MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

*3
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
vyje ir visuomenėje vieną kultūros sričių, tas save patį ir visuomenę apiplėšia,
skurdina kultūros atžvilgiu“ 6 . Taigi, P.Dovydaičio aiškinimu, žmonės, besiskelbiantys
esą kultūros kūrėjai, įgyvendintojai, bet kartu kovojantys su religija,
patys sau prieštarauja, skurdina savo dvasią, nuskriaudžia visuomenę.
Gindamas savąją kultūros sampratą P.Dovydaitis oponavo V.F.Gėtės (Goethes)
teiginiui: „kuris turi mokslą ir meną, tas (jau) turi ir religiją; kas anų
dviejų neturi, tas teturi religiją“ 7 . Dovydaitis pateikė tokius savus argumentus:
mokslas gali būti naudojamas didelėms nelaimėms skleisti, o ne humaniškiems
tikslams; mokslas neaiškina žmogui visatos tvarkos: kaip kas vyksta, kodėl
taip, o ne kitaip vyksta, mokslas neatskleidžia nė vieno vyksmo priežasties.
Tai nėra originalios P.Dovydaičio mintys. Tai mintys užsienio šalių mokslininkų
(vokiečių, amerikiečių): J.T.Adamso, A.Vyrkandto, A.Einšteino ir kitų, kuriais
jis rėmėsi, kuriems pritarė. Dovydaitis cituoja labiausiai jį sudominusius
Einšteino teiginius: „Dėl dvasios, kuri gaivina naujuosius mokslinius tyrinėjimus,
tai mano įsitikinimas toks, kad visos subtilesnės spekuliacijos mokslo
srity kyla iš gilaus religinio jutimo; be jo paliktų nevaisingos. Aš taip pat tikiu,
kad ta religingumo rūšis, kuri šiandien pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose,
yra vienintelis kūrybiškas mūsų laikų religinis pasireiškimas“ 8 .
P.Dovydaitis straipsnyje nuosekliai įrodo, kad visais laikais menas giliausių
aspiracijų sėmėsi iš religijos, ir prieina išvadą, kad vienas iš trijų pagrindinių
didžiųjų kultūros reiškinių yra religija, todėl skelbti religijai kovą kultūros
vardu reiškia ne ką kita, kaip „pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų“ 9 .
Mokytojams adresuotame laiške profesorius priminė, kad nuo Kristaus
gimimo iki šiol nėra kito tikresnio ir galingesnio kultūros ugdymo veiksnio
kaip Kristaus religija su jos praktinėmis priemonėmis. Kristaus religijos galią
rodo kultūrinė revoliucija, kurią Vakarų Europa išgyveno pereidama nuo pagoniškosios
religijos prie krikščioniškosios. Pavėluotai pakrikštyta Lietuva
patyrė kultūros nuostolių. Tačiau juos galima išlyginti, jei Kristaus religijos ir
doros mokslas būtų įvertintas kaip neįkainojamas tikrosios kultūros reiškinys.
P.Dovydaitis apgailestavo, kad ne visa mūsų šalies šviesuomenė taip galvoja:
yra stojančių prieš Kristaus religiją ir jos tiesų mokymą mokykloje bei
tos religijos skelbėjus, Jo įkurtos Bažnyčios poveikį visuomenei. „Juk be šito
mūsų tauta ir valstybė tikrų tikriausiai išsinuodins tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos
nuodais, kurie pro visus plyšius ir plyšelius šiandien skverbiasi
į mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo organizmą“ 10 , – sunerimęs rašė
––––––––––––––––––––––
6 Ten pat, p. 402.
7 Ten pat.
8 Ten pat, p. 406.
9 Ten pat, p. 407.
10 Ten pat, p. 405.
427