MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ... MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...
434 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *10 Apie mokytojo dvasines ir fizines savybes rašė ir A.Vokietaitis. Jas apibūdino atsižvelgdamas į mokyklos uždavinius: mokyti, auklėti ir lavinti, skiepyti racionalius darbo metodus ir įpročius, žadinti susidomėjimą kultūra ir jos kūryba. A.Vokietaitis mokytojo asmenybę, jos struktūrą stengėsi apibūdinti sistemingiau ir atkreipti mokytojų dėmesį, jog būtent nuo jų priklauso daugelio žmonių likimas. Remdamasis prancūzų pedagogu Gei, nurodė, kad mokytojui būtinos šios savybės: 1. Jis turi būti visiškai sveikas, turėti sveikus ir išlavintus jutimo organus – regėjimą ir klausą, gražaus tembro ir moduliacijos balsą, aiškią ir taisyklingą tarseną. 2. Lavinti protinius gebėjimus, kad galėtų aiškiai, nuosekliai ir logiškai dėstyti mintis, harmoningai derinti įvairias proto savybes, mėgti mokslą. 3. Būtinos dorinės savybės – kuklumas, tiesumas, švelnumas, ramumas ir kt. Plėtodamas pirmąjį teiginį autorius pažymėjo, jog mokytojas turi ypač rūpintis nervų sistemos stiprinimu, būti koordinuotų judesių, sveikas, kad prireikus galėtų dirbti fizinį darbą. Mokytojo kūnas turi būti veiklus, nes tai pirmoji veiklaus ir energingo darbo mokykloje sąlyga. Be geros sveikatos, mokytojas turi gebėti tinkamai elgtis – labai svarbų vaidmenį atlieka veido išraiška, laikysena (tai esą tam tikros rūšies vaizdumo priemonės, glūdinčios mokytojo asmenybėje). Išorinėmis savo dvasios raiškos priemonėmis mokytojas daro ypač didelę įtaką vaikams – vaikai stebi, prisigeria gyvos, sveikos, džiugios mokytojo nuotaikos. Mokinius veikia mokytojo šukuosena, drabužių spalvos, įprotis rengtis. Viena galingiausių priemonių A.Vokietaitis laiko mokytojo balsą: gyvą, judrų, lankstų, įvairiomis intonacijomis perteikiantį džiaugsmą, liūdesį, pasiryžimą, valią, švelnumą, meilę. Kalbėjimo būdas, žodžiai, intonacija turi didelę reikšmę. Tačiau A.Vokietaitis atkreipia dėmesį, kad kiekvienas mokomasis dalykas turi savo specifiką, specifinę mokslinę kalbą, – ji lemia mokytojo kalbą bei stilių. Nepaisant šios specifikos, mokytojo kalba turi būti nuoširdi, aiški, paprasta. Mokytojas savo kalba turi skatinti mąstyti (įtraukti į mąstymo procesą), moksliškumo lygiu derintis prie mokinių mąstymo galimybių, psichinių galių savitumo. Didelę reikšmę A.Vokietaitis teikia žvilgsniui, natūraliems gestams, pauzėms, patylėjimui – šie dalykai mokinius labiau veikia negu daugybė monotoniškai pasakytų žodžių 26 . Išvardytos mokytojo savybės suteikia pedagoginiam procesui spalvingumo ir gyvybingumo. –––––––––––––––––––––– 26 A. Vokietaitis, „Mokytojo asmenybės struktūra“, Tautos mokykla, 1935, nr. 15/16, p. 334–338.
