LEKSIKOLOGIJA I - KlaipÄdos universitetas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS 

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS 

LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA 

Jūratė Lubienė 

LEKSIKOLOGIJA I 

(leksinė semantika ir leksikografija) 

Metodinė priemonė aukštųjų mokyklų studentams 

Klaipėda, 2009

Metodinė priemonė apsvarstyta ir rekomenduota spaudai (internetinei sklaidai) Klaipėdos 

universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros 2009 m. kovo 18 d. posėdyje 

(protokolo Nr. 47H-LK-4) ir fakulteto redakcinės kolegijos 2009 balandžio 16 d. posėdyje (protokolo 

Nr. 45). 

2

TURINYS 

Pratarmė............................................................................................................................. 

I. Leksikologijos objektas, tikslai, santykiai su kitais mokslais................................... 

II. LEKSINĖ SEMANTIKA.......................................................................................... 

1. Žodžio samprata................................................................................................. 

2. Reikšmės samprata........................................................................................ 

3. Leksinių vienetų tyrimo metodika .............................................................. 

4. Sisteminių semantinių santykių tipai ......................................................... 

4.1. Bendroji apžvalga................................................................................. 

4.2. Sinoniminiai santykiai. Leksinių sinonimų samprata ............................ 

4.3 Antoniminiai santykiai. Antonimų samprata.......................................... 

4.4.Daugiareikšmiškumas............................................................................. 

4.5. Homonimai.......................................................................................... 

III. LEKSIKOGRAFIJA.................................................................................................... 

Leksinės semantikos ir leksikografijos kontroliniai klausimai................................. 

Literatūra.......................................................................................... ................................ 

4 

6 

9 

9 

17 

22 

31 

31 

32 

34 

38 

45 

48 

58 

60 

3

Pratarmė 

Ši mokymo priemonė skirta leksikologijos kursą studijuojantiems aukštųjų mokyklų studentams 

lituanistams ir apima pagrindinius du leksikologijos kurso skyrius: leksinę semantiką ir glaudžiai su ja 

susijusią atšaką – leksikografiją. Universitetinis leksikologijos, kaip ir kitų lietuvių kalbos sisteminių 

dalykų, kursas susideda iš paskaitų, pratybų ir savarankiško studento darbo, kuriam paprastai skiriama 

50–60% studijų laiko. Leidinys turėtų padėti organizuoti kryptingą studentų savarankišką darbą ir 

pateikti tam tikrų nuorodų pratyboms organizuoti. 

Kiekvienai nagrinėjamai temai skiriamas atskiras dalykinis poskyris, kurio apimtis priklauso nuo 

temos sudėtingumo. Paprastai kiekvieną poskyrį sudaro keturi metodiniai skyreliai. Visų pirma 

glaustai pateikiami pagrindiniai temos teoriniai teiginiai, sąvokos, terminai (sudėtingesni 

kirčiuojami). Siekiama išryškinti lietuvių leksikologijoje vyraujantį, tradicinį požiūrį aptariamaisiais 

klausimais, todėl visų pirma remiamasi svariais leksikologijos vadovėlio ir leksinės semantikos bei 

leksikografijos monografijų autorės Evaldos Jakaitienės, taip pat kitų didelę patirtį turinčių 

leksikologų ir pedagogų – Jūratės Barauskaitės, Vincento Drovino, ypač Aloyzo Gudavičiaus darbais. 

Kai kur pateikiamas ir šios metodinės priemonės autorės savitas požiūris, nurodoma, kad vienas ar 

kitas leksinės semantikos klausimas traktuojamas skirtingai, tebėra problemiškas ar galimas spręsti 

keleriopai; pateikiami kai kurių terminų įvairuojantys variantai. Teorijos santrauka turėtų būti 

pravarti sisteminant svarbiausias žinias, ypač studijuojantiems neakivaizdžiai, todėl siekta vizualios 

teksto įtaigos, pateikiama nemaža schemų. Antrasis kiekvienos temos metodinis skyrelis - tai 

klausimai ir užduotys. Jie turėtų orientuoti, į kokius nagrinėjamos temos aspektus studentui derėtų 

gilintis savarankiškai studijuojant temą ir kokius aspektus pravartu detaliau aptarti pratybose. 

Klausimai ir užduotys yra trejopo pobūdžio: vieni skatina atidžiau studijuoti literatūrą (mokslinės 

literatūros studijos nėra lengvas uždavinys), įžvelgti temos esmę, pastebėti ar iškelti egzistuojančios 

problemos nevienareikšmį traktavimą literatūroje; kiti skirti tam tikrų leksikos faktų rinkimo, 

klasifikavimo, analizės įgūdžiams lavinti ar individualiam žodynui turtinti, treti yra ne tik lavinamojo, 

bet dar ir žaidybinio pobūdžio, jie turėtų sudominti, atskleisti leksikos turtingumą, įvairovę, 

keleriopą paskirtį bendraujant ir pažįstant pasaulį. Pažymėtina, kad nagrinėjant leksinės semantikos 

temas stengtasi integruoti ir leksikografijos klausimus, jei jie glaudžiai susiję. Trečiasis skyrelis, 

neatskiriamai susijęs su antruoju, – tai rekomenduojamos referatų, pranešimų, tiriamųjų darbų 

temos, kurios papildo arba praplečia analizuojamą problemų spektrą. Individualaus (arba nedidelėje 

grupelėje) darbo metodai padeda lavinti (o dėstytojui ir patikrinti) ne tik specialiuosius, bet ir 

4

endruosius studento gebėjimus, tačiau rekomenduojamos temos gali būti studijuojamos ir kitais 

būdais. Ketvirtajame, pagalbiniame, skyrelyje nurodoma literatūra. 

Autorė tikisi, kad ši metodinė priemonė padės studentams lengviau orientuotis leksinės 

semantikos ir leksikografijos labirintuose, paskatins domėtis gimtosios kalbos leksikos lobynu, padės 

pajusti jo įvairovę ir vertę. Kolegoms dėstytojams, mokytojams siūlomos įžvalgos gal bus pravarčios 

tobulinant atskirų leksikologijos temų mokymą. 

Autorė nuoširdžiai dėkoja visiems savo kolegoms, skaičiusiems rankraštį, o ypač – savo 

mokytojams profesoriams Evaldai Jakaitienei, Aloyzui Gudavičiui, Vincentui Drotvinui, kurie 

įvairiais gyvenimo etapais skatino domėjimąsi leksikologijos klausimais ir padėjo rasti ne vieną 

atsakymą į juos. 

5

I . L e k s i k o l o g i j o s o b j e k t a s , t i k s l a i , s a n t y k i a i s u k i t a i s 

m o k s l a i s 

S v a r b i a u s i o s s ą v o k o s , t e r m i n a i , t e i g i n i a i 

Leksikològija – kalbotyros šaka, tirianti žodį ir žodžių visumą – žodyną (leksiką). 

Kalbos pažinimo istorija siekia tūkstantmečius, tačiau kaip savarankiškas mokslas, kuriuo ima domėtis 

ne tik filosofai, bet ir kalbininkai, kalbotyra pradėjo formuotis XIX a. Filosofijos, logikos, filologijos 

idėjų maitinama XIX a. atsirado ir leksikologija. 

Dabartinė leksikologija nėra vientisas mokslas, nes jos objektas – žodis ar žodžių visuma – yra labai 

sudėtingas ir įvairus, todėl galimi labai skirtingi tyrimo aspektai, tyrimo tikslai ar metodologija. 

Paprastai pagal tyrinėjimo tikslus, aspektus, keliamus uždavinius ar objekto specifiką skiriama keletas 

ar keliolika leksikologijos sričių, skyrių, atšakų. 

• Bendróji leksikològija tiria universalius visų kalbų leksikos reiškinius ir dėsningumus. 

• Specialióji (atskirų kalbų) leksikològija tiria vienos kalbos žodžius. 

• Grẽtinamoji leksikologija lygina kelių (giminingų ar visai skirtingų) kalbų leksiką, nustato 

jų bendrybes ir skirtumus. 

• Sinchròninė leksikològija tiria žodžius, jų sisteminius santykius tam tikru laikotarpiu. 

• Diachròninė leksikològija analizuoja įvairių laikotarpių žodyną, atskirų žodžių ar žodžių 

grupių kilmę, istorinę raidą. 

Leksikologijos skyriai: 

• Lèksinė semántika – mokslas apie leksinių vienetų turinį: 

a) semasiològija tiria, ką reiškia žodis, kokia žodžio struktūra, kokia reikšmės struktūra, 

kokie reikšmių tipai, tarpusavio santykiai; 

b) onomasiològija tiria, kaip ir kodėl atsirado žodis (žodžio reikšmė), analizuoja patį 

įvardijimo procesą, kitaip tariant, nominaciją. 

Semasiologija: RAIŠKA → REIKŠMĖ 

Onomasiologija: REIKŠMĖ → RAIŠKA 

• Sòcioleksikologija – mokslas apie žodžių ir visuomenės santykius. Ji tiria žodžių vartosenos 

sąsajas su žmonių gyvenamąja vieta, profesija, socialiniu statusu. 

6

• Terminològija – mokslas, tiriantis terminus ar terminų sistemas, jų atsiradimą ir 

funkcionavimą kalboje. 

• Etimològija – mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. 

• Onomãstika – mokslas apie tikrinius žodžius. 

• Frazeològija – mokslas apie pastoviuosius žodžių junginius, kurių reikšmė dažniausiai 

atitinka vieno žodžio reikšmę. 

• Leksikogrãfija – mokslas apie žodynų rengimo teoriją ir praktiką. 

Jei visus nurodytus skyrius laikysime leksikologijos dalimis, tai leksikologijos objekto sampratą reiktų 

praplėsti: leksikològijos objèktas – visų pirma bendriniai žodžiai, taip pat tikriniai žodžiai, 

frazeologizmai bei žodynų rengimas. Leksikologija tiria žodį ir kaip leksikos sistemos, ir kaip šnekos 

(teksto) vienetą, tiria žodžio reikšmę, tarpusavio santykius, kilmę, vartojimą ir raidą. 

Kai kurie leksikologijos skyriai argumentuotai laikomi atskiromis kalbotyros šakomis. Pvz., 

etimologija yra viena seniausių kalbotyros mokslo šakų, todėl jos skyrimas leksikologijai labai 

praplečia leksikologijos ribas. Frazeologija tiria labai specifinį objektą – pastoviuosius žodžių 

junginius, kurie savo reikšme panašūs į žodžius, bet savo forma yra žodžių junginiai. Leksikografija, 

mokslas apie žodynų rengimą, yra dukterinė leksikologijos atšaka, dėl objekto ir tikslų specifikos 

pamatuotai gali būti traktuojama kaip savarankiškas mokslas. 

Klausimai ir užduotys 

1. Pasvarstykite, kodėl mokslininkas Vincentas Drotvinas, apibrėždamas leksikologiją kaip „mokslą 

apie žodį ir žodiją“, siūlo naują terminą žodijà? 

2. Koks leksikologijos skyrius yra pats seniausias? 

3. Koks leksikologijos skyrius yra pats naujausias, neminimas senesniuose leksikologijos 

vadovėliuose? 

4. Remdamiesi turimomis kalbotyros žiniomis pasvarstykite, kokie leksikologijos ir kitų mokslų – 

fonetikos, morfologijos, žodžių darybos, sintaksės, teksto lingvistikos, stilistikos, retorikos, 

mokslų ryšiai. Išklausę pranešimus (arba savarankiškai perskaitę nurodytą pranešimams literatūrą) 

nurodykite, kokie fonosemantikos ir etnolingvistikos ryšiai su leksikologija. 

5. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę. 

Kalbotyros mokslas Tyrimo objektas Ryšys su leksikologija 

fonetika, fonologija, fonosemantika fonema fonetinė žodžio motyvacija, 

ikoniškųjų žodžių, ekspresyviosios 

leksikos analizė 

7

Referatų, pranešimų, tiriamųjų darbų temos 

1. Parenkite trumpą pranešimą „Fonosemantika ir jos ryšys su leksikologija“ (pagal Zabarskaitė 

2007 – Zabarskaitė J. Fonosemantikos vedlys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto leidykla). 

2. Parenkite trumpą pranešimą „Etnolingvistika ir jos ryšys su leksikologija“ (pagal Gudavičius 2000 

– Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 6–18). 

3. Parenkite trumpą pranešimą „Leksikologijos mokslo ištakos“ (pagal Drotvinas 2001 – Drotvinas 

V. Lietuvių leksikologijos pradmenų tapatybės beieškant. Žmogus ir žodis II, 16 

http://www.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistika/2001/drot16-22.pdf ). 

Literatūra 

1. Jakaitienė 1980 – Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas, 4–6. 

2. Barauskaitė 1995 – Barauskaitė J. Leksikologija. Lietuvių kalba. T. 1, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidykla, 4–6. 

*** 1 

3. Apie kalbotyrą ir jos šakas žr. http://www.aruodai.lt/kalba/3_kalba_mokslas.htm 

4. Drotvinas 2001– Drotvinas V. Lietuvių leksikologijos pradmenų tapatybės beieškant. Žmogus ir 

žodis II, 16–22. http://www.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistika/2001/drot16-22.pdf 

5. Gudavičius 2000 – Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 6–18. 

6. Zabarskaitė 2007 – Zabarskaitė J. Fonosemantikos vedlys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto 

leidykla. 

1 Už ženklo *** pateikiama papildoma literatūra. 

8

II. LEKSINĖ SEMANTIKA 

1. Žodžio samprata 

I r a š n u l i ū d ę s s u p r a n t u : 

K a i ž o d ž i a i t y l i – n ė r d a i k t ų . 

Š t e f a n a s G e o r g ė 

Svarbiausios sąvokos, terminai, teiginiai 

1.1. Žodis – ženklas 

Žodis yra ne vieno, o kelių mokslų objektas – jį tiria filosofija, logika, psichologija, semiotika, be 

abejo, ir lingvistika. 

Visi kalbos vartotojai puikiai supranta, kas yra žodis, tačiau moksliškai apibrėžti žodį, nusakyti jo 

esminius skiriamuosius požymius, funkcijas yra problemiška. 

Dabarties lingvistikoje aiškinant žodį remiamasi požiūriu, kad 

kalba – ženklų sistema, o žodis – ženklas. 

Suvokti ženklinę žodžio prigimtį gali padėti bendrosios žinios apie ženklus. 

Mokslo sritis, nagrinėjanti ženklus ir jų sistemas, veikimo būdus, vadinama semiòtika. 

Šiuolaikinės semiotikos pradininkais laikomi amerikiečių filosofas, logikas, lingvistas Ch. S. Pyrsas 

(Peirce) ir vienas žymiausių XX a. lingvistų Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure). 

Ženklo samprata. Bendrojoje ženklų teorijoje ženklo sąvokos aiškinimą yra pateikęs Ch. S. Pyrsas: 

„Ženklas yra tai, kas kažkam kažką reiškia tam tikru aspektu ar lygiu“; jo apibendrintas, kiek 

modifikuotas ir sutrumpintas apibrėžimas yra ne viename semiotikos ar komunikacijos vadovėlyje, 

pvz., „Ženklas yra kažkas fiziška, suvokiama mūsų juslėmis, jis nurodo kažką kita nei jis pats“ (Fiske 

1998: 59, 60). 

Svarbiausi ženklų požymiai: 

• ženklas yra kažkas fiziška, suvokiama juslėmis, t. y. ženklas turi savo formą (raišką, žymiklį); 

• jis nurodo kažką kita nei jis pats, t. y. turi turinį (reikšmę, žyminį); 

9

• ženklą kažkas supranta, t. y. yra ženklų vartotojai (bendraujantys žmonės, kurie daugmaž 

vienodai supranta ženklus). 

Ženklų rūšys: 

1. Pagal kilmę: 

• natūralieji (pvz., kylantys dūmai – ženklas, kad dega ugnis); 

• dirbtiniai (pvz., šviesoforo spalvos). 

2. Pagal ryšį tarp raiškos ir turinio planų: 

• nemotyvuoti, laisvi, sutartiniai ženklai, t. y. tokie ženklai, kurių forma laisvai pasirinkta 

išreikšti turinį. Tai aukščiausia semiotinių ženklų pakopa, vadinamieji simboliai (pvz., 

šviesoforo spalvos, skaičiai 2, 3; šaknies traukimo , procentų % ženklai, geografijos 

sutartiniai ženklai ir kt.). 

• motyvuoti ženklai, t. y. tokie ženklai, kurių forma susijusi su turiniu: 

a) ikònos – tai ženklai, kurio raiška imituoja arba kopijuoja norimą išreikšti turinį (pvz., 

fotografijos, žemėlapiai, paukščių, bangų garsų pamėgdžiojimas muzikos garsais); 

b) ndeksai – tai rodyklės pobūdžio ženklai, kurių raiškos planas susijęs tiesiogiai su turinio 

planu (pvz., vėjarodė – vėjo indeksas, dūmai – ugnies indeksas, raudonis veide – jausmų 

indeksas). 

Dažnai konkretus ženklas turi ir simbolio, ir ikonos, ir indekso bruožų. 

Žodis, kaip ir bet kuris ženklas, turi savo raišką (formą, žymiklį) ir turinį (reikšmę, žyminį). 

Žodžio raiškà – tai jo fonetinis (grafinis) pavidalas ir morfologinių formų visuma. 

Žodžio turinỹs – tai jo reikšmė, t. y. ta mentalinė idėja, kuri kyla mūsų galvoje, kai išgirstame 

mokamos kalbos žodį. 

Žodis kaip kalbos ženklas paprastai yra nemotyvuotų ženklų pavyzdys, jis atitinka aukščiausiąją 

semiotinių ženklų pakopą – simbolį. 

Kalbos ženklų laisvo parinkimo, arbitralùmo principą pirmasis pabrėžė F. de Sosiūras. Ir dabar 

pripažįstama, kad kalbos ženklo turinys ir forma yra nesusiję jokiais paaiškinamais ryšiais, jų ryšiai yra 

tik susitarimo (konvencijos) reikalas. Pvz., atrodo, kad nėra jokio ryšio tarp žodžių eiti, malti, saulė 

formaliosios struktūros, t. y. raiškos, ir būtent tokia raiška perteikiamo turinio, t. y. reikšmės. 

Tačiau seniai pastebėta, kad yra ir tokių žodžių, kurie yra motyvuotieji ženklai, pvz., ikoniškųjų 

bruožų turi onomatopėjiniai ar vaizdingieji žodžiai (mū, kvykt, kukuoti), keiksmažodžiai, mįslių 

žodžiai; indekso bruožų turi parodomieji įvardžiai, pvz., aš, mes ir kt. Nemaža žodžių yra padaryti iš 

kitų žodžių, tai vadinamieji dariniai. Jie taip pat motyvuoti. 

Skiriamos trys motyvacijos rūšys: 

10

• fonetinė motyvacija – tokia motyvacija, kai žodžio garsinė sandara pamėgdžioja, imituoja 

nekalbinius garsus, pvz., čirkšti, birbti, mūkti, bilst, bumt. Tokie onomatopėjiniai žodžiai šiek 

tiek skiriasi įvairiose kalbose, plg. gaidžio giedojimą lietuviai nusako onomatopėja kakaryko 

/ kakariekū; prancūzai cocorico [kokoriko], anglai cock-a-doodle-do, italai chichirichi [kikiriki], 

japonai kokekokko, olandai kukeleku ir pan.; taigi onomatopėjų forma susijusi su konkrečios 

kalbos fonologine sistema; 

• semantinė motyvacija – tokia motyvacija, kai viena žodžio reikšmė paaiškina kitos 

buvimą, pvz., nosis: žmogaus ir bato, dantis: žmogaus ir grėblio; 

• struktūrinė motyvacija – tokia motyvacija, kai vienas žodis ir formaliai, ir semantiškai 

remiasi kitu (-ais), pvz., žodynas (: žodis), pasaulis (: saulė), rugiagėlė (: rugys, gėlė). 

Gali būti skiriama sinchroninė ir diachroninė žodžio motyvacija. Sinchroniškai žodis atrodo 

nemotyvuotas, o istoriškai galima jį paaiškinti kitu žodžiu. Pvz., Sãlantas − upės pavadinimas 

paaiškinamas dabartinėje kalboje nebevartojamu, tačiau LKŽ užfiksuotu veiksmažodžiu sálti 

„palengva tekėti, tvinti“; tik diachroninė analizė, etimologiniai tyrinėjimai leidžia atskleisti, kas sieja 

tokius, atrodo, skirtingus žodžius kaip Dievas ir diena ir t. t. Taigi motyvuotų žodžių yra kur kas 

daugiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Yra mokslininkų, kurie mano, kad kiekvienas žodis 

atsiradimo momentu yra motyvuotas (Lopatnikova, Monchovich 1971), o apie jo arbitralumą galima 

kalbėti tik sinchroniniuose tyrinėjimuose. 

