MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 19. VILNIUS, 2001 

425 

DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ 

Klaipėdos universitetas 

MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT 

NEAUTORITARINIAM UGDYMUI 

ĮVADAS 

Modernėjančioje visuomenėje keičiasi požiūris į mokyklą, mokymo ir 

mokymosi formas. Išsivysčiusios ekonomikos pasaulio šalyse plintančios pedagoginės 

futurologijos atstovai mėgina projektuoti būsimos mokyklos modelius, 

numato švietimo raidos kryptis, prognozuoja, kada bus sukurtos naujos 

mokymo formos. Dalis futurologų mokymo organizavimą sieja su visiškai 

mokytoją galėsiančios pakeisti technikos raida. Manoma, kad mokiniai, naudodamiesi 

informacijos centrų paslaugomis, galės mokytis pagal savo interesus 

ir galimybes. Kitõs futurologų pozicijos atstovai įsitikinę, kad ateities mokykla 

visiškai išnyks. Mokiniai lavinsis savarankiškai, vyraus savimoka, mokyklos 

funkcijas perims kultūros, švietimo institucijos. 

Tačiau istorinė ugdymo teorijos ir praktikos raida patvirtina, jog daugelis 

pasirenkamo individualaus mokymo sistemų, pagal kurias buvo dirbama nesiekiant, 

kad mokiniai įgytų sistemingų žinių, atsisakyta atskirų dalykų, 

sumenkintas mokytojo vaidmuo, nepasiteisino (batavinė, manheiminė 

sistemos, Daltono, Jenos planai ir kt.). 

Šiandien mokiniui į pagalbą ateina mokomosios mašinos, internetas, populiarėja 

distancinis mokymas. Nauji mokymo būdai tarnauja savimokai, intelekto 

lavinimui, bet mokymas yra taip pat ir auklėjimas, ir lavinimas. Be to, – 

valdomas procesas, kuriame tobulinant ir kultūrinant chaotišką ugdytinio prigimtį, 

sudarant sąlygas skleistis jo galioms, būtina profesionali pagalba. Tokią 

pagalbą gali suteikti tik mokytojas. 

Mokiniams teikiamais impulsais, ekspresyvinėmis, intelektinėmis, motyvacinėmis 

savybėmis, optimizmu, socialumu, valia mokytojas sužavi auklėtinius, 

skatina veiklai, stiprina jos motyvus, įgyja pasitikėjimą, t.y. autoritetą.

424 DR. ONA TIJŪNĖLIENĖ *0 

Autoritetingą mokytoją mokiniai gerbia, noriai atlieka jo skirtas užduotis, laisvai, 

natūraliai paklūsta rekomendacijoms, iš jo mokosi. 

Kad mokytojas mokinio gyvenime, ugdymo(-si) procese atlieka ypatingą 

vaidmenį, rodo 1997, 1998, 1999 m. mūsų atlikti tyrimai. Mokiniai pageidauja 

veiklių, darbščių, savo priedermes mokiniams atliekančių mokytojų, be to, 

juos suprantančių, gerbiančių, mylinčių, jais pasitikinčių, teisingų, draugiškų, 

socialių. 

Orientuojantis į naujojo tūkstantmečio gyvenimo keliamus reikalavimus, 

mokinių poreikius, reikia prognozuoti ir pedeutologijos raidą, vykdyti mokslinius 

eksperimentus, patikrinti anksčiau sukurtų koncepcijų gyvybingumą, kurti 

naujas, nes mokytojo asmenybės, autoriteto problema natūraliai iškils. Tai 

įmanoma tik iki galo ištyrus pedeutologijos koncepcijų ištakas ir raidą. Ypač 

nepriklausomos Lietuvos (1918–1940), kai pedagoginė mintis plėtojosi panašiomis 

pookupacinėmis sąlygomis, kaip ir šiomis dienomis, ir vadavosi iš autoritarizmo. 

Mokytojo autoriteto samprata nepriklausomos Lietuvos pedagogų darbuose 

apima ne tik charakterologines, socialines, moralines, intelektines savybes, 

profesinių pareigų vykdymą, santykius su mokiniais, bendrosios kultūros lygį, 

bet ir pasaulėžiūrą, dvasinių ir fizinių savybių dermę, prigimties ir biologinio 

amžiaus nulemtos dvasios jaunatvės reiškimąsi. 

Autoriteto dėmenų – pasaulėžiūros, dvasinių ir fizinių savybių dermės, 

jaunatviškos dvasios – raiškos ir vaidmens ugdymo srityje charakteristika 

mokslininkų ir švietėjų darbuose yra lakoniška. Matyt, dėl pačių dėmenų specifikos, 

reikalaujančios subtilaus santykio, jie sulaukė nedaugelio tyrinėtojų 

dėmesio. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ir palyginti koncepcijas, aiškinančias 

mokytojo autoriteto vaidmenį vykstant neautoritariniam ugdymui. 

Uždaviniai: 

Apžvelgti mokytojo pasaulėžiūrai keliamų reikalavimų veiksnius. 

Aptarti, kaip dvasinės ir fizinės mokytojo savybės pelno mokinių pasitikėjimą. 

Atskleisti jaunatviškos dvasios mokytojo vaidmenį puoselėjant bręstančios 

asmenybės dvasios galias. 

Tyrimo objektas – mokytojo autoriteto vaidmens, vykstant neautoritariniam 

ugdymui, koncepcijos nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). 

Metodologinės nuostatos: 

Ugdomojoje veikloje mokytojas dalyvauja visa savo esybe. Todėl norėdamas 

daryti mokiniams ugdomąją įtaką turi rūpintis visybiniu savo autoritetu, 

tobulinti jo raišką, teorines žinias.

*1 



Plėtojant pedeutologiją, prognozuojant jos raidą, svarbu, kad būtų vadovaujamasi 

demokratinės minties perimamumo principu, t.y. svarbu išsamiai 

ištirti, kaip daugelis ugdymo problemų, tarp jų ir mokytojo asmenybės struktūros, 

pašaukimo, autoriteto, buvo sprendžiamos neautoritarinio ugdymo sąlygomis 

nepriklausomoje Lietuvoje. 

Metodai. Istorinis-priežastinis, aprašomasis-lyginamasis. 

Hipotezė: Nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje mintyje mokytojo autoritetas 

laikomas viena iš reikšmingiausių asmenybės ugdymo sąlygų ir priemonių. 

TYRIMO REZULTATAI IR JŲ INTERPRETACIJA 

MOKYTOJO PASAULĖŽIŪROS IR AUTORITETO ĮTAKA UGDYMUI. Šios minties 

ištakų reikėtų ieškoti dar okupuotoje Lietuvoje (XIX a. antroji pusė–XX a. 

pradžia), kai Lietuvos žmonės boikotavo valdinę mokyklą ir joje dirbantį nevietinės 

kilmės mokytoją, nepriimtinų religinių įsitikinimų, negerbiantį tautos 

tradicijų, kalbos, neprisitaikantį prie žmonių dvasios ir neatsiliepiantį į jų poreikius 

1 . 

Mokytojas visada gauna visuomenės, šeimos įgaliojimus, visada tikimasi, 

kad jis tuos įgaliojimus vykdys: auklės ir mokys vaikus tokia dvasia, kokia 

pageidauja tėvai. Tik vykdydamas šiuos įgaliojimus, mokytojas įgyja pasitikėjimą, 

taigi ir autoritetą. 

Mokytojo pasaulėžiūros idėja pookupaciniais metais (1918–1940) Lietuvoje 

buvo gyva dėl objektyvių priežasčių. Pirmiausia dėl nedarnių šeimos ir 

mokyklos santykių okupacijos laikotarpiu – šalies žmonių patirta skriauda dėl 

to, kad neturėjo teisių patenkinti prigimtinį poreikį šviestis apskritai, dar nebuvo 

nuslopusi. 

Demokratiniu keliu eiti pradėjusios Lietuvos žmonės dideles viltis dėjo į 

švietimą, tikėdamiesi, kad mokyklų organizacija ir ugdymo turinys patenkins 

pasaulėžiūrinius ir kitus poreikius. Tai išsamiai išnagrinėta R.Motuzos disertacijoje 

2 . 

Jau pirmosiose nepriklausomybės laikotarpio publikacijose skelbiama idėja, 

kad svarbu sukurti racionalią mokyklų sistemą, kurioje būtų vietos privačioms 

mokykloms, nes tik veikiant mišriai, t.y. valstybinių ir privačių mokyklų 

sistemai galima patenkinti tėvų poreikius – parinkti vaikams auklėjimo 

–––––––––––––––––––––– 

1 

M. Karčiauskienė, Mokykla ir pedagoginė mintis XIX a. II pusėje, Vilnius: VU, 1983, 

p. 113–115. 

2 

R. Motuzas, Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos raidos 1918–1940 metais 

pedagoginės kryptys. (Disertacija), Vilnius, 1994, p. 62–64. 

425


kryptį, kuri atitiktų jų pasaulėžiūrą 3 . Taip natūraliai iškilo mokytojo pasaulėžiūros 

problema, kuria ypač domėjosi P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, A.Maceina 

ir kiti šalies intelektualai. 

Katalikiškos krypties žurnalas „Lietuvos mokykla“, redaguojamas ateitininkų 

ideologo P.Dovydaičio, gynė poziciją, kad mokytojo pasaulėžiūra turi 

būti integrali: mokytojai privalo būti tikintys ir praktikuojantys religiją. Pagrindinis 

tokios pozicijos motyvas – kad didžioji Lietuvos žmonių dalis yra 

katalikiškos pasaulėžiūros, todėl mokytojai turi prie jos derintis ir ją puoselėti. 

Kiti motyvai siejami su ugdymo procesu, įvairiais jo aspektais. Vienas iš 

jų – istorinės patirties motyvas. Istorija patvirtino tikinčių mokytojų veiklos 

pranašumą, palyginti su netikinčių. Romėnų pedagogas, retorikos teoretikas 

M.F.Kvintilianas (35–96) draudė patikėti vaikus prastiems mokytojams. 

Pavyzdžiu iškeliama ir netikinčių Prancūzijos didikų patirtis – nors patys 

netikintys, bet savo vaikus paveda mokyti ir auklėti tikintiems vienuoliams, 

nes jais labiau pasitiki. 

Pateikiamas ir moralinio pobūdžio motyvas: netikintys mokytojai – tai 

vaikų doros darkytojai, o mokslas be Dievo – tai žmogaus klaidinimas. Netikintis 

mokytojas netenka tikinčių tėvų ir jų vaikų pasitikėjimo 4 . 

Integralinės mokytojų pasaulėžiūros problemą sprendė prof. P.Dovydaitis, 

laišku kreipdamasis į Lietuvos mokytojus ir mokytojas. Tam jį paskatino 

1930 m. lapkričio 1 d. Kaune įvykęs IV kultūros kongresas, reikalavęs Bažnyčią 

atskirti nuo mokyklos, o mokslą nuo religijos. Laiške profesorius įrodinėjo 

religijos ir mokslo bei meno ryšį ir reikšmę šių kultūros sričių plėtotei, kėlė 

uždavinį stiprinti katalikišką mokytojų pasaulėžiūrą ir padėti mokiniams ją 

stiprinti. 

Laiške P.Dovydaitis pažymėjo, kad kongreso ir Lietuvos mokytojų sąjungos 

nutarimai prislėgė Lietuvos katalikų visuomenę, bet ne todėl, kad katalikai 

būtų išsigandę tam tikros kovos, bet todėl, jog tokia veikla netikslingai eikvoja 

dvasinę tautos energiją, reikalingą kitiems darbams atlikti, kad valstybė stiprėtų. 

P.Dovydaičio kreipimosi į mokytojus, kitus inteligentus tikslas – parodyti, 

kokį vaidmenį, kuriant žmonijos kultūrą, atliko religija 5 . 

Beje, kultūrą Dovydaitis suprato kaip žmogaus dvasinį augimą, savęs turtinimą 

dvasinėmis vertybėmis, o civilizaciją – žmogaus gyvenimo turtinimą 

materialinėmis vertybėmis. Atsiribojęs nuo civilizacijos sąvokos, kultūroje 

išskyrė tris komponentus – mokslą, meną ir religiją. Tad, pasak Dovydaičio, 

tas, kas sąmoningai ar nesąmoningai nusiteikia prieš religiją, tas „naikina sa- 

–––––––––––––––––––––– 

3 

„Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, gruodis, p. 367–371. 

