2012,1 (58) - Klaipėdos universitetas

ISSN 1392-3137
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS
KLAIPËDA UNIVERSITY
SOCIALINIAI MOKSLAI
SOCIAL SCIENCES
2012, 1 (58)
Klaipëda, 2012

Redakcijos kolegija/Editorial board
Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief
Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas
Pavaduotojai / Deputy Editors
Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia)
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania)
Mokslinė sekretorė / Secretary
Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania)
Nariai / Members
Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden)
Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia)
Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine)
Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania)
LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania)
Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland)
Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland)
Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany)
Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland)
Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain)
Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania)
Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland)
Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia)
Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia)
Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania)
Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania)
Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland)
Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany)
Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland)
Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania)
Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas
Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania)
Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania)
Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania)
Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m.
Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University
Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis
4 annual volume in Lithuanian, English and German languages
Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List
Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List
Redakcijos adresas/Address
Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99
Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid
© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2012
ISSN 1392-3137

PRATARMĖ
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/
BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos
aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos,
kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama
straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta
sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės
pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai
iš įvairių šalių.
TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo
tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant
pedagoginius mokslo vardus.
PREFACE
Prof. Stasys Vaitekūnas
Vyriausiasis redaktorius
Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established
in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing
and solving actual problems of economy, management, demography, social geography,
geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use,
other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the
most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries
of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal.
TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision
of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations
and pedagogical scientific names.
VORWORT
Prof. Stasys Vaitekūnas
Editor-in-Chief
Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL-
TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele
Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte,
religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen,
deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts
der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitarbeit
and dieser Zeitschrift geladen.
TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die
Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates
Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt.
Prof. Stasys Vaitekūnas
Vorsitzender des Redkolegiums
III

TURINYS * CONTENTS
ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
Hilmar Þór Hilmarsson. The Baltic States and the Challenge of Being a Small Donor ........1
Julius Žukas. Europos integracijos pradžia: priežastys, veikėjai ir tikslai.............................15
Julius Žukas. The Beginning of European Integration:
Reasons, Participants and Goals (Summary) .......................................................................28
Arvydas Guogis. Palyginamoji gerovės modelių ir socialinio administravimo analizė.........31
Arvydas Guogis. Comparative Analysis of Welfare Models
and Social Administration (Summary).................................................................................42
Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė. Darnus vystymasis organizacijose diegiant
standartus ............................................................................................................................45
Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė. Sustainable Development in Organizations Using
Standards (Summary) ...........................................................................................................55
Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė. Human Resources Management Oriented to Customer
Loyalty Expression in Lithuanian Organizations..............................................................57
Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis. Inovatyvių įmonių plėtros Lietuvoje vertinimas.................71
Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis. Innovative Enterprise Development Evaluation
of Lithuania (Summary)................................................................................................................ 88
Žaneta Kavaliauskienė. Darbuotojo norminio įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąveikos ..91
Žaneta Kavaliauskienė. Interactions Among the Antecedents of an Employee’s Normative
Commitment to the Organization (Summary)....................................................................102
Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas. Sociokultūrinis nusikalstamumo raidos
Klaipėdoje 2000–2010 metais diskursas ..............................................................................105
Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas. Socio-Cultural Discourse of the Criminality
Trends in Klaipėda in 2000 to 2010 (Summary)................................................................130
Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius.
Patyčios elektroninėje erdvėje: jaunesniojo amžiaus paauglių patirtis...........................133
Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius.
Cyberbullying: Experience of Younger Adolescents (Summary).......................................147
Jurgita Rudžionienė. Establishing Culture of Performance Evaluation: Seeking the Ways
of Better Quality Library Management and University Teaching Methodology ............149
Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis. Pilietinių vertybių raiška
geografijos vadovėliuose ...................................................................................................159
Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis. The Expression of Values
of Citizenship and National Identity in Geography Textbooks (Summary) .......................172
Lijana Gvaldaitė. Subsidiarumas šeimos politikoje: Lombardijos (Italija) modelis ...........175
Lijana Gvaldaitė. Subsidiarity in Family Policy: Model of Lombardy, Italy (Summary)........193
Trumpai apie autorius ............................................................................................................197
About authors..........................................................................................................................197
V

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING
A SMALL DONOR
Hilmar Þór Hilmarsson
University of Akureyri, School of Business and Science (Iceland)
Abstract
This article will take stock of the current situation of the development programs in the Baltic States, including
main partner countries and priority sectors and suggest new venues to expand their engagement as their aid
programs become larger. This will include discussion about the current project approach and possibilities to
engage in budget support. The article is based on a review of theoretical literature, interviews, secondary data
and the author’s experience as a staff member of the World Bank Group for 12 years in three continents.
KEYWORDS: The Baltic States, bilateral development cooperation, multilateral development cooperation,
budget support, policy dialogue, international financial institutions (IFIs).
Anotacija
Šiame straipsnyje nagrinėjama dabartinė plėtros programų būklė Baltijos šalyse, įskaitant pagrindines valstybes.
Siūlomos naujos šių programų plėtros sritys. Straipsnyje diskutuojama apie dabartinę bendradarbiavimo projektų
būklę ir galimybes pritraukti paramą iš biudžeto. Straipsnis paremtas mokslinės literatūros analize, interviu, antrinių
duomenų analize ir autoriaus dvylikos metų asmenine patirtimi dirbant Pasaulio Banke trijuose skirtinguose žemynuose.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos šalys, dvišalio bendradarbiavimo puoselėjimas, daugiašalio bendradarbiavimo
skatinimas, parama iš biudžeto, politinis dialogas, tarptautinės finansinės institucijos (TFI).
This article will take stock of the current situation of the development programs in the
Baltic States, including main partner countries and priority sectors and suggest new
venues to expand their engagement as their aid programs become larger. This will include
discussion about the current project approach and possibilities to engage in
budget support. The article is based on a review of theoretical literature, interviews,
secondary data and the author’s experience as a staff member of the World Bank
Group for 12 years in three continents.
Introduction
In spite of difficulties during the global economic and financial crisis the Baltic
States have made an impressive transition since gaining independence from the Soviet
Union in 1991. All the Baltic States are now members of the EU, NATO and the
WTO. Estonia and Latvia have according to World Bank classifications already
achieved high income status and Lithuania is an upper-middle income country. Estonia
is a member of the Euro Zone and became a member of the OECD last year. This
transition has not been without challenges and the current global crisis seriously affected
all the Baltic States. Nevertheless, during the last two decades those countries
have been successful in their transition and are now firmly integrated into the global
economy. The experience that those countries have gained during their still ongoing
transition is not only valuable for the Baltic States. Other countries, for example transition
countries further to the south and to the east, could learn lessons from the Baltic
1

Hilmar Þór Hilmarsson
States. The Baltic States could become a source of inspiration and encouragement for
other lesser advanced transition countries and demonstrate to them what is possible to
achieve in a relatively short time. The subject of this paper is to discuss how the Baltic
States can best share their transition experience with other lesser advanced transition
countries. This is not only a challenge for them but it is also a global challenge to find
ways to utilize this experience for other countries seeking to advance their own transition
and development and improve the living standards of their peoples.
1. Partner countries and priority sectors
The Baltic States have already initiated their international development cooperation.
Multilaterally they are members of the World Bank Group (WBG) 1 and the
European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). 2 The Baltic States actively
participate in the management of the WBG and share an executive director’s
office with the Nordic countries 3 at the World Bank’s headquarters in Washington DC
and have their advisors to the bank’s board. They also cooperate with the Nordic
countries at the EBRD in London. At the EBRD, Estonia shares an office with Iceland
and Sweden, Latvia works with Norway and Finland, and finally Lithuania cooperates
with Denmark 4 (European Bank for Reconstruction and Development 2011). In addition
to WBG and EBRD activities the Baltic States participate in and contribute to
European Union programs and to the United Nations.
All the Baltic States have initiated their bilateral development programs and have
selected priority countries. Unlike the Nordic countries that primarily support low income
countries in the south, especially in sub-Saharan Africa, the Baltic States have
mainly chosen middle income countries in Europe and Central Asia 5 , see Table 1. In
1 The World Bank was established in 1944, initially to support the reconstruction of Europe
after the World War II. Now the World Bank is a source of financial and technical assistance to
developing countries (low and middle income) around the world. World Bank Group consists
of the following five institutions:
i. International Bank for Reconstruction and Development, IBRD, 1944.
ii. International Development Association, IDA, 1960.
iii. International Finance Corporation, IFC, 1956.
iv. Multilateral Investment Guarantee Agency, MIGA, 1988.
v. International Centre for Settlement of Investment Disputes, ICSID, 1966.
2 The European Bank for Reconstruction and Development (EBRD) is the first international financial
institution of the post Cold War period. It was established in 1991 in response to major changes
in the political and economic climate in Central and Eastern Europe. Inaugurated less than two years
after the fall of the Berlin Wall, the bank was created to support the development of market economies
in the region following the widespread collapse of communist regimes (European Bank for
Reconstruction and Development 2011). EBRD now operates both in Europe and Central Asia.
3 The Nordic countries are: Denmark, Finland, Iceland, Norway and Sweden.
4 That group of countries also includes Ireland and FYR Macedonia.
5 An exception to this rule is Afghanistan which is a low income country. Assistance to Afghanistan
may be considered a special case for the Baltic States and related to their membership in NATO.
2

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
addition to this they have also identified priority sectors/areas to engage in with their
partner countries, see Table 2.
Priority Partner Countries of the Baltic States and their income level
Estonia: Development co-operation - priority partner countries
Afghanistan Low income GNI per capita US$ 486
Georgia Lower middle income GNI per capita US$ 2.530
Moldova Lower middle income GNI per capita US$ 1.590
Ukraine Lower middle income GNI per capita US$ 2.800
Source: World Bank 2010a, Ministry of Foreign Affairs Estonia 2011
Latvia: Development co-operation priority countries
Belarus Upper middle income GNI per capita US$ 5.540
Georgia Lower middle income GNI per capita US$ 2.530
Moldova Lower middle income GNI per capita US$ 1.590
Ukraine Lower middle income GNI per capita US$ 2.800
Source: World Bank 2010a, Ministry of Foreign Affairs Latvia 2011
Lithuanian: Priority partner countries
Afghanistan Low income GNI per capita US$ 486
Azerbaijan Upper middle income GNI per capita US$ 4.840
Belarus Upper middle income GNI per capita US$ 5.540
Georgia Lower middle income GNI per capita US$ 2.530
Moldova Lower middle income GNI per capita US$ 1.590
Ukraine Lower middle income GNI per capita US$ 2.800
Source: World Bank 2010a, Ministry of Foreign Affairs Lithuania 2011
Priority sectors/areas of the Baltic States in their partner countries
Estonia 6 Latvia 7 Lithuania 8
(i) Education and health
(human development);
(ii) Good governance and
democratization;
(iii) Sustainable economic
development
environment);
(iv) Horizontal field: ITC
(including
(i) Fostering market economy
(international trade and DCFTA
standards and requirements);
(ii) Promoting good governance
(civil society, local governments,
state administration reforms);
(iii) Environment;
(iv) Education
Table 1
Table 2
(i) Promotion of democracy;
(ii) Rule of law and human
rights;
(iii) Economic development;
(iv) Euro-integration processes;
(v) Administrative
building
capacity
Sources: Ministry of Foreign Affairs Estonia 2011, Ministry of Foreign Affairs Latvia 2011,
Ministry of Foreign Affairs Estonia 2011
6 According to an email to the author from the Ministry of Foreign Affairs in Estonia dated
April 25, 2011.
7 According to an email to the author from the Ministry of Foreign Affairs in Latvia dated
April 26, 2011.
8 According to the website of the Ministry of Foreign Affairs in Lithuania accessed on April
27, 2011, available at: http://www.urm.lt/index.php?699487924
3

Hilmar Þór Hilmarsson
The country choice of the Baltic States is different than that of most OECD/DAC
donors and EU15 member states but similar to the country choice of the other EU10
countries, i.e. the new EU member states (NMS) from Eastern and Central Europe. 9
The Czech Republic and Poland are exceptions since in addition to European and Central
Asian partners they also include partner countries from Africa and one partner
country in East Asia. 10 The sectors that the Baltic States engage in have much to do
with: Good governance, democracy and rule of law; administrative reforms and capacity
building; human development including health and education; and sustainable economic
development, including the environment. These appear to be technical assistance
(TA) and capacity building projects important to support transition, including
possible EU accession for some of their partner countries. Similar sector choice or areas
of engagement can be seen among the other Eastern and Central European NMS
(see for example Lundsgaarde, 2011).
According to the European Consensus on Development from 2006, at least half of
European Union increase in aid until 2010 was to be allocated to Africa (European
Communities 2006), but as Bukar and Mrak point out this was “a heavy target for
NMS” (Bucar and Mrak, 2007, p. 15). The middle income countries chosen by the
Baltic States are mostly transition and emerging market economies likely to want to
implement reforms that the more advanced Baltic States have already done or made
progress with. As Bucar and Mrak emphasize “a clear comparative advantage of NMS
exists in the areas of transition expertise as well as EU accession expertise” (Bucar
and Mrak, 2007, p. 14). The Baltic States are also in unique position to assist those
countries since they have already graduated to donor status but have recently been on
the receiving end and know well what countries need in terms of advice on policy reforms.
They also are experienced in negotiating with and coordinating assistance from
bilateral donors and international financial institutions supporting policy reform. This
focus on middle income countries maybe out of line with the emphasis of EU15 countries
who give priority to low income partners in the south, but as Lightfoot and Zubizarreta
point out “It makes little sense for Lithuania, say, to try and play a significant
role in Africa, a continent where it has little expertise. It makes more sense for them to
be more active in those countries where they have a comparative advantage such as
Belarus” (Lightfoot and Zubizarreta, 2008). This policy to focus on an upper middle
income country like Belarus may appear to lack the poverty focus that the EU15 countries
want to see but as Lightfoot says “Within the EU there appears to be a reluctance
to open up a debate about aid to the south especially as many of the citizens of these
new Member States are still struggling to cope with poverty and economic change”
(Lightfoot n.d.). This is true and the focus on middle income countries does not in itself
imply a lack of poverty focus. As the World Bank’s president Robert Zoellick has
recently emphasized the middle income countries are home to 70 percent of the
9 The NMS from Central and Eastern Europe are: Bulgaria, Czeck Republic, Hungary, Poland,
Romania, Slovakia and Slovania.
10 The Czech Republic has chosen Angola and Zambia as partner countries and Poland has
chosen Angola. The Czeck Republic and Hungry have also chosen Vietnam as a partner country
(see, Lundsgaarde, 2011).
4

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
world’s extreme poor (Zoellick, 2009). There is a job to be done there that can use
support from the international community and the Baltic States are well placed to contribute
to this effort. In addition to this, which their country choice the Baltic States
can contribute to growth and stability in Europe and Central Asia. This is an effort that
the EU15 countries also benefit from and should welcome.
2. EU membership and increased aid volumes
With EU membership come certain expectations and obligations for new member
states (NMS), including the Baltic States, to contribute to international development
cooperation. In 2005, the ten NMS that joined the EU in the previous year undersigned
the European Consensus on Development. In the same year, the EU set development
financing targets, committing NMS that had joined the EU since 2002 to provide aid
amounting to 0.17 percent of GNI by 2010 and 0.33 percent of GNI by 2015 (Lundsgaarde,
2011). In 2009 none of the Baltic States were close to achieving this target
except for Lithuania. That year Estonia contributed 0.11 percent of GNI, Latvia
0.08 percent of GNI and Lithuania 0.14 percent of GNI (Lundsgaarde, 2011). The
global economic and financial crisis that started in 2008 surely reduced their ability to
increase their development contributions. Nevertheless it seems clear that in the coming
years the contributions of the Baltic States to international development cooperation
will increase substantially, especially when their economies return to pre-crisis
growth levels. In fact, the April 2011 World Bank EU10 Regular Economic Report
projects economic growth recovery for all the Baltic States in the near future, see Table
3. The same applies to all the EU10 countries (World Bank, 2011, p. 2).
Table 3
Projected Growth rates in all the EU10 countries as well as for the Baltic States
2010 2011 2012
EU10 2.1 3,1 3.8
Estonia 3.1 3.7 3.9
Latvia - 0.3 3.3 4.0
Lithuania 1.3 4.3 3.2
Sources: World Bank 2011
As the Baltic States increase their aid volumes according to their EU commitments
and as their economics grow and become stronger they may also have to revise their
development approaches, add new partner countries, advance their coordination with
other donors and become more active in their participation in IFIs where they currently
are members. They also need to consider broadening their multilateral engagement by
becoming members in IFIs such as the regional development banks. 11 This is not only an
issue for future official development cooperation with countries in those regions. This
11 The regional development banks are the Asian Development Bank (AsDB), the Inter-
American Development Bank (IDB) and the African Development Bank (AfDB).
5

Hilmar Þór Hilmarsson
also is important for future Baltic private sector engagement in Asia, Latin America and
Africa and can contribute to transition and development of future partner countries. In
addition to supporting government reforms all those institutions are keen to facilitate
private sector development and foreign investment. These IFIs have instruments to invest
in equity in private companies. They can also provide loans as well as guarantees/insurances
against non-commercial risk that can be critical for companies especially
those who come from small countries (see e.g. Hilmarsson, 2008).
3. Development impact in partnership with other donors
Three of the Nordic countries, Denmark, Norway and Sweden, with which the Baltic
States partner multilaterally at the World Bank and at the EBRD, are among only
five countries in the world that have achieved the UN target of contributing 0.7 percent
of their GNI to international development cooperation, see Figure 1. Those countries,
have large bilateral aid programs and are active participants in the international
dialogue on aid effectiveness that emphasizes developing country ownership, donor
harmonization, use of local systems, development results and donor/partners mutual
accountability. In addition to having large bilateral development programs those three
Nordic countries are also very active in the international financial institutions, including
the WBG, EBRD where they cooperate with the Baltic States, and also in the regional
development banks, AsDB, AfDB and IDB where the Baltic States are still not
members. While the Baltic States should find their own way to contribute to international
development cooperation it might also be useful for them to look to other countries
to see if there are lessons to be learned from their experience and approaches.
6
Fig. 1. Net ODA in 2009 from OECD countries
Source: OECD 2010

