MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 19. VILNIUS, 2001
425
DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ
Klaipėdos universitetas
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
ĮVADAS
Modernėjančioje visuomenėje keičiasi požiūris į mokyklą, mokymo ir
mokymosi formas. Išsivysčiusios ekonomikos pasaulio šalyse plintančios pedagoginės
futurologijos atstovai mėgina projektuoti būsimos mokyklos modelius,
numato švietimo raidos kryptis, prognozuoja, kada bus sukurtos naujos
mokymo formos. Dalis futurologų mokymo organizavimą sieja su visiškai
mokytoją galėsiančios pakeisti technikos raida. Manoma, kad mokiniai, naudodamiesi
informacijos centrų paslaugomis, galės mokytis pagal savo interesus
ir galimybes. Kitõs futurologų pozicijos atstovai įsitikinę, kad ateities mokykla
visiškai išnyks. Mokiniai lavinsis savarankiškai, vyraus savimoka, mokyklos
funkcijas perims kultūros, švietimo institucijos.
Tačiau istorinė ugdymo teorijos ir praktikos raida patvirtina, jog daugelis
pasirenkamo individualaus mokymo sistemų, pagal kurias buvo dirbama nesiekiant,
kad mokiniai įgytų sistemingų žinių, atsisakyta atskirų dalykų,
sumenkintas mokytojo vaidmuo, nepasiteisino (batavinė, manheiminė
sistemos, Daltono, Jenos planai ir kt.).
Šiandien mokiniui į pagalbą ateina mokomosios mašinos, internetas, populiarėja
distancinis mokymas. Nauji mokymo būdai tarnauja savimokai, intelekto
lavinimui, bet mokymas yra taip pat ir auklėjimas, ir lavinimas. Be to, –
valdomas procesas, kuriame tobulinant ir kultūrinant chaotišką ugdytinio prigimtį,
sudarant sąlygas skleistis jo galioms, būtina profesionali pagalba. Tokią
pagalbą gali suteikti tik mokytojas.
Mokiniams teikiamais impulsais, ekspresyvinėmis, intelektinėmis, motyvacinėmis
savybėmis, optimizmu, socialumu, valia mokytojas sužavi auklėtinius,
skatina veiklai, stiprina jos motyvus, įgyja pasitikėjimą, t.y. autoritetą.

424 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *0
Autoritetingą mokytoją mokiniai gerbia, noriai atlieka jo skirtas užduotis, laisvai,
natūraliai paklūsta rekomendacijoms, iš jo mokosi.
Kad mokytojas mokinio gyvenime, ugdymo(-si) procese atlieka ypatingą
vaidmenį, rodo 1997, 1998, 1999 m. mūsų atlikti tyrimai. Mokiniai pageidauja
veiklių, darbščių, savo priedermes mokiniams atliekančių mokytojų, be to,
juos suprantančių, gerbiančių, mylinčių, jais pasitikinčių, teisingų, draugiškų,
socialių.
Orientuojantis į naujojo tūkstantmečio gyvenimo keliamus reikalavimus,
mokinių poreikius, reikia prognozuoti ir pedeutologijos raidą, vykdyti mokslinius
eksperimentus, patikrinti anksčiau sukurtų koncepcijų gyvybingumą, kurti
naujas, nes mokytojo asmenybės, autoriteto problema natūraliai iškils. Tai
įmanoma tik iki galo ištyrus pedeutologijos koncepcijų ištakas ir raidą. Ypač
nepriklausomos Lietuvos (1918–1940), kai pedagoginė mintis plėtojosi panašiomis
pookupacinėmis sąlygomis, kaip ir šiomis dienomis, ir vadavosi iš autoritarizmo.
Mokytojo autoriteto samprata nepriklausomos Lietuvos pedagogų darbuose
apima ne tik charakterologines, socialines, moralines, intelektines savybes,
profesinių pareigų vykdymą, santykius su mokiniais, bendrosios kultūros lygį,
bet ir pasaulėžiūrą, dvasinių ir fizinių savybių dermę, prigimties ir biologinio
amžiaus nulemtos dvasios jaunatvės reiškimąsi.
Autoriteto dėmenų – pasaulėžiūros, dvasinių ir fizinių savybių dermės,
jaunatviškos dvasios – raiškos ir vaidmens ugdymo srityje charakteristika
mokslininkų ir švietėjų darbuose yra lakoniška. Matyt, dėl pačių dėmenų specifikos,
reikalaujančios subtilaus santykio, jie sulaukė nedaugelio tyrinėtojų
dėmesio.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ir palyginti koncepcijas, aiškinančias
mokytojo autoriteto vaidmenį vykstant neautoritariniam ugdymui.
Uždaviniai:
Apžvelgti mokytojo pasaulėžiūrai keliamų reikalavimų veiksnius.
Aptarti, kaip dvasinės ir fizinės mokytojo savybės pelno mokinių pasitikėjimą.
Atskleisti jaunatviškos dvasios mokytojo vaidmenį puoselėjant bręstančios
asmenybės dvasios galias.
Tyrimo objektas – mokytojo autoriteto vaidmens, vykstant neautoritariniam
ugdymui, koncepcijos nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).
Metodologinės nuostatos:
Ugdomojoje veikloje mokytojas dalyvauja visa savo esybe. Todėl norėdamas
daryti mokiniams ugdomąją įtaką turi rūpintis visybiniu savo autoritetu,
tobulinti jo raišką, teorines žinias.

*1
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
Plėtojant pedeutologiją, prognozuojant jos raidą, svarbu, kad būtų vadovaujamasi
demokratinės minties perimamumo principu, t.y. svarbu išsamiai
ištirti, kaip daugelis ugdymo problemų, tarp jų ir mokytojo asmenybės struktūros,
pašaukimo, autoriteto, buvo sprendžiamos neautoritarinio ugdymo sąlygomis
nepriklausomoje Lietuvoje.
Metodai. Istorinis-priežastinis, aprašomasis-lyginamasis.
Hipotezė: Nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje mintyje mokytojo autoritetas
laikomas viena iš reikšmingiausių asmenybės ugdymo sąlygų ir priemonių.
TYRIMO REZULTATAI IR JŲ INTERPRETACIJA
MOKYTOJO PASAULĖŽIŪROS IR AUTORITETO ĮTAKA UGDYMUI. Šios minties
ištakų reikėtų ieškoti dar okupuotoje Lietuvoje (XIX a. antroji pusė–XX a.
pradžia), kai Lietuvos žmonės boikotavo valdinę mokyklą ir joje dirbantį nevietinės
kilmės mokytoją, nepriimtinų religinių įsitikinimų, negerbiantį tautos
tradicijų, kalbos, neprisitaikantį prie žmonių dvasios ir neatsiliepiantį į jų poreikius
1 .
Mokytojas visada gauna visuomenės, šeimos įgaliojimus, visada tikimasi,
kad jis tuos įgaliojimus vykdys: auklės ir mokys vaikus tokia dvasia, kokia
pageidauja tėvai. Tik vykdydamas šiuos įgaliojimus, mokytojas įgyja pasitikėjimą,
taigi ir autoritetą.
Mokytojo pasaulėžiūros idėja pookupaciniais metais (1918–1940) Lietuvoje
buvo gyva dėl objektyvių priežasčių. Pirmiausia dėl nedarnių šeimos ir
mokyklos santykių okupacijos laikotarpiu – šalies žmonių patirta skriauda dėl
to, kad neturėjo teisių patenkinti prigimtinį poreikį šviestis apskritai, dar nebuvo
nuslopusi.
Demokratiniu keliu eiti pradėjusios Lietuvos žmonės dideles viltis dėjo į
švietimą, tikėdamiesi, kad mokyklų organizacija ir ugdymo turinys patenkins
pasaulėžiūrinius ir kitus poreikius. Tai išsamiai išnagrinėta R.Motuzos disertacijoje
2 .
Jau pirmosiose nepriklausomybės laikotarpio publikacijose skelbiama idėja,
kad svarbu sukurti racionalią mokyklų sistemą, kurioje būtų vietos privačioms
mokykloms, nes tik veikiant mišriai, t.y. valstybinių ir privačių mokyklų
sistemai galima patenkinti tėvų poreikius – parinkti vaikams auklėjimo
––––––––––––––––––––––
1
M. Karčiauskienė, Mokykla ir pedagoginė mintis XIX a. II pusėje, Vilnius: VU, 1983,
p. 113–115.
2
R. Motuzas, Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos raidos 1918–1940 metais
pedagoginės kryptys. (Disertacija), Vilnius, 1994, p. 62–64.
425

426 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *2
kryptį, kuri atitiktų jų pasaulėžiūrą 3 . Taip natūraliai iškilo mokytojo pasaulėžiūros
problema, kuria ypač domėjosi P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, A.Maceina
ir kiti šalies intelektualai.
Katalikiškos krypties žurnalas „Lietuvos mokykla“, redaguojamas ateitininkų
ideologo P.Dovydaičio, gynė poziciją, kad mokytojo pasaulėžiūra turi
būti integrali: mokytojai privalo būti tikintys ir praktikuojantys religiją. Pagrindinis
tokios pozicijos motyvas – kad didžioji Lietuvos žmonių dalis yra
katalikiškos pasaulėžiūros, todėl mokytojai turi prie jos derintis ir ją puoselėti.
Kiti motyvai siejami su ugdymo procesu, įvairiais jo aspektais. Vienas iš
jų – istorinės patirties motyvas. Istorija patvirtino tikinčių mokytojų veiklos
pranašumą, palyginti su netikinčių. Romėnų pedagogas, retorikos teoretikas
M.F.Kvintilianas (35–96) draudė patikėti vaikus prastiems mokytojams.
Pavyzdžiu iškeliama ir netikinčių Prancūzijos didikų patirtis – nors patys
netikintys, bet savo vaikus paveda mokyti ir auklėti tikintiems vienuoliams,
nes jais labiau pasitiki.
Pateikiamas ir moralinio pobūdžio motyvas: netikintys mokytojai – tai
vaikų doros darkytojai, o mokslas be Dievo – tai žmogaus klaidinimas. Netikintis
mokytojas netenka tikinčių tėvų ir jų vaikų pasitikėjimo 4 .
Integralinės mokytojų pasaulėžiūros problemą sprendė prof. P.Dovydaitis,
laišku kreipdamasis į Lietuvos mokytojus ir mokytojas. Tam jį paskatino
1930 m. lapkričio 1 d. Kaune įvykęs IV kultūros kongresas, reikalavęs Bažnyčią
atskirti nuo mokyklos, o mokslą nuo religijos. Laiške profesorius įrodinėjo
religijos ir mokslo bei meno ryšį ir reikšmę šių kultūros sričių plėtotei, kėlė
uždavinį stiprinti katalikišką mokytojų pasaulėžiūrą ir padėti mokiniams ją
stiprinti.
Laiške P.Dovydaitis pažymėjo, kad kongreso ir Lietuvos mokytojų sąjungos
nutarimai prislėgė Lietuvos katalikų visuomenę, bet ne todėl, kad katalikai
būtų išsigandę tam tikros kovos, bet todėl, jog tokia veikla netikslingai eikvoja
dvasinę tautos energiją, reikalingą kitiems darbams atlikti, kad valstybė stiprėtų.
P.Dovydaičio kreipimosi į mokytojus, kitus inteligentus tikslas – parodyti,
kokį vaidmenį, kuriant žmonijos kultūrą, atliko religija 5 .
Beje, kultūrą Dovydaitis suprato kaip žmogaus dvasinį augimą, savęs turtinimą
dvasinėmis vertybėmis, o civilizaciją – žmogaus gyvenimo turtinimą
materialinėmis vertybėmis. Atsiribojęs nuo civilizacijos sąvokos, kultūroje
išskyrė tris komponentus – mokslą, meną ir religiją. Tad, pasak Dovydaičio,
tas, kas sąmoningai ar nesąmoningai nusiteikia prieš religiją, tas „naikina sa-
––––––––––––––––––––––
3
„Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, gruodis, p. 367–371.
4
Ten pat.
5
P.Dovydaitis, „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms) – pirmiausia mokytojams (-oms)
katalikams(-ėms), taip pat ir visiems(-oms) kitiems(-oms)“, Lietuvos mokykla, 1930, nr. 11, p. 402–407.

