Karosaitė J. Lietuvių kompozitorių fortepijoniniai kūriniai jaunųjų ...

1
KLAIPĖDOS UNIVERSITETO MENŲ FAKULTETO
FORTEPIJONO KATEDRA
JŪRATĖ KAROSAITĖ
LIETUVIŲ KOMPOZITORIŲ FORTEPIJONINIAI
KŪRINIAI JAUNŲJŲ ATLIKĖJŲ KŪRYBIŠKUMO
UGDYMO ASPEKTU
Metodinė knyga
2011
Klaipėda

2
Turinys
Pratarmė................................................................................................. 3
Įvadas..................................................................................................... 4
M. K.Čiurlionio tapybiški preliudai....................................................... 6
J. Gruodžio nacionalinė tradicija........................................................... 10
A. Račiūno epiškas pasakojimas............................................................ 11
B. Dvariono poetiški paveikslėliai......................................................... 12
S. Vainiūno impresionistiniai gamtos vaizdai........................................ 16
A. Rekašiaus teatrališkos pjesės............................................................. 20
L. Povilaičio vaizdingos miniatiūros..................................................... 21
O. Balakausko intelektuali kūryba........................................................ 22
F. Bajoro kalbėsenos melodika.............................................................. 24
V. Barkausko dinamiški muzikiniai vaizdai.......................................... 26
V. Laurušo spalvų polifonija.................................................................. 29
J. Andrejevo išraiškingos pjesės............................................................ 29
B. Kutavičiaus muzikinių vaizdų pasaulis............................................. 30
O. Narbutaitės mąsli lyrika.................................................................... 31
A. Remesos sakralinės meditacijos........................................................ 32
Minimalizmo žavesys ir čiauškančios mašinos.................................... 33
Trumpai apie kompozitorius.................................................................. 35
Literatūra................................................................................................ 38

3
Pratarmė
Lietuvių kompozitorių fortepijoniniai kūriniai skamba vis plačiau pasaulyje.
Koncertuodami užsienyje juos populiarina iškiliausi Lietuvos pianistai. Tarptautinių
konkursų ir projektų dėka su lietuviška muzika susipažįsta ir kitų šalių atlikėjai, noriai ją
įtraukdami į savo repertuarą.
Mintis nagrinėti lietuvišką fortepijoninę muziką jaunųjų atlikėjų kūrybiškumo
ugdymo aspektu kilo klausant moksleivių ir studentų koncertus, konkursus. Nors bendras
atlikimo lygis yra labai išaugęs, tačiau retai išgirstame kūrybišką grojimą. Interpretacijos
vienodėja, trūksta gyvos ir betarpiškos jauno atlikėjo reakcijos į svarbesnius intonacijų ar
harmonijos posūkius, nesijaučia džiaugsmo, patiriamo muzikuojant. Susidaro įspūdis, kad
daugiausia siekiama technikos stabilumo ir per mažai dėmesio skiriama kūrybinei
vaizduotei, emocijų žadinimui, jauno atlikėjo saviraiškai.
Metodinėje knygoje analizuojama, kaip pažadinti vaizduotę ir ugdyti jaunųjų
atlikėjų kūrybiškumą, naudojant lietuvišką repertuarą. Šis darbas parengtas remiantis
literatūros sąraše nurodytomis knygomis ir straipsniais. Kompozitorių kūryba
nagrinėjama vadovaujantis istoriniu principu. Daugiausia dėmesio skiriama muzikiniam
vaizdui, ryškinamas kiekvieno kompozitoriaus kūrinių išskirtinumas kūrybiškumo
ugdymo požiūriu. Analizuojami tik išleisti, labiausiai pedagoginiame repertuare prigiję ir
autorės nuomone patys įdomiausi kūriniai, kuriuos galėtų atlikti muzikos ir meno
mokyklų moksleiviai, konservatorijų studentai. Žanriniu požiūriu pagrindinis dėmesys
skiriamas pjesėms, tik trumpai paminint polifoninius ir stambios formos kūrinius.
Metodinė knyga gausiai iliustruojama gaidų pavyzdžiais
Suprasdama, kad nėra vienintelio teisingo kelio, bet yra daug skirtingų būdų
kūrybiškumui ugdyti, autorė mano, kad jos mintys ir samprotavimai gali kelti diskusijas.
Norėta atkreipti dėmesį į kūrybiškumo ugdymo būtinumą, paskatinti tyrinėti šią problemą
ir pasiūlyti keletą savo sprendimo būdų.
Metodinė knyga yra skirta formaliojo ir neformaliojo muzikos ugdymo įstaigose
dirbantiems fortepijono pedagogams, aukštųjų mokyklų studentams, visiems,
besidomintiems kūrybiško muzikavimo ir lietuvių fortepijoninės muzikos atlikimo
problemomis.

4
Įvadas
Lietuvių profesionaliosios fortepijoninės kūrybos raida apima nepilnus 120 metų.
Per šį neilgą laikotarpį sukurta nemažai įdomių ir vertingų įvairių žanrų kūrinių.
Lietuvių fortepijoninė muzika nėra plačiai nagrinėta. Išsamiausiai ji nušviesta
Ramunės Kryžauskienės ir Rūtos Rudvalytės knygoje „Lietuvių fortepijono kultūra“,
kurioje pateikiama apibendrinamojo pobūdžio fortepijoninės kūrybos apžvalga. Plačiau
analizuojami įdomesnės formos ar faktūrinių sprendimų kūriniai, suvaidinę ryškų
vaidmenį žanro raidos istorijoje ar atspindėję tam tikrų kūrybos periodų stilistines
tendencijas.
Didžioji dalis lietuviškos fortepijoninės muzikos yra sukurta nacionaliniu
pagrindu. Kūrinių nacionalinis koloritas išliko ir atsisakius tonalumo, naudojant
dodekafoniją ar kitokias kompozicines technikas. Kuriami įvairių žanrų fortepijoniniai
kūriniai, tačiau vyrauja pjesės, ypač mėgiamos programinės miniatiūros. Dominuojanti
nuotaika – lyrinė, susijusi su lietuviška pasaulėjauta, liaudies meno dvasia, taip pat su
kūrėjų pastangomis psichologizuoti muzikos vaizdus. Daugelis lietuvių kompozitorių
turi savitą kūrybinį braižą – jie atpažįstami iš klausos.
Lietuviškas fortepijoninis pedagoginis repertuaras nelabai gausus, tačiau nuolatos
pasipildo vis naujais įdomiais įvairių žanrų kūriniais. Daugiausia kuriama viduriniųjų ir
vyresnių klasių moksleiviams, mažiau pradedantiesiems. Viena iš priežasčių –
kompozitoriams greta meninių iškylantys ir metodiniai uždaviniai. Geriausi rezultatai
pasiekiami kai kompozitorius kartu yra ir pianistas – pedagogas (B. Dvarionas,
S. Vainiūnas, V. Barkauskas, J. Andrejevas, L. Povilaitis). Tuomet kūriniai ne tik
meniškai vertingi, bet juose atsispindi ir pedagoginė kompozitoriaus patirtis.
Konservatorijų studentų ir menų mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių pianistiniai
įgūdžiai leidžia sėkmingai atlikti dalį koncertiniam repertuarui skirtų kūrinių.
Dauguma lietuvių kompozitorių fortepijoninių kūrinių yra įdomūs savo
muzikiniais vaizdais, įvairūs stiliumi, muzikos kalba, raiškos priemonėmis. Jie yra puiki
medžiaga jaunųjų atlikėjų kūrybiškumo ugdymui.
Kūrybiškumas atlikimo mene daugiausia susijęs su kūrybine vaizduote. Kūrybinė
vaizduotė – tai gebėjimas mintyse sukurti vaizdinį, konkrečią programą, jausmą,
sumanymą, padedantį įgyvendinti meninę idėją, įžvelgti muzikos kūrinio esmę. Kūrybinė
vaizduotė priklauso nuo įgimtų gabumų, išsilavinimo, turimų žinių, išorinio gyvenimo
įspūdžių. Šiame procese labia svarbus noras ir domėjimasis. Kūrybines dvasios būsenas
sužadina ir muzikos klausymas, ypač gyvame atlikime.
Jaunojo atlikėjo vaizduotę galima skatinti įvairiais būdais: pasitelkus poeziją,
literatūrą, dailę, istoriją, tautosaką, kalbą ir kt. Kantileninio pobūdžio kūrinių vaizdinių
kūrimui pasitarnauja poetiniai tekstai. Jie padeda ieškant frazių logikos ir išraiškingumo,
skambesio grožio. Pravartu paskatinti jaunąjį atlikėją pačiam sukurti žodžius atliekamo
kūrinio melodijai. Atliekant programinę muziką, kūrybinės vaizduotės žadinimui didelę
reikšmę turi pjesių pavadinimai. Jie sukelia asociacijas, apibūdina kokio nors daikto,
reiškinio ar nuotaikos išskirtinius bruožus. Be abejo, kiekvienas atlikėjas mąsto ir
įsivaizduoja individualiai, priklausomai nuo jo emocinės patirties, tačiau įtaigus
pavadinimas padeda intuityviai suvokti charakterį ir eiti teisinga linkme, kuriant muzikinį
vaizdinį. Epinio ir lyrinio – dramatinio pobūdžio vaizdinių kūrimui padeda asociacijos su
gamtos vaizdais, literatūriniais personažais, istoriniais įvykiais. Charakteringos pjesės

dažniausia susijusios su daiktais ar reiškiniais iš aplinkos. Geriau įsijausti į kūrinio
charakterį padeda ir vizualinės priemonės. Ypatingai paveikūs yra paveikslai.
Mėgstantiems piešti vaikams muzikos kūrinio „atspindėjimas“ piešinyje yra viena iš
patraukliausių kūrybinės vaizduotės skatinimo formų.
Atlikėjo saviraiška visuomet susijusi su emocijomis ir vaizduote. Muzikos kūrinio
turinio ir charakterio suvokimas priklauso nuo muzikinio mąstymo ir vidinės klausos,
kūrybinės vaizduotės. Vidinė klausa padeda numatyti atliekamo kūrinio bendrąjį planą,
užtikrina sąmoningą muzikos teksto interpretavimą. Svarbu susidaryti atliekamo kūrinio
interpretacinį vaizdinį.
Meninis suvokimas formuojamas ne tik klausos bei emocijų pagalba, bet ir
analizuojant muziką. Kartais, deja, tenka išgirsti klaidingą nuomonę, kad atliekamo
kūrinio išsamesnė analizė „kenkia“ kūrybiškumui, slopina vaizduotę. Atvirkščiai,
nesuvokdamas kūrinio harmonijos ir faktūros kaitos, formos plėtros, atlikėjas negalės
skambinti laisvai, be įtampos, jaus baimę ir nepasitikėjimą. Kuriant muzikinį vaizdinį,
labai svarbūs ir techniniai skambinimo įgūdžiai, todėl būtina greta kūrybinių gebėjimų
ugdyti ir pianistinius įgūdžius.
Muzikos interpretavimo sėkmė priklauso nuo atlikėjo gabumų, artistiškumo,
emocingumo, vaizduotės, valios, atidumo, pastabumo, meninių išgyvenimų fiksavimo.
Rengiant jaunąjį atlikėją reikia siekti atskleisti emocinę muzikos prigimtį, žadinti
vaizduotę, skatinti savarankiškumą, stiprinti grojančiųjų valią, puoselėti darbštumą ir
pasitikėjimą savo jėgomis.
Ugdant kūrybiškumą labai svarbu parinkti vertingą muzikinį repertuarą. Lietuvių
kompozitoriai yra sukūrę daug įdomių, meniškai vertingų ir patrauklių fortepijoninių
kūrinių, galinčių padėti atsiskleisti jaunųjų atlikėjų kūrybiškumui.
5