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
So far the Baltic States have mainly used the so called project approach in their development
cooperation and supported technical assistance and capacity building projects
in their partner countries. 12 At the same time the international donor community
is increasingly moving towards program approach emphasizing country ownership
and using the planning, budgetary and procurement systems of the receiving/partner
country. 13 Internationally there also is an increased emphasis on budget support to recipient
countries and in assisting them in creating an overall policy environment conducive
to long-term economic growth. 14 Given the recent trends internationally one
12 There are exceptions including Lithuania that has participated in sector budget support in Afghanistan
(Email to the Author from the Ministry of Foreign Affairs in Lithuania April 27, 2011).
13 In 1980 the World Bank introduced its first structural adjustment loan which marked a shift
from project aid to program based approach, where policy conditionality played an important
role. Since then there has been a substantial shift in the international institutional environment
for development cooperation and a number of important donor meetings have taken place, and
declarations issued on aid effectiveness. Among those are: the Copenhagen Summit in 1995,
the Millennium Development Goals from 2000, the Monterrey Consensus 2002, the Rome and
Paris Declarations on Aid Efficiency from 2003 and 2005, and the Roundtables on Managing
for Development Results (These roundtables were organized by the World Bank and took place
in Washington DC 2002, in Marrakesh in 2004, and in Hanoi 2007). World Bank’s Comprehensive
Development framework launched in 1999 is a notable change in the World Bank’s
development approach and the OECD DAC guidelines are also important. As a result, the key
words in the current development paradigm are: ownership, alignment, harmonization, and
results- orientation. This has also resulted in increased emphasis on budget support to recipient
countries and in creating an overall policy environment conducive to long-term growth.
14 The so called Washington Consensus attempted to summarize the outcome of the debate on
what policy stances are conducive to economic development. (Williamson, 2000, Center for
International Development, Harvard University 2003). The relationship between “good” economic
policy and economic growth is still hotly debated but will not be discussed in this article
(For further discussion see Hilmarsson, 2011). The current economic and financial crisis has
only created more confusion as the high income countries preaching “good” economic policies
suffered the most during the global economic and financial crisis. In its original formulation,
the Washington Consensus prescribed a policy that could be summarized in ten propositions as
follows: (i) fiscal discipline, (ii) a redirection of public expenditure priorities toward fields offering
both high economic returns and the potential to improve income distribution, such as
primary health care, primary education, and infrastructure, (iii) tax reform (to lower marginal
rates and broaden the tax base), (iv) interest rate liberalization, (v) a competitive exchange rate,
(vi) trade liberalization, (vii) liberalization of FDI inflows, (viii) privatization, (ix) deregulation
(in the sense of abolishing barriers to entry and exit), (x) secure property rights. For empirical
analysis on the relationship between good policy environment and economic growth see for
example David Dollar and Craig Burnside who made the case that aid had positive impact on
economic growth in countries with good economic policies (Burnside and Dollar, 2000). Other
authors have been more cautious (see for example Easterly, Levine and Roodman, 2004) and
emphasize that the seminal paper of Burnside and Dollar does not provide the final answer on
this critical issue. It is also interesting to study the views of those who have to support government
policy reforms on the ground. The World Bank country directors must, for example,
make decisions and provide advice when they cooperate with governments in the field. A good
example of different views can be found in a World Bank publication “At the Frontlines of
7

Hilmar Þór Hilmarsson
may ask the question when time will come for the Baltic States to engage in policy
dialogue with partner countries and provide a direct budget support in partnership with
other donors, including small states, as well as international financial institutions? 15
Many donors, including the three Nordic countries mentioned above, are involved in
budget support and use it as means to engage in policy dialogue with the developing
country and to help the government of the receiving country to take the lead and ownership
of the overall policy reform program.
Nordic countries like Denmark, Norway and Sweden are all participants in budget support
operations including Poverty Reduction Support Credits (PRSCs). However PRSCs
are for low income IDA countries and most of the partner countries of the Baltic States are
not eligible for PRSCs. However the Baltic States provide assistance to middle income
countries that are eligible to receive Development Policy Loans (DPL) from the World
Bank. The Baltic States might in the future want to consider participation in Development
Policy Lending (DPL) in partnership with the World Bank and other donors when they
assist their current middle income priority countries. They might also want to consider
participation in operations such as PRSCs if and when they decide to add low income
countries to their list of priority countries. Here they need to make their own decisions and
take the initiative. The EU is unlikely to push at least in the short-term as “there is little
appetite to open a wide-scale debate upon relations between the CEE states and the South,
especially during a recession” (Lightfoot, 2010, p. 346).
Frameworks for donor coordination already exist for PRSCs but possible participation
in DPLs to support middle income countries would need to be very carefully
thought through by all partners involved. Here the international community, including
the World Bank Group should make an effort to find ways to cooperate with successful
transition countries like the Baltic States and make use of their expertise and experience
to the benefit of other less advanced transition countries. The Baltic States
might also consider engaging in policy dialogue with and provide budget support to
partner countries in cooperation with other bilateral donors with or without involvement
from IFIs.
4. Fiduciary risks
Some donors may be hesitant to engage in budget support because of the perceived
fiduciary risks involved. But are there any credible reasons to believe that budget support
is necessarily more prone to corruption than investment projects? There seems to
Development – Reflections from the World Bank” (World Bank, 2005). This publication contains
an article from two experienced country directors, James Adams and Edwin Lim. In his
article Adams argues that the Washington Consensus provides very useful benchmarks for a
successful economic reform program (Adams, 2005). In contrast Lim warns countries against
following textbook prescriptions or external advice with inadequate considerations of their own
capabilities and conditions (Lim, 2005).
15 Since the Baltic States are members of the European Union they already are partners in
budget supported channeled through the European Commission.
8

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
be no research that settles this issue unambiguously. To begin with, fiduciary risk
seems hard to measure in any rigorous way. An Evaluation of General Budget Support
(1994–2004) is the title of an independent report carried out by the University of Birmingham
on behalf of more than thirty donor and partner countries. It was initiated
and supported by the OECD’s Development Assistance Committee’s Evaluation Network.
According to the OECD “The team of evaluators found no clear evidence that
budget support funds were, in practice, more affected by corruption than other forms
of aid” (OECD, 2006, p. 1). Furthermore when discussing fiduciary risk Ritva
Rainikka at the World Bank says “there is no clear evidence that the risk is greater for
budget support than project aid” (Reinikka, 2008). Countries receiving budget support
also often receive assistance to improve their financial managements systems and in
fact according to the World Bank “To reduce fiduciary risks associated with budget
support, PRSCs were intended to strengthen domestic budget processes” (World Bank,
2010b, p. xiii).
5. The challenges of being a small donor
If the Baltic States would decide to participate in a coordinated effort with the donor
community, including other bilateral donors and international organizations, they
would probably often be relatively small measured in financial contributions. However,
being a small country does not mean that you cannot be an important donor.
Some small countries are leaders in international development cooperation. As noted
before only five countries in the world have achieved the UN target to contribute
0.7 percent of their GNI to international development cooperation. Those countries are
Sweden, Norway, Luxembourg, Denmark and the Netherlands, see Figure 1. All these
countries have been classified by the small states literature as small countries. Currently
the most obvious constraint for the Baltic States to engage in coordinated support
to their priority countries is the limited financial resources they now have available.
The most obvious advantage they can offer is recent and relevant transition experience
that they can share. They still remember how it is to be a recipient country
receiving funding and advice from donors and having to meet donor expectations and
implement policy actions. Because of their recent transition experience small countries
like the Baltic States can operate as brokers between the partner country and the larger
bilateral donors and international financial institutions. This can increase the development
impact that small donors like the Baltic States could possibly have bilaterally.
In a recent PRSC evaluation the World Bank even complains that “Individual small
donors can sometimes unduly influence the agenda” (World Bank, 2010b, p. 43). A
more proper reaction from the World Bank would have been to welcome initiatives
and leadership offered by small states. The same evaluation finds that “in the case of
Vietnam, donors complain that the Bank sometimes appears too demanding for small
donors and suggests a more effective division of labor toward donors who have expertise
in a sector” (World Bank, 2010b, p. 56). Small donors can probably often increase
their impact by being selective and focus on a limited number of policy actions where
they have expertise and recent experience. They can also provide technical assistance
9

Hilmar Þór Hilmarsson
(TA) to prepare policy actions and TA to help with implementation. They can target
this TA to policy action they are most keen to support.
It is understandable that small donors like the Baltic States may hesitate to engage
in coordinated budget support operations. This may not only be due to their relatively
small aid budgets but also concerns that their advice will not get proper attention in a
larger donor group. In addition to this comes a possible loss of visibility and identity.
Projects would surely allow them to plant their flag and to better control the use of
their money.
But what has been the experience of some of the small donors so far? In a study
presented at the 12 th EADI General Conference 2008 Laura Leyser considers the case
of two small bilateral donors, namely Austria and Ireland, and their experience of Program-Based
Approaches, PBAs. Leyser finds that “a shift towards PBAs seems even
more important for small bilateral donors than for large ones” (Leyser, 2008, p. 2).
PBAs “enable small donors to “punch above their weight” in terms of influence and to
realize endeavors that would be impossible alone” (Leyser, 2008, p. 34). When discussing
the Irish experience Leyser states that “The most remarkable effect of Iris
PBA engagement has been its lead position in most of the PBAs it participates. PBAs
make Irish Aid “bigger” relative to its share of funding” (Leyser, 2008, p. 3). Leyser
gives further examples about Austria’s experience in Mozambique and Luxembourg’s
working group leadership in Vietnam and concludes that “Accordingly it seems that
small donors tend to become bigger by engaging in PBA’s, while possibly becoming
smaller when remaining outside” (Leyser, 2008, p. 33).
What Leyser’s paper demonstrates is that small donors can have an impact and this
impact can increase if they work in partnership with other donors. Her discussion
about Programme Based Approach is not limited to PRSCs. PRSCs however (and
DPLs more generally) are programmatic to the extent that they include more than one
operation (e.g. PRSC 1 and PRSC 2). 16
According to Martin Rama, 17 Irish support to Vietnam is channeled through two
policy lending operations: one cross-cutting (PRSC) the other sectoral and focused on
poverty reduction among ethnic minorities (Program 135 Phase II). Given the limited
16 Generally, each of the operations is on a single tranche, as there is great reluctance to use
strict conditionality, as would be required in multi-tranche operations. Therefore, it is conceivable
to have a DPL that is not programmatic (just one operation). But that would be the exception
more than the rule, at least in principle. In practice, PRSC and DPL series which were
supposed to be programmatic never move beyond their first operation (e.g. because the macroeconomic
situation deteriorates, or a new government is not keen to follow up). In the Poverty
Reduction Support Credit evaluation of the World bank one can see that countries like Armenia
received 4 PRSCs from 2005 to 2008, Burkina Faso received 7 PRSCs from 2002 to 2008,
Georgia Received 4 PRSO from 2006 to 2008, Moldova received two PRSCs from 2007 to
2009, Mozambique received 5 PRSCs from 2005 to 2008 and Vietnam received 7 PRSCs from
2001 to 2008, etc. For some other countries only one PRSC is reported like for Azerbaijan,
2005, Nepal, 2004, Sri Lanka, 2003, etc. (World Bank, 2010b). The PRSCs including more
than one operation can be considered programmatic.
17 Email from Martin Rama to the author on March 23, 2011. Dr. Rama was the Lead Economist
for the World Bank in Vietnam.
10

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
capacity of a country like Ireland to lead on development projects at a country level,
this kind of engagement allows them to have a seat at the policy dialogue, which they
would otherwise be unable to do given their limited financial contribution. Other than
that, Ireland has made a lot of mobilizing intellectual resources to share their own development
experience, as a country going in just one generation from being one of the
poorest to being one of the wealthiest in Europe. That doesn’t require having expertise
on development economics, but still attracts a lot of attention and good will. The Irish
case is a good example of what impact a small country can have if it works in partnership
with other donors.
As noted before in this paper the OECD/DAC and EU15 countries tend to focus on
low income countries in their development cooperation especially targeting their assistance
to sub-Saharan Africa. Smallness has not stopped some of the countries in this
group to participate in budget support operations. Countries like Sweden, Norway,
Denmark and Ireland can for example be found among the top three bilateral budget
support providers in countries like Tanzania, Mozambique, Uganda, Burkina Faso,
Rwanda, Mali, Malawi and Benin 18 (World Bank, 2010b, see Table 4.3, p. 48).
The experience of those small countries in participating in budget support operations
is worth considering for the Baltic States. It is also important to keep in mind
that implementing small projects and engaging in budget support is not an either/or
option. TA and capacity building projects can support partner countries in implementing
policy actions agreed to under budget support operations. Thus the Baltic States
could consider participation in budget support operations and by doing so get a seat
around the policy dialogue table. They could then continue with their technical assistance
and capacity building projects that would support the policy actions that they
consider most important for their partner country. Also, while the focus of this paper is
on PRSCs and DPLs, the Baltic States could engage in Programme Based Approach
operations and provide budget support to a partner country with other bilateral donors
with or without the involvement of international financial institutions like the World
Bank. In this case they would need to establish some joint framework with other donors
and engage in policy dialogue with the receiving government in partnership with
the donors providing support under that framework agreement.
Conclusions
While the Baltic States may initially use the project approach when they assist their
partner countries they may also soon want to consider engagement in budget support
operation and participate in policy dialogue with their partner countries. This could
become increasingly important for them as their aid volumes increase towards 0.33 %
18 Sweden is among top 3 bilaterals in its budget support share in Tanzania, Mozambique, Burkina
Faso, Rwanda and Mali. Norway is among top 3 bilaterals in its budget support share in Malawi and
Uganda. Denmark is among top 3 bilaterals in its budget support share in Benin. Ireland among top 3
bilaterals in its budget support share in Uganda (World Bank, 2010b, p. 48).
11

Hilmar Þór Hilmarsson
of GNI by 2015. With larger aid volumes project approach may become too time consuming
and out of line with the practice used by other donors.
What distinguishes the Baltic States from the Nordic countries is that their priority
countries are mainly middle income countries whereas the Nordic countries focus
mainly on low income countries. In fact all the EU10 countries tend to support middle
income countries whereas the EU15 countries focus more on low income countries.
This division of labour between EU10 and EU15 may make good sense at this time
since the EU10 countries have recent and relevant transition experience to share that is
particularly relevant for middle income transition countries. The EU15 countries have
more experience in working with low income countries.
But what instruments could be used for coordinated budget support to middle income
countries? One option for the Baltic States is to co-finance Development Policy
Loans (DPL) to their middle income partners. This way they could get a seat around
the policy dialogue table and might be able to increase their development impact by
doing so. They can also engage in budget support when and if they shift their focus
more to the low income countries. Some NMS are already engaged in sub-Saharan
Africa as discussed earlier in this paper. Of course they could also decide to support
both low and middle income countries in the future.
The decision whether or not to participate in budget support operations is a decision
no one else than each of the Baltic States can make. The current projects that they
support allow them to plant their flag and to better control the use of their money. But
in the big picture of things, the impact of those projects may be marginal. Policy lending
under a PRSC-like umbrella or a possible DPL umbrella gives them a seat at the
table for the policy dialogue. But a small country can only focus on a limited number
of policy actions. The best way to have an impact may be to combine involvement in
budget support with technical assistance for the ministries or agencies in charge of
those policy actions. The partner country receiving the assistance could then rely on
the products of that technical assistance as an input in the policy dialogue, and on the
technical assistance program itself to deliver on the policy actions (e.g. drafting of a
decree). Also while the focus of this paper is on PRSCs and DPLs the Baltic States
could engage in Programme Based Approach and provide budget support to a partner
country with other bilateral donors with or without the involvement of international
financial institutions like the World Bank.
The Baltic States have taken important steps to support the transition of countries
in Europe and Central Asia that are less advanced than they are. This is an important
initiative. After the crisis aid volumes will increase. It is important to utilize the experience
and the expertise that the Baltic States have for the benefit of lesser advanced
transitions countries. The international community through IFIs like the World Bank
also has a responsibility to provide a feasible venue for cooperation including via
lending instruments that small donors like the Baltic States can participate in without
too much bureaucracy. These instruments should also allow the Baltic States to continue
with their targeted TA projects that support policy actions and help implement
key reforms in transitions countries.
12

