2011,2 (55) - KlaipÄdos universitetas

ISSN 1392-3137 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

KLAIPËDA UNIVERSITY 

SOCIALINIAI MOKSLAI 

SOCIAL SCIENCES 

2011, 2 (55) 

Klaipëda, 2011

Redakcijos kolegija/Editorial board 

Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief 

Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas 

Pavaduotojai / Deputy Editors 

Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia) 

Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinė sekretorė / Secretary 

Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania) 

Nariai / Members 

Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden) 

Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia) 

Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine) 

Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania) 

LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland) 

Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain) 

Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland) 

Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia) 

Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia) 

Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania) 

Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland) 

Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany) 

Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland) 

Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania) 

Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas 

Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania) 

Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania) 

Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m. 

Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University 

Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis 

4 annual volume in Lithuanian, English and German languages 

Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List 

Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List 

Redakcijos adresas/Address 

Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99 

Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid 

© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2011 

ISSN 1392-3137

PRATARMĖ 

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2011, 2 

Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/ 

BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos 

aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos, 

kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama 

straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta 

sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės 

pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai 

iš įvairių šalių. 

TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo 

tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant 

pedagoginius mokslo vardus. 

PREFACE 

Prof. Stasys Vaitekūnas 

Vyriausiasis redaktorius 

Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established 

in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing 

and solving actual problems of economy, management, demography, social geography, 

geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use, 

other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the 

most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries 

of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal. 

TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision 

of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations 

and pedagogical scientific names. 

VORWORT 


Editor-in-Chief 

Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift 

TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden 

aktuele Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und 

Geschichte, religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine 

Grenzen, deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des 

Fortschritts der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder 

zur Mitarbeit and dieser Zeitschrift geladen. 

TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die 

Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates 

Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt. 


Vorsitzender des Redkolegiums 

III

TURINYS * CONTENTS 


Aušrinė Zulumskytė, Lina Galminaitė. Studentų mokymosi Lietuvos universitetuose 

pobūdis...................................................................................................................................1 

Aušrinė Zulumskytė, Lina Galminaitė. Nature of Students Learning 

at Lithuanian Universities (Summary).................................................................................13 

Sonata Mačiulskytė. Socialinių procesų kaitos vaidmuo socialinio darbo raiškai 

Lietuvoje ..............................................................................................................................17 

Sonata Mačiulskytė. The Role of Changes of Social Processes in Manifestation 

of Social Work in Lithuania (Summary) ..............................................................................31 

Gintarė Žukaitė. Socialinių judėjimų Lotynų Amerikoje kilimo priežasčių analizė 

politikos proceso teorijos kontekste ....................................................................................35 

Gintarė Žukaitė. Analysis of Social Movements in Latin America in the Context 

of Political Process Theory (Summary)...............................................................................49 

Arūnas Skrudupas. Kinų propagandos estetika .....................................................................51 

Arūnas Skrudupas. Aesthetics of Chinese Propaganda (Summary)..........................................63 

Julius Žukas. Rusijos Federacijos valstybinės repatriacijos skatinimo programos 

įgyvendinimas Kaliningrado srityje.......................................................................................65 

Julius Žukas. Implementation of the Russian National Programme for Encouragement of 

Repatriation in Kaliningrad Region (Summary)..................................................................77 

Violeta Ivanauskienė, Agnė Dorelaitienė. Roles of an International Social Worker in 

Responding to Violence as Social Problem ........................................................................79 

Aivaras Anužis, Laimutė Anužienė. Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo 

modeliavimas.......................................................................................................................89 

Aivaras Anužis, Laimutė Anužienė. Modeling of Choice in Sustainable Tourism Services 

(Summary) .........................................................................................................................105 

Laura Vaškevičiūtė, Rasa Naujanienė. Vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimo 

gyventi ilgalaikės globos namuose patirtys.......................................................................107 

Laura Vaškevičiūtė, Rasa Naujanienė. The Experience of Decision Making by Elders 

to Live in Long-Term Care Home (Summary) ......................................................................... 123 

Asta Mažionienė, Liudmila Rupšienė. Studentų vadybinės kompetencijos, įgytos 

studijuojant pagal socialinės pedagogikos studijų programas ........................................125 

Asta Mažionienė, Liudmila Rupšienė. Students’ Management Competences Acquired 

in Social Pedagogy Programmes (Summary)....................................................................135 

Saulius Stanaitis. Deklaruotos emigracijos ir nedarbo teritoriniai ypatumai 

Lietuvoje 2005–2009 m. ....................................................................................................139 

Saulius Stanaitis. Territorial Patterns of Declared Emigration and Unemployment 

in Lithuania in 2005–2009 (Summary)..............................................................................147 

Vilhelmina Vaičiūnienė, Genutė Gedvilienė. Socialinių gebėjimų ir informacinio 

raštingumo sąsajos universitetinėse studijose ..................................................................149 

Vilhelmina Vaičiūnienė, Genutė Gedvilienė. Interaction between Information Literacy 

and Social Skills in University Education (Summary).......................................................161 

V

Dalia Martišauskienė. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai 

būdingų požymių dinamika, įvairiapusiškumas ir jos vertinimas: 

paslaugų teikėjų (vadovų, pedagogų) požiūriu ................................................................ 163 

Dalia Martišauskienė. Typical Features of Dynamics, Variety and Evaluation 

of the Quality Management System in Institutions of Preschool Education 

Approached by Education Service Supliers (Heads, Pedagogues) (Summary)................. 176 

Gitana Tolutienė, Ana Jovarauskaitė. Suaugusiųjų mokymosi aktyvinimas: 

realijos ir plėtojimo galimybės.......................................................................................... 177 

Gitana Tolutienė, Ana Jovarauskaitė. Adult Learning Activation: 

Realities and Opportunities for Development (Summary)................................................. 189 

Trumpai apie autorius............................................................................................................. 193 

About authors .......................................................................................................................... 193 

VI


STUDENTŲ MOKYMOSI LIETUVOS UNIVERSITETUOSE POBŪDIS 

Aušrinė Zulumskytė, Lina Galminaitė 

Klaipėdos universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojami kai kurie mūsų šalies universitetų studentų studijų ir mokymosi klausimai, atskleidžiantys 

esmines mokslo žinių priėmimo ir internalizavimo, vertybines būsimųjų inteligentijos atstovų 

nuostatas. Straipsnyje aptariami septyniuose Lietuvos universitetuose atlikto empirinio tyrimo rezultatai, 

rodantys akademinio jaunimo patiriamus mokymosi sunkumus studijų pradžioje ir vėlesniais studijų 

metais, studentams priimtinas mokymosi aukštojoje mokykloje formas ir būdus; nagrinėjamas studentų 

požiūris į akademinių atsiskaitymų pobūdį; aptariama savarankiško studentų darbo svarba, siekiant sėkmingai 

studijuoti universitete; tyrinėjamas studentų požiūris į akademinį sąžiningumą universitetinėse 

studijose, kaip vieną svarbiausių jauno žmogaus asmenybės vertybinių pozicijų. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: studentai, universitetas, mokymosi pobūdis. 

Abstract 

The article presents analysis of the following questions regarding students’ studies and learning at local 

universities, which reveals the basic attitude of the future intellectuals towards knowledge gaining and 

internalization process. The results of the empirical research carried out in seven Lithuanian universities 

on the students’ learning difficulties at the beginning and during the process of their studies, learning 

forms and methods used at universities; the students’ attitude towards type of academic tests, importance 

of the own-study work for successful learning, the students’ attitude towards academic honesty during 

studies at university as the most important position in the young person’s values scale. 

KEY WORDS: students, university, nature of learning. 

Įvadas 

Universitetų veiklos pagrindas – fundamentalūs moksliniai tyrimai ir akademinės 

studijos, kuriose studijuojantieji siekia įvaldyti universalias įvairių mokslų žinias, įgyti 

savarankiškai profesinei ir tiriamajai veiklai būtinos erudicijos ir bendrųjų kompetencijų, 

kurios būtinos brandžios asmenybės saviraiškai nuolatinių pokyčių visuomenėje. Europos 

aukštojo mokslo erdvėje palaikoma idėja, kad aukštasis mokslas turėtų būti vertinamas 

kaip visuomeninė gėrybė (Bolonijos Deklaracija, 1999; Prahos komunikatas, 2001; 

Berlyno komunikatas, 2003). Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos 

(2003) taip pat akcentuoja aukštųjų mokyklų ir visuomenės sąveiką, siekiant parengti 

kintančios visuomenės iššūkius atitinkantį specialistą ir aktyvų pilietį. 

Kiekviena valstybė ir jos visuomenė yra specifinė sociokultūrinė erdvė, kurioje kuriasi 

ir akademinio jaunimo gyvensenos bei studijų tradicijos. Lietuvos studentų motyvacijos, 

adaptacijos, studijų kokybės vertinimo ir vertybinių nuostatų problematiką 

pastarąjį dešimtmetį tyrinėjo nemažai lietuvių mokslininkų. Įvairius šios tematikos 

aspektus gvildeno daugelis didelę patirtį turinčių ir jaunų mokslininkų, pavyzdžiui: 

I. Gailienė, R. Macaitienė (2002), O. Tijūnėlienė (2002; 2006; 2007; 2009; 2010), 

A. Juodaitytė (2004), D. Lipinskienė (2004), V. Zuzevičiūtė (2004; 2007), A. Čiužas, 

V. Ratkevičienė, P. Stankevičius, A. Vosyliūtė (2005), A. Ažubalis (2006), 

V. Rajeckas (2006), M. Barkauskaitė (2006; 2007; 2009), D. Sirtautienė (2006), 

A. Žemgulienė, R. Makarskaitė-Petkevičienė (2006), V. Gudžinskienė (2007), 

1


M. Teresevičienė (2007), V. Aramavičiūtė, E. Martišauskienė (2010), I. Tandzegolskienė, 

R. Pileckaitė (2010), I. Bartusevičienė (2010), kiti autoriai. 

Universitetinių studijų tematika aktuali, gana nauja Lietuvoje. Kiekvienas tyrimas 

atskleidžia vis kitą aspektą, leidžia sukaupti naujų duomenų. Šio straipsnio kontekste 

siekiama tirti universitetų, kaip fundamentalųjį mokslinį pasirengimą teikiančių aukštųjų 

mokyklų, studentų mokymosi pobūdį. Stengiamasi išryškinti mažiau analizuotas 

prioritetinių studentų mokymosi būdų, akademinio sąžiningumo problemas, pateikti 

konkrečių empirinių duomenų sklaidą ir jų interpretacijų. 

Tyrimo mokslinę problemą atskleidžia probleminis klausimas, koks yra studentų 

mokymosi pobūdis Lietuvos universitetuose? 

Tyrimo objektas – studentų mokymosi pobūdis universitete. 

Straipsnio tikslas – pristatyti empirinio tyrimo, atskleidžiančio Lietuvos universitetų 

studentų mokymosi ypatumus, esminius rezultatus. 

Uždaviniai: 

aptarti didžiausius ugdymo tikrovėje studentams iškylančius sunkumus studijų 

pradžioje ir joms vykstant; 

išskirti studentams priimtiniausius studijų medžiagos priėmimo ir išmokimo 

būdus; 

apžvelgti studentų nuomonę apie akademinių atsiskaitymų formų prioritetus; 

atskleisti akademinio sąžiningumo problemą ir jos sprendimo galimybes. 

Metodai: mokslinės literatūros ir lyginamoji analizė, anketinė apklausa, statistinė 

ir kiekybinė duomenų analizė, abstrahavimas. 

1. Esminės tyrimo imties ir metodikos charakteristikos 

Tyrimui atlikti parengta anoniminė anketa, padėjusi surinkti informaciją apie studentų 

mokymo ir mokymosi ypatumus, mokymosi formas ir būdus, požiūrį į savarankišką 

darbą studijų procese ir pan. Statistiniai tyrimo duomenys apdoroti SPSS (Statistical 

Package for Social Sciences, 13.0 versija) programine įranga, taikytos procentinių 

dažnių, kryžminių (sąsajų) lentelių, koreliacinių ryšių skaičiavimo (taikant Spearmen 

koeficientą) ir vidutinių grupių rangų palyginimo (taikant Kruskal-Wallis testą) 

statistinės procedūros. 

Tyrimo imčiai sudaryti pasirinkta netikimybinė patogioji atranka ir netikimybinė 

„gniūžtės“ principo atranka. Apklausoje dalyvavo 240 studentų iš 7 Lietuvos universitetų 

(Klaipėdos, Kauno technologijos, Vilniaus pedagoginio, Vilniaus, Vytauto Didžiojo, 

Šiaulių, Mykolo Romerio). Tyrimas atliktas dviem etapais 2008–2010 metais. 

Atrenkant respondentus neakcentuoti jų studijuojamų programų skirtumai, nes vadovautasi 

prielaida, kad kiekvienas universitetas savaime atskleidžia skirtingas mokslo sritis 

ir skirtingas studijų programas. Taip pat specialiai nesiekta palyginti konkrečių universitetų 

rodiklių. Norėta, kad respondentų skaičiumi būtų tik proporcingai atstovaujama visiems 

tyrime dalyvavusiems universitetams. Į tyrimą įtraukti du regioniniai (Šiaulių ir Klaipėdos), 

3 Vilniaus ir 2 Kauno universitetai. Iš kiekvieno universiteto apklausta nuo 30 iki 40 

respondentų, kiekvienu atveju tai sudarė 12,5 %–16,7 % nuo visos imties. 

2


Pagal studijų formą respondentai pasiskirstė panašiai: apklausoje dalyvavo 50,8 % 

dieninio skyriaus (nuolatinių studijų) ir 49,2 % neakivaizdinio skyriaus (ištęstinių studijų) 

studentų. 

Pagal studijų patirtį respondentai buvo suskirstyti į dvi grupes. Laikyta, kad I grupės 

respondentai (1–2 kursų studentai) turi mažiau studijų ir savarankiško mokymosi 

patirties, tuo tarpu 3 ir aukštesnių kursų studentai (II grupė) jau gali būti įvaldę tikslingo 

ir racionalaus mokymosi aukštojoje mokykloje metodus, turi daugiau socialinio 

patyrimo. Tyrime dalyvavo šiek tiek daugiau aukštesnių kursų studentų: I grupė – 

40,4 %, II grupė – 59,6 %. 

Pagal amžių respondentai taip pat suskirstyti į dvi grupes: I grupė – 18–25 metai, II 

grupė – 26 ir daugiau metų. Amžiaus grupės sudarytos remiantis prielaida, kad 18–25 m. 

studentai paprastai mokosi dieninėse (nuolatinėse) studijose, tai pirmojo studentiško amžiaus 

atstovai. Įstojusieji vėliau dažniau mokosi neakivaizdinėse (ištęstinėse) studijose, jie 

dažnu atveju jau turi nemažai darbinės, kitos socialinės veiklos patirties. 

Pažymėtina, kad tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus respondentų grupėse dominuoja 

moterys (~65 % kiekvienoje grupėje). Kadangi tyrime dalyvavo skirtingų programų 

studentai, tai, pavyzdžiui, VDU ir ŠU moterys sudarė daugiau kaip 80 % informantų, 

o tarp KTU respondentų daugiau buvo vyrų (55 %). Galima fiksuoti prielaidą, 

kad tyrimas labiau rodo moteriškos lyties atstovių nuomonę, tačiau šis požymis 

(kaip ir studijų programų pobūdis, konkretaus universiteto studijų organizavimo specifika 

ar konkretaus respondento šeimyninė bei materialinė padėtis) nebuvo kontrolinis. 

Vykdant tyrimą svarbiausias siekis buvo išryškinti ir kai kuriais aspektais sugretinti 

Lietuvos universitetų studentų mokymosi ir studijavimo ypatumus. 

2. Tyrimo rezultatų apžvalga 

2.1. Studentams iškylantys sunkumai studijų pradžioje ir joms vykstant 

Studijų sėkmė priklauso nuo daugelio asmeninių ir socialinių, intelektinių, dvasinių 

bei materialinių veiksnių, kurie pasireiškia studijuojančiam asmeniui ir aukštajai 

mokslo institucijai, kaip akademinei bendruomenei, sąveikaujant. Studijų „startas“ 

taip pat yra vienas tokių veiksnių. Tad atliekant tyrimą respondentų teirautasi, su kokia 

didžiausia problema jie susidūrė tik pradėję studijuoti. Gauti duomenys rodo (1 pav.), 

kad beveik trečdalis respondentų studijų pradžioje nemokėjo tinkamai paskirstyti savo 

laiko (tarp studijų ir darbo, šeimos, laisvalaikio). Daugiau nei penktadalis apklaustų 

studentų susidūrė su įvairiomis organizacinėmis problemomis (nebuvo aišku, kur 

kreiptis, kieno klausti, kaip surasti reikiamą objektą, kokius dokumentus ir kada pateikti 

ir pan.). Nemažai apklaustųjų teigė studijų pradžioje nepajėgę susikaupti ir ilgai 

klausytis paskaitų bei jų metu tinkamai užsirašyti, konspektuoti. Likusių respondentų 

patirti sunkumai buvo susiję su konkrečiais nesklandumais dėl pasikeitusių gyvenimo 

sąlygų, nesugebėjimu suprasti dėstytojų aiškinimo per paskaitas, jų studijų darbų reikalavimų, 

negebėjimu tikslingai dirbti su moksliniais šaltiniais. 

3


studijų eigoje 

studijų 

pradžioje 

17,1% 

8,3% 

11,3% 

3,8% 

6,7% 

28,3% 

14,6% 

11,7% 

12,1% 

12,5% 

20,8% 

52,8% 

Nemokėjimas paskirstyti savo 

laiko 

Negebėjimas susikaupti 

Nemokėjimas dirbti su 

informac. šaltiniais 

Neaiškūs dėstytojų reikalavimai 

Neaiški sesijų, egzaminų tvarka 

Kitos organizacinės problemos 

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 

4 

1 pav. Studentų mokymosi sunkumai studijų pradžioje ir joms vykstant 

Studentų taip pat klausta, su kuria iš aukščiau išvardytų problemų jie vis dar susiduria 

įsibėgėjus studijoms ar aukštesniuose kursuose. Tyrimo duomenys rodo, kad 

situacija studijų pradžioje ir vėliau gerokai skiriasi, kai kurie šių skirtumų gana paradoksalūs. 

Stebina tai, kad, pavyzdžiui, studijų pradžioje beveik trečdalis respondentų 

(28,3 %) nemokėjo tinkamai paskirstyti savo laiko skirtingoms veikloms, o studijų 

procese su šia problema susiduria jau daugiau negu pusė visų respondentų (52,8 %). 

Taip pat padaugėjo apklaustųjų (2,5 % daugiau nei studijų pradžioje), kurie teigė, kad 

ir aukštesniuose kursuose vis dar nepajėgia per paskaitas susikaupti. Pažymėtina, kad 

apie 12 % tyrime dalyvavusių studentų tiek studijų pradžioje, tiek studijų procese nesuprato, 

ką dėstytojai aiškina per paskaitas, jų studijų darbams keliamų reikalavimų. 

1 paveiksle pateikti duomenys taip pat liudija, kad įgijus daugiau studijų patirties studentams 

lengviau pavyksta susidoroti su organizacinio pobūdžio trukdžiais. 

Palyginus dieninių (nuolatinių) ir neakivaizdinių (ištęstinių) studijų respondentų atsakymus 

į šiuos klausimus, rezultatai pasiskirstė gana tolygiai: tiek dieninio (27 %), tiek 

neakivaizdinio (29,7 %) skyriaus studentai studijų pradžioje nemokėjo tinkamai paskirstyti 

savo laiko. Aiškėja, kad tai trukdo sėkmingoms studijoms studijuojant bet kuriuo būdu, 

nes beveik du kartus daugiau ir dieninio (49,2 %), ir neakivaizdinio (56,8 %) skyriaus 

studentų teigia, kad studijuodami jie vis dar neišmoko tinkamai paskirstyti savo laiko. 

Vertinant pagal studijų formas, studentų patiriamų kitų sunkumų pobūdis šiek tiek skiriasi: 

daugiau studentų, besimokančių dieniniame skyriuje, teigia nesuprantantys dėstytojų aiškinimo, 

reikalavimų, o neakivaizdinio skyriaus studentams sunkiau sekasi dirbti su moksline 

literatūra, jiems mažiau aiški paskaitų ir egzaminų tvarka. 

Vertinant studentų atsakymus į minėtus klausimus skirtinguose universitetuose, tyrimo 

rezultatai rodo, kad visų studentų didžiausia problema – nemokėjimas tinkamai 

paskirstyti savo laiko: studijų pradžioje šį sunkumą, kaip didžiausią mokymosi trukdį, 

nurodė penkių universitetų studentai, o studijų procese – visų septynių universitetų, 

kuriuose vykdyta apklausa, respondentai. Kruskal-Wallis testas parodė, kad klausiant 

apie studijų trukdžius, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp universitetų nėra 

(x 2 = 3,794; df = 6; p = 0,705), tačiau ryškiausias nuomonių skirtumas pastebėtas tarp 

ŠU (vid. rangai – 133,44) ir MRU (vid. rangai – 106,92) informantų. Galima prielaida,


kad MRU studentai daugiausiai studijuoja socialinių mokslų programas, tuo tarpu ŠU 

tyrime dalyvavo įvairių studijų sričių programų atstovai. 

2.2. Priimtiniausi studijų medžiagos priėmimo ir išmokimo būdai 

Siekiant nustatyti studentams priimtiniausius mokymosi būdus, respondentų klausta, 

koks studijų medžiagos pateikimas jiems atrodo priimtiniausias. Tyrimo rezultatai 

rodo, kad 40,4 % studentų priimtiniausia, kai per paskaitas dėstytojas įvairiomis formomis 

pristato kurso medžiagą ir vėliau siūlo studijuoti pasitelkiant asmeninius užrašus. 

Beveik trečdalis studentų (30,8 %) nurodo, kad jiems patinka studijuoti, kai dėstytojas 

visą studijų medžiagą pateikia konspektų, pateikčių forma ir paveda ją išstudijuoti 

savarankiškai. 18,3 % studentų teigia, kad jiems priimtiniausia, kai dėstytojas nurodo 

konkrečius literatūros šaltinius, kuriuos būtina perskaityti, išstudijuoti. Mažiausia 

studentų dalis – vos dešimtadalis – teigė, kad jiems lengviausia, kai dėstytojas pateikia 

temas, literatūrą ir nurodo studijuoti savarankiškai. 

Labiausiai informantai nelinkę patys ieškoti studijų šaltinių, net konkrečių knygų, kurias 

būtina perskaityti ir išstudijuoti savarankiškai. Ši tendencija liudija vis labiau populiarėjantį 

„kompaktiškų“ studijų modelį, dažnai matomą projektinėse studijų programose, kai 

visa esminė studijų medžiaga kiekvienam studijuojančiajam pateikiama jau susisteminta, 

dažnai išleista specialia knyga ar skaitmeniniu formatu. Be abejonės, studentus tenkina 

mokymasis neeikvojant daug jėgų ir laiko literatūros paieškoms, medžiagos atrankai, reflektyviam 

skaitymui, konspektavimui ir pan. Kai kuriuos studijų kursus, kurie parengti ir 

realizuojami virtualioje mokymosi erdvėje, studentai vertina teigiamai, kaip studijų kokybės 

išraiškos pavyzdį. Tačiau savarankiška informacijos šaltinių paieška, mokymasis atsirinkti, 

gretinti, lyginti, sisteminti, apibendrinti medžiagą padeda jauniems žmonėms formuotis 

analitinį požiūrį į mokslinius reiškinius, ugdytis kritinio mąstymo įgūdžius, pagaliau 

turėti asmenybės poziciją įvairiais gyvenimo klausimais, stiprinti tokias asmens savybes, 

kaip valingumas, pareigingumas, kruopštumas. 

Lyginant studentų atsakymus į šį klausimą pagal studijų formas, pažymėtina, kad 

tendencijos labai panašios: studentams priimtiniausias studijų medžiagos pateikimo 

būdas yra toks, kai dėstytojas paskaitų metu pristato kurso medžiagą ir siūlo studijuoti 

iš užrašų, taip teigia 44,3 % dieninio ir 36,4 % neakivaizdinio skyrių studentų. 

Vertinant studentų pasisakymus skirtinguose universitetuose matyti, kad apklausti 5 

universitetų (KU, KTU, VPU, VU, VDU) studentai priimtiniausiu būdu laiko paskaitų 

metu dėstytojo pristatomą informaciją ir siūlymą studijuoti iš užrašų. Išsiskiria studentai iš 

VU (30 %), kurių nuomone, geriausia studijuoti patiems ieškant informacijos ir literatūros. 

Kai kuriuos nuomonių skirtumus patvirtina ir grupių palyginimo duomenys: jie nėra statistiškai 

reikšmingi (x 2 = 3, 325; df = 6; p = 0,767), tačiau labiausiai skiriasi VU (vid. Rangai 

– 106,30) ir VDU (vid. rangai – 131,25) prioritetai dėl studijų medžiagos priėmimo. 

Lyginant studentų atsakymus pagal jų amžių, duomenų analizė rodo, kad jaunesni 

studentai (45,9 %) labiau vertina tokį studijų medžiagos pateikimo būdą, kai studijų 

medžiagą reikia studijuoti iš užrašų, o vyresnio amžiaus studentams (36,2 %) priimtiniausia, 

kai dėstytojas pateikia visą studijų medžiagą konspektų, pateikčių forma ir 

paveda ją savarankiškai išstudijuoti. 

5


Siekiant sužinoti, kaip studentai perpranta studijų medžiagą, respondentų klausta, 

kokiu būdu jie dažniausiai mokosi savarankiškai. Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, 

kad daugiausiai informantų (43,8 %) skaitykloje ar namuose renka studijoms būtiną 

medžiagą, skaito, konspektuoja. 35 % studentų teigė, kad mokosi tik iš užrašų ir prisimena 

klausytas paskaitas. 19,2 % teigė, kad skolinasi užrašus iš bendramokslių, persirašo 

informaciją ar nusikopijuoja medžiagą iš kolegų studentų. Yra studentų (2,1 %), 

kurie prisipažino, kad iš viso nestudijuoja, o per atsiskaitymus tiesiog „bando laimę“. 

Skirtumas tarp dieninio ir neakivaizdinio skyrių studentų mokymosi būdų pasiskirstymo 

nedidelis. Šie duomenys liudytų, kad studentų mokymosi būdai yra gana tikslingi: 

skaičiai rodo, kad beveik pusę apklaustų studentų galima nuolat matyti skaityklose 

ir bibliotekose. Tačiau analizuojant šį klausimą specialiai nesidomėta apie laiką 

(trukmę), skiriamą konkrečiam mokymosi būdui ar formai. 

Lyginant skirtingų universitetų studentų atsakymus matyti tokios tendencijos: daugiausia 

studentų (nuo 40 % iki 53,3 %) iš 6 universitetų (KU, VPU, VU, VDU, ŠU, 

MRU) teigia, kad dažniausiai mokosi skaitykloje ar namuose (1 lentelė). 

6 

Būdai 

Skaitykloje ar namuose renku 

medžiagą, skaitau, 

konspektuoju 

Mokausi tik iš užrašų ir 

prisimenu klausytas paskaitas 

Skolinuosi užrašus iš 

bendramokslių, nusikopijuoju 

medžiagą iš kolegų 

Visai nestudijuoju, o 

atsiskaitymų metu tiesiog 

„bandau laimę“ 

Prioritetiniai studentų savarankiško mokymosi būdai 

1 lentelė 

Universitetai 

KU KTU VPU VU VDU ŠU MRU 

40% 27,5% 50% 53,3% 50% 45% 46,7% 

37,5% 35% 23,3% 26,7% 46,7% 45% 26,7% 

17,5% 35% 26,7% 16,7% 3,3% 7,5% 26,7% 

5% 2,5% 0% 3,3% 0% 2,5% 0% 

Duomenys rodo, kad esti nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, net 53,3 % VU informantų 

tvirtina, kad daugiausiai mokosi namuose arba skaitykloje. Tuo tarpu respondentams 

iš KTU šis mokymosi būdas beveik perpus mažiau priimtinas (tik 27,5 %). Bet 

kuriuo atveju matyti, kad tarp respondentų dominuoja toks mokymasis, kai namuose 

ar skaitykloje ieškoma literatūros, skaitoma, konspektuojama, taip pat populiarus mokymasis 

iš užrašų ir apmąstant klausytas paskaitas. Kruskal-Wallis testo rezultatai 

parodė, kad statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (x 2 = 10,477; df = 6; p = 0,106), tačiau 

labiausiai mokymosi būdų prioritetai skiriasi tarp VDU (vid. rangai – 102,42) ir 

KTU (vid. rangai – 146,53) respondentų. 

Lyginant atsakymus į šį klausimą pagal amžių, matyti, kad daugiau negu pusė 

(52,1 %) vyresnio amžiaus studentų mokosi rinkdami medžiagą, skaitydami, konspektuodami 

skaitykloje ar namuose. Daugiau jaunesnio amžiaus studentų (39,7 %) teigė, 

kad dažniausiai mokosi tik iš užrašų ir prisimena klausytas paskaitas, nors tik šiek tiek 

mažiau jaunesnių studentų (38,4 %) nurodė, kad jiems priimtinas ir mokymasis biblio-


tekoje, skaitykloje. 2,7 % jaunesnio amžiaus studentų ir 1,1 % vyresnių studentų teigė, 

kad visai nestudijuoja, o per atsiskaitymus tiesiog „bando laimę“. Galima daryti prielaidą, 

kad jaunesnio amžiaus studentai labiau linkę per atsiskaitymus „bandyti laimę“ 

nei vyresni, nors tokių studentų nėra daug. Lyginant studentų nuomones pagal lytį, 

išaiškėjo, kad iš viso nestudijuoją teigė respondentai vyrai (5,9 %). 

Nors tyrimas atskleidė, kad savarankiškas darbas studijų procese nėra savaime suprantama 

veikla, ji įprasmina pačią studijų esmę, atskleidžia pagrindinius mokymosi 

mokykloje ir studijavimo aukštojoje mokykloje skirtumus. Tik sąmoningos savarankiškos 

studijos skatina kritinį mąstymą, ugdo kūrybiškumą, leidžia kaupti įvairiapusę 

sociokultūrinę patirtį, jaunuoliams padeda tapti atsakingais, savarankiškais suaugusiais 

žmonėmis, gerais specialistais. 

2.3. Studentų nuomonės apie akademinio atsiskaitymo formas 

Atsiskaitymo ir rezultatų vertinimo būdai studentams taip pat labai svarbūs, jie gali 

tapti reikšmingais veiksniais, lemiančiais studentų požiūrį į mokymąsi, studijų rezultatus. 

Tyrimo metu respondentų klausta, kokios atsiskaitymų formos jiems priimtiniausios. 

Gauti duomenys rodo, kad daugiau nei pusei visų apklaustų studentų priimtiniausi 

du būdai: kai atsiskaitymų metu reikia rašyti glaustus atsakymus į išsamius klausimus 

ir kai pateikiami įvairaus pobūdžio testai raštu. Taip pat beveik penktadaliui apklausos 

dalyvių patinka tokie atsiskaitymai, kai reikia išsamiai atsakyti raštu į vieną ar 

kelis duotus klausimus. Kūrybines užduotis (pvz., sukurti modelį, parašyti planą, tezes, 

interpretaciją, rašinį, esė ir pan.), kaip atsiskaitymų formą, mėgsta tik apie 15 % 

atsakiusiųjų. Mažiausiai studentams priimtina atsakinėti žodžiu. 

Nagrinėjant studentų prioritetus skirtinguose universitetus, galima įžvelgti analogiškas 

tendencijas (2 lentelė). 

Būdai 

Kai atsiskaitymų metu reikia 

pateikti glaustus atsakymus į 

išsamius klausimus 

Kai pateikiami įvairaus 

pobūdžio testai raštu 

Kai reikia išsamiai atsakyti 

raštu į vieną ar kelis klausimus 

Kai reikia atlikti įvairias kūrybinio 

pobūdžio užduotis (pvz., sukurti 

modelį, parašyti projektą, tezes, 

interpretaciją, rašinį, esė ir pan.) 

Prioritetiniai akademinių atsiskaitymų būdai 

2 lentelė 

Universitetai 


24,7% 26,2% 22,3% 25,0% 23,3% 25,8% 24,2% 

25,0% 24,7% 26,2% 24,7% 26,6% 24,7% 25,0% 

19,3% 18,7% 21,1% 20,3% 18,7% 17,6% 22,4% 

15,8% 15,6% 16,7% 15,2% 17,3% 18,7% 14,5% 

Kai reikia atsakinėti žodžiu 15,2% 14,8% 13,7% 14,8% 14,1% 13,2% 13,9% 

7


Kaip matyti iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, informantai iš visų universitetų sutartinai 

renkasi pirmuosius atsiskaitymų būdus: kai galima pateikti trumpus atsakymus į išsamius 

klausimus arba spręsti įvairius (atvirojo ar uždarojo tipų) testus. Toks studentų pasirinkimas 

greičiausiai susijęs su ankstesne jų mokymosi patirtimi: bendrojo lavinimo mokykloje 

svarbių atsiskaitymų, egzaminų užduotys neretai yra būtent tokio pobūdžio. Kita vertus, 

galbūt jaunuoliams svarbus ir psichologinis veiksnys – įsivaizdavimas, kad atsakinėjant į 

daugelį klausimų teisingų atsakymų bus daug daugiau nei netiksliai ar neišsamiai atsakinėjant 

į vieną klausimą arba jį pristatant žodžiu. Siekiant išsamiau išnagrinėti studentų pasirinkimų 

priežastis, būtų tikslinga atlikti giluminį interviu. 

Grupių palyginimas šiuo klausimu taip pat rodo, kad statistiškai nereikšmingai 

(x 2 = 4,907; df = 6; p = 0,556), tačiau visų universitetų studentų pozicijos šiuo klausimu 

labai panašios: pavyzdžiui, vidutiniai rangai tarp KU ir VU respondentų nuomonių 

skiriasi visai nedaug (116,4 ir 111,73). 

Kūrybinės užduotys nepopuliarios, nes joms atlikti reikia specialių gebėjimų ir įgūdžių, 

dažniau jos priimtinos aktyviems, kūrybiškos prigimties studentams. Įdomu tai, 

kad mažiausiai studijuojančiųjų egzaminus ir kitus atsiskaitymus laikytų žodžiu. Tiesioginiam 

dėstytojo ir studento kontaktui reikia daugiau laiko, jaučiama didesnė psichologinė 

įtampa, be to, ypač aukštosiose mokyklose, užduočių žodžiu skiriama vis mažiau. 

Taigi galima teigti, kad studentai toleruoja įvairias akademinio atsiskaitymo formas, 

tačiau didžiajai daliai apklaustųjų labiau priimtinos tokios, kurios kelia mažiau 

psichologinės įtampos, implikuoja tam tikrus sėkmės („šanso“) elementus arba tos, 

kurios jau pažįstamos ir pamėgtos iš ankstesnės mokymosi patirties. 

8 

2.4. Akademinio sąžiningumo problema 

Nors studijų procese studijuojantiesiems labai svarbi dėstytojų veikla, jų taikomi 

metodai, studijų formos, tačiau pagrindiniai studijų siekiai įgyvendinami asmeninėmis 

pastangomis. Tyrimo metu siekta panagrinėti studentų požiūrį į savarankiškumą ir 

atsakomybę. Šios akademinio jaunimo vertybės – tai dorovinės nuostatos, kurios leidžia 

spręsti apie būsimų specialistų, jaunųjų šalies inteligentijos atstovų, požiūrį į sąžiningumą, 

pagarbą ir savigarbą, pareigingumą, pilietiškumą. 

Tyrimo metu studentų klausta, ar teko (tenka) nusirašinėti akademinio atsiskaitymo 

metu. Daugiau nei trečdalis (33,8 %) tyrime dalyvavusių studentų nurodė, kad niekada 

nenusirašinėja, nes mokosi ne dėl pažymio ar diplomo, o „dėl savęs“, savo asmenybės 

tobulėjimo. Šie respondentai teigė, kad nusirašinėti yra gėda ir nesąžininga, kad jie 

pakankamai pasitiki savo jėgomis ir įgytomis žiniomis. Bet buvo ir tokių informantų, 

kurie sakėsi nenusirašinėjantys tik dėl to, kad bijo būti pastebėti arba kad nusirašinėti 

nėra „techninių“ galimybių (pvz., labai griežti dėstytojai, iš anksto nežinoma testo 

forma ir pan.). Galbūt galima būtų džiaugtis, kad nemažai respondentų teigia nenusirašinėjantys, 

tačiau daugiau negu pusė visų apklaustųjų (57,1 %) prisipažįsta, kad kartais 

vis dėlto tenka nusirašyti. Dažniausi argumentai šie: „nepasitikiu savo jėgomis“, „neįmanoma 

išmokti visos dalyko medžiagos“, „trūksta laiko studijuoti“, „ateityje man 

šių žinių neprireiks“. Kiek rečiau studentai teisinasi teigdami, kad nusirašinėja tada, 

kai atsiskaitymo metu reikalaujama pateikti tikslius skaičius, datas, sąvokas, formules,


apibrėžimus. Tačiau yra studentų, kurie sąmoningai nesistengia mokytis ir atvirai teigia, 

kad nusirašinėjant „labai patogu“ gauti geresnį įvertinimą. Tarp respondentų pateiktų 

atvirojo tipo atsakymų į klausimą, kodėl jie nusirašinėjo ar nusirašinėja, buvo ir 

labai lakoniškų prisipažinimų – „tingiu mokytis“. 

Tų, kurie teigė, kad atsiskaitymų metu nusirašinėja visada, buvo tik 3,8 % visų apklaustųjų. 

Galbūt santykinai tai nėra ryškus rodiklis, tačiau šių informantų pateikti 

argumentai kelia aktualius akademinio jaunimo vertybių klausimus. Studentai rašo: 

„yra sąlygos nusirašyti, dėstytojai atlaidžiai žiūri, tai ir nusirašinėju“, „mokausi tik dėl 

diplomo“, „nesuprantu, ko mokausi, todėl stengiuosi nusirašyti“, „įpratau mokykloje, 

atrodo, kad kitaip neišlaikysiu“. 5,4 % studentų teigė, kad nusirašinėti studijuojant 

teko tik vieną kartą. Dominuoja pasiteisinimų pobūdžio pasisakymai, pavyzdžiui, kad 

prireikė nusirašyti, nes nebuvo išmokę tik vienos temos iš visų pateiktų temų sąrašo ir 

egzamino metu ištraukė būtent neišmoktą klausimą. 

Galima teigti, kad nusirašinėjimo problema, deja, lieka neatsiejama studentų gyvenimo 

dalis. Paradoksalu, kad puoselėjant europines laisvės, lygybės, žmogaus teisių ir 

orumo, pilietiškumo vertybes, dabarties Lietuvos aukštajame moksle praktiškai nepavyksta 

realizuoti vienos svarbiausių kritinio mąstymo dimensijų – sąmoningo, atsakingo 

mokymosi, nukreipto į asmenybės saviraišką, nuolatinį tobulėjimą, gyvenimo 

karjeros kūrimą. 

Gretinant studentų atsakymus šiuo klausimu pagal skirtingus universitetus, paaiškėjo, 

kad kartais atsiskaitymų metu nusirašinėja nuo 43 % iki 70 % studentų (2 pav.). 

66,7% 

70,0% 

55,0% 

35,0% 

60,0% 

27,5% 

23,3% 

46,7% 

43,3% 

23,3% 

50,0% 

42,5% 

56,7% 

36,7% 

visada 

kartais 

tik vieną kartą 

niekada 

0,0% 

10,0% 

10,0% 

2,5% 

6,7% 

3,3% 

6,7% 

3,3% 

0,0% 

6,7% 

5,0% 

2,5% 

0,0% 

6,6% 


2 pav. Studentų nusirašinėjimo dažnumas akademinių atsiskaitymų metu 

Kaip matyti iš 2 paveiksle pateiktų duomenų, beveik visų universitetų studentų atsakymuose 

dominuoja variantas „kartais“. Tai rodo tendenciją, kad nusirašinėjimas vis dar 

yra akivaizdi akademinio jaunimo problema, kurios nuo sovietmečio nepavyko išspręsti 

net pasikeitus visuomenės santvarkai, pasaulėžiūrai, švietimo politikai. Taigi pirmiausia ši 

problema sietina su jaunų suaugusiųjų vertybių sistema, su vaikystėje ir brendimo metais 

šeimoje ir / ar mokykloje ugdyta besiformuojančios asmenybės pozicija. 

9


Kaip minėta, atliekant tyrimą nekelta tikslo universitetus palyginti tarpusavyje, tačiau 

analizuojant paveiksle pateiktus skaičius galima įžvelgti, kad, pavyzdžiui, daugiau kaip 

40 % VU ir ŠU informantų teigė niekada nenusirašinėjantys. Galima būtų manyti, kad 

sąžiningų studentų yra tikrai daug, kita vertus, jei daugiau nei pusė studijuojančiųjų nusirašinėjimą 

laiko neatsiejama mokymosi ir studijų dalimi, problema išties didelė. 

Lyginant nusirašinėjimo problemą skirtinguose universitetuose (Kruskal-Wallis testas), 

gauti statistiškai nereikšmingi (p = 0,344) duomenys, tačiau galima įžvelgti, kad nusirašinėjimo 

problema šiek tiek didesnė tarp apklaustų VU, KU, KTU bei MRU studentų. Lyginant 

studentų atsakymus pagal amžių ir studijų formą, rezultatai pasiskirstė labai panašiai. 

Teigiančiųjų, kad atsiskaitymų metu nusirašinėja visada, šiek tiek daugiau tarp jaunesnių 

studentų ir besimokančiųjų dieninėse (nuolatinėse) studijose. 

Šiuo klausimu atlikus koreliacinę analizę gauti duomenys rodo silpną neigiamą statistiškai 

reikšmingą ryšį (r = -0,192**, p = 0,003) tarp respondentų studijų patirties 

(kurso) ir jų nusirašinėjimo dažnumo: aukštesniuose kursuose studentai linkę šiek tiek 

mažiau nusirašinėti. Nors koreliacinis ryšys ir silpnas, galbūt šiuos pokyčius galima 

būtų sieti su didesne jaunuolių vertybine branda, labiau įsisąmoninta nuostata, kad 

mokomasi savo profesinės ir asmeninės karjeros labui. 

Studentų taip pat teirautasi, kaip reikėtų kovoti su nusirašinėjimu studijuojant universitete. 

Gauti duomenys pasiskirstė gana tolygiai: 29,6 % studentų siūlo už nusirašinėjimą 

rašyti nepatenkinimą įvertinimą, 25 % apklaustųjų mano, kad pamačius nusirašinėjant, 

reikia viešai sugėdinti, apeliuoti į dorą, sąžiningumą ir pagarbą kitų darbui. 

28,3 % respondentų pasirinko variantą „kita“, nurodydami, kad pamačius nusirašinėjant 

reikėtų išbarti, išvaryti iš auditorijos, parašyti neigiamą įvertinimą, įspėti, nurodyti 

perlaikyti egzaminą kita forma, sumažinti pažymį ir pan. Kaip matyti, tik trečdalis 

visų apklaustųjų linkę pripažinti, kad už nesąžiningumą reikėtų rašyti neigiamą pažymį. 

Gana paradoksalu ir tai, kad net ketvirtadalis teigia, kad suaugusius žmones, kurie 

dar mokykliniais metais susiformavo mokymosi stilių, nuostatas dėl mokymosi rezultatų 

ir apskritai gyvenimo vertybių, prasminga gėdinti ar mokyti doros. 

Vertybiniu požiūriu dar labiau nustebino studentai, anketose rašę, kad dėstytojai 

neturėtų būti tokie griežti „kirviai“, galėtų leisti šiek tiek nusirašyti, o į kai kuriuos 

nusirašinėjimo atvejus tiesiog „pažiūrėti pro pirštus“. Vis dėlto tarp variantų „kita“ 

būta ir kelių labai griežtų pasisakymų, kad už nusirašinėjimą studentas turėtų būti pašalintas 

iš universiteto. 

Viešoje visuomeninėje erdvėje asmenys, nusižengę visuotinai priimtoms elgesio 

normoms, neretai baudžiami piniginėmis baudomis. Šios priemonės turbūt nesprendžia 

vertybinių klausimų, tačiau tikėtina, kad piliečius kažkiek drausmina ar bent įpareigoja 

elgtis padoriai. Akademinį nesąžiningumą analizuojant platesniame kontekste, 

galima kalbėti ne tik apie nusirašinėjimą atsikaitymų metu, tačiau ir apie studijų darbų 

„pirkimą“, atvirą ar slepiamą plagiatą ir pan. Atliekant apklausą, tik 17,1 % respondentų 

nurodė, kad nusirašinėjantiems studentams reikėtų skirti piniginę baudą, ją pervedant 

fakulteto ar labdaros reikmėms. Galima daryti prielaidą, kad finansinė nuobauda 

studentams atrodo pernelyg griežta, „skaudi“ bausmė tokiam „nekriminaliniam“ 

nusižengimui, kaip nusirašinėjimas. 

10


Vertinant studentų atsakymus skirtinguose universitetuose dėl pasiūlymų, kaip kovoti 

su nusirašinėjimu, pažymėtina, kad daugiausiai studentų iš VDU (40 %) ir KU 

(30 %) siūlo nesąžininguosius sugėdinti, apeliuoti į jų sąžinę. Daugiausiai apklaustųjų 

iš MR, VPU ir VU teigė, kad nesąžiningiems studentams vertėtų rašyti nepatenkinamą 

įvertinimą. Pinigines baudas siūlo nuo 10 % iki 25 % skirtingų universitetų studentų 

(3 lentelė). 

Studentų nuomonė dėl nusirašinėjančiųjų elgesio vertinimo 

3 lentelė 

Būdai 

Universitetas 


Viešai sugėdinti 30% 17,5% 20% 20% 40% 27,5% 20% 

Rašyti nepatenkinamą 20% 30% 36,7% 33,3% 23,3% 22,5% 46,7% 

įvertinimą 

Skirti piniginę baudą 22,5% 20% 23,3% 13,4% 10% 15% 13,3% 

Kita 27,5% 32,5% 20% 33,3% 26,7% 35% 20% 

Iš 3 lentelės duomenų matyti, kad atsakymų pasiskirstymas pagal universitetus skiriasi 

nedaug: visų tyrime dalyvavusių universitetų studentai šią problemą spęsti siūlo 

įvairiais būdais. Analizuojant duomenis išryškėjo įdomi tendencija, kad studentai, 

kurie nenusirašinėja, siūlo griežčiau bausti nesąžiningus kolegas (rašyti nepatenkinamą 

įvertinimą ar šalinti iš universiteto), o atsiskaitymų metu nusirašinėjantys studentai 

dažniau pažymi jiems patiems palankius pasiūlymus: visai nebausti, pabarti ar skirti 

piniginę baudą. 

Tyrimo metu analizuota ir daugiau studentų mokymosi aukštojoje mokykloje klausimų. 

Šiame straipsnyje pateikti tik kai kurie jų, leidžiantys aptarti tam tikras šiuolaikinių 

universitetų studentų mokymosi pobūdžio tendencijas. 

Išvados 

1. Tyrimo rezultatai parodė, kad visais demografiniais aspektais didžiausia studentams 

iškylanti problema, trukdanti sėkmingoms studijoms, yra nemokėjimas 

tinkamai paskirstyti savo laiko: šį sunkumą, kaip didžiausią trukdį studijų 

pradžioje, nurodė respondentai iš penkių universitetų. Stebėtina, tačiau studijų 

procese šios problemos dažnai taip ir nepavyksta išspręsti – priešingai, daugeliui 

respondentų studijuojant ji tampa dar aktualesnė, taip teigia visų septynių 

universitetų, kuriuose vykdyta apklausa, studentai. 

2. Studentai iš esmės palankiai vertina įvairius studijų medžiagos pateikimo būdus, 

tačiau didžiajai daliai informantų priimtiniausia, kai dėstytojai užsiėmimų 

metu pateikia visą studijų medžiagą, kai galima studijuoti iš konspektų, pateikčių 

rinkinių, prisimenant klausytas paskaitas. Mažiausiai studentai mėgsta 

patys ieškoti informacijos ir studijuoti literatūrą savarankiškai. 

3. Apklausos dalyviai visuose universitetuose išreiškė vieningą nuomonę dėl 

akademinio atsiskaitymo formų. Prioritetą studentai teikia tokiems atsiskaity- 

11


mams, kai galima pateikti glaustus atsakymus į išsamius klausimus arba raštu 

spręsti įvairaus pobūdžio testus. Respondentams mažiausiai priimtinos kūrybinio 

pobūdžio užduotys ir atsiskaitymai žodžiu. 

4. Tyrimas atskleidė, kad visuose universitetuose egzistuoja nusirašinėjimo problema: 

daugiau kaip pusė apklaustųjų pripažįsta, kad dažniau ar rečiau, bet akademinio 

atsiskaitymo metu nėra sąžiningi – nusirašinėja. Šią problemą studentai 

siūlė spręsti nusirašinėtojus vertinant neigiamais pažymiais ir viešai gėdinant 

dėl tokio elgesio. Kai kurių universitetų respondentai rekomendavo nesąžiningiems 

studentams taikyti finansines nuobaudas. Tarp griežčiausių būdų, pasiūlytų 

kovojant su šia problema, – prasižengusiųjų šalinimas iš universiteto. 

Gauta 2011 05 05 

Pasirašyta spaudai 2011 06 14 

Literatūra 

Aramavičiūtė, V., Martišauskienė, E. (2010). Absolventų, baigusių bakalauro studijas, požiūrio į dvasines vertybes 

diskursas. Pedagogika 97. 

Ažubalis, A. (2006). Studentų savarankiškumo ugdymas mokymo procese. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija, 

d. 2 Vilnius: Spauda. 

Barkauskaitė, M., Gribniakas, V. (2007). Aukštojo išsilavinimo aksiologinis aspektas. Pedagogika 86. 

Barkauskaitė, M., Gribniakas, V., Kanapeckienė, L. (2006). Aukštasis mokslas: studentų požiūrio analizė. Pedagogika 82. 

Bartusevičienė, I. (2010). Studentų pasiekimų periodinis vertinimas, kaip studijų rezultatyvumo veiksnys: daktaro 

disertacija. Klaipėda: KU l-kla. 

Čiužas, A., Ratkevičienė, V., Stankevičius, P., Vosyliūtė, A. (2005). Akademinis jaunimas: gyvenimo būdas ir vertybės. 

Vilnius. 

Gailienė, I., Macaitienė, R. (2002). Akademinio jaunimo psichosocialinės adaptacijos problemos. Pedagogika 61. 

Gudžinskienė, V. (2007). Studentų išstojimo iš aukštosios mokyklos priežastys, susijusios su sveikatos ir asmenybės 

ypatumais. Pedagogika 85. 

Juodaitytė, A. (2004). Studijų kokybė aukštojoje mokykloje: valdymo filosofija ir prakseologija. Aukštojo mokslo 

kokybė 1. 

Lipinskienė, D. (2004). Edukacinė aplinka, jos poveikis studentų motyvacijai ir požiūriui į mokymąsi. Tiltai 1. 

Rajeckas, V. (2006). Perimamumas – studijų sėkmės sąlyga. Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija, d. 2. Vilnius: 

Spauda. 

Ratkevičienė, A. (2005). Akademinio jaunimo požiūris į studijas ir gyvenimo sąlygas. Pedagogika 76. 

Sirtautienė, D. (2006). Studijų universitete kokybės vertinimo aspektai: studentų požiūrio tyrimas. Pedagogika 83. 

Tandzegolskienė, I., Pileckaitė, R. (2010). Socialinių mokslų srities studentų savarankiškos veiklos raiška universitetinėse 

studijose. Pedagogika 97. 

Tijūnėlienė, O., Barkauskaitė, M. (2009). Akademinio jaunimo dvasinio tobulėjimo galimybės studijų metais. Pedagogika 

93. 

Tijūnėlienė,O., Bukantienė, J. (2010). Tautos dvasinio paveldo puoselėjimas – svarbus Lietuvos inteligentų ugdymo 

universitete uždavinys. Pedagogika 97. 

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos. (2003). Prieiga internetu: 

http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/strategija2003-12.doc [žiūrėta 2006-11-15]. 

Zuzevičiūtė, V. (2004). Studentų požiūris į mokymą(-si) aukštosiose mokyklose. Acta paedagogica Vilnensia 13. 

Zuzevičiūtė, V., Teresevičienė, M. (2007). Universitetinės studijos mokymosi visą gyvenimą perspektyvoje. Kaunas: 

VDU l-kla. 

Žemgulienė, A., Makarskaitė-Petkevičienė, R. (2006). Studentų savirefleksija kaip tęstinių studijų programos kaitos 

būdas. Pedagogika 67. 

12


NATURE OF STUDENTS LEARNING AT LITHUANIAN 

UNIVERSITIES 


Summary 

Basis of universities activity – fundamental scientific research and academic studies 

where students seek to gain universal knowledge from different scientific spheres, 

to acquire erudition and general competences necessary for an independent professional 

and research activities as well as for mature personality self-expression in developing 

and changing society. 

The area of university studies is new enough, so every research reveals a new aspect 

in every case, thus, it is possible to gather new data and provide distinctive prospective. 

The aim of this article is to research the universities as the high education 

institutions providing fundamental scientific education and nature of students learning. 

The primary attempt is to highlight the areas with less research such as learning methods, 

problems of academic honesty and present particular empiric data scatter and 

their interpretation. 

The scientific problem of the research is revealed by the essential problematic 

question: what is the nature of students learning at Lithuanian universities? 

The object of research – nature of students learning at university. 

The aim of article – to present essential results of the empiric research revealing 

the peculiarities of the students learning at Lithuanian universities. 

The goals: 

to discuss difficulties that may be experienced by the students at the beginning 

and during the study process; 

to highlight the most suitable for students learning and studying methods; 

to review students’ opinion regarding priorities of academic tests forms; 

to reveal the problem of academic honesty and its resolving possibilities. 

For the research sample the improbable convenient selection and the selection of improbable 

“wisp” principle was used. 240 students from 7 Lithuanian universities (Klaipėda 

University, Kaunas Technology University, Vilnius Pedagogic University, Vilnius 

University, Vytautas Magnus University, Šiauliai University, Mykolas Romeris University) 

participated in the research. The research was carried out in two stages within 

2008–2010. While the respondents were selected it has not been emphasized the differences 

among study programs; the main presumption was that each university represents 

both different scientific areas and study programs. Furthermore, the rates of the particular 

universities have not been compared. In this case, each university had to be represented 

by the proportional number of students. The research included two regional universities 

(Šiauliai and Klaipėda) and 3 universities in Vilnius and 2 universities in Kaunas. 

Every university mentioned above was represented by 30–40 respondents. 

13


Following the studying experience the respondents were divided into two groups. It 

was stated that the respondents from the first group (the first and the second year students) 

have less studying and independent learning experience while the third year 

students (the 2 nd group) use the methods of purposeful and rational learning at university 

and they have more social experience. 

Study success depends on variety of personal and social, intellectual, moral and 

material factors, which appear in the interaction between student and high education 

institution as academic society. “Start” of studies may be included in the group of the 

factors mentioned above. So, carrying out the research respondents were asked following, 

What was the most serious problem that they faced during studying period? The 

research results revealed that the most serious problem in the demographical context 

was time management and it was considered as the main difficulty for successful studies. 

This difficulty was highlighted by the students from five universities. It was noted 

that this problem was not solved during the whole study process and it was getting 

more and more serious – that was stated by the students from seven universities where 

the research has been carried out. 

More then one fifth of the students dealt with different organizational problems 

(not clear where to apply for, whom to ask, how to find important objects, which documents 

to submit and when it has to be done and etc.). Furthermore, majority of the 

students noted that it was very difficult to focus on studies at the beginning of studying 

process, to listen to very long lectures and do notes. The rest part of the students 

was related with difficulties occurred due to different living conditions, lack of understanding 

what the lecturers say during lectures, their requirements for projects and 

difficulties working with scientific sources. 

Seeking to highlight the most relevant learning methods it was asked What method 

of the material presentation is the most acceptable for students? Generally, students 

evaluated different material presentation methods positively, but the majority prefers 

the summary of material, presentations sets prepared by a lecturer during the studies. 

The minority prefers own information searching and own-studying. 

Surely, the students are satisfied with the learning without significant efforts necessary 

for searching literature, material selection, reflective reading, making notes and 

etc. Some study courses, which are prepared and realized in the virtual learning medium, 

are evaluated by the students positively – as an example of studies quality expression. 

However, independent searching for the information sources, learning how 

to select, collate, compare, systemize and generalize information helps young people 

to form analytical approach to the scientific phenomenon, critical thinking, and finally, 

to the personal position dealing with existence questions and strengthen such personal 

qualities as forcefulness, dutifulness and accuracy. 

The methods of test and achievement evaluations are very important for the students 

because they can become very significant factors influencing the students’ attitude 

to learning and study results. During the research it was asked, What methods of 

tests and evaluations are acceptable for the students? The majority of the respondents 

provided the common opinion regarding the forms of academic tests. Firstly, students 

indicated that tests are the most acceptable for them, the students have to answer conc- 

14


rete questions or do tests in written. Secondly, the respondents don‘t like creative tasks 

and oral tests. 

It is possible to note that the students tolerate different forms of the academic tests, 

but the majority of respondents prefers such forms that may be executed without psychological 

stress and implicates particular elements of success (“chance”) as well as 

those forms that are well known from the previous learning experience. 

Furthermore, the activity of lecturers is very important for the studying process as well 

as their applied methods, study forms, but studying achievements are commonly related to 

personal efforts. During this research there was the other sphere worth to analyse such as 

the students’ attitude to independency and responsibility. These values of the academic 

youth are like moral bedrocks, which influence the attitude of the future specialists and 

young intelligents to honesty, respect and self-respect, dutifulness and public spirit. During 

the research it was asked Have you ever cribbed during any academic test? 

More than one third students participated in the research noted that they have never 

cribbed and the reason of studies is not an evaluation or diploma but developing own 

personality. In their opinion cribbing is not fair activity and students trust themselves 

and own knowledge. Beside this, there were such students who noted that they don’t 

crib because they are afraid to be noticed and there are no “technical” opportunities 

(for example, tough lecturers, the form of test is unknown in advance and etc.). Rarely 

some student pleaded that they crib when it is necessary to provide exact figures, dates, 

concepts, formulas and definitions. Although there are students who don’t learn 

purposely and in their point of view cribbing is very convenient way to get a better 

evaluation. The respondents provided very laconic answers to “open” question about 

cribbing and reasons for that – “laziness to learn”. 

The research revealed that the cribbing problem is relevant for all universities: more 

than half of respondents admitted that they are not so honest during academic tests 

and they usually crib. Unfortunately, the cribbing problem is closely related to the 

students’ life. Paradoxically, while values of European freedom, equality, human 

rights and dignity have been cherished, it is impossible for the modern Lithuanian 

education system to realize one of the most important dimensions of critical thinking – 

purposeful and responsible learning focused on self-expression, consistent development 

and creation of life career. 

Dealing with this problem the students suggested to give negative grades for cribbers 

and critisice publicly. Some respondents recommended to apply financial fines on 

such students. The most aggressive tool fighting against this problem – to exclude 

from the students lists and university. 

More than quarter of the students stated that it is meaningful to shame and teach 

adults who formed particular learning style and attitudes towards results and values 

while learning at school. In the context of moral values some answers were rather surprising; 

the students wrote that lecturers don’t have to be so tough and could allow 

cribbing and not to have so strict attitude towards cribbing. 

The research included more questions regarding learning at high education institution. 

Just some from the whole list were presented above and they allowed formulating 

preliminary findings regarding the nature of students learning at university. 

15


16


SOCIALINIŲ PROCESŲ KAITOS VAIDMUO SOCIALINIO DARBO 

RAIŠKAI LIETUVOJE 

Sonata Mačiulskytė 


Anotacija 

Socialinio darbo raida Lietuvoje susijusi su būtinybe suvaldyti pokomunistinės socialinės kaitos „įsiūbuotą“ 

visuomenę: daugybė įvairaus amžiaus žmonių tapo šių procesų aukomis. Socialinis darbas pasiūlė 

perspektyvesnį požiūrį į žmogų, įtakos lauką išplėsdamas gerokai už institucionalizuotos praktinės veiklos 

ribų. Socialinį darbą Lietuvoje įvairiais aspektais tyrinėja nemažai Lietuvos ir užsienio autorių, tačiau 

autorių, kurie tyrinėdami socialinį darbą plėtotų Lietuvos visuomenės socialinės raidos aspektą, nėra 

daug. Ir nors pokomunistinės transformacijos priežastingumas, ilgą laiką dominavęs Lietuvos moksliniame, 

politiniame, praktiniame ir viešajame diskurse, pamažu mažėja, vis dar išlieka aktualus. Turint tai 

omenyje natūraliai kyla klausimas, kokia ta pokomunistinė transformacija ir kokią įtaką daro jos raidai 

Lietuvoje? Siekiant adekvačiai įvertinti socialinio darbo vietą šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, 

straipsnyje išryškinami esminiai gerovės valstybės bruožai, kurių kontekste ir formuojasi socialinis darbas 

Lietuvoje. Kartu apžvelgiamos diskusijos, kilusios socialinių profesijų – socialinio darbo ir socialinės 

pedagogikos – profesionalizacijos laikotarpiu. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pokomunistinė transformacija, socialinės gerovės valstybė, socialinės problemos, 

socialinis darbas. 

Abstract 

Social work development in Lithuania is related to manage society in postcommunist transition. The 

transition from the state to the market economy caused unexpected social problems (poverty, unemployment, 

accommodation deficit, disbalance of equal opportunities, etc.). That had a direct effect on the most 

vulnerable social groups (the old and elderly, the disabled, large families, and children in risk families). 

Furthermore, these problems were made even more acute under the conditions of increasing crime rates, 

corruption, addictions, prostitution, and violation of children’s rights. Social work extended its influence 

well beyond the field of institutionalized practices and offered more perspective approach to a human 

being. A large group of Lithuanian and foreign authors explore various aspects of social work in Lithuania; 

however there are not so many of them, who expand their social work studies in the context of social 

changes which the country experienced in postcommunist transition. Though a postcommunist transformation 

causality, which has long dominated in Lithuanian scientific, practical, political, and public discourse, 

is slowly shrinking, it is still relevant aspect to study. Having that in mind it becomes necessary to 

find out what the postcommunist transformation is, and what influence it makes on social work evolution 

and development in Lithuania. In order to evaluate adequately social work stand in a contemporary Lithuanian 

society, the article highlights the key features of the welfare state, where the Lithuanian social work 

develops. Herewith the article reviews the debates on social professions – social work and social pedagogy 

– in the period of their professionalization. 

KEY WORDS: postcommunist transformation, social welfare state, social problems, social work. 

Įvadas 

Problemos aktualumas. Po Nepriklausomybės atkūrimo, nulėmusio strateginių 

pokyčių gausą ekonominėje, politinėje ir socialinėje srityse, socialinių problemų ne tik 

nesumažėjo, bet vis kyla naujų ir sudėtingesnių: pradedant socialiniu susisluoksniavimu, 

socialine poliarizacija ir nuskurdimu (Mačiulskytė, 2003), tęsiant prekyba žmonėmis, vaikų 

prostitucija, tėvų išvykimu į užsienį, kai vaikai paliekami be priežiūros ir kt. (Jonutytė, 

2007). Tie patys politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai atskleidė paveldėtos komu- 

17


nistinės (socialinės) pagalbos neįgalumą spręsti sparčiai besiplečiantį socialinių problemų 

spektrą. Siaurą, fragmentuotą požiūrį į asmens problemų sprendimą pakeitė holistinė socialinių 

problemų samprata. Tai reiškia, kad asmens problema pradėta suvokti kaip daugybės 

subjektyvių ir objektyvių aplinkybių išdava, o veiksmingas jos sprendimas galimas 

tada, kai bandoma ne taisyti padarinius, bet šalinti priežastis. Senoji [socialinės] pagalbos 

praktika nebepajėgi susidoroti su laikmečio nulemtais iššūkiais; atsirado naujų socialinių 

profesijų, taip pat ir socialinio darbo, poreikis. 

Literatūroje socialinis darbas tyrinėjamas trimis aspektais – kaip praktika, studijos 

ir mokslas (Dirgėlienė, Kiaunytė, Ruškus, Večkienė, 2010, p. 39). Lietuvoje jo profesinis 

ir mokslinis tapatumas šiuo metu intensyviai formuojasi (Gudliauskaitė-Godvadė 

ir kt., 2009; Dirgėlienė, Večkienė, 2009). Tai nauja sparčiai besiplėtojanti pagalbos 

žmogui profesija, kurios tapsmas sutampa su intensyviais pokyčiais visuomenėje, o jo 

misija – skatinti socialinius pokyčius ir leisti patiems žmonėms ir bendruomenėms 

dalyvauti sprendžiant jų socialines problemas (Kvieskienė, Indrašienė, 2008, p. 5). 

Socialinio darbo raida Lietuvoje susijusi su būtinybe suvaldyti pokomunistinės socialinės 

kaitos „įsiūbuotą“ visuomenę: daugybė įvairaus amžiaus žmonių tapo šių procesų 

aukomis. Socialinis darbas pasiūlė perspektyvesnį požiūrį į žmogų, įtakos lauką išplėsdamas 

gerokai už institucionalizuotos praktinės veiklos srities ribų. 

Mokslinė problema. Socialinį darbą Lietuvoje įvairiais aspektais tyrinėja nemažai 

Lietuvos ir užsienio autorių. Socialinio darbo raidos klausimais yra rašę: 

A. Bagdonas (2001), V. Kavaliauskienė (2005), A. Vareikytė (2010) ir kt. P. Jusevičienė 

(2001) siekė atskleisti sudėtingą socialinio darbo, kuris nulemtas besiformuojančios 

žinių visuomenės, esmę ir ieškojo šią esmę pagrindžiančios teorijos. Socialinio 

darbo indėlį kuriant žmogaus gerovę, atskleidė L. Gvaldaitė (2007). Yra daug kitų 

autorių, nagrinėjusių „lietuviško“ socialinio darbo ypatumus, tačiau gilindamiesi į 

socialinį darbą, kaip naują reiškinį Lietuvos visuomenėje, autoriai socialinį kontekstą 

su jo istorine, politine ir kita patirtimi priima kaip savaime suprantamą dalyką. Autorių, 

plėtojančių Lietuvos visuomenės socialinės raidos aspektą tyrinėjant socialinį darbą, 

nėra daug. Pirmojoje knygoje apie socialinį darbą Lietuvoje I. Lukoševičienė 

(1996) rašo, kad kartu su Nepriklausomybės atkūrimu iškilo ir esminių socialinių problemų, 

kurioms spręsti reikėjo ieškoti poreikį atitinkančios profesionalios pagalbos 

(pgl. Naujanienė, 2007, p. 9). R. Jurkuvienė (2003) savo daktaro disertacijoje aptaria 

socialinio darbo profesijos atsiradimą ir vystymąsi, kaip atsaką į poreikį, ir nagrinėja 

transformacijos laikotarpio ypatybes Lietuvos socialiniame kontekste. B. Jordan, tyrinėjęs 

socialinio darbo raidą Vidurio ir Rytų Europoje pirmąjį pokomunistinės transformacijos 

dešimtmetį, teigia, kad „Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos 

valstybėse, socialinis darbas yra tam tikro krizės periodo, t. y. transformacijos iš komunizmo 

į kapitalizmą, produktas“ (Jordan, 2001, p. 1642). Taikydama socialinių 

sistemų teoriją, B. Švedaitė (2004) atskleidžia socialinio darbo sistemos bruožus visuomenės 

kaitos, taip pat ir pokomunistinės transformacijos, kontekste. 

Tyrimo problema. W. Weigand (2010), kalbėdamas apie supervizijos šiuolaikiškumą 

visuomenėje, pabrėžia būtinybę įvertinti visuomenės istorinę patirtį. Perfrazuojant 

autorių, buvusioje totalitarinėje visuomenėje, kurioje supervizijai, kartu ir socialiniam 

darbui, dar toli iki Vakarų šalių praktikos lygio, reikia kelti visai kitus klausimus nei 

18

SOCIALINĖS KAITOS PROCESŲ VAIDMUO SOCIALINIO DARBO RAIŠKAI LIETUVOJE 

pastarosiose šalyse, kur profesionalus socialinis darbas evoliucionuoja jau beveik pusantro 

šimto metų (Švedaitė, 2004, p. 47). Lietuvoje ši profesija ir praktinė veikla (šiuolaikiniu 

požiūriu) tik baigia antrąjį savo kūrimosi ir vystymosi dešimtmetį, o jos raida yra 

labai sparti. Tuo tarpu supervizijos, kartu ir socialinio darbo raidai nuolat darė įtaką visuomeninis 

ir profesinis poreikis, teikęs impulsus teoriniams ir konceptualiems klausimams 

(Weigand, 2010, p. 15). Ir nors pokomunistinės transformacijos priežastingumas, 

ilgą laiką dominavęs Lietuvos moksliniame, politiniame praktiniame ir viešajame diskurse, 

pamažu mažėja, vis dar išlieka aktualus. Turint tai omenyje natūraliai kyla klausimas, 

kokia ta pokomunistinė transformacija ir kokią įtaką ji daro socialinio darbo kūrimuisi 

ir plėtrai Lietuvoje? Kad būtų galima adekvačiai įvertinti socialinio darbo vietą 

šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, būtina išryškinti esminius gerovės valstybės bruožus, 

kurių kontekste ir formuojasi socialinis darbas Lietuvoje. 

Tyrimo objektas – pokomunistinės transformacijos Lietuvoje ypatumai, kurių 

kontekste formuojasi socialinis darbas. 

Tyrimo tikslas – atskleisti intensyvios pokomunistinės transformacijos Lietuvoje 

ypatumus, kurių kontekste formuojasi socialinis darbas. 

Tyrimo uždaviniai: 

apžvelgti transformacijos laikotarpį Lietuvoje; 

apibūdinti esminius Lietuvos socialinės politikos bruožus, kurie nulemia socialinio 

darbo pobūdį; 

apibūdinti aplinkybes, kurių kontekste formuojasi socialinis darbas kaip profesija, 

studijos ir mokslas. 

Metodai: literatūros šaltinių teorinė analizė. 

1. Socialinio darbo formavimasis intensyvios pokomunistinės 

transformacijos sąlygomis 

Antrojo pasaulinio karo baigtis nulėmė ir socialinio darbo raidos padalijimą: (1) iki 

Antrojo pasaulinio karo; (2) okupacinis komunistinis laikotarpis; (3) pokomunistinis 

laikotarpis – socialinio darbo atgimimas Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 

socialinis darbas Lietuvoje evoliucionavo taip pat, kaip ir kitose Vakarų civilizacijos 

šalyse: ta pati socialinio darbo kilmė, tie patys socialiniai, kultūriniai ir vertybiniai 

ištekliai labdaringai veiklai formalizuotis ir įgyti šiuolaikinio socialinio darbo pavidalą. 

Okupaciniu komunistiniu laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir daugelyje autoritarinių planinės 

ekonomikos valstybių, laikytasi nuostatos, kad politinė sistema ir jos teikiamos 

socialinės garantijos jau savaime apsaugo žmogų nuo socialinių problemų (Leliūgienė, 

Giedraitienė, Rupšienė, 2006, p. 64). Todėl socialinių profesijų iš viso nereikėjo. Šiame 

straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas socialinio darbo raidos aplinkybėms 

šalyje po Nepriklausomybės atkūrimo aptarti, nes plėtojama kokybiškai nauja socialinio 

darbo samprata ir turinys: negrįžta į laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo, kur 

tarpukario Lietuvos socialinio darbo raida ir „sustojo“; po 50 metų Lietuvoje taikoma 

socialinio darbo praktika su ta pažanga ir naujovėmis, kurios sukurtos ir taikomos pasaulyje 

šiandien. 

19


Socialinis darbas formuojasi kartu su Lietuvos socialinės raidos procesais ir yra jų 

veikiamas. Socialinė raida yra visų visuomenių istorinio vystymosi bruožas, tačiau 

Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, socialinei 

raidai būdinga tai, kad vyksta du iš esmės prieštaringi procesai. 

Viena vertus, Lietuvoje vis dar jaučiamos pokomunistinės socialinės kaitos pasekmės, 

nors daugelio Lietuvos politikos analitikų (Norkus, 2008, 2010; Gudžinskas, 

2009) vertinimu, valstybė yra „sėkmingai perėjusi į kapitalizmą“ (Norkus, 2010, p. 8) 

ir toliau vystosi evoliuciniu, pasak M. P. Šaulausko (2000), keliu. Kita vertus, pokyčiai, 

išgyvenami pokomunistinėse šalyse pastaruosius dvidešimt metų, yra bendrų procesų, 

vykstančių visame pasaulyje (ryškėjantys skirtumai ir vis labiau pasireiškianti 

įvairovė), dalis. Šiems civilizacinės raidos įvykiams apibūdinti vartojama transformacijos 

sąvoka, atskleidžianti esminius gyvenimo būdo pokyčius. Tai svarbus socialinis 

pokomunistinės kaitos apibrėžimo konceptas, kurį reikia paaiškinti. 

Transformacija, kaip socialinis reiškinys, yra svarbi visuomenėje. Visuomenę 

B. Melnikas (2002) apibūdina kaip bendromis socialinio pobūdžio savybėmis ir požymiais 

apibūdintų žmonių bei jų grupių visumą, akumuliuojančią ir išreiškiančią tas pačias ar 

panašias vertybes dėl bendrų interesų ir tikslų įgyvendinimo. Visuomenė, kaip sistema, 

pasižymi erdviniu daugiapakopiškumu, daugiapakopiu socialinės prigimties integravimu ir 

vystymosi dinamika (Melnikas, 2002, p. 71). Šios sudėtingos visuomenės savybės tarpusavyje 

susijusios ir sudaro kompleksinį prieštaringų vidinių ryšių tinklą. Visuomenę vertinant 

kaip socialinę sistemą, jai būdingus pokyčius galima išskaidyti pagal esmines transformacijos 

sritis, išsiskiriančias savo prigimtiniais ypatumais: 

politinė; 

socialinė; 

ekonominė; 

technologijų. 

Transformacijos sritis B. Melnikas skiria kaip nusakančias prigimtinius transformacijos 

požymius (2002, p. 76–77). Šių požymių visuma ir jos pažinimas leidžia įvairiapusiškai 

apibūdinti visuomenės pokyčių esmę. Tokią analizės schemą galima taikyti 

ir tiriant pokomunistinę transformaciją, tačiau pokyčiai šiose šalyse turi ir esminių 

skirtumų – papildomų kaitos savybių. 

Pokyčiai Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, suteikė transformacijos 

sąvokai naują prasmę. Vidurio ir Rytų Europos šalių atveju tai ne vien tik 

konceptas, kuris apibūdina evoliucinės kaitos procesus, laipsniškai, be didelių struktūrinių 

sukrėtimų keičia visuomenes. Transformaciniai procesai, būdingi pokomunistinėms 

šalims, išreiškia esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse: politikos, 

socialinės srities, ekonomikos, technologijų raidos. Be to, transformacija Vidurio 

ir Rytų Europoje sudėtinga dar todėl, kad rodo ne tik smarkiai kintančias, bet ir gana 

prieštaringas tendencijas. 

Pirmąjį pokomunistinės transformacijos dešimtmetį vienas dažniausiai naudotų 

konceptų šiems pokyčiams įvardyti buvo trigubo perėjimo konceptas. Juo stengtasi 

išreikšti esminės pokomunistinės transformacijos momentą: politinės, socialinės, ekonominės, 

technologinės ir kitų labai prieštaringų transformacijų sutapimą laiko ir erd- 

20


vės požiūriu. Tai sukėlė asinchroniškumo efektą, kuris prisidėjo prie vidinių įtampų 

visuomenėje palaikymo, kas nulėmė visuomenės struktūrinius prieštaravimus. 

J. Elster, C. Offe, U. K. Preuss (1998), taip pat L. Gudžinskas (2009) pirmajam pokomunistinės 

politinės ir ekonominės transformacijų dešimtmečiui apibrėžti vartoja 

laivo perstatymo atviroje jūroje metaforą. Šios transformacijos iš tiesų reiškė net keletą 

esminių iššūkių ir nemažai tyrėjų iš pradžių abejojo, ar apskritai įmanoma visus juos 

vienodai sėkmingai įveikti. Pirma, pokomunistinėms šalims teko ne tik demokratizuoti 

politinę sistemą, bet ir vykdyti radikalią ekonominę pertvarką, o tai savaime didino 

politinio, svarbiausia, socialinio nestabilumo riziką. Antra, jos turėjo sukurti (arba 

perkurti) pačią valstybę, t. y. institucinį aparatą, kuris teisėtomis priemonėmis galėtų 

užtikrinti esminių politinių ir ekonominių reformų įgyvendinimą. Trečia, šioms iš naujo 

sukurtoms valstybėms reikėjo kuo sklandžiau integruotis į tarptautinę politinę ir 

ekonominę erdvę (Gudžinskas, 2009, p. 129). M. P. Šaulausko (2000, p. 25) pastebėjimu, 

laisvosios rinkos ekonomikos formavimasis pokomunistinės transformacijos 

sąlygomis buvo neįmanomas be demokratijos sklaidos ir kartu su ja nesuderinamas. 

Išlaikant transformacijos analizės sisteminį požiūrį, esminiai šio proceso požymiai ir 

dėsningumai apžvelgiami politinėje, socialinės srities bei ekonominėje transformacijose. 

Pagrindiniais politinės transformacijos pokyčiais ir dėsningumais, kurie turi įtakos Lietuvos 

visuomenės raidos ypatumams, galima laikyti šiuos požymius ir dėsningumus: 

Pirma, politinės sistemos pasikeitimas Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos 

šalyse, reiškė kokybiškai naujų visuomenės bendrabūvio formų sklaidą. Šalies 

mokslininkai (pvz., Norkus, 2010), vertindami išėjimą iš komunistinio autoritarizmo iš 

dvidešimties metų perspektyvos, įvardija tai kaip sėkmingos pokomunistinės transformacijos 

pavyzdį. Šalis, pasirinkusi tarpinį būdą tarp reformos ir revoliucijos demokratizavimo, 

kuris literatūroje vadinamas G. Ash (1989) pasiūlytu terminu refoliucija, 

per pirmuosius dešimtį metų pavyko sėkmingai atsikratyti komunistinio autoritarizmo 

(Norkus, 2010, p. 16–20). Šio laimėjimo kaina, ypač socialinė, buvo labai didelė. 

Laikotarpį po 1991 m. mokslininkai vadina įvairiai: šoko terapijos, laisvojo kritimo, 

nekūrybiško griovimo ir pan. Esmė ta, kad nesvarbu, kas buvo valdžioje, – konservatoriai 

ar ekskomunistai, kaip juos vadina Z. Norkus (2010) ir kt., pokomunistiniu 

laikotarpiu dominavo aiški radikali pozicija: „išmontuoti“ arba „sutraukyti“ buvusias 

valstybės struktūras (Norkus, 2010, p. 38) ir kurti kapitalizmą. Valdančiojo elito perdėtas 

pasitikėjimas savo kokybiniu ir kiekybiniu potencialu vykdyti precedento neturinčias 

pokomunistines reformas bei radikalus antikomunizmas dominuojančio homo 

sovieticus mentaliteto kontekste sugriovė tradicines nuostatas dėl politinės, ekonominės 

ir socialinės struktūrų (Mačiulskytė, 2003, p. 35). Lietuvoje susiklostė situacija, 

literatūroje apibūdinama kaip politinis ir socialinis nestabilumas, visuomenės susvetimėjimas, 

augantis socialinis deficitas ir socioekonominė poliarizacija. 

Antra, kai kurios pastarojo meto Lietuvos raidos tendencijos – narystė NATO ir 

Europos Sąjungoje (ES) – išryškino valstybės tolesnės raidos kontūrus. Europos integracija 

Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms reiškė naują jų valstybių raidos etapą su 

naujais iššūkiais, kurie toli gražu ne ką mažiau sudėtingi nei ankstesnieji (Gudžinskas, 

2009, p. 128). Autoriaus teigimu, šių valstybių raidos procesas tapo dar sudėtingesnis, 

nes Europos integracija keičia pačią valstybę ir jos santykius su visuomene. Pagrindi- 

21


niai naujosioms ES šalims narėms kylantys iššūkiai socialinėje srityje – visuomenės 

solidarumo išsaugojimas nedarbo, skurdo, besiplečiančių socialinių patologijų sąlygomis 

(Ten pat, p. 133). 

Pagrindiniams socialinės srities pokyčiams priskiriami šie pokyčiai ir dėsningumai: 

Pirma, po 1991 m. Lietuvos visuomenė išgyveno įvairių socialinių kataklizmų, keitėsi 

vertybės, ekonominiai ryšiai, atsirado politinis nestabilumas (Ruškaus, 2002). Pokomunistiniu 

laikotarpiu stebimi intensyvūs vertybių kaitos procesai. Teritorinis, tarpšakinis 

ir užimamų pareigų vertybiniai kriterijai pakeisti nuosavybės, turto ir pajamų, 

profesinio prestižo ir valdžios kriterijais. Ryškūs dinaminiai procesai vyko vertinant 

išsilavinimo ir užimtumo (profesijos) kriterijus. 

Kita vertus, radikalių politinės ir ekonominės transformacijų akivaizdoje, kai socialiniai 

vykdomų reformų padariniai nevertinti ir apskritai vargiai ar apie juos kas nors 

galvojo, Lietuvos visuomenė puoselėjo „kantrybės kultūrą“, kai gyventojai buvo linkę 

iškentėti drastiškas ekonomines reformas, užuot atvirai protestavę ir siekę nuversti 

išrinktą valdžią (Gudžinskas, 2009, p. 130). Tik gerokai vėliau, baigiantis pirmajam ir 

prasidedant antrajam postkomunistinės transformacijos dešimtmečiui, pradėjo ryškėti 

„protesto kultūros“ kontūrai. (Daugiau šiuo klausimu yra rašę R. Riekašius [2001], 

S. Mačiulskytė [2003; 2006]). 

Antra, bendri pasaulyje stebimi globalizacijos procesai, ypač intensyvūs Europoje, 

Lietuvoje taip pat sparčiai vyksta ir nulemia tam tikras tendencijas. Iš jų norėtųsi išskirti 

pastaruoju metu ypač reikšmingus socialinius padarinius nulemiančius integracijos 

ir globalizacijos procesus. Ne visiems visuomenės nariams globalizacija reiškia tą 

patį – naujų veiklos, darbo ir kt. mobilumo galimybių atsivėrimą. Daliai visuomenės 

tai reiškia galutinę lokalizaciją. Būti „lokaliam“ globalizuotame pasaulyje yra socialinio 

atskirtumo ir nuosmukio ženklas (Bauman, 2002, p. 9). Tai nebūtinai reiškia tam 

tikrų socialinių vienetų teritorinę izoliaciją. Darbo migracija, dėl kurios Lietuvoje mažėjo 

bedarbystė ir per pastarąjį dešimtmetį prarasta iki 400 000 šalies gyventojų, keičia 

visuomenės struktūrą ir lemia naujas socialines problemas, formuoja naujas socialinio 

darbo klientų grupes. 

Kaip esminius ekonominės transformacijos požymius ir dėsningumus galima traktuoti 

žemiau aptariamus požymius ir dėsningumus: 

Pirma, privatizacija, kaip ekonominių santykių adaptacijos laisvosios rinkos mechanizmams 

sąlyga, nepateisino jos inicijavimą skatinusių tikslų. Pirmojo privatizacijos 

etapo ydingumas – čekinė privatizacijos forma. Siekiant visiems garantuoti vienodas 

starto pozicijas labai pakenkta tolesnių socialinių ir ekonominių reformų eigai. Ekonomiškai 

nepagrįstas privatizavimo čekių paketo dydis vienam šalies gyventojui ir individualių 

gebėjimų veikti rinkos sąlygomis – priimti konkurencingus sprendimus – stoka 

suformavo prielaidas privatizuoti tik smulkų asmeninio naudojimo nekilnojamąjį turtą. 

Lėtesnis ir sudėtingesnis gamybos priemonių privatizavimo procesas nesudarė sąlygų 

santykinai greitai pasiekti ekonominio efektyvumo besiformuojančiame privačiame sektoriuje, 

kad jis taptų prevencine priemone socialinio audinio irimo procesui. Galinga 

privatizacija suveikė kaip turto perskirstymo mechanizmas ir viena iš visuomenės turtinės 

diferenciacijos, net poliarizacijos, priežasčių. Šiose turto dalybose didžia dalimi pralaimėjo 

tie patys 82 proc. šalies gyventojų (Šabajevaitė, 1999, p. 72), kuriems privatiza- 

22


cija galėjo tapti svarbiu momentu stiprinant ir stabilizuojant individualią socialinę padėtį 

– tai pensininkai, darbininkai, kultūros, švietimo, žemės ūkio darbuotojai ir kt. Realiai 

nekontroliuojama privatizacijos eiga lėmė ne stabilios Lietuvos visuomenės socialinės 

struktūros formavimąsi su stipriu ir finansiškai pajėgiu savininkų socialiniu sluoksniu – 

viduriniąja klase, o socialinę poliarizaciją su besiformuojančia „dviejų visuomenių“ 

valstybe su skirtingomis kultūrinio (vertybinio) elgesio normomis. Z. Norkus (2008), 

analizuodamas pokomunistinio kapitalizmo tipologinius skirtumus, „atrado“, kad lietuviškas 

pokomunistinis kapitalizmas reprezentuoja liberalųjį kapitalizmą (Ten pat, p. 75). 

Tokių ideologinių vertybių ir politinės bei ekonominės praktikos sąlygomis formuojasi 

socialinės gerovės valstybė ir socialinis darbas Lietuvoje. 

Antra, socialinė poliarizacija ir iškreiptos socialinės struktūros formavimasis yra ne 

vienintelė ekonomikos liberalizavimo išdava. Nuosavybės formų pliuralizmas, trapios 

kuriamos socialinės gerovės valstybės pozicijos neužtikrina socialinių garantijų dirbantiesiems. 

Realiai sumažėjus valstybės vaidmeniui reguliuojant darbo santykius, 

darbuotojų padėtis santykiuose su darbdaviais nedaug tepasikeitė: vyraujantį valstybės 

vaidmenį pakeitė vyraujantis darbdavių vaidmuo. Darbo santykių liberalizavimas lyg 

ir įteisino ne pakankamų, bet minimalių socialinių garantijų didžiajai daliai darbo rinkoje 

dalyvaujančių žmonių priėmimą ir susitaikymą kaip su savaime suprantamu reiškiniu: 

norma tampa praktika, kai minimalią mėnesinę algą gaunantys dirbantieji naudojasi 

socialinės paramos schemomis, didina bedarbių gretas ir tampa ilgalaikiais darbo 

biržų klientais arba emigruoja iš Lietuvos. Darbo jėgos perteklius verčia dirbančiuosius 

priimti neretai neteisingas darbdavio keliamas sąlygas – nelegalų darbą, dvigubą 

apskaitą ir atlyginimą, neapmokamus viršvalandžius, etc., o tai paprastai gerokai 

riboja darbuotojų socialines teises ir didina jų socialinę riziką. 

2. Esminiai Lietuvos socialinės politikos bruožai, 

lemiantys socialinio darbo pobūdį 

Socialinis darbas – toks, koks jis yra tam tikroje šalyje, nulemtas socialinės politikos, 

o pastaroji – visuomenės istorinės patirties ir dominuojančių socialinių vertybių 

kontekste puoselėjamų socialinių institucijų, ekonominių sąlygų ir ideologijos, t. y. 

kuriamos (puoselėjamos) socialinės gerovės valstybės. Socialinę gerovę W. Friedlander 

(1980) apibrėžia kaip „organizuotą socialinių paslaugų ir institucijų sistemą, kuri 

padeda individams ir jų grupėms gauti pagalbą, galinčią sukurti juos tenkinančius gyvenimo 

ir sveikatos apsaugos standartus, kurie leidžia piliečiams išsiugdyti gebėjimus, 

kurie padėtų suderinti visuomenės gerovę ir poreikius bendruomenėje bei šeimoje“ 

(Friedlander, 1980, p. 4). L. Gvaldaitė ir B. Švedaitė (2005, p. 11–21), remdamosi 

M. Galuke (2002), tarp penkių socialinio darbo, kaip profesijos, bruožų mini socialinio 

darbo priklausomybę nuo valstybės socialinės politikos, viešojo finansavimo ir 

administracinio-biurokratinio aparato. Turima galvoje tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje 

asmenims teikiama tik tokia socialinė pagalba, kuri numatyta įstatymų ir teisės 

aktų, ir tik ši pagalba yra valstybės finansuojama. Tai iš esmės paveikia ne tik socialinių 

darbuotojų veiklą, bet ir socialinio darbo metodus. 