4 

Ten pat. 

5 

P.Dovydaitis, „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms) – pirmiausia mokytojams (-oms) 

katalikams(-ėms), taip pat ir visiems(-oms) kitiems(-oms)“, Lietuvos mokykla, 1930, nr. 11, p. 402–407.

*3 



vyje ir visuomenėje vieną kultūros sričių, tas save patį ir visuomenę apiplėšia, 

skurdina kultūros atžvilgiu“ 6 . Taigi, P.Dovydaičio aiškinimu, žmonės, besiskelbiantys 

esą kultūros kūrėjai, įgyvendintojai, bet kartu kovojantys su religija, 

patys sau prieštarauja, skurdina savo dvasią, nuskriaudžia visuomenę. 

Gindamas savąją kultūros sampratą P.Dovydaitis oponavo V.F.Gėtės (Goethes) 

teiginiui: „kuris turi mokslą ir meną, tas (jau) turi ir religiją; kas anų 

dviejų neturi, tas teturi religiją“ 7 . Dovydaitis pateikė tokius savus argumentus: 

mokslas gali būti naudojamas didelėms nelaimėms skleisti, o ne humaniškiems 

tikslams; mokslas neaiškina žmogui visatos tvarkos: kaip kas vyksta, kodėl 

taip, o ne kitaip vyksta, mokslas neatskleidžia nė vieno vyksmo priežasties. 

Tai nėra originalios P.Dovydaičio mintys. Tai mintys užsienio šalių mokslininkų 

(vokiečių, amerikiečių): J.T.Adamso, A.Vyrkandto, A.Einšteino ir kitų, kuriais 

jis rėmėsi, kuriems pritarė. Dovydaitis cituoja labiausiai jį sudominusius 

Einšteino teiginius: „Dėl dvasios, kuri gaivina naujuosius mokslinius tyrinėjimus, 

tai mano įsitikinimas toks, kad visos subtilesnės spekuliacijos mokslo 

srity kyla iš gilaus religinio jutimo; be jo paliktų nevaisingos. Aš taip pat tikiu, 

kad ta religingumo rūšis, kuri šiandien pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose, 

yra vienintelis kūrybiškas mūsų laikų religinis pasireiškimas“ 8 . 

P.Dovydaitis straipsnyje nuosekliai įrodo, kad visais laikais menas giliausių 

aspiracijų sėmėsi iš religijos, ir prieina išvadą, kad vienas iš trijų pagrindinių 

didžiųjų kultūros reiškinių yra religija, todėl skelbti religijai kovą kultūros 

vardu reiškia ne ką kita, kaip „pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų“ 9 . 

Mokytojams adresuotame laiške profesorius priminė, kad nuo Kristaus 

gimimo iki šiol nėra kito tikresnio ir galingesnio kultūros ugdymo veiksnio 

kaip Kristaus religija su jos praktinėmis priemonėmis. Kristaus religijos galią 

rodo kultūrinė revoliucija, kurią Vakarų Europa išgyveno pereidama nuo pagoniškosios 

religijos prie krikščioniškosios. Pavėluotai pakrikštyta Lietuva 

patyrė kultūros nuostolių. Tačiau juos galima išlyginti, jei Kristaus religijos ir 

doros mokslas būtų įvertintas kaip neįkainojamas tikrosios kultūros reiškinys. 

P.Dovydaitis apgailestavo, kad ne visa mūsų šalies šviesuomenė taip galvoja: 

yra stojančių prieš Kristaus religiją ir jos tiesų mokymą mokykloje bei 

tos religijos skelbėjus, Jo įkurtos Bažnyčios poveikį visuomenei. „Juk be šito 

mūsų tauta ir valstybė tikrų tikriausiai išsinuodins tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos 

nuodais, kurie pro visus plyšius ir plyšelius šiandien skverbiasi 

į mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo organizmą“ 10 , – sunerimęs rašė 

–––––––––––––––––––––– 

6 Ten pat, p. 402. 

7 Ten pat. 

8 Ten pat, p. 406. 

9 Ten pat, p. 407. 

10 Ten pat, p. 405. 

427


P.Dovydaitis. Drauge jis buvo susirūpinęs, kad mūsų krašte, kur žmonės nori 

šviestis, kultūrėti, neatsilikti nuo kaimynų, atsiranda tvirtinančių, jog mokykloje 

neturi likti vietos religijai, kurią mokslininkas pavadino „ir mokslo, ir meno 

motina“ 11 . 

Mokytojo veiklą P.Dovydaitis siejo su nepriklausomybės įtvirtinimu, 

mokytojus vadino tų pamatų stiprintojais, „dirbančiais po Kristaus vėliava“. Į 

juos kreipėsi tokiais žodžiais: „Jūs statote mūsų tautos ir valstybės rūmą ne ant 

vėjo išnešiojamų smilčių, bet ant jokių galimybių neišgriaunamos uolos“ 12 . 

P.Dovydaitis abejojo, ar netikintys pedagogai, taip pat prieštaraujantys tikybos 

mokymui mokytojai turi tikrąjį pašaukimą dirbti pedagoginį darbą. Profesorius 

priminė, kad nė vienas pedagogas tiek ikikrikščioniškais, tiek krikščionybės 

laikais nebuvo nusiteikęs prieš religijos mokymą mokykloje. Priešingai 

– visi buvo religingi. Taigi netikintiems mokytojams mokykloje neturėtų 

rastis vietos: „jie čia tik ardymo, ne statymo darbą dirba“ 13 . Tokie turėtų pasirinkti 

kitą darbą. 

Autorius pateikė vysk. K.Paltaroko poziciją, citavo jo žodžius iš leidinio 

„Katalikų veikimo centras ir jo uždaviniai“: „Mokykla, kuri duoda mokiniams 

žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta 

netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai” 14 . Todėl autorius kvietė gelbėtis iš 

pragaišties ir nerengti Lietuvoje dirvos bolševizmui įsigalėti, nes bolševizmas 

Kristaus religiją laiko didžiausiu savo antikristiškų planų tvarkytoju ir tai jis 

parodo nekęsdamas krikščionių religijos. 

Profesorius rėmėsi ir kitų šalių patirtimi. Minėjo vokiečių neurologo Plačeko, 

tyrinėjusio savižudybės motyvus, poziciją, kad būtina atgaivinti liaudies 

religingumą. Tikėjimą jis laikė visos liaudies ir tautos išsigelbėjimu. Plačeko 

religingumo samprata – tai paisymas Dievo, Jo įsakymų, Bažnyčios ir Sakramentų, 

taigi ir autoriteto. 

Vokiečių katalikai ir protestantai pageidavo konfesinės mokyklos, kurioje 

dirbtų tikintys mokytojai. Tai esąs vienintelis Vokietijos išsigelbėjimo 

variantas. 

P.Dovydaitis vylėsi, kad Lietuvos katalikų visuomenė, Vytauto Didžiojo 

rūpesčiu atneštą Kristaus religijos šviesą ir šilumą, Dievą ir šiandien laikanti 

savo prieglauda ir stiprybe, valstybės rūmą statys ant krikščioniškų pamatų, o 

patį atsakingiausią darbą, ugdydami krikščionišką mokinių pasaulėžiūrą, atliks 

mokytojai. 

–––––––––––––––––––––– 

11 Ten pat, p. 413. 

12 Ten pat, p. 414. 

13 Ten pat. 

14 Ten pat, p. 415.

*5 



S.Šalkauskis nuosekliai parodė ugdymo ryšį su pasaulėžiūra. Mokslininko 

koncepcijoje pedagogika yra savarankiškas mokslas, turintis savo dėsnius ir 

dėsningumus, formaliai nuo pasaulėžiūrinių mokslų nepriklausantis. Bet materialiai 

ji priklauso nuo objekto pasaulėžiūros, nes jos objektas, t.y. ugdymas, 

gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūrinių nuostatų, nes 

ugdymo tikslai glaudžiai susiję su gyvenimo tikslais, o šių tikslų supratimo 

negalima atsieti nuo vienokios ar kitokios pasaulėžiūros. 

Taigi S.Šalkauskis teigė, kad visa tai, kas pasakyta apie pedagogikos ir pasaulėžiūros 

santykį, galioja kalbant apie mokyklos ir pasaulėžiūros santykius. 

Kaip ugdymas gyvenimo praktikoje negali nepriklausyti nuo pasaulėžiūros, 

taip ir mokykla, kur vyksta organizuotas ugdymas, negali priklausyti nuo pasaulėžiūros. 

Mokykloje atsiranda dar daugiau veiksnių, didinančių mokyklos 

priklausomumą nuo pasaulėžiūros, – pirmiausiai mokomoji medžiaga ir mokytojo 

asmenybė. Mokytojas – ir lavintojas, ir auklėtojas – atskleidžia mokiniams 

savo pasaulėžiūrą. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, jog mokytojo pasaulėžiūros 

įtaka koreliuoja su jo kvalifikaciniu pasirengimu – „juo aukščiau 

mokytojas stovės savo pašaukimo dalykuose, juo didesnė bus jo asmenybės ir 

tuo pačiu jo išpažįstamos pasaulėžiūros įtaka“ 15 . 

Taigi aišku, kad be pasaulėžiūros mokytojų nėra ir negali būti. Jos įtaka ir 

poveikis mokiniams priklauso nuo mokytojo dalykinio pasirengimo, meistriškumo. 

Lietuvoje buvo orientuojamasi į katalikiškąją pasaulėžiūrą – daugumos 

šalies žmonių pasaulėžiūrą. Autoritetą galėjo turėti mokytojas, atstovaujantis 

daugumos pasaulėžiūrai ir religiniams įsitikinimams. 

Mokytojas J. Lapinskas mokytojo pasaulėžiūrą vertino pasitikėjimo juo visuomenėje 

ir ugdomuoju požiūriu. Jis, kaip ir minėtos didžios asmenybės – 

P.Dovydaitis, S.Šalkauskis, teigė reikšmingo turinio tezę: tikinčioje visuomenėje 

turi būti tikintis mokytojas; tikintiems žmonėms religingumas yra brangiausias 

dalykas, todėl netikinčio mokytojo tėvai negerbia. Drauge su tėvais 

mokytojo negerbia mokiniai. Netikinčioje visuomenėje mokytojas gali būti 

netikintis. Kita vertus, esant skirtingiems įsitikinimams, mokytojo pareiga – 

tėvų įsitikinimus gerbti, toleruoti. Tai darnių santykių pagrindas. 

Antroji J.Lapinsko mintis skirta atkreipti mokytojų dėmesiui į tai, kad 

kiekvienas aukštos kvalifikacijos, puikiai dirbantis pedagogas turi sąveikauti 

su religija, nes ji galingiausia auklėjimo priemonė, didžiausia auklėtojo 

pagalbininkė. Su religija auklėtojas „neturėtų grumtis“ 16 . 

A. Šerkšnas, kaip minėta, laikėsi nuomonės, jog pedagoginis aktas turi būti 

grindžiamas vienovės principu, t.y. kad religija ir tautiškumas yra būtiniausios 

asmenybės ugdymo priemonės. Jis tvirtino, jog tos mokyklos, kurios į vaikų 

–––––––––––––––––––––– 

15 St. Šalkauskis, „Protinimo organizacija“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 2, p. 81. 

16 J. Lapinskas, „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 408. 

429


religinį auklėjimą žiūri kaip į jų veiklos sferai nepriklausantį uždavinį, dirba 

žalingą asmenybės ugdymui darbą, nes, atsisakydamos religinio auklėjimo, jos 

neugdo visybinės (pilnutinės) asmenybės. Kita vertus, asmenybės ugdymas, 

pasak A.Šerkšno, yra ne kokių pasaulėžiūrinių mokytojo užgaidų, o visos tautos 

ir jos ateities reikalas. Mokytoją, nepritariantį pagrindinėms ir būtiniausioms 

asmenybės ugdymo priemonėms – tautiškumui ir religijai, A.Šerkšnas 

pavadina niekuo nekalto mokinio skriaudimu (o per mokinį – ir tautos), nes jis 

skriaudžia mokinį, nesudarydamas sąlygų jo, kaip būsimos visavertės asmenybės, 

galių sklaidai 17 . 