THE BALTIC STATES AND THE CHALLENGE OF BEING A SMALL DONOR
Further research needs to be done to work out in some detail a framework for donors
and international financial institutions to work in partnership with middle income transition
countries. This includes identifying suitable lending and TA instruments and modes of
co-financing. The experience for PRSCs donor partnerships could be useful here.
Received 2011 10 12
Approved for publishing 2012 01 23
References
Adams, J. W. (2005). Tanzania and Uganda (1995–2002). The Right Approach to the Right Policies: Reflections on
Tanzania. At the Frontlines of Development – Reflections from the World Bank. In: Intermit S. Gill, T. Pugatch
(eds.). The International Bank for Reconstruction and Development. The World Bank.
Bucar, M., Mojmir, M. (2007). Challenges of development cooperation for EU New member states. Paper presented at
the ABCDE World Bank Conference. Available at:
http://siteresources.worldbank.org/INTABCDESLO2007/Resources/PAPERABCDEBucarMrak.pdf [accessed on
September 20, 2011].
Burnside, C., Dollar, D. (2000). Aid, Policies, and Growth. American Economic Review, vol. 90, no. 4, p. 847–868.
Center for International Development, Harvard University. (2003). Washington Consensus. Available at:
http://www.cid.harvard.edu/cidtrade/issues/washington.html [accessed on May 20, 2011].
Easterly, W., Levine, R., Roodman, D. (2004). Aid Policies and Growth: Comment. American Economic Review,
vol. 94, no. 3, p. 774–780.
European Bank for Reconstruction and Development. (2011). Directors of the EBRD. Available at:
http://www.ebrd.com/pages/about/who/structure/directors.shtml [accessed on April 26, 2011].
European Communities. (2006). The European Consensus on Development. Available at:
http://ec.europa.eu/development/body/publications/docs/consensus_en_total.pdf [accessed on September 6, 2011].
Hilmarsson, H. Þór. (2011). The World Bank and the IMF in a Changed World. Management Theory and Practice
Synergy in Organizations. Faculty of Economics and Business Administration, Institute of Business Administration,
University of Tartu, p. 53–76.
Hilmarsson, H. Þór. (2008). Private Sector Investments from Small States in Emerging Markets: Can International
Financial Institutions Help Handle the Risks? Stjórnmál og stjórnsýsla, veftímarit Stofnunar stjórnsýslufræða og
stjórnmála, fræðigreinar 4. árgangur 2. tbl., bls. 113–132. Available at:
http://skemman.is/stream/get/1946/8972/23944/1/a.2008.4.2.1.pdf [accessed on May 20, 2011].
Leyser, L. (2008). Does Size Really Matter? Small Bilateral Donors and Program-Based Approaches (PBAs) – exemplified
by Austria and Ireland. 12 th EADI General Conference, Global Governance for Sustainable Development.
Available at: http://www.eadi.org/fileadmin/Documents/Events/General_Conference/2008/paper_leyser.pdf [accessed
on May 20, 2011].
Lightfoot, S. (2010). The Europeanisation of International Development Policies: The Case of Central and Eastern
European States. Europe-Asia Studies, Vol. 62, No. 2, March 2010, p. 329–350.
Lightfoot, S., Zubizarreta, I. L. (2008). The Emergence of International Development Policies in Central and Eastern
European States. CRCEES Working Paper WP2008/05. Available at:
http://assessingaccession.eu/Documents/Lightfoot%20Working%20Paper.pdf [accessed on April 12, 2011].
Lightfoot, S. (n.d.). Dynamics of EU Development Policy after enlargement. University of Leeds.
Available at: www.edpsg.org/Documents/DP35.doc [accessed on February 20, 2011].
Lim, E. (2005). Learning and Working with the Giants. At the Frontlines of Development – Reflections from the
World Bank. In: Intermit S. Gill, T. Pugatch (eds.). The International Bank for Reconstruction and Development.
The World Bank.
Lundsgaarde, E. (2011). The Challenge from Within: New EU Donors and European Development Cooperation.
Available at: http://www.edc2020.eu/fileadmin/publications/EDC2020_-_Policy_Brief_No_10_-
_The_Challenge_From_Within__New_Donors_and_European_Development_Cooperation.pdf [accessed on June
20, 2011].
Ministry of Foreign Affairs Estonia. (2011). Estonian Development Co-operation – Priority Partner Countries. Available
at: http://www.vm.ee/?q=en/taxonomy/term/55 [accessed on March 12, 2011].
Ministry of Foreign Affairs Latvia. (2011). Development co-operation priority countries. Available at:
http://www.mfa.gov.lv/en/DevelopmentCo-operation/info/ [accessed on March 12, 2011].
Ministry of Foreign Affairs Lithuania. (2011). Lithuanian priority partner countries. Available at:
http://www.urm.lt./index.php?-308299230 [accessed on March 12, 2011].
13

Hilmar Þór Hilmarsson
OECD. (2010). Development Co-operation Report 2010. OECD Publishing.
OECD. (2006). Should OECD Donors Deliver Aid Through Poor Country Governments Budgets? OECD. Available
at: http://www.oecd.org/dataoecd/16/31/36644712.pdf [accessed on April 20, 2011].
Reinikka, R. (2008). Donors and Service Delivery. In: W. Easterly (ed.). Reinventing Foreign Aid. The MIT Press,
Cambridge, Massachusetts.
Williamson, J. (2000). What Should the World Bank Think about the Washington Consensus? Available at:
http://www.iie.com/publications/papers/print.cfm?doc=pub&ResearchID=351 [accessed on March 8, 2010].
World Bank. (2011). EU10 Regular Economic Report. Recovery and Beyond April 2011. Available at:
http://siteresources.worldbank.org/ECAEXT/Resources/258598-
1303157205578/EU10_RER_20April2012_Final.pdf [accessed on April 29, 2011].
World Bank. (2010a). Doing Business 2011 – Making a Difference for Entrepreneurs. Available at:
http://doingbusiness.org/~/media/FPDKM/Doing%20Business/Documents/Annual-Reports/English/DB11-
FullReport.pdf [accessed on March 12, 2011].
World Bank. (2010b). Poverty Reduction Support Credit: An Evaluation of World Bank Support. Available at:
http://siteresources.worldbank.org/INTPRSC/Resources/prsc_eval.pdf [accessed on April 15, 2011].
World Bank. (2005). At the Frontlines of Development – Reflections from the World Bank. In: Intermit S. Gill and
T. Pugatch (eds.). The International Bank for Reconstruction and Development. The World Bank 2005.
Zoellick, R. B. (2009). After the Crisis? Available at:
http://web.worldbank.org/WBSITE/EXTERNAL/NEWS/0,,contentMDK:22329125~pagePK:34370~piPK:42770~t
heSitePK:4607,00.html [accessed on May 20, 2011].
14

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA:
PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
Julius Žukas
Klaipėdos universitetas
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjamos po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusios Vakarų Europos valstybių integracijos
priežastys, pagrindiniai šio proceso subjektai ir jų elgsenos motyvai, apsiribojant pradine integracijos faze
iki 1957 m. Romos sutarčių pasirašymo.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Europa, integracija, Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga, Europos didžiosios
valstybės, Beniliuksas, Vokietijos klausimas, Konrad Adenauer.
Abstract
The article analyses the reasons of Western European countries’ integration, which started after the Second
World War, its main participants and their motives, restricting to the primary stage of integration
until the Treaties of Rome in 1957.
KEY WORDS: Europe, integration, the United States, the Soviet Union, European great powers,
Benelux, German issue, Konrad Adenauer.
Įvadas
Prieš 60 metų įkurta 27 Europos valstybes vienijanti Sąjunga šiandien išgyvena turbūt
vieną dramatiškiausių savo istorinės raidos epizodų. Kita vertus, Antrojo pasaulinio
karo totaliai nusiaubtoje Europoje užgimęs unikalus ir revoliucinis savo prigimtimi
projektas praeityje išgyveno ne vieną sunkią krizę, kiekvienąkart patvirtindamas savo
gyvybingumą ir išplėsdamas integracijos geografiją bei mastus. Šiame kontekste
žvilgsnis atgal, vienijimosi ištakų ir pirmųjų žingsnių aptarimas yra, manytina, aktualus
ir šiandienos realijų įvertinimo požiūriu. Užsienio tyrinėtojai – politikos mokslų,
politinės ekonomijos, diplomatijos ir politinės istorijos specialistai – skiria nemažai
dėmesio pradinei Europos Sąjungos (ES) raidos fazei. Lyginant su įdirbiu ES senbuvėse
bei JAV, Lietuvoje Europos studijų raida gerokai trumpesnė, mokslinių tyrimų
gerokai mažiau, juose dominuoja Lietuvos atvejo, Lietuvos europinės politikos aktualijų
analizė (plačiau žr. Vilpišauskas, 2007), o specialiai europinės integracijos pradžiai
skirtų tyrimų kol kas nėra.
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ir identifikuoti Europos Sąjungos įkūrimo ir pradinės
raidos priežastis bei bruožus, pagrindinį dėmesį skiriant šio proceso dalyvių motyvų
ir tikslų analizei, įvertinant ir mažųjų Europos valstybių laikyseną bei įtaką integracijai.
Chronologiškai tyrimo laukas apima laikotarpį nuo 1945 iki 1957 m. – nuo Europos idėjos
atsiradimo iki Romos sutarčių. Temos klausimai gvildenami pasitelkiant pirminius šaltinius
ir užsienio mokslininkų, visų pirma vokiečių tyrinėtojų, publikacijas.
1. Europos idėja pirmaisiais pokario metais
Pirmos konkrečios Europos suvienijimo iniciatyvos kilo po Pirmojo pasaulinio karo,
daugiausia atgarsio sulaukė grafo Coudenhove-Kalergi Paneuropos projektas ir Prancūzi-
15

Julius Žukas
jos užsienio reikalų ministro A. Briand taikos planas. Dėl pernelyg skirtingų Europos valstybių
nacionalinių interesų bei nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje šie ir kiti taiką Europoje
turėję užtikrinti projektai liko nerealizuoti (Loth, 2007, S. 37; Kasparavičius, 2002, p. 144–
145). Galima teigti, kad tuomet absoliuti dauguma Europos valstybių ir viešoji opinija
nematė būtinybės sąmoningai atsisakyti dalies nacionalinio suverenumo. Po dar baisesnio
savo pasekmėmis Antrojo pasaulinio karo padėtis ir atmosfera žemyne pasikeitė. Milijonai
karą išgyvenusių europiečių buvo pasiryžę daryti viską, kad užkirstų kelią bet kokiai naujos
tragedijos galimybei. „Daugiau niekados!“ – šis devizas ir siekis tuomet vienijo daugumą
Europos gyventojų, Europos vienijimosi idėją puoselėjo ir propagavo visų pirma
privačios visuomeninės organizacijos (Pfetsch, 2005, S. 23). Iškart po karo vienijimosi
vardan prasidėjęs taikos procesas įgavo Europos judėjimo pavadinimą, jame dalyvavo
įvairių tautybių, pažiūrų ir įsitikinimų žmonės. Pažymėtina, kad pirmasis iš žymių Europos
politikų viešai paragino burti europinę šeimą apskritai rezervuota laikysena žemyno realijų
aspektu pasižyminčios šalies – Didžiosios Britanijos konservatorių partijos lyderis V. Čerčilis,
1947 m. rugsėjį savo kalboje Ciuricho universitete paraginęs kurti savanorišką visų
Europos valstybių sąjungą – „Jungtines Europos Valstybes“ (Weidenfeld, S. 2). Europos
judėjimas klestėjo 1947–1948 metais, kai visose demokratinėse Europos valstybėse veikė
įvairios draugijos, sąjungos ir judėjimai, dažnai turėję savą Europos vienijimosi koncepciją.
Gausiausiai atstovauta vadinamiesiems federalistams, kurie norėjo JAV arba Šveicarijos
pavyzdžiu kurti Europos valstybių federaciją, kuri turėtų supranacionalinę vyriausybę.
1946 m. gruodį federalistai įkūrė visus vienminčius žemyne vienijusią organizaciją (Union
Europeenne des Federalistes – UEF). Kita įtakinga Europos judėjimo srove tapo V. Čerčilio
iniciatyva 1947 m. gegužę įkurtas vadinamasis unionistų sąjūdis – Vieningos Europos
judėjimas (United Europe Movement – UEM). Save laikydami realistais ir pragmatikais,
unionistai atmetė bet kokį supranacionalumą ir pasisakė už tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu
pagrįstą nacionalinių valstybių sąjungą. Federalistai pretendavo tapti masiniu
visos Europos judėjimu, o UEM galima įvardyti kaip viešosios nuomonės formavimui bei
lobistinei veiklai pirmenybę teikusį elito judėjimą: 70 iš 75-ių šio judėjimo tarybos narių
priklausė aukštuomenei (Brunn, S. 1–2). Greta pagrindinių Europos judėjimo srovių pirmaisiais
pokario metais vienijimosi idėją Vakarų Europos šalyse taip pat propagavo įvairios
ekonominės organizacijos ir socialistinės, klerikalinės bei liberalios pakraipos draugijos
ir susivienijimai.
1948 m. gegužę Hagoje sušauktas Europos kongresas, kuriame atstovauta įvairioms
nacionalinėms ir tarptautinėms Europos organizacijoms, čia posėdžiavo Vakarų
Europos valstybių vadovai ir ministrai, verslo, kultūros ir bažnyčios veikėjai. 1 Kongrese
išryškėjo prieštara tarp federalistų ir unionistų, jie nesutarė nacionalinio suverenumo
atsisakymo europinio lygmens naudai klausimu. Hagoje pareikalauta įkurti Europos
Tarybą, kongreso „Politinėje deklaracijoje“ buvo kalbama apie būtinumą siekti
Europos valstybių politinio ir ekonominio susivienijimo, saikingai apribojant nacionalinį
suverenumą. Tačiau „Deklaracijoje“ neužsiminta nei apie Europos valstybių federaciją,
nei apie Europos konstituciją (Weidenfeld, S. 2; Brunn, S. 4–5).
1 Hagos kongresą, kaip „Čerčilio šou“, boikotavo Didžiosios Britanijos leiboristų partija ir
daugelis Europos socialistinių partijų.
16

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
Po Hagos kongreso Europos idėjos realizavimas tapo Europos valstybių užsienio
politikos darbotvarkės klausimu. Po įtemptų derybų, kuriose Didžiajai Britanijai pavyko
minimizuoti supranacionalinio elemento pavojų, 1948 m. gegužės 5 d. dešimt
Vakarų Europos valstybių pasirašė Europos Tarybos įkūrimo manifestą, tačiau Europos
Taryba nebuvo pajėgi spręsti svarbiausių žemyno problemų ir užtikrinti efektyvią
integraciją.
2. Integracijos priežastys ir paskatos
Vienytis Europos valstybes vertė ir skatino Antrojo pasaulinio karo padariniai. Visų
pirma po karo kardinaliai sumenko Europos valstybių galia ir tarptautinis statusas.
Atsidūrusios dviejų supervalstybių – JAV ir SSRS – priešpriešos lauke, Europos valstybės
pavieniui tegalėjo pretenduoti į antraeilį vaidmenį. Pasak vieno iš Sąjungos kūrėjų,
steigti ją buvo būtina, „siekiant padaryti galą tai demoralizuojančiai situacijai, kai
Europa buvo palikta už jos ribų priimamų politinių sprendimų malonei“ (cit. remiantis
Williams, 1996, p. 43). Kitas galingas integracijos akstinas – bendras europiečiams
saugumo ir taikos troškimas: du baisūs pasauliniai karai parodė nacionalinių valstybių
bejėgiškumą šioje srityje, todėl tikėta, kad suvienyta Europa tai atliks sėkmingiau ir
kartu apsaugos nuo sovietinės ekspansijos pavojaus. Šis siekis taip pat reiškė naujos
bendros europinės savimonės, pagrįstos laisve ir demokratija, formavimo poreikį. Galiausiai
labai svarbus integracijos veiksnys buvo nacionaliniai Vakarų Europos valstybių
interesai: po karo net didžiosios valstybės nebepajėgė savarankiškai ginti ir realizuoti
savo interesų, tad integracija šiame kontekste galėjo padėti spręsti šią problemą
(Weidenfeld, S. 2; Pfetsch, S. 19–20). Be politinių, egzistavo ir ekonominės Europos
integracijos paskatos. Karas sugriovė žemyno ekonomiką, pirmaisiais pokario metais
visos šalys išgyveno labai didelius ekonominius sunkumus, o be ekonominio stabilumo
ir socialinės gerovės, laisvė ir demokratija buvo sunkiai įmanomos. Atkūrus Europos
ekonomiką ir užtikrinus saugumą, būtent ekonominiai valstybių interesai tapo
pagrindine integracijos varomąja jėga. 2
Labai svarbus Vakarų Europos šalių vienijimosi išorės veiksnys buvo JAV užsienio
politika, jos pasiryžimas likti Europoje. Laikydamasi įprasto amerikiečiams izoliacionizmo,
prezidento F. D. Ruzvelto administracija planavo po karo „grąžinti vaikinus
namo“, tačiau atsitiko priešingai: Jungtinės Valstijos visa galva pasinėrė į Europos
reikalus, užtikrindamos apsaugą, ekonomikos atkūrimą ir sąlygas plėtrai. Be nuolatinės
JAV vyriausybių paramos, spaudimo ir tarpininkavimo, Europos integracija būtų
buvusi jeigu ne apskritai neįmanoma, tai ne tokia sparti ir įvairiapusė (Kühnhardt,
S. 5; Kissinger, 2003, p. 459; Schmuck, S. 4). Nors ryžtingas posūkis JAV politikoje
Europos atžvilgiu įvyko tik 1947 m., jau 1945 m. rugpjūtį valdžios struktūrose buvo
rengiami demokratinės Europos planai, o nuo 1946 m. valstybės departamente propaguota
Europos idėja kiek vėliau įsiliejo į Europos politinio suvienijimo ERP (angl. Eu-
2 Andrew Moravcsik savo fundamentalioje studijoje apskritai atmeta geopolitinių integracijos
motyvų reikšmę ir akcentuoja vien šalių ekonominius interesus, kaip pagrindinį integracijos
variklį (Moravcsik, 2008, p. 12–17).
17

