Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Profesionalaus darbo rezultatas –<br />
pirmieji olimpiniai medaliai.
Redaktorių taryba<br />
Vyr. redaktorius<br />
Zigmantas Motiekaitis<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />
<strong>informacijos</strong> <strong>centras</strong><br />
Vyr. redaktoriaus<br />
pavaduotojas<br />
doc. dr. Linas Tubelis<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />
<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
TRENERIS<br />
Turinys<br />
<strong>Nr</strong>. 3<br />
2011<br />
ISSN 1392-2157<br />
Leidžiamas nuo 1996 metų<br />
Atsakingoji sekretorė<br />
Virginija Vilčinskaitė-<br />
Ogulevičienė<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />
<strong>informacijos</strong> <strong>centras</strong><br />
Redaktoriai:<br />
Marius Baranauskas<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />
<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
Dr. Valentina Ginevičienė<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />
<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
Dr. Alma Kajėnienė<br />
Kauno <strong>sporto</strong><br />
medicinos <strong>centras</strong><br />
Paulius Kaselis<br />
Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong><br />
departamentas prie <strong>Lietuvos</strong><br />
Respublikos Vyriausybės<br />
Prof. habil. dr.<br />
Kęstas Miškinis<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong><br />
mokslo taryba<br />
Dr. Einius Petkus<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />
<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
Prof. habil. dr.<br />
Algirdas Raslanas<br />
Vilniaus pedagoginis<br />
universitetas<br />
Prof. habil. dr.<br />
Antanas Skarbalius<br />
<strong>Lietuvos</strong> kūno<br />
kultūros akademija<br />
Prof. habil. dr.<br />
Juozas Skernevičius<br />
Vilniaus pedagoginis<br />
universitetas<br />
E. prof. p.<br />
dr. Aleksas Stanislovaitis<br />
<strong>Lietuvos</strong> kūno<br />
kultūros akademija<br />
Lina Vaisetaitė<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis<br />
<strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
Doc. dr.<br />
Ramunė Žilinskienė<br />
Vilniaus universitetas<br />
I. Sporto psichologija ir pedagogika<br />
Kęstas Miškinis. Daugybos lentelė treneriui 3<br />
Lina Vaisetaitė. ATSIPALAIDAVIMAS VEIKSMU.<br />
PRIEŠVARŽYBINĖS ATSIPALAIDAVIMO TECHNIKOS 9<br />
Aistė Žemaitytė. PAKILTI PERGALEI 12<br />
II. <strong>sporto</strong> medicina<br />
Alma Kajėnienė. GALVOS SMEGENŲ SUKRĖTIMAS SPORTE<br />
(Tarptautinis sutarimas) 15<br />
Valentina Ginevičienė, Anastasija Druževskaja, Irina Astratenkova.<br />
GENOMIKOS LAIMĖJIMAI SPORTO PRAKTIKOJE 19<br />
III. treniruotės vyksmo ypatumai<br />
Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. ŠIUOLAIKINIO RANKINIO<br />
KAITOS TENDENCIJOS 25<br />
IV. numerio pratimaI<br />
Remigijus Bimba. VERTIKALAUS LYNO SU PLAČIA RANKENA<br />
TRAUKIMAS IKI SMAKRO SĖDINT 38<br />
V. VšĮ LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRO<br />
SIŪLOMŲ SEMINARŲ TEMOS 42<br />
VI. REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS 43<br />
Viršelio pirmajame puslapyje: Pirmųjų jaunimo (14–18 m.) olimpinių žaidynių<br />
2010 m. Singapūre aukso medalininkai boksininkai Ričardas Kuncaitis (kairėje) ir<br />
Evaldas Petrauskas (dešinėje) su treneriu Valdimiru Bajevu (A. Pliadžio nuotr.)<br />
Leidžia<br />
Kalbos redaktorė<br />
Genovaitė Irtmonienė<br />
Dizainerė<br />
Valentina Keraminienė<br />
Žurnalo leidybą remia<br />
Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong><br />
rėmimo fondas<br />
LIETUVOS SPORTO<br />
INFORMACIJOS CENTRAS<br />
Žemaitės g. 6, LT-03117 Vilnius<br />
Tel. 8 5 233 46 10<br />
Faks. 8 5 213 34 96<br />
El. paštas: <strong>centras</strong>@sportinfo.lt<br />
Tiražas 500 egz.<br />
Užsakymas 100.<br />
Spausdino UAB PETRO OFSETAS<br />
Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius<br />
Perspausdinti tekstus ir iliustracijas galima<br />
tik gavus raštišką redakcijos sutikimą<br />
LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS<br />
Ozo g. 39, LT-07171 Vilnius<br />
Tel. 8 5 242 56 08<br />
Faks. 8 5 242 66 34<br />
El. paštas: losc@takas.lt<br />
REDAKCIJOS ADRESAS<br />
Žemaitės g. 6 (514 kab.),<br />
LT-03117 Vilnius<br />
Tel./faks. 8 5 213 34 96<br />
El. paštas:<br />
treneris@sportinfo.lt<br />
www.sportinfo.lt<br />
© LIETUVOS SPORTO INFORMACIJOS CENTRAS<br />
© LIETUVOS OLIMPINIS SPORTO CENTRAS
80<br />
Jubiliejaus proga<br />
sveikiname ilgametį<br />
„Trenerio“ žurnalo<br />
Redaktorių tarybos narį<br />
profesorių habilituotą daktarą<br />
Juozą Skernevičių<br />
Redaktorių taryba
3<br />
Daugybos lentelė<br />
treneriui<br />
Prof. habil. dr. Kęstas MIŠKINIS<br />
Kiekvienas moksleivis ir suaugęs žmogus<br />
privalo atmintinai žinoti daugybos lentelę. Dukart<br />
du yra keturi. Tai elementaru. Be tokių žinių būtų<br />
tiesiog sunku, neįmanoma gyventi.<br />
Tas pats ir trenerio darbe: treneris turi gerai<br />
išmanyti pedagogikos, psichologijos, filosofijos,<br />
fiziologijos ir kitų mokslų pamatinius dalykus, kad<br />
galėtų siekti aukštesnių tikslų. Nepažindamas jų,<br />
net ir daug dirbdamas, jis nepasieks gerų rezultatų.<br />
Treneris privalo gerai išmokti savo profesijos<br />
daugybos lentelę.<br />
Šiame straipsnyje norima trumpai, tezių forma,<br />
išdėstyti trenerių darbui opius dalykus, paprastus<br />
kaip daugybos lentelė, bet labai svarbius praktiniam<br />
darbui. Jie gali padėti greičiau, lengviau ir kokybiškiau<br />
siekti užsibrėžtų sportinių tikslų.<br />
Treneris, kaip ir kiti pedagogai,<br />
turi daug dėmesio skirti<br />
visapusiškam savo auklėtinių<br />
rengimui<br />
Treneris turi parengti jauną žmogų ne tik didelio<br />
meistriškumo sportininku, bet ir kultūringu, doru,<br />
darbščiu, pavyzdingo elgesio, tikslingų dvasinių<br />
poreikių, mylinčiu savo Tėvynę Lietuvą žmogumi.<br />
Ugdymo požiūriu ypač svarbi prielaida, kad vertybės,<br />
kurios susiformuoja sportuojant, gali būti<br />
perkeliamos į kitas gyvenimo sritis ir kartu tobulinti<br />
tiek sportininko asmenybę, tiek visuomenę. Ugdant<br />
tikslingas dvasines sportininkų vertybes didžiausią<br />
įtaką turi trenerio asmenybė, jo požiūris į savo auklėtinius,<br />
darbą, žmogaus vertybes. Treneris pirmiausia<br />
atsako už tai, kad auklėtiniai būtų išugdyti olimpinių<br />
idealų dvasia, nes olimpizmas – tai gyvenimo filosofija,<br />
aukštinanti kūną, valios ir sąmonės dermę.<br />
Taigi būtina ugdyti ne tik čempioną, bet ir asmenybę.<br />
Visapusiškai ugdydamas jauną žmogų treneris greičiau<br />
pasieks ir gerų sportinių rezultatų.<br />
Sektinas pavyzdys gali būti garsaus krepšinio<br />
trenerio F. Džeksono (Ph. Jackson) ugdomasis darbas.<br />
Šis treneris vertina ne tik žaidimą aikštėje, bet<br />
ir gyvenimą už jos ribų. „Kuo sąmoningiau gyvena<br />
mano žaidėjai, tuo jie daugiau gauna iš pasaulio,<br />
tuo geriau žaidžia aikštėje“, – sako jis. F. Džeksonas<br />
daug dėmesio skiria humanitarinėms ir filosofinėms<br />
idėjoms. „Krepšinį sudaro ne vien krepšinis. Tai<br />
žaidėjai privalo suvokti“, – samprotauja treneris.<br />
Per paskaitas jis su sportininkais aptaria naujausias<br />
filosofines knygas, politikos, meno ir kt. aktualijas.<br />
Geriausi pasaulio treneriai vadovaujasi panašiomis<br />
nuostatomis.<br />
Treneris turi ypač domėtis<br />
ir rūpintis dvasinių vertybių<br />
puoselėjimu<br />
Mūsų dienomis kūno kultūra ir sportas tampa<br />
neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Su kultūra<br />
ir ugdymu glaudžiai susijęs sportas kuria savitą<br />
gyvenimo stilių, kuris remiasi visiems žmonėms<br />
bendromis vertybėmis ir visapusišku dorovės principų<br />
gerbimu. Taigi sportas aktyviai prisideda prie<br />
visaverčio žmogaus ugdymo. Olimpinėje chartijoje<br />
skelbiama, kad vienas esminių <strong>sporto</strong> tikslų – ugdyti<br />
jaunimą, kuris kurtų geresnį, tobulesnį ir dorovingesnį<br />
pasaulį.<br />
Praktiniame trenerio darbe dvasinių vertybių<br />
puoselėjimas yra veiksminga sportininkų ugdymo<br />
priemonė. Dvasinės vertybės, kuriose sutelkta<br />
žmonijos patirtis, tampa jaunų žmonių savastimi,<br />
verčia visur ir visada elgtis nepriekaištingai, dorai,<br />
laikytis visuotinai pripažįstamų etinių normų.<br />
Vadinasi, trenerio darbas taps visavertis tik tada,<br />
kai jis bus grindžiamas visai tautai reikšmingomis<br />
vertybėmis. Suvoktos ir įsitvirtinusios dvasinės<br />
vertybės tampa žmogaus charakterio bruožais ir yra<br />
praktinė šių vertybių išraiška, veiklos motyvas. Trenerio<br />
vertybinė orientacija tartum propaguoja visą<br />
sportuojančio žmogaus veiklą, lemia jo poelgius ir<br />
pavienius veiksmus. Sportininką rengiantis treneris<br />
turi gerai suprasti amžinąsias vertybes, tokias kaip
4<br />
požiūris į Tėvynę, žmogų, gėrį, darbą, gamtą,<br />
gimtąją kalbą, sąžiningumą, meilę žmonėms ir<br />
daugelį kitų. Treneris visada turi žinoti, kad auklėti<br />
kitus gali tik tada, kai pats auklėjiesi, kai tobulini<br />
ir puoselėji savo dvasines vertybes.<br />
Treneris turi žinoti, kad<br />
šiandien ugdant aukščiausios<br />
kvalifikacijos sportininkus<br />
pasaulyje daug dėmesio<br />
skiriama filosofijos mokslui<br />
Vis labiau didėja domėjimasis asmenybės filosofija,<br />
brandžios asmenybės tapsmu. Toks požiūris<br />
padeda specialistui susigaudyti savyje, atsakyti<br />
sau, kas svarbiausia gyvenime, ir prisiimti atsakomybę<br />
dėl savo sprendimų bei veiksmų. Trenerio<br />
filosofinis mąstymas – tai jo intelektinės brandos<br />
ženklas. Sakoma: „Tuščia galva nemąsto“. Todėl<br />
reikia sukaupti žinių, įgyti patirties, kad būtų galima<br />
apibendrinti, vertinti, apmąstyti, t. y. filosofuoti.<br />
Filosofavimas – tai pasaulio ir žmogaus santykio<br />
refleksija. Tai procesas, kurio metu specialistas<br />
pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas,<br />
stengiasi įprasminti savo gyvenimą. Filosofiškai<br />
nemąstantis <strong>sporto</strong> pedagogas nebus pasirengęs ir<br />
profesinei veiklai, nes neturės gyvenimo prasmės<br />
matmens, stokos moralinių principų, aiškios vertybių<br />
sistemos.<br />
Filosofija prasideda ten, kur baigiasi aiškūs ir<br />
baigtiniai atsakymai. Nuostabos ir abejonių lydima<br />
filosofija kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos.<br />
Klausimas „Kas tai?“ rodo, kad apie reiškinį kalbama<br />
ne kaip apie savaime suprantamą duotybę, bet<br />
norima giliau pažvelgti į jo prasmę, svarbumą, savo<br />
noru įsitikinti, kas tai yra, ar tai prasminga. Taigi<br />
esminis trenerio asmenybės brandumo požymis yra<br />
gebėjimas savarankiškai mąstyti ir daryti išvadas.<br />
Jeigu treneris skiria pakankamai dėmesio savo ir<br />
auklėtinių filosofijai formuoti, sukuriamas itin tvirtas<br />
pagrindas siekti pačių geriausių rezultatų. Taigi<br />
treneris turi ne tik treniruoti, bet ir daug mąstyti,<br />
filosofuoti. Filosofijos paskirtis, pasak Sokrato,<br />
išmokyti žmogų, kaip reikia gyventi, o specialisto<br />
– kaip reikia dirbti. Vadinasi, filosofavimas yra<br />
mokymasis savarankiškai ir sąmoningai spręsti<br />
įvairias problemas.<br />
Treneris privalo mokyti<br />
auklėtinius pozityviai mąstyti<br />
Žinoma, kad žmogų laimingą ar nelaimingą<br />
padaro jo mintys. Markas Aurelijus apie tai sakė:<br />
„Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite gyvenimą“.<br />
Kiekvienas žmogus pats įprasmina savo gyvenimą!<br />
Todėl reikia mokyti auklėtinius pozityviai mąstyti,<br />
būti optimistais.<br />
Su neigiamais jausmais treneris turi kovoti tarsi<br />
advokatas teisme – turi išsiaiškinti priežastis ir jas<br />
šalinti. Žmogaus emocijos nėra nevaldomos kaip<br />
orai. Jausmai priklauso ne nuo esminių aplinkybių,<br />
o nuo to, kaip jos vertinamos. Teigiami jausmai,<br />
gera emocinė pusiausvyra veikia fizinę sveikatą,<br />
suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo, skiepija<br />
optimistinį požiūrį į gyvenimą.<br />
Treneris, kaip ir kiekvienas kitas pedagogas,<br />
negali pabėgti nuo savo žmogiškosios prigimties.<br />
Be abejo, absoliučiai tobulo požiūrio į sportininkų<br />
rengimą nėra. Todėl būtina mąstyti apie tai, kas<br />
daroma, visada apgalvoti ir pagrįsti savo veiksmus,<br />
siekti, kad jie būtų nuoseklūs ir prasmingi, kad<br />
nebūtų kartojamos klaidos. Neprofesionalu sakyti<br />
„nenumačiau“, „nepagalvojau“, „neatkreipiau<br />
dėmesio“, „pasirinkau klaidingą taktiką“ ir pan.<br />
Proto galių prioritetas neišmatuojamas, padeda<br />
treneriui tapti brandžiu specialistu, duodančiu savo<br />
auklėtiniams tai, ką jis privalo duoti, pasiekiančiu<br />
rezultatų, kurių ir turėjo pasiekti. „Treneris,<br />
kuris nemoko auklėtinių mąstyti, negali daug<br />
pasiekti“, – pastebi K. R. Grifitas (C. R. Griffith).<br />
Taigi pedagoginėje veikloje nėra nieko vertesnio<br />
didesnės pagarbos kaip protas, gebėjimas mąstyti.<br />
Sportininkas turi skatinti savo teigiamas emocijas<br />
ir stengtis, kad jos vyrautų. Neigiamas emocijas<br />
reikia keisti į teigiamas. Reikia mokyti sutelkti<br />
mintis į teigiamus, palankius, mobilizuojančius<br />
dalykus ir nemąstyti apie neigiamus, kurie žmogų<br />
demoralizuoja. Taip nusiteikiama varžytis, kovoti<br />
ir nugalėti.<br />
Treneris turi žinoti, kokios<br />
didžiausios jo profesijos klaidos<br />
ir kaip jų išvengti<br />
Treneris turi žinoti seną tiesą: nugali tas, kas<br />
daro mažiau klaidų, mažiau klaidų daro tas, kas<br />
mąsto, moka mąstyti tas, kas mokosi mąstyti. Taigi<br />
gebėjimas mąstyti, nekartoti klaidų, naujovių ieškojimas,<br />
gebėjimas įveikti įtampą, tikėti savimi,<br />
įsiklausyti į save – svarbiausias sėkmės laidas.<br />
Dabar jau neįmanoma pasiekti pergalę, jeigu<br />
lavinamas tik kūnas, jeigu nesutelkiamos į vieną<br />
kumštį ir fizinės, ir dvasinės jėgos. Todėl treneriui<br />
būtina išmokti žaibiškai veikti, apmąstyti racionalius<br />
veiksmus ir priimti teisingiausius sprendimus.<br />
Konstruktyvus mąstymas – tai atsakymų į klausi-
5<br />
mus ieškojimas, kūrybingas susidariusių situacijų<br />
sprendimas ir mokėjimas jas analizuoti.<br />
Kiekvieno žmogaus sąmonėje miega sėkmės<br />
pradas, galįs duoti įstabių rezultatų. Tereikia jį<br />
pažadinti ir priversti veikti. Tai lemia savotišką<br />
fenomeną: visos mintys, paremtos konstruktyviu<br />
mąstymu, virsta fiziniu ekvivalentu, t. y. gali atsiskleisti<br />
tiek teigiamai, tiek neigiamai. Viskas, ką<br />
sportininkas gyvenime pasiekia arba ko nepasiekia,<br />
priklauso nuo minčių, nuo to, kaip ir ką jis mąsto.<br />
Todėl treneris privalo pats mokytis ir auklėtinius<br />
mokyti mąstyti, ugdyti ir išugdyti tam tikras filosofines<br />
pažiūras. Mokydamasis geriau suprasti save ir<br />
kitus, studijuodamas žmogaus proto galias, treneris<br />
atsakingiau kuria savo ir savo auklėtinių gyvenimą.<br />
Tai suteikia daugiau džiaugsmo darbinėje veikloje<br />
ir apskritai gyvenime, treneris tampa tikru savo<br />
gyvenimo šeimininku.<br />
Ypač svarbi trenerio autoriteto<br />
sudedamoji dalis – jo<br />
asmenybės jėga, asmeninis<br />
pavyzdys<br />
Pavyzdys – viena veiksmingiausių sportininkų<br />
ugdymo priemonių. „Pedagogas auklėja ne tik<br />
tuo, ką jis sako, bet ir tuo, kas jis yra“, – įžvelgia<br />
A. Maceina. Visapusiškas sportininkų ugdymas<br />
prasideda nuo paties trenerio asmenybės kūrimo.<br />
Norint keisti ugdytinius, pirma reikia keistis pačiam<br />
treneriui, norint kurti, pirma reikia susikurti save.<br />
Ypač svarbu ne tik tai, ko ir kaip mokoma, bet ir<br />
kas moko, kas auklėja. „Gera knyga, graži kalba<br />
gali būti naudinga ir padaryti daug gero, bet geras<br />
pavyzdys yra naudingiausias“, – tokia Konfucijaus<br />
nuomonė.<br />
Asmeninis trenerio pavyzdys reikšmingas<br />
įvairiais aspektais:<br />
– skatina humaniškus sportininkų santykius su<br />
kitais žmonėmis;<br />
– didina estetinius išgyvenimus, plečia grožio<br />
sampratą;<br />
– stiprina pilietiškumą ir patriotiškumą;<br />
– ugdo nepakantumą blogiui;<br />
– rodo pavyzdį, kaip reikia elgtis sudėtingomis<br />
situacijomis;<br />
– sudaro sąlygas tarpti saviugdai ir pan.<br />
Autoritetingo trenerio įtaka sportininkams<br />
yra stipri ir natūrali, ji sukuria pedagoginei veiklai<br />
reikalingą psichologinę atmosferą. Sportininkas<br />
tobulėja ir dvasiškai lavėja tik tiesiogiai veikiamas<br />
trenerio asmenybės. Jokios nuostatos, taisyklės,<br />
programos, jokia dirbtinė <strong>sporto</strong> kolektyvo organizacija<br />
negali pakeisti trenerio asmenybės poveikio<br />
auklėtiniui. Taigi trenerio autoritetas yra ne tik ugdomoji,<br />
bet ir skatinamoji priemonė. Jis kuriamas<br />
visą gyvenimą.<br />
Reikšminga trenerio veiklos<br />
grandis – auklėtinių asmenybės<br />
pažinimas<br />
Sportininko asmenybės bruožai yra vienaip ar<br />
kitaip susiję su sportine veikla, gerų rezultatų siekimu.<br />
Esminė trenerio pareiga yra ne tik treniruoti,<br />
išmokyti <strong>sporto</strong> šakos technikos elementų, taktikos<br />
gudrybių, bet ir gerai pažinti asmenybės savitumus,<br />
kad jais remiantis būtų galima greičiau įgyvendinti<br />
užsibrėžtus tikslus. Jeigu treneris gerai pažins savo<br />
auklėtinius, jis galės laiku numatyti priemones ir<br />
būdus, reikalingus jų dvasiniam ir fiziniam tobulėjimui,<br />
labiau atsižvelgti į asmenines sportininko<br />
savybes, tikslingai koreguoti tai, kas trukdo siekti<br />
svaresnių sportinių rezultatų, išvengti savo darbe<br />
galimų klaidų. Praktika rodo, kad kai kurie treneriai<br />
gerai neišmano sportininkų elgesio ir veiklos<br />
motyvų, temperamento ir charakterio ypatybių,<br />
asmenybės bruožų, asmenybės dimensijų, intelekto,<br />
mąstymo, gyvensenos įgūdžių, motyvacijos sportui<br />
ir sportinei sėkmei, asmeninių savybių, šeimos<br />
narių konfigūracijos, lyčių skirtumų ir daugelio<br />
kitų dalykų.<br />
Treneris turi daug dirbti, domėtis, studijuoti,<br />
kad kuo geriau pažintų savo auklėtinius. Kuo nuodugniau<br />
jis pažins savo auklėtinius, tuo sparčiau ir<br />
geriau jis įgyvendins savo tikslus. Tik nepriekaištingai<br />
pažįstantis savo auklėtinius treneris galės laiku<br />
parinkti ir taikyti kuo tinkamesnius jų dvasinio ir<br />
fizinio tobulinimo metodus, kryptingiau koreguoti<br />
kiekvieno sportininko individualųjį rengimą.<br />
Treneriai turi gerai suvokti<br />
prievartos ir laisvės santykį<br />
Treneriams būtina laikytis auksinės taisyklės:<br />
ugdymo vyksme taikoma prievarta kur tik įmanoma<br />
turi reikštis netiesioginiu būdu, t. y. ji turi būti siejama<br />
su galimybe rinktis. Galimybių rinkimasis ar atmetimas<br />
visuomet susijęs su trenerio ir sportininkų<br />
tarpusavio santykiais, nes laisvė visada yra situacijos,<br />
aplinkybių apribota. Prievarta taikytina ne vien<br />
dėl to, kad būtų įvykdytas tam tikras reikalavimas,<br />
bet kad sportininkai išmoktų tinkamai pasirinkti.<br />
Turėdamas progą rinktis sportininkas reiškiasi kaip<br />
asmenybė, atsakinga už savo poelgius. O žinoma,<br />
kad tik asmenybė, turinti suformuotas atitinkamas
6<br />
filosofines nuostatas, gali siekti sportinių aukštumų.<br />
Pabrėžtina ir tai, kad dažnai ir netinkamai taikyti<br />
prievartą yra netoleruotinas dalykas, kad ugdymo<br />
procese ateina tokia akimirka, kai prievartos elementai<br />
tampa menkaverčiai ir neveiksmingi. Taigi<br />
ugdymo procese laisvė yra prievarta, papildanti<br />
jos priešybė.<br />
Žinomas pedagogas Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseu)<br />
savo darbuose akcentuoja, kad ugdymo rezultatai<br />
būna sėkmingi tik tada, kai prievartos jungą pakeičia<br />
daug paveikesnis būtinybės jungas. Sportininkai,<br />
įsisąmoninę būtinybę paklusti, nepažeidinėja<br />
trenerio nustatytų elgesio ar veiksmų normų, o<br />
jiems keliamus reikalavimus priima kaip neišvengiamą<br />
būtinybę, nesukeliančią prievartos pojūčio.<br />
Treneris turi ugdytis<br />
pasitikėjimą savimi, savo<br />
žiniomis, jėgomis, gebėjimu ir<br />
patirtimi<br />
Pasitikėjimą savimi suprantame kaip trenerio<br />
savo vertės suvokimo išraiška. Suvokdamas tikrąją<br />
savo vertę treneris ugdo tvirtus, ištvermingus, savimi<br />
pasitikinčius auklėtinius. Sporte, kur sportinės<br />
kovos aplinkybės, situacijos labai sparčiai keičiasi,<br />
kur daug nežinomybės, įvairių pasirinkimo variantų,<br />
tikėjimas savimi sudaro sąlygas protingai<br />
rizikuoti. Trenerio tikėjimas savimi, savo auklėtiniais,<br />
komanda, didina susikaupimą, žadina ryžtą ir<br />
atkaklumą, o tai prasmingi motyvacijos dėmenys,<br />
atveriantys duris į sėkmę. Treneris privalo žinoti,<br />
kad tikėjimas – tai būsena, padedanti siekti tikslo.<br />
Tik tikėdamas savimi sportininkas gali pasiekti<br />
trokštamų rezultatų.<br />
Garsusis JAV plaukikas M. Felpsas (M. Phelps),<br />
Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojęs aštuonis<br />
aukso medalius ir pasiekęs septynis pasaulio<br />
rekordus, atviravo, kad nuo mažens norėjo tapti<br />
garsiu žmogumi, kažko pasiekti. Jis ne tik norėjo,<br />
bet ir tikėjo savimi, savo tikėjimą pagrįsdamas<br />
milžinišku darbu. Olimpinėse žaidynėse jis buvo<br />
pasiryžęs laimėti aštuonis aukso medalius ir tikėjo,<br />
kad laimės. Ir laimėjo!<br />
Nieko nėra neįmanomo ir nepasiekiamo. Reikia<br />
tik proto, valios, darbo ir tikėjimo savimi. Tikėjimas<br />
savimi atveria kelią nepaprastiems gebėjimams,<br />
padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Garsusis krepšininkas<br />
M. Džordanas (M. Jordan) sakė: „Geriausi<br />
krepšininkai privalo turėti nusiteikimo, tikėjimo<br />
savimi kreditą, kuris suteikia psichologinę persvarą<br />
prieš kitus“.<br />
Treneris privalo įsisąmoninti<br />
paprastą tiesą – elgesys visada<br />
ir visur turi būti garbingas<br />
Garbė yra viena didžiausių žmogaus dorovinių<br />
vertybių. Ši vertybė pasireiškia ne vien visuomeninio<br />
reikšmingumo įsisąmoninimu, bet ir jo išgyvenimu<br />
– garbės jausmu. Įsisąmonintas bei išgyventas<br />
garbės jausmas įsitvirtina žmogaus charakteryje ir<br />
pasireiškia elgesio garbingumu. Garbingumas įpareigoja<br />
trenerį būti kultūringą, nekalbėti netiesos,<br />
nežeminti savęs nepadoriu elgesiu, šiurkščia kalba,<br />
mokėjimu save apriboti. „Garbė – tai mūsų išorinė<br />
sąžinė, o sąžinė – tai mūsų vidinė garbė“, – rašė<br />
filosofas A. Šopenhaueris (A. Schopenhauer).<br />
Treneris privalo žinoti, kad garbę ir pripažinimą<br />
lemia tokios svarbiausios dorovės normos:<br />
– dvasingumas (aukštinamos dvasinės, o ne<br />
materialiosios vertybės);<br />
– kilnumas (kuriant tarpusavio santykius ir<br />
<strong>sporto</strong> srityje, ir gyvenime siekiama aukštesnių<br />
tikslų);<br />
– teisingumas (garbingai laikomasi varžybų<br />
taisyklių, vienodo požiūrio į įvairaus meistriškumo<br />
sportininkus);<br />
– sąžiningumas (pasirenkami tik leistini ir<br />
garbingi sportinės kovos būdai);<br />
– atsakomybė (vidinė pareiga sau ir Tėvynei);<br />
– orumas (savo vertės suvokimas);<br />
– kuklumas (reikliai vertinami savi poelgiai<br />
ir laimėjimai).<br />
Garbingos kovos atsisakymas gali sunaikinti<br />