*3
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
vyje ir visuomenėje vieną kultūros sričių, tas save patį ir visuomenę apiplėšia,
skurdina kultūros atžvilgiu“ 6 . Taigi, P.Dovydaičio aiškinimu, žmonės, besiskelbiantys
esą kultūros kūrėjai, įgyvendintojai, bet kartu kovojantys su religija,
patys sau prieštarauja, skurdina savo dvasią, nuskriaudžia visuomenę.
Gindamas savąją kultūros sampratą P.Dovydaitis oponavo V.F.Gėtės (Goethes)
teiginiui: „kuris turi mokslą ir meną, tas (jau) turi ir religiją; kas anų
dviejų neturi, tas teturi religiją“ 7 . Dovydaitis pateikė tokius savus argumentus:
mokslas gali būti naudojamas didelėms nelaimėms skleisti, o ne humaniškiems
tikslams; mokslas neaiškina žmogui visatos tvarkos: kaip kas vyksta, kodėl
taip, o ne kitaip vyksta, mokslas neatskleidžia nė vieno vyksmo priežasties.
Tai nėra originalios P.Dovydaičio mintys. Tai mintys užsienio šalių mokslininkų
(vokiečių, amerikiečių): J.T.Adamso, A.Vyrkandto, A.Einšteino ir kitų, kuriais
jis rėmėsi, kuriems pritarė. Dovydaitis cituoja labiausiai jį sudominusius
Einšteino teiginius: „Dėl dvasios, kuri gaivina naujuosius mokslinius tyrinėjimus,
tai mano įsitikinimas toks, kad visos subtilesnės spekuliacijos mokslo
srity kyla iš gilaus religinio jutimo; be jo paliktų nevaisingos. Aš taip pat tikiu,
kad ta religingumo rūšis, kuri šiandien pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose,
yra vienintelis kūrybiškas mūsų laikų religinis pasireiškimas“ 8 .
P.Dovydaitis straipsnyje nuosekliai įrodo, kad visais laikais menas giliausių
aspiracijų sėmėsi iš religijos, ir prieina išvadą, kad vienas iš trijų pagrindinių
didžiųjų kultūros reiškinių yra religija, todėl skelbti religijai kovą kultūros
vardu reiškia ne ką kita, kaip „pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų“ 9 .
Mokytojams adresuotame laiške profesorius priminė, kad nuo Kristaus
gimimo iki šiol nėra kito tikresnio ir galingesnio kultūros ugdymo veiksnio
kaip Kristaus religija su jos praktinėmis priemonėmis. Kristaus religijos galią
rodo kultūrinė revoliucija, kurią Vakarų Europa išgyveno pereidama nuo pagoniškosios
religijos prie krikščioniškosios. Pavėluotai pakrikštyta Lietuva
patyrė kultūros nuostolių. Tačiau juos galima išlyginti, jei Kristaus religijos ir
doros mokslas būtų įvertintas kaip neįkainojamas tikrosios kultūros reiškinys.
P.Dovydaitis apgailestavo, kad ne visa mūsų šalies šviesuomenė taip galvoja:
yra stojančių prieš Kristaus religiją ir jos tiesų mokymą mokykloje bei
tos religijos skelbėjus, Jo įkurtos Bažnyčios poveikį visuomenei. „Juk be šito
mūsų tauta ir valstybė tikrų tikriausiai išsinuodins tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos
nuodais, kurie pro visus plyšius ir plyšelius šiandien skverbiasi
į mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo organizmą“ 10 , – sunerimęs rašė
––––––––––––––––––––––
6 Ten pat, p. 402.
7 Ten pat.
8 Ten pat, p. 406.
9 Ten pat, p. 407.
10 Ten pat, p. 405.
427

428 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *4
P.Dovydaitis. Drauge jis buvo susirūpinęs, kad mūsų krašte, kur žmonės nori
šviestis, kultūrėti, neatsilikti nuo kaimynų, atsiranda tvirtinančių, jog mokykloje
neturi likti vietos religijai, kurią mokslininkas pavadino „ir mokslo, ir meno
motina“ 11 .
Mokytojo veiklą P.Dovydaitis siejo su nepriklausomybės įtvirtinimu,
mokytojus vadino tų pamatų stiprintojais, „dirbančiais po Kristaus vėliava“. Į
juos kreipėsi tokiais žodžiais: „Jūs statote mūsų tautos ir valstybės rūmą ne ant
vėjo išnešiojamų smilčių, bet ant jokių galimybių neišgriaunamos uolos“ 12 .
P.Dovydaitis abejojo, ar netikintys pedagogai, taip pat prieštaraujantys tikybos
mokymui mokytojai turi tikrąjį pašaukimą dirbti pedagoginį darbą. Profesorius
priminė, kad nė vienas pedagogas tiek ikikrikščioniškais, tiek krikščionybės
laikais nebuvo nusiteikęs prieš religijos mokymą mokykloje. Priešingai
– visi buvo religingi. Taigi netikintiems mokytojams mokykloje neturėtų
rastis vietos: „jie čia tik ardymo, ne statymo darbą dirba“ 13 . Tokie turėtų pasirinkti
kitą darbą.
Autorius pateikė vysk. K.Paltaroko poziciją, citavo jo žodžius iš leidinio
„Katalikų veikimo centras ir jo uždaviniai“: „Mokykla, kuri duoda mokiniams
žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta
netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai” 14 . Todėl autorius kvietė gelbėtis iš
pragaišties ir nerengti Lietuvoje dirvos bolševizmui įsigalėti, nes bolševizmas
Kristaus religiją laiko didžiausiu savo antikristiškų planų tvarkytoju ir tai jis
parodo nekęsdamas krikščionių religijos.
Profesorius rėmėsi ir kitų šalių patirtimi. Minėjo vokiečių neurologo Plačeko,
tyrinėjusio savižudybės motyvus, poziciją, kad būtina atgaivinti liaudies
religingumą. Tikėjimą jis laikė visos liaudies ir tautos išsigelbėjimu. Plačeko
religingumo samprata – tai paisymas Dievo, Jo įsakymų, Bažnyčios ir Sakramentų,
taigi ir autoriteto.
Vokiečių katalikai ir protestantai pageidavo konfesinės mokyklos, kurioje
dirbtų tikintys mokytojai. Tai esąs vienintelis Vokietijos išsigelbėjimo
variantas.
P.Dovydaitis vylėsi, kad Lietuvos katalikų visuomenė, Vytauto Didžiojo
rūpesčiu atneštą Kristaus religijos šviesą ir šilumą, Dievą ir šiandien laikanti
savo prieglauda ir stiprybe, valstybės rūmą statys ant krikščioniškų pamatų, o
patį atsakingiausią darbą, ugdydami krikščionišką mokinių pasaulėžiūrą, atliks
mokytojai.
––––––––––––––––––––––
11 Ten pat, p. 413.
12 Ten pat, p. 414.
13 Ten pat.
14 Ten pat, p. 415.

*5
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
S.Šalkauskis nuosekliai parodė ugdymo ryšį su pasaulėžiūra. Mokslininko
koncepcijoje pedagogika yra savarankiškas mokslas, turintis savo dėsnius ir
dėsningumus, formaliai nuo pasaulėžiūrinių mokslų nepriklausantis. Bet materialiai
ji priklauso nuo objekto pasaulėžiūros, nes jos objektas, t.y. ugdymas,
gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūrinių nuostatų, nes
ugdymo tikslai glaudžiai susiję su gyvenimo tikslais, o šių tikslų supratimo
negalima atsieti nuo vienokios ar kitokios pasaulėžiūros.
Taigi S.Šalkauskis teigė, kad visa tai, kas pasakyta apie pedagogikos ir pasaulėžiūros
santykį, galioja kalbant apie mokyklos ir pasaulėžiūros santykius.
Kaip ugdymas gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūros,
taip ir mokykla, kur vyksta organizuotas ugdymas, negali priklausyti nuo pasaulėžiūros.
Mokykloje atsiranda dar daugiau veiksnių, didinančių mokyklos
priklausomumą nuo pasaulėžiūros, – pirmiausiai mokomoji medžiaga ir mokytojo
asmenybė. Mokytojas – ir lavintojas, ir auklėtojas – atskleidžia mokiniams
savo pasaulėžiūrą. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, jog mokytojo pasaulėžiūros
įtaka koreliuoja su jo kvalifikaciniu pasirengimu – „juo aukščiau
mokytojas stovės savo pašaukimo dalykuose, juo didesnė bus jo asmenybės ir
tuo pačiu jo išpažįstamos pasaulėžiūros įtaka“ 15 .
Taigi aišku, kad be pasaulėžiūros mokytojų nėra ir negali būti. Jos įtaka ir
poveikis mokiniams priklauso nuo mokytojo dalykinio pasirengimo, meistriškumo.
Lietuvoje buvo orientuojamasi į katalikiškąją pasaulėžiūrą – daugumos
šalies žmonių pasaulėžiūrą. Autoritetą galėjo turėti mokytojas, atstovaujantis
daugumos pasaulėžiūrai ir religiniams įsitikinimams.
Mokytojas J. Lapinskas mokytojo pasaulėžiūrą vertino pasitikėjimo juo visuomenėje
ir ugdomuoju požiūriu. Jis, kaip ir minėtos didžios asmenybės –
P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, teigė reikšmingo turinio tezę: tikinčioje visuomenėje
turi būti tikintis mokytojas; tikintiems žmonėms religingumas yra brangiausias
dalykas, todėl netikinčio mokytojo tėvai negerbia. Drauge su tėvais
mokytojo negerbia mokiniai. Netikinčioje visuomenėje mokytojas gali būti
netikintis. Kita vertus, esant skirtingiems įsitikinimams, mokytojo pareiga –
tėvų įsitikinimus gerbti, toleruoti. Tai darnių santykių pagrindas.
Antroji J.Lapinsko mintis skirta atkreipti mokytojų dėmesiui į tai, kad
kiekvienas aukštos kvalifikacijos, puikiai dirbantis pedagogas turi sąveikauti
su religija, nes ji galingiausia auklėjimo priemonė, didžiausia auklėtojo
pagalbininkė. Su religija auklėtojas „neturėtų grumtis“ 16 .
A. Šerkšnas, kaip minėta, laikėsi nuomonės, jog pedagoginis aktas turi būti
grindžiamas vienovės principu, t.y. kad religija ir tautiškumas yra būtiniausios
asmenybės ugdymo priemonės. Jis tvirtino, jog tos mokyklos, kurios į vaikų
––––––––––––––––––––––
15 St. Šalkauskis, „Protinimo organizacija“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 2, p. 81.
16 J. Lapinskas, „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 408.
429

