Per sPortÄ â Ä¯ PilietinÄ kultÅ«rÄ - Lietuvos sporto informacijos centras

Per sportą – į pilietinę kultūrą 

Sudarė Stanislovas Stonkus 

Vilnius 2007

UDK 37.035 

Pe-122 

Leidinys parengtas Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu 

gyvendinant Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. rugsėjo 19 d. 

nutarimu Nr. X-818 patvirtintą Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą 

Sudarytojas 

Autoriai 

prof. habil. dr. Stanislovas Stonkus 

R. Agurkienė 

F. Beleškevičienė 

S. Džiugelienė 

V. Gylys 

V. Janiūnas 

D. Nutautienė 

R. Puniškienė 

N. Sližauskienė 

S. Stonkus 

S. Šuipis 

H. Vaicekauskienė 

J. Varkulevičius 

Nuotraukos iš knygos autorių ir Kūno kultūros ir sporto departamento archyvų 

Recenzavo 

prof. habil. dr. Povilas Karoblis 

Milda Laurutėnaitė – Kūno kultūros ir sporto departamento 

Kūno kultūros strategijos skyriaus vedėja 

Išleista Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis 

ISBN 978-9986-574-94-1 

© Kūno kultūros ir sporto departamentas 

© Lietuvos sporto informacijos centras

turinys 

Kūno kultūros ir sporto departamento gen. direktoriaus A. Raslano žodis .................. 4 

Pratarmė .................................................................................................................... 5 

S. Stonkus. Priedermė ................................................................................................. 7 

S. Šuipis. Pagarba, meilė šeimai ir Tėvynei ................................................................ 17 

H. Vaicekauskienė. Po pilietiškumo stogu .................................................................. 25 

S. Džiugelienė. Pažink savo šalį ir didžiuokis ja ......................................................... 45 

J. Varkulevičius. Kūno kultūros ir olimpinių vertybių formavimas – 

kūno kultūros mokytojo priedermė .......................................................................... 50 

R. Agurkienė. Pilietinio ugdymo būdai popamokinėje sportinėje veikloje .................. 58 

F. Beleškevičienė. Pilietinio ir olimpinio ugdymo mokykloje tapatumai ..................... 62 

D. Nutautienė. Jaunuolio rengimas gyvenimui ......................................................... 74 

V. Gylys. Bendravimo kultūra, fizinis aktyvumas, sveika gyvensena – 

svarbios pilietiškumo apraiškos ................................................................................. 79 

V. Janiūnas, R. Puniškienė. Labai aktyviai sportuojančių mokinių 

pilietinis ugdymas .................................................................................................... 85 

N. Sližauskienė. Kūno kultūros mokytojas – visaverčio piliečio ugdytojas ................. 89 

Odė sportui ............................................................................................................. 102

algirdas raslanas 

Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius 

Kas yra pilietis ir ką reiškia būti pilietiškai atsakingam? Kas yra tauta ir tautinė 

savimonė? Koks pilietiškumo ir tautiškumo santykis?.. 

Visais laikais sportas buvo TAI, kas žadino ir tebežadina žmonių tautinę 

savigarbą, patriotinius jausmus. Jau klasikiniu pavyzdžiu tapo Kauno „Žalgirio“ 

ir Maskvos CASK susitikimai, kai Lietuvos komandos pergalės krepšinio 

aikštelėse reiškė ir tylią, dar vieną, užspaustos lietuvių tautos pergalę prieš Sovietų 

Sąjungą. Ir 2007-ųjų ruduo, kai nesutariančią ir besikivirčijančią dėl įvairiausių 

interesų Lietuvą pabudino į Europos krepšinio čempionatą išvykusi Lietuvos 

vyrų krepšinio rinktinė ir Lietuvos gatvės pražydo mažytėmis trispalvėmis. Visi 

didžiuojamės, matydami dar tik įžengiantį į disko metimo sektorių Virgilijų 

Alekną, nes jis – tai MES, tokie pat galingi ir pajėgūs įveikti visus sunkumus. 

Tai vos keletas pavyzdžių. Iš tikrųjų kiekvienos atkaklios sportinės kovos, didelio 

sportinio įvykio akivaizdoje tampame neįtikimai vieningi ir išdidūs, aiškiai suvokdami 

savo lietuvybę ir jausdami Lietuvą. 

Neabejoju, kad sporto salėse, sporto aikštynuose ir šiandien sportuoja ir auga 

gražus jaunimas, kuris po kelerių metų bus pasirengęs atiduoti visas jėgas kovoje 

už Lietuvos garbę. Tačiau turime prisiminti ir tai, kad augančiai jaunajai kartai 

minties ir žodžio, veiksmo laisvė, nepriklausomybė ir kiti pamatiniai egzistencijos 

dalykai pirmiausia yra duotybė ir tik po to – vertybė. Kad kasdien pasaulis tampa 

vis labiau kosmopolitiškas, vis daugiau keliaujame, bendraujame, bendradarbiaujame 

ir pasaulio tautų katile neištirpsime tik giliai suvokdami savo prigimties esmę, 

savo tautinį identitetą, pilietinę atsakomybę. 

Tikiuosi, kad ši knyga padės pirmiausia kiekvienam mūsų dar kartą atsakyti 

į pradžioje užduotus ir daugelį kitų svarbių klausimų, kad padėsime rasti atsakymus 

į juos ir augančiai mūsų ateičiai. 

 

Per sportą – į pilietinę kultūrą

Pratarmė 

Kiekviena laisva, savo ateitimi besirūpinanti tauta privalo 

išugdyti sveiką, stiprų, ištvermingą, gražų, dvasiškai turtingą, 

turintį būtinus fizinius, protinius ir dorus socialinius įgūdžius, 

sveiką žmogų. 

Dar Antikoje buvo siekiama, kad „...kūnas būtų parengtas 

ir klausytų kilnios sielos, kad... kūno grožis kuo darniausiai 

sugyventų su sielos grožiu, nes kūno grožis, sutapęs su sielos grožiu, 

sudaro harmoningą žmogų...“ (Platonas). 

Naujausiais laikais šalys, supratusios, kad fizinis lavinimas, kūno kultūra yra 

viena svarbiausių (ar net pagrindinių) visapusio žmogaus auklėjimo sudedamųjų 

dalių, jau XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje pirmiausia pradėjo plėtoti ją 

mokyklose. 

Vokiečių filosofas, švietimo ministras, įkūręs Berlyno universitetą, istorijos 

tikslu laikęs harmoningos asmenybės ugdymą, V. Humboltas (1767–1835) teigė: 

„Kas norima įvesti į gyvenimą, tas reikia pirmiausia įvesti į mokyklą.“ 

Jau XIX a. į harmoningą žmogaus raidą, paremtą fizinių ir dvasinių jėgų vienove, 

vykstančią sąmonei vadovaujant, vyravo mokslinis požiūris: „...tik ryškiai šviečiantis 

mokslo spindulys gali apšviesti ir nustatyti stebimojo išorinės formos ir įgyvendinamo 

kūno lavinimo ryšį, tik mintis gali padaryti skaidrų prieš mus esantį kūną ir parodyti 

mums, kaip ta forma tolydžio, nuosekliai stiprėjant fizinės veiklos įtakai tobulėja ir iki 

begalybės keičiasi savo išvaizda ir savo poreiškiais“ (P. F. Lesgaftas). 

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir Lietuvoje suvokta, kad 

svarbiausia grandis ugdant sveiką, gražų, stiprų, dorą Lietuvos 

pilietį yra mokykla. 

To meto Lietuvos švietimo ministras K. Šakenis: „Seniau 

kūno kultūra buvo laikoma menku dalyku. Maža į ją tekreipta 

Laikas nieko negali padaryti 

didžiosioms mintims; 

jos ir dabar tokios pat 

šviežios, kaip kad tada, kai 

pirmą kartą prieš daugelį 

amžių užgimė savo autorių 

protuose. 

S. Smailsas 

Kūno kultūra Lietuvos 

mokykloms turi rūpėti 

ne mažiau kaip dvasios 

kultūra. 

A. Smetona 

dėmesio. Mokyklose ji traktuota kaip antraeilis, nesvarbus dalykas. Dabar suprasta 

jos didžiulė reikšmė, ja susirūpinta.“ 

Siekdamas, kad kūno kultūra užimtų deramą vietą mokykloje, K. Dineika 

teigė: „...Kūno kultūra, kaip fiziškai etinis dalykas, ugdo visą žmogų, visą jo 


Knyga turi būti kirvis, 

galintis iškirsti mumyse 

užšalusią jūrą. 

F. Kafka 

psichofizinę prigimtį, be to, kūno kultūros dalykuose gauna aiškaus 

pritaikymo kitų mokslų žinios.“ 

Ir kūno kultūros mokytojui, siekiančiam išspręsti kūno 

kultūrai keliamus uždavinius, kėlė nemažus reikalavimus: 

„...Mokytojai tik tada gali atlikti savo kilnią pareigą, jeigu jie 

patys yra pakilę iš kasdienybės ir jų sveika dvasia viešpatauja sveikame kūne“ (K. Dineika). 

Galime džiaugtis, kad turime tokių kūno kultūros mokytojų, mokyklų vadovų. 

Dalis jų savo požiūrį išsakė, praktiniu patyrimu pasidalijo šioje knygoje. Knygoje, 

kurią rengdami turėjome tikslą priminti pilietinio mokinių ugdymo svarbą dabar, aptarti 

kai kuriuos pagrindinius teorinius teiginius, būtinybę ir plačias pilietinio ugdymo 

galimybes per kūno kultūros pamokas ir po jų, per popamokinę sportinę veiklą. Iš 

tiesų, kokią įdomią tą sportinę ir su sportu susijusių renginių įvairovę atskleidė mūsų 

išradingieji, nuoširdieji, tikrieji savo ugdytinių globėjai ir draugai – kūno kultūros 

mokytojai, mokyklų vadovai! 

Žmogus gali apsieiti be 

daug ko, o be Žmogaus 

– niekada. 

L. Bernas 

Ačiū jiems už jų atsidavimą, rūpestį jaunaisiais mūsų 

piliečiais. Ačiū už pateiktus rašinius. Turime padėkoti Kūno 

kultūros ir sporto departamento vadovams, jų energingai, 

išradingai darbuotojai Mildai Laurutėnaitei už idėjas ir pastangas 

bei paramą rengiant ir palydint į šviesą šią knygą. Ačiū 

rankraščių redaktorei kantriajai Zitai Šakalinienei. Ačiū Lietuvos sporto informacijos 

centrui, jo vadovui Zigmantui Motiekaičiui už tai, kad tokią knygą į 

rankas paims skaitytojai. 

Sudarytojas prof. S. Stonkus 

 


stanislovas stonkus 

Lietuvos kūno kultūros akademijos profesorius 

Priedermė 

Tikslas ir įvaizdis. Suvokus, kad: 

• pilietiškumas yra asmens savo teisių, atsakomybės 

ir pareigų demokratinei valstybei suvokimas, veikla 

visuomenės labui, bendrapiliečių teisių ir laisvių, demokratijos 

gynimas, gerovės Lietuvai siekimas, 

• kiekvieno piliečio pareiga ne tik rūpintis savimi, bet 

ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, laikytis 

nustatytų taisyklių, atsakyti už savo poelgius, 

• tautiškumas – tai asmens savo tautos istorijos, kultūros 

savitumo supratimas, tautos tapatumo puoselėjimas, 

įsipareigojimų Lietuvos tautai ir valstybei, lietuviškosios 

kultūrinės ir politinės tapatybės išlaikymas ir kūrimas, 

• pilietinis ir tautinis ugdymas neatsiejamas, greta, koja 

kojon einantis vyksmas, 

• kūno kultūra, sportas – svarbios neatsiejamos asmens 

ir visuomenės bendrosios kultūros dalys, turinčios 

specifinės įtakos jauno žmogaus asmenybės ugdymui, 

prieš akis iškyla neabejotinas, aiškus ugdytinio įvaizdis, siekinys: 

išsimokslinęs, sveikas, visiškos kūno ir dvasios tvirtybės 

bei grožio harmonijos, aktyvus mūsų šalies pilietis. 

Antikos Graikijoje vyravo nuomonė, kad fizinis grožis, jėga 

ir sveikata, išugdyti fiziniais pratimais, derinami su intelektu, 

moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis (išugdytomis mokslo, 

meno, muzikos), padeda išauginti ir subrandinti tobulą, valstybei 

reikalingą ir naudingą pilietį. 

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vienas iš mūsų Lietuvos 

kūno kultūros, sporto pradininkų dr. A. Jurgelionis teigė: 

„Tautos sveikata pareina nuo gerų higienos papročių ir moralės, 

tuos dalykus turime įkvėpti per sportą.“ 

Žmonių gyvenimą rodo 

poelgiai, o ne idėjos. 

A. Fransas 

Elgesys – tai veidrodis, kuris 

parodo visų veidus. 

J. V. Gėtė 

Nėra laimės be tėvynės, 

kiekvienas tesuleidžia šaknis 

į gimtąją žemę. 

J. Turgenevas 

Tauta, kuri neskaito, 

nerašo, neturi pasaulyje 

prasmės. 

V. Mykolaitis-Putinas 

Darna, grožis ir sveikata 

reikalauja ne tik lavintis 

mokslo ir meno srityje, bet 

visą gyvenimą užsiiminėti 

fiziniais pratimais. 

Platonas 


Prielaidos. Ieškodami būdų ugdyti visavertį pilietį kūno 

kultūros, sporto priemonėmis, plėtodami ir įvairindami tuos 

būdus, turėtume atsakyti į klausimą – kurios teorinės ir praktinės 

prielaidos, kokie kūno kultūros, sporto požymiai ir priedermė 

garantuoja pasirinktų būdų veiksmingumą. 

Kūno kultūrai, sportui Nepriklausomoje Lietuvoje žengiant 

pirmuosius tvirtesnius žingsnius aktualiu pripažintas pilnaverčių 

šalies piliečių ugdymas. Pirmiausia, kūno kultūra jau tada laikyta 

bendrosios tautos kultūros dalimi. 

„...Kultūra yra aukščiausias tautos siekimas. Žuvus kultūrai žūsta ir pati tauta. 

Kultūroje išskiriama dvasios ir kūno kultūra. Dvasios kultūra galima pavadinti tą 

kelią, kuris išeinant iš dvasinių galių plėtojimo (pvz., mokslas, menas, religija), veda 

į tautos ar pagaliau žmonijos kultūrą. Tas pats ir su kūno kultūra. Tai būtų tas kelias, 

kuris, išeinant iš kūno, vestų į bendrą kultūrą. Kitaip tariant kūno kultūra yra visi 

tie veiksniai (pvz., kūno mankšta, liaudies žaidimai, sveiko gyvenimo įpročiai ir 

t. t.), kurie per kūną siekia bendrosios kultūros. 

Kūno kultūra – visų kūną veikiančių veiksnių aukščiausias tikslas ir rezultatas“ 

(A. Vokietaitis). 

Kūno kultūra – išlavinto, 

stipraus ir sveiko kūno, jo 

judesių grožio keliamas 

džiaugsmas. Tai fizinis ir 

dvasinis žmogaus raidos 

vyksmas ir rezultatas. 

V. Augustauskas 

Nuo tinkamo vaikų 

auklėjimo priklauso visos 

tautos gerovė. 

Dž. Lokas 

Lietuvos piliečio sveikata, fizinis pajėgumas, gero fizinio 

parengtumo siekimas, tikslingas fizinių galių naudojimas tapo 

svarbiu visos tautos, valstybės uždaviniu. 

„...Tautos sveikatingumas, bendras fiziškas pajėgumas ir didelis 

nusiteikimas branginti ir tobulinti savo jėgas, išmokti jas reikale 

sutelkti vienam tikslui – štai pagrindiniai dalykai, kurie turi sąlygoti mūsų kūno 

kultūrą, jeigu ją norime padaryti visuotiniu kultūrinio ir politinio gyvenimo veiksniu“ 

(V. Augustauskas). 

Su šalies žmonių fiziniu aktyvumu, jų fiziniu lavinimu ir auklėjimu, fiziniu 

parengtumu buvo siejama ir sporto plėtra, sportiniai rezultatai. 

Gražiausia iš visų būtybių 

– gražų auklėjimą gavęs 

žmogus. 

Epiktetas 

„...Pakilus bendram viso krašto kūno kultūros lygiui, aukšti rekordiniai 

skaičiai savaime atsiranda. Iš visos tautinės masės išsiskyrę 

sportiški sugebėjimai tik ir parodo krašto fiziškąjį pajėgumą ir valią. 

Tai natūrali, nedirbtinė laimėjimų atranka...“ (V. Augustauskas). 

Buvo akcentuojama dar viena ypač svarbi pilietinio ugdymo 

sritis, kurią veikia (turi veikti) kūno kultūra, sportas: tai gražaus tarpusavio bendravimo, 

estetinio jausmo ugdymas ir puoselėjimas. 

„...Tautą reikia išmokyti kultūringo žaismo (varžymosi, bendravimo – S. S.), 

kad šaunusis jaunimas mokėtų nuliekamas valandas padoriai praleisti – žaisdamas, 

keliaudamas, stovyklaudamas. Pagaliau patsai sportas turi savo kultūrą. Atskiros 

jo šakos ne vien tik lavina kūną ir aplamą sugebėjimą, bet taip pat lavina skonį. 

Neįmanoma užauginti 

tobulo žmogaus neugdant 

grožio jausmų. 

Rabindranatas Tagorė 

Kiekviename žaidime darnus ir tikslus judesys sukelia estetiško 

pasigėrėjimo. Svarbu, kad tos lavinamos progos būtų prieinamos 

platesniam jaunuomenės skaičiui. Žaismo darnumas ir 

estetinio jausmo auklėjimas – kūno kultūros kultūriškasis 

sąlygojimas“ (V. Augustauskas). 

 


Čia verta prisiminti ir šiandien aktualias intelektualios asmenybės, du kartus 

Europos krepšinio čempiono Zenono Puzinausko XX a. šeštajam dešimtmečiui 

baigiantis išsakytas mintis apie ugdomąsias sporto galimybes 

ir būtinybę: „...Lietuviškas sportas turi išlikti švarus ir garbingas 

tikrąja to žodžio prasme, jei mes norime juo didžiuotis ir per jį 

ugdyti jaunuomenę, stiprinti tautinę sveikatą, siekti džiaugsmo ir 

laimės, tvirtinti solidarumą tarp tautiečių, išlaikyti lietuvybę (...). 

Džentelmenai sporto aikštėje daug greičiau liks džentelmenais ir 

gyvenime.“ 

Pasaulinio masto lietuvių kilmės edukologijos, kūno kultūros 

mokslininkas A. Ramūnas-Paplauskas XX a. septintajame 

dešimtmetyje fizinio auklėjimo, sporto, olimpizmo ugdomąją 

reikšmę vertino taip: „...Sporto integracija į fizinį auklėjimą, o 

pastarojo į bendrą auklėjimą ir, galop, šiojo integracija į kultūrą 

ir į gyvenimo vyksmą įgalina iš naujo atrasti olimpinių žaidynių 

prasmę ir atskleidžia nesuglaustus akiračius moderniam olimpiniam 

sąjūdžiui... Nėra abejonės, kad olimpinis žibintas yra 

aukščiausias žmogaus ir žmonijos auklėjimo idealų simbolis. 

Olimpinis sąjūdis spinduliuojančiai veda žmogų į tobulėjimą, 

o šio sąjūdžio pagrindinė varomoji jėga ir kelrodė žvaigždė yra 

pilna žmogaus saviraiška.“ 

Suvokiant, kad ir dabar: 

• fizinis lavinimas – tai vientisas pedagoginis vyksmas, 

kurio tikslas fiziniais pratimais ir lavinamojo poveikio priemonėmis ugdyti 

žmogaus judėjimo įgūdžius, fizines ypatybes, intelektą; 

• fizinis auklėjimas – sudedamoji visapusiško ugdymo dalis siekiant fizinio 

lavinimo ir auklėjimo priemonėmis ugdyti sveiką, stiprų, gražų, išsilavinusį, 

Visas auklėjimo uždavinys 

– priversti žmogų ne tik 

dorai elgtis, bet ir džiaugtis 

tuo, kas dora, ne tik dirbti, 

bet ir mylėti darbą. 

D. Raskinas 

Nauda, kurią mums duoda 

lavinimasis, yra ta, kad 

mes daromės geresni ir 

išmintingesni. 

M. de Montenis 

Nieko nėra žavingesnio 

už nepaklusnų kūną 

nugalinčią valią. 

Romenas Rolanas 

Stengtis palikti po savęs 

daugiau žinių ir laimės 

nei radome, tobulinti ir 

didinti gautą palikimą 

– štai mūsų priedermė. 

D. Didro 

dvasiškai turtingą žmogų; 

• kūno kultūra – asmens ir visuomenės bendrosios 

kultūros dalis – žmogaus fizinės ir dvasinės raidos, veikiamos 

pirmiausia fizinių pratimų, fizinio lavinimo ir 

auklėjimo, vyksmas ir rezultatas; 

• sportas – socialinis reiškinys neatsiejama visuomenės 

kultūros dalis – rengimosi varžyboms ir varžymosi sistema, 

skatinanti siekti geriausių sportinių rezultatų, kartu įgyvendinant ir 

svarbius socialinius tikslus: stiprinama atletų sveikata, lavinamas intelektas, 

puoselėjamos moralinės savybės ir kt.; 

• sporto kultūra – kultūros sritis, kurios pagrindas yra asmenybės, socialinės 

grupės (komandos), visos visuomenės santykiai su sportu kaip socialine vertybe, 

aiškus tampa ir pagrindinis būdas, kurį turėtų pasirinkti tėvai, kūno kultūros 

mokytojas, sporto mokyklos treneris. 

Būdas. Nenuginčijama tendencija – daugumos kūno kultūros, sporto 

pedagogų-trenerių pedagoginė veikla ir vyksmas apsiriboja tik sportiniu rengimu, 


technologiniais fizinio, techninio ir taktinio rengimo dalykais, beatodairiškai 

siekiama sportinių rezultatų, pirmiausia dėl tų rezultatų suabsoliutinimo, besaikio 

dievinimo. Nebelieka arba beveik nebelieka dėmesio pedagoginiams, 

socialiniams, socialiniams psichologiniams jų veiklos bruožams, humanistinei 

pedagoginei kultūrai. 

Silpno būdo žmogus, 

neišmokytas drausmingumo, 

tampa bet kokios 

pagundos vergas. 

Samuelis Smailsas 

Tvirta dvasia išgelbsti 

silpną kūną. 

Hipokratas 

Paauglių agresija, intelektinis neraštingumas, grubumas ir 

kitos nepageidautinos jų bendravimo, elgesio apraiškos atsiranda 

ir tarpsta ir dėl to, kad nemaža dalis jų auga be kultūros: 

gerų knygų, muziejų ir t. t. Aktuali tampa mintis, kad „...ugdant 

raumenis nevalia pamiršti, kas tuos raumenis valdys“. 

Tad vienintelis veiksmingas būdas ugdyti paauglių pilietinę 

kultūrą – visapusiškas jų ugdymas, apimantis ir harmoningai 

derinantis pagrindines asmenybės, aktyvaus piliečio ugdymo 

sritis: protinį ir fizinį lavinimą, dorovinį, estetinį, darbinį 

auklėjimą, sveikos gyvensenos, gražaus bendravimo ir elgesio 

įgūdžių bei įpročių skiepijimą, nes „...kūno kultūra, suprasta 

plačia tautos fiziško auklėjimo prasme, turi rūpintis ne tik kūno 

gyvos jėgos lavinimu, bet ir dvasinio patriotizmo, ir valstybingumo jausmo ugdymu“ 

(J. Jurgelionis). 

Būtinybė ir galimybės. Augančio, bręstančio jauno žmogaus asmenybės 

ugdymui labai svarbus yra tinkamų priemonių – išorinių paskatų, priimtinų, 

malonių vidinėms ugdytinio reikmėms, parinkimas ir tikslingas jų taikymas. 

Parenkant priemones ir jų taikymo būdus aktyviai, darniai, visuomeniškai asmenybei 

ugdyti, aktualu suvokti paauglio veiklos motyvus, jo siekimus. Paauglio 

amžiaus tarpsniui būdingi veiklos motyvai, siekiai, asmenybės ypatybės ir iškelia 

būtinybę kūno kultūrą, sportą, jo kultūrą panaudoti veiksmingam visapusiškam 

jaunojo piliečio ugdymui. 

Blogas poelgis nemiršta, 

priešingai – jo vaisiai dauginasi. 

Pjeras Makorlanas 

Ką žmogus daro, toks ir yra. 

G. V. F. Hegelis 

Pasiliks ar išeis? Paauglys visomis progomis ir būdais nori 

pareikšti pasauliui, kad jis egzistuoja, kad yra savarankiškas. 

Jam atrodo, kad visas pasaulis turi matyti tą jo savarankiškumą 

ir laimėjimus, turi jam visur ir visada pritarti. Jeigu jis tokį 

pritarimą patiria iš savo socialinės aplinkos, jis joje pasilieka, 

įauga į ją. Priešingu atveju paauglys gali pasiduoti netinkamos 

įtakos aplinkai, pritapti prie blogų paauglių ir jaunuolių, kurie 

pripažino jo „socialinį vertingumą“. Tai neretai nuveda jauną 

žmogų nusikaltimų keliais. Todėl mokytojams, sporto šakų treneriams 

nevalia pamiršti nuolat primenamo, laiko iškelto, kartais 

nelengvai įgyvendinamo reikalavimo-rekomendacijos: „Nė vienas paauglys, 

bent jau iki 13–14 metų, neturi palikti pasirinktos sporto šakos grupės, komandos.“ 

Būtini realūs siekiai. Vienas svarbiausių paauglio veiklos motyvų yra jo siekimas 

užsitikrinti savo socialinį statusą. Paauglio siekiai priklauso nuo aspiracijų 

(ko nors siekimo, troškimo), tai yra, kaip paauglys vertina save, savo asmenybės 

10 


ypatumus ir jėgas, kurios turėtų garantuoti jo veiklos ir elgesio 

sėkmę. Aspiracijų lygis smarkiai kyla dėl paauglio gyvos 

vaizduotės, dar menkos gyvenimo patirties. Todėl jo aspiracijos 

neretai esti nerealios. Kaip sakė E. M. Remarkas, ...dvylikos 

metų kiekvienas yra genijus. Nerealios, bet didelės aspiracijos susiduria 

su tikrove, kuri pasirodo esanti stipresnė už paauglio norus ir siekimus. 

Šis prieštaravimas tarp siekimų ir galimybių, gebėjimų skatina įveikti atsiradusias 

kliūtis, bet kokia kaina įrodyti savo subrendimą ir savarankiškumą. Kovojant 

su kliūtimis atsiranda įvairių veiklą motyvuojančių psichinių būsenų: praradus 

perspektyvą sunkumus įveikti apima būsena „viskas veltui“, „nebėra kur eiti“, 

„viskas prarasta“ ir pan. 

Tokios būsenos paaugliams dažnai sukelia agresyvias reakcijas. 

Agresyvumas gali būti nukreiptas tiesiog į žmones, kurie 

jam „stoja skersai kelio“, o jeigu jie neįveikiami, agresija gali 

būti nukreipta į bet kurį kitą asmenį ar daiktą arba net į patį 

save. 

Kita psichinė būsena, reaguojant į iškylančius sunkumus, – veiklos 

primityvizacija, arba regresija (psichinės gynybos mechanizmas 

– grįžimas prie nebrandaus elgesio), pasireiškiantis apatiškumu, 

bėgimu nuo įtampos, dėl to griebiantis neva „nusiraminimo“ 

priemonių: daug rūkoma, svaiginamasi ir t. t. (L. Jovaiša). 

Galimybės. Veiksmingai visapusiškai ugdyti jaunus Lietuvos piliečius per 

kūno kultūros, sportinę veiklą realu todėl, kad: 

• vaikai, paaugliai, jauni žmonės mėgsta žaisti, sportuoti, varžytis. Tam 

jie negaili nei laiko, nei jėgų. Tikslingai, gerai vykdomos kūno kultūros 

pamokos, sporto pratybos, varžybos yra veiksmingos asmenybės ugdymo 

priemonės; 

• sportuojant, varžantis atsiskleidžia vaiko, paauglio vidinis pasaulis: išryškėja 

tiek gerosios, tiek nepageidautinos (agresyvumas, grubumas, nepaklusnumas 

ir kt.) ypatybės. Vieni gana greitai išsiskiria iš grupės, komandos tarpusavio 

santykiais, jie geba paveikti savo partnerius, aktyviai talkina mokytojui, 

treneriui, patys savarankiškai tobulinasi, kiti (bus ir tokių) gana 

pasyvūs (ypač kai prasčiau sekasi), nepaklūsta tvarkos ir žaidimo taisyklėms 

ir pan. Pirmųjų geros ypatybės skatinamos, antrųjų nepageidautinos – 

slopinamos įtraukiant pirmiausia tokius paauglius į aktyvią veiklą; 

• paauglio elgesį motyvuoja ir besiformuojantys pasaulėžiūros idealai. 

Tie idealai dar labai konkretūs, jiems atstovauja tam tikri žmonės, 

kuriuos paauglys ir laiko idealais, į kuriuos nori būti 

panašus (L. Jovaiša). Todėl visokeriopai naudotinas vienas 

svarbiausių olimpizmo principų: jaunosios kartos 

ugdymas geraisiais pavyzdžiais. 

Niekas taip nepadeda 

kurti ateities, kaip drąsios 

svajonės. 

V. Hugo 

Žmogus tobulėja didėjant jo 

tikslams. 

F. Šileris 

Didis tas mokytojas, kuris 

darbu įrodo tai, ko moko. 

Katonas 

Sunku pastūmėti į gerą 

pamokymais, lengva 

– pavyzdžiu. 

Seneka 

Per sportą – į pilietinę kultūrą 11

Kas tikisi išlikti sveikas 

tinginiaudamas, tas elgiasi 

taip pat kvailai kaip 

žmogus, manąs tylėjimu 

patobulinsiąs savo balsą. 

Plutarchas 

Akcentai. 

Svarbiausia socialinė funkcija. Sveikas, fiziškai tvirtas, 

pajėgus, valingas, geras ir gražus žmogus – kiekvieno piliečio, 

šeimos, tautos idealas, siekinys. Todėl pirmaeilė kūno kultūros, 

sporto socialinė funkcija – suteikti pagrindinių žinių apie 

fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną, jų esmę, priedermę, naudą ir 

patiriamą džiaugsmą, išmokyti tikslingos aktyvios fizinės veiklos 

(fizinių pratimų, žaidimų), išugdyti sveikos gyvensenos, pirmiausia sveikos 

mitybos, taip pat gražaus bendravimo įgūdžius, įpročius. 

Pasididžiavimo jausmas. Siekiant išlaikyti ir turtinti savitą tautos kultūrą, 

tradicijas ir, žinoma, kūno kultūrą, sportą svarbu ugdyti paauglio savigarbą, 

pasididžiavimą savo Tėvyne Lietuva, jos gamtos grožiu, kalba, papročiais, 

Nedera savęs pervertinti, bet 

nedera ir žemintis. 

J. V. Gėtė 

Tautos stiprybė remiasi 

atskirų jos narių sveikata 

ir dora. 

J. Slapašinskas 

Jeigu vienas kitas malonus 

žodis gali padaryti žmogų 

laimingą, reikia būti 

niekšu, kad šito nepadarytum. 

Viljamas Penas 

Kojomis žmogus turi įaugti 

į savo tėvynės žemę, bet jo 

akys tegu žvalgosi po visą 

pasaulį. 

Dž. Santajana 

kultūros, mokslo ir sporto laimėjimais. Reikia skatinti ugdytinius 

sekti mūsų atletų, trenerių, kūno kultūros mokytojų 

– puikių mūsų šalies piliečių pėdomis. Didžiuotis, džiaugtis 

turime kuo. Pirmiausia tai įvairių kartų Lietuvos sportininkai, 

garsinę ir garsiną savo šalį pasaulio sporto arenose: boksininkas 

A. Šocikas, krepšininkės A. Jankūnaitė-Rupšienė, J. Štreimikytė- 

Virbickienė, plaukikė L. Kačiušytė, slidininkė V. Vencienė, šaulė 

D. Gudzinevičiūtė, lengvaatlečiai B. Kalėdienė, V. Alekna ir 

daugelis kitų. O treneriai! G. Sviderskaitė, S. Butautas, V. Bimba, 

J. Kazlauskas (krepšinis), V. Griešnovas, A. Skarbalius (rankinis), 

A. Klimkevičius (futbolas), L. Puskunigis, J. Gadovičius (lengvoji 

atletika) ir daug daug kitų. 

Pagarbos savai šaliai, pasididžiavimo, jos ir jos istorijos vertinimo 

žingsnis būtų Lietuvą, jos praeitį simbolizuojančių, gražių 

lietuviškų vardų komandoms, sporto klubams, steigiamoms 

taurėms suteikimas. Ar ne malonūs, pavyzdžiui, tokie sąskambiai: 

Telšių „Džiugas“, „Šatrija“, „Mastis“, Plungės „Babrungas“, Alytaus 

„Dainava“, Jiezno „Sakalas“, Prienų „Suvalkija“, Birštono 

„Šarūnas“, Ukmergės „Perkūnas“, Klaipėdos „Audra“ ir pan. 

Kūno ir dvasios stiprybės šaltinis. Tiesus, nors dabar jau 

gerokai pasunkėjęs būdas mūsų tautos kultūros, buities, kūno 

kultūros tradicijoms priminti (ir prisiminti), jas veiksmingai 

panaudoti jaunosios kartos fiziniam ugdymui, tautiniam 

auklėjimui – tautinių žaidimų atgaivinimas mokyklose, gimnazijose, 

sporto mokyklose. Žaidžiant tautinius žaidimus 

sprendžiami ne tik fizinio lavinimo uždaviniai, bet ir formuojami dvasiniai bei 

doroviniai ugdytinių pamatai. 

„...Norint (o norėti reikia) savo tautą vesti į kūno ir dvasios stiprybę – privalu 

kiekvienam gaivinti senovės tautiniai žaidimai“ (K. Dineika). 

Tautiniams žaidimams būdingos ryškios tautos kultūrinės tradicijos, buitis, 

darbas, garbės, vyriškumo, bendravimo, grožio supratimas. 

12 


Jais sėkmingai ugdomas greitumas, judesių dažnumas, nuovokumas, 

sumanumas, kūrybinė išmonė, išradingumas siekiant 

pranašumo, pergalės. 

Svarbiausios tautinių žaidimų įdiegimo į mokinių gyvenimą 

sąlygos: 

• geras, išsamus šių žaidimų pažinimas, jų esmės ir 

priedermės suvokimas; 

• gebėjimas panaudoti tautinius žaidimus kaip emocinio, vaizdinio poveikio 

vaikams, paaugliams priemonę, sužadinti jų suinteresuotumą, vaizduotę, 

nes tik tai skatina vaikus, paauglius aktyviai žaisti. 

Svarbiausias mokytojo, trenerio uždavinys – išmokyti ugdytinius žaisti 

savarankiškai, neiškreipiant žaidimo turinio, griežtai laikantis taisyklių. 

Į dažnai dabar keliamą klausimą, kodėl taip dažnai paaugliai (net vaikai) 

nusikalsta, atsakyti galima lietuvių pedagogo ir rašytojo Mato Grigonio 

žodžiais: „...Kai jaunuomenė išmoks žaidimų ir mokės padoriai bei linksmai laiką 

leisti, tada geriau galės tarpti ir blaivybė...“ 

Didelės galimybės panaudoti tautinius žaidimus popamokinėje veikloje: 

išvykose, stovyklose ir kt. 

Atgaivinę tautinius žaidimus mes nebūsime pirmieji – yra šalių, kur tautiniai 

judrieji žaidimai – tradicinė pedagogikos priemonė. 

Bendravimas – tarpusavio supratimo žadinimas. Kūno 

kultūros, sporto pratybos ir ypač varžybos, rungtyniavimas svarbi 

tarpusavio santykių, jų raiškos ir reguliavimo erdvė. Esame 

liudininkai grubumo, įžeidinėjimų, nepagarbos, pažeminimo ir 

netgi smurto atvejų sportinės kovos, rungtynių metu ar po jų. 

Taip nusižengiama elementariai bendravimo kultūrai, savigarbai 

ar ne dėl to, kad nesuvokiama (ar nenorima suvokti), jog 

varžovas – tai ne priešas, netgi ne priešininkas, o tą pačią rungtį 

ar sporto šaką pamėgęs žmogus, tai tos pačios šeimos narys, 

varžovas, partneris (partneriai). Juk varžomasi, rungtyniaujama, 

garbingai kovojama ne „prieš“, o „su“ juo. 

Aukščiausia sportininko moralės išraiška yra palankus, 

pagarbus, objektyvus požiūris į varžovą. Sportinė kova dažnai 

būna atkakli. Tokiomis situacijomis kiekvienas sportininkas 

beatodairiškai turi išlaikyti deramą dorovinės brandos lygmenį: 

nuo to priklauso, ar bus panaudoti (atvirai ar paslapčia) neleistini 

veiksmai. 

Čia ypač svarbus varžymosi, rungtyniavimo, sportinės kovos, 

tos kovos rezultatų esmės suvokimas, požiūrio į varžovus 

formavimas nuo pirmųjų žingsnių sportininko keliu. 

Sportinė kova – tai ne kas kita, kaip siekimas garbingai 

Savęs valdymas 

– aukščiausia valdžia, 

vergavimas savo aistroms 

– nykiausia vergija. 

Seneka 

Negaila, kad žmogus 

praranda pinigus, namus, 

dvarus – visa tai 

jam nepriklauso. O 

gaila, kai žmogus praranda 

savo tikrąją nuosavybę 

– žmogiškąjį orumą. 

Epiktetas 

Kova kaip tik ir yra geriausias 

pažinimas. Tu turi dvi 

galimybes: laimėti arba 

pralaimėti. Ir vienu, ir kitu 

atveju kovos rezultatas bus 

vienodas: pažinimas. 

Justinas Marcinkevičius 

Pralaimėjimas daro žmones 

nenugalimus. 

H. Byčeris 

įrodyti savo pranašumą nenusižengiant taisyklėms ir garbingos kovos, kilnaus elgesio 

principams. Pergalė bet kokia kaina nieko verta. Svarbu nepamiršti ir to, kad 


e pergalės dar yra pats varžymosi, rungtyniavimo džiaugsmas. O pralaimėjimai 

– vienas iš meistriškumo didinimo svertų. 

Graži sportininko ar komandos pergalė nublanksta, kai ji pažymima žeminant 

varžovus. Be pajėgių varžovų neįmanomas sportinio meistriškumo kilimas, tikros, 

nelengvai pasiektos pergalės džiaugsmas. Reikia siekti, kad tai suvoktų tiek 

Menkos netaisomos klaidos 

netruks virsti didelėmis 

ydomis. 

Seneka 

besivaržantys sportininkai, tiek sporto arenų tribūnose (ar prie 

televizorių) esantys mėgėjai. 

Nei mokytojų, trenerių, nei jų auklėtinių, nei kitų žmonių 

žodyne neturėtų būti tokių žodžių, posakių: „sutriuškinti, 

sumindžioti, nušluoti“ varžovą (kartais net priešą), dar blogiau 

„nužudyti komandą“, „smūgis į paširdžius“, „dūris į širdį“, „mirtinas dūris“ (tai 

ne kas kita, tik tikslus metimas į krepšį) ir pan. 