patį sportą. Treneriui turi būti visiškai aišku, kad<br />
sportas ir garbė neatsiejami.<br />
Treneris už savo veiklą visada<br />
privalo jausti atsakomybę<br />
Gyvenime pasitaiko trenerių, kurie, susidūrę su<br />
rimtesnėmis kliūtimis, pasilieka galimybę trauktis,<br />
mėgina kaltų ieškoti kitur. Susidūrę su nesėkme,<br />
kuriai įveikti reikia laiko ir pastangų, vidinio<br />
susitelkimo, ryžtingumo, altruizmo, jie traukiasi<br />
nepamiršdami kaltinti aplinkybių, teisėjų, sąlygų<br />
ar apskritai lemties, kuri jiems nepalanki, bet nesistengia<br />
analizuoti savo darbo, savo atsakomybės.<br />
Ieškojimas kaltų ir jų kaltinimas yra pats lengviausias<br />
būdas išvengti atsakomybės.<br />
Filosofinės nuostatos moko, kad gyvenimo<br />
kliūtys ko nors siekiant nėra pačios svarbiausios.<br />
Kliūtis pasąmonėje susikuria pats treneris, o jos<br />
vėliau modeliuoja vienokią ar kitokią jo veiklą.<br />
Todėl treneriui būtina išmokti pačiam susidoroti su
7<br />
savo vidiniu mechanizmu ir išsiugdyti atsakomybės<br />
jausmą už viską, ką daro ir kaip daro. Treneris,<br />
jaučiąs atsakomybę, geba geriausiai atsiskleisti<br />
profesinėje veikloje. Atsakomybė turi būti orientuota<br />
į ateitį, t. y. prieš pasirinkdamas veikimo<br />
laisvę treneris privalo suvokti, kad pats ir atsakys<br />
už savo veiksmų padarinius. Tik tokia atsakomybė<br />
skatina jį geriau suprasti ir įvertinti padėtį, stengtis<br />
pačiam susidoroti su iškilusiomis problemomis ir<br />
ieškoti tinkamiausių sprendimų. Stipri atsakomybės<br />
pajauta verčia geriau suvokti ir įvertinti padėtį,<br />
numatyti optimalius elgesio pasirinkimo variantus,<br />
kitaip tariant – giliai mąstyti. Trenerio atsakomybė<br />
– tai pareiga savo auklėtiniams, savo profesijai,<br />
savo Tėvynei.<br />
Treneris turi žinoti, kad visų<br />
sportinių laimėjimų pradžia yra<br />
užsibrėžtas tikslas ir troškimas<br />
jį pasiekti<br />
Tikslas yra išskirtinis sėkmės veiksnys, suteikiantis<br />
gyvenimui prasmę. Tai trenerio veiklą ir<br />
elgesį pranokstantis mintinis veiksmų rezultatas,<br />
kartu ir veiksmų motyvas, kuris lemia racionaliausią<br />
būdų ir priemonių sėkmei pasiekti pasirinkimą.<br />
Treneris turi turėti didelį tikslą, nes jis įprasmina<br />
trenerio gyvenimo misiją. Jei treneris žinos, dėl ko<br />
gyventi, jis visada žinos, kaip gyventi.<br />
Sportininkams taip pat turi būti keliami konkretūs<br />
tikslai. Ne „pasižvalgyti“, „pabandyti“, „pažiūrėti,<br />
kaip išeis“, bet žinoti, ko siekti, ir sutelkti visas<br />
fizines jėgas tam tikslui įgyvendinti. Konkretus<br />
tikslas turi didžiulę psichoterapinę reikšmę. Gyvenimas<br />
tuo prasmingesnis, kuo keliamas tikslas<br />
sudėtingesnis. Sportininkai turi būti įsitikinę, kad<br />
jie gali pasiekti daugiau, negu dabar yra pasiekę.<br />
Daugeliu tyrimų nustatyta, kad sudėtingi tikslai<br />
skatina ir didesnius laimėjimus.<br />
Tačiau nereikia savo auklėtiniams ir sau kelti<br />
pernelyg sudėtingų, nepasiekiamų tikslų. Sportininko<br />
gebėjimų neatitinkantys reikalavimai gali pakenkti<br />
pačiai veiklai. Reikia kelti savo auklėtiniams<br />
tikslus, kuriuos jie iš tikrųjų gali įgyvendinti. Jei<br />
sportininkas peržengs per save ir pasieks svaresnių<br />
rezultatų, tuo bus galima tik džiaugtis.<br />
Treneris turi būti kūrybingas<br />
specialistas<br />
Treneris kasdien susiduria su daugybe nesikartojančių<br />
situacijų, kai reikia savarankiškai<br />
spręsti, gebėti nestandartiškai mąstyti, projektuoti<br />
ir numatyti savo veiksmų padarinius. Žinoma, kad<br />
ta pati metodika, tos pačios pedagoginio poveikio<br />
priemonės vienais atvejais gali būti veiksmingos,<br />
kitais – ne. Mechaniškas metodinių rekomendacijų<br />
taikymas remiantis analogija vienais atvejais gali<br />
būti veiksmingas, kitais – ne. Taigi treneris turi<br />
būti kūrėjas, kūrybingas specialistas. Kūrybinė<br />
trenerio veikla, kaip tam tikro santykio su tikrove<br />
išraiška, yra pats sudėtingiausias psichologinis<br />
vyksmas. Kūrybingumo rezultatas yra kokybiškai<br />
nauja vertybė – nepakartojama, originali bei unikali.<br />
Pagal kūrybingumą matuojamas trenerio gebėjimas<br />
pasiekti savo veiklos tikslą.<br />
Garsusis NBA krepšinio treneris F. Džeksonas<br />
(Ph. Jackson) sako: „Būti treneriu labai įdomu dėl<br />
kuriamojo proceso. Didžiausias mano rūpestis –<br />
kūrybingos treniruotės, kad žaidėjų neapimtų nuobodulys,<br />
kad jie neprarastų domėjimosi krepšiniu.<br />
Kiekviena treniruotė turi duoti kažką naujo...“.<br />
Trenerės F. Kardelienės teigimu, „jei treneris kartosis<br />
– jis sustos ir nežengs į priekį“.<br />
Filosofo F. Nyčės (F. Nietzsche) nuomone, reikia<br />
pranokti save, peržengti per save, kad galėtum<br />
daugiau duoti kitiems. Tarpukario <strong>Lietuvos</strong> pedagogas<br />
V. Petronis <strong>sporto</strong> pedagogo kūrybingumui<br />
kėlė didelius reikalavimus. Jis sakė: „Nepakanka<br />
tik žinoti, būtina turėti ir kūrybinę gyslelę kurti,<br />
sugalvoti nauja, suvokti kūrybingumo galią. Kūrybingumas<br />
yra pagrindinis pedagogikos elementas,<br />
sėkmės laidas“.<br />
Kūrybingu treneriu gali tapti tik tas, kuris geba<br />
dirbti ne tiek, kiek numatyta, bet tiek, kiek reikia,<br />
ir kurio tikslas siekti bei daryti tai, kas neįmanoma.<br />
Treneris turi tikėti tuo, ko dar nėra, tam, kad būtų.<br />
Darbštumo, poreikio labai gerai<br />
dirbti ugdymasis – lemtinga<br />
trenerio brendimo sąlyga<br />
Į poreikį daug ir gerai dirbti susikoncentruoja<br />
asmenybės dvasinis turtingumas, nesavanaudiškas<br />
siekis kuo daugiau padaryti savo tautos ir auklėtinių<br />
labui.<br />
Trenerio darbo diena įtempta ir kupina kūrybinių<br />
ieškojimų. Tačiau nei kūryba, nei geri<br />
darbo rezultatai neateina savaime, juos lemia turimų<br />
žinių bagažas, kurį kasdien būtina papildyti,<br />
antraip treneris gali tapti tik seniai žinomų tiesų<br />
kartotoju, o ne ieškotoju, ir jo pastangos pasiekti<br />
ką nors reikšminga gali likti negyvendintos. Žinios,<br />
dvasiniai turtai, kuriuos treneris turi dosniai dalyti<br />
auklėtiniams, įgyjami kasdieniu kruopščiu darbu.<br />
Treneris, kuris nieko reikšmingesnio per savo darbo
8<br />
karjerą nepasiekia, paprastai neturi reikiamų žinių,<br />
įgūdžių, o darbštumo stoka neleidžia jų sukaupti. Jis<br />
nesuvokia elementarios tiesos, kad darbas formuoja<br />
asmenybę ir kad jis yra pasiekimų pamatas.<br />
„Asmenybę kuria ne kalbos apie ją, o praktinė<br />
žmogaus veikla, jo darbas. Darbas, kuriame atsiskleidžia<br />
žmogaus esmė, jo asmenybės turtingumas.<br />
Darbas, kurį dirbdamas žmogus pakyla iki aktualiausių<br />
savo meto problemų, pajunta harmoniją<br />
su savo Tėvyne“, – rašė poetas J. Marcinkevičius.<br />
Darbštumo, poreikio daug ir atsidavusiai dirbti ugdymasis<br />
yra viena aktualiausių trenerio tobulėjimo<br />
sąlygų. Poreikis atsidavusiai dirbti rodo trenerio<br />
asmenybės dvasinį turtingumą. Treneris visada turi<br />
prisiminti šiuos Senekos žodžius: „Kilnią dvasią<br />
darbas maitina“.<br />
Treneriui dera įsidėmėti, kad<br />
bet kokiam pedagoginiam<br />
darbui kenkia pyktis<br />
Pykdamas treneris dažniausiai nesistengia<br />
valdytis, prasilenkia su įprastomis mandagumo<br />
taisyklėmis, daro daugiau klaidų. Mandagumas,<br />
rami laikysena yra palankumo ir pasirengimo kitam<br />
patarnauti ženklas. „Mandagumą būtina traktuoti tik<br />
kaip pareigą, – rašė G. V. Hėgelis (G. W. Hegel), –<br />
nes mes apskritai turime jausti palankumą kitiems.“<br />
Mandagumas, pedagoginis taktas ypač aktualus<br />
pedagoginėje veikloje, nes trenerio elgesys ugdo<br />
ir atitinkamą auklėtinių elgesį.<br />
Treneris ne tik privalo mokėti pažaboti savo<br />
pyktį, laikytis mandagumo, gero elgesio taisyklių,<br />
bet to mokyti ir savo auklėtinius. Negražu, kai<br />
sportininkas keikiasi, atsainiai sviedžia į aikštę<br />
estafetės lazdelę, ginčijasi su treneriu ir plūsta teisėjus.<br />
Etiketo taisyklės turi virsti antrąja sportininkų<br />
prigimtimi, įpročiu. Ne be pagrindo A. Gramšis<br />
įsitikinęs, kad pedagoginėje terpėje „kiekvienas<br />
mokytojas kartu yra ir mokinys, o kiekvienas mokinys<br />
– kartu ir mokytojas“.<br />
Mandagumas glaudžiai susijęs su išsiauklėjimu.<br />
Išsiauklėjimas – tai vidinis trenerio kultūros<br />
rodiklis, mandagumas – natūrali vidinės kultūros<br />
išorinė išraiška. Publijaus Siro žodžiais tariant, kas<br />
nugali pyktį, tas nugali didžiausią savo priešą.<br />
Sporte, kaip ir gyvenime, sprendžiant atsiradusią<br />
problemą natūralu ir pasipiktinti, ir supykti,<br />
tačiau įnirtį reikia numaldyti – pyktis negali<br />
peržengti proto ribų, jis turi būti kuriantis, bet ne<br />
griaunantis. „Pyktis visuomet yra blogas patarėjas“,<br />
– teigia E. Zola.<br />
Pasak filosofo V. Sezemano, žmogus turi būti<br />
ir padorus, ir gražus, t. y. jo moralinės savybės<br />
turi tinkamai pasireikšti tiek jo išvaizdoje, tiek<br />
elgesyje. Tai ypač taikytina treneriams ir sportininkams,<br />
į kuriuos žiūri dešimtys tūkstančių jaunų<br />
žmonių. Žinomas anglų rašytojas F. L. Česterfildas<br />
(Ph. L. Chesterfield) sakė, kad asmuo, neišmokęs<br />
elgesio kultūros, yra apgailėtinas žmogus, darantis<br />
atstumiantį įspūdį.<br />
Yra daug treneriui aktualių daugybos lentelės<br />
dėmenų, visus išvardyti būtų sudėtinga. Tačiau<br />
šiame straipsnyje aptartus dalykus treneris privalo<br />
gerai žinoti – tai laiduos jo darbo sėkmę.
9<br />
Atsipalaiavimas veiksmu.<br />
Priešvaržybinės<br />
atsipalaidabvimo technikos<br />
Lina Vaisetaitė<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro psichologė<br />
Atsipalaidavimo (dar gudriai vadinamų relaksacijos)<br />
technikų aprašymai užima nemažą<br />
dalį <strong>sporto</strong> psichologijos rekomendacijų. Tačiau<br />
rekomendacijos lieka rašliava, jei jos netaikomos<br />
praktikoje. Todėl dar kartą norėčiau grįžti prie<br />
atsipalaidavimo technikų; šį kartą aprašysiu jas<br />
labai konkrečiu aspektu – tinkamumu prieš startą<br />
(arba vos vos plačiau – prieš varžybas). Kalbėsiu<br />
apie raumenų (kitaip kūno) atpalaidavimą, nors<br />
suprantama, kad ir kognityvinėms (minčių keitimo)<br />
technikoms reiktų skirti dėmesio, tačiau apie tai<br />
galbūt kitą kartą.<br />
Taigi pradėkime. Prieš varžybas ar startą<br />
naudojamų atsipalaidavimo technikų išskirtinius<br />
bruožus paprastai nulemia sąlygos – technika turi<br />
būti greita ir veiksminga.<br />
Man rodos, tarp mūsų trenerių ir sportininkų<br />
plačiausiai žinoma (bent jau girdėta) atsipalaidavimo<br />
technikos atmaina yra autogeninė (savitaigos)<br />
treniruotė, šiek tiek mažiau – paprastoji raumenų<br />
relaksacija su vaizdiniais arba be jų (panašiai kaip<br />
meditacija). (Prieš kelerius metus „Treneris“ spausdino<br />
straipsnių apie streso valdymo technikas ciklą;<br />
norintiems apie tai sužinoti daugiau – puiki proga<br />
peržiūrėti savo ar kaimyno biblioteką.)<br />
Galbūt dėl šių dviejų atsipalaidavimo technikos<br />
variantų paplitimo kartais trenerių ir sporte dirbančių<br />
profesionalų vertinami skeptiškai. Iš tiesų tam,<br />
kad jie būtų paveikūs, reikia įgūdžių, t. y. bet kuri<br />
technika turi būti įvaldyta ankstesnėse pratybose.<br />
Tačiau ne kiekvienam pavyksta rasti laiko bent<br />
20–30 minučių per dieną, tris kartus per savaitę. Be<br />
to, jie „užmigdo“ sportininką, o kurgi matyta, kad į<br />
startą, tarkim, sprinteris eitų miegodamas?<br />
Minėtos atsipalaidavimo technikos turi plačią<br />
taikymo sritį – puikiai tinka vakare prieš miegą<br />
arba turint laiko pailsėti, atsigauti tarp intensyvių<br />
pratybų ar varžybų (pvz., parengiamojo plaukimo<br />
ryte ir finalinio plaukimo po pietų). Vis dėlto akivaizdu,<br />
kad vien tokių technikų arsenalo sportininkui<br />
nepakanka. Tenka žvalgytis į kitus būdus, o<br />
tarp jų galima rasti kvėpavimo arba progresyviąją<br />
raumenų relaksaciją.<br />
Kadangi atsipalaidavimo technikų efektyvumas<br />
priklauso nuo jas perteikiančio trenerio ar<br />
psichologo (kartu ir paties sportininko) įgūdžių<br />
bei patirties, nedrįsiu ginčytis, kuris būdas yra<br />
geriausias, t. y. turi plačiausią taikymo sritį. Vietoj<br />
to pasidalysiu savo patirtimi, o kiek galiu ja kliautis,<br />
iki neseno laiko tinkamiausia atsipalaidavimo<br />
technika daugumoje situacijų per varžybas man<br />
atrodė progresyvioji raumenų relaksacija. Ją lengvai<br />
galima įtraukti į apšilimą prieš varžybas, jos esmė –<br />
įtempti, fiksuoti ir staigiai atpalaiduoti raumenis.<br />
Tokiu būdu neprarandamas tonusas, pasirinktinai<br />
galima atpalaiduoti labiausiai įsitempusius raumenis.<br />
Atskiriems ar skirtingų šakų sportininkams<br />
gali būti skirtingos raumenų grupės – tai priklauso<br />
tiek nuo individualių sportininko savybių, tiek nuo<br />
<strong>sporto</strong> šakos pobūdžio, tačiau dažniausiai įtampa<br />
labiausiai jaučiama kaklo / sprando srityje. Todėl<br />
„greitoji pagalba“ prieš startą gali būti paprastas<br />
pratimas (galite jį išbandyti skaitydami šį straipsnį):<br />
stipriai sukąskite dantis (taip, taip, ir neklauskite,<br />
kuo čia jie dėti!) ir pečius pakelkite aukštyn; kai<br />
žandikaulio ir sprando sritis įsitempia, išlaikykite<br />
šią įtampą vieną dvi sekundes, gerai ją įsisąmoninkite,<br />
o tuomet staigiai nuleiskite pečius ir leiskite<br />
apatiniam žandikauliui nukristi taip, kad atsivertų<br />
tarpelis tarp dantų. Klausimas tiems, kurie darė<br />
pratimą skaitydami: na ir kaip, jaučiate pokytį ?<br />
Progresyvioji relaksacija man, kaip <strong>sporto</strong><br />
psichologei, patinka dėl to, kad ji pagrįsta judesiu<br />
(tai dažnam sportininkui suprantama kalba), ji<br />
palaiko tonusą, bet pašalina per stiprią įtampą, o<br />
svarbiausia – progresyviosios relaksacijos priemone<br />
gali būti bet koks tempimo pratimas, taikomas<br />
daugumos šakų sportininkų apšilimo metu. Tiesiog<br />
darant apšilimą reiktų atkreipti dėmesį į „probleminę“<br />
(paprastai kalbant, pernelyg įtemptą) kūno vietą
10<br />
ir padaryti vieną kitą jos tempimo pratimą. Galima<br />
prisiminti bet kokį lengvą pratimą kojoms, rankoms<br />
ar kaklui, tik jį daryti ne automatiškai, o šiek tiek<br />
labiau nei paprastai įtempiant (iki savotiško „maksimumo“,<br />
kad tikrai būtų pajaučiama dar stipresnė<br />
įtampa, nei prieš darant pratimą), ir išlaikius padėtį<br />
vieną dvi sekundes atpalaiduoti – pajausti, kaip toji<br />
kūno vieta atsipalaiduoja, tarsi išsisklaido, išnyksta<br />
įtampa. Jei pirmas kartas nepadėjo, reikėtų daryti<br />
antrą kartą. Tik norėtųsi priminti sportininkams,<br />
kad darant pratimą nederėtų persistengti, kaip ir<br />
bet kur kitur – niekas neprašo plėšyti raumenų<br />
tempimais.<br />
Štai ir turime vieną paprastą atsipalaidavimo<br />
veiksmu pavyzdį, tiksiantį ir prieš startą, ir trumpos<br />
pertraukos per varžybas metu. Tačiau, jeigu skaitėte<br />
atidžiai, turėjote pastebėti, kad pradėdama kalbą<br />
apie progresyviąją relaksaciją minėjau, jog ji iki<br />
neseno laiko man atrodė tinkamiausia varžyboms.<br />
Na, teisybės dėlei pasakysiu, kad ir dabar ji man<br />
atrodo viena tinkamiausių. Todėl siūlyčiau kliautis<br />
ja ir naudoti!<br />
O mano nuomonę praplėtė pažintis su Rusijos<br />
daktaro H. Alijevo „rakto“ metodu (jei pavadinimas<br />
atrodo keistokas, luktelėkite, tuoj suprasite<br />
jo reikšmę). Viena pagrindinių šio metodo prielaidų<br />
– organizmas įtampos ar streso situacijoje<br />
mėgina atsipalaiduoti, t. y. pašalinti įtampą, todėl<br />
svarbiausia jam netrukdyti. Pavyzdžiui, įsitempus<br />
pradeda drebėti rankos. Dažnas žmogus dėl to pasijaučia<br />
nejaukiai arba tiesiog išsigandęs įtampos<br />
mėgina rankas „sustingdyti“, kad jos nustotų judėti.<br />
Deja, tai nėra parankus būdas, mūsų nervų sistemai<br />
būtų daug geriau, jei rankas pusę minutės smarkiai<br />
pakratytume – įtampa išnyktų.<br />
Laimei, nervų sistema paprastai yra gudresnė<br />
už mus, todėl dažnai intuityviai darome būtent tai,<br />
ką mums „sako“ kūnas. Paprasčiausias pavyzdys –<br />
nesvarbu, ar esate lengvosios atletikos specialistas,<br />
ar ne, bet tikrai atgaminsite regėtą vaizdą: prieš<br />
startą sportininkas šokinėja arba daužo sau raumenis.<br />
Sakysite „užsiveda“. Turbūt taip, o galbūt ir<br />
perteklinę įtampą šalina.<br />
Metodo pavadinimas aiškinamas taip: kiekvienas<br />
žmogus gali rasti sau judesį, kuriuo pašalinama<br />
įtampa (tas judesys ir bus „raktas“). Kaip ir bet<br />
kurios atsipalaidavimo technikos atveju, pastarąjį<br />
metodą galima naudoti visų pirma platesnėms<br />
problemoms spręsti ir stresui įveikti kasdieniame<br />
gyvenime. Tuomet prireiks daugiau praktikos ir<br />
laiko tokio pobūdžio pratimams (iš pradžių apie 30<br />
minučių kasdien). Antra vertus, jau minėjau, kad<br />
šiame straipsnyje norėjau aprašyti greitus ir veiksmingus<br />
atsipalaidavimo prieš varžybas ar startą<br />
būdus – tai būtų jau kita technikos paskirtis.<br />
„Rakto“ metodas siūlo rasti savąjį judesį.<br />
Žinoma, tai daryti reikia ne prieš varžybas, o kiek<br />
anksčiau. Jei paprašome sportininką prisiminti<br />
ir kuo tiksliau atgaminti vaizduotėje ankstesnę<br />
varžybų situaciją, kai jis labai jaudinosi ir buvo įsitempęs,<br />
jo kūnas reaguoja panašiai kaip ir anuomet,<br />
todėl jaučiama įtampa (nors ir ne tokia intensyvi).<br />
Sportininkui belieka įsisąmoninti savo pojūčius<br />
ir atlikti tokį judesį ar veiksmą, kokį diktuoja kūnas.<br />
Vienas norės šokinėti, kitas – stipriai mojuoti<br />
rankomis į šonus, trečias – stovėdamas svyruoti<br />
(judesio intensyvumas ir amplitudė priklauso nuo<br />
sportininkų nervų sistemos individualių savybių<br />
bei įtampos dydžio).<br />
Šią techniką galima naudoti ir „diktatoriškesniu“<br />
metodu, bent iš pradžių, kol sportininkas supranta,<br />
kam reikalingas „nuosavas“ judesys – „raktas“.<br />
Taisyklė paprasta: reikia daryti tai, kas lengvai<br />
darosi – neintensyvius, lengvus, ritmiškus judesius,<br />
kuriuos, atrodytų, galima daryti be galo (tai nereiškia,<br />
kad daryti judesius reikia be galo ilgai – tiesiog<br />
jie neturėtų varginti ir kelti nuobodulio).<br />
Vienas iš tokių judesių: ištiesti rankas prieš<br />
save sulig pečiais ir pradžioje tik įsivaizduoti, kaip<br />
rankos skečiasi į šalis. Valingų pastangų nereikia,<br />
rankos tarsi pačios ima skleistis į šalis. Tai kartu<br />
ir testas: jei rankos į šalis nesiskleidžia, tai turėtų<br />
reikšti, kad sprandas įsitempęs. Galima pabandyti<br />
lengvais sukamaisiais judesiais atpalaiduoti pečių<br />
lanką. Svarbiausia, kad visi judesiai būtų lengvi!<br />
O tuomet vėl rankas ištiesti į priekį ir įsivaizduoti,<br />
kaip jos mojamos į šalis. Paskui galima pamėginti<br />
atvirkštinį variantą: ištiesti rankas į šalis ir įsivaizduoti,<br />
kaip jos suglaudžiamos – artėja viena prie<br />
kitos tarsi magnetai. Jei trūksta laiko (varžybų<br />
situacijoje), apsieinama be testavimo: ištiesiamos<br />
rankos ir lengvais judesiais jomis mojuojama į šalis.<br />
Tokių pratimų galima sugalvoti daug, pavyzdžiui,<br />
galėtume išmoti rankas į šalis tarsi imituotume skrydį<br />
arba ramiai stovėti ir kūnas savaime ims svyruoti<br />
pirmyn atgal ar piešti apskritimą, arba ritmiškai<br />
lankstyti galvą į kairę ir dešinę, jei jau visai neišeina<br />
nieko judinti – spragsėti pirštais, kol kūnas pajunta<br />
ritmą ir atsipalaiduoja (dabar prisiminkite, kaip<br />
nuobodulio ar nerimo pagauti žmonės sėdėdami<br />
judina koją per kelį – taip jie nesąmoningai bando<br />
atsikratyti nuobodulio ar nerimo sukeltos įtampos!).<br />
Žinodamas šį paprastą principą sportininkas mokės<br />
atsipalaiduoti įvairiomis varžybų situacijomis.<br />
Greitai įsitikinsite, kad priklausomai nuo judesio<br />
amplitudės ir intensyvumo pasiekiamas vienoks
11<br />
arba kitoks rezultatas. Prieš varžybas galima pradėti<br />
nuo lėtų ritmingų judesių, padedančių pašalinti<br />
įtampą ir atsipalaiduoti, paskui pereiti prie šiek<br />
tiek intensyvesnių (bet jokiu būdu ne maksimalaus<br />
intensyvumo!) judesių – šie ir atpalaiduoja įtampą,<br />
ir padeda užsivesti. Be to, galima sugalvoti tam<br />
tikrą atsipalaidavimo ritualą įtemptoms varžybų<br />
situacijoms (jį reikia parengti iš anksto!): lengvas<br />
gilus įkvėpimas ir lėtas iškvėpimas, keli ritmingi<br />
lengvi rankų mostai į šalis, paskui staigus iškvėpimas<br />
– koncentracijai ir susitelkimui pagerinti.<br />
Atliekant mostus dėmesys sutelkiamas į kūno pojūčius<br />
ir atsipalaidavimą. Turbūt pastebėjote, kad<br />
čia naudojami bent dvi atsipalaidavimo technikos.<br />
Tokia jau tiesa – norint geriausio rezultato, reikia<br />
derinti!<br />
Kvėpavimo pratimus, padedančius atsipalaiduoti,<br />
taip pat būtų galima priskirti prie atsipalaidavimo<br />
veiksmu technikos. Tam tikri pratimai,<br />
atliekami vienu dviem įkvėpimais ar iškvėpimais,<br />
labiausiai tinka, kai atsipalaidavimui ir koncentracijai<br />
skirtos vos kelios sekundės. Pavyzdžiui,<br />
krepšininkai naudoja staigų iškvėpimą prieš baudos<br />
metimą; toks iškvėpimas, ypač tada, kai derinamas<br />
su lėtesniu ir gilesniu nei įprastas įkvėpimu, puikiai<br />
padeda atsikratyti įtampos, kartu aktyvuoja, tarsi<br />
sutelkia ir sukuria akimirkos jausmą „aš pasirengęs“.<br />
(Išsamų I. Girčytės straipsnį apie kvėpavimo<br />
pratimus ir jų poveikį galite rasti 2007 metų „Trenerio“<br />
žurnale.)<br />
Štai tokios pagrindinės atsipalaidavimo technikos,<br />
padedančios sportininkui atsipalaiduoti ir kartu<br />
būti aktyviam, o ne ramiai sėdėti ar gulėti. Progresyvioji<br />
raumenų relaksacija labiau tinka raumenims<br />
atpalaiduoti, o ritmingi „rakto“ judesiai atpalaiduoja<br />
ne tik kūną, bet ir psichiką. Kvėpavimas savo ruožtu<br />
yra natūrali biologinė funkcija, todėl belieka į jį<br />
atkreipti dėmesį ir leisti sau kvėpuoti laisvai, tam<br />
tikromis situacijomis sąmoningai keisti įkvėpimo<br />
bei iškvėpimo gylį ir tempą – valdyti savo būseną.<br />
Visos šios technikos leidžia kontroliuoti atsipalaidavimą,<br />
nesukelti gilaus atsipalaidavimo būsenos,<br />
kitaip sakant, jas lengva derinti su reikiama susitelkimo<br />
(užsivedimo) technika.<br />
Iš to, kas pasakyta, išvada paprasta: jausdami<br />
įtampą dažnai sustingstame (tokiai būsenai apibūdinti<br />
turime posakį: „Net kvėpuoti nustojo“). Taigi<br />
verčiau įtemptomis situacijomis stenkimės judėti ir<br />
skatinkime sportininkus judėti (tačiau ne chaotiškai,<br />
o tam tikra tvarka!).<br />
Literatūra<br />
Girčytė I. Streso valdymo technikos. Autogeninė treniruotė.<br />
Treneris, 2008, 2, 6–10.<br />
Girčytė I. Streso valdymo technikos. Progresyvioji relaks acija.<br />
Treneris, 2008, 1, 8–11.<br />
Girčytė I. Taisyklingai kvėpuoju – esu ramus. Treneris, 2007,<br />
1, 7–9.<br />
Žemaitytė A. Pagrindiniai BGR principai ir taikymas sporte.<br />
Treneris, 2007, 1, 10–12.<br />
Aliev H. The Synchromethod: A Key to New Heights of Inner<br />
Freedom, Stress Resistance and Creativity. AuthorHouse, 2011.<br />
Алиев Х. Открой свой мир! Включи внутрение резервы. Спб:<br />
Питер Пресс, 2010.<br />
Алиев Х. Ключ к себе. Разблокирование скрытых<br />
возможностей. Москва: Вече, 2008.