6
M. K. Čiurlionio tapybiški preliudai
Lietuvių fortepijoninė literatūra nėra labai gausi, kadangi profesionalioji lietuvių
muzika pradėjo vystytis gana vėlai – tik XIX a. pabaigoje – XX pradžioje. Tokį vėlyvą
jos atsiradimą sąlygojo istorinės aplinkybės. Su „Aušros“ ir „Varpo“ gadyne išaušo nauji
laikai lietuvių tautos kultūrai bei visam jos dvasiniam gyvenimui. Atsirado slaptų
kultūros draugijų, išpopuliarėjo lietuviški vakarai, dažnai su koncertais, kuriuose buvo
didelis lietuviško repertuaro poreikis. Pirmąsias lietuviškas fortepijoniones pjeses kūrė
savamoksliai kompozitoriai – Kauno katedros vargonininkas J. Kalvaitis, broliai –
vargoninikas ir kunigas Pranaičiai, rašytojas ir didysis atgimimo veikėjas dr. Vincas
Kudirka ir kt. Tuo metu prie dvarų steigėsi orkestrai ir muzikos mokyklos, kurios rengė
orkestrantus. Ši dirva subrandino mūsų pirmuosius profesionalius kompozitoriaus.
Lietuvių tautos kultūriniame palikime ypatingą vietą užima Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Jis buvo pirmas lietuvių kompozitorius, padėjęs
pamatus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję pirmieji profesionalūs
lietuvių fortepijoniniai, kameriniai ir simfoniniai kūriniai. M. K.Čiurlionis pirmas pradėjo
naudoti lietuvių liaudies intonacijas savo originaliuose kūriniuose. Jis nurodė gaires
formuojant nacionalinį lietuvių muzikos stilių, pabrėždamas archaiško folkloro reikšmę
moderniai kūrybai.
Fortepijonui M. K. Čiurlionis sukūrė per 200 kūrinių: keletą stambių formų – 2
sonatas, 7 variacijų ciklus, tačiau svarbiausią vietą užimą miniatiūros (preliudai, fugos,
fugetės, kanonai, mazurkos, polonezai, noktiurnai ir kt.). Fortepijoninės miniatiūros – tai
savotiška jo kūrybos laboratorija. Fortepijoninėje muzikoje galima atsekti jo kaip
kompozitoriaus raidą, kūrybos kitimą, naujų išraiškos priemonių ieškojimą.
Jau ir ankstyvuose kūriniuose pasireiškia M. K. Čiurlionio savitumas, nors dar
žymi F. Chopino įtaka, faktūrai būdingi šumaniški ir šopeniški elementai. Tačiau muzika
savita – ji ramesnė, santūri, nėra ryškių kulminacijų, vyrauja minorinės tonacijos. Jau
jaunystės kūriniuose pasireiškia kompozitoriaus polinkis į polifoninį mąstymą. Kai kurie
preliudai savo turiniu jungiasi į mažus ciklus. Daug gamtos asociacijų – vyrauja tylus
peizažas. Tačiau kai kuriems kūriniams būdingas romantinis pakilumas, veržlumas,
patetikos prasiveržimai.
Vėlesnio laikotarpio preliudai polifoniniai, konstruktyvios sandaros, ekspresyvių
harmonijų. Šio laikotarpio M. K. Čiurlionio fortepijoninė kūryba turi vėlyvojo
romantizmo bei kai kurių konstruktyvistinės ir neoklasicistinės muzikos bruožų.
M. K. Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai tvirtai įaugo į pedagoginį ir koncertinį
repertuarą. Tai puiki medžiaga jaunųjų atlikėjų kūrybiškumui atsiskleisti. Tapybiški
M.K.Čiurlionio kūriniai skatina ieškoti įvairių interpretacijos variantų, lavina muzikinį
mąstymą ir kūrybinę vaizduotę, turtina emocinį pasaulį. Būdamas dailininkas ir muzikas
M. K. Čiurlionis savo kūryboje sujungė menų erdves, laužė meninio mąstymo trafaretus,
žavėdamas dvasios galybe, vidiniu susikaupimu, emocijų polėkiu bei fantastika, kuri
tampriai susijusi su lietuvių liaudies pasakomis ir padavimais.
Pažintis su M. K. Čiurlionio kūryba gali prasidėti vidurinėse klasėse skambinant
„Lietuvių liaudies dainas fortepijonui“ (VL 276–279). Vėliau pedagoginį repertuarą gali
papildyti ankstyvojo laikotarpio preliudai, kupini lyrizmo ir meilės gimtajam kraštui.
Pažadinti jaunojo pianisto vaizduotę, mąstymą ir kūrybines galias geriausia pasitelkus

7
Čiurlionio paveikslus. Pvz., „Druskininkų preliudų“ muzikinis vaizdinys artimas triptikui
„Raigardas“.
Triptike atsiskleidžia kompozitoriaus gimtųjų Druskininkų apylinkių peizažas.Tai
savo nuotaika labai lyriškas gamtovaizdis: žalias koloritas dvelkia ramybe ir pastovumu,
tik melsvas vinguriuojantis upelis įneša tam tikro žaismingumo. Čiurlionis tarsi ieško
poetinio muzikinio gamtovaizdžio apibendrinimo, vengdamas ekspresyvaus potėpio,
švelniai ir dekoratyviai perteikia svajingą, kiek melancholišką nuotaiką.
M. K. Čiurlionis. Triptikas „Raigardas“
M. K. Čiurlionis. „Druskininkų preliudai“
Viešpaties angelas (Vl 184) Pastoralė (VL 187) F/a-moll (Vl 188)
Populiariesiems „Druskininkų preliudams“ taip pat būdingas jausmų santūrumas,
tam tikras vienodumas, ritminis, dinaminis bei faktūrinis ostinatiškumas, juose nėra
ryškių kulminacijų, muzika prisodrinta švelnaus gamtos lyrizmo. Galima įsivaizduoti,
kaip Raigardo slėniu sklinda tai pastoralės motyvas, tai vakarinių varpų garsai...
Vėlyvesniojo laikotarpio fortepijoniniai kūriniai dar tampriau susieti su jo daile,
todėl Čiurlionio paveikslai yra neišsenkanti versmė kūrybinei fantazijai sužadinti. Pvz.,
Mažų peizažų ciklas „ Jūra“ tiesiogiai asocijuojasi su „Jūros sonata“.
Jūros sonatos Allegro dalyje „ Čiurlionis nori kalbėti apie jūrą kaip poetas,
kaip muzikas – jausmingai, plačiai, aistringai ir kartu savajingai. Allegro nepaprastai
gyvas, žaismingas: viskas čia džiaugsmingai skuba, žuvėdra prašvilpia pro banguojančią
jūrą, bangos kyla į viršų, į smėlėtas kopas. Visas paveikslas nusagstytas vandens
burbuliukais – blizgančiais gintaro lašeliais.

8
Andante koloritas šiltesnis, ir visas paveikslas dvelkia ramybe: banguojančias
šokinėjančias Allegro linijas čia pakeičia lygios, plaukiančios linijos, kurias “sulaiko”
vandens horizontas. Mes matome jūros dugne nuskendusius miestus, kažkokią pasakų
milžino ranką, kuri laiko ant delno burlaivį, grožimės tolyje plaukiančiais laivais,
primenančiais žibančias ir verkiančias akis.
Bet ateina Finalas. Ateina tragiškoji “Jūros sonatos” atomazga: pakyla baisi
audra, verčiasi milžiniškos bangos, jos tuoj pat praris keturis laivus, kurie įšėlusios
jūros fone atrodo kaip žaisliukai”.( Savickas 1965: 91-92).
M. K. Čiurlionis. „Jūros sonata“
Allegro Andante Finale.
M. K. Čiurlionis. „Jūra“. Mažų peizažų ciklas. (VL 317 a, b, c.).
Mažų peizažų ciklas „Jūra“ taip pat skamba jausmingai, plačiai, aistringai, o kartu
paslaptingai, nenuspėjamai. Pirmoji pjesė lyg vandens burbuliukais nusagstyta
punktyriniu ritmu, joje tarsi žuvėdra prašvilpia šešioliktinių ir trisdešimt antrinių pasažai,
o melodija banguodama vis kyla.
Antroji pjesė daugiaplanė, polifoniška, dvelkia ramybe. Žemame registre
paslaptingas motyvas skamba tarytum atgarsis jūros dugne dunksančių paskendusių

9
miestų, išraiškinga melodijų polifonija, lyg pasakų milžino ranką, laikanti laivą, o netikėti
pasigirdę trelio garsai – tarsi tolumoje spindintys laivai.
Trečioje pjesėje, kaip ir Jūros sonatos Finale vis greitėjančia punktyrinio ritmo
oktavų seka kyla milžiniškos bangos ir verčiasi krisdamos virtuozišku laužyto arpedžio
pasažu.
M. K. Čiurlionio polifoniniuose kūriniuose taip pat daug kūrybiškai patrauklių
uždavinių atlikėjams – intonacinės įvairovės ieškojimas, tembrų ir dinamikos
išryškinimas, kūrinio konstrukcijos ir jausmo darnos siekimas.
Fuga
Fuga
Reikia pabrėžti, kad nė vienas M. K. Čiurlionio paveikslas nėra jo fortepijoninių
kūrinių iliustracija ar atvirkščiai. Pedagoginiame procese paveikslai pasitelkiami tik kaip
priemonė, asociatyviai formuojant tam tikro kūrinio muzikinį vaizdinį, norint sužadinti
jaunojo atlikėjo kūrybiškumą, reagavimą į kiekvieną melodijos vingį, pastabumą
detalėms, jautrumą harmonijos ir faktūros kaitai. Kaip rašo J. Čiurlionytė: „ klaidinga
būtų ieškoti Čiurlionio meno sintezės išorinių linijų ir formų panašume Čiurlionio
muzika yra abstrakti išraiška filosofinių idėjų, kurių refleksijos intuityviai pagaunamos“.
( Čiurlionytė 1975: 243).
M. K. Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai yra pakankamai sudėtingi, todėl kuriant
meninį vaizdinį ne mažiau svarbūs ir techniniai skambinimo įgūdžiai. Siekiant, kad
kūrybinis procesas būtų pilnavertis, reikia apjungti visas sritis – kūrybinę vaizduotę,
visapusišką ir išsamią kūrinio analizę, atlikimo raiškos priemonių ir techninių
skambinimo įgūdžių tobulinimą. Tik tuomet galima kūrybiškai ir profesionaliai
įgyvendinti kūrinio meninę idėją.
Domėjimasis M.K. Čiurlionio daile padės jaunam atlikėjui geriau suprasti jo
universalumo ir sintezės siekimą, pajausti jo atskleistą dvasingą kosmoso, gamtos ir
žmogaus vienovę. Ši patirtis visapusiškai praturtins ir praplės jauno žmogaus akiratį,
inspiruos naują mąstymą, domėjimąsi dvasinėm galiom, filosofija, mistika. Ieškant sąsajų
su kompozitoriaus asmenybe pravartu susipažinti su M. K. Čiurlionio literatūriniu
palikimu, kuriame atsiskleidžia menininko dvasios kilnumas, turtingas emocinis pasaulis,
nepaprastas jautrumas grožiui, meilė savo kraštui.