23


Ši priklausomybė nebūdinga tik lietuviškam kontekstui. Socialinis darbas – tai profesija, 

kuri formavosi kartu su gerovės valstybės raida. Kiekviena šalis pasižymi savita 

istorine patirtimi, ekonomikos ir technologijų išsivystymo lygiu, ideologija, vertybine 

orientacija ir kultūra (Jurkuvienė, 2003). Apie socialinės politikos vaidmenį socialinio 

darbo raidoje kalba ir užsienio autoriai. I. Julkunen (2002), F. Williams, J. Popay 

(1999) ir kt. nuomone, Skandinavijos šalyse ypač išplėtota socialinės politikos teorinės 

ir empirinės analizės tradicija, jai apibrėžti taikomas socialinės gerovės konceptas 

(Julkunen, 2002, p. 34). Šios tradicijos pagrindas – E. Allardt (1976) įvardytos trys 

socialinės gerovės dimensijos: turėjimas (angl. having), mylėjimas (angl. loving), buvimas 

(angl. being) (pgl. Julkunen, 2002, p. 34). Socialinio darbo veiklos laukas apima 

visas tris socialinės gerovės dimensijas: socialinių paslaugų teikimą (turėjimas), socialinių 

įgūdžių ugdymą ir palaikymą (buvimas) ir paramą savo problemas pasiryžusiam 

spręsti klientui (mylėjimas). Be to, E. Allardt (1976) pabrėžia, kad socialinės gerovės 

samprata apima asmens elgesio, vertybių ir gyvenimo stiliaus aspektus (pgl. Julkunen, 

2002, p. 34). Tai socialinio darbo objektai, kuriuos pirmiausia ir stengiasi paveikti 

socialinis darbuotojas kliento įgalinimo procese. 

Socialinio darbo, kaip profesijos, analizę socialinės politikos kontekste tikslinga atlikti 

dėl to, kad Lietuvoje socialinės gerovės valstybės kūrimasis vyksta fundamentalių politinių, 

ekonominių ir socialinių pokyčių sąlygomis ir jų išdavoje. Socialinės problemos šalyje 

taip pat yra gerokai aštresnės dėl daugelio priežasčių, taip pat ir dėl būdingo pokomunistinio 

mentaliteto bei socialinių įgūdžių, kurių reikia norint išgyventi laisvosios rinkos sąlygomis, 

trūkumo (Mačiulskytė, 2003, 2006; Juraitė, Mačiulskytė, Mikutavičienė, 2007). 

Apžvelgsime Lietuvos socialinės politikos formavimosi dvidešimtmetį. 

Pradėsime nuo to, kad socialinės politikos formavimo(si) prielaida – adekvataus 

(politinių) priemonių mechanizmo, kompensuojančio rinkos ekonomikos nulemtus 

socialinius prieštaravimus, kūrimas(-is). Socialinė politika, kaip institucinis socialinės 

apsaugos priemonių tinklas, gerai funkcionuoja tik tada, kai ji tenkina konkrečios visuomenės 

specifinius socialinius poreikius bei pati, būdama tiesiogiai susijusi su visuomenėje 

dominuojančiomis idėjomis ir vertybėmis, sukuria sąlygas – politines, socialines, 

ekonomines, kurios leidžia palaikyti ir generuoti tradicinį socialinį tinklą. 

Kartu socialinė politika – socialinių vertybių ir aukšto visuomenės gerovės lygio vizijos 

įkūnijimas – sudaro sąlygas formuotis pačių valstybės gyventojų konkurencingam 

socioekonominiam elgesiui. 

Lietuvos socialinės politikos raidos dinamiką galima būtų taip periodizuoti: 1) iki 

1990 m. – komunistinė ekspansyvi socialinė politika; 2) 1990–1993 m. – revoliucinis 

kaitos periodas, kai socialinėje srityje valstybė atliko minimalų vaidmenį ir buvo negrįžtamai 

sugriautas komunistinis socialinės apsaugos mechanizmas; 3) nuo 1994 m. 

kuriama gerovės valstybė. Norėdami apibūdinti šiandieninę gerovės valstybę Lietuvoje, 

turime įvertinti, ant kokio socialinio ir vertybinio pamato „statome naują pastatą“. 

Gerovės valstybė nepriklausomoje Lietuvoje kuriama sugriovus valstybės monopolį 

visose socialinio gyvenimo srityse. Kaip tas valstybės monopolis pasireiškė? Vakarų 

analitikai (Standing, 1996) skiria penkis valstybės monopolio nulemtus valstybės 

vaidmens iškraipymus: 

24


1. Socialinė gerovė ir socialinės paslaugos plėtotos neatsižvelgiant į tuometinius 

socialinės realybės poreikius. 

2. Socialinė gerovė buvo neatsiejamai susieta su darbo vieta. 

3. Darbo jėgos mobilumas buvo griežtai apribotas. 

4. Visos socialinės grupės tarnavo masinei gamybai: vienodai vyrai ir moterys. 

5. Pensininkai ir neįgalieji galėjo gauti dvigubas pensijas, t. y. tiek invalidumo, 

tiek senatvės (pgl. Jurkuvienė, 2003, p. 19–20). 

Autoritarinė vyriausybė visiškai valdė rinką. Centralizuotas biurokratinis aparatas 

atliko rinkos funkcijas: dalyvavo perskirstant pajamas ir išteklius, o gerovė buvo kuriama 

vykdant plataus masto universalias socialines programas ir teikiant paslaugas 

(Jurkuvienė, 2003). 

Kaip rašo A. Vareikytė (2010), Sovietų Sąjungos išskirtinė pozicija socialinėje srityje 

– socialinių problemų neigimas, todėl nebuvo nei socialinių darbuotojų, nei bendros 

tikslinės socialinės paramos sistemos. Socialinę paramą teikė profsąjungos, medicinos 

įstaigos, vykdomieji komitetai, darboviečių socialiniai skyriai, partiniai komitetai 

ir kitos organizacijos (Vareikytė, 2010, p. 24). 

Tuo metu, kai Vakarų pasaulyje buvo kuriami žmonėms tinkami socialinių paslaugų 

organizavimo ir teikimo modeliai, atitinkantys vietos gyventojų poreikius ir užtikrinantys 

jų socialinį saugumą, Lietuvoje apie socialinį darbą, socialinį darbuotoją ir 

socialines paslaugas nežinota. Šalis turėjo tik institucinių stacionarių paslaugų teikimo 

patirties, kuri tuo laikotarpiu buvo pagrindinė ir vyraujanti. Pagrindinis dėmesys skirtas 

didelėms centralizuotoms institucijoms – internatams, kuriuose gyvendavo 300 ir 

daugiau globotinių, o pagrindinis tuometinių internatų uždavinys buvo užtikrinti medicininį 

ir materialinį globotinių aprūpinimą (Vareikytė, 2010). 

Po 1990 m. radikalios politinės ir ekonominės kaitos, kai didžiausias dėmesys 

kreiptas šioms reformoms, nepaisant jų padarinių žmogui, socialinės grupės dezorganizavosi, 

restruktūrizavosi, keitėsi socialinės normos, bendrosios vertybės, idealai 

(Ruškus, 2002, p. 45). Pokomunistinės vyriausybės, stipriai orientuotos į kapitalistines 

vertybes, vykdė politines ir ekonomines reformas, mažai rūpinosi sparčia socialine 

diferenciacija, net poliarizacija, nemažos visuomenės dalies nuskurdimu. Pasak 

R. Grigo (2001, p. 13), visuomenė, kaip socialinė sistema, pateko į dinaminės nedarnos 

būvį, kuriam būdingas struktūrinis ir funkcinis neapibrėžtumas, iš esmės pažeidžiantis 

sistemos stabilumą ir tęstinumą. 

Socialinė politika, kuri formavosi šalyje tuo laikotarpiu, nesiskyrė nuo kitų Vidurio 

ir Rytų Europos valstybių. J. Aidukaitės (2004, p. 82–83) nuomone, Baltijos šalių socialinės 

apsaugos sistemos yra tarpiniai variantai tarp G. Esping-Andersen (2000) išskirto 

liberalaus likutinio ir konservatyvaus gerovės režimų. Kurdama gerovės valstybės 

modelį Lietuvoje, autorė (Aidukaitė, 2010) pastebi, kad Lietuvoje, kaip ir kitose 

naujosiose pokomunistinėse Europos Sąjungos šalyse, remiamasi ES teisės aktais, 

tačiau Europos šalių praktika tik iš dalies, o Lietuvą ji vadina pokomunistine gerovės 

valstybe: jos socialinio draudimo programos yra gana didelės aprėpties, bet žemo lygio. 

Pensininkai gauna mažas pensijas, menkos ir kitos socialinės išmokos, tačiau 

kiekvienam prieinama sveikatos apsauga ir vidurinis išsilavinimas. Dar 1999 m. 

25


J. Paluckienė, nagrinėdama gerovės valstybių ypatumus Baltijos šalyse, pabrėžė, kad 

socialinės garantijos šiose šalyse yra gana menkos, o gerovės valstybės modelio kūrimuisi 

ji nubrėžė liberalizmo nulemtą „likutinę“ anglosaksišką perspektyvą. D. Bernotas 

ir A. Guogis (2006) randa socialinės apsaugos sistemos panašumų su Pietų Europos 

šalių modeliu ir tikina, kad socialinės apsaugos sistema Lietuvoje iki šiol (ypač 

pasaulinio ekonominio nuosmukio sąlygomis – aut.) yra panašesnė į klientelistinį korporatyvinį 

gerovės modelį, būdingą Pietų Europos regionui. 

Lietuvoje nesusidaręs aiškus gerovės valstybės modelis turi įtakos ir socialinio darbo 

vystymuisi šalyje. 

3. Profesinės aplinkybės, kurių kontekste formuojasi socialinio darbo profesija 

Socialinis darbas Lietuvoje – nauja, besiplėtojanti pagalbos žmogui profesija, kurios 

tapsmas sutampa su intensyviais pokyčiais visuomenėje. Tai profesija, pasižyminti 

polifunkcionalumu, jos tikslas – paskatinti asmenį ir šeimą padėti sau sprendžiant 

iškilusias socialines problemas ir siekti žmogaus savarankiškumo, sutelkiant jo vidinius 

ir išorinius išteklius (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2008, p. 1). Socialinis darbas skatina 

socialinius pokyčius visuomenėje ir leidžia patiems žmonėms, bendruomenėms dalyvauti 

sprendžiant jų socialines problemas (Kvieskienė, Indrašienė, 2008, p. 5). 

Ypač aktualus socialinių profesijų kūrimo ir plėtros poreikis Lietuvoje atsirado 

kaip atsakas į pokomunistinės transformacijos nulemtų socialinių ir ekonominių problemų 

sklaidą. Šioje socioekonominėje situacijoje šalis pasirinko strategiją – panaudoti 

tuos socialinių problemų sprendimo būdus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais taikyti 

daugelyje modernių socialinės gerovės valstybių, t. y. kurti stabilią socialinės apsaugos 

sistemą (socialinę gerovę) ir profesionaliai teikti socialines paslaugas, „amortizuojant“ 

socialinių problemų poveikį bei kuriant socialinių problemų prevencijos modelius 

(Leliūgienė, Giedraitienė, Rupšienė, 2006, p. 64). I. Leliūgienės, E. Giedraitienės 

ir L. Rupšienės teigimu, taip mestas iššūkis aukštojo mokslo sistemai: ieškoti modelio, 

kaip parengti kvalifikuotus socialinių profesijų specialistus, kurie atitiktų besikeičiančios, 

į piliečių aktyvumą nukreiptos visuomenės poreikius (Ten pat). 

Įžengus į trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį galima skirti socialinio darbo, kaip profesijos 

vystymosi, periodus. A. Bagdonas (2001) Lietuvos socialinį darbą periodizuoja taip: 

1. 1990–1991 m. – tai socialinio darbo sąvokos priėmimo laikotarpis: tuo metu vyksta 

socialinės apsaugos sistemos reforma, išryškėja socialinio darbo poreikis. 

2. 1992–2002 m. – socialinio darbo profesionalizacija, kai beveik visuose Lietuvos 

universitetuose, aukštesniosiose mokyklose ir kolegijose kuriamos socialinio 

darbo programos, teisinė bazė, kuri leidžia stiprėti socialinių paslaugų 

sektoriui, didėja tarptautinės paramos įtaka studijų programų turiniui, vyksta 

pirminė socialinių darbuotojų atestacija. 

3. Nuo 2002 m. iki dabar – profesionalaus socialinio darbo ir pilietinio sektoriaus 

stiprėjimas, socialinio darbo tyrimų, mokslo ir taikomosios erdvės plėtra 

bei socialinė integracija į ES socialines struktūras, kurios užtikrina socialinių 

garantijų ir socialinių paslaugų internacionalizaciją atitinkamos socialinio darbo 

kokybės kontekste. 

26


Pradėsime tuo, kad socialinio darbo idėja ir praktika į Lietuvą atėjo iš Vakarų, atkūrus 

Nepriklausomybę. Tačiau socialinio darbo „daigas“ išdyko ne plyname socialinės 

pagalbos lauke. Socialinė pedagogika „užkariauti“ socialinio reguliavimo nišą 

Lietuvos visuomenėje pradėjo šiek tiek anksčiau. Jos siekis – padėti paskiriems asmenims 

ar jų grupėms įveikti socialinės atskirties barjerus, suteikti jiems socialinęedukacinę 

pagalbą įveikiant socialinio-edukacinio – edukacinio atsiskyrimo padarinius 

(Juodaitytė 2007, p. 76). Bendrąja prasme socialinio darbo ir socialinės pedagogikos 

veiklos tikslai iš dalies dubliuojasi. 

Dėl abiejų šių socialinių profesijų – socialinio darbo ir socialinės pedagogikos – 

poreikio ir profesinio rengimo daug diskutuota, ypač apie XX a. dešimtojo dešimtmečio 

vidurį, pradėjus kurti pirmąsias socialinio darbo ir socialinės pedagogikos studijų 

programas. Tuo laikotarpiu kilo daug klausimų, kuriuos sprendė tuometiniai mokslininkai, 

stovėję prie šių socialinių profesijų profesionalizacijos ištakų. Vienas tokių 

klausimų – socialinio darbo ir socialinės pedagogikos profesijų integralumo problema. 

Kaip pastebi I. Leliūgienė, E. Giedraitienė ir L. Rupšienė (2006, p. 66), pasitelkta ir 

kitų šalių patirties, nes šių socialinių profesijų praktinio, akademinio ir mokslinio 

segmentų analizės nepavyko išvengti ir kitų šalių mokslininkams bei praktikams. Autorės 

remiasi I. Leliūgienės, L. Majauskienės ir V. Baršauskienės (2004) studija, kurioje 

apibendrintos ir suformuluotos tuo metu šalies aukštųjų mokyklų „ištransliuotos“ 

problemos sprendimo alternatyvos. Vienos laikėsi formalizuotos socialinio darbuotojo 

ir socialinio pedagogo profesijų atskyrimo pozicijos ir teigė, kad socialiniai pedagogai 

– tai socialiniai darbuotojai, dirbantys su vaikais mokykloje, globos ir kitose ugdymo 

bei švietimo institucijose. Kitos laikėsi funkcionalios socialinio pedagogo ir 

socialinio darbuotojo profesijų atskyrimo pozicijos ir šias profesijas skirstė atsižvelgiant 

į jų atliekamas funkcijas: socialinių pedagogų vaidmenį įžvelgė socialinių problemų 

prevencijoje, o socialinių darbuotojų – intervencijoje (pgl. Leliūgienė, Giedraitienė, 

Rupščienė, 2006, p. 66). 

Tuo metu, 2006 metais, I. Leliūgienė, E. Giedraitienė ir L. Rupšienė konstatavo, 

kad socialinis darbuotojas ir socialinė pedagogika yra integralios ir viena kitą papildančios 

profesijos: socialinė pedagogika „įneša“ savo, kaip pripažinto mokslo, turinčio 

objektą ir dalyką, indėlį, o socialinis darbas vertingas profesine ir praktine veikla. 

Vis dėlto šalia pripažintos profesinės reikšmės pastaruoju metu intensyviai formuojantis 

socialinio darbo tyrimų mokslinei taikomajai erdvei, socialinio darbo pozicijos socialinių 

profesijų dichotomijoje gerokai sustiprėjo – daugiausia socialinės pedagogikos 

sąskaita. Socialinis darbas įgyja vis aiškesnį tapatumą kaip savarankiškas mokslas, 

studijos ir praktika. Lietuvoje pamažu ryškėja socialinio darbo diskurso kontūrai. Jam 

apibrėžti reiki papildomų studijų. 

Išvados 

1. Socialinis darbas formuojasi kartu su Lietuvos socialinės raidos procesais ir 

yra jų veikiamas. Socialinė raida yra visų visuomenių istorinio vystymosi 

bruožas, tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos 

valstybėse, socialinei raidai būdinga tai, kad vyksta du iš esmės priešta- 

27


ringi procesai. Viena vertus, Lietuvoje vis dar jaučiami pokomunistinės socialinės 

kaitos padariniai. Kita vertus, pokyčiai, išgyvenami pokomunistinėse šalyse 

pastaruosius dvidešimtį metų, yra bendrų procesų, vykstančių visame pasaulyje 

(ryškėjantys skirtumai ir vis labiau pasireiškianti įvairovė), dalis. 

Šiems civilizacinės raidos įvykiams apibūdinti vartojama transformacijos sąvoka, 

atskleidžianti esminius gyvenimo būdo pokyčius. Pokyčiai Lietuvoje, 

kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, vykstantiems procesams apibūdinti 

suteikė transformacijos konceptui naują prasmę. Transformaciniai procesai, 

būdingi pokomunistinėms šalims, apima esminius pokyčius visose visuomenės 

srityse: politinėje, socialinėje, ekonominėje bei technologijų. Be to, 

transformacija Vidurio ir Rytų Europoje yra sudėtingas procesas dar todėl, 

kad rodo ne tik smarkiai kintančias, bet ir gana prieštaringas tendencijas. Strateginių 

pokyčių gausa valstybės ekonominėje, politinėje ir socialinėje srityse 

socialinių problemų ne tik nesumažino, bet iškelia vis naujų ir sudėtingesnių, 

pradedant socialiniu susisluoksniavimu, socialine poliarizacija ir nuskurdimu, 

tęsiant prekyba žmonėmis, vaikų prostitucija, tėvų išvykimu į užsienį, kai vaikai 

paliekami be priežiūros ir kt. Ypač aktualus socialinio darbo kūrimo ir 

plėtros poreikis Lietuvoje atsirado kaip atsakas į pokomunistinės transformacijos 

nulemtų socialinių ir ekonominių problemų sklaidą. 

2. Socialinis darbas nulemtas socialinės politikos, o pastaroji – visuomenės istorinės 

patirties ir dominuojančių socialinių vertybių kontekste puoselėjamų socialinių 

institucijų, ekonominių sąlygų ir ideologijos, t. y. kuriamos (puoselėjamos) 

socialinės gerovės valstybės. Socialinės politikos formavimo(si) prielaida 

– adekvataus (politinių) priemonių mechanizmo, kompensuojančio rinkos 

ekonomikos nulemtus socialinius prieštaravimus, kūrimas(-is). Socialinė 

politika, kaip institucinis socialinės apsaugos priemonių tinklas, gerai funkcionuoja 

tik tada, kai ji tenkina konkrečios visuomenės specialius socialinius 

poreikius. Kartu socialinė politika – socialinių vertybių ir aukšto visuomenės 

gerovės lygio vizijos įkūnijimas – sudaro sąlygas formuotis pačių valstybės 

gyventojų konkurencingam socioekonominiam elgesiui. Gerovės valstybė nepriklausomoje 

Lietuvoje kuriama sugriovus valstybės monopolį visose socialinio 

gyvenimo srityse. Šalyje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, 

kuriasi savotiškas pokomunistinės gerovės valstybės modelis su gana didelės 

aprėpties, bet žemo lygio socialinio draudimo programomis. Šis modelis implikuoja 

liberalaus likutinio ir konservatyvaus gerovės modelio atmainos, labiau 

praktikuojamos Pietų Europoje, bruožus, bet vis dar nėra įgavęs aiškaus 

pavidalo. Nesusiformavęs aiškus gerovės valstybės modelis Lietuvoje turi įtakos 

ir socialinio darbo vystymuisi. 

3. Pokomunistinės transformacijos nulemtoje socioekonominėje situacijoje Lietuva 

pasirinko strategiją – taikyti tuos socialinių problemų sprendimo būdus, 

kurie pastaraisiais dešimtmečiais taikyti daugelyje modernių socialinės gerovės 

valstybių, kitaip tariant, kurti stabilią socialinės apsaugos sistemą (socialinę 

gerovę) ir profesionaliai teikti socialinės paslaugas. Mestas iššūkis aukštojo 

mokslo sistemai – ieškoti modelio, kaip parengti kvalifikuotus socialinių pro- 

28


fesijų specialistus, kurie atitiktų besikeičiančios visuomenės poreikius. Nemažai 

diskutuota dėl Lietuvoje besiskleidžiančių socialinių profesijų – socialinio 

darbo ir socialinės pedagogikos – poreikio ir profesinio rengimo, ypač kai 

pradėtos kurti pirmosios socialinio darbo ir socialinės pedagogikos studijų 

programos. Tuo laikotarpiu kilo daugybė klausimų. Vienas jų – socialinio 

darbo ir socialinės pedagogikos profesijų integralumo problema. Yra nemažai 

šalių, kuriose socialinis darbas ir socialinė pedagogika yra dvi tos pačios monetos 

pusės – reikia tų pačių profesinių kompetencijų, tik rengiamasi dirbti su 

skirtingomis klientų grupėmis, akcentuojant skirtingus darbo metodus ir keliant 

skirtingus tikslus. Kai kuriose šalyse yra tik socialinis darbas – socialinės 

pedagogikos iš viso nėra. Lietuvoje plėtojamos abi šios profesijos, tačiau nepaisant 

gana dažnai lietuviškoje mokslinėje literatūroje pasitaikančių bandymų 

ignoruoti esminius ideologinius (vertybinius) skirtumus, ryškėja takoskyra 

tarp socialinio darbo ir socialinės pedagogikos profesijų socialinėje politikoje 

ir praktikoje. 



Literatūra 

Aidukaitė, J. (2004). The Emergence of the Post-socialist Welfare State: the Case of the Baltic States: Estonia, Latvia 

and Lithuania. Huddinge: Södertöns högskola. 

Aidukaitė, J. (2010). Gerovės valstybių patirtis vertinant socialinio teisingumo principo įgyvendinimą švietime: Švedijos, 

Škotijos ir Vokietijos atvejai. Viešoji politika ir administravimas 34: 47–60. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto 

leidybos centras. 

Ash, T. G. (1989). Refolution in Hungary and Poland. New York Review of Books, 17th August: 9–15. 

Bagdonas, A. (2001). Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai. STEPP: Socialinė teorija, 

empirija, politika ir praktika. Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, p. 10–36. 

Bauman, Z. (2002). Globalizacija; pasekmės žmogui. Vilnius: Strofa. 

Bernotas, D., Guogis A. (2006). Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto 

Leidybos centras. 

Dirgėlienė, I., Kiaunytė, A. (2008). Praktika rengiant socialinius darbuotojus: Klaipėdos universiteto patirtis. Klaipėda: 

Klaipėdos universiteto leidykla. 

Dirgėlienė, I., Kiaunytė, A., Ruškus, J., Večkienė, N. P. (2010). Socialinių darbuotojų poreikis taikyti superviziją: 

empirinis pagrindimas ir modeliavimas. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai 6 (2): 39–58. Kaunas: VDU leidykla. 

Dirgėlienė, I., Večkienė, N. P. (2009). Streso rizika ir paramos lūkesčiai: socialinių darbuotojų profesinės patirties 

analizė. Tiltai 1 (46): 143–159. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Elster, J., Offe, C., Preuss, U. K. (2008). Institutional Design in Post-communist Societies: Rebuilding the Ship at Sea. 

Cambridge: Cambridge University Press. 

Esping-Andersen, G. (1990). The Three Worlds of Welfare Capitalism. Princeton: Princeton UP. 

Friedlander, W. A. (1980). Introduction to Social Welfare. 5th ed. Englewood Cliffs, N.J.; Prentice Hall. 

Grigas, R. (2001). Socialinė savivoka. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius: Rosma. 

Gudliauskaitė-Godvadė, J., Godvadas, P., Malinauskas, G., Perttula, J., Väänanen, A. (2009). Comparing Understanding 

of Social Work Identity in Finland and Lithuania. Socialinis darbas: patirtis ir metodai 4 (2): 37–54. Kaunas: 

VDU leidykla. 

Gudžinskas, L. (2009). Pokomunistinės valstybės raida Europos Sąjungoje: užtikrinta ateitis ar spąstai? Politologija 

4 (56): 127–152. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Gvaldaitė, L. (2007). Socialinio darbo indėlis kuriant žmogaus gerovę. STEPP: socialinė teorija, empirija, politika ir 

praktika 4: 144–148. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Gvaldaitė, L., Švedaitė, B. (2005). Socialinio darbo metodai. Vilnius: Socialinių darbuotojų rengimo centras. 

Johnson, L. C. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 

29


Jonutytė, I. ( 2007). Asmenybės savybių svarba socialinio pedagogo profesinės veiklos sėkmei, jų tobulinimas. Tiltai 2: 

113–123. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Jordan, B. (2001). Soziale Arbeit ub Osteuropa. Handboch Sozialarbeit/Sozialpädagogik. (Hrgs. H.U. Otto, 

H. Thriersch). Luchterhand Verlag. 

Jucevičienė, P. (2001). Integruotas požiūris į socialinio darbo teoriją ir praktiką – XXI amžiaus iššūkių žmonėms 

atsakas. Acta Paedagogica Vilnensia 8: 197–198. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Julkunen, I. (2002). Being Young and Unemployed. Reactions and Actions in Northern Europe. SSKH Discusions and 

working papers 4. Helsingfors Universitet. 

Juodaitytė, A. (2007). Socialinio gyvenimo iššūkiai ir socialinės pedagogikos teorinių, prakseologinių pozicijų kaita. 

Tiltai 1 (38): 75–86. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Juraitė, K., Mačiulskytė, S., Mikutavičienė, I. (2007). Nelygybės perdavimas iš kartos į kartą: politinių sprendimų 

spindesys ir skurdas. Tiltai 1 (38): 1–18. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Jurkuvienė, R. (2003). Socialinio darbo mokyklos kaip socialinės novacijos Lietuvoje. Daktaro disertacijos santrauka. 

Kaunas: VDU leidykla. 

Kvieskienė, G., Indrašienė, V. (2008). Socialinio darbo ypatumai vaikų globos namuose. Vilnius: Lodvila. 

Leliūgienė, I., Giedraitienė, E., Rupšienė, L. (2006). Socialinių darbuotojų / socialinių pedagogų rengimas Lietuvoje. 

Pedagogika 83: 64–73. 

Lukoševičienė, I. (1996). Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas: „Caritas“ leidykla. 

Mačiulskytė, S. (2003). Skurdo veiksnys Lietuvos politikoje. Politologija 1 (29): 23–59. Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla. 

Mačiulskytė, S. (2006). Skurdas ir visuomenės struktūrų regresija. Pilietinė visuomenė: politikos įpilietinimo projekcijos. 

Kolektyvinė monografija (sud. S. Šiliauskas). Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 239–254. 

Melnikas, B. (2002). Transformacijos. Visuomenės pokyčiai. Naujas tūkstantmetis. Valdymas ir savireguliacija. Vidurio 

ir Rytų Europa. Vilnius: Vaga. 

Naujaniene, R. (2007). Social Construction of Entering Clienthood in Gerontological Social Work. Acta Universitatis 

Lapponiensis 130. University of Lapland. 

Norkus, Z. (2008). Lietuva tarp Estijos ir Slovėnijos: dėl pokomunistinio kapitalizmo tipologinės diferenciacijos. 

Politologija 1 (49): 42–84. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Norkus, Z. (2010). Sparčios sėkmingos pokomunistinės transformacijos ir jos nesėkmės „dėsniai“: daugiareikšmių 

kintamųjų kokybinė lyginamoji analizė. Politologija 4 (60): 3–51. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Paluckienė, J. (1999). Socialiai kritinės grupės kuriant gerbūvio valstybę. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas 

(A. Česnavičius, A. Dargytė-Burokienė, I. Gečienė, J. Paluckienė, M. Taljūnaitė). Vilnius: Lietuvos filosofijos ir 

sociologijos institutas, p. 116–127. 

Rakauskienė, O. G. (1997). Socialinė politika Lietuvoje pereinamuoju laikotarpiu. Filosofija. Sociologija 2 (44): 27– 

34. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 

Rakauskienė, O. G. (1998). Lietuvos rinkos reformų aklavietės; mitai ir tikrovė. Lietuvos socialinės panoramos kontūrai. 

Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 

Riekašius, R. (2001). Seimo rinkimai ir protesto politika. Lietuva po Seimo rinkimų 2000. Vilnius, Kaunas: Naujasis 

lankas, p. 34–39. 

Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Monografija. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Šabajevaitė, L. (1999). Lietuvos socialinė transformacija: 1990–1997 metai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Šaulauskas, M. P. (2000). Antrosios Lietuvos Respublikos raidos modelis. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. 

Vilnius: Garnelis, p. 20–36. 

Švedaitė, B. (2004). Socialinio darbo sistema Lietuvos visuomenės kaitos kontekstu. Acta Paedagogica Vilnensia 12: 

39–49. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Vareikytė, A. (2010). Socialinio darbo raida. Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. Vadovėlis. Sud. 

J. R. Šinkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitteo leidybos centras, p. 17–44. 

Weigand, W. (2010). Apie šiuolaikinę supervizijos sampratą. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai 6 (2): 15–30. Kaunas: 

VDU leidykla. 

30


THE ROLE OF CHANGES OF SOCIAL PROCESSES 

IN MANIFESTATION OF SOCIAL WORK IN LITHUANIA 


Summary 

The transition from the state to the market economy caused unexpected social problems 

(poverty, unemployment, accommodation deficit, disbalance of equal opportunities, 

etc.). That had a direct effect on the most vulnerable social groups (the old and 

elderly, the disabled, large families, and children in risk families). Furthermore, these 

problems were made even more acute under the conditions of increasing crime rates, 

corruption, addictions, prostitution, and violation of children’s rights. The same political, 

economic, and social changes revealed the disability of inherited communist (social) 

assistance mechanism to deal with extremely growing number and diversity of 

social problems. A holist conception of social problems changed former narrow fragmentary 

approach to a dealing with personal problems. The former (social) assistance 

practice was bankrupt in dealing with contemporary challenges; a need for new social 

professions, including social work, in Lithuania became evident. Social work extended 

its influence well beyond the field of institutionalized practices and offered more perspective 

approach to a human being. 

A social work is studies in three aspects in scientific literature – as a practice, as studies, 

and as a science (Dirgėlienė, Kiaunytė, Ruškus, Večkienė, 2010, p. 39). The professional 

and scientific identity of social work is in the process of intensive formation 

(Gudliauskaitė-Godvadė et al 2009; Dirgėlienė, Večkienė 2009). Social work in Lithuania 

is a new, developing profession of social assisting. It is the profession, distinguishing 

for its wideness and poli-functionalism, its aim is to empower a person and family to 

self- relieve dealing with social problems and to strive for personal self-sufficiency, focussing 

on individual’s inner and outer resources (Dirgėlienė, Kiaunytė 2008, p. 1). Social 

work stimulates social changes and enables people and communities to participate 

actively solving with their social problems (Kvieskienė, Indrašienė 2008, p. 5). 

A large group of Lithuanian and foreign authors explore various aspects of social 

work in Lithuania. A. Bagdonas (2001), V. Kavaliauskienė (2005), A. Vareikytė 

(2010) and other studied different aspects in social work development. P. Jusevičienė 

(2001) tried to reveal the complex essence of social work, influenced by a knowledge 

society, which was under intensive formation, and searched for a theory explaining the 

essence of social work. L. Gvaldaitė (2007) revealed a social work input to a human 

well being creation. However there are not so many of them, who expand their social 

work studies in the context of social changes which the country experienced in postcommunist 

transition. In the first book in Lithuania about social work, I. Lukoševičienė 

(1996) writes that, along with the state independence, essential social problems 

emerged along with the need for corresponding professional help (in Naujaniene, 

2007, p. 9). R. Jurkuvienė (2003) also names that social work as a profession has uprisen 

and develops as a respond to a need (p. 18). B. Jordan (2001), who studied social 

31


work development in Central and Eastern Europe during the first decade of postcommunist 

transition, predicated that „social work in Lithuania as well as in other Central 

and Eastern countries was the product of a certain crisis period, i.e. transformation 

from communism to capitalism“ (p. 1642). By appying theory of social systems, 

B. Švedaitė (2004) reveals the systemic attributes of social work in the context of public 

change, as well as postcommunist transformation. 

W. Wiegand (2010), talking about supervision’s up-to-date status in a society, stresses 

the necessity to assess its historical experience. Paraphrasing the author, it is necessary 

to upraise absolutely different tasks to supervision and social work in posttotalitarian 

societies, which are far from their development level in Western countries. 

Meanwhile, a public and professional demand always influenced the development of 

supervision and social work (Weigand, 2010, p. 15). Though a postcommunist transformation 

causality, which has long dominated in Lithuanian scientific, practical, political, 

and public discourse, is slowly shrinking, it is still relevant aspect to study. Having that 

in mind it becomes necessary to find out what the postcommunist transformation is, and 

what influence it makes on social work evolution and development in Lithuania. In order 

to evaluate adequately social work stand in a contemporary Lithuanian society, the 

article highlights the key features of the welfare state, where the Lithuanian social work 

develops. Herewith the article reviews the debates on social professions - social work 

and social pedagogy – in the period of their professionalization. 

The object of the article is the peculiarities of postcommunist transformation, 

which influence social work development in Lithuania. 

The aim of the article is to reveal the peculiarities of extreme postcommunist 

transformation, which influence social work development in Lithuania. 

The tasks of the article: 

1) to overview shortly a transformational period in Lithuania; 

2) to characterize essential of social welfare state, determining social work nature 

in Lithuania; 

3) to describe conditions, under which social work profession develops in the 

country. 

Used methods: theoretical analysis of literature. 

Social work develops in Lithuania along with social changes and these processes 

make influence on its development. Social change is the essential attribute of all societies, 

however two contradictory processes are characteristic to the social change in 

Lithuania and other postcommunist Central and Eastern European countries. On the 

one hand, societies in these countries still experience the consequences of postcommunist 

transition. On the other hand, the postcommunist countries experience also 

global changes. The concept of transformation is used to describe both processes. 

However, changes in Lithuania and other postcommunist Central and Eastern European 

countries extended the meaning of transformation. Transformational processes, 

characteristic to postcommunist countries, embodied essential changes in public spheres: 

political, social, economic, and technological processes. In addition, the transformation 

in Central and Eastern Europe is complex and, therefore, that reflects both sig- 

32


nificant changes and controversial trends. Strategic changes in abundance of Lithuanian 

economic, political and social spheres have led to complex social problems: social 

stratification, social polarization, impoverishment, trafficking, children prostitution, 

and labour emigration, etc. 

Having in mind the fact that social professions in other countries performed such 

important functions as the restoration of impaired capacities, provision of individual 

and social resources, and prevention of social dysfunction of people, the need for a 

new type of a professional – a social worker – in Lithuania became evident. 

Social work is a profession resulted from the state social policy. Social policy is 

closely related to the state historical experience, economic and technological development, 

ideology, value orientation, and culture. 

A precondition for social policy development is establishment of corresponding political 

measures to offset social contradictions caused by the market economy. Social 

policy as an institutional means of social security network functions well only if it 

meets the specific public needs. At the same time social policy – the embodiment of 

social values and high level of public prosperity – creates the conditions to develop 

population’s competitive socioeconomic behaviour. 

A particular postcommunist welfare state builds up in Lithuania and other Central 

and Eastern European countries with wide enough, but low level social insurance programmes. 

The pattern implicates the features of liberal and conservative welfare models, 

but still has no a more explicit form. 

Lithuania lacks an explicit welfare state model, what influences the development of 

social work in the country. 

In that socioeconomic situation resulted from the postcommunist transformation, 

Lithuania adopted a strategy to use the social problem-solving techniques that have 

been developed in most of the modern welfare states during recent decades: to create a 

stable social security system (social welfare) and to provide professional social services. 

It was a challenge for Lithuanian higher education system: to find particular models 

to train qualified professionals. 

With regard to the need for new social professions and training, there have been many 

discussions, especially when there were first started to design study programmes in 

social work and social pedagogy. During this period, many questions arose. One of these 

questions was the problem of social work and social pedagogy professional integrity. 

There are many countries where social work and social pedagogy are two sides of the 

same coin – share the same professional competence, but are trained to work with different 

client groups, and emphasize different methods and pose different goals. In some countries, 

there is only social work; social pedagogy is exercised only within social worker’s 

roles. Both professions are developing in Lithuania; however, the ridge is emerging between 

social work and social pedagogy professions in social policy and practice. 

33


34


SOCIALINIŲ JUDĖJIMŲ LOTYNŲ AMERIKOJE KILIMO 

PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ POLITIKOS PROCESO TEORIJOS 

KONTEKSTE 

Gintarė Žukaitė 

Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje susitelkiama ties socialiniais judėjimais, kurie kilo Lotynų Amerikoje 9-ojo dešimtmečio 

pabaigoje ir padarė didelę įtaką viso regiono vystymuisi. Pirmojoje straipsnio dalyje įrodoma klaidinga 

nuomonė, kad Lotynų Amerikoje prasidėjusius judėjimus reikėtų priskirti naujųjų judėjimų kategorijai. 

Toliau analizuojama, kuri teorija geriausiai tinka tyrinėti procesus Lotynų Amerikoje. Svarbiausioje 

straipsnio dalyje aptariamos socialinių judėjimų kilimo priežastys. Dažnai manoma, kad pagrindinės priežastys 

yra ekonominės – skurdas ar socialinė nelygybė. Tačiau straipsnyje įrodoma, kad buvo ir svarbesnių 

veiksnių, kurie lėmė judėjimų atiradimą Lotynų Amerikoje. Politikos proceso teorijos kontekste atskleidžiama, 

kad daugiau nei ekonominės priežastys, įtaką darė politiniai veiksniai ir sąjungininkai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialiniai judėjimai Lotynų Amerikoje, politikos proceso teorija, naujieji 

socialiniai judėjimai, Zapatista judėjimas. 

Abstract 

This article is focusing on the Social Movements, that strated in late 80’s in Latin America and still make 

a big influence in the region. In the first part of the article I will prove that usual practice to identify movements 

in Latin America as New ones is misleading. Secondly, I will indicate which theory suits best 

then we need to analyze these processes in Latin America. And the most important, I will reveal the main 

reasons why uprisings have started. Usually it is considered that the main reasons were economical problems, 

such as poverty and social inequality. However, in this article I will prove that there were other 

factors. In the context of Political Process theory I will show that more than economic reasons, political 

factors and allies made bigger influence. 

KEY WORDS: Social movements in Latin America, Political Process theory, New Social movements, 

Zapatista. 

Įvadas 

Nuo 9–10 dešimtmečių Lotynų Amerikoje stebimas socialinių judėjimų suaktyvėjimas. 

Jų įvairovė labai didelė: čiabuvių, bedarbių, bežemių ir kt. judėjimai, kurie tarpusavyje 

skiriasi savo struktūra, formomis, naudojamomis priemonėmis, tačiau visi jie 

turi bendrą tikslą – skatinti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Šie judėjimai 

reikalauja, kad į sprendimų priėmimo procesą būtų įtraukta daugiau subjektų, būtų 

sprendžiamos ekonominės problemos (žemės nuosavybės klausimai, nedarbas ir kt.), 

didesnis dėmesys skiriamas žmogaus teisėms. Radikalesni judėjimai linkę ne spręsti 

esamas problemas, bet griauti nusistovėjusią politinę santvarką ir vyraujantį neoliberalų 

ekonomikos modelį ir kurti alternatyvias sistemas. 

Judėjimai analizuojami iš įvairių perspektyvų. Tyrinėjama, kaip jie veikia politinių 

sprendimų priėmimą, kokį vaidmenį juose atlieka moterys, kaip jie veikia valstybių 

tarpusavio santykius, kaip šie judėjimai turėtų būti skirstomi, kokie veiksniai paskatino 

jų atsiradimą ir kt. Pastarosios dvi problemos susilaukia daugiausia tyrinėtojų dėmesio. 

Tačiau vieningos nuomonės neprieita. Analizuojant socialinius judėjimus iš 

35


skirtingų teorinių prieigų, akcentuojami skirtingi judėjimų kilimo momentai. Dažniausiai 

susitelkiama ties viena iš priežasčių ir ji klaidingai pradedama laikyti vienintele 

svarbia, tuo tarpu kiti veiksniai įvardijami kaip nerelevantiniai. Akademinėje bendruomenėje 

taip pat nesutariama, kaip šie judėjimai turėtų būti skirstomi. Svarstoma, 

ar juos galima lyginti su Vakarų valstybėse kilusiais socialiniais judėjimais, ar tai vis 

dėlto tik Lotynų Amerikos regionui būdingas fenomenas. Šio straipsnio tikslas ir 

yra, pristačius įvairias metodologines prieigas, apsibrėžti Lotynų Amerikoje vyraujančius 

judėjimus ir pateikti išsamų priežasčių, dėl kurių kilo judėjimai, žemėlapį. 

1. Socialinių judėjimų sampratos problemos 

Mokslinėje literatūroje dėl vieningos socialinio judėjimo sampratos nesutariama. 

Sociologai ir politologai yra linkę ją interpretuoti, atsižvelgiant į esamas aplinkybes. 

XX a. pr. amerikietiškoje akademinėje tradicijoje socialiniai judėjimai buvo suprantami 

kaip kolektyviniai organizuoti veiksmai, siekiantys suteikti politikai naujų prasmių 

(Blumer, 1939, p. 219). Tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu (plintant 

fašizmui, komunizmui) socialiniai judėjimai įvardyti kaip grėsmė demokratijai 

(Kornhauser, 1959), tačiau toks požiūris taip pat pakito. Prasidėjus juodaodžių judėjimams 

JAV, studentų sukilimams Europoje, pacifistiniams, aplinkosaugos, homoseksualų, 

feminisčių judėjimams, paaiškėjo, kad šios visuomenės grupės ne kelia grėsmę 

demokratijai, bet atvirkščiai – siekia išplėsti demokratijos ribas. Todėl socialiniai judėjimai 

pradėti suvokti kaip racionalios politikos ekspresijos neinstitucinėmis priemonėmis. 

Remiantis šia tradicija, socialiniai judėjimai įvardijami kaip naujieji. Naujųjų 

socialinių judėjimų tikslas – paskatinti demokratines vyriausybes į sprendimų priėmimo 

procesą įtraukti ir naujas socialines grupes, kurios turi įvairių interesų ir yra orientuotos 

į atstovavimą valstybės gyventojams (Dalton, Kuechler, 1999, p. 3–6). 

Naujoji socialinių judėjimų suvokimo tradicija aiškiai atskiria šiuolaikinius ir senuosius 

(tradicinius) judėjimus. Teigiama, kad naujuosiuose judėjimuose dalyvauja 

kitos žmonių grupės (judėjimai neberibojami vienos visuomenės klasės) arba, jeigu 

dalyvauja tos pačios grupės, jų veikimo metodai yra skirtingi: labiau decentralizuoti, 

demokratiškesni, spontaniškesni. Judėjimai pradeda reikštis pilietinėje visuomenėje, o 

ne tradiciškai suprantamoje politinėje arenoje. Tai reiškia, kad jie siekia ne patekti į 

valdžią, bet paveikti visuomenės normas, skatinti visuomenės aktyvumą ir žmonių 

sąmoningumą. Jų reiškimosi sritys daugiau yra vartojimas, o ne gamyba, kaip buvo 

įprasta (Adler Hellman, 2008). Pasikeitė ne tik judėjimų sudėtis ir veikimo sritis, bet 

pakito ir reikalavimų pobūdis. Koncentruojamasi ne ties materialiosiomis gėrybėmis, 

o reikalaujama užtikrinti moterų, homoseksualų teises, didesnį dėmesį skirti aplinkos 

apsaugai, užtikrinti taiką pasaulyje, skatinti nusiginklavimą, kovoti su globalizacija. 

Naujųjų socialinių judėjimų samprata susiformavo Vakarų Europoje ir JAV, tačiau 

ji buvo pradėta taikyti ir kitiems regionams, tarp jų ir Lotynų Amerikai (Contesse 

Singh, 2006, p. 131). Toks mechaninis sąvokos perkėlimas nepagrįstas. Naujieji socialiniai 

judėjimai kilo postmoderniame Vakarų pasaulyje, kuriame buvo užtikrintos visos 

pagrindinės žmogaus teisės, kuris turėjo ilgą istoriją ir patirties kovojant už žmogaus 

teisių pripažinimą (Reiter, 2011, p. 154). Be to, Lotynų Amerikoje čiabuvių ir 

36

SOCIALINIŲ JUDĖJIMŲ LOTYNŲ AMERIKOJE KILIMO PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ POLITIKOS... 

žemdirbių keliami reikalavimai yra visiškai kitokio pobūdžio nei Vakarų pasaulyje. 

Čia svarbiausia, kad būtų užtikrinta gyventojų teisė į žemę. Taigi reikalavimai yra materialistiniai. 

Taip pat, nors ir reiškiasi kolektyvine forma, yra nukreipti į individo ar 

bendruomenės gerovę, o ne „pasaulio gelbėjimą“. Taigi 9–10 dešimtmečiais Lotynų 

Amerikoje kilusių judėjimų tikrai negalima vadinti naujaisiais. 

Skirti šiuos judėjimus labai svarbu. Norint paaiškinti dabartinį marginalizuotų visuomenės 

grupių aktyvumą, negalima jo analizuoti per naujųjų judėjimų prizmę. Nors 

dabartinėje tyrinėjimų erdvėje tai jau tapo įprasta, tokiu atveju nematomos tikrosios 

judėjimų atsiradimo priežastys, teisingai nesuvokiamas keliamų reikalavimų pobūdis 

ir judėjimo tikslai. Socialinių judėjimų Lotynų Amerikoje negalima vadinti ir nauju 

reiškiniu. Atvirkščiai – čiabuvių kova už savo teises nenaujas procesas. Jis vyko nuo 

pat užkariavimo pradžios. 1 

2. Teorinės socialinių judėjimų kilimo analizės prieigos 

Pasaulyje kylančius socialinius judėjimus buvo įprasta analizuoti iš marksizmo ir 

funkcionalizmo teorijų perspektyvos, tačiau nė viena jų iki galo negali paaiškinti, kodėl 

Lotynų Amerikoje 9–10 dešimtmečiais kilo socialinių judėjimų banga. 

Dažniausiai socialiniai judėjimai tyrinėti marksizmo teorijos kontekste. Manyta, 

kad socialiniai judėjimai kyla dėl nepasitenkinimo esama ekonomine situacija arba 

apskritai visuomenės santvarka, o pagrindinis jų tikslas – perskirstyti išteklius ir gėrybes 

tarp proletariato ir buržuazijos. Iki 6-ojo dešimtmečio Europoje mokslininkai daugiausia 

pasikliovė būtent šia teorija. Tačiau naujiesiems socialiniams judėjimams buvo 

sunku pritaikyti klasių konflikto prieigą. Socialinės transformacijos, kurios atsirado po 

Antrojo pasaulinio karo, sukėlė abejonių dėl to, kad esminė kova visuomenėje vyksta 

tarp kapitalo ir darbo. 

Be to, marksistinė perspektyva nepaaiškina, kodėl būtent dabar kyla judėjimai. Ji iš 

dalies, nors ne visada teisingai, pateikia paaiškinimą, kas paskatino atsirasti judėjimą 

(nepasitenkinimas esama ekonomine situacija, siekis perskirstyti išteklius), bet nepateikia 

atsakymo, kodėl judėjimas kyla tam tikru metu. Lotynų Amerikos pavyzdys tai 

puikiai iliustruoja. Šiame regione esama situacija nesitenkinama jau daugiau nei 500 

metų: dabar apie trečdalis regiono populiacijos gyvena skurde arba žemiau skurdo ribos, 

situacija prieš penkiasdešimt ar šimtą metų buvo dar blogesnė. Tad kodėl anksčiau 

judėjimai kildavo labai fragmentiškai, o dabar jie apėmė visą regioną? 

Socialiniai judėjimai aiškinti ir iš funkcionalistinės perspektyvos. Remiantis šia perspektyva, 

jie vertinami kaip agresyvi reakcija į tai, kad pasibaigė ilgalaikė palanki eko- 

1 Verta paminėti keletą svarbiausių judėjimų. 1780 m. Peru įvyko Túpac Amaru inicijuotas sukilimas, 

siekiant nutraukti indėnų populiacijos priespaudą ir išnaudojimą. Šis sukilimas nepavyko, tačiau kova 

tęsėsi. Kitas Aymara indėnų vadas Túpac Katari surinko didžiulę indėnų armiją ir nukeliavo iki pat sostinės 

La Paz. Nors mūšis nepasisekė ir žuvo apie 100 000 čiabuvių, tai parodė, kad čiabuviai nori atgauti 

laisvę ir yra pasirengę priešintis priespaudai. 1781 m. panašūs įvykiai vyko ir Kolumbijoje. José Antonio 

Galán vadovaujami indėnai ir metisai sukilo prieš valdžią, kuri norėjo nusavinti bendruomenės žemes ir 

įvesti papildomus mokesčius. Panašių sukilimų buvo visoje Lotynų Amerikoje. Čiabuviai nuolat vienydavosi 

ir kovodavo už savo teises. 

37


nominė situacija arba išaugo geresnio gyvenimo reikalavimai pasauliniu mastu. Tačiau 

ši teorija, kaip ir marksizmas, nepaaiškina socialinių judėjimų Lotynų Amerikoje atsiradimo. 

Ji taip pat neatsako į klausimus, kodėl dabar kyla socialiniai judėjimai, kokios yra 

jų atsiradimo priežastys, kas lemia, judėjimas pasieks savo tikslus ar ne, kodėl vieni judėjimai 

yra veiksmingesni už kitus. Kadangi nė viena iš buvusių teorijų neatsakė į šiuos 

ir daugelį kitų klausimų, pradėjo formuotis dvi naujos, tik socialiniams judėjimams skirtos 

aiškinti teorijos – Išteklių mobilizacijos ir Naujųjų socialinių judėjimų. 

Atsirasti naujųjų socialinių judėjimų (angl. New Social movement – NSM) teoriją paskatino 

marksistinės mokyklos ribotumas. Ilgą laiką Europietiškoji socialinių judėjimų 

tyrinėjimų tradicija koncentravosi ties dirbančiųjų klasės veiksmais. Teigta, kad būtent ši 

klasė yra pagrindinis aktorius, inicijuojantis socialinius judėjimus, kurių pagrindinis kovos 

tikslas – materialinės gėrybės. Tačiau 8-ajame dešimtmetyje kilus ekologiniams, 

moterų, taikos judėjimams, tapo aišku, kad marksistinė prieiga nebeadekvati. 

NSM teorija savo išeities tašku pasirinko kolektyvinį identitetą (kultūrinį, ideologinį 

arba politinį). Remiantis šia teorija, galia visuomenėje sutelkta ne vienoje klasėje, 

bet plačiai pasiskirsčiusi, socialiniai judėjimai yra „kultūrinės ir politinės praktikos 

pavyzdžiai, per kuriuos kuriami nauji identitetai, tikrinami nauji gyvenimo būdai, 

formuojamos naujos bendruomenės formos“ (Carrol, 1997, p. 16–17). NSM teorijos 

pagrindas yra teiginys, kad naujieji socialiniai judėjimai kovoja su žmonių gyvenimo 

kolonizavimu. Šį teiginį labiausiai išplėtojo Jurgenas Habermas. Pagrindinė idėja – 

socialiniai judėjimai kyla todėl, kad demokratinė sistema postmodernioje visuomenėje 

nesugeba užtikrinti individo laisvių, lygybės ir brolybės. Teigiama, kad demokratija 

virsta autoritariniu režimu ir formuojasi technokratinė valstybė. Žmonės valdomi 

technokratijos ir rinkos. Visuomenėje nebėra darbininkų, liko tik vartotojai. Ir tokiu 

būdu labai lengva jais manipuliuoti. 

Ši teorija tinkama paaiškinti, kodėl socialiniai judėjimai šiuo metu kyla išsivysčiusiame 

Vakarų pasaulyje: kovojama už žmogaus teises į privatumą, asmeninio gyvenimo 

apsaugą, kultūrinio (etninio, ideologinio, politinio ir kt.) tapatumo išsaugojimą, 

tačiau tai negali paaiškinti judėjimų, kylančių Lotynų Amerikoje. Šių judėjimų pagrindinis 

reikalavimas – teisė į žemę ir pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimas. 

Išteklių mobilizacijos prieiga teigia, kad judėjimų sėkmė priklauso nuo to, kokie ištekliai 

jiems prieinami. Taigi kolektyvinis veiksmas atsiranda įvertinus sąnaudas ir 

tikėtiną naudą, jis gerokai veikiamas turimų išteklių (Della Porta, 2006, p. 14). Ši teorija 

pirmoji, kuri padeda atsakyti į klausimus, kada kyla socialiniai judėjimai ir kodėl 

vieni yra sėkmingesni už kitus. Pasak išteklių mobilizacijos teorijos pradininkų 

J. D. McCarthy ir M. N. Zald, nusivylimas padėtimi nebūtinai skatina kilti socialinius 

judėjimus. Tai yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Neužtenka tik struktūrinių konfliktų 

ar įtampos. Kad kiltų socialiniai judėjimai, būtinos tam tikros aplinkybės. Kolektyviniai 

veiksmai priklauso nuo potencialių dalyvių gyvenimo situacijos, jų turimų 

įsipareigojimų (darbui, šeimai, išsilavinimo siekimo, kas gali slopinti norą dalyvauti 

judėjime), socialinės paramos, sąnaudų ir esamų išteklių (McCarthy, Zalds, 2001, 

p. 536). Svarbiausias elementas yra pastarasis. 

Judėjimui būtini ištekliai yra įvairūs. Juos galima skirstyti į dvi pagrindines grupes – 

materialiuosius ir nematerialiuosius. Materialieji ištekliai yra pinigai, infrastruktūra, žmo- 

38


nių darbo jėga, komunikacijos priemonės ir kt. Nematerialieji yra teisėtumas, ištikimybė, 

valdžia, moraliniai įsipareigojimai, solidarumas (Jenkins, 1981, p. 117). Nuo turimų išteklių 

pobūdžio ir tipo priklauso, kokią taktiką pasirinks socialinis judėjimas ir kokią įtaką jis 

darys politinei bei socialinei sistemai (McCarthy, Zalds, 1987, p. 1212–1241). 

Ši teorija pabrėžia ir išorinės paramos svarbą. Teigiama, kad yra daug didesnė tikimybė, 

jog judėjimai pasieks savo tikslus, jeigu juos parems platesni visuomenės sluoksniai. 

Pavyzdžiui, daug labiau tikėtina, kad reformistiniai judėjimai įgyvendins savo reikalavimus, 

jeigu juos palaikys ekonominis ir politinis elitas (Oberschall, 1973). 

Ši teorija, skirtingai nuo kitų aptartųjų, atskleidžia kelis labai svarbius kriterijus, 

kurie gali paaiškinti socialinių judėjimų atsiradimą. Ji analizuoja ne kodėl, bet kaip 

kyla socialiniai judėjimai. Taigi, ar judėjimas kils ar ne, priklauso nuo keleto priežasčių. 

Pirmiausia turi būti nepasitenkinimas esama situacija (tą pabrėžė ir kitos teorijos). 

Tačiau vien nusivylimo padėtimi neužtenka. Reikia, kad žmonės turėtų pakankamai 

materialinių ir nematerialinių išteklių. Labai svarbi ir parama iš išorės, t. y. parama tų, 

kurie nedalyvauja pačiame judėjime, bet pritaria jo siekiams. Idealiu atveju tai būtų ir 

tarptautinė parama iš kitų valstybių vyriausybių, nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų, 

socialinių judėjimų ir kt. Vis dėlto ši teorija per daug susitelkia ties finansinių 

išteklių svarba ir nepaaiškina, kokią įtaką daro valstybėje susiklosčiusi situacija, ar ji 

yra vienas iš lemiamų veiksnių, kodėl socialinis judėjimas atsiranda konkrečiu metu. 

Politikos proceso teorija apima veiksnius, kurie aptariami ir išteklių mobilizacijos 

teorijoje bei ją papildo kitais veiksniais, tokiais kaip valstybėje egzistuojanti situacija, 

t. y. susiklosčiusios politinės galimybės (Meyer, 2004, p. 126). Politikos proceso teorija 

susitelkia ties trimis esminiais aspektais: judėjimų dalyvių sąmoningumas, organizacinė 

struktūra ir politinės galimybės. Pastarosioms skiriamas didžiausias dėmesys. 

Pirmasis politikos proceso teorijos bruožas – judėjimų dalyvių sąmoningumas – turi 

daug bendro su marksizmo teorija. Manoma, kad viena būtinų sąlygų, kad kiltų judėjimas, 

yra neigiamas situacijos suvokimas. Tai reiškia, kad žmonės pirmiausia turi 

jausti, kad egzistuojanti sistema yra neteisinga. Tai pagrindinė motyvacija ir prielaida 

judėjimui atsirasti. Tačiau skirtingai nei marksizmo teorija, politinio proceso prieiga 

pabrėžia, kad nepasitenkinimo esama situacija nepakanka. 

Organizacijos struktūros elementas perimtas iš išteklių mobilizacijos teorijos. Teigiama, 

kad judėjimui kilti reikia stiprių ir charizmatiškų lyderių bei pakankamų išteklių. Be 

išteklių ir lyderių, kurie inicijuotų judėjimą, realių rezultatų pasiekti neįmanoma. 

Esminė politinių procesų teorijos dalis – politinės galimybės, kurių bendras apibūdinamas 

pateiktas S. Tarrow darbe „Power in Movement“. Autorius teigia, kad politinių 

galimybių struktūros yra „pastovi, tačiau nebūtinai nuolatinė, ilgalaikė ar formali politinė 

aplinka, kuri leidžia pasireikšti įvairioms kolektyvinėms iniciatyvoms, suteikdama 

vilties joms būti sėkmingoms ar ne“ (Tarrow, 1994, p. 85). Taigi politinės galimybių 

struktūros yra rėmai, kurie leidžia arba kliudo pasireikšti socialiniams judėjimams. 

Skirtingi autoriai linkę akcentuoti skirtingus politinių galimybių elementus. Tačiau 

apibendrinus išryškėja keletas esminių momentų. Pirmiausia tai politinis režimas ar 

sistema, t. y. politinės taisyklės, kurios palengvina arba apsunkina mobilizaciją. Labai 

uždaros struktūros represuoja socialinius judėjimus ir jie arba iš viso nesusiformuoja, 

arba, jeigu ir pavyksta mobilizuotis, jie tampa neveiksmingi ir greitai išnyksta. Jeigu 

39


struktūros yra labai atviros, tai socialiniai judėjimai yra asimiliuojami ir vėlgi pranyksta. 

Socialiniams judėjimams susiformuoti ir išlikti palankiausios yra saikingai represyvios 

struktūros, kurios leidžia egzistuoti socialiniams judėjimams, bet ne iš karto pritaria 

jų reikalavimams (Foveraker, 1995, p. 19). 

Antra svarbi politinių galimybių dalis yra sąjungininkai. Socialinio judėjimo pasiekti 

rezultatai labai priklausys nuo to, ar jį remia vietinės ir tarptautinės jėgos bei kiti judėjimai. 

Trečia, judėjimo atsiradimas priklauso ir nuo politinio elito pozicijos. Kuo labiau 

elitas susiskaldęs ir neturi vieningos pozicijos, tuo didesnė tikimybė, kad judėjimas 

bus sėkmingas ir bent jau iš dalies pasieks savo tikslus. 

Taigi, remiantis politikos proceso teorija, galima teigti, kad socialinio judėjimo kilimą 

nulemia neigiamas situacijos suvokimas, lyderių iškilimas ir išteklių prieinamumas 

bei politinių galimybių susidarymas, t. y. politinio režimo pokyčiai, sąjungininkų 

iškilimas ir elito pozicija. Politikos proceso teorijos pagrindinis privalumas: ji atskleidžia, 

kad neužtenka pasitenkinti esama situacija ir pakankamais ištekliais judėjimui 

kilti, reikia, kad valstybėje būtų susiklosčiusi tinkama politinė situacija. Kad kiltų 

veiksmingi socialiniai judėjimai, galintys siekti savo tikslų ir bent jau iš dalies juos 

patenkinti, turi būti visi trys komponentai. 

3. Socialinių judėjimų atsiradimo Lotynų Amerikoje priežastys 

Lotynų Amerikoje šiuo metu kilo socialinių judėjimų banga. 9-ojo dešimtmečio 

pradžioje susiformavo Zapatista (isp. Ejército Zapatista de Liberación Nacional – 

EZLN) judėjimas Meksikoje, Chiapas valstijoje. Panašiu laikotarpiu kilo Bežemių 

judėjimas Brazilijoje (port. Movimento dos Trabalhadores Rurais Sem Terra), 10-ojo 

dešimtmečio viduryje Argentinoje – Bedarbių judėjimas (isp. Piqueteros). Pradėjo 

telktis čiabuviai Bolivijoje. Jie įkūrė Pachakutik čiabuvių judėjimą (isp. Movimiento 

Indígena Pachakutik), Čilėje stebima Mapuche genties konsolidacija, savo organizacijas 

kuria čiabuviai ir Centrinėje Amerikoje – Gvatemaloje bei kitose valstybėse. Klausimas, 

kodėl būtent šiuo laikotarpiu atsirado tiek judėjimų Lotynų Amerikoje, akademinėje 

bendruomenėje keliamas dažnai. Tačiau retai kada pateikiama išsami šios situacijos 

analizė. Socialinių judėjimų kilimą nulėmė įvairių išorės ir vidaus veiksnių derinys 

– nepasitenkinimas esama situacija, lyderių iškilimas, naujų technologijų plėtra, 

autoritarinių režimų žlugimas, pasikeitusi bažnyčios pozicija, išaugęs antropologų dėmesys 

čiabuviams, nevyriausybinių organizacijų tinklų kūrimasis. 

3.1. Neigiamas esamos situacijos suvokimas 

Nepasitenkinimas esama situacija yra dažniausiai pateikiama priežastis, kodėl Lotynų 

Amerikoje kilo čiabuvių gyventojų socialinių judėjimų banga. Lotynų Amerikoje 

šiuo metu daugiau kaip 50 milijonų gyventojų yra indėnai. Tai yra apie 10 % visos 

regiono populiacijos. Daugiausia jų yra Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Gvatemaloje ir 

Meksikoje (Hall, Patrinos, 2005, p. 2). Šiose valstybėse gyvena apie 90 % visų regiono 

čiabuvių (Peyser, Chackiel, 1994). Vietiniai gyventojai ne visada sudaro valstybės 

gyventojų mažumą. Bolivijoje ir Gvatemaloje jų populiacija yra didesnė nei 50 %. 

40


Visoje Lotynų Amerikoje vyrauja skurdas ir socialinė atskirtis, tačiau šios tendencijos 

ypač ryškios tarp vietinių gyventojų. Pavyzdžiui, Gvatemaloje ir Bolivijoje daugiau 

kaip pusė populiacijos gyvena skurde, tačiau situacija dar blogesnė tarp vietinių 

gyventojų – du trečdaliai jų skursta, Ekvadore – net 87 %, Meksikoje – 80 %. Indėnai 

daugiausia gyvena kaimo vietovėse, kur nėra sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių 

paslaugų infrastruktūrų, jos sutelktos miestuose. 

Čiabuvių bendruomenėse yra aukštesni mirtingumo rodikliai, trumpesnė vidutinė gyvenimo 

trukmė. Apskritai indėnų situacija yra blogesnė visose gyvenimo srityse, palyginus 

su metisais ar baltaisiais valstybės gyventojais. Pavyzdžiui, Bolivijoje metisų vaikai 

mokyklą lanko vidutiniškai 10 metų, tuo tarpu indėnai – tik šešerius metus, Gvatemaloje – 

atitinkamai 6 ir 3 metus. Dar didesni skirtumai yra aukštesnėse mokslo pakopose. Panaši 

situacija yra ir sveikatos apsaugos sektoriuje. Čiabuviai turi mažiau galimybių naudotis 

pagrindinėmis sveikatos apsaugos paslaugomis, tai ypač ryšku tarp moterų ir vaikų (Hal, 

Patrinos, 2005). Didžiulė atskirtis tarp metisų bei indėnų ir darbo sektoriuje. Už tą patį 

darbą čiabuviai vidutiniškai gauna 42 % mažiau. Dalis šio skirtumo gali būti panaikinta 

investuojant į žmogaus gebėjimus, įgūdžius, rengiant apmokymus ir pan. (Hal, Patrinos, 

2005). Didžiausius skirtumus lemia diskriminuojantis požiūris į čiabuvius. 

Kita problema, susijusi su Lotynų Amerikos indėnais, yra jų gyvenamos teritorijos. 

Žemė indėnams – tai ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir jų pasaulėžiūros bei pasaulėjautos 

centras, ji yra gyvenimo pagrindas, ryšys su protėviais ir dievybėmis. Todėl, kai 

XX a. 9-ajame dešimtmetyje įsibėgėjo neoliberalios reformos ir prasidėjo žemės privatizacija 

2 , kilo masinių protestų banga. 

Indėnų gyvenamose teritorijose sutelkta nemažai gamtos išteklių: gėlo vandens, 

naftos, gamtinių dujų, anglies ir kt., todėl jos yra labai svarbios valstybėms. Vyriausybės, 

dažnai net nepasitarusios su vietos bendruomenėmis ir taip pažeisdamos Tarptautinės 

darbo organizacijos Konvenciją nr. 169, kuri teigia, kad prieš imantis spręsti bet 

kokius klausimus, susijusius su vietos bendruomenėmis, būtina su jomis pasitarti, imasi 

spręsti, kaip geriausia šiuos išteklius naudoti (Crain, 2002, p. 7). Dažniausiai jie privatizuojami 

ir juos pradeda valdyti tarptautinės korporacijos. Teritorijos pradedamos 

niokoti, o vietiniai gyventojai priversti palikti šimtmečiais gyventas teritorijas. 

Taigi čiabuvių judėjimai regione kilo dėl vyraujančios neteisybės, didelių skurdo 

mastų, neišplėtotos infrastruktūros, neišspręsto žemės nuosavybės klausimo ir kt. Tačiau 

vien nepasitenkinimo esama situacija nepakako. Kad regione kiltų judėjimų banga, 

turėjo susiklostyti ir kitos būtinos aplinkybės. 

2 Devintajame dešimtmetyje visoje Lotynų Amerikoje pradėta krypti į rinkos ekonomiką, sumažintos subsidijos 

žemdirbiams, panaikintos įvairios lengvatos. Tačiau svarbiausias momentas buvo žemės privatizacija. Tai 

sulaukė daug atgarsių visose valstybėse. 1992 m. Meksikoje panaikinta bendrai valdoma žemė – ejidos, Argentinoje 

cukraus perdirbimo bendrovė privatizavo Toba bendruomenės žemę, naftos bendrovės vykdo tyrimus 

Peru indėnų gyvenamose teritorijose be jų sutikimo, Bolivijoje privatizuoti gėlo vandens šaltiniai ir kt. 

41


3.2. Išteklių prieinamumas 

Viena priežasčių, kodėl pradėjo formuotis ir sustiprėjo indėnų judėjimai Lotynų 

Amerikoje – išteklių prieinamumas ir stiprių lyderių iškilimas. Chrestomatinis pavyzdys 

yra vieno pirmųjų čiabuvių judėjimų – Zapatista lyderis Marcos. 

Tikroji Marcos tapatybė neatskleista. Manoma, kad jis – buvęs universiteto filosofijos 

dėstytojas Rafael Sebastian Guillen. Tačiau jis pats neigia bet kokius įtarimus ir 

teigia, kad jo asmenybė nėra svarbi. Svarbu tai, už kokias idėjas kovoja. Būtent jis ir 

buvo Zapatista judėjimo iniciatorius, atkreipęs vietinės ir tarptautinės bendruomenės 

dėmesį į čiabuvių situaciją. 

9-ojo dešimtmečio pradžioje Marcos persikėlė gyventi į Chiapas valstijos džiungles ir 

pradėjo kovoti už čiabuvių teises. 1983 m. jis ir dar trys indėnai bei trys metisai džiunglėse 

įkūrė Zapatista judėjimą. Marcos buvo tas žmogus, kuris ėmėsi konkrečių veiksmų ir paskatino 

čiabuvius telktis. Jis iki šiol yra Zapatista atstovas, kalba su žiniasklaida, perduoda 

judėjimo pranešimus, tačiau nepriima sprendimų. Jie priimami kolektyviai. 

Piquetero judėjimą Argentinoje pradėjo ir jam kryptį davė keletas lyderių – Nedirbančių 

darbininkų sąjungos (isp. Unión de Trabajadores Desocupados – UTD) įkūrėjas Jaun 

Nievas ir vadovas José „Pepino“ Fernández, Nedirbančių darbininkų koordinacijos (isp. 

Coordinadora de Trabajadores Desocupados – CTD) įkūrėjas José „Pepe“ Barraza. Bolivijos 

čiabuvių judėjimas nebūtų toks stiprus ir kryptingas, jeigu ne Evo Morales iškilimas, 

o Venesuelos socialinis judėjimas būtų neįmanomas be Hugo Chávez. 

Ne tik stiprių lyderių iškilimas, bet ir naujų technologijų plėtra užtikrino, kad socialiniai 

judėjimai bus veiksmingi. Hans Magnus Enzensberg dar 1970 m. teigė, kad 

„pirmą kartą istorijoje žiniasklaida suteikia galimybę masiniam dalyvavimui socialiniame 

procese, kurio praktinės priemonės yra pačių žmonių rankose“ (Enzensberg, 

2000, p. 52). Būtent žiniasklaidos priemonėmis ir internetu pasinaudojo socialiniai 

judėjimai, kad pasiektų savo tikslus. 

Zapatista išnaudoja įvairias žiniasklaidos priemones. Iškart po sukilimo, 1994 m. 

sausio 1 d., Zapatista paskelbė savo pirmąją Lacandona džiunglių deklaraciją. Tada į 

Chiapas iš įvairių pasaulio dalių plūstelėjo žurnalistai, besidomintys, kas vyksta šioje 

pietinėje Meksikos valstijoje. Prasidėjo debatai radijuje ir televizijoje, kas yra zapatistos, 

kodėl jie sukilo būtent dabar, iš kur atsirado ir pan. Netrukus diskusijos persikėlė 

ir į internetinę erdvę. Zapatista pranešimai platinami įvairiose interneto svetainėse, 

kurios susijusiose su čiabuviais, kova su neoliberalizmu, globalizacija. Palaikymo organizacijos 

pradėjo kurti internetinius puslapius įvairiomis kalbomis, specialiai dedikuotus 

Zapatista kovai. Puikiai išnaudota internetinė erdvė yra viena iš priežasčių, kodėl 

Zapatista judėjimas sustiprėjo ir iki šiol kovoja už savo tikslus. 

Naujosios technologijos buvo svarbios visiems kylantiems socialiniams judėjimams. 

Būtent jos užtikrino, kad judėjimų keliami reikalavimai bus išgirsti nacionalinėse 

vyriausybėse ir tarptautiniu mastu. Iš dalies jų dėka šiandien pradedama kalbėti 

apie besiformuojantį čiabuvių žmogaus teisių režimą. 3 Taigi socialiniai judėjimai Lo- 

3 Plačiau apie besiformuojantį čiabuvių teisių režimą skaitykite: Barelli, M. (2010). The Interplay between 

Global and Regional Human Rights Systems in the Construction of the Indigenous Rights Regime. 

Human Rights Quarterly, vol. 32, no. 4: 951–979. 

42


tynų Amerikoje kilo dėl to, kad tuo metu buvo pakankamai daug judėjimams būtinų 

išteklių: iškilo charizmatiški ir organizuoti lyderiai, paplito naujosios technologijos. 

3.3. Politinių režimų pokyčiai 

Svarbus veiksnys buvo pasikeitusios politinės aplinkybės. Iki 8-ojo dešimtmečio 

pabaigos – 9-ojo dešimtmečio pradžios Lotynų Amerikoje vyravo autoritariniaimilitaristiniai 

režimai, kurie ignoravo ir marginalizavo žmones, kalbėjusius vietinėmis 

kalbomis, neturėjusius struktūruoto aparato, kaip pateikti savo reikalavimus (Spanakos, 

2011, p. 15). Apskritai tokie režimai represavo bet kokią nuomonę ar veiksmą, 

kuris neatitiko oficialios režimo pozicijos. 

Scott Mainwaring, Daniel Brinks ir Aníbal Pérez-Liňán 2000 m. suklasifikavo Lotynų 

Amerikoje 1945–1999 m. vyravusius režimus į autoritarinius, iš dalies demokratinius 

ir demokratinius. Jų gauti tyrimo rezultatai pateikiami 1 lentelėje. 4 

Lotynų Amerikos valstybių režimai 

1 lentelė 

Valstybė Metai Režimo tipas Valstybė Metai Režimo tipas 

Argentina 1976–1982 Autoritarinis Ekvadoras 1970–1978 Autoritarinis 

1983–1999 Demokratinis 1979–1999 Demokratinis 

Bolivija 1964–1981 Autoritarinis Gvatemala 1945–1985 Autoritarinis 


Brazilija 1964–1984 Autoritarinis Meksika 1945–1987 Autoritarinis 

1985–1999 Demokratinis 1988–1999 Iš dalies 

demokratinis 

Čilė 1973–1990 Autoritarinis Nikaragva 1945–1983 Autoritarinis 


Šaltinis: lentelė sudaryta, remiantis Mainwaring, S., Brinks, D., Pérez-Liňán, A. tyrimu „Classifaying 

Political Regimes in Latin America, 1945–1999“. Prieiga internetu: 

http://kellogg.nd.edu/publications/workingpapers/WPS/280.pdf [žiūrėta: 2010 01 16] 

Matyti, kad daugelyje Lotynų Amerikos valstybių pasikeitė politiniai režimai – iš 

autoritarinių pereita prie iš dalies demokratinių ar demokratinių. Galima kelti hipotezę, 

kad tai turėjo labai didelės įtakos socialinių judėjimų kilimui. Visose lentelėse pavaizduotose 

valstybėse, pasikeitus režimui, sustiprėjo socialiniai judėjimai, reikalaujantys 

suteikti daugiau teisių čiabuviams, inicijuojantys multietninių, multikultūrinių ir multilingvistinių 

valstybių kūrimąsi. 

1973–1990 m. Čilėje buvo įsigalėjusi Augusto Pinocheto diktatūra. Ši era valstybėje 

pažymėta gausiais žmogaus teisių pažeidimais, represijomis, masinėmis žudynėmis, 

kankinimais. Autoritarinis režimas turėjo didelių pasekmių ir čiabuviams valstybės 

gyventojams. Didžiausia Čilės čiabuvių populiacija Mapuche indėnai, kurie sudaro 

apie 10 proc. valstybės gyventojų, smarkiai nukentėjo A. Pinocheto valdymo metu: 

visa jų žemė buvo privatizuota turtingų žemvaldžių ir užsieniečių. Taigi indėnai išva- 

4 Lentelė sudaryta, remiantis tyrimo rezultatais. Ji neapima visų gautų duomenų. Čia pateikiami tik šiam tyrimui 

svarbūs rezultatai, t. y. lentelėje peikiamos tos valstybės, kuriose kilo ar formuojasi socialiniai judėjimai. 

43


ryti iš žemių, kuriose gyveno ilgus šimtmečius. Mapuche indėnų lyderiai paskelbti 

kairiaisiais ir nuolat persekiojami bei kankinami. Manoma, kad 300 Mapuche indėnų 

buvo nužudyti arba dingo A. Pinocheto diktatūros metu (Human Rights Documentation 

Center). Politinis čiabuvių lyderių persekiojimas turėjo didžiulės įtakos. Represijų 

baimė privertė indėnus išsižadėti savo kultūros ir asimiliuotis (Contesse Singh, 2006, 

p. 141). Tai nebuvo vienintelės priemonės, kuriomis slopintas čiabuvių gyventojų aktyvumas. 

A. Pinochetas priėmė net keletą įstatymų, kuriuose teigta, kad Čilėje nėra 

čiabuvių gyventojų, čia gyvena tik čiliečiai (Detlef, Munoz, 2003, p. 24). Toks čiabuvių 

tapatumo ignoravimas dar labiau pablogino indėnų padėtį. 

Mapuche indėnų situacija teoriškai pradėjo gerėti pasikeitus politiniam valstybės 

režimui, t. y. 1990 m. perrinkus valdžią. Prasidėjęs demokratizacijos procesas įtvirtino 

ir įteisino čiabuvių reikalavimus (Contesse Singh, 2006, p. 131). 1993 m. priimtas čiabuvių 

įstatymas, kuris pripažino indėnų genčių egzistavimą, laidavo jų apsaugą ir skatino 

vystymąsi. Priimtas aktas užtikrino, kad indėnai negali būti priversti išsikraustyti 

iš savo gyvenamų teritorijų. Tačiau ši pažanga buvo labiau teorinė nei praktinė. Mapuche 

indėnai taip ir liko skurdžiausia visuomenės dalis. 

Pasikeitęs režimas neišsprendė visų čiabuvių problemų. Stiprėjant neoliberalizmui 

ir globalizacijai, čiabuviams kyla naujų problemų: per Mapuche gyvenamas žemes 

tiesiami geležinkeliai, keliai, kertami miškai, statomos galingos elektrinės ir kt. Liko 

neišspręstas žemės, kuri privatizuota A. Pinocheto laikais, grąžinimo klausimas. Dėl 

šių priežasčių pradėjo didėti indėnų, ypač Mapuche genties, aktyvumas. Jie pradėjo 

burtis į organizacijas, organizuoti streikus ir mitingus, reikalaudami savo teisių. 

Čilės situacija puikiai iliustruoja, kad pasikeitus režimui suaktyvėja socialiniai judėjimai. 

Taip pat įrodo, kad geriausia terpė socialiniams judėjimams kilti yra iš dalies 

atviri režimai. Viena vertus, Čilėje pripažintos indėnų gentys ir suteikta tam tikrų savivaldos 

užuomazgų, kita vertus, daugybė jų reikalavimų kol kas neišgirsti. 

Panaši situacija susiklostė ir Meksikoje. Šioje valstybėje autoritarinis režimas gyvavo 

nuo 1945 m. iki 1987 m. Meksikoje, skirtingai nei Čilėje, čiabuvių įvairovė kur 

kas didesnė. Oficialiai pripažįstama, kad šioje valstybėje gyvena 62 indėnų tautos, kurios 

kalba skirtingomis kalbomis. Visos jos nukentėjo autoritarinio režimo laikotarpiu. 

Čiabuvių padėtis Meksikoje ne tokia pati kaip Čilėje. Autoritarinis režimas indėnų nepersekiojo, 

nekalino, jie patyrė kitokią režimo priespaudą – bandyta spręsti neturtingiausių 

žemdirbių problemas: subsidijomis, žemės skyrimu ir kitomis priemonėmis siekta didinti 

gerovę. Tuo tarpu indėnai buvo lyg ir pamiršti. Kad galėtų pasinaudoti valstybės skiriama 

parama, indėnai pradėjo tapatintis su žemdirbiais, buvo linkę asimiliuotis. 

Situacija ėmė keistis 9-ojo dešimtmečio viduryje. Viena vertus, pradėjo keistis režimas, 

prasidėjo valstybės demokratizacija, kita vertus, valstybę apėmė ekonominė 

krizė, kuri dar labiau pablogino čiabuvių situaciją, buvo panaikintos ejidos 5 ir subsidijos. 

Susiklosčiusios tokioms aplinkybėms, Meksikoje pradėjo kilti socialiniai judėjimai. 

1994 m. sausio 1 d. Zapatista paskelbė karą Meksikos vyriausybei ir pareiškė, 

kad pradeda kovoti su globalizacija, vykdyti neoliberalų politikos kursą, paskelbė karą 

išnaudojimo sistemai. 

5 Ejidos įteisintos po Meksikos revoliucijos 1917 m. priimtoje konstitucijoje. Tai bendruomenės valdomos 

žemės, kurios negalima parduoti, tik paveldėti, plotai. Tai ne asmeninė, bet kolektyvinė nuosavybė. 

44


Ekvadore susiklostė panaši situacija. Autoritarinis režimas nuverstas 1977 m. Režimui 

laisvėjant, pradėjo formuotis čiabuvių socialiniai judėjimai. Jų aktyvumas ypač 

išaugo 9-ajame dešimtmetyje: 1986 m. susiformavo Ekvadoro čiabuvių tautybių konfederacija 

(isp. Confederación de las Nacionalidades Indígenas del Ecuador), sujungusi 

daugelį indėnų genčių, ji save tapatina su daugianacionaline organizacija (Jameson, 

2011, p. 65). Pagrindinis jų keliamas reikalavimas yra Ekvadoro, kaip daugianacionalinės 

valstybės, pripažinimas ir sukūrimas. Šis judėjimas darė labai didelę įtaką 

2008 m. priimant naują valstybės konstituciją. 6 

Meksikos ir Ekvadoro situacija, kaip ir Čilės, puikiai telpa į Politinio proceso teorijos 

rėmus. Pasikeitus politiniam režimui, Meksikoje ir Ekvadore pradėjo formuotis 

socialiniai čiabuvių judėjimai. Tačiau situacijos negalima įvardyti kaip visiškai demokratinės: 

aptinkama daug rinkimų tvarkos pažeidimų, čiabuvių teisės įgyvendinamos 

tik teoriškai, ne praktiškai. Panašūs procesai vyko ir vyksta Gvatemaloje, Bolivijoje, 

Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Paragvajuje ir kitose valstybėse. Taigi pasikeitęs 

valstybės režimas, prasidėjusi demokratizacija buvo viena iš aplinkybių, sudariusi sąlygas 

kilti socialiniams judėjimams Lotynų Amerikoje. 

3.4. Stiprių sąjungininkų iškilimas 

Kita priežastis buvo stiprių sąjungininkų iškilimas. Galima išskirti keletą jų – tai 

pasikeitusi bažnyčios pozicija ir Iš(si)laisvinimo teologijos susiformavimas, antropologų 

požiūris, augantis tarptautinis palaikymas. 

Didžiausią įtaką padariusi sąjungininkė buvo bažnyčia ir susiformavusi nauja 

Iš(si)laisvinimo teologija. Taigi pirmą kartą nuo žemyno užkariavimo bažnyčia ėmėsi 

ne griauti tai, kas buvo sukurta čiabuvių, bet juos palaikyti ir ginti jų teises. Ir anksčiau 

pasitaikydavo atvejų, kai bažnyčios atstovai stodavo čiabuvių pusėn, tačiau tai buvo 

daugiau pavieniai atvejai, o ne dominuojanti situacija. O nuo XX a. antrosios pusės 

bažnyčia regione tapo pagrindine čiabuvių sąjungininke. Tai nulėmė pasikeitusi situacija 

katalikų pasaulyje – 1962–965 m. įvykęs Vatikano II susirinkimas ir 1968 m. Lotynų 

Amerikos vyskupų konferencija Medellín mieste (Kolumbija). 

Vatikano II susirinkime, be kitų dalykų ir priimtų sprendimų, skatinta permąstyti 

ganytojišką bažnyčios misiją konkrečiame kontekste, t. y. teigta, kad bažnyčia, jos 

veikla turi prisiderinti prie konkrečios situacijos. Vatikano II susirinkimo atgarsis buvo 

1968 m. prasidėjusi Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencija, kurioje aptarti Susirinkimo 

rezultatai ir siekta Bažnyčią atvesti į XX a. Ši konferencija davė pradžią 

Iš(si)laisvinimo teologijai. Naujoji teologija kilo kaip reakcija į vyraujančią socialinę 

nelygybę, skurdą, žmogaus teisių pažeidimus regione. Pagrindinė teologijos idėja – 

turi būti atkurtas socialinis teisingumas. Ši teologija teikia „pirmenybę vargšams“. Tai 

reiškia, kad bažnyčia susivienija su skurstančiais gyventojais ir siekia spręsti jų problemas. 

Skurdas suvokiamas kaip galios ir žmonių gobšumo pasekmė. Šios teologijos 

praktikų teigimu, pasaulyje turi būti suformuota nauja tvarka, pagrįsta ekonominiu 

teisingumu, lygybe, tarpusavio pagalba, ekologine darna ir Dievo meile. Taigi remian- 

6 Plačiau skaitykite: Becker, M. (2011). Correa, Indigenous Movements, and the writing of a New Constitution 

in Ecuador. Latin American Perspectives, vol. 38, issue 1: 47–62. 

45


tis Iš(si)laisvinimo teologija, Bažnyčia 8-ajame dešimtmetyje pakeitė savo požiūrį į 

čiabuvius ir pradėjo vykdyti jiems palankią veiklą. 

Remiantis Iš(si)laisvinimo teologija, pradėti rengti katechetai, vėliau apsigyvenantys 

čiabuvių bendruomenėse ir skleidžiantys ne tik religiją, bet ir mokantys vietos gyventojus 

rašyti, skaityti, skaičiuoti ir pan. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, manoma, 

kad šiuo metu yra apie 160 000 misionierių, kurie dirba čiabuvių apgyvendintose 

vietovėse (Martí i Puig, 2010, p. 78). Religinių lyderių buvimas regionuose skatina 

įvairių etninių organizacijų kūrimąsi ir palengvina bendravimą su valstybinėmis institucijomis. 

Bažnyčios pareigūnai padeda čiabuviams spręsti įvairius kylančius konfliktus 

su vietos ar valstybine valdžia. Taigi Bažnyčia ėmėsi ne tik aktyvios čiabuvių švietimo 

veiklos, bet ir tarpininkavimo, skatinimo. Tai ne vienintelis būdas, kuriuo siekiama 

aktyvinti čiabuvius. 

Bažnyčia padeda čiabuviams vienytis. 1974 m. spalio 13–15 d. San Cristobal de las 

Casas miesto (Meksika, Chiapas valstija) vyskupas Samuel Ruíz García suorganizavo 

Pirmąjį čiabuvių kongresą Lotynų Amerikoje. Šiame kongrese čiabuvių atstovai savo 

gimtosiomis kalbomis apibūdino indėnų situaciją, akcentavo neišspręstas žemės nuosavybės, 

švietimo, sveikatos sistemos, kitas problemas (Cleary, 2009, p. 14). Kongresas 

tapo svarbiausiu atspirties tašku, kuris suteikė pirmą per penkis šimtus metų progą 

čiabuviams susivienyti ir viešai išsakyti savo problemas. Tai buvo esminis lūžis, toliau 

vyko čiabuvių mobilizavimasis, atsirado socialiniai judėjimai, kelti reikalavimai vyriausybėms. 

Teigiama, kad Pirmasis čiabuvių kongresas įkvėpė vieną žymiausių čiabuvių 

judėjimų pasaulyje – Zapatista judėjimą Meksikos pietuose. Jis paskatino ir kitus 

čiabuvių judėjimus visame regione. Akivaizdu, kad kongresas įkvėpė aktyvius 

valstybės piliečius, kurie pradėjo kovoti už savo teises. 

Bažnyčia suvaidino nemažą vaidmenį čiabuviams mobilizuojantis ir atgimstant, tačiau 

ji buvo ne vienintelis sąjungininkas. Didelės įtakos socialiniams judėjimams turėjo ir antropologai. 

Antropologų domėjimasis čiabuviais ypač išaugo 8-ojo dešimtmečio pradžioje. 

Antropologų, kilusių iš Lotynų Amerikos regiono, grupė, remiama Ciūricho universiteto ir 

Bažnyčių pasaulio tarybos (angl. World Council of Churches), 1971 m. sausio 25–30 d. 

Barbadose surengė Etninių konfliktų Pietų Amerikoje simpoziumą, kuriame paskelbė 

Barbadoso deklaraciją. Joje jie įsipareigojo remti indėnų išsilaisvinimo judėjimus. Deklaracijoje 

teigiama, kad Lotynų Amerikos valstybėse vis dar vyrauja kolonijinė santvarka, 

kurioje čiabuviai patiria didžiulę priespaudą – naikinamos čiabuvių kultūros, kalbos, privatizuojama 

žemė, kurioje ilgus šimtmečius gyveno indėnų gentys, indėnai priversti migruoti 

ir pan. Taigi valstybės tinkamai neužtikrina esminių čiabuvių teisių. Susiklosčius tokioms 

aplinkybėms, antropologai įsipareigojo padėti čiabuviams keliais būdais. Pirmiausia informuoti 

čiabuvius apie juos pačius, suteikti jiems istorinių ir antropologinių žinių, kurios 

labai svarbios kovojant už savo laisves ir teises. Taip pat padėti atskleisti visuomenei, kokia 

tikroji politika vykdoma valstybėje, pademonstruoti kolonijinę valstybių prigimtį (Declaration 

of Barbados, 1971). 

Su Barbadoso deklaracija antropologai įsipareigojo ginti čiabuvių teisę į apsisprendimą 

(Engle, 2010, p. 55). Tai buvo labai radikalus žingsnis. Daugiausia deklaracijoje 

kalbama apie kultūrinį apsisprendimą – teisę išsaugoti savo kultūrą, propaguoti tradicijas 

ir pan. Joje neminima autonomija ar suvereniteto siekis, tačiau tai padarė didžiulę 

46


įtaką čiabuvių kovoje už savo teises. Pasak Alison Brysk, „čiabuvių judėjimai prasidėjo 

1971 m. su antropologų konferencija Barbadose, kuri suteikė galimybę čiabuviams 

siekti apsisprendimo teisės bei dalyvauti politikoje“ (Brysk, 2007, p. 37). Taigi deklaracija 

laikoma vienu pagrindinių šaltinių, paskatinusių Lotynų Amerikoje indėnų socialinių 

judėjimų atsiradimą. 