Prityręs pedagogas, daugelio pedagoginių publikacijų autorius J. Geniušas 

mokytojo pasaulėžiūros klausimus siejo su mokyklos reformos problemų kontekstu. 

1934 m. rašytame straipsnyje „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“ 

pedagogas kelia reikalavimus, kad visais klausimais būtų pakeistas požiūris į 

mokytoją: į jo darbą, darbo reikšmingumą, kultūrinę, teisinę, ekonominę būklę. 

Svarbiausias reikalavimas – kad mokytojas visais požiūriais būtų laisva, 

savarankiška, teisiškai nepriklausoma asmenybė. Naujojoje mokykloje mokytojai 

išorinių aplinkybių neturi būti verčiami laikytis jiems svetimų politinių 

orientacijų. Nuo tų orientacijų įtakos ir prievartos jie turi būti apsaugoti teisiškai. 

Tai buvo labai reikšminga pedagogo pozicija, ginanti mokytojo, drauge ir 

mokinių, teises pasaulėžiūros klausimais 18 . 

Pasaulėžiūrinių skirtumų ugdymo problemą S.Šalkauskis rekomendavo 

spręsti kuriant mišrią mokyklų sistemą: be viešųjų mokyklų, steigti ir privačių. 

Viešosios mokyklos būtų skirtos tos pačios teritorijos gyventojų vaikams, o 

privačios – tos pačios kaip steigėjų pasaulėžiūros žmonėms. Jose dirbtų tos 

pačios pasaulėžiūros mokytojai. 

Profesorius rekomendavo nepavesti spręsti, kokia pasaulėžiūra turi būti 

grindžiamas ugdymas mokykloje, toms visuomeninėms organizacijoms, kurios 

turi tam tikras vykdomąsias funkcijas vienoje ar kitoje teritorijoje. Viešojo 

autoriteto kompetencija dažnai virsta ideologine prievarta. 

S.Šalkauskis išdėstė savo nuostatą dėl sąlyginio mokyklų neutralumo pasaulėžiūros 

atžvilgiu. Sąlyginis neutralumas nereiškia, kad nepripažįstama jokia 

pasaulėžiūra. Jis reiškia atsisakymą realizuoti ugdymo praktikoje tuos dalykus, 

dėl kurių įvairios pasaulėžiūros tėvai tarp savęs nesutaria. Esant sąlyginiam 

neutralumui, ugdymas vyksta bendru įvairių pasaulėžiūrų lygmeniu. Bet 

kadangi labai sunku nustatyti, kas yra įvairių pasaulėžiūrų lygmuo, tai sąlygi- 

–––––––––––––––––––––– 

17 

A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“, Tautos mokykla, 1937, nr. 10, p. 234. 

18 

J. Geniušas, „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“, Rinktiniai pedagoginiai raštai, 

Kaunas, 1968, p. 47–48.

*7 



nis neutralumas tegali būti neišvengiama blogybė, tik laikinai pakenčiama, tik 

pereinamasis tarpsnis mokyklų gyvenime 19 . 

Taigi integralios mokytojo pasaulėžiūros problema buvo svarstoma ir autoriteto 

įgijimo, ir mokinių ugdymo bei suderinamumo su tėvų pasaulėžiūra 

aspektais. 

Mokytojo pasaulėžiūra nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje mintyje neatsiejama 

nuo tų įgaliojimų, kuriuos mokytojui buvo suteikusi visuomenė, tarp 

jų – formuoti vaikų pasaulėžiūrą pagal tėvų pageidavimus. 

Mokytojo ir tėvų pasaulėžiūros sutapimas – autoriteto garantas. 

Ugdydamas visavertį žmogų bei formuodamas integralią pasaulėžiūrą 

mokytojas privalo būti integralios pasaulėžiūros: tikėti ir tikėjimą praktikuoti. 

Religija – ne tik vaiko vedimo į šventumą, bet ir doros ugdymo šaltinis, 

todėl mokytojas, ugdydamas tokį žmogų, pats turi būti tikintis. 

MOKYTOJO DVASINIŲ IR FIZINIŲ SAVYBIŲ DERMĖ NEAUTORITARINIO UG- 

DYMO TEORIJOSE. Mokytojo vaidmuo ugdymo procese ypatingas. Mokytojas 

ne tik sukuria ugdymosi sąlygas, vadovauja sudėtingam žmogaus tobulėjimo 

procesui, bet visa savo esybe daro įtaką individualybės formavimuisi: požiūriu 

į dėstomą dalyką, darbą, žmones, gyvenimą, vertybes, bendravimo būdu, moralinėmis 

savybėmis, fizine struktūra – duotybe. Tiek gyvenime, tiek pedagogikoje 

veikia psichologijos dėsnis, kurio esmė tokia: kiekvienas žmogus savo 

išore daro kitiems vienokį ar kitokį įspūdį, patraukia arba atstumia. Apie patrauklios 

išorės žmogų manoma, kad jis pasižymi ir teigiamomis vidinėmis savybėmis, 

kad yra jautrus, doras, kad juo galima pasitikėti. 

Mokytojo dvasinėms ir fizinėms savybėms XX a. pirmosios pusės Lietuvos 

pedagoginėje mintyje skirtas nevienodas dėmesys. Kai kurie autoriai savo 

darbuose fizinėms mokytojo savybėms neteikia jokios reikšmės, labiausiai 

akcentuoja dvasines, intelektines savybes. Tačiau mokytojas daro įtaką mokiniams 

visa savo asmenybe. 

Vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos pedagogų, mėginusių aptarti 

dvasinių ir fizinių mokytojo savybių dermės reikšmę ugdymo procese, buvo 

J.Mičiulis. 1928 m. išleistoje „Pedagogikoje ir didaktikoje“, apibūdindamas 

mokytojo asmenybę, nurodė dvi savybių grupes: dvasines ir fizines. Rašydamas 

apie fizines savybes konstatavo, kokios jos turėtų būti, o jų reikšmės beveik 

neatskleidė. Pasak J.Mičiulio, mokytojui turėtų būti būdinga: „1. Sveika 

ir stipri kūno konstitucija, būtent tvirta krūtinė, sveikas kalbos organas. Jautrūs 

pojūčių organai ir tinkami darbui nervai. 2. Lytingas (formingas) kūnas. Mokytojo 

kūno trūkumai mokiniams greitai pasirodo juokingi ir mokytojas tampa 

jų pajuokos objektu“. Panašiai J.Mičiulis rašė apie auklėtojo funkcijas atlie- 

–––––––––––––––––––––– 

19 St. Šalkauskis, „Lavinimo mokslas“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 1, p. 92–96. 

431


kantį pedagogą: geras auklėtojas turi būti išsilavinęs fiziškai, protiškai, turėti 

charakterį ir būti išlavintų jausmų. Labai svarbu, kad auklėtojas imponuotų 

mokiniams savo išore („pastata“), judesiais, balsu, akimis, visu savimi: „judesiai, 

balsas, akys turi būti gyvi, gražūs, nes auklėtojas dirba visui visas“ 20 . 

Lakoniškai autorius apibūdino ir dvasines mokytojo savybes: intelektines 

(gabus, geros atminties, lakios fantazijos, praktiško proto, išlavintos iškalbos); 

moralines (tepaminėta, kad mokytojas turi būti pavyzdingas religiniuose ir 

doriniuose dalykuose); jausmines (meilė darbui, tėvams, tėvynei). Meilės 

reikšmę J.Mičiulis ypač pabrėžė – ji padeda mokytojui tapti kantriam, ramiam, 

ištikimam, rimtam ir reikliam. Kita vertus, pašaukimo meilė padeda mokytojui 

išmokti elgtis taktiškai, t.y. išmokti didžiausios auklėjimo meno vertybės. 

J.Mičiulio „Pedagogikoje ir didaktikoje“ ryškiau akcentuojamas tvirtas 

mokytojo charakteris ir jausmai. Pabrėžiama, kad mokytojui būtinas tvirtas 

būdas – tik toks mokytojas gali padėti ir mokiniams išsiugdyti tvirtą būdą. 

Auklėtojas turi būti išsiugdęs teigiamus jausmus – bejausmis auklėtojas nepatenkins 

jaunų žmonių poreikio, kad šalia jų, jaunos dvasios mokinių, būtų ir 

jaunos dvasios auklėtojai. Kita vertus, auklėtojui turi būti būdinga dvasios 

giedra, rimtumas, aktyvus idealo siekimas. 

J.Mičiulis pateikia mokytojo savybių apibūdinimą, kur vienodai skiriama 

dėmesio fizinėms ir dvasinėms savybėms. Tai lėmė nuostata, kad mokytojas 

mokiniams visais požiūriais pavyzdys: atlikdamas savo pareigas „turi dirbti 

visui visas“ 21 . 

Mokytojo asmenybės dvasinių ir fizinių savybių auklėjamąsias galimybes 

aptarė ir literatūrologas L.Kuzmickis. Jis mokytoją traktuoja kaip tikro žmogaus 

idealą: pakilęs virš visko, kas žiauru ir svetima tikrajam žmoniškumui. 

Jis pats veržiasi į Šviesą, Gėrį bei Grožį ir kitus į tai veda. Mokytojas turi išsiugdęs 

visa, ką gali turėti didžios dvasios žmogus. Jis teisingas, gailestingas, 

švelnus, palankus kitam, kuklus, atviras, myli vaikus. Mylimi vaikai atsako 

meile. Meilė suartina. Mokytojas punktualus, sąžiningas, darbštus. Praktikuodamas 

šias savybes, jis parodo, kad gerai supranta savo pareigas ir atsakingai 

jas atlieka, siekia tikslo. Tokia veiklos dvasia jis lengvai užkrečia mokinius, 

ugdo jų pagarbą toms vertybėms, apie kurias kalbama. 

Dideliu mokytojo turtu, ypač reikšmingu ugdymo procese, L.Kuzmickis 

laikė mokytojo inteligenciją (išprusimas, gebėjimas spręsti teorinius klausimus): 

„Mokytojas be inteligencijos – tai perdegusi lemputė, kuri netinka šviesti 

naktį, tai lempa be žibalo, netekusi tuo būdu savo jėgos“ 22 . Tikras mokytojas 

turi poreikį tobulėti: trokšta žinių, naujų tiesų ir jų įgyja. Z.Kuzmickis priminė 

–––––––––––––––––––––– 

20 

J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, Kaunas, 1928, p. 91. 

21 

Ten pat, p. 28. 

22 

Z. Kuzmickis, „Mokytojo idealas“, Švietimo darbas, 1929, nr. 1, p. 290–297.

*9 



dar vieną reikšmingą principą, privalomą visų dalykų mokytojams: savo dėstomo 

dalyko tiesas mokytojai turi sieti su konkrečiu gyvenimu, pateikti jas 

vaikams aiškiai ir suprantamai, nes jie nemėgsta abstrakčių tiesų ir klausydamiesi 

jų kenčia. Kita vertus, dalyko mokytojas turi būti kūrybingas žmogus: 

metodiškai tobulėdamas, diegdamas praktiškai naujus metodus jis gali skatinti 

mokinių susidomėjimą, sudaryti sąlygas mokiniams išgyventi moralinį ir estetinį 

pasitenkinimą, lavėti. 