Julius Žukas
ropean Recovery Program) programoje perspektyvą (Pfetsch, S. 27). Komunizmo
grėsmė laisvei ir demokratijai Europoje paskatino JAV keisti savo užsienio politiką:
1947 m. kovo 12 d. paskelbta Trumeno doktrina reiškė perėjimą prie aiškios visų demokratinių
jėgų Europoje rėmimo politikos, o 1947 m. birželio 5 d. valstybės sekretoriaus
Dž. Maršalo kalboje Harvardo universitete paskelbta, kad Amerika padės Europai
atsigauti. Vadinamasis Maršalo planas buvo unikalus tarptautinis projektas, JAV
suteikė 13 mlrd. dolerių dydžio materialinę paramą visoms to pageidavusioms Europos
valstybėms, kurios pačios sprendė, kaip ją panaudoti. Maršalo planas pastatė Europos
ūkį ant kojų, o jam realizuoti 1948 m. įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo
organizacija (EEBO) tapo viena iš tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir integracijos
grandžių (Kissinger, 2003, p. 439–443; Judt, 2011, p. 105–108).
Paradoksalu, tačiau prie Europos vienijimosi nemažai prisidėjo ir Sovietų Sąjunga,
tiksliau, jos negrabi ir agresyvi užsienio politika. Pirmaisiais pokario metais Sovietų
Sąjungai, kaip ypač kovoje prieš fašizmą nusipelniusiai valstybei, simpatizavo daugelis
Vakarų europiečių, Prancūzijoje, Italijoje ir kai kuriose kitose šalyse veikė stiprios
ir populiarios komunistų partijos. Suinteresuota išplėsti ir įtvirtinti savo dominavimą
Europoje, Maskva buvo priešiškai nusiteikusi Vakarų Europos integracijos atžvilgiu.
Disponuodama minėtu moraliniu autoritetu ir tokiu svariu koziriu kaip Rytų Vokietija,
ji galėjo torpeduoti Europos vienybės idėją, eliminuodama iš integracijos proceso jo
šerdį – Vokietiją. Suprantama, ši prielaida tėra teorinio pobūdžio loginė konstrukcija:
neturėdama jokių demokratinių valdžios ir politikos formavimo bei funkcionavimo
tradicijų, Sovietų Sąjunga buvo nepajėgi atsisakyti carinei Rusijai būdingos „linijinės“
ekspansijos metodų. Šie metodai pastūmėjo JAV pereiti nuo bendradarbiavimo su
SSRS prie jos „tramdymo“ (angl. containment) politikos ir vertė vienytis, pvz.,
1948 m. vasario komunistinis perversmas Prahoje lėmė Briuselio sutartį dėl kolektyvinės
savigynos (1948 m. kovą pasirašė penkios Vakarų Europos valstybės), o
1948 m. birželį pradėta Berlyno blokada paspartino NATO kūrimą.
3. „Europa – trečioji jėga“
Naujos iškilusios supervalstybės disponavo tradicinėmis įtakos zonomis už Europos
branduolio ribų, tačiau besąlygiškas jų dominavimas kėlė realią grėsmę Europos
valstybių pozicijoms pasaulyje ir europiniam identitetui. Kaip atsakas į šią grėsmę,
pirmaisiais pokario metais atsirado Europos, kaip „trečiosios jėgos“ greta JAV ir Sovietų
Sąjungos, konceptas. JAV ekonominio ir politinio dominavimo bei SSRS ekspansijos
akivaizdoje visi ligtoliniai Europos valstybių tarpusavio prieštaravimai neteko
reikšmės bendro intereso išsaugoti savo autonomiją labui (Pfetsch, S. 20–21; Loth,
2007, S. 37–38). Įsidėmėtina, kad šis konceptas buvo Europos kairiųjų partijų „kūdikis“
ir turėjo aiškų antiamerikietišką kryptingumą. Projekto viltis sustiprino leiboristų
partijos pergalė 1945 m. rugpjūtį vykusiuose Didžiosios Britanijos parlamento rinkimuose:
ši partija oficialiai palaikė „Jungtinių socialistinių Europos valstybių“ idėją ir,
be to, rinkiminėje kovoje naudojo argumentą, kad tik socialistinė valstybė gali pasiekti
būtiną savitarpio supratimą su Sovietų Sąjunga. Atrodė, kad vienintelė Europos atstovė
„didžiajame trejete“ atsisakys tradicinės didvalstybės politikos, suvienys apie save
18

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
demokratines Vakarų Europos šalis ir sutelks Europą kaip „trečiąją jėgą“ (Loth, 1996,
S. 29). Šią idėją parėmė ir jos teikiamas galimybes taikos, kartu ir Prancūzijos nacionaliniams
interesams užtikrinti įžvelgė ilgametis Prancūzijos socialistų lyderis
L. Blum. Pirmąkart savą „tarptautinės Trečiosios jėgos“ viziją jis paskelbė 1947 m.
lapkritį, Nacionaliniame susirinkime pristatydamas savo vyriausybės programą: esą nė
viena rimta problema jau nebegali būti deramai išspręsta nacionalinių valstybių, jokia
tauta, nesiekdama solidarumo su kitomis tautomis, jau negali gyventi gerovėje ar apskritai
išgyventi, todėl reikia telktis, vienytis arba žlugti. 1948 m. gruodį Prancūzijos
socialistų partijos Nacionalinė taryba Trečiosios jėgos projektą oficialiai paskelbė kaip
savo programą (Loth, 2005, S. 1–2). L. Blum koncepcija buvo reakcija į prasidėjusį
šaltąjį karą ir sustiprėjusį Europos skilimą į Rytus bei Vakarus, atsisakant pripažinti šį
skilimą į blokus esant galutiniu ir nepakeičiamu. Perkėlus viską į (angl.) Realpolitik
kategorijas, „Trečiosios jėgos“ konceptas reiškė, kad Europa turėjo tapti trečiąja supervalstybe:
Europos nacionalinės valstybės (praktiškai tai turėjo būti visos 16-ka
Maršalo planą priėmusių valstybių) privalėjo suvienyti savo jėgas ir artikuliuoti bendrus
tikslus bei norus. Tokios Europos supervalstybės pagrindu buvo įsivaizduojama
Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos sąjunga, apie kurią turėjo burtis kitos Europos
tautos. Taip esminis „Trečiosios jėgos“ projekto elementas buvo galios įgavimas: susijungdamos
ir suvienydamos savo išteklius Europos tautos turėjo įgyti galios daryti
įtaką tarptautinei politikai. Naujasis europinis pasaulinės politikos galios centras leistų
europiečiams apginti savo civilizaciją supervalstybių eroje ir atlikti tarpininko šaltajame
kare misiją. L. Blum buvo europietis, jam apsisprendimas būti laisvam kartu
reiškė ir laisvę vergiškai neperimti amerikietiško modelio: 1947–1948 m. sandūroje
tokį požiūrį palaikė Vakarų Europos socialistinės partijos ir kairiųjų pažiūrų krikščionys
demokratai, o Europos federalistų sąjunga (UEF) telkėsi būtent po „Trečiosios
jėgos“ vėliava (Loth, 2005, S. 2–3).
L. Blum ir jo sekėjų veikla buvo nemenkas postūmis judėjimo už Europos vienybę
procese, tačiau „Trečiosios jėgos“ vizija netapo realybe. Ne visi idėjos šalininkai pritarė
L. Blum antiamerikietiškumui, potencialios Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje
nematydami alternatyvos JAV karinei apsaugai. Dėl šios priežasties nepavyko pastatyti
„Trečiosios jėgos“ kertinio akmens – sudaryti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos
sąjungos: leiboristų vyriausybė manė, kad tokiai Europai sukurti europiečiai neturėjo
nei materialinių, nei dvasinių išteklių (Judt, 2011, p. 126; Loth, 2005, S. 4).
4. Didžiųjų Europos valstybių motyvai
Esminės įtakos europinės integracijos raiškai turėjo Didžiosios Britanijos atsisakymas
dalyvauti šiame procese. Ši valstybė, nors ir praradusi turėtą vaidmenį pasaulyje, vienintelė
iš pokario Europos valstybių išlaikė didžiosios valstybės statusą, leidusį jai vykdyti klasikinę
užsienio politiką. Nors ir patyrusi didžiulių materialinių nuostolių, Didžioji Britanija
po karo disponavo gerokai stipresne ekonomika nei žemyno šalys, 1947 m. jos eksporto
vertė buvo lygi Prancūzijos, Italijos, Vakarų Vokietijos, Beniliukso, Norvegijos ir Danijos
eksportui kartu paėmus. Iki pat 6-ojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje, Bonoje ir Vašingtone
neabejota, kad „Europoje niekas nevyksta be Didžiosios Britanijos žinios“ (Schmidt,
19

Julius Žukas
1991, S. 169–170; Wurm, S. 9; Judt, 2011, p. 180–181). Aukščiausią statusą Europoje
turėjusi valstybė liko nuošalyje, tam ji turėjo nemažai svarių priežasčių. Nesivelti į pernelyg
glaudžias sąjungas su žemyno valstybėmis buvo sena Didžiosios Britanijos užsienio
politikos taisyklė, ši (angl.) splendid isolation buvo įaugusi į britų politinio elito kraują ir
virtusi nacionalinių interesų identifikavimo pagrindu. Šiuo požiūriu labai būdingi žodžiai,
kuriais Didžiosios Britanijos premjeras A. Eden vėliau apibendrino savo šalies sprendimą
nedalyvauti pradžią Europos Sąjungai davusiame Europos anglių ir plieno bendrijos
(EAPB) projekte: „Giliai širdyje mes visi puikiai suprantame, kad neįstengsime to padaryti“
(Judt, 2011, p. 184). Kitas labai svarbus aspektas buvo ekonominio intereso stoka: dalyvauti
R. Schumano plane ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) kūrimo procese Didžiajai
Britanijai atrodė esant ekonomiškai nenaudinga. Kaip taikliai pastebėjo A. Moravcsik,
Didžiosios Britanijos abejingumas ir priešinimasis muitų sąjungai buvo racionali
politika valstybės, kuri mažai prekiavo su žemynu, turėjo didelius muitus ir bijojo Vokietijos
gamintojų konkurencijos. Vertinant ekonominiais kriterijais, iš muitų sąjungos Didžioji
Britanija būtų laimėjusi daug mažiau ir pralošusi daug daugiau nei bet kuri valstybė –
EAPB narė (Moravcsik, 2008, p. 159, 171). Sugebėję savo kolonijinę imperiją transformuoti
į Sandraugą, britai turėjo pranašumą kitų Europos metropolijų atžvilgiu, svaro sterlingų
zona 5-ojo dešimtmečio pabaigoje sudarė didžiausią pasaulyje prekybos ir atsiskaitymų
sistemą. 1950 m. pusė viso Jungtinės Karalystės eksporto ir daugiau kaip 40 importo
buvo susiję su Sandrauga, o EAPB šalių (angl.) Little Europe teko tik 10 eksporto.
Šalies ekonomika buvo orientuota į Sandraugą ir svaro sterlingų zoną, todėl pokario
Didžiajai Britanijai nebuvo labai aktualu dalyvauti Europos ekonominėje integracijoje,
ryšys su Sandrauga buvo prioritetinis ryšių su Europa atžvilgiu (Wurm, S. 6–8). Visa tai ir
Londono ypač puoselėti „ypatingi santykiai“ (angl. special relationship) su JAV davė
britų politikams rimtą pagrindą manyti, kad šalis galės išlaikyti svarbiausios Europos valstybės
statusą ir įprastą distanciją žemyno atžvilgiu, neįsitraukdama į glaudesnę ekonominę
ir politinę Europos Sąjungą. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Didžioji Britanija atsuko
Europai nugarą: svarbi jos euroskepticizmo priežastis buvo skirtingas požiūris į integracijos
formą. Londonas kategoriškai pasisakė prieš federalizmą ir bet kokias supranacionalumo
apraiškas integracijoje. Didžiosios Britanijos vyriausybė suvaidino svarbų vaidmenį
realizuojant Maršalo planą, inicijavo gynybinę Briuselio sutartį ir buvo varomoji NATO
kūrimo jėga. Politinis stabilumas, ekonominė rekonstrukcija ir karinis saugumas – šių tikslų
siekė Didžioji Britanija žemyne, pritardama laisvesnėms tarpvyriausybinio bendradarbiavimo
formoms, kaip EEBO ar Europos Taryba, tačiau atmesdama sutartimis įtvirtinamą
nacionalinio suverenumo atsisakymą (Wurm, S. 5).
Atsisakydama dalyvauti glaudesnėje Vakarų Europos integracijoje, Didžioji Britanija
akylai stebėjo proceso raidą, siekdama išvengti saviizoliacijos ir išlaikyti savo
pozicijas. EAPB projekto ir Mesinos konferencijos proceso sėkmė reiškė potencialią
grėsmę, kad privilegijuoto JAV partnerio vietą iš jos paverš EEB arba sustiprėjusi
Vokietijos Federacinė Respublika (VFR). Dėl to Londonas pažadais ir grasinimais
bandė sužlugdyti EEB projektą, tačiau tvirta Prancūzijos ir VFR pozicija bei JAV
spaudimas netrukdyti ratifikuoti Romos sutarčių sužlugdė šias pastangas (Moravcsik,
2008, p. 169; Schmidt, 1991, S. 193–194, 198).
20

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
Lyginant su Didžiąja Britanija, Prancūzijos europinė politika reprezentavo priešingą
integracijos formų ir skirtingą Europos bei jos vaidmens pasaulyje sampratą. Pirmenybę
teikdama federalizmui, Prancūzija ankstyvojoje Europos vienijimosi fazėje
teikė stiprius impulsus Vakarų Europos politinei ir ekonominei integracijai, jos iniciatyva
atsirado EAPB, Europos gynybos bendrijos (EGB) projektas, Euratomas. Toks
pokario Prancūzijos aktyvumas europinėje arenoje atsirado ne iš gero gyvenimo: žeminantis
pralaimėjimas kare ir okupacija reiškė, kad Prancūzija iš esmės galutinai
prarado didžiosios valstybės statusą, nors „didžiojo trejeto“ malone vėliau ir buvo
priskirta prie nugalėtojų (Wurm, S. 3–4; Judt, 2011, p. 127). Pirmaeiliai Paryžiaus
siekiai buvo turėto vaidmens Vakarų Europoje susigrąžinimas bei Vakarų Vokietijos
atgimimo kontrolė. Neabejotinai pats svarbiausias Prancūzijai buvo Vokietijos klausimas
ir iškart po karo prancūzai turėjo aiškią ir konkrečią poziciją šiuo atžvilgiu: Vokietija
privalėjo būti maksimaliai susilpninta, turėjo atlyginti visus karo nuostolius, jos
pramoniniai regionai turėjo būti atskirti ir atiduoti Prancūzijos dispozicijon. Ši strategija
turėjo esminį trūkumą – Prancūzija buvo per silpna ją įgyvendinti, todėl Vokietijos
klausimą teko spręsti Vakarų Europos vienijimosi procese ir būtent dėl to Prancūzija
tapo europinės integracijos iniciatore ir viena pagrindinių jos varomųjų jėgų (Judt,
2011, p. 128–131; Чеснова, c. 245). Iš pradžių ketinta užsienio politikos tikslų siekti
realizuojant aukščiau aptartą Europos, kaip „trečiosios jėgos“, koncepciją, tačiau Didžiosios
Britanijos atsisakymas ir vis stipresnis JAV spaudimas kuo greičiau pradėti
Vokietijos atgaivinimą privertė keisti kursą: prancūzai Europos susivienijimo kertiniu
akmeniu ir savo šalies europinės politikos pamatu ėmė laikyti Prancūzijos ir Vakarų
Vokietijos suartėjimą bei bendradarbiavimą, kas reiškė tiesiog revoliucinę ilgamečių
užsienio politikos tradicijų permainą. 1948 m. pradžioje Paryžiuje prabilta apie būtinumą
integruoti Vokietiją į Europą, o oficiali šios strategijos pradžia buvo Prancūzijos
užsienio reikalų ministro R. Schumano 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija dėl EAPB
įkūrimo, kurioje pasiūlyta visą Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę pavesti
valdyti bendrai Vyriausiajai valdybai, taip pat pareikštas įsitikinimas, kad tokia
integracija karą tarp Prancūzijos ir Vokietijos padarytų neįmanomą. Turint omenyje
neseniai vokiečių okupaciją pergyvenusių eilinių prancūzų požiūrį į vakarykštį mirtiną
priešą, tokiam žingsniui reikėjo politinės valios ir drąsos, tačiau vargu ar tai laikytina
toliaregišku „istorinės reikšmės prancūzų diplomatijos šedevru“ (Kühnhardt, S. 5),
žinant, kad tokio žingsnio būtinybę savo Ciuricho kalboje nurodė V. Čerčilis, be to,
peržiūrėti užsienio politikos koncepciją Paryžių nuolat ragino Vašingtonas, o Prancūzija
1950 m. kovą atmetė K. Adenauerio pasiūlymą kurti visišką Prancūzijos ir Vokietijos
sąjungą, turėjusią prasidėti nuo muitų sąjungos (McAllister, 2000, p. 41). JAV
spaudžiant kuo greičiau atkurti Vokietijos ginkluotąsias pajėgas, Prancūzija 1952 m.
pasiūlė („Pleveno planas“) sukurti Europos armiją, taip pradėdama Europos gynybinės
bendrijos kūrimo procesą: iškeldamas šį projektą, Paryžius siekė įsprausti neišvengiamą
VFR remilitarizavimą į platesnius supranacionalinio Vakarų Europos karinio ir
politinio susivienijimo rėmus, neleidžiant buvusio priešo ginkluotąsias pajėgas atkurti
nacionaliniu pagrindu (Vitkus, 2005, p. 12; Чеснова, c. 245–247; Judt, 2011, p. 131). 3
3 Prancūzijos Parlamentas 1954 m. rugpjūtį sužlugdė Europos armijos projektą. Rusų tyrinėtoja
21