Tokie ir panašūs žodžiai, posakiai nieko bendro neturi su garbinga sportine 

kova. Tačiau nuolat kartojami jie kuria blogą įvaizdį, o nuo blogo įvaizdžio netoli 

ir iki blogų darbų. 

Išminčiai svetima tai, kas 

prieš prigimtį eina. 

Juvenalis 

Remtis kitų blogais poelgiais 

– tolygu praustis purvu. 

Žanas Peti Sanas 

Reikia mėgautis ne visais 

malonumais, o tik tais, 

kuriuose nėra nieko pikta. 

Epiktetas 

Tas, kas niekina mokslą, žus 

per savo nemokšiškumą. 

Valteris Skotas 

Visais amžiais žmonės 

kalbėjo savo gimtąja 

kalba ir visada rūpinosi ją 

išlaikyti, turtinti, tobulinti 

ir gražinti. 

M. Daukša 

Neabejotinai formuojant gražius sportininkų, sporto mėgėjų 

tarpusavio santykius, požiūrį į sportinę kovą būtų geriau laikytis 

šimtmečių išbandyto, labai prasmingo, aktualaus žmogui ir 

šiais civilizacijos bėgimo nuo kultūros laikais grožio pajautimo 

principo: „...nuo gražių vaizdų pereisime prie gražių minčių, nuo 

gražių minčių – prie gražių darbų“ (Platonas). 

Pirmyn ar atgal? Kur einame – pirmyn ar atgal ugdydami 

savo šalies piliečius? Tokį klausimą dažnai girdime, kai vertinamas 

paauglių elgesys, išvaizda mokykloje, gatvėje, sporto 

varžybose. 

Kalbame apie vis plintančias laikinas madas, elgesio normas. 

Žmogaus kūnas – tobuliausias gamtos tvarinys. Ir gražiausias, 

jei jis nesudarkytas, neapleistas. 

Ar kiltų mintis padabinti jauną, vešlų berželį (uosį, ąžuoliuką, 

liepaitę...), į jo liauną kamieną įkalant vinis, įsukant varžtus, 

pakabinant grandines ar dar kitaip? Arba papuošti tekantį 

skaidrų šaltinio, upelio vandenį ryškiais dažais? Žinoma, ne. 

Jie ir taip nuostabūs gamtos kūriniai! O jauną, gražų paauglio, 

paauglės, jaunuolio kūną panašiai „papuošti“ madinga?! 

Ar nereikia apsaugoti paauglius, jaunimą, jų asmenybes, 

savigarbą nuo vis labiau įsivyraujančių laikinų madų. Įrodykime, 

įtikinkime ugdytinius, kad aktyvi fizinė veikla, fiziniai pratimai, 

sąžiningas lenktyniavimas, rungtyniavimas gali padaryti ir ilgai 

palaikyti jų išorinį ir vidinį kūno grožį. 

Už intelektinį raštingumą. Viena iš pilietinio ugdymo spragų 

– dalies paauglių, jaunimo intelektinis neraštingumas. Tai vis labiau 

plintantis reiškinys, kai jaunas žmogus skaito (jei skaito), 

14 


et nesuvokia, kas iš tiesų ten parašyta, lyg ir moka skaityti ir rašyti, bet iš esmės 

– nemoka. 

Be kitų, svarbiausios priežastys: 

• nekreipiamas dėmesys į gimtąją kalbą; 

• pamirštos geros knygos. 

Čia verta prisiminti ir filosofo A. Maceinos išsakytą mintį: „...Per kalbą tauta 

skleidžiasi individe intelektualiniu atžvilgiu (...). Dėl šios priežasties yra nepaprastai 

svarbu išmokti gimtąją kalbą kuo anksčiausiai ir kuo tobuliausiai.“ 

Suvokus ir tai, kad ...gimtoji kalba yra būdas, kuriuo asmuo gyvena bendruomenėje 

(A. Maceina), tampa aišku, kad gebėjimas taisyklingai kalbėti – labai svarbi, galima 

sakyti, išskirtinė kūno kultūros mokytojo, trenerio savybė. Gebėjimas perduoti 

informaciją žodžiais, pasakyti tai, ką norime pasakyti, taisyklinga kalba, 

įtaigiai, trumpai, aiškiai, yra mokytojo, trenerio profesionalumo požymis, todėl ir 

kasdienis jo rūpestis. „Kadangi svarbiausias paauglių auklėjimosi 

būdas yra kitų stebėjimas“ (L. Jovaiša), mokytojo, trenerio kalbos 

kultūra yra vienas iš pagrindinių paauglių kalbos kultūros 

ugdymo svertų. 

Kalbos turtingumas, taisyklingumas neatsiejamas nuo gerų 

knygų skaitymo. Šie dirvonai dabar gerokai užžėlę: mažai jaunieji 

sportininkai skaito knygų net apie savo pasirinktas, pamėgtas 

sporto šakas. O juk dar P. Mašiotas, lietuvių pedagogas, vaikų 

rašytojas, teigė: „Pripratinti vaikus prie skaitymo, kad jie paskum 

ir suaugę skaitytų, – štai vyriausias mano darbo tikslas.“ 

O reikia tiek nedaug: grupėse, komandose rengti gerų knygų 

aptarimus, konkursus, olimpinio sporto konkursus ir kt. 

Viltis. Suprasdami ir vertindami kūno kultūrą, sportą kaip 

vienus iš pagrindinių sudedamųjų darnios asmenybės, aktyvaus 

doro piliečio ugdymo dalių, negalime pamiršti ir aplinkos, 

kiekvieną žmogų veikiančios realybės, kur kūno kultūra, sportas 

taip pat turi labai svarbias ir unikalias funkcijas. 

Sparčiai didėjantis žmonių skaičius planetoje, dėl to augantys 

poreikiai, savo ruožtu skatinantys gamybos, technologijų, 

komunikacijos oro, žemės ir vandens keliais intensyvėjimą ne 

tik grasina, bet jau žaloja gamtą, aplinką (užteršiamas vanduo, 

žemė, oras, iškertami miškai ir pan.). Dėl to mažinamas gamtos 

sveikatinimo pajėgumas. 

Kūno kultūra, sportas, savotiškai priešindamiesi tam 

Skaitymas protui yra tas 

pats, kas fizinis lavinimas 

kūnui. 

Dž. Adisonas 

Knyga yra pasaulį girdanti 

išminties upė. 

Sokratas 

Gabenk geras knygas į 

namus, nes jų jėga lemtingai 

veikia vaikus ir vaikų 

vaikus. 

Gėtė 

Sunku mums būtų be 

vilties! Be jos skausme kas 

nuramintų, kas širdžiai 

duotų tiek ugnies? Kas 

ištvermę varge gamintų? 

Maironis 

negatyviam vyksmui, ugdo gyvybines žmogaus organizmo jėgas, yra viena iš 

pagrindinių natūralių priemonių sukaupti atsparumą, atsispirti ligoms ir negalavimams, 

suteikti žmogui žvalumo, judėjimo džiaugsmo, nuotaikos, jėgų. 


Nors kūno kultūra, doras, garbingas sportas – visų pripažintos neginčijamos 

vertybės, tačiau nesimankštinančių, nesportuojančių, o betiksliai laiką leidžiančių 

(ypač vaikų, paauglių) yra nemažai. Nesame originalūs. Dar Sokratas žadėjo nustoti 

studijuoti natūralios gamtos dėsnius ir pabandyti suprasti, kodėl žmogus 

žinodamas, kas yra gera, daro tai, kas yra bloga. 

Abejingumo tikslingam fiziniam aktyvumui viena iš svarbių priežasčių ta, kad 

paaugliai nepažįsta (dėl to ir nepripažįsta) mankštinimosi, sportavimo tikrosios 

esmės ir priedermės, sprendžiamų uždavinių unikalumo. 

Mūsų pašaukimas kūno kultūrą, sportą paversti patrauklia, visiems prieinama 

visapusiško auklėjimo dalimi, ugdančia fiziškai ir dvasiškai gražų ir tvirtą mūsų 

šalies pilietį, nes „...ateitis priklauso ne didžiausioms tautoms, bet turinčioms geriausias 

auklėjimo sistemas...“ (P. Kubertenas). 

16 


Robertas Šuipis 

Kūno kultūros mokytojas 

Šiaulių r. Verbūnų pagrindinė mokykla 

Popamokinė veikla – pilietiniam ugdymui 

Stipri šeima – stipri mokykla, stipri šeima – stipri valstybė. Meilė tėvams, 

tautos tradicijoms, papročiams, savo gimtajam kraštui prasideda nuo pagarbos 

šeimai, tėvams, artimiesiems. Augančio vaiko požiūris į vertybes keičiasi, bet 

vėliau jos perduodamos savo vaikams, kaip sakoma, iš kartos į kartą. 

Vaikai šeimoje įgyja žmogiškąsias vertybes, kurios yra gyvenimo pagrindas. Tik 

artimai bendraudami su tėvais vaikai mokosi bendravimo, gerumo, mokėjimo 

suprasti kitą, tolerancijos ir kitų gyvenimo paslapčių. Tėvų ir vaiko ryšys – ypatingas. 

Nuo seniausių laikų lietuviška šeima rūpinosi vaiko dvasiniu ugdymu, 

kaimo gyvenimas sukosi savame ūkyje: savo kieme, savo troboje. Tėvai dirbo 

įvairius darbus ir visada šalia jų buvo vaikai. Žmonės suvokdavo gamtos, darbo ir 

švenčių ciklą, kartu su vaikais išgyvendavo džiaugsmą, nuovargį, liūdesį. Ilgais vakarais 

vaikai klausėsi pasakų, patarlių, stebėdami tėvų ir senelių gyvenimo būdą. 

Visi buvo kartu. 

Šiandien nyksta tradiciniai šeimos bruožai, keičiasi gyvenimo būdas. Vis ilgiau 

tėvai dirba, mažiau laiko lieka vaikams. Manau, kad mes, mokytojai, turime 

stengtis suburti šeimą, pakviesti ją pabūti kartu. Savo tautos savitumą saugome 

išlaikydami savo papročius, tradicijas, kultūros ypatumus. Šiame straipsnyje 

noriu pasidalyti savo patirtimi apie mokykloje organizuojamus netradicinius 

renginius, sporto šventes, susitikimus su žymiais krašto žmonėmis, buvusiais ir 

esamais sportininkais, kurių pavyzdys užkrečia, padeda mokiniams surasti vietą 

pilietinėje visuomenėje. 

Labiausiai tėvų, mokytojų ir vaikų laukiamas renginys Šiaulių rajono Verbūnų 

pagrindinėje mokykloje – tai tradicinė šeimų sporto šventė „Mama, tėtis ir aš“. 

Prieš 19 metų kilo sumanymas suorganizuoti sporto šventę, kurioje 

dalyvautų visa šeima. Su dideliu nerimu galvojau – ar kas 

ateis? Mokykla nedidelė – apie 150 mokinių (dabar 120). Kaip 

sunku kaimo žmogų – ypač tėčius – prisikviesti į mokyklą. O 

Svarbiausia šeimoje 

– džiaugtis, kad visi turi 

vienas kitą. 

čia dar kartu su šeima sportuoti. Ir kai į renginį susirinko net 11 šeimų, buvau 

ne tik laimingas, bet ir nustebęs. Laimingi šio kaimo vaikai! Ne vieniši, 

ne užmiršti. 


2006 m. šventės „Mama, tėtis ir aš“ akimirkos (nuotrauka iš asmeninio albumo) 

„Mama, tėtis ir aš“ – tai šventė, kurioje svarbiausia ne sportiniai laimėjimai, 

ne nubėgti nuotoliai ar sekundės, bet glaudus visos Verbūnų bendruomenės 

susibūrimas, žaidimo azartas, o svarbiausia – gražūs tėvų, vaikų, mokytojų, 

kaimynų tarpusavio santykiai. Ši diena, kai prie starto linijos stoja tėtis, mama 

ir vaikas, duoda mažajam piliečiui daugiau negu mėnesiai ar metai. Vaikų akyse 

dega džiaugsmo, azarto, pasididžiavimo savo šeima ugnelė. Kas gali būti gražiau, 

prasmingiau? 

Kasmet šventė prasideda krepšinio rungtynėmis, kuriose susitinka mokinių 

– mokytojų ir tėvų komandos. Kaskart tarp šių komandų vyksta gražus žaidimas. 

Tėvai nenori nusileisti mokiniams, o šie – tėvams. Pasibaigus rungtynėms tarp 

tėvų, mokinių ir mokytojų užsimezga ilgas pokalbis – kas geriau žaidė, taikliau 

metė, kuris dažniau klydo ir pan. O svarbiausia, kad varžybų dalyviai vienas kitam 

negaili gerų žodžių, pagyrimų, pastebėjimų. 

Kitas šventės etapas – šeimų estafetės, kuriose dalyvauja mama, tėtis ir vaikas. 

Rengdami estafetes, stengiamės įtraukti kuo daugiau mokyklos mokytojų, 

mokinių ir jų tėvų. Gal kas pasiūlys kokią įdomesnę estafetę, ar jos dalį? Kartu 

gaminame netradicines priemones, kurios bus reikalingos šventės metu. Kasmet 

sugalvojame vis kitokių judriųjų estafečių, kurios sukelia daug emocijų ir šventės 

dalyviams, ir svečiams, atėjusiems palaikyti savųjų. Kiekvienoje estafetėje naudojame 

kuo daugiau netradicinių priemonių (pvz.: slides dviem, trims dalyviams; 

įvairių dydžių „kelnes“; skritulius, meškeres ir daug kitų priemonių), dėl kurių 

estafetės tampa vis įdomesnės, joms atlikti reikia dalyvių vikrumo, sumanumo, 

greitumo. 

18 


Kaip malonu iš šalies stebėti šeimas, besivaržančias sporto 

aikštelėje. Ir nesvarbu, ar šeima pirma įveikia rungtį, ar jai 

nepasiseka. Bet jie kartu, jie – šeima! Būtent šeimoje formuojasi 

vertybės, pažiūros, įsitikinimai. Santykiai šeimoje – tai viena 

aktualiausių problemų vaikams. 

Smagu pasidžiaugti, jog V. ir Br. Arlikevičių šeima, kurių 

jauniausiasis sūnus mokosi 9-oje klasėje, į sporto šventę jau 

atsiveda ir anūkėlius. Tai šeima, nepraleidusi nei vienos sporto šventės! „Jau 

devyniolika metų dalyvaujame sporto šventėje. Pradėjome su pirmąja atžala, o 

kitais metais bus 20 metų. Šventės jubiliejus! Mokyklą baigs mūsų ketvirtas vaikas. 

Sėkmės visiems, o ypač organizatoriams. Gerų startų jaunimui ir tėvams. Tai 

nepakartojama!“ – sako V. Arlikevičienė. 

Paskutinė šventės dalis dažniausiai būna kvadrato varžybos. Aikštelėje varžosi 

mokytojų ir mamų komandos. Kasmet sirgaliai negaili šioms komandoms 

paskatinimų, aplodismentų. Bet sportas yra sportas. Vienais metais laimi mamos, 

kitais – mokytojos. 

Po kiekvienos šventės kartu su mokiniais parengiame nuotraukų, kuriose 

užfiksuoti įdomiausi renginio momentai, stendą. Stendų mes esame sukaupę 

nemažai (iš paskutinių 10–12 metų). Ir visiems dalyviams ar žiūrovams smagu 

prisiminti praėjusius renginius. 

Smagu tai, kad kasmet, vos pasibaigus sporto šventei, mokiniai ir jų tėvai 

vėl pradeda klausinėti, ar vyks šis puikus renginys kitąmet. O svarbiausia tai, 

kad į šventę ateina buvę mokyklos mokiniai, patys neseniai dalyvavę su savo 

Kad ir ką darytų žmogus, 

net patys žymiausi darbai 

nieko verti, jei jis neatlieka 

savo pareigų tėvams. 

B. Auerbachas 

Arlikevičių šeima 2007 m. sporto šventėje „Mama, tėtis ir aš“ (nuotrauka iš asmeninio albumo) 


Žmones labiausiai suartina 

veikla. 

J. V. Getė 

tėveliais. Dabar jie – patys tėvai, noriai sportuojantys ir savo 

atžaloms rodantys pavyzdį. Ar ne šaunu?! Manau, kad tai pats 

geriausias pavyzdys ir auklėjimas, nes rodyti pavyzdį ir diegti 

gyvenimiškas tiesas reikia ne žodžiais, o darbais, veikla. Juk 

nedaug tų akimirkų gyvenime, kai šeima pabūna kartu, pažaidžia, pasivaržo, 

palenktyniauja. Šiuolaikinio gyvenimo ritmas labai greitas, visi kažkur skuba, 

bėga. Ir laiko pabūti kartu lieka labai nedaug. 

Ne taip lengva į šventes prisikviesti dalyvių, o tuo labiau kaimo žmonių. O 

mums sekasi! Ir džiugu, kad sportuojančių šeimų skaičius nemažėja. Be to, mūsų 

kaime ir rajone atsiranda žmonių, neabejingų šventės organizavimui. Jie kasmet 

mus remia, skatina dalyvius prizais ir dovanomis. 

Šeimų, dalyvavusių šventėje, skaičius 

1998–2007 m. sporto šventėje „Mama, tėtis ir aš“ dalyvavo 311 šeimų. 

Kasmet vidutiniškai 16 šeimų. 

Jauniausiam dalyviui – 2 metai, vyriausiam – 65 metai. 

Patirties mokykla. Moksleivių pilietiškumo ugdymui svarbią reikšmę turi 

susitikimai su žymiais šalies žmonėmis. Visada su meile prisimenu savo pirmąjį 

trenerį Apolinarą Dambrauską, kuris buvo ir yra man pavyzdys. Reiklumas, o 

kartu ir tolerancija, didelis smalsumas, stropumas – tokios savybės trenerį lydėjo 

visą gyvenimą. Mes, sportininkai, sekėme jo pavyzdžiu. Kiekvienas žmogus turi 

didelių galimybių, kurios auga tik ugdomos, todėl treneris mus ne tik treniravo, 

bet ir ugdė mumyse gerąsias žmogaus savybes: dorumą, stropumą, sąžiningumą, 

skatino būti pavyzdžiu visiems. Trenerio asmenybė įkvėpė mane naujam projektui 

– „Sekime jų pavyzdžiu“, todėl į mokyklą vis kviečiu žmones, įnešusius 

nemažą indėlį į Lietuvos sportą. Mokykloje svečiavosi: Apolinaras Dambrauskas 

– nusipelnęs Lietuvos plaukimo treneris; Antanas Sireika – buvęs Lietuvos vyrų 

20 


krepšinio rinktinės vyr. treneris; Robertas Javtokas – Lietuvos 

vyrų krepšinio rinktinės narys; krepšinio komanda „Šiauliai“; 

Paulius Viktoravičius – Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis; 

susitikome su praeityje garsiais krepšininkais Stanislovu Stonkumi 

ir Modestu Paulausku. Glaudžiai bendradarbiaujame su Šiaulių m. sporto 

veteranų klubu. 

Vaikai iš anksto rengiasi susitikimams – renka medžiagą apie svečią, sugalvoja 

klausimus, kartu aptariame būsimo pokalbio detales, parengiame informacinių 

stendų. 

Didelį įspūdį vaikams paliko susitikimas su Lietuvos nusipelnusiu treneriu 

Apolinaru Dambrausku. Mokiniai sužinojo, kad treneris gimė ir augo šalia 

Verbūnų kaimo esančioje sodyboje. Vaikystėje treneris neturėjo sąlygų sportuoti. 

Mokiniams Apolinaras Dambrauskas papasakojo Verbūnų kaimo istoriją, 

kaip čia praėjo jo vaikystė. Mokiniai sužinojo, kad treneris sportu susidomėjo 

tik būdamas Kūno kultūros instituto studentu. Ten jis išmoko plaukti ir baigęs 

mokslus tapo plaukimo treneriu. Per savo trenerio karjerą parengė 2 tarptautinės 

klasės ir 17 sporto meistrų. Remdamasis savo asmenine patirtimi treneris teigė, 

kad kiekvienas mokinys gali pasiekti daug, tik tam reikia turėti tikslą ir žinoti, ko 

kiekvienas norime. 

Patriotizmo ugdymas prasideda nuo savo namų slenksčio, nuo artimiausios 

aplinkos, pažinties su savo kraštu. Kartu su mokiniais stengiamės aplankyti kuo 

daugiau šalies miestų, istorinių vietų. Ekskursijos į Kauną metu susitikome su 

žymiu praeityje krepšininku, daugelio knygų apie krepšinį autoriumi, profesoriumi 

Stanislovu Stonkumi. Vaikams didelį įspūdį paliko šio žmogaus sportinė 

biografija, bendravimas su mokiniais, nuoširdumas. Jie su dideliu susidomėjimu 

sekė profesoriaus pasakojimą apie sunkias gyvenimo sąlygas ir begalinį norą siekti 

mokslo, sportinių rezultatų, tobulėti. Turėdamas didelį tikslą, šis žmogus, pradėjęs 

eiliniu žaidėju, tapo olimpinių žaidynių prizininku, iš eilinio dėstytojo – profesoriumi. 

Ir dabar šis žmogus gyvena sporto pasaulyje, rašo knygas, savo patirtimi 

dalijasi su studentais. Prof. Stanislovas Stonkus, dalyvaudamas 

susitikime su Verbūnų mokyklos mokiniais, palinkėjo jiems kuo 

daugiau skaityti knygų, susipažinti su krašto istorija, praeitimi, 

nes tik toks žmogus gali užaugti visaverčiu Lietuvos piliečiu. 

Tik patirtis mus moko vertinti 

gyvenimo gėrybes. 

J. V. Gėtė 

Žodis, einantis iš širdies, 

pasiekia širdį. 

G. Nizami 

Remdamasis savo patirtimi galėčiau pasakyti, kad kuo ryškiau ir emocingiau 

vaikams pateikiami faktai, tuo lengviau jie juos įsimena. Mes, mokytojai, tėvai, 

turime padėti vaikui apsidairyti aplinkui, suprasti, saugoti, branginti tai, ką jis 

paveldėjo iš ankstesnių kartų ir ką jam reikia puoselėti. Neužtenka ugdyti vien 

žemiausią mąstymo lygmenį: aš – šiandien – mano namai. Reikia pagalvoti ir apie 

ateitį. Kuo aš galiu būti naudingas pasauliui? Ką paliksiu žemėje po savęs? 

Atletiškame kūne pakylėta dvasia! Šį vieną pagrindinių P. de Kuberteno 

devizų stengiamės įgyvendinti projekte „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas šalies 

mokyklose“: ugdome mokinių pilietiškumą, skleidžiame mokiniams olimpines 

idėjas, padedame vaikams tapti aktyvesniems, užaugti sąmoningais piliečiais, atsakingais 

visuomenei, skatiname norą mokytis, dirbti, sportuoti. 


Vienas iš šio projekto renginių yra olimpinė diena „Penki žiedai“. Ši šventė 

vyksta kasmet, paskutinę mokslo metų savaitę. Į programą įeina: olimpiniai 

meno konkursai (piešinių parodos, rašinių konkursas, eilėraščių sporto tematika 

kūrimas), įvairios sporto varžybos, susitikimai su olimpiečiais. Jau buvome 

susitikę su Robertu Javtoku, Pauliu Viktoravičiumi, Modestu Paulausku, kitais 

sporto veteranais. Olimpinę dieną „Penki žiedai“ organizuojame kartu su Šiaulių 

rajono Kužių vidurine mokykla. Į ją kviečiame ne tik mokytojus, mokinius, bet ir 

abiejų bendruomenių narius. Tą savaitę visa mokykla tarsi skendi olimpinėje dvasioje. 

Olimpinės idėjos integruojamos į visus mokomuosius dalykus: matematikos 

pamokose mokiniai sprendžia uždavinius sportine tema, biologijos, technologijų 

pamokose kalbama apie sveiką gyvenseną, istorijos – nagrinėjama olimpinio 

sąjūdžio istorija ir kt. Kartu su vaikais gaminame mokyklos olimpinę simboliką 

– olimpinę vėliavą, talismaną, deglą, olimpines kepuraites ir pan. 

Mokiniams labai didelį įspūdį paliko susitikimas su krepšininku Robertu Javtoku. 

Paprastumas, kuklumas, geranoriškumas, mokėjimas lengvai bendrauti su 

žmonėmis – Roberto Javtoko savybės. Krepšininkas greitai rado bendrą kalbą su 

mokiniais, noriai atsakinėjo į užduotus klausimus. Visiems įstrigo Roberto Javtoko 

pasakyta mintis, kad jis niekada neatsisakys žaisti Lietuvos rinktinėje. Argi 

tai ne puikus pilietiškumo pavyzdys? 

Įžymaus krepšininko atvykimas į mokyklą pažadino norą vaikams aktyviai 

sportuoti, domėtis šalies sportiniu gyvenimu. Manau, kad daugelio širdyse gimė 

mintis sekti šiuo pavyzdžiu – savo darbais garsinti Lietuvą. 

Iš susitikimo su krepšininku Robertu Javtoku 2005 m. (nuotrauka iš asmeninio albumo) 

22 


Pratęsdami olimpinę šventę kasmet birželio mėnesį stengiamės aktyviai dalyvauti 

Vilniuje organizuojamuose olimpinės dienos renginiuose. Mokiniai, mokytojai, 

kartu su daugeliu bėgimo entuziastų stengiasi įveikti lietuvišką olimpinę 

mylią, įrodyti sau, ką gali. Širdis iš jaudulio ima dažniau plakti, kai jie šalia įžymių 

sportininkų taip pat įveikia šį nuotolį. Ir kiekvienas mokyklos 

mokinys po finišo pagalvoja, kad ir aš, verbūnietis, prisidedu 

prie olimpizmo idėjų skleidimo, gal ir aš ateityje garsinsiu 

Lietuvos vardą pasaulyje. 

„Man labai patinka sportuoti, tikriausiai be sporto 

negalėčiau gyventi! Labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje labai 

rimtai žiūrima į mokinių sportinį ugdymą. Taip pat galėčiau 

pasidžiaugti, kad mes turime galimybę ne tik 3 kartus per 

savaitę dalyvauti kūno kultūros pamokose, bet ir lankyti sporto būrelį, rungtyniauti 

įvairiose mokykloje rengiamose šventėse: „Mama, tėtis ir aš“, olimpinėje 

dienoje „Penki žiedai“ ir kt., į kurias pasikviečiame kaimyninių miestelių sporto 

entuziastų. Tikiuosi, kad mūsų mokykloje vaikų sportinis ugdymas ir toliau bus 

toks šaunus!“ – sako mokyklos 10 klasės mokinys Ignas Jurgaitis. 

Taigi, nuo mūsų, mokytojų, priklausys, kokiu keliu vesime, ką duosime savo 

mokiniams, kokias žmogiškąsias vertybes puoselėsime, kad iš vaiko išaugtų doras 

tautos pilietis. 

Gyvenimas – begalinis tobulėjimas. Aš manau, kad mokykla privalo rūpintis 

patrioto ir piliečio ugdymu, tam tikslui pasitelkdama sukauptą teorinę ir praktinę 

patirtį. 

Siekiant ugdyti mokinių pilietiškumą, reikia skatinti moksleivius domėtis 

Lietuvos valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija bei dabartimi, supažindinti su 

Lietuvos krašto apsaugos sistema. 

Jau pradinių klasių mokiniai daug žino apie Lietuvos kariuomenę, 

jos funkcijas, jie svajoja užaugę būti kariais. Norėdami praplėsti jų 

žinias, į mokyklą pasikvietėme Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto 

M. Pečiulionio arsenalo karius. Kuopos vadas mokiniams papasakojo 

apie savo dalinį, karių kasdienį gyvenimą, rodė mokiniams, 

kokį sausą davinį kariai gavo pratybų metu. Mokiniai, ypač vyresnieji, 

atidžiai klausėsi pasakojimo. Jie sužinojo, kad Lietuvos kariuomenei 

reikia stiprių, sveikų, ištvermingų, išsilavinusių karių. Susitikimo metu 

tarp mokinių ir karių užsimezgė šiltas pokalbis. Mokiniai klausimus 

uždavinėjo ne tik kuopos vadui, bet ir šauktiniams kariams. Vėliau 

kariai ir mokiniai varžėsi draugiškose krepšinio, stalo teniso, šaškių 

varžybose. Nuotaika buvo puiki. Tarp karių ir mokinių užsimezgė glaudus 

ryšys, kuris ir ateityje, manau, nenutrūks. Jau šią vasarą turėsime 

puikią galimybę pagyventi kariniame dalinyje, paragauti kareiviškos 

košės. 

Mokiniai, iš arčiau susipažinę su Lietuvos kariuomenės veikla, suprato, kad 

tarnyba kariuomenėje – tai garbinga Lietuvos piliečio pareiga. Gal šis susitikimas 

padės vaikams susivokti gyvenime, rasti savo vietą supančioje aplinkoje? 

Olimpizmas – tai gyvenimo 

būdas, gyvenimo filosofija, 

žadinanti ir jungianti į 

darnią visumą kūno, valios 

ir dvasios savybes. 

P. de Kubertenas 


Aš manau, kad patriotinis ir tautinis ugdymas yra vienas iš svarbiausių 

jaunuomenės pilietinės sąmonės ugdymo prioritetų. Tautinio ugdymo mokykloje 

prioretiškumą rodo popamokinė veikla – konkursai, varžybos, susitikimai. 

Tokie renginiai atveria vartus mokinių smalsumui, jie gali labiau išreikšti save, 

parodyti ypatinguosius gebėjimus, ugdosi pilietiškumo jausmą 

žaisdami. Taip didinama mokinių mokymosi ir ugdymosi motyvacija. 

Įvairūs renginiai suartina mokinius, tėvelius, senelius. 

Išsiugdomas atsakomybės jausmas, perduodama patirtis, jaunoji 

karta auga tautiškai ir pilietiškai susipratusi. 

Svarbu neprarasti ir didžiuotis tuo, kas nuo amžių buvo mūsų gyvenimo 

Kad būtume tokie kaip 

mūsų protėviai, turime būti 

geresni. 

V. Filipsas 

vertybės, tęsti ir puoselėti senąsias tradicijas. Modernėjantis laikmetis skatina ir 

sudaro puikias sąlygas per sportą, etninę kultūrą pristatyti Lietuvą pasauliui. 

24 


Helena Vaicekauskienė 

Širvintų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos direktorė 

Po pilietiškumo stogu 

Už pilietį – patriotą. Pilietiškumo stoka pastebima įvairiuose mūsų visuomeninio 

gyvenimo lygiuose. Būtina vertybių sistema, reikia išmokti gyventi 

bendruomenėje, sugyventi kolektyve. Dažnai atsigręžiama į mokyklą. Ką ji daro 

ugdydama pilietį? Kitas klausimas – ką ji gali duoti vaikui šalyje, kurioje, kaip 

dažnai rašo spauda, vis mažiau ją mylinčių. 

Mokyklos bendruomenei viskas svarbu: ir supažindinimas su istorine praeitimi, 

ir meilės Tėvynei, rūpinimosi jos gamta ugdymas, ir pagarba valstybės 

simboliams... Mokykla ieško racionalių pilietiškumo ugdymo būdų. Siekia, kad 

kiekvienas bendruomenėje jaustųsi svarbus, reikšmingas, suvoktų savo vietą 

klasėje, mokykloje, visuomenėje, kad kiekvienas pagal savo galimybes būtų aktyvus. 

Visada remiamės entuziastais (mokytojais, mokiniais), ieškančiais veiklos ir 

sugebančiais patraukti kitus. 

Mokykla yra išsikovojusi sportiškiausios šalies mokyklos 

vardą, tai suprantama, kad mūsų bendruomenės visos veiklos 

ašis – sportinė veikla. Per ją mes sprendžiame daug kitų ugdymo 

problemų. 

Dažnai mokykloje mokiniai, ypač paaugliai, pasigenda 

Žmogus gali padaryti iš 

savęs viską, ką nori, kad 

tik valia būtų stipresnė už 

kūną. 

G. Lurichas 

jiems įdomios veiklos. Sportinė veikla – viena iš sričių, į kurią vaikai įsitraukia labai 

noriai. Sportas ir olimpinis ugdymas yra ir visapusiškas asmenybės ugdymas. 

Piliečio ugdymas sportinėje veikloje – tradiciškai prioritetinis mūsų mokyklos 

bendruomenės gyvenimo baras. Atsiranda daug galimybių ugdyti įvairius piliečio 

bruožus: aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, rūpintis savo sveikata ir ateitimi, 

laikytis nustatytų taisyklių, atsakyti už savo poelgius, padėti kitam, jausti 

pasididžiavimą savo mokykla, savo šalimi. Sportinis gyvenimas padeda mokiniams 

suvokti, kad bendra (komandos) gerovė svarbiau už asmeninius reikalus, 

kad privalu būti pakantiems, gerbti kito orumą, suprasti ir vertinti žmogaus vertybes. 

Mokslas, sportas, sveikata – mokinių vėliava. Sportuodami, dalyvaudami 

varžybose (ypač komandinėse) mokiniai mokosi jausti šalia esantį. Santykiai 

darosi šilti ir draugiški, bendravimas – humaniškas (to nuolat reikalauja 


ir komandų vadovai). Mokiniai patenkinti, kai mokytojas kartu džiaugiasi jų 

laimėjimais, kai jų pergalės pastebimos, kai dėl nesėkmių išgyvena visi. Kiek 

daug progų klasės auklėtojui burti, vienyti klasės kolektyvą, kai kartu dalyvaujama 

įvairiose varžybose, integruotuose renginiuose. Mažoje klasės bendruomenėje 

pirmiausia atsiranda pilietiškumo daigai. Jei pedagogas juos puoselėja, vaikai 

sugeba nugalėti savo tingumą, egoizmą, įsilieja į bendrą veiklą. Dar Platonas 

sakė, kad pati gražiausia pergalė – nugalėti save. Kai atsiranda 

kolektyvas, turintis bendrų siekių, darbas lengvesnis. 

Štai vienos aštuntos klasės auklėtoja džiaugiasi, kad nuo penktos 

klasės kartu kūrybiškai gyvendami jos auklėtiniai auga 

aktyvūs, smalsūs, draugiški ir darbštūs. Dalyvaudami draugiškiausios klasės 

konkurse plakate – saulėgrąžoje surašė geriausias, jų nuomone, žmogaus savybes: 

sąžiningumą, atvirumą, teisingumą, atsakingumą, punktualumą, toleranciją, 

darbštumą, smalsumą, atkaklumą, nuoširdumą. Ar tai ne piliečio bruožai? Žiedo 

viduryje, ten, kur bręsta sėklos, užrašė: „Mokslas, sportas, sveikata – mūsų klasės 

vėliava“. Ir tapo šis gražus žiedas jų klasės gyvenimo ir darbų simboliu, tuo, ką 

turi puoselėti. Ir gyvena mokiniai laikydamiesi savo iškeltų principų, o mokyklos 

bendruomenė dažnai gali jais didžiuotis. Klasė gražiai įsitraukė į olimpinį 

sąjūdį, rengimąsi mokyklos olimpinėms žaidynėms. Jie nuoširdžiai mokėsi giedoti 

bendraklasės sukurtą olimpinį himną, tarėsi dėl aprangos, gamino vėliavą. 

Patys mokiniai sako, kad rengdamiesi žaidynėms patyrė daug gražių emocijų. Ką 

jiems davė rengimasis ir dalyvavimas? Jie tarėsi, ginčijosi, mokėsi apginti savo 

nuomonę, sprendė, kuris geriausiai atliks užduotį, savo interesų atsisakė dėl ben- 

Žinios – sandėlis, darbas 

– raktas nuo jo. 

Pjeras Buastas 

Mokyklos olimpinių žaidynių himno konkurso akimirka 

26 


dro tikslo. Jie išbandė save, savo ištvermę, atkaklumą, pasitikėjimą savimi. Jie 

turėjo būti drausmingi ir punktualūs, draugiški ir vieningi, kūrybingi ir išradingi, 

kantrūs ir darbštūs. Jie dirbo ir sportavo kartu su tėvais. Ar tai ne pilietiškumo 

pradžiamokslis? 

Mokytoja – gamta. Gyvenam nedideliame rajono centre. Daug mokinių į 

mokyklą suvažiuoja iš aplinkinių kaimų. Mus supa nuostabi gamta, bet ne kiekvienas 

pamato jos grožį. O pastebėti reikia mokyti. 

Nuo Olimpijos eros gamta gerbta ir mylėta. Ir mūsų dienų žmogus, jausdamas 

grožį, turi pajusti jo trapumą, virpėjimą, šalia mūsų ir mumyse rymančią Motulę 

Gamtą. Galima mylėti gamtą iš pareigos, iš supratimo, iš praktiškų nuostatų. Aktyviai 

prisiliesti prie gamtosauginių dalykų mokiniams padeda konkursas „Sportas 

ir aplinka“. Nuo 2000-ųjų metų mokykla dalyvavo konkurse „Aš mėgstu kūno 

kultūrą ir gerbiu aplinką“. 2002-aisiais mokyklos iniciatyva konkursas pavadintas 

„Sportas ir aplinka“, o jį globoja Lietuvos prezidentas, kurio 

įsteigta taurė kas dveji metai atitenka konkurso nugalėtojui. 

Penkis kartus atžalyniečiai laimėjo šį konkursą. Trys prezidento 

taurės puikuojasi mokyklos laimėjimų stende. Jos kalba 

apie bendruomenės pastangas ugdyti sveikus, aktyvius žmones, 

besirūpinančius aplinka, kurioje jie gyvena, mokančius pajusti, 

kad ir „medžiai kalba, ir akmenys žydi“. 

Kiekviename žmoguje 

gamta daigina naudingus 

pasėlius arba piktžoles; 

tegu jis laiku laisto juos ir 

naikina jas. 

F. Bekonas 

Medis tapo ir ugdymo mūsų mokykloje simboliu. Medis, kurio šakos – įvairios 

veiklos kryptys, o šaknys išauga iš aplinkos – bendruomenės, bendradarbiavimo. 

Įgyvendinant demokratinius santykius (pilietinės visuomenės pranašumas) 

O čia „Žalioji pamoka“ 


ugdoma mokinio asmenybė. Devizas „Mūsų darbas padėti vaikams išauginti 

šaknis šiandien, kad ateityje pasiektų saulę“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai 

pompastiškas. Išties jis kalba apie kasdienes pastangas ugdyti kūrybišką, 

visuomenišką, sveiką žmogų. Pastangos turi būti visų: mokinių, tėvų, mokytojų, 

vadovų – visos bendruomenės. 

Daug problemų sprendžiama 1999 m. įkurto sporto klubo „Atžalynas“ 

įvairiapuse veikla. Ja siekiama per moksleivių fizinio aktyvumo bei sveikos gyvensenos 

ugdymą asmens fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, sveikatos stiprinimo, 

sveikos gyvensenos poreikio. Klubo iniciatyva plėtojama ekologinė ir sveikos 

gyvensenos veikla. Mokykloje buvo vykdomi ir tebevykdomi projektai bei programos: 

„Sveika mokykla“, „Gyvenimas kryžkelėje“, „Ekologinis – mokomasis 

takas“, mokyklos apželdinimo projektas „Ekologinis mokyklos auditas“, „Mes 

kartu“ (programoje „Aš galiu“), „Pasaulio medis“, „Olimpinis vaikų ir jaunimo 

ugdymas šalies bendrojo lavinimo mokyklose“. 