1977 m. surengtas antrasis Barbadoso suvažiavimas, kuriame jau dalyvavo ne tik 

antropologai, bet ir čiabuvių atstovai, socialinių judėjimų lyderiai. Tai parodė, kad 

antropologai ir indėnų atstovai nusprendė aktyviai veikti kartu, kovodami už čiabuvių 

išlaisvinimą. 1993 m. surengtas trečiasis Barbadoso grupės susitikimas, kuriame kaip 

ir anksčiau akcentuotas vykdomas čiabuvių genocidas, kultūrų naikinimas, žmogaus 

teisių pažeidimai, žemės privatizavimas, kolonializmas ir kt. (Verese, 2006, p. 38). 

Šiame susitikime pripažinta, kad čiabuvių judėjimai Lotynų Amerikoje jau tapo tarptautinės 

darbotvarkės klausimu. 

Reikšmingas antropologų įnašas į atstovavimą čiabuvių teisėms buvo įvairių publikacijų 

ir monografijų, kurios padėjo geriau suprasti senuosius Lotynų Amerikos gyventojus, 

jų kultūrą, papročius, kalbas ir tai, kodėl svarbu, kad būtų saugomas jų unikalumas, 

leidimas (Martí i Puig, 2010, p. 79). Taigi antropologai padėjo išugdyti pagarbą 

čiabuvių gyvenimo būdui ir atkreipė dėmesį į jų išlikimą. 

Trečiasis sąjungininkas, įkvėpęs socialinius judėjimus, buvo tarptautiniai nevyriausybinių 

organizacijų (NVO) tinklai. Įvairios NVO pradėjo kelti čiabuvių klausimą 

tarptautinėje arenoje. Tokių organizacijų šiuo metu yra nemažai. 1998 m. įkurta organizacija 

„Žmonių globalus veiksmas“ 7 (angl. People’s Global Action) – NVO, kuri 

kovoja su kapitalizmu, globalizacija, neoliberalizmu, pasisako už čiabuvių teises, aplinkosaugą 

ir kt. Organizacijos „Gimtosios planetos“ (angl. Native Planet) tikslas – 

saugoti ir populiarinti čiabuvių kultūras. 1989 m. įsikūrė „Amerikos indėnų teisės sąjunga“ 

(angl. The American Indian Law Alliance) 8 , kuri dirba su čiabuviais ir siekia 

užtikrinti jų žmogaus teises, socialinį teisingumą, palaiko jų kovą už autonomiją. Yra 

ir kitų organizacijų, kurios siekia atkreipti dėmesį į čiabuvių problemas. Daugelis jų 

veikia pasauliniu mastu, kitos koncentruojasi tam tikruose regionuose. Šios organizacijos 

padeda atkreipti pasaulio žmonių dėmesį į čiabuvių problemas. 

Apibendrinant galima teigti, kad didelę įtaką socialiniams judėjimams padarė stiprių 

sąjungininkų iškilimas – Bažnyčia, antropologai ir NVO. Visi jie prisidėjo prie 

čiabuvių problemų įtraukimo į tarptautinę politinę darbotvarkę ir čiabuvių teisių režimo 

formavimosi. 

Išvados 

Paaiškėjo, kad šiandieniniams Lotynų Amerikos socialiniams judėjimams tyrinėti 

labiausiai tinka politikos proceso teorija, kuri akcentuoja keletą svarbių veiksnių – 

neigiamą situacijos suvokimą, išteklius, politinį režimą, sąjungininkus. Nė viena iš 

kitų teorijų neapima visų šių veiksnių. Pavyzdžiui, marksistinė ar funkcionalistinė per- 

7 Plačiau apie šią organizaciją skaitykite: www.nativeplanet.com 

8 Plačiau apie šią organizaciją skaitykite: http://www.ailanyc.org/ 

47


spektyvos, naujųjų socialinių judėjimų ar išteklių mobilizacijos teorijos yra linkusios 

susitelkti ties vienu iš kriterijų, kurių nepakanka Lotynų Amerikos regiono analizei. 

Socialiniai judėjimai Lotynų Amerikoje kilo dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia tai 

nepasitenkinimas esama situacija. Tai buvo būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Taip 

pat turėjo būti užtektinai išteklių, kurie leistų judėjimams atsirasti. Judėjimai kilo tik 

tada, kai atsirado stiprių ir charizmatiškų lyderių, sustiprėjo žiniasklaida ir išplito naujosios 

technologijos, kurios čiabuviams leido informuoti apie save tarptautinę bendruomenę. 

Didelę įtaką turėjo ir politinių režimų pasikeitimas. Laisvėjant sistemoms, 

prasidėjus demokratizacijai, atkreiptas dėmesys į čiabuvių teises, priimti teisiniai aktai, 

kurie pripažino indėnų egzistavimą ir jų teises į apsisprendimą, autonomiją, teisę į 

savo kultūrą, kalbą ir pan. Dar vienas svarbus veiksnys buvo stiprių sąjungininkų iškilimas: 

Bažnyčios pozicijos pasikeitimas, išaugęs antropologų dėmesys ir tarptautinių 

NVO tinklų susikūrimas. Nė vienas šių veiksnių atskirai negalėjo nulemti, kad Lotynų 

Amerikoje kiltų socialiniai judėjimai, tačiau veiksnių derinys ir paskatino 9–10 dešimtmečiais 

regione kilti čiabuvių judėjimus, kurie globalizacijos ir neoliberalizmo 

amžiuje kovoja už savo tapatumo išsaugojimą. 

Literatūra 



Adler Hellman, J. (2008). The Riddle of New Social Movements: Who they are and what the do? In: R. Harris, J. Nef 

(eds.) Capital, Inequality and Power in Latin America. Lanham, MD: Rowman & Littlefield. 

Barelli, M. (2010). The Interplay between Global and Regional Human Rights Systems in the Construction of the 

Indigenous Rights Regime. Human Rights Quarterly, vol. 32, no. 4: 951–979. 

Becker, M., Correa, A. (2011). Indigenous Movements, and the writing of a New Constitution in Ecuador. Latin American 

Perspectives, vol. 38, issue 1: 47–62. 

Blumer, H. (1939). Collective behavior. In: R. E. Park (ed.) An Outline of the Principles of sociology. New York: 

Barnes and Noble. 

Brysk, A. (2000). From Tribal Village to Global Village: Indian Rights and International Relations in Latin America. 

Stanford, CA: Stanford University Press. 

Carrol, W. (1997). Organizing dissent: Contemporary social movements in theory and practice. Toronto: Garamond. 

Cleary, E. L. (2009). How Latin America saved the Sould of Catholic church. New Jesrsey: Paulist Press. 

Contesse Singh, J. (2006). The Rebel democracy: a Look into Relationship between the Mapuche people and the Chilean 

state. Chicano-Latino Law Review. 

Crain, A. M. (2002). Indigenous Land Regularization in Latin America. Prieiga internetu: 

http://www.infoiarna.org.gt/media/file/areas/tierra/documentos/interna/%284%29indigenous%20land%20regularization.pdf 

[2010 01 21]. 

Dalton, R. J., Kuechler, M. (1999). Challenging Political order: New Social Movements in Western Democracy. Oxford 

University Press. 

Declaration of Barbados. Priimta 1971 m. sausio 30 d. Prieiga internetu: 

http://www.nativeweb.org/papers/statements/state/barbados1.php [2010 01 11]. 

Della Porta, D. (2006). Social Movements: An Introduction. Wiley-Blackwell. 

Detlef, E., Munoz, E. (2003). Contemporary Indigenous Movements in Latin America. SR Books. 

Engle, K. (2010). Elusive Promise of Indigenous Development: Rights, Culture, Strategy. Duke University Press books. 

Enzensberg, H. M. (2000). Constituents of a Theory of the Media. In: J. T. Caldwell (ed.) Electronic Media and Tecnoculture. 

New Brunswick: Rutgers University Press. 

Foveraker, J. (1995). Theorizing Social Movements. Pluto Press. 

Hall, G., Patrinos, H. A. 1994–2004. Indigenous Peoples, Poverty, and Human Development in Latin America: Executive summary. 

Prieiga internetu: http://siteresources.worldbank.org/INTLAC/Resources/FinalExecutiveSummary_Eng_May05.pdf [2010 01 20]. 

Jameson, P. K. (2011). The Indigenous Movement in Ecuador. The Struggle for a Plurinational State. Latin American 

Perspectives, vol 38, issue 1. 

48


Jenkins, J. C. (1981). Sociopolitical Movements. The Handbook of Political Behaviour. 

Kornhauser, W. (1959). The Politics of Mass Society. New York: The Free Press. 

Martí i Puig, S. (2010) The Emergence of Ingenous Movements in Latin America and their Impact on the Latin American 

Political Scene: Interpretive Tools at the Local and Global levels. Latin American Perspectives, vol. 37. 

McCarthy, J. D., Zalds, M. N. (1987). Resource Mobilization Theory and Social Movements: A Partial Theory. American 

Journal of Sociology 82(6): 1212– 241. 

McCarthy, J. D., Zalds, M. N. (2001). The Enduring Vitality of the Resource Mobilization Theory of Social Movements. 

Handbook of Sociological Theory. Springer. 

Meyer, S. D. (2004). Protest and Political Opportunities. Annual Reviews, vol. 30. 

Oberschall, A. (1973). Social Conflict and Social Movements. Englewood Cliffs: Prentice-Hall. 

Peyser, A., Chackiel, J. (1994). La Poblacion Indigena en los Censos de America Latina. Estudios Demograficos de 

Pueblos Indigenas, CEPAL. 

Pinochet’s legacy still haunts Mapuche. Human Rights Documentation Center. Prieiga internetu: 

http://www.hrdc.net/sahrdc/hrfquarterly/Jan_march_2002/chile.htm [2010 01 16]. 

Reiter, B. (2011). What’s new in Brazil’s „New Social Movements“? Latin American Perspectives, vol. 38, issue 1. 

Spanakos, A. P. (2011). Citizen Chávez. The State, Social Movements, and Politics. Latin American Perspectives, 

vol. 38, issue 1. 

Tarrow, S. (1994). Power in Movement: Collective Action, Social Movements and Politics. Cambridge University 

Press. 

Verese, S. (2006). Witness to sovereignty: Essays of Indian Movements in Latin America. Oklahoma: The University of 

Oklahoma Press. 

ANALYSIS OF SOCIAL MOVEMENTS IN LATIN AMERICA IN THE 

FRAMEWORK OF POLITICAL PROCESS THEORY 


Summary 

In late 80’s Latin America faced the wave of social movements. Indigenous started 

to demand their rights in Mexico, Chile, Ecuador and other countries, workless people 

mobilized in Argentina, landless farmers began their own campaign against Brazil’s 

government. These are just a few examples of social movements that are operating in 

Latina America now. 

Usually it is accepted to identify these movements as New Social Movements. 

However, it is inaccurate, because instead of focusing on environmental issues, disarmament 

and saving the world as new social movements suppose to do, social movements 

in Latin America concentrate on material goods, such as land. 

It is hard to explain why those social movements started. The most common point 

of view is to see these movements arising because of bad economic conditions – poverty, 

hunger, social inequality, land problems. However, this is just one side of the 

problem. Nobody can argue that economic situation was one of the factors that encouraged 

social movements. This was necessary but not enough. There were other important 

factors. 

First of all, political opportunities were very favorable. The authoritarian regimes 

were falling down and democracy was underway. Dictatorships were replaced in Mexico, 

Chile, Ecuador and other countries by democracy. 

Also the big influence to social movements was made by the availability of resources, 

such as leaders and new technologies. So strong leaders came to social scenes in 

49


many Latin American countries, such as Marcos in Chiapas, Juan Nievas and Jose Pepino 

Fernandez in Argentina, Evo Morales in Bolivia, Hugo Chavez in Venezuela. 

Moreover, Internet and other new technologies made a great influence to social movements. 

Activist could spread their ideas much faster and wider. Soon the whole 

world found out about their demands, their situation, living conditions. 

Also allies should be taken into account. Without them social movements could not 

be that strong. The most essential ally was a church and its Liberation theology, that 

protected poor people, aimed to educate indigenous and poor. Anthropologists were 

important too. They called international societies attention to indigenous situation. 

They emphasized the importance of indigenous languages, culture and their heritage. 

Also networks of nongovernmental organizations made it easier to social movements 

to survive. They backed-up the ideas, lobbied international organizations, such as United 

Nations. 

These are the most important reasons why in the late 80’s and 90’s social movements 

in Latin America had started and why they are so high-powered. We wouldn’t 

be able to see all the reasons if not the Political Process Theory, which addresses such 

factors as political opportunities, allies and resources. No other theory takes into account 

all these factors. 

50


KINŲ PROPAGANDOS ESTETIKA 

Arūnas Skrudupas 

Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjamas estetinis Kinijos Liaudies Respublikos, kaip kylančios galios ir potencialios 

hegemoninės valstybės tarptautinėje sistemoje, išorinės propagandos dėmuo. Remiantis interdisciplinine 

prieiga, siekiama atskleisti gelmines kinietiškosios propagandos struktūras, pagrįstas daoizmo, konfucianizmo 

ir maoizmo filosofija, parodyti kinų propagandos estetikos universalumą, gebėjimą adaptuotis 

nuolat kintančiomis sąlygomis, jos egzotiškumą ir patrauklumą Vakarų civilizacijos atstovui. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Kinija, propaganda, estetika, daoizmas, konfucianizmas, maoizmas, tarptautinė 

tvarka. 

Abstract 

External propaganda aesthetic component of the People’s Republic of China as a rising power and a potential 

hegemonic country in the international system is analysed in the article. While following the interdisciplinary 

approach, the aim is to reveal the profound Chinese propaganda structures, based on Taoist, 

Confucian and Maoist philosophies, to show the Chinese propaganda versatility, ability to adapt to volatile 

conditions, its exotic and appeal to the representative of the Western civilization. 

KEY WORDS: China, propaganda, aesthetics, Taoism, Confucianism, Maoism, international order. 

Įvadas 

Propagandai, vis dažniau vadinamai tarptautiniais viešaisiais ryšiais ar tarpkultūrine 

komunikacija, Kinija šiuo metu skiria ypač daug dėmesio. Propaganda vaizdingai 

apibūdinama kaip Kinijos užsienio politikos „gyvybės kraujas“ (kin. Shengmingxian; 

angl. life blood) (Brady, 2009); daug dėmesio skiriama tiek vidinei (kin. duinei), tiek 

išorinei (kin. duiwai) – nukreiptai į užsieniečius Kinijoje, kinų diasporą ir išorinį pasaulį 

apskritai – propagandai (Brady, 2009). Vis dažniau prabylama apie Kinijos didžiąją 

išorinės propagandos strategiją (angl. Grand External Propaganda Strategy), 

2009 m. paskelbtą Hu Jintao. Anot Anne-Marie Brady, propagandos sistemos vaidmuo 

šiuolaikinėje Kinijoje artimas Bažnyčios vaidmeniui viduramžių Europoje, o Kinijos 

komunistų partija savo dėmesį koncentruoja tiek ties ekonominiu augimu, tiek 

ties atnaujinta propaganda (Brady, 2006). Propaganda tampa svarbiu Kinijos švelniosios 

galios aspektu, kuri savo ruožtu sudaro reikšmingą Kinijos vadinamosios visuminės 

arba visaapimančios nacionalinės galios (kin. zonghe guoli; angl. Comprehensive 

National Power) dalį. Tuo tarpu propagandinėse įtikinėjimo kampanijose vis svarbesnį 

vaidmenį vaidina estetika, per grožį, suvokiamą žavesio, patrauklumo, malonumo, 

erotiškumo kategorijomis, pajėgi apeliuoti į pasąmonines, gilumines motyvacijos ir 

sprendimų priėmimo struktūras ne tik individo, kurios nors socialinės grupės ar bendruomenės, 

bet ir valstybės, šalies propagandos taikinio lygmeniu. 

Propagandai, kaip teigiamai informacijai apie šalį ir jos santvarką pristatyti, kinai 

naudoja spaudą, radiją, internetą, televiziją. „Tie, kurie laisvai žiūri kinų kanalus, susidaro 

progresyvios, dinamiškos ir senos, turėjusios didingą kultūrą, valstybės įvaizdį. 

Kinai, neturėdami laisvos prieigos prie užsienio MKP, nuomonę apie tas šalis priversti 

51


formuoti pagal Kinijos valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos pateikiamą informaciją“, 

– rašo Mantas Martišius (Martišius, 2010, p. 290). Išorinės propagandos lygmenyje 

vadovaujamasi „spindinčios saulės“ arba „blėstančios šviesos“ modeliu, kai spinduliai 

išsiskiria iš centro ir vėl į jį susirenka. Kinija nesiekia pakeisti pasaulio, bet siekia 

adaptuoti jį priimti kiniškąją kultūrą, padaryti pasaulį draugišką Kinijai, priversti jį 

nesipriešinti taikiai „estetinei“ kinų invazijai. Vyraujančia propagandos forma, skleidžiamą 

estetikos lygmeniu, galima laikyti baltąja propaganda, nes šiuolaikinė kinų 

kultūra neatskiriama nuo kultūrinio-civilizacinio identiteto ir savęs suvokimo, autopercepcijos 

proceso, kuriame apmąstoma ir realizuojasi tradicijos pagrindu besiformuojanti 

tapatybė. Kinams savo estetiką per-duodant pasauliui, labai lengva nutiesti 

asociacijų tiltą tarp jos ir to, kas vadintina „kinų pasauliu“, nes estetika manipuliuoja 

psichologiniame-emociniame lygmenyje, kuris šiandieniame „konstruojamame“ pasaulyje 

tampa vis svarbesnis, kadangi „socialinė tikrovė nėra kažkas, kas egzistuoja 

kaip „kažkur ten“, nepriklausomai nuo minčių ir idėjų apie ją“ (Jakniūnaitė, 2007, 

p. 43). Manipuliuodami estetika kaip galingu dvasinės, psichologinės prigimties įrankiu, 

kinų politikai konstruoja sau palankią socialinę tikrovę. 

Kinų propagandos estetika šiandien remiasi tradicinės ir moderniosios estetikos principais. 

Tradicinė kinų estetika neatsiejama nuo daoizmo ir konfucianizmo religiniųfilosofinių 

mokyklų. Kalbėdami apie šiuolaikinį – modernųjį kinų estetikos laikotarpį (žr. 

Estetikos enciklopedija, 2010, p. 307–314), nagrinėsime maoizmo estetiką. Mūsų įsitikinimu, 

daoizmo, konfucianizmo ir maoizmo idėjomis bei principais grindžiama kinų estetika 

rodo glaudų ryšį su vidine ir išorine Kinijos Liaudies Respublikos propaganda. 

Tyrimo tikslas: išnagrinėti išorinės kinų propagandos specifiką estetiniu aspektu 

ir atskleisti jos veiksmingumo priežastis. 

Tyrimo objektas: pagrindinių kinų estetikos srovių (mokyklų) sąsajos su išorine 

propaganda. 

Metodas ir metodikos: lyginamoji kultūrų analizė. 

1. Daoistinė estetika ir propaganda 

Pagrindiniame daoizmo tekste „Laozi“ randame tik vieną sakinį, kuriame tiesiogiai minima 

grožio sąvoka: „Visi po saule žino: kas gražu, yra gražu; tad yra ir tai, kas atgrasu“ 

(Laozi, 1997, p. 9). Tačiau daoizmas (pagrindiniai daoistų veikalai „Daodejing“ ir „Zhuangzi“) 

padarė didžiulę įtaką kinų estetikos raidai. Daoistinė estetika pasižymi antiracionalumu, 

skeptišku požiūriu į protą ir loginį argumentavimą, siekia skverbtis į pirminį neapibrėžtumą 

(Juzefovič, 2009, p. 182). Tuo ji patraukli tiek Vakarų, tiek vakarietišku kultūriniu modeliu 

nesižavinčių šalių žmonėms. Pirmuoju atveju ji užpildo besiformuojantį religinį vakuumą, 

antruoju – kuria tam tikrą vertybinį, religiškai ir kultūriškai angažuotą foną, kuris gali tapti 

dirva, kur šaknysis palankumas ir draugiškumas Kinijai, jos kultūrai ir vertybėms. 

Daoizmo estetika pasisako už taisyklės ir taisyklės nebuvimo, konkretumo ir atvirumo 

vienovę, už scenos (kin. jing) ir idėjos / jausmo (kin. yi/qing), savęs ir pasaulio arba subjekto 

ir objekto lydinį. Meno kūrinyje, kuris sukurtas remiantis daoizmo estetika, stebime 

įtampą tarp gausos / substancijos / pilnumos (kin. shi) ir tuštumos (kin. xu), būties (kin. 

you) bei nebūties, niekio (kin. wu), (kin.) yin ir (kin.) yang (Pohl, 2005). Be tokių daoisti- 

52


nių filosofinių-estetinių principų kaip gyvybinė energija (kin.) qi ir tuštumas (kin.) xu, minėtini 

spontaniškumas arba savaimingumas (kin.) ziran, pirminis paprastumas (kin.) pu. 

Daoizmo mene svarbus sakralinis aspektas, erdvės nostalgija, subtili neišsakymo poetika 

(Diemantaitė, 2002, p. 139). Daoistinės estetikos neapibrėžtumas, lankstumas, „slidumas“ 

nesugaunamumo, tikslaus neįvardijimo prasme daro ją galinga estetinės propagandos 

priemone, jos idėjos neretai (pavyzdžiui, verslo ir politikos srityje) teikia pirminį, plika 

akimi nematomą pagrindą jau realiems, apčiuopiamiems produktams ar sprendimams. 

Menas daoizme traktuojamas kaip savita religinio patyrimo forma, bet ne atitolinanti 

nuo tikrovės, o priartinanti prie jos, kaip visuotinio gyvybingumo šaltinio ir jo pulsavimo 

(Poškaitė, 2004, p. 245–246). Daoizmo estetika sutelkta į vidinę tikrovę (kin. zhen), 

kuri glūdi už formos (kin. xing) (Pohl, 1996). Ji išpažįsta sugestiją, aliuzijas, poetiškumą 

ir vadovaujasi asociatyvumo principu bei mintimi, kad žodžiai negali visiškai išreikšti 

idėjų („Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao“ [Laozi, 1997, p. 7]). Kaip scholastinė 

filosofija nukreipta į Dievo esmę (lot. causa prima, ens a se, actus purus) (Maceina, 

1986), daoizmas ir jo estetika taip pat nukreipta į metafiziką ir transcendenciją. 

Daoizmo estetikos patrauklumas slypi amžino, tvirto, nepajudinamo visų kitimų pagrindo 

paieškose. Daoistinė estetika, akcentuodama virsmus ir kaitą, vis dėlto traktuoja juos 

tarsi dažus ant drobės, o drobę laiko siekiu ir stabilumo garantija. 

Ypač svarbus propagandai yra daoizmo estetikos postulatas (kin.) wuwei, žymintis savaimingumą 

ir veikimą neveikiant, ne-veikimą. (Kin.) wuwei, arba (angl.) non-action, tam 

tikra prasme galima lyginti su Aristotelio (lot.) motor immobilis teorija (Guénon, 1972). 

Loreta Poškaitė teigia: „Daoizmo idėjos paskatino meną traktuoti pirmiausia ne kaip kažko 

nauja sukūrimą, bet kaip ryšio mezgimą bei palaikymą. Šis ryšys – tai visų į meninės kūrybos 

procesą įtrauktų dalyvių – kosmoso, menininko, kūrinio ir suvokėjo abipusės sąveikos 

procesas, o meno kūrinys – tik natūralus, arba savaiminis, jos rezultatas, kurio natūralumą 

lemia šio rezultato nesiekimas“ (Poškaitė, 2004, p. 244). Meno kūriniuose, reklamoje 

arba propagandiniuose plakatuose wuwei postulatas įgauna srovės, tėkmės, skrydžio simbolį 

/ įvaizdį, vizualizuojantį veržlumą ir bent Vakarams taip patrauklų progresą – ne tik 

karinį, bet visų pirma ekonominį, mokslinį, vedantį į laimingą, džiaugsmingą, harmoningą, 

taikią pasaulio ateitį, kartu simbolizuojantį atsinaujinusios Kinijos stiprybę ir didingumą 

(Kraemer, 2008). Daoistinė estetika, naudojama propagandoje, koduoja pasauliui skelbiamą 

žinią, kuri galėtų būti, tarkime, tokia: „Mes sukursime malonumo, subtilumo, romantiško 

nerūpestingumo, harmonijos bei pusiausvyros, taikaus veržlumo, humaniškos išminties, 

visuotinės laimės principais grindžiamą pasaulio tvarką, o jūs galite tapti mūsų draugais 

ir mūsų šlovės, mūsų grandeur dalininkais. Mes atversime viso pasaulio žmonėms 

erdvę kūrybiškam savo gyvenimo įprasminimui, kuris galės būti unikalus ir individualus, 

mūsų kiniškame pasaulyje visiems bus gera ir komfortabilu.“ 

Malonumas šiame kontekste traktuotinas holistine prasme, organicistiškai, kaip kūno 

ir dvasios harmonija (angl. body-mind pleasure) (Shaoming, 2010). Šiame kontekste 

galima paminėti vadinamuosius procesualinius menus: arbatos kultūra, kovos menai, 

kulinarinė skonio estetika (Духовная культура Китая..., 2010; Poškaitė, Skonis ir 

skanavimas kinų estetikoje). Kaip nurodo Edwardas Slingerlandas, daoistinis žinojimas 

(angl. knowledge) yra „būties patirties“ rūšis, o Zhuangzi idealas – „mąstymas 

kūnu“ (angl. body-thinking) (Slingerland, 2000). 

53


Čia stebime ir tokį svarbų kinų propagandos bruožą, kaip naudojimasis liaudis – liaudžiai, 

žmonės – žmonėms (angl. people-to-people) (Brady, 2000) diplomatijos instrumentais, 

kurie iš esmės yra ne kas kita, kaip propagandos ekvivalentas tarptautinių viešųjų ryšių 

prasme. Siekiama visuomenių komunikavimo, simpatiją gimdančio tarpusavio supratimo 

ir suartėjimo. Daoistine estetika grindžiama propaganda yra arba vidinė, arba, išorinės 

propagandos atveju, veikianti visuomenių kontakto ir komunikavimo lygmenyje. Propagandos 

veiksmingumas šiuo atveju nulemtas nuoširdumo ir draugiško kultūrų sąlyčio, 

kuris padeda kinų kultūrai prasiskverbti į naujas erdves. Tikėtina, kad taip pat taikomas 

„agentų verbavimas“, siekis palenkti į savo pusę įtakingus užsienio šalių visuomenės veikėjus 

ir paversti juos Kinijos propagandos „ambasadoriais“. 

Daoizmo filosofijoje Rosita Dellios išskiria tris fazes: pasitraukimo iš žmonių pasaulio 

ir grįžimo į natūralų pirmapradiškumą; sugrįžimo ir naudojimosi įgyta patirtimi; 

pasaulio transcendavimo, „ištrūkimo“ (Dellios, 1997). Jos nuomone, antroji fazė gali 

būti traktuojama kaip instrumentinė (vartojant strateginius terminus, pasaulio keitimas 

pozityvios sumos žaidimo prasme), o trečioji – kaip naujos pasaulio tvarkos, globalios 

politikos su kiniškais bruožais sukūrimas (Dellios, 1997). Net jeigu tokios interpretacijos 

pasirodytų esančios pernelyg drąsios ir suteikiančios daoizmui pernelyg daug 

reikšmės politiniu aspektu, vis dėlto negalima jų ignoruoti, ypač turint omenyje tai, 

kad Kinijos iškilimas, ypač atsižvelgiant į tam tikra prasme unikalią šios šalies istoriją 

ir jos sukurtą kultūrą, dažnai gana ryškiai kontrastuojančią su šiuolaikiniame pasaulyje 

dominuojančios Vakarų civilizacijos standartais, neišvengiamai suponuoja tam tikras 

politinių, diplomatinių, teisinių, ekonominių, karinių, socialinių, kultūrinių tarptautinės 

tvarkos procesų pamatinių elementų transpozicijas, todėl kalbėti apie civilizacinius 

pokyčius, jau minėtą globalią politiką su kiniškais bruožais ne per anksti. 

Svarbus daoizmo estetikos bruožas, kaip potencialus populiarumo ir sklaidos šaltinis, 

yra glaudus jos santykis su ekologija. 

Kaip ir japoniškasis sintoizmas, daoizmas apima sakralumo prasme „tyrą“, „švarų“ ir 

„skaidrų“, tačiau individualizuotą, lankstų, gebantį adaptuotis ir socialiai per daug neįpareigojantį 

„pagonišką“ universumą, besiskleidžiantį kaip alternatyva „pasenusiai“ krikščioniškajai 

pasaulėžiūrai. Šiame kontekste labai įžvalgiai nuskamba Eugenìo Trías mintis: 

„Ateityje svarbesnis bus pranašiškas klausimas: kokia religija ir kultūra labiau pasirengusi 

prisitaikyti prie naujųjų pergalingojo technologinio kapitalizmo formų? (Atsakymo hipotezė: 

sintoizmas ir Japonijos dzen kultūra; galbūt, laikui bėgant, konfucianizmo ir daoizmas 

sintezė amžinoje Dangiškoje Imperijoje.)“ (Trías, 2000, p. 115). 

Remiantis Liu Gangji ir Li Zehou „Kinų estetikos istorija“ (kin. Zhongguo meixue 

shi), „estetinė sąmonė yra aukščiausia sąmonė, kurią žmogus gali pasiekti gyvenime“ 

(kin. yi shenmei jingjie wei rensheng de zui gao jingjie) (Pohl, 1996). Matome, kad 

estetika tampa religijos ekvivalentu. Daoizmo estetika ir kinų estetika apskritai yra 

universali, pajėgi prisitaikyti, išlaikydama savo esmę ir likdama gyvybinga. Todėl net 

sąmoningai nenaudojant jos politiniams tikslams, ji geba sužavėti skirtingų kultūrų 

žmones. Sustiprinus šį natūralų poveikį propaganda, galima gauti stulbinančiai efektyvų 

poveikį. Lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė viename savo interviu teigė: tai, kas 

stabilu, kas išlieka, yra kultūra. Šiuolaikinis pasaulis, šiuolaikinis (bent jau Vakarų) 

žmogus yra nepaprastai imlus estetikai, kaip ir religijai. Todėl sakralumo ženklu pa- 

54


žymėta daosistinė kinų estetika gali tikėtis didžiulės sėkmės kurdama savo gerbėjų 

ratą, sau lojalių ir ištikimų žmonių bendriją visoje planetoje. 

2. Konfucianistinė estetika ir propaganda 

2011 m. sausį šalia Kinijos nacionalinio muziejaus Tiananmenio aikštėje iškilo 

8 metrų aukščio Konfucijaus statula. Didysis kinų išminčius dabar stovi greta Mao 

didžiausią simbolinę reikšmę šiomis dienomis turinčioje Kinijos vietoje (Billioud, 

2011). Taigi stebime konfucianizmo, XX a. patyrusio rimtų krizių (tokios politinės 

kampanijos kaip „keturios senienos“, „feodalinės vertybės“, „kinų visuomenės individualizacija“), 

atgimimą, besireiškiantį visų pirma „dvasinėje dimensijoje“: savęs tobulinimas, 

savikūra, ceremonijos šventyklose Konfucijaus garbei, nauji momentai vestuvių, 

laidotuvių ritualuose (Billioud, 2011). 

Konfucianizmas tradiciškai visų pirma sietinas su morale, praktine etika. „Konfucijus 

pirmiausia buvo gyvenimo filosofijos, mokančios teisingai gyventi, mąstyti, elgtis, tobulėti 

šalininkas, o ne abstrakčios socialinės, etinės, politinės teorijos kūrėjas. Pagrindinis jo mokymo 

tikslas – kurti veiksmų programą ir rekomendacijas. Savo (kin.) wen kultūros ir 

(kin.) junzi (kilnaus žmogaus) koncepcijomis Konfucijus (551–479 m. pr. Kr.) pirmasis 

pasaulio filosofijos istorijoje suformavo gyvybingą humaniškos, idealios asmenybės modelį, 

kuris tapo savotišku etiniu rodikliu vėlesnėms kartoms ir turėjo didžiulę įtaką dvasinės 

kinų kultūros raidai. Humanistinė mąstytojo idėjų dvasia Kinijoje išliko gyvybinga 

gausių jo mokinių ir sekėjų dėka ir tapo neatsiejama inteligentijos, suvokiančios savo kultūrinę 

misiją, pasaulėžiūros dalimi“, – rašo Antanas Andrijauskas (Andrijauskas, 2004). 

Tačiau galima išskirti ir estetinę konfucianizmo dimensiją. Konfucijus vertino muziką, 

poeziją, šaudymą iš lanko, dainavimą: „Kai Mokytojas sutikdavo gražiai dainuojantį žmogų, 

paprašydavo, kad jis pradėtų dainą iš pradžių. Tada ir pats pritardavo“ (Konfucijus, 2004, 

p. 104). Ritualo (kin. li) sąvoka vienija teoriją ir praktiką, atskleidžia etikos ir estetikos ryšį 

(Mullis, 2005). Konfucianistinė praktika tam tikra prasme yra estetinė, nes apima saviugdą 

per ritualo ir meno praktikavimą. Menai yra poliravimas, politūra, būtina žmogiškosioms 

būtybėms siekiant tapti žmoniškomis, (kin.) ren. Ritualas ir meninė praktika ugdo moralinius 

jausmus ir veda į socialinės harmonijos būseną. Taip išryškėja estetinė ritualo dimensija. 

Menai yra savęs ugdymo (kin. xiu shen) instrumentas. Konfucijus kalbėjo: „Dainos taurina 

žmogų. Apeigos yra jo ramstis. Muzika tobulina“ (Konfucijus, 2004, p. 112). Matome ryšį 

tarp meno ir ritualo, kuris yra elgesio rutinizavimas, darantis įmanomą meistriškumą (angl. 

self-mastery). Grojimas citra, dainavimas, poezijos deklamavimas, šokis – visa tai suponuoja 

meistriškumo ir įgūdžių ugdymą, kuris pasiekiamas tik per disciplinuotą, nuolat kartojamą 

praktiką. Čia galima akcentuoti ne tik tvarką, kurią lemia ritualas, bet ir transformuojančią 

meninės praktikos galią. Menų praktikavimas yra socialinis įvykis, nes mokinys studijuoja 

ne vienas, o yra mokomas mokytojo ir mokosi kartu su kitais, taip „sugerdamas“ įvairių stilių 

kupiną tradiciją. Tradicijai tenka ypatingas vaidmuo: „deklamuoti senovės tekstus, dainuoti 

senovės dainas, groti senovinę muziką“ (Mullis, 2005). Menas priklauso nuo gyvos jį 

praktikuojančiųjų bendruomenės, perimančios ankstesnių meistrų darbus. 

Reikia paminėti tris konfucianistinės estetikos aspektus: estetinę tvarką (ritualas), kuri suteikia 

stabilų kontekstą asmeniniams pasiekimams; įgūdžių lavinimą menine praktika, kuris 

55


yra ritualinis per se ir yra priemonė ugdyti save; bendrus jausmus ir sentimentus, kurie suteikia 

menininkui ir jo kūriniui vietą tam tikrame socialiniame tinkle. Li įsteigia socialinį tinklą, 

kuris įgalina estetinę sąveiką tarp dalies ir visumos, tarp individo ir jo socialinio konteksto. 

Idealiu atveju ritualiniai veiksmai konstituoja socialinę harmoniją. Konfucijus menus traktavo 

kaip instrumentą siekti sociopolitinių tikslų. Estetinė patirtis skirta sustiprinti ir papildyti 

etinį ir religinį socialinio ritualo lygmenį. Menų tikslas yra švietimo ir moralinio tobulėjimo 

tikslai. Tačiau menų praktikavimas moralinio tobulėjimo kelyje yra vienas esminių dalykų. 

Konfucianistinė estetika meno kūrinį laiko moralinės būties asmenine išraiška. (Kin.) xin yi 

terminu žymimas širdies ir proto atspaudas (angl. the print of the heart-mind), kuriame išryškėja 

etinės, moralinės menininko savybės (Mullis, 2005). Meno kūrinys atskleidžia autoriaus 

moralę ir turi galią veikti tuos, kas su juo susiduria. Meno kritika yra iš esmės moralinė kritika; 

estetinis grožis ir moralinis grožis matomi kaip identiški. Harmonija (kin. he) traktuojama 

kaip paradigminė estetinė vertybė ir nesvarbu, kokie menai ją išreiškia. 

Konfucianistinė estetika nėra autonomiška, ji visada išlaiko ryšį su etika. Ankstyvuosiuose 

konfucianistų raštuose (kin.) mei (gražus) buvo vartojamas beveik sinonimiškai 

su „moraliniu gėriu“ (kin. shan). (Kin.) meiren (gražus žmogus) suprantamas 

kaip (kin.) shanren (geras žmogus), nediferencijuojant ar neakcentuojant grožio kategorijos 

(Pohl, 1996). Vis dėlto kai kuriuose Konfucijaus pasisakymuose galima įžvelgti 

ir nesuinteresuotą, savaiminį gėrėjimąsi menu: „Kai Mokytojas Ch’i valstybėje išgirdo 

imperatoriaus Shun muziką, jis tris mėnesius nebejautė mėsos skonio. „Nemaniau, 

kad muzika gali turėti tokį poveikį“,– pasakė jis“ (Konfucijus, 2004, p. 95). 

Konfucianistinė estetika, pabrėžianti tvarką, pastovumą, stabilumą, harmoniją, dera 

su šiuo metu plačiai diskutuojamomis kinų „harmoningos visuomenės“ (kin. hexie 

shehui) ir „harmoningo pasaulio“ (kin. hexie shijie) politinėmis-strateginėmis koncepcijomis. 

Konfucianizmas yra kiniškojo tipo autoritarizmo legitimacijos ir propagavimo 

pagrindas. Konfucianizmas pabrėžia ne privačią, asmeninę, o visuomeninę ir valstybinę 

sritį: „Kilnus žmogus auklėja save [estetinėmis priemonėmis, menais] ir mokosi ne 

siekdamas asmeninio tobulumo, bet norėdamas padaryti karjerą, tarnauti valdovui, 

valstybei“ (Bernotas, 1999, p. 10). Konfucianizmas ir jo „estetinė etika“ yra marksistiškai 

suvokiamo teisingumo sampratos pagrindas, tramplinas marksizmo bei Deng 

Xiaopingo modifikuoto maoizmo sklaidai, ypač tose šalyse, kur susiklosčiusi tam palanki 

socialinė-politinė terpė (Rusija, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys). 

Konfucijaus filosofijoje savęs, savojo „aš“ (kin. zhong) suvokimas traktuojamas 

savimaršos (angl. selflessness) kategorijomis, matomas visų pirma kitų – socialinės 

grupės, bendruomenės, visuomenės – akimis. Davidas L. Hallas ir Rogeris T. Amesas 

siūlo (lot.) ars contextualis terminą: individą formuoja santykiai šeimoje ir egzistuojanti 

sociopolitinė tvarka; jis kuria kontekstus ir pats yra jų kuriamas (Hall, Ames, 

1987). Į kitus – valstybės, visuomenės, šeimos gerovę – nukreipta ir individo saviugda. 

Tačiau tos saviugdos siekinį – kilnaus žmogaus (kin. junzi) koncepciją galima traktuoti 

ne tik kaip etinę, bet ir kaip estetinę (Kim, 2006). 

Konfucijaus mokyme galima skirti askezės lygmenį ir susieti jį su estetika bei estetinėmis 

ekstazės technikomis, atramos taškais laikant nuorodas Konfucijaus tekste į 

neturtą, muziką ir šokį, bei Yen Hui kaip tobulo mokinio pavyzdį ir gyvą ezoterinio 

Konfucijaus propaguojamo Kelio įkūnijimą (Richey, 2000, p. 161). Estetika ir etika, 

56


sudaranti Vienį, panašiai kaip senovės graikų kalokagatijos (gr. kalon-kai-agathon) 

koncepcijoje, gali būti patrauklus estetinis kiniškajai propagandai taikomo gyvenimo 

būdo, gyvenimo stiliaus modelis. 

„Pragmatizmo [filosofijos] ir klasikinės kinų filosofijos konvergencija galbūt gali 

generuoti naują transkultūrinę globalią filosofiją“, – teigia Richard Shusterman 

(Schusterman, 2009). Konfucianizmo estetika ypač efektyvi vykdant propagandines 

operacijas šalių, kurios nepatenkintos esama pasaulio tvarka ir kurioms priimtinas „kiniškasis 

modelis“ (kin. Zhongguo moshi) (Brady, 2010), atžvilgiu. 

„Konfucianizmo estetika vengė iracionalumo, neapibrėžtumo, miglotos simbolikos, 

fantastikos“, – rašoma „Estetikos enciklopedijoje“ (Estetikos enciklopedija, 2010, 

p. 320). Konfucianizmo estetikoje menininkas kreipiamas „ne kurti naujas vertybes, o 

reinterpretuoti amžiais nusistojusias“ (Estetikos enciklopedija, 2010, p. 320). Konfucianizmas 

pabrėžė moralinę, socialinę, didaktinę ir utilitarinę meno funkciją, teigė, 

kad menas pirmiausia reikalingas ugdyti žmonių dorovingumui ir prisidėti prie socialinių 

ryšių palaikymo (Estetikos enciklopedija, 2010, p. 310). Tuo konfucianizmo estetika 

siejasi su komunistinės Kinijos propagandiniu menu, kuris vaizduoja gyvenimą ne 

tokį, „koks jis iš tikrųjų yra“, bet tokį, „koks jis turėtų būti“ (Landsberger, 2008). Konfucianizmo 

estetika pasauliui pajėgi pateikti didingą ir kartu apčiuopiamai žemišką bei 

artimą harmonijos („harmoningas pasaulis“), moralumo ir teisingumo viziją, kuri panaši 

į krikščioniškąjį Dievo karalystės pažadą. Ši vizija susiduria su Kinijos, kaip diktatoriškos 

šalies, kurioje nepaisoma žmogaus teisių, o nekalti žmonės žudomi organų 

donorystės tikslais, įvaizdžiu (Matas, Kilgour, 2009), tačiau vis viena lieka patraukli, 

nes yra santykinai paprasta, „aiški ir direktyvi“ (Mažeikis, 2010, p. 161). 

Kinų (ir konkrečiai konfucianizmo) politinė kultūra, priešingai nei manoma, nedraudžia 

troškimo, aistros, libido. Atvirkščiai, visuomenės energija sutelkiama ir nukreipiama į 

kokį nors naują politinį tikslą. Tai ne tik visuomenės atnaujinimo idealas, tai naujo – ateities 

– žmogaus, kokybiškai naujos valstybės kūrimas. Tam pasitelkiamos individo emocijos, 

individo troškimai ar aistros asimiliuojamos į kolektyvinius projektus (Wang, 1997). 

Vienas tokių tikslų šiandien yra Kinijos renesansas, vadovaujantis šūkiu „Vienas pasaulis, 

viena svajonė“ (angl. One World, One Dream). Siekdama sustiprinti teigiamą savo įvaizdį, 

laikantis „veidrodžio efekto“ (Evans, Newnham, 1998, p. 329) taisyklės, Kinija turi prisistatyti 

pasauliui kaip taiki, draugiška šalis, kuriai galima jausti simpatiją ir rasti sąlyčio, tam 

tikro suartinančio bendrumo taškų. Išorės pasauliui Kinijos lyderiai kalba apie „draugystę“ 

(kin. youhao guanxi) ir savo „užsienio draugus“, nors „savi“ ir „pašaliniai“ akivaizdžiai 

traktuojami skirtingai (kin. nei wai you bie, nei jin wai song). 

Tačiau galima ir reikia kalbėti ne vien apie Kinijos renesansą, bet apie planuojamą pasaulio 

renesansą transformacijos programos prasme. Žymaus šiuolaikinio kinų filosofo 

Zhao Tingyang veikale „Tianxia sistema“ atgaivinamas senas (kin.) Tianxia (angl. Allunder-Heaven) 

idealas. Remiantis minėtu mąstytoju, kiniškasis pasaulio tvarkos modelis 

yra universalus. Ne Kinija yra pasaulio problema, o pasaulis yra Kinijos problema. Kiniškoji 

pasaulio tvarka turi būti sukurta ir išlaikoma per pasaulinę instituciją, kuri turėtų etinę 

legitimaciją, kylančią iš bendrosios žmonių valios, ir aukščiausią politinę galią sistemoje. 

Zhao Tingyang įveda politinį „pasauliškumo“ (angl. world-ness) principą, kuris transcenduoja 

„tarptautiškumo“ (angl. internationality) principą. (Angl.) All-under-Heaven teorija 

57


yra „pasaulio teorija“, o ne „tarptautinė teorija“, ji labiau pritaikoma sprendžiant pasaulio 

problemas. Pasauliškumas negali būti redukuotas į tarptautiškumą, jis yra visuma, totalybė, 

o ne buvimas-tarp (angl. between-ness). Taigi matome, kad (kin.) Tianxia reiškia naują 

hegemoniją, hierarchizuotą Kinijos imperiją nauja forma, nauju pavidalu (Callahan, 2008). 

Konfucianistinė estetika suponuoja, kad įmanoma kokybiškai nauja, geresnė pasaulio 

tvarka, pasiekiama atkakliu darbu. Tai ne malonės, atsitiktinumo, palankių aplinkybių rezultatas, 

o naujas konstruktas, nauja sistema, į kurios kūrimą gali įsitraukti visi nepatenkintieji 

ir kurioje gali būti įkūnyti geriausi praeityje egzistavusių tarptautinės sistemos konfigūracijų 

bruožai. Konfucianistinės propagandos estetikos efektyvumas/efektingumas slypi 

jos pretenzijose į tobulą socialinę tvarką. 

3. Maoizmo estetika ir propaganda 

Menas Mao Dzedongo (Mao Zedong [Pinyin romanizacijos, t.y. transkripcijos romėniškais 

rašmenimis, sistema]; Mao Tse-tung [Wade – Giles mandarinų kalbos romanizacijos 

sistema], 1893–1976) laikais buvo revoliucijos įrankis, jis turėjo išplėsti revoliucinį 

judėjimą ir sužadinti didesnį nacionalinės vienybės jausmą. Mėgstamos temos: Didžiojo 

Vairininko Mao ir kitų komunistų lyderių idealizavimas, draugystė su Sovietų Sąjunga, 

antiimperialistinė kova, Taivanio išvadavimas, ekonominiai laimėjimai, kinų armijos galia, 

ypač – darbo liaudies išaukštinimas (darbininkai, valstiečiai, kariai) (interneto tinklalapis 

ArtsrepubliK). Jos pakeitė tradicinius peizažus, paukščius, gėles. Aliejinė realistinio 

stiliaus tapyba pakeitė tapymą tušu, kuris buvo labiausiai gerbiama meno forma Kinijoje 

daugiau nei tūkstantį metų. Vyresni menininkai – tapytojai tušu – buvo žeminami ir kankinami. 

Gerai žinomi, gerbiami vyresnės kartos menininkai Lin Fengmian, Li Keran, Pan 

Tianshou, Shi Lu, kurių tapyba tušu buvo plačiai pripažinta prieš prasidedant kultūrinei 

revoliucijai, tapo ne tik nemadingi – jų darbai buvo laikomi buržuazinio dekadentizmo 

pavyzdžiais (interneto tinklalapis Asia Society). Menas naudotas tiek propagandos, tiek 

įvykių komentavimo tikslais. Viena vertus, menininkai skatinti taikyti tradicinio kinų meno 

metodus ir atmesti vakarietiškuosius, kita vertus, jiems buvo draudžiama grįžti prie 

tradicinių temų, liepiama rinktis modernias temas, kaip moterų išsilaisvinimas ir sociopolitinė 

lygybė (interneto tinklalapis ArtsrepubliK). Menininkai skatinti kurti „raudonus, šviesius 

ir šviečiančius“ darbus, naudoti šiltus tonus, tai pasiskolinta iš rusiškojo socialistinio 

realizmo. 1971 m. Valstybės Taryboje įkūrus Kultūros grupę, meno produkcija tapo dar 

labiau centralizuota, nors jau nuo KLR įkūrimo Mao portretai buvo standartizuojami Centrinio 

propagandos departamento. Buvo bandoma sutaikyti senąją kultūrą, pagrįstą tradicija 

ir stabilumu, su nuolat besikeičiančia modernaus pasaulio tikrove. 

Savo prigimtimi maoizmas visų pirma yra utopinė vizija: Mao kovojo už visuotinio 

teisingumo ir „visų po dangumi“ lygybės idealus; ši vizija kilo ne tik iš Karlo Marxo 

komunistinės visuomenės koncepcijos sinifikavimo, bet ir buvo suderinama su konfucianistiniu 

harmoningos visuomenės (angl. society of great harmony) idealu (Science 

Encyclopedia). Antra, maoizmas yra politinė ideologija, atitinkanti Mao teorijas, kaip 

Kinija turi būti pakeista revoliuciniu būdu. Ir trečia, maoizmas taip pat yra strategija ir 

taktika, kaip sukelti ir išlaikyti revoliuciją (Science Encyclopedia). Mao savo doktriną, 

nepriklausomą sinomarksistinę ideologiją, pavadino „Mao Zedongo idėjomis“ (kin. Mao 

58


Zedong sixiang; angl. Mao Zedong Thought) (Klein, 2009, p. 85). Nagrinėjant propagandą, 

labai svarbus maoistinis dualizmo principas – skirtis tarp centrinės vadovybės ir 

vadinamosios masių linijos (kin. qunzhong luxian) (Klein, 2009, p. 86). Kaip nurodo 

Thoralfas Kleinas, pati sąvoka yra ne Mao „išradimas“, tačiau jis 1943 m. pateikė autoritetingą 

programos formuluotę (Klein, 2009, p. 86). Masių terminas apima ne tik darbininkus 

ir valstiečius, bet didžiąją kinų tautos dalį. Anot Mao, „partijos uždavinys – nesistemingas 

masių mintis susisteminti ir propaguoti tokiu būdu, kad masės priimtų jas 

kaip nuosavas“, – rašo Erfurto universiteto mokslininkas (Klein, 2009, p. 86). 

Tačiau svarbiausia, kad maoizmas gali būti laikomas politine religija. Todėl maoizmo 

estetika geriausiai gali būti atskleista per religinį jos matmenį. Svarbus šio 

matmens aspektas yra Mao asmens kultas. „Kultu tapęs Mao garbinimas atspindi 

svarbų tradicinės kinų propagandos aspektą, kadangi jis pagrįstas istorine imperatoriaus, 

kaip tarpininko (mediatoriaus) tarp dangaus ir žemės, ir tuo būdu kvazidieviškos 

figūros, reikšme. Tradiciškai vienas iš kreipinių į imperatorių buvo (kin.) 

tianzi, arba Dangaus Sūnus. Mao Zedongo, charizmatinės asmenybės, garbinimas tapo 

Maoizmo tikėjimu. Mao atgaivino imperatoriaus kaip religinės figūros idėjas“, – savo 

straipsnyje „Kinų komunistinės propagandos istorinės šaknys“ Timothy Cheeką cituoja 

Michaelis McCarty (McCarty, 2005). Apie Mao sudievinimą rašo ir Stefanas 

R. Landsbergeris: „Mao, būdamas simbolinis partijos įkūnytojas, buvo visur regimas 

kaip valstybės galios išraiška. Kai Mao nepasitenkinimas partija pradėjo grėsti valstybės 

susiskaldymu, kaip tai atsitiko šeštojo dešimtmečio pabaigoje, į Mao pradėta žiūrėti 

kaip į žmones vienijančią figūrą. Dažnai iškildamas virš to chaoso ir perversmų, 

dėl kurių jis pats buvo kaltas, Mao, nelyg svarbiausias jėgų telkėjas, buvo laikomas 

stabilumo ir tvarkos simboliu. Jo veidas skleidė šypsenos spindulius iš milžiniškų 

skelbimų lentų, išrikiuotų Kinijos miestų gatvėse ir prospektuose. Žmonės nešiojo 

įvairiausio dydžio ženkliukus su Mao atvaizdu. (...) Milžiniškuose komunistinės ateities 

utopijos paveiksluose jis buvo vaizduojamas dažniau ir iškiliau nei pats gyvenimas. 

Jo veikalų citatos, propaguojančios tam tikrą mąstyseną ir elgesį, dažnai būdavo 

lyginamos su maginiu ar antgamtiniu ginklu, „Švyturio šviesa“ ar net „dvasine atomine 

bomba“. (...) Būdamas visur esantis ir visur matomas, jis ne tik stebėjo visus darbus 

ir skatino žmones dar sunkiau dirbti, įgyvendinant ateities viziją, bet kartu suteikė ir 

palaiminimą visoms žmogaus veiklos formoms bei sritims“ (Landsberger, 2002). 

Svarbu pažymėti, kad Raudonasis imperatorius Mao buvo ne tik „dieviška“ figūra, 

bet ir menininkas, visą gyvenimą praktikavęs kaligrafiją. Net ekstremaliomis sąlygomis, 

Didžiojo žygio metu, 1935 m. Mao ekspromtu skaitė kariams paskaitas apie kaligrafiją 

(Духовная культура Китая, 2010, c. 656–657). Senovės Kinijoje kaligrafinio 

išsilavinimo stoka užtrenkdavo duris siekiantiesiems politinės karjeros ir galėdavo 

diskredituoti netgi imperatorių (Духовная культура Китая, 2010, c. 656–657). Mažai 

išsilavinusios plačiosios masės kreipė dėmesį ne tiek į Mao kaligrafinio teksto turinį, 

kiek į vado teptuko judėjimo energiją ir greitį, išreiškiančius jo revoliucinį patosą, 

dvasios stiprybę ir valią nugalėti (Духовная культура Китая, 2010, c. 656–657). Mao 

buvo ir poetas: jo eilės daug kartų buvo leidžiamos kaip kaligrafijos pavyzdžiai, įterpiamos 

į dailės kūrinius, dainuojamos (Духовная культура Китая, 2008, c. 357). 

59


Maoizmo estetika pirmiausia atsiskleidžia vizualinėje plotmėje. 1949 m. įkūrus Kinijos 

Liaudies Respubliką, aliejinė tapyba Kinijos mene užėmė itin svarbią vietą. Šia 

technika galima tapyti didelių matmenų darbus, ji puikiai tinka realistiniam tikrovės 

vaizdavimui, kurio pradininku Kinijoje galima laikyti Xu Beihongą (Tpeartchinois’s 

Blog). Žymūs maoistinio laikotarpio tapytojai – Liu Chuanhua, Liu Wenxi, Wang 

Qizhi (Tpeartchinois’s Blog). Remiantis „Penkių elementų teorija“ (angl. Five Element 

Theory), kinų mene svarbią simbolinę reikšmę turi balta, mėlyna, juoda, geltona 

ir raudona spalvos (Yau, 1994, p. 157). Pastebime, kad maoistinio laikotarpio mene 

dominuoja raudona spalva. Raudona spalva tradiciškai buvo mėgstama, laikoma tautine 

spalva (Yau, 1994, p. 156). Kartu ji gali simbolizuoti ir monarchiją, karališkumą 

(angl. Royalty), šventas, dieviškas savybes (Yau, 1994, p. 158). 

Gali pasirodyti, kad maoizmo estetika priklauso išimtinai kinų kultūros arealui ir gali 

būti panaudota (bei yra naudojama) vidinės, bet ne išorinės propagandos tikslais. Iš pirmo 

žvilgsnio visiškai neaišku, kuo maoizmas gali būti patrauklus Vakarų kultūros atstovui ar, 

tarkime, islamo išpažinėjui. Pripažįstant maoizmo estetikos taikymo ribas, žvelgiant atidžiau, 

vis dėlto galima rasti įrodymų, patvirtinančių jos efektyvumą ir potencialą ne tik 

vidaus, bet ir išorės auditorijai. Tam reikėtų pasitelkti reinterpretuotus Marko Kauppineno 

vartojamus kanono ir charizmos terminus (Kauppinen, 2006). Maoizmo kanonas, pagrįstas 

prieštaros mokymu (kin. maodun; zhuyao maodun), valstietijos vaidmens akcentavimu ir 

destrukcijos neišvengiamybe, bent jau Vakaruose populiarus netaps. Tačiau nereikia pamiršti 

„dvasinės“ maoizmo dimensijos: iškeliamas masių sąmoningumas ir valia vykdyti 

revoliucinius pokyčius, revoliucijos sėkmė – nauja tvarka žmonių širdyse ir protuose. Revoliucija 

gali būti suprantama ne tik siaurąja prasme, bet ir plačiai, kaip pasaulio transformavimo 

programa. Maoizmas gali duoti impulsą griauti senąją tarptautinę tvarką, o konfucianizmas 

suteikia priemonių, kaip padaryti ją geresnę. Už kanoną daug svarbesnė charizmos 

kategorija, nes ji žymi apsvaigimą ir patosą, nereflektuojantį įsitraukimą į naujo 

pasaulio kūrimo procesą, siekiant padaryti jį gražesnį, geresnį ir teisingesnį. 

Maoistams, kaip ir daosistams bei konfucianistams, tobulumo viršūnė yra tobulai 

įvaldyta veikla (Slingerland, 2000), o ne tobulos teorinės žinios. Teorijos ir praktikos 

ryšys bei jungtis, praktikai nusveriant ir dominuojant, propagandos ir propagandos 

estetikos požiūriu yra privalumas, kurio Vakarų tradicija stokoja. 

Išvados 

„Per kelis pastaruosius šimtmečius viešpatavusi Vakarų Europos civilizacija, kaip 

ir kitos, nėra amžina, nes ją veikia tos pačios istorijos jėgos, kurios sužlugdė egiptiečių, 

šumerų, graikų ir daugelį kitų civilizacijų. (...) Analizuodami pastaraisiais dešimtmečiais 

planetoje vykusius ekonominius, socialinius ir kultūrinius procesus, galime 

tikėtis, kad greitai įvyks esminis civilizacinės lyderystės ir kūrybinės iniciatyvos 

centrų pasikeitimas. Daugelis įtakingų civilizacijos teoretikų, remdamiesi kompleksine 

naujausių pasaulinės ekonomikos, kultūros ir socialinių procesų analize, pranašauja, 

jog artimiausiu metu lyderio pozicijas iš Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos perims 

konfucinės Tolimųjų Rytų kultūros arealas, kurio dvasinė šerdis yra Kinija“, – teigia 

Antanas Andrijauskas (Andrijauskas, 2004, p. 97, 101). Anot jo, šiuo metu stebime, 

60


kaip pasaulis įžengia į kokybiškai naują metacivilizacijos raidos etapą. Tikrovėje atsiranda 

priešpriešiniai, dvikrypčiai procesai: mes rytietiškėjame, o Rytai vesternizuojasi. 

Šiame kontekste stebime dviejų plotmių (dvasinės ir materialios) bei dviejų krypčių (į 

Kiniją ir iš jos) judėjimą. Šių mainų specifika yra ta, kad į Kiniją patenkančios idėjos iš 

karto „nudažomos“ tam tikra spalva, nes patenka į Komunistų partijos kruopščiai parengtą 

ideologinę dirvą, o idėjos, judančios iš Kinijos, dėl savo istorinės, kultūrinės-civilizacinės 

bei ideologinės prigimties turi „imunitetą“ ir geba išlaikyti savitumą, neištirpti vakarietiškoje 

kultūrinio pliuralizmo polifonijoje. Čia vertėtų prisiminti Vladimiro Dergačiovo Didžiosios 

civilizacinės geopolitikos teoriją. Pasak rusų mokslininko, Kinija yra vienintelė 

pasaulio valstybė, sukūrusi Didžiąją civilizacinę geopolitiką, pagrįstą Didžiosios kinų 

tvarkos filosofija (Дергачев, Вардомский, 2010, c. 142–143). Didžioji kinų siena yra kinų 

civilizacijos atsiribojimo nuo išorinių įtakų, kiniškųjų tradicijų ir mentaliteto gynybos 

bei apsaugos simbolis, o Didysis šilko kelias – priešingai, simbolizuoja bendravimo gebėjimus, 

atvirumą informacijai, imlumą naujoms idėjoms (Дергачев, Вардомский, 2010, 

c. 142–143), galbūt net jų kopijavimą ekonomikos srityje. 

Nagrinėdami propagandos forma iš Kinijos sklindančias idėjas pastebime glaudų jų ryšį 

su estetikos propagandai teikiamomis galimybėmis. Turbūt pagrindinė kinų propagandos 

estetikos patrauklumo priežastis yra ta, kad joje užkoduotas mistinio tipo sakralumo 

elementas. Norėdami palyginti kinų propagandos efektyvumo potencialą su kitų šalių propagandos 

efektyvumo potencialu (savo propagandą turi JAV, Rusija, Didžioji Britanija, 

Prancūzija ir kitos šalys), turime įvertinti mistikos ir sakralumo paklausos veiksnį šiuolaikiniame 

pasaulyje. Kinų propaganda, galbūt ne atvirai, akcentuoja naują pasaulio tvarką. 

Tiek daoizmo, tiek konfucianizmo, tiek maoizmo filosofija ir idėjomis grindžiama propagandos 

estetika turi vieną svarbų dominuojantį elementą – atskleidžia tam tikro savito stiliaus 

dvasingumo koncepciją. Pirmuoju atveju siela nušvinta ir apsivalo meditacijos tyloje; 

antruoju – griežtas ritualas kuria tobulą harmoniją; trečiuoju – žmogiškoji sąmonė, o ne 

materialios visuomenės sąlygos determinuoja istorijos raidą. Nauja pasaulio tvarka, apsupta 

mistinės dvasingumo auros, mūsų įsitikinimu, yra puikus sprendimas siekiant Kinijai 

palankaus rezultato švelniosios (minkštosios) galios balansavimo plotmėje. 

Svarbus kinų propagandos estetikos patrauklumo elementas yra estetikos redukavimas 

į troškimą arba aistrą (angl. the desire oriented aesthetic appreciation) (Kong, 2010). Vakaruose 

linkstama aistrą redukuoti / sublimuoti į estetiką, o Kinijoje – priešingai, estetika 

orientuojama / redukuojama į geismą, troškimą. Taip kinų estetika, kaip visuma, geba pasiekti 

pusiausvyrą ir darną tarp (mąstant vakarietiškai) žemiškosios kūno bei dangiškosios 

dvasios plotmių, atsižvelgiama ir į prigimtinį iracionalų (geismas, aistra, troškimas, spontaniškumas), 

ir į įgytą racionalų (išsilavinimas, tobulėjimas, socialinės konvencijos) žmogiškosios 

egzistencijos matmenį. Kai sakralioji sritis ne neigia, o savotiškai „įtraukia“ ir 

„legitimuoja“ žemiškųjų norų ir malonumų plotmę, gimsta naujas ir propagandos požiūriu 

labai patrauklus dvasingumo tipas, grindžiamas ne dualizmu ir dichotomija, bet holistiniu 

vienovės ir integralumo pojūčiu. Kinų propagandos estetika tvirtai stovi būtent ant tokių 

„mickūniškų“ (Mickūnas, 2010) dvasinio universumo pamatų. 



61


Literatūra 

A Short History of Art during the Cultural Revolution. Artsrepublik. Prieiga internetu: 

http://www.artsrepublik.com/artculturalrevolution.htm [žiūrėta 2010 01 13]. 

Andrijauskas, A. (2004). Konfucianizmo filosofijos metamorfozės. Eidos: Filosofinės antropologijos, hermeneutikos ir orientalistikos 

žurnalas. Prieiga internetu: http://www.litlogos.lt/eidos/research/andrijauskas.html [žiūrėta 2010 01 11]. 

Andrijauskas, A. (2004). Metacivilizacijos kontūrai ir kultūrinis pliuralizmas. Kultūrologija, t. 11. 

Asia Society. Prieiga internetu: http://sites.asiasociety.org/chinarevo/?p=10 [žiūrėta 2010 01 13]. 

Bernotas, R. (1999). Kalnas ir jūra. Tūkstantis li: senovės kinų išmintis. Vilnius: Meralas. 

Billioud, S. (2011). Une „renaissance“ du confucianisme en Chine? Réseau Asie & Pacifique. Prieiga internetu: http://www.reseauasie.com/edito/les-editos-du-reseau-asie/renaissance-confucianisme-chine-billioud/ 

[žiūrėta 2011 05 09]. 

Brady, A. M. (2000). Treat Insiders and Outsiders Differently: The Use and Control of Foreigners in the PRC. The 

China Quarterly, DOI: 10.1017/S030574100001924X. Prieiga internetu: 

http://journals.cambridge.org/action/displayAbstract?fromPage=online&aid=3544828 [žiūrėta 2011 04 06]. 

Brady, A. M. (2009). China’s Propaganda and Perception Management Efforts, Its Intelligence Activities that Target The United States, 

and The Resulting Impacts on U. S. National Security. U. S. – China Economic & Security Review Commission, 30 April. Prieiga internetu: 

http://www.uscc.gov/hearings/2009hearings/written_testimonies/09_04_30_wrts/09_04_30_brady_statement.php [žiūrėta 

2011 04 06]. 

Brady, A. M. (2010). Confucianism, Chinese Tradition, and the CCP’s Modernised Propaganda. International Sinological 

Studies. Prieiga internetu: http://www.sinologystudy.com/2010/0425/2.html [žiūrėta 2011 04 10]. 

Brady, A. M. (2006). Guiding Hand: The Role of the CCP Central Propaganda Department in the Current Era. London: 

University of Westminster. Westminster Papers in Communication and Culture, vol. 3(1). Prieiga internetu: 

http://www.westminster.ac.uk/__data/assets/pdf_file/0015/20148/5-Brady-interim_2_.pdf [žiūrėta 2011 04 28]. 

Callahan, W. (2008). Chinese Visions of World Order: Post-hegemonic or a New Hegemony? The International Studies 

Review, vol. 10, no. 4. Prieiga internetu: http://williamacallahan.com/wp-content/uploads/2010/10/Callahan- 

TX-ISR-08.pdf [žiūrėta 2011 05 11]. 

Dellios, R. (1997). Global Politics with Chinese Characteristics. Culture Mandala: The Bulletin of the Centre for East- 

West Cultural and Economic Studies, vol. 2, iss. 2. Prieiga internetu: 

http://epublications.bond.edu.au/cgi/viewcontent.cgi?article=1026&context=cm [žiūrėta 2011 04 06]. 

Diemantaitė, I. (2002). Laozi ir Zhuangzi idėjų transformacija wenrenhua – menininkų intelektualų estetikoje. Acta 

Orientalia Vilnensia 3. 

Estetikos enciklopedija. (2010). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 

Graham, E., Newnham, J. (1998). The Penguin Dictionary of International Relations. Penguin Books. 

Guénon, R. (1972). Taoism and Confucianism. Studies in Comparative Religion, vol. 6, no. 4. Prieiga internetu: 

http://www.studiesincomparativereligion.com/public/articles/Taoism_and_Confucianism-by_Rene_Guenon.aspx 


Hall, D. L., Roger T. A. (1987). Thinking from the Han: Self, Truth and Transcendence in Chinese and Western Culture. 

Albany, NY: State University of New York Press. 

Jakniūnaitė, D. (2007). Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje. Vilniaus universiteto 

leidykla. 

Juzefovič, A. (2009). The Phenomenon of Daoism in Chinese Civilization. LIMES, vol. 2, no. 2. 

Kauppinen, M. (2006). Canon vs. Charisma: „Maoism“ as an Ideological Construction. Jyväskylä: University of 

Jyväskylä. Prieiga internetu: 

https://jyx.jyu.fi/dspace/bitstream/handle/123456789/13363/9513926621.pdf?sequence=1 [žiūrėta 2011 05 10]. 

Kim, H. P. Confucius’s Aesthetics Concept of Noble Man: Beyond Moralism. Asian Philosophy 16: 2. Prieiga internetu: 

http://dx.doi.org/10.1080/09552360600772736 [žiūrėta 2011 04 10] 

Klein, T. (2009). Geschichte Chinas: Von 1800 bis zur Gegenwart. 2. durchgesehene Auflage. Ferdinand Schöningh. 

Konfucijus. (2004). Pašnekesiai. Vilnius: Tyto alba. 

Kong, Xu-you. (2010). The Desire Oriented Aesthetics Appreciation vs the Aesthetic Appreciation-Oriented Desire – 

Observation and Comparison of Confucius and Symposium. Sichuan University, College of Literature and Journalism, 

Prieiga internetu: http://www.airitilibrary.com/searchdetail.aspx?DocIDs=16716477-201004-201004270020- 

201004270020-266- 

271&ExportFieds=0%2C1%2C2%2C3%2C4%2C5%2C6%2C7%2C8%2C9%2C10%2C11%2C12%2C13%2C14 

%2C15 [žiūrėta 2011 05 10]. 

Kraemer, H. (2008). Between Socialism and Commerce: Outdoor Advertising in the People’s Republic of China 1996–1999. 

Dissertation zur Erlangung der Würde des Doktors der Philosophie der Universität Hamburg. Hamburg, 2008. Prieiga internetu: 

http://ediss.sub.uni-hamburg.de/volltexte/2008/3566/pdf/Kraemer_Heike.pdf [žiūrėta 2011 04 01]. 

Landsberger, S. R. (2008). „Life as it ought to be“: propaganda art of the PRC. IIAS Newsletter n. 48. Prieiga internetu: 

http://chineseposters.net/resources/landsberger-life.pdf [žiūrėta 2011 04 18]. 

Landsberger, S. R. (2002). Mao sudievinimas: religinis vaizdavimas ir garbinimas Kultūrinės revoliucijos laikmečiu ir vėliau. 

Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3010&kas=spaudai&st_id=5097 [žiūrėta 2011 05 09]. 

62


Laozi. (1997). Vilnius: Vaga. 

Maceina, A. 1986. Žmogus kaip Dievo rūpestis. Aidai 2. Prieiga internetu: 

http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?Itemid=108&catid=80:aidai&id=520:mogus-kaip-dievorpestis&option=com_content&view=article 


Maoism – Essential Features. Science Encyclopedia. Prieiga internetu: http://science.jrank.org/pages/10058/Maoism- 

Essential- Features.html> [žiūrėta 2010 01 13]. 

Martišius, M. (2010). (Ne)akivaizdus karas: nagrinėjant informacinį karą. Vilnius: Versus aureus. 

David, M., Kilgour. D. (2009). Bloody Harvest: Organ Harvesting of Falun Gong Practitioners in China. Woodstock: 

Seraphim Editions. 

Mažeikis, G. (2010). Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 

McCarty, M. (2005). The Historical Roots of Chinese Communist Propaganda. The Pulse, vol. 3, no 1. Prieiga internetu: 

http://www.baylor.edu/content/services/document.php?id=19565 [žiūrėta 2011 05 09]. 

Mickūnas, A. (2010). Summa erotica. Vilnius: Apostrofa. 

Mullis, E. C. (2005). Carrying the Jade Tablet: A Consideration of Confucian Artistry. Contemporary Aesthetics. Prieiga internetu: 

http://www.contempaesthetics.org/newvolume/pages/article.php?articleID=283 [žiūrėta 2010 01 10]. 

Pohl, K. H. (2005). Ästhetik der Fülle und Ästhetik der Leere – Anmerkungen zur Ästhetik der traditionellen und 

zeitgenössischen Malerei in China. In: W. Schweidler (Hg.) Weltbild – Bildwelt. Ergebnisse und Beiträge des Internationalen 

Symposiums der Hermann und Marianne Straniak-Stiftung. St. Augustin: Academia. Prieiga internetu: 

http://www.uni-trier.de/fileadmin/fb2/SIN/Pohl_Publikation/aesthetik_der_fuelle.pdf [žiūrėta 2010 01 09]. 

Pohl, K. H. (1996). Chinese Aesthetics and Kant. International Yearbook of Aesthetics 1. Prieiga internetu: 

http://www.uni-trier.de/fileadmin/fb2/SIN/Pohl_Publikation/chinese_aesthetics_and_kant.pdf [žiūrėta 2010 01 04]. 

Poškaitė, L. Skonis ir skanavimas kinų estetikoje. Eidos: Filosofinės antropologijos, hermeneutikos ir orientalistikos 

žurnalas. Prieiga internetu: http://www.litlogos.lt/eidos/research/poskaite2.html [žiūrėta 2011 05 10]. 

Poškaitė, L. (2004). Estetinė būtis daoizme. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 

Richey, J. L. (2000). Ascetics and Aesthetics in the Analects. Numen, vol. 47. 

Shaoming, Ch. (2010). On Pleasure: A Reflection on Happiness from the Confucian and Daoist Perspectives. Frontiers 

of Philosophy in China 5(2). DOI: 10.1007/s11466-010-0010-9. 

Shusterman, R. (2009). Pragmatist Aesthetics and Confucianism. The Journal of Aesthetic Education, vol. 43, no. 1. 

Prieiga internetu: http://muse.jhu.edu/journals/the_journal_of_aesthetic_education/v043/43.1.shusterman.pdf [žiūrėta 

2011 05 11]. 

Slingerland, E. (2000). Efortless Action: The Chinese Spiritual Ideal of Wu-wei. Journal of the American Academy of Religion 

68.2. Prieiga internetu: http://faculty.arts.ubc.ca/eslingerland/pdfs/effortless_action.pdf [žiūrėta 2011 05 10]. 

Tpeartchinois’s Blog. La peinture sous la période Maoïste. Prieiga internetu: http://tpeartchinois.wordpress.com/lapeinture-sous-la-periode-maoiste-2/ 


Trías, E. (2000). Mąstyti religiją (Simbolis ir šventybė). Religija: Seminaras, vykęs Kaprio saloje, vadovaujant Jacques’ui 

Derrida ir Gianni Vattimo. Vilnius: Baltos lankos. 

Wang, B. (1997). The Sublime Figure of History: Aesthetics and Politics in Twentieth Century China. Stanford University 

Press. 

Yau, V. (1994). Use of Colour in China. British Journal of Aesthetics, vol. 34, no. 2. 

Дергачев, В. А., Вардомский, Л. Б. (2010). Регионоведение. Москва: ЮНИТИ-ДАНА. 

Духовная культура Китая: энциклопедия, т. 3: Литература. (2008). Москва: Восточная литература. 

Духовная культура Китая: энциклопедия, т. 6 (допольнительный): Искусство. (2010). Москва: Восточная 

литература. 

AESTHETICS OF CHINESE PROPAGANDA 


Summary 

The article aims to analyse the particularities of the modern external Chinese propaganda 

and to reveal the reasons behind its effectiveness. Taoism, Confucianism and 

Maoism are considered the basic trends (schools) of Chinese aesthetics with close, 

although initially imperceptible links to the external propaganda. 

The first part argues that the elements which condition the effectiveness of propaganda 

„tinted” in the Taoism aestheticsinclude the non-action (wuwei) principle, the 

63


ability to adapt and spread under the post-Christian conditions, emphasis on individuality 

acceptable to westerners and close relationship with ecology. 

The second part describes Confucian aesthetics. It focuses on the role of self-education 

and self-creation principles and highlights the relation of Confucian aesthetics, which centres 

on order, stability, consistency and harmony, with a currently widely discussed concept 

of „harmonious world“. The relation between Confucianism and the concept of Chinese 

philosopher Zhao Tingyang Tianxia (All-under-Heaven) is revealed along with its 

practical meaning. It is concluded that the effectiveness and glamour of the aesthetics of 

Confucian propaganda lies in its claimed pursuit of a perfect social order. 

The third part analyses Maoist aesthetics by employing the terms of canon and charizma 

used by Mark Kauppinen and provides evidence to prove its effectiveness and 

potential not only to internal, but also to external audiences. It is stressed that Maoism 

has a „spiritual“ dimension: it raises the consciousness of the masses and their will to 

make revolutionary changes; the success of revolution is understood as new order in 

human hearts and minds, and as world transformation programme. The article advocates 

the opinion that Maoism and its aesthetics can produce a destructive impetus to do 

away with the old international order while Confucianism and Taoism provide tools 

to improve it. Attention is drawn to the category of charisma, which designates daze 

and pathos, and to the non-reflective involvement into the process of creating a new 

world with a view to making it more beautiful, better and more truthful. It is emphasized 

that for Maoists, just like for Confucianists and Taoists, ultimate perfection lies in 

perfectly mastered activity rather the perfect theoretical knowledge. 

The conclusions state that the world is currently stepping into a qualitatively new 

development stage of meta-civilization. The inherently encoded element of mystical 

sacrality is identified as the principal reason behind the appealing nature of the aesthetics 

of Chinese propaganda. Reduction of aesthetics into desire or lust is argued to be 

an important element to the attractiveness of the aesthetics of Chinese propaganda. It 

is diagnosed that Chinese aesthetics, in its entirety, is capable of achieving balance 

between the realms of earthbound body and celestial spirit, and account is taken of the 

natural irrational (desire, spontaneity) and the acquired rational (education, improvement, 

social conventions) dimensions of human existence. It is emphasised that the 

sacral domain which „involves“ and „legitimates“ rather then denies the plane of 

earthly wishes and pleasure gives birth to a new and, from the propaganda point of 

view, very alluring type of spirituality based not on dualism and dichotomy, but on the 

holistic sense of unity and integrity. 

64


RUSIJOS FEDERACIJOS VALSTYBINĖS REPATRIACIJOS SKATINIMO 

PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS KALININGRADO SRITYJE 

Julius Žukas 


Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjamos 2006 m. Rusijos Federacijos paskelbtos valstybinės programos dėl užsienyje 

gyvenančių tėvynainių savanoriško persikėlimo gyventi į Rusiją rėmimo rengimo priežastys, pagrindinės 

nuostatos ir įgyvendinimas Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Rusijos migracinė politika, demografija, valstybinė programa, Kaliningrado 

sritis, persikėlę gyventi asmenys. 

Abstract 

The article studies the reasons for establishment, main provisions and implementation of the national 

programme, announced in 2006 by Russian Federation, for supporting voluntary migration of the compatriots 

residing abroad to he Russian Federation in Kaliningrad region. 

KEY WORDS: Russian migration policy, demographic crisis, compatriots residing abroad, national programme, 

Kaliningrad region. 

Įvadas 

Lietuvos kaimynystėje esanti Kaliningrado sritis – labiausiai į Vakarus nutolęs Rusijos 

Federacijos (toliau – RF) regionas, po Sovietų Sąjungos žlugimo tapęs izoliuotu eksklavu. 

Jau keliolika metų Lietuvos ir užsienio šalių tyrinėtojai stebi, analizuoja ir bando prognozuoti 

šio unikalaus geopolitinio darinio, kurį apsupusios Europos Sąjungai priklausančios 

valstybės, raidos perspektyvas, net susiformavo kaliningradistika įvardyta geopolitinių 

studijų kryptis (plačiau žr. Lopata, 2002). Nors pagrindinis dėmesys buvo sutelktas ties 

galimais šio regiono statuso pokyčiais ir Lietuvai ypač aktualia tranzito problema, pastaraisiais 

metais lietuviškosios kaliningradistikos specialistai gvildena ir Kaliningrado srities 

socialinės, ekonominės bei politinės raidos klausimus (Motieka ir kt., 2006; Lopata ir kt., 

2007). Tyrimo objekto aktualumas nekelia abejonių, nes eventualūs esminiai pokyčiai 

Kaliningrado srityje neišvengiamai daro ir darys įtaką kaimyninei Lietuvai. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti šiuolaikinės Rusijos migracinės politikos 

krypties genezę, turinį, jos įgyvendinimą Kaliningrado srityje. Tyrimas atliktas remiantis 

kelerius metus trukusių socialinių, ekonominių ir politinių procesų RF Kaliningrado 

srityje stebėjimo metu sukaupta medžiaga, kurioje dominuoja šie interneto 

šaltiniai: federalinių ir srities valdžios institucijų, mokslo įstaigų, dienraščių, visuomeninių 

organizacijų interneto svetainės ir portalai. Teoriniams tyrimo aspektams nušviesti 

pasitelktos Lietuvos ir Rusijos mokslininkų publikacijos. 

1. Rusijos migracinės politikos pokyčiai 

Tiek RF vyriausybės, tiek eilinių šalies gyventojų požiūrį į migracijos procesus ir 

jų reguliavimą lemia istorinė patirtis. Per pastaruosius 150 metų Rusijoje nesusiklostė 

65

Julius Žukas 

jokių imigracinės politikos tradicijų. Sovietinė visuomenė buvo uždara, nebuvo natūralios 

migracijos į SSRS galimybių. Rusijoje ir šiandien egzistuoja vienas iš laisvą 

gyventojų judėjimą varžančių institutų – privaloma registracija (rus. прописка), o politiniai 

bei administraciniai metodai ir toliau dominuoja, lyginant su ekonominiais 

veiksniais (Mukomel, S. 6). Sovietų Sąjungos iširimas skatino konkretinti migracinės 

politikos postulatus, nes buvusiose sovietinėse respublikose gyveno apie 25 mln. rusakalbių 

gyventojų, iš jų daugiau kaip 3 mln. 1991–1998 m. laikotarpiu persikėlė gyventi 

į Rusiją (Russische, S. 3). Iškilo užsienyje atsidūrusių tėvynainių problema, kuri 

buvo sprendžiama atsižvelgiant į Rusijos užsienio politikos interesus. Rusijos politika, 

susijusi su užsienyje gyvenančiais tėvynainiais, iš pradžių turėjo 2 tikslus: 1) palengvinti 

grįžimą į Tėvynę „seniesiems“ emigrantams (tiems, kurie išvyko į „tolimąjį“ 

užsienį po 1917 m. ir sovietmečiu) ir jų palikuonims; 2) neleisti rusakalbiams gyventojams 

buvusiose SSRS respublikose emigruoti į užsienį. Pastarajam tikslui įgyvendinti 

Rusijos vyriausybė 1994 m. priėmė nutarimą dėl užsienyje gyvenančių tėvynainių 

palaikymo, numatant konkrečias priemones rusakalbiams remti. 1999 m. priimtas RF 

įstatymas dėl valstybinės politikos užsienyje gyvenančių tėvynainių atžvilgiu: pastaroji 

sąvoka apima ir užsienyje gyvenančius Rusijos piliečius, SSRS pilietybę turėjusius 

asmenis, SSRS sudėtyje buvusiose valstybėse gyvenančius ir tų valstybių pilietybę 

gavusius ar pilietybės neturinčius asmenis, taip pat emigrantus. Šią politikos kryptį 

lėmė strateginis Rusijos interesas per tėvynainius išlaikyti įtaką posovietinėje erdvėje 

(Nozhenko, S. 2; Jakniūnaitė, 2007, p. 108, 113). 

Tačiau nuoseklios migracijos politikos iki 2001–2002 m. nebuvo, imtis jos revizijos 

paskatino neigiamos Rusijos demografinės ir ekonominės raidos tendencijos. Nuo 1992 m. 

Rusijoje natūralus gyventojų prieauglis ėmė sparčiai atsilikti nuo mirusiųjų skaičiaus: 

1993 m. natūrali Rusijos populiacija dėl to sumažėjo 5,1 mln., 1999 m. – 6,4 mln., 

2001 m. – 6,6 mln. žmonių (Демографический..., c. 68). Laikotarpiu nuo 1995 m. iki 

2006 m. bendras šalies gyventojų skaičius sumažėjo 5,7 mln. žmonių (žr. 1 lentelę). 

66 

Rusijos Federacijos gyventojų skaičius ir natūrali kaita 

1 lentelė 

Metai Gyventojų 

skaičius (tūkst.) 

Gimusiųjų 


Mirusiųjų skaičius 

(tūkst.) 

Natūrali kaita 

(prieaugis / mažėjimas) 

1992 148 514,7 1 587 644 1 807 441 -219 797 

1995 148 459,9 1 363 806 2 203 811 -840 005 

1998 147 802,1 1 283 292 1 988 744 -705 452 

2000 146 890,1 1 266 800 2 225 332 -958 532 

2002 145 649,3 1 396 967 2 332 272 -935 305 

2003 144 963,6 1 477 301 2 365 826 -888 525 

2005 143 474,2 1 457 376 2 303 935 -846 559 

2006 142 753,5 1 479 637 2 166 703 -687 066 

Šaltinis: Демографический ежегодник России, 2010, c. 25, 68. 

Nuo XX–XXI a. sandūros terminuota darbo jėgos migracija tapo Rusijos kasdienybe, 

milijonai laikinų migrantų (daugiausia iš Vidurinės Azijos, Azerbaidžano ir Ukrainos) 

ėmė darbuotis statybose, prekyboje, žemės ūkyje ir kituose Rusijos ūkio sekto-

RUSIJOS FEDERACIJOS VALSTYBINĖS REPATRIACIJOS SKATINIMO PROGRAMOS... 

riuose. Nemaža dalis jų atvyko nelegaliai ir dirbo šešėlinėje ekonomikoje. 2001– 

2002 m. Rusijos migracinė politika buvo iš esmės reviduota, dėmesio centre atsidūrė 

kova su nelegalia migracija, kurią RF valdžia siejo su nusikalstamumu ir terorizmu. 

Reorganizuota Federalinė migracijos tarnyba tapo pavaldi šalies Prezidentui. Tuo metu 

buvo sugriežtinti ir teisės aktai, reguliavę užsieniečių įpilietinimą ir teisinį statusą 

Rusijoje. Šios 2002–2004 m. vykdytos politikos rezultatai buvo apgailėtini: imigracija 

tapo latentine, nuolat augo nelegalių migrantų skaičius, nelegali migracija šalyje iškėlė 

naujų problemų (Mukomel, S. 5). Visa tai paskatino Rusijos vyriausybę dar kartą peržiūrėti 

migracijos politiką, nauja kryptis iš esmės pirmąkart Rusijos istorijoje reprezentuoja 

liberalų požiūrį į migracinius procesus. Galima teigti, kad 2005 m. pradžioje 

Rusijos prezidento aplinkoje nugalėjo imigracijos šalininkai – liberalai ir pragmatikai, 

akcentavę ilgalaikius ekonominius, demografinius ir politinius Rusijos interesus. Rusijos 

prezidento vadovaujama Saugumo taryba 2005 m. kovą nutarė migracijos politiką 

perorientuoti į migrantų pritraukimą (Mukomel, S. 2; Rahmonova-Schwarz, S. 2). 

Kadangi liberalizmo priešininkai – Rusijos komunistai ir „nacionalpatriotai“ – akcentavo 

neigiamas socialines, religines ir etnines imigracijos pasekmes, naujojo kurso 

vairininkų akys nukrypo į užsienyje gyvenančius rusų kilmės ar rusakalbius žmones. 

2006 m. pradėta kurti aktyvi, tėvynainiams skirta imigracinė politika. Tais metais paskelbta 

programa tapo pirmuoju rimtesniu valstybiniu Rusijos migracinių procesų 

problemos sprendimo projektu (Nozhenko, S. 3; Jakniūnaitė, p. 107, 114). 

2. Programos charakteristika 

Rusijos prezidento V. Putino 2006 m. birželio 22 d. įsaku patvirtinta speciali „Valstybinė 

programa užsienyje gyvenančių tėvynainių savanoriškam persikėlimui į Rusijos 

Federaciją remti“ (toliau – Programa). Preambulėje pažymėta, kad Programa papildo 

sistemą priemonių skatinti gimstamumą, mažinti mirtingumą ir reguliuoti migracinius 

procesus siekiant užtikrinti gyventojų skaičiaus RF stabilizavimą. Drauge akcentuota, 

kad Programa skatins šalies socialinę-ekonominę plėtrą, kuri neįmanoma kardinaliai 

nepakeitus demografinės situacijos, kuriai būdinga bendro šalies gyventojų skaičiaus 

mažėjimas bei gyventojų migravimas iš strategiškai svarbių Rusijos teritorijų. Pagrindiniai 

Programos tikslai: savanoriško tėvynainių persikėlimo į RF proceso organizavimas 

ir stimuliavimas, natūralaus gyventojų prieauglio mažėjimo kompensavimas. Programą 

įgyvendinti numatyta 2006–2012 m. laikotarpiu (Государственная..., с. 1–2). Ji skirta 

visiems užsienyje gyvenantiems tėvynainiams. Tėvynainiu laikomi visi šie bet kurioje 

pasaulio šalyje gyvenantys asmenys: a) nuolat už savo šalies ribų gyvenantys RF piliečiai; 

b) asmenys, turėję SSRS pilietybę ir gyvenantys anksčiau į SSRS sudėtį įėjusiose 

valstybėse; c) išeiviai (emigrantai) iš Rusijos imperijos, Rusijos respublikos, RSFSR, 

SSRS bei RF, turėję jos pilietybę ir tapę užsienio valstybių piliečiais (arba be pilietybės); 

d) visų išvardytų grupių asmenų palikuonys (О программе..., с. 1). 

Programos dalyviams nustatytos valstybės garantijos ir socialinė parama: persikėlimo 

(kelionės) išlaidų kompensacija, vienkartinė įsikūrimo išmoka (rus. подьёмные), nedarbo 

pašalpa (ne ilgiau kaip 6 mėnesiams), kompensacinis paketas (t. y. vienodos teisės ir galimybės 

gauti visiems RF piliečiams priklausančias paslaugas ikimokyklinio auklėjimo, 

67

Julius Žukas 

bendrojo ir profesinio lavinimo, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos ir užimtumo srityse). 