Julius Žukas
Prancūzijos silpnumą pademonstravusi 1956 m. Sueco krizė buvo paskutinis lemiamas
veiksnys, paskatinęs prancūzus pritarti Romos sutartims ir puoselėti europinį bendradarbiavimą
su Vakarų Vokietija.
5. Vokietijos klausimas
Viena kertinių Europos atkūrimo ir vienijimosi proceso problemų buvo Vokietijos
klausimas. Be Vokietijos ekonomikos, nebuvo galima atgaivinti Vakarų Europos ekonomikos,
be Vokietijos ginkluotųjų pajėgų atkūrimo buvo neįmanoma užtikrinti Vakarų
Europos gynybos. Teisingai pastebėta, kad tinkamas Vokietijos klausimo sprendimas
tada reiškė raktą į Europos ateitį (Judt, 2011, p. 113). Tai buvo labai sudėtingas
klausimas visų pirma dėl pokario Europoje tvyrojusio nepalankumo ir nepasitikėjimo
vokiečiais, daugumą europiečių vienijęs moralinis imperatyvas „Daugiau niekados!“
reiškė visų pirma daryti viską, kad Vokietija niekada daugiau negalėtų grėsti taikai ir
saugumui žemyne. Nugalėta Vokietija padalyta į 4 okupacines zonas, valdomas okupacinių
administracijų, ji privalėjo atlyginti karo padarytus nuostolius (reparacijos).
Nugalėtojai ketino suskaldyti Vokietiją ir paversti ją agrarine šalimi: tokią negailestingą
perspektyvą brėžė JAV finansų ministro H. Morgenthau 1944 m. parengtas planas,
ne kuklesni buvo ir prancūzų ketinimai. Vakarykštį žiaurų priešą ir okupantą laikyti
draugu – tokiai radikaliai požiūrio į vokiečius kaitai reikėjo stipraus motyvo, kuriuo
karo nusiaubtai ir nukraujavusiai Vakarų Europai tapo Sovietų Sąjungos agresijos
grėsmė. Pirmą žingsnį žengė amerikiečiai, H. Morgenthau planą pakeitę nauja direktyva,
kuri numatė suvienyti vakarinių okupacinių Vokietijos zonų ekonomiką ir plėsti
vokiečių savivaldą (Judt, 2011, p. 120, 139). JAV politikos dėl Vokietijos posūkio
tašku laikoma valstybės sekretoriaus J. F. Byrneso 1946 m. rugsėjį Štutgarte pasakyta
kalba, kurioje deklaruota JAV pozicija remti ekonominį Vokietijos suvienijimą ir daryti
viską, siekiant vokiečių tautos susivienijimo. Amerikiečius parėmė britai, 1946 m.
rugsėjį susitarta dėl abiejų šalių okupacinių zonų pavertimo vieninga ekonomine erdve
(ši „Bizona“ pradėjo funkcionuoti 1947 m. pradžioje) ir reparacijų ėmimo nutraukimo
(Ripper, Hoffmann, 1993, S. 30–31, 37–38). Procesą paspartino komunistinis perversmas
Prahoje: 1948 m. vasarį JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija susitarė taikyti
Maršalo planą Vokietijai, o birželį paskelbė planą kurti atskirą Vakarų Vokietijos valstybę.
Kai 1949 m. balandį Prancūzija prisijungė prie „Bizonos“, atsirado vieninga
ekonominė Vakarų Vokietijos erdvė, o 1949 m. gegužę įkurta VFR, kuri netrukus tapo
asocijuota Europos Tarybos nare, o 1949 m. gruodį – pilnateise Maršalo plano dalyve.
Maršalo planas padarė Vakarų Vokietijai didžiulį stabilizuojantį efektą ir turėjo didelį
politinį poveikį formuojant VFR vidaus socioekonominę struktūrą (Timmermann,
S. 17–18; Ripper, Hoffmann, 1993, S. 130–131). Amerikos paraginta Prancūzija ėmėsi
iniciatyvos galutinai įtraukti Vakarų Vokietiją į Europos reikalus ir 1950 m. gegužės
9 d. R. Schumano deklaracija reiškė ne tik kardinalų Prancūzijos užsienio politikos
I. Česnova klaidingai teigia, esą išeitį iš situacijos pasiūlė pati Prancūzija (Чеснова, c. 248). Iš
tiesų tai padarė Didžioji Britanija, kurios iniciatyva 1954 m. spalį gynybinė Briuselio sutartis
transformuota į Vakarų Europos sąjungą (VES) (Klein, 2003, S. 33; Timmermann, S. 30).
22

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
kurso pasikeitimą, bet ir VFR tapimą lygiateise Vakarų bendrijos plačiąja prasme nare:
VFR vyriausybė nedelsdama sutiko su Prancūzijos pasiūlymu, vokiečiai pirmieji
ratifikavo EAPB sutartį (Judt, 2011, p. 176–177).
Tačiau buvo ir kita Vokietijos klausimo pusė: nugalėtojai gana greitai suvokė vokiečių
indėlio į Europos integraciją svarbą, tačiau egzistavo reali galimybė, kad patys
vokiečiai nepanorės orientuotis į Vakarus. Pats svarbiausias vokiečių tautai klausimas
tada buvo šalies suvienijimas. Didelė dalis vokiečių manė esant tikslingiau bendradarbiauti
ir su Sovietų Sąjunga, be kurios valios vieninga Vokietija buvo neįmanoma.
Tuo buvo įsitikinę ne tik socialdemokratai, toks požiūris buvo populiarus ir krikščionių
demokratų (CDU) bei laisvųjų demokratų (FDP) partijų gretose, esminiai jo principai
suformuluoti sovietinėje okupacinėje zonoje veikusios CDU Berlyno organizacijos
lyderio K. Kaiserio užsienio politikos koncepcijoje. Pastaroji Vokietijos ateitį apibrėžė
kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų funkciją: J. Kaiserio įsitikinimu, pirma turėjo būti
pasiektas Vokietijos suvienijimas ir lygiateisiškumas kaip dalyvavimo europinėje integracijoje
sąlyga. J. Kaiserio „tilto teorijai“ pritarė įtakingos socialdemokratų partijos
(SPD) lyderis K. Schumacher ir kitos politinės jėgos, troškusios neutralios Vokietijos
ir geriausią – jeigu ne vienintelę – galimybę suvienyti šalį mačiusios visų vokiečių
sutarime ir kompromise su Sovietų Sąjunga. Nors sovietinė okupacinė administracija
1947 m. pabaigoje nušalino J. Kaiserį nuo vadovavimo partinei organizacijai ir privertė
jį palikti rytinę zoną, tikėjimas kompromiso su Sovietų Sąjunga galimybe išnyko ne
taip greitai, pvz., VFR vyriausybei pritarus Šumano planui, ne tik socialdemokratinėje
spaudoje pasirodė kritiškai šį žingsnį vertinusių publikacijų, kuriose teigta Vokietijos
neutralumo būtinybė, esą „pasauliui reikalinga ramybės ir įtampos mažinimo juosta
tarp Sovietų ir Amerikos“ (Ripper, Hoffmann, 1993, S. 105–106, 245–246).
Galima teigti, kad vakarų vokiečių pasirinkimą eiti Vakarų Europos integracijos
keliu nemažu mastu nulėmė CDU lyderio ir pirmosios VFR vyriausybės vadovo Konrado
Adenauerio veikla. Nepaisant labai stiprios politinės ir ekonominės opozicijos,
kancleris K. Adenauer neabejojo, kad kryptis į Vakarus yra vienintelis galimas kelias
vokiečių tautai, nors jis neišvengiamai šalies suvienijimą vertė tolesnės perspektyvos
dalyku. Kaip labai tiksliai pažymėjo H. Kissinger, K. Adenauer geriau už savo oponentus
suprato, kad to meto istorinėmis sąlygomis vieninga neutrali Vokietija neišvengiamai
būtų buvusi suvaržyta griežtais apribojimais ir įvairiapuse tarptautine kontrole,
toks statusas vokiečių tautai ir Vokietijai būtų buvęs psichologiškai pavojingesnis
už padalijimą. Kovodamas už vakarų vokiečių lygias teises ir integraciją su Vakarais,
jis kovojo už Vokietijos ateitį (Kissinger, 2003, p. 488). Todėl K. Adenauer nuosekliai
pasisakė už kuo spartesnę Vakarų integraciją, sveikindamas beveik kiekvieną naują
iniciatyvą ir pats siūlydamas įvairius projektus. Dar būdamas mažai tarptautinėje arenoje
žinomas politikas, jis 1945 m. pasiūlė Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos
ir Beniliukso ekonominę integraciją, vėliau ne kartą šį siūlymą pakartojo. Gerai
suvokdamas integracijos vektorius, jis ryžtingai rėmė glaudžius dvišalius santykius su
Prancūzija, ne kartą tų santykių labui aukodamas ekonominius savo šalies interesus.
Nelabai pasitikėdamas savo bendrapiliečiais, K. Adenauer stengėsi kuo glaudžiau susieti
Vakarų Vokietiją su Vakarais, kad neatgimtų vokiečių nacionalizmas ir būtų užkirstas
kelias opozicijos siūlytoms užsienio politikos kurso alternatyvoms. Jis teigė,
23

Julius Žukas
kad Europos integracija saugo Vokietiją nuo jos pačios (Moravcsik, 2008, p. 121–123;
Loth, 2007, S. 42; Ripper, Hoffmann, 1993, S. 240, 311). Teikdamas pirmenybę politinei
integracijai, K. Adenauer ir jo vyriausybė sveikino Prancūzijos iškeltą Europos
armijos sukūrimo planą, kaip svarbų indėlį į europinės integracijos įgyvendinimą. Jo
įsitikinimu, dviejų pasaulinių karų patyrimas parodė, kad Vokietijos galios siejimas su
karine galia buvo neracionalus pasirinkimas, vokiečių karinės galios perkėlimas į europinę
EGB dimensiją reiškė būtiną pažangą įsisąmoninant laisvę ir demokratiją, kurios
reikėjo vokiečiams. Savo prisiminimuose K. Adenauer 1954 m. rugpjūčio 30 dieną,
kai Prancūzijos nacionalinis susirinkimas atmetė EGB sutartį (kartu palaidodamas
ir Europos politinės bendrijos projektą), pavadino „juoda diena Europai“ ir „tragedija“
(Timmermann, S. 22, 29). 4
Logiška, kad K. Adenauer prioritetą teikė federacinei integracijos formai. Prasidėjus
Mesinos sprendimų realizavimo procesui, kancleris 1956 m. sausį visiems savo
vyriausybės nariams išsiuntinėjo nuodugnią veiklos instrukciją, kurioje pabrėžta, kad
Mesinos projektas privalo būti ryžtingai ir nuosekliai realizuotas, o tam visų pirma
būtina aiški ir pozityvi VFR pozicija Europos integracijos atžvilgiu. Projektui įgyvendinti
nurodyta „pagal galimybes siekti sukurti tinkamas bendras institucijas“ ir kad
„turi būti sukurti sprendimo galias turintys europiniai organai“ (Timmermann, S. 33–
34). Procesui užstrigus, K. Adenauer 1956 m. lapkritį vyko tartis ir derėtis į Paryžių.
6. Mažųjų valstybių vaidmuo
Konkrečią integracijos raišką ir toną visų pirma lėmė Prancūzijos ir VFR interesų
dermė, tačiau pradiniame šio proceso etape nemažos įtakos turėjo ir mažųjų Europos
valstybių – Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo – pozicija. Lyginant su kitomis integracijos
dalyvėmis, šios šalys jau turėjo konkretų įdirbį. Belgijos ir Liuksemburgo ekonominis
bendradarbiavimas prasidėjo jau po Pirmojo pasaulinio karo, 1921 m. įkūrus
Belgijos ir Liuksemburgo ekonominę sąjungą (BLEU). Kita vertus, tarp Belgijos ir
Olandijos tokio bendradarbiavimo tada nebuvo, nes Paryžiaus taikos konferencijoje
Belgija pareiškė pretenzijas į dalį Nyderlandų teritorijos, kas tarpukariu temdė abiejų
šalių santykius (Garvest, S. 1–2). Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrusios tremtyje
Londone, Nyderlandų ir Belgijos vyriausybės palengva pradėjo dialogą, kuris lėmė, kad
1943 m. spalį pasirašyta valiutų sutartis. Šalys turėjo savas pokario Europos sandaros
vizijas: Belgija ir Liuksemburgas siekė kuo platesnės europinės sąjungos vadovaujant
Didžiajai Britanijai (siekiant išvengti Prancūzijos hegemonijos), tuo tarpu Nyderlandų
vyriausybė norėjo dar platesnės sąjungos. Tik po to, kai belgų pasiūlytą projektą atmetė
tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija, 1944 m. rugsėjį egzilinės Nyderlandų, Belgijos ir
Liuksemburgo vyriausybės Londone pasirašė „Sutartį dėl Muitų sąjungos įvedimo“, tuo
įkurdamos Beniliuksą – bendrą laisvosios prekybos erdvę su bendru išoriniu muitų tarifu
(Garvest, S. 3; Loth, 1996, S. 25–26; Wielenga, S. 13).
4 Teigdamas apie „nuoseklų Adenauerio atsargumą dėl bendradarbiavimo gynybos srityje“,
A. Moravcsik, matyt, nėra visiškai teisus (Moravcsik, 2008, p. 122).
24

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
Galima prielaida, kad mažosioms valstybėms savaime buvo lengviau sutarti nei didžiosioms,
tačiau taip nebuvo. Išskyrus Liuksemburgą, kitos Beniliukso narės pokariu
turėjo problemų, ypač Nyderlandai. Belgija per karą nukentėjo gerokai mažiau ir išvaduota
anksčiau nei kaimyninė Olandija, kurios ekonominė padėtis po išvadavimo buvo
kur kas blogesnė. Olandai sunkiai išgyveno savo kolonijinių valdų praradimo perspektyvą,
skaudus smūgis buvo netrukus po karo prasidėjęs sukilimas Indonezijoje. Dėl šių
priežasčių Beniliukso šalys 1945 m. birželį nutarė laikinai atidėti sutarties įsigaliojimą,
jų ekonominė sąjunga pradėjo funkcionuoti tik nuo 1948 m. sausio 1 d. (Laqueur,
1995, p. 70–71; Garvest, S. 3).
Nors Beniliukso šalių bendradarbiavimas buvo iš esmės ekonominės prigimties,
būta ir bendro politinio veikimo atvejų, ypač pirmajame pokario dešimtmetyje.
1947 m. Paryžiaus konferencijoje, kuri skirta Maršalo planui aptarti, Nyderlandų, Belgijos
ir Liuksemburgo delegacijos veikė išvien ir pateikė bendrą memorandumą apie
Europos ekonomikos atgaivinimą, drauge pareikalaudamos sau lygių teisių su Prancūzija
ir Didžiąja Britanija. Ši bendra laikysena Paryžiuje labai prisidėjo prie Beniliukso,
kaip politinio vieneto, įvaizdžio formavimo (Wielenga, S. 14).
Europos ekonominės integracijos plėtra labiausiai buvo suinteresuoti Nyderlandai,
nes šalies ekonomikai po Indonezijos praradimo reikėjo naujos rinkos. 1950 m. birželį
užsienio reikalų ministras D. Stikker pateikė bendros Europos rinkos sukūrimo planą,
siūlydamas iš pradžių 25 sumažinti prekybos apribojimus, o kitoje stadijoje visiškai
panaikinti kliūtis svarbiausioms gamybos šakoms integruotis. Šis projektas turėjo tapti
logiška EEBO rėmuose vykusio bendradarbiavimo tąsa, tačiau žlugo, nes Didžioji
Britanija ir Skandinavijos šalys atmetė šiame plane numatytą stiprų supranacionalinį
integracijos elementą (Manning, 1981, S. 14). Nepaisant nesėkmės, Nyderlandų politikai
toliau aktyviai puoselėjo gilesnės ekonominės integracijos idėją, kurios generatoriumi
tapo Stikker įpėdinis J. Beyen, 1952 m. rudenį pateikęs naują Europos integracijos
problemos sprendimo variantą: Europos politinė bendrija būsianti priimtina Nyderlandams
tik su sąlyga, kad drauge vyks ir socialinė bei ekonominė integracija, vardan
kurios šalys galėtų atsisakyti dalies savo suverenumo, artimiausiu tikslu turėtų būti
muitų sąjungos sukūrimas. Projektas buvo pasiųstas kitų penkių EAPB šalių vyriausybėms,
Beniliukso partnerės jam pritarė, tačiau Prancūzijos požiūris į 1953 m. vasarį
konkretizuotą Beyen planą buvo neigiamas (Manning, 1981, S. 17–19). Beniliukso
šalys nutarė atidėti idėjos propagavimą, laukdamos Prancūzijos nuostatos pasikeitimo:
1955 m. pradžioje Prancūzijoje į valdžią atėjus naujai vyriausybei, Beniliukso vyriausybės
pateikė net penkis atskirus ekonominės integracijos planus. Sujungti Belgijos ir
Nyderlandų pasiūlymai, kaip Beniliukso memorandumas, tapo Mesinos konferencijos
diskusijų pagrindu, daugelis jo punktų figūravo galutiniame susitarime. Mesinos susitikimui
nedavus rezultato, Belgijos užsienio reikalų ministras P. H. Spaak pasiūlė Beniliukso
variantą projektui gelbėti: sukurti ekspertų komitetą, kuris iki galo aptartų
ekonominės integracijos idėją (Moravcsik, 2008, p. 180–182). Toks komitetas buvo
sukurtas ir parengė 1957 m. Romos sutartis.
Pažymėtina, kad retrospektyvus žvilgsnis į mažųjų valstybių bendradarbiavimo pasiekimus
lėmė savotiško „Beniliukso mito“ atsiradimą, kai išorės percepcijoje Beniliukso
šalims dažnai priskiriama daugiau bendrumo, nei jo būta iš tikrųjų. Esminiai šio
25

Julius Žukas
mito konstrukcijos elementai yra Beniliukso, kaip europinės integracijos, pirmeivio ir
variklio aukštinimas bei mažųjų šalių bendradarbiavimo laikymas „laboratorija“, kurioje
atliktus eksperimentus vėliau perėmė Sąjunga. Tikrovėje šių šalių veikloje bendrumo
ir realios sėkmės buvo mažiau, ypač užsienio politikos srityje, kur aiškiai trūko
nacionalinių interesų bendrumo. Tai liudija iš esmės nesėkminga bandymo koordinuoti
savo užsienio politikas istorija: 1952 m. trijų šalių įkurta nuolatinė bendra konsultavimosi
užsienio politikos klausimais komisija (Consultatieve Commissie voor de biutenlandse
Politiek – CoCoPo) vegetavo ir savo funkcijų neatliko. Užsienio politikos
srityje Nyderlandai buvo labiau orientuoti į atlantizmą nei Belgija ir Liuksemburgas,
Hagos laikyseną šiuo klausimu nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos galima nusakyti aksioma,
„kas yra gerai NATO ir Amerikos buvimui Europoje, tas yra gerai ir Nyderlandams“,
tuo tarpu Belgija ir Liuksemburgas savo dėmesį koncentravo į Europos žemyną
(Yves, S. 1; Wielenga, S. 15–17). Neretai skyrėsi ir šalių pozicijos dėl europinio
bendradarbiavimo formų: Nyderlandai buvo nuolat neigiamai nusiteikę tarpvyriausybinio
bendradarbiavimo (angl. intergouvernmentalism) atžvilgiu, o Belgijos požiūris
buvo gerokai pragmatiškesnis. Įtakos nuomonių skirtumams turėjo ir tai, kad pirmaisiais
pokario dešimtmečiais Nyderlandai Europoje labiau orientavosi į VFR, o Belgija
ir Liuksemburgas – į Prancūziją.
Išvados
1. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs judėjimas už Europos vienybę sutelkė
įvairių tautybių ir pažiūrų europiečius. Pagrindinis šio judėjimo tikslas buvo
taikos ir saugumo žemyne užtikrinimas, tačiau nesutarta dėl valstybių vienijimosi
formos.
2. Pagrindiniai Vakarų Europos valstybių vienijimosi motyvai buvo kiekvienos
jų silpnumas, noras apsisaugoti nuo Sovietų Sąjungos agresijos ir amerikietiškos
kultūros įtakos, siekis atkurti ekonomiką ir realizuoti savo nacionalinius
interesus.
3. Labai svarbus europinės integracijos veiksnys buvo abiejų supervalstybių politika.
Jungtinės Valstijos padėjo Europos šalims atkurti nacionalines ekonomikas,
užtikrino karinį saugumą ir visokeriopai skatino integracijos procesą.
Sovietų Sąjunga mėgino stabdyti Europos valstybių vienijimąsi, tačiau jos politika
davė atvirkštinį rezultatą. Kita vertus, dėl to žemynas skilo į Rytus ir
Vakarus, integracija apėmė tik Vakarų Europą.
4. Dėl istorinių, ekonominių ir politinių priežasčių Didžioji Britanija nedalyvavo
ankstyvojoje integracijos fazėje. Retrospektyviai vertinant tai buvo klaida, kurios
to meto sąlygomis britų politiniam elitui buvo labai sunku išvengti. Pritardama
Europos vienybės idėjai, Didžioji Britanija atmetė federalizmą bei
supranacionalumą ir pasisakė už ne tokį glaudų ir įpareigojantį tarpvyriausybinio
bendradarbiavimo modelį.
5. Prancūzija tapo pagrindine Vakarų Europos integracijos varomąja jėga, nes
neturėjo kitos išeities. Praradusiai didžiosios valstybės statusą ir galią, jai in-
26