10
Čiurlionio dailės, muzikos ir literatūrinis palikimas yra neišsemiamas įkvėpimo ir
inspiracijų šaltinis Lietuvos kūrėjams ir atlikėjams.
J. Gruodžio nacionalinė tradicija
Svarų indėlį į fortepijoninės kūrybos raidą įnešė lietuvių kompozicinės mokyklos
įkūrėjas Juozas Gruodis (1884–1948). Daugelis 20-ojo amžiaus kompozitorių buvo jo,
ar jo mokinių mokiniai. J. Gruodis muzikinius vaizdus pripildė dramatizmo ir
psichologizmo elementų, o naujasnes raiškos priemones meistriškai derino su kūrybiškai
panaudotu folkloru. Jis neapsiribojo klasikine harmonija, susiformavusia kitų
nacionalinių kultūrų pagrindu, bet ieškojo naujos harmoninės kalbos, labiau tinkančios
lietuvių liaudies dainų melodijų derminėms ir intonacinėms savybėms išreikšti.
Kompozitoriaus fortepijoninė kūryba yra įvairių žanrų: tai dvi sonatos, variacijų ciklai,
32 fugos, įvairios apimties pjesės. J. Gruodžio fortepijoniniams kūriniams būdinga
polifoniškai sodri faktūra, stambi akordinė technika, galingas instrumento skambesys.
J. Gruodžio fortepijoninės muzikos stilius nėra specifiškai pianistinis.
Kompozitoriui labiau rūpėjo muzikinės mintys, negu instrumento specifika. Kūrinių
faktūra ne visada patogi skambinimui. Nors J. Gruodžio kūryba yra labai įdomi ir
vertinga meniniu požiūriu, dėl minėtų priežasčių tik nedaugelis kūrinių skamba
pedagoginiame repertuare.
Dažniausia atliekami - Sonatos Nr. 2 II – ji dalis („Lietuvoje“), ir Variacijos
fortepijonui liaudies dainos „Bernužėli, neviliok“ tema. Šiose griežto stiliaus variacijose
vyrauja žaisminga nuotaika, dinamiškai plėtodamas temą, kompozitorius panaudojo
polifonines formas: VI variacijoje – kanoną, o išplėtotame finale – dvitemę fugą.
J. Gruodžio Sonatos Nr. 2 II – je dalyje vyrauja akordinė faktūra, prisodrinta
harmonija. Čia skamba liaudies dainos „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“ variantas:
„Lietuvoje“

11
J. Gruodžio muzikos liaudiškumas – tai ne tik temoms panaudotos liaudies dainų
melodijos, bet giliai suvoktas lietuviškas mentalitetas, charakteringa muzikinio mąstymo
logika, o tai pat liaudies muzikos elementais pagrįstas visas kompozitoriaus vartojamų
muzikinės kalbos išraikos priemonių kompleksas. Atliekant J. Gruodžio kūrinius
svarbiausia perteikti savaimingą, vidiniai pajaustą nacionalinį muzikos pobūdį. Jo pajautą
galima sustiprinti vaizdingais pasakojimais, pasitelkiant istoriją, tautosaką, liaudies
dainas, vaizduojamąjį meną.
A. Račiūno epiškas pasakojimas
J. Gruodžio mokinys ir tradicijų tęsėjas Antanas Račiūnas (1905–1984)
fortepijoninėje kūryboje vadovavosi klasikinėmis raiškos priemonėmis ir nacionaline
tradicija. Labai vaizdžiai A. Račiūno muzikinius vaizdus apibūdino muzikologė
D. Palionytė: „Šio kompozitoriaus muzikai būdingas epiškas pasakojimas. Ramią,
lyrizmo kupiną muzikos tėkmę dažnai nutraukia teatrališkai ryškūs, impulsyvūs vaizdai,
dramatinė gaida. viena kitą gena mintys, keičiasi nuotaikos“. (Palionytė 1987: 55).
Račiūno baladės atspindi romantines nuotaikas, pasižymi emocine raiška,
paprastai ir aiškiai dėstoma mintimi, koloritiniu instrumento skambėjimu. Mažesnės
apimties fortepijonines pjeses A. Račiūnas sujungė į programinius ciklus „Vilnelė“ ir
„Ratnyčėlė“. Šiose pjesėse kompozitorius panaudojo savitas moduliacijas, šalutinių
laipsnių septakordus ir jų apvertimus. Temos intonaciškai nesudėtingos, kartais
asocijuojasi su senovinėmis lietuvių raudomis.
„Legenda“ ir Scherzo dviems fortepijonams pratęsia neoromantinio stiliaus
tradicijas. Elegiško pobūdžio „Legenda“ pasakoja apie dramatiškus ir skaudžius praeities
įvykius. Jos temai kompozitorius panaudojo autentišką lietuvių liaudies dainos „Išėjo
tėvelis į žalią girelę“ melodiją, kurios derminius bruožus išryškina nuosekliai diatoniška
harmonija. „Ši tema duoda impulsą dinamiškiems kiek improvizacinio pobūdžio
epizodams, tartum atkuriantiems patį įvykių procesą“. (Ambrazas, 1974, p.6).
„Legendos“ atlikimą labai praturtintų vaizduotėje susikurtas įvykių scenarijus,
pasitelkiant A. Račiūno pamėgtą legendą apie žiaurų bajorą Čičinską ir jo prasmegusį
dvarą.
Pjesė Scherzo– liaudiško muzikavimo stilizacija. Tai žaismingas, kupinas jumoro
kanonas, primenantis skudučių skambėjimą.
Scherzo

12
Formuojant A. Račiūno kūrinių muzikinį vaizdinį sunkiausia atlikėjui
kaleidoskopiškoje būsenų ar nuotaikų kaitoje pajausti vienovę, juolab, kad būsenos
dažnai nesusietos priežastiniais ryšiais, giliau nemotyvuotos. Tačiau ši nuotaikų kaita
imponuoja įvairove ir dekoratyviu raiškumu.
B. Dvariono poetiniai paveikslėliai
Įvairiapusiu talentu buvo apdovanotas pianistas, dirigentas, kompozitorius ir
pedagogas Balys Dvarionas (1904 – 1972). Turtingame ir įvairiame Balio Dvariono
kūrybiniame palikime svarbią vietą užima fortepijoninė muzika: 2 koncertai fortepijonui
ir orkestrui ir apie 50 atskirų ar į ciklus sujungtų fortepijoninių pjesių.
Kūriniams fortepijonui, kaip ir visai jo kūrybai, būdingas melodingumas, artimai
susijęs su lietuvių liaudies dainų intonacijomis, nesudėtinga harmonija. Turtingas
dvasinis pasaulis, laki fantazija jam padiktuoja gausią tematinę medžiagą, kuri, dažnai
nepakankamai išvystyta, teikia jo kūrybai tam tikro improvizaciškumo, rapsodiškumo.
Tai pastebima ir pačiuose brandžiausiuose jo kūriniuose.
„B. Dvariono pjesės – tai nedideli, nuoširdūs ir išradingi pasisakymai, atskleidžią
gana plačios skalės įvairialypį turinį: lyrika ir humoras, žanriniai vaizdeliai ir stilizacijos,
peizažinės ir intymių susimąstymų nuotaikos. Folklioriniai motyvai, retrospektyvūs
„apsilankymai“ lyg praėjusių laikų muzikoje, puikus improvizatoriaus talentas ir
instrumento pažinimas pripildo šią kūrybą įvairiausių spalvų ir nuotaikų, ir visur
atpažįstame jos autorių iš būdingos melodijų sąskambių šilumos“. (Landsbergis 1981:
92).
Beveik visus savo mažosios formos fortepijoninius kūrinius B. Dvarionas pats
sujungė į ciklus. Pedagoginiame repertuare ypač mėgstama siuita „Žiemos eskizai“.
Programinėje B. Dvariono siuitoje „Žiemos eskizai“ (1957 m.) jaučiamas rapsodijinis,
improvizacinis pradas. „Siuita atskleidžia poetinius gamtos vaizdus, suvoktus tarsi per
vaiko psichologiją. Aiškiai jaučiamas kompozitoriaus noras prasiskverbti į vaikišką
pasaulėjautą, duoti valią fantazijai, įvaizdžiams. Išskirtinis šio ciklo bruožas yra ryškus
charakterių kontrastingumas, pasireiškiąs teminėje medžiagoje, faktūroje“ (Želvys 1980:
57). Pjesė „Pirmosios snaigės“ patraukia švelniu koloritu, originalumu, trapumu,
krištoliniu skambėjimu:

13
Antroji pjesė „Su rogutėmis nuo kalniuko“ – linksma, džiaugsminga, išdaigiška,
kupina dvarioniško humoro žanrinė scena, pasižyminti virtuoziniais elementais –
pasažais, šuoliais, glissando:
Pjesėje „Apsnigtas miškas“ vyrauja impresionistinė nuotaika. Jau
pirmuose taktuose kompozitorius atskleidžia niūroko ir paslaptingo žiemos
miško paveikslą:

14
Naujas kontrastas – pjesė „Senis besmegenis “. Tai lyg savotiškas šokis su tvirtu
ritmu ir sinkopėmis. Pjesės charakterį paryškina sodrus, žemas registras ir akordinė
faktūra:
Toliau seka pakili ir nuotaikinga pjesė „Čiuožykloje“. Pjesė „Paukšteliai žiemą“ kuria
elegišką nuotaiką. Jos pradžioje teminės medžiagos elegiškumą kompozitorius perteikia
orkestrinėmis spalvomis:
Pjesė „Naujieji metai“ – iškilmingas, šventinis finalas, su fanfarinio pobūdžio
įžanga. Joje dinamikos augimas atkuria vis didėjančio džiaugsmo artmosferą. Pjesės
pabaigoje priartėjama prie orkestrinio skambesio.
Šioje siuitoje atsispindi visos to meto vaikų žiemos pramogos: pirmojo sniego
laukimas, senio besmegenio lipdymas, lėkimas su rogutėm nuo kalniuko švilpiant vėjui,
paukštelių globojimas, vakaras lauko čiuožykloje grojant muzikai, girgždant sniegui ir
spindint žvaigždėms, pagaliau triukšmingas Naujųjų metų sutikimas. Visa tai kiekvienam
sukelia daugybę emocijų ir palieka neišdildomą įspūdį.

15
Reiktų paskatinti jaunuosius atlikėjus mokytis pastebėti, fiksuoti ir prisiminti savo
įspūdžius bei emocijas, patiriamas kasdieniniame gyvenime, stebint gamtą, bendraujant ir
t.t. Atliekant kūrinius, svarbu gebėti vaizduotėje atkurti kūrinio nuotaikai giminingas
emocijas ir jomis „sušildyti“ savo atlikimą, suteikiant jam betarpiškumo, individualumo
ir savitumo.
B. Dvarionas gerai pažinojo jauno atlikėjo vidinį pasaulį ir poreikius. Daugelį
fortepijoninių miniatiūrų jis parašė savo dukrai Aldonai, kuri tuo metu mokėsi skambinti
fortepijonu.
Ciklas „Mažoji siuita“ žavi ryškiu charakteringumu, griežtais konstruktyviniais
sprendimais, faktūros tikslingumu. Kompozitorius randa vis naują būdingą detalę,
įgalinčią geriau atskleisti individualius pjesės bruožus.
„12 pjesių fortepijonui“ skiriasi nuo dviejų minėtųjų ciklų kai kuriomis naujomis
teminės medžiagos plėtojimo ypatybėmis. Šis ciklas daug polifoniškesnis už anksčiau
minėtuosius kūrinius. Jame naudojami imitacinės ir pobalsinės polifonijos plėtojimo
būdai praturtina muzikinį audinį ir išryškina dainingumą.
Vėlyvojo kūrybos laikotarpio kūriniai: Preliudas B–dur, „Prie senos varpinės“,
„Pėdos“, „Miražas“, „Trys mikropreliudai“yra labiau psichologizuoti. Pjesėje „Prie senos
varpinės“ disonansinis varpo skambesys, jo tylus skundas ir aimana (triolinis
šešioliktainių judėjimas) persunkti giliu psichologizmu.
„Prie senos varpinės“
Ryškūs charakteriai, sugebėjimas nuostabiai lakoniškai, dviem trimis štrichais
perteikti pačią muzikinės minties esmę, be to, subtilus žanro pojūtis suteikia jo
programinėms miniatiūroms nepakartojamą žavesį.
Nemažo populiarumo sulaukė du B. Dvariono koncertai fortepijonui su orkestru.
Koncertas g-moll atspindi turtingą ir įvairų vidinį pasaulį. Koncertas e–moll –
jaunatviškas, svajingas. Abiejuose koncertuose skamba liaudies dainų bei kompozitoriaus
mėgiamų sutartinių ir polkų intonacijos.
Nuoširdi ir suprantama B. Dvariono muzika skatina atlikti kūrinius laisvai,
emocionaliai ir išraiškingai. Ji pažadina jaunųjų atlikėjų saviraišką, skatina ieškoti savo
santykio su atliekamu kūriniu. Nors B. Dvariono kūriniai techniškai nėra labai sudėtingi,

