2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas

ISSN 1392-3137 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

KLAIPËDA UNIVERSITY 

SOCIALINIAI MOKSLAI 

SOCIAL SCIENCES 

2011, 4 (57) 

Klaipëda, 2011

Redakcijos kolegija/Editorial board 

Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief 

Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas 

Pavaduotojai / Deputy Editors 

Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia) 

Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinė sekretorė / Secretary 

Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania) 

Nariai / Members 

Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden) 

Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia) 

Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine) 

Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania) 

LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland) 

Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain) 

Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland) 

Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia) 

Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia) 

Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania) 

Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland) 

Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany) 

Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland) 

Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania) 

Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas 

Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania) 

Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania) 

Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m. 

Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University 

Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis 

4 annual volume in Lithuanian, English and German languages 

Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List 

Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List 

Redakcijos adresas/Address 

Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99 

Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid 

© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2011 

ISSN 1392-3137

PRATARMĖ 

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 4 

Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/ 

BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos 

aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos, 

kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama 

straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta 

sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės 

pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai 

iš įvairių šalių. 

TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo 

tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant 

pedagoginius mokslo vardus. 

PREFACE 

Prof. Stasys Vaitekūnas 

Vyriausiasis redaktorius 

Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established 

in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing 

and solving actual problems of economy, management, demography, social geography, 

geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use, 

other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the 

most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries 

of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal. 

TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision 

of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations 

and pedagogical scientific names. 

VORWORT 


Editor-in-Chief 

Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL- 

TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele 

Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte, 

religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen, 

deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts 

der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitarbeit 

and dieser Zeitschrift geladen. 

TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die 

Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates 

Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt. 


Vorsitzender des Redkolegiums 

III

TURINYS * CONTENTS 


Vinsas Janušonis. Įrodymais pagrįstas sveikatos priežiūros organizacijų valdymas...............1 

Vinsas Janušonis. Evidence-Based Management of Health Care Organizations (Summary)...10 

Arūnas Acus. Nusikalstamumo raida Klaipėdoje 1990–2000 metais: 

kultūros ir nusižengimų santykis........................................................................................13 

Arūnas Acus. The Process of Criminality in Klaipėda in 1990–2000: the Ratio of Culture 

and Crime (Summary)...........................................................................................................25 

Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė. Žiniasklaidos vaidmuo kuriant psichikos 

sutrikimų, kaip visuomeninės rizikos, sampratą ................................................................29 

Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė. Role of Mass Media Producing Conception of 

Mental Disorders as Societal Risk (Summary) ....................................................................42 

Arvydas Guogis. The Notion of Social Market Economy: What is New in Social Science 

Approach? ...........................................................................................................................43 

Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė. Strategic Position of Lithuanian 

Travel Services Companies: Response to the Tourism Trends..........................................51 

Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė. Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų 

požiūrio į turizmo plėtrą lyginamoji analizė.......................................................................65 

Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė. Comparative Analysis of Community Attitude 

Towards Tourism Develpment in Klaipėda and Vilnius (Summary) ...................................75 

Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak. Viešųjų paslaugų teikimo centrų steigimo 

galimybės Lietuvoje.............................................................................................................77 

Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak. The Opportunities of Establishment the Public 

Services Centers in Lithuania (Summary) ...........................................................................92 

Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas taikant 

apribojimų teoriją................................................................................................................95 

Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis. The Investigation of Lithuania’s Foreign Trade 

Using the Theory of Constraints (Summary) ........................................................................... 109 

Edita Stumbraitė-Vilkišienė. Piliečių dalyvavimui, teikiant viešąsias paslaugas, 

įtakos turintys veiksniai....................................................................................................111 

Edita Stumbraitė-Vilkišienė. The Factors Affecting Citizens’ Participation in the Public 

Services (Summary) ...........................................................................................................120 

Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė. Tarpkultūrinės komunikacijos bibliotekose 

analizė: Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos atvejis......................123 

Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė. Analysis of Intercultural Communication 

in Libraries (Summary) .....................................................................................................137 

Aurimas Župerka, Erika Župerkienė. Lietuvoje taikomų studentų verslumo ugdymo 

metodų veiksmingumo vertinimas ....................................................................................139 

Aurimas Župerka, Erika Župerkienė. Evaluation of the Effectiveness of Methods 

Applied to the Development of Students Entrepreneurshipness in Lithuania (Summary) .151 

V

Nijolė Janulaitienė. Selection of Candidates to the Military Academy of Lithuania: 

Motivation Aspects............................................................................................................ 155 

Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas. Meninio ir dvasinio ugdymo integralumas ...... 167 

Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas. The Integrity of Artistic and Spiritual 

Education (Summary)........................................................................................................ 173 

PRO MEMORIA. Žinojęs, kurlink turi eiti Lietuva ............................................................. 177 

Trumpai apie autorius............................................................................................................ 183 

About authors ......................................................................................................................... 183 

VI

ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS 

ORGANIZACIJŲ VALDYMAS 

Vinsas Janušonis 

Klaipėdos universitetas 


Anotacija 

Straipsnyje autorius pristato įrodymais pagrįsto sveikatos priežiūros organizacijų valdymo tyrimą. Remiantis 

teorine ir praktine medžiaga atskleidžiama tokio valdymo paradigma, specifiškumas. Tyrimas 

rodo įrodymais pagrįstų valdymo sprendimų sveikatos priežiūros organizacijose priėmimo sudėtingumą ir 

didelę atsakomybę dėl jų rezultatų. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įrodymais pagrįstas valdymas, sveikatos priežiūros organizacija, sprendimų 

priėmimas. 

Abstract 

The author presents the investigation of evidence-based health care organizations management. Based on 

theoretical and practical material the management paradigm and specificity are disclosed. The study 

shows the complexity of evidence-based management decision-making of health care organizations and 

high degree of responsibility for the results. 

KEY WORDS: evidence-based management, health care organization, decision-making. 

Įvadas 

Sveikatos priežiūros organizacijų valdymas yra bendrųjų vadybos žinių ir specialiųjų 

medicinos (sveikatos priežiūros) žinių hibridas. Tokia sveikatos priežiūros organizacijų 

vadyba generuoja tinkamų aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų 

teikimą. Tinkamos ir aukštos kokybės paslaugos tiesiogiai teigiamai veikia žmonių 

sveikatą, jų gyvenimo kokybę ir trukmę. 

Įrodymais pagrįstą sveikatos priežiūros organizacijų valdymą lėmė greita naujų technologijų 

plėtra ir naujos žinios, sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimas, išteklių ribotumas, 

pacientų lūkesčių augimas. Žiniomis (įrodymais) pagrįstas organizacijų valdymas yra daug 

sudėtingesnis, reikalauja daugiau atsakomybės ir kūrybiškumo nei tradiciniais principais 

pagrįstas valdymas (Tsoukas, 2005). Tai ypač ryšku sveikatos priežiūroje, kur įrodymais 

pagrįsto valdymo paradigma formuojama įrodymais pagrįstos medicinos ir įrodymais pagrįstos 

sveikatos pagrindu (Moskowitz, Bodenheimer, 2011). 

Valdoma sveikatos priežiūra susijusi su įrodymais pagrįstu sveikatos priežiūros 

valdymu, tačiau šios sąvokos nėra tapačios. Valdoma sveikatos priežiūra labiau nukreipta 

į visuomenės sveikatą ir pačią visuomenę (Janušonis, 2008). 

Įrodymais pagrįstas sveikatos priežiūros organizacijų valdymas pirmiausiai nukreiptas 

į žmogiškųjų išteklių vadybą ir tiesiogiai susijęs su pacientų sveikatos priežiūra 

(Carlile, 2003; Patrician, et. al., 2010). Įrodymais pagrįstas, riziką ir prognozes įvertinantis 

organizacijų valdymas evoliucionavo nuo turima patirtimi ir pareigine galia 

pagrįsto valdymo. 

Įrodymais pagrįsto sveikatos priežiūros organizacijų valdymo sudėtinės dalys: 

1


 

 

 

 

 

teisinga sveikatos priežiūros sistemos sandara; 

informaciniai ištekliai; 

žmogiškieji ištekliai; 

teisės aktais įteisintas pacientų sveikatos priežiūros įstaigos ir mediko profesionalo 

pasirinkimas; 

sveikatos priežiūros organizacijų autonomija. 

Visos šios sudėtinės dalys sudaro sisteminę vienovę, kuria remiantis sveikatos 

priežiūros organizacijų vadybininkai gali priimti būtinus efektyvius sprendimus. 

Darbo tikslas: ištirti įrodymų naudojimo galimybes valdant sveikatos priežiūros 

organizacijas. 

Tyrimo objektas – sveikatos priežiūros organizacijų valdymas. 

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, sisteminė, palyginamoji analizės, sisteminės 

išvados. 

1. Įrodymų paieška, atranka ir naudojimas 

Įrodymų paieška prasideda, kai vadybininkams kyla žinių poreikis. Jis gali būti sistemingas 

(nuolatinis) arba situacinis. 

L. Fidzgerald ir kt. (1999) pateikia penkias įrodymų paieškos ir jų interpretacijos 

reikšmes: 

įrodymų pateikimo bazė ir įdiegimo vertė nėra griežtai susijusios; 

moksliniai įrodymai egzistuoja socialinėje aplinkoje kaip objektyvi realybė, 

juos galima surasti ir naudoti; 

tie patys įrodymai atskirų profesinių grupių ar individų gali būti skirtingai priimti, 

suprasti ir naudojami, todėl juos vertinant būtinas tarpgrupinis (organizacinis 

– V. J.) supratimas ir sutarimas; 

tyrimų duomenys atskleidžia organizacinius ir socialinius aplinkos veiksnius, 

kurie turi įtakos jų rezultatams; 

sistemos vadovybė ir paslaugų mokėtojai šiek tiek turi įtakos struktūrinių vadybinių 

ir klinikinių pokyčių procesui – pokyčius lemia profesionalai ir jų 

grupės. 

Vadybos žinių (įrodymų) paieška (naudojimas) gali būti proaktyvi, kai sveikatos priežiūros 

vadybos žinios kaupiamos nuolat, t. y. vadybininkai nuolat peržiūri duomenų bazes, 

paisydami savo interesų, ieško įrodymų ir juos naudoja priimdami sprendimus. 

Žinių paieška (naudojimas) gali būti reaktyvi, kai įrodymų ieškoma ir jie naudojami 

kilus problemai, siekiant priimti tam tikrą sprendimą. 

Sveikatos priežiūros vadybininkai turėtų taikyti abu įrodymų paieškos metodus. 

Pažymėtina, kad taikant proaktyvią įrodymų paiešką negalima tenkintis tik automatine 

paieška pagal raktinius žodžius ar jų derinius. Detalioji („rankinė“) paieška ilgiau trunka, 

bet yra maždaug keturis kartus rezultatyvesnė (McDonald, et al., 1996; Dawes, 1999). 

2

ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS... 

Taikant reaktyvų paieškos metodą dažnai ieškoma ne didžiausių problemoms 

spręsti būtinų įrodymų, o su madingomis visuomenės informacijos priemonių keliamomis 

problemomis susietų publikacijų (Frankel, West, 1993). Be to, tyrėjų (publikacijų 

autorių) ir jų veiklos rezultatų vartotojų – vadybininkų interesai priimant sprendimus 

ne visada sutampa. Tyrėjai neretai linkę skelbti teigiamus, o ne neigiamus rezultatus, 

todėl įrodymus visada reikėtų kritiškai vertinti, ypač teigiamus. 

A. Bandolier (1995) pateikia penkis įrodymų „stiprumo“ laipsnius: 

I. Įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip viena sistemine gerai suplanuotų 

daugybinių randomizuotų tyrimų apžvalga; 

II. Įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip vienu pakankamos apimties gerai 

suplanuotu randomizuotu tyrimu; 

III. Įrodymas, pateiktas remiantis ne randomizuotu gerai suplanuotu kohortiniu, 

grupiniu ar kitu panašiu tyrimu; 

IV. Įrodymas, pateiktas remiantis gerai suplanuota neeksperimentine studija, kuri atlikta 

daugiau nei vieno tyrimo centro ar tyrėjų grupės; 

V. Įrodymas, pateiktas kaip autoritetingų tyrėjų nuomonė, pagrįsta aprašomąja studija 

ar ekspertų išvada. 

Vien elektroninių duomenų bazių naudojimas vertintinas kritiškai. Dauguma duomenų 

bazių įtraukia tik vieną iš 3–4 leidžiamų biomedicininių, taip pat ir sveikatos priežiūros 

vadybos žurnalų, daugiausiai publikuojamų anglų kalba. Be to, ne visi žurnalų straipsniai 

yra skelbiami, didelė dalis jų prieigų yra mokamos ir nepigiai kainuoja. 

Kritiškai vertinti publikacijų išvadas kaip įrodymus būtina ir dėl jų kokybės. Mokslinio 

leidinio (žurnalo) ar leidyklos prestižas yra svarbus, tačiau ne visada tiesiogiai 

susijęs su publikacijų kokybe. 

Santykinai mokslinių leidinių publikacijų nepatikimumas susijęs su: 

grupių (tyrėjų, redaktorių grupės, mokslo centro, universiteto ir pan.) interesais: 

tokiuose leidiniuose publikuojami moksliniai straipsniai atskleidžia tik 

tam tikros grupės nuomonę, kuri ne visada objektyvi; 

mokslinių publikacijų recenzavimu, recenzentų parinkimu: recenzentų ratas 

dažnai būna uždaras, mažai žinomas, formuojamas žurnalų redakcijų ir atskleidžiantis 

jų poreikius bei interesus; 

mokslinių leidinių įtraukimo į tam tikras duomenų bazes (ISI ir kt.) kriterijų 

santykiniu subjektyvumu; 

bendrųjų ir specializuotų tyrimų tapatinimu, painiojimu ir klaidingų išvadų (įrodymų) 

pateikimu: dažniausiai tapatinami su bendrąja, viešąja, sveikatos priežiūros, 

pavienių sveikatos priežiūros problemų vadyba susiję tyrimai ir išvados. 

Įrodymų šaltiniai turėtų būti iki 10 metų (geriausia iki 5–7 metų), nes sveikatos 

priežiūros organizacijų valdymas yra daug dinamiškesnis nei kitų organizacijų, taip 

pat ir viešojo valdymo. 

Įrodymų (mokslinių publikacijų) šaltinių vertinimo kriterijai: 

sklaidos bazė (prieinamumas); 

naujumas (iki 10 metų); 

3


 

 

 

 

 

 

žinių tęstinumas (istoriškumas); 

specifiškumas (sveikatos priežiūros organizacijų vadyba); 

jautrumas nagrinėjamoms problemoms; 

teigiama (patvirtinanti sprendimus) nauda; 

neigiama (atmetančioji sprendimus) nauda; 

išvados (empirinės, procesinės, rezultatų). 

Pažymėtina, kad įrodymų sveikatos priežiūros vadyboje nelengva surasti. Jų reikia 

ieškoti ne tik medicinos ir visuomenės sveikatos, bet ir vadybos bei kitose duomenų 

bazėse. 

2. Įrodymais pagrįsta sveikatos priežiūros sistema, jos organizacijos 

Sveikatos priežiūros sistema turi ieškoti valdymo įrodymų šaltinių grupių ir sudaryti 

sąlygas organizacijoms juos naudoti, tą naudojimą skatinti. 

Geriausi sveikatos priežiūros sistemos įrodymų šaltiniai – specializuotos bibliotekos 

ir internetinės duomenų bazės bei lengva prieiga prie jų. Mažiau vertingi, tačiau 

naudingi – teminiai sveikatos priežiūros sistemos vadybininkų susirinkimai, konferencijos, 

seminarai, tobulinimosi kursai. 

Sveikatos priežiūros sistema, deklaruojanti įrodymais pagrįstą valdymą, turi turėti: 

sveikatos priežiūros vadybininkų komandą; 

tinkamą ir efektyvią sveikatos priežiūros struktūrą; 

sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistemą; 

sveikatos priežiūros akreditavimo (licencijavimo) sistemą; 

kompetentingą sveikatos priežiūros audito sistemą; 

naujų technologijų ir inovacijų vertinimo bei diegimo sistemą; 

žmogiškųjų išteklių (sveikatos priežiūros vadybininkų) rengimo sistemą; 

griežtą paslaugų teikėjų (sveikatos priežiūros organizacijų) ir paslaugų mokėtojų 

(ligonių kasų) funkcijų atskyrimą; 

skaidrią ir aiškią išteklių paskirstymo sistemą. 

Sistemos sveikatos priežiūros vadybininkų komanda – tai specialiųjų sveikatos 

priežiūros vadybos žinių ir patirties turintys vadybininkai, išmanantys sistemos ypatumus, 

suvokiantys atsakomybę už priimamus sprendimus, suprantantys šios sistemos 

išskirtinumą iš kitų sistemų. Tokius reikalavimus geriausiai atitinka gydytojai vadybininkai, 

t. y. gydytojai, turintys specialų vadybinį pasirengimą (baigę magistratūrą, 

doktorantūrą). 

Tinkama ir efektyvi sveikatos sistemos struktūra – tai struktūra, pagrįsta sveikatos 

priežiūros organizacijų decentralizavimu, autonomija, konkurencingumu, tinkama 

paslaugų struktūra, garantuojanti paslaugų kokybę ir jų prieinamumą. 

Sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūrą turi lemti paslaugų struktūra ir jų 

prieinamumas. Sveikatos priežiūros vadybininkai turi suvokti ribotas tinklo struktūrinių 

pokyčių galimybes. Sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūriniai pokyčiai 

4


dažniausiai inicijuojami tik dėl ekonominių paskatų (sąnaudų ir finansavimo ribojimo). 

Sveikatos priežiūros sistemų tinklų restruktūrizaciją inicijuoja tokios organizacijos 

kaip Pasaulio bankas (Irwig, et al., 1998), siekdamas savų ekonominių tikslų. Daug 

sisteminių sveikatos priežiūros paslaugų struktūros pokyčių yra naudingiau nei keleto 

pastatų sujungimas po vienos organizacijos vėliava. 

Gera sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistema – tai sistematizuotas sveikatos 

priežiūros paslaugų prieinamumo, tinkamumo, efektyvumo, pagrįstumo junginys. 

Sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistema pagrįsta paslaugų teikimo standartais, 

rizikos ir nepageidautinų įvykių valdymo, paslaugų kokybės ir sveikatos priežiūros 

rezultatų vertinimo sistema. Sveikatos priežiūros akreditavimo (licencijavimo) sistema 

garantuoja teisinių aktų nustatytų minimalių reikalavimų (standartų) organizacijoms, 

jų struktūroms ir medikams profesionalams laikymąsi. Ši sistema organizacijoms gali 

nustatyti ir siekiamus skatinamuosius reikalavimus, kurie neprivalomi. 

Sveikatos priežiūros audito sistema skirta nustatyti vadybinių, organizacinių ir klinikinių 

sprendimų neatitikimą bei maksimaliai juos eliminuoti. Ši sistema skatina paslaugų 

kokybę, jų tinkamumą ir didina pacientų saugumą. Naujų technologijų ir inovacijų 

vertinimo bei diegimo sistema skatina efektyvių, įrodymus produkuojančių 

technologijų diegimą sveikatos priežiūros organizacijose. Naujos technologijos ne tik 

produkuoja įrodymus, bet ir keičia teigiama linkme medikų profesionalų ir vadybininkų 

elgseną, skatina valdymo ir klinikines inovacijas. 

Inovacijos, kaip įrodymai, apima šiuos aspektus (Plsek, 2003): 

kūrybinių idėjų generavimą; 

inovacijų diegimą kasdieniame darbe; 

inovacijų sklaidą. 

Visa tai skatina vadybininkų sisteminį kūrybinį mastymą. 

Žmogiškųjų išteklių (sveikatos priežiūros vadybininkų) rengimo sistema apima 

pirminį ir podiplominį sveikatos priežiūros vadybininkų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą. 

Sveikatos priežiūros vadybininkų rengimo programos turi atitikti sistemos 

organizacijų poreikius. 

Paslaugų teikėjų (sveikatos priežiūros organizacijų) ir paslaugų mokėtojų (ligonių 

kasų) funkcijų atskyrimas reiškia, kad paslaugų mokėtojai (ligonių kasos), vadovaudamiesi 

teisės aktais, turi pasirinkti kokybišką paslaugų teikėją ir patikrinti, ar pacientai 

gauna tas paslaugas, už kurias moka ligonių kasos. Paslaugų mokėtojų ir teikėjų 

funkcijų atskyrimas reiškia, kad paslaugų gamybą ir jų teikimą, už paslaugas gautų 

lėšų naudojimą kontroliuoja sveikatos priežiūros organizacija. 

Mūsų šalyje paslaugų teikėjų ir mokėtojų funkcijos neatskirtos. Tai lemia vadybinius 

tarporganizacinius, neretai ir paslaugų teikėjų bei pacientų konfliktus, apsunkina 

vadybinių sprendimų priėmimą. 

Skaidri ir aiški išteklių paskirstymo sveikatos priežiūroje sistema – tai visų arba 

beveik visų išteklių paskirstymas apmokant už paslaugą kaip visos sistemos ir organizacijos 

veiklos galutinį rezultatą. Dabar gana populiarus programinis finansavimas yra 

ydingas, nes lėšos skiriamos organizacijoms, o ne jų uždirbamos. Toks finansavimas 

neskatina siekti gerų rezultatų, iškreipia konkurenciją. 

5


Įrodymais pagrįsta organizacija kaip įrodymus naudoja naujausias žinias, taiko geriausią 

patirtį, yra nuolat besimokanti, taikanti naujausias sveikatos priežiūros ir informacines 

technologijas, pati generuojanti įrodymus organizacija. Naujausios mokslininkų 

sukuriamos žinios, skelbiamos mokslo leidiniuose (žurnaluose, knygose, monografijose), 

interneto dėka prieinamos daugumai, jos, kaip įrodymai, labai vertingos. 

Patirtis kaupiama taikant įgytas vadybines ir medicinos žinias, perimant (kopijuojant) 

kitų organizacijų patirtį. Nuolat besimokanti organizacija – tai nuolat kvalifikaciją 

keliantys vadybininkai ir medikai, sistematizuota vadyba ir paslaugų teikimas, sisteminis 

mąstymas, bendro tikslo siekimas. Naujausių technologijų diegimas organizacijoje 

ne tik suteikia įrodymų galimybę, bet ir keičia vadybininkų bei medikų mąstymą, 

elgseną, skatina siekti žinių ir patirties (naujų įrodymų). Visą parą organizacijoje prieinamas 

internetas šiandien yra būtinas įrodymais pagrįsto valdymo atributas, garantuojantis 

įrodymų paiešką, jų atranką ir sklaidą. 

3. Įrodymais pagrįstų valdymo sprendimų priėmimas 

Kad valdymo sprendimai sveikatos priežiūros sistemoje turi būti pagrįsti įrodymais, 

o ne ideologija, intuicija ar patirtimi, plačiau pradėta kalbėti praeito amžiaus 

paskutiniajame dešimtmetyje (Kovner, et al., 2000; Tranfield, et al., 2003). Jau tada 

suprasta, kad vadybiniai sveikatos priežiūros sprendimai iš esmės skiriasi nuo kitų 

sričių vadybinių sprendimų, bendrosios vadybos sprendimų priėmimo principų nereikėtų, 

jų netransformavus, taikyti sveikatos priežiūrai (Davies, et al., 2000; Lomas, et 

al., 2005; Janušonis, 2011). Todėl medikai vadybininkai labiau vertina profesionalias 

struktūruotas mokslines žinias, supranta jų ir tyrimų duomenų svarbą, vertina sistemiškumą, 

komandinį darbą ir bendradarbiavimą priimant sprendimus. 

Vadybininkai ne medikai priimdami sprendimus labiau vadovaujasi neprofesionaliomis 

(sveikatos priežiūros požiūriu) žiniomis, kita vadybine patirtimi, mažiau pasitiki 

moksliniais tyrimais, kaip įrodymais (neretai jų nesupranta), jiems stinga sisteminio 

mąstymo priimant sprendimus, sprendimų priežasčių ir rezultatų sveikatos priežiūros 

sistemoje sąsajų supratimo. 

K. Walshe ir T. Rundoll (2001) pateikia tokią perėjimo į įrodymais pagrįstą sveikatos 

priežiūros vadybą paradigmą: 

mokslinių tyrimų strategija: strateginis vadovavimas nacionaliniame lygmenyje, 

tyrimų koordinavimas; 

vadovavimas tyrimams: prioritetų ir poreikių sveikatos priežiūroje nustatymas, 

jų akcentavimas; 

tyrimų kokybė: tyrimų planavimas ir kokybiškas jų atlikimas; 

tyrimų metodai: perėjimas nuo eksperimentinių prie kokybinių metodų; 

tyrimų išvados: pokyčiai vadovaujantis tyrimų išvadomis yra ne galutinis tikslas, 

o tik žingsnis į priekį; 

tyrimų rezultatų sklaida: mokslinės duomenų bazės, moksliniai žurnalai, sisteminės 

apžvalgos ir kt.; 

6


 

 

 

 

 

tyrimų rezultatų prieinamumas: visiškas prieinamumas visiems, kurie ieško 

įrodymų; 

tyrimų rezultatų suprantamumas: akcentas į metaanalizes, sistemines apžvalgas, 

randomizuotus tyrimus; 

praktikų požiūris į tyrimus: galimybė juos taikyti praktikoje; 

įtaka sveikatos priežiūrai: didelė, jei vadyba pagrįsta įrodymais; 

atsakomybė už tyrimų rezultatų diegimą: esminė vadybininkų pareiga ir funkcija 

naudoti įrodymus priimant sprendimus. 

Kitų sričių vadyboje galima taikyti daugiau klišių ir algoritmų nei sveikatos priežiūros 

vadyboje: čia kiekvienas sprendimas yra kitoks, susijęs su jau priimtais. Sprendimų 

rezultatai čia veikia ne tik išteklius, kaip kitose srityse, bet ir pacientus (jų sveikatą 

ir net gyvybę). 

Įrodymais pagrįstus valdymo sprendimus sveikatos priežiūros organizacijoje priima 

įvairaus lygmens vadovai, kurie geba: 

suprasti, kas yra sveikatos priežiūros valdymo įrodymas; 

rasti tinkamus įrodymus (prireikus – savarankiškai); 

juos kritiškai vertinti; 

organizuoti įrodymų sklaidą; 

priimti jais pagrįstus organizacijai ir pacientams naudingus sprendimus; 

mokyti pavaldžius vadovus ir personalą. 

Priimant įrodymais pagrįstus valdymo sprendimus reikia būti susipažinus su pagrindinėmis 

valdymo problemomis. 

Svarbiausios valdymo problemos multiprofilinėse sveikatos priežiūros organizacijose 

(Janušonis, 2007): 

finansinių išteklių trūkumas; 

žmogiškųjų išteklių trūkumas; 

nepakankamas rizikos valdymas; 

naujų technologijų nepakankamumas; 

nepakankamas kokybės gerinimas; 

lėtai vykstantys pokyčiai; 

rinkos problemos. 

Vadybinių, kaip ir klinikinių, problemų sprendimas sveikatos priežiūros sistemoje 

susijęs su įvairiais dalykais: 

dėl objektyvių priežasčių (sveikatos priežiūra žmonių sveikatai turi nedaug 

įtakos) tokie sprendimai ne visada duoda teigiamų rezultatų; 

sveikatos priežiūroje neretai skiriasi problemos ir jos sprendimo parametrai; 

sveikatos priežiūroje vadybiniai sprendimai susiję ne tik su ištekliais, bet ir su 

etika bei morale; 

žmonių sveikatą veikiantys vadybinių sprendimų rezultatai yra atokūs ar labai 

atokūs; 

7


 

 

vadybinių sprendimų sveikatos priežiūroje rezultatai neretai sunkiai pamatuojami; 

sveikatos priežiūros vadybininkų sprendimai dėl sistemos sudėtingumo neretai 

sunkiai suprantami tiems, kurie neturi specialių žinių. 

Be to, sveikatos priežiūros vadybininkų įžvalgos (įrodymai) susijusios su medikų, 

ekspertų, pacientų pozicija (Janušonis, 2011). 

Sveikatos priežiūros sistemoje yra daugybė problemų ir kasdien jų vis atsiranda. 

Kiekviena problema kelia įvairių klausimų, kurių kiekvienas turi turėti įrodymais pagrįstą 

atsakymą, t. y. sprendimą. 

D. M. Eddy (1993) teigimu, Jungtinėje Karalystėje vienam milijonui gyventojų priimama 

40–50 milijonų klinikinių ir dešimtys tūkstančių sveikatos priežiūros vadybinių 

sprendimų. Vadybiniai sprendimai yra sisteminiai, jie daro įtaką klinikiniams sprendimams, 

sveikatos priežiūros sąnaudoms ir kokybei. Sveikatos priežiūros valdymo 

sprendimai priimami remiantis komponentų dekada: įrodymai, ištekliai, nauda (vertė), 

patirtis, paciento pasirinkimas, kompetencija, organizacijos motyvacija, problemos 

išsprendimo apimtis, sprendimo rizika, sprendimo rezultatų priimtinumas. 

Priimant sprendimą įvertinami visi aukščiau minėti komponentai, galimi alternatyvūs 

sprendimai, prognozuojami sprendimų rezultatai. Pats svarbiausias komponentas – 

įrodymai, kiti komponentai iš esmės yra išvestiniai. Antai Jungtinėje Karalystėje paskutiniajame 

praeito amžiaus dešimtmetyje buvo kilusi skubios pagalbos ligoninių sujungimo 

„epidemija“, pagrįsta menamais įrodymais arba be jų. Neįvertintas (nepagrįstas 

įrodymais) ligoninių sujungimo ekonominis efektas, masto ekonomija – per didelės 

ligoninės ekonomiškai neefektyvios. Vėliau šias reformas teko iš esmės peržiūrėti 

(Edvards, Harrison, 1999; Fulop, et al., 2002). Tai vienas prastų sprendimų be įrodymų 

pavyzdžių. Nemažai autorių (Marmor, 2001, Smith, et al., 2001; Dixon, 2005) tai 

vertina kaip sveikatos sistemos vadovų sprendimų priėmimą ideologiniu politiniu pagrindu 

ar tiesiog vaikantis reformų madų. Iš dalies tai paaiškinama tam tikru sveikatos 

priežiūros vadybininkų, kurie neturi medicininio išsilavinimo, neprofesionalumu: jie 

neturi žinių apie klinikinius procesus ir vadybinių procesų poveikį jiems bei pacientams. 

Įrodymų rinkimas ir sprendimų priėmimas, remiantis įrodymais, yra intensyvios 

protinės veiklos ir ją lemiančios elgsenos reikalaujantis darbas. Įrodymais pagrįstų 

sprendimų priėmimas sveikatos priežiūros organizacijose – pats sunkiausias etapas. 

Čia turi būti ne tik surinkti įrodymai, bet ir numatytos sąnaudos, nauda organizacijai ir 

pacientams, atsakomybė (Laris, et al., 2005; Meier, et al., 2009). 

Visa tai yra labai konkretu, o priimant sveikatos politikos sprendimus – gana abstraktu. 

Geriausių įrodymų gali pateikti mokslininkai buvę (ar esantys) sveikatos priežiūros 

vadybininkai. Jie suvokia sveikatos priežiūros vadybos specifiškumą, labai sudėtingą 

sprendimų priėmimo aplinką, vadybinių ir klinikinių sprendimų sąsajas, 

sprendimų riziką ir atsakomybę už juos. 

8


Išvados 

1. Įrodymų sveikatos priežiūros organizacijų valdymo sistemoje paieška, atranka 

ir jų naudojimas yra sudėtingas, laiko, materialinių, informacinių ir žmogiškųjų 

išteklių reikalaujantis darbas. 

2. Įrodymais pagrįsta sveikatos priežiūros organizacija – tai tinkama ir efektyvi 

struktūra, susisteminti procesai, įrodymais pagrįsti vadybiniai sprendimai ir 

puikūs veiklos rezultatai. 

3. Įrodymais pagrįstus efektyvius vadybinius sprendimus sveikatos priežiūros 

organizacijoje gali priimti vadybininkas medikas, suprantantis, kad vadybinių 

ir klinikinių sprendimų procesai bei rezultatai susiję sudėtingos sisteminės aplinkos 

kontekste. 

Priimta 2011 03 15 

Pasirašyta spaudai 2011 10 24 

Literatūra 

Carlile, P. R., Rebentisch, E. (2003). In to the black box: The knowledge transformation cycle. Management science 

49: 1190–1195. 

Davies, H. T., Nutley, S. M., Smith, P. C. (Eds.) (2000). What Works? Evidence-based Prolicy and Practice in Public 

services. Bristol: The Policy Press. 

Dawes, M. (Ed.) (1999). Evidence-based Practice: a Primer for Health Professionals. London: Churchill Livingstone. 

Dixon, J. (2005). Regulating Health Care. The Wary Forward. London: Ling’s Fund. 

Eddy, D. M. (1993). Three batlles to watch in the 1990. Journal of the American Medical Association 270: 520–526. 

Edwards, N., Harrison, A. (1999). The hospital of the future: Planning hospitals with limited evidence: A research and 

policy problem. British Medical Journal 319: 1361–1363. 

Fidzgerald, L., Ferlie, E., Wood, M., Hawkins, C. (1999). Evidence in to practice: an exploratory analysis of the interpretation 

of evidence In: A. Mark, S. Dopson (eds.). Organizational Behaviour in Health Care: the research agenda. 

Macmillan, Basingstoke. 

Frankel, S., West, R. (1993). Rationing and Rationality in the National Health Service. London: Macmillan, Basingstoke. 

Fulop, N., Protopseltis, G., Hutchings, A., et al. (2002). Process and impact of mergers of NHS trusts: Multicentre case 

study and management cost analysis. British Medical Journal 325: 246–252. 

Irwig, L., Zwarestein, M., Zwi, A., Chalmers, I. (1998). A flow diagram to facilitate selection of interventions and 

research for health care. Buletin of the World Health Organisation 76: 17–24. 

Janušonis, V. (2007). Problemų sprendimo vadyba sveikatos priežiūros organizacijose: metodologiniai aspektai. Sveikatos 

mokslai 17: 1019–1023. 

Janušonis, V. (2010). Monografijos „Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje“ (moksl. red. G. Černiauskas) 

recenzija. Sveikatos praktika ir valdymas: MRU mokslo darbai 1(2): 10–11. 

Janušonis, V. (2011). Sveikatos priežiūros reformos: teoriniai požiūriai ir praktiniai aspektai. Sveikatos mokslai 21: 5–11. 

Kovner, A. R., Elton, J. J., Billings, J. (2000). Evidence – based management. Frontiers of Health Services management 

16: 3–46. 

Lavis, J., Davies, H., Oxman, A., et al. (2005). Towards systematic reviews that inform health care management and 

policy making. Journal of Health Services Research and Policy 10: S35–S48. 

Lomas, J., Culger, T., McCutcheon, C., et all. (2005). Conceptualising and combiing evidence for health system guidance. 

Ottowe: CHSRF. 

Marmor, T. (2001). Fads in medical care policy and politics: The rhetoric and reality of manageridism. London: 

Nuffield Trust. 

McDonald, S. J., Letebvre, C., Clarke, M. J. (1996). Identifying reports of controlled trials in the BMJ and the Lancet. 

British Medical Journal 313: 1116–1117. 

Meier, K. J., O’Toole, J., Laurence, J. (2009). The Proverbs of New Public Management: Lessons From an Evidence- 

Based Research Agenda. American Review of Public Administration 39: 4–22. 

Moskowitz, D., Bodenheimer, T. (2011). Moving from Evidence-Based Medicine to Evidence-Based Health. Journal 

of General Internal Medicine 26: 658–660. 

9


Patrician, P. A., Loan, L., McCarthly, M., et al. (2010). Towards Evidence-based Management: creating an Informative 

Database of Nursing-Sensitive Indicators. Journal of Nursing Scholarship 42: 358–366. 

Plsek, P. (2003). Complexity and the adoption of innovation in health care. Proceedings of the National Institute for 

Health Care Management Foundation and the National Committee for Quality Health Care, 27–28 January. 

Washington DC. 

Smith, J., Wolshe, K., Hunder, D. (2001). The disorganisation of the NHS. British Medical Journal 323: 1262–1263. 

Tranfield, D., Deyner, D., Smart, P. (2003). Towards a methodology for developing evidence informed management 

knowledge by means of systematic review. British Journal of Management 14: 207–222. 

Tsoukas, H. (2005). Complex Knowledge: Studies in Organizational Epistemology. Oxford: Oxford University Press. 

Welshe, K., Rundall, T. (2001). Evidence based management: from theory to practice in health – care. Milbank 

Quarterly 79: 429–457. 

EVIDENCE-BASED MANAGEMENT OF HEALTH CARE 

ORGANIZATIONS 


Summary 

Health care organizations management is hybrid of the general management 

expertise and specialized medical (health) care knowledge. Such a health care management 

generates the appropriate high-quality health care service. Appropriate and 

high quality service direct positive impact on human health, their quality of life and 

life expectancy. 

Knowledge (evidence) based management of organizations are much more 

complex, requiring more responsibility and creativity than the traditional principlebased 

management. 

The aim of the study: to explore the use of evidence for health care organizations 

management. 

Research methods: literature analysis, systemic analysis, comparative analysis, 

systemic findings. 

Results of the study. Evidence-based health care organizations management 

highlights the three key moments: search, selection and use of evidence (1), evidencebased 

health care system and organization (2), evidence-based management decisionmaking 

in health care organizations (3). 

Finding, selecting and using evidence necessary for their critical evaluation, taking 

into account the evaluation criteria: 

dissemination database (access); 

novelty (10 years); 

knowledge continuity (historicity); 

specificity (health care management); 

sensitivity to the problems; 

positive (confirming the decision) value; 

negative (eliminating the decision) value; 

conclusions (empirical, procedural, performance). 

10


Health care system should look for evidence of management resources to enable 

groups and make up the possibility use them and to promote their use. 

Health care system, declaring the evidence-based management must have the 

following: 

health care management team; 

adequate and effective health care structure; 

health care quality management system; 

health care accreditation (licensing) system; 

a competent health care audit system; 

new technologies and innovation assessment and implementation system; 

human resources (health care managers) development system; 

the segregation of duties between service providers (health care organizations) 

and service-payers (sickness funds); 

clear and transparent resource allocation system. 

Evidence-based organization uses as evidence the newest knowledges, best practices, 

are constantly learning, using the latest health care and information technology, 

generating its own body of evidence. 

Health care managerial decisions are fundamentally different from other areas of 

managerial decisions and principles of general management decision-making can not 

simply be transferred without transforming to health care. 

Managers who have the medical profession to follow a structured professional 

scientific knowledge and better understand their benefits and necessity, the importance 

of research data, system approach, teamwork and collaboration in decision making. 

Managers’ without medical education decision-making is guided more nonprofessional 

(health care background) knowledge, and other experience in management, 

their confidence in the research as evidence (which they often do not understand) 

is low, lack of systemic thinking in decision-making, solutions causes and effects 

interfaces in health care understanding. 

Other areas of management can be applied more clichés and algorithms than, 

health care management, here every solution is different and interfaces with other accepted 

solutions. Health care management decisions are result not only the resources, 

as in other areas, but also to patients (their health and even lives). 

Health care management decisions are based on decade of components: evidence, 

resources, benefits (value), experience, patient choose, expertise, organization motivation, 

problems resolution size, risk of decision, the decision outcomes (results) acceptability. 

The decision to assess all of the above-mentioned components, the possible alternatives, 

forecast results of the decision. 

The most important ingredient – evidence and other components are essentially derivative. 

11


Conclusion: 

1. The search, selection and use of evidence in the management of health care 

organizations is complicated, requiring time, material, information and human 

resources work. 

2. Evidence-based health care organization – it is appropriate and effective structure, 

high quality structured processes, evidence-based managerial decisions 

and great results. 

3. Evidence-based effective managerial decisions in health care organization can 

make manager – medics, understanding correlation of managerial and clinical 

decision-making processes and outcomes in the context of the complex systemic 

environment. 

12


NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: 

KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ SANTYKIS 

Arūnas Acus 


Anotacija 

Remiantis surinkta ir išanalizuota teorine, statistine ir archyvine medžiaga, laikantis sisteminio principo, 

atlikta vienos iš visuomeninio gyvenimo formų – nusikalstamumo raidos Lietuvoje ir Klaipėdos mieste 

per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tendencijų apžvalga ir preliminari analizė. Siekiant nustatyti 

realią Klaipėdos m. ir Lietuvos nusikalstamų veikų raidą bei plėtros tendencijas, surinkta medžiaga pristatoma 

ir interpretuojama pasitelkus socialinės kontrolės teorijos prieigas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nusikalstamumas, nusikalstamos veikos, deviacijos, kriminologija, socializacija, 

socialinė kontrolė. 

Abstract 

On the basis of the collected and analyzed theoretical, statistical and archival material, in accordance with 

the principle of systematization, the overview of one of the forms of social life – criminality, its development 

trends in Lithuania and Klaipėda in the first decade of Independence and the preliminary analysis 

have been made. In order to ascertain the real development of criminal deeds in Klaipėda and Lithuania, 

and the development tendencies, the collected material is presented and interpreted by means of social 

control theory approaches. 

KEY WORDS: criminality, criminal deeds, deviations, criminology, socialization, social control. 

Įvadas 

Šiuo tyrimu pradedamas ciklas straipsnių apie Klaipėdos m. įvykdytų nusikaltimų raidą 

nuo 1990 metų. Pirmasis 1 antrosios Lietuvos Respublikos dešimtmetis po truputį grimzta į 

praeitį: faktai užsimiršta ir virsta pasakojimais, įvykių interpretacijos keičia viena kitą, 

pasakojimai įgauna legendų formas, o pastarosios vėliau neišvengiamai tampa mitais. 

Noras pateikti sociologinę, t. y. mokslinę, minimo dešimtmečio vienos iš visuomeninio 

gyvenimo formų – nusikalstamumo analizę kelia pagundą pateikti analizuojamo 

laikotarpio literatūrinę interpretaciją. Vis dėlto susilaikysime ir apsimesime, kad nepritariame 

W. Benjaminui, kurio teigimu, grožinė literatūra yra svarbesnė už sociologiją, 

nes žodžiai nugali idėjas (cit. remiantis Rugiero, 2005, p. 9). Tačiau literatūra mums 

padeda apmąstyti vertybes, leisdama žvelgti į pasaulį ne tik pro teisės, bet ir pro vertybių 

bei vaizduotės prizmę. Todėl ir šiame straipsnyje pateikiama laisvų vertinimų, nes 

ir pats kalbos dviprasmiškumas gausina galimas reiškinio ar teksto interpretacijas. 

Sociologiniu požiūriu paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvoje ir Klaipėdoje, 

kurios ką tik ištrūko iš sovietinės imperijos gniaužtų, stebina audringu vartojimo ir 

vartotojiškumo ideologijos plitimu. Vartojančio miesto įvaizdis tapo svarbia ideologema, 

kuri formavo naują miesto tapatybę. Staiga atsivėrusios galimybės vartoti prekes 

ir daiktus, kurie anksčiau buvo deficitas, sukūrė savitą terpę, kuri įgijo išskirtines 

1 Straipsnis parengtas, remiantis Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos 

tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio 

miesto“ medžiaga. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-2-34). 

13

Arūnas Acus 

kultūrines formas. Prekių pasiūla ir subjektyvi galimybė jas vartoti simbolizavo slinktį 

nuo sovietmečiu dominavusios deficitinės ir ribotų išteklių erdvės link vartotojiškos 

visuomenės, implikuojančios visuomenės narių „lygybę“ vartojimo erdvėje. Ši slinktis 

galėjo simbolizuoti tiek norą atitrūkti nuo sovietinės patirties ir jos kasdienės kultūros, 

tiek naujos „vartotojo“ tapatybės atsiradimą, kur vartojimo erdvėse niveliuojami pavienių 

kultūrinių ir socialinių grupių skirtumai. Kita vertus, konkreti individualių socialinių 

grupių vartotojiška elgsena buvo akivaizdžiai apribota jų socialinės pozicijos – 

užimtumo sferos, karjeros galimybių, disponuojamų lėšų, kuri leido susiformuoti kitoms 

kultūrinio prisitaikymo formoms esant vartojimo ideologijai. Viena tokių formų– 

nusikalstama elgsena, kuri tam tikroms mieste gyvenančioms socialinėms grupėms 

greitai tapo norma, formuojančia tiek jų kasdienybės ir vartojimo ypatumus, tiek šių 

grupių santykį su konkrečiomis miesto erdvėmis, kurios arba priešinosi tokių grupių 

kultūrinės elgsenos modeliams, arba juos sėkmingai inkorporavo. Kitaip sakant, tokioje 

perspektyvoje nusižengimus galima laikyti ne tik nukrypimais nuo socialinių normų, 

bet ir kultūrinės elgsenos atmaina, kuriančia savitą socialinės erdvės ir miesto 

tapatybę. Tai galima matyti daugelyje visuomenių. Vienas ryškesnių tokios kultūros, 

nusižengimo ir miesto erdvių konvergencijos pavyzdžių yra sausojo įstatymo laikotarpio 

Čikaga (1920–1933), kur nusižengimai buvo vienas svarbiausių socialinių dėmenų, 

struktūravusių miesto tapatybę, reprezentacijas ir kultūrą. 

Pasak K. Markso, moderniosios visuomenės yra kapitalistinės, jų socialinės kaitos 

akstinas – veržimasis į nuolatinę ekonominę transgresiją, kuri yra integrali kapitalistinės 

gamybos dalis (Marksas, Engelsas, 1988). Todėl moderniose visuomenėse gamyba 

nukreipta į vartojimą, o vartojimas tampa ne tik gamybos tikslu, bet ir sąlyga bei prielaida. 

Tokį vartojimą skatinanti ideologija Lietuvoje rado puikiai ją priimti pasirengusią 

visuomenę. Iki tol vyravę socialistinio vartojimo ypatumai, formavęsi paskutinio 

imperijos dešimtmečio stygių sąlygomis, suformavo paslėptą beveik visuotinį gausaus 

vartojimo geismą. Tai sudarė prielaidas kurtis vartotojiškai visuomenei, kuri tiki absoliučia 

vartojimo „laisvės“ svarba (Rubavičius, 2010, p. 97). 

Vyresnioji karta dar prisimena, kad socialistinėje visuomenėje šalia beveik visuotinio 

vartojimo prekių deficito gyvavo ir ideologiškai pagrįsta nuostata, slopinanti norą 

praturtėti: noras praturtėti buvo pateikiamas kaip žalinga buržuazinė atgyvena, kapitalistinis 

nukrypimas. Būtent ši nuostata iš sąmonės labai greitai pašalinta, o ne taip 

greitai ja atsikratę asmenys atsidūrė naujos kapitalistinės visuomenės šalikelėje, tapdami 

rimta socialine problema sau ir visuomenei. 

Socialistinę ideologiją pakeitė kita – neoliberali politinė ir ekonominė ideologija, 

kurios pagrindinis tikslas – išlaisvinti rinkas nuo valstybės priežiūros. Lietuvos piliečiai 

per trumpą laiką įtikėjo nematoma, tačiau visokias gėrybes teikiančia rinkos „ranka“, 

kuri neriboto vartojimo procese gali užtikrinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę 

gerovę. Valstybė ir jos institucijos pradėtos vaizduoti kaip pagrindinis rinkos plėtros 

trukdis. Šią ideologiją skleidė ekonomikos ekspertai, „laisvosios rinkos“ agentūros, 

inspiravusios reformas, kurių tikslas – vadinamąjį „liaudies turtą“ perduoti į privačias 

rankas. Tačiau naujo tipo visuomenė kurta ne taip sklandžiai, kaip žadėjo minėti ekspertai, 

o teoriniu pagrindu tapusios rinkos ekonomikos vadovėlinės tiesos negalėjo 

duoti laukiamų rezultatų rinkos ekonomikai dar nepasirengusiai visuomenei. 

14

NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ... 

Be to, labai greitai išryškėjo šiuolaikinės kapitalistinių visuomenių sisteminės problemos 

– turto ir gerai apmokamo darbo netolygus prieinamumas ir paskirstymas 

(Christie, 1999, p. 15). Abi šios problemos tapo įtampos šaltiniais tiek Klaipėdoje, tiek 

Lietuvoje. Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Lietuvos visuomenės gyvenimo 

sociologinei analizei galima pasitelkti daug teorinių prieigų. Autorius pasirinko gana 

patikimą ir laiko patikrintą sociologijos klasiko E. Durkheimo anomijos teoriją, kurią 

vėliau atnaujino ir sumodernino amerikiečių sociologas R. Mertonas. 

E. Durkheimas teigė, kad moderniose visuomenėse normos ir standartai dažnai išderinami, 

jų nepakeitus naujais. Anomija įsitvirtina ten, kur nėra aiškių standartų, reglamentuojančių 

visuomenės elgseną konkrečioje socialinio gyvenimo srityje. Tokiomis 

aplinkybėmis žmonės jaučiasi dezorganizuoti ir sutrikę (Durkheim, 2002, p. 228). 

Normų nebuvimo ir socialinės kontrolės neveiksmingumo sąlygomis įsitvirtina aukštas 

nusikalstamumo, savižudybių, deviacijos, bedarbystės lygis. Tai ir yra pagrindiniai 

anomijos rodikliai. 

E. Durkheimo iškeltos nusikaltimų darymo prielaidos dėmesį perkėlė nuo individualistinių 

nusikalstamumo priežasčių į socialines jėgas. Jo anomijos teoriją išplėtojo 

amerikietis sociologas R. Mertonas, lokalizavęs nusikalstamumo šaltinį pačioje visuomenės 

struktūroje (Мертон, 2006, с. 282–320). R. Mertono pateikta anomijos teorijos 

modifikavimo esmė: individo elgsenos pokyčių skatinimas, kurį sukelia priimtų 

normų prieštaravimas socialinei tikrovei. Kaip minėjome, tradicinės kapitalistinės 

vertybės aukština materialinę sėkmę. Teigta, kad siekiant užsitikrinti gerovę visuomenėje 

pakanka savidrausmės ir sunkaus darbo. Iš tiesų ši įdomi idėja prieštarauja socialinei 

tikrovei, nes visuomenės daugumai suteikiamos tik labai ribotos sėkmės galimybės 

arba apskritai nieko neduodama. 

Esant tokiai situacijai, tie, kuriems „nepasisekė“, jaučiasi nevisaverčiai visuomenės 

nariai dėl savo tariamo nesugebėjimo vis daugiau ir daugiau vartoti. Tada kyla didžiulis 

noras siekti asmeninės gėrovės bet kokiomis priemonėmis. Nusikaltimai tampa 

natūralus individo atsakas į situacijas, su kuriomis jis susiduria siekdamas asmeninės 

gėrovės. R. Mertonas (Мертон, 2006) nustatė penkis asmenų, skirtingai reaguojančių į 

įtampas, kurios kyla tarp visuomenėje socialiai įtvirtintų vertybių ir ribotų individo 

galimybių jas pasiekti, tipus (konformistai, inovatoriai, ritualistai, retreatistai, maištininkai). 

Šio straipsnio kontekste aktualiausias yra antrasis individo tipas – inovatoriai, 

kurie tam, kad liktų ištikimi socialiai priimtoms vertybėms (vartoti vis daugiau) ir jų 

laikytųsi, pasitelkia nelegalias priemones. Šiai asmenų kategorijai priklauso ir nusikaltėliai, 

įgyjantys turtus pažeisdami įstatymus. 

Nors nusikalstamumo problema vienodai svarbi tiek miesto, tiek kaimo ir apskritai 

visos valstybės gyventojams, analizuojant nusikalstamas veikas verta išskirti miestus. 

Iš esmės tai ir daroma, vykdant nusikalstamumo mažinimo programas ir įgyvendinant 

strategijas, nes nediferencijuotas požiūris į nusikalstamumo ištakas ir jo paplitimo 

erdves leidžia kurti tik bendro pobūdžio prevencines priemones. Nemažą įtaką nusikalstamumui 

mieste daro socialinio ir ekonominio pobūdžio veiksniai: gyventojų sudėtis, 

socialinis statusas, nedarbo lygis, vidutinės mėnesio pajamos, migracija. 

Miestas, ypač uostas, demografiniu, kultūriniu ir socialiniu požiūriais yra labai sudėtinga 

sistema. Šiai sistemai būdingi saviti įtampos ir konfliktų bei nesaugumo šalti- 

15

Arūnas Acus 

niai. Taigi rengiant nusikalstamumo prevencijos užtikrinimo strategiją Klaipėdoje, 

jame vykstančius socialinius procesus reikia nagrinėti atskirai. 

Sociologinėje literatūroje miestai vertinami labai prieštaringai. Viena vertus, tai 

„civilizacijos stebuklas“, dinamizmo, kūrybiškumo šaltinis, kur sudaromos sąlygos 

plėtotis ekonomikai ir kultūrai. Antra vertus, tai „rūkstantis pragaras“, kuriame gyvena 

agresyvi ir niekuo nepasitikinti minia, kuriai nesvetimas smurtas, ištvirkavimas ir nusikaltimai 

(Giddens, 2005, p. 530). 

1. Nusikalstamumo struktūra ir dinamika Lietuvoje 1990–2000 metais 

Šiame poskyryje apibūdinami pagrindiniai registruoto nusikalstamumo rodikliai 

Lietuvoje ir pateikiamos nusikalstamumo mūsų šalyje struktūros, jo raidos sisteminės 

analizės išvados. Būtina pabrėžti, kad iš visų socialinės statistikos sričių daugiausiai 

problemų, kurios susijusios su statistikos duomenų patikimumu, kelia nusikalstamumo 

registracija. Didelė dalis realaus nusikalstamumo rodiklių nepatenka į statistinius sąvadus, 

o tai iškreipia tikrąjį šio socialinio reiškinio vaizdą ir apsunkina jo analizę. Kita 

vertus, registruoto nusikalstamumo statistika pateikiama kvalifikuotų specialistų, kurie 

atlieka veikų vertinimus, pagrįstus teisiškai reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir kvalifikavimu. 

Ši informacija renkama sistemiškai, kas leidžia manyti, kad atliekama nusikalstamumo 

analizė yra galima ir prasminga (Kiškis, Uscila, 2010, p. 20). 

Iš mus dominančio laikotarpio esminių nusikalstamumą apibūdinančių statistinių 

duomenų analizės ryškėja nusikalstamumo didėjimo tendencija (žr. 1 pav.). 

1 pav. Nusikaltimų skaičius Lietuvoje 1988–2000 m. 

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.) 

16


Užregistruotų nusikaltimų skaičius nuo 1988 m. (paskutinių „ramesnių“ sovietinės 

Lietuvos egzistavimo metų) iki 1990 m. išaugo beveik 4 kartus (nuo 21 337 iki 

82 370). Nagrinėjant šį paveikslą išsiskiria du registruoto nusikalstamumo augimo 

šuoliai. Pirmasis šuolis – nuo 1988 m. iki 1993 m., kurį pakeitė santykinai stabilus 

trejų metų (1993–1995 m.) laikotarpis, pastarąjį savo ruožtu pakeitė ne toks staigus, 

tačiau ne mažiau įspūdingas 1996–2000 m. šuolis. 

Net ir po tam tikro laiko nelengva komentuoti šio spartaus registruoto nusikalstamumo 

augimo tempų. Viena preliminarių aiškinimo versijų galėtų atrodyti ir taip: per 

labai trumpą laiką socialistinio nuosaikaus vartojimo lūkesčius pakeitė neoliberali 

transgresinio vartojimo ideologija, kuri iš esmės nepripažįsta jokių ribų. Remdamiesi 

R. Mertono (Мертон, 2006) anomijos teorija, galime teigti, kad susidūrus daugelio 

visuomenės narių neribotiems lūkesčiams su struktūriniais posovietinės ekonomikos 

suvaržymais, nemaža dalis jų nusprendė nesilaikyti jiems neprieinamų priimtinų ir 

teisėtų savo gėrovės kėlimo būdų, kas ir sukėlė jau minėtą nusikalstamumo šuolį. Negalima 

nuneigti ir tuo metu kilusios Rusijos ekonominės krizės įtakos. 

Nusikalstamumo struktūroje akivaizdžiai vyrauja turtinio pobūdžio nusikaltimai. 

Vagystės sudarė užregistruotų nusikaltimų daugumą. Jų grafinis vaizdas (žr. 2 pav.) 

leidžia šią veiką lyginti su bendra nusikalstamumo kreive. 

2 pav. Vagysčių skaičius Lietuvoje 1988–2000 m. 

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.). 

Jos abi pasižymi stabilia ir greita augimo tendencija, nors yra ir akivaizdžių skirtumų. 

Kai vagysčių skaičius santykinai stabilizavosi (1993–1995 m.), vėlesnis jo augimas jau 

nebuvo toks didelis. Šios tendencijos sukėlė vagysčių lyginamosios dalies mažėjimą per 

visą mūsų apžvelgiamą laikotarpį: 1992 m. vagystės sudarė 75,4 % registruotų nusikaltimų, 

o 2000 m. jų lyginamoji dalis sumažėjo iki 64,7 %. Nors vagystės sudaro didelę nusi- 

17

Arūnas Acus 

kaltimų dalį, visų registruotų nusikaltimų paletės neišsemia. Tai atskleidžia kai kurių kitų 

nusikalstamų veikų procentinio pasiskirstymo proporcijos (žr. 3 pav.). 

Nusikaltimai Lietuvoje 1988-2000 m. 

100% 

80% 

Chuliganizmas 

Narkotikai 

Išžaginimai 

Sunkūs kūno sužalojimai 

Tyčiniai nužudymai 

Plėšimai 

60% 

40% 

20% 

0% 

1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 

3 pav. Sunkių nusikaltimų santykinis pasiskirstymas, procentais (1988–2000 m.) 


Remdamiesi pateiktais statistiniais duomenimis, galime teigti, kad sunkių nusikaltimų 

lyginamoji dalis amžiaus pastarojo dešimtmečio pradžioje greitai augusi (nuo 10,9 % iki 

29,3 %), po 1996 m. pradėjo pastebimai mažėti ir 2000 m. sumažėjo iki 22,2 %. 

Tyčinių nužudymų skaičius (kartu su pasikėsinimais) padidėjo nuo 143 iki 398. 

Tačiau akivaizdu, kad šio nusikaltimo tipo tendencija yra labai dinamiška. Spartų augimą 

(kuris viršūnę pasiekė 1994 m., kai buvo nužudyti ar pasikėsinta nužudyti 523 

žmones) pakeitė stabilus šio sunkaus nusikaltimo mažėjimo penkmetis, kuris baigėsi 

1999 m. (žr. 4 pav.). 

18


4 pav. Tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti Lietuvoje 1988–2000 m. 


Mus dominančiu laikotarpiu išaugo ir kito sunkaus nusikaltimo tipo – išžaginimo ir 

pasikėsinimo išžaginti – skaičius (žr. 5 pav.). 

5 pav. Išžaginimai ir pasikėsinimai išžaginti Lietuvoje 1988–2000 m. 


Šių nusikaltimų skaičiaus svyravimo amplitudė pati reljefiškiausia: staigaus augimo 

periodus (1988–1990 m., 1994–1995 m., 1998–1999 m.) keičia ne mažiau radika- 

19

Arūnas Acus 

lūs kritimo laikotarpiai (1993–1994 m., 1995–1996 m., 1999–2000m.), kurie apsunkina 

ir taip jau labai komplikuoto šio socialinio reiškinio analizę bei interpretaciją. Tai 

pabandysime pateikti kituose planuojamo ciklo straipsniuose. 

Minėtu laikotarpiu sparčiai augo nusikaltimų, susijusių su psichotropinėmis ir narkotinėmis 

medžiagomis, skaičius (žr. 6 pav.). 

6 pav. Nusikaltimai, susiję su narkotinėmis medžiagomis, Lietuvoje 1988–2000 m. 

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.) 

Įdomu, kad šie nusikaltimai pasižymi ypač dideliu latentiškumu, todėl oficialioje 

statistikoje užfiksuojama tik nedidelė jų dalis. Galima teigti, kad konfiskuotų narkotikų 

kiekis minimu laikotarpiu sudaro apie 10 % visos nelegalių narkotikų apyvartos. 

2. Nusikalstamumo Klaipėdoje ir Lietuvoje lyginamoji analizė 

Paskutinysis XX a. dešimtmetis gerokai pakeitė visą Lietuvos visuomenę. Išsilaisvinusi 

iš sovietinės okupacijos ji pateko į neoliberalią darbotvarkę įgyvendinančios 

kapitalizmo sistemos aplinką. Nors dalis valdžios pamažu buvo perduodama į aukštesnį 

lygį (ES), Lietuvos miestai netapo savarankiškesni, nes jiems įveiksminti būtina 

aiški valstybės politika, o vietoj to prasidėjo „primityvioji urbanizacija“, kartu su ja 

kilo ir naujų socialinių problemų. Miestuose vis sudėtingiau sekėsi kontroliuoti nusikalstamo 

elgesio apraiškas. Nusikaltimų prevencijos ir kontrolės problemas aštrina ne 

tik miesto gyvenimo anonimiškumas, kuris susilpnina ar visai panaikina bendruomeninę 

kontrolę, bet ir atsirandančios naujos paskatos nusikalsti. Mieste kaip niekur kitur 

išryškėja socialinė nelygybė, skatindama apmaudo ir nusivylimo augimą, kuris savo 

ruožtu skatina nusikalsti. Labai ryškus ir kitas miesto gyvenimo aspektas – vartotojiškumo 

augimas. Žmonės skatinami pirkti, gauti, naudotis, turėti. Sutapus šiems veiks- 

20


niams (viena vertus, įtampa, nepasitenkinimas, kita vertus, vis didesnis ir viešesnis 

vartojimas aplink), visiškai suprantamas noras neteisėtai „atsirevanšuoti“, „kompensuoti“ 

turtinius netolygumus. 7 paveiksle pateikti duomenys leidžia konstatuoti, kad 

neįprastai aukštas nusikalstamumo augimas Lietuvoje vis dėlto yra gerokai žemesnis 

nei Klaipėdos statistiniai rodikliai, kas patvirtina anksčiau straipsnyje pateiktą uosto 

vartojimo kultūros įsitvirtinimą. 

7 pav. 1990–2000 m. užregistruotų nusikaltimų lygis 10 000 tūkst. gyventojų 

Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1996–2001 m. 

Klaipėdos m. policijos archyvas 

Toliau lygindami nusikalstamumo struktūrą mūsų išskirtuose objektuose matome, 

kad kriminalinių ir ekonominių, kiek mažiau grupinių nusikaltimų statistika mums 

akivaizdžiai byloja, kad miestų erdvės labiau skatina nusikalsti nei tradicinės gyvenamosios 

erdvės. 

Užregistruoti kriminaliniai nusikaltimai bendroje nusikaltimų struktūroje šį dešimtmetį 

sudarė iki 90,1 %; vėliau šis rodiklis nuosekliai mažėjo, tačiau beveik niekad 

(išskyrus 1999 m.) nenukrisdavo žemiau 80 % žymos. 

21

Arūnas Acus 

8 pav. Užregistruotų kriminalinių nusikaltimų lygis 100 000 tūkst. gyventojų 



Šiai nusikaltimų kategorijai priskiriami: tyčiniai nužudymai, išžaginimai, tyčiniai 

sunkūs kūno sužalojimai, plėšimai, vagystės, chuliganizmas, nusikaltimai, susiję su 

narkotikais, ir kiti. 8 paveiksle matomas šių sunkių ir piliečiams bei bendruomenėms 

pavojingų nusikalstamų veikų nuolatinis augimas, kuris tęsėsi visą dešimtmetį. Klaipėdos 

m. įvykdytų nusikaltimų augimo kreivėje išsiskiria 1993 m., po kurių nusikalstamumo 

rodikliai ima mažėti. Kokios kriminalinės veikos įvykdytos tais metais? Padidėjo 

sunkių nusikaltimų skaičius, ypač tokių, kaip nužudymai ir tyčiniai kūno sužalojimai. 

Per 1992 m. užregistruotas 21 nužudymo ir 22 tyčinių kūno sužalojimo atvejai, 

o 1993 m. – 35 žmogžudystės ir 39 sunkaus kūno sužalojimo atvejai. Tačiau kitų sunkių 

nusikaltimų – išžaginimų – sumažėjo 14,3 %. Tais metais daugiau registruota turto 

prievartavimo atvejų, kas dabar yra nesuprantama, nes policija dar negalėjo besiskundžiantiems 

piliečiams garantuoti anonimiškumo, kartu ir saugumo. 

Didžiausią įtaką Klaipėdos m. kriminogeninei būklei tais metais turėjo vagystės, 

kurios sudarė 74,3 % visų užregistruotų nusikaltimų. 

22


9 pav. Užregistruotų ekonominių nusikaltimų lygis 100 000 gyventojų 



Nors ekonominiai nusikaltimai bendroje nusikalstamumo struktūroje sudaro nedidelę 

dalį, jų padaroma ekonominė ir socialinė žala valstybei bei vietos bendruomenei 

labai didelė. Dėl šių nusikaltimų sutrinka kainų, vartojimo ir gamybos santykis, kyla 

infliacija, mažėja piliečių pasitikėjimas valdžia, atsiranda teisinis nihilizmas. Be to, 

šiuos nusikaltimus atlieka grupės ir jiems būdingas organizuotumas. Ekonominiai nusikaltimai 

dažnai sudaro prielaidas organizuotam nusikalstamumui atsirasti. Klaipėdoje 

ekonominių nusikaltimų augimo tendencija pastebima nuo 1991 m., aukščiausią 

tašką ji pasiekė 1996–1997 m., tada sparčiai ėmė mažėti. Šių staigių pokyčių priežasčių 

yra ne viena. Visų pirma tuo metu ėjo į pabaigą pirmasis valstybinio turto perdavimo 

į privačią nuosavybę etapas. Viena garsiausių to meto turto išvalstybinimo bylų 

buvo jau baigiama privatizuoti valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“. Pati įmonė bankrutavo, 

o jos turėti 160 laivų buvo išvogti arba supjaustyti. Pradėta ne viena baudžiamoji 

byla. Kita priežastis – pati ekonominių nusikaltimų prigimtis. Jie pasižymi ir formų 

gausa, kurių dalis sunkiai kriminalizuojama, ir dideliu latentiškumu. Atkreiptinas dėmesys 

ir į tą aplinkybę, kad daugelis ekonominių nusikaltimų tiriami remiantis operatyviniais 

duomenimis, o ne gyventojų pareiškimas. Todėl dažnai sunkiau atskleisti 

įvykdytas baudžiamąsias veikas. 

23

Arūnas Acus 

10 pav. Užregistruotų grupinių nusikaltimų lygis 100 000 gyventojų 


Klaipėdos m.policijos archyvas 

Grupinių nusikaltimų prevencija ir užkardymu tiek Klaipėdoje, tiek Lietuvoje nuolat 

domėtasi, nes kriminalistai puikia suprato šio reiškinio keliamą pavojų. LR BK 

41 str. 2 dalis prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių skiriant bausmę priskyrė ir 

organizuotos grupės padarytus nusikaltimus. To paties kodekso 15 straipsnis numatė 

atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris būdamas organizuotos grupės 

nariu dalyvavo grupės daromuose nusikaltimuose, bet prisipažino, kad dalyvavo tokioje 

nusikalstamoje veikoje ir suteikė teisėsaugos organams vertingos informacijos. Tai 

leido lengviau gauti informacijos apie grupės padarytus nusikaltimus. 

Tačiau per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nemažai piliečių vykdė grupinius 

nusikaltimus. Kaip matyti 10 paveiksle, tokių nusikaltimų skaičius nuolat augo. Svarbu 

pabrėžti, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. sunkių grupės įvykdytų nusikaltimų absoliutūs ir 

santykiniai skaičiai tik augo (nuo 19,8 % iki 23,9 %), o aukščiausią tašką pasiekė dešimtmečio 

pabaigoje. Tuo metu susiformavo ir savo galios viršūnę pasiekė, o tada žlugo garsiausia 

ir įtakingiausia per visą Klaipėdos m. istoriją nusikaltėlių grupuotė. 

Išvados 

Straipsnyje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pirmasis Nepriklausomybės 

dešimtmetis suformavo, o antrasis įtvirtino Klaipėdos, kaip antro (kai kuriais metais buvo 

ir lyderis) pagal nusikalstamumo lygį, miesto statusą. Tai lėmė ir aukštas miesto ekonomi- 

24


nio aktyvumo lygis, ypač jūrų uosto veikla. Kodėl? Turbūt šį reiškinį galėtumėme bandyti 

aiškinti remdamiesi svarbiausia sociologine bendruomenės idėja. A. Comte, M. Weberio, 

F. Le Play, E. Durkheimo, G. Simmelio, ypač F. Tonnies (cit. remiantis Nisbet, 2000) 

darbai leidžia daryti prielaidą, kad miesto, kuriam būdingas susvetimėjimas, visuomenę 

sutelkia pelno troškimas, todėl ji nėra tokia solidari kaip tradicinės visuomenės pėdsakus 

išsaugojusios kaimo ar mažų miestelių bendruomenės, todėl mieste įvykdoma daugiau 

nusikaltimų. Gyventojų artimų tarpusavio ryšių, organizuotumo nebuvimas savaime lemia 

netvarką. Susvetimėjimas, socialinių normų trūkumas skatina deviacijų ir nusikaltimų 

kilimo galimybę. Dėl miestams būdingo nesolidarumo blogai veikia socialinės kontrolės 

mechanizmai, todėl nusikalstamumo lygis juose yra aukštesnis (Nisbet, 2000). Be abejonės, 

tokios analizės yra tikimybinio pobūdžio ir be papildomų tyrimų negali būti priimtos, 

tačiau jos leidžia tikslingai rinkti statistinę medžiagą ir ateityje ją tikslingai panaudoti, siekiant 

mažinti nusikalstamumą. 

Gauta 2011 09 12 


Literatūra 

Babachinaitė, G., Jurgėlaitienė, G., Justickis, V. ir kiti. (2008). Nusikalstamumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m. 

Vilnius: MRU. 

Burke, R. (2006). An Introduction to Criminological Theory. Portland: Willan. 

Christie, N. (1999). Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius: Eugrimas. 

Durkheim, E. (2002). Savižudybė. Vilnius: Pradai. 

Dobryninas, A., Sakalauskas, G., Žilinskienė, L. (2008). Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas. 

Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Lietuvos statistikos metraštis. (1990–2001). Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. 

Marksas, K., Engelsas, F. (1988). Komunistų partijos manifestas. Vilnius: Mintis. 

Matza, D. (2004). Nusižengiamumo srovėje. Vilnius: Vaga. 

Nisbet, R. (2000). Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai. 

Norkus, Z. (2008). Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: VU. 

Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1995–2001). Vilnius: Statistikos departamentas. 

Pocienė, A., Kalesnykas, R., Kiškis, A. ir kiti. (2010). Saugumo miestuose užtikrinimo problemos. Vilnius: Teisės institutas. 

Rubavičius, V. (2010). Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos. 

Rugiero, V. (2005). Nusikaltimas literatūroje. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Vanagas, J. (2003). Miesto teorija. Vilnius: Pradai. 

Žukauskienė, R. (2006). Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius: MRU. 

Мертон, Р. (2006). Социальная теория и социальная структура. Москва: Хранитель. 

THE PROCESS OF CRIMINALITY IN KLAIPĖDA IN 1990–2000: 

THE RATIO OF CULTURE AND CRIME 

Arūnas Acus 

Summary 

The article is prepared by the material of the development of National Lituanistics 

program research project, years 2009–2015, “The development of Klaipėda in 1990– 

25

Arūnas Acus 

2010: from Soviet industrial port city to Lithuanian multicultural city. The research 

was funded by the Lithuanian Scientific Council” (Contract no. LIT-2-34). 

The last decade of the XX century in Lithuania and Klaipėda, which has just escaped 

from the clutches of the Soviet empire, is surprising by a heavy consumption and 

the spread of the ideology of consumerism. The image of the consuming city has become 

an important ideologeme that shaped the city’s identity. Suddenly the possibilities 

to use the goods and items that had previously been a deficit opened, created a 

unique medium, which has acquired distinctive cultural forms. On the one hand, the 

abundance of goods and the ability to use them symbolized the slip from deficit and 

limited resources that prevailed since the Soviet times, towards the symbolic space of 

the consumer society, implicating the public members’ equality within the consumption 

space. This slip could represent both the gap between the Soviet experience and 

the everyday culture, and the emergence of the new “consumer’s” identity, where cultural 

and social differences between the groups in the consumer spaces are graded. On 

the other hand, a specific individual social groups’ consumer behaviour was clearly 

limited by their social position, the sphere of occupation, career opportunities, disposable 

material resources, which allowed the formation of other cultural accommodation 

forms in the light of consumer ideology. This is a criminal behaviour, which for 

the city certain social groups directly became the daily norm, forming their everyday 

life and consumer patterns, also the relation of these groups within the urban spaces, 

which either opposed to such groups cultural behaviour patterns, or successfully incorporated 

them. Within such a perspective, crimes can be regarded not only as deviations 

from social norms, but also cultural and behavioural modification, creating a 

unique social space and urban identity. According to K. Marx, modern societies are 

capitalist societies and the stimulus for their social change is the rush to spur sustainable 

economic transgression, which is an integral part of capitalist production (Marx, 

Engels, 1988). Moreover, in modern societies the production is intended for use, therefore, 

consumption is not the production purpose, but also its condition and assumption. 

This consumption promoting ideology found a society in Lithuania, perfectly 

ready to accept it. The previous socialist consumption peculiarities that have formed 

under various shortages, have raised almost a universal intense consumption. This 

desire, in its turn, has created a serious base for consumer-driven society settlement, 

non-appellantly entrusting the absolute consumption ‛freedom’ issues (Rubavičius, 

2010, p. 97). 