Svarbiausi žodžio skirtumai nuo kitų ženklų. Žodis yra ženklas ne tik savo forma, bet ir savo 

turiniu. Žodžio garsinė, grafinė raiška yra jo forma, žymiklis, o žodžio reikšmė – tai jo turinys, 

žyminys. Taip žodis kaip ženklas funkcionuoja kalbos sistemoje (pažiūra į žodį kaip vienpusį ženklą, 

nesiskiriantį nuo kitų ženklų). Kita vertus, žodis, t. y. jo formalioji pusė ir reikšmė kartu paėmus, yra 

žymiklis, kuris rodo esant kažką kita, t. y. tikrovės (menamos ar realios) daiktą – žyminį (pažiūra į 

žodį kaip dvipusį ženklą, kuris skiriasi nuo kitų semiotinių ženklų 

). Aptartieji skirtumai nurodomi lentelėje: 

SISTEMOS ŽYMIKLIS (FORMA) ŽYMINYS (TURINYS) 

Kalbos 

sistema 

Kalba + 

tikrovė 

mẽdis 

„daugiametis augalas su kamienu ir šakų vainiku” 

(žodžio formalioji pusė) 

(žodžio reikšmė) 

mẽdis + „daugiametis augalas su kamienu ir 

šakų vainiku“ 

(žodžio formalioji pusė + reikšmė) 

(tikrovės dalykas) 

Dar viena žodžio išskirtinė ypatybė yra ta, kad žodis kaip ženklas funkcionuoja ir kalbos 

sistemoje, ir šnekoje (tekste). 

11

Bene akivaizdžiausią žodžio kaip ženklo grafinį modelį yra pasiūlęs mokslininkas Dž. Lajonzas 

(Lyons 1977: 428): 

ŽODIS 

reikšmė (sąvoka) 

forma 

referentas 

(tikrovės dalykas) 

1 schema 

1.2. Žodžių funkcijos. Komunikacija ir reprezentacija 

Kalbėjimo akte, šnekoje pasireiškia bendroji, būdinga visiems žodžiams komunikacinė funkcija. 

Žodžiai yra minčių raiškos priemonė, todėl svarbiausioji jų funkcija – reprezentacinė. 

Daugumos žodžių reprezentacinę funkciją išreiškia nominacija. 

Nominãcija – tai pavadinimo sukūrimas nekalbiniams dalykams. 

Nominãcijos rūšys: 

• pirminė – sukuriamas naujas, kitais žodžiais nesiremiantis, t. y. neišvestinis, žodis, pvz., akis, 

geras; 

• antrinė - sukuriamas naujas žodis, kuris remiasi kitu žodžiu ar kitais žodžiais: 

a) tiesioginė – sukuriamas naujas žodis, kuris remiasi kitu žodžiu ar žodžiais ir tam tikromis 

papildomomis darybos priemonėmis. Tokie žodžiai vadinami dariniais, pvz., akiniai, gerumas, 

rugiagėlė; 

b) netiesioginė – sukuriama nauja tą pačią formaliąją raišką turinčio žodžio reikšmė, kuri 

remiasi ankstesne žodžio reikšme, pvz., akis „bulvės duobutė“. 

Ne visi žodžiai atlieka nominacinę funkciją. Paprastai nominaciniai žodžiai – tai daiktavardžiai, 

būdvardžiai, veiksmažodžiai, dauguma prieveiksmių, pvz., stalas, geras, eiti, toli. 

Būtent nominaciniai žodžiai paprastai yra leksikologijos objektas. 

Nenominacinių žodžių funkcijos: 

• nuródomoji, arba deiktinė, pvz., aš, čia, ten, dabar, paskui; 

• konjùnkcinė, arba jungimo, pvz., ir, kad, tačiau; 

• reliãcinė, arba žodžių ryšių sakinyje, pvz., ant, prie, per, su; 

12

• modãlinė, arba kalbėtojo požiūrio raiškos, pvz., be abejo, gal, tikriausiai; 

• emòcinė ir eksprèsinė, arba žmogaus jausmų, reakcijų, valios aktų raiškos, pvz., oi, pykšt. 

1.3. Žodžio sąvoka ir kalbotyros terminai žodžiui pavadinti 

Terminas žodis iš tradicijos labai dažnai vartojamas kalbotyroje, tačiau yra daugiareikšmis: kartais juo 

vadinama tik formalioji žodžio pusė arba tik žodžio reikšmė, kartais žodžiu vadinamas visas 

vienareikšmis žodis su savo raiška ir turiniu, kartais turimos galvoje visos daugiareikšmio žodžio 

reikšmės. Todėl moksle būtini tikslesni jo pakaitalai. 

Leksèma – vienareikšmis kalbos sistemos vienetas, kurio raišką sudaro visų jo galimų morfologinių 

formų visuma, pvz., akis (akies, akiai, akį....) „regėjimo organas“. Vadinasi, leksemai būdingas ir 

raiškos, ir turinio planas. 

Lèksas (alolèksas) – konkretus šnekoje (tekste) pavartotas leksemos variantas, kai realizuojama tik 

viena morfologinė leksemos forma, pvz., gražios akys. 

Sememà – vienareikšmis kalbos sistemos vienetas, kuriam būdingas tik turinio planas. 

Onomatemà, arba daugiareikšmis žodis, – kalbos sistemos vienetas, kurį sudaro visų galimų jo 

reikšmių ir morfologinių formų visuma, pvz., akis, -ies „1. regėjimo organas; 2. nertinė tinklo skylė; 

mezginio, nyčių kilpa; 3. eketė; liūno, ežero akivaras; 4. korio skylutė; akyto daikto tuštutėlė; 

5. bulvės duobutė, iš kurios išauga daigas; 6. žiedo ar šiaip kurio daikto blizgus pagražinimas; 7. toks 

kortų lošimas „dvidešimt vienas; 8. žaidžiamų kaulelių taškas; kortų vertės ženklas; 9. važiuojamo ar 

kokio kito prietaiso šviesa, lempa“. 

Žõdžio variántai – tai to paties žodžio raiškos plano įvairavimas. Žodžio variantai gali būti: 

fonetiniai (graudus ir griaudus, kniaukti ir kviaukti), akcentiniai (lkštė ir lėkšt), darybiniai (skutiklis 

ir skuteklis), morfologiniai (namuose ir namuos, gilė ir gilis). 

Lemà – tai žodyno straipsnio antraštinis žodis (tam tikros jo formos, reprezentuojančios visą žodžiui 

būdingų formų paradigmą). 

Onomatemos, leksemų ir sememų santykiai vaizduojami schemoje. 

13

ŽODIS, . 

arba . 

ONOMATEMA 

LEKSEMA 1 LEKSEMA 2 LEKSEMA 3 LEKSEMA n 

semema 1 

formų 

visuma 

semema 2 formų semema 3 formų semema n 

visuma 

visuma 

+ + + + 

formų 

visuma 


2 schema 

1. Pateikite natūraliųjų ir dirbtinių ženklų pavyzdžių. Nurodykite jų raišką ir turinį. 

2. Įsivaizduokite situaciją: tiesiai aukštyn iš kamino rūksta dūmai. Ar visiems žmonėms tai bus 

vienareikšmis ženklas? Atsakymą motyvuokite. 

3. Įsivaizduokite ženklą: žmogus purto galvą į šalis (kairę, dešinę). Gal girdėjote, ar visose šalyse šis 

ženklas suvokiamas vienodai? Kokį būtiną ženklo požymį patvirtina tokia situacija? 

4. Parinkite nekalbinių simbolių pavyzdžių. Motyvuokite, kodėl juos laikote simboliniais ženklais. 

(Simbolių pavyzdžių žr. http://www.symbols.com/ http://www.sociumas.lt/Lit/nr15/simboliai.asp ir 

kt. interneto svetainėse). 

5. Gyvūnai, kaip ir žmonės, bendrauja garsiniais ženklais. Kuo gyvūnų bendravimo ženklai skiriasi 

nuo žmonių klabos? 

6. Pasamprotaukite, kodėl: 

• garsai be reikšmės nesudaro žodžio, 

• nėra žodžio be reikšmės, 

• nėra žodžio reikšmės be kokio nors dalyko suvokimo žmogaus sąmonėje. 

Atsakymus iliustruokite sugalvotais pavyzdžiais. 

7. Palyginkite žodžio apibrėžimus ir nustatykite, kokius žodžio požymius jie nurodo. Kurie 

požymiai kartojasi? Koks apibrėžimas jums atrodo tinkamiausias leksikologijai ir kodėl? 

• „Žodis yra savarankiškas kalbos vienetas, kuriam būdinga garsinės raiškos, reikšmės, 

gramatinės sandaros vienovė. Toks jis, reiškiantis, fonetiškai ir gramatiškai įprasmintas, yra 

leksikologijos objektas“ (Barauskaitė 1995: 9). 

• „Žodis – mažiausias reliatyviai savarankiškas kalbos vienetas, kalbėjime pasireiškiantis 

izoliuojamosiomis formomis. Jų gali būti tiek viena (nekaitomo žodžio), tiek ir visa paradigma 

(kaitomo žodžio). Izoliuojamaisiais vadinami tokie vienetai, tarp kurių tekste visada gali būti 

14

įterpta kitų tos pačios pakopos vienetų (pvz., Turistai priėjo ežerą. Turistai vakare priėjo ežerą.) 

(LKE 1999: 739). 

• „Žodis – svarbiausias reikšminis kalbos vienetas“ (terminų bankas). 

• ,,Žodis – garsų seka, turinti reikšmę ir įeinanti į sakinį kaip žmogaus suvokiamas 

savarankiškas, gramatiškai įformintas vienetas“ (Jakaitienė 1986: 11). 

• „Žodis – tam tikra garsų seka, turinti reliatyviai savarankišką reikšmę ir bendravimo procese 

vartojama kaip gramatiškai įformintas kalbos vienetas“ (Jakaitienė. Leksikologija, rankraštis). 

8. Pasirinkite iš lietuviško teksto sakinį, nurodykite nominacinius ir nenominacinius žodžius, 

kaitomų žodžių leksines ir gramatines reikšmes, tų reikšmių formaliuosius rodiklius. 

9. Nustatykite, kurie žodžiai motyvuoti, kurie nemotyvuoti. Kokia motyvuotųjų žodžių motyvacijos 

rūšis (-ys)? 

Akmuo, dėmuo, vabalas, mūkti, bruknė, cyrulis „vyturys“, krūva, lūšna, vyzdys, pykšt, vaizdas, dangtis, 

dangus, uodas, suodžiai, gėlė, šaka „dalis, skyrius sritis“. 

10. Palyginkite A. Gudavičiaus vartojamus leksemos ir sememos terminus su pateiktaisiais šiame 

leidinyje. Kuo jie skiriasi? (žr. Gudavičius 1994: 5–13). 


1. Parenkite referatą ir vaizdinę priemonę „Svarbiausi žodžio požymiai“ (pagal A. Gudavičiaus, 

J. Barauskaitės, E. Jakaitienės nurodytus darbus, žr. literatūros sąrašą). 

2. Parenkite pranešimą „Žodžio požymiai poetų eilėse ir žymių žmonių pamąstymuose apie žodį 

(kalbą)“ (remkitės: Pikčilingis 1991 – Pikčilingis J. Sparnuotu žodžiu apie žodį. Vilnius: Mintis ir 

kt. leidiniais; Župerka 1997 – Župerka K. Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos 

tema. Šiauliai). 

3. Parenkite grupinį referatą „Fonosemantika ir žodžio arbitralumo problema“ (remkitės: 

Zabarskaitė 2001 – Zabarskaitė J. Garsų semantika. Kalbos kultūra, sąs. 74, Vilnius: Lietuvių kalbos 

instituto leidykla; Zabarsaitė 2002 – Zabarskaitė J. Fonosemantika: tyrimai, tyrėjai, patirtys. Žmogus 

ir žodis. IV. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas; Sologub: 2003 – .П., х 

Ф.. в з: фз в 

з. . – .: Ф: , 41–46; Voronin 1982 – В . В. в 

ф, : з. - в.) 

Literatūra 

Barauskaitė 1995 – Barauskaitė J. Leksikologija. Lietuvių kalba. T. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidykla, 7–11. 

Jakaitienė 1980 – Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas, 6–14. 

Jakaitienė 1986 – Jakaitienė E. Ką ir kaip reiškia žodžiai. Vilnius: Mokslas, 6–21. 

15

Jakaitienė 1988 –Jakaitienė E. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, 20–29. 

Gudavičius 1994 – Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. Šiauliai: Šiaulių 

pedagoginio in-to leidykla, 5–13. 

*** 

Budrevičius 1998 – Budrevičius A. Semiotikos įvadas. Vilnius. Prieiga per internetą: 

http://www.kf.vu.lt/~albud/semiot/pask/turinys.htm 

Fiske 1998 – Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos, 57–81. 

Palionis 1985 – Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Mokslas, 7–10. 

Pikčilingis 1991 – Pikčilingis J. Sparnuotu žodžiu apie žodį. Vilnius: Mintis. 

Poliakovas 2008 – Poliakovas O. Pasaulis ir lietuvių kalba. Vilnius: Enciklopedija, 72–93. 

SE – Simbolių enciklopedija. Prieiga per internetą: http://www.symbols.com/ 

Sologub: 2003 – .П., х Ф.. в з: 

фз в з. . – .: Ф: , 41–46. 

Voronin 1982 – Воронин С. В. Основы фоносемантики, Ленинград: з. - 

в. 

Sosiūras 1983 – Sosiūras F. Iš „Bendrosios lingvistikos“ kurso. Mintis ir ženklas. Vilnius: Mokslas, 

126–142. 

Zabarskaitė 2001 – Zabarskaitė J. Garsų semantika. Kalbos kultūra, sąs. 74, Vilnius: Lietuvių 

kalbos instituto leidykla. 

Zabarsaitė 2002 – Zabarskaitė J. Fonosemantika: tyrimai, tyrėjai, patirtys. Žmogus ir žodis. IV. 

Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. 

Zabarskaitė 2007 – Zabarskaitė J. Fonosemantikos vedlys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto 

leidykla, 25–29. 

Župerka 1997 – Župerka K. Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos tema. Šiauliai. 

16

2 .Reikšmės samprata 


Svarbiausios leksinės semantikos problemos yra leksikos sistemos savitumas ir leksinės reikšmės 

struktūra. 

Reikšmė – tai monosemiško žodžio turinys. 

Tačiau pati žodžio turinio samprata yra nevienoda, ją įvairiai aiškina leksinės semantikos tyrinėtojai. 

Žodžio turinyje visų pirma galima skirti: 

• gramatinę reikšmę, 

• leksinę reikšmę, 

• kai kurių žodžių (darinių), dar ir darybinę reikšmę. 

Gramatinė reikšmė – tai abstrakti reikšmė, būdinga ne vienam atskiram žodžiui, o tam tikrai 

žodžių klasei. Paprastai gramatinės reikšmės lietuvių kalboje perteikiamos galūnėmis. 

Abstrakčiausias klases sudaro kalbos dalys, ne tokias abstrakčias – tam tikrai kalbos daliai būdingos 

kategorinės reikšmės, pvz., veiksmažodžiui – nuosakos, laiko, asmens, skaičiaus. Veiksmažodžius 

galima skirstyti ir dar detaliau: pagal veikėjo aktyvumą – į aktyvaus veiksmo ir būsenos (bėgti, 

daužyti ir baltuoti, dunksoti, tyvuliuoti), pagal veiksmo kartojimąsi – į kartinius ir kartotinius (eiti – 

vaikščioti, kelti – kilnoti) ir t. t. Pažymėtina, kad kintant gramatinei reikšmei, leksinė reikšmė 

nesikeičia, pvz., stalas − stalai, langas − langai (tik retais atvejais kinta ir leksinė reikšmė: metas − 

metai, vanduo − vandenys, vidurys – viduriai). 

Leksinė reikšmė yra individuali, būdinga tik tam žodžiui (leksemai). Paprastai leksinės reikšmės 

perteikiamos žodžio šaknimi, tikslinamos priesagomis, priešdėliais, rečiau galūnėmis. 

Leksinės semantikos objektas – tik sąlygiškai atribota leksinė reikšmė. 

17

2.1. Reikšmės koncepcijos 

Reikšmė yra labai sudėtingas lingvistinių tyrimų objektas, todėl požiūrių į reikšmę, jos prigimtį yra 

įvairių. Galima sugrupuoti vyraujančias koncepcijas į dvi grupes (labai supaprastinta klasifikacija): 

• reliacinė koncepcija: reikšmė – tai santykis su vaizdu. Paprastai tokio požiūrio laikomasi, kai 

stengiamasi nustatyti, kas yra reikšmė (lietuvių kalbotyroje šios koncepcijos laikosi E. Jakaitienė); 

• substancinė koncepcija: reikšmė – tai tam tikra substancija. Jei tyrinėjimo objektas yra 

reikšmės susiformavimo kelias, reikšmės santykis su pasauliu, noras nustatyti, kaip ta reikšmė gimė 

žmonių galvoje, tai remiamasi mintimi, kad reikšmė – tam tikra substancija (lietuvių kalbotyroje šios 

koncepcijos laikosi A. Gudavičius). 

2.2. Reikšmė ir mąstymas 

Leksinė reikšmė labai glaudžiai susijusi su mąstymu, pasaulio pažinimu, todėl požiūris į leksinę 

reikšmę labai priklauso nuo to, kaip aiškinamas mąstymo ir kalbos santykis. 

Pasaulio pažinimo rezultatai tam tikru būdu fiksuojami mūsų sąmonėje. Daugelio autorių teigiama, 

kad žmogaus smegenys gaunamą informaciją apie egzistuojančius dalykus paverčia atspindžiu. 

Žmonių sąmonėje fiksuojamos pažinimo struktūros, tam tikri pažinimo rezultatai, psichinis tikrovės 

koreliatas (arba apibendrintas dalykų klasės atspindys žmonių sąmonėje) vadinami koncèptais, 

arba svokomis (sąvokos terminas yra lietuviškas, sąvoka plačiai vartojama ir lietuvių, ir kitų kalbų 

terminijoje, bet toliau tekste pirmenybė teikiama tarptautiniam terminui dėl to, kad terminas 

sąvoka dažniau suprantamas siaurai, t. y. tik kaip mokslinė sąvoka [plg. Gudavičius 2009: 46]. 

Reikia turėti galvoje, kad sąvokinis mąstymas ir mokslinių sąvokų sudarymas remiasi tokiu pat 

mechanizmu, tačiau jų turinys nebūtinai turi sutapti). 

Konceptas turi santykinai sutvarkytą vidinę struktūrą, t. y. mąstymo procese abstrahuojamasi nuo 

atsitiktinių požymių. Konceptas yra ir asmens, ir visuomenės pažintinės veiklos rezultatas. Jame 

užfiksuota ir dalykinė informacija apie atspindimą objektą, ir tos informacijos interpretacija 

visuomeninėje sąmonėje, ir visuomeninės sąmonės santykis su objektu ar reiškiniu (plg. Popova, 

Sternin 2007: 34). 

Pažymėtina, kad konceptas nesutampa su pačiu tikrovės dalyku. 

Koncepto sudėtingumo laipsnis gali svyruoti nuo paprasčiausių vaizdinių iki išplėtotų modelių. 

Kiekvieno konkretaus žmogaus mąstomasis koncepto turinys gali skirtis dėl skirtingo tikrovės 

pažinimo, t. y. skirtingo abstrahavimo laipsnio bei apibendrinimo „kokybės“. Konceptas gali 

gerokai skirtis eilinio kalbos vartotojo ir tam tikros srities specialisto, mokslininko sąmonėje (pvz., 

šuns konceptas penkiametės mergaitės ir zoologijos specialisto mąstyme). 

18

Yra autorių, kurie koncepto sąvoką siaurina ir konceptais laiko ne visas sąvokas, o tik tokias, kurios 

atspindi esminius tautos kultūros fenomenus, kurie orientuoja į aukščiausias dvasines vertybes, 

pasižymi etnokultūrine specifika ir pan. 

Klausimas, ar žodžio reikšmė yra visai tas pats, kas ir konceptas, yra labai problemiškas, šiuo 

klausimu yra įvairių nuomonių. 

Pavyzdžiui, kognityvinės lingvistikos [ji susiformavo apie aštuntąjį XX a. dešimtmetį, jos 

pradininkais laikomi Džordžas Leikofas (George Lakoff), Ronaldas Langakeris (Ronald Langacker)] 

šalininkai sutapatina kalbos turinį su sąmonės turiniu. Jų tyrinėjimo objektas yra kalbėtojų 

sąmonėje egzistuojantys konceptai. „Konceptualizacija suprantama labai plačiai: į ją įeina naujos ir 

senos sąvokos, jutiminis, kinestetinis ir emocinis patyrimas, situacijos konteksto (visuomeninio, 

kalbinio, fizinio) atpažinimas ir kt.“ (Langacker 1998: 30; Gudavičius 2009: 29). Konceptualizacijos 

procese labai svarbi vieta tenka individualiam patyrimui, todėl žodžio reikšmė pasidaro priklausoma 

nuo vartojimo aplinkybių, labai plati ir variantiška, sunkiai apibendrinama. 

Kai kurie kognityvinės lingvistikos šalininkai pripažįsta, kad galima kalbėti apie tam tikrą tipišką 

reikšmę, konvencionalią reikšmę, kuri nustatoma iš įprastų, tipiškų situacijų. Tokiai tipiškai 

reikšmei pavadinti vartojamas prototipo terminas (plačiau žr. skyriuje apie tyrinėjimo metodus). 

Lietuvių leksinės semantikos darbuose vyrauja nuomonė, kad visiškai sutapatinti koncepto 

(sąvokos) ir reikšmės nederėtų. 