430 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *6
religinį auklėjimą žiūri kaip į jų veiklos sferai nepriklausantį uždavinį, dirba
žalingą asmenybės ugdymui darbą, nes, atsisakydamos religinio auklėjimo, jos
neugdo visybinės (pilnutinės) asmenybės. Kita vertus, asmenybės ugdymas,
pasak A.Šerkšno, yra ne kokių pasaulėžiūrinių mokytojo užgaidų, o visos tautos
ir jos ateities reikalas. Mokytoją, nepritariantį pagrindinėms ir būtiniausioms
asmenybės ugdymo priemonėms – tautiškumui ir religijai, A.Šerkšnas
pavadina niekuo nekalto mokinio skriaudimu (o per mokinį – ir tautos), nes jis
skriaudžia mokinį, nesudarydamas sąlygų jo, kaip būsimos visavertės asmenybės,
galių sklaidai 17 .
Prityręs pedagogas, daugelio pedagoginių publikacijų autorius J. Geniušas
mokytojo pasaulėžiūros klausimus siejo su mokyklos reformos problemų kontekstu.
1934 m. rašytame straipsnyje „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“
pedagogas kelia reikalavimus, kad visais klausimais būtų pakeistas požiūris į
mokytoją: į jo darbą, darbo reikšmingumą, kultūrinę, teisinę, ekonominę būklę.
Svarbiausias reikalavimas – kad mokytojas visais požiūriais būtų laisva,
savarankiška, teisiškai nepriklausoma asmenybė. Naujojoje mokykloje mokytojai
išorinių aplinkybių neturi būti verčiami laikytis jiems svetimų politinių
orientacijų. Nuo tų orientacijų įtakos ir prievartos jie turi būti apsaugoti teisiškai.
Tai buvo labai reikšminga pedagogo pozicija, ginanti mokytojo, drauge ir
mokinių, teises pasaulėžiūros klausimais 18 .
Pasaulėžiūrinių skirtumų ugdymo problemą S.Šalkauskis rekomendavo
spręsti kuriant mišrią mokyklų sistemą: be viešųjų mokyklų, steigti ir privačių.
Viešosios mokyklos būtų skirtos tos pačios teritorijos gyventojų vaikams, o
privačios – tos pačios kaip steigėjų pasaulėžiūros žmonėms. Jose dirbtų tos
pačios pasaulėžiūros mokytojai.
Profesorius rekomendavo nepavesti spręsti, kokia pasaulėžiūra turi būti
grindžiamas ugdymas mokykloje, toms visuomeninėms organizacijoms, kurios
turi tam tikras vykdomąsias funkcijas vienoje ar kitoje teritorijoje. Viešojo
autoriteto kompetencija dažnai virsta ideologine prievarta.
S.Šalkauskis išdėstė savo nuostatą dėl sąlyginio mokyklų neutralumo pasaulėžiūros
atžvilgiu. Sąlyginis neutralumas nereiškia, kad nepripažįstama jokia
pasaulėžiūra. Jis reiškia atsisakymą realizuoti ugdymo praktikoje tuos dalykus,
dėl kurių įvairios pasaulėžiūros tėvai tarp savęs nesutaria. Esant sąlyginiam
neutralumui, ugdymas vyksta bendru įvairių pasaulėžiūrų lygmeniu. Bet
kadangi labai sunku nustatyti, kas yra įvairių pasaulėžiūrų lygmuo, tai sąlygi-
––––––––––––––––––––––
17
A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“, Tautos mokykla, 1937, nr. 10, p. 234.
18
J. Geniušas, „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“, Rinktiniai pedagoginiai raštai,
Kaunas, 1968, p. 47–48.

*7
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
nis neutralumas tegali būti neišvengiama blogybė, tik laikinai pakenčiama, tik
pereinamasis tarpsnis mokyklų gyvenime 19 .
Taigi integralios mokytojo pasaulėžiūros problema buvo svarstoma ir autoriteto
įgijimo, ir mokinių ugdymo bei suderinamumo su tėvų pasaulėžiūra
aspektais.
Mokytojo pasaulėžiūra nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje mintyje neatsiejama
nuo tų įgaliojimų, kuriuos mokytojui buvo suteikusi visuomenė, tarp
jų – formuoti vaikų pasaulėžiūrą pagal tėvų pageidavimus.
Mokytojo ir tėvų pasaulėžiūros sutapimas – autoriteto garantas.
Ugdydamas visavertį žmogų bei formuodamas integralią pasaulėžiūrą
mokytojas privalo būti integralios pasaulėžiūros: tikėti ir tikėjimą praktikuoti.
Religija – ne tik vaiko vedimo į šventumą, bet ir doros ugdymo šaltinis,
todėl mokytojas, ugdydamas tokį žmogų, pats turi būti tikintis.
MOKYTOJO DVASINIŲ IR FIZINIŲ SAVYBIŲ DERMĖ NEAUTORITARINIO UG-
DYMO TEORIJOSE. Mokytojo vaidmuo ugdymo procese ypatingas. Mokytojas
ne tik sukuria ugdymosi sąlygas, vadovauja sudėtingam žmogaus tobulėjimo
procesui, bet visa savo esybe daro įtaką individualybės formavimuisi: požiūriu
į dėstomą dalyką, darbą, žmones, gyvenimą, vertybes, bendravimo būdu, moralinėmis
savybėmis, fizine struktūra – duotybe. Tiek gyvenime, tiek pedagogikoje
veikia psichologijos dėsnis, kurio esmė tokia: kiekvienas žmogus savo
išore daro kitiems vienokį ar kitokį įspūdį, patraukia arba atstumia. Apie patrauklios
išorės žmogų manoma, kad jis pasižymi ir teigiamomis vidinėmis savybėmis,
kad yra jautrus, doras, kad juo galima pasitikėti.
Mokytojo dvasinėms ir fizinėms savybėms XX a. pirmosios pusės Lietuvos
pedagoginėje mintyje skirtas nevienodas dėmesys. Kai kurie autoriai savo
darbuose fizinėms mokytojo savybėms neteikia jokios reikšmės, labiausiai
akcentuoja dvasines, intelektines savybes. Tačiau mokytojas daro įtaką mokiniams
visa savo asmenybe.
Vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pedagogų, mėginusių aptarti
dvasinių ir fizinių mokytojo savybių dermės reikšmę ugdymo procese, buvo
J.Mičiulis. 1928 m. išleistoje „Pedagogikoje ir didaktikoje“, apibūdindamas
mokytojo asmenybę, nurodė dvi savybių grupes: dvasines ir fizines. Rašydamas
apie fizines savybes konstatavo, kokios jos turėtų būti, o jų reikšmės beveik
neatskleidė. Pasak J.Mičiulio, mokytojui turėtų būti būdinga: „1. Sveika
ir stipri kūno konstitucija, būtent tvirta krūtinė, sveikas kalbos organas. Jautrūs
pojūčių organai ir tinkami darbui nervai. 2. Lytingas (formingas) kūnas. Mokytojo
kūno trūkumai mokiniams greitai pasirodo juokingi ir mokytojas tampa
jų pajuokos objektu“. Panašiai J.Mičiulis rašė apie auklėtojo funkcijas atlie-
––––––––––––––––––––––
19 St. Šalkauskis, „Lavinimo mokslas“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 1, p. 92–96.
431

432 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *8
kantį pedagogą: geras auklėtojas turi būti išsilavinęs fiziškai, protiškai, turėti
charakterį ir būti išlavintų jausmų. Labai svarbu, kad auklėtojas imponuotų
mokiniams savo išore („pastata“), judesiais, balsu, akimis, visu savimi: „judesiai,
balsas, akys turi būti gyvi, gražūs, nes auklėtojas dirba visui visas“ 20 .
Lakoniškai autorius apibūdino ir dvasines mokytojo savybes: intelektines
(gabus, geros atminties, lakios fantazijos, praktiško proto, išlavintos iškalbos);
moralines (tepaminėta, kad mokytojas turi būti pavyzdingas religiniuose ir
doriniuose dalykuose); jausmines (meilė darbui, tėvams, tėvynei). Meilės
reikšmę J.Mičiulis ypač pabrėžė – ji padeda mokytojui tapti kantriam, ramiam,
ištikimam, rimtam ir reikliam. Kita vertus, pašaukimo meilė padeda mokytojui
išmokti elgtis taktiškai, t.y. išmokti didžiausios auklėjimo meno vertybės.
J.Mičiulio „Pedagogikoje ir didaktikoje“ ryškiau akcentuojamas tvirtas
mokytojo charakteris ir jausmai. Pabrėžiama, kad mokytojui būtinas tvirtas
būdas – tik toks mokytojas gali padėti ir mokiniams išsiugdyti tvirtą būdą.
Auklėtojas turi būti išsiugdęs teigiamus jausmus – bejausmis auklėtojas nepatenkins
jaunų žmonių poreikio, kad šalia jų, jaunos dvasios mokinių, būtų ir
jaunos dvasios auklėtojai. Kita vertus, auklėtojui turi būti būdinga dvasios
giedra, rimtumas, aktyvus idealo siekimas.
J.Mičiulis pateikia mokytojo savybių apibūdinimą, kur vienodai skiriama
dėmesio fizinėms ir dvasinėms savybėms. Tai lėmė nuostata, kad mokytojas
mokiniams visais požiūriais pavyzdys: atlikdamas savo pareigas „turi dirbti
visui visas“ 21 .
Mokytojo asmenybės dvasinių ir fizinių savybių auklėjamąsias galimybes
aptarė ir literatūrologas L.Kuzmickis. Jis mokytoją traktuoja kaip tikro žmogaus
idealą: pakilęs virš visko, kas žiauru ir svetima tikrajam žmoniškumui.
Jis pats veržiasi į Šviesą, Gėrį bei Grožį ir kitus į tai veda. Mokytojas turi išsiugdęs
visa, ką gali turėti didžios dvasios žmogus. Jis teisingas, gailestingas,
švelnus, palankus kitam, kuklus, atviras, myli vaikus. Mylimi vaikai atsako
meile. Meilė suartina. Mokytojas punktualus, sąžiningas, darbštus. Praktikuodamas
šias savybes, jis parodo, kad gerai supranta savo pareigas ir atsakingai
jas atlieka, siekia tikslo. Tokia veiklos dvasia jis lengvai užkrečia mokinius,
ugdo jų pagarbą toms vertybėms, apie kurias kalbama.
Dideliu mokytojo turtu, ypač reikšmingu ugdymo procese, L.Kuzmickis
laikė mokytojo inteligenciją (išprusimas, gebėjimas spręsti teorinius klausimus):
„Mokytojas be inteligencijos – tai perdegusi lemputė, kuri netinka šviesti
naktį, tai lempa be žibalo, netekusi tuo būdu savo jėgos“ 22 . Tikras mokytojas
turi poreikį tobulėti: trokšta žinių, naujų tiesų ir jų įgyja. Z.Kuzmickis priminė
––––––––––––––––––––––
20
J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, Kaunas, 1928, p. 91.
21
Ten pat, p. 28.
22
Z. Kuzmickis, „Mokytojo idealas“, Švietimo darbas, 1929, nr. 1, p. 290–297.

