MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

442 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *18
šimtmečio pabaigoje. Jose iš esmės vyrauja anksčiau skelbtų idėjų stilistiškai
sureikšmintos variacijos.
J.Lapinsko iškelti būtini mokytojo bruožai asocijuojasi su gyvenimo
džiaugsmu, jo teigimu: mokytojas turi būti linksmas, gyvas, jaunos sielos
žmogus. Tai jaunimo poreikis – jauni žmonės nori turėti į save panašius mokytojus,
tačiau nenori, kad mokytojai būtų tokie patys kaip jaunimas – nė vienas
mokytojas nebūtų mokiniams siekiamas idealas.
J.Lapinskas pažymėjo, kad šviesus, giedras mokytojo nusiteikimas ugdymo
procese – privaloma ir vykdytina mokytojo pareiga. Mokytojo dvasios
giedros, džiaugsmo raišką jis vertino pedagoginės psichologijos ir mokymo
teorijos požiūriu. J.Lapinskas priminė dėsnį, kad vyraujant teigiamoms emocijoms,
esant teigiamai psichologinei atmosferai geriau ir lengviau įsimenama.
Kiekvienai veiklai mokinius būtina uždegti, sužadinti jų entuziazmą; tai gali
padaryti tik teigiamai nusiteikęs mokytojas, bet ne pesimistas. Paniuręs mokytojas,
priešingai, net emocingą, patrauklaus, malonaus turinio medžiagą, pasak
autoriaus, „padengia tamsos šydu“ 42 , taip tarsi barjeru atsitverdamas nuo mokinių,
nuo mokomojo dalyko. Tačiau pedagogas atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą
– nerimtą požiūrį į ugdomąją veiklą, – kad mokytojas netaptų tik
mokinių linksmintoju. Su gera mokytojo nuotaika, linksmu, džiaugsmingu
nusiteikimu turi būti sąmoningai derinamas ir rimtas požiūris į veiklą.
Kaip išlaikyti jaunatvės dvasią ir vyresniame amžiuje, kaip ją stiprinti ir
palaikyti, konceptualiai atsakyta S.Šalkauskio darbuose, visai Lietuvos
visuomenei skirtoje publikacijoje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938).
Išlaikyti dvasios jaunatvę – tai, pasak profesoriaus,
– sustiprinti idealo meilę,
– išlaikyti dorinį jautrumą,
– išvystyti protinį gyvumą,
– aktyviai įsitraukti į nuolatinio tobulinimosi darbą,
– įgyti nepalaužiamą dorinį optimizmą.
Profesoriaus nuomone, geriausiai dvasinės jaunatvės turinį išreiškia idealo
meilė. Idealas yra nelygstamos reikšmės idėja – vertybė, kuriai žmogus pasiryžęs
tarnauti. Svarbiausi idealai – Tiesa, Gėris, Grožis ir Šventumas. Žemiau už
juos yra daugybė kitų lygmenų – tai valdžia, jėga, sveikata.
Aukščiau už juos – absoliutinis idealas – Tobuliausioji Esybė, Dievas.
S.Šalkauskis nurodė, kad žmogus, abejingas Tiesos, Gėrio, Grožio, Šventumo
idealams, neišvengiamai tarnauja geiduliams; žodžiais pripažindamas
kilniausius idealus, iš esmės jokių kilniųjų idealų neturi. Jo idealai negyvi, be
realaus turinio. Idealus pripažinus reikia juos branginti, atsidėti jiems, įgyvendinti
juos.
––––––––––––––––––––––
42 J. Lapinskas, „Auklėtojas“.., p. 407–411.