Ryškiausi koncepto ir reikšmės skirtumai: 

1) konceptas susidaro natūraliai, kai smegenys apdoroja įvairių receptorių duomenis, o žodžio 

reikšmė atsiranda susitarimo keliu; 

2) konceptas – tai visi visuomenės suvokiami ir interpretuojami tam tikros dalykų klasės 

požymiai, o į reikšmę įeina tik ryškiausia, lengviausiai aktualizuojama koncepto ( sąvokos) dalis, 

kuri yra daugmaž vienoda visiems kalbantiesiems. Taigi konceptas (sąvoka) platesnė už reikšmę. 

Reikšmė tėra tam tikras galimų koncepto variantų invariantas. 

Reikšmės santykis su konceptu, tikrovės dalyku ir formaliąja žodžio puse (ženklu) dabartiniu metu 

daugelio mokslininkų vaizduojamas trapecija: 

REIKŠMĖ 

KONCEPTAS 

ŽENKLAS 

(ŽODŽIO FORMALIOJI PUSĖ) 

TIKROVĖS DALYKAS 

19

3 schema 

Reikšmės apibrėžimas. Apibrėžti reikšmę yra problemiška. Čia pateikiamas vienas iš galimų 

kognityvinės (pažintinės) reikšmės apibrėžimų: reikšmė – tai visuomenės visuotinai aprobuota žodžiu 

komunikuojama (perteikiama ir atgaminama) dalykinė informacija ir jos interpretacija apie žmonių 

suvokiamus tikrovės dalykus. 

2.3. Reikšmių tipai 

1. Pagal reikšmių funkcionavimą: 

• virtualióji, arba sistèminė, reikšmė – tai reikšmė kalbos sistemoje, pvz., šuo „gyvulys, 

laikomas namams saugoti“; 

• aktualióji reikšmė – tai reikšmė konkrečiame kalbos akte (šnekoje, tekste), pvz., Juodas 

šuva su rudais antakiais – keturakis, mato velnią. 

2. Pagal komunikuojamos informacijos turinį: 

• dalỹkinė (designãtinė) reikšmė – tai pagrindinė leksinės reikšmės dalis, informacija 

apie pačius įvardijamuosius dalykus, pvz., šuo – tai gyvulys + naminis + saugantis namus. 

Yra daug leksemų, kurios turi tik dalykinę reikšmę (kai kurie tyrinėtojai mano, kad tik 

dalykinė reikšmė sudaro leksinę reikšmę, yra tikrasis leksinės semantikos objektas). 

Dalykinė reikšmė kai kurių autorių dar skirstoma į du tipus: 

a) signifikãtinė reikšmė – tai tam tikrus apibendrintus tikrovės dalykų klasės 

požymius komunikuojanti reikšmė, kuri daugmaž vienodai suvokiama visos ta 

kalba kalbančios visuomenės (plg. signifikãtas – apibendrintas tam tikros dalykų 

klasės požymių atspindys). Signifikatinę reikšmę turi konkretieji (šuo, stalas) ir 

abstraktieji (gerumas, tiesa) daiktavardžiai, būdvardžiai (gražus, pilkas), 

veiksmažodžiai (nešti, dirbti) daugelis prieveiksmių (greitai). Signifikatinės 

reikšmės neturi tikriniai žodžiai, kurie tik įvardija vienetinį tikrovės dalyką 

(Klaipėda). Signifikatinė reikšmė gali reikštis ir kaip virtualioji (sisteminė), ir 

kaip aktualioji (konkretaus šnekos akto) reikšmė; 

b) denotãtinė reikšmė – tai konkretų (vieną, vienetinį) tikrovės dalyką 

komunikuojanti (perteikianti ir atgaminanti) reikšmė (plg. denotãtas – tai tam 

tikro vieno, vienetinio tikrovės dalyko atvaizdas žmogaus sąmonėje). 

20

Denotatinę, kaip ir signifikatinę reikšmę turi konkretieji (šuo, stalas) 

daiktavardžiai, būdvardžiai (gražus, pilkas), veiksmažodžiai (nešti, dirbti), tačiau 

abstraktieji daiktavardžiai (gerumas, tiesa) denotatinės reikšmės neturi. Tik 

denotatinę reikšmę turi tikriniai žodžiai, kurie tik įvardija vienetinį tikrovės 

dalyką (Nemunas). 

• konotãcinė reikšmė – tai periferinė leksinės reikšmės dalis, papildomas žodžio turinys, 

informacija apie kalbančiojo požiūrį į pavadinamąjį dalyką, adresatą ar kalbinę situaciją. Ji 

būdinga tik daliai nominacinių žodžių, pvz., šunpalaikis „netikę, nususęs šuo“, didvyris 

„pasižymėjęs savo darbais, žygiais, šaunumu žmogus“. Konotacijos terminas nėra 

vienareikšmis, jis sieja į vieną visumą skirtingus, už dalykinės reikšmės ribų esančius 

semantinius elementus, tarp kurių dažniausiai nurodomi emocinis, ekspresinis ir 

vertinamasis (Vstavskij 2006), emocinis, vaizdinis ir stilistinis (Jakaitienė1988: 40 ), 

emocinis ir stilistinis (Župerka 1998: 20) komponentai. Tuos komponentus neretai 

problemiška atriboti, atrodo, kad dažniausiai reiktų nurodyti emocinę- vertinamąją ar 

ekspresinė-vertinamąją reikšmes. Konotacinė reikšmė išryškėja ir kalbos sistemoje, ir 

kalbėjimo akte, tik kalbėjimo akte (konkrečiame tekste) perteikiama konotacija nelaikoma 

reikšmės dalimi. Kai kurie autoriai konotaciją laiko ne leksinės reikšmės dalimi, o tam tikra 

leksinės reikšmės apsuptimi, fonu. Kartais teigiama, kad konotacinė reikšmė – tai jau 

leksinės pragmatikos, tiriančios žodžio kaip ženklo santykį su interpretatoriumi, objektas; 

• Kai kurie mokslininkai nurodo etimologinę bei etnokultūrinę reikšmes (ar reikšmės 

dalis), kurios vienų laikomos dalykinės reikšmės, kitų – konotacinės reikšmės dalimis. Pvz., 

etnokultūrinę reikšmę turi tik tie žodžiai (leksemos), kurie pavadina specifines realijas 

(troliai – mitinė būtybė Skandinavijos folklore, skudučiai – lietuvių liaudies pučiamasis 

instrumentas – medinis vamzdelis, duodantis vieną toną). 

Sisteminės reikšmės svarbiausi tipai, jų hierarchiniai santykiai pavaizduoti schemoje: 

SISTEMINĖ REIKŠMĖ 

gramatinė 

leksinė 

(kognityvinė) 

(darybinė) 

dalykinė 

(konotacinė) 

signifikatinė 

denotatinė 

21

4 schema 

Struktrinė reikšmė – tai organizuota reikšmę sudarančių semantinių elementų visuma, kurią 

galima nustatyti remiantis lingvistiniais, o ne ekstralingvistiniais duomenimis. 

Be reikšmės termimo, kalbant apie žodžio turinio planą, dar vartojami vertės ir prasmės terminai. 

Vert – tai kalbos vieneto (pvz., reikšmės, arba sememos) ryšiai su to paties lygmens vienetais tam 

tikroje sistemoje (plg. darybinė vertė, sintagminė vertė, paradigminė vertė). Taigi sememos vertė yra 

jos vieta leksinėje sistemoje, jos sisteminis požymis (-iai). 

Prasm (kognityvinė vertė) – tam tikras reikšminių kalbos vienetų derinimas aukštesnio 

lygmens kalbos vienete, ppr. žodžių (reikšmių) sakinyje. Tai žodžių (reikšmių) ryšiai su 

konceptualiuoju sąmonės turiniu, kada kalbančiajam ir klausančiajam tampa svarbūs ir tie 

požymiai, asociacijos, vaizdiniai, kurie tiesiogiai neįeina į reikšmės turinį. Prasmė jau nebėra 

tradicinės leksinės semantikos objektas. 

3. Leksinių vienetų tyrimo metodika 

Reikšmių tyrimo, jų aprašymo metodika labai susijusi su bendresnio pobūdžio teorinėmis 

nuostatomis. 

3.1. Reikšmės tyrimas – tai žodžių tarpusavio santykių tyrimas 

Struktrinės lingvstikos šalininkai, siekdami ištirti ir aprašyti reikšmę (sememą), remiamasi 

žodžių (reikšmių) tarpusavio santykiais. 

Visuotinai pripažįstama, kad reikšmė sudaro tam tikrą struktūrą. Išanalizuoti ją – tai nustatyti 

tipiškiausius reikšmės sudedamuosius komponentus ir jų tarpusavio tvarką, hierarchiją. 

Sudedamieji reikšmės komponentai vadinami sèmomis, arba semántiniais komponeñtais. 

Metodas, kuriuo nustatomi semantiniai komponentai, vadinamas komponeñtinės anãlizės 

metodù. Taikant šį metodą, reikia ištirti sisteminius, t. y. sintagminius ir paradigminius žodžių 

(leksemų) santykius (kartais komponentinės analizės metodas suprantamas siauriau, t. y. tik kaip 

paradigminių santykių analizė). 

Sintãgminiai santykiai – tai vadinamieji horizontalūs linijiniai leksemų tarpusavio santykiai 

žodžių junginiuose (sakiniuose). 

Žodžių galėjimas jungtis su kitais žodžiais vadinamas junglumù, arba valentingumù. 

Yra trys junglumo tipai: 

22

• gramatinis – tai žodžio ar jo formos galėjimas jungtis su kitu žodžiu ar jo forma, pvz., 

geras darbas, dvylika mėnesių, rašyti laišką, lipti ant stogo; 

• leksinis – leksemos galėjimas jungtis su tam tikros leksinės reikšmės žodžiais, pvz., loja 

šuo, loja niekus bet negalimas *loja gėlė; muša diržu, muša laikrodis, muša širdis, muša kainas, 

muša svogūnais (dešra) bet negalimas *muša žvaigždė; sakome šėmas jautis, bet pilka 

kasdienybė; žala karvė, bet rudas, rusvas veidas. Tiriant leksinę reikšmę, svarbu nustatyti 

tipiškiausius, dažniausius žodžių junginius (netipiškus semantinės dermės 

atvejus paprastai tiria stilistika ar kiti mokslai); 

• loginis semantinis – tai leksemos gebėjimas atverti tam tikrą skaičių tam tikro 

pobūdžio laisvų vietų sakinyje. Tiriant leksinį semantinį valentingumą siekiama nustatyti, 

kiek tokių vietų atveria tiriamasis žodis ir kokias semantines funkcijas (semantinius 

vaidmenis) atlieka tas vietas užimantys nariai, vadinamieji aktántai. Loginis semantinis 

valentingumas būdingas predikatiniams žodžiams, ypač veiksmažodžiams. Tokių funkcijų, 

semantinių vaidmenų yra gana daug, jos turi savo pavadinimus, pvz.: 

Semantinių funkcijų (aktantų) pavadinimai: 

Ã g e n t a s [Ag] – aktyvaus veiksmo atlikėjo funkcija. Labiausiai būdinga gyvoms 

būtybėms, bet ją gali atlikti ir negyvi daiktai, gamtos, visuomenės reiškiniai (Tėvas aria. Vėjas 

pučia). 

P r o c e s á n t a s [Proc] – savaime vykstančio veiksmo, proceso atlikėjo funkcija (Rugiai 

bąla. Stiklinė nukrito ir sudužo.) 

S t a t á n t a s [Stat] – fizinės būklės ar pojūčių patyrėjo funkcija (Vaikas guli lovelėje. 

Baltuoja burė vieniša.) 

P e r c e p i e ñ t a s [Pcp] – psichologinės, emocinės būsenos patyrėjo funkcija, būdinga 

gyvoms būtybėms (Zuikis bijo lapės.) 

P a t i e ñ t a s [Pt] – fiziškai ar kitaip aktyviai veikiamo dalyko funkcija (Vėjas prilaužė šakų. 

Katinas gaudo peles.) 

K o n t e ñ t a s [Con] – veiksmo, būsenos ar ypatybės turinio funkcija (Mokslininkai svarsto 

problemą. Krepšelis pilnas gėlių.) 

R e z u l t ã t a s [R] – dalyko, kuris atsiranda kaip veiksmo ar proceso padarinys, funkcija 

(Berniukas sukalė inkilą. Vanduo pavirto į ledą.) 

B e n e f i c i e ñ t a s [B] – adresato, gavėjo, kurio naudai ar nenaudai kas vyksta, funkcija 

(Davė mergaitei obuolį. Apie nemalonumus pranešė direktoriui.) 

K a u z a t ỹ v a s [Caus] – veiksmo ar būsenos priežasties funkcija (Žmonės mirė iš bado. 

Džiaugsmu spindi jo akys.) 

I n s t r u m e ñ t a s [In] – priemonės, įrankio funkcija (Mėgstu važinėti dviračiu.) 

L o k a t ỹ v a s [Loc] – veiksmo ar būsenos vietos funkcija (Kloja šiaudus ant stogo.) 

23

D i r e k t ỹ v a s [Dir] – veiksmo krypties funkcija; galimi ir šio vaidmens konkretesni 

variantai: pradinio taško [Ab], galinio taško [Ad] ir kelio [Via] (Vykstame iš miesto į kaimą. Vaikai 

laksto koridoriais.) 

T e m p o r a t ỹ v a s [T] – veiksmo ar būsenos laiko funkcija (Vakar snigo.) 

(plačiau žr. Jakaitienė 1988: 62–63). 

Žodžio junglumo analizė padeda nustatyti leksemą sudarančius semantinius elementus, 

vadinamąsias semas, argumentuoti jų buvimą reikšmėje. 

Paradgminiai santykiai – tai vadinamieji vertikalūs santykiai, susiklostę tarp leksemų kalboje 

kaip sistemoje. 

Paradigminius ir sintagminius santykius paprastai linkstama vaizduoti horizontalia ir vertikalia 

tiesėmis: 

Kasdien mergaitė lesino mažytį paukštelį trupinėliais. 

Kasmet senutė išmaitindavo didelį avių būrį. 

Rytais senis liuobė kiaules. 

Vyras girdydavo stambų jautį. 

Kaskart vaikas valgė milžiniškais kąsniais. 

Vakarais moteris šėrė gyvulius. 

5 schema (pagal Niklas-Salminen 2003: 43). 

Paradigminiai leksemų santykiai dažniausiai analizuojami tam tikros semantinės paradigmos ribose. 

Dažniausiai tiriamos tokios semantinės paradigmos: semantinė grupė, sinonimų eilė ir darybinis 

lizdas. 

Semantinės paradigmos paprastai suvokiamos kaip semantiniai laukai. 

Semántinis laukas (SL) – tai grupė leksemų, kurias sieja bendras laisvai pasirinktas reikšmės 

požymis. Semantinio lauko samprata yra gana įvairi, tačiau, daugumos mokslininkų manymu, 

24

semantiniai laukai realiai egzistuoja žmonių sąmonėje (plg. Gudavičius 2007: 117), todėl leksikos 

grupavimas į tokius laukus − labai parankus žodžių semantikos tyrimo būdas. 

Dažniausiai šiuolaikinėse semantinio lauko teorijose minimi tokie būdingiausi jo bruožai: lauko 

narius sieja semantinis bendrumas; semantiniai santykiai yra sisteminiai; lauko sandaroje skiriami 

mikrolaukai; lauką sudaro centras (branduolys) ir periferija; laukas sąlygiškai autonomiškas; atskiri 

laukai tarp savęs susiję. (Kartais semantiniu lauku vadinama viena iš semantinių paradigmų rūšių, 

t. y. tai labai didelė grupė įvairioms kalbos dalims priklausančių leksemų, kurias sieja bendras 

laisvai pasirinktas reikšmės požymis. Pvz., valgymo semantiniam laukui galėtų priklausyti tokios 

leksemos valgykla, pusryčiai, užkandis, maitintojas, gaminti, valgytojas, besotis, valgus, sotintis, 

čepsėti, srėbti, kramsnoti, ir t. t.). 

Lèksinė semántinė grùpė (LSG), arba trumpiau semantinė grupė (SG) – tai tam tikra 

semantinio lauko rūšis. SG – tai grupė tos pačios kalbos dalies leksemų, kurias jungia bendras 

laisvai pasirinktas reikšmės požymis. Daugelio mokslininkų nuomone, būtent semantinės grupės yra 

svarbiausios leksikos sistemoje (Kuznecova 1985: 27–37 ir lit.), todėl atskirų semantinių grupių 

tyrimams yra skirta labai daug darbų. Pvz., sistemiškai tirti lietuvių kalbos giminystės terminai 

(Buivydienė 1997), spalvų (Andriukaitienė 1996), kritulių (Jakaitienė 1988), drabužių pavadinimai 

(Sabaliauskaitė 1996), judėjimo (Šarka 1974; Gudavičius 1985: 105–134; Marcinkevičienė 1990); 

regėjimo (Gudavičius 1971); kalbėjimo (Vasiliauskienė 1979; Gudavičius 2000: 132−136); mušimo 

(Pribušauskaitė 1981), emocinių santykių ir emocinių būsenų (Barauskaitė 1988), intelektinės 

veiklos (Jakelaitytė 1990), garsų veiksmažodžių SG (Lubienė 2003). Kitų kalbų semantinių grupių 

tyrimai yra labai gausūs ir įvairūs. Ypač plačiai tyrinėtos rusų kalbos veiksmažodžių SG − aprašyta 

apie 140 SG (Opyt 1982). 

Žodžių (leksemų) tarpusavio santykių vienoje SG analizė padeda žodžių reikšmes suskaidyti į 

smulkesnius semantinius komponentus, arba semas. 

Bendróji semà, arba archisema, – tai bendrasis laisvai pasirinktas semantinis požymis, kuris sieja 

tos pačios semantinės grupės (ar kitokios semantinės paradigmos) narius. Bendroji sema gali būti 

reiškiama vienu žodžiu arba žodžių junginiu, pvz., drabužių pavadinimų SG sieja bendroji sema 

„drabužis“, garsų veiksmažodžių SG – bendroji sema „išduoti, kelti, skleisti garsą“. 

Difereñcinė semà – tai skiriamasis tos pačios SG sememų semantinis požymis. Pvz., eiti 'judėti 

sausuma', skristi – 'judėti oru'; plaukti – 'judėti vandeniu'. 

3.2. Reikšmės tyrimas – tai prototipų tyrimas 

Kognitỹvinės lingvstikos tyrėjai analizuodami ir aprašydami konceptą (reikšmę) remiamasi 

prototipų teorija. Prototipų teorijos pagrindai išdėstyti Eleonoros Roš (E. Rosch), Džordžo 

Leikofo (G. Lakoff), Č. Filmoro (Ch. Fillmore), L. Vitgenšteino (L. Wittgenstein) darbuose. 

25

Prototpas – tai tipiškiausias kategorijos atstovas, tai „tas, kas paprastai būna“, „toks, koks 

paprastai būna“, pvz., beržas – medžio prototipas. Paprastai prototipai priklauso nuo kultūrinės, 

tautinės aplinkos, todėl skirtingų kraštų, tautų gyventojams prototipiški gali būti skirtingi dalykai, 

pvz., anglakalbiams tipiškiausias paukštis – liepsnelė, o lenkams – žvirblis (Gudavičius 2009: 60). 

Aiškinant konkrečius dalykus pavadinančių žodžių reikšmę, nurodomi tipiškiausi ir būdingiausi jų 

požymiai, pvz., prototipinė motina – tai moteris, kuri pagimdė, augina ir auklėja vaiką (Gudavičius 

2009: 57); prototipinis paukštis yra toks, kuris turi du sparnus, dvi kojas, yra padengtas 

plunksnomis, turi snapą, deda kiaušinius, be to, jis turi periferines charakteristikas „gražus ir 

lengvas“(Bojarskaja 1999: 49–50). Prototipo aprašymas kognityvinėje lingvistikoje ir yra žodžio 

reikšmės ištyrimas. Toks metodas ypač tinka konkrečios reikšmės žodžiams. Tačiau ištirti abstrakčių 

sąvokų (pvz., jausmų, santykių ar pan.) prototipus gana sudėtinga (tokiais atvejais dažniausiai 

remiamasi tipiškų, prototipinių situacijų analize). Reikšmės aprašymas prototipais kelia problemų: 

keblu atskirti prototipinius požymius nuo neprototipinių, problemiška nustatyti, kiek ir kokių 

žodžiu pavadinamo dalyko požymių reikia įtraukti į patikimą reikšmės aiškinimą, kaip jame tuos 

požymius išdėstyti. Nepaisant daugelio iki galo neišspręstų klausimų, pastaruoju metu aiškiai matyti 

realus kognityvinės lingvistikos indėlis sprendžiant tiek teorines reikšmės, tiek ir praktines reikšmių 

aprašymo žodynuose problemas. 


1. Apibūdinkite leksemų leksines, nurodykite gramatines ir darybines (jei turi) reikšmes. Jūsų 

pačių leksinės reikšmės apibūdinimą palyginkite su DŽ pateikta kiekvieno žodžio definicija. 

antinas, barsukas, karvutė, karvelis, sakalas, marguolė; vežioti, giedoti, snigti, baltuoti; gražus, medinis. 