*9
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
dar vieną reikšmingą principą, privalomą visų dalykų mokytojams: savo dėstomo
dalyko tiesas mokytojai turi sieti su konkrečiu gyvenimu, pateikti jas
vaikams aiškiai ir suprantamai, nes jie nemėgsta abstrakčių tiesų ir klausydamiesi
jų kenčia. Kita vertus, dalyko mokytojas turi būti kūrybingas žmogus:
metodiškai tobulėdamas, diegdamas praktiškai naujus metodus jis gali skatinti
mokinių susidomėjimą, sudaryti sąlygas mokiniams išgyventi moralinį ir estetinį
pasitenkinimą, lavėti.
Z.Kuzmickis rašė ir apie mokytojo išorės, fizinės sveikatos vaidmenį. Jis
teigė, kad žmogaus kūnas yra dvasios reiškėjas. Tad kiekvienam mokytojui privalu
rūpintis savo fizine sveikata: „Nejaugi fiziškai suardytas organizmas, apsileidęs,
susmukęs ir nusilpęs kūnas gali simbolizuoti, atvaizduoti kitiems stiprią
sielą? Vargiai! Nes simbolis turi būti analogiškas su simbolizuojančiu objektu,
nes veidrodis turi būti neaptrintas, neapdaužytas, kad galėtų parodyti žmogui jo
veidą“ 23 . Kad sustiprintų teiginio įspūdį, pedagogas mėgino nupiešti savo meto
nesveiko gyvenimo būdo ir nepalankių sąlygų paveikto mokytojo portretą: „pusiau
kurčias, įdubusia krūtine, apkimusia ir išeikvota gerkle“ 24 . Tai Z.Kuzmickis
pavadino mokytojo asmenybės ir jo gyvenimo tragedija, nes tarp kūno ir
dvasios atsiradus konfliktui – kūnas nepajėgia būti sielos veidrodžiu. Kita vertus,
pedagogas įžvelgė atvirkštinį apibrėžtumą: nuo fizinės sveikatos priklauso
ir psichinė veikla. Kadangi mokytojas privalo turėti gerą atmintį, gyvą vaizduotę,
logiškai mąstyti, jis turi ypač rūpintis savo fizine sveikata.
Požiūrį į asmeninių mokytojo savybių vaidmenį ugdymo procese išsakė ir
filosofijos daktaras K.Ruginis, ypač pabrėžęs mokytojo pedagoginės savimonės
esmę. Savimonė – tai žinojimas, koks privalai būti, ką privalai daryti, kad
toks būtum, ir sistemingas vykdymas viso to, kas privalu 25 . Pedagoginės savimonės
reiškimosi požymis – ugdyti asmenybę. Tam reikia turėti asmenybės
idealą. K.Ruginio pedagoginiame palikime randame paminėtus šiuos idealios
asmenybės bruožus: a) sveikas, gražus, dvasiai patrauklus kūnas; b) tvirtas
būdas; c) aukšta estetinė kultūra; d) tvirta, „integrali“ pasaulėžiūra; e) kūrybinis
aktyvumas. K.Ruginis aiškino, kad reikšminga tokios asmenybės ugdymo
sąlyga – paties mokytojo pavyzdys. Juk negali žmogus duoti kitam to,
ko pats neturi. Norint padėti mokiniams fiziškai tobulėti, reikia pačiam rūpintis
savo kūno kultūra; norint lavinti intelekto galias, reikia pačiam būti intelektualiam;
turint tikslą išugdyti aukštos moralės žmogų, reikia būti dorovingumo
pavyzdžiu; lavinant estetines galias, reikia būti estetu, nusimanyti apie įvairias
meno sritis. Taigi mokytojas daro įtaką mokiniams visomis savo savybėmis:
protinėmis, dorovinėmis, fizinėmis.
––––––––––––––––––––––
23 Ten pat, p. 291.
24 Ten pat.
25 K.Ruginis, „Pedagogiškasis susipratimas“, Tautos mokykla, 1930, nr. 5, p. 195.
433

434 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *10
Apie mokytojo dvasines ir fizines savybes rašė ir A.Vokietaitis. Jas apibūdino
atsižvelgdamas į mokyklos uždavinius: mokyti, auklėti ir lavinti, skiepyti racionalius
darbo metodus ir įpročius, žadinti susidomėjimą kultūra ir jos kūryba.
A.Vokietaitis mokytojo asmenybę, jos struktūrą stengėsi apibūdinti sistemingiau
ir atkreipti mokytojų dėmesį, jog būtent nuo jų priklauso daugelio
žmonių likimas.
Remdamasis prancūzų pedagogu Gei, nurodė, kad mokytojui būtinos šios
savybės:
1. Jis turi būti visiškai sveikas, turėti sveikus ir išlavintus jutimo organus –
regėjimą ir klausą, gražaus tembro ir moduliacijos balsą, aiškią ir taisyklingą
tarseną.
2. Lavinti protinius gebėjimus, kad galėtų aiškiai, nuosekliai ir logiškai
dėstyti mintis, harmoningai derinti įvairias proto savybes, mėgti mokslą.
3. Būtinos dorinės savybės – kuklumas, tiesumas, švelnumas, ramumas ir kt.
Plėtodamas pirmąjį teiginį autorius pažymėjo, jog mokytojas turi ypač rūpintis
nervų sistemos stiprinimu, būti koordinuotų judesių, sveikas, kad prireikus
galėtų dirbti fizinį darbą. Mokytojo kūnas turi būti veiklus, nes tai pirmoji
veiklaus ir energingo darbo mokykloje sąlyga.
Be geros sveikatos, mokytojas turi gebėti tinkamai elgtis – labai svarbų
vaidmenį atlieka veido išraiška, laikysena (tai esą tam tikros rūšies vaizdumo
priemonės, glūdinčios mokytojo asmenybėje). Išorinėmis savo dvasios raiškos
priemonėmis mokytojas daro ypač didelę įtaką vaikams – vaikai stebi, prisigeria
gyvos, sveikos, džiugios mokytojo nuotaikos. Mokinius veikia mokytojo
šukuosena, drabužių spalvos, įprotis rengtis.
Viena galingiausių priemonių A.Vokietaitis laiko mokytojo balsą: gyvą,
judrų, lankstų, įvairiomis intonacijomis perteikiantį džiaugsmą, liūdesį, pasiryžimą,
valią, švelnumą, meilę. Kalbėjimo būdas, žodžiai, intonacija turi didelę
reikšmę. Tačiau A.Vokietaitis atkreipia dėmesį, kad kiekvienas mokomasis
dalykas turi savo specifiką, specifinę mokslinę kalbą, – ji lemia mokytojo kalbą
bei stilių. Nepaisant šios specifikos, mokytojo kalba turi būti nuoširdi, aiški,
paprasta. Mokytojas savo kalba turi skatinti mąstyti (įtraukti į mąstymo
procesą), moksliškumo lygiu derintis prie mokinių mąstymo galimybių, psichinių
galių savitumo.
Didelę reikšmę A.Vokietaitis teikia žvilgsniui, natūraliems gestams, pauzėms,
patylėjimui – šie dalykai mokinius labiau veikia negu daugybė monotoniškai
pasakytų žodžių 26 .
Išvardytos mokytojo savybės suteikia pedagoginiam procesui spalvingumo
ir gyvybingumo.
––––––––––––––––––––––
26
A. Vokietaitis, „Mokytojo asmenybės struktūra“, Tautos mokykla, 1935, nr. 15/16,
p. 334–338.

*11
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
Savo samprotavimais A.Vokietaitis pabrėžia, kad žinios, išsimokslinimas
dar nesukuria mokytojo: labai svarbu asmenybės „visa pilnuma“, nes autoritetą
lemia ne vien tik protavimo įtaiga, bet visa asmenybė. Pedagogui būtina
stipri valia, stiprūs teigiami jausmai, temperamentas. Iš mokytojo spinduliuojanti
jėga sužadina vaikų susidomėjimą mokslu.
Veikiamas Vakarų Europos pedagoginės minties (G.Keršenšteinerio,
E.Šprangerio, O.Dioringo, pabrėžusių mokytojo socialumą), A.Vokietaitis nurodė,
kad mokytojas turi būti socialinio tipo žmogus – turi dominuoti jo simpatijos
ir palankumo jausmai. Tik tuo atveju galima kalbėti apie tikrąją meilę,
kai šie jausmai praktikuojami. Tačiau mokytojo meilė – tai nesanti meilė apskritai,
bet augančiam žmogui, kurio dvasiai jis gali daryti didelę įtaką, perteikdamas
apmąstytas, sukurtas, išgyventas vertybes ir pats patirdamas savęs
įprasminimo jausmą, džiaugsmą. Mokytojo socialumas, pasak A.Vokietaičio, –
tai nuolatinis mokinių kvietimas, raginimas gyventi, rengimas tą gyvenimą
tęsti. Tokį mokytojo nusiteikimą mokiniai greitai pastebi. Jeigu mokytojai nėra
taip nusiteikę, mokiniai nuo jų atšąla, nutolsta. Kaip pažymi A.Vokietaitis, kartais
šiurkštus, stačiokiškas, net ne toks gabus kaip kiti mokytojas yra vaikų
labiau mylimas, nes jis palankus jaunimui, atranda gyvą žodį į jo širdį, geba
nuteikti jį siekti gražaus gyvenimo 27 .
Mokytojas turi ne tik rengti jaunimą gyvenimui, bet ir leisti gyventi „pilnavertį
gyvenimą“ 28 . Šį optimistinį mokytojo bruožą A. Vokietaitis laikė būtinu.
Kitoks mokytojas negali būti. Jis privalo tikėti Gėriu, Grožiu, socialinėmis
ir kultūrinėmis vertybėmis. Priešingai elgdamasis jis paneigia pedagoginio
darbo prasmę: neturi kur vesti kitų, nes visa pedagoginio veikimo esmė – tai
gyvybė ir gyvenimas su visomis jo vertybėmis 29 .
Prie mokytojo dvasinių ir fizinių savybių dermės aktualizavimo prisidėjo
ir K.K.Raičinskis. Jis pabrėžė visavertės mokytojo asmenybės reikšmę: „niekas
negali kitam duoti, ko pats neturi – niekas negali sėkmingai auklėti, kas
nėra pilnutinė asmenybė; tai elementariausias metafizikos dėsnis“ 30 . K.K.Raičinkis
pateikė savąją visavertės asmenybės sampratą: tai intelektualiai ir morališkai
subrendęs žmogus, kuris savo ir kitų veiksmus matuoja ne jausmų protrūkiu,
pats nesusierzina ir kitiems neteikia skausmo, o vadovaujasi racionaliu
protu ir viską vertina racionaliai. Visavertė asmenybė – atlaidus, kitų principus
gerbiantis, bet ir savųjų principų laikantysis, griežtas ir sau reiklus žmogus.
Tokia visavertė asmenybė turi būti ir mokytojas – pagarbus, tolerantiškas ir
––––––––––––––––––––––
27
Ten pat, p. 334.
28
Ten pat, p. 335.
29
Ten pat, p. 336.
30
K.K. Raičinskis, „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938,
nr. 6/7, p. 416.
435

436 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *12
reiklus mokiniui, aukšto dvasingumo auklėtojas. Dvasingumas išugdomas:
mokytojo pareiga – savo dvasingumą sistemingai tobulinti. Dvasios didybė „iš
dangaus nenužengia – bujoja prakaitu išpurentoj dirvoj“ 31 .
K.K.Raičinskio teiginiuose dominuoja dvasinės mokytojo savybės kaip jo
vertės liudijimas.
Labai lakoniškai apie mokytojo išorę užsiminė kun. J.Vaškys: „judesiai,
mimika pavyzdinga, o savo tvarkingumu ir punktualumu mokytojas – visiems
pavyzdys: juk žodžiai pajudina, pavyzdys patraukia“ 32 . Autorius pabrėžė mokytojo
aprangos vaidmenį („rūbai turi būti paprasti, įvairūs“) – mokiniai visada
mokosi iš gyvo pavyzdžio. Kita vertus, tai turi prasmę autoritetui stiprinti.
Mokytojai privalo vengti visko, kas sukeltų mokinių juoką ar pašaipą.
Mokytojo fizinių ir dvasinių savybių santykis ir jų reikšmė ugdant asmenybę
akcentuotas S.Šalkauskio pedagoginiuose darbuose. Profesorius pabrėžė
ypatingą formuojamąjį ugdytojo asmenybės vaidmenį. Pateiktoje ugdymo
principų sistemoje suformulavo mokytojo asmenybės reikšmingumo principą.
Jo esmę aiškino ugdomojo poveikio atžvilgiu: mokytojas ugdymo procese visada
turi tam tikrą reikšmę – neigiamą arba teigiamą, todėl visais požiūriais –
doriniu, protiniu – turi būti savo „svarbaus pašaukimo aukštumoje ir artimas
pilnutinio žmogaus tipui, kuris turi būti jo ugdytiniams sektinas idealas“ 33 .
Pagal S.Šalkauskio koncepciją, pedagogas turi būti visavertis žmogus. To
reikalauja pati ugdymo esmė – ugdymas turi būti visapusiškas: „tik tas sugeba
būti pilnutinio ugdymo darbininkas, kas pats yra nors tam tikru laipsniu pilnutinis
žmogus. Tai, kas čia pasakyta apie pedagogą apskritai, dar labiau pritinka
kunigui, kuris yra pedagogas aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme“ 34 .
Pasak profesoriaus, krikščioniškas apaštalavimas yra aukščiausia auklėjimo
forma, kokia tik įmanoma ugdomojoje veikloje. Kuo kilnesni uždaviniai – tuo
didesnės pareigos. Kilnumas įpareigoja. Mokytojas turįs būti įvairiapusiškai
išugdytas todėl, kad jis dalyvauja darbe visa savo būtybe, o čia nėra nė vienos
galios, kuri būtų abejinga ugdomajam darbui.
Remiantis S.Šalkauskio aiškinimu, ugdytojas formuoja ugdytinį asimiliacijos
būdu (tarpasmeninė difuzija). Šiam reiškiniui būdingi tokie bruožai:
a) asimiliacijos procesas vyksta be jokių ugdytojo pastangų, natūraliai;
b) ugdytinio asimiliavimas pagal ugdytojo savybes yra visada tam tikras formavimas,
kartais turintis reikšmės visam ugdytinio gyvenimui; c) pačią didžiausią
įtaką turi ne tai, ką ugdytojas skelbia, bet tai, koks jis pats yra. Taigi
––––––––––––––––––––––
31
Ten pat.
32
J. Vaškys, „Priemonės sužadinti mokinių aktyvumui“, Lietuvos mokykla, 1938, nr. 10,
p. 528–531.
33
St. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius,1992, d. 1, p. 235.
34 Ten pat, p. 213.