Kaip buvo minėta, mokykla – aktyvi konkurso „Sportas ir aplinka“ dalyvė. 

Konkurso devizas – „Sužinoti, pažinti, padaryti“, tikslas – skatinti mokinių 

aktyvumą kūno kultūros ir sporto srityje, skleisti olimpines idėjas, ugdyti sveiką 

gyvenseną, formuoti pilietiškumo ir aplinkosaugos įgūdžius (tai glaudžiai siejasi 

su mūsų mokyklos veiklos prioritetais). Konkurso programą sudaro keturios 

dalys. Pirmoji – ekologinė gamtosauginė (nuveikti darbai tvarkant ir gražinant 

aplinką, kuriant klasės, mokyklos žaliąjį interjerą, sodinant medelius, prižiūrint 

žaliąsias zonas, kuriant sporto bazę). Visai šiai veiklai reikia kiekvieno mokinio 

pilietinio aktyvumo, pasiryžimo, bendradarbiavimo. 

Šalies konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojai su vadovu L. Vaicekausku 

28 


Antroji dalis – sportinė veikla klasėje. Visos klasės aktyviai dalyvauja, organizuoja 

įvairias varžybas, turistinius žygius, pažintines keliones (į jas įtraukiami ir 

tėvai). 

Trečioji – popamokiniai renginiai klasėje. Vyksta įvairios viktorinos, popietės, 

integruotos programos, konkursai. Vykdomi projektai olimpizmo, ekologijos, 

sveikos gyvensenos, turizmo tematika. 

Ketvirtoji – renginiai mokykloje pagal sporto klubo „Atžalynas“ programą. 

Kokia įvairiapusė programos renginių skalė, kaip ši veikla padeda ugdyti aktyvų 

pilietį patriotą, galima pamatyti panagrinėjus dalį vienų metų programos 

turinio. 

Aktyviai mokiniai įsitraukė į akciją „Už švarų ir sveiką miestą“ siūlydami 

savivaldybės administracijai pasirūpinti takais dviratininkams. Tai buvo įspūdinga 

dviratininkų kolona iš mokyklos iki savivaldybės pastato. Ir suaugę dėkojo vaikams 

už jų pastangas visų gerovei. 

Taip mokiniai pratinami rūpintis tuo, kas šalia, rūpintis tuo 

žemės lopinėliu, kuris vadinamas Tėviške. Ryšys su gamta nėra 

vienintelis žmogaus ryšys su Tėviške. Visa, kas tik nors kokiu 

būdu buvo mūsų patirta ar išgyventa, mumyse palieka. Visa 

Mus supanti didingoji gamta 

sugeba sukelti didingų 

minčių ir poelgių. 

J. V. Gėtė 

nešamės toliau – į Tėvynę. Be ryšių su tėviške, be tėviškės meilės patriotizmas ne 

kūrybinis. Jam stinga tos įgimtos šilumos, kuria minta iš tėviškės kilusi ir į tėviškę 

atsirėmusi Tėvynės meilė. 

Kad mokiniai geriau pažintų savo išskirtinę gimtinę (didžiuojamės pirmąja 

sostine Kernave), sporto klubas „Atžalynas“ skatina turistinius žygius, išvykas, 

Aplinka, žaliuoju mokyklos rūbu rūpinasi mokyklos bendruomenė 


susitikimus su žmonėmis, žinančiais istorinę krašto praeitį, žmonėmis, kuriems 

dar gyvos senosios tradicijos. Siekiame, kad tėviškė vaikui būtų tiek svarbi, jog ir 

išvykęs į tolimiausius kraštus jis jaustų poreikį sugrįžti, būti čia, rūpintis žeme, 

kurią jis pirmiausia pajuto savo pėdomis. Norėtume, kad į pasaulį žmogus išeitų 

kaip savo tautos ir savo Tėvynės žmogus. Ir medį „pririša“ jo šaknys. 

Labai svarbu, kad į šiuos integruotus projektus įsitraukia daug mokinių. Pačių 

vaikų aktyvumas – viena svarbiausių sąlygų, lemiančių sėkmę. Vaikams įdomu 

tada, kai jie veikia. Pačios prigimties mums yra įsakyta ką nors nuolat veikti. 

Paaugliai ilgai negali išbūti nejudėję. Todėl taip noriai jie dalyvavo projekte 

„Upė šalia mūsų“. Mokiniai išbandė savo fizinę ištvermę (viena grupė plaukė 

Širvinta valtimis, kita – ėjo pakrantėmis), atliko stebėjimus, fotografavo, filmavo 

upės pakrančių teršimą, naikino taršos šaltinius. Medžiaga apibendrinta konferencijoje, 

rezultatai perduoti gamtosaugininkams. Aktyvi veikla leido pasijusti 

šeimininkais, matančiais trūkumus ir besirūpinančiais juos šalinti. 

Socialinės akcijos gegužės mėnesį, skirtos bendravimui, geroms emocijoms, 

draugiškumui, irgi baigiamos judėjimu: riedučiais, dviračiais, pėsčiomis mokiniai 

miestelio gatvėse ragina visus gyventi švarioje, sveikoje, be smurto ir agresijos 

aplinkoje. Šios akcijos rengiamos klasių seniūnų ir mokinių tarybos iniciatyva, 

aktyviai remiamos sporto klubo. 

Tikroji vertybė – žmogaus darbai. Kokią įtaką pačiam moksleiviui daro tai, ką 

jis veikia mokykloje, geriausiai, manau, pasakys vienos mokinės mintys. Su kokiu 

pasididžiavimu savimi, mokykla ji kalba apie momentą, kai Lietuvos mokinių 

olimpinio festivalio uždaryme pasipuošė trejais skirtingų spalvų marškinėliais, 

Konkurso „Sportas ir aplinka“ įvertinimo rezultatai nuolat matomi stende 

30 


simbolizuojančiais pergales įvairiose varžybose, kai su mokyklos 

direktore ėjo atsiimti Sportiškiausios mokyklos prizo. Kaip 

didžiuojasi, kai mokyklos olimpinėse žaidynėse sportiškiausių 

mokyklos mokinių penketuke buvo pirmoji. Didžiuojasi savo 

mokykla – vieninga, judria, kovinga. 

Norint pažinti žmones, 

reikia matyti jų darbus. 

Dž. Ruso 

Taip, pastangos turi duoti tam tikrų rezultatų, o rezultatai turi būti pastebimi. 

Tada pasitenkinimo jausmas, džiaugsmas, pasigėrėjimas veikla didina 

pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina dar kūrybiškesnei veiklai. Ir kai paskatinimas 

už pastangas derinamas su perspektyva, kad paauglys turės dar daugiau galimybių 

parodyti save, tai duoda rezultatus. Vaikas turi džiuginti kitus 

žmones ir dėl to džiaugtis bei didžiuotis pats. Jausmą reikia ugdyti, 

sukelti, sužadinti, o tam reikalingos emocinės situacijos. 

Paauglystėje žmogus kurioje nors srityje turi pasiekti ryškių 

laimėjimų, kažkas turi jį sužavėti, įkvėpti, kokia nors veikla 

turi tapti jo kūryba. Didžiavimasis, kad mane už kažką gerbia, 

byloja apie piliečio formavimąsi. Todėl sportinė veikla padeda 

išsikovoti autoritetą, savigarbą net ir tam, kuriam akademinė veikla sunkiai sekasi. 

Paaugliai ypač nori būti pastebėti, įvertinti. 

Mokykloje susiklosčiusios gražios bendruomenės narių pagerbimo tradicijos. 

Kiekvienas laimėjimas, pasiekimas pastebimas, su juo supažindinami visi. 

Tai ir direktorės padėkos, diplomai įvairių varžybų nugalėtojams bei dalyviams, 

padėkos tėvams, stendai su nugalėtojų, dalyvių nuotraukomis. Daug vietos tiems, 

kurie garsina klasę, mokyklą, rajoną, šalį, skiriama ir mokyklos laikraštyje „Eure- 

Namų džiaugsmas 

– gražiausias žmogaus 

džiaugsmas, tėvų 

džiaugsmas – švenčiausias 

žmogaus džiaugsmas. 

J. H. Pestalocis 

Svarbiausi metų apdovanojimai įteikiami tradicinėje mokyklos „Pabaigtuvių vainiko“ šventėje, 

kurioje dalyvavo ir rajono meras V. Šimonėlis 


ka“. Visi, besistengiantys, kad „Atžalynas“ galėtų didžiuotis savo bendruomenės 

nariais, sukviečiami į „Pabaigtuvių vainiko“ šventę, kurioje dalyvauja ir tėvai. Per 

šių metų šventę visi moksleiviai, dalyvavę Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje, 

apdovanoti mokyklos įsteigtu medaliu – „Atžalyno“ metų sportininkas. 

Toks dėmesys padeda paaugliui gerbti save kaip pilietį. Tik tada jis brangins ir 

svarbiausias vertybes, sieks tobulėti. 

Darbai svarbiau už žodžius. Žodis yra galinga auklėjimo priemonė, bet jį 

reikia gerbti, nedera juo švaistytis be reikalo. Kai valstybinių švenčių minėjimai 

virsta tik formaliomis žodinėmis ceremonijomis, jie nenaudingi visais atžvilgiais. 

Kas nemyli savo šalies, nieko 

negali mylėti. 

Dž. Baironas 

„Atžalyno“ mokyklos mokiniai prie Nepriklausomybės paminklo Širvintose 

Mokykloje formalizmui ne vieta. Mūsų bendruomenė ieško 

metodų, kurie padėtų mokiniams patiems kurti šventinę 

atmosferą, atitinkamą šventės nuotaiką. Vėl į pagalbą ateina 

sportas (plačiąja šio žodžio prasme). Keletas pavyzdžių. 

Kovo 11-oji. Integruota pilietinio ugdymo pamoka „Nepriklausomybės diena 

Nepriklausomybės aikštėje“ (mokykla yra šioje aikštėje). Tikslas – ugdyti 

patriotizmą ir pilietiškumą įtraukiant moksleivius į aktyvią ir mėgstamą veiklą. 

Kiekviena šventė dalyviams tiek prasminga ir įsimintina, kiek patys joje aktyviai 

veikia. Mokiniai suranda, kaip panaudoti savo gebėjimus integruotose istorijos, 

pilietinio ugdymo, dailės, muzikos, literatūros, kūno kultūros, choreografijos 

pamokose. Bet visi nekantriai laukia tradicinio sveikatingumo bėgimo apie 

Nepriklausomybės aikštę... 

32 


Bėgimo aplink Nepriklausomybės aikštę startas 

Bėgimas pradedamas padėkos girliandos padėjimu ir žvakių uždegimu prie 

Nepriklausomybės stogastulpio, baigiamas greičiausiai įveikusių nuotolį, šaulių 

kuopos narių, masiškiausiai dalyvavusios klasės apdovanojimais. Taip integruotame 

renginyje gali save išreikšti, save praturtinti ir piešiantys, ir dainuojantys, 

ir šokantys, ir literatai, ir ištvermingiausieji. Pastarųjų daug. Bėgime dalyvauja 

beveik visa mokykla. Dienos šūkis: „Tai, kas išeina iš širdies, širdį ir pasiekia“. 

Sausio 13-oji, Lietuvos Laisvės gynėjų diena. Ją moks-leiviams primena 

ne tik vaizdinė medžiaga mokykloje, ne tik nuo ryto vestibiulyje plevenančių 

žvakių liepsnelės, ne tik susikaupimo minutės prie Nepriklausomybės paminklo. 

Kasmet mokykla deleguoja savo atstovus į Vilnių. Ir šiais metais grupelė 

ištvermingiausių 5–8 klasių mokinių dalyvavo XVI tarptautiniame Pagarbos 

bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto 

– tokį 9 km atstumą, kovodami su vėju ir lietumi, bėgo mokyklos pasiuntiniai. 

Nėra geresnio paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę kaip Pagarba ir Atminimas. 

Tai paminklas, kurį kiekvienais metais su tūkstančiais mūsų šalies žmonių 

bei svečiais iš užsienio savo dalyvavimu šiame pagarbos bėgime stato žuvusiems 

tautos didvyriams ir mūsų mokyklos mokiniai. Toks bėgimas, apdovanojimai 

mokiniams palieka neišdildomą įspūdį. Ir fizinis tobulėjimas čia pasidaro nebesvarbus. 

O su direktorės padėka dalyviams, bėgimo akimirkomis jau kitą dieną 

fotostende susipažįsta visa mokykla, ir pavydžiai mažieji žiūri į tuos, stipriuosius, 

išskirtuosius. Ir dar ilgai per kiekvieną pertrauką prie stendo būriuojasi vaikai, 


žiūri, aptaria, dalijasi įspūdžiais. Taip Diena nusitęsia ilgesnį 

laiką, neleisdama pamiršti istorinių Tautos datų. 

Sielos kultūra. Pilietis – kilnus žmogus. Kilnus elgesys – tai 

siekimas būti naudingam šeimai, klasei, draugams, mokyklos 

bendruomenei, miestui, šaliai. Kilnus, kai nepakantus prievartai, 

sukčiavimui, šiurkštumui. Kilnumas itin pastebimas sporto varžybose. Garbinga 

kova bet kokiose varžybose, mokėjimas gražiai pralaimėti – šito reikalaujama 

mokykloje. Olimpinių vertybių puoselėjimas leidžia įvairių dalykų mokytojams, 

klasių auklėtojams ugdyti moksleivių asmenines dorines nuostatas. Kilnių 

pavyzdžių surandame ir savo bendruomenės gyvenime. Mokyklos „Olimpinių 

žaidynių istorijoje“ yra puslapis, skirtas kilniam elgesiui. Jame džiaugiamasi, kad 

2005 m. balandžio mėn. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete mūsų kūno 

kultūros mokytojui ekspertui Leonui Vaicekauskui buvo įteiktas Lietuvos kilnaus 

žaidimo pagrindinis prizas už nepriekaištingą pedagoginę veiklą, pavyzdinį 

moksleivių humanistinį sportinį ugdymą. Ar ne iš savo mokytojų mokosi moksleiviai, 

sugebantys ir pralaimėję ištiesti ranką pasveikindami čempionus? Ar ne 

mokytojų pavyzdys pakužda šeštokui labai svarbiose kvadrato varžybose, kad nevalia 

smūgiuoti kamuoliu, kol parkritęs varžovas neatsistos. Smulkmenos? 

Širdis kaip elgeta luoša, 

Jeigu tėvynės ji nemyli. 

Tarasas Ševčenka 

Tokie padėkos raštai įteikiami Pagarbos bėgimo dalyviams. Šis skirtas Kiprui Varaneckui 

34 


Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybose atžalynietė Ugnė Aučynaitė laimėjo tris medalius 

Kilniam elgesiui smulkmenų nėra. Mokykloje skatinamas 

toks elgesys tiek sporto varžybose, tiek kasdieniame gyvenime. 

Kilnaus elgesio sporte ir gyvenime (yra tokia nominacija 

mokykloje) pirmieji laureatai – trys moksleiviai, pastebėję ir 

pradėję gesinti gaisrą, kilusį deginant žolę. 

Praeitis – vardan ateities. Pažinti savo šaknis, jas jausti, tapti patriotu padeda 

jaunųjų šaulių veikla, gražiai praplečianti sportinį gyvenimą. Norinčių papildyti 

šaulių gretas netrūksta. Viena iš priežasčių – aktyvus šaulių gyvenimas, nestandartiniai 

renginiai. Jaunieji šauliai mokosi šaudyti, grūdina ištvermę išgyvenimo 

stovyklose, nakties žygiuose. Tai ypač traukia paauglius. Patriotinėje veikloje 

žodžių tikrai nepakanka. Tėvynės meilės turinys yra įvairiapusis ir įvairaus gylio, 

todėl ir ugdymas turi būti įvairus. Kitaip patriotizmas bus paviršutiniškas, negilus, 

kaip augalas, į smėlėtą dirvą įsikibęs trumpomis šaknelėmis, lengvai išraunamas. 

Būtinas prisirišimas prie visko, kas sava – istorijos, tradicijų, gyvenimo būdo, 

kultūros, savo krašto gamtovaizdžio, savosios žemės. Būtent apie tai buvo galvojama, 

kai šauliai rengėsi Lietuvos kariuomenės metinių paminėjimui. Buvo 

pakartotas 1920 m. lapkričio 19 dienos Lietuvos kariūnų žygis. Paauglius įkvėpė 

ir pats žygis pėsčiomis (išbandė savo jėgas), ir iškilmingas priėmimas į jaunuo- 

Visų gražiausias pasaulyje 

– doras žmogus. 

Romenas Rolanas 


sius šaulius, ir istorijos mokytojo pasakojimas apie Nepriklausomybės kovas 

tose vietose, kuriomis jie žygiavo, ir susitikimas su Karo akademijos kariūnais, ir 

žygio dainos, atliekamos kartu su vieno kaimo kapela. Pagerbti buvo tą dieną ir 

Nepriklausomybės kovų kariai, atgulę amžinojo poilsio Širvintų kapinėse. Apie 

kūrybiškai organizuotą gyvąją istorijos pamoką jos dalyviai ilgai pasakojo bendramoksliams. 

Kuo daugiau paaugliai turi galimybių aktyviai, įvairiapusiškai 

veikti, tuo svarbesnį vaidmenį formuojantis jų moralei atliks kūryba. Kuo 

kūrybiškesnis žmogus, tuo aktyvesnis visuomenės atstovas. 

Nenuvarkime darydami gerą. Nuo mūsų priklauso, kaip paauglys mato 

pasaulį, kas jį jaudina, stebina, kelia susirūpinimą, graudina, žadina užuojautą, 

norą padėti, moko mylėti ir neapkęsti. Humaniškumas, jautrumas žmogui, 

pasiryžimas ateiti jam į pagalbą – šie elementarūs žmogiškumo bruožai turi tapti 

kiekvieno savastimi. Galima apie tai su jais kalbėtis, duoti gražių pavyzdžių iš 

literatūros, kino filmų. Galima jiems sakyti: „Būkite tvirti, narsūs, morališkai 

gražūs...“ O galima ir kitaip priartinti prie gražių žmogiškų santykių. Ir vėl į talką 

gali ateiti sportinė veikla.. 

Europos neįgaliųjų metais mokykla išsikėlė konkretų tikslą 

– suorganizuoti parolimpines sporto žaidynes. Mokykloje mokosi 

nemažai moksleivių, turinčių vienokių ar kitokių negalių, 

psichologinių problemų. Tokie vaikai dažnai neturi galimybių 

aktyviai dalyvauti sportinėje ar kultūrinėje veikloje. Jiems ir buvo parengta programa, 

suvienijusi tiek mokyklos mokinius, tiek jų tėvus. Į pagalbą pasitelkta rajono 

invalidų draugija. Žaidynės įvyko ir pavyko. Kaip nuoširdžiai vaikai padėjo 

savo tėveliams, kaimynams, sėdintiems invalidų vežimėliuose. Kaip stipresnieji 

Po žodžio „Mylėti“ pats 

geriausias žodis „Padėti“. 

M. Mironaitė 

Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių vasaros žaidynių nugalėtojai 

36 


Šalies varžybų „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ baigiamoji dalis, surengta „Atžalyno“ mokykloje 

rūpinosi silpnesniaisiais. Visi jie tuo metu buvo žmonės, siekiantys įveikti save, 

savo negalią ar savo neigiamą požiūrį į šalia esantį „kitokį“. Tai buvo svarbi 

emocinė pamoka paaugliams, kurie, vaikystėje giliai išgyvenantys kito sielvartą, 

jausmingą žodį, paaugę šito net nepastebi. Aiški auklėjamoji renginio idėja davė 

rezultatų. Gal todėl ir dabar mokykloje daug norinčių globoti neįgaliąją draugę: 

stumti vežimėlį, padėti mankštintis treniruokliu, pagelbėti pamokoje. Gražus 

bendravimas – pavyzdys, kad ne vienas pasirengęs skirti savo jėgas kitam, atiduoti 

jam ir dalį savo širdies šilumos. Ir šito reikia mokyti pasitelkiant veiklą. Nuo savo 

pareigos suvokimo ir pajautimo vaikas turi pradėti žmogiškojo pasaulio pažinimą 

ir kelią į jį. Svarbu, kad vaiko širdis nesušiurkštėtų, neįtūžtų, nepasidarytų šalta, 

abejinga ir žiauri. 

Didi žaidynių prasmė. Rytų patarlė sako: „Yra laikas duonai, yra laikas pareigai, 

yra laikas šventei ir džiaugsmui.“ Žmogus, gyvas tik duona ir pareigomis, 

pamiršęs šventes, džiaugsmus ir žaismą, sumenksta, nuskursta savo dvasia. 

Tai puikiai suprato senovės graikai, davę pradžią vienai iš nuostabiausių pasaulio 

švenčių – Olimpinėms žaidynėms. 

Mokykla viena iš pirmųjų šalyje rengia mokyklos olimpines 

žaidynes. Jos vyksta birželio mėnesį kas dveji metai nuo 

1998-ųjų. Pilietiniam moksleivių ugdymui turbūt ne tiek svarbi 

pati šventė, kiek pasirengimas jai. Rengiamasi visus mokslo 

metus per integruotą olimpinį ugdymą. Olimpinė pedagoginė 

Didi prasmė vaikų 

žaidimuose būna. 

F. Šileris 

veikla leidžia formuoti olimpinę kultūrą gilinant moksleivių žinias apie olimpizmo 

idealus, vertybes, kilnaus elgesio principus. Sudaromos sąlygos kuo dažniau 

patirti sporto teikiamą džiaugsmą, ugdomas gebėjimas išgyventi pralaimėjimą, 


nesėkmes sportiniame gyvenime (užsigrūdina ir kitoms negandoms). Integruojamoji 

metų veiklos ašis – kūno kultūra. Apie ją telkiasi ir į savo teminius 

planus olimpizmo idėjas integruoja visų dalykų mokytojai. 

Tokie įgūdžiai kaip: savarankiškai kaupti ir naudoti informaciją, naudotis 

įvairiais informaciniais šaltiniais, savarankiškai studijuoti įvairius klausimus (šie 

įgūdžiai būtini aktyviam visuomenės nariui), formuojami ir vykdant olimpinių 

Svarbiausias civilizacijos 

uždavinys – išmokyti žmogų 

mąstyti. 

T. A. Edisonas 

Mokyklos olimpinių žaidynių emblema 

metų projektus. Mokiniai renka medžiagą, ruošia vaizdinius 

stendus, sudaro aplankus, rašo referatus, organizuoja dailės 

sportine tematika parodas. Berinkdami medžiagą įvairiausiomis 

temomis mokiniai sužino, kad Graikijoje gimė ne tik pagarba 

sportui, bet ir Įstatymo bei nelygstamos Žmogaus vertės idėjos. 

Įžiebiama mokyklos olimpinių žaidynių ugnis 

38 


Įnešami apdovanojimai, skirti mokyklos olimpinių žaidynių nugalėtojams ir prizininkams 

Graikija tapo piliečių valstybe, idealu kitoms Europos visuomenėms. Garbės jausmas 

vedė graikus į kultūrinę kūrybą ir buvo reikšmingas jų, kaip piliečių, pažangos 

akstinas. (Žiniomis praturtinamas ir istorijos, ir pilietinio ugdymo pamokų turinys.) 

Mokinių pasididžiavimo savo šalimi jausmai skatinami susipažįstant su 

Lietuvos olimpiečiais, sportininkais, garsinusiais šalį įvairių rungčių įvairiose 

varžybose. Tai puikiausia medžiaga (svarbiausia – vaikų parengta), kurią klasės 

auklėtojai naudoja organizuodami valandėles, diskusijas. 

Klasės bendruomenės olimpinėms žaidynėms rengiasi iš anksto. Įtraukiami 

tėvai. Gražus bendradarbiavimas, tarimasis vyksta, kai siuvama klasės vėliava, 

ruošiama apranga, rašomas himnas, kuriami eilėraščiai. 

Pati šventė – nuostabus renginys, kiekvieną kartą išmoningai papildomas, 

atnaujinamas. Tai visų šventė, apie kurią ilgai šneka, kuria ilgai džiaugiasi visa 

mokyklos ir miestelio bendruomenė. Iškilmingoje atidarymo ceremonijoje stengiamasi 

atkartoti olimpinių žaidynių ritualus: ugnies užžiebimą, vėliavos įnešimą 

ir pakėlimą, sportininkų ir teisėjų priesaiką. Atidarymo metu dėmesys ir pagarba 

garsinusiems mokyklos vardą. Teisė uždegti olimpinę ugnį suteikiama 

geriausiems bendruomenės sportininkams. Vėliavą 

įneša komandų, dalyvavusių šalies varžybų finaluose, nariai. 

Ją kelia šalies konkursų, olimpiadų nugalėtojai. Paskelbiamas 

geriausių mokyklos sportininkų penketukas. Jie apdovanojami 

vardiniais mokyklos marškinėliais. Geriausiems mokiniams sportininkams 

įteikiami marškinėliai su užrašu „Mokausi ir sportuoju“. Tai ne smulkmenos 

– paaugliai džiaugiasi, kad jais gali didžiuotis jų klasės, tėvai. Tėvų visada gausu 

šventėje. Jie – ne tik stebėtojai, bet ir klasių komandų nariai, prisidedantys prie 

Ugdymas be fizinio ugdymo 

– tai bandymas statyti 

aukso pilis debesyse. 

A. Paplauskas -Ramūnas 


O dabar jau žaidynės prasideda. Iš mokyklos direktorės H. Vaicekauskienės rankų paleistas taikos ir 

draugystės simbolis – balandis 

bendros pergalės, siekiantys bendro tikslo. Komandose ir klasių auklėtojai, 

ir dėstantys mokytojai. Bendradarbiavimas stiprina klasių bendruomenes ir 

mokyklos bendruomenę. Asmeninis mokytojų ir tėvų pavyzdys, jų požiūris į 

Apdovanojimai, laimėti mokyklos olimpinėse žaidynėse, visuomet primins gimtąją mokyklą, gimtinę ir 

pirmuosius garbingos sportinės kovos žingsnius 

40 


Džiugaus azarto netrūko ir traukiant virvę 

... ir Palestros bėgimo dalyviams 


... ir bėgant olimpinę mylią 

visuomeninį gyvenimą padeda paaugliui suprasti veiklos prasmę bendruomenės, 

visuomenės gyvenimui. 

Olimpinėse žaidynėse dalyvauja žymūs Lietuvos sportininkai, olimpiečiai 

ir olimpiniai čempionai. Tai, kad jie domisi moksleivių veikla, jų pergalėmis, 

paaugliams labai svarbu. Svarbūs vaikams ir tie iškovoti bronzos, sidabro ir aukso 

medaliai, diplomai, klasės nugalėtojos vardas. 

Olimpinės mokyklos žaidynės praplėtė savo ribas. Paskutinėse dalyvavo ir 

Lenkijos Rostorževo miesto gimnazijos pasiuntiniai. Tarptautinis bendradarbiavimas 

moksleiviams padeda geriau suvokti Olimpinės chartijos principus ir 

Sėkmė yra aklai įsimylėjusi 

darbščiuosius. 

Persų patarlė 

olimpinio sąjūdžio tikslus. 

Vykstant mokyklos olimpinėms žaidynėms veiklos turi visi 

moksleiviai – ir tie, kurie dėl silpnos sveikatos sportuoti negali. 

Organizatoriai pasirūpina, kad kiekvienas kažką atiduotų 

savo draugams, kažkuo praturtintų bendruomenę. Mokiniai 

piešia varžybų momentus, rengia parodą, ima interviu iš dalyvių, teisėjauja, fotografuoja. 

Daugiau darbo turi laikraščio „Eureka“ redakcija. Garbės reikalas, kad 

žaidynių pabaigoje, per uždarymo ceremoniją, laikraštis būtų visų rankose. Jame 

užfiksuotos „šviežiausios“ žaidynių akimirkos. O laikraščio išleidimas – tai ir 

medžiagos paruošimas, ir tekstų kompiuteriu rinkimas, ir nuotraukų skenavimas, 

ir maketavimas, ir dauginimas. Taip lavėja įgūdžiai, be kurių neįsivaizduojam 

aktyvaus savo ateities kūrėjo. 

Taigi, gerai apgalvojus „vienu šūviu ir šimtą zuikių galima nušauti“. 

42 


Kartais sakoma, kad lenktyniavimas tarp vaikų nepateisinamas. Vaikų lenktyniavimas 

– ne konkurencija, o pirmiausia draugiškas kolektyvinis darbas. 

Lenktyniavimo esmė – išugdyti supratimą, kad tikslo siekti būtina visiems išvien. 

Lenktyniavimas stiprina ir ugdo draugystę, rūpinimąsi kitu, savitarpio paramą, 

moko derinti savo norus su bendruomenės interesais. 

Dėmesys sportinei veiklai, sportuojančiam vaikui mokyklai padeda ugdyti 

mokyklos patriotą. Matydami sportinius trofėjus (jų mokykloje, 10 kartų iš eilės 

tapusioje sportiškiausia šalies mokykla, gausu) mokiniai didžiuojasi, kad juose 

yra ir jų triūso dalelė. Po kelerių ar keliolikos metų sugrįžę į mokyklą pirmiausia 

sustoja prie eksponuojamų taurių, diplomų, čempionų nuotraukų ir prisimena 

varžybų įtampą, pergalių džiaugsmą, prisimena mokytojus, su kuriais dalijosi tuo 

džiaugsmu... Mokiniai didžiuojasi, kad mokosi sportiškiausioje mokykloje. O su 

pasididžiavimu ateina ir pagarba. 

Pasitelkdama sportą mokykla siekia ugdyti sąmoningus, suprantančius savo 

teises ir pareigas, gebančius dalyvauti bendruomenės gyvenime piliečius. Mokinys 

privalo įsisąmoninti, kad jis turi išmokti rūpintis savo klasės, mokyklos, 

bendruomenės, šalies šiandiena ir rytdiena. Tai pareiga, nuo kurios neatleidžiamas 

nė vienas. Puoselėjami Tėvynės meilės, tautinės savigarbos jausmai. 

Praktiniams gebėjimams ir įgūdžiams susidaryti plačiausių galimybių teikia 

pats mokyklos gyvenimas, bendruomenės tradicijos. Pasirinkta veikla, kuri 

paaugliams įdomi, juos traukia, o aktyvus jų dalyvavimas ugdo įvairius įgūdžius, 

plečia pilietinio gyvenimo patirtį, stiprina patriotines nuostatas be prievartos. 

„Atžalyno“ mokyklos olimpinės žaidynės tapo... tarptautinėmis. 

Sėkmės vardan pasodinamas draugystės kaštonas 


Integruojanti pilietinio ugdymo kryptis pranašesnė: taupomas laikas, 

sėkmingiau įtraukiami moksleiviai, kuriems trūksta akademinių gebėjimų. Atsiranda 

daugiau galimybių suartėti su mokinių tėvais, praplėsti bendradarbiavimo 

ryšius ne tik mokyklos, bet ir miestelio bendruomenėje. 

Ir vis dėlto mokykloje viską lemia mokytojas. Pirmiausia pats mokytojas turi 

būti pilietis, jaučiantis atsakomybę už tą, kuris jam patikėtas. Ugdyti vaiką – 

tai ir patiems su juo augti, grumtis su pykčiu, melu, veidmainiavimu, mokytis 

paaiškinti pirmąjį idealo ir tikrovės konfliktą, su kuriuo susiduria augantis 

Mokyti – reiškia dvigubai 

mokytis. 

Ž. Žuberas 

žmogus. Paauglio širdis tarsi atsiveria, kai ją liečiame atsargiai, 

švelniai, kai ją saugome, kai rūpinamės, kad paauglys gyventų 

ir mokytųsi gyventi. 

2006 m. pasirodžiusioje knygoje moksleiviams „Kūno 

kultūra“ yra prasmingas prierašas „Geras ir gražus žmogus“. 

Praplėsčiau – „Geras ir gražus pilietis“. Tokį žmogų pilietį ugdo mūsų mokykloje 

ir kūno kultūros pamokos, ir visa integruota sportinė veikla. 

Atžalyniečiai džiaugiasi ir didžiuojasi gražiomis sportinėmis pergalėmis. 

Čia Lietuvos konkurso „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ II vietos laimėtojai 

44 


Stanislava Džiugelienė 

Kūno kultūros mokytoja metodininkė 

Kėdainių r. Josvainių vidurinė mokykla 

Pažink savo šalį ir didžiuokis ja 

Bendrojo lavinimo mokykla siekia ugdyti sąmoningus piliečius, todėl mokytojai 

padeda mokiniams įsisąmoninti tai, ką jau turi mokinys atsinešęs iš savo 

šeimos, darželio, aplinkos. Tačiau pilietiškumas nėra kartą ir visiems laikams 

įdiegta būsena, todėl mokykloje sudaromos sąlygos mokiniams ugdytis vidinį 

poreikį aktyviai pilietinei veiklai per įvairių dalykų pamokas ir taip pat per kūno 

kultūros pamokas. 

Pilietiškumas ugdomas kūno kultūros pamokose organizuojant įvairias 

komandines varžybas, estafetes, dalyvaujant tarpklasinėse, rajoninėse, 

tarptautinėse varžybose. Jų metu ugdomos šios mokinių vertybinės nuostatos: 

bendruomeniškumas, pasitikėjimas savimi, savigarba (mokinys priima save tokį, 

koks yra, pasitiki savimi, savo galimybėmis). Mokiniai padrąsinami, jeigu jiems 

sunku atlikti vieną ar kitą užduotį (pvz., peršokti per ožį ir pan.), pagiriami už 

pastangas, aktyvią veiklą per pamokas. Per įvairias rungtynes, varžybas mokiniai 

daug bendrauja, todėl mokosi gerbti vienas kitą, bendrauti, bendradarbiauti, 

pagelbėti ir būti atsakingi. 

10–13 metų mokiniai dar nori lyderiauti, įvairiais būdais pažeminti silpnesnį. 

Su šio amžiaus vaikais kalbama apie esmines žmogaus vertybes, individualumą, 

toleranciją, pagarbą silpnesniam, mažesniam, stokojančiam pasitikėjimo ir 

drąsos. Tik gerbdami mokinį, padrąsindami jį žodžiais ir veiksmais, auginsime 

juos gerus ir suprantančius savo teises ir pareigas, gebančius aktyviai dalyvauti 

nuolat kintančiame visuomenės gyvenime. 

Dvasiniai keliavimo uždaviniai – pažinti kraštą, gamtą, žmones. Josvainių 

vidurinėje mokykloje vykdoma gana įdomi, produktyvi popamokinė veikla. 

Per futbolo, jaunųjų turistų, krepšinio būrelių pratybas ir 

projektinę veiklą daug nuveikta ugdant pilietiškumą, skiepijant 

patriotiškumo jausmą. 

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje vienas žymiausių Lietuvos 

kūno kultūros, sporto žinovų, kūrėjų, organizatorių V. Augustauskas 

teigė: „Mielas ir brangus mūsų jaunimui bus mūsų kraštas, 

kada jis galės betarpiškai savo juslėmis pajust jo grožybes ir didin- 

Mūsų mokyklų vienas 

svarbiųjų uždavinių yra 

išauklėti jaunuomenę, 

mylinčią savo kraštą, 

gebančią aukotis už savo 

krašto nepriklausomybę. 



gos praeities liudininkus, mieli ir brangūs pasidarys krašto žmonės, kada bus progos 

juos pamatyti, su jais pabendrauti. Ne veltui tatai betarpiškas savo tėvynės gamtos 

ir žmonių pažinimas nuo seno didžiųjų mokytojų buvo taip vertinamas. Mūsų 

mokyklinė jaunuomenė privalo rasti būdą, kaip betarpiškai su savo kraštu suartėti. 

Tam geriausias būdas yra jaunuomenės keliavimas po savo gimtąjį kraštą.“ 

Dirbdami savo tiesioginį darbą, bendraudami, pagaliau ir asmeniniame gyvenime 

mes dažnai susiduriame su žmonių abejingumu kitam žmogui, jo gyvenimo 

kokybei, aplinkai, todėl sudariau galimybę mokiniams dalyvauti projektinėje 

veikloje, kuri gali daryti įtaką gyvenimo pokyčiams. 

Jaunųjų turistų būrelio nariai keliaudami pėsčiomis, dviračiais, dalyvaudami 

šalies turizmo technikos varžybose pamatė, kaip teršiama gamta per savaitgalio 

iškylas. Žmonės, išvykdami iš nuostabios gamtos prieglobsčio, palieka šiukšlynus, 

o upelių srovė neša plastiko, stiklo, polietileno ir kitas atliekas į didesnes upes. 

Mokiniai įsitikino, kad šalyje egzistuoja ekologinė problema. 

Mokiniai keliaudami gimtosios Šušvės pakrantėmis pamatė, kad yra 

neatsakingų, nesąžiningų, nesilaikančių pilietinės moralės nuostatų mokinių. 

Apie tai kalbėjomės su jaunųjų turistų būrelio (kuriam vadovauju) nariais, diskutavome 

ir nutarėme rašyti projektą „Šušvės kraštovaizdžio draustinio atkarpos 

Josvainiai–Anginiai ekologinis-geologinis takas“. 

Šušvės kraštovaizdžio draustinis – gražus gamtos kampelis, lankomas vietinių 

gyventojų ir turistų. Skaudžiausia, kad vietiniai gyventojai ir važiuojantys pro šalį 

(kelias vingiuoja šalia upės slėnio krantų), užmiršę pilietines nuostatas, dorovės ir 

moralės normas, verčia buitines ir ūkines atliekas tiesiai ant nuostabių atodangų, 

Net ir ekologiniame take „turistai“ palieka savo pėdsakus, kuriuos užlygina Josvainių mokiniai 

46 


kurios dėl raudonos atodangų spalvos vietinių gyventojų vadinamos „raudonkalniais“. 

Projekto tikslas – parodyti visuomenei ir bendruomenei (mokyklos, miestelio, 

rajono), kokioje nuostabioje aplinkoje gyvename. Idėja įrengti lankytinose 

vietose stovyklavietes (suoliukus ir stalus) kilo po to, kai pirmą kartą keliaujant 

pėsčiomis Šušvės pakrantėmis viena vienuoliktokė net aiktelėjo: „Gyvenu visai 

netoli, o kad visai šalia yra toks nuostabus gamtos kampelis, nežinojau!“ 

Svarbiausias projekto uždavinys buvo aprašyti ekologiniogeologinio 

tako įdomiausias vietas. Bet mokiniai negalėjo praeiti 

pro šiukšles, jas rinko ir dėjo į krūvas, o pamatę, kad neužtenka 

projekto įgyvendinimui skirto laiko, nutarė tęsti pradėtą darbą 

ir rašyti projektą „Švari gamta – grožis ir sveikata“. Projekto 

tęsinio tikslas – sutvarkyti ekologinio-geologinio tako aplinką 

ir sutartiniais ženklais nužymėti tako maršrutą. Labiausiai 

užterštose vietose pastatyti perspėjamuosius ženklus su užrašu 

„Kraštovaizdžio draustinis. NEŠIUKŠLINTI!“ 

Džiugu, kad akivaizdžiai pamatę visuomenėje iškilusias 

problemas mokiniai priima dorus ir drąsius sprendimus. Jie ne 

tik tvarkė, rinko Šušvės upės atodangose, krantuose ir slėnyje 

išverstas šiukšles, bet prašė paramos ir pagalbos rajono vyriausiojo ekologo bei 

Josvainių miestelio seniūno, kad skirtų transportą šiukšlėms išvežti. Projekto 

grupė suvokė, kad šios problemos vieni neįveiks, todėl kreipėsi į mokyklos 

Egzistuojantis pasaulis 

– ne fantazija. Negalima 

nebaudžiamam su juo elgtis 

kaip su fantazija. 