The city and especially the port, is a complex system of demographic, cultural and 

social perspectives. This system is inherent to own tensions and conflicts and a source 

of insecurity. Thus, in the development of city crime prevention measures, it is desirable 

to examine its processes in detail. A city differs from the country by a higher 

population density level, in addition urban society is more differentiated than the rural 

also by occupation, income, education, ethnicity, religious affiliation, multiculturalism, 

and by other attributes. Migration processes are more intensive there. Cities often 

become the places of attraction for the state and other countries people. Intensive migration 

processes not only change the composition of the population, but also do not 

allow them to settle. Therefore, the residential population changes influence to the 

26


quality of life, as well as the content of crime tendencies. In sociological literature 

cities are considered very controversial. On the one hand, this is “a miracle of civilization”, 

dynamism, creativity source, which allow for the development of economy and 

culture. On the other hand, this is a “smoky hell”, inhabited by aggressive and not 

trusting crowds, which do not conceal their violence, debauchery and crime (Giddens, 

2005, p. 530). The article factual material and its interpretation are presented in two 

parts: “Criminality structure and dynamics in Lithuania in 1990–2000” and “Comparative 

Analysis of the Criminality in Klaipeda and Lithuania”. These paragraphs describe 

key registered criminality indicators and attempt to present criminality structure in 

our country and the city of Klaipeda. The article reveals that, most likely, from all 

areas of social statistics the main difficulties associated with the reliability of the submission 

of statistical data is crime registration. A large part of the real criminality 

does not get into the statistical digests, and this distorts the true picture of this social 

phenomenon and complicates its analysis. 

The present findings suggest that the first decade of Independence has formed, and 

the second established Klaipėda as the second (in some years it was a leader), by criminology 

rate, city status. The city high economic activity level, especially maritime 

port activities determined this. Why? This phenomenon is likely to be interpreted on 

the basis of the most important and the farthest reaching idea of the sociological community. 

Comte, Weber, Le Play, Durkheim, Simmel, especially Tonnes works suggest 

that the urban society, with the dominating alienation, brings the desire for profit, so it 

is not as organized, concentrated, jointly and severally retaining the traditional societies 

shadows in small towns or rural communities and, therefore, there are more crimes 

in the city. Close links between the nearest population, the lack of organization 

and unconsciously potential have a significant possibility for confusion. Alienation, 

the lack of social norms stimulate the possibility for the rise of deviations and crimes. 

Due to the cities inherent low solidarity, not functioning social control mechanisms, 

crime rate result there is higher (Nisbet, 2000). Undoubtedly, such analyses are of 

probabilistic nature and without further investigation cannot be fully accepted, but 

they already offer opportunities to the targeted organization of the statistical material 

and to its perspective, appropriate use in reducing criminology. 

27

Arūnas Acus 

28


ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, 

KAIP VISUOMENINĖS RIZIKOS, SAMPRATĄ 

Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė 

Vilniaus universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojama sutrikusios psichikos asmenų, kaip riziką keliančios grupės, visuomeninė samprata 

ir žiniasklaidos vaidmuo ją kuriant ir palaikant. Pristatomos teorinės psichikos sutrikimų, kaip rizikos 

sampratos, prielaidos, žiniasklaidos, kaip vieno iš veikėjų, formuojančių visuomenines fenomenų 

sampratas, vaidmuo ir poveikis. Empirinio visuomenės nuomonės ir pačių sutrikusios psichikos asmenų 

tyrimo duomenys leidžia skirti dvejopo pobūdžio riziką, įvardijamas kaip pirminė ir antrinė, kurias atitinkamai 

jaučia visuomenės nariai ir patys sutrikusios psichikos asmenys esant psichikos sutrikimams. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: psichikos sutrikimai, žiniasklaida, rizikos visuomenė. 

Abstract 

In this article the societal conception of people with mental disorders as a risk group and the role of mass 

media in creating and supporting it are being analyzed. Theoretical presumptions of conception of mental 

disorders as societal risk and the role and influence of the mass media as one of the actors shaping society’s 

conceptions of different phenomena are presented. Data from the empirical research suggests two 

sorts of the risk – named primary and secondary that are being felt respectively by society and by people 

with mental disorders themselves towards the mental disorders issue. 

KEY WORDS: mental disorders, mass media, risk society. 

1. Psichikos sutrikimų suvokimo modernioje visuomenėje prielaidos 

Pasak J. Ruškaus (2002), kiekviena epocha kuria savą žmogaus ar žmonių grupės 

sampratą ir suteikia tam tikrus pavadinimus nukrypimams nuo normos, o negalia apibrėžiama, 

atsižvelgiant į visuomenėje tuo laikotarpiu dominuojančias vertybes. Papildant 

šį autorių, galima teigti, kad laikui bėgant keičiantis psichikos sutrikimų sampratai, 

kito ir visuomenės elgesys su šiuos sutrikimus patiriančiais asmenims, jiems keliami 

lūkesčiai. Mūsų dienomis nustatyti ir suvaldyti psichikos sutrikimų keliamas 

grėsmes leidžia medikamentai, psichoterapija, užimtumo organizavimas, tačiau, remiantis 

modernumo paradigma, galima teigti, kad modernumas sutrikusios psichikos 

asmenims reiškė ne tik didesnes galimybes diagnozuoti, gydyti, kvalifikuotai teikti 

reikiamą pagalbą. Psichikos sutrikimai modernioje visuomenėje priskiriami vienai iš 

rizikų, kurias linkstama laiku numatyti ir jų išvengti, todėl modernumas, kaip socialinių 

ir kultūrinių praktikų išskyrimas iš savito vietos konteksto ir jų institucionalizavimas 

bei reguliavimas (Giddens, 1990) psichikos sutrikimų atveju, pritaikytas beveik 

pažodžiui. Institucionalizuota dauguma sutrikusios psichikos asmenų gyvenimo aspektų: 

egzistuoja įvairios paslaugų įstaigos, specialistai, atsakingi už paslaugų sutrikusios 

psichikos asmenims teikimą, nustatyti pagalbos būdai, paslaugos, jų standartai, negalios 

grupės, psichikos sutrikimai ir pan. Terminą negalios karjera (vok. Behindertenkarriere) 

galima vadinti viena iliustratyviausių modernumo įtakos reglamentuojant 

neįgaliųjų gyvenimą išraiškų (Egger, 1999, p. 31). Šis terminas nusako, koks vienašališkai 

reglamentuotas ir institucionalizuotas yra asmens, turinčio negalią, gyvenimas: 

29


kiekviename amžiaus tarpsnyje jis bus atitinkamos specializuotos įstaigos klientas, 

pradedant specialiu vaikų darželiu ankstyvame amžiuje ir baigiant globos įstaiga, kurios 

klientu negalią turintis individas dažniausiai bus iki savo dienų pabaigos. 

Panašiai struktūruotas ir modernios visuomenės suvokimas apie psichikos sutrikimus: 

egzistuoja aiškus supratimas, ko galima tikėtis iš sutrikusios psichikos asmenų, kiek juos 

įsileisti į asmeninę savo erdvę, nerašytu susitarimu nustatytos jų deviantinio elgesio tolerancijos 

ribos. Rizikos visuomenė nėra saugi: jos nariams kyla daug pavojų tiek visuomeniniu, 

tiek individualiu lygiu, kuriuos sunku prognozuoti, dar sunkiau – jų išvengti. Rizikos 

valdymas – pagrindinis visuotinės tvarkos požymis modernioje visuomenėje (Beck, 

1992). D. Clapham (2002) teigimu, socialinės rizikos gresia daugeliui visuomenės narių – 

tai ekologinės, techninės, darbo rinkos krizės ir skurdas. Natūralu, kad tokiame nesaugiame 

pasaulyje labai vertinama mokslo ir technologijų pažanga, suteikianti galimybę numatyti 

ir išvengti stabilumui kylančių pavojų. Tam tikros sritys nustatomos kaip keliančios 

riziką, jas stengiamasi kontroliuoti, užbėgti už akių. Visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus 

galima laikyti tam tikru rizikos ir likimo deriniu: nors mokslui vystantis sutrikimai 

įgijo pavadinimus, detaliai aprašyti jų simptomai, požymiai, eiga, gydymo ir prevencijos 

būdai, tačiau šioje srityje didelė tradicijos įtaka – psichikos sutrikimai vis dar apipinti mitais, 

prietarais, laikomi Dievo bausme ir gėda. Psichikos sutrikimų diagnozavimo, gydymo, 

sutrikusios psichikos individų integracijos į visuomenę srityje tebėra daug kontrolei 

nepasiduodančių nežinomųjų ir nenuspėjamų veiksnių, todėl „sveikoji“ visuomenės dalis 

siekia atsiriboti nuo šios asmenų grupės: ribojamos jų galimybės įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, 

prieiga prie viešųjų paslaugų. Sutrikusios psichikos asmenys dažnai patiria ir fizinę 

atskirtį, apgyvendinus juos specializuotose ilgalaikės globos institucijose. 

U. Beck (1992) teigimu, vėlyvojo modernumo laikotarpiu mažėja tikėjimas mokslu 

ir jo neribota galia. Suvokus, kad medicininės intervencijos priemonės nėra ir negali 

būti vienintelė panacėja, pripažįstama sutrikusios psichikos asmenų teisė būti tokiais, 

kokie jie yra, skatinama jų integracija, visavertis gyvenimas. Nusivylus mokslo galia, 

reflektyvioje visuomenėje pasikeitė rizikos valdymas, jis nebegali būti vykdomas institucionalizuotais 

standartais ir jo pasekmės labai tiksliai prognozuojamos. Psichikos 

sutrikimus laikant rizikomis, tapo sunku tikėtis numatomų rezultatų, pvz., kad tam 

tikri skiriami vaistai išgydys visus sergančius šizofrenija, o Dauno sindromą turinčių 

individų izoliacija sumažins nusikalstamumą visuomenėje ir pan. 

Reflektyvioje visuomenėje reikia ir yra įmanoma kiekvienam išsikovoti savo vietą, 

pozicijas bendruomenėje. Neįgaliųjų integracijos atveju tai reiškia įrodyti savo vertę, 

kvestionuoti stigmą, etiketes ir reikalauti lygiaverčių visuomeninių pozicijų. Pasak 

U. Beck (1992), reflektyvioje visuomenėje „griūva“ įprastos modernios visuomenės 

institucijos: politinės partijos, profsąjungos, valstybių sienos, branduolinė šeima. Gerovės 

valstybės eksperimentuoja uždarydamos stacionarios globos įstaigas, kurios 

keletą šimtmečių buvo neatskiriama sutrikusios psichikos asmenų globos sistemos 

dalis. Pripažįstama, kad pagalba sutrikusios psichikos asmenims turi būti individualizuota, 

maksimaliai pritaikyta prie jų poreikių, vidinių ir išorinių išteklių, o standartizuoti, 

universalūs ir masiniai paslaugų teikimo būdai nėra sėkmingi ir efektyvūs. Mažėja 

autoritariškumo: nyksta hierarchiniai santykiai, kvestionuojamas profesionalų 

30

ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS... 

dominavimas priimant sprendimus, asmenys, kuriems reikia globos, dalyvauja ir bendradarbiauja 

priimant ir įgyvendinant sprendimus. 

Požiūrį į sutrikusios psichikos asmenis ir esamą pagalbos jiems sistemą pakeisti 

sudėtinga, nes savo charakteristikomis ji atitinka daugelį modernios visuomenės reikalavimų 

(racionalus organizavimas ir struktūravimas, skirtumų institucionalizavimas, 

reguliavimas, visuomenės apsauga nuo tam tikrų rizikų), todėl turi daug šalininkų tiek 

visuomenėje, tiek tarp sprendimus priimančių asmenų. 

Viena įtakingiausių, kuriant ir palaikant suvokimą apie psichikos sutrikimus, kaip 

riziką, yra žiniasklaida. Viešojoje erdvėje akcentuodama sutrikusios psichikos asmenų 

keliamą pavojų, žiniasklaida ne tik pateikia informacijos stereotipams kurti, bet ir daro 

poveikį į atskirtį orientuotam žiniasklaidos priemonių vartotojų elgesiui. Žiniasklaida 

yra integrali gyvenimo dalis ir diktuoja žmogaus įsivaizdavimą apie tai, koks yra pasaulis 

ir jo gyventojai, taip pat ir tiesioginių kontaktų metu nepažįstama grupė – sutrikusios 

psichikos asmenys (Wahl, 1995). 

2. Žiniasklaida, kaip priemonė informuoti apie rizikas 

Vienas iš šiuolaikinės rizikos visuomenės atributų – nuolatinis rūpestis, kaip suvaldyti 

įvairias kasdienio gyvenimo rizikas. Masinės komunikacijos priemonės yra vienas svarbiausių 

šio sociokultūrinio veiksmo dalyvių (Blood, Holland, 2004). Postmodernus pasaulis 

iš esmės yra „medijuotas“ pasaulis, t. y. pažįstamas per medijas – žiniasklaidą. Kadangi 

pasaulis yra pernelyg sudėtingas, kad galima būtų jį tiesiogiai pažinti, pasitikima tuo, kas 

sužinoma iš kitų. Labai dažnai pasitikima būtent iš žiniasklaidos gaunama informacija, jos 

pateikiamomis interpretacijomis ir reikšmėmis (Loseke, 1999). Daugelio mokslininkų 

žiniasklaida traktuojama kaip viena pagrindinių veikėjų, kuriančių pasaulio ir jame slypinčių 

rizikų suvokimą (Shoemaker, Reese, 1996; Eagly, 1987; Eagly, Wood, 1991; Miller et 

al., 1998). Tačiau ji neatskleidžia pasaulio empirine prasme, ji kuria ir palaiko jį perteikdama 

tam tikras „realybės“ reikšmes ir suvokimus. Pateikdama informaciją ji linkusi ištrinti 

kontūrus tarp faktų ir fikcijų, tiesos ir fantazijos. Tai lemia žinojimo apie pasaulį ir 

tikrovę (taip pat ir joje slypinčias rizikas) problemiškumą (Loseke, 1999). 

Pranešimus apie rizikas kasdieniame gyvenime žiniasklaida traktuoja kaip savo visuomeninę 

pareigą: atkreipti dėmesį į grėsmes, kurios kitaip liktų nežinomos (Denney, 

2005). Žiniasklaida ne tik perteikia pasaulio vaizdą, bet vis labiau savo auditorijai 

apibrėžia, koks iš tikrųjų yra pasaulis. Pasak J. Baudrillaro, plačiai pasklidusios masinės 

informacijos priemonės kuria naują realybę – hiperrealybę, suplakdamos žmonių 

elgseną ir žiniasklaidos sukurtus vaizdinius. Simuliakrai, vaizdiniai, kurių prasmė kyla 

iš kitų vaizdinių, kuria hiperrealybę ir patys neturi jokio „išorinės realybės“ pagrindo. 

Žiniasklaidos dominavimo amžiuje, kur didelė dalis pasaulio yra virtusi simuliacine 

visata, reaguojama į žiniasklaidos įvaizdžius, o ne į tikrus asmenis (Baudrillar, 1988, 

cit. remiantis Giddens, 2005). 

Psichikos sutrikimus patiriančių asmenų grupė dažniausiai visuomenei nepažįstama 

per tiesioginę sąveiką ir patirtį. Visuomenės nariai informaciją apie šią žmonių grupę 

paprastai gauna netiesiogiai, per žiniasklaidą (Wahl, 1995). Todėl sutrikusios psichi- 

31


kos asmenų sampratas, kuriomis disponuoja visuomenė, galima numanyti bent iš dalies 

esant J. Baudrillaro įvardytais simuliakrais. 

Žiniasklaida informaciją pateikia ne chaotiškai ir atsitiktinai, o struktūruotai ir sistemingai. 

Tai gali būti įvardijama kaip interpretacinės schemos (angl. news frames): 

socialiai bendri ir pastovūs laike informacijos organizavimo ir pateikimo principai, 

veikiantys simboliškai ir prasmingai struktūruojant socialinį pasaulį (Blood, Holland, 

2004). Dalis interpretacinių schemų yra strateginės. Jos struktūruoja ne tik tą vieną 

pristatomą istoriją, bet kartu perteikia auditorijai ir esamą kultūrinę sampratą, kuri 

slypi už tiesioginio pranešimo turinio (Reese, 2001). Taigi galima manyti, kad žiniasklaida, 

pateikdama informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis, kartu su kitu turiniu 

perteikia ir jų, kaip keliančių įvairias grėsmes, sampratas ir stereotipus, kurie tampa 

stigmatizavimo pagrindu. Tam tikrų sutrikusios psichikos asmenų savybių ar pan. aspektų 

akcentavimas žiniasklaidoje atlieka svarbų vaidmenį kuriant rizikos suvokimą ir 

su tuo siejamą elgesį (Miller et al., 1998). Žiniasklaida gali iškraipyti komunikacijos 

rizikos temomis turinį, komunikavimą apie rizikas (Alaszewski, 2006). F. Furedi 

(2002) teigimu, žiniasklaida linkusi nepagrįstai išdidinti tam tikras sveikatos rizikas, o 

tai savo ruožtu gali sukelti neadekvačias visuomenės reakcijas į tokias rizikas. Psichikos 

sutrikimai kaip tik ir yra viena tokių rizikų. 

Žiniasklaidos, kaip vieno iš veikėjų, palaikančių supratimą apie psichikos sutrikimus 

kaip riziką, poveikis svarbus keletu aspektų. Visų pirma žiniasklaida daro poveikį 

jos vartotojų elgesiui. Kalbant apie žiniasklaidos poveikį, dažnai išryškinama būtent 

neigiama įtaka, pabrėžiant, kad nusikaltimų, seksualinio elgesio ir smurto pateikimas 

žiniasklaidos priemonėse gali sukelti panašų socialiai nepriimtiną elgesį (Franklin et 

al., 2007). Tokių elgesio būdų galima išmokti ir reaguojant į sutrikusios psichikos asmenis: 

taigi jų reikia vengti, nebendrauti ir pan. 

Kitas svarbus aspektas – žiniasklaida pateikia informaciją, kuri lemia stereotipų kūrimą 

arba kuria stereotipus. Net naujienų žanras (žinios) dažnai remiasi stereotipais, nes prodiuseriams 

reikia iliustruoti naujienų istorijas reprezentatyviais pavyzdžiais, o tai lengviausia padaryti 

naudojantis vyraujančiais stereotipais (Perse, 2001). Žiniasklaidoje pateikiama informacija 

gali turėti ilgalaikį poveikį „savo“ grupės nariams suvokiant ir konstruojant „pašalinių“ 

charakteristikas ir socialinius vaidmenis, ypač tų, kurie yra socialinėje, kultūrinėje ar 

politinėje opozicijoje ar galimai kelia riziką. Pavyzdžiui, G. Philo tyrimais įrodė, kad žmonės 

labiau linkę teikti pirmenybę pavojingų sutrikusios psichikos asmenų vaizdiniams, gautiems 

iš žiniasklaidos, nei asmeninei tokių asmenų pažinimo patirčiai, net jeigu ir suvokia, kad 

žiniasklaidos personažai yra išgalvoti (pvz., muilo operų veikėjai) (Philo, 1999). 

Nors žiniasklaidą ir galima laikyti pirminiu šaltiniu, psichikos sutrikimus ir juos patiriančius 

asmenis įvardijančiu kaip tam tikras rizikas, rizikos suvokimui daro įtaką ir kiti 

veikėjai bei aspektai – ekspertai, valdžios atstovai, poveikio grupės, asmeninė patirtis ir 

pan. (Denney, 2005, p. 84). Pasak R. W. Blood ir K. Holland (2004), žinojimas apie tam 

tikras rizikas susiformuoja sąveikaujant ekspertams, visuomenei ir žiniasklaidai. 

A. Giddens teigimu, žiniasklaida neatima iš jos vartotojo galimybės kritiškai mąstyti, 

tik pateikia įvairialypę informaciją, kuri kitaip iš viso būtų nepasiekiama (Giddens, 2005, 

p. 432). Straipsnio autorės siekia atskleisti, ar šis A. Giddens teiginys gali būti taikytinas ir 

Lietuvos visuomenės disponuojamai sutrikusios psichikos asmenų sampratai. 

32


Pasaulyje psichikos sutrikimų ir juos patiriančių žmonių vaizdavimo žiniasklaidoje 

tema tiriama jau kuris laikas (pvz., Otto Wahl, Glasgow Media Group, John Coverdale, 

Raymond Nairn, Donna Claasen, Gail Auslander, Nora Gold, Dara Roth Edney ir kiti), 

tačiau Lietuvoje akademinių studijų, kur ši sritis būtų nagrinėjama, yra nedaug. Panašaus 

pobūdžio, tik kitos neįgaliųjų grupės tyrimas atliktas 2003 m. J. Ruškaus ir M. Daugėlos. 

Autoriai tyrė, kokius fizinę negalią turinčių asmenų vaizdinius kuria Lietuvos žiniasklaida 

(„Socialinio fizinės negalios vaizdinio Lietuvos žiniasklaidoje (laikraščiuose) struktūra ir 

kryptingumas“). 2009 m. J. Mataitytė-Diržienė tyrė sutrikusios psichikos asmenų įvaizdį 

Lietuvos dienraščiuose ir interneto naujienų svetainėse. 

3. Tyrimo metodika 

Empiriškai nagrinėjant straipsnio temą, atliktas tyrimas dviem etapais. Pirmajame etape, 

siekiant išsiaiškinti žiniasklaidos vaidmenį konstruojant psichikos sutrikimų, kaip rizikos, 

sampratą, atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas, kurio tikslas – ištirti, 

kokį sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimo žiniasklaidoje kontekstą dažniausiai 

pastebi visuomenė. Taikant Omnibus tyrimo modelį, apklausti 1002 aštuoniolikos metų ir 

vyresni Lietuvos gyventojai. Duomenis pagal straipsnio autorių parengtą anketą surinko 

sociologinius tyrimus vykdanti bendrovė. Tyrimas atliktas 2009 m. rugpjūčio mėnesį. 

Antrajame etape, siekiant atskleisti, kaip sutrikusios psichikos asmenys vertina žiniasklaidos 

pateikiamas jų patiriamų sutrikimų sampratas, pasitelktas grupinės diskusijos metodas. 

Šio tyrimo etapo pagrindinis tikslas, neatsiejant jo nuo pirmojo etapo, atskleisti, kaip 

su psichikos sutrikimais siejamą riziką supranta visuomenė ir patys sutrikusios psichikos 

asmenys. Grupinėje diskusijoje dalyvavo 12 sutrikusios psichikos asmenų. 

Nepavyko rasti informacijos apie analogiškus tyrimus Lietuvoje ar kitose šalyse, nors 

ne vienas mokslininkas (pvz., Olstead, 2002; Philo, 1999) teigė, kad visuomenė nėra pasyvus 

informacijos iš žiniasklaidos gavėjas, ir akcentavo analogiškos analizės svarbą. 

4. Tyrimo rezultatai 

4.1. Sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimo žiniasklaidoje kontekstas ir 

patikimumas 

Visuomenės nuomonės apklausos respondentai teigė nedažnai žiniasklaidos priemonėse 

pastebintys informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis: kartą per savaitę 

ar dažniau televizijoje į tokią informaciją atkreipia dėmesį 17 proc., radijuje – 

12 proc., didžiuosiuose nacionaliniuose laikraščiuose ir savo miesto ar rajono laikraščiuose 

bei internete – vidutiniškai po 8 proc. apklaustųjų. Vidutiniškai 29 proc. respondentų 

nurodė nė karto per 12 mėnesių laikotarpį nepastebėję tokios informacijos 

jokiose žiniasklaidos priemonėse. 

J. Mataitytės-Diržienės (2011) 2008 metų tyrimo dienraščių ir interneto naujienų 

svetainių publikacijų psichikos sutrikimų tema duomenys rodo, kad publikacijos pasirodo 

gana dažnai, bet dėl jų pasiskirstymo plačiame rubrikų ir temų spektre, informa- 

33


cija yra latentinio pobūdžio – nesuinteresuotam žiniasklaidos vartotojui ją nelengva 

surasti. Tikėtina, kad ta pati tendencija būdinga ir kitoms žiniasklaidos priemonėms – 

televizijai, radijui, regioninei spaudai. Todėl visuomenės nuomonės tyrimo respondentai 

minėjo, kad tokią informaciją pastebintys nedažnai. 

Nors visuomenės nuomonės apklausos respondentai nurodė, kad informaciją apie 

sutrikusios psichikos asmenis žiniasklaidoje pastebi nedažnai, žiniasklaida nurodyta 

kaip vienas pagrindinių šaltinių šia tema: iš jos informaciją gauna 45 proc. apklaustųjų. 

Šie duomenys pakartoja užsienio šalyse vykdytų tyrimų rezultatus – žiniasklaida 

yra pagrindinis visuomenės informavimo šia tema šaltinis (Wahl, 2003; Dietrich et al. 

2006; Coverdale 2002 ir kiti). Ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.) teigia šią informaciją 

gaunantys iš draugų, artimųjų. Kiti šaltiniai – sveikatos priežiūros specialistai 

(6 proc.), socialinės globos ir rūpybos darbuotojai (3 proc.). Iš pačių sutrikusios 

psichikos asmenų informacijos gauna tik 3 proc. respondentų. 

Lyginant pasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis apskritai ir žiniasklaidoje skelbiama 

informacija apie sutrikusios psichikos asmenis, galima išskirti kelias tendencijas. Analogiškai 

kitiems pasitikėjimo žiniasklaidos priemonėmis tyrimams 1 , daugiau nei pusė visuomenės 

nuomonės tyrimo apklaustųjų (51 proc.) teigė pasitikintys informacija, kurią 

skelbia Lietuvos žiniasklaida. Šis procentas žiniasklaidos nenaudai pasikeičia respondentams 

vertinant žurnalistų skelbiamą informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis: ja pasitiki 

daugiau nei trečdalis apklaustųjų (37 proc.). Kiek daugiau nei trečdalis respondentų 

(35 proc. – suminis procentas variantų „nei pasitikiu, nei nepasitikiu“ ir „nežino/neatsakė“) 

nėra tikri, ar apskritai galima pasitikėti žiniasklaidos priemonėmis, tuo tarpu vertinant žiniasklaidos 

skelbiamą informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis abejojančiųjų buvo 

kur kas daugiau – 56 proc. Nepasitikinčiųjų žiniasklaidoje skelbiama informacija buvo 

beveik dvigubai daugiau (14 proc.) negu nepasitikinčių informacija apie sutrikusios 

psichikos asmenis (8 proc.). Taigi dalis respondentų, skeptiškai nusiteikusių dėl žiniasklaidos 

priemonių, yra labiau linkę jomis pasikliauti tais atvejais, kai skelbiama informacija 

apie sutrikusios psichikos asmenis. 

Informaciją žiniasklaidoje apie sutrikusios psichikos asmenis galima laikyti atskiru 

segmentu, kuris dažnu atveju respondentų suvokiamas ir vertinamas kitaip negu likusi 

žiniasklaidoje skelbiamos informacijos dalis. Mažesnis pasitikinčiųjų procentas ir didesnis 

abejojančiųjų skaičius leidžia daryti prielaidą, kad respondentai, net ir neturėdami 

specialiųjų žinių apie stigmas, „etikečių klijavimą“, stereotipus, numano žurnalistų 

jiems daromą įtaką. 

Dauguma fokusuotos grupinės diskusijos narių yra pakankamai aktyvūs žiniasklaidos 

vartotojai, populiariausia 2 tarp jų žiniasklaidos priemonė yra televizija, gana dažnai skaitomi 

laikraščiai, klausomos radijo laidos, kiek rečiau gaunama informacijos iš interneto. 

Kai kurie straipsniai psichikos sutrikimų temomis aptariami neformaliose grupėse. Ži- 

1 Iki 2001 m. pasitikėjimo lygis Lietuvos žiniasklaida svyravo tarp 60–70 proc., o 1999 m. atliekant bendrą Europos 

„Vertybių tyrimą“ Lietuvoje spauda pasitikėta labiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. 2004 m., po prezidento 

skandalo, pasitikėjimas žiniasklaida smuko iki 45 proc., tada Lietuva šiuo požiūriu užėmė 11–22 vietą Europoje. Vėlesni 

„Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad radijas ir televizija iš esmės atgavo turėtą pasitikėjimą: pasitikėjimas spauda 

lieka apie 50 proc. (Lietuva, 2004). 2009 m. sausio mėn., „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, žiniasklaida pasitiki mažiau 

nei pusė gyventojų – 42 proc. 

2 Šio tyrimo duomenys yra kokybiniai, todėl apskaičiuoti dažnį ar kitokią skaitmeninę jų išraišką neįmanoma. 

34


niasklaidoje sutrikusios psichikos asmenys pasigenda objektyvios, konkrečios informacijos 

psichikos sutrikimų temomis, kuri būtų naudinga ir jiems patiems, ir visai visuomenei: 

Bet jeigu ranką prie širdies pridėjus ten nieko ypatingo nerašo, o jei ir rašo tai ta informacija yra 

bendro turinio apie psichikos ligonius, bet aiškiai nepasako, iš kur, kas ir kaip visa tai atsirado. 3 

Grupinės diskusijos dalyviai turėjo ir daugiau kritinių pastabų žurnalistams dėl informacijos 

psichikos sveikatos klausimais tendencingumo: 

Ir man kartais yra skaudu, kad žurnalistai tokius burbulus išpučia, kad žmonės yra psichiniai 

ligoniai (...), yra pavojingi, padaro daug nusikaltimų. 

Psichikos sutrikimus modernioje visuomenėje pateikdama kaip riziką, sutrikusios 

psichikos asmenų keliamą „sveikajai“ visuomenės daliai, žiniasklaida užsitikrina skelbiamų 

naujienų populiarumą, eskaluodama „blogas žinias“. Neturėdami pakankamų 

psichikos sveikatos žinių, tesiremdami nuogirdomis ir spėliojimais, žurnalistai mielai 

pasiduoda modernumo siekiui struktūruoti, klasifikuoti, rasti nesuvokiamų reiškinių 

paaiškinimą. Grupės dalyviams dažniausiai įsimena žiniasklaidoje pateikiami atvejai, 

kai žurnalistai, neturėdami tikslios informacijos apie žiauriais nusikaltimais kaltinamus 

įtariamuosius, „diagnozuoja“ jiems psichikos ligas: 

Pirmiausiai, kai praneša apie kokį nusikaltimą, dar nesurado įtariamojo, kad ir Kedžio atveju 

[teigiama – aut. past.], kad tokio nusikaltimo negalėjo padaryti sveikas žmogus. Šitą padarė 

tik psichinis ligonis. Taip buvo su moterimi, ta, kuri nužudė savo vaikus (...), kad normalus 

žmogus šitaip pasielgti negalėjo. 

Analogiškai grupinės diskusijos dalyviams, visuomenės nuomonės tyrimo respondentai 

dažniausiai atkreipia dėmesį į informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis 

rizikos kontekste: straipsniai apie nusikaltimus (41 proc.), trečdalis respondentų šios 

informacijos gauna iš laidų ar straipsnių apie sveikatą, 15 proc. – iš laidų ar straipsnių 

apie socialinę paramą, 12 proc. – apie gyvenimo būdą. Didesnį informacijos apie nusikaltimus 

intensyvumą greičiausiai galima paaiškinti tuo, kad kriminalinio pobūdžio 

žinia dėl savo dramatiškumo ir žurnalistų numanomo reikšmingumo rizikos visuomenei 

atstovaujančiam vartotojui atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ar kaip 

vedamasis straipsnis interneto naujienų svetainėse. 

Kriminalinis kontekstas, kuriame dažniausiai pasitaiko informacijos apie sutrikusios 

psichikos asmenis, leidžia paaiškinti tyrime paaiškėjusią paradoksalią situaciją, kad (a) 

žiniasklaida yra pagrindinis informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis šaltinis, tačiau 

(b) joje skelbiamą informaciją respondentai teigė pastebintys ne itin dažnai. Sutrikusios 

psichikos asmenims priskiriami nusikaltimai nėra kasdienis įvykis, tačiau pasitaikius ypač 

žiauriam, sunkiai „sveiku protu“ paaiškinamam nusikaltimui, žiniasklaidos priemonės 

linkusios jį plačiai nušviesti, dažnai – manipuliuodamos skaitytojo/žiūrovo/klausytojo 

jausmais, šioms temoms gvildenti skiriamos tęstinės žurnalistinio tyrimo laidos, straipsnių 

3 Čia ir toliau citatos iš grupinės diskusijos dalyvių pasisakymų pateikiamos mažesniu šriftu. 

35


ciklai ir pan. (Mataitytė-Diržienė, 2011). Kitaip tariant, net ir neypatingai dažnai pasitaikydamos 

grynosios psichikos sutrikimų temos neišvengiamai atkreipia skaitytojo ar žiūrovo 

dėmesį, nes atsiliepia į jo nerimą, nesaugumo jausmą. 

Sutrikusios psichikos asmenis toks informacijos pateikimas ypač skaudina. Tyrimai 

rodo, kad jie nėra linkę nusikalsti dažniau, nei bendrai visa visuomenė 4 ir daug dažniau 

tampa nusikaltimų aukomis, t. y. ne kelia riziką, o ją patiria: 

Nors iš tikrųjų pagal procentą žiūrėti, tai labai nedidelis procentas žmonių su psichine negalia 

padaro nusikaltimų, bet kai paklausai [žiniasklaidos – aut. past.] iš pradžių, tai tada atrodo, 

kad kas antras žudikas (...) 

Žurnalistai ne tik klysta, bet ir paskleidę klaidingą žinią apie neva sutrikusios 

psichikos asmens padarytą nusikaltimą, neatsiprašo, neinformuoja visuomenės, kad 

suklydo nurodydami psichiatrinę diagnozę: 

Iš karto pabrėžia, kad su psichikos negalia tą ir tą padarė jau ten toks siaubūnas, o iš tikrųjų 

(...), kad nėra taip, kad žmogus kaltas, kad paskui atsiprašom, čia vat visai burbulas buvo išplėstas. 

Taip nėra, jokio atsiprašymo niekada nesulauksi. 

Žurnalistai paprastai nėra linkę pripažinti savo klaidų, be to, įskaudintas individas 

dažniausiai priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui (Hollingshead, Redlich, 1958; 

Langner, Michael, 1963; Meltzer et al., 1995; Argyle, 1994, Mulvany et al., 2001; 

Brown et al., 2000 ir daugelis kitų, tyrusių ryšius tarp psichikos sveikatos ir skurdo, 

konstatuoja stiprią socioepidemiologinę koreliaciją ir teigia, kad skurdas gali būti prastos 

psichikos sveikatos priežastis ir pasekmė). Sutrikusios psichikos asmenų galimybės 

ir gebėjimai reikalauti satisfakcijos yra labai riboti: jie neturi didelės įtakos visuomenėje, 

menkai žino savo teises, be to, nėra linkę viešai kalbėti apie savo diagnozę. 

Net ir tada, jei žiniasklaidos priemonės paskelbia klaidos atitaisymą, jis niekada nebus 

taip plačiai anonsuojamas, kaip pradinė klaidinga diskredituojanti informacija. 

4.2. Žiniasklaidoje skelbiamos informacijos įtaka 

Iš žiniasklaidos tikimasi objektyvios informacijos, kompetentingai ir nešališkai pateiktų 

faktų, kuriuos perskaitęs vartotojas pirmiausiai išplėstų savo akiratį. Atliekant šį 

tyrimą siekta išsiaiškinti, kaip respondentai vertina žiniasklaidos vaidmenį informuojant 

visuomenę apie psichikos sutrikimus. 

Analizuojant visuomenės nuomonės apklausos respondentų atsakymus, galima teigti, 

kad žiniasklaidai skelbiant informaciją psichikos sutrikimų temomis, akcentas 

perkeliamas nuo žinojimo didinimo (kognityvinio lygmens) prie poveikio vartotojų 

4 JAV atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šioje šalyje tik 3–5 proc. visų smurtinių nusikaltimų įvykdo sutrikusios 

psichikos asmenys (Roth Edney, 2004). 3 proc. visuomenės narių tampa smurto aukomis, o sutrikusios psichikos 

asmenys tokių nusikaltimų aukomis tampa 8 proc. atvejų (Stuart, 2006). Australijoje, palyginti su visa visuomene, 

nusikalstamumo paplitimas tarp sutrikusios psichikos asmenų sudaro 4 proc. (Henderson, 2005). Jungtinės Karalystės 

Sveikatos departamento pateikiamoje ataskaitoje nurodoma, kad 1999 m. tik 8 proc. nužudymų Anglijoje ir Velse 

įvykdė sutrikusios psichikos asmenys (Anderson, 2003). 

36


jausmams (emocinio lygmens), pvz., baimės ir gailesčio sukėlimo, manipuliavimo 

rizikos visuomenės narių nesaugumo jausmu. Vertindami žiniasklaidoje pateikiamą 

informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis, visuomenės nuomonės apklausos respondentai 

daugiausia (48 proc.) akcentavo sukeliamą gailestį, 45 proc. pabrėžė jos 

reikšmę padedant geriau suprasti šią individų grupę. 

Teiginiui, kad ši informacija gąsdina ir verčia vengti, pritarė ir nepritarė labai panašus visuomenės 

nuomonės apklausos respondentų skaičius: šiek tiek daugiau nei trečdalis 

(36 proc.) palaikė šį teiginį, 39 proc. jam nepritarė. Vertindami teiginį „ši informacija pateikia 

neatitinkantį tikrovės vaizdą apie sutrikusios psichikos asmenis“ respondentai nebuvo 

užtikrinti žurnalistų kompetencija rašant apie šią žmonių kategoriją: net du trečdaliai neturėjo 

aiškios nuomonės (45 proc. apklaustųjų teigė neapsisprendę, 20 proc. – nežinojo arba neatsakė). 

Panašus skaičius respondentų šiam teiginiui pritarė (15 proc.) ir nepritarė (19 proc.). 

Visuomenės nuomonės apklausos respondentams nebuvo lengva konkrečiai įvardyti 

žiniasklaidoje skelbiamos informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis poveikį: 

daugiau nei trečdalis apklaustųjų (nuo 34 proc. iki 45 proc.) neturėjo nuomonės dėl 

pateikiamų teiginių (žr. 1 lentelę). 

1 lentelė 

Žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie sutrikusios psichikos 

asmenis vertinimas (proc.) 

Žiniasklaidoje skelbiama informacija 

apie sutrikusios psichikos asmenis 

Sutinku Nei 

sutinku, nei 

Nesutinku Nežino/ 

neatsakė 

nesutinku 

Padeda geriau juos suprasti 45 34 11 10 

Gąsdina ir verčia jų vengti 36 39 15 10 

Sukelia gailestį 48 34 7 10 

Pateikia tikrovės neatitinkantį jų vaizdą 15 45 19 20 

Toks nuomonių pasiskirstymas rodo daugiasluoksnes ir prieštaringas visuomenės nuostatas. 

Modernios visuomenės nariams įprastas pasikliovimas žiniasklaidos priemonėmis 

priešpriešinamas stereotipiškoms baimėms ir sutrikusios psichikos asmenų gailesčiui. 

Visuomenės nuomonės apklausos respondentų prašyta įvertinti žiniasklaidoje pateikiamos 

informacijos apie sutrikusios psichikos asmenų nusikaltimus ir laimėjimus 

įtaką įvairioms visuomenės grupėms. Žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie 

sutrikusios psichikos asmenų vykdomus nusikaltimus įtaka, daugiau nei pusės visuomenės 

nuomonės apklausos respondentų nuomone, yra neigiama kiekvienai įvardytai 

visuomenės grupei, ypač vaikams (65 proc.) ir sutrikusios psichikos asmenims bei jų 

artimiesiems (58 proc.). Mažiausiai šios neigiamos informacijos pažeidžiami jautėsi patys 

respondentai (36 proc.), labiausiai veikiami – visa visuomenė ir vaikai (po 15 proc.). 

Paprašyti įvertinti žiniasklaidos pateikiamos informacijos apie sutrikusios psichikos 

asmenų laimėjimus (teigiamo pobūdžio informacija) įtaką respondentai ypač akcentavo 

jos reikšmę sutrikusios psichikos asmenims ir jų artimiesiems (48 proc.), apklaustųjų 

nuomone, tokia informacija mažiausiai teigiamos įtakos daro vaikams 

(29 proc.). Pastebėtina, kad, dalies respondentų įsitikinimu, teigiama informacija apie 

37


sutrikusios psichikos asmenų laimėjimus turi ir neigiamą poveikį: labiausiai vaikams 

(17 proc.), sutrikusios psichikos asmenims ir jų artimiesiems (14 proc.), visai visuomenei 

ir suaugusiems asmenims (po 13 proc.). Kaip ir neigiamos informacijos atveju, 

mažiausiai teigiama informacija veikia pačius respondentus (36 proc.). 

Stebina tai, kad vidutiniškai 15 proc. respondentų mano, kad informacija apie sutrikusios 

psichikos asmenų laimėjimus gali daryti neigiamą įtaką visoms visuomenės 

grupėms. Atliekant šį tyrimą nedetalizuota, kokią įtaką vadinti teigiama, o kokią – 

neigiama, todėl šiuos duomenis sunku plačiau interpretuoti, tačiau daroma prielaida, 

kad duomenys atskleidžia principines neigiamas nuostatas dėl sutrikusios psichikos 

asmenų net ir tada, jei jie pateikiami teigiamame kontekste, t. y. bet kokiomis aplinkybėmis 

sutrikusios psichikos asmenys suvokiami kaip riziką kelianti grupė. 

Grupinės diskusijos dalyvių nuomone, žiniasklaidos pateikiama informacija daro poveikį 

psichikos sveikatos priežiūros politikai ir vertino jį kaip neigiamą. Savo nuomonę jie pagrindė 

konkrečiais pavyzdžiais, pvz., specializuotų socialinių paslaugų savo grupei nebuvimas; 

vieno iš nedaugelio centrų, Lietuvoje teikusių modernias psichosocialines paslaugas, uždarymas 

atliekant tyrimą; bendravimo su valdininkais patirtis: 

Buvom Vilniaus apskrity socialinių reikalų poskyryje, tai ta poskyrio vedėja: ką jūs, kokie 

čia psichikos ligoniai, jie tik tinginiai, turi rankas ir kojas. 

Grupės dalyvių nuomone, šie faktai yra neigiamos žiniasklaidos suformuotos nuomonės 

padarinys: 

Vis tiek jie irgi žiūri žiniasklaidą, televiziją, spaudą skaito, internetą. Ir ta bendra situacija, 

kur tas bendras įvaizdis žiniasklaidoje, kur vaizduojamas jisai įtaką daro vis tiek. (...). Ir priimant 

politinius sprendimus, teisės aktus išleidžiant. Patys nelabai aktyvūs politiškai, gan sunku 

vertinti, mažai kontaktų su politikais. 

Žiniasklaidoje skelbiamos informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis poveikio 

spektras platus: nuo skaitytojų dėmesio pritraukimo manipuliuojant psichikos sutrikimo 

etiketėmis iki poveikio politikams ir jų priimamiems sprendimams, kurie susiję su psichikos 

sveikatos sritimi. Iš grupinės diskusijos aiškėja ir asmeninė perspektyva, kurią galima 

vadinti antrine rizika: sutrikusios psichikos asmenys dažniausiai atkreipia dėmesį į platesnį 

atgarsį visuomenėje sulaukusius straipsnius ar reportažus, kuriuose žurnalistai plačiai 

eskaluoja psichikos sutrikimus, akivaizdžiai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, 

nusižengia privatumo ir konfidencialumo reikalavimams. Suvokdami, kad priklauso tai 

pačiai socialinei grupei, kaip ir straipsnyje ar reportaže neigiamai pristatomas veikėjas, 

sutrikusios psichikos asmenys dar ryškiau brėžia ribą tarp savęs ir „sveikosios“ visuomenės 

dalies, teisingai manydami, kad visuomenėje kriminalinio turinio žinios taip pat dažniau 

pastebimos ir turi segreguojančios, diskriminaciją didinančios įtakos. Egzistuoja tiesioginis 

ryšys tarp pirminės rizikos, kurią jaučia visuomenė sutrikusios psichikos asmenų 

atžvilgiu, ir antrinės rizikos, kurią jaučia patys sutrikusios psichikos individai: kuo daugiau 

baimių, įtarumo ir nepasitikėjimo yra visuomenėje, tuo didesnis sutrikusios psichikos asmenų 

noras atsiriboti ir slėpti savo diagnozę. 

38


Visuomenės informuotumas psichikos sveikatos klausimais – svarbus veiksnys, siekiant 

įveikti stigmą, ugdant kritiškumą žurnalistų atžvilgiu, pagarbą sutrikusios psichikos 

individų privatumui. Tyrimas parodė, kad respondentams stinga faktinių žinių apie psichikos 

sveikatą, dominuoja stereotipai ir prietarai, išankstinės neigiamos nuostatos. 

Kadangi žiniasklaida traktuojama kaip vienas pagrindinių sutrikusios psichikos 

asmenų vaizdinių perteikėjų ir kūrėjų, o visuomenės nuomonės tyrimo duomenys patvirtino, 

kad apklaustiems respondentams būtent ji ir yra vyraujanti sutrikusios psichikos 

asmenų pažinimo priemonė, atviruoju klausimu respondentų prašyta įvardyti sutrikusios 

psichikos asmenims būdingas savybes. Respondentai daugiausia pabrėžė 

savybes, kurios signalizuoja apie potencialų pavojų aplinkiniams: negebėjimą atsakyti 

už savo veiksmus (20 proc.); polinkį į agresiją (16 proc.) ir neprognozuojamumą 

(13 proc.). Apibūdinimų, kuriuos būtų galima vertinti kaip teigiamus, tebuvo 

7 (0,7 proc.): 3 respondentai teigė, kad „jie turi tokias pat teises, kaip ir kiti“, 2 respondentai 

– „jie tokie patys žmonės, kaip ir mes“, po 1 respondentą: „jų negalima vienodai 

apibūdinti“; „jie gali normaliai prisitaikyti gyventi“. 

9 proc. apibūdinimų priskirti kategorijai „jiems sutrinka mąstymas, emocijos ir elgesys“, 

tai galima vertinti kaip realybę atitinkantį psichikos sutrikimų supratimą. Tačiau 

visi kiti apibūdinimai yra daugiau ar mažiau neigiami. Tai yra aiškus rodiklis, kad 

Lietuvos visuomenėje vyrauja išskirtinai neigiama ir stigmatizuojanti sutrikusios 

psichikos asmenų samprata, paremta stereotipais. 

Grupinės diskusijos nariai konstatavo, kad: 

Visuomenės požiūris į psichikos ligonius yra neteisingas ir klaidingas. 

Ypač kritikuojamas jo vienpusiškumas, orientacija į neigiamas ligos puses – pavojingumą, 

agresiją, nesavarankiškumą, tapimą išlaikytiniu ir pan.: 

Čia yra klišės – psichinis ligonis, durnelis, baltas bilietas. Viskas. 

Juntamas didelis alternatyvios informacijos sklaidos poreikis: 

Šviesti žmones, visą visuomenę, kad psichiniai ligoniai nėra pavojingi, nėra; reikia žmones, visą 

visuomenę šviesti, bet tikrai (...) daug yra neigiamų dalykų šitoj ligoj, bet yra ir teigiamų. Žmogus 

paprasčiausiai gyvenimą kitaip gal pažįsta (...), bet jis yra irgi žmogus ir jį reikia gerbti ir mylėti. 

Žiniasklaidoje labai pasigendama adekvačios, specialios informacijos apie sutrikusios 

psichikos asmenis, psichikos sveikatą, nestereotipinio mąstymo, tolerancijos, suvokimo 

apie psichikos sutrikimų specifiką: 

Štai palyginu ligas (...) mano akimis žiniasklaidos (...) yra vėžiu sergančių problema labai 

iškelta ir yra visuomenės skaudulys, o mes (...) esame nenormalūs. 

Sutrikusios psichikos asmenys jų privatumo išsaugojimą įvardijo kaip labai svarbų etikos 

aspektą žurnalistams rengiant publikacijas ar reportažus apie jų atstovaujamą grupę. 

Visuomenės nariai taip pat deklaravo aukštus etinius reikalavimus žiniasklaidai, kai vaizduojami 

sutrikusios psichikos asmenys: neturint įrodymų apie asmens psichikos sveikatos 

būklę, neturėtų reikšti savo spėlionių (79 proc.); turėtų įvertinti tokios informacijos sklai- 

39


dos įtaką pačiam sutrikusios psichikos asmeniui ir jo artimiesiems (75 proc.); atsiklausti 

sutrikusios psichikos asmens nuomonės pristatoma tema (69 proc.); nenaudoti asmenį 

atpažinti leidžiančios informacijos (68 proc.); saugoti jų privatumą labiau nei kitų visuomenės 

narių (60 proc.). Tačiau tai, kad du trečdaliai respondentų (66 proc.) manė, jog apie 

nusikaltėlio psichikos sveikatos sutrikimus žiniasklaida visada turėtų pranešti, prieštarauja 

deklaruotiems aukštiems etikos standartams. Šis pavyzdys atskleidžia takoskyrą tarp pirminės 

ir antrinės rizikos: potencialaus nusikaltėlio psichikos sveikatos būklės paviešinimas, 

visuomenės nuomone, minimalizuoja riziką ir užtikrina saugumą, tuo tarpu sutrikusios 

psichikos asmenų įsitikinimu, tokio pobūdžio informacijos sklaida kelia tiesioginę 

grėsmę jų visavertiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime. 

Išvados 

1. Žiniasklaidoje skelbiamos žinios apie psichikos sveikatą – specifinis segmentas, 

sutrikusios psichikos asmenų ir likusios visuomenės dalies dažnu atveju 

suvokiamas kitaip nei likusi informacija. Visuomenėje šia informacija pasitikima 

mažiau, patys sutrikusios psichikos asmenys teigia esantys itin žeidžiami 

žurnalistų nekompetencijos ir neetiško požiūrio. Psichikos sveikatos sutrikimų 

keliama rizika žiniasklaidoje pateikiama siaurai ir vienpusiškai. 

2. Žiniasklaida informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis linkusi pateikti 

gana latentiškai, nesuinteresuotam vartotojui sunkiai suprantamu būdu, tačiau 

kartu vyraujanti tendencija plačiai ir emociškai nušviesti pasitaikiusius itin 

žiaurius, sveiku protu nepaaiškinamus nusikaltimus, kurie siejami su psichikos 

sutrikimais, lemia tokio pobūdžio naujienų pastebimumą visuomenėje. 

3. Naujienų žiniasklaidai skelbiant informaciją psichikos sveikatos temomis, akcentas 

perkėlimas nuo kognityvinio prie emocinio lygmens, t. y. siekiama ne tiek informuoti, 

kiek daryti poveikį vartotojų jausmams. Trumpalaikėje perspektyvoje 

žiniasklaidos priemonės pasiekia savo tikslų – pritraukiamas didesnis skaitytojų ar 

žiūrovų dėmesys, didėja laidų reitingai ar išperkamas visas leidinio tiražas. Žvelgiant 

toliau, galima išskirti sudėtingesnius socialinius padarinius: visuomenė 

įbauginama, įjautrinama psichikos sutrikimų klausimais, diskredituojama konkreti 

socialinė grupė, įtvirtinama stigma, lipdomos etiketės. Galiausiai suformuota neigiama 

visuomenės nuomonė turi poveikį sveikatos ir socialinei politikai, kurią 

linkstama kreipti į uždaras institucijas, teisių ir privatumo ribojimus. 

4. Visuomenės nariams stinga faktinių žinių apie psichikos sveikatą, dominuoja 

stereotipai ir prietarai, išankstinės neigiamos nuostatos dėl sutrikusios psichikos 

asmenų: visuomenės nuomonės apklausos respondentai daugiausia pabrėžė 

sutrikusios psichikos asmenų savybes, kurios signalizuoja apie potencialų 

pavojų aplinkiniams: negebėjimą atsakyti už savo veiksmus; polinkį į agresiją 

ir neprognozuojamumą. Šiuos rezultatus galima aiškinti ir žiniasklaidos įtaka: 

informacija apie sutrikusios psichikos asmenis daugiausiai gaunama iš žiniasklaidos, 

kur didžiausias dėmesys kreipiamas į pranešimus apie šių asmenų 

padarytus nusikaltimus. Šias tendencijas galima priskirti pirminei rizikai – visuomenės 

baimei dėl sutrikusios psichikos asmenų tariamai keliamo pavojaus. 

40


5. Antrinė rizika yra pirminės rizikos išdava: suvokdami, kad priklauso tai pačiai 

socialinei grupei kaip ir žiniasklaidoje neigiamai pristatomas veikėjas, sutrikusios 

psichikos asmenys dar ryškiau suvokia savo atskirtį, teisingai numanydami, 

kad kriminalinio turinio žinios taip pat dažniau pastebimos ir turi segreguojančios 

įtakos. Žiniasklaidoje sutrikusios psichikos asmenys labai pasigenda 

adekvačios, specializuotos informacijos apie psichikos sveikatą, nestereotipinio 

mąstymo, tolerancijos, psichikos sutrikimų specifikos suvokimo. 

6. Dauguma visuomenės narių pripažįsta žurnalistų pareigą saugoti sutrikusios psichikos 

asmenų teises, tačiau nori būti informuoti apie nusikaltimą padariusio asmens psichikos 

būklę, tuo tarpu sutrikusios psichikos individams žurnalisto pareiga visapusiškai 

nušviesti įvykius pasirodė ne tokia reikšminga, kaip asmens privatumo saugojimas. 



Literatūra 

Alaszewski, A. (2006). Health and Risk. In: P. Taylor-Gooby, J. Zinn. Risk in Social Science. Oxford University Press. 

Anderson, M. (2003). One flew over the psychiatric unit: mental illness and the media. Journal of Psychiatric and 

Mental Health Nursing 10. 

Argyle, M. (1994). The Psychology of Interpersonal Behaviour. Harmondsworth: Penguin. 

Baudrillard, J. (1988). Selected Writings. Cambridge: Polity. 

Beck, U. (1992). Risk Society: Towards a New Modernity. London: Sage. 

Blood, R. W., Holland, K. (2004). Risky News, Madness and Public Crisis: a Case Study of the Reporting and Portrayal 

of Mental Health and Illness In The Australian Press. Journalism 5(3). 

Brown, S., Inskip, H., Barrowclough, B. (2000). Causes of the excess mortality of schizophrenia. British Journal of 

Psychiatry 177(23): 212–217. 

Clapham, D. (2002). Housing Pathways: A post-modern analytical approach. Housing and Social Theory 19(2): 57–68. 

Coverdale, J., Nairn, R., Claasen, D. (2002). Depictions of Mental Illness in Print Media: a Prospective National Sample. 

Australian and New Zealand Journal of Psychiatry 36(5): 697–700. 

Denney, D. (2005). Risk and Society. Sage publications. 

Dietrich, S., Matschinger, H., Angermeyer, M. (2006). The relationship between biogenetic causal explanations and 

social distance toward people with mental disorders. Results from a population survey in Germany. International 

Journal of Social Psychiatry 52: 166–174. 

Eagly, A. H. (1987). Sex Differences in Social Behavior: a Social Role Interpretation. Lawrence Erlbaum Associates. 

Eagly, A. H., Wood, W. (1991). Explaining Sex Differences in Social Behavior: A Meta-Analytic Perspective. Personality 

and Social Psychology Bulletin 17(3). 

Egger, P. (1999). Die Konstruktion „Behinderung“ oder die Macht der Normierung. Diplomarbeit zur Erlangen des 

akademischen Grades der Magistra der Philosophie, Institut fuer Erziehungswissenschaften der 

Geistenwissenschaftlichen Fakultaet, Universitaet Innsbruck, Innsbruck. 

Franklin, B., Hamer, M., Hanna, M., Kinsey, M., Richardson, J. E. (2007). Key Concepts in Journalism Studies. Sage. 

Furedi, F. (2002). Culture of fear: Risk taking and the moralyty of Low expetations. 2nd edition. London: Cassell. 

Giddens, A. (1990). The Consequences of Modernity. Cambridge: Polity. 

Giddens, A. (2005). Sociologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 

Henderson, C. (2005). Why people with a mental illness are Over-represented in the Criminal Justice System. Mental Health 

Coordinating Council. Prieiga internetu: http://www.beyondbars.org.au/CAPA%20Conf%20Pres090806.pdf 

Hollingshead, A. B., Redlich, F. C. (1958). Social Class and Mental Illness. John Wiley and Sons. 

Langner, Th. S., Michael, S. T. (1963). Life Stress and Mental Health. New York: Free Press of Glencoe. 

Loseke, D. R. (1999). Thinking About Social Problems. An Introduction to Constructionist Perspectives. Aldine De 

Gruyter, New York. 

Mataitytė-Diržienė, J. (2009). Sutrikusios psichikos asmenų įvaizdis Lietuvos dienraščiuose ir interneto naujienų 

svetainėse. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 5: 92–102. 

Mataitytė-Diržienė, J. (2011). Sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje. Daktaro disertacija. 

Vilniaus universitetas. 

41


Meltzer, H., Gill, B., Petticrew, M. (1995). The Prevalence of Psychiatric Morbidity Among Adults Aged 16–64, Living 

in Private Households in Great Britain. London: Office of Population, Censuses and Surveys. 

Miller, D., Kitzinger, J., Beharrell, P. (1998). The Circuit of Mass Comunication: Media Strategies, Representation 

and Audience Reception in the AIDS Crisis. London, Sage. 

Mulvany, F., O’Callaghan, E., Takei, N., et al. (2001). Effect of social class at birth on risk and presentation of schizophrenia: 

case-control study. BMJ 323: 1398–1401. 

Olstead, R. (2002). Contesting the text: Canadian media depictions of the conflation of mental illness and criminality. 

Sociology of Health and Illness 24(5): 621–643. 

Perse, E. M. (2001). Media Effects and Society. Lawrence Erlbaum Associates. 

Philo, G. (editor). (1999). Media and mental illness. In: G. Philo (ed.). Message received: Glasgow media group research 

1993–1998. Harlo: Addison Wesley Longman, p. 54–61. 

Reese, S. (2001). Prologue – Framing Public Life: a Bridging Model for Media Research. In: S. Reese, O. Gandy, 

A. Grant (eds.). Framing Public Life: Perspectives on Media and Our Understanding of the Social World. Hillsdale, 

NJ: Lawrence Erlbaum. 

Roth, E. D. (2004). Media and Mental Illness: A Literature Review. Canadian Mental Health Association. January 

2004. Prieiga internetu: http://www.ontario.cmha.ca/about_mental_health.asp?cID=7601 

Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Šiaulių universiteto leidykla. 

Ruškus, J., Daugėla, M. (2003). Socialinio fizinės negalios vaizdinio Lietuvos žiniasklaidoje (laikraščiuose) struktūra 

ir kryptingumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2(52). 

Shoemaker, P., Reese, S. (1996). Mediating the Message: Theories of Influences on Mass Media Content. New York: Longman. 

Stuart, H. (2006). Media Portrayal of Mental Illness and its Treatments: What Effect Does it Have on People with 

Mental Illness. CNS Drugs 20(2): 99–106. 

Wahl, O. F. (1995). Media Madness. Public Images of Mental Illness. Rutgers University Press. 

Wahl, O. F. (2003). News Media Portrayal of Mental Illness. Implications for Public Policy. American Behavioral 

Scientist 46(12). 

ROLE OF MASS MEDIA PRODUCING CONCEPTION OF MENTAL 

DISORDERS AS SOCIETAL RISK 


Summary 

Modernity for people with mental disorders meant not just increased possibilities to 

cure or compensate the burden of disorders but also the establishment of the conception 

of this group as causing risk and threat to society. When mental disorders are treated 

as a risk modern society wishes to be fully informed about the dangers that they 

cause and the model for understanding such risk. The two staged survey conducted by 

the authors of this publication has revealed that mass media is a very important source 

of information about mental disorders. Members of society quite rarely notice such 

information in the media, most often in the criminal context. They just partly trust 

such information, are quite critical and demanding towards journalist writing about 

such topics. But the respondents of public opinion poll lack factual information about 

mental disorders and their conception of it is based n stereotypes and myths with dominant 

negative prejudices. The authors distinguish two types of risk in connection to 

mental disorders – primary that is felt by society members in regard to alleged danger 

caused by people with mental disorders and secondary – the fear of people with mental 

disorders to be discredited and excluded from society. Mass media can be considered 

as catalyst for both types of risk. Journalist having information at their disposal are 

manipulating the fears of media user and at the same time are sending message to people 

with mental disorders that society is right in avoiding them. 

42


THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW 

IN SOCIAL SCIENCE APPROACH? 

Arvydas Guogis 

Mykolas Romeris University 

Abstract 

The article deals with the issues of the definition and the notion of social market economy. What can be 

called the social market economy? When and where social market economy emerged? Who are the 

founders of social market economy? How the social market economy is related to the concepts of New 

Public Management and New Governance? These are the main focus questions that this article discusses. 

The author also poses the question on the significance of social justice in the context of social market 

economy and gives the summarized answer. The article clearly places the concept of social market 

economy and its realization between totalitarian communist and free market economy as the middle road 

between two polar systems. In the world of 21-st century, the understanding of social justice, “social 

quality” and New Governance is essential both in theory and practice of social market economy. 

KEY WORDS: social market economy, free market economy, welfare state, social policy models, social 

justice, social quality, New Governance. 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojamas socialinės rinkos ekonomikos apibrėžimas ir samprata. Kas gali būti įvardyta 

kaip socialinės rinkos ekonomika, kada ir kur ji atsirado? Kas sukūrė socialinės rinkos ekonomikos 

teorinius ir praktinius pagrindus? Kaip socialinės rinkos ekonomika susijusi su naujosios viešosios 

vadybos ir naujojo viešojo valdymo koncepcijomis? Tai pagrindinės straipsnyje aptariamos problemos. 

Taip pat keliamas klausimas apie socialinio teisingumo reikšmę socialinės rinkos ekonomikos kontekste 

ir pateikiamas apibendrinantis atsakymas. Keliamas klausimas apie „tikrąjį“ socialinės rinkos ekonomikos 

apibrėžimą, kuris nesutampa su socialinės ekonomikos, korporatyvinės socialinės atsakomybės, socialinės 

atsakomybės ar mišrios ekonomikos apibrėžimais. Straipsnyje aiškiai nustatoma socialinės rinkos 

ekonomikos, kaip vidurio kelio, vieta tarp totalitarinės komunistinės ir laisvosios rinkos ekonomikos. 

XXI amžiaus pasaulyje socialinio teisingumo, „socialinės kokybės“ ir naujojo viešojo valdymo sampratos 

yra esminės aiškinant socialinės rinkos ekonomikos teoriją ir praktiką. Straipsnyje pateikiama analitinė 

medžiaga siejama su gerovės valstybės kūrimo ir jos dabartinio „atsitraukimo“ problematika. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinės rinkos ekonomika, laisvosios rinkos ekonomika, gerovės valstybė, 

socialinės politikos modeliai, socialinis teisingumas, socialinė kokybė, naujasis viešasis valdymas. 

Introduction 

The history of the world includes long periods of totalitarian communist (socialist) 

and free market economies regimes, but what about the middle road between these 

polarities, i.e., the social market economy? Is it possible to define it as a separate 

economic and social sciences paradigm, and is there a common definition of the social 

market economy? It is possible to claim that there is no such common definition 

shared by scientists, politicians, administrators and practitioners. But if we admit the 

historical roots and the historical background of social market economy, we have to 

distinguish the main historical roots of the phenomena of “social market economy”. 

First, there is the pre-war “New deal course” of the US president Franklin Roosewelt 

which involved state interference in economy after the great world economic crisis of 

1929–1933. Second, the pre-war Swedish social democratic party’s gained the power 

43


in Sweden in 1932, and Per Albin Hansson’s government, social architects Gustav 

Moller and Ernst Wigforss, economists Alva and Gunnar Myrdals had significant 

input in shaping the state’s approach to private economy, considering the expansion 

of social security, capital-labour relations after 1938 Saltsjobaden agreement, and 

other so-called “social measures” of “functional socialism” (the definition of Swedish 

theoretician Adler-Karlsson) (Guogis, 2000, p. 33–44, 47–48; Olsson, 1993, p. 94– 

95). “Functional socialism” means the diminishing of capitalisms contradictions but 

not the rejection of capitalism and private property as a system. The fact that social 

market economy first developed in such a small state as Sweden does not diminish the 

Swedish historical background of “social market economy”, especially taking into 

account its post-war influence to all Western Welfare States. For example, people 

often talk about the influence of bourgeois revolutions, i.e., the bourgeois revolutions 

in England in 17-th century and France in 18-th century, but people often forget that 

global capitalism was started by the Netherlands revolution in 16-th century – in 

another small state of Europe. Looking from the side of the right political forces, the 

West German economy after World War II is also considered as the prototype of the 

social market economy. It was a complicated mixture of free market economy and a 

generous Welfare state and competition took place within certain limits. There was 

cooperation between the private and public sectors which was approved by the 

government, although this never went as far as corporatism. An important part of the 

strategy was management of the labour market that was largely achieved by great 

support for industrial training. Good industrial relations were achieved through 

“mittbestimmung” – the obligation for larger enterprises to set up councils to consult 

with elected representatives of employees. Looking from the side of the left political 

forces, the already forgotten market socialism in post-war Yugoslavia can also be 

considered as a certain form of social market economy. It was a combination of the 

market economy and public ownership of enterprise. In this case, public enterprises 

were in charge of production and distribution was a matter for the market. 

Yugoslavian system during the years of Josip Broz Tito rule is sometimes defined as 

“self-management socialism”. Self-management of workers and one-party political 

system played the decisive role in this system. 

1. The Problem of Definition of Social Market Economy 

If one aims to be strictly correct about the definition of social market economy, one 

has first to refer to John M. Keynes, the great English economist. In his work “General 

Theory of Employment, Interest and Money”, published in 1936, Keynes claims that 

“it was the decline in the spending of the public on consumer goods and of the 

producers and governments on investment goods that had resulted in so much 

unemployment. The remedy was to encourage spending. Governments could do this 

by fiscal policies such as lowering interest rates and decreasing taxation which would 

temporarily result in budgetary deficits. They could also increase employment and 

spending on investment by programmes of public works. Thus more money would by 

circulating in the economy, the famous “pump-priming” theory, and aggregate 

44

THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW IN SOCIAL SCIENCE APPROACH? 

demand would increase. In the good times, according to J. M. Keynes, the taxation has 

to be increased and social programmes widened. Keynesian ideas affected both 

economic theory and political policy. His support for government intervention in the 

economy and his attack on conventional free market economics and balanced budgets 

permeated the minds of the policy makers after World War II. Keynes was not a 

socialist, he was a member of the Liberal party, but unlike many economists he 

believed in institutional remedies, what can be called the essence of “social market 

economy” (Bealey, 1999, p. 178). In other words, considering the five main functions 

of public administration (distribution, redistribution, regulation, creation of institutions 

and provisions of services), the functions of redistribution, regulation and creation of 

institutions constitute the essence of “social market economy”. In this historical 

understanding of social market economy, it is not the same as “mixed economy,” or 

“corporative social responsibility,” or “social responsibility”. The European Council 

considers “social market economy” only from one aspect of “mixed economy,” i.e., 

where it talks about including cooperatives, mutual societies, non-profit associations, 

foundations and social enterprises, provides a wide range of products and services 

across Europe, and generates millions of jobs (Social Economy Europe, 2010, p. 1). 

This notion is too narrow in order to understand the social market economy where is 

not enough space for the main characteristics of “social market economy” (i.e., state 

interference for social aims of society), or it is necessary to give another definition. 

“Corporative” or social responsibility also has many connections to “social market 

economy” but it is also not exactly the same. Corporative or social responsibility 

means all measures in mainly private sector which do not concern direct wages 

relations in enterprises. It means all additional, supplementary social provision, e.g. 

insurance possibilities created by employers, work place (environment) conditions 

improvement, leisure organization for employees and other measures which are not 

narrowly connected to the remuneration of work and are provided by the employer. 

So, at first it is necessary to take into account the initial definitions of “social market 

economy”, “mixed economy” or “corporative social responsibility” and then to 

analyze the present understanding of these definitions in 21-st century. These current 

definitions can fluctuate and have other accents, but if big differences from the initial 

definitions are found, it might be better to give the new definitions (and new 

keywords). The same can be related to definitions of the notions of “social economy”, 

“social capital”, “social justice” or “sustainable development.” All of them have 

connections to “social market economy” but their notion is not the same – these are 

only the aspects of understanding the “social market economy”. 

It is necessary to argue and present some new approaches to social market 

economy notion from the other disciplines than economics, e.g., from the point of 

view of philosophy, sociology, political science and public administration. 

It could be important in the new era of 21-st century to add some important insights 

to understanding of social economy not only from purely economical approach but 

from other social sciences disciplines as well. The differences of economic 

foundations (as redistribution, progressive taxation, etc.) in social market economy 

and free market economy are well known for many readers. Talking about the modern 

45


sociological and political science point of view on social economy, it is necessary to 

keep in mind the work of Gosta – Esping-Andersen’s “Three worlds of Welfare 

capitalism” (drafted by him and other authors in the last decade of 20-th century) 

where he divides the present socio-economic systems into three main models, the 

liberal marginal (residual) model, the corporative – conservative Bismarckian model, 

and the universalistic social democratic model. The line of division in Esping- 

Andersen’s worlds relates to decommodification index (Esping-Andersen, 1995, p.50- 

52) as the main indicator. According to Gosta Esping-Andersen, the model which has 

the highest decommodification index (dependency on market ratio) is more socially 

orientated, as shown by the Nordic countries. The liberal marginal model, followed by 

Anglo-Saxon countries, features the lowest decommodification index and is 

understood as the free market economy model. It is a problem where to place the 

model from the middle (the conservative corporative), i.e. Bismarckian model. Is it a 

model that relates more to the social market economy or to the free market economy? 

It is argued that it relates more closely to social market orientated model, which is 

observed in France, Germany and other continental European countries. The liberalmarginal 

model relies on market forces, the corporative conservative – Bismarckian 

model relies on labour market forces (i.e., on dependency on the labour market), and 

the universalistic-social democratic model relies on social citizenship. Social 

citizenship agenda is orientated mostly towards social market economy agenda. 

Labour market dependency agenda which is followed in the second model can be 

placed in the middle between free market and social market economies, but it is more 

the model of social market than free market economy. 

2. Social Aspects of Social Market Economy 

It is also possible to analyze the problem of needs and desires in the context of social 

market economy. Famous sociologist Zygmunt Bauman in his lecture in Vilnius on 30 

September, 2010 raised the question of post-modern capitalism (Šuliokas, 2010, p.1). 

According to Bauman, the division between antagonistic classes by Karl Marx is outdated in 

the present world. The issue of capital enabled to buy the labour force on the market 

(propagated by the left forces in the middle of the last century), is also an outdated problem. 

The present problem of the post-modern capitalism is the relation between sellers and 

buyers. This is the essence of the present capitalism. The desires raised and supported by the 

sellers in the market are the moving vehicles for the post-modern capitalism. However, the 

problem is that there is a difference between needs and desires. Free market economy does 

not look to the needs – it looks for the desires and a situation where the desire to desire the 

desire occurs. It is not the game of words but the tragedy of the present society. At the same 

time, the desires of the people forward the development of economies and increase of the 

GDP. GDP increase problem is the problem of desires economy, not of needs economy. The 

tragic aspect is that it affects the global sustainable development. At present 2,5 billion 

people in the world live below the poverty line, i.e. having less than 2 dollars per day. If their 

level of living was raised to the level of the developed countries, it would require 

exploitation of resources of 5 similar planets. The world in which the GDP increase was 

46


available for everybody is not sustainable. Nevertheless, the best possible solution for the 

present economies is synchronizing high level of GDP and socially orientated programs at 

the same time, in the example of the Nordic countries (Sweden, Norway, Denmark and 

Finland). But at the same time there is a threat that this model is also not sustainable for 

everybody but only for the small group of countries. It is necessary to return back to the 

contradiction between the needs and the desires. In one or another way, it was raised even 

earlier than Zygmunt Bauman – in the works of famous philosopher Erich Fromm, 

especially in his book “To have or to be?” In post-modern times Italian leftist sociologist 

Franco Berardi (Bifo) discusses the exhaustion of capitalism and he maintains even more 

radically that the present capitalism has no future and that economics is not a science 

anymore. Franco Berardi (Bifo) maintains that modern economics can not be a positivist 

science because it is not quantitative but psychological, i.e., economy is the purely the field 

of people expectations and nothing more (Berardi, 2009). According to Berardi (Bifo), the 

present economic crisis is the crisis of expectations and not the crisis of economies. In this 

respect, there is the problem of sufficient needs and enormous desires. In Lithuania or in 

underdeveloped world, the ideas of stopping of economy, stopping of GDP increase can be 

treated as insane in the world where the basic needs of large groups of population and 

marginalized (socially excluded) groups are not met so far. 

Two more items can be discussed further. One is related to the “Social quality” 

quadrant researchers who have their base in the Netherlands. According to “social 

quadrant” the left upper space is “social-economic security” (mainly it is income), the 

left lower quadrant space is devoted to “social inclusion” – inclusion means the 

opposite to “exclusion.” The upper right space of the quadrant is devoted to “social 

cohesion” and the right down space is left for “empowerment” (Fig. 1). 

“Social-economic security” refers to personal income, which is remuneration for 

work, dividends or social allowance. “Social inclusion” refers to everything what is 

not meant by “social exclusion”, as belonging to formal establishments, institutions 

and organizations. “Social cohesion” refers to informal, personal and communal social 

relations, where “social capital” and “social trust” are paramount. “Empowerment” 

refers to personal or collective opportunities to make (final) decisions and the ability 

of individuals to affect their own lives. 

Considering social market economy rather than free market, the last three spaces of 

“social inclusion”, “social cohesion” and “social empowerment” are the most important. 

However, “social inclusion” and “social cohesion” places of the quadrant 

methodologically are more important for social market economy than “empowerment.” 

Supporters of free market also stress the importance of “empowerment”, in fact, nowadays 

everybody stresses the significance of “empowerment” – the left, the right forces, the 

governing and the governed. Meanwhile, “social inclusion” and “social cohesion” items 

can be addressed as “purely” social economy market items. In this respect, the present 

social security and social administration efficiency indicator has to be the social 

reintegration indicator, i.e., the level of reintegration, for example, how many unemployed 

became employed or how many alcoholics have abandoned their habit. This social 

reintegration indicator as the final result can be the true indicator for efficiency of social 

administration, and for social market economy. 

47


48 

Fig. 1. The Quadrant of “Social Quality” 

Modified after the European Foundation on Social Quality: www.socialquality.org 

In this respect it is necessary to refer to the old “social justice” or “social equity” 

theme and to include it as the indicator into the modern public administration 

efficiency scheme, i.e., the scheme of 3 Es (economy, efficiency, effectiveness). The 

4-th E (equity or social justice) has to be added to the concept of 3 Es. Eastern 

European transition reforms suffered greatly from the lack of social justice (equity). 

