Institut 

Français des Relations Internationales. 

Particip, Cideal – Centro de Investigatión y Cooperación al 

Desarrollo. Channel Research, South Research. 2008. Evaluation 

of the EC Aid Channeled Through Civil Society Organisations (CSOs). 

Freiburgas/Madridas/Briuselis/Leuvenas. http://ec.europa.eu/ 

europeaid/how/evaluation/evaluation_reports/2008/1259_ 

docs_en.htm (apsilankyta 2009 m. spalio 7 d.). 

Reno, W. 2003. “The Changing Nature of Warfare and the Absence 

of State-Building in West Africa.” Leidinyje Irregular Armed Forces 

and their Role in Politics and State Formation, ed. D. E. Davis ir 

A. W. Pereira. Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. 

Solana, J. 2003. A Secure Europe in a Better World – European 

Security Strategy. Dokumentas 15895/03, PESC787, pateiktas 

Europos Tarybos susitikime, gruodžio 12 d. Briuselyje. 

Solana, J. 2009. ESDP@10: What Lessons for the Future? Dokumentas 

S195/09. Europos Sąjungos Taryba, birželio 28 d. Briuselis. 

Tadesse, D. 2009. Africa’s Emerging Global Partnerships: Their 

Implications for the Continent’s Development Aspirations. Proginis 

dokumentas 189. Pretorija: Saugos tyrimų institutas. 

Trefon, T. 2007. Parcours administratifs dans un Etat en faillite. 

Récits populaires de Lubumbashi (RDC). Afrika Studies 74. Paryžius: 

L’Harmattan-Cahiers Africains. 

Trefon, T. ed. 2004. Reinventing Order in the Congo: How People 

Respond to State Failure in Kinshasa. Londonas: Zed Books. 

144


Šaltiniai 

Visman, E. 1998. Cooperation with Politically Fragile Countries: 

Lessons from EU Support to Somalia. ECDPM darbo dokumentas 

Nr. 66. Mastrichtas: Vystymosi politikos vadybos Europos 

centras. 

Vlassenroot, K. 2008. Armed Groups and Militias in Eastern DR 

Congo. Paskaitų apie Afrikos saugumą ciklas 5. Švedijos gynybos 

tyrimų agentūra ir Skandinavijos Afrikos institutas, Stokholmas 

ir Oslas. 

Vogel, T. 2009. Merger of Afghanistan Office Delayed by Ferrero- 

Waldner. European Voice, rugsėjo 24 d. 

Zürcher, C. 2006. Is More Better? Evaluating External-Led State 

Building after 1989. Darbo dokumentas 54. Stenfordo universitetas, 

Freeman Spogli tarptautinių studijų institutas, Demokratijos, 

plėtros ir teisinės lygybės centras, Palo Alto, Calif. 


Europos Parlamentas, Taryba, Komisija. 2006. ”The European 

Consensus.” 2006/C 46/01. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. 








Sheriff, A. ir K. Barnes. 2008. Enhancing the EU Response to Women 

and Armed Conflict with Particular Reference to Development 

Policy. Tyrimas Europos Sąjungai pirmininkaujančiai Slovėnijai. 

Mastrichtas: Vystymosi politikos vadybos Europos centras. 


Europos Bendrijų Komisija. 2009. Supporting Developing Countries 

in Coping with the Crisis. Komisijos komunikatas Europos 

Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų 

komitetui ir Regionų komitetui, balandžio 8 d., Briuselis. 


Bertow, K. ir A. Schulteis. 2008. Impact of EU’s Agricultural Trade 

Policy on Smallholders in Africa. Bona: Germanwatch e.V. 

Low, P., R. Piermartini ir J. Richtering. 2009. “Non-Reciprocal 

Preference Erosion Arising From MFN Liberalization in Agriculture: 

What Are the Risks?” Trade Preference Erosion: Measurement 

and Policy Response, red. B. Hoekman, W. Martin ir C. A. Braga. 

Londonas: Palgrave Macmillan. 

Matthews, A. 2008. “The European Union’s Common Agricultural 

Policy and Developing Countries: The Struggle for Coherence.” 

Journal of European Integration 30 (3): 381–399 p. 

Oxfam. 2002. Stop the Dumping! How EU Agricultural Subsidies 

Are Damaging Livelihoods in the Developing World. Londonas: 

Oxfam International. 

Paasch, A. 2008. Devastating Floods – Man Made: European Trade 

Policy Violates Right to Food in Ghana – Chicken and Tomatoes. 

Bona: Germanwatch e.V. 