Z.Kuzmickis rašė ir apie mokytojo išorės, fizinės sveikatos vaidmenį. Jis 

teigė, kad žmogaus kūnas yra dvasios reiškėjas. Tad kiekvienam mokytojui privalu 

rūpintis savo fizine sveikata: „Nejaugi fiziškai suardytas organizmas, apsileidęs, 

susmukęs ir nusilpęs kūnas gali simbolizuoti, atvaizduoti kitiems stiprią 

sielą? Vargiai! Nes simbolis turi būti analogiškas su simbolizuojančiu objektu, 

nes veidrodis turi būti neaptrintas, neapdaužytas, kad galėtų parodyti žmogui jo 

veidą“ 23 . Kad sustiprintų teiginio įspūdį, pedagogas mėgino nupiešti savo meto 

nesveiko gyvenimo būdo ir nepalankių sąlygų paveikto mokytojo portretą: „pusiau 

kurčias, įdubusia krūtine, apkimusia ir išeikvota gerkle“ 24 . Tai Z.Kuzmickis 

pavadino mokytojo asmenybės ir jo gyvenimo tragedija, nes tarp kūno ir 

dvasios atsiradus konfliktui – kūnas nepajėgia būti sielos veidrodžiu. Kita vertus, 

pedagogas įžvelgė atvirkštinį apibrėžtumą: nuo fizinės sveikatos priklauso 

ir psichinė veikla. Kadangi mokytojas privalo turėti gerą atmintį, gyvą vaizduotę, 

logiškai mąstyti, jis turi ypač rūpintis savo fizine sveikata. 

Požiūrį į asmeninių mokytojo savybių vaidmenį ugdymo procese išsakė ir 

filosofijos daktaras K.Ruginis, ypač pabrėžęs mokytojo pedagoginės savimonės 

esmę. Savimonė – tai žinojimas, koks privalai būti, ką privalai daryti, kad 

toks būtum, ir sistemingas vykdymas viso to, kas privalu 25 . Pedagoginės savimonės 

reiškimosi požymis – ugdyti asmenybę. Tam reikia turėti asmenybės 

idealą. K.Ruginio pedagoginiame palikime randame paminėtus šiuos idealios 

asmenybės bruožus: a) sveikas, gražus, dvasiai patrauklus kūnas; b) tvirtas 

būdas; c) aukšta estetinė kultūra; d) tvirta, „integrali“ pasaulėžiūra; e) kūrybinis 

aktyvumas. K.Ruginis aiškino, kad reikšminga tokios asmenybės ugdymo 

sąlyga – paties mokytojo pavyzdys. Juk negali žmogus duoti kitam to, 

ko pats neturi. Norint padėti mokiniams fiziškai tobulėti, reikia pačiam rūpintis 

savo kūno kultūra; norint lavinti intelekto galias, reikia pačiam būti intelektualiam; 

turint tikslą išugdyti aukštos moralės žmogų, reikia būti dorovingumo 

pavyzdžiu; lavinant estetines galias, reikia būti estetu, nusimanyti apie įvairias 

meno sritis. Taigi mokytojas daro įtaką mokiniams visomis savo savybėmis: 

protinėmis, dorovinėmis, fizinėmis. 

–––––––––––––––––––––– 

23 Ten pat, p. 291. 

24 Ten pat. 

25 K.Ruginis, „Pedagogiškasis susipratimas“, Tautos mokykla, 1930, nr. 5, p. 195. 

433


Apie mokytojo dvasines ir fizines savybes rašė ir A.Vokietaitis. Jas apibūdino 

atsižvelgdamas į mokyklos uždavinius: mokyti, auklėti ir lavinti, skiepyti racionalius 

darbo metodus ir įpročius, žadinti susidomėjimą kultūra ir jos kūryba. 

A.Vokietaitis mokytojo asmenybę, jos struktūrą stengėsi apibūdinti sistemingiau 

ir atkreipti mokytojų dėmesį, jog būtent nuo jų priklauso daugelio 

žmonių likimas. 

Remdamasis prancūzų pedagogu Gei, nurodė, kad mokytojui būtinos šios 

savybės: 

1. Jis turi būti visiškai sveikas, turėti sveikus ir išlavintus jutimo organus – 

regėjimą ir klausą, gražaus tembro ir moduliacijos balsą, aiškią ir taisyklingą 

tarseną. 

2. Lavinti protinius gebėjimus, kad galėtų aiškiai, nuosekliai ir logiškai 

dėstyti mintis, harmoningai derinti įvairias proto savybes, mėgti mokslą. 

3. Būtinos dorinės savybės – kuklumas, tiesumas, švelnumas, ramumas ir kt. 

Plėtodamas pirmąjį teiginį autorius pažymėjo, jog mokytojas turi ypač rūpintis 

nervų sistemos stiprinimu, būti koordinuotų judesių, sveikas, kad prireikus 

galėtų dirbti fizinį darbą. Mokytojo kūnas turi būti veiklus, nes tai pirmoji 

veiklaus ir energingo darbo mokykloje sąlyga. 

Be geros sveikatos, mokytojas turi gebėti tinkamai elgtis – labai svarbų 

vaidmenį atlieka veido išraiška, laikysena (tai esą tam tikros rūšies vaizdumo 

priemonės, glūdinčios mokytojo asmenybėje). Išorinėmis savo dvasios raiškos 

priemonėmis mokytojas daro ypač didelę įtaką vaikams – vaikai stebi, prisigeria 

gyvos, sveikos, džiugios mokytojo nuotaikos. Mokinius veikia mokytojo 

šukuosena, drabužių spalvos, įprotis rengtis. 

Viena galingiausių priemonių A.Vokietaitis laiko mokytojo balsą: gyvą, 

judrų, lankstų, įvairiomis intonacijomis perteikiantį džiaugsmą, liūdesį, pasiryžimą, 

valią, švelnumą, meilę. Kalbėjimo būdas, žodžiai, intonacija turi didelę 

reikšmę. Tačiau A.Vokietaitis atkreipia dėmesį, kad kiekvienas mokomasis 

dalykas turi savo specifiką, specifinę mokslinę kalbą, – ji lemia mokytojo kalbą 

bei stilių. Nepaisant šios specifikos, mokytojo kalba turi būti nuoširdi, aiški, 

paprasta. Mokytojas savo kalba turi skatinti mąstyti (įtraukti į mąstymo 

procesą), moksliškumo lygiu derintis prie mokinių mąstymo galimybių, psichinių 

galių savitumo. 

Didelę reikšmę A.Vokietaitis teikia žvilgsniui, natūraliems gestams, pauzėms, 

patylėjimui – šie dalykai mokinius labiau veikia negu daugybė monotoniškai 

pasakytų žodžių 26 . 

Išvardytos mokytojo savybės suteikia pedagoginiam procesui spalvingumo 

ir gyvybingumo. 

–––––––––––––––––––––– 

26 

A. Vokietaitis, „Mokytojo asmenybės struktūra“, Tautos mokykla, 1935, nr. 15/16, 

p. 334–338.

*11 



Savo samprotavimais A.Vokietaitis pabrėžia, kad žinios, išsimokslinimas 

dar nesukuria mokytojo: labai svarbu asmenybės „visa pilnuma“, nes autoritetą 

lemia ne vien tik protavimo įtaiga, bet visa asmenybė. Pedagogui būtina 

stipri valia, stiprūs teigiami jausmai, temperamentas. Iš mokytojo spinduliuojanti 

jėga sužadina vaikų susidomėjimą mokslu. 

Veikiamas Vakarų Europos pedagoginės minties (G.Keršenšteinerio, 

E.Šprangerio, O.Dioringo, pabrėžusių mokytojo socialumą), A.Vokietaitis nurodė, 

kad mokytojas turi būti socialinio tipo žmogus – turi dominuoti jo simpatijos 

ir palankumo jausmai. Tik tuo atveju galima kalbėti apie tikrąją meilę, 

kai šie jausmai praktikuojami. Tačiau mokytojo meilė – tai nesanti meilė apskritai, 

bet augančiam žmogui, kurio dvasiai jis gali daryti didelę įtaką, perteikdamas 

apmąstytas, sukurtas, išgyventas vertybes ir pats patirdamas savęs 

įprasminimo jausmą, džiaugsmą. Mokytojo socialumas, pasak A.Vokietaičio, – 

tai nuolatinis mokinių kvietimas, raginimas gyventi, rengimas tą gyvenimą 

tęsti. Tokį mokytojo nusiteikimą mokiniai greitai pastebi. Jeigu mokytojai nėra 

taip nusiteikę, mokiniai nuo jų atšąla, nutolsta. Kaip pažymi A.Vokietaitis, kartais 

šiurkštus, stačiokiškas, net ne toks gabus kaip kiti mokytojas yra vaikų 

labiau mylimas, nes jis palankus jaunimui, atranda gyvą žodį į jo širdį, geba 

nuteikti jį siekti gražaus gyvenimo 27 . 

Mokytojas turi ne tik rengti jaunimą gyvenimui, bet ir leisti gyventi „pilnavertį 

gyvenimą“ 28 . Šį optimistinį mokytojo bruožą A. Vokietaitis laikė būtinu. 

Kitoks mokytojas negali būti. Jis privalo tikėti Gėriu, Grožiu, socialinėmis 

ir kultūrinėmis vertybėmis. Priešingai elgdamasis jis paneigia pedagoginio 

darbo prasmę: neturi kur vesti kitų, nes visa pedagoginio veikimo esmė – tai 

gyvybė ir gyvenimas su visomis jo vertybėmis 29 . 

Prie mokytojo dvasinių ir fizinių savybių dermės aktualizavimo prisidėjo 

ir K.K.Raičinskis. Jis pabrėžė visavertės mokytojo asmenybės reikšmę: „niekas 

negali kitam duoti, ko pats neturi – niekas negali sėkmingai auklėti, kas 

nėra pilnutinė asmenybė; tai elementariausias metafizikos dėsnis“ 30 . K.K.Raičinkis 

pateikė savąją visavertės asmenybės sampratą: tai intelektualiai ir morališkai 

subrendęs žmogus, kuris savo ir kitų veiksmus matuoja ne jausmų protrūkiu, 

pats nesusierzina ir kitiems neteikia skausmo, o vadovaujasi racionaliu 

protu ir viską vertina racionaliai. Visavertė asmenybė – atlaidus, kitų principus 

gerbiantis, bet ir savųjų principų laikantysis, griežtas ir sau reiklus žmogus. 

Tokia visavertė asmenybė turi būti ir mokytojas – pagarbus, tolerantiškas ir 

–––––––––––––––––––––– 

27 


28 


29 


30 

K.K. Raičinskis, „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938, 

nr. 6/7, p. 416. 

435


reiklus mokiniui, aukšto dvasingumo auklėtojas. Dvasingumas išugdomas: 

mokytojo pareiga – savo dvasingumą sistemingai tobulinti. Dvasios didybė „iš 

dangaus nenužengia – bujoja prakaitu išpurentoj dirvoj“ 31 . 

K.K.Raičinskio teiginiuose dominuoja dvasinės mokytojo savybės kaip jo 

vertės liudijimas. 

Labai lakoniškai apie mokytojo išorę užsiminė kun. J.Vaškys: „judesiai, 

mimika pavyzdinga, o savo tvarkingumu ir punktualumu mokytojas – visiems 

pavyzdys: juk žodžiai pajudina, pavyzdys patraukia“ 32 . Autorius pabrėžė mokytojo 

aprangos vaidmenį („rūbai turi būti paprasti, įvairūs“) – mokiniai visada 

mokosi iš gyvo pavyzdžio. Kita vertus, tai turi prasmę autoritetui stiprinti. 

Mokytojai privalo vengti visko, kas sukeltų mokinių juoką ar pašaipą. 

Mokytojo fizinių ir dvasinių savybių santykis ir jų reikšmė ugdant asmenybę 

akcentuotas S.Šalkauskio pedagoginiuose darbuose. Profesorius pabrėžė 

ypatingą formuojamąjį ugdytojo asmenybės vaidmenį. Pateiktoje ugdymo 

principų sistemoje suformulavo mokytojo asmenybės reikšmingumo principą. 

Jo esmę aiškino ugdomojo poveikio atžvilgiu: mokytojas ugdymo procese visada 

turi tam tikrą reikšmę – neigiamą arba teigiamą, todėl visais požiūriais – 

doriniu, protiniu – turi būti savo „svarbaus pašaukimo aukštumoje ir artimas 

pilnutinio žmogaus tipui, kuris turi būti jo ugdytiniams sektinas idealas“ 33 . 

Pagal S.Šalkauskio koncepciją, pedagogas turi būti visavertis žmogus. To 

reikalauja pati ugdymo esmė – ugdymas turi būti visapusiškas: „tik tas sugeba 

būti pilnutinio ugdymo darbininkas, kas pats yra nors tam tikru laipsniu pilnutinis 

žmogus. Tai, kas čia pasakyta apie pedagogą apskritai, dar labiau pritinka 

kunigui, kuris yra pedagogas aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme“ 34 . 