12<br />
Pakilti pergalei<br />
Aistė Žemaitytė<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro ir UAB „Biofirst“ klinikos psichologė<br />
Jūs esate treneris, valdantis rengimosi varžyboms<br />
vyksmą, priešvaržybinį laikotarpį ir pačias<br />
varžybas, turintis savo nuomonę, kaip elgtis pralaimėjus<br />
ir laimėjus, po nepavykusių, ir priešingai,<br />
po išskirtinai gerų rungtynių / kovos / pasirodymo<br />
arba artėjant lemiamoms kovoms... Jūs neabejotinai<br />
turite savo stilių. Tačiau kaskart papildote<br />
turimas žinias.<br />
Šis straipsnis su konkrečiomis gairėmis skiriamas<br />
ir tiems treneriams, kurie dar neturi susiformavę<br />
savo stiliaus. Čia rasite apibendrintų žinių, gautų<br />
surinkus ir išnagrinėjus trenerių bei sportininkų pateiktą<br />
informaciją apie tinkamiausią trenerio elgesį<br />
po rungtynių / kovos / pasirodymo, kitaip tariant,<br />
po dalinės varžybinės veiklos. Tai – savotiškas kokybės<br />
standartas ar gairės, galinčios padaryti Jūsų<br />
bendravimą su aukėtiniais efektyvesnį.<br />
Straipsnyje aptariami trenerio veiksmai pasibaigus<br />
rungtynėms / kovai / pasirodymui skirtingais<br />
laiko tarpais: 1) pasitinkant sportininkus po<br />
laimėjimo, pralaimėjimo ar lygiųjų ir 2) rengiant<br />
auklėtinius naujai varžybinei veiklai. Jei pirminiai<br />
trenerio veiksmai po varžybinės veiklos konkretaus<br />
pavadinimo neturi, tai rengimasis naujiems startams<br />
įvardijamas kaip aptarimas – aptarimas to, kas<br />
buvo, ir to, kas bus.<br />
Trenerio veiksmai tuoj pat po<br />
dalinės varžybinės veiklos<br />
Treneriams bene labiausiai rūpi, kaip profesionaliai<br />
elgtis po apmaudaus pralaimėjimo, lygiųjų ar<br />
netikėtos pergalės. Juk būtent tokie įvykiai sukelia<br />
didžiules emocijas, o dėl jų poveikio dažnai elgiamasi<br />
neracionaliai.<br />
Po nevykusio žaidimo treneris paprašė minutės pertraukėlės.<br />
Kai pertraukėlė baigėsi, vienas iš krepšininkų paklausė:<br />
„Treneri, o tai kaip žaisime?..“<br />
1–2 min. Garo nuleidimas<br />
Dažniausia klaida, kurią daro treneriai iškart<br />
po rungtynių – savo emocijų, tiek teigiamų, tiek<br />
neigiamų, išliejimas ant sportininko. Pagalvokite,<br />
kada šokinėjate, glėbesčiuojatės, spiegiate, rėkiate<br />
iš džiaugsmo? Kai kažkas netikėtai pasiseka. Gaivališkai<br />
džiaugiatės ne tada, kai sportininkui pavyksta<br />
pasiekti numatytą rezultatą, o tada, kai jam pasiseka<br />
dėl kito sportininko veiksmų arba jo paties netikėtai<br />
geresnio, viršijančio įprastas galimybes, pasirodymo.<br />
Prisiminkite, kada rėkiate ant savo auklėtinio,<br />
jį plūstate. Tada, kai Jūsų sportininkui nepavyksta?<br />
Dažniausiai. Jūs pykstate tada, kad sportininkas neparodė<br />
to rezultato, kuriam buvo pasirengęs. Pyktis<br />
pratrūksta priekaištais ir žeminančiais žodžiais. Kai<br />
gaivališkai džiaugiatės, pykstate, liūdite ir pan.,<br />
reiškia nevaldote proceso. Taigi pirmiausia būtina<br />
nusiraminti – nuleisti garą tiek sau, tiek auklėtiniams.<br />
Galima tiesiog taip ir pasakyti: „Gerai, esi šaunuolis,<br />
atidirbai. Dabar nusiraminam – atsigeriam, atsikvepiam...“<br />
Ir tik tada išsakyti, kas gerai pavyko.<br />
Kai tik pasibaigia varžybos, pirmiausia pažvelkite<br />
į save: pykstate ar esate nusiminęs, norite<br />
šokinėti iš laimės ar esate tvirtas ir ramus? Kai<br />
esate emocinėje pusiausvyroje, pagirkite auklėtinį<br />
už atliktą darbą, jei reikia, pakoreguokite jo<br />
emocinę būseną.<br />
2 min. Gėrimai atsigaivinti, pavykusių<br />
dalykų pabrėžimas<br />
Vienas iš paprasčiausių būdų nusiraminti<br />
– perkelti dėmesį nuo vienos veiklos į kitą,<br />
pavyzdžiui: nuo teigiamas ar neigiamas emocijas<br />
sukėlusių įvykių sporte į vieno iš esminių poreikių
patenkinimą – troškulio numalšinimą. Visuotinai<br />
žinoma, kad per varžybas daug išprakaituojama,<br />
todėl pasiūlymas auklėtiniui atsigaivinti gėrimu<br />
labai natūralus. Kad galėtume atsigerti, raumenys<br />
negali būti įtempti. Todėl juos nevalingai atpalaiduojame.<br />
Geriame ramiai, ritmingais gurkšniais ar<br />
gurkšneliais, derindami juos su kvėpavimu. Taigi<br />
stengiamės ritmingai kvėpuoti ir rimstame patys. Jei<br />
sportininkas gėrimo neturi, pasiūlykite savąjį, jei ir<br />
Jūs neturite, nueikite į kavinę ar parduotuvę.<br />
Tai pats tinkamiausias metas pabrėžti gerai<br />
pavykusius dalykus. JAV besitreniruojantys lietuviai<br />
sportininkai maloniai stebisi, kad treneris net<br />
ir po prasčiausio pasirodymo atranda privalumų<br />
ir jais pasidžiaugia. Tai skatina, motyvuoja naujai<br />
pradžiai, naujiems siekiams. Pagirkite sportininką<br />
už gerus sprendimus ar techniškus veiksmus: „Energingai<br />
finišavai“, „Profesionaliai valdei kamuolį“,<br />
„Puikiai atlikai posūkius“ ir pan. Tai nereiškia, kad<br />
viskas buvo idealu, kad nėra ko tobulinti. Be abejo,<br />
yra, bet apie tai kalbėsite vėliau, per aptarimą. Jūs<br />
valdote procesą ir žinote, kada ir ką pasakyti.<br />
Pasiūlykite sportininkui atsigaivinti gėrimu ir<br />
tuo metu išsakykite tai, kas jam šįkart pavyko.<br />
5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko<br />
Po tokios įžangos pats metas numatyti aptarimo<br />
vietą ir laiką. Jūs pasiūlote laiką ir raginate pasisakyti<br />
kitus. Labai dažnai aptarimo laikas nurodomas<br />
kaip vienintelis toks galimas. Tai labiau tinka<br />
pradedantiesiems sportininkams, tačiau didelio<br />
meistriškumo sportininkai iš sukauptos asmeninės<br />
patirties turi savo nuomonę, į kurią vertėtų atsižvelgti<br />
ir treneriams.<br />
Jei pasiūlymų yra daugiau, reikia derybų.<br />
Suformuluokite abiejų (ar daugiau) šalių išreiškiamas<br />
pozicijas: „Tu siūlai pradėti aptarimą 15<br />
minučių prieš apšilimą, taip? O aš siūlau susitikti po<br />
15–20 minučių arba po 1–2 valandų“ (priklausomai<br />
nuo tarpų tarp varžybų – aut.).<br />
Būtinai pasidomėkite sportininko argumentais:<br />
„Kodėl, tavo manymu, kitas laikas mums turėtų<br />
būti priimtinesnis?“<br />
Tiek naujas, tiek Jūsų pateiktas siūlymas pagrindžiami.<br />
Sportininkas: „Dabar vis tiek neišeina<br />
susikaupti, o tai tik erzina...“; treneris: „Jei darysim<br />
aptarimą prieš pat apšilimą, gali pritrūkti laiko<br />
optimaliam pasirengimui“.<br />
Argumentų svarumas nulemia galutinį sprendimą:<br />
„Gerai, darom aptarimą valandą prieš apšilimą“<br />
arba „Nusiprausiam, pavalgom ir susitinkam“, arba<br />
„Aptarimas vyks kaip numatyta...“ ir pan.<br />
Pasiūlykite aptarimo laiką ir suderinkite jį su<br />
sportininkais.<br />
2 min. Dienotvarkės akcentavimas<br />
Patyrę treneriai žino, kad susidarius įtemptai<br />
situacijai didelio meistriškumo sportininkus labiausiai<br />
ramina rutina. Jaunųjų atletų karta dėl sunkiai<br />
kontroliuojamo jaudulio apskritai pamiršta, ką ir<br />
kada reikia daryti rungtynėms / kovai / pasirodymui<br />
pasibaigus. Dėl to svarbu užvirtinti susitarimą dėl<br />
susitikimo vietos ir laiko, pakartoti dienotvarkėje<br />
numatytas veiklas iki susitikimo: „Na, tai sutarėme,<br />
kad susitinkam ... valandą mano kambaryje. O dabar<br />
– papietaujam, grįžtam į viešbutį, pailsim...“<br />
Pakartokite būsimo aptarimo vietą ir laiką,<br />
priminkite sportininkams dienotvarkę iki jo.<br />
Trenerio veiksmai tuoj pat po<br />
dalinės varžybinės veiklos<br />
• 1–2 min. Garo nuleidimas<br />
• 2 min. Gėrimai atsigauti<br />
Pavykusių dalykų pabrėžimas<br />
• 5 min. Susitarimas dėl aptarimo laiko<br />
• 2 min. Dienotvarkės akcentavimas<br />
1 pav. Trenerio veiksmų iškart po rungtynių /<br />
kovos / pasirodymo paruoštukas<br />
Trenerio veiksmai per aptarimą<br />
Aptarimo tikslas – analizė to, kas buvo, ir atsižvelgiant<br />
į tai – strategija / planas, ką toliau daryti.<br />
Apmąstykite, kas ir kodėl pavyko bei nepavyko,<br />
ir pagal tai numatykite strategiją, atsižvelgdami į<br />
tai, kad savo trūkumus giname, privalumus – kiek<br />
įmanoma išnaudojame, o nuo varžovo privalumų<br />
ginamės, trūkumus išnaudojame. Tuomet numatykite<br />
veiksmų planą, pasirenkite jį pristatyti sportininkui,<br />
kad galutinai suderintumėte.<br />
Kaip? Išraiškingai, įtaigiai,<br />
ramiai<br />
Labai svarbu, kaip Jūs bendraujate su savo<br />
auklėtiniais. Išraiškingas, įtaigus ir ramus trenerio<br />
kalbėjimas užkrečia ir auklėtinius. Baimė – tai pagrindinis<br />
trukdis siekiant galutinio rezultato. Nors<br />
prasideda viskas nuo aguonos dydžio dvejonės<br />
grūdelio: „Ar tinkamai aš elgiuosi?“ Užtikrintumas<br />
silpnėja, nes Jūs nesate tikras tuo, ką ir /arba kaip<br />
darote. Būkite laisvas. Tai – būtina sąlyga, kad<br />
pamatytumėte savo privalumus ir susipažintumėte<br />
13
14<br />
su trūkumais. Jau geriau elgtis natūraliai, negu<br />
baiminantis: „Kad tik nepratrūkčiau“, „Kad tik neišplūsčiau...“<br />
Būkite sąžiningas su savimi. Žinoti, kas<br />
netenkina, reiškia žinoti, ką keisti. Elkitės taip, kaip<br />
mokate, stebėkite save, analizuokite ir tobulėkite.<br />
Tobulėjimas – tai kelias į tikslą, dėl kurio buvo dirbta<br />
daugelį metų ir dirbama dabar. Sutrumpinti kelią<br />
galima pasinaudojant kitų sukaupta patirtimi, bet<br />
ją būtina asmeniškai prisiderinti. Jei norite išmokti<br />
bendrauti su auklėtiniais ekspresyviai, įtaigiai, ramiai,<br />
turite pabandyti! Tiesiog prisiminkite buvusį<br />
aptarimą ir pamėginkite tai, ką tuomet sakėte savo<br />
auklėtiniams, dabar pasakyti išraiškingai, įtaigiai,<br />
ramiai pirmiausia mintyse. Paskui – pats sau prieš<br />
veidrodį. Pamėginkite taip kalbėti per pratybas,<br />
vėliau – per varžybas.<br />
Perteikite auklėtiniams ekspresyvumą, įtaigumą,<br />
ramybę per savo su jais bendravimo būdą.<br />
Kam? Asmeniškai, grupei<br />
Bet kuriuo atveju, ypač jei aptarimas vyksta su<br />
visa komanda, kreipkitės į savo auklėtinius vardais:<br />
„Krašto gynėjai – Daumantai, Povilai, Rimai...“.<br />
Manote, ir taip savaime aišku?<br />
Padarykite eksperimentą su savo auklėtiniais.<br />
Paprašykite jų užrašyti ant lapelio, kokios pozicijos<br />
žaidėjai jie yra. Kai per vieną seminarą aš paprašiau<br />
paauglių komandos atlikti šią užduotį – kilo<br />
bruzdesys. Kai kurie sportininkai pasirodė esą kelių<br />
pozicijų žaidėjai, todėl nežinojo, ką įrašyti.<br />
Vadinasi, kai treneris kalba apie krašto gynėjus,<br />
auklėtiniai nebūtinai prisiskiria jų užduotį sau.<br />
Be to, kreipimasis į sportininką vardu priverčia jį<br />
suklusti, atkreipti dėmesį į turinį. Būtų idealu, jei<br />
kreipdamasis į auklėtinį užmegztumėte su juo akių<br />
kontaktą. Tokiu būdu gautumėte svarbią papildomą<br />
informaciją apie jo emocinę būseną.<br />
Konkrečias užduotis išsakykite sportininkams<br />
asmeniškai.<br />
Kiek? Sportininkas gali priimti<br />
ribotą kiekį <strong>informacijos</strong><br />
Įsidėmėkite, kad per varžybas sportininkams<br />
bus sunku įsiminti daug <strong>informacijos</strong>, todėl formuluokite<br />
veiksmų planą glaustai ir trumpai. Jei<br />
aptarimas vyksta tarp rungtynių / kovos / pasirodymo,<br />
susikoncentruokite į valdomus procesus. Nėra<br />
prasmės kalbėti apie dalykus, kurių šiuo metu negalite<br />
pakeisti. Išryškėję auklėtinių trūkumai, kuriems<br />
pašalinti reikia specialaus ilgalaikio rengimosi, per<br />
aptarimą tik trikdo. Vis dėlto prasminga pabrėžti<br />
savo auklėtinio privalumus. Du trys esminiai<br />
dalykai užrašomi ant specialios lentos, kad Jūsų<br />
auklėtiniai geriau įsimintų. Visuotinai žinoma, kad<br />
per kuo daugiau jutimų perteikiama informacija,<br />
tuo veiksmingiau įsimenama. Nagrinėjant varžovų<br />
elgesį pasiteisina atrinkta filmuota medžiaga, brėžiniai,<br />
kitos pagalbinės vaizdinės priemonės. Kartais<br />
nepakanka išvardyti dviejų trijų dalykų. Tuomet<br />
informaciją išdėstome taip, kad prie kiekvieno<br />
punkto prijungtume po du tris papunkčius.<br />
Aptarimo metu perteikite tik esminius, kitoms<br />
rungtynėms / kovai / pasirodymui reikšmingus<br />
dalykus.<br />
Apibendrinimas ir motyvavimas<br />
Pakartokite veiksmų planą ar, dar geriau,<br />
leiskite tai padaryti pačiam sportininkui: „Kaip ir<br />
aptarėme, ....“ (trumpa veiksmų plano apžvalga).<br />
Jūsų sportininkas turi jaustis taip, kad turi tikslą, kad<br />
kontroliuoja situaciją, kad turi pakankamai resursų<br />
pasiekti tikslą. Jūs ir Jūsų sportininkas jau esate<br />
komanda. „Mes“ jausmui sustiprinti paieškokite motyvuojančių<br />
žodžių, pavyzdžiui: „MES esam viskam<br />
pasirengę. MES esam geriausi. Pirmyn į pergalę!“<br />
Apibendrinkite reikalavimus ir motyvuokite<br />
sportininką imtis numatytų veiksmų.<br />
Kaip matome, formulė pergalių ar pralaimėji-<br />
Trenerio veiksmai PER APTARIMĄ<br />
• Kaip? Ekspresyviai, įtaigiai, ramiai<br />
• Kam? Asmeniškai, grupei<br />
• Kiek? Esminė informacija<br />
(po 2–3 individualias ir komandines pastabas)<br />
• Apibendrinimas ir motyvavimas,<br />
plano tvirtinimas ir nuteikimas<br />
2 pav. Trenerio veiksmų per aptarimą gairės<br />
mų, vykusių ir nevykusių pasirodymų atvejams yra<br />
universali. Tai, kas pastovu, suteikia sportininkams<br />
ramybės jausmą ir, priešingai, netipiškas elgesys<br />
verčia sportininkus įsitempti, nes jiems neaišku,<br />
kas jų laukia.<br />
Tegul Jūsų elgesys po rungtynių / kovos / pasirodymo<br />
būna papildoma svarbi smulkmena Jūsų<br />
sportininkui pakilti ir žengti į dar vieną pergalę.<br />
Literatūra<br />
Neumann G., Mellinghoff R. (2002). Fundamental Training.<br />
München: Sequenz Medien Produktion.