*11 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT NEAUTORITARINIAM UGDYMUI Savo samprotavimais A.Vokietaitis pabrėžia, kad žinios, išsimokslinimas dar nesukuria mokytojo: labai svarbu asmenybės „visa pilnuma“, nes autoritetą lemia ne vien tik protavimo įtaiga, bet visa asmenybė. Pedagogui būtina stipri valia, stiprūs teigiami jausmai, temperamentas. Iš mokytojo spinduliuojanti jėga sužadina vaikų susidomėjimą mokslu. Veikiamas Vakarų Europos pedagoginės minties (G.Keršenšteinerio, E.Šprangerio, O.Dioringo, pabrėžusių mokytojo socialumą), A.Vokietaitis nurodė, kad mokytojas turi būti socialinio tipo žmogus – turi dominuoti jo simpatijos ir palankumo jausmai. Tik tuo atveju galima kalbėti apie tikrąją meilę, kai šie jausmai praktikuojami. Tačiau mokytojo meilė – tai nesanti meilė apskritai, bet augančiam žmogui, kurio dvasiai jis gali daryti didelę įtaką, perteikdamas apmąstytas, sukurtas, išgyventas vertybes ir pats patirdamas savęs įprasminimo jausmą, džiaugsmą. Mokytojo socialumas, pasak A.Vokietaičio, – tai nuolatinis mokinių kvietimas, raginimas gyventi, rengimas tą gyvenimą tęsti. Tokį mokytojo nusiteikimą mokiniai greitai pastebi. Jeigu mokytojai nėra taip nusiteikę, mokiniai nuo jų atšąla, nutolsta. Kaip pažymi A.Vokietaitis, kartais šiurkštus, stačiokiškas, net ne toks gabus kaip kiti mokytojas yra vaikų labiau mylimas, nes jis palankus jaunimui, atranda gyvą žodį į jo širdį, geba nuteikti jį siekti gražaus gyvenimo 27 . Mokytojas turi ne tik rengti jaunimą gyvenimui, bet ir leisti gyventi „pilnavertį gyvenimą“ 28 . Šį optimistinį mokytojo bruožą A. Vokietaitis laikė būtinu. Kitoks mokytojas negali būti. Jis privalo tikėti Gėriu, Grožiu, socialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Priešingai elgdamasis jis paneigia pedagoginio darbo prasmę: neturi kur vesti kitų, nes visa pedagoginio veikimo esmė – tai gyvybė ir gyvenimas su visomis jo vertybėmis 29 . Prie mokytojo dvasinių ir fizinių savybių dermės aktualizavimo prisidėjo ir K.K.Raičinskis. Jis pabrėžė visavertės mokytojo asmenybės reikšmę: „niekas negali kitam duoti, ko pats neturi – niekas negali sėkmingai auklėti, kas nėra pilnutinė asmenybė; tai elementariausias metafizikos dėsnis“ 30 . K.K.Raičinkis pateikė savąją visavertės asmenybės sampratą: tai intelektualiai ir morališkai subrendęs žmogus, kuris savo ir kitų veiksmus matuoja ne jausmų protrūkiu, pats nesusierzina ir kitiems neteikia skausmo, o vadovaujasi racionaliu protu ir viską vertina racionaliai. Visavertė asmenybė – atlaidus, kitų principus gerbiantis, bet ir savųjų principų laikantysis, griežtas ir sau reiklus žmogus. Tokia visavertė asmenybė turi būti ir mokytojas – pagarbus, tolerantiškas ir –––––––––––––––––––––– 27 Ten pat, p. 334. 28 Ten pat, p. 335. 29 Ten pat, p. 336. 30 K.K. Raičinskis, „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938, nr. 6/7, p. 416. 435
- Page 1 and 2: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 3 and 4: *1 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 5 and 6: *3 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 7 and 8: *5 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 9 and 10: *7 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 11: *9 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKS
- Page 15 and 16: *13 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 17 and 18: *15 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 19 and 20: *17 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 21 and 22: *19 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 23 and 24: *21 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 25 and 26: *23 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