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
tegracija per suartėjimą su Vokietija tapo vienintele galimybe atgauti pozicijas
žemyne ir pstenkinti nacionalinius interesus.
6. Esminė pokario Europos rekonstrukcijos ir integracijos problema buvo Vokietijos
klausimas, kurio sprendimą paspartino prasidėjęs šaltasis karas. Vokietija
liko padalinta, o Vakarų Vokietija tapo viena pagrindinių integracijos proceso
veikėjų. Didelį vaidmenį čia suvaidino pirmosios VFR vyriausybės vadovas
Konrad Adenauer, europinėje integracijoje įžvelgęs galimybę atkurti ir reabilituoti
Vokietiją.
7. Nemažos įtakos pradiniam Vakarų Europos integracijos etapui turėjo mažųjų
valstybių (Beniliukso) patirtis bei aktyvi pozicija. Nyderlandai, Belgija ir
Liuksemburgas ypač daug nuveikė kuriant Europos ekonominę bendriją.
Gauta 2011 12 10
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
[Vitkus, G.] (2005). Europos Sąjunga. Steigimo dokumentai ir Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Vilnius: Eugrimas.
Brunn, G. Die Europäische Einigung von 1945 bis heute. Prieiga internetu:
http://www.federaleurope.org/fileadmin/files_uef/Founding_UEF_DE.pdf
Garvert, K. Die BeNeLux- Zusammenarbeit – Ein Vorbild für die Europäische Integration? Prieiga internetu:
http//www.uni-muenster.de/NieferlandeNet/nl-wissen/geschichte...
Yves, C. Die Benelux-Staaten und die EWG-Integration unter besonderer Berüksichtigung der Luxemburgischen
Position 1958–1968. Prieiga internetu: http://www.uni-hildesheim.de/media/fb1/geschichte/tagungen/2007-05
Judt, T. (2011). Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų. Vilnius: Baltos lankos.
Kasparavičius, A. (2002). Paneuropos idėjų raiškos ir kontūrų Lietuvoje klausimu. Europos idėja Lietuvoje: istorija ir
dabartis. Vilnius: LII leidykla, p. 121–148.
Kissinger, H. (2003). Diplomatija. Vilnius: Pradai.
Klein, J. (2003). Stationen zur Europäischen Verteidigungsgemeinschaft: Von Pleven-Plan bis zum Scheitern der EVG
in der französischen Nationalversammlung am 30. August 1954. Deutschlandvertrag und Pariser Verträge: Im
Dreieck von Kalten Krieg, deutscher Frage und europäischen Sicherheit. Münster: LIT Verlag, p. 32–40.
Kühnhardt, L. 50 Jahre Römische Verträge. Prieiga internetu: http://www.bpb.de/files/G1Y3AD.pdf
Laqueur, W. (1995). Europa mūsų laikais: 1945–1992. Vilnius: Amžius.
Loth, W. (1996). Der Weg nach Europa: Geschichte der europäischen Integration 1939–1957. Göttingen: Vandenhoeck
und Ruprecht.
Loth, W. (2005). Léon Blum und das Europa der Dritten Kraft. Prieiga internetu: http://www.europa.clio-online.de
Loth, W. (2007). Der Weg nach Rom – Enstehung und Bedeutung der Römischen Verträge. Prieiga internetu:
http://www.iep-berlin.net/fileadmin/website/13_newsletter/Loth.pdf
Manning, A. (1981). Die Niederlande und Europa von 1945 bis zum Beginn der fünfziger Jahre. Prieiga internetu:
http://www.ifz-muenchen.de/heftarchiv/1981_1.pdf
McAllister, R. (2000). Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos: istorinė politinė apžvalga. Vilnius: Eugrimas.
Moravcsik, A. (2008). Europos pasirinkimas. Socialinis tikslas ir valstybės galia. Nuo Mesinos iki Mastrichto. Vilnius:
Margi raštai.
Pfetsch, F. R. (2005). Die Europäische Union: Geschichte, Institutionen, Prozesse. München: Wilhelm Fink Verlag.
Ripper, W., Hoffmann, J. (1993). Deutschland in der Welt nach 1945. Frankfurt/M: Verlag Moritz Disterweg.
Schmidt, G. (1991). Großbritannien, die Gründung der Europäischen Wirtschaftsgemeinschaft und die Sicherheit des
Westens: „The American Connection“. [Salewski, M.] Nationale Identität und Europäische Einigung. Göttingen:
Muster-Schmidt Verlag, p. 169–231.
Schmuck, O. Motive, Leitbilder und Etappen der europäischen Einigung. Prieiga internetu:
http://www.bpb.de/publikationen/5SLSCV,0,Motive_Leitbilder_und_Etappen_der_europ%E4ischen_Einigung.html
Timmermann, H. Adenauers Westbindung und die Anfänge der europäischen Einigung. Prieiga internetu:
http://www.kas.de/wf/doc/kas_16743-1-30.pdf
Vilpišauskas, R. (2007). Europos studijos Lietuvoje: trumpalaikis susižavėjimas ar neišnaudotos galimybės? Politologija
4 (48): 191–214.
27

Julius Žukas
Weidenfeld, W. Europäische Einigung im historischen Űberblick. Prieiga internetu: http://www.cap.unimuenchen.de/download/2000/einigung.pdf
Wielenga, F. Die Benelux aus niederländischer Perspektive. Prieiga internetu: http://www.bpb.de/files/KMT034.pdf
Williams, A. M. (1996). Europos Bendrija: integracijos prieštaravimai. Vilnius: Alma littera.
Wurm, C. Großbritannien, Frankreich und die westeuropäische Integration. Prieiga internetu: http://edoc.huberlin.de/humboldt-vl/wurm-clemens/PDF/Wurm.pdf
Чеснова, И. Е. Франция и проблемы западноевропейской интеграции в годы IV Республики: 1946–1958 гг.
Prieiga internetu: http://www.dissercat.com/content/frantsiya-i-problemy-zapadnoevropeiskoi-integratsii-v-godyiv-respubliki-1946-1958-gg
THE BEGINNING OF EUROPEAN INTEGRATION:
REASONS, PARTICIPANTS AND GOALS
Julius Žukas
Summary
The article analyses the features of the initial stage of European Integration within
the period from the end of the Second World War to the Treaties of Rome in 1957,
giving main consideration for the reasons of integration, its participants and their motives.
It is emphasized that after the devastating World War Europeans of different
nationalities and believes were united by a desire to do everything to help prevent similar
disaster. Having agreed on the common goal, members and supporters of European
movement disagreed on the form of unification of European countries. There
were two main currents, one of which sought to establish a solid federation of European
countries with supranational governing bodies, while the other suggested being
content with more moderate intergovernmental cooperation. Unification of the European
countries was impelled and forced by their weakness, striving for peace and safety
on the Continent, desire to reestablish national economies and realize national interests.
Politics of both superpowers was a very important factor of the European integration.
Historical decision of the USA to defend freedom and democracy in Europe
and all over the world helped European countries to reestablish economies destroyed
by the war and ensured safety. Besides, the USA government strongly encouraged the
process of European integration so it is difficult to overestimate the role of America in
the integration of Western Europe. Meanwhile, the Soviet Union was inimical to the
idea of European integration and tried to stop this process. However, its aggressive
politics backfired and accelerated the integration. On the other hand, it conditioned the
division of the Continent into East and West and integration covered only the Western
Europe. Due to historical, economic, and political reasons Great Britain, the strongest
country of the postwar period in the Western Europe, having rejected federalism and
supranationalism, did not participate in the primary stage of the integration. From the
retrospective point of view, it was a mistake which, though, was very difficult to avoid
and the political elite of Great Britain then correctly identified the national interests.
France, having no other option, became the main driving force of Western Europe
integration. Having lost the status and might of the great power, the integration
through ally with Germany became the only possibility for it to regain its position in
28

EUROPOS INTEGRACIJOS PRADŽIA: PRIEŽASTYS, VEIKĖJAI IR TIKSLAI
the Continent and realize its national interests. The fundamental problem of European
reconstruction and integration was the issue of Germany. Without the potential of
German economy and armed forces, a strong and effective European Union was impossible.
A positive solution to the problem was accelerated greatly by the beginning
of the cold war. Germany remained divided and West Germany became one of the
main participants of the integration process. Konrad Adenauer, the head of the first
government of West Germany, who considered the orientation to the West and European
integration the only right way leading to restitution and rehabilitation of Germany,
played an important role in the process. Active position and experience of Benelux
countries had a big impact on the primary stage of integration of Western Europe. The
contribution of Netherlands, Belgium and Luxemburg to the establishment of European
Economic Community was significant.
29

Julius Žukas
30

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO
ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
Arvydas Guogis
Mykolo Romerio universitetas
Anotacija
Straipsnyje aptariamos gerovės valstybių ir viešojo administravimo modelių santykio problemos, pateikiant
tradicinio hierarchinio, naujosios viešosios vadybos ir naujojo viešojo valdymo modelių sampratas ir jų ryšį su
gerovės modeliais. Pateikiami konkrečių šalių socialinės politikos atvejai, kurie reprezentuoja arčiausiai „idealių
gerovės modelių“ esančias valstybes. Straipsnyje aptariama, kuo remiantis galima lyginti valstybes. Pabrėžiamas
skirtumas tarp „idealių gerovės valstybių modelių“ ir modelių, kurie pasitaiko realiame gyvenime.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: gerovės valstybė, socialinė politika, viešasis administravimas, naujoji viešoji
vadyba, naujasis viešasis valdymas.
Abstract
There are evaluated the problems of welfare models relation to public administration models by presenting
the notions of traditional-hierarchical, new public management and new governance models and their
relation to welfare models. There are presented also the countries cases of social policy, which represent
the “nearest states”– standing closest to “ideal welfare models”. The aim of the article is to analyse
welfare states comparison possibilities and to what to refer in their comparison. There is stressed the difference
between “ideal welfare states models” and these models, which are found in the real life.
KEY WORDS: welfare state, social policy, public administration, new public management, new governance.
Įvadas
Kiekviena visuomenė turi galvoti, kaip paskirstyti išteklius skirtingų kartų ir amžiaus
žmonėms, paaiškindama, kaip derins vieną su kitu tris gerovės šaltinius: rinką,
šeimą ir valstybę, kad galėtų skirti lėšų dviejų ekonomiškai priklausomų amžiaus grupių
poreikiams tenkinti, – jauniausių visuomenės narių švietimui ir vyriausių pensijoms.
Sprendžiant šį klausimą, diskursai apie socialinius reikalus remiasi tik trimis
paradigmomis: laisvojo subjekto, daugialypio solidarumo ir piliečių lygybės. Šios paradigmos
peržengia politinės šachmatų lentos ribas. Jos išdėsto gerovės šaltinius kitokia
hierarchine seka ir vadovaujasi skirtinga Respublikos šūkio samprata (Andre Massono
paskaita: santykiai tarp kartų ir socialinės gerovės valstybės ateitis: laisvė, lygybė
ar brolybė?, 2011.06.22). Laisvojo subjekto paradigma į pirmą vietą iškelia rinką,
skelbia laisvę (asmens veiksmų laisvę, laisvę turėti turtą, juo keistis ir jį palikti kitiems)
ir pirmiausia ragina patiems pasirūpinti savimi. Daugialypio solidarumo paradigmos
centre yra šeima ir įvairių visuomenės grupių solidarumas. Ji pabrėžia brolystės,
kurią Léonas Bourgeois vadina solidarumu, socialinių ir įvairių kartų ryšių svarbą.
Piliečių lygybės paradigmos gynėjai tiki socialinės gerovės valstybe, valstybės lėšų
perskirstymu, skelbia lygybę (visų galimybės įgyvendinti savo sumanymus turi būti
vienodos), svarbiausiu laiko piliečių ir visuomenės ryšį. Visas pasaulio, taip pat ir Europos,
valstybes galima suklasifikuoti remiantis didesniu polinkiu į kurią nors vieną iš
šių trijų paradigmų (Cousins, 2003, p. 86–87). Tačiau akivaizdžios ir įvairios valstybių
31

Arvydas Guogis
konfigūracijos bei variacijos – taip, kaip yra, pvz., su Rytų Azija, Lotynų Amerika,
Afrika ar Pietų ir Rytų Europa.
1. Gerovės valstybių modelių tipologijos ir lyginimo problemos
Išsivysčiusiame pasaulyje palyginamuoju požiūriu tarp skirtingų šalių modelių
svarbus socialinių išmokų ir socialinių paslaugų santykis. Taip ypač didelės senatvės
pensijos sudaro didžiausią Pietų Europos šalių socialinės apsaugos išlaidų dalį. Socialinės
paslaugos Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Kipre ir Maltoje išplėtotos
gerokai mažiau, lyginant su Šiaurės Europos šalimis, kuriose socialinės išmokos
yra didelės, bet jų lyginamasis svoris, lyginant su socialinėmis paslaugomis, gerokai
mažesnis negu Pietų Europos valstybėse. Korporatyvinis (bismarkinis) konservatyvus
modelis, prie kurio labiausiai priartėjusios Prancūzija ir Vokietija, šiuo požiūriu yra
vidurinėje pozicijoje tarp Šiaurės ir Pietų Europos valstybių. Nors Rytų Europoje socialinės
draudiminės išmokos nėra didelės, socialinės paramos ir socialinių paslaugų
lyginamasis svoris, jeigu jas palygintume su socialinio draudimo išmokomis, irgi yra
gerokai mažesnis negu Šiaurės Europos ar kontinentinės Europos šalyse. Svarbią vietą
tokiose valstybėse kaip Graikija, Italija (Pietų Italija) ar Rytų Europoje vaidina klientelistiniai
santykiai, kai pavienės privilegijuotos gyventojų grupės įgyja specialias,
papildomas teises į išmokas ar paslaugas. Klientelizmo apraiškų nepastebima nei Šiaurės
Europoje, nei liberaliuose anglosaksiškuose kraštuose, nei kontinentinėje Vakarų
Europoje. Šiuo požiūriu Rytų ir Pietų Europa yra panašesnės į kai kurias besivystančias
Pietų Amerikos ar Azijos valstybes, kuriose pavienės privilegijuotos grupės (kaip
„nusipelnę asmenys“, jėgos struktūrų darbuotojai) gauna specialias, papildomas išmokas
ir paslaugas (Bernotas, Guogis, 2006, p. 161–163). Todėl Rytų Europos klientelizmą
aiškinti vien tik komunistinio paveldo įtaka dabar, praėjus daugiau nei 20 metų
po Berlyno sienos griuvimo ir Baltijos šalių „dainuojančių revoliucijų“, yra ne visai
korektiška, nes, kaip matyti iš daugelio šalių pavyzdžių, tai yra labiau atsilikusių, besivystančių
Pietų šalių bruožas. Net Italijoje, kurioje, remiantis agreguotais rodikliais,
yra palankesnė socialinė padėtis, jos pietinėje dalyje, kuri yra labai atsilikusi, klientelizmo
apraiškų yra nė kiek ne mažiau negu vis labiau atsiliekančioje Graikijoje. Socialinių
sistemų fragmentacija tokiose šalyse kaip Graikija, daro šias sistemas neefektyvias
ir neveiksmingas, brangiai administruojamas ir neteisingas socialinio teisingumo
požiūriu. Nors Pietų Europos šalys per pastaruosius du dešimtmečius, kol jose jautėsi
ekonominis pagyvėjimas, labai stipriai išplėtojo savo socialines programas ir daug kur
įveikė atsilikimą, kelių pastarųjų metų ekonominės padėties pablogėjimas ir ilgametės
valstybių skolos sustabdė pradėtus darbus ir atbloškė šias šalis daugelį metų atgal
(Mangen, 2001, p. 180). Tikėtina, kad Pietų Europos šalys, kaip anksčiau Rytų Europa,
pasuks liberalesnio socialinės politikos modelio kūrimo kryptimi. Lietuvos pavyzdys
yra tipiškas Rytų Europos korporatyvinio-klientelistinio modelio dreifavimo „liberalaus-marginalinio“
modelio kryptimi atvejis, ypač kai jame atsirado privatūs pensijų
fondai ir naujosios viešosios vadybos elementai administruojant socialines paslaugas.
Jau kelis dešimtmečius Europoje kalbama apie jos socialinį modelį (ESM), priiminėjami
įvairūs socialinę politiką vienodinantys dokumentai, pvz., 2000 metų Lisabo-
32