Galvos smegenų<br />
sukrėtimas sporte<br />
(Tarptautinis sutarimas)<br />
Dr. Alma kajėnienė<br />
Kauno <strong>sporto</strong> medicinos <strong>centras</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> sveikatos mokslų universitetas<br />
15<br />
Galvos smegenų trauma gana dažna problema<br />
sporte. Apie 5–20 proc. galvos smegenų sužalojimų<br />
yra susiję su sportu. Smegenų sukrėtimas – lengviausia<br />
galvos smegenų traumos forma, dėl kurios,<br />
manoma, sportininkai dažnai nesikreipia į gydymo<br />
įstaigą. Šiuo metu tai viena kontroversiškiausių<br />
<strong>sporto</strong> medicinos sričių. Siekiant užtikrinti sportininkų<br />
saugumą ir sveikatą, 2011 m. Vienoje buvo<br />
sušaukta pirmoji tarptautinė konferencija, kurioje<br />
aptarti visi klausimai, susiję su smegenų sukrėtimu<br />
sporte. Šią konferenciją inicijavo Tarptautinė ledo<br />
ritulio federacija, Tarptautinė futbolo federacijų<br />
asociacija, Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos<br />
komisija. Konferencijoje dalyvavo šios<br />
srities ekspertai, buvo aptarti epidemiologijos,<br />
diagnostikos ir gydymo, profilaktikos, tolimųjų<br />
baigčių klausimai. Atsakymai į svarbiausius strateginius<br />
klausimus išleisti kaip Pirmasis sutarimas<br />
dėl smegenų sukrėtimo sporte. Sutarimas buvo patobulintas<br />
ir papildytas 2004 m. Prahos ir 2008 m.<br />
Ciuricho konferencijose. Naujausias dokumentas<br />
buvo publikuotas tarptautiniuose <strong>sporto</strong> ir medicinos<br />
žurnaluose kaip rekomendacijos gydytojams,<br />
masažuotojams, kineziterapeutams, treneriams<br />
ir kitiems specialistams, kurie dirba su įvairaus<br />
meistriškumo sportininkais, turinčiais riziką patirti<br />
galvos smegenų traumą. Svarbiausi šio dokumento<br />
pasiūlymai tokie:<br />
• Nauja diagnostikos sistema (SCAT2), skirta<br />
medicinos personalui.<br />
• Individualus sportininko, patyrusio galvos<br />
smegenų traumą, grąžinimo į fizinę veiklą<br />
protokolas.<br />
Manau, kad šio dokumento siūlomos gairės<br />
galėtų būti naudingos ne vieno trenerio kasdieniniame<br />
darbe.<br />
Kas yra galvos smegenų<br />
sukrėtimas?<br />
Galvos smegenų sukrėtimas – trauminių jėgų<br />
sukeltas smegenų patofiziologinių procesų kompleksas.<br />
Būdingi požymiai:<br />
• gali būti sukeltas tiesioginio smūgio į galvą,<br />
veidą ar kaklą arba perduodamas iš kitų kūno<br />
vietų (kontakto su kitu sportininku, danga,<br />
<strong>sporto</strong> įranga metu);<br />
• trumpalaikis, savaime išnykstantis neurologinės<br />
funkcijos sutrikimas;<br />
• ūmūs klinikiniai simptomai, dažniausiai<br />
rodantys funkcinius, o ne struktūrinius pokyčius;<br />
• sąmonė gali ir nesutrikti. Klinikinėje medicinoje<br />
galvos smegenų sukrėtimas paprastai<br />
siejamas su sąmonės praradimu iš karto po<br />
traumos.<br />
Aptariamasis dokumentas analizuoja ir įtraukia<br />
daug didesnį būrį pacientų, kurie sportinės veiklos<br />
metu patiria galvos smegenų traumas. Taigi šiame<br />
straipsnyje kaip galvos smegenų sukrėtimas vertinamos<br />
bei aptariamos dar ir kliniškai lengvesnės<br />
galvos smegenų traumų formos.<br />
Kada įtarti galvos smegenų<br />
sukrėtimą sportininkui?<br />
Sutarta, kad galvos smegenų sukrėtimas sporte<br />
diagnozuojamas įvertinant paciento nusiskundimus,<br />
klinikinius simptomus, elgesį, pusiausvyrą ir<br />
judesių koordinaciją, miegą ir pažintines funkcijas.<br />
Taip pat labai svarbu žinoti visas traumuojančio<br />
įvykio aplinkybes, smulkmenas. Galvos smegenų<br />
sukrėtimą reikia įtarti, jei po kontakto pasireiškia<br />
bent vienas toliau nurodytų požymių:
16<br />
• sportininkas skundžiasi sveikata (galvos<br />
skausmu, svaigimu, dvejinimusi akyse,<br />
emociniu nepastovumu ir kt.). Dažniausių<br />
nusiskundimų sąrašas pateiktas 1 lentelėje;<br />
• išryškėja akivaizdūs simptomai (sąmonės<br />
netekimas, atminties praradimas, pusiausvyros<br />
ir judesių koordinacijos sutrikimas ir<br />
kt.). Atminties praradimui įvertinti siūlomas<br />
Maddocks klausimynas (žr. 2 lentelę);<br />
• pakinta elgesys (padidėja dirglumas ir kt.);<br />
• sutrinka miegas (pasireiškia mieguistumas ar<br />
nemiga);<br />
• sutrinka pažintinė funkcija (sulėtėja psichomotorinės<br />
reakcijos trukmė).<br />
Jei po traumos atsiranda bent vienas požymis,<br />
sportininkas turėtų būti vertinamas kaip patyręs<br />
1 lentelė<br />
Nusiskundimai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį,<br />
jei sportininkas patyrė galvos traumą<br />
Nusiskundimai<br />
Galvos skausmas<br />
Galvos spaudimas<br />
Kaklo skausmas<br />
Pykinimas ir vėmimas<br />
Galvos svaigimas<br />
Neryškus matymas<br />
Pusiausvyros sutrikimas<br />
Jautrumas šviesai<br />
Jautrumas triukšmui<br />
Slopinimo jautimas<br />
Būsena kaip rūke<br />
Prasta savijauta<br />
Sunku susikoncentruoti<br />
Sunku atsiminti<br />
Nuovargis ar energijos stoka<br />
Sumišimas<br />
Mieguistumas<br />
Sunku užmigti<br />
Padidėjęs jausmingumas<br />
Irzlumas, dirglumas<br />
Liūdesys<br />
Nervingumas, nerimas<br />
2 lentelė<br />
Klausimai sportininko, patyrusio galvos smegenų<br />
traumą, atminties sutrikimui įvertinti<br />
(Maddocks klausimynas)<br />
Klausimas<br />
Kokioje <strong>sporto</strong> bazėje vyksta šios dienos rungtynės?<br />
(Kur mes esame?)<br />
Kelintas kėlinys dabar?<br />
Kuri komanda paskutinė pelnė tašką?<br />
Su kokia komanda žaidėte paskutines rungtynes?<br />
Ar Jūsų komanda laimėjo paskutines rungtynes?<br />
galvos smegenų sukrėtimą, todėl jį privalo apžiūrėti<br />
gydytojas, jam turi būti taikoma speciali grįžimo į<br />
sportą strategija.<br />
Kaip elgtis įtarus galvos<br />
smegenų sukrėtimą?<br />
Jeigu bent vienas požymis leidžia įtarti, kad<br />
sportininkas patyrė galvos smegenų sukrėtimą,<br />
būtina:<br />
• nedelsiant nutraukti fizinį krūvį;<br />
• nepalikti sportininko vieno (be suaugusio<br />
asmens priežiūros) keletą valandų;<br />
• sportininką privalo apžiūrėti gydytojas;<br />
• sportininkui negalima vartoti alkoholio;<br />
• negalima vartoti migdomųjų vaistų;<br />
• galvos skausmui malšinti tinka tik paracetamolis,<br />
negalima vartoti aspirino ar priešuždegiminių<br />
vaistų;<br />
• negalima vairuoti automobilio iki gydytojo<br />
apžiūros;<br />
• treniruotis galima pradėti tik po gydytojo<br />
apžiūros (taikoma individuali nuoseklaus<br />
fizinio krūvio didinimo programa).<br />
Iškart po traumos sportininkas gali jaustis<br />
gerai, tačiau simptomų atsiradimo pavojus išlieka<br />
24–48 valandas. Sportininką pakartotinai turi apžiūrėti<br />
gydytojais, jeigu:<br />
• atsiranda galvos skausmas ir pablogėja bendra<br />
savijauta;<br />
• sportininkas tampa mieguistas ar sunkiai<br />
prižadinamas;<br />
• nepažįsta žmonių ar aplinkos;<br />
• pakartotinai vemia;<br />
• neįprastai elgiasi, yra irzlus arba neįprastai<br />
susijaudinęs;<br />
• atsiranda traukuliai;<br />
• nusilpsta arba aptirpsta rankos, kojos;<br />
• sportininkas nestabiliai stovi ant kojų arba<br />
nerišliai kalba.<br />
Kada galima pradėti<br />
treniruotis?<br />
Galvos smegenų sukrėtimo gydymo pagrindas<br />
– fizinis ir psichinis poilsis. Dažniausiai<br />
sportininkui atsigauti pakanka keleto dienų, tačiau<br />
gali rastis ir sunkinančių aplinkybių (žr. 3 lentelę).<br />
Labai svarbu paaiškinti sportininkui, kad jam būtina<br />
fizinė ir psichinė ramybė, t. y. jis turi atsisakyti<br />
visų veiklų, kurioms reikalingas susikaupimas ir<br />
dėmesio koncentracija (mokymasis, kompiuteriniai<br />
žaidimai, žinučių rašymas telefonu ir pan.).
3 lentelė<br />
Aplinkybės, dėl kurių sportininko atsigavimas<br />
po galvos smegenų traumos gali būti lėtesnis<br />
sportininkas privalo grįžti į lygį, kai nejautė jokių<br />
simptomų, ir sunkinti treniruotės programą po<br />
24 valandų.<br />
17<br />
Aplinkybė<br />
Nusiskundimai<br />
Simptomai<br />
Pasikartojimas<br />
Slenkstis<br />
Amžius<br />
Gretutiniai<br />
susirgimai<br />
Vaistai<br />
Elgesys<br />
Sporto šaka<br />
Svarbu<br />
Skaičius, trukmė (>10 dienų),<br />
sunkumas<br />
Sąmonės netekimo trukmė (>1 min.),<br />
atminties sutrikimas, traukuliai<br />
Du vienas po kito einantys smūgiai<br />
Anksčiau buvęs galvos smegenų<br />
pažeidimas<br />
Pakartotiniai smegenų sukrėtimai<br />
sukeliami mažesne poveikio jėga ir po<br />
jų reikia daugiau laiko atsigauti<br />
< 18 metų<br />
Migrena, depresija, hiperaktyvumo<br />
sindromas, miego sutrikimai ir kt.<br />
ligos<br />
Nervų sistemą ir kraujo krešumą<br />
veikiantys vaistai<br />
Pavojingas, nesaugus žaidimo stilius<br />
Didelės rizikos kontaktinės <strong>sporto</strong><br />
šakos<br />
Ar gali atletas tęsti sportinę<br />
veiklą tą pačią dieną, kai jam<br />
buvo įtartas galvos smegenų<br />
sukrėtimas?<br />
Manoma, kad profesionaliam sportininkui<br />
kai kada galima leisti tęsti sportinę veiklą po to,<br />
kai jam buvo įtartas galvos smegenų sukrėtimas.<br />
Tai labai reti atvejai. Sportininką privalo apžiūrėti<br />
patyręs gydytojas ir jam atliekami reikiami tyrimai.<br />
Ši taisyklė netaikoma jaunesniems nei 18 metų<br />
sportininkams.<br />
Kodėl pavojinga sportuoti po<br />
to, kai buvo įtartas galvos<br />
smegenų sukrėtimas (net jei<br />
nėra jokių simptomų)?<br />
Dažniausiai simptomai išnyksta savaime ir<br />
sportininkai gali treniruotis be jokių padarinių.<br />
Kai išnyksta visi simptomai, sportininkui galima<br />
pradėti taikyti individualią nuoseklaus fizinio krūvio<br />
didinimo programą (žr. 4 lentelę). Jeigu esant<br />
tam tikram fizinio aktyvumo lygiui sportininkas<br />
nejaučia jokių simptomų, tuomet galima nuosekliai<br />
didinti fizinį aktyvumą. Įprastai viena programos<br />
pakopa trunka 24 valandas. Taigi, jei sportininkas<br />
gerai jaučiasi ramybės sąlygomis ir nuosekliai<br />
didėjantis fizinis krūvis jam nesukelia simptomų,<br />
tikėtina, kad jis atsigaus ir galės normaliai tęsti<br />
savo įprastą sportinę veiklą praėjus vienai savaitei<br />
nuo to laiko, kai visiškai išnyks simptomai. Jei bet<br />
kurioje programos pakopoje atsiranda simptomų,<br />
Po pirmojo galvos smegenų sukrėtimo labai<br />
padidėja pakartotinės traumos rizika. Sportininkas,<br />
patyręs galvos smegenų sukrėtimą, turi šešis<br />
kartus didesnę pakartotinio pažeidimo riziką<br />
netgi tuomet, jei per pirmąją galvos traumą nebuvo<br />
praradęs sąmonės. Didžiausia pakartotinio<br />
smegenų sukrėtimo rizika trunka nuo septynių<br />
iki dešimt dienų po pirmojo pažeidimo. Galvos<br />
traumos lėtina gebėjimą greitai apdoroti informaciją<br />
smegenyse. Šis gebėjimas labiau susilpnėja<br />
ir ilgiau trunka pakartotinio smegenų sukrėtimo<br />
metu. Manoma, kad keleto pakartotinių traumų<br />
padariniai sumuojasi – dažnai patiriamos kad ir<br />
lengvos galvos smegenų traumos sukelia ilgalaikius<br />
smegenų veiklos pokyčius.<br />
4 lentelė<br />
Individuali nuoseklaus fizinio krūvio didinimo programa<br />
Reabilitacijos etapas Rekomenduojamas fizinis aktyvumas Reabilitacijos etapo uždaviniai<br />
Jokio fizinio aktyvumo Visiškas poilsis Atsigavimas<br />
Vaikščiojimas, plaukimas ar ergometrija ne didesniu kaip<br />
Lengvas aerobinis<br />
Didinamas širdies susitraukimų<br />
70 proc. ŠSD<br />
krūvis<br />
max<br />
intensyvumu. Vengtini statiniai fiziniai<br />
dažnis<br />
krūviai ir pasipriešinimo pratimai<br />
Specializuotos <strong>sporto</strong><br />
šakos pratybos<br />
Nekontaktinės pratybos<br />
Kontaktinės pratybos<br />
Grįžimas<br />
Čiuožimas (žaidžiant ledo ritulį), bėgimas (žaidžiant<br />
futbolą, krepšinį, rankinį) ir kt. Jokių smūgių galva!<br />
Kompleksinių sportinių įgūdžių lavėjimas (pvz.,<br />
perdavimai žaidžiant futbolą ir ledo ritulį). Galima pradėti<br />
statinius fizinius pratimus<br />
Įprastos pratybos<br />
Dalyvavimas varžybose<br />
Papildomi judesiai<br />
Fizinių ir pažintinių funkcijų<br />
lavinimas, koordinacijos<br />
gerinimas<br />
Fizinių ypatybių ir pasitikėjimo<br />
savo jėgomis atkūrimas
18<br />
Labai pavojingas ir dažniausiai mirtinas yra<br />
pakartotinio smūgio sindromas. Šį reiškinį pirmą<br />
kartą paaiškino Saunders ir Harbaugh tirdami<br />
19 metų futbolininko mirtį. Žaidėjas per varžybas<br />
gavo lengvą galvos smegenų traumą, jis buvo apžiūrėtas<br />
gydytojo ir nesant jokių pažeidimo simptomų<br />
jam buvo leista tęsti varžybas. Futbolininkas<br />
mirė aikštėje. Pakartotinio smūgio sindromas<br />
tipiškai pasireiškia, kai sportininkas kaip reikiant<br />
neatsigavęs po smūgio į galvą patiria antrą smūgį.<br />
Pakartotinis smūgis gali būti labai silpnas: pakanka<br />
netgi netiesioginio kontakto – stumtelėjimo į<br />
krūtinę ar kitą kūno dalį. Sportininkas praranda<br />
orientaciją, jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sutrinka.<br />
Manoma, kad tokiu atveju sutrinka smegenų<br />
kraujotakos valdymas, ūmai padidėja spaudimas<br />
galvoj. Sportininką ištinka mirtis. Būtent siekiant<br />
išvengti šito mirtino sindromo sportininkams, patyrusiems<br />
net ir lengvą galvos smegenų traumą,<br />
rekomenduojama tą pačią dieną nebesportuoti.<br />
Šiuo atveju pasiteisina taisyklė:<br />
GERIAU PRALEISTI VIENĄ DIENĄ NEI VISĄ SEZONĄ.<br />
Ar yra kokių nors specialių<br />
nurodymų dėl vaikų ir paauglių,<br />
patyrusių galvos smegenų<br />
traumą?<br />
Vaikai sudaro ypatingą populiacijos grupę, jų<br />
smegenys nėra galutinai išsivysčiusios ir traumos<br />
sukelti pokyčiai gali skirtis nuo suaugusiųjų, todėl<br />
labai svarbu, kad po traumos vaiką apžiūrėtų vaikų<br />
specialistas. Dėl skirtingų fiziologinių poreikių<br />
ir specifinės rizikos vaikams po traumos reikia<br />
ilgesnio atsigavimo laikotarpio, jie lėčiau grįžta į<br />
sportinę veiklą. Jokiu būdu negalima leisti vaikui<br />
sportuoti traumos dieną.<br />
Ar skiriasi gydymo taktika<br />
profesionaliam sportininkui ir<br />
<strong>sporto</strong> mėgėjui patyrus galvos<br />
smegenų sukrėtimą?<br />
Sportiniai laimėjimai neturi įtakos diagnozuojant<br />
galvos smegenų sukrėtimą, jį gydant ir sprendžiant,<br />
kada bus galima toliau tęsti sportinę veiklą.<br />
Svarbiausi šiuo atveju yra individualūs sportuojančio<br />
asmens poreikiai, taktikai šiokią tokią įtaką gali<br />
turėti sportininko amžius ar <strong>sporto</strong> šaka.<br />
Kaip galima išvengti<br />
galvos smegenų sukrėtimo<br />
sportuojant?<br />
Šalmas ar veido kaukė apsaugo nuo veido sužeidimų<br />
ar kaukolės kaulų lūžių, tačiau nepakanka<br />
įrodymų, kad šios priemonės sumažintų galvos<br />
smegenų pažeidimo riziką. Tyrėjų nuomone, apsaugos<br />
priemonių naudojimas kartais padidina traumų<br />
riziką keičiantis sportininkų elgesiui, kai jie renkasi<br />
pavojingesnį, nesaugų žaidimo stilių. Todėl labai<br />
svarbi galvos traumų prevencijos priemonė yra<br />
agresijos sporte mažinimas.<br />
Taip pat manoma, kad galvos traumų sunkumą<br />
ir dažnį būtų galima sumažinti pakeitus kai kurių<br />
<strong>sporto</strong> šakų taisykles. Pavyzdžiui, tyrimų duomenys<br />
rodo, kad futbolininkai 50 proc. galvos traumų<br />
patiria dėl kontakto galva–koja. Be to, svarbu, kad<br />
<strong>sporto</strong> šakos taisyklės numatytų galimybę įvertinti<br />
sportininko, patyrusio galvos traumą, būklę, užtikrinti<br />
žaidėjo saugumą ir nedaryti komandai žalos.<br />
Ateities perspektyvos<br />
Toli gražu ne visi klausimai yra atsakyti. Ekspertai<br />
dirba toliau, kuriamos naujos metodikos,<br />
randamos naujos tyrimo ir gydymo technologijos.<br />
Tolesnių darbų kryptys:<br />
• specialios ištyrimo programos patvirtinimas;<br />
• lyties įtaka pažeidimo rizikai, sunkumui ir<br />
baigčiai;<br />
• vaikų galvos traumos;<br />
• virtualių diagnostinių programų kūrimas;<br />
• reabilitacijos strategijos ir kt.<br />
Naujų rekomendacijų tikimasi 2012 metų<br />
pabaigoje.<br />
Literatūra<br />
Aubry M., Cantu R., Dvorak J., Graf-Bauman T., Johnston K.,<br />
Kelly J., Lovell M., et al. (2002). Summary and agreement<br />
statement of the First International Conference on Concussion in<br />
Sport, Vienna 2001. The Physician and Sportsmedicine, 30, 3.<br />
McCrory P., Johnston K., Meeuwisse W., Aubry M., Cantu R.,<br />
Dvorak J., et al. (2005). Summary and agreement statement of<br />
the 2nd International Conference on Concussion in Sport, Prague<br />
2004. Br J Sports Med, 39, 169–204.<br />
McCrory P., Meeuwisse W., Johnston K., Dvorak J., Aubry M.,<br />
Molloy M., et al. (2009). Consensus statement on concussion<br />
in sport – The 3rd International Conference on Concussion in<br />
Sport, Held in Zurich, November 2008. Journal of Clinical<br />
Neuroscience, 16, 75–763.<br />
Meehan III W. P., Bachur R. G. (2009). Sport-Related Concussion.<br />
Pediatrics, 123, 114.