16
tačiau jie kelia nemažai meninių uždavinių – reikalauja garso išraiškingumo, frazuotės
lankstumo, štricho ir dinamikos įvairumo, subtilaus charakterio pajautimo.
S. Vainiūno impresionistiniai gamtos vaizdai
Kitas tos pačios kartos menininkas, įrašęs ryškų puslapį į lietuvių fortepijono
meno raidą, yra kompozitorius, pianistas ir pedagogas Stasys Vainiūnas (1909–1982).
Pagrindinė S. Vainiūno kūrybos sritis – fortepijoninė muzika. S. Vainiūnas, kaip
ir B. Dvarionas, kūrė išraiškingas ir vaizdingas programines bei neprogramines pjeses,
pasižyminčias turtinga melodika, spalvingomis moduliacijomis, ritminiu įvairumu,
gausiai naudojamais lietuvių liaudies folkloro elementais. Tačiau S. Vainiūno
fortepijoninis stilius įvairesnis ir virtuoziškai sudėtingesnis, labiau išplėtotos muzikos
formos. Jaunystės periodo miniatiūrose atsiskleidė daugelis vėliau išryškėjusių
S. Vainiūno stiliaus bruožų: koloritinė impresionizmo maniera, improvizacinis muzikos
pobūdis, virtuozinės fortepijoninės išraiškos priemonės, savitas nacionalinės muzikos
elementų panaudojimas.
Vienas populiariausių kompozitoriaus kūrinių yra „Mažoji vabzdžių siuita“,
išsiskirianti pianistiškumu bei ryškiais muzikiniais vaizdais. Visos pjesės greito tempo,
virtuoziškos, parašytos paprasta trijų dalių forma, kontrastuoja fortepijoninės faktūros
įvairumu. Kiekvienoje pjesėje iškyla tam tikra techninė užduotis ir šiuo atžvilgiu siuitos
dalys prilygsta mažiems koncertiniams etiudams. Šiame virtuoziškame kūrinyje nemaža
išradingumo ir humoro. Įkyrų uodo zvimbimą imituoja ilgas trelis aukštame registre bei
glissando, chromatinė laužytų oktavų slinktis staccato kairėje rankoje:

17
Grakštų drugelio plasnojimą atkuria ažūriniai arpeggio, vapsvos skridimą – chromatiniai
pasažai. Ypač spalvinga siuitos pjesė – „Žiogas“:
Kompozitoriui pavyko minimaliomis priemonėmis sukurti žaismingą ir labai
dinamišką žiogo muzikinį paveikslėlį: jo šuoliukus taikliai imituoja stakatinė sekundų
figūra, o staigų dingimą – į kraštinius registrus pabiręs akordas bei pauzė. Pastarosios
reikšmingumą visad pabrėždavo kompozitorius, interpretuodamas šią savo pjesę.
Daug peno jaunojo atlikėjo vaizduotei gali duoti siuitos personažų stebėjimas
gamtoje, kur jo laukia daugybė netikėtų įspūdžių – ir nustebimas, ir sužavėjimas, ir ko
gero pasipiktinimas (greičiausia uodu). Šių įspūdžių dėka jam turėtų gyvai atsiskleisti
visos pjesių detalės, o svarbiausia – emocinis santykis su pjesių „herojais“. Galbūt kiltų
mintis ir pačiam pabandyti muzikinių raiškos priemonių pagalba perteikti jį sudominusio
gamtos reiškinio paveikslą.
Gamta teikė S. Vainiūnui daug įspūdžių ir inspiravo ne vieną jo kūrinį. Siuitoje
„Gimtinės pievose“ kompozitorius tarsi grįžta prie subtilaus kolorito impresionistinių
vaizdų, apgaubdamas juos paslaptingumo skraiste, fantazija. Siuitą sudaro penkios pjesės.
Didžiausio populiarumo susilaukė „Auštantis rytas“ ir „Pakalnutės žydi“. „Auštantis
rytas“ tarsi užfiksavo gamtos akimirkas nuo saulės patekėjimo iki skaistaus švytėjimo
vidurdienį (dinaminis augimas nuo ppp iki fff). Per visą pjesę varijuojamas charakteringas
motyvas, kuris tampa ir ostinatine figūra. Pjesė „Auštantis rytas“ savo įtaigumu žadina

18
atlikėjų emocijas ir meninę vaizduotę, daro poveikį klausytojams, gal todėl ji ligi šiol
tokia populiari, dažnai skambanti koncertinėje scenoje.
„Auštantis rytas“
Vėlyvajam S. Vauniūno kūrybos laikotarpiui priklauso miniatiūrų ciklas
„Aštuonios nuotaikos“. Kiekviena ciklo pjesė – tai išbaigtas ir ryškus muzikinis
paveikslėlis. Atlikėjui atsiveria įvairiausių nuotaikų kaleidoskopas – susikaupimas,
paslaptingumas, nerimas, veržlumas, žaismė, nenutrūkstamas judėjimas. Sugebėjimas
maža pjese išreikšti gilų turinį yra vertingiausias šio ciklo bruožas.
Simboliška, kad paskutinis S. Vainiūno fortepijoninis kūrinys – siuita „Vaikų
kampelis“ buvo skirta mažiesiems pianistams. S. Vainiūnas – prityręs pianistaspedagogas
galvojo ne tik apie šių muzikinių paveikslėlių meninį vaizdą, bet ir apie
pianistinių įgūdžių ugdymą, faktūros įvairovę. Penkios siuitos dalys išdėstytos kontrasto
principu. Labiausiai iš jų išplėtota „Maža sutartinė“. „Liūdnoje dainelėje“ ir „Lopšinėje“
atspindi vėlyvajam jo kūrybos laikotarpiui būdinga nostalgija.

19
„Maža sutartinė“ iš siuitos „Vaikų kampelis“.
Polinkis į skercinį muzikos pobūdį ir harmoninės kalbos disonansiškumą
paskatino kompozitorių domėtis sutartinėmis. Jos atvėrė daugybę naujų išraškos
galimybių ir tapo pagrindiniu jo kūrybos šaltiniu. Sutartinių motyvai skamba Rapsodijoje
dviem fortepijonams su orkestru, Koncertuose fortepijonui su orkestru ir daugelyje kitų
kūrinių.
Keturi S. Vainiūno Koncertai fortepijonui su orkestru įrašė ryškų puslapį lietuvių
fortepijono meno raidoje. Koncertams būdingas harmoninės kalbos šviežumas, ritminis
lankstumas, gausiai naudojamos polifoninės priemonės, spalvinga orkestruotė,
virtuoziškai traktuojama solisto partija.
Gilinantis į kompozitorių stilių pravartu pastudijuoti jų gyvenamąją epochą.
S. Vainiūno, kaip ir B. Dvariono bei A. Račiūno gyvenimo ir kūrybos branda praėjo
Sovietų okupacijos laikais, kai menas tarnavo ideologijai ir buvo reguliuojamas partinės
nomenklatūros. Galbūt šiuolaikiniam jaunimui šių kompozitorių muzika atrodo kiek
senamadiška, tačiau reikia nepamiršti, kad tuo metu mene privalomai vyravo sacialistinis
realizmas, o bet kokios modernizmo apraiškos buvo draudžiamos. Netgi viename iš
populiariausių S. Vainiūno kūrinių – Fortepijoniniame koncerte Nr. 2 e–moll, op. 22
(1952) buvo įžiūrėta žalingų tendencijų. Nors koncertas akivaizdžiai liaudiškas, jame
kompozitorius gausiai citavo liaudies dainas arba jų stiliumi kūrė pagrindines kūrinio
temas, tačiau vistiek buvo kritikuojamas dėl per didelio žavėjimosi sutartinių disonansais,
o tai, neva, jau kvepia formalizmu.
S. Vainiūno fortepijoninis stilius yra pakankamai sudėtingas, todėl atliekant jo
kūrinius būtina analizuoti kūrinių formą, harmoninę kalbą, faktūrą, techninius sunkumus.
S. Vainiūno fortepijoniniai kūriniai yra puiki medžiaga muzikinio mąstymo, intonacinės
klausos vystymui, pianistinių įgūdžių formavimui, technikos tobulinimui. Jo muzika
skatina domėjimąsi mus supančiu pasauliu, gamta. Įdomu pasekti, kaip visiems pažįstami
gamtos vaizdai ar reiškiniai muzikos kalbos ir išraiškos priemonių pagalba tampa
muzikiniu vaizdu. S. Vainiūno kūriniai skatina vaizduotę ir fantaziją.

20
Septintame dešimtmetyje pradžioje į lietuvių muziką atėjo nauja kompozitorių
karta: V. Barkauskas, A. Bražinskas, V. Laurušas, A. Rekašius, O. Balakauskas,
B. Kutavičius, F. Bajoras ir kiti. Jų atėjimas labai atgyvino lietuvių muziką, kadangi šios
kartos kompozitoriai prabilo nauja, šiuolaikine muzikine kalba. Lietuvių muzikos
modernėjimui didelės reikšmės turėjo ir tuometinės viduriniosios kompozitorių kartos
kūryba – tai ekspresionistinė Eduardo Balsio (1919 – 1984) bei neo – klasikinė Juliaus
Juzeliūno (1916 – 2001) muzika.
A. Rekašiaus teatrališkos pjesės
Antano Rekašiaus (1928 – 2003) kūryba išsiskiria ypatinga ekspresija ir
temperamentu. Jo kompozicijoms nesvetimas humoras, pašaipa ir groteskas, jose
sutinkame įvairių epochų muzikos stilizacijų, sonoristinių epizodų, džiazo muzikos
elementų. Kompozitorius nebijo banalesnių melodijos vingių ar primityvesnės
harmonijos – jo muzikoje atsispindi kasdienybės patirtis. Tačiau ta patirtis kartais įgauna
visiškai netikėtą prasmę, kai žaismingumas susipina su netikėtu grauduliu, groteskas – su
nerimu. Svarbų vaidmenį jo muzikoje vaidina skambesio spalva, tembras, garso išgavimo
būdas.Tai atvirai teatrališka raiška, kur svarbiau yra charakterių ryškumas,
temperamentas, netikėtumai ir kontrastai.
Pakankamai gausiame A. Rekašiaus vaikiškų piesių palikime populiariausi yra
programiniai pjesių ciklai „Pievutė“(7 pjesės) ir „Mano žaislai“(10 pjesių). Pastarasis
ciklas patraukia vaizdingumu, emocionalumu ir spalvingumu. Kompozitorius naudoja
neįprastus sąskambius, juos pajungdamas kiekvieno žaislo charakteristikai: „aštriais
disonansiniais akordais „mušeika gaidys“ drasko priešo skiauterę, „Ligonis kiškutis“
dejuoja skausmingais intervalais“ (Krakauskaitė 1964: 5). Nenutrūkstantis „Dviratuko“
lėkimas, svajingai patraukli „Sapno“ melodija, „Paukščiukų“ čirenimas sekundomis savo
raiškiu teatrališkumu žadina mažųjų fantaziją.
„Mušeika gaidys“

21
Vaikams patinka charakteringa muzika. Jie imlūs įspūdžiams, todėl intuityviai
pagauna ryškų charakterį, groja įsijautę, būna dėmesingi detalėms.
L. Povilaičio vaizdingos miniatiūros
Kompozitorius, pianistas, pedagogas Leonas Povilaitis (1934 – 2007) nemažai
rašė fortepijonui, ypač muzikos vaikams – siuitas, pjesių ciklus, variacijas liaudies dainų
temomis. Daug metų dirbęs pedagoginį darbą, jis puikiai žinojo ugdymo tikslus, metodus
ir problemas. Kompozitoriui buvo nesvetimas ir jaunojo atlikėjo vidinis pasaulis – jo
lūkesčiai, svajonės, o taip pat ir techninės galimybės įvairiuose amžiaus tarpsniuose.
Kompozitoriaus, pianisto ir pedagogo profesijų sintezė turtino jo fortepijoninę kūrybą,
pozityviai veikė kompozicinį mąstymą, turėjo įtakos jo kūrinių muzikinių vaizdų, garso
išgavimo būdų, faktūrų, spalvinių niuansų, pedalizacijos, technikos rūšių panaudojimo
įvairovei. Pagrindiniai L. Povilaičio fortepijoninės kūrybos bruožai – programiškumas,
vaizdingumas, nacionalinis koloritas. Kūriniai „Pasaka“, „Sutartinė“, „A la Chopin“,
Tokata, „Keturios pjesės“ (4 rankom), „Pokalbis su J. S. Bachu“, „Devyni programiniai
etiudai – paveikslėliai“ ir kt. yra puiki dirva atlikėjų meninės individualybės raiškai. Jie
leidžia pademonstruoti muzikinį mąstymą, kūrybinę vaizduotę, temperamentą, įvairių
fortepijoninės technikos rūšių įvaldymą.
Besidominčius senovinio Vilniaus vaizdais galima paskatinti atlikti keletą pjesių
iš L. Povilaičio ciklo „Vilniaus graviūros“ (10 pjesių). Jame seniai praėjusių laikų
personažai ir vaizdai tokie ryškūs ir spalvingi, lyg būtų ką tik nužengę iš senų graviūrų:
„ Senas žydas Gaono gatvelėje“ iš „Vilniaus graviūrų“