Privatization reforms, private pensions funds reforms and many other reforms could 

be good examples to that. Social market economy cannot function without social 

justice problem resolution (Guogis, Gruževskis, 2010, p. 19–33). In order to discuss 

what is social justice (or equity) resolution, it is necessary to consider two points, the 

left political “social justice” discourse and the post-modern “sustainability discourse”. 

“Sustainability” is understood as the development without “minus costs.” The “costs 

of the development” can be reached only by the “plus development”, not by 

diminishing to “minus area” to the marginalized situation or to the diminishing of 

natural resources without reproduction, etc. The problem of “asymmetrical 

information” or “asymmetrical economy” can be added here too. The latter problem is 

important for both the free market and the social market economies. 

Considering the public and social administration’s relation to social market 

economy, it is possible to argue that New Public Management methodologically (as 

implementation of private methods into public administration) is more related to the 

“free market economy” than New Governance, which is more related to “social market


economy” (Guogis, 2010, p. 28–38). The liberal marginal model generates New 

Public Management, and vice versa, the New Public Management generates the liberal 

marginal model. There is a difference between New Public Management and New 

Governance because “New Governance” does not emphasize the economic interests of 

the client that much. New Governance involves higher consideration of the interests of 

the citizens: openness, transparency, democratization, absence of corruption, NGO’s 

activities. These New Governance values resemble of “social market economy” 

values. New Public Management was very popular during the last 20–30 years, 

especially in the Anglo-Saxon world. However, during and after these years, some 

shortcomings could be noticed: high quantification of the results or the risk of misuse 

of public interest and pursuing interests only of individualistic “economical man” 

motivated on selfishness and greed. In this respect, the famous “public choice” theory 

is not applicable to “social market economy” in principle, if administration complies 

with the values of New Governance. The nearest future will show whether “New 

Governance” can become more practical instrument than it is now, with its own 

calculation basis, concrete methods and related indicators. The last global economic 

crisis left us to think now more of New Governance values than other possible values 

in this world of contradictions, enormous inequality and social polarization. 

Conclusions 

1. The concept of social market economy emerged after pre-war American and Swedish 

economic and social policy measures and post-war West German policy which were 

orientated to the middle course between socialism and free market economy and 

favoring the generous Welfare State but not refusing the private ownership. 

2. Considering the left political approach, the post-war Yugoslavian “market 

socialism” system can also be seen as a certain form of social market 

economy. In this case, production is a matter for public enterprise with 

workers self-management but distribution is a matter for the market. 

3. The remaining outstanding authority for the concept of social market economy 

is J. M. Keynes who has built his theory of mixture of economic theory and 

social policy. Keynes thoroughly discussed the inter-war depression and came 

to the conclusion that it was caused by the failure of aggregate demand. 

4. Although social market economy concept by definition is not the same as other 

“social categories”, it relates to the concepts of social economy, social capital, social 

justice, sustainable development and corporative social responsibility. 

5. In the present world, after exhaustion of socialist and capitalist economic 

systems, the values of social justice, “social quality quadrant” and New 

Governance are essential for understanding of the social market economy’s 

theory and practice. 

Received 2011 08 02 

Approved for publishing 2011 10 24 

49


References 

Bealey, F. (1999). The Blackwell Dictionary of Political Science. Oxford: Blackwell Publishers Ltd. 

Berardi (Bifo), F. (2009). Išeitis iš ekonominės krizės slypi anapus ekonomikos. LUNI, Vilnius. Available on the 

Internet: www.luni.lt (accessed 2009 08 26). 

Esping-Andersen, G. (1995). The Three Worlds of Welfare Capitalism. Cambridge: Polity Press. 

European Foundation on Social Quality. (2010). Available on the Internet: www.socialquality.org 

Guogis, A. (2010). New Governance Versus New Public Management: Contradictions or Supplements: The Lithuanian 

Case. Forum Bosnae 51: 28–39. 

Guogis, A. (2000). Švedijos socialdemokratijos ideologija 1932–1994 metais. Vilnius: Eugrimas. 

Guogis, A., Gruževskis, B. (2010). Ar reikia kitokio Lietuvos visuomenės socialinės raidos modelio? Socialinių mokslų 

studijos 3 (7): 19–33. 

Olsson, S. (1993). Social Policy and Welfare State in Sweden. Lund: Arkiv. 

Social Economy Europe. Contribution to the EU Spring Council: Social Economy Enterprises as the Players for the 

Implementation of the EU 2020 Strategy. (2010). Available on the Internet: 

www.socialeconomy.eu.org/spip.php?article1170 

Šuliokas, J. (2010). Sociologas Z. Baumanas: pakelti visą žmoniją iki europinio gyvenimo lygio prireiktų penkių tokių 

planetų kaip mūsų. Vilnius. Available on the Internet: www.lrytas.lt (accessed 2010 10 04). 

50


STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES 

COMPANIES: RESPONSE TO THE TOURISM TRENDS 

Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė 

Kaunas University of Technology 

Abstract 

Tourism is a very dynamic sector with a potential of high development. Companies of the tourism sector 

should be able to develop; due to the changing market situation they have to coordinate various resources 

referring to the most effective strategy at the appropriate period. Striving to react to market changes, the 

members of tourism industry need to rethink and review the strategic positions. The aim of the research is 

to investigate the expressions of strategic orientations of travel trade companies and the way they should 

maintain them while reacting to the changes in tourism market. According to the research the main trends 

affecting tourism industry are developed. The main instrument of the research was a quantitative 

questionnaire for 98 managers of Lithuanian travel trade companies. The survey showed that Lithuanian 

travel trade companies that aim to maintain strategic position are oriented to quality via resource 

management, technology and adaptation of innovations more than to consumer’s segments and its 

complexity. They reactively respond to environmental changes but lose market positions. Therefore, the 

travel trade providers who want to maintain strategic positions should take into consideration 

recommendations they are suggested. This research is beneficial for tourism business companies to 

maintain strategic positions and help to improve the performance of travel trade business in developing 

countries. 

KEY WORDS: travel service, strategic position, strategic orientation, environmental changes, Lithuania. 

Anotacija 

Turizmas yra vienas sparčiausiai besivystančių sektorių visame pasaulyje. Turizmo sektoriuje veikiančios 

organizacijos turi gebėti valdyti turimus išteklius, atsižvelgiant į pasaulinės turizmo rinkos ir aplinkos pokyčius. 

Turizmo rinką veikiantys aplinkos pokyčiai lemia būtinybę įvertinti kelionių organizavimo rinkos dalyvių 

verslo gebėjimus ir strategines orientacijas, siekiant priimti racionalius ir inovatyvius strateginius sprendimus, 

kurie leistų įgyti konkurencinį pranašumą. Šiuo tyrimu siekiama įvertinti kelionių organizavimo rinkos dalyvių 

strategines orientacijas ir metodus, kurie taikomi reaguojant į turizmo rinkos pokyčius. Straipsnyje pateikiama 

Lietuvos turizmo situacija ir turizmo rinkos tendencijos, kurios skatina įvertinti kelionių organizavimo 

sektoriaus dalyvių strategines orientacijas naujos turizmo paradigmos kontekste. Atliktas empirinis tyrimas 

paremtas kiekybinių tyrimų metodologija. Tyrime dalyvavo 98 Lietuvos kelionių organizavimo ir kelionių 

agentūrų vadovai. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad kelionių organizavimo rinkos dalyviai, siekdami 

išlaikyti savo strateginę poziciją rinkoje labiau orientuoti į kokybės gerinimą, technologijų ir inovacijų taikymą, 

o ne į vartotojus ir jų segmentus. Kelionių organizavimo rinkos dalyviai reaguoja į naujos turizmo paradigmos 

ir tendencijų iššūkius, tačiau praranda vartotojus dėl silpnos orientacijos į specifinių vartotojų grupių, orientuotų 

į unikalių produktų ir paslaugų įsigijimą, poreikių tenkinimą. Straipsnio pabaigoje pateikiama rekomendacijų, 

kurios gali būti naudingos kelionių organizavimo įmonėms, siekiančioms stiprinti savo strategines pozicijas 

turizmo rinkoje. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kelionių organizavimo sektorius, strateginė pozicija, strateginė orientacija, 

aplinkos iššūkiai, Lietuva. 

Introduction 

Tourism is considered to be the source of economic benefit in lots of countries. 

However, tourism is one of the most sensitive industries to global changes: slowdown 

of economic growth, political instability and demographical trends. Changing needs of 

the customers, constantly growing impact on the information technologies and other 

51


innovations cause significant processes of restructure and priorities of the tourism 

service providers. The opportunity for successful competition in the dynamic business 

environment can be ensured only by continuous evaluating of environmental changes 

and strengthening the potential and strategic position of the organization. Strategic 

orientation is seen as overall strategic direction of the company and the need to design 

new initiatives (Okumus, 2001). Scientists (Miles and Snow, 1978; Poon, 1993; Avci 

et al., 2011) devote great attention on the structure of strategic analysis. The 

development of strategic structure has led to a number of classification schemes that 

capture the essence of consistent responses to various environmental events, 

investment strategies and competitive advantages (Garrigo’s-Simo’n et al., 2005). 

Competitive strategy resulting in better concept has been analyzed by Porter (1985), 

Faulkner and Bowman (1995), Teece et al. (1997). Miles and Snow (1978), Poon 

(1993) put more emphasis on the strengthening of strategic position of tourism 

companies. Strategic position is sustained by combining different elements that are 

influenced by environmental forces and multiplicity of suppliers of the tourism 

industry. Each firm functioning in the tourism sector is „a knot” in the structure of the 

tourism system that couples the members to create a valuable tourism product (Laws, 

2004; Capone and Boix, 2008). 

Travel trade companies (tour operators and travel agencies) play one of the most 

essential roles in the tourism industry. The vast majority of travel trade providers 

worldwide are small or medium sized enterprises (SMEs). Because of limited 

organizational resources travel trade companies aren’t often able to react quickly to 

tourism challenges, can’t maintain competitive advantages, aren’t able to improve 

their weakest activities. Tsiotsou and Ratten (2010) mentioned that a lack of work on 

strategic issues and distribution processes in relation to travel and tourism has been 

already identified in literature. The following questions that are relevant but scarcely 

analyzed are discussed in this paper: what are the main environmental and strategic 

challenges for tour operators and travel agencies? What are the expressions of 

strategic orientations that could help to explain the scanty understanding about 

potential possibilities of tourism companies? 

Nevertheless the main object of the research are the Lithuanian organizations of 

travel trade, from the methodological point of view this theoretical and empyreal 

investigation is very important while aiming to evaluate the strategic orientation of 

tourism sector members that function at the tourism destination in order to get a 

competitive advantage. It is necessary to point out that travel trade companies are 

exceptional as the most active and important members of the tourism business system 

(Font et al.; Trunfio et al., 2006; Hopeniene et al., 2009). It should be mentioned that 

these service providers work as intermediaries and stimulate the demand at travel goal 

destinations, form customers’ needs; make influence upon customers’ choice and 

strive for their satisfactory destinations as well (Tsaur et al., 2006; Trunfio et al., 

2006). In order to attain tourism destination competitiveness and its harmonious 

functioning it is purposeful to evaluate the strategic alternatives chosen by travel trade 

service suppliers for a customer. 

52

STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE… 

The aim of the article is to investigate what are the expressions of strategic 

orientations of travel trade companies and the ways they should maintain them in the 

ever changing tourism market. 

The following methods were applied: 

analysis of scientific literature; 

analysis of documents; 

 

 

questionnaire-in-written; 

statistical analysis of the data was performed by means of the programme of 

statistical data processing SSPS (Statistical Package of Social Science). 

The article is organized in the following way: a theoretical background is 

presented; the tourism basis and tendencies are analyzed; the research methodology is 

revealed; facts and data of the empirical research are summarized. Finally, conclusions 

and recommendations are provided. 

1. Theoretical background: the strategic orientations of organizations 

The maintenance of strategic position is determined by strategic orientations of 

organizations, the purposeful choice which can ensure the competitive advantage of 

organizations during long period of the implementation of the chosen strategy. The 

organizations have to coordinate internal and external sources of competitive 

advantages in order to improve their position in the market. The result is achieved by 

effective coordination of strategic resources of the organization. The main criterions 

are care and attention to a client, marketing, image, abilities of service provided, 

employees’ knowledge. Wang and Hing-PoLo (2003) calls these criterions as strategic 

resources and essential competences influencing creation and implementation of 

organization’s strategy that are valuable, rare and inimitable (Barney, 2001; Obra et 

al., 2002). Sustainable resources help the organization to maintain long-term 

competitive advantage and strong position in the dynamic market. Turbulent 

environment, being characterized by dynamism, complexity and unpredictability, 

defines sustainability of existing competences and competitive advantage as well as 

enables to improve organization’s processes and products. Thus, the organization has 

to create its own competences via organized learning, innovation ability and strategic 

flexibility that allow identifying business directions, creating implementing 

organization’s strategy and mechanisms for customer’s value, and also find a fast way 

out and reaction to environmental changes. According to Fitzroy and Hulbert (2005) 

in creating organization’s strategy it is necessary to evaluate a lot of decisions related 

to essential organization’s issues. According to Christensen (2001), in order to expand 

business by maintaining sustainability, organizations have constantly observe 

environmental changes, develop own resources and choose particular strategic 

position. The influence of firm’s positioning and market structure is interrelated: the 

chosen position influences competitors, who impact market structure, and vice versa 

(Ansoff, 1988). The market structure that changes influenced by the competitors’ 

reaction can force the firm to change its strategic position as well. 

53


Strategic position is singled out referring to organizations’ behaviors in the market. 

This viewpoint is supported by Mintzberg et al. (1998), who has distinguished the 

pioneers of the company, dominating firms, copying firms, an imitator of transnational 

companies, professionals, global transactions’ hands, innovators, diversified firms and 

conglomerates. Most frequently strategic positions of tourism firms in the market are 

analyzed by several authors (Garrigo’s-Simo’n et al., 2005; Avci et al., 2011; Jusoh 

and Parnell, 2008) referring to the typology of Miles and Show (1978), who have 

excluded company’s prospectors, defenders, analyzers, and reactors. The main 

strength of this typology is its exhaustive description of organizational behavior, 

comprising the simultaneous consideration of key elements of strategy, structure and 

alternating processes (Segev, 1987). According to Miles and Snow (1978) 

independently from the strategic orientation of the firm it is important to identify how 

it sustains its strategic position. 

Referring to theoretical argumentation as well as considering tourism peculiarities 

it is necessary to use the model that corresponds with tourism specifics and the 

approach of strategic position. The model by Poon (1993) can be considered the wellknown 

and suitable for the analysis of strategic positions of companies in the tourism 

sector. 

Poon (1993) presents her theoretical insights on the enforcing of the strategic 

position of the companies that function in the tourism sector. Strategy model for new 

tourism is based on: 

1) The importance and guidance of industrial service, highlighting the quality of 

service provided, as it is closely related to the development of human resources; 

2) The growing knowledge of tourism service inside the consumers’ segment and 

its complexity; 

3) Diffusion of information technologies within the tourism industry; 

4) Industrial changeability which requires constant innovations to provide 

competitive success. In order to develop the right strategy tourism companies organize 

their activities cyclically. Three strategic orientations of travel trade companies are: 

quality orientation through resource management; 

consumer orientation through market recognition and development; 

progress through information technologies and innovations. 

The methodological design of this article refers to this strategic constructs. 

2. The main trends affecting Lithuanian travel trade industry 

In Lithuania tourism makes 5 per cent of gross national product. This is the most 

booming sector of economics. The 2008 were the significant years for tourism 

growing in Lithuania, when sales of travels and tour packages, number of Lithuanian 

residents who made visits abroad reached the peak. According to the data of 

Lithuanian Tourism department for the first quarter of 2010, the turnover from tourism 

was 1.9 billion LTL (1 LTL = 3,45 EUR), and fell by 1 percent comparing with the 

first quarter of 2009. During the first quarter of 2010 the biggest part (68 per cent) of 

54


income was got from travel services export and increased in 10 percent comparing 

with the income in 2009. Amounts paid by foreigners for tourism services make 26 

percent of Lithuanian services’ export and 5 per cent of Lithuanian services’ and 

products’ export. Travel services’ export amounts exceeded travel services’ import 

amount in 96 Million LTL (Tourism in Lithuania, 2010). On the other hand, number 

of foreigners who have arrived in Lithuania decreased in 43.6 per cent in 2005–2009 

(see Table 1). 

The dynamics of travel trade industry in Lithuania 2005–2009: 

statistical indicators 

Table 1 

Indicators 2005 2006 2007 2008 2009 Change 

2005– 

2009 

Number of inbound tourism 93 93 83 79 76 -18,27% 

enterprises 

Number of outbound tourism 200 202 215 229 236 +18% 

enterprises 

Number of persons engaged in 1981 2186 2381 2599 2329 +17,56% 

servicing tourism 

Amounts paid by foreigners for 79230 79600 78420 82695 72240 -8,82% 

tourism services, in Thousand LTL 

of which for package travel, in 72100 68600 66219 67708 60669 -15,85% 

Thousand LTL 

Number of foreigners who have 136,4 123,7 109,9 101,8 76,9 -43,62% 

arrived, in Thousand 

Number of Lithuanian residents 

who made visits abroad, in 

Thousand 

194,9 233,7 253,0 318,7 223,6 +14,72% 

Notes: The turnover is calculated by Lithuanian currency (1 LTL = 345 EUR) 

Source: Figured by authors on the ground of Tourism in Lithuania, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010 

The travel trade is one of the largest subsectors of tourism in Lithuania by the 

number of enterprises. At the beginning of 2010 there were 252 micro enterprises (1 to 

9 employees) in travel trade industry that makes 83.7 per cent all of enterprises. In 

2009, travel agencies and tour operators provided services to 91.9 thousand foreigners 

(15 thousand of them were the one day visitors) and 227.6 thousand Lithuanian 

residents (3.9 thousand of them were one day visitors) (Tourism in Lithuania, 2010). 

In 2008, the share of inbound tourism in Lithuania decreased by 21.9 per cent, that of 

outbound tourism – by 29.9 per cent. Most foreigners arrived from Germany (25.8 per 

cent), Russia (14.3 per cent), and Poland (8.8 per cent). The most Lithuanians traveled 

to Turkey (25.6 per cent), Egypt (19.4 per cent), Greece (9.6 per cent), Spain (6 per 

cent), Italy (3.9 per cent), Tunisia (3.6 per cent), and France (2.7 per cent) (Tourism in 

Lithuania, 2009). 

55


The foregoing survey will illustrate that 2008 were the critical years for the tourism 

in Lithuania. The beginning of economy downturn in 2008 made the great impact on 

the new trends of Lithuanian travel trade industry. Taking into consideration the data 

of the Tourism sector studies (2008), the work of travel trade sector companies is 

dependent on miscellaneous factors. 

Changes in the global economy. Influence of changes in economy is identified 

rather easily. However, it is difficult to predict and assess the influence on a 

separate service sector. The economic prosperity which EU countries have 

been enjoying before the years of 2008, has been replaced by USA’s 

economic recession, which started back in 2007. Analyzing economical 

tendencies and influence on travel trade companies, the following tendency 

was identified: travel trade market growth has decreased from 20 to 30 per 

cent, comparing with the years of 2008 and 2009. According to the data of 

Statistics of Lithuania 17.8 per cent of unemployment rate in 2010 influenced 

the travel trade industry as well: some companies went bankrupt. The 

decreasing income of inhabitants decreased the demand for tourism products; 

Changes of tourists’ preferences. Short tours to neighbour countries, internal 

tourism of residents, business trips, and luxury trips are popular. A lot of 

travel trade companies provide tourism packages at competitive prices, 

specialized to business trip organization, etc.; 

Changes in special needs and leisure. Individual needs for hobby and sport 

tourism (golf, tennis, and etc.) are increased significantly. Tourists expect 

quality for a competitive price offers, high standards of services. Recently 

tourists paid more attention to quality of hospitality and paid more for 

benefits, notwithstanding, that the duration of travels and vacations were 

becoming shorter. 

Changes in tourist demographical profile. This situation depends on the 

changing characteristics of the tourists. Families prefer complex of services 

provided by travel trade companies, couples, single man or woman prefer 

short cultural or active packages; 

Modernization of travel trade companies services process. This relates to new 

technologies, opportunities to implement different online reservation systems 

and customers’ relationship management programs, etc. 

Executed Study of the tourism sector (2008) highlighted the main facts showing 

that organizations of tourism sector must look for new competitive methods in order to 

survive in the market as well as to stimulate the attractiveness of tourism destination. 

The aim of European tourism politics is to get economical and cultural benefit from 

the tourism. In order to reach the objective the companies should create a wide 

spectrum of products that would help European countries to become more attractive 

and worth visited places. Travel trade companies as the stimulators of tourism 

destination can implement their objectives more quickly, though they need a lot of 

competence that is expressed by strategic orientations in the article: quality orientation 

through resource management; consumer orientation through market recognition and 

56


development; progress through information technologies and innovations. The 

discovering of these strategic orientations could help to highlight the main competitive 

sources and competence of tourism as well as other business organizations. It is very 

important for the ‘recruit-countries’ of the European Union which haven’t got 

particularly exclusive recourses of tourism yet. Joining the EU Lithuania has become 

more well-known among the countries of the EU that resulted in stimulating the visits 

of the foreigners. However, to maintain and even enlarge the streams of tourism in the 

country can help the stiff collaboration between travel trade companies of the other 

countries (especially the recruit-countries of the EU where the tourism potentials 

aren’t developed enough and their popularity among the EU and other countries isn’t 

big enough too). In order to gain and improve popularity the tourism companies 

should improve their competences as well as travel trade: develop the ability of 

orientation towards the different needs of the customers, constantly improve the 

quality of the service and the potential of human resources, install new informational 

technologies and create the innovations of service and products. 

3. Methodology 

A quantitative questionnaire was prepared under the structure of Poon (1993) 

strategic model parameters: customer orientation, quality orientation, technology and 

innovation orientation, and evaluation of current situation. The criterion developed by 

the authors are elaborated in 83 statements, which were scored using four-point Likert 

type scale (1 = powerful disagreement; 4 = powerful agreement). The research sample 

was arranged under the data of the Department of Statistics of the Republic of 

Lithuania. In 2009 in Lithuania there were 301 travel trade companies (Tourism in 

Lithuania, 2010). Paniotto’s formula helped in making calculations. Questionnaires 

were presented to 171 respondents. A total of 98 questionnaires were received. The 

sample consisted of 53 tour operators and 45 travel agencies. The questionnaire 

feedback from the entire research sample made 57.3 percent. The sample data, which 

makes 33 per cent out of all the travel trade companies, functioning in Lithuania, were 

used for the calculation. The survey included collected data since March till May, 

2010. The data was processed by means of the SPSS. In order to disclose the research 

results, average scores were calculated. 

4. Findings of the survey 

This survey has helped to evaluate the current travel trade market situation. The main 

results of the research have been identified. When performing the analysis of the present 

competitive situation in the travel trade market, it was identified that great competition 

took place in the tourism business; thus a newly established firm has to think over in what 

it will be better than the firms having been functioning for many years and have already 

anchored in the market. Estimating the competitive environment the respondents have 

pointed out that competition is constantly getting stronger, especially in the field of 

57


outgoing tourism (average score 3.53). However, the respondents haven’t predicted the 

danger of the emergence of new foreign competitors into Lithuanian outbound tourism 

market. We would assume that such approach of the respondents is hardly explained as 

more favorable conditions for new tour operators to enter the market were created after 

Lithuania has joined the EU and has enacted new attitudes of the law. Usually the offers of 

foreign tour operators are not only more qualitative but also cheaper, therefore, they seem 

more attractive for tourists. 

It should be noted that in order to maintain strong strategic position competing 

companies should improve their service quality, search for new routes and services. 

Estimating the viewpoint of the respondents about collaboration between competing 

companies in order to strengthen the competitive position, create new corporate 

products and sell services, has been valued unequally (average score 2.77). 44 per 

cent of the respondents point out that they often collaborate with their competitors 

creating new tourism suggestions for customers, whereas 46 per cent of the 

respondents state that they do not collaborate closely with their competitors. It proves 

that they do not see any dangers for the demand of products and services being created 

by them (average score 2.25). It is possible to state that the surveyed travel trade 

sector’s participants particularly carefully evaluate their competitive possibilities. 

However it also shows their nearsightedness in order to survive in the market which is 

sensitive for environmental changes: economic crisis, etc (see Table 2). 

Orientation to a customer determines that new tourism is more and more 

based on the individualization. Travel trade companies willing to satisfy a 

sophisticated customer should constantly strive for service quality. Thus, in different 

countries where tourism is developed or only being developed it is pursued to meet the 

needs of the vacations and free time of sophisticated tourists requiring new senses, 

new services and places of interests (aqua parks, tricky routes in deserts, swamps, 

mountains, and specific hotels). The majority of travel trade managers who have 

participated in the survey accepted the importance of determining individual 

customers’ needs, wishes and desires (average score 3.3) and the development of 

relations with them (average score 3.41). However, the results of the empirical 

research show that the meeting of customers’ needs (average score 2.84) and market 

segmentation (average score 2.88) is the weakest link of the activity of the surveyed 

firms. This shows that Lithuanian travel trade companies have not got sufficient 

understanding about the technique of knowing their customers. It results in decreasing 

their competitiveness. 

Quality orientation requires evaluating the potential of human resources in order 

to enable them to create new diversified sophisticated tourism products by finding new 

tourism resources at different destinations favorable for tourism. It needs qualitative 

products of large variety intending to satisfy and influence the formation of the demands 

of new customers. Human resource management was evaluated by 3.2 points by the 

respondents. The results of human resources management (see Table 2) disclose that the 

managers of the surveyed travel trade firms pay greater attention to the search and 

selection of competitive employees (average score 3.27) as well as creation of positive 

organizational climate (average score 3.33); however they do not invest enough into the 

58


development of employees’ systematic learning (average score 3.18) and ensuring of their 

improvement conditions (average score 3.02).Thus, the managers of travel trade firms 

have to decide how can they create favorable conditions and possibilities for their 

employees to develop and learn by increasing their employees’ motivation not only by 

using financial means. The improvement of external and internal communication is found 

as one of the most important indicators in improving the process of service provided 

(average score 3.68). It confirms that the firms striving for the strengthening of their 

strategic position pay particularly great attention to maintenance of the relationship of the 

staff (average score 3.52). However, referring to the paradigm of service quality, first of all 

it is necessary to survey customers and reveal their criterion of service quality evaluation 

which can become the standard of firm’s service quality. The surveyed respondents 

pointed out the lack of attention for the constant research of the market (average score 

2.76) which means the slow reaction of companies to the changes of the market. During 

the process of development of the products (average score 3.36) it is important to use the 

modern technologies that improve service provided. The formation of new travel routes is 

influenced by the generation and application of innovative ideas (average score 3.21) as 

well as by the ability to use different ways of service sales (average score 3.51). 

Parameters of the research and evaluation of indicators 

Table 2 

Criteria Indicators 

Average 

score 

1 = strongly disagree; 4 = strongly agree 

Consumer orientation through market recognition and development 

Individual Flexibility in respect of customers’ needs 3.31 

expectation Meeting special needs of customers 3.20 

evaluation Knowledge on customers’ expectations 3.39 

Customer Formation of customers’ needs 2.77 

needs Constant reformation of services’ nomenclature 2.91 

satisfaction 

Market Customers’ segmentation 2.99 

segmentation Constant performance of market researches 2.76 

Customer Development of customers’ trust in the firm 3.58 

relationships Search for methods and ways for attracting customers 3.31 

development Constant evaluation of service rendering mistakes 3.40 

Ensuring feedback with customers 3.36 

Quality orientation through resource management 

Human Attraction and maintenance of competitive employees 3.27 

resources Development of personnel’s systematic learning and creation 3.18 

management of improvement conditions 

Increase of employees’ motivation 3.02 

Creation of positive organizational climate 3.33 

Service Creation and observance of firm’s activity standards 3.53 

process Stimulation of contact and support personnel collaboration 3.52 

59


improvement Identification of service rendering process mistakes and 3.56 

foresight of their elimination means 

Improvement of external and internal communication 3.68 

Product Formation of new services and travel routes 3.16 

development Search for innovative products and their adaptation 3.21 

Product development by using IT 3.54 

Use and coordination of service distribution channels 3.51 

Development and progress through information technologies and innovations 

Generation and Search for new ideas 3.46 

adaptation of Creation of conditions for implementing innovative ideas 2.59 

ideas 

Tolerance of creative, non-traditional ideas 3.19 

Preparation of personnel for innovation implementation 2.71 

Inventory of innovations in the market 2.88 

Creating Use of research results 2.10 

innovation Integration of alternative tourism products into the supply of 2.41 

through 

learning 

firm’s services 

Implementation of information technologies 3.21 

Analysis and application of competitors’ good will 2.28 

Analysis of successful and unsuccessful examples of the 3.01 

implemented innovations 

Partnership Partnership relations are based on diagonal integration 3.09 

and 

Partnership relations with competitors are based on contracts 3.04 

networking to perform particular works 

Partnership is based on outsourcing fundamentals 2.38 

Active participation in the activity of international tourism 

networks 

2.68 

Collaboration based on corporate capital 2.01 

Using of ICT Creation of internal information system among the members of 3.52 

own firm’s network members 

Use of information systems, contributing to communication 3.30 

with other independent firms 

Use of computer reservation systems 3.60 

Use of the management system of relations with customers 3.26 

Use of information systems for performing activity functions 3.66 

Technology and innovation developing orientation. According to Novelli 

et al. (2006), it is necessary to be totally innovative in the marketing and vacation concepts 

as well as in the organizational concepts, product blending, packaging, and management of 

tourism. The processes of the creation of innovation, development of relations with 

customers and creation of values require integrating, adapting and using informationcommunication 

technologies (ICT). During the empirical research it was determined that 

modern technologies are used by almost 70 percent of the travel trade respondents and the 

rest are planning to do this in the nearest future. It should be noted that most often the 

companies functioning in the travel trade sector used computer reservation systems (most 

often Amadeus, less – Galileo, Sabre; the average score is 3.6), hotel reservation systems 

(HDS), implement different IT solutions in order to facilitate inter-organizational processes 

60


(average score 3.66) of collaboration and communication with customers and partners 

(average scores 3.26 and 3.30; see Table 2). 

The results of the research identify that travel trade companies that pointed out not 

using the information technologies in their activity so often do not coincide with the 

statements about creative significance and application of technologies. The travel trade 

companies, which have stated that they sell about 40 and less per cent of the products and 

services created by them, prove that they have been more oriented towards the needs of 

customers. Estimating the experience of the application technology and innovation 

strategic orientation in the companies of the travel trade sector, it is possible to state that 

ICT is widely used (average score 3.47). Despite this, partnership and networking (average 

score 2.64), creation of innovation basis by continuous learning (average score 2.6) is 

influenced by generation and using of ideas (average score 2.97), referring to the empirical 

research results it is developed rather weakly. Expression of three strategic criterions of 

evaluations of orientations is shown Fig. 1. 

Fig. 1. Expression of strategic orientations criterions evaluations 

It was found out that the travel trade companies that had been functioning in the 

market from 15 to 20 years applied innovative ways to search for new services, 

products, human resource management and satisfaction of customers’ needs more 

often than the companies functioning in the market for less than 15 years. 

Conclusions and recommendations 

The economic downturn in recent two years disclosed strategic management 

problems of travel trade companies that influenced the bankruptcy of small as well as 

big players in Lithuania. According to the analysis of Lithuanian tourism sector it was 

identified that the members of Lithuanian travel trade sector still orient to the creation 

61


of mass tourism products and services, insufficiently evaluate the change of economic 

situation and demographical changes, pay too little attention to the needs of customers, 

and do not consider enough new tourism tendencies. The analysis of the main trends 

suggests the importance of improving the collaboration between public and private 

tourism sectors. Give micro credits for small tourism companies in order they could 

survive under the circumstances of economic downturn and avoid redundancy. The 

changing needs and incomes of the tourists could inspire the travel trade companies 

offer new travel routes and destinations oriented to the border – countries resulting in 

the further more active marketing processes. 

Results of empirical research of Lithuanian travel trade industry showed that 

Lithuanian travel trade companies are disinclined to create conditions for close 

cooperation and networks that could lead to success. Also Lithuanian travel trade 

companies react unwillingly to market changes that directly influence their 

performance and surviving in the market. These processes have impacted customers’ 

distrust and influenced their behaviors and attitudes toward organizations. Empirical 

results showed that Lithuanian travel trade companies aiming to maintain strategic 

position are most oriented to quality (the improvement of service process, new 

products’ search and development, combining of various means) and applying of 

technology and innovation (ICT use: different reservation systems, CRM; and search 

and creation of innovation). On the other hand it is difficult to say what kind of 

strategic orientation influence the results of companies work. Tsiotsou (2010) used a 

sample of 329 Lithuanian and Greek travel and tourism service reports where 

customer’s orientation is directly related with the performance of tourism firms, 

compared it with the orientation of competing firm and other inter-functional 

orientations. 

In conclusions of the empirical survey: the providers of the travel trade could 

develop the following strategic positions: 

Strengthen the collaboration and cooperation aiming to respond to 

environmental changes. It is necessary for small travel trade firms collaborate 

closely in order to feel new trends and to compete with large market ‘players’ as well. 

These relations and possibilities enable to offer more qualitative products, save firm’s 

costs, etc. Lithuanian travel trade companies should integrate into international 

networks of travel trade companies more actively. It would result in more qualified 

service of customers in any country of the world, enlarge the map of tours, and 

implement innovations. 

Maintaining consumer’s orientation through market recognition and 

development. Travel trade companies should re-orient themselves from the mass 

customer needs to individual customer needs. In order to evaluate their work quality 

some companies should systematically carry out research on customers’ needs, 

specialize and orient to market niches. Travel trade companies will strengthen their 

strategic position by forming strong coherences between creating market needs for 

new tourism services as well as permanently maintaining and reinforcing resources 

already possessed (e.g., reputation, financial assets, managerial skills, etc.). 

Companies may not be afraid to offer non-typical suggestions for a customer; in this 

62


way they may revise the portfolio of their products. They have to be able to form new 

needs of customers in the nearest future. 

Maintaining quality orientation through resource management. 

Companies have to be able to orient to traditional aspects of improvement of service 

delivering and service quality in order to meet customers’ needs and expectations as 

well as implement gradually innovations of product, information and communication 

technologies, foster creative environment within the organization, form value 

networks and develop long-term relations with market members. 

Maintaining technology and innovation developing orientation. 

Managers of travel trade companies should encourage their staff to be creative and 

innovative; induce continuous learning and self-realization. The implementation of 

new ideas when financial resources are missing is possible through cooperation with 

other larger members of the tourism sector. Creating innovation by learning is related 

to a more active takeover of foreign travel trade companies’ experience as well as 

collaboration with academic institutions, ability to apply the latest empirical research 

results. The most recent research insights would help Lithuanian travel trade 

companies to find out about popular alternative tourism products in other countries; 

this would inspire them to perform an analysis of good experience as well as to create 

the base of new products under good practice. 

The research could be extended dealing Miles’ and Snow’s (1978) methodology 

that describes the correlations between strategic position and the role of tourism 

services. The alternative view is to investigate market orientation issues in travel trade 

as well as in other tourism sub sectors and other developing countries. 



References 

Ansoff, H. I. (1988). New corporate strategy: an analytical approach to business policy for growth and expansion. 

New York: Wiley. 

Avci, U., Madanoglu, M., Okumus, F. (2011). Strategic orientation and performance of tourism firms: evidence from a 

developing country. Tourism Management 32: 147–157. 

Barney, J. B. (2001). Is the resource-based view a useful perspective for strategic management research? Yes. 

Academy of Management Review 26(1): 41–56. 

Capone, F., Boix, R. (2008). Sources of growth and competitiveness of local tourist production systems: an application 

to Italy (1991–2001). The Annals of Regional Science 42 (1): 209–224. 

Christensen, C. M. (2001). The past and future of competitive advantage. MIT Sloan Management Review 42 (2): 105–109. 

Faulkner, D., Bowman, C. (1995). The essence of competitive strategy. London: Prentice-Hall. 

Fitzroy, P., Hulbert, J. M. (2005). Strategic management: creating value in a turbulent world. John Wiley & Sons, 

Chichester. 

Font, X., Tapper, R., Cochrane, J. (2006). Competitive strategy in a global industry: tourism. Handbook of Business 

Strategy 20: 51–55. 

Garrigo’s-Simo’n, F., Marque’s, D. P., Narangajavana, Y. (2005). Competitive strategies and performance in Spanish 

hospitality firms. International Journal of Contemporary Hospitality Management 17 (1): 22–38. 

Hopeniene, R., Railiene, G., Kazlauskiene, E. (2009). Potential of virtual organizing of tourism business system actors. 

Engineering economics 3 (63): 75–85. 

Jusoh, R., Parnell, J. A. (2008). Competitive strategy and performance measurement in the Malaysian context. 

Management Decision 46 (1): 5–31. 

63


Laws, E. (2004). Improving tourism and hospitality services. Cambridge, MA, USA: CABI Publishing. 

Miles, R. E., Snow, C. C. (1978). Organization strategy, structure and process. NY: McGraw-Hill. 

Mintzberg, H., Ahlstrand, B., Lampel, J. (1998). Strategy safari: a guided tour through wilds of strategic management. 

Hertfordshire: Prentice Hall. 

Novelli, M., Schmitz, B., Spencer, T. (2006). Networks, Clusters and Innovation in tourism: a UK experience. Tourism 

Management 27 (6): 1141–1152. 

Obra, A. R., Camara, S. B., Melendez, A. P. (2002). Internet usage and competitive advantage: the impact of the 

internet on an old economy industry in Spain. Internet Research: Electronic Networking Application and Policy 

12 (5): 391–401. 

Okumus, F. (2001). Towards a strategy implementation framework. International Journal of Contemporary Hospitality 

Management 13 (7): 327–38. 

Poon, A. (1993). Tourism, technology and competitive strategies. Oxford: Cabi Publishing. 

Porter, M. E. (1985). Competitive advantage: creating and sustaining superior performance. NY: The Free Press. 

Segev, E. (1987). Strategy, strategy making and performance: an empirical investigation. Management Science 33(2): 

258–269. 

Statistics of Lithuania. (2010). Main socio-economic indicators of Lithuania. Website: www.stat.gov.lt 

Turizmo sektoriaus studija. (2008). Darbuotojų ir jų kvalifikacijos kaitos prognozių tyrimo ataskaita. Kaunas: Judex. 

Teece, D. J., Pisano, G., Shuen A. (1997). Dynamic capabilities and strategic management. Strategic Management 

Journal 18: 509–533. 

Tourism in Lithuania 2005. (2006). Vilnius: Statistics Lithuania. 





Trunfio, M., Petruzzellis, L., Nigro, C. (2006). Tour operators and alternative tourism in Italy. Exploiting niche 

markets to increase international competitiveness. International Journal of Contemporary Hospitality Management 

5: 428–438. 

Tsaur, S. H., Yung, C. Y., Lin, J. H. (2006). The relational behavior between wholesaler and retailer travel agencies: 

evidence from Taiwan. Journal of Hospitality & Tourism Research 3: 333–438. 

Tsiotsou, R., Ratten, V. (2010). Future research directions in tourism marketing. Marketing Intelligence & Planning 

28 (4): 533–544. 

Tsiotsou, R. H. (2010). Delineating the effect of market orientation on services performance: a component – wise 

approach. The Services Industries Journal 30 (3): 375–403. 

Wang, Y. H. P. (2003). Customer – focused performance and the dynamic model for competence building and 

leveraging. Journal of Management Development 22 (6): 483–526. 

64


KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į 

TURIZMO PLĖTRĄ LYGINAMOJI ANALIZĖ 

Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė 


Anotacija 

Straipsnyje analizuojamas Vilniaus ir Klaipėdos miestų gyventojų požiūris į turizmo plėtrą miestuose, 

taikant socialinių mainų teoriją. Straipsnyje pateikiami kiekybiniu tyrimu nustatyti gyventojų teigiamo ir 

neigiamo požiūrio formavimo sociodemografiniai veiksniai, jų reikšmingumas grindžiamas statistiniais 

metodais. Tyrimas parodė bendrą teigiamą gyventojų požiūrį į turizmo plėtrą abiejuose miestuose, bet 

skirtingų veiksnių įtaką formuojantis dviejų miestų gyventojų požiūriui. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: požiūris, vietiniai gyventojai, turizmo poveikis, Klaipėdos ir Vilniaus miestų 

gyventojai. 

Abstract 

The application of social exchange theory allows the authors to analyze the attitudes of the Vilnius and 

Klaipeda cities inhabitants towards tourism development in cities. The article presents a quantitative 

study of basic socio-demographic factors, which determine positive and negative attitudes of the population 

towards tourism. The significance of the factors is justified by statistical methods. The survey 

showed overall positive attitudes to tourism development in both cities, however, different factors influence 

on the attitude formation of two cities inhabitants. 

KEY WORDS: attitude, local inhabitants, impact of tourism, inhabitants of Klaipeda and Vilnius. 

Įvadas 

Nors turizmą generuojančiose teritorijose interesų turėtojų konfliktai ir įtampa nulemia 

turizmo plėtros apimtis, tačiau iki 1980 metų turizmo tyrėjai netyrė vietinių bendruomenių 

ir suinteresuotų šalių požiūrio. Jie daugiausia analizavo keliautojus, jų lūkesčius, elgesį ir 

motyvaciją. Dauguma tyrimų buvo skirti turistų aptarnavimo kokybės, jų poreikių, įmonių 

plėtros klausimams, tuo tarpu vietos bendruomenių suvokimas ir požiūris į šią pramonės 

šaką buvo menkai aptariami (Archer, 2005; Jiaying Zhang, 2008). Vieni pagrindinių suinteresuotų 

asmenų turistinėje vietovėje yra vietos gyventojai. Jų požiūris ir elgesys turistinėje 

vietovėje yra svarbūs ir kitu aspektu – palankus vietinių gyventojų ir turistų požiūris 

yra reikšmingas lankytojų pasitenkinimo vietove ir paslaugomis veiksnys. Todėl vietinės 

bendruomenės dalyvavimas planuojant turistinę vietovę ir ją plėtojant yra būtinas, kad 

turizmo plėtra būtų darni, išlaikytų ekonominių, gamtinių ir kultūrinių elementų pusiausvyrą 

(Ritchie, Inkari, 2006). 

Sociokultūriniu požiūriu plėtojant turizmą ir turistų, ir šeimininkų, ir turizmo paslaugų 

teikėjų nuomonės yra vienodai svarbios. Šeimininkų nuomonės ignoravimas 

kelia daug turizmo plėtros problemų. Šiuolaikiniame planavimo procese įprasta 

(Murph, 1981) atsižvelgti į šeimininkų bendruomenę, jei planuotojai ir investuotojai 

nori plėtoti ilgalaikį verslą. Be palankios vietos bendruomenės nuomonės, tolydi ir 

ilgalaikė turizmo pramonės plėtra neįmanoma. 

Lietuvoje požiūrio į turizmo plėtrą tyrimai pradėti Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir 

turizmo katedroje 2003 m. Vietinių gyventojų požiūris analizuotas Lietuvos pajūrio terito- 

65


rijose (Armaitienė ir kt., 2009; Armaitienė ir kt., 2010), tirtas Lietuvos ir Rusijos Kuršių 

marių baseino turistų ir gyventojų požiūris į turizmo plėtrą. Tyrimai atlikti taikant kokybinių 

tyrimų metodologiją, jie parodė, kad Kuršių marių vietinių gyventojų turizmo suvokimas, 

kaip ir vietinių turizmo plėtros išteklių vertinimas bei požiūris į darnų turizmą priklauso 

nuo autochtoniškumo ir interesų turėtojų konfliktų masto. 

Šio tyrimo tikslas: atlikti Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo 

plėtrą lyginamąją analizę. 

Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: 

išanalizuoti mokslinę literatūrą apie gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimus; 

nustatyti esminius veiksnius, kurie daro įtaką teigiamam ir neigiamam gyventojų 

požiūriui; 

nustatyti statistinį veiksnių ir sociodemografinių charakteristikų ryšių reikšmingumą. 

Objektas. Pagrindinis tyrimo objektas – Klaipėdos ir Vilniaus miesto gyventojų 

požiūris į turizmo plėtrą mieste. Klaipėdos ir Vilniaus miestai pasirinkti dėl panašumo: 

abiejuose didėja turistų skaičius, yra didelė turizmo transporto koncentracija, šiuose 

miestuose apgyvendinta daugiausia svečių, jie yra skirtingų Lietuvos regionų tarptautinio 

turizmo centrai. 

1. Metodologija 

Turizmo suvokimo bendruomenėje tyrimai dažniausia remiasi dviem socialinėmis 

teorijomis: socialinių mainų teorija, tiriančia individų ir grupių mainus bei sąveiką, kai 

situacijos veikėjai keičiasi jiems reikšmingais ištekliais (Apo, 1992). Turizmo mainų 

socialinis poveikis bendruomenei daugelyje straipsnių analizuojamas nuo 1989 metų, 

tačiau teorinė analizės struktūra tebekuriama. 

Antroji yra socialinio atstovavimo teorija, kuri stengiasi paaiškinti žmonių mąstymą, 

veikiamą kasdienės patirties, ir socialinės realybės poveikį šiam procesui (Pearce, 

Moscardo, Ross, 1996, p. 39). 

Lyginamoji Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų nuomonių analizė buvo atliekama 

socialinių mainų teorijos kontekste. Ją taikant remtasi R. R. Perdue, P. T. Long, 

L. Allen (1990, p. 589) turizmo plėtros palaikymo modeliu, kurį sudaro rezidentų charakteristikos, 

bendruomenės priklausomybė nuo turizmo, asmeninė nauda iš turizmo, 

parama planuojant turizmą. Šiame procese pasitelkiamos tokios rezidentų charakteristikos, 

kaip rezidavimo trukmė, gyvenamosios vietos atstumas nuo turistinės teritorijos 

ar objektų, vietinių gyventojų sociodemografinės charakteristikos, rezidentų sąveikos 

su turistais intensyvumas (Zhang, 2008). 

Remiantis J. Williams ir R. Lawson (2001), gyventojų reakcijos į turizmo reiškinius 

tyrimai gali padėti suprasti, kodėl jie palaiko turizmą arba yra prieš jį nusiteikę. 

Supratus šeimininkų bendruomenės požiūrio į turizmą svarbą, per pastaruosius du 

dešimtmečius pradėta nemažai tyrimų šia tema (Zhang, 2008). 

66

KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ... 

Yra kelios priežastys, kodėl gyventojų požiūris į turizmą yra svarbus, ypač plačiai 

svarstoma problema – gyvenimo kokybės klausimas. Turizmo poveikio studija yra 

svarbi greito turizmo pramonės augimo, gyvensenos kaitos ir naujų turizmo plėtros 

charakteristikų kontekste. Remiantis tyrimų rezultatais konstatuota, kad turizmo plėtra 

paveikė ir bendruomenės socialinę struktūrą, ir gyventojų gyvenimo būdą. Poveikis 

platus – nuo ekonominių, socialinių ir kultūrinių aspektų iki gyvenimo aplinkos ir 

psichologinių elementų (Zhang, 2008). 

Tradiciškai svarbiausiu laikomas ekonominis turizmo poveikis. Ekonominis turizmo 

įnašas ir vietinės bendruomenės požiūris į turizmą yra glaudžiai susiję. Remiantis socialinių 

mainų teorija, nustatyta, kad vietiniai gyventojai pirmiausia vertina turizmo ekonominį 

poveikį kaip naudą sau. R. R. Perdue, P. T. Long, L. Allen (1990) įrodė, kad turizmas suteikia 

daugiau galimybių vietinei bendruomenei įsidarbinti ir užsiimti įvairesne ekonomine 

veikla. Ankstesnių studijų apžvalgos atskleidė, kad turizmas prisideda prie ekonomikos: 

skatina infrastruktūros, transporto, viešbučių, restoranų ir mažmeninės prekybos plėtrą, 

pritraukia užsienio investicijas, stabilizuoja vietos ekonomiką. 

Tiriant socialinį ir kultūrinį turizmo poveikį nustatyta, kad greita turizmo plėtra paveikė 

vietines bendruomenes ir teigiamai, ir neigiamai. Socialiniu požiūriu teigiamas 

poveikis – tai didėjantis rekreacinių ir pramoginių įstaigų skaičius, pagerėjęs policijos 

ir priešgaisrinės apsaugos darbas, geresnis bendruomenės įvaizdis ir sustiprėjęs savigarbos 

jausmas. Neigiamas poveikis – tai padidėjęs nusikalstamumas ir tarša, eismo 

intensyvumas ir nepageidaujamai pasikeitusios tradicijos bei šeimos vertybės. 

Kultūros požiūriu turizmas daro įtaką savigarbai ir tapatumui, susitelkimui, idėjų mainams 

ir kitų kultūrų pažinimui (Stein, Anderson, 1999). Neigiami pokyčiai: asimiliacija, 

konfliktai ir neapykanta svetimšaliams. Pažymima, kad vietinė bendruomenė turizmo nulemtus 

pokyčius kultūrai supranta dvejopai: vieni suvokia juos kaip „tradicinės kultūros 

naikinimą ir visuomenės gąsdinimą“, kiti sieja su taikos, didesnio tarpusavio supratimo ir 

geresnio pažinimo aspektais (Brunt, Courtney, 1999). Taip pat akivaizdu, kad plečiantis 

tarptautiniam turizmui šeimininkų ir svečių kontaktai vis dažnėja. Socialinis ir kultūrinis 

turizmo poveikis turėtų būti apsvarstytas dar planavimo procese, kad būtų galima padidinti 

naudą ir sumažinti kylančias problemas (Brunt, Courtney, 1999). 

Svarbiausias turizmo poveikio analizės tikslas – suteikti vartotojams, vietos valdžiai 

ir kitoms suinteresuotoms šalims informacijos apie bendruomenės požiūrį į turizmą, 

kad būtų galima sustiprinti teigiamą ir sumažinti neigiamą poveikį veiksmingomis 

turizmo planavimo ir plėtros strategijomis (Oviedo-Garcia, Castellanos- 

Verdugo, Martin-Ruiz, 2008). 

Praktikoje žmogaus požiūriai išryškėja per jo vertybių sistemą, kuri rodo, kas yra 

gerai ar blogai, kas patinka ar nepatinka, gražu ar negražu, teisinga ar klaidinga. Požiūris 

nulemia ideologiją, politiką, įstatymus, gyvenseną ir elgesį. Požiūrio tyrimų 

pagrindinis tikslas – išsiaiškinti priežastis, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, kas 

turi įtakos jų pasirinkimams. Atlikus tokius tyrimus, galima efektyviau skatinti turizmo 

plėtrą, pardavinėti turizmo paslaugas ir prekes. 

G. Doxey buvo vienas pirmųjų 1975 metais pradėjęs tyrinėti gyventojų požiūrį į turizmą. 

Remiantis jo priežastinio ryšio teorijos modeliu, požiūriai svyruoja nuo euforijos 

ankstyvoje turizmo plėtros stadijoje iki susierzinimo vėlesnėje. Nors G. Doxey modelis 

67


šiuolaikinėje turizmo teorijoje vadinamas linijiniu ir supaprastintu, tačiau kaip atspirties 

taškas pirmųjų turistų ir šeimininkų kontaktų tyrimams buvo labai naudingas. 

Gyventojų suvokimo ir turizmo poveikio požiūrio tyrimai rodo, kad gyventojų požiūris 

į turizmą gali būti teigiamas ar neigiamas, atsižvelgiant į tirtą problemą ir taikytą 

metodiką. J. Williams ir R. Lawson (2001) teigimu, daugeliu tyrimų bandyta ištirti 

gyventojų nuomones, bet didžioji dalis tyrėjų taikė skirtingą atrankos technologiją ir 

dažniausiai skirtingus statistinės analizės metodus. 

Norint suprasti vietinės bendruomenės turizmo poveikio suvokimo kilmę tirti sociodemografiniai 

požiūriui įtakos turintys veiksniai: lytis, amžius, etniškumas, atstumas nuo poilsio 

vietovių, gyvenimo vietoje trukmė, tėvų šeimos padėtis ir politinė padėtis visuomenėje. 

Be šių sociodemografinių veiksnių, nustatyta, kad pajamos iš turizmo, kontakto su turistais 

lygis ir žinios apie turistus yra reikšmingi požiūrio formavimo veiksniai. 

Daugelio tyrėjų nuomone, neišmatavus požiūrio, neįmanoma sužinoti pradinio atskaitos 

taško, nuo kurio galima pradėti daryti poveikį siekiant jį keisti norima linkme. 1 paveiksle 

pateiktas M. Ambrož (2008, remiantis Perdue ir kt., 1990) hipotetinis modelis, 

kurio tikslas – parodyti veiksnių tarpusavio sąveiką, kuri daro įtaką požiūrio formavimui, 

ir pritaikyti šį modelį plėtojant turizmą gyventojų nuomonės lankstumui įvertinti. 

Atstumas nuo gyvenamosios vietos 

iki turistinės vietovės 

Turistų, lankančių vietines turistines 

vietoves, tipai 

Požiūris į turizmo plėtrą 

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos 

Turizmo poveikis 

68 

1 pav. Turizmo plėtros modelis 

Šaltinis: Ambrož, 2008, p. 63–79, remiantis Perdue, 1990 

Atliekant Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimą 

remtasi M. Ambrož (2008), R. R. Perdue ir kt. (1990) schema. Anketos klausimų apie 

požiūrį į turizmo plėtros poveikį atsakymai formuluojami pasitelkiant penkių punktų 

Likerto skalę. Apklausta atitinkamai 291 respondentas Klaipėdos mieste ir 198 Vilniuje. 

Atrankos atliktos remiantis E.W. Finn ir M. Walton (2000) metodika. Duomenys 

apdoroti taikant SPSS programą. 

2. Rezultatai 

Gauti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad bendras požiūris į turizmo plėtrą Klaipėdoje ir 

Vilniuje yra teigiamas (2 pav.): atitinkamai 47 % ir 48,5 % abiejų miestų respondentų nurodė, 

kad turizmo plėtrą vertina gerai ir labai gerai. Nemažai pateikta neutralių vertinimų: nei 

teigiamai, nei neigiamai vertino Klaipėdoje 36,7 %, Vilniaus mieste – 33,4 % apklaustųjų.


2 pav. Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą vertinimas, 2011 m. 

Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką požiūriui abiejuose lyginamuose mietuose, 

skiriasi (1 lentelė). 

Žemiau pateikiami duomenys apie kiekvieno komponento statistinius parametrus. 

Pirmasis komponentas – tai informacijos apie turizmo plėtrą turėjimas. Klaipėdos 

mieste apie turizmo plėtrą informuoti asmenys ją vertino labai teigiamai, Vilniuje – 

teigiamai. Neinformuotų apie plėtros programą asmenų vertinimai Klaipėdos mieste – 

nei teigiami, nei neigiami, Vilniaus mieste – teigiami. Taikant Spearman koreliacijos 

koeficientą nustatyta, kad gyventojų informavimas apie turizmo plėtros programą 

Klaipėdos miesto gyventojams turi tiesioginės įtakos požiūrio formavimui (nustatytas 

pastebimas (rho = 0,57), bet statistiškai nereikšmingas ryšys (p = 0,133)), Vilniaus 

miesto gyventojams – neturi. Išanalizavus kitose šalyse atliktus tyrimus, gauti tokie 

rezultatai: asmenys, kurie informuoti apie turizmo plėtrą, ją vertina teigiamai ir priešingai 

– tie, kurie mažai informuoti arba iš viso apie tai nieko negirdėjo, – neigiamai. 

Klaipėdos miesto gyventojams gyvenamoji vieta turi įtakos požiūrio formavimui. 

Nustatytas silpnas (rho = 0,127), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,006). Didžioji 

dalis šalia turistinių vietovių gyvenančių respondentų turizmo plėtrą mieste vertino 

labai teigiamai, atokiau gyvenantieji – teigiamai, toli gyvenantieji – neigiamai. Tuo 

tarpu Vilniaus miesto gyventojams gyvenamoji vieta neturi įtakos požiūrio į turizmo 

plėtrą formavimuisi. Šalia turistinių vietovių gyvenantys Vilniaus miesto gyventojai 

69


turizmo plėtrą vertino neutraliai (nei teigiamai, nei neigiamai), atokiau – teigiamai, 

toli – teigiamai. Kitų šalių atvejai parodė, kad asmenys, gyvenantys šalia turistinių 

vietovių, turizmo plėtrą vertina neigiamai, atokiau – teigiamai. 

70 

Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio 

į turizmo plėtrą vertinimas, 2011 m. 

Požiūris/Miestas Klaipėdos miesto gyventojai Vilniaus miesto gyventojai 

Teigiamas požiūris 

(bendras ir pavieniais 

komponentais) 

Neigiamas požiūris 

(bendras ir pavieniais 

komponentais) 

Neturi poveikio (bendram 

vertinimui) 

Informacija apie turizmo plėtrą 

Gyvenamoji vieta 

Gyvenamosios vietos atstumas 

iki turizmo objektų 

Išsilavinimas 

Amžius 

Informuotumas apie turizmo 

plėtros programą mieste 

Rezidavimo trukmė 




Amžius 

Lytis 


Sąsaja su turizmu 

1 lentelė 

Lytis 





Lytis 






Atstumas nuo turistinių objektų 

Informacija apie turizmo plėtrą 

Gyvenamosios vietos atstumas 

nuo turizmo objektų 

Rezidavimo trukmės įtaka 

Nustatant gyvenimo mieste trukmės įtaką požiūriui formuotis taip pat taikytas 

Spearman koreliacijos koeficientas. Gauti rezultatai parodė, kad tik Klaipėdos atveju 

nustatytas silpnas (rho = 0,120), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,010), kuris 

reiškia, kad šio miesto gyventojų gyvenimo mieste trukmė tiesiogiai veikia jų požiūrį. 

Vilniaus atveju ryšio nenustatyta (rho = 0,095). Vis dėlto trumpesnį laiką Klaipėdos ir 

Vilniaus mieste gyvenantys asmenys turizmo plėtrą vertino teigiamai. Vidutinį (5– 

15 metų) laikotarpį Klaipėdos mieste gyvenantys asmenys turizmo plėtrą vertino neigiamai, 

Vilniaus mieste – teigiamai. Ilgai Klaipėdos mieste gyvenantys asmenys (daugiau 

kaip 25 metus) turizmo plėtrą vertino neigiamai, Vilniaus mieste – nei teigiamai, 

nei neigiamai. Visuose užsienio autorių gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimuose 

buvo tikrinama, ar šis veiksnys – rezidavimo trukmė – daro įtaką požiūrio formavimuisi. 

Pastebėta, kad dažniausiai ilgai arba visą gyvenimą mieste gyvenantys asmenys 

turizmo plėtrą vertino neigiamai, o tie, kurių rezidavimo trukmė buvo trumpesnė, – 

teigiamai. 

Abiejų tyrimų rezultatai parodė, kad sąsaja su turizmu neturi įtakos Klaipėdos ir Vilniaus 

miesto gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą formavimuisi. Taikant Spearman korelia-


cijos koeficientą, tarpusavio ryšių nenustatyta, nors Klaipėdos mieste su turizmu susiję 

asmenys plėtrą vertino teigiamai, nesusiję – neutraliai (nei teigiamai, nei neigiamai). Vilniaus 

mieste – priešingai, su turizmu susiję asmenys plėtrą vertino neutraliai, nesusiję – 

teigiamai (tokių buvo net 79 %). Skirtingų šalių tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės, susiję 

su turizmu, ypač gaunantys iš jo pajamų, teigiamai vertina turizmo plėtrą. 

Kiti svarbūs palyginimai susiję su turizmo plėtros poveikio vertinimu ir ryšio tarp 

jų nustatymu. 

3. Teigiamo vertinimo komponentai 

Turizmo plėtra sukuria daugiau patogumų, duodančių naudos vietos 

gyventojams. Taikant Spearman koreliacijos koeficientą išsiaiškinta, kad vertinant šį 

teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turi informacijos apie turizmo plėtros programą 

veiksnys (nustatytas silpnas (rho = 0,103), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,022)). 

Vilniaus miesto gyventojams – priešingai, nė vienas demografinis rodiklis vertinant šį teiginį 

įtakos neturi. Taip pat pastebėta, kad su šiuo teiginiu labiausiai sutiko aukštąjį išsilavinimą 

turintys asmenys. Nemažai nesutikusiųjų turėjo vidurinį išsilavinimą (60 %). 

Turizmo plėtra pritraukia miestui investicijų. Taikant Spearman koreliacijos 

koeficientą gauti duomenys parodė, kad Klaipėdos miesto gyventojams įtakos 

vertinant šį teiginį turi amžius (nustatytas silpnas (rho = 0,161), bet statistiškai reikšmingas 

ryšys (p = 0,001)), gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas (rho = 0,102), 

bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,0023)) ir atstumas nuo gyvenamosios vietos 

iki turistinių vietovių (nustatytas silpnas (rho = 0,104), bet statistiškai reikšmingas 

ryšys (p = 0,021)). Tyrimo metu išsilavinimo įtakos nepavyko nustatyti (rho = 0,085). 

Taip pat ištirta, kad 47,5 % netoli turistinių vietovių gyvenančių asmenų sutinka, kad 

turizmo plėtra pritraukia miestui investicijų, ir tik 4,2 % nesutinka. Vilniaus mieste 

37,2 % toli nuo turistinių vietovių gyvenantys asmenys nei sutiko, nei nesutiko su teiginiu, 

kiti šalia turistinių vietovių gyvenantys asmenys visiškai nesutiko (30,1 %), 

visiškai nesutiko ir atokiau gyvenantieji. Vilniaus miesto gyventojams nė vienas demografinis 

rodiklis neturi įtakos formuojantis požiūrį į šį turizmo plėtros poveikį. 

Turizmo plėtra didina darbo vietų skaičių. Didžioji dalis Klaipėdos miesto 

jaunimo (58,1 %) ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų (48 %) su šiuo teiginiu sutinka. 

Koreliacija parodė, kad vertinant šį teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turi išsilavinimas 

(nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,161), bet statistiškai reikšmingas ryšys 

(p = 0,019)). Vilniaus miesto gyventojams įtakos turi išsilavinimas (nustatytas silpnas 

(rho = 0,167), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)) ir sąsaja su turizmu (nustatytas 

silpnas atvirkštinis (rho = -0,168), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)). Lyties 

įtakos neužfiksuota (rho = -0,018). 50 % Vilniaus miesto jaunimo nesutiko, kad turizmo 

plėtra didina darbo vietų skaičių. Asmenys, turintys nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, visiškai 

sutiko su šiuo teiginiu, turintys aukštąjį išsilavinimą – nesutiko. Šio teiginio vertinimai 

skirtinguose miestuose buvo skirtingi. 

Turizmo plėtra skatina infrastruktūros (vandens tiekimo, elektros, 

susisiekimo ir t. t.) gerinimą. Klaipėdos miesto gyventojams įtakos vertinant šį 

teiginį turi lytis (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,120), bet statistiškai reikšmingas 

71


ryšys (p = 0,009)) ir išsilavinimas (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,127), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,007)). 11,7 % žemą išsilavinimą turinčių asmenų ir 44,7 % 

aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų sutinka su teiginiu, kad turizmo plėtra skatina gerinti 

infrastruktūrą. Pritaikius Spearman koreliacijos koeficientą, rezultatai parodė, kad Vilniaus 

miesto gyventojams įtakos turi sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = - 

0,105), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,021)) ir informuotumas apie pačią turizmo 

plėtros programą (nustatytas silpnas (rho = 0,112), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 

0,014)). 36,2 % apklaustų šio miesto gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, sutiko su 

teiginiu. Tačiau 71,4 % nesusijusių su turizmu asmenų nesutiko, kad turizmo plėtra skatina 

gerinti infrastruktūrą. 

Turizmas suteikia galimybių gyventojams susipažinti su naujais 

žmonėmis. Vienintelis rodiklis, turintis įtakos Klaipėdos gyventojų vertinimams, yra 

sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas (rho = 0,101), bet statistiškai reikšmingas ryšys 

(p = 0,029)). Pastebėta, kad respondentai, susiję su turizmu ar su juo nesusiję, sutinka, 

kad turizmas sudaro sąlygas susipažinti su naujais žmonėmis. 55,8 % su turizmu susijusių 

Vilniaus miesto respondentų sutinka su šiuo teiginiu, kiti, nesusiję su turizmu, – 

nesutinka (83,3 %). Koreliacijos koeficientas parodė, kad Vilniaus miesto gyventojams 

įtakos vertinant šį teiginį neturi nei išsilavinimas (nustatytas (rho = 0,090)), nei 

sąsaja su turizmu (nustatytas atvirkštinis (rho = -0,099)), tačiau informuotumas apie 

turizmo plėtros programą įtakos turi (nustatytas silpnas (rho = 0,124), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,008)). 

Turizmas daro vietovę įdomesnę gyventi. Nė vienas rodiklis Klaipėdos 

miesto gyventojams neturi įtakos vertinant šį teiginį. Tačiau jaunimas ir darbingo amžiaus 

asmenys sutinka, kad turizmas daro vietovę įdomesnę gyventi. Vilniaus miesto 

gyventojams – priešingai, įtakos turi lytis (nustatytas silpnas (rho = 0,136), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,004)) ir informuotumas apie turizmo plėtros programą 

(nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = -0,123), bet statistiškai reikšmingas ryšys 

(p = 0,008)). Keista, bet šiame mieste 33,3 % apklausto jaunimo nesutiko, kad turizmas 

daro vietovę įdomesnę gyventi. Ir tik trumpesnį laikotarpį Vilniaus mieste gyvenantys 

asmenys sutinka su šiuo teiginiu. 

4. Neigiamo vertinimo komponentai 

Turizmo plėtra didina prekių ir paslaugų kainas. Klaipėdos miesto gyventojams 

įtakos turi amžius (nustatytas silpnas (rho = 0,102), bet statistiškai reikšmingas 

ryšys (p = 0,022)). Pastebėta, kad 41,7 % Klaipėdoje gyvenančių asmenų sutinka, kad 

turizmo plėtra didina prekių ir paslaugų kainas. Su šiuo teiginiu sutiko ir toli nuo turistinių 

vietovių gyvenantys asmenys, o gyvenantieji šalia nesutiko. Vilniaus miesto gyventojams 

įtakos vertinant šį teiginį turėjo lytis (nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = -0,121), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,009)), išsilavinimas (nustatytas silpnas (rho = 0,151), bet 

statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)) ir sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas (rho = 

0,106), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,020)). Ilgiau Vilniaus mieste gyvenantys 

asmenys sutinka, kad turizmo plėtra padidina prekių ir paslaugų kainas, o 42,1 % gyventojų, 

gyvenančių mieste iki 15 metų, visiškai sutinka. 

72


Turizmo plėtra didina nelaimingų eismo įvykių skaičių. Klaipėdos 

miesto jaunimas nesutinka su šiuo teiginiu, darbingo amžiaus asmenys – priešingai, sutiko, 

kad turizmo plėtra didina nelaimingų eismo įvykių skaičių. Lytis (nustatytas atvirkštinis 

silpnas (rho = -0,149), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)), išsilavinimas (nustatytas 

atvirkštinis silpnas (rho = -0,110), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,016)), 

gyvenimo mieste trukmė (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,146), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,002)), respondentų gyvenamosios vietos atstumas iki turistinių 

vietovių (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,123), bet statistiškai reikšmingas ryšys 

(p = 0,008)) ir informuotumas apie turizmo plėtrą mieste (nustatytas silpnas (rho = -0,102), 

bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,023)) turi įtakos Klaipėdos miesto gyventojų vertinimams. 

Vilniaus miesto gyventojų nuomonei apie šį teiginį lytis įtakos neturi (nustatytas 

(rho = 0,090)), tačiau reikšmingas yra respondentų informuotumas apie turizmo plėtros 

programą (nustatytas silpnas (rho = 0,118), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,011)), 

turistinių vietovių atstumas nuo gyvenamosios vietos (nustatytas silpnas (rho = 0,148), bet 

statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)). Tyrimo duomenys taip pat parodė, kad šalia 

turistinių vietovių gyvenantys asmenys nesutinka, kad turizmo plėtra didina nelaimingų 

eismo įvykių skaičių. 

Turizmo plėtra skatina alkoholio vartojimą ir prostituciją. Iš viso 

31,5 % respondentų Klaipėdos mieste neapsisprendė, ar turizmo plėtra skatina alkoholio 

vartojimą ir prostituciją. Nepastebėta jokių ryšių, taigi nė vienas iš rodiklių neturi 

įtakos teiginio vertinimui. Vilniaus miesto gyventojų vertinimams įtakos neturėjo sąsaja 

su turizmu (nustatytas (rho = 0,093)), tačiau turėjo respondentų informuotumas 

apie turizmo plėtrą (nustatytas silpnas (rho = 0,137), bet statistiškai reikšmingas ryšys 

(p = 0,004)). Iš visų respondentų su teiginiu nesutiko 32,5 % apklaustųjų. 

Turizmo plėtra sunaikina vietinę ekosistemą. Taikant Spearman koreliacijos 

koeficientą nustatyta, kad lytis (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,153), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,001)), respondentų informuotumas apie turizmo plėtrą (nustatytas 

silpnas (rho = 0,132), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,005)) turi įtakos 

Klaipėdos miesto gyventojų vertinimams. Taip pat tyrimo duomenys parodė, kad 30,5 % 

šalia turistinių vietovių gyvenančių asmenų sutinka, o toli nuo turistinių vietovių gyvenantieji 

nesutiko su šiuo teiginiu. Su šiuo teiginiu nei sutiko, nei nesutiko 30,7 % šalia turistinių 

vietovių gyvenančių asmenų, o atokiau gyvenantieji sutiko. Vilniaus miesto gyventojams 

įtakos vertinant šį teiginį turėjo gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas 

(rho = 0,165), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)), tačiau nepavyko nustatyti 

sąsajos su turizmu įtakos (nustatytas (rho = 0,093)). 

Turizmo plėtra didina aplinkos taršą (šiukšlės, vandens tarša, 

triukšmas). Vertinant šį teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turėjo amžius 

(nustatytas silpnas (rho = 0,111), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,018)) ir respondentų 

gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas (rho = 0,119), bet statistiškai 

reikšmingas ryšys (p = 0,010)). Ilgesnį laiką mieste gyvenantys asmenys sutiko, kad 

turizmo plėtra didina aplinkos taršą, bei didelė dalis trumpiau mieste gyvenančiųjų 

(45,8 %) negalėjo pasakyti, kad taip yra. Vilniaus miesto gyventojams įtakos vertinimui 

turėjo išsilavinimas (nustatytas labai silpnas (rho = 0,125), bet statistiškai reikšmingas 

ryšys (p = 0,007)) ir gyvenimo mieste trukmė (nustatytas labai silpnas (rho = 

73


0,142), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,003)). Be to, Vilniaus mieste trumpiau 

nei 5 metus gyvenantys asmenys nesutiko su teiginiu, o gyvenantieji ilgiau sutiko, kad 

turizmo plėtra didina aplinkos taršą. 

Viešbučių, kempingų, pramogų kompleksų ir kitų pastatų statyba, 

turizmo įrenginių statymas naikina natūralią aplinką. Nė vienas rodiklis 

Klaipėdos miesto gyventojams neturėjo įtakos vertinant šį teiginį. Daugiausiai su šiuo teiginiu 

nesutiko darbingo amžiaus asmenys, sutiko – šalia turistinių vietovių gyvenantys asmenys. 

Vilniaus miesto gyventojų nuomonės panašios: įtakos neturi nei gyvenimo mieste 

trukmė (nustatytas (rho = 0,099)), nei kitos kategorijos. Šalia turistinių vietovių gyvenantys 

asmenys sutiko su teiginiu (24,4 %), atokiau gyvenantieji – nesutiko (47,7 %). Visiškai sutiko 

su tuo, kad viešbučių, kempingų ir kitų pastatų bei įrenginių diegimas naikina natūralią 

aplinką 64,3 % toli nuo turistinių vietovių gyvenančių asmenų. 

Išvados 

1. Pastaraisiais metais intensyviai tyrinėjamas socialinis turizmo poveikis. Tyrimuose 

taikoma socialinių mainų teorija byloja, kad asmuo greičiausiai sutiks 

su pokyčiais tik tada, kai rezultatas bus teigiamas ir vertingas, o neigiamas rezultatas 

bus mažesnis nei reali nauda. 

2. Straipsnyje pateikti tyrimo rezultatai atskleidė, kad Klaipėdos ir Vilniaus 

miestų gyventojų požiūris į turizmo plėtrą iš esmės yra teigiamas. Bendruomenės 

mato naudą iš didėjančio turistų srauto. 

3. Klaipėdos ir Vilniaus miesto gyventojų požiūriui formuotis reikšmingi skirtingi 

veiksniai. 

4. Nuomonė apie teigiamą turizmo plėtros poveikį Klaipėdos miesto gyventojams 

daugiausiai priklauso nuo gyvenamosios vietos ir atstumo iki turistinių vietovių. 

Vilniaus miesto gyventojams daugiau įtakos turi lytis ir sąsaja su turizmu. 

5. Neigiamo turizmo plėtros poveikio vertinimams daugiausiai įtakos turėjo: Klaipėdos 

miesto gyventojams – informuotumas apie turizmo plėtros programą mieste 

ir amžius; Vilniaus miesto gyventojams – lytis ir gyvenimo mieste trukmė. 



Literatūra 

Ap, J. (1992). Resident’s perceptions on tourism impacts. Annals of Tourism research 19 (4): 665–690. 

Ambrož, M. (2008). Attitudes of local resident towards the development of tourism in Slovenia: The case of the Primorska, 

Dolenjska, Gorenjska and Ljubljana regions. Slovenia Anthropological Society. Anthropological notebooks 14: 63–79. 

Armaitiene, A., Bertuzyte, R., Vaskaitis, E. (2010). Comparative analysis of southeast baltic sea coastal communities’ 

participation in sustainable tourism development. Sustainable tourism. Issues, Debate & Challenges. Bucks New 

University, Technological Educational Institute of Crete, p. 131–136. 

Armaitienė, A., Raisutienė, J., Barauskaitė, J. (2009). Community participation encounters in coastal tourism development. 

Curonian lagoon case. Coastal and Resort destination management. Abstract book. Girona, 19th & 20th October. 

Ed. by L. Prats. Girona University, p. 7. 

Brent, J. R., Goeldner, Ch. R. (1994). Environmental design and land use. Travel, Tourism and Hospitality Research: 

243–258. New York. 

