MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

436 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *12
reiklus mokiniui, aukšto dvasingumo auklėtojas. Dvasingumas išugdomas:
mokytojo pareiga – savo dvasingumą sistemingai tobulinti. Dvasios didybė „iš
dangaus nenužengia – bujoja prakaitu išpurentoj dirvoj“ 31 .
K.K.Raičinskio teiginiuose dominuoja dvasinės mokytojo savybės kaip jo
vertės liudijimas.
Labai lakoniškai apie mokytojo išorę užsiminė kun. J.Vaškys: „judesiai,
mimika pavyzdinga, o savo tvarkingumu ir punktualumu mokytojas – visiems
pavyzdys: juk žodžiai pajudina, pavyzdys patraukia“ 32 . Autorius pabrėžė mokytojo
aprangos vaidmenį („rūbai turi būti paprasti, įvairūs“) – mokiniai visada
mokosi iš gyvo pavyzdžio. Kita vertus, tai turi prasmę autoritetui stiprinti.
Mokytojai privalo vengti visko, kas sukeltų mokinių juoką ar pašaipą.
Mokytojo fizinių ir dvasinių savybių santykis ir jų reikšmė ugdant asmenybę
akcentuotas S.Šalkauskio pedagoginiuose darbuose. Profesorius pabrėžė
ypatingą formuojamąjį ugdytojo asmenybės vaidmenį. Pateiktoje ugdymo
principų sistemoje suformulavo mokytojo asmenybės reikšmingumo principą.
Jo esmę aiškino ugdomojo poveikio atžvilgiu: mokytojas ugdymo procese visada
turi tam tikrą reikšmę – neigiamą arba teigiamą, todėl visais požiūriais –
doriniu, protiniu – turi būti savo „svarbaus pašaukimo aukštumoje ir artimas
pilnutinio žmogaus tipui, kuris turi būti jo ugdytiniams sektinas idealas“ 33 .
Pagal S.Šalkauskio koncepciją, pedagogas turi būti visavertis žmogus. To
reikalauja pati ugdymo esmė – ugdymas turi būti visapusiškas: „tik tas sugeba
būti pilnutinio ugdymo darbininkas, kas pats yra nors tam tikru laipsniu pilnutinis
žmogus. Tai, kas čia pasakyta apie pedagogą apskritai, dar labiau pritinka
kunigui, kuris yra pedagogas aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme“ 34 .
Pasak profesoriaus, krikščioniškas apaštalavimas yra aukščiausia auklėjimo
forma, kokia tik įmanoma ugdomojoje veikloje. Kuo kilnesni uždaviniai – tuo
didesnės pareigos. Kilnumas įpareigoja. Mokytojas turįs būti įvairiapusiškai
išugdytas todėl, kad jis dalyvauja darbe visa savo būtybe, o čia nėra nė vienos
galios, kuri būtų abejinga ugdomajam darbui.
Remiantis S.Šalkauskio aiškinimu, ugdytojas formuoja ugdytinį asimiliacijos
būdu (tarpasmeninė difuzija). Šiam reiškiniui būdingi tokie bruožai:
a) asimiliacijos procesas vyksta be jokių ugdytojo pastangų, natūraliai;
b) ugdytinio asimiliavimas pagal ugdytojo savybes yra visada tam tikras formavimas,
kartais turintis reikšmės visam ugdytinio gyvenimui; c) pačią didžiausią
įtaką turi ne tai, ką ugdytojas skelbia, bet tai, koks jis pats yra. Taigi
––––––––––––––––––––––
31
Ten pat.
32
J. Vaškys, „Priemonės sužadinti mokinių aktyvumui“, Lietuvos mokykla, 1938, nr. 10,
p. 528–531.
33
St. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius,1992, d. 1, p. 235.
34 Ten pat, p. 213.