Programos dalyviams suteikta teisė pasirinkti įkurdinimo vietą RF subjektuose, kurie 

buvo suskirstyti į 3 kategorijas. Kategorijai „A“ priskirtos strategiškai svarbios Rusijai 

pasienio teritorijos, kuriose gyventojų skaičius mažėja. Šios kategorijos teritorijose įsikūrę 

persikėlėliai gauna visas numatytas garantijas ir visą socialinę paramą. „B“ kategorijai 

priklauso RF teritorijos, kuriose vykdomi stambūs investiciniai projektai ir reikia daug 

darbo jėgos. Tokiose teritorijose įsikūrę Programos dalyviai gauna viską, kas numatyta, 

išskyrus nedarbo pašalpą. „V“ kategorija – tai teritorijos, kurioms būdinga nuolatinė socialinė-ekonominė 

plėtra ir kuriose pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas ir/arba neigiama 

migracija. Į šios kategorijos teritorijas persikėlę gyventi asmenys negauna vienkartinės 

įsikūrimo išmokos ir nedarbo pašalpos (Государственная..., с. 3–4). Programos 

dalyviams taip pat numatyta prioritetinė teisė gauti laikiną leidimą gyventi (registraciją) ir 

RF pilietybę. Programą įgyvendinti patikėta specialiai tarpžinybinei komisijai, koordinuoti 

– Federalinei migracijos tarnybai. 

3. Kaliningrado srities programa 

Rusijos prezidento įsaku RF subjektų vadovams nurodyta iki 2007 m. sausio 1 d. 

parengti ir pateikti derinti šalies vyriausybei savo Programų projektus. Tačiau 12 regionų 

vadovybei liepta tai padaryti iki 2006 m. rugsėjo 1 d.: tarp šių bandomųjų Krasnojarsko, 

Primorės ir Chabarovsko kraštų bei Amūro, Irkutsko, Kalugos, Lipecko, 

Novosibirsko, Tambovo, Tverės, Tiumenės sričių regionų pateko ir Kaliningrado sritis 

(Указ..., с. 1). 2006 m. rugpjūtį srities Programos 1 projektas nusiųstas į Maskvą derinti, 

RF vyriausybė ją patvirtino 2007 m. gegužę. Visos joje numatytos įkurdinimo teritorijos 

priskirtos „A“ kategorijai (Категорию „A“..., c. 1). Kartu federalinė valdžia 

detalizavo kai kurias valstybinės Programos nuostatas. 2007 m. sausį RF vyriausybė 

nustatė, kad atvykstantys gyventi ir dirbti į „A“ kategorijos įkurdinimo teritorijas Programos 

dalyviai gaus 60 tūkst. rublių dydžio vienkartines išmokas, o jų šeimų nariai – 

po 20 tūkst. rublių. Neradusiajam darbo ar kito pragyvenimo šaltinio Programos dalyviui 

ir jo šeimos nariams taip pat turėjo būti mokama 50 % pragyvenimo minimumo 

dydžio pašalpa (ne ilgiau kaip 6 mėnesius). Konkretus pašalpos dydis priklausė nuo 

pragyvenimo minimumo lygio įkurdinimo teritorijoje, Kaliningrado srityje jo dydis 

tada siekė 1848 rublius (Общая..., с. 2). 2 

Kaliningrado srities (toliau – KS) Programos tikslas – srities gyventojų skaičiaus 

didinimas siekiant stabilizuoti ir gerinti demografinę padėtį, vystyti srities ekonomiką 

ir kelti gyventojų pragyvenimo lygį. Pagrindinis uždavinys – aprūpinti besivystančią 

srities ekonomiką aukštos kvalifikacijos darbo jėga, atsižvelgiant į KS darbo rinkos 

poreikius. Užsibrėžta 2007–2012 m. laikotarpiu priimti 300 tūkst. persikėlusių asmenų 

(85 700 Programos dalyvių plius vidutiniškai 2,5 šeimos nario), numatant tokią šio 

1 Программа содействия добровольному переселению в Калининградскую область 

соотечественников, проживающих за рубежом, на 2007–2012 годы. 

2 Autoriaus skaičiavimais, trijų asmenų šeima (programos dalyvis ir du jo šeimos nariai) per pusmetį 

Kaliningrado srityje galėjo gauti 133 264 rublius. 

68


proceso dinamiką: 2007 m. – 10 tūkst., 2008 m. – 20 tūkst., 2009 m. – 40 tūkst., 

2010 m. – 70 tūkst., 2011 m. – 110 tūkst., 2012 m. – 50 tūkst. žmonių. Programoje 

įvardytos 19 įkurdinimo teritorijų, daugiausia repatriantų numatyta apgyvendinti Kaliningrado 

mieste (70 800), Oziorsko-Černiachovsko (44 080) ir Gusevo-Nesterovo 

(32 570) rajonuose, mažiausiai – Pionersko (4 060), Jantarno (3 140) ir Laduškino 

(1 720) miestų apygardose. Programai finansuoti numatyta skirti (be federalinio biudžeto 

lėšų) 184 mlrd. rublių, panaudojant srities biudžeto, savivaldybių biudžetų ir 

nebiudžetinių šaltinių (darbdavių, juridinių ir privačių asmenų) lėšas (Программа 

Kaлининградской..., с. 7, 29, 50–165). 

Iš pirmo žvilgsnio šios Programos atsiradimo priežastys lyg ir aiškios – sudėtinga 

demografinė KS padėtis ir su tuo susijusios ekonominio vystymosi problemos. Nuo 

1992 m. KS gyventojų skaičius didėjo tik migrantų dėka, o nuo 2000 m. ėmė mažėti. 

Kaliningrado srities gyventojų skaičius ir natūrali kaita 

Metai Gyventojų 


Gimusiųjų 

skaičius 

Mirusiųjų 

skaičius 

Natūrali kaita 

(prieaugis / mažėjimas) 

2000 958,7 7573 14610 -7037 

2001 957,5 7630 15437 -7807 

2002 955,4 8464 16517 -8053 

2003 954,1 8844 17114 -8270 

2004 949,6 9046 17370 -8324 

2005 945,0 8781 17286 -8505 

Šaltinis: Программа Kaлининградской области..., c. 18. 

2 lentelė 

Kita vertus, tokio masto KS gyventojų skaičiaus didinimo užmojai gali turėti ir daugiau 

interpretacijų. Ekspertų vertinimu, tėvynainių perkėlimo skatinimo Programa indikavo 

Rusijos pastangas ne tik sustabdyti demografinę katastrofą, modernizuoti kai kurių 

regionų ekonomiką, bet ir modifikuoti lokalų Kaliningrado geopolitinį kodą regioninio 

Europos kodo kontekste (Motieka ir kt., p. 29). Kita ir veikiausiai ne mažiau svarbi priežastis 

sietina su 2005 m. rugsėjį KS gubernatoriumi tapusio Georgijaus Booso asmenybe. 

Centro valdžios patikėtinis, gerus ryšius aukščiausiuose Rusijos valdžios ešelonuose 

turintis G. Boosas labai energingai ėmėsi būtinų, jo manymu, srities modernizavimo 

reformų. Jis entuziastingai parėmė Programos idėją ir net išreiškė siekį per 5 metus padvigubinti 

KS gyventojų skaičių iki 2 mln. žmonių, šią iniciatyvą pagyrė Kremlius (Lopata, 

2006, p. 139, 143). Rengiant srities Programą skaičiai ėmė mažėti: iš pradžių planuota 

įkurdinti 450 tūkst. persikėlusių asmenų, o galutinėje Programos redakcijoje liko 

300 tūkst. repatriantų. Vis dėlto tai buvo grandiozinis projektas, turėjęs kardinaliai pakeisti 

visą KS socialinės-ekonominės raidos sanklodą. Srities valdžia tokio masiško naujų 

gyventojų antplūdžio reikalingumą ir realumą aiškino šalies vadovybės iškeltu uždaviniu 

gyvenimo lygį KS priartinti prie gyvenimo lygio kaimyninėse valstybėse (Lietuvoje 

ir Lenkijoje): šį uždavinį esą galima įgyvendinti tik padvigubinus srities metinį produktą, 

o tam reikia daug darbo jėgos, tad Programoje numatyti skaičiai rodo realų KS 

ekonomikos plėtros poreikį (Переселенческая..., с. 2). 

69

Julius Žukas 

4. Programos įgyvendinimas 

Per keletą Programos įgyvendinimo metų nuo 12 iki 32 išaugo joje dalyvaujančių RF 

subjektų skaičius. Rengiant Programą potencialių jos dalyvių skaičius vertintas keletu milijonų 

žmonių, realiai tikėtasi į Rusiją pritraukti bent kelis šimtus tūkstančių tėvynainių, tačiau 

tikrovė kol kas patvirtina skeptikų prognozes apie projekto nerealumą. 2009 m. spalį programos 

dėka gyventi į Rusiją persikėlė apie 15 tūkst., 2010 m. vasarį – apie 17 tūkst., 

2011 m. pradžioje – kiek daugiau kaip 31 tūkst. žmonių (Мониторинг..., с. 7). Nepavyko, 

kaip tikėtasi, pritraukti tėvynainių iš Baltijos šalių ir „tolimojo užsienio“, absoliučią atvykėlių 

daugumą sudaro išeiviai iš Nepriklausomų valstybių sąjungos erdvės: Vidurinės Azijos šalių, 

Kazachstano, Ukrainos, Moldovos, Azerbaidžano, Armėnijos. Nė iš tolo nepasiekta ir 

KS planuotų rodiklių: per 2007–2008 m. Programos dėka į sritį atvyko tik 3917 asmenų, o 

2011 m. balandį jų skaičius pasiekė 10 099 (Программа переселения..., с. 1; Общая 

информация..., с. 1). Kaip ir šalies mastu, tarp atsikėlusių gyventi į KS tėvynainių dominuoja 

atvykėliai iš Kazachstano, Vidurinės Azijos šalių, Ukrainos, Armėnijos. 2009 m. migracijos 

iš užsienio valstybių dėka srities gyventojų skaičius padidėjo 3279 žmonėmis (tarp jų iš 

Lietuvos atvyko 22, Latvijos – 18, Estijos – 4 žmonės) (Демографический.., с. 458–459). 

Programos įgyvendinimo KS analizė leidžia nurodyti esminius šio valstybinio projekto 

trūkumus. Visų pirma Programa gerokai pavėlavo: tokio projekto labai reikėjo 

XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai žlugus SSRS į Tėvynę pajudėjo milijonai 

rusų. Pristatant srities Programą Estijoje ir Latvijoje, vietos rusakalbių bendruomenių 

atstovai skeptiškai vertino galimybes skatinti Baltijos šalių rusus persikelti į Rusiją. Jie 

pažymėjo, kad tinkamiausias tokio projekto įgyvendinimo momentas jau praleistas: 

kas norėjo, tas išvažiavo dar XX a. paskutiniojo dešimtmečio viduryje (Союз..., с. 1; 

Денисенко, с. 2). Kitas akivaizdus trūkumas – Programos selektyvumas: numatyta 

priimti ne visus norinčiuosius, bet tik įkurdinimo teritorijai reikalingas kvalifikacijas 

turinčius tėvynainius, nesuteikiant jiems pasirinkimo laisvės ir įpareigojant juos ne 

mažiau kaip 2 metus pragyventi įkurdinimo vietoje (priešingu atveju reikalaujama 

grąžinti išmokas ir kitas finansines subsidijas). Tokia išankstinė selekcija ir segregacija 

regionų viduje, netaikant jokių didesnių materialinių stimulų, galima tik tuo atveju, 

jei į istorinę Tėvynę realiai veržiasi milijonai žmonių ir būtina spręsti optimalaus jų 

srautų reguliavimo problemą. Šiuo atveju nieko panašaus nėra. Pasak Rusijos migracijos 

tyrimo centro direktorės E. Turuchanovos, Programa nebeveiksminga, nes skirta 

pagelbėti šalies ekonomikai, ji taiko ne rinkos, bet administracinius svertus 

(Тимофейчев, с. 4). Administraciniai ir biurokratiniai barjerai bei kliūtys yra neišvengiami 

šio projekto įgyvendinimo palydovai. Rusijos ekspertų nuomone, Programa 

taip smarkiai disonuoja su Rusijai būdinga apribojančios migracijos politika, kad iš 

anksto pasmerkta žlugti (Больше доверия..., с. 1). Nors, pvz., Programos dalyviams 

numatyta supaprastinta, tik pusmetį trunkanti RF pilietybės suteikimo procedūra, realiai 

ji dėl įvairių subjektyvių priežasčių užtrunka ilgiau ir visą tą laiką atvykėliai traktuojami 

kaip užsieniečiai, todėl privalo mokėti 30 dydžio pajamų mokestį ir neturi 

teisės į nemokamą medicininį aptarnavimą. Kai kuriems atvykusiems specialistams 

(medikams, teisininkams, pedagogams) kelias į darbo rinką užkertamas, nes jie neturi 

Rusijoje galiojančių licencijų ir sertifikatų. Iš pradžių į KS atvykę tėvynainiai savo 

70


diplomus nostrifikuodavo vienoje iš Kaliningrado aukštųjų mokyklų, tačiau nuo 

2009 m. tvarka pakeista: norint išlaikyti visus privalomus testus bei egzaminus ir gauti 

sertifikatus, reikia mažiausiai keletą kartų vykti į Maskvą, Sankt Peterburgą arba Smolenską 

(75 процентов..., с. 2). Tačiau pats didžiausias administracinis barjeras yra 

nuolatinė registracija: jos neturintiesiems Programos dalyviams bei jų šeimų nariams 

sunku rasti tinkamą darbą, jie neturi teisės naudotis socialinėmis lengvatomis. 

Programos įgyvendinimo KS patirtis atskleidžia visas pagrindines į Rusiją persikėlusių 

gyventi tėvynainių problemas. Pagrindinės jų – būstas ir įsidarbinimas. Srities Programoje 

apskaičiuota, kad planuojamam atvykėlių srautui apgyvendinti prireiks 5,4 mln. m² gyvenamojo 

ploto. Laikinam persikėlėlių įkurdinimui numatyta steigti Laikinojo apgyvendinimo 

centrus, o kaip viena pagrindinių būsto problemos sprendimo priemonių nurodytas ipotekos 

kredito mechanizmo formavimas (Программа Kaлининградской..., с. 14). Taigi į KS atvykę 

tėvynainiai patyrė nemalonią tikrovę – labai aukštos butų Kaliningrade kainos, kur kas 

aukštesnės nei šalyse, iš kurių atvyko. Tik nedaugeliui atsivežtų pinigų užteko būstui įsigyti: 

2008 m. rugsėjį nuosavus butus buvo įsigijusios 80 šeimų, būstus nuomojosi 932 šeimos, 17 

šeimų buvo apsistojusios viešbučiuose, pas gimines ir pažįstamus (В Калининграде..., с. 1). 

Srityje kol kas veikia tik vienas Laikinojo apgyvendinimo centras „Severnyj“, įrengtas buvusiose 

kareivinėse (2010 m. rudenį planuotas centro Oziorske atidarymas nukeltas dėl objekto 

rekonstrukcijos klaidų). Trys bendrabučio tipo pastatai teikia prieglobstį 450 žmonių, tačiau 

jie čia priregistruojami tik laikinai, pusmečiui. 2009 m. „Severnyj“ nustatytos komercinės 

kainos, dėl to nemažai atvykėlių iš šio centro išsikėlė, nes nepajėgė mokėti po 5–6 tūkst. 

rublių per mėnesį. Kai kurie jų kreipėsi į teismą dėl neteisėtų administracijos veiksmų ir bylą 

laimėjo (Переселенцы..., с. 1; Перестаньте звать..., с. 2). 

Maždaug pusė per pirmus dvejus Programos įgyvendinimo metus į KS atvykusių 

žmonių nesugebėjo įsidarbinti. Formaliai tokios problemos apskritai neturėjo būti, nes 

dar pildydami Programos dalyvių anketas būsimi kaliningradiečiai žinojo, kad įkurdinimo 

teritorijose jų laukia garantuotos darbo vietos – jau nekalbant apie tai, kad srities 

Programoje numatyta 2007–2012 m. laikotarpiu sukurti net 100 tūkst. naujų darbo 

vietų. Iš tikrųjų dėl biurokratinių procedūrų ar pasikeitusių darbo sąlygų (įtakos turėjo 

ir pasaulinė ekonominė krizė) dažnas atvykėlis nesugebėjo įsidarbinti, nes neturėjo 

visų būtinų dokumentų. Darbdavys 3–4 mėnesius nelaukia, kol „migrantas“ susitvarkys 

visus popierius, jis įdarbina kitą žmogų. Be to, daugelis persikėlusių asmenų gauna 

tik laikinos registracijos pažymėjimus, o darbdaviai reikalauja nuolatinės registracijos, 

kuria dažniausiai disponuoja tik nuosavą būstą įsigiję persikėlėliai. 2010 m. vasarį 

į KS buvo atvykę apie 6800 asmenų, iš kurių įsidarbino apie 2000, absoliuti dauguma 

dirbo Kaliningrade (Переселенцы..., с. 1; Шонова, с. 1). Tai reiškia, kad neišsipildė 

KS administracijos viltys, jog atvykėliai padės vystyti atsiliekančių („depresyvių“) 

srities rajonų ekonomiką. Dalis persikėlėlių atsidūrė lyg ir užburtame rate: laisvų darbo 

vietų srityje yra, tačiau daugeliu atvejų atlyginimai jose pernelyg menki, o užimti 

gerai apmokamas darbo vietas trukdo biurokratinės kliūtys arba kvalifikacijos stoka. 

Rengiant srities Programą tikėtasi, kad atvyks vietos ekonomikai labiausiai reikalinga 

kvalifikuota darbo jėga – statybininkai, įvairių pramonės šakų darbininkai, kelininkai 

ir pan., tuo tarpu tarp atvykėlių vyrauja vyresni nei 30 metų amžiaus žmonės, turintys 

aukštąjį techninį arba humanitarinį išsilavinimą (Рябушев, с. 1). 

71

Julius Žukas 

5. KS gyventojų požiūris į atvykėlius 

Paskelbus Programos turinį ir tikslus, dauguma kaliningradiečių su nerimu sutiko 

žinią apie gresiančias kardinalias permainas regione. Neigiamas požiūris šiuo atveju 

yra natūrali ne itin geromis sąlygomis gyvenančių žmonių baimė, kad atvykėlių banga 

tik pablogins padėtį darbo ir gyvenamojo būsto rinkose, socialinio draudimo, paslaugų 

ir kitose srityse. Visos viešosios nuomonės apklausos rodė, kad absoliuti dauguma KS 

gyventojų yra nusistačiusi prieš atvykėlius. Kaliningrado sociologijos centras 2006 m. 

antroje pusėje atliko apklausą, kurioje dalyvavo 1550 įvairaus amžiaus respondentų: 

du trečdaliai apklaustųjų pasisakė prieš naujų gyventojų atsikraustymą, o iš įmonių ir 

įstaigų vadovų tokį požiūrį išsakė net 81 respondentų (Lopata ir kt., 2007, p. 148). 

2006 m. lapkritį vietinėje spaudoje paskelbtoje publikacijoje pabrėžta, kad planuojamas 

300 tūkst. persikėlusių asmenų atvykimas kelia srities gyventojams daugybę klausimų. 

Visų pirma žmones jaudina atvykėlių apgyvendinimo klausimas: vietos statybos 

pramonė kol kas nepajėgi patenkinti gyventojų poreikių, tad ar realu tikėtis, jog sugebės 

patenkinti dar ir atvykėlių? Ir apskritai, ar reikia sričiai tiek daug naujų darbo rankų? 

Pateikti Federalinės užimtumo tarnybos Kaliningrado srities departamento duomenys 

parodė, kad yra disproporcija tarp srities centro ir periferijos: Kaliningrade 

bedarbiui siūlytos 8 darbo vietos, o, pvz., Slavsko rajone į vieną laisvą darbo vietą 

pretendavo 353 oficialiai registruoti bedarbiai. Maždaug ketvirtadalis darbingo amžiaus 

KS gyventojų (apie 120 tūkst. žmonių) apskritai oficialiai neįtraukti į srities 

ekonomiką. Apie kokius persikėlėlius ar užsienio darbininkus galima kalbėti, jeigu 

neišnaudotas srities potencialas? (Мядель, с. 1). 

Pažymėtina, kad 2006 m. rugpjūtį rengiant srities Programą, municipalinių darinių 

administracijoms šis projektas daugeliu atvejų neatrodė gyvybiškai svarbus, savaime 

suprantamas ir seniai lauktas dalykas, o kažkas sugalvota ir „nuleista iš viršaus“. Tai 

puikiai iliustruoja tada įvykęs KS vyriausybės narių ir Polesko rajono administracijos 

atstovo pokalbis dėl Programos įgyvendinimo rajone galimybių. Savivaldybės atstovas 

atvirai pareiškė, kad „mes labai menkai tenuvokiame, ką reikia dabar daryti“, esą jokiems 

atvykėliams rajone nėra nei darbo, nei gyvenamojo ploto. Tiesa, yra 500 laisvų 

darbo vietų, atlyginimo vidurkis – 2000 rublių, todėl niekas nenori dirbti, nors bedarbių 

netrūksta. Rajone nėra jokios pramonės, todėl esą reikia visų pirma pasirūpinti 

savų žmonių įdarbinimu, o tik tada galvoti apie persikėlėlius. Į klausimą, ar realu rajonui 

kasmet priimti po 600 atvykėlių, atsakyta be užuolankų: esą tai tik padidins nedarbą, 

nes „iš ten jau išvažiavo visi specialistai, tai kam dabar persikėlėlius kviesti?“ 

(Денисенков, с. 1). 

Vėlesniais metais, jau paaiškėjus, kad šimtatūkstantinių atvykėlių srautų nebus, 

dauguma srities gyventojų išlaikė neigiamą požiūrį į Programą ir jos dalyvius, įtakos 

tam turėjo ir krizės sukelti sunkumai. 2009 m. vasarį Kaliningrado miesto interneto 

portale paskelbta informacija apie profesinio rengimo kursus Programos dalyviams, 

dauguma komentarų buvo negeranoriški, pikti („savų bedarbių aibė – o jie dar persikėlėlius 

apmoko!“ [Переселенцев обучат..., с. 1–4]). 2010 m. spalį toje pačioje interneto 

erdvėje pasirodė informacija, kad artimiausiu metu į sritį turi atvykti 18 tūkst. persikėlėlių, 

dauguma komentarų buvo neigiami ir akcentavo tas pačias problemas: esą 

72


darbo ir taip nėra, jaunimas nuo dyko buvimo baigia prasigerti, tegul persikėlėliai įsisavina 

Sibiro ir Tolimųjų Rytų rajonus, o „Kaliningrade ir taip jau nėra kuo kvėpuoti“ 

(В ближайшее..., с. 1–6). 

6. KS Programos santykinės sėkmės priežastys 

Taigi lyg ir paradoksalu kalbėti apie tėvynainių persikėlimo projekto sėkmę, tačiau 

KS įdirbis visų Programoje dalyvaujančių RF subjektų rezultatų kontekste vis dėlto 

tam tikrus laimėjimus ir jų priežastis leidžia aptarti. Sritis nuo pat Programos įgyvendinimo 

pradžios yra neabejotina lyderė, įkurdintų tėvynainių skaičiumi gerokai lenkianti 

kitus RF regionus. 2010 m. pradžioje atvykėliai į KS sudarė 41 , 2011 m. pradžioje 

– apie 31 visų pagal Programą į Rusiją persikėlusių asmenų (Рябушев, с. 1; 

Мониторинг..., c. 41). Lyginant su pirmaisiais Programos įgyvendinimo metais, kai 

KS įsikūrę persikėlėliai sudarė absoliučią visų atvykėlių daugumą (51,7 per pirmą 

2008 m. pusmetį), vėlesniais metais srities dalis bendrame atvykusių tėvynainių skaičiuje 

tolydžio mažėjo. Tai susiję ne tik su įkurdinimo regionų gausėjimu, bet ir su ta 

aplinkybe, kad ne visi norintieji gaudavo leidimą apsigyventi KS. Remiantis oficialios 

federalinės Programos stebėsenos duomenimis, didžioji dalis užsienyje gyvenančių 

rusų pageidavo apsigyventi KS (Мониторинг..., с. 21). Be to, nors ir ne visiškai, tačiau 

pradėtas įgyvendinti strateginis šio projekto tikslas: 2008 m. rugpjūtį KS vadovybė 

paskelbė, kad Programos dėka ėmė didėti srities gyventojų skaičius. Tiesa, oficiali 

statistika liudija, kad per praeitą dešimtmetį KS gyventojų skaičius sumažėjo iki 

937 tūkst. žmonių ir tik 2010 m. pradėjo pamažu augti (938 tūkst. gyventojų) 

(Дмитриев, 2008, с. 1; Демографический..., с. 29). 

Galima išskirti keletą KS regioninės Programos populiarumo tarp užsienyje gyvenančių 

tėvynainių priežasčių. Pagrindinė jų – patraukli geografinė srities padėtis: beveik 

visų Programos dalyvių nuomonė gali būti išreikšta lakoniškai konstatuojant, kad 

„Pabaltijys – tai ne Sibiras“. Be to, KS numatytos palankios įsikūrimo sąlygos, nes 

sritis pateko tarp prioritetinių „A“ kategorijos regionų (Дмитриев, 2009b, c. 1). Kitas 

gana reikšmingas veiksnys – labai didelis KS vadovybės dėmesys Programai. Be abejo, 

tai susiję su tuometinio gubernatoriaus G. Booso asmeniu: nors jo turėta Programos 

vizija daugeliu aspektų neatitiko srities realijų, jis sugebėjo sutelkti srities administraciją, 

kuri neblogai organizavo atvykėlių priėmimo sistemą, ir asmeniškai kontroliavo 

projekto vykdymą. Daug dėmesio skirta KS Programai populiarinti tarp užsienyje gyvenančių 

tėvynainių, jos pristatymai surengti NVS ir Baltijos šalyse, Vokietijoje, daugelyje 

„prezentacijų“ asmeniškai dalyvavo pats gubernatorius G. Boosas. Pažymėtina, 

kad KS valdžios iniciatyva Programos dalyvių šeimoms parūpinamas socialinis būstas, 

2011 m. pradžioje jau buvo nupirkta 80 butų (Белоглазова, с. 1). 

7. Programos korekcijos ir perspektyvos 

Išryškėjus Programos įgyvendinimo problemoms, prasidėjo jos nuostatų ir rodiklių koregavimas. 

2008 m. balandį šalies Tarpžinybinė komisija programai realizuoti pažymėjo, 

73

Julius Žukas 

kad reikia didinti įsikūrimo pašalpas, mokėti kompensacijas už persikėlėlių būstų nuomą, 

didinti laikino apgyvendinimo centrų statybos finansavimą ir kt. 2008 m. lapkritį KS vyriausybė 

pasiūlė federalinei vyriausybei padidinti Programos dalyviams ir jų šeimų nariams 

skiriamas įsikūrimo pašalpas atitinkamai iki 120 tūkst. bei 60 tūkst. rublių. 2008 m. 

pabaigoje tai padaryta, tačiau tik Tolimųjų Rytų ir Užbaikalės regionams (По 

программе..., с. 1; Нилов, с. 1). Nuo 2009 m. vasario Programos dalyviams ir jų šeimų 

nariams panaikintos visos valstybinės rinkliavos už dokumentų įforminimą, o 2009 m. 

Tarpžinybinė komisija pasiūlė Programą paskelbti neterminuota ir išplėsti tėvynainių, 

turinčių teisę dalyvauti Programoje, ratą (В Калининградскую..., с. 1). Kartu prabilta apie 

planuotų Programos rodiklių nerealumą: 2009 m. kovą Kaliningrade surengtame RF Dūmos 

išvažiuojamajame posėdyje konstatuota, kad milijonų tėvynainių nebelaukiama – 

pakaks ir po 25 tūkst. žmonių per metus (Дмитриев, 2009a, c. 1). 

2009 m. federalinės programos finansavimas sumažintas 4,5 karto, Rusijos centrinė 

ir regioninė žiniasklaida pranašavo jos žlugimą. Tačiau 2009 m. rudenį Programa reabilituota, 

Maskvoje prabilta apie „Programos ideologijos“ pasikeitimą (Госпрограмма..., 

с. 2). 2010 m. liepą patvirtintos įstatymo „Apie RF valstybinę politiką dėl užsienyje 

gyvenančių tėvynainių“ pataisos ir RF Prezidento įsako bei federalinės Programos naujos 

redakcijos projektai. Naujos Programos redakcijos projekte pateikiamas detalesnis 

sąvokos užsienyje esantys tėvynainiai apibūdinimas, visi Programos dalyviai skirstomi į 

6 kategorijas, o pati Programa nuo 2013 m. tampa neterminuota, pereinama nuo privalomo 

prie savanoriško RF subjektų dalyvavimo joje. Programos dalyviams numatytas 

greitesnis RF pilietybės suteikimas, įvairios lengvatos ir finansinės subsidijos bei (ką 

ypač sveikina į Rusiją persikėlusių tėvynainių bendrijos) galimybė laisvai rinktis apgyvendinimo 

teritoriją (Проект..., I, IV, VI, VIII–IX). Projektą rengusios RF Regioninio 

vystymo ministerijos nuomone, naujoji Programa bus daug veiksmingesnė, mažiau paternalistinė 

ir suteiks daugiau laisvės pačių tėvynainių iniciatyvai ir pasirinkimui. 

Programos projekte nėra jokių konkrečių skaičių, jie turėjo atsirasti suderinus šį dokumentą 

visose suinteresuotose žinybose ir apsvarsčius RF vyriausybėje. Naujoji Programa 

turėjo įsigalioti 2011 m. pradžioje, tačiau iki šiol nėra nei oficialaus dokumento, 

nei konkrečių jo parametrų. Vis dėlto ne tai verčia abejoti tolesne Programos perspektyva. 

Naujos redakcijos projektas liudija likus iš esmės neišspręstą pagrindinę Programos 

problemą – deklaruojamų tikslų ir šių tikslų įgyvendinimo mechanizmo neatitikimą. 

Tikslai ir mechanizmas lieka tie patys, socialinio-ekonominio projekto instrumentarijų 

vėl keičiant labiau humanitarinės pagalbos paketu. Kaip viena iš Rusijos demografinės 

problemos sprendimo krypčių, naujoji Programa visiems norintiems tėvynainiams grįžti 

neleidžia. Išlieka selektyvumas, segregacija, pvz., nustatomos potencialių programos 

dalyvių kategorijos, kai kurių jų galimybė realiai dalyvauti Programoje bus vertinama 

balais. Būdinga tai, kad RF Užsienio reikalų ministerijos Departamento darbui su užsienio 

tėvynainiais vadovas A. Čepurinas 2010 m. spalį pareiškė, kad Rusija peržiūri darbo 

su tėvynainiais kryptis ir vis daugiau dėmesio ketina skirti ne tiesiog tėvynainių persikėlimui, 

bet aukštos kvalifikacijos kadrų pritraukimui (Программa переселения..., 2010, 

с. 2). Nors prabilta apie „naują Programos ideologiją“, visiškos pasirinkimo laisvės tėvynainiai 

neturės, nes naujoji Programos redakcija numato galimybę jiems įsikurti tik 

tuose regionuose, kurie sutiko dalyvauti Programoje. 

74


Tiesa, kol naujoji Programos koncepcija dar svarstoma, tikėtinos ir naujos korekcijos. 

2010 m. spalį savo pasiūlymus pateikė KS vyriausybė, akcentuodama būtinumą 

spręsti persikėlusių asmenų priregistravimo, jų turimų diplomų nostrifikavimo problemas, 

teikti išsamesnę informaciją apie programą šalyse, kuriose gyvena potencialūs 

repatriantai. Tolesnė srities Programos įgyvendinimo perspektyva siejama su AE statyba, 

būsima verslo plėtra pokriziniu laikotarpiu, Programos dalyvių kategorijų išplėtimu 

ir federalinio lygmens problemų sprendimu (Программа переселения..., 2009, 

с. 1). Kita vertus, srities Programą ir ambicingus jos tikslus daugelis laikė ir tebelaiko 

asmeniniu buvusio gubernatoriaus G. Booso „megaprojektu“. Tuo tarpu jo įpėdinis 

Nikolajus Cukanovas (2010 m. rugpjūtį išrinktas KS gubernatoriumi, rugsėjį perėmė iš 

G. Booso įgaliojimus) turi kitokią srities plėtros viziją. Priešingai nei jo pirmtakas, 

2006 m. ketinęs padvigubinti KS gyventojų skaičių iki 2 mln. žmonių, N. Cukanovas 

svajoja apie 1 mln. gyventojų srityje ir suvokia šios užduoties sudėtingumą. Jo nuomone, 

migracija visų problemų neišspręs, ji (įskaitant ir Programą) leidžia tik išsaugoti 

teigiamą srities gyventojų skaičiaus balansą. Norint pasiekti tikrą augimą, būtina iš 

esmės pertvarkyti visas gyvenimo Kaliningrado srityje sritis (Послание..., с. 3). 

Išvados 

1. Užsienyje gyvenančių tėvynainių persikėlimo gyventi į Rusiją skatinimo programa 

vertintina kaip posūkis Rusijos migracinėje politikoje. Programa siekiama 

išspręsti Rusijos demografines problemas, spartinti jos regionų socialinę-ekonominę 

raidą. 

2. Programos įgyvendinimo 2007–2010 m. laikotarpiu į Rusiją persikėlė gyventi 

labai nedaug užsienyje gyvenančių tėvynainių. Pagrindinė šio projekto neveiksmingumo 

priežastis – vidinis programos tikslų ir jų įgyvendinimo priemonių 

neatitikimas, kurį nulėmė Rusijai būdingi ribojančios migracinės politikos 

recidyvai ir repatriantų srautams pritraukti būtinų materialinių išteklių stoka. 

3. Kaliningrado srities programa numatė visiškai nerealias regiono apgyvendinimo 

užduotis. Kita vertus, visų Programoje dalyvaujančių RF subjektų kontekste 

Kaliningrado srityje projektas įgyvendinamas sėkmingiausiai. 

4. Programos įgyvendinimo Kaliningrado srityje santykinė sėkmė visų pirma sietina 

su patrauklia srities geografine padėtimi. Įtakos tam turėjo ir išskirtinis 

tuometinio srities gubernatoriaus G. Booso dėmesys šiam projektui, nebloga 

persikėlusių asmenų priėmimo ir adaptavimo sistema bei nuolatinis srities 

programos reklamavimas užsienyje. 

5. 2009–2011 m. išryškėjusios Programos korekcijos nėra esminė projekto reforma, 

todėl tikėtis didesnių repatriantų srautų nereikėtų, taigi projekto perspektyvos 

išlieka neaiškios. Masinį užsienyje gyvenančių rusų persikėlimą į 

Tėvynę realiai galėtų paskatinti esminis jų gyvenimo sąlygų užsienyje pablogėjimas 

(politiniai neramumai, etniniai konfliktai ir pan.). 



75

Julius Žukas 

Literatūra 

Jakniūnaitė, D. (2007). Kur prasideda ir baigiasi Rusija: kaimynystė tarptautinėje politikoje. Vilnius: VUL. 

Lopata, R. (2002). Naujausios kaliningradistikos apžvalga. Politologija 1 (25): 96–104. 

Lopata, R. (2006). Įkaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla. Vilnius: Eugrimas. 

Lopata, R., Jonavičius, L., Sirutavičius, V., Zdanavičius, L. (2007). Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ilgalaikės 

raidos programos ir strategijos (2007–2016) vertinimas. Vilnius: VUL. 

Motieka, E., Sirutavičius, V., Daniliauskas, J., Molis, A. (2006). Politinių procesų ir struktūrų apžvalga Kaliningrado 

srityje. Klaipėda: KUL. 

Mukomel, W. Immigration und Russlands Migrationspolitik: Streit um die Zukunft. Prieiga internetu: 

http://www.laender-analysen.de/russland/pdf/Russlandanalysen102.pdf 

Nozhenko, V. Russische Föderation: Migrationspolitik. Prieiga internetu: 

http://www.bpb.de/themen/2EAXCN,1,0,Migrationspolitik.html 

Rahmonova-Schwarz, D. Ziel Russland: Reform und Realität der Migrationspolitik. Prieiga internetu: 

http://www.core-hamburg.de/documents/jahrbuch/06/Rahmonova-dt.pdf 

Russische Föderation. Prieiga internetu: http://hwwi_org./uploads/tx_wilpubdb/LP_20_Russische Foederation.pdf 

Белоглазова, Г. Для добровольных переселенцев Калининградской области купят 20 квартир. Prieiga internetu: 

http://www.rg.ru/2011/01/07/reg-szapad/zhilie-anons.html 

Больше доверия человеку. (2010). Миграция ХХI век 1: 8–10. Prieiga internetu: 

http://mirpal.org/material/magazine/migracia_01.pdf 

В ближайшее время в регион должны приехать порядка 18 тысяч переселенцев. Prieiga internetu: 

http://kaliningrad.ru/news/item/7355 

В Калининграде создан общественный фонд содействия переселенцам из-за рубежа. Prieiga internetu: 

http://www.kaliningrad.ru/community/k512027.html 

В Калининградскую область собирается переехать целый завод. Prieiga internetu: 

http://www.gov39.ru/index.php?option=com_content&view=article&id=7664:2009 07 06 

Госпрограмма добровольного переселения соотечественников реабилитирована. Prieiga internetu: 

http://www.gov39.ru/index.php?view=article&catid=61%3A2009 10 22 

Государственная программа по оказанию содействия добровольному переселению в Российскую Федерацию 

соотечественников, проживающих за рубежом. Prieiga internetu: 

http://www.gov.kaliningrad.ru/pereselpresident637.zip 

Демографический ежегодник России. (2010). Prieiga internetu: http://www.gks.ru/doc_2010/demo.pdf 

Денисенко, Е. Калининград: программа переселенцев – туманное будущее. Prieiga internetu: 

http://www.kaliningrad-online.ru/articles1/8440.html 

Денисенков, А. Переселенцы собираются к нам поселками. Обсуждение. Prieiga internetu: 

http://kaliningrad.kp.ru/2006/08/11/doc130793/ 

Дмитриев, Н. Не погостить, а жить. Prieiga internetu: http://www.kaliningradka.ru/printnews.php?newsid=29296 

[2008 08 05]. 

Дмитриев, Н. Гладко было на бумаге… Prieiga internetu: http://www.kaliningradka.ru/printnews.php?newsid=32400 

[2009 03 13]. 

Дмитриев, Н. Ждали миллионы, едут тысячи. Prieiga internetu: 

http://www.kaliningradka.ru/printnews.php?newsid=30482 [2009 03 18]. 

Категорию „A“ дали всей области. Prieiga internetu: http://www.kaliningradka.ru/printnews.php?newsid=23824 

Мониторинг реализации Государственной программы по оказанию содействия добровольному переселению в 

Российскую Федерацию соотечественников, проживающих за рубежом, на территориях вселения в 2007– 

2009 годах. (2010). Краткий вариант. Москва, январь. Prieiga internetu: http://mifis.ru/monitoring.pdf 

Мядель, Я. В Калининграде хотят поселить китайцев. Prieiga internetu: 

http://www.kaliningrad.kr.ru/2006/11/01/doc144524/ 

Нилов, А. Инициатива не поощряема. Prieiga internetu: http://www.kaliningradka.ru/printnews.php?newsid=31089 

Общяя информация по участникам гос. программы по состоянию на 08.04. 2011. Prieiga internetu: 

http://www.gov39.ru/index.php?option=com_content&view=article&id=5136 

О программе. Prieiga internetu: http://www.gov39.ru/index.php?option=com_content&view=article&id=5136 

Переселенцев обучат наиболее востребованным специальностям. Prieiga internetu: 

http://www.kaliningrad.ru/news/economy/k725320.html 

Переселенцы в Калининградскую область попали в замкнутый круг. Prieiga internetu: 

http://www.kalgorod.ru/node/304 

Переселенческая программа: год после старта. Prieiga internetu: http://www.kaliningrad-online.ru/print/9630.html 

Перестаньте звать людей хотя бы на время кризиса. Prieiga internetu: 

http://www.centrasia.ru/newsA.php?st=1235622720 

По программе переселения в регион приехали 1253 человека. Prieiga internetu: 

http://www2.gov39.ru/index.php?action=previewnews&moment=day&dt=05.05.2008 

76


Послание Губернатора Калининградской области Н. Н. Цуканова Калининградской областной Думе „Об 

основных направлениях деятельности Губернатора и Правительства Калининградской области в 2011– 

2015 годах“. Prieiga internetu: http://www.gov39.ru/index.php?option=com_content&view=frontpage&Itemid=1 

Программа Калининградской области по оказанию содействия добровольному переселению в Российскую 

Федерацию соотечественников, проживающих за рубежом. Prieiga internetu: 

www.mifis.ru/upload/iblock/420/420854d21a18d0852158a22aa5ab68fe.rtf 

Программа переселения в Россию является приоритетной в работе соотечественниками за рубежом. Prieiga 

internetu: http://www.russkie.org/index.php?module=fullitem&id=19677 

Программа переселения соотечественников в Калининграде. Итоги и перспективы. Prieiga internetu: 

http://russkie.org/index.php?module=fullitem&id=16327 

Проект. Указ Президента Российской Федерации «О реализации Государственной программы по оказанию 

содействия добровольному переселению в Российскую Федерацию соотечественников, проживающих за 

рубежом». Prieiga internetu: http://www.russkie.org/index.php?module=printnews&id=18943 

Рябушев, А. Калининградский миллион убрали из планов. Prieiga internetu: http://www.ng.ru/ng_politics/2010-02- 

02/13_kaliningrad.html 

Союз обществ российских соотечественников Эстонии: «Большинство русских в Россию не поедут». Prieiga 

internetu: http://www.regnum.ru/news/665402.html 

Тимофейчев, А. Почему в России не работает программа переселения? Prieiga internetu: 

http://www.bbc.co.uk/russian/russsia/2010/10/100927_settlers_programme.shtml 

Указ Президента Российской Федерации «О мерах по оказанию содействия добровольному переселению в 

Российскую Федерацию соотечественников, проживающих за рубежом». Prieiga internetu: 

http://www.fms.gov.ru/programs/fmsuds/legal/details/39593/ 

Шонова, А. Неподъемные: переселенцы все чаще спекулируют своим статусом. Prieiga internetu: 

http://www.rg.ru/2010/02/10/pereselency.html 

75 процентов переселенцев, прибывающих в Калининград по госпрограмме, отказываются от предложенной 

работы. Prieiga internetu: http://www.rg.ru/2010/06/08/reg-szapad/pereselenci-anons.html 

IMPLEMENTATION OF THE RUSSIAN NATIONAL PROGRAMME 

FOR ENCOURAGEMENT OF REPATRIATION IN KALININGRAD 

REGION 

Julius Žukas 

Summary 

During the last 150 years Migration policy restricting immigration has developed in 

Russia. Deepening demographic crisis has lead to liberalization of the latter politics: within 

the period from 1995 to 2006 the population of Russia declined by 5.7 million people. 

In June 2006 a special programme called “The National Programme for Supporting Voluntary 

Migration of the Compatriots residing Abroad to the Russian Federation” was outlined. 

The aim of the programme was to improve demographic situation in the country and 

to ensure social and economic development of Russia. The programme divided all regions 

of Russia into three categories, assigning strategically important border areas with declining 

population to category “A”. 32 subjects of Russian Federation participated in the 

programme in the beginning of 2011 with Kaliningrad Region, which was assigned to the 

priority category “A”, among them. It was among the first to draw up its programme for 

stabilization of demographic situation (since year 2000 population of the Region started to 

decline) and supply regional economy with highly qualified work force. According to the 

programme 300.000 migrants from abroad should be housed in the Region within the period 

from 2007 to 2012. Opinion and personal initiative of Georgij Boos, a contemporary 

77

Julius Žukas 

governor of Kaliningrad Region (governed the Region from September 2005 to September 

2010), had a big influence on the ambitious plans. Several years of programme implementation 

in Russia revealed the unreality of the project: during preparation of the programme 

a potential number of possible repatriates was a few million people, actually a few hundred 

thousand Russians residing abroad were believed to be encouraged to come to the 

country, and in reality, in the beginning of 2011 only a little more than 31 000 people moved 

to the country thanks to the programme. Kaliningrad Region programme appeared to 

be unrealistic as well, as only 10.099 people moved to the Region within the period from 

2007 to April 2011 (planned number was 140 thousand people within the period from 

2007 to 2010). Besides, an absolute majority of the migrants settled in the city of Kaliningrad 

but not in the areas where the government wanted. The main reason for inefficiency of 

the programme is its inadequacy to reality and it was a far too delayed project. Russia needed 

the programme in the last decade of the XX c. when, following the collapse of Soviet 

Union, millions of Russians were moving back to their native country. In order now to 

encourage Russians residing abroad to move back to Russia, they have to be offered much 

better conditions for settling down than the ones established in present programme. In the 

beginning of 2009 it seemed that the programme had already failed, however, in autumn 

of 2009 Russian Government declared that it was going to update and improve the project. 

It is planned to make the programme more attractive by expanding the variety of incentives 

and privileges for the participants. A new edition of the programme must appear in 

2011. However, the project published in the press enables us to forecast that the programme 

will remain useless as the new things proposed have undergone some irrelevant alteration 

but not full reform of the whole project. In reality, under such conditions, massive 

migration of Russians, residing abroad, to Russia, could be encouraged only by substantial 

deterioration of their living conditions (political disturbance, ethnic conflicts and etc.). 

It seems paradoxical, but relevant success of implementation of the project in Kaliningrad 

Region can be discussed as the Region is a definite leader of the implementation 

of the programme overtaking significantly all other regions of Russian Federation 

by the number of housed compatriots (in the beginning of 2011 migrants to Kaliningrad 

region made 31 % of all settlers in Russia according to the programme). The majority 

of foreign Russians, planning to migrate to Russia, would like to settle down in 

the Region of Kaliningrad. The main reason for that is attractive geographical location 

of the Region. In addition, the Region has developed a quite good system for welcoming 

newcomers and a lot of attention has been paid so far for advertising of the Kaliningrad 

Region programme among the compatriots living abroad. It is related first of 

all with a big attention to the programme from the contemporary governor G. Boos. 

78


ROLES OF AN INTERNATIONAL SOCIAL WORKER IN 

RESPONDING TO VIOLENCE AS SOCIAL PROBLEM 

Violeta Ivanauskienė, Agnė Dorelaitienė 

Vytautas Magnus University, Kaunas Motiejus Valančius Primary School 

Abstract 

Violence is associated with one’s power against another. Nowadays, besides physical violence, there 

exists psychological or emotional violence, which leaves painful marks inside. Violence is usually seen as 

masculine problem; men are considered to be abusers and women as weak victims who need help. 

However, in domestic violence both partners are responsible for violent act. Political violence is another 

type of aggression which affects every member of the society. This kind of violence can affect more 

people than anyone can think. Structural violence is hidden form of social policy power against ordinary 

society member. Seeking to minimize and prevent any kind of violence a social worker has to initiate 

changes which may stop negative behavior. An international social worker may be a person who shares 

information and knowledge about possible ways of minimizing and preventing any kind of violence in the 

world, who feels respect for every country and for every person with different beliefs, needs and 

traditions. The main role of a social worker who deals with the problem of violence on micro level is that 

of an enabler and mediator. Activist, advocate and educator are the roles of a social worker working on 

macro level. The role of a social worker in macro level is important because there is an opportunity to 

minimize and prevent all kinds of violence. 

KEY WORDS: violence, social work, role of a social worker, an international social worker. 

Anotacija 

Smurtas dažniausiai siejamas su vieno asmens arba asmenų grupės jėgos naudojimu prieš kitą asmenį ar 

asmenų grupę. Šiais laikais, be fizinio smurto, skiriamas ir psichologinis ar emocinis smurtas, kuris 

palieka skaudžius ir išoriškai nematomus pėdsakus nukentėjusiojo viduje. Smurtas dažniausiai 

įvardijamas kaip vyrų problema: vyrai laikomi smurtautojais, moterys – smurto aukomis, kurioms reikia 

pagalbos. Vis dėlto už šeiminį smurtą atsakingi abu partneriai. Egzistuoja ir politinis bei struktūrinis 

smurtas, turintys įtakos daugeliui visuomenės narių. Politinis smurtas gali turėti įtakos daugiau žmonių, 

negu galima būtų manyti, tuo tarpu struktūrinis smurtas yra užslėpta socialinės politikos galios prieš 

paprastą visuomenės pilietį forma. Socialinis darbuotojas gali padėti užtikrinti apsaugą nuo bet kokio 

smurto, jis inicijuoja pokyčius, kurie gali sustabdyti nepageidaujamą elgesį ar tokio elgesio padarinius. 

Informacijos apie smurtą sklaida ir smurto prevencijos programos gali padėti mažinti agresyvų elgesį ar 

bet kokį smurtą. Tarptautinis socialinis darbuotojas savo žiniomis, skirtingų požiūrių toleravimu, pagarba 

tradicijoms gali prisidėti prie smurto pasaulyje mažinimo. Pagrindinis socialinio darbuotojo, 

sprendžiančio smurto problemą mikrolygmenyje, vaidmuo yra įgalintojas ir mediatorius. Aktyvistas, 

advokatas ir švietėjas yra socialinio darbuotojo vaidmenys makrolygmenyje. Šis vaidmuo yra svarbus, 

nes socialinis darbuotojas į smurto problemą žvelgia globaliai ir siekia ją spręsti politinėmis priemonėmis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: smurtas, socialinis darbas, socialinio darbuotojo vaidmuo, tarptautinio 

socialinio darbuotojo vaidmuo. 

Introduction 

Violence is a quite often phenomenon in everyday life of our society. Violence can 

be seen clearly or can be hidden and cannot be proved. Moreover, the whole society 

can suffer from violence: children, women, men, elderly people, families or members 

of organizations. The main goal of this article is to reveal international social worker’s 

roles in responding to different forms of violence as a social problem. To reach the 

goal, three objectives were set: (1) to define phenomenon of violence; (2) to describe 

79


forms of violence; (3) to identify international social worker’s roles dealing with 

violence. Analysis of scientific literature as main research method revealed that 

violence can be investigated in every level of the society and from multidimensional 

perspective of a client. 

1. Phenomenon of violence: painful social problem in the world 

Each person has unique experience, consisting of the moments of success or 

painful events, leaving physical and spiritual marks. Violence is one of the most 

hurtful individual’s life experiences. According to V. Kučinskas, R. Kučinskienė 

(2000), violence is understood as people’s or groups’ of people act of violence against 

another person or group of people (cited by Gustainienė, 2005). Any form of violence 

is a complex and difficult psychosocial problem, causing painful survival of each 

member of the society. Violence is intended to compel another person to suffer and 

get special powers – to acquire humility, obedience, commitment, surrender and give 

the victim pain (Gustainienė, 2005). Finally, “violence is seen as a tool to preserve and 

maintain their own ,,I“ and show their character and the strength of a situation in 

which somebody doubted the power from another” (Gilligan, 2002, p. 33). 

Feminist paradigm understands violence as a product of patriarchy in which men 

dominate over women and thus violence is wholly a masculine problem (Straus, 

1999). The family conflict paradigm views violence not as a gender issue but rather as 

consequences of stress, personal history, money, jealously, poverty and many other 

social problems people face (Dutton, Nicholls, 2005; George 2003). “An initial 

distinction centers on differentiating between violence that is directly physical and that 

which is more verbal or psychological” (Edwards, 2006, p. 45). Punching, pulling, 

smashing, hitting, stamping, slamming and similar actions are forms of physical 

violence against another person or property. Moreover, there are some problems 

seeking to define psychological violence as this kind of violence is hardly proved 

because there are no visible marks on the body. One can hurt another person by words 

or action which is not physical. Walker (1984), Follingstad (1990) described six 

components of emotional violence: (1) verbal attack (ridicule, verbal harassment), (2) 

isolation (social and financial), (3) jealousy, possessiveness (even with the family, 

friends and animals), (4) verbal abuse, injuries, threats of torture, (5) scare divorce, 

abandonment, a novel with another partner, (6) the personal property damage or 

destruction (cited by Hines, Malley-Morison, 2001). According to Lupri, Grandin 

(2004), in 1999 Canada Department of Statistics was measuring emotional violence by 

7 indicators: from contact with others to limiting access to financial information. It 

emerged that one person of five men and women experienced psychological violence 

in the past five years. Striking similarity was noticed: 18 % of men compared with 

19 % of women experienced psychological violence in the last five years. According 

to Lithuanian Department of Statistics, 36 men suffered wives’ physical violence in 

2006 (Moterys ir vyrai Lietuvoje, 2006). Economical issue and social isolation is 

attributed to emotional violence but sometimes it is described as different form of 

violence. For example, there can be a situation in which employer does not pay a 

80

ROLES OF AN INTERNATIONAL SOCIAL WORKER IN RESPONDING TO VIOLENCE… 

salary or government is blind to people’s basic needs. Physical and psychological 

violence is usually associated with a family: a child, a mother and a father or nearest 

environment of the family. For example, children can suffer violence at school. In 

Lithuania there are quite a lot of violence cases at school. Thus social pedagogue and a 

special preventive group at school work to minimize and prevent these cases. 

Sometimes it is very difficult to minimize or prevent violence because children usually 

learn their behavior from parents and children’s nearest environment can determine 

their aggression with teachers or classmates. As C. H. Hart, D. A. Nelson (1998) 

notice, “mothers who are warm and responsive and who display synchronous and 

engaging interactions with their preschoolers have children who are more socially 

competent and less aggressive with peers” (p. 689). Moreover, authors present 

research, which states that when marital conflict is verbally aggressive, unresolved 

and includes parental discords over child rearing, it may emotionally threaten children 

and they become upset (Fincham, 1994; cited by Hart, Nelson,1998). 

2. Marital, political, structural violence as different types of abuse 

Marital violence is one of the most known types of violence in the society. Usually 

this is associated with men’s aggression towards wife but we cannot be blind that 

women also can be violent and men can suffer women’s aggression. “Everything was 

great until the day before we were going to get married. She got really angry about 

something… I don’t really remember what it was, but she was really screaming. She 

was verbally attacking me, calling me every name in the book. She was really out of 

control. I almost called it off, but then I figured it was due to the wedding 

“(Migliaccio, 2002, p. 36). 

Both men and women can be violent in intimate relationships. Research, according 

to Stark, Flitcraft (1988), shows that about 90 % of violent action is performed by men 

(cited by Lemme, 2003), but T. N. Liobikienė (2006) considers it as controversial 

issue. She assumes that women's violence is not as obvious as men‘s because women 

are more violent psychologically and emotionally, and men – more sexually and 

physically. In 1974, in the pioneering scientific work on domestic violence, Gelles 

found out that the eruptions of marital violence with the level of repetition between 

both spouses are equal and presented phrases of women, who abused men: “I spent all 

the time by myself and sometimes the kids would get on my nerves… so when I got 

mad I hit him” (Gelles, 1974, p. 76; cited by Hines, Malley-Morison, 2001). 

Schumacher, Leonard (2005), Strauss (2004b) concluded that intimate partner 

violence is bidirectional and the men and women are equally violent (cited by 

Robertson, Murachver, 2007). Studies show that women are not the only victims of 

violence, and men are not the only sources of violence. Neither a woman nor any man 

is protected from violence that might occur in the physical or psychological aggression 

(Hines, Malley-Morison, 2001). According to interpersonal power theory, violence is 

the result of an individual expression of control over another due to his or her lack of 

power. This theory is applied to all perpetrators of abuse, as all forms of domestic 

violence (Migliaccio, 2002). 

81


Another type of violence, which according to T. Edwards (2006) is often more 

neglected, is political violence. As author signifies, “wars, acts of state or similar 

institutions that lead to the sanctioning of death, exile or undermining of the most 

fundamental human needs of particular individuals or groups or, conversely, 

unsanctioned acts of terrorism such as bomb attacks and similar form of destruction 

whether to person or property, are all forms of violence that are perhaps more 

nefarious and destructive in their consequences than any other” (Edwards, 2006, p. 

47). As A. Al-Krenawi, J. Graham, M. Sehwail (2004) conclude, living in a war zone 

or area of political conflict has impact on the individuals, families, groups and 

communities. Political conflict not only wounds through the physical damage or terror 

but also through itself on the memories of individuals, families and communities long 

after the traumatic events have occurred (Al-Krenawi, Graham, Sehwail, 2004). The 

damage incurred to both persons and property is often used to substantiate social 

reality, beliefs, values, knowledge and social identity (Humphrey, 2000; cited by Al- 

Krenawi, Graham, Sehwail, 2004). Political violence can affect not only countries 

which are in conflict but the whole world because people can learn about newest 

issues every minute through the internet or television. 

Political violence, racism, sexism, poverty and other inequalities define structural 

violence which is also very important aspect of individual’s everyday life. Structural 

violence determines who has access to counseling, diagnostics and affective therapy 

and determines who suffers from stigma and discrimination (Castro, Farmer, 2005). 

Structural violence kills people silently and slowly while preventing them from 

meeting their basic needs. It is connected with social institutions and social structure 

which has more power than ordinary person and sometimes can decide what is better 

for people. In this case a social worker, especially an international social worker, has 

an opportunity to do the best in preventing any kind of violence or to minimize 

consequences of violence because usually a social worker represents the institution or 

organization and has some power which can be useful seeking to help individual, 

families, communities and other institutes of the society. 

3. International social worker’s roles in micro, mezzo and macro levels 

Roles of an international social worker seeking to minimize or prevent violence 

manifest themselves in three levels: micro, mezzo and macro as violence can be an 

individual issue though sometimes it is really intimidating issue in the society and all 

over the world. As L. M. Healy (2001) mentioned, it is important that a social worker 

is prepared to: 

address internationally related case and community problems that arise in their 

domestic practice; 

 

 

contribute to mutual problem solving on global social problem; 

monitor the impact of their own nation’s policies on other countries’ and 

people’s well-being (p. 3). 

82


An international social worker should also know the culture of the country in which 

he/she works. It is very important to understand the basic beliefs, values, rules, and norms 

of that country as this knowledge can help to understand why violence occurs. Joint 

Working Group on Development Education (1984) identified the following relevant 

values: “Respect for different cultures, traditions, beliefs and needs; clarification of 

personal values related to world hunger and poverty, concern for global justice and 

equality, acceptance of sharing and cooperation as the means to improved global security” 

(Healy, 2001, p. 164). So when an international social worker recognizes his/her personal 

values, professional values and the other country’s basic values, then the international 

social worker has to recognize a type of violence and situation in which that act of 

violence occurs. If there is violence in a family or the nearest environment of an 

individual, an international social worker has to find out the reason of violence and work 

with the family or one member of that family who seeks help. 

Working with an individual is considered micro level of social work. It is casework 

which can include short-term psychological “first-aid”, long term therapy or 

rehabilitation, or psychiatric intervention (Healy, 2001). It is very important for a 

social worker to be empathic for client who suffered violence or who abuses the other 

partner. First of all, a social worker and a client have to establish positive and 

confident relationships – only in these circumstances casework can have positive and 

useful results for clients. It depends on situations, but sometimes a social worker has 

to give quick first aid because it might be that a client has suffered physical or 

psychological violence from the spouse or partner for the first time. Subjected to a 

client (who suffered violence or was aggressive), a social worker first of all, has to 

recognize the problem and take care of client’s safety. It is also important not to 

condemn client’s aggressive behavior and let him/her that it is normal to have such 

feelings, value client’s seeking for help. No matter who a client is, a social worker and 

a client have to talk about next steps. It is useful for a social worker to have a list of 

support organizations which are in the community and where a client can get free 

services. Working with children it is important to recognize the reason why aggression 

was used and try to show children the other ways to solve the conflicts. Children’s 

aggression, as it is mentioned above, is usually associated with family behavior and 

environment. So working with children it is important to work with the family, 

because if a child sees that parents and school community are against violent behavior, 

a child tries to behave in more appropriate ways. 

Working with a family and school community involves mezzo level and a social 

worker becomes an enabler. According to Ch. Zastrow (1995), in this role “a social 

worker helps to articulate client’s needs, to clarify and identify their problems, to 

explore resolution strategies, to select and apply a strategy, and to develop their 

capacities to deal with their own problems more effectively” (p. 12). If there is 

violence between spouses, a social worker can suggest family therapy seeking to 

enable the family to resolve their conflict without aggression. During the family 

therapy, family members have an opportunity to express and justify their opinion, to 

understand another partner’s motives and expectations, to find difficult issues of 

relationships which can determine violence. Violence usually occurs as the result of 

83


disturbed communication, anger and aggression or destructive ways of conflict solving 

in the family. Family therapy focuses on family disorders, which usually lead to the 

social problem (Sutton, 1999). Basic aim of a social worker as the family therapists is 

to help spouses understand their communication patterns, to develop them, to find 

communication discrepancies and help the family to think about new direction and 

behavior of their life (Sutton, 1999). A social worker working with a family must 

comply with the principle of confidentiality, be empathic, not judge, be able to 

confront, show attention and respect to family members. Social worker's primary role 

in family therapy is to help to strengthen the communication of family and strengthen 

the entire family and the affected family members (Sutton, 1999). If violent 

relationships do not overstep boundaries of family, this therapy can help because it 

helps to understand family changes, everybody’s needs, dilemmas and other intimate 

family’s issues which sometimes can be the reason of violence. Sometimes, it is 

enough to say one word in an angry way and the partner can hurt physically. So a 

social worker has to help not only the victim but also the abuser. Kūras noted that it is 

essential to help violent men too and he remembered one client’s (woman) words: 

“How it should be difficult and bad for him that he dared to raise a hand against me” 

(Ivaškevičius, 2008). If violence in the family lasts for a long time, family therapy can 

be useless and in this case a social worker has to know the institutions and 

organizations which can help: crises centers for women and for men, anger and 

aggression treatment programs, red telephone number, etc. When a social worker tries 

to suggest a client another organization or institution which can help, he/she becomes 

a mediator. For example, Ch. Zastrow (1995) stated that a wife who is frequently 

physically abused by her husband might be referred to a shelter care program for 

battered women. Moreover, the role of a mediator can also occur in family therapy or 

in consulting both spouses. “Family mediation is an increasingly favored model for 

resolving disputes that may otherwise be heard before the family court” (Flynn, 2005, 

p. 407). The author also adds that mediators have a number of techniques which can 

be used to bring a relationship into symmetry as a means of promoting productive and 

effective negotiations. “The techniques include: (a) organizing the physical 

environment, (b) setting and enforcing ground rules for behavior; (c) managing and 

controlling communication between the parties (e.g. by raising question that create 

doubt, or supporting the weaker party to express ideas, needs and proposals), (d) the 

use of caucuses or shuttle mediation” (Flynn, 2005, p. 411). 

Moreover, an international social worker as a mediator can also try to avoid or to 

minimize the result of political violence. If a social worker works in the area of 

political conflict where the bombs or guns occur, a social worker usually suggests help 

for a client who suffered from political violence. As it is described in A. Al-Krenawi, 

J. Graham, M. Sehwail (2004) article, a social worker heard about the family through 

the hospital and referred them to the Treatment and Rehabilitation Center for Victims 

of Torture. A social worker tries to notice people who need help and suggest available 

institution or organization or concrete type of aid. Especially during political conflict a 

social worker becomes a mediator because people suffer hard psychological effects, 

post-traumatic stress syndrome, depression, psychological distress and a social worker 

84


cannot help in appropriate ways because he/she not always is able to help in 

psychological issues. Moreover, an international social worker can influence new 

social services because usually he/she is a specialist who is nearest to the individual 

and he/she knows what services are necessary for the community. So a social worker 

becomes an activist who initiates new programs, new organization and new 

institutions in order to create new services for the community. In this way a social 

worker becomes a professional who tries to make changes in macro level. 

In macro level an international social worker works with communities, seeks 

changes in statutes and social policies (Zastrow, 1995). An activist becomes the main 

role of a social worker who tries to prevent society from violence. According to 

Ch. Zastrow, an activist feels concern about social injustice, inequality, deprivation 

and in practice uses conflict, confrontation and negotiation as main tactics. “Social 

action is concerned with changing the social environment in order to better meet the 

recognized needs of individuals” (Zastrow, 1995, p. 13). Fact-finding, analysis of 

community needs, research, the dissemination and other efforts to mobilize public 

understanding and support on behalf of some existing or proposed social programs are 

the main elements of social action (Zastrow, 1995). An international social worker can 

find out good practice of other countries and try to evoke new helping programs in the 

community where he/she works. A social worker can be an initiator of creating new 

centre or invite those, who suffer from violence, or those, who abuse, to group 

therapy. It is useful for people who suffer abuse or who are violent to be in a group 

with people who have the same or similar experience because problems become 

universal in the group and a person has an opportunity to feel that he/she is not alone 

with that experience or to find out some solution of violence problem. A social worker 

also works as an educator: community has to know all services which can be helpful 

for an individual. Moreover, a social worker educates community about violence and 

helping services. It can include articles in newspapers, information booklets and 

lectures about violence, abuse reasons and possible problem solving methods. A social 

worker can influence positive behavior in a family and in school through education 

because through written word or media a social worker can emphasize that it is 

important to resolve family or school conflicts without shouting or hitting, that it is 

important for parents to know more about children activities of daily life, to show 

positive feelings and not to be afraid to say “I love you” for children and for a spouse 

or a partner. It is necessary to educate society about ways in which people resolve 

conflicts; explain their needs and complaints and not to be afraid of sharing good 

feelings and emotions with each other. Public education is important practice of an 

international social worker in macro level as a social worker also works seeking to 

minimize or prevent political and structural violence. As J. Post (2005) noticed 

“political terrorism is a particularly vicious species of psychological warfare. It is 

violence as communication. Up until now the terrorists have had a virtual monopoly 

on the weapon of the television camera as they manipulate their target audience 

through the media. Countering the terrorist highly effective media-oriented strategy 

through more effective dissemination of information and public education must be key 

elements of a pro-active program” (Post, 2005, p. 463). Public education is really one 

85


of the key elements in social work practice: first of all, through public education, 

individuals, families, groups find out about a social worker who can help or refer to 

other specialist who can also give appropriate aid; secondly, through public education 

people also find out more about violence, types of violence and help strategies or help 

organizations. Thus violence becomes a negative phenomenon which must be reduced 

by every member of the society. However, a social worker who works in macro level 

can initiate a new program and become program development/technical specialist, 

program manager, program monitor and evaluator and researcher (Healy, 2001). It is a 

very important role of an international social worker who can adapt his/her own state’s 

experience to another country. For example, M. M. Carney’s, F. P. Buttell’s (2004) 

article “A multidimensional evaluation of a treatment program for female batterers: a 

pilot study” analyses Domestic Abuse Center, which has been providing counseling 

services to the community of Columbia, South Carolina, since 1982. These authors 

noticed that the intervention program to women offenders is similar to the national 

model which was designed for male batterers. Women Crisis Centre in Lithuania 

soaked up Denmark national program which strives to change violent men’s behavior. 

It is a good example of international collaboration seeking to share useful knowledge. 

Working in macro level a social worker becomes an advocate who tries to protect 

human rights. As Ch. Zastrow (1995) defines, it is an active directive role in which the 

social worker is an advocate for client or citizen’s group. “When a client or citizen’s 

group needs help and existing institutions are uninterested (and sometimes openly 

negative and hostile) in providing services, then the advocate’s role may be 

appropriate” (Zastrow, 1995, p. 13). Advocate’s role can be appropriate seeking to 

minimize or prevent a client from structural violence because this role is strongly 

related to human rights. According to L. M. Healy (2001), there are four categories of 

human rights. The first two are recognition of human dignity and respect for civil and 

political rights. The third category of human rights includes economic right and is 

referred to second-generation rights. The final group is named as solidarity rights, 

which include the right to peace, to clean environment, to international distributive 

justice. So it is obvious, that work of an international social worker is important 

seeking to respect human rights because a social worker can be a professional who 

stimulates international cooperation through which human rights can be achieved. 

“Lorenz urges social worker to base their practice on the promotion of rights. Using a 

human rights model in work with a woman abused by her spouse, for example, the 

social worker considers the woman to be a victim of human rights violation. This 

definition expands the role of case documentation, as information about human rights 

violations are used not only to assist the victim through individual intervention but 

also to publicly document such violations. In human rights work the impact of this 

label is different and both the client and the social worker are empowered by seeing 

themselves as part of a broad struggle for global human rights. The human rights 

model bridges the gulf between individual interventions and advocacy/social change; 

through assessment, service, and case documentation, both purposes are served. The 

social worker – quite possible with the client – uses the documentation to influence 

legislatures, funders, and/or public opinion” (Healy, 2001, p. 270). As Ch. Zastrow 

86


(2001) mentioned “the advocate provides leadership for collecting information, for 

arguing the correctness of the client’s need and request, and for challenging the 

institution’s decision not to provide services. the object of advocate role is to 

modify or change one or more of its services policies” (Zastrow, 2001, p. 13). 

International social work can do a lot in coping with different forms of violence. 

This article does not discuss sexual abuse as this type of violence demands special 

knowledge and special intervention. It is a quite sensitive and sorrowful topic. Every 

violent action has its reason and a social worker should not be a judge. So a social 

worker has to be a person who knows individual problems, needs, feelings and can 

influence state policy through enabling, advocating, creating various programs. 

Conclusion 

Violence is a multidimensional phenomenon in our society. Every member of the 

society may become a victim of violence because abuse is wider spread than we can 

imagine. Violence hurts every person of the society despite of age, gender, role, status. 

A family member can feel structural and political violence which can determine 

people’s sense of freedom and self-determination. This kind of violence is most 

painful because people suffer inside and there are no signs on the body. 

An international social worker solving violence as social problem works in three 

levels of the society: micro, mezzo and macro. In micro level an international social 

worker works with an individual trying to help to prevent or stop violence. This kind 

of activity can be called casework, which demands empathy, tolerance and 

confidentiality. In mezzo level an international social worker is an enabler and 

mediator. As an enabler, social worker helps spouses to recognize source of conflicts, 

patterns of positive communication, expectations and basic needs through family 

therapy. A role of a mediator suggests appropriate organization for victims or abusers 

and applies experience of foreign organization to native practice. In macro level a 

social worker plays a role of an activist, educator and advocate. These roles enable a 

social worker to work with social policy, create new laws or social services seeking to 

minimize violence in society and prevent people from any kind of abuse. Moreover, 

an international social worker has to know values, norms and rules of that country in 

which he/she works. It is very important to see the main differences between native 

and foreign countries trying to prevent or solve problem of violence. 

Received 2011 03 09 

Approved for publishing 2011 06 14 

References 

Al-Krenawi, A., Graham, J., Sehwail, M. (2004). Mental health and violence/trauma in Palestine: Implications for 

helping professional practice. Journal of Comparative Family Studies 22: 185–209. 

Carney, M. M., Buttell, F. P. (2004). A multidimensional evaluation of a treatment program for female batterers: a 

pilot study, vol. 14, no. 4, p. 249–258. 

Castro, A., Farmer, P. (2005). Understanding and Addressing AIDS Related Stigma: From Anthropological Theory to 

87


Clinical Practice in Haiti. American Journal of Public Health 5(1): 53–59. 

Dutton, G. D., Nicholls, L. T. (2005). The gender paradigm in domestic violence research. And theory: part 1 – the 

conflict of theory and data. Aggression and Violent Behavior 10: 680–714. 

Edwards, T. (2006). Cultures of masculinity. New York. 

Flynn, D. (2005). The social worker as family mediator: balancing power in cases involving family violence. 

Australian social work, vol. 58, no. 4: 407–418. 

George, M. J. (2002). Invisible touch. Aggression and Violent Behavior 1(8): 23–60. 

Gilligan, J. (2002). Smurto prevencija. Vilnius. 

Gustainienė, M. (2005). Smurto prieš moteris priežastys ir prevencija. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: 110–122. 

Hart, C. H., Nelson, D. A. (1998). Overt and relational aggression in Russian nursery-school–age children: parenting 

style and marital linkages. Development Psychology, vol. 34, no. 4: 687–697. 

Healy, L. M. (2001). International social work. Professional action in an interdependent world. New York: Oxford 

University Press. 

Hines, D. A., Malley-Morrison, K. (2001). Psychological effects of partner abuse against men: a neglected research 

area. Psychology of men and masculinity 2: 75–85. 

Lemme, B. H. (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas. 

Liobikienė, T. N. (2006). Krizių intervencija: mokomoji knyga. Kaunas. 

Migliaccio, T. A. (2002). Abused husbands: a narrative analysis. Journal of family issues 23: 26–52. 

Moterys ir vyrai Lietuvoje 2006. (2007). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 114 p. 

Post, J. (2005). The new face of terrorism: Socio-cultural foundations of contemporary terrorism. Behavioral Sciences 

and Law 23: 451–465. 

Robertson, K., Murachaver, T. (2007). Correlates of partner violence for incarcerated women and men. Journal of 

interpersonl violence 5: 639–655. 

Strauss, M. A. (1999). The controversy over domestic violence by women. Arriaga X.B.; Oskamp, S. Violence in 

intimate relationship. Thousand Oaks, CA: Sage, p. 17–44. 

Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius. 

Zastrow Ch. (1995). The practice of social work. Pacific Grove. 

Websites 

Ivaškevičius, A. (2008-02-02). Vyrai bijo savo silpnumo. Website: http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15832863 

[2008-02-04]. 

Lupri, E, Grandin, E. (2004). Intimate partner abuse against men. Website: http://www.phac-aspc.gc.ca/ncfvcnivf/familyviolence/pdfs/fv-intime_e.pdf 

[2008-04-16]. 

88

DARNIOJO TURIZMO PASLAUGOS PASIRINKIMO 

MODELIAVIMAS 


Aivaras Anužis, Laimutė Anužienė 

VšĮ Šv. Ignaco Lojolos kolegija, VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio 

rengimo centras 

Anotacija 

Šio straipsnio aktualumas grindžiamas darnios plėtros ir darnaus turizmo susiejimu. Straipsnyje apibūdinama 

darnios plėtros samprata, išskiriami darniojo vystymo planavimo principai, nusakyti darniojo turizmo tipai ir 

charakteristikos. Straipsnyje aptartos Europos 2020 metų strateginės kryptys. Darniosios plėtros samprata plėtota 

trimis kryptimis, atitinkamai išskiriant tris darniosios plėtros dimensijas: ekonominę, ekologinę ir socialinę. 

Darnioji plėtra turėtų užtikrinti tokį gamtos išteklių naudojimą, kad jais galėtų naudotis ir ateities kartos. Turizmas 

yra viena didžiausių pasaulio ūkio šakų. Besivystančioms šalims jis yra ir vienas didžiausių pajamų generatorių. 

Tačiau didžiulė turizmo infrastruktūros ir išteklių paklausa (pvz., vandens vartojimo, atliekų perdirbimo ir 

energijos naudojimo) gali turėti neigiamą poveikį vietos bendruomenėms ir aplinkai, jei jos vadyba yra netinkama. 

Straipsnyje aptariami darniosios plėtros etiniai principai ir darniojo vystymo planavimo principai. Išskiriami 

keturi darniojo turizmo tipai (labai silpnas, silpnas, stiprus, labai stiprus). 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnioji plėtra, darnusis turizmas, darniojo turizmo paslaugos, paslaugos 

pasirinkimo veiksniai, vartotojų elgsena, vartotojų sprendimo priėmimas, darni visuomenė. 

Abstract 

The article describes tourism as one of the world’s largest economies. The article is based on the recognition 

of relevance of tourism innovation. The concept of sustainable tourism, which is perceived as a recreational 

space for human development and prosperity without the balance of economic, environmental, 

and cultural traditions is presented here. The paper highlights the features of sustainable tourism consumer 

decision-making. It reveals the coherence of the concept formation elements. The analysis of definitions 

of sustainable tourism is presented, as well as the empirically investigated factors for options of 

sustainable tourism. Empirical study aims to identify the factors (information channels, the ecological 

consumption dispositions and socio-demographic factors) on the choice of sustainable tourism services. A 

survey conducted by e-mail interviewed 300 respondents from the travel agencies of three major cities in 

Lithuania (Vilnius has 135 travel agencies, Klaipėda – 12 travel agencies, in Kaunas there are 24 travel 

agencies. Lithuanian Department of Statistics in 2009 had 212 travel agencies in Lithuania). 280 respondents 

have returned the survey questionnaires (return rate 68.3 %), three questionnaires from the survey 

were recognized as inadequate, so the study used 277 questionnaires for the analysis. The options for 

sustainable tourism factors were explored, namely, communication channels, environmental attitudes and 

socio-demographic factors. 

KEY WORDS: tourism, sustainable tourism, consumer choice. 

Įvadas 

Dažnai darnioji turizmo plėtra apibrėžiama kaip turizmas, kuris plėtojamas ir palaikomas 

vietovėje (bendruomenėje tokiu būdu ir tokiu mastu, kad ji išlieka gyvybinga 

neribotą laiką ir nedaro neigiamo poveikio arba nekeičia aplinkos [žmonių ir fizinės], 

netrukdo sėkmingai plėtrai, kitoms veikloms bei procesams [Butler, 1993]). Dėl darniosios 

turizmo plėtros kyla nemažai klausimų. Jie susiję su geografinio teisingumo, 

planavimo, išteklių naudojimo, turizmo maršruto valdymo problemomis. Žinomų autorių 

(Mowforth, Munt, 2003; Budowski, 1996; Butler, 1993) teoriniais darbais dau- 

89

Anužis Aivaras, Laimutė Anužienė 

giau ar mažiau remiamasi nagrinėjant darniąją plėtrą turizmo sektoriuje ir darniojo 

turizmo nuostatas, veiksnius ir alternatyvų pasirinkimą priimant sprendimus. 

Turizmas yra viena didžiausių pasaulio ūkio šakų pasaulyje. Per praėjusius 50 metų jo 

plėtra buvo ypač intensyvi. Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos (angl. World Travel and 

Tourism Council – WTTC) skaičiavimai rodo, kad turizmas iki 2011 metų sudarė 12 % 

pasaulinio bendrojo vidaus produkto. Šiuo metu teigiama, kad turizmo pramonė sukuria 

vieną darbo vietą kiekvienoje iš 12,8 darbo vietų ar sudaro 7,8 % visos darbo jėgos. Tikimasi, 

kad šis procentinis dydis iki 2012 metų pakils iki 8,6 %. Be to, turizmas pasaulyje 

yra didžiausias darbdavys, užtikrinantis daugiau kaip 255 milijonus darbo vietų, 10,7 % 

globalinės darbo jėgos (WTTC, 1999). Turizmas taip pat svarbus eksportas daugeliui besivystančių 

šalių, trečdaliui jų – pagrindinis. Labai svarbu kontroliuoti turistų srautus, kurie 

dažnai sutelkiami pagrindiniuose turizmo maršrutuose, kur gausu jautrių ekosistemų. 

Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa (angl. United Nations Environment Programme 

– UNEP) aktyviai palaikė darniojo turizmo plėtros koncepciją dirbdama su Pasauline 

turizmo organizacija (angl. World tourism organization – WTO), Jungtinių Tautų 

švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. United Nations Educational, Scientific and 

Cultural Organization – UNESCO) ir Tarptautine gamtos saugojimo sąjunga (angl. International 

Union for Conservation of Nature – IUCN). 

Lietuvoje darniosios plėtros valdymo metodologiniai principai gana išsamiai pateikti 

R. Čiegio (2003, 2004, 2009) darbuose. Gilinantis į šios srities mokslo tyrinėjimus 

ir detalizuojant socialinę dimensiją, pastebėta, kad nagrinėtinais tampa ir kultūriniai 

darnumo aspektai. Vėliau susidomėta ir etiniu aspektu (Čiegis, 2003; Vasiljevienė, 

Vasiljevas, 2008; Štreimikienė, Kovaliov, 2007; Čiegis, 2004). Nepaisant didelio 

susidomėjimo darniosios plėtros problema, teorinis jos aiškumas išlieka vienu sudėtingiausių 

klausimų. 

Lietuvoje vykstantys ekonominės plėtros procesai ir tarptautinių ryšių stiprinimas 

lemia palankias tarptautinio turizmo plėtros galimybes. Turizmo verslo konkurencingumas 

– vienas valstybės turizmo plėtros politikos uždavinių. Ilgus metus turizmo 

plėtra Lietuvoje vyko bandymų ir klaidų būdu priimamais sprendimais, be ilgalaikio 

strateginio dokumento (Turizmo plėtros iki 2015 m. strategija, patvirtinta 2002 m.). 

Siekiant išvengti klaidų, plėtojant turizmą šalyje, Lietuvai būtina kurti darniojo turizmo 

politiką, derinant ekonominę, socialinę ir ekologinę veiklas. Tai būtina sąlyga 

vadybininkams, planuotojams ir turistams, turintiems prisidėti prie darniojo turizmo 

plėtros. Taigi didėjant turizmo poreikiui ir atsiveriant naujoms keliavimo galimybėms 

svarbu, kad turizmo įmonės pasirinktų tinkamą vadybos variantą, t. y. remtųsi naudos 

sukūrimo dabartinei kartai ir išteklių apsaugos ateinančioms kartoms darna. 

Tyrimo klausimas: kas ir kaip veikia darniojo turizmo paslaugų pasirinkimą? 

Tyrimo objektas: darniojo turizmo paslaugų pasirinkimas. 

Tyrimo tikslas – išanalizuoti darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo veiksnius. 

Siekiant šio tikslo, keliami šie uždaviniai: 

Aptarti darniojo turizmo sampratą. 

Išskirti darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo aplinkos ypatumus. 

Ištirti darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo veiksnius. 

90

DARNIOJO TURIZMO PASLAUGOS PASIRINKIMO MODELIAVIMAS 

Duomenų analizės metodai: lyginamoji mokslinės literatūros analizė, statistiniai 

tyrimo duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for Social Sciences) 

programine įranga (SPSS for Windows 16.0). 

1. Darniojo turizmo samprata 

Darnaus turizmo ir darniosios turizmo plėtros (angl. Sustainable tourism development 

– STD) – DTP klausimas tampa vis aktualesnis. Darnusis turizmas apima išteklių 

išsaugojimo ir teisingumo elementus dabarties ir ateities kartoms. Darniosios turizmo 

plėtros samprata sutelkia darnumo ir plėtros stovyklas po viena skėtine sąvoka. Darnioji 

turizmo plėtra siekia tenkinti dabarties kartų poreikius ir garantuoti, kad ateities 

kartų gebėjimas apsirūpinti nebūtų sprendžiamas kompromiso su netvarka būdu. Per 

praeitą dešimtmetį literatūroje buvo gausu darniojo turizmo ir darniosios turizmo plėtros 

apibrėžimų (Green, 1995; Hunter, 1995). Dabar darniosios turizmo plėtros poreikiai 

pripažįstami visuose pasaulio ūkio sektoriuose, taip pat ir turizmo. Darniojo turizmo 

plėtra taiko darniosios plėtros elementus turizmo kontekste. Per pastaruosius 

metus ji tapo dominuojančia paradigma (Hunter, 1995). DTP paprastai siejama su turisto 

tikslais ir dažnai matoma kaip turinti ryšį su vietovės šeimininkais (taip pat socialine 

ir gamtine aplinkomis), turistais, turizmo verslu. 

Darnos sampratą apimantys aspektai: 

Gamta: 

1. Naudojamų išteklių saugojimas, ekologiniai procesai ir biologinė įvairovė (žemė, 

vanduo, energija, mineralai, flora, fauna, kt.). 

2. Aiškus terminų interpretavimas ir pastangos rasti įvairių gamtos išteklių pakaitalus 

aplinkos komponentams, taršos (jūros, kietųjų atliekų, oro, klimato kaitos, žemės, 

dirvos ir kt.) klausimai. 

3. Vertė, priskiriama gamtos pasauliui ir poreikiams, kurie nesusiję su žmonėmis, ir 

jautrumas žmonėms arba jo nebuvimas. 

4. Pritaikomumas ir bendradarbiavimas, vykdant aplinkos stebėsenos programas 

(aplinkos auditas ir kt.). 

5. Ekosistemų taikymo perspektyvos ir svarba palaikant funkcinį ekosistemų integralumą. 

6. Veiksmingas aplinkos taršos apribojimų augimo egzistavimas. 

Visuomenė ir ekonomika: 

1. Termino ekonominis augimas vartojimas arba ekonomiškumo plėtra puoselėjant 

žmonių gerovę. 

2. Žmonių populiacijos augimo svarba ir įtakos. 

3. Informacijos apie ekonominės veiklos poveikį aplinkai teikimas. 

4. Tautų skolos, prekybos ir skurdo lygis. 

5. Žmonių gyvenimo sąlygų būklė (saugumas, maisto ekologija, sveikata, urbanizacija, 

įgūdžiai ir švietimas). 

91


Pastaruoju metu turizmas traktuotas kaip „masinės plėtros“ sampratos pagyvėjimo 

banga visame pasaulyje ir lydimas aplinkos praktikų, kurie pateikia siūlymų dėl gamtos 

išteklių valdymo ir jų zonų nustatymo. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje studijose 

apie turizmo poveikį pristatyti tyrimai, apimantys turizmo ir aplinkos santykių pobūdį, 

jų sąveiką (Budowski, 1996). Vėliau stengtasi įvertinti aplinkos poveikį turizmui. Per 

pirmąją devintojo dešimtmečio pusę susirūpinimas aplinka pritraukė platesnį – pasaulinį 

aplinkos agentūrų ir su turizmu susijusių institucijų dėmesį. Pasaulio išsaugojimo 

strategiją publikavo Tarptautinė gamtos išteklių išsaugojimo sąjunga (angl. International 

Union for the Conservation of Natural Resources – IUCN, 1980), 1981 m. Pasaulio 

stebėjimo institutas (angl. World watch Institute) publikavo ataskaitą, pavadintą 

,,Darni visuomenė“, 1982 m. įsteigtas Pasaulio išteklių institutas (angl. World Resources 

Institute) ir Aplinkos departamentas Pasaulio banke (angl. Environmental Department 

in the World Bank). 

XX a. aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje nuo idealizmo pereita prie realizmo. Aplinkos 

darbotvarkė Europoje patraukė didesnį dėmesį per Pasaulio komisijos aplinkai ir 

plėtrai (angl. World Commission on Environment and Development – WCED, 1987) publikacijas 

ir ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“. Šios dekados pabaigoje atsirado pirmosios 

studijos apie darniojo turizmo plėtrą ir alternatyvias turizmo formas, kurios visos reflektuoja 

tris turizmo aplinkos santykių būsenas: koegzistavimą, konfliktą ir simbiozę. Būtent 

per tuos metus atsirado darniojo turizmo produktas – ekoturizmas, kuris perorientavo turizmą. 

Dešimtajame dešimtmetyje ekoturizmas, kaip esminė sąvoka, įtrauktas į daugelį 

tyrimų studijų ir prilygintas darnumo, darniojo turizmo sąvokoms. 

Plačiausiai priimtas vartoti apibrėžimas priklauso Pasaulio turizmo organizacijai, 

kuri darnųjį turizmą apibrėžia kaip turizmą, kuris apima visų išteklių vadybą taip, kad 

gali būti tenkinami ekonominiai, socialiniai ir estetiniai poreikiai ir palaikomas kultūrinis 

integralumas, esminiai ekologiniai procesai, biologinė įvairovė ir gyvenimo palaikymo 

sistemos. Papildomai jie apibūdina darniojo turizmo plėtrą kaip procesą, kuris 

tenkina dabarties turistų ir vietinių bendruomenių poreikius (Pasaulio turizmo organizacija). 

Darnusis turizmas transformavosi ir dauguma požiūrių buvo visiškai „nukreipti į 

turizmą“, iš dalies atsiskyrė nuo pagrindinių darnos sampratos principų (Hunter, 

1995). Labai svarbu, jog darniosios plėtros turizmo sampratos taikymas iškėlė šiuos 

klausimus (Hunter, 1995; Butler, 1993): 

Vietos bendruomenės teisingumo/nešališkumo gyvenimo standartų ir gyvenimo 

kokybės aspektu. 

Turistų ir turizmo pramonės paklausos tenkinimo. 

Populiariu požiūriu pagrįstus ankstesnius du siekius stengiantis apsaugoti turizmo 

aplinkos išteklių bazę (gamtą). 

Turizmo pramonės konkurencingumo išlaikymo arba stiprinimo. 

Stiprių ir/arba silpnų darnumo pozicijų. 

Darniosios plėtros ar darniojo turizmo. 

Darnos samprata kažkuo panaši į tarpinį terminą, siekiant įveikti atotrūkį tarp kūrėjo 

ir aplinkosaugininko. Papildomai darnumo aspektas, taikytas turizme, leido pasiek- 

92


ti, kad įvairios priemonės būtų naudojamos ilgalaikiam išlikimui, stengiantis padidinti 

atliekamų operacijų pelningumą ir palaikyti turizmo įmonių išteklių bazę, kad didėtų 

turizmo paklausa. Egzistuoja du darnaus turizmo sampratos požiūriai: darniojo turizmo 

plėtros ir darniojo turizmo (Butler, 1993; Hunter, 1995). 

Darniojo turizmo plėtros samprata produkto ir pramonės požiūriu skyla į dvi bendrąsias 

minties mokyklas (Godfrey, 1996). Ankstesnei mokyklai priskiriama literatūra 

apie darniojo turizmo plėtrą arba darnųjį turizmą, kai darnumas matomas kaip masinio 

turizmo alternatyva. Kalbant apie produkto požiūrį iš esmės reikia nagrinėti tris bendrąsias 

temas: 

Bendrųjų sampratų tyrimai. 

Plėtros strategijų tyrimai. 

Turizmo elgsenos tyrimai (Godfrey, 1996). 

Kita vertus, pramoniniu požiūriu visas turizmas turėtų būti daug darnesnis: siekiama 

reformuoti turizmo įmones, masinio turizmo plėtros klausimus ir taikyti išsamų, 

sisteminį, integralų, į bendruomenę orientuotą, atsinaujinantį ir tikslų įgyvendinimo 

požiūrį (Godfrey, 1996). 

Pagrindinė abiejų mokyklų problema ta, kad jos atstovauja labiau teoriniams ir sudėtingiems 

teiginiams, o ne tikriems darnumo atvejams ir charakteristikoms. Produkto 

požiūris kritikuotas dėl klaidingų masinio alternatyviojo turizmo ir kaimo darniojo 

turizmo palyginimų (Godfrey, 1996). 

Nors darnioji plėtra apima senus išsaugojimo principus ir prievaizdo/ekonomo/valdytojo 

pareigas, ji detalizuoja aktyvesnę poziciją. Alternatyvioji darnioji 

turizmo plėtra buvo matoma kaip turizmo lėšų vadybos komponentas, kai plėtra 

garantuoja išteklių integralumą ir ekonominį gyvybingumą (Godfrey, 1996). 

Be to, darnioji turizmo plėtra apibrėžta kaip turizmas, plėtojamas ir palaikomas 

vietovėje (bendruomenėje, aplinkoje tokiu būdu ir tokiu mastu, kad ji išlieka gyvybinga 

neribotą laikotarpį ir nedaro neigiamo poveikio arba nekeičia aplinkos [žmonių ir 

fizinės], kurioje egzistuoja, ir netrukdo sėkmingai plėtrai, kitoms veikloms bei procesams 

[Butler, 1993]). 

2. Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo ypatumai 

Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo analizė parodė, kad didžiausią įtaką renkantis 

darniojo turizmo paslaugą turėjo teorijos, kurios remiasi skirtingu vartotojų, 

kaip tyrimų objekto, traktavimu, todėl jų paslaugos pasirinkimo modeliavimo teorinės 

prielaidos neatsiejamos nuo nuolat kintančio požiūrio į vartotoją. 

Vartotojų elgsenoje išryškėja visuotinai priimtinų (globalių) ekologinių nuostatų 

formavimo poreikis. Vartotojai, net ir priklausantys tai pačiai kultūrai, skirtingai priima 

sprendimus. Tai rodo, kad reikia atsižvelgti į tam tikrus požymius ir vyraujančias 

nuostatas. Taigi rengiant darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo modelį, šalia įprastų 

determinantų (komunikacinių kanalų ir sociodemografinių nuostatų), būtina įtraukti 

dar kelis kintamuosius – vartotojų nuostatas ir vertybes. 

93


Vertės sukūrimo procese išryškinama pati vertybės svarba, kuri atsiranda sąveikaujant 

tiekėjui ir klientui. Labai svarbu, kad pats paslaugos pardavimo procesas turėtų ne 

tik materialios naudos, bet ir prisidėtų prie ekologinių vertybinių nuostatų formavimo. 

Be to, vartotojai, priimdami sprendimus, vis dažniau susiduria su paslaugų gausa, yra 

gana sudėtinga iš didelės įvairovės atsirinkti vieną ar kitą paslaugą. Tokiame kontekste 

alternatyvų įvertinimas tampa ypač aktualus. Vertinant alternatyvas pagrindinis atskaitos 

taškas yra vartotojo nuostatos. Taip pat reikia paminėti, kad vartotojų sprendimo 

priėmimo veiksniai – rinkodaros priemonės, socialinė įtaka, asmeniniai ir psichologiniai 

bruožai – lemia vartotojų nuostatas. Vartotojai, veikiami įvairių įtakų, nuolat keičia 

savo nuostatas. Vartotojo pasirinkimui turi įtakos visas kompleksas anksčiau minėtų 

veiksnių. Tik atsižvelgiant į jų derinius, nuolat stebint jų pokyčius ir sąlyčius galima 

sėkmingai segmentuoti rinką. 

Atsižvelgiant į išnagrinėtų darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo teorijų ypatumus, 

pateikiamas šis veiksnių, darančių įtaką darniojo turizmo paslaugos pasirinkimui, 

teorinis modelis. 

94 

1 pav. Veiksnių, darančių įtaką darniojo turizmo paslaugos pasirinkimui, teorinis modelis 

Visų pirma šiame modelyje apžvelgiami socialinės-ekonominės gerovės ir turizmo 

paslaugos kokybės didinimo, asmeninio tobulėjimo, bendruomeninės gyvensenos vystymo, 

turizmo paslaugų inovatyvumo bei įsitraukimo didinimo tipai. Svarbu, kad šalia


pagrindinių veiksnių, lemiančių vartotojų sprendimo pirkti procesą, išskirta: komunikacinių 

kanalų svarba, turizmo paslaugų kliento ekologinio vartojimo nuostatos, sociodemografiniai 

veiksniai. Visa tai neišvengiamai daro įtaką vartotojams, ypač darniojo 

turizmo paslaugos pasirinkimo kontekste. 

Darnusis turizmas turi tapti tiek turizmo pramonės, tiek vietos bendruomenių, turizmo 

darbuotojų ir pačių turistų prioritetu. Tik tokiame kontekste galima pasiekti, kad 

vartotojai, vertindami alternatyvas, rinktųsi darniojo turizmo paslaugas. 

Būtinas turizmo paslaugų teikėjų ir pačių turistų ugdymas. Darniojo turizmo, kaip 

ekologinės nuostatos, ilgalaikis diegimas gali užtikrinti tiek turistų, tiek turizmo paslaugų 

teikėjo požiūrio kaitą. Pasikeitus požiūriui, bus akivaizdu, kad verta rinktis 

tokias turizmo paslaugas, kurios atitinka darniojo turizmo koncepciją. 

Darnųjį turizmą sudaro mažiausiai šeši aspektai: 

ekologinis: siekiant iki minimumo sumažinti potencialią žalą išorinei aplinkai; 

kultūrinis, siekiant, kad visiškai sumažėtų neigiamas išorinių įtakų poveikis 

bendruomenei; 

socialinis, siekiant, kad įtampa, kylanti iš ekonominės nelygybės, kurią skatino 

turizmo plėtra, taptų minimali; 

ekonominis, siekiant pakelti vietos žmonių pragyvenimo lygį; 

 

 

etinis, skatinant pozityvius turistų ir šeimininkų bendruomenių santykius; 

planavimo, orientuotas į vietos bendruomenių įtraukimą į visas proceso plėtros 

stadijas. 

Turizmo plėtra dažnai pateisinama remiantis jo potencialiu indėliu į platesnę socioekonominių 

vietovių – kelionės tikslų – plėtrą. Iš tiesų turizmas laikomas veiksmingu 

plėtros varikliu. Ryšys tarp turizmo ir turizmo plėtros studijose ir tyrimuose nepakankamai 

išnagrinėtas. Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (WTTC) tęsia esminių aplinkos 

klausimų nagrinėjimą pagrindinėmis globalinio atšilimo, ozono sluoksnio nykimo, 

rūgščiojo lietaus, vandens išteklių išeikvojimo ir taršos, žemės išteklių išeikvojimo ir 

taršos temomis. Pasaulio kelionių ir turizmo taryba (WTTC) (1999) taip pat pateikia 

pozityvią turizmo ir aplinkos viziją: 

Turizmas – integralus modernios visuomenės aspektas. 

Pasaulinis žalos aplinkai suvokimas. 

Didžiausios pasaulyje pramonės ištekliai gali ir privalo būti naudojami aplinkosaugos 

siekiams. 

Pramonė gali daryti įtaką klientams, siekiant poveikio aplinkai. 

Aplinkos lobistai padidins spaudimą, siekdami sukurti gerą aplinkos praktiką. 

Implicitiškai turizmo darnos sampratos apžvalgoje visos pastangos turėtų būti nukreiptos 

į aiškų aplinkos ir turizmo darnumo supratimą bei jo perspektyvas. Iš pradžių 

tai apima susitarimą darnumą traktuoti kaip sampratą, pagrįstą tokių temų kaip plėtra, 

poreikiai ir ateities kartos, bei metodologijų, atskleidžiančių daugiadalykinį pobūdį. 

Šių metodologijų esmė – tinkamo augimo, teikiančio teisingumą/nešališkumą tiek 

dabarties, tiek ir ateities kartoms, paieška. Tikriausiai darnumo metodologijų tipų ir 

aplinkos rodiklių formulavimas privalo išlikti prioritetu darniojo turizmo darbotvarkė- 

95


je, nes jų sėkmė galėtų padėti įveikti dabartinius apribojimus, iškylančius darnumo 

prasmei ir veiksmingumui. 

Be to, reikia pastebėti, kad turizmo paslaugos, kurias mokslininkai nagrinėja šioje 

darnios plėtros srityje, susijusios su ekoturizmo paslaugomis. Šios paslaugos dažnai 

vadinamos ekologiškai veiksmingomis. Mokslininkai, sutelkdami dėmesį į ekologiškai 

veiksmingų paslaugų plėtrą, gali naudoti paslaugų rinkodaros teorinius elementus ir 

turimą patirtį. 

3. Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo veiksnių empirinis tyrimas 

Empirinio tyrimo tikslas – nustatyti veiksnių (informacinių kanalų, ekologiško vartojimo 

nuostatų ir sociodemografinių veiksnių) įtaką darniojo turizmo paslaugų pasirinkimui. 

Įvertinus gautus imties skaičiavimo rezultatus ir klausimynų grįžtamumą (ne 

mažesnį kaip 65 %), tyrimui atsitiktiniu būdu pasirinkta 410 respondentų. Tyrimo 

klausimynus grąžino 280 respondentų (grįžtamumas – 68,3 %), 3 klausimynai pripažinti 

netinkami tyrimui, todėl tyrimo analizei panaudoti 277 klausimynai. Dauguma 

tyrime dalyvavusių respondentų buvo moterys. Vidutinis tiriamųjų amžius – 30 metų 

(statistinis nuokrypis – 11,28 metų). Beveik pusė tiriamųjų yra sukūrę šeimas 

(49,5 proc.), dar 15,2 proc. teigė, kad jie nėra šeima, tačiau gyvena su partneriu. Didesnė 

respondentų dalis neturi vaikų. Beveik pusė tiriamųjų turi šeimas, kita nemaža 

dalis respondentų, gyvenančių su partneriu, teigia turį vaikų. Daugiau negu pusė apklaustųjų 

turi aukštąjį išsilavinimą: aukštąjį universitetinį – 43,7 proc., aukštąjį neuniversitetinį 

– 14,4 proc. Daugiausia atsakymų grįžo iš viduriniosios grandies darbuotojų 

– tarnautojų ir specialistų (atitinkamai 20,2 ir 18,8 proc.). Nemažą respondentų dalį 

(20,2 proc.) sudaro studentai. Mažiausiai klausimyną užpildė aukščiausio lygio vadovų 

(1,1 proc.), įmonės savininkų ir bendrasavininkių. Kadangi didžioji respondentų 

dalis yra viduriniosios grandies atstovai, daugelio jų pajamos (neto) yra nuo 800 iki 

3000 Lt. Kadangi penktadalį tiriamųjų sudaro studentai, panašios tiriamųjų dalies pajamos 

taip pat neviršija 500 litų. Daugiau kaip 3100 Lt per mėnesį gauna 9,4 proc. 

tyrimo respondentų. 

Apklausa atlikta el. paštu: apklausta 410 respondentų iš trijų didžiųjų Lietuvos 

miestų kelionių agentūrų (Vilniuje yra 135 kelionių agentūros, Klaipėdoje – 12, Kaune 

– 24. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje buvo 

212 kelionių agentūrų). Apklausa el. paštu turi savų trūkumų, kuriuos verta paminėti. 

Pirmiausia el. paštu pasiekiami ne visi kelionių agentūrų klientai, nes Lietuvoje dar 

yra klientų, kurie elektroniniu paštu nesinaudoja. Taip pat yra dalis klientų (ypač vyresnio 

amžiaus), nesinaudojančių kompiuteriu. Taigi sunku pasiekti 100 proc. galimų 

respondentų. Šį trūkumą stengtasi sušvelninti, suteikiant respondentams galimybę 

klausimyną užpildyti ranka ir jį atsiųsti faksu. 

Vis dėlto reikia pripažinti, kad apklausos paštu trūkumai yra šio tyrimo ribotumas. Kitas 

trūkumas – mažesnis klausimynų grįžtamumas, didesnis nevisiškai užpildytų klausimynų 

skaičius. Taip pat gali būti, kad klausimyną pildantis žmogus kažko nesuprato, bet 

negali paklausti. Apklausai paštu būdingas mažesnis grįžtamumas dėl prasto asmeninio 

96


ryšio, kai kreipiamasi beasmeniu „Gerb. Pone/-ia“. Šį trūkumą stengtasi kiek įmanoma 

pašalinti, į klientą kreiptasi vardu, jei tik buvo prieinami kliento duomenys. 

Įvertinus geriausiai vertinamus informacijos šaltinius, prieita prie išvados, kad dažniausiai 

reikiama informacija randama turizmo agentūrų internetiniuose puslapiuose (vertinimų 

vidurkis – 7,74), ji gaunama iš pažįstamų, kurie jau yra naudojęsi analogiškomis paslaugomis 

(vidurkis – 7,1). Mažiausiai informacijos apie turizmo paslaugas, respondentų 

nuomone, teikia radijas ir internetiniai socialiniai tinklai. Brangiausiai kainuojančios paslaugos 

– reklama per radiją ar televiziją – jau nebėra pačios naudingiausios. 

Įvertinant šiuos duomenis, reikėtų atkreipti dėmesį į turizmo agentūrų tinklalapių ir 

bendravimo su žmonėmis, kurie jau naudojosi turizmo agentūrų paslaugomis, galimybes 

perteikti informaciją ir formuoti tam tikras turizmo paslaugų vartojimo nuostatas. Turizmo 

agentūrų tinklalapiai gali perteikti tam tikrą informaciją, akcentuoti turizmo paslaugų ekologines 

nuostatas ir formuoti atitinkamas vartotojų nuostatas pasitelkiant pateiktus kelionių 

ar kitų turizmo paslaugų aprašymus, pasiūlymus, atsiliepimus. Vienas svarbiausių iššūkių 

– suderinti komercinę rinkodaros informaciją, skirtą pritraukti kuo daugiau įvairių 

turizmo paslaugų vartotojų, su ekologine informacija, įvertinant tai, kad informacija tinklalapyje 

turi būti pateikta kuo glausčiau ir patraukliau. Didžiausias tiesioginio bendravimo 

su žmonėmis, kurie jau naudojosi turizmo paslaugomis kaip informacijos kanalu, trūkumas 

– tokia informacija neišvengiamai labai subjektyvi ir jos priėmimas gali priklausyti 

nuo bendraujančių žmonių ekologinių nuostatų bei lūkesčių, susijusių su turizmo paslaugomis, 

jų kokybe ir poveikiu žmogui bei visuomenei. 

Vertinant vidurkinius įverčius galima pastebėti, kad vyrai šiek tiek labiau vertina 

informaciją, gautą per radiją ir televiziją, o moterys labiau pastiki specializuota reklama 

– specialiais kelionių žurnalais. 

Vertinant informuotumo vidurkių skirtumus pagal išsilavinimą, pastebėta, kad pagal 

Kruscal Wallis testą statistikai reikšmingų skirtumų nėra (p = 0,383 > 0,05), tačiau 

jie yra svarbūs vertinant informacijos sklaidą per televiziją (Kruscal Wallis testo 

p = 0,034 < 0,05). Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo žemiau vertinama informacija, 

gauta iš televizijos. Kitų informacijos šaltinių vertinimas pagal išsilavinimą nesiskiria 

(p > 0,05). Galima teigti, kad aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės turizmo paslaugoms 

kelia aukštesnius reikalavimus ir ieško išsamesnės informacijos apie šių paslaugų 

turinį, iš jų ir apie ekologinius turizmo paslaugų aspektus. Turizmo paslaugų reklama 

per televiziją labiau orientuota į masinį turizmo paslaugų vartojimą ir dažniau 

akcentuoja turizmo paslaugų vartojimo kainą, patogumą ir pan. Tai gali nulemti gana 

žemą aukštesnio išsilavinimo žmonių per televiziją pateikiamos informacijos apie turizmo 

paslaugas vertinimą. 

Statistiškai skirtumų nenustatyta, tačiau aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės labiau 

pasitiki tais, kurie jau buvo naudojęsi paslauga. Gana žemas aukštąjį išsilavinimą 

turinčių respondentų pasitikėjimas socialiniais tinklais, lyginant su aukštesnįjį išsilavinimą 

turinčiais žmonėmis. 

Analizuojant suvidurkintus atsakymus pagal užimamas pareigas, statistikai reikšmingo 

skirtumo nenustatyta (Kruscal Wallis p = 0,084 > 0,05). Skirtumų nėra ir analizuojant 

atsakymus į kiekvieną konkretų klausimą. 

97


Taikant tą patį kriterijų, bendrosios tendencijos, atsižvelgiant į gaunamas pajamas, nesiskiria 

(p = 0,672 > 0,05), tačiau labai ryškus skirtumas dėl informacijos apie turizmo 

paslaugas radimo iš internetinių socialinių tinklų (p = 0,005 < 0,05). Informaciją, gaunamą 

iš socialinių tinklų, palankiausiai vertina labai mažas ir labai aukštas pajamas gaunantys 

respondentai. Šis faktas įdomus ir tuo, kad analizuojant informacijos iš socialinių tinklų 

vertinimą, geriausiai jį vertino aukštesnįjį neuniversitetinį išsilavinimą turintys asmenys. 

Mažiausias pajamas gaunančių respondentų dalį sudaro studentai, kurie yra aktyvūs socialinių 

tinklų lankytojai. Vis dėlto vidutines pajamas gaunantys asmenys labiausiai pasitiki 

agentūrų pateikiama informacija socialiniuose tinkluose. 

Esant skirtingai šeiminei padėčiai, bendrosios vertinimų tendencijos nesudaro statistiškai 

reikšmingo skirtumo (Kruscal Wallis p = 0,406 > 0,05), tačiau iš tos informacijos, 

kurią suteikė tie, kurie jau naudojosi tomis paslaugomis, nustatyti esminiai skirtumai 

(Kruscal Wallis p = 0,016 < 0,05). Galima daryti prielaidą, kad turintieji šeimas 

arba partnerius naudingos informacijos gauna iš jų ir jų giminaičių. Viengungiai tokia 

informacija pasitiki mažiau. 

Ekologinėms vartojimo nuostatoms tirti pasitelktas septynių teiginių blokas klausimyne, 

kuris nurodo respondentų pritarimą arba nepritarimą šioms nuostatoms (Skalės 

Cronabach alfa 0,763). Duomenys rodo, kad turizmo paslaugų vartotojams ekologinės 

nuostatos gana reikšmingos ir jų laikomasi. Kaip svarbiausias tiriamieji nurodė 

ekologiškų produktų vartojimą, energetinių išteklių taupymą. Kiek mažiau turizmo 

paslaugų vartotojai yra pasirengę remti vietos ekonomiką. Vidurkiniai vertinimai tarp 

aukščiausio ir žemiausio vertinimo skiriasi 1,5 vertinimo balu – skirtumas nedidelis. 

Analizuojant ekologinio vartojimo nuostatas pagal lytį, nustatyta, kad statistiškai 

reikšmingų skirtumų nėra (visiems klausimams p > 0,05). Įdomu pastebėti: nors statistiškai 

reikšmingų skirtumų nepastebėta, yra aiški tendencija, kad vyrų ekologinio vartojimo 

nuostatos šiek tiek tvirtesnės. 

Remiantis Krusucal Wallis testu, išanalizuotos skirtingo išsilavinimo respondentų 

ekologinio vartojimo nuostatos rodo, kad statistiškai reikšmingų skirtumų nėra 

(p > 0,05). Galima pastebėti, kad universitetinį išsilavinimą turintys asmenys šiek tiek 

labiau linkę vartoti ekologiškus produktus ir pritaria, kad paslaugos atitinka vartotojų 

lūkesčius. Turintieji vidurinį išsilavinimą yra visuomeniški, o turintieji aukštesnįjį 

arba aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą – labiau linkę rūšiuoti atliekas ir taupyti 

energetinius išteklius. Apibendrinant vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų ekologinio 

vartojimo nuostatų vertinimas daugeliu atvejų yra žemesnis. 

Skirtingas pajamas gaunantys respondentai gana panašiai vertina ekologinį vartojimą. 

Statistiškai reikšmingas skirtumas gautas vertinant energetinių išteklių taupymą 

(Kruscal Wallis testo chi kvadrat = 14,084, p = 0,003 < 0,05). Matyti, kad energetinius 

išteklius linkę taupyti tiek aukštesnes, tiek žemesnes pajamas gaunantys asmenys, 

tačiau gaunantieji labai dideles arba labai mažas pajamas taupymą vertina kaip ne tokį 

svarbų veiksnį. 

Vertinant kitus teiginius statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, nors galima 

pastebėti, kad didesnes pajamas gaunantieji dažniau linkę vartoti ekologiškus produktus, 

brangiau mokėti, jei tai turi įtakos vietos ekonomikai. Ryški tendencija, kad žemesnes 

pajamas gaunantieji ekologinio vartojimo nuostatas vertina žemiau. 

98


Skirtinga šeiminė padėtis taip pat turi įtakos ekologinio vartojimo nuostatoms. 

Įdomu pastebėti faktą, kad būtent šeimas sukūrę respondentai palankiausiai vertina 

ekologinio vartojimo nuostatas. 

Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti vertinant atliekų rūšiavimą (Kruscal 

Wallis testo chi kvadrat = 5,431, p = 0,020 < 0,05) ir savanorišką pagalbą tvarkant 

viešąją aplinką (Kruscal Wallis testo chi kvadrat = 6,908, p = 0,009 < 0,05). Abiem 

atvejais ryškus šeimas turinčių respondentų palankus vertinimas. 

Mažiausiai ekologinėmis nuostatomis vadovaujasi gyvenantieji su partneriu. 

Faktorinės analizės metodas, taikytas kiekybiniam statistinių duomenų apdorojimui, 

leido sumažinti pradinių klausimyno teiginių skaičių ir pereiti prie apibendrintų 

tipų (vadinamųjų faktorių) nagrinėjimo neprarandant esminės informacijos. Didžiausią 

faktorinį svorį turintis klausimyno teiginys konkretaus faktoriaus turinio struktūroje 

yra esminis. Kiti teiginiai yra paaiškinamieji, papildantys ar pagrindžiantys esminį 

teiginį. Gautiems faktoriams suformuluoti tyrimo problematiką atitinkantys santykiniai 

pavadinimai. Išskirti faktoriai rodo sutankintų teiginių tarpusavio ryšį, o kokybinę 

interpretaciją atlieka pats tyrėjas. 

Faktorinės analizės metodu kiekvieno matricos diagnostinio kriterijaus viduje išskirti 

apibendrinti pradinių klausimyno teiginių tipai – faktoriai. Kadangi iš teorinės 

analizės ryškėja, kad darnųjį turizmą galima apibūdinti mažiausiai 6 aspektais, klausimyno 

alternatyvų įvertinimo blokas analizuotas remiantis faktorine analize. Išskirti 6 

faktoriai, pritaikytas pagrindinių komponenčių metodas ir VARIMAX rotacija. Išskirti 

faktoriai paaiškino 54,7 proc. visų teiginių sklaidos. Faktorių aprašomoji sklaida svyruoja 

nuo 4,88 proc. iki 12,32 proc. Duomenų tinkamumą faktorinei analizei rodo 

KMO = 0,886; sferiškumo testas pagal Bartlett = 4389,1, p = 0,000. 

Analizuojant sudarytus faktorius paskutinis blokas sudarytas iš teiginių: „Aš pasirenku 

tą turizmo agentūros pasiūlymą, kuris yra pigiausias“, „Aš pasirenku tą turizmo 

agentūros pasiūlymą, kuris labiausiai tenkina mano asmeninius poreikius, net jei tai 

neatneša naudos turistinės vietos bendruomenei“ bei „Aš pasirenku tą turizmo agentūros 

pasiūlymą, kuriame nekreipiamas dėmesys į dorovines normas“, kurie prieštarauja 

darniojo turizmo nuostatoms. 

Iš tolesnės analizės jie buvo pašalinti, atmestas ir ekologinių nuostatų blokas. Pakartojus 

faktorinės analizės procedūrą likusiems klausimams, juos sugrupavus į keturis 

faktorius, rezultatai parodė, kad KMO = 0,916; sferiškumo testas pagal Bartlett 

= 3136,312, p = 0,000, t. y. duomenų tinkamumas dar padidėjo. Išskirti faktoriai 

paaiškino 53,9 proc. visų teiginių sklaidos. Faktorių aprašomoji sklaida svyruoja nuo 

10,69 proc. iki 15,29 proc., tai rodo, kad faktoriai tapo tolygesni. 

Pirmąją veiksnių grupę galime vadinti socialinės ekonominės gerovės didinimo veiksniu, 

kai turizmo paslauga susieta su šalies socialine ir ekonomine gerove. Respondentai 

labiausiai vertina tas turizmo paslaugas, kurios pirmiausia atitinka jų poreikius ir leidžia 

rinktis turizmo paslaugas bei jų komponentus ir daryti įtaką turizmo paslaugos kūrimui. 

Darniajam turizmui būdingi šie veiksniai: dėmesys turizmo paslaugų įtakai ir vietos ekonomikai, 

alternatyvių energijos šaltinių naudojimo akcentavimas, indėlis į vietinės visuomenės 

socialinės ekonomikos reikmes. Reikia pastebėti, jog kol kas darniojo turizmo 

veiksniai dar nėra patys svarbiausi vartotojams renkantis turizmo paslaugas. 

99


Antroji teiginių grupė apibūdina turizmo paslaugų kokybės didinimą. Duomenų analizė 

parodė, kad respondentai labiausiai vertina tas turizmo paslaugas, kurios geriausiai tenkina jų 

asmenines reikmes, leidžia pasirinkti kelionės laiką, maršrutą ir pan. Darniajam turizmui 

būdingi veiksniai (supažindinimas su vietinių gyventojų gyvenimo būdu, pinigų taupymas, 

vietinių maisto produktų pirkimas, kliento pagarbos vietiniam kultūriniam paveldui puoselėjimas) 

nėra tokie reikšmingi, palyginti su paslaugos naudą asmeniui lemiančiais veiksniais. 

Tai taip pat rodo nepakankamą darniojo turizmo reikšmės ir vertingumo supratimą. 

Trečiojo faktoriaus teiginiai orientuoti į asmeninį tobulėjimą ir bendruomeninės 

gyvensenos gerinimą. Duomenys rodo, kad didelę įtaką turizmo paslaugos pasirinkimui 

turi šios paslaugos poveikis saviugdai ir ekologinei elgsenai, tačiau daug mažesnę 

įtaką daro veiksniai, orientuoti į bendruomeninės gyvensenos puoselėjimą. Tai gali 

būti susiję su tuo, kad bendruomeninis gyvenimas ir su juo susijusios nuostatos dabartinėje 

Lietuvos visuomenėje patiria nemažą krizę. Neturint pakankamo bendruomeninio 

gyvenimo patirties ir supratimo, sunku tikėtis, kad bendruomeninės nuostatos gali 

tapti turizmo paslaugos pasirinkimo veiksniu. 

Paskutinės skalės teiginiai apibūdina turizmo agentūrų siūlomų paslaugų orientavimą 

į turizmo paslaugų inovatyvumo ir įsitraukimo didinimą. Šie duomenys rodo, kad 

turizmo paslaugų vartotojai labiau vertina turizmo paslaugų kreipimą į vietines ir tarptautines 

plėtros tendencijas bei inovacijas, negu vietinių gyventojų vaidmenį teikiant 

turizmo paslaugas ir sudaromas saviugdos galimybes. 

Analizuojant nepriklausomų faktorių – komunikacinių kanalų, ekologinio vartojimo 

nuostatų ir sociodemografinių veiksnių įtaką sprendimo priėmimui, skaičiavimams 

naudoti išvestiniai vidutiniai komunikacinių kanalų, ekologinio vartojimo nuostatų bei 

faktorių vidurkiniai dydžiai. 

Įtaka socialinei ekonominei gerovei didinti. Analizuojant socialinės-ekonominės gerovės 

didinimo faktorių aiškėja, kad klientų ekologinio vartojimo orientacija ir gaunama 

informacija turi pakankamai didelę įtaką, nes suskaičiuota koreliacija yra reikšminga, 

vidutinio stiprumo (r >0,4). Sociodemografiniai faktoriai šio sprendimo priėmimui įtakos 

neturi. Analizuojant socialinės-ekonominės gerovės veiksnį dispersine analize, statistiškai 

reikšmingų skirtumų nenustatyta (p > 0,05). Remiantis faktorinio įvertinimo 

vidurkiais tiek vyrai, tiek moterys, tiek skirtingas pajamas gaunantys respondentai vienodai 

vertino turizmo paslaugos sąsajas su šalies socialine ir ekonomine gerove. 

Galima pastebėti, kad šiek tiek didesnis vidurkinis įvertinimas yra moterų – 6,38, 

vyrų – 6,11. Socialinės-ekonominės gerovės didinimas yra šiek tiek svarbesnis tiems 

tyrimo dalyviams, kurie turi vidurinį išsilavinimą (6,49) nei aukštąjį neuniversitetinį 

(6,42) ar aukštąjį universitetinį (6,09). 

Įdomu pastebėti ir tendenciją, kad socialinės-ekonominės gerovės didinimas svarbesnis 

didesnes pajamas (daugiau kaip 3100 litų) gaunantiems asmenims (6,75), o 

gaunančiųjų iki 3000 litų pajamas vertinimų vidurkiai yra 6,15–6,26. Socialinėekonominė 

gerovė šiek tiek svarbesnė šeimas sukūrusiems asmenims (6,67), mažiausiai 

svarbi tiems, kurie gyvena su partneriu (vertinimo vidurkis – 6,02). 

Taigi apibendrinant galima teigti, kad socialinės-ekonominės gerovės didinimo faktorius 

reikšmingas. Pastebėta, kad statistiškai nereikšminga, kad šį faktorių labiau vertina respondentai, 

turintys žemesnį išsilavinimą, gaunantys gana dideles pajamas ir sukūrę šeimas. 

100


Turizmo paslaugos kokybės didinimas. Tyrimo rezultatai rodo, kad aukštesnis ekologinio 

vartojimo nuostatų vertinimas reikšmingas, tačiau vidutinio stiprumo ryšiu 

susijęs su paslaugų kokybės didinimu. Kiek silpniau kokybės didinimo vertinimą veikia 

informavimas apie paslaugas, tačiau ši įtaka taip pat nereikšminga. Turizmo paslaugų 

kokybę didinančių veiksnių pasirinkimą lemia gaunamos pajamos: žemesnes 

pajamas gaunantys respondentai kokybę linkę vertinti mažiau. 1600–3000 litų per 

mėnesį gaunančių respondentų vertinimu, kokybė yra svarbesnė (8,05), lyginant su 

mažiau kaip 700 litų gaunančiais asmenimis (6,98). Tyrimo rezultatai rodo, kad šeiminis 

statusas veikia paslaugos kokybės vertinimą: viengungiai linkę tenkintis žemesne 

kokybe (7,46) nei turintieji šeimas (7,68) ar gyvenantys su partneriu (7,76). Galima 

įžvelgti tendenciją, kad skirtingų lyčių asmenys linkę nevienodai vertinti turizmo paslaugų 

kokybės didinimo siekį: moterų vertinimai šiek tiek aukštesni (moterų – 7,73, 

vyrų – 7,31). Turizmo paslaugos kokybės didinimas svarbesnis aukštesnį išsilavinimą 

turintiems asmenims, tačiau ta įtaka nėra statistiškai reikšminga (aukštasis išsilavinimas 

– 7,81, aukštasis neuniversitetinis – 7,63, vidurinis – 7,44). 

Paslaugų kokybė svarbiausia moterims, turinčioms aukštesnį išsilavinimą ir gaunančioms 

didesnes pajamas bei turinčioms gyvenimo partnerį. 

Asmeninis tobulėjimas ir bendruomeninės gyvensenos gerinimas. Analizuojant paslaugų 

pasirinkimą, siejamą su asmeniniu tobulėjimu ir bendruomeninės gyvensenos 

gerinimu, didžiausią įtaką daro orientavimasis į ekologinį vartojimą (r = 0,560). Statistiškai 

reikšmingas skirtumas nustatytas lyginant vyrų ir moterų norą tobulėti: moterys 

galimybę tobulėti ir bendruomeninės gyvensenos gerinimą vertina aukščiau (6,53) nei 

vyrai (5,92). Nei šeimyninė padėtis (6,35–6,38), nei išsilavinimas (6,23–6,59) paslaugų, 

orientuotų į asmeninį tobulėjimą ir bendruomeninės gyvensenos gerinimą, neveikia. 

Tik tų, kurie uždirba daugiau kaip 3100 litų, vertinimas (6,99) aukštesnis nei gaunančiųjų 

mažiau nei 700 litų (5,84). Paslaugas, nukreiptas į asmeninį tobulėjimą ir 

bendruomeninės gyvensenos gerinimą, labiau linkusios rinktis moterys ir uždirbantieji 

daugiau nei 3100 litų. Orientavimasis į ekologinį vartojimą ir komunikaciniai kanalai 

lemia paslaugos pasirinkimą. 

Turizmo paslaugų inovatyvumo ir įsitraukimo didinimas. Išanalizavus turizmo paslaugų 

inovatyvumo ir įsitraukimo didinimą, teigtina, kad didžiausią įtaką turi komunikaciniai 

kanalai ir nuostatų apie ekologinį vartojimą buvimas (vidutinio stiprumo 

reikšminga koreliacija). Įdomu pastebėti: renkantis paslaugas pagal pirmuosius faktorius 

didesnę reikšmę turėjo ekologinio vartojimo nuostatos, o šiuo atveju stipresnis 

ryšys nustatytas su informavimu apie paslaugas. Analizuojant sociodemografinių 

veiksnių įtaką, galima pastebėti, kad skirtingos pajamos gali turėti įtakos: kuo pajamos 

didesnės, tuo renkamasi inovatyvesnė paslauga, išbandomos naujovės (uždirbančiųjų 

iki 700 litų vertinimo vidurkis – 5,49, 800–1500 litų – 5,88, nuo 1600 iki 3000 litų – 

6,34, daugiau kaip 3100 litų – 6,49). Lytis, išsilavinimas ir šeiminė padėtis statistiškai 

reikšmingos įtakos neturi. 

Galima pastebėti, kad turizmo paslaugų inovatyvumą labiau vertina turintieji aukštąjį 

neuniversitetinį išsilavinimą (6,36, lyginant su 6,03). Šeimas turinčių respondentų 

vertinimai taip pat šiek tiek aukštesni (6,21, lyginant su 5,78). 

101


Inovatyvias turizmo paslaugas linkę dažniau rinktis turintys aukštąjį neuniversitetinį 

išsilavinimą, gaunantys geresnes pajamas ir šeimas sukūrę respondentai. 

Išryškėja bendra tendencija, kad ekologinio vartojimo nuostatų koreliacija su visais 

darniojo turizmo sprendimo priėmimo faktoriais visada didesnė nei koreliacija su komunikaciniais 

kanalais. 

Sprendimams priimti daugiausia įtakos turi lytis ir pajamos. 

Remiantis turimais duomenimis, išryškėjo, kad respondentai sprendimus priima 

orientuodamiesi į bendrą ekonominę situaciją, asmeninių poreikių tenkinimą ir paveldo 

puoselėjimą, saviugdą, ekologinę elgseną ir orientavimąsi į globalias tendencijas 

bei naujoves. 

Modeliuojant pasirinkimo galimybes, tiriamųjų pasirinkimą lemia komunikaciniai 

kanalai, ekologinės nuostatos ir sociodemografiniai veiksniai. 

Remiantis empirinio tyrimo duomenimis, darniojo turizmo poveikis sprendimų priėmimui 

matuotas informacijos apie paslaugas pateikimu, ekologinių nuostatų buvimu 

arba nebuvimu bei sociodemogafinių veiksnių įtaka (lytis, pajamos, išsilavinimas, 

šeiminė padėtis). 

Atlikus logistinės regresijos skaičiavimus, modelio prognozių tikslumas yra 36 

proc. Reikšmingiausi modeliui ir didžiausią įtaką sprendimų priėmimui daro ekologinių 

nuostatų laikymasis (p = 0,805), lytis (p = 0,855), pajamos (p = 0,843) bei amžius 

(p = 0,576). Mažai reikšmingi yra informacijos pateikimas, amžius, išsilavinimas ir 

šeiminė padėtis. 

Analizuojant konkrečias sprendimo priėmimo orientacijas aiškėja, kad respondentams, 

kurių sprendimai dėl paslaugos pirkimo nukreipti į socialinės-ekonominės gerovės 

didinimą, didžiausią įtaką daro amžius, lytis, pajamos ir komunikaciniai kanalai. 

Tai susiję su tuo, kad socioekonominiai veiksniai ir ekonominė situacija daro didžiausią 

įtaką gyventojų pajamoms ir ekonominėms galimybėms pirkti turizmo paslaugas. 

Respondentams, kurių sprendimai dėl paslaugos pirkimo nukreipti į asmeninių poreikių 

tenkinimą ir kultūrinio paveldo puoselėjimą, didžiausią įtaką daro lytis ir šeiminė 

padėtis, mažiausią – komunikaciniai kanalai. Natūralu, kad lytis ir šeiminė padėtis 

labiausiai lemia turizmo paslaugų pirkimo apsisprendimus, kurie susiję su asmeninių 

poreikių tenkinimu ir kultūrinio paveldo puoselėjimu. Tai taip pat rodo darniojo turizmo 

plėtros galimybes darniojo turizmo paslaugas labiau kreipiant į savitas vyrų ir 

moterų laisvalaikio pomėgių charakteristikas ir šeimos poilsio poreikius. 

Respondentams, kurių sprendimai dėl paslaugos pirkimo nukreipti į saviugdą, ekologinę 

elgseną ir bendruomeninės gyvensenos puoselėjimą, didžiausią įtaką daro lytis 

bei amžius, mažiausią – išsilavinimas ir šeiminė padėtis. Lytis ir amžius nulemia skirtingus 

turizmo paslaugų poreikius bei su šių paslaugų vartojimu susijusius lūkesčius. 

Jaunesnio amžiaus žmonių saviugdos poreikiai ir interesai paprastai būna labiau išreikšti, 

stipresni negu vyresnio amžiaus žmonių, tačiau vyresnio amžiaus žmonės dažnai 

turi išugdytą ekologinę elgseną ir bendruomeninės gyvensenos nuostatas. Šiuo 

atveju darniojo turizmo paslaugų kreipimas į šių žmonių grupių poreikius taip pat gali 

prisidėti prie aktyvesnio ir veiksmingesnių ekologinių nuostatų formavimo. 

Respondentams, kurių sprendimus dėl paslaugos pirkimo labiausiai lemia paslaugų 

kreipimas į globalias tendencijas ir naujoves, didžiausią įtaką renkantis turizmo pa- 

102


slaugas daro šeiminė padėtis ir išsilavinimas, mažiausią – amžius ir lytis. Tai rodo, kad 

turizmo paslaugų vartojimas ir šių paslaugų vartotojai glaudžiai susiję. Inovatyvios 

darniojo turizmo paslaugos, atitinkančios pasaulinės ir vietinės raidos tendencijas bei 

aktualijas, reaguojančios į svarbiausius šiandienos visuomenės iššūkius (tarp jų ir aplinkos 

apsaugos, kultūrinės įvairovės išlaikymo ir pan.) taip pat gali prisidėti prie visuomenės 

švietimo procesų ir visuomenės išsilavinimo lygio kėlimo. 

Išvados 

1. Darnusis turizmas pristatomas kaip viena iš vartotojų ekologinių orientacijų. 

Papildomai darnumo aspektas, taikytas turizme, padėjo pasiekti, kad įvairios 

priemonės būtų taikomos, siekiant gamtos išteklius išsaugoti ilgą laiką, stengiantis 

padidinti teikiamų turizmo paslaugų pelningumą ir palaikyti turizmo 

įmonių išteklių bazę, kad didėtų turizmo paklausa. Darnusis turizmas turi tapti 

tiek turizmo pramonės, tiek vietos bendruomenių, turizmo darbuotojų bei pačių 

turizmo paslaugų vartotojų viena pagrindinių ekologinių krypčių. 

2. Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo ypatumai pasireiškia priimant vartotojui 

priimtinus sprendimus. Pasirinkimų alternatyvos pagrindinis atskaitos 

taškas – vartotojo nuostatos. Vartotojų sprendimo priėmimo veiksniai – rinkodaros 

priemonės, socialinė įtaka, asmeniniai ir psichologiniai bruožai – lemia 

vartotojų nuostatas. Vartotojai, veikiami įvairių įtakų, nuolat keičia savo nuostatas. 

Darniojo turizmo paslaugų rinkodara turi būti itin lanksti ir jautri gana 

skirtingiems vartotojų poreikiams bei polinkiams, kurie lemia turizmo paslaugų 

pasirinkimą. Rinkodaros lankstumas turi būti derinamas ir su ugdančiuoju 

darniojo turizmo paslaugų poveikiu: darnusis turizmas, tenkindamas skirtingus 

turizmo paslaugų vartotojų poreikius, gali prisidėti ir prie darnaus gyvenimo 

būdo kūrimo bei įtvirtinimo. 

3. Darniojo turizmo paslaugos pasirinkimo veiksniai: komunikaciniai kanalai, 

ekologinės nuostatos ir sociodemografiniai veiksniai. Kalbant apie komunikacinius 

kanalus, skirtingų informavimo šaltinių vertinimas taip pat dažniausiai 

nesiskiria. Kaip geriausias šaltinis pripažįstama tiesioginė informacija, pateikiama 

turizmo agentūrų internetiniuose puslapiuose. Analizuodami gautus 

faktorius galime pastebėti, kad svarbiausiu dalyku respondentai laiko turizmo 

paslaugų kokybės didinimą. Didžiausią įtaką sprendimo priėmimui turi ekologinių 

nuostatų laikymasis ir komunikaciniai kanalai. Iš sociodemografinių 

veiksnių didžiausią įtaką sprendimų priėmimui turi lytis ir gaunamos pajamos. 

Nedaug silpnesnė yra išsilavinimo ir šeiminio statuso įtaka. 



103


Literatūra 

Adams, W. (2001). Green Development: Environment and Sustainability in the Third World. London: Routledge, 2nd edn. 

Albert, T. C. (2003). Need-based segmentation and customized communication strategies in a complex-commodity 

industry: a supply chain study. Industrial Marketing Management 32: 281–90. 

Andriškevičiūtė, R. (2008). Vartotojų elgsenos modelio pokyčiai turizmo versle. Inovacijos turizmo versle ir moksle. 

Klaipėda: Verslo ir technologijų kolegija, p. 4–6. 

Armaitienė, A., Povilanskas, R., Jones, E. (2006). Lithuania: Sustainable Rural Tourism Development in the Baltic 

Coastal Region. In: D. Holl (ed.). Tourism in the New Europe: the chalenges and opportunities of EU enlargement. 

Wallinford, p. 183–195. 

Armaitienė, A., Raišutienė, J. (2007). Vakarų Lietuvos kaimo turizmo paslaugų teikėjų kai kurių sociodemografinių ir 

socioekonominių charakteristikų lyginamoji analizė. Tiltai 1(38): 87–105. 

Bennett, J. (1997). San Bias: the role of control and community participation in sustainable tourism development. 

Unpublished MA dissertation, University of North London, UK. 

Budowski, G. (1996). Ecotourism and Conservation: Avoiding Conflicts and Building a Mutually Profitable Relationship. 

International ecotourism meeting, January. Manuas, Amazonas, Brazil. 

Budowski, G. (1996). Ecotourism Principles. International ecotourism meeting, January. Manuas, Amazonas, Brazil. 

Butler, R. (1993). Tourism – an evolutionary perspective. In: J. Nelson, R. Butler, G. Wall (eds.) Tourism and Sustainable 

Development: Monitoring, Planning and Managing, p. 27–43. Department of Geography, University of Waterloo, 

Ontario. 

Čiegis, R. (2003). Darnus vystymasis: ekonominiai aspektai. Kaunas: ECAT Aplinkosaugos valdymo ir technologijų 

centras. 

Čiegis, R. (2004). Sustainable Agriculture: Economic Aspects. Ekonomika 68: 7–23. 

Čiegis, R. (2009). Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros 

plėtrai 16 (1): 30–37. 

Čiegis, R., Pareigis, R. (2004). Organic farming as alternative business in Lithuanian rural areas. Business options, 

problems and solutions concerning globalisation: 5 th international scientific conference, Riga, 23 April, 2004: proceedings. 

Riga, p. 104–111. 

Čiegis, R., Ramanauskienė, J. (2004). Ecological farming: alternative business in rural areas. Moderne pristupy k 

manažmentu podniku: [international scientific conference], 13–14, maj 2004, Bratislava, Slovenska Republika. 

Bratislava, p. 79–82. 

Damulienė, A. (2003). Tourism infrastructure in Lithuania: theoretical and practical aspects. Organizacijų vadyba: 

sisteminiai tyrimai 26: 77–87. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 

Godfrey, K. B. (1996). Towards sustainability? Tourism in the Republic of Cyprus. In: L. C. Harrison, W. Husbands 

(eds.). Practicing responsible tourism: International case studies in tourism planning, pol icy and development, 

p. 58–79. Chichester: John Wiley & Sons. 

Farrel, B. H., Twinning-Ward, L. (2004). Reconceptualizing tourism. Annals of Tourism Research, vol. 31, no. 2: 274–295. 

Forsyth, T. (1996). Sustainable Tourism: Moving From Theory to Pracrice. London: Tourism Concern. 

Harris, R., Katz, K. (1996). Promoting International Tourism to the Year 2000 and Beyound. 2 nd edn. The Americas 

Group. 

Harris, R., Griffin, T., Williams, P., Heath, E., Toepper, L. (2001). Sustainable Tourism: A Global Perspective. 2 nd 

edn. Butterworth Heinemann. 

Harrison, D. (1992). Tourism ill Less Developed Coulltries. London: Belhaven. 

Harrison, D. (ed.) (2001). Tourism alld the Less Developed Coulltries: Issues and Case Studies. New York: Cognizant. 

Hunter, C., Green, H. (1995). Tourism and the Environment: A Sustainable Relationship? Routledge: London. 

Meyer, J. P., Allen, N. J. (1990). The measurement and antecedents of affective, continuance and normative commitment 

to the organization. Journal of Occupational Psychology 63: 1–18. 

Meyer, J. P., Becker, T. E., Vandenberghe, C. (2004). Employee Commitment and Motivation: A Conceptual Analysis 

and Integrative Model. Journal of Applied Psychology, vol. 89, no 6: 991–1007. 

Meyer, J. P., Herscovitch, L. (2001). Commitment in the workplace. Toward a general modelį. Human Resource Management 

Review 11: 299–326. 

Mowforth, M., Munt, I. (2003). Tourism and Sustainability: Development and new tourism in the Third World. 2nd 

edn. New York: Routledge. 

Prebensen, N., Larsen, S., Abelesn, B. (2003). I’m not a typical tourist: German tourists’ self-perception, activities and 

motivations. Journal of Travel Research, vol. 41, no. 4. 

Stankevičienė, J. (2004). Vartotojų elgsenos ypatumai Lietuvoje: vartojimo prekių kontekstas. Daktaro disertacija. KTU. 

Štreimikienė, D., Kovaliov, R. (2007). Verslas ir darnaus vystymosi įgyvendinimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai 

tyrimai 41: 151–167. 

Tefler, D. J., Sharpley, R. (2007). Tourism and development in the developing word. London: Routledge, 280 p. 

Tsiotsou, R. (2010). Delineating the effect of market orientation on service performance: a component-wise approach. 

The Service Industries Journal, vol. 30, no. 3. 

104


Vasiljevas, A. (2002). Turizmo verslas subalansuotos plėtros kontekste. Tiltai. Priedas: Transformacijos Rytų ir Centrinėje 

Europoje 10: 267–275. 

Vasiljevienė, N., Vasiljevas, A. (2008). Verslo ir visuomenės santykių kaita – įmonių socialinė atsakomybė. Kaunas. 

WTTC. (1999). Travel and Tourism’s Economic Impact. London. 

WTTC, WTO & Earth Council. (1997). Agenda 21 for the travel and Tourism Industry. London. 

Žilinskas, V., Ligeikienė, A. R. (2007). Turizmo strategijos formavimo modelis. Ekonomika ir vadyba 1(8): 305–311. 

Kaunas: Technologija. 

MODELING OF CHOICE IN SUSTAINABLE TOURISM SERVICES 

Aivaras Anužis, Laimutė Anužienė 

Summary 

The article deals with tourism, which is important for development of a number of 

European regions. Infrastructure created for tourism purposes contributes to local infrastructure 

development and jobs introduced or maintained in the industry or even in 

the recession-stricken agricultural areas or urban renewable areas. The need to increase 

the attractiveness of regions encourages increasingly more representatives of the 

areas of this industry to follow a harmonized policy. The enlargement of the European 

Union, the increase in tourist attractions and a variety of products have offered European 

citizens a number of unknown natural and cultural sites. Tourism development in 

the new Member States and the candidate countries contribute to the growth of tourism 

sector and job creation. On the other hand, uncontrolled tourism development can 

pose a threat to biodiversity, ecosystem functioning, non-renewable natural resources 

and cultural heritage or even the functioning of urban areas. Economic, social and 

ecological areas concord is a key to their competitiveness as well as the welfare of 

people and the jobs and places of natural and cultural preservation as well as enhancement 

factors. 

105


106


VYRESNIO AMŽIAUS ŽMONIŲ APSISPRENDIMO GYVENTI 

ILGALAIKĖS GLOBOS NAMUOSE PATIRTYS 

Laura Vaškevičiūtė, Rasa Naujanienė 

Kauno Dainavos poliklinikos jaunimo centras (VŠĮ), Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Socialinės globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms yra viena šiuolaikinės socialinių paslaugų sistemos 

sudėtinių dalių, kuri visuotinio Europos gyventojų senėjimo kontekste tampa vis labiau reikalinga ir svarbi. 

Kaip vyresnio amžiaus žmonės nusprendžia apsigyventi ilgalaikės globos namuose? Kokie veiksniai tai lemia ir 

kas padeda jiems priimti šį sprendimą? Remiantis socialinio konstravimo perspektyva ir pristatant kokybinio 

tyrimo empirinių rezultatų analizę, straipsnyje bandoma atsakyti į šiuos klausimus. Remiamasi prielaida, kad 

pagyvenusių žmonių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose yra socialiai nulemtas, tyrėjos kėlė 

klausimą, kaip vyresnio amžiaus žmonės nusprendžia gyventi ilgalaikės globos namuose? Tyrimo objektas: 

pagyvenusių žmonių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose. Tyrimo rezultatų analizė remiasi 

subjektyvistine interpretuojamąja epistemologija. Interviu su septyniais vyresnio amžiaus tyrimo dalyviais 

išrašų tekstas sudarė tyrimo duomenis. Gauti duomenys buvo analizuojami pagal grindžiamosios teorijos 

duomenų analizės metodą. Tyrėjų interpretacijos analizuojant duomenis leido skirti tris pagrindines temas, 

atskleidžiančias autonominį, bendradarbiaujantį ir deleguojantį vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimą ir jį 

lėmusius veiksnius. Tyrimas atskleidė biopsichosocialinių veiksnių sąveiką. Tarp jų dominavo socialiniai ir 

ekonominiai veiksniai, lemiantys vyresnio amžiaus žmonių sprendimą apsigyventi ilgalaikės globos namuose. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos 

namuose, sprendimo socialinis konstravimas. 

Abstract 

The objective of the study was to reveal the experience of decision making by older adults to live in longterm 

care home. The research question under this research was, how older adults construct their own 

decision making to live in long-term care home? The object of this research is decision making of older 

adults to live in long-term care home. This research follows a theoretical concept of social 

constructionism. It also presumes that decision making of older adults to live in long-term care home is 

socially constructed. Qualitative research method has been selected for the analysis. Text from transcribed 

interview with research participants made data for the analysis. Theme analysis was used for the analysis 

of research results. The analysis of themes reveled that decision making is socially constructed in 

interaction of older adult and their relatives or professionals in particular Lithuanian context. Frailty was 

considered as important but not determined factor, while economical situation, poor social network and 

inability of formal caregivers to take care about older adults dominated as determinants in decision 

making process. Decision making process was influenced by dominancy of negative stereotypes about old 

age and long term care for the older adults in Lithuania. The feelings of fear, needless were disclosed 

implicitly. Paternalistic relation between social worker and older adults was discussed with carefulness. 

The involvement and participation of relatives in decision making process was considered as important 

condition to continue relations between older adults and their relatives. 

KEY WORDS: decision making of older adults to move into long-term care home; social construction of 

decision making. 

Įvadas 

Lietuvos visuomenėje pagyvenusių ir senų žmonių skaičius kasmet vis didėja. Lietuvos 

statistikos metraštyje 2006 m. pristatoma, kad kas šeštas Lietuvoje gyvenantis vyras ir kas 

ketvirta moteris yra sulaukę 60 metų amžiaus. 2010 metų pradžioje 60-mečių ir vyresnių 

buvo 697,1 tūkstančių, arba 20,9 procento (Lietuvos statistikos metraštis, 2010). 

107


Prognozuojama, kad 2020 metais seniausi gyventojai (80-mečiai ir vyresni) sudarys 5 

procentus gyventojų (Stankūnienė ir kt., 2004). Gyventojų senėjimas keičia visuomenės 

demografinę ir socialinę struktūrą, gamybos, paskirstymo ir vartojimo sistemas, 

gyvenviečių socialinės infrastruktūros bruožus ir turi įtakos beveik visų socialinių grupių 

bei sluoksnių socialinei padėčiai (Mikulionienė, 2004). Socialinės globos paslaugos 

vyresnio amžiaus žmonėms yra viena šiuolaikinės socialinių paslaugų sistemos sudėtinių 

dalių, kuri visuotinio Europos gyventojų senėjimo kontekste tampa vis reikalingesnė ir 

svarbi (Žalimienė, 2007; Žalimienė, Lazutka, 2009). Apskaičiuota, kad šiuolaikinėse 

visuomenėse 5,9–7,4 procentams senyvo amžiaus žmonių reikia didesnės ar mažesnės 

pagalbos jų kasdienėje veikloje (Hussein, Manthorpe, 2005). Šis procentas dažnai atrodo 

kur kas didesnis, nes žiniasklaida kuria ir palaiko tokius stereotipinius senatvės įvaizdžius, 

neretai ir kuriama socialinė politika senėjimą apibrėžia kaip socialinę naštą, kuriai pakelti 

reikia papildomų išteklių. Taip kuriamas vienpusiškas ir neigiamas senatvės suvokimas. 

Senatvė yra laikas, kai bent nedidelei daliai vyresnio amžiaus žmonių tenka svarstyti 

sprendimą apsigyventi ilgalaikės globos namuose. Šio sprendimo priėmimą apsunkina 

Lietuvoje vyraujančios tradicijos, kai prireikus vyresnio amžiaus žmogumi pasirūpina 

šeimos nariai. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra tokia nuostata: „Vaikų 

pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“ (LR Konstitucija, 

1992, 38 str.). Tačiau vis dažniau šiuolaikinėje visuomenėje vyresnio amžiaus žmonės 

senatvėje lieka vieniši, be vaikų ar artimųjų, kurie prisiimtų pareigą juos globoti. Tokiu 

atveju vyresnio amžiaus žmogui pačiam tenka priimti sprendimą dėl savo gyvenimo 

senatvėje. Lietuvoje apsisprendimą apsunkina tai, kad ne visos socialines paslaugas 

vyresnio amžiaus žmonėms teikiančios įstaigos pakankamai informuoja apie savo 

teikiamas paslaugas. Šiuo metu labiausiai paplitusi praktika, kai į stacionarios globos 

įstaigą atvykęs apsigyventi klientas šią įstaigą ir jos aplinką pamato pirmą kartą. Taigi 

pagyvenęs žmogus iš karto patenka į jam visai nepažįstamą ir svetimą aplinką, nes 

neturėjo išankstinės informacijos ir galimybių apsispręsti. Nepakankamai informuotas 

klientas neretai nusivilia įstaiga, kyla net priešiškumas jai, o tai apsunkina jo prisitaikymą 

naujoje vietoje ir kenkia žmogaus gyvenimo kokybei (Žalimienė, 2007). 

Ne tik Lietuvoje daugumai pagyvenusių žmonių gyvenimas šeimoje, bendruomenėje 

yra labiau trokštamas apsisprendimas, nei ilgalaikė globa institucijoje. Vyresnio amžiaus 

žmonių apsisprendimas dėl ilgalaikės globos yra sudėtingas ir emociškai sunkus 

išgyvenimas, kurį lemia daugelis veiksnių, tarp kurių yra vyresnio amžiaus žmonių 

savarankiškumas, asmeninės priežiūros poreikiai, giminystės ryšiai su globėjais, 

formalios ir neformalios paramos prieinamumas, paties vyresnio amžiaus žmogaus ir 

jo/jos globėjų turimi finansiniai ištekliai (Nakashima ir kt., 2004). Tad užsienio šalių 

autoriai gana įvairiais aspektais tyrinėja vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimo 

apsigyventi globos namuose procesus (Roberto, Weeks, Mateis-Kraft, 2001; Nakashima 

ir kt., 2004; Leith, 2006; Peters ir kt., 2007). Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių 

apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos įstaigoje netyrinėtas. R. Naujanienė (2007) 

tyrinėjo tapimo ilgalaikės globos klientu procesus, tačiau pats apsisprendimo 

apsigyventi globos namuose procesas netyrinėtas. Taigi šiame straipsnyje pristatome 

vyresnio amžiaus žmogaus dalyvavimo priimant sprendimą apsigyventi globos namuose 

tyrimą, atsakant į šiuos klausimus: kaip vyresnio amžiaus žmonės apsisprendžia gyventi 

108

VYRESNIO AMŽIAUS ŽMONIŲ APSISPRENDIMO GYVENTI ILGALAIKĖS GLOBOS NAMUOSE... 

ilgalaikės globos namuose; kokie veiksniai ar aplinkybės lemia šį jų apsisprendimą ir 

kas dalyvauja sprendimo procese? Kaip tyrimo objektą įvardijome vyresnio amžiaus 

žmonių apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos namuose. 

1. Apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose socialinio konstravimo 

teorinės perspektyvos požiūriu 

Tyrimo teorinį pagrindą sudarė socialinio konstravimo perspektyva, kuri leidžia daryti 

prielaidą, kad vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose 

yra socialiai nulemtas. Socialinis konstrukcionizmas akcentuoja, kad visuomeninis 

gyvenimas yra socialiai sukurtas, todėl reikia tirti, kaip reiškiniai, kurie atrodo natūralūs, 

istoriniame kontekste kuriami socialinių sąveikų ir žmogaus veiksmų (Turner, 

2006). Socialinio konstravimo perspektyvoje svarbi kalba, kuri yra svarbiausia žmonių 

visuomenės ženklų sistema ir esminė kasdienio gyvenimo tikrovės supratimo sąlyga 

(Berger, Luckmann, 1999). Kalba yra ne tik pasyvus jau egzistuojančių žinių perdavimo 

būdas, bet ir aktyvus, interaktyvus procesas. Reikšmės kuriamos ir ribojamos kalbant. 

Kaip ir kiti socialinės realybės aspektai, pagyvenusių žmonių apsisprendimo reikšmė 

tam tikru laiku kuriama socialinių veiksmų ir nuo tų veiksmų negali būti atskirta. Žmogus 

renkasi elgesį, kuris, jo manymu, tinkamas konkrečioje situacijoje, nes žmonės veikia 

dalykus atsižvelgdami į prasmes, kurias tiems dalykams suteikia. Be to, dalyko prasmė 

iškyla socialiai sąveikaujant. Prasmė keičiama – tai interpretatyvus procesas. Taigi 

prasmė nėra fiksuota ir stabili, ji kinta, keičiantis aplinkybėms (Layder, 1994). Reikšmių 

kūrimo procesas apima įvairius mechanizmus, priemones, procedūras, naudojamus tam, 

kad tam tikra specifinė reikšmės versija atrodytų tiksli, tvirta, nepaisant to, kas ją perteikia 

(Edwards, Derek, Potter, Jonathan 2001). Tai, kaip visuomenėje identifikuojami pagyvenę 

žmonės, kokios reikšmės priskiriamos kalbant apie juos, ir sukuria pagyvenusių 

žmonių apsisprendimo gyventi ilgalaikės globos namuose sampratą. Tokie terminai kalbant 

apie vyresnio amžiaus žmones kaip savarankiškas, nepriklausomas, pajėgus yra 

tam tikrame kontekste socialiai sukurtos sąvokos (Vaškevičiūtė, 2011). 

Pagyvenusių žmonių apsisprendimo reikšmių ir sampratų konstravimo procesą 

galima aiškinti P. L. Berger ir T. Luckmann (1999) suformuluotais socialinio 

konstravimo proceso elementais: internalizacija, objektyvacija ir eksternalizacija. 

Visuomenėje egzistuoja tam tikri reikšmių pasauliai, sampratos apie tai, koks yra 

pagyvenęs žmogus, kokie yra ilgalaikės globos namai, kokia jų prasmė ir t. t. Šias 

reikšmes visuomenės nariai ir patys pagyvenę žmonės yra perėmę internalizacijos 

procese, kai, autorių teigimu, suprantama, kas yra kiti, svetimi, pasaulis suvokiamas 

kaip prasmingas. Pagyvenusio asmens įsitikinimai, papročiai, įstatymai ir tai, kokios 

reikšmės priskiriamos pagyvenusiems žmonėms, ilgalaikės globos namams, yra 

istorinių socialinių sąveikų rezultatas. Kategorijos, sukuriamos pasitelkus tipizacijas, 

atitinkamai įvardijamos, kaip ir žmonių tipai, taigi tampa socialiniais konstruktais. 

Skirtingą suvokimą ir patirtį apie pagyvenusį asmenį lemia įvairūs socialiniai 

veiksniai: asmenybės sandara, išsilavinimas, socialinis statusas ir t. t. Pagyvenusių 

žmonių savo amžiaus patyrimas remiasi šiais baziniais principais: pagyvenusių 

žmonių elgesį lemia reikšmės, kurias jie suteikia tam tikriems reiškiniams (pvz., 

109


apsisprendimui gyventi ilgalaikės globos namuose); reikšmės, sukuriamos arba 

įgyjamos socialiai sąveikaujant; reikšmės, modifikuojamos jas taikant praktiškai. 

Šis internalizuotas supratimas pačių vyresnio amžiaus žmonių ir kitų perteikiamas 

socialinei aplinkai – eksternalizuojamas įvairiais būdais: reakcijos, veiksmai, kuriamos 

teorijos, žiniasklaidos pranešimai ir perteikiami vaizdiniai ir kt. Žmonės nuolat save 

eksternalizuoja, veikdami pasaulyje, savo veiksmais kurdami tam tikrus artefaktus 

arba socialinius konstruktus (Berger, Luckmann, 1999). Pagyvenęs žmogus, jo 

savarankiškumas, priežiūra, ilgalaikės globos namai iš esmės yra socialiniai, 

psichologiniai, kultūriniai dariniai, veikiami makrosocialinių procesų, vietinių galios ir 

reikšmių pasaulių, taip pat istorijos procese formuojami kaip reliatyvūs kultūriniaisocialiniai 

konstruktai. Pagyvenusių žmonių apsisprendimo gyventi ilgalaikės globos 

namuose sampratos socialinio konstravimo procesui svarbu tai, kokiame kultūriniame 

kontekste kuriamos apsisprendimo prasmės. Kultūrinės apsisprendimo interpretacijos 

formuoja abu veiksnius – tiek socialinę reakciją į pagyvenusių žmonių apsisprendimą 

gyventi ilgalaikės globos namuose, tiek asmeninę pagyvenusio žmogaus patirtį. 

Kultūros ir grupės, siekdamos socialinių ir politinių tikslų, sutaria dėl bendrų kalbos 

reikšmių, kurios susijusios su tam tikru reiškiniu, šiuo atveju su pagyvenusių žmonių 

apsisprendimu gyventi ilgalaikės globos namuose. 

Per kalbą ne tik kuriama, bet ir keičiama socialinė realybė (Parton, O’ Byrne, 

2000). Socialinio konstravimo procesas tebesitęsia, jis vyksta sąveikaujant, per 

terminus, idėjas, kad šis dalijimasis ir sutartiniai, derinami supratimai apie „realybę“ 

gali apimti plačią formų įvairovę. Tai lemia prielaidą, kad socialiniai konstruktai 

priklauso nuo laiko ir vietos pasaulyje, kuriame vyksta. Kiekvienas skirtingas 

konstruktas susietas su skirtingo tipo žmogaus buvimo veiksmu (Parton 2000; 

Naujenienė, 2007). Asmens susipratimas, kuris yra „asmeninis tapatumas“, gali 

egzistuoti tiktai socialiniame kontekste. 

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė socialinio konstravimo proceso 

priemonė yra kalba. Žmonės kuria visuomenę, visuomenė savo ruožtu žmonėms yra 

objektyvi tikrovė, kurianti patį žmogų. Vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimas 

gyventi ilgalaikės globos namuose yra socialiniai konstruktai, kurie kinta, 

atsižvelgiant į kultūrinius, vertybinius, ekonominius ir kitus veiksnius. 

2. Pagyvenusių žmonių apsisprendimo gyventi ilgalaikės globos namuose 

tyrimų apžvalga 

M. Nakashima ir kt. (2004) tyrinėjo vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimo 

būdus, nagrinėdamas šį procesą lemiančius veiksnius, kaip tame procese dalyvavo 

artimieji ir profesionalai. Autoriai skyrė tris būdus, kaip žmonės priima sprendimą 

apsigyventi ilgalaikės globos namuose. Visų pirma tai savarankiškas apsisprendimas, 

kai asmuo sugeba suprasti ir savarankiškai vertinti; iniciatyviai ir tikslingai planuoti, 

nepriklausomai derėtis ir diskutuoti dėl sąlygų. Priimdamas sprendimą asmuo geba 

aiškiai suprasti savo situaciją ir ieškoti informacijos apsisprendimo proceso metu. 

Kitas būdas – tai bendradarbiaujantis apsisprendimas, kai asmuo yra informuotas apie 

savo galimus pasirinkimus apsisprendimo proceso metu. Šiame procese dažniausiai 

110


dalyvauja šeimos nariai, dažnai santykiai su šeimos nariu ar globėju yra artimi ir 

pastarasis padeda vyresnio amžiaus žmogui priimti sprendimą, kartu ieško, dalijasi 

informacija, vertina situaciją ir diskutuoja apie pasirinkimus dėl ilgalaikės globos 

paslaugų. Trečiasis būdas – tai deleguojantis apsisprendimas, kai asmuo deleguoja 

savo apsisprendimo galią kitam asmeniui. Tai gali būti šeimos narys, globėjas, 

sveikatos priežiūros specialistas ar socialinis darbuotojas. 

Pagyvenę asmenys apsisprendžia apsigyventi ilgalaikės globos namuose tada, kai 

bendruomenės neformalūs ir formalūs ištekliai yra išnaudoti arba nepatenkina 

kompleksinių pagyvenusio žmogaus priežiūros poreikių, arba reikia profesionalios 

pagalbos ir priežiūros dvidešimt keturias valandas per parą (Ray, Bernard, Phillips, 

2009). Tokiu atveju pagyvenę asmenys, atsidūrę krizinėje situacijoje, kuo skubiau 

apsigyvena ilgalaikės globos įstaigoje tam iš anksto nesiruošę ir nedalyvavę 

asmeniškai apsisprendžiant, kaip įgyvendinti iš anksto suplanuotą asmeninį tikslą. 

C. Cartwright ir M. Steinberg (1995) empiriniame lygmenyje vyresnio amžiaus žmonių 

apsisprendimus gyventi ilgalaikės globos namuose atskleidžia kaip autonominius ir 

savarankiškus. Pagyvenę žmonės, gebantys racionaliai pasirinkti, prašo išsamesnės 

informacijos, kuri padėtų jiems aiškiai suvokti ir daryti įtaką savo apsisprendimui. Taip pat 

teigiama, kad informaciją apie apsigyvenimo procesą ir tvarką ilgalaikės globos namuose 

jiems turėtų suteikti ilgalaikės globos įstaigose dirbantys specialistai. Akcentuojama 

būtinybė šviesti bendruomenę apie pagyvenusių žmonių savarankišką apsisprendimą dėl 

savo priežiūros, šiuo atveju socialiniam darbuotojui priskiriamas bendruomenės mokytojo 

vaidmuo, kuris kalba apie pagyvenusių žmonių teisę savarankiškai apsispręsti. 

Pagyvenusiems žmonėms apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose susijęs su jų 

aktyvumu, psichikos lankstumu, socialine gerove, savęs suvokimu, sveikata, tuo tarpu 

galios ir kontrolės apsispręsti praradimas susijęs su beviltiškumo jausmu, depresija ir 

mirtingumu (Hellstrom, Sarvimaki, 2007). 

Apsisprendimas susijęs su autonomiškumo idėja, kuri turi senas filosofines tradicijas. 

Autonomiškumo pradinė reikšmė yra savarankiškumo taisyklė, ji priklauso nuo konteksto. 

Autonomiškumas gali remtis ir minties, pasirinkimo laisve, laisve nuo prievartos, laisve 

veikti ir apsisprendimo laisve. Tačiau svarbu atskirti autonominį apsisprendimą ir 

savarankiškumą apsisprendžiant. Šis skirtumas ypač svarbus kalbant apie ilgalaikę globą, 

kur pagyvenęs žmogus yra socialiai konstruojamas kaip silpnas ir nepajėgiantis 

apsispręsti. Tačiau iš asmenį įgalinančios perspektyvos idealiausia asmenis skatinti pačius 

apsispręsti dėl savo gyvenimo, net ir tada, kai jie yra silpni, serga nepagydoma liga, miršta. 

Pagyvenusiems žmonėms, kurių psichika nepažeista, bet jiems reikia priežiūros dėl 

fiziologinių pakitimų, ir kurie apsisprendžia dėl gyvenimo ilgalaikės globos institucijoje 

(pvz., susilpnėjus sveikatai, dėl ligų), svarbu savarankiško apsisprendimo 

nepriklausomumas, kuris apibrėžiamas kaip galimybė apsispręsti ir pasirinkti patiems, net 

ir tada, kai jie yra fiziškai priklausomi nuo kitų asmenų (Hellstrom, Sarvimaki, 2007). 

Apibendrinant galima teigti, kad apsisprendimas yra socialiai sukonstruotas ir susijęs 

su autonomiškumo reikšme, kuri nulemta konteksto. Skirtingos savarankiškumo reikšmės, 

priimant sprendimą apsigyventi globos namuose, leidžia išskirti ir empiriškai tyrinėti 

tokias su sprendimo priėmimu susijusias idėjas, kaip bendradarbiavimas ir delegavimas. 

111


3. Tyrimo metodologija 

Tyrimo klausimams nagrinėti atliktas kokybinis tyrimas, kurio ontologinį pagrindą 

sudarė interpretuojamoji konstruktyvistinė paradigma, numananti, kad socialiniai 

reiškiniai ir jų prasmės neegzistuoja savaime, juos konstruoja socialiniai veikėjai, 

žmonės, tyrėjai (Ruškus, 2010). Šiame tyrime vadovaujamasi subjektyvistine 

interpretuojamąja epistemologija, kuri numano, kad socialinė realybė suprantama ją 

interpretuojant. Realybė yra subjektyvi. Šiame tyrime pasaulis matomas iš vyresnio 

amžiaus žmogaus perspektyvos, subjektyvumas reiškiasi per individualias tyrimo 

dalyvių istorijas, užrašytas iš dalies struktūruoto interviu metu. Šiame darbe laikomasi 

dar viešai neaptarto požiūrio, kuris atskleistų išreikštus ir neišreikštus tyrimo dalyvių 

požiūrius į tiriamą reiškinį, kaip jie patys konstruoja savo apsisprendimą gyventi 

ilgalaikės globos namuose (Oyserman, Swin, 2001). 

Duomenys rinkti naudojant iš dalies struktūruotą interviu. Kokybinio iš dalies 

struktūruoto interviu metu tyrimo dalyviams užduotas pagrindinis klausimas: 

papasakokite, kas atsitiko Jūsų gyvenime, kad gyvenate senelių namuose? Tyrimas 

atliktas viename Lietuvos miestų, bendradarbiaujant su viena to miesto ilgalaikės 

vyresnio amžiaus žmonių globos įstaiga. Tyrime dalyvavo septyni dalyviai: 4 vyrai 

(nuo 65 iki 81 metų amžiaus; vidutinis amžius – 74,5 metai) ir 3 moterys (nuo 85– 

90 metų amžiaus; vidutinis amžius – 88 metai), gyvenantys ilgalaikės globos 

namuose. Tyrimo dalyviai atrinkti atsižvelgiant į jų amžių (ne jaunesni kaip 65 metų 

amžiaus), jei jų mąstysena atliekant tyrimą nebuvo sutrikusi ir jie ilgalaikės globos 

namuose gyvena ne trumpiau nei tris mėnesius. Pokalbiai su tyrimo dalyviais truko 

nuo 25 minučių iki daugiau nei 2 valandų. Jie buvo įrašomi į diktofoną. Atliekant 

tyrimą, laikytasi tokių etinių principų, kaip tyrimo dalyvių savanoriškas apisprendimas 

dalyvauti tyrime. Tyrimo interviu klausimai suformuluoti taip, kad nepakenktų tyrimo 

dalyviams, taip pat laikantis orumo ir pagarbos tyrimo dalyviams principo. Laikantis 

konfidencialumo ir anonimiškumo principo, tyrimo dalyvių vardai pakeisti, o jų 

paminėti artimųjų vardai ir gyvenamoji vieta neminimi. 

Tyrimo duomenis sudarė interviu išrašų tekstas, gautas perrašius diktofonu 

užrašytus interviu su tyrimo dalyviais. Tyrimo duomenys analizuoti naudojant temų 

analizę, remiantis M. B. Miles ir A. M. Huberman (1994) kokybinio tyrimo analize. 

Kodavimo procesas atliktas indukciniu būdu, atidžiai, keletą kartų skaitant tyrimo 

duomenis. Taip išskirti teiginiai, kurie reprezentavo išreikštus ir neišreikštus tyrimo 

dalyvių apsisprendimo gyventi ilgalaikės globos namuose aspektus. Jie suskirstyti į 

kategorijas, kurias interpretuojant atskleistos temos, nusakančios tyrime dalyvavusių 

vyresnio amžiaus žmonių patirtis, priimant sprendimus apsigyventi globos namuose. 

Straipsnyje pristatoma tik dalis rezultatų, gautų atliekant šį tyrimą. 

112


4. Tyrimo rezultatai 

4.1. Autonominį apsisprendimą lemiantys veiksniai 

Mokslinėje literatūroje autonominiu apsisprendimu vadinamas vyresnio amžiaus 

žmonių savanoriškas ir nepriklausomas apsisprendimas. Vis dėlto apsisprendimas 

susirasti sau kitą gyvenamąją vietą ir palikti savo namus, su kuriais susiję daugelis 

svarbiausių žmogaus gyvenimo prisiminimų, yra svarbus psichologinis iššūkis (Leith, 

2006). Tyrimo dalyvių autonominį apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos namuose 

lėmė tokie biologiniai veiksniai kaip ligotumas, silpna sveikata, negalėjimas gyventi 

savarankiškai. Tarp psichosocialinių veiksnių išskirti: gyvenamojo būsto praradimas, 

buitinės sąlygos, vienišumas, šeimos nario mirtis, šeimos nariai negali globoti, asmuo 

negali išlaikyti gyvenamosios vietos dėl minimalių pajamų, santykiai su šeimos 

nariais, nutrūkę ryšiai su šeimos nariais, gyvenimo sąlygos ilgalaikės globos namuose, 

ilgalaikės globos namai yra netoli giminaičių ir lūkestis, kad šeimos nariai, draugai 

lankys bei vyresnio amžiaus žmogaus nuostatos apie globos įstaigą. 

Interpretuojant apsisprendimą lemiančius veiksnius, viena iš aplinkybių, nulėmusių 

tyrimo dalyvių savarankišką autonominiam priskiriamą apsisprendimą, – gyvenamojo 

būsto praradimas (savo noru ar įvykus nelaimei): 

Žinot, paėmiau ir padaviau dokumentus pardavimui. Nu ką parduodu butą, 

išvažiuoju [Birutė, 89]. 

Pavyzdžiui, mano namas sudegė. Pas kaimynus degė mano apipylė visą tą butą, 

žodžiu, po gaisro, socialinis davė ten 100 litų ant remonto ir nieko nepadarysi 

[Mykolas, 65]. 

Pagyvenusių žmonių sveikatos problemos skatina juos apsispręsti dėl persikėlimo 

gyventi į ilgalaikės globos namus (Jungers, 2010). Kai kuriems pagyvenusiems 

asmenims apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose buvo neatidėliotinas ir 

skubus atsakas į juos ištikusią sveikatos krizę. Tačiau kitus fiziniai negalavimai 

paskatino apmąstyti savo galimybes toliau gyventi savarankiškai savo namuose: 

jau 15 metų kaip po insulto, tai aš negalėjau iš karto taip atsistoti ir pūkinės 

pagalvės pakelt negalėjau Ligoninėj davė antrą grupę aštuonis metus, o paskiau 

pirmą davė, nes mato nieko nesikeičia, kuo toliau, tuo liga, nes mato ne jaunystė gi, 

senesniam žmogui trapūs kaulai ir gyja jau sunkiai. Dabar sveikatos nėra 

Kiek aš galiu, šalta, o reikia valgyt pasidaryt viską, o rankos nedirba, tą bulvę, kol 

nuskutu, kol sagas užsisegu, jau man sunku užsisegti [Mykolas, 65]. 

dabar va tas insultas antri metai kaip po insulto. Tai labai pavojinga buvo, 

dabar man kalbą sulėtino, taip vaikščioti be lazdelės niekur negaliu, tik su 

vaikštyne [Birutė, 89]. 

Pagyvenusių žmonių apsisprendimas ir persikėlimas gyventi į ilgalaikės globos 

namus dažnai nulemtas šeimos narių netekčių, stipraus vienatvės jausmo mirus 

sutuoktiniui (Jungers, 2010). Tyrimo metu atsiskleidė kontekstas, kaip tyrimo dalyviai 

autonomiškai apsisprendžia gyventi ilgalaikės globos įstaigoje: pagyvenę asmenys 

113


savo artimiausioje aplinkoje jaučiasi vieniši, nes jų sutuoktiniai, vaikai, kiti šeimos 

nariai yra mirę ar dėl amžiaus, ligos negali pasirūpinti vyresnio amžiaus giminaičiu. 

Buitinės gyvenimo sąlygos, materialiniai nepritekliai ir silpni ryšiai su kaimynais 

atsiskleidė kaip aplinkybės, nulėmusios tyrimo dalyvių apsisprendimus: 

Paskiau po gaisro jau pradėjo rinktis kaimynai, statė ten jie prasivedė vandenį, o 

aš be vandens buvau. O aš negaliu paprašyt, kad vandens duokit, negaliu aš, kad toks 

mano charakteris. Dabartiniais laikais nieks tau nepasiūlys, nei sriubos lėkštės 

nepasiūlys. Ne taip kaip anksčiau, dabar nepasiūlys [Mykolas, 65]. 

Šilumos nėra, tą šilumą visą kas vogė, kas apvogė ir likau be šilumos, o su elektra 

daug neprideginsi, neprisišildysi iš pensijos neužtenka [Mykolas, 65]. 

tai pensija maža [Birutė, 89]. 

Nepaisant išgyvenamų psichologinių sunkumų dėl apsisprendimo gyventi 

ilgalaikės globos namuose, tyrimo dalyvių pasakojimuose atsiskleidė ryšių su šeimos 

nariais ir draugais reikšmė savarankiškai priimant sprendimą apsigyventi globos 

namuose ir jau pagyvenus juose: 

Dukra lanko ir sesuo buvo atvažiavus iš Palangos prieš Kūčias. Atvažiuoja pas 

mane ir draugas mano, žmona, va jo ginekologe Antroje ligoninėj dirba, . Lanko 

ir padeda, ir vaistus suleidžia, jeigu reikia. Rimti žmonės [Mykolas, 65]. 

Paskyrė man jau komisiją, tai sesuo man, turiu seserį vieną, tai su seserimi mes 

perėjom [Birutė, 89]. 

Su draugu, man labai geras draugas padėjo visur suvaikščiot, nueiti. Į parankę 

įsikibęs, nes su kojom, su rankom man sunku, [Mykolas, 65]. 

Tyrimo dalyvių pasakojimai atskleidė vyresnio amžiaus žmonių finansinį 

išnaudojimą. Moksliniuose tyrimuose pabrėžiama, kad vyresnio amžiaus asmenys 

dažnai finansiškai išnaudojami: kiti asmenys neteisėtai ir netinkamai naudoja 

pagyvenusio žmogaus finansus bei turtą (Setterlund ir kt., 2006). Pagyvenusios 

moterys – 80 ir 81 metų amžiaus – daugiausiai finansiškai išnaudojamos šeimos narių, 

paprastai sūnų, o ne dukterų (Wainer, Darzins, Owada, 2010). Dėl šio patyrimo 

žmogus išgyvena neteisybės, nusivylimo jausmus, kaip kalbėjo tyrimo dalyvė: 

Atvažiavau, nuėjau jau pas notarę, susitvarkėm viską, tas žmogus man pinigus 

davė, atsisveikinom. Jau sūnui atėjau ir padaviau tuos pinigus sūnui. Kol pinigėlių 

buvo, jis apipirko jai (kalba apie savo marčią) visko, ko reikėjo ten ir sau nupirko, ir 

pakeitė vėl mašiną. Tie pinigai pradėjo taip plaukt, plaukt, o aš sau palikau 3000 litų 

pasilaidojimui, o likusius atidaviau jiem (kalba apie savo sūnų ir marčią) tuos pinigus 

ir dar, sakau, aš iš savo pensijos sumokėsiu jum už vandenį, už elektrą, už viską iš savo 

pensijos. Jum nereikės savo išlaidų duoti, kol gyvensiu [Birutė, 89]. 

Ilgalaikių globos namų geografinė vieta yra svarbus veiksnys, lemiantis tyrimo 

dalyvių autonominį apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos namuose, pirmenybė 

teikiama globos namams, kurie yra arčiau buvusių namų ar giminaičių. Tyrimo 

dalyvių pasakojimuose atsiskleidė, kad ne tik savarankiškas ilgalaikių globos namų, 

114


kuriuose galėtų gyventi, paieškos, bet ir apsilankymas juose prieš apsigyvenant buvo 

svarbus veiksnys, padėjęs apsispręsti: 

Atėjom čia, sako, apsižiūrėkit, į valgyklą atėjom, pas senelius kitus, kur gyvena, 

užėjom pažiūrėt, pažiūrėjau viską, patiko [Birutė, 89]. 

Pradėjau komisiją pereit, kad sveikatą tikrino, ir atėjau čia vieną kartą pažiūrėt, 

man patiko Sąlygos čia yra, ir dušai, ir skaitykla, ir knygų gali pasiskaityti, 

sąlygos gana geros [Mykolas, 65]. 

Autonominis tyrimo dalyvių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose 

pasireiškė per tyrimo dalyvių gebėjimą rasti informacijos, kokių dokumentų reikia, 

apie įstaigas, į kurias vyko pildyti dokumentus, kad galėtų gyventi ilgalaikės globos 

namuose. Autonominis apsisprendimas reiškėsi tyrimo dalyvių pasitikėjimu savimi, 

savęs vertinimu, kad gali tai padaryti – asmeniškai tvarkytis dokumentus gyventi 

ilgalaikės globos įstaigoje: 

Tai, kai surinkau visus dokumentus, nunešiau į Nemuno gatvę, Nemuno gatvėj jau 

nešė po to jau svarstymui į savivaldybę. Savivaldybėj užtvirtino, kad sutinka tokį 

žmogų priimt į senelių namus [Mykolas, 65]. 

Aha, mamai (kalba apie save) jau nekas, tai aš pradėjau ieškoti, eiti pas gydytoją ir 

ieškoti sau ir visų klausinėjau, kur senelių namai randasi. Poliklinikoj vieno 

paklausiau, kito paklausiau nieks nežino, tai paskui viena tokia moteriškė man nurodė, 

kur nueiti, davė man lapą tokį ir apeiti visus gydytojus, visus tyrimus padaryti, viską 

[Birutė, 89]. 

Tyrimai rodo, kad autonomiškai apsisprendę pagyvenę žmonės buvo aktyvūs 

siekdami savo tikslų (Nakashima, et al., 2004). Tyrimo metu išryškėjo tyrimo dalyvių 

asmeninis noras: „Aš norėjau į čia pakliūt“ [Mykolas, 65], iniciatyva priimant 

sprendimą apsigyventi ilgalaikės globos namuose: „Nieko neklausiau, dariau“ [Birutė, 

89]. Tyrimo dalyvė, autonomiškai apsisprendusi gyventi ilgalaikės globos namuose, 

teigė, kad „pasiklaususi“ gavo informacijos iš poliklinikos darbuotojos. Be to, 

asmeniškai ir savarankiškai „nieko neklausiusi, darė“, siekė užsibrėžto tikslo gyventi 

ir savarankiškai apsvarstė savo padėtį ir galimybes gyventi ilgalaikės globos įstaigoje. 

Norint autonomiškai apsispręsti, reikia, kad pagyvenęs žmogus aiškiai suprastų savo 

padėtį ir rastų informacijos apie apsigyvenimo ilgalaikės globos namuose procesą 

(Nakashima, et al., 2004). Pagyvenę žmonės, autonomiškai apsispręsdami, aiškiai 

suvokia savo padėtį ir geba suprasti gautą informaciją, kaip tvarkyti dokumentus, 

kurių reikia, norint gyventi ilgalaikės globos namuose. Pagyvenę asmenys, kurie veikė 

savarankiškai ir visiškai įsitraukė į savo apsisprendimo gyventi ilgalaikės globos 

namuose planavimą ir įgyvendinimą, tokį apsisprendimą įvardijo kaip savo asmeninio 

pasirinkimo rezultatą, kuris buvo svarbus pagyvenusių žmonių tolesnio gyvenimo 

fizinei ir psichologinei gerovei (Jungers, 2010). 

Vyresnio amžiaus asmenys dažnai klaidingai mano, kad yra nenaudingi ir 

savarankiškai apsisprendę gyventi ilgalaikės globos namuose puoselėja lūkestį, kad 

bus naudingesni (Jungers, 2010). Nereikalingumo, savęs nuvertinimo jausmą išreiškė 

ir tyrime dalyvavę vyresnio amžiaus žmonės. Kokie aplinkos veiksniai tai lemia, 

115


šiame tyrime neatkleista, bet tyrimo dalyvio teiginys: „Jokios naudos iš manęs, jokios 

naudos neatneši 80 metų jau neveiksnus žmogus“ [Mykolas, 65], tai asmeniškai 

išgyvenamas mūsų visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris į senatvę ir vyresnio 

amžiaus žmones. 

Tyrimo dalyvių pasakojimai parodė, kad net ir savarankiškai bei savo noru priimtas 

sprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose yra būtinybė, nulemta išorinių 

veiksnių, o ne vidinio noro palikti namus ir apsigyventi globos įstaigoje“ „Čia 

papuoliau savo noru, bet neturėjau galimybių namuose gyventi“ [Mykolas, 65]. 

C. M. Jungers (2010) teigimu, vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimą persikelti 

gyventi į ilgalaikės globos įstaigą lemia stereotipai ir neigiamos asmeninės bei šeimos 

narių nuostatos apie ilgalaikės globos namus. Tokie veiksniai kaip tyrimo dalyvių 

šeimos narių turimos neigiamos nuostatos, aplinkinių pajuokos baimė („sako, mama, 

ką tu, visi juoksis, kad sūnus mamą atidavė, turi kur gyventi“ [Birutė, 89]) lėmė 

artimųjų pasipriešinimą vyresnio amžiaus moters savarankiškai priimtam sprendimui 

apsigyventi ilgalaikės globos namuose. Sprendimo priėmimą apsunkino tyrimo 

dalyvio neigiama nuostata apie vyresnio amžiaus žmonių globos namus Lietuvoje, ji 

buvo nulemta jo ankstesnės patirties: 

priklausė remontuot visos tos įstaigos senelių namų Lietuvoj. Tai 

mačiau, kaip ten gyveno žmonės, tai būdavo ir palieka, kai rusų laikais, palieka tuos 

senukus, atiduoda. Atimdavo ir butus, paimdavo jau viską, jau 80 metų, jau 

neveiksnus žmogus. Tai būdavo pasikalbi su senukais, tai palieka visokių istorijų. 

Pasikalbi, tai, žinot, užverda, negera [Mykolas, 65]. 

Be to, pagyvenusių žmonių gyvenimas ilgalaikės globos namuose yra 

konstruojamas kaip niekada neplanuotas ir netiesiogiai išreiškiama nuostata, kad 

globos namai skirti tik „vargšams“: 

Aš negalvojau gyventi senelių namuose, nes aš labai gerai gyvenau. Visą laiką pas 

mane butai geri buvo ir darbas geras, pinigingas, nė tokios minties nebuvo, kad 

pakliūsiu į senelių namus. Reikia susitaikyti su viskuo, kad taip yra. Tai gerai, kad yra 

tokie namai, kad paliko tave, o tikrai vienas, vienas jau seniai ten būčiau po žeme 

[Mykolas, 65]. 

Tyrimo duomenų analizė leido atskleisti ir tam tikrus savarankiškai priimto 

sprendimo gyventi globos įstaigoje padarinius. Visų pirma asmeninis apsisprendimas 

leidžia jau gyvenant globos namuose jaustis savarankiškam ir kontroliuoti savo 

asmeninį gyvenimą: „Aš labai patenkinta, kad aš čia gavau vietelę sau...“ [Birutė, 89]. 