Pasak profesoriaus, krikščioniškas apaštalavimas yra aukščiausia auklėjimo 

forma, kokia tik įmanoma ugdomojoje veikloje. Kuo kilnesni uždaviniai – tuo 

didesnės pareigos. Kilnumas įpareigoja. Mokytojas turįs būti įvairiapusiškai 

išugdytas todėl, kad jis dalyvauja darbe visa savo būtybe, o čia nėra nė vienos 

galios, kuri būtų abejinga ugdomajam darbui. 

Remiantis S.Šalkauskio aiškinimu, ugdytojas formuoja ugdytinį asimiliacijos 

būdu (tarpasmeninė difuzija). Šiam reiškiniui būdingi tokie bruožai: 

a) asimiliacijos procesas vyksta be jokių ugdytojo pastangų, natūraliai; 

b) ugdytinio asimiliavimas pagal ugdytojo savybes yra visada tam tikras formavimas, 

kartais turintis reikšmės visam ugdytinio gyvenimui; c) pačią didžiausią 

įtaką turi ne tai, ką ugdytojas skelbia, bet tai, koks jis pats yra. Taigi 

–––––––––––––––––––––– 

31 

Ten pat. 

32 

J. Vaškys, „Priemonės sužadinti mokinių aktyvumui“, Lietuvos mokykla, 1938, nr. 10, 

p. 528–531. 

33 

St. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius,1992, d. 1, p. 235. 

34 Ten pat, p. 213.

*13 



labai svarbu, kad ugdytojo įtaka ugdytiniui vyktų pagal visus pedagogikos 

principus. 

Apie fizines ir dvasines mokytojo savybes S.Šalkauskis rašė išsamiai. Jis 

pagrindė protinių, arba intelektinių, moralinių, arba dorinių, ir fizinių savybių 

reikšmę ugdymo procese. 

Vertindamas auklėtoją doriniu požiūriu, viena iš svarbiausių dorybių vadino 

tvirtą būdą, gebėjimą vadovauti auklėtiniui savo valios galia, kad šis nenueitų 

ten, kur jį skatina eiti jo paties užgaidos ir vertės neturintys polinkiai. Beje, 

pedagogo valios tvirtumo reiškimo netraktavo kaip prievartos – tvirtumas ir 

reiklumas turi būti nuspalvintas kantrumu ir dideliu švelnumu, mokėjimu susieti 

moralinę jėgą su švelniu gerumu ir tuo sužadinti auklėtinių meilę ir klusnumą. 

Profesorius išskyrė dar kelias mokytojo autoritetą stiprinančias savybes: 

– dorinis tiesumas, kuris leidžia matyti tiek savo, tiek mokinių trūkumus; 

– džiugi dvasios ramybė, kuri padeda palaikyti jaunatvišką mokinių dvasią; 

– atsidavimas mokiniams, jų gerovei reiškiasi nesavanaudiška nuostata tarnauti 

mokiniams ir jų reikalams; 

– bešališkumas, leidžiantis formuotis teisingiems mokytojų ir mokinių 

santykiams. 

Taigi – mokytojas auklėja mokinius visa savo esybe. Laikydamasis tokių 

pažiūrų, profesorius pabrėžė, kad tie pedagogai, kurie nekreipia dėmesio į savo 

išvaizdą, į „fizines kokybes“, – nepanaudoja savo darbe visų ugdomųjų 

priemonių ir iš dalies sunkina savo darbą. 

Ši mintis ryški jo nustatytuose mokytojo tinkamumo dirbti kriterijuose 

(mokytojas privalo turėti bent minimalių pedagogo gabumų, turi būti teoriškai 

pasirengęs, įgijęs praktinės patirties, faktiškai gebąs dirbti pedagoginį darbą). 

Be kitų savybių, rodančių faktinį mokytojo gebėjimą dirbti pedagoginį darbą 

(mokytojo atsidavimo šiam darbui, entuziazmo siekiant tikslo, susižavėjimu 

kuriamuoju tikslu), profesorius išskyrė fizinę prigimtį ir išorę. Žmogus be sveikatos, 

be tvirtų nervų, be patrauklios išvaizdos (su ryškiu fiziniu defektu) turi 

mažiau galimybių sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą negu tas, kuris šitų trūkumų 

neturi. Todėl suformulavo mokytojams uždavinį – sąmoningai rūpintis savo 

išore, kūno kalba: mokytojo veidas turi būti malonus, atviras ir dvelkiantis pasiryžimu; 

apranga visuomet paprasta, bet švari, tvarkinga, laikysena rami, tvirta ir 

tikslinga; mokytojas neturi svyruoti, nepasitikėti savimi, juokingai gestikuliuoti; 

jam būtina gera akis, jautri klausa, skambus ir malonus balsas. 

Kaip minėta, S.Šalkauskio darbuose ryški mintis, kad nuo dorinių, protinių 

ir fizinių savybių priklauso jo autoritetas. Fizinės savybės turi mažesnę reikšmę 

negu dorinės ir intelektinės, tačiau „esant lygioms visoms kitoms sąlygoms, 

daugiau autoritetingumo įgis mokinių akyse tas mokytojas, kuris neturi 

437


jokio luošumo, pasižymi malonia išvaizda, parodo tvirtumą ir ryžtingumą savo 

elgsena, kukliai, bet švariai ir tvarkingai apsirengęs, turi malonų ir sugestyvų 

balsą ir taisyklingą tarseną. Tačiau vienos antros minėtos savybės trūkumą gali 

kompensuoti dorinės ir protinės savybės“ 35 . 

J.Lapinsko pateiktoje mokytojo idealo schemoje nurodyta, kad auklėtojas 

turėtų būti išsiugdęs visas kiekvienam žmogui būtinas dvasines ir fizines savybes, 

tačiau pažymėta ir tai, kad auklėtojui privalu išsiugdyti specifiniame jo 

darbe reikalingas pirmiausiai moralines savybes. Jos būtinos todėl, kad stipriau 

veikia auklėtinius negu sąmoningai inicijuota (organizuota) veikla. Puikus 

profesinis mokytojo pasirengimas nekompensuoja jo amoralumo. 

J.Lapinsko idealaus mokytojo schemoje nurodyta, kad ypač teigiamas dalykas 

ugdymo procese – graži, daili, patraukli mokytojo išorė. Pageidautina, 

kad auklėtojas neturėtų fizinių trūkumų, nes tada jis gali gerai atlikti techninį 

darbą mokymo procese, taip pat palaikyti savo autoritetą. Tai ypač svarbu dirbant 

su jaunesniais vaikais, kuriems pirmiausiai imponuoja auklėtojo išorinės, 

fizinės savybės. Pedagogas pateikė dvi esmines tezes, kurių turinys artimas 

anksčiau išsakytoms S.Šalkauskio mintims: 

– kad ir turintis fizinių trūkumų, tačiau pasižymintis dideliu dorovingumu 

ir dvasingumu mokytojas gali sėkmingai naudotis autoritetu mokinių akyse; 

– priešingai, gražios išorės mokytojo mokiniai nelaiko vertingu, autoritetingu 

ir nepaklūsta jam, jei neįžvelgia jo gražios sielos. 

Taigi S.Šalkauskis labiau vertino mokytojo dvasinio pasaulio turtingumą, 

vertingumą negu išorinius bruožus. Tačiau pabrėžė fizinės mokytojo sveikatos 

reikšmę tiek atliekant profesijos pareigas, tiek pelnant mokinių palankumą ir 

pasitikėjimą: 

– mokytojas privalo turėti sveikus jutimo organus; 

– būtina, kad kalbos padargai būtų sveiki; 

– nepaprastą reikšmę mokytojo darbe turi nervų sistema – svarbu ją saugoti 

ir stiprinti autosugestiją; 

– būtini stiprūs plaučiai ir sveika širdis. Be gerų plaučių mokytojas – menkas 

kalbėtojas, o nesveikos širdies mokytojas negali dirbti su mokiniais fizinio 

darbo, organizuoti mankštos 36 . 

Nors vieni pedagogai problemą nagrinėjo išsamiau, kiti ne taip išsamiai, 

tačiau visi tvirtino, kad neautoritariškai ugdant vaikus būtina fizinių ir dvasinių 

savybių dermė, kaip mokytojo autoriteto susidarymo ir išlaikymo sąlyga. 

Mokytojas ugdymo procese dalyvauja visa savo esybe, nė viena jo galia 

nėra abejinga ugdomajam darbui. Kadangi mokytojas yra pavyzdys, kuriuo 

mokiniai seka, iš kurio mokosi, tai jam turi būti būdinga žmogiškos asmenybės 

–––––––––––––––––––––– 

35 S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 2, p. 39. 

36 J. Lapinskas, „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 407.

*15 



pilnatvė. Mokytojas turi rūpintis ir savo dvasinių savybių kokybe, ir kokybiška 

jų raiška. 

Kūnas – dvasios būsenos reiškėjas, veiklus kūnas, be to, veiklaus darbo 

mokykloje sąlyga; būdamas veiklus mokytojas uždega mokinius veikti, o veiklumą 

lemia fizinė sveikata; mokytojas turi būti sveikas. 

Nuo sveikatos priklauso psichinė veikla: fiziškai stipraus ir sveiko mokytojo 

(ir kiekvieno žmogaus) orientacija geresnė, atmintis stipresnė, vaizduotė 

lakesnė, mąstymas logiškesnis. 

Mokytojo moralumas, socialumas, dvasingumas ir jų raiška – turi didesnę 

vertę negu išorinės savybės, bet didesnį autoritetą įgyja tie mokytojai, kuriems 

būdinga dvasinių ir fizinių savybių dermė; fizinė mokytojo struktūra – duotybė, 

bet ištobulinta mokytojo kūno kalba, laikysena turi reikšmės kūrybiškumui 

atsiskleisti, kontaktams su mokiniais užmegzti ir geriems santykiams palaikyti, 

daro mokiniams didelį įspūdį – palaiko mokytojo autoritetą. 

AUTORITETINGAS MOKYTOJAS – JAUNATVĖS JĖGŲ PUOSELĖTOJAS. Susipažinus 

su daugelio autorių – mokslininkų, švietėjų, praktikų – pozicijomis, aišku, 

kad mokytojo asmenybė ugdymo procese laikoma lemiančiu veiksniu. 

Mokytojas dalyvauja darbe visa savo esybe, taigi ir mokiniams imponuoja taip 

pat visomis savybėmis, dvasinių savybių raiška, kompetencija, požiūriu į 

žmogų, į darbą, profesinių pareigų atlikimu. 

Autoritetingas mokytojas turi didžiulę ugdomąją galią. Tinkamai pasinaudodamas 

autoritetu skatina mokinius veikti, žadina jų jėgas, palaiko jaunatvišką 

dvasią, ypač reikalingą jų entuziazmui, aktyvumui, kūrybingumui reikštis. 

Reikšmingą vaidmenį ugdomajame darbe atlieka paties mokytojo požiūris 

į gyvenimą, gyvenimo džiaugsmas. 

Mokytojo aktyvumą, optimizmą, gyvenimo džiaugsmą J.Mičiulis pavadino 

reikšmingu mokytojo bruožu ypač ugdomajame darbe ir sąlyga mokinių 

aktyvinimui stiprinti ir palaikyti. „Optimistą gali išugdyti tik optimistas“ 37 , – 

nurodė pedagogas. 

Ypač didelė prasmė teikiama mokytojo jausmų pasauliui – mokytojas negali 

būti bejausmis žmogus. Šį teiginį S.Šalkauskis motyvavo prigimtiniu jaunuolių 

poreikiu būti suprastiems, užjaustiems ir atjaustiems. Bejausmis auklėtojas 

nepajėgia sužadinti jaunų žmonių širdyje palankumo sau pačiam, negeba suartėti 

su mokiniais ir pelnyti autoriteto. Tačiau autoritetas – būtina natūralaus neprievartinio 

ugdomojo vyksmo sąlyga. Mokytojas ir mokiniai turi suartėti. 

S.Šalkauskis manė, kad suartėjimo galimybes turi turėti pats auklėtojas – jis 

turi būti jaunos dvasios. Auklėtoją su auklėtiniu turi sieti tam tikras giminišku- 

–––––––––––––––––––––– 

37 J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, 1928, p. 29. 

439


mas (lot. – congenialitas), t.y. jaunatviška dvasia. Sielų giminiškumas, arba 

panašumas, tai nėra tiesioginis tolygumas – jam būdinga dvasios jaunatvė. 

Pasak profesoriaus, jaunatvei apskritai būdingas linksmumas, džiaugsmingumas, 

paslankumas, polinkis į praktinį idealizmą, grožį, gėrį, kilnumą, taip 

pat giedra, džiaugsmas, entuziazmas. 

Dvasios jaunatvei būdingos analogiškos savybės: ji reiškiasi giedra, džiugesiu, 

ji kupina entuziazmo viskam, kas kilnu, gražu, gera ir šventa. Ji stengiasi 

išsiveržti iš pilko gyvenimo. Taigi tik tuo atveju, kai jauną mokinių amžių atitinka 

auklėtojo dvasios jaunumas, tarp jų atsiranda giminiškumas, arba panašumas, 

– tai ir lemia sąveiką, suartėjimą ir puikius bei daugeriopus rezultatus 38 . 

Dvasios jaunatvės – vienos iš mokytojo autoritetą lemiančių sąlygų – raiškos 

stimulų autoriai ieškojo biologiniame žmogaus amžiuje. 

S.Šalkauskis įvairaus amžiaus mokytojo asmenybėje įžvelgė ir teigiamų, ir 

neigiamų bruožų, susijusių su mokinių jaunatviškos dvasios puoselėjimu. Profesorius 

pažymėjo šiuos jauno mokytojo privalumus: 

– jaunas mokytojas pasižymi tuo prigimtiniu dvasios jaunumu, kuris būdingas 

ir mokiniui; 

– dvasios jaunatvė privaloma autoriteto siekiančiam mokytojui – jis geriau 

uz vyresnio amžiaus mokytojus supranta jaunimą; 

– lengviau geba prie jo prisitaikyti; 

– turi daugiau gyvenimo džiaugsmo, užsidegimo darbui, entuziazmo; toks 

mokytojas judresnis, veiklesnis, gyvesnis, gyvybingesnis. 

Jaunatviškos dvasios mokytojas jaunimą patraukia, jam imponuoja. 

Profesorius drauge nurodė neigiamą įtaką mokinių nuotaikai, darbingumui 

darančias mokytojo savybes: 

– toks mokytojas silpniau tvardosi; 

– jam trūksta „rimties ir tvirtumo“, patirties ir kūrybiškumo (metodiškumo). 

S.Šalkauskis įvertino ir vyresnio amžiaus mokytojo dvasinių savybių raišką: 

– vyresnieji moka tvardytis, jie valingi, moka organizuoti darbą, atsakingai 

atlieka savo pareigas. Tačiau tų mokinių trokštamų savybių, kurias turi jauni 

mokytojai, vyresni nebeturi; 

– sustingusia savo dvasia jie tolsta nuo jaunuomenės, neprisitaiko prie jos, 

nesuartėja, nesąveikauja, tampa svetimi; 

– jiems trūksta kantrybės ir pakantumo, todėl jie negeba tinkamai ugdyti 

jaunųjų kartų. 

S.Šalkauskis, vertindamas mokytoją biologinio amžiaus požiūriu, tinkamiausiu 

darbui laikė vidutinio amžiaus mokytoją. Jis pabrėžė dvasios jaunatvę. 

Vieni mokytojai ją praranda anksčiau, kiti vėliau. Treti ją išlaiko ilgai, iki 

mirties. Taigi mokytojas, būdamas jaunos dvasios, gali dirbti mokytojo darbą, 

–––––––––––––––––––––– 

38 S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, p. 312–313.

*17 



kol leidžia fizinės jėgos. Tačiau S.Šalkauskis konstatavo, kad dvasios jaunatvė 

senyvame amžiuje – reta išimtis. 

Mokytojo amžiaus teigiamas ir neigiamas savybes puoselėjant ir aktyvinant 

mokinių fizinių ir dvasinių galių sklaidą aptarė ir J.Mičiulis: 

– jauni auklėtojai pasižymi gyvenime – šią savybę jaunimas ypač brangina; 

tačiau jauniems mokytojams trūksta patirties, valios, savitvardos; 

– vyresnio amžiaus mokytojams būdingas savitvarda, stipri valia, tačiau 

dvasia jie dažnai nutolsta nuo jaunimo ir jo nesupranta. 

Pedagogo nuomone, tinkamiausias darbui su jaunimu yra vidutinio amžiaus 

mokytojas. Tokio mokytojo priedermė sau – nuolat palaikyti savo dvasios 

jaunumą. Jį visada lydi ramybė, giedra, rimtumas, idealo troškimas. Tokiu 

mokytoju mokiniai pasitiki, natūraliai remiasi juo, eina link savo idealo 39 . 

Tą pačią pareigą mokytojui priminė ir Z.Kuzmickis – visą gyvenimą išlikti 

jaunos dvasios. Šios priedermės vykdymą jis, kaip ir S.Šalkauskis, motyvavo 

mokinio sielai būdinga jaunatviška dvasia. Jauną mokinių sielą turi atitikti ir 

jauna mokytojo dvasia. Tik būdamas gyvos, jaunos, aktyvios dvasios mokytojas 

gali pats veržtis ir mokinius vesti prie idealo 40 . 

Šviesią darbo atmosferą, veiklos dinamizmą, aktyvumą, palankų mokytojo 

požiūrį į mokinį kaip gyvą, gyvenančią būtybę ugdymo procese akcentavo 

A.Šerkšnas. Ypač pavojingomis mokinių dvasinių jėgų sklaidai mokslininkas 

laikė tokias situacijas, kai visos jaunatve degančios ir trykštančios mokinių 

gyvenimo refleksijos susiduria su šalta formule – „tu turi mokytis ir daugiau 

nieko“. Taip sukuriamos sąlygos ne ugdyti asmenybę, o jai žūti. Vaiko gyvenimą 

mokykloje pedagogas pavadino natūraliu jo gyvenimo tęsiniu: „Mokykla 

mokiniui turi būti ne kažkokia nuo tikrojo gyvenimo atskirta sritis, bet to gyvenimo 

dalis, jo praplėtėja, papildytoja ir įprasmintoja“ 41 , – teigė A.Šerkšnas, 

remdamasis vokiečių pedagogo H.Gaudigo pozicija. 

Mokslininkas apibūdino ir kitas mokiniui būtinas tinkamo jo gyvenimo 

mokykloje sąlygas: 

– mokyklos gyvenimas turi vaiką patraukti, „pririšti“, vaiko galios turi 

skleistis laisvai, natūraliai, be prievartos, 

– būtinos sąlygos visavertei (visybinei) asmenybei ugdytis – tam turi tarnauti 

teigiama, viliojanti klasės dvasia, nuoširdūs ir glaudūs tarpusavio santykiai, 

ne slopinantys, o žadinantys teigiamus išgyvenimus ir visų galių sklaidą. 

Teigiamų mokytojo emocijų raiškai ir jų reikšmei, natūraliam mokinių galių 

vystymuisi skirta viena kita publikacija paskutinio nepriklausomybės de- 

–––––––––––––––––––––– 

39 J. Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, p, 27–29. 

40 Z. Kuzmickis, „Mokytojo idealas“.., p. 282. 

41 A. Šerkšnas, „Asmenybės ugdymo problema“.., p. 233. 

441


šimtmečio pabaigoje. Jose iš esmės vyrauja anksčiau skelbtų idėjų stilistiškai 

sureikšmintos variacijos. 

J.Lapinsko iškelti būtini mokytojo bruožai asocijuojasi su gyvenimo 

džiaugsmu, jo teigimu: mokytojas turi būti linksmas, gyvas, jaunos sielos 

žmogus. Tai jaunimo poreikis – jauni žmonės nori turėti į save panašius mokytojus, 

tačiau nenori, kad mokytojai būtų tokie patys kaip jaunimas – nė vienas 

mokytojas nebūtų mokiniams siekiamas idealas. 

J.Lapinskas pažymėjo, kad šviesus, giedras mokytojo nusiteikimas ugdymo 

procese – privaloma ir vykdytina mokytojo pareiga. Mokytojo dvasios 

giedros, džiaugsmo raišką jis vertino pedagoginės psichologijos ir mokymo 

teorijos požiūriu. J.Lapinskas priminė dėsnį, kad vyraujant teigiamoms emocijoms, 

esant teigiamai psichologinei atmosferai geriau ir lengviau įsimenama. 

Kiekvienai veiklai mokinius būtina uždegti, sužadinti jų entuziazmą; tai gali 

padaryti tik teigiamai nusiteikęs mokytojas, bet ne pesimistas. Paniuręs mokytojas, 

priešingai, net emocingą, patrauklaus, malonaus turinio medžiagą, pasak 

autoriaus, „padengia tamsos šydu“ 42 , taip tarsi barjeru atsitverdamas nuo mokinių, 

nuo mokomojo dalyko. Tačiau pedagogas atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą 

– nerimtą požiūrį į ugdomąją veiklą, – kad mokytojas netaptų tik 

mokinių linksmintoju. Su gera mokytojo nuotaika, linksmu, džiaugsmingu 

nusiteikimu turi būti sąmoningai derinamas ir rimtas požiūris į veiklą. 

Kaip išlaikyti jaunatvės dvasią ir vyresniame amžiuje, kaip ją stiprinti ir 

palaikyti, konceptualiai atsakyta S.Šalkauskio darbuose, visai Lietuvos 

visuomenei skirtoje publikacijoje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938). 

Išlaikyti dvasios jaunatvę – tai, pasak profesoriaus, 

– sustiprinti idealo meilę, 

– išlaikyti dorinį jautrumą, 

– išvystyti protinį gyvumą, 

– aktyviai įsitraukti į nuolatinio tobulinimosi darbą, 

– įgyti nepalaužiamą dorinį optimizmą. 

Profesoriaus nuomone, geriausiai dvasinės jaunatvės turinį išreiškia idealo 

meilė. Idealas yra nelygstamos reikšmės idėja – vertybė, kuriai žmogus pasiryžęs 

tarnauti. Svarbiausi idealai – Tiesa, Gėris, Grožis ir Šventumas. Žemiau už 

juos yra daugybė kitų lygmenų – tai valdžia, jėga, sveikata. 

Aukščiau už juos – absoliutinis idealas – Tobuliausioji Esybė, Dievas. 

S.Šalkauskis nurodė, kad žmogus, abejingas Tiesos, Gėrio, Grožio, Šventumo 

idealams, neišvengiamai tarnauja geiduliams; žodžiais pripažindamas 

kilniausius idealus, iš esmės jokių kilniųjų idealų neturi. Jo idealai negyvi, be 

realaus turinio. Idealus pripažinus reikia juos branginti, atsidėti jiems, įgyvendinti 

juos. 

–––––––––––––––––––––– 

42 J. Lapinskas, „Auklėtojas“.., p. 407–411.

*19 



S.Šalkauskio koncepcijoje idealo meilės išraiška: 

– nuolatinis jo laikymas dvasioje, 

– nuoširdus atsidėjimas jam, 

– entuziastiškas gerbimas, 

– didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo. 

Idealo pažinimą, siekimą S.Šalkauskis vadina keliu į dvasinę jaunatvę. 

Antra dvasinės jaunatvės ypatybė yra dorinis jautrumas. Tai ypatingas dorinės 

pažangos akstinas. Be dorinio jautrumo žmogus negali pakilti „kiek 

aukščiau dorovėje“ 43 . Dorinis jautrumas yra pagrindas to dorinio jausmo, kuris 

intuityviai vadovauja žmogaus sąžinei. 

Dorinis jautrumas organiškai susijęs su jaunatvės dvasia. Jautrumas doriems 

dalykams būdingas žmogui iš prigimties. Gyvenimo realizmas, doriniai 

kompromisai, nusižengimas sąžinei atbukina dorinį jausmą ir dorinį jautrumą, 

padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. Dorinis jautrumas padeda matyti 

savo trūkumus ir ydas, verčia sielotis dėl pasaulyje vykstančių neteisybių 

ir neleidžia nurimti pažinus savo ir kitų ydas. 