- Page 27 and 28: *25 MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYK
*11<br />
<strong>MOKYTOJO</strong> <strong>AUTORITETO</strong> <strong>VAIDMUO</strong> <strong>VYKSTANT</strong><br />
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI<br />
Savo samprotavimais A.Vokietaitis pabrėžia, kad žinios, išsimokslinimas<br />
dar nesukuria mokytojo: labai svarbu asmenybės „visa pilnuma“, nes autoritetą<br />
lemia ne vien tik protavimo įtaiga, bet visa asmenybė. Pedagogui būtina<br />
stipri valia, stiprūs teigiami jausmai, temperamentas. Iš mokytojo spinduliuojanti<br />
jėga sužadina vaikų susidomėjimą mokslu.<br />
Veikiamas Vakarų Europos pedagoginės minties (G.Keršenšteinerio,<br />
E.Šprangerio, O.Dioringo, pabrėžusių mokytojo socialumą), A.Vokietaitis nurodė,<br />
kad mokytojas turi būti socialinio tipo žmogus – turi dominuoti jo simpatijos<br />
ir palankumo jausmai. Tik tuo atveju galima kalbėti apie tikrąją meilę,<br />
kai šie jausmai praktikuojami. Tačiau mokytojo meilė – tai nesanti meilė apskritai,<br />
bet augančiam žmogui, kurio dvasiai jis gali daryti didelę įtaką, perteikdamas<br />
apmąstytas, sukurtas, išgyventas vertybes ir pats patirdamas savęs<br />
įprasminimo jausmą, džiaugsmą. Mokytojo socialumas, pasak A.Vokietaičio, –<br />
tai nuolatinis mokinių kvietimas, raginimas gyventi, rengimas tą gyvenimą<br />
tęsti. Tokį mokytojo nusiteikimą mokiniai greitai pastebi. Jeigu mokytojai nėra<br />
taip nusiteikę, mokiniai nuo jų atšąla, nutolsta. Kaip pažymi A.Vokietaitis, kartais<br />
šiurkštus, stačiokiškas, net ne toks gabus kaip kiti mokytojas yra vaikų<br />
labiau mylimas, nes jis palankus jaunimui, atranda gyvą žodį į jo širdį, geba<br />
nuteikti jį siekti gražaus gyvenimo 27 .<br />
Mokytojas turi ne tik rengti jaunimą gyvenimui, bet ir leisti gyventi „pilnavertį<br />
gyvenimą“ 28 . Šį optimistinį mokytojo bruožą A. Vokietaitis laikė būtinu.<br />
Kitoks mokytojas negali būti. Jis privalo tikėti Gėriu, Grožiu, socialinėmis<br />
ir kultūrinėmis vertybėmis. Priešingai elgdamasis jis paneigia pedagoginio<br />
darbo prasmę: neturi kur vesti kitų, nes visa pedagoginio veikimo esmė – tai<br />
gyvybė ir gyvenimas su visomis jo vertybėmis 29 .<br />
Prie mokytojo dvasinių ir fizinių savybių dermės aktualizavimo prisidėjo<br />
ir K.K.Raičinskis. Jis pabrėžė visavertės mokytojo asmenybės reikšmę: „niekas<br />
negali kitam duoti, ko pats neturi – niekas negali sėkmingai auklėti, kas<br />
nėra pilnutinė asmenybė; tai elementariausias metafizikos dėsnis“ 30 . K.K.Raičinkis<br />
pateikė savąją visavertės asmenybės sampratą: tai intelektualiai ir morališkai<br />
subrendęs žmogus, kuris savo ir kitų veiksmus matuoja ne jausmų protrūkiu,<br />
pats nesusierzina ir kitiems neteikia skausmo, o vadovaujasi racionaliu<br />
protu ir viską vertina racionaliai. Visavertė asmenybė – atlaidus, kitų principus<br />
gerbiantis, bet ir savųjų principų laikantysis, griežtas ir sau reiklus žmogus.<br />
Tokia visavertė asmenybė turi būti ir mokytojas – pagarbus, tolerantiškas ir<br />
––––––––––––––––––––––<br />
27<br />
Ten pat, p. 334.<br />
28<br />
Ten pat, p. 335.<br />
29<br />
Ten pat, p. 336.<br />
30<br />
K.K. Raičinskis, „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938,<br />
nr. 6/7, p. 416.<br />
435
Change language