Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
VALSTYBINEI SPORTO INSTITUCIJAI – 75-ERI<br />
Tuometinėje varžybų sistemoje išskirtinis vaidmuo teko <strong>Lietuvos</strong> spartakiadoms ir dalyvavimui TSRS tautų spartakiadose.<br />
Pagal šių spartakiadų rezultatus net pačiuose aukščiausiuose tuometinės valdžios lygiuose buvo vertinamas <strong>sporto</strong> organizacijų<br />
darbas. <strong>Lietuvos</strong> sportininkai geriausiai pasirodė 1983 m.TSRS tautų spartakiadoje, kai buvo laimėtos akademinio irklavimo<br />
bei futbolo varžybos ir iš daugiau kaip 500 delegacijos narių kas penktas iškovojo medalius.<br />
Kiekvieno sportininko didžiausia svajonė bei tikslas ir tada buvo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, į kurias, deja, kaip ir<br />
į pasaulio bei Europos čempionatus galima buvo patekti tik esant TSRS rinktinėse. Norint patekti į šias rinktines ne visada<br />
pakakdavo pačių geriausių sportinių rezultatų. Tačiau, pradedant 1952 m., <strong>Lietuvos</strong> sportininkai sugebėjo dalyvauti visose<br />
olimpinėse žaidynėse ir iškovoti medalius.<br />
1985 m. TSRS prasidėjusi pertvarka tam tikru mastu palietė ir sportą. 1986 m. Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> komitetas prie<br />
LTSR MT buvo reorganizuotas į <strong>Lietuvos</strong> TSR valstybinį kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> komitetą. Pradėjus mažinti darbuotojų<br />
skaičių valstybinio valdymo struktūrose, Komitete padaryta nemažai struktūrinių ir kitokių pokyčių siekiant efektyviau<br />
organizuoti darbą.<br />
1987 m. patvirtinus <strong>Lietuvos</strong> kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> plėtojimo 1986–1990 m. ir iki 2000 m. tikslinę kompleksinę<br />
programą, pirmą kartą visos <strong>sporto</strong> šakos buvo suskirstytos į grupes pagal pasiekimus, tradicijas ir perspektyvas,<br />
atitinkamai paskirstytos lėšos. Patvirtinta patobulinta sportininkų rengimo sistema. Numatyta <strong>sporto</strong> mokyklų plėtotė,<br />
mokslinių kadrų rengimas, naujų <strong>sporto</strong> bazių statyba. Tačiau dėl greit besirutuliuojančių politinių įvykių jau 1990 m.<br />
jos įgyvendinimas nutrūko.<br />
1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> vadovai, kiti specialistai ir sportininkai taip pat vis<br />
dažniau prabildavo apie <strong>sporto</strong> valdymo tobulinimą ir <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> organizacijų savarankiškumą. Užsimezgė glaudesni<br />
ryšiai su išeivijos <strong>sporto</strong> organizacijomis. Didelėmis bendromis pastangomis Lietuvoje ir išeivijoje <strong>Lietuvos</strong> sportininkai<br />
pirmą kartą buvo pakviesti ir dalyvavo 1988 m. Australijoje vykusiose III pasaulio lietuvių <strong>sporto</strong> žaidynėse.<br />
Didžiulį impulsą <strong>Lietuvos</strong> sportiniam gyvenimui davė 1988 m. gruodžio 11 d. atkurtas <strong>Lietuvos</strong> tautinis olimpinis<br />
komitetas (LTOK), kurio prezidentu buvo išrinktas A. Poviliūnas. LTOK siekė spartinti <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> reorganizaciją,<br />
ėmė rūpintis didžiojo <strong>sporto</strong> problemomis.<br />
Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> komitetas paskelbė, kad pasirengęs suteikti <strong>sporto</strong> šakų federacijoms savarankiškumą,<br />
bendradarbiauti su jomis sutarčių pagrindu, tačiau nemažai federacijų dar nebuvo pasirengusios dirbti naujomis<br />
sąlygomis.<br />
Kuriozas, bet tuometinė centralizuota valdymo sistema dėl žinybinių ambicijų pačioje Maskvoje gimdė savotišką<br />