Kaip teigia G. Boyle (2008), vyresnio amžiaus žmogui autonominis apsisprendimas 

yra svarbus, norint būti patenkintam savo gyvenimo kokybe, ir būtinas asmeninei 

psichologinei gerovei. 

Mūsų visuomenėje dominuojantys stereotipai lemia, kad vyresnio amžiaus žmonės 

dažnai socialiai konstruojami kaip priklausomi, neturintys patys priiminėti sprendimų, 

o paklusti artimųjų valiai. Vis dėlto pasipriešinus artimųjų valiai, vyresnio amžiaus 

žmogus, pats apsisprendęs gyventi globos namuose, paliekamas vienas, jis 

nelankomas ir net kaltinamas priėmęs tokį sprendimą: 

116


Marti, tai sakau, marti svetima, bet anūkė kokia negera, sako, babyt (kalba apie 

save), mes tau sakėm, kad tu nevažiuok, o mes tave tvarkysim , o tu atvažiavai ir 

tėvelis (kalba apie savo sūnų) mirė tik per tave. Ir va jau aštuoni metai kaip aš 

čia ir mane niekas nelankė [Birutė, 89]. 

Pagyvenę žmonės socialiai konstruojami kaip „globotini objektai“, vietoj to, kad 

būtų socialiai pripažįstami kaip aktyvūs ar lygūs globėjiškuose santykiuose su savo 

neformaliais ar formaliais globėjais. Taigi pagyvenusiems žmonėms autonominis 

apsisprendimas kasdieniame gyvenime tampa iššūkiu. Socialinių darbuotojų ir kitų 

specialistų, dirbančių ilgalaikės globos įstaigose ir teikiančių sveikatos priežiūros ir 

slaugos paslaugas pagyvenusiems žmonėms, tikslas – paskatinti pagyvenusius žmones 

naudotis fundamentalia autonominio apsisprendimo teise (Boyle, 2008). 

Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo dalyvių autonominis apsisprendimas 

apsigyventi ilgalaikės globos namuose konstruojamas kaip būtinybė išgyventi, 

nulemta sveikatos susilpnėjimo, neformalių globėjų mirčių ar konfliktiškų tarpusavio 

santykių ir sunkios finansinės bei buitinės padėties. Savarankišką apsisprendimą 

gyventi globos namuose tik sąlygiškai būtų galima pavadinti vidiniu vyresnio amžiaus 

žmogaus noru, kurį veikia mūsų visuomenėje dominuojantys neigiami stereotipai apie 

senatvę ir formalias globos senatvėje institucijas. Šeimos narių ar draugų parama 

priimant savarankišką sprendimą yra svarbus veiksnys tiek priimant sprendimą, tiek 

jau apsigyvenus globos namuose. 

4.2. Bendradarbiaujantį apsisprendimą lemiantys veiksniai 

Vyresnio amžiaus žmonių bendradarbiaujantis apsisprendimas dėl tolesnio savo 

gyvenimo ilgalaikės globos įstaigoje yra tada, kai vyresnio amžiaus asmenys su savo 

šeimos nariu per abipusį artimą, bendradarbiaujantį santykį kartu įsitraukia į 

apsisprendimo procesą, kartu ieško pagyvenusiam asmeniui tinkamų ilgalaikės globos 

namų (Nakashima et al., 2004). Kokios aplinkybės lemia bendradarbiaujantį 

apsisprendimą apsigyventi globos namuose. Visų pirma sveikatos silpnėjimas ir su tuo 

susijęs nereikalingumo ir bejėgiškumo jausmas, neturėjimas jėgų padėti šeimos nariams: 

amžius ne tas, kad būtum jaunesnė eitum ar vaikus kam dabot, jeigu galėtum 

ten visi dar gyventum, o čia jau nieko tokio. Kas iš to dabar jau myli tiktai, o su jais 

užsiimt jau nėra jėgų [Marija, 90]. 

Šeimos narių mirtys ar apsigyvenimas užsienyje lemia sprendimo paiešką. 

Geografiniai gyvenamosios vietos skirtumai, kai artimieji negali suteikti ilgalaikės 

globos savo pagyvenusiam šeimos nariui, nes gyvena kitame mieste ar neturi tinkamų 

sąlygų, kurios patenkintų pagyvenusio asmens ilgalaikės globos poreikius, yra dar 

vienas veiksnys: 

Mirė mano vyras, tai irgi seni jau abudu buvom, jis 86 metus ėjo, dviem metais 

vyresnis, aš 84 metus buvau, kai jis mirė. kada mirė paskutinė dukra viena 

ta vyresnioji buvo išsiskyrus, o ta jaunesnioji netekėjus. Jinai krūties vėžiu mirė 

jinai ta antroji anūkas į Airiją dirbt išvykęs [Marija, 90]. 

117


turiu sūnų gyvą, jis turi savą bėdą, turi du vaikus invalidus. Ten yra 

kiek rūpesčio apie juos tai man ten vietos nėra ir jie tik du mažyčius 

kambariukus turi gyventi. kepenų vėžys buvo antrai dukrai, ir pasilikau paskui 

su anūku šnekam, jis irgi nežino, vedęs jau buvo savo šeima, aš (kalba apie savo 

anūką) išlaikyt negaliu [Marija, 90]. 

Gyvenamo būsto ar užgyvento turto netektis – kitas veiksnys, skatinantis ieškoti 

išeities: „Neturiu namų, namų nerandu, namų kitų neturiu“ [Marija, 90]. Taip pat 

pagyvenusio asmens gaunamos minimalios pajamos, skolos: 

aš tą butą išsilaikyt negalėjau, nes mano labai maža pensija, aš esu 

skolinga mokesčių inspekcijai ir dabar, kol aš gyva, jie man skaičiuos [Marija, 90]. 

Tyrimo rezultatai atskleidė socialinės darbuotojos, kaip tarpininkės, vaidmenį. 

Socialinė darbuotoja informuoja, kokios yra galimybės gyventi globos namuose: „Čia 

socialinė patarė, aš parašiau prašymą, jau kada slaugos ligoninėj buvau man gydytojas 

skyrė pagulėt“ [Marija, 90]. Glaudūs abipusiai pagyvenusių asmenų giminystės ryšiai 

su šeimos nariais pagyvenusiam žmogui yra apsauginis veiksnys ir emocinė parama 

apsisprendžiant gyventi ilgalaikės globos įstaigoje ir čia jau gyvenant (Jungers, 2010). 

Stiprus tyrimo dalyvės ir jos anūko emocinis ryšys lėmė tyrimo dalyvės neatidėliotiną 

apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos įstaigoje. Remiantis tyrimo dalyvės 

pasakojimu, jos anūkas buvo labai susirūpinęs ir net bijojo, kad jam išvykus senelė, 

likusi viena, neturės kur gyventi, jis nusiramino radus sprendimą: 

O anūks, kai aš čia atsiguliau, kaimynka man sakė, parvažiavo sako, 

atsisėdo, už galvos susiėmė, sako ašaros krinta sako, ačiū Dievui, , kad babą ten 

paguldžiau, aš dabar, sako, reikia išvažiuot man, tai nors ramu, kad jinai bus 

pavalgius, tarp žmonių nepaliksiu kur vieną... [Marija, 90]. 

Tyrimo dalyviai teigė, kad apsigyvenimas globos namuose yra paskutinis ir 

vienintelis sprendimas, nesant kito pasirinkimo: 

Nėra kur eit daugiau, jeigu būtų buvę kur, neičiau čia (kalba apie ilgalaikės globos 

namus), žinot, ir švaru, ir valgyt duoda, ir gerai duoda, ir pats, jeigu sugebi, tai 

atiduodi išskalbia, iš buitinės pusės labai gerai, bet kur širdy, tai vis tiek ne namai, ne 

namai [Marija, 90]. 

Pagyvenusių asmenų bendradarbiaujantis apsisprendimas pasireiškia tuo, kad jie 

kartu su savo šeimos nariais ieško ir renkasi, diskutuoja apie ilgalaikės globos įstaigas, 

tyrinėja socialines paslaugas, teikiamas ilgalaikės globos įstaigose (Nakashima et al., 

2004). Tyrimo duomenų analizė parodė, kad bendradarbiaujančiam sprendimo 

priėmimui būdinga tai, kad šeimos narys aktyviai, tardamasis su artimu vyresnio 

amžiaus žmogumi ieško informacijos, globos įstaigos ir pan. Tyrimo dalyvės 

pasakojimuose ji sako „mes su anūku“ ir liudija ne tik šeimos nario pastangas, bet ir 

vyresnio amžiaus žmonių socialinės globos organizavimo spragas: 

pašnekėjo anūkas sako į X organizaciją, sako gal ten bus. Aš sakau nenoriu 

tenais su anūku tuo va šnekam, jis irgi nežino, tai aš prašyt jis ėjo visur čia 

118


vaikščiojo, papasakojo, rašė, prašė ir aš gavau čia vietą. anūkas čia apžiūrėjo 

sako, baba, tai, kad ten gal ir gautumėm. Anūkas pradėjo teirautis, aš tai nepaeinu, 

bet anūkas mane užsidėjęs ant kupros pasivežė ir čia važiavom [Marija, 90]. 

Tyrimas parodė, kad bendradarbiaujančio apsisprendimo rezultatą tyrimo dalyviai 

įvardija kaip „turimą gerą prieglobstį žmogui“ ir išsako lūkestį sulaukti mirties senelių 

namuose. Vis dėlto liūdesys ir noras gyventi globos namuose dėl būtinybės tyrimo 

dalyvės pasakojimuose jaučiamas: 

Ačiū Dievui, kaip žmogui aš turiu gerą prieglobstį. Viskas aprūpinta, pavalgius ir 

jeigu blogai pasidarė, seselė ateina ir gydytojai Dabar taip ir kenčiu, laukiu 

galą kada jau, netikiu kitur išeit jau tikiuosi, kad čia ir numirsiu [Marija, 90]. 

Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiaujantis apsisprendimo priėmimo 

būdas įgyvendintas kartu su šeimos nariu per abipusiškai bendradarbiaujantį santykį 

svarstant pasirinkimus, ieškant labiausiai pagyvenusio asmens poreikius atitinkančios 

ilgalaikės globos įstaigos. Biopsichosocialinių veiksnių kompleksiškumas lėmė 

formalios globos paieškas ir apisisprendimą. 

4.3. Deleguojantį apsisprendimą lemiantys veiksniai 

Deleguojantis apsisprendimas išryškėjo, kai tyrimo dalyviai savo apsisprendimą 

gyventi ilgalaikės globos namuose visiškai delegavo, kaip įvardijo M. Nakashima ir 

kt. (2004), savo „surogatiniams“ atstovams. Šeimos nariai, sveikatos priežiūros 

specialistai, socialiniai darbuotojai yra ties asmenys, kuriems visiškai ar iš dalies 

vyresnio amžiaus žmogus deleguoja sprendimo priėmimą. 

Deleguojantis apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose atsiskleidė, kai 

pagyvenę asmenys savo apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos namuose delegavo 

socialiniam darbuotojui, giminaitėms. Darbuotojai, neformalios globėjos surado 

ilgalaikės globos namus, o tyrimo dalyviai galėjo pasirinkti, kuriuose gyventi. 

Geografinė globos namų vieta buvo svarbi: 

Tai aš kol išsirūpinau, kitaip sakant, ne aš išsirūpinau, o socialinė darbuotoja 

Socialinė darbuotoja, kur mūsų rajone, tai jinai išsirūpino, kad aš gaučiau vietą čenai, 

jai dėkingas tikrai ir jai labai dėkingas už tai, kad rūpinosi ir kad aplankydavo, kai aš 

ligoninėse būdavau. Aš net ir nežinau, kaip jinai čia ir susitarė, nes aš ir 

nežinojau tai sakau man geriau čia, nes man artimiau pas seserį užvažiuot 

aplankyt [Mindaugas, 75]. 

labai padėjo dukra, žinokit, reikėjo pas devynis ar dvylika daktarų eit 

patikrint, viską ištikrino man dukra padėjo, tai būčiau neapėjęs, dukra nuvežė 

visur, kur reikėjo, apžiūrėjo, paskui sudarė dokumentus, buvo komisija, ten pašaukė 

mane, pripažino tinkamas ir viskas [Kastytis, 77]. 

Brolio duktė čia rūpinasi, šefuoja, čia sužinojo, čia namai tokie geri, čia padėjo 

daugiausiai ta brolio duktė ir aš pats [Antanas, 81]. 

119


Socialinio darbuotojo profesiniame santykyje su klientu nebuvo sukurta klientą 

įgalinanti aplinka, nes klientas negalėjo dalyvauti asmeniniame apsisprendime ir pats 

ieškoti gyvenamosios vietos, rinkti informaciją, apsvarstyti privalumus ir trūkumus 

(Hellstrom, Sarvimaki, 2007). Tokiu atveju klientas praranda situacijos kontrolės, 

dalyvavimo, nepriklausomo apsisprendimo jausmą ir yra priklausomas nuo kito 

asmens. Tyrimo rezultatų analizė leidžia teigti, kad socialinė darbuotoja pasirinko 

įgalinančią strategiją, leisdama vyresnio amžiaus žmogui pasirinkti globos namus. Vis 

dėlto delegavimas susijęs ir paternalistiniu požiūriu, kai socialinis darbuotojas yra 

kliento situacijos ekspertas ir geriau už jį patį žino, kas jam yra geriau. Visa tai 

būdinga nelygiaverčiams socialinio darbuotojo ir kliento santykiams, kai socialinis 

darbuotojas yra kliento situacijos ekspertas ir siekia dominuoti laiko bei priimamų 

sprendimų aspektais (Naujaniene, 2007; Makštutytė, Naujanienė, 2008). Pateiktoje 

tyrimo dalyvio pasakojimo ištraukoje tyrimo dalyvio Mindaugo įvardytas dėkingumas 

socialinei darbuotojai už tai, ką ji, kaip profesionalė, privalo daryti, gali būti 

netiesiogiai išreikšto paternalistinio santykio požymis, kaip ir tyrimo dalyvio Antano 

pabaigoje ištartas „ir aš pats“ liudija žmogaus norą atsakyti už save. 

Sveikatos problemos lemia, kad pagyvenęs asmuo jaučiasi priklausomas nuo kitų 

jo sveikatai pablogėjus, sutrikus jo / jos savarankiškam funkcionavimui, padidėja 

stacionarios ilgalaikės globos poreikis ir apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos 

namuose priimamas priklausant nuo kito asmens (Hellstrom, Sarvimaki, 2007). 

Sveikatos problemos ir artimųjų, kurie galėtų juo pasirūpinti, neturėjimas yra vienas 

veiksnių, nulėmusių tyrimo dalyvio negalėjimą gyventi savarankiškai: 

Aš bandžiau dar, bet kad man nieko jau neišeina. Aš labai sunkiai vaikštau ir daug 

negaliu vaikščiot jei nebūčiau invalidas, tai tikrai nebūčiau ėjęs į senelių namus 

Pas mane yra sesuo. Seseriai 87 m. ji pirmos grupės invalidė vis tiek viena mano likusi 

man artimas žmogus, o jai ir jau nieko be manęs iš artimųjų nebelikę [Mindaugas, 75]. 

Visuomenėje vyraujančios neigiamos nuostatos apie globos namus lemia vyresnio 

amžiaus žmonių apsisprendimą gyventi ilgalaikės globos namuose. Tyrimo dalyvio 

pasakojime matyti, kaip žiniasklaida ir jam svarbūs asmenys prisidėjo prie neigiamos 

nuostatos atsiradimo. Be to, tyrimo dalyviai atvirai kalba apie nereikalingumo jausmą, 

senatvės nevertingumą: 

Vis tiek girdisi tokie gandai, kad iš kalbų tarp savęs pasikalbam ir taip iš kaimynų, 

kad ne visur tokia ideali tvarka. Būna, kad ir nelabai aš tai dar pats skaitęs ir per 

radiją ar per televiziją, kad vienų svarstė, net tą direktorę tenai, tai tokia labai jau 

buvo despotė tiems seneliams, gana jau griežtai buvo, būdavo tokios kalbos, kad 

taip blogai tuose senelių namuose, neprižiūri juos ten ir taip toliau [Mindaugas, 75]. 

aš dar, prisimenu iš Smetonos laikų, vadindavo ūbagynai. Tai tada buvo labai 

liūdnas dalykas. Galvojau, kad ir dabar taip, o dabar čia kas kita, čia Aš 

maniau, kad čia kokie nakvynės namai ir nešvara, netvarka, o čia labai gerai, labai 

patiko. aš dabar tik galvoju, nežinau, mano tokia nuomonė, dabar dar yra iš 

bėdos galėčiau būti pas mergaites (kalba apie savo dukras), bet man atrodo, kad aš ten 

nereikalingas, kam ten senas tik trukdau kitiem, o čia spakaina [Kastytis, 77]. 

Tai, senas jau nelabai kam reikalingas [Antanas, 81]. 

120


Šeimos narių netektys ar jų emigracija, būsto netinkamumas – tai veiksniai, 

lemiantys asmens apsisprendimą deleguoti sprendimo priėmimą socialiniam 

darbuotojui ar giminaičiui. Tai palydima pasakojimais apie nutrūkusius ryšius su 

šeimos nariais, mintys apie gyvenimo baigtinumą ir mirtį: 

Sūnų turėjau, nuo pirmos žmonos, bet net nežinau ar ta pirma žmona, ar gyva, ar 

sūnus, ar gyvas, nes labai jau seniai nepalaikau santykių. ai kaip pagalvoji, tai 

kiek čia man dar datraukt dėl mirties taip, kad jaunam žmogui baisiau yra ta 

mirtis, negu kad senam. Senas kažkaip jau taip daugiau, turbūt, ir pagalvoji, kaip vienas 

lieki vis tiek mintys būna įvairios, kad tik nelabai skausminga būtų [Mindaugas, 75]. 

pas dukrą, dvi dukras turiu Kaune, bet pas tą vyresnę gydžiausi viską. 

Paskui ir pas ją buvo blogai, nes ji gyvena penktam aukšte penkiaaukšty, tai man per 

sunku užlipt nepajėgiu. Turiu dvi dukras ir sūnų. Dukros Kaune gyvena, o sūnus 

Ispanijoje jau keturiolika, turbūt, metų. Kai buvau sveikesnis, tai jisai mane, tas sūnus, 

prašė, rašė laišką, sakė, tėveli, aš užmoku ir bilietą viską, kad tik atvažiuot pas jį. Sakau, 

sūnau, ne. Dabar jau bijau, nenoriu, senas, bijau užsimušt. Gaila savęs. žmona 

dar gyva, bet jau tokia kaip aš, jau pas dukrą būna, dukra vaiką turi mažiuką, tai ten biski 

pažiūri. Dabar sakė jau niekas neišeina, jau reikia ją prižiūrėti [Kastytis, 77]. 

Vyresnio amžiaus asmenys, delegavę sprendimo priėmimą dėl apsigyvenimo 

globos namuose ir pradėję juose gyventi, išreiškia „pozityviam senėjimui“ (Jungers, 

2010) priskiriamus jausmus ir patirtis, akcentuoja nenutrūkusius ryšius su artimaisiais: 

taip tai džiaugiuosi, kad čia pakliuvau, tai tikrai džiaugiuosi čia sakiau Dievo 

dovana man [Mindaugas, 75]. 

Kaip pagalvoju, tai čia man labai, labai gerai viskas yra Mano mergaitės 

sako šitaip, tėveli, negerai jum reikia būt grupei, dažnai atvažiuoja dukterys ir 

viena, ir kita, ir sūnus [Kastytis, 77]. 

brolio duktė ir lanko sekmadienį, šeštadienį. Aš jai ir tą kalūbką (kalba apie 

savo gyvenamąjį butą) parašiau po mirties, kiek ten gaus. Tai šiek tiek ji ten stengiasi, 

ten gyvenant (kalba apie savo gyvenamąjį būstą, kuriame gyveno) ir maistą veždavo 

[Antanas, 81]. 

Apibendrinant galima teigti, kad deleguojantis kitam asmeniui vyresnio amžiaus 

žmogaus apsisprendimas svarstomas kaip apsisprendimas nesant kito pasirinkimo, 

praradus sveikatą, netekus gyvenamojo būsto ar užgyvento turto. Globėjiškas santykis 

tarp socialinio darbuotojo ir vyresnio amžiaus žmogaus kitų tyrėjų kritikuojamas kaip 

netinkamas, pačių tyrimo dalyvių pateikiamas kaip reikšmingas, išreiškiant 

dėkingumą. Vyresnio amžiaus žmogaus deleguojančio apsisprendimo gyventi 

ilgalaikės globos namuose rezultatas suteikia pasitenkinimo jausmą, kartu ir liūdina. 

Išvados 

1. Tyrime dalyvavusių vyresnio amžiaus žmonių apsisprendimas gyventi 

ilgalaikės globos namuose yra kompleksinis, biopsichosocialinių veiksnių 

nulemtas ir socialiai sukonstruotas vyresnio amžiaus žmonėms sąveikaujant su 

121


šeimos nariais, sveikatos priežiūros specialistais, socialiniais darbuotojais ir 

kitais jiems kasdieniame gyvenime reikšmingais asmenimis. 

2. Sveikatos praradimas visais atvejais atsiskleidė kaip gyvenimo situaciją 

sunkinanti sąlyga, kuri nenulemia sprendimo gyventi ilgalaikės globos 

namuose priėmimo. Sprendimo socialinį konstravimą veikia vyresnio amžiaus 

asmens prasta ekonominė situacija, t. y. mažos pajamos, nuosavo būsto 

nepritaikymas, giminaičių negalėjimas ar nenoras juo pasirūpinti. 

3. Tyrime dalyvavusių vyresnio amžiaus žmonių sprendimo priėmimas nulemtas 

mūsų visuomenėje vyraujančių neigiamų stereotipų apie senatvę ir globos 

senatvėje sąlygas. Tai ne tik kėlė baimę, netikrumą bei savos vertės praradimo 

jausmą svarstant, kokį sprendimą priimti, bet ir paliko šiuos jausmus jau 

apsigyvenus globos namuose. 

4. Socialinio darbo ir kitų specialistų praktikoje atsiskleidė vyresnio amžiaus 

žmogų informuojanti, įtraukianti ir įgalinanti praktika. Šios praktikos 

strategijos buvo sumišusios su paternalistiniu kliento ir darbuotojo santykiu, 

kuris turėtų būti svarstomas kaip netinkamas. Be to, pagyvenusio asmens 

giminaičių dalyvavimas priimant sprendimą dėl asmens tolimesnio gyvenimo 

ir visiems priimtino sprendimo suradimas buvo sąlyga, padėjusi tyrimo 

dalyviams tiek apsispręsti gyventi ilgalaikės globos namuose, tiek palaikyti 

glaudžius ryšius su artimaisiais jau gyvenant globos namuose. 



Literatūra 

Berger, P. L., Luckmann, T. (1999). Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai, p. 11, 50, 83. 

Boyle, G. (2008). Autonomy in long-term care: a need, a right or a luxury? Disability and Society 4: 299–310. 

Cartwright, C., Steinberg, M. (1995). Decision-making in terminal care: older people seek more involvement. Iš: 

EBSCO [interaktyvus]. Social alternatives 14 (2): 7–10. 

Edwards, D., Potter, J. (2001). Discursive Psychology. Inquires in Social Construction. Sage Publications. 

Hellstrom, U. W., Sarvimaki, A. (2007). Experiences of self-determination by older persons living in sheltered housing. 

Iš: EBSCO [interaktyvus]. Nursing ethics 14 (3): p. 413–424. 

Hussein, S., Manthorpe, J. (2005). An International Review of the Long-Term Care Workforce: Policies and Shortages. 

Journal of Aging and Social Policy (17) 4: 75–94. 

Jungers, C. M. (2010). Leaving home: an examination of late-life relocation among older adults. Iš: EBSCO 

[interaktyvus]. Journal of counseling and development 88: 416–423. 

Layder, D. (1994). Understanding Social Theory. London: Sage Publications. 

Leith, K. H. (2006). “Home is where the heart is… or is it?” A phenomenological exploration of the meaning of home 

for older women in congregate housing. Iš: EBSCO [interaktyvus]. Journal of aging studies 20: 317–333. 

Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Valstybės žinios, nr. 33-1014. 

Lietuvos statistikos metraštis. (2010). Vilnius. 

Makštutytė, R., Naujanienė, R. (2008). Medicininio ir socialinio negalės modelių požymiai socialinių darbuotojų 

veikloje. Specialusis ugdymas 2 (19): 67–78. 

Mikulionienė, S. (2004). Senėjimo demografija. Kn.: Večkienė ir kt. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. 

Kaunas, VDU, p. 42–61. 

Miles, M. B., Huberman, A. M. (1994). Qualitative data analysis. Sage Publications. 

Nakashima, M., Chapin, K. R., Macmillan, K., Zimmerman, M. (2004). Decision making in long-term care approaches 

used by older adults and implications for social work practice. Journal of Gerontological social work 43: 79–102. 

Naujanienė, R. (2007). Social Construction of Entering Clienthood in Gerontological Social Work. Daktaro disertacija. 

Suomija, Rovanieni. 

122


Oyserman, D., Swin, J. K. (2001). Stigma: An insider’s view. Iš: EBSCO [interaktyvus]. Social issues 57 (1): 1–12. 

Parton, N., O’Byrne, P. (2000). Constructive Social work towards a new practice. New York: St. Martin’s Press: 

Macmillan. 

Peters, E., Hess, T. M., Vastfjall, D., Auman, C. (2007). Adult Age Differences in Dual Information Processes. 

Implications for the Role of Affective and Deliberative Processes in Older Adults’ Decision Making. Perspective on 

psychological science 1: 1–23. 

Ray, M., Bernard, M., Phillips, J. (2009). Critical issues in social work with older people. Basingstoke: Palgrave 

Macmillan. 

Roberto, A. K., Weeks, L. E., Mateis-Kraft, C. (2001). Health Care Decisions of Older Adults: Underlying Influences, 

Cognitive Status, and Perceived Outcomes. Sage journals. 

Ruškus, J. (2010). Socialinio darbo magistro baigiamojo darbo rengimo metodiniai nurodymai. Kaunas: Vytauto 

Didžiojo universitetas. 

Setterlund, D., Tilse, C., Wilson, J., Mccawley, A. L., Rosenman, L. (2006). Understanding financial elder abuse in 

families: the potential of routine activities theory. Ageing and society 27: 599–614. 

Stankūnienė, V. (ed.) (2004). Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys. Socialinių tyrimų institutas. Vilnius: 

Mokslo aidai. 

Turner, B. S. (editor). (2006). The Cambridge Dictionary of Sociology. Cambridge University Press. 

Vaškevičiūtė, L. (2011). Pagyvenusių žmonių apsisprendimas gyventi ilgalaikės globos namuose. Magistro darbas. 

VDU, SDK. 

Wainer, J., Darzins, P., Owada, K. (2010). Prevalence of financial elder abuse in Victoria. Protecting elder’s assets 

study. Monash University: Melbourne. 

Žalimienė, L. (2007). Socialinės globos paslaugų pagyvenusiems žmonėms standartizavimas: Lietuvos praktika ir 

užsienio šalių patirtis. Gerontologija 8 (1): 44–54. 

Žalimienė, L., Lazutka, R. (2009). Socialinės globos paslaugos Lietuvoje: nuo hierarchinio prie mišrios globos 

ekonomikos modelio. Ekonomikos teorijos ir praktika 2: 22–36. 

THE EXPERIENCE OF DECISION MAKING BY ELDERS TO LIVE IN 

LONG-TERM CARE HOME 


Summary 

Aging of society, family structure changes, the increasing emigration of young 

people, all this leads, an increasing number of single older adults, as well as long-term 

care in institution need to increase. The objective of the study was to reveal the 

experience of decision making by older adults to live in long-term care home. The 

research question under this research was, How older adults construct their own 

decision making to live in long-term care home? The object of this research is decision 

making of older adults to live in long-term care home. This research follows a 

theoretical concept of social constructionism. It also presumes that decision making of 

older adults to live in long-term care home is socially constructed. The interpretative – 

constructivist ontology and the subjective – interpretative epistemology was selected 

for this research. Qualitative research method has been selected for the analysis. Data 

were collected by means of semi-structured interview. This method provides an 

opportunity to have a closer, unique, holistic perception into phenomenon of decision 

making of older adults to live in long-term care home. Text from transcribed interview 

with research participants made data for the analysis. Theme analysis was used for the 

analysis of research results. The coding process was conducted inductively, text was 

red carefully, and through interpretation themes were revealed and the factors of 

experience of older adults in decision making process were collaborated. As a result of 

123


the study are presented biopsychosocial factors which influence decision making by 

older adults to move into long term care in autonomous, collaborative and delegation 

manners. Decision-making autonomous approaches of older adults’ to move into longterm 

care home was elaborated when person voluntary choose and has an ability to 

incorporate information and trust his/her own self-assessment, clear intention and 

purpose in planning his/her later life to live in long-term care home. Collaborative 

approach was elaborated when the older adults and their family members or social 

worker worked together trough mutual collaborative relationships to explore options 

of in-home services and together made the decision. Delegated approach – when older 

adult delegated his/her own decision to other person, social worker or family member. 

The analysis of themes reveled that decision making is socially constructed in 

interaction of older adult and their relatives or professionals in particular Lithuanian 

context. Frailty was considered as important but not determined factor, while 

economical situation, poor social network and inability of formal caregivers to take 

care about older adults dominated as determinants in decision making process. 

Decision making process was influenced by dominancy of negative stereotypes about 

old age and long term care for the older adults in Lithuania. The feelings of fear, 

needless were disclosed implicitly. Paternalistic relation between social worker and 

older adults was discussed with carefulness. The involvement and participation of 

relatives in decision making process was considered as important condition to 

continue relations between older adults and their relatives. 

124


STUDENTŲ VADYBINĖS KOMPETENCIJOS, ĮGYTOS 

STUDIJUOJANT PAGAL SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS STUDIJŲ 

PROGRAMAS 

Asta Mažionienė, Liudmila Rupšienė 


Anotacija 

Straipsnis skirtas socialinių pedagogų vadybinėms kompetencijoms, kurių praktinis aktualumas pastaruoju 

metu vis labiau pabrėžiamas moksliniame ir praktiniame lygmenyse, ugdyti. Pastaraisiais metais atlikti 

tyrimai rodo, kad daugumai socialinių pedagogų trūksta vadybinių kompetencijų. Straipsnyje siekiama 

atskleisti, kokias vadybines kompetencijas įgijo studentai, studijuojantys pagal socialinės pedagogikos 

studijų programas. Siekiant šio tikslo netikimybinės atrankos būdu apklaustas 201 penkių aukštųjų mokyklų 

baigiamojo kurso studentas. Apklausa vyko naudojant klausimyną, kuris sudarytas atsižvelgiant į 

atskleistą socialinių pedagogų vadybinių kompetencijų struktūrą. Tyrimo rezultatai padėjo nustatyti studentų 

nuomonę apie studijų metu įgytas vadybines kompetencijas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vadybinės kompetencijos, socialinės pedagogikos studijos. 

Abstract 

The article is designed for the management competencies of social educators practical relevance of which 

recently is accented progressively at academic and practical levels. Research accomplished in these latter 

years shows that the majority of social educators lack the management competencies. In the research it is 

pursued to reveal which management competencies students have acquired while studying in social pedagogy 

study programmes. In pursuance of this aim, by means of non-probabilistic analysis 201 final year 

students from five high schools have been surveyed. The survey has been fulfilled using the questionnaire 

which has been designed in consideration of structure of the management competencies of social educators 

revealed during theoretical analysis. Research results contributed to determine student opinion about 

the management competencies acquired during studies. 

KEY WORDS: management competencies, studies in social pedagogy. 

Įvadas 

Šiandieninėje visuomenėje, kuri nuolat patiria globalizacijos procesų padarinius, 

vaikų ir jaunimo socializacijos problemos tampa vis sudėtingesnės (Kvieskienė ir kt., 

2006). Todėl dideli reikalavimai taikomi įvairiems specialistams, taip pat ir socialiniams 

pedagogams, kurie kryptingai padeda vaikams jų socializacijos procese. Mokslininkai 

pažymi, kad socialiniai pedagogai turi profesionaliai valdyti vaikų socializacijos 

procesą ugdymo institucijose ir už šių institucijų ribų (Leliūgienė ir kt., 2008; 

Kvieskienė, 2001; 2005; Kvieskienė, Šimaitis, 2005). Vaikų socializacijos proceso 

valdymas pabrėžiamas ir pagrindiniuose socialinių pedagogų veiklą reglamentuojančiuose 

dokumentuose (Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai, 2001; Socialinio 

pedagogo pareiginė instrukcija, 2001): socialiniai pedagogai turi planuoti veiklą, 

priimti sprendimus, organizuoti, telkti, kontroliuoti, vadovauti vaikų socialinio ugdymo 

procesui. Tuo tarpu pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad daugumai socialinių 

pedagogų trūksta vadybinių kompetencijų (Leliūgienė ir kt., 2008; Leliūgienė, 

Baršauskienė, Mertinkaitytė, 2008; Dobranskienė, 2000). 

125


Vadybinė kompetencija – tai žinių ir įgūdžių derinys, gebėjimas juos taikyti konkrečiomis 

aplinkybėmis; tai vadybos funkcijų atlikimas, atsižvelgiant į aplinkos bei 

situacijos apribojimus; tai savo darbo srities, organizacijos rezultatų užtikrinimas 

(Guščinskienė, 1999; Stankevičienė, Lobanova, 2006). Kompetencijų svarba ir jų ugdymas 

nėra nauja problema. Kompetencijų sampratą ir vietą kvalifikacijos struktūroje 

tyrinėjo R. Laužackas, K. Pukelis (2000), P. Jucevičienė, D. Lepaitė (2000). Vadybinių 

kompetencijų svarbą pagrindė vadybos mokslininkai J. Stoner, R. Freeman, 

D. Gilbert (2005), P. Zakarevičius (2002), A. Seilius (1998). Socialinio pedagogo 

veiklą ir profesines kompetencijas tyrinėjo V. Kučinskas ir R. Kučinskienė (2000), 

G. Kvieskienė (2001), I. Leliūgienė, L. Majauskienė (2008), I. Leliūgienė (2002), 

R. Dobranskienė (2000). Socialinių pedagogų vadybinę veiklą pagrindė ir vadybines 

kompetencijas nagrinėjo I. Leliūgienė, V. Baršauskienė, E. Mertinkaitytė (2008). 

R. Čepukas (2001) įvertino šios profesijos specialistų poreikį bendrojo lavinimo mokyklose 

ir atskleidė socialinio pedagogo profesinės veiklos ypatumus. Vis dėlto dėl 

socialinių pedagogų vadybinių kompetencijų kyla nemažai praktinių ir mokslinių problemų, 

tuo tarpu šios srities tyrimams iki šiol Lietuvoje pakankamai dėmesio neskiriama. 

Todėl nuspręsta atlikti tyrimą, sutelkus dėmesį į vieną problemos aspektą – socialinių 

pedagogų vadybinių kompetencijų ugdymą aukštojoje mokykloje. 

Socialiniai pedagogai šiuo metu rengiami penkiuose universitetuose (KTU, KU, 

LKKA, ŠU, VPU) ir šešiose kolegijose (Klaipėdos, Kauno, Marijampolės, Panevėžio, 

Utenos, Vilniaus). Susipažinus su šių aukštųjų mokyklų pastaraisiais metais vykdomomis 

socialinės pedagogikos studijų programomis (http://www.aikos.smm.lt) matyti, 

kad vadybinėms kompetencijoms ugdyti skiriamas rimtas dėmesys. Kiekvienoje studijų 

programoje numatytas bent vienas vadybos dalykas: Vadybos pagrindai (Marijampolės 

kolegija, VPU), Socialinės pedagoginės vadybos pagrindai (KU), Socialinio 

darbo vadyba (ŠU), Organizacijų vadyba (Utenos kolegija), Socialinių sistemų administravimas 

(Panevėžio kolegija), Švietimo vadyba (Klaipėdos kolegija, Vilniaus kolegija; 

Kauno kolegija – kaip pasirenkamas dalykas). Kai kurios aukštosios mokyklos 

„sustiprina“ studentų vadybinį rengimą, įtraukdamos antrą vadybos dalyką, susijusį su 

projektų valdymu, pvz., KU ir Vilniaus kolegijoje yra Socialinių pedagoginių projektų 

vadybos dalykas, VPU – Socialiniai projektai, Panevėžio kolegijoje – Projektų rengimas 

ir valdymas, Utenos kolegijoje – pasirenkamas dalykas Projektų vadyba. KTU 

Socialinės edukologijos studijų programoje siūlomos kelios specializuotos atšakos, 

viena kurių – Socioedukacinio darbo vadyba su penkiais vadybiniais dalykais: Žmogiškųjų 

išteklių valdymas, Švietimo vadyba, Organizacinė elgsena, Konfliktų valdymas, 

Socioedukacinio darbo vadyba. Be to, suprantama, kad studentų vadybinės kompetencijos 

ugdomos ne tik kryptingai studijuojant vadybos dalykus, bet ir užsiimant 

kita studijų veikla (pvz., vykdant projektus, atliekant praktiką ir pan.). Vis dėlto išryškėja 

prieštaravimas: viena vertus, aukštosios mokyklos sudaro galimybes įgyti vadybinių 

kompetencijų, kita vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad tokių kompetencijų socialiniams 

pedagogams trūksta. Šis prieštaravimas paskatino atlikti tyrimą ir panagrinėti 

pagal socialinės pedagogikos programą studijuojančių studentų nuomonę apie 

studijų metu įgytas vadybines kompetencijas. 

126

STUDENTŲ VADYBINĖS KOMPETENCIJOS, ĮGYTOS STUDIJUOJANT PAGAL SOCIALINĖS... 

Tyrimo objektas: studentų vadybinės kompetencijos, įgytos studijuojant pagal 

socialinės pedagogikos studijų programas. 

Tyrimo tikslas: atskleisti, kokių vadybinių kompetencijų įgijo studentai, studijuojantys 

pagal socialinės pedagogikos studijų programas. 


 

 

nustatyti socialinio pedagogo vadybinių kompetencijų struktūrą; 

atsižvelgiant į socialinių pedagogų vadybinių kompetencijų struktūrą, ištirti 

studentų, studijuojančių pagal socialinės pedagogikos studijų programas, 

nuomones apie studijuojant įgytas vadybines kompetencijas. 

Tyrimo metodai: socialinio pedagogo rengimą ir profesinę veiklą reglamentuojančių 

dokumentų analizė; mokslinės literatūros analizė, duomenų rinkimo metodas – 

apklausa raštu; statistinės duomenų analizės metodai. 

1. Socialinių pedagogų vadybinių kompetencijų struktūra 

Socialinis pedagogas turi gebėti profesionaliai valdyti vaikų socializacijos procesą ugdymo 

institucijose ir už šių institucijų ribų, turi būti pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, 

kurios atlieka ugdymo funkcijas, tai yra turi gebėti vykdyti socializacijos, ankstyvosios 

prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas ir sėkmingas socialines interakcijas 

įvairaus lygio socialinėse grupėse. Socialinė pedagoginė sąveika turi vykti ne tik tarp mokyklos 

socialinio pedagogo ir jo adresato, bet ir tarp mokyklos socialinio pedagogo ir organizacijos 

(mokyklos), mokyklos socialinio pedagogo ir aplinkos (mokyklos ar teritorinės 

bendruomenės) (Kvieskienė, 2001; Majauskienė, Leliūgienė, 2008). Taigi mokyklos 

socialinio pedagogo veikla skirstoma pagal veiklos lygmenis, t. y. atsižvelgiant į tai, socialinis 

pedagogas veikia tiesioginės interakcijos su klientu / klientų grupėmis lygmenyje, 

organizacijos (mokyklos) ar organizacijos aplinkos lygmenyje, t. y. už organizacijos ribų. 

Optimizuojant ugdymo proceso dalyvių veiklą ir siekiant sėkmingos mokyklos socialinio 

pedagogo profesinės veiklos dirbant instituciniu lygmeniu, socialiniam pedagogui būtinos 

atitinkamos vadybinės kompetencijos. Jos siejamos su konkrečioje jų praktinėje veikloje 

atsirandančiomis profesinės veiklos funkcijų charakteristikomis. R. Laužackas, K. Pukelis 

(2000) pažymi, kad profesinėje veikloje tiek funkcijos, tiek kompetencijos nėra viena nuo 

kitos atskirtos, jos dubliuojasi. Autorių teigimu, veiklos funkcijos rodo, ką darbuotojas 

turėtų mokėti daryti, o kompetencijos liudija, kad darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą 

profesinės veiklos funkciją. 

Viena svarbiausių valdymo funkcijų – planavimas. Ja apibrėžiami tikslai ir užduotys, 

o pasitelkus organizavimo funkciją siekiama sukurti tam tikras struktūras uždaviniams 

ir tikslams įgyvendinti (Želvys, 2003). Autorius pažymi, kad planavimas yra 

vienas galimų sprendimų priėmimo būdų. Pasak A. Sakalo (2003) ir R. Želvio (2003), 

su planavimo funkcija glaudžiai susijęs gebėjimas tinkamai planuoti savo laiką. Laiko 

valdymas iš tiesų reiškia ir vadovavimą sau pačiam: kuo daugiau laiko skiriama veiklai 

planuoti, tuo mažiau jo sugaištama pačiai veiklai. Socialinio pedagogo rengimą ir 

veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (Socialinio pedagogo rengimo standartas, 

2008; Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija, 2001) pažymima, kad socialinis pe- 

127


dagogas planuoja socialinės pagalbos teikimo vaikui procesą. Prieš pradėdami planuoti 

socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui procesą, socialiniai pedagogai turi 

numatyti konkrečius socialinės pedagoginės pagalbos tikslus ir uždavinius. Tikslų 

formulavimas lemia socialinės pedagoginės veiklos sėkmę (Švedaitė, 2005). „Darbų 

atlikimo kokybė priklauso ir nuo tinkamų (veiksmingų) darbo metodų parinkimo. Šis 

procesas yra vadybos kategorijos ir priklauso planavimo funkcijai“ (Leliūgienė ir kt., 

2008, p. 131). Planuodamas prevencinį darbą, socialinis pedagogas inicijuoja socialinių 

projektų kūrimą, rengia prevencinius ir socialinius projektus ir programas (Socialinio 

pedagogo rengimo standartas, 2008; Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai, 

2001; Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija, 2001). Socialiniai pedagogai 

priima tam tikrus sprendimus, kurie susiję su vaiko socialinėmis problemomis. Įvertinę 

vaiko socialines problemas ir poreikius, išsiaiškinę visas galimas alternatyvas, socialiniai 

pedagogai turi sudaryti socialinės pedagoginės pagalbos veiklos planą. Socialinio 

pedagogo darbe labai svarbus ir laiko paskirstymo aspektas. Racionalus laiko 

naudojimas padeda ne tik išvengti streso socialinio pedagogo darbe, bet ir palengvina 

darbą (Leliūgienė ir kt., 2008). Mokėjimas planuoti savo laiką lemia socialinio pedagogo 

darbo veiksmingumą. 

Organizavimas – antroji pagrindinė vadybos funkcija. Organizavimo funkcija susijusi 

su darbo pasidalijimu, organizacinių struktūrų nustatymu, materialinių išteklių 

sąveika, įgaliojimų delegavimu. Organizavimo esmė – atrinkti žmones, suformuoti iš 

jų grupes ir padaryti jas veiksmingomis komandomis, kurios drauge sėkmingai įgyvendintų 

iškeltus tikslus ir uždavinius (Želvys, 2003; Savanevičienė, Šilingienė, 

2005). Mokyklos socialinio pedagogo atliekama organizavimo funkcija yra labai plati: 

socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo, prevencinio darbo, socialinių projektų kūrimo 

organizavimas ir įgyvendinimas (Socialinio pedagogo rengimo standartas, 2008; 

Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija, 2001). Organizuojant socialinėspedagoginės 

pagalbos mokykloje teikimą, ypač svarbi komandinė veikla. 

G. Kvieskienė, V. Indrašienė, O. Merfeldaitė (2006) pabrėžia, kad socialinės pedagoginės 

pagalbos komanda užtikrina veiksmingą problemų sprendimą, padeda formuoti 

teigiamą mokyklos bendruomenės požiūrį į specialistų teikiamą pagalbą, aktyvina 

mokinių savivaldą, sudaro prielaidas mokykloje teikti kokybišką kompleksinę socialinę-pedagoginę 

pagalbą, skatina mokyklos bendruomenės atvirumą, aktyvumą ir socialinę 

partnerystę. Bendruosiuose socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatuose 

(2009) pažymima, kad būtent socialinis pedagogas telkia mokyklos pagalbos komandą 

ir koordinuoja pagalbos teikimą ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Taigi socialinio 

pedagogo tikslas – suburti tokias veiksmingas komandas, kurios sėkmingai ir produktyviai 

teiktų socialinę-pedagoginę pagalbą tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Socialinis 

pedagogas bendrojo lavinimo mokykloje organizuoja palaikymo ir savipagalbos grupių 

bei koordinuoja kitų mokyklos darbuotojų veiklą. Jie dažnai organizuoja grupinį 

darbą, rengia susirinkimus vaikų socialinio ugdymo problemoms spręsti, koordinuoja 

socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo procesą. Iš dažniausiai vykdomų veiklų paminėtinos 

šios: savo veiklos optimizavimas, nustatymas ir veiklos atlikimo terminų 

derinimas, socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo proceso koordinavimas ir moksleivių 

nemokamo maitinimo organizavimas (Leliūgienė ir kt., 2008). 

128


Vadovavimas – trečioji socialinio pedagogo atliekama vadybos funkcija, tenkanti socialiniam 

pedagogui. Vadovavimo funkcija apibrėžiama kaip krypties nurodymas skleidžiant 

informaciją apie organizacijos tikslus, personalo motyvavimas, taisyklių nustatymas 

ir reikalavimas jų laikytis, skirtingų žmonių ar jų grupių veiklos koordinavimas. Todėl 

ypač svarbu gebėti sėkmingai sąveikauti (Želvys, 2003). Su sąveika ir tarpusavio santykių 

kokybe susiję konfliktai – tai neišvengiamas, normalus kasdienis reiškinys. Tyrimo rezultatai 

parodė, kad dažniausiai socialiniai pedagogai padeda spręsti mokinio(-ių) ir mokytojo(-ų) 

konfliktus (Leliūgienė ir kt., 2008). Viena vadovavimo funkcijai būtinų veiklų yra 

streso valdymas. Stresas – tai psichologinė ir fiziologinė organizmo reakcija į iškylančius 

sunkumus ar gresiančius pavojus. Tačiau problemų sukelia tik ilgalaikis ir nevaldomas 

stresas (Želvys, 2003). Vadovaudamas socialinės pedagoginės pagalbos teikimo procesui 

socialinis pedagogas gana dažnai savo veikloje patiria stresą, t. y. psichologinę ir fiziologinę 

organizmo reakciją į iškylančius sunkumus. Tačiau I. Leliūgienės ir kt. (2008) atlikto 

tyrimo rezultatai parodė, kad socialiniai pedagogai savo darbe gana retai numato veiksmus, 

kurie padėtų išvengti streso darbe. 

Vadovavimo funkcijai priklausanti veikla yra ir vadovavimas susirinkimams. Socialinis 

pedagogas gana dažnai rengia susirinkimus vaikų socialinio ugdymo problemoms spręsti. 

Socialiniai pedagogai ne tik sprendžia socialines-pedagogines problemas, bet ir informuoja 

švietimo įstaigos administraciją, pedagogus, kitus specialistus apie socialinio ugdymo 

srities probleminę situaciją, konsultuoja bendruomenės narius (Leliūgienė ir kt., 2008). 

Viena socialinio pedagogo atliekamų vadybos funkcijų – kontrolė, apibūdinama 

kaip procesas, kai nustatoma, kiek atlikta veikla atitinka lauktus rezultatus, prireikus 

atliekami koreguojamieji veiksmai. Tai duomenų apie plano įgyvendinimą rinkimas, 

analizė ir įvertinimas. Būtent kontrolės funkcija padeda išsiaiškinti, kiek veiksmingi ir 

tikslūs buvo planavimas, organizavimas ir vadovavimas (Želvys, 2001; 2003). Socialiniai 

pedagogai savo kasdienėje praktikoje įgyvendina vadybines veiklas, kurios priklauso 

kontrolės funkcijai. Socialinio pedagogo rengimą ir veiklą reglamentuojančiuose 

dokumentuose (Socialinio pedagogo rengimo standartas, 2008; Socialinio pedagogo 

pareiginė instrukcija, 2001) pažymima, kad socialiniai pedagogai vertina socialinėspedagoginės 

pagalbos teikimo kokybę ir socialinio-pedagoginio poveikio ugdytiniui 

veiksmingumą. Remiantis tyrimo rezultatais teigiama, kad iš dažniausiai socialinių 

pedagogų vykdomų veiklų išskiriamos šios: stipriųjų ir tobulintinų sričių įsivertinimas, 

asmeninių veiklos standartų (normų) nusistatymas ir išankstinės veiklos apsvarstymas, 

siekiant numatytų veiklos tikslų (Leliūgienė ir kt., 2008). 

Apibendrinant galima teigti, kad socialinio pedagogo vadybinės kompetencijos siejamos 

su jo profesinėje veikloje atliekamų vadybinės veiklos funkcijų charakteristikomis, 

todėl skiriamos planavimo, organizavimo, vadovavimo, kontrolės funkcijos. 

Vadybines kompetencijas galima apibūdinti kaip socialinio pedagogo gebėjimus atlikti 

tarpusavyje susijusias valdymo funkcijas, todėl socialinio pedagogo vadybinių kompetencijų 

struktūroje visų pirma skiriamos planavimo, organizavimo, vadovavimo ir 

kontrolės kompetencijos. Pastarosios gali būti detalizuojamos, atsižvelgiant į socialinio 

pedagogo veiklos specifiką, kuri atskleista pagrindiniuose socialinių pedagogų 

veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose ir mokslinėse publikacijose (pvz., Leliūgienė, 

2008) [visą kompetencijų struktūrą žr. 1 lentelėje]. 

129


1 lentelė 

Studentų įgytų vadybinių kompetencijų įsivertinimas (N = 200) 

The evaluation of the management competencies acquired by students (N = 200) 

Kompetencijos vidurkis sd min max 

Planavimo kompetencijos subskalė 4,0 0,89 1,4 5,8 

Įvertinti vaiko socialines problemas ir poreikius 4,41 1,204 1 6 

Planuoti savo darbo dieną 4,38 1,458 1 6 

Parengti savo veiklos planą 4,22 1,360 1 6 

Priimti tam tikrus sprendimus, kurie susiję su 4,11 1,179 1 6 

vaiko socialinėmis problemomis 

Parinkti veiksmingus darbo su klientais metodus 3,99 1,169 1 6 

Parengti socialinės-pedagoginės pagalbos 3,98 1,301 1 6 

ugdytiniams planą 

Numatyti konkrečius socialinės-pedagoginės 3,95 1,164 1 6 

pagalbos tikslus ir uždavinius 

Ieškant sprendimo išsiaiškinti visas galimas 3,84 1,204 1 6 

alternatyvas 

Planuoti socialinės-pedagoginės pagalbos 3,78 1,238 1 6 

teikimo vaikui procesą 

Kurti socialinius projektus 3,72 1,308 1 6 

Organizavimo kompetencijos subskalė 3,6 1,06 1 6 

Organizuoti ugdytinių veiklą grupėje 4,34 1,275 1 6 

Organizuoti grupinį darbą ir komandinę veiklą 4,16 1,250 1 6 

Nustatyti ir derinti savo veiklos 

3,82 1,406 1 6 

atlikimo terminus 

Rengti susirinkimus vaikų socialinio ugdymo 3,65 1,428 1 6 

problemoms spręsti 

Organizuoti palaikymo ir savipagalbos 

3,61 1,279 1 6 

grupių veiklą 

Koordinuoti socialinės-pedagoginės pagalbos 3,51 1,288 1 6 

teikimo procesą 

Organizuoti moksleivių nemokamą maitinimą 3,46 1,774 1 6 

Organizuoti socialinių projektų įgyvendinimą 3,43 1,327 1 6 

Įgyvendinti pokyčius socialinio ugdymo srityje 3,27 1,413 1 6 

Organizuoti tarpinstitucinę veiklą 3,21 1,377 1 6 

Koordinuoti kitų mokyklos darbuotojų veiklą 2,92 1,415 1 6 

Vadovavimo kompetencijos subskalė 3,6 1,12 1,1 6 

Spręsti mokinio(-ių) ir mokytojo(-ų) 

3,89 1,398 1 6 

tarpusavio konfliktus 

Konsultuoti bendruomenės narius, 

3,84 1,363 1 6 

sprendžiant socialines-pedagogines problemas 

Informuoti švietimo įstaigos administraciją, 3,76 1,491 1 6 

pedagogus, kitus specialistus apie socialinio 

ugdymo srities probleminę situaciją 

Veikti, kad būtų galima išvengti streso darbe 3,70 1,321 1 6 

Skatinti partnerystės ryšius tarp mokyklos ir 

jos aplinkos 

3,67 1,352 1 6 

130


Kompetencijos vidurkis sd min max 

Inicijuoti moksleivių mokymosi motyvacijos, 3,65 1,489 1 6 

pamokų lankomumo programas 

Inicijuoti tiriamąją veiklą institucijos 

3,47 1,483 1 6 

bendruomenėje 

Telkti socialinės pagalbos komandas institucijose 

3,45 1,344 1 6 

ir už jų ribų 

Inicijuoti įvairių socialinių projektų 

3,42 1,397 1 6 

įgyvendinimą 

Inicijuoti išteklių, kurie būtini vaikų ir jų 3,42 1,408 1 6 

šeimų poreikiams tenkinti, paiešką 

Kontrolės kompetencijos subskalė 3,9 1,17 1 6 

Įsivertinti stipriąsias ir tobulintinas savo 

3,94 1,222 1 6 

veiklos sritis 

Vertinti socialinės-pedagoginės pagalbos kokybę 3,88 1,337 1 6 

2. Tyrimo metodologija 

Tyrimo imtis. Tyrimo populiacija – Lietuvos aukštųjų mokyklų (kolegijų ir universitetų) 

socialinės pedagogikos studijų programų baigiamojo kurso studentai (būtent baigiamojo 

kurso studentai gali patikimai spręsti, kokių kompetencijų jie įgijo studijuodami). Tyrime 

dalyvavo 201 penkių aukštųjų mokyklų (2 universitetų ir 3 kolegijų) socialinės pedagogikos 

studijų programų baigiamojo kurso studentas. Atrinkus aukštąsias mokyklas, kreiptasi į 

aukštųjų mokyklų vadovus dėl leidimo atlikti tyrimą. Gavus institucijų vadovų sutikimus 

(žodžiu), tyrimas buvo atliekamas dalyvaujant pačiam tyrėjui ar siunčiant klausimynus paštu 

į atitinkamai atrinktas aukštojo mokslo institucijas. Didžioji tiriamųjų dalis studijavo kolegijoje 

(80,6 %), mažesnė – universitete (19,4 %). Ištęstine forma studijavo 50,2 %, dienine – 

49,8 %. Respondentų amžius pasiskirstė tarp 19 ir 54 metų (amžiaus vidurkis – 26,24 metų). 

Didžioji respondentų dalis buvo moteriškos lyties (95,0 %) ir tik keletas respondentų – vyriškos 

lyties (5,0 %). Kadangi aukštosios mokyklos atrinktos netikimybinės atrankos būdu, 

tyrimo išvados yra hipotetinio pobūdžio. 

Tyrimo instrumentas. Tyrimo instrumento pagrindu tapo teorinės analizės būdu atskleista 

socialinio pedagogo vadybinių kompetencijų struktūra. Respondentų prašyta įgytų 

vadybinių kompetencijų lygį įsivertinti 1–6 balais (1 balas reiškia, kad neįgijo atitinkamos 

kompetencijos, 6 – kad įgijo labai aukštą kompetenciją). Vadybinę skalę sudarantys kintamieji 

sugrupuoti į planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės kompetencijų kintamuosius. 

Vertinant minėtų atskirų subskalių patikimumą taikyta patikimumo analizė 

(angl. Reliability analysis); gauta Cronbach’s alpha – nuo 0,801 (kontrolės kompetencija) 

iki 0,941 (vadovavimo kompetencija). Šie duomenys leidžia teigti, kad kompetencijų subskalės 

yra patikimos matavimo priemonės. Lyginant kolegijų ir universitetų studentų įgytas 

vadybines kompetencijas taikytas t-kriterijus. Be to, atskirai respondentams pateiktas 

klausimas, kokių vadybinių kompetencijų studijuodami jie neįgijo ir kokiame socialinio 

pedagogo vadybinės funkcijos atlikimo lygmenyje jiems labiausiai trūksta žinių bei įgūdžių. 

Pastarieji duomenys analizuoti taikant dichotominės analizės metodą, o tarpgrupiniai 

skirtumai (universitetas / kolegija) įvertinti taikant chi kvadrato kriterijų. 

131


3. Tyrimo rezultatai 

Analizuojant tyrimo rezultatus pastebėta, kad pusė visų tyrime dalyvavusių studentų 

įgytas vadybines kompetencijas vertina vidutiniškai, t. y. 4 (33,2 %) ir 5 (28,1 %) 

balais. Lyginant įgytas planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės kompetencijas, 

nustatyta, kad aukščiausias vidurkis – planavimo subskalės ir kontrolės, šiek tiek 

žemesnis – organizavimo ir vadovavimo. Universitetų ir kolegijų studentų nuomonės 

šiuo požiūriu statistiškai reikšmingai nesiskiria (visais atvejais p > 0,05). 

Iš planavimo kompetenciją sudarančių kintamųjų respondentai geriausiai įsivertino 

tokias kompetencijas kaip: įvertinti vaiko socialines problemas ir poreikius, planuoti 

savo darbo dieną, parengti savo veiklos planą, priimti tam tikrus sprendimus, kurie 

susiję su vaiko socialinėmis problemomis. Šiek tiek žemiau studentai įsivertino šias 

studijuojant įgytas kompetencijas: parinkti veiksmingus darbo su klientais metodus, 

parengti socialinės pedagoginės pagalbos ugdytiniams planą, numatyti konkrečius socialinės 

pedagoginės pagalbos tikslus ir uždavinius, ieškant sprendimo išsiaiškinti visas 

galimas alternatyvas, planuoti socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui procesą. 

Žemiausiai studentai įsivertino socialinių projektų kūrimo kompetencijas. 

Vertindami organizavimo kompetenciją studentai geriausiai įsivertino šias kompetencijas: 

organizuoti ugdytinių veiklą grupėje, grupinį darbą ir komandinę veiklą. Šiek 

tiek žemiau įsivertintos šios kompetencijos: nustatyti ir derinti savo veiklos atlikimo 

terminus, rengti susirinkimus vaikų socialinio ugdymo problemoms spręsti, organizuoti 

palaikymo ir savipagalbos grupių veiklą, koordinuoti socialinės-pedagoginės pagalbos 

teikimo procesą, rūpintis moksleivių nemokamo maitinimo organizavimu. Žemesniu 

rangu įsivertintos socialinių projektų ir pokyčių socialinio ugdymo srityje įgyvendinimo 

kompetencijos. Žemiausiai respondentai įsivertino veiklos tarp institucijų organizavimo 

ir kitų mokyklos darbuotojų koordinavimo kompetencijas (žr. 1 lentelę). 

Vadovavimo kompetencijos subskalėje aukščiausiai įsivertintos šios kompetencijos: 

spręsti mokinio(-ių) ir mokytojo(ų) tarpusavio konfliktus, konsultuoti bendruomenės narius, 

sprendžiant socialines-pedagogines problemas, informuoti švietimo įstaigos administraciją, 

pedagogus, kitus specialistus apie socialinio ugdymo srities probleminę situaciją. 

Šiek tiek žemiau įsivertintos tokios kompetencijos: numatyti veiksmus, kad būtų galima 

išvengti streso darbe, skatinti partnerystės ryšius tarp mokyklos ir jos aplinkos, inicijuoti 

moksleivių mokymosi motyvacijos, pamokų lankomumo programas. Žemiausiai įsivertintos 

įvairių socialinių projektų ir išteklių paieškos inicijavimo kompetencijos. 

Nors, kaip matyti, pavienės vadybinės kompetencijos įvertintos vidutiniškai, kitame tyrimo 

etape šie rezultatai patikslinti. Respondentų paklausus, kokių vadybinei socialinio 

pedagogo veiklai būtinų kompetencijų jie neįgijo studijuodami, paaiškėjo (2 lentelė), kad 

daugiausiai problemų kyla su vadovavimo ir kontrolės kompetencijomis: beveik kas trečias 

respondentas jaučiasi neįgijęs kontrolės kompetencijų, kas ketvirtas – vadovavimo. 

Planavimo ir organizavimo kompetencijos šiame kontekste ne tokios problemiškos. Universitetų 

ir kolegijų studentų atsakymų skirtumų neišryškėjo (žr. 2 lentelę). 

132


2 lentelė 

Vadybinei socialinio pedagogo veiklai būtinų kompetencijų stoka, % (N = 196) 

The lack of competencies necessary for managing activity of a social educator, % 

(N = 196) 

Atsakymų variantai 

Atsakymų nuo bendro 

visų atsakiusiųjų skaičiaus 

procentas 

Planuoti veiklą 9,2 

Organizuoti veiklą 9,2 

Vadovauti socialinio ugdymo procesui 23,5 

Kontroliuoti savo ir kitų darbuotojų / klientų veiklą 31,1 

PASTABA. Kai kurie respondentai pažymėjo po kelis atsakymus, todėl bendra paskutinio stulpelio 

procentų suma viršija 100 procentų 

Nagrinėjant, kuriame socialinio pedagogo vadybinės funkcijos atlikimo lygmenyje 

studentams kompetencijų labiausiai trūksta, paaiškėjo (3 lentelė), kad daugiausiai tokių 

kompetencijų pasigendama organizacijos aplinkos lygmenyje, t. y. už organizacijos 

ribų. Trečdaliui respondentų trūksta kompetencijų organizacijos, t. y. įstaigos bendruomenės, 

lygmenyje ir dirbant su klientų grupėmis. Beveik kas ketvirtas respondentas 

nurodė, kad jam trūksta žinių ir įgūdžių dirbant su šeimomis, ir tik nedaugelis pažymėjo, 

kad dirbant individualiai su klientu. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp universitetų 

ir kolegijų studentų atsakymų nenustatyta (žr. 3 lentelę). 

Vadybinės funkcijos atlikimo lygmuo, kuriame labiausiai trūksta žinių 

ir įgūdžių, % (N = 198) 

The level of accomplishment of the managing function, % (N = 198) 

Atsakymų variantai 

Žmonių, pažymėjusių 

atitinkamą 

variantą, skaičius 

3 lentelė 

Atsakymų nuo bendro 

visų atsakiusiųjų 

skaičiaus procentas 

Dirbant su klientu 24 12,1 

Dirbant su klientų grupėmis 59 29,8 

Dirbant su šeimomis 48 24,2 

Organizacijos (mokyklos bendruomenės) 

lygmenyje 

Organizacijos aplinkos lygmenyje 

(už organizacijos ribų) 

73 36,9 

126 63,6 

PASTABA. Kai kurie respondentai pažymėjo po kelis atsakymus, todėl bendra paskutinio stulpelio 

procentų suma viršija 100 procentų 

133


Išvados 

1. Socialinio pedagogo vadybinės kompetencijos siejamos su jo profesinėje veikloje 

atliekamų vadybinės veiklos funkcijų charakteristikomis, todėl socialinio 

pedagogo vadybinių kompetencijų struktūros pagrindu galima laikyti planavimo, 

organizavimo, vadovavimo, kontrolės elementus. 

2. Tyrime dalyvavę socialinės pedagogikos studijų programų studentai (tiek universitetų, 

tiek kolegijų) studijuojant įgytas vadybines kompetencijas įsivertino 

tik vidutiniškai. Aukščiausiai įsivertino studijuojant įgytas planavimo ir organizavimo 

kompetencijas: įvertinti vaiko socialines problemas ir poreikius, 

planuoti savo darbo dieną, parengti savo veiklos planą, priimti tam tikrus 

sprendimus, kurie susiję su vaiko socialinėmis problemomis, organizuoti ugdytinių 

veiklą grupėje, grupinį darbą ir komandinę veiklą. Problematiškesnės 

buvo kontrolės ir vadovavimo kompetencijos: nemažai studentų mano šių 

kompetencijų neįgiję. Žemiausiai studentai įsivertino socialinių projektų inicijavimo 

ir kūrimo kompetencijas. Ypač išryškėjo vadybinių kompetencijų nepakankamumas 

organizacijos aplinkos lygmenyje. 

Gauta 2010 12 10 


Literatūra 

Čepukas, R. (2001). Socialinių pedagogų veiklos, profesinių kompetencijų ir studijų tikslų santykis. Pedagogika. 

Mokslo darbai 51: 21–27. 

Dobranskienė, R. (2000). Socialinio pedagogo praktinės problemos. Acta paedagogica Vilnensia. Mokslo darbai 7: 

65–70. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Guščinskienė, J. (1999). Organizacijų sociologija. Kaunas: Technologija. 

Jucevičienė, P., Lepaitė, D. (2000). Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai 1 (22): 44–50. 

Kučinskas, V., Kučinskienė, R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Kvieskienė, G. (2001). Socialinio pedagogo kompetencijos samprata. Pedagogika. Mokslo darbai 53: 63–69. 

Kvieskienė, G. (2005). Pozityvioji socializacija. Monografija. Vilnius: Vilniaus Pedagoginio universiteto leidykla. 

Kvieskienė, G., Indrašienė, V., Merfeldaitė, O. (2006). Socialinės pedagoginės pagalbos komandos narių atrankos 

kriterijai. Pedagogika. Mokslo darbai 83: 103–107. 

Kvieskienė, G., Šimaitis, A. (2005). Socialinio pedagogo efektyvaus darbo prielaidos. Socialinis ugdymas. Mokslo 

darbai 53: 7–13. 

Laužackas, R., Pukelis, K. (2000). Kvalifikacija ir kompetencija: samprata, santykis bei struktūra profesijos mokytojo 

veiklos kontekste. Profesinis rengimas, tyrimai ir realijos 3: 10–17. Kaunas: VDU leidykla. 

Leliūgienė, I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija. 

Leliūgienė, I., Baršauskienė, V., Mertinkaitytė, E. (2008). Socialinio pedagogo vadybinė veikla. Socialinis darbas. 

Mokslo darbai 7(3): 129–139. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009-04-14 įsakymas Nr. ISAK-704 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 

2004 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. ISAK-941 „Dėl Bendrųjų socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatų 

patvirtinimo“ pakeitimo (2009). Valstybės žinios, 44-1724. 

Majauskienė, L., Leliūgienė, I. (2008). Differentation Levels of School Social Pedagogue Activity: Theoretical and 

Empirical Insights in the Context of Lithuania and Germany. Social Sciences/ Socialiniai mokslai 3 (61): 60–69. 

Kaunas: Technologija. 

Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. 

Savanevičienė, A., Šilingienė, V. (2005). Darbas grupėse. Kaunas: Technologija. 

Seilius, A. (1998). Organizacijų tobulinimo vadyba. Monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai. (2001). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010-12-14 įsakymas 

Nr. 1667 „Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo“ (2002) Valstybės 

žinios, 24-896. 

134


Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija. 2001. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010-12-14 įsakymas 

Nr. 1667 „Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo“. (2002). 

Valstybės žinios, 24-896. 

Socialinio pedagogo rengimo standartas. (2008). Vilnius: Profesinio mokymo metodikos centras. Lietuvos Respublikos 

švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-06-26 įsakymas Nr. 

ISAK-/ 1872/ A1-/ 209. 

Stankevičienė, A., Lobanova, L. (2006). Personalo vadyba organizacijos sistemoje. Vilnius: Technika. 

Stoner, J., Freeman, R., Gilbert, D. (2005). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Švedaitė, B. (2005). Sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksniai: empirinės išvados. Acta paedagogica Vilnensia. 

Mokslo darbai 14: 133–144. 

Zakarevičius, P. (2002). Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Monografija. Kaunas. 

Želvys, R. (2001). Švietimo vadybos pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Želvys, R. (2003). Švietimo organizacijų vadyba. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

STUDENTS’ MANAGEMENT COMPETENCES ACQUIRED IN 

SOCIAL PEDAGOGY PROGRAMMES 


Summary 

In modern society experiencing consequences of globalization processes socialization 

problems of children and youth are becoming more and more complex. Accordingly, 

high requirements for social educators who help purposefully to children in their 

socialization process are raised. A social educator shall manage to control the socialization 

process of children in educational institutions and beyond its boundaries, shall 

be prepared to work in social institutions accomplishing educational functions, i.e. 

shall be capable to fulfil programmes of socialization, early prevention, and social 

reinstatement, as well as successful social interactions in social group of various levels. 

Social pedagogical interaction shall appear not only between a school social educator 

and his/her addressee, but also between a school social educator and an organization 

(school), a school social educator and environment (school community, territorial 

community). Activity of a school social educator is differentiated according activity 

levels, i.e. whether a social educator acts at the level of direct interaction with a 

client/client groups, at the level of organization (school) or at the level of the environment 

of an organization, i.e. beyond boundaries of an organization. While optimizing 

the activity of educational process participants and in pursuance of successful 

professional activity of a school social educator working at the institutional level, the 

management competencies are necessary for a social educator. Meanwhile, the research 

accomplished in these latter years show that the majority of social educators lack 

the management competencies. In consideration of this, it has been decided to fulfil 

the research concentrating on one problem aspect – the education of management 

competencies of social educators at high schools. The object of the research is students’ 

management competencies acquired while studying in social pedagogy programmes. 

The aim of the research is to ground the need of development training students’ 

management competencies in social pedagogy study programmes. The tasks of 

the research are: to reveal the structure of the management competencies of a social 

135


educator; to investigate the opinion of students of social pedagogical study programmes 

according to the revealed structure of the management competencies of a social 

educator about the management competencies acquired during studies. The methods 

of the research are: the analysis of the documents regulating training and professional 

activity of a social educator; the analysis of scientific literature; the method of data 

collecting – the questionnaire in written form; the methods of statistical data analysis. 

Final year students of social pedagogy study programmes in Lithuanian high schools 

(colleges and universities) have been chosen as the research population. 201 final year 

students of social pedagogical study programmes from high schools (2 universities and 3 

colleges) have participated in the research. Since high schools have been chosen by means 

of non-probabilistic sampling, research conclusions are of hypothetic character. The management 

competencies of a social educator are associated with the characteristics of management 

activity functions implemented in his/her professional activity; consequently, 

the basis of the structure of management competencies of a social educator can be considered 

to be the elements of planning, organization, leadership, and control. The structure 

of the management competencies of a social educator revealed by means of theoretical 

analysis has become the basis of the research instrument. Respondents were asked to evaluate 

the level of the management competencies acquired by 1–6 points (1 point means 

that they have not acquired appropriate competency, 6 points mean that they have acquired 

very high competency). Variables structuring the managing scale were grouped into separate 

variables of planning, organizing, leadership, and control competencies. Evaluating 

reliability of separate subscales reliability analysis was applied; Cronbach’s alpha from 

0.801 (control competency) to 0.941 (leadership competency) gained. This data allows to 

maintain that competence scales are reliable measurement means. Comparing the management 

competencies acquired by students from colleges and universities the t-criterion 

was applied. Besides, respondents were asked a separate question about which management 

competencies they hand not acquired during studies and at which level of management 

function accomplishment of a social educator they lack knowledge and skill mostly. 

Last-mentioned data has been analyzed by the dichotomy method, whereas inter-group 

differences (university/college) have been evaluated applying chi square criterion. Analyzing 

the research results it has been noticed that half of all students who participated in the 

research evaluate acquired management competencies moderately. Most highly students 

have evaluated acquired planning and organizational competencies. From variables forming 

the planning competency respondents have evaluated the best such competencies: 

evaluate social problems and needs of a child, plan one’s working day, prepare the plan of 

one’s activity, make particular decisions related to the problems of child’s social problems. 

Slightly lowly respondents have evaluated these competencies acquired during studies: 

select methods for effective work with clients, prepare the plan of pedagogical support 

rendering for educated, project particular aims and tasks of social pedagogical support, 

searching for a decision to clear up all possible alternatives, and plan the process of social 

pedagogical support rendering. The lowest evaluated competency by students is the social 

project creation one. 

Evaluating the organizational competency students have evaluated the best these competencies: 

organize the activity of the educated in groups, organize group work and team 

136


activity. Slightly lower evaluated were such competencies: determine and combine terms 

of one’s activity accomplishment, organize meeting for the solution of problems of children’s 

social education, organize the activity of maintenance and self-support groups, coordinate 

the process of social pedagogical support rendering, care about the organization 

of children’s’ free nutrition. Students have evaluated the lowest the competencies of social 

projects and changes in the sphere of social education implementation. Respondents have 

evaluated the organization of inter-institutional activity and coordination competencies of 

other school workers the most lowly. In the subscale of the leadership competencies students 

have evaluated the most highly such competencies: solve interpersonal conflicts 

between a student (students) and a teacher (teachers), consult members of the community 

when solving social pedagogical problems, inform the administration of an educational 

institution, teachers, other specialists about the problemic situation of social education 

sphere. Slightly lowly students have evaluated such competencies: project actions for the 

avoidance of stress at work, motivate partnership relations between a school and its environment, 

initiate programmes of student learning motivation as well as lesson attendance. 

The lowest respondents have evaluated the competencies of various social project initiation 

and the competencies of resource search initiation. 

Although, as it is seen, separate management competencies are fairly moderately evaluated 

in the mass; however, another research stage helped specify these results. When 

respondents were asked which competencies necessary for managing activity of a social 

educator they didn’t acquire during studies, it emerged that the majority of problems arise 

with leadership and control competencies: nearly every third respondent feels not acquired 

the control competencies, and every fourth – the leadership competencies. The planning 

and organization competencies in this context do not appear so problematic. The differences 

between students of universities and colleges have not been determined. 

Analyzing at which level of managing function accomplishment of a social educator 

students lack competencies mostly, it emerged that such competencies are desiderated 

at the level of organization environment, i.e. beyond boundaries. One third of 

respondents lack competencies at the level of organization, i.e. institution community, 

and working with client groups. Nearly every fourth respondent indicated that he/she 

lacks knowledge and skills working with families and only a few indicated that working 

with a client individually. Statistically significant differences between the answers 

of students from universities and colleges have not been determined. Conclusions: 

students of social pedagogy study programmes who have participated in the research 

(from universities as well as from colleges) evaluate the management competencies 

acquired during studies only moderately. The most highly students have evaluated 

the planning and organization competencies acquired during studies: evaluate 

child’s social problems and needs, plan one’s working day, prepare one‘s activity 

plan, make particular decisions related to child’s social problems, organize activity of 

the educated in groups, and team activity. The control and leadership competencies 

appear more problematic; considerable part of students thinks they have not acquired 

these competencies. The lowest students have evaluated the competencies of social 

project initiation and creation. The lack of management competencies has appeared 

mostly at the level of organization environment. 

137


138


DEKLARUOTOS EMIGRACIJOS IR NEDARBO TERITORINIAI 

YPATUMAI LIETUVOJE 2005–2009 M. 

Saulius Stanaitis 

Vilniaus pedagoginis universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje pateikta teritorinė nedarbo ir deklaruotos emigracijos rodiklių pastarųjų 5 metų (2005– 

2009 m.) analizė savivaldybių lygmenyje. Bedarbystės ir emigracijos lygis savivaldybėse nagrinėtas 

prieškriziniu ekonominiu (2005–2008 m.) ir ekonominės krizės (2009 m.) laikotarpiais. Minėtų rodiklių 

pagrindu išskirti 6 savivaldybių klasteriai atskleidė ryškią bedarbystės ir emigracijos rodiklių pasiskirstymo 

teritorinę diferenciaciją. Problemiškiausi 5-asis ir 6-asis savivaldybių klasteriai sudaro nepalankiausių 

socialiniu-ekonominiu ir demografiniu požiūriu savivaldybių grupę. Didėjanti emigracija ir bedarbystė 

socialiniu požiūriu pažeistose teritorijose dar labiau gilina jų ekonominę depresiją ir socialinę degradaciją. 

Tokių teritorijų išskyrimas svarbus ir valstybės regioninės politikos kūrimo požiūriu ir gali tapti reikšmingu 

ateities tarpvalstybinio mokslinio tyrimo objektu. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: emigracijos lygis, bedarbystė, savivaldybės, regioninė politika, teritorinė analizė. 

Abstract 

The article contains a territorial analysis of the indices of unemployment and declared emigration in 2005–2009 

on a municipal level. The levels of unemployment and emigration in the periods before the economic decline 

(2005–2008) and during the economic decline (2009) were compared. Based on the mentioned indices, 6 clusters 

of municipalities were distinguished revealing a clear territorial differentiation of the indices of unemployment 

and emigration. The most problematic clusters 5 and 6 represent the most socially, economically and 

demographically unfavourable group of municipalities. The increasing emigration and unemployment in the 

socially most affected territories even more enhance the economic decline and social degradation. Distinguishing 

of the territories of this kind is important for development of national regional policy. They may become 

an important object of future international scientific research. 

KEY WORDS: emigration level, unemployment, municipalities, regional policy, territorial analysis 

Įvadas 

Didėjantys Lietuvos gyventojų emigracijos mastai neigiamai veikia ne tik visus visuomenės 

sluoksnius, bet šalis labai diferencijuojasi ir teritoriniu požiūriu. Didėjanti 

emigracija ir bedarbystė kai kuriose ekonominiu ir socialiniu požiūriu pažeistose teritorijose 

dar labiau gilina jų ekonominę depresiją ir didina socialinę degradaciją. Lietuvoje 

vis labiau ryškėjančios ištisinės neigiamos emigracijos ir didėjančios bedarbystės 

teritorijos skatina aktyvinti valstybinę regioninę politiką, pritaikant tiek Lietuvos, tiek 

ES naudojamus ekonominius ir socialinius instrumentus, aktyvinant ekonominę veiklą 

tokiose labiausiai pažeistose teritorijose. Jose keičiasi ne tik aktyvių žmonių amžius, 

bet ir vis greičiau artėjama prie pensinio amžiaus ilginimo, sparčiai mažėja jaunų ir 

darbingo amžiaus žmonių, galinčių išlaikyti socialiai remtinus visuomenės sluoksnius. 

Svarbu žinoti ir galimas migracijos bei bedarbystės tendencijas, įvertinti procesus ir 

ateities tendencijas (Vaitekūnas, 2006). Paminėtina, kad emigracijos ir bedarbystės 

rodikliai Lietuvoje apskritai ir teritoriniu mastu konkrečiai per neilgą nagrinėjamą 

2005–2009 m. laikotarpį ryškiai skyrėsi. 

139


Straipsnio tikslas – nustatyti bedarbystės ir deklaruotos emigracijos teritorinius 

skirtumus savivaldybių lygmenyje 2005–2009 metais, laikotarpį sąlygiškai skaidant į 

ekonominį prieškrizinį (2005–2008 m.) ir ekonominės krizės (2009 m.). Šiam tikslui 

įgyvendinti formuluojami tokie tyrimo uždaviniai, kaip emigracijos lygio ir nedarbo 

teritorinių rodiklių savivaldybių lygmenyje analizė; bedarbystės, emigracijos gavėjų 

skaičiaus klasterinė analizė 2005–2009 m. Išskirti bedarbystės, emigracijos teritoriniai 

klasteriai ir straipsnyje naudojama statistinė medžiaga gali būti pritaikyta Lietuvos 

Respublikos savivaldybių teritorijų bendrųjų planų ir kitų strateginių dokumentų papildymui 

ir koregavimui, socialinių bei demografinių prognozių rengimui. 

Teritoriniams skirtumams nustatyti naudota klasterinė analizė, kurios tikslas – taip 

suskirstyti objektus, kad skirtumai klasterių viduje būtų kuo mažesni, o tarp klasterių – 

kuo didesni. Kadangi emigracijos ir bedarbystės tyrimu nesiekta nustatyti savivaldybių 

gupių (klasterių) tarpusavio hierarchijos (tai padeda išskirti hierarchiniai klasterinės 

analizės metodai), darbe taikomas klasterinės analizės K vidurkių metodas, priskiriamas 

nehierarchinių metodų klasei. Taikant K vidurkių metodą, klasterių skaičius nustatomas 

iš anksto (Čekanavičius ir kt., 2002). Išankstinis klasterių skaičius pasirinktas 

loginių samprotavimų būdu, žinant tiriamo reiškinio pasiskirstymo dėsningumus ir 

priežastis (Verkulevičiūtė, 2009). 

1. Nedarbas 

Bene dažniausiai darbo rinkoje vykstančias tendencijas rodo nedarbo rodikliai, 

ypač ekonominės krizės laikotarpiu. Nedarbo lygis – svarbiausias darbo rinkos konjunktūrą 

apibūdinantis santykinis rodiklis. Būtina pabrėžti, kad Statistikos departamento 

atliekamų užimtumo tyrimų ir Lietuvos darbo biržos duomenys apie absoliutinį 

bedarbių skaičių ir santykinį nedarbo rodiklį gerokai skiriasi, nes šios institucijos taiko 

skirtingas šių rodiklių skaičiavimo metodikas (Pocius, 2010). Statistikos departamentas 

užimtumo tyrimus atlieka laikydamasis Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) 

reikalavimų (tai leidžia palyginti įvairių šalių duomenis). Darbo biržos duomenys 

renkami, apdorojami ir grupuojami labiau atsižvelgiant į nedarbo ir darbo rinkos 

operatyvinio reguliavimo poreikius. Šiame straipsnyje nagrinėjami Darbo biržos 

pateikti nedarbo rodikliai. Čia tikslinga detalizuoti ir sukonkretinti patį bedarbio statusą 

ir terminą. Bedarbiai – tai nedirbantys 15–74 metų amžiaus asmenys, kurie aktyviai 

ieško darbo ir per apibrėžtą laikotarpį (dvi savaites) gali pradėti dirbti. Bedarbiams 

taip pat priskiriami asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių 

nedirbo savo darbo vietoje ir neturėjo formalaus ryšio su darboviete, ieškojo kito darbo; 

priverstinių atostogų (priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos 

nemokamos atostogos) išėję samdomi darbuotojai, negaunantys pakankamo (≥ 50 %) 

darbo užmokesčio ir tyrimo metu ieškantys darbo bei galintys dirbti; mokiniai, studentai, 

namų šeimininkės (-ai) ir kiti asmenys, ieškantys darbo ir pasirengę artimiausiu 

metu (per dvi savaites) pradėti dirbti. 

2005 metais bedarbių šalyje buvo 132,9 tūkst., iš jų jaunimo nedarbas siekė 

20,7 tūkst. Per metus nedarbo lygis sumažėjo 5,9 % ir siekė 89,3 tūkst. Šį mažėjimą 

lėmė gyventojų emigracija, sparčiai besivystanti pramonė ir ekonomikos augimas. 

140

DEKLARUOTOS EMIGRACIJOS IR NEDARBO TERITORINIAI YPATUMAI LIETUVOJE 2005–2009 M.... 

Bene sparčiausiai šiuo laikotarpiu mažėjo jaunimo nedarbas, jis siekė 13,7 tūkst. 

(1 pav.). Nedarbo lygis Lietuvoje mažėjęs, 2007 m., 2008 metų pradžioje pradėjo augti, 

prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, kuri Lietuvą palietė skaudžiai. Sumažėję 

atlyginimai, prasidėjusi masinė emigracija, didėjantis nedarbas, suintensyvėjęs darbuotojų 

atleidimas nulėmė spartesnį nedarbo augimą, kuris 2008 m. priartėjo prie 

2005 m. lygio ir siekė 94,3 tūkst. 2009 m. bedarbių šalyje buvo 225,1 tūkst., iš jų 

139,8 tūkst. vyrų ir 85,3 tūkst. moterų. Tai 130,8 tūkst., arba 2,4 karto, daugiau nei 

2008 m. Darbo 2009 m. neturėjo kas dvyliktas 15–74 metų amžiaus gyventojas. Nedarbo 

lygis 2009 m. išaugo iki 13,7 procento ir buvo 2,4 karto didesnis nei 2008 m. 

Vyrų nedarbas didėjo sparčiau nei moterų. Per metus vyrų nedarbo lygis padidėjo 

2,8 karto ir sudarė 17 procentų, moterų – padidėjo 1,9 karto ir sudarė 10,4 procento. 

Tūkstančiai 

Thousand 

Bedarbiai, tūkst. 

The unemployed, thous. 

Procent 

ai 

250 

200 

150 

100 

50 

0 

132,9 

15,7 

8,3 

20,7 

89,3 

Jauni (15–24 metų amžiaus) bedarbiai, tūkst. 

Unemployed youth (aged 15–24), thous. 

Nedarbo lygis, % 

Unemployment rate, % 

Jaunimo nedarbo lygis, % 

Youth unemployment rate, % 

9,8 

8,2 

5,6 69,0 

4,3 

13,7 12,0 

94,3 

13,4 

5,8 

22,1 

225,1 

2005 2006 2007 2008 2009 

1 pav. Nedarbas 2005–2009 m. 

Fig. 1. Unemployment in 2005–2009 

29,2 

13,7 

46,7 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

2. Emigracijos lygis ir jo kaita savivaldybėse 

Statistikos departamento vertinimais, daugiausia šalies gyventojų (48,1 tūkst.) 

emigravo 2005 m. Vėliau, 2006–2008 m., emigracijos tempas lėtėjo: išvykusiųjų skaičius 

sumažėjo nuo 27,8 tūkst. 2006 m. iki 23,7 tūkst. 2008 m. 2009 m. emigravo 

34,7 tūkst. Lietuvos gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu prieš metus (2 pav.). 

2009 m. išvykimą deklaravo 22 tūkst. (63 %) emigrantų, nedeklaravo –12,7 tūkst. 

(37 %), 2005 m. – atitinkamai 15,6 tūkst. (32 %) ir 32,5 tūkst. (68 %) (Demografijos 

metraštis 2009, 2010). 

Iš statistikos departamento pranešimo spaudai žinome, kad 2010 m. išvykimą iš 

Lietuvos deklaravo net 83,2 tūkst. žmonių (2010 m. išvykimą iš Lietuvos (...), 2011). 

Deklaruota emigracija labai padidėjo, ja pakeitus nedeklaruotą: nuo 2010 m. balandžio 

141


mėnesio įsigalioję privalomojo sveikatos draudimo formalumai paskatino deklaruoti 

emigraciją ir būtent nuo tada staiga labai padidėjo deklaruotos emigracijos mastai. 

Kokie iš tikrųjų yra šio, tarp surašymų buvusio, dešimtmečio ir viso nepriklausomybės 

laikotarpio gyventojų emigracijos mastai, bus galima vertinti tik sulaukus 2011 m. 

gyventojų surašymo rezultatų. 

50 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

48,1 

32,5 

34,7 

27,8 

26,5 

23,7 

22,0 

15,2 

13,8 

17,0 

15,6 

12,6 12,7 

12,7 

6,7 

2005 2006 2007 2008 2009 

Asmenys, deklaravę ir nedeklaravę 

išvykimo 

Persons who have and who have 

not declared their departure 

Asmenys, deklaravę išvykimą 

Persons who have declared their 

departure 

Asmenys, nedeklaravę išvykimo 

Persons who have not declared 

their departure 

2 pav. Metiniai emigracijos srautai 2005–2009 metais., tūkst. 

Fig. 2. Annual emigration flows in 2005–2009, thou. 

Vidutinis deklaruotos emigracijos lygis Lietuvos savivaldybėse 2005–2009 m. buvo 

4,8 proc. (emigrantų dalis nuo bendro savivaldybių gyventojų skaičiaus). Nagrinėjamuoju 

laikotarpiu jis padidėjo nuo 4,56 proc. – 2005 m. iki 6,56 proc. – 2009 m., 

arba 44,0 proc. Lietuvos savivaldybes pagal emigracijos lygį 2005–2009 m. tikslinga 

suskirstyti į 5 grupes (3 pav.). 

Pirmą, emigracijos požiūriu pačią mažiausią (emigracijos lygis – iki 1,9 proc. visų 

savivaldybės gyventojų), grupę sudaro 7 pavienės, daugiausia pakraštinės Zarasų, Pasvalio, 

Rietavo, Šakių, Lazdijų, Kalvarijos, Molėtų rajonų savivaldybės. Pažymėtina, 

kad daugelyje jų (Lazdijų, Zarasų, Molėtų) yra vienas mažiausių darbingo amžiaus 

gyventojų lygis, atitinkamai mažesnis ir potencialių emigrantų skaičius. 

Antrą grupę, kur gana mažas emigracijos lygis (2,0–2,9 proc.), sudaro 17 savivaldybių, 

daugiausia Rytų ir Pietų Lietuvoje, trečiąją – 17 savivaldybių, kur emigracijos 

lygis vidutinis (3,0–3,9 proc.). Pastarosios savivaldybės yra daugiausia Vidurio ir Vakarų 

Lietuvoje. Ketvirtą grupę sudaro 6 savivaldybės (Panevėžio miesto ir Plungės, 

Joniškio, Kretingos, Druskininkų, Šilutės rajonų savivaldybės), kuriose emigracijos 

lygis yra vienas didžiausių (4,0–4,9 proc.). Didžiausias emigracijos lygis buvo keturių 

didžiųjų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių savivaldybėse), Alytaus, 

Palangos miestų savivaldybėse – daugiausia vidurio ir šiaurės Lietuvos savivaldybėse, 

nepertraukiama juosta besitęsiančiose šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi 

(3 pav.). 