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
nos strategija. Tačiau be žodžių, kuriant vieningesnį Europos socialinį modelį, nelabai
kas tenuveikta, nes socialinė politika Europos Sąjungoje faktiškai atiduota nacionalinei
jurisdikcijai ir kompetencijai, o pavienių šalių modelių skirtumai tokie akivaizdūs,
kad neleidžia tų modelių vienodinti. Nors Europa iš kitų regionų išsiskiria savo labiau
išvystyta socialine politika ir socialine apsauga, kalbėti apie „vieningą Europos socialinį
modelį“ (ESM) galima tik ideologiniu-vertybiniu pagrindu, nes Europoje realiai
egzistuoja keli gerovės modeliai. Vienintelis šiek tiek veikiantis Europą vienijantis
metodas socialinės politikos srityje yra atvirojo koordinavimo metodas, bet jis veikia
labai ribotai ir apima siauras socialinės politikos ar socialinio darbo organizavimo sritis.
Atvirojo koordinavimo metodas (AKM) iš esmės reiškia mokymąsi iš atskirų šalių
geresnės praktikos socialinės politikos srityje. Šis metodas nėra originalus, tik kūrybiškai
pritaikytas „sugretinimo“ (angl. benchmarking) metodas, kai lyginimo būdu
siekiama kopijuoti arba kūrybiškai perimti geriausią socialinę praktiką. Savaime suprantama,
kad atskiri socialinės politikos momentai, kaip socialinio darbo technika ar
savivaldybių socialinių paslaugų administravimo dalykai, gali būti lengviau vieni iš
kitų perimami negu dideli struktūriniai pertvarkymai, kurie nulemia vienokį ar kitokį
gerovės modelio tipą šalyje.
2. Gerovės ir viešojo administravimo modelių santykio problemos
Svarbų elementą administruojant socialinės apsaugos programas, sudaro palyginamoji
socialinio administravimo modelių analizė. Skiriami trys pagrindiniai socialinio
administravimo modeliai (tipai): tradicinis hierarchinis, naujosios viešosios vadybos
(angl. New Public Management) ir naujojo viešojo valdymo (angl. New Governance).
Tradicinis hierarchinis modelis išreiškia veberinio biurokratijos modelio esmę, jis pasižymi
aiškiu personalo pavaldumu iš viršaus į apačią, griežtu reglamentavimu ir pareigų
pasidalinimo taisyklėmis, veikia „piramidės“ principu. Teisiniu požiūriu tradicinis
hierarchinis modelis daugiau sąsajų turi su administracine teise, negu su „bendrąja
teise“. Tradicinis hierarchinis modelis labiau būdingas Šiaurės Europos, ypač kontinentinės
Europos, šalims. Yra tokių kraštų, kaip, pvz., Prancūzija ar prancūziški Šveicarijos
kantonai, kurie savo administravimo istorijoje visada rėmėsi tradiciniu hierarchiniu
modeliu ir nebandė įgyvendinti naujosios viešosios vadybos. Tačiau anglosaksiškos
valstybės, pradedant XX amžiaus devintuoju dešimtmečiu, dažnai visa apimtimi
tradicinį hierarchinį modelį keisdavo į naująją viešąją vadybą (angl. New Public
Management), kuri reiškė privataus verslo metodų taikymą viešojo (socialinio) administravimo
srityje. Tai kartu reiškė ekonomizacijos principus ir efektyvumo siekį remiantis
daugiausia kiekybiniais rezultatais. Kai kurios šalys Šiaurės Europoje, Nyderlandai
ir Vokietija bandė sekti to laikotarpio naujosios viešosios vadybos mada, ypač
savivaldybių lygmenyje. Tačiau per 30 metų naujosios viešosios vadybos istoriją išaiškėjo
ne tik jos privalumai, bet ir trūkumai, kurie pastarųjų metų viešojo administravimo
mokslą ir specialistus praktikus pastūmėjo naujojo viešojo valdymo (angl. New
Governance) pagrindimo ir įgyvendinimo kryptimi.
Išlieka atviras klausimas, naujasis viešasis valdymas yra papildinys ar opozicija
naujajai viešajai vadybai. Aišku ir tai, kad naujasis viešasis valdymas šiek tiek kitur
33

Arvydas Guogis
sudėlioja viešojo (socialinio) administravimo akcentus: vietoj „kliento“ akcentuoja
„piliečio“ poreikių patenkinimą, labiau atsižvelgia į kokybinius socialinių paslaugų
suteikimo aspektus, pabrėžia atvirumą, skaidrumą, policentrinę demokratiją, korupcijos
nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą (Guogis, 2010, p. 142).
Naujoji viešoji vadyba logiškai išplaukė iš liberalaus marginalinio modelio vertybių ir
jie vienas kitą nulėmė, o naujasis viešasis valdymas gali pasižymėti mažesniais prieštaravimais
jį taikant korporatyviniame-konservatyviame ir instituciniamesocialdemokratiniame
modelyje, t. y. tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija, Švedija,
kurios prie šių idealių modelių yra labiausiai priartėjusios. Skandinavijos šalims
naujojo viešojo valdymo taikymas tik iš dalies yra naujovė: jos ir anksčiau taikė tam
tikrus jo elementus. Tačiau naujajam viešajam valdymui, skirtingai nuo naujosios viešosios
vadybos, dar reikia įveikti daug kliūčių – pirmiausia teorijos ir praktikos atitrūkimą.
Naujoji viešoji vadyba pasižymėjo ne tik konkrečiais taikymo principais, kaip
ekonomizacija, orientacija į klientus, efektyvumo siekimas, bei konkrečiais taikymo
metodais, kaip „sugretinimas“ (angl. benchmarking), prioritetinis planavimas, globalus
biudžetas (angl. global budgeting), klientų pasitenkinimo, kokybės vadybos, „vieno
langelio“ ir kitais konkrečiais metodais, o naujasis viešasis valdymas dar dažnai
suvokiamas tik labai abstrakčiai – neįvardijant konkrečių įgyvendinimo metodų turinio.
Aišku viena, kad 2008–2010 metų pasaulinė ekonominė krizė atskleidė naujojo
viešojo valdymo modelio, kaip reikšmingos paradigmos, svarbą šiuolaikiniam pasauliui
ir iškėlė jo greitesnio realizavimo uždavinius. Be to, naujasis viešasis valdymas
savo esme labiau atitinka socialinės apsaugos dvasią ir turinį ir atsižvelgia ne tik į laimėtojų
proveržius globalizacijos sąlygomis, bet ir į jos antipodą – glokalizaciją, kuri
lyg ir „įkalina“ dalį gyventojų dėl jų išsilavinimo stokos, benamystės, skurdo, ligų ir
kitais socialinės rizikos ir socialinės atskirties atvejais 1 .
Labai svarbų naujojo viešojo valdymo elementą sudaro „socialinio įgalinimo“
(angl. empowerment) komponentas, kuris didina „aktyvios socialinės politikos“ reikšmę
(Guogis, Bitinas, 2009, p. 102–106). Jau naujoji viešoji vadyba akcentavo „pasyvios
socialinės politikos“ pragaištingumą, kai dažnai Vakarų šalyse buvo pasitenkinama
didelėmis socialinėmis išmokomis, o jos problemų nesprendė – tik dar labiau
stigmatizavo pavienes gyventojų grupes. Todėl jau naujoji viešoji vadyba iškėlė „įgalinimo“
uždavinį, kaip „aktyvią socialinę politiką“, kuri išmokomis turi remtis tik ribotą
laiką ir siekti socialinės atskirties grupių įterpties ir reintegracijos. Tačiau tik naujasis
viešasis valdymas logiškai užbaigia socialinės reintegracijos uždavinių sprendimą,
nes tai jam yra pagrindinis uždavinys. Neabejotini lyderiai sprendžiant socialinės
reintegracijos uždavinius yra Šiaurės Europos šalys (Sipila, Anttonen, Kroger, 2009,
p. 182) ir Nyderlandai, kurioms labiau nusileidžia Prancūzija, Vokietija ir kitos kontinentinės
Europos šalys. Blogiausia socialinės įterpties ir reintegracijos požiūriu padėtis
yra anglosaksiškose šalyse: JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Europoje –
Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Sunkiai sprendžiamos socialinės įterpties užduotys
1 Glokalizaciją, kaip „pralaimėjusiųjų“ reiškinį, galima apibrėžti kaip antipodą globalizacijai –
„nugalėjusiųjų“ reiškiniui. Ji atriboja dalį gyventojų (besivystančiose šalyse – daugumą gyventojų)
pagal saviraiškos, išteklių, sveikatos, amžiaus ir vietos pasirinkimo galimybes, formuoja
socialinę atskirtį ir „įkalina“ gyventojus „socialiniuose getuose“ arba „skurdo kišenėse“.
34

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
yra ir Rytų Europos valstybėse, pirmiausia Baltijos šalyse, Rumunijoje, Bulgarijoje,
Serbijoje ir Albanijoje. Kyla natūralus klausimas, tas šalis, kurios blogai sprendžia
socialinės įterpties ir socialinės sanglaudos uždavinius, galima iš viso laikyti gerovės
valstybėmis ar jas bent bandančiomis sukurti? Trumpas atsakymas būtų toks: jeigu
šalis turi bent minimaliai išplėtotą gerovės paslaugų ir socialinės apsaugos sistemą, ją
jau galima priskirti prie „minimalios gerovės valstybių“. Tačiau akivaizdu, kad tokią
valstybę pavadinus „gerovės valstybe“, visada kils daug klaustukų, nes nei pagal gerovės
paslaugų kokybę, nei pagal jų kiekybę ji niekada negalės prilygti išvystytoms
gerovės valstybėms. Todėl kitame skyrelyje svarbu paaiškinti bendrąsias gerovės valstybių
lyginimo sampratas.
3. Gerovės valstybių samprata ir jų palyginimo galimybės
„Gerovės valstybės“ sampratos skirtingose šalyse šiek tiek skiriasi:
Kaip idealus modelis. „Gerovės valstybė“ vertinama kaip idealus socialinės
apsaugos modelis, kai valstybė prisiima atsakomybę už visapusišką ir universalų
gerovės paslaugų teikimą savo piliečiams (pvz., Švedija).
Kaip valstybės suteikiamos gerovės paslaugos. Tokia samprata vadovaujamasi
JAV.
Kaip socialinė apsauga. Daugelyje „gerovės valstybių“, ypač Vakarų Europoje
ir Skandinavijoje, socialine apsauga rūpinasi ne tik valstybė, bet ir nepriklausomos,
savanoriškos ir autonomiškos viešųjų paslaugų teikėjos.
Lyginant gerovės valstybių sistemas galima skirti penkis skirtingus požiūrius:
1) Pagal politikos palyginimą, kai lyginamos sampratos, kuriomis vadovaujantis
imamasi veiksmų. P. Flora ir A. Heidenheimeris, istoriškai palyginę
Europos ir JAV gerovės sistemų vystymąsi, priėjo išvadą, kad gerovės sistemos
skirtingose šalyse dažnai vystosi panašiomis kryptimis (Flora, Heidenheimer,
1982).
2) Pagal „įeigos“ (indėlio) palyginimą. „Įeigą“ sudaro ištekliai, kurie patenka
į gerovės sistemą. H. Wilensky savo darbe apie gerovės išlaidas
(Wilensky, 1975) atskleidžia, kad pagrindiniai gerovės sistemas nulemiantys
veiksniai yra tų sistemų amžius ir gyventojų struktūra.
3) Pagal „išeigos“ palyginimą. Skirtingos šalys, kuriose teikiamos gerovės
paslaugos, veikia pagal skirtingas taisykles ir struktūras. G. Esping-
Andersenas tai aiškina organizacijų pobūdžiu ir specialių paslaugų teikimu.
Tokiu atveju skirtingos šalys užima skirtingas pozicijas.
4) Pagal operacijų palyginimą. Tai daroma detaliai vertinant išmokų ir paslaugų
operacijas: ką jos atlieka, kaip už jas mokama ir kas jas organizuoja.
5) Pagal gautų rezultatų palyginimą. Taip įvertinama ne tai, ką ketinta pasiekti
ar kokio pobūdžio buvo procesas, bet ar žmonėms tai buvo naudinga.
„Luxembourg Income Study“ yra būtent tokio pobūdžio darbas, kai pagal rezultatus
įvertinamos ir palyginamos skirtingų šalių socialinės apsaugos sistemos
(Luxembourg Income Study Working Paper Series, 1993–2010).
35

Arvydas Guogis
Kitame skyrelyje apžvelgsime pagrindines gerovės valstybių modelius reprezentuojančias
šalis, nors grynu pavidalu nė vienas gerovės modelis nė vienoje šalyje neegzistuoja.
Tai yra šalys, kurios labiausiai yra „priartėjusios“ prie „idealių gerovės valstybių“ tipo.
Beveik visos jos yra Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nors dabartiniu metu pradėta
kalbėti ir apie idealų „Rytų Europos gerovės valstybės tipą“, kuris formuojasi daugelyje
buvusio sovietinio bloko šalių ir buvusioje Jugoslavijoje, taip pat apie „idealų Rytų Azijos
gerovės tipą“, besiformuojantį vadinamuosiuose „ekonominiuose tigruose“: Kinijoje, Taivane,
Singapūre, Pietų Korėjoje. Atskirai reikėtų aptarti Japonijos gerovės modelį, kuris
priskiriamas tarpiniam tarp Vakarų ir Rytų šalių gerovės tipui. Taigi skiriami grynieji
„idealūs gerovės valstybės tipai“ neegzistuoja, vienos Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos
šalys yra labiau priartėjusios prie šių „idealių tipų“ (pvz., Skandinavijos šalys, JAV,
Airija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija ir Graikija), kitos sudaro „hibridinių“ šalių grupę, jos
nuo „idealių modelių“ dar labiau nutolusios (pvz., Kanada ar Nyderlandai). Iš naujų idealių
„Rytų Europos šalių modelių“ ar „Rytų Azijos šalių modelių“ pozicijų į hibridinius
modelius pretenduoja, pvz., Slovėnija ir Japonija.
3.1. Jungtinė Karalystė: daugiau teorijos negu praktikos
Didžiosios Britanijos gerovės valstybė pasižymi trimis svarbiausiais elementais:
1) minimalių standartų garantijomis, įskaitant minimalias pajamas;
2) socialine apsauga saugumo pažeidimo atvejais;
3) gana aukšto lygio paslaugų teikimu.
Tokia socialinė politika turėtų atitikti „institucinės gerovės valstybės“ politiką laikantis
Beveridžo principų. Jos esmę sudaro socialinė apsauga ir gerovės paslaugų teikimas
laikantis teisės principo (Ginsburg, 1995, p. 141–143). Tačiau praktikoje Jungtinės
Karalystės socialinė gerovė yra toli nuo tokio idealo, nes jos socialinė apsauga
yra žemo lygio, o gerovės paslaugos griežtai ribojamos. Didžioji Britanija, nors ir pasižymi
kai kuriais „institucinio modelio“ elementais, vis dėlto yra ryškiausia liberalaus
marginalinio modelio valstybė Europoje (kartu su Airija) (Fraser, 2003).
Socialinė gerovė Jungtinėje Karalystėje administruojama trijose šakose: Nacionalinėje
sveikatos tarnyboje (angl. National Health Service), Socialinių paslaugų programoje
(angl. Social Services Program) ir Pensijų paslaugų programoje (angl. Pensions
Services Program). Paskutinės gerovės sistemos reformos Didžiojoje Britanijoje prasidėjo
1997 metais pradedant Naujojo kurso programą. Leiboristų partija stengėsi padidinti
darbo vietų skaičių užtikrindama paramą tiems, kurie aktyviai stengėsi įsidarbinti.
Tai atitinka (angl.) workfare 2 sistemos idealą. Leiboristai taip pat įvedė mokesčių
lengvatas mažai uždirbantiems darbuotojams. Paskutinė Gerovės reforma D. Britanijoje
yra 2007 metų Gerovės aktas, kuriuo užtikrinamos išmokos nedarbo ir paramos
atvejais, taip pat papildomos ir pajamomis paremtos išmokos.
2 Angl. workfare – tai aukštesnė gerovės valstybės forma, kuri pasižymi valstybės įsipareigojimais
(kartu su aktyvinančiomis priemonėmis) garantuojant minimalų užimtumą, kuris užtikrina
minimalias pajamas.
36