22
O. Balakausko intelektuali kūryba
Didelį atlikėjų susidomėjimą kelia vieno iš savičiausių ir produktyviausių lietuvių
kompozitorių Osvaldo Balakausko (g. 1937) kūryba. Jo ciklas vaikams „Devynios
pasakos“ (1964), išsiskiria patraukliu turiniu, ryškiom nuotaikom, emociniais kontrastais,
keliančiais daugybę asociacijų, lavinančiais vaikų fantaziją. Šiame cikle atsiskleidžia
nemažai vaikų mėgiamų ir įsimintinų pasakų personažų: užburta skrynelė, ragana, vaikus
užliūliuodavusi, broliai, į karą išjoję, meška, mokėjusi šokti, nugrimzdęs dvaras, gintarinė
pilis ir pan. Šiose pjesėse dera šiuolaikinės muzikos atradimai ir nuoširdi raiška,
paprastumas ir išradingumas.
„Apie užburtą skrynelę“ (Nr.2) kompozitorius pasakoja pasitelkęs plačios
apimties melodiją ir improvizacinį ritmą :
2. „Apie užburtą skrynelę“
Daugelio pjesių melodikoje jaučiamos liaudies dainų intonacijos (pjesės Nr. 1, 3, 4, 5, 9).
Pasakoje „Apie brolius, į karą išjojusius“ (Nr. 5) žirgo šuoliavimą primena tolygi ritminė
pulsacija. „Apie raganą, vaikus užliūliuodavusią“ (Nr. 6) pasakojama naudojant
disonansinius sąskambiais, šuolius, slinktis sumažintais ir padidintais intervalais. Lopšinę
primenantis ostinatinis kairės pritarimas čia derinamas su šuoliais melodijoje, tarsi
nutrauktomis frazėmis ir pan.:
6. „Apie raganą, vaikus užliūliuodavusią“

23
Pjesių fantastiškumą paryškina įdomūs koloritiniai efektai, išgaunami derinant diatoniką
ir chromatiką:
7. „Apie nugrimzdusį dvarą“
„Devynios pasakos“sukurtos neįmantria forma (paprastieji periodai, trijų dalių
struktūros), tačiau kai kurios pasakos (Nr. 4, 7, 8, 9) pasižymi sudėtingais faktūriniais
sprendimais. Išradinga artikuliacija ir faktūra (daugiaplaniai linijiniai dariniai, šuoliai,
paralelizmai ir pan.) sukelia nemažai techninių sunkumų atlikėjams, kuriuos būtina
įveikti, norint raiškiai ir charakteringai atlikti pjeses.
8. „Apie gaidelį, poną sugubijusį“

24
O. Balakausko ciklas meniškai įdomus: jame atsiskleidžia kompozitoriaus noras
kalbėti su vaikais jiems suprantamai, vaizdingai, bet kartu rafinuotai, vengiant
iliustratyvumo.
O. Balakausko „Trims kaprizams“ (1973) būdingas ritminis ir intonacinis
turtingumas. 12 garsų serija čia tarnauja kaip spalva, jaučiamas klasikinio griežtumo
siekimas, banalumo vengimas. Šiuos kūrinius galėtų atlikti konservatorijų studentai:
I
Norint geriau suprasti O. Balakausko kūrybą, verta įsiklausyti į jo originalias
mintis: „Man atrodo, kad ne kokie nors gamtos stebėjimai, ne filosofija, o pačios muzikos
sandaros, konkrečiai – harmonijos idėjos nulemia mano pasirinkimus“ – sako
kompozitorius, paklaustas, kaip gimsta muzikinė mintis, pats kūrinio branduolys.
(Katinaitė 2008: 19). Jo kūryboje vyrauja konstruktyvus ir racionalus pradas, todėl
atliekant kūrinius netinka romantinės raiškos priemonės. Kompozitoriui svarbiausi
muzikos parametrai yra ritmas, harmonija, melodija.
O. Balakausko muzika, pateikdama atlikėjui daug įdomių kūrybinių užduočių, visų pirma
praturtina jo intonacinę klausą, muzikinį mąstymą ir intelektą. Tai ypač aktualu jauno
atlikėjo ugdymui, kadangi pastaruoju metu ir interpretacijos mene vis plačiau įsigali
intelektualiosios tendencijos.
J. Bajoro kalbėsenos melodika
Felikso Bajoro (g.1934) kūryba kartais yra siejama su „naujuoju folklorizmu“,
nors čia nėra liaudies muzikos rekonstrukcijų ar stilizacijų. Bajoro kūriniai išsiskiria
organišku melodinės linijos plėtojimu, kurioje galima išgirsti šnekamosios kalbos
intonacijų. Kompozitoriaus melodijos artimos liaudiškoms, jose išlaikoma specifinė
laisvo ritmo liaudiška atlikimo maniera su daugybe reikšmingų pauzių. Jo muzikos
tautiškumą sąlygoja unikalus giliausiųjų folkloro klodų, liaudiškos atlikimo manieros,
lietuviškos „kalbėsenos melodikos“ – intonacijos ir žodžio susijungimas. Profesorius
Vytautas Landsbergis vaizdžiai pastebėjo, kad visi F. Bajoro muzikos motyvai, ritmai,
garsai, štrichai kalba tarsi žodžiais. (Landsbergis 1981). Kompozitoriaus kūriniuose greta
liaudies muzikos galima aptikti įvairių stilių – neoromantizmo, ekspresionizmo,
neoklasicizmo, kartais ir populiariosios muzikos pėdsakų.

25
F. Bajoro „14 pjesių fortepijonui“ - įdomus ir vertingas opusas. Pjesės išdėstytos
augančio faktūrinio sudėtingumo principu: nuo mažų tarsi vaikiškų pjesių (1, 2, 4, 7, 9)
iki sudėtingos baigiamosios (14). Čia persipina liaudiškumas ir individualumas. Muzika
pasižymi tai jumoru, tai liūdesiu, tai vienu ir kitu kartu. Pjesės meistriškai
sukomponuotos – kiekviena detalė išbaigta ir charakteringai turininga. Kai kurios pjesės
pakankamai virtuoziškos ir reikalauja nemažo atlikimo meistriškumo.
Pjesė Nr.1
Konservatorijų repertuare naudotinos F. Bajoro Variacijos Nr. 2 (lietuvių liaudies
dainos „Augino motulė“ tema) puikiai sintezuoja šiuolaikines muzikos raiškos
priemones, neįprastas folkloro panaudojimo galimybes ir konstruktyvias pastarųjų
dešimtmečių kūrybines tendencijas:
Reiktų paskatinti jaunąjį atlikėją atkreipti dėmesį į kalbą. Giluminį F. Bajoro
muzikos tautiškumą galima suprasti tik gerai įsiklausius į lietuviškos kalbėsenos
intonacijas, melodiką ir ritmiką, išgirdus ir pajautus, kokia spalvinga, intonaciškai
turtinga, ritmiškai ir melodiškai įvairi yra šnekamoji kalba, kokios reikšmingos pauzės,
kaip kalbėsenoje atsiskleidžia charakteris, emocijos, nuotaikų kaita. F. Bajoro muzika yra
pakankamai sudėtinga jauniems atlikėjams, pripratusiems prie bel canto tipo melodikos,
tačiau „kalbėsenos melodikos“ pajautimas labia praturtintų jų intonacinę klausą, muzikinį
mąstymą, raiškos priemones.

26
V. Barkausko dinamiški muzikiniai vaizdai
Bene daugiausia įdomios ir vertingos fortepijoninės muzikos pedagoginiam ir
koncertiniam repertuarui sukūrė Vytautas Barkauskas (g. 1931 m.).
V. Barkausko fortepijoninio stiliaus formavimuisi didelės įtakos turėjo XX a.
žymiųjų kompozitorių fortepijoninė kūryba, jų požiūris į instrumentą. Dauguma kūrinių –
programinės miniatiūros. Kompozitoriaus pjesėms būdingas daugiaplaniškumas,
aktyvaus ir ekspresyvaus ritmo pabrėžimas, konstruktyvių ir emocinių elementų
suderinimas, spalvinis harmonijos traktavimas, lankstus metras ir ritmas. Nepaprastai
įvairi ir gyva kūrinių dinamika. Kompozitorius pabrėžia dinamikos reikšmę, kviečia
įsiklausyti, ieškoti, gėrėtis instrumento galimybėmis. Daugelyje fortepijoninių kūrinių
panaudotos šiuolaikinės išraiškos priemonės: dodekafonija, sonoristika, aleatorika,
puantilistika. Turtinga kūrinių harmoninė kalba. Šalia tercinės struktūros akordų
naudojami kvartinės, mišrios struktūros akordai, poliakordai ir kt. Kompozitorius
neatsisako ir tradicinių išraiškos priemonių, stengiasi rasti naujas jų panaudojimo
galimybes.
Svarbią vietą V. Barkausko kūryboje užima fortepijoniniai kūriniai vaikams ir
jaunimui, kuriuose atsispindi visi minėti jo kūrybos bruožai . V. Barkauskas nepamiršo ir
pačių jauniausių atlikėjų – „Septynios pjesės vaikams“ skiriamos pradiniam mokymui.
Penkių pjesių ciklas „Paslaptis“ jau kiek vyresnius vaikus pratina prie šiuolaikinio
muzikos skambėjimo ir nesudėtinga forma atskleidžia jiems artimus vaizdus. Tai
vaizdžios programinės miniatiūros, kuriose ypač pabrėžiama aktyvaus ritmo reikšmė.
Serijinė technika čia naudojama laisvai, laikantis tik bendrų principų, o visas dėmesys
sutelkiamas į muzikinį vaizdą. Visi minėti kompozitoriaus kūriniai parašyti gerai
pažįstant savo muzikos būsimą atlikėją, jo vidinį pasaulį ir poreikius.
Ciklas 4 rankoms „Penki Vytuko paveikslėliai“ patraukia įdomiais muzikiniais
vaizdais ir išraiškos priemonių įvairove. Pjesės gretinamos kontrasto principu. Pirmoje
pjesėje žaismingą nuotaiką kuria antrosios partijos nenutrūkstantis šešioliktinių
judėjimas. Tuo metu pirmojoje partijoje vyrauja lyrinė melodija, kai kur netikėtai
pertraukiama staigių akcentų:
Secondo
Primo