R. V. Emersonas 

Jaunimo keliavimas yra 

tautinio auklėjimo veiksnys. 


Šaltinio vanduo! Įstabusis vaistas ir gyvas žemės kraujas. Bet ir jį reikia ištirti ir saugoti 


administraciją, kad mokyklos bendruomenė pasiskirstytų dalimis ir padėtų sutvarkyti 

ekologinio-geologinio tako maršruto teritoriją. 

Projekto rašymas ir vykdymas sudarė sąlygas mokiniams ugdytis vidinį 

poreikį aktyviai veikti, gebėjimą analizuoti kultūrinę, ūkinę, socialinę įvairovę. 

Tokios sąlygos leido ieškoti sprendimo būdų, situaciją vertinti ir sąmoningai 

priimti sprendimus. Mokiniai gebėjo pateikti argumentuotą nuomonę prisiimdami 

atsakomybę už savo veiksmus, išmoko naudotis visuomenės ir valstybės 

institucijų paslaugomis. 

Mūsų mokykla telkia bendruomenės narius ugdytis visuomeniškumo ir 

demokratiškumo nuostatas, kurios būtinos pilietiniam gyvenimui visuomenėje. 

Projektinė veikla – vienas iš būdų ugdyti pilietiškumą remiantis mokyklos 

bendruomenės narių bendravimu, bendradarbiavimu, pagarba vienas kitam. 

Džiugina tai, kad projektas buvo tęsiamas. Jaunųjų turistų būrelio nariai, bendradarbiaudami 

su jaunųjų ekologų būrelio nariais, sumanė ištirti šio maršruto teritorijoje 

esančius šaltinius ir parašė projektą „Ekologinio-geologinio tako šaltinių tyrimas“. 

Mokiniai tyrė šaltinių fizinius duomenis (šaltinio padėtį, ilgį, plotį, vandens 

debitą, temperatūrą, gyvūniją). Žygio metu tvarkė šaltinių teritoriją. 

Projekte dalyvaujantys mokiniai ne tik suvokė sveikatingumo svarbą, nes 

žygiai vyko pėsčiomis (iki 20 km), bet ir įgijo supratimą, kokia aktuali ekologinė 

problema, ugdėsi atsakomybę už tautos likimą. 

Mokiniai siekė daugiau sužinoti apie draustinio šaltinius, kiekvienam šaltiniui 

davė vardą pagal jo ypatumus: „Raganaitės“, „Laiptuotasis“, „Versmė“, „Krioklys“, 

„Šventasis“ ir t. t. 

O čia nuostabi poilsio pertraukėlė 

48 


Mokiniams darbas patiko, nusprendėme, kad šių šaltinių 

tyrimą tęsime, todėl parašėme projektą „Ekologinio-geologinio 

tako etnologinis šaltinių tyrimas“. 

Projekto grupė atliko etnologinį šaltinių tyrimą bendraudama 

su vietiniais gyventojais, gyvenančiais netoli šaltinių. 

Mokiniai klausinėjo, domėjosi istorijomis, sklandančiomis tarp 

vietos gyventojų, legendomis, nutikimais, susijusiais su konkrečiais šaltiniais. 

Užkalbinta gyventoja, kurios vaikystė prabėgo ganant karves upės pakrantėse, projekto 

grupei parodė mūsų dar neaptiktą šaltinį ir papasakojo džiugių išgyvenimų, 

susijusių su šiuo šaltiniu. Mokiniams tai buvo didžiulis atradimas. Jie įsijautė į 

korespondentų vaidmenis, taip ugdėsi gebėjimą susirasti reikalingus informacijos 

teikėjus. Šis projektas suteikė galimybę mokiniams klausti ir suprasti, kad 

klausimas neįmanomas be įsiklausymo į kitą pašnekovą. Patyrė, kad tik įsiklausę 

gali kelti klausimus, iškylančius iš girdėto atsakymo. Klausinėjimo procese gimsta 

mokinių pastabumas, savarankiškas mąstymas bei smalsumas ir veikla. Mokiniai 

įgijo įgūdžių, kaip gautą informaciją sukonkretinti, parengti ją perteikti 

informacinių technologijų priemonėmis ir pristatyti mokyklos bendruomenei. 

Mokiniai jau kuria naują projekto tęsinį „Ekologinio-geologinio tako šaltinių 

cheminis tyrimas“. Džiugu, kad jie domisi juos supančia aplinka, iškelia vis aktualesnes 

problemas. Gautus rezultatus mano perduoti vietiniams gyventojams, 

kurie naudojasi šaltinių vandeniu ūkinėms reikmėms. 

Būtų sveikintina, kad šalies mokyklų bendruomenės 

susidomėtų jų teritorijose tekančių mažesnių ir didesnių upelių 

ekologine būkle, nes reikia ieškoti galimybių skatinti vaikus 

dalyvauti teritorijų, susijusių su jais pačiais, su jų gyvenamąja 

Drįstu tvirtinti, kad iš visų 

žinių vertingiausios esti apie 

gamtą ir jos dėsnius. 

Ž. B. Lemarkas 

Gamta neprieštarauja 

žmogui, jei žmogus 

neprieštarauja jos dėsniams. 

A. Gercenas 

aplinka, tvarkymo veikloje. Tada ir išvykose, žygiuose jie elgsis kitaip, neterš 

aplinkos. 

Rašant ir vykdant projektus iškyla vienintėlė problema, kad ne visi linkę 

rodyti asmeninę iniciatyvą. Mokiniai, stokojantys iniciatyvumo, nuolat laukia 

nurodymų, paraginimų. Gaila, kad dažnai mokiniams trūksta savireguliacijos, 

savimonės, aktyvumo ir iniciatyvumo iškilus įvairioms problemoms. 

Josvainių vidurinėje mokykloje mokiniams sudaromos sąlygos ugdytis 

pilietiškumą pamokų, papildomo ugdymo ir projektinės veiklos metu. Mokykloje 

rašomi ir vykdomi integruoto olimpinio ugdymo projektai (olimpinės žaidynės 

„Penki žiedai virš mokyklos“), kurių tikslas yra ugdyti mokinių patriotiškumą, 

meilę Tėvynei, pagarbą bei toleranciją kaimyninėms šalims. Svarbu, kad mokiniai 

gebėtų atsakingai, savarankiškai veikti, pasitikėtų savimi ir būtų įsitikinę savo 

veiksmų teisingumu. Jie pajėgūs nuveikti didelius darbus, tereikia jais pasitikėti, 

nepamirštant, jog tai įpareigoja. 


Jonas Varkulevičius 

Kūno kultūros mokytojas ekspertas 

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos direktorius 

Kūno kultūros ir olimpinių vertybių 

formavimas – kūno kultūros mokytojo 

priedermė 

Kūno kultūros pamoka vis dar orientuota į treniravimą, sportininką, mokytoją, 

mokyklą, dalių mokymą, o ne į visumą, mokinį. 

Kūno kultūros mokytojas turėtų gebėti bendrauti, kaupti ir sisteminti patirtį, 

tirti ir keisti aplinką, rūpintis savo kokybe, mylėti ir norėti mokyti mokinius tokius, 

kokie jie yra. Negalima kitų priversti keistis, tačiau geromis mintimis galime 

skatinti juos tai daryti, stiprinti geranorišką aplinką, kurioje jie turės galimybę 

keistis. Visi mes atėjome išmokti savąją pamoką, o jei tai bus atlikta už mus, vėl 

teks kartoti tas pačias klaidas. 

Už tvirtą kūną ir gražią sielą 

50 


Sudėtingas kūno ir dvasios kultūros ugdymo mokslas. Mokinys šiandien 

gyvena ir mokosi fizinį aktyvumą slopinančioje aplinkoje ir mokykloje. Jam 

reikia mokyklos bendruomenės narių, ypač kūno kultūros mokytojo palaikymo, 

bendradarbiavimo. Todėl svarbu, kad mokyklų kūno kultūros kaitos strategija ir 

dabartinis jos turinys padėtų atremti aplinkos keliamus iššūkius, būtų patrauklesnis 

ir prasmingesnis. Mokyklinė kūno kultūra stengiasi aprėpti ir intensyvinti 

bendrąjį ir fizinį mokinių ugdymą. Nors kūno kultūrą labai mėgsta mokiniai, 

tačiau dar yra daug problemų. 

Kūno kultūros kaitą planuoja švietimo reformos strategai, tačiau mokyklų 

bendruomenės yra svarbiausi reformų dalyviai. Sėkminga kūno kultūros kaita 

– tai ne tik jos turinio atnaujinimas, bet ir nauji veiklos būdai, vertybės, požiūriai. 

Kūno kultūros kaitos kryptį ir turinį keičia ne tik oficialios valstybės institucijos, 

tačiau daugiausia – vietos bendruomenės, nusistovėjusios tradicijos ir mokytojai 

entuziastai. 

Koks mokytojas – tokia mokykla, kokia mokykla – tokia 

tauta. Kūno kultūros mokytojas – tai ta ašis, ant kurios 

sukasi visas mokyklos judėjimas, sveikatingumas, mokinių 

fizinis pajėgumas, o galiausiai ir – mokyklos pripažinimas 

bendruomenėje, tam tikroje vietovėje. 

Viena didžiausių klaidų 

yra manyti, kad pedagogika 

– tai mokslas apie vaiką, o 

ne apie žmogų. 

J. Korčakas 

Kūno kultūros mokytojas yra fizinio ugdymo vyksmo organizatorius, mokymosi 

galimybių kūrėjas, patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir tėvų bei 

kitų dalykų mokytojų, o mokinys yra pagrindinis ugdymo(si) dalyvis, tačiau jis 

Vienas iš kūno ir dvasios kultūros ugdymo būdų – gražus mokytojo ir mokinių bendravimas 


eveik nedalyvauja rengiant klasės ar modulio kūno kultūros programą ir sudarant 

ugdymo turinį. Mokytojas dažniausiai vienas parenka kūno kultūros ugdymo 

turinį, nors pasirinkimą reglamentuoja kūno kultūros Bendrosios programos 

ir Išsilavinimo standartai. 

Kas nėra giliai persiėmęs 

jaunuomenės ir tautos meile, 

tenesiima kūno kultūros 

mokytojo darbo, nes tai 

šventas uždavinys. 

F. L. Jahnas 

Kūno kultūros mokytojas privalo rašyti mokyklos, klasės, 

modulio kūno kultūros programas ir parinkti ugdymo turinį 

atsižvelgdamas į mokinių sveikatą, prigimtines galias, dvasines 

nuostatas, gyvenseną, suteikti mokiniams galimybę rinktis 

kūno kultūros pamokų turinį (sporto šaką užduotis, testus) 

ir jokiu būdu neturėtų perdėtai išaukštinti fizinio pajėgumo 

rezultatų. Su mokiniais turėtų aptarti bendruosius ir asmeninius fizinio ugdymosi 

uždavinius, kiekvieną pamoką pradėti nuo pamokos tikslų ir uždavinių, o 

baigti aptarimu. 

Mokytojas turėtų padėti mokiniams: 

• išmokti kelti fizinio ugdymosi uždavinius per pamokas, kritiškai mąstyti, 

ieškoti sprendimų, paskatinti išbandyti sporto šakas, atrasti mėgstamas fizinės 

veiklos formas, tinkamus fizinius pratimus, kelti sau aktualius tikslus; 

• suvokti, kad jo parengta kūno kultūros programa yra jiems tinkama, kad tai 

yra fizinio ugdymo(si) sistema, o ne atsitiktinės užduotys ir kad tik nuo jų 

pastangų ir partnerystės su mokytoju priklausys programos įgyvendinimo 

sėkmė. Nuo to laimės abu ugdymo partneriai, atsiras pasitikėjimas mokytoju, 

per pamokas mokiniai jaus džiaugsmą ir pasitenkinimą. Labai svarbu, 

kokie susiklostys bendravimo ir bendradarbiavimo santykiai, ar yra tarpusavio 

pagarba, kokia yra mokytojo profesinė kompetencija. Kad darbas 

vyktų sklandžiai, mokinys turi pajausti, kad mokytojas yra partneris ir 

patarėjas, kad mokytojas yra geranoriškai nusiteikęs jo atžvilgiu. Ne mažiau 

svarbu, kad mokinys pažintų save patį, mokėtų kritiškai įsivertinti, kad sau 

keliami tikslai jam nebūtų per sunkūs; 

• rasti kūno kultūros pamokų sąsajas su gyvenimu, nes visapusiškas 

išsilavinimas ir sveikata pravers. 

Mokytojas turėtų: 

• Naudoti tuos ugdymo metodus, kurie mokytų ir pratintų mokinius 

stebėti, bandyti pasirinkti tai, kas jiems naudingiausia, kas padės tobulėti, 

ir mokytis paaiškinti, o vyresniems ir pagrįsti tokį pasirinkimą. 

• Taikyti neįprastus kūno kultūros pamokų metodus ir būdus, skatinti 

mokinius dalyvauti projektuose, argumentuotai juos apibendrinti. Mokiniams 

svarbu išmokti valdyti informacijos srautus, gauti patarimų ir įgyti 

sportinės patirties. 

• Įtikinti, kad būtent jo parinktas pamokos turinys, konkrečios užduotys 

padės sėkmingiausiai pasiekti iškeltus uždavinius, paaiškinti mokiniams, 

kiek pamokų bus skirta kiekvienai pasirinktai sporto šakai, kiek pamokų 

reikėtų skirti atitinkamos fizinės ypatybės lavinimui, kad būtų galima 

pastebėti ir įvertinti pažangą. 

52 


• Sudominti mokinius kūno kultūros pamokomis. Jos neturi būti 

monotoniškos, nuobodžios, Neturi būti neapgalvotų užduočių, turi būti 

pastebimi ne tik gabūs sportui mokiniai, lyderiai, paaiškinama užduočių ir 

fizinių pratimų reikšmė bei nauda. 

• Teikti pagalbą pradinių klasių mokytojams, padėti jiems organizuoti sportinius 

renginius ir varžybas, patarti, kaip vykdyti Lietuvos kūno kultūros 

ženklo programos „Augti ir stiprėti“ reikalavimus. Jei nuo pat pirmųjų 

dienų mokykloje sportinė veikla bus įdomi ir neapsiribos neįdomiomis 

kūno kultūros pamokomis koridoriuje, nuolatiniu „kvadratu“ stadiono 

prastoje aikštelėje, judriaisiais žaidimais su 1–2 kamuoliais visai klasei, 

tada bus sėkmingesnė ir popamokinė veikla. Nevalia sugriauti pradinuko 

svajonės tapti Saboniu, Alekna, Skujyte. 

• Globoti silpnesnės sveikatos (neįgalius) mokinius ir integruoti juos į kūno 

kultūros pamokas ir neformalųjį ugdymą. Tai sudėtinga, nes mokiniai labai 

skiriasi savo sveikata ir fiziniu pajėgumu, pomėgiais, charakteriu, norais 

ir nenorais, gabumais, bendraamžių ir suaugusiųjų pripažinimu. Kai 

mokinys jaučiasi atstumtas, nesvarbus, nereikalingas, nejaučia tobulėjimo 

– prastėja jo sveikata. 

• Išmokyti mokinius objektyviai vertinti save, suvokti savo išskirtinumą, 

bet jokiu būdu nepervertinti savęs. Čia gali padėti individualūs pokalbiai 

su mokiniu, artimais draugais, jo tėvais, kitų dalykų mokytojais, mokinio 

stebėjimas ilgesnį laiką, individualių užduočių jam rengimas, testavimas. 

Mokyklos olimpinių žaidynių atidaryme – keturi olimpiniai čempionai: L. Kačiušytė (antra iš kairės), 

V. Vencienė (ketvirta), R. Ubartas (septintas), R. Žulpa (aštuntas) 


Ypač svarbus konfidencialumas, taktiškumas, pagarba mokiniui. 

• Žinoti, kuo domisi mokiniai, kokia veikla jiems sekasi ir tai panaudoti 

pakviečiant organizuoti mokyklos sportinę veiklą. 

• Sudaryti sąlygas sąžiningai varžytis, pasinaudoti kūno kultūra kaip specifine 

gyvenimo sritimi, susijusia su pagrindinėmis žmogaus vertybinėmis nuostatomis. 

• Akcentuoti kūno kultūros pamokų ir fizinio ugdymo(si) kryptis, mokinio 

prigimtį, atsižvelgiant į jo amžių, lytį, fizinį pajėgumą, fizines ir dvasines 

nuostatas, gyvenseną, laisvo pasirinkimo teisę, o ne atskirų fizinio parengtumo 

rezultatų aukštinimą. 

• Rekomenduoti mokiniams namų užduotis judėjimo poreikiui tenkinti, 

atsigauti po protinio darbo. Šios užduotys turėtų padėti įtvirtinti sveiką 

gyvenseną, išmokyti geriau pažinti save, suvokti ir gerbti savo ir kitų 

žmonių kūno ypatumus. 

• Supažindinti mokinius ir jų tėvus su vertinimo kriterijais ir sistema, numatyti 

sąlygas atitinkančius kriterijus visoms lygiagrečioms klasėms ir visų 

medicininių fizinio pajėgumo grupių ugdytiniams. Vertinimą turi aptarti 

mokyklos kūno kultūros mokytojų metodinė grupė ir patvirtinti Mokytojų 

taryba, pasitarus su mokiniais. 

• Įvertinti, kaip mokiniai suvokė ir išmoko tą ugdymo turinį, kuris jiems 

bus reikalingas. 

• Siekti, kad mokiniai suvoktų, jog per kūno kultūros pamokas ne tik smagu, 

bet kad tai, ką jie veikia jų metu – priemonė būti sveikiems ir stipriems, 

kad 2–3 pamokų nepakanka išmokti savarankiškai mankštintis. 

• Lankytis klasės tėvų susirinkimuose ir taktiškai aptarti bendrąją mokinių 

fizinio ugdymo situaciją, iškelti problemas, nurodyti jų sprendimo būdus, 

aptarti, kokios gali reikėti tėvų paramos ir palaikymo. 

• Įvardyti, už ką mokiniai bus vertinami, kokios yra vertinimo dalys, 

koks jų tarpusavio santykis, sutarti, koks bus formalus vertinimas. Vertinimo 

sudėtinės dalys galėtų būti: pamokų lankymas, veikla 

pamokų metu (pastangos, iniciatyvumas, aktyvumas, gebėjimas 

savarankiškai kokybiškai atlikti užduotis, pagrįsti jų naudą), 

sporto šakos technika, pažanga lavinant fizines ypatybes, 

kūno kultūros ir atliekamų pratimų prasmės suvokimas ir 

įprasminimas, žinios. 

• Sistemingai tirti mokinių, jų tėvų nuostatą į kūno kultūrą, rūpintis savo 

fizine būkle, elgesio ir kalbos kultūra. 

Mokytojas turi būti ir specialistas, 

ir auklėtojas. 

Kūno kultūros mokytojai 

turi būti moderniausi. 

A. Jurgelionis 

MOKINIAI – tie ašies krumpliaračiai, kurie kelia bangas mokyklos veiklos 

jūroje. O kad jie nepaskęstų joje, jiems rekomenduojamas judėjimas, 

kuris veda į fizinį pajėgumą ir tobulėjimą, jų pačių pripažinimą. 

Mokiniai turėtų: 

• Dalyvauti sudarant klasės, mobilios grupės kūno kultūros programą. 

54 


• Aptarti, tartis ir susitarti dėl fizinio ugdymosi tikslų, savo fizinio 

pajėgumo, sveikatos gerinimo, mankštinimosi prasmės ir naudos, sporto 

šakų įtraukimo į programą ir jų turinio, įgyvendinimo būdų ir metodų, 

pasiekimų vertinimo. 

• Išmokti save pažinti, vertinti ir įsivertinti. Kūno kultūros dėstymo ir 

pamokų kokybei kelti itin svarbus paties mokinio aktyvumas, kritiškumas 

ir kūrybingumas per pamokas, atsižvelgiant į savo sveikatos būklę. 

• Pasitikrinti kasmet sveikatą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. 

• Lankyti pamokas, kad įgytų pakankamai žinių ir patirties, kad teisingai 

pasirinktų tolesnį mokymosi ar profesinės veiklos kelią ir pasirengtų 

savarankiškam gyvenimui. 

• Įsiklausyti į mokytojo argumentus. 

Mokyklos bendruomenės nariai sudaro palankias sąlygas saugiai suktis 

kūno kultūros ratui. 

Mokyklos administracija turėtų: 

• Sudaryti sąlygas bendrajai kūno kultūros programai ir Išsilavinimo standartams 

įgyvendinti, vykdyti šio proceso priežiūrą, teikti būtiną paramą: 

rūpintis mokinių mokymu plaukti, sporto bazės ir inventoriaus saugumu, 

kokybe ir patrauklumu, higieninėmis fizinio ugdymo sąlygomis, mokytojų 

kvalifikacijos kėlimu, naujovių diegimu ir t. t. 

• Skirti kūno kultūrai valandų, kad kiekvienas mokinys turėtų trečią kūno 

kultūros pamoką per savaitę arba aktyvaus judėjimo pratybas pagal pomėgius. 

• Padėti mokytojui spręsti mokinių kūno kultūros pamokų nelankymo 

problemas. 

• Sudaryti sąlygas mankštintis specialiosios medicininės fizinio pajėgumo 

grupės ir specialių poreikių mokiniams. 

• Mokytojo veiklą vertinti ne tiek už aukštas vietas varžybose, o labiau už aktyvią 

veiklą mokyklos bendruomenėje, mikrorajone, apylinkėje ir ugdytinių požiūrį į 

asmeninę kūno kultūrą, jų pastangas ją sąmoningai ir reguliariai praktikuoti. 

Klasių auklėtojai ir dalykų mokytojai turėtų: 

• Integruoti į savo mokomųjų dalykų ir renginių turinį kūno kultūros, sveikatinimo, 

olimpizmo idėjas. 

• Pagal išgales dalyvauti mokyklos olimpiniame sąjūdyje. 

• Organizuoti pokalbius, viktorinas, kartu su klase rengtis olimpinėms 

žaidynėms ir pan. 

Mokinių tėvai turėtų: 

• Reikalauti, kad jų vaikui būtų teikiamas kūno kultūros 

standartus atitinkantis turinys ir išsilavinimas. 

• Dalyvauti nustatant vaiko fizinio ugdymo(si) turinį, 

metodus, vertinimo būdus ir kriterijus. 

Nėra natūralesnio noro už 

norą žinoti. 

M. Montenis 

• Domėtis kūno kultūros dėstymo kokybe, vaiko mankštinimosi mokykloje 

sąlygomis ir jo fizinio ugdymosi pažanga. Kartu su vaiku ir mokytoju 

spręsti siektinos fizinio ugdymo rezultatų ir žinių pažangos klausimus. 


• Užtikrinti reguliarų kūno kultūros pamokų lankymą. 

Bendruomenės sveikatos priežiūros specialistas turėtų: 

• Prižiūrėti fizinio ugdymo organizavimą ir sąlygas mokykloje, apie 

pažeidimus pranešti mokyklos administracijai. 

• Teikti siūlymus dėl mokinių fizinio ugdymo, komplektuoti medicinines 

fizinio pajėgumo grupes. 

• Bendradarbiauti su kūno kultūros mokytojais rengiant parengiamųjų, 

specialiųjų medicininių grupių kūno kultūros programas, integruojant 

mokinius į kūno kultūros pamokas ir jiems parenkant tinkamą ugdymą. 

Ar žinote, kokiu tikriausiu 

būdu galite padaryti savo 

vaiką nelaimingą? 

Jis turi įprasti, kad būtų 

tenkinami visi jo norai. 

Ž. Ž. Ruso 

Šio specialisto vaidmuo mokyklos bendruomenėje ugdant 

mokinių sveikos gyvensenos gebėjimus, perteikiant pozityvų 

požiūrį į kūno kultūrą yra išskirtinis. 

Olimpinės idėjos ir lietuvių kalbos pamokose. Bendriausia 

gimtosios kalbos kaip dalyko paskirtis – išugdyti 

komunikacinę kompetenciją, sudarančią prielaidas kiekvieno 

mokinio visaverčiam gyvenimui, sėkmingai pažintinei, profesinei 

ir visuomeninei veiklai. 

Kalbos ugdymas glaudžiai susijęs su kitais mokomaisiais dalykais. Kalbos 

ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriamų tekstų tematika ir problematika 

sietina su etikos, etnokultūros, istorijos, dailės ir muzikos raidos, tikybos, 

filosofijos, psichologijos pagrindų ir kitų dalykų problematika. Kas bendra su 

olimpinių idėjų ugdymu galėtų būti gimtosios kalbos pamokose? Tai turėtų vykti 

tiek žemesnėse, tiek vyresnėse klasėse, tiek per kalbos, literatūros pamokas ar 

užklasiniuose renginiuose. 

Per lietuvių kalbos ugdymo pamoką mokiniai mokomi aprašyti žmogų. Tam 

gerai tinka sportininkas, nes dažnas iš jų pasižymi ne tik fizine, bet ir dvasine 

jėga. Vienas iš pamokos variantų – aprašyti olimpinių žaidynių čempioną, visame 

pasaulyje žinomą disko metiką Virgilijų Alekną. 

Pakabinamas plakatas su olimpiečiu. Išsiaiškinama, ką mokiniai žino apie šį 

sportininką. Jei reikia, mokytojas papildo. Tada mokiniai mokomi aprašyti išvaizdą. 

Ant suolų padėtos Mirono skulptūros ,,Antikos galiūnas – disko metikas“ nuotraukos. 

Mokiniai ieško panašumų tarp pavaizduoto Antikos atleto ir V. Aleknos. 

Be pavyzdžių negalima 

nei tinkamai mokyti, nei 

sėkmingai mokytis. 

Kolumela 

Sportininko charakterio savybes mokiniai apibūdina 

perskaitę straipsnį ,,Atleto mintys“ iš S. Stonkaus vadovėlio 

,,Olimpija“ (Kaunas: Šviesa, 2002). 

Apibendrinant klausiama mokinių, kokios charakterio 

savybės būdingos sportininkams. Jiems atsakius, lentoje 

užrašomos žymių žmonių mintys šia tema. Mokiniai pastebi, kad svarbiausios 

sportininko charakterio savybės – valia, atkaklumas ir užsispyrimas. Iš anksto 

pasiruošę mokiniai papasakoja apie tai, kad valingi žmonės pasiekė puikių 

rezultatų. Tada diskutuojama, ar suderinami dalykai: stiprus, valingas sportininkas 

ir ašaros. 

Skaitomos istorijos iš sportininkų gyvenimo. 

Mokiniai, susiskirstę grupelėmis, namuose savaitę kaupia medžiagą apie 

56 


pasirinktą sportininką, paskui pasirengia pristatyti klasės draugams. Vieni parašo 

knygeles, kiti nupiešia plakatus, treti parengia interviu ir pan. Taip mokiniai ne 

tik papildomai paskaito literatūros, bet ir ugdomas jų kūrybiškumas: vieni iliustruoja 

savo parengtą knygelę, kiti rengia publicistinę televizijos laidą ir pan. 

Per literatūros pamokas nagrinėdami paaugliams patrauklių autorių: T. M. Rido, 

R. L. Stivensono, Žiulio Verno, A. K. Doilio ir kitų, kūrinius randame nemažai 

situacijų, leidžiančių kalbėti apie kilnumą ir išdavystę, pasiaukojimą ir apgaulę, 

dvasios stiprybę ir žmogaus menkumą. 

Kalbant apie antikinę literatūrą plačiau galima panagrinėti to meto požiūrį į 

sporto varžybas. Sporto varžybos – labai senas dalykas. Homero epų herojai jas 

mėgo. Vienas ,,Odisėjos“ veikėjas taip sako: 

Vyrui nėra juk didesnės šlovės, kaip toji, kurią jam 

Kojų greitumas arba jo kietas kumštis suteikia. 

Daugumos Homero minimų sporto šakų (bėgimo, ieties ir disko metimo, 

kumštynių, imtynių, žirgų lenktynių) varžybos vyko ir istoriniais laikais. Nebuvo 

tik Homero aprašytų šaudymo iš lanko ir ginkluotų karių kovos 

rungčių. Mokytojas pasakoja apie tai, kad svarbi daugumos 

graikų švenčių dalis buvo sporto varžybos. Mat graikai manė 

sporto varžybomis išreiškią pagarbą tam dievui, kurio garbei 

vyko šventė. Jie tikėjo, jog fizinė žmogaus jėga, kaip ir kiti 

dalykai, yra dievų dovana, tad visi varžybų dalyviai – tai dievų 

Žmogus, kuris neskaito gerų 

knygų, nėra pranašesnis 

už žmogų, kuris nemoka 

skaityti. 

Markas Tvenas 

mylimi žmonės, o laimėtojai – dievų ypač dosniai apdovanoti ir išskirti iš kitų. 

Svarbiausių varžybų nugalėtojai, kaip dievų išskirtieji, buvo gerbiami ir turėjo 

įvairių privilegijų. Diskutuojama, koks požiūris į sportą mūsų laikais ir kodėl 

būtent toks. 

Mūsų dienomis atsiranda vis naujų sporto šakų, tad kalbos pamokose aptariami 

tarptautiniai žodžiai ir lietuviški jų atitikmenys, kuriais įvardijamos šios 

šakos, jų kirčiavimas, taip pat mokoma vartoti taisyklingus lietuviškus sporto 

terminus, sąvokas. 

Mokydamiesi kalbos stiliaus mokiniai gauna užduotį – parengti darbą pasirinktu 

stiliumi. Tai gali būti 3–5 min. informacinė kalba,,Sporto naujienos“, 

interviu su žinomu gimnazijos sportininku, grožinis kūrinys sporto tema ir pan. 

Ypač aktyviai mokiniai įsitraukia į gimnazijoje organizuojamą kūrybinių 

darbų apie sportą konkursą: rašo rašinius, kuria eiles, odes, miniatiūras, noveles, 

pasakas, komiksus. 

Vis dažniau organizuojami integruoti renginiai. Vienas iš jų – Medžio puošimo 

šventė. Biologai rengia viktorinas, literatai – poetinę kompoziciją, dailininkai 

– piešinių parodą. Vienais metais pasirinkome temą,,Ąžuole, stiprybės medi“, o 

kūno kultūros mokytojai organizavo tarpklasines virvės traukimo varžybas. 

Lietuvių kalbos ir literatūros pamokose galima bet kurioje klasėje rasti laiko 

olimpinėms idėjoms prisiminti, jomis vadovautis ir jas propaguoti. 


Rita Agurkienė 

Kūno kultūros mokytoja ekspertė 

Kauno Palemono vidurinė mokykla 

Pilietinio ugdymo būdai popamokinėje 

sportinėje veikloje 

Jeigu siekiame mokinius 

auklėti, reikia jiems sudaryti 

aplinkybes, kuriose 

jie pasirodytų, kokie jie yra, 

atidengtų auklėtinio slaptuosius 

dvasios užkampius 

ir jų ydas, panaudojus 

pedagoginę išmonę galima 

ugdyti, lavinti, pratinti ir 

auklėti. 


Pilietinio ugdymo tikslas – įdiegti tokias nuostatas kaip toleranciją, pagarbą 

įstatymams, norą ginti Tėvynę, demokratinio gyvenimo būdo palaikymą. Tik savimi 

pasitikintis, savęs ir kitų nebijantis mokytojas gali imtis pilietinio ugdymo. 

Tik laisvas, galintis rinktis ir pasirinkti mokytojas gali išugdyti laisvą, atsakingą, 

kritiškai mąstantį pilietį. Pilietinio ugdymo vyksmas pamokose ir popamokinėje 

veikloje priklausys nuo mokytojo iniciatyvos, kūrybiškumo. 

Daugelio šalių edukologai pažymi, kad integruojančio ugdymo metodo (vienas 

iš jų – projektų metodas) naudojimas mokiniams palengvina ne tik žinių 

įsigijimą, bet ir padeda ugdytis vertybines nuostatas. Integruojantis ugdymas 

grindžiamas humanistinės psichologijos požiūriu, kad asmenybė yra visybiška. 

Kai kuriose pilietinį ugdymą praktikuojančiose šalyse kiekvienam mokiniui privalu 

turėti pažymį už organizavimo gebėjimus. 

Sporto varžybos – taip pat ir žmogaus kultūros dalis. 

Tai sudedamoji kūno kultūros dalis, žmogaus kūrybinių galių 

išraiška. Tai istoriškai susiklostęs specifinis būdas unifikuotai 

palyginti, išryškinti žmogaus tam tikros fizinių pratimų 

grupės, sporto šakos, rungties gebėjimus. Tai įvairiapusis socialinis 

reiškinys – neatskiriama visuomenės kultūros dalis, 

apimanti kryptingą mokymąsi, lavinimąsi ir varžymąsi. Gerai 

organizuotos sporto varžybos ne tik suteikia galimybę išryškinti 

pranašesnius, bet moko ir pratina dorai varžytis, tobulėti, įgyti 

naujų draugų, talkinant varžybų rengėjams – organizavimo, 

bendravimo patirties. Todėl mokykloje ir rengiama daug įvairių ir netradicinių 

varžybų. 

Ypač populiarios mokyklos olimpinės žaidynės, kuriose vykdomos „Antikos 

sporto“ varžybų rungtys. Olimpinio ugdymo tikslas – ugdyti harmoningą 

žmogų, padėti kurti taikią pilietinę visuomenę, besirūpinančią žmogaus orumo 

saugojimu. Moksleiviai susipažįsta su Olimpijos žaidynių rungtimis ir jas atlieka, 

tai „Palestra“ bėgimas, „Per kupstus, per pelkę“, „Šoklusis atletas“, „Olimpi- 

58 


niai žiedai“ ir kitos. Taip pat kiekvienos klasės komanda turi atsakyti į klausimus 

iš olimpinių žaidynių istorijos, išvardyti geriausius Lietuvos olimpiečius 

krepšininkus, lengvaatlečius ar žiemos olimpinių žaidynių sportininkus. Per 

mokyklos olimpines žaidynes ugdoma kūno ir sielos darna (mokinys negali būti 

lavinamas tik fiziškai, įsiterpia pažintiniai ir socialiniai lavinimosi ypatumai), akcentuojama 

mokinio tobulinimosi ir laisvės idėja (stengimasis pasiekti šį tikslą sudarys 

sąlygas tobulėti, formuoti asmenybę ir charakterį), taisyklių laikymasis ir sąžininga 

kova (lenktyniaudami mokiniai gali įvertinti taisyklių svarbą, jie pratinami ne vien 

laikytis taisyklių, bet pripažinti etikos ir moralės principus), mėgėjiškumo idealas 

(būti mėgėju – reiškia sportuoti be jokių materialinių išskaičiavimų, be naudos, 

be įsipareigojimo nugalėti, tai siekis ne tik laimėti, bet paprasčiausiai dorai ir gerai 

rungtyniauti, mėgėjiškumas skatina sporto masiškumą, tai tarsi raktas, atveriantis 

duris į savikontrolę ir stiprybę). Šiose varžybose varžovai – kitų klasių mokiniai 

– sutinkami kaip draugai, kurie siekia tų pačių tikslų, tai yra pirmieji bendradarbiavimo 

žingsniai, pagarba sėkmingai rungtyniaujantiems. Šios vertybės – pagrindinė 

grandis, priartinanti mokinį prie olimpinės idėjos. Kiekvieno olimpinių žaidynių 

dalyvio tikslas – stengtis iš visų jėgų, stengtis padaryti geriau. 

Mokiniai turi galimybę padėti rengti varžybas, teisėjauti 

jose, dalyvauti mokyklos sporto šventėse. Tapo tradicija, kad 

vienuoliktų klasių moksleiviai sporto šventei parengia reklaminę 

bei informacinę medžiagą, įrengia rungčių stotis ir teisėjauja, 

registruoja rezultatus, dalyvauja apdovanojant geriausius. Mokiniai 

talkina ir bendruomenės krepšinio turnyre, aerobikos 

Protingas tas, kuris nesielvartauja 

dėl to, ko neturi, 

o priešingai, džiaugiasi 

tuo, ką turi. 

Demokritas 

konkurse, šeimų šventėje „Aš, tėtis ir mama – sportinė šeima“. Šeimos švenčių 

devizas: „Jei nori būti sveikas, judėk, jei nori būti gražus, judėk, jei nori būti 

protingas, judėk“ (iš senovės romėnų traktato). Šeimų šventėse vaikai mokosi 

kultūringai, garbingai ir kilniai lenktyniauti, džiaugiasi sportuodami su tėveliais, 

pralaimėtojų nėra. Žaidžiant žaidimus, lenktyniaujant estafetėse ugdoma tokia 

asmenybė, kuri sugebėtų gyventi santarvėje su kitais, mokėtų dalytis savo 

mintimis ir darbais. Žaidžiant modeliuojamos pačios įvairiausios tarpusavio bendravimo 

situacijos: paklusnumo ir vadovavimo, bendradarbiavimo ir konkurencijos. 

Socializacija vaikystėje – tai procesai, kurių metu vaikas įsisavina socialinį 

patyrimą, kuria savąjį „aš“, kuris išreiškia vaiko kaip individo ir kaip asmenybės 

unikalumą, neformalioje aplinkoje įgyjamos žinios, ugdomas pilietiškumas. 

Kasmet, Naujųjų metų išvakarėse, mokyklos sporto salėje organizuojamas tradicinis 

Palemono bendruomenės krepšinio turnyras. Jau įvyko 18-a turnyrų. Varžybose 

dalyvauja mokinių tėvai, mokyklos komanda, mikrorajono gyventojai, į komandas 

buriasi ankstesniais metais mokyklą baigę moksleiviai, žaidėjai grįžta ir iš užsienio. Tai 

kartų turnyras, dauguma vieni kitus pažįsta, turi galimybę bendrauti, prisiminti… 

Juk mokykla atšventė 30 metų jubiliejų. Džiaugsmingas žaidimo akimirkas žaidėjai 

prisimena iki kitų metų. Nuotraukos primena ankstesnių metų nugalėtojus ir rezultatyviausius 

žaidėjus. Vaikai stebi tėvų žaidimą, padeda organizuojant varžybas, visi 

užimti ir patenkinti. Gerai organizuota veikla gyvenamojoje aplinkoje turi teigiamą 

poveikį jaunimo auklėjimui, tai geriausia pilietiškumo mokykla. 


Per sportinius sveikatingumo renginius kūno kultūros mokytojas 

puoselėja tautinės kultūros tradicijas. Mokytojas moko 

mokinius ne tik sportinių, bet ir tautinių žaidimų, primena, 

kada jie buvo žaidžiami. Kai kurie žaidimai mokomi Kalėdų laikotarpiu, 

kiti – Velykų ar Užgavėnių švenčių metu. Jų mokymasis perduodamas 

iš kartos į kartą. Šiame technologijų amžiuje žaidimai dažnai nesulaukia didelio 

populiarumo tarp vaikų, tačiau mokytojas neturi sustoti mokyti tų žaidimų, tai 

kaip kultūros perimamumo būtinybė. 