74


Brent, W. R., Inkari, M. (2006). Host Community Attitudes toward Tourism and Cultural Tourism Development: the 

Case of the Lewes District, Southern England. International Journal of Tourism Research 8: 27–44. Published online 

in Wiley InterScience. 

Brunt, P., Courtney, P. (1999). Host perceptions of sociocultural impacts. Annals of Tourism Research 26: 496–515. 

Doxey, G. (1975). A causation theory of visitor – resident irritants: methodology and research inferences. Proceedings 

of the Travel Research Association 6th Annual Conference. San Diego. 

Finn, E. W., Walton, M. (2000). Tourism and leisure research methods. Data collection, Analysis and interpretation. 

Pearson Education, 285 p. 

Gursoy, D., Jurowski, C., Usyal, M. (2002). Resident attitudes: a structural modelling approach. Annals of Tourism 

Research 1: 79–105. Published online in Wiley InterScience. 

Lepp, A. (2008). Attitudes Towards Initial Tourism Development in a Community With No Prior Tourism Experience: 

The Case of Bigodi, Uganda. Journal of sustainable tourism 1: 6–19. 

Mason, P., Cheyne, J. (2000). Residents’ attitudes towards proposed tourism development. Annals of Tourism Research 

2: 391–411. Published online in Wiley InterScience. 

McKercher, B. (2003). Sustainable tourism development – guiding principles for planning and management. Presentation to the 

National Seminar on Sustainable Tourism Development. Bishkek, Kyrgystan, November 5–9. Prieiga internetu: 

http://www.tanzaniagateway.org/docs/Sustainable_tourism_development_%20principles_for_planning_management.pdf 

[žiūrėta 2010 02 25]. 

Mervyn, S. J., Inbakaran, R. J. (2006). Evaluating Residents’ Attitudes and Intentions to Act towards Tourism Development 

in Regional Victoria, Australia. International Journal of Tourism Research 8: 357–366. Published online 

in Wiley InterScience. 

Murphy, P. E. (1981). Community Attitudes to Tourism a Comparative Analysis. Tourism Management 2: 188–195. 

Oviedo-Garcia, M. A., Castellanos-Verdugo, M., Martin-Ruiz, D. (2008). Gaining Residents’ Support for Tourism and 

Planning. International Journal of Tourism Research 10: 95–109. Published online in Wiley InterScience. 

Pearce, P. L., Moscardo, G. M., Ross, G. F. Tourism community relationships. International Journal of Tourism Research 

4: 153–154. Published online in Wiley InterScience. 

Perdue, R. R., Long, T. P., Allen, L. (1990). Resident support for tourism development. Annals of Tourism Research 

17(4): 586–599. 

Stein, T., Anderson, D. (1999). Community benefits summary: Ithasca and Tettegouche state parks, Department of 

Forest Resources. University of Minnesota, St. Paul, p. 24. 

Williams, J., Lawson, R. (2001). Community issues and resident opinions of tourism. Annals of Tourism Research 28: 269–290. 

Zhang, J. (2008). Understanding Host Community Attitudes towards Tourism and Resident-Tourist Interaction: A 

Socio-Behavioural Study of Melbourne’s Urban-Rural Fringe. Melbourne, Victoria, Australia. Tourism Geographies 

8: 66–69. Published in InterScience Direct. 

COMPARATIVE ANALYSIS OF COMMUNITY ATTITUDE 

TOWARDS TOURISM DEVELPMENT IN KLAIPĖDA AND VILNIUS 


Summary 

The application of social exchange theory allows the authors to analyze the attitudes 

of two cities – Vilnius and Klaipeda – inhabitants towards tourism development. 

Research was based on the literature analysis and the notions of several authors about 

role of local inhabitants in successful tourism development. Murphy (1981), Ritchie, 

Anchor (2006), Archer, (2005), Zhang (2008) and others stated that local community 

participation in planning and development of tourist destinations is essential, especially 

when planners and investors are looking to develop long term business. Authors 

stated, that inhabitant attitudes depends, first of all, on their socio-demographic characteristics. 

Research of inhabitant’s attitudes towards tourism development in Lithuania 

started in Klaipeda University, Department of Recreation and Tourism in 2003. 

Attitudes of locals towards tourism development and tourists were analyzed in the 

75


Lithuanian coastal areas, studied in Lithuania and Russia side of Curonian lagoon 

(Armaitienė et al., 2009; Armaitienė et al., 2010) The aim of current study was to 

compare attitudes of local citizens towards tourism development in Klaipeda and Vilnius. 

Objectives of the study were 1) to analyze the factors influencing the similarities 

and differences of the attitudes in both cities, 2) to determine statistical relations 

between factors and socio-demografic characteristics. 

Vilnius and Klaipeda were compared because of similarities in tourism development 

characteristics, despite the first is capital city, which consistently contains more tourist 

attractions. Key similarities of compared cities: increasing number of tourists, concentration 

of the tourist transport, biggest and growing number of tourist accommodation; both 

they are centers of international tourism in different regions of Lithuania. 

Investigations of local inhabitants towards tourism and its development usually refer 

to two social theories. The first one is social exchange theory, which investigates 

social exchange between individuals and groups, and interaction process of actors for 

the exchange of important resources between them (AP, 1992). Another is social representation 

theory, which describes what and why people are thinking in everyday 

experience and how larger social reality is influencing this process. (Pearce, Moscardo, 

Ross, 1996). Comparative analysis of Klaipeda and Vilnius inhabitants’ opinion 

was performed in the context of social exchange theory. Investigation was based on 

the suggestion of Perdue, Long and Allen (1990), that tourism development support 

model consists of the characteristics of residents, the community's dependence on tourism, 

personal benefits from tourism and support for tourism planning. In this process, 

the following characteristics of the residents, as the duration of residence, place of 

residence of the distance from the tourist areas or facilities and local inhabitants’ socio-demographic 

characteristics and intensity of interactions among residents and tourists 

are of high importance (Zhang, 2008). These basic finding were applied in current 

research. Our investigation was based on the method of the survey. Questions in 

the questionnaire were formulated using a five-point Likert scale. Investigation data 

was processed by SPSS program. The application of Spearman’s coefficient (rho) provided 

a measure of the strength of correlation between variables. The survey showed 

overall positive attitudes to tourism development in both cities, however, different 

factors influence the attitude of the formation of two cities inhabitants. Communities 

see the benefits of the increased tourist traffic. The attitude of the residents about the 

positive impact of tourism development in Klaipeda city mostly depends on the location 

of their place of residence and proximity to tourist areas. Vilnius city residents 

were more influenced by gender and the link with tourism. Negative assessment of the 

impact of tourism development of Klaipeda inhabitants correlated with the age and 

awareness about tourism development program in the city. Negative assessment of the 

Vilnius city residents depends on the sex, the duration of the residence, education level, 

involvement in tourism etc. 

76


VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS 

LIETUVOJE 

Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak 

Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas 

Anotacija 

Viešųjų paslaugų centrų praktinis pritaikymas, siekiant išvengti taikymo grėsmių, reikalauja tam tikro pasirengimo 

ir galimybių įvertinimo. Akivaizdu, kad analizės reikia net norint atrinkti gerosios patirties projektus, 

pritaikyti naujovių strategijas ir modelius. Juolab kad anglosaksų šalyse, taip pat Portugalijoje, Olandijoje, 

Danijoje viešųjų paslaugų centrai turi sukaupę keliolikos metų taikymo praktiką. Kita vertus, ne visos jų 

taikymo istorijos yra sėkmingos, ne visus tikslus pavyksta įgyvendinti. Reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuvos 

viešųjų organizacijų poreikiai, galimybės ir teisinė aplinka, organizacinė kultūra turi savitumų. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešosios paslaugos, centras, Lietuva, viešasis administravimas. 

Abstract 

In order to avoid some threats, the practical implementation of the public services centres will require 

additional preparation and feasibility assessment. Apparently, that for the selection of the benchmarking 

project and adaptation of the innovative strategic models is needed an analysis. The Anglo-Saxon countries, 

Portugal, Nederland’s and Denmark were the pioneers for the implementation of the public services 

centers and have a decade of the practical implementation experience. However, not all implemented 

stories were successful and not all aims were executed. In order to adopt this practice in the Lithuanian 

public sector organization we need to have in mind the different needs, legislative environment and organizational 

culture. 

KEY WORDS: public services, centre, Lithuania, public administration. 

Įvadas 

Ekonominės krizės metais išteklių taupymas tampa neišvengiamu viešųjų organizacijų 

prioritetu. Mažėjančios biudžeto pajamos, programų asignavimų „apkarpymai“ 

verčia valstybės ir savivaldybių įstaigas priimti neeilinius sprendimus. Dalis jų priima 

personalo, finansų, materialiųjų išteklių ribojimo priemones. Kitos ieško originalesnių, 

novatoriškesnių išeičių. Kita vertus, nepaisant nepalankių aplinkos veiksnių, orientavimasis 

į piliečius (jų poreikius, lūkesčius, aktyvų dalyvavimą, kuris susijęs su viešųjų 

paslaugų teikimu) tebėra iššūkis šiuolaikinėms valdžioms. Juolab kad paslaugų teikimo 

procesai keičiasi dėl elektroninių priemonių skverbimosi, asmenų dalyvavimo 

viešajame administravime sampratų kaitos. 

Praktinių problemų analizė, bendrosios viešųjų paslaugų tobulinimo kryptys yra tik 

pirmas žingsnis sprendžiant praktines problemas. Tad aktualus išlieka tobulinimo tikslų 

apsibrėžimas, tinkamų organizacinių modelių ir priemonių pasirinkimas. Šiuolaikinėse 

viešųjų paslaugų teikimo praktikose viena iš tokių priemonių yra susijusi su viešųjų 

paslaugų centrų (toliau tekste – VPC) steigimu. Didžiausias šios inovacinės priemonės 

privalumas – jos universalus pritaikomumas ir daugialypis funkcionalumas 

organizaciniu, veiklos, teisinio statuso aspektais. Trumpai apibūdinant galima pastebėti, 

kad ši priemonė leidžia suderinti taupančios, į piliečius orientuotos, nebiurokratiškos, 

visuminės (peržengiančios institucines-žinybines ribas, taikančios naują koordinavimą) 

institucijos sampratas. Be to, paslauga gali tapti ne tik pavienių organizacijų 

77


taikoma inovacine priemone, bet ir centrinės valdžios įgyvendinamu instrumentu, kuris 

taikomas laikantis pertvarkų įgyvendinimo principo „iš viršaus į apačią“. Pritaikomumo 

savybes galima būtų vardyti kalbant apie galimas VPC veiklų imtis (nuo aptarnavimo 

iki teisinio konsultavimo paslaugų) ir organizacinius modelius. VPC dažniausiai 

teikia paslaugas vieno langelio principu visais galimais komunikaciniais kanalais. 

Galiausiai pagrindinis šios naujovės privalumas susijęs su potencialiais veiklos rezultatais. 

Vakarų šalyse atlikti praktikų tyrimai rodo, kad VPC veikimas leidžia sutaupyti 

apie 20 procentų finansinių išteklių. Be to, jų steigimas dažnai pagerina paslaugų 

kokybę, padidina prieinamumą, veiklos skaidrumą. Ši priemonė dominuoja vykdant 

reformas. 

Tyrimo tikslas – išanalizuoti VPC steigimo Lietuvos viešojo administravimo sistemoje 

galimybes. 

Uždaviniai: 

1. Išnagrinėti viešųjų paslaugų centro sampratas. 

2. Išnagrinėti ir įvertinti VPC steigimo Lietuvoje galimybes modelių pasirinkimo, 

galimų partnerių dalyvavimo steigiant VPC aspektais. 

Metodologija. Metodologiškai kokybiniai tyrimai yra tinkami, siekiant įsigilinti 

į nepakankamai ištyrinėto reiškinio esmę. Tokia tyrimo metodologija dažnai taikoma 

viešojo administravimo studijose. Kadangi aiškaus supratimo, kas yra VPC, nėra, šios 

metodologijos taikymas buvo neišvengiamas. Tikslinės grupės pasirinkimą lėmė tai, 

kad apie administracinių paslaugų naujoves geriausiai išmano vadovaujantys asmenys 

(įstaigų arba aptarnavimo padalinių vadovai). Pateikiant informaciją apie vieno langelio 

principo veikimo problemas, viešųjų paslaugų tobulinimą, kompetentingiausi yra 

įstaigos vadovai. Jų nuomonė tyrimui buvo svarbi ir kalbant apie galimus pokyčių 

procesus, jų poreikius, galimas grėsmes. Tuo tarpu pateikiant statistinę informaciją 

apie paslaugų poreikius, pasitenkinimo vertinimus ir įtraukiant aptarnavimo srities 

ekspertus (asmenų aptarnavimo padalinių vadovus, dirbančius specialistus) į faktų, 

duomenų interpretavimo procesą, galima atskleisti problemų, kurios susijusios su paslaugų 

organizavimo pokyčiais, jų sujungimo reikme. 

Analizuojant gerosios patirties atvejus ir jų pritaikomumą remtasi informacijos papildymo 

principu. Remdamiesi gana plačiu tyrimo tikslu, kokybiniam ekspertų interviu suformulavome 

abstrakčius tyrimo klausimus. Konkretūs tyrimo klausimai buvo suformuluoti, 

siekiant patikslinti kiekvieną iš bendrųjų klausimų. Užduodant žemiau pateiktus 

klausimus domėtasi ne tik administracinėmis paslaugų teikimo problemomis, bet ir tarpinstitucinio 

bendradarbiavimo galimybėmis (pvz., keitimasis informacija, prašymų kitoms 

įstaigoms registravimas), kokios būtų galimybės ir kliūtys steigti VPC. 

Atrenkant ekspertus taikyti keli pagrindiniai kriterijai. Pirmiausia – darbo patirtis 

aptarnaujant asmenis ir dalyvavimas priimant sprendimus, kurie susiję su galimų naujovių 

taikymu. Antrasis kriterijus – įstaigos, kuriai atstovauja respondentas, veiklos 

pobūdis (teikiamas administracinių paslaugų skaičius/sąrašas). Miestų ir rajonų centrų 

savivaldybių takoskyra tapo kitu respondentų atrankos pagrindu. Siekiant ištirti asmenų 

aptarnavimo tobulinimo, inovacijų taikymo, veiklų procesų tobulinimo poreikius, į 

grupinius interviu kviesti ir inspekcines funkcijas teikiančių įstaigų specialistai. Ga- 

78

VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE 

liausiai dalies respondentų interviu atrankos kriterijumi tapo jų ekspertinės žinios aptarnavimo, 

informacinių technologijų (toliau – IT) sistemų taikymo srityse. Remiantis 

šiais kriterijais atrinkti šių institucijų atstovai: 

Savivaldybių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų, Telšių ir Prienų rajonų); 

administracijos vadovai, aptarnavimo skyrių vedėjai ir specialistai. 

Centrinės valdžios institucijų ir įstaigų (Ministro pirmininko tarnybos, ministerijų, 

Valstybinės mokesčių inspekcijos [toliau – VMI]), „Sodros“ valdybos 

vadovai ir specialistai. 

Centrinės valdžios teritorinių padalinių (teritorinių VMI, „Sodros“ teritorinių 

skyrių) vadovai, Apskričių archyvų ir teritorinių darbo biržų specialistai. 

Valstybinių įmonių „Registrų centras“ ir „Regitra“ vadovai ir specialistai. 

Inspekcines, priežiūros ir licencijavimo funkcijas teikiančių įstaigų (apskričių 

priešgaisrinio gelbėjimo valdybos, Saugios laivybos administracijos) specialistai. 

Kitos institucijos (Savivaldybių asociacijos specialistai). 

Iš viso atlikti 6 grupiniai ir 13 individualių interviu. Tyrimas atliktas 2010 metais. 

1. Viešųjų paslaugų centrų samprata 

VPC pavadinimas nedažnai minimas viešojoje kalboje, tarnautojų ir akademikų 

diskusijose. Tai nulemia ne tik panašių centrų veikimo praktikos trūkumai, bet ir vientiso 

aiškaus apibrėžimo nebuvimas. Šalyse, kurios tokius centrus yra įsteigusios, jie 

vadinami skirtingai. Dažniausiai – jungtiniais paslaugų centrais, „vieno sustojimo 

krautuvėmis“, socialinių ir kitų paslaugų tarnybomis ir pan. Jungtinių paslaugų centrai 

skiriasi savo pobūdžiu. Vienuose koncentruojamos aptarnavimo, kituose – informacinių 

technologijų ar personalo valdymo paslaugos. Tad VPC, kaip specializuotas tipas, 

dažnai painiojami su jungtinių paslaugų centrais – tai bendresnis apibūdinimas. 

Nagrinėjant akademinę literatūrą galima pastebėti, jog neabejojama teiginiu, kad 

VPC terminas nėra integralus organizacinio, veiklos ir teisinio statuso aspektais. 

W. Brenner, V. Schulz (2010) atliko mokslinių publikacijų analizę siekdami nustatyti 

VPC termino vartoseną. Jų teigimu, vientisos šio termino apibrėžties nėra, nes skirtingi 

autoriai akcentuoja skirtingas reikšmes. Remiantis tyrimo rezultatais, dažniausiai 

paslaugų centrai suprantami kaip organizacinių procesų konsolidavimas (centralizavimas 

organizacijoje). Ne mažiau populiari samprata, kad paslaugų centrai skirti perimti 

administracinių paslaugų teikimą. Tuo tarpu apibrėžimai, akcentuojantys sąnaudų 

mažinimą, orientavimąsi į vartotojus, paslaugų kokybės gerinimą, naudojami rečiau 

(Brenner, Schulz, 2010). 

Apie šio termino etimologiją galima pasakyti tai, kad reiškia paslaugų centralizavimą. 

Šiuo atveju centralizavimas organizaciniu aspektu reiškia ne tik inovatyvų paslaugų 

susiejimą, bet ir procesų standartizavimą (Fischer, Sterzenbach, 2006). Tikslesnis 

terminas, atskleidžiantis paslaugų teikimo procesą, būtų jungtinio paslaugų 

centro arba/ir organizacijos sąvoka. Šis terminas apima paslaugų teikimą tam tikro, 

dažniausiai sutartinio bendradarbiavimo forma. Bendradarbiavimas šiuo atveju reiškia 

79


tam tikrų funkcijų ar veiklos procesų perkėlimą į tam tikrą organizacinį vienetą (Bergeron, 

2003). Funkciškai centralizavimas gali apimti tiek asmenų aptarnavimą (vadinamuosius 

kontakto procesus) (Seddon, 2008), tiek vidinius procesus, kurie susiję su 

administracinių sprendimų priėmimu, taip pat finansų, personalo valdymą ir pan. 

Šiame straipsnyje VPC apibūdinamas kaip: viešasis juridinis asmuo ir/ar juridinio asmens 

statuso neturinti organizacija, kurios uždavinys – užtikrinti vienodo lygio viešųjų 

paslaugų teikimą skirtingo ekonominio ir socialinio išsivystymo regionuose, savivaldybėse, 

kaimo vietovėse, kurios yra nutolusios nuo didžiųjų administracinių centrų. 

Plačiąja prasme VPC steigimas reiškia asmenų aptarnavimo ir/ar administracinių 

paslaugų teikimo centralizavimą sutartiniais pagrindais. Paslaugos tokiose organizacijose 

teikiamos laikantis vieno langelio principo. VPC centrų paslaugų katalogas gali 

būti platus, kai įtraukiamos administracinės ir viešosios paslaugos (pvz., socialinės, 

skundų ir įmokų priėmimo, komunalinės, viešojo transporto bilietų pardavimo, pašto 

ir pan.). Susitarus gali būti teikiamos ir verslo paslaugos. 

VPC gali būti steigiami siekiant sutelkti keliolika (dažniausiai 10–14) veiklos procesų, 

perkėlus juos iš kelių įstaigų aptarnavimo padalinių. Praktika rodo, kad dažniausiai 

VPC steigiami siekiant sujungti šias paslaugas: 

asmenų aptarnavimo; 

administracines (procedūrų vykdymas ir administracinio sprendimo priėmimas); 

elektronines; 

IT ir duomenų sistemų (Spoehr, Barrett, Burger, 2007; Niehaves, Krause, 2010). 

Apibendrinant galima teigti, kad VPC terminas nėra nusistovėjęs, siauresni, paslaugų 

pobūdį atskleidžiantys apibrėžimai išsprendžia dviprasmybių problemas. Tad pavadinimuose, 

informuojant apie veiklas pateikiami paslaugų identifikatoriai, paslaugų požymių 

išskyrimas, kuris galėtų palengvinti suvokti centrų veiklos pobūdį. Su VPC steigimu ir 

veikla dažniausiai siejami du pagrindiniai tikslai: aptarnavimo sąnaudų mažinimas (sąnaudų 

– rezultato aspektas) ir paslaugų prieinamumo bei priimtinumo piliečiams didinimas. 

Pastarasis tikslas dominuoja Vakarų šalių steigėjų pasirinkimuose. 

2. Viešųjų paslaugų centrų steigimo idėjiniai ir politiniai kontekstai 

VPC steigimo veiksnius ir paskatas galima suskirstyti į šias grupes: 

piliečių ir interesų grupių spaudimas; 

idėjos, susijusios su paslaugų tobulinimu; 

integruotų paslaugų perėmimo judėjimas ir gerosios patirties projektų perėmimas; 

nacionaliniu ir subnacionaliniu lygiu įgyvendinamos reformos (Bovaird, Loffler, 

2003). 

Piliečių spaudimas. Pereinant prie trumpos šių veiksnių apžvalgos galima pastebėti, 

kad piliečių spaudimas, susijęs su biurokratizmo, komplikuotų administracinių 

80


procedūrų supaprastinimu, yra vienas pagrindinių veiksnių. Dažniausiai šis spaudimas 

realizuojamas darant įtaką politiniams sprendimams. 

Idėjos apie paslaugų tobulinimą. Paslaugų steigimą lėmė ne tik piliečių 

spaudimas ar kiti ideologiniai-politiniai veiksniai. Politikų, aukštųjų administratorių 

sampratas formavo dvi viešosios vadybos ir piliečių dalyvavimą skatinančios vertybinės 

orientacijos. 

Vadybinių koncepcijų poveikiai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį anglosaksų 

ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse pradėtos įgyvendinti idėjos, besiremiančios Naujosios 

viešosios vadybos mokymais. Australijos, Portugalijos VP centrai gali būti vertinami 

kaip klasikiniai pavyzdžiai. Iš dalies vadybinės idėjos darė įtaką ir Norvegijos 

VPC steigimui viešojo sektoriaus įdarbinimo ir socialinio draudimo fondų reformų 

kontekste. 

Šias idėjas papildo politiniai sprendimai, kaip paskatos. Pavyzdžiui, Nyderlandų 

teismų administracijos VPC steigimą 1998–2003 m. paskatino teisingumo ministerijos 

siekiai kontroliuoti išlaidas, spręsti vidinius konfliktus, padidinti paslaugų patikimumą 

(Janssen, Joha, 2006). Norvegijoje steigiant VPC siekta sumažinti nedarbo ir kitų socialinių 

pašalpų išmokas bei pagerinti įdarbinimo paslaugas. 

Be idėjų, pirminių sumanymų, generuojančių planus ir praktinį modelių taikymą, 

ne mažiau svarbus buvo ir gerosios patirties perėmimas. Atlikti tyrimai rodo, kad viena 

pagrindinių paskatų steigti VPC yra gerosios patirties pavyzdžių perėmimas tiek iš 

verslo, tiek iš viešųjų organizacijų (Head, 2006; Spoehr, Barrett, Burger, 2007; 

Whitfield, 2007). Pavyzdiniai projektai paskatomis tampa pavienių centrų steigimo 

atvejais. Kita vertus, dažnai informacija apie juos skleidžiama centrinės valdžios (pvz., 

Kanados iždo rūmų iniciatyva 1999–2003 m.; JK Bendruomenių ir vietos valdžios 

departamentas 2006–2009) ir tampa reformos, kuri vykdoma taikant strategiją „iš viršaus 

į apačią“, dalimi. Tai įgyvendinama atliekant nuolatinius tyrimus, skleidžiant 

informaciją, teikiant apdovanojimus ir t. t. 

Kita vertus, VPC steigimas yra tapęs savotišku judėjimu, kurį formuoja konsultacinės 

arba IT, ryšių su klientais valdymo sistemas siūlančios tarptautinės korporacijos. Konsultacinių 

bendrovių „Accenture“, „Deloite“, „A. T. Kearney“, „Oracle“, IBM, „Fujitsu“, 

CISCO vaidmenis skleidžiant gerąją patirtį galima vertinti keliais aspektais (Newman, 

2007; Deloitte, 2009). Šiame sąraše išskirtinis yra „Accenture“ vaidmuo, kuri ne tik konsultuoja 

vyriausybes ar pavienes institucijas steigiant paslaugų centrus, bet ir atlieka sisteminius 

asmenų aptarnavimo tyrimus (Howard, Wilson, 2006). Taip ši institucija kaupia 

žinių kapitalą ir konsultuodama įgauna autoritetą. Tuo tarpu ryšių su klientais, informacijos, 

finansų valdymo sistemas siūlančios įmonės VPC modelių sklaidą sieja su savo verslo 

tikslais. Pastebėtina, kad jų indėlis yra gana ryškus. Pavyzdžiui, „Oracle“ bendrovė 

2009 m. savo paslaugas teikė keliems vyriausybės departamentams, Nacionalinei sveikatos 

apsaugos sistemai, įkalinimo įstaigoms ir kitoms agentūroms bei savivaldybėms (Oracle, 

2009). Šių korporacijų dalyvavimas projektuose apimdavo ne tik informacinių sistemų 

sukūrimą/pritaikymą, bet ir planavimo, modeliavimo procesus. Taip pat aktualizuojama 

partnerysčių svarba, centrų steigimo praktikų perėmimas. Šie faktai leidžia daryti prielaidą, 

kad bendrovės, matydamos nišą, kartu yra tapusios (bent jau Jungtinėje Karalystėje) 

inovacinio judėjimo pagrindu. 

81


Ne mažiau svarbi paskata yra susijusi su piliečių įtraukimu į viešųjų paslaugų teikimą. 

Išties piliečiai dalyvauja vedini idėjų. Šios administravimo filosofijos nuostatos 

simboliškai atsiskleidžia steigiant kai kuriuos VPC. Danijos VPC steigimas įgyvendintas 

remiantis šūkiu: „Piliečiai centre“, „Piliečių dalyvavimas viešajame administravime“, 

be to, patys centrai buvo pavadinti „Piliečių paslaugų centrais“ ir t. t. (Pedersen, 

Olsen, Bhatti, 2007). Kita vertus, ne tik simboliniai dalykai, bet ir tokiais principais, 

kaip nuolatinis konsultavimas, priimtinumas, prieinamumas, bendradarbiavimas, paremti 

sprendimai iš esmės realizavo idėjines nuostatas. 

Apibendrinant galima pažymėti, kad pagrindinės VPC steigimo paskatos buvo susijusios 

su vadybinėmis bei piliečių dalyvavimo teikiant paslaugas idėjomis. Šios nuostatos 

lėmė savitą VPC koncepcijų pasirinkimą ir atitinkamų priemonių taikymą. VPC 

steigimas kai kuriose šalyse tapo sudėtine struktūrinių, kokybės, koordinavimo reformų 

dalimi, kurias rengė ir įgyvendinant vadovavo centrinės valdžios. Tokios reformos 

palengvino VPC steigimą sukurdamos politinį palaikymą, numatydamos finansavimą. 

Tai dar galima tapatinti su svarbia VPC steigimo paskata. 

3. Viešųjų paslaugų centrų organizaciniai modeliai 

VPC kūrimo procese, be tikslų formulavimo, paslaugų kultūros numatymo, esminis 

yra centrui tinkamo organizacinio modelio pasirinkimo klausimas. Jis apibrėžia paslaugų 

teikėjo, organizacijos modelio pasirinkimą ir išteklių paskirstymą. Be to, daugelyje 

studijų pastebima, kad tinkamas modelio pasirinkimas gali sumažinti rizikos 

veiksnius ir yra vienas iš VPC sėkmės garantijų. Kita vertus, VPC modeliai turi savų 

organizacinių ypatumų. VPC steigimas ne visada gali reikšti paslaugų centralizavimą 

arba priešingai – paslaugų nuomą, kaip dalies funkcijų decentralizavimą. Toks centras 

gali būti kuriamas kaip tarpdepartamentinis vienetas vienos žinybos ar institucijos 

pavaldume. Šiuo atveju visa veiklos procesų kontrolė bus vykdoma centrą įkūrusios 

institucijos (Jannsen, Joha, 2006). Kita vertus, asmenų aptarnavimo ar kitos veiklos 

gali būti perduotos išoriniam teikėjui, pvz., paslaugų nuoma. Šiuo atveju neišvengiami 

sutartiniai santykiai, aiškus dalies atsakomybės sutartiniu pagrindu perdavimas. Tokia 

centralizuoto ir decentralizuoto modelio takoskyra yra santykinė. Praktikoje kuriamos 

tarpinio tipo organizacijos, kurios dažnai įgauna savitų organizacinių, kartu ir teisinio 

statuso ypatumų. 

Teorinėse ir praktinėse studijose, kurios modeliuoja VPC steigimą, VPC modeliai 

dažniausiai skirstomi pagal pasirinktus kriterijus. Šias tipologijas nulemia ne tik organizacinių 

modelių analizė, bet ir informacijos apie atvejų studijas sintezė bei praktinių 

modelių apibrėžimas. 

VPC modeliai gali būti skirstomi ne tik pagal teisinius/organizacinius, bet ir pagal 

aptarnavimo ir paslaugų teikimo proceso kriterijus. Steigiant VPC dažniausiai taikomi 

du modeliai: 

asmenų aptarnavimo; 

asmenų aptarnavimo ir paslaugų teikimo. 

82


Steigiant VPC dažniausiai atsižvelgiama į tai, kad steigėjai negali arba nesiekia 

koncentruoti administracinių paslaugų (dėl steigėjų interesų teikiant paslaugas nesutapimo, 

darbuotojų kompetencijų trūkumo, duomenų, kurie reikšmingi teikiant paslaugas, 

valdymo apribojimo). 

VPC modelis yra sudėtingesnis, reikalaujantis platesnių sutartinių įgaliojimų ir 

funkcijų perdavimo. Jis turi nemažai privalumų: paslaugas galima teikti apsiribojant 

vieninteliu piliečio kontaktu arba trumpinant paslaugos ruošimo ir teikimo laiką. VPC 

darbuotojų teikiamos konsultacijos gali būti kokybiškesnės, neabejotinai didėja paslaugų 

priimtinumas ir t. t. Piliečiui gali pakakti vieno apsilankymo aptarnavimo centre, 

jeigu dokumentai persiunčiami paštu. Pastarasis dokumentų perdavimo asmenims 

būdas yra labai populiarus Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Norvegijoje. Dažnai praktikoje 

kartu su fiziniais VPC įkuriami elektroninių paslaugų portalai ir vienintelis asmenų 

kreipimuisi elektroninio pašto adresas, kuriuo teikiama paslauga; centralizuota 

vieno telefono tarnyba, vienas faksimilės aparato numeris; įrengiami kompiuterizuotos 

savitarnos moduliai, vaizdinės aptarnavimo vietos neprigirdintiems ir pan. Apskritai 

tradicinės ir modernios elektroninės priemonės papildo fizines VPC aptarnavimo 

funkcijas, skatina didesnę aptarnavimo ir paslaugų teikimo procesų koncentraciją ir 

tampa priimtinesnės vartotojams. 

4. Viešųjų paslaugų centrų steigimo tikslai 

Kaip minėta įvadinėje straipsnio dalyje, VPC dažniausiai steigiami siekiant paslaugas 

nukreipti į piliečius ir kitus asmenis, kuriems jos teikiamos. Ne mažiau svarbus 

kartais būdavo ir veiklos sąnaudų mažinimas siekiant didesnio efektyvumo. Be to, 

VPC steigimas dažnai tapdavo platesnių, dažniausiai struktūrinių, reformų priemone. 

Tad tik žvelgiant į šiuos reformų kontekstus galima suprasti VPC atsiradimą. 

VPC steigimas Danijoje. VP centrai, kaip inovatyvi ir veiksminga priemonė, 

pastebėti Danijos politinio ir administracinio elito. 2002 m. Danijos vyriausybė, pradėdama 

funkcijų pertvarkymo reformą, numatė ir įdarbinimo paslaugų centralizavimą 

sukuriant vieno lygio įdarbinimo sistemą (Laegreid, Christensen, Askim, Fimreite, 

2007). Šios priemonės įgyvendinimo padarinys – 77 savivaldybėse įkurti vieno langelio 

centrai, pavadinti Jungtiniais įdarbinimo paslaugų centrais. Kiek vėliau įkurta 12 

antrojo lygio centrų, pavadintų Bandomaisiais darbo centrais. Šios dvi organizacijos 

turėjo teikti konsultavimo įdarbinant, išmokų bedarbiams administravimo paslaugas, 

suvienydamos valstybinių įstaigų ir savivaldybių organizacinius padalinius. Šie įdarbinimo 

centrai reorganizuoti 2009 m. visus įgaliojimus teikti paslaugas perduodant 

savivaldybėms. Toks siaurai specializuotų organizacijų steigimas ne visiškai atitinka 

dominuojančią VPC sampratą ir organizacinį tipą. 

Kitokio organizacinio tipo VPC pradėti steigti prieš penketą metų ir sėkmingai šiuo 

metu veikia Danijos savivaldybėse. Tai kitos, santykinai antrosios, reformos rezultatas. 

2007 m. Danijos centrinė valdžia pradėjo savivaldos/regioninę struktūrinio pobūdžio 

reformą, kurios pagrindinis tikslas išreikštas leitmotyvu: „Piliečiai yra svarbiausi“ 

(Pedersen, Olsen, Bhatti, 2007). Svarbiausias šios reformos tikslas – vietos ir regioninio 

lygio valdymo struktūrų kaita, siekiant suformuoti regionus ir sustambinti savival- 

83


dybes. Tuo tarpu VPC steigimu stengtasi sumažinti galimą piliečių pasipriešinimą, 

išlaikyti palankias nuostatas dėl reformų. Siekiant įgyvendinti šią reformos priemonę, 

2005 m. Danijoje priimtas įstatymas, apibrėžiantis VPC steigimą (Forslagtill ov om 

kommunale borgerservicecentr, 2005). Pagrindinis VPC steigimo tikslas – didesnio 

paslaugų prieinamumo ir priimtinumo piliečiams užtikrinimas. 

Juo siekta sudaryti teisines prielaidas ir paskatinti savivaldybes steigti VPC. Kita 

vertus, reikia pastebėti, kad vieno langelio principu kuriami piliečių priimamieji (teikiamos 

tik savivaldybės paslaugos) Danijos savivaldybėse (jų steigimą paskatino Naujosios 

viešosios vadybos idėjos) veikė jau 1989–2005 metais (Pedersen, Olsen, Bhatti, 

2007). Tad nauji centrai steigti ne tuščioje vietoje. Reikėjo juos tik reorganizuoti. Faktiškai 

2005–2006 m. įkurti 93 VPC, dažniausiai naujai įsteigtose savivaldybėse. Vėliau 

šis procesas tęsėsi apimdamas vis didesnį savivaldybių skaičių. 

VPC steigimas Australijoje. Australijoje, Naujojoje Pietų Velso valstijoje, VPC 

įkurti daugelyje administracinių vienetų. Steigimo projektuose dalyvavo federalinės, valstijų 

ir savivaldos valdžios institucijos. Dažniausiai jos buvo steigiamos kaimiškose, nuo 

miestų nutolusiose vietovėse. Tokie VPC steigti Naujojoje Pietų Velso valstijoje, remiantis 

„Valdžios prieinamumo programa“. Bandomasis programos projektas pradėtas vykdyti 

1997 m., kaip skirtingų tiesioginio bendravimo su klientais modelių bandymas, skleidžiant 

valdžios informaciją ir teikiant paslaugas kaime bei nutolusiose bendruomenėse. Steigiant 

centrus jokie papildomi teisės aktai nebuvo priimami. 

Ši programa turėjo keletą tikslų: 

skatinti paslaugų prieinamumą kaimo ir nutolusiose vietovėse; 

sudaryti galimybes valstijos valdžiai pasirūpinti gyventojais nutolusiuose regionuose; 

taupyti nemažinant paslaugų skaičiaus ir apimčių; 

maksimaliai panaudoti esamą infrastruktūrą. 

2000 m. vasario mėn. atliktas bandomosios programos veiksmingumo vertinimas ir 

nustatyta, kad „valdžios prieinamumo programa pasiekė savo tikslus“. Patvirtintas 

tolesnis finansavimas ir programos plėtra. 

Žymus reformų tyrinėtojas J. Halligan (2007) pastebėjo, kad naujomis reformomis 

siekta suderinti ir atnaujinti viešąjį valdymą, sukurti naują tarpinstitucinio koordinavimo 

priemonę, integruoti federalinio, valstijų ir savivaldybių įstaigų veiklas. VPC steigimo 

kontekste siekta sumažinti siaurai specializuotų įstaigų, federalinių ir valstijų agentūrų 

veiklos fragmentiškumą, remiantis vadinamosios visa apimančios valdžios idėja. Akivaizdu, 

kad teritoriniu požiūriu didelei valstybei tai buvo labai reikšminga. VPC steigimas 

mažesnėse, nuo miestų nutolusiose vietovėse buvo ir praktiškas dalykas. 

VPC steigimas Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėje Karalystėje (JK) VPC 

steigimas buvo dvejopas. JK vyriausybė 2009 m. pabaigoje paskelbė strateginį planą, pavadinimu 

„Teikti pirmenybę aptarnavimui“ (HMGovernment, 2009). Šios strategijos pagrindinis 

tikslas – valstybės ir paslaugas teikiančių institucijų sustiprinimas. Išvestinis tikslas 

– piliečių ir visuomenės santykių stiprinimas. Numatytas valstybei pavaldžių agentūrų 

sujungimas, elektroninių paslaugų plėtra ir biurokratiškumo mažinimas. Šiame priemonių 

plane numatyta sujungti ir agentūrų aptarnavimo centrus. Svarbus buvo ir taupymo aspek- 

84


tas (pagrindinis šūkis – „geresnės paslaugos už mažesnę kainą“). Įgyvendinus strategiją 

planuota kasmet sutaupyti tris milijardus svarų. Tai, žinoma, liko tik planuose, nes 

G. Brown vyriausybė siūlydama šią reformą siekė išsilaikyti (kaip vėliau pasirodė – nesėkmingai) 

valdžioje. Kita vertus, tai rodo centrinės valdžios siekius sukurti aptarnavimo 

tarnybas, kurios perimtų aptarnavimo funkcijas iš specializuotų įstaigų, vadinamų agentūromis. 

Konservatoriai pradėtą reformą galutinai nutraukė. 

Pasak C. Head (2006), pagrindinis tikslas kuriant VPC Jungtinėje Karalystėje – išteklių 

taupymas sutelkiant į vieną vietą gyventojų aptarnavimą. Jis atkreipia dėmesį į 

tai, kad nemaža dalis savivaldybių yra mažos, tad atsiranda tokio sutelkimo poreikis. 

Kita vertus, reikia pastebėti, kad JK jau seniai veikia jungtinės organizacijos, kurios 

administruoja (planuoja poreikius, atlieka viešuosius pirkimus, prižiūri) komunalines 

ir kitas viešąsias paslaugas. Tai rodo, kad šioje šalyje jau seniai paslaugos teikiamos 

sutartiniu būdu. 

VPC steigimas Portugalijoje. Vieno langelio principo diegimas Portugalijoje 

priskiriamas pirmajam administracinių reformų tipui. Vėliau, 2004 m., naujuoju Viešojo 

administravimo įstatymu įteisintas jungtinių paslaugų teikimas visame viešojo 

administravimo sektoriuje. J. F. Ferraz Esteves de Araujo (2000) teigimu, tokių pastangų 

dėka paslaugų teikimas tapo daug prieinamesnis piliečiams: „Jie gali gauti daug 

paslaugų vienoje vietoje“ (Ferraz Esteves de Araujo, 2000, p. 2). Pastebėtina, kad Portugalijos 

VPC modelis sulaukė ES pripažinimo. 

Portugalijos VP centrai įkurti dar 1999 m. Pirmiausia jie įsteigti Lisabonos ir Porto 

miestuose. Akivaizdu, kad steigti juos nebuvo lengva, šį procesą lydėjo didelis pasipriešinimas. 

Steigėjai turėjo įtikinti ministerijų ir centrinės valdžios institucijų pareigūnus. 

„Vyko mūšis dėl pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo piliečių centruose“ (Ferraz 

Esteves de Araujo, 2000, p. 5). Vėliau piliečių centrų idėja įtvirtinta teisiškai (Ministrų 

tarybos rezoliucija Nr. 155/200). Pažymėtina, kad idėja perimta adaptuojant 

Brazilijos piliečių aptarnavimo centro Bahija valstijoje modelį. Tokių centrų įsteigta 

20 (Pinheiro, 2010). 

Pirmojoje projekto įgyvendinimo stadijoje dalyvavo 33 įstaigos – paslaugų teikėjai. 

Renkantis dalyvius atsižvelgta ne tik į jų teikiamas paslaugas, bet ir į turimus organizacinius, 

finansinius, personalo, IT bei telekomunikacijų išteklius. Steigimo pradžioje 

pasiektas pirminis susitarimas, po kurio sekė dvišalių sutarčių tarp VPC ir paslaugos 

teikėjų pasirašymas. Taip 33 institucijos prisijungė prie projekto. Pagrindiniai VPC 

steigimo tikslai – priimtinumas vartotojams (procedūrų supaprastinimas teikiant paslaugas 

ir skaidrumo aspektai) ir kokybės užtikrinimas (kompetentingi darbuotojai). 

Akcentuotas ir naujų technologijų taikymas aptarnaujant. 

5. Viešųjų paslaugų centrų steigimo tikslų numatymas 

Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad didesnė dalis respondentų pateikė šiek tiek 

atsargias ar net neigiamas nuomones dėl VPC taikymo. Dažniausiai pateikti tokie argumentai: 

„nebus poreikio“, „neatitiks žmonių lūkesčių greitai, pirmojo apsilankymo 

metu gauti paslaugą“, „iškils kliūčių, nes bus neįmanoma realizuoti apsikeitimo informacija“, 

„mūsų teikiamos paslaugos yra netinkamos“, „esame nusivylę bendradar- 

85


biavimu su kai kuriomis valstybinėmis institucijomis“ ir t. t. (Kauno fokus grupė, 

2010; Prienų fokus grupė, 2010; Telšių fokus grupė, 2010; Kauno m. sav., individualus 

interviu, 2010; „Regitros“ fokus grupė, 2010; SODROS valdyba, individualus interviu, 

2010; Klaipėdos „Sodra“, individualus interviu, 2010). Tokias nuostatas gali 

nulemti siūlomos aptarnavimo naujovės nepažinimas, instituciniai interesai, subjektyvios 

patirtys ir kiti veiksniai. Kritiškai vertinant, galima pastebėti, kad kai kurios nuomonės 

atrodė argumentuotos, aiškiai pagrindžiančios ekspromtu kylančias vizijas. 

Viena respondentė taip pastebėjo: „Žinot kaip aš pasakysiu. Man atrodo daugiau sumaišties 

(kalbama apie VPC) jie neįneš (...). Kuo daugiau kanalų, tuo geriau. Vis tiek 

orientuokimės į žmogų. Čia (turima galvoje valdžios įstaigose) sėdint, vis tiek galvokim 

apie žmogų. Ne, kad klerkui būtų gerai, o piliečiui. Klerkas privalo prisitaikyti. 

Taip, kad, aš manau, kad kuo platesnės paslaugų teikimo galimybės, tuo yra patogiau 

žmogui (Klaipėdos m. sav., individualus interviu, 2010). 

Remiantis šiuo pastebėjimu galima atkreipti dėmesį į priimtinumą vartotojui ir prisitaikymo 

prie jo poreikių svarbą. Šių galimų VPC steigimo tikslų raiška pabrėžta 

naudojantis retorine „žmogaus“ ir „klerko“ takoskyra. Ne visi pasisakymai turėjo empatijos 

atspalvį. Dažnai teigiamą pastebėjimą apie VPC naudą vartotojams lydėdavo 

racionalios išlygos, kuriomis atkreiptas dėmesys į vartotojų poreikių ištyrimą, pirminio 

projekto bandymą, grėsmes dėl galimo nekokybiško aptarnavimo ir pan. 

VPC steigimo tikslas – aptarnavimo priimtinumas. Nuodugniau analizuojant teigiamas 

nuomones apie VPC steigimą, galima atkreipti dėmesį į tai, kad akcentuotas 

aptarnavimo priimtinumo aspektas. Vienas respondentas teigė: „Kad nereiktų žmonių 

siuntinėti. Žmogus galvoja, man reikia to, jis ateina čia. Mes sakom jam, ne, paslauga 

ne čia. Tuomet jis važiuoja į Kauno g. 3, vėliau į SODRĄ. Tai kliudo...“ (Vilniaus m. 

sav., skyriaus vedėja, 2010). Kaip alternatyvą šis respondentas pateikė pasiūlymą asmenų 

aptarnavimą sutelkti viename centre. Jam antrino ir kiti respondentai, minėję, 

kad toks paslaugų sutelkimas gali būti svarbus vyresnio amžiaus vartotojams ar socialinių-administracinių 

paslaugų gavėjams. Tai rodo, kad klientų segmentavimas, keliant 

galimus VPC tikslus, yra gana svarbus dalykas. Juolab kad nemaža dalis interviu dalyvių 

akcentavo socialinio centro steigimo, kuris apimtų socialines, socialinesadministracines 

(administracinės paslaugos, kai skiriamos socialinės išmokos) ir įdarbinimo 

paslaugas, naudą. Beje, šios paslaugų grupės susiejimo būtinybę dažnai grindė 

savivaldybėms ar „Sodros“ institucijoms atstovaujantys respondentai. Jų nuomone, 

tokia sąsaja leistų įvairiais lygiais sutelkti paslaugas (pvz., siūlyta sutelkti pensijų skyrimo, 

kurias teikia net 6 skirtingos įstaigos, paslaugas). 

VPC steigimo tikslas – aptarnavimo prieinamumas (geografinės vietos aspektas). 

Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad požiūriai į VPC steigimą prieinamumo (geografinės 

vietos parinkimo) aspektu – nevienareikšmiški. Respondentai, diskutuodami 

grupinių interviu metu, pastebėjo, kad VPC įkūrimas centrinėje didmiesčio dalyje ar 

viename prekybos centrų galėtų būti naudingas tam tikrai vartotojų grupei: „Jis būtų 

orientuotas į žmogų, kuris laiko neturi. Jam neįdomu ar jis nesupranta (paslaugų teikimo 

aspektų) (…). Tikslingiausias tokio centro sukūrimas būtų skubančiam žmogui“ 

(Kauno fokus grupė, 2010). Respondentai kalbėjo, kad tokių centrų įkūrimas būtų 

naudingas miesto centre dirbantiems žmonėms, kurie galėtų gauti visas paslaugas 

86


miesto centre. 1 Kiti oponavo pateikdami priešingus argumentus: galimi nepatogumai 

dėl automobilių statymo, atstumo nuo darbo ar gyvenamosios vietos ir pan. Atliekant 

tyrimą paaiškėjo, kad Ministro pirmininko tarnyba turi susikūrusi pirminį, svarstymo 

stadijos VPC modelį, kur numatytas keturių VPC steigimas Vilniaus mieste. Pagrindinis 

jų lokalizavimo kriterijus: „Ten, kur didelė gyventojų koncentracija (miegamuosiuose 

rajonuose, prekybos centruose)“ (MP tarnybos fokus grupė, 2010). Kita vertus, 

respondentas, pristatydamas VPC išdėstymo didmiestyje sumanymą, suabejojo šio 

kriterijaus taikymu kaimiškose vietovėse. „Kam tas centras? – Ir taip visos įstaigos 

šalia, tik per aikštę pereiti reikia,“ – taip apie esamą įstaigų išsidėstymą kalbėjo vienas 

respondentas (Prienų fokus grupė, 2010). Kartu jis akcentavo, kad centrų steigimo 

poreikis išties daug didesnis gali būti didmiesčiuose, o ne rajono centre. 

Grupinių interviu metu kilusiose diskusijose paslaugų prieinamumo problematika 

susieta su galimu VPC steigimu kaimiškų seniūnijų centruose ar gyventojų (ir/ar paslaugų 

vartotojų) skaičiumi mažesniuose rajono centruose. Toks tikslas pagrįstas mažėjančiu 

paslaugų vartotojų skaičiumi, elektroninių paslaugų vartotojų kaime augimo 

tendencijomis ir būtinybe spręsti nedidelių padalinių veikimo klausimus atskirose institucijose 

(„Regitros“ fokus grupė, 2010; „Registrų centro“ direktorius, 2010). Kartu 

pabrėžta, kad tam tikras skaičius paslaugų vartotojų visada išliks ir į jų poreikius būtina 

atsižvelgti. Respondentai pabrėžė, kad nedidelių aptarnavimo „taškų“ atsiradimas 

yra galimas ir būtų vienas iš paslaugų teikimo kaimiškose seniūnijose sprendimo būdų. 

2 Taigi šiais ekskursais ir pabrėžtas, ir aktualizuotas VPC poreikis kaimiškose vietovėse, 

kuriose sparčiai mažėja paslaugų vartotojų skaičius. Kita vertus, paslaugų teikimo 

užtikrinimas yra aktualus politiškai ir viešojo intereso atstovavimo aspektu. 

VPC steigimo tikslas – paslaugų suteikimo savalaikiškumas ir išteklių taupymas. Reikėtų 

atkreipti dėmesį į tai, kad kiti VPC steigimo tikslai – taupymas ir paslaugų suteikimo 

savalaikiškumas – aktualizuoti tik kelių respondentų. Be to, paslaugų suteikimo savalaikiškumas 

matytas kaip objektyvi problema: „Žmonės norės gauti paslaugą vietoje, o prašymo 

priėmimas ir nurodymas ateiti po trijų ar penkių dienų nepateisins jų lūkesčių (...) 

toks centras veiks, kaip priimamasis“ (Kauno m. sav., individualus interviu, 2010). Vertinant 

šią nuomonę galima atkreipti dėmesį į tai, kad savalaikiškumas gali tiesiogiai priklausyti 

nuo būtino kontaktų (apsilankymų priimamajame) skaičiaus suteikiant administracinę 

paslaugą ir išduodant pažymą ar kitą dokumentą. Taigi, jeigu VPC tarnaus kaip informa- 

1 Iš dalies tokius galimus poreikius pavirtina Vilniaus m. savivaldybės darbuotojų pateikiami 

duomenys. Pasak jų, apie 90 proc. asmenų prašymus deklaruoti gyvenamąją vietą pateikia 

centriniame priimamajame, o ne savivaldybėse. Nors gauti šią paslaugą galima ir seniūnijose. 

Darbuotojai, neigdami informacijos trūkumo veiksnį, tokią tendenciją siejo su interesantų pasirinkimais 

(Vilniaus m. sav. skyriaus vedėja, 2010.07.12). 

2 G. Kazakevičiaus nuomone, reikia diskutuoti apskritai dėl centrinės valdžios veiklos teikiant 

administracines paslaugas integravimo. Regionuose galėtų būti įsteigti priimamieji (angl. front 

office), o Vilniuje būtų sutelktas kai kurių administracinių paslaugų rengimas specialiuose padaliniuose 

(angl. back office). Europos Sąjungos šalys linkusios integruoti priimamuosius. Šie 

svarstymai rodo, kad VPC steigimas galėtų tapti praktine priemone, kuri padėtų sumažinti einamąsias 

išlaidas (Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) posėdžio 

protokolas, 2010.07.14, Nr. 63-17). 

87


vimo, prašymų priėmimo ir konsultavimo centrai (perkeliamas paslaugų rengimas: informacijos 

surinkimas iš registrų ir duomenų bazių, pažymų ir kitų dokumentų rengimas), jie 

gali sumažinti tokių centrų priimtinumą. 

6. Galima viešųjų paslaugų centrų organizacija ir veikla 

VP centro organizacija. Atliekant kokybinį tyrimą respondentų netiesiogiai 

klausta apie paslaugų teikimo būdus, galimą VPC organizaciją. Išanalizavus ir apibendrinus 

kokybinius tyrimo duomenis, galima skirti du siūlymus: 

VPC steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, jungtinei 

veiklai sudarant paslaugų teikimo sutartis. 

VPC steigiamas kaip nauja įstaiga, teisiškai viešojo (Biudžetinės įstaigos – BĮ, 

Viešosios įstaigos – VšĮ) ar privataus (Uždarosios akcinės bendrovės – UAB) 

juridinio asmens pagrindu. 

VPC, steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, daugeliui respondentų 

atrodė daug priimtinesnis. Tai pagrindžia esamomis bendradarbiavimo praktikomis 

(dažniausiai susijusiomis su apsikeitimu informacija iš duomenų sistemų, dalies 

funkcijų perdavimu), galimu kompetentingų darbuotojų delegavimu ir nedideliais ištekliais, 

kurių reikėtų norint tokį centrą įsteigti. Nuomonės dėl įsivaizduojamų modelių, atsižvelgiant 

į jų steigimo principus (kuri įstaiga yra pagrindinis steigėjas, su kuriomis pasirašomos 

asmenų aptarnavimo ir/ar administracinių paslaugų teikimo sutartys) ir galimą centro 

lokalizavimą (vienas centralizuotas VPC administraciniame vienete ir eilė decentralizuotų 

taškų), skyrėsi. Vienas iš respondentų ypač akcentavo decentralizuotų taškų, kurie 

būtų aktualūs jų įstaigai ir jos žmonėms, steigimą: „Mums svarbu ne kaip mums patogiau, 

bet kaip patogiau žmogui. Mums gali būti kuo daugiau taškų. (...) Vėlgi grįžtam prie to 

modelio (...) Daug centralizuotų taškų, kurie atlieka pagrindinį darbą. (...) Nematau šioje 

vietoje problemų. Turi tik būti pasakyta, kad mes galime kooperuotis ir kad reikia tai daryti“ 

(„Registrų centras“, individualus interviu, 2010). 

Pastebėtina, kad respondentas kritiškai vertino VPC, kaip naują steigiamą centrą: 

„Tai būtų tik lėšų švaistymas“ (Kauno fokuse grupė, 2010). Kartu pastebėjo, kad jų 

įmonė (t. y. VĮ „Registrų centras“) bandė nesėkmingai inicijuoti tokių telefoninio konsultavimo 

taškų steigimą. 

Vertinant respondentų pastebėjimus galima fiksuoti keletą gerosios praktikos pavyzdžių, 

kurie dažniausiai apima organizacinius veiksnius: 

aptarnavimo tarnybos veiklos organizavimą; 

apsikeitimą informacija teikiant administracines paslaugas. 

Nevienareikšmiškai vertinti galima ir paslaugų teikimo nuotoliniu būdu rezultatus. 

Viena vertus, tokia paslaugų teikimo forma užtikrina asmenų aptarnavimo prieinamumą, 

kartu mažina teikiamų paslaugų kokybę ir didina organizacines sąnaudas. Kita 

vertus, idealiai suderinti veiklas, užtikrinant aukštus prieinamumo, kokybės ir efektyvumo 

rezultatus, – neįmanoma, todėl reikia orientuotis į pagrindinius tikslus. Kitaip 

paslaugų centras gali tapti tinkama infrastruktūra teikti „išvažiuojamąsias“ paslaugas. 

88


Beje, Nidos m. nuotolinių paslaugų atvejis rodo, kad tokių centrų poreikis didesnis 

geografiškai nutolusiuose centruose. 

Kokybinio tyrimo metu keli respondentai teigiamai atsiliepė apie savarankiško 

centro steigimą. Duodant interviu pradėjus diskutuoti apie VPC, kaip naujos savarankiškos 

įstaigos, steigimą būdavo pateikta kritinių pastebėjimų. Pateiktus argumentus 

galima suskirstyti į dvi grupes: 1) steigimas susijęs su papildomomis lėšomis; 2) atskirtas 

aptarnavimo ir paslaugų ruošimo (administracinio sprendimo priėmimas [angl. 

backoffice]) procesas pablogins paslaugų kokybę. Tyrimo metu respondentai pastebėjo 

tik vieną praktiką ir sumanymą, kurie buvo panašūs į nagrinėjamą organizavimo modelį. 

Be to, pastarosios iniciatyvos sumanytojai (Kauno elektroninių paslaugų portalo 

sukūrimas) tik parengė projektą ir įgyvendino kelias jame numatytas priemones. Paties 

projekto įgyvendinimas dėl Kauno savivaldybės politikų nepritarimo buvo nutrauktas. 

Nors kokybinio tyrimo dalyvių pateikta nuomonė gali būti suprantama kaip gynybinė 

(atstovauti įstaigų ar įmonių interesams), vis dėlto kai kurie pateikti argumentai 

verti dėmesio. Išties norint steigti tokią organizaciją reikėtų atlikti didesnį paruošiamąjį 

darbą, skatinti finansiškai. 3 Arba priešingai – „nuleisti“ griežtą tvarką, kurios pagrindu 

galima būtų steigti tokius centrus. Remiantis tokiomis privalomo „bendradarbiavimo“ 

tvarkomis sukurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurių steigėjais tapo 

savivaldybės. Be abejo, šių centrų veikla nepanaši į planuojamų VPC veiklą. 

VPC steigimo proceso būdai. Kokybinio tyrimo metu dauguma respondentų 

pasisakė už galimas iniciatyvas „iš apačios į viršų“, steigiant VPC. Taip įvardyta savarankiško 

sprendimo teisė numatyta teisės aktuose, kurie susiję su VPC steigimu. 

Kartu pastebėta, kad VRM ar kitos įgaliotos įstaigos turėtų atlikti paruošiamuosius 

darbus institucijose – parengti teisinę bazę, metodines priemones. Galima pastebėti, 

kad imant grupinius interviu, kai buvo aptariamas neprivalomas VPC steigimo būdas, 

emocinio pobūdžio pasisakymus „ne, nereikia“, „nesąmonė“ keisdavo argumentuoti 

siūlymai dėl jų įkūrimo galimybių (Kauno fokus grupė, 2010; Telšių fokus grupė, 

2010). Tarp tokių siūlymų atsirado funkcijų perskirstymo priemonės (Valstybinių 

įmonių „Registrų centras“ ir „Regitra“; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 

(toliau tekste – „Sodra“), VPC operatoriaus parinkimas plačių tarpinstitucinių diskusijų 

būdu, išsamių vartotojų poreikių tyrimai ir pan. 

Išvados 

Sintetinant gautus duomenis galima susieti gerąsias Vakarų šalių patirtis ir gautus 

nuomonių tyrimo bei teisinės analizės rezultatus. Tokia visumos analizė leidžia teigti, 

3 Šią iniciatyvą galima lyginti su verslo informacijos ar verslo informacijos ir turizmo centrų steigimu 

(pradžia – 1998–1999 m.). Panašumas su VPC tas, kad juos įsteigė Ūkio ministerija su savivaldybėmis 

ir kitais steigėjais (verslo asociacijomis ir pan.). Be abejo, jų veikla nesusijusi su administracinių paslaugų 

teikimu. Nagrinėjant šių centrų veiklos rezultatus galima pastebėti, kad jie nevienareikšmiški. 

Dalis verslo informacijos ir turizmo centrų atrado savo sėkmingos veiklos nišas. Kita dalis buvo likviduoti 

(iš viso 42 centrai). Valstybės kontrolė 2003 m. atlikdama auditą atskleidė nemažai piktnaudžiavimo 

faktų (Prieiga internetu: http://www.vkontrole.lt/publikacijos07.shtml; Skuodo rajono savivaldybės 

kontrolės ir audito tarnybos ataskaita, 2009 m. kovo 19 d., Nr. KDV3-3). 

89


kad VPC Lietuvoje galima būtų steigti. Šią išvadą nulemia Lietuvos institucijų poreikiai, 

interesai ir šalyje vykdomos reformos. Siekiant pagrįsti šią pagrindinę išvadą 

galima nagrinėti galimybes ir Vakarų šalių patirties pritaikymą pagal pasirinktus pagrindinius 

kriterijus. Rekomenduojamas dviejų tikslų iškėlimas: 

asmenų aptarnavimo priimtinumas ir prieinamumas piliečiams bei kitiems 

asmenims; 

lėšų, skiriamų asmenims aptarnauti, galimas mažinimas. 

Jei neįmanoma VPC steigimo susieti su struktūriniais tikslais (pvz., „Sodros“, Darbo 

biržos ir savivaldybės socialinių paslaugų asmenų aptarnavimo reorganizacija ar 

pan.), tinkamiausias yra prieinamumo / priimtinumo tikslas, kurį visuomenė gali palaikyti. 

Jis atitinka šiandieninius iššūkius, kurie siejami su piliečių įtraukimu į paslaugų 

teikimo (pvz., paslaugų poreikių nustatymo, prioritetų numatymo) procesą. Jį galima 

papildyti ir siekiant efektyvumo, arba sąnaudų mažinimo aptarnaujant asmenis 

ir / ar teikiant paslaugas. Tiesa, čia gali kilti iškeltų tikslų įgyvendinimo problemų. Tai 

atskleidė ir kokybinio tyrimo rezultatai. Vis dėlto jie atrodo patrauklūs siekiant politinio 

ir įstaigų – galimų steigėjų – palaikymo. 

Planuojant specializuotų socialinės pagalbos centrų steigimą (pvz., „Sodros“, Darbo 

biržos, savivaldybių socialinių piliečių aptarnavimo skyrių priimamųjų pagrindu) 

reikėtų atsižvelgti į kliūtis, kurios iškilo Norvegijai įgyvendinant vadinamąją NAV 

reformą. Nacionalinės struktūrinės reformos įgyvendinimas gali sukelti institucijų, 

gyventojų, taip pat politinį pasipriešinimą. Plataus masto reforma, kurią reikės laipsniškai 

įgyvendinti, gali iškelti netikėtų sunkumų, susijusių su įkurtų asmenų aptarnavimo 

centrų veikla, t. y. interesantų lūkesčių neatitinkantis aptarnavimas, ilgas paslaugų 

laukimas ir pan. 

Kokybinio tyrimo metu dauguma respondentų pasisakė už galimas iniciatyvas „iš 

apačios į viršų“ steigiant VPC. Taip įvardyta savarankiško sprendimo teisė, numatyta 

teisės aktuose, kurie susiję su VPC steigimu. Kartu pastebėta, kad VRM ar kitos įgaliotos 

įstaigos institucijose turėtų atlikti paruošiamuosius darbus – parengti teisinę 

bazę, metodines priemones. 

Steigiant VPC organizacinių modelių pasirinkimas yra bene svarbiausias ir kartu sudėtingiausias 

žingsnis. Jis priklauso nuo įvairių veiksnių: poreikių, tarpinstitucinių interesų, 

veiklos finansavimo galimybių, teisinių pagrindų, modifikavimo galimybių ir t. t. 

Institucinio bendradarbiavimo praktikos susijusios su apsikeitimu informacija teikiant 

administracines paslaugas, paslaugų teikimu nuotoliniu ir „išvažiuojamuoju“ 

būdu. Šias iniciatyvas galima pavadinti gerosiomis patirtimis, kurias galima taikyti 

steigiant VPC (sutarčių sudarymas, paslaugų teikimas nuotoliniu būdu). Nuomonių 

tyrimas rodo, kad nemaža dalis įstaigų ir valstybinių įmonių svarsto paslaugų teikimo 

reorganizavimą mažesnio gyventojų skaičiaus seniūnijų centruose ir numato nuotolinių, 

„išvažiuojamųjų“ paslaugų plėtrą. Taigi VPC steigimas pavieniuose administraciniuose 

vienetuose (didesnėse kaimiškose seniūnijose, kai kuriuose rajonų centruose) 

gali padėti sutelkti paslaugų teikimą vienoje vietoje. Kaip rodo tyrimo duomenų analizė, 

VPC, steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, jungtinei 

veiklai sudarant paslaugų teikimo sutartis, taptų priimtiniausia veiklos organizavimo 

forma galimiems partneriams. 

90


Lietuvoje yra aiškus specializuotų VPC (teikiančių kai kurias socialines ir administracines 

paslaugas) steigimo poreikis. Tokių asmenų aptarnavimo centrų steigimas 

sutelktų aptarnavimą (priimamųjų, socialinių skyrių, nestacionarių socialinių paslaugų 

įstaigų lankytojų) ir nukreiptų interesantų srautus. Taip galima būtų išvengti interesantų 

„siuntinėjimo“ problemos. Savo atstovus į socialinius VPC galėtų deleguoti „Sodros“, 

Darbo biržos institucijos. Šių įstaigų atstovai jau turi vadinamosios nutolintos 

darbo vietos ir išvažiuojamųjų paslaugų praktikos. Skandinavijos šalių pavyzdžiu 

šiuose centruose galėtų savo paslaugas teikti ir budintis psichologas, socialinis darbuotojas. 

Socialinius VPC galima būtų steigti sudarant jungtinės veiklos sutartis. 



Literatūra 

Bergeron, B. (2003). Essentials of shared services. Hoboken, New York: Wiley, p. 3–5. 

Bovaird, T., Löffler, E. (2003). Management and Governance. London: Routlege, p. 46–48. 

Brenner, W., Schulz, V. (2010). Characteristics of shareds ervice centers. Transforming Government: People, Process 

and Policy, vol. 4, no. 3: 211–213. 

Ferraz Esteves de Araujo, J. F. (2000). Improving public service delivery: the crossroads between agencification and 

traditional bureacracy. Paper presented at the International Research Symposium on Public Management IV 

(IRSPM IV). Rotterdam. 

Fischer, T. M., Sterzenbach, S. (2006). ZP-Stichwort: Shared Service Centers. Zeitschrift für Planung & Unternehmenssteuerung 

17: 123. 

Forslagtill ov om kommunale borgerservicecentr, L 72. Vedtaget af Folketingetved 3. behandlingden 16. juni 2005. 

Halligan, J. (2007). Reintegrating Government in Third Generation Reforms of Australia and New Zealand. Public 

Policy and Administration 22 (2): 218–219. 

Head, Ch. (2006). Modern Public Services: Shared Services. Bigger, cheaper, better? Prieiga internetu: http://static.ukplc.net/library/sps-consultancy/documents/efficiency-library/english-efficiency/shared-services/sharedservices.pdf 

[žiūrėta 2011 10 05]. 

Howard, H., Wilson, D. A. (2006). Shared services insights: An implementation model for successful public-sector 

programs. Accenture. Outlook Point of View 1. 

Janssen, M., Joha, A. (2006). Motives for establishing shared service centers in public administrations. International 

Journal of Information Management 26: 111. 

Lægreid, P., Christensen, T., Askim, J. Fimreite, A. L. (2007). Reform of the employment and welfare administrations 

– the challenges of co-coordinating diverse public organizations. International Review of Administrative 

Sciences 73 (3): 390–391. 

Newman, G. (2007). Shared services, Commercial models enabling sharing, Public Sector. IBM, Prieiga internetu: 

https://www-935.ibm.com/services/uk/igs/pdf/shared-services-pov_ibm1226_08_final.pdf [žiūrėta 2011 10 05]. 

Niehaves, B., Krause, A. (2010). Shared service strategies in local Government – a multiple case study exploration. 

Transforming Government: People, Process and Policy, vol. 4, no. 3: 266–271. 

Pedersen, L. H., Olsen, A. L., Bhatti, Y. (2007). Municipal Citizen Service Centres and the Danish structuralreform. 

Conference paper. 

Pinheiro, L. G. (2010). One Stop Shop: Easier, Faster and Cheaper. The Portuguese Experience. Paris. Prieiga internetu: 

www.oecd.org/dataoecd/55/62/44796252.pdf [žiūrėta 2011 10 05]. 

HM Government. (2009). Putting the Frontline First: smarter government. Presented to Parliament by the Chiefsecretary. 

Prieiga internetu: [žiūrėta 2011 10 05]. 

Seddon, J. (2008). Systems thinking in the public sector: the failure of the reform regime and a manifesto for a better 

way. Axminster: Triarchy Press. 

Oracle. (2009). Shared Services in the Public Sector. Prieiga internetu: [žiūrėta 2011 10 05]. 

Spoehr, J., Barrett, S., Burger, A. (2007). The Shared Services Experience Report 2: Lessons from Australia. Adelaide. 

The Australian Institute for Social Research. Prieiga internetu: 

[žiūrėta 2011 11 14]. 

91


Deloitte. (2009). United Kingdom: Stop, Start, Save Shared Service Delivery in Local Government. Prieiga internetu: 

http://www.deloitte.com/assets/Dcom- 

UnitedKingdom/Local%20Assets/Documents/Industries/GPS/UK_GPS_StopStartSave.pdf [žiūrėta 2011 10 05]. 

Whitfield, D. (2007). Shared Services in Canada. A Report for the Public Service Association of South Australia. 

European Services Strategy Unit. 

Šaltiniai 

Kauno fokus grupė, 2010.06.28. 

Kauno m. sav., individualus interviu, 2010.07.28. 

Klaipėdos m. sav., individualus interviu, 2010.07.07. 

Klaipėdos „Sodra“, individualus interviu, 2010.07.07. 

Prienų fokus grupė, 2010.06.23 

MP tarnybos fokus grupė, 2010.07.12. 

„Registrų centras“, individualus interviu, 2010.07.12. 

„Regitros“ fokus grupė, 2010.07.23. 

„Registrų centro“ direktorius, 2010.07.12. 

„Sodros“ valdyba, individualus interviu, 2010.07.16; 

Telšių fokus grupė, 2010.07.02. 

Vilniaus m. sav., skyriaus vedėja, 2010.07.12. 

THE OPPORTUNITIES OF ESTABLISHMENT THE PUBLIC 

SERVICES CENTERS IN LITHUANIA 


Summary 

Improvements of the government service delivery through the one-stop-shop initiatives 

in Lithuania started ten years ago. One-stop-shop, quality management and strategic 

management has moved to the forefront of the public sector reform agenda. Large 

number of innovations started in the service delivery. However, there are still some 

problems in the front line public service provision related to the accessibility, acceptability 

and fulfilment of the citizens needs. The aim of this article is to assess the feasibility 

of using the public service centres (shared public service centres) for the modernisation 

of the front line processes in the Lithuanian public sector. 

The article is based on the analysis of the best practise cases, the qualitative research 

and analysis of the public law. In the first part of the article, the analysis of the 

best practice cases was used to explore the establishment and proceeding of the public 

service centres in Denmark (“Borgerservicecentre”), Norway (“NAV-kontorene”), 

Portugal (“Loja do Cidadão”), UK (Shared service centres) and Australia (New South 

Wales Shared service centres). These good practices examples were analysed (by various 

criteria) in detail to reveal the feasibility of adaptation models and administrative 

instruments in Lithuania. 

In order to accomplish the proposed tasks, the method of qualitative analysis (individual 

and focus group interviews) was used. The essential criteria for the selection of 

respondents involved – the work practices in applying innovations on provision of the 

first line public services. Interviews were used to gain knowledge in-depth of the issu- 

92


es raised and also for the exploration of feasible obstacles for the establishment of 

public service centres in Lithuania. 

Results and recommendations of the study are presented below: 

1. The establishment of the front office shared centres was based on the idea of 

citizens’ participation in the service provision, creation of user-friendly service 

facilities, joining up fragmented government institutions and in this way to 

become more cost – effective governance. The citizens orientation could be 

the most appropriate (in terms of accessibility, acceptability, fulfilment of the 

citizens needs), according to results of the qualitative research, for the establishment 

of the public service centres. 

2. The evidence of this research is clear. On a daily basis, some entrepreneurial 

public servants in Lithuania are working together to transform the way public 

services are designed and delivered. The main innovative practises are linked 

to the integration of the institutional data systems, improvement of procedures 

in order to make them less bureaucratic and establishment of the service centres 

(in house model). The research results revealed that these practices are 

quite rare. On the other hand, there is an institutional need for the partnership 

and settlement of the more ambitious goals for first line service improvement. 

3. Western countries have very different models of the public service centres. 

They vary according the degree of control, numbers of participating institutions, 

mode of governance and other factors. Research evidence shows that 

Danish “Borgerservicecentre” and in some cases Portuguese “Loja do 

Cidadão” are the most suitable practical models for the establishment of public 

services centres in Lithuania. However, they still have some limitation in 

the context of Lithuanian first line service provision. Therefore, they should 

be modified for the adaptation. 

4. The best practice cases, which were analysed, revealed that the public service 

centres were established as a bottom-up or top-down reforms or innovative initiatives. 

The mode of the reforms depended on the political, economic stimulus, project 

visions and aims. Bottom-up way option would be more successful and less 

risky in the political and institutional context of Lithuanian public service modernisation. 

In this perspective, Ministry of Interior could play an active role in assistance, 

guidance or even coordination of the possible initiatives. 

93


94


LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT 

APRIBOJIMŲ TEORIJĄ 

Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis 

Vilniaus edukologijos universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje išnagrinėta Lietuvos užsienio prekybos raida 1995–2008 m. Aptariama Europos Sąjungos 

užsienio prekybos politika ir Lietuvos integracijos į jos prekybos sistemą tvarka. Atlikta Lietuvos eksporto 

ir importo srautų lyginamoji analizė. Taikant apribojimų teorijos metodą atliktas išsamus užsienio 

prekybos tyrimas, kurio metu nustatytos pagrindinės šalies užsienio prekybos problemos, trukdančios 

efektyviai šios ekonomikos srities veiklai. Darbe pateikiamos išvados apie Lietuvos užsienio prekybą bei 

siūlomos šią sritį galinčios pagerinti priemonės. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tarptautinė prekyba, užsienio prekyba, eksportas, importas, prekybos balansas. 

Abstract 

This paper analyses the development of Lithuania’s foreign trade in the time period of 1995–2008. It 

discusses European Union’s foreign trade policy and the process of Lithuania’s integration into its trade 

system. The comparative analysis of Lithuania’s export and import flows has been carried out. Using the 

method of the theory of constraints, a thorough investigation of the foreign trade has been carried out 

during which the major country’s foreign trade problems that hinder the effective functioning of this 

economic area have been determined. The paper provides the conclusions concerning the functioning of 

Lithuania’s foreign trade and suggestions as to how this functioning could be improved. 

KEY WORDS: international trade, foreign trade, export, import, trade balance. 