27
Antroji – žaisminga. Joje panaudotos puantilistinės priemonės:
Secondo
Primo
Trečioje pjesėje grožimasi harmoniniais sąskambiais, atspalviais. Ketvirtoji – motorinė,
labai linksma, nuotaikinga ir išdaigiška. Čia greta nenutrūkstamo šešioliktinių judėjimo
naudojami klasteriai bei glisandai. Penktoji pjesė sonoristinė. Joje įdomiai išnaudotos
instrumento garsinės galimybės. Kai kuriose pjesėje abiem atlikėjams tuo pačiu metu
keliami visai skirtingi reikalavimai. Tai suteikia pjesei daugiaplanį charakterį, o
ansamblinį grojimą daro itin patrauklų. „Penki Vytuko paveikslėliai“ susilaukė didelio
susidomėjimo. Įdomus pjesių turinys, ryškios nuotaikos, emociniai kontrastai kelia
daugybę asociacijų, lavina fantaziją.
„Žiema 1982“ – penkių dalių ciklas fortepijonui keturioms rankoms.
Kompozitorių įkvėpė fantastiški žiemos vaizdai: begalinė sustingusi jūra, akinančiai
saulėje blizgantis ledas, apšerkšnijusios skarotos eglės.
Vyresniems klasių repertuarą gali praturtinti „Mažoji siuita“ bei „Elegija ir
fantastinė tokata“. Šiuose kūriniuose autoriaus pasirinktos faktūros minimalumas
kompensuojamas dinamikos ir tembrų įvairove, koncentruota emocine įtampa. Elegija
tarsi kalba apie nesugrįžtamą laiko tėkmę – akordai skamba šaltai ir lygiai, tarsi
laikrodžio dūžiai. Tokata – motorinė. Joje vyrauja aktyvus ritminis pradas. Temos
motyvas labai veržlus, intensyvus, akcentuotas. Kompozitorius meistriškai organizuoja
bei plėtoja muzikinę medžiagą, kulminacijoje pasiekdamas didelę įtampą. Kulminaciniai
akordai fff skamba grynai perkusiškai. Tokata užsibaigia klasteriu žemame registre, kurio
fone skambantis ostinatinis šešioliktinių motyvas staiga netikėtai nutrūksta.
„Legenda apie M. K. Čiurlionį“ Nr. 1 pasižymi ekspresyvia raiška, emociniais
kontrastais, vaizdingu programiškumu. Pjesėje panaudota 12 tonų serija, besidalinanti į
dramaturgiškai kontrastuojančias grupes. „Legendoje“ racionalumas dera su
emocionalumu bei spalvinga fantastika. Joje prasmingai atsiskleidžia M. K. Čiurlionio
dvasinis turtingumas, harmonijos siekimas, jo dramatiškas likimas.

28
„Legenda apie M. K. Čiurlionį“ Nr. 1
V. Barkauskas sukūrė savą fortepijoninį braižą ir savą požiūrį į instrumento
galimybes. Jo kūriniai skatina atlikėją ieškoti garso įvairovės: iš vienos pusės jie leidžia
traktuoti fortepijoną kaip perkusinį instrumentą, o kartu – gėrėtis jo koloristinėmis,
tembrinėmis, dinaminėmis savybėmis. Jaunasis pianistas turi įvaldyti ir specifinius garso
išgavimo būdus, kurių reikalauja pasitaikantys įvairūs akcentuoti akordai, plačios
apimties akordų kaskados, klasteriai ir kt. Kartais jie būna grynai dekoratyvūs, tačiau
kūrinio faktūrai suteikia nepakartojamą atspalvį. Svarbų vaidmenį atlikime vaidina
pedalas. Neretai pedalu kuriami ryškūs koloritiniai ir aleatoriniai efektai.
Charakteringoms ir judrioms pjesėms reikia greitos atlikėjo reakcijos, racionalių rankų
judesių, aktyvių pirštų. Kompozitoriaus kūriniai leidžia pademonstruoti virtuozinius
sugebėjimus, ryškų temperamentą, intelektualų mąstymą bei fortepijono raiškos
priemonių įvaldymą.
Vaizdinga, sceniška, dinamiška ir aktyvi V. Barkausko muzika žadina
emocionalumą ir iniciatyvumą, fantaziją ir intuiciją, suteikia daug džiaugsmo akimirkų
viešo atlikimo metu. Ji mėgiama ir atlikėjų, ir klausytojų.

29
V. Laurušo spalvų polifonija
Minties gilumu ir spalvų simbolika patraukia Vytauto Laurušo (g. 1930)
monumentalus ciklas „Spalvų polifonija“ („Oranžinis preliudas“, „Oranžinė fuga“,
„Mėlynasis preliudas“, „Mėlynoji fuga“, „Žaliasis preliudas“, „Žalioji fuga“, „Geltonasis
preliudas“, „Geltonoji fuga“, „Baltasis preliudas“, „Baltoji fuga“, „Juodasis preliudas ir
fuga“). Šį ciklą kompozitorius kūrė etapais nuo 1981 iki 1993 metų.
„Spalvų polifonija“ pagrįsta serijine technika. Improvizacijas primenantys
preliudai jungiami su griežtos struktūros fugomis. Nuotaikų įvairovė, kurią perteikia
teminė medžiaga, asocijuojasi su spalva. Spalva čia turi tam tikros psichologinės būsenos
simbolį, padedanti perteikti gilius psichologinius išgyvenimus. Plati kūrinių emocinė
įvairovė – nuo nerūpestingumo ir susimąstymo iki tragiškų būsenų.
„Mėlynasis preliudas“
„Mėlynoji fuga“
V. Laurušo „Spalvų polifonijos“ faktūra nėra virtuoziškai sudėtinga, tačiau
polifoninio audinio išryškinimas, temų raiškos, dinaminių ir spalvinių niuansų
pajungimas giluminėms kūrinio idėjoms yra ne lengva, bet labai įdomi kūrybinė užduotis
atlikėjui.
J. Andrejevo išraiškingos pjesės
Julius Andrejevas (g.1942) yra kompozitorius, koncertuojantis pianistas ir
pedagogas. Gerai žinodamas instrumento specifiką, jis sukūrė fortepijoninių kūrinių,
pasižyminčių ne tik emociniu raiškumu, nuoseklia dramaturgija, poliritmija, įvairiomios
XX a. raiškos priemonėmis (serija, aleatorika), bet ir fortepijoninės faktūros bei
technikos panaudojimo įvairove – tai „Baladė Dvariono atminimui“, „Groteskas“,
„Paukščių takas“, „Pavargėlis“, „Užmirštas motyvas“ ir kt.

30
J. Andrejevo etiudas vaikams „Keturi plius trys“ – tai žaidimas kvintomis. „Norisi
atskirai įsiklausyti į taktų poras, į nebanalų tų segmentų grožį“. (Gedgaudas 1982: 5).
Žavus ir vaizdingas penkių programinių pjesių ciklas „Vaikystės prisiminimai“. Tai
subtili pjesė „Molio Motiejukas“, atskleidžianti vaikiško žaisliuko įvaizdį, ramios
nuotaikos, polifoniška pjesė „Senelė pasakoja“, linksmas „Palvas arkliukas“,valso
pobūdžio, trapi „Krištolinė kurpaitė“, vėjo gūsius primenantis „Aitvaras“.
Didelę reikšmę vaizduotės žadinimui turi išraiškingi J. Andrejevo pjesių
pavadinimai. Įtaigus, charakterį nusakantis pavadinimas padeda eiti teisinga linkme,
kuriant muzikinį vaizdinį.
„Aitvaras”
B. Kutavičiaus muzikinių vaizdų pasaulis
Vienas reikšmingiausių ir įtakingiausių šių dienų kompozitorių – Bronius
Kutavičius (g. 1932) yra sukūręs įspūdingų ir įsimintinų kūrinių fortepijonui.
B. Kutavičiaus Sonata fortepijonui muzikinių vaizdų atžvilgiu yra viena
įdomiausių šio žanro kūrinių, tačiau per sudėtinga jauniems atlikėjams. Konservatorijų
repertuare dažnai skamba „Trys metamorfozės“ bei „Du koliažai“dviems fortepijonams.
„Du koliažai“ – pagrįsti praeities muzikos stilizavimu, skirtingų rašymo technikų
gretinimu. Kompozitorius „baroko ir klasicizmo stiliumi sukurtas temas palaipsniui
išsisklaido į smulkias daleles, paskandina vibruojančiame garsų sraute, paskui vėl
„sumontuoja“ į vieningą organizmą. Koliažai kupini humoro“. (Ambrazas 1974: 6).
B. Kutavičiaus kūriniai vaikams: Variacijos, Barkarolė, Rondo – pasižymi glausta
forma, yra pilni fantazijos, vaikiškos poezijos ir naivumo. Jie skatina jaunojo atlikėjo
vaizduotę, iniciatyvą, saviraišką, norą improvizuoti, kūrybiškai atsiskleisti.

31
Variacijos
O. Narbutaitės mąsli lyrika
Lengvai iš muzikos atpažįstama, išskirtiniu savitumu pasižyminti „neoromantikų“
kartos kompozitorė Onutė Narbutaitė (g. 1956) nedaug kuria fortepijonui. Mažuosius
atlikėjus gali pradžiuginti „Trys pjesės dviem mažiems pianistams“ 4 rankoms. Pjesės
primena žaidimą ar kelionę su nuotykiais, kurioje atsiranda nebanalių programinių
asociacijų.
O. Narbutaitės „Keturi muzikiniai momentai“ atskleidžia subtilią kompozitorės
garsinę vaizduotę, „smulkių štrichų prisodrintą“, mąslią ir žavingą lyriką.
„Muzikinis momentas“ Nr. 1

32
A. Remesos sakralinės meditacijos
Klaipėdietis kompozitorius Alvidas Remesa (gimė 1951 m.) yra vienas iš
nedaugelio lietuvių kompozitorių, rašančių programinę sakralinę muziką. Fortepijoninė
A. Remesos kūryba negausi. Konservatorijų repertuarą praturtintų ciklai „Stigmos“ ir
„Sakramentalijos“, patraukiantys sakralumo ir šiuolaikiškumo vienybe. Kompozitorius
įkvėpimo semiasi apmąstymuose apie amžinąsias tiesas. Muzikos komponavime jis
sėkmingai derina viduramžių choralo techniką ir šiuolaikinės muzikos išraiškos
priemones.
Fortepijoninių miniatiūrų cikle „Stigmos“ kompozitorius gilia religine ir
meditacine dvasia piešia šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacijos momentą. Penkios
miniatiūros – tai apmąstymai apie penkias Kristaus žaizdas, stebuklingai atsivėrusias
šventajam La Vernos kalne:
Seni rožantėliai, medalikėliai, pageltę šventųjų paveikslėliai ir kitos šeimoje
saugomos relikvijos įkvėpė jį sukurti kitą fortepijoninių pjesių ciklą „Sakramentalijos“.
Ciklą sudaro penkios kontrasto principu išdėstytos ir viena dvasine idėja sujungtos pjesės.
Tai tarsi mozaikos, kuriose švelnią lyriką keičia nutrauktos, neišsakytos mintys, o
palaimingą meditavimą – dramatizmas ir veriantis skausmas. Šios pjesės – tai
apmąstymai apie esančius ir jau išėjusius artimuosius, apie amžinąsias vertybes ir
amžinojo gyvenimo viltį. Kūrinių idėjos atskleidimui reikalinga ypatinga dvasinė būsena,
kurią gali sustiprinti religinių tekstų skaitymas, didžiųjų meistrų paveikslų studijavimas.