valstybinių, profsąjunginių ir žinybinių <strong>sporto</strong> organizacijų priešpriešą, kuri daugeliu atvejų dar labiau reikšdavosi<br />
respublikose. Laimei, <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> vadovai, nors ir ne visada lengvai, bet rasdavo būdų, kaip išvengti, kad natūrali<br />
konkurencija netaptų kliūtimi pažangai. Dėl to ir pavyko bendromis pastangomis nuosekliai ir efektyviai tobulinti sportininkų<br />
rengimo sistemą, kurios pasiekimų viršūne tapo <strong>Lietuvos</strong> sportininkų laimėjimai 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kai<br />
gausiausias 26 <strong>Lietuvos</strong> sportininkų būrys iškovojo 10 aukso, 2 sidabro ir 3 bronzos medalius. Iš viso per visus penkiasdešimt<br />
okupacijos metų 22 <strong>Lietuvos</strong> sportininkai tapo olimpiniais čempionais, o Aldona Česaitytė-Nenėnienė, Angelė Rupšienė ir<br />
Gintautas Umaras – net po du kartus. Iškovota 18 sidabro ir 15 bronzos medalių.<br />
Penkiasdešimt aneksijos ir okupacijos metų, Antrasis pasaulinis karas atnešė daug sukrėtimų ir nelaimių visai lietuvių<br />
tautai ir, žinoma, sportui. Tačiau sportas okupacijos metais dėl sportininkų ir <strong>sporto</strong> specialistų nuoširdžių ir profesionalių<br />
pastangų buvo viena iš nedaugelio priemonių, padedančių palaikyti tautos dvasią, tikėjimą nepriklausomybės atgavimu,<br />
padėjo skelbti pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva. Boksininkų A. Šociko ir N. Koroliovo, Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos<br />
CASK krepšininkų dvikovos visada reiškė daugiau negu tik sportą. Todėl ir sportininkų bei specialistų pastangas taip<br />
nuoširdžiai palaikė visa tauta.<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> organizacijos, jų vadovai ir kiti specialistai, formaliai vykdydami oficialiąją politiką, sugebėjo tuo pat<br />
metu vykdyti ir realiąją savitą <strong>sporto</strong> politiką, tarnaujančią <strong>Lietuvos</strong> interesams. Todėl sovietinio režimo sąlygomis <strong>Lietuvos</strong><br />
sportas nesumenko, o <strong>Lietuvos</strong> sportininkai tarptautinėse arenose pasiekė daug reikšmingų pergalių. Neabejotinai teigiamas<br />
buvo to meto valstybinių <strong>sporto</strong> organizacijų vadovų V. Ostrausko, A. Balčiūno, Z. Motiekaičio, <strong>sporto</strong> draugijų vadovų<br />
J. Litvino, R. Ragelio, A. Dauguviečio, V. Strikaičio, A. Slanksnio, V. Želvio, V. Nėniaus, ilgamečių <strong>sporto</strong> federacijų<br />
pirmininkų P. Eigmino, H. Jackevičiaus, K. Kalinausko, J. Nainio, Č. Norkaus, H. Puskunigio,V. Rupo, atkurtojo LTOK<br />
prezidento A. Poviliūno ir kitų indėlis į <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> politikos formavimą ir įgyvendinimą.<br />
1990 03 11–2007<br />
1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomos valstybės atstatymo“ mūsų valstybei grąžinus valstybingumą,<br />
Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> komitetas bei <strong>Lietuvos</strong> tautinis olimpinis komitetas iškart paskelbė bendrą kreipimąsi į <strong>Lietuvos</strong><br />
sportininkus bei trenerius kviesdami juos nedalyvauti TSRS čempionatuose ir rinktinėse. Tad kartu su ekonomine prasidėjo<br />
ir sportinė blokada, trukusi iki 1991 m. vėlyvo rudens.<br />
Pamažu pradėta pereiti prie pasaulinio <strong>sporto</strong> valdymo modelio. Vietoj Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> komiteto 1990 m.<br />
balandžio mėn. įkurtas Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> departamentas prie <strong>Lietuvos</strong> Respublikos Vyriausybės (KKSD).<br />
6<br />
KŪNO KULTŪROS IR SPORTO AKTUALIJOS, 2007-3