19<br />
Genomikos laimėjimai<br />
<strong>sporto</strong> praktikoje<br />
Dr. Valentina Ginevičienė<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro vyriausioji specialistė genetikė<br />
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto<br />
Žmogaus ir medicininės genetikos katedros mokslo darbuotoja<br />
Anastasija Druževskaja<br />
Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių<br />
tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja<br />
Irina Astratenkova<br />
Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių<br />
tyrimų instituto (Rusija) mokslo darbuotoja<br />
Daugelį metų buvo ieškoma genetinių veiksnių,<br />
kurie leistų kuo tiksliau įvertinti sportininkų<br />
fizinį pajėgumą tam, kad pritaikius tinkamus fizinius<br />
krūvius būtų galima maksimaliai išlavinti<br />
konkrečiai <strong>sporto</strong> šakai svarbias fizinio pajėgumo<br />
savybes nepažeidžiant sportininko fizinių ypatybių<br />
harmonijos.<br />
Jau praėjusio šimtmečio viduryje genetikos ir<br />
genomikos laimėjimus buvo mėginama empiriškai<br />
diegti į <strong>sporto</strong> praktiką. Dar 1974 metais Vilniuje<br />
įvyko tarptautinis simpoziumas „Biologinės ir<br />
socialinės plėtros nauda sporte“. Buvo svarstomi<br />
klausimai, susiję su fizinio išsivystymo ir funkcinio<br />
pajėgumo požymių paveldėjimu šeimose. Nuo<br />
1997 metų skelbiami specifinį fizinio aktyvumo<br />
fenotipą lemiančių genų paieškos duomenys. Šiuo<br />
metu daugėja <strong>informacijos</strong> apie genų sąsajas su<br />
sportiniu pajėgumu. Vis realesnė tampa galimybė<br />
tirti genų polimorfizmus ir parinkti žmogui pačią<br />
palankiausią <strong>sporto</strong> šaką, tinkamiausią treniruotės<br />
vyksmo režimą siekiant didelio sportinio meistriškumo.<br />
Kiekvienais metais nustatoma vis naujų<br />
genų, susijusių su sportiniu pajėgumu ir sveikata.<br />
Dabar tokių genų žinoma per du šimtus (Bray et<br />
al., 2009).<br />
Žmogaus fizinį pajėgumą<br />
lemiančių genų paieška<br />
Veiksmingiausios strategijos ieškant genetinių<br />
variantų, lemiančių žmogaus fizinį pajėgumą,<br />
priklauso nuo genetinio modelio. Žmogaus fizinio<br />
pajėgumo genetinio pagrindo ieškoma dviem<br />
būdais: kai genotipas nežinomas ir kai genotipas<br />
žinomas. Genotipas – tai visuma genų, esančių<br />
žmogaus chromosomose, jis paveldimas iš tėvų ir<br />
išlieka visą gyvenimą pastovus.<br />
Kai genotipas nežinomas, išvados apie genetinę<br />
įtaką fenotipui daromos remiantis šeimų ir<br />
giminių tyrimų duomenimis, statistinėmis fenotipo<br />
matavimų analizėmis. Dvynių ir šeimų tyrimai – tai<br />
dvi pagrindinės metodikos, taikomos genetinei ir<br />
aplinkos veiksnių įtakai tirti. Nustatomas paveldimumo<br />
koeficientas (h 2 ), kuris tiriamai populiacijai<br />
yra specifinis (Beunen, Thomis, 2006).<br />
Žmogaus genams kandidatams, susijusiems su<br />
fiziniu pajėgumu, aptikti, kai genotipas žinomas,<br />
taikomi du papildomi metodai. Pirmasis metodas –<br />
tai geno aptikimas ir identifikavimas naudojant<br />
kiekybinių požymių sričių analizę, nustatant genetines<br />
sritis, kurios lemia fizinio pajėgumo fenotipą.<br />
Antrasis metodas – tai alelių asociacijos tyrimai,
20<br />
kuriuose pasirenkama kontrolė tam, kad būtų patikrinta,<br />
ar, pavyzdžiui, profesionalūs sportininkai<br />
skiriasi nuo nesportuojančių asmenų pagal genotipą<br />
ir alelių dažnį. Specifinis (polimorfinis) žymuo, dažniausiai<br />
gene kandidate, tiriamas pagal fenotipinio<br />
rodiklio vidurkį grupėse, turinčiose skirtingus genotipus<br />
iš šio polimorfizmo. Kai nustatoma statistiškai<br />
patikima asociacija, su pajėgumo augimu siejamas<br />
alelis gali būti tikrasis funkcinis variantas. Dažnai<br />
tiriama daug žymenų viename ar keliuose genuose<br />
arba netgi visame genome (Beunen, Thomis, 2006).<br />
DNR žymenys – tai tam tikros nukleotidų sekos<br />
konkrečioje genomo vietoje. Jas galima nustatyti<br />
molekuliniais metodais. Alelinių sekų varijavimas<br />
tradiciškai vadinamas DNR polimorfizmu, jei daugiau<br />
nei vieno alelio dažnis žmonių populiacijoje<br />
būna didesnis kaip 0,01 (Strachan, Read, 2004).<br />
Pagrindinis žmogaus genetikos objektas yra vieno<br />
nukleotido polimorfizmai (VNP). Paprastai VNP<br />
turi du alelius. DNR sekoje dažniausiai vienas<br />
nukleotidas būna pakeistas kitu, bet gali būti ir nukleotido<br />
insercija arba delecija. Kadangi koduojanti<br />
DNR žmogaus genome užima apie 1,5 proc., dauguma<br />
VNP randami nekoduojančiose DNR sekose,<br />
pavyzdžiui, intronuose ir vidugeninėse sekose. Kai<br />
kurie tyrėjai teikia pirmenybę genų viduje esantiems<br />
VNP, ypač esantiems koduojančiose sekose,<br />
argumentuodami tuo, kad labiau tikėtina, jog tokie<br />
variantai bus svarbiausiais veiksniais, lemiančiais<br />
požymį. VNP gali būti naudojami bet kurio geno<br />
paveldimumui tirti: savybėms, kurios daro mus<br />
išskirtiniais, taip pat žmogaus individualioms<br />
savybėms ir jautrumui ligoms (vėžiui, diabetui,<br />
širdies ir kraujagyslių ligoms ir kt.) nustatyti. Fizinio<br />
pajėgumo genetinių veiksnių paieška gali būti<br />
sumodeliuota ir panaudojant kiekybinių požymių<br />
sritis (KPS, angl. quantitative trait loci), kurios susijusios<br />
su žmogaus kiekybiniais fizinio pajėgumo<br />
požymiais (Strachan, Read, 2004).<br />
Svarbi priemonė atliekant tyrimus, susijusius<br />
su žmogaus fiziniu pajėgumu, yra asociacijos<br />
tyrimai. Per pastaruosius dešimt metų atliekant<br />
daugelį tokių tyrimų buvo taikoma genų kandidatų<br />
strategija ir analizuojami šių genų VNP. Tokiais<br />
atvejais buvo svarbu žinoti tiriamos populiacijos<br />
genetinę struktūrą. Atvejo ir kontrolės strategija<br />
turėjo esminių praktinių privalumų, palyginti su<br />
šeiminiais tyrimo planais (Bray et al., 2009; Lippi<br />
et al., 2009; Mooren, Völker, 2005).<br />
Šiuo metu paplitę ir gyvūnų modelio tyrimai –<br />
eksperimentuojama su transgeninėmis pelėmis<br />
ir žiurkėmis. Tyrimai rodo, kad dėl fiziologinių<br />
sistemų bei genetinių panašumų laboratorinių<br />
gyvūnų modeliai gali būti labai naudingi nustatant<br />
molekulinio lygmens adaptaciją prie reguliaraus fizinio<br />
krūvio. Laboratorinių gyvūnų tyrimo modelis<br />
gana dažnas, nes jį taikant galima nustatyti ne tik<br />
adaptacijos procesus (pvz., po pratybų programos<br />
pasverti širdį ir, lyginant su kontroline grupe, tiesiogiai<br />
įvertinti miokardo hipertrofijos dydį), bet<br />
ir genų raišką, išmatuoti specifinių adaptaciją lemiančių<br />
baltymų kiekio, koncentracijos, aktyvumo<br />
pokyčius. Molekulinės adaptacijos mechanizmų<br />
skirtumų tarp pelių ir žmonių žinojimas vis dažniau<br />
leidžia numatyti žmogaus aplinkos ir gyvensenos<br />
keitimo poveikius (Iemitsu et al., 2003).<br />
Pastaraisiais metais tiriant asociacijas, genų<br />
raišką ir laboratorinių gyvūnų modelius, nustatyta<br />
daug genų produktų, kurie taip pat gali būti susiję<br />
su žmogaus vystymusi ir fiziniu pajėgumu.<br />
Fizinio pajėgumo genolapis<br />
Visame pasaulyje vykdomi intensyvūs žmogaus<br />
genomo struktūros, raiškos, jos reguliavimo<br />
tyrimai ir kiekvienais metais genų, kurie lemia<br />
vieną ar kitą žmogaus fizinę ypatybę ir su sveikata<br />
susijusį fizinį pajėgumą, genolapis (genų žemėlapis)<br />
atnaujinamas bei papildomas remiantis <strong>sporto</strong><br />
mokslo žurnalo „Medicine & Science in Sports<br />
& Exercise“ straipsnių duomenimis (Bray et al.,<br />
2009). Prieš įtraukiant į genų kandidatų sąrašą, geno<br />
ar genomo srities tinkamumas turi būti pagrįstas<br />
bent vienu tyrimu su pasikartojančiais rezultatais.<br />
2000 metų pabaigoje, t. y. pirmoje tokio genolapio<br />
versijoje, buvo atrinktos tik 29 genetinės sritys<br />
(Rankinen et al., 2002), o 2005 metų žmogaus<br />
fizinio pajėgumo genolapyje jau buvo 165 genai<br />
ir kiekybinių požymių sritys (KPS) autosomose,<br />
5 genai X chromosomoje. 2007 metų genolapyje jau<br />
buvo 214 genų ir KPS autosomose ir 7 – X chromosomoje<br />
(1 pav.). Be to, 2005 metų genolapyje buvo<br />
17, 2007 metų – 18 mitochondrinių genų žymenų,<br />
susijusių su žmonių sveikata ir fizinio pajėgumo<br />
fenotipais (2 pav.). Fizinio pajėgumo genolapis vis<br />
dar papildomas. Deja, šioje genetikos srityje pažanga<br />
lėta pirmiausia dėl to, kad laboratorijų ir mokslininkų,<br />
nagrinėjančių šią problemą, nedaug (Rankinen<br />
et al., 2002; Bray et al., 2009).<br />
Taigi 2000 metais buvo pradėtos intensyvios<br />
sportinio fizinio pajėgumo genetinių veiksnių<br />
paieškos, tiriamos svarbiausios žmogaus fiziologinės<br />
sistemos (kraujotakos, kvėpavimo, medžiagų<br />
apykaitos, raumenų, nervų), susijusios su asmens<br />
gebėjimais atlikti raumenų darbo reikalaujančias<br />
užduotis. Sporto genetikos laboratorijos (1 lente-
21<br />
1 pav. Žmogaus fizinio pajėgumo genolapis. Prie kiekvienos chromosomos nurodyta genetinė sritis bei<br />
genai kandidatai, siejami su sveikata ir žmogaus fizinio pajėgumo fenotipais<br />
(http:// www.ncbi.nlm.nih.gov; Bray et al., 2009)<br />
2 pav. Mitochondrinės DNR genai, kurių tam<br />
tikri aleliniai variantai siejami su žmogaus<br />
sveikata ir fizinio pajėgumo fenotipais<br />
(http://www.mitomap.org ; Bray et al., 2009)<br />
buvo gauta vykdant projektą HERITAGE (angl.<br />
HEalth, RIsk factors, exercise Training And GEnetics).<br />
HERITAGE − tai pirmasis ir tikriausiai<br />
vienintelis tarptautinis projektas, kuris spręsdamas<br />
su fiziniu aktyvumu susijusius klausimus tiria visą<br />
šeimą. Tai penkių Didžiosios Britanijos ir Kanados<br />
universitetų konsorciumas. Projektas buvo pradėtas<br />
1992 metais, tuomet jis buvo skirtas veiksnių,<br />
susijusių su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieškai<br />
bei analizei tiriant dideles šeimas. Šiandien<br />
HERITAGE sprendžia klausimus, susijusius su<br />
genetinių veiksnių paieška ir jų poveikiu širdies<br />
ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos<br />
ir medžiagų apykaitos skirtingai adaptacijai prie<br />
aerobinio pobūdžio fizinio krūvio. Tyrimų metu<br />
kreipiamas dėmesys į aktualius ir specifinius molekulinio<br />
vystymosi mechanizmus širdies ir kraujagyslių<br />
ligų, cukrinio diabeto patogenezėje, siekiant<br />
palengvinti jų diagnozę bei gydymą. Laiku nustatyti<br />
genetiniai veiksniai gali apsaugoti individą nuo<br />
priešlaikinės mirties, jei asmuo kuo anksčiau susirūpina<br />
savo sveikata ir pradeda saugotis aplinkos<br />
rizikos veiksnių, turinčių įtakos ligų patogenezei.<br />
Taigi HERITAGE tiria dideles šeimas − abu tėvus<br />
ir du ar daugiau palikuonių. Tiriamieji asmenys<br />
standartiškai atlieka 20 savaičių trukmės pratybas,<br />
kurių metu fenotipiniai požymiai (maksimalusis<br />
deguonies suvartojimas, kraujospūdis, širdies norma,<br />
kraujo laktatas, gliukozė ir laisvosios riebalų<br />
rūgštys) matuojami prieš fizinį krūvį ir po jo.<br />
Genetinių veiksnių analizės metodai apima pavellė)<br />
pradėjo plačiai taikyti molekulinius genetinius<br />
tyrimus. Tų darbų tikslas – visų pirma padidinti<br />
sportininkų darbingumą ir pagerinti jų sveikatą.<br />
Pastaraisiais metais tyrimų atliekama vis daugiau,<br />
intensyviai ieškoma stipriausių genų ir genetinių sričių,<br />
kurios atskleistų sportininko fizinį potencialą.<br />
Daugelis duomenų, siejamų su žmogaus fizinio<br />
išsivystymo ir funkcinio pajėgumo paveldimumu,
22<br />
1 lentelė<br />
Mokslo institucijos ir <strong>sporto</strong> genetikos laboratorijos bei jų vykdomi darbai<br />
Mokslo institucijos<br />
Projektai/tyrimai<br />
Didžiosios Britanijos ir Kanados universitetų konsorciumas<br />
Projektas HERITAGE: genetinių veiksnių, susijusių<br />
(Human Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research<br />
su sveikata bei fiziniu pajėgumu, paieška ir analizė.<br />
Center, Baton Rouge).<br />
JAV, Vokietijos ir Suomijos mokslo laboratorijų grupė (Human<br />
Genomics Laboratory, Pennington Biomedical Research Center, Projektas „Genathlete Study“: sportininkų<br />
USA; Department of Preventive and Rehabilitative Sports molekuliniai genetiniai tyrimai taikant asociacijos<br />
Medicine, Technical University, Germany; Kuopio Research analizę.<br />
Institute of Exercise Medicine, University of Kuopio, Finland).<br />
Didžioji Britanija, Londonas, Sveikatos ir žmogaus kūno<br />
Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija prie fizinių<br />
kultūros institutas. Genetikos, širdies ir kraujagyslių <strong>centras</strong><br />
krūvių bei molekulinių genetinių tyrimų taikymas<br />
(Institute for Human Health and Performance; Centre for<br />
sporte.<br />
Cardiovascular Genetics, University College, London).<br />
Australija, Sidnėjaus universitetas, Molekulinės ir klinikinės<br />
genetikos katedra, Nervų raumenų valdymo mokslininkų grupė Centrines nervų sistemos svarba raumenų adaptacijai<br />
(Department of Molecular and Clinical Genetics, Royal Prince prie fizinių krūvių bei molekulinių genetinių žymenų<br />
Alfred Hospital and Central Clinical School and The University paieška ir tyrimai.<br />
of Sydney Institute for Neuromuscular Research).<br />
Amerikos molekulinės genetikos mokslininkų grupė iš Merilando<br />
Sportininkų reabilitacija ir genetiniai tyrimai.<br />
(Department of Kinesiology, University of Maryland).<br />
Ispanijos <strong>sporto</strong> genetikų grupė iš Madrido (European University Sportininkų genetiniai tyrimai ir eksperimentai su<br />
of Madrid).<br />
laboratoriniais gyvūnais.<br />
Turkijos <strong>sporto</strong> genetikos laboratorijų grupė (Institute of Health<br />
Sciences, Sport Sciences Division and School of Physical<br />
Education and Sports, Ege University, Izmir; Faculty of Sportininkų fiziologiniai ir molekuliniai genetiniai<br />
Medicine, Deptartment of Medical Biology and Genetics, Celal tyrimai (asociacijos analizė).<br />
Bayar University, Manisa; Department of Physiology, Faculty of<br />
Medicine, Pamukkale University, Denizli).<br />
Pietų Afrikos Respublika, Sporto medicinos ir genetikos <strong>centras</strong> Projektas „Iron Man“ („Geležinis žmogus“):<br />
(Research Unit for Exercise Science and Sports Medicine of the anaerobinių procesų analizė, didelio galingumo ir<br />
Medical Research Council of South Africa and Department of ištvermės šakų sportininkų (triatlonas) genetiniai<br />
Human Biology, University of Cape Town).<br />
tyrimai.<br />
Raumenų susitraukimo mechanizmai, sportininkų<br />
Rytų Afrika, Tarptautinis mokslo <strong>centras</strong> (Etiopijos, Kenijos)<br />
anaerobinių procesų analizė ir molekuliniai<br />
(International Centre for East African Running Science).<br />
genetiniai tyrimai.<br />
Nyderlandų genetikos mokslininkų grupė (Department of<br />
Biological Psychology, Vrije Universiteit Amsterdam).<br />
Izraelis, Wingate institutas, Genetikos ir molekulinės biologijos<br />
laboratorija (Genetics and Molecular Biology Laboratory, Life<br />
Sciences Division, The Zinman College of Physical Education<br />
and Sport Sciences at the Wingate Institute, Netanya, Israel).<br />
Rusija, Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų<br />
institutas, Sporto genetikos laboratorija (СПб НИИ физической<br />
культуры, Санкт-Петербург, Россия ).<br />
Lietuva, <strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong>; Vilniaus universiteto<br />
Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedra;<br />
<strong>Lietuvos</strong> kūno kultūros akademija.<br />
Projektas „Dvyniai sporte“: fizinio pajėgumo<br />
požymių pasireiškimas dvyniams (paveldimumo<br />
tyrimai).<br />
Didelio meistriškumo sportininkų fiziologiniai ir<br />
molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />
Sportininkų suskirstymas į grupes pagal sportinės<br />
veiklos pobūdį ir molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />
<strong>Lietuvos</strong> sportininkų DNR biobazės sukūrimas ir<br />
kaupimas, molekuliniai genetiniai tyrimai.<br />
dimumo tyrimus, kurių metu kaip pagrindas nustatomi<br />
molekuliniai genetiniai veiksniai kiekvienam<br />
fenotipiniam rodikliui ir jo pokyčiui reguliaraus<br />
fizinio krūvio metu (Mooren, Völker, 2005).<br />
2000 metais Sankt Peterburgo kūno kultūros<br />
mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje,<br />
vadovaujant profesoriui V. A. Rogozkinui,<br />
buvo pradėti Rusijos sportininkų molekuliniai genetiniai<br />
tyrimai. Mokslininkai, atsižvelgdami į <strong>sporto</strong><br />
rungties trukmę ir sportinės veiklos pobūdį, labai<br />
tiksliai suskirstė sportininkus į grupes bei pritaikė<br />
genetinius tyrimus <strong>sporto</strong> praktikoje. Vertinant fizinį
pajėgumą pirmiausia buvo tiriama širdies ir kraujagyslių<br />
sistema (ŠKS), nes nuo jos būklės priklauso<br />
raumenų sistemos darbingumas ir organizmo vidinės<br />
terpės pastovumas. ŠKS jautriausiai reaguoja į<br />
visus aplinkos ir vidaus terpės kitimus, jos funkcinė<br />
būklė ypač svarbi leidžiant sportuoti ir parenkant fizinio<br />
krūvio dydį. Daug tyrimų atlikta ieškant ryšio<br />
tarp genų kandidatų žymenų ir raumenų galingumo,<br />
greitumo jėgos savybių. Mokslininkų teigimu, adaptacija<br />
prie fizinio krūvio yra daugelio genų veiklos<br />
rezultatas. Taip pat tiriami ir genai reguliatoriai,<br />
kuriems priskiriama peroksisomų proliferatoriaus<br />
aktyvuoto receptoriaus (PPAR) genų šeima bei<br />
daugelis kitų genų. Šiuo metu Sankt Peterburgo<br />
laboratorijoje atliekami sportininkų diagnostiniai<br />
tyrimai iš molekulinių žymenų (žr. 2 lentelę).<br />
23<br />
2 lentelė<br />
Žmogaus fizinį išsivystymą ir darbingumą lemiantys genai<br />
ACE * #<br />
ACTN3 * #<br />
AGTR1 #<br />
AMPD1 * #<br />
BDKRB2 *<br />
CNB *<br />
HIF1A *<br />
MYF6 *<br />
NFATC4 *<br />
NOS3 *<br />
PPARGC1A * #<br />
PPARGC1B *<br />
PPARA * #<br />
PPARD *<br />
PPARG * #<br />
TFAM *<br />
UCP2 *<br />
UCP3 *<br />
Genas Pavadinimas Funkcija<br />
Angiotenziną konvertuojančio<br />
fermento genas<br />
α-aktinino-3 genas<br />
Pirmo tipo angiotenzino II<br />
receptoriaus genas<br />
Adenozinmonofosfato<br />
deaminazės 1 genas<br />
Bradikinino β2 receptoriaus<br />
genas<br />
Kalcineurino B genas<br />
Hipoksija indukuojančio<br />
veiksnio 1α genas<br />
Miogeninės reguliacijos<br />
veiksnio 6 genas<br />
Aktyvuotų T ląstelių<br />
branduolio veiksnio 4 genas<br />
Endotelio azoto oksido<br />
sintazės 3 genas<br />
Peroksisomų proliferatoriaus<br />
aktyvinto γ receptoriaus<br />
koaktivatoriaus 1α genas<br />
Peroksisomų proliferatoriaus<br />
aktyvinto γ receptoriaus<br />
koaktivatoriaus 1β genas<br />
Peroksisomų proliferatoriaus<br />
aktyvinto α, δ ir γ receptorių<br />
genai<br />
Mitochondrijų transkripcijos<br />
veiksnio A genas<br />
Atskiriančiųjų baltymų genai<br />
2 ir 3<br />
Svarbiausias renino-angiotenzino sistemos komponentas, atsako<br />
už stipraus vazokonstriktoriaus angiotenzino-II susidarymą,<br />
užtikrina ilgalaikę kraujotakos reguliaciją.<br />
Geno veikla pasireiškia tik greitai susitraukiančiose griaučių<br />
raumenų skaidulose, dalyvauja miofibrilių diferenciacijos ir<br />
susitraukimo procesuose.<br />
Svarbus renino-angiotenzino sistemos komponentas, užtikrina<br />
ilgalaikę kraujo apytakos reguliaciją.<br />
Koduoja AMPD fermento raumeninę izoformą. AMPD<br />
konvertuoja adenozinmonofosfatą (AMP) į inozinmonofosfatą<br />
(IMP). Dėl šios konversijos raumenyse atsipalaiduoja energija,<br />
reikalinga molekuliniams procesams vykti.<br />
Turi reikšmės vazodilataciniams kraujagyslių pokyčiams.<br />
Bradikininas veikia per specifinius receptorius β1 ir<br />
β2, didina renino-angiotenzino sistemos aktyvumą, yra<br />
funkcinis angiotenzino II antagonistas (sukelia kraujagyslių<br />
vazodilataciją).<br />
Turi įtakos griaučių raumenų savybėms. Reguliuoja aktyvumą<br />
fosfatazės, kuri defosforilina serino ir treonino liekanas, jungiasi<br />
iki keturių kalcio jonų.<br />
Transkripcijos veiksnys (reguliuoja genų raišką), pagrindinis<br />
hipoksijos atsako reguliatorius.<br />
Postnatalinis raumeninių skaidulų diferenciacijos ir raumenų<br />
augimo procesas.<br />
Reguliuoja daugelio genų raišką ir dalyvauja raumenų<br />
susitraukimo bei aerobinio metabolizmo procesuose.<br />
Koduoja fermentą azoto oksido sintazę, kuri katalizuoja azoto<br />
oksido sintezę ląstelėse. Svarbus aktino ir miozino sąveikos<br />
komponentas. Dalyvauja kraujagyslių funkcijos homeostazėje.<br />
Prisideda prie angliavandenių ir lipidų apykaitos, mitochondrijų<br />
kiekio padidėjimo, mioblastų ir adipocitų diferenciacijos,<br />
termogenezės.<br />
Transkripcinis koaktivatorius daugelio branduolio receptorių<br />
reguliuoja mitochondrijų biogenezę ir medžiagų apykaitą.<br />
PPAR genų šeima koduoja branduolio receptorius, kurie veikia<br />
kaip transkripcijos veiksniai ir reguliuoja daugelio genų raišką.<br />
Dalyvauja energijos homeostazėje, gliukozės ir lipidų apykaitoje,<br />
kontroliuoja kūno svorį ir kraujagyslių išsiplėtimą.<br />
Inicijuoja ir reguliuoja genų transkripciją mitochondrijose,<br />
mtDNR replikaciją ir reparaciją.<br />
Reguliuoja mitochondrijų kvėpavimą ir oksidacinį fosforilinimą.<br />
* Sankt Peterburgo kūno kultūros mokslinių tyrimų instituto Sporto genetikos laboratorijoje parinkti genai kandidatai.<br />
#<br />
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje parinkti genai kandidatai.
24<br />
„Žmogaus fizinio pajėgumo fenotipų skirtumai<br />
atsiranda dėl fizinio krūvio sukelto genų raiškos<br />
efekto. Kadangi motorikos vystymąsi lemia genotipas,<br />
galima teigti, kad kiekvienas individas<br />
treniruodamasis gali pasiekti tam tikrą, jam būdingą<br />
ribą, kurios viršyti jau nebegalės. Pasiekti<br />
gerų rezultatų sporte gali sportininkai, turintys<br />
reikiamų įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl<br />
būtina rasti racionalią atrankos ir sportinių rezultatų<br />
prognozavimo sistemą“ – teigia Sankt Peterburgo<br />
mokslininkai.<br />
Kad sukauptos žinios apie sportininkų genomo<br />
įvairovę atitiktų šiuolaikinių tyrimų lygį, 2006 metais<br />
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus<br />
ir medicininės genetikos katedroje (ŽMGK)<br />
buvo sukurta <strong>Lietuvos</strong> sportininkų DNR mėginių<br />
biobazė, ją šiuo metu sudaro 680 DNR mėginių.<br />
<strong>Lietuvos</strong> didelio meistriškumo sportininkai buvo<br />
tirti pagal šešių genų kandidatų DNR žymenis<br />
(2 lentelė). Sportininkų genotipų sąsajos su fizinio<br />
pajėgumo rodikliais tyrimai patvirtina neatsiejamą<br />
genetinių veiksnių įtaką jų sportiniam potencialui.<br />
Šiuo metu <strong>Lietuvos</strong> sportininkų molekuliniai genetiniai<br />
tyrimai tęsiami, o genų kandidatų sąrašas<br />
papildytas.<br />
Apibendrinimas<br />
Genetinė fizinio pajėgumo fenotipo epidemiologijos<br />
analizė parodė, kad žmogaus fizinis<br />
išsivystymas ir darbingumas yra genetiškai nulemti<br />
požymiai ir gamtoje egzistuoja kaip sudėtingi bei<br />
daugiaveiksniai komponentai. Viso genomo analizė<br />
didelėse šeimose leido padaryti išvadą, kad nėra<br />
vienos genetinės srities, lemiančios žmogaus fizinį<br />
pajėgumą. Buvo pateikta pasiūlymų, kad genų ir<br />
mutacijų, atsakingų už genetinę reguliaciją fizinio<br />
krūvio metu, paieška turėtų būti paremta šeimos ir<br />
dvynių, modelinių gyvūnėlių tyrimais. Genetinių<br />
veiksnių paieškai gana svarbūs ir asociacijos tyrimai:<br />
lyginami fiziškai neaktyvių asmenų ir profesionalių<br />
sportininkų genotipų/alelių dažnių skirtumai,<br />
tikrinama, ar specifinis genetinis žymuo susijęs su<br />
padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų galingumu,<br />
su atsaku į <strong>sporto</strong> pratybas ir kt.<br />
Skirtingų tyrėjų grupių genetiniai tyrimai parodė,<br />
kad genų kandidatų variantai turi įtakos aerobiniam<br />
ir anaerobiniam darbingumui, kad jų įtaka įvairaus<br />
amžiaus vyrų bei moterų organizmo prisitaikymo<br />
prie fizinio krūvio mechanizmui (hemodinaminiams<br />
pokyčiams, raumenų darbingumui, senėjimo<br />
procesui ir kt.) yra skirtinga. Svarbu pabrėžti, kad<br />
adaptacija prie fizinio krūvio yra individuali.<br />
Literatūra<br />
Beunen G., Thomis M. (2006). Gene driven power athletes?<br />
Genetic variation in muscular strength and power. British J Sports<br />
Med, 40, 822–823.<br />
Bray M. S., Hagberg J. M., Perusse L., Rankinen T., Roth S.<br />
M., Wolfarth B., Bouchard C. (2009). The human gene map for<br />
performance and health-related fitness phenotypes: the 2006–2007<br />
update. Med Sci Sports Exerc, 41, 35–73.<br />
Iemitsu M., Miyauchi T., Maeda S., Sakai S., Fujii N., Miyazaki<br />
H., et al. (2003). Cardiac hypertrophy by hypertension and<br />
exercise training exhibits different gene expression of enzymes<br />
in energy metabolism. Hypertens Res, 26 (10), 829–837.<br />
Lippi G., Longo U. G., Maffulli N. (2009). Genetics and sports.<br />
Br Med Bull, 7, 1–21.<br />
Mooren F. C., Völker K. (2005). Molecular and cellular exercise<br />
physiology. Human Kinetics. P. 45–54.<br />
Rankinen T., Pérusse L., Rauramaa R., Rivera M. A., Wolfarth B.,<br />
Bouchard C. (2002). The human gene map for performance and<br />
health-related fitness phenotypes: the 2001 update. Special Report<br />
Medicine & Science in Sports & Exercise, 34 (8), 1219–1233.<br />
Strachan T., Read A. P. (2004). Human molecular genetics. 3 rd<br />
ed. Garland.