33
Asmeninė dvasinė patirtis, meditacija tai pat gali kelti daugybę minčių, vaizdinių bei
asociacijų ir padėti įtaigiau atlikti, išreiškiant savo individualų požiūrį.
Minimalizmo žavesys ir čiauškančios mašinos
20 a. pabaigos lietuvių muzikai didelę įtaką padarė minimalizmas. Jis buvo viena
svarbiausių ir madingiausių krypčių lietuvių muzikoje 8 – 9 – ajame dešimtmetyje. Su
šiuo stiliumi susijusi B. Kutavičiaus, V. Bartulio, A. Martinaičio, Z. Virkšo ir kt. kūryba.
Daugelis kompozitorių vienokiais ar kitokiais būdais tebesinaudoja minimalizmo
idėjomis, dažniausiai transformuotomis ir praturtintomis nauja patirtimi.
9 – ojo dešimtečio viduryje pasirodė taip vadinamų „mašinistų“ karta. Šie
kompozitoriai atmetė spontanišką komponavimo būdą, aliuzijas į literatūrą ar gamtą ir
adaptavo „grynojo“ garso estetiką. Nepaliaujamas minimalistinis trumpų motyvų
kartojimas suteikia jų kompozicijoms mechanišką, „mašinistinį“ skambesį. Aštri, kartais
agresyvi ir sarkastiškai mechaniška muzika netrukus buvo pakrikštyta mašinizmu,
kadangi taip vadinosi kelios 1985 m. sukurtos kompozicijos, tame tarpe Ryčio Mažulio
(g. 1961 m.) „Čiauškanti mašina“ 4 fortepijonams.
Šiandienos pominimalistų muzikoje jaučiamos klasikos, avangardo, elektronikos
ir populiariosios muzikos įtakos. Gintaras Sodeika (g.1961) savo paskutiniųjų metų
kūrybą apibūdina kaip „akademinį techno – savotišką tradicinių muzikos vertybių ir
naujųjų technologijų derinį. „Garso ontologija Nr.2“ dviem fortepijonams – tai techno
muzikos stilizacija tradiciniams instrumentams, kurioje jaučiami ir populiariosios
muzikos atgarsiai. Šis kūrinys gali sudominti aktyviuosius, techniškai pažengusius,
norinčius geriau įvaldyti motoriką bei išlieti energiją.
Iš jaunesnės karto kompozitorių bene daugiausia pedagoginiam repertuarui kuria
Raminta Šerkšnytė (g.1975). Jos kūryboje dominuojanti neoromantinė muzikos kalba
dera su minimalizmo, sonorizmo, džiazo, folkloro, elementais.
R. Šerkšnytės fortepijoniniai kūriniai vaikams – „Mažasis preliudas“, Baladė,
„Šaltinėlis“, Andante, „Vakaro atspindžiai“ pasižymi ekspresija, vaizdingumu,
spalvingumu. Šių kūrinėlių vaizdiniams geriausia pasitelkti gamtos įspūdžius.
Andante

Kuriant muzikinius vaizdinius, pedagogas neturėtų neprimesti savo
nuomonės, o tik nukreipti jaunąjį atlikėją reikiama linkme ir paskatinti jį kūrybiniams
ieškojimams. Garsi amerikiečių fortepijono pedagogė Rosina Lhevinne (1880–1976)
visuomet sakydavo savo mokiniams, kad kiekvienas kūrinys jau savaime yra
užprogramuotas šimtams skirtingų, tačiau vienodai puikių atlikimo variantų. Pedagogas
gali tik pasiūlyti savo idėja, kaip vieną iš galimų ir padėti besimokančiajam ieškoti jo
individualybę, vidinį pasaulį, suvokimą, temperamentą, emocionalumą atspindinčius
muzikinius vaizdinius.
Kūrybinio sumanymo realizavimui yra būtini geri pianistiniai įgūdžiai.
Individualiai parenkant repertuarą, reiktų ieškoti kūrinių, kurie būtų įdomūs ne tik
muzikiniais vaizdais, bet kartu ugdytų muzikinį mąstymą, intonacinę klausą, techniką,
padėtų įvaldyti įvairias raiškos priemones – garso išgavimą, frazuotę, pedalizaciją ir kt.
Muzikiniais vaizdais įdomiausi ir meniškai vertingiausi lietuvių
kompozitorių fortepijoniniai kūriniai galėtų sudominti ne tik Lietuvos bet ir kitų šalių
pedagogus bei jaunuosius atlikėjus, praturtinti jų repertuarą ir pasitarnauti kūrybiškos
asmenybės vystymui.
34

35
Trumpai apie kompozitorius
Andrejevas Julius (g. 1942 01 07) – kompozitorius, pianistas, pedagogas. Studijavo fortepijoną
Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (toliau LVK) pas prof. A.Dvarionienę (1965) ir
kompoziciją pas prof. E. Balsį (1971). Šiuo metu yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
(toliau LMTA) Kamerinio ansamblio katedros profesorius. Kuria įvairių žanrų muziką (teleopera
„Liūdna pasaka“, choriniai ciklai, pjesės liaudies instrumentams ir akordeonui, kameriniai
vokaliniai, instrumentiniai kūriniai). Fortepijoninė kūryba: Baladė fortepijonui ir orkestrui,
Baladė Dvariono atminimui, Mini koncertas dviem fortepijonams, pjesės M. K. Čiurlionio
konkursams ir kt.
Bajoras Feliksas (1934 10 07) – kompozitorius, smuikininkas, pedagogas. 1957 m. baigė LVK
smuiko spec. pas prof. A. Livontą ir 1963 m. kompoziciją pas prof. J. Juzeliūną. Pagrindiniai
kūriniai: opera – baletas „Dievo avinėlis“, Oratorija, simfonijos, simfoninės poemos, kūriniai
kameriniam orkestrui, chorui, vokaliniai ciklai, muzika dramos spektakliams, radijui ir kinui,
fortepijoniniai kūriniai.
Balakauskas Osvaldas (1937 12 19) – kompozitorius, pedagogas, kultūros ir meno veikėjas.
1964 – 1969 m. studijavo kompoziciją Kijevo valst. P.Čaikovskio konservatorijoje (prof.
B. Liatošinskio klasėje). Nuo 1985 m. dirbo LVK Kompozicijos katedroje. 1992 – 1994 m. ėjo
Lietuvos Respublikos nepaprastojo įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Prancūzijoje, Ispanijoje ir
Portugalijoje. Grįžęs į Lietuvą tęsė darbą LMA. Nuo 1994 m. – Kompozicijos katedros vedėjas,
nuo 1995 m. – profesorius. Kuria simfonijas, įvairių instrumentinių sudėčių kamerinius kūrinius.
Barkauskas Vytautas (1931 03 25) – kompozitorius, pedagogas. 1949–1953 m. Vilniaus
J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi fortepijono pas dėst. T. Freidbergienę, kartu
studijavo matematiką Vilniaus valst. pedagoginiame institute, 1953 – 1959 m. mokėsi
kompozicijos pas prof. A. Račiūną. Nuo 1961 m. iki šiol dirba LMTA Kompozicijos katedroje,
1991 m. suteiktas profesoriaus vardas. Sukūrė operą „Legenda apie meilę“, 6 simfonijas,
7 instrumentinius koncertus, 2 styginių kvartetus, oratorijų, kantatų, chorinės ir vokalinės
muzikos, muzikos kinui ir teatrui, daug kūrinių fortepijonui.
Čiurlionis Mikalojus Konstantinas (1875 09 22 – 1911 04 10) – kompozitorius, dailininkas,
kultūros veikėjas. Mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje, vėliau studijavo Varšuvos muzikos
institute ( prof. Z. Noskowskio kl.) ir Leipcigo konservatorijoje (prof. C. Reinecke ir
S. Jadassohno klasėse). 1904 – 1906 m. mokėsi Varšuvos dailės mokykloje. M. K. Čiurlionis –
lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės
poemos – „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De
profundis“, „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“, „Neliūskime“, „Lapas pageltęs nukrinta“, apie 200
kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt. Žymiausi
M. K. Čiurlionio dailės kūriniai: ciklai „Laidotuvių simfonija“, „Tvanas“, „Pasaulio sutvėrimas“,
„Žiema“, „Vasara“, „Zodiakas“, „Miestas“; sonatos: „Saulės“, „Žvaigždžių“, „Jūros“, „Vasaros“;
paveikslai „Ramybė“, „Rūstybė“, „Tiesa“, „Lietuviškos kapinės“.
Dvarionas Balys (1904 06 19 – 1972 08 23) – kompozitorius, pianistas, dirigentas, kultūros ir
meno veikėjas. 1920 – 1924 m. studijavo Leipcigo konservatorijoje prof. R. Teichmüllerio
fortepijono ir prof. Z. Karg – Elerto kompozicijos klasėse. 1925 – 1926 m. tobulinosi Berlyno
aukštojoje muzikos mokykloje pas E. Petri. B. Dvarionas buvo vienas pirmųjų lietuvių
koncertuojančių pianistų. Tarpukaryje jis koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio
šalių: Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje ir kt., tarybiniais laikais –
daugelyje Tarybų Sąjungos miestų. Dėstė Valstybinėje konservatorijoje, 1947 m. suteiktas

36
profesoriaus vardas. 1940 – 1941 m. ir 1958 – 1961 m. – Lietuvos valst. filharmonijos simfoninio
orkestro vyr. dirigentas. Ryškesni kūriniai: opera „Dalia“, baletas „Piršlybos“, simfonija, 2
koncertai fortepijonui, Koncertas smuikui, kameriniai instrumentiniai, fortepijoniniai, vokaliniai
(choriniai ir soliniai) kūriniai, harmonizuotos liaudies dainos ir kt.
Juozas Gruodis (1884 12 20 – 1948 04 16) kompozitorius, dirigentas, pedagogas. 1915-1916 m.
studijavo Maskos konservatorijoje pas N. Laduchiną ir A. Iljinskį. 1920 – 1924 m. studijavo
Leipcigo konservatorijoje kompoziciją buvo S. Krehlį, P. Graenerį ir S. Karg-Elertą, simfoninį
dirigavimą pas M. Hochkoflerį. 1924-1927 Valstybės teatro (Kaune) dirigentas, 1927m. – Kauno
muzikos mokyklos direktorius. 1933 m. įkūrė Kauno konservatoriją – pirmąją aukštąją muzikos
mokyklą Lietuvoje, tapo jos direktoriumi ir pirmuoju kompozicijos profesoriumi. J. Gruodis
paruošė ištisą lietuvių kompozitorių kartą (A. Račiūnas, J. Nabažas, A. Budriūnas, J. Juzeliūnas ir
kt.). Kūriniai: baletas „Jūratė ir Kastytis“, simfoninės poemos „Gyvenimo šokis“, „Iš Lietuvos
praeities“, „Variacijas liaudies dainų temomis“, dvi siuitos simfoniniam orkestrui, siuita
„Šarūnas“ chorui ir simfoniniam orkestrui, instrumentinės pjesės, solo ir choro dainos, lietuvių
liaudies dainų harmonizacijos, muzika dramos spektakliams ir kt.
Kutavičius Bronislovas (1932 09 13) – kompozitorius, pedagogas. 1959 – 1964 m. studijavo
kompoziciją LVK prof. A. Račiūno klasėje. Nuo 1984 m. dėsto LVK, 1993 m. suteiktas
profesoriaus vardas. 1987 m. apdovanotas Valstybine premija, 1999 m. – Gedimino IV laipsnio
ordinu. Sukūrė 4 oratorijas („Panteistinė oratorija“, „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių
akmens“, „Pasaulio medis“), kantatą „Du paukščiai girių ūksmėj“, vokalinį – instrumentinį ciklą
„Jeruzalės vartai“, daug kamerinių instrumentinių kūrinių, operas „Lokys“ , „Kaulo senis ant
geležinio kalno“, „Strazdas – žalias paukštis“ ir kt.
Laurušas Vytautas (1930 05 08 ) – kompozitorius, pedagogas, kultūros ir meno veikėjas. 1951 –
1956 m. studijavo kompoziciją LVK prof. A. Račiūno, vėliau J. Juzeliūno klasėse. 1963 – 1975
m. Lietuvos operos ir baleto teatro direktorius ir meno vadovas. LVK dirba nuo 1962 m., 1985 m.
suteiktas profesoriaus vardas, 1983 – 1994 m. buvo šios aukštosios mokyklos rektoriumi. 2003 m.
apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Svarbesni kūriniai: opera „Paklydę
paukščiai“, „Maldų simfonija“ styginių orkestrui, baladės „Motina“, „Pirčiupių motina“, kantatos
„Liepsnoja naktis“, „Ąžuolų vainikas“. Sukūrė daug kamerinių instrumentinių kūrinių, chorų a
cappella, romansų balsui ir fortepijonui.
Narbutaitė Onutė (1956 06 12) – kompozitorė, pedagogė. Kompozicijos pradmenis gavo iš
B. Kutavičiaus, 1979 m. baigė LVK prof. J. Juzeliūno kompozicijos klasę. 1979-1982 metais
dėstė muzikos teorijos ir istorijos disciplinas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos
fakultetuose, nuo 1982 m. atsidėjo tik kūrybai. Kūriniai: oratorija „Centones meae urbi“, „Rudens
riturnelė“, Simfonija Nr.2, „Tres Dei Matris Symphoniae“, „La barca“, „krantas upė simfonija“,
„Vijoklis“ dviems fortepijonams ir kt. Lietuvos Nacionaline premija už oratoriją „Centones meae
urbi“ (1997), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2005), Šv.Kristoforo statulėle (2008) O.
Narbutaitės kūriniai nuolat skamba daugelyje festivalių Lietuvoje ir užsienyje.
Povilaitis Leonas (1934 10 02 – 2007 11 11) – kompozitorius, pianistas, pedagogas. 1952 – 1957
m. LVK studijavo fortepijoną pas prof. J. Ginzburgą, 1959 – 1963 m. kompoziciją pas prof.
J. Juzeliūną. Nuo 1991 m. dirbo Vilniaus „Ąžuoliuko“ mokyklos fortepijono ir kompozicijos
mokytoju, rengė lietuvių kompozitorių kūrinių fortepijonui vaikams festivalius – konkursus.
Sukūrė simfoninių, chorinių, vokalinių, kamerinių instrumentinių kūrinių.