Konferencijai „Olimpinis ugdymas mokykloje“, vykusiai Palemono vidurinėje 

mokykloje, medžiagą rengė visi mokiniai. Istorijos pamokose mokiniai vykdė 

projektą „Pirmosios olimpinės žaidynės“, per lietuvių kalbos pamokas – rašė 

literatūrines noveles sporto tematika, anglų kalbos pamokose buvo angliškai kalbama 

apie sportininkus ir sportą, dailės pamokose vienuoliktokai sukūrė dekoratyvinę 

sienelę „Olimpiniai žiedai“, 5–9 klasių mokiniai piešė piešinius „Asmenybės ugdymas 

olimpine dvasia“, per technologijų pamokas mergaitės siuvinėjo olimpines 

emblemas, siuvo žaidynių talismanus, o berniukai pjaustė sporto šakų figūras, 

pagamino olimpinę pakylą. Geografijos pamokose buvo žymimos olimpinių 

žaidynių šalys ir miestai, pradinių klasių mokiniai piešė tema „Judėjimas“, per biologijos 

pamokas buvo atliktas kūrybinis darbas „Mokinių sveikatos įpročių tyrimas“, 

parengtas lankstinukas „Žinios rūkantiems ir nerūkantiems“, o informatikos 

pamokoje kiekvienas 11–12 klasės mokinys sukūrė sportinę emblemą, t. y. klasės, 

mokyklos ar olimpinių žaidynių emblemą. Darbai visą savaitę buvo eksponuojami 

mokyklos aplinkoje, vėliau naudojami sporto renginiuose. Per integruotas kūno 

kultūros pamokas siekiama kelti bendradarbiavimo kultūrą, puoselėjama sveikatingumo 

samprata, ugdomos atitinkamos pilietinės nuostatos. 

Būti ištikimiems saviesiems namams. Turizmas – keliavimas, išvykos, žygiai 

laisvalaikiu – viena iš aktyvaus poilsio rūšių, veiksmingiausia žmogaus rekreacinių 

poreikių tenkinimo priemonė. Įgimtas noras pažinti pasaulį išveda mus iš šiltos ir 

jaukios namų aplinkos. Ne vien sunkumai ar noras pažinti vilioja vaikus ištrūkti 

Tauta, nežinanti praeities, 

neturi ateities. 

Jonas Basanavičius 

iš kasdienybės gniaužtų. Bendravimas, savitarpio pagalba, savęs 

pažinimas ir niekuo neišmatuojamas pažinimo džiaugsmas 

– tai tik keletas akimirkų, praturtinančių mūsų kasdienybę. 

Turizmas stiprina vaiko sveikatą, gerina darbingumą, grūdina 

organizmą, turi didelę pažintinę reikšmę, yra asmenybės dvasinio 

ir socialinio ugdymo priemonė. Turistiniai žygiai ilgai 

išlieka vaiko atmintyje. Greitai užmirštami nemalonumai 

užklupus lietui ar troškulys karštą vidudienį. Kelionėse patirtas džiaugsmas, sunkumai 

ir išgyvenimai sugrįžus tampa vertybe, kurią saugai, brangini, analizuoji, 

daliniesi su draugais – tai tarsi gyvenimo mokykla, kurią linkėčiau išeiti kiekvienam. 

Juk nei įdomiausiais pasakojimais, nei meniškiausiomis nuotraukomis ar 

filmais neperduosi viso to, ką matei, jautei, išgyvenai... Mus supa erdvė, kurioje 

mes esame tik mažytė dalelė. Ir toje erdvėje būti mums skirta trumputė atkarpa. 

Mokyklos mokiniai matuoja gimtosios žemės kilometrus savo žingsniais, kartu 

su savimi nešiojasi įspūdžius, kuriuos patiria kelionėje, bei prisiliečia prie žymių 

Jei gražu esti aplankyti 

svetimus kraštus, nuodugniai 

pažinti savąją šalį 

– būtina žmogaus pareiga. 

Konstantinas Tiškevičius 

60 


vietų istorijos ir žymių žmonių praeities. Kasmet per 100 moksleivių dalyvauja 

žygyje Prienai–Birštonas ir nužygiuoja 10 kilometrų gražiu Žvėrinčiaus mišku, 

kartu žaisdami ir bendraudami, sustoja prie ąžuolo, prie kurio ilsėjosi ir LDK 

Vytautas, išgeria mineralinio vandens iš mineralinio vandens biuvetės, įkopia į 

aukštą Vytauto kalną, teologijos žinių įgyja sakraliniame muziejuje, o Nemuno 

kilpų regioninio parko muziejuje peržiūri filmą apie jau patirtus įspūdžius, 

sužino, kad čia galima dalyvauti vandens turizmo žygiuose baidarėmis, važiuoti 

dviračiais, jodinėti arkliais, o žiemą smagiai slidinėti nuo kalno. 

Integruotos pamokos skatina mokinius geriau pažinti Lietuvą, 

jos istoriją, kultūrą, moko turiningai ir sveikai leisti laisvalaikį. 

Taigi žinios apie Tėvynę neatskiriama nuo žmogaus esmės. 

Daugelis žygių, ypač sunkiomis gamtinėmis sąlygomis, pareikalauja 

daug fizinių jėgų, ištvermės, valios, kantrybės. Tačiau 

sunkumai nenustelbia noro domėtis krašto istorija, žymiomis 

vietomis, noro aplankyti žymių žmonių gimtąsias vietas, kartais 

tenka užfiksuoti retesnius augalus ir gyvūnus, pamatyti juos 

natūralioje aplinkoje. Keliaujantys mokiniai išmoksta palikti 

tvarkingą stovyklavietę, neteršti nuostabios Lietuvos gamtos. 

Daina, paprasta kaip 

lakštingalos giesmė, natūrali 

kaip gėlės kvepėjimas, 

mąsli ir jausminga, daina 

tyloje išskleisdavo savo 

sielą, jaudindama vaikų 

širdis. Ji stebėtinai dera 

prie viso tėvynės gyvenimo 

skambėjimo... 

Vydūnas 

Meilę gamtai reikia skiepyti nuo mažens, nes užaugusį vandalą labai sunku pakeisti. 

Keliaujant darnų kalbos skambėjimą geriausiai atskleidžia daina. Daina 

prie laužo, gerų draugų būryje skamba dar gražiau. 

Kad mokinys suvoktų, kas yra tautiškumas, jautrumas, meilė Tėvynei, artimui, 

reikia laiko. O mokytojų pareiga būti piligrimais ir visa tai kantriai propaguoti. 


Filomena Beleškevičienė 

Kūno kultūros mokytoja 

Sargėnų vidurinė mokykla 

Pilietinio ir olimpinio ugdymo 

mokykloje tapatumai 

Ugdymo pažanga – būtinybė. Vaikai gimsta laisvi, tyri, geri ir tik nuo 

mūsų – tėvų, pedagogų, politikų – priklausys, kokie jie taps. Ar galima dirbtinai 

išmokyti mylėti, tikėti? Meilės negalima įskiepyti kaip svetimkūnio, meilė tarpsta 

tik pažįstant ir suvokiant, o ugdyti ją gali tik džiugus meilės rezultatas. 

Patriotizmas – tai 

įsitikinimas, kad gimtoji 

šalis yra tobuliausia iš visų 

jau vien todėl, kad mes joje 

gimėme. 

B. Šou 

Kas nėra stipriausias, tas 

turi būti išmintingiausias. 

Emilis Zola 

Antika – įstabi Europos 

civilizacijos vaikystė, kurios 

protą ir jausmus formavo 

žilagalviai Homeras, 

Horacijus, Ovidijus ir kiti 

išminčiai. 

H. Zabulis 

Pirmiausia mes – suaugusieji – auklėdami ir lavindami savo 

vaikus, turime juos mylėti ir jais tikėti. O tam reikia laiko, žinių 

ir asmeninių vertybių, kurios būtų tikros ir nuoširdžios. Reikia 

pripažinti: nors ir norime tikėti laisve, demokratija, teisingumu, 

valstybe, tačiau širdyje kartkartėmis kyla dvejonių, abejonių. 

Suprantame ir pripažįstame pilietines vertybes, tačiau neperimame 

veiklos modelių, būdingų kaitos politikai, akademinei 

sričiai. Reikia kelių dešimtmečių nenutrūkstamo demokratijos 

proceso ir sėkmingos kartų kaitos politikoje, akademinėje srityje. 

Būtina keisti požiūrį į švietimą, nes mūsų šalyje negerbiama 

mokykla, išsilavinimas, mokytojai. Tokia nepagarba klesti 

srityje, kuri bus lemtinga mūsų šaliai artimiausioje ateityje. 

Arba mes novatoriška ir ryžtinga edukacija pasieksime lūžį, arba 

mūsų laukia antrarūšės šalies ateitis. 

Senovės graikų auklėjimo idealas – geras ir gražus žmogus 

– atsirado dar priešistoriniais laikais. Prancūzų, vokiečių pilietinio 

ugdymo patirtis siekia daugiau nei 100 metų, o mūsų šalis 

vis dar blaškosi ieškojimų, atradimų ir praradimų vandenyse. 

Matome, kad demokratija pati savaime neatsiranda ir išlaikymo 

lengvumu tikrai nepasižymi. Šiuo metu mes turime švietimo 

politiką, kuri stvarsto įvairias europines biurokratines naujoves, 

visiškai svetimas mūsų tautos tradicijoms, mentalitetui ir galimybėms. 

Tik istorijos patikrintomis tiesomis galima tikėti ir gėrėtis. Iš istorijos mes 

semiamės patirties, o iš patirties turėtų būti formuojama konkreti mūsų teorinė 

ir praktinė veikla. 

62 


Istorija mums paliko neįkainojamas vertybes – Sokrato, Platono, Aristotelio 

filosofinius traktatus apie valstybę, pilietį, kūno ir dvasios harmoniją, senovės 

graikų sukurtą Antikos olimpizmą. 

Platono filosofijoje asmenybės ir piliečio ugdymas buvo pagrįstas gėrio idėja, 

kuri apima gamtą, visuomenę, individą ir yra vertybinių orientacijų epicentras. 

Platonas siekė auklėti Atėnų miesto pilietį grožio, gėrio, tiesos ir teisingumo dvasia: 

„Kadangi siela ir kūnas būna drauge, gamta įsako kūnui vergauti ir klausyti, 

o sielai – valdyti ir viešpatauti.“ 

Aristotelis kūno ir dvasios vienovę išreiškė įspūdinga metafora: „Valtis skrodžia 

bangas tik dėl suderintų irkluotojo ir jos pačios pastangų. Taip ir dvasia be kūno 

neturi savaiminės galios.“ 

„Dorybė, – rašė Aristotelis, – yra dviejų rūšių: proto ir būdo. 

Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai 

reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybė įgyjama per įprotį. Veikla 

yra moralumo materija, o forma – tai, kas lemia tos veiklos 

žmoniškumą, moralę.“ 

Olimpizmas – tai filosofija, ugdanti žmogaus gebėjimą 

žvelgti į tikrovę racionaliai mąstant; muzika – ugdanti jausmus; 

judesiai, gimnastika – fiziškai ir dvasiškai veikiantys žmogaus būtį. 

• Harmoningas žmogus yra aukščiausia vertybė. 

• Visuomenės gyvenimas tvarkomas demokratiniais principais. 

• Geras individo išsimokslinimas, išsiauklėjimas yra būtina pasirengimo 

gyventi visuomenėje sąlyga. 

• Kultūros laimėjimai yra tautos laimėjimai. 

Tai teiginiai, kurie išliko nepakitę tūkstančius metų, kurie yra universalūs ir 

tinkami bet kokios tautos ar rasės žmonėms. Juk nuolatinės pastangos siekti ko 

nors geresnio yra civilizuoto ir laisvo žmogaus įstatymas. 

Šiandieniniai pilietinio ugdymo tikslai ir uždaviniai labai panašūs: 

• Pažinti ir suvokti asmens pilietines nuostatas, dorovines ir teisines 

normas. 

• Suvokti demokratiją kaip gyvenimo būdą, žmogaus kaip piliečio 

laisves, teises ir pareigas. 

• Išugdyti meilę Tėvynei ir norą pažinti, puoselėti ir ginti ją. 

• Išugdyti sąžiningumą, pareigingumą, atsakingumą, aktyvumą ir siekį 

tobulėti visose gyvenimo srityse. 

• Išsiugdyti gebėjimus bendrauti ir bendradarbiauti, dalyvauti viešame 

gyvenime, nusimanyti apie kultūrą, ekonomiką ir valstybę. 

• Vadovautis demokratijos principais. 

Visi esame patyrę, kaip tautą suvienija nelaimės, grėsmės ar 

džiaugsmingi įvykiai. 

Šiandieninės jaunosios kartos pilietiškumas yra savotiškos 

grėsmės stadijoje, todėl privalome atsakingai suvokti, kad 

atskirai pilietinis, intelektualinis, meninis ar fizinis lavinimas 

neišugdys tikro piliečio. 

Reikia grąžinti Žmogaus 

kultą. Tai yra mano 

kultūros esmė. Mano sandraugos 

pamatas. Mano 

pergalės pagrindas. 

A. de Sent Egziuperi 

Sportas – tai kultūra, 

kuri reikalaute reikalauja, 

kad būtų išlavintas visas 

žmogaus psichofizinis organizmas. 

V. Sezemanas 


Padaryti jauną žmogų 

geresnį, gražesnį, stipresnį, 

kad jis jaustų džiaugsmą 

ir pasitenkinimą fizinio, 

protinio, dvasinio ugdymo 

veiksniais, neatsiribojęs nuo 

savo socialinių ir tautinių 

šaknų, reiškia atlikti kilnų 

darbą. 

J. Balšaitis 

Nuolatiniai prieštaravimai Lietuvos politikoje, nestabilumas ekonomikoje, 

neteisybė socialiniame gyvenime, baisėjantys ir jaunėjantys kriminaliniai nusikaltimai 

negali teigiamai veikti vaikų pilietiškumo. Apmaudu, tačiau net pačių 

iškiliausių ir labiausiai Lietuvos įvaizdį formuojančių sričių atstovai nesuvokia, 

kad visi (kokį darbą bedirbtume) esame Lietuvos piliečiai ir turime didžiuotis 

tais lietuviais, kuriems nusišypso laimė ginti savo šalies garbę ar būti jos atstovais 

pasaulio kultūros, mokslo ar sporto renginiuose. O štai viename interviu Vilniaus 

universiteto profesorius A. Šliogeris teigė: „Ar narkotikai daro mus didesniais patriotais, 

nesvarbu, kaip jie vadintųsi – heroinu ar krepšiniu?!“ Panašiai mąsto 

kultūros veikėja R. Vanagaitė, supriešindama teatrą ir sportą ji retoriškai klausia: 

„Toliau nušokime, greičiau nubėkime..., bet kas nuo to kultūrai?“ 

Kiekvienos tautos garbė priklauso nuo jos piliečių mokslinių, kultūrinių, 

sportinių laimėjimų. Netikiu, kad kas nors galėtų paneigti, jog sportas yra nacionalinio 

pasididžiavimo ugdymo mokykla. 

Pergalės triumfas! Kai tavo dėka kyla valstybės vėliava ar aidi tavo valstybės 

himnas... Ir kai žinai, kad tą patį jausmą tomis akimirkomis patiria dar 3 milijonai 

Lietuvos širdžių. Tai gali pasiekti tik stiprios, dvasingos, protingos ir mylinčios 

asmenybės, kurias ir turėtumėme ugdyti mes, mokytojai. 

Olimpinių žaidynių atgaivintojas baronas Pjeras de Kubertenas rašė, kad 

kiekviena žmonių karta priklauso nuo prieš ją buvusios, nepaisant to, ar pastaroji 

nori tęsti pradėtą darbą, ar yra priešiškai nusistačiusi. Tai įrodo, kad pedagogų į 

darbą su vaikais įdėtos pastangos yra svarbus visuomenės gyvenimo komponentas. 

Kūno kultūros mokytojai, kaip niekas kitas, gali tiesiogiai 

stebėti ir daryti įtaką vaiko darniam vystymuisi ir augimui. 

Tikėdami ir vadovaudamiesi kilniomis olimpizmo idėjomis, 

mes turime siekti, kad jos nuosekliai skverbtųsi į visos mokyklos 

bendruomenės sąmonę ir veiklą. Suvokdami visą proceso 

sudėtingumą, olimpines ir pilietines vertybes privalome 

pradėti formuoti jau pradinėse klasėse akcentuodami kilnumą, 

orumą, garbę, savęs pažinimą, santykius su kitais ir toleranciją 

kitiems visuomenės nariams bei savo santykį su valstybe. Sudaryti 

sąlygas moksleiviams pajusti pilietiškumo poreikį ir iš jo 

išplaukiantį pasitikėjimą savo draugu, mokykla, šalimi. Padėti 

surasti savo kelią, kai šalies ir pasaulio politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo 

realijos yra kontroversinės. Mokyti spręsti politinius ir socialinius konfliktus, 

kylančius dėl pažiūrų ar interesų skirtingumo. Tai galima tik visų mokytojų, tėvų, 

visuomenės veikėjų nuoširdžiu, pasiaukojančiu, bendru, o ne konfrontuojančiu 

darbu, nes nuo tautiškumo priklauso ir tautos vieningumas, jo dvasia, tradicijų 

išsaugojimas, patriotizmas, moralė. 

Kur esame? Ir pilietinio, ir olimpinio ugdymo programos yra sukurtos, 

įstatymai, reglamentuojantys jų vykdymą, – priimti, tačiau pozityvių rezultatų 

nematome. Todėl mes nusprendėme pradėti nuo pat pradžių ir ištirti mokinių 

vertybinių nuostatų ryšį su pilietiniu ir olimpiniu ugdymu bei bendravimo ir 

bendradarbiavimo poreikius ir įgūdžius. 

64 


Tyrimo tikslas: Išanalizuoti Kauno Sargėnų vidurinės mokyklos moksleivių 

kokybinius ir kiekybinius veiklos ir elgsenos rodiklius per vertybių prizmę. 

Tyrimo uždaviniai: 

1. Ištirti mokyklos bendruomenės narių dalyvavimą mokyklos gyvenime. 

2. Nustatyti mokinių aktyvumo, atvirumo ir bendradarbiavimo sklaidą. 

3. Parengti išvadas, kurios galėtų padėti realizuoti realų mokinių pilietinį ir 

olimpinį ugdymą mokykloje. 

Mokinių anketą sudarė tokie blokai: 

1. Individo artimiausios aplinkos charakteristikos. 

2. Dalyvavimas bendruomenės gyvenime ir sąveikos su kitais bendruomenės 

nariais. 

3. Saviraiškos charakteristikos. 

4. Nuostatos ir elgesys nestandartinėmis situacijomis. 

5. Nuostatos ir veikla besikeičiančioje bendruomenėje ir gyvenime. 

Vykdydami tyrimą apklausėme 60 įvairaus amžiaus 

mokinių. 

Pirmą anketos dalį sudarė pilietinio pobūdžio klausimai. 

Galime pasidžiaugti, kad absoliučiai visi mokiniai žino Lietuvos 

himno autorių, tačiau tik 70 % mano, jog privalo žinoti Lietuvos 

istoriją, o 15 % teigia, kad jiems to nereikia. Keista ir apmaudu, 

Kiekvieno dalyko žiūrėk, 

koks yra jo pagrindas, ar tai 

būtų įsitikinimai, ar veikla, 

ar žodis. 

Markas Aurelijus 

bet tik 80 % mokinių atsakė didžiuojasi būdami lietuviais. Nei vieno apklausto 

mokinio šeima reguliariai nedalyvauja valstybinių ir tautinių švenčių renginiuose, 

80 % – kartais, 20 % – niekada. Paprašyti išvardyti savo pilietines pareigas, dauguma 

buvo priversti prisipažinti jų nežinantys, o kiti paminėjo pačias įvairiausias 

(gerai mokytis, klausyti tėvų, nesikeikti, nesimušti, gerbti suaugusiuosius) ir tik 

keletas paminėjo įstatymų laikymąsi, tautinių tradicijų gerbimą, garbę, pilietinį 

dorumą. Pagrindines žmogaus pilietines vertybes surasti taip pat sekėsi sunkiai. 

Buvo minimas gerumas, nuoširdumas, pagarba žmonėms, meilė Tėvynei. 

Pusė apklaustų mokinių teigė, kad jiems teko bendrauti su užsieniečiais arba 

atstovauti savo šaliai kokiame nors renginyje, tačiau tik 15 % tuo labai didžiavosi, 

25 % to nesureikšmino. 

Apibendrindami šią anketos dalį privalome konstatuoti gana žemą mokinių 

pilietiškumo ir tautiškumo lygį. Akivaizdu, kad dauguma neturi vidinės motyvacijos 

domėtis šiais klausimais arba sureikšminti pilietiškumo svarbą asmenybės 

lavėjimui. 

Antrą apklausos dalį sudarė klausimai apie asmenines nuostatas ir saviraišką. 

Labai liūdna, bet 52 % apklaustųjų pasiryžę po mokyklos baigimo gyventi 

užsienyje: 17 % iš jų – dėl materialinių priežasčių; 27 % – todėl, kad Lietuvoje 

nėra perspektyvų; 37 % – dėl mokslo ir studijų; kiti paprasčiausiai teigė, jog jiems 

Lietuva nepatinka, o svetur gyventi bus labai gerai. Tuo tarpu vaikai, kurie ketina 

gyventi Lietuvoje, savo apsisprendimą komentavo labai nuoširdžiai: „tai mano 

namai“, „čia yra visi mano mylimi žmonės“, „čia gimiau ir užaugau“, „jaučiuosi 

tikra lietuvė“, „myliu savo Tėvynę“. Vis dėlto 52 % mokinių be jokių sentimentų 

išvyktų į užsienį žinodami, kad ilgai negalės sugrįžti į Lietuvą. 


Faktai nenustojo galioti 

vien dėl to, kad jų nepaisoma. 

O. Hakslis 

Tik 25 % mokinių yra aktyvūs mokyklos sporto renginiuose, 

17 % – visai nedalyvauja, o 57 % – retai. Dalyvaudami sporto 

varžybose 52 % apklaustųjų patiria azartą, 32 % – pergalės 

troškimą, 15 % – pasididžiavimą, 7 % – kovos grožį ir prasmę, o 

32 % mokinių tiesiog džiaugiasi varžydamiesi. Asmeninė pergalė 

60 % apklaustųjų sukelia laimę, 54 % – pasididžiavimą. Pralaimėjus net 62 % 

mokinių jaučia nusivylimą, 25 % – norą dar labiau stengtis, 20 % – pyktį. Galbūt 

nemokėjimas garbingai pralaimėti ir yra viena svarbiausių mokinių visuomeninės ir 

fizinės neveiklos priežasčių. Kad sportas padeda išsikovoti autoritetą tarp mokinių 

ir mokytojų, mano 40 % mokinių. Priešingai mano 60 %. 

Į klausimą, kokių savybių reikia žmogui, norint pasiekti pergalių gyvenime ir 

sporte, atsakymai pasiskirstė taip: tvirto charakterio – 72 %, fizinių jėgų – 65 %, 

talento – 47 %, sveikatos – 42 %. 

Dėl asmeninės sėkmės gali dažnai apgaudinėti 15 % moksleivių, 37 % niekada 

neapgaudinėtų, o 47 % pasielgtų pagal situaciją. Tėvams ir draugams visada 

sako tiesą tik 40 %, o mokytojams – tik 27 % mokinių. Pateikėme klausimą apie 

pasitikėjimą žmonėmis. 77 % respondentų pasitikėjimas priklauso nuo konkrečių 

asmenų, 12 % – pasitiki tik draugais, o 4 % nepasitiki niekuo. Jeigu tektų padėti 

draugui, pačiam kuo nors rizikuojant, visada pagelbėtų 40 % apklaustųjų, o 12 % 

– niekada nepadėtų. Apginti savo tiesą, nuomonę galėtų mažiau kaip pusė apklaustų 

mokinių, o ketvirtadalis to padaryti neįstengtų. 

Ypač aktualus klausimas, kokios vertybės yra svarbiausios žmogaus gyvenime. 

Mokinių požiūriu, tai išsilavinimas, sveikata, kūryba, galimybė išreikšti 

save. Mažiau svarbios – naudingumas visuomenei, pilietiškumas, materialinės 

vertybės, pripažinimas, garbė. 

Apibendrindami galime teigti, jog dauguma moksleivių atsakymų kelia 

nerimą dėl nebrandžių ir negatyvių asmeninių nuostatų. Jeigu pasitvirtins apklausos 

prognozės, pusė Lietuvos jaunuomenės paliks savo tėvynę. Jaunų žmonių 

moralė taip pat nekelia optimizmo. Nors vaikai supranta, kokių vertybių reikia 

sėkmingam gyvenimui, bet jų nelavina. 

Trečia klausimų grupė buvo orientuota į bendruomenės veiklos analizę 

ir santykius su kitais bendruomenės nariais. Apibūdindami savo mokyklą 

47 % mokinių teigia, jog ji niekuo neišsiskiria iš kitų, 20 % mano, kad ji 

prastesnė už kitas, 32 % nuomone, pakankamai gera, tačiau yra tobulintinų 

sričių. Į klausimą, ką patys mokiniai daro, kad jų mokykla būtų gerbiama 

ir žinoma mieste, atsakymai nebuvo daug žadantys: man tai nerūpi (15 %); 

neturiu noro ką nors daryti (11 %). Labiau optimistiški: esu aktyvus mokyklos 

bendruomenės narys (10 %); savo intelektualiniais, meniniais, sportiniais 

laimėjimais garsinu mokyklą (po 5 %). Tiesa, daugumai apklaustųjų garbė 

atstovauti mokyklai, tačiau nemažai mokinių ignoruoja tokius renginius, nes 

bijo apsijuokti, vengia pažeminimo dėl pralaimėjimo, tingi, jiems tai nerūpi, 

neturi laiko. Nors 75 % moksleivių teigia nepatyrę mokykloje fizinio smurto, 

bet psichologinė įtampa, nepasitikėjimas tarp bendruomenės narių neabejotinai 

egzistuoja. 

66 


Mokiniai pripažįsta, kad gali iš dalies realizuoti savo meninius, sportinius, intelektualinius 

poreikius mokykloje, o labiausiai pasigenda netradicinių renginių 

ir veiklos formų. Deja, bet konstruktyvių idėjų ar pasiūlymų, kaip reikėtų keisti 

mokyklos veiklos struktūrą, kad ji mokiniams būtų patrauklesnė, – neturi. 

Tik 25 % mokinių visada gerbia savo mokytojus, 32 % – ne visada, o 7 % 

– negerbia. Tačiau atsakymų apie mokytojų funkcijas mokykloje variantuose 

vyrauja pozityvios pažiūros. 42 % mano, kad mokytojo funkcija 

– ugdyti visapusišką asmenybę, 30 % – mokyti ir auklėti. 

Vis dėlto beveik trečdalio nuomone, mokytojo funkcija – tik 

mokyti, o 10 % – kontroliuoti ir bausti. Malonu, kad 72 % 

mokinių pripažįsta, jog mokytojai dažniausiai būna teisūs, 

tačiau 17 % atrodo, kad dažnai jie yra neteisūs. 

Daugumai mokinių klasės garbė – svarbus rodiklis, tačiau 

Kuo toliau, tuo aiškiau 

suvokiu, kaip reikalingas, 

kaip būtinas aitrus ir sūrus 

lyg ašara viską apimantis 

rūpestis ir atsakomybė. 

J. Nekrošius 

yra ir abejingų šiuo klausimu. Aktyvumu klasės gyvenime pasižymi mažiau nei 

pusė apklaustųjų. 57 % nuomone, išvykos, dalyvavimas sporto varžybose su 

klasės draugais ugdo pilietines vertybes, 15 % mano priešingai. 

Analizuojant šią anketos dalį aiškėja, kad dauguma mokinių demonstruoja 

savo pasyvumą, abejingumą, ignoravimą, protestą, nors idėjų, kaip reformuoti 

šią sritį, neturi. Tačiau mokyklos administracija, mokytojai retai įsiklauso į 

ugdytinių poreikius, vengia neformalaus bendravimo ar netradicinio bendradarbiavimo, 

kas neabejotinai pakeltų mokytojo autoritetą mokinių akyse ir širdyse. 

Malonu, kad gana daug mokinių teisingai supranta mokytojų misiją mokykloje 

ir pripažįsta jų kompetenciją. Belieka pasidžiaugti tais, kurie sveikai ir aktyviai 

dalyvauja mokyklos veikloje, kurie jaučia atsakomybę, pareigą savo draugams, 

klasei, mokyklai. 

Tyrimo išvados 

Sargėnų vidurinės mokyklos bendruomenės narių iniciatyvumo koeficientas 

bendravimo ir bendradarbiavimo srityse yra žemas. Nors mokyklos veiklos 

struktūra daugumos mokinių netenkina, jie neturi pilietinių pozicijų ir brandumo 

novatoriškoms idėjoms ir jų realizavimui. Pilietinis išprusimas yra žemas. 

Akivaizdu, kad tam įtaką daro pilietinių tradicijų šeimose ir realaus pilietiškumo 

apraiškų visuomenėje, politikoje stoka. Lietuvai gresia nutautėjimas, nes daugiau 

nei pusė apklaustų mokinių ketina palikti tėvynę ir išvykti gyventi į užsienį. 

Ir jeigu Lietuvoje gyvenantys piliečiai nesididžiuoja būdami lietuviais, tai ne 

lozungų, o skubios pagalbos reikalinga situacija. 

Nors mokiniai gana gerai supranta, kokios žmogiškosios vertybės svarbiausios 

gyvenime, bet jų asmeninis ir visuomeninis pasyvumas bei sąstingis žlugdo viltis 

siekti norimo tikslo. Dėl valios stokos, baimės, gėdos, neryžtingumo jie atsiriboja 

nuo pačių gražiausių, kilniausių, garbingiausių idėjų, verčiau pasirinkdami menkavertes, 

bet lengvai gaunamas vertybes. Mokytojai, mokykla daugumai mokinių 

nėra autoritetas ir norint pakeisti šį požiūrį reikia ilgo, nuoširdaus darbo. O keistis 

turi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. 

Nors mokykla yra tik maža grandis visuomenės grandinėje, tačiau mokytojai 

visada buvo tarp tų, kuriems ne vis tiek, kas vyksta aplink mus. Mokyklose 


eikia skatinti pilietinį ir olimpinį ugdymą patraukliomis ir novatoriškomis ugdymo 

formomis siekiant išspręsti neatidėliotinas jaunosios kartos problemas. 

Kasdieniame savo darbe privalome nepaliaujamai akcentuoti pagrindines olimpines 

ir pilietines vertybes, kurios kartu yra ir moralinės vertybės, gyvenimiškais 

pavyzdžiais skiepyti mokiniams visa, kas gera, ir demaskuoti blogį, neteisybę per 

dvasingumo ir etikos prizmę. 

Kūno kultūra – įprasminta veikla. Kūno kultūra šiandien – tai integruotų 

mokslinių žinių apie bendruosius fizinio ugdymo dėsningumus sistema. Šie 

dėsningumai taikomi socialinio ir fizinio ugdymo procese siekiant optimaliai 

išugdyti žmogaus gyvenimiškas jėgas, jas atnaujinti arba palaikyti. Norint kompetentingai 

suprasti kūno kultūros poveikį organizmui, reikia turėti pakankamai 

žinių apie žmogų, todėl kūno kultūra glaudžiai susijusi su humanitariniais ir biologiniais 

mokslais. 

Estetinė kultūra, aktuali 

mūsų dienų žmogui, turi 

remtis kūno kultūra. 

V. Sezemanas 

Kūno kultūros pamokos teikia daug progų ugdyti doro, 

sąžiningo rungtyniavimo ir varžymosi, savitvardos, bendravimo 

ir bendradarbiavimo įgūdžius. Šiuolaikinė kūno kultūra mokykloje 

atveria galimybes ne tik atsiskleisti asmens individualumui, 

darniam tobulėjimui, bet ir plėtoti organizacinius gebėjimus, 

įsitraukti į bendruomenės reikalų ir problemų, susijusių su sveikata, sportu, 

olimpiniu ugdymu, sprendimą, ugdyti kritišką, pilietiškai brandų požiūrį į tai. 

Šiuo atveju kūno kultūra yra vienas reikšmingesnių mokinių socialinės, pilietinės 

kultūros puoselėjimo veiksnių. 

Mūsų mokykla yra miesto pakraštyje, todėl išvengiame daugelio ekologinių 

problemų, būdingų miesto mokykloms. Sporto bazė ir gamtinė aplinka leidžia 

organizuoti įvairius sportinius, turistinius, rekreacinius renginius mokiniams ir 

mokytojams. Puoselėjame tradicines rudens, žiemos, pavasario sporto šventes, 

kurios suvienija visą mokyklos bendruomenę ir ugdo mokinių draugiškumą, 

toleranciją, pagarbą kitiems, garbingą kovą, norą varžytis ir laimėti, meilę gamtai 

ir kitas vertybes. 

Mokykloje nuolat vyksta įvairių sporto šakų tarpklasinės varžybos, konkursai, 

ugdantys mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, asmeninės vertės pajautimą, 

žaidimų etikos, garbingo rungtyniavimo nuostatas, atsakomybę už savo klasę, 

draugą. Daugelis mokinių pirmą kartą gyvenime turi galimybę patirti garbę atstovaudami 

savo mokyklai miesto varžybose. Ne paslaptis, kad vaikai didžiuojasi 

tuo. O pergalės džiaugsmas neabejotinai skatina jų kilnius jausmus ir vertybes bei 

tikėjimą savimi, savo mokykla, savo šalimi. 

Deja, visų šių renginių fone mes pastebime ir gana neigiamų dalykų, kurie 

pasireiškia vis mažėjančiu mokinių noru sportuoti, mokyklos renginių ignoravimu, 

abejingumu juos supančiai aplinkai ir įvykiams, pilietiškumo stoka ir 

galiausiai – katastrofišku sveikatos blogėjimu. Suvokdami, kad šiuolaikinio jaunimo 

poreikių (taip pat ir judėjimo) kokybė išaugo ir jų netenkina senos kūno 

kultūros renginių organizavimo formos, mes atsigręžėme kelis tūkstantmečius atgal 

ir kartu su Kauno Maironio gimnazijos kūno kultūros mokytojais parengėme 

olimpinės savaitės projektą. Olimpizmas mus pakerėjo savo aktualumu, didingu- 

68 


mu, humaniškumu, darna. Tai neabejotinai ideali ir novatoriška 

mokinių ugdymo priemonė, kuri turėtų būti integruota į daugelio 

mokomųjų dalykų turinį kaip idėjinis pilietiškumo, moralės 

ir estetikos pagrindas. 

Olimpinės savaitės tikslas – skatinti motyvaciją sportuoti, domėtis olimpizmu, 

stiprinti sveikatą ir atskleisti mokiniams olimpinių vertybių esmę ir kilnumą. 

Parengiamuoju etapu išanalizavome olimpinio ugdymo programą bei 

olimpizmo istoriją ir humanistines nuostatas. Remdamiesi mokslininkų, istorikų 

ir kolegų geruoju patyrimu, parengėme olimpinės savaitės sportinę ir meninę 

programą. Vadovaudamiesi sporto visiems principu sudarėme galimybes varžytis 

visiems norintiems 5–12 klasių abiejų mokyklų mokiniams įvairių sporto šakų 

varžybose. Lietuvių kalbos, dailės mokytojai mums padėjo organizuoti piešinių 

ir rašinių konkursus olimpine tema. Vadovaudamiesi kilnaus elgesio principu, 

paskelbėme konkursą šiai nominacijai. Mokyklų bendruomenės aktyviai dalyvavo 

renkant kilniu ir garbingu elgesiu pasižymėjusį mokinį. 

Norėdami priartinti mokinius prie tikrų olimpinių tradicijų, sukūrėme 

specialią vėliavą, kurioje pavaizdavome mūsų draugystės ir bendravimo simbolį 

– abiejų mokyklų herbus, šiuolaikinių olimpinių žaidynių ženklą – olimpinius 

žiedus ir Antikos laikų grožio ir harmonijos simbolį – „Disko metiką“. Kiekvienos 

olimpinės savaitės varžybų dienos atidarymo ceremonija prasidėdavo 

vėliavos įnešimu ir pakėlimu. Orientuodamiesi į olimpinių žaidynių kilnios 

kovos dvasią, sukūrėme sportininkų priesaiką, kuria abiejų mokyklų komandų 

kapitonai iškilmingai prisiekdavo. 

Galima pasidžiaugti, kad sporto aikštelėse iš tiesų vyko ne tik atkakli, bet 

kilni ir draugiška kova. Vaikai ir džiaugėsi pergalėmis, ir išgyveno pralaimėjimus, 

Ir didžiausią talentą 

pražudo dykinėjimas. 

M. de Montenis 

Olimpinė dvasia XXI a. mokykloje 


tačiau neabejotinai visi patyrė nuostabių olimpizmo dvasios akimirkų, kadangi jų 

garbei kilo simbolinė vėliava, jų garbei skambėjo himno „Trys milijonai“ akordai. 

Visi šio renginio dalyviai tapo nugalėtojais, nes susirado naujų draugų, patyrė 

Kas yra pralaimėjimas? 

Viso labo mokykla, pirmas 

žingsnis į kažką tobulesnio. 

V. Filipsas 

solidarumo, patriotizmo, garbės ir orumo apraiškas. 

Keturių dienų sporto varžybas užbaigėme metodine praktine 

konferencija „Olimpinis ugdymas mokykloje“. Tai buvo ilgalaikio 

mokytojų ir mokinių tiriamojo, metodinio ir kūrybinio 

darbo įvertinimas. Padėkos raštais ir diplomais apdovanojome 

visus sporto varžybų, piešinių ir rašinių konkursų nugalėtojus bei kilnaus elgesio 

nominantus. Sargėnų vidurinės mokyklos ir Maironio gimnazijos mokiniai 

skaitė pranešimus olimpizmo tematika, pristatė apklausos olimpiniais klausimais 

analizę ir kitus tiriamuosius darbus. Kūno kultūros mokytojai dalijosi savo 

patirtimi, analizavo olimpinio ugdymo programos aktualumą bei realizavimo 

būtinybę ir galimybes. 

Sargėnų vidurinės mokyklos kūno kultūros, lietuvių kalbos ir dailės 

mokytojų iniciatyva buvo išleista nuostabi mokinių rašinių ir piešinių knygelė 

„Nikės šviesoj“, kuri realiai atspindėjo vaikiškai interpretuojamą olimpizmo 

humaniškumą, dvasingumą, integralumą ir perspektyvumą. 

Mokiniams ir mokytojams neužmirštamą įspūdį paliko garbingų svečių 

olimpiečių – prof. Stanislovo Stonkaus ir Ritos Ramanauskaitės – pasakojimai 

apie olimpines žaidynes ir jų dvasią. Beje, Rita Ramanauskaitė – buvusi Sargėnų 

vidurinės mokyklos mokinė, todėl jai taip pat buvo malonu prisiminti savo 

sportinės karjeros pradžią ir asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad čempionais ne 

gimstama, o tampama labai sunkiai ir atkakliai dirbant. 