2. Paaiškinkite, kas sudaro kognityvinės reikšmės sampratos pagrindą. 

3. Paaiškinkite, kas sudaro struktūrinės reikšmės sampratos pagrindą. 

4. Remdamiesi sisteminės reikšmės schema, aptarkite reikšmių tipus, juos iliustruokite savais 

pavyzdžiais. 

5. Perskaitykite žodžius, pabandykite apibūdinti jų reikšmes. Pasiremkite LKŽ, jei abejojate, ar 

tiksliai suvokiate žodžių reikšmes. Nurodykite, koks specifinis reikšmės komponentas (specifinė 

reikšmė) būdinga šiems žodžiams: 

kastinys, skilandis, vėdarai, daudytė, skrabalai, nuometas, delmonas, tribradis, rūpintojėlis, kaukas. 

8. Nustatykite, koks pabrauktųjų žodžių leksinės reikšmės tipas (-ai) aktualizuotas (-i) sakiniuose. 

a. Dangiškai žydros jo akys apvestos tamsiais antakių lankeliais Žem. Akys dvi, kelių šimtai 

LTR(Šll). Vasarėlės žydros akys mirga tarp žolių S.Nėr. Vis į žemę žlibes įsmeigę gyveno, dirbo 

darbus, keliaudavo ar laidodavo savuosius numirėlius L.Gut. Atsitiks kas, tai motina atlėkus 

26

veizolus man išdraskys S.Čiurl. Kaziukas nebuvo pyplys ir daugiau jis mėgdavo savo 

kukulainėmis stebėti debesis, virpančią žolę, negu jas drėkinti ašaromis P.Cvir. 

b. Avis yra romus gyvis DP209. Tą vieną avikę teturi, iš ko jau ten tų vilnų! Jrb. Ką aš su tokia avim 

veiksiu Gs. Toks jau jis avigalvis: kur eina – užmiršta, ką daro – nežino Dkš. 

c. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė rš. Įpuolus visiems į kalbą, pakilo juokų, 

naujienų, pasakojimų Žem. Tik kalbininkas tegali atskirti kalbos grūdus nuo jos pelų rš. Bet 

motinos jau negirdžiu raminančios bylos S.Nėr. 

9. Kaip suprantate prototipą? Kokie žodžiai gali būti geriausiai aprašyti, remiantis prototipų teorija? 

Kodėl? 

10. Perskaitykite paukščių aprašus. Kokie paukščiai aprašyti? Kokį lengviausiai / sunkiausiai 

atpažinote? Kodėl? Kokiais principais remiasi aprašai? 

a) „toks giesmininkų šeimos paukštis (Turdus)“; 

b) „stambus paukštis ilgomis kojomis, ilgu kaklu ir snapu (Ciconia)“ 

c) „gužas, gužutis, garnys, starkus, busilas, didutis (Ciconia)“; 

d) „varninių šeimos paukštis pilkomis ir juodomis plunksnomis (Corvus corone)“; 

e) stambus paukštis ilgomis rausvomis kojomis, ilgu rausvu snapu, baltomis plunksnomis 

(sparnų galai juodi); ieškodamas maisto braido po (pelkėtas) pievas ir balas; lizdus dažnai 

krauna ant namų stogų ar sodybų medžiuose (kur paprastai žmonės jiems įkelia pagrindą – 

vežimo ratą, akėčias ar kt.). Tradiciškai sakoma, kad atneša naujagimius“; 

10. Kokį prototipams būdingą požymį iliustruoja tokie pastebėjimai: 

...medžio prototipas lietuviams galėtų būti beržas, tačiau suprantama, jis nebus medžio prototipas 

toms tautoms, kurių teritorijoje beržai iš viso neauga. Baltos spalvos prototipas lietuviams yra 

sniegas, o šalčio – ledas, tuo tarpu kirgizams atitinkamai medvilnė ir gyvatė (Gudavičius 2009: 

62). 

11. Nurodykite, kuriose definicijose yra nuorodų į prototipus. 

geltonas „kuris aukso spalvos“, rudas „kuris durpių spalvos“, oranžinis „rausvai gelsvas“, žydras 

„šviesiai mėlynas“, žydras „kuris lino žiedo spalvos“, šiltas „esantis palyginti aukštos 

temperatūros“, karštas „labai šiltas, įkaitęs“; saldus „turintis cukraus, medaus skonį“, rūgštus 

„turintis citrinos ar acto skonį“, kartus „kuris gailaus, aštraus skonio“, kartus „kuris pipirų 

skonio“. 

12. Nustatykite šios leksemų grupės bendruosius ir skiriamuosius požymius. Kaip pavadintumėte 

šią semantinę grupę? 

bernas, berniukas, jaunuolis, jaunuolė, kūdikis, mergaitė, mergina, moteris, naujagimis, paauglys, 

paauglė, senis, senė, vaikas, vaikinas, vyras. 

13. Panagrinėkite gyvūnų garsų semantinės paradigmos schemą (žr. kitą puslapį). Nustatykite 

bendrąsias ir diferencines semas. 

27

GYVŪNŲ GARSAI 

Gyvulių garsai Paukščių garsai Vabzdžių 

garsai 

Negiedančių 

Šunų 

loti 

kaukti 

staugti 

unkšti 

inkšti 

urgzti 

Kačių 

kniaukti 

miaukti 

murkti 

purpti 

Kiauli 

ų 

žviegti 

kriūgti 

kvykti 

šiūkšti 

Raguoči 

ų 

baubti 

bliauti 

mūkti 

mykti 

mėkti 

mėbti 

Arklių 

žvengti 

prunkšti 

Giedanči 

ų 

-čiulbti 

-gysti 

suokti 

ūbti 

ūkti 

klykti 

krykti 

ciepti 

pypti 

karkti 

bimbti 

zvimbti 

zirsti 

zyzti 

dūgsti 

6 schema 

cypti 

niurgzti 

purkšti 

šnarpšt 

i 

kurkti, 

kvarkti 

cypti 

šnypšti

14. Išrinkite iš sakinių veiksmažodžius, kurie papildytų ir praplėstų nagrinėtąją garsų semantinę 

paradigmą. Kaip pavadintumėte SG? Kokiais pogrupiais papildytumėte schemą? Kokios smulkiausių 

pogrupių bendrosios ir diferencinės semos? 

Dar dienelė kita, ir sužliurgs, sušneks drumzlini upeliukai [...] 40; O kad visur žliugėjo vanduo [...] 11; 

Šaukė, čiauškėjo, giedojo, pulkais pursnojo [paukščiai] 233; [...] pragysta paukščiai, mašalėliai 

šalamojų užgroja, sudūzgia bitė [...] 53; [...] mušė sparnais pempės, rėkdamos tą patį 48; [...] čirškauja 

žvirbliai 7; avys bliauna[...] 93; Atsikrenkštė Adomas, patylėjo 90; Katės rėkia, [...] 93; [...] cypsi 

kurapkos [...] 31; Tiktai pelėda ūkauja [...] 176; [...] ir paukščiai ulba po visą Kairabalę 125; 

Sukaukšėjo perkūno oželiai 48. Tykiai sužvingo derešius [...] 237; [...] juodmargė baubsėjo [...] 42; [...] 

toji [karvė] išvedama ilgai ūbavo[...] 244; O kai pritilo, išgirdo Juza: rauda moterys 195; [...] ir tildė 

klykiančią mergiotę vystykluos 64; [Motina] ašaromis kuktelėjo 12; Mergina linksmai nusijuokė 127; 

Sukikeno [kūma Ona] 68; Stonkiukas nusikvatojo visa gerkle [...] 194; Mylėjosi uogele, čirškė, 

čiauškėjo lyg vaikai velykų rytą [varnėnai, dagiliukai, svilikėliai, čivyliai] 74; Prunkštelėjo, nusikvatojo 

[Vinciūnė] 51; Juza purkštelėjo į ūsus 170; Vanduo [...] traukia medų viduriuos, dujų pridaro devynis 

maišus, kad visą naktį bumbsėsi 108; Krakštelėjo [Šarkiūnas], pasižiūrėjo į Juzą [...] 140; [...] kando 

[visi] pasikrunkšėdami iš gardumo 35; Šnarpšdamas dirbo toliau Juza 170; Užvirė, suburbuliavo 

[vanduo] 266; Pavirvė taip linksmai gurgena, tarytum iš tikrųjų pavasaris, šiltos liūtys sušniokštė [...] 

40; Nepatikėtum, kad ateis pavasaris, sugurgės Pavirvė [...] 141; [...] mauroja karvės [...] 7. 

(Baltušis 1983 − Baltušis J. Raštai, t. 6, Vilnius.) 

15. Išrinkite iš teksto būdvardžius, kurie sudarytų vieną semantinę grupę. Koks jos pavadinimas? 

Kokių sunkumų iškilo atrenkant medžiagą? Pabandykite SG suklasifikuoti. Klasifikaciją motyvuokite. 

Tik geriau įsižiūrėjęs galėjai nusistebėti muzikaliu jos veido grožiu, dabar uždengtu tankaus šydo, 

nuausto iš pilkos nevilties ir geltono liūdesio 6. Vienintelį langą gobė rudo pliušo užuolaidos 8. Tebuvo 

matyti ilga, vešli, žilstelėjusi barzda 78. - Aš nežinau... - suvaitojo M. V., jausdama savyje augančią 

baisią ir juodą baimės dykumą 51. Į ją liūdnomis akimis sužiuro turkio spalvos Avis (Ovis) [...] 35. 

Kiekvienas iš mūsų turi savo gyvenime tuščią ir juodą laiko tarpą[...]. 73. Aš irgi buvau juodžiausiam 

nuovyly paskendus [...] 73. Ji buvo nedidukė, smulki, juodus plaukus nusikirpusi labai trumpai – 

nelyginant Tibeto vienuolė 5.Sienos buvo išklijuotos rusvais apmušalais su vos įžiūrimais gelsvų klevo 

lapų kontūrais 8.Tarsi ji būtų prisišaukusi krušą iš juodžiausio savo plaukų debesies! 34. Kvepėjo 

švaria, balta, ramia ir džiaugsminga pergale 102.Staiga – papt – ir juodas trupinėlis nukrito ant 

gelsvo pergamento 33.Vika ištiesė kojas, atlošė galvą ir žvelgė į juodas medžių viršūnes, 

sklendžiančias per rašalo mėlynumo dangų 346. Niekas nesiryžo peržengti balto vienatvės rato [...] 

180.Vis labiau grimzdau į gilų pilką liūdesį 201.Vos spėjau užsimesti savo raudonąjį drabužį, įsisegti 

auskarus ir žydrąja skraiste apsisiausti galvą 51.Šis mano gyvenimas – vienintelis, tai kodėl kabi virš 

jo, kaip juodos negandos debesis! 265. Violetiniais ir auksiniais siūlais siuvinėti gifonai glotniai 

apgaubė plikai skustą pakaušį 38.Jos ilgi plaukai subangavo žaliame vandenyje kaip juodos jūržolės 

27

14. Iš kur kiti gali žinoti, kad sudūlėjęs medžio gabalėlis melsvoje nosinaitėje – tai relikvija nuo 

Palaimintojo Jurgio Matulaičio karsto [...] 7.- Ragana... – gudriai sukikeno smailiakiuodama į 

raudonai apsirengusią moterį 5. Tada nusileido juoda tylios nejautros uždanga 294. M. V. suglumusi 

žvelgė į blizgančias lyg prinokęs vaisius lūpas su žalsvu kartėlio šešėliu kamputyje 297. Ji tekina 

pasileido per balas, kuriose atsispindėjo rausvas rytmečio dangus 39.Staiga suprato, kas ją palaikė 

visą tą pragaro laiką: beribį, juodą, neišmatuojamą [...] 302....pratariau, smegdama žalion neviltin 

309.Mirties nuojauta, pradžioje pulsavusi aukštybėse tik kaip vos įžiūrimas taškas, kabojusi dangaus 

skliaute lyg juoda negandos žvaigždė [...] 312.Vika ūmai nusikvatojo ir paraudusiomis nuo ašarų 

akimis tūžmingai dėbtelėjo į Normą 30.Kartkartėmis žodžių strėlės raudonais užnuodytais antgaliais 

pradrėksdavo pilką kurtybės veltinį [...] 312.- Ragana, - vėl prakošė senė, nemaloniai išriesdama 

violetinę lūpą, virš kurios juodavo ūsų pūkelis 5.Mano galvoj netelpa, kodėl gi Judas puolė į tokią 

juodą neviltį [...] 322.Liko tik milžiniška, balta, švari, šalta erdvė 338. - RAGANA, - sumurmėjo 

senė, plestelėdama ant mėlynos sėdynės 5.Vos girdimai pabeldė į smėlio spalvos duris 8. [...] žaizdota 

galva spindėjo tai žaliai, tai mėlynai, tai raudonai, tai geltonai [...] 41.Atrodė, kad pilko akmens 

plokštėmis praropojo gigantiška sraigė 41. 

(Ivanauskaitė 2002 – Ivanauskaitė J.. Ragana ir lietus, Vilnius: Tyto alba.) 


1. Parenkite grupinį referatą (-us) „Leksikos semantinė sistema ir jos tyrimų įvairovė“ (pagal 

Barauskaitė 2001 - Barauskaitė J. Spalvingasis Romualdo Granausko novelių vaizdas.− Prozos žodis ir 

stilius. Šiauliai: ŠU, 81-87; Lubienė 2005 –Lubienė J. Spalvų pasaulis ir jo raiška Ievos Simonaitytės 

romane ,,Aukštujų Šimonių likimas“. Tiltai. Priedas: mokslo darbai. Nr.29. Klaipėda, 96–116; 

Anriukaitienė 1996 – Andriukaitienė I. Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje. Lietuvių 

kalbotyros klausimai, t. 36, Vilnius, 162–166; Lubienė 2005 – Lietuvių kalbos šakniniai gyvūnų 

garsų veiksmažodžiai: semantinė struktūra. Kalbos vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: KU 

leidykla, 103–112; Buivydienė 1997 – Buivydienė R. Lietuvių kalbos vedybų giminystės 

pavadinimai. Vilnius; Gudavičius 1971 – в . п п (verba 

vivendi) в в зх. Kalbotyra, t. 22 (2), Vilnius, 21−40; Šarka 1974 – Šarka G. 

Judėjimo veiksmažodžių leksinės semantinės grupės sisteminiai ryšiai. Leksikos ir sintaksės 

klausimai, Šiauliai). 

2. Parenkite pranešimą „Žodžio žodis valentingumas“ (pagla Župerka 1992 – Juozilaitienė J. 

Župerka K. Žodžio epitetai. Gimtasis žodis 12, 37–43.). 

28

3. Parenkite pranešimą „Susipažinkite: veiksmažodžių junglumo žodynas“ (pagal Sližienė 1994, 1998 

– Sližienė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas T. 1,2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas). 

4. Parenkite referatą „Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos problemos“ (pagal Gudavičius 2009: 

48–89; Mikulskas R. – Mikulskis. R Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos problemos. Prieiga per 

internetą: www.lki.lt/LKI_LT/images/Darbuotoju_asmeniniai_psl/dokumentai/kognityvineling.pdf 

5. Parenkite pranešimą „Kūno ir sielos konceptų kalbinė raiška“ (pagal Būdvytytė, Toliekienė – 

Budvytytė A., Toleikienė R. AKYS, SIELA, ŠIRDIS ir kitos talpyklos. Prieiga per internetą: 

http://filologija.vukhf.lt/4-9/doc/Budvytyte.doc ). 

6. Parenkite pranešimą „Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje“ (pagal 

Pauparėlytė – Pauparėlytė S. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje. Prieiga 

per internetą: www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=BCD1A090-0BD3-11D9-B856- 

005022B04780. 

Literatūra 

Barauskaitė 1995 – Barauskaitė J. Leksikologija. Lietuvių kalba. T. 1, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidykla, 13 –18. 

Gudavičius 2000 – Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 44–64, 78–104, 

132–136; 

Gudavičius 2007 – Gudavičius A. Gretinamoji semantika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 27–34, 

117. 

Jakaitienė E. Ką ir kaip reiškia žodžiai. Vilnius: Mokslas, 21–83. 

Jakaitienė 1988 – Jakaitienė E. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, 43–94, 101–123. 

Kobozeva 2000 – зв . . , в, 81–122. 

Nikitin 1983 – . В. з в. в, 1983. 6–119. 

http://www.nspu.net/fileadmin/library/books/2/web/xrest/article/leksika/slovo/nik_art01.htm 

*** 

Anriukaitienė 1996 – Andriukaitienė I. Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje. Lietuvių 

kalbotyros klausimai, t. 36, Vilnius, 162–166. 

Barauskaitė 2001 - Barauskaitė J. Spalvingasis Romualdo Granausko novelių vaizdas.− Prozos žodis ir 

stilius. Šiauliai: ŠU, 81-87. 

Būdvytytė, Toliekienė – Būdvytytė A., Toleikienė R. AKYS, SIELA, ŠIRDIS ir kitos talpyklos. 

Prieiga per internetą: http://filologija.vukhf.lt/4-9/doc/Budvytyte.doc 

Buivydienė 1997 – Buivydienė R. Vedybų giminystės pavadinimai. Vilnius. 

Gudavičius 1985 – в . пв в 

зв. В, 105–134. 

Lubienė 2005 –Lubienė J. Spalvų pasaulis ir jo raiška Ievos Simonaitytės romane ,,Aukštujų Šimonių 

likimas“. Tiltai. Priedas: mokslo darbai. Nr.29. Klaipėda, 96 – 116; 

Lubienė 2005 – Lietuvių kalbos šakniniai gyvūnų garsų veiksmažodžiai: semantinė struktūra. Kalbos 

vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 103–112; 

Mikulskas – Mikulskas. R Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos problemos. Prieiga per internetą: 

www.lki.lt/LKI_LT/images/Darbuotoju_asmeniniai_psl/dokumentai/kognityvineling.pdf . 

29

Pauparėlytė – Pauparėlytė S. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje. Prieiga 

per internetą: www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=BCD1A090-0BD3-11D9- 

B856-005022B04780. 

Sližienė 1994, 1998 – Sližienė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas T. 1,2, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 

Vstavskij 2006 –Вв . . в п: п пц. 

ж В в п 

в. Вп 2006. http://www.omsk.edu/article/vestnik-omgpu-29.pdf 

Župerka 1992 – Juozilaitienė J. Župerka K. Žodžio epitetai. Gimtasis žodis 12, 37–43. 

30

4. Sisteminių semantinių santykių tipai 

Pagrindiniai terminai, sąvokos, teiginiai 

4.1.Bendroji apžvalga 

Semantinėse paradigmose tarp atskirų paradigmos narių (leksemų) susiklosto tam tikri sisteminiai 

santykiai. Tokių sisteminių santykių analizė padeda atskleisti vidinę semantinės paradigmos struktūrą. 

Semantiniai santykiai yra kelių tipų. Ryškiausi iš jų: 

• hiperoniminiai / hiponiminiai – tai hierarchiniai santykiai tarp giminės (aukštesnės pakopos) 

ir rūšies (žemesnės pakopos) sąvokas reiškiančių leksemų. Žodžiai, kurie reiškia giminės sąvoką, 

vadinami hiperonimais, kurie reiškia rūšies sąvoką – hiponimais, pvz., augalas (hiperonimas) – 

medis, krūmas, žolė (hiponimai); medis (hiperonimas) – ąžuolas, beržas, liepa (hiponimai). Tekste 

hiperonimas visada gali pakeisti hiponimą; 

• partoniminiai – tai santykiai tarp leksemų, kurių viena reiškia visumą, kita – jos dalį. Pvz., 

medis (visuma) – kamienas, šaka, lapas, šaknis (medžio dalys); ranka (visuma) – žastas, dilbis, 

riešas, plaštaka (rankos dalys). Skirtingai negu rūšiniai pavadinimai, kurių kiekvienas kartu 

pavadina ir tam tikros giminės atstovą, nė vienas iš dalių pavadinimų nepavadina visumos (nei 

lapas, nei šaka, nei šaknis nėra medis). 

• ekvoniminiai – tai santykiai tarp semantiškai lygiaverčių leksemų, kurias jungia bendras 

hiperonimas, pvz., santykiai tarp ąžuolas – beržas– liepa; baravykas – voveraitė – raudonviršis; 

• sinoniminiai – tai santykiai tarp tapačią arba artimą reikšmę turinčių leksemų, pvz., banga – 

vilnis, pievagrybis – šampinjonas, pieva – lanka, rūpėti – knietėti. Artimos reikšmės sinonimai 

paprastai nurodo to paties denotato (denotatų klasės) skirtingus požymius arba skirtingą 

vertinimą; išryškina tos pačios sąvokos kitus atspalvius, niuansus; 

• antoniminiai – tai santykiai tarp priešingas reikšmes turinčių leksemų, pvz., didelis – mažas, 

rytai – vakarai. Jei priešingos reikšmės leksemomis įvardijamas tas pats denotatas, tik vis kitų 

nekalbinės situacijos dalyvių požiūriu, tokie antonimai vadinami konversyvais; 

• darybiniai – tai santykiai tarp pamatinio (motyvuojančo) žodžio ir iš jo padaryto darinio, tarp 

tam pačiam darybos tipui priklausančių žodžių, tarp to paties darybos lizdo narių, tarp to paties 

daugiareikšmio žodžio motyvuojančios ir motyvuotosios reikšmės. 

