MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ... MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
442 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *18 šimtmečio pabaigoje. Jose iš esmės vyrauja anksčiau skelbtų idėjų stilistiškai sureikšmintos variacijos. J.Lapinsko iškelti būtini mokytojo bruožai asocijuojasi su gyvenimo džiaugsmu, jo teigimu: mokytojas turi būti linksmas, gyvas, jaunos sielos žmogus. Tai jaunimo poreikis – jauni žmonės nori turėti į save panašius mokytojus, tačiau nenori, kad mokytojai būtų tokie patys kaip jaunimas – nė vienas mokytojas nebūtų mokiniams siekiamas idealas. J.Lapinskas pažymėjo, kad šviesus, giedras mokytojo nusiteikimas ugdymo procese – privaloma ir vykdytina mokytojo pareiga. Mokytojo dvasios giedros, džiaugsmo raišką jis vertino pedagoginės psichologijos ir mokymo teorijos požiūriu. J.Lapinskas priminė dėsnį, kad vyraujant teigiamoms emocijoms, esant teigiamai psichologinei atmosferai geriau ir lengviau įsimenama. Kiekvienai veiklai mokinius būtina uždegti, sužadinti jų entuziazmą; tai gali padaryti tik teigiamai nusiteikęs mokytojas, bet ne pesimistas. Paniuręs mokytojas, priešingai, net emocingą, patrauklaus, malonaus turinio medžiagą, pasak autoriaus, „padengia tamsos šydu“ 42 , taip tarsi barjeru atsitverdamas nuo mokinių, nuo mokomojo dalyko. Tačiau pedagogas atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą – nerimtą požiūrį į ugdomąją veiklą, – kad mokytojas netaptų tik mokinių linksmintoju. Su gera mokytojo nuotaika, linksmu, džiaugsmingu nusiteikimu turi būti sąmoningai derinamas ir rimtas požiūris į veiklą. Kaip išlaikyti jaunatvės dvasią ir vyresniame amžiuje, kaip ją stiprinti ir palaikyti, konceptualiai atsakyta S.Šalkauskio darbuose, visai Lietuvos visuomenei skirtoje publikacijoje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938). Išlaikyti dvasios jaunatvę – tai, pasak profesoriaus, – sustiprinti idealo meilę, – išlaikyti dorinį jautrumą, – išvystyti protinį gyvumą, – aktyviai įsitraukti į nuolatinio tobulinimosi darbą, – įgyti nepalaužiamą dorinį optimizmą. Profesoriaus nuomone, geriausiai dvasinės jaunatvės turinį išreiškia idealo meilė. Idealas yra nelygstamos reikšmės idėja – vertybė, kuriai žmogus pasiryžęs tarnauti. Svarbiausi idealai – Tiesa, Gėris, Grožis ir Šventumas. Žemiau už juos yra daugybė kitų lygmenų – tai valdžia, jėga, sveikata. Aukščiau už juos – absoliutinis idealas – Tobuliausioji Esybė, Dievas. S.Šalkauskis nurodė, kad žmogus, abejingas Tiesos, Gėrio, Grožio, Šventumo idealams, neišvengiamai tarnauja geiduliams; žodžiais pripažindamas kilniausius idealus, iš esmės jokių kilniųjų idealų neturi. Jo idealai negyvi, be realaus turinio. Idealus pripažinus reikia juos branginti, atsidėti jiems, įgyvendinti juos. –––––––––––––––––––––– 42 J. Lapinskas, „Auklėtojas“.., p. 407–411.
*19 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT NEAUTORITARINIAM UGDYMUI S.Šalkauskio koncepcijoje idealo meilės išraiška: – nuolatinis jo laikymas dvasioje, – nuoširdus atsidėjimas jam, – entuziastiškas gerbimas, – didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo. Idealo pažinimą, siekimą S.Šalkauskis vadina keliu į dvasinę jaunatvę. Antra dvasinės jaunatvės ypatybė yra dorinis jautrumas. Tai ypatingas dorinės pažangos akstinas. Be dorinio jautrumo žmogus negali pakilti „kiek aukščiau dorovėje“ 43 . Dorinis jautrumas yra pagrindas to dorinio jausmo, kuris intuityviai vadovauja žmogaus sąžinei. Dorinis jautrumas organiškai susijęs su jaunatvės dvasia. Jautrumas doriems dalykams būdingas žmogui iš prigimties. Gyvenimo realizmas, doriniai kompromisai, nusižengimas sąžinei atbukina dorinį jausmą ir dorinį jautrumą, padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. Dorinis jautrumas padeda matyti savo trūkumus ir ydas, verčia sielotis dėl pasaulyje vykstančių neteisybių ir neleidžia nurimti pažinus savo ir kitų ydas. Minėtomis dorinėmis ypatybėmis pasižyminti dvasinė pilnatvė yra nuolatinis dorinės pažangos veiksnys. Taigi S.