25<br />
Šiuolaikinio rankinio<br />
kaitos tendencijos<br />
Antanas TARASKEVIČIUS<br />
<strong>Lietuvos</strong> nusipelnęs rankinio treneris<br />
Renatas Mizeras<br />
Vilniaus „VHC Šviesos“ rankinio klubo administratorius<br />
Šiuolaikinio <strong>sporto</strong> raida labai permaininga –<br />
komandų, nacionalinių rinktinių puikių sportinių<br />
laimėjimų laikotarpius keičia nuosmukiai ir nusivylimai.<br />
Naujausi metodologiniai treniruotės<br />
vyksmo pokyčiai ir drąsių organizacinių priemonių<br />
įgyvendinimas iš esmės keičia kai kurių nacionalinių<br />
rinktinių lyderiavimą. Jeigu šalyje nevykdomos<br />
potencialiosios pamainos radikalios ir modernios<br />
rengimo technologijos, suaugusių sportininkų meistriškumo<br />
didėjimas ne itin tikėtinas.<br />
Ar reikalingas sportininkų<br />
būrimas į centrus?<br />
Stambiausi pasaulio <strong>sporto</strong> šakų renginiai<br />
atskleidžia įvairaus rango treneriams naujas treniruotės<br />
veiklos kryptis, leidžiančias tobulinti<br />
didelio meistriškumo sportininkų ir jų pamainos<br />
rengimo technologijas, būdus bei priemones. Vos<br />
pasibaigus didelio masto sportiniam renginiui publikacijose<br />
pasirodo nemažai samprotavimų apie to<br />
laiko treniravimo tendencijas. Šiuo metu įvairiose<br />
publikacijose teigiama, kad per pratybas įveikiamų<br />
fizinių krūvių didinimas ir intensyvinimas artėja<br />
prie sportininkų galimybių ribos. Nuolatinis neapgalvotas<br />
fizinių krūvių didinimas stabdo sportininkų<br />
tobulėjimą ir sukelia stagnacinius reiškinius (Karoblis,<br />
Steponavičius, 2006). Sportas tampa pelninga<br />
rinkos preke, todėl dažnai ignoruojami metodologiniai<br />
sportininkų rengimo dėsningumai, iškraipomos<br />
metinės <strong>sporto</strong> treniruotės periodizacijos schemos,<br />
komerciškai didinamas varžybų skaičius.<br />
Pastaraisiais metais ypač pagausėjo varžybų,<br />
todėl smarkiai pasikeitė rankinio rinktinių lyderiavimas<br />
Europos, pasaulio čempionatuose. Ankstesniais<br />
laikais dominavusių nacionalinių rinktinių<br />
laimėjimai smarkiai sumažėjo (Rusijos, Vokietijos,<br />
Rumunijos, Serbijos; Ukrainos), o nugalėtojų prognozės<br />
nepasiteisina. Planingai valdyti sportinio<br />
rengimo vyksmą trukdo ir ekonominiai organizaciniai<br />
kriterijai. Pavyzdžiui, ankstesniais laikais<br />
geriausių rankinio <strong>sporto</strong> šakos žaidėjų telkimas į<br />
centrus pasiteisino, o šiuo metu ta priemonė veikia<br />
neigiamai (Gutschow, 2010). Kai kurių klubų net<br />
labai gera ekonominė padėtis, pritraukianti didelį<br />
skaičių užsienio šalių žaidėjų, nepalankiai veikia<br />
tos šalies nacionalinių rinktinių interesus (Brand,<br />
2011). Tokias neigiamas nuostatas geriausiai<br />
atskleidžia anksčiau tvirtas pasaulines tradicijas<br />
turėję Rusijos ir Vokietijos vyrų bei moterų rankinio<br />
pavyzdžiai: Rusijos vyrų nacionalinė rinktinė,<br />
1993 ir 1997 metų pasaulio čempionė, į šių metų<br />
baigiamąjį pasaulio čempionato etapą Švedijoje net<br />
nepateko, o 2007 metų čempionė vokiečių rinktinė<br />
užėmė tik vienuoliktą vietą. Pasaulinė rankinio<br />
spauda plačiai diskutuoja apie šių šalių nuosmukio<br />
priežastis. Pagrindinė Rusijos rankinio nuosmukio<br />
priežastis – stipriausių žaidėjų subūrimas į vieną<br />
Čechovo „Medvedi “ klubą (Gutschow, 2010). Šis<br />
klubas Rusijos čempionatuose beveik nesutinka
26<br />
jokio didesnio pasipriešinimo. Jau prieš varžybų<br />
sezono pradžią būna aišku, kas laimės čempionatą.<br />
Čempionai sezoną baigia 44:0 taškų skirtumu ir<br />
plius 352 įvarčiais. Rungtynės laimimos vidutiniškai<br />
16 įvarčių skirtumu. Jeigu taip lengvai laimima,<br />
tai ką galima kalbėti apie žaidėjų susitelkimą,<br />
susikaupimą ir tobulėjimą? Autoritarinis Čechovo<br />
„Medvedi“ ir šios rinktinės trenerio V. Maksimovo<br />
reikalavimas – „jeigu nežaisi šiame klube, nežaisi<br />
ir rinktinėje“ – Rusijos vyrų rankinio tarptautinį<br />
lygį visiškai nusmukdė. Jeigu žaidėjai ir klube,<br />
ir rinktinėje ištisus metus mato tik tą patį trenerį,<br />
daro tuos pačius pratimus ir rungtyniauja tik su tais<br />
pačiais partneriais, emocinėms motyvacijoms dirbtinai<br />
sudaromas gęstamasis refleksas. Sėkmingas<br />
rinktinės žaidimas galimas tik tokiu atveju, jeigu<br />
joje „kaskart įsiliepsnodama dega emocinė ir motyvacinė<br />
ugnis“ (Gutschow, 2010). Neapgalvoti organizaciniai<br />
sprendimai, siaurų savo kiemo interesų<br />
toleravimas, kitų trenerių dalykinės kompetencijos<br />
nevertinimas paprastai stabdo nacionalinių rinktinių<br />
žaidėjų tobulėjimą (Späte, 2011). Vis dėlto jaunujų<br />
rankininkų (15–18 metų) būrimas į centrus, kaip ir<br />
anksčiau, teigiamai ir ekonomiškai veikia pamainos<br />
rengimo, jos meistriškumo ugdymą (Ong, 2011,<br />
Taraskevičius, 2009, Skarbalius, 2007). Rankinio<br />
centrų sistema labai sėkmingai įdiegta Prancūzijoje.<br />
Net 23-uose šios šalies regionuose perspektyviausi<br />
aplinkinių vietovių jaunieji rankininkai mokosi ir<br />
po du tris kartus per dieną treniruojasi internatinėse<br />
mokyklose. Šie centrai išlaikomi valstybės<br />
ir klubų lygiomis dotacijomis. Centrai (internatai)<br />
negali sudarinėti jokių išankstinių sutarčių su kitais<br />
klubais. Jaunieji rankininkai, baigę mokslą centre<br />
(internate), trejus metus lieka klubo kompetencijoje.<br />
Tai garantijos klubui ir jaunam žaidėjui dėl ateities.<br />
Tokia pozityvi jaunųjų sportininkų rengimo sistema<br />
taikoma ir kitoms Prancūzijos <strong>sporto</strong> šakoms. Šios<br />
šalies tarptautiniai vyrų ir moterų rankinio laimėjimai<br />
(vyrai keturiskart pasaulio čempionai (1995,<br />
2001, 2009, 2011), dukart Europos čempionai<br />
(2006, 2010), olimpiniai čempionai (2008), moterys<br />
daugkartinės Europos prizininkės) – tai garbingiausi<br />
Prancūzijos <strong>sporto</strong> istorijos puslapiai.<br />
Visiškai kitokios Vokietijos rankinio nuosmukio<br />
priežastys. Šios šalies nacionalinė moterų<br />
rinktinė 2010 metų Europos čempionate turėjo<br />
tenkintis tik 13 vieta, o vyrų rinktinė 2011 metų<br />
pasaulio čempionate Švedijoje liko vienuolikta.<br />
Vokiečių tarptautinius laimėjimus, kaip bebūtų<br />
keista, smukdo gera Vokietijos klubų ekonominė<br />
ir konjunktūrinė padėtis. Rėmėjų ir iškreiptos konkurencijos<br />
spaudžiami, klubai superka geriausius<br />
žaidėjus iš viso pasaulio. Antai Bundeslygoje nėra<br />
ribojimo kviestis žaidėjus iš užsienio šalių. Pasaulio<br />
stipriausioje Bundeslygoje žaidžia per daug<br />
užsienio šalių rankininkų, o jauni perspektyvūs<br />
vokiečiai sėdi ant atsarginių suolelio. Vokietijai<br />
netrūksta gerų rankinio trenerių, čia labai didžiulė<br />
ir stipri metodologinė bazė, puikios <strong>sporto</strong> salės ir<br />
gausybė pagalbinio inventoriaus. Vokietijos merginų<br />
ir vaikinų rankinio rinktinės – daugkartinės<br />
pasaulio, Europos jaunių (17– 18 metų) ir jaunimo<br />
(19–21 metų) čempionės bei prizininkės. Jaunųjų<br />
žaidėjų potencialas labai gausus. Vis dėlto, jeigu<br />
klube rinktinės narys nėra žaidėjas organizatorius<br />
arba žaidimo lyderis (šią funkciją atlieka užsienietis),<br />
jis toliau netobulėja. Tai ne trenerių daromos<br />
metodologinės pratybų vyksmo klaidos, bet <strong>sporto</strong><br />
treniruotės valdymo organizavimo priežastys. Pirmosios<br />
Bundeslygos klubuose geriausių žaidėjų<br />
(vyrų) metinis atlyginimas siekia 200–300 tūkst.<br />
eurų. Kylio klube žaidžiantis Prancūzijos nacionalinės<br />
rinktinės vartininkas T. Omejė (Th. Omeyer)<br />
per metus gauna net 360 tūkst. eurų (apie 1,2 mln.<br />
litų) atlyginimą. Pagrindinių klubų biudžetai leidžia<br />
supirkti pačius geriausius žaidėjus ir mokėti tokio<br />
dydžio atlyginimus. Kylio THW rankinio klubo<br />
metinis biudžetą sudaro 7 mln. eurų, Hamburgo<br />
HSV ir „Rhein-Neckar-Löwen“ klubų – 6 mln.<br />
eurų, Berlyno „Füchse“ – 4 mln. eurų ir t. t. Jeigu<br />
rankinio klubo biudžetas siekia tik apie 1 mln. eurų,<br />
komandai sunku išsilaikyti Bundeslygoje. Toks<br />
klubas negali įpirkti ir išlaikyti didelio meistriškumo<br />
žaidėjų. Vokietijos pagrindinių klubų rankinio<br />
ekipos yra stipriausios pasaulyje, tačiau tai net labai<br />
nepalankiai veikia nacionalinių rinktinių interesus.<br />
Vyrų rinktinės treneris H. Brandas (Brand) pareiškė<br />
atsistatydinsiąs iš rinktinės vyriausiojo trenerio<br />
pareigų, jeigu nebus ribojamas užsienio žaidėjų<br />
skaičius Bundeslygos komandose. Tačiau šiam<br />
reikalavimui kategoriškai priešinasi lygos vadovybė<br />
remdamasi laisvosios darbo rinkos įstatymais.<br />
Rusijos, Vokietijos rankinio <strong>sporto</strong> šakos problemų<br />
ir Prancūzijos laimėjimų visiškai negalima tapatinti<br />
su šios <strong>sporto</strong> šakos būkle Lietuvoje. <strong>Lietuvos</strong><br />
olimpiniame <strong>sporto</strong> centre veikusios rankinio grupės<br />
nedarė jokio poveikio tarptautiniams nacionalinių<br />
rinktinių laimėjimams, kurie yra net labai prasti. Mes<br />
šiuo metu neturime nei stiprių nacionalinių rinktinių,<br />
nei stiprių turtingų klubų. Tačiau ir mažai išlaidaudama<br />
mūsų rankinio vadovybė galėtų nuveikti<br />
daugiau. Kodėl gi nesudarius mūsų šalies regionų<br />
(Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos) mergaičių ir<br />
berniukų (13–14 ir 15–16 metų) rinktinių? Šių rinktinių<br />
žaidėjus būtų galima kviesti kartą vieną mėnesio
dieną treniruotis visiems drauge, pratyboms turėtų<br />
vadovauti patvirtintas šio regiono rinktinės treneris.<br />
Taip pat galima surengti vieną arba du vienos dienos<br />
turnyrus (taurės varžybas) tarp regionų rinktinių.<br />
Nedidelės sąnaudos, bet didelė nauda ir paskata<br />
būtų jauniesiems rankininkams, jų meistriškumo<br />
ugdymui. Panašaus pobūdžio regioninės rinktinės<br />
jau suburtos Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose<br />
šalyse ir kartą per mėnesį susirenka į pratybas.<br />
Šio straipsnio vienas autorių (A. Taraskevičius –<br />
red.) yra Vokietijos Heseno (Hessen) žemės šiaurės<br />
regiono berniukų (14–15 metų) rinktinės treneris.<br />
Taigi tokių pratybų bei turnyro nauda gerai žinoma<br />
ir rekomenduotina mūsų šalies rankinio federacijos<br />
moksleivių komisijai. Beje, 1970–1980 metais mūsų<br />
šalyje jau buvo vykdomi Žemaitijos, Aukštaitijos,<br />
Dzūkijos moksleivių taurės turnyrai, bet kažkodėl<br />
gangreit buvo pamiršti. Yra ir kitokių organizacinių<br />
būdų, gerinančių ir spartinančių rankinio pamainos<br />
rengimo ekonomiškumą. „Trenerio“ žurnalas apie<br />
tai ne kartą yra rašęs. Šalies klubinių komandų ir<br />
nacionalinių rinktinių laimėjimai varžybose integraliai<br />
parodo visos šalies rengimo sistemos veiksmingumą,<br />
todėl jos detalus tobulinimas strateginiu<br />
požiūriu yra svarbiausia jaunosios pamainos bei<br />
elito komandų rengimo kryptis. Ypač daug svarbos<br />
turi šalies visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių,<br />
jaunuolių, suaugusiųjų) varžybų sistemų bei rungtyniavimo<br />
būdų (pvz., vaikų asmeninė gynyba, trijų<br />
kėlinių rungtynės) pertvarka ir optimalus taikymas.<br />
Eksperimentuoti itin paranku vaikų, moksleivių varžybose<br />
(Taraskevičius, 2011). Šiuolaikinio rankinio<br />
komandų žaidimo taktika bei strategija keičiasi, ji<br />
orientuojama į asmenybių saviraišką. Asmenybės<br />
geriausiai išugdomos varžybose. Todėl lavinkime<br />
vaikus, moksleivius ne tik pratybose, bet ir varžybose<br />
(Taraskevičius, 2004, 2007, 2008). Šalies rankinio<br />
varžybų sistemų tobulinimas turi būti treniruotės<br />
vyksmo tąsa ir siekinys. <strong>Lietuvos</strong> rankinio federacija,<br />
<strong>Lietuvos</strong> mokinių ir studentų <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong>, kuris<br />
ir vykdo moksleivių varžybas, turėtų taikyti tokias<br />
varžybų sistemas, kurios skatintų ugdyti rankininkus<br />
individualybes (Skarbalius, 2007).<br />
Šiuolaikinio rankinio žaidimo<br />
ypatumai<br />
2010 metų Europos moterų ir 2011 metų<br />
pasaulio vyrų rankinio čempionatai dar kartą patvirtino<br />
– šių dienų rankinio vyraujančios gynybos<br />
sistemos yra aktyvios, paremtos asmenine gynyba.<br />
Aktyvios, agresyvios gynybos sistemos naikina<br />
konservatyvius taktikos veiksmų derinius ir labai<br />
sparčiai orientuoja į asmenybių saviraišką puolimo<br />
akcijose. Bet kokie puolimo deriniai tik su vienu<br />
baigmės variantu neturi jokios prasmės (Feldmann,<br />
2011). Naudojama taktika (deriniai), turinti 3–4 baigmės<br />
variantus, arba žaidžiama toliau įgyvendinant<br />
euristinius bei kognityvinius taktikos sprendimus.<br />
Aktyviais gynybos veiksmais atkovojama daug<br />
kamuolių, todėl rengiamos žaibiškos kontratakos.<br />
Atkovotas kamuolys–kontrataka–lengvas įvartis<br />
yra būdingi šių čempionatų veiksmai. Toks greitas<br />
(tempo) žaidimas išlaikomas per visas rungtynes,<br />
nuo pirmų iki paskutinių minučių. Greitas žaidimas<br />
stabdo žaidėjų ūgio didėjimo tendenciją. Šiandien<br />
daug reikšmingesniu veiksniu laikytinas ne žaidėjų<br />
ūgis, bet galingumas, techninis parengtumas ir<br />
kognityvinių komponentų bei anticipacijos išugdymo<br />
lygis. Per 2011 metų pasaulio vyrų čempionato<br />
baigiamąjį etapą Švedijoje 24 šalių rinktinėse<br />
registruota 384 rankininkai. Dviejų metrų ūgio<br />
ir aukštesnių rankininkų buvo tik 50 (13 proc.).<br />
Tokio ūgio žaidėjų daugiausia turėjo Kroatijos (6),<br />
Lenkijos (5), Vokietijos (4), Vengrijos (4), Serbijos<br />
(4), Rumunijos (4), Švedijos (4) ir Slovakijos<br />
(4) rinktinės. Aukščiausi šio čempionato žaidėjai<br />
buvo vengras L. Nagis (L. Nagy, 209 cm) ir kroatas<br />
M. Kopjaras (M. Kopjar, 210 cm). Bahreino,<br />
Japonijos ir Australijos rinktinėse žaidė tik po du<br />
190 cm ūgio žaidėjus. Bahreino rinktinės žaidėjų<br />
vidutinis ūgis buvo tik 181 cm, Australijos, Japonijos<br />
– 183 cm, Čilės – 184 cm. Jau daugelį metų<br />
vyrauja rankininkų stabilaus ūgio tendencija:<br />
• vartininkai: moterys – 180–185 cm, vyrai –<br />
195–200 cm;<br />
• linijos puolėjai: moterys – 177–180 cm, vyrai<br />
– 195–200 cm;<br />
• antrosios linijos puolėjai: moterys – 180–<br />
185 cm, vyrai – 190–200 cm;<br />
• krašto puolėjai: moterys – 165–170 cm, vyrai<br />
– 180–190 cm.<br />
Pasaulio čempionų vardus apgynusios Prancūzijos<br />
rinktinės žaidėjų ūgio vidurkis sudarė<br />
191 cm. Įdomu, kad toks pats žaidėjų vidutinis<br />
ūgis (191 cm) buvo ir <strong>Lietuvos</strong> rinktinėje, kuri<br />
atkrintamosiose rungtynėse du kartus pralaimėjo<br />
Norvegijos žaidėjams – 19:27 ir 21:24. Norvegai<br />
čempionate užėmė devintą vietą. <strong>Lietuvos</strong> nacionalinės<br />
rinktinės žaidėjai galėtų kaip lygūs su lygiais<br />
varžytis su kitų žemynų atstovais ir netgi laimėti<br />
(Skarbalius, 2006). Bet Tarptautinė rankinio federacija,<br />
populiarindama rankinį visuose žemynuose,<br />
vengia pasaulio čempionatus paversti vien Europos<br />
šalių čempionatais, todėl riboja mūsų žemyno<br />
komandų skaičių. Pasaulio čempionate Švedijoje<br />
27
28<br />
ryškiai vyravo Europos šalių rinktinės, turnyrinėje<br />
lentelėje jos užėmė nuo 1 iki 11 vietos, kitų žemynų<br />
rinktinės rikiavosi tik nuo 12 vietos (Argentina).<br />
Atrankos ir atkrintamųjų varžybų sistemos sudaro<br />
galimybę kitų žemynų rinktinėms, netgi labai žemo<br />
meistriškumo, dalyvauti baigiamajame pasaulio<br />
čempionatų etape, tačiau nuopuolingi pralaimėjimai<br />
jame nepuošia šio rango varžybų ir vargu<br />
ar toje šalyje tikėtinas rankininkų meistriškumo<br />
poslinkis. Bahreino rinktinę prancūzai nugalėjo<br />
net 41:17, vokiečiams jie pralaimėjo 38:18. Danai<br />
Australijos rankininkus įveikė 47:12, kroatams jie<br />
pralaimėjo 42:15. Panašūs rezultatai užregistruoti ir<br />
rungtyniaujant Čilės, Brazilijos, Tuniso rinktinėms.<br />
Egzotinių šalių rinktinių didžiuliai pralaimėjimai<br />
nedaro neigiamo poveikio jų žaidėjams – šie džiaugiasi,<br />
jog dalyvauja baigiamajame pasaulio čempionato<br />
etape. Pavyzdžiui, australai didžiuodamiesi<br />
europiečiams aiškina: „Mes esame tikri rankinio<br />
žaidėjai, o jūs – profesionalai“. Šiam pašmaikštavimui<br />
sunku nepritarti: Australijos rinktinė šeštą kartą<br />
žaidė baigiamajame pasaulio čempionato etape ir<br />
penktą kartą užėmė paskutinę vietą.<br />
Be jokių radikalių taktikos<br />
naujovių<br />
Po 2010 metų Europos moterų rankinio čempionato<br />
Danijoje ir Norvegijoje, tai pat po 2011 metų<br />
vyrų pasaulio čempionato Švedijoje visas būrys<br />
rankinio specialistų (Späte, 2011; Brand, 2011;<br />
Feldmann, 2011; Ong, 2011; Heuberger, 2011 ir<br />
k.t.) savo publikacijose dalijasi mintimis apie šio<br />
žaidimo tendencijas ir būtinas šiai <strong>sporto</strong> šakai organizacines<br />
pertvarkas. Ir kiti autoriai apie nacionalinių<br />
rinktinių problemas dažniausiai yra vienodos<br />
nuomonės: varžybų jau per daug, o čempionatų<br />
maratonuose per mažai poilsio dienų. Šalių čempionatai,<br />
kas dveji metai žemynų ir pasaulio čempionatai,<br />
begalė žemynų taurių varžybų, kvalifikacinių<br />
atrankos turnyrų. Lyderiaujantys klubai ir rinktinės<br />
per sezoną žaidžia apie 120–130 rungtynių. Žaidėjų<br />
jėgos senka, jie artėja prie savo fizinių galimybių<br />
ribos. Susikūrusi Europos rankinio žaidėjų taryba<br />
griežtai pareikalavo mažinti rungtynių skaičių ir<br />
rengti aukščiausio rango varžybas ne kas antrus, o<br />
kas ketverius metus. Varžybų krūvis turi būti ne per<br />
didelis, optimalus. Siūlomas toks rungtynių skaičius<br />
per varžybų sezoną (Heinz, 2010):<br />
• 6–8 metų vaikams (mini rankinis) – iki 10;<br />
• 8–10 metų vaikams (E grupė) – iki 20;<br />
• 11–12, 13–14 metų vaikams (D ir C grupės) –<br />
iki 30;<br />
• 15–16 metų paaugliams (B grupė) – iki 40;<br />
• 17–18 metų jaunuoliams (A grupė) – iki 50;<br />
• suaugusiesiems – apie 80.<br />
Su tokiu rungtynių skaičiaus modeliu galima<br />
sutikti ir galima diskutuoti. Antai 1997 metų pasaulio<br />
vyrų čempionato sidabro medalių laimėtojos<br />
Švedijos rinktinės nariai tais metais žaidė po<br />
123 rungtynes. Vilniaus moterų „Eglės“ komanda<br />
1988 metais, kai buvo laimėta Europos taurė, žaidė<br />
116 rungtynių, 1997 metais – 110. Panašų rungtynių<br />
skaičių žaidė ir Kauno „Granito“ vyrai. Tiesa,<br />
tuomet treniruotės dar nebuvo tokios intensyvios,<br />
be to, ir žaidimo greitis per rungtynes buvo gerokai<br />
lėtesnis. O. Ignatjevos (1997) teigimu, per metus<br />
reikia žaisti 70 rungtynių, J. Červinskio (Czerwinski,<br />
1995) nuomone – 80 rungtynių, tokios pačios<br />
nuomonės laikosi ir F. Heincas (Heinz, 2010). Deja,<br />
šiuo metu mūsų šalies pirmaujančios komandos<br />
per sezoną žaidžia apie 60 rungtynių, kitos dar<br />
mažiau – tik 30–40. Esant tokiam rungtynių skaičiui<br />
parengti didelio meistriškumo rankininkes ir<br />
rankininkus ne itin tikėtina. Profesoriaus A. Skarbaliaus<br />
manymu, tai katastrofa (!)<br />
Varžybų skaičiaus didinimas arba mažinimas<br />
priklauso ne tik nuo trenerių norų, bet ir nuo kitų<br />
veiksnių. Konkurencingumas tarp <strong>sporto</strong> šakų labai<br />
svarbu transliacijų per televizijų skaičiui ir apimčiai.<br />
Jei <strong>sporto</strong> šakos renginiai per TV transliuojami<br />
dažniau ir tinkamu laiku, rėmėjai noriai atveria savo<br />
pinigines. Nori turėti daugiau pinigų, turi dažniau ir<br />
geriau žaisti. Tačiau daugelis čempionatų neparodo<br />
naujų žaidimo idėjų ir taktikos inovacijų. Rinktinių<br />
treneriai neturi laiko parengti visai naujų žaidimo<br />
taktikos variantų arba sistemų.<br />
Dauguma trenerių remiasi pirmaujančių klubų<br />
taktinėmis žaidimo koncepcijomis. Pavyzdžiui, po<br />
2008 metų Pekino olimpinių žaidynių jau praėjo du<br />
pasaulio vyrų rankinio čempionatai (2009 metais<br />
Kroatijoje, 2011 – Švedijoje), tačiau jie nepateikė<br />
jokių radikalių žaidimo taktikos naujovių. Vyrauja<br />