142


3 pav. Emigracijos lygio teritorinis pasiskirstymas 2005–2009 m., % 

(emigrantų dalis nuo bendro savivaldybių gyventojų skaičiaus) 

Fig. 3. Territorial distribution of emigration levels in 2005–2009 

(portion of emigrants from the total municipality population, %) 

Pažymėtina, kad ryški tendencija tarp emigracijos lygio didėjimo ir darbingo amžiaus 

gyventojų skaičiaus. Emigracija intensyvesnė ten, kur daugiau darbingo amžiaus 

gyventojų. 

Emigracijos lygio kaita nagrinėta dviem santykiniais laikotarpiais: prieškriziniu 

2005–2008 m., kai emigracija santykinai buvo stabili, ir kriziniu – 2009 m., kai emigracijos 

mastai išaugo. Atskirose savivaldybėse emigracijos augimo tempai skyrėsi net 

kelis kartus. Vilniaus rajono savivaldybėje nuo 2005–2008 m. iki 2009 m. emigracija 

teišaugo 25,7 proc. (mažiausiai iš visų savivaldybių), o Ignalinos rajone – net 

127,6 proc. 

143


4 pav. Emigracijos lygio augimas 2005–2008 ir 2009 m., savivaldybėmis (%) 

Fig. 4. Variations of emigration level in 2005–2008 and 2009 in municipalities (%) 

Emigracijos kaitos požiūriu Lietuvos savivaldybes tikslinga skirstyti į 5 grupes 

(4 pav.). Pirmą grupę, kurioje emigracija išaugo mažiausiai (iki 39,9 proc.), sudaro 

4 savivaldybės: Vilniaus, Kretingos, Šiaulių ir Utenos rajonų. Antrą grupę (emigracijos 

augimas – 40,0–59,9 proc.) sudarė 18 savivaldybių, daugiausia vidurio Lietuvoje ir 

Žemaitijoje. Trečia grupė (augimas – 60,0–79,9 proc.) apėmė daugiausia – 23 savivaldybes 

(iš esmės Pietų Lietuvoje ir Aukštaitijoje). Pažymėtina ketvirta grupė (12 savivaldybių), 

kur emigracija išaugo 80,0–99,9 proc. Jai daugiausia priklausė pakraštinės 

savivaldybės. Penktai grupei priskirtos 3 savivaldybės (Palangos miesto, Visagino ir 

minėta Ignalinos), kur emigracija padidėjo daugiausiai (100,0 proc. ir daugiau). 

3. Bedarbystės ir emigracijos klasterinė analizė 2005–2009 m. 

Bedarbystės ir emigracijos lygio teritorinė analizė nagrinėta vertinant keturių sudedamųjų 

rodiklių reikšmes: bedarbystės lygio 2005–2008 m.; bedarbystės lygio 

2009 m.; emigracijos lygio 2005–2008 m.; emigracijos lygio 2009 m. 

144


5 pav. Bedarbystės ir emigracijos klasteriai (savivaldybėmis) 2005–2009 metais 

Fig. 5. Municipal clusters distinguished based on unemployment 

and emigration levels in 2005–2009 

Išskirtos 6 klasterių grupės (iš jų vienas klasteris (4-asis) sudaro savarankiškų klasterių 

grupę, nes jame yra tik viena – Visagino rajono savivaldybė) rodo šių keturių 

rodiklių klasterių nevienodo teritorinio pasiskirstymo dėsningumus (5 pav., 1 lentelė). 

1 lentelė / Table 1 

Bedarbystės ir emigracijos klasteriai savivaldybėse 2005–2009 metais / 

Municipal clusters distinguished based on unemployment 

and emigration levels in 2005–2009 

Klasteriai 

1 2 3 4 5 6 

Savivaldybių skaičius 

6 15 21 1 6 11 

Bedarbystės lygis 2009 8,20 14,77 12,25 10,50 16,20 11,67 

Emigracijos lygis 2009 4,87 3,43 3,73 12,30 7,97 8,77 

Emigracijos lygis 2005–2008 2,87 2,46 2,31 13,80 4,83 5,61 

Bedarbystės lygis 2005–2008 2,17 5,92 3,93 5,00 6,68 3,47 

Pirmajam klasteriui priklauso 6 savivaldybės (nedidelės Kazlų Rūdos, Neringos, 

Birštono, Elektrėnų, Trakų rajonų ir priemiestinė Kauno rajono savivaldybė). Jam 

būdingi bene žemiausi bedarbystės ir emigracijos lygiai. 

145


Antrajam klasteriui, kuriam priklauso 15 savivaldybių, būdingi patys kontrastingiausi 

nagrinėjami rodikliai: bene aukščiausi bedarbystės lygiai 2005–2008 m. – 5,92, 2009 m. – 

14,77, vienas žemiausių emigracijos lygių – atitinkamai 2005–2008 m. – 2,46, 2009 m. – 

3,43 (5 pav., 1 lentelė). Didelė dalis šių rajonų – tai pakraštiniai Rytų ir Pietų Lietuvos 

rajonai. Šios labiau nuo pramoninių centrų ir didelių miestų nutolusios savivaldybės pasižymėjo 

mažesniu darbingo amžiaus žmonių skaičiumi ir mažesniu emigraciniu mobilumu. 

Trečiajam klasteriui būdingas šiek tiek mažesnis nei antrajame klasteryje bedarbystės 

lygis ir labai panašus nedidelis emigracinis mobilumas. Šiame klasteryje sutelkta 

bene daugiausia savivaldybių – 21, kurios jau būdingesnės Vakarų Lietuvai, nors pavieniais 

fragmentais paplitusios ir Aukštaitijos regione. 

Ketvirtajam klasteriui priklauso vienintelė Visagino savivaldybė, pasižyminti pačiais 

aukščiausiais bedarbystės ir emigracijos lygiais. Pastaraisiais metais vykęs Ignalinos 

atominės elektrinės uždarymo procesas gerokai paspartino šių rodiklių augimą. 

Penktajam klasteriui būdingas pats aukščiausias bedarbystės lygis 2005–2008 m. – 

6,68, 2009 m. – 16,20 ir vienas iš didžiausių emigracijos lygių – atitinkamai 2005– 

2008 m. – 4,83, 2009 m. – 7,97. Šiam klasteriui priklausė 6 savivaldybės: Vilniaus, 

Akmenės, Joniškio, Mažeikių rajonų be Alytaus miesto ir Druskininkų. 

Šeštajam klasteriui priklausė 11 savivaldybių, kuriose esant santykinai vidutiniams 

bedarbystės rodikliams buvo gana dideli emigracinio mobilumo rodikliai. Ši grupė 

būdinga didiesiems Lietuvos miestams bei kai kurioms vidurio ir Vakarų Lietuvos 

rajonų savivaldybėms (5 pav., 1 lentelė). 

Išvados 

Apie emigracijos ir bedarbystės problemą pradėta daugiau kalbėti, ieškoti galimų 

sprendimo būdų, kurti modelius šiems procesams įgavus vis didesnį pagreitį. Straipsnyje 

pateikta teritorinė nedarbo ir deklaruotos emigracijos rodiklių analizė savivaldybių 

lygmenyje per pastaruosius 5 metus (2005–2009 m.) iki šiol nenagrinėta, nes detali 

statistinė apskaita atlikta tik apskričių lygmenyje. Emigracijos lygis teritoriniu mastu 

labai nevienodas, jis skiriasi kelis kartus (nuo 1,1 proc. Molėtų rajono sav., 1,4 proc. 

Rietavo sav. iki 13,5 proc. – Visagino sav. ar 9,2 proc. – Palangos miesto sav.). Analogiškai 

teritoriniu požiūriu labai skirtinga buvo ir išaugusi emigracijos lygio kaita 

(nuo 25,7 proc. Vilniaus sav. iki 127,6 proc. – Ignalinos rajone). 

Bedarbystės lygio 2005–2008 m. ir 2009 m. bei emigracijos lygio 2005–2008 m. ir 

2009 m. pagrindu išskirti 6 klasteriai parodė ryškią nagrinėjamų rodiklių pasiskirstymo 

teritorinę diferenciaciją. Klasteriai, pasižymintys aukščiausiais nedarbo ar emigracijos 

rodikliais (ypač 5-asis ir 6-asis klasteriai; bedarbystės požiūriu 2-asis klasteris ir labai problemiška 

Visagino savivaldybė), sudaro problemiškiausių savivaldybių grupę. Tokias 

teritorijas būtina įvertinti, siekiant užbėgti už akių pavojingai šių teritorĳų depopuliacĳai, 

socialinei-ekonominei degradacĳai, sudaryti sąlygas plėtrai, pabrėžti regioninės politikos 

formavimo šiose teritorĳose poreikį. Jos galėtų tapti reikšmingu bendros valstybinės ir 

tarpvalstybinės regioninės politikos, ateities tarpvalstybinio mokslinio tyrimo objektu. 

146 


Pasirašyta spaudai 2011 06 14


Litaratūra 

2010 m. išvykimą iš Lietuvos deklaravo 83,2 tūks. emigrantų. (2011). Statistikos departamentas. Pranešimas spaudai, 

kovo 25 d. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt 

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2002). Statistika ir jos taikymas II. Vilnius: TEV. 

Demografijos metraštis 2009. (2010). Vilnius: Statistikos departamentas. 

Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija 2009. (2010). Vilnius: Statistikos departamentas. 

Pocius, A. (2010). Padėties darbo rinkoje pokyčiai, užimtumo ir nedarbo rodiklių taikymo metodiniai ypatumai. Lietuvos 

statistikos darbai. Vilnius. 

Vaitekūnas, S. (2006). Lietuvos gyventojai. Per du tūkstantmečius. Vilnius. 

Verkulevičiūtė, D. (2009). Gyvenimo lygio teritoriniai skirtumai Lietuvoje pagal socialinius ekonominius rodiklius. 

Daktaro disertacija. Vilnius. 

TERRITORIAL PATTERNS OF DECLARED EMIGRATION AND 

UNEMPLOYMENT IN LITHUANIA IN 2005–2009 


Summary 

The expansion of the territories marked by negative emigration and increasing 

unemployment stimulates development of national regional policy based on economic 

and social tools used by Lithuania and EU for activation of economic activity in the 

most affected areas. It is worth mentioning that in the analysed time frame (2005– 

2009) the indices of emigration and unemployment in Lithuania in general and in its 

specific regions varied considerably. 

The aim of the present survey was to find out the territorial patterns of unemployment 

and declared emigration on the municipal level in 2005–2009 conditionally dividing the 

mentioned time frame into the period before the economic decline and (2005–2008) and the 

period of economic decline (2009). The following tasks were formulated: analysis of territorial 

patterns of emigration and unemployment on the municipal level; cluster analysis of 

unemployment and emigration in 2005–2009. The distinguished territorial clusters of unemployment 

and emigration and the used statistical information may be applied for appendage 

and amendment of the general territorial plans of Lithuanian municipalities and other strategic 

documents as well as for development of social and demographic prognoses. 

In 2005–2009, the average declared level of emigration in the Lithuanian municipalities 

was 4.8 % (the portion of emigrants from the total municipality population). 

During the analysed time span, it increased from 4.56 % in 2005 to 6.56 % in 2009 or 

by 44.0 %. According to emigration level in 2005–2009, the Lithuanian municipalities 

can be divided into 5 groups (Fig. 3). 

The first group of municipalities with lowest emigration level (1.9 % of the total 

population) includes 7 isolated mainly peripheral municipalities: Zarasai, Pasvalys, 

Rietavas, Šakiai, Lazdijai, Kalvarijos and Molėtai. It should be pointed out that many 

of them (Lazdijai, Zarasai and Molėtai municipalities) also are distinguished for the 

one of the lowest levels of employable persons what accounts for smaller numbers of 

potential emigrants. 

147


The highest emigration levels were recorded in the municipalities of the four largest 

Lithuanian cities (Vilnius, Kaunas, Klaipėda and Šiauliai), Alytus and Palanga 

municipalities and municipalities of Middle and North Lithuania extending as a continuous 

line in NW–SE directions (Fig. 3). 

The territorial fluctuations of emigration level were very uneven. From 2005– 

2008 to 2009, the emigration level in the Vilnius city municipality grew up only by 

25.7 % (the lowest rate of growth among municipalities) whereas in the Ignalina District 

it increased even by 127.6 % (by 5 times). According to fluctuations of emigration, 

the Lithuanian municipalities can be divided into 5 groups (Fig. 4). Two groups 

of municipalities (the fourth group including 12 mainly peripheral municipalities and 

the fifth group including three municipalities of Palanga, Visaginas and the mentioned 

Ignalina districts) are distinguished for high and highest rates of emigration growth: 

80.0–99.9 % and


SOCIALINIŲ GEBĖJIMŲ IR INFORMACINIO RAŠTINGUMO 

SĄSAJOS UNIVERSITETINĖSE STUDIJOSE 

Vilhelmina Vaičiūnienė, Genutė Gedvilienė 

Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Šiuolaikinėje mokymosi teorijoje plačiausiai diskutuojamos konstruktyvizmo teorinės nuostatos, akcentuojančios 

pačių besimokančiųjų žinių kūrimo procesą. Konstruktyvistinė mokymosi aplinka yra ypač 

palanki, rengiant veiklas, kurios nukreiptos į studentą, taikant probleminį mokymąsi, studentų tarpusavio 

sąveiką, refleksiją ir bendradarbiavimą. Straipsnyje nagrinėjama socialinių gebėjimų, tokių kaip komunikacija, 

bendradarbiavimas, darbas grupėje sąsajos plėtojant informacinio raštingumo gebėjimus universitetinėse 

studijose. Tyrimai, atlikti 2006 m., atskleidė teigiamą tyrimo dalyvių požiūrį į socialinius gebėjimus 

ir informacinį raštingumą bei jų plėtojimą, tačiau tam tikros dalies studentų patirtis byloja šių gebėjimų 

stygių. Projektuojant studijų procesą, rengiant naują studijų dalyko kursą, šiuos veiksnius derėtų 

apsvarstyti ir pamažu integruoti į individualias ir auditorines užduotis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialiniai gebėjimai, informacinis raštingumas, universitetinės studijos, 

konstruktyvizmo koncepcija, socialinis konstruktyvizmas. 

Abstract 

Theoretical assumptions of constructivism highlighting students’ knowledge building process have been 

widely discussed in modern learning theory. Constructivist learning environment is particularly conducive 

to activities focusing on students and applying problem-based learning, the interaction between students, 

reflection and collaboration. The article analyses the impact of social skills such as communication, 

collaboration, group work and peer interaction on development of information literacy skills in university 

education. The research conducted in 2006 revealed students’ positive attitude towards social skills and 

information literacy and their development; however, some of the surveyed students experienced lack of 

these skills. Therefore, these factors should be considered prior to designing the whole study process, 

preparing a new study course and gradually integrated into individual and classroom activities. 

KEY WORDS: social skills, information literacy, university education, constructivism, social constructivism. 

Įvadas 

Globalizacija ir modernizacija kuria įvairialypį ir įvairiais tinklais tarpusavyje susietą 

pasaulį. Žmonės turi įvaldyti kintančias technologijas ir apdoroti didelį prieinamos 

informacijos kiekį. Šiame kontekste kompetencijos, kurių reikia studentams, siekiantiems 

savų tikslų, yra vis sudėtingesnės, reikalaujančios daugiau žinių ir gebėjimų, 

nei siaurai apibrėžtų įgūdžių įvaldymas. Šiems gebėjimams reikėtų skirti daug didesnį 

dėmesį, siekiant kurti demokratinę valdymo sistemą, kurioje veikia aktyvūs, kritiškai 

ir savarankiškai mąstantys piliečiai. 

Tyrimo objektas – socialinių gebėjimų ir informacinio raštingumo sąsajos rengiant 

profesijai universitetinėse studijose. 

Tyrimo tikslas – atskleisti socialinių gebėjimų ir informacinio raštingumo sąsajų 

prielaidas, pagrindžiant studentų požiūriu apie jų įgijimą universitetinėse studijose. 

Šiam tikslui pagrįsti suformuluoti tyrimo uždaviniai: 

1. Pateikti informacinio raštingumo ir socialinių gebėjimų teorinius aspektus. 

2. Palyginti dieninių ir neakivaizdinių studijų studentų požiūrį į informacinio 

raštingumo gebėjimus universitetinėse studijose. 

149


3. Remiantis tyrimo dalyvių nuomone, pagrįsti socialinių gebėjimų ir informacinio 

raštingumo plėtojimo sąsajas. 

Siekiant išsiaiškinti studentų požiūrį į socialinius ir informacinio raštingumo gebėjimus 

ir jų įvaldymą, 2006 m. apklausti 286 Vytauto Didžiojo universiteto įvairių fakultetų pirmo 

ir antro kurso studentai: 51,6 % nuolatinių studijų ir 48,4 % ištęstinių studijų studentai. 

Tyrimo instrumentas – anketinė apklausa raštu. Kaip anketavimo metodas gautiems tyrimo 

rezultatams apskaičiuoti taikyti matematinės statistikos metodai (SPSS 12.0 Windows.) 

– aprašomosios statistikos ir dažnių (procentais) skaičiavimai. Rezultatai laikyti 

statistiškai reikšmingais, jei paklaidos tikimybės reikšmė buvo α

SOCIALINIŲ GEBĖJIMŲ IR INFORMACINIO RAŠTINGUMO SĄSAJOS UNIVERSITETINĖSE... 

grindžia, kad socialiniai gebėjimai – tai gebėjimų puokštė, padedanti plėtoti socialinį 

dialogą daugiakultūrinėje profesinėje aplinkoje. 

2. Mokymasis socialinio konstruktyvizmo koncepcijoje 

Per pastaruosius dešimtmečius konstruktyvizmas yra edukologijos teoretikų ir 

praktikų dėmesio centre. Terminas konstruktyvizmas kilo iš J. Piaget nuorodų į jo konstruktyvistines 

pažiūras, taip pat iš J. Bruner (1966), kuris mokymąsi atrandant (angl. 

discovery learning) apibūdino kaip konstrukcionistinį procesą. 

Šiuolaikinė mokymosi teorija plačiausiai diskutuoja dėl konstruktyvizmo teorinių 

nuostatų, kurios akcentuoja pačių besimokančiųjų žinių kūrimo procesą. Konstruktyvistinės 

epistemologinės pozicijos sutelkia dėmesį į diskursą bendradarbiaujant 

(Amundsen, 1993; Bonk ir Cunningham, 1998; Jonassen et al., 1999: cituota iš Dougiamas, 

1998; Dougiamas ir Taylor, 2003), individualios minties konstravimą ir dalijimąsi 

tekstais bei kitais socialiniais artefaktais (Papert, 1991, Ernest, 1995; Gergen, 

1995: cituota iš Dougiamas ir Taylor, 2003). Psichologai (Vygotsky, 1978; Applefield 

ir kt., 2000), kurių teoriniai teiginiai remiasi ugdymo filosofu John Dewey, teigia, kad 

žinių konstravimas vyksta socialiniame kontekste. 

Konstruktyvizmo teorija nagrinėja žmogiškojo mokymosi prigimtį ir sąlygas, geriausiai 

skatinančias mokymąsi. Mokymosi inovacijų srities tyrėjai teigia, kad žinių 

kūrimo ir mokymosi veiklos turi vykti autentiškame kontekste, bendradarbiavimo ir 

socialinės sąveikos poveikyje. Konstruktyvistinė mokymosi aplinka yra ypač palanki, 

rengiant veiklas, nukreiptas į studentą, akcentuojančias probleminį mokymąsi, sąveiką 

tarp studentų, refleksiją ir bendradarbiavimą. Konstruktyvizmo požiūriu besimokančiajam 

būdingas kūrybingas požiūris į savo reikšmių kūrimą, naudojant socialines ir 

kognityvines aplinkybes, dalijimąsi mintimis, problemomis ir interesais. Mokymasis 

bendradarbiaujant ir grupinė veikla yra būdingiausi žinių kūrimo ypatumai. 

L. S. Vygotsky (1978) teigė, kad besimokančiųjų raiška vyksta aukštesniame intelektiniame 

lygmenyje, kai jie dirba grupėse, nei dirbant individualiai. Supratimas palengvinamas, 

kai informacija keičiamasi socialinės sąveikos metu, aiškinantis ir klausinėjant, 

siūlant savalaikę pagalbą ir grįžtamąjį ryšį, keliant iššūkius. Besimokančios bendruomenės 

susitelkia padėti grupės nariams mokytis ir išmokti, palaikydami vienas 

kitą, pagarbiai išklausydami ir drąsindami. 

Socialinio konstruktyvizmo fundamentalusis pagrindas yra socialinė interakcija bendradarbiaujant, 

kuri kontrastuoja su individo veiklos samprata kognityviniame konstruktyvizme. 

Socialinis konstruktyvizmas akcentuoja socialinių apsikeitimų svarbą kognityviniam 

augimui ir/bei kultūrinio ir istorinio konteksto poveikį mokymuisi. Dėl situacinės 

kognicijos, arba mokymosi kaip koncepcijos, diskutuojama socialiniame konstruktyvizme, 

tai natūrali tąsa tos svarbos, kuri priskiriama socialiniam ir kultūriniam kontekstui, kuriame, 

kaip teigiama, ir gimsta mokymasis. Todėl mąstymas ir konstruojamos žinios tiesiogiai 

siejamos su socialiniu ir fiziniu mokymosi patirties kontekstu. Konstruktyvizmas, kaip 

epistemologinė žinių įgijimo pažiūra, šį procesą supranta kaip kūrybą. 

Konstruktyvistinė mokymosi aplinka yra ypač palanki, taikant technologijas (IKT) 

mokymosi tikslams universitetinių studijų praktikoje. Toks studijavimo modelis leidžia 

151


parengti veiklas, kurios nukreiptos į studentą, problemines užduotis, ugdyti kūrybingumą, 

interakciją, refleksiją ir bendradarbiavimą. Tarp svarbių veiksnių, kurie turėjo poveikį studentų 

pasitenkinimui elektroninėje aplinkoje, buvo: dėstytojo ir studentų bendravimas, 

studentų bendravimas. Tyrimas atskleidė, kad inovatyvių studijų metodų taikymas kėlė 

studentų pasitenkinimo lygį (Fraser, 1993: cituota iš Finlay ir kt., 2004). Viena svarbiausių 

elektroninės aplinkos charakteristikų buvo interaktyvumas tarp dėstytojo ir studentų bei 

tarp studentų. Kuriama autonomiška studijavimo aplinka skatino studentų dalyvavimą ir 

kėlė pasitenkinimą. W. Finlay ir kt. nustatė, kad technologijų taikymas keitė mokymosi 

stilių ir sukūrė laisvą bei demokratišką studijų aplinkos kultūrą. 

Lietuvoje teoriniai studijavimo pagrindai dar tik kuriami ir teorinė edukologijos 

bazė skaičiuoja tik kelis dešimtmečius, todėl Lietuvos tyrėjai ir praktikai remiasi Vakarų 

šalių teoriniais pamatais ir jų praktika. Kaip teigia B. Bitinas (2006, p. 7), „edukologijos 

mokslininkai nėra patenkinti susiklosčiusia ugdymo tyrimų praktika, jų teoriniu 

ir metodologiniu lygiu“. Šią situaciją lėmė mūsų šalies geopolitinių, istorinių 

įvykių raida. Mokslinis diskursas konstruktyvizmo, kaip mokymosi teorijos ir praktikos, 

klausimais Lietuvoje susilaukia vis didesnio mokslininkų dėmesio. Konstruktyvistinės 

mokymosi strategijos, mokymosi bendradarbiaujant veiklos ir patirtys, dirbant 

komandoje, tirtos M. Teresevičienės ir G. Gedvilienės (2003) 1994–1995 m. vykdytuose 

tyrimuose, kurie atskleidė, kad toks studijavimas kreipė besimokančiuosius į 

intensyvesnį mokymąsi, pakeitė jų socialinius įgūdžius, skatindamas labiau sąveikauti, 

klausytis ir suprasti kitus. Mokymasis yra socialinis reiškinys, kur žinios kuriamos 

dalijantis, bendradarbiaujant, sąveikaujant. Diskusijose apie studijų kokybę, studijavimo 

aplinka ir kontekstas yra aptariami kaip studijų kokybės garantija. Studijų (mokymosi) 

aplinka yra kompleksinė sąvoka, apimanti mokymosi vyksmą, programos 

tikslus, išteklius, dėstytojo asmenybę, taikomas studijavimo strategijas, metodus, 

technologijas, priemones, grupės dalyvių tarpusavio sąveiką. 

3. Informacinio raštingumo ir socialinių gebėjimų sąsajos 

Informacinio raštingumo terminas ir jo sampratos interpretavimas yra mokslinių diskusijų 

objektas. Jis tapatinamas su tokiomis sąvokomis kaip kompiuterinis raštingumas (arba 

IT raštingumas, informacinių technologijų, elektroninis, ar elektroninis informacinis raštingumas) 

žiniasklaidos raštingumas (dar vadinamas medija raštingumu), tinklinis raštingumas 

(internetinis) skaitmeninis raštingumas (skaitmeninis-informacinis raštingumas) 

arba informatiškumas (angl. informacy) (Bawden ir Robinson, 2002; Behrens, 1994; Eisenberg 

ir kt., 2004). Informacinis raštingumas apibūdina kur kas bendresnius asmens gebėjimus 

– tai nepriklausomas, savivada paremtas studijavimas, gebėjimas naudotis informacijos 

šaltinių ir formų įvairove, pagrįstas giliomis informacijos pasaulio žiniomis, jis 

internalizuoja vertybes, skatinančias etišką ir teisėtą informacijos vartojimą. C. S. Doyle 

pateikia išsamų informacijos srityje raštingo asmens apibrėžimą: 

„Suvokia, kad tiksli ir išbaigta informacija yra intelektualaus sprendimo priėmimo 

pagrindas. 

Suvokia informacijos poreikį. 

Formuluoja informacijos poreikiais pagrįstus klausimus. 

152


 

 

 

 

 

 

 

Nustato potencialius informacijos šaltinius. 

Išsiugdo sėkmingos paieškos strategiją. 

Taikydamas kompiuterines technologijas suranda reikalingus informacijos šaltinius. 

Sugeba vertinti informaciją. 

Sugeba apdoroti informaciją praktiniam vartojimui. 

Integruoja naują informaciją į jau egzistuojančias žinias. 

Pasinaudoja informacija kritiškai mąstydamas ir spręsdamas problemas“ (Doyle, 

1992, p. 8). 

Šis apibrėžimas detalizuoja ir išryškina intelektinius gebėjimus, tokius kaip aukščiau 

minėti „sugeba vertinti informaciją“, konstruktyvistinį požiūrį į žinių formavimą, „integruoja 

naują informaciją į jau egzistuojančias žinias“. Raštingas informacijos srityje yra tas 

asmuo, kuris efektyviai demonstruoja visus aukščiau išvardytus gebėjimus ir įgūdžius. 

Tokie autoriai kaip R. Audunson ir R. Nordlie (2003), S. Virkus (2003) ir kt. akcentuoja 

socialinius informacinio raštingumo aspektus: 

keitimąsi informacija; 

komunikaciją; 

darbą grupėse; 

socialinius gebėjimus kaip sudėtinę informacinio raštingumo komponentę. 

Komunikacinė kompetencija išskiriama kaip viena iš trijų (techniniai mokėjimai, 

komunikacinė kompetencija, intelektiniai gebėjimai) pagrindinių informacinio raštingumo 

kategorijų (Audunson ir Nordlie, 2003). S. Virkus (2003) informacines kompetencijas 

rekomenduoja nagrinėti, atsižvelgiant į kontekstą ir turinį. Šios kompetencijos 

apibūdina konstruktyvius besimokančiuosius, o informacinio raštingumo sąvoka vartotina 

kaip terminas, apimantis informacines kompetencijas, kurios savo ruožtu apima 

gebėjimus, mokėjimus, požiūrius ir vertybes. Šių kompetencijų poreikis yra neabejotinas 

nuolat kintančioje darbo aplinkoje, todėl jų ugdymas universitetinių studijų metu 

akcentuotinas kaip sėkmingos karjeros garantija. 

4. Socialinių gebėjimų svarba plėtojant informacinį raštingumą 

Dėl sparčios technologijų plėtros ir atsirandant įvairiems informacijos šaltiniams bei formoms 

informacinio raštingumo aktualumas diskutuotinas kaip studentų įgalinimo veiksnys, 

darantis poveikį jų studijų kokybei, keičiantis universitetinių studijų kultūrai ir neretai didele 

dalimi lemiantis šios kultūros kūrimą. Australijos ir Naujosios Zelandijos (ANZIL) aukštojo 

mokslo informacinio raštingumo modelis sukurtas konstruktyvistinės nuostatos ir keturių 

principų pagrindu, teigiančių, kad informacijos srityje raštingi asmenys: 

įsitraukia į nepriklausomą mokymąsi, kurdami naują prasmę, supratimą ir žinias; 

 

 

išmintingai naudodami informaciją, išgyvena asmeninio pasitenkinimo jausmą; 

siekdami atitikti asmeninius ir profesijos klausimus individualiai bei kolektyviai 

ieško ir naudoja medžiagą priimdami sprendimus bei spręsdami problemas; 

153


 

įsipareigodami mokytis visą gyvenimą ir dalyvauti bendruomenėje prisiima 

atsakomybę (ANZIL modelis, 2004). 

Socialiniai gebėjimai, tokie kaip bendradarbiavimas, komunikacija, yra integrali informacinio 

raštingumo komponentė. Todėl informacinio raštingumo ugdymas neatsiejamas 

nuo socialinių gebėjimų ugdymo. 

Informacijos paieška ir aptikimas apibrėžiami kaip komunikacinis aktas, vykstantis 

socialiniame kontekste, kuriame vyksta informacijos perdavimas ir jos virsmas asmeninėmis 

žiniomis (Nahl, 2001). Informacijos vartotojas dalyvauja komunikaciniame 

veiksme turėdamas tam tikrą ketinimą. Galimybė bendrauti besimokantiesiems tarpusavyje 

bei su dėstytojais, pateikiant platų medžiagos spektrą sukuria prielaidas giluminiam 

mokymuisi (Laurillard, 1993). Taigi socialiniai gebėjimai įgyja vertybinį statusą ir nagrinėtini 

edukaciniame kontekste. Tai ypač aktualu žvelgiant į mokymosi ir universitetinių 

studijų kaitą, siekiant studijas labiau susieti su pasirinktos profesijos realijomis, bandant 

atrasti veiksmingus mokymo ir mokymosi būdus. Mokymo ir mokymosi veiksmingumo 

požiūriu informacijos vartotojo elgesys ir turimos vertybinės nuostatos reikalauja 

gilios ir nuoseklios analizės, kuri gali padėti tobulinti studijų procesą. 

Naujausios technologijos ir jų nulemtos galimybės besimokantiesiems bendrauti 

tarpusavyje bei su dėstytojais ir pateikti platų medžiagos spektrą sukuria giluminio 

mokymosi prielaidas. Lyginant su tradiciniais studijų metodais, technologijos padeda 

besimokančiajam greičiau suprasti studijuojamus dalykus ir geriau suvokti patį žinojimo 

bei supratimo procesą, suprasti profesinius iššūkius. Technologijų integravimo 

perspektyva yra svarbus studijas lemiantis veiksnys kultūriniu, socialiniu ir vertybiniu 

požiūriais. IKT taikymas mokymosi aplinkoje skatina permąstyti daugelį edukacinių 

problemų. A. M. Loveless (2005) pabrėžia palankių IKT taikymo studijų procese 

bruožų visumą: bendradarbiavimą, studentų autonomiškumą, kūrybingumą, kritiškumą, 

išraiškingumą. Ch. Jones (2004) teigia, kad šiuolaikinė diskusija perkeliama nuo 

interakcijos naudojant kompiuterius netiesiogiai kuriamos prielaidos sąveikai su informacija, 

kuri pasiekiama per įvairiausius tinklus. Šis autorius analizuoja įtinklintos 

visuomenės problemas ir įtinklinto mokymosi kontekstą. Tyrėjų dėmesio centre nebėra 

kompiuterio; vietoj jo atsiranda tinklai ir juose esantys ištekliai, kurie tampa prieinami 

pasitelkiant kompiuterį (Jones, 2004, p. 89). Nustatyta, kad technologijų taikymas 

studijų procese yra prasmingas tik tada, kai yra socialiai sukonstruotas, skatinantis 

refleksyvų dialogą besimokančios bendruomenės viduje. 

Informacinis raštingumas tampa aktualiu studijų proceso aspektu. Informacinis raštingumas 

ir informacinių gebėjimų lavinimas yra viena svarbiausių strategijų, rengiant 

studentus būsimai profesijai ir mokymuisi visą gyvenimą. Piliečių tapsmas besimokančiaisiais 

visą gyvenimą pabrėžiamas kaip viena iš būtinų prielaidų šalies ekonominei 

nepriklausomybei ir gyvenimo kokybei. 

5. Socialinių ir informacinio raštingumo gebėjimų sąsajos 

Daugeliu atvejų tyrimo rezultatai parodė esamą didesnį studentų polinkį į komunikabilumą 

ir norą dalytis žiniomis. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad studentų informaci- 

154


nio raštingumo gebėjimai yra gana silpni (1 pav.), nemažai jų (22%) nesugeba apdoroti 

pedagogiškai neparengtos studijavimo medžiagos (aptiktos internete), kritiškai vertinti 

informacijos – 18,2 % ir 10 % – pateikti išvadas. 50 % apklaustųjų ne visada pastebi 

savo darbo trūkumus, taigi jiems trūksta kritinio vertinimo gebėjimų, būtinų studijuojant 

universitete. 

Apdoroti gautą inform aciją ir pateikti 

išvadas 

Reziumuoti tekstą 

Atrinkti inform aciją iš įvairių šaltinių 

Analizuoti pedagogiškai neapdorotą 

medžiagą 

Neakivaizdinės 

Dieninės 

Kritiškai vertinti gautą inform aciją 

0,00 10,00 20,00 30,00 40,00 

1 pav. Informacinio raštingumo gebėjimai studijų procese (proc.) 

Atsižvelgiant į pokyčius, vykstančius švietimo ir ugdymo sistemose, naujovėms 

taikyti aukštojo mokslo institucijose derėtų skatinti ugdytis informacinio raštingumo 

gebėjimus visų formų studijose, nes jie leidžia veiksmingai ugdyti socialinius gebėjimus. 

Nustatant studentų požiūrį į socialinius gebėjimus (komunikaciją ir bendradarbiavimą) 

ugdant informacinį raštingumą, gauti rezultatai parodė, kad socialinius gebėjimus 

besimokantieji atskleidžia ir gali parodyti tada, kai yra skatinami ir to mokomi. 

Šis tyrimas pagrindė teigiamą studentų požiūrį į IKT taikymą studijų procese. Tačiau 

pastebėti gerokai silpnesni neakivaizdinių studijų formos studentų IKT gebėjimai, 

kuriuos lėmė skirtinga mokyklinė patirtis: 60,0 proc. neakivaizdininkų pripažino neturintys 

IKT gebėjimų ir IKT taikymo patirties, 34,3 proc. jų turi menkus gebėjimus. 

Gautas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant atsakymus pagal studijų pobūdį 

(Chi² = ,0001). 

Abiejų studijų formų studentai teigiamai vertino socialinius gebėjimus, suprasdami 

jų svarbą taikant informacines technologijas studijavimo reikmėms. 73,3 proc. dieninių 

studijų (toliau D – dieninės) ir 82,8 proc. neakivaizdinių studijų studentų nuomone, 

šie gebėjimai tobulina mokymąsi. 70,0 proc. dieninių ir 75,9 proc. neakivaizdinių 

(toliau N – neakivaizdinės) studijų formos studentų mano, kad socialiniai gebėjimai, 

kaip bendradarbiavimas, jiems padeda studijuoti, ir tik mažuma jų (13,3 proc. dieninių, 

6,9 proc. neakivaizdinių) mano, kad bendradarbiavimas taikant informacines 

technologijas, jiems trukdo studijuoti (2 pav.). 

155


Bendradarbiavim as trukdo m okytis 

Galimybė realizuoti save 

Skatinam a m ąstyti refleksyviai 

Reaguojam a į besim okanč iųjų nuom onę 

Mokom asi išklausyti kitus 


Dieninės 

D alinam as i infom ac ija 

Bendradarbiavim as padeda m okytis 

Komunikacija plėtoja m okym ąsi 

0,00 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00 

2 pav. IKT ir socialinių gebėjimų sąsajos (proc.) 

Tokios studijavimo veiklos kaip informacijos paieška ir apdorojimas dirbant grupėje, 

projektų rengimas, rezultatų pristatymas, pasirengimas diskusijai ir dalyvavimas joje, be 

abejonės, yra komunikacinis veiksmas, reikalaujantis tiek informacinio raštingumo, tiek 

socialinių gebėjimų aktyvaus naudojimo. Pastebėta, kad studentai nėra pasirengę daugeliui 

studijų metu atliekamų veiklų ir nesugeba jų savarankiškai atlikti. Tokie informacinio raštingumo 

gebėjimai kaip užduoties ir reikalavimų suvokimas ir jų apibrėžtis daugeliui kelia 

sunkumų. Tik trečdalis visų apklaustųjų su šia užduotimi susidoroja savarankiškai 

(32,1 proc.); 17,3 proc. apklaustųjų reikia bendramokslių pagalbos (3 pav.). 

60 

50 

40 

30 

20 

Dieninės 


10 

0 

sugebu lengvai tai padaryti 

nevisada suprantu ko iš 

manęs norima 

kartu su kitais 

bendramoksliais 

su dėstytojo pagalba 

156 

3 pav. Užduoties suvokimo gebėjimai 

Tokiai užduočiai kaip geriausio informacijos šaltinio, kuris būtinas užduočiai atlikti, 

nustatymas beveik trečdaliui apklaustųjų reikia pagalbos, iš jų: iš bendramokslių 

(22,6 proc.), pusė studentų (50,0 proc.) sugeba užduotį atlikti savarankiškai, 17,5 proc. 

studentų apskritai nemoka nustatyti reikalingo informacijos šaltinio. Analizė pagal studijų 

formą atskleidė geresnį dieninių studijų studentų pasirengimą (D – 56,5 proc., N – 

43,1 proc.). Tačiau nemažam abiejų studijų formų respondentų skaičiui reikia bendramokslių 

paramos: dieninių studijų studentams – 21,1 proc., neakivaizdinio skyriaus – beveik 

ketvirtadaliui (24,2 proc.). Gautas statistiškai reikšmingas atsakymų skirtumas, lygi-


nant atsakymus pagal studijų formą (Chi² = 0,0001) (4 pav.). Tyrimo rezultatai rodo, kad 

bendradarbiavimas yra svarbus sėkmingo studijų proceso veiksnys. 

60 

50 

40 

30 

20 

Dieninės 


10 

0 

galiu tai padaryti 

savaranki6kai 

galiu tai padaryti su 

dėstytojo pagalba 

galiu tai padaryti drauge su 

bendramoksliais 

nemoku 

4 pav. Gebėjimas nustatyti informacijos šaltinio prioritetą užduočiai atlikti 

Kadangi grupinis / komandinis darbas ir bendradarbiavimo gebėjimai yra neatsiejami 

nuo informacijos paieškos, apdorojimo, naudojimo ir sklaidos procesų, vertinti studentų 

požiūris į bendradarbiavimą studijų procese bei gebėjimai dirbti grupėje ir bendradarbiaujant. 

Šis klausimas neatskleidė reikšmingo atsakymų skirtumo. Dauguma respondentų 

supranta mokymosi grupėje svarbą (84,4 proc.) ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas 

padeda studijuoti. Šiek tiek daugiau nei 8,8 proc. apklaustų studentų neturi bendradarbiavimo 

patirties, 7,6 proc. respondentų nuomone, darbas grupėje trukdo studijuoti. 

Lyginant pagal studijų pobūdį gauti rezultatai panašūs: manančiųjų, kad bendradarbiavimas 

padeda studijuoti – D – 84,9 proc., N – 84,7 proc.; neturi patirties – D – 6,9 proc., 

N – 9,1 proc.; darbas grupėje truko studijuoti – D – 8,9 proc., N – 6,2 proc. 

Tyrimas atskleidė, kad tokie informacinio raštingumo gebėjimai kaip svarbiausios 

informacijos nustatymas šaltinyje, informacijos galiojimas ir patikimumas, sukauptos 

medžiagos apdorojimas ir parengimas nėra gerai išugdyti ir studentams dažnai reikia 

dėstytojo ar bendramokslių paramos: 

norint nustatyti svarbiausią informaciją šaltinyje: daugiau nei pusei visų apklaustųjų 

ne visada pavyksta šaltinyje nustatyti svarbiausią informaciją (D – 

55,4 proc., N – 58,4 proc.). Lyginant pagal studijų pobūdį akivaizdu, kad mažiau 

neakivaizdininkų (N – 38,3 proc., D – 41,8 proc.) turi gebėjimų, kurie 

jiems yra būtini, nes jų studijų pobūdis reikalauja daugiau savarankiškumo; 

nustatyti, kuri informacija yra patikima ir galiojanti: pusė respondentų patiria 

problemų: 20,9 proc. apklausoje dalyvavusių studentų reikia dėstytojo pagalbos, 

28,7 proc. respondentų nežino, kaip galima patikrinti, ar informacija patikima, 

5,0 proc. visų apklaustųjų pripažįsta nemokantys nustatyti. Pagal studijų 

formą statistiškai reikšmingo rezultato negauta, tačiau pastebėta, kad daugiau 

neakivaizdinio skyriaus studentų (D – 28,9 proc., N – 28,5 proc.) nežino, kaip 

patikrinti informacijos patikimumą ir galiojimą. Nesugeba to atlikti toks pats 

abiejų studijų formų respondentų skaičius (5,0 proc.); 

157


 

informacijos apdorojimas ir parengimas užduočiai atlikti: nemaža dalis 

(28,3 proc.) pripažįsta, kad turi sunkumų, 11,1 proc. negali savarankiškai su šia 

užduotimi susidoroti. Gauti duomenys indikuoja, kad beveik 40 proc. respondentų 

neturi pakankamų įgūdžių informacijai apdoroti, todėl nesugeba tinkamai šio darbo 

atlikti. Pastebėtas statistiškai reikšmingas rezultatas tarp tų, kurie turi, ir tų, kurie 

neturi šių gebėjimų (Chi² = 0,011). Beveik trečdalis neakivaizdininkų pažymi, 

kad turi sunkumų (D – 26,3 proc., N – 30,4 proc.). Daugiau neakivaizdininkų nei 

dienininkų negali savarankiškai šio darbo atlikti (N – 13,0 proc., D – 9,4 proc.). 

Respondentų atsakymai pagal studijų pobūdį pateikiami 5 paveiksle. 

70 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

galiu tai gerai atlikti, nes turiu 

patirties 

man tai sunkiai sekasi 

negaliu to padaryti 

savarankiškai, nes neturiu 

patirties 

Dieninės 


5 pav. Gebėjimai sukauptą informaciją apdoroti ir parengti užduočiai atlikti 

Šių gebėjimų reikšmė neabejotina profesinėje srityje, dirbant savarankiškai, priimant 

sprendimus, sprendžiant su darbu susijusias problemas. 

Kadangi grupinis / komandinis darbas ir bendradarbiavimo gebėjimai neatsiejami 

nuo informacijos paieškos, apdorojimo, naudojimo ir sklaidos procesų, vertintas studentų 

požiūris į bendradarbiavimą studijų procese bei gebėjimai dirbti grupėje ir bendradarbiaujant. 

Šis klausimas neatskleidė reikšmingo atsakymų skirtumo. Dauguma 

respondentų supranta mokymosi grupėje svarbą (84,4 proc.) ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas 

padeda studijuoti. Šiek tiek daugiau nei 8,8 proc. apklaustų studentų neturi 

bendradarbiavimo patirties, 7,6 proc. respondentų nuomone, darbas grupėje trukdo 

studijuoti. Lyginamoji duomenų analizė pagal studijų pobūdį taip pat neatskleidė dieninių 

ir neakivaizdinių studijų studentų požiūrių skirtumų: 76,5 proc. dieninių ir 

77,6 proc. neakivaizdinių studijų studentų supranta bendradarbiavimo svarbą studijuojant; 

panašus abiejų studijų formų studentų skaičius (D – 18,3 proc.; N – 18,3 proc.) 

mano, kad šių gebėjimų reikia grupinei užduočiai atlikti, panašus abiejų studijų formų 

respondentų skaičius (D – 5,3 proc.; N – 4,1 proc.) mano, kad bendradarbiavimo gebėjimai 

studijuojant nebūtini. 

Tyrimo rezultatai leidžia pagrįstai teigti, kad tokie socialiniai gebėjimai kaip dalijimasis 

žiniomis ir veiksminga komunikacija ugdo studentų informacinį raštingumą ir 

padeda jiems veiksmingiau studijuoti. 

158


Išvados 

1. Šiuolaikinių studijų universitete esmei pagrįsti svarbiausia laikytina konstruktyvizmo 

teorija, kuria grindžiamas socialinis mokymosi ir studijų pobūdis. Akcentuojama asmeninių 

pastangų reikšmė studijuojant, jį suprantant kaip informacijos apdorojimo, žinių 

konstravimo ir prasmės kūrimo procesą, kurio pagrindinis veikėjas yra pats studentas. 

Mokymosi sampratą praplečia ir gausūs pastarųjų dešimtmečių neurologiniai tyrinėjimai, 

įrodantys, kad mokantis nelieka nuošalyje ir mūsų kūnas, emocijos bei nuostatos. 

2. Tyrimų rezultatai parodė, kad socialiniai gebėjimai, tokie kaip bendradarbiavimas, 

komunikacija, yra integrali informacinio raštingumo komponentė. Tyrimų rezultatai 

atskleidė socialinių gebėjimų ir informacinio raštingumo sąsajas, skatintinas universitetinių 

studijų procese: 

Informacijos paieška ir jos aptikimas apibrėžti kaip komunikacinis vyksmas, 

besitęsiantis socialiniame kontekste, kuriame vyksta informacijos perdavimas 

ir jos virsmas asmeninėmis žiniomis. Informacijos vartotojo, dalyvaujančio 

komunikaciniame veiksme, socialiniai gebėjimai įgyja vertybinį pagrindą. Tyrimu 

nustatytas studentų teigiamas požiūris į grupinį / komandinį darbą 

(84,4 proc.) ir bendradarbiavimo gebėjimus, kurie svarbūs ugdant informacinį 

raštingumą (informacijos paieškos, apdorojimo, naudojimo ir sklaidos srityje) 

ir padeda studijuoti (D – 84,92 proc.; N – 84,7 proc.). 

Tyrimo metu gauti rezultatai rodo, kad ketvirtadaliui apklaustų studentų reikia 

bendramokslių pagalbos (22,6 proc.), siekiant nustatyti informacijos šaltinio, 

būtino užduočiai atlikti, svarbą; gautas statistiškai reikšmingas rezultatas lyginant 

atsakymus pagal studijų formą (Chi² = ,0001) atskleidė silpnesnius neakivaizdininkų 

gebėjimus. Šis gebėjimas labai aktualus, kai studijos grindžiamos 

realaus verslo, socialinio, politinio gyvenimo pavyzdžiais, siekiant priartinti 

studijas prie profesinės veiklos realijų. Naujausios technologijos ir su jomis 

atsiradusios galimybės bendrauti virtualiai ir pateikti medžiagą įvairiausiomis 

formomis sukuria prielaidas visapusiškoms studijoms. 

Informacinio raštingumo ugdymas neatsiejamas nuo socialinių gebėjimų ugdymo. 

Beveik pusei apklaustųjų (49,6 proc.) reikia pagalbos arba jie nemoka nustatyti informacijos 

patikimumo ir galiojimo; šio gebėjimo svarba taip pat siejama su technologijų 

ir informacijos sklaida. Šio tyrimo metu pastebėti gerokai silpnesni neakivaizdinių 

studijų formos studentų savarankiško mokymosi, IKT gebėjimai, kuriuos lėmė skirtinga 

mokyklinė patirtis: 60,0 proc. neakivaizdininkų pripažino neturintys IKT gebėjimų 

ir IKT taikymo patirties, 34,3 proc. turi menkus gebėjimus (Chi² = ,0001). 

Socialiniai gebėjimai yra ypač svarbūs, rengiant pilietį profesijai ir į ateitį nukreiptos, 

atviros ir demokratinės visuomenės formavimui. Sparčiai tobulėjant 

technologijoms, atsirandant įvairiems informacijos šaltiniams ir formoms, dėl 

informacinio raštingumo aktualumo, kaip studentų įgalinimo veiksnio, kuris 

daro poveikį jų studijų kokybei, keičia universitetinių studijų kultūrą ir neretai 

lemia šios kultūros formavimą, reikėtų diskutuoti. 



159


Literatūra 

Applefield, J. M., Huber, R., Moallem, M. (2000). Constructivism in theory and practice: Toward a better understanding. 

The High School Journal 84(2): 35–53. 

Audunson, R., Nordlie, R. (2003). Information literacy: the case or non-case of Norway? Library Review 52(7). 

Australian and New Zealand Information Literacy Framework: principles, standards and practice. (2004). 2-nd edition. 

Ed. Alan Bundy. Adelaide: Australian and New Zealand Institute for Information Literacy. 

Bawden, D., Robinson, L. (2002). Promoting literacy in a digital age: approaches to training for information literacy, 

vol. 15, no. 4. London City University: Learned Publishing. 

Behrens, S. (1994). A conceptual analysis and historical overview of information literacy. College and Research Libraries 

55: 309–322. 

Bendrojo išsilavinimo standartai. (2003). Vilnius: Švietimo plėtotės centras. Prieiga internetu: 

http://www.pedagogika.lt./standart/programos.pdf. 

Bitinas, B. (2006). Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. Vilnius: Kronta. 

Bruner, J. (1974). Toward a Theory of Instruction. Cambridge, Mass: Haarvard University Press. 

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

Dougiamas, M. (1998). A Journey into Constructivism. Prieiga internetu: http://dougiamas.com/ 

http://dougiamas.com/writing/ [žiūrėta 2010 12 08]. 

Dougiamas, M., Taylor, P. C. (2003). Moodle: Using Learning Communities to Create an Open Source Course Management 

System Refereed paper, presented at EDMEDIA 2003. Australia: Curtin University of Technology. 

Eisenberg, M. B., Lowe, C. A., Spitzer, K. L. (2004). Information Literacy: Essential Skills for the Information Age. 

Second ed. USA: Libraries Unlimited. 

Doyle, C. S. (1992). Final Report to National Forum on Information Literacy. New York: ERIC Clearinghouse on 

Information Resources. 

Finlay, W., Desmet, Ch., Evans, L. (2004). Is it Technology or the teacher? A Comparison of Online and Traditional 

English Composition Classes. Educational Computing Research 31(2): 163–180. 

Jones, Ch. (2004). Networks and learning: communities, practices and the metaphor of networks. Research in Learning 

Technology, vol. 12, no.1, March. 

Laurillard, D. (1993). Rethinking University Teaching – a framework for the effective use of educational technology. 

London: Routledge. 

Laužackas, R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU. 

Laužackas, R., Teresevičienė, M., Stasiūnaitienė, E. (2005). Kompetencijų vertinimas neformaliajame ir savaiminiame 

mokymesi. Monografija. Kaunas: VDU. 

Levin, K. (1999). Lauko teorija ir mokymasis. Kn.: M. Garbačiauskienė (sud.). Psichologai apie žmogaus raidą. Vilnius: 

Aušra. 

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai. (2002). Vilnius: 

Švietimo plėtotės centras. 

Loveless, A. M. (2002). Literature Review in Creativity, New Technologies and Learning. Report 4, p. 38. Prieiga 

internetu: http://www.nestafuturelab.org/research/reviews/cr09.htm [žiūrėta 2010 04 16]. 

Nahl, D. (2001). A Conceptual Framework for Explaining Information Behaviour. Journal Studies in Media and Information 

literacy Education, vol. 1, issue 2. Prieiga internetu: http://www.utpjournals.com/jour.ihtm/?1p=simile/issue2nahl/fulltext.html 

[žiūrėta 2010 03 21]. 

Piaget J. (1999). Intelekto prigimtis. Kn.: M. Garbačiauskienė (sud.). Psichologai apie žmogaus raidą. Kaunas: Šviesa. 

Teresevičienė, M., Gedvilienė G. (2003). Mokymasis grupėse ir asmenybės kaita. Monografija. Kaunas: VDU. 

Vygotsky, L. S. (1978). Mind in Society: The Development of Higher Psychological Processes. Cambridge, Massachusetts: 

Harvard University Press. 

Virkus, S. (2003). Information literacy in Europe: a literature review. Information Research, vol. 8, no. 4, July. 

160


INTERACTION BETWEEN INFORMATION LITERACY 

AND SOCIAL SKILLS IN UNIVERSITY EDUCATION 


Summary 

Globalization and modernization processes have given birth to a diverse and networked 

world where people need to master permanently changing technologies and 

process a large amount of available information. In this context competencies that students 

need to achieve their individual aims are increasingly complex, requiring more 

knowledge and skills compared to the mastery of narrowly defined skills. These competencies 

should be given much greater attention seeking to build a democratic system 

of governance with participation of active, critical and independent citizens. 

Social constructivism is the fundamental basis of social interaction through cooperation, 

which contrasts with the individual activity notion in cognitive constructivism. 

Social constructivism emphasizes the importance of the social exchanges of cognitive 

growth as well as cultural and historical context on learning. Constructivist learning 

environment is particularly conducive to the use of technologies (ICT) for learning 

purposes in university education. One of the most important characteristics of electronic 

learning environment is interactivity between teacher and students. Information 

literacy describes general personal capacity of self-directed study such as the ability to 

use diverse information resources in different formats, share information and knowledge 

in a lawful an ethical manner. Thus, communication and collaboration are the 

integral part of information literacy development. 

The aim of the research conducted in 2006 was to reveal the opportunities for interaction 

between social skills and information literacy grounding on students’ attitude 

to their acquisition in university studies. The paper presents the research findings obtained 

through students’ opinion survey. The research sample was composed of 286 

first and second year students of Vytautas Magnus University: 51.6 % full-time and 

48.4 % of part-time mode students. The survey results were obtained using mathematical 

statistics methods: descriptive statistics, frequency and percentage calculations. 

The results were regarded as statistically significant if the error probability of significance 

was α


indicate that a particular part of the respondents do not possess the skills of collaborative 

learning or working in groups and a considerable part of the surveyed sample stated 

that working in groups hindered their learning. Nearly one fourth of the respondents 

(22.6 %) needed their peers help to identify the importance of information resources 

necessary for the successful completion of the assignment. The study findings 

indicate that part-time students possess weaker skills (Chi² = ,0001). The above mentioned 

skills are highly important when learning situations are based on real business, 

social and political life examples seeking to link studies with professional realities. 

New technologies and the resulting opportunities for students to communicate virtually 

and provide materials in various forms create the preconditions for comprehensive 

studies. Therefore, these factors should be taken into consideration prior to designing 

learning process with the view of study efficiency at university and successful career 

opportunities. Development of social skills should be integrated into individual assignments 

and classroom work content; they should also be developed as an effective 

means of students’ better performance, learning outcomes and their professional development. 

The obtained results proved students’ information literacy skills to be rather 

poor, although the respondents’ attitude to ICT use for learning purposes was positive. 

Nearly half of the surveyed respondents (49.6 %) are not able to work with pedagogically 

unprocessed material (Internet-based), critically evaluate information, define its 

authenticity or reliability and present conclusions. Half of the sample does not always 

see the drawbacks of their work; this finding implies underdevelopment of critical 

evaluation skills. The comparative analysis between the full-time and part-time study 

mode students showed considerably weaker part-time students’ skills of autonomous 

learning and ICT application which were conditioned by their different secondary 

school learning experience. Thus, 60.0 % of the surveyed part-time students are not 

experienced in ICT use, whereas 34.3 % possess poor skills (Chi² = ,0001). 

Opportunities for communication between students and teachers, exchange of information 

and a wide range of learning material offered by the newest technologies 

build preconditions for lifelong and life wide learning. Students as information users, 

participate in social acts during which social skills acquire the value aspect. Information 

literacy is discussed as the empowering factor which influences the quality of studies, 

changes the culture of university education, in certain cases leading to its formation. 

The conducted research proved the relevance of information literacy and close 

relation between social skills, information literacy and use of technologies. 

162


IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOS KOKYBĖS VADYBOS 

SISTEMAI BŪDINGŲ POŽYMIŲ DINAMIKA, ĮVAIRIAPUSIŠKUMAS 

IR JOS VERTINIMAS: PASLAUGŲ TEIKĖJŲ 

(VADOVŲ, PEDAGOGŲ) POŽIŪRIU 

Dalia Martišauskienė 

Šiaulių universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje teoriškai aptariama kokybė, jos samprata, nustatomi kokybės vadybos sistemai būdingi požymiai, 

principai ir jų dinamika. Aptariama problema, susijusi su ikimokyklinio ugdymo įstaigų kokybės vadybos sistema, 

akcentuojama, kad sunku apibrėžti kokybės vadybos požymius, nustatyti jos gerinimo ir vertinimo galimybes. 

Pagrindinai empirinio tyrimo informacijos šaltiniai – Vakarų Lietuvos (Klaipėdos, Telšių, Tauragės) 

regionų ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai ir pedagogai. Visa tyrimo imtis – 470 respondentų: 130 ikimokyklinio 

ugdymo įstaigų vadovų ir 340 ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų. Empirinio tyrimo rezultatai 

atskleidė, kad kokybės, jos sampratos ir kokybės vadybos sistemai būdingų požymių apibrėžtis sudėtinga. Galima 

teigti, kad tiek vadovai, tiek pedagogai suvokia, jog pagrindinis teikiamų paslaugų kokybės vadybos požymis 

yra vaiko ugdymo kokybė ir vartotojų (vaikų, tėvų) poreikių tenkinimas. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kokybės vadyba, kokybės vadybos sistema, kokybės vadybos sistemos požymiai, 

kokybės vadybos sistemos principai, paslaugų vartotojai, paslaugų teikėjai. 

Abstract 

The article introduces theoretical knowledge of Quality and its conception identifying typical features, 

principles and their dynamics in Quality management. Discussing the problem related to Preschool education 

institutions system, this article emphasizes that it is difficult to define the features of Quality management, 

identify the possibilities of development and evaluation in Quality management. Basic information 

sources of empirical research were the heads and pedagogues of Preschool education institutions in 

the regions of Western Lithuania (Klaipėda, Telšiai, Tauragė). This research includes 470 respondents: 

130 heads of Preschool education institutions and 340 pedagogues of Preschool education institutions. 

The results of the empirical research reveals a complexity of defining Quality, its conception and the 

typical features of Quality management system. There is a possibility to confirm that both the heads and 

pedagogues realise that basic feature of supplying education service in Quality management is quality of 

Early childhood education and supplying demands of clients (children, parents). 

KEY WORDS: Quality management, Quality management system, Features of Quality management 

system, Principles of Quality management system, Service clients, Service suppliers. 

Įvadas 

Apibrėžti kokybę ir jos sampratą sudėtinga, todėl įvairūs autoriai (Tuchman, 1980; 

Pirsing, 1984; Garvin, 1988; Deming, 1994; Barczyk, 1999; Goetsch, Davis, 2000; 

Dikavičius, Stoškus, 2003; Ruževičius, 2005; Pociūtė ir kt., 2005) bando tam tikru 

būdu sugrupuoti skirtingas kokybės sąvokas, jas priskirti tam tikroms grupėms ar kategorijoms, 

kad kokybės samprata būtų aiškesnė. Kokybė yra ne statiška, o dinamiška 

sąvoka, kurios traktavimas laikui bėgant kinta ir priklauso nuo sprendžiamo uždavinio 

specifikos ir kokybės objekto tipo (Ruževičius, 2005). E. Sallis (1996) atkreipia dėmesį, 

kad ir toje pačioje organizacijoje kokybė gali būti traktuojama įvairiai, nes jos apibrėžtis 

priklauso nuo to, kas ją apibrėžia ir kokiu tikslu (Valiuškevičiūtė, Bukantaitė ir 

kt., 2008). 

163


Organizacijai orientuojantis į kokybės vadybą, kokybės apibrėžtis tampa ypač aktuali, 

nes nuo jos priklauso, kaip kokybės vadyba bus diegiama organizacijoje, kokia bus 

kuriama organizacijos kultūra, kaip tai veiks darbuotojus ir pan. W. E. Deming (1994) 

tai įvardija kaip organizacijos nuolatinio kokybės gerinimo strategijos pasirinkimą, t. y. 

pasirengimą be paliovos tobulinti kokybę, kuri reiškia daugiau negu sukurti geresnį nei 

vidutinį produktą už prieinamą kainą, nes kokybė – tai nuolat gerėjantys produktai ir 

paslaugos už konkurencinę kainą. Kokybės gerinimas, kaip apibūdinama ISO 9000, yra 

kokybės vadybos dalis, sutelkta didinti organizacijos gebėjimą įvykdyti nustatytus reikalavimus, 

nuolat ieškoti naujų galimybių, besiremiančių žmogiškųjų išteklių vystymu ir 

plėtojimu, mokymu ir kūrybinių gebėjimų tobulinimu. Todėl W. E. Deming (1994) pabrėžia, 

kad organizacijoje veiklos kokybės gerinimas turėtų prasidėti nuo intensyvios 

savišvietos visuotinės kokybės klausimais, pripažįstant jos pranašumus. Šios idėjos gali 

būti įgyvendintos suvokus pamatinius kokybės vadybos principus: sisteminį ir procesinį 

požiūrius, nuolatinį veiklos ir proceso gerinimą, lyderystę, darbuotojų dalyvavimą, abipusiškai 

naudingus ryšius su tiekėjais ir orientaciją į vartotojus. 

Remiantis Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) rekomenduojamais kokybės 

vadybos principais, organizacijos veiklos procesų identifikavimas ir jų valdymas 

turėtų remtis sisteminiu požiūriu. Šis požiūris organizacijai padeda suprasti ir įvertinti 

savo galimybes bei sunkumus, šalinti kliūtis ir siekti tikslų, dirbti produktyviai, nes procesai 

vertinami kaip tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi elementai. Taigi 

organizacija yra ir turi būti suvokiama kaip sistema, kurią, pasak V. Dikavičiaus, 

S. Stoškaus (2003), sudaro socialinė arba kultūros, valdymo ir techninė sistemos. 

Taigi sisteminis kokybės vadybos idėjos įgyvendinimas yra kompleksinis reiškinys, 

apimantis visą organizaciją ir kiekvieną elementą. Norint pasiekti, kad produktas 

ar paslauga atitiktų jam keliamus kokybės reikalavimus, jis gali funkcionuoti tik sėkmingai 

susiejus visas organizacijos veiklas valdomoje sistemoje į visumą. Tačiau kai 

vienos organizacijos dalys nepalaiko kitų dalių, organizacija negali skirti dėmesio visuotinės 

kokybės valdymui, todėl, W. E. Deming (1994) nuomone, organizacijos vadovų 

rūpestis priimti ir diegti naują rūpinimosi kokybe mąstymą – iššūkį mokytis atsakomybės 

ir imti vadovauti pokyčiams. 

Procesinis požiūris padeda siekti norimų rezultatų veiksmingesniu būdu, nes reikalauja 

apibrėžti veiklos procesus, nustatyti jų vadovus ir jų atsakomybę. Kaip teigia D. Pociūtė, 

V. Janušauskienė ir kt. (2005), kokybės gerinimo veikla gali būti nukreipta produktui ar 

veiklos procesui gerinti arba ir procesui, ir produktui gerinti. Esmė – gerai organizuotas 

procesas, kuris atitinka visus reikalavimus, todėl gaunamas geras produktas. Taigi kokybės 

valdymas, kaip procesas, reiškia nesibaigiančio tobulinimo filosofiją, nes kiekvienas organizacijos 

narys įtrauktas į nenutrūkstamą proceso tobulinimą, kuris nukreiptas į vartotojo 

pasitenkinimo didinimą (Dikavičius, Stoškus, 2003). 

W. E. Deming (1994) pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gali naudingai dirbti organizacijai, 

tačiau svarbiausia – vadovai į šią veiklą turi įtraukti darbuotojus ir rūpintis jų kompetencijų 

ugdymu bei kūrybinių gebėjimų puoselėjimu. Tai reiškia: suteikti darbuotojams 

įgaliojimų disponuoti ištekliais ir laisvai priimti sprendimus, kad jie darytų tai, kas būtina, 

– rūpintųsi produktų kokybe organizacijoje. Organizacijų praktika rodo, kad žmogiškųjų 

išteklių ignoravimas tiesiogiai veikia organizacijos produkcijos kokybę, todėl geriau- 

164

IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOS KOKYBĖS VADYBOS SISTEMAI BŪDINGŲ POŽYMIŲ... 

siai išmanantys ir labiausiai su gaminiu, paslauga ar procesu susiję darbuotojai turi būti 

įtraukti į organizacijos valdymo veiklas. Tam tikslui organizacijai svarbu puoselėti vadybos 

ryšius su darbuotojais, kurie gamina produktą ar teikia paslaugą, nes, įtraukus išmaningus 

darbuotojus į kokybės gerinimo procesą, galima greičiau pasiekti tikslą – patenkinti 

vartotojo lūkesčius (Pociūtė, Janušauskienė ir kt., 2005). 

Laikydamiesi kokybės vadybos principų, organizacijų vadovai turi ne tik suteikti 

darbuotojams įgaliojimus veikti, bet ir jiems vadovauti, nustatydami kokybės politiką 

ir tikslus, kurie įtraukti į bendrą organizacijos sistemą. W. E. Deming (1994) tai vadina 

vadovavimo koncepcijos, kuria remiantis vadovai numato organizacijos strategiją, 

rūpinasi išteklių vadyba, darbuotojų ugdymu, infrastruktūra ir darbo aplinka, atlieka 

vertinamąją analizę, kūrimu. Šiems tikslams pasiekti reikia vadovo lyderio, kuris suburtų 

darnų darbuotojų kolektyvą, inicijuotų komandinį darbą, kintant išorės sąlygoms, 

rinkos ir vartotojų poreikiams gebėtų koreguoti organizacijos veiklą, įvertinti 

pokyčius ir sukurti palankų organizacijos klimatą siekti išsikeltų tikslų. Tyrėjai 

D. L. Goetsch, S. B. Davis (2000) pabrėžia lyderystės svarbą kokybės valdymo procesuose 

ir išryškina vadovo bei lyderio charakteristikų skirtumus: vadovas remiasi organizacijos 

vadybos sistemos, jos struktūros galimybėmis ir valdymu (kontrole) kaip 

pastoviomis normomis, o lyderis orientuojasi į žmones, stengiasi juos įtraukti į aktyvią 

veiklą ir siekia pokyčių. Taigi lyderystė padeda vadovams suvienyti organizacijos 

tikslus, kurti bendravimu pagrįstą aplinką, o bendravimas ir komandinio darbo plėtojimas 

– įgyvendinti kokybės tikslus organizacijoje. 

C. C. Barczyk (1999) nuostata – nuolatinis visų organizacijos veiklos sričių kokybės 

gerinimas – yra prioritetinis kokybės valdymo principas, taikytinas visiems verslo 

procesams, nes tai yra vadybos ir organizacijos veiklos filosofija, mąstymas klausiant, 

„kas, jeigu?..“ – nuolatinis geresnio kelio ieškojimas, gyvenimo būdas ar visuotinis 

darbuotojų įtraukimas į veiklos gerinimo procesą. Nuolatinio gerinimo principas organizacijoje 

reiškia nuolatinį procesų stebėjimą ir gerinimą, siekiant pagaminti aukštesnės 

kokybės produktus, teikti kokybiškas paslaugas. Todėl kokybės gerinimas neretai 

gali sukelti nepasitenkinimą ir visada reikia laiko, kad būtų galima parodyti šio proceso 

privalumus (Schroeder, Robinson, 1991). C. C. Barczyk (1999) teigia, kad siekiant 

veiksmingo nuolatinio gerinimo proceso, reikia ir naujų procedūrų, kurios šalina tam 

tikrus nesklandumus, sprendžiant, kas mokysis ir atliks naujas procedūras. Todėl tikrasis 

gerinimo poveikis atsiskleidžia tik po tam tikro praktikos laiko, kai naujosios 

procedūros pripažįstamos ir nebekelia abejonių. 

Abipusiškai naudingi ryšiai su tiekėjais ir orientacija į vartotojus, remiantis 

D. Pociūte, V. Janušauskienė (2005), reiškia, kad organizacija ir jos tiekėjai vieni nuo 

kitų priklauso, todėl jie turėtų nustatyti glaudžius, atvirus, abipusiškai naudingus ryšius, 

kurie būtų pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Tokie ryšiai padėtų 

geriau tenkinti vartotojų poreikius ir lūkesčius, siekti tikslų ir norimų rezultatų. 

Pasak W. E. Deming (1994), organizacija turėtų suprasti vartotojų poreikius ir lūkesčius 

bei juos tenkinti, nes tik tada ji gali sėkmingai veikti rinkoje, įveikti konkurentus 

ir įgyvendinti išsikeltus tikslus. Orientavimasis į vartotoją reiškia ir vartotojų 

pa(si)tenkinimo tyrimą bei jų nusiskundimų įvertinimą. Jei vartotojai rodo nepasitenkinimą, 

organizacija privalo atidžiai išnagrinėti to priežastis ir jas šalinti. 

165


Orientacija į kokybę, anot L. Markevičiūtės (2009), lemia netradicinių organizacijų 

požiūrį į veiklą, kuri leidžia pasiekti visapusiškai geresnį veiklos rezultatą negu varžovams, 

kurie laikosi tradicinių vadybos metodų. Kokybės vadybos integracija į veiklą 

organizacijoje galima sukūrus kokybės vadybos sistemas, kurios suteikia galimybę 

organizacijos potencialą organizuoti ir nukreipti kokybės tikslų įgyvendinimo kryptimi. 

Kokybė priklauso nuo įvairių organizacijos funkcijų, nes ir pati kokybė apibrėžiama 

kaip daugiamatis reiškinys (Pociūtė, 2005). Kokybės vadybos sistema ir taikomi 

principiniai požiūriai į kokybę apibūdinami kaip rinkinys susijusių veiklų, dažnai 

funkcionuojančių ir naudojančių įvairius išteklius, siekiant su kokybe susijusių tikslų 

(Karapetrovič, Willborn, 1998). 

Apibendrinant galima teigti, kad kokybė kiekvienoje organizacijoje, taip pat ir 

kiekvienoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, suvokiama kaip daugiareikšmė sąvoka ir 

reiškinys, nes kiekvienoje organizacijoje, taigi ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, 

kokybės samprata, matai ir kriterijai, kuriais ji vertinama, skiriasi. 

Kiekvienos švietimo įstaigos, taip pat ir ikimokyklinio ugdymo, kokybės suvokimas 

gali būti skirtingas, nes kiekviena joje vykstančius ugdymo procesus vertina savaip 

(Valiuškevičiūtė ir kt., 2008). Analizuojant ikimokyklinio ugdymo įstaigų kokybės 

vadybos sistemą, sunku apibrėžti kokybės vadybos požymius, nustatyti kokybės 

vadybos gerinimo ir vertinimo galimybes. Todėl taikant principinius požiūrius į ikimokyklinio 

ugdymo kokybės vadybos sistemą, būtina išsiaiškinti jos dalis ir jų požymius, 

kurie padeda nustatyti kokybės politiką, vadovų ir pedagogų veikos kokybę, 

ugdymo proceso gerinimo galimybes, teikiamų paslaugų kokybę ir vartotojų poreikių 

tenkinimą, pateikti kokybės vadybos sistemos vertinimą paslaugų teikėjų (vadovų, 

pedagogų) požiūriu. 

Tyrimo objektas – ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos 

požymiai ir jos vertinimas. 

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos 

sistemai būdingus požymius ir vadybos sistemos vertinimo sampratas. 

1. Tyrimo metodika ir jo organizavimas 

Taikyti tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa. 

Kiekybiniame tyrime dalyvavo 2 tiriamųjų grupės: ikimokyklinio ugdymo įstaigų 

vadovai ir pedagogai. Apklausos instrumentas – klausimynas – kurtas remiantis mokslinės 

literatūros analize ir praktine darbo patirtimi. Klausimyną ikimokyklinio ugdymo 

įstaigų vadovams ir pedagogams sudarė šios struktūrinės dalys: 

laiškas vadovams, pedagogams; 

instrukcija; 

2 diagnostiniai klausimų blokai: 

ikimokyklinio ugdymo įstaigoje veikianti kokybės vadybos sistema; 

ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybei būdingi bruožai. 

Pasirinktas penkių balų skalės atsakymų formatas. Atsakymų pasirinkimas apima 

vertinimo pakopas nuo visiškai sutinku iki visiškai nežinau. 

166


Kiekybinė anketinės apklausos duomenų matematinė statistinė analizė atlikta SPSS 

16 for Windows (angl. Statistical Package for Social Sciences) programine įranga. 

Grafiniam duomenų vaizdavimui pasitelkta MS Excel programa, leidžianti grupuoti ir 

lyginti duomenis viename paveiksle. 

Atliekant kiekybinį tyrimą taikyti aprašomieji ir daugiamačiai statistikos metodai – 

faktorinė ir koreliacinė analizės. 

Aprašomosios statistikos pagrindu atliktas pirminis kiekybinių duomenų apdorojimas, 

apskaičiuojant vidurkius, modą, standartinius nuokrypius, procentines išraiškas 

(Merkys, 1999; Kardelis, 2002; Bitinas, 2002; Charles, 1999). 

Tyrimo kintamųjų vidinei struktūrai tirti taikytas faktorinės analizės metodas. Faktorinė 

analizė taikyta norint sumažinti tyrimo pirminių kintamųjų kiekį ir sudaryti 

naujas skales, kurios leistų minimaliai neprarandant informacijos pakeisti charakterizuojančių 

požymių aibę kelių faktorių rinkiniu (Čekanavičius, Murauskas, 2002). 

Kintamųjų tinkamumą faktorinei analizei rodo KMO (angl. Kaizer-Meyer-Olkin) 

koeficientas. Kuo šio koeficiento reikšmė artimesnė vienetui, tuo labiau matrica 

tinkama faktorinei analizei (jei KMO – 0,6, faktorius statistiškai 

tinkamas. 

2. Tyrimo imtis ir demografinės charakteristikos 

Tyrime dalyvavo Vakarų Lietuvos (Klaipėdos, Telšių, Tauragės) regionų ikimokyklinio 

ugdymo įstaigų vadovai ir pedagogai. Visa tyrimo imtis – 470 respondentų: 

130 ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ir 340 ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų. 

Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskričių miestų ir rajonų ikimokyklinių įstaigų vadovų, 

pedagogų demografines charakteristikas rodo jų amžius, išsilavinimas, gyvenamoji 

vieta, pedagoginio darbo stažas (žr. 1 lentelę). 

167


Tyrimo dalyvių demografiniai duomenys (proc.) 

Pedagogai 

Vadovai 

(Iš viso 340 tiriamųjų) 

(Iš viso 130 tiriamųjų ) 

Amžius 

Amžius 

1 lentelė 

19–25 m. 

26–35 m. 

36–45 m. 

46–55 m. 

56 ir daugiau 

m. 

19–25 m. 

26–35 m. 

36–45 m. 

46–55 m. 

56 ir daugiau 

m. 

5,4 10,8 35,0 38,8 10,0 5,1 12,7 55,7 26,6 0,0 

Išsilavinimas 

Išsilavinimas 

Aukštesnysis Bakalauro Magistro Aukštesnysis Bakalauro Magistro laipsnis 

laipsnis laipsnis 

laipsnis 

27,9 64,2 7,9 1,3 74,7 24,1 

Gyvenamoji vieta 

Gyvenamoji vieta 

0–4 m. 

miestas rajonas kaimas miestas rajonas kaimas 

89,6 7,9 2,5 88,6 11,4 0,0 

Pedagoginio darbo stažas 

Pedagoginio darbo stažas 

5–10 m. 

11–15 m. 

16–20 m. 

Daugiau kaip 

21 m. 

0–4 m. 

5–10 m. 

11–15 m. 

16–20 m. 

Daugiau kaip 

21 m. 

7,5 5,4 8,8 14,2 64,2 1,3 5,1 3,8 5,1 84,8 

Tyrimo dalyvių demografiniai amžiaus duomenys parodė, kad dauguma apklausoje 

dalyvavusių pedagogų priklauso 46–55 metų amžiaus grupei, tai sudaro 38,8 proc., 

daugiau kaip pusės vadovų amžius – 36–45 m., tai sudaro 55,7 proc. 

Didžioji dauguma tyrime dalyvavusiųjų yra įgiję bakalauro laipsnį. Pedagogų – 

64,2 proc., vadovų – 74,7. 

Daugiausia dalyvavusiųjų tyrime gyvena mieste. Pedagogų – 89,6 proc., vadovų – 

88,6 proc. 

Daugumos ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir vadovų pedagoginė patirtis didelė: 

net 64,2 proc. pedagogų ir 84,8 proc. vadovų pedagoginis darbo stažas didesnis nei 

21-eri metai. 

3. Tyrimo rezultatų analizė 

Paslaugų valdymas yra vienas sudėtingiausių praktiškai įgyvendinamų vadybos uždavinių, 

todėl siekiant užtikrinti vartotojų poreikių tenkinimą ir gerinti paslaugų kokybę 

svarbu didelį dėmesį skirti paslaugų kokybės vadybos sistemai organizacijoje. Kokybės 

vadybos sistemą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje sudaro valdymo struktūra, 

vaikų ugdymo metodai, darbuotojų kvalifikacija ir įstaigos tvarka. 

Atliekant tyrimą nustatyta ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos 

įtaka įvairioms organizacijos valdymo veikloms ir paslaugų kokybei, išsiaiškinti 

ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingi požymiai. 

168


Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad dauguma (60 proc.) ikimokyklinio ugdymo 

paslaugų teikėjų (pedagogų ir vadovų, atitinkamai 50 proc. ir 69,6 proc.) pabrėžia įstaigos 

kokybės vadybos sistemos įtaką pedagogų darbo veiksmingumui, 57 proc. respondentų 

(atitinkamai 50 proc. pedagogų ir 64,6 proc. vadovų) mano, kad kokybės vadybos 

sistema lemia ugdymo proceso gerinimą ir vadovo veiklos tobulinimą (žr. 1 pav.). 

Vadovai 

Pedagogai 

80 

70 

64,6 

69,6 

74,7 

60 

54,460 

procentai 

50 

40 

30 

50 50 

30 

44,3 

40 

39,2 

20 

20 

10 

0 

Ugdymo proceso 

gerinimui 

Auklėtojų darbo 

efektyvumui 

Vadovo veiklos 

tobulinimui 

Teikiamų 

paslaugų 

kokybei 

Kliento poreikių 

tikslingam 

nustatymui 

Materialinės 

bazės gerinimui 

1 pav. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos vertinimas 

(pedagogų ir vadovų požiūris) (proc.) 

Analizuojant duomenis skirtingų tyrimo tikslinių grupių (ikimokyklinio ugdymo 

įstaigų vadovų ir pedagogų) aspektais pastebėta, kad dauguma vadovų teigia, jog ikimokyklinio 

ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistema didžiausią įtaką daro teikiamų 

paslaugų kokybei (74,7 proc.), o dauguma pedagogų (60 proc.) – vadovo veiklos tobulinimui. 

Taigi ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogai, priešingai nei vadovai, teikiamų 

paslaugų kokybės nesieja su kokybės vadybos sistema. Tuo tarpu mažiausiai 

tyrimo dalyvių (20 proc. pedagogų ir 39,2 proc. vadovų) mano, kad kokybės vadybos 

sistema padeda gerinti materialinę įstaigos bazę. 

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos kriterijaus vidinei struktūrai 

ištirti pasitelktas faktorinės analizės metodas. Vertinant ikimokyklinio ugdymo 

įstaigos kokybės vadybos sistemą vadovų požiūriu, faktorinės analizės pagrindinių 

komponenčių metodu išskirti trys faktoriai: vadovų veiklos tobulinimas, paslaugų kokybė 

(35,4 proc. atsakymų sklaidos), vartotojų poreikiai, proceso gerinimas, darbo 

efektyvumas (34 proc. atsakymų sklaidos) bei materialinė bazė (18,9 proc. atsakymų 

sklaidos). Apskaičiuotas faktorių analizės patikimumo koeficientas KMO = 0,86 rodo, 

kad duomenys gerai tinka faktorinei analizei atlikti (Čekanavičius, Murauskas, 2002). 

Cronbach α = 0,76 atskleidžia, kad faktorių vidinė konsistencija yra nebloga, o teiginiai, 

sudarantys faktorius, yra homogeniški (žr. 2 lentelę). 

169


Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos 

faktorinė analizė (vadovų požiūris) 

(N = 130; KMO = 0,86; α = 0,76) 

2 lentelė 

Faktoriai 

Faktorinis 

svoris (L) 

Aprašomoji sklaida (%) 

Vadovų veiklos tobulinimas, paslaugų kokybė 

Vadovo veiklos tobulinimas 0,878 

Teikiamų paslaugų kokybė 0,868 

35,4 

Vartotojų poreikiai, proceso gerinimas, darbo efektyvumas 

Kliento poreikių tikslingas nustatymas 0,881 

Ugdymo proceso gerinimas 0,801 34,0 

Auklėtojų darbo efektyvumas 0,737 

Materialinė bazė 

Materialinės bazės gerinimas 0,967 18,9 

Pirmasis faktorius (veiklos tobulinimas, kokybė) atskleidžia, kad ikimokyklinio ugdymo 

kokybės vadybos sistema įstaigos vadovams yra reikšminga tobulinant jų veiklą 

(L = 0,878) ir teikiamų paslaugų kokybę (L = 0,868). 

Antrąjį faktorių (vartotojų poreikiai, proceso gerinimas, darbo efektyvumas) lemia 

tai, kad, vadovų nuomone, ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistema 

turi įtakos kliento poreikių tikslingam nustatymui (L = 0,881), ugdymo proceso gerinimui 

(L = 0,801) ir pedagogų darbo veiksmingumui (L = 0,737). 

Mažiausiai reikšmingas faktorius, kuris lemia ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės 

vadybos sistemą, yra materialinė bazė ir jos gerinimas (L = 0,967). 

Palyginimui pateikiamas ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogų kokybės vadybos 

sistemos vertinimas. Faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu išskirti 

du kokybės vadybos sistemą apibūdinantys faktoriai: darbo efektyvumas, vadovų veiklos 

tobulinimas, ugdymo procesas, materialinė bazė (56,5 proc. atsakymų sklaidos) ir 

paslaugų kokybė, vartotojų poreikiai (32,3 proc. atsakymų sklaidos). Kayser-Meyer- 

Olkin (KMO) mato dydis KMO = 0,88 atskleidžia, kad duomenys gerai tinka faktorinei 

analizei atlikti (Vaitkevičius, 2006). Faktoriaus vidinė konsistencija α = 0,90 rodo 

aukštą teiginių vidinį susietumą, atskleidžia, kad teiginiai, sudarantys faktorių, yra 

homogeniški (žr. 3 lentelę). 

Faktorinės analizės rezultatai rodo, kad, pedagogų nuomone, ikimokyklinio ugdymo 

įstaigos kokybės vadybos sistema didžiausią įtaką daro jų darbo veiksmingumui 

(L = 0,962), vadovo veiklos tobulinimui (L = 0,942), ugdymo proceso (L = 0,858) ir 

materialinės bazės gerinimui (L = 0,841). 

Antrasis faktorius (paslaugų kokybė, vartotojų poreikiai) atskleidžia, kad ikimokyklinio 

ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistema yra reikšminga pedagogų teikiamų 

paslaugų kokybei (L = 0,953) ir vartotojų poreikių nustatymui (L = 0,888). 

170


Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos 

faktorinė analizė (pedagogų požiūris) 

(N = 340; KMO = 0,88; α = 0,90) 

3 lentelė 

Faktorinis 

Faktoriai 


svoris (L) 

Darbo efektyvumas, vadovų veiklos tobulinimas, ugdymo procesas, materialinė bazė 

Auklėtojų darbo efektyvumas 0,962 

Vadovo veiklos tobulinimas 0,942 

56,5 

Ugdymo proceso gerinimas 0,858 

Materialinės bazės gerinimas 0,841 

Paslaugų kokybė, kliento poreikiai 

Teikiamų paslaugų kokybė 0,953 

32,3 

Vartotojų poreikių tikslingas nustatymas 0,888 

Remiantis faktorinės analizės rezultatais galima teigti, kad ikimokyklinio ugdymo 

įstaigos vadovai kokybės vadybos sistemą pirmiausia sieja su savo veiklos tobulinimo 

galimybėmis, tuo tarpu pedagogai mano, kad ugdymo institucijos kokybės vadybos 

sistema turi įtakos būtent jų darbo efektyvumui. Pastebėtina ir tai, kad, nors ikimokyklinio 

ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos tobulinimui reikšmingi yra paslaugų 

vartotojų poreikiai, tyrimo rezultatai rodo, kad šis aspektas nėra reikšmingas nei ugdymo 

įstaigos vadovams, nei pedagogams. Galima daryti prielaidą, kad ikimokyklinio 

ugdymo institucijos paslaugų kokybės vadyba labiau nukreipta į vidinę jos užtikrinimo 

sistemą, negu į paslaugų vartotojų poreikių nustatymą ir tenkinimą. 

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistema neretai siejama su viešąja 

atsakomybe – teisinių normų laikymusi, etišku elgesiu su vaiku, jo tėvais, interesantais 

ir pilietiškumo ugdymu, t. y. organizacijos socialumo plėtra bei vaiko socialinių įgūdžių 

ugdymu. Šiame kontekste iškyla tokios ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai 

būdingų požymių dinamika ir įvairialypiškumas, nes įvairūs šaltiniai juos traktuoja 

skirtingai – vieni jų akcentuoja kokybės vadybos aspektus, kiti esminį dėmesį sutelkia 

į vaiko ugdymo kokybę. 

Remiantis aprašomosios statistikos duomenimis, dauguma (77 proc.) ikimokyklinio 

ugdymo paslaugų teikėjų (pedagogų ir vadovų, atitinkamai 80 proc. ir 74,6 proc.) mano, 

kad vienas svarbiausių ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai 

būdingų požymių yra nuolatinis vaiko ugdymo bei ugdymo proceso tobulinimas 

(žr. 2 pav.). 

Tačiau vertinant tyrimo rezultatus atskirose tiriamosiose grupėse, pastebima, kad 

vis dėlto dauguma pedagogų, t. y. 90 proc., kaip esminį ikimokyklinio ugdymo įstaigos 

kokybės vadybos sistemai būdingą požymį išryškina nepriekaištingą darbuotojų 

pareigų atlikimą. 

171


Vadovai 

Pedagogai 

100 

90 

90 

80 

74,780 

procentai 

70 

60 

50 

40 

59,5 

44,3 

50 

64,6 64,6 

60 60 

54,4 

50 

50,6 

30 

20 

20 

10 

0 

Nepriekaištingas 

darbuotojų 

pareigų atlikimas 

Veiklos atitikimas 

nustatytiems 

reikalavimams 

Išteklių (finansinių, 

materialinių ir 

žmoniškųjų) 

racionalus 

panaudojimas 

Kokybiškas savo 

paskirties ir 

misijos 

realizavimas 

Klientų poreikių ir 

lūkesčių 

patenkinimas 

Nuolatinis vaiko 

ugdymo 

tobulinimas 

Griežtai 

reglamentuota, 

dokumentuota, 

kontroliuojama 

sistema 

2 pav. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingi požymiai 

(pedagogų ir vadovų požiūris) (proc.) 

Pastebima ir tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai, atsižvelgiant 

į pedagogų nuomones, mažiausiai būdingas požymis yra ne griežtai reglamentuota, 

dokumentuota ir kontroliuojama sistema (20 proc.), o, pasak vadovų, veiklos atitikimas 

nustatytiems reikalavimams (44,3 proc.). Vis dėlto kokybiškas paskirties ir misijos 

įgyvendinimas, kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingas 

bruožas, aktualus tiek vadovams (64,6 proc.), tiek pedagogams (60 proc.). 

Vertinant ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingus 

bruožus vadovų požiūriu, faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu išskirti 

du faktoriai: pareigų atlikimas ir veiklos atitikimas, išteklių naudojimas, paskirties ir 

misijos realizavimas (38,9 % atsakymų sklaidos) bei klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimas 

(28,8 % atsakymų sklaidos). Kayser-Meyer-Olkin (KMO) mato dydis KMO = 

0,87 atskleidžia, kad duomenys gerai tinka faktorinei analizei atlikti (Vaitkevičius, 

2006). Faktoriaus vidinė konsistencija α = 0,75 rodo neblogą vidinį patikimumą, kad 

teiginiai, sudarantys faktorių, yra homogeniški (žr. 3 lentelę). 

Faktorinės analizės rezultatai rodo, kad pirmojo faktoriaus (pareigų atlikimas ir 

veiklos atitikimas, išteklių naudojimas, paskirties ir misijos realizavimas) reikšmingumą 

atskleidžia tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovai kokybės vadybos 

sistemai būdingus bruožus įvardija kaip nepriekaištingą darbuotojų pareigų atlikimą 

(L = 0,868), veiklos atitikimą nustatytiems reikalavimams (L = 0,844) ir racionalų 

išteklių (finansinių, materialinių bei žmogiškųjų) naudojimą (L = 0,726). 