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
3.2. Vokietija: socialinė rinka
Pokario Vokietija buvo kuriama kaip „socialinė valstybė“, kuri kartais įvardijama
kaip „socialinės rinkos ekonomika“ (Ginsburg, 1995, p. 67–69). Svarbiausias Vokietijos
socialinės valstybės principas, kaip pasiekti socialinę gerovę, buvo ekonominis vystymasis.
Socialinių paslaugų struktūra taip pat atitinka šį principą, kuris atsiskleidžia per
didelį paslaugų ryšį su gyventojų padėtimi darbo rinkoje. Socialinės išmokos tokiu atveju
priklauso nuo buvusio darbo užmokesčio, ir tie asmenys, kurie nedalyvauja darbo
rinkoje, lieka už socialinės apsaugos ribų. Dar svarbesnis požymis Vokietijoje buvo tiesioginė
viešųjų išlaidų priklausomybė nuo ekonominio vystymosi ir augimo. Antra, Vokietijos
ekonomika ir gerovės sistema vystėsi korporatyvinės struktūros dėka, kuri lėmė
tarpusavio paramos asociacijų veiklą, o ją išvystė dar Vokietijos kancleris O. Bismarkas.
Ypač svarbus tokioje sistemoje socialinis draudimas, kuris padengia sveikatos apsaugos,
socialinės paramos ir didžiąją pajamų kompensavimo sistemos dalį bei administruojamas
nepriklausomų draudimo fondų. Trečia, Vokietijos sistemoje labai svarbus yra „subsidiarumo“
principas (Bernotas, Guogis, 2006, p. 193), kuris reiškia, kad paslaugos turi
būti decentralizuotos arba administruojamos nepriklausomai, o valstybės įsikišimo lygis
turi būti „likutinio pobūdžio“. Tokiu atveju valstybė „įsikiša“ tik tada, kai rizikos atvejai
neįvertinti kitais būdais. Daugiau uždirbantieji darbo rinkoje nėra draudžiami pagrindinėje
socialinio draudimo sistemoje. Vokietija yra viena iš labiausiai prie idealaus „korporatyvinio
konservatyvaus“ modelio priartėjusių šalių.
3.3. Prancūzija: solidarumas ir įterptis
Pirmajame Prancūzijos Socialinės apsaugos įstatymo straipsnyje skelbiama, kad
socialinė apsauga Prancūzijoje remiasi solidarumo principu, kuris taikomas įvairiomis
prasmėmis (Smith, 2004, p. 7–9). Iš pirmo žvilgsnio ši idėja siejasi su kooperatyvine
tarpusavio parama. Kai kurie autoriai solidarumo terminą vartoja tarpusavio pagalbos
grupių (draugijų) veiklai apibūdinti ir pabrėžia, kad gyventojai, apdrausti pagal nacionalines
schemas (pranc. les assures sociaux), prie sistemos turi prisidėti lygiais pagrindais.
Kiti autoriai pabrėžia, kad solidarumo ryšiai paremti tarpusavio priklausomybe.
Šiame kontekste solidarumas suprantamas kaip bendras veikimas, remiantis
tarpusavio atsakomybe ir „dalinantis rizika“. „Nacionalinio solidarumo“ siekis išplėtė
solidarumo sampratą sukuriant (angl.) regime general sveikatos ir socialinėje apsaugoje.
Pradedant XX amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu šis solidarumo siekis papildytas
„įterpties“ priemonėmis socialinės atskirties grupėms. Žymiausia tokio „tinklo“ priemone
tapo Revenu Minimum d’Insertion (RMI), kuri pradėta taikyti 1988 metais ir
sujungė pagrindines išmokas su asmeninėmis sutartimis „socialinei įterpčiai“. Pastaraisiais
metais didesnis dėmesys skirtas „aktyviam solidarumui“, kuris pabrėžia individualią
bedarbių atsakomybę. Gerovės sistema Prancūzijoje remiasi socialinio draudimo,
šeimos ir pensijų išmokomis. Socialinės apsaugos biudžetas nėra oficialaus
Prancūzijos biudžeto dalis, o įmokos į jį priklauso nuo darbuotojų uždarbio. Nors aštuntojo
dešimtmečio viduryje šio biudžeto deficitas pradėjo didėti, amžių sandūroje jis
beveiki visiškai likviduotas.
37

Arvydas Guogis
Prancūzijos gerovės sistema yra kompleksinė ir gana brangiai kainuojanti. Pastaraisiais
metais joje akcentuota išlaidų kontrolė vartojant terminą socialinio tinklo spraga
(pranc. le trou de la secu). Pagrindinės Prancūzijos socialinės sistemos sritys yra ne
priklausomybė ir nedarbas, bet pensijos. Labai brangiai kainuojanti, kartu ir labai
efektyvi yra Prancūzijos sveikatos apsauga, kuri pastaruoju metu labiau orientuojasi į
nuo rinkos priklausomas paslaugas (pranc. la medicine liberale). Prancūzijos socialinį
modelį galima apibrėžti kaip korporatyvinį konservatyvų (Cochrane, Clarke, 2001,
p. 11, 148).
3.4. Švedija: institucinis perskirstomasis modelis
Švediškas modelis gali būti vertinamas kaip ideali „gerovės valstybės“ forma, kai
institucinė parama savo piliečiams siūloma universalaus minimumo garantavimo būdu
(Ginsburg, 1995, p. 30–31). Švediškas modelis yra labiau į lygybę orientuotas modelis
negu anglosaksiškose ar kontinentinės Europos šalyse. Švedija pasižymi aukščiausiu
socialinės apsaugos išlaidų dydžiu tarp išsivysčiusių šalių (Cousins, 2003, p. 149),
kartu žemiausia pajamų proporcija, kuri lieka nepriklausomiems namų ūkiams (tam
lieka mažiau negu pusė nacionalinių pajamų).
Teoriškai švediškas modelis atitinka R. Titmuso „institucinį perskirstomąjį“ modelį,
kai visa apimantis socialinis aprūpinimas koreliuoja su egalitarizmu. Tačiau toks
idealus tipas ne visiškai atitinka realybę. Socialinė apsauga Švedijoje nebūtinai griežtai
susieta su lygybe. Švedišką modelį galima vertinti kaip „selektyvų pagal užsiėmimų
patirtį“ modelį. Šio modelio esmę sudaro „solidari atlyginimų politika“, kurią remia
gausios profsąjungos ir kuri tarnauja tiems patiems socialinių skirtumų mažinimo
bei perskirstymo tikslams.
Švedijos gerovės modelis pasižymi didesniu universalumo ir visuotinumo laipsniu
negu kiti modeliai. Pažymėtina, kad Švedija dar prieš II pasaulinį karą savo socialinės
sistemos kūrimą pradėjo nuo universalių socialinių išmokų, tik 1958 metais kaip papildomą
pakopą įvedė valstybinį socialinį draudimą ir tik praėjusio amžiaus paskutiniajame
dešimtmetyje kaip trečią pakopą įvedė privačius pensijų fondus. Taigi Švedija
turi visus įmanomus socialinės apsaugos lygius ir labai stiprią socialinių paslaugų dalį.
Tačiau ji savo sistemos kūrimą pradėjo nuo universalių išmokų, kurios vėliau sustiprintos
ir universalaus pobūdžio socialinėmis paslaugomis.
38
3.5. Ispanija: Pietų Europos modelis
Šiuolaikinės Ispanijos gerovės politika ir tai, ką pripažįstame kaip Ispanijos gerovės
valstybę, labai priklausė nuo pasikeitimų, kurie įvyko po diktatoriaus Francisko
Franko mirties 1975 metais. Posūkis į demokratiją Ispaniją iš dalies atitraukė nuo bismarkinio
gerovės modelio ir priartino prie Šiaurės gerovės modelio. Po Franko mirties
Ispanija patyrė dvigubą modernizaciją – politinės demokratijos ir ekonomikos. Vis
dėlto šeimos vaidmuo ir tradicijos visuomenėje tebeturi didžiulę įtaką gerovės programoms.
Jeigu Ispaniją palygintume su Graikija ir Pietų Italija, tai klientelizmo joje
yra gerokai mažiau, tačiau kai kurios jo apraiškos ir didesnė sistemos fragmentacija

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
leidžia priskirti Ispaniją Pietų Europos korporatyviniam klientelistiniam modeliui, kuris
nemažai skiriasi nuo Prancūzijos ar Vokietijos korporatyvinio konservatyvaus modelio
(Gelissen, 2002, p. 37–39). Tai socialinio draudimo socialinės apsaugos modelis,
besiremiantis socialine partneryste darbo rinkoje ir socialinėje politikoje bei katalikiška
socialine subsidiarumo samprata (Mangen, 2001, p. 180–183). Politinis prioritetas
suteikiamas pensijoms ir universaliai, labai socializuotai sveikatos apsaugai. Vis dėlto
kitose srityse valstybės vaidmuo užtikrinant gerovę išlieka silpnas, akivaizdus nesugebėjimas
šalyje kovoti su ikimoderniu partiniu patronažu ir klientelizmu. Iki 2008–
2011 metų ekonominės krizės šalis sprendė problemą, kaip siekti ekonominio ar socialinio
efektyvumo. Pastaroji krizė, kai nedarbas šoktelėjo iki 21 proc. ir susitraukė Ispanijos
eksporto rinkos, nusvėrė „svarstyklių lėkštę“ ekonominio efektyvumo siekimo
kryptimi (Krizė Ispanijoje, 2011).
3.6. JAV: liberalus modelis
JAV kartais apibūdinama kaip „liberalaus“ gerovės režimo šalis, nes ji labiausiai
atstovauja individualizmui, laisvajai rinkai, likutiniams principams ir „baudžiančiajam
požiūriui į skurdą“. Šių temų dominavimas JAV diskurse neginčytinas, kaip ir (angl.)
workfare požiūris, teisių ilgai gaunantiesiems išmokas ribojimas ir „žemutinių klasių“
kritika.
JAV nėra vieningos gerovės sistemos. Federalizmo principas JAV, organizuojant
viešąją paramą, socialinę globą, įvairias sveikatos schemas (pvz., Havajai turi privalomą
sveikatos draudimą), ir paskutinės sveikatos apsaugos reformos, vadovaujant
prezidento Obamos administracijai, dar padidina šią įvairovę. Lyginant su kitomis išvystytomis
šalimis, centrinė vyriausybė pasižymi menku socialinės gerovės užtikrinimo
vaidmeniu: pagrindiniai federalinio lygio paramos paketai siekia dar prezidento
Ruzvelto administracijos laikus 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai padėti
socialinės apsaugos sistemos pamatai (Cochrane, Clarke, Gewirtz, 2001, p. 114–118).
„Karo skurdui“ programos 7-ajame dešimtmetyje, kurias įvedus atsirado kai kurių
svarbių išmokų (pvz., sveikatos parama mažas pajamas gaunantiems asmenims),
įtraukė federalinę vyriausybę į daugelį projektų ir veiklų vietiniame lygyje.
JAV yra labiau pliuralistinė negu liberali valstybė, nors liberalizmo čia yra daugiau
negu kitose šalyse. Išimtis iš liberalizmo sudaro valstybinių mokyklų tinklas, socialinis
draudimas, paslaugos kariniam personalui, veteranams ir jų šeimoms, o tai kartu
sudėjus sudaro daugiau negu 60 mln. žmonių.
Federalinį valstybinio lygmens aktyvumą JAV sustiprina privačios, tarpusavio pagalbos
ir korporatyvinės gerovės užtikrinimo priemonės. JAV sistema yra kompleksinė ir
brangiai kainuojanti. G. Klasas JAV sistemą pavadino ne individualistine, o „decentralizuoto
socialinio altruizmo“ (Klass, 1985, p. 427), nors jis buvo teisus tik iš dalies – labiau
individualistinės sistemos pasaulyje negu JAV nėra. Šalyje egzistuoja priešiškumo gerovės
paslaugoms diskursas, skiriamos „užsitarnavusių“ ir „neužsitarnavusių“ vargšų kategorijos.
Diversifikacija ir kompleksiškumas kainuoja, todėl, nepaisant politinio priešiškumo
gerovės paslaugoms, JAV sistema yra labai brangi.
39

Arvydas Guogis
3.7. Socialinė politika besivystančiose šalyse
Pagrindinė besivystančių šalių problema yra skurdas. Remiantis Pasaulio Banko
duomenimis, pusė pasaulio gyventojų gyvena už mažiau kaip 2 dolerius per dieną. Ši
riba ginčytina, bet ji rodo, kad daug pasaulio gyventojų „nepriklauso formaliai ekonomikai“.
Dažnai skurdas atsiranda ne dėl išteklių trūkumo, bet dėl socialinių teisių
stokos: badas kyla ne dėl to, kad nėra maisto, bet dėl to, kad vargingai gyvenantiesiems
neleidžiama valgyti to maisto, kuris ten yra.
Ekonominis vystymasis yra esminis, siekiant gerovės. Jis kuria materialines prekes ir
paslaugas, skatina integraciją ir tarpusavio priklausomybę, išplečia gyventojų teises.
Ekonominis vystymasis realiai veikia socialinę gerovę: per paskutinius 30–40 metų gerokai
pailgėjo gyvenimo trukmė, sumažėjo kūdikių mirtingumas, pagerėjo aprūpinimas
vandeniu ir kuru, sveikatos apsauga ir švietimas. Kartu vystymasis sukelia prieštaravimų.
Jis daro vargingai gyvenančiuosius pažeidžiamus, griauna tradicinį gyvenimo būdą,
gali lemti socialinę poliarizaciją. „Struktūrinis šalių pritaikymas“, kurį remia tarptautinės
organizacijos, kai besivystančios šalys stumiamos į formalią rinkos ekonomiką, vis labiau
kritikuojamas, nes daugelis vargstančiųjų lieka neapsaugoti.
Nors ekonominis vystymasis yra lemiamas, siekiant gerovės, jis negarantuoja socialinės
apsaugos. Kelios besivystančios šalys sukūrė tokias socialinės apsaugos sistemas,
kurios jas susiejo su tam tikromis darbuotojų kategorijomis. Dalyje šių šalių
socialiai apsaugota yra tik mažuma, tačiau kai kurios šalys pasiekė didelių laimėjimų
plėsdamos socialinę aprėptį per gana trumpą laikotarpį.
Išvados
40
1. Bet kuri pasaulio ir Europos visuomenė savo socialinį modelį renkasi pagal
tris svarbiausias paradigmas: laisvojo subjekto, daugialypio solidarumo ir piliečių
lygybės.
2. Kalbėti apie vieningesnį Europos socialinį modelį (ESM) galima tik ideologiniu-vertybiniu
požiūriu, nes Europoje egzistuoja keli ganėtinai skirtingi gerovės
modeliai. Vieninteliu aiškiu Europą vienijančiu socialinės politikos instrumentu
galima laikyti „atviro koordinavimo“ metodą, kuris leidžia mokytis iš
toliau pažengusių šalių. Pavieniai socialinės politikos momentai, kaip socialinio
darbo technika ar savivaldybių socialinių paslaugų administravimo dalykai,
gali būti lengviau perimami nei dideli struktūriniai pertvarkymai, kurie
nulemia vienokį ar kitokį gerovės modelio tipą šalyje.
3. Gerovės modelius galima sieti su trimis svarbiausiais viešojo administravimo
modeliais: tradiciniu-hierarchiniu-veberiniu, naujosios viešosios vadybos ir
naujojo viešojo valdymo. Tradicinis-hierarchinis modelis labiau būdingas
kontinentinės Europos konservatyvaus korporatyvinio gerovės modelio šalims,
o naujoji viešoji vadyba būdinga anglosaksiškoms šalims, kurios yra arčiausiai
idealaus liberalaus marginalinio gerovės modelio.
4. Galima teigti, kad liberalus marginalinis gerovės modelis generuoja „naująją
viešąją vadybą“, kaip privataus verslo metodų taikymą viešajame administra-

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
vime, ir atvirkščiai – „naujoji viešoji vadyba“ generuoja liberalų marginalinį
modelį.
5. Pastaruoju metu visų gerovės modelių atstovai prabilo apie „naujojo viešojo
valdymo“ įgyvendinimo būtinybę, tačiau dar dažnai jis suvokiamas tik kaip
abstraktus teorinis modelis be konkrečių įgyvendinimo metodų. „Naujojo viešojo
valdymo“ akcentai sudėti kitose vietose negu „naujojoje viešojoje vadyboje“,
būtent ties atvirumu‚ skaidrumu, demokratija, pliuralizmu, korupcijos
nebuvimu, aktyvia ne vyriausybinių organizacijų veikla, socialine kokybe ir
įgalinimu.
6. Gerovės valstybes galima palyginti pagal politikos, „įeigos“, „išeigos“, operacijų
ir gautų rezultatų palyginimą.
7. Skiriami gryni „idealūs gerovės valstybės tipai“ neegzistuoja, vienos Vakarų
Europos ir Šiaurės Amerikos šalys yra labiau priartėjusios prie šių „idealių tipų“
(pvz., Skandinavijos šalys, JAV, Airija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija,
Graikija), kitos sudaro hibridinių šalių grupę, kurios nuo „idealių modelių“ labiau
nutolusios (pvz., Kanada ar Nyderlandai). Iš naujų idealių „Rytų Europos
šalių modelio“ ar „Rytų Azijos šalių modelio“ į hibridinius modelius pretenduoja,
pvz., Slovėnija ir Japonija.
8. Autoriaus minimos JAV ir Jungtinė Karalystė labiausiai atitinka marginalinio
liberalaus modelio savybes, Prancūzija ir Vokietija – korporatyvinio konservatyvaus,
Švedija – institucinio perskirstomojo, o Ispanija dėl savo klientelizmo,
patronažo ir socialinės sistemos fragmentacijos įtakos atitinka Pietų
Europos modelį, kurį galima įvardyti kaip korporatyvinį klientelistinį.
9. Apibrėžiant Rytų Europos socialinės politikos modelį, svarbu pažymėti ne tik
jo korporatyvinius ir liberalius elementus, bet ir klientelizmą, kuris akivaizdžiai
matomas specialių papildomų išmokų sistemoje. Tačiau Rytų Europos
klientelizmo priežastys kitose šio modelio pusėse, pvz., viešajame administravime,
matomas dar aiškiau, to negalima aiškinti vien tik komunistine ar sovietine
praeitimi, nes ir daugelyje Pietų modelio šalių, kurios neturėjo komunistinės
praeities, egzistuoja klientelistiniai santykiai. Galima daryti prielaidą, kad
tai bendras daugelio besivystančių šalių bruožas.
Gauta 2011 10 10
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
Aidukaitė, J. (2009). Old Welfare State Theories and New Welfare Regimes in Eastern Europe: Challenges or Implications.
Journal of Communist and Post-communist studies 42 (1).
Masson, A. (2011). Santykiai tarp kartų ir socialinės gerovės valstybės ateitis: laisvė, lygybė ar brolybė? Vilnius:
Prancūzų kultūros centras. Prieiga internetu: http: www.centrefrancais/lt/spip.php?rubrique1798&lang=lt
Bernotas, D., Guogis, A. (2006). Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto
leidykla.
Cochrane, A., Clarke, J., Gewirtz, S. (2001). Comparing Welfare States. London: Sage Publications.
Cousins, M. (2003). European Welfare States. London: Sage Publications.
Esping-Andersen, G. (1995). The Three Worlds of Welfare Capitalism. Oxford: Polity Press.
Ferrera, M. (1996). The “Southern Model” of Welfare in Social Europe. Journal of European Social Policy 1.
41

Arvydas Guogis
Flora, P., Heidenheimer, A. (1982). The Development of Welfare States in Europe and America. New Brunswick, New
Jersey: Transaction Books.
Fraser, D. (2003). The Evolution of the British Welfare State: a History of Social Policy Since the Industrial Revolution.
Houndmills: Palgrave Macmillan.
Gelissen, J. (2002). Worlds of Welfare, Worlds of Consent? Public Opinