MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ... MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
426 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *2 kryptį, kuri atitiktų jų pasaulėžiūrą 3 . Taip natūraliai iškilo mokytojo pasaulėžiūros problema, kuria ypač domėjosi P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, A.Maceina ir kiti šalies intelektualai. Katalikiškos krypties žurnalas „Lietuvos mokykla“, redaguojamas ateitininkų ideologo P.Dovydaičio, gynė poziciją, kad mokytojo pasaulėžiūra turi būti integrali: mokytojai privalo būti tikintys ir praktikuojantys religiją. Pagrindinis tokios pozicijos motyvas – kad didžioji Lietuvos žmonių dalis yra katalikiškos pasaulėžiūros, todėl mokytojai turi prie jos derintis ir ją puoselėti. Kiti motyvai siejami su ugdymo procesu, įvairiais jo aspektais. Vienas iš jų – istorinės patirties motyvas. Istorija patvirtino tikinčių mokytojų veiklos pranašumą, palyginti su netikinčių. Romėnų pedagogas, retorikos teoretikas M.F.Kvintilianas (35–96) draudė patikėti vaikus prastiems mokytojams. Pavyzdžiu iškeliama ir netikinčių Prancūzijos didikų patirtis – nors patys netikintys, bet savo vaikus paveda mokyti ir auklėti tikintiems vienuoliams, nes jais labiau pasitiki. Pateikiamas ir moralinio pobūdžio motyvas: netikintys mokytojai – tai vaikų doros darkytojai, o mokslas be Dievo – tai žmogaus klaidinimas. Netikintis mokytojas netenka tikinčių tėvų ir jų vaikų pasitikėjimo 4 . Integralinės mokytojų pasaulėžiūros problemą sprendė prof. P.Dovydaitis, laišku kreipdamasis į Lietuvos mokytojus ir mokytojas. Tam jį paskatino 1930 m. lapkričio 1 d. Kaune įvykęs IV kultūros kongresas, reikalavęs Bažnyčią atskirti nuo mokyklos, o mokslą nuo religijos. Laiške profesorius įrodinėjo religijos ir mokslo bei meno ryšį ir reikšmę šių kultūros sričių plėtotei, kėlė uždavinį stiprinti katalikišką mokytojų pasaulėžiūrą ir padėti mokiniams ją stiprinti. Laiške P.Dovydaitis pažymėjo, kad kongreso ir Lietuvos mokytojų sąjungos nutarimai prislėgė Lietuvos katalikų visuomenę, bet ne todėl, kad katalikai būtų išsigandę tam tikros kovos, bet todėl, jog tokia veikla netikslingai eikvoja dvasinę tautos energiją, reikalingą kitiems darbams atlikti, kad valstybė stiprėtų. P.Dovydaičio kreipimosi į mokytojus, kitus inteligentus tikslas – parodyti, kokį vaidmenį, kuriant žmonijos kultūrą, atliko religija 5 . Beje, kultūrą Dovydaitis suprato kaip žmogaus dvasinį augimą, savęs turtinimą dvasinėmis vertybėmis, o civilizaciją – žmogaus gyvenimo turtinimą materialinėmis vertybėmis. Atsiribojęs nuo civilizacijos sąvokos, kultūroje išskyrė tris komponentus – mokslą, meną ir religiją. Tad, pasak Dovydaičio, tas, kas sąmoningai ar nesąmoningai nusiteikia prieš religiją, tas „naikina sa- –––––––––––––––––––––– 3 „Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, gruodis, p. 367–371. 4 Ten pat. 5 P.Dovydaitis, „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms) – pirmiausia mokytojams (-oms) katalikams(-ėms), taip pat ir visiems(-oms) kitiems(-oms)“, Lietuvos mokykla, 1930, nr. 11, p. 402–407.
*3 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT NEAUTORITARINIAM UGDYMUI vyje ir visuomenėje vieną kultūros sričių, tas save patį ir visuomenę apiplėšia, skurdina kultūros atžvilgiu“ 6 . Taigi, P.Dovydaičio aiškinimu, žmonės, besiskelbiantys esą kultūros kūrėjai, įgyvendintojai, bet kartu kovojantys su religija, patys sau prieštarauja, skurdina savo dvasią, nuskriaudžia visuomenę. Gindamas savąją kultūros sampratą P.Dovydaitis oponavo V.F.Gėtės (Goethes) teiginiui: „kuris turi mokslą ir meną, tas (jau) turi ir religiją; kas anų dviejų neturi, tas teturi religiją“ 7 . Dovydaitis pateikė tokius savus argumentus: mokslas gali būti naudojamas didelėms nelaimėms skleisti, o ne humaniškiems tikslams; mokslas neaiškina žmogui visatos tvarkos: kaip kas vyksta, kodėl taip, o ne kitaip vyksta, mokslas neatskleidžia nė vieno vyksmo priežasties. Tai nėra originalios P.Dovydaičio mintys. Tai mintys užsienio šalių mokslininkų (vokiečių, amerikiečių): J.T.Adamso, A.Vyrkandto, A.Einšteino ir kitų, kuriais jis rėmėsi, kuriems pritarė. Dovydaitis cituoja labiausiai jį sudominusius Einšteino teiginius: „Dėl dvasios, kuri gaivina naujuosius mokslinius tyrinėjimus, tai mano įsitikinimas toks, kad visos subtilesnės spekuliacijos mokslo srity kyla iš gilaus religinio jutimo; be jo paliktų nevaisingos. Aš taip pat tikiu, kad ta religingumo rūšis, kuri šiandien pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose, yra vienintelis kūrybiškas mūsų laikų religinis pasireiškimas“ 8 . P.Dovydaitis straipsnyje nuosekliai įrodo, kad visais laikais menas giliausių aspiracijų sėmėsi iš religijos, ir prieina išvadą, kad vienas iš trijų pagrindinių didžiųjų kultūros reiškinių yra religija, todėl skelbti religijai kovą kultūros vardu reiškia ne ką kita, kaip „pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų“ 9 . Mokytojams adresuotame laiške profesorius priminė, kad nuo Kristaus gimimo iki šiol nėra kito tikresnio ir galingesnio kultūros ugdymo veiksnio kaip Kristaus religija su jos praktinėmis priemonėmis. Kristaus religijos galią rodo kultūrinė revoliucija, kurią Vakarų Europa išgyveno pereidama nuo pagoniškosios religijos prie krikščioniškosios. Pavėluotai pakrikštyta Lietuva patyrė kultūros nuostolių. Tačiau juos galima išlyginti, jei Kristaus religijos ir doros mokslas būtų įvertintas kaip neįkainojamas tikrosios kultūros reiškinys. P.Dovydaitis apgailestavo, kad ne visa mūsų šalies šviesuomenė taip galvoja: yra stojančių prieš Kristaus religiją ir jos tiesų mokymą mokykloje bei tos religijos skelbėjus, Jo įkurtos Bažnyčios poveikį visuomenei. „Juk be šito mūsų tauta ir valstybė tikrų tikriausiai išsinuodins tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos nuodais, kurie pro visus plyšius ir plyšelius šiandien skverbiasi į mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo organizmą“ 10 , – sunerimęs rašė –––––––––––––––––––––– 6 Ten pat, p. 402. 7 Ten pat. 8 Ten pat, p. 406. 9 Ten pat, p. 407. 10 Ten pat, p. 405. 427
- Page 1 and 2: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 3: *1 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 7 and 8: *5 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 9 and 10: *7 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 11 and 12: *9 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 13 and 14: *11 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 15 and 16: *13 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 17 and 18: *15 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 19 and 20: *17 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 21 and 22: *19 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 23 and 24: *21 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 25 and 26: *23 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 27 and 28: *25 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
426 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *2<br />
kryptį, kuri atitiktų jų pasaulėžiūrą 3 . Taip natūraliai iškilo mokytojo pasaulėžiūros<br />
problema, kuria ypač domėjosi P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, A.Maceina<br />
ir kiti šalies intelektualai.<br />
Katalikiškos krypties žurnalas „Lietuvos mokykla“, redaguojamas ateitininkų<br />
ideologo P.Dovydaičio, gynė poziciją, kad mokytojo pasaulėžiūra turi<br />
būti integrali: mokytojai privalo būti tikintys ir praktikuojantys religiją. Pagrindinis<br />
tokios pozicijos motyvas – kad didžioji Lietuvos žmonių dalis yra<br />
katalikiškos pasaulėžiūros, todėl mokytojai turi prie jos derintis ir ją puoselėti.<br />
Kiti motyvai siejami su ugdymo procesu, įvairiais jo aspektais. Vienas iš<br />
jų – istorinės patirties motyvas. Istorija patvirtino tikinčių mokytojų veiklos<br />
pranašumą, palyginti su netikinčių. Romėnų pedagogas, retorikos teoretikas<br />
M.F.Kvintilianas (35–96) draudė patikėti vaikus prastiems mokytojams.<br />
Pavyzdžiu iškeliama ir netikinčių Prancūzijos didikų patirtis – nors patys<br />
netikintys, bet savo vaikus paveda mokyti ir auklėti tikintiems vienuoliams,<br />
nes jais labiau pasitiki.<br />
Pateikiamas ir moralinio pobūdžio motyvas: netikintys mokytojai – tai<br />
vaikų doros darkytojai, o mokslas be Dievo – tai žmogaus klaidinimas. Netikintis<br />
mokytojas netenka tikinčių tėvų ir jų vaikų pasitikėjimo 4 .<br />
Integralinės mokytojų pasaulėžiūros problemą sprendė prof. P.Dovydaitis,<br />
laišku kreipdamasis į Lietuvos mokytojus ir mokytojas. Tam jį paskatino<br />
1930 m. lapkričio 1 d. Kaune įvykęs IV kultūros kongresas, reikalavęs Bažnyčią<br />
atskirti nuo mokyklos, o mokslą nuo religijos. Laiške profesorius įrodinėjo<br />
religijos ir mokslo bei meno ryšį ir reikšmę šių kultūros sričių plėtotei, kėlė<br />
uždavinį stiprinti katalikišką mokytojų pasaulėžiūrą ir padėti mokiniams ją<br />
stiprinti.<br />
Laiške P.Dovydaitis pažymėjo, kad kongreso ir Lietuvos mokytojų sąjungos<br />
nutarimai prislėgė Lietuvos katalikų visuomenę, bet ne todėl, kad katalikai<br />
būtų išsigandę tam tikros kovos, bet todėl, jog tokia veikla netikslingai eikvoja<br />
dvasinę tautos energiją, reikalingą kitiems darbams atlikti, kad valstybė stiprėtų.<br />
P.Dovydaičio kreipimosi į mokytojus, kitus inteligentus tikslas – parodyti,<br />
kokį vaidmenį, kuriant žmonijos kultūrą, atliko religija 5 .<br />
Beje, kultūrą Dovydaitis suprato kaip žmogaus dvasinį augimą, savęs turtinimą<br />
dvasinėmis vertybėmis, o civilizaciją – žmogaus gyvenimo turtinimą<br />
materialinėmis vertybėmis. Atsiribojęs nuo civilizacijos sąvokos, kultūroje<br />
išskyrė tris komponentus – mokslą, meną ir religiją. Tad, pasak Dovydaičio,<br />
tas, kas sąmoningai ar nesąmoningai nusiteikia prieš religiją, tas „naikina sa-<br />
––––––––––––––––––––––<br />
3<br />
„Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, gruodis, p. 367–371.<br />
4<br />
Ten pat.<br />
5<br />
P.Dovydaitis, „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms) – pirmiausia mokytojams (-oms)<br />
katalikams(-ėms), taip pat ir visiems(-oms) kitiems(-oms)“, Lietuvos mokykla, 1930, nr. 11, p. 402–407.
Change language