greitas (tempo) žaidimas, paremtas individualiu<br />
stiliumi. Kontratakų greitis išlaikomas ir tolesnėse<br />
pozicinio puolimo akcijose. Staigūs kamuolio perdavimai,<br />
greitas judėjimas (tempas) be kamuolio<br />
ir aktyviosios gynybos būdai – tai XXII pasaulio<br />
vyrų rankinio čempionato Švedijoje bruožai. Greita<br />
orientacija, ūmus, netikėtas sprendimo priėmimas,<br />
tolesnio veiksmo atlikimas mažiausiai rizikuojant,<br />
anticipacija, galingas žaidimas ir briliantinė (nugludinta)<br />
technika – tai esminiai pirmaujančių rinktinių<br />
(Prancūzijos, Danijos, Ispanijos, Švedijos, Kroatijos,<br />
Islandijos ir kt.) žaidimo pranašumai. Ryškiai<br />
mažėja pasyviųjų gynybos sistemų šalininkų. Gi-
nantis sistema 6:0 atliekami aktyvūs anticipaciniai<br />
veiksmai net 10–12 m zonose. Aktyvią, agresyvią<br />
gynybos sistemą 6:0 daugiausia naudojo Švedijos,<br />
Lenkijos, Slovakijos, Islandijos, Danijos rinktinės.<br />
Beveik visose rungtynėse pasaulio čempionai prancūzai<br />
gynėsi sistema 5:1 arba 5:1 Indėnas. Tokias<br />
gynybos sistemas rinkosi ir Bahreino, Vokietijos,<br />
Tuniso, Ispanijos, Kroatijos rinktinių treneriai. Aktyvia<br />
sistema 3:2:1 gynėsi Čilės, Argentinos, Pietų<br />
Korėjos, Egipto, Japonijos rankininkai. Siekiant sutrukdyti<br />
puolėjų veiksmų ritmą nevengta kaitalioti<br />
gynybos variantų, pvz.: 5+1, 4+2, 3+3. Rungtynių<br />
pabaigoje, gelbėjantis nuo pralaimėjimo, taip pat<br />
naudotasi rizikingos asmeninės gynybos būdais.<br />
Varžovų komandai puolant mažuma (žaidėją pašalinus<br />
2 min.) jau beveik visos rinktinės pradeda gintis<br />
tik aktyviosios gynybos būdais: 6:0 visi gynėjai<br />
prie 9 m linijos, 5+1, 4+2, 4:2, 3:2:1. Visų gynybos<br />
sistemų ir būdų tikslas – atkovoti kamuolį.<br />
Sėkmė ginantis labai daug priklauso nuo komandos<br />
vartininko žaidimo veiksmingumo, t. y.<br />
gebėjimo gerai atremti kamuolio metimus iš visų<br />
pozicijų (Skarbalius, 2006). Publikacijose rašoma,<br />
kad geriausios komandos turi turėti ir geriausius<br />
vartininkus (Leukefeld, 2010). Jeigu vartus saugo<br />
žaidėjas, kurio žaidimo veiksmingumas žemesnis<br />
kaip 30 proc., rungtynes laimėti sunku. Turnyre<br />
Švedijoje geriausiuoju vartininku buvo pripažintas<br />
prancūzas T. Omejeris (Omeyer, ūgis 192 cm), jo<br />
veiksmingumas sulaikant kamuolį siekė 38 proc.<br />
Dar sėkmingiau žaidė Danijos rinktinės vartų saugas<br />
N. Landinas (Landin, ūgis 200 cm), jis visame turnyre<br />
sulaikė net 41 proc. į vartus lekiančių kamuolių.<br />
Švedo J. Sjostrando (Sjöstrand, ūgis 195 cm)<br />
žaidimo veiksmingumas buvo 41 proc., alžyriečio<br />
Slohdijo (Slohdio 190 cm) – 41 proc., vokiečio<br />
J. Biterio (Bitter, 204 cm) – 40 proc., vengro N. Fazekaso<br />
(Fazekas, ūgis 192 cm) – 38 proc.. Pastarasis<br />
žaidėjas rungtynėse su vokiečiais (27:25) sulaikė net<br />
48 proc. į vartų plotą lekiančių kamuolių. Toks pats<br />
aukštas (40 proc.) žaidimo veiksmingumas buvo ir<br />
moterų rinktinių vartininkių Europos čempionate.<br />
Aktyviosios gynybos būdai, gerėjantis vartininkų<br />
žaidimo veiksmingumas keičia ir puolėjų<br />
veiksmų įvairovę. Aktyvūs gynybos veiksmai ne<br />
tik šalina puolimo taktikos veiksmų derinius, bet ir<br />
didina metimų į vartus iš atremties skaičių. Esant<br />
labai judriai gynybai antrosios linijos puolėjams<br />
mesti kamuolį pašokus darosi vis sudėtingiau. Prieš<br />
metimą pašokus žaidėjas turi ilgesnį nuotolį įsibėgėti,<br />
o šuolis su kamuoliu atima daugiau laiko. Šis<br />
metimo būdas gynėjų lengviau sutrukdomas, todėl<br />
daugėja metimų į vartus iš atremties. Tokie metimai<br />
atliekami labai staigiai, netikėtai, jie sudaro daug<br />
keblumų gynėjams ir vartininkui, o jų veiksmingumas<br />
siekia iki 70 proc. Švedijos turnyre antrosios<br />
linijos puolėjai atliko 45 proc. metimų į vartus iš<br />
atremties padėčių (50 proc. sudarė metimai pašokus,<br />
5 proc. kitais būdais). Atraminiai metimai buvo būdingi<br />
Čilės, Egipto, Argentinos, Danijos, Islandijos,<br />
Kroatijos, Norvegijos antrosios linijos puolėjams.<br />
Nors tokių metimų daugėja, tačiau kai kurie publikacijų<br />
autoriai (Späte, 2011; Ong, 2011; Heuberger,<br />
2011) mano, kad didesnę svarbą turi metimų būdų<br />
įvairovė, metimo staigumo ir netikėtumo įvaldymas.<br />
Stiprius metimus vartininkai sulaiko lengviau negu<br />
staigius, netikėtus. Švedijos turnyre metimų į vartus<br />
(iš atremties, pašokus, pasilenkus į kairę, dešinę)<br />
įvairovę kvalifikuočiausiai parodė Danijos rinktinės<br />
puolėjas M. Hansenas (Hansen). Jis su savo<br />
šalies rinktine iškovojo sidabro medalius ir tapo<br />
rezultatyviausiuoju turnyro žaidėju. 196 cm ūgio<br />
danas taikliai atakavo varžovų vartus 68 kartus. Jo<br />
metimų veiksmingumas buvo 56 proc. Kiekvienose<br />
rungtynėse jis pelnė 6,8 įvarčio. Šio žaidėjo metimų<br />
veiksmingumas ir pelnytų įvarčių vidurkis kiekvienose<br />
rungtynėse buvo geriausi tarp visų čempionato<br />
žaidėjų. M. Hansenas buvo išrinktas ir į simbolinę<br />
pasaulio rinktinę kaip pusiau kairio krašto puolėjas.<br />
XXII pasaulio vyrų rankinio čempionatą užbaigė<br />
dramatiška kova dėl čempionų vardų tarp Danijos ir<br />
Prancūzijos rinktinių. Rungtynėse netrūko įtampos,<br />
bekompromisės kovos, šiurkštaus žaidimo, briliantinės<br />
technikos, anticipacinės rizikos, euristinių bei<br />
kognityvinių taktikos sprendimų. Prancūzai tapo<br />
pasaulio čempionais tik pratęsus rungtynes (31:31,<br />
37:35). Grūmėsi dvi stipriausios šių dienų pasaulio<br />
ekipos, kartu ir du geriausi rankininkai – prancūzų<br />
žaidėjas N. Karabatičius (ūgis 195 cm) ir danų<br />
M. Hansenas (196 cm). Abu galingi rankininkai<br />
per rungtynes įmetė po 10 įvarčių: N. Karabatičius<br />
metė 14 kartų (veiksmingumas 71 proc.), M. Hansenas<br />
metė net 20 kartų (50 proc.). Šių rodiklių<br />
skirtumas ir judri gynybos sistema 5:1 lėmė pergalę<br />
prancūzams. Prancūzijos rinktinei tai buvo ketvirtas<br />
iš eilės stambaus turnyro laimėjimas (ji 2008 metų<br />
olimpinė, 2009 ir 2011 – pasaulio, 2010 – Europos<br />
čempionė). Pavydėtinas meistriškumo stabilumo<br />
pavyzdys. Rinktinės treneris K. Onesta (C. Onesta)<br />
aiškino žurnalistams, esą rinktinės pergales nulemia<br />
žaidėjų organizuoto ir kryptingo rengimo vaikų,<br />
paauglių, jaunuolių amžiuje ypatumai. Šalyje veikia<br />
net 23 rankinio centrai (internatai). „Mūsų puikus<br />
pamainos rengimas, todėl galime ir norime, norime<br />
laimėti, laimėti, laimėti“, – džiaugėsi ir Danijos<br />
rinktinės treneris U. Vilbekas (Wilbek). – „Mes<br />
29
30<br />
sužaidėme fantastinį turnyrą. Juk mes laimėjome<br />
sidabro medalius“. Jauna Danijos rinktinė (amžiaus<br />
vidurkis 25 metai) ir ateityje bus viena iš pretendenčių<br />
į 2012 metų Londono olimpines žaidynes.<br />
Puolimo veiksmų kokybės<br />
gerėjimas<br />
Labai ryški rankinio turnyro Švedijoje puolimo<br />
veiksmų dominantė – ekspresyvūs kamuolio<br />
perdavimai ir gaudymas viena ranka. Nuo krašto<br />
puolėjų kamuolys perdavinėjamas (laipteliai) iki<br />
įžaidėjo arba iki kito pusiau krašto puolėjo. Krašto<br />
puolėjai laukia kamuolio toli aikštės kampe, o gavę<br />
jį meta net iš labai smailaus krašto. Įsibėgėjus nuo<br />
aikštės kampo šokama septynių metrų baudos metimo<br />
žymės kryptimi – taip padidinamas metimo į<br />
vartus kampas. Dauguma krašto puolėjų jau gerai<br />
įvaldę metimus pasukant kamuolį, todėl jiems<br />
nesunku pelnyti įvartį iš bet kokio kampo. Atakas<br />
iš krašto pozicijų sėkmingai baigdavo Vengrijos,<br />
Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Argentinos,<br />
Danijos, Tuniso puolėjai. Dėl aktyviosios gynybos<br />
sumažėjo perdavimų linijos puolėjams, bet padaugėjo<br />
ekspresyvių perdavimų krašto puolėjams. Tai<br />
ryškesnė paskutinių (2009–2011 metų) pasaulio ir<br />
Europos čempionatų tendencija.<br />
Jau 2008 metų olimpinėse žaidynėse ir 2009<br />
metų pasaulio čempionate daugelis linijos puolėjų<br />
gaudydavo kamuolį viena ranka. Per turnyrą Švedijoje<br />
žiūrovai matė visų pozicijų puolėjus, gaudančius<br />
kamuolį viena ranka įvairiose situacijose.<br />
Gaudomas viena ranka kamuolys nesumažina žaidėjo<br />
greitumo, o judesio greitį netgi padidina. Ypač<br />
tai būdinga kontratakuojant arba bėgant į greitąjį<br />
puolimą. Kamuolio griebimas viena ranka labai apsunkina<br />
gynėjo veiksmus, nes judesiai viena ranka<br />
greitesni negu abiem rankomis. Kamuolio gaudymas<br />
viena ranka yra sudėtingas technikos veiksmas,<br />
jam atlikti reikia gerų koordinacinių gebėjimų (žr.<br />
1 pav.). Tačiau tai jau būtinas šiuolaikinio rankinio<br />
technikos veiksmas. Gaudyti kamuolį viena ranka<br />
treneriai jau turėtų mokyti žaidėjus nuo paauglystės<br />
(15–16 metų). Per pratybas reikėtų duoti jiems<br />
mažesnius kamuolius, pvz., teniso, poroloninius,<br />
guminius (Leukefeld, 2010).<br />
Švedijos turnyras, kaip ir Europos moterų rankinio<br />
čempionatas, taktikos atžvilgiu nepasižymėjo<br />
jokiomis radikaliomis naujovėmis. Greitas žaidimas<br />
ir aktyvi gynyba palaidojo konservatyvius ankstesnių<br />
laikų derinius ir suformavo modernų kognityvinį,<br />
euristinį žaidimo taktikos suvokimą. Pažinimo<br />
svertai, loginiai atradimų metodai, anticipacija,<br />
nugludinta technika, judesių greitis ir koordinacija<br />
tapo šiuolaikinio žaidimo taktikos suvokimų bei<br />
įgyvendinimo pagrindu. Iš ankstesnių taktikos derinių<br />
teliko kryžminio keitimosi su kamuoliu ir be<br />
jo elementai. Kryžminio keitimosi variantus renkasi<br />
visos moterų bei vyrų nacionalinės rinktinės, kaip ir<br />
klubinės komandos. Greitus kryžiavimosi veiksmus<br />
beveik vienodai atlieka visos komandos. Kryžminio<br />
keitimosi su kamuoliu ir be jo veiksmai atliekami<br />
tarp įžaidėjo ir pusiau krašto puolėjų, šie kryžmiškai<br />
keičiasi su krašto puolėjais, įžaidėjas – su krašto<br />
arba linijos puolėjais, dvigubo kryžiavimosi veiksmai<br />
vyksta tarp visų trijų antrosios linijos puolėjų ir<br />
pan. Kryžminio keitimosi vietomis esmė – tolesnis<br />
euristinis veiksmų atlikimas (veiksmai pasirenkami<br />
pagal esamą situaciją): metimai, užtvaros, atgaliniai<br />
ir ekspresyvūs perdavimai, judėjimas be kamuolio,<br />
žaidimas 2 × 2 ir kt. Labai svarbu po kryžminio<br />
keitimosi toliau aktyviai veikti, kuo mažiau rizikuoti<br />
atliekant tolesnius veiksmus. Kvalifikuotas<br />
kryžminis keitimasis įgyvendinant euristinius bei<br />
kognityvinius taktikos veiksmų sprendimus laiduoja<br />
sėkmę šių dienų rankinio žaidėjams (Späte, 2011).<br />
Po paskutinių pasaulio bei Europos rankinio<br />
čempionatų publikacijų autoriai gvildena ne tik<br />
rinktinių žaidimo tendencijas, bet ir pamainos rengimo<br />
problemas. Akcentuojama jaunųjų rankininkų<br />
treniruotės intensyvinimo svarba, rekomenduojama<br />
griežtai laikytis rengimo eiliškumo ir kompleksiškumo<br />
amžiaus grupėse (vaikų, paauglių, jaunuolių).<br />
Pasisakoma prieš jaunųjų sportininkų rengimo<br />
forsavimą ir iškreiptas periodizacijas. Jau nuo pat<br />
mažų dienų (nuo 6 metų) reikia ugdyti vaikų koordinacinius<br />
gebėjimus, euristinį mąstymą, tobulinti<br />
veiklos ir sprendimų būdus. Išskirtinis dėmesys<br />
turi būti kreipiamas į asmeninės gynybos, jos būdų<br />
mokymą. Vaikų, paauglių rankinis turi būti laisvas<br />
žaidimas, turįs tikslą skiepyti žaidimo kultūros,<br />
žaidėjų kūrybingumo įgūdžius. Šioms amžiaus<br />
grupėms turi būti taikomos tokios varžybų sistemos<br />
ir varžymosi būdai, kurie ekonomiškiausiai<br />
ugdytų rankininkus asmenybes. Kai kurie autoriai<br />
(Späte, 2010; Ong, 2011; Heinz, 2010) teigia,<br />
kad jaunųjų rankininkų (15–18 metų) būrimas į<br />
centrus teigiamai veikia meistriškumo ugdymo<br />
ekonomiškumą. Šalys, kurios rengdamos pamainą<br />
rankinio meistrams be paliovos ieško naujovių, jas<br />
išbando, įgyvendina modernias metodologijas bei<br />
organizacines priemones, pasiekia daug svaresnių<br />
laimėjimų tarptautinėse suaugusiųjų rankinio<br />
varžybose. Tuos pačius arba panašius pasiūlymus,<br />
patarimus bei išvadas jau keleri metai teikia ir mūsų<br />
„Trenerio“ žurnalas. Dabartinė mūsų šalies rankinio
31<br />
vadovybė turėtų atkreipti į tai dėmesį ir, jeigu reikia,<br />
mėginti juos įgyvendinti. Esame įsitikinę, o ir kitų<br />
šalių (Prancūzijos, Islandijos, Egipto, Portugalijos,<br />
Pietų Korėjos) patirtis rodo, kad gaivinti net labai<br />
pašlijusius mūsų šalies rankinio <strong>sporto</strong> šakos laimėjimus<br />
reikia pradėti tobulinant pačių mažiausių<br />
žaidėjų – moksleivių rengimo vyksmą.<br />
Išnagrinėjus rinktinių žaidimo ypatumus<br />
2010 metų Europos moterų ir 2011 metų pasaulio<br />
vyrų rankinio čempionatuose, daugelio autorių<br />
publikacijų atsiliepimus bei gausybę rankininkų<br />
pamainos rengimo rekomendacijų, mums, treneriams<br />
ir vadovams, būtina įsiklausyti į šias išvadas<br />
ir pasiūlymus:<br />
• Visų amžiaus grupių (vaikų, paauglių, jaunuolių,<br />
suaugusiųjų) treniravimo fiziniai krūviai<br />
ir rungtynių skaičius turi būti optimalūs.<br />
• Neapgalvotas fizinių krūvių ir rungtynių skaičiaus<br />
didinimas stabdo sportininkų tobulėjimą<br />
ir sukelia stagnacinius reiškinius. Jeigu<br />
fiziniai krūviai bus per maži – sportininkai<br />
netobulės.<br />
• Sėkmingas nacionalinės rinktinės žaidimas<br />
galimas tik tokiu atveju, jeigu joje visą laiką<br />
liepsnoja emocinė, motyvacinė ugnis.<br />
• Jaunųjų sportininkų (15–18 metų) būrimas į<br />
centrus teigiamai veikia pamainos rengimą,<br />
jos meistriškumo ugdymą.<br />
• Regioninių rinktinių (13–14, 15–16 metų)<br />
sudarymas, pratybų ir varžybų joms organizavimas<br />
labai prisideda prie žaidėjų meistriškumo<br />
ugdymo ir motyvacijos skatinimo.<br />
• Šiuolaikiniame rankinyje vyrauja tik aktyviosios<br />
gynybos sistemos, paremtos asmenine<br />
gynyba.<br />
• Aktyviosios gynybos būdai naikina klasikinės<br />
taktikos variantus (derinius) ir labai sparčiai<br />
orientuoja į rankininkų asmenybių saviraišką.<br />
• Vaikams ir paaugliams turi būti taikomi tokie<br />
varžymosi būdai, kurie labiausiai ugdo<br />
rankininkus asmenybes.<br />
• Varžybose gausėja atraminių metimų, tačiau<br />
reikšmingesniais veiksniais laikytinas<br />
metimų būdų įvairovės ir kamuolio metimų<br />
staigumo bei netikėtumo įvaldymas.<br />
• Ekspresyvūs perdavimai labai gerina krašto<br />
puolėjų žaidimo veiksmingumą.<br />
• Kamuolio gaudymas viena ranka jau yra būtinas<br />
technikos veiksmas žaidžiant šiuolaikinį<br />
rankinį.<br />
• Kvalifikuoti kryžminio keitimosi (su kamuoliu<br />
ir be jo) veiksmai įgyvendinant tolesnius<br />
euristinius bei kognityvinius taktikos veiksmų<br />
įgyvendinimo sprendimus yra viena<br />
dabartinio rankinio sėkmės priemonių.<br />
• Šalys, kuriose treniruojant vaikus, moksleivius<br />
drąsiai gvildenamos ir diegiamos naujos<br />
idėjos, taikomos pažangios metodologijos<br />
ir organizacinės priemonės, vėliau pasiekia<br />
svaresnių laimėjimų tarptautinėje arenoje.<br />
Literatūra<br />
Brand H. (2011). Letzte Vorhang oder erster Schritt. Handball<br />
Woche, 06. Neumünster, 4.<br />
Feldmann K. (2011). Freies, kooperatives Spiel. Handball<br />
Training, 2, 12–19. Münster: Philippka Sportverlag.<br />
Gutschow W. (2010). Es brennt kein Feuer. Handball Woche, 28.<br />
Neumünster, 30.<br />
Heinz F. (2010). Gut geplant ist halb gewonnen. Handball<br />
Training, 8, 28–34. Münster: Philippka Sportverlag.<br />
Heuberger M. (2011). WM 2011 Schweden. Kreuzen „ohne“.<br />
Handball Training, 3, 22–27. Münster: Philippka Sportverlag.<br />
Karoblis P., Steponavičius K. (2006). Svarbiausios <strong>sporto</strong><br />
treniruotes tobulinimo kryptys. Sporto mokslas, 4, 13–21.<br />
Leukefeld D. (2010). Einhändig fangen – so bekommt man<br />
den Ball in den Griff. Handball Training, 11, 31–35. Münster:<br />
Philippka Sportverlag.<br />
Ong B. (2011). Vorbild Frankreich. Jugendförderung. Handball<br />
Woche, 06. Neumünster, 4.<br />
Skarbalius A. (2006). Šiuolaikinis vyrų rankinis: varžybinės<br />
veiklos modeliai. Kaunas: LKKA, p. 223–240, 255, 257–262.<br />
Skarbalius A. (2007). Kietas žaidimas. Kaunas: Aušra. 155 p.<br />
Späte D. (2011). Aus Trends werden Massstäbe. Handball<br />
Training, 2. Münster: Philippka Sportverlag, 16–21.<br />
Taraskevičius A. (2004). Treniruokime rankininkus ir varžybose.<br />
Treneris, 4, 24–29.<br />
Taraskevičius, A. (2007). Vaikai rankinio ateitis. Treneris, 2,<br />
24–39.<br />
Taraskevičius A. (2008). Trenerių dalykinės kompetencijos<br />
svarba ir rankininkų rengimo programiniai ypatumai. Treneris,<br />
1, 18–32.<br />
Taraskevičius, A. (2011). Rankinio metodologijos dvasios<br />
skurdas. Treneris, 1–2, 18–30.
32<br />
Keletas kamuolio gaudymo<br />
viena ranka mokymo pavyzdžių<br />
Pateikiame treneriams kamuolio gaudymo viena<br />
ranka mokymo pavyzdžių (1 pav.) ir kryžminio<br />
keitimosi bei ekspresyvių perdavimų tobulinimo<br />
pratimų (2 pav.). Atkreipiame trenerių dėmesį, kad<br />
kiekvienas pratimas turi atitikti grupės kontingento<br />
amžių ir parengtumą. Mokant gaudyti kamuolį<br />
viena ranka reikia naudoti mažesnio dydžio arba<br />
mažiau pripūstus oro kamuolius. Pratimai ne tik<br />
padės išmokyti jaunuosius žaidėjus sudėtingų<br />
technikos veiksmų, bet ir lavins jų koordinacinius<br />
gebėjimus. Naudodami kryžminio keitimosi vietomis<br />
pratimus treneriai gali sugalvoti įvairių taktikos<br />
veiksmų derinių, ugdančių rankininkus asmenybes<br />
bei jų saviraišką, gebėjimus įgyvendinti euristinius<br />
bei kognityvinius sprendimus.<br />
1 pav. Kamuolio gaudymas viena<br />
ranka
1 pav. Tęsinys<br />
33
34<br />
1 pav. Tęsinys
2 pav. Ekspresyvūs perdavimai ir kryžminis žaidėjų keitimasis vietomis<br />
35
36<br />
2 pav. Tęsinys
37<br />
2 pav. Tęsinys<br />
Puolėjas<br />
Sutartiniai ženklai<br />
Kamuolio varymas<br />
Puolėjas su kamuoliu<br />
Gynėjas<br />
Puolėjas, toliau atliekantis gynėjo veiksmus<br />
Vartininkas<br />
Treneris<br />
Žaidėjo judėjimas<br />
Žaidėjo su kamuoliu judėjimas<br />
A<br />
Kamuolio judėjimas<br />
Kamuolio metimas į vartus<br />
Klaidinamieji judesiai be kamuolio<br />
Klaidinamieji judesiai su kamuoliu<br />
Užtvara<br />
Kamuolys / Kamuoliai<br />
Stovelis, kimštinis kamuolys, kliūtis, žymė
38<br />
Vertikalaus lyno<br />
su plačia rankena<br />
traukimas iki smakro<br />
sėdint<br />
Remigijus Bimba<br />
Asmeninis treneris<br />
Pratimo atlikimo technika<br />
• Prie vertikalaus lyno prikabinkite plačią<br />
rankeną.<br />
• Susireguliuokite treniruoklio sėdynės volelius<br />
(atramą), kad sėdint jie prispaustų<br />
priekinį jūsų šlaunų paviršių. Pakiškite savo<br />
kelius po atrama. Pėdos turi remtis į grindis<br />
visa plokštuma.<br />
• Tvirtai suimkite rankeną ir atsisėskite ant treniruoklio<br />
sėdynės tokiu atstumu, kad rankena<br />
kabėtų prieš jus, o ne virš galvos.<br />
• Liemenį laikykite tiesų. Pradinė padėtis:<br />
rankos ištiestos per alkūnes. Jeigu iš sėdimos<br />
padėties negalite pasiekti rankenų, kilstelėkite<br />
treniruoklio sėdynę aukštyn.<br />
• Įtempkite nugaros raumenis, kad korpuso<br />
padėtis būtų stabili (vertikali).<br />
• Giliai įkvėpkite ir sulaikykite kvėpavimą.<br />
Statiškai suglauskite mentes ir traukite rankeną<br />
žemyn. Rankeną turite traukti iki pečių<br />
lygio, ne žemiau.<br />
• Apatiniame traukimo taške svarbiausia – iškvėpimas.<br />
Statiškai sulaikykite kvėpavimą<br />
1–2 sek.<br />
• Viršutiniame taške stenkitės trumpą laiką<br />
išlaikyti ištemptus kiek įmanoma nugaros<br />
raumenis ir kartokite pratimą.<br />
Patarimai ir komentarai<br />
Užimdami pradinę padėtį būtinai visiškai ištieskite<br />
rankas per alkūnes ir pečių lanko raumenis<br />
truputį kilstelėkite aukštyn. Tik tokiu būdu galėsite<br />
padidinti judesio amplitudę. Juk žemiau krūtinės<br />
rankenos netrauksite, todėl pratimą pradėkite iš<br />
viršutinės padėties.