Įvadas 

Šiandien, vykstant pasaulio ekonomikos integracijai ir globalizacijai, sparčiai plečiasi 

tarptautiniai prekybos mainai. Lietuva yra sudėtinė ir neatsiejama šio proceso 

dalis. Siekiant išsilaikyti tarptautinėje aplinkoje ir pasiekti kitų valstybių pripažinimą 

Lietuvai būtinas nenutrūkstamas ir iniciatyvus bendradarbiavimas su užsienio partneriais, 

tikintis tvirtų ryšių ir tarpusavio supratimo. 

Pastaruoju metu padaugėjo ne tik potencialių rinkų, bet ir rinkos dalyvių, besivaržančių 

dėl mainų teikiamos naudos, kuri verčia konkuruoti. Tai skatina prekybos dalyvius 

savo veikloje taikyti naujoves, kelti darbo našumą, didinti veiklos produktyvumą. 

Todėl konkurencingumas tampa svarbiausia priemone, siekiant globalioje rinkoje 

sėkmingai plėtoti užsienio prekybą, ir yra paskata, raginanti valstybes tobulinti savo 

tarptautinių mainų politiką. 

Lietuvos galimybės aktyviai dalyvauti pasaulinės prekybos erdvėje sovietmečiu buvo 

apribotos, teko tenkintis dabar jau žlugusios Tarybų Sąjungos respublikų rinkomis. Tik 

atgavus nepriklausomybę Lietuvai atsivėrė nauji prekybos keliai į Vakarus. Ryškiausi 

pasikeitimai pastebėti po gero dešimtmečio nuo laisvės atgavimo, kai šalis įstojo į Europos 

Sąjungą (ES). Tačiau nepaisant gilėjančios Lietuvos integracijos į globalią rinką, šalį vis 

dar slegia sovietinės okupacijos suformuoti darbui ir kapitalui imlūs gamybos procesai ir 

būdai, dėl kurių Lietuva, ypač Rusijos krizės bei pastarųjų metų pasaulinės finansų krizės 

sukeltų padarinių fone, patyrė neigiamą poveikį užsienio prekybai. 

95


Nepaisant Lietuvos ūkio pažeidžiamumo, ilgalaikė šalies integracija į Europos Sąjungos 

rinką buvo bene svarbiausias ir reikšmingiausias pastarųjų dešimtmečių įvykis, 

lėmęs didelius pokyčius užsienio prekybos srityje. Tai suteikė papildomų galimybių 

sutvirtinti bendradarbiavimą ne tik su iki tol turėtomis partnerėmis, bet ir įsigyti naujų. 

Todėl atsivėrė platesnės lietuviškų prekių ir paslaugų realizavimo rinkos, pagyvėjo 

importuotojų veikla, o tai dar labiau sustiprino konkurenciją. Šie reikšmingi pokyčiai 

lėmė Lietuvos tarptautinės prekybos tendencijas, kurių nagrinėjimas svarbus siekiant 

išaiškinti pagrindinius užsienio prekybos pokyčius, nustatyti esmines šios srities problemas, 

surasti jų sprendimo būdų. 

Norint išlaikyti esamus prekybos partnerius ir ieškant naujų rinkų globalioje aplinkoje, 

reikia daug atkaklaus darbo, pastangų ir energijos. Tai turėtų būti šalies Vyriausybės ir 

verslo subjektų, dirbančių su užsienio partneriais, bendras sėkmingos veiklos rezultatas. 

Tikslas: išnagrinėti Lietuvos užsienio prekybos raidos tendencijas ir problematiką. 

Atlikti tyrimą, taikant apribojimų teoriją, nustatyti esmines priežastis, kas daro 

įtaką užsienio prekybos veiklos efektyvumui, pateikti išvadų ir pasiūlymų, kaip tobulinti 

tarptautinį verslą. 

Objektas – Lietuvos užsienio prekybos eksportas ir importas. 

Tyrimo metodai: statistinių duomenų lyginamoji chronologinė analizė, apribojimų 

teorijos metodas. 

1. Europos Sąjungos užsienio prekybos politika 

Bendrosios rinkos sukūrimas buvo vienas pagrindinių Europos valstybių vienijimosi 

tikslų. Šie siekiai išsakyti dar Romos sutartyje, kurios vienas svarbiausių akcentų 

buvo sukurti bendrą rinką visose ekonominės veiklos srityse įgyvendinant keturias 

pagrindines laisves – laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą (Vilpišauskas, 

2003). Šie principai ypač svarbūs siekiant vykdyti nevaržomą užsienio prekybą 

tarp Sąjungos narių. Lietuvai, 2004 m. gegužės 1 d. įstojus į ES, taikomos šios laisvosios 

prekybos tarp Sąjungos šalių sąlygos: 

muitų ir prekių importo bei eksporto kiekybinių apribojimų ir visų kitų lygiaverčio 

poveikio priemonių tarp valstybių narių panaikinimas; 

bendro muitų tarifo ir bendros prekybos politikos nustatymas trečiosioms šalims. 

Panaikinamos valstybių narių teisės vienašališkai priimti sprendimus. Taip pat Lietuva 

įsipareigojo paskelbti negaliojančias visas iki narystės ES sudarytas laisvosios 

prekybos sutartis. 

Prekių judėjimui ES šalyse taikomas vienintelis bendras apribojimas, reikalaujantis, 

kad gaminiai atitiktų Sąjungos keliamus saugumo kriterijus. Bet kuris Bendrijos 

šalies gamintojas privalo tiekti rinkai tik saugius produktus, kurie nekelia pavojaus 

žmonių sveikatai ir aplinkai. Būtina informuoti vartotoją apie potencialius rizikos 

veiksnius ir kilus pavojui dėl nesaugių prekių vartojimo pašalinti grėsmę. Techniniai 

reikalavimai yra pagrindinė netarifinio apribojimo priemonė, taikoma prekybai Sąjungoje 

tiek vidaus, tiek išorės gamintojams. 

96

LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ 

ES prekyba su trečiosiomis šalimis iš esmės neribojama, nes remiasi „laisvo prekių 

eksporto principu“, tačiau esant būtinybei šis principas leidžia Sąjungos narėms įvesti 

kiekybinius apribojimus ar kitokias draudimo priemones produkcijai, kuri galėtų neigiamai 

paveikti ES rinką, saugumą, politiką, moralę ir pan. Prieš įvedant tokius ir panašius 

apribojimus, šalis privalo apie tai informuoti Sąjungos viršūnes ir prireikus 

pateikti informaciją apie prekę, dėl kurios reikia imtis protekcionizmo priemonių. Tokie 

apsaugos būdai naudojami siekiant pakoreguoti situaciją dėl reikalingiausių prekių 

deficito, vykdyti Sąjungos įsipareigojimus ar dėl kitų priežasčių. Apribojimai gali būti 

taikomi eksportui ar importui prekyboje su trečiosiomis šalimis. 

ES taiko įvairias būtinas draudimo, kompensacines, apsaugos priemones. Kai trečiųjų 

šalių eksportuotojai naudoja netoleruotiną ir nesąžiningą tarptautinės prekybos 

politikos formą – dempingą, Sąjungos narės taiko antidempingo priemones, siekdamos 

apsaugoti savo rinką. Kai trečiųjų šalių vyriausybės įvairiomis subsidijomis skatina 

eksportą, iškraipantį ES rinką, prekybą, kainas, ir padaro žalos, tada taikomos kompensacinės 

priemonės. Jei dėl padidėjusio importo iš trečiųjų šalių ES narės patiria 

nuostolių, gali būti taikomos protekcinės priemonės. 

Kiekybinės užsienio prekybos reguliavimo priemonės gali būti muitai, kvotos. Netarifinės 

siejasi su tam tikromis papildomomis nuostatomis, reikalavimais, pvz., licencijos 

ar leidimo, sertifikato ar atitikties deklaracijos, tam tikrų įrodymų, patvirtinančių 

būtinų sąlygų laikymąsi, pateikimu (Užsienio reikalų ministerija, 2005). 

Lietuvoje pagal ES reikalavimus pagamintos prekės gali būti be apribojimų realizuotos 

Sąjungos zonoje. Gaminiams, kuriems nenustatyti bendrieji ES reikalavimai, 

galioja „abipusio pripažinimo principas“, reiškiantis, kad lietuviškos prekės, pagamintos 

teisėtai, gali patekti ir į bet kurią ES rinką. 

2. Lietuvos užsienio prekybos balansas 

Siekiant įvertinti Lietuvos užsienio prekybos tendencijas ir problematiką, pateikiama 

1995–2008 m. eksporto, importo ir balanso dinamika (1 lentelė). 

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tiek eksporto, tiek importo apimtys nuo laikotarpio 

pradžios sparčiai augo. Šių srautų lėtėjimas pastebimas 1999 m., kai pasireiškė 

Rusijos ekonominės krizės padariniai Lietuvai. Devalvavus rublį lietuviškos prekės 

tapo nekonkurencingos Nepriklausomų Valstijų sandraugos (NVS) šalyse. Vėliau Lietuvos 

eksporto ir importo srautai vėl atsigavo ir tendencingai augo iki laikotarpio pabaigos. 

Iš viso per 1995–2003 m. ir nuo narystės ES iki 2008 m. eksportas išaugo daugiau 

nei du kartus. Didžiausias augimas užfiksuotas 2005 ir 2008 m., kai eksportas 

atitinkamai padidėjo apie 27 % ir 29 %, palyginus su praėjusiais metais. 

Lyginant Lietuvos importo tendencijas, matyti, kad jo apimtys buvo kur kas didesnės 

nei eksporto, tačiau tam tikrais tarpsniais augimo tempai buvo lėtesni. Sparčiausiai 

importo apimtys augo 2005 m., kai jų pokytis buvo ketvirtadaliu didesnis nei prieš 

metus. Vėliau apimtys didėjo vis mažiau, tačiau augimo tempai pralenkė eksportą. Iš 

viso per 1995–2003 m. šie srautai padidėjo perpus, o 2004–2008 m. importo apimtys 

išaugo, kaip ir eksportas, daugiau negu dvigubai. Taigi Lietuvos rinka tapo atvira ES 

valstybėms, ypač 2005 m., kai importo ir eksporto apimtys augo sparčiausiai. 

97


1 lentelė 

Eksporto, importo, balanso apimtys (mln. Lt) ir jų metiniai pokyčiai (%), 

1995–2008 m. 

Metai 

Eksportas 

(mln. Lt) 

Importas 

(mln. Lt) 

Balansas 

(mln. Lt) 

Metinis 

eksporto 

pokytis, % 

Metinis 

importo 

pokytis, % 

Metinis 

balanso 

pokytis, % 

1995 10820,1 14593,9 -3773,8 – – – 

1996 13419,6 18235,3 -4815,7 24,02 24,95 27,61 

1997 15440,7 22576,9 -7136,2 15,06 23,81 48,19 

1998 14842,4 23174,3 -8331,9 -3,87 2,65 16,76 

1999 12015,2 19337,9 -7322,7 -19,05 -16,55 -12,11 

2000 15237,5 21826 -6588,5 26,82 12,87 -10,03 

2001 18332 25413,2 -7081,2 20,31 16,44 7,48 

2002 20290,7 28562,2 -8271,5 10,68 12,39 16,81 

2003 22145,1 30268,7 -8123,6 9,14 5,97 -1,79 

2004 25819,2 34383,6 -8564,4 16,59 13,59 5,43 

2005 32767,3 43151,9 -10384,6 26,91 25,50 21,25 

2006 38888,3 53274,6 -14386,3 18,68 23,46 38,53 

2007 43192,4 61503,5 -18311,1 11,07 15,45 27,28 

2008 55511 73006,3 -17495,3 28,52 18,70 -4,46 

Pastaba: „–“ ženklas prie metinio balanso pokyčio reiškia deficito mažėjimą. 

Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009 

Stebint užsienio prekybos balanso pokyčius, matyti, kad jis per visą nagrinėjamą 

laikotarpį buvo neigiamas, t. y. importas viršijo eksportą. Nors kai kuriais metais importas 

augdavo ne taip ryškiai kaip eksportas, tačiau tai nepadėjo pasiekti aktyvaus 

prekybos balanso. Priešingai, Lietuvai tapus ES nare, pasyvus prekybos balansas kasmet 

didėjo. Didžiausias jo kritimas buvo 2006 m., kai smuktelėjo apie 39 %. Per 

1995–2003 m. ir narystės ES pradžioje balanso deficitas padidėjo du kartus. Taigi 

integracija į ES nepadėjo sumažinti užsienio prekybos balanso deficito, atvirkščiai – jį 

dar padidino. Vadinasi, Lietuvos rinka tapo labiau prieinama užsienio investuotojams, 

o pačios eksportas gerokai atsiliko. 

3. Lietuvos eksporto plėtra 

Nagrinėjant 2004–2008 m. Lietuvos eksporto struktūrą pagal Kombinuotų prekių nomenklatūros 

(KPN) klasifikaciją (1 pav.) matyti, kad daugiausia eksportuota mineralinių 

produktų, maisto pramonės prekių, mašinų ir įrenginių bei transporto priemonių. 

2004–2006 m. laikotarpiu mineralinių produktų išvežimas tendencingai augo: per 

trejus metus pakito apie 1,5 karto. Tačiau 2007 m. šis rodiklis nukrito beveik 60 %. 

98


Kitais metais mineralinių produktų eksportas atsigavo: išaugo daugiau negu dvigubai. 

Taigi pastebima, kad per visą nagrinėjamą laikotarpį šių produktų eksportas nebuvo 

pastovus, o bendrai padidėjo apie du kartus. 

Maisto pramonės eksportas tendencingai augo: iš viso nuo 2004 m. iki 2008 m. padidėjo 

tris kartus, iš ko galima daryti išvadą apie lietuviškų prekių konkurencingumo 

didėjimą. Toks pat nuosaikus užfiksuotas ir mašinų bei įrenginių eksporto kasmetinis 

augimas, per penkerius metus išaugęs du kartus. Tai galima pasakyti ir apie kitas eksporto 

šakas (chemijos, metalų, plastiko, medienos), kurių tiekimo užsieniui kasmetinį 

didėjimą paskatino Lietuvos narystė ES. Vienintelė šaka, kuri išliko gana pastovi per 

nagrinėjamą laikotarpį, – tekstilė. 

16000 

14000 

12000 

10000 

8000 

6000 

4000 

2000 

0 

2004 

2005 

2006 

2007 

2008 

Maistas 

Mineraliniai 

produktai 

Chemija 

Plastikas, 

kaučiukas 

Mediena, 

popierius 

Tekstilė 

Metalai 

Mašinos ir 

įrengimai 

Transportas 

Pramonė 

Kita 

1 pav. Eksportas pagal prekių grupes 2004–2008 m. (mln. Lt) 


Pagal makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC), 2004–2008 m. duomenimis 

(2 lentelė), eksporte dominuoja tarpinio vartojimo prekės (produktai, naudojami 

kaip žaliava kitos prekės gamybai), kurios sudaro apie pusę bendro šalies eksporto. 

Tačiau ekonomikos konkurencingumo požiūriu toks reiškinys nėra teigiamas, nes šios 

prekės sukuria mažą pridėtinę vertę (Jakutis ir kt., 2007). 

Eksporto struktūra pagal BEC, 2004–2008 m. (%) 

2 lentelė 

Makroekonomikos 

kategorijų klasifikacija 

2004 2005 2006 2007 2008 

Investicinės prekės 8,1 8,2 9,8 11,7 11,1 

Tarpinio vartojimo prekės 53 53,2 50,6 50 53,1 

Vartojimo prekės 27 25,7 26,5 28,4 23,5 

Benzinas 8,6 9,6 8,6 5 8,5 

Lengvieji automobiliai 3,2 3,2 4,3 4,8 3,5 

Kiti 0,1 0,1 0,2 0,2 0,2 


99


Vartojimo prekių (galutinio vartojimo produktai, nenaudojami kitų prekių gamybai) 

dalis bendroje eksporto sudėtyje sudarė mažiau nei trečdalį, nebuvo aiškios augimo 

ar kritimo tendencijos. Pastebima gana ryški investicinių prekių eksporto augimo 

tendencija, kai per nagrinėjamą laikotarpį jos dalis bendrame Lietuvos eksporte išaugo 

apie 3 %. Investicinių prekių išvežimo iš šalies dydis nusako valstybės ekonominės 

plėtotės lygį. Tačiau bendrame Lietuvos eksporto kontekste šių prekių dalis nėra didelė. 

Pastebėtina, kad benzino eksporto dalis buvo nepastovi, kiekvienais metais dinamiškai 

kito; didžiausia dalis buvo 2005 m., kai sudarė apie 9,6 % eksporto. Išvežamų 

prekių struktūroje lengvieji automobiliai sudarė gana pastovią dalį, tačiau 2006– 

2007 m. pastebėtinas didesnis šios šakos augimas. 

4. Lietuvos importo plėtra 

Didžiausią dalį tarp į Lietuvą importuotų gaminių sudarė maisto ir mineraliniai 

produktai (žr. 2 pav.). Mažesnės pagal importuojamų prekių grupes buvo mašinų ir 

įrenginių, transporto priemonės. Mažiausią dalį sudarė plastiko, kaučiuko, medienos, 

tekstilės ir kitos prekės. Galima pastebėti, kad užsienio prekybos eksporto ir importo 

tendencijos, įstojus į ES, buvo panašios: tarp dominuojančių mainų prekių grupių buvo 

maisto ir mineraliniai produktai. 

Pažvelgus į mineralinių produktų eksporto ir importo srautus galima pastebėti ryškų 

šių prekių išvežimo priklausomumą nuo įvežimo. Kaip ir eksporto atveju, 2004– 

2006 m. šios produkcijos importas tendencingai augo (apie du kartus), o 2007 m. laikinai 

smuktelėjo (apie 16 %), tačiau po metų vėl pašoko dvigubai. Taip pat reikia pastebėti, 

kad mašinos ir įrenginiai sudaro didelę reeksporto dalį, t. y. įvežama į Lietuvą, 

apdorojama ir eksportuojama. Taigi didžioji Lietuvos eksportuojamų prekių dalis priklauso 

nuo įvežamų žaliavų. 

Kitų importo šakų – maisto, chemijos, plastiko ir kaučiuko, medienos ir popieriaus, 

metalų, transporto priemonių – importas kasmet nuosekliai ūgtelėdavo. 

25000 

20000 

15000 

10000 

5000 

2004 

2005 

2006 

2007 

2008 

0 

Maistas 

Mineraliniai 

produktai 

Chemija 

Plastikas, 

kaučiukas 

Mediena, 

popierius 

Tekstilė 

Metalai 

Mašinos ir 

įrengimai 

Transportas 

Pramonė 

Kita 

2 pav. Importas pagal prekių grupes 2004–2008 m. (mln. Lt) 


100


Importo, kaip ir eksporto, struktūroje pagal BEC klasifikaciją didžiausią dalį sudaro 

tarpinio vartojimo prekės: per visą nagrinėjamą laikotarpį jos išlaikė maždaug 60 % 

dalį (3 lentelė). 

Importo struktūra pagal BEC, 2004–2008 m. (%) 

3 lentelė 

Makroekonomikos 

2004 2005 2006 2007 2008 

kategorijų klasifikacija 

Investicinės prekės 18 16 16,8 18,3 14 

Tarpinio vartojimo prekės 58,4 61 58,3 53,9 60,4 

Vartojimo prekės 17,9 17,2 17,8 19,8 19,6 

Benzinas 0 0,1 0,3 0,1 0 

Lengvieji automobiliai 5 5,2 6,5 7,7 5,7 

Kiti 0,7 0,4 0,2 0,3 0,3 


Investicinių prekių importo grupės dalis 2004 m. sudarė apie penktadalį bendro šalies 

importo, tačiau per 2005–2006 m. krito 2–1,2 %, trumpam atsistačiusi dar po metų. 

2008 m. vėl krito didžiausia per visą laikotarpį dalimi iki 14 %. Investicinių prekių 

importas svarbus bendram šalies ekonomikos augimui. Vartojimo produktai išlaikė 

gana aiškias kasmetines augimo tendencijas: per visą laikotarpį pakito apie 2 %. Pastebėtini 

žemi benzino importo rodikliai, kurie sudarė mažiausią dalį (apie 0,1 %). Iki 

2007 m. buvo gana aiškios lengvųjų automobilių skaičiaus augimo tendencijos, per 

ketverius metus pakitusios apie 3 %, tačiau 2008 m. duomenimis smuko beveik iki 

2004 m. lygio. 

Atlikus statistikos apžvalgą, išryškėjo Lietuvos užsienio prekybos problema – didelis 

prekybos balanso deficitas, didžiosios eksporto dalies priklausomybė nuo importuojamų 

žaliavų ir dominuojančios mažą pridėtinę vertę kuriančios pramonė šakos. 

5. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas 

Užsienio prekybos tyrimo metodologija yra įvairi: pasaulinėje praktikoje taikoma 

nemažai modelių. Skirtingais būdais galima atlikti įvairaus pobūdžio tyrimus: pagal 

šalių ar prekių grupes nagrinėti bendrą šalies eksportą ir importą, tirti dviejų šalių užsienio 

prekybos priklausomumą ir pan. Šiame straipsnyje atliekama 2004–2008 m. 

Lietuvos užsienio prekybos analizė taikant apribojimų metodą. Ji padės išaiškinti pagrindines 

kliūtis, su kuriomis susiduria Lietuva dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, 

ir pateikti problemų sprendimo būdus. 

101


5.1. Apribojimų teorijos metodika 

Apribojimų teoriją XX a. sukūrė Izraelio fizikas dr. Eliyahu M. Goldrattas, ieškodamas 

efektyvių metodų vidiniams sudėtingų sistemų prieštaravimams – problemoms 

– spręsti (Jasinavičius ir kt., 2008). Apribojimų teorija propaguoja sisteminį 

požiūrį į bet kurias gyvybingas sistemas, veikiančias organizacijas, moko jas vertinti 

kaip gyvus organizmus, kuriuose visos dalys privalo veikti išvien, jei norima, kad jos 

ne tik išgyventų, bet ir judėtų užsibrėžtų tikslų link. 

Apribojimų teorija problemų sprendimų siūlo ieškoti ne bandymų, klaidų ir atrankos 

būdais, ne ginčais paremtais ir ne stiprios valios metodais: siūloma pasitelkti loginio 

mastymo schemas, kuriomis galima kryptingai bei efektyviai koreguoti mąstymo 

procesus ir rasti teisingus sprendimus, ypač tada, kai norint juos rasti reikia įvertinti 

daugiau nei tris veiksnius. Šis metodas ypač gelbsti, jei problemų yra daug, optimalų 

sprendimą reikia rasti skubiai ir mažiausiomis sąnaudomis, o ne nuolat trumpalaikėmis 

priemonėmis. Konstruktyvaus mąstymo procesų rezultatai visada parodo, kad 

kylančios problemos nėra nesusijusios: jas sieja tvirti priežasčių ir pasekmių saitai. 

Kol ryšiai tarp priežasčių ir pasekmių nenustatyti, neaiškus situacijos vaizdas, negalima 

greitai rasti optimalių sprendimų. Taigi analizuojant bet kurios sistemos veiklą, 

būtina sistemiškai sudaryti aiškią jos problemų grafinę ir loginę schemą, kuri vadinama 

realios dabarties medžiu (RDM). Būtent RDM rodo priežasties ir pasekmės ryšius, 

kurie sieja visas nagrinėjamoje situacijoje vyraujančias problemas. Kruopščiai sudarius 

problemų schemą, galima pastebėti, kad vienu metu reikės kovoti ne su daugeliu 

problemų, o tik su pagrindinėmis – viena ar dviem. Realiame gyvenime ši teorija visada 

pasitvirtina: viena ar dvi svarbiausios problemos sukelia visas kitas, todėl pastarosios 

iš esmės yra tik pirmųjų pasekmės arba nepageidaujami simptomai. Tai neišvengiamos 

pagrindinių problemų išvestinės. Jas apribojimų teorija siūlo vadinti nepageidaujamomis 

pasekmėmis. Braižant RDM, nuosekliai dėstant kiekvieną pasekmę virš 

jos priežasties, grafinės schemos elementai pamažu kyla iš apačios į viršų, todėl gautas 

grafinis rezultatas primena medį ar krūmą, turintį vieną ar dvi šaknis ir iš jų augančias 

šakas su pašakėmis, šakelėmis ir lapeliais. Nagrinėjant tokią loginę schemą, tampa 

akivaizdu, kad siekiant efektyviai paveikti visą sistemą, turimus išteklius pirmiausia 

racionalu nukreipti į pagrindinę priežastį – šaknį, o ne į jos sukeltus simptomus. 

Turint RDM, akivaizdžiai matomos ne tik pačios problemos, bet ir jų seka, rangas, 

prioritetai, svarbumas ir kt. RDM taikymas – tinkamas metodas, kuriant strategijas, 

planus, nustatant veiksmų eiliškumą ir prioritetus, norint iš esmės ir efektyviai išspręsti 

kylančias problemas. Mąstymo procesai, taikant apribojimų teorijos metodikas, padeda 

nagrinėti, atskleisti, formuluoti ir perduoti kitiems ne tik objektyvios realybės 

esmę, bet ir rasti geriausius problemų sprendimo būdus. Nubraižius realios dabarties 

medį, remiantis juo sudaromas „Pažangios ateities medis“, nurodantis problemų 

sprendimo būdus. 

102


5.2. Lietuvos užsienio prekybos „Realios dabarties medis“ ir pagrindinės kliūtys 

Išnagrinėjus Lietuvos užsienio prekybos statistinių duomenų bazę, paaiškėjo, kad 

pagrindinė problema yra didelis balanso deficitas, taip pat didžiosios eksporto dalies 

priklausomumas nuo įvežtinių žaliavų bei maža sukuriama pridėtinė vertė. Šis rodiklis 

pasiekė tokį nepalankų ekonomikai lygį dėl daugelio priežasčių. Problemų ir jų pasekmių 

priežastinius ryšius vaizduoja „Realios dabarties medis“ (3 pav.), kuriame 

pateiktos esminės kliūtys, trukdančios efektyviai Lietuvos užsienio prekybai. 

Didelį prekybos balanso deficitą Lietuvoje lemia tai, kad per visą Lietuvos Nepriklausomybės 

laikotarpį šalies importo srautai gerokai viršijo eksporto apimtis. Eksporto 

atsilikimą nuo importo lėmė daugelis priežasčių, kurias „Realios dabarties medyje“ 

galima suskirstyti į keletą šakų. 

Priklausomybė nuo žaliavų importo. Lietuvos istorinės aplinkybės – ilgalaikis 

okupacinis režimas buvusioje Tarybų Sąjungoje – nulėmė šalies priklausomybę 

nuo jos tuometinio svarbaus prekybos partnerio Rusijos. Rusija buvo pagrindinė žaliavų 

tiekėja, tokia ir išliko. Kaip pastebėta iš statistinių Lietuvos eksporto ir importo 

duomenų analizės, pagrindinę įvežamų ir išvežamų prekių dalį sudaro mineraliniai 

produktai. Matoma, kad didžiąją dalį Lietuvos eksporto sudaro gamtos ištekliams imlios 

pramonės šakos, kurių pagrindinis išteklių šaltinis ir yra Rusija. Tiekdama gyvybiškai 

būtiną žaliavą, ši šalis susaisto Lietuvą tvirtais, tačiau konkurencingumo požiūriu 

nenaudingais priklausomybės ryšiais. Neigiamas šios priklausomybės efektas pasireiškia 

tuo, kad brangstant importuojamiems gamtos ištekliams, auga ir šių produktų 

eksporto kainos, todėl Lietuva nėra konkurencinga užsienio prekyboje. 

Verslo 

sunkumai 

patenkant į 

rinką ir siekiant 

joje išsilaikyti 

Padidėjusių 

eksporto 

įmonių 

bankroto rizika 

Sulėtėjusi pasaulio 

prekyba 

Ekonominis sunkmetis 

Kvalifikuotos 

darbo 

jėgos 

emigracija 

Klasterių 

stoka 

Mažas darbo 

našumas 

Konkurencingumas 

trumpalaikėje 

perspektyvoje 

Eksporte 

dominuoja pigiai 

darbo jėgai imlios 

šakos 

Pigi darbo jėga – 

nepakankamas 

pranašumas 

Inovacijų stoka 

Nepanaudojamas intelekto 

potencialas 

Maža dalis eksporto tenka 

šiuolaikinėms šakoms, 

kuriančioms didesnę PV 

Eksporte dominuoja gamtos 

ištekliams imlios šakos 

Priklausomybė nuo žaliavų 

importo 

Importas viršija eksportą 

Maža dalis 

technologijų 

Didelis užsienio prekybos balanso 

deficitas 

Nėra bendro 

užsienio šalių 

prekybos reglamentavimo 

informacijos 

centro 

Eksporte 

dominuoja 

energijai imlios 

šakos 

Besiplėtojančioms 

šalims būdinga 

eksporto struktūra 

Nepakankama 

informacija 

apie Lietuvą 

Nepakankami 

užsienio rinkų 

tyrimai 

Mažai 

informacijos 

apie užsienio 

rinkas 

Nepakankamas 

atstovavimas 

Lietuvai 

užsienyje 

Pripažinimo 

stoka 

Menkas 

Lietuvos 

įvaizdis 

3 pav. Lietuvos užsienio prekybos „Realios dabarties medis“ ir jo pagrindinės kliūtys 

103


Besiplėtojančioms šalims būdinga eksporto struktūra. Tų pačių istorinių 

motyvų nulemta kita Lietuvos užsienio prekybai nepalanki aplinkybė – besiplėtojančių 

šalių eksporto struktūra. Tokios šalys nuo ekonomiškai stiprių ir pažengusių 

valstybių skiriasi tuo, kad pastarosios plėtoja aukštą pridėtinę vertę kuriančių šakų 

eksportą, skatina aukštųjų technologijų kūrimą, naujovių diegimą. Lietuvos okupacinis 

režimas tai varžė, trukdė lygiagrečiai plėtotis kartu su kitomis pažengusiomis valstybėmis. 

Todėl šiandien šalies ekonomika tebesivysto, tebeturi jai būdingą pramonės 

struktūrą, kurioje dominuoja ne didelę pridėtinę vertę kuriančios šakos, o aktyviai veikia 

su išsivysčiusiomis šalimis nekonkurencingos energijai imlios sritys. 

Pigi darbo jėga – nepakankamas pranašumas. Lietuva konkurencinėje 

tarptautinės prekybos kovoje išnaudoja vieną iš savo turimų santykinių pranašumų – 

pigią darbo jėgą, tačiau šis pranašumas leidžia šaliai konkuruoti su kitomis užsienio 

šalimis tik trumpalaikėje perspektyvoje. Pigios darbo jėgos naudojimas tokiose eksporto 

šakose kaip tekstilė neatneš ilgalaikio ir perspektyvaus dominavimo užsienio 

rinkose, nes tai neužtikrina pakankamo darbo našumo. Vis sparčiau vykstant globaliniams 

procesams, Lietuvai labiau integruojantis į ES rinką, mažinant stiprių ir besiplėtojančių 

šalių skirtumus, šalyje pamažu augs darbo sąnaudos, kartu ir produktų savikaina, 

todėl lietuviškos prekės gali tapti mažiau konkurencingos. 

Menkas Lietuvos įvaizdis. Prie Lietuvos užsienio prekybos problematikos 

prisideda ir kitas sovietinio režimo paliktas neigiamas padarinys – menkos žinios apie 

šalį. Pasitaiko, kad posovietinės šalys dėl jų buvusios narystės Tarybų Sąjungoje sulaukia 

kritinio, su šia zona asimiliuojančio požiūrio į jas. Tačiau tai ne tiek reikšminga 

neigiama pasekmė, kiek apskritai menkas Lietuvos įvaizdžio kūrimas pasaulinėje rinkoje, 

dėl kurio šalis nesulaukia pakankamo įvertinimo ir pripažinimo. Tai lemia informacijos 

apie Lietuvą trūkumas, menkas atstovavimas Lietuvai užsienyje. 

Mažai informacijos apie užsienio rinkas. Lietuvai, kaip mažai atvirosios 

rinkos ekonomikai, būtina skatinti eksportą, o tam reikia gerai pažinti esamas ir potencialias 

užsienio rinkas. Tačiau šis procesas Lietuvoje dar nėra pakankamai įgyvendintas. 

Šalyje nėra bendro informacinio centro, kuriame būtų sukaupti visi gamintojams ir 

eksportuotojams būtini duomenys apie prekybą užsienio rinkose: reguliavimo, kokybės, 

pakavimo, tiekimo, atsiskaitymo ir pan. reglamentavimo. 

Ekonominis sunkmetis. Be visų minėtų Lietuvos užsienio prekybos efektyvumą 

ribojančių veiksnių, kurie senokai įsišakniję, prisidėjo šaliai ypač nuostolinga pasaulio 

ekonominė ir finansinė krizė, dar labiau pagilinusi nagrinėjamo proceso problematiką. 

Visų pirma dėl ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį apėmusios krizės sumažėjo 

šalių gamybinis, kartu ir prekybinis aktyvumas. Tai ypač atsiliepė Lietuvai, kuri priklauso 

nuo užsienio rinkų ir bendradarbiavimo su jomis. Šio sunkmečio metu šaliai 

daug sunkiau išsilaikyti nei 1999 m. krizės laikotarpiu, nes tada sulėtėjo NVS šalių 

prekyba, o Lietuva turėjo dar neužimtų Europos rinkų, kurių krizė nepalietė, ir perorientavo 

savo eksporto srautus į šią zoną. Šiandieninė situacija sudėtingesnė, nes apėmė 

visą pasaulį. Lietuvos gamintojai laikinai prarado ne tik eksporto rinkas, bet dėl 

sunkmečio iškilo ir verslo įmonių bankroto grėsmė. Taigi verslo įmonėms, pagrindinėms 

šalies eksportuotojoms, be išsilaikymo pasaulinėje rinkoje iškilo dar ir sunkumų, 

kaip apskritai išgyventi vietinėje rinkoje. Be viso to, ekonominė krizė paskatino ir 

104


darbo jėgos emigraciją, su kuria prarasta dalis kvalifikuotos darbo jėgos, galinčios 

kurti aukštą pridėtinę vertę turinčius produktus. 

Apibendrinus visas esmines užsienio prekybos problemas galima įžvelgti nekonkurencingą 

Lietuvos paveldą, įgytą iš buvusios Tarybų Sąjungos. Tai eksporto priklausomybė 

nuo žaliavų importo, besiplėtojančioms šalims būdinga pramonės struktūra, 

mažą pridėtinę vertę kuriančių pramonės šakų dominavimas, nepakankamas intelektinio 

potencialo išnaudojimas, ribotos žinios apie užsienio prekybos šalis ir jų reglamentus, 

nesukurtas tinkamas Lietuvos, kaip parankios prekybos partnerės, įvaizdis. Be šių 

esminių užsienio prekybos problemų, neigiamai paveikė ir pasaulio ekonominė krizė. 

6. Užsienio prekybos tobulinimo „Pažangios ateities medis“ 

„Realios dabarties medis“ atskleidė pagrindines efektyvios užsienio prekybos kliūtis. 

Šioms esminėms problemoms spręsti, t. y. jas mažinti, parengtas „Pažangios ateities 

medis“, pateikiantis siūlymų, kaip didinti užsienio prekybos efektyvumą (4 pav.). 

Kaip matyti, pagrindinis siekis – mažinti prekybos balanso deficitą; tai galima padaryti 

skatinant eksportą. 

Verslo sąlygų gerinimas. Verslininkai yra ta ekonomikos grandis, kuri kurdama 

pridėtinę vertę teikia didžiausią naudą šalies ūkiui ir gyventojams, todėl palankių 

sąlygų verslo plėtrai Lietuvoje sudarymas yra viena svarbiausių galimybių skatinti 

eksportą. 

Eksporto rinkų plėtra. Lietuva dėl savo palankios geografinės padėties turi galimybių 

ne tik išlaikyti esamas eksporto rinkas, bet ir plėstis į naujas prekybos zonas. Ekonominis 

sunkmetis vienas šalis paveikė stipriau, kitas silpniau, todėl Lietuvai svarbu 

tvirtinti savo pozicijas tose rinkose, kurias ekonominis sunkmetis mažiausiai paveikė 

ir kurios linkusios trumpalaikėje perspektyvoje atsigauti. Savo eksportą šalis turėtų 

nukreipti į strategiškai artimus jūros regionus – Baltijos, Skandinavijos šalis. Taip pat 

aktyviau dalyvauti mažiau populiariose, bet didelę perkamąją galią turinčiose rinkose: 

Kazachstane, Izraelyje, Arabų, Balkanų šalyse. 

Užsienio rinkų tyrimai. Reikia vykdyti esamų ir potencialių rinkų tyrimus, domėtis 

prekybos sąlygomis, realia padėtimi, perspektyvomis kitose šalyse. Lietuvos eksportuotojams 

naudingas susistemintos medžiagos apie užsienio rinkas informacijos centras. 

Pavienė tokios informacijos paieška yra brangi, tam reikia nemažai laiko ir pastangų, 

tad ši priemonė turėtų būti inicijuota ir finansuota valstybės institucijų. 

Gerinti Lietuvos įvaizdį. Tinkamas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje arenoje reiškia 

jos patrauklumą esamiems ir potencialiems prekybos partneriams bei užtikrina konkurencingumą. 

Pasiekti šį tikslą padeda tokios priemonės kaip patrauklių ir informatyvių 

interneto tinklalapių kūrimas ir jų nuorodų platinimas užsienyje; leidinių, pristatančių 

konkurencingas lietuviškas prekes, verslo galimybes, transporto paslaugas, publikavimas. 

Efektyvi šalies reklamos priemonė yra nacionalinio prekės ženklo afišavimas, 

demonstruojant jį tarptautiniuose suvažiavimuose, bendraujant su užsienio atstovais. 

Aktyvus Lietuvos verslininkų dalyvavimas tarptautiniuose seminaruose, konferencijose 

ir kituose eksporto plėtros, verslo skverbimosi į rinką, internacionalizacijos klausimus 

nagrinėjančiuose renginiuose, taip pat svarbus populiarinant šalies vardą. 

105


Naudoti atsinaujinančius 

energijos 

išteklius 

Mažinti 

priklausomybę 

nuo žaliavų 

importo 

Prislopinti 

importą 

Importo 

apribojimai, 

nepažeidžiantys 

tarptautinių 

reikalavimų 

Gerinti 

kreditavimo 

sąlygas 

Versle diegti 

IT, plėsti 

e.verslą 

Skatinti 

klasterių 

kūrimąsi 

Pritraukti 

TUI 

Skatinti lietuviškų 

prekių 

vartojimą 

Kurti verslo 

draudimo 

sistemą 

Mažinti 

verslo riziką 

Reklamuoti 

Lietuvos 

rinką 

Gerinti 

verslo 

sąlygas 

Skatinti 

eksportą 

Mažinti prekybos 

balanso deficitą 

Gaminti vidutinių ir 

aukštųjų technologijų 

produkciją 

Tirti užsienio 

rinkas 

Švietimo sistemoje 

skatinti verslumą 

Skatinti šakų, 

kuriančių PV, plėtrą 

Panaudoti intelektinį 

potencialą 

Tobulinti eksporto 

šakinę struktūrą 

Tobulinti 

eksporto 

infrastruktūrą 

Investuoti į MTTP 

4 pav. Lietuvos užsienio prekybos „Pažangios ateities medis“ 

Atstovavimas Lietuvai užsienyje. Aktyvesnis Lietuvos diplomatijos atstovų dalyvavimas 

užsienio veikloje prisideda prie bendro šalies įvaizdžio kūrimo, partnerystės ryšių puoselėjimo, 

informacijos apie šalies verslo tendencijas, reikalavimus, perspektyvas teikimo. 

TUI pritraukimas. TUI dėka didinamas lietuviškų prekių konkurencingumas, padedama 

sunkmečio sąlygomis pažeidžiamam verslui gyvuoti ir naujoms įmonėms įsilieti 

į rinką, teikiama pagalba skatinti eksportą. 

Mažinti verslo riziką. Vienas iš būdų gerinti verslo aplinką yra eksporto kredito draudimo 

sistemos kūrimas dalyvaujant valstybei. Didėjant pirkėjų neatsiskaitymo už prekes 

tikimybei, valstybė gali įsipareigoti prisiimti riziką už klientų nemokumą apmokėdama jų 

įsiskolinimą. Kitas rizikos mažinimo būdas – rinkų diversifikavimas, pagrįstas eksporto zonų 

praplėtimu siekiant ateityje išvengti neigiamų padarinių, kuriuos lemia išorės krizės. 

Skatinti klasterių kūrimąsi. Esant verslą sunkinančioms sąlygoms šiandieninėje 

ekonomikoje viena iš galimybių sumažinti verslo bankroto riziką ir pagerinti padėtį 

yra kooperavimasis bendrai veiklai. Keleto krizei jautrių įmonių susijungimas ar didelių 

stiprių įmonių jungimasis į klasterius padėtų išsilaikyti ilgalaikėje perspektyvoje. 

Valstybė galėtų paskatinti tokią verslininkų iniciatyvą, paremti kooperacijos idėją. 

Elektroninio verslo koncepcija. Mažinant transportavimo, logistikos, atsiskaitymo 

ir kt. išlaidų dydį, galima didelę dalį eksporto procesų perkelti į virtualią erdvę. Elektroninio 

verslo koncepcija pamažu įsivyrauja Lietuvos rinkoje, tačiau tai nepakankamas 

verslo galimybių perkėlimo iš realios į virtualią erdvę lygis. Reikėtų nuolat skatinti 

šią koncepciją, nes elektroninio verslo dėka sutaupoma nemaža dalis ne tik finansinių 

lėšų, bet ir laiko, didinamas gamybos produktyvumas, konkurencingumas. Elektroninė 

verslininkystė paskatintų išnaudoti ir intelektinį potencialą, kuris kuria didesnę 

pridėtinę vertę. Todėl skatintinas informacinių technologijų diegimas versle. 

106


Gerinti finansines verslo sąlygas. Finansinis klausimas ypač svarbus pradedant verslą 

ir siekiant įsitvirtinti rinkoje. Tačiau disponavimas pakankamomis lėšomis yra įmonės 

egzistavimo pagrindas. Todėl finansinio stabilumo įmonėms užtikrinimas prisidėtų prie 

eksporto skatinimo. Viena tokių priemonių yra įmonių kreditavimo sąlygų gerinimas. 

Eksporto struktūros tobulinimas. Svarbiausia, ką reikėtų keisti šioje srityje, tai 

dominuojančią nekonkurencingų, nedideliu darbo našumu pasižyminčių ir mažą pridėtinę 

vertę kuriančių šakų poziciją. Pamažu reikėtų mažinti tokių šakų sudedamąją eksporto dalį 

ir siekti augančios aukštą pridėtinę vertę kuriančių išvežamų prekių ir paslaugų dalies, 

pvz.: pažangiosios inžinerijos, biotechnologijos, medicinos paslaugų, informacinės komunikacinės 

technologijų, mechatronikos, lazerių technologijų, nanotechnologijų. 

Intelekto potencialo panaudojimas. Lietuvos santykinis pranašumas tarptautinėje 

rinkoje yra pigi kvalifikuota darbo jėga, tačiau ilgainiui darbo sąnaudos augs, tad šis 

pranašumas bus konkurencingas tik trumpalaikėje perspektyvoje. Todėl reikia pamažu 

perorientuoti savo gamybą ne į žaliavomis ir pigia darbo jėga imlias šakas, o į žiniomis 

grįstą gamybą. Šių šakų kūrimo Lietuvoje galimybes didina užsienio investicijos. 

Investuoti į mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą (MTTP). Siekiant padidinti pridėtinę 

vertę kuriančių šakų dalį Lietuvos eksporto srityje, būtina investuoti į MTTP. 

Šių projektų finansavimas padės diegti inovacijas, gaminti vidutinių ir aukštųjų technologijų 

produkciją, didinti pridėtinę vertę. 

Verslumo švietimas. Daugelio Lietuvos įmonių specialistams trūksta įgūdžių ir žinių 

vadybos bei prekybos srityse. Todėl svarbu skatinti eksportuojančių įmonių konsultavimą, 

švietimą, mokymą. Taip pat reikėtų tobulinti švietimo įstaigose rengiamų būsimų vadybininkų 

ir verslininkų rengimo programas siekiant teorinį dėstymą susieti su praktine tarptautinio 

verslo patirtimi, tai padėtų jauniems specialistams integruotis į verslo rinką. 

Tobulinti eksporto infrastruktūrą. Pasirėmus perspektyvių užsienio šalių patirtimi 

skatinant eksporto plėtotę reikėtų įsteigti daugiau institucijų, besirūpinančių 

užsienio prekyba, pvz., eksporto banką, eksporto informacijos centrą. 

Importo mažinimas. Nepaisant didelių importo į Lietuvą srautų su ribotomis jų 

mažinimo galimybėmis, vis dėlto kažkiek galima mažinti įvežamų prekių paklausą. Kaip 

viena iš alternatyvų galima pasiremti užsienio šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Vokietija yra 

paskelbusi, kad jos rinka jautriai reaguoja į kainų pokyčius, todėl imasi griežtų antidempingo 

priemonių, apsaugančių vietinius produktus nuo pigių importuojamų prekių. Patekimo 

į rinką barjerai – kokybės, saugos ir ekologiniai reikalavimai. Siekiant apsaugoti 

Lietuvos gaminamas prekes nuo importuojamų iš užsienio, galima kelti aukštus ekologinius 

reikalavimus. Pavyzdžiui, šaliai praverstų prekės kokybės ženklas, pagal kurį ji galėtų 

reikalauti iš importuotojų atitikimo keliamiems ekologiniams standartams. 

Kitas santykinis importo slopinimo būdas – priklausomybės nuo žaliavų importo 

mažinimas. Racionalus gamtos išteklių naudojimas galėtų bent iš dalies sumažinti 

priklausomybę nuo jų. Kaip importuojamų išteklių substitutą galima aktyvinti atsinaujinančių 

energijos išteklių vartojimą. Elektros gamybai naudoti ne mineralinį kurą, o 

saulės, vėjo, geoterminę, vandens, biomasės energiją. Prie mažesnio naftos išteklių 

naudojimo prisidėtų ir pasyvesnis jų naudojimas transporte, kur juos galima keisti ne 

tiek efektyvesniais, kiek išteklius taupančiais būdais. 

107


Prie lietuviškų vietinių prekių paklausos didinimo prisidėtų žmonių pilietiškumo, 

sąmoningumo kėlimas, bandant juos supažindinti su vietinių, o ne importuojamų prekių 

vartojimo nauda. Todėl būtinas aktyvus visuomenės švietimas. 

Išvados ir siūlymai 

Išnagrinėjus Lietuvos užsienio prekybos ekonominius rodiklius, atlikus tarptautinės 

prekybos analizę galima daryti tokias išvadas ir pateikti pasiūlymų: 

2004–2008 m. išaugo eksportas ir importas: įvežimas į NVS – daugiau nei tris 

kartus, į ES – beveik du kartus, išvežimas atitinkamai – daugiau nei pustrečio 

ir du kartus. Lietuvai tapus ES nare, prekyba su NVS regionu irgi pagyvėjo. 

Per 2004–2008 m. laikotarpį dvigubai išaugo Lietuvos užsienio prekybos balanso 

deficitas. Eksporto ir importo prekinėje struktūroje dominavo mineraliniai 

produktai, maisto prekės, mašinos ir įrenginiai. 

Po atliktos ekonominių rodiklių analizės išryškėjo Lietuvos užsienio prekybos 

problema – didelis prekybos balanso deficitas ir mažą pridėtinę vertę kuriančių 

šakų dominavimas eksporte. Kartu pasitvirtino teiginys, kad didžioji dalis 

Lietuvos eksporto priklauso nuo importuojamų žaliavų. 

Apribojimų metodas leido išryškinti esmines Lietuvos užsienio prekybos problemas, 

kurių svarbiausia yra užsienio prekybos deficitas. Jį lėmė keletas svarbių priežasčių: 

Lietuvos eksportuojamų prekių gamybos priklausomybė nuo importuojamų 

žaliavų, posovietinėms šalims būdinga pramonės ir eksporto struktūra, nepakankamas 

šalies konkurencingumas stiprių valstybių kontekste, informacijos apie užsienio 

šalių prekybos reglamentus trūkumas, menkas Lietuvos įvaizdis ir pripažinimas 

užsienio rinkose. Prie visų šių sąlygų prisidėjo ir pasaulinė ekonominė-finansinė 

krizė, dar labiau išryškinusi Lietuvos užsienio prekybos problemas. 

Siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą būtina imtis eksporto skatinimo priemonių: 

gerinti verslo sąlygas šalyje, inicijuoti kooperacijų plėtrą, lengvinti verslo įmonių 

administracinę naštą, kurti kredito draudimų sistemą, steigti didelius užsienio verslo 

informacinius centrus, supaprastinti kreditavimo sąlygas ir skatinti naujoves. 

Būtina keisti Lietuvos pramonės ir eksporto struktūrą, pereinant nuo gamtos 

ištekliams ir energijai imlių prekių gamybos bei eksportavimo prie didesnę 

pridėtinę vertę kuriančių šiuolaikinių aukštųjų technologijų gamybos ir paslaugų 

teikimo užsienio rinkoms didinimo, panaudojant intelektinį potencialą. 

Ugdyti verslo atstovų vadybos gebėjimus, rengiant konsultacijas, seminarus ir 

apmokymus, įtvirtinant jų teorines žinias praktiškai. 

Mažinti Lietuvos eksporto priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, naudojant 

alternatyviuosius atsinaujinančius energijos šaltinius. 

Pasinaudojus užsienio šalių patirtimi, skatinti lietuviškų prekių vartojimą, siekiant 

apriboti importuojamų prekių paklausą šalies viduje. 



108


Literatūra 

Eksporto plėtros strategija 2009–2013 metams. Prieiga internetu: 

http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=6480&p_org=205&p_fix=&p_gov= [žiūrėta 2009-11-30]. 

Eksporto struktūra pagal KPN skyrius, 1996–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu: 

http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=397 [žiūrėta 2009-10-15]. 

Importo struktūra pagal KPN skyrius, 1996–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu: 


Jakutis, A. ir kt. (2007). Lietuvos eksporto plėtros veiksnių tyrimai. Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas, t. 13, 

nr. 4. Prieiga internetu: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1392- 

3137.N_3_36.PG_41-56/DS.002.0.02.ARTIC [žiūrėta 2009-11-05]. 

Jasinavičius, R. ir kt. (2008). Efektyviai smulkiojo ir vidutinio verslo veiklai Lietuvoje taikomų šakninių apribojimų 

nustatymas ir jų įveikimo strategija: taikomasis mokslinis tyrimas. Prieiga internetu: 

http://www.ukmin.lt/lt/svv/doc/Saknines%20problemos/Saknines%20problemos.pdf [žiūrėta 2009 09 25]. 

Jatuliavičienė, G. ir kt. (2007). Lietuvos užsienio prekybos pokyčiai integruotoje Europos Sąjungos rinkoje. Ekonomika 

79. Prieiga internetu: http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/79/77-93.pdf [žiūrėta 2009-11-03]. 

Lietuvos užsienio prekybos pokyčių ir plėtros analizė. (2005). Užsienio reikalų ministerija. Prieiga internetu: 

http://www.ukmin.lt/lt/veiklos_kryptys/prekyba/uzsienio/moksliniai-darbai/doc1/Pokyciai05.doc [žiūrėta 2009-11-03]. 

Pupeikienė, I. Politiniai veiksniai, įtakojantys Lietuvos eksporto plėtrą. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Prieiga internetu: 

http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2006/ekonomika/Pupeikiene%20Irena.pdf [žiūrėta 2009-11-10]. 

Rudzkis, R., Kvedaras, V. (2003). Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Pinigų studijos 4. Prieiga 

internetu: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2003_4/rudzkis.pdf [žiūrėta 2009-11-02]. 

Užsienio prekyba 2004–2008. Statistikos departamentas. Prieiga internetu: 

http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1122 

Užsienio prekybos balansas 1995–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu: 


Vilkė, R., Bernatonytė, D. (2009). Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo užsienio prekybos sąlygų pokyčiai Europos 

ekonominės integracijos kontekste. Kauno technologijos universitetas. Prieiga internetu: 

http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/ekovad/14/1822-6515-2009-1037.pdf [žiūrėta 2009-11-03]. 

Vilpišauskas, R. (2000). Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė. Pinigų studijos 3. Lietuvos bankas. 

http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/lietuvos_uzsienio_prekybos_politika_ir_jos_r 

aida_veiksniu_analize/1299 [žiūrėta 2009-11-04]. 

Vilpišauskas, R. (2003). Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva: integracija ir jos ekonominis poveikis. Vilnius. 

Zavadzkienė, D. (2005). Lietuvos užsienio prekyba ir muitų politika integruojantis į ES. Lietuvos žemės ūkio universitetas. 

Prieiga internetu: http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2005/Finansai/Zavadskiene%20Daiva.htm 

[žiūrėta 2009-11-11]. 

Žiaunys, H., Rimkus, V. (1999). Lietuvos užsienio prekybos efektyvumo vertinimas. Pinigų studijos 3: 25–38. 

THE INVESTIGATION OF LITHUANIA’S FOREIGN TRADE USING 

THE THEORY OF CONSTRAINTS 


Summary 

National foreign trade is the economic area that determines the development of the 

international trade. The participation in the global world markets is especially important 

for Lithuania as it is a free-market economy with the characteristics of a developing 

post-soviet market. The vulnerability of the Lithuanian economy and the general 

globalization level worldwide made the integration into the European Union a necessity. 

This was one of the most significant events for the Lithuanian economy that gave 

start to a great number of changes in the foreign trade. The economic and financial 

world crisis of the past few years has contributed, too, and made the problems under 

109


investigation more evident. Based on this background, the article analyses the topic 

relevant to the overall current development of Lithuania’s economics – the specifics of 

Lithuania’s foreign trade development – by determining the underlying problems. 

The aim of the article is to analyse the trends and problematic areas in Lithuania’s 

foreign trade development. Export and import flows have been chosen as objects for 

the analysis. The methodology for the investigation comprises statistical data chronological 

comparative analysis and the method of the theory of constraints. 

The paper discusses European Union’s foreign trade policy and the course of 

Lithuania’s integration into its trade system. Lithuania’s foreign trade development 

throughout the period of 1995–2008 has been analyzed by using the statistical database 

analysis. By using the method of the theory of constraints, a comprehensive foreign 

trade investigation has been carried out, in which the underlying problems in this economic 

area that hinder the functioning of the foreign trade have been identified. Also, 

proposals as to how to improve the effectiveness of the functioning of the foreign trade 

have been provided. 

During the period of occupation, the independent functioning of Lithuania’s foreign 

trade has been restricted. Only after Lithuania regained its independency in 

1991, the volumes of international trade have grown. Since the country became a 

member of the integral European Union, it expanded its foreign trade markets and 

substantially improved the conditions for the international trade. 

The statistical database analysis that has been carried out enabled to conclude that 

during the periods of 1995–2003 and from the admittance to the European Union until 

2009, the export and import increased more than fourfold. The foreign trade balance 

deficit has doubled in the periods under the investigation. The following major problems 

in Lithuania’s foreign trade have been identified: large trade balance deficit, the 

dependence of the dominant share of the export on the imported raw materials, and the 

export of goods that have a small value-added. 

By using the method of the theory of constraints, the fundamental obstacles that 

conditioned the problematic in Lithuania’s foreign trade have been identified: cheap 

labour force in the country – insufficient advantage in the long run, typical to the developing 

countries export and production structure, lack of data on foreign countries’ 

trade regulations, and low Lithuania’s image. Apart from these problematic areas, the 

recent years’ global economic and financial crisis has contributed, too. 

In order to reduce the problematic areas in Lithuania’s foreign trade, the trade balance 

deficit ought to be decreased by means of export stimulation. This calls for 

changes in trade conditions: the expansion of the export zones, improvement of the 

country’s image, reduction of trade risk by fostering cooperation, establishment of an 

effective business insurance system, and improvement of the financing conditions. To 

improve the branch structure of the export, it is necessary to switch from the energy 

and labour intensive sectors to those that create a higher value-added by utilizing the 

intellectual potential and investing in scientific research. In order to improve the 

export infrastructure, its dependence on the import of raw materials ought to be decreased 

by exploiting local renewable energy sources. Stimulating the consumption of 

Lithuanian goods and services is of great importance. 

110


PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, 

ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI 

Edita Stumbraitė-Vilkišienė 

Mykolo Romerio universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojami piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai. Piliečių įtraukimas į 

pačios paslaugos teikimo ir tobulinimo procesą mokslinėje literatūroje dažnai traktuojamas kaip siektinas 

dalykas, kuris atveria naujų galimybių sprendžiant žmogiškųjų išteklių problemą ir mažinant atotrūkį tarp 

piliečių bei paslaugos tiekėjų vertinant paslaugos kokybę. Norint įtraukti piliečius į viešųjų paslaugų 

teikimo procesą, būtina išsiaiškinti, kodėl jie apsisprendžia dalyvauti arba lieka pasyvūs paslaugos vartotojai. 

Atliekant mokslinės literatūros loginę analizę ir sisteminant tyrimų duomenis identifikuojami piliečių 

dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai (skatinantys ar ribojantys), atskleidžiamos jų raiškos 

praktinės aplinkybės. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: piliečių dalyvavimas, viešosios paslaugos, dalyvavimo veiksniai, paskatos. 

Abstract 

This article analyzes the factors affecting citizen participation in public services. Citizen involvement in 

the process of service delivery and improvement in the scientific literature is often seen as a desirable 

thing, which opens up new possibilities for solving the problem of human resources and reducing the gap 

between citizens and service providers assessing the quality of the service. In order to involve citizens in 

public service delivery process, it is necessary to clarify the reasons why citizens decide to participate or 

remain passive service users. The factors affecting citizen participation in public services (stimulating or 

demanding) and their expression in practical circumstances is revealed using the logical analysis of the 

scientific literature and structuring the research data. 

KEY WORDS: citizen participation, public services, the factors affecting participation, incentives. 

Įvadas 

Vakarų Europos valstybėse vykdomos reformos kelia demokratinės ir bendradarbiaujančios 

valdymo formos bei aktyvesnio administravimo tikslus, kai viešieji administratoriai 

aktyviai siekia įvairių visuomenės grupių indėlio priimant sprendimus ar 

įgyvendinant naujas programas. Idėja įtraukti visuomenę į viešųjų paslaugų procesus 

tapo populiari praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje tarp viešojo administravimo 

teoretikų, kai nepaisant reformų, akcentuojančių orientaciją į pilietį kaip vartotoją, 

administracinėse struktūrose išliko atviras demokratijos deficito klausimas. Daugelyje 

svarbių viešojo sektoriaus sričių neįmanoma kokybiškai suteikti paslaugos be pačių 

piliečių, kaip paslaugos gavėjų, laiko ar pastangų indėlio. Piliečių dalyvavimo tema 

plačiai analizuojama užsienio autorių darbuose, kur tiriamos priežastys, kodėl susidaro 

palankios sąlygos paslaugos gavėjams įsitraukti į viešųjų paslaugų procesus (Alford, 

2002; King, Feltey, Susel, 1998; Pierce, Lovrich, Moon, 2002; Kellogg, Youngdahl, 

Bowen, 1997 ir kt.), arba skiriami veiksniai, trukdantys aktyviai piliečių veiklai 

(Baum, 2001; Balla, 2000 ir kt.). Tuo tarpu Lietuvos autoriai šiai temai skiria nedaug 

dėmesio, dažniau apsiriboja piliečių politinio dalyvavimo formų analize. Vis dėlto 

pastarųjų metų publikacijose pastebimas susidomėjimas piliečių dalyvavimo teikiant 

viešąsias paslaugas problema. Tikslinga skirti keletą autorių, kurie tiria piliečių daly- 

111


vavimo teikiant paslaugas motyvacijos, dalyvavimo formos ir piliečių aktyvumo aspektus: 

E. Petukienė (2010), R. Tijūnaitienė (2007), A. Raipa (2009). Valdžios institucijų 

darbas – ne tik taikyti sankcijas, bet ir skatinti piliečius įsitraukti į bendrą veiklą, o 

tam būtina išsiaiškinti, kas paskatintų piliečius dalyvauti teikiant viešąsias paslaugas. 

Straipsnio aktualumas grindžiamas veiksnių, kurie lemia piliečių apsisprendimą dalyvauti 

ar ne, išskyrimu keliant probleminį klausimą, kas skatina ir riboja piliečių dalyvavimą 

teikiant viešąsias paslaugas. 

Tyrimo objektas – piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai. 

Tyrimo tikslas: išanalizuoti piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas 

veiksnius ir įvertinti jų raiškos ypatybes. 

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros loginė analizė ir sintezė, dalyvavimo motyvacijos 

tyrimų analizė. 

1. Piliečių dalyvavimo paskatos 

Remiantis viena žinomiausių proceso motyvacijos teorijų – V. H. Vroom lūkesčių 

teorija, prieš pradėdami dalyvauti piliečiai pirmiausia pagalvoja, ko jie tikisi ir ko reikia, 

kad pasiektų tai, ko nori, t. y. ar jie turi tam gebėjimų ir ar jiems tai aktualu. Kartu 

piliečiai įvertina sėkmės tikimybę, t. y. ką duos jų pastangos. Šie du veiksniai išreiškia 

tikėjimą galimybe paveikti administracinį procesą. Kita vertus, piliečiai turi vertinti 

dalyvavimo tikslą, problemą. Taigi, remiantis V. H. Vroom lūkesčių teorija, išskirtinos 

trys piliečių dalyvavimo paskatos: lūkesčiai, gebėjimai ir vertybės. 

Išsamų piliečių dalyvavimo motyvavimo kuriant paslaugas (angl. co-production) 1 

tyrimą atliko E. Sharp (Alford, 2002, p. 32–56). Autorė analizavo piliečių dalyvavimą 

vykdant nusikaltimų prevenciją ir pasiūlė tipologiją, remdamasi J. Wilson dalyvavimo 

paskatomis: 

Materialinės paskatos – tai reali, apčiuopiama nauda, kaip pinigai, prekės 

ar paslaugos. 

Socialinės (solidarumo) paskatos – tai atlygis už bendradarbiavimą, t. y. 

socializacija, priklausymas grupei, geras įvertinimas, puikus laiko leidimas. 

Emocinės (angl. exspressive) paskatos – tai neapčiuopiamas atlygis, kylantis 

iš pasitenkinimo prisidėjus prie aktualios visuomenei veiklos, kaip aplinkosauga, 

korupcinės veiklos atskleidimas ar pagalba vargstantiesiems. 

E. Sharp teigimu, kiekvienos paskatos efektyvumas priklauso nuo paslaugos kūrimo 

formos. Individualistinės formos (kaip piliečių savo turto apsauga) yra palaikomos 

materialinių ir solidarumo paskatų, tuo tarpu kolektyvinės (kaip daugiabučio priežiūra, 

kur visi kaimynai dalijasi nauda, nepaisant asmeninio įnašo) labiausiai remiasi solidarumo 

paskatomis ir mažiausiai – materialinėmis (Alford, 2002, p. 32–56). 

1 Kadangi lietuvių kalboje nėra tikslaus anglų kalboje vartojamo termino co-production of public 

services atitikmens, mes vartosime dalyvavimo kuriant paslaugas sąvoką, kas reiškia paslaugos 

teikėjo ir jos gavėjo bendrą darbą kartu kuriant viešąją paslaugą. 

112

PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI 

E. G. Clary ir jo kolegos, išanalizavę savanorių veiklos paskatas, skyrė 6 paskatų 

kategorijas: a) vertybės (humanitarinės ir altruistinės); b) supratimas (galimybė pažinti 

aplinką ir lavinti įgūdžius); c) tobulėjimas (vidinis tobulėjimas, savigarba); d) karjera 

(įgyjama patirtis, kurios reikia siekiant karjeros); e) socialumas (priklausymas asmeniškai 

svarbioms grupėms); f) apsauga (patenkinti vidinį poreikį padėti, išspręsti asmeninius 

vidinius konfliktus). Kaip stipriausia paskata išskirtos vertybės, tada sekė 

tobulėjimas, socialinės, supratimo paskatos. Karjeros ir apsaugos paskatos buvo mažiausiai 

aktualios. 

Privačiame sektoriuje kliento aktyvumas dažniausiai aiškinamas jo savų interesų 

maksimizavimo idėja. Vis dėlto paslaugų aspektus analizuojančioje literatūroje galima 

aptikti ne vien materialines, bet ir vidines – dvasines paskatas (angl. intrinsic 

rewards), kaip atsiribojimas nuo dalykų, kurie mus tenkina. Vidinės paskatos kyla iš 

padidėjusios savigarbos, nes asmuo gali kontroliuoti paslaugos procesus, esant didesnei 

veiksmų laisvei ir galimybei rinktis. 

Kaip atskirą pogrupį galima išskirti paskatas sankcijas. Jos siejamos su materialinio intereso 

tenkinimu: paklusnumas įstatymui proporcingas sankcijos dydžiui. Taigi piliečių 

dalyvavimo kuriant paslaugas atveju galima skirti šešias paskatų grupes: sankcijas, materialinę 

naudą, vidinę naudą, socialumą, vertybes ir emocines paskatas. Klausimas, kiek 

šios skirtingos paskatos skatina piliečių norą dalyvauti kuriant paslaugas ir kiek piliečiai 

mano galintys dalyvauti? Atsakius į šiuos klausimus galima rasti atsakymą, kaip panaudoti 

piliečių dalyvavimą, kuriant ir teikiant viešąsias paslaugas. 

2. Neigiamos dalyvavimo paskatos – sankcijos 

Klientų dalyvavimas kartu kuriant paslaugą labai priklauso nuo jų noro skirti laiko 

ir pastangų tokiai veiklai. Nedarant kažko, kas neleistina, nereikia papildomų asmens 

pastangų nuspręsti, ar reikia imtis kokių nors veiksmų. Priešingai, bendra veikla verčia 

mąstyti, kokių teigiamų veiksmų reikėtų imtis. Kuo daugiau teigiamų veiksmų kuriant 

tam tikrą paslaugą reikia atlikti paslaugos gavėjui, tuo labiau jis bus linkęs pasitikėti 

savimi ir tikėti, kad jo dalyvavimas būtinas. Kaip pažymi T. Manwaring ir S. Wood 

(1985), net ir sprendžiant paprastus klausimus, dalyvavimas kuriant paslaugą skatins 

panaudoti „numanomas“ klientų žinias, siekiant veiksmingai bendrauti su atsakinga 

organizacija. Kuo aktyviau ir savanoriškai piliečiai įsitraukia į bendrą darbą, tuo lengviau 

ir mažesnėmis sąnaudomis organizacija gali pasiekti numatytus tikslus. Šiuo požiūriu 

sankcijos yra paskata, priešinga piliečių norui, be to, jos lemia tam tikrą „iškreiptą“ 

elgesį. Britų ir amerikiečių tyrimai patvirtino šias prielaidas: išmokų mažinimas 

nepadidino bedarbių noro ieškoti darbo; sankcijos sumažino norą aktyviai veikti 

ir išprovokavo net oportunistinį elgesį (Handler ir kt., 1997; King, 1995; McLaughlin 

ir kt., 1989). Panašūs rezultatai gauti tiriant sankcijų taikymą mokesčių mokėjimo 

atveju (Alford, 2002, p. 32–56). Sankcijų taikymas iš esmės nurodo piliečiui, kaip 

klientui, kad juo, kaip bendru dalyviu, nepasitikima, nes jis, manoma, sieks tik asmeninės 

naudos. Taigi sankcijos gali padėti užtikrinti paklusnumą ir elgesio pokyčius per 

trumpą laikotarpį, o ne padidinti piliečių norą teigiamai veikti ilgesnėje perspektyvoje. 

Piliečiai, kuriems gali būti pritaikytos sankcijos, renkasi oportunistinį elgesį ir mini- 

113


mizuoja savo indėlį laiko ir pastangų požiūriu. Pamažu kyla mokslinėje literatūroje 

minimas „spiralės efektas“: organizacija nustato taisykles, paslaugos gavėjai atranda 

spragas, kaip tų taisyklių nesilaikyti, tada organizacija tas taisykles griežtina, o gavėjai 

dar aktyviau ieško būdų, kaip jų nesilaikyti ir t. t. Todėl piliečiai vertina organizaciją 

kaip sankcijų taikytoją, o organizacijai išlaikyti paklusnumą tampa vis sunkiau ir tam 

reikia daugiau išteklių (Braithwaite, 1985). 

Taigi galima teigti, kad sankcijos, kaip dalyvavimo paskata, nemobilizuoja privačių 

interesų, kad paskatintų paslaugos gavėjo norą dalyvauti kuriant ir teikiant paslaugą. 

Tai neefektyvi ir neproduktyvi priemonė skatinti savanorišką teigiamą veiklą. Vis dėlto 

sankcijos taikomos, nes jos gali paskatinti dalyvavimą teikiant viešąsias paslaugas, 

bei suaktyvinti kitų paskatų atsiradimą. Kiekvienoje situacijoje ir valstybėje dalis piliečių 

visada noriai dalyvaus ir dalis bus nusiteikę priešiškai. Tie, kurie nėra kategoriškai 

apsisprendę, užims tarpinę poziciją ir jų bendradarbiavimo aktyvumą nulems nauda, 

kurios tikisi iš veiklos. Šiuo požiūriu sankcijos atlieka dvejopą vaidmenį: remia 

nematerialinių paskatų taikymą ir kartu daro įtaką materialinėms pasyviųjų paslaugos 

gavėjų (kaip mokesčių nemokėtojų) paskatoms. Taigi sankcijos nenuteikia bijoti organizacijos 

ir padeda palaikyti idėją, kad bendradarbiavimas turėtų būti asmeninis kliento 

suinteresuotumas. Kartu sankcijos užtikrina dalyvavimo proceso teisingumą, t. y. iš 

visų paslaugos gavėjų tikimasi, kad jie skirs laiko ir įdės pastangų siekdami bendradarbiauti, 

bet nesijaus išnaudojami lyginant su nedalyvaujančiaisiais. Tai rodo, kad 

sankcijos padeda puoselėti emocines vertybes kaip paskirstomąjį teisingumą, ypač 

tose situacijose, kai gaunama kolektyvinė (bendra) nauda. 

3. Materialinės paskatos 

Materialinės paskatos, J. Alford (2002) nuomone, mažai lemia klientų elgesį bendrai 

veiklai tose srityse, kur veikla nekonkreti ir sunkiai kontroliuojama. Remiantis 

mainų teorija, išskiriami, apskaičiuojami ekonominiai ir numanomi socialiniai mainai. 

Ekonominių mainų atvejų ekvivalentiškumas yra tikslus ir iš anksto žinomas bei kontroliuojamas. 

Socialiniai mainai – priešingai, apima įvairias naudas, kurios nesukonkretina 

ateities įsipareigojimų. Mainų pobūdis nulemia, ko mainų dalyviai vienas iš kito 

tikisi. M. Blau atliko antropologinį tyrimą, kurio metu padarė išvadą, kad socialiniai 

mainai sukelia asmeninės atsakomybės, dėkingumo ir pasitikėjimo jausmus, tuo tarpu 

ekonominiams tai nebūdinga. Taigi socialiniai mainai skatina spiralinį pasitikėjimo 

augimą (Alford, 2002, p. 32–56). Taigi piliečių norą dalyvauti kuriant paslaugas sunku 

skatinti materialinėmis priemonėmis. Jei naudojamos materialinės priemonės, neišvengiamai 

padidėja veiklos kontrolė, nes organizacija turi tiksliai nustatyti, už kokią 

veiklą materialinė paskata gali būti skiriama ir kada neskiriama, be to, ne visas paslaugas 

kuriant įmanoma nustatyti reikiamą aktyvumo lygį. Viešojo sektoriaus paslaugų 

gavėjai dėl įvairių motyvų prisideda prie organizacijų darbo ir jie neapsiriboja vien 

pinigais ar noru išvengti bausmės. Organizacija turi rasti būdų, kaip netiesiogiai skatinti 

piliečius dalyvauti bendroje veikloje. 

114


4. Nematerialinės paskatos 

Individualių vidinių (dvasinių) paskatų nepakanka, norint paskatinti piliečių dalyvavimą 

siekiant kolektyvinių tikslų. Kiekvienas pilietis gali manyti, kad jo neįsitraukimas 

neatsilieps bendrai naudai. Įvertinus tai, kad sankcijos yra per brangios, kai 

veikla sunkiai apibrėžiama ir kontroliuojama, reikia kitų – papildomų paskatų, kurios 

paskatintų pilietį įsitraukti į veiklą, kurios nauda bus kolektyvinė. Nematerialinės (socialinės 

ar emocinės) paskatos gali užpildyti spragą. 

Galima sudaryti dviejų dimensijų skirtingų piliečių paskatų dalyvauti kuriant ir teikiant 

viešąsias paslaugas modelį (1 lentelė). Viena dimensija apibrėžia veiklos specifiką 

– paprasta, susijusi su materialinėmis paskatomis, ir kompleksinė, susijusi su nematerialinėmis 

paskatomis. Antroji dimensija susijusi su gaunama verte – individualia, 

grupine ar kolektyvine (bendra). Individuali vertė remiasi vidinėmis paskatomis, kaip 

privataus intereso išraiška, grupinė – vidinėmis ir socialinėmis solidarumo, bendroji – 

emocinėmis ir socialinėmis paskatomis, vertybėmis. Dalyvavimas kuriant paslaugas 

priklauso nuo vertės, kurią pilietis gauna iš paslaugos, dydžio, ypač akcentuojant nematerialinius 

aspektus, kaip vidinį pasitenkinimą, solidarumo jausmą. 

1 lentelė 

Piliečių paskatų dalyvauti teikiant ir kuriant viešąsias paslaugas modelis 

Gaunama 

vertė 

Individuali 

Grupinė 

Kolektyvinė 

(bendra) 

Šaltinis: sudaryta autorės. 

Veiklos specifika 

Materialinės paskatos 

Vidinės paskatos, kaip privatus 

interesas, sankcijos, ekonominiai 

mainai 

Vidinės paskatos, kaip privatus 

interesas, sankcijos, ekonominiai 

mainai 

Nematerialinės paskatos 

Socialinės solidarumo: 

priklausymas grupei, socialiniai 

mainai (asmeninė 

atsakomybė, malonumas, 

pasitikėjimas) 

Emocinės ir socialinės bei 

vertybės (vidinis pasitenkinimas, 

nematerialus atlygis 

ir kt.) 