37
Račiūnas Antanas (1905 09 04 – 1984 04 03) – kompozitorius, pedagogas. Mokėsi Kauno
konservatorijoje kompozicijos pas prof. J. Gruodį. 1936 – 1939 m. studijavo kompoziciją
Paryžiaus konservatorijoje École Normale de la Musique de Paris pas N. Boulanger. 1949 – 1960
m. buvo LVK Kompozicijos katedros vedėju, 1958 m. suteiktas profesoriaus vardas. Sukūrė 4
operas, 10 simfonijų, mažesnės apimties simfoninių kūrinių, kantatų, oratorijų, taip pat kamerinių
instrumentinių kūrinių, vokalinės ir chorinės muzikos.
Rekašius Antanas (1928 07 04 – 2003 10 04) – kompozitorius, pedagogas. 1954 – 1959 m.
studijavo kompoziciją LVK prof. J. Juzeliūno klasėje. Muzikos teorijos disciplinas dėstė Kauno
J. Gruodžio technikume, vėliau atsidėjo tik kūrybai. Sukūrė 12 baletų, 9 simfonijas, 6 styginius
kvartetus, keletą koncertų įvairiems instrumentams, daug instrumentinės, vokalinėsinstrumentinės
muzikos.
Remesa Alvidas (1951 07 08) – kompozitorius, vargonininkas, pedagogas. 1977 – 1983 m.
studijavo kompoziciją LVK prof. V. Laurušo klasėje. Nuo 1983 m. dėstė Klaipėdos universiteto
Menų fakultete, 1994 m. suteiktas docento vardas. Vadovėlių „Grigališkojo choralo pagrindai“,
„Sekmanimi“, „Bažnytinės muzikos teorija, praktika ir istorija“ autorius. Kuria simfoninę,
instrumentinę ir bažnytinę muziką.
Sodeika Gintaras (1961 04 27) – kompozitorius, pedagogas. 1981 – 1986 m. LVK studijavo
kompoziciją pas prof. J. Juzeliūną. Nuo 1995 m. dirba LMTA, dėsto elektroninę muziką. Kuria
muziką dramos teatrui, kamerinę instrumentinę (styginių kvartetus, įvairių sudėčių
instrumentiniams ansambliams,) pjeses fortepijonui, vokalinę-instrumentinę ir simfoninę:
Simfonija – poema simfoniniam orkestrui, „Force majeure“ 2 fortepijonams ir simfoniniam
orkestrui.
Šerkšnytė Raminta (1975 06 16) – kompozitorė. 1994 – 2000 m. LMA studijavo kompoziciją
prof. O. Balakausko klasėje. Tobulinosi įvairiuose meistriškumo kursuose. Aktyviai dalyvauja
šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Ryškesni kūriniai: De profundis styginių orkestrui, simfonija
„Aisbergas“, Koncertas saksofonui ir kameriniam orkestrui, „Rytų elegija“ styginių kvartetui,
pjesės fortepijonui.
Vainiūnas Stasys (1909 04 02 – 1982 10 18) – pianistas, kompozitorius, pedagogas, kultūros ir
meno veikėjas. 1923 – 1934 m. studijavo fortepijoną Rygos konservatorijoje prof. A. Daugulo, o
kompoziciją – J. Vītuolo klasėse. 1933 m. tarptautiniame pianistų konkurse Vienoje tapo laureatu.
1935 – 1936 m. tobulinosi Vienos muzikos akademijoje pas profesorių E. Steuermanną.
Koncertavo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Suomijoje, Italijoje. 1942
m. pradėjo dėstyti fortepijoną Kauno konservatorijoje, 1949 m. persikėlė į Vilnių ir iki pat mirties
dėstė fortepijoną LVK. 1951 – 1973 m. buvo LVK Fortepijono katedros vedėjas, 1953 m.
suteiktas profesoriaus vardas. Jo mokinių tarpe yra daug žinomų pianistų ir pedagogų. Sukūrė
4 koncertus fortepijonui ir orkestrui, kūrinių instrumentiniams ansambliams, fortepijonui, dainų
chorams ir t.t.

38
Literatūra
Ambrazas A. 1969. Šiuolaikinės priemonės ir muzikos nacionalinis savitumas, Pergalė, Nr. 9, p.
151 – 160.
Ambrazas A. 1974. Žanro gimimas , Literatūra ir menas, kovo 23, p. 6.
Azizbekova M.1976. M. K. Čiurlionis – pianistas, Kultūros barai, Nr. 3, p. 35–37.
Azizbekova M.1980. Lietuviu tarybiniai kompozitoriai – pianistams, Kultūros barai, Nr. 12, p. 10
– 13.
Azizbekova M. 1999. Fortepijono menas mano gyvenime, Vilnius.
Bagdonas V. 1985. Vaikai ir muzika, Tiesa, vasario 9 d.
Balys Dvarionas.1982. Kūrybos apžvalga. Straipsniai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai, sudarė ir
parengė J.Gaudrimas, Vilnius.
Barkauskas V. 1972. Blogas tas autorius, kuris nejautrus savo kurybai, Kultūros barai, Nr. 10, p.
19 – 21.
Barkauskas V. 1981. Kada prasideda muzika, Literatūra ir menas, Nr. 11, p. 8 – 9.
Barkauskas V. 1987. Muzika – gyvenimo tikslas, Literatūra ir menas, Nr. 41, p. – 6.
Buivydavičius V. 1990. S. Vainiūno fortepijoninio stiliaus raida nacionalinio savitumo aspektu,
Menotyra, Vilnius, p. 87–102.
Ciurlionytė J. 1994. Atsiminimai apie M. K. Čiurlioni, Vilnius.
Drąsutienė L. 2002. Lietuviškos fortepijono pedagogikos puslapiai, Muzika ir pedagogika,
Vilnius, p. 50 – 78.
Drąsutienė L. 1996. Rytų ir Vakarų įtaka Lietuvos pianizmo raidai, Muzikos kultūros situacija
nepriklausomoje Lietuvoje, Vilnius, p. 94–100.
Drąsutienė L. 2004. Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis, Vilnius.
Feliksas Bajoras. 2002. Viskas yra muzika, sudarė G. Daunoravičienė, Vilnius.
Gaudrimas J. 1988. Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai, Vilnius.
Gedgaudas E. 1982. Ateinantiems į muzika, Literatūra ir menas, Nr. 19, p. 5.
Girdzijauskienė R. 2004. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas muzikine
veikla, Klaipėdos universiteto leidykla.
Girdzijauskienė R. 2003. Vaikas. Muzika. Kūryba, Gimtojo žodžio leidykla, Vilnius.

39
Girdzijauskienė, R. 2005. Muzikos pedagogų požiūrio į mokinių kūrybiškumo raišką per
muzikinę veiklą ypatumai, Pedagogika, Nr. 78, p. 12.
Grakauskaitė-Karkockienė D. 2007. Kūrybos psichologija, Vilnius.
Ignatonis E. 1991. Interpretatorius ir pedagogas, Stasys Vainiūnas. Kūrybinės veiklos apžvalga.
Dienoraščio puslapiai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai, Parengė O. Narbutienė, Vilnius, p. 182–
205.
Ignatonis E. 1998. Pianistų ugdymo dabartis ir XXI amžiaus vizijos, Muzikinio ugdymo
problemos: žvilgsnis į XXI amžių, Vilnius, p. 89–93.
Ignatonis E. 2000. M. K. Čiurlionis ir Lietuvos pianistai, M. K. Čiurlionis ir lietuvių muzikinės
kultūros raida. Vilnius, p. 99–104.
Katinaitė J.1996. Menininkas turėtų būti idealistas, Kultūros barai, Nr. 4, p. 28 – 30.
Katinaitė J. 2008. Nepaaiškinami tie keliai, kuriais mene į kažką ateini – Osvaldas Balakauskas,
Muzikos barai, Nr. 1-2, p. 16-19.
Krakauskaitė V. 1964. Ką groja mūsų jaunieji, Literatūra ir menas, Nr. 4, p. 5.
Kryžauskienė R. 2000. M. K. Čiurlionis ir lietuvių fortepijono pedagogikos raida, M. K.
Čiurlionis ir lietuvių muzikinės kultūros raida, Vilnius, p. 105–111.
Kryžauskienė R., Rudvalytė R. 2004. Lietuvos fortepijoninė kultūra, Vilnius, p. 11–44.
Landsbergis V. 1986. Čiurlionio muzika, Vilnius.
Landsbergis V. 1981.Įžanginis žodis, B. Dvarionas. Kūriniai fortepijonui, Vilnius, p. 92-96.
Landsbergis V. 1981. Kas daržely žydėjo: apie kompozitoriaus F. Bajoro kūrybą. Literatūra ir
menas, birželio 20, p. 4–5, 15.
Landsbergis V. 1980. Vainikas Čiurlioniui, Vilnius.
Landsbergis V. 2008. Visas Čiurlionis, Vilnius.
Lapėnienė D. 2009. Mokytojų kūrybiškumą profesinėje veikloje laiduojantys socialiniai
veiksniai, Pedagogika, Nr. 96, p. 28 – 35.
Lietuviška muzika fortepijonui, Katalogas, sudarė R. Rudvalytė, Vilnius, 2003.
Martinaitis A. 1974. Nuo mažų dienų, Literatūra ir menas, Nr. 52, p. 5.
Muzikos enciklopedija, 2000, t. 1; 2003. t. 2; 2006. t. 3.
Narbutienė O. 1991. Stiliaus formavimasis, Stasys Vainiūnas. Kūrybinės veiklos apžvalga.
Dienoraščio puslapiai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai, parengė O. Narbutienė, Vilnius, p. 79 –
98.

40
Palionytė D. 1987. Keletas A. Račiūno vėlyvojo stiliaus bruožų, Muzika: almanachas Nr. 7,
sudarė J. Burokaitė, Vilnius, p. 55 -59
Pianisto ugdymo teorija ir praktika, 1982. Sudarė E. Ignatonis, Vilnius.
Pipikaitė N. 2002. Lietuvių kompozitorių fortepijoninė kūryba jaunimui, XXI amžiaus muzika ir
teatras: paveldas ir prognozės, Vilnius, p. 121–126.
Savickas. A. 1965. M. K. Čiurlionio-dailininko kūrybos pasaulis, M. K. Čiurlionis, Vilnius, p. 91-
92.
Stasys Vainiūnas. 1991. Kūrybinės veiklos apžvalga. Dienoraščio puslapiai ir laiškai. Amžininkų
atsiminimai, parengė Ona Narbutienė, Vilnius.
Želvys G. 1980. Balio Dvariono mažųjų formų kūriniai fortepijonui, Menotyra Nr. 9, Vilnius, p.
54 – 65.
Želvys G. 1981. Balys Dvarionas – pedagogas, Menotyra Nr. 10, Vilnius, p. 32 – 37.
Ландсбергис В. 1978. Фортепианная музыка, Из истории литовской музыки (1941–1975),
М.–Л., c.148–159.