MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

430 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *6
religinį auklėjimą žiūri kaip į jų veiklos sferai nepriklausantį uždavinį, dirba
žalingą asmenybės ugdymui darbą, nes, atsisakydamos religinio auklėjimo, jos
neugdo visybinės (pilnutinės) asmenybės. Kita vertus, asmenybės ugdymas,
pasak A.Šerkšno, yra ne kokių pasaulėžiūrinių mokytojo užgaidų, o visos tautos
ir jos ateities reikalas. Mokytoją, nepritariantį pagrindinėms ir būtiniausioms
asmenybės ugdymo priemonėms – tautiškumui ir religijai, A.Šerkšnas
pavadina niekuo nekalto mokinio skriaudimu (o per mokinį – ir tautos), nes jis
skriaudžia mokinį, nesudarydamas sąlygų jo, kaip būsimos visavertės asmenybės,
galių sklaidai 17 .
Prityręs pedagogas, daugelio pedagoginių publikacijų autorius J. Geniušas
mokytojo pasaulėžiūros klausimus siejo su mokyklos reformos problemų kontekstu.
1934 m. rašytame straipsnyje „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“
pedagogas kelia reikalavimus, kad visais klausimais būtų pakeistas požiūris į
mokytoją: į jo darbą, darbo reikšmingumą, kultūrinę, teisinę, ekonominę būklę.
Svarbiausias reikalavimas – kad mokytojas visais požiūriais būtų laisva,
savarankiška, teisiškai nepriklausoma asmenybė. Naujojoje mokykloje mokytojai
išorinių aplinkybių neturi būti verčiami laikytis jiems svetimų politinių
orientacijų. Nuo tų orientacijų įtakos ir prievartos jie turi būti apsaugoti teisiškai.
Tai buvo labai reikšminga pedagogo pozicija, ginanti mokytojo, drauge ir
mokinių, teises pasaulėžiūros klausimais 18 .
Pasaulėžiūrinių skirtumų ugdymo problemą S.Šalkauskis rekomendavo
spręsti kuriant mišrią mokyklų sistemą: be viešųjų mokyklų, steigti ir privačių.
Viešosios mokyklos būtų skirtos tos pačios teritorijos gyventojų vaikams, o
privačios – tos pačios kaip steigėjų pasaulėžiūros žmonėms. Jose dirbtų tos
pačios pasaulėžiūros mokytojai.
Profesorius rekomendavo nepavesti spręsti, kokia pasaulėžiūra turi būti
grindžiamas ugdymas mokykloje, toms visuomeninėms organizacijoms, kurios
turi tam tikras vykdomąsias funkcijas vienoje ar kitoje teritorijoje. Viešojo
autoriteto kompetencija dažnai virsta ideologine prievarta.
S.Šalkauskis išdėstė savo nuostatą dėl sąlyginio mokyklų neutralumo pasaulėžiūros
atžvilgiu. Sąlyginis neutralumas nereiškia, kad nepripažįstama jokia
pasaulėžiūra. Jis reiškia atsisakymą realizuoti ugdymo praktikoje tuos dalykus,
dėl kurių įvairios pasaulėžiūros tėvai tarp savęs nesutaria. Esant sąlyginiam
neutralumui, ugdymas vyksta bendru įvairių pasaulėžiūrų lygmeniu. Bet
kadangi labai sunku nustatyti, kas yra įvairių pasaulėžiūrų lygmuo, tai sąlygi-
––––––––––––––––––––––
17
A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“, Tautos mokykla, 1937, nr. 10, p. 234.
18
J. Geniušas, „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“, Rinktiniai pedagoginiai raštai,
Kaunas, 1968, p. 47–48.