*13
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
labai svarbu, kad ugdytojo įtaka ugdytiniui vyktų pagal visus pedagogikos
principus.
Apie fizines ir dvasines mokytojo savybes S.Šalkauskis rašė išsamiai. Jis
pagrindė protinių, arba intelektinių, moralinių, arba dorinių, ir fizinių savybių
reikšmę ugdymo procese.
Vertindamas auklėtoją doriniu požiūriu, viena iš svarbiausių dorybių vadino
tvirtą būdą, gebėjimą vadovauti auklėtiniui savo valios galia, kad šis nenueitų
ten, kur jį skatina eiti jo paties užgaidos ir vertės neturintys polinkiai. Beje,
pedagogo valios tvirtumo reiškimo netraktavo kaip prievartos – tvirtumas ir
reiklumas turi būti nuspalvintas kantrumu ir dideliu švelnumu, mokėjimu susieti
moralinę jėgą su švelniu gerumu ir tuo sužadinti auklėtinių meilę ir klusnumą.
Profesorius išskyrė dar kelias mokytojo autoritetą stiprinančias savybes:
– dorinis tiesumas, kuris leidžia matyti tiek savo, tiek mokinių trūkumus;
– džiugi dvasios ramybė, kuri padeda palaikyti jaunatvišką mokinių dvasią;
– atsidavimas mokiniams, jų gerovei reiškiasi nesavanaudiška nuostata tarnauti
mokiniams ir jų reikalams;
– bešališkumas, leidžiantis formuotis teisingiems mokytojų ir mokinių
santykiams.
Taigi – mokytojas auklėja mokinius visa savo esybe. Laikydamasis tokių
pažiūrų, profesorius pabrėžė, kad tie pedagogai, kurie nekreipia dėmesio į savo
išvaizdą, į „fizines kokybes“, – nepanaudoja savo darbe visų ugdomųjų
priemonių ir iš dalies sunkina savo darbą.
Ši mintis ryški jo nustatytuose mokytojo tinkamumo dirbti kriterijuose
(mokytojas privalo turėti bent minimalių pedagogo gabumų, turi būti teoriškai
pasirengęs, įgijęs praktinės patirties, faktiškai gebąs dirbti pedagoginį darbą).
Be kitų savybių, rodančių faktinį mokytojo gebėjimą dirbti pedagoginį darbą
(mokytojo atsidavimo šiam darbui, entuziazmo siekiant tikslo, susižavėjimu
kuriamuoju tikslu), profesorius išskyrė fizinę prigimtį ir išorę. Žmogus be sveikatos,
be tvirtų nervų, be patrauklios išvaizdos (su ryškiu fiziniu defektu) turi
mažiau galimybių sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą negu tas, kuris šitų trūkumų
neturi. Todėl suformulavo mokytojams uždavinį – sąmoningai rūpintis savo
išore, kūno kalba: mokytojo veidas turi būti malonus, atviras ir dvelkiantis pasiryžimu;
apranga visuomet paprasta, bet švari, tvarkinga, laikysena rami, tvirta ir
tikslinga; mokytojas neturi svyruoti, nepasitikėti savimi, juokingai gestikuliuoti;
jam būtina gera akis, jautri klausa, skambus ir malonus balsas.
Kaip minėta, S.Šalkauskio darbuose ryški mintis, kad nuo dorinių, protinių
ir fizinių savybių priklauso jo autoritetas. Fizinės savybės turi mažesnę reikšmę
negu dorinės ir intelektinės, tačiau „esant lygioms visoms kitoms sąlygoms,
daugiau autoritetingumo įgis mokinių akyse tas mokytojas, kuris neturi
437

438 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *14
jokio luošumo, pasižymi malonia išvaizda, parodo tvirtumą ir ryžtingumą savo
elgsena, kukliai, bet švariai ir tvarkingai apsirengęs, turi malonų ir sugestyvų
balsą ir taisyklingą tarseną. Tačiau vienos antros minėtos savybės trūkumą gali
kompensuoti dorinės ir protinės savybės“ 35 .
J.Lapinsko pateiktoje mokytojo idealo schemoje nurodyta, kad auklėtojas
turėtų būti išsiugdęs visas kiekvienam žmogui būtinas dvasines ir fizines savybes,
tačiau pažymėta ir tai, kad auklėtojui privalu išsiugdyti specifiniame jo
darbe reikalingas pirmiausiai moralines savybes. Jos būtinos todėl, kad stipriau
veikia auklėtinius negu sąmoningai inicijuota (organizuota) veikla. Puikus
profesinis mokytojo pasirengimas nekompensuoja jo amoralumo.
J.Lapinsko idealaus mokytojo schemoje nurodyta, kad ypač teigiamas dalykas
ugdymo procese – graži, daili, patraukli mokytojo išorė. Pageidautina,
kad auklėtojas neturėtų fizinių trūkumų, nes tada jis gali gerai atlikti techninį
darbą mokymo procese, taip pat palaikyti savo autoritetą. Tai ypač svarbu dirbant
su jaunesniais vaikais, kuriems pirmiausiai imponuoja auklėtojo išorinės,
fizinės savybės. Pedagogas pateikė dvi esmines tezes, kurių turinys artimas
anksčiau išsakytoms S.Šalkauskio mintims:
– kad ir turintis fizinių trūkumų, tačiau pasižymintis dideliu dorovingumu
ir dvasingumu mokytojas gali sėkmingai naudotis autoritetu mokinių akyse;
– priešingai, gražios išorės mokytojo mokiniai nelaiko vertingu, autoritetingu
ir nepaklūsta jam, jei neįžvelgia jo gražios sielos.
Taigi S.Šalkauskis labiau vertino mokytojo dvasinio pasaulio turtingumą,
vertingumą negu išorinius bruožus. Tačiau pabrėžė fizinės mokytojo sveikatos
reikšmę tiek atliekant profesijos pareigas, tiek pelnant mokinių palankumą ir
pasitikėjimą:
– mokytojas privalo turėti sveikus jutimo organus;
– būtina, kad kalbos padargai būtų sveiki;
– nepaprastą reikšmę mokytojo darbe turi nervų sistema – svarbu ją saugoti
ir stiprinti autosugestiją;
– būtini stiprūs plaučiai ir sveika širdis. Be gerų plaučių mokytojas – menkas
kalbėtojas, o nesveikos širdies mokytojas negali dirbti su mokiniais fizinio
darbo, organizuoti mankštos 36 .
Nors vieni pedagogai problemą nagrinėjo išsamiau, kiti ne taip išsamiai,
tačiau visi tvirtino, kad neautoritariškai ugdant vaikus būtina fizinių ir dvasinių
savybių dermė, kaip mokytojo autoriteto susidarymo ir išlaikymo sąlyga.
Mokytojas ugdymo procese dalyvauja visa savo esybe, nė viena jo galia
nėra abejinga ugdomajam darbui. Kadangi mokytojas yra pavyzdys, kuriuo
mokiniai seka, iš kurio mokosi, tai jam turi būti būdinga žmogiškos asmenybės
––––––––––––––––––––––
35 S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 2, p. 39.
36 J. Lapinskas, „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 407.

*15
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
pilnatvė. Mokytojas turi rūpintis ir savo dvasinių savybių kokybe, ir kokybiška
jų raiška.
Kūnas – dvasios būsenos reiškėjas, veiklus kūnas, be to, veiklaus darbo
mokykloje sąlyga; būdamas veiklus mokytojas uždega mokinius veikti, o veiklumą
lemia fizinė sveikata; mokytojas turi būti sveikas.
Nuo sveikatos priklauso psichinė veikla: fiziškai stipraus ir sveiko mokytojo
(ir kiekvieno žmogaus) orientacija geresnė, atmintis stipresnė, vaizduotė
lakesnė, mąstymas logiškesnis.
Mokytojo moralumas, socialumas, dvasingumas ir jų raiška – turi didesnę
vertę negu išorinės savybės, bet didesnį autoritetą įgyja tie mokytojai, kuriems
būdinga dvasinių ir fizinių savybių dermė; fizinė mokytojo struktūra – duotybė,
bet ištobulinta mokytojo kūno kalba, laikysena turi reikšmės kūrybiškumui
atsiskleisti, kontaktams su mokiniais užmegzti ir geriems santykiams palaikyti,
daro mokiniams didelį įspūdį – palaiko mokytojo autoritetą.
AUTORITETINGAS MOKYTOJAS – JAUNATVĖS JĖGŲ PUOSELĖTOJAS. Susipažinus
su daugelio autorių – mokslininkų, švietėjų, praktikų – pozicijomis, aišku,
kad mokytojo asmenybė ugdymo procese laikoma lemiančiu veiksniu.
Mokytojas dalyvauja darbe visa savo esybe, taigi ir mokiniams imponuoja taip
pat visomis savybėmis, dvasinių savybių raiška, kompetencija, požiūriu į
žmogų, į darbą, profesinių pareigų atlikimu.
Autoritetingas mokytojas turi didžiulę ugdomąją galią. Tinkamai pasinaudodamas
autoritetu skatina mokinius veikti, žadina jų jėgas, palaiko jaunatvišką
dvasią, ypač reikalingą jų entuziazmui, aktyvumui, kūrybingumui reikštis.
Reikšmingą vaidmenį ugdomajame darbe atlieka paties mokytojo požiūris
į gyvenimą, gyvenimo džiaugsmas.
Mokytojo aktyvumą, optimizmą, gyvenimo džiaugsmą J.Mičiulis pavadino
reikšmingu mokytojo bruožu ypač ugdomajame darbe ir sąlyga mokinių
aktyvinimui stiprinti ir palaikyti. „Optimistą gali išugdyti tik optimistas“ 37 , –
nurodė pedagogas.
Ypač didelė prasmė teikiama mokytojo jausmų pasauliui – mokytojas negali
būti bejausmis žmogus. Šį teiginį S.Šalkauskis motyvavo prigimtiniu jaunuolių
poreikiu būti suprastiems, užjaustiems ir atjaustiems. Bejausmis auklėtojas
nepajėgia sužadinti jaunų žmonių širdyje palankumo sau pačiam, negeba suartėti
su mokiniais ir pelnyti autoriteto. Tačiau autoritetas – būtina natūralaus neprievartinio
ugdomojo vyksmo sąlyga. Mokytojas ir mokiniai turi suartėti.
S.Šalkauskis manė, kad suartėjimo galimybes turi turėti pats auklėtojas – jis
turi būti jaunos dvasios. Auklėtoją su auklėtiniu turi sieti tam tikras giminišku-
––––––––––––––––––––––
37 J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, 1928, p. 29.
439