Olimpinė savaitė buvo tik pirmas žingsnelis į novatorišką 

kūno kultūros, kaip lygiaverčio mokomojo ir ugdomojo 

dalyko, interpretavimą. Aktyviai taikydami olimpinio ir pilietinio 

ugdymo nuostatas savo praktiniame darbe, orientuodami 

vaikus į olimpines vertybes, mes ne tik atverėme mokiniams 

platesnes galimybes realizuoti save kaip asmenybę ir pilietį, bet ir įprasminome 

bei sureikšminome kūno kultūros mokytojo vaidmenį mokykloje. Mokytojo 

misija – ne tiek rengti mokinį konkrečiai karjerai, kiek ugdyti fiziškai ir dvasiškai 

sveiką bei laimingą asmenybę, gebančią tinkamai pasirinkti gyvenimo vertybes. 

Neneigsime, kad šiuolaikinėje mokykloje labai svarbios žinios, intelektas, bet ne 

mažiau svarbi sveika, sportuojanti, patirianti teigiamas emocijas, besidžiaugianti 

fizine ir dvasine raiška asmenybė. 

Taigi, tik visa mokykla, turėdama bendrą mokinio ugdymo viziją, gali išugdyti 

tikrą asmenybę. O mes, kūno kultūros mokytojai, tęsiame pradėtą darbą, nes tikime, 

kad olimpizmas padės perkelti į mūsų pasaulį senovės kultūros kilnumą, 

pasiaukojimą, patriotizmą, pasiryžimą aukotis dėl meno ir rungtyniavimo 

džiaugsmą, pranokstantį visas gyvenimo jėgas. Filosofija, skelbianti siekį kurti 

gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja 

galia ir visuotinių principų gerbimu, turi realią atsvarą jaunosios kartos pasyvumui, 

abejingumui. Vienas pagrindinių sėkmingos veiklos garantų yra inte- 

Kūno kultūra – valstybinio 

gyvenimo pradai, daigai, 

nes čia įeina protas ir jėga. 

A. Jurgelionis 

70 


gruotas žinių apie olimpines vertybes teikimas. Integruotas informatyvumas, 

ne prieštaraujantys, o papildantys vienas kitą argumentai taps kompetentingu 

įrodymu, kad tai yra tiesa ir gėris. Mokiniai turi sąmoningai suprasti olimpizmo, 

pilietiškumo, tautiškumo esminius ypatumus bei pozityvias jų pasireiškimo formas 

ir per asmeninius potyrius norėti savarankiškai siekti, ieškoti, kurti. Tik tada 

tai įgaus sveikas ir konstruktyvias išraiškos formas, tik toks pozityvių vertybių 

provokavimas veda prie ugdymo srovės, kur brandinama tobula asmenybė. 

„Harmonijos eskizai“ – tai knygelė, kuri gimė antraisiais mūsų olimpinio 

ugdymo mokykloje puoselėjimo metais. Mums pavyko atverti savo mokiniams 

olimpizmo lobius, sužadinti jų sielose ir kūnuose slypinčią energiją bei talentus ir 

jie atsiskleidė puikiais kūriniais, kupinais dvasinių ir fizinių išgyvenimų, subtilaus 

įsiskverbimo į save ir supančią aplinką. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu vartydami 

Žmonės nustoja mąstyti, 

nustoję skaityti. 

D. Didro 

šį leidinuką randame tiek vaikiško gerumo, taurumo, kilnumo, 

pasiaukojimo ir grožio, kad drįstame patikėti, jog einame teisingu 

keliu. Mums pavyko įrodyti, kad kūno kultūra gali būti 

didžių meninių, intelektualinių, fizinių, pilietinių pokyčių mokinio 

ir mokytojo sąmonėje epicentru. Turėdama įvairiaplanių išraiškos ir veiklos 

formų, ji bene labiausiai gali daryti įtaką ugdytinių darniam lavinimui. Mes, 

kūno kultūros mokytojai, skatinami profesinės savigarbos, pasiryžę paneigti per 

ilgai kolegų sąmonėje tarpusias mintis apie kūno kultūros ir sporto intelektualinį 

atsilikimą. 

Šį kartą radome bendrumus ne tik su lituanistais, menų mokytojais. Olimpinės 

savaitės renginiuose aktyviai dalyvavo istorijos, etikos, technologijų, dramos 

mokytojos. Teatralizuotas, su Antikos dievais ir šaukliais, šventės atidarymas, 

olimpinės ugnies ritualinis uždegimas, vėliavos pakėlimas bei priesaika kilniai ir 

garbingai varžytis mokinius tarsi nukėlė į senovės Graikiją, kurioje beveik prieš 

tris tūkstančius metų vyko Olimpijos žaidynės. Estetizuodami olimpinės savaitės 

renginius, mes siekėme įskiepyti vaikams kūno ir dvasios darnos suvokimą, organizuodami 

kilnias ir draugiškas sporto varžybas – humanistines ir pilietines 

vertybes. Varžybų ir meninių konkursų nugalėtojų apdovanojimui mokiniai 

pagamino stilizuotus alyvų šakelių vainikus, kaip garbės, šlovės, taikos ir laisvės 

simbolį. Ši užduotis mokinius paskatino studijuoti nugalėtojo vainiko atsiradimo 

kilmę ir prasmę, pažadino kūrybingumą ir pasididžiavimą, kad jų kūriniai puoš 

nugalėtojų, garbingų svečių, tikrų olimpiečių galvas. Šie mokiniai tikrai niekada 

nepamirš alyvmedžio kilnios paskirties. 

Apie tai taikliai yra pasakęs graikų rašytojas Lukianas (120–190 m.): „Mes 

rengėme žaidynes ne tik dėl pačių varžybų, kad jaunuoliai gautų apdovanojimus, 

bet dėl tos didžiulės naudos, kurią patiria iš žaidynių visa valstybė ir atletai. 

Aš kalbu apie kiekvieno žmogaus laisvę, kalbu apie turtingumą ir garbę, apie 

pasididžiavimą ir pasitenkinimą žaidynėmis, aš kalbu apie patį gražiausią, ką 

kiekvienas galėtų išprašyti iš dievų; visa tai įpinta į tą alyvų šakelės vainiką, kuris 

yra varžybų apdovanojimas, dėl kurio atletai įdeda tiek triūso.“ 

Antroji metodinė praktinė konferencija „Olimpinis ugdymas mokykloje“ įgavo 

platesnį integracinį kontekstą. Lietuvių kalbos mokytojos analizavo olimpines 


vertybes kūrybinio šaltinio paieškose, technologijų – taikomųjų technologijų ir 

dizaino galimybes kuriant ir gaminant olimpinę simboliką, dailės – olimpinius 

įvaizdžius dailės istorijoje, etikos – kilnų ir garbingą žmogaus elgesį, istorijos 

– olimpinių žaidynių raidą. Džiaugiamės, kad kolegos suvokė tikrąją olimpinio 

ugdymo vertę bei galimybes ir yra pasirengę mokiniams padėti kurti geresnį 

asmeninį pasaulį vadovaujantis garbingomis idėjomis. 

Konferencijos svečiai – prof. S. Stonkus, olimpietė Birutė Statkevičienė 

(Užkuraitytė), Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas, kiti 

olimpinio sąjūdžio puoselėtojai – mus padrąsino teigdami, kad dirbame teisingą 

ir reikalingą darbą, nes olimpinis švietimas tampa įvairiapuse veikla, besiremiančia 

studijomis, kasdienio gyvenimo patirtimi ir praktine veikla. 

Šie darnos eskizai, prie kurių turėjo galimybę prisiliesti visi mūsų mokyklos 

mokiniai, turėtų įrėžti ryškius moralinių ir pilietinių vertybių potėpius kiekvieno 

vaiko asmenybės raidoje, nes „olimpinio sąjūdžio tikslas yra prisidėti prie 

taikesnio ir geresnio pasaulio kūrimo, sportu ugdant jaunimą olimpizmo dvasia“ 

(Olimpinė chartija). 

Pateikiame Sargėnų vidurinės mokyklos olimpinės savaitės organizavimo 

struktūrinę schemą. 

72 



Dalė Nutautienė 


Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija 

Jaunuolio rengimas gyvenimui 

Ateitis – mokyklos mokytojo 

rankose. 

V. Hugo 

Jaunystė – ypatingas laikas: 

nusikaltimas jaunuoliams 

ją švaistyti. 

B. Šo 

Dabartis – ateičiai. Laikai keičiasi, keičiamės ir mes visi. Vyresni prisimena 

senesnę praeitį, jaunesni – ne tokius senus laikus. Bet sutikime – kad ir kiek 

mąstytume apie prabėgusį laiką, gyvenimas dabartyje yra pagrindas. Būtent dabartis 

mums leidžia mokytis iš praeities ir planuoti ateitį. 

Mūsų, pedagogų, pareiga padėti mokiniams įsisąmoninti, jog demokratijos 

kūrimas šeimoje, mokykloje, tautoje, valstybėje, pasaulyje – tai asmeninė kiekvieno 

iš mūsų užduotis, rūpestis ir atsakomybė. Mūsų dėka tautinis ir patriotinis 

ugdymas vyksta patraukliomis jaunimui formomis, stiprinant demokratinę 

mokyklos kultūrą. 

Mokytojo profesija labai atsakinga, nes jo rankose – tautos švietimas ir protas. 

Taip pat ir garbinga, bet toji garbė kasdienė. Į mokytojo rankas atiduodamas vaikas, 

patikimas jo trapus pasaulis, jo visas gyvenimas. 

Ateidamas mokytis į M. Biržiškos gimnaziją jaunimas turi 

troškimą išplėsti savo paties ribas, norą daugiau jausti, daugiau 

atsiskleisti, augti, siekti, tobulėti. Šį vidinį postūmį supranta 

kaip reikšmę, jog iš minimo troškimo atsiranda tai, ką norėtų daryti, kuo būti 

suaugęs, ką pasiekti dėl Savęs, dėl savo visuomenės, Tėvynės. Mokymas neatsiejamas 

nuo vaiko jausmų, vaizduotės, atsakomybės ugdymo bei savęs pažinimo. 

Troškimas būti kuo nors daugiau, nei esu šią akimirką. 

Mąstymas, emociniai ryšiai su kitais žmonėmis, savimonė ir saviraiška iškyla 

į dėmesio centrą. Toks požiūris padeda susigaudyti savyje, atsakyti sau, kas yra 

svarbiausia gyvenime, ir prisiimti atsakomybę dėl savo sprendimų ir veiksmų. 

Jaunimas turėtų pažinti savo tautą, šalį, jos istoriją, žmones, gerai mokėti 

jos kalbą, jaustis esąs jos atstovas, jos dvasinių ir materialinių turtų puoselėtojas 

ir kūrėjas. Svarbu, kad jauni žmonės išmoktų branginti ir saugoti tai, kas 

paveldėta, savo veikla, darbu prisidėtų prie to, kad šalis taptų nepakeičiamu 

nariu kultūringos žmonijos šeimoje. Stengtis niekur nepadaryti 

gėdos savo šaliai. 

Visuotinai pripažinta, kad patriotinio, kaip ir apskritai 

asmenybės ugdymo pagrindas yra šeima. Deja, mūsų šeimos in- 

74 


stitucija vis labiau griūva, devalvuojama, vis dažniau ji neatlieka savo tiesioginių 

pareigų. 

Gimnazijoje moksleiviai skatinami dalyvauti sprendžiant bendruomenės 

problemas, ginti savo orumą, įsitikinimus ir teises. Gimnazija sudaro sąlygas 

demokratinių vertybių ugdymuisi ir puoselėjimui. Kuria demokratinius santykius 

ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime. Puoselėja dorą, 

kaip demokratinės gyvensenos pagrindą. Mūsų pareiga išugdyti savarankišką, 

pasitikintį savimi, kitais žmonėmis, valstybe būsimą pilietį. 

Savarankiškumas nereiškia, kad žmogus viską savo gyvenime 

turi spręsti vien savo jėgomis. Kreiptis pagalbos, jei kas 

atsitinka, prašyti padėti iškilus sunkumams nėra smerktina ar 

žema. Kartais visko savarankiškai išspręsti mes negalime, todėl 

svarbu žinoti, kad norėdami save apsaugoti nuo to, kas mums 

nepatinka, turime teisę prašyti ir kitų pagalbos. Ir tai tikrai nereikš, kad prašytojas 

nesavarankiškas. 

Mokiniams reikia aiškinti, kodėl būtina pasitikėti savimi. Tai padės: 

• geriau jaustis; 

• aiškiau pasakyti, ką galvoji; 

• geriau bendrauti su kitais; 

• pasakyti „Ne“ nejaučiant dėl to kaltės; 

• spręsti kylančius nesutarimus taikiu būdu; 

• paprašyti pagalbos, kai tikrai jos reikia; 

• geriau kontroliuoti savo elgesį; 

• tapti savimi pasitikinčiu ir patraukliu žmogumi. 

Turėti savo nuomonę – tai nereiškia visur ir nuolat prieštarauti. Svarbu būti 

apgalvojus savo nuostatas ir mokėti jas išsakyti. Jeigu tavo nuomonė sutampa 

su draugų nuomone, tai dar nerodo, kad esi be savo nuomonės. Ypač sunku 

pasakyti savo nuomonę tuomet, kai tavo gyvenime jau buvo įprasta, kad už tave 

yra viskas nusprendžiama. Bet tiesa tokia: pagarbą užsitarnauja tie žmonės, kurie 

turi savo nuomonę, moka ją išreikšti, nebūtinai konfliktuoti, 

ir moka argumentuoti. Kartais verta geriau aukoti draugystę, 

jeigu draugas ar draugė verčia tave daryti tai, kas tau visai nepriimtina 

ir neatitinka tavo nuostatų. 

Rankos, suteikiančios 

pagalbą, švelnesnės negu 

besimeldžiančios lūpos. 

R. G. Ingersolis 

Kas pakenčia neteisybę, tas 

irgi kaltas, nes tuo ją remia. 

R. Tagore 

Šiandien, kai vis plačiau atsiveria valstybių sienos, didėja migracijos srautai, 

kai globalizacija vienodina gyvenimo būdą įvairiose pasaulio šalyse ir trina skirtumus 

tarp kultūrų ir tautų, privalome apmąstyti egzistencines sąvokas: laisvė ir 

atsakomybė, namai ir Tėvynė. 

Išgyvenus skriaudą yra sunku kalbėti apie savo patyrimą. Labai svarbu, kad 

tėvai ir pedagogai žinotų, kaip turėtų reaguoti, sužinoję apie vaiko patirtą skriaudą. 

Dažnai suaugusieji ima priekaištauti, kritikuoti ar barti vaiką dėl jo neapdairumo, 

kad nesugebėjo išvengti skriaudos ar panašiai, taip dar jį labiau pažeidžia. Kartais 

vaikai ir paaugliai nujaučia, kad bus barami, todėl neprisipažįsta. Būtina padėti 

suaugusiesiems suprasti, kaip vaikai jaučiasi, pamokyti juos dėmesingumo, aktyvaus 

klausymosi ir paramos. Šie įgūdžiai padės ne tik seksualinės skriaudos 


atveju, jie padės kasdieniame gyvenime išvengti nesusipratimų ir skausmingų 

susidūrimų, sudarys prielaidas tarpusavio pasitikėjimui. 

Norėkime lietuviai būti. Pilietiškumo bei tautinės sąmonės ugdymas ir 

istorinės atminties stiprinimas yra vienas Lietuvos mokyklos prioritetų. Mūsų tikslas 

– siekti, kad šis procesas būtų įdomus, įvairus, atitiktų poreikius ir galimybes, 

žadintų domėjimąsi savo šalies istorija, ugdytų pagarbą kultūriniam paveldui. 

Sausio 13-osios naktis liko šviesesnė už dieną, bent jau tiems, kurie tada 

budėjo ir veikė, kurie bėgo ne tolyn nuo mirties pavojaus, o artyn prie jos. Net 

vyresnių klasių moksleiviai nėra natūraliai patyrę Sausio 13-osios įvykių, tad 

„prisiliečiame“ prie praeities organizuodami išvykas į Sausio 13-osios vietas – Vilniaus 

televizijos bokštą, Parlamentą, kapines. 

Lietuvos valstybės atkūrimo diena paskatino mus ieškoti 

prasmingų, mokiniams suprantamų ir kūrybiškų veiklos 

formų. Ši paieška išaugo į tradicinę kasmetinę „Tėvų – buvusių 

gimnazistų ir ugdytinių“ sporto ir sveikatingumo šventę „Lietuviais 

esame mes gimę“. 

Kovo 11-oji yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tai graži šventė, 

Tik tokią laisvę verta turėti, 

kuri teikia erdvės energijai, 

protui ir geroms liaudies 

savybėms. 

V. E. Čeiningas 

leidžianti pasidžiaugti savo laisve ir tuo džiaugsmu pasidalyti su kitais. Mokytojo 

vaidmuo čia yra gana svarbus. Kokį pavyzdį mes parodysim, kaip nuteiksim 

jaunąją kartą, tokių rezultatų bus sulaukta ir ateityje. Gali būti, kad tautos 

pastangos kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę bus pamirštos ar tiesiog pasidarys 

nereikšmingos, užgožtos greitėjančio gyvenimo tempo. Nuoširdžiai pasėti 

tautinės savimonės ir asmeninės atsakomybės daigai nepražus: jie yra gimnazijos 

bendruomenės sumanymuose. 

Mąstydami apie tai, sumanėme padovanoti gražią meno ir sporto šventę. 

Gimnazijos teatro vadovės Aldonos Ramelienės sukurtas ir režisuotas spektaklis 

sužavėjo visą gimnaziją ir svečius. Puikiai parinkta muzika, kostiumai, nuoširdi 

vaidyba atspindėjo lietuvišką dvasią. Šventės baigiamasis akcentas – sporto 

šventė. 

Už išorinį ir vidinį grožį. Ypatingą vaidmenį ugdant pilietiškumą atlieka moters 

auklėjimas. Moters vaidmuo visuomenės gyvenime buvo svarbus, išskirtinis 

visose epochose. Visų epochų poetai, menininkai, skulptoriai apdainavo ir 

įamžino moters dvasines vertybes ir kūno grožį. Iš išlikusių meno ir literatūros 

paminklų galime spręsti apie moters grožio idealą įvairiose žmonijos kultūros raidos 

etapuose. Dažniausiai tai būdavo aukštesniųjų luomų realių moterų paveikslai, 

Gerbkite moteris: jos nuskina 

dangiškas rožes ir įpina 

jas į žemišką gyvenimą. 

F. Šileris 

įamžinti piešiniais ir skulptūromis. Antikinės kultūros epochoje 

moters grožio idealas įgavo deivių pavidalą, bet ne simbolinį, o 

žemišką – gražių ir džiaugsmingų, energingų ir vikrių, gracingų 

ir švelnių Graikijos ar Romos moterų pavidalą. 

Natūralaus moters grožio garbinimas ypač suklestėjo 

graikų ir romėnų kultūros laikotarpiu. Toks kūno grožio kulto 

suklestėjimas ėjo koja kojon su Graikijos kultūros laimėjimais, kurie atiteko mums 

kaip palikimas. Tai gimnastika, tapusi šiuolaikinio sporto įvairiomis rūšimis, tai 

olimpinės žaidynės. 

76 


XV a. pradžioje kuriami ištisi traktatai moters grožio garbei. Vėlesniais 

šimtmečiais idealaus moters grožio suvokimas nuolat keitėsi. Norėdama būti 

šiuolaikine, moteris privalo turėti daug dvasinių ir fizinių jėgų. Šių dienų moters 

grožis – tai jos gyvenimo potencialas. 

Dabar moters grožio suvokimą pirmiausia siejame su liekna figūra, grakščiais 

judesiais, lengva eisena, gražia laikysena, laisva, bet žavia elgesio maniera, 

santūriais, bet išraiškingais gestais. Mums malonu žiūrėti į merginą, kuri kalba 

įdomiai ir protingai, o juda lengvai, žavingai ir grakščiai. Ir kartais apgailestaujame, 

kai žavios, gražios merginos judesiai sukaustyti, kampuoti, laikysena netaisyklinga, 

atsikišęs pilvukas. Beje, tokius išorės bruožus reikėtų laikyti žemos 

kultūros požymiu ir auklėjimo trūkumu. 

Motinystės džiaugsmai, šeimos rūpesčiai, profesinė karjera neretai didele našta 

užgula šiuolaikinės moters pečius. Bet jeigu tuos pečius palaiko gera sveikata, 

puikus fizinis parengtumas, stipri valia, gyvenimo tikslo suvokimas, pakankamas 

kūno kultūros raštingumas, pasitikėjimas savo jėgomis, profesine kompetencija 

– moteris pajėgia susidoroti su profesiniais sunkumais. 

Dar vienas uždavinys – fiziškai aktyvi ir pajėgi asmenybė. Šiandien kiekviena 

veiklos sritis kelia reikalavimus jauniems žmonėms, siekiantiems save realizuoti 

gyvenime. Negalima apsieiti be kūno kultūros įvairių fizinių pratimų, 

sportinių žaidimų. Poreikis mankštintis, sportuoti prilyginamas skaitymo poreikiui. 

Be knygos žmogus negali puoselėti savo dvasinio pasaulio, be kūno kultūros 

– pasiekti kūno tobulumo. 

Pamokų tikslus ir uždavinius kūno kultūros mokytojams kelia visuomenė. 

Jie reglamentuoti pagrindiniuose dokumentuose (Bendrosiose programose, 

Išsilavinimo standartuose, Ugdymo planuose). Tačiau ugdymo 

turinį renkamės patys kūno kultūros mokytojai atsižvelgdami 

į merginų įgimtas galias, jų lūkesčius, bazę, turimą inventorių, 

savo kompetenciją ir kvalifikaciją. Kūno kultūros mokytojas 

renkasi priemones siekdamas pagrindinio tikslo – mokinių 

fizinio aktyvumo visą gyvenimą. 

Tikslui įgyvendinti M. Biržiškos gimnazijos kūno kultūros programoje keliami 

uždaviniai: 

• Padėti merginai pasirinkti jos lūkesčius patenkinančias fizinio aktyvumo 

(FA) formas, įgyti kūno kultūros raštingumą, suvokti fizinės veiklos svarbą 

(kiek judėti, koks FA krūvis, kaip jį matuoti, kokias FA formas pasirinkti). 

• Ugdyti(s) asmens bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą ir jos nuostatomis 

vadovautis gyvenime (pagarba žmogaus orumui, savitarpio supratimas, 

tolerantiškumas, požiūris į skirtybes – visos mes skirtingos). 

• Ugdyti(s) dorinę ir pilietinę kultūrą (gerbti nuomonių įvairovę). 

• Ugdyti(s) nusiteikimą imtis aktyvių pilietiškų iniciatyvų bei atsakomybės 

gyvenime (šeimoje, profesinėje veikloje). 

• Mokyti(s) kelti sau uždavinius ir juos įgyvendinti. 

• Mokyti(s) įvertinti save ir savo galimybes. 

Svarbu ne pats fizinis 

pratimas, o tai, kaip jūs jį 

atliekate, su kokiu dėmesiu, 

jėga ir svarbiausia dėl ko. 

P. de Kubertenas 


• Ugdyti(s) motyvaciją ir gebėjimą sveikai gyventi (ir baigus mokyklą). 

• Išmokti parengti savo fizinio ugdymosi programą, stiprinti sveikatą, patirti 

džiaugsmą, gebėti derinti mokymąsi, darbą ir poilsį. 

Šiandien hipodinamijos amžiuje fizinis pasyvumas tampa tyliuoju sveikatos 

priešu. 

Mokyklos reforma ypač palanki kūno kultūrai, nes didelis akcentas skiriamas 

tarpdalykinei integracijai: per kitų dalykų pamokas įgytas žinias mokinės 

įprasmina kūno kultūros pamokose atlikdamos įvairias užduotis, pvz., biologijos, 

anatomijos, pritaikydamos įgytas žinias – kaip veikia raumenys, kaip juos stiprinti. 

Kaip fizinių pratimų, sportinių žaidimų veiksmai veikia organizmą (stiprina 

širdies, kraujagyslių sistemą, lavina fizines ypatybes). Mokytojui šiandien suteikiama 

didelė laisvė, palikta teisė organizuoti fizinį ugdymą, tik reikia išsiveržti 

iš rutinos rėmų, o ar naudojame tą ar kitą priemonę (pratimą, žaidimą), tai jau 

mūsų reikalas. Svarbu įgyvendinti uždavinius. 

Įprasminkime pratimus ir žaidimus, nors ir ne visos merginos bus sportininkės, 

tačiau būsima mama, žmona, senelė kurs (arba nekurs) fiziškai aktyvų šeimos 

mikroklimatą. Todėl ji turi suvokti kūno kultūros pratimų svarbą, mokėti tai 

paaiškinti savo vaikams, padėti jiems išmokti nuo mažens rūpintis savo sveikata. 

Dirbdama M. Biržiškos gimnazijoje jaučiu didelę gimnazijos direktoriaus 

V. Kaupinio paramą. Atsižvelgdama į merginų poreikius, stengiuosi įgyvendinti 

netradicinių pamokų ciklus. Pamokose kuriama žaisminga ir patraukli aplinka 

(tiek didžiojoje, tiek mažojoje sporto salėse). Mokykla įsigijo netradicinio inventoriaus. 

Su dideliu pasisekimu keletą metų vedu netradicines pamokas: 

• Su balionais (sporto žaidimai, lavinamieji pratimai). 

• Su dideliais gimnastikos kamuoliais. 

• Su šokdynėm (šoklumui, koordinacijai, ištvermei, laikysenai). 

• Laipiojimo aerobika. 

• Su svarmenimis, gumomis. 

• Su kėdėmis. 

• Programa būsimai mamai. 

• Autogeninės treniruotės pradmenys. 

• Supažindinimas su masažu, savimasažas. 

• Teorinės pamokos. Jų metu akcentuoju, kad pagrindinis gyvenimo kokybės 

rodiklis – fiziškai aktyvi gyvensena. Fizinis aktyvumas nėra kasdienio 

gyvenimo papildas, bet gyvybiškai būtina jo dalis. 

Fizinis aktyvumas vaikystėje, jaunystėje suformuoja fiziškai aktyvią gyvenseną, 

kurios įpročiai išlieka ir suaugus. 

78 


Vygandas Gylys 

Kūno kultūros mokytojas ekspertas 

Kauno „Varpo“ gimnazija 

Bendravimo kultūra, fizinis aktyvumas, 

sveika gyvensena – svarbios pilietiškumo 

apraiškos 

Svarbu suvokti, kaip turėtų būti. Šiuolaikiniame pasaulyje lieka vis mažiau 

pastovių dalykų, ir ta kaita kelia naujus reikalavimus ne tik mums, pedagogams, 

bet ir visai švietimo sistemai. Todėl kiekvienas pedagogas turi tapti paveikiu kaitos 

veiksniu ir šią permainų sampratą diegti savo mokiniams. Kritiškas ir atviras 

dialogas su tikrove yra būtina ir veiksminga kaitos prielaida. Kad galėtume nuolat 

mokytis ir mokyti kitus bei įgyvendinti savo siekius, mums reikia bendradarbiauti, 

mums reikia vieniems kitų. Turime ne tik kitus mokyti, bet ir patys išmokti 

pasitikėti savimi, savo idėjomis ir nebijoti jas kritiškai analizuoti. 

Rinkdamiesi vienokį ar kitokį pilietinio ugdymo kelią, kartu teigiame atviros 

pilietinės visuomenės prioritetą. Daugiau nei dešimtmetį vykstančios švietimo 

permainos iš esmės pakeitė Lietuvos švietimo sistemą, sudarė prielaidas įvairioms 

švietimo institucijoms deramai reaguoti į naujus reikalavimus asmeniui, visuomenei, 

kylančius dėl sparčios gyvenimo kaitos, dėl besikeičiančios Lietuvos valstybės 

ir jos piliečių padėties. Pilietinio ugdymo sąvoka viena iš prieštaringiausiai 

vertinamų, apimanti platų spektrą klausimų, susijusių su piliečio ir valstybės 

santykio problema. Pilietinis ugdymas glaudžiai susijęs su valstybės ideologija, 

vertybių sistema, demokratijos išsivystymo laipsniu, istorija, ištekliais, mokymo 

sistemos ypatumais ir tradicijomis. Pilietinis ugdymas – tai 

žmogui suteikta galimybė suvokti save, suvokti kitus, toleruoti 

visuomenės narių įvairovę, tai galimybė suvokti savo santykį su 

kitais per savo santykį su valstybe. 

Ilgai mąstėm ir ieškojom atsakymo į klausimą: ką daryti, kad 

Kėblinantis teisingu keliu 

pralenks bėgantįjį, kuris iš 

jo išklydo. 

F. Bekonas 

mokinys ar bet kuris kitas valstybės pilietis būtų savo šalies patriotas. Atsakymas 

buvo suformuluotas dar XIX a. Prancūzijoje: jei politikai nori, kad jų piliečiai 

būtų savo šalies patriotai, visų pirma jie turi elgtis taip, kad piliečiams nebūtų 

gėda vadinti save šalies patriotais. 

Šiandien mokytojams, mokyklų vadovams jau nekyla abejonių, kad pilietinio 

ugdymo pradžia – mokyklos suolas. Tam ypač palankus paauglystės ir 


ankstyvos jaunystės laikotarpis. Šio amžiaus moksleiviai linkę vertinti tai, kas 

vyksta aplinkui. Jie kritiškiau žvelgia į suaugusius žmones, formuoja savo tolesnio 

gyvenimo pažiūras. Kita vertus, jie nori tapti suaugusiaisiais. Juos domina 

tai, kas, jų akimis žiūrint, prieinama tik suaugusiems žmonėms: teisė turėti savo 

nuomonę, ją reikšti ir būti išklausytam, teisė spręsti. Šiuo amžiaus periodu galima 

ir reikia rimtai kalbėti ne tik apie teises, bet ir apie jaunojo žmogaus bei piliečio 

pareigas. 

Pilietiškumo ugdymas – viena iš Lietuvos švietimo reformos pamatinių 

vertybių, tačiau taip pat ir rimtas išbandymas pedagogui. Taigi, koks yra švietimo 

tikslas? Klausimas paprastas, bet nebanalus. Matyt, kad teisūs tie, kurie sako, kad 

švietimo tikslas – ugdyti pilietį, kuris geba priimti ir dorus, ir drąsius sprendimus 

bei juos veiksmingai įgyvendinti. Visose šalyse švietimas derina žmogaus ir 

žmogaus kūrinio – valstybės – reikmes. Laisvos valstybės saugumas priklauso nuo 

išsilavinusių piliečių, o piliečių laisvės garantas – savos visuomenės pripažintos 

demokratinės vertybės, kurios paremtos savitarpio pasitikėjimu. 

Pilietinio išsilavinimo standartuose konkretizuojami pilietinio ugdymo tikslai 

ir uždaviniai: pažinti ir suvokti asmens pilietines nuostatas, dorovines ir teisines 

normas, demokratiją kaip gyvenimo būdą, žmogaus kaip piliečio laisves, teises 

ir pareigas, išugdyti meilę Tėvynei bei norą pažinti, puoselėti ir ginti ją, išugdyti 

sąžiningumą, pareigingumą, atsakingumą, aktyvumą bei siekį tobulėti visose 

gyvenimo srityse, išsiugdyti gebėjimus bendrauti ir bendradarbiauti, dalyvauti 

viešame gyvenime. 

Mokėjimas ir gebėjimas 

bendrauti – tai, kas išskiria 

gerus trenerius ir nevykėlius. 

R. Martensas 

Kūno kultūra ir bendravimo kultūra. Mūsų projekto 

tikslas buvo ir yra skatinti mokytojų kolektyvą ir pačius moksleivius 

aktyviau dalyvauti ieškant paveiksnių pilietinio ugdymo 

būdų. Manome, kad viena iš pagrindinių šio ugdymo sėkmės 

prielaidų yra aktyvus viso gimnazijos kolektyvo dalyvavimas 

jame. Pilietinio ugdymo diegimas ir plėtojimas turi remtis atviros visuomenės 

principais Taigi, dirbdami visi kartu, tardamiesi ir diskutuodami bandome ieškoti 

savito pilietinio ugdymo(si) modelio, kuris remtųsi ne praeities reprodukcija, bet 

savikritiška interpretacija. 

Mokinių pilietinės sąmonės branda rūpi visai mokyklai, visiems mokytojams. 

Pilietinės visuomenės pagrindai labiau yra susiję su visuomenės ir humanitariniais 

mokslais – doriniu ugdymu ir istorija. Kad mokykloje būtų ugdomas 

pilietiškumas, visų mokomųjų dalykų programose ir kursuose pirmiausia kreipiamas 

dėmesys į sąžiningumo ir teisingumo, tolerancijos, pasitikėjimo, solidarumo, 

susivaldymo įgūdžių diegimą ir žinių apie demokratiją suteikimą. 

Svarbūs kūno kultūros, jos mokytojų uždaviniai yra: 

• Siekti bendravimo kultūros. 

• Skiepyti sveikatingumo ir sveikos gyvensenos žinias bei įgūdžius. 

• Puoselėti vertybines pilietines nuostatas. 

Bendravimo kultūra – žmonių tarpusavio santykių tobulumo laipsnis – ypač 

aktuali mūsų dienų problema. Tai sudėtingas vyksmas – įvairialypiai žmonių 

ryšiai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių, apimantys keitimąsi informacija, 

80 


kito žmogaus suvokimą ir supratimą. Per kūno kultūros pamokas, sporto pratybas 

bendravimas yra veiksmingas, kai: 

• kompetentingai, tiksliai ir aiškiai perduodama informacija; 

• veikia mokinių motyvaciją mankštintis, sportuoti; 

• sudaro galimybę gauti objektyvią grįžtamąją informaciją (ir mokiniui, ir 

mokytojui). 

Bendraudami su mokiniais stengiamės, kad mokinio ir 

mokytojo santykiai būtų nuoširdūs, natūralūs, siekiame abipusio 

bendravimo ir bendradarbiavimo; mokome diskutuoti, 

gerbti kito nuomonę, būti tolerantiškus, argumentuotai išsakyti 

savo nuomonę, korektiškai ją ginti. 

Bendroji kūno kultūros programa ir išsilavinimo standartai 

leidžia plėtoti dorovės normomis pagrįstos partnerystės komandoje 

nuostatas ir elgseną; stiprintis sveikatą ugdant polinkius 

ir interesus atitinkančią sveiką gyvenseną ir fizinio aktyvumo 

poreikį; siekti sveikatos. Kūno kultūros pamokose geriausiai 

atsiskleidžia vaikų socialinė raida, emocijos. Per šias pamokas 

Pirma išmok doros, o paskui 

išminties, nes be pirmosios 

sunku išmokti antrosios. 

Seneka 

Nereikia painioti drąsos su 

įžūlumu ir šiurkštumu: jie 

skiriasi tiek savo ištakomis, 

tiek ir rezultatais. 

Ž. Ž. Ruso 

stengiamies moksleivį parengti integruotis į visuomenę: pagal asmenines išgales 

siekti fizinio pajėgumo ir mokymosi sėkmės, aktyviai ir tikslingai bendradarbiauti 

su bendraamžiais; laikytis žaidimo etikos, siekti dorovės normomis grįstos 

partnerystės, korektiško ir garbingo rungtyniavimo su varžovais, pagarbiai elgtis 

su fiziškai silpnesniais. Skatiname mokinius nusistatyti sau tinkamus, realius tikslus, 

susitarti dėl išmokimo, parengtumo vertinimo būdų ir kriterijų. 

Įgyvendindami savo siekius realiame gyvenime dar dažnai atsiduriame gana 

sudėtingose situacijose. Kartais net neįmanoma įsivaizduoti, kaip žemai puolęs, 

koks grubus ir netgi pavojingas gali būti šiuolaikinis mokinys. Tą jau spėjo 

pajusti ir kiti mano kolegos. Štai kad ir paskutinis pavyzdys mūsų gimnazijoje. 

Jau garbaus amžiaus buvęs kūno kultūros mokytojas, atėjęs pavaduoti sergantį 

kolegą, teištvėrė mėnesį. Mano paties nuostabai jau gana dažnai, deja, tenka balso 

pakėlimą, viešą peikimą, ironiją, kitas panašias „auklėjimo priemones“ (kurias 

griežtokai draudžia teoretikai) panaudoti kaip bene tinkamiausius būdus klasės 

„kietuoliams“ sutramdyti. Šiuolaikinis jaunimas greitai perpranta mokytojo silpnybes 

ir nedraudžiami ima jomis naudotis. 

Sveika gyvensena ir sveikata. Gera sveikata yra nepaprastai brangi, nes jos 

niekur neįmanoma nusipirkti, – sako liaudies išmintis. Sveikata apibūdinama kaip 

geros savijautos būsena. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) papildo ši teiginį: 

sveikata yra visapusiška fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne vien ligų nebuvimas. 

Fizinė sveikata nusako kūno būseną. Psichinė sveikata dažniausiai priklauso nuo 

mąstymo ir gebėjimo įveikti iškilusias problemas. Socialinė sveikata siejama su 

bendravimo ypatumais. Mokykloje mokinys skatinamas dažniau tartis su mokytoju 

dėl sveikatos ir saugios gyvensenos, savo fizinio pajėgumo, fizinių pratimų 

prasmės ir naudos. Stengiamės išmokyti savęs pažinimo, savivertės būdų. Mokinys, 

būdamas aktyvus, savikritiškas ir kūrybingai dirbdamas per kūno kultūros 

pamokas, turi nemažą poveikį ir kūno kultūros pamokų kokybei. Mokyklos refor- 


mos iškeltų fizinio ugdymo uždavinių įgyvendinimas nurodo gyvybiškai svarbią 

mokinių fizinio tobulinimo kryptį – jų sveikatos stiprinimą ir sveikos gyvensenos 

ugdymą, siekia žadinti jų kasdienio mankštinimosi motyvus ir poreikius. 

Sveikata – tai nenykstanti gyvenimo vertybė, džiaugsmo šaltinis, pilnaverčio 

vystymosi sąlyga. XIX a. pabaigoje mechanizuotai buvo atliekama tik apie 5 % 

visų darbų, kiti 95 % – panaudojant žmogaus raumenų jėgą. 

Todėl fizinio aktyvumo stoka didžioji visuomenės dalis skųstis 

negalėjo. Šiandien, atvirkščiai, tik maža mūsų visuomenės dalis 

yra fiziškai aktyvi. Jau senokai specialistams nerimą kelia mažas 

vaikų ir paauglių fizinis aktyvumas – reikšmingas žmogaus geros 

sveikatos garantas, veiksminga ligų profilaktikos priemonė, 

Fiziniai pratimai gali 

pakeisti daugelį vaistų, bet 

joks pasaulio vaistas negali 

pakeisti fizinių pratimų. 

A. de Miusė 

saviraiškos būdas, galimybė bendrauti, siekti kūno grožio, fizinio tobulumo, 

sportinių rezultatų. Ne paslaptis, kad šiandien dauguma miesto moksleivių beveik 

nedirba jokio fizinio darbo. Prioritetu tapo kompiuteriniai žaidimai, abejotinos 

interneto programos, televizorius. 

Tiek PSO, tiek ir mūsų šalies žinomi specialistai skatina didinti šiandieninio 

jaunuolio fizinį aktyvumą ir rekomenduoja minimalią normą – keturias valandas 

per savaitę. Lietuvos paauglių (ir apskritai gyventojų) sveikatos rodikliai tarp 

dvidešimt keturių Europos šalių yra vieni iš prasčiausių, mūsų mokiniai savo 

sveikatą vertina blogiausiai. Todėl labai svarbu, kad teikiamos rekomendacijos 

neliktų tik kaip formalūs teiginiai, bet taptų praktinės kūno kultūros pagalbininkais. 