Tradiciškai leksikologijoje daugiausia dėmesio skiriama sinonimams ir antonimams. 

31

4.1. Sinoniminiai santykiai. Leksinių sinonimų samprata 

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka... 

Maironis 

Leksiniai sinonimai – tai tokie leksiniai vienetai, kurie turi skirtingą formaliąją raišką, bet tapačią 

arba artimą, t. y. tik semantiniu branduoliu sutampančią, reikšmę, pvz., kiškis – zuikis, įsiveržimas – 

invazija, didelis – milžiniškas, pykti – tulžį lieti. 

Sinonimų eilė – tai tam tikrais sisteminiais ryšiais susijusių artimos ar tapačios reikšmės leksinių 

vienetų grupė. 

Sinonimų eilės dominantė – pagrindinė sinonimų eilės leksema, kuri tiksliausiai perteikia 

sinonimus jungiantį reikšmės branduolį. Dominantė paprastai gali pakeisti visus sinonimų eilės narius 

tekste. 

Leksinių sinonimų šaltiniai: 

• pati bendrinė kalba (naujų žodžių ar reikšmių kūrimas, žodžių daryba); 

• tarmės; 

• kitos kalbos. 

Leksinių sinonimų rūšys: 

1. Pagal sinoniminių santykių pastovumą: 

• sisteminiai – tokios leksemos, kurios sinonimiškos be specialaus konteksto ar situacijos, 

pvz., barškėti – tarškėti, stuburas – nugarkaulis, gražus – dailus; 

• kontekstiniai – tokios leksemos, kurios tampa sinonimiškomis tik tam tikrame 

konkrečiame tekste (šnekos akte). 

Sinonimų skirstymas į sisteminius ir kontekstinius yra itin svarbus stilistikai. Leksikologijai 

daugiausia rūpi sisteminiai sinonimai. 

2. Pagal reikšmės artimumo laipsnį (ppr. sisteminiai sinonimai): 

• absoliutieji sinonimai (dubletai) – tokie sinonimai, kurie turi visiškai sutampančias 

reikšmes, pvz., kiškis – zuikis, trūkumas – defektas. Kalboje jų yra nedaug. Kai kurie 

kalbininkai mano, kad tokių visai nėra, skiriasi jų vartojimo dažnumas, sfera. Pvz., balandis ir 

karvelis laikomi dubletais, bet įprasta sakyti taikos balandis, bet keptas karvelis skrenda į burną; 

• daliniai (paprastieji) sinonimai – artimos, t. y. sutampančios semantiniu branduoliu, 

reikšmės leksemos, pvz., juoktis – kvatotis. 

3. Problemiškiausia yra klasifikacija pagal skiriamųjų semantinių komponentų tipą. Ji dar 

tebelaukia išsamesnių tyrimų. Sinonimai (dažniausiai daliniai) gali skirtis designatinės 

(dalykinės) ir konotacinės (vertinamosios) reikšmės komponentais. Pagal tai jie skirstomi į 

32

ideografinius (semantinius, reikšminius, gal tiktų juos vadinti ir designatiniais) ir konotacinius 

(emocinius, stilistinius): 

• ideografiniai (designatiniai) sinonimai skiriasi būtent designatinės (dalykinės) reikšmės 

požymiais, pvz., didelis – milžiniškas, daina – giesmė; 

• konotaciniai (stilistiniai, emociniai) sinonimai skiriasi konotacinės reikšmės požymiais 

(emociniais, ekspresiniais) bei funkcionavimu tik tam tikruose stiliuose. Jie rodo: a) kalbėtojo 

emocinį santykį su pavadinamu dalyku arba su pašnekovu, b) pastangas vaizdingiau pavadinti 

denotatus, c) žodžio priklausymą skirtingoms stilistinėms kalbos atmainoms, pvz., galva – 

makaulė, kramė, kalėjimas – šaltoji, cypė. 

Sinonimų skirstymas į ideografinius (designatinius) ir konotatcinius (emocinius, stilistinius) 

yra gana sąlygiškas. Dažnai sinonimai vienas nuo kito skiriasi ir designatinės reikšmės, ir 

konotacinės reikšmės komponentais, ir vartojimu tam tikruose kontekstuose (stilistiniu 

požiūriu). 

Sinonimų šaltiniai: 

• bendrinė kalba (žodžių daryba, naujų reikšmių atsiradimas); 

• tarmių leksika; 

• kitos kalbos (tarptautiniai žodžiai). 

Sinonimija ir polisemija: panašumai ir skirtumai 

1. Sinonimija ir daugiareikšmiškumas padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp siekimo ekonomiškai 

sisteminti nekalbinį pasaulį ir gebėjimo bei noro įvairiai pavadinti to pasaulio dalykus. Abu šie 

reiškiniai demonstruoja semantinį kalbos lankstumą. 

2. Daugiareikšmiai žodžiai sinonimiški ne visa savo semantine apimtimi, o tik viena ar keliomis 

reikšmėmis. Galima kalbėti apie leksemų, bet ne onomatemų sinonimiką. Kiekviena reikšme 

vartojamas žodis turi vis kitus sinonimus. 

3. Sinonimija ir daugiareikšmiškumas išryškina žodžio, kaip ženklų sistemos vieneto, formos ir 

turinio asimetriškumą: tas pats turinys gali turėti kelias raiškos galimybes ir ta raiška galima nusakyti 

keleriopą turinį (dar plg. homonimiją). Sinonimai – priešingas reiškinys daugiareikšmiškumui (plg. 

schemas, kur Ž – žodis , jo formalioji pusė; R – reikšmė, žodžio turinys). 

33

Daugiareikšmiškumas 

Sinonimija 

R n 

Ž 

Ž n Ž 1 

Ž 4 

Ž 3 

R 4 

R 3 

R 2 

R 1 

R 

Ž 2 

7 schema (paimta iš Barauskaitė 1995: 26). 

4.2. Antoniminiai santykiai. Antonimų samprata 

Darbo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs 

(patarlė) 

Antonimai – tai priešingos reikšmės leksemos. 

Paprastai antonimai turi bendrą turinio požymį, pagal kurį įtraukiami į vieną semantinę paradigmą, 

tačiau atsiduria priešinguose jos poliuose. 

Antonininiai santykiai būdingi tik tarp tam tikrų semantinių grupių leksemų. 

Pati paprasčiausia ir dažniausia antonimų grupė yra antonimų pora. 

Antonimų porõs (grupės) nariai paprastai esti tos pačios kalbos dalies žodžiai, tačiau nebūtinai, pvz., 

basas – apsiavęs, žalias – (iš)virtas. 

Daugiausiai antonimų turi būdvardžiai ir iš jų padaryti prieveiksmiai. 

Antonimiškos gali būti to paties daugiareikšmio žodžio leksemos. Toks kalbos reiškinys vadinamas 

enantiosemija, pvz.: akti „darytis aklam, pradėti mažiau matyti“ (Į senatvę žmogus anka) ir akti 

„akims atsiverti, pradėti matyti“ (Kačiukai jau anka, tuoj matys). 

Antonimų rūšys 

1. Pagal struktūrą: 

• šakniniai (nebendrašakniai) – tokie antonimai, kurie turi skirtingas šaknis, pvz., milžinas – 

nykštukas, šiandien – rytoj; 

• darybiniai (bendrašakniai) – tokie antonimai, kurie turi bendrą šaknį, pvz., prasigyventi – 

nusigyventi. 

Tarpinę padėtį tarp šakninių ir darybinių užima dūriniai, pvz., saulėtekis – saulėlydis. 

2. Pagal antoniminių santykių pastovumą: 

• sisteminiai – tokios leksemos, kurių priešinga reikšmė aiški be specialaus konteksto pvz., 

migti – busti, pozityvas – negatyvas; 

34

• kontekstiniai – tokios leksemos, kurių priešinga reikšmė aiški tik tam tikrame kontekste, 

pvz., Geriau žvirblis rankoj negu briedis lankoj. 

Ypatingas antonimų tipas – konversyvai, pvz., duoti – imti, parduoti – pirkti. 


1. Palyginkite pateiktąjį knygoje sinonimų apibrėžimą, ir kitus sinonimų apibrėžimus, nurodykite, 

kuo jie panašūs ir kuo skiriasi. Kuris Jums atrodo labiausiai priimtinas? Kodėl? 

a) leksiniai sinonimai yra skirtingai skambantys tos pačios kalbos dalies žodžiai, žymintys tą patį 

arba labai artimą denotatą (Pikčilingis 1975: 198); 

b) sinonimus dar galima apibrėžti kaip tos pačios kalbos dalies žodžius, kurių reikšmės turi tapačių 

elementų ir kurių diferenciniai reikšmės elementai tam tikruose kontekstuose yra neutralizuojami 

(Jakaitienė 1980: 50); 

c) sinonimai yra tokie skirtingos fonetinės išraiškos žodžiai, kurių viena ar kelios reikšmės yra 

tapačios arba artimos (Jakaitienė 1980: 51). 

d) leksiniai sinonimai yra artimos arba tos pačios reikšmės žodžiai, kai kuriuose tekstuose galintys 

vienas kitą pakeisti (Župerka 1983: 30); 

e) leksiniai sinonimai yra skirtingai skambantys tos pačios semantinės grupės žodžiai, turintys 

bendrą semą, galintys skirtis šalutine sema (Barauskaitė 1995: 27); 

f) sinonimais yra laikomi artimos ar tapačios reikšmės žodžiai, kurie reiškia tapačią sąvoką ir 

vartojami įvairiems prasminiams atspalviams ar stilistinėms ypatybėms žymėti. Ta pati reiškiamoji 

sąvoka yra lyg branduolys, apie kurį koncentruojasi visa sinoniminių žodžių grupė, ir yra 

svarbiausias jų sinonimiškumo kriterijus (Lyberis 2002: 6) 

2. Raskite po vieną (jums akivaizdžiausią) pavyzdį visoms sinonimų rūšims iliustruoti (žr. Pikčilingis 

1975: 198–215). 

3. Savarankiškai susipažinkite su Antano Lyberio „Sinonimų žodynu“: kokios autoriaus teorinės 

nuostatos, kokie žodyno sandaros principai, kokia informacija ir kaip pateikiama kiekviename 

sinonimų lizde? 

4. Pasirinkite „Sinonimų žodyne“ gausesnį ir semantiškai Jums patrauklų sinonimų lizdą. Aptarkite, 

kiek sinonimų sudaro jūsų nagrinėjamą sinonimų eilę, kas yra dominantė, kodėl lizdo dominante 

parinktas būtent tas, o ne kitas sinonimų eilės žodis, kokios semantinės sąsajos yra tarp sinonimų 

eilės narių, kokiam struktūriniam tipui skirtumėte kiekvieną sinonimų eilės narį. 

5. Kas yra darybiniai sinonimai? Koks jų santykis su leksiniais sinonimais? Atsakymą raskite 

savarankiškai, žr. Župerka 1983: 40–43, Vaskelienė 2000 ir kt. nurodytuose vadovėliuose. 

6. Raskite lietuvių grožinės literatūros ištrauką, kurioje būtų gausiai vartojama sinonimų arba 

antonimų. Ištraukos kopiją pateikite nurodydami tikslią metriką. Visus sinonimiškai ar antonimiškai 

pavartotus žodžius tekste pabraukite. Nurodykite, kiek ir kokių sinonimų eilių (ar antonimų porų) 

35

asta, kokie narių tarpusavio santykiai. Nurodykite, jei yra, ir kitokių semantinių tipų pavyzdžių. 

Kokie sisteminiai santykiai labiausiai painiojami su sinoniminiais? 

7. Savarankiškai susipažinkite su Irenos Ermanytės „Antonimų žodynu“ (Ermanytė 1985): kokios 

autorės teorinės nuostatos, kokie žodyno sandaros principai, kokia informacija ir kaip pateikiama apie 

kiekvieną antonimų grupę? 

8. Išnagrinėkite įvairias aspektais vieną laisvai pasirinktą antonimų grupę. 

9. Raskite tekstuose žodžių, kuriuos sietų įvairių tipų semantiniai santykiai. Sudarykite įvairių tipų 

semantines paradigmas. Kaip jas pavadinsite? Papildykite paradigmas sugalvotais pavyzdžiais. 

I 

Vėl suskambėjo miškas. Kirvių kirčiai trinksi kaip kalvėj, krisdamos eglės šniokščia ir drebina žemę. Jų 

aidas skardena mišką, plaukia žaliomis eglyno vilnimis. 

Protarpiais vėjo papūsta šlama ir gaudžia giria, o kirtėjai atrodo mažyčiai kaip vabalai plačiame kviečių 

lauke. Atmetę galvas, jie žiūri į dangų siekiančias pušis, atkakliai kapoja puikius jų liemenis ir šypsosi, kai 

medis išsitiesia po jų kojomis. 

Bet štai viena miško gyventoja sumanė truputį pasišaipyti iš tų ginkluotų vabalų. Rimta daili eglė 

pasipriešino kirtėjų valiai ir virsdama pasuko į stipraus kaimyno glėbį. Ji dabar kybojo ore, savo šakas 

supynusi su beržo šakomis. 

– Vyrai, į talką! – šaukė kirtėjai, nebeįstengdami nugalėti medžio. 

Visi, padėję kirvius, rinkosi murmėdami, tik vienas Adomas, nekreipdamas dėmesio, genėjo storą pušį. 

– Ei jūs, seni gluosniai, – pyko atėjusieji, – argi nematėte, kad negalima buvo leisti į šitą pusę. 

– Medis – gyvas daiktas, vyručiai, jis parodo kartais ir savo įnorių: būtinai virsta priešingai, negu manai 

jį nuleisti. 

– Nepažįstate medžių, vyrai... Ir medyje, kaip žmoguje, kartais velnias slypi. 

Kirtėjai surėmė dalbas ir nustūmė kamieną nuo kelmo, į kurį jis buvo atsirėmęs. Tačiau eglė ir nemanė 

taip lengvai pasiduoti. Tik gūžtelėjo, sušlamėjo ir dar labiau įsispraudė tarp storų beržo šakų. 

– Velnias ar angelas, vis vien kas nors čia tarp šakų pasipynė, – kalbėjo kirtėjai. 

Liko dar vienas būdas nugalėti užsispyrusią miško gražuolę. 

Vyrai apžiūrėjo netoli augančias egles. Suskaitė net keturias, kurios virsdamos galėtų parblokšti 

neklaužadą savo seserį. Pakirto vieną puikią eglaitę ir ėmė pjauti. Eglė sudrebėjo, pradėjo linkti. Kirtėjai 

šoko į šalį ir įsitempę, virpėdami laukė tos akimirkos, kai abi kaimynės su dideliu triukšmu grius ant 

sušalusios žemės. 

Eglė bumbtelėjo, kamienas pašoko kaip spyruoklė, o viršūnė nukrito ant sniego tarsi kardu nukirsta 

galva. Ir abu medžiai, kryžmais sudėti, pasiliko kyboti tarp dangaus ir žemės. 

Reikalai blogėjo. Kirtėjai murmėjo ir keikėsi. Jie išsirinko kitą, dar storesnę, ir pradėjo kirsti. Ši buvo per 

arti, dar neįsibėgėjusi atsitrenkė į kybančius medžius, persisvėrė, viršūnė susmego į sniegą, o pakilęs 

kamienas pradėjo nuožulniai slysti žemyn. 

36

Grušas J. Už saulę gražesnis. Raštai, t. IV, Vilnius: Vaga, 1981, 266–267. 

II 

Tik staiga Šiurkė ėmė inkšti ir loti, lyg jai kas būtų leteną numynęs. Nusprendžiau nekreipti į ją jokio 

dėmesio, bet Raima ištrūko iš mano glėbio. Jai aiktelėjus, aš pakėliau galvą ir apstulbau. Šiurkė, nuo 

snukio iki letenų apimta mėlynos liepsnos, raičiojosi po grindis, inkštė, cypė, urzgė, amčiojo tarsi užpulta 

širšių spiečiaus. 

Ivanauskaitė J. Užsidegusi vasara. Kaip užsiauginti baimę. 

Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1989, 246. 


1. Parenkite referatą „Antonimiškumas ir stilistinės figūros: antitezė, paradoksas, oksimoronas“ 

(Župerka 1983: 29–99; Barauskaitė 1995: 32–33). 

2. Parenkite pranešimą „Susipažinkite: enantiosemija“ (Ermanytė 1997 – Ermanytė I. Kelios 

pastabos apie enantiosemiją. – Lietuvių kalbotyros klausimai, 37, 53–61). 

3. Parenkite grupinį tiriamąjį darbą „Sinonimų įdomybės“ (remkitės „Sinonimų žodynu“ ir 

straipsniu: Šidlauskas 1993 – Šidlauskas J. Sinonimų pasaulyje. Gimtoji kalba. Nr. 7). 

4. Parenkite referatą „Sinonimų ir antonimų šaltiniai“ (remkitės Jakaitienės, Barauskaitės, 

Pikčilingio, Župerkos nurodytais darbais, sinonimų ir antonimų žodynais, parinkite savų iliustracinių 

pavyzdžių). 

5. Parenkite kolektyvinį tiriamąjį darbą „Tėvo, motinos, močiutės ir senelio sinonimų įvairovė 

bendrinėje kalboje ir tarmėse: žodynų duomenys ir dabartinė vartosena“ (remkitės savo ir savo 

draugų patirtimi, Sinonimų žodynu, LKŽ, įvairių tarmių, šnektų žodynais, kuriuos susiraskite 

savarankiškai per bibliotekų paieškos sistemas). 

Literatūra 


leidykla, 26–30, 32–33. 

Jakaitienė 1980 – Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas, 49-54. 

Župerka 1983 – Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas, 29–43, 99. 

*** 

Ermanytė 2003 – Ermanytė I. Antonimų žodynas. V.: Lietuvių kalbos institutas. 

Ermanytė 1997 – Ermanytė I. Kelios pastabos apie enantiosemiją. Lietuvių kalbotyros klausimai, 37, 

53–61. 

Lyberis 2002 – Lyberis A. Sinonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas 

Pikčilingis 1975 – Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas, 198–220. 

Župerka 1997 – Župerka K. Stilistika. Šiauliai: ŠU leidykla, 29−57. 

Šidlauskas 1993 – Šidlauskas J. Sinonimų pasaulyje. Gimtoji kalba. Nr. 7 

Vaskelienė 2000 – Vaskelienė J. Darybiniai sinonimai. Šiauliai: ŠU leidykla. 

37

4.4. Daugiareikšmiškumas 

Kieno galvai nereikia kepurės? 

(minklė) 

S v a r b i a u s i o s s ą v o k o s , t e r m i n a i , t e i g i n i a i 

Daugiareikšmiškumas, arba polisemija, yra toks reiškinys, kai žodis turi daugiau negu vieną 

reikšmę. 

Daugiareikšmiškumas – tai leksikos sistemos universalija. Šnekoje kiekvienas žodis yra vienareikšmis. 

Daugiareikšmiškumas padeda išvengti žodžių pertekliaus, sušvelnina prieštarą tarp riboto kalbos 

vienetų skaičiaus ir begalinės pasaulio įvairovės. Jis atspindi žmogaus gebėjimą matyti ryšius tarp 

tikrovės dalykų (denotatų). 

Daugiareikšmis žodis, arba onomatemà, yra kalbos sistemos vienetas, kuris turi tą pačią 

formaliąją raišką ir skirtingas, tačiau tarpusavyje susijusias reikšmes. 

Tokia daugiareikšmio žodžio, kaip kalbos ženklo, ypatybė rodo turinio ir raiškos asimetriškumą. 

Žodžio semantinėje struktūroje dažnai atsispindi ryšiai, kuriuos tauta mato tarp atskirų denotatų. 

Todėl daugiareikšmio žodžio struktūra rūpi ne tik leksikologijai, bet ir etnolingvistikai. 

Kai ryšys tarp daugiareikšmio žodžio reikšmių nutrūksta, susidaro savarankiški žodžiai – homonimai. 

Sinchroninis požiūris į daugiareikšmį žodį. Reikšmių tipai: 

• pagrindinė (laisvoji) reikšmė yra ta, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto (t. y. 

sintagminių santykių, žodžio pozicijos sakiniuose). Be to, ją padeda išryškinti paradigminiai 

žodžių santykiai; žodynuose ji pateikiama pirmoji, o išgirdus žodį, dažniausiai pirmoji iškyla 

atmintyje, pvz., galvà „viršutinė (žmogaus) ar priekinė (gyvūno) kūno dalis“; 

• šalutinė (sietinė) reikšmė yra ta, kuri suprantama tik tam tikrame kontekste, labai priklauso 

nuo sintagminių santykių, žodžio pozicijos sakiniuose. Be to, žodynuose šalutinė(s) reikšmė(s) 

pateikiama(-os) po pagrindinės reikšmės, visų šalutinių reikšmių be konteksto žmogus iš karto 

negali prisiminti, pvz., galvà „vyresnysis, viršininkas“, galvà „atskiras žmogus“, galvà „protas, 

išmanymas; mintis“. 