440 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *16
mas (lot. – congenialitas), t.y. jaunatviška dvasia. Sielų giminiškumas, arba
panašumas, tai nėra tiesioginis tolygumas – jam būdinga dvasios jaunatvė.
Pasak profesoriaus, jaunatvei apskritai būdingas linksmumas, džiaugsmingumas,
paslankumas, polinkis į praktinį idealizmą, grožį, gėrį, kilnumą, taip
pat giedra, džiaugsmas, entuziazmas.
Dvasios jaunatvei būdingos analogiškos savybės: ji reiškiasi giedra, džiugesiu,
ji kupina entuziazmo viskam, kas kilnu, gražu, gera ir šventa. Ji stengiasi
išsiveržti iš pilko gyvenimo. Taigi tik tuo atveju, kai jauną mokinių amžių atitinka
auklėtojo dvasios jaunumas, tarp jų atsiranda giminiškumas, arba panašumas,
– tai ir lemia sąveiką, suartėjimą ir puikius bei daugeriopus rezultatus 38 .
Dvasios jaunatvės – vienos iš mokytojo autoritetą lemiančių sąlygų – raiškos
stimulų autoriai ieškojo biologiniame žmogaus amžiuje.
S.Šalkauskis įvairaus amžiaus mokytojo asmenybėje įžvelgė ir teigiamų, ir
neigiamų bruožų, susijusių su mokinių jaunatviškos dvasios puoselėjimu. Profesorius
pažymėjo šiuos jauno mokytojo privalumus:
– jaunas mokytojas pasižymi tuo prigimtiniu dvasios jaunumu, kuris būdingas
ir mokiniui;
– dvasios jaunatvė privaloma autoriteto siekiančiam mokytojui – jis geriau
uz vyresnio amžiaus mokytojus supranta jaunimą;
– lengviau geba prie jo prisitaikyti;
– turi daugiau gyvenimo džiaugsmo, užsidegimo darbui, entuziazmo; toks
mokytojas judresnis, veiklesnis, gyvesnis, gyvybingesnis.
Jaunatviškos dvasios mokytojas jaunimą patraukia, jam imponuoja.
Profesorius drauge nurodė neigiamą įtaką mokinių nuotaikai, darbingumui
darančias mokytojo savybes:
– toks mokytojas silpniau tvardosi;
– jam trūksta „rimties ir tvirtumo“, patirties ir kūrybiškumo (metodiškumo).
S.Šalkauskis įvertino ir vyresnio amžiaus mokytojo dvasinių savybių raišką:
– vyresnieji moka tvardytis, jie valingi, moka organizuoti darbą, atsakingai
atlieka savo pareigas. Tačiau tų mokinių trokštamų savybių, kurias turi jauni
mokytojai, vyresni nebeturi;
– sustingusia savo dvasia jie tolsta nuo jaunuomenės, neprisitaiko prie jos,
nesuartėja, nesąveikauja, tampa svetimi;
– jiems trūksta kantrybės ir pakantumo, todėl jie negeba tinkamai ugdyti
jaunųjų kartų.
S.Šalkauskis, vertindamas mokytoją biologinio amžiaus požiūriu, tinkamiausiu
darbui laikė vidutinio amžiaus mokytoją. Jis pabrėžė dvasios jaunatvę.
Vieni mokytojai ją praranda anksčiau, kiti vėliau. Treti ją išlaiko ilgai, iki
mirties. Taigi mokytojas, būdamas jaunos dvasios, gali dirbti mokytojo darbą,
––––––––––––––––––––––
38 S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, p. 312–313.

*17
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
kol leidžia fizinės jėgos. Tačiau S.Šalkauskis konstatavo, kad dvasios jaunatvė
senyvame amžiuje – reta išimtis.
Mokytojo amžiaus teigiamas ir neigiamas savybes puoselėjant ir aktyvinant
mokinių fizinių ir dvasinių galių sklaidą aptarė ir J.Mičiulis:
– jauni auklėtojai pasižymi gyvenime – šią savybę jaunimas ypač brangina;
tačiau jauniems mokytojams trūksta patirties, valios, savitvardos;
– vyresnio amžiaus mokytojams būdingas savitvarda, stipri valia, tačiau
dvasia jie dažnai nutolsta nuo jaunimo ir jo nesupranta.
Pedagogo nuomone, tinkamiausias darbui su jaunimu yra vidutinio amžiaus
mokytojas. Tokio mokytojo priedermė sau – nuolat palaikyti savo dvasios
jaunumą. Jį visada lydi ramybė, giedra, rimtumas, idealo troškimas. Tokiu
mokytoju mokiniai pasitiki, natūraliai remiasi juo, eina link savo idealo 39 .
Tą pačią pareigą mokytojui priminė ir Z.Kuzmickis – visą gyvenimą išlikti
jaunos dvasios. Šios priedermės vykdymą jis, kaip ir S.Šalkauskis, motyvavo
mokinio sielai būdinga jaunatviška dvasia. Jauną mokinių sielą turi atitikti ir
jauna mokytojo dvasia. Tik būdamas gyvos, jaunos, aktyvios dvasios mokytojas
gali pats veržtis ir mokinius vesti prie idealo 40 .
Šviesią darbo atmosferą, veiklos dinamizmą, aktyvumą, palankų mokytojo
požiūrį į mokinį kaip gyvą, gyvenančią būtybę ugdymo procese akcentavo
A.Šerkšnas. Ypač pavojingomis mokinių dvasinių jėgų sklaidai mokslininkas
laikė tokias situacijas, kai visos jaunatve degančios ir trykštančios mokinių
gyvenimo refleksijos susiduria su šalta formule – „tu turi mokytis ir daugiau
nieko“. Taip sukuriamos sąlygos ne ugdyti asmenybę, o jai žūti. Vaiko gyvenimą
mokykloje pedagogas pavadino natūraliu jo gyvenimo tęsiniu: „Mokykla
mokiniui turi būti ne kažkokia nuo tikrojo gyvenimo atskirta sritis, bet to gyvenimo
dalis, jo praplėtėja, papildytoja ir įprasmintoja“ 41 , – teigė A.Šerkšnas,
remdamasis vokiečių pedagogo H.Gaudigo pozicija.
Mokslininkas apibūdino ir kitas mokiniui būtinas tinkamo jo gyvenimo
mokykloje sąlygas:
– mokyklos gyvenimas turi vaiką patraukti, „pririšti“, vaiko galios turi
skleistis laisvai, natūraliai, be prievartos,
– būtinos sąlygos visavertei (visybinei) asmenybei ugdytis – tam turi tarnauti
teigiama, viliojanti klasės dvasia, nuoširdūs ir glaudūs tarpusavio santykiai,
ne slopinantys, o žadinantys teigiamus išgyvenimus ir visų galių sklaidą.
Teigiamų mokytojo emocijų raiškai ir jų reikšmei, natūraliam mokinių galių
vystymuisi skirta viena kita publikacija paskutinio nepriklausomybės de-
––––––––––––––––––––––
39 J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, p, 27–29.
40 Z. Kuzmickis, „Mokytojo idealas“.., p. 282.
41 A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“.., p. 233.
441

442 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *18
šimtmečio pabaigoje. Jose iš esmės vyrauja anksčiau skelbtų idėjų stilistiškai
sureikšmintos variacijos.
J.Lapinsko iškelti būtini mokytojo bruožai asocijuojasi su gyvenimo
džiaugsmu, jo teigimu: mokytojas turi būti linksmas, gyvas, jaunos sielos
žmogus. Tai jaunimo poreikis – jauni žmonės nori turėti į save panašius mokytojus,
tačiau nenori, kad mokytojai būtų tokie patys kaip jaunimas – nė vienas
mokytojas nebūtų mokiniams siekiamas idealas.
J.Lapinskas pažymėjo, kad šviesus, giedras mokytojo nusiteikimas ugdymo
procese – privaloma ir vykdytina mokytojo pareiga. Mokytojo dvasios
giedros, džiaugsmo raišką jis vertino pedagoginės psichologijos ir mokymo
teorijos požiūriu. J.Lapinskas priminė dėsnį, kad vyraujant teigiamoms emocijoms,
esant teigiamai psichologinei atmosferai geriau ir lengviau įsimenama.
Kiekvienai veiklai mokinius būtina uždegti, sužadinti jų entuziazmą; tai gali
padaryti tik teigiamai nusiteikęs mokytojas, bet ne pesimistas. Paniuręs mokytojas,
priešingai, net emocingą, patrauklaus, malonaus turinio medžiagą, pasak
autoriaus, „padengia tamsos šydu“ 42 , taip tarsi barjeru atsitverdamas nuo mokinių,
nuo mokomojo dalyko. Tačiau pedagogas atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą
– nerimtą požiūrį į ugdomąją veiklą, – kad mokytojas netaptų tik
mokinių linksmintoju. Su gera mokytojo nuotaika, linksmu, džiaugsmingu
nusiteikimu turi būti sąmoningai derinamas ir rimtas požiūris į veiklą.
Kaip išlaikyti jaunatvės dvasią ir vyresniame amžiuje, kaip ją stiprinti ir
palaikyti, konceptualiai atsakyta S.Šalkauskio darbuose, visai Lietuvos
visuomenei skirtoje publikacijoje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938).
Išlaikyti dvasios jaunatvę – tai, pasak profesoriaus,
– sustiprinti idealo meilę,
– išlaikyti dorinį jautrumą,
– išvystyti protinį gyvumą,
– aktyviai įsitraukti į nuolatinio tobulinimosi darbą,
– įgyti nepalaužiamą dorinį optimizmą.
Profesoriaus nuomone, geriausiai dvasinės jaunatvės turinį išreiškia idealo
meilė. Idealas yra nelygstamos reikšmės idėja – vertybė, kuriai žmogus pasiryžęs
tarnauti. Svarbiausi idealai – Tiesa, Gėris, Grožis ir Šventumas. Žemiau už
juos yra daugybė kitų lygmenų – tai valdžia, jėga, sveikata.
Aukščiau už juos – absoliutinis idealas – Tobuliausioji Esybė, Dievas.
S.Šalkauskis nurodė, kad žmogus, abejingas Tiesos, Gėrio, Grožio, Šventumo
idealams, neišvengiamai tarnauja geiduliams; žodžiais pripažindamas
kilniausius idealus, iš esmės jokių kilniųjų idealų neturi. Jo idealai negyvi, be
realaus turinio. Idealus pripažinus reikia juos branginti, atsidėti jiems, įgyvendinti
juos.
––––––––––––––––––––––
42 J. Lapinskas, „Auklėtojas“.., p. 407–411.

