MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

*17
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
kol leidžia fizinės jėgos. Tačiau S.Šalkauskis konstatavo, kad dvasios jaunatvė
senyvame amžiuje – reta išimtis.
Mokytojo amžiaus teigiamas ir neigiamas savybes puoselėjant ir aktyvinant
mokinių fizinių ir dvasinių galių sklaidą aptarė ir J.Mičiulis:
– jauni auklėtojai pasižymi gyvenime – šią savybę jaunimas ypač brangina;
tačiau jauniems mokytojams trūksta patirties, valios, savitvardos;
– vyresnio amžiaus mokytojams būdingas savitvarda, stipri valia, tačiau
dvasia jie dažnai nutolsta nuo jaunimo ir jo nesupranta.
Pedagogo nuomone, tinkamiausias darbui su jaunimu yra vidutinio amžiaus
mokytojas. Tokio mokytojo priedermė sau – nuolat palaikyti savo dvasios
jaunumą. Jį visada lydi ramybė, giedra, rimtumas, idealo troškimas. Tokiu
mokytoju mokiniai pasitiki, natūraliai remiasi juo, eina link savo idealo 39 .
Tą pačią pareigą mokytojui priminė ir Z.Kuzmickis – visą gyvenimą išlikti
jaunos dvasios. Šios priedermės vykdymą jis, kaip ir S.Šalkauskis, motyvavo
mokinio sielai būdinga jaunatviška dvasia. Jauną mokinių sielą turi atitikti ir
jauna mokytojo dvasia. Tik būdamas gyvos, jaunos, aktyvios dvasios mokytojas
gali pats veržtis ir mokinius vesti prie idealo 40 .
Šviesią darbo atmosferą, veiklos dinamizmą, aktyvumą, palankų mokytojo
požiūrį į mokinį kaip gyvą, gyvenančią būtybę ugdymo procese akcentavo
A.Šerkšnas. Ypač pavojingomis mokinių dvasinių jėgų sklaidai mokslininkas
laikė tokias situacijas, kai visos jaunatve degančios ir trykštančios mokinių
gyvenimo refleksijos susiduria su šalta formule – „tu turi mokytis ir daugiau
nieko“. Taip sukuriamos sąlygos ne ugdyti asmenybę, o jai žūti. Vaiko gyvenimą
mokykloje pedagogas pavadino natūraliu jo gyvenimo tęsiniu: „Mokykla
mokiniui turi būti ne kažkokia nuo tikrojo gyvenimo atskirta sritis, bet to gyvenimo
dalis, jo praplėtėja, papildytoja ir įprasmintoja“ 41 , – teigė A.Šerkšnas,
remdamasis vokiečių pedagogo H.Gaudigo pozicija.
Mokslininkas apibūdino ir kitas mokiniui būtinas tinkamo jo gyvenimo
mokykloje sąlygas:
– mokyklos gyvenimas turi vaiką patraukti, „pririšti“, vaiko galios turi
skleistis laisvai, natūraliai, be prievartos,
– būtinos sąlygos visavertei (visybinei) asmenybei ugdytis – tam turi tarnauti
teigiama, viliojanti klasės dvasia, nuoširdūs ir glaudūs tarpusavio santykiai,
ne slopinantys, o žadinantys teigiamus išgyvenimus ir visų galių sklaidą.
Teigiamų mokytojo emocijų raiškai ir jų reikšmei, natūraliam mokinių galių
vystymuisi skirta viena kita publikacija paskutinio nepriklausomybės de-
––––––––––––––––––––––
39 J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, p, 27–29.
40 Z. Kuzmickis, „Mokytojo idealas“.., p. 282.
41 A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“.., p. 233.
441