Šalkauskis kelia ypač atsakingą uždavinį – kad iš prigimties žmogui duotas jautrumas neatbuktų nuo abejingo apsileidimo, pasyvaus nepaslankumo, kompromisų ir puolimų. Rašydamas apie trečiąją dvasinės jaunatvės ypatybę – protinį gyvumą, profesorius pažymėjo, kad dvasinė jaunatvė kelia protui didesnius reikalavimus negu paprastas gyvenimas. Dvasinė jaunatvė pasižymi gyvu protu: ji domisi daug kuo ir nori apie tai gerai žinoti. Trečiosios dvasinės jaunatvės ypatybės apibūdinimas: – dvasinė jaunatvė linkusi domėtis, žinoti ir kurti; – dvasiškai jaunas žmogus negali nesidomėti pasauliu ir gyvenimu, nenorėti pažinti jų pagrindų, neieškoti priemonių tikrovei kūrybiškai tobulinti; – žmogaus protas gali būti nelabai pajėgus, bet tai nereiškia, kad jis negyvas; kita vertus, tingios dvasios žmogus gali nepanaudoti savo labai pajėgaus proto; – protinis gyvenimas priklauso nuo žmogaus dvasinių nuostatų ir gali nebūti proporcingas protiniam pajėgumui; – jei protas pajėgus, tai ir jo gyvumas bus rezultatyvesnis, tačiau svarbiausia, kad žmogus būtų paslankus naudotis savo protu, dirbti, kurti; – gyvosios dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tiesa ir tikrove, siekia pažinti priežastis ir tikslus, iniciatyviai veikia kiekvienu klausimu, kurį kelia gyvenimas. Šių proto savybių neturintis žmogus neturi dvasios jaunatvės. –––––––––––––––––––––– 43 S. Šalkauskis, „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 503. 443
- Page 1 and 2: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 3 and 4: *1 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 5 and 6: *3 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 7 and 8: *5 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 9 and 10: *7 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 11 and 12: *9 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 13 and 14: *11 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 15 and 16: *13 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 17 and 18: *15 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 19: *17 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 23 and 24: *21 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 25 and 26: *23 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 27 and 28: *25 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
*19<br />
<strong>MOKYTOJO</strong> <strong>AUTORITETO</strong> <strong>VAIDMUO</strong> <strong>VYKSTANT</strong><br />
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI<br />
S.Šalkauskio koncepcijoje idealo meilės išraiška:<br />
– nuolatinis jo laikymas dvasioje,<br />
– nuoširdus atsidėjimas jam,<br />
– entuziastiškas gerbimas,<br />
– didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo.<br />
Idealo pažinimą, siekimą S.Šalkauskis vadina keliu į dvasinę jaunatvę.<br />
Antra dvasinės jaunatvės ypatybė yra dorinis jautrumas. Tai ypatingas dorinės<br />
pažangos akstinas. Be dorinio jautrumo žmogus negali pakilti „kiek<br />
aukščiau dorovėje“ 43 . Dorinis jautrumas yra pagrindas to dorinio jausmo, kuris<br />
intuityviai vadovauja žmogaus sąžinei.<br />
Dorinis jautrumas organiškai susijęs su jaunatvės dvasia. Jautrumas doriems<br />
dalykams būdingas žmogui iš prigimties. Gyvenimo realizmas, doriniai<br />
kompromisai, nusižengimas sąžinei atbukina dorinį jausmą ir dorinį jautrumą,<br />
padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. Dorinis jautrumas padeda matyti<br />
savo trūkumus ir ydas, verčia sielotis dėl pasaulyje vykstančių neteisybių<br />
ir neleidžia nurimti pažinus savo ir kitų ydas.<br />
Minėtomis dorinėmis ypatybėmis pasižyminti dvasinė pilnatvė yra nuolatinis<br />
dorinės pažangos veiksnys. Taigi S.Šalkauskis kelia ypač atsakingą uždavinį<br />
– kad iš prigimties žmogui duotas jautrumas neatbuktų nuo abejingo<br />
apsileidimo, pasyvaus nepaslankumo, kompromisų ir puolimų.<br />
Rašydamas apie trečiąją dvasinės jaunatvės ypatybę – protinį gyvumą, profesorius<br />
pažymėjo, kad dvasinė jaunatvė kelia protui didesnius reikalavimus<br />
negu paprastas gyvenimas. Dvasinė jaunatvė pasižymi gyvu protu: ji domisi<br />
daug kuo ir nori apie tai gerai žinoti.<br />
Trečiosios dvasinės jaunatvės ypatybės apibūdinimas:<br />
– dvasinė jaunatvė linkusi domėtis, žinoti ir kurti;<br />
– dvasiškai jaunas žmogus negali nesidomėti pasauliu ir gyvenimu, nenorėti<br />
pažinti jų pagrindų, neieškoti priemonių tikrovei kūrybiškai tobulinti;<br />
– žmogaus protas gali būti nelabai pajėgus, bet tai nereiškia, kad jis negyvas;<br />
kita vertus, tingios dvasios žmogus gali nepanaudoti savo labai pajėgaus<br />
proto;<br />
– protinis gyvenimas priklauso nuo žmogaus dvasinių nuostatų ir gali nebūti<br />
proporcingas protiniam pajėgumui;<br />
– jei protas pajėgus, tai ir jo gyvumas bus rezultatyvesnis, tačiau svarbiausia,<br />
kad žmogus būtų paslankus naudotis savo protu, dirbti, kurti;<br />
– gyvosios dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tiesa ir<br />
tikrove, siekia pažinti priežastis ir tikslus, iniciatyviai veikia kiekvienu klausimu,<br />
kurį kelia gyvenimas.<br />
Šių proto savybių neturintis žmogus neturi dvasios jaunatvės.<br />
––––––––––––––––––––––<br />
43 S. Šalkauskis, „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 503.<br />
443
Change language