Europos Bendrijų Komisija. 2007. Towards an EU Aid for Trade 

Strategy – The Commission’s Contribution. Europos Komisijos 

komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos 

ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. COM (2007) 

163 galutinis, balandžio 4 d. Briuselis. 

Europos Bendrijų Komisija. 2009. Supporting developing Countries 

in Coping with the Crisis – Aid for Trade Monitoring Report 2009. 

Komisijos darbuotojų darbo dokumentas, pridedamas prie 

Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos 

ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, 

2009 m. balandžio mėn., 3.. 


Baunsgaard, T. ir M. Keen. 2005. Tax Revenue and (or?) Trade 

Liberalization. Darbo dokumentas WP/05/112. Vašingtonas. 

TVF. 

Bilal, S. ir C. Stevens (red.). 2009. The Interim Economic Partnership 

Agreements between the EU and African States – Contents, 

challenges and prospects, ECDPM politikos valdymo ataskaita 

Nr. 17, Mastrichtas: ECDPM. 

Brenton, P., M. Hoppe ir R. Newfarmer. 2008. Economic Partnership 

Agreements and the Export Competitiveness of Africa. Politikos 

tyrimų darbo dokumentas 4627. Vašingtonas. Pasaulio bankas. 

Busse, M., A. Borrmann ir H. Grossman. 2004. The Impact of ACP/ 

EU Economic Partnership Agreements on ECOWAS Countries: An 

Empirical Analysis of Trade and Budget Effects. HWWA–Hamburgas: 

Hamburgo tarptautinės ekonomikos institutas. 

Delpeuch, C. 2007. One Minute to Midnight: Is There Still Time to 

Rethink EPAs? EU Must Reform Trade Arrangements to Promote 

Development In African, Caribbean, and Pacific Countries. Paryžius: 

Institut d’Etudes Politiques, Groupe d’Economie Mondiale. 

Delpeuch, C. ir G. Harb. 2007. EPAs: Thinking Outside the European 

Box. ACP Countries Should Refuse to be Rushed into EPAs. Darbo 

dokumentas. Paryžius: Institut d’Etudes Politiques, Groupe 

d’Economie Mondiale. 

Sindzingre, A. 2008. The European Union Economic Partnership 

Agreements with Sub-Saharan Africa. UNU-CRIS darbo 

dokumentas Nr. 2008/5. 

Stevens, C. ir J. Kennan. 2005. EU-ACP Economic Partnership 

Agreements: The Effects of Reciprocity. Londonas: Plėtros tyrimų 

institutas. 

145 

DĖL 


VYSTYMOSI

Šaltiniai 


Stevens, C., M. Meyn, J. Kennan, S. Bilal, C. Braun-Munzinger, 

F. Jerosch, D. Makhan ir F. Rampa. 2008. The New EPAs: Comparative 

Analysis of Their Content and the Challenges for 2008. Londonas/ 

Mastrichtas: Užjūrio plėtros institutas / Vystymosi politikos 

vadybos Europos centras. 


Grevi, G., D. Helly, ir D. Keohane. (red.) Pasirodysiantis. The 

European Security and Defence Policy: The First 10 Years, Paryžius: 

Europos Sąjungos saugumo studijų institutas, 2009. 


Bourguignon, F., A. Bénassy-Quéré, S. Dercon, A. Estache, 

J.W. Gunning, R. Kanbur, S. Klasen, S. Maxwell, J. P. Platteau ir 

A. Spadaro. 2008. Millennium Development Goals at Midpoint: 

Where Do We Stand and Where Do We Need to Go? Europos 


Collier, P. 2006. International Political Economy: Some African 

Applications. Pranešimas paruoštas Afrikos ekonomikos tyrimų 

konsorciumui. Afrikos ekonomikos tyrimų centras, Oksfordo 

universitetas, Oksfordas, JK. [http://users.ox.ac.uk/~econpco/ 

research/pdfs/AERCPlenary-InternationalPoliticalEconomy- 

AfricanApps.pdf]. 

Collier, P. 2009a. The Political Economy of Fragile States and 



Collier, P. 2009b. Wars, Guns, and Votes – Democracy in Dangerous 

Places. Niujorkas: HarperCollins. 

EBPO. 2009. From Fragility to Resilience. Paryžius: EBPO. 



Europos Parlamentas, Taryba, Komisija. 2006. The European 

Consensus 2006/C 46/01. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. 




Fanta, E. 2008. Dynamics of Regional (non-) integration in 

Eastern Africa. UNU-CRIS darbo dokumentas Jungtinių Tautų 

universitetas, Regioninės integracijos lyginamųjų tyrimų centras, 

Briugė. 