Antrasis faktorius atskleidžia tai, kad vadovai ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės 

vadybos sistemai būdingą bruožą suvokia kaip klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimą 

(L = 0,830). 

172


3 lentelė 

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos būdingų bruožų 

faktorinė analizė (vadovų požiūris) 

(N = 130; KMO = 0,87; α = 0,75) 

Faktoriai 

Faktorinis 

svoris (L) 


Pareigų atlikimas ir veiklos atitikimas, išteklių naudojimas, 

paskirties ir misijos realizavimas 

Nepriekaištingas darbuotojų pareigų atlikimas 0,868 

Veiklos atitikimas nustatytiems reikalavimams 0,844 

Išteklių (finansinių, materialinių ir žmogiškųjų) 

38,9 

0,726 

racionalus naudojimas 

Kokybiškas savo paskirties ir misijos realizavimas 0,660 

Klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimas 

Klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimas 0,830 28,8 

Vertinant ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingus 

bruožus pedagogų požiūriu, faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu išskirti 

du faktoriai: ugdymo tobulinimas ir reglamentuota sistema, paskirties bei misijos 

realizavimas, pareigų atlikimas (45 proc. atsakymų sklaidos) bei kliento poreikiai, 

veiklos atitikimas reikalavimams (28,4 proc. atsakymų sklaidos). KMO = 0,90 atskleidžia, 

kad duomenys puikiai tinka faktorinei analizei atlikti (Čekanavičius, Murauskas, 

2002). Faktoriaus vidinė konsistencija α = 0,80 rodo gerą teiginių vidinį susietumą ir 

tai, kad teiginiai, sudarantys faktorių, yra homogeniški (žr. 4 lentelę). 

4 lentelė 

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemos būdingų bruožų 

faktorinė analizė (pedagogų požiūris) 

(N = 340; KMO = 0,90; α = 0,80) 

Faktoriai 

Faktorinis 

svoris (L) 


Ugdymo tobulinimas ir reglamentuota sistema, paskirties bei misijos realizavimas, 

pareigų atlikimas 

Nuolatinis vaiko ugdymo tobulinimas 0,947 

Griežtai reglamentuota, dokumentuota, kontroliuojama 

0,882 

sistema 

Kokybiškas savo paskirties ir misijos realizavimas 0,791 45,0 

Nepriekaištingas darbuotojų pareigų atlikimas 0,685 

Išteklių (finansinių, materialinių ir žmogiškųjų) 

racionalus naudojimas 

0,608 

Kliento poreikiai, veiklos atitikimas reikalavimams 

Klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimas 0,878 

Veiklos atitikimas nustatytiems reikalavimams 0,876 

28,4 

173


Pirmojo faktoriaus (ugdymo tobulinimas bei reglamentuota sistema, paskirties bei 

misijos realizavimas, pareigų atlikimas) reikšmingumą atskleidžia tai, kad pedagogams 

vieni svarbiausių ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingų 

bruožų yra šie: nuolatinis vaiko ugdymo tobulinimas (L = 0,947), griežtai reglamentuota, 

dokumentuota, kontroliuojama sistema (L = 0,882), kokybiškas paskirties 

ir misijos realizavimas (L = 0,791) bei nepriekaištingas darbuotojų pareigų atlikimas 

(L = 0,685). 

Antrasis faktorius (kliento poreikiai, veiklos atitikimas reikalavimams) atskleidžia, 

kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos, pedagogų nuomone, kokybės vadybos sistemai 

taip pat būdingi šie bruožai: klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimas (L = 0,878) bei 

veiklos atitikimas nustatytiems reikalavimams (L = 0,876). 

Remiantis faktorinės analizės rezultatais galima daryti prielaidą, kad ikimokyklinio 

ugdymo įstaigos vadovai šios institucijos kokybės vadybos sistemai būdingus bruožus 

visų pirma įvardija kaip nepriekaištingą darbuotojų pareigų atlikimą, nors ugdymo 

įstaigos vartotojų poreikiams bei lūkesčiams patenkinti skiria mažiau dėmesio, o nuolatinio 

vaiko ugdymo tobulinimo visiškai nesuvokia kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos 

kokybės vadybos sistemos bruožo. Tuo tarpu pedagogai, skirtingai nei vadovai, 

nuolatinį vaiko ugdymo tobulinimą įvardija kaip svarbiausią ikimokyklinio ugdymo 

įstaigos kokybės vadybos sistemai būdingą bruožą, nors, kaip ir vadovai, vartotojų 

poreikiams bei lūkesčiams tenkinti skiria mažiau dėmesio. 

Išvados 

1. Kokybės ir jos sampratos apibrėžtis sudėtinga, todėl nėra vieningo mokslinio 

paaiškinimo dėl kokybės, paslaugos kokybės esmės supratimo. Egzistuoja 

nuomonių įvairovė, tačiau daugelis mokslininkų mano, kad būtent tokia situacija 

skatina komunikacijos ir susitarimo būtinumą dėl kokybės prasmių bei 

kokybės vadybos principų, vadybos sistemų taikymo, jų dinamiškumo ir įvairiapusiškumo 

sampratos. Ikimokyklinio ugdymo kokybės vadybos ir jos sistemos 

samprata dažniausiai aiškinama, remiantis bendromis vadybos teorijomis, 

kurios taikomos tiek bendrojoje, tiek ir švietimo (taikomojoje) vadyboje. 

2. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovai kokybės vadybos sistemai būdingus 

bruožus visų pirma įvardija kaip nuolatinį vaiko ugdymą, vartotojų poreikių ir 

lūkesčių tenkinimą bei nepriekaištingą darbuotojų pareigų atlikimą. Pedagogai 

kaip svarbiausią kokybės vadybos sistemos bruožą taip pat įvardija nuolatinį 

vaiko ugdymą ir vartotojų poreikių bei lūkesčių tenkinimą. Pedagogai išskiria 

įstaigos kokybiškos veiklos užtikrinimą. Atlikus ikimokyklinio ugdymo įstaigos 

kokybės vadybos sistemai būdingų bruožų analizę vadovų ir pedagogų 

požiūriu, galima teigti, kad tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai, tiek 

pedagogai suvokia, kad pagrindinis teikiamų paslaugų kokybės vadybos sistemos 

požymis yra vaiko ugdymo kokybė ir vartotojų (vaikų ir tėvų) poreikių 

tenkinimas. Todėl galima teigti, kad pedagogai ir vadovai suvokia, jog ši jų 

samprata yra esminis vertinimo matas ir veiklos kokybės kriterijus. 

174


3. Siekiant užtikrinti vartotojų poreikius ir gerinti paslaugų kokybę, svarbu didelį 

dėmesį skirti paslaugų kokybės vadybos sistemai. Todėl ikimokyklinio ugdymo 

įstaigų vadovai teigia, kad ikimokyklinio ugdymo kokybės vadybos sistemai didžiausią 

įtaką daro teikiamų paslaugų kokybė, o pedagogai – vadovo veiklos tobulinimas. 

Taigi pedagogai, priešingai nei vadovai, teikiamų paslaugų kokybės 

su kokybės vadybos sistema nesieja. Nors ikimokyklinio ugdymo įstaigos kokybės 

vadybos sistemai tobulinti reikšmingi yra paslaugų vartotojų poreikiai, tyrimo 

rezultatai rodo, kad šis aspektas nėra reikšmingas nei ugdymo įstaigos vadovams, 

nei pedagogams. Galima daryti prielaidą, kad ikimokyklinio ugdymo 

institucijos paslaugų kokybės vadyba labiau orientuota į vidinę jos užtikrinimo 

sistemą, nei paslaugų vartotojų poreikių nustatymą ir tenkinimą. 



Literatūra 

Barczyk, C. C. (1999). Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: Technologija. 

Bitinas, B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 

Charles, C. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma littera. 

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2002). Statistika ir jos taikymai, d. 2. Vilnius: TEV. 

Deming W. E. (1994). The New Economics. 2-nd ed. Mass IT, CAES. 

Dikavičius, V., Stoškus, S. (2003). Visuotinės kokybės vadyba. Kaunas: Technologija. 

Garvin, D. A. (1988). Managing Quality. London: The Free Press. 

Goetsch, D. L., Davis, S. B. (2000). Quality Management. 3 rd ed. Prentice Hall, USA. 

Karapetrovic, S., Willborn, W. (1998). The systems sview for clarification of quality vocabulary. International Journal 

of Quality & Reliability Management. 

Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex. 

LST ES ISO 9000: 2000. Kokybės vadybos sistemos. Pagrindai, terminai, apibrėžimai. 

Markevičiūtė, L. (2009). Informaciniai kokybės vadybos sistemos brandos veiksniai. Informacijos mokslai 49. 

Martišauskienė, D. (2010). Ikimokyklinio ugdymo paslaugų kokybės valdymo modeliavimas tiriant tėvų – vartotojų 

poreikius. Daktaro disertacija. Šiauliai: Liucilijus. 

Merkys, G. (1999). Testavimas – socialinių mokslų principas. Metodologinio diskurso projekcija. Socialiniai mokslai 

2 (19): 7–22. 

Pirsing, R. (1984). The art of Motorcycle Maintenance. New York: Bantam. 

Pociūtė, B. (2005). Pagrindinė akademinės bendruomenės vertybė – kokybės kultūra. Acta Padagogika VILENSA 15. 

Pociūtė, D., Janušauskienė, V. ir kt. (2005). Kokybės vadyba. Vilnius: Technika. 

Ruževičius, J. (2005). Kokybės vadybos ir žinių vadybos sąsajų tyrimas. Informaciniai mokslai 35. 

Ruževičius, J. (2005). Kokybės vadybos modeliai ir jų taikymas organizacijų veiklos tobulinimui. Vilnius: VU leidykla. 

Schroeder, R. (1991). America’s most successful export to Japan: continuous improvement programs. Sloan Management 

Review. 

Tuchman B. W. (1980). The Decline of Quality. New York. 

Vaitkevičius R. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 

Valiuškevičiūtė, A., Bukantaitė, D., Mikutavičienė, I., Šlentnerienė, V. (2008). Švietimo organizacijų kokybės vadyba. 

Kaunas: VDU. 

Valiūškevičiūtė A., Mikutavičienė, I. (2006). Švietimo organizacijų kokybės vadyba. Kaunas: VDU stadijų kokybės 

centras. 

175


TYPICAL FEATURES of DYNAMICS, VARIETY and EVALUATION 

of the QUALITY MANAGEMENT SYSTEM in INSTITUTIONS of 

PRESCHOOL EDUCATION APPROACHED by EDUCATION 

SERVICE SUPLIERS (heads, pedagogues) 


Summary 

The article introduces theoretical knowledge of Quality and its conception identifying 

typical features, principles and their dynamics in Quality management. The article 

emphasizes that Quality in each Preschool education institution as in each organization 

is realized like a polysemous concept and phenomenon. It gives a conclusion that 

understanding of the conception of Quality and the criteria of evaluation Quality is 

different in each Preschool education institution as in each organization. Discussing 

the problem related to Preschool education institutions system, this article emphasizes 

that it is difficult to define the features of Quality management, identify the possibilities 

of development and evaluation in Quality management. 

Basic information sources of empirical research were the heads and pedagogues of 

Preschool education institutions in the regions of Western Lithuania (Klaipėda, Telšiai, 

Tauragė). This research includes 470 respondents: 130 heads of Preschool education 

institutions and 340 pedagogues of Preschool education institutions. The results of 

the empirical research reveal a complexity of defining Quality, its conception and the 

typical features of Quality management system. The article concludes that there is no 

undivided scientific explanation of Quality in the regard of understanding the point of 

Quality. The concept of Quality management and its system in Preschool education is 

mostly explained on General management theories applying not only in General management 

but also in Education management. The analysis of the typical features of 

Quality management system in institutions of preschool education approached by the 

heads and pedagogues gives a possibility to confirm that both the heads and pedagogues 

realize that basic feature of supplying education service in Quality management 

is Quality of Early Childhood education and supplying demands of clients (children, 

parents). According to the supplying demands of clients, this evaluation and quality 

criterion of the activity is essential. It is observed that demands of clients are important 

for the development in Quality management system of Preschool educational institutions. 

However, the results of the research are opposite. They assert that this aspect 

is meaningless for both the heads and pedagogues. 

176

SUAUGUSIŲJŲ MOKYMOSI AKTYVINIMAS: 

REALIJOS IR PLĖTOJIMO GALIMYBĖS 

Gitana Tolutienė, Ana Jovarauskaitė 



Anotacija 

Straipsnyje į suaugusiųjų mokymosi aktyvinimą žvelgiama šiuolaikinės aukštosios mokyklos uždavinių 

kontekste: būtina nuolat skatinti besimokančiųjų veiklos motyvaciją, plėtoti jų kritinį mąstymą, savarankiškumą, 

kūrybiškumą, padėti įveikti prieštaravimus tarp naujos ir turimos patirties, suteikti saviraiškos priemonių. 

Besimokančiųjų universitetinėse studijose aktyvinimas plačiąja prasme – tai galimybė sėkmingai 

spręsti suaugusiųjų švietimo ir ugdymo demokratijai tikslus; siaurąja prasme – būdas suteikti realų pagrindą 

asmeniui mokytis visą gyvenimą, išlaikyti asmenybės tapatumą. Šiame straipsnyje išanalizuotos suaugusiųjų 

mokymosi aktyvinimo problemos filosofinės, psichologinės, andragoginės interpretacijos mokslinėje didaktinėje 

literatūroje. Atskleidžiamos suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo universitetinėse studijose realijos, 

susijusios su būsimais andragogais. Pateikiamos suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo plėtojimo rekomendacijos, 

kaip tobulinti studentų praktiką, garantuojant jų mokymosi sėkmę universitetinėse studijose. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: aktyvumas, aktyvinimas, suaugusiųjų mokymasis, universitetinės studijos. 

Abstract 

An article in adult learning activation sees within the context of challenges in modern higher education: 

we must constantly intensify the activities of student motivation, develop their critical thinking, independence, 

creativity, assisting in overcoming the contradiction between the new and existing practices, providing 

with means for self-expression. Activation of learners in University studies in the broad sense the 

possibility to deal successfully with the goals in adult education and democracy training – in the narrow 

sense – a way to provide a realistic basis for a person to learn throughout ones life, to maintain personal 

identity. This article has analysed the activation of adult learning issues in philosophical, psychological 

and andragogical interpretations in scientific and didactic literature. It reveals the realities of the activation 

of adult learning at University studies by the approaches of future andragogs. It presents the adult 

learning activating development recommendations for the achievment of more improved student activation 

practices by ensuring their learing success at University studies. 

KEY WORDS: activity, activation, adult learning, University studies. 

Įvadas 

Šiuolaikinėje visuomenėje į pirmą vietą iškyla sudėtinga žmogaus padėtis socialinėse, 

psichologinėse, ekonominėse, kultūrinėse situacijose. Įsitikinama, kad iškylančias 

problemas reikia spręsti keičiantis pačiam žmogui, tikint gyvenimo, mokymosi 

prasme (Kavolis, 2001). Todėl šiuolaikinėje visuomenėje švietimas ir mokymasis yra 

svarbiausias dalykas, apibūdinamas kaip žmogaus visaverčio gyvenimo kūryba jo paties 

jėgomis, pateikiant jam saviraiškos priemonių (Jovaiša, 2004). Šiandien svarbu 

įgyvendinti švietimo tikslus plačiąja prasme: sudaryti palankias sąlygas besimokantiesiems 

įgyti mokėjimų ir įgūdžių, kurie būtini ieškant naujų veiklos būdų, padėti ugdytis 

aktyvumą, veiklumą, susiformuoti nuostatą mokytis visą gyvenimą; siaurąja prasme 

– įgyvendinti aukštosios mokyklos, bendruomenės, dalyko ar mokymosi tikslus 

(McLaughlin, 1997). 

Įgyvendinant šiuos sudėtingus tikslus galėtų prisidėti suaugusiųjų mokymosi aktyvinimas. 

Aktyvinimas – tai nuolatinis besimokančiųjų psichinės ir praktinės veiklos 

177


motyvacijos intensyvinimas, susijęs su kritinio mąstymo, savarankiškumo, kūrybiškumo 

plėtojimu, taikant efektyvius didaktinius metodus, įveikiant prieštaravimus tarp 

turimos ir naujos patirties, pateikiant saviraiškos priemonių. Vidinėms saviraiškos 

priemonėms priskiriama kalba, vaizdiniai, sąvokos, sprendimai, protavimas, emocijos, 

motyvai, valia; išorinėms – informacija, išoriniai veiksmai ir jų būdai, mokymosi, darbo 

priemonės. Aktyvinimas – tai praktinis aktyvumo principo įgyvendinimas; aktyvumo 

principas – mokymosi proceso organizavimas taip, kad besimokantieji būtų 

veiklūs, aktyviai dalyvautų įgydami žinių ir įvaldydami gebėjimus. Besimokančiojo 

aktyvumas – tai gebėjimas veikti, tam tikras veikimo intensyvumas (Jovaiša, 2004). 

Taigi besiformuojančioje žinių ekonomikos visuomenėje, kurioje švietimas ir mokymasis 

yra ypatingos reikšmės veiksnys, o mokymasis yra sudėtingas procesas, reikia 

ieškoti būdų sėkmingam šio proceso vyksmui. Vienas jų – besimokančiųjų aktyvinimas. 

Aktyvinant besimokančiuosius nuolat intensyvinama jų mokymosi motyvacija, 

plėtojamas savarankiškumas, kūrybiškumas, įveikiami prieštaravimai tarp naujos ir 

turimos patirties. Aktyvinant besimokančius suaugusiuosius būtina atsižvelgti į jų mokymosi 

reikmes, siekius (kurie įgyvendinami veikloje), požiūrius, nuostatas, tikslingai 

parinkti didaktinius metodus, kurie padėtų kūrybiškai organizuoti mokymosi veiklą, 

lanksčiai taikyti efektyvias andragogines strategijas, atitinkančias jų mokymosi stilius. 

Aktyvinant suaugusiųjų mokymąsi akcentuotini ryšiai su patirtimi, aplinka, metodų 

taikymo tikslingumas, andragoginių santykių kryptingumas, individualios ir kolektyvinės 

veiklos derinimas ir kt. Besimokančiųjų aktyvinimo universitetinių studijų procese 

perspektyvumas išryškėja visais aspektais: asmenybės brandos, sėkmingo mokymosi, 

aktyvaus, produktyvaus, visaverčio gyvenimo. 

Mokslinė problema: kokios suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo realijos? Kaip 

šį procesą plėtoti universitetinėse studijose? 

Tyrimo objektas – suaugusiųjų mokymosi aktyvinimas. 

Tyrimo tikslas – teoriškai išanalizuoti ir empiriškai pagrįsti suaugusiųjų mokymosi 

aktyvinimą ir jo plėtojimo galimybes universitetinių studijų procese. 


Atskleisti besimokančiųjų aktyvumo ir aktyvinimo plėtojimo galimybes suaugusiųjų 

mokymosi procese. 

Ištirti būsimųjų andragogų požiūrius į aktyvumą ir aktyvinimą universitetinių 

studijų procese. 

Tyrimo metodai: 1) teorinės analizės metodu, apibrėžiant ir moksliškai pagrindžiant 

aktyvumo, aktyvinimo sampratas, esmę, atskleidžiant suaugusiųjų mokymosi 

aktyvinimo raišką, įvertinant šiandieninę patirtį, aptariant besimokančiųjų aktyvinimo 

realijas ir plėtojimo galimybes suaugusiųjų mokymosi procese, nagrinėjama įvairi 

mokslinė didaktinė literatūra; 2) anketinės apklausos metodu tiriama universitete besimokančių 

būsimųjų andragogų aktyvinimo realijos ir jų požiūris į aktyvumą bei aktyvinimą 

mokantis. 

178

SUAUGUSIŲJŲ MOKYMOSI AKTYVINIMAS: REALIJOS IR PLĖTOJIMO GALIMYBĖS 

1. Aktyvinimo samprata 

Aktyvumas – tai gebėjimas veikti, tam tikras veikimo intensyvumas, kuris plėtojamas 

atsižvelgiant į amžiaus tarpsnių charakteristikas, paveldėjimą arba įgymius, kuriuose slypi 

visų žmogaus galimybių pradai. Todėl aktyvinant besimokančiuosius reikia įgimtą smalsumą 

plėtoti iki dvasinių interesų, vertybių, idealų, mokyti logiškai, kritiškai, produktyviai 

mąstyti ir priimti lanksčius, kūrybiškus sprendimus (Martinkienė, 2007). 

Aktyvinimas – tai praktinis aktyvumo principo įgyvendinimas, o aktyvumo principas 

– didaktikos postulatas taip organizuoti mokymosi procesą, kad besimokantieji būtų 

veiklūs, aktyviai dalyvautų įgydami žinių, įvaldydami mokėjimus ir įgūdžius. Aktyvinimas 

– tai nuolatinis besimokančiųjų psichinės bei praktinės veiklos motyvacijos intensyvinimas 

(Jovaiša, 2004). Intensyvumas – kiekviena varomoji jėga, jeigu ji sukeliama, 

sužadinama, duoda pradžią veikimo tendencijai, o motyvai – dvasinės nuostatos, sociobiologiniai 

stimulai, ekonominiai, socialiniai aspektai (McLaughlin, 1997; Ozmon ir kt., 

1996). Edukologijos terminų žodyne (Jovaiša, 2007) motyvas nusakomas kaip sąmoningo 

ar nesąmoningo veiksmo priežastis, kylanti iš asmenybės ir objekto ar situacijos, kuri 

tenkina asmenybės poreikius, atitinka interesus, vertybes, tikslus, sąveikos. Akcentuojami 

tokie požiūriai į prigimtį kaip į svarbiausią mokymosi aktyvumo principą: 1) žmogus 

gimsta aktyvus ir aktyvus būna visą gyvenimą, o norint žinoti aktyvumo kryptį reikia 

ištirti jo motyvaciją; 2) žmogus iš prigimties pasyvus, o aktyvumą sukelia išoriniai 

dirgikliai arba reikmės, pasireiškiančios potraukiais, interesais, idealais, t. y. vidinėmis 

paskatomis. Poreikiai, įsikūniję objektuose, tampa motyvais, kurie teikia kryptį veiklai ir 

elgesiui (Benesch, 2001). Taigi motyvacija – psichofiziologinis procesas. Ji reguliuoja 

asmenybės veiklą ir santykius su aplinka. Sąmoninga motyvacija skatina, o nesąmoninga 

– stabdo veiklą. Motyvacijos sąmoningumą galima paaiškinti tuo, kad žmogaus veikla 

ir elgesys yra vis kintančių tikslų siekimas. Kadangi bet kurios motyvacijos šaknys 

glūdi poreikiuose, reikia manyti, kad motyvus nulemia kaip tik tos individo reikmės, 

kurios labiau išsikristalizavusios. Plėtojant besimokančiųjų aktyvinimą svarbu atkreipti 

dėmesį į mokymosi motyvaciją, nes tai ypač reikšminga žmogaus pasirengimui mokytis 

visą gyvenimą (Freire, 2000; Martinkienė, 2007). 

Mokymasis yra ne kas kita kaip patirtimi grindžiamas žinojimo arba elgesio keitimas. 

Mokymasis visą gyvenimą nėra vienodas. Nuolat kinta ir jo turinys, ir metodai. 

Socialinis mokymosi aspektas yra ne mažiau svarbus nei didaktinis. Andragogo uždavinys 

– padėti besimokančiajam suprasti, kas pasiekta, pranešti, ką jis jau moka ir kas 

dar likę išmokti. Geriausias mokymo metodas – žadinti besimokančiųjų entuziazmą. 

Tai pavyksta tik tada, kai nelieka entuziazmą slopinančių priežasčių – tiek išorinių, 

tiek vidinių (Jovaiša, 2004). Mokytis kur kas lengviau tiksliai žinant, dėl ko tai daroma. 

Taigi psichinė žmogaus aktyvacija priklauso nuo sau keliamų impulsyvių arba 

ilgalaikių tikslų. Paskata veikti suformuoja motyvus ir didėja patirtis. Tad veikiant 

(mokantis ar dirbant) plėtojamas aktyvumas. 

Mokymasis – intelekto galia suvokti, vertinti, perdirbti ir išsaugoti įvairią informaciją. 

Mąstymo gebėjimas rasti gyvenimui ir darbui optimalius sprendimus negali vykti 

be motyvacijos (be poreikio, jausmų, norų, siekių, sėkmės išgyvenimo, teigiamų nuostatų) 

(Jovaiša, 2004). Todėl aktyvinant besimokančiuosius svarbu, kad susiformuotų 

179


mokymosi, gyvenimo, darbo prasmės ir kt. nuostatų sistemos. Tai galima pavadinti 

vidine pozicija, nusistatymu arba asmenybės kryptingumu. Nusistatymas ir yra ta jėga, 

kuri ilgus metus palaiko mokymosi aktyvumą. Todėl būtina tokį nusistatymą stiprinti 

ir suaugusiųjų švietimo institucijose. 

Besimokantiesiems aktyvinti svarbios mokymosi prielaidos (aplinka, laiko pasiskirstymas, 

mokymosi vienetai ir intervalai) ir mokymosi sąlygos (mokymosi tempas, 

abstraktaus mąstymo gebėjimai, sveikata, socialumas) (Martinkienė, 2007). 

Aktyvinant besimokančiuosius ugdomas jų kritinis mąstymas, savarankiškumas, 

kūrybiškumas, įveikiami prieštaravimai tarp turimos ir naujos patirties, sudaromos 

saviraiškos galimybės. Todėl didelės reikšmės turi metodai. Į aktyvinimo sampratą 

įeina ir metodų pasirinkimas, atsižvelgiant į bendruosius mokymo tikslus, strateginius 

švietimo ir dalyko uždavinius, tinkamas jų taikymas. Moderniojoje edukologijoje metodai 

orientuoja į mokytojo ir besimokančiojo sąveiką, išryškėja kryptis į dvasinę 

veiklą, pripažįstami refleksijos, kritiško, laisvo, konstruktyvaus mąstymo bei gebėjimo 

savarankiškai apsispręsti principai. 

Taigi aktyvinimas – aktyvumo (sugebėjimo intensyviai veikti) principo (taip organizuoti 

mokymosi procesą, kad besimokantieji būtų veiklūs) įgyvendinimas intensyvinant 

jų psichinės bei praktinės veiklos motyvaciją, kuri reguliuoja asmenybės veiklą ir 

santykius su aplinka motyvų kaitos pagrindu. Aktyvinant besimokančiuosius būtina 

atsižvelgti į jų poreikius, tikslus (kurie įgyvendinami veikloje), požiūrius, nuostatas, 

parinkti tinkamus metodus, kurie padėtų kūrybiškai organizuoti veiklą. 

2. Suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo problemos, 

jų priežastys ir įveikimo galimybės 

Besimokančiųjų aktyvinimas (fizinių ir psichinių galių didinimas, intensyvinimas) 

yra sudėtingas procesas. Jis apima ne tik andragoginius, filosofinius, psichologinius, 

didaktinius požiūrius, mokytojų ir besimokančiųjų veiklą, sąveiką, bet ir kitų asmenų, 

kurie sudaro sąlygas mokymuisi, ryšius, aplinkos veiksnius ir kt. Todėl ir besimokančiųjų 

aktyvinimo problemos yra daugiasluoksnės. 

Užsienio mokslininkų (Stoll ir kt., 1998; Hargreaves, 1999; Hopkins ir kt., 1998; 

Hake, 1998; Casteel ir kt., 2007) tyrimai rodo, kad viena svarbiausių aktyvinimo problemų 

– prieštaravimas tarp mokymo tikslų ir galimybių juos įgyvendinti. Šios problemos 

atsiradimą lemia visuomenės kaitos procesai. 

Išryškėja andragoginės didaktinės problemos. Viena jų – besimokančiojo patirties 

ignoravimas: mokant dalyko stengiamasi padėti suvokti mokymosi „socialinį kodą“ ir 

įprasminti jo simbolinę sąveiką su realybe, o ne ieškoma ryšių su individualių galimybių 

plėtojimu, neaktualizuojamas besimokančiojo sukauptas patyrimas. Todėl jis netenka 

perspektyvų ir negali veikti besimokančiųjų mąstymo bei veiklos būdų (Martinkienė, 

2007). Esant nekintantiems didaktiniams modeliams, studentas nėra aktyvus 

mokymosi proceso dalyvis ir negali rengtis aktyviam darbui, gyvenimui. Kyla prieštaravimas 

tarp formalaus motyvavimo ir konkrečių, vienodų, nesikeičiančių mokymosi 

sąlygų, metodų, kai jie traktuojami kaip universalūs problemų sprendimo būdai (Lukšienė, 

2000), tinkamo suaugusiųjų mokytojų pasirengimo stoka, nesugebėjimas orien- 

180


tuotis į besimokančiųjų turimą patirtį ir jų aktyvinimą mokymosi procese taikant jiems 

priimtiniausius mokymosi būdus ir strategijas (Mucchielli, 1995; Badegruber, 2000; 

Jarvis, 2001). Tačiau pagrindinė problema – visuminio mokymosi samprata. Remiantis 

dabartinėje filosofijoje ir edukologijoje akcentuojama visuminio pasaulio suvokimo 

svarba, šiuolaikinėje suaugusiųjų švietimo institucijoje mokymo dalykai integruojami. 

Integravimas – vienas labiausiai pabrėžtinų šiuolaikinės didaktikos bruožų. Todėl suaugusiųjų 

mokymosi turinys turi būti grindžiamas sistemingumo, moksliškumo, prieinamumo, 

perimamumo, integracijos ir kt. principais. 

Svarbiausias universitetinėse studijose besimokančiųjų aktyvinimo problemas galima 

taip sugrupuoti (1 lentelė). 

Eil. 

Nr. 

Problemos 

1. Organizacinės 

(suaugusiųjų mokytojų 

rengimas ir kompetencija) 

Besimokančiųjų aktyvinimo problemos 

Problemų turinys 

visuminio mokymosi samprata 

mokymosi turinio kaitos ir metodų sąveika 

tradicijos ir naujovės santykis 

mokymosi kultūra 

1 lentelė 

2. Didaktinės prieštaravimas tarp mokymosi tikslų ir galimybių 

besimokančiojo patirties ignoravimas 

mokymosi metodai 

mokymosi priemonės 

mokymosi rezultatų vertinimas 

Besimokančiųjų aktyvinimą neigiamai veikia andragoginių didaktinių tendencijų 

nepaisymas, nes tada sunku pasirinkti didaktines priemones ir jas suderinti. Andragogas 

turi orientuotis į besimokantįjį kaip į unikalų, autonomišką asmenį, laukiantį kompetentingos, 

sąveikaujančios jo pagalbos, kad galėtų pats veikdamas mokytis pagal 

savo prigimtį. Besimokančiojo asmens plėtotė turi būti suvokiama holistiškai, kaip 

integrali visuma. Turi būti skatinama įvairi jo veikla, apimanti ne tik mąstymo, bet ir 

intuicijos, organizavimo, kūrybos sritis, kurios leidžia patirti džiaugsmą veikiant neapibrėžtoje, 

kintančioje situacijoje. Besimokantiesiems turėtų būti akcentuojamas sąmoningas, 

lankstus mokymasis, įvairių mokymosi metodų taikymas, atveriąs kelią 

savarankiškam, kritiškam ir konstruktyviam mąstymui. Laikantis šiuolaikinės didaktinės 

tendencijos andragogas, be bendrojo pasirengimo, turėtų orientuotis į nuolatinį 

savo bendrosios kultūros horizonto plėtimą, pažinimo teorijos, psichologijos ir ugdymo 

metodologijų pažinimą, susidaryti mokymo būdų komplektą ir lanksčiai, kūrybiškai 

tuos būdus modeliuoti (Lukšienė, 2000; Kret, 2001). Dabartiniame amžiuje sėkmę 

gali garantuoti tokie įgūdžiai: 1) abstrakcija (gebėjimas įžvelgti reiškinio dėsningumus 

ir prasmę); 2) sisteminis mąstymas (gebėjimas nustatyti reiškinių ryšius); 3) eksperimentavimas 

(gebėjimas rasti savo kelią nuolat mokantis); 4) socialiniai gebėjimai 

bendrauti ir bendradarbiauti su kitais (Stoll ir kt., 1998). 

181


Nesuvokiant mokymosi tikslų blaškomasi, pasikliaujama tik metodų keitimu (Fullan, 

1998; Hargreaves, 1999). Tad plėtojant besimokančiųjų aktyvinimą svarbu metodai, 

kurie pasirenkami ir taikomi racionaliai, veikloje stengiamasi remtis suderintais jų komponentais. 

Todėl reikėtų akcentuoti, kad metodai – tai ir mokymosi stiliai, nusakantys 

bendrą mokytojo ir besimokančiųjų darbo pobūdį, tai ir integrali viso mokymosi proceso 

dalis. Aktyvinant svarbus motyvuotas metodų pasirinkimas ir darnus jų suderinimas, 

kurį lemia ir mokymosi tikslai, ir besimokančiojo prigimtis, amžius, branda, pažinimo 

proceso dėsningumai, kt., taip pat aplinka, mokymosi veiksniai ir bendras andragogo 

išprusimas, profesinis pasirengimas, individualūs polinkiai bei gebėjimai, profesinė ir 

asmeninė patirtys. Visi mokymosi metodai turi būti suderinti. Dalyko metodai negali 

prieštarauti bendrųjų metodų siekiams. Todėl plėtojant besimokančiųjų aktyvinimą būtina 

skirti dalinius uždavinius ir strateginius mokymosi tikslus, nekeisti jų vietomis, privalu 

gebėti pasirinkti metodus, kurie atitiktų bendruosius mokymosi tikslus. 

Besimokančiųjų aktyvinimo procese andragogo pasirengimas pasirinkti tinkamus 

metodus ar susidaryti jų derinius, kurtis autentišką darbo stilių turi ypač svarbią reikšmę. 

Atotrūkis tarp mokymo tikslų ir realybės atsiranda tada, kai suaugusiųjų mokytojas nepakankamai 

pasirengęs profesiniu požiūriu (neišmano kognityvinės, humanistinės ir kt. 

psichologijos, įvairių mokymo krypčių metodų ir nesugeba jų įvertinti bei atsirinkti pagal 

veiklos tikslus, nepakankamai gerai išmano savo dėstomą dalyką). Andragogas privalo 

nuolatos puoselėti profesinę etiką, konceptualaus mąstymo gebėjimus, taip pat gebėjimus 

matyti tikrovės kaitą, įžvelgti jos tendencijas, jas vertinti, suprasti faktų bei reiškinių 

ryšius, sieti mokymo turinį ir tikslus, lanksčiai ir kūrybiškai modeliuoti savo veiklos 

būdus. Besimokančiajam turėtų būti padedama perprasti svarbią šiuolaikinių mokslų 

metodologinę nuostatą: tyrinėtojas yra nebe pasaulio išorėje, o jo viduje – taip jis pats 

tampa tyrinėjamos tikrovės dalimi. Taigi šiuolaikinio pasaulio pažinimas neįmanomas 

be tyrinėtojo, stebėtojo savižinos, todėl svarbu plėtoti besimokančiųjų mokslinę mąstyseną 

– šiuo atveju svarbi ne tiek akademinė dalyko struktūra, kiek mokslo metodologija. 

Didesnė mokymosi būdų įvairovė sužadina aktyvumą, daro įtaką mokymosi motyvacijai. 

Tinkamai atrinkti ir taikomi metodai stiprina andragoginę sąveiką, studentai 

ima jausti didesnę atsakomybę, mokosi išklausyti kitus, išsakyti savo nuomonę, plėtojamas 

savarankiškumas, kritinis mąstymas. Paprastai besimokantieji nepavargsta nuo 

veiklos, kuri atitinka jų mokymosi poreikius. 

Akcentuotinas ir ryškus atotrūkis tarp mokymosi tikslų ir metodų, kai aktyvinantys 

būdai pristatomi kaip tikslas, kai andragogas ne pagal savo prigimtį, dalyką, individualybę 

pasirenka metodus, kai pasirenkami metodai, kurie nepadeda skleistis kiekvieno 

besimokančiojo asmenybei, jie nemodeliuojami, nepritaikomi. Dar viena aktyvinimo 

problemos apraiška – formalus mokymo aktyvinimo rezultatų tikrinimas: domimasi ne 

mokymo rezultatu, bet nuo pagrindinių tikslų atitrūkusiais pavieniais metodais (pavyzdžiui, 

ar dėstytojas taiko grupinio darbo metodą, „minčių lietų“ ir kt.), nors universalių, 

visiems atvejams tinkamų metodų nėra ir negali būti. 

Aktyvinimo problemų priežastys: mokymas nesiremia asmeninės patirties logika, 

nekreipiamas dėmesys, kad tik vėliau atskleidžiami vis įvairesni kontekstai, einama prie 

platesnių apibendrinimų. Arba: nesugebama taikyti naujausių mokymo technologijų 

182


(Hargreaves, 1999). Aktyvinimas neretai suprantamas tik kaip aktyvinančių metodų 

taikymas, dalykų integravimas ir kiti daliniai mokymo veiksmai (Martinkienė, 2007). 

Mokymosi rezultatų vertinimas – svarbi problema, nes rezultatą išmatuoti sudėtinga 

(tai ir besimokančiojo veiklos pobūdis, ir laukiami rezultatai, ir dalyko vertinimo 

normų reikalavimai, t. t.). Tačiau motyvacija gali būti patenkinama arba įgauna kitą 

kokybę, o sėkmė visada matuojama tiek puoselėtais lūkesčiais, tiek aplinkinių atsiliepimais. 

Aktyvinant besimokančiuosius, sprendžiant mokymosi rezultatų vertinimo 

problemą, būtini pokyčiai. Jau, pasak E. Jensen (2001), visame pasaulyje vis labiau 

suvokiama būtinybė kuo skubiau keisti akademinio vertinimo būdus, lanksčiau juos 

išmatuoti, atsižvelgiant į švietimo pokyčius. Vertinimas – tai procesas, kai renkami ir 

gaunami patvirtinimai apie mokymąsi, pasiekimus ir kompetenciją. Vertinimo tiksluose 

turėtų būti akcentuojama: andragoginė parama suaugusiajam mokantis ir stiprinant 

mokymosi motyvaciją, pasitikrinant savo žinias ir gebėjimus, grįžtamoji informacija 

apie mokymosi rezultatus ir tikslinga šio proceso korekcija; informacija apie mokymosi 

sėkmę ir galimybes padėti mokantis. 

Mokymosi vertinimo nuostatos, kurios padėtų spręsti aktyvinimo problemas, susijusios 

su įvairiomis mokymosi sąlygomis ir psichiniais procesais. Ypač svarbus besimokančiojo 

sąmonės aiškumas, kai daugėja psichiškai apdorojamos informacijos. Todėl 

vertinant atsižvelgiama į susikaupimą – didžiausios įtampos ir intensyviausią sąmonės 

veiklos būseną, pasirengimą – išankstinę veiklos sąlygą, dėmesį, kuris neleidžia 

paklysti nuolat plūstančių dirgiklių chaose. H. Benesch (2001) pažymėjo nuobodulio, 

kaip atsipalaidavimo būsenos, pavojingumą mokymuisi. Mokymosi rezultatams 

didelę reikšmę turi ir rami, bebaimė atmosfera, palankios sąlygos, skatinančios ieškoti 

savikontrolės būdų, galimybės savivertei pasireikšti. 

Apibendrinant galima teigti, kad svarbiausios besimokančiųjų universitetinėse studijose 

aktyvinimo plėtojimo problemos yra šios: mokymosi tikslų ir galimybių jų siekti 

vieningumo stoka; besimokančiojo patirties ignoravimas; netinkamas mokymosi 

metodų taikymas; suaugusiųjų mokytojų pasirengimas; mokymosi rezultatų vertinimas; 

visuminio mokymosi nesuvokimas. Sprendžiant šias problemas ir šalinant jų 

priežastis, reikėtų įveikti prieštaravimus tarp mokymosi tikslų ir būdų juos įgyvendinti, 

tarp mokymosi motyvacijos ir konkrečių, vienodų, nesikeičiančių mokymosi būdų, 

tarp naujos ir esamos besimokančiojo patirties, poreikių ir jų tenkinimo, tarp besimokančiojo 

įgymių, gebėjimų ir mokymosi tikslų, tarp aktyvinančių mokymosi metodų ir 

jų neefektyvumo, jei jie traktuojami kaip universalūs problemų sprendimo būdai, kt. 

3. Požiūrio į suaugusiųjų mokymosi aktyvinimą universitetinių studijų 

procese tyrimo rezultatai 

Tyrimas skirtas Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto andragogikos specialybės 

studentų požiūrio dėl suaugusiųjų mokymosi universitetinėse studijose aktyvinimo 

ir jo plėtojimo galimybių analizei. Kadangi tyrimas atliktas Klaipėdos universiteto 

Tęstinių studijų institute, gautos išvados taikytos tik šiai institucijai. 

Tyrimas vykdytas 2010 m. spalio – gruodžio mėn. pasitelkus anketinę apklausą. 

Apklausti 123 andragogikos bakalauro ir magistrantūros studijų programų įvairių kur- 

183


sų studentai. Tarp jų dominavo moterys – net 65 proc. Respondentų amžius įvairus: 

nuo 19 iki 46 m. amžiaus. 

Apibendrinta anketinės apklausos analizė besimokančiųjų universitetinėse studijose 

aktyvumo požymių aptarimo klausimais leidžia pastebėti, kad 30,3 proc. studentų teigia, 

kad besimokantysis yra aktyvus, kai klausia ir pats noriai atsako į klausimus, 

smalsauja. 18,8 proc. studentų besimokančiųjų aktyvumo požymį įvardija kaip bendradarbiavimą, 

dalyvavimą grupiniame darbe, įsitraukimą į kūrybinius darbus, idėjų 

siūlymą. 14,4 proc. studentų teigia, kad aktyvūs besimokantieji greitai orientuojasi, 

skuba atlikti užduotis, prašo papildomų, nori būti pastebėti ir įvertinti. 11,9 proc. studentų, 

įvardydami „kita“, pastebi, kad besimokančiųjų aktyvumas gali pasireikšti ir ne 

pačia geriausia prasme, kai jie užsiėmimų metu kalbasi, pasakinėja, dažnai klausinėja 

nepaklausti, trukdo. Deja, gana maža dalis – 19,7 proc. studentų – teigia, kad svarbus 

besimokančiųjų aktyvumo požymis – savarankiškas užduočių atlikimas, bandymas 

patiems rasti atsakymus į iškilusius klausimus, išspręsti problemas. 

Respondentų atsakymų analizė parodė, kad studentai besimokančiųjų aktyvinimą 

suvokia kaip procesą arba jį aiškina priemonių, strategijų, metodų taikymu. Taigi daugelis 

(36,5 proc.) studentų akcentuoja, kad besimokantiesiems aktyvinti universitetinių 

studijų procese būtina taikyti efektyvias mokymosi strategijas ir metodus. 17,2 proc. 

studentų mano, kad jiems aktyvinti svarbu teigiamos mokymosi motyvacijos skatinimas. 

20,7 proc. jų nurodo, kad besimokančiųjų aktyvinimą lemia vaizdinių priemonių, 

įdomių užduočių, aktualios medžiagos tikslingas parinkimas. 28,4 proc., 23,1 proc., 

15,3 proc. studentų suaugusiųjų mokymosi aktyvinimą suvokia kaip procesą: mąstymo, 

savarankiškumo ir kūrybingumo plėtojimą. 

Studentų nuomonė apie aktyvinimo universitetinių studijų procese reikalingumą 

įvairi. Daugelis (48,3 proc.) jų nurodo, kad aktyvinimo reikia procesui – žinioms įgyti 

ir mokėjimams bei įgūdžiams įtvirtinti. Nemaža dalis – 23,8 proc. studentų teigia, kad 

aktyvinimo reikia, norint pasiekti geresnių mokymosi rezultatų. 20,5 proc. studentų 

taip įvardija aktyvinimo esmę: tai svarbu tolesniam mokymuisi, darbui ir gyvenimui. 

19,2 proc. studentų mano, kad aktyvinimo reikia motyvacijai, t. y. sėkmingam mokymuisi 

ir pažinimo džiaugsmui patirti, visapusiškam ugdymuisi. 15,9 proc. studentų 

pripažįsta aktyvinimo reikalingumą tenkinant besimokančiojo poreikius, plėtojant 

saviraiškos galimybes. 

Daugelis (31,4 proc.) studentų mano, kad tobulinant mokymosi aktyvinimo sąlygas 

svarbu, jog auditorijoje vyrautų saugi, geranoriška, draugiška aplinka. Kita dalis – 

29,7 proc. studentų teigia, kad dėstytojai, siekdami didesnio jų aktyvumo, mokymo 

procese turėtų labiau įvairinti darbo būdus ir metodus. 20,5 proc. studentų teigia, kad 

svarbi jų aktyvumo sąlyga yra temų, užduočių parinkimas ir kūrimas atsižvelgiant į 

norus, siekius, interesus. 18,9 proc. studentų mano, kad svarbi jų aktyvinimo sąlyga 

yra vaizdinių priemonių, įdomių užduočių, aktualios medžiagos naudojimas. 

21,3 proc. studentų nurodė, kad siekiant juos aktyvinti būtina dažniau skatinti dalytis 

mintimis, nuomonėmis, žiniomis, patirtimi, rengiant pokalbius, diskusijas. 21,5 proc. 

jų teigia, kad svarbi studentų aktyvinimo sąlyga – geranoriškas bendradarbiavimas 

tiek tarp studentų ir dėstytojo, tiek tarp pačių studentų mokymosi procese. 15,8 proc. 

studentų nurodo, kad siekiant besimokančiuosius aktyvinti svarbus mokymosi užduo- 

184


čių diferencijavimas pagal individualius poreikius ir gebėjimus. Kita dalis – 

13,4 proc., 16,5 proc. ir 11,7 proc. studentų kaip svarbias suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo 

plėtojimo sąlygas įvardija darbo grupėmis, savarankiškų darbų, techninių 

priemonių naudojimo galimybes. 

Pasak studentų, dėstytojai jų mokymuisi aktyvinti taiko įvairius aktyvinančius metodus: 

dažniausiai – grupinį darbą (51,4 proc.), „minčių lietų“ (48,2 proc.), projektinį 

darbą (34,1 proc.), diskusiją (33,7 proc.), pokalbį (32,5 proc.), problemų sprendimą 

(21,6 proc.), dalijimąsi patirtimi (20,5 proc.), atvejų studijas (19,3 proc.), klausinėjimo 

metodą (18,8 proc.) ir kt. 

Dauguma (51,6 proc.) studentų teigia, kad dėstytojai remiasi jų patirtimi, aktyvina 

patyrimą mokymosi procese. Trečdalis studentų nurodo, kad dėstytojai skatina smalsumą 

mokantis (30,4 proc.), dažniausiai išsiaiškina jų poreikius ir į juos atsižvelgia, 

formuodami perspektyvą mokytis visą gyvenimą (34,5 proc.). 

Daugelis (32,4 proc.) studentų teigia, kad mokantis svarbiausia stengtis savarankiškai 

ir atsakingai atlikti užduotis. Kita dalis – 28,6 proc. studentų mano, kad mokymosi procese 

svarbu naudotis efektyviomis priemonėmis ir būdais. 20,5 proc. ir 18,3 proc. jų 

nurodo, kad mokymosi aktyvinimo procese svarbu, kad būtų skatinama gerais patarimais 

ir mokoma planuoti mokymąsi, numatyti mokymosi veiksmų seką. Nemaža dalis – 

22,9 proc. studentų teigia, kad aktyvinant būtina skatinti savarankiškai ieškoti informacijos 

įvairiuose šaltiniuose, ją kritiškai vertinti, atsirinkti, išskirti esmę. 21,8 proc. jų nurodo, 

kad svarbu aktyvinimo procese skirti laiko naują informaciją susieti su turimomis 

žiniomis, patirtimi, ieškoti ryšių, sisteminti žinias. 23,1 proc. studentų mano, kad svarbu 

sudaryti sąlygas besimokančiojo savęs pažinimui, kontrolei, pasitikrinimui ir pritaikymui 

to, ką išmoko. 21,5 proc. jų teigia, kad norint aktyviai mokytis svarbu tinkamai paskirstyti 

mokymosi laiką, keisti vietas, pasirinkti veiksmingus metodus. 

Studentų aktyvumo skatinimo kontekste dauguma (63,9 proc.) pripažįsta, kad jų mokymosi 

aktyvumui skatinti sudaromos sąlygos ir galimybės universitetinių studijų procese. 

Daugelis (38,8 proc.) studentų teigia, kad dėstytojai juos stengiasi aktyvinti analizės 

metu, skatindami dalyvauti pokalbiuose, diskusijose, reikšti savo nuomonę, ją argumentuotai 

pagrįsti, daryti apibendrinimus ir išvadas. Dalis (17,7 proc.) studentų teigia, 

kad dėstytojai juos aktyvina mokymosi procese įtraukdami į kūrybinius darbus. 

59,8 proc. studentų teigia, kad jų aktyvumas pasireiškia tada, kai jie supranta, jog tų 

žinių prireiks toliau mokantis, dirbant ar apskritai gyvenime. 21,6 proc. studentų teigia, 

kad jų aktyvumas būtinas norint susikaupti atliekant užduotis. 21,3 proc. studentų mano, 

kad jų aktyvumas pasireiškia atidžiu dėstytojo pasakojimo, aiškinimo klausymusi. Nemaža 

dalis – 26,7 proc. studentų mano, kad jų aktyvumas mokymosi procese pasireiškia 

pastangomis gerai atlikti savarankiškus darbus. Daugelis (24,4 proc.) studentų nurodo, 

kad jų mokymosi aktyvumui trukdo bloga nuotaika. Dauguma (37,5 proc.) studentų 

teigia, kad jie yra neaktyvūs, kai paskaitose nuobodu. Dalis (13,2 proc.) studentų teigia, 

kad jų aktyvumui mokantis trukdo blogi santykiai su dėstytoju ir bendramoksliais. Beveik 

trečdalis (26,9 proc.) mano, kad jų mokymosi aktyvumas žemas, nes dėstytojai 

nepastebi jų pastangų, pažangos. 13,7 proc. studentų kaip aktyvumo trukdį įvardija santykius 

namuose ir namų rūpesčius. 30,3 proc. studentų kaip pagrindinę priežastį nurodo 

jų pačių nenorą aktyviai dalyvauti mokymosi procese. Nemaža dalis (23,4 proc.) studen- 

185


tų mano, kad nesugeba aktyviai dalyvauti tam tikros temos mokymosi veikloje. Mažesnė 

dalis (21,1 proc.) studentų teigia, kad nedrįsta aktyviai dalyvauti mokymosi procese. 

19,3 proc. teigia, kad neskatinami aktyviai dalyvauti paskaitose. Daugelis (35,4 proc.) 

studentų nurodo, kad jiems sunku susikaupti per paskaitas. 18,7 proc. teigia, kad sunku 

mokytis, ko nepatyrei, nežinai. Nemažai (25,2 proc.) studentų nurodo, kad aktyviai mokytis 

trukdo silpnas pasirengimas ir žinių trūkumas. 19,6 proc. teigia, kad būti aktyviam 

mokymosi procese trukdo paaiškinimo, bendradarbiavimo su dėstytoju ir bendramoksliais 

stoka. 

Tolesnių empirinių duomenų analizė rodo, kad studentai aktyvesni paskaitose, kai 

vyksta įdomus, įtraukiantis mokymasis, kai patinka tema ir užduotys, kai jaučia dėstytojo 

ir bendramokslių palaikymą; taip pat jie aktyvesni, kai visa grupė noriai dirba ir 

kai jie gerai nusiteikę. Taigi dauguma studentų nurodo, kad jie mokymosi procese 

aktyvūs, kai įdomu, smalsu, kai supranta temą ir užduotis, kai mokymasis vyksta netradiciniu 

būdu (atitinkamai 59,5 proc., 43,8 proc. ir 44, 7 proc.). Didelė dalis 

(53,4 proc.) studentų nurodo, kad yra aktyvūs paskaitose, kai gera jų nuotaika. Nemažai 

daliai (24,3 proc.) studentų svarbu ir jie yra aktyvūs, kai visa grupė noriai dirba. 

Taip pat nemažos dalies (27,5 proc.) studentų aktyvumui mokantis turi įtakos tai, kad 

patinka dėstytojas, jaučia jo ir bendramokslių palaikymą (43,1 proc.). 

30,7 proc. studentų teigia, kad jiems geriausiai sekasi mokytis savarankiškai. Kita 

panaši dalis (28,6 proc.) studentų teigia, kad jiems geriausiai sekasi mokytis dirbant 

grupėmis ir diskutuojant su bendramoksliais. Net trečdalis (31,1 proc.) studentų nurodo, 

kad jiems labiausiai padeda mokytis jų patyrimas, išgyvenimai, nuotaika, aplinka 

ir kt. Kaip teigia 21,2 proc. studentų, sėkmė juos lydi šioje veikloje reflektuojant savo 

ir kitų patirtį. Gana nemažas procentas (19,3 proc.) studentų įvardija kitą veiklą, t. y. 

dėstytojų paramą, pagalbą mokantis. Kad tai studentams svarbu, atskleidė ir ankstesnių 

šios anketinės apklausos rezultatų analizė. 

Taigi atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad: 

studentai aktyvesni, kai suvokia, kad naujų žinių prireiks realiame gyvenime, 

vyksta įdomus, įtraukiantis mokymasis, patinka tema ir užduotys, jaučia dėstytojo 

ir grupės draugų palaikymą, yra geros nuotaikos; 

aktyvus studentas, jų nuomone, – smalsaujantis, užduodantis klausimų, besidomintis, 

ieškantis papildomos literatūros, noriai dalyvaujantis diskusijose, 

aktyviai reiškiantis savo nuomonę, besidalijantis patirtimi ir išgyvenimais; 

aktyvinimą suvokia kaip procesą arba jį aiškina metodų, priemonių taikymu, 

įžvelgia, kad aktyvinimo reikia norint sėkmingai mokytis; 

dėstytojai, studentų teigimu, stengiasi remtis jų patirtimi, aktyvinti patyrimą, 

išsiaiškinti mokymosi poreikius ir į juos atsižvelgti; 

siekiant aktyvinti, studentų nuomone, būtina motyvuoti besimokančiuosius, 

skatinti savarankiškai ieškoti informacijos, sudaryti sąlygas susieti su turima, 

pritaikyti praktinėje veikloje, tinkamai paskirstyti mokymosi laiką, kaitalioti 

mokymosi metodus; 

dėstytojai, studentų teigimu, juos aktyvina, skatindami dalyvauti pokalbiuose, 

diskusijose, reikšti savo nuomonę, ją argumentuotai pagrįsti, daryti apibendrinimus 

ir išvadas; 

186


 

 

plėtojant suaugusiųjų mokymosi aktyvinimą, studentai siūlo atkreipti dėmesį į 

aplinkos, būdų, metodų, priemonių, temų, užduočių įvairovės vaidmenį, bendradarbiavimo, 

diferencijavimo, atsižvelgimo į poreikius ir galimybes, paramos, 

pagalbos svarbą; 

remiantis studentų nuomone, išryškintos ir suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo 

problemos: pasigendama didesnio andragogų dėmesio studentų diskusijoms, 

apmąstymams, žinių, gebėjimų taikymui praktinėse situacijose, atidumo studentų 

pastangoms, pažangai, nes, kaip rodo tyrimo rezultatai, jų aktyvumui 

labai svarbus andragogo paskatinimas, įvertinimas. 

Išvados 

1. Aktyvinimo tyrimų Lietuvoje ir užsienyje apžvalga rodo, kad aktyvinimas, kaip 

nuolatinis besimokančiųjų psichinės ir praktinės veiklos motyvacijos intensyvinimas, 

praktinis aktyvumo principo įgyvendinimas, susijęs su kritinio mąstymo, savarankiškumo, 

kūrybingumo plėtojimu, yra aktualus asmenybei, kuri gyvena besikeičiančioje 

visuomenėje. 

2. Aktyvinimas apima ne tik andragoginius, filosofinius, psichologinius, didaktinius 

požiūrius, andragoginę sąveiką, bet ir kitų asmenų, kurie sudaro sąlygas mokytis, 

ryšius, aplinkos veiksnius ir kt. 

3. Besimokančių suaugusiųjų aktyvinimo problemų priežastys: 

visuminio požiūrio į mokymąsi stoka (tai pasireiškia atotrūkiu tarp mokymosi 

tikslų, turinio ir būdų juos įgyvendinti); 

andragogo pasirengimas spręsti šiuolaikinius didaktinius uždavinius tikslų, 

metodų pasirinkimo, taikymo lankstumo aspektu; 

požiūris į besimokantį suaugusįjį; 

grįžtamojo ryšio tarp atskirų mokymosi veiksmų nebuvimas; 

dėmesio mokymosi aplinkai stoka ir kt. 

4. Sprendžiant suaugusiųjų mokymosi aktyvinimo problemas ir siekiant šį procesą 

plėtoti reikėtų: 

orientuotis į mokymosi tikslus ir turinį, motyvacijos intensyvinimą atsižvelgiant į 

besimokančiųjų psichologines ypatybes, poreikius, mokymosi specifiką; 

intensyvinti besimokančiųjų psichinės ir praktinės veiklos motyvaciją, plėsti 

saviraišką, lanksčiai taikant aktyvinančius metodus; 

mokymo procese remtis suaugusiojo patirtimi, atsižvelgti į mokymosi poreikius 

ir tikslus; 

kurti palankias sąlygas mokytis, bendrauti ir bendradarbiauti mokymosi metu; 

įvertinti metodų taikymo tikslingumą, derinti individualią ir grupinę veiklas, kt. 

5. Požiūrio į suaugusiųjų mokymosi aktyvinimą universitetinių studijų procese tyrimo 

rezultatų analizė atskleidė, kad realizuojant būsimųjų andragogų mokymosi procesą 

ne visada pasinaudojama aktyvinimo kryptimis, sąlygomis, veiksniais, būdais, 

187


metodais, t. y. nepakankamai išnaudojamos aktyvinimo ir jo plėtojimo galimybės. Tai 

susiję su andragogų pasirengimu aktyvinti besimokančiuosius, aktyvinimo sąvokos 

samprata, mokymosi organizavimo, didaktinės veiklos realizavimo sampratomis ir kt. 

Rekomendacijos 

1. Aktyvinant suaugusiųjų mokymąsi, universiteto dėstytojams rekomenduojama: 

Profesinių kompetencijų tobulinimo aspektu: 

atkreipti dėmesį ne tik į profesinį pasirengimą, bet ir į nuolatinį jo plėtimą, suaugusiųjų 

psichologijos ir ugdymo metodologijų pažinimą; 

puoselėti profesinę etiką, konceptualaus mąstymo gebėjimus, įžvelgti tikrovės 

kaitą ir vertinti jos tendencijas sieti mokymo turinį ir tikslus, kūrybiškai modeliuoti 

veiklos būdus, reikšmingais pripažįstant skatinančius reflektyvinę veiklą; 

įvertinti andragogo asmenybei keliamus reikalavimus, būtinybę būti geru psichologu, 

kūrybinga asmenybe, gebėti pasirinkti tiek mokymo turinį, tiek metodus, 

lanksčiai juos modeliuoti, kritiškai vertinti mokymo turinį ir būti pasirengusiam 

operatyviai jį keisti bei atnaujinti. 

Mokymo proceso organizavimo aspektu: 

mokymo procese remtis studento asmeninės patirties logika einant prie platesnių 

apibendrinimų ir taip plėtojant mokslinės mąstysenos pagrindus; 

įvertinti aplinkos, palankių sąlygų, skatinančių ieškoti savikontrolės būdų, galimybių 

savivertei pasireikšti, bendravimo poreikio patenkinimo svarbą, skatinti 

bendradarbiavimą mokantis. 

Aktyvinimo aspektu: 

įvertinti svarbiausius besimokančiųjų aktyvumo ir aktyvinimo privalumus: 1) lemia 

gilesnes įžvalgas; 2) skatina kritiškai mąstyti; 3) žadina smalsumą, skatina atidžiau 

stebėti aplinką; 4) padeda suvokti kitų pažiūras ir patyrimą; 5) pasidalijimas mintimis 

grupėje formuoja bendruomenės dvasią; 6) leidžia tobulinti savo mokymąsi; 8) 

kiekvienam suteikia galimybę pateikti savo idėjas ir patyrimą kitiems; 

įvertinti aktyvinimo kreipimą į komunikacijos ir socialinės kompetencijos plėtojimą 

bei reikalavimą dėstytojui, kad jis būtų įvaldęs humanistinės andragoginės 

sąveikos metodiką, kurią įgyvendintų taikydamas konkrečius didaktinius 

metodus ir būdus. 

2. Plėtojant studentų aktyvinimą, universiteto vadovams rekomenduojama: 

panaudoti andragogų praktikų patirtį skleidžiant aktyvinimo plėtotės idėjas, 

kad būtų gerinami studentų mokymosi rezultatai; 

skatinti dėstytojus tobulinti kvalifikaciją suaugusiųjų aktyvinimo metodikos 

temomis, į šią veiklą įtraukiant ir mokslininkus, ir andragogus praktikus; 

188


 

organizuoti dėstytojų pasidalijimo gerąja patirtimi aktyvinant studentus konferencijas, 

kurių medžiaga galima būtų pasinaudoti rengiant specialius metodinius 

leidinius. 



Literatūra 

Badegruber, B. (2000). Atviras mokymasis. Kaunas: Šviesa. 

Benesch, H. (2001). Psichologijos atlasas, t. 1. Vilnius: Alma littera. 

Freire, P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius: Tyto alba. 

Fullan, M. (1998). Pokyčių jėgos: skverbimasis į ugdymo reformos gelmes. Vilnius: Tyto alba. 

Hargreaves, A. (1999). Keičiasi mokytojai, keičiasi laikai. Vilnius: Tyto alba. 

Hopkins, D., Ainskow, M., West, M. (1998). Kaita ir mokyklų tobulinimas. Vilnius: Tyto alba. 

Jarvis, P. (2001). Mokymosi paradoksai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 

Jensen, E. (2001). Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO. 

Jovaiša, L. (2004). Aiškinamasis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 

Jovaiša, L. (2004). Veikimo įgymių plėtra. Antropogogikos metmenys. Klaipėda: KU leidykla. 

Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 

Kavolis, V. (2001). Asmuo ir idėjos. Vilnius: Baltos lankos. 

Kret, E. (2001). Mokykimės kitaip. Kaunas: Šviesa. 

Lukšienė, M. (2000). Jungtys. Vilnius: Alma littera. 

Martinkienė, G. (2007). Rašytinės kalbos ugdymo aktyvinimas. Monografija. Klaipėda: KU leidykla. 

McLaughlin, T. H. (1997). Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė. Kaunas: Technologija. 

Mucchielli, J. (1995). Les methodes actives dans la pedagogie des adultes. Paris: ESF. 

Ozmon, H. A., Craver, S. M. (1996). Filosofiniai ugdymo pagrindai. Vilnius: Leidybos centras. 

Stoll, L., Fink, D. (1998). Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai. 

Casteel, M. A., Bridges, K. R. (2007). Goodbye lecture: A student-led seminar approach for teaching upper division 

courses. Teaching of Psychology 34: 107–110. 

Hake, R. R. (1998). Interactive-engagement versus traditional methods: A six-thousand-student survey of mechanics 

test data for introductory physics courses. American Journal of Physics 66: 64–74. 

ADULT LEARNING ACTIVATION: REALITIES AND 

OPPORTUNITIES FOR DEVELOPMENT 


Summary 

A complex human position within social, psychological, economic, cultural situations 

comes in the first place in modern society. Persuaion comes that the existing 

problems need to be addressed to self personal change in the hope of life and learning. 

Learning is the most important thing, described as a complete human life creation by 

own efforts, giving him the means of self expression. Today it is important to implement 

the goals of education in the broad sense (to facilitate the learners to acquire 

skills and abilities necessary in the search for new ways to help in the development of 

activity, as well as to form the provision of lifelong learning) and in the narrow sense 

(to implement the objectives of the high school, community, discipline or learning). 

189


The adult learning activation can contribute to the implementation of complex goals. 

Activation – the intensification of a continuous learner mental and practices motivation 

associated with critical thinking, independence, the development of creativity 

through the effective didactic methods by overcoming the contradictions between the 

existing and new experience by means of self expression. Activation – the implementation 

of the principle of practical activity, and the activity principle – the organization 

of adult learning process so that the students would be active, involved in acquiring 

knowledge and mastering the skills. 

Thus, in the emerging knowledge-based economy society where education and learning 

is a factor of particular importance, and learning is a complex process, therefore 

there is a need to look for successful methods to keep this process running. One of 

them – the students activation. At activation of the adult learners their learning needs, 

goals (those implemented in activity), views, attitudes, it is important to choose deliberately 

their teaching methods, to organize learning activities creatively, and to employ 

flexibily andragogical effective strategies to meet their learning styles. During the 

adult learning activation relations with experience, the environment, appropriateness 

of methods, andragogical relationship orientation, individual and collective activities 

and other laws shall be emphasized. The perspective of learner activation during the 

process of University studies reveals the viability of in all respects: the maturation of 

the personality, the success of learning, in active, productive, full-rate life. 

Scientific proble m: what are the realities of activation of adult learning? How to 

develop this process in University studies? 

The object of the research – activation of adult learning. 

The aim of the research – to analyse theoretically and substantiate empirically an 

activation of adult learning and its development potential in the process of University 

studies. 

The tasks of the research: 1) to disclose the student activity and the development of 

activation in the process of adult learning; 2) to explore the approaches of the future 

andragogue towards activity and activation in the process of University studies. 

The methods of the research: theoretical analysis, questionnaire survey. 

The review of the activation studies in Lithuania and abroad shows, that the activation, 

as the student persistent mental and practical activity motivation intensification, 

the implementation of practical principle of activity, associated with the development 

of critical thinking, independence, creativity, is relevant to the personality, living in a 

changing society. Activation includes not only andragogical, philosophical, psychological, 

didactic approaches, andragogical interaction, but also other persons, who allow 

for learning, communications, environmental and other factors. The causes of adult 

students’ activation problems are revealed: the lack of holistic approach towards learning 

(that occurs by the gap between learning purposes, content and methods for their 

disposal); andragogue’s readiness to address the challenges of modern teaching objectives, 

methods of choice, flexibility in terms of application of the approach to the adult 

learner, the absence of the feedback between the individual learning steps; the lack of 

attention to education environment, etc. 

190


Addressing the challenges of adult learning activation in order to develop this process 

one should: focus on learning objectives and content, enhancement of motivation 

with respect to students’ psychological characteristics, needs, learning specifics; intensify 

student’s mental and practical motivation, develop self-expression by flexible use 

of activating methods; use adult experience in teaching process, taking into account 

the needs and learning objectives; create favourable conditions for learning, communication 

and cooperation through training; assess the appropriateness of methods, 

combination of individual and group activities, etc. 

The study is intended for Klaipėda University Continuing Studies Institute Andragogy 

specialty students viewpoint on the activation of adult University learning, and 

the potential development analysis. Andragogy 123 undergraduate and graduate study 

program various courses students were surveyed. Women dominated among them, as 

much as 65 percent. The respondents' ages range from 19 to 46 years age. 

As reported by the analysis of research results, students are more likely to be active 

in their studies, when they realise that the gained knowledge will be useful in their 

future life, also when studying is interesting and involving, as well as when they enjoy 

the themes and tasks, while they are supported by their teachers and fellow students, 

not to mention good mood during the class work. According to them, an active student 

is described as an inquisitive, questioning, searching for additional information, active 

in discussions, actively expressing one‘s views, sharing one‘s experience person. Activation, 

understood as a process, or analysed by applying certain methods and measures, 

also suggests that it is required for successful learning. As was suggested by the 

students, teachers try to refer to their experience, activate their knowledge, also analyse 

their needs in learning and take it into account. In order to fulfill the activation, 

students must be constantly motivated; they have to search for information independently, 

and relate that information to already available, furthermore, the students have 

to learn to cope with the information in practice, properly allocate their time, and use 

various learning methods. According to the students, teachers stimulate their activation 

by motivating their participation in discussions and conversations, allowing them 

to express their views and reason on them, also stimulate the students to make generalisations 

and conclusions. In the development of adult activation, students propose to 

draw attention to the role of the diversity of surroundings, ways, methods, tools, topics, 

tasks, cooperation, differentiation, allowance for the importance of needs and 

opportunities, aid and support. According to the students’ opinion, the adult activation 

issues are also highlighted: the lack of andragogues’ greater emphasis on students’ 

discussions, reflections, knowledge and abilities in practical situations, as well as greater 

care for students efforts, progress, because, as the research results show, the androgogue’s 

encouragement and evaluation is of great importance. 

The University academics are recommended the following in activating the adult 

learing: 

In the dimension of the development of professional competence: to pay attention 

not only to the professional preparation, but also to its regular development, 

the knowledge of adult psychology and education methodology; to foster the 

professional ethics, the ability of conceptual thinking, to envisage the change of 

191


 

 

reality and to estimate its tendencies, to relate the subject-matter and object, creatively 

simulate activity methods, significant in the recognition of promoting the 

reflective activity; to evaluate the request for the personality of andragogue, the 

necessity to be the a good psychologist, the creative personality, be able to choose 

the curriculum, methods, to simulate them flexibly, to assess critically the 

curriculum and be prepared to change and update operatively. 

In the aspect of organization in the learning process: in the learning process, 

rely on the student’s personal experience of logic at going to broader generalisations, 

also in developing the principles of scientific thinking; to evaluate the 

surroundings, favourable conditions, stimulating the search of self-control 

modes, the possibilities for the manifestation of self-esteem, the satisfaction of 

the importance of the need of communication. 

In the dimension of activation: to evaluate the principal qualities of the learners’ 

activity and activation: 1) leads to more profound insights; 2) promotes 

critical thinking; 3) arouses curiosity to watch the surrounding more thoughtfully; 

4) helps to perceive others attitudes and experience; 5) sharing of 

thoughts forms the community spirit in group; 6) gives the possibility to improve 

your learning; 8) gives the possibility for everybody to impart ones ideas 

and experience to others; to assess the activation orientations to the development 

of communication and social competence and the requirement for a 

teacher to have mastered the interaction of humanist andragogical technology 

to be implemented through specific teaching methods and techniques. 

The University heads are recommended while at the development of students’ activation: 

to use andragogues – practicians’ experience in the dissemination of activation 

development ideas to improve students’ learning outcomes, encouraging teachers to 

improve the skills in adult activation method themes, including scientists and andragogue 

– practitioners in this work; to organise the teachers‘ sharing best practices in 

accelerating student conferences that material can be used in the preparation of specific 

methodological publications. 

192


Trumpai apie autorius 

Aivaras Anužis – ISM vadybos ir ekonomikos 

universiteto socialinių mokslų srities doktorantas, 

Šv. Ignaco Lojolos kolegijos direktorius. 

Moksliniai interesai: darniojo turizmo plėtra, 

vartotojo elgsena, bendrųjų kompetencijų 

ugdymas. 

El. paštas: aivaras.anuzis@gmail.com 

Laima Anužienė – daktarė (socialiniai 

mokslai – edukologija), VšĮ Kauno paslaugų 

verslo darbuotojų profesinio rengimo centro 

direktorė. 

Moksliniai interesai: kokybės vadyba, bendrųjų 

kompetencijų ugdymas, specialistų rengimas. 

El. paštas: laima.anuziene@kupa.lt 

Agnė Dorelaitienė – Kauno Motiejaus Valančiaus 

pradinės mokyklos socialinė pedagogė. 

Moksliniai interesai: smurtas, smurto rūšys, 

lytiškumas, socialinio darbuotojo vaidmuo. 

Adresas: Kranto 5-oji g. 7, LT-45276 Kaunas. 

Tel./fax: 8 37 34 14 20. 

Violeta Ivanauskienė – daktarė, docentė, 

prodekanė. Vytauto Didžiojo universitetas, 

Socialinių mokslų fakultetas, Socialinės 

gerovės institutas. 

Moksliniai interesai: socialinio darbo vertybės 

ir etika, šeimos funkcionavimas. 

Adresas: K. Donelaičio g. 52–408, 

LT-44244 Kaunas. 

Tel./fax. 8 37 32 78 46. 

Lina Galminaitė – Edukologijos magistrė 

(andragogika). 

El. paštas: linagalminaite@yahoo.com 

Genutė Gedvilienė – profesorė, daktarė 

(socialiniai mokslai). Vytauto Didžiojo 

universitetas, Socialinių mokslų fakultetas. 

Moksliniai interesai: mokymo ir mokymosi 

paradigmos, mokymasis grupėse – 

kognityvinių ir socialinių gebėjimų tyrimai, 

suaugusiųjų mokymasis. 

Adresas: K. Donelaičio g. 58, 


El. paštas: g.gedviliene@smf.vdu.lt 

About the Authors 

Aivaras Anužis – PhD student at ISM 

Economics and Management University ISM, 

in the area of social sciences; the director of 

Saint Ignacio College. 

Scientific interests: development of sustainable 

tourism, consumer’s behaviour, development 

of general competences. 

E-mail: aivaras.anuzis@gmail.com 

Laima Anužienė – doctor (social sciences – 

educology), the director of Kaunas Vocational 

Training Centre for Business Specialists. 

Scientific interests: quality management, 

development of general competences, training 

of specialists. 

E-mail: laima.anuziene@kupa.lt 

Agnė Dorelaitienė – social pedagogue at 

Kaunas Motiejus Valančius Primary School. 

Scientific interests: violence, types of violence, 

gender, role of social worker. 

Address: Kranto 5-oji g. 7, LT-45276 Kaunas. 

Phone/fax: +370 37 341420. 

Violeta Ivanauskienė – associate professor, 

doctor (social sciences), Vice-dean. Vytautas 

Magnus University, Faculty of Social Science, 

Institute of Social Welfare. 

Scientific interests: values and ethics of social 

work, functioning of a family. 

Address: K. Donelaičio g. 52–408, 


Phone/fax: +370 37 32 78 46. 

Lina Galminaitė – master of educology 

(andragogy). 

E-mail: linagalminaite@yahoo.com 

Genutė Gedvilienė – professor, doctor (social 

sciences). Vytautas Magnus University, 

Faculty of Social Sciences. 

Scientific interests: teaching and learning 

paradigms, learning in groups – research into 

cognitive and social skills, adult learning. 

Address: K. Donelaičio g. 58, 


E-mail: g.gedviliene@smf.vdu.lt 

193

Ana Jovarauskaitė – lektorė, socialinių 

mokslų (edukologija) magistrė. Klaipėdos 

universiteto Tęstinių studijų instituto 

Andragogikos katedra. 

Moksliniai interesai: suaugusiųjų švietimo 

ypatumai, andragogo profesinės veiklos sritys 

ir funkcijos. 

Adresas: Sportininkų g. 13, LT-92257 Klaipėda. 

Tel.: 8 46 39 85 78. 

El. paštas: ana.jovarauskaite@ku.lt 

Rasa Naujanienė – docentė, daktarė. Vytauto 

Didžiojo universitetas, Socialinio darbo 

katedra, Socialinės gerovės institutas. 

Moksliniai interesai: (gerontologinio) 

socialinio darbo teorija, praktika ir tyrimai; 

kokybinių tyrimų, grįstų socialinio 

konstravimo perspektyva, metodologija. 

Adresas: Vytauto Didžiojo universitetas, 

K. Donelaičio g. 52–408, LT-44244 Kaunas. 

El. paštas: r.naujaniene@sgi.vdu.lt 

Sonata Mačiulskytė – asistentė. Klaipėdos 

universitetas, Sveikatos mokslų fakultetas. 

Socialinio darbo katedra. 

Moksliniai interesai: socialinė politika, 

pokomunistinė transformacija, socialinė 

stratifikacija, socialiniai tyrimai. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 398 563. 

El. paštas: s.maciulskyte@gmail.com 

Dalia Martišauskienė – daktarė (socialiniai 

mokslai – edukologija), Kretingos rajono 

savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus 

vedėja. 

Moksliniai interesai: švietimo vadyba, 

ikimokyklinė edukologija ir vadyba, kokybės 

vadyba. 

Asta Mažionienė – Klaipėdos universiteto 

Edukologijos mokslo krypties doktorantė. 

Moksliniai interesai: socialinių pedagogų 

vadybinės kompetencijos, studentų 

savarankiškas darbas. 

Adresas: S. Nėries g. 5, LT-92223 Klaipėda. 

Tel.: +370 67 02 46 01. 

El. paštas: a.mazioniene@gmail.com 

Ana Jovarauskaitė – lecturer, master of 

Social Sciences (Educology). Klaipėda 

University Continuing Studies Institute, 

Andragogy Department. 

Scientific interests: peculiarities of adult 

education, the andragog’s professional activity 

fields and functions. 

Address: Sportininkų g. 13, LT-92257 

Klaipėda, Lithuania. 

Phone: +370 46 39 85 78. 

E-mail: ana.jovarauskaite@ku.lt 

Rasa Naujanienė – associate professor, doctor. 

Vytautas Magnus University, Faculty of Social 

Science, Institute of Social Welfare. 

Scientific interests: theory, practice and 

research in (gerontological) social work; 

qualitative research methodology based on 

social construction perspective. 

Address: Vytautas Magnus University, 

K. Donelaicio g. 52–408, LT-44244 Kaunas. 

E-mail: r.naujaniene@sgi.vdu.lt 

Sonata Mačiulskytė – assistent of Social 

Work Department. Klaipėda University, 

Faculty of Health Sciences. 

Scientific interests: social policy, 

postcommunist transformation, social 

stratification, social research. 

Address: H. Manto g. 84, LT 92294 Klaipėda. 

Phone: +370 46 398 563. 

E-mail: s.maciulskyte@gmail.com 

Dalia Martišauskienė – doctor (social science 

– educology), Head of Education Department 

at Municipality administration of Kretinga 

district. 

Scientific interests: education management, 

preschool education and management, quality 

management. 

Asta Mažionienė – PhD student in the field of 

Educology at Klaipėda University. 

Scientific interests: management competencies 

of social educators, independent work of 

students. 

Address: S. Nėries g. 5, LT-92223 Klaipėda. 

Phone: +370 67 02 46 01. 

E-mail: a.mazioniene@gmail.com 

194

Liudmila Rupšienė – profesorė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija). Klaipėdos 

universitetas, Socialinės pedagogikos katedra. 

Moksliniai interesai: socialinė pedagogika, 

švietimo kokybės valdymas, tyrimų 

metodologija. 


Tel.: +370 46 398637 (darbo) 

El. paštas: liudarupsiene@rupeksa.com 

Arūnas Skrudupas – Vytauto Didžiojo 

universiteto doktorantas. Politikos mokslų ir 

diplomatijos fakultetas. 

Moksliniai interesai: politikos, propagandos ir 

kultūros santykis, estetikos ir propagandos 

sąveika, tarptautinė politika, geopolitika, 

Kinijos vidaus ir užsienio politika. 

Adresas: Gedimino g. 44, LT-44240 Kaunas. 

Saulius Stanaitis – profesorius, daktaras 

(socialiniai mokslai). Vilniaus pedagoginis 

universitetas, Socialinės geografijos ir turizmo 

katedra. 

Moksliniai interesai: geodemografiniai tyrimai 

Lietuvos kaimo vietovėje, gyvenviečių ir 

gyventojų geografija, socialiniai-ekonominiai 

teritoriniai procesai miestuose, Lietuvos 

turizmo išteklių geografinis sąlygotumas. 

Adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius. 

Tel.: +370 5 2734862. 

El. paštas: saulius.stanaitis@vpu.lt 

Gitana Tolutienė – docentė, daktarė 

(socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto 

Tęstinių studijų instituto Andragogikos 

katedra. 

Moksliniai interesai: andragogikos teorija ir 

praktika, andragogų aukštosios mokyklos 

dėstytojų profesionalumo tobulinimas, 

andragogo veiklos sritis. 

Adresas: Sportininkų g. 13, LT-92257 Klaipėda. 

Tel.: 8 46 39 85 78. 

El. paštas: tsi@ku.lt 

Liudmila Rupšienė – professor, doctor (social 

sciences – educology). Klaipėda University, 

Department of Social Pedagogy. 

Scientific interests: social pedagogy, 

educational quality, research methodology. 


Phone: +370 46 398637 (office). 

E-mail: liudarupsiene@rupeksa.com 

Arūnas Skrudupas – PhD student at Vytautas 

Magnus University, Faculty of Political 

Science and Diplomacy. 

Scientific interests: relations between politics, 

propaganda and culture, interaction between 

aesthetics and propaganda, international 

politics, geopolitics, Chinese domestic and 

foreign policy. 

Address: Gedimino g. 44, LT-44240 Kaunas. 

Saulius Stanaitis – professor, doctor (social 

sciences). Vilnius Pedagogical University, 

Department of Social Geography and Tourism. 

Scientific interests: geodemographic 

researches in Lithuanian rural areas, geography 

of settlements and population, social economic 

processes in cities, geographical conditions of 

Lithuanian tourism resources. 

Address: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius. 

Phone: +370 5 2734862 (office). 

E-mail: saulius.stanaitis@vpu.lt 

Gitana Tolutienė – associate professor, doctor 

(social sciences). Klaipėda University, 

Continuing Studies Institute, Department of 

Andragogy. 

Scientific interests: andragogy theory and 

practice, professional development of 

andragogy high school teachers, the 

andragog’s activities realisation field. 

Address: Sportininkų g. 13, LT-92257 

Klaipėda, Lithuania. 

Phone: +370 46 39 85 78. 

E-mail: tsi@ku.lt 

195

Vilhelmina Vaičiūnienė – docentė, daktarė. 

Mykolo Romerio universitetas, Humanitarinių 

mokslų institutas, Užsienio kalbų katedra. 

Moksliniai interesai: informacinis raštingumas, 

inovacijos universitetinėse studijose, 

virtuali/skaitmeninė mokymosi aplinka. 

Adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. 

El. paštas: ukk@mruni.lt 

Laura Vaškevičiūtė – socialinio darbo 

magistrė, socialinė darbuotoja. Kauno 

Dainavos poliklinikos jaunimo centras. 

Moksliniai interesai: socialinio darbo praktika 

ir tyrimai. 

Adresas: Kauno Dainavos poliklinikos jaunimo 

centras, VŠĮ, Pramonės pr. 31, 


El. paštas: laura.vaskeviciute@fc.vdu.lt 

Aušrinė Zulumskytė – docentė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija). Klaipėdos 

universitetas, Edukologijos katedra. 

Moksliniai interesai: andragogika, švietimo istorija, 

mokyklos didaktika, universitetinė didaktika, 

edukologijos teorija ir metodologija. 


Tel.: +370 46 39 86 24. 

El. paštas: ausrinezzz@gmail.com 

Gintarė Žukaitė – politikos mokslų krypties 

doktorantė, Vytauto Didžiojo universitetas. 

Moksliniai interesai: Lotynų Amerikos politika, 

socialiniai judėjimai, žmogaus tiesės. 

Adresas: K. Donelaičio g. 58, 


El. paštas: g.zukaite@pmdf.vdu.lt 

Julius Žukas – lektorius, daktaras. Klaipėdos 

universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, 

Politologijos katedra, Baltijos regiono istorijos 

ir archeologijos institutas. 

Moksliniai interesai: Klaipėdos miesto ir 

krašto, Rytų Prūsijos ekonominė ir politinė 

istorija, RF Kaliningrado srities socialiniai, 

ekonominiai ir politiniai procesai. 

Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 398 663. 

El. paštas: julius.zukas@gmail.com 

Vilhelmina Vaičiūnienė – associate professor, 

doctor. Mykolas Romeris University, Institute 

of Humanities Department of Foreign 

Languages. 

Scientific interests: information literacy, 

innovations in university education, 

virtual/digital learning environment. 

Address: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. 

E-mail: ukk@mruni.lt 

Laura Vaškevičiūtė – master in social work, 

social worker – practitioner at Youth centre of 

Kaunas Dainava outpatients clinic. 

Scientific interests: practice and research in 

social work. 

Address: Pramonės pr. 31, LT-51270 Kaunas. 

E-mail: laura.vaskeviciute@fc.vdu.lt 

Aušrinė Zulumskytė – associate professor, 

doctor (social science – educology). Klaipėda 

University, Educology Department. 

Scientific interests: andragogy, history of education, 

didactics of the school, didactics of the university, 

theory and methodology of educology. 


Phone: +370 46 39 86 24. 

E-mail: ausrinezzz@gmail.com 

Gintarė Žukaitė – Phd student in the field of 

Political science at Vytautas Magnus University. 

Scientific interests: politics of Latin America, 

social movements, human rights. 

Address: K. Donelaičio g. 58, 


E-mail: g.zukaite@pmdf.vdu.lt 

Julius Žukas – lecturer, doctor. Klaipėda 

University, Political Science Department of 

Social Science Faculty, Institute of History and 

Archeology of the Baltic sea region. 

Scientific interests: economic and political 

history of Klaipėda city, Klaipėda area and 

East Prussia, research on social, economic and 

political processes of Kaliningrad region, 

Russian Federation. 

Address: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda. 

Phone: +370 46 398 663. 

E-mail: julius.zukas@gmail.com 

196


Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 

2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas 

LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ, 

kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, 

SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS 

Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su 

“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų 

nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. 

nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 

14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas 

prie Švietimo ir mokslo ministerijos. 

Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems 

mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką. 

1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams 

1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos. 

1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir 

studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių 

kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio 

straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio 

mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių 

vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas 

redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti 

kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan. 

1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis 

turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę 

kiekvieno leidinio numerio apimties. 

1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam 

taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio 

numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos 

nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekoje. 

1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus. 

Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne 

rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai 

pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė 

INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są- 

197

ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje 

turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams, 

skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos, 

kita redakcijos informacija. 

2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams 

2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas 

nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, 

padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra. 

2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų 

santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų, 

rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600 

spaudos ženklų lietuviška santrauka. 

2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti 

recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti 

ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis 

skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus 

gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus 

metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama, 

kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai. 

2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai, 

kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, 

autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris, 

jo išleidimo metai. 

3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka 

3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai 

atitinka nustatytus reikalavimus. 

3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir 

pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu 

raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių 

Lietuvos mokslo tarybai. 

3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos 

nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka 

nustatytus reikalavimus. 

Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus 

reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos 

mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos 

ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen- 

198

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų 

reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti. 

Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai 

apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“. 

Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas 

199

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai 

TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas) 

Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome 

laikytis šių taisyklių. 

Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena 

recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus 

atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą 

kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt. 

Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu: 


„Tiltų“ redakcija 


Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda, Lietuva 

Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95 

Faksas: (8 46) 39 89 99 

Antraštinis (pirmasis) puslapis 

Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto 

dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape 

nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis, 

mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas, 

el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka. 

Pagrindinis tekstas 

Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus 

formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New 

Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir 

prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English 

Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų 

žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau 

kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas 

lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri 

turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines 

referuojamų žurnalų bazes). 

Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai 

(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste 

tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite 

jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje. 

200

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos 

Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės 

viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės 

apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi 

Times New Roman 8 pt šriftu. 

Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir 

pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių 

kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų 

kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by 

occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos 

kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300 

skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau 

kaip 5 atspalvių). 

Literatūra 

Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus 

pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291; 

Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos 

metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, 

pvz.: 

Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London: 

Routledge. 

Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk. 

Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42). 

Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional 

Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas, 

L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL. 

Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent 

Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL. 

Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius. 

201

Editorial Note 

TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences 

In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts 

written according to the rules presented below. 

The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to 

send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one 

for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to 

stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office: 

Prof. Stasys Vaitekunas. 

„Tiltai“, Klaipeda University 

Herkaus Manto str. 84 

LT-92294, Klaipeda, Lithuania 

Fax: (+370 46) 39 89 99. 

Tel.: (+370 46) 39 89 47. 

The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD 

are identical with the final version of the submitted text. 

The title page 

The title page should only contain the title without the author’s name and start in the 

twelfth verse, and then the text formatted according to the rules. 

A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full 

name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are 

several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the 

main author has not been indicated the first listed will play that role. 

The main text 

The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in 

A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire 

article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents) 

should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the 

text only). Include all illustrations in separate *.tif files. 

The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven 

keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation, 

industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal 

biography, which should also precede their text. 

Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript 

and the authors should clearly indicate where they should fit in the text. 

Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes 

section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include 

Acknowledgements below Notes. 

The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and 

editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all 

accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts 

shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English 

Dictionary or English Lithuanian Dictionary. 

202

Tables, figures, illustrations, and photographs 

The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed 

above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c, 

etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written 

all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics. 

The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They 

should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the 

editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300 

dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness). 

Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as 

word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure 

you provide all illustrations in separate files. 

Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols 

and the source, etc. all written in size 8 font, in italics. 

References 

The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a 

citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the 

References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the 

letters a, b, c, etc. must be added. 

An example: 

Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press. 

Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln. 

Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union. 

Klaipėda: KUL, p. 54–62. 

Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of 

Access (DoA) together with a domain must be provided. 

Notes 

voievodeship – administrative region of the 1st order 

poviat – administrative region of the 2st order 

gmina – administrative region of the 3st order 

General Remarko 

Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being 

submitted elsewhere. 

203

204

Klaipėdos universiteto leidykla 

Tiltai. Socialiniai mokslai. 2011, 2 (55) 

Klaipėda, 2011 

SL 1335. 2011 06 15. Apimtis 17,5 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz. 

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda 

Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/ 

205

206

2011,2 (55) - KlaipÄdos universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

2011,2 (55) - KlaipÄdos universitetas