Prieš metus atlikau apklausą savo dėstomose klasėse. Paaiškėjo, kad iš 

šimto penkiasdešimties apklaustųjų beveik 23 % (34) mokinių lanko tik privalomas 

kūno kultūros pamokas ir tokių daugėja aukštesnėse klasėse. Dar 29,3 % 

lanko pamokas ir tik kartais mankštinasi savarankiškai. Maždaug pusė apklaustųjų 

(48 %) lanko sporto mokyklą, klubą (mažiausiai tokių tarp septintokų – 30 %). 

Nors 70,7 % apklaustų vaikų tėvų domisi savo vaikų sveikata, fiziniu pajėgumu 

ir padeda jo siekti, reguliariai rytais mankštinasi ir atlieka vandens procedūras 

tik 35 (23,3 %), t. y. visai logiškas ryšys naudingų vaikui įgūdžių formavimui. 

Fizinei veiklai ir sportavimui keturias valandas ir daugiau per savaitę teskiria tik 

57,3 % vaikų. Aštuntose klasėse šis rodiklis – 50 %. 

Mažėjantis fizinis aktyvumas, įtampa kasdieniame daugelio vaikų gyvenime 

rodo, kad kūno kultūros pamokos dažniausiai yra vienintelė mankštinimosi forma. 

Mokykloje labai svarbu kiekvienam vaikui leisti išbandyti savo galimybes: 

patirti sėkmę ir nesėkmę, atskleisti savo pranašumus ir trūkumus, sugebėjimus, 

iniciatyvumą. Būtina pagirti, paskatinti, tinkamai įvertinti. Jeigu šiuo amžiaus 

tarpsniu vaiko darbo rezultatai nevertinami, jo darbai ir pasiekimai nelaikomi 

rimtais, gali formuotis menkavertiškumo jausmas, nenoras tobulėti. 

Jau labai seniai filosofai ir gydytojai pastebėjo, kad be fizinių pratimų 

neįmanoma būti sveikam. Judėjimą jie vadino gyvybės ir sveikatos šaltiniu. 

Kurdami save kuriame savo sveikatą – dvasinę ir fizinę. Nemažą įtaką sveikatai 

turi žmogaus elgesys, žinios, įpročiai ir gyvenimo būdas. Jau neabejojama, 

kad fiziškai aktyvūs žmonės turi mažiau rūpesčių su sveikata nei fiziškai pasyvūs. 

Tyrimai rodo, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai juda beveik dvigubai mažiau 

82 


negu ikimokyklinukai. Judėjimo stoka neigiamai veikia vaiko raidą, jo protinį ir 

fizinį brendimą. Žvilgterkime, kaipgi atrodo mūsų vaikai. Iš „Varpo“ gimnazijos 

medicinos kabineto surinktų mokinių sveikatos duomenų (įrašai mano dėstomų 

klasių žurnaluose) matyti gana liūdnas vaizdas (lentelė). 

„Varpo“ gimnazijos mokinių sveikatos rodikliai 

6 klasė 8 klasė 9 klasė 11 klasė 12 klasė Iš viso: 

Sveikatos sutrikimų pobūdis 

Vaikų skaičius klasėse 

70 150 124 123 80 547 

Sveikas 19 25 25 36 16 121 

Judėjimo aparato 14 27 19 14 10 84 

Fizinio vystymosi 4 9 8 8 2 31 

Ydinga laikysena 9 25 15 8 8 65 

Kvėpavimo takų 8 14 9 3 6 40 

Nervų sistemos 2 3 1 4 3 13 

Regos 26 70 49 47 38 230 

Stuburo iškrypimas 27 49 40 34 10 160 

Širdies, kraujagyslių 9 18 15 13 12 67 

TBC infekuoti --- --- 1 --- 1 2 

Antsvoris, nutukimas 3 6 6 7 6 28 

Susirūpinimą kelia mažėjantis sveikų moksleivių skaičius pereinant iš klasės į 

klasę. Iš lentelėje pateiktų skaičių matyti, kad tik kas penktas vaikas yra sveikas. 

Dauguma vaikų turi po kelis sveikatos sutrikimo požymius. Daugiausia yra regos, 

stuburo iškrypimo, judėjimo aparato, ydingos laikysenos atvejų. Vadinasi, kūno 

kultūros mokytojai turėtų vesti tik koreguojančios ir taikomosios gimnastikos 

pratybas. Visa tai rodo, kad dar nepakankamai dėmesio skiriama visapusiškam 

vaiko lavinimui šeimoje. Tik per dvi savaitines kūno kultūros pamokas to pasiekti, 

esant tokiai padėčiai, neįmanoma. 

Remdamiesi literatūros šaltiniais, ankstesnių tyrimų ir savo 

tyrimo duomenimis manome, kad viena pagrindinių fizinės 

sveikatos neigiamo kitimo priežasčių yra moksleivių motyvų 

fiziškai tobulėti stoka arba jų nebuvimas, vis dar abejingas tėvų 

požiūris į savo vaikų fizinį lavinimą. Reikia pasiekti, kad tėvai 

aktyviai remtų mokytojų rekomendacijas ir reikalavimus vaikams savarankiškai 

mankštintis ir atlikti kūno kultūros namų užduotis. Vienas paveikiausių auklėjimo 

metodų yra asmeninis pavyzdys. Mokytojui pačiam privalu rūpintis savo fizine 

būkle, elgesio ir kalbos kultūra. Tėvai taip pat turėtų labiau domėtis kūno kultūros 

Teisindamiesi neretai įtikinėjame 

save, kad nepajėgiame 

pasiekti tikslo; iš tikrųjų esame 

ne bejėgiai, o bevaliai. 

Fransua de Larošfuko 

dėstymo kokybe, vaiko fizinio ugdymosi pažanga. 

Sveika gyvensena yra gana plati sąvoka, apimanti ne vieną 

gyvenimo sritį. Daugelis nori gyventi sveikai, tačiau dar mažai 

žino, nuo ko pradėti. Sveikos gyvensenos modelis pirmiausia 

atsiranda mūsų sąmonėje ir tik vėliau gali pereiti į konkrečius 

įpročius. Reikia subręsti, kad galėtume teisingai įvertinti, kas labiau apsimoka – 

ar dabar gyventi nesveikai, žaloti savo organizmą ir senatvėje turėti krūvą sunkių 

lėtinių ligų, ar rūpintis savimi ir taip atitolinti senatvę bei prailginti gyvenimą. 

Jei sveika gyvensena nepradės suktis Jūsų galvoje, tikrai nieko nepradėsite veikti. 

Maistą, būtiną gyvybės 

palaikymui, nesaikingumas 

paverčia mirtinais nuodais. 

Ž. de Labriujenas 


Sveika gyvensena prasideda nuo požiūrio keitimosi. 

Remiantis PSO duomenimis teigiama, kad daugiau kaip 50 % žmogaus sveikatos 

priklauso nuo jo gyvensenos. Sveika mityba ir fizinis aktyvumas yra 

pagrindiniai sveikos gyvensenos komponentai. 

Vertybinės pilietinės nuostatos. Siekiančiam įgyti žinių ir patirties, pasirengti 

savarankiškam gyvenimui mokiniui privalu nuolat lankyti pamokas, gebėti 

savo norus derinti su klasės draugų poreikiais, įsiklausyti į mokytojo argumentus. 

Nors kūno kultūra yra viena mėgstamiausių mokinių veiklos sričių, jinai neturėtų 

užsisklęsti siaurame turinyje. Neradus fizinio ugdymosi mokykloje motyvacijos, 

prasmės, džiaugsmo, kyla savirealizacijos problemų. Mokytojui nelengva paveikti 

paauglį ir išvengti konfliktų. Neretai paauglys nepasitenkina tuo, ką mato, ką jam 

rodo mokytojas, ieško savo kelio į kūno kultūrą. Čia praverstų kitų specialistų 

(medikų, psichologų, socialinių pedagogų) patarimai ir pagalba. Monotonijos 

išvengti gali padėti dažnesnės mokinių apklausos dėl jų požiūrio į kūno kultūros 

pamokas, kaip jos tenkina lūkesčius. Būtina siekti, kad mokinys suvoktų, kad per 

kūno kultūros pamokas turi būti ne vien tik smagu, kartais būtina įveikti savo 

nenorą, įtempti valią, paprasčiausiai prisiversti. 

Besikeičiančioje Lietuvos visuomenėje, besikuriančios demokratijos sąlygomis 

būtini piliečiai, galintys vertinti ir laisvai save išreikšti, ieškoti nepriklausomų 

sprendimų ir juos rasti. Todėl svarbiausios pilietinio ugdymo nuostatos turėtų 

būti: 

• sudaryti sąlygas moksleiviams mokytis, ieškoti ir surasti savo kelią; 

• išmokyti analizuoti ir spręsti socialinius konfliktus, kylančius dėl skirtingumo 

ir interesų. 

Pilietinis ugdymas tampa viena iš prioritetinių švietimo sričių, todėl kuriama 

nacionalinė pilietinio ugdymo sistema: 

• intensyviai ir įvairiapusiškai rengiami pilietiniai ugdytojai: ne tik mokytojai, 

dėstysiantys pilietinės visuomenės pagrindų discipliną, bet ir klasių 

auklėtojai, kūno kultūros mokytojai bei užklasinio darbo organizatoriai, 

kurių pagrindinis darbo krūvis – organizuoti mokinių veiklą po pamokų ir 

telkti mokyklos bendruomenę aktyviai pilietinei veiklai; 

• parengta bendroji pilietinio ugdymo programa tampa pilietinio ugdymo 

gairėmis bendrojo lavinimo mokyklose; 

• parengtas pilietinio išsilavinimo standartų projektas, tų standartų siekimas 

turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir kūrybiškais Lietuvos 

piliečiais. 

Dvi savybės – gerumas 

ir kuklumas – niekada 

neturėtų žmogaus varginti. 

R. Styvensonas 

Sėkminga kūno kultūros kaita – tai ne tik jos turinio atnaujinimas, 

bet ir nauji veiklos būdai, vertybės, požiūriai, nauja 

elgsena. Manome, kad švietimo kaita, kurios variklis mūsų 

visų giliausios svajonės, padės išugdyti stiprius ir gerus vaikus. 

Nuo jų supratimo, nusiteikimo, atsakomybės ir gebėjimų veikti 

priklauso ir priklausys, kokioje visuomenėje mes gyvensime. 

84 


Vladislovas Janiūnas 

Kauno Salomėjos Nėries vidurinės 

mokyklos direktorius 

Rasa Puniškienė 

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Labai aktyviai sportuojančių mokinių 

pilietinis ugdymas 

Į tikslą reikia eiti. Jau vaikystėje žmogus turi suvokti moralinių vertybių svarbą, 

išmokti mylėti, gerbti kitus. Privalome išsaugoti vaikų prigimtinį nuoširdumą, 

dorumą, brandinti jausmų subtilumą. O kas padeda ugdytis vaiko tautiškumo sampratai, 

jo tautiniam identitetui ir pagarbai jam, nacionalinėms 

vertybėms, tradicijoms, kultūrai? Anot Antano Maceinos, 

pagrindą tam neabejotinai padeda šeima: „Čia vaikas pramoksta 

kalbėti ir tuo būdu tautiškai mąstyti. (...) Per pasakas, padavimus, 

dainas, šokius, žaidimus vaikas yra įvedamas į estetinį tautos 

pasaulį.“ Tačiau, teigia filosofas, vien šio pagrindo nepakanka: „Šeima tautinį 

auklėjimą pradeda, bet ji neįstengia jo išplėtoti tiek, kiek reikalauja painus mūsų 

laikų gyvenimas.“ Pasak Maceinos, „jai pagalbon turi ateiti mokykla. (...) Be šeimos 

tautinis auklėjimas stokotų pagrindo. Be mokyklos jis liktų neišplėtotas ir jo 

laimėjimai būtų nepastovūs.“ Turbūt nesuklysime teigdami, kad šiandien kiekviena 

mokykla uoliai ir išradingai vykdo šią, tautinio ir pilietinio vaiko ugdymo, misiją, 

kurią suvokia kaip istorijos jai skirtą atsakomybę, privilegiją. Dinamiškoje istorijos 

raidoje mokyklos paskirtis liko stabili – padėti šeimai išugdyti ne tik intelektualų, 

išprususį žmogų, bet ir aktyvų, dorą savos bendruomenės narį, savos tautos pilietį. 

Už kūno ir dvasios harmoniją. Mūsų, Kauno Salomėjos 

Nėries vidurinės mokyklos, misija – tokia pati kaip ir visų 

šalies mokyklų. Šio straipsnio tikslas – pasidalyti pilietinio ugdymo 

savoje mokykloje praktine patirtimi, metodais, būdais, 

pasidžiaugti aktyvia vaikų ir mokytojų veikla šioje srityje. Bet 

prieš tai vis dėlto derėtų paminėti vieną skiriamąjį mūsų mokyklos 

bruožą. Kadangi tai – sportinio profilio ugdymo įstaiga, į ją 

kiekvienais mokslo metais mokytis atvyksta vis naujų sportui 

Niekad didingi tikslai 

nebuvo pasiekti be entuziazmo. 

R. V. Emersonas 

Kieno sveikas kūnas, tas 

gali iškęsti ir karštį, ir šaltį. 

Taip ir tas, kieno sveika 

dvasia, gali pakelti ir pyktį, 

ir sielvartą, ir džiaugsmą, ir 

kitus jausmus. 

Epiktetas 

gabių vaikų iš visos Lietuvos. Todėl mokyklos bendruomenę sudarantys moksleiviai 

turi itin įvairią kultūrinę, intelektinę, vertybinę patirtį. Galime tik pasidžiaugti, kad 

šioji įvairovė ne tik nesukelia problemų, bet ir turi daugybę teigiamų bruožų – atvykstantys 

vaikai dažniausiai turi itin pozityvius vertybinius pagrindus, atsiveža ir 


Tėvynėje tavo ir praeitis, ir 

ateitis. Svetimame krašte 

– tik dabartis. 

L. Hiršfeldas 

noriai dalijasi savita regionine kultūrine, vertybine, mokymosi patirtimi ir ja praturtina 

mūsų mokyklos bendruomenę, ugdymo procesą, laisvalaikio renginius. Ypatinga 

mūsų mokykloje ir mokytojo užduotis – jis turi sugebėti padėti kiekvienam 

tokiam individualią patirtį (savo regiono, savos mokyklos) turinčiam moksleiviui 

greičiau integruotis į naują bendruomenę, tapti jos dalimi, ir mokėti neužgniaužti 

minėtos individualios vaiko patirties, ją brandinti ir panaudoti visos mokyklos 

bendruomenės dvasiniam turtinimui. Taigi galima teigti, kad tokia mūsų mokyklos 

specifika tarsi savaime brandina moksleivių tautiškumo, bendruomeniškumo, 

tautos modelio ir pagrindinių jos vertybių sampratą. Mūsų mokykla – savotiškas 

mikrotautos modelis, kur visos Lietuvos vaikai susijungia į vieną bendruomenę, 

mokosi joje bendrauti, bendradarbiauti, būti vieningi, dalytis patirtimi, kurti bendrus 

tikslus ir pan. 

Tautinis ir pilietinis ugdymas yra integrali daugelio mokykloje mokomų 

disciplinų (istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, dorinio ugdymo ir kt.) dalis, 

jau nekalbant apie tikslingą – pilietinio ugdymo – dalyką. Tačiau tai tik viena iš 

šios krypties ugdymo priemonių, metodų. Kad vaikai suvoktų savo vaidmenį ir 

atsakomybę mokyklos ir miesto bendruomenės, tautos, valstybės gyvenime, kad 

taptų aktyviais šio gyvenimo dalyviais, kad pažintų ir išmoktų gerbti tautos tradicijas, 

papročius, istoriją, reikšmingiausius jos raidos etapus, istorinius ir nūdienos 

valstybės gyvenimo reiškinius, mokykloje pagarbiai, iškilmingai ir kuo išradingiau 

minime svarbiausias valstybines, tautines, religines šventes, rengiame parodas, vakarones, 

vaidinimus, koncertus, įvairiausius konkursus, viktorinas, varžybas, vedame 

atviras pamokas ir pan. Žinoma, taip kuriame ir savitas mokyklos tradicijas. 

Taigi aptarsime svarbesniuosius mokyklos gyvenimo momentus, kurie padeda 

brandinti vaikų pilietinę ir tautinę savimonę. 

Tautos istorija – ir pavyzdys, ir pamokymas. Jau tapo tradicija kasmet 

(gegužės mėn.) mokykloje organizuoti Piemenėlių šventę. Šio renginio tikslas 

– skatinti mokinius domėtis tautosaka, Lietuvos praeitimi, leisti pajusti praeities 

dvasią, prisiliesti prie jos. Ruošdamiesi renginiui, mokiniai patys daro kvietimus, 

dekoruoja juos tautiniais puošybos elementais. Į šventę susirenka visa šeima. 

Pūsdamas ragą šventės pradžią paskelbia piemenėlių vyriausiasis kerdžius, visi mokiniai 

pasipuošia piemenėlių apdarais. Svarbus šventės momentas 

– aktyvus mokyklos ir šeimos bendruomenės bendravimas. 

Visi kartu susipažįsta su piemenėlių gyvenimu, žaidimais, šokiais, 

dainomis, išdaigomis, papročiais. Ypač daug teigiamų emocijų 

suteikia minklių ir mįslių minimas. Senos močiutės paporina 

gražiausiomis lietuvių tarmėmis, išmoko šokių bei ratelių. Toks šiltas ir nuoširdus 

susiėjimas, pabuvimas ugdo vaikų bendruomeniškumo jausmą, meilės, doros 

sampratą. Tokia pat ir mokykloje organizuojamų advento vakaronių, Kaziuko 

mugės, Teatro dienų (lietuvių liaudies pasakų, dainų inscenizacijų demonstravimo 

renginiai) paskirtis. 

Etninių tradicijų puoselėjimo pamoka galima vadinti ir mokyklos istorikų bei 

lituanistų organizuojamą viktoriną-konkursą moksleiviams „Ten, kur senoliai godas 

godojo“. Čia klasių komandos pristato savo piešinius „Gimtojo krašto senovė“, 

86 


dainuoja dainas, deklamuoja eilėraščius, atlieka legendų, sakmių inscenizacijas. 

Dalyvių teigimu, tai iš tiesų labai linksmas, įdomus renginys. 

Mokykla turi ir savitą, seną tradiciją, kurios kilmę galima sieti su mokyklos 

pavadinimu. Lietuvos didžiosios klasikės Salomėjos Nėries 50-ųjų gimimo metinių 

proga Kauno III vidurinei mokyklai 1954 m. buvo suteiktas šis garbingas vardas. 

1955 m. pradėta rinkti ir kaupti medžiaga apie poetę, mokykloje įkurtas muziejus. 

Salomėjos Nėries vardą tada Lietuvoje turėjo 5 vidurinės mokyklos: Vilkaviškio, 

Panevėžio, Vilniaus, Lazdijų, Kauno. Tik 3 iš jų šiandien tebeturi šį vardą, tačiau 

ir dabar šias mokyklas sieja draugystė ir tam tikra tradicija – jau nuo 1954 m. visų 

minėtų mokyklų kolektyvai kasmet susitinka vienoje iš mokymo įstaigų. Susitikimuose 

dalyvauja mokytojai, mokiniai, poetės šeimos nariai, aktoriai, žymūs 

žmonės, susiję su tautos istorija ir praeitimi. Mokyklą aplanko ir buvę jos mokiniai, 

mokytojai, garbės svečiai. Visų mokyklų bendruomenės didžiuojasi turėdamos 

galimybę bendrauti, tai graži ir labai sena tradicija, jungianti kelių kartų žmones. 

Prieš susitikimą yra organizuojami rašinių-interpretacijų, piešinių-iliustracijų, 

raiškiojo skaitymo konkursai. 

Mūsų mokyklos mokiniai tvarko poetės amžinojo poilsio vietą, puošia ją 

gėlėmis, atlieka poetines-muzikines kompozicijas. Jaunieji mokyklos muziejininkai 

yra aktyvūs Salomėjos Nėries kūrinių skaitytojai, interpretuotojai ir biografinių 

faktų ieškotojai. Jie domisi visais istoriniais įvykiais, kuriuos teko patirti poetei ir 

jos šeimai. 

Savitomis pilietiškumo, valstybingumo, tautiškumo idėjų perteikimo pamokomis 

reikėtų laikyti valstybinių švenčių minėjimą. Itin stengiamės, kad jie nevirstų vien patoso 

kupinais renginiais, paprastai nepasiekiančiais vaikų sąmonės, širdies. Kasmet ieškome 

vis naujų idėjų svarbiausioms valstybės raidos datoms paminėti. Sausio 13-ąją paprastai 

pasitinkame ne vien tylos minute – tylia pagarba kritusioms aukoms, bet ir piešinių, 

eilių, rašinių parodomis, istorijos mokytojų surengtais minėjimais. Svarbu paminėti, 

kad mūsų mokyklos mokytojai ir mokiniai sausio 13-osios įvykių dienomis budėjo 

prie Kauno televizijos, Sitkūnų radijo stoties. Daugelio žmonių atmintyje išliko tų 

dienų vaizdai. Dabar tai jau istorija, kuria per įvairias šventes su mūsų mokyklos mokiniais 

noriai dalijasi niūriųjų įvykių liudininkai. 

Daugelis Vasario 16-osios minėjimą įsivaizduoja didelėje salėje, skambant tautinei 

giesmei ir plazdant Lietuvos vėliavai virš galvos. Kas sakė, kad patriotizmo mokoma 

tik susikaupus ir rimtu veidu? Mūsų mokyklos pradinukai šiemet sugalvojo Lietuvos 

valstybės atkūrimo dieną sutikti kitaip. Nors buvo šalta diena, vaikai strimgalviais 

skubėjo laukan, žaidė linksmus žaidimus. Suskirstyti į komandas, mokinukai gavo 

„slaptas“ užduotis. Pirmiausia – išminti sniege tik jų komandai žinomą paslaptingą 

taką. Išmynę takus, vaikai dar niekaip negalėjo perprasti sumanymo prasmės. Tada 

kiekviena komanda gavo po dažų flakoną ir turėjo nudažyti atrastą, varžovų komandos 

išmintą, taką. Kai išryškėjo visos raidės, jos buvo pernelyg didžiulės, kad 

vaikai galėtų perskaityti. Kartu su mokytojais nuskubėję į ne mažiau paslaptingą 

vietą – mokyklos palėpę – ir iš aukštai pažvelgę į savo slaptuosius takelius, pamatė 

didžiulį užrašą „Vasario 16“. Tuomet mokinių akys spindėjo ir atradimo džiaugsmu, 

ir meile Tėvynei. 


Savitai Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šiemet paminėjo ne tik mažieji, bet ir 

kiti mokyklos bendruomenės nariai – vesta atvira pamoka „Vasario 16-oji praeityje 

Neliks duonos su druska 

– liks tėvynė. 

J. Marcinkevičius 

ir dabar“, į kurią susirinko ne tik mūsų, bet ir kitų mokyklų moksleiviai, 

mokytojai, Švietimo skyriaus atstovai ir kiti svečiai. Istorijos 

mokytojos, pasitelkusios įvairiausias informacijos priemones, 

apžvelgė ir priminė renginio dalyviams Lietuvos valstybingumo 

Pats geriausias pamokslininkas 

– skruzdė. O ji 

neištaria nė žodžio. 

B. Franklinas 

atgavimo kelią nuo 1905 iki 1918 m. Moksleiviai pristatė filmuotą medžiagą ir vedė 

diskusiją tema „Kuo mums svarbi Vasario 16-oji šiandien?“, padeklamavo renginio 

tema eilėraščių, padainavo dainą, ruošė plakatus apie Vasario 16-osios įvykius ir rašė 

atsiliepimus, kuo jaunajai kartai šiandien svarbi ši valstybinė šventė. Surengta Vasario 

16-ajai skirta piešinių paroda, kurioje eksponuoti moksleivių darbai šventės tema. 

Kovo 11-oji taip pat minima koncertais, parodomis, kūrybos popietėmis, viktorinomis. 

Įstojimo į Europos Sąjungą dienai paminėti šalia mokyklos 

esančiame Ąžuolyno parke šiemet organizavome orientavimosi 

sporto varžybas „Europos šalys“. Mokiniai turėjo įrengti punktus, 

pavadintus Europos šalių vardais, pakabinti tos šalies valstybinę 

vėliavą. Dalyvių komandoms buvo išdalyti žemėlapiai su pažymėtais atskirų šalių 

punktais. Suradusios nurodytus punktus komandos turėjo pasisveikinti tos šalies 

kalba, atlikti kelias kūrybines užduotis. Šis renginys patenkino ir vaikų smalsumą, 

ir sportinės kovos poreikį. Jie savitai išmoko dar vieną valstybės istorijos pamoką. 

Pilietiškumo pagrindus moksleivių sąmonėje šiemet įtvirtinome viktorina 

„Teisės, pareigos ir atsakomybė“. Moksleiviai atsakinėjo į komisijos narių pateiktus 

klausimus, vaidino konkurso tema situacijas, pristatinėjo savo sukurtas emblemas, 

piešinius tema „Smurtui – Ne!“ Šioje viktorinoje moksleiviai daug sužinojo apie 

savo teises ir pareigas, turėjo galimybę praplėsti akiratį, išbandyti save įvairiose 

gyvenimiškose situacijose. 

Pažinusiems ir dar tik pradėjusiems pažinti tautos kultūrą moksleiviams mokykloje 

sudaromos visos sąlygos atrasti ir plėtoti savo pačių kūrybines galias, savo darbais 

prisidėti prie nacionalinės kultūros gyvybingumo, jaunatvės. Visi renginiai, kuriuos 

jau minėjome ir apie kuriuos čia neturime galimybės papasakoti, be moksleivių 

kūrybinės vaizduotės nebūtų buvę tokie spalvingi, turiningi. Gyvename labai 

dinamišku laikotarpiu, visi bėgame, lekiame ir per mažai laiko skiriame vienas kitam, 

brangiausi žmonės lieka tarsi nuošaly... Todėl kilo mintis suvienyti kelias kartas 

bendram darbui, paraginti sustoti ir pabūti kartu. Kiekviena karta – neišsemiamas 

žinių, papročių, tradicijų šaltinis. Taip gimė projektas „Kūryba iš mano rankų“. 

Moksleiviams pasiūlėme kartu su suaugusiais šeimos nariais pagaminti kūrybinius 

darbus, kuriuos eksponavome Kauno pedagogikos muziejuje. Paroda sulaukė didelio 

visuomenės susidomėjimo. Sėkmingas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas 

– vienas sėkmingiausių kelių į pilnavertį, visapusišką vaiko asmenybės ugdymą. 

Šią trumputę iš tiesų gausių pilietinio ir tautinio ugdymo apraiškų mūsų 

mokyklos gyvenime apžvalgą norime reziumuoti viltimi, kad visa tai, ką moksleiviai 

išsineš iš mokyklos ir jos bendruomenės, padės jiems tapti pilietiškomis, darniomis, 

sąmoningomis asmenybėmis. 

88 


Nijolė sližauskienė 


Lietuvos mokinių ir studentų sporto centras 

Kūno kultūros mokytojas – visaverčio 

piliečio ugdytojas 

Švietimas ir auklėjimas – nedalomas vyksmas. Jungtinių Tautų vaiko teisių 

konvencija teigia, jog švietimo paskirtis – vaiko asmenybės atskleidimas ir maksimalus 

jo talento, protinių ir fizinių gebėjimų ugdymas. Lietuvos Rerspublikos 

švietimo įstatymas taip pat pripažįsta, kad švietimas yra veikla, 

kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo 

pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. 

Kūno kultūra ir sportas yra puiki priemonė šiems tikslams 

įgyvendinti. Mokyklos pareiga – į gyvenimą išleisti jauną 

žmogų, kuris gebės kokybiškai gyventi. Mokykloje mokinys 

Auklėjimas turi būti pajėgus 

ir kūną, ir sielą padaryti 

pačius puikiausius ir pačius 

geriausius. 

Platonas 

turi išsiugdyti emocines, intelektines, fizines, dvasines ir socialines vertybes, kurios 

padės jam susikurti karjeros planus, juos įgyvendinti ir kūrybingai dirbti. 

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai yra valstybės užsakymas 

švietimui, kokį pilietį, savo valstybės patriotą, informacinės, pilietinės visuomenės 

kūrėją ji turėtų išugdyti. Bendrosios programos yra skirtos mokiniams, bet perduodamos 

per mokytoją. Jų tikslas – ugdyti bendruosius mokinių gebėjimus, 

skatinti aktyvų mokinio mokymąsi, mokytojo ir mokinio bendravimą ir 

bendradarbiavimą. Pozityvu, kai mokymasis vyksta sąveikaujant su aplinka, 

o atsakomybė už mokymąsi perkeliama mokiniui. Tarp mokinių ir mokytojų 

plėtojasi nauji santykiai, orientuoti į demokratiją, pliuralizmą, daugiakultūriškumą, 

partneriškumo dvasios ugdymą, žinių panaudojimą praktinėje veikloje, kūno 

kultūros raštingumo, jos išliekamosios vertės, naudos suvokimą. 

Kaip padaryti, kad mokykla taptų gyvenimu? Šiandien mokinio gyvenimas 

dažniausiai prasideda po pamokų. Kaip panaudoti sportą, kad vaikai taptų 

laimingi, galėtų realizuoti savo kūrybinį ir intelektinį potencialą, išmoktų gyventi 

darnoje su savimi ir aplinkiniais? Išauga vertybinių nuostatų reikšmė. Nuo 

jų priklauso mokinio elgesys, mokymasis, santykiai su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, 

gebėjimas sau išsirinkti tikslus, juos įgyvendinti. Nuostatų negalima 

įvertinti ar pamatuoti. Tai kaip jas vertinti? Nauji mokytojų ir mokinių santykiai 

– pažangu, bet ar tai pasieks kiekvieną mokyklą, kiekvieną mokytoją? Kiek 


mokytojų sąmoningai bendradarbiauja su mokiniais? Ar visi mokytojai gerai 

pažįsta savo mokinius, žino jų fizines ir dvasines galias, patirtį? 

Lietuva įsijungė į bendrą Europos edukacinę erdvę, tapo globalaus pasaulio 

dalimi. 2005 metais Jungtinės Tautos paskelbė darnaus vystymosi dešimtmetį. 

Darnaus vystymosi kertinis akmuo – gyvenimo kokybė, kompetencijos, žinių 

panaudojimas praktikoje, gebėjimas priimti ir įgyvendinti sprendimus. 

Mokykla, ugdanti dvasios ir kūno jėgas Mokyklai, mokytojui gyvenimas 

parengė daug iššūkių. Informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra, 

kintančios ekonominės, socialinės, politinės sąlygos, didėjantys ir griežtėjantys 

visuomenės poreikiai ir reikalavimai švietimui, mokymosi visą gyvenimą strategijos 

įgyvendinimas – visa tai keičia mokytojo vaidmenį mokykloje. O ir mokinys 

jau nebe toks pats. Ne vienas puikiai išmano informacines ir komunikacines 

technologijas, kai kuriose srityse žino daugiau už mokytoją, dažnas daug keliauja, 

plečia savo akiratį ir pan. Mokytojui ne taip paprasta iš pagrindinio žinių šaltinio 

ir perteikėjo tapti žinių vadybininku, mokinio pagalbininku ir konsultantu, komunikatoriumi, 

organizatoriumi, nuostatos mokytis visą gyvenimą skatintoju, 

pokyčių valdytoju. Ypatingą reikšmę įgyja mokytojo profesijos bendrakultūrinė, 

pedagoginė ir specialioji pedagoginė kompetencijos. Šiuolaikiškam mokytojui 

privalu mokėti ir sugebėti saugoti, plėtoti Lietuvos kultūrą, dalyvauti kuriant 

pilietinę visuomenę, skatinti ir palaikyti teisinių normų laikymąsi, vertinti Europos 

Sąjungos šalių kultūrų įvairovės poveikį Lietuvai, šeimos įtaką ugdymui, kurti 

saugią mokymosi aplinką, organizuoti įdomų, patrauklų ir kokybišką ugdymą, 

užtikrinti intelektinę, socialinę ir fizinę mokinių raidą, valdyti informacines ir ko- 

Kiek išradingumo gali parodyti kūno kultūros mokytojas per pamoką tenkindamas mokinių norą žaisti, 

varžytis, lenktyniauti! 

90 


munikacines technologijas, mokėti paversti klasę smalsių asmenų bendruomene, 

spręsti lyderystės problemas, gebėti individualizuoti ugdymą, vertinti mokinių 

gerąsias ypatybes, įtraukti mokinius į mokyklos bendruomenės veiklą. 

Pilietinio ugdymo mokykloje tikslas – padėti mokiniams įgyti pilietinių žinių 

ir išmokti jas panaudoti praktikoje, pažinti save, įgyti praktinę patirtį šeimoje, 

bendruomenėje, ugdyti vertybines nuostatas ir praktinius gyvenimo įgūdžius, 

suvokti šiuolaikinio globalaus pasaulio problemas (ekologines, 

skurdą, badą, narkomaniją ir pan), suvokti asmens dalyvavimo 

tautos gyvenime galimybes ir būdus, atsakomybę už tautos 

likimą. Svarbu, kad mokiniai išsiugdytų gebėjimą analizuoti, 

vertinti ir interpretuoti informaciją, sisteminti logiškai pagrįstas 

išvadas, galėtų atskirti faktą nuo nuomonės. Visa tai prisidėtų 

prie būsimo aktyvaus piliečio pasaulėžiūros formavimo. 

Mokyklos bendruomenė kuriama bendromis visų jos narių 

pastangomis. Pilietinis ugdymas vyksta per pamokas, tęsiamas – 

popamokinėje veikloje: įvairūs renginiai, konkursai, veikla klubuose, būreliuose, 

projektinis darbas ir kt. Reikėtų paraginti mokinius dalyvauti sprendžiant mokyklos 

ir vietos bendruomenės problemas, ginant savo orumą, teises ir įsitikinimus, 

mokytis gerbti demokratines vertybes ir jas puoselėti. Kūno kultūros pamokinė ir 

popamokinė veikla suteikia labai daug galimybių ir progų pilietiniam ugdymui. 

Beveik per kiekvieną mokyklos renginį vyksta varžybos, įvairūs sportiniai pasirodymai, 

žaidimai. Prieš šventes, renginius atliekamas didelis organizacinis darbas, 

kada ir gaunamos tikrosios gyvenimo pamokos. 

Asmenybei ugdyti maža yra 

pamokslinių pamokymų, 

maža keletos patarimų o 

reikia ir tam tikros aplinkos, 

tam tikros bendruomenės, kurioje 

galėtų bręsti būsimosios 

asmenybės sąmonė. 


Žaidžiant estafečių žaidimus kiekvieno komandos nario indėlis labai svarbus 


Mokinių savivalda – labai svarbi pilietinių, jaunimo politikos formavimo, atstovavimo 

mokiniams įgūdžių mokykla. Būtent šioje veikloje mokiniai pritaiko 

praktikoje įgytas žinias. Organizuojant sveikatinimo, sporto renginius mokiniai 

turi progą veikti kaip mokyklos bendruomenės lygiaverčiai partneriai, bendraudami 

ir bendradarbiaudami, planuodami ir tardamiesi su bendraamžiais, mokytojais 

ir tėvais. Vykdant sporto renginius, formuojant ir rengiant komandas varžyboms 

ugdoma pagarba kitam žmogui, pasitikėjimas komandos draugu, partneriu, bendradarbiavimo 

ir bendravimo, atsakomybės, pasitikėjimo savimi, kilnaus elgesio, 

garbingo rungtyniavimo įgūdžiai. Mokyklos gyvenimas iš esmės yra mokinių 

pilietinės kultūros, demokratijos puoselėjimo židinys, t. y. čia ir prasideda tikrasis 

gyvenimas. Ir labai svarbu, kad kuo daugiau mokinių semtųsi gyvenimiškos 

patirties čia, o ne gatvėje. Nereikėtų šios veiklos vertinti kaip savaime suprantamos 

ir nelabai svarbios, bet reikėtų su mokiniais kuo daugiau kalbėtis, diskutuoti, 

nepamiršti pakviesti kiekvieną mokinį joje dalyvauti ir rasti būdus juos įtikinti 

šios veiklos išskirtine verte ir nauda norint išbandyti, patikrinti save, išmokti 

įsivertinti ir priimti bendraamžių ir suaugusiųjų kritiką, vertinimus. 

Išnyko sienos tarp gyvenimo ir mokyklos. Lietuvoje neretai susiduria 

konkurencijos propagavimas ir solidarumas, racionalumas ir tarptautiškumas, 

tradiciškumas ir naujoviškumas, lokalumas ir globalumas. Aktualūs yra identiteto 

išsaugojimo bei atvirumo klausimai. Svarbu, kad mokiniai susivoktų šiuose 

procesuose, ir gerai būtų, kad per praktinę veiklą. Yra nemažas atotrūkis tarp 

deklaruojamos švietimo ideologijos ir realybės. Kartais paminama tėvų teisė būti 

ugdymo proceso dalyviais, mokyklos strateginiai dokumentai neretai parengiami 

be bendruomenės, nepaisant reglamentuojančių dokumentų reikalavimų. 

Kad pasikeistų švietimo būklė pirmiausia turėtų pasikeisti mokytojas. Jis turėtų 

keistis, tobulėti, nes to reikalauja pasikeitę visuomenės, kuri ir pati smarkiai 

keičiasi, poreikiai. Mokytojas ugdo mokinio asmenybę, kuri ir turės gyventi šioje 

besikeičiančioje visuomenėje, todėl mokytojas negali nesikeisti. Šiuolaikiškas 

mokytojas privalo pats rūpintis savo kvalifikacija ir kompetencija, ieškoti 

naujausių žinių, domėtis kolegų patirtimi ir dalintis savąja, nes tik diskutuojant, 

keičiantis nuomonėmis kyla naujų idėjų, gimsta puikių sumanymų ir projektų. 

Kiekvienas kūno kultūros mokytojas turėtų žinoti, kokios yra pagrindinės 

švietimo plėtros tendencijos pasaulyje, kokie šiuo metu yra svarbiausi švietimo 

plėtros prioritetai. 

Mokinių vertinimas per egzaminus yra gana vienpusiškas (vertinamos 

žinios) ir nesuteikia išsamios informacijos, kokį jauną žmogų mokykla išleidžia į 

gyvenimą. Reikėtų aptarti ir keisti mokinių vertinimą per baigiamuosius egzaminus. 

Per egzaminus nėra vertinamas mokinių moralinis, pilietinis formavimasis, 

jų gebėjimas dirbti grupėse, komandose, komunikavimas, kūrybiškumas, retokai 

vertinamas gebėjimas analizuoti duomenis, mokėjimas matyti visumą, gebėjimas 

sisteminti faktus, problemas, apibendrinti, daryti išvadas. 

Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir 

atnaujinimo strategija 2006–2012 m. pažymi, kad šiuolaikinio ugdymo turinio 

tikslas yra pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys pagal savo 

92 


poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, ugdytųsi pilietinę ir tautinę savimonę, 

įgytų kompetencijų, būtinų tolesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam 

gyvenimui šiuolaikinėje pilietinėje visuomenėje. 