*19
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
S.Šalkauskio koncepcijoje idealo meilės išraiška:
– nuolatinis jo laikymas dvasioje,
– nuoširdus atsidėjimas jam,
– entuziastiškas gerbimas,
– didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo.
Idealo pažinimą, siekimą S.Šalkauskis vadina keliu į dvasinę jaunatvę.
Antra dvasinės jaunatvės ypatybė yra dorinis jautrumas. Tai ypatingas dorinės
pažangos akstinas. Be dorinio jautrumo žmogus negali pakilti „kiek
aukščiau dorovėje“ 43 . Dorinis jautrumas yra pagrindas to dorinio jausmo, kuris
intuityviai vadovauja žmogaus sąžinei.
Dorinis jautrumas organiškai susijęs su jaunatvės dvasia. Jautrumas doriems
dalykams būdingas žmogui iš prigimties. Gyvenimo realizmas, doriniai
kompromisai, nusižengimas sąžinei atbukina dorinį jausmą ir dorinį jautrumą,
padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. Dorinis jautrumas padeda matyti
savo trūkumus ir ydas, verčia sielotis dėl pasaulyje vykstančių neteisybių
ir neleidžia nurimti pažinus savo ir kitų ydas.
Minėtomis dorinėmis ypatybėmis pasižyminti dvasinė pilnatvė yra nuolatinis
dorinės pažangos veiksnys. Taigi S.Šalkauskis kelia ypač atsakingą uždavinį
– kad iš prigimties žmogui duotas jautrumas neatbuktų nuo abejingo
apsileidimo, pasyvaus nepaslankumo, kompromisų ir puolimų.
Rašydamas apie trečiąją dvasinės jaunatvės ypatybę – protinį gyvumą, profesorius
pažymėjo, kad dvasinė jaunatvė kelia protui didesnius reikalavimus
negu paprastas gyvenimas. Dvasinė jaunatvė pasižymi gyvu protu: ji domisi
daug kuo ir nori apie tai gerai žinoti.
Trečiosios dvasinės jaunatvės ypatybės apibūdinimas:
– dvasinė jaunatvė linkusi domėtis, žinoti ir kurti;
– dvasiškai jaunas žmogus negali nesidomėti pasauliu ir gyvenimu, nenorėti
pažinti jų pagrindų, neieškoti priemonių tikrovei kūrybiškai tobulinti;
– žmogaus protas gali būti nelabai pajėgus, bet tai nereiškia, kad jis negyvas;
kita vertus, tingios dvasios žmogus gali nepanaudoti savo labai pajėgaus
proto;
– protinis gyvenimas priklauso nuo žmogaus dvasinių nuostatų ir gali nebūti
proporcingas protiniam pajėgumui;
– jei protas pajėgus, tai ir jo gyvumas bus rezultatyvesnis, tačiau svarbiausia,
kad žmogus būtų paslankus naudotis savo protu, dirbti, kurti;
– gyvosios dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tiesa ir
tikrove, siekia pažinti priežastis ir tikslus, iniciatyviai veikia kiekvienu klausimu,
kurį kelia gyvenimas.
Šių proto savybių neturintis žmogus neturi dvasios jaunatvės.
––––––––––––––––––––––
43 S. Šalkauskis, „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 503.
443

444 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *20
Profesorius pabrėžė prigimties jaunatvės ir dvasinės jaunatvės skirtumą –
jį išreiškia tobulumo laipsnis. Dvasinė jaunatvė gyvai domisi pasauliu ir gyvenimu
ne temperamentui lemiant, bet siekiant patenkinti dvasios poreikius,
reikalavimus pažinti. Analogiškai profesorius aiškino ir tokį žmogaus bruožą
kaip dvasinės jaunatvės kūrybinė iniciatyva. Ji kyla veikiant sukaupto patyrimo
pagrindu. Išvadinė šių teiginių mintis profesoriaus koncepcijoje – veiklumas:
tris minėtas dvasinės jaunatvės ypatybes – idealo meilę, dorinį jautrumą,
protinį gyvumą – turintis individas turi ir ketvirtąją, t.y. pasiryžimą nuolat tobulėti.
Kiekvienos ypatybės esmę profesorius aiškino psichologiškai ir ontologiškai:
idealo meilė nurodo žmogui veiklos kryptį, dorinis jautrumas skatina
tobulėti ir tobulintis, o protinis gyvumas padeda pažinti save, įvertinti savo
gabumus ir polinkius, susirasti tobulinimosi priemonių.
S.Šalkauskis išryškino subrendusių ir bręstančiųjų, ugdytojų ir ugdytinių
poreikio tobulėti ir tobulinti pasaulį raiškos stiprumą:
– jaunuomenei būdingas gyvas noras ir pasiryžimas tai daryti;
– vyresnio amžiaus žmogaus šis pasiryžimas neretai susilpnėjęs, o kartais
visai išnykęs; tai nusivylimų, išgyventų skausmų ir kitokios nelengvos patirties
rezultatas.
Profesorius turėjo galvoje ir kito tipo žmones, kurie dėl patirtų sunkumų
nesuklumpa, nenusivilia dėl nesėkmių, nepraranda poreikio tobulėti. Toks
žmogus turi gyvą dvasią, yra dvasiškai jaunas. Taigi labai svarbu palaikyti savo
dvasioje prasmingo turinio veiklos jaunatvės pasiryžimus, juos stiprinti,
įsisąmoninti jų principus, pažinti realų gyvenimą, tobulinti save ir jį.
Nuolatinio tobulinimosi sąlyga profesorius laikė dorinį optimizmą. Tai viena
iš jaunatvės ypatybių. Ji ypač prasminga vertybių pasirinkimo požiūriu, nes
jos prasmė – gėris turi laimėti prieš blogį. Nepaisant blogio reiškimosi,
sumanymų žlugimo, žmogus neturi liautis tikėjęs dorinio dėsnio nelygstamumu,
t.y. labai svarbu, kad žmogus tikėtų apvaizdinga pasaulio sandara ir kad
po gyvenimo kovos, žemiškų tragedijų ir kryžiaus kančių laukia prisikėlimas
ir amžina Laimė.
S.Šalakauskis nurodė būdą, kaip išlaikyti dorinį optimizmą, kuris būdingas
iš prigimties, bet nuo gyvenimo smūgių ir pralaimėjimų nusilpsta. Kad būtų
galima kantriai ir be nusivylimų pakelti gyvenimo smūgius ir visa tai, kas pasaulyje
vyksta neteisinga ir bloga, reikia pažinti kančios prasmę – „juk tas, kas
šitos dorinės prasmės neįstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija kiloti
drauge su Kristumi išganomąjį kryžių, tas niekados negalės išlaikyti
optimistinės dvasinės rimties žiaurioj gyvenimo kovoj. Tuo tarpu praradus
šioje kovoje dorinį optimizmą, pralaimima ir pati kova“ 44 .
––––––––––––––––––––––
44 Ten pat, p. 507.

*21
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
Taip S.Šalkauskis natūraliai priėjo išvadą, kad jaunystėje temperamento
optimizmą reikia paversti dorinio apsisprendimo optimizmu.
Taigi idealo meilė, pasiryžimas, dorinis jautrumas, protinis gyvumas, pasiryžimas
nuolat tobulintis, dorinis optimizmas – tai uždaviniai, kuriuos sprendžiant
palaikoma jaunatviška dvasia.
Profesorius nurodė ir priemones dvasinei jaunatvei laimėti – tai domėjimasis
dvasinėmis vertybėmis, jaunos širdies skaistumo išlaikymas, įsigyvenimas į
evangeliškąją religijos dvasią, įsijungimas į gyvosios dvasios sąjūdį. Tai suaugusiųjų
pagalbos jaunimui puoselėti jaunatvės jėgas būdai, tai ir suaugusiųjų
saviugdos priemonės.
Ontologiškai vertindamas idealo meilę, profesorius laikė, kad tai natūralus,
nesugadintos jaunatvės polinkis. Idealas mylimas, nes jis vertingas. Tiesa, Gėris,
Grožis yra aukštieji idealai, reikšmingi žmogaus dvasiai. Sąveikaudamas
su šiomis dvasios gėrybėmis žmogus dvasiškai turtėja, pakyla virš žemiškos
pilkumos. Tad svarbu šią idealo meilę išlaikyti ir sustiprinti. Tai įmanoma idealą
pažįstant ir jam atsidedant.
Kadangi jaunimas iš prigimties linkęs pažinti Tiesą, Gėrį, Grožį, Šventumą,
džiaugtis tuo, tai reikia ryžtingai ir sąmoningai šį domėjimąsi palaikyti.
Jaunai sielai lengva eiti džiaugsmo ir didelio dvasinio pasitenkinimo linkme,
todėl svarbu neleisti tam susidomėjimui nunykti atsitiktinėse gyvenimo situacijose.
Palaikyti tuos interesus, kurie ateina drauge su jaunatve, nėra sunku. Sunkiau
atsidėti aukštiesiems idealams nuosekliai, nes šalia kilnių motyvų iškyla
žemųjų interesų ir polinkių, kurie aukštuosius interesus stengiasi nustelbti.
Vyksta interesų kova. Profesorius akcentuoja pareigą, kad šioje kovoje būtų
nuosekliai kovojama dėl aukštųjų interesų ir aukštųjų idealų. Svarbiausia –
neleisti tarpti dviem priešingiems individo idealams: teigiamam ir neigiamam.
Tobulai pažinus idealą, įmanoma išlaikyti teisingą veiklos kryptį idealo link.
Profesorius atskleidė, kaip pažinti aukštuosius gyvenimo idealus. Tai įmanoma
pasiekti nuolat domintis dvasinėmis vertybėmis ir laikant šiuos interesus
savo pasiryžimų pagrindu. Sąveika su dvasios vertybėmis – tai stipriausias
dvasios variklis. Tad labai svarbu rūpintis tą sąveiką stiprinti.
Antra sąlyga jaunimui palaikyti dvasinius interesus ir sąveikauti su dvasinėmis
vertybėmis – padėti išsaugoti jaunos širdies skaistumą. Tai profesorius
pavadino vykdomąja priemone.
Širdies skaistumą išsaugoti S.Šalkauskis rekomendavo dorinio auklėjimosi
priemonėmis, ugdančiomis dorinį atsparumą, didinančiomis dorinį aktyvumą.
Ypač ragino atkreipti dėmesį į įvairias naujoves, patraukiančias jaunimą. Pirmiausiai
reikia išmokyti jaunimą apdairiai vertinti kiekvieną naujovę ir kontroliuoti
savo jaunus užsidegimus ir iniciatyvas. Širdies skaistumo neįmanoma
445

446 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *22
išsaugoti be kovos su gyvenimo inercija, kuri lygiai pasireiškia ir senovės šablone,
ir naujovės madoje.
Garsiausias praktinės ir organizacinės lietuvių pedagogikos krypties atstovas
I.Malinauskas 45 atkreipė dėmesį į tai, jog mokytojo reikšmė tautai ir atskiro
individo (mokinio) dvasinių ir jaunatviškų galių sklaidai didelė ir daug didesnė
negu kartais atrodo. Tai aišku ir suprantama įvairioms kategorijoms atstovaujantiems
žmonėms:
– tai aišku kiekvienam pastabiam ir introspekcija gebančiam pasinaudoti
inteligentui, susidūrusiam su įvairių tipų mokytojais;
– net mačiausieji, pradžios mokyklos mokiniai instinktyviai nujaučia, ar
mokytojas nuoširdus, ar draugiškas, šaltas, beširdis, žiaurus. Jie pastebi, ar
mokytojas protingas, daug žinantis ir gerai mokantis dėstomąjį dalyką, ar apsileidęs,
ar sumanus, ar menkai išsilavinęs, ar moka dėstyti, ar į darbą žiūri aplaidžiai;
– aukštesniųjų klasių mokiniai nepaprastai tiksliai suskirsto visus mokytojus
į kategorijas pagal jų pajėgumą dirbti.
I.Malinauskas suskirstė mokytojus į tam tikrus tipus ir atskleidė, kokį
vaidmenį, priklausydami vienam ar kitam tipui, jie atlieka ugdymo procese.
Apie neveiklius mokytojus šiuo požiūriu atsiliepė neigiamai, nes jie nedaro
jokios įtakos mokinių sielos formavimuisi. Savo neveiklumu jie nepelno
autoriteto, o mokiniai nejaučia jiems jokios pagarbos, nusižengę nepasiduoda
auklėjami, paneigia auklėjimo priemones; išvengti pedagoginėms situacijoms
būdingos anarchijos gali tik iš šalies atėjęs autoritetas.
Dar kritiškiau vertino jų pajėgumą ugdyti. Mokytojai, negebantys valdyti
vaikų, negali nei jų išmokyti, nei išauklėti. Jei mokiniai gerai mokosi, tai nėra
mokytojo nuopelnas – čia prasiveržia įgimtas mokinio polinkis mokytis, o apie
visuminį (pilnutinį) ugdymą negali būti nė kalbos. Šio tipo mokytojai trukdo
plėtotis atskirų asmenų dvasiai. Jie stabdo ir visos tautos kultūrinę raidą – „tai
patentuoti kultūros stabdžiai“ 46 .
I.Malinauskas apibūdino ir vidutinius („šiaip sau“) mokytojus. Kai kurie
rūpestingi, atsidavę darbui, tačiau dažniausiai mažų gabumų, be iniciatyvos,
be kūrybinio užmojo. Jų reikalavimai mokiniams atrodo be tikslo, pedantiški,
negyvenimiški. Tokio charakterio mokytojai dažniausiai negeba mokiniams
iškelti didesnių problemų, nepadrąsina jų imtis aktyvios ir sudėtingesnės veiklos,
nepadeda įprasminti gyvenimo. Mokiniai nejaučia turį gyvenimo vadovą.
Sunkiomis minutėmis nesikreipia patarimo, nesiguodžia, nes mokytojas
––––––––––––––––––––––
45
A. Ramūnas, „Pagrindinės linkmės lietuvių pedagogikoje“, Aidai, 1948, nr. 20, p. 442–450.
46
Ig. Malinauskas, „Mokytojų atrankos ir jų atlyginimo klausimu“, Židinys, 1931, nr. 10,
p. 229.