Šalutinės reikšmės yra skirtingos, jos skirstomos: 

a) pagal vertinimo buvimą / nebuvimą: 

• tiesioginės – tokios reikšmės, kuriomis denotatas įvardijamas, bet neįvertinamas, pvz., 

aguonos galvà; butelio kaklẽlis; 

• perkeltinės – tokios reikšmės, kuriomis denotatas ne tik įvardijamas, bet ir įvertinamas 

(turi aksiologinį komponentą), pvz., žvéngti „menk. garsiai juoktis, kvatoti“, plkas 

38

„kasdieninis, vienodas, nežymus“, pvz., plkas gyvẽnimas. Be sisteminių perkeltinių reikšmių, 

yra ir individualiųjų perkeltinių reikšmių, t. y. tropų, kuriuos tiria ne leksikologija, o stilistika; 

b) pagal šalutinės reikšmės santykį su pagrindine: 

• metaforinės – tokios, kurių atsiradimo pagrindas – vienoks ar kitoks įvardijamojo 

denotato panašumas į pagrindine reikšme pavadinamą denotatą, pvz., kopsto galvà (pagal 

formos panašumą – apskritas daiktas); meškà „nerangus, nevikrus, nutukęs žmogus“ (išvaizdos 

ir būdo panašumas); 

• metoniminės – tokios, kurių atsiradimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys 

(erdvės, laiko, veiksmo ir jo rezultato, dalies ir visumos ir pan., t. y. dalis pakeičia visumą, 

autorius – kūrinį, padarinys – priežastį, miestelis – miestelėnus, veiksmas – veikėją, įrankis – 

veiksmą ir pan.), pvz., mras „plytų namas“, plẽpalas „kas per daug šneka, plepys“. 

Diachroninis požiūris į daugiareikšmį žodį. Reikšmių tipai: 

• pirminė – istoriniu požiūriu anksčiausiai kalboje atsiradusi žodžio reikšmė. Labai dažnai 

ji sutampa su pagrindine reikšme, pvz., galvà „viršutinė (žmogaus) ar priekinė (gyvūno) kūno 

dalis“. Bet gali būti ir įvairių semantinių pokyčių, dėl kurių istoriškai pirminė reikšmė dabar 

nebėra pagrindinė, pvz., bičiùlio pagrindinė reikšmė „artimas draugas“, o istoriškai pirminė – 

„kas su kitais bendrai laiko bites“ (DŽ ji nurodoma kaip 2-oji); 

• antrinė reikšmė – istoriniu požiūriu vėliau kalboje atsiradusi žodžio reikšmė, motyvuota 

pirminės reikšmės, pvz., galvà „protas, išmanymas“. 

Žodžio semantinė struktūra. Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro žodžio semantinę 

struktūrą. Leksinės semantikos specialistai tiria, kaip atskirti daugiareikšmio žodžio reikšmes vieną 

nuo kitos, kaip jos tarpusavyje susijusios. Leksikografijos specialistams rūpi, kaip įvairiuose 

žodynuose aprašyti žodžio semantinę struktūrą. 

Daugiareikšmiškumo modeliai (tipai): 

• spindulinis – visos žodžio reikšmės susijusios su viena (paprastai pagrindine) reikšme, 

pvz., galvà „1. viršutinė (žmogaus) ar priekinė (kito gyvūno) kūno dalis; 2. šnek. atskiras 

žmogus;.3. prk. protas, išmanymas; mintis; 4. vyresnysis, viršininkas; 5. apvalus koks daiktas; 

apvali storesnė daikto dalis; viršūnė, viršus“; 

• grandininis – kiekviena reikšmė siejasi vis su kita reikšme. Tokio tipo grynas 

daugiareikšmiškumas yra retas, pvz., sena: pirmoji senos reikšmė „vertikali pastato dalis; jos 

paviršius iš vidaus ar oro“ motyvuoja antrąją reikšmę „aukšta aklina užtvara“; antroji – trečiąją 

reikšmę „riba“; 

39

• mišrusis – toks daugiareikšmiškumas, kai vienos daugiareikšmio žodžio reikšmės 

susijusios spinduliniu, kitos – grandininiu ryšiu, pvz., lzdas: pirmoji reikšmė „vieta, kurioje 

paukščiai, vabzdžiai ar maži žvėreliai deda kiaušinius, peri ar veda jauniklius“ motyvuoja 

antrąją („vieno perėjimo, vienos vados jaunikliai“), trečiąją („vieta, kurioje atsiranda ir iš 

kurios išplinta reiškinys“), ketvirtąją („vieta, kurioje susikaupę daug vienos rūšies dalykų“) ir 

penktąją („vieta, skirta įtaisyti atramos reikalingiems dalykams“) reikšmes, o ketvirtoji – 

šeštąją („tam tikras skaičius sėklų, pasėtų ir išdygusių vienoje vietoje“) ir septintąją („tam 

tikras skaičius vienašaknių žodžių“; glaudų semantinį ryšį galima įžiūrėti ir tarp antrosios ir 

ketvirtosios reikšmės. 


1. Kokia informacija pateikiama aiškinamuosiuose žodynuose (LKŽ, DŽ) aprašant kiekvieną žodį, jo 

semantinę struktūrą? 

2. Kokiais skirtingais būdais žodynuose aiškinamos reikšmės? (atsakymo ieškokite įvadiniuose 

žodynų straipsniuose). Iliustruokite pavyzdžiais. 

3. Įminkite minkles. Paaiškinkite, koks kalbos reiškinys leidžia taip šmaikštauti. 

Kieno akims niekada nereikia akinių? 

Ant kieno dantų auga plaukai? 

Kas bėga be kojelių? 

4. Raskite LKŽ ir DŽ, kiek reikšmių turi žodžiai: eiti, licėjus, mesti, ožys, boba, akis, imti, nešiosena. 

Kokia informacija ir kaip pateikiama žodynuose apie šių daugiareikšmių žodžių formaliąją raišką, 

semantinę struktūrą, kiekvieną reikšmę ir jos vartojimą? 

5. Perskaitykite tekstą. Kokia žodžių universalija pasinaudojo Motiejus Valančius, pasakodamas apie 

guvųjį Vincę? Remdamiesi DŽ, LKŽ, nustatykite, kokiomis reikšmėmis pavartoti pabrauktieji žodžiai 

tekste, apibūdinkite jų tarpusavio santykius, reikšmių tipus, perkeltinių reikšmių susidarymo būdą. 

...įėjo prie jo kaži koks tarsi pusponis ir pradėjo aną kalbinti. [...] Žinau atvažiavus (tamistas) iš 

Žemaičių; pasakyk man, kas ten prie jūsų girdėti? Vincė atsakė: ,,Išvažiuodami iš Panevėžio, girdėjome 

skambinant visais varpais: tur būti, kas norint numirė“. Svečias tarė: ,,Bet ne to aš klausiu, aš noriu 

žinoti, ką ten kalba žmonės“. Šis atsakė: ,,Žmonės ir kunigai kas rytą ir vakarą kalba poterius“. Vėl 

svečias: „Tu manęs nesupranti, aš girdėjau, kad ten prie jūsų žmonės sukilo, ar tiesa?“ Šis atsakė: 

,,Tikra teisybė, kai tik išaušta, beregint sukyla visi žmonės“. 

[...]. Tarė svečias: „Aš noriu žinoti, ar negirdėjai, bene mušas kame karaliai?“ Šis atsakė: „tiesa, 

mušas: neseniai vienas vaikelis atėjo prie manęs ir atsinešė kortas; nieko netrukus, mano būgnų 

karalius (už)mušė lapų karalių“. Tarė svečias: „Matau, kad su tavim nesusikalbėsiu. [...] Pasakyk 

man, be nesišiaušia prie jūsų ponai su bajorais prieš vyresnybę?“ Šis atsakė: ,,Kartais šiaušias; šitai 

mano paties ponas, eidamas prie vyresnybės, šukuoja galvą ir sušiaušia plaukus“. 

40

Valančius M. Raštai. T. 1.,Vilnius, 2001, 20. 

6. Išnagrinėkite mokslininkės Zitos Šimėnaitės pateiktą daiktavardžio širds schemą (Šimėnaitė 1997, 

schemos kopiją žr. kitame puslapyje). Koks daugiareikšmiškumo modelis būdingas šiam žodžiui? 

Kodėl? Iliustruokite schemą konkrečiomis reikšmėmis. Nurodykite laisvai pasirinktų 5–6 šio žodžio 

reikšmių susidarymo būdus. Palyginkite mokslininkės pateiktas reikšmių definicijas (žr. toliau tekste) 

su LKŽ ir DŽ definicijomis, nurodykite skirtumus, juos aptarkite. 

širdis 

1. kūno vidaus dalis, centrinis kraujo varomasis organas, primenantis apversto kūgio formą: Kraują kraujagyslėmis 

varinėja širdis V. Laš. 

2. to organo liga: Kas ten tokie par širdiẽs lašai? Trk. Čia rusmenė – širdiẽs vaistai PnmŽ. 

3. krūtinės vieta, po kuria yra tas organas: Tai mes tau sudėsim po rūtos šakelę, tai mes tau prisegsim prie tavo širdẽlės. 

4. prk. šis organas kaip žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų centras, vidaus pasaulis: Širdis dažnai 

pasako tai, ko galva nesupranta J. Bil. 

5. prk. šis organas kaip meilės jausmo, palankumo, prieraišumo simbolis. 

6. šis organas kaip žmogaus dvasinių ypatybių, charakterio, polinkių simbolis: Klausydamas įvairiausių širdžių 

išpažinties, turiu didelio supratimo apie švelniausius žmonių sielų virpėjimus P. Vaičiūn. 

7. prk. tam tikromis dvasinėmis ypatybėmis pasižymintis asmuo. 

8. nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas: Tokia be širdies buvusi velnienė Žem. 

9. scom. ppr. dem. maloninis epitetas: Eisiu aš pas motulę, eisiu aš pas širdèlę DrskD153. 

10. scom. ppr. dem. BŽ505 toks maloninis kreipimasis: Kregžde, širdute, mieloji! O pasakyk man – iš kur tu? E. Miež. 

11. scom. ppr. dem. mylimasis, mylimoji, brangusis, brangioji: Nematysiu savo širdutės par laukelius parlinguojant namo 

Grk. 

12. piktumas, pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį Jnšk. 

13. šis organas kaip žmogaus organizmo reagavimo, poreikių, fiziologinės būklės simbolis. 

14. prk. svarbiausia dalis, vidurys, centras: Iš Užvenčio kelias vedė Varnių pusėn, Žemaitijos širdin rš. 

15. vidurinė minkštesnė medžio dalis, šerdis: To beržo širdis jau supuvusi Krž. 

16. lino šiaudelio vidurio pluoštas: Iš linų širdži marškinius, abrūsus ausdavo Ps. 

17. vidurinė kai kurių daržovių dalis: Jau kopūstų širdẽlės daros Užp. 

18. daigo vidurio lapeliai: Tie lapai yra svarbiausias ligų židinys, tad jie visi turi būti pašalinti, išskyrus jaunus centrinius 

lapus, sudarančius augalo širdelę T. Ivan. 

19. vidurinė vaisiaus dalis, sėklalizdis: Širdikès [obuolių] kiaulei supyliau, surijo kaip smakas DūnŽ. 

20. žiedo vidurys: Raudonų aguonų žiedai beveik visi jau numetę savo lapelius, tik nuoga širdis belikusi I. Simon. 

21. grūdo branduolys: Širdis išėmus iš grikų grūdo, palinka vienos klynos JII162. 

22. gubos vidurys, ppr. trys surišti pėdai: Mes, būdavo, širdis rišom: tris pėdus surišam ir apstatom Krk. 

23. mestuvų vidurinė kartis, ašis: Aplink širdį sukas mestuvai Mšk. 

24. girnų ašis, varpstė. 

25. varpo kankalas: Kur skamba varpeliai be širdelių, kur groja vargonai be pirštelių LTR(Pnd). 

26. centrinė arklo dalis, išara: Nariniai buvo žambriai, par vidurį širdis jo DūnŽ. 

27. kartelė, jungianti retų pirmagalį su pasturgaliu, pertrauktis, įšautys. 

28. gulstinio ratelio trinkelė, laikanti skersinį su ritės stulpeliais, ropė. 

29. apskrita figūra, kurios viršus įlinkęs, o apačia pasmailėjusi: Baltos langinės su širdutėmis J. Avyž. 

30. raudonomis širdies pavidalo akimis žymima korta. 

41

31. tikslas: Galas darbų, pastatymas, širdis, kuria daro kas daiktą kiekvieną SD102. 

7. Pasirinkite konkrečią pagrindinę ir 2–3 šalutines reikšmes turintį daiktavardį, nubraižykite jo 

daugiareikšmiškumo modelį. 

8. Pasamprotaukite, kodėl kalboms būdingas daugiareikšmiškumas? Nurodykite ekstralingvistines ir 

lingvistines daugiareikšmiškumo priežastis. 

9. Apie kokias reikšmes (o gal jau ne tik apie reikšmes?) kalbėdami galėtume pritaikyti šiuos 

Rimvydo Šilbajorio žodžius: 

Kasdieninio vartojimo lygiu mūsų kalba – tai tartum fleita, kuria grojamos tik vienaprasmės logiškos 

gamos. Pakelta prie poeto lūpų, ji dainuoja gražiau už paukštį ulbantį. 

10. Sudarykite taisyklingus sakinius. Remdamiesi DŽ paaiškinkite, kodėl jūsų siūlomas sakinio 

variantas taisyklingas. 

(Dėkis, vilkis) striukę. Dėl tos klaidos labai (nepergyvenk, nesisielok). Kojines (nusiimk, nusimauk). 

Tarp mūsų ir Vilniaus universiteto užsimezgė (glaudūs, tamprūs) ryšiai. 

11. Papildomi pratimai šia tema: Jakaitienė 1980a: 15 (Nr. 5), 19 (Nr.16), 22 (Nr. 21), 30 (Nr. 29), 

31 (Nr. 30). 


1. Parenkite referatą „Žmogaus apibūdinimas augalų ir gyvūnų pavadinimais lietuvių kalboje“ 

(Maskaliūnas 1993 – Maskaliūnas B. Žmogaus apibūdinimas augalų pavadinimais lietuvių 

kalboje. Kalbos aktualijos I. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 7–11; Gudavičius 2000 – 

Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 92–96; Rosinienė 1993 – 

Rosinienė S. Kodėl raudonas kaip vėžys? Vilnius). 

2. Parenkite referatą „Metonimija kalbos sistemoje ir tekste (trumpai apžvelkite metonimijos 

sampratą, jos atmainas, raskite įtaigių pavyzdžių sisteminės ir kontekstinės metonimijos atvejams 

iliustruoti. Pikčilingis 1975 – Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas, 236– 

275; Gudavičius 1994 – Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. Šiauliai: 

Šiaulių pedagoginio in-to leidykla, 18–19; http://ualgiman.dtiltas.lt/metonimija.html ir kt.). 

Literatūra 


leidykla, 18-22. 

Gudavičius 1994 – Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. Šiauliai: ŠPI 

leidykla, 18–19, 232. 

Jakaitienė 1980 – Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas, 34-42. 

*** 

Gudavičius 2000 – Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 92–96. 

Gudavičius 2007 – Gudavičius A. Gretinamoji semantika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla, 99-110. 

Jakaitienė 1980a – Jakaitienė E., Laigonaitė A. Lietuvių kalbos leksikologijos ir morfologijos pratybos. 

Vilnius: Mokslas, 15, 19, 22, 30, 31. 

Jakaitienė 1988 – Jakaitienė E. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, 138-149. 

42

Jakaitienė 2005 – Jakaitienė E. Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 

90-99. tikrinti 

Maskaliūnas 1993 – Maskaliūnas B. Žmogaus apibūdinimas augalų pavadinimais lietuvių kalboje. 

Kalbos aktualijos I. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 7–11. 

Pikčilingis 1975 – Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas, 236–275. 

Rosinienė 1993 – Rosinienė S. Kodėl raudonas kaip vėžys? Vilnius. 

Šimėnaitė 1997 – Šimėnaitė. Z. Daiktavardžio širdis semantika. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 

XXXVII, 62–87. 

Lituanistikos svetainė: http://ualgiman.dtiltas.lt/metonimija.html 

43

8 schema (iš Šimėnaitė 1997) 

44

4.5. Homonimai 

Kas moka, tam moka. 

(kalambūras) 


Leksiniai homonimai – žodžiai, turintys tą pačią formaliąją raišką ir visiškai skirtingas reikšmes. 

Leksinių homonimų rūšys: 

• tikreji – žodžiai, kurių formalioji raiška, t. y. visos galimos gramatinės formos, sutampa, 

pvz., 1 kasà „ilgi, supinti plaukai“, 2 kasà „dėžė, spinta pinigams laikyti“; 1 i „jungtukas“, 

pvz., Sūnus ir duktė; 2 i „prieveiksmis“, pvz., Aš ir kartu keliausiu. 

• dalniai – žodžiai, kurių visos gramatinės formos sutampa su dalimi kito žodžio formų arba 

žodžiai, kurių sutampa bent po vieną gramatinę formą (pastarieji vadinami homofòrmomis, 

ne visų kalbininkų laikomi homonimais), pvz., gretà „šalia“ ir gretà „būrys“, megztnis 

„megztas liemens apdaras“ ir megztnis, -ė „megztasis, numegztasis“; sèkti, sẽka, sẽkė „eiti, 

vykti paskui“ ir sèkti, señka, sẽko „mažėti, slūgti“; Kàs kàs, tas ir les. 

Labai artimi homonimams yra tokie žodžiai (dažniau – tik tam tikros jų formos), kurių skiriasi 

skambėjimas arba grafinis vaizdas (vieni mokslininkai juos laiko homonimų rūšimis, kiti – nelaikomo 

homonimais): 

a) homogrãfai – tokie žodžiai (dažniau skirtingų žodžių formos, o ne visa formų sistema), 

kurie vienodai rašomi, bet dėl kirčio vietos ar priegaidės tariami skirtingai, pvz., gėl „žydintis 

augalas“ ir glė „būtasis kartinis veiksmažodžio gélti laikas“, áukštas „turintis didelį mastą į 

viršų“ ir aũkštas „vieta ant lubų“, báltų ir balt (plg, báltai ir báltas, -à); 

b) homofònai – vienodai tariami, bet skirtingai rašomi žodžiai (jų formos), pvz, teİ̷̑gti ir teİ̷̑kti, 

Várna „toks miestas“ ir várna „toks paukštis“. 

Reikia pasakyti, kad homonimų klasifikacija kelia problemų, nes šis reiškinys lietuvių kalbotyroje 

nėra iki galo ištirtas. 

Homonimų tipai ir susidarymo priežastys: 

• Etimologiniai homonimai – tai skirtingos kilmės žodžiai. 

Susidaro dėl: 

a) fonetinių kalbos sistemos pokyčių, pvz., bùrti „telkti į krūvą“ (plg. ide *bh(e)ǔ- „pūsti“) 

ir bùrti „kerėti, žavėti“ (plg. ide *b[erH- „kirsti, mušti“); výti „sukti, vynioti“ (plg. ide 

*ŭei- „sukti, lenkti“) ir výti „versti eiti ar bėgti“ (plg. ide *uei- „pradėti“); 

45

) žodžių skolinimo, pvz., bãras „nedidelis restoranas, kavinė“ (an. bar) ir bãras, бар 

„atmosferos slėgio vienetas“, sagà „į kilpą neriamas skrituliukas drabužiams susegti“ ir 

sagà „senovės skandinavų ir airių sakmė“ (norv. saga). 

• Darybiniai homonimai – tokie žodžiai, kurių raiška supanašėja dėl kalboje vykstančių 

žodžių darybos procesų, pvz., medngas „gausus medžių, turintis daug medienos“ (medis + - 

ingas) ir medngas „duodantis daug medaus“ (medus + -ingas), gris „gerumas“ (geras + -is) ir 

gris „gėrimas“ (gerti + -is), įvairúoti „įvažiuoti vairuojant“ (vairuoti + į-) ir įvairúoti „būti 

įvairiam“ (įvairus + -uoti), 

• Semantiniai homonimai – tai homonimai, susiformavę dėl semantinės divergencijos 

(reikšmių semantinio ryšio nutolimo ir nutrūkimo), pvz., bandà „būrys galvijų, kaimenė“ ir 

bandà „nedidelis duonos ar pyrago kepalas“. 

Paronomai – tai panašiai (bet nevienodai) skambantys, bet turintys skirtingas reikšmes 

žodžiai, pvz., abonentas – abonementas, parduoti – perduoti, formacija – farmacija, farsas – 

faršas. 


1. Palyginkite tris homonimų apibrėžimus ir nurodykite jų skirtumus: 

a) Homonimai yra žodžiai, turintys tą pačią raišką ir visiškai skirtingas reikšmes (E. Jakaitienė); 

b) Homonimai – vienodai tariami žodžiai (V. Urbutis); 

c) Leksiniai homonimai – tai vienodai skambantys tos pačios kalbos dalies žodžiai, turintys skirtingą 

leksinę reikšmę (J. Barauskaitė). 

2. Kaip leksikos homonimai pateikiami žodynuose? 

3. Paaiškinkite teiginį, kad „daugiareikšmiškumo riba yra homonimijos pradžia“ (V. Drotvinas). 

4. Kaip homonimai patvirtinta teiginį, kad kalbos ženklas yra asimetriškas? 

5. Raskite DŽ po 2 tikrųjų ir dalinių homonimų poras. Komentuokite jų skirtumus, pabandykite 

paaiškinti jų susidarymo priežastis. 