Didelė bėda, kad švietimas, kaip ir visa Lietuvos visuomenė, 

nesusikūrė pilietinio dalyvavimo tradicijų, dalis visuomenės 

vengia dalyvauti šioje veikloje. Pilietinis ugdymas dažnai suprantamas 

kaip mokomasis dalykas, mokiniams perteikiamas 

per pamokas. Mokiniai įgyja neblogą raštingumą, demokratijos suvokimą, bet jis 

atsietas nuo idealų, vertybių, principų. Dalis mokinių dalyvauja Lietuvos mokinių 

parlamento ir kitų mokinių savivaldos organizacijų veikloje. Didžiausia bėda, kad 

vis dėlto didelė dalis jaunimo neįgyja dalyvavimo praktikos ir tampa apolitiška 

visuomenės dalimi. Kadangi jaunimas sudaro nemenką visuomenės dalį, Lietuva 

kaip politinė bendruomenė kol kas silpnai funkcionuoja. Šiandien visuomenėje 

vis labiau įsigali individualizmas, materializmas, nyksta bendruomeniškumas. 

Apie tautos interesus ir apie tautiškumą mūsų valstybėje pastarąjį dešimtmetį 

kalbėjome mažokai. Dažniau kalbėjome apie tautą kaip apie integravimosi į 

Europos Sąjungą subjektą. Daug kalbėjome apie pilietiškumą, kurio šiandien 

mums, deja, irgi labai trūksta. Tačiau pilietiškumas, atsietas nuo tautos kultūros, 

yra nepilnavertis. Ne visada tautiškumas suderinamas su pilietiškumu, valstybinis 

patriotizmas su atvirumu kitoms tautoms ir kultūroms. 

Pilietiškumas ir tautiškumas turėtų gražiai vienas kitą papildyti. Mokiniams 

privalu suprasti šias sąvokas. 

Šiandien kiekvienas pilietis turėtų suprasti, kad tautiškumas išreiškia žmogaus 

priklausymą bendruomenei, kurioje bendravimas pagrįstas dvasinėmis, idėjinėmis 

vertybėmis ir kuri kuriama ant amžinųjų moralės vertybių pagrindo. Pilietiškumas 

išreiškia priklausymą valstybei, kuriai žmogus turi įsipareigojimų, o ši – jam. 

Valstybėje derinamos socialinės normos, išlaikoma pusiausvyra tarp piliečių teisių 

ir pareigų. Pažeidus šią pusiausvyrą, o tokių pavyzdžių apstu, visuomenėje atsiranda 

susvetimėjimas, nepasitikėjimas valstybe, pilietis jaučiasi nesaugus, nesvarbus, 

nebrangintinas, silpnėja visuomenės bendruomeniškumas, mažiau tikima 

bendrais tikslais, vyksta visuomenės susiskaldymas. 

Gyvenimo tempas greitėja, ima dominuoti daiktų kultas. 

Bendruomeniškumo idėją ypač griauna korupcija, veidmainystė, 

apgaulė. Jaunimas labai gerai jaučia ir mato gražių žodžių ir 

veiksmų, poelgių neatitikimą. Tada prasideda moralės normų 

degradacija. 

Didelį susirūpinimą kelia jaunosios kartos tautinės savimonės 

ir patriotizmo mažėjimas, ji nebenori pripažinti socialinės tvarkos 

nuostatų, nepuoselėja tautinės savimonės ir tautiškumo. 

Vis labiau įsigali vartotojiška kultūra. Iš Vakarų plūsta didžiuliai 

informacijos srautai, susiduriama su daugelio tautų kultūromis, 

susimaišo tautų gyvenimo būdai ir vertybių suvokimas. 

Visuomeninių bei tautinių 

vertybių iškėlimas sustiprina 

tautinio auklėjimo vyksmą. 


Ydos ir blogi įpročiai 

jaunimo atsinešamos į 

mokyklą. Bet mokykla ir visas 

auklėjamasis joje darbas yra 

tam, kad nustelbtų blogumus, 

kad diegtų gražius įpročius 

– bloga naikintų geru. 

Tada ji bus auklėjamoji 

mokykla. 


Norėdami išlikti globalizuotame pasaulyje su savitu veidu ir būti gerbiami kitų, 

turėtume pasipriešinti kosmopolitinei bangai, kuri neša pilietiškumą be tautiškumo, 


materialumą be dvasingumo. Daug yra mėgdžiojama, nebranginamas tautiškumas, 

kuris yra valstybės tęstinumo ir savito indėlio į civilizaciją garantas. 

Iš pasaulio plūsta daug postmodernizmo šlamšto, kuris skverbiasi į visas 

gyvenimo sritis, į šeimą ir į mažiausiai apsaugotas vaikų ir paauglių širdis. Atsiranda 

puiki dirva tarpti amoralumui, nusikalstamumui, socialinei netvarkai. 

Paaugliai ir jaunimas siekia būti panašūs į pasaulio piliečius ir pamažu pradeda 

nebejausti dvasinių ryšių, moralinių įsipareigojimų savo Tėvynei, mažėja lietuvių 

atsparumas masinės kultūros iš Vakarų skverbimuisi, nebepaisoma visuomenėje 

priimtų elgesio normų. 

Tautos patirtis ir tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą per kaimo 

bendruomenę, šeimą, bažnyčią. Kaimas garsėjo humaniškais santykiais, senomis 

tradicijomis, dvasingumu ir dorove. Kur visa tai? Šiandien kaimuose – nesaugu, 

jie gerokai ištuštėję, kai kur apmiręs kaimo bendruomenės kultūrinis gyvenimas. 

Išaugo karta, kuri nežino savo protėvių tradicijų, nesuvokia jų vertės savo gyvenime. 

Neretai pastebimas prastas jaunimo estetinis raštingumas, užmirštama tradicinė 

etika, žmonių tarpusavio santykių principai. Todėl šiandien iškyla uždavinys – stiprinti 

jaunimo imunitetą agresyviai, komercinei, svetimai, masinei kultūrai. Viena 

veiksmingiausių priemonių – sudominti jaunimą kūno kultūra, sportu. 

Žmogų puošia jo darbai. O kaip jaunimui perimti tautos tradicijas? Kaimuose 

mažai jaunimo, plinta alkoholizmas, narkomanija, trūksta įdomių, prasmingų 

renginių. Reikėtų atgaivinti bendruomeniškumo idėją, ypač nedideliuose miesteliuose, 

kaimuose, kur prasta ekonominė ir demografinė situacija. Džiugu, kad 

ėmė stiprėti kaimo bendruomenės, atsigręžiama į žmogų, jo poreikius. Miestų ir 

rajonų savivaldybės, seniūnijos priima pozityvų sprendimą: steigti etatus specia- 

Ir po pamokų daug įdomių fizinio aktyvumo galimybių 

94 


listams, kurių pareiga – telkti bendruomenę sveikai gyvensenai, prasmingam laisvalaikiui, 

fiziniam aktyvumui, etninių kalendorinių švenčių sugrąžinimui į viešąjį 

gyvenimą. Per šventes, kuriose sukoncentruotas krašto ir jo regionų savitumas, 

unikalumas, pastovumas, galima paveikti šiandieninį jaunimą. 

Ateina ir naujos šventės, bet jos labiau deklaratyvios, išorinio, 

žaidybinio, paviršutiniško pobūdžio. Saviraiška per senąsias 

šventes turi gilesnius pamatus. Tik reikėtų paieškoti naujesnių 

renginių formų, organizuojant jas pasitelkti daugiau paauglių ir 

jaunimo, labiau įsiklausyti į jų nuomonę, siūlymus, nereikėtų 

primesti senokų, pabodusių švenčių ir renginių scenarijų, 

daugiau leisti pasireikšti mokiniams, jaunimui. Ši puiki iniciatyva 

turėtų plėstis, ją reikėtų plačiau viešinti ir remti. 

Kūno kultūros mokytojai gali labai daug nuveikti ugdant visavertį jauną žmogų. 

Kas, jei ne jie, yra labai arti mokinių, yra jiems labai savi. Mokiniai mėgsta sportą. 

Varžybos, pratybos yra labai patraukli ir įvairi veikla. Mokytojas, kuris geba būti 

šalia, kai laimima, kai rieda karčios pralaimėjimo ašaros, yra labai arti. Jam neretai 

patikimos slapčiausios viltys ir lūkesčiai. Tik šitas situacijas reikėtų tinkamai panaudoti. 

Ne visi moka kalbėti paprastai, suprantamai, įtaigiai, patraukliai, ne visi mokytojai 

yra charizmatiškos, komunikabilios asmenybės. Tačiau kalbant nuoširdžiai, 

gerai pažįstant mokinį, galima priartėti prie tos dviejų ugdymo partnerių bendravimo 

ribos, už kurios yra beribis pasitikėjimas vyresniu žmogumi, patarėju, pagalbininku, 

skatintoju, vilties teikėju. Reikėtų pasitelkti ir humorą – jis dažnai gelbsti 

kritinėmis ar, atrodo, beviltiškomis situacijomis. Gyvenimas visus mus patikrina 

pagal amžinąsias ir laikinąsias vertybes. Pats nuostabiausias ir paslaptingiausias 

jausmas mokytojui – jaustis esančiam šalia mokinio ir atiduoti jam viską, ką turi 

geriausią. Mokinys ima mokytoju tikėti, tiki, kad jis jam svarbus, unikalus. Tačiau 

svarbu, ką pedagogas turi savyje, kokie jo dvasiniai turtai, ar nori jais dalytis su 

kitais. Svarbus ir siekis pažinti savo ugdytinį ir tapti jam kompetentingu pagalbininku 

pilname iššūkių šiandieniniame gyvenime. 

Sėkmę lemia ir kūno kultūros mokytojo gebėjimas burti mokyklos ir vietos 

bendruomenes darniai sportinei veiklai. Be kitų dalykų mokytojų, be tėvų pritarimo, 

palaikymo ir pagalbos rimti planai, projektai ir kiti darbai sunkiai padaromi 

ir teikia daug mažiau pasitenkinimo. 

Šeima, tėvai, mokytojai turėtų padėti suvokti tautiškumą kaip pilietinį elgesį 

Lietuvoje. Tai nėra taip paprasta. Globalizacija niveliuoja kultūras, žmonių 

elgseną. Mes pasirinkome būti su Vakarų civilizacija ir ją kurti. Lietuva iš tiesų 

turi nemažai vertingų dalykų, ką gali padovanoti Europai. Apie tai patys turime 

pranešti Europai ir pasauliui, nes tik taip gali išlikti tautos kultūros paveldas. 

Todėl reikėtų ieškoti kultūros mainų partnerių ir pirmiausia tarp tų, kurie nori 

išsaugoti savo veidą (identitetą). Tokių mainų būdu pristatoma savosios šalies 

kultūra ir susipažįstama su kitų Europos šalių kultūra. Mokiniai susipažįsta su 

kitokiais žmonių santykiais ir gyvenimo būdu, varžosi sporto aikštelėse, mokosi 

naujų žaidimų ir laisvalaikio formų, gilina užsienio kalbos įgūdžius, dalyvauja 

įvairiuose konkursuose, kur gali pademonstruoti savo įvairiapuses žinias 

Labiausiai pagrįsti 

apibrėžimai – homo ludens 

(žaidžiantis žmogus) ir 

homo faber (dirbantis 

žmogus). Nes iš esmės 

žmonių veiksmai ir tėra du 

– darbas ir žaismas. 

Tėvas Stanislovas 


ir talentą. Šią veiklą sėkmingai vykdo nemažai šalies mokyklų bendruomenių 

dalyvaudamos tarptautiniuose projektuose. 

Seniai praėjo tie laikai, kai Lietuva buvo žinoma kaip rūpintojėlių, rūtų 

darželių ir geltonkasių mergelių kraštas. Skleisti žinias apie šiandieninę Lietuvą 

turėtų kuo platesnis visuomenės sluoksnis – politikai, menininkai ir, žinoma, 

sportininkai, kurie yra puikiausi mūsų tautos ambasadoriai. Todėl jau mokykloje 

sportininkai turėtų išmokti pristatyti savo sportinę veiklą, rezultatus, diskutuoti, 

pareikšti savo nuomonę mokinių sporto klausimais, duoti interviu, mokėti 

pristatyti savo gimtąjį miestą, rajoną ir šalį lietuvių ir viena ar keliomis užsienio 

kalbomis. Tačiau tie žmonės turėtų būti charizmatiškos asmenybės, jų darbai, 

gyvenimo būdas neturėtų skirtis nuo žodžių. Lietuvos sportininkai Stepas Butautas, 

Algirdas Šocikas, Stanislovas Stonkus, Danas Pozniakas, Angelė Rupšienė, 

Modestas Paulauskas, Kazys Petkevičius, Lina Kačiušytė, Justinas Lagunavičius, 

Vida Vencienė, Romas Ubartas, Artūras Kasputis, Valdemaras Novickis, Gintaras 

Umaras, Algimantas Šalna, Robertas Žulpa, Remigijus Valiulis, Vida Beselienė, 

Aldona Česaitytė-Nėnėnienė, Sigita Mažeikaitė ir daug kitų dar ir šiandien gyvi 

ne vieno vyresnio lietuvio atmintyje. Tačiau jie šiandien nepelnytai neminimi ir 

dabartinis jaunimas kai kurių iš jų net nežino. Išimtį sudaro krepšininkai, kurių 

ne vieną dešimtį gali išvardyti beveik kiekvienas nors šiek tiek besidomintis sportu 

pilietis ir kuriuos dažnai matome televizorių ekranuose, o reklamos reikšmės 

neįmanoma pervertinti. Europoje ir pasaulyje gerai žinomi charizmatiškieji 

Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna. Jie yra puikus pavyzdys jaunajai kartai ir 

puikūs tautinės idėjos nešėjai. Tokių asmenybių Lietuvoje yra nemažai. Tačiau jie 

dažniausiai yra kuklūs, sportininko karjeros amžius trumpas ir jie greitai dingsta 

Orientavimosi sporto varžybos – ne tik fizinis aktyvumas, bet ir aplinkos, gamtos pažinimas 

96 


iš žurnalų ir laikraščių puslapių. Laikraščiai ir žurnalai mirgėte mirga verslininkų, 

politikų, direktorių ir direktorienių atvaizdais ir gyvenimo aprašymais. Tai yra 

taip neteisinga. Kartais atrodo, jei tu nesi prakutęs verslininkas, bankininkas, tai 

jau kaip ir menkas žmogus. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva kiekvienas pilietis 

yra didžiulė vertybė. Išvardytieji sportininkai garsino Lietuvą dar tais laikais, 

kai Lietuva buvo už geležinės uždangos. Jie ir jų pergalės, garbingas gyvenimo 

būdas nusipelnė daug didesnės pagarbos už vienadienių žvaigždučių nuotykius 

ir skyrybų skandalus. Kodėl taip nutiko? Gal todėl, kad plečiantis vartotojiškos 

kultūros antplūdžiui darosi nebesvarbi tautos garbė, jos istorija ir žmonės, savo 

gyvenimu ir darbais garsinantys mūsų šalį. 

Šiandien dažnam jaunam žmogui pagrindiniu tikslu tampa 

noras greitai „gerai gyventi“, būti „šiuolaikiškam“. Pinigai 

Lietuvoje jau ima užgožti „sveiką protą“. Reklamai reikia 

didelių pinigų, o masinis ir ypač mokinių sportas jų neturi. 

Nė vienas iš tų, kuriuos į 

aukštas viršūnes iškėlė turtai 

ar pareigybės, nėra didis. 

Seneka 

Teisėtą pasipiktinimą kelia gydytojai, kurie, užuot propagavę sveiką gyvenseną, 

kiekvienoje televizijos sveikatos laidoje reklamuoja vaistus. Jie nesiūlo nepersivalgyti, 

judėti, nesiūlo kineziterapijos priemonių, neorganizuoja susitikimų su 

žmonėmis, išsigydžiusiais be vaistų, sveikai gyvenančiais, bet labai aktyviai talkina 

farmacininkams, didinantiems savo pelnus. Žmogus turi teisę rinktis – sveikai 

gyventi ar gerti vaistus. Tačiau kodėl gydytojai, pamiršę Hipokrato priesaiką, 

vengia ligų profilaktikos, sveikatos stiprinimo ir jos išsaugojimo temų? Ko gali 

išmokti imlūs paaugliai ir jaunimas iš tokių laidų? Jie neteisingai gali prieiti prie 

išvados – esu jaunas, sveikas, senatvė dar taip toli ir ko nerimauti, kai pasaulyje 

tiek daug gerų vaistų, kurie pagelbės, jei turėsi pinigų. Tose pačiose laidose ir 

vaizdajuostėse greta vaistų kaip prevencinę alternatyvą reikėtų reklamuoti sveiką 

gyvenimo būdą, jei svarbi piliečių sveikatos būklė. Natūraliai kyla klausimas: nejaugi 

ne ligų profilaktika, sveika gyvensena, o vaistai yra svarbiausia sveikatos 

stiprinimo ir išsaugojimo priemonė? 

Ne nuodėmė norėti gerai gyventi, bet svarbu, kokiomis vertybinėmis nuostatomis 

pagrįstas tavasis gyvenimo būdas ir kas slepiasi po sąvoka „gerai gyventi“. 

Laisva ir nepriklausoma tapusioje Lietuvoje, matyt, dalis piliečių nebežino, ką 

su ta laisve daryti. Dalis toliau dirba mokyklose, darželiuose, ligoninėse ir kitose 

institucijose atlikdami savo pareigą ir neieškodami lengvesnių kelių ir didesnio 

uždarbio. Kita dalis – metėsi į verslą. Dalis visuomenės vertybines nuostatas, tautos 

savimonę, kultūros paveldą kuriam laikui atidėjo į šalį. Visuomenė pasidalijo 

į sluoksnius. Matyt, tik istorija padės suvokti ateities kartoms, kiek daug padarė 

žmonės mokyklose ir toliau dirbdami savo mėgstamą darbą, įgyvendindami savo 

gyvenimo profesinį pasirinkimą. Taip, mokytojai turi keistis, tobulėti. Tačiau, 

kad ir kiek visuomenė kritikuotų pedagogus, negalima užmiršti, kad ir jų pastangomis 

šalyje šiandien yra tiek daug protingų, talentingų, veiklių ir dorų piliečių. 

Į talką olimpizmo idėjos, olimpizmo dvasia. Kūno kultūros, sporto, švietimo specialistai 

neliko pasyvūs šių pokyčių stebėtojai. Puikiai suvokdami didelę kūno kultūros, 

pasaulinio olimpinio sąjūdžio, skelbiančio humanistines idėjas, įtaką asmenybės ugdymui, 

2002 metais parengė Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programą. 


Nė viena tauta negali 

suklestėti, kol nesuvokia, 

kad arti lauką taip pat 

garbinga, kaip ir rašyti 

poemą. 

B. T. Vašingtonas 

2000 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo 

ministerija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos 

olimpinė akademija pasirašė sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo 

skleisti olimpinio sąjūdžio idėjas, organizuoti olimpinius 

renginius, diegti įpročius garbingai kovoti su varžovais, kilniai 

elgtis. 2002 m. buvo parengtas projektas „Vaikų ir jaunimo 

olimpinis ugdymas šalies mokyklose”, eksperimentinė programa 

„Integruojanti vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programa“, išleista 

S. Stonkaus chrestomatija mokiniams „Olimpija“ (2002). Buvo organizuojami 

seminarai, mokykloms dalijama metodinė literatūra, padaugėjo bendrojo 

lavinimo mokyklų, skleidžiančių olimpizmo, kaip gyvenimo filosofijos, idėją 

Jaunystė – žydėjimų metas, 

gyvenimo pavasaris. 

Jei nori rudenį gauti gerą 

vaisių, neskink pavasario 

žiedų pinti savo vainikui. 

J. Grušas 

ir vykdančių mokyklų olimpines žaidynes, į kurias kviečiami 

Lietuvos olimpiečiai, žymūs šalies sportininkai. Žymiausieji 

šalies sportininkai, olimpiniai čempionai susitikimuose su mokiniais 

pasakojo, kaip jie sunkiai dirbo, kol užkopė į sporto 

olimpą, koks turi būti sportininkas, atstovaujantis savo šaliai. 

Mokinių akys spindėjo tokiu pasididžiavimu, kai juos sveikino 

ir apdovanojimus įteikė olimpinės čempionės Lina Kačiušytė 

arba Vida Vencienė. Buvo sugraudintas ir maloniai nustebintas dukart pasaulio 

ir olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, kai mokiniai padovanojo jo garbei 

sukurtą eilėraštį. Tokios akimirkos vertingesnės už visą ciklą paskaitų. Bendradarbiaujant 

Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, 

Lietuvos moksleivių kūno kultūros ir sporto centro, Pedagogų profesinės raidos 

centro institucijoms buvo organizuojami mokinių piešinių, rašinių sportine ir 

olimpine tematika konkursai, konkursas „Sportas ir aplinka“ Lietuvos Respublikos 

Prezidento taurei laimėti. 

Patirtį, kaip sėkmingai olimpinį ugdymą galima integruoti į bendrojo ugdymo 

turinį, skleidė Radviliškio Lizdeikos, Ignalinos rajono, Vilniaus Žvėryno gimnazijų, 

Širvintų rajono „Atžalyno“ pagrindinė, Kauno S. Nėries, Panevėžio „Vyturio“, Kretingos 

Marijono Daujoto ir kitų vidurinių mokyklų bendruomenės. Eksperimente 

dalyvavusių mokyklų geroji patirtis apibendrinta metodiniame leidinyje „Vaikų ir 

jaunimo olimpinio ugdymo gairės“. Viena didžiausių šio projekto vertybių yra ta, 

kad projekto įgyvendinimui susibūrė ištisos mokyklų bendruomenės. Svarbūs ir 

taiklūs vieno projekto dalyvio – Radviliškio Lizdeikos gimnazijos IV klasės mokinio 

Simo Rutkausko žodžiai: „...Jaunatviškos sielos, troškimų ir neteisybės skausmų 

neaptemdytos akys mato olimpinę idėją taip, kaip norėjo senovės graikai – perteikti 

olimpinę dvasią ir pagrindines vertybes: universalumą, tobulumo siekį, taiką 

ir atvirumą. Mokiniai – Lietuvos ateitis. Mokyklos suole bręstame, stebime aplinkinius 

ir iš jų perimame elgesio, kultūros modelius. Nuostabu, kad esame uostas, 

į kurį plaukia olimpizmo laivas, kad stengiamės jį priimti išskleistomis rankomis, 

vėliau – uždaryti uostą, kad laivas nebeišplauktų. Pagundos visada vilioja, bet tikrosios 

vertybės, kurias formuojame mokykloje, tegu uždega negęstančią olimpizmo 

ugnį. Ne tą, kuri dega stadionuose, bet tą, kuri užsidega ir negęsta mūsų širdyse, 

98 


akyse, skleisdama neblėstančią šviesą, gimdydama tikrumo jausmą.“ Norėtųsi, kad 

taip olimpinių idėjų integraciją į bendrojo ugdymo turinį suprastų kuo daugiau 

jaunųjų šalies piliečių. 

Remiantis 2005 m. birželio 2 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi tarp 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento 

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos tautinio olimpinio 

komiteto ir Lietuvos olimpinės akademijos nutarta tęsti eksperimentą Lietuvos 

mokyklose „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas šalies mokyklose 2006–2010 

metais”. Norą dalyvauti tęstiniame Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo projekte 

pareiškė per 170 šalies mokyklų. Praktinis prisilietimas prie amžinųjų kilnumo, 

garbingumo, humanizmo vertybių, pasididžiavimas ir didelė atsakomybė, kad atstovauji 

savo mokyklai, šaliai, kad esi Lietuvos sporto bendruomenės, olimpinio 

sąjūdžio narys, kiekvienam mokiniui sportininkui leidžia pasijusti pilnaverčiu 

visuomenės nariu. 

Tėvynė mūsų namai. Svarbiausia sritis išlieka švietimas. Tautinis 

tapatumas yra kuriamas švietimo ir kultūros priemonėmis 

bei formomis. Deja, ilgokai buvo skiriama nepakankamai 

dėmesio tautiškumo ugdymui mokyklose. Kiekvienas visuomenėje gerbiamas, 

žinomas žmogus turėtų didinti tautinės kultūros įtaką, priminti, pristatyti Europai 

ir pasauliui nedidelę, bet savitą, įdomią, turinčią nuostabią gamtą, švarius 

ežerus Lietuvą su jos šimtmečiais kurta tautos istorija, dvasiniu ir kultūriniu 

paveldu. To reikia, kad šimtmečiais tęstos kovos dėl Lietuvos valstybės, kalbos ir 

kultūros neprarastų prasmės ir kilnumo. 

Tačiau kodėl, taip ilgai kovoję už nepriklausomybę, prarandame tikėjimą savimi, 

valstybe ir vienybe atkuriamajam darbui? Didžiuotis savo tauta mokė visi 

didieji Lietuvos poetai, rašytojai, filosofai. Kas atsitiko? 

Kodėl šiandieninės visuomenės vienu pagrindinių bruožų tapo dvasinių 

vertybių, šeimos institucijos nuvertinimas, o į pirmąją vietą iškilo ekonominės, 

socialinės, finansinės, verslo nuostatos? Stiprioji tautos pusė – 

vertybinės nuostatos visada buvo švietimą reglamentuojančiuose 

dokumentuose: Bendrosiose programose, išsilavinimo standartuose, 

o praktiniame gyvenime viena visuomenės dalis jų visai 

Kai visi tik apie savo naudą 

mąsto, šalis pavojuje. 

Mencijus 

Gerbk kiekvieno žmogaus 

tėvynę, o savąją mylėk. 

G. Keleris 

nepaisė, o kita dalis – smerkė, bet griežtai ir reikliai nepasipriešino dorovinių 

principų nuvertėjimui. Padėkos žodžiai čia turėtų nuskambėti žiniasklaidai, kuri 

bent atskleidė dorovės principų nuvertėjimo faktus. Tačiau kodėl nusikalstamai 

tylėjo ir buvo tokios neveiklios teisinės institucijos, kai taip akivaizdžiai buvo 

griaunami visuomenės dorovės pamatai? Šiandien joms tenka didelė atsakomybės 

dalis už dabartinį jaunimo požiūrį į moralės ir dorovės principus, į teisingumą 

ir padorumą, atsakomybę už nusikalstamą veiklą, į pareigas savo valstybei ir 

bendrapiliečiams. Sena tiesa: „nebaudžiamumas gimdo nusikalstamumą“, aktuali 

ir šiandien. 

Matome abejingumą tautinei savimonei, yra suplakamos patriotizmo ir 

pilietiškumo sąvokos. Norint tapti pasaulio piliečiu, kuris gerbia kitų tautų 

papročius ir tradicijas, pirmiausia reikia išmokti didžiuotis savo tauta, gerbti savo 


tautos tradicijas. Ugdant pilietiškumą ir tautiškumą tarpukario Lietuvoje svarbiausias 

vaidmuo teko mokyklai. Knygnešių, mokytojų, kunigų, šviesuolių dėka buvo 

palaikoma ir puoselėjama tautinė savimonė, meilė Tėvynei, išsaugota gimtoji kalba. 

Netiesa, kad tarptautiniai žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų, suartina skirtingų tautų 

kultūras. Svetimžodžių vartojimas kelia grėsmę turtingai lietuvių kalbai. Kalboje 

gyvena tautos kultūra, ji yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Didelę žalą 

daro televizijos laidos, kuriose neretai tiesiog mėgaujamasi lietuvių kalbos darkymu. 

Nemažą indėlį į gimtosios kalbos puoselėjimą gali įnešti ir kūno kultūros 

mokytojai. Mokiniams renkantis komandos pavadinimą jie turi puikią progą patarti 

vaikams pagerbti Lietuvos istoriją, jos kultūrą. Reikia panaudoti menkiausią 

galimybę mokyti vaikus didžiuotis savo šalimi, bendrapiliečių laimėjimais. Gal tada 

varžybų rezultatų suvestinės lentelės rečiau mirgės užsienio komandų pavadinimais, 

svetimžodžiais ar tiesiog žargonu. Skaudu, bet reikia pripažinti, kad mokiniai labai 

nenoriai renkasi, atrodytų, kiekvienam lietuviui tokius artimus ir brangius tautos 

istorijai žodžius savo komandų, renginių, projektų pavadinimams, tiek daug kopijuoja, 

beždžioniauja. Per kūno kultūros pamokas mokytojas turėtų visada kalbėti 

taisyklinga, aiškia, vaizdinga kalba, nevartoti svetimžodžių, žargono, netikslių kūno 

kultūros ir sporto terminų ir to paties reikalauti iš mokinių. 

Skaitydami autorius, kurie 

gražiai rašo, įprantame 

gražiai kalbėti. 

Volteras 

Labai daug priekaištų norisi pareikšti ir sporto komentatoriams. 

Jie turėtų platinti taisyklingą sporto terminiją, populiarinti 

gimtąją kalbą. Tačiau kartais atrodo, kad komentuojamas 

laivų mūšis, nes terminai ir sąvokos artimesnės jūreiviams nei 

sporto aistruoliams, žiūrintiems krepšinio rungtynes. Neretai 

komentatorių žodynas labai skurdus, pateikiama mažokai informacijos apie žaidėjus 

ir trenerius, kartais tiesiog trūksta komentuojamos sporto šakos elementaraus suvokimo. 

Didžiausią įtaką žmogui daro ne nuogi istorijos faktai, o literatūros, meno 

kūriniai istorine tematika, žinomų, iškilių menininkų, sportininkų gyvenimo 

pavyzdžiai. Jaunas žmogus nori turėti savo idealą, būti panašus į jį. Neretai tautinis 

tapatumas (imunitetas nutautėjimui) prarandamas dėl to, kad gimtąja kalba, 

nevartodami svetimžodžių, nebepajėgiame reikšti savo minčių, nes prastai ją mokame. 

Per pamokas dažniausiai kalba tik mokytojai, o mokiniai atsakinėja raštu 

(testai, atsakymai į klausimus ir pan.), jiems per mažai suteikiama progų pareikšti 

savo nuomonę, kalbėti, apibendrinti, daryti savo išvadas, priimti sprendimus. 

Įrengdami sporto stendus, organizuodami laikraščių, skrajučių, plakatų konkursus, 

leidybą kūno kultūros mokytojai turėtų glaudžiau bendradarbiauti su lietuvių 

kalbos ir literatūros, dailės, informacinių technologijų mokytojais ir ypač mokiniais. 

Kiekvienoje mokykloje yra labai daug talentingų, kūrybingų, aktyvių mokinių. 

Mokiniai dažnai geriau už mokytojus išmano informacines technologijas. Tik reikia 

kreiptis į juos, pasiūlyti idėją, mintį, o jau jie ją išplėtos ir įgyvendins, parodys daug 

kūrybiškumo ir išradingumo, pasiaukojimo, darbštumo. Mokinių raštingumo, estetinio 

skonio, grožio pojūčio lavinimas yra visos mokyklos bendruomenės reikalas. 

Mokyklose, kur aktyvi, darniai dirbanti mokyklos bendruomenė, plakatai, stendai, 

nuotraukos ne tik teikia informaciją, bet puošia mokyklą, lavina mokinių estetinį 

100 


skonį, ugdo mokinių pasitikėjimą savimi, skatina dalyvauti mokyklos visuomeniniame 

gyvenime. Tokiu puikiu pavyzdžiu galima laikyti Kauno S. Nėries vidurinės, 

Širvintų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos sportinių rezultatų, informacijos stendus, 

geriausių mokyklos mokinių ir sportininkų nuotraukų ekspozicijas. Visa tai 

Nesitikėk laimės gyvenime, jei 

esi nuliūdinęs savo motiną. 

E. de Amičis 

yra ne tik mokyklos savito veido dalis, bet ir didelė puošmena. 

Dažnai per vėlai suvokiame, kad pagrindinis žmogus mūsų 

gyvenime esame mes patys. Save mylėti ir gerbti reikia mokytis 

nuo mažens. Šiandien daugiau negu pakankamai matome abejingumo, 

žeminimo, kito žmogaus nuomonės ignoravimo, trūksta pareigų ir teisių 

balanso, pagarbos žmogui, jo išskirtinumui. Neretai visa tai vyksta mokykloje, kurioje 

turėtų būti gera ir saugu, įdomu, kur pedagogų gyvenimiška patirtis, kompetencija 

turėtų padėti pažinti save, patarti, palaikyti sunkią minutę ir padėti įgyti 

pasitikėjimo savimi, išmokti gyventi tarp žmonių ir įgyvendinti savo svajones. 

Mokiniams šiandien trūksta: 

• savarankiško darbo, laiko planavimo, komandinio darbo, kūrybiškumo 

įgūdžių; 

• praktinių pilietiškumo įgūdžių; 

• mokėjimo imtis atsakomybės; 

• bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių; 

• kompetencijų, kurios lemia karjeros sėkmę ateityje. 

Nepakankamas žiniasklaidos, net ir valstybinės, dėmesys vaikų ir jaunimo 

tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui per sportą yra tiesiog nusikalstamas. Didesnis 

didžiavimasis šalies mokiniais sportininkais ir jų treneriais žiniasklaidoje labai 

prisidėtų prie visavertės mokinio asmenybės ugdymo ir mokinių užimtumo sportu 

didinimo. Šią spragą tuojau užpildo kartais gana menkavertės pramoginės („šou“) 

laidos, paaugliai ir jaunimas iš kartais gana silpnokų dainininkų susikuria stabus, 

juos mėgdžioja. Mokiniai ir jaunimas nori veiklos. Duokime jiems daugiau sporto 

laidų, skirtų mokiniams ir jaunimui, suteikime progą susipažinti su įvairiausiomis 

sporto šakomis. Mokinys sportininkas, kuris gerai mokosi, laisvalaikį praleidžia 

sportuodamas ir puikiais rezultatais garsina gimtąją šalį, ne vienam mokiniui galėtų 

tapti puikiu pavyzdžiu ir paskatintų laisvalaikiu užsiimti prasminga veikla, galbūt 

net atitrauktų nuo gatvės įtakos. Šalies televizijos (ir komercinės) turėtų atsikvošėti 

ir nors menkutę dalį dėmesio ir lėšų skirti mokinių sporto renginių propagavimui. 

Žiniasklaida daug dėmesio skiria didžiajam sportui, sportininkų žvaigždžių kontraktams, 

o mokiniai dažnai visa tai suvokia kaip įrodymą, kad sportuoti reikia norint 

tapti geru sportininku ir užsitikrinti sau ir savo šeimai materialinę gerovę. Mes taip 

mėgstame remtis pavyzdžiais iš Vakarų, tai pasiekime, kad kaip ir Amerikoje per 

mokinių varžybas salės būtų pilnutėlės, o varžybas transliuotų televizija. 

Tiesa, pažanga ima ryškėti. laikraščiai „Sportas“, „Lietuvos žinios“, „Kauno diena“, 

„Valstiečių laikraštis“, žurnalai „Švietimo naujienos“, „Kūno kultūros ir sporto 

aktualijos“, „Olimpinė panorama“, „Lengvoji atletika“, regioniniai laikraščiai rašo 

apie Lietuvos mokinių olimpinio festivalio, sporto mokyklų, profesinio mokymo 

įstaigų ir kolegijų varžybas. 


Odė sportui 

I. O SPORTE! Pramoga dievų, gyvybės eliksyre! 

Įsiveržei į sunkų mūsų darbo metą 

Kaip spindulys šviesus iš tų laikų, 

Kai žmonija dar krykštavo vaikystėj, 

Ir Saulės dievas, busdamas iš miego, 

Nurausvindavo keteras kalnų, o mišką 

Paversdavo žėruojančių spalvų žaismu. 

II. O SPORTE! Žmogui grožį tu teiki, 

Kaip skulptorius lipdai jo kūną kilnų, 

Žemoms aistroms darai jį nepavaldų 

Ir nuolat ruoši jį darbams didiems. 

Suteikęs kūnui stotą ir veiklos darnumą 

Bei ritmą judesių žavingą, 

Suvieniji tu jėgą ir grakštumą, 

Vikrumą žebenkšties su milžino galia. 

III. O SPORTE! Tavo vardas – teisingumas. 

Žmogus per amžių santvarkas visas 

Ieškojo veltui teisių ir tiesos. 

Tu vienas šiandien jas įkūniji. 

Teisėjas nepadės paaukštint šuolio, 

Bėgikas nenubėgs greičiau nei gali – 

Tik sportininko jėgos ir valia 

Nubrėžia jo laimėjimų ribas. 

IV. O SPORTE! Tu drąsos versmė! 

Juk niekas taip neskatin raumenų ir valios, 

Kaip tvirtas ryžtas nugalėti. 

Tikra drąsa – tai ne beprotiškas puolimas. 

Jinai – tikėjimas ištobulintom galiom, 

Sėkme lai vilias įžūlus lošėjas, 

O sporte pergalę privalom užsidirbt! 

V. O SPORTE! Tu esi šlovė! 

Vertingi tavo titulai ir pagyrimai, 

Nes jie garbingoj kovoje laimėti, 

Kur apgavystė ir klasta užgintos, 

Ir pasmerktas, paniekintas bus tas, 

Kas laurus pergalės pagrobti bando. 

102 


VI. O SPORTE! Džiaugsmo antplūdi gaivus! 

Į tavo šauksmą atsiliepia kūnas – 

Nušvinta akys, kraujas gyslom plūsta, 

Sparnuotos mintys nugali erdves, 

O siela išsilaisvina iš varžtų 

Ir mėgaujas gyvenimu tikru. 

VII. O SPORTE! Tu žmonijos atranka. 

Tu iš kartos į kartą taurini jos gentį, 

Silpnybių naikini paveldimas dėmes, 

Nes tas, kas įstabias jėgas sukaupęs, 

Sulaukia dar tobulesnių sūnų: 

Tik jie bus sporto laurais vainikuoti. 

VIII. O SPORTE! Tu – pasaulio pažanga, 

Stiprėja žmonės, mintys jų gilėja, 

Įpranta ištaigos atsisakyti 

Ir, savo galių plėsdami ribas, 

Sveikatą saugoti – brangiausią turtą, 

Juk seną išmintį patvirtinti privalom: 

„Laki mintis išlavintame kūne klesti“. 

IX. O SPORTE! Tu – pasaulyje taika! 

Tu jungi Žemėje tautas, kad jos 

Lyg seserys, nors kiekviena savaip, 

Jaunimą mokytų kilme didžiuotis, 

Bet gerbt ir vertint papročius kitų – 

Parodyt ir paverst jėgas – toksai 

Kilnus taikių varžybų tikslas! 

Martinas Eschbachas 

(Pierre de Coubertino pseudonimas vokiškajame tekste) 

Vertė Pranas Rimša ir Gediminas Astrauskas 


Kūno kultūros ir sporto departamentas 

Prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

Per sportą – į pilietinę kultūrą 

Sudarytojas Stanislovas Stonkus 

Redaktorė Zita Šakalinienė 

Dizainerė Lina Juršytė 

Užsakymas 245 

Leido Lietuvos sporto informacijos centras, Žemaitės g. 6, LT-03117 Vilnius 

Spausdino Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno 39, LT-02189 Vilnius

Per sPortÄ â Ä¯ PilietinÄ kultÅ«rÄ - Lietuvos sporto informacijos centras

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Per sPortÄ â Ä¯ PilietinÄ kultÅ«rÄ - Lietuvos sporto informacijos centras