Minėtomis dorinėmis ypatybėmis pasižyminti dvasinė pilnatvė yra nuolatinis 

dorinės pažangos veiksnys. Taigi S.Šalkauskis kelia ypač atsakingą uždavinį 

– kad iš prigimties žmogui duotas jautrumas neatbuktų nuo abejingo 

apsileidimo, pasyvaus nepaslankumo, kompromisų ir puolimų. 

Rašydamas apie trečiąją dvasinės jaunatvės ypatybę – protinį gyvumą, profesorius 

pažymėjo, kad dvasinė jaunatvė kelia protui didesnius reikalavimus 

negu paprastas gyvenimas. Dvasinė jaunatvė pasižymi gyvu protu: ji domisi 

daug kuo ir nori apie tai gerai žinoti. 

Trečiosios dvasinės jaunatvės ypatybės apibūdinimas: 

– dvasinė jaunatvė linkusi domėtis, žinoti ir kurti; 

– dvasiškai jaunas žmogus negali nesidomėti pasauliu ir gyvenimu, nenorėti 

pažinti jų pagrindų, neieškoti priemonių tikrovei kūrybiškai tobulinti; 

– žmogaus protas gali būti nelabai pajėgus, bet tai nereiškia, kad jis negyvas; 

kita vertus, tingios dvasios žmogus gali nepanaudoti savo labai pajėgaus 

proto; 

– protinis gyvenimas priklauso nuo žmogaus dvasinių nuostatų ir gali nebūti 

proporcingas protiniam pajėgumui; 

– jei protas pajėgus, tai ir jo gyvumas bus rezultatyvesnis, tačiau svarbiausia, 

kad žmogus būtų paslankus naudotis savo protu, dirbti, kurti; 

– gyvosios dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tiesa ir 

tikrove, siekia pažinti priežastis ir tikslus, iniciatyviai veikia kiekvienu klausimu, 

kurį kelia gyvenimas. 

Šių proto savybių neturintis žmogus neturi dvasios jaunatvės. 

–––––––––––––––––––––– 

43 S. Šalkauskis, „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 503. 

443


Profesorius pabrėžė prigimties jaunatvės ir dvasinės jaunatvės skirtumą – 

jį išreiškia tobulumo laipsnis. Dvasinė jaunatvė gyvai domisi pasauliu ir gyvenimu 

ne temperamentui lemiant, bet siekiant patenkinti dvasios poreikius, 

reikalavimus pažinti. Analogiškai profesorius aiškino ir tokį žmogaus bruožą 

kaip dvasinės jaunatvės kūrybinė iniciatyva. Ji kyla veikiant sukaupto patyrimo 

pagrindu. Išvadinė šių teiginių mintis profesoriaus koncepcijoje – veiklumas: 

tris minėtas dvasinės jaunatvės ypatybes – idealo meilę, dorinį jautrumą, 

protinį gyvumą – turintis individas turi ir ketvirtąją, t.y. pasiryžimą nuolat tobulėti. 

Kiekvienos ypatybės esmę profesorius aiškino psichologiškai ir ontologiškai: 

idealo meilė nurodo žmogui veiklos kryptį, dorinis jautrumas skatina 

tobulėti ir tobulintis, o protinis gyvumas padeda pažinti save, įvertinti savo 

gabumus ir polinkius, susirasti tobulinimosi priemonių. 

S.Šalkauskis išryškino subrendusių ir bręstančiųjų, ugdytojų ir ugdytinių 

poreikio tobulėti ir tobulinti pasaulį raiškos stiprumą: 

– jaunuomenei būdingas gyvas noras ir pasiryžimas tai daryti; 

– vyresnio amžiaus žmogaus šis pasiryžimas neretai susilpnėjęs, o kartais 

visai išnykęs; tai nusivylimų, išgyventų skausmų ir kitokios nelengvos patirties 

rezultatas. 

Profesorius turėjo galvoje ir kito tipo žmones, kurie dėl patirtų sunkumų 

nesuklumpa, nenusivilia dėl nesėkmių, nepraranda poreikio tobulėti. Toks 

žmogus turi gyvą dvasią, yra dvasiškai jaunas. Taigi labai svarbu palaikyti savo 

dvasioje prasmingo turinio veiklos jaunatvės pasiryžimus, juos stiprinti, 

įsisąmoninti jų principus, pažinti realų gyvenimą, tobulinti save ir jį. 

Nuolatinio tobulinimosi sąlyga profesorius laikė dorinį optimizmą. Tai viena 

iš jaunatvės ypatybių. Ji ypač prasminga vertybių pasirinkimo požiūriu, nes 

jos prasmė – gėris turi laimėti prieš blogį. Nepaisant blogio reiškimosi, 

sumanymų žlugimo, žmogus neturi liautis tikėjęs dorinio dėsnio nelygstamumu, 

t.y. labai svarbu, kad žmogus tikėtų apvaizdinga pasaulio sandara ir kad 

po gyvenimo kovos, žemiškų tragedijų ir kryžiaus kančių laukia prisikėlimas 

ir amžina Laimė. 

S.Šalakauskis nurodė būdą, kaip išlaikyti dorinį optimizmą, kuris būdingas 

iš prigimties, bet nuo gyvenimo smūgių ir pralaimėjimų nusilpsta. Kad būtų 

galima kantriai ir be nusivylimų pakelti gyvenimo smūgius ir visa tai, kas pasaulyje 

vyksta neteisinga ir bloga, reikia pažinti kančios prasmę – „juk tas, kas 

šitos dorinės prasmės neįstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija kiloti 

drauge su Kristumi išganomąjį kryžių, tas niekados negalės išlaikyti 

optimistinės dvasinės rimties žiaurioj gyvenimo kovoj. Tuo tarpu praradus 

šioje kovoje dorinį optimizmą, pralaimima ir pati kova“ 44 . 

–––––––––––––––––––––– 

44 Ten pat, p. 507.

*21 



Taip S.Šalkauskis natūraliai priėjo išvadą, kad jaunystėje temperamento 

optimizmą reikia paversti dorinio apsisprendimo optimizmu. 

Taigi idealo meilė, pasiryžimas, dorinis jautrumas, protinis gyvumas, pasiryžimas 

nuolat tobulintis, dorinis optimizmas – tai uždaviniai, kuriuos sprendžiant 

palaikoma jaunatviška dvasia. 

Profesorius nurodė ir priemones dvasinei jaunatvei laimėti – tai domėjimasis 

dvasinėmis vertybėmis, jaunos širdies skaistumo išlaikymas, įsigyvenimas į 

evangeliškąją religijos dvasią, įsijungimas į gyvosios dvasios sąjūdį. Tai suaugusiųjų 

pagalbos jaunimui puoselėti jaunatvės jėgas būdai, tai ir suaugusiųjų 

saviugdos priemonės. 

Ontologiškai vertindamas idealo meilę, profesorius laikė, kad tai natūralus, 

nesugadintos jaunatvės polinkis. Idealas mylimas, nes jis vertingas. Tiesa, Gėris, 

Grožis yra aukštieji idealai, reikšmingi žmogaus dvasiai. Sąveikaudamas 

su šiomis dvasios gėrybėmis žmogus dvasiškai turtėja, pakyla virš žemiškos 

pilkumos. Tad svarbu šią idealo meilę išlaikyti ir sustiprinti. Tai įmanoma idealą 

pažįstant ir jam atsidedant. 

Kadangi jaunimas iš prigimties linkęs pažinti Tiesą, Gėrį, Grožį, Šventumą, 

džiaugtis tuo, tai reikia ryžtingai ir sąmoningai šį domėjimąsi palaikyti. 

Jaunai sielai lengva eiti džiaugsmo ir didelio dvasinio pasitenkinimo linkme, 

todėl svarbu neleisti tam susidomėjimui nunykti atsitiktinėse gyvenimo situacijose. 

Palaikyti tuos interesus, kurie ateina drauge su jaunatve, nėra sunku. Sunkiau 

atsidėti aukštiesiems idealams nuosekliai, nes šalia kilnių motyvų iškyla 

žemųjų interesų ir polinkių, kurie aukštuosius interesus stengiasi nustelbti. 

Vyksta interesų kova. Profesorius akcentuoja pareigą, kad šioje kovoje būtų 

nuosekliai kovojama dėl aukštųjų interesų ir aukštųjų idealų. Svarbiausia – 

neleisti tarpti dviem priešingiems individo idealams: teigiamam ir neigiamam. 

Tobulai pažinus idealą, įmanoma išlaikyti teisingą veiklos kryptį idealo link. 

Profesorius atskleidė, kaip pažinti aukštuosius gyvenimo idealus. Tai įmanoma 

pasiekti nuolat domintis dvasinėmis vertybėmis ir laikant šiuos interesus 

savo pasiryžimų pagrindu. Sąveika su dvasios vertybėmis – tai stipriausias 

dvasios variklis. Tad labai svarbu rūpintis tą sąveiką stiprinti. 

Antra sąlyga jaunimui palaikyti dvasinius interesus ir sąveikauti su dvasinėmis 

vertybėmis – padėti išsaugoti jaunos širdies skaistumą. Tai profesorius 

pavadino vykdomąja priemone. 

Širdies skaistumą išsaugoti S.Šalkauskis rekomendavo dorinio auklėjimosi 

priemonėmis, ugdančiomis dorinį atsparumą, didinančiomis dorinį aktyvumą. 

Ypač ragino atkreipti dėmesį į įvairias naujoves, patraukiančias jaunimą. Pirmiausiai 

reikia išmokyti jaunimą apdairiai vertinti kiekvieną naujovę ir kontroliuoti 

savo jaunus užsidegimus ir iniciatyvas. Širdies skaistumo neįmanoma 

445


išsaugoti be kovos su gyvenimo inercija, kuri lygiai pasireiškia ir senovės šablone, 

ir naujovės madoje. 

Garsiausias praktinės ir organizacinės lietuvių pedagogikos krypties atstovas 

I.Malinauskas 45 atkreipė dėmesį į tai, jog mokytojo reikšmė tautai ir atskiro 

individo (mokinio) dvasinių ir jaunatviškų galių sklaidai didelė ir daug didesnė 

negu kartais atrodo. Tai aišku ir suprantama įvairioms kategorijoms atstovaujantiems 

žmonėms: 

– tai aišku kiekvienam pastabiam ir introspekcija gebančiam pasinaudoti 

inteligentui, susidūrusiam su įvairių tipų mokytojais; 

– net mačiausieji, pradžios mokyklos mokiniai instinktyviai nujaučia, ar 

mokytojas nuoširdus, ar draugiškas, šaltas, beširdis, žiaurus. Jie pastebi, ar 

mokytojas protingas, daug žinantis ir gerai mokantis dėstomąjį dalyką, ar apsileidęs, 

ar sumanus, ar menkai išsilavinęs, ar moka dėstyti, ar į darbą žiūri aplaidžiai; 

– aukštesniųjų klasių mokiniai nepaprastai tiksliai suskirsto visus mokytojus 

į kategorijas pagal jų pajėgumą dirbti. 

I.Malinauskas suskirstė mokytojus į tam tikrus tipus ir atskleidė, kokį 

vaidmenį, priklausydami vienam ar kitam tipui, jie atlieka ugdymo procese. 

Apie neveiklius mokytojus šiuo požiūriu atsiliepė neigiamai, nes jie nedaro 

jokios įtakos mokinių sielos formavimuisi. Savo neveiklumu jie nepelno 

autoriteto, o mokiniai nejaučia jiems jokios pagarbos, nusižengę nepasiduoda 

auklėjami, paneigia auklėjimo priemones; išvengti pedagoginėms situacijoms 

būdingos anarchijos gali tik iš šalies atėjęs autoritetas. 