6. Homonimai ir daugiareikšmiai žodžiai yra kalambūrų (pranc. calembour „žaismingas posakis, 

pagrįstas žodžių panašumu“) pagrindas, suraskite literatūroje arba sugalvokite kalambūrinį posakį. 

7. Nurodykite, kurie pabrauktieji tą pačią raišką turintys leksikos vienetai yra tikrieji ar daliniai 

homonimai, homoformos, homografai ar daugiareikšmio žodžio skirtingos reikšmės. Atsakymą 

motyvuokite. 

Pasipjovė vištą kept J. Jabl. Karštoj saulėj pradėjo lūpos kept. Kept pyragėlius, kept! Grž. Žali ėgliai 

kaip kvietkai po dirvonus keri A. Baran. Graži naktis keri žmones rš. Duoda apie 130 dvieilių ir 

ketureilių lietuvių kalba LTII329. Eilėraščiai parašyti ketureiliais posmeliais rš. Ne kartu atėjom, ne 

kartu ir grįšim Ūd. Kartu ir be pipirų Jz. Mirti yra kartu OsG147. Girdėjosi skardingi jaunuolių 

46

alsai. Žemupyje slėnis gilus, šlaitai skardingi MLTEI49. Tyras yra toks miškas, kur kerai beliko Žr. 

Šaltas šaltinėlis, tyras vandenėlis (d.) Š(Prn). Povilas buvo atviras, tyras žmogus J. Dov. Titanas – 

vienas iš Urano ir Gėjos sūnų milžinų. Titanas dvigubai lengvesnis už plieną, daug stipresnis, 

atsparesnis sp. Ar lietūs, ar vėjai, ar saulės per daug, mylėk kaip mylėjai ir lauk (d.). Sūnaus siųstas – į 

užpečkį, o žento siųstas – lauk. Pašauk duoną, duonkepys jau karštas! Grl. Pašauki, mane tu pašauki, 

pačiu nuostabiausiu vardu (d.). 

6. Paaiškinkite, kas sukuria linksmą nuotaiką šiuose tekstuose (tekstai iš Jakaitienė 1980a: 37, daugiau 

linksmų pavyzdžių žr. Pikčilingis 1975: 344): 

• Iš tribūnos kalbėjo gamyklos profsąjungos pirmininkas: „O štai dar vienas turiningo laisvalaikio 

pavyzdys. Ar pamenate, kaip mes praeitą vasarą girtuokliavome, kaip girtuokliavome?! Tiesiog miela 

buvo pažiūrėti, kaip kartu su gamyklos vadovais girtuokliavo darbo veteranai ir jaunimas! O kiek 

prisigirtuokliavo mūsų šauniosios moterys! Ką gi, kur pažvelgsi, kur koją statysi, ten užminsi ant 

girtuoklės. Nenuostabu, kad prisigirtuokliavę linksmi grįžome namo (pagal A. Tamaliūną). 

• Kai žmogus neturi apie ką rašyti, gali rašyti apie nieką... 

Niekas painiojasi mums kiekviename žingsnyje. Jeigu tau iškūlė langą, gali nė nesiteirauti: tai padarė 

niekas. Jei iš sandėlio dingsta prekės, jų neėmė niekas. Niekas nežino, kur toji skundų knyga...Niekas 

nekaltas, jei tave stuktelėjo savivartė. Jeigu išgersi šimtą gramų, taip pat nieko neatsitiks (pagal 

V. Žilinskaitę). 

7. Daugiau pratimų žr. Jakaitienė 1980a: 33 (Nr.2), 35 (Nr. 4). 

Literatūra 



*** 

Drovinas 1987 – Drovinas V. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija : mokomoji knyga. V.: VPI 

leidykla. 

Jakaitienė 1980 – Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas, 42–48. 

Jakaitienė 1980a – Jakaitienė E., Laigonaitė A. Lietuvių kalbos leksikologijos ir morfologijos pratybos. 

Vilnius: Mokslas, 33–35. 

LKE 1999 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 247– 

249. 

Pikčilingis 1975 – Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas, 344. 

Rimkutė 2003 – Rimkutė E. Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų lingvistikos požiūriu. 

Terminologija. T. 10, 33–41. 

47

L E K S I KOGRAFIJA 

M a ž a t a u t a s u d i d e l i u ž o d y n u . . . 

V y t a u t a s M a č e r n i s 


Leksikogrãfija – žodynų rengimo teorija ir praktika. 

Žodýnas – toks veikalas (spausdintas ar elektroninis), kuris teikia informaciją apie žodžius ar kitus 

leksinius vienetus. 

Lemà – tai antraštinis žodis, apie kurį žodyne teikiama informacija (paprastai rašomas pajuodintas). 

Definicija – leksinio vieneto reikšmės aiškinimas ar apibrėžimas. 

Žodýno stráipsnis (lizdas) – tai žodyno leksinis vienetas ir visa apie jį teikiama informacija 

(paprastai atskira pastraipa). 

Filiãcija – daugiareikšmio žodžio semantinės struktūros skaidymas, t. y. nustatymas, kiek reikšmių 

galima skirti žodžio reikšmių sistemoje. 

Kolokãcija – labai įprastas žodžio vartojimo kontekstas. 

Tekstỹnas – elektroninių tekstų ištraukų rinkinys, didelės elektroninių tekstų sankaupos, 

apdorojamos specialiomis kompiuterių programomis 

Leksikogrãfijos fùnkcijos: 

• kaupti ir / arba norminti tam tikros kalbos leksiką; 

• teikti medžiagą moksliniam leksikos tyrimui; 

• sudaryti galimybes mokyti ar mokytis gimtosios ar svetimų kalbų; 

• padėti bendrauti įvairių profesijų ir tautų žmonėms. 

Leksikogrãfijos rūšys: 

• praktinė, 

• teorinė. 

Praktinės leksikografijos uždaviniai: 

1) apibrėžti žodyno paskirtį (remiantis adresato poreikiais); 

2) numatyti žodyno tipą ir apimtį; 

3) inventorinti medžiagą, t. y. atrinkti antraštinius žodžius, iliustracinius tekstus ir kt.; 

4) tinkamai parinkti ir įženklinti leksinių vienetų požymius (fonetinius, akcentinius, gramatinius); 

5) ištirti aprašomųjų leksinių vienetų semantiką ir pateikti suprantamą reikšmės aiškinimą; 

6) suformuoti žodyno straipsnį; 

7) tinkamai įforminti žodyno visumą. 

48

Teorinės leksikografijos uždaviniai: 

1) pateikti bendrą žodynų tipologiją; 

2) išaiškinti žodyno sudedamųjų dalių ir parametrų sampratą; 

3) sukurti žodynų bendrosios žodžių struktūros principus; 

4) apibrėžti skirtingų žodynų tipų straipsnio sandarą; 

5) tirti, koks yra žodynų ir jų vartotojų santykis; 

6) tirti žodynų istoriją; 

7) numatyti naujų žodynų rengimo gaires ir būdus. 

Žodynų tipai (žr. 6,7,8 schemas). 

49

ŽODYNŲ TIPAI 

pagal informacijos 

šaltinį 

LINGVISTINIAI 

ENCIKLOPEDINIAI 

TERMINŲ 

pagal aprašomų 

kalbų skaičių 

TIKRINIŲ ŽODŽIŲ 

PARALELIEJI 

DVIKALBIAI 

DAUGIAKALBIAI 

VIENAKALBIAI 

9 schema 

50

pagal parenkamos 

abiejų kalbų 

medžiagos santykį 

DIFERENCINIAI 

(atrankiniai) 

atrenkami tik tie 

žodžiai, kurie 

atskleidžia dviejų 

kalbų skirtumus 

VISUOTINIAI 

visa nuosekliai 

parinkta 

medžiaga iš 

visos leksikos 

Schmidt-Lagerholm I. 

Švedų-lietuvių kalbų 

mokomasis žodynas, 2004 

Piesarskas B. Didysis 

lietuvių-anglų kalbų 

žodynas, 2006 

51 

PARALELIEJI ŽODYNAI 

pagal kalbų 

skaičių 

DAUGIAKALBIAI DVIKALBIAI 

pagal pagrindinės ir 

verčiamosios kalbos 

santykį 

pagal leksinių 

vienetų apimtį 

PASYVIEJI 

pagrindinė 

kalba 

vartotojams 

svetima 

SPECIALIEJI AKTYVIEJI 

pagrindinė 

kalba yra 

vartotojų 

gimtoji kalba 

BENDRIEJI 

pateikiama 

abiejų kalbų 

leksika jos 

neribojant 


anglų-lietuvių kalbų 


(lietuviams) 




(lietuviams) 

GalnaitytėsE., 

Pikčilingis J., 

Savickienė M. Rusųlietuvių 

ir lietuvių-rusų k. 

frazeologijos žodynai; 

Kuzavinis K.Lotyniški 

posakiai ir sparnuoti 

žodžiai, 2005 




1-asis lietuvių kalbos žodynas – 

K. Sirvydo 

lenkų-lotynų-lietuvių k. 

žodynas (1620 m.)

pagal santykį su norma 

Kalbos praktikos patarimai, 

1976, 1985 

52 

VIENAKALBIAI ŽODYNAI 

pagal leksinių vienetų 

apimtį 

pagal parametrų skaičių 

SPECIALIEJI 

apima žodžius, atrinktus pagal 

tam tikrus požymius 

BENDRIEJI 

apima vienos kalbos ar vienos 

tarmės žodžių visumą 

UNIVERSALIEJI ASPEKTINIAI 

pagal stilistinius požymius 

DIFERENCINIAI 

apima žodžius, 

būdingus tik vienai 

tos kalbos atmainai 

IŠSAMIEJI 

pateikiami 

duomenys 

apie leksikos 

visumą 

pagal kilmę 

pagal istorinę perspektyvą 

pagal vartojimo sferą 

pagal sisteminius santykius 

NORMINIAI 

apima žodžius, 

atrinktus pagal 

tam tikrus 

požymius 

Paulauskas J. Frazeologijos 


Vaitkevičiūtė V. 

Tarptautinių žodžių žodynas, 

2001 

(neologizmų, archaizmų žod.) 

Labutis V. Daukšių krašto 


Lyberis A. Sinonimų 

žodynas, 1981, 2002 

Zanavykų šnektos 

žodynas, 2003–2007 

LKŽ 

Mokomasis lietuvių 

kalbos žodynas, 

2001 

DLKŽ, 2000 

Vitkauskas V. Lietuvių 

kalbos tarties žodynas, 

1985, 2003 

LKŽ 

pagal informacijos 

pateikimo būdą 

INDEKSINIAI 

(nuorodiniai) 

tai žodžių rodyklės 

Grumadienė L., 

Žilinskienė V. Dažninis 

dabartinės rašomosios 

lietuvių kalbos žodynas 

(mažėjančio dažnio 

tvarka, 1997 

AIŠKINAMIEJI 

aiškina reikšmes 

LKŽ 

DLKŽ, 2000


1. Remdamiesi žodynų tipų schemomis, aptarkite, kokių būna žodynų, nurodykite, kokie jų 

klasifikacijos principai, ryškiausi skirtumai. Papildykite schemų duomenis jums žinomų žodynų 

pavyzdžiais. 

2. Aptarkite LKŽ ir DŽ sandarą, sudarymo principus, panašumus ir skirtumus. 

3. Naudodamiesi elektroniniu universiteto bibliotekos katalogu, suraskite, kokie yra naujausi 

jūsų studijoms reikalingi žodynai (2-4). Aptarkite jų paskirtį ir sudarymo principus. 

4. Mokėkite nustatyti, koks žodynas labiausiai tiks, siekiant rasti tam tikros informacijos apie 

žodį (pvz., sužinoti, ką reiškia žodis, kokia jo reikšmių sistema, kur jis vartojamas, ar 

taisyklingas, kokia jo kilmė, kokie jo sinonimai, antonimai ir pan.). 

5. Raskite LKŽ ir DŽ 2–3 daiktavardžius su skirtinga filiacija. Paaiškinkite visus pastebėtus jų 

žodyno straipsnių skirtumus. 

6. Nustatykite, iš kokių žodynų tipų paimti šie žodynų straipsniai (ar jų fragmentai). Atsakymą 

motyvuokite. 

a) mẽdis 

Statusas Aprobuotas 

Sritis Aplinka | želdynai 

Apibrėžtis Stambus sumedėjęs augalas dažniausiai su vienu pagrindiniu stiebu ir laja 

Atitikmenys angl.tree; rus. в 

Šaltinis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (Žin., 2007, Nr. 80-3215) 

mẽdis (2) 1. daugiametis augalas su kamienu ir šakų vainiku: Aukštas, išsikerojęs m. Nukirsti, 

nupjauti, nuleisti, nugenėti ~dį. Voverė tupi ~dyje. Lipk į ~dį. Jaunas m. linksta, senas – lūžta (flk.). 

Aukštą ~dį visi vėjai lenkia (flk.). 2. tokio augalo nukirstas kamienas: ~džiłs plukdyti. Vyrai 

~džiłs veža. 3. mediena: Išdrožė iš ~džio gandrą. Ąžuolo ~džio baldai. Mėsa kieta kaip m. 

mẽdis sm. (2) 1. R, K daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis: Medis tur šaknis, kamieną 

ir šakas su lapais S. Dauk. Medžiai, tarytum iš miego pabudinti, sušniokštė Žem. Čia gužutis 

(gandras) medyje pernai savo lizdą turėjo J. Jabl. Daug gyvų daiktų po mẽdžiais girėse slapos 

K. Donel. Maži medùkai – vargu ar pasikavotų zuikis Dkš. Kad taũ mẽdžiai! (švelnus keiksmas) 

Ds. Su medžiù lygus, niekad saulės nemato (medžio šerdis) Dkš. 

2. šio nukirsto augalo kamienas: Danielius – plačiapetis, sunkus, tarsi iš žalio medžio kirstas rš. 

Nusipirkau mẽdžių kluonui Prn. Ƒ Pareis ir grūs į lovą kaip medis Krš. Gulėjo kaip medis N. 

Mart, marti, martele, tavo medžio širdelė NS119. Mėsos visai negalima įkąsti – kieta kaip 

medis Jnš. 

53

3. šakalys, pagalys: Valkiosys po kiemus, pakol mẽdį paimsiu Dr. Vilkui ir zuikiui ema medį ir 

muša par galvas PP43. Nieko nėr – nei medžio pagalio, o speigas pusiau trauka Šts. Malant 

viena ranka sukdavo girnas, kita su medeliu grūdus kišdavo rš. Ƒ Prie gero nė su medžiu 

neprimuši LTR(Jnš). Su vienu medžiu kuria du pečiu (karvė liežuviu nosis laižo) Škn. Medis 

sudegė – nei anglių, nei pelenų (žvakė) Pnd. 

4. Nč, Vlk, Rod miškas, giria, medė: O tas bernukas ejo ejo medžiù ir rado mažukutę pirkelę 

medỹ Pls. Tėvas išvažiavo medin malkų Dv. Einu mẽdin grybaut Auk. Varyk galvijus medin 

Vrn. Čia buvo didelis medis Lz. Jojau per medelį, paukštelis čiulbėjo Onš. Medely ganė karves 

Pls. Ƒ Vilkas senas ar jaunas – vis lygu medin bėga Asv. 

Diẽvo mẽdis; P, Tv bot. graižažiedžių šeimos augalas, dekoratyvinis krūmelis, diemedis 

(Artemisia abrotanum): Atlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė į dievo medelį D50. Pilns 

darželis rūtų, rožių, dievo medžių, lelijėlių JD1530. 

×brántų mẽdis [K] bot. brantmedinių šeimos augalas, vaistinis brantmedis, gvajokas 

(Guajacum officinale). 

gývu medžiù prisispyręs: Aš jam gývu medžiù gyniau jos neimti Nmn. 

į mẽdį pasimierúodamas apie greit augantį: Aug, į medį pasimieruodams Krž. iš mẽdžio 

iškritęs apie nesusigaudantį: Ar tu ką tik gimęs, ar iš medžio iškritęs, kad nežinai, kas perka, 

kas parduoda J. Avyž. kad mẽdžiais nueitum sakoma keikiant: Kad tu medžiais nueitum, 

kad taip mane suėdei! Ds. kraujų mẽdis; LBŽ bot. mėlynasis kampešmedis (Haematoxylon 

campeschianum). 

saldùsis medẽlis Skd farm. saldymedžio šaknys (Radix glycyrrhizae). 

pusantro mẽdžio spragilas: Su pusantro medžio iškūlėm rugius Šts. 

6.4.3. 

medis 

mẽdis, lapũotis, spygliuõtis, sakuõtis, šaknas, šakanis, šakaİ̷̑nis, rietõnas, rauplỹs, ruplỹs, 

žabaraİ̷̑nis, žagaraİ̷̑nis 

medis 

ne tõ mẽdžio birbỹnė Brs tam darbui netinka. 

žãlio mẽdžio krỹžius didelis vargas: Ot tai kryželis žalio medžio man šitas darbas Mrk. 

mẽdžio pjklas pikčiurna, niurgzlys: Gavau vyrą tokį medžio pjūklą Tv. 

mẽdžio subin vlg. apie netikusį padarą: Eik tu, subine medžio, netiesa J. Cit tu, subine 

medžio, ar neisi gulti! (bara šunį) Vgr. 

mẽdžio širdẽlė apie nejautrų, negailestingą: Mart, marti, martele, tavo medžio širdelė Brž. 

54

gývu medžiù prisispyręs, būtinai: aš jam gyvu medžiu gyniau jos neimti Nmn. 

kad mẽdžiais nueitų sakoma keikiant: kad tu medžiais nueitum, kad taip mane suėdei! Ds. 

medžiùs ramstydamas apie girto ėjimą: Vėl pareina medžius ramstydamas Sur. 

ant saus mẽdžių labai didelis (pyktis): Mano vaiko piktumas tai ant sausų medžių Nč. 

į saũsą mẽdį pašókti mirti, žūti: Tas, sako, pašoks į sausą medį, arba tas sulauks sausos 

šakos Dauk. 

į medžiùs pasižiūrdamas apie smarkiai ir greit augantį: Auga vaikai į medžius 

pasižiūrėdami KrvP. 

iš mẽdžio iškristi apie nesusigaudantį: Ko taip žiūri, ar iš medžio iškritai? Varn. 

tree mẽdis – hierarchinė medžio pavidalo struktūra 

fault – struktrinis gedimų mẽdis 

search(ing) –struktrinis paieškõs mẽdis; 

Medis yra vienas iš daugiareikšmiškiausių simbolių: jis gali simbolizuoti kilimą į viršų, taip pat 

gali vykdyti sargo funkcijas, reprezentuoti šventąsias vietas. Gyvybės, aukojimo medis, 

kosminis medis ir apverstas medis išreiškia dangaus ir žemės, makrokosmoso ir mikrokosmoso 

ryšį. Visame pasaulyje ir visais laikais egzistavo medžio kultas, vadinasi, ir šventieji medžiai 

buvo garbinami kaip mitinio gyvybės medžio, kaip vitališkųjų augalijos galių, kaip dievybių ir 

dvasių buveinės atstovai bei simboliai. 

b) 59. LENGVAS – pūkas (pūkelis 30) 527; vėjas (vėjelis 10) 48; sunkus 46; rūkas 27; 

uždavinys 22; svoris 19; daiktas, darbas 18; plunksna 16; automobilis 12; lagaminas 11; 

drabužis, kamuolys 10; nesunkus, paltas 9; gyvenimas 8; portfelis, sniegas 7; apsiustas, lapas, 

nešulys 6; balionas, debesis (debesėlis 2), krepšys, nešti, pūkinis 5; dalykas, snaigė, vaikas 4; 

drugelis, krovinys, nedidelis, oras, rašomasis, rūbas, užduoti 3; akmuo, charakteris, juokas, 

kibiras, kietas, lietpaltis, mažas, plonas, purus, skristi, smulkus, stalas, suolas 2; alsavimas, 

atsikvėpimas, baltas, batas, besvoris, būdas, egzaminas, ėjimas, galas, galvosūkis, gvildenti, 

įrankis, jausmas, kamštis, kelias [...] 1. 

leñgv|as, ~à (4) 

prš. sunkus. 

1. nedaug sveriantis: ~ à našta. L. lagaminas. ~àsis kulkosvaidis. L. kaip plunksna, kaip skiedra. 

2. nesunkiai, be didelių pastangų padaromas, įvykdomas: L. darbas, uždavinys. ~os pareigos. ~a 

pažadėti, sunku ištesėti. 

3. nevargingas, geras, patogus: L. gyvenimas. L. kelias (nesunkus važiuoti). 

4. smėlingas (apie žemę): ~à žemė. 

55

5. nestiprus, silpnas, švelnus: ~à žiema (nešalta). L. kosulys. ~à liga. L. prisilytėjimas. ~à ugnelė 

(nekaitri). L., ~ùtis vėjelis. L. alus, vynas. L. valgis (gerai virškinamas). ~à bausmė (nedidelė). 

6. prk. paviršutiniškas, lengvabūdiškas: L. elgesys, būdas. L. žmogus. 

7. prk. paprastas, nesudėtingas: L. stilius. à lektūra. 

