Nr. 2 - Lietuvos sporto informacijos centras

24
Vaikai – rankinio ateitis
Antanas TARASKEVIČIUS
Lietuvos nusipelnęs rankinio treneris
TRENIRUOTĖS VYKSMO
YPATUMAI
Liaudyje sakoma: „Kaip pasiklosi, taip ir
išmiegosi.“ Šią išmintingą liaudies patarlę mūsų šalies
rankiniui galima perfrazuoti taip: „Kokią pamainą
parengsi, taip ir vėliau žais.“
Apie rankinio pamainos rengimo svarbą bei
ypatumus esu rašęs ankstesnėse žurnalo „Treneris“
publikacijose (2004, Nr. 4, 2005, Nr. 3, 2006, Nr. 3,
2007, Nr. 1). Deja, mūsų šalyje vaikų (6–8, 9–10,
11–12 metų) rankinio treniruočių metodologijos
klausimais specialios literatūros neteko matyti. Tuo
tarpu Vakarų Europos šalyse apie vaikų rankinio
treniruotes labai gausu publikacijų žurnaluose,
knygose, vaizdajuostėse ir kt. Mūsų šalies treneriai,
dirbantys su pradedančiais rankininkais, apie savo
patirtį treniruočių vyksmo klausimais nepublikuoja.
Gal neįsižeis treneriai (mokytojai), bet tai yra dirbama
savam „kieme“ ir verdama savose „sultyse“. Esu
minėjęs („Treneris“ 2006, Nr. 3), jog nei vienas treneris
neturėtų užsiskleisti tik savyje ir neperteikti savo
patirties, žinių bei įgūdžių kitiems. Juk galėtų patyrę
treneriai, daug metų dirbantys su moksleiviais, pagvildenti
žurnale „Treneris“ (ar kitur) savas mintis, kaip
pradedančiųjų treniruotes padaryti veiksmingesnes,
ekonomiškesnes, patrauklesnes, įdomesnes. Trenerių
diskusija neprieštarauja treniruotės vyksmo metodologijai,
tai jos dalis, teisė, privilegija. Šalyje yra
dvi valstybinės organizacijos (Lietuvos moksleivių
sporto centras bei Lietuvos olimpinis sporto centras),
kuriose dirba atsakingi rankinio darbuotojai treneriai.
Lietuvos rankinio federacijoje veikia visuomeninis
padalinys – trenerių metodikos komisija. Dviejose
aukštosiose mokyklose (LKKA ir VPU) nemažas
trenerių būrys skaito rankinio kursą studentams,
būsimiems jaunųjų rankininkų treneriams (mokytojams).
Manau, kad mūsų mažai šaliai pakanka
organizacijų ir jose dirbančių specialistų, kad visiems
treneriams būtų reguliariai pateikiami modernūs
vaikų rengimo metodologiniai ypatumai, nuorodos
bei rekomendacijos. O kad moksleivių rankinio
treneriai nedirbtų aklai, būtina jiems duoti atskirų
amžiaus grupių treniruočių ypatumų programas
ir vieningus testavimo – kontrolinių normatyvų
laikymo reikalavimus. Manau, kad tai turėtų būti
moksleivių sporto centro veiklos viena iš sričių.
Sporto mokyklų vadovai turėtų parūpinti reikiamą
pagrindinį bei pagalbinį inventorių bei priemones.
Mažų vaikų (6–8, 9–10, 11–12 metų) pratyboms
labai svarbu naudoti kuo daugiau įvairių pagalbinių
priemonių: įvairių dydžių bei formų kamuoliukai ir
kamuoliai, stoveliai, kūgeliai, kimštiniai kamuoliai,
mažosios, didžiosios gimnastikos dėžės, gimnastikos
suoleliai, čiužiniai, gimnastikos lankai, oro balionai,
poroloninės atraižos, šokdynės, batutai, kamuolių
vežimėliai ir kt. Gausios pagalbinės priemonės vaikų
rankinio rengimo veiksmingumą ir ekonomiškumą
pagerina bei pagreitina net iki 40 %. Pavyzdžiui,
tokius technikos elementus, kaip teisinga rankos
padėtis laikant kamuolį, klaidinamieji judesiai arba
koordinaciniai gebėjimai, be pagalbinių priemonių
išmokyti bei ugdyti sunku arba net neįmanoma.
Dirbdamas trenerio darbą Vokietijoje esu nekartą
įsitikinęs, šiuo metu net neįsivaizduočiau, kaip
galima surengti nors vieną treniruotę be pagalbinių
priemonių. Paprasčiausias pavyzdys: panaudojat
treniruotėje parduotuvės prekių vežimėlį (kamuolius
sudėti ir perstumti) pratybų intensyvumas labai
pagerėja. Motorinį treniruotės glaudumą labai gerina
kamuolių skaičius grupėje. Kamuolių turėtų būti
daugiau negu vaikų. Pratybų veiksmingumas bus
prastas, jeigu sporto salėje yra tik pora gimnastikos
suolelių, nebus mažųjų gimnastikos dėžių, stovelių,
kūgelių (arba kitokių kilnojamų atžymų), čiužinių
ir t. t. Esu įsitikinęs, o ir daugelis autorių tai teigia
(Späte, 2005; Schubert, 2004; Mosebach, 2006; Ramota,
2006), jog rankinio žaidimo lygis priklauso ne
nuo treniruočių kiekybės, bet nuo jų kokybės. Pratybų