Gandois, H. 2005. Sovereignty as Responsibility, or African Regional 

Organizations as Norm-setters. Seminaro „Suverenitetas ir 

nepasitenkinimas juo“ (SAID) pristatymas Britanijos tarptautinių 

tyrimų asociacijoje (BISA) per konferenciją „Anapus suvereniteto 

II: pasaulinis regionalizmas: Afrika, Amerikos, Europa.“ Saint 

Andrews universitetas, gruodžio 19–21 d., St. Andrews, JK. 

Gartner, D. 2009. Making Africa a Priority in US Foreign Assistance. 

„Brookings“ institucijų politikos santrauka, rugsėjo 14 d., 

Vašingtonas. 

JTPPK. 2009. Economic Development in Africa – Strengthening 

Regional Economic Integration for Africa’s Development. Niujorkas 

ir Ženeva: Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija. 

Kaplan, S. 2006. “West African Integration: A New Development 

Paradigm?” The Washington Quarterly 29 (4): 81–97 p. 

Magen, A. ir L. Morlino. 2008. International Actors, Democratization 

and the Rule of Law – Anchoring Democracy? Londonas ir Niujorkas: 

Routledge. 

Spilimbergo, A. 2009. “Democracy and Foreign Education” 

American Economic Review 99 (1): 528-543. 

UNECA. 2004. Assessing Regional Integration in Africa. Adis 

Abeba: Jungtinių Tautų ekonominė komisija Afrikos reikalams. 

UNECA. 2006. Assessing Regional Integration in Africa II; 

Rationalizing Regional Economic Communities. Adis Abeba: 

Jungtinių Tautų ekonominė komisija Afrikos reikalams. 

Yang, Y. ir S. Gupta. 2005. Regional Trade Arrangements in Africa: 

Past Performance and the Way Forward. TVF darbo dokumentas 

WP/05/36. Tarptautinis valiutos fondas, Vašingtonas. 


Benhabib, J. ir M. Spiegel. 2005. “Human Capital and Technology 

Diffusion.” Handbook of Economic Growth, red. P. Aghion ir 

S. Durlauf. Amsterdamas: Šiaurės Olandija. 

Docquier, F. ir A. Marfouk. 2005. International Migration By 

Educational Attainment – Release 1.1. atnaujinta 1.0 leidimo 

versija, Pasaulio banko politikos tyrimų darbo dokumentas Nr. 

3382, paskelbtas 2004 m. rugpjūčio mėn., Vašingtonas: Pasaulio 

bankas. 

Easterly, W. ir Y. Nyarko. 2009. “Is the Brain Drain Good for Africa?” 

Skilled Immigration Today: Prospects, Problems, and Policies, 

red. J. Bhagwati ir G. Hansen. Niujorkas: Oksfordo universiteto 

leidykla. 


Qobo, M. 2007. Regional Integration, Trade and Conflict in Southern 

Africa. Tarptautinis tvarios plėtros institutas, Vinipegas 


Bold T. Collier P. Zeitlin A. 2009 The Provision of Social Services in 

Fragile States: Independent Service Authorities as a New Modality, 

Afrikos ekonomikos tyrimų centras, darbo dokumentas, 

Oksfordas, gegužės mėn. 

Easterly W. ir T. Pfutze 2008 “Where Does the Money Go? Best and 

Worst Practices in Foreign Aid”, Journal of Economic Perspectives 

22 (2): 29–52. 

„EuropeAid“ bendradarbiavimo biuras. 2009. Aide budgétaire 

dans les situations de fragilité: Annexe méthodologique, 2009 m. 

birželio mėn., Briuselis: „EuropeAid“ bendradarbiavimo biuras. 

146


Priedas 

PRIEDAS 

1. 2009 M. EUROPOS ATASKAITOS DĖL 

VYSTYMOSI GRINDŽIAMIEJI DOKUMENTAI 

Allen, F. ir G. Giovannetti, The impact of the 2008-09 financial 

crisis on fragile countries in Sub-Saharan Africa. 

Aryeetey, E., The global financial crisis and domestic resource 

mobilization in Africa. 

Bagayoko-Penone, N., Multi-level Governance and Security: the 

Security Sector Reform Process in the Central African Republic. 

Barnett, M., State Fragility, the Peacebuilder’s Contract, and the 

Search for the Least Bad State. 

Berman, N. ir Martin, P., The Vulnerability of Sub-Saharan Africa 

to the Financial Crisis: The Case of Trade. 

Bertoli, S., ir Ticci, E., The Fragile Consensus on Fragility. 

Carbone, M., Desperately Seeking Policy Coherence: Aid and 

Security in the Development Policy of the European Union. 