~óji atletika (sporto šaka, apimanti bėgimus, šuolius, metimus, ėjimus). ~óji pramonė 

(pramonė, gaminanti vartojamuosius buities reikmenis). ~óji muzika (linksma, žaisminga, skirta 

pramogai). 

~ai prv.: ~a¤ dirbti. Gyventi darosi ~iaũ. 

~ýbė (1) 

~ùmas (2) 

1leñgvas (4) 1. kuris mažai sveria – 

sunkùs (4) 1. kuris daug sveria 

O koks tai buvo pastatas! Didingas, taurus ir paprastas... sunkus ir lengvas Marcin. Tuomet liks 

mūsų galvelės lengvesnės, užtai bus kišenės sunkesnės Žem. Kur lengvesni grūdai – toliau 

nubyra, kur sunkesni – arčiau Ps. Vėtyklė gerai atskiria sunkesnius grūdus nuo lengvesnių rš. 

Batas – ans jau sunkus, o naginė lengva Lpl. Alėjose margi, lengvi, šnabždūs lapai pavirto šlapia 

ir sunkia nešvarios spalvos mase Pč. 

2. kuris vyksta be didelių pastangų – 

2. kuris reikalauja didelių pastangų 

Geriau sunkus vargas ant savo sklypelio, negu lengvas gyvenimas ant svetimo kampelio Al. 

Daugelis ieško lengvo darbo, užsiima kontrabanda, nedoru verslu, o sunkesnio ar mažiau 

mokamo darbo vengia rš. 

3. kuris lengvai įdirbamas – 

3. kuris sunkiai įdirbamas 

Sunkesnėms dirvoms akėti naudojamos sunkesnės akėčios, o lengvesnėms – lengvesnės rš. 

4. kuris gabus, greitai išmoksta – 

4. kuris negabus, sunkiai išmoksta 

Katro lengva galva – greit išmoksta, o katro sunkesnė – bent tris mėnesius reikia mokytis rš. 

5. prk. kuris paprastas – 

5. kuris sudėtingas 

Jie nuolatos teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus palikdami Mozei, o lengvesnius – patys 

išspręsdami brš. 

2 leñgvas (4) kuris nesuteikia kokių nors sunkumų – 

vargngas (1) kuris suteikia kokių nors sunkumų 

Vargingas gyvenimas užgrūdina žmogų, o lengvas išlepina rš. 

56

leñgvas 4 (nedaug sveriantis: L. lagaminas) – nesunkùs, nesvarùs, lengvasvõris, ^ kaĩp 

plùnksna (pūkas, skiedrà, šiáudas) 


1. Svarbiausi ir įdomiausi pasaulio žodynų istorijos faktai. 

2. Senieji lietuvių kalbos žodynai Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje. 

3. Senieji lietuvių kalbos žodynai Mažojoje Lietuvoje. 

4. Lietuvių kalbos žodynas – paminklas tautai (žymių žmonių mintys apie žodyno reikšmę). 

5. Žymiausi lietuvių žodynininkai ir leksikografai (parengti vaizdinę priemonę). 

(visi referatai rengiami pagal Balašaitis 1984 – Balašaitis A. Žodžiai ir žodynai. Vilnius: Mokslas; 

Jakaitienė 2006 – Jakaitienė E. Žodynų istorijos apybraiža. Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla; 4 referatas dar ir pagal Dvidešimt 2002 – Dvidešimt „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. 

Vilnius: Lietuvių kalbos institutas). 

Literatūra 

Jakaitienė 2005 – Jakaitienė E. Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Jakaitienė 2006 – Jakaitienė E. Žodynų istorijos apybraiža. V.: Vilniaus universiteto leidykla. 

Balašaitis 1984 – Balašaitis A. Žodžiai ir žodynai. Vilnius: Mokslas. 

LKE 1999 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 

731–739. 

57

Svarbiausi leksinės semantikos ir leksikografijos 

kontroliniai klausimai 

1. Kokie yra leksikologijos skyriai ir ką jie tiria? (Mokėti taisyklingai sukirčiuoti trumpai 

apibūdinti kiekvieną leksikologijos skyrių nurodant svarbiausius tikslus. Žinoti 

iškiliausius mokslininkus ir jų darbus). 

2. Žodžio apibrėžimo problema. Kodėl sunku apibrėžti žodį? 

3. Žodis kaip ženklas. Kokie svarbiausi ženklo požymiai? 

4. Kokios ženklų rūšys? Mokėti praktiškai atskirti ženklų rūšis. 

5. Kuo žodis skiriasi nuo natūraliųjų ir dirbtinių ženklų? 

6. Kodėl žodis – dvipusis ženklas? 

7. Kas yra žyminys ir kas yra žymiklis? Mokėti iliustruoti konkrečiu pavyzdžiu tik kalbos 

sistemoje ir kalbos – tikrovės sistemoje. 

8. Kaip suprantate žodžio arbitralumą ir konvencionalumą? 

9. Kas yra žodžio motyvacija? Kokios jos rūšys? 

10. Kas yra fonetinė motyvacija? 

11. Kas yra struktūrinė motyvacija? 

12. Kas yra semantinė motyvacija? 

13. Praktinės užduotys: mokėti nustatyti, kokia motyvacijos rūšis būdinga konkretiems 

žodžiams. 

14. Kas yra onomatema, leksema ir semema? Mokėti analizuoti pateiktus pavyzdžius. 

15. Kas yra nominacija? 

16. Kaip suprantate konceptą ir kaip jis susijęs su žodžiu (reikšme)? 

17. Kas yra leksinė ir kas yra gramatinė žodžio reikšmė? Mokėti nagrinėti konkrečius 

pavyzdžius. 

18. Leksinės reikšmės sandara. Dalykinė (signifikacinė, denotacinė) ir konotacinė reikšmės 

ir jų samprata. Mokėti nagrinėti konkrečius pavyzdžius. 

19. Kaip suprantate struktūrinę reikšmę? 

20. Kokie žodžių santykiai yra paradigminiai? Kas yra semantinė paradigma? Kokios jų 

rūšys? Iliustruokite pavyzdžiais. 

21. Kas yra semantinė grupė? Kokių žinote tyrinėtų SG? Mokėti praktiškai nustatyti, kurios 

iš pateiktų konkrečių sememų gali sudaryti semantinę grupę. 

22. Kas yra sema (semantinis komponentas)? Kokios semų (semantinių komponentų) rūšys? 

Mokėti praktiškai nustatyti konkrečios sememos semas ir jų hierarchiją. 

23. Kokie žodžių santykiai yra sintagminiai? 

24. Kas yra valentingumas? Kokios trys valentingumo rūšys? 

25. Kas yra žodžio loginis semantinis valentingumas? 

26. Kas yra semantinė funkcija, arba aktantas? Remiantis semantinių funkcijų pavadinimais 

(turėti lentelę), mokėti nustatyti nurodytų žodžių semantines funkcijas. 

27. Kas yra polisemija? 

28. Kas sudaro žodžio semantinę struktūrą? 

29. Kokie pagrindiniai daugiareikšmio žodžio reikšmių skyrimo kriterijai? 

30. Kuri žodžio reikšmė yra pagrindinė? 

31. Kuo skiriasi pagrindinė ir pirminė reikšmė? 

32. Kokios reikšmės yra šalutinės? Kokie jų svarbiausi požymiai? 

33. Kokios reikšmės yra tiesioginės? 

34. Kokios reikšmės yra perkeltinės? Kaip jos pateikiamos žodynuose? 

35. Kokie yra reikšmių susidarymo būdai? Kas yra metafora? 

36. Kas yra metonimija? 

37. Mokėti praktiškai nurodyti įvairias daugiareikšmio žodžio reikšmes, jų tipus, susidarymo 

būdus. 

58

38. Kas yra homonimai, homografai, homofonai? Mokėti praktiškai juos atskirti tarpusavyje 

ir nuo daugiareikšmio žodžio reikšmių. 

39. Kaip suprantate kalbos ženklo asimetriškumą? 

40. Kas yra paronimai? 

41. Sinonimai ir antonimai, jų samprata, klasifikacija. Sinonimų ir antonimų žodynai. 

Mokėti naudojantis sinonimų ir antonimų žodynais praktiškai aptarti laisvai pasirinktą 

sinonimų eilę ar antonimų porą, mokėti rasti tekste sinoniminiais ar anoniminiais 

santykiais susijusius žodžius. 

42. Kuo susijusi leksikologija ir leksikografija? 

43. Kokius uždavinius sprendžia teorinė, kokius praktinė leksikografija? 

44. Kokių žinote žodynų tipų? 

45. Kada pasirodė 1-asis lietuvių kalbos žodynas? Kas jo autorius? 

46. Kokius žinote Mažosios Lietuvos žodynininkus? 

47. Kokia LKŽ paskirtis, apimtis (tomais)? Kokiam tipui (–ams) skirtumėte šį žodyną? Kas 

jį rašė? 

48. Koks svarbiausias lietuvių teorinės leksikografijos darbas? Kas jo autorius (-ė)? 

49. Praktinė užduotis: mokėti naudotis pagrindiniais filologui reikalingais žodynais, t.y. 

kontrolinio tikrinimo metu pasirinkti tinkamą žodyną konkrečiai informacijai apie 

nurodytą žodį (-ius) surasti ir nurodytu aspektu aptarti. 

50. Praktinė užduotis: nustatyti, iš kokių žodynų tipų paimti žodynų straipsniai (ar jų 

fragmentai). 

51. Praktinė užduotis: mokėti aptarti kontrolinio tikrinimo metu duotą reikšmės definiciją. 

59

L I T E R A T Ū R A 

1. Andriukaitienė 1996 – Andriukaitienė I. Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje. 

Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 36, Vilnius, 162–166. 

2. Balašaitis 1984 – Balašaitis A. Žodžiai ir žodynai. Vilnius: Mokslas. 

3. Baltušis 1983 − Baltušis J. Raštai, t. 6, Vilnius. 

4. Barauskaitė 1988 – . ц ш 

ц в в в з. 

ц . ф. , п, В. 

5. Barauskaitė 1995 – Barauskaitė J. Leksikologija. Lietuvių kalba. T. 1, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidykla, 4–78. 

6. Barauskaitė 2001 – Barauskaitė J. Spalvingasis Romualdo Granausko novelių vaizdas. 

Prozos žodis ir stilius. Šiauliai: ŠU, 81–87. 

7. Barauskaitė 1988 – . ц ш 

ц в в в з. 

ц . ф. , п, В. 

8. Bojarskaja 1999 – .. хз пж 

пзвх з п []. вп 

п вх в. 

,1999. 49–55. 

9. Budrevičius 1998 Budrevičius A. Semiotikos įvadas. Vilnius. Prieiga per internetą: 

– 

10. Būdvytytė, 

Toliekienė – 

http://www.kf.vu.lt/~albud/semiot/pask/turinys.htm 

Būdvytytė A., Toleikienė R. AKYS, SIELA, ŠIRDIS ir kitos 

talpyklos. Prieiga per internetą: http://filologija.vukhf.lt/4- 

9/doc/Budvytyte.doc. 

11. Buivydienė 1997 – Buivydienė R. Vedybų giminystės pavadinimai, Vilnius. 

12. DLKŽ 2000– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: LKI leidykla. 

13. Drotvinas 2001 – Drotvinas V. Lietuvių leksikologijos pradmenų tapatybės beieškant. 

Žmogus ir žodis II, p. 16–22. 

http://www.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/didaktinelingvistika/2001/ 

drot16-22.pdf 

14. Drovinas 1987 – Drovinas 1987 – Drovinas V. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija : 

mokomoji knyga. V.: VPI leidykla. 

15. Drovinas 

Drotvinas V. Leksikologijos užduotys. Studento knyga. 

2002 – 

Vilnius: VPU leidykla 

16. Dvidešimt 

Dvidešimt „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. Vilnius: 

2002 – 

Lietuvių kalbos institutas. 

17. DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas 

http://www.autoinfa.lt/webdic/ 

18. Ermanytė 1985 – Ermanytė I. Lietuvių kalbos antonimų žodynas. Kaunas, 5-8. 

19. Ermanytė 1997– Ermanytė I. Kelios pastabos apie enantiosemiją. Lietuvių kalbotyros 

klausimai 37, 53–61, 

20. Ermanytė 2003 – Ermanytė I. Lietuvių kalbos antonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių 

kalbos instituto l-kla. 

21. Fiske 1998 – Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos, 57– 

81. 

22. Gudavičius 1971 – в . п п (verba 

vivendi) в в зх. Kalbotyra, t. 22 (2), 

60

Vilnius, 21−40. 

23. Gudavičius 1985 – в . пв в 

зв. В. 

24. Gudavičius 1994 – Gudavičius A. Leksinė semantika. Vienetai. Ryšiai. Struktūros. 

Šiauliai: Šiaulių pedagoginio in-to leidykla. 

25. Gudavičius 2000 – Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla. 

26. Gudavičius 2007 – Gudavičius A. Gretinamoji semantika. Šiauliai: Šiaulių un-to 


27. Gudavičius 2009 – Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių un-to leidykla. 

28. Ivanauskaitė 1989 – Ivanauskaitė J. Užsidegusi vasara. Kaip užsiauginti baimę. 

Apsakymai. Vilnius: Vaga, 246. 

29. Ivanauskaitė 2002 Ivanauskaitė J.. Ragana ir lietus, Vilnius: Tyto alba. 

– 

30. Jakaitienė 1980– Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. 

31. Jakaitienė 1980a – Jakaitienė E., Laigonaitė A. Lietuvių kalbos 

leksikologijos ir morfologijos pratybos. Vilnius: Mokslas. 

32. Jakaitienė 1986 – Jakaitienė E. Ką ir kaip reiškia žodžiai. Vilnius: Mokslas. 

33. Jakaitienė 1988 – Jakaitienė E. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. 

34. Jakaitienė 2005 – Jakaitienė E. Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas. 

35. Jakaitienė 2006 – Jakaitienė E. Žodynų istorijos apybraiža: [mokomoji priemonė]. 

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

36. Jakaitienė 2009 – Leksikologija. Studijų knyga. V.: VU leidykla 

37. Jakelaitytė 1990 – Intelektinės veiklos veiksmažodžiai lietuvių ir latvių kalbose. Daktaro 

disertacija, rankraštis, Vilnius. 

38. Karaliūnas 1999 – Kaip atsirado Lietuvos vardas? Darbai ir dienos 10(19), p. 280 – 

283. 

39. Kobozeva 2000 – зв . . , в. 

40. Kuznecova 1985 – зцв . В. в п х з. 

звх ц, в, . 27–37. 

41. Langacker 1998 – Langacker R. Wstęp do pramatyki kognitywnej. Językoznawstwo 

kognitywne. Gdańsk, 30. 

42. Lyberis 1980 – Lyberis A. Sinonimų žodynas. Vilnius: Mokslas. 

43. Lyberis 1981 – Lyberis A. Sinonimų žodynas. Vilnius, 3–6. 

44. Lyberis 2002 – Lyberis A. Sinonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

45. Lyons 1977 – Lyons J. Semantics. Melburne: Cambridge Univ. Press. Vols 1–2. 

46. LKE 1999– Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas. 

47. Lopatnikova, 

Monchovich 2001 – 

Lopatnikova N. N., Monchovich N. A. Lexicologie du francąis 

moderne. Moscou. 

48. Lubienė 2003 – Lubienė J. Lietuvių kalbos šakniniai garsų veiksmažodžiai. Daktaro 

disertacija, Klaipėda (rankraštis). 

49. Lubienė 2005 – Lubienė J. Spalvų pasaulis ir jo raiška Ievos Simonaitytės romane 

,,Aukštujų Šimonių likimas“. Tiltai. Priedas: mokslo darbai. Nr. 29. 

Klaipėda, 96–116. 

50. Lubienė 2005a – Lubienė J. Lietuvių kalbos šakniniai gyvūnų garsų veiksmažodžiai: 

semantinė struktūra. Kalbos vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: 

KU leidykla, 103–112; 

51. Marcinkevičienė 1990 

– 

Marcinkevičienė R. Lietuvių kalbos slinkties veiksmažodžių 

semantika ir stilistika (lyginant su anglų kalba). Filologijos mokslų 

61

kandidato laipsnio disertacija, rankraštis, Vilnius. 

52. Maskaliūnas 1993 – Maskaliūnas B. Žmogaus apibūdinimas augalų pavadinimais 

lietuvių kalboje. Kalbos aktualijos I. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis 

institutas, 7–11. 

53. Mikulskas – Mikulskas. R Kognityvinė lingvistika ir 

leksikografijos problemos. Prieiga internetu: 

www.lki.lt/LKI_LT/images/Darbuotoju_asmeni 

niai_psl/dokumentai/kognityvineling.pdf 

54. Nikitin 1983 – . В. з в. в, 1983. 6– 

119. Prieiga internetu: 

http://www.nspu.net/fileadmin/library/books/2/web/xrest/articl 

e/leksika/slovo/nik_art01.htm 

55. Niklas-Salminen 2003 Niklas-Salminen A. La lexicologie. Paris: Armand colin 

56. Opyt 1982 – п п х в х в, 

вв. 

57. Palionis 1985 – Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Mokslas, 7–10. 

58. Pauparėlytė – Pauparėlytė S. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės 

lietuvių kalboje. Prieiga internetu: 

www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=BCD1A090- 

0BD3-11D9-B856-005022B04780. 

59. Pikčilingis 1975 – Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 2. Vilnius: Mokslas. 

60. Pikčilingis 1991 – Pikčilingis J. Sparnuotu žodžiu apie žodį. Vilnius: Mintis. 

61. Poliakovas 2008 – Poliakovas O. Pasaulis ir lietuvių kalba. Vilnius: Enciklopedija, 72– 

93. 

62. Popova, Sternin 2007 Ппв З.., .. в в. .: 

– 

, В-Зп, 34. 

63. Pribušauskaitė 1981 – Pribušauskaitė A. Lietuvių kalbos mušimo veiksmažodžiai. LTSR 

MA darbai. Serija A, t. 2, Vilnius. 

64. RASA – Lietuvių dvasinės kultūros raiškos: etnologijos, kalbos 

ir istorijos šaltinių elektroninis sąvadas. Prieiga 

internetu: 

http://www.aruodai.lt/kalba/3_kalba_mokslas.htm 

65. Rimkutė 2003 – Rimkutė E. Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų 

lingvistikos požiūriu. Terminologija. T. 10, 33–41. 

66. Rosinienė 1993 – Rosinienė S. Kodėl raudonas kaip vėžys?. Vilnius. 

67. Sabaliauskaitė 1996 – Sabaliauskaitė D. M. Lietuvių kalbos drabužių pavadinimai. 

Humanitarinių mokslų kalbotyros krypties daktaro disertacija, 

rankraštis, Vilnius. 

68. SE – Simbolių enciklopedija. Prieiga internetu: 

http://www.symbols.com/ 

69. Sližienė 1994, 1998 – Sližienė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas T. 1, 2, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 

70. Sosiūras 1983 – Sosiūras F. Iš „Bendrosios lingvistikos“ kurso. Mintis ir ženklas. 

Vilnius: Mokslas, 126–142. 

71. Sologub 2003 – .П., х Ф.. в з: 

фз в 

з. . – .: Ф: . 

72. Šarka 1974 – Šarka G. Judėjimo veiksmažodžių leksinės semantinės grupės 

sisteminiai ryšiai. Leksikos ir sintaksės klausimai, Šiauliai. 

73. Šidlauskas 1993 – Šidlauskas J. Sinonimų pasaulyje. Gimtoji kalba. Nr. 7. 

62

74. Šimėnaitė 1997 – Šimėnaitė. Z. Daiktavardžio širdis semantika. Lietuvių kalbotyros 

klausimai, t. XXXVII, 62–87. 

75. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas . Prieiga internetu: 

http://www.zodynas.tk/ 

76. Vasiliauskienė 1979 – Vasiliauskienė D. Dėl kalbėjimo veiksmažodžių leksinės semantinės 

grupės. Kalbotyra, t. 30 (3), Vilnius, 72−78. 

77. Vaskelienė 2000 – Vaskelienė J. Darybiniai sinonimai. Šiauliai: ŠU leidykla. 

78. Voronin 1982 – В . В. в ф, : з. 

- в. 

79. Vstavskij 2006 – Вв . . в п: п 

пц. ж «В 

в п в». 

Вп 2006. Prieiga internetu: 

http://www.omsk.edu/article/vestnik-omgpu-29.pdf 

80. Zabarskaitė 2001 – Zabarskaitė J. Garsų semantika. Kalbos kultūra, sąs. 74, Vilnius: 

Lietuvių kalbos instituto leidykla. 

81. Zabarsaitė 2002 – Zabarskaitė J. Fonosemantika: tyrimai, tyrėjai, patirtys. Žmogus ir 

žodis. IV. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas 

82. Zabarskaitė 2007 – Zabarskaitė J. Fonosemantikos vedlys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio 

instituto leidykla. 

83. Župerka 1983 – Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas, 29–43, 99. 

84. Župerka 1992 – Juozilaitienė J. Župerka K. Žodžio epitetai. Gimtasis žodis 12, 37– 

43. 

85. Župerka 1997 – Župerka K. Sielos tėvynė – kalboj: lietuvių poezija gimtosios kalbos 

tema. Šiauliai. 

63

LEKSIKOLOGIJA I - KlaipÄdos universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

LEKSIKOLOGIJA I - KlaipÄdos universitetas