Norėdami treniruoti viršutinę nugaros raumenų<br />
dalį, pratimo metu turite stabiliai laikyti korpusą. Jei<br />
tik truputį atsilenksite atgal, tuomet jūs treniruosite<br />
apatinę pečių ir plačiųjų nugaros raumenų dalis.<br />
Atlikdami šį pratimą būtinai sulaikykite kvėpavimą,<br />
nes pilna oro krūtinės ląsta sudaro puikias<br />
sąlygas išlaikyti stabilų korpusą.<br />
Labai svarbu kuo arčiau suglausti mentes. Tik<br />
tokiu būdu daugiausia treniruojami platieji nugaros<br />
raumenys.<br />
Labai sunku išmokti taisyklingai atlikti šį<br />
pratimą. Būtina įsiminti (įsivaizduoti) jo atlikimo<br />
techniką – traukti alkūnes žemyn, o ne lenkti rankas<br />
per alkūnes, ir tik taip daryti pratimą. Traukimo<br />
veiksmas paprastai vyksta alkūnes pakeliant ir<br />
nuleidžiant. Vėliau darykite pratimą be svorio.<br />
Pakelkite tiesias rankas aukštyn ir keletą kartų<br />
imituokite judesius ore. Pajauskite, kaip juda mentės.<br />
Įsidėmėkite savo pojūčius. Lygiai tokius pat<br />
judesius turite atlikti su treniruokliu.<br />
Nėra prasmės traukti rankenos kuo žemiau.<br />
Parankiausia traukti iki pečių lanko arba smakro.<br />
Metodika: kada, kaip ir kiek?<br />
Kada? Vertikalaus lyno su plačia rankena<br />
traukimo iki smakro iš sėdimos padėties pratimą<br />
darykite po prisitraukimų.<br />
Kaip? Po šio pratimo siūlome svarmens arba<br />
štangos traukimo pasilenkus prie pilvo pratimą.<br />
Kiek? Atlikite 3–4 serijas po 6–12 kartojimų.<br />
Tarp serijų ilsėkitės 1–1,5 minutės.<br />
Pagrindiniai raumenys ir<br />
sąnariai, atliekantys traukimo<br />
pratimus<br />
Judesys per pečių sąnarį vyksta dėl viršutinės<br />
plačiųjų nugaros, didžiojo apvaliojo ir apatinės<br />
didžiojo krūtinės raumens dalies. Platusis nugaros<br />
raumuo apima korpusą nuo pečių stuburo link ir<br />
tęsiasi beveik iki sėdmenų. Nugaros plačiojo raumens<br />
skaidulos išsidėsčiusios horizontaliai, tačiau<br />
apatinėje dalyje jos guli beveik vertikaliai.<br />
Didysis krūtinės raumuo susideda iš dviejų<br />
dalių: viršutinės ir apatinės. Vertikalaus lyno su plačia<br />
rankena traukimas iki smakro sėdint treniruoja<br />
apatinę krūtinės dalį, kurios raumeninės skaidulos<br />
išsidėsčiusios horizontaliai.<br />
Be pečių lanko, svarbų darbą atlieka ir kiti<br />
raumenys: mentę traukiantys rombiniai raumenys<br />
ir mažasis krūtinės raumuo. Tai už kitų raumenų<br />
pasislėpę dideli raumenys. Rombinius dengia trapecinis<br />
raumuo, o mažąjį krūtinės – didysis krūtinės<br />
raumuo.<br />
Šio pratimo metu rankos traukiamos arčiau<br />
korpuso. Treniruojami viršutiniai plačiojo nugaros<br />
raumenys, didžiojo apvaliojo ir apatinė didžiojo<br />
krūtinės raumens dalis. Pritraukiant rankas atitraukiamos<br />
viena nuo kitos mentės, todėl į darbą<br />
įsitraukia rombiniai ir mažasis krūtinės raumenys.<br />
Taip pat dalyvauja dvigalvis žasto, dilbių lenkiamieji<br />
raumenys, kurių pagrindinė funkcija stabilizuoti<br />
alkūnės sąnarį.<br />
Atliekant vertikalaus lyno su plačia rankena<br />
traukimo iki smakro sėdint pratimą treniruojami<br />
šeši raumenys.<br />
Sportas<br />
Šis pratimas yra labai naudingas kultūrizmo<br />
<strong>sporto</strong> šakos atstovams, nes padeda išsiugdyti plačią<br />
ir didelę nugarą, stiprius ir tvirtus jos raumenis. Jei<br />
darysite pratimą labai didele judesio amplitude ir<br />
daug kartų kartosite, tokiu atveju labiau treniruosite<br />
viršutinius nugaros raumenis ir tobulinsite jų<br />
atskyrimą bei reljefą.<br />
Traukimo judesiai atliekami įvairiose <strong>sporto</strong> šakose,<br />
ypač tose, kur reikia traukti korpusą rankomis<br />
(alpinizmas, laipiojimas uolomis ir kt.). Traukimo<br />
pratimai naudingi ir krepšininkams, nes dažnai reikia<br />
gaudyti kamuolį ištiestomis ir pakeltomis virš<br />
galvos rankomis, paskui perduoti kitam žaidėjui<br />
ar mesti į krepšį. Savo pratybose bei varžybose<br />
traukimo judesius naudoja ir gimnastai atlikdami<br />
pratimus ant prietaisų: skersinio, žiedų, lygiagrečių.<br />
Tokius judesius taip pat imituoja plaukikai plaukdami<br />
kai kuriais stiliais.<br />
Čempiono Dariaus Bukšnaičio<br />
rekomendacijos<br />
• Labai sunku pajausti nugaros plačių raumenų<br />
darbą, ypač pradedantiesiems. Aš rekomen-<br />
39
40<br />
Lentelė<br />
Pagrindiniai raumenys, atliekantys traukimo pratimus<br />
Raumuo Išsidėstymas Funkcija<br />
Tai plačiausias nugaros raumuo, esantis<br />
užpakalinėje liemens pusėje. Dengia apatinę<br />
nugaros dalį ir krūtinės šoną. Prasideda nuo<br />
šešių apatinių (Th VII - XII) krūtinės bei<br />
visų juosmens slankstelių keterinių ataugų,<br />
kryžkaulio ir klubakaulio skiauterės, kyla<br />
įstrižai aukštyn ir į šalį, uždengia apatinį<br />
mentės kampą ir prisitvirtina prie žastikaulio<br />
mažojo gumburėlio skiauterės.<br />
Platusis<br />
nugaros<br />
(m. latisssimus<br />
dorsi)<br />
Mažasis<br />
krūtinės<br />
(m. pectoralis<br />
minor)<br />
Didysis<br />
krūtinės<br />
(m. pectoralis<br />
major)<br />
Didysis<br />
apvalusis<br />
(m. teres<br />
major)<br />
Trapecinis<br />
(m. trapezius)<br />
Rombinis<br />
(m.<br />
rhomboideus)<br />
Trikampio formos raumuo, gulintis po<br />
didžiuoju krūtinės raumeniu. Prasideda<br />
nuo II–V šonkaulių, kyla aukštyn ir į šoną,<br />
prisitvirtina prie mentės snapinės ataugos.<br />
Storas, platus, trikampio formos raumuo,<br />
dengiantis priekinę krūtinės ląstos sritį.<br />
Pagal pradžios vietą skiriamos trys jo dalys:<br />
raktikaulinė – prasidedanti nuo raktikaulio<br />
krūtinkaulinio galo; krūtinkaulinė – nuo<br />
krūtinkaulio kūno ir rankenos; pilvinė – nuo<br />
tiesiojo pilvo raumens makšties. Visos trys<br />
raumens dalys prisitvirtina viena tvirta<br />
sausgysle prie žastikaulio didžiojo gumburėlio<br />
skiauterės.<br />
Guli žemiau mažojo apvaliojo raumens.<br />
Prasideda nuo apatinio mentės kampo,<br />
tęsiasi į šoną, iš vidinės pusės aplenkia<br />
peties sąnarį ir prisitvirtina prie žastikaulio<br />
mažojo gumburėlio skiauterės bendra<br />
sausgysle su plačiausiuoju nugaros raumeniu.<br />
Prisitvirtinimo vietoje yra tepalinis maišelis.<br />
Prasideda nuo pakauškaulio, sprando raiščio<br />
ir visų krūtinės slankstelių keterinių ataugų,<br />
prisitvirtina prie mentės dyglio, peties bei<br />
raktikaulio petinio galo. Pagal skaidulų kryptį<br />
skiriamos trys šio raumens dalys: viršutinė<br />
(skaidulos eina žemyn), vidurinė (skaidulų<br />
kryptis horizontali) ir apatinė (skaidulos kyla<br />
aukštyn).<br />
Yra du rombiniai raumenys: didysis ir<br />
mažasis. Jie išsidėstę po trapeciniu raumeniu.<br />
Mažasis rombinis raumuo (m. rhomboideus<br />
minor) prasideda nuo dviejų apatinių kaklo<br />
(CVI – VII) slankstelių keterinių ataugų,<br />
prisitvirtina prie mentės vidinio krašto ties<br />
mentės dygliu.<br />
Didysis rombinis raumuo (m. rhomboideus<br />
major) prasideda nuo keturių viršutinių (ThI –<br />
IV) krūtinės slankstelių keterinių ataugų<br />
ir prisitvirtina prie vidinio mentės krašto,<br />
žemiau mažojo rombinio raumens.<br />
Žastą suka į vidų, tiesia, t. y. nuleistą žastą traukia atgal,<br />
nuleidžia pakeltą ranką, kartu su didžiuoju krūtinės<br />
raumeniu žastą pritraukia prie vidurinės plokštumos.<br />
Fiksavus ranką per peties sąnarį, pavyzdžiui, lipant<br />
(kopiant) virve, kartimi, slidininkui atsispiriant lazda,<br />
pritraukia liemenį prie fiksuotų rankų, o pečių lanką<br />
traukia atgal žemyn. Kybant ant skersinio, žiedų ar<br />
lygiagrečių pritraukia liemenį prie fiksuoto pečių<br />
lanko. Plačiausieji nugaros raumenys, staigiai abu kartu<br />
susitraukdami, suspaudžia krūtinės ląstą ir padeda staigiai<br />
iškvėpti, pavyzdžiui, čiaudint, kosint, todėl šis raumuo<br />
kartais dar vadinamas kosulio raumeniu.<br />
Kai fiksuoti šonkauliai, šis raumuo traukia mentę pirmyn<br />
žemyn, todėl apatinis mentės kampas atsitraukia nuo krūtinės<br />
ląstos ir pasislenka atgal aukštyn. Kai fiksuotas pečių<br />
lankas, kelia šonkaulius, padeda įkvėpti. Kybant, remiantis<br />
į lygiagretes traukia liemenį prie fiksuoto pečių lanko.<br />
Kai fiksuoti liemens kaulai ir raktikaulis, šis raumuo<br />
judina žastą, o per jį ir pečių lanką. Pečių lanką traukia<br />
pirmyn. Laisvą žastą lenkia (traukia į priekį), suka į vidų,<br />
pritraukia atitrauktą ir nuleidžia pakeltą ranką. Iš visų<br />
padėčių, kokiose tik gali būti ranka, šis raumuo visada<br />
grąžina ją į pradinę padėtį. Tuo atveju, kai žastas fiksuotas<br />
per peties sąnarį, jo šonkaulinė dalis kelia šonkaulius ir<br />
padeda įkvėpti, raktikaulinė – tempia žemyn raktikaulį.<br />
Kybant sustiprina peties sąnarį, priešinasi svorio jėgos<br />
poveikiui. Kopiant virve, kartimi liemenį traukia aukštyn<br />
prie fiksuoto pečių lanko.<br />
Funkcija beveik kaip plačiausiojo nugaros raumens:<br />
žastą suka į vidų, traukia atgal (tiesia) ir prie vidurinės<br />
plokštumos (pritraukia).<br />
Funkcija sudėtinga, ją lemia raumeninių skaidulų kryptis.<br />
Viršutinė raumens dalis kelia pečių lanką aukštyn,<br />
apatinė – traukia žemyn, visas raumuo – atgal (priartina<br />
mentę prie stuburo), suka mentę apie sagitaliąją ašį:<br />
apatinis mentės kampas pasisuka į šoną, o šoninis – į<br />
viršų. Be to, šis raumuo neleidžia pečių lankui nusileisti<br />
žemyn dėl rankos svorio, fiksuoja pečių lanką atliekant<br />
rankos judesius. Kai fiksuotas pečių lankas, abu<br />
trapeciniai raumenys atlošia galvą ir kaklą, tiesia krūtininę<br />
stuburo dalį, suglaudžia mentes, atstato krūtinę, o vienas,<br />
susitraukęs vienoje pusėje, lenkia į šoną.<br />
Mažasis rombinis traukia mentę ne tik atgal, stuburo link<br />
(pritraukia), bet ir aukštyn. Kai fiksuota mentė, vienpusiu<br />
susitraukimu lenkia į savo pusę kaklinę stuburo dalį.<br />
Didysis rombinis raumuo kelia mentę aukštyn ir pritraukia<br />
ją prie vidurinės plokštumos, o esant fiksuotai mentei<br />
tiesia krūtininę stuburo dalį.
41<br />
duoju tokią atlikimo techniką. Suimkite<br />
rankeną šiek tiek plačiau nei per pečių plotį,<br />
traukite ją iki smakro šiek tiek atlošdami<br />
korpusą ir kuo arčiau suglausdami mentes.<br />
Visiškai ištieskite rankas per alkūnes ir<br />
pasistūmėkite kūnu į priekį, kad kuo labiau<br />
išsitemptų jūsų nugaros raumenys.<br />
• Rankenos suėmimo plotį siūlyčiau kaitalioti.<br />
Aš kaitalioju kas kiekvienas pratybas. Vienose<br />
pratybose suimu rankeną šiek tiek plačiau<br />
nei per pečių plotį, kitose – siauriau. Ir vienu,<br />
ir kitu atveju stengiuosi kiek galėdamas suglausti<br />
mentes.<br />
• Raumenų auginimo ar raumenų reljefo treniravimo<br />
laikotarpiu darau vienodus pratimus.<br />
Kečiasi tik kartojimų skaičius, pertraukėlių<br />
trukmė ir krūvio intensyvumas. Pavyzdžiui,<br />
rengdamasis varžyboms vertikalaus lyno<br />
traukimo pratimą atlieku kartu su prisitraukimais<br />
prie skersinio be poilsio pertraukėlių.<br />
• Raumenų auginimo laikotarpiu pagrindinis<br />
mano pratimas yra štangos traukimas prie<br />
krūtinės gulint ant aukšto suolo. Pasirenku<br />
pratimo variantą iš gulimos padėties – taip<br />
neapkraunamas stuburas ir dirba tik nugaros<br />
raumenys.<br />
• Mano nugaros treniruotė:<br />
– prisitraukimai prie skersinio už galvos,<br />
platus rankenos suėmimas – 4 k. maks.<br />
greičiu.<br />
– štangos traukimas prie krūtinės gulint ant<br />
aukšto suolo – 4–8 k.<br />
– vertikalaus lyno traukimas prie krūtinės<br />
sėdint treniruoklyje – 4–8 k.<br />
Darius Bukšnaitis<br />
2010 ir 2011 metų<br />
<strong>Lietuvos</strong> vyrų kultūrizmo čempionas<br />
(95 kg svorio kategorija)<br />
– horizontalus traukimas sėdint treniruoklyje,<br />
neutralus rankenos suėmimas (delnai<br />
pasukti vienas į kitą) – 4–8 k.<br />
Literatūra<br />
Muscle & Fitness, Rusija, 2002, <strong>Nr</strong>. 2.<br />
Kairaitis R., Jankauskienė R., Mačiukas A. Raumenų lavinimo<br />
pratimai ir jų ypatumai: studijų knyga. Kaunas: LKKA, 2004.<br />
Remigijus Bimba<br />
www.rbimba.lt, info@rbimba.lt<br />
Mob. +370 610 23 14
42<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> <strong>informacijos</strong> centro<br />
organizuojamų seminarų temos<br />
Treneriui apie <strong>sporto</strong> traumas ir jų prevenciją. Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės gydytojas,<br />
Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.<br />
Potrauminė reabilitacija sporte. Ką reikia žinoti treneriui. Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės<br />
gydytojas, Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas Tomas Vorobjovas.<br />
Sporto medicinos pagrindai. I pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė.<br />
Kineziterapija trenerio veikloje. Sporto medicinos pagrindai. II pakopa. Pranešėja – prof. dr.<br />
Rūta Dadelienė.<br />
Sportinis masažas. Sporto medicinos pagrindai. III pakopa. Pranešėja – prof. dr. Rūta Dadelienė.<br />
Maisto papildų ir dopingo įtaka sportininko organizmui ir sportiniam rezultatui. Pranešėjos – Antidopingo<br />
agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė ir biomedicinos mokslų daktarė Eglė Kemerytė-Riaubienė.<br />
Kominikacinė elgsena ir jos vaidmuo trenerio veiklos kokybei gerinti dabartiniame visuomenės<br />
raidos etape. Pranešėjas – prof. habil.dr. Kęstas Miškinis.<br />
Sportininkų psichinių galių stiprinimas. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis.<br />
Sportinių žaidimų komandos valdymas: formavimas ir vadovavimas. Pranešėjai – <strong>sporto</strong> psichologė<br />
Aistė Žemaitytė ir prof. habil. dr. Antanas Skarbalius.<br />
Vaikų ir paauglių atrankos, treniravimo, planavimo praktika. Pranešėjas – prof. habil. dr. Antanas<br />
Skarbalius.<br />
Sportininkų pažinimas – svarbi trenerio veiklos sritis. Pranešėjas – prof. habil. dr. Kęstas Miškinis.<br />
Psichologiniai treniruočių ir varžybinės veiklos aspektai. Pranešėjos – <strong>sporto</strong> psichologė Aistė Žemaitytė<br />
ir dr. Ramunė Žilinskienė.<br />
Psichologiniai varžybų veiksniai ir jų valdymas. Pranešėja – <strong>sporto</strong> psichologė Aistė Žemaitytė.<br />
Naujos temos:<br />
Sportininkų atranka, treniruočių individualizavimas ir sportinių rezultatų prognozavimas remiantis<br />
genetiniais tyrimais. Pranešėja – biomedicinos mokslų daktarė Valentina Ginevičienė.<br />
Kokie reikalavimai ugdomo sportininko mitybai turi būti taikomi trenerių veikloje. I etapas.<br />
Pranešėjas – <strong>Lietuvos</strong> olimpinio <strong>sporto</strong> centro mitybininkas Marius Baranauskas.<br />
Kai kurių psichologinių veiksnių testavimas ir jo rezultatų panaudojimas sporte. Pranešėja – <strong>sporto</strong><br />
psichologė Aistė Žemaitytė.<br />
Posturologija ir sportas. Miofascinio skausmo sindromai, fibromialgija, trigeriniai taškai. Pranešėjas<br />
– <strong>Lietuvos</strong> olimpinės rinktinės gydytojas, Vilniaus <strong>sporto</strong> medicinos centro gydytojas traumatologas<br />
Tomas Vorobjovas.<br />
Seminaro tema, data ir vieta yra nustatoma pagal interesantų pageidavimus.<br />
Dalyvio mokestis yra nevienodas visiems seminarams.<br />
Informacija apie vyksiančius seminarus skelbiama mūsų svetainėje<br />
www.sportinfo.lt<br />
Smulkesnė informacija:<br />
Mob. +370 672 52424 Virginija; el. p.: kvalifikacija@sportinfo.lt
REKOMENDACIJOS STRAIPSNIŲ AUTORIAMS<br />
43<br />
Žur na le spaus di na mi įvai rių kūno kul tū ros ir spor to<br />
sri čių me to di niai, ana li ti niai ir ap žval gi niai straips niai.<br />
Svar biau sias straips niams ke lia mas rei ka la vi mas – prak ti nė<br />
nau da ir pri tai ky mas tre ne rio dar be. Te mos ga li būti pa čios<br />
įvai riau sios: spor ti nin kų ren gi mo pe da go gi niai, psi cho lo giniai,<br />
bio me di ci niai, bio che mi niai, fi zio lo gi niai, so cio lo giniai,<br />
va dy bos ypa tu mai, spor ti nin kų mi ty ba ir ki ta.<br />
Straips nio struk tū ra: įva das (pra tar mė), me džia gos dėsty<br />
mas (pa grin di nė da lis), api ben dri ni mas ar ba iš va dos.<br />
• Įva de pa grin džia mas te mos ak tu a lu mas, is to ri nis<br />
kon teks tas, iš ke lia ma ir api bū di na ma pro ble ma, jos<br />
spren di mo va rian tai.<br />
• Pa grin di nėje da ly je dės to mos au to riaus min tys,<br />
ana li zuo ja ma te ma, dis ku tuo ja ma su ki tais au to riais<br />
(Lie tu vos, už sie nio). Pa gei dau ti na vaiz di nė me džia ga<br />
(len te lės, pa veiks lai, nuo trau kos).<br />
• Iš va do se pa tei kia mos re ko men da ci jos, pa ta ri mai,<br />
siū ly mai. Pa gei dau ti na, kad šie siūly mai ir re ko menda<br />
ci jos būtų kuo nau din gesnės ir pri tai ko mos tre ne rio<br />
prak ti nė je veik lo je.<br />
• Straips nio ap im tis – iki 15 pus la pių.<br />
• Prie straips nio pa gei dau ti na pa teik ti au to riaus (-ių)<br />
nuo trau ką (-as), nu ro dy ti dar bo vie tę, moks li nį laips nį,<br />
pe da go gi nį var dą.<br />
Straips nio įfor mi ni mas:<br />
• Straipsnis pateikiamas diskelyje arba kompaktiniame<br />
diske ir iš spaus din tas kom piu te riu vie no je stan dar tinio<br />
A4 for ma to bal to po pie riaus la po pu sė je (teks to<br />
šrif tas – Ti mes New Ro man, dy dis – 12 punktų, in terva<br />
lai tarp ei lu čių – 1,5).<br />
• Pa va di ni mas pa juo di na mas (Bold), pa tei kia mas pava<br />
di ni mas ir an glų kal ba.<br />
• Len te lės, pa veiks lai ir nuo trau kos tu ri būti ne spal vo ti.<br />
Len te lių pa va di ni mai ra šo mi vir šu je, pa veiks lų, nuo traukų<br />
– apa čio je. Nu ro dy ti nuo trau kų au to rių. Jei len te lės,<br />
pa veiks lai, nuo trau kos pa tei kia mi at ski rai, nu ro do ma,<br />
ku rio je kon kre čio je vie to je jie tu ri bū ti įterp ti teks te.<br />
• Pa grin di nes min tis ga li ma išskirti kur sy vu (Ita lic)<br />
arba pa ryškin ti (Bold).<br />
• Pus la piai nu me ruo ja mi nuo pir mo jo ei lės tvar ka.<br />
• Li te ra tū ros są ra šas ne nu me ruo ja mas. Pir ma var di ja mi<br />
šal ti niai lo ty nų rašme ni mis, pas kui – ru siškais. Pvz.:<br />
Slack T. (1998). Un ders tan ding Sport Or ga ni za tions. The<br />
Ap pli ca tion of Or ga ni za tion The o ry. Hu man Ki ne tics. P. 8.<br />
Ston kus S. (2003). Krepšinis: Is to ri ja. Te ori ja. Di dak ti ka.<br />
Kau nas: LKKA. P. 79–81, 158.<br />
Âîëêîâ Í. È., Èîðäàíñêàÿ Ô. À., Ìàòâååâà Ý. À.<br />
(1970). Èçó÷åíèå ðàáîòîñïîñîáíîñòè ñïîðòñìåíîâ â<br />
óñëîâèÿõ ñðåäíåãîðüÿ. 7. Ñ. 34–48.
Editorial Board<br />
Editor in Chief<br />
Zigmantas Motiekaitis<br />
Lithuanian Sports<br />
Information Centre<br />
Associate Editor in Chief<br />
Assoc. Prof. Dr.<br />
Linas Tubelis<br />
Lithuanian Olympic<br />
Sports Centre<br />
Executive Secretary<br />
Virginija Vilčinskaitė-<br />
Ogulevičienė<br />
Lithuanian Sports<br />
Information Centre<br />
Editors<br />
Marius Baranauskas<br />
Vilniaus Olympic<br />
Sports Centre<br />
Dr. Valentina Ginevičienė<br />
Lithuanian Olympic<br />
Sports Centre<br />
Dr. Alma Kajėnienė<br />
Kaunas Sports<br />
Medicine Centre<br />
Paulius Kaselis<br />
Department of Physical<br />
Education ant Sport<br />
under the Government<br />
of the Republic of Lithuania<br />
Prof. Dr. Habil.<br />
Kęstas Miškinis<br />
Council of Lithuanian<br />
Sports Sience<br />
Dr. Einius Petkus<br />
Lithuanian Olympic<br />
Sports Centre<br />
Prof. Dr. Habil.<br />
Algirdas Raslanas<br />
Vilnius Pedagogical<br />
University<br />
Prof. Dr. Habil.<br />
Antanas Skarbalius<br />
Lithuanian Academy of<br />
Physical Education<br />
Prof. Dr. Habil.<br />
Juozas Skernevičius<br />
Vilnius Pedagogical<br />
University<br />
Prof. Dr.<br />
Aleksas Stanislovaitis<br />
Lithuanian Academy of<br />
Physical Education<br />
Lina Vaisetaitė<br />
Lithuanian Olympic<br />
Sports Centre<br />
Assoc. Prof. Dr.<br />
Ramunė Žilinskienė<br />
Vilnius University<br />
TRENERIS<br />
Contents<br />
Published by<br />
No. 3<br />
2011<br />
ISSN 1392-2157<br />
Issued since year 1996<br />
I. SPORT PSYCHOLOGY AND PEDAGOGIC<br />
Kęstas Miškinis. MULTIPLICATION TABLE FOR THE COACH 3<br />
Lina Vaisetaitė. RELAXATION THROUGH ACTION.<br />
PRE-COMPETITION RELAXATION TECHNIQUES 9<br />
Aistė Žemaitytė. TO RISE FOR THE VICTORY 12<br />
II. sport medicine<br />
Alma Kajėnienė. CONSENSUS STATEMENT ON CONCUSSION IN SPORT 15<br />
Valentina Ginevičienė, Anastasija Druzhevskaya, Irina Astratenkova.<br />
GENOMICS ACHIEVEMENTS IN SPORT 19<br />
III. TRAINING PROCESS PECULIARITIES<br />
Antanas Taraskevičius, Renatas Mizeras. PRESENT TRENDS‘ DYNAMICS<br />
IN HANDBALL 25<br />
IV. ExerciseS number<br />
Remigijus Bimba. VERTICAL ROPE PULLING UP CHIN<br />
WITH WIDE HANDLE IN SITTING POSITION 38<br />
V. LITHUANIAN SPORTS INFORMATION CENTRE<br />
PROPOSED WORKSHOP TOPICS 42<br />
VI. recommendation 43<br />
On the first page on the cover: The first Youth Olympic Games (14–18 years)<br />
in 2010 Singapore gold medalist boxers Richard Kuncaitis (left) and<br />
Evaldas Petrauskas (right) with coach Vladimiras Bajevas (picture of A. Pliadis)<br />
Editor<br />
Genovaitė Irtmonienė<br />
Paste-up artist<br />
Valentina Keraminienė<br />
ADDRESS OF THE<br />
EDITORIAL OFFICE<br />
Žemaitės str. 6<br />
LT-03117 Vilnius<br />
Tel./fax. +370 5 213 34 96<br />
E-mail: treneris@sportinfo.lt<br />
www.sportinfo.lt<br />
LIETUVOS SPORTO<br />
INFORMACIJOS CENTRAS<br />
Žemaitės str. 6, LT-03117 Vilnius, Lithuania<br />
Phone: +370 5 233 46 10<br />
Fax: +370 5 213 34 96<br />
E-mail: <strong>centras</strong>@sportinfo.lt<br />
Order No. 100<br />
Printed in UAB PETRO OFSETAS, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lithuania<br />
Republication of the texts and illustrations only<br />
under written permission of the editorial office<br />
LITHUANIAN OLYMPIC SPORTS CENTRE<br />
Ozo str. 39, LT-07171 Vilnius, Lithuania<br />
Phone: +370 5 242 56 08<br />
Fax: +370 5 242 66 34<br />
E-mail: losc@takas.lt<br />
© LIthuanian sports information centre<br />
© LIthuanian olympic sports centre
Kūno kultūros ir <strong>sporto</strong> departamento<br />
prie <strong>Lietuvos</strong> Respublikos Vyriausybės<br />
<strong>Lietuvos</strong> olimpinis <strong>sporto</strong> <strong>centras</strong><br />
Mūsų veiklos tikslas –<br />
puikūs <strong>Lietuvos</strong> sportininkų<br />
laimėjimai olimpinėse žaidynėse!
LIETUVOS SPORTO<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> enciklopedija<br />
ENCIKLOPEDIJA<br />
Primename, kad<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> enciklopedijos I tomą (A–K)<br />
pigiausiai galima įsigyti<br />
VšĮ <strong>Lietuvos</strong> <strong>sporto</strong> <strong>informacijos</strong> centre<br />
(Žemaitės g. 6, 514 kab., Vilnius)<br />
Leidėjo kaina – 59 Lt!<br />
LSE REDAKCIJA<br />
visus informuoja, kad straipsniai į<br />
II (L–Ž) tomą renkami iki 2011-12-01.<br />
Ypatingas dėmesys skiriamas treneriams ir<br />
jų auklėtiniams!<br />
Daugiau <strong>informacijos</strong><br />
www.lse.lt