*23
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
jiems – bejėgis individas. Tokio tipo mokytojai auklėtojai gali būti mokinių
pakenčiami, tačiau nepageidaujami – jie menki jaunuomenės vadovai.
Trečiam mokytojų tipui I.Malinauskas priskyrė didesnės erudicijos, platesnių
užmojų, intuityvius ir iniciatyvius mokytojus, kurie savo išmintimi ir
kitomis savybėmis padeda mokiniams pažadinti jų galias, paskatina veikti.
Tokį mokytoją mokiniai greitai pamilsta, gerbia, idealizuoja, pasirenka žmogaus
idealu, pagal kurį ima formuoti savo asmenybę. Toks mokytojas, pasak
I.Malinausko, iš tikrųjų moko, auklėja, lavina, t.y. ugdo; tik šitoks mokytojas
turi moralinę teisę mokinį ugdyti.
Mokytojo pajėgumą pagelbėti mokiniui I.Malinauskas vertino ir mokinio,
ir šeimos, ir visos visuomenės požiūriu:
– tėvai nori, kad jų vaikus mokytų autoritetingi mokytojai;
– mokinius ugdantis kvalifikuotas mokytojas skatina ne tik natūralų mokinio
vystymąsi, bet ir visos tautos pažangą.
Taigi I.Malinauskas, kaip ugdymo praktikas ir organizatorius, iškėlė idėją,
jog reikia rodyti daug iniciatyvos ir aktyviai veikti, kad mokyklose susitelktų
gabūs mokytojai ir neliktų jose vietos nekvalifikuotiems, neautoritetingiems
mokytojams.
Aptartoji medžiaga leidžia teigti, jog būtina autoritetingo mokytojo savybė
– dvasios jaunatvė, kuriai būdinga pagarba idealui, dorinis jautrumas, protinis
gyvumas, pasiryžimas nuolat tobulintis, optimizmas.
Tai psichologiškai ir ontologiškai nulemtas autoriteto dėmuo, nes mokinių
jaunatvė, kuriai taip pat būdinga iniciatyva, veržlumas, aktyvumas, pasiryžimas,
naujovių, racionalumo paieškos, natūraliai reikalauja, kad su ugdytojais
juos sietų dvasios giminystė.
Jaunatvės dvasia – mokinių aktyvumo, veiklumo, iniciatyvų šaltinis. Šias
prigimtines jaunų žmonių savybes gali palaikyti ir stiprinti tik jaunos dvasios
mokytojas: mokinių paskata pažinti aukštuosius gyvenimo idealus, t.y. sąveikauti
su vertybėmis – tai mokinių prigimtinio veiklumo ir harmonijos poreikio
palaikymas, taip pat paskatinimas realiai tų idealų siekti, taigi kartu ir tobulėti.
IŠVADOS
Mokytojo autoriteto vaidmenį vykstant neautoritariniam ugdymui Lietuvos
pedagogai profesionalai ir ugdymo praktikai yra ypač sureikšminę. Be kitų
dėmenų, pasaulėžiūra laikoma ypač svariu komponentu.
1. Integralios mokytojo pasaulėžiūros reikalavimus nulėmė šie veiksniai:
– Lietuvos Konstitucijoje įrašyta tėvų teisė parinkti vaikams mokyklas pagal
jų pageidaujamą pasaulėžiūrą;
447

448 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *24
– didžioji šalies gyventojų dalis buvo katalikų tikėjimo, todėl tėvai savo
vaikų mokytoją norėjo turėti tikintį kataliką;
– buvo vadovaujamasi nuostata, kad jei mokytojo pasaulėžiūra neatitinka
tėvų pageidaujamos pasaulėžiūros, vaikams daroma didžiulė skriauda, nes
religija laikoma ne tik šventumo, bet ir doros šaltiniu.
Kad būtų patenkinti tėvų poreikiai, teoriškai organizaciniais pasaulėžiūros
ugdymo klausimais buvo orientuojamasi į mišrią mokyklų sistemą, kur turėjo
atsirasti vietos ir privačioms mokykloms.
2. Mokytojo autoriteto koncepcijose reikšminga vieta skirta fizinių ir dvasinių
mokytojo savybių dermei. Tai susiję su požiūriu į žmogų kaip neskaidomą
visetą: mokytojas ugdomojoje veikloje dalyvauja visa savo esybe, naudojasi
visu savo autoritetu, todėl visos jo galios turi būti deramai išugdytos ir
reikštis, o jų raiška darniai harmonizuoti.
Natūrali ir tinkama dvasinių ir fizinių mokytojo savybių raiška, harmoninga
jų dermė padeda sukurti geresnes ugdomosios veiklos sąlygas:
– su mokiniais užmezgami glaudūs kontaktai;
– palaikomi teigiami santykiai;
– aktyviau ir natūraliau reiškiasi mokytojo kūrybiškumas.
Dvasios jaunatvė – mokytojo autoriteto struktūros dėmuo. Tik jaunos dvasios
mokytojas pajėgus skatinti tikslingai ir natūraliai skleistis mokinių galias,
pažinti aukštuosius idealus ir jų siekti.
Jaunų žmonių galių sklaidos skatinimas – ne tik pavienio individo, bet
drauge ir visos tautos pažangos variklis.
Įteikta 2001 m. birželio mėn.
LITERATŪRA
„Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, nr. 12, p. 367–371.
Dovydaitis P., „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms)“, Lietuvos mokykla,
1930, nr. 11, p. 402–407.
Geniušas J., „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“, Rinktiniai raštai, Kaunas,
1968.
Karčiauskienė M., Mokykla ir pedagoginė mintis (Mokymo priemonė), Vilnius,
1983.
Kuzmickis Z., „Mokytojo idealas“, Švietimo darbas, 1929, nr. 1, p. 290–297.
Lapinskas J., „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 407–411.
Malinauskas I., „Mokytojų atrankos ir jų atlyginimo klausimu“, Židinys, 1931,
nr. 10, p, 229–230.
Mičiulis J., Pedagogika ir didaktika, Kaunas, 1928.

*25
MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT
NEAUTORITARINIAM UGDYMUI
449
Motuzas R., Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos raidos 1918–1940
metais pedagoginės kryptys (Disertacija), Vilnius, 1994.
Raičinskis K., „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938,
nr. 6/7, p. 416–418.
Ramūnas-Paplauskas A., „Pagrindinės linkmės lietuvių pedagogikoje“, Aidai,
1948, nr. 20, p. 442–450.
Ruginis K., „Pedagoginis susipratimas“, Tautos mokykla, 1930, nr. 5, p. 195–198.
Šalkauskis S., „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 499–512.
Šalkauskis S., „Lavinimo mokslas“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 1, p. 92–96.
Šalkauskis S., „Protinimo organizacija“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 2, p. 81–87.
Šalkauskis S., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 1.
Šalkauskis S., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 2.
Šerkšnas A., „Asmenybės ugdymo problema“, Tautos mokykla, 1937, nr. 10,
p. 233–238.
Vaškys J., „Priemonės sužadinti mokinių aktyvumui“, Lietuvos mokykla, 1938,
nr. 10, p. 528–531.
Vokietaitis A., „Mokytojos asmenybės struktūra“, Tautos mokykla, 1935,
nr. 15/16, p. 334–338.
DIE ROLLE DER AUTORITÄT DES LEHRERS IM NICHT
AUTORITAREN ERZIEHUNGSPROZEß
Zusammenfassung
Das Ziel dieses Artikels sind die Analyse und der Vergleich der Rolle des Lehrers
als Autorität in nicht autoritaren Erziehungsprozeß, dabei werden die Konzeptionen
erklärt, deren Autoren Gelehrte, erfahrene Praktiker im unabhängigen Litauen (1918–
1940) sind.
Die litauischen Pädagogen und Praktiker widmen für die Rolle der
Lehrerautorität im nicht autoritaren Erziehungsprozeß eine große Aufmerksamkeit.
Dabei sind Weltanschauung, Körperliche und geistige Eigenschaften, der jugendliche
Geist des Lehrers von besonders großer Bedeutung.
1. Die Aufforderungen für die integrale Weltanschauung des Lehrers entschieden
folgende Faktoren:
– Nach der litauischen Verfassung haben die Eltern das Recht, für ihre Kinder die
Schulen nach ihrer entsprechenden Weltanschauung zu wählen;
– Der größere Teil der Menschen des Landes waren katholisch, deshab wollten
die Eltern als Lehrer für ihre Kinder einen Katholiken haben;
– Man richtete sich nach der Theorie, daß die Weltanschauung des Lehrers der
der Eltern entsprechen soll, sonst wird für die Kinder ein großer Schaden zugefügt,
denn die Religion wurde als Quelle etwas Heiliges und Sittliches behandelt.

450 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *26
Um den Bedarf der Eltern zu befriedigen, wurde theoretisch auf solches
Schulsystem orientiert, wo man Platz für die Privatschulen finden konnte.
2. In der Konzeption der Lehrerautorität wurde eine große Bedeutung für die
körperlichen und geistigen Eigenschaften des Lehrers gewidmet. Dabei betrachtete
man den Menschen als eine ganze Einheit:
– Der Lehrer nimmt am Erziehungsprozeß aktiv teil. Deshalb müssen alle ihre
Eigenschaften entwickelt werden und hochwertig zum Ausdruck gebracht werden;
– Der naturelle und hochwertige Ausdruck der geistigen und körperlichen
Eigenschaften, die Harmonie helfen die Bedigungen für die hochwertige
Erziehungstätigkeit schaffen;
– Mit den Schülern werden enge Kontakte angeknüpft;
– Die Kreativität des Lehrers kommt aktiver und natureller zum Ausdruck.
3. Die geistige Jugendlichkeit ist die wichtige Komponente der Struktur der
Lehrerautorität. Nur der jugendliche Lehrer ist imstande, die Fähigkeiten des Schülers
zweckmäßig und naturell zu ermessen, ihre hohen Ideale zu erkennen und nach ihnen
zu streben.
Die Unterstützung der Fähigkeiten von jungen Leute ist eine große Triebkraft des
Fortschritts nicht nur eines einzelnen Individuums, sondern auch des ganzen Volkes.