MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ... MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
428 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *4 P.Dovydaitis. Drauge jis buvo susirūpinęs, kad mūsų krašte, kur žmonės nori šviestis, kultūrėti, neatsilikti nuo kaimynų, atsiranda tvirtinančių, jog mokykloje neturi likti vietos religijai, kurią mokslininkas pavadino „ir mokslo, ir meno motina“ 11 . Mokytojo veiklą P.Dovydaitis siejo su nepriklausomybės įtvirtinimu, mokytojus vadino tų pamatų stiprintojais, „dirbančiais po Kristaus vėliava“. Į juos kreipėsi tokiais žodžiais: „Jūs statote mūsų tautos ir valstybės rūmą ne ant vėjo išnešiojamų smilčių, bet ant jokių galimybių neišgriaunamos uolos“ 12 . P.Dovydaitis abejojo, ar netikintys pedagogai, taip pat prieštaraujantys tikybos mokymui mokytojai turi tikrąjį pašaukimą dirbti pedagoginį darbą. Profesorius priminė, kad nė vienas pedagogas tiek ikikrikščioniškais, tiek krikščionybės laikais nebuvo nusiteikęs prieš religijos mokymą mokykloje. Priešingai – visi buvo religingi. Taigi netikintiems mokytojams mokykloje neturėtų rastis vietos: „jie čia tik ardymo, ne statymo darbą dirba“ 13 . Tokie turėtų pasirinkti kitą darbą. Autorius pateikė vysk. K.Paltaroko poziciją, citavo jo žodžius iš leidinio „Katalikų veikimo centras ir jo uždaviniai“: „Mokykla, kuri duoda mokiniams žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai” 14 . Todėl autorius kvietė gelbėtis iš pragaišties ir nerengti Lietuvoje dirvos bolševizmui įsigalėti, nes bolševizmas Kristaus religiją laiko didžiausiu savo antikristiškų planų tvarkytoju ir tai jis parodo nekęsdamas krikščionių religijos. Profesorius rėmėsi ir kitų šalių patirtimi. Minėjo vokiečių neurologo Plačeko, tyrinėjusio savižudybės motyvus, poziciją, kad būtina atgaivinti liaudies religingumą. Tikėjimą jis laikė visos liaudies ir tautos išsigelbėjimu. Plačeko religingumo samprata – tai paisymas Dievo, Jo įsakymų, Bažnyčios ir Sakramentų, taigi ir autoriteto. Vokiečių katalikai ir protestantai pageidavo konfesinės mokyklos, kurioje dirbtų tikintys mokytojai. Tai esąs vienintelis Vokietijos išsigelbėjimo variantas. P.Dovydaitis vylėsi, kad Lietuvos katalikų visuomenė, Vytauto Didžiojo rūpesčiu atneštą Kristaus religijos šviesą ir šilumą, Dievą ir šiandien laikanti savo prieglauda ir stiprybe, valstybės rūmą statys ant krikščioniškų pamatų, o patį atsakingiausią darbą, ugdydami krikščionišką mokinių pasaulėžiūrą, atliks mokytojai. –––––––––––––––––––––– 11 Ten pat, p. 413. 12 Ten pat, p. 414. 13 Ten pat. 14 Ten pat, p. 415.
*5 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT NEAUTORITARINIAM UGDYMUI S.Šalkauskis nuosekliai parodė ugdymo ryšį su pasaulėžiūra. Mokslininko koncepcijoje pedagogika yra savarankiškas mokslas, turintis savo dėsnius ir dėsningumus, formaliai nuo pasaulėžiūrinių mokslų nepriklausantis. Bet materialiai ji priklauso nuo objekto pasaulėžiūros, nes jos objektas, t.y. ugdymas, gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūrinių nuostatų, nes ugdymo tikslai glaudžiai susiję su gyvenimo tikslais, o šių tikslų supratimo negalima atsieti nuo vienokios ar kitokios pasaulėžiūros. Taigi S.Šalkauskis teigė, kad visa tai, kas pasakyta apie pedagogikos ir pasaulėžiūros santykį, galioja kalbant apie mokyklos ir pasaulėžiūros santykius. Kaip ugdymas gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūros, taip ir mokykla, kur vyksta organizuotas ugdymas, negali priklausyti nuo pasaulėžiūros. Mokykloje atsiranda dar daugiau veiksnių, didinančių mokyklos priklausomumą nuo pasaulėžiūros, – pirmiausiai mokomoji medžiaga ir mokytojo asmenybė. Mokytojas – ir lavintojas, ir auklėtojas – atskleidžia mokiniams savo pasaulėžiūrą. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, jog mokytojo pasaulėžiūros įtaka koreliuoja su jo kvalifikaciniu pasirengimu – „juo aukščiau mokytojas stovės savo pašaukimo dalykuose, juo didesnė bus jo asmenybės ir tuo pačiu jo išpažįstamos pasaulėžiūros įtaka“ 15 . Taigi aišku, kad be pasaulėžiūros mokytojų nėra ir negali būti. Jos įtaka ir poveikis mokiniams priklauso nuo mokytojo dalykinio pasirengimo, meistriškumo. Lietuvoje buvo orientuojamasi į katalikiškąją pasaulėžiūrą – daugumos šalies žmonių pasaulėžiūrą. Autoritetą galėjo turėti mokytojas, atstovaujantis daugumos pasaulėžiūrai ir religiniams įsitikinimams. Mokytojas J. Lapinskas mokytojo pasaulėžiūrą vertino pasitikėjimo juo visuomenėje ir ugdomuoju požiūriu. Jis, kaip ir minėtos didžios asmenybės – P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, teigė reikšmingo turinio tezę: tikinčioje visuomenėje turi būti tikintis mokytojas; tikintiems žmonėms religingumas yra brangiausias dalykas, todėl netikinčio mokytojo tėvai negerbia. Drauge su tėvais mokytojo negerbia mokiniai. Netikinčioje visuomenėje mokytojas gali būti netikintis. Kita vertus, esant skirtingiems įsitikinimams, mokytojo pareiga – tėvų įsitikinimus gerbti, toleruoti. Tai darnių santykių pagrindas. Antroji J.Lapinsko mintis skirta atkreipti mokytojų dėmesiui į tai, kad kiekvienas aukštos kvalifikacijos, puikiai dirbantis pedagogas turi sąveikauti su religija, nes ji galingiausia auklėjimo priemonė, didžiausia auklėtojo pagalbininkė. Su religija auklėtojas „neturėtų grumtis“ 16 . A. Šerkšnas, kaip minėta, laikėsi nuomonės, jog pedagoginis aktas turi būti grindžiamas vienovės principu, t.y. kad religija ir tautiškumas yra būtiniausios asmenybės ugdymo priemonės. Jis tvirtino, jog tos mokyklos, kurios į vaikų –––––––––––––––––––––– 15 St. Šalkauskis, „Protinimo organizacija“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 2, p. 81. 16 J. Lapinskas, „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 408. 429
- Page 1 and 2: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 3 and 4: *1 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 5: *3 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 9 and 10: *7 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 11 and 12: *9 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 13 and 14: *11 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 15 and 16: *13 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 17 and 18: *15 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 19 and 20: *17 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 21 and 22: *19 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 23 and 24: *21 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 25 and 26: *23 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 27 and 28: *25 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
428 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *4<br />
P.Dovydaitis. Drauge jis buvo susirūpinęs, kad mūsų krašte, kur žmonės nori<br />
šviestis, kultūrėti, neatsilikti nuo kaimynų, atsiranda tvirtinančių, jog mokykloje<br />
neturi likti vietos religijai, kurią mokslininkas pavadino „ir mokslo, ir meno<br />
motina“ 11 .<br />
Mokytojo veiklą P.Dovydaitis siejo su nepriklausomybės įtvirtinimu,<br />
mokytojus vadino tų pamatų stiprintojais, „dirbančiais po Kristaus vėliava“. Į<br />
juos kreipėsi tokiais žodžiais: „Jūs statote mūsų tautos ir valstybės rūmą ne ant<br />
vėjo išnešiojamų smilčių, bet ant jokių galimybių neišgriaunamos uolos“ 12 .<br />
P.Dovydaitis abejojo, ar netikintys pedagogai, taip pat prieštaraujantys tikybos<br />
mokymui mokytojai turi tikrąjį pašaukimą dirbti pedagoginį darbą. Profesorius<br />
priminė, kad nė vienas pedagogas tiek ikikrikščioniškais, tiek krikščionybės<br />
laikais nebuvo nusiteikęs prieš religijos mokymą mokykloje. Priešingai<br />
– visi buvo religingi. Taigi netikintiems mokytojams mokykloje neturėtų<br />
rastis vietos: „jie čia tik ardymo, ne statymo darbą dirba“ 13 . Tokie turėtų pasirinkti<br />
kitą darbą.<br />
Autorius pateikė vysk. K.Paltaroko poziciją, citavo jo žodžius iš leidinio<br />
„Katalikų veikimo centras ir jo uždaviniai“: „Mokykla, kuri duoda mokiniams<br />
žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta<br />
netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai” 14 . Todėl autorius kvietė gelbėtis iš<br />
pragaišties ir nerengti Lietuvoje dirvos bolševizmui įsigalėti, nes bolševizmas<br />
Kristaus religiją laiko didžiausiu savo antikristiškų planų tvarkytoju ir tai jis<br />
parodo nekęsdamas krikščionių religijos.<br />
Profesorius rėmėsi ir kitų šalių patirtimi. Minėjo vokiečių neurologo Plačeko,<br />
tyrinėjusio savižudybės motyvus, poziciją, kad būtina atgaivinti liaudies<br />
religingumą. Tikėjimą jis laikė visos liaudies ir tautos išsigelbėjimu. Plačeko<br />
religingumo samprata – tai paisymas Dievo, Jo įsakymų, Bažnyčios ir Sakramentų,<br />
taigi ir autoriteto.<br />
Vokiečių katalikai ir protestantai pageidavo konfesinės mokyklos, kurioje<br />
dirbtų tikintys mokytojai. Tai esąs vienintelis Vokietijos išsigelbėjimo<br />
variantas.<br />
P.Dovydaitis vylėsi, kad Lietuvos katalikų visuomenė, Vytauto Didžiojo<br />
rūpesčiu atneštą Kristaus religijos šviesą ir šilumą, Dievą ir šiandien laikanti<br />
savo prieglauda ir stiprybe, valstybės rūmą statys ant krikščioniškų pamatų, o<br />
patį atsakingiausią darbą, ugdydami krikščionišką mokinių pasaulėžiūrą, atliks<br />
mokytojai.<br />
––––––––––––––––––––––<br />
11 Ten pat, p. 413.<br />
12 Ten pat, p. 414.<br />
13 Ten pat.<br />
14 Ten pat, p. 415.
Change language