MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

440 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *16
mas (lot. – congenialitas), t.y. jaunatviška dvasia. Sielų giminiškumas, arba
panašumas, tai nėra tiesioginis tolygumas – jam būdinga dvasios jaunatvė.
Pasak profesoriaus, jaunatvei apskritai būdingas linksmumas, džiaugsmingumas,
paslankumas, polinkis į praktinį idealizmą, grožį, gėrį, kilnumą, taip
pat giedra, džiaugsmas, entuziazmas.
Dvasios jaunatvei būdingos analogiškos savybės: ji reiškiasi giedra, džiugesiu,
ji kupina entuziazmo viskam, kas kilnu, gražu, gera ir šventa. Ji stengiasi
išsiveržti iš pilko gyvenimo. Taigi tik tuo atveju, kai jauną mokinių amžių atitinka
auklėtojo dvasios jaunumas, tarp jų atsiranda giminiškumas, arba panašumas,
– tai ir lemia sąveiką, suartėjimą ir puikius bei daugeriopus rezultatus 38 .
Dvasios jaunatvės – vienos iš mokytojo autoritetą lemiančių sąlygų – raiškos
stimulų autoriai ieškojo biologiniame žmogaus amžiuje.
S.Šalkauskis įvairaus amžiaus mokytojo asmenybėje įžvelgė ir teigiamų, ir
neigiamų bruožų, susijusių su mokinių jaunatviškos dvasios puoselėjimu. Profesorius
pažymėjo šiuos jauno mokytojo privalumus:
– jaunas mokytojas pasižymi tuo prigimtiniu dvasios jaunumu, kuris būdingas
ir mokiniui;
– dvasios jaunatvė privaloma autoriteto siekiančiam mokytojui – jis geriau
uz vyresnio amžiaus mokytojus supranta jaunimą;
– lengviau geba prie jo prisitaikyti;
– turi daugiau gyvenimo džiaugsmo, užsidegimo darbui, entuziazmo; toks
mokytojas judresnis, veiklesnis, gyvesnis, gyvybingesnis.
Jaunatviškos dvasios mokytojas jaunimą patraukia, jam imponuoja.
Profesorius drauge nurodė neigiamą įtaką mokinių nuotaikai, darbingumui
darančias mokytojo savybes:
– toks mokytojas silpniau tvardosi;
– jam trūksta „rimties ir tvirtumo“, patirties ir kūrybiškumo (metodiškumo).
S.Šalkauskis įvertino ir vyresnio amžiaus mokytojo dvasinių savybių raišką:
– vyresnieji moka tvardytis, jie valingi, moka organizuoti darbą, atsakingai
atlieka savo pareigas. Tačiau tų mokinių trokštamų savybių, kurias turi jauni
mokytojai, vyresni nebeturi;
– sustingusia savo dvasia jie tolsta nuo jaunuomenės, neprisitaiko prie jos,
nesuartėja, nesąveikauja, tampa svetimi;
– jiems trūksta kantrybės ir pakantumo, todėl jie negeba tinkamai ugdyti
jaunųjų kartų.
S.Šalkauskis, vertindamas mokytoją biologinio amžiaus požiūriu, tinkamiausiu
darbui laikė vidutinio amžiaus mokytoją. Jis pabrėžė dvasios jaunatvę.
Vieni mokytojai ją praranda anksčiau, kiti vėliau. Treti ją išlaiko ilgai, iki
mirties. Taigi mokytojas, būdamas jaunos dvasios, gali dirbti mokytojo darbą,
––––––––––––––––––––––
38 S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, p. 312–313.