Dar kritiškiau vertino jų pajėgumą ugdyti. Mokytojai, negebantys valdyti 

vaikų, negali nei jų išmokyti, nei išauklėti. Jei mokiniai gerai mokosi, tai nėra 

mokytojo nuopelnas – čia prasiveržia įgimtas mokinio polinkis mokytis, o apie 

visuminį (pilnutinį) ugdymą negali būti nė kalbos. Šio tipo mokytojai trukdo 

plėtotis atskirų asmenų dvasiai. Jie stabdo ir visos tautos kultūrinę raidą – „tai 

patentuoti kultūros stabdžiai“ 46 . 

I.Malinauskas apibūdino ir vidutinius („šiaip sau“) mokytojus. Kai kurie 

rūpestingi, atsidavę darbui, tačiau dažniausiai mažų gabumų, be iniciatyvos, 

be kūrybinio užmojo. Jų reikalavimai mokiniams atrodo be tikslo, pedantiški, 

negyvenimiški. Tokio charakterio mokytojai dažniausiai negeba mokiniams 

iškelti didesnių problemų, nepadrąsina jų imtis aktyvios ir sudėtingesnės veiklos, 

nepadeda įprasminti gyvenimo. Mokiniai nejaučia turį gyvenimo vadovą. 

Sunkiomis minutėmis nesikreipia patarimo, nesiguodžia, nes mokytojas 

–––––––––––––––––––––– 

45 

A. Ramūnas, „Pagrindinės linkmės lietuvių pedagogikoje“, Aidai, 1948, nr. 20, p. 442–450. 

46 

Ig. Malinauskas, „Mokytojų atrankos ir jų atlyginimo klausimu“, Židinys, 1931, nr. 10, 

p. 229.

*23 



jiems – bejėgis individas. Tokio tipo mokytojai auklėtojai gali būti mokinių 

pakenčiami, tačiau nepageidaujami – jie menki jaunuomenės vadovai. 

Trečiam mokytojų tipui I.Malinauskas priskyrė didesnės erudicijos, platesnių 

užmojų, intuityvius ir iniciatyvius mokytojus, kurie savo išmintimi ir 

kitomis savybėmis padeda mokiniams pažadinti jų galias, paskatina veikti. 

Tokį mokytoją mokiniai greitai pamilsta, gerbia, idealizuoja, pasirenka žmogaus 

idealu, pagal kurį ima formuoti savo asmenybę. Toks mokytojas, pasak 

I.Malinausko, iš tikrųjų moko, auklėja, lavina, t.y. ugdo; tik šitoks mokytojas 

turi moralinę teisę mokinį ugdyti. 

Mokytojo pajėgumą pagelbėti mokiniui I.Malinauskas vertino ir mokinio, 

ir šeimos, ir visos visuomenės požiūriu: 

– tėvai nori, kad jų vaikus mokytų autoritetingi mokytojai; 

– mokinius ugdantis kvalifikuotas mokytojas skatina ne tik natūralų mokinio 

vystymąsi, bet ir visos tautos pažangą. 

Taigi I.Malinauskas, kaip ugdymo praktikas ir organizatorius, iškėlė idėją, 

jog reikia rodyti daug iniciatyvos ir aktyviai veikti, kad mokyklose susitelktų 

gabūs mokytojai ir neliktų jose vietos nekvalifikuotiems, neautoritetingiems 

mokytojams. 

Aptartoji medžiaga leidžia teigti, jog būtina autoritetingo mokytojo savybė 

– dvasios jaunatvė, kuriai būdinga pagarba idealui, dorinis jautrumas, protinis 

gyvumas, pasiryžimas nuolat tobulintis, optimizmas. 

Tai psichologiškai ir ontologiškai nulemtas autoriteto dėmuo, nes mokinių 

jaunatvė, kuriai taip pat būdinga iniciatyva, veržlumas, aktyvumas, pasiryžimas, 

naujovių, racionalumo paieškos, natūraliai reikalauja, kad su ugdytojais 

juos sietų dvasios giminystė. 

Jaunatvės dvasia – mokinių aktyvumo, veiklumo, iniciatyvų šaltinis. Šias 

prigimtines jaunų žmonių savybes gali palaikyti ir stiprinti tik jaunos dvasios 

mokytojas: mokinių paskata pažinti aukštuosius gyvenimo idealus, t.y. sąveikauti 

su vertybėmis – tai mokinių prigimtinio veiklumo ir harmonijos poreikio 

palaikymas, taip pat paskatinimas realiai tų idealų siekti, taigi kartu ir tobulėti. 

IŠVADOS 

Mokytojo autoriteto vaidmenį vykstant neautoritariniam ugdymui Lietuvos 

pedagogai profesionalai ir ugdymo praktikai yra ypač sureikšminę. Be kitų 

dėmenų, pasaulėžiūra laikoma ypač svariu komponentu. 

1. Integralios mokytojo pasaulėžiūros reikalavimus nulėmė šie veiksniai: 

– Lietuvos Konstitucijoje įrašyta tėvų teisė parinkti vaikams mokyklas pagal 

jų pageidaujamą pasaulėžiūrą; 

447


– didžioji šalies gyventojų dalis buvo katalikų tikėjimo, todėl tėvai savo 

vaikų mokytoją norėjo turėti tikintį kataliką; 

– buvo vadovaujamasi nuostata, kad jei mokytojo pasaulėžiūra neatitinka 

tėvų pageidaujamos pasaulėžiūros, vaikams daroma didžiulė skriauda, nes 

religija laikoma ne tik šventumo, bet ir doros šaltiniu. 

Kad būtų patenkinti tėvų poreikiai, teoriškai organizaciniais pasaulėžiūros 

ugdymo klausimais buvo orientuojamasi į mišrią mokyklų sistemą, kur turėjo 

atsirasti vietos ir privačioms mokykloms. 

2. Mokytojo autoriteto koncepcijose reikšminga vieta skirta fizinių ir dvasinių 

mokytojo savybių dermei. Tai susiję su požiūriu į žmogų kaip neskaidomą 

visetą: mokytojas ugdomojoje veikloje dalyvauja visa savo esybe, naudojasi 

visu savo autoritetu, todėl visos jo galios turi būti deramai išugdytos ir 

reikštis, o jų raiška darniai harmonizuoti. 

Natūrali ir tinkama dvasinių ir fizinių mokytojo savybių raiška, harmoninga 

jų dermė padeda sukurti geresnes ugdomosios veiklos sąlygas: 

– su mokiniais užmezgami glaudūs kontaktai; 

– palaikomi teigiami santykiai; 

– aktyviau ir natūraliau reiškiasi mokytojo kūrybiškumas. 

Dvasios jaunatvė – mokytojo autoriteto struktūros dėmuo. Tik jaunos dvasios 

mokytojas pajėgus skatinti tikslingai ir natūraliai skleistis mokinių galias, 

pažinti aukštuosius idealus ir jų siekti. 

Jaunų žmonių galių sklaidos skatinimas – ne tik pavienio individo, bet 

drauge ir visos tautos pažangos variklis. 

Įteikta 2001 m. birželio mėn. 

LITERATŪRA 

„Apie mokytojus“, Lietuvos mokykla, 1919, nr. 12, p. 367–371. 

Dovydaitis P., „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams(-oms)“, Lietuvos mokykla, 

1930, nr. 11, p. 402–407. 

Geniušas J., „Mokyklos reformos ir mokytojų ryšys“, Rinktiniai raštai, Kaunas, 

1968. 

Karčiauskienė M., Mokykla ir pedagoginė mintis (Mokymo priemonė), Vilnius, 

1983. 

Kuzmickis Z., „Mokytojo idealas“, Švietimo darbas, 1929, nr. 1, p. 290–297. 

Lapinskas J., „Auklėtojas“, Tautos mokykla, 1939, nr. 18, p. 407–411. 

Malinauskas I., „Mokytojų atrankos ir jų atlyginimo klausimu“, Židinys, 1931, 

nr. 10, p, 229–230. 

Mičiulis J., Pedagogika ir didaktika, Kaunas, 1928.

*25 



449 

Motuzas R., Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos raidos 1918–1940 

metais pedagoginės kryptys (Disertacija), Vilnius, 1994. 

Raičinskis K., „Psichotechniškas ugdomasis veikimas“, Lietuvos mokykla, 1938, 

nr. 6/7, p. 416–418. 

Ramūnas-Paplauskas A., „Pagrindinės linkmės lietuvių pedagogikoje“, Aidai, 

1948, nr. 20, p. 442–450. 

Ruginis K., „Pedagoginis susipratimas“, Tautos mokykla, 1930, nr. 5, p. 195–198. 

Šalkauskis S., „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, nr. 11, p. 499–512. 

Šalkauskis S., „Lavinimo mokslas“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 1, p. 92–96. 

Šalkauskis S., „Protinimo organizacija“, Lietuvos mokykla, 1936, nr. 2, p. 81–87. 

Šalkauskis S., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 1. 

Šalkauskis S., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1992, d. 2. 

Šerkšnas A., „Asmenybės ugdymo problema“, Tautos mokykla, 1937, nr. 10, 

p. 233–238. 

Vaškys J., „Priemonės sužadinti mokinių aktyvumui“, Lietuvos mokykla, 1938, 

nr. 10, p. 528–531. 

Vokietaitis A., „Mokytojos asmenybės struktūra“, Tautos mokykla, 1935, 

nr. 15/16, p. 334–338. 

DIE ROLLE DER AUTORITÄT DES LEHRERS IM NICHT 

AUTORITAREN ERZIEHUNGSPROZEß 

Zusammenfassung 

Das Ziel dieses Artikels sind die Analyse und der Vergleich der Rolle des Lehrers 

als Autorität in nicht autoritaren Erziehungsprozeß, dabei werden die Konzeptionen 

erklärt, deren Autoren Gelehrte, erfahrene Praktiker im unabhängigen Litauen (1918– 

1940) sind. 

Die litauischen Pädagogen und Praktiker widmen für die Rolle der 

Lehrerautorität im nicht autoritaren Erziehungsprozeß eine große Aufmerksamkeit. 

Dabei sind Weltanschauung, Körperliche und geistige Eigenschaften, der jugendliche 

Geist des Lehrers von besonders großer Bedeutung. 

1. Die Aufforderungen für die integrale Weltanschauung des Lehrers entschieden 

folgende Faktoren: 

– Nach der litauischen Verfassung haben die Eltern das Recht, für ihre Kinder die 

Schulen nach ihrer entsprechenden Weltanschauung zu wählen; 

– Der größere Teil der Menschen des Landes waren katholisch, deshab wollten 

die Eltern als Lehrer für ihre Kinder einen Katholiken haben; 

– Man richtete sich nach der Theorie, daß die Weltanschauung des Lehrers der 

der Eltern entsprechen soll, sonst wird für die Kinder ein großer Schaden zugefügt, 

denn die Religion wurde als Quelle etwas Heiliges und Sittliches behandelt.


Um den Bedarf der Eltern zu befriedigen, wurde theoretisch auf solches 

Schulsystem orientiert, wo man Platz für die Privatschulen finden konnte. 

2. In der Konzeption der Lehrerautorität wurde eine große Bedeutung für die 

körperlichen und geistigen Eigenschaften des Lehrers gewidmet. Dabei betrachtete 

man den Menschen als eine ganze Einheit: 

– Der Lehrer nimmt am Erziehungsprozeß aktiv teil. Deshalb müssen alle ihre 

Eigenschaften entwickelt werden und hochwertig zum Ausdruck gebracht werden; 

– Der naturelle und hochwertige Ausdruck der geistigen und körperlichen 

Eigenschaften, die Harmonie helfen die Bedigungen für die hochwertige 

Erziehungstätigkeit schaffen; 

– Mit den Schülern werden enge Kontakte angeknüpft; 

– Die Kreativität des Lehrers kommt aktiver und natureller zum Ausdruck. 

3. Die geistige Jugendlichkeit ist die wichtige Komponente der Struktur der 

Lehrerautorität. Nur der jugendliche Lehrer ist imstande, die Fähigkeiten des Schülers 

zweckmäßig und naturell zu ermessen, ihre hohen Ideale zu erkennen und nach ihnen 

zu streben. 

Die Unterstützung der Fähigkeiten von jungen Leute ist eine große Triebkraft des 

Fortschritts nicht nur eines einzelnen Individuums, sondern auch des ganzen Volkes.

MOKYTOJO AUTORITETO VAIDMUO VYKSTANT ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?