Collier, P., The Political Economy of Fragile States and Implications 

for European Development Policy. 

Collier, P., ir Venables, T., Natural Resources and State Fragility. 

Faria, F., ir Sherriff, A., EU Policies to Address Fragility in Sub- 

Saharan Africa. 

Fennell, S., State Fragility and African Agriculture. 

Giovannetti, G., ir Velucchi, M., African Financial Markets: A 

Spillover Analysis of Shocks. 

Guillaumont P., ir Guillaumont Jeanneney, S., State Fragility and 

Economic Vulnerability: What is Measured and Why? 

Harcourt, W., Gender and Fragility: Policy Responses. 

Harttgen, K. ir Klasen, S., Fragility and MDG Progress: How Useful 

is the Fragility Concept? 

Iapadre, L., ir Luchetti, F. Trade Regionalisation and Openness 

in Africa. 

Kaplan, S., Enhancing Resilience in Fragile States. 

Khan, Z., Gender Responsive Budgeting. 

Mold, A. ir Prizzon, A., Fragile States, Commodity Booms and 

Export Performance: An Analysis of the Sub-Saharan African 

Case. 

Naudé, W., Africa and the Global Economic Crisis: A Risk 

Assessment and Action Guide. 

New Faces for African Development, įvairūs autoriai, 

pranešimai iš sesijos per ERD Akros konferenciją, 2009 m. 

gegužės 21–23 d. 

Nkurunziza, J., Why is Burundi’s Financial Sector Not 

Development-Oriented? 

Oduro, A.D., Adverse Shocks and Social Protection in Africa: What 

Role for Formal and Informal Financial Institutions? 

Platteau, J.P., Political Instrumentalisation of Islam, Persistent 

Autocracies, and Obscurantist Deadlock. 

Pouligny, B., State-society relations and intangible dimensions of 

state resilience and state building: a bottom-up perspective. 

Reynal-Querol, M., Fragility and Conflicts. 

Rocha Menocal, A., “State-building for Peace” – A New Paradigm 

for International Engagement in Post-Conflict Fragile States? 

Tschirgi, N., The Security-Politics-Development Nexus: The 

Lessons of State-building in Sub-Saharan Africa. 

Vennesson, P., Büger, C., Coping with Insecurity in Fragility 

Situations. 

Verdier, T., Regional Integration, Fragility and the Institution 

Building: An Analytical Framework Applied to the African 

Context. 

2. 2009 M. EUROPOS ATASKAITOS DĖL 

VYSTYMOSI KONSULTACINIS PROCESAS 

Per 2009 m. Europos ataskaitos dėl vystymosi konsultacinĮ procesą 

buvo surengti septyni renginiai: 

1. Seminaras „Vystymasis silpnumo kontekste – Afrikos atvejis“, 

Briuselis, Belgija, 2009 m. vasario 6 d. 

2. Seminaras „Maisto krizė ir žemės ūkio sektoriaus vystymosi 

potencialas silpnose šalyse“, Kembridžas, Jungtinė Karalystė, 

2009 m. kovo 17–18 d.. 

3. Seminaras „Politinių struktūrų kaita: saugumas, institucijos, ir 

regioninės integracijos mechanizmai“, Florencija, Italija, 2009 

m. balandžio 16–17 d. 

4. Konferencija „Silpnumo iššūkiai plėtros politikai“, Barselona, 

Ispanija, 2009 m. gegužės 7–8 d.. 

5. Konferencija „Finansų rinkos, nepalankūs sukrėtimai ir 

politiniai atsakai silpnose šalyse“, Akra, Gana, 2009 m. gegužės 

21–23 d. 

6. Konferencija „2009 m. Europos ataskaitos dėl vystymosi link“, 

Florencija, Italija, 2009 m. birželio 21-23 d. 

7. Konferencija „Silpnumo įveikimas Afrikoje: ERD politikos 

rekomendacija”, Briuselis, Belgija, 2009 m. rugsėjo 4 d. 

1B tome fiksuojamas konsultacinis procesas, pateikiant galutines 

programas, dalyvių sąrašus, ir – 1–5 renginių atveju – taip pat 

konferencijos pranešimai. 1–5 renginių konferencijų pateiktis 

ir 3, 4, bei 7 renginių įrašus galima atsisiųsti iš projekto 

interneto svetainės adresu http://erd.eui.eu. 

Nyarko, Y., EU Policies and African Human Capital Development. 

147 

DĖL 


VYSTYMOSI

SILPNUMO ĮVEIKIMAS 

AFRIKOJE 


http://erd.eui.eu/ 



DĖL 


VYSTYMOSI

SILPNUMO Ä®VEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?