5. Administratorių pozicija 

Siekiant aktyvesnio dalyvavimo reikia, kad motyvuoti būtų ne tik piliečiai, bet 

svarbus ir palankus administratorių požiūris, jų elgesio pokyčiai. Vienas iš pokyčių – 

ne laukti, kol piliečiai ateis, bet patiems pas juos eiti, kviesti juos ir raginti dalyvauti 

(King ir kt., 1998). Aktyvi administratorių pozicija gali veikti kaip motyvuojantis 

veiksnys piliečiams dalyvauti, drauge užtikrinantis didesnį prieinamumą ir pasitikėji- 

115


mą pačiu dalyvavimo procesu. M. De Pree, dalyvaujamojo valdymo ir dalyvavimo 

valdymo šalininkas, teigia, kad dalyvavimas yra lyderių, skatinančių aplinkos ir darbo 

procesų pokyčius, rezultatas, siekiant kad dalyvavimas taptų natūralus ir pozityvus. 

Dalyvavimas prasideda nuo pagarbos kitų nuomonei ir tikėjimo, kad organizacijos 

veiklos rezultatai gali pagerėti palankaus organizacinio klimato idėjų ir pasiūlymų 

požiūriu dėka (Zajac ir kt., 1999, p. 706–733). Dažnai teigiama, kad piliečių dalyvavimui 

skatinti trūksta lėšų, tačiau galima prielaida, kad jis įmanomas ir be didesnių 

išlaidų, tik administratoriai nežino, kaip tai padaryti. 

L. C. Walters (2000, p. 349–360) teigimu, moksliniai tyrimai patvirtina, kad sėkmingas 

piliečių dalyvavimas priklauso nuo tinkamai parinktos dalyvavimo strategijos, 

kur svarbiausi yra du kriterijai: visuomenės dalyvavimo tikslas ir problemos pobūdis. 

Skiriami 5 pagrindiniai dalyvavimui keliami tikslai: 1) atradimas – pagalba kuriant 

savą „kalbą“, kuria susikalbėtų svarstomais klausimais; 2) lavinimas – informuoti visuomenę 

apie galimas problemų sprendimo alternatyvas; 3) matavimas – nustatyti 

piliečių nuomonę dėl siūlomų alternatyvų; 4) įtikinimas – įtikinti visuomenę dėl rekomenduojamos 

alternatyvos tinkamumo; 5) legitimacija – laikytis visuomeninių 

normų ir teisinių reikalavimų. Sprendžiamos problemos pobūdis ne mažiau svarbus, 

nes nulemia dalyvavimo norą ir dalyvavimo priemonių tinkamumą. Problemos pobūdis 

susijęs su klausimo sudėtingumu, dalyvių skaičiumi, pasitikėjimu informacijos 

teikėjais, alternatyvų skaičiumi, pasekmių suvokimu ir jų tikimybe. Keliamas klausimas, 

kaip suderinti ekspertų ir visuomenės nuomones. Įstatymai paprastai apibrėžia 

dalyvavimo būdus, tačiau jie, jei yra netinkami konkrečiai situacijai, nebus naudingi. 

Kartu pastebėtina, kad įstatymuose dažniausiai nurodomi minimalūs, o ne maksimalūs 

dalyvavimo reikalavimai, todėl administratoriai gali patys spręsti, kiek pasinaudoti 

piliečių dalyvavimu, kaip priemone spręsti aktualius klausimus. Taigi piliečių dalyvavimas 

administravimo procese yra ne tik ir ne tiek galimybė įtvirtinti tiesioginę demokratiją, 

kiek pagerinti galutinį proceso kokybiškumo vertinimą. 

Anot M. De Pree, siekiant efektyviai dalyvauti būtinos tam tikros sąlygos: pagarba 

ir taikomų konstruktyvaus bendravimo būdų plėtojimas; skirtingų nuomonių įvertinimas 

priimant sprendimus, o ne tik kritikavimas ar migloti pasiūlymai; pasiryžimas dėti 

asmenines pastangas ir būti atsakingam už dalyvavimą; noras dirbti sąžiningai kartu su 

kitais ir prisiimti atsakomybę už pasirinkto sprendimo pasekmes, rezultatus; remti 

esminius organizacijos tikslus ir misiją; pastangos pakeisti savo, kaip paslaugos gavėjo, 

ir kitų paslaugos dalyvių požiūrį bei elgesį; pasitikėjimas ir pagarba dalyvavimo 

procesui (Zajac ir kt., 1999, p. 706–733). 

Apibendrinus autorių mintis galima teigti, kad realus dalyvavimas galimas tik kartu 

keičiant tris aspektus: suteikiant daugiau galių ir šviečiant bendruomenės narius, apmokant 

administratorius ir keičiant administracinius procesus bei struktūras. 

6. Galimybės, socialiniai ryšiai ir paslaugos vertinimas 

Prie veiksnių, kurie daro įtaką dalyvavimo teikiant ir kuriant paslaugas procesui, 

priskirtinos ne tik paskatos, bet ir galimybės, gebėjimai tai daryti. Galimybes galima 

padidinti dviem būdais: viena vertus, supaprastinti bendro paslaugos kūrimo uždavi- 

116


nius, antra vertus, ugdant individualius piliečių gebėjimus dalyvauti teikiant ir kuriant 

paslaugas, informaciją, patarimus. S. Verba, K. L. Schlozman ir H. E. Brady nurodo, 

kad piliečių aktyvumą lemia trys veiksniai: noras dalyvauti (motyvacija), galimybės 

(įgūdžiai, laikas ir/arba finansiniai ištekliai), socialiniai ryšiai vykdant bendrą veiklą 

(dažniausiai tampama dalyviu, kai pakviečia kurios nors piliečių grupės narys) (Kirlin 

ir kt., 2002, p. 80–85). Tyrimai rodo, kad piliečiai, kaip paslaugos gavėjai, įsitraukia į 

paslaugos kūrimo ir teikimo procesą tada, kai mano, kad jų asmeniškas dalyvavimas 

yra būtinas, nes paslaugos teikėjas paslaugą suteiks netinkamai. Aktyvi paslaugos gavėjo 

veikla gali pasireikšti pozityvia elgsena (pvz., prisidėti prie paslaugos teikimo) 

arba negatyvia (pvz., rašyti skundus, piketuoti ir pan.). Taip pat pastebėta, kad pasyvus 

paslaugos gavėjo dalyvavimas kuriant ir teikiant paslaugą (pasiruošimo, santykių užmezgimo 

ir apsikeitimo informacija stadijose) lemia didesnį pasitenkinimą paslaugos 

kokybe nei aktyvus įsitraukimas, kuris neretai būna būtent nepasitenkinimo pasekmė 

(Kellogg ir kt., 1997, p. 206–219). 

H. S. Baum (2001, p. 1840–1846) nuomone, piliečių dalyvavimas priklauso nuo motyvacijos, 

galimybių ir priemonių – išteklių. Stipri motyvacija paprastai susijusi su piliečių 

noru prieštarauti veiksmams, kurie kelia grėsmę (pvz., autostrados tiesimas). Didėjančios 

galimybės dalyvauti gali paskatinti dalyvauti vien dėl malonumo kartu veikti, o vėliau ir 

įvertinti, kiek esamos galimybės leidžia paveikti rezultatus. Ne visi piliečiai gali ir nori 

pasinaudoti esamomis galimybėmis. Pagrindinis išteklius – laikas. Pastebėta, kad tiems, 

kurie dirba visą darbo dieną, tėvams, ypač vienišiems, trūksta laiko dalyvauti susitikimuose. 

Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, ypač tie, kurie turi lankstų darbo grafiką ar dirba 

ne visą dieną, ar yra išlaikomi sutuoktinio(-ės) ir neturi vaikų, yra labiausiai linkę dalyvauti 

visuomeniniame gyvenime. Taigi piliečių motyvaciją nulemia galimų pasekmių numatymas 

investuojant laiką. Be to, turimi ištekliai lemia, kiek esamomis galimybėmis 

naudojamasi. Vis dėlto mažas pajamas gaunantys piliečiai, lyginant su kitais, yra linkę 

dalyvauti, bet tik jei mato realias galimybes, kažką pakeisti. S. J. Balla (2000, p. 633–653), 

remdamasis D. Kahneman ir A. Tversky planų teorija, teigia, kad piliečiai yra mažiau linkę 

dalyvauti veiklose, iš kurių gali gauti naudos, ir dažniau įsitraukia į tas veiklas bei 

sprendimų svarstymus, kurie gali lemti papildomas išlaidas, nuostolius. Remiantis šia prielaida, 

teigtina, kad teikiant ir tobulinant viešąsias paslaugas aktyviau dalyvauja tie piliečiai, 

kurie nėra patenkinti jų kokybe. 

Remiantis pasklidimo efekto teorija teigiama, kad dalyvavimas nepolitinėje veikloje 

daro įtaką piliečių politinėms nuostatoms ir elgesiui. Tyrėjų nuomone, pasklidimo 

efektas gali atsirasti dėl dalyvavimo bet kurios grupės ar organizacijos veikloje (Peterson, 

1992, p. 123–139). Pritaikius šią teoriją piliečių dalyvavimui administraciniuose 

procesuose, galima daryti prielaidą, kad tie piliečiai, kurie dalyvauja savanoriškų, nevyriausybinių, 

religinių ir kitų nepolitinių organizacijų veikloje, yra aktyvesni kuriant 

ir teikiant paslaugas ir labiau pasitiki vieni kitais sprendžiant aktualias problemas bei 

labiau pritaria, kad piliečių dalyvavimas yra naudingas. Socialinis kapitalas dažnai 

traktuojamas kaip nematomas veiksnys, padedantis piliečiams kolektyviai veikti viešuosius 

reikalus, kuriant pasitikėjimu pagrįstus tarpusavio ryšius ir dalyvaujant viešųjų 

paslaugų teikimo procese, ypač saugumo, sveikatos, švietimo ir aplinkosaugos srityse 

(Pierce ir kt., 2002, p. 381–397). 

117


Apibendrinant galima skirti pagrindinius piliečių dalyvavimui teikiant viešąsias paslaugas 

įtakos turinčius veiksnius, kurie pateikti 2 lentelėje. 

2 lentelė 

Veiksniai, turintys įtakos piliečių dalyvavimui teikiant viešąsias paslaugas 

Veiksnių grupė 

Asmeniniai 

Lyderio 

Komandos 

Sisteminiai 

Kontekstiniai (situaciniai) 

Paslaugos kokybės 

vertinimo 

Šaltinis: sudaryta autorės. 

Aprašymas 

Asmens įgūdžiai 

Motyvacija (paskatos): materialinė, nematerialinė, neigiama 

Vertybės (asmeninės pareigos jausmas, pasitikėjimas savimi ir kitais) 

Skatinimo veiksmingumas: konsultacijos, parama ir pagalba iš 

administratorių ar piliečių grupės lyderių 

Lyderio pozicijos ir atsakomybės supratimas (laukimas vs kvietimas) 

Piliečių bendravimas tarpusavyje 

Pagalba, vieni kitų palaikymas 

Bendro intereso, o ne asmeninės naudos akcentavimas 

Aktuali problema visiems grupės nariams 

Dalyvavimo priemonės ir galimybės: teisinės, socialinės (pajamos, 

šeimyninė padėtis, darbo laikas, socialinis kapitalas – dalyvavimas 

nepolitinių organizacijų veikloje), administracinės struktūros ir 

procesai (atvirumas), dalyvavimo būdai (aktyvūs vs pasyvūs, pasirinkimo 

galimybė) 

Specifinės aplinkybės, lemiančios piliečių aktyvumą ar pasyvumą, 

pvz., kalbos barjeras, neįgalumas, ekstremali situacija 

Lūkesčiai: ko tikimasi, kaip įsivaizduojama tobula paslauga 

Pasitenkinimas: paslaugos kokybė atitinka ar net viršija lūkesčius 

(pasyvus arba aktyvus dalyvavimas) 

Nepasitenkinimas: paslaugos kokybė netenkina (pasyvus arba 

aktyvus dalyvavimas) 

Išvados 

1. Piliečių dalyvavimas teikiant viešąsias paslaugas, susijęs su 6 paskatų grupėmis: 

sankcijos, materialinė ir vidinė (dvasinė) nauda, socialinės, vertybės ir emocinės 

paskatos. Kiekvienos paskatos efektyvumas priklauso nuo veiklos pobūdžio ir 

patiriamos vertės. Individualios vertės atveju dažniausiai pasitelkiamos vidinės 

(dvasinės), materialinės ir sankcijų paskatos, tuo tarpu kolektyvinės ar grupinės 

vertės atveju aktualiausios yra nematerialinės paskatos, kaip socialinės, vertybės 

ir emocinės paskatos. Neigiamos dalyvavimo paskatos – sankcijos vertinamos 

prieštaringai, tačiau jos gali būti naudojamos tam, kad „išprovokuotų“ dalyvavimą 

teikiant viešąsias paslaugas ir paskatintų nematerialias dalyvavimo paskatas, 

kurios padeda užtikrinti dalyvavimo proceso teisingumą: turi įtakos materialinėms 

nusišalinusių paslaugos gavėjų paskatoms. 

118


2. Piliečių dalyvavimą teikiant viešąsias paslaugas lemia ne tik motyvacija, bet ir 

kiti veiksniai, kaip: įgūdžiai, vertybės, administratorių pozicija, socialiniai ryšiai, 

sprendžiamų klausimų aktualumas, piliečių tarpusavio pasitikėjimas, teisinės, 

socialinės, administracinės galimybės ir pan. Remiantis atliktų tyrimų 

rezultatais, skiriamos 6 veiksnių grupės, darančios didžiausią įtaką piliečių dalyvavimui 

teikiant viešąsias paslaugas bei lemiančios dalyvavimo intensyvumą, 

t. y. formos pasirinkimą (asmeniniai, lyderio, komandos, sisteminiai, kontekstiniai 

(situaciniai), paslaugos kokybės vertinimo veiksniai). 



Literatūra 

Alford, J. (2002). Why do public sector clients co-produce? Towards a contingency theory. Administration & Society, 

vol. 34, no. 1: 32–56. 

Balla, S. J. (2000). Legislative success and failure and participation in rule making. Journal of Public Administration 

Research and Theory, July, vol. 10, no. 3: 633–653. 

Baum, H. S. (2001). Citizen participation. International Encyclopedia of Social & Behavioral Sciences: 1840–1846. 

Elsevier Science Ltd. 

Braithwaite, J. (1985). To punish or persuade: Enforcement of coal mine safety. Albany, NY: SUNY Press. 

Handler, J., Hasenfeld, Y. (1997). We the poor people: Work, poverty and welfare. New Haven, CT: Yale University Press. 

Kellogg, D. L., Youngdahl, W. E., Bowen, D. E. (1997). On the relationship between customer participation and satisfaction: 

two frameworks. International Journal of Service Industry Management, vol. 8, no. 3: 206–219. 

King, D. (1995). Actively seeking work? The politics of unemployment and welfare policy in the United States and 

Great Britain. Chicago: University of Chicago Press. 

King, C. S., Feltey, K. M., Susel, B. O. (1998). The question of participation: Toward authentic public participation in 

public administration. Public Administration Review, vol. 58 (4): 317–326. 

Kirlin, J. J., Kirlin, M. K. (2002). Strengthening effective government- citizen connections through greater civic engagement. 

Public Administration Review, September, Special Issue, vol. 62: 80–85. 

Manwaring, T., Wood, S. (1985). The ghost in the labor process. In: D. Knights, H. Willmott, D. Collinson (eds.). Job 

redesign: Critical perspectives on the labor process. Aldershot, UK: Gower. 

McLaughlin, E., Millar, J., Cooke, K. (1989). Worland welfare benefits. Aldershot, UK: Gower. 

Petukienė, E. (2010). Klientų dalyvavimo viešosiose paslaugose valdymas Lietuvos seniūnijose. Daktaro disertacija. 

Kauno technologijos universitetas. 

Petukienė, E., Tijūnaitienė, R., Raipa, A. (2007). Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus 

pasirinkimo teorijų apžvalga. Viešoji politika ir administravimas 21: 87–95. 

Pierce, J. C., Lovrich, N. P., Moon, C. D. (2002). Social capital and government performance: an analysis of 20 American 

cities. Public Performance & Management Review, vol. 25, no. 4: 381–397. 

Peterson, S. A. (1992). Church participation and political participation: the spillover effect. American Politics 

Quarterly, vol. 20, no. 1, January: 123–139. 

Raipa, A. (2009). Naujosios viešosios vadybos turinys. Įvadas į viešąjį valdymą. Kolektyvinė knyga. Kaunas: Technologija. 

Walters, L. C. (2000). Putting public in policy analysis. Public Administration Review, July/August, vol. 60, issue 4: 

349–360. 

Zajac, G., Bruhn, J. G. (1999). The moral context of participation in planned organizational change and learning. 

Administration & Society, vol. 30, no. 6, January: 706–733. 

119


THE FACTORS AFFECTING CITIZENS’ PARTICIPATION IN THE 

PUBLIC SERVICES 


Summary 

In the most important public sector areas, it is impossible to provide quality service 

to citizens without their as service recipients contribution of time or effort. In the 

scientific literature citizen involvement in the service delivery and improvement process 

is often seen as a desirable thing, which opens up new possibilities for solving the 

problem of human resources and reducing the gap between citizens and service providers 

assessing the quality of the service. To involve citizens in public service delivery 

process, it is necessary to clarify the reasons why citizens decide to participate or remain 

passive service users. In the article using the methods of the scientific literature 

logical analysis and structuring the research data are identified the factors (stimulating 

or demanding) affecting citizen involvement in public services and revealed their 

expression in practical circumstances. 

Based on theory of expectations V. H. Vroom, three incentives for civic participation 

are indicated: expectations, abilities and values. A detailed study of civic participation 

motivation in creating a common service was performed by E. Sharp. The author 

distinguishes three main incentives for civic participation: material benefits, solidarity 

and expressive incentives. Private sector client activity generally is interpreted 

as its own interests maximizing idea. However, analyzing the literature on aspects of 

services it can be found not only material incentives, but also internal (called intrinsic 

rewards), as a self-distinction between the things that make us satisfied. Internal incentives 

stem from increased self-esteem of control, increased freedom of action and 

choice. As a separate subgroup of incentives, the sanctions can be identified. Sanctions 

are associated with the satisfaction of material interests: obedience to the law 

proportional to the amount of sanctions. 

In order to increase the involvement and genuine participation of citizens not only 

motivation is required, but also favorable attitudes of administrators, their behavior 

changes. M. De Pree, the proponent of participatory governance and management, 

says that participation is a result of the leaders in promoting environmental and work 

process changes that participation would be a natural and positive. The factors influencing 

the participation are not only attributable to the incentives, but also opportunities, 

ability to do so. Opportunities can be increased in two ways: on the one hand, to 

simplify common tasks for creating and secondly, to strengthen citizens’ capacity to 

participate in providing information, advice, training. The citizens’ motivation is determined 

by the potential consequences of investing time. In addition, the available 

resources determine the use of existing facilities. 

The findings of the analysis indicate that citizen participation in public services is 

related to the six stimulus groups of sanctions, material benefits, the internal benefits, 

sociability, solidarity and values, and expressive incentives. The efficiency of each 

120


incentive depends on the nature and value received. In the case of individual value the 

internal use, material incentives and sanctions are the most commonly used, while for 

the collective or group benefits the most pressing issues are the non-pecuniary incentives 

as sociability, solidarity and values, and expressive incentives. The negative participation 

incentives as sanctions are considered controversially, but they can be used in 

order to “provoke” the participation in public services and encourage the use of nonmaterial 

incentives, together they help to ensure fairness in the process – make influence 

on the material incentives of passive public services users. 

The citizen participation in the public services is not affected only by the motivation, 

but other factors as well such as: skills, values, the administrator position, social 

relations, the relevance of the issues, citizens’ mutual trust, legal, social, administrative 

options and so on. On the basis of the analysis results, the main six groups of factors 

can be indicated having the greatest impact on citizens’ participation in public 

services and the impact on the intensity of participation, i.e. the choice of forms: personal, 

leadership, team, systemic, contextual (situational), service quality assessment. 

121


122


TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: 

KLAIPĖDOS APSKRITIES VIEŠOSIOS I. SIMONAITYTĖS 

BIBLIOTEKOS ATVEJIS 

Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė 


Anotacija 

Straipsnyje aptariamas tarpkultūrinės komunikacijos aspektų pasireiškimas viešųjų bibliotekų veikloje. Išanalizuota 

tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiška ir įvairioms kultūroms atstovaujančių skaitytojų aptarnavimas 

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, remiantis teorijoje išanalizuota Skandinavijos 

šalių viešųjų bibliotekų patirtimi: apibrėžta tarpkultūrinės komunikacijos samprata, tarpkultūrinės komunikacijos 

probleminės sritys, jų išvengimo galimybės ir tarpkultūrinės komunikacijos aspektų sklaida viešosiose bibliotekose; 

išanalizuotas Skandinavijos šalių imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinis aptarnavimas; ištirti 

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos kitataučių bibliotekinio aptarnavimo aspektai; išanalizuota 

kitataučių bibliotekinio aptarnavimo įtaka tarpkultūrinės komunikacijos raiškai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tarpkultūrinė komunikacija, bibliotekų paslaugos kitataučiams, Skandinavijos 

viešosios bibliotekos, Lietuvos viešosios bibliotekos. 

Abstract 

Article represents scientific analysis about intercultural communication elements in public libraries. Formed scientific 

concept of intercultural communication expression aspects and the services of readers represent various cultures 

in Klaipėda county public I. Simonaitytė library. Services and politic experience model following Scandinavian 

countries. Defined concept of intercultural communication and problematic areas in it; traced intercultural communication 

opportunities of avoiding difficulties; defined intercultural communication dissemination of public libraries, 

analyzed the Scandinavian country immigrants and ethnic minorities’ library services; investigated Klaipėda 

County Public I. Simonaitytė’s library foreigners’ service aspects. 

KEY WORDS: intercultural communication, intercultural library services, Lithuanian public libraries, 

Scandinatian public libraries. 

Įvadas 

Globalizacijos procesai suteikia visuomenei galimybių keistis informacija, bendrauti 

ir bendradarbiauti, nepaisant sienų, šalių, rasių ir tautybių, tačiau kartu keliami 

papildomi iššūkiai valdyti veiksmingą tarpkultūrinę komunikaciją ir keistis gerąja patirtimi. 

Socializacijos procese asmuo daug laiko skiria kultūros pažinimui. Pastebėta, 

kad vertindamas kitų kultūrų atstovus, jis linkęs remtis savo kultūra, kaip tam tikru 

atskaitos tašku. Tačiau visapusiškas vien savo kultūros pažinimas neužtikrina sėkmingo 

tarpkultūrinio bendravimo. Siekiant teigiamų pokyčių tarpkultūrinio švietimo erdvėje, 

būtina nustatyti ir gebėti valdyti sociokultūrinės aplinkos kontekste iškylančias 

rizikas ir iššūkius, formuojančius bei veikiančius nuolatinę kaitą. 

Tyrimo objektas: tarpkultūrinės komunikacijos aspektų pasireiškimas viešųjų 

bibliotekų veikloje. 

Tyrimo tikslas: identifikavus tarpkultūrinės komunikacijos aspektų apraiškas 

viešosiose bibliotekose ir jas konceptualizavus Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų 

patirties analize, išanalizuoti tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką ir įvairioms 

kultūroms atstovaujančių skaitytojų aptarnavimą Klaipėdos apskrities viešojoje 

123


I. Simonaitytės bibliotekoje. Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos pasaulyje pripažįstamos 

kaip vienos geriausių ir greičiausiai besivystančių kintant vartotojų poreikiams. 

Imigrantų ir kitų kultūrų atstovų bibliotekinis aptarnavimas šiose šalyse yra ne 

miestų ar rajonų, o valstybių valdžios problema. Dėl to šiose šalyse kitų kultūrų atstovų 

bibliotekiniam aptarnavimui skiriama labai daug dėmesio, taip plečiant tarpkultūrinės 

komunikacijos aspektų raišką bibliotekų veikloje. 

Temos ištirtumas: mokslinėse užsienio autorių publikacijose diskutuojama įvairiais, 

su tarpkultūrine komunikacija, kaip neatsiejamu XXI a. globalios visuomenės 

reiškiniu, ir jos sklaida susijusiais klausimais. Dažnai analizuojami tarpkultūrinės komunikacijos 

veiksniai, turintys įtakos verslo sėkmei, bendraujant su kitų kultūrų atstovais. 

Straipsnyje skiriamos pagrindinės analizuojamo proceso problemos (Lewis, 

2002), remiamasi moksliniais tyrimais, kurie skirti dialogui tarp kultūrų (Rau, 2005), 

pristatomos reikšmingos Lietuvos mokslininkų publikacijos (Baršauskienė; Janulevičiūtė-Ivaškevičienė, 

2005; Pruskus, 2003), kuriose aiškinamos tarpkultūrinės komunikacijos 

sąvokos ir pateikiama išskirtų šio proceso probleminių sričių sprendimų analizė. 

Nustatant tarpkultūrinės komunikacijos sėkmę lemiančius veiksnius, straipsnyje 

remiamasi bendravimo psichologijos srities (Lekavičienė, 2004) publikacijomis. Pristatoma 

tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiška viešosiose bibliotekose (Glosienė, 

1998; 1999 ir 2010; Petuchovaitė, 2004; Everet ir Williams, 2002; Salo-lee, 2006; 

Galloway ir Gustafsson, 2009), remiantis šios srities tyrimais ir/ar edukacine medžiaga. 

Tarpkultūrinės komunikacijos sėkmei svarbūs aspektai pristatomi remiantis 

UNESCO viešųjų bibliotekų manifestu (1995), Europos Sąjungos projekto PULMAN, 

nukreipto į viešųjų bibliotekų vystymąsi XXI a., gairėmis (2002). Skandinavijos šalių 

viešųjų bibliotekų patirtis analizuojama remiantis „Nordfolk“ (1993) seminaro, internetinių 

mokslinių publikacijų, gerosios patirties sklaidos projekto „Library for all“ 

svetainės bei specializuotų Skandinavijos tarnybų tinklalapių informacija. 

1. Tarpkultūrinės komunikacijos bibliotekose samprata 

Pastaruoju metu tarpkultūrine komunikacija vis plačiau domisi tiek mokslininkai, tiek 

praktikai, ieškodami optimalių būdų, kaip užtikrinti efektyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo 

sąlygas. Įvairių sričių profesionalai, analizuodami tarpkultūrinę komunikaciją 

įvairiais lygmenimis, įvardija ją kaip vieną svarbiausių XXI amžių apibūdinančių sąvokų 

(Lewis, 2002; Everet, Williams, 2002; Salo-lee, 2006; Rau, 2005 ir kt.). Siekiant užtikrinti 

optimalią tarpkultūrinę komunikaciją, svarbus vaidmuo tenka ne tik sociokultūrinei aplinkai, 

kurioje veikia profesionalas, bet ir paties proceso dalyvio turimoms kompetencijoms. 

Tarpkultūrinė komunikacija suvokiama kaip keitimosi informacija tarp žmonių, atstovaujančių 

skirtingoms kultūroms, procesas (Baršauskienė, 2005). Šiuo atveju bendrauja ne tik 

pavieniai individai, bet ir kultūros sistemos. Dėl kultūrinių skirtumų vykstant tarpkultūrinei 

komunikacijai didėja nesusipratimų ir nesutarimų galimybė. 

Psichologijos pagrindai tarpkultūrinėje komunikacijoje pasireiškia kitos kultūros 

suvokimo, priėmimo lygmenyje. Bendrauti su kitų kultūrų atstovais nelengva, nes reikia 

taikytis prie svetimos kultūros, tapatumo, suvokti ir pažinti pagrindines svetimos 

kultūros vertybes. Psichologijos pagrindai padeda slopinti šiuos, kartais neigiamus, 

124

TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES... 

reiškinius. Antropologijos ir sociologijos žinios padeda tyrinėti kultūras, siekiant atskleisti 

dinamiškus įvairių kultūrų buitinius, biologinius, ekologinius, socialinius tarpusavio 

ryšius. Kalbotyra ir bendroji komunikacija neatsiejamos nuo tarpkultūrinės 

komunikacijos: jos gerina tarpkultūrinės komunikacijos kokybę, gebėjimą naudingai ir 

darniai bendrauti su kitų kultūrų atstovais (Salo-lee, 2005). 

Pabrėždami psichokultūrinės, sociokultūrinės, kultūros aplinkos svarbą, mokslininkai 

skiria tris pagrindinius efektyviai tarpkultūrinei komunikacijai svarbius veiksnius: 

motyvaciją, žinias ir gebėjimus, kurie padeda užtikrinti optimalią informacijos kaitą. 

1.1. Tarpkultūrinės komunikacijos probleminių sričių analizė 

Kultūrų įvairovė turi savų lobių, kuriuos pažinus, galima gauti neįkainojamos naudos 

– įgyti platesnį kultūrinį akiratį. Tačiau dažnai žmonės nepakankamai įvertina tai, 

kuo skiriasi kitų kultūrų žmonės. J. Rau (2005) nuomone, pagrindiniai veiksniai, darantys 

įtaką tarpkultūrinei komunikacijai, yra kultūriniai skirtumai, kalbos barjerai, 

neverbalinės – kūno kalbos skirtumai, skirtingos kultūrinės vertybės. Norint užtikrinti 

sėkmingą tarpkultūrinės komunikacijos procesą, būtina visapusiškai susipažinti ir išanalizuoti 

tarpkultūrinės komunikacijos problemines sritis, nes pažintis su kitų kultūrų 

pagrindiniais bruožais ne tik padeda sėkmingai bendrauti su įvairių kultūrų atstovais, 

bet ir sumažina nemalonių netikėtumų (kultūrinį šoką) (Lewis, 2001). 

Daugiakultūriškumas tarpkultūrinėje komunikacijoje. Kultūros sąvoka 

rodo kokybinį žmogaus būties ir veiklos skirtumą. Ji organiškai sieja tradicijas, religinius 

tikėjimus, raštą, meno kūrinius, moralės normas, filosofines idėjas, politinės valdžios 

apraiškas, mokslo laimėjimus ir kitas žmogaus sukurtas ir jį supančias sritis. 

Kultūra pirmiausia reiškia tam tikrų žmonių, kartu gyvenančių vienoje vietoje, gyvenimo 

būdą. Anot Vytauto Berenio, „kultūra – tai simbolių, tikėjimų, papročių, vertybių 

ir normų sistema, veikianti elgseną, o įvairūs kultūriniai skirtumai – laipsnis, parodantis, 

kaip populiacijos susideda iš skirtingoms tautinėms, etninėms, rasinėms ir religinėms 

terpėms priklausančių žmonių“ (Berenis, 2003, p. 17). Kiekviena kultūra įvairiais 

būdais išreiškia savo istoriją, palikimą, tradicijas. Dažnai daugelyje kultūrų tradicijos 

yra labai svarbios, todėl į naujoves ten žiūrima atsargiai ir įtariai. Tarpkultūrinės 

komunikacijos proceso dalyviai turi pripažinti tai, kuo jiems svetima kultūra didžiuojasi, 

ir stengtis susipažinti su jos istorija, tradicijomis, gerbti jos praeitį ir vertybes. 

Kalba, jos reikšmė tarpkultūrinės komunikacijos procese. Kalba – viena 

svarbiausių ir reikšmingiausių komunikacijos priemonių. Ji yra bendravimo, minčių 

reiškimo priemonė. Kiekvienos kultūros kalba turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių, kurios 

atskleidžia tautinį charakterį ar net tautinę filosofiją, nes kiekviena kultūra savo kalbą, 

šneką vartoja skirtingai. „Įvairiose kultūrose kalbų vartoseną lemia ne tik gramatika, žodynas 

ir sintaksė, bet ir tikslas, ką norėta pasakyti. Šie skirtingi kalbos stiliai bei jų nesupratimas 

nė kiek nepadeda gerinti tarpkultūrinės komunikacijos“ (Lewis, 2002, p. 99). Kitų 

kultūrų žmonės, su kuriais tenka bendrauti, dažnai silpnai moka partnerio kalbą arba jos 

nemoka taip, kad viską suprastų. Dažniausiai pasitaikanti kalbinė tarpkultūrinio komunikavimo 

problema – platus žodžių prasmės interpretavimo spektras. 

125


Kalbėjimo greitis. Kalbinis barjeras, su kuriuo susiduria daugelis žmonių tarpkultūrinės 

komunikacijos procese, yra kalbėjimo greitis. Nesunku pastebėti, kad skirtingų 

tautų atstovai kalba nevienodu greičiu, pvz.: „Kai kuriomis Afrikos kalbomis 

pasakoma vos 70 žodžių per minutę, (...) ispanų – 310, (...) prancūzų – 370 žodžių per 

minutę. Toks akivaizdus kalbėjimo tempo skirtumas gali komplikuoti bendravimo 

procesą, nes pašnekovai paprasčiausiai vienas kito nesupras“ (Lewis, 2002, p. 111). 

Kūno kalba tarpkultūrinėje komunikacijoje. Kūno kalba, arba nežodinis 

bendravimas, – tai kūno komunikacijos forma, išreikšta sąmoningais arba nesąmoningais 

gestais ir pozomis. Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukia vis daugiau 

tyrėjų dėmesio, „kadangi tai universalesnė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti užsienio 

kalba, kūno signalais žmogus geba paaiškinti, ko jis nori, ko jam reikia, būnant bet 

kuriame pasaulio krašte“ (Lekavičienė, 2004, p. 103). Tačiau tam tikra veido išraiška, 

balso intonacijos ar kiti kūno veiksmai gali sutrikdyti komunikavimą, nes įvairios kultūros 

skirtingai reaguoja į kūno kalbos išraiškas. 

Kultūrinių vertybių įtaka tarpkultūrinei komunikacijai. Vertybės skirtingų 

kultūrų yra nevienodai atpažįstamos ir priimamos. Vertybių samprata tarpkultūrinėje 

komunikacijoje ypač svarbi, nes jos tarsi programuoja visas žmogaus mintis, 

nulemia jo veiksmus ir elgesį. „Įvairiose kultūrose vertybės suformuoja idealistinį pasaulį, 

jos parodo, koks jis turi būti. Kiekvienos kultūros vertybių sistema suformuoja 

įsitikinimus, kurie priimami kaip neginčijama tiesa. Taigi „savoji“ kultūra yra pripažįstama 

kaip neginčijamai teisinga, o visa kita, kas svetima tos kultūros vertybėms, – 

atmetama“ (Roe, 1999, p. 16–17). Vertybių sistema daugelyje šalių paremta religiniais 

įsitikinimais. Dėl to kitokias tikėjimo vertybes išpažįstančios kultūros atstovui tai gali 

pasirodyti keista ar net jį šokiruoti. 

Prie kultūros vertybių priskiriamos ir istorinės kultūrų vertybės bei kultūrų etnocentriškumas, 

kitaip „kurios nors kultūros siekimas išimtinės pagarbos, išskirtinumo; 

viena fanatizmo, rasizmo, nacionalizmo priežasčių“ (Berenis, 2003, p. 81). Autoriaus 

teigimu, „kalbos, kultūros ypatybių ar religiniai skirtumai neretai trukdo efektyviai 

tarpkultūrinei komunikacijai, tačiau visa tai yra įveikiama, jei kultūra yra atvira pokyčiams. 

Deja, daugelis kultūrų yra etnocentriškos kitoms kultūroms, t. y. visas kitas 

kultūras jos vertina pagal savus standartus. Tokios kultūros neskiria pakankamai dėmesio 

savo ir kitų kultūrų atstovų skirtumams“ (Berenis, 2003, p. 81). 

Įvardytas problemines sritis galima įveikti edukaciniu būdu, suteikiant žinių, geriau 

pažįstant kitas kultūras, ugdant tarpukultūrinės komunikacijos įgūdžius. 

126 

1.2. Kultūrų pažinimo svarba 

Pažinimo įvairovės tyrimai rodo, kad kultūros, siekiančios pažinimo, turi išsamesnį, 

platesnį supratimą apie savo aplinką ir gali padaryti teisingesnes išvadas apie kitas kultūras. 

Tarpusavio santykiuose su kitomis kultūromis jos tolerantiškesnės, lankstesnės. Skirtingų 

kultūrų susidūrimas yra mokymosi procesas. D. R. Lewis pastebėjimu, visų pirma 

reikia suvokti, kad egzistuoja žmogus, kuris turi laikytis nustatytų įstatymų ir tradicijų. 

Tolerancija tuo ir pagrįsta: skirtumų pripažinimu, aiškiai juos suvokiant (Lewis, 2002). Ji 

neįmanoma, kai egzistuoja abejingas ir iš anksto nusistatytas požiūris. J. Rau pabrėžia, kad


tolerancija moko mus prisitaikyti prie tautų skirtumų ir plėsti savo akiratį, ieškant abiem 

komunikacijos proceso pusėms bendrų bruožų (Rau, 2005, p. 120). 

Kultūrinis šokas, jo reikšmė. Dažniausiai pasitaikanti tarpkultūrinio pažinimo 

problema, sukelianti daugiausia nemalonumų dėl svetimos ir savosios kultūros ypatybių 

tapatinimo ir sutrikdanti tarpkultūrinės komunikacijos procesą, yra kultūrinis šokas. Gyvendami 

savame krašte žmonės retai susimąsto apie savo kultūrą. Bendraudami tarpusavyje 

jie remiasi nusistovėjusiomis taisyklėmis, kurios ilgainiui tampa tam tikru bendravimo 

šablonu. V. Pruskaus pastebėjimu, kai individui tenka susidurti su jam svetima aplinka, 

visi papročiai ir elgesio normos naujoje vietoje nustoja veikusios. Pasireiškia kultūrinis 

šokas. Susidūrimas su svetima kultūra, įsiliejimas į ją kiekvienam žmogui yra painus, trikdantis, 

dezorganizuojantis išgyvenimas. Kultūrinis šokas – tai ne psichologinis sutrikimas, 

o socialinio žinojimo, įgūdžių, kurie būtini naujoje vietoje, trūkumas (Pruskus, 2003). Jis 

gali būti reikšmingas tobulinantis, ugdantis, leidžia geriau suprasti save, ugdyti žmoguje 

slypinčias galimybes, smalsumą, valią ir atvirumą kitoniškumui, gebėjimus priimti naujas 

sampratas ir nuostatas. Taip pat leidžia kitais aspektais pažinti svetimą kultūrą, ten vyraujančio 

elgesio kultūrines šaknis ir puoselėti asmeninį kūrybingumą suvokiant svetimos 

kultūros subtilybes. Anot J. Iben, „kuo daugiau sužinoma apie kultūrinius skirtumus tam 

nepasirengus, tuo daugiau išmokstama. Tai patirtis, suteikianti galimybę suvokti naujas 

vertybes, skirtingus požiūrius ir elgesį“ (Iben, 2006, p. 7). Asmenybės lankstumas ir stiprumas 

yra pagrindinės sąlygos užmezgant naujus santykius su kitų kultūrų atstovais arba 

atsidūrus neįprastose socialinėse situacijose. 

Norint veiksmingai bendrauti su kitų kultūrų atstovais, būtina domėtis jų istorija, 

papročiais, tradicijomis, kalba, elgesio normomis ir kt. D. R. Lewis (2002) pastebi, 

kad nuodugnus kultūrų pažinimas yra reikšmingas procesas, tačiau visiškai pažinti ir 

suprasti kitą kultūrą yra sunku. Galima daugelį metų gyventi su kitos kultūros atstovais, 

mokėti jų kalbą, o komunikacijos procese suklysti, nes kitos kultūros atstovai 

traktuojami ne kaip individualybės, turintys unikalių bruožų, bet kaip vienodi tos kultūros 

subjektai. Geriausia, ko galima tikėtis iš kitų kultūrų pažinimo, tai suvokti kryptį, 

kuria einant bus sumažintas bendravimo ir bendradarbiavimo su kitų kultūrų atstovais 

atotrūkis. Autoriai, tyrę tarpkultūrinės komunikacijos apraiškas (Iben, 2006; Pruskus, 

2003; Lewis, 2002 ir kt.), nurodo, kad didžiausią vaidmenį, siekiant efektyvumo, atlieka 

kultūrų probleminių susidūrimų išvengimo galimybės. Tarpkultūrinio pažinimo 

įgūdžių ugdymo esmė – stiprinti kultūrų bendrumus, kritiškiau vertinti savosios kultūros 

unikalumą ir atsikratyti etnocentrinio uždarumo. Bibliotekos skatina vienytis skirtingas 

kultūras, užtikrindamos informacijos ir kultūros prieinamumą visiems, nepaisant 

asmenų rasės, tautybės, kultūros. 

1.3. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektai viešosiose bibliotekose 

Užsieniečiai, atvykę į jiems visiškai ar iš dalies svetimą šalį, patiria kultūrinį šoką, pasireiškiantį 

poreikiu gauti tikslingos, jiems aktualios informacijos, nes svečiose šalyse prarandamas 

ryšys su savo gimtąja šalimi. A. Glosienės pastebėjimu, stengdamiesi realizuoti 

savo informacinius poreikius kultūrinio šoko kontekste ir ieškodami informacijos apie 

įvykius savo gimtinėje, duomenų apie naujos, jiems nepažįstamos šalies socialinę, ekono- 

127


minę, teisinę padėtį, užsieniečiai domisi svečios šalies miesto, kuriame gyvena, viešųjų 

bibliotekų veikla, jų teikiamomis paslaugomis (Glosienė, 1999). 

IFLA Multikultūrinės bibliotekos manifestas skelbia: „Kultūrų ir kalbų įvairovės 

kontekste, bibliotekų paslaugos apima ir bendrąsias visiems vartotojams skirtas paslaugas, 

ir paslaugas, specialiai skirtas mažiau galimybių turinčioms kultūrinėms ir 

kalbinėms grupėms. Dėmesys turėtų būti skiriamas toms grupėms, kurios kultūrų įvairove 

pasižyminčioje visuomenėje dažnai diskriminuojamos ir užmirštamos: mažumoms, 

pabėgėliams, gyventojams, turintiems leidimus laikinai gyventi šalyje, darbo 

imigrantams ir čiabuvių bendruomenėms“ (IFLA, 2006, p. 1). 

Daugelio šalių bibliotekų įstatymuose ar kituose dokumentuose viešoji biblioteka 

apibūdinama kaip žinių, išsilavinimo, kultūros ir informacijos skleidėja, viena iš socialinių 

institucijų, skatinančių asmenybės tobulėjimą, emigrantų ar kitos tautybės atstovų 

integraciją į visuomenę, jų tapimą sąmoningais ir atsakingais įvairioms kultūroms 

atviros visuomenės, kurioje sudarytos lygios galimybės reikštis visiems, piliečiais. 

Tarpkultūrinės komunikacijos skatinimo viešosiose bibliotekose pagrindiniai 

veiksniai. Svarbus veiksnys, lemiantis tarpkultūrinės komunikacijos 

sklaidą viešosiose bibliotekose, – personalas. UNESCO viešųjų bibliotekų manifestas 

pabrėžia bibliotekininko, kaip tarpininko, vaidmenį multikultūrinėje bibliotekos valdomų 

informacijos išteklių ir vartotojams teikiamų paslaugų srityje. Manifeste akcentuojama 

galimybių reikiamam išsilavinimui suteikimo svarba, tai suvokiant kaip nuolatinį 

įgūdžių atnaujinimą ir naujų kompetencijų įgijimą. Mokymąsi siejant ne tik su 

profesinių kompetencijų tobulinimu, bet ir su įgūdžiais, kurie būtini plėtojant daugiakultūrines 

paslaugas ir tarpkultūrinį bendravimą (Unesco (...), 1995). Tarpkultūrinės 

komunikacijos plėtrą skatinančios bibliotekos personalas turi atitikti bendruomenės 

kultūrinį ir kalbinį modelį, kuris žymėtų įvairių kultūrų ir tautų toleravimą. 

Kultūrų ir kalbų įvairovė yra bendras žmonijos paveldas, todėl jis turi būti puoselėjamas 

ir saugomas visos visuomenės naudai. Tai mainų, naujovių, kūrybiškumo ir taikaus 

žmonių sugyvenimo šaltinis (Glosienė, 2010). Kitas svarbus veiksnys – pagarba 

kultūrų įvairovei, tolerancija, dialogas ir bendradarbiavimas pasitikėjimo ir bendro 

supratimo atmosferoje. Dėl to viešosios bibliotekos turi remti kultūrų ir kalbų įvairovę 

tarptautiniame, nacionaliniame ir vietos lygmenyse, taip skatinti tarpkultūrinį dialogą 

ir aktyvų pilietiškumą. 

Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų vaidmuo tarpkultūrinėje komunikacijoje. 

Bibliotekų veiklos esmė – komunikacija, t. y. informacijos, žinių, kultūros 

vertybių perdavimas ir sklaida. Remiantis šia nuostata, Skandinavijos šalių bibliotekos 

pasaulyje pripažįstamos kaip vienos geriausių. Tai ypač būdinga viešosioms bibliotekoms, 

kurios pagrįstos demokratijos, prieinamumo visiems ir kiekvienam, neribojant amžiaus, 

lyties, įsitikinimų, pažiūrų, rasės, tautybės ir kt., principais. Neabejojama viešųjų bibliotekų 

populiarumu visuomenėje, stebina Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų aukšti ir nuolat 

augantys veiklos kokybės standartai (Glosienė, 1998; 2010). 

Skandinavijos šalyse bibliotekų įstatymai tobulinti nuo detalių instrukcijų iki bendro 

pobūdžio aprašymų, kurie apibūdina pagrindines bibliotekų veiklos kryptis. Bibliotekų 

įstatymai tiksliai apibrėžia bibliotekų veiklai Skandinavijos šalyse keliamus reikalavimus, 

skatina vietos valdžią skirti bibliotekoms lėšų. Kaip teigiama Suomijos viešųjų bibliotekų 

128


akte, viešosios ir mokslinės bibliotekos turi bendradarbiauti, taip užtikrindamos vartotojams 

kuo įvairesnį ir kokybiškesnį bibliotekinį aptarnavimą. 

Ypač svarbia bendradarbiavimo sritimi čia laikomas kultūrinis bendradarbiavimas. 

Bibliotekos siekia išlaikyti pusiausvyrą su jas supančiu ir nuolat kintančiu pasauliu, 

besikeičiančiu savo vartotojų kontingentu, kad galėtų patenkinti ne tik savo tautos, bet 

ir užsieniečių informacinius bibliotekinius poreikius. Svarbiu savo uždaviniu bibliotekos 

laiko fondo kaupimą: čia turi būti knygų ir kitų leidinių tame krašte gyvenančių 

žmonių kalbomis. 

Skandinavijos imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinis aptarnavimas. 

Iki 1920 m. Skandinavijos šalių politiką labiau veikė emigracija, o ne imigracija, 

nors čia visais laikas gyveno tautinės mažumos. Suomijoje tai buvo švediškai 

kalbanti mažuma, Švedijoje – suomiai, taip pat lapiai – Norvegijos, Švedijos, Suomijos 

ir Rusijos šiaurės regionų etniniai gyventojai. Iki II pasaulinio karo vienintelė šalis, 

neturinti tautinių mažumų, buvo Islandija. 

Po karo imigracija tapo svarbiu veiksniu. Karo metu ir po karo didelė dalis estų, 

latvių, lietuvių, danų ir norvegų pabėgėlių apsigyveno Švedijoje. „Nordfolk“ seminaro 

informacijoje konstatuojama, kad 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais į Skandinavijos 

šalis atvyko nemažai pramonės darbininkų iš Jugoslavijos, Turkijos, Italijos ir Graikijos. 

Didžiausią imigrantų dalį sudaro Jugoslavijos piliečiai, ypač daug – albaniškai 

kalbantys Kosovo gyventojai, kurdai iš Irako ir Turkijos, Somalio, Eritrėjos ir Etiopijos 

gyventojai. Viešosios bibliotekos imigrantams didesnio dėmesio neskyrė iki 7-ojo 

dešimtmečio, kai vis didėjantis imigrantų skaičius išryškino poreikį ieškoti specifinių 

multikultūrinių bibliotekinio aptarnavimo būdų. Iki tol literatūra užsienio kalbomis 

(anglų, vokiečių, prancūzų, mažiau ispanų, italų ir rusų) daugiausia naudojosi išsilavinę 

Skandinavijos šalių gyventojai. Iš pat pradžių imigrantų bibliotekinį aptarnavimą 

palaikė ir skatino valstybė. Remiantis 1974 m. įstatymu, imigrantų bibliotekinis aptarnavimas 

turi būti organizuojamas pagal tuos pačius kiekybinius rodiklius, kaip ir 

Skandinavijos šalių gyventojų (Bibliotekų veikla (...), 1993). 

Imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinio aptarnavimo priemonės. 

Nepaisant to, žmogus atvyksta į kitą šalį kaip pabėgėlis, svečias ar turistas, jis turi neginčijamą 

teisę skaityti periodinius savo šalies leidinius. Dėl to, A. Glosienės teigimu, 

Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos pritraukia ne tik tautiečius, bet ir užsienio 

kultūrų atstovus. Bendradarbiaudamos su rajonų imigracijos tarnybomis, bažnyčiomis, 

policija ir visuomeninėmis organizacijomis, kurios susijusios su imigrantų gyvenimu, 

viešosios bibliotekos stengiasi plėsti tarpkultūrinį bendravimą bibliotekinės veiklos 

viduje. Visose viešosiose bibliotekose reguliariai atliekami bendruomenių sudėties ir 

galimų pokyčių tendencijų tyrimai, kurių rezultatai naudingi komplektuojant fondus 

nacionalinėmis kalbomis. Bibliotekos, norėdamos užtikrinti savo siūlomų informacinių 

paslaugų kitataučiams sklaidą, leidžia informacinius lankstinukus apie bibliotekas 

anglų, ispanų, rusų ir kt. kalbomis. Dažnai bibliotekos pasirūpina ir nedidelio tiražo 

tikslingais informaciniais leidiniais apie tai, kur užsieniečiai gali mokytis, rasti darbą, 

gyvenamąją vietą ir pan., taip pat jie informuojami apie kultūrinius renginius. Bendradarbiaudamos 

su kitais centrais, kurie rūpinasi užsieniečių integracija į visuomenę, 

bibliotekos sudaro naujai įsigytų knygų ir periodinių leidinių sąrašus ir juos išsiuntinė- 

129


ja bendradarbiavimo partneriams. Centrai, su kuriais susitarta dėl papildomų bendradarbiavimo 

sąlygų, iš bibliotekų gali užsisakyti norimų leidinių. Plečiamos ir elektroninės 

paslaugos: bibliotekų interneto svetainėse informacija apie paslaugas pateikiama 

populiariausiomis užsienio kalbomis (Finnish immigration service, 2009). 

Remiantis pagrindiniais bibliotekų keliamais tikslais, kurie prisideda prie tarpkultūrinės 

komunikacijos sklaidos viešosiose bibliotekose (Petuchovaitė, 2004) ir įvairių 

kultūrų sėkmingos integracijos į multikultūrinę visuomenę, galima skirti esmines viešųjų 

bibliotekų paslaugas kitataučiams: 

Elektroniniai katalogai. Vis daugiau Skandinavijos viešųjų bibliotekų 

savo katalogus dubliuoja ir užsienio kalbomis (Viešosios bibliotekos..., 2002). 

Tarptautinis tarpbibliotekinis abonementas (TTBA) – tai abonementas, 

leidžiantis vienos valstybės bibliotekoms naudotis kitos valstybės bibliotekose 

sukauptais leidiniais ir kitais informacijos šaltiniais (Finnish immigration 

services, 2009). 

Informacijos ištekliai. Visose Skandinavijos šalių viešosiose bibliotekose 

dalį jų turimo fondo sudaro dokumentai įvairiomis užsienio kalbomis. Ypatingas 

dėmesys skiriamas periodikai. 

Kalbų mokymo kursai. Dažnai Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos 

siūlo ir teikia užsienio kalbų mokymo paslaugas. Kursų metu daug dėmesio 

skiriama kalbos raiškos būdams, kreipiamas dėmesys į svečios šalies mandagumo 

aspektus (Surery county council, 2010). 

Programos ir projektai. Viešosios bibliotekos, intensyviai taikydamos 

Web 2.0 įrankius savo veikloje, visiems savo kitataučiams vartotojams siūlo 

tinklaraščius, interaktyvias duomenų bazes-socialinius tinklus, kuriuose patys 

piliečiai gali nuolat inicijuoti diskusijas, bibliotekų veiklos vertinimus, įkelti 

teminius, jiems aktualius straipsnius, nuotraukas ar projektus jiems įdomiomis 

temomis. Tokios sistemos parengiamos keletu užsienio kalbų, tikintis, kad tai 

leis įveikti kalbinį ir sociokultūrinį barjerą, siekiant užsieniečių imigracijos ir 

integracijos sklandumo (New modeles (...), 2009). 

Viešųjų bibliotekų inicijuoti imigrantų centrai. Juose gali lankytis 

politinį ar ekonominį prieglobstį gavę užsieniečiai. Centro specialistai – bibliotekininkai 

turi patirties teikti socialines, švietimo paslaugas, kalba keliomis 

užsienio kalbomis (New modeles (...), Faulk Central Library, 2009). 

Elementarių pasikalbėjimų žodynų rengimas ir leidyba. Žodynuose 

abėcėlės tvarka pateikiamos populiariausios frazės tos šalies kalba (pvz.: 

mano vardas, Jūs galite..., aš norėčiau paklausti, kiek knygų galima paimti ir 

t. t.), jos naudingos nemokančiam tos šalies kalbos užsieniečiui, kad galėtų susikalbėti 

su bibliotekininku (Zelementauskaitė, 2002). 

Bibliotekų paslaugos, skatinančios emigrantų vaikus ugdytis skaitymo įgūdžius 

ir pažinti kitas kultūras (Galloway, Grustafsson, 2009). 

Išanalizavus teorinius tarpkultūrinės komunikacijos pasireiškimo bibliotekoje aspektus, 

išskirtinos svarbiausios šiuo aspektu bibliotekinės veiklos sritys: 

bibliotekos dokumentų fondų kalbinės sudėties santykis; 

130


 

 

 

programos ir projektai, skirti vartotojams šviesti ir tarpkultūriniam dialogui; 

prieiga prie bibliotekos elektroninių išteklių įvairiomis kalbomis; 

skaitymo skatinimo programos, vykdomos siekiant pritraukti įvairių kultūrų 

atstovų. 

1 paveiksle pateiktas tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos bibliotekose 

modelis. Bibliotekos, teikdamos pagrindines kitų kultūrų atstovams skiriamas paslaugas, 

turi remtis išsamia vartotojų poreikių analize ir turėti pakankamai išteklių. 

1 pav. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos bibliotekose modelis 

Remiantis suformuotu tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos viešosiose bibliotekose 

modeliu, siekiama šias sritis išanalizuoti ir ištirti jų raišką Klaipėdos apskrities 

viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Taikant kokybinio darbuotojų (ekspertų) iš 

dalies struktūruoto interviu metodą, siekiama nustatyti, ar biblioteka, organizuodama 

savo veiklą ir kaupdama fondus, atsižvelgia į kitų kultūrų atstovų interesus bei informacinius 

poreikius, taip skatindama tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką. 

2. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektų analizė Klaipėdos apskrities 

viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje 

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. į Lietuvą imigravo 6,8 tūkst. 

žmonių, tai 22,3 % daugiau negu 2004 m. Daugiausia į Lietuvą kitataučių atvyko iš Jungtinės 

Karalystės (1,2 tūkst.), Rusijos Federacijos (0,9 tūkst.), Vokietijos (0,7 tūkst.), JAV 

(0,6 tūkst.), Baltarusijos (0,6 tūkst.). Didžioji imigrantų dalis (85 %) – darbingo 15– 

59 metų amžiaus gyventojai. 2006 m. šalyje vidutiniškai 1000-iui gyventojų teko 2 imig- 

131


rantai. Šis rodiklis buvo didžiausias Visagino (9,1), Palangos miesto (6,9), Akmenės rajono 

(6,3), Klaipėdos miesto (4,6), Alytaus rajono (4,2) savivaldybėse. 2010 m. duomenimis, 

Lietuvoje imigrantai sudarė vos 1 %, t. y. oficialiai užregistruota 5213 imigrantų (Statistikos 

departamentas (...), 2011). Remiantis esama Lietuvos politine ir ekonomine situacija 

ir lietuvių emigracijos duomenimis, tikėtina, kad Lietuvos darbo rinkoje imigrantų ims 

vis daugėti, todėl daugiakultūriškumas mūsų visuomenėje neišvengiamai plėsis. Pastebima 

problema: Lietuva – viena uždariausių Europos tautų kitų kultūrų atstovų integracijos į 

naują visuomenę kontekste. Minėtos priežastys lemia tarpkultūrinės komunikacijos edukacijos 

plėtros aktualumą. Viena iš edukacinių šios veiklos institucijų – bibliotekos, kurios, 

siūlydamos platų savo paslaugų asortimentą, siekia ir gali pritraukti kitų kultūrų atstovus į 

savo bendruomenes ir taip skatinti tarpkultūrinio dialogo plėtrą šalyje. 

2.1. Tyrimo metodai ir metodologija 

Siekiant išanalizuoti tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką viešųjų bibliotekų 

veikloje ir kitų kultūrų atstovų bibliotekinio aptarnavimo specifiką, tyrimą pasirinkta 

atlikti Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, nes Klaipėdos uostas 

turi senas multikultūrinio miesto tradicijas, o minėta biblioteka – didžiausia ir populiari 

mieste. 

Kokybiniam tyrimui atlikti iš dalies standartizuotu interviu metodu pasirinkti 9 

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojai – ekspertai, atsakingi 

už paslaugų teikimo organizavimą ir jų teikimą. Apklausai iš dalies standartizuotu 

interviu metodu atlikti iš anksto suformuluotas 16-os būtiniausių klausimų klausimynas. 

Klausimai suskirstyti į 4 grupes, kurių turinį sudaro šie pagrindiniai aspektai: 

1) bibliotekos vartotojų kontingentas; 2) pagrindinės bibliotekos skyrių kitataučiams 

teikiamos informacinės paslaugos; 3) bendradarbiavimo su kitomis institucijomis, besirūpinančiomis 

kitataučių informaciniu švietimu ir integracija į naują aplinką, aspektai; 

4) kitataučių informavimo apie bibliotekoje teikiamas informacines paslaugas 

priemonių apžvalga. Klausimų skaičius ir formuluotės imant interviu kito, atsižvelgiant 

į gaunamų atsakymų tikslumą, informatyvumą. 

Interviu atlikimo laikas – 2011 m. balandžio mėnuo. Gavus žodinį tiriamųjų sutikimą, 

tyrimo metu daryti garso įrašai, prieš pradedant interviu tiriamieji supažindinti 

su tyrimo duomenų analizės strategija. 

2.2. Rezultatų analizė 

Kiekvieno pokalbio pradžioje siekta išsiaiškinti, kaip respondentai supranta tarpkultūrinės 

komunikacijos sąvoką. Respondentų atsakymai rodo pagrindinę teorinėje 

straipsnio dalyje įvardytą sampratą: tarpkultūrinė komunikacija suvokiama, kaip skirtingų 

kultūrų atstovų keitimasis informacija. Dalis apklaustųjų minėjo, kad tarpkultūrinė 

komunikacija jų darbe neišvengiama: dirbant bibliotekinį darbą, tenka netiesiogiai 

susidurti ar tiesiogiai bendrauti su kitų kultūrų atstovais. 

132


Bibliotekos vartotojų multikultūriškumo analizė. Siekiant išanalizuoti 

bibliotekos vartotojų kontingentą, respondentams pateiktas klausimas apie bibliotekos vartotojų 

duomenų registravimą, tikintis, kad taip bus nustatyta skaitytojų kultūrinė įvairovė. 

Didžioji dauguma respondentų iškėlė prielaidą, kad duomenys, susiję su bibliotekos vartotojų 

rase, tautybe ar kultūra, bibliotekoje nefiksuojami, nes vartotojai nėra linkę pateikti 

detalios asmeninės informacijos. Ši tiriamųjų iškelta prielaida pasitvirtino. Biblioteka, nenorėdama 

pažeisti žmogaus teisių, registruodama vartotojus nereikalauja pateikti jokių 

duomenų, kurie būtų susiję su žmogaus tautybe, rase ar kultūra. 

Remdamiesi asmenine darbo patirtimi, respondentai įvardijo, kad apie 40–45 % visų 

bibliotekos vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai. Šią nuostatą pagrindė užsienio 

kalbos vartojimu aptarnaujant skaitytojus. Tiriami bibliotekos darbuotojai išskyrė užsienio 

kalbas, kurios labiausiai praverčia: daugiau nei 30–35 % vartotojų konsultacijų 

ar užklausų tenkinimų vyksta rusų kalba, šiek tiek mažiau – anglų, vokiečių, lenkų, 

mažiausiai – ukrainiečių, prancūzų, italų, portugalų kalbomis. Dėl to galima teigti, kad 

apie 40–45 % visų bibliotekos vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai. 

Pagrindinių bibliotekoje teikiamų informacinių paslaugų kitų kultūrų 

atstovams nustatymas. Siekiant išsiaiškinti bibliotekoje teikiamas pagrindines 

informacines paslaugas kitų kultūrų atstovams, respondentui, dirbančiam bibliotekos 

administracijoje, užduotas klausimas apie bibliotekinės veiklos ir fondų kaupimo tendencijas. 

Respondentas, atsakydamas į šį klausimą, pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities 

viešosios I. Simonaitytės bibliotekos prioritetinė veiklos sritis – humanitarinių, 

socialinių mokslų tematikos leidinių ir dokumentų, susijusių su Klaipėdos kraštu, kaupimas, 

dėl to teikiant paslaugas atsižvelgiama į minėtus kriterijus. Siekiant tiksliau 

išsiaiškinti, ar bibliotekoje, kaupiant fondus ir formuojant bibliotekinės veiklos sritis, 

atsižvelgiama į kitų kultūrų atstovų poreikius, nustatyta, kad biblioteka pirmiausia atsižvelgia 

į savo prioritetinę veiklos sritį: biblioteka, įsigydama leidinį, pirmiausia atsižvelgia 

į leidinio tematiką, turinį, informatyvumą, vartotojų poreikius. Dėl to, anot 

administracijos darbuotojo, nesvarbu, kokia kalba leidinys išleistas: jei yra informatyvus 

ir reikalingas, bet išleistas tik užsienio kalba, jis vis tiek įsigyjamas. Tiesa, šias 

tendencijas labai riboja finansinės galimybės. 

Informacijos išteklių apžvalga. Remiantis bibliotekos statistiniais (Klaipėdos 

apskrities (...), 2010) rodikliais, pastebima, kad biblioteka gali patenkinti ne tik lietuvių 

bet ir kitų kultūrų atstovų informacinius poreikius, nes daugiau kaip 50 % viso 

bibliotekos fondo sudaro leidiniai užsienio kalbomis. Čia respondentai įžvelgia tokią 

problemą: šis didelis rodiklis rodo, kad didžiąją dalį fondo sudaro sena, nebepaklausi, 

savo vertę praradusi literatūros dalis užsienio (dažniausiai – rusų) kalbomis. Dažnai 

kitų kultūrų atstovai skundžiasi ir bibliotekai pateikia prašymus fondą papildyti nauja 

literatūra. Tačiau dėl finansinių sunkumų šie prašymai lieka neišgirsti. Galima teigti, 

kad dažnai kitoms kultūroms atstovaujančių skaitytojų informaciniai-bibliotekiniai 

poreikiai lieka nepatenkinti. Bibliotekos darbuotojai siūlė šias galimas išeitis: 1) bendradarbiavimas 

su ambasadomis, siekiant iš jų gauti skaitytojų pageidaujamą spaudą; 

2) reikiamų publikacijų užsakymas, pasitelkiant tarpbibliotekinio abonemento Lietuvoje 

ir tarptautinio tarpbibliotekinio abonemento paslaugas. 

133


Analizuojant bibliotekos fondą vaikams, paaiškėjo, kad mažiesiems kitų kultūrų 

bibliotekos vartotojams pakankamas dėmesys neskiriamas. Leidinių vaikams užsienio 

kalbomis bibliotekos fonde nedaug, tačiau ir tokių leidinių poreikis esą yra mažesnis 

nei suaugusiųjų literatūros. 

Skaitmeninės paslaugos. Analizuojant skaitmenines informacines bibliotekos 

paslaugas, teikiamas kitų kultūrų atstovams, pastebėta, kad tarpkultūrinis aspektas, 

plėtojant šias paslaugas, neakcentuojamas. Kompiuterinis bibliotekos katalogas 

OPAC, kuriuo noriai naudojasi kiekvienas bibliotekoje apsilankęs vartotojas, yra laisvai 

prieinamas visiems, tačiau ten pateikiama informacija, paieškos kriterijai ir kt. yra 

tik lietuvių kalba. Tiesa, suvestiniame šalies bibliotekų kataloge galima paieška ir anglų 

kalba. Pradėjus analizuoti, ar tai nesudaro papildomų nesklandumų ieškant tikslingos, 

jiems reikalingos informacijos, iš visų respondentų išgirstas vienareikšmiškas 

atsakymas, kad problemų nekyla. Tačiau respondentai ne kartą minėjo, kad didžioji 

dauguma kitų kultūrų atstovų šioje bibliotekoje yra rusakalbiai. 

Analizuojant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos elektroninę 

svetainę, pastebėta, kad kitų kultūrų atstovai, norėdami gauti informacijos apie vykstančius 

renginius, įvairias programas, rasti kontaktinės informacijos, bibliotekos tinklalapį 

gali matyti anglų kalba. Įdomus pasirodė faktas, kad ši funkcija – matyti tinklalapį 

anglų kalba – neaktyvi jau keletą mėnesių (2011 metų balandis – gegužė). Kodėl 

taip yra, dauguma respondentų negalėjo atsakyti, nors šią funkciją įvardijo kaip vieną 

iš teikiamų paslaugų kitų kultūrų atstovams. 

Renginiai. Siekiant išsiaiškinti, kokie renginiai bibliotekoje rengiami kitų kultūrų 

atstovams, apklausti respondentai, kurių darbas tiesiogiai siejasi su bibliotekoje vykdomų 

renginių planavimu ir realizavimu. Pateikus klausimų, kokie renginiai bibliotekoje 

sulaukia kitų kultūrų atstovų susidomėjimo, paaiškėjo, kad biblioteka noriai ir 

dažnai rengia įvairius renginius, bendradarbiaudama su užsienio šalių ambasadomis, 

rusų, lenkų, ukrainiečių tautinėmis mažumomis. Bibliotekai paskelbus apie organizuojamą 

ir įvyksiantį renginį, tautinių mažumų atstovai išsako savo pageidavimus ir pateikia 

pasiūlymų dėl renginio programos: kitų kultūrų atstovai siūlo renginius papildyti 

muzikiniais intarpais, kuriuose jie galėtų atlikti keletą kūrinių ta kalba, kuria rengiamas 

renginys, ir pan. 

Kitų kultūrų atstovų informavimo apie bibliotekoje teikiamas informacines 

paslaugas priemonių apžvalga. Respondentų teigimu, kitų kultūrų 

atstovų informavimas apie bibliotekos prieinamumą, joje teikiamas paslaugas nėra 

bibliotekos prioritetinė veiklos sritis, todėl šiai veiklai skiriama nepakankamai dėmesio. 

Prieš keletą metų biblioteka, rengdama informacinius lankstinukus, siekė, kad juose 

informacija būtų pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų kalbomis, tačiau esą 

kitų kultūrų atstovų didesnio susidomėjimo bibliotekos veikla ši priemonė nesukėlė. 

Išvados 

134 

1. Remiantis mokslinės literatūros analize, suformuota tarpkultūrinės komunikacijos 

samprata, nustatytos pagrindinės šio proceso probleminės sritys ir pateikta 

problemų sprendimų galimybių analizė, išanalizuotos tarpkultūrinės komu-


nikacijos aspektų raiškos galimybės viešosiose bibliotekose. Sudaryto modelio 

pagrindu išanalizuotos tarpkultūrinės komunikacijos apraiškos Klaipėdos apskrities 

viešosios I. Simonaitytės bibliotekos veikloje. Tyrimo programa išsemta, 

tikslas pasiektas. 

2. Remiantis tyrimo rezultatų analizės duomenimis, Klaipėdos apskrities viešoji 

I. Simonaitytės biblioteka – patraukli informacijos gavimo vieta ne tik lietuvių, 

bet ir kitų kultūrų atstovams. Bibliotekoje, remiantis respondentų atsakymais, 

apie 40–45 % visų vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai: rusai, lenkai, 

ukrainiečiai, anglai, vokiečiai ir kt. Tai respondentai pagrindė tuo, kad kasdien 

apie 50 % bibliotekos vartotojų konsultacijų, informacinių užklausų tenkinama 

kuria nors užsienio (rusų, anglų, vokiečių, lenkų) kalba. Priimant darbuotojus 

į biblioteką, atsižvelgiama į tai, kokias užsienio kalbas jie moka, ar turimas 

žinias geba pritaikyti praktiniame darbe. 

3. Remiantis bibliotekoje teikiamų pagrindinių paslaugų kitų kultūrų atstovams 

tyrimo rezultatų analizės duomenimis, galima teigti, kad šioje srityje pasireiškia 

teorinėje dalyje suformuotame modelyje išskirti tarpkultūrinės komunikacijos 

aspektai: bibliotekos fonde gausu įvairios literatūros užsienio kalbomis, 

kitų kultūrų atstovai gali naudotis prenumeruojamomis duomenų bazėmis, 

bibliotekoje suteikiama galimybė elektroninį katalogą matyti ne tik lietuvių, 

bet ir anglų kalba, čia dažnai organizuojami renginiai, bendradarbiaujant su 

tautinių mažumų atstovais, Lietuvoje esančiomis užsienio šalių ambasadomis. 

Vis dėlto teikiant paslaugas kitų kultūrų atstovams pastebima problemų: esamas 

literatūros užsienio kalbomis fondas nebetenkina informacinių vartotojų 

poreikių, nes jį sudaro seni, neinformatyvūs, nebepaklausūs leidiniai, biblioteka 

neprenumeruoja laikraščių kitomis kalbomis, nors jų poreikis tarp kitų kultūrų 

atstovų yra didelis. Biblioteka nesistengia informuoti kitų kultūrų atstovų 

apie teikiamas paslaugas. Teikiamos skaitmeninės paslaugos orientuotos tik į 

anglų kalbą mokančius kitų kultūrų atstovus, o keletas paslaugų tyrimo metu 

nebuvo teikiamos, nors bibliotekos informacinė sistema tą galimybę deklaravo. 

Taigi galima teigti, kad svarbiausia tarpkultūrinės komunikacijos aspektų 

raiškos sritis – pagrindinių paslaugų kitų kultūrų atstovams teikimas – Klaipėdos 

apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje tik iš dalies rodo pažangias 

tendencijas. Tačiau reikia paminėti, kad tam didelę įtaką daro finansinės 

problemos: bibliotekos finansavimas per pastaruosius metus gerokai sumažėjo, 

todėl sudėtinga patenkinti ne tik kitų kultūrų bibliotekos vartotojų, bet ir 

lietuvių informacinius poreikius. 

4. Remiantis bibliotekos atvirumo visiems visuomenės nariams koncepcijos analizės 

duomenimis, galima teigti, kad Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės 

biblioteka įgyvendina atvirajai bibliotekai keliamus reikalavimus. Bibliotekos 

prieinamumas visiems ir kiekvienam, nepaisant kultūrinių skirtumų, – 

svarbus bibliotekinės veiklos veiksnys. Šis faktas respondentų atsakymuose 

grindžiamas tuo, kad migracija tampa neišvengiama mūsų visuomenės dalimi, 

o kitataučių pritraukimas ir integravimas mūsų visuomenėje bus prioritetinės 

sritys. Jų nuomone, šiuo metu biblioteka tarpkultūrinės komunikacijos srityje 

135


daugiausia dėmesio skiria rusų, anglų, lenkų, vokiečių informacinių poreikių 

tenkinimui, nes šios kultūros jau yra tapusios neatsiejama mūsų visuomenės 

dalimi. Vis dažnesni kontaktai su pietų kultūrų atstovais bibliotekos darbuotojams 

yra įdomi, tobulėti skatinanti veiklos sritis. Šiandien bibliotekos personalas 

džiaugiasi kintančia situacija, vertina atsirandančias galimybes skatinti 

tarpkultūrinį dialogą ir „atverti savo duris“ platesniam kultūrų atstovų ratui. 

Tokia patirtis leidžia ne tik plėsti savo žinias kultūrų pažinimo ugdymo srityje, 

bet ir suteikia galimybių reprezentuoti savo tautą, kartu prisidėti prie kitų tautų 

kultūros, tradicijų, istorijos pažinimo. Ši Klaipėdos apskrities viešosios 

I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojų deklaruojama idėja dera su vieningos ir 

darnios visuomenės kūrimo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tikslais. 

5. Tiriamoje bibliotekoje šiuo metu vis didesnę personalo dalį sudaro jauni, kvalifikuoti 

bibliotekininkystės specialistai, iš kurių, deja, retas moka rusų kalbą. 

Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausią kitų kultūrų atstovų dalį bibliotekoje 

sudaro rusų kultūros atstovai. Numatant bibliotekos darbuotojų amžių ir ateities 

perspektyvas, bibliotekoje rekomenduotina, atsižvelgiant į finansines 

galimybes, įrengti kalbų mokymo centrą, kuris būtų naudingas ne tik kitų kultūrų 

atstovams, bet ir bibliotekos darbuotojams. Taip būtų sudaromos sąlygos 

preliminariai įveikti vieną pagrindinių tarpkultūrinės komunikacijos kliūčių. 

6. Tiriamą situaciją paįvairintų ir praplėstų kitos komunikuojančiųjų pusės – 

skaitytojų apklausa. Toks galimas tyrimo tęstinumas. 



Literatūra 

Baršauskienė, V., Janulevičiūtė-Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija. 

Berenis, V. (2003). Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai. Kultūrologija 10. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 

Bibliotekų veikla mažumų požiūriu. (1993). Viešųjų bibliotekų vaidmuo demokratizacijos procese. Seminaro medžiaga. 

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijos programa. [Interaktyvus] Prieiga internetu: 

http://esf.socmin.lt/index.php?-926554457 [žiūrėta 2011-03-28]. 

Finnish Immigration Service. (2009). Maahanmuuttovirasto Migrationsverket Finnish Imigration Service. [Interaktyvus] 

Helsinki. Prieiga internetu: http://www.migri.fi/netcomm/content.asp?path=8,2470 [žiūrėta 2011-03-29]. 

Galloway, T. A., Gustafsson, B. (2009). Immigrant Child Poverty in Scandinavia. Website: 

http://www.politiquessociales.net/IMG/pdf/dp4232.pdf [žiūrėta 2011-03-28]. 

Gillet, A. (1997). Intercultural communication. Arels 15(3): 22–26. [Interaktyvus] Prieiga internetu: 

[žiūrėta 2011-03-28]. 

Glosienė, A. (1999). Skandinavijos bibliotekų kraštovaizdis III tūkstantmečio išvakarėse. Tarp knygų 12: 16–18. Vilnius: 

Spauda. 

Glosienė, A. (2010). Kūrybiškumas ir socialinis kapitalas žinių visuomenėje: idėjų žemėlapis. Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla. 

Glosienė, A. ir kt. (1998). Viešoji biblioteka: tradicija ir modernumas. Vilnius: Žara. 

Gudauskas, R., Lukoševičius, R., Radvila, U. (2005). Creative Leadership in Knowledge-Based Organization. Informacijos 

mokslai 33(12): 18–23. 

Gudykunst, W. B., Mody, B. (2002). International and Intercultural Communication. Fullerton: California State University. 

Iben, J. (2006). The Practice of Intercultural Communication: reflections for professionals in cultural meetings. Kopenhaga. 

136


IFLA. (2006). The Multicultural Library – a gateway to a cultural diversesociety in dialogue. The IFLA Multicultural 

Library Manifesto. [Interaktyvus] Prieiga internetu: 

http://archive.ifla.org/VII/s32/pub/MulticulturalLibraryManifesto.pdf [žiūrėta 2011-03-29]. 

Interlibrary News. (2009). Interlibrary Loan: collection Access, Loan and management division Interaktyvus. Prieiga 

internetu: http://www.loc.gov/rr/loan/ [žiūrėta 2011-03-29]. 

Kjartansson, R. (2003). Intercultural Communication competence. Strasbūras: Wichita State University. 

Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. (2011). Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos 

2010 m. pagrindiniai rodikliai [mašinraštis]. Klaipėda: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. 

Language courses in libraries. Interaktyvus. London. Prieiga internetu: 

http://www.surreycc.gov.uk/sccwebsite/sccwspages.nsf/LookupWebPagesByTITLE_RTF/Language+courses+in+li 

braries?opendocument [žiūrėta 2011-04-02]. 

Lekavičienė, R. (2004). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija. 

Lewis, D. R. (2002). Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. Vilnius: Alma litera. 

New modeles for intercultural library services: Faulk Central Library. [Interaktyvus] Prieiga internetu: 


Petuchovaitė, R. (2004). Viešųjų bibliotekų paslaugų bendruomenei plėtra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Pruskus, V. (2002). Kultūrinio šoko fenomenas ir jo įveikimo galimybės. [Interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus Gedimino 

technikos universitetas. Prieiga internetu: 


Pruskus, V. (2003). Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija. 

Rau, J. (2005). Kultūrų dialogas – dialogo kultūra. Tolerancija vietoj nureikšminimo. Vilnius: Dialogo kultūros institutas. 

Roe, A. R. (1999). Values and Work: Empirical Findings and Theoretical Perspective. Amsterdam. 

Rogers, E., Hart, W. (2002). The History of Intercultural Communication. [Interaktyvus]. Prieiga internetu: 


Salo-lee, L. (2006). The Interdisciplinary Field of Intercultural Communication: introduction to Intercultural Communication. 

Nuotolinio mokymo kursai Jyvaskyla universiteto (Suomija) studentams. [Interaktyvus]. Prieiga internetu: 

http://moniviestin.jyu.fi/ohjelmat/hum/viesti/en/ics/4 [žiūrėta 2011-03-28]. 

Saugėnienė, N. (2003). Lietuvos tautinių mažumų švietimo multikultūriškumas vertybiniame kontekste. Kaunas: Kauno 

technologijos universitetas. 

Tarptautinė migracija. [Interaktyvus]. Prieiga internetu: 

 

UNESCO viešųjų bibliotekų manifestas. (1995). Tarp knygų 3: 14–18. Vilnius: LNB. 

Viešosios bibliotekos skaitmeninės eros sankryžose: Europos Sąjungos projekto PULMAN gairės. (2002). Vilnius: VU 

leidykla. 

Zelementauskaitė, J. (2002). Knynso viešoji biblioteka: paslaugų ir programų kryptis. Tarp knygų 5: 12. Vilnius: LNB. 

ANALYSIS OF INTERCULTURAL COMMUNICATION IN 

LIBRARIES 

Daiva Janavičienė Agnė Gedvilaitė 

Summary 

Survey is interdisciplinary in nature and includes communication, librarianship, information 

sciences, libraries’ service organization, sociology field. The work carried 

out analysis of scientific literature, which formed the concept of intercultural communication, 

problem areas, analysis of problem areas to avoid the possibility of intercultural 

communication and resolution aspects of public library activities. Based on analysis 

of scientific literature, using a semi-standardized interview method there was done 

a qualitative Klaipėda County Public I. Simonaitytės library staff opinions about 

137


servicing different cultures representatives as the expression of intercultural communication 

aspects and results of the analysis. 

Collected data of the study were processed by data analysis. Results shows that the 

activities of public libraries in intercultural communication aspects of the resolution is 

an inevitable part of library activities: a library is an attractive place of getting information 

not only in Lithuania but also other cultures representatives so there are found 

library services for other cultures to satisfy the information needs. Nevertheless, after 

the analysis of survey data there was confirmed the working hypothesis, that in the 

beginning of the library activities do not care trends for the service of foreigners’ as 

one of its priority areas. It is noted that the library service for other cultures only partially 

satisfy the information needs in the areas of service there is observed organizational 

problems that create conditions for inefficient cross-cultural communication 

aspects of the expression. 

The objective of paper is aspects of intercultural communication in public libraries 

work. The aim – to examine the expression of intercultural communication aspects 

and the service of readers representing various cultures in Klaipėda county public 

I. Simonaitytė library, following the experience of Scandinavian countries analyzed 

in the theory. Objectives: to define the concept of intercultural communication and problematic 

areas in it; to trace intercultural communication opportunities of avoiding difficulties; 

to define intercultural communication dissemination of public libraries, to analyze the 

Scandinavian country immigrants and ethnic minorities’ library services; to investigate Klaipėda 

County Public I. Simonaitytė’s library foreigners’ service aspects. 

138


LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO 

METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS 

Aurimas Župerka, Erika Župerkienė 


Anotacija 

Straipsnyje apibrėžiamos verslumo ir verslumo ugdymo sampratos, pateikiami verslumo ugdymo metodai, 

kurie skiriami į aktyviųjų ir pasyviųjų metodų grupes, pristatomas verslumo ugdymo metodų tyrimas, 

apibendrinami Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų vertinimo rezultatai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: verslumas, verslumo ugdymas, metodai, analizė. 

Abstract 

Conceptions of entrepreneurship and entrepreneurship development are defined in the study, as well as 

methods, which are grouped into active and passive methods, used for entrepreneurship development are 

presented, in addition, evaluation results of Lithuanian students entrepreneurship development methods 

are summarized in research. 

KEY WORDS: entrepreneurship, entrepreneurship development, methods, assessment. 

Įvadas 

Nors verslumo tyrimai užsienio literatūroje publikuojami jau du dešimtmečius, ši 

tema Lietuvoje pradėta nagrinėti visai nesenai. Verslumo tematika šiuo metu populiari 

įvairių sričių Lietuvos mokslininkų tyrimuose: ne tik vadybos, bet ir edukologijos, 

ekonomikos, politologijos ir kituose moksluose. Verslumas laikomas ekonomikos augimo, 

konkurencingumo, inovacijų sklaidos katalizatoriumi ir tuo grindžiamas šios 

temos populiarumas, aktualumas. 

Tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autorių mokslinėse publikacijose jaučiamas didėjantis 

dėmesys verslumo ugdymo problemoms. Lietuvoje įvairūs teoriniai ir praktiniai 

verslumo aspektai nagrinėti Z. Lydekos (1996), A. Rakausko (2001) darbuose. 

Užsienio tyrimuose verslumas nagrinėjamas įvairiais aspektais. Diskutuojama dėl 

verslumo sąvokos (Drucker, 1985; Hisrich ir Peters, 1998; Kirby, 2003; Timmons, 

Spinelli, 2008), skiriamos verslaus asmens savybės ir bruožai, kuriuos reikia ugdyti 

(Robinson ir kt., 1991; Cromie, 2000; Henry ir kt., 2003), atskleidžiamas gebėjimų, 

kuriais pasižymi verslus asmuo, turinys (McCarthy, 2000; Raffo ir kt., 2000) bei gebėjimai, 

būtini kuriant verslo įmonę ar dirbant organizacijoje (Galloway ir kt., 2005). 

Nors daugelyje darbų nagrinėjamas pats verslumo reiškinys ir jo raiška, pastebima, 

kad vis labiau dėmesys kreipiamas į verslumo ugdymo metodų paiešką ir analizę. Šioje 

srityje pažymėtini Lietuvos autorių G. Strazdienės (2006), L. Paulionienės (2007) ir 

kt. darbai. 

Užsienio literatūroje (Kirby, 2003; Timmons ir Spinelli, 2008; Henry ir kt. 2005a, 

2005b; Heinonen ir Poikkijoki, 2006) verslumas nagrinėjamas kaip procesas. Teigiama, 

kad šis procesas ir verslumo ugdymas turi būti glaudžiai tarpusavyje susiję, išlaikomas 

visapusiškumas ir dermė. 

139


Problema: besiformuojantis verslumo suvokimas iškelia naują problemą – kokius 

metodus taikyti skatinant studentų verslumą, kad verslumo ugdymo procesas būtų 

veiksmingesnis. Todėl verslumo ugdymo metodų rezultatyvumo tyrimų stoka yra aktuali 

mokslinė ir praktinė problema. 

Objektas: verslumo ugdymo metodai. 

Tikslas: išskirti Lietuvoje taikomus studentų verslumo ugdymo metodus. 

Uždaviniai: apibrėžti verslumo ir verslumo ugdymo sampratas; išskirti žinomus 

verslumo ugdymo metodus; įvertinti Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų tyrimo 

rezultatus. 

Metodai: mokslinės literatūros analizės, sisteminimo, apibendrinimo ir lyginimo. Siekiant 

apibendrinti ir palyginti teorinius teiginius ir padaryti išvadas, taikyta loginė analizė. 

Renkant informaciją apie verslumo ugdymo metodų veiksmingumą, taikyta apklausa. 

1. Verslumo ir verslumo ugdymo sampratų apibrėžimas 

Verslumo sąvokas, dominuojančias mokslinėje literatūroje, galima suskirstyti į tris 

grupes: apibrėžiančios verslininkų savybes, verslo procesus ir verslininko veiklą. 

Kai kurie autoriai (Kirby, 2003; Wennekers, Thurik, 1999) verslumą traktuoja kaip 

iniciatyvą. D. A. Kirby (2003) teigimu, verslumas siejamas ne tiek su verslo steigimu, 

kiek su tam tikru elgsenos modeliu. 

S. Wennekers ir R. Thurik (1999) verslumą apibūdina kaip individų gebėjimą ir norą 

patiems, grupėse, esamose arba naujose organizacijose pirmiausia pastebėti ir realizuoti 

naujas galimybes (naujus gaminius, gamybos metodus, organizavimo schemas ir gaminių 

bei rinkų derinius), įgyvendinti idėjas rinkoje, esant neapibrėžtumo sąlygoms, įveikti kitas 

kliūtis, priimant sprendimus dėl išteklių naudojimo ir įmonės vietos bei formos. 

Verslumas, mokslininkų (Lydeka, 1996; Juozaitienė ir kt., 2003; Gineitienė ir kt. 2003; 

Gorman, Hanlon, King, 1997) nuomone, dažnai suvokiamas kaip žmogaus savybių ir gebėjimų 

raiška veikloje. Z. Lydekos (1996) teigimu, verslumas apibrėžiamas žmogaus 

įgimtomis ir įgytomis savybėmis, kurios leidžia novatoriškai mąstyti, aktyviai veikti ir 

rizikuoti. Prie įgimtų verslumo savybių Z. Lydeka (1996) priskiria intuiciją, azartiškumą, 

karjerizmą, avantiūrizmą, gebėjimą greitai reaguoti, garbės troškimą, pasitikėjimą savimi, 

norą gyventi „plačiai“ ir kt. Prie įgytų savybių priskiriamos tos, kurios įgyjamos besimokant 

ar praktiškai veikiant – tai pirmiausiai žinios ir praktinė patirtis, ugdančios universalius 

ir specialius įgūdžius. Pastarosios savybės dar vadinamos profesinėmis (dalykinėmis). 

Pasak L. Juozaitienės, ir J. Staponkienės (2003), verslumas traktuojamas kaip sudėtinga 

savybė, kuri lemia verslininkystės gyvavimą ir labiau yra kokybinė gebėjimų ir 

savybių išraiška, būdinga pavieniams žmonėms, kurie pasižymi aktyvumu, iniciatyvumu, 

žiniomis ir smalsumu, tvirta vidine motyvacija, polinkiu į naujoves, taupumu, 

siekiu rizikuoti. Bet kuriuo atveju akcentuojamas žmogaus gebėjimas organizuoti 

verslą, įgyvendinti naujoves, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno. 

Z. Gineitienė ir kt. (2003) verslumą apibūdina kaip gamybos veiksnį, kurio turinys 

– sujungti kapitalą, darbą ir gamtos išteklius (žemę), organizuoti verslą, kurti ir 

diegti naujoves, rizikuoti savo turtu ir gerove siekiant pelno. 

140

LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS 

Pasak G. Gorman, D. Hanlon, W. King (1997), verslumas dažniausiai suprantamas kaip 

gebėjimai, kurių reikia, norint pradėti ir plėtoti verslą. Būtinos tam tikros asmeninės ir dalykinės 

savybės: vaizduotė, kūrybinis mąstymas, polinkis rizikuoti, rodyti iniciatyvą, imlumas 

naujovėms, intuityvumas, vadybos įgūdžiai ir kt. Verslumas – tai naujos idėjos ir gebėjimas 

įgyvendinti projektus, kūrybinis mąstymas ir veiklumas. Todėl verslumo ugdymas įgauna 

ypatingą reikšmę socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių sąlygomis. 

S. Turner (2005) teigia, kad verslumas pasižymi strategijų kūrimu, naujomis taktikomis, 

pavojingų tendencijų ir rinkos pokyčių supratimu. Verslumas yra žmogaus potencialas, tikėjimas 

savo sėkminga veikla besikeičiančioje aplinkoje. Jis apibūdinamas ir kaip gamybos 

veiksnys, kai žmogus geba sujungti kapitalą, darbą, gamtos išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti 

naujoves, rizikuoti savo turtu, siekdamas pelno. 

Verslumas gali būti apibrėžtas kaip asmeninė paskata ir gebėjimas komercializuoti 

produktą, paslaugą, procesą ar verslo idėją (Knudson, Wysocki, Champagne, Peterson, 

2004). Verslumas susijęs su naujų produktų ir gamybos procesų diegimu, todėl yra su 

naujovėmis sietinas reiškinys (Dinis, 2006). 

Pasak I. Zaleskienės, L. Žadeikaitės (2008), verslumas asmens savybių aspektu siejamas 

su iniciatyvumu, veiksnumu, nepriklausomybe ir naujovėmis asmeniniame bei 

socialiniame gyvenime. 

Šiame straipsnyje laikomasi tokios verslumo sampratos, kad verslumas – tai asmens 

mąstymo būdas, jo asmeninės savybės ir kompetencijos, padedančios turimas žinias pritaikyti 

savo gyvenime, t. y. konkretūs gebėjimai, leidžiantys ne tik organizuoti savo verslą 

ar kokią kitą veiklą, bet ir priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus. 

Verslumo ugdymo sampratai atsirasti įtakos turėjo diferencijuota nuomonė dėl 

verslumo ugdymo galimybių. A. Adcroft, R. Wills, S. Dhaliwal (2004) teigimu, vadybos 

studijos gali išmokyti techninių gebėjimų, bet negali daryti įtakos prigimtinėms 

verslumo savybėms. G. Gorman, D. Hanlon ir W. King (1997) teigia, kad verslumo 

galima išmokyti arba bent jau galima padrąsinti imtis verslo. M. Anselm mano, kad 

žmonės gimsta, turėdami polinkį į verslumą, bet jo lygis bus aukštesnis, jei bus ugdomi 

jų verslumo gebėjimai (Garalis, Strazdienė, 2006). 

S. L. Jack ir A. R. Anderson (1998) verslumo ugdymą santykinai skirstė į meną ir 

mokslą. Jų teigimu, valdymo gebėjimus galima išugdyti pasitelkus mokslą. Tuo tarpu 

verslumo menui priskiriamų asmens kūrybiškumo ir inovatyvumo savybių išmokyti 

negalima. C. Henry ir kt. (2005a) manymu, mokyklos ir universitetai turi imtis iniciatyvos 

ugdyti asmens verslumo savybes. 

Verslumo ugdymas savo ruožtu apima žinias, įgūdžių ugdymą, nuostatas ir asmenines savybes, 

kurios atitinka amžių ir suvokimo lygį. Asmuo supažindinamas su idėjomis, jam suteikiama 

teorinių ar praktinių žinių. Verslumo ugdymas yra veikla. Tik įdėjus pastangų bus gautas 

norimas rezultatas, t. y. asmuo sugebės planuoti savo karjerą, jam daug geriau seksis verslas 

ar kita veikla, jis lengvai nepasiduos pseudoverslininkų ir antiverslininkų įtakai. 

Norint ugdyti individo verslumą reikia suvokti, kaip verslininkai mokosi (Mininti, 

Bygrave, 2001), atsižvelgti į jų poreikius, kreipiant dėmesį į verslininko asmenines savybes 

ir verslo plėtrą (Rae, Carswell, 2000). D. Rae ir M. Carswell (2001) nuomone, reikia 

ugdyti gebėjimus, kurie būtini, ieškant galimybių ir siekiant jas panaudoti. Mokymo procese 

asmuo transformuoja savo elgesį perimdamas verslininkui būdingą elgseną. 

141


2. Verslumo ugdymo metodai 

Mokslinėje literatūroje užsienio autoriai nagrinėja verslumo ugdymo programos rezultatyvumo 

klausimus, tačiau Lietuvoje verslumo ugdymo programų nėra sukurta. 

Verslumo ugdymas tik kaip studijų dalykas įtraukiamas į vadybos, viešojo administravimo 

krypties studijų programas. 

Verslumo ugdymo problematiką Lietuvoje galime analizuoti ne verslumo ugdymo 

programos, o tik pavienių verslumą skatinančių metodų ribose. 

Tyrime siekiama ne tik įvertinti taikomus studentų verslumo ugdymo metodus, bet 

ir išsiaiškinti, kurie metodai svarbesni studentui ugdant jo verslumo savybes, vertybes, 

suvokimą ir įgūdžius. T. N. Garavan ir B. O’Cinneide (1994) teigimu, puoselėjant 

verslumo savybes tinkamesni aktyvieji, o ne pasyvieji pedagoginiai metodai. 

Mokslinėse publikacijose įvardytų verslumo ugdymo metodų skirstymas į pasyviuosius 

ir aktyviuosius pateiktas 1 lentelėje. 

3. Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų vertinimo rezultatų 

apibendrinimas 

Tyrimo respondentai: Lietuvos aukštųjų mokyklų – kolegijų ir universitetų – studentai, 

studijuojantys vadybą arba administravimą. 

Tyrimo imtis sudaryta įvertinus bendrą Lietuvos universitetų ir kolegijų trečiame ir 

ketvirtame kursuose vadybą, ekonomiką ir administravimą studijuojančių studentų 

skaičių. Kolegijas ir universitetus pagal verslo ir administravimo srities programas 

2007 / 2008 metais Lietuvoje iš viso baigė 23 866 studentai. 

Atlikus skaičiavimus pagal Pannioto formulę nustatyta, kad imties tūris n = 393. 

Šiuo atveju imties tūris (n = 420) yra tinkamas. Iš 420 apklaustųjų 78,23 proc. sudarė 

moterys, 21,77 proc. – vyrai. Universitete studijuojantys studentai sudarė 70,74 proc. 

apklaustųjų, kolegijose – 29,26 proc. 

Tyrimui informacija rinkta apklausos metodu. Atliekant tyrimą anketos platintos 

tiesiogiai prašant studentų užpildyti pateiktą anketą ar jas siunčiant elektroniniu paštu. 

Iš viso surinktos 426 anketos. Apdorojant gautus duomenis 6 anketos pripažintos netinkamos 

tolesnei analizei. Anketinės apklausos trukmė – 3 mėnesiai. 

Vertinant Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų verslumo ugdymo metodus statistiniai 

duomenys buvo suvedami, apdorojami, analizuojami naudojant statistinį duomenų 

analizės paketą SPSS 15.0. Tyrime skaičiuota vidutinių vertinimų interpretacija, taikyti 

koreliacinės (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas) bei dispersinės 

(ANOVA) analizių metodai. 

Verslumo ugdymo metodams vertinti pasirinkta ranginė Likerto skalė, kurios 

reikšmės – nuo 1 iki 5. 

142


Verslumo ugdymo metodai 

Aktyvieji metodai 

Tikri gyvenimo atvejai 

Fayolle, Gailly, 2008 

Virtualūs atvejai 

Vaidmenų žaidimai 

Problemų sprendimai 

Verslo planų vertinimas 

Elgsenos pratimai 

Kompiuterinis modeliavimas 

Interviu su verslininkais 

Ugdomasis vadovavimas 

Mokymasis veikiant Gibb, 1993; 1996 

Mokymasis iš nesėkmių Shepherd, 2004 

Verslo planas Hills, 1988; Johannisson et al., 1998 

Mokymasis sprendžiant problemas Kolvereid, 1996 

Vaidmenų žaidimai 

Vadybinės simuliacijos 

„Proto šturmas“ 

Grupiniai projektai 

Dalyvavimas diskusijose 

Pasyvieji metodai 

Atvejo analizė 

Paskaitos 

Skaitymas 

Paskaitos 

Padalomoji medžiaga 

Reikalingi rodmenys 

Instruktažai 

Į turinį orientuoti tyrimai 

1 lentelė 

Rae, 2000; Fiet, 2000; Carayannis et al., 

2003 

Collinson, Quinn, 2002; Davies et al., 

2002; Ladzani, van Vuuren, 2002 

Garavan, O’Cinneide, 1994 

Šaltinis: Sudaryta, remiantis: Gibb, A. (1993a). The Enterprise Culture and Education. Understanding 

Enterprise Education and its Links with Small Business Entrepreneurship and Education 

Goals. International Small Business Management Journal, vol. 11, no. 3: 11–34; Gibb, A. 

(1993b). Key factors in the design of policy support for the small and medium enterprise 

(SME) development process: an overview. Entrepreneurship and Regional Development 5: 1– 

24; Hytti U., O’Gorman C. (2004). What is enterprise education? An analysis of the objectives 

and methods of enterprise education programmes in four European countries. Education+Training, 

vol. 46, no. 1: 11–23; Timmons, J., Spinelli, S. (2008). New venture creation: 

Entrepreneurship for the 21st Century. 8th Edition. London: McGraw Hill; McMarthy, P. R., 

McCarthy, H. M. (2006). When case studies are not enough: integrating Experiential Learning 

into Business Curricula. Journal of Education for Business, March/April: 201–204. 

143


Tinkamiausi asmens polinkio į rezultatus ugdymo metodai 

Metodai N Vidurkis St. nuokrypis M 

Knygų skaitymas 418 3,70 0,83 P 

Paskaitos 418 3,90 0,73 P 

Verslo plano rengimas 418 4,02 1,66 A 

Vizitai verslo įmonėje 418 4,07 0,80 A 

Konsultacijos 418 4,17 0,70 P 

Darbas verslo įmonėje 417 4,44 0,70 A 

Dialogai 416 3,79 0,82 P 

Modeliavimas kompiuteriu 417 3,56 0,83 A 

Vaidmens imitavimas 417 3,56 0,86 A 

Atvejų analizė 417 3,81 0,83 A 

Pranešimų rengimas ir aptarimas 417 3,68 0,83 P 

Ugdomasis vadovavimas (angl. coaching) 415 3,68 0,91 A 

„Proto šturmas“ 416 3,66 0,89 A 

Komandiniai projektai 415 4,05 0,78 A 

Problemos sprendimas 417 4,21 0,76 A 

Kritinis mąstymas 410 4,22 0,80 A 

Tarpdalykinis žinių taikymas 415 3,91 0,74 P 

2 lentelė 

Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų verslumui ugdyti taikomi metodai tyrime 

skirstomi atsižvelgiant į verslumo ugdymo programoje dalyvaujančių individų įsitraukimo 

į praktinę veiklą intensyvumą. Metodai grupuojami į aktyviuosius ir pasyviuosius. 

Taikomo metodo vertingumas ugdant individo verslumą vertinamas atsižvelgiant 

į tai, kokią reikšmę lavinant turi išskirtos verslumo savybės: laimėjimų, pasirengimo 

rizikuoti, vidinės kontrolės ir pasitikėjimo savimi. Pasyviesiems verslumo ugdymo 

metodams priskiriami: knygų skaitymas, paskaitos, konsultacijos, dialogai, pranešimų 

rengimas ir aptarimas, tarpdalykinių žinių taikymas. Aktyviesiems metodams priskiriami: 

verslo planų rengimas, vizitai verslo įmonėje, darbas verslo įmonėje, modeliavimas 

kompiuteriu, vaidmens imitavimas, atvejų analizė, ugdomasis vadovavimas, 

„proto šturmas“, komandiniai projektai, problemos sprendimas, kritinis mąstymas. Iš 2 

lentelėje pateiktų pasyviųjų ir aktyviųjų verslumo ugdymo metodų, polinkiui į rezultatus 

ugdyti reikšmingi šie pasyvieji metodai: konsultacijos, paskaitos, tarpdalykinis 

žinių taikymas. Šie metodai įvertinti nuo 4,17 balo iki 3,9. Išskirtini aktyvieji metodai: 

darbas verslo įmonėje, kritinis mąstymas, problemų sprendimas. Gauti rezultatai rodo, 

kad aktyvieji metodai reikšmingesni ugdant verslumą: jų reikšmės svyruoja nuo 4,4 iki 

4,21 balo (2 lentelė). 

Ugdant pasirengimo rizikuoti savybę iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti 

šie: konsultacijos, dialogai, tarpdalykinis žinių taikymas, jų reikšmės svyruoja nuo 

3,96 iki 3,64 balo. Iš aktyviųjų metodų išskirti darbas verslo įmonėse, kritinis mąstymas 

ir problemų sprendimas. Reikšmės svyruoja nuo 4,18 iki 12 (3 lentelė). 

144


Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens pasirengimo rizikuoti savybę 



Paskaitos 417 3,35 0,92 P 





Dialogai 415 3,68 0,90 P 

Modeliavimas kompiuteriu 

A 

416 3,34 2,40 

Vaidmens imitavimas 416 3,57 1,05 A 


Pranešimų rengimas ir 

P 

414 3,42 0,92 

aptarimas 

Ugdomasis vadovavimas 412 3,65 0,98 A 





Tarpdalykinių žinių taikymas 

P 

415 3,64 0,92 

3 lentelė 

Vidinės kontrolės savybei ugdyti iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti šie: 

knygų skaitymas, konsultacijos, dialogai, jų reikšmės svyruoja nuo 3,89 iki 3,65 balo. 

Iš aktyviųjų metodų išskirti: problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir darbas verslo 

įmonėje. Reikšmės svyruoja nuo 4,04 iki 3,84 (4 lentelė). 

Pasitikėjimui savimi ugdyti iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti šie: konsultacijos, 

dialogai, pranešimų rengimas ir aptarimas, jų reikšmės svyruoja nuo 3,97 

iki 3,88 balo. Iš aktyviųjų metodų išskirti: problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir 

darbas verslo įmonėje. Reikšmės svyruoja nuo 4,11 iki 4,05 (5 lentelė). 

Siekiant atlikti išsamesnę verslumo ugdymo metodų analizę, pabandyti nustatyti 

verslumo ugdymo metodų ryšiai su verslumo ugdymą lemiančiais elementais, kurie 

apibrėžti pačiame verslumo sampratos apibrėžime. Toliau tyrime analizuoti aktyviųjų 

ir pasyviųjų metodų statistiniai ryšiai su asmens savybėmis, įgūdžiais, vertybėmis ir 

verslumo suvokimu. 

Analizuojant verslumo ugdymo ir verslumui svarbių savybių tarpusavio ryšį, asmeninės 

savybės skirstomos į proaktyvumo ir kūrybiškumo savybių grupes. Įgūdžiai 

grupuojami į konceptualius, techninius, bendravimo. Vertybės skirstomos, atsižvelgiant 

į vertybinę orientaciją: rezultatyvios konkurencijos siekį rinkoje, asmeninį pasitenkinimą 

vykdoma veikla, bendruomenės problemų sprendimą, didelių pajamų siekimą, 

visuomeninį pripažinimą, verslo palaikymą ir pozityvų augimo išlaikymą. 

145


Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens vidinę kontrolę 



Paskaitos 418 3,49 0,91 P 





Dialogai 417 3,80 0,87 P 











4 lentelė 

146 

Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens pasitikėjimą savimi 



Paskaitos 406 3,53 0,96 P 





Dialogai 412 3,95 0,88 P 











5 lentelė


Verslumo suvokimas skirstomas, atsižvelgiant į tai, kaip studentai jį suvokia: verslumas, 

kaip praktinė veikla, kaip asmeninių savybių rinkinys, kaip dar nepažintas reiškinys. 

Verslumas suvokiamas kaip praktinė veikla, savybė, nepažintas reiškinys, todėl tyrimu 

siekiama nustatyti statistinius ryšius tarp šių verslumo dimensijų ir aktyviųjų bei 

pasyviųjų verslumo ugdymo metodų (1 pav.). 

METODAI 

Aktyvieji 

Pasyvieji 

0.198 

0.182 

0.110 

VERSLUMO 

SUVOKIMAS 

Praktinė veikla 

Savybės 

0.274 

Reiškinys 

0.126 

1 pav. Verslumo ugdymo metodų ir verslumo suvokimo koreliacija 

METODAI 

Aktyvieji 

Pasyvieji 

0.368 

0.362 

0.425 

0.355 

0.362 

0.410 

ĮGŪDŽIAI 

Konceptualūs 

Techniniai 

Bendravimo 

2 pav. Verslumo ugdymo metodų ir įgūdžių koreliacija 

Gautos koreliacijos reikšmės tarp ugdymo metodų ir įgūdžių didesnės nei tarp ugdymo 

metodų ir savybių. Todėl keliama prielaida: reikia ieškoti naujų asmens proaktyvumo 

ir kūrybiškumo savybių ugdymo metodų (2 pav.). Verslumo ugdymo metodai 

koreliuoja su tyrime išskirtomis verslumui svarbiomis savybėmis – proaktyvumu ir 

kūrybiškumu (3 pav.). 

Tyrime išskirtos vertybių dimensijos pateiktos 4 paveiksle. Nustatyta, kad aktyvieji 

ir pasyvieji metodai koreliuoja su visomis išskirtomis vertybių dimensijomis. 

147


METODAI 

Aktyvieji 

Pasyvieji 

0.286 

0.165 

0.263 

0.198 

SAVYBĖS 

Proaktyvumas 

Kūrybiškumas 

3 pav. Verslumo ugdymo metodų ir verslumo savybių koreliacija 

0.357 

METODAI 

Aktyvieji 

Pasyvieji 

0.395 

0.378 

0.317 

0.254 

0.325 

VERTYBĖS 

Konkurencingumas 

Asmeninis pasitenkinimas 

0.148 Visuomeninių problemų sprendimas 

0.297 

0.169 

0.243 

0.284 

0.364 

0.329 

0.333 

Didelės pajamos 

Visuomeninis pripažinimas 

Verslo parama 

Teigiamas augimas 

4 pav. Verslumo ugdymo metodų ir asmens vertybių koreliacija 

Nustatyta, kad pasyvieji metodai yra statistiniu požiūriu reikšmingi su visomis trimis 

verslumo suvokimo dimensijomis. Tuo tarpu aktyvieji verslumo ugdymo metodų 

ir verslumo suvokimo dimensijų koreliacinių ryšių analizėje statistiškai reikšmingi 

ryšiai fiksuojami tik tarp dviejų verslumo suvokimo dimensijų. Aktyvieji verslumo 

ugdymo metodai koreliuoja su verslumo, kaip asmeninės savybės, suvokimu bei verslumo 

suvokimo reiškiniu. 

Atlikus vertinimą nustatyta, kad aktyvieji verslumo ugdymo metodai vertinami labiau 

nei pasyvieji. Nustatyta, kad ugdant verslumo savybes jie visi būtini ir svarbūs, 

tik taikytini bendrame ugdymo metodų komplekse, netaikytinų metodų neišskirta. 

148


Išvados 

Mokslinėje literatūroje aptarta nemažai įvairių verslumo ugdymo metodų, kurie 

straipsnyje suskirstyti į dvi grupes – pasyviuosius ir aktyviuosius. 

Aktyvieji verslumo ugdymo metodai vertinami kaip reikšmingesni ugdant studentų 

verslumo savybes. Iš aktyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti: darbas verslo įmonėje, 

kritinis mąstymas, problemų sprendimas. Iš pasyviųjų metodų grupės kaip reikšmingi 

išskirti: diskusijos, konsultacijos, paskaitos, tarpdalykinis žinių taikymas. 

Nustatyta koreliacija tarp verslumo ugdymo metodų ir verslumą lemiančių asmens 

charakteristikų. Koreliaciniai ryšiai stipresni tarp verslumo ugdymo metodų ir ugdomų 

įgūdžių, verslaus asmens vertybių. Silpnesni koreliaciniai ryšiai fiksuojami tarp ugdymo 

metodų ir verslaus asmens savybių bei verslumo suvokimo. Todėl svarbu rasti 

tikslesnį verslumo sampratos apibrėžimą, siekiant veiksmingiau taikyti verslumo ugdymo 

metodus. 

Nors geriausi verslumo ugdymo metodai dar neišskirti, galima teigti, kad verslumo 

ugdymo rezultatas priklauso nuo kompleksinio verslumo ugdymo metodų taikymo. 



Literatūra 

Adcroft, A., Wills, R., Dhaliwal, S. (2004). Missing the point? Management education and entrepreneurship. Management 

Decision, vol. 42, iss. 3/4 512–521. 

Carayannis, E., Evans, D., Hanson, M. (2003). A cross-cultural learning strategy for entrepreneurship education: outline 

of key concepts and lessons learned from a comparative study of entrepreneurship students in France and the 

US. Technovation, vol. 23, no. 9: 757–72. 

Collinson, E., Quinn, L. (2002). The impact of collaboration between industry and academia on SME growth. Journal 

of Marketing Management, vol. 18 (3/4): 415–35. 

Cromie, S. (2000). Assessing entrepreneurial inclinations: some approaches and empirical evidence. European Journal 

of Work and Organizational Psychology, vol. 9, no. 1: 7–30. 

Davies, J., Hides, M., Powell, J. (2002). Defining the development needs of entrepreneurs of SMEs. Education 

+Training, vol. 44, no. 8/9: 406–413. 

Dinis, A. (2006). Marketing and Innovation: Useful Tools for Competitiveness in Rural and Peripheral Areas. European 

Planning Studies 14 (1): 9–22. 

Drucker, P. F. (1985). Innovation and Entrepreneurship. New York: Harper & Row. 

Fayolle, A., Gailly, B. (2008). From craft to science: teaching models and learning processes in entrepreneurship education. 

Journal of European Industrial Training 32 (7): 569–593. 

Fiet, J. O. (2000). The theoretical side of teaching entrepreneurship. Journal of Business Venturing, vol. 16, no. 1: 1–24. 

Galloway, L., Anderson, M., Brown, W., Wilson, L. (2005). Enterprise skills for the economy. Education + Training, 

vol. 47, no. 1: 7–17. 

Garavan, T. N., O’Cinneide, B. (1994). Entrepreneurship education and training programmes: a review and evaluation. 

Part 1. Journal of European Industrial Training, vol. 18, no. 8: 8–12. 

Gibb, A. (1993a). The Enterprise Culture and Education. Understanding Enterprise Education and its Links with Small 

Business Entrepreneurship and Education Goals. International Small Business Management Journal, vol. 11, 

no. 3: 11–34. 

Gibb, A. (1993b). Key factors in the design of policy support for the small and medium enterprise (SME) development 

process: an overview. Entrepreneurship and Regional Development 5: 1–24. 

Gibb, A. A. (1996). Entrepreneurship and small business management: can we afford to neglect them in the twentyfirst 

century business school? British Journal of Management, vol. 7, no. 4: 309–324. 

Gineitienė, Z., Korsakaitė, D., Kučinskienė, M., Tamulevičius, J. (2003). Verslas. Vilnius: Rosma. 

149


Gorman, G., Hanlon, D., King, W. (1997). Some research perspectives on entrepreneurship education, enterprise education, 

and education for small business management: A ten-year literature review. International Small Business 

Journal 15: 56–77. 

Heinonen, J., Poikkijoki, S. A. (2006). An entrepreneurial-directed approach to entrepreneurship education: mission 

impossible? Journal of Management Development, vol. 25, no. 1: 80–94. 

Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2003). Entrepreneurship Education and Training. Ashgate: England. 

Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2005a). Entrepreneurship education and training: can entrepreneurship be taught? Part 1. 

Education+Training, vol. 47, no. 3: 99–107. 

Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2005b). Entrepreneurship education and training: can entrepreneurship be taught? Part 

2. Education+Training, vol. 47, no. 3: 158–169. 

Hills, G. E. (1988). Variations in University entrepreneurship education: an empirical study in an evolving field. Journal 

of Business Venturing, vol. 3: 109–22. 

Hisrich, R. D., Peters, M. P. (1998). Entrepreneurship. 4th ed. Boston: Irwin MCGraw-Hill, MA. 

Hytti, U., O’Gorman, C. (2004). What is enterprise education? An analysis of the objectives and methods of enterprise 

education programmes in four European countries. Education+Training, vol. 46, no. 1: 11–23. 

Jack, S. L., Anderson, A. R. (1998). Entrepreneurship Education within the condition of Entreprenology. Proceeding 

of the Conference on Enterprise and Learning, 10–11 September 1998. Centre of Entrepreneurship, University of 

Aberdeen. 

Johannisson, B. (1991). University training for entrepreneurship: a Swedish approach. Entrepreneurship and Regional 

Development, vol. 3, no. 1: 67–82. 

Johannisson, B., Landström, H., Rosenberg, J. (1998). University Training for Entrepreneurship – an Action Frame of 

Reference. European Journal of Engineering Education 23(4): 477–496. 

Juozaitienė, L., Stapokienė, J. (2003). Verslo vadybos įvadas. Šiauliai. 

Kirby, D. A. (2002). Entrepreneurship education: can business schools meet the challenge? Education + Training, 

vol. 46(8/9): 510–519. 

Kirby, D. A. (2003). Entrepreneurship. McGraw-Hill, Maidenhead. 

Knudson, W., Wysocki, A., Champagne, J., Peterson, H. Ch. (2004). Entrepreneurship and Innovation in the Agri- 

Food System. American Journal of Agricultural Economics, vol. 86, no. 5: 1330–1336. 

Kolvereid, L. (1996). Prediction of employment status choice intentions. Entrepreneurship. Theory and Practice 21: 47–57. 

Kolvereid, L., Moen, O. (1997). Entrepreneurship among business graduates: does a major in entrepreneurship make a 

difference? Journal of European Industrial Training, vol. 21, no. 4: 154–60. 

Ladzani, W., van Vuuren, J. (2002). Entrepreneurship training for emerging SMEs in South Africa. Journal of Small 

Business Management, vol. 40, no. 2: 154–62. 

Lydeka, Z. (1996). Verslininkas, verslumas ir verslininkystė. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 2: 137–147. 

Kaunas: VDU. 

McCarthy, B. (2000). Researching the dynamics of risk-taking and social learning: An exploratory study of Irish entrepreneurs. 

Irish Marketing Review 13(1): 46–60. 

McMarthy, P. R., McCarthy, H. M. (2006). When case studies are not enough: integrating Experiential Learning into 

Business Curricula. Journal of Education for Business, March/April: 201–204. 

Minniti, M., Bygrave, W. (2001). A dynamic model of entrepreneurial learning. Entrepreneurship: Theory and Practice 

25(3): 5–16. 

Monkevičienė, Z., Žitkus, L. (1997). Verslininkystė. Kaunas: Technologija. 

Paulionienė, L. (2007). Verslumo ugdymas profesiniame mokyme. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 13: 200–210. 

Rae, D. (2000). Understanding entrepreneurial learning: a question of how? International Journal of Entrepreneurial 

Behaviour & Research, vol. 6, no. 3: 145–159. 

Rae, D., Carswell, M. (2001). Towards a conceptual understanding of entrepreneurial learning. Journal of Small Business 

and Enterprise Development 8(2): 150–158. 

Rae, D., Craswell, M. (2000). Using a life-story approach in researching entrepreneurial learning: the development of a conceptual 

model and its implications in the design of learning experiences. Education+Training, vol. 42, no. 415: 220–227. 

Raffo, C., Lovatt, A., Banks, M., O’Connor, J. (2000). Teaching and learning entrepreneurship for micro and small 

businesses in the cultural industries sector. Education + Training, vol. 42(6): 356–365. 

Rakauskas, A. (2001). Verslumo dvasia. Kaunas. 

Robinson, P. B., Stimpson, D. V., Huefner, J. C., Hunt, H. K. (1991). An Attitude Approach to the Prediction of Entrepreneurship. 

Entrepreneurship Theory and Practice, Summer: 13–31. 

Strazdienė, G. (2006). Verslumas: ugdymo programos ir jų efektyvumo raiška. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 

38: 153–168. 

Stripeikis, O. (2008). Antrepreneriškumo formavimas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. Vadybos mokslas 

ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 15 (4): 165–175. 

Sūdžius, V. (2001). Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. Vilnius. 

Shepherd, D. A. (2004). Educating entrepreneurship students about emotion and learning from failure. Academy of 

Management Learning & Education, vol. 3, no. 3: 274–287. 

150


Timmons, J., Spinelli, S. (2008). New venture creation: Entrepreneurship for the 21st Century. 8th Edition. London: 

McGraw Hill. 

Turner, S., Nguyen, P. (2005). Young Entrepreneurs, Social Capital and Doi Moi in Hanoi, Vietnam. Urban Studies, 

vol. 42, no. 10: 1693–1710. 

Valuckienė, J., Balčiūnas, S., Ruškus, J. (2004). Verslumo, kaip asmenybės savybės, identifikacija moksleivių populiacijoje. 

Socialiniai tyrimai 4: 59–70. 

Wennekers, S., Thurik, R. (1999). Linking entrepreneurship and economic growth. Small Business Economics 13(1): 27–55. 

Zaleskienė, I., Žadeikaitė, L. (2008). Mokytojų požiūris į verslumo ugdymo prielaidas. Pedagogika 89: 99–106. 

Žvinklys, J., Vabalas, E. (2006). Apie verslo kalbą. Pinigų studijos 1: 105–112. Vilnius. 

EVALUATION OF THE EFFECTIVENESS OF METHODS APPLIED 

TO THE DEVELOPMENT OF STUDENTS ENTREPRENEURSHIPNESS 

IN LITHUANIA 


Summary 

Although various articles of entrepreneurship are published more than two decades 

in foreign literature, however, this subject in Lithuania is considered only recently. 

Currently, a subject of entrepreneurship is very popular in various studies of Lithuanian 

scientists; not only in the field of management, but as well as in educology, economics, 

political and other sciences. Entrepreneurship is considered as a catalyst of 

growth of economic, competitiveness, spread of innovations, and in this way, the popularity 

and relevancy of this subject is based. 

An increasing consideration to problems of entrepreneurship development is felt in 

both foreign and Lithuanian scientific publications. Z. Lydeka (1996), A. Rakauskas 

(2001), J. Valuckienė, S. Ruškus, J. Balčiūnas (2004), J. Žvinklys ir E. V. Vabalas 

(2006), Z. Monkevičienė, L. Žitkus (1997), V. Sūdžius (2001), I. Zaleskienė, I. Žadeikaitė 

(2008), O. Stripeikis (2008), have analyzed various theoretical and practical aspects 

of entrepreneurship. 

Entrepreneurship is analyzed in various aspects in foreign studies. Concept of entrepreneuship 

is discussed (Drucker, 1985; Hisrich and Peters, 1998; Timmons, 2003; 

Kirby, 2003), characteristics and features of enterprising individual, to be developed, 

are excluded (Robinson and co, 1991; Utsch and Rauch, 2000; Cromie, 2000; Henry 

and co., 2003), a content of abilities, featured to enterprising individual, is revealed 

(McCarthy, 2000; Raffo and co., 2000) and the abilities, necessary to establishment of 

a company or an occupation in organization as well (Galloway and co., 2005). 

Although the phenomenon of entrepreneurship and its expression are analyzed in many 

studies, however, it is noticed that more and more consideration is given to a search and 

analysis of methods of entrepreneurship development. Studies written by G. Strazdienė 

(2006), L. Pauliolienė (2007) and other researches may be given as examples. 

Entrepreneurship is analyzed as a process in foreign literature (Kirby, 2003; Henry 

and co., 2005; Heinonen and Poikkijoki, 2006; Timmons and Spinelli, 2008) and it is 

stated, that this process and entrepreneurship development must be related closely, as 

well as holisticity and consistency must be maintained. 

151


Relevant problem. A forming conception of entrepreneurship arises a new issue – which 

methods are to be applied in students’ entrepreneurship in order the entrepreneurship development 

process to be more efficient. Thus, the lack of studies of efficiency of entrepreneurship 

development methods is a relevant scientific and practical issue. 

Subject of the article: entrepreneurship development methods. 

Objective: to indicate methods, applied to students’ entrepreneurship development 

in Lithuania. 

Tasks: to define concepts of entrepreneurship and entrepreneurship development; to 

exclude well-known development methods, used in entrepreneurship development; to summarize 

study results of methods of entrepreneurship development of Lithuanian students. 

Methods: The methods of scientific investigations was comparative analysis of 

scientific literature, critical analysis, sistematization, generalization In order to receive 

required information for a study, the survey method was used. 

A scope of the study was composed after a total figure of students, studying Management, 

Economics and Administration in third and fourth course at Universities and 

Colleges of Lithuania, was evaluated. 23 866 students have graduated Lithuanian Colleges 

and Universities in year of 2007/2008 according to the program of Business and 

Administration. 

The volume of a scope (n = 420) is proper. 78.23 % of respondents (of 420) were 

women and 21.77 % – men. 70.74 % of respondents were students of Universities and 

the remaining 29.26 % students, studying at Colleges. 

In order to receive required information for a study, the survey method was used. 

While the study was carried out, the questionnaires were circulated directly asking 

students to fill the presented questionnaire in and sending them by e-mails as well. 426 

questionnaires were accumulated in total. Being analyzed the received questionnaires 

it was set, that 6 questionnaires are not suitable for further analysis. The period of 

questioning was 3 months. 

While estimating applied methods to entrepreneurship development of students of 

Higher Educational Institutions of Lithuania, a statistical data was entered, processed 

and analyzed while using a statistical data analysis package SPSS 15.0. The average 

evaluation interpretation was calculated in a study, as well as correlation analysis. 

Methods, applied to students’ entrepreneurship development of Higher Educational 

Institutions of Lithuania are divided depending on intensity of individual’s involvement 

into practical activity of entrepreneurship development program. Methods are 

grouped into active and passive. The efficiency of a used method while developing 

individual’s entrepreneurship is valued in accordance with what meaning it has while 

developing an excluded features of entrepreneurship – achievement, preparation to 

risk, self-control and self-confidence. Passive entrepreneurship methods include reading 

of books, lectures, consultations, dialogs, creation and discussion of articles, application 

of interdisciplinary knowledge. Active methods cover preparation of business 

plans, visits at business company, job in business company, computer modeling, 

imitation of role, analysis of cases, training, brainstorming, team projects, problem’s 

settlement and critical thinking. 

152


Being evaluated the results, it was set, that active methods of entrepreneurship development 

are more valued in comparison with passive ones. It was set, that in order 

to develop the features of entrepreneurship they all are necessary and important, 

however, used in general complex of development methods – not used methods may 

not be excluded. 

Conclusions: 

1. Scientific literature presents a big and various scopes of entrepreneurship development 

methods on subject of entrepreneurship, which are divided into two 

groups in the study, which are as follows: passive and active methods. 

2. Active methods of entrepreneurship development are valued as more significant 

while developing students’ features of entrepreneurship. Job in a business 

company, critical thinking and settlement of problems are excluded in the 

field of active methods. Whereas, the fields of passive methods are as follows: 

discussions, consultations, lectures and application of interdisciplinary 

knowledge. 

3. The correlation between entrepreneurship development methods and individual’s 

characteristics, causing entrepreneurship, was set in the study. Correlation 

bind are stronger between entrepreneurship development methods and formed 

skills, values of enterprising individual. Weaker correlation binds are set 

between development methods and features of enterprising individual and 

conception of entrepreneurship. Thus, it is important to find more accurate definition 

of entrepreneurship perception and conception while seeking to use 

entrepreneurship development methods more efficiently. 

4. Currently, there are no excluded methods, causing entrepreneurship development, 

however, the result of entrepreneurship development depend on 

complex application of entrepreneurship development methods. 

153


154


SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF 

LITHUANIA: MOTIVATION ASPECTS 

Nijolė Janulaitienė 

The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania 

Abstract 

With Lithuanian accession to NATO the defence policy aimed at organisation of the country’s military defence 

and its Armed Forces as well as strengthening security-related programmes has been planned and developed 

according to the requirements set by the EU and NATO member states. Being involved in creation of the joint 

NATO defence policy, Lithuania undertakes responsibility not only to defend the national territory, but also get 

involved in strengthening the entire North Atlantic Alliance. Today, thus, the Lithuanian Armed Forces are 

undergoing the process of becoming one of the most modern branches of the state in terms of its organisation, 

obliging, above all, to strengthen the Armed Forces and manage the challenge of structural transformation of the 

military. The transformation of the military structures and the military training make a high-level challenge set 

for the commissioned officers of Lithuania. Thus, selection of the suitable candidates for studies at the General 

Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania is granted a significant role in deeds of the said Lithuanian 

military institution of higher education and the Lithuanian Armed Forces as a whole. 

KEY WORDS: military defence, military training, North Atlantic Alliance, transformation of the military 

structures, selection of candidates for military studies, the General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania. 

Anotacija 

Lietuvai tapus NATO nare, gynybos politika, lemianti šalies karinės gynybos – ginkluotųjų pajėgų 

organizavimą ir saugumo stiprinimo programas – planuojama ir kuriama pagal ES ir NATO Aljanso 

reikalavimus. Kurdami bendrą NATO gynybos politiką, tampame atsakingi ne tik už Lietuvos gynybą, 

bet ir už viso Aljanso stiprinimą. Todėl šiandien Lietuvos kariuomenė tampa viena moderniausiai 

organizuojamų valstybės sričių, kurios svarbiausias įsipareigojimas – stiprinti karines pajėgas ir priimti 

karinėms struktūroms kylančius transformacijos iššūkius. Karinių struktūrų transformacija ir 

kariuomenės rengimas – nelengvi uždaviniai Lietuvos karininkijai. Todėl tinkamų kandidatų, stojančių į 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, atranka – svarbus šios karininkų ugdymo institucijos ir 

visos Lietuvos kariuomenės reikalas. Tuo tikslu 2001 metais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 

akademijoje įkurtas Kandidatų atrankos centras. Kuriant kandidatų atrankos sistemą, kūrybiškai 

pasinaudota Didžiosios Britanijos Sandhursto karališkosios karo akademijos Westbury atrankos centro 

patirtimi. Lietuvos karo akademijos atrankos centro devynerių metų veiklos rezultatai parodė, kad ši 

atrankos sistema padeda kokybiškai atrinkti kariūnus. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: karinė gynyba, kariniai mokymai, NATO aljansas, karinių struktūrų 

transformacija, kandidatų į karines studijas atranka, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 

Introduction 

The Commissioned Officer Corps of the Republic of Lithuania make a nuclear of 

the Lithuanian Armed Forces. They stand out as an important element of the National 

Defence System, representing and forming the potential of the Armed Forces. Since 

1994, the Lithuanian soldiers have been continuously trained to participate in the 

peace-keeping missions in the Balkans; and today they contribute to the peacebuilding 

missions in Afghanistan, where Lithuania has led a Provincial Reconstruction 

Team in Ghor Province. Therefore, today it is important that the commissioned 

officers were not only competent in military subjects, sparkled leadership, practiced 

human values, but also could comprehend in detail the national security problems and 

155


international affairs (Alonderis, Janulaitienė, Daugirdas, 2011, p. 125–135). To 

successfully resolve these tasks is the mission of the commissioned officers who must 

have a calling and meet the highest professional requirements. For this purpose the 

Officer Selection Centre (hereinafter the Selection Centre) was established at the 

Military Academy of Lithuania (hereinafter the MAL) in 2001, aimed at selection of 

candidates to become commissioned officers. This Selection Centre is the only of its 

kind among the Lithuanian institutions of higher education. 

Subject of the research is the conception of the military profession among the 

candidates-applicants eager to enter the MAL. 

Tasks of the research: 

to introduce the requirements set for the would-be commissioned officers and 

to introduce the methodology regarding selection of candidates eager to study 

at the MAL; 

to reveal the motivational aspects of the applicants eager to study at the MAL 

and to consider the concept of the commissioned officer-leader. 

Methodology of the research involves the analysis of scientific literature in 

this field, drafting and analysing the questionnaires, organising individual interviews 

and compiling statistical data, finally presenting conclusions. 

1. Candidate Selection System of the MAL 

In 2001 the Academy approved the selection system aimed at the candidates-applicants 

eager to study at the MAL and become commissioned officers. This system functions to 

the present day. The former selection requirements with the focus on academic 

achievements and physical fitness of the candidates have been left aside. To create a new 

selection system at the MAL the experience of the Westbury Selection Centre of the Royal 

Academy Sandhurst, UK, was used. The latter centre functions all year round and its 

selection system is based on special tests that help to select the best candidates for the 

military studies (Sandhursto karališkosios karo akademijos (...), 2009). 

The new selection system was created also considering the level of readiness of the 

Lithuanian Armed Forces and their requirements set for the officers of Lithuania and 

NATO member states (Janulaitienė, Macijauskas, 2001, p. 371–374). The selection 

methodology was created by the MAL Selection Centre staff in cooperation with the 

experienced Lithuanian officers as well as scientists of the MAL and those of other 

institutions of higher education. The MAL creatively adapted the methodology materials 

of the said Westbury Selection Centre, in addition drafting new original tests. 

The MAL Selection Centre has formulated the following selection goals aimed at 

the would-be cadets: to assess and select the candidates who meet the academic and 

physical fitness requirements set for the would-be officers, are capable to lead, stand 

out as men and women of strong and reliable character, demonstrate leadership and a 

clearly expressed civil position. 

The methodology of the MAL Selection Centre comprises several tests to be taken 

in writing; also, group- and individual tasks to be taken in practice; then, an interview 

156

SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION… 

with members of the Selection Commission; and a physical fitness test. The year 2011 

marks nine years since the day when selection first took place for two days throughout 

the academic year. Since then the selection procedure has been as follows: a group of 

8 to 9 candidates is dressed in military uniforms and accommodated at the MAL. The 

candidates to be tested are observed and assessed by the members of the Selection 

Commission (KAM ministro įsakymas (...), 2006; Generolo Jono Žemaičio Lietuvos 

karo akademijos viršininko įsakymas (...), 2010). During the selection procedure each 

candidate to take the Professional Fitness Test (PFT, hereinafter Lith. PTT) is assessed 

according to 18 aspects. His or her results are assessed according to the four main 

candidate assessment aspects provided below: 

special and general abilities (concentration of attention, observation skills, 

ability to think conceptually/in abstract and make operative decisions; ability 

to manage numbers; arithmetical abilities; knowing how to establish aerial 

relations; outlook and interests; secondary school grade average; ability to 

clearly express thoughts orally and in writing); 

problem resolution (analytical thinking, ability to plan action and resolve 

problems in real-life situations); 

physical fitness (results of physical fitness test, alertness and coordination in 

practical situations); 

features of personality and character (personal features leading to positive 

communication with other participants, knowing how to foster proper 

interrelation in a group and have influence on others; resolution; appropriate 

reaction to stressful situations; determination to become a commissioned 

officer and knowing motives of such a decision). 

It is known that some features of an individual develop with age, considering 

physical, psychological and social aspects (for instance, ability to manage stress or 

reasonably defend one’s opinion). Therefore, to achieve the average level while 

passing the tests is not easy either for a he- or she-candidates. That is why the general 

number of those who pass the said selection tests in not so high: it is usually 1 out of 3 

or 4 candidates who succeed in passing the said tests (Janulaitienė, 2005, p. 20–31). 

At the end of the Day 2, during the meeting of the MAL Selection Commission, the 

final candidate assessment is provided; and the candidates are informed about the 

decision of the said commission within the following two weeks (Generolo Jono 

Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos (...), 2010). 

2. Research Result Analysis regarding Applicants to the MAL 

General Selection Results 2001–2010. Over the last nine academic years 

the total of 4479 candidates eager to study at the MAL was registered by the MAL 

Selection Centre. However, only 3303 candidates successfully passed the PTT, i.e. 

73.7 per cent. 

It was in 2001–2004 that the biggest amount of candidates was trying to enter the 

MAL (1768 candidates). At that time up to 100 would-be cadets would enter the MAL 

157


yearly. Since 2004 that number would be reduced. The young men and women with 

weak academic results would try to enter the MAL like the flood in the latter period; 

that is how they wanted “to try their luck”. Thus, only 1 out of 4 or 5 candidates would 

pass the PTT. During the interview it would turn out that the majority were fascinated 

by the idea of the high-level prestige of the profession of the commissioned officer 

caused by free of charge studies at the MAL, a guaranteed vacancy within the 

National Defence System and an ensured stable future salary (many of the employees 

of Lithuania would get just the minimal salary at the said period). 

39 (15.6 per cent) of the respondents explained the calling rather mystically, i.e. as the 

human fate determined by the God or other Higher forces. Such explanation lacks an active 

position of an individual; it is dominated by obedience and resignation to the fate. Such a 

concept contradicts the tendency to develop the springs of activeness in a democratic society. 

Since 2004, when the number of candidates to enter the MAL was officially 

reduced by the higher authorities, the number of applicants to take up the selection 

procedure at the MAL also significantly dropped. It is likely that the candidates began 

to realize that only the strongest and best motivated candidates will be admitted. From 

the academic year 2004/2005 until that of 2009/2010 the total of 1541 candidates took 

up the PTT; and only 733 of them successfully passed it, i. e. every second or third 

participant of the selection procedure succeeded (see Table 1). 

It should be noted that the number of candidates might also decline due to the 

economic situation in the country at that time. With the radical increase of salaries in 

construction sector, with the new tendency to migrate from Lithuania abroad and boast 

high salaries there, the amount of a monthly salary received by a standard 

commissioned officer, graduate from the MAL, was far from tempting. That could 

also have influence on the decline of the former prestige of being an officer. 

They would meet with the seniors of the schools and make them acquainted with 

the profession of the commissioned officer and the selection system to the MAL – in 

groups and via individual interviews. The MAL also began to regularly organize the 

Open Doors Day. With increase in cooperation with secondary schools, the number of 

pupil excursions to the MAL and other military units jumped. 

After two years of intensive cooperation the MAL Selection Centre encountered a 

“qualitative jump” with regard to the applicants. The youth eager to participate in the 

selection process not only showed perfect academic results and were physically fit, but 

also were members of the Riflemen’s Union of Lithuania or served in the Lithuanian 

Volunteer Forces; their number increased significantly. Such young people would 

have leadership skills because they would have participated in the military youth 

camps; and they would know the routine in the barracks and the daily agenda of the 

Lithuanian military because they would have stayed in the military units prior to 

studies at the MAL. The greatest amount of them would be from the cities where the 

Lithuanian military units were deployed, mainly from Vilnius, Kaunas, Klaipėda 

Alytus and Druskininkai. Besides, the military cooperated with the secondary schools 

while organising the joint sports competitions, quiz shows “What Do You Know about 

the Lithuanian Armed Forces?”, military youth camps, and festivities such as the Day 

of Unity of Society and the Lithuanian Armed Forces. 

158


Academic 

Year 

Summary regarding Candidates to Take up the PTT in 2001–2010 

Number of 

Candidates 

who Applied 

to Participate 

in the MAL 

Selection 

Procedure 

Number of 

Candidates 

to Take Part 

in the MAL 

Selection 

Procedure 

Candidates 

who 

Successfully 

Passed the 

PTT 

Male 

Candidates 

who 

Successfully 

Passed the 

PTT 

Table 1 

Female 

Candidates 

who 

Successfully 

Passed the 

PTT 

2001/2002 1101 659–59.9% 151–22.9 % 129–85.4% 22–14.6% 

2002/2003 896 675–44.3% 131–19.4% 116–88.5% 15–11.5% 

2003/2004 550 434–78.9% 127–30.4% 105–82.7% 22–17.3% 

2004/2005 356 292–82% 107–36.6% 94–87.8% 13–12.1% 

2005/2006 283 227–80.2% 111–48.9% 95–85.6% 16–14.4% 

2006/2007 317 253–79.8% 131–51.7% 110–83.9% 21–16.0% 

2007/2008 256 205–80% 134–65.4% 115–85.9% 19–14.2% 

2008/2009 387 316–81.7% 147–46.5% 128–87.1% 19–12.9% 

2009/2010 333 242–72.6% 102–42.1% 96–94.1% 6–5.9% 

Total: 4479 3303–73.9% 1142–34.7% 988–86.5% 152–13.4% 

Since 2009, the motivational presentation by the MAL Selection Centre has been 

the main means of agitation of the MAL, aimed at highlighting the peculiarities of the 

profession of a commissioned officer and revealing the sense of the military way. It 

was used to attract the candidates sparkling higher-quality motivation. Approximately 

2353 pupils were the total audience of the above mentioned presentation during the 

academic year 2009/2010. If one compared the just mentioned number with that of the 

applicants to take up the PTT in the academic year 2009/2010, mainly 242, it would 

be easy to establish that the said motivational presentation, unfortunately, failed to 

attract masses eager to choose the profession of a commissioned officer. But it 

occurred that the used means of agitation encouraged (Domiesi studijomis Lietuvos 

karo (...), 2010) some youth to evaluate their choice more responsibly. 

Then, the activity of the MAL Selection Centre was expanded. Since 2007, the 

would-be aviation specialists to serve in the Lithuanian Armed Forces have also been 

obliged to pass the PTT. At the MAL they pass the PTT and receive the military 

training; also, they study at the Vilnius Gediminas Technical University (VGTU). 

They study according to five study programmes: Aircraft Piloting, Flight Control, Air 

Mechanics, Electronic Engineering, Automatics and Control Yearly 3 up to 8 future 

aviation specialists are selected to jointly study at the MAL and VGTU 

Since 2008, the candidates eager to study at the US Military, Naval, Air Force, and 

Coast Guard Academies also have to pass the PTT at the MAL Selection Centre (US 

Air Force Academy (...), 2010). 3 up to 4 young men and women yearly leave 

Lithuania for studies in the USA (Procedures manual USCGA (...), 2010). 

Aiming at finding out the motives to study at the MAL and the concept of the 

commissioned officer’s calling and honour, a questionnaire was drafted during 2004, 

aimed at questioning the applicants to the MAL. The total of 163 candidates was 

159


anonymously questioned, mainly 124 males (76.2 per cent) and 39 females 

(23.8 per cent) who took up the PTT in winter and summer of that year. The scientific 

research on the same topic was also conducted in 2009, having analysed the date of 

additional 87 interviews with the candidates that took place during the selection 

process. So, the total data concerning 200 males (80 per cent) and 50 females (20 per 

cent) eager to study at the MAL was collected, analysed and the following results 

were concluded: 

Candidate’s Nationality. It occurred that majority of applicants to the MAL 

make the Lithuanians – 218 (87.2 per cent), Russians – 20 (8 per cent) and Poles – 12 

(4.8 per cent). This data hardly differs from that of the former MAL graduates or the 

general nationality distribution in Lithuania. 

Family’s Social Status. What is the main social class that the MAL cadets 

come from: the rich, the middle class or the socially-vulnerable that need material 

support? 

215 (85.9 per cent) of the applicants to the MAL stated that their family represented 

the middle class; 25 (9.8 per cent) of the questioned indicated that their family is rich, or 

that they have “a good life”; and 11 (4.3 per cent) of the candidates indicated the income 

of their parents is lower than the average. According to the data by the LR Department 

of Statistics (Statistics Lithuania), the biggest amount of students at the institutions of 

higher education come from the middle class; their parents are the employees of the 

state and private companies, mainly civil servants and workers. Far fewer young men 

and women enter the MAL, representing the families with the high income, mainly 

those of individual companies or big farmers (12.6 per cent); the children of the 

unemployed, those with social needs or those of low income make a very little part of all 

applicants (1.6 per cent). 

Family’s Structure. 115 (70.8 per cent) of all respondents come from nuclear 

families; and 48 (29.2 per cent) represent divorced or one-parent families, usually 

represented by the mother. Approximately 14 per cent of the candidates from the 

divorced families did not know their fathers because they have never seen him, felt 

pity for that. Such a state of ‘a child whom nobody needs’, as they put it themselves, 

harmed their self-confidence. During the individual interviews the tendency was clear 

that the latter candidates were eager to begin their independent life as soon as possible, 

mainly to acquire the prestigious profession of a commissioned officer and “stand firm 

on their feet”, so that they could “feel honoured by the society”. 

Volunteer Military Activity. Aiming at identifying the motives of the 

applicants, the respondents were asked to specify if they were acquainted with the 

military service. It occurred unexpectedly that 65.1 per cent of all the questioned knew 

little of the military service and life and did not participate in the activity of the 

Riflemen’s Union of Lithuania, that of the Lithuanian Volunteer Forces or the youth 

military clubs. 

Then, the following question arises: what really encourages a young person to take 

up this far from easy profession? Everybody knows the saying, “Being a 

commissioned officer is not a profession; it is a way of living”. At this point one 

should analyse the motives of the applicants more thoroughly (Fig. 1). 

160


Motives of the Applicants to the MAL. 84 (33.6 per cent) of applicants 

representing the middle class and the unemployed stated during the individual 

interview that they were eager to become a commissioned officer because they would 

have a stable work in the future and could support their family by material means. Of 

course, such a motive cannot be crucial to enter the MAL; however, it is rather 

frequent because the source of living is a weak point of our society these days. 

74 (29.6 per cent) of the young men and women realised the essence of the military 

service as the calling. According to the data collected during the interviews, one can state 

that those candidates who continuously communicated with the military, participated in 

the youth military camps, Radvilai March in Rukla and were considerably acquainted with 

the military service comprehended what the calling of the commissioned officer was in the 

right way. According to them, it is the determination to defend one’s Homeland, Freedom 

and Independence as well as the peace in the world. 

Did the youth realise the essence of the patriotism and duty to the Homeland? Has 

the concept of the patriotism sustained its essence in the world of globalisation? 

It has to be acknowledged that the majority of the candidates explained the concept of 

the patriotism as love for the Homeland, wish to work for its sake, sacrifice oneself for the 

wellbeing of one’s country and its blooming; and to defend it in case of danger. Only 

6.4 per cent of the candidates could not explain that concept. This fact shows that theory of 

patriotism and civil awareness most probably takes an important place on the curriculum 

of secondary schools. Meanwhile, the experience of the MAL and other scientific research 

works have shown that the modern youth lacks the spirit of patriotism in both military 

(Petrauskaitė, 2008, p. 93–116; Kazlauskaitė-Markelienė, 2010) and civil life (Vosyliūtė, 

2003, p. 143–155; Jokubaitis, Dementavičius, Vinogradnaitė et al., 2008). 

120 

108 

100 

80 

84 

74 

60 

40 

40 

20 

0 

Material 

encouragement 

Whish to defend 

the Homeland 

Calling 

Aim of life 

Fig. 1. Motives of Applicants to the MAL 

161


Usually the candidates (169, or 67.6 per cent) said that studies at the MAL is their 

biggest wish, arising from the early childhood or that they realised that wish over the 

last few years while contemplating about their future profession. Those were parents, 

grandparents and other relatives who served in the military who encouraged them to 

undertake the way of a soldier; some were encouraged by friends-cadets of the MAL; 

also, they were inspired by brave and resolute heroes of the favourite books and films. 

Majority of the youth were full of romantic desire to serve their Homeland and 

defence it from the enemies. More than 60 candidates (24.5 per cent) stated during the 

interview that the most significant task of their self-education is to become strong and 

brave. According to them, a speedy tempo of life often implies situations of extreme 

challenges that require physical force and strength of the spirit. The youth’s tasks of 

self-education later transformed into the goal of life, mainly to choose the profession 

of the commissioned officer that requires challenges and strong will that enables the 

body to toughen. 

Concept of Military Calling. 189 candidates (75.6 per cent) comprehended it 

as dedication to profession, military service and fate (Fig. 2). 

During the interviews it occurred that 106 (42.4 per cent) of the candidates 

comprehended the calling as the character that meets the professional requirements, 

long-term motivation, constant inclination to military activity, i.e. dedication to the 

military profession. According to them, skills and calling are the basis of the 

motivation. If under favourable conditions, the calling and skills can be revealed. A 

long-term inclination becomes a calling. If the military profession meets the calling, 

the youngster conducts the given tasks with enthusiasm, tries to get deeper into the 

secrets of his profession, systemically educates himself independently and gains 

qualification, thus, he is promoted in his career very soon. Officers who have a calling 

find it easier to manage the daily difficulties and to keep the spirits high in the team. 

Such an explanation of the military calling corresponds, in essence, to the general 

concept of the military calling in the field of Social Science (Kavaliauskienė, 2001). 

89 (36.6 per cent) of the candidates equalised the calling and the civil duty to the 

nation and the country. According to them, the essence of the military service is to 

form and strengthen the duty to defend the Homeland and its people. In their 

explanations, the latter respondents eliminated the component of satisfaction in the 

military service. 

39 (15.6 per cent) of the respondents explained the calling rather mystically, i.e. as 

the human fate determined by the God or other Higher forces. Such explanation lacks 

an active position of an individual; it is dominated by obedience and resignation to the 

fate. Such a concept contradicts the tendency to develop the springs of activeness in a 

democratic society. 

Officer’s Honour. To define the officer’s honour was much a harder task for 

most candidates (Fig. 3). 

162


120 

100 

80 

89 

100 

60 

53 

40 

39 

20 

0 

Dedication to the 

military service 

Duty to the 

Homeland 

Military service 

I don't know 

Fig. 2. Military Calling 

180 

169 

160 

140 

120 

123 

100 

80 

60 

80 

61 

40 

20 

21 

0 

Defending the 

Homeland 

Image in the 

society 

Loyalty Dignity I don't know 

Fig. 3. Officer’s Honour 

They comprehended the concept of the officer’s honour in relation to general moral 

norms of the society and based their statements on appropriate documents regulating 

the activity of the Lithuanian Armed Forces (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos 

sistemos organizavimo (...), 1998). 

163


The youth who had served in the military (21, or 8.4 per cent) described the 

officer’s honour as the duty to the Homeland to defend it and be loyal. 169 

(67.5 per cent) of the candidates made honour equal to the image of an officer in a 

society. Others (123–49.2 per cent) thought of it as the dignity and self-respect of an 

officer that is usually caused by changes in the career. Quite many of the respondents 

(61–24.5 per cent) did not know how to answer that question. It implies that few 

discussions are held over honour and dignity of a citizen both at schools and in the 

family; thus, the said values gradually lose their significance. After the collapse of the 

Soviet regime Lithuania was overwhelmed by the pragmatic motives that often set a 

shadow on the spiritual world and moral values, including the concept of honour. 

Since the formation and education of the Cadets Corps is one of the main strategic 

tasks of the state, the selection of the candidates, would-be officers-leaders, to study at 

the MAL remains a very important and actual field of activity. 

Conclusions 

1. The selection system to the MAL allows one to form a considerably 

qualitative cadet train; however, the selection by itself does not ensure that the 

selected candidates become commissioned officers; it is not only the MAL 

instructors and lecturers who are responsible for training and qualification of 

would-be officers-leaders, but also the National Defence System itself and the 

transformation challenges that are continuously encountered. 

2. In the period from 2002 until 2010 the attitude of the applicants eager to study 

at the MAL towards the profession of the commissioned officer has 

undergone transformation, which was influenced by socio-cultural, economic, 

and political conditions of life, systematic and continuous application of 

means of agitation by the MAL and other military units. 

3. The concept of the calling provided by the applicants to the MAL meets the 

general concept of the calling provided by Social Sciences: the calling 

highlights the correspondence between the personality and professional 

qualities that determine the career. 

4. In the period of the speedy change in social values in Lithuania the motives of 

the applicants to the MAL are usually influenced by the prestige of the 

officer’s profession, self-realisation, pragmatic, and romantic motives as well 

as the positive attitude of the family and friends towards the military service. 

5. The Riflemen’s Union of Lithuania and the Lithuanian Volunteer Forces, in 

cooperation with the youth, considerably contribute to the military training 

and civil-patriotic education of the said youth, encouraging them to develop, 

defend the country and seek for the career of a commissioned officer. 


Approved for publishing 2011 10 24 

164

References 


Alonderis, A., Janulaitienė, N., Daugirdas, A. (2011). Karininko profesija Lietuvoje: XXI amž. diskursas. Varpas 43: 

125–135. Vilnius. 

Domiesi studijomis Lietuvos karo akademijoje? Informacija Tau. (2010). Vilnius. 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos komisijos darbo reglamentas. (2010). Rankraštis. 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko įsakymas „Dėl Atrankos komisijos darbo reglamento“. 

(2010). Lapkričio 29 d., Nr. V-202. 

Janulaitienė, N. (2005). Selection to the Military Academy: Problems and Realia. Profesinis rengimas: tyrimai ir 

realijos 9: 20–31. 

Janulaitienė, N., Macijauskas, G. (2001). Nauja atrankos į Karo akademiją sistema. Šiuolaikinės kultūrinės dvasinės 

plėtros problemos. V tarptautinė mokslinė konferencija. Kaunas: Akademija, p. 371–374. 

Jokubaitis, A., Dementavičius, J., Vinogradnaitė, I., Nastaravičius, M., Bieliauskaitė, R. (2008). Vertybių nykimas? 

Rimtas požiūris į atsakomybę. Vilnius: Demokratinės politikos institutas. 

KAM ministro įsakymas „Dėl stojančiųjų į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją atrankos tvarkos 

aprašo“. (2006). Gruodžio 7 d., Nr. V-1251. 

Kavaliauskienė, V. (2001). Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. Klaipėdos universiteto leidykla. 

Kazlauskaitė-Markelienė, R. (2010). Lietuvos karininkų pasirengimo karių pilietiniam ugdymui 1919–1940 m. ir 

1992–2009 m. raiška ir pokyčiai. Daktaro disertacija, Edukologija (076). Vilnius. 

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, 1998 m. gegužės 5 d., 

Nr. VIII-723. (2000). Svarbiausių krašto apsaugos įstatymų rinkinys. Vilnius, p. 61–124 

Petrauskaitė, A. (2008). Dorovinės vertybės ir šiuolaikinė kariuomenė. Kn.: B. Genzelis, F. Žigaras, R. Kazlauskaitė- 

Markelienė, A. Petrauskaitė (sud.) Šiuolaikinės visuomenės vertybinės orientacijos ir Lietuvos kariuomenė. Vilnius: 

KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, p. 93–116. 

Procedures manual USCGA. International Student Nomination & Aplication. (2010). 

Sandhursto karališkosios karo akademijos „Mėlynosios knygos“ paskaitų kospektas. (2009). Vilnius: KAM Leidybos 

ir informacinio aprūpinimo tarnyba. 

US AIR FORCE ACADEMY. Instructions for International Students. (2010). 

Vosyliūtė, A. (2003). Kariūnų socializacijos bruožai. Jaunimo vertybinės orientacijos. Vilnius: UAB „Karminas“, 

p. 143–155. 

165


166

MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS 

Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas 

Klaipėdos universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas 


Anotacija 

Straipsnyje tiriama problema, kaip integruoti mokinių meninį ir dvasinį ugdymą, pasiekti meninio ir dvasinio 

ugdymo vienovės. Atskleidžiami dvasinio ugdymo bruožai, kuriuos implikuoja žmogaus sąlytis su 

aukštuoju menu. Muzikinio ugdymo pavyzdžiu atskleidžiama meninio-dvasinio proceso sąvoka, apibūdinama 

meninio-dvasinio, kaip emocinio, estetinio, racionalaus ir dvasinio, pažinimo vienovė, nagrinėjami 

meninio-dvasinio ugdymo ypatumai, jo edukacinės sąlygos. Daroma išvada, kad visiškai galima meno 

mokymą pakelti į meninio-dvasinio ugdymo dimensiją. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: dvasingumas, meninis-dvasinis ugdymas, meninis mąstymas, pedagoginės 

sąlygos. 

Abstract 

The subject of this research: how to integrate pupils’ artistic education into personal spiritual upbringing 

and achieve artistic and spiritual upbringing unity. Spiritual upbringing traits, implicated by a person’s 

contact with the high art are revealed. With reference to a musical upbringing example artistic-spiritual 

process concept is revealed, artistic-spiritual knowledge as the unity of emotional, aesthetic, rational and 

spiritual knowledge is described and artistic-spiritual upbringing peculiarities and its educational conditions 

are examined. A conclusion is made that there is a real possibility to raise artistic schooling to an 

artistic-spiritual upbringing dimension. 

KEY WORDS: spirituality, artistic-spiritual upbringing, artistic thinking, pedagogical conditions. 

Įvadas 

Aktualumas. Visuomenės dvasinė krizė, kurią lemia vertybių devalvacija ir sumaištis, 

žmogaus vidinio pasaulio nuskurdimas, verčia edukologus, meno, kultūros žmones 

ieškoti būdų, kaip spręsti ne tik žinių plėtros, bet ir ugdytinių dvasinio tobulinimo klausimus. 

Ugdytojai susirūpinę dėl pernelyg pragmatiško požiūrio į edukacinį procesą, kur didžiausias 

dėmesys sutelkiamas į žinių gausą, intelekto lavinimą, tuo tarpu beveik apeinama 

ugdymo esmė ir jo galutinis tikslas – dvasingumas (Jovaiša, 2001, p. 8). Ugdymo realybėje 

auklėjimas, dvasinis ugdymas atsidūrė ugdymo paraštėse. 

Pozityvistinis, gamtamokslis pažinimas įsitvirtino ir meninio ugdymo srityje, kurią, 

rodos, turėtų nulemti visų pirma tai, kas būdinga meninei veiklai: grožio ir dvasingumo 

pajautos, estetinių ir dvasinių vertybių refleksijos. Tai anaiptol nemenkina racionalaus 

žinojimo reikšmingumo, o leidžia harmoningai ir visybiškai pažinti meną. Kai 

ugdymo procese tokios darnos, kaip rodo mokslininkų tyrimai, trūksta, vertybių skalėje 

paaugliams mažiausiai priimtinas jautrumas grožiui, tikėjimo vertybėms (Martišauskienė, 

2004, p. 138; Aramavičiūtė, 2005, p. 261). Gana blankios ir mokytojų dorovinės-vertybinės 

nuostatos aukščiausių dvasinių vertybių atžvilgiu; grožio vertybės 

pedagoginiame procese iš viso neatskleidžiamos (Martišauskienė, 2009, p. 34). Pastebėtina, 

kad meno gimnazijų ugdytiniai tikėjimo vertybių požiūriu nėra pranašesni už 

realinių mokyklų ugdytinius (Martišauskienė, 2004, p. 145). Turint galvoje tai, kad 

tikėjimas, kaip dvasinė vertybė, labai artimas estetinių-dvasinių vertybių pajautai ir 

vertinimams, peršasi prielaida, kad dabartinis ne tik bendrasis, bet ir specialusis meni- 

167


nis lavinimas menkai tesprendžia estetinio ir dvasinio ugdymo uždavinius. Tokie uždaviniai 

iš esmės nekeliami, natūralu, kad jie ir nerealizuojami. Tiriant muzikos mokytojų 

savirealizacijos problemą paaiškėjo, kad jie „nėra visiškai įsisąmoninę kultūroje ir 

mene slypinčių dvasinės kultūros plėtotės siekio“ (Vitkauskas, 2004, p. 227). Todėl 

aktualu ieškoti būdų, kaip spręsti problemą: integruoti besimokančiųjų meninį lavinimą 

į asmenybės dvasinį ugdymą(-si), pasiekti meninio ir dvasinio ugdymo vienovę. 

Straipsnio tikslas – atskleisti sąlygas, kurios laiduotų meninio ir dvasinio ugdymo 

integralumą. 

Tyrimo objektas – meninio ir dvasinio ugdymo integralumas. 

Uždaviniai: 

apibūdinti dvasingumo bruožus, kuriuos implikuoja žmogaus sąlytis su aukštuoju 

menu (muzika); 

atskleisti meninio ugdymo (muzikinio ugdymo pavyzdžiu), kaip meniniodvasinio 

proceso, ypatumus, kurie lemia meninio ir dvasinio ugdymo integralumą; 

nagrinėti būtinas meninio-dvasinio ugdymo edukacines sąlygas. 

1. Dvasingumas, jo sąlyčio su aukštuoju menu aspektai 

Aukštuoju menu laikomi įvairių meno rūšių kūriniai, pasižymintys tobulumu ir 

amžinu vertingumu. Tai kūriniai, sudarantys krikščioniškosios (ir ne tik jos) kultūros 

„aukso fondą“. 

Sudėtinga ir plati dvasingumo kategorija. Jos turinį nulemia asmenybės dorovinės, 

religinės, estetinės, etinės, intelektinės, sociokultūrinės vertybės. L. Jovaiša dvasingumą 

apibūdina kaip vertybinės sąmonės pirmumą prieš biologinius ar materialinius poreikius; 

tai „gyvenimas tiesos, gėrio ir grožio šventumu“ (Jovaiša, 1997, p. 186). Pažymėtina, 

kad meilė, ją traktuojant plačiąja sąvokos prasme, ypač išaukštinama muzikoje, 

minėto mokslininko pagrįstai laikoma ne tik aukščiausia dorovine vertybe, bet ir 

aukščiausia dvasingumo pakopa (Ten pat, p. 187). Dvasingumą tyrinėjo daugelis 

mokslininkų (Aramavičiūtė, 2005; Martišauskienė, 2004; Pukelis, 1998; Rogers, 

1969 ir kt.). Meninio ir dvasinio moksleivių bei studentų ugdymo sąsajas atskleidė 

J. Kievišas ir A. Kievišas (2004), J. Kievišas, R. Gaučaitė, R. Kondratienė, Z. Malcienė 

(2007), Z. Rinkevičius (2002) ir kiti autoriai. Dvasingumo fenomeno tyrimams 

skirta solidi, tarptautinį pripažinimą pelniusi kolektyvinė monografija „Dvasingumas 

žmogaus pasaulyje“ (Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė, 2009; 2011). Šio 

straipsnio autoriai taip apibūdina dvasingumą: tai esminis imanentinis asmenybės 

bruožas, nulemiantis žmogaus egzistencijos prasmę, jo jausmų, mąstymo metamotyvus, 

veiklos intencionalumą ir užtikrinantis pastoviųjų vertybių – išminties, grožio, 

meilės, doros, tikėjimo – tęstinumą ir plėtotę. 

Aptarsime problemą remdamiesi muzikos menu, nes muzikos poveikio žmogui 

bruožai daugmaž būdingi visiems menams. Muzika nuo antikos laikų laikoma menų 

piramidės viršūne, nes ji emocinio ir prasminio paveikumo požiūriu menų šeimoje 

neturi sau lygių. Nagrinėjant meninio (mūsų atveju – muzikinio) ugdymo sąsajas su 

dvasingumu būtina aptarti muzikos meno galimybes dvasingumo sklaidos aspektu. 

168


Spręsdami šį klausimą susiduriame su požiūrių į muzikos fenomeną įvairove. Esama 

muzikologų, kurie muzikos pažinimą grindžia tik pozityvizmu; muzika traktuojama 

vien kaip fizinė realija, o jos pažinimas ribojamas akustiniu ir/arba ženkliniu žinojimu 

bei praktiniu raiškos priemonių įvaldymu (E. Hanslickas, W. Panofskis ir kt.). Muzika 

esą „yra tai, ką muzikantai žino, kaip daryti“ (Elliott, 1995, p. 11). Remdamiesi tokia 

logika besimokantieji gali pažinti tik tokią muziką ir tik tiek muzikos, kokią ir kiek jie 

patys sugeba teoriškai išanalizuoti, ją atlikti ir kurti. Toks požiūris dera su klasikinio 

ugdymo krypties realistiniu požiūriu į ugdymą: akcentuojamos žinios, veikimo įgūdžiai, 

todėl nepaisoma dvasinės tikrovės, tai, ką teikia estetinio išgyvenimo ir supratimo 

patyrimas sąlytyje su muzikos kūriniais. 

Sprendžiant meninio ugdymo uždavinius kur kas svarbiau remtis meno, muzikos 

turiningumo paradigma. Ji nepanaikina formos, loginio žinojimo, pagal galimybes – 

bendrojo ugdymo sąlygomis – tam tikro meninės raiškos įgūdžių įvaldymo. Toks žinojimas 

ir mokėjimas tampa ne tikslu, bet ir priemone siekti aukštesnio tikslo – meno, 

kaip dvasinės realybės, „žinojimo“, išgyvenamo grožio, prasmės, gėrio, meilės, tikėjimo 

vertybių internalizavimo. Ugdymo požiūriu svarbu žvelgti į muziką kaip į dvasingumo 

pasireiškimą, atsižvelgti į tai, kad „muzikos šedevruose hiperbolizuojamas 

pagrindinės etinės dichotomijos – gėrio ir blogio – pozityvusis polius, muzika suformuota 

remiantis vaizdiniais apie gėrį, šventumą, paguodą, laimę“ (Rinkevičius, Rinkevičienė, 

2006, p. 14). P. Caldwellas rašo, kad tobulą muziką verta vadinti teofanija, 

Dievo garsais, nes „dalyvaudami joje mes priartėtume prie Dievo“ (Caldwell, 1996, p. 

4). Daugelio žinomų muzikos kūrėjų, atlikėjų, filosofų pasisakymai apie muziką leidžia 

tvirtinti, kad muzika – tai transcendencija intonacijų kalba, dvasios pratybos, kurios 

didina mūsų biologinį, psichinį, dvasinį ir socialinį reaktyvumą. Tobula muzika 

yra dvasinga, tai nebūtinai priklauso nuo jos sąsajų su kuria nors konfesija. Tai ir malda, 

mūsų tiesioginio ryšio su Absoliutu fenomenas, išsakantis Dvasios visuotinumą, 

tam tikru būdu įrodantis tai, ko negali įrodyti mokslas, knygos, internetas. Remiantis 

tobula muzika ir kitais menais, sudarius tam tikras ugdymo sąlygas, grožio ir gėrio 

šventumas ir išmintis geba prasiskverbti į žmogaus vidų – jo savastį, dvasinį gyvenimą 

– ir pamažu jį keisti gėrio linkme. 

Analizuojant meną, muziką turiningumo aspektu pabrėžtinas jausmas-idėja, jausmas-prasmė, 

tai, kas meno psichologijoje įvardijama patoso terminu. G. V. F. Hėgelio 

estetikoje – tai viena pagrindinių sąvokų, kurią jis vadino „menų karalyste“, „šerdimi“ 

ir laikė svarbiausia kuriant meną ir jį suvokiant. E. Marčenko teigimu, įrodyta, kad 

muzika tiesiogiai išreiškia patosą, išgryninta forma išreiškia tai, kuo saviti visi menai. 

Kituose menuose tai sunkiau suvokiama, nes objektyvios realybės atspindžiai tą patosą 

užgožia. Nenuostabu, kad vaiko imlumas muzikos patosui pasireiškia anksčiausiai 

(Maрченко, 2008, с. 7). Prisiminkime, kad pirmoji mažylio kalba yra ne žodinė, o 

intonacinė, jos poveikį kūdikis patiria dar negimęs. 

Meno kūrinių išgyvenimai ir prasmių įžvalgos formuoja autentišką santykį su kūriniais, 

o per juos – ir su aplinka, pasauliu bei metapasauliu. Tobulos muzikos kūrėjai 

(J. S. Bachas, L. van Beethovenas, M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, V. Bartulis, A. Piartas 

ir daugybė kitų) šį santykį grindė aukščiausiomis vertybėmis. Tokių vertybių kontekste 

S. Šalkauskis, o ypač J. Grinius, akcentavo meno svarbą kaupiant egzistencinę patir- 

169


tį. Anot J. Griniaus, tikėjimas skatina menininką išreikšti pačias reikšmingiausias, giliausias 

„žmogiškai vertingas idėjas“ (Grinius, 1938, p. 152). Kita vertus, „estetinis 

pradas įgauna dvasinę būtį meniškumo pavidalu“ (Andrijauskas, 1995, p. 24). Išgyvendamas 

ir įprasmindamas grožį per santykį žmogus plėtoja ryšį su pasauliu, aplinka 

ir pačiu savimi. Turint galvoje tai, kad tikėjimo pagrindas yra ryšys (lot. religare), į 

dvasinius idealus orientuoti muzikos ar kito meno išgyvenimai ir prasmės puoselėja 

ryšį su Aukščiausiuoju, stiprina dvasingumą, kaip Šventosios Dvasios pajautą. Taigi 

sąlytis su aukštuoju menu, ypač tobula muzika, lemia dvasingumo apraiškas. Meninės 

raiškos atveju aktualinami asmenų santykiai, atsiveria dvasinis pasaulis, dėl ko kinta 

asmens kultūra, dvasinių vertybių sistema (Kievišas, Ruzgytė, 2003). 

Meninio ir dvasinio ugdymo integralumas realizuojamas per meninį mąstymą. Lyginant 

su mąstymu apskritai, jo skiriamasis bruožas yra tas, kad jis yra emocinis 

(emocinis-intonacinis, meninis-vaizdinis, emocinis-plastinis) mąstymas. Tai ypač pasakytina 

nagrinėjant muzikos pažinimą. Muzika ypač paveiki ir konkreti savo intonacine 

emocine raiška, nors ir abstrakti savo prasme, turiniu, idėja. Muziką pažįstame 

savitu meninio mąstymo būdu – muzikiniu mąstymu. Tai intuityvi emocinė ir sąmoninga 

sintetinė-analitinė veikla, muzikos kalba atskleidžianti intonacijų ir prasmių sąsajas 

bei vienovę (Rinkevičius, Rinkevičienė, 2006, p. 152). Ši veikla yra muzikos 

meno ir jo prasmių tapsmo esminis dvasinis psichinis nervas, be kurio neįmanomas 

visavertis muzikos menas bei jo pažinimas, muzikinis ugdymas. Visuose muzikos 

virsmuose – kodavimo, dekodavimo, suvokimo – muzika mąstoma ypatingame erdvėlaikyje. 

Pasak A. Losevo, šiame erdvėlaikyje viešpatauja visuotinis susiliejimas, kuriame 

kiekviena dalis turi visumos energijos krūvį, o muzikos kūrinys gali mums atsiskleisti 

„akimirksniu, kuriame nėra praeities, o yra tik dabar ir jo gyvenimas, kuriantis 

šio dabar gelmėse jo ateitį“ (Лосев, 1995, с. 451). Muzikinio mąstymo procesas – tai 

ypatingas žmogaus mąstymo būdas, leidžiantis patirti glaudų būtiškąjį sąlytį su muzika, 

o per ją bendrauti su Esatimi, sociumu, savimi. Tai būdas patirti peržengimą, kurį 

aprašo L. Jovaiša: žmogus „pajėgia atitrūkti nuo egzistencinės kasdienybės, ją peržengti 

ir taip atsidurti transcendencijos (peržengimo) būsenoje, kurioje jis įsiskverbia 

į savo paties tyrąją Esatį, t. y. į savo Dvasią bei Dievą (...). Tada įvyksta atsivertimas į 

Esatį, iš jo plaukiančias dvasines vertybes“ (Jovaiša, 1996, p. 50). 

Visuminis tobulo meno kūrinio įsisąmoninimas – tai meninis-dvasinis procesas, 

kuris, sudarius atitinkamas ugdymo sąlygas, pasižymi nedalomo grožio, prasmės ir 

dvasinių vertybių intencionalumo pagava bei sklaida. Tokios sklaidos šaltinis – meno 

kūrinys, kurio visumą sudaro dvi pusės: a) materialioji, medžiaginė pusė, jos sandara 

(„kaip“); b) idealioji meninė-dvasinė, prasmės, intencijos pusė („kas“). Pastaroji yra 

priežastis ir dvasinis produktas, ji svarbiausia mene ir tampa metamotyvu, kuris iškelia 

idėją, padeda pasirinkti jos įgyvendinimo priemones, įkvepia meno kūriniui gyvybę 

visose jo hipostazėse, pradedant kūrėjo įkvėpimo bei mintijimo būsenomis ir baigiant 

atlikėjo bei suvokėjo (skaitytojo, klausytojo, stebėtojo) dvasine, intelektine ir materialia 

veikla. Meno kūrinio turiningoji („kas“) pusė, nors ir neįmanoma jos išsamiai aprašyti, 

labai svarbi ugdymo procese, nes būtent ji yra meninio-dvasinio pažinimo šaltinis, 

pranokstantis loginį žinojimą. 

170


2. Meninis-dvasinis pažinimas, kaip procesas (pedagoginis aspektas) 

1 paveiksle parodyta meninio-dvasinio pažinimo ugdymo procese visuminė struktūra 

ir loginė raida. Tokio ugdymo išankstinė sąlyga – humaniški, dvasingi ugdytojo 

santykiai su vaiku, kuris (o ne mokymo dalykas) yra ugdymo proceso centre. Taip 

vyksta tarpasmeninė dvasinė difuzija (Šerkšnas, 1939), kuria remiasi pedagoginis humanizmas, 

susiliejimo, Dvasios pedagogika (Maceina, 2002; Amonašvilis, 2009). Ši 

ugdymo paradigma yra būtinoji terpė inicijuojant (meno kūrinio ir jo sąsajų su tikrove 

pagrindu) dvasines būsenas, kūrybinį meninį mąstymą ir emocinį estetinį pažinimo 

veiklos pobūdį (žr. tekstą paveikslo centre). Tai meninio-dvasinio pažinimo šerdis. Ji 

persmelkia visus pažinimo aspektus ir etapus (jie įvardyti kairėje), nors analizuojant 

pabrėžiama pirminė holistinė kūrinio aprėptis juslėmis, emocija ir intelektu; episteminis 

žinojimas, formos sandara; meninė kūrybinė veikla, vertinimai, sociokultūrinis 

integralumas ir kt. (žr. dešinėje). Tai reiškia, kad nepaisant racionalaus pažinimo, 

veiksenų diskretumo, kuris neišvengiamas įsisąmoninant meno kūrinio materialųjį 

sandą, visus pažinimo žingsnius nuspalvina holistinis emocinis-vertybinis, estetinisdvasinis 

laukas (kontinuumas). Jis „dalyvauja“ modeliuojant, perkuriant formos materialumą, 

pažįstant raiškos priemones, praktiškai veikiant plėtoja meniškumo kokybę, 

kūrybiško interpretavimo, vertinimo, raiškos bruožus. Toliau šis „sniego ritinys“ integruojasi 

į sociokultūros kontekstus: aktualizuojami intrameniniai (pavyzdžiui, muzika 

menų šeimoje) ir ekstrameniniai (muzikos sąsajos su dorove, religija, tautos kultūra, 

istorija, Esatimi, Kosmosu ir kt.) ryšiai. 

Plėtojant ir gilinant meninį-dvasinį pažinimą būtinos jį atitinkančios pedagoginės 

sąlygos, t. y. ugdymo veiksnių sistema. Jų ašimi laikytinas ugdytojų požiūris į meną 

kaip aukščiau aptartą meninį-dvasinį fenomeną, o meninio ugdymo tikslą – kaip meninės-dvasinės 

kultūros formavimą ir plėtotę. Todėl nustatant meninio ugdymo turinį 

kaip atrankos kriterijus pasirinktas meniškumas. Bendrojo ugdymo sąlygomis ugdymo 

turinio didžiumą turėtų sudaryti ne meno šakos kalba, techninio veikimo įgūdžiai (nors 

jie iš dalies reikalingi), o vertingiausi meno šakos kūriniai, tapę kultūroje amžinuoju 

tautinio ir pasaulinio meno „aukso fondu“. Jie ugdymo procese turėtų būti meniškai 

panaudoti, taigi meniškumas būtinas ne tik dėl mokymo turinio, bet ir dėl mokymo 

proceso. 

Kita ugdymo sąlyga – ugdytojo asmenybė, jo dvasinė branda ir profesinė bei pedagoginė 

kompetencija. Laikydamas svarbiausiu dalyku vaiko dvasinį santykį (o ne vien 

technologinį žinojimą-mokėjimą) su mokymo dalyku, ugdytojas, remdamasis tobulais 

kūriniais, inspiruoja ugdytinio vidinio spindėjimo būsenas, aktualizuojančias dvasingumo 

raišką ir plėtotę. Taip sprendžiami ir auklėjimo (meninio, muzikinio) uždaviniai, 

nes dvasinis ugdymas skatina ir realizuoja visus asmenybės estetinimo, dorinimo, religinimo 

bei kitus auklėjimo uždavinius. Pasak Š. Amonašvilio, ugdykime dvasingumą 

– dorovė pati ateis. 

171


1 pav. Meninis-dvasinis pažinimas ugdymo procese 

Išvados 

Keliant ir sprendžiant meninio ugdymo uždavinius tikslinga remtis meno turiningumo 

ir jo sąsajų su kultūros kontekstais paradigma. Aukštasis menas įkūnija dvasinį 

etinį santykį su žmogumi, pasauliu, būtimi. Todėl asmenybės auklėjimo tikslais tikslinga 

meno mokymą pakelti į meninio-dvasinio ugdymo dimensiją. 

Tobulo meno kūrinio visavertis įsisąmoninimas – tai meniniu mąstymu paremtas 

meninis-dvasinis procesas. Jame integruotai pasireiškia žmogaus egzistencinė patirtis, 

grožio ir prasmės vertybės, dvasingumas. Tai užtikrina meninio ir dvasinio ugdymo 

integralumą. 

Išgyvendamas ir įsisąmonindamas meno kūrinio estetinį, etinį ir dvasinį turinį, ugdytinis 

plėtoja ryšį su pasauliu, aplinka ir savimi. Į dvasinius idealus nukreipto meno 

išgyvenimai ir prasmių pagavos gilina ryšį su Aukščiausiuoju, stiprina dvasingumą, 

kaip Šventosios Dvasios pajautą. 

172


Siekiant integruoti meninį ir dvasinį ugdymą, būtinos atitinkamos edukacinės sąlygos: 

mokymo turinio ir mokymo proceso meninis pobūdis; ugdytojo dvasinė branda, 

jo požiūris į meną kaip meninį-dvasinį fenomeną, o į ugdymo procesą – kaip meninėsdvasinės 

kultūros brandinimą. 



Literatūra 

Amonašvilis, Š. (2009). Gyvenimo mokykla. Mokyklos tiesa. Vilnius: Andrena. 

Andrijauskas, A. (1995). Grožis ir menas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija. 

Aramavičiūtė, V. (2005). Auklėjimas ir asmenybės dvasinė branda. Vilnius: Gimtasis žodis. 

Caldwell, P. (1996). Kas yra religiška religinėje muzikoje? Gama 15. 

Dvasingumas žmogaus pasaulyje. (2009). Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė. Vilnius: VPU leidykla. 

Dvasingumas žmogaus pasaulyje. (2011). Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė. Antrasis, papildytas leidimas. Vilnius: 

VPU leidykla. 

Elliott, D. J. (1995). Muzika kaip žinojimas. Gama 10. 

Grinius, J. (1938). Grožis ir menas. Kaunas. 

Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 

Jovaiša, L. (1996). Edukologijos pradmenys. Vilnius. 

Jovaiša, L. (1997). Edukologijos pradmenys. Kaunas: Technologija. 

Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Agora. 

Kievišas, J., Ruzgytė, R. (2003). Moksleivių kultūros ugdymas remiantis religine muzika. Soter 10 (38). 

Kievišas, J., Kievišas, A. (2004). Meninis ugdymas kaip asmens dvasingumo veiksnys. Pedagogika 72. Vilnius: VPU leidykla. 

Kievišas, J., Gaučaitė, R., Kondratienė, R., Malcienė, Z. (2007). Asmens meninės patirties plėtra dvasingumo sklaidos 

kontekste. Pedagogika 85. VPU leidykla. 

Maceina, A. (2002). Raštai VIII. Pedagogikos filosofija. Vilnius: Mintis. 

Malcienė, Z. (2010). Meno dalykų studijos rengiant būsimus specialistus kolegijoje: edukacinių paradigmų virsmo 

kontekstas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Šiauliai: Lucijus. 

Martišauskienė, E. (2004). Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis veiksnys. Vilnius: VPU leidykla. 

Martišauskienė, E. (2008). Šviesos pedagogikos kontūrai: dvasingumo ugdymo pamatai. Vilnius: VPU leidykla. 

Martišauskienė, E. (2009). Mokytojų vertybinių nuostatų įkūnijimas ugdymo procese. Pedagogika 93. VPU leidykla. 

Pukelis, K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas. 

Rinkevičius, Z. (2002). Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje. (Psichopedagoginiai ir filosofiniai aspektai). 

Klaipėda: Laikraščio „Klaipėda“ redakcijos leidykla. 

Rinkevičius, Z., Rinkevičienė, R. (2006). Žmogaus ugdymas muzika. Klaipėda: Druka. 

Rogers, C. (1969). Freedom to Learn a wiev of what education myght become. Columbus. 

Šerkšnas, A. (1939). Mokyklinė bendruomenė. Kaunas. 

Vitkauskas, R. (2004). Socializacija ir tautinio identiteto sklaida muzikos mokytojo profesinės realizacijos kontekste. 

Pedagogika 70. Vilnius: VPU leidykla. 

Лосев, А. (1995). Строение художественного мироощущения. Форма – Стиль – Выражение. Москва. 

Марченко, Е. (2008). О единых закономерностях восприятия произведений разных видов искусства. Искусство 

в школе 2. 

THE INTEGRITY OF ARTISTIC AND SPIRITUAL EDUCATION 


Summary 

Spiritual crisis of the society is forcing scholars to question the spiritual upbringing 

of pupils. The school is concentrating most on expanding the knowledge and intellec- 

173


tual base while almost forgetting the purpose and final goal of the upbringing – the 

spirituality of a person. Positivistic knowledge is also visible in the sphere of artistic 

upbringing. Thus, as various research shows, for teenagers the sensitivity to beauty, 

belief values has become the least acceptable (Martišauskienė, 2004; Aramavičiūtė, 

2005). It is thus urgent to look for ways to solve the problem: how to integrate pupils’ 

artistic education into personal spiritual upbringing and achieve artistic and spiritual 

upbringing unity. 

The purpose of the article – to reveal the conditions for achieving artistic and spiritual 

upbringing connectivity. 

Person being in touch with the high, perfect art helps to nurture the spirituality in 

oneself. This form of art is formed by of various art form creations that are distinguished 

by their non-aging aesthetic, ethnic and spiritual value. The authors of this article 

describe the spirituality of a person in this way: it is an essential immanent trait, which 

determines the person’s existential purpose, one’s feeling and thinking motives and 

metamotives, the intentionality of one’s actions and ensures the continuation and development 

of the most important virtue: wisdom, beauty, love, honesty and belief. 

When solving the problem, it is essentially important to refer to the paradigm of 

pithiness (we will refer to an example in music). The knowledge of a form of an art 

creation, the means for expression in the upbringing process become not the ends, but 

the means to reach for the high goal – the understanding of the world of art as an aesthetic 

and spiritual reality. For the purpose of personal upbringing it is important view 

art, music as a manifestation of spirituality. Music (we are talking about the perfect, 

non-aging music) is a transcendation by the language of intonations, a spirit’s training 

that increase our physical, psychical, spiritual and social reactivity, enrich the inner 

world. Perfect music is spiritual and this is not necessarily because of its direct connections 

with some sort of confession. It also a prayer, the phenomenon of our direct 

connection with the Absolute. This connection lets us feel the spirit’s universality, 

prove, in a specific way, that, which cannot be proven by books, science or internet. 

With appropriate upbringing conditions and the dispersion of its holiness and wisdom, 

perfect music and other arts can get through to a person’s spiritual world and change it 

towards a path of goodness. 

Insights into the purpose of creations of art enrich the spirit and form an authentic 

relationship with the creations and through them – with the environment, world. Psychologically 

this is achieved through artistic thinking, base of which reveals the connectivity 

between artistic and spiritual origins. When teaching, for example, music, it 

is achieved through a specific type or artistic thinking – musical thinking. It is emotional-intuitive 

and conscious synthetic-analytical activity, revealing the connections and 

unity of intonations and meanings through the language of music. This activity is the 

most important spiritual psychical “nerve” of the art of music and the emerging of its 

meanings. Without it, the creation, performing and understanding of music and the 

musical culture, musical upbringing would be impossible. 

Whole learning of a piece of art is an artistic-spiritual process which, with appropriate 

conditions made available, distinguishes itself with undividable perception and 

dispersion of beauty-meaning, spiritual virtues. The source of this dispersion is crea- 

174


tion of art as a holistic composition of content and form. It is comprised by: a) the material 

half, form (“how”) and b) ideal artistic-spiritual half (“what”). This rich half is 

the source of artistic-spiritual knowledge. During the upbringing process it is important 

that the material half would not overshadow the essence, that this essence would 

be internalised in the pupil’s spiritual world. 

When developing artistic knowledge, certain, appropriate for it educational conditions 

are required. Upbringer’s view of art as an artistic-spiritual phenomenon, and 

artistic upbringing purpose as a development of pupil’s artistic-spiritual culture should 

be the axis of the these conditions. Thus when determining the contents of artistic upbringing, 

one of the criteria for selection should be creativity. It is essential not only in 

the view of contents for teaching, but also for the process of teaching. 

Although the most important artistic-spiritual upbringing condition is the personality 

of the upbringer, his (her) spiritual maturity, professional and pedagogical competence. 

He follows humanistic pedagogy, spiritual connection not only with the piece of 

art, but also with the child, which (and not the subject of study) is in the centre of upbringing 

process. This connection guarantees the emergence of appropriate spiritual 

states, creative artistic thinking and emotional-aesthetic nature of the activity. This is 

the core of artistic-spiritual knowledge. Sociocultural and honesty upbringing tasks are 

solved this way: intra-artistic connections are actualised (for example, music in the 

family of arts), extra-artistic connections (music relation with honesty, religion, ethnic 

culture, history and others). 

175


176


PRO MEMORIA 

ŽINOJĘS, KURLINK TURI EITI LIETUVA 

Kovo 11 d. Akto signataras Bronislovas Lubys (*1938 10 08 – †2011 10 23) 

Žmogaus atėjimo į šį pasaulį diena yra žinoma ir laukiama. Išėjimo valanda – šaltų 

vartelių uždarymas iš tos pusės, iš kurios negrįžtama, – niekam nežinoma. Išeinama su 

vakaro žvaigždžių švytėjimu ar pirmais ryto saulės spinduliais, palikus nežinioje šeimą, 

artimiausius žmones, bendraminčius, šio Pasaulio rūpesčius ir džiaugsmus, pradėtą 

darbą, nebaigtą pokalbį... 

Spalio 23 d. pavakary skaudi žinia sukrėtė daugelį Lietuvos žmonių – Anapilin išėjo 

ne tik savam krašte žinoma asmenybė – Bronislovas Lubys, verslininkas, politikas, 

mokslo ir kultūros rėmėjas, nacionalinės pramonės puoselėtojas. Išėjo tyliai, pušų sakais 

kvepiančioje dzūkų žemėje, leidžiantis saulei už žalių šilų, už kurių, šiaurėje, keli 

šimtai kilometrų nuo Druskininkų, tą sekmadienio popietę ilsėjosi jo gimtasis miestas 

Plungė. Išėjo simboliškai – kopdamas į kalvelę. Kiek tokių kalvų, kurios dažnai atrodė 

kaip neįveikiami kalnai, įveikė per savo gyvenimą!.. Perkopdavo, nors kartais tekdavo 

sustoti, atsitraukti. Atsitraukti, sustoti, susikaupti tik tam, kad laimėtum. Ši pamėgtų 

Druskininkų kalvos įkalnė buvo paskutinė... 

177

178 

 

Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Plungėje, prekybininkų Stefanijos ir 

Apolinaro Lubių šeimoje. Galbūt tėvų namuose ir kilo pirmasis domėjimasis verslu. 

Vaikystė turėjo būti soti, graži, niekieno netrikdoma, siekiant dar naivios vaikystės 

svajose gimusių tikslų. Deja, gyvenimas nebūna tik šviesus rytmetis – tėvą Apolinarą 

už ryšius su partizanais sovietai 1945 m. ištrėmė dešimčiai metų į Sibirą. Aštuonerius 

metus berniukas rašė laiškus Tėvui, taip pažindamas ir tremties geografiją. Šiandieniniams 

žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip viena motina tais pokario metais augino, 

maitino ir rengė vaikus, negaudama iš valstybės jokių pašalpų, lengvatų... 

1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, septynmetis Broniukas, apsirengęs 

namuose siūtu milo švarkeliu, pradėjo lankyti Plungės pradžios mokyklą, o į penktą klasę 

jau ėjo Priekulėje, kur gyveno mamos broliai Simonas ir Pranas Skuodai, padėję tremtinio 

šeimai išgyventi. 1957 m. vidurinę mokyklą baigė Plungėje. Norėdamas padėti be tėvo 

likusiai šeimai Broniukas su broliuku Andriumi (mirė 1984 m.), dar mokyklos suole sėdėdami, 

vasaromis dirbo plytinėje – vis vienas kitas rublis į šeimos biudžetą. O darbas kartu 

su darbininkais – tai ir patirtis, kuri gal vėliau pravertė bendraujant ne tik su aukšto rango 

politikais ar kitais žmonėmis, bet ir su darbininkais. Mokykloje susidomėjo tiksliaisiais 

mokslais, daug skaitė. Be to, sportavo, fotografavo, šoko tautinių šokių ratelyje. Gera buvo 

būti kartu su draugais, mokytojais, kurie nevengė tremtinio vaiko. Mokykliniai metai buvo 

„nuostabūs pavasario žiedai“, nors gyvenimas aplink buvo sunkus. 

1957 m. įstojo į tuo metu ypač populiarų Kauno politechnikos institutą, kur baigė 

Cheminės technologijos fakultetą. Studijos patiko, žavėjo ir protingi dėstytojai. Su 

dauguma jų vėliau teko bendrauti sprendžiant svarbius technologinius klausimus chemijos 

pramonėje, kalbėtis apie mokslo ar gyvenimiškus reikalus. Studijuojant taip pat 

teko uždarbiauti: dirbo kroviko ar kitus darbus. Po naktinio darbo ir nuovargio paskaitose 

merkėsi akys, bet mokslo žavesys, lyg magnetas, traukė į laboratorijas, biblioteką, 

neleisdamas atsisakyti studijų. Gal dėl to ir jas baigęs neskubėjo trauktis iš savosios 

Alma Mater: skaitė paskaitas studentams, parašė ir sėkmingai apgynė technikos mokslų 

daktaro disertaciją, yra 51 išradimo autorius. Ryšiai su mokslu ir mokslininkais 

tęsėsi visą likusį gyvenimą. Dažnai susitikdavo su universitetų rektoriais, mokslininkais, 

aptardavo mokslui ir verslui rūpimus klausimus, ieškojo glaudesnio tarpusavio 

ryšio. Dosniai rėmė universitetus kuriant jų materialinę bazę, mokslinių leidinių publikacijas, 

skyrė premijas už mokslinius darbus, stipendijas studentams... 

Bronislovą Lubį traukė mokslas, o universitetai jo apsilankymus, pokalbius laikė 

didele garbe. Taip jauniausias Lietuvoje Klaipėdos universitetas turėjo privilegiją matyti 

Kovo 11 Akto signatarą šios Alma Mater pirmosios Tarybos pirmininku, juo išliko 

iki paskutinės gyvenimo dienos. Šis universitetas pirmasis 2001 m. suteikė jam ir Garbės 

daktaro (Doctor Honoris Causa) vardą. Po metų tokį vardą Bronislovui Lubiui 

suteikė ir Kauno technologijos universitetas. Kalbėdamas ta proga jis sakė, kad „indėlis 

į mokslą yra ne labdara, o ilgalaikė investicija į Lietuvos švietimą, gerų specialistų 

ruošimą“. Dėl to ir globojo ne tik universitetus, bet ir Plungės mokyklą, kurioje prabėgo 

negrįžtantys moksleivio metai, kitas kultūros ir švietimo įstaigas.

Lietuvių tauta Bronislovui Lubiui gali nulenkti galvą dar ir dėl to, kad neramiomis 

1990 m. kovo dienomis okupuotoje Lietuvoje, esant akivaizdžiam tiesioginiam pavojui 

laisvei ar net gyvybei, jis, būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo 

Seimo) nariu, su kitais tautos išrinktaisiais, jos patriotais, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės 

Atkūrimo Aktą. Apie tai vėliau rašė: „Dievas suteikė garbę būti šio istorinio 

įvykio dalyviu, reikšmingiausio šių dienų Tautos dokumento Signataru.“ Šis Kovo 

11 Aktas savo svarba prilygsta 1918 m. Vasario 16 Aktui. Be šių abiejų dokumentų 

Lietuva vargu ar būtų galėjusi kada nors vėliau sudaužyti okupacijos grandines. 

1992 m. kaip patyręs ekonomikos specialistas pakviestas dirbti ketvirtojoje Lietuvos 

Respublikos Vyriausybėje vicepremjeru. Nuo tų metų žiemos iki 1993 m. pavasario 

buvo penktosios Vyriausybės Ministru pirmininku. Laikas buvo ypač sudėtingas. 

Rusijos blokados metu reikėjo Lietuvą aprūpinti nafta, dujomis, elektros energija ir 

visu kuo kitu, be ko ji nebūtų išsaugojusi nepriklausomybės. Todėl teko dirbti dieną ir 

naktį, derinti ryšius su Rytais ir Vakarais. Dirbti kartais buvo nelengva dar ir dėl to, 

kad pačioje Lietuvoje plieskėsi prieštaringos politinės aistros, kurios trukdė kurti valstybės 

nuoseklaus vystymo strategiją, atsisakyti gyventi vien šia diena. 

Supratęs, kad verslas jam yra svarbesnis už politiką, nors be jos ir neįmanoma apsieiti, 

Bronislovas Lubys tvirtai apsisprendė – uždaro Ministro pirmininko kabineto 

duris, įteikia raktą įpėdiniui ir grįžta į Jonavą vadovauti valstybiniam gamybos susivienijimui 

„Azotas“. Netrukus suvokė, kad vardan Lietuvos ekonomikos ateities būtina 

kurti verslininkų susivienijimą, kartu spręsti valstybei svarbius klausimus. Pramonės 

įmonių atstovai 1993 m. jį išrinko įsteigtos Lietuvos pramonininkų konfederacijos 

pirmininku, kuriuo išliko visą tolesnį gyvenimą. Kovo 11 Akto signataras ne tik vadovauja 

– jis imasi iniciatyvos stiprinti nacionalinę ekonomiką. Taip atsirado UAB koncernas 

„Achemos grupė“, apjungusi daugelį įmonių šalyje ir užsienyje. Bronislovas 

Lubys, kaip ir tarpukario verslininkai lietuviai, negailėjo jėgų, kad visos Lietuvos 

įmonės taptų nacionalinio verslo bendrovėmis, o ne būtų išparduotos užsieniečiams, 

siekiant trumpalaikės naudos. Dėl to jis asmeniškai skaudžiai išgyveno svarbių strateginių 

objektų pardavimą kartais neaiškios kilmės užsienio kapitalui... Jis viešai klausė: 

kas ta Lietuva be savo ekonomikos, savų išteklių? Šis klausimas buvo svarbus net 

paskutinę gyvenimo savaitę. B. Lubys buvo iš tų žmonių, kurie matė Lietuvą po dešimties 

ar penkiasdešimties metų. Matė ir skatino savo bendraminčius daryti viską, 

kad tauta neišnyktų, kad svarbiausių valstybės klausimų negožtų smulkmenos, antraeiliai 

dalykai. Siekė verslo aplinkos skaidrumo ir konkurencingumo, socialinio dialogo 

tarp darbdavių, profsąjungų ir Vyriausybės. Jis nebuvo tik ekonomikos analitikas, stebėtojas. 

Buvo aktyvus ekonominės ir socialinės politikos ideologas. Tai, kad Lietuva 

šiandien dar turi galimybių stiprinti nacionalinę ekonomiką, užimti jai prideramą vietą 

globaliame pasaulyje, yra didelis ir amžinybėn išėjusio Bronislovo Lubio nuopelnas. 

Lieka tikėtis, kad jo idėjos nebus pamirštos. 

179

Žmogui, išėjusiam amžinybėn, visada pajunti daugiau simpatijų, kruopščiau permąstai 

jo išsakytas mintis, įvertini žinomus ar tik iš kitų nugirstus dalykus apie jo nuveiktus darbus. 

Po lemtingo spalio sekmadienio popietės spauda negailėjo gražių žodžių, teigiamo 

vertinimo Žmogui, kuris lieka viena žymiausių šio meto Asmenybių. Tai modernaus amžiaus 

Žmogus, kurio idealai buvo žemaičių grafai Oginskiai, verslininkai ir kultūrininkai 

Vileišiai, kiti iškilūs Lietuvos žmonės, savo gyvenimus skyrę tėviškei ir Tėvynei, jos gerovei, 

ateičiai. 

Stebėtina, kaip viename žmoguje, tokiame, koks buvo Bronislovas Lubys, darniai 

sutarė verslas, kultūra, politika, mokslas, švietimas. Visa tai buvo ir jo kasdienių apmąstymų 

bei rūpesčių dalis, o gal tiesiog gyvenimo būdas, prasmė. Finansiškai rėmė 

viską, kas svarbu Lietuvos istorijos pažinimui, didžiųjų jos žmonių įamžinimui, krašto 

gražinimui. Jo iniciatyva atsirado garsieji Oginskių festivaliai Plungėje, pritraukiantys 

žmones iš visos Lietuvos ir užsienio, knygos apie žemaičius Vasario 16 Akto signatarus, 

Skarulių bažnyčią... Jo šeimos lėšomis leidžiama keturių tomų „Lietuvos“ enciklopedija 

– viena reikšmingiausių XXI a. pradžios publikacijų. Ne be jo pagalbos Palangoje 

iškilo paminklas Lietuvos atgimimo tėvui Jonui Basanavičiui, paminklas Lietuvos 

vardo paminėjimo 1000-mečiui Klaipėdoje... Beveik nerasime miesto, universiteto, 

kuriame nebūtų žinomas jo, kaip mecenato, vardas. Ne kartą teko girdėti ir jo 

inovatyvias idėjas, kurios atrodė lyg graži fantazija, bet tik tol, kol jų nesiimta įgyvendinti. 

Vertinga idėja – tai gairė gyvenimo, darbo ir kūrybos kelyje. 

180 

 

Kalbant ar rašant apie kurį nors žymų žmogų dažnai pamirštama, kad jis yra toks 

pat žmogus, kaip ir daugelis mūsų: turi šeimą, savo asmeninį gyvenimą, moka džiaugtis 

jos sėkmėmis ir išgyvena dėl nesėkmių ar klaidų, myli vaikus ir dievina vaikaičius. 

Susitikimai su ištikimais draugais – taip pat didelė šventė, džiaugsmas... Visa tai įkvepia 

naujiems darbams, skatina tikėti ir pasitikėti ateitimi. Toks buvo ir B. Lubys. Jis 

pats gimdančią dukrą Jūratę vežė iš Jonavos į Kauną, ir ši, vos peržengusi ligoninės 

slenkstį, padovanojo jam anūką. Tai jis visada rasdavo jam laiko, o vėliau, viską metęs, 

skubėdavo padėti spręsti žmonos Lidijos ar jų dukrelės Viktorijos didesnes ir visiškai 

vaikiškas „problemas“. Tai jis su didele vidine atsakomybe ir šviesia viltimi 

rengė savo vaikaitį Adomą Žadeiką kaip savo pamainą. 

Neįtikėtina, bet kartais užeidavo į parduotuvę nupirkti šeimos vakarienei būtinų 

produktų. Norėjo žinoti ir tai, kaip keičiasi produktų kainos. Ne kartą Vyriausybei 

siūlė kelti minimalų darbo užmokestį, tai savo iniciatyva darė visose jam priklausančiose 

įmonėse. Jis negailėjo premijų gerai dirbantiems žmonėms, Jonavoje įsteigė polikliniką, 

kurioje nemokamai sveikatą tikrinosi ir gydėsi įmonės darbininkai ir administratoriai. 

Suprato seną tiesą: norėdamas gauti – turi ir duoti, o duoti visada lengviau 

nei imti. Grįždamas į Plungę, vienas ar su šeima, užsukdavo ir į kalnelyje stūksančias 

kapines padėti gėlių puokštę ant tėvų ir brolio kapų. Buvo įprasta susikaupus minutę

pastovėti, prisiminti tuos, kurie leido išvysti šį pasaulį, mielus veidus, linkėjusius jam 

sėkmės gyvenimo kelyje. Viskas, kas žmogiška, jam buvo sava, tilpo dosnioje ir geroje 

širdyje. 

Bronislovas Lubys – socialaus žmogaus pavyzdys. Jam reikėjo žmonių, pašnekovų, 

nors kartais norėjo ramybės, susikaupti. Juk reikėjo apmąstyti daugybę darbų, planų... 

Bet, kalbėdamas su įvairiais lankytojais, niekada nežvilgčiojo į laikrodį: norėjosi išgirsti 

kito nuomonę, požiūrį. Noriai išsakydavo ir savo mintis. Visada laikėsi duoto 

žodžio. Nedaug kas pastebi, kad dideli, daug pasiekę žmonės, skleisdami aplinkiniams 

gėrį ir šilumą, patys dažnai jaučia vidinį vienišumo jausmą... Kovo 11 d. Akto signataras 

Bronislovas Lubys, jei ir pajusdavo kartais vidinį kartėlį ar nusivylimą, tuo niekada 

nesiskundė, neprimetė kitiems savo rūpesčių, problemų. Atvirkščiai – bendradarbį ar 

pašnekovą stengėsi nuteikti optimistiškai, padėti spręsti jam kilusią problemą. Tuo, 

matyt, ir pelnė sau pagarbą, todėl jo charizmatiška asmenybe, bendravimo nuoširdumu 

žavėjosi. 

 

Už aktyvią politinę ir visuomeninę bei kultūrinę veiklą Bronislovas Lubys įvertintas 

daugybe įvairaus laipsnio ir įvairių valstybių apdovanojimų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio 

Gedimino II laipsnio ordinas, Lenkijos Respublikos Komandoro kryžius, 

Belgijos Karalystės Didžiosios Karūnos kavalieriaus vardas, Estijos Respublikos Baltosios 

Žvaigždės ordinai, Lietuvos Nepriklausomybės medalis, Tarptautinių prekybos 

rūmų Garbės ženklas, Tarptautinė Petro Didžiojo vardo premija (Rusija), Rusijos MA 

Mokslo ir menų riterio ženklas ir garbės vardas – tai tik dalis visų titulų ir vardų. 

Plungiškiai vadino jį dar ir Žemaičių kunigaikščiu. Iš tikrųjų jis buvo Kilnios Dvasios 

Kunigaikštis ar Riteris, nors tokių titulų ir nėra. Klausiamas, kokios pareigos jam buvo 

maloniausios, Bronislovas Lubys atsakydavo: „Esu Plungiškių draugijos prezidentas. 

Tai mano širdžiai svarbiausios ir mėgstamiausios pareigos.“ Kuo didesnis žmogus, tuo 

daugiau jo širdyje gimtinės, tikros meilės ir atsidavimo Tautai bei Tėvynei. Tokie 

žmonės gimsta ne kasdien, gal tik keli per šimtmetį... Tik išeina jie per anksti, nespėję 

įgyvendinti visų kilnių idėjų, nepasakę visko, kas būtina pasiliekantiesiems... Gal ir 

spėjo pasakyti... Tik gal neišgirdome, neįvertinome, nesupratome? 

 

Spalio 26 d. didžiulė žmonių minia ne tik iš Plungės ir Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos, 

tylūs ir susikaupę rinkosi į virš miesto iškilusį kalnelį, priglaudusį ne vieną plungiškių 

kartą. Visi su gėle ar degančia žvake, sustingę tyliame laukime. Liūdname laukime. Susirinkę 

atsisveikinti. Visiškai netikėtai ir, regis, neteisingai. Taip neturėjo būti. Toje tyloje, 

krintant medžių lapams, prisiminiau liūdną ir iki skausmo pažįstamą, ramų poetės eilėraštį: 

„Kloja taką lapų šilkas, į kapus kelelis pilkas. Ten palaidota motulė, ten tėvelis tyliai guli.“ 

Staiga dingteli mintis – tai eilės apie Kovo 11 Akto signatarą Bronislovą Lubį. Galėjo jis 

amžinajam poilsiui atgulti Vilniuje, Antakalnyje, – lietuviškajame panteone, tarp žinomų 

politikų, rašytojų, dailininkų, garsių dainininkų... Galėjo. Turėjo tam teisę. Bet liko ištikimas 

sau, žmogiškiesiems idealams. Ir po mirties norėjo būti šalia jį auginusių ir mylėjusių 

181

ei mylimų tėvų, senelių, giminių. Norėjo būti tarp plungiškių, kuriuos dažnai prisimindavo, 

tarp kurių jautėsi savas, nevaržomas aukštuomenės etiketo, apsimestinio mandagumo, 

keistų ir tuščių taisyklių... 

Karstui ant kariūnų pečių plaukiant pro susirinkusiųjų minią, žmonės nulenkė galvas, 

priklaupė ar tiesiog mintyse ir širdyje pasakė „Sudiev. Tegul būna lengva tėviškės 

žemė!“ Atsisveikinimas – tai visada liūdesys. Kartu tai ir šviesi padėka Žmogui, savo 

gyvenimą paskyrusiam Tėviškei, Tautai ir Tėvynei. 

Kapinių tylą perskrodė Lietuvos Respublikos kariūnų paleistos salvės – pagarbos 

ženklas Kovo 11 Akto signatarui, valstybės ir visuomenės veikėjui Bronislovui Lubiui, 

Žmogui, savo darbais siekusiam gražesnės Lietuvos. Bažnyčios varpinėje suskambo 

varpai. Naują supiltą kapą užklojo baltų rožių kilimas. 

Prof. Stasys Vaitekūnas 2011 12 23 

182


Trumpai apie autorius 

Arūnas Acus – daktaras (humanitariniai 

mokslai – filosofija), docentas. Klaipėdos 

universiteto Socialinių mokslų fakulteto 

Sociologijos katedra. 

Moksliniai interesai: jaunimo nusikalstamas, 

nukrypstamo elgesio sociologija. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

El. paštas: arunasacus@gmail.com 

Aušrinė Armaitienė – profesorė, daktarė 

(socialiniai mokslai), Klaipėdos universiteto 

Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir 

turizmo katedros vedėja. 

Moksliniai interesai: turizmo plėtra kranto 

teritorijose, turizmo politika, darnus 

turizmas ir vietinių gyventojų požiūris į 

turizmo plėtrą. 

Adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda. 

Tel./fax: 370 46 398567. 

El. paštas: ausrine.armaitiene@gmail.com 

Remigijus Civinskas – docentas, daktaras, 

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos 

mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo 

administravimo katedra. 

Moksliniai interesai: pokyčiai viešosiose 

organizacijose, viešųjų paslaugų teikimas, 

NVO veikla. 

Adresas: S. Daukanto g. 28–200, Kaunas. 

El. paštas: r.civinskas@pmdf.vdu.lt 

Jaroslav Dvorak – lektorius, daktaras, 

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų 

fakulteto Viešojo administravimo ir teisės 

katedra. 

Moksliniai interesai: įrodymais pagrįstas 

administravimas, viešųjų paslaugų teikimas, 

viešosios politikos vertinimas. 

Adresas: Minijos g. 153, Klaipėda. 

El. paštas: jvd@takas.lt 

About the Authors 

Arūnas Acus – Associate Professor, doctor 

of Humanities Social Sciences (Philosophy), 

Department at Faculty of social sciences, 

Klaipeda University. 

Scientific interest: juvenile deliquency, 

sociology of devinat behaviour. 

Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

E-mail: arunasacus@gmail.com 

Aušrinė Armaitienė – professor, doctor of 

Social Sciences, Head of Recreation and 

Tourism Department, Faculty of Health 

Sciences, Klaipeda University. 

Scientific interests: tourism development in 

coastal areas, tourism policy, sustainable 

tourism and local community attitudes 

towards tourism. 

Address: H. Manto g. 84, Klaipeda, Lithuania. 

Phone/fax: 370 46 398567. 

E-mail: ausrine.armaitiene@gmail.com 

Remigijus Civinskas – associate professor, 

doctor, Deptartment of Public 

Administration, Faculty of Political Science 

and Diplomacy, Vytautas Magnus 

University. Scientific interests: changes in 

public organizations, public services 

delivery, activity of NGO. 

Address: S. Daukanto g. 28–200, Kaunas. 

E-mail: r.civinskas@pmdf.vdu.lt 

Jaroslav Dvorak – lecturer, doctor, 

Department of Public Administration and 

Law, Faculty of Social Sciences, Klaipėda 

University. 

Scientific interests: evidence based 

administration, public services delivery, 

evaluation of public policy. 

Address: Minijos g. 153, Klaipėda. 

E-mail: jvd@takas.lt 

183

Arvydas Guogis – daktaras (socialiniai 

mokslai – politologija), docentas, Mykolo 

Romerio universiteto Politikos ir vadybos 

fakulteto Viešojo administravimo katedra. 

Moksliniai interesai: socialinė apsauga, 

socialinis administravimas, globalizacija ir 

socialinė politika, viešojo administravimo 

tyrimų metodologija. 

Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. 

Tel. +370 687 51677; +370 5 2481286. 

El. paštas: arvydasg@mruni.eu 

Rimantė Hopenienė – daktarė (socialiniai 

mokslai – vadyba ir administravimas), 

Kauno technologijos universiteto Socialinių 

mokslų fakulteto Verslo administravimo 

katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: turizmo vadyba ir 

rinkodara, tarporganizacinių ryšių 

puoselėjimas, turizmo verslo sistema, 

paslaugų rinkodara, socialinė atsakomybė. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20–421, 

LT-44239 Kaunas. 

Tel.: +370 37 30 01 23 (darbo); 

mob.: +370 686 93 96 6. 

El. paštas: rimante.hopeniene@ktu.lt 

Vinsas Janušonis – profesorius (socialiniai 

mokslai – vadyba), habilituotas daktaras 

(medicinos mokslai, visuomenės sveikata), 

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų 

fakulteto Visuomenės sveikatos katedra. 

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis 

gydytojas. 

Moksliniai interesai: sveikatos priežiūros 

vadyba ir kokybė, insulto valdymas, praktinė 

medicina. 

Adresas: Liepojos g. 41, LT-92288 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 396501. 

El. paštas: janusonis@kul.lt 

Agnė Gedvilaitė – Klaipėdos universiteto 

bakalaurė. 

Moksliniai interesai: tarpkultūrinė 

komunikacija, bibliotekų paslaugos. 

Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. 

El. paštas: agneged@yahoo.com; 

agneged@gmail.com. 

Arvydas Guogis – associated professor, 

doctor of Social Sciences (Politology), 

Department of Public Administration, 

Faculty of Politics and Management, 

Mykolas Romeris University. 

Scientific interests: social security, social 

administration, globalization and social 

policy, public administration research 

methodology. 

Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius, 

Lithuania. 

Phone: +370 687 51677; +370 5 2481286. 

E-mail: arvydasg@mruni.eu 

Rimantė Hopenienė – lecturer, doctor of 

Social Sciences (Business Management and 

Administration), Department of Business 

Administration, Faculty of Social Sciences, 

Kaunas University of Technology. 

Scientific interests: tourism management and 

marketing, inter-organizational relationship 

management, tourism business system, 

service marketing, social responsibility. 

Address: K. Donelaicio g. 20–421, 

LT-44029 Kaunas, 

Lithuania. Phone: +370 37 30 01 23. 

E-mail: rimante.hopeniene@ktu.lt 

Vinsas Janušonis – professor (Social 

Sciences – Management), doctor habil. 

(Medicine, Public Health), Department of 

Publc Health, Faculty of Health Sciences, 

Klaipėda University. Director of Klaipėda 

University Hospital. 

Scientific interests: health care management 

and quality, stroke management, preventive 

medicine. 

Address: Liepojos g. 41, LT-92288 Klaipėda. 

Phone : +370 46 396501. 

E-mail: janusonis@kul.lt 

Agnė Gedvilaitė – bachelor at Klaipėda 

University, study program of Informology. 

Science interests: intercultural 

communication, library servines. 

E-mail: agneged@yahoo.com; 

agneged@gmail.com. 

184

Daiva Janavičienė – docentė, daktarė, 

Klaipėdos universiteto Komunikacijos 

katedros vedėja. 

Moksliniai interesai: tarpkultūrinė 

komunikacija, komunikacija elektroninėje 

erdvėje, biblioterapija. 


Tel: +370 46 398 660; +370 611 46582. 

El. paštas: daiva_jnvc@yahoo.com 

Nijolė Janulaitienė – docentė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija), 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 

akademijos Humanitarinių mokslų katedra. 

Moksliniai interesai: karininkų atrankos ir 

rengimo sistema, karinė pedagogika, 

pilietinis patriotinis karių ugdymas Lietuvos 

kariuomenėje. 

Adresas: Šilo g. 5A, LT-10344 Vilnius. 

Tel.: +370 5 23 87 06 3; 

mob.: +370 652 88787. 

El. paštas: njanulaitiene@gmail.com 

Ernesta Jonaitienė – Klaipėdos universiteto 

Rekreacijos ir turizmo magistrė. 

Moksliniai interesai: miesto gyventojų 

požiūris į turizmo plėtrą. 

Adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda. 

Tel./fax: 370 46 398567. 

El. paštas: ernesta.remezaite@gmail.com 

Vaida Jundzilaitė – Mykolo Romerio 

universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo 

fakulteto magistrantė. 

Moksliniai interesai: ekonomika, verslas, 

vadyba. 

Adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. 

Tel. +370 647 25609. 

El. paštas: vaidute66@yahoo.com 

Daiva Janavičienė – associate professor, 

doctor, Head of Communications 

Department, Social Science Faculty, 

Klaipėda University. 

Science interests: intercultural 

communication, virtual communication, 

bibliotherapy. 

Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. 

Phone: +370 46 398 660; +370 611 46582. 

E-mail: daiva_jnvc@yahoo.com 

Nijolė Janulaitienė – associate professor, 

doctor of Social Sciences (Educology), 

Department of Humanities, General Jonas 

Žemaitis Military Academy of Lithuania. 

Scientific interests: officer selection end 

education system, military pedagogics, civic 

and patriotic education in the Lithuanian 

army. 

Address: Šilo g. 5A, LT-10344 Vilnius. 

Phone: +370 5 23 87 06 3; 

mobile: +370 652 88 78 7. 

E-mail: njanulaitiene@gmail.com 

Ernesta Jonaitienė – master degree student 

in study program of Recreation and 

Tourism, Faculty of Health Sciences, 


Scientific interests: city inhabitants attitudes 

towards tourism. 

Address: H. Manto g. 84, Klaipėda, Lithuania. 

Phone/fax: 370 46 398567. 

E-mail: ernesta.remezaite@gmail.com 

Vaida Jundzilaitė – master degree student 

at Economics and Finance Management 

Faculty, Mykolas Romeris University. 

Scientific interests: economic, business, 

management. 

Address: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. 

Phone: +370 647 25609. 

E-mail: vaidute66@yahoo.com 

185

Jurga Mataitytė-Diržienė – daktarė, 

lektorė. Vilniaus universiteto Socialinio 

darbo katedra. 

Moksliniai interesai: sutrikusios psichikos 

asmenų integracija, psichosocialinė 

reabilitacija, savigalba, negalia ir žiniasklaida, 

stigma, socialinės neįgaliųjų įmonės. 

Adresas: Universiteto g. 9/1–206, 

LT-01513 Vilnius. 

El. paštas: jurga.mataityte@fsf.vu.lt. 

Zenonas Rinkevičius – daktaras (socialiniai 

mokslai – edukologija), Klaipėdos 

universiteto Menų fakulteto Muzikos 

pedagogikos katedros docentas. 

Moksliniai interesai: muzikos filosofija, 

muzikos psichologija, muzikos pedagogika. 

Adresas: Liepų g. 34–14, LT-92113 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 21 54 96 (namų). 

El. paštas: zenrimas@yahoo.com 

Jurgita Sekliuckienė – daktarė (socialiniai 

mokslai – vadyba ir administravimas), 

Kauno technologijos universiteto Socialinių 

mokslų fakulteto Verslo administravimo 

katedra. 

Moksliniai interesai: tarptautinis verslo 

valdymas, paslaugų internacionalizacija, 

konkurencingumas, išteklių valdymas. 

Adresas: K. Donelaičio g. 20–423, 

LT-44239 Kaunas. 

Tel.: +370 37 30 01 27. 

El. paštas: jurgita.sekliuckiene@ktu.lt 

Edita Stumbraitė-Vilkišienė – Mykolo 

Romerio universiteto Politikos ir vadybos 

fakulteto Viešojo administravimo katedros 

doktorantė, Klaipėdos universiteto 

Socialinių mokslų fakulteto Viešojo 

administravimo ir teisės katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: piliečių dalyvavimas, 

piliečių ir valdžios institucijų santykiai, viešųjų 

paslaugų kokybės tobulinimas, valstybės 

tarnyba, nevyriausybinės organizacijos. 

Adresas: Minijos g. 153, Klaipėda. 

Tel. +370 6 8722834 (privatus). 

El. paštas: estumbraite@gmail.com; 

estumbraite@yahoo.com 

Jurga Mataitytė-Diržienė – lecturer, doctor 

at Social work department,Vilnius 

University. Scientific interests: integration 

of people with mental disorders, 

psychosocial rehabilitation, self-help, 

disability and mass media, stigma, social 

enterprises of disabled. 

Address: Universiteto g. 9/1–206, 

LT-01513 Vilnius, Lithuania. 

E-mail: jurga.mataityte@fsf.vu.lt. 

Zenonas Rinkevičius – associate professor, 

doctor of Social Science, Department of 

Music pedagogy, Art Faculty, Klaipėda 

University. 

Scientific interest: in music psychologie, 

music philosophy, music pedagogics. 

Address: Liepų g. 34–14, LT-92113 Klaipėda. 

Phone: +370 46 21 54 96 (private). 

E-mail: zenrimas@yahoo.com 

Sekliuckienė Jurgita – associate professor, 

doctor of Social Sciences (Business 

Management and Administration), at the 

Department of Business Administration, 

Faculty of Social Sciences, Kaunas 

University of Technology. 

Scientific interests: international business 

management, internationalization, 

competitiveness of services, resource 

management. 

Address: K. Donelaičio g. 20–423, 

LT-44239 Kaunas, Lithuania. 

Phone: +370 37 30 01 27. 

E-mail: jurgita.sekliuckiene@ktu.lt 

Edita Stumbraitė-Vilkišienė – PhD 

student, Faculty of Politics and 

Management, Mykolas Romeris University. 

Lecturer of Public Administration and Law 

Department, Faculty of Social Sciences, 


Scientific interests: citizen participation; 

relations between citizens and government; 

public service quality improvement; civil 

service; non profit organizations. 

Address: Minijos g. 153, Klaipėda. 

Phone: +370 687 22 83 4 (private). 

E-mail: estumbraite@gmail.com; 

estumbraite@yahoo.com 

186

Eglė Šumskienė – daktarė, Vilniaus 

universiteto Socialinio darbo katedros 

lektorė. 

Moksliniai interesai: psichikos sveikata, 

žmogaus teisės, negalia, stigma ir 

diskriminacija, atstovavimas. 

Adresas: Universiteto g. 9/1–310, 


El. paštas: egle.sumskiene@gmail.com. 

Juozas Vijeikis – profesorius, Vilniaus 

edukologijos universiteto Ekonomikos 

katedra. 

Moksliniai interesai: produkto inovacijos, 

vadyba ir administravimas, mažas ir 

vidutinis verslas, tarptautinė rinkodara. 

Adresas: Ševčenkos g. 31, Vilnius. 

Tel.: +370 688 32115. 

El. paštas: juozas.vijeikis@vpu.lt 

Remigijus Vitkauskas – daktaras 

(socialiniai mokslai), Vilniaus edukologijos 

universiteto Muzikos katedros docentas. 

Moksliniai interesai: muzikos pedagogika, 

muzikos atlikimas, muzikos sociologija. 

Adresas: Žemynos g. 29–29, 


Tel.: +370 5 24 71 68 9. 

El. paštas: rimasv2003@yahoo.com 

Aurimas Župerka – daktaras (socialiniai 

mokslai), Klaipėdos universiteto Vadybos 

katedros lektorius. 

Moksliniai interesai: rinkodaros valdymas, 

verslumo problemos. 


Tel.: +370 610 21 14 1. 

El. paštas: aurimas_zuperka@hotmail.com 

Eglė Šumskienė – lecturer, doctor at Social 

Work Department, Vilnius University. 

Scientific interests: mental health, human 

rights, disability, stigma and discrimination. 

Address: Universiteto g. 9/1–310, 


E-mail: egle.sumskiene@gmail.com. 

Juozas Vijeikis – professor at Department 

of Economics, Vilnius Educology 

University. 

Scientific interests: product innovation, 

management and administration, small and 

medium business, international marketing. 

Address: Ševčenkos g. 31, Vilnius. 

Phone: +370 688 32115. 

E-mail: juozas.vijeikis@vpu.lt 

Remigijus Vitkauskas – associate 

professor, doctor of Social Sciences at 

Music Departament, Vilnius Educology 

University. 

Scientific interests: music education, music 

performing, music sociology, culturology. 

Address: Žemynos g. 29–29, 


Phone: +370 5 24 71 68 9. 

E-mail: rimasv2003@yahoo.com 

Aurimas Župerka – assistant, doctor of 

Social Sciences at Management Department, 


Scientific interests: marketing management, 

entrepreneurship problems. 

Address: Minijos g. 153, 

LT-93185 Klaipėda, Lithuania. 

Phone: +370 610 21 14 1. 

E-mail: aurimas_zuperka@hotmail.com 

187

Erika Župerkienė – daktarė (socialiniai 

mokslai), Klaipėdos universiteto Vadybos 

katedros lektorė. 

Moksliniai interesai: personalo valdymas, 

vadovavimas, vadovavimo asmeninės ir 

dalykinės savybės, vadovavimo savybių bei 

verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir 

rinkodara. 

Adresas: Minijos g. 153, 

LT-93185 Klaipėda, Lietuva. 

Tel.: +370 689 38415. 

El. paštas: erikazuperkiene@gmail.com 

Erika Župerkienė – lecturer, doctor of 

Social Sciences at Management Department, 


Scientific interests: staff management, 

leadership, leadership traits and skills, 

leadership development, entrepreneurship 

development, service management and 

marketing. 

Address: Minijos g. 153, 

LT-93185 Klaipėda, Lithuania. 

Phone: +370 689 38415. 

E-mail: erikazuperkiene@gmail.com. 

188


Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 

2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas 

LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ, 

kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, 

SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS 

Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su 

“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų 

nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. 

nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 

14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas 

prie Švietimo ir mokslo ministerijos. 

Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems 

mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką. 

1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams 

1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos. 

1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir 

studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių 

kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio 

straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio 

mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių 

vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas 

redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti 

kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan. 

1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis 

turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę 

kiekvieno leidinio numerio apimties. 

1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam 

taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio 

numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos 

nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekoje. 

1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus. 

Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne 

rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai 

pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė 

INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są- 

189

ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje 

turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams, 

skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos, 

kita redakcijos informacija. 

2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams 

2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas 

nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, 

padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra. 

2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų 

santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų, 

rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600 

spaudos ženklų lietuviška santrauka. 

2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti 

recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti 

ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis 

skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus 

gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus 

metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama, 

kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai. 

2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai, 

kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, 

autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris, 

jo išleidimo metai. 

3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka 

3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai 

atitinka nustatytus reikalavimus. 

3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir 

pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu 

raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių 

Lietuvos mokslo tarybai. 

3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos 

nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka 

nustatytus reikalavimus. 

Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus 

reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos 

mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos 

ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen- 

190

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų 

reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti. 

Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai 

apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“. 

Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas 

191

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai 

TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas) 

Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome 

laikytis šių taisyklių. 

Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena 

recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus 

atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą 

kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt. 

Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu: 


„Tiltų“ redakcija 


Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda, Lietuva 

Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95 

Faksas: (8 46) 39 89 99 

Antraštinis (pirmasis) puslapis 

Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto 

dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape 

nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis, 

mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas, 

el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka. 

Pagrindinis tekstas 

Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus 

formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New 

Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir 

prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English 

Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų 

žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau 

kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas 

lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri 

turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines 

referuojamų žurnalų bazes). 

Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai 

(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste 

tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite 

jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje. 

192

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos 

Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės 

viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės 

apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi 

Times New Roman 8 pt šriftu. 

Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir 

pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių 

kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų 

kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by 

occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos 

kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300 

skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau 

kaip 5 atspalvių). 

Literatūra 

Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus 

pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291; 

Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos 

metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, 

pvz.: 

Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London: 

Routledge. 

Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk. 

Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42). 

Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional 

Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas, 

L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL. 

Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent 

Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL. 

Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius. 

193

194 

Editorial Note 

TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences 

In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts 

written according to the rules presented below. 

The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to 

send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one 

for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to 

stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office: 

Prof. Stasys Vaitekunas. 

„Tiltai“, Klaipeda University 

Herkaus Manto str. 84 

LT-92294, Klaipeda, Lithuania 

Fax: (+370 46) 39 89 99. 

Tel.: (+370 46) 39 89 47. 

The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD 

are identical with the final version of the submitted text. 

The title page 

The title page should only contain the title without the author’s name and start in the 

twelfth verse, and then the text formatted according to the rules. 

A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full 

name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are 

several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the 

main author has not been indicated the first listed will play that role. 

The main text 

The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in 

A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire 

article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents) 

should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the 

text only). Include all illustrations in separate *.tif files. 

The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven 

keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation, 

industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal 

biography, which should also precede their text. 

Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript 

and the authors should clearly indicate where they should fit in the text. 

Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes 

section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include 

Acknowledgements below Notes. 

The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and 

editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all 

accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts 

shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English 

Dictionary or English Lithuanian Dictionary.

Tables, figures, illustrations, and photographs 

The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed 

above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c, 

etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written 

all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics. 

The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They 

should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the 

editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300 

dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness). 

Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as 

word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure 

you provide all illustrations in separate files. 

Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols 

and the source, etc. all written in size 8 font, in italics. 

References 

The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a 

citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the 

References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the 

letters a, b, c, etc. must be added. 

An example: 

Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press. 

Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln. 

Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union. 

Klaipėda: KUL, p. 54–62. 

Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of 

Access (DoA) together with a domain must be provided. 

Notes 

voievodeship – administrative region of the 1st order 

poviat – administrative region of the 2st order 

gmina – administrative region of the 3st order 

General Remarko 

Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being 

submitted elsewhere. 

195

196

Klaipėdos universiteto leidykla 

Tiltai. Socialiniai mokslai. 2011, 4 (57) 

Klaipėda, 2011 

SL 1335. 2011 11 30. Apimtis 16,62 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz. 

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda 

Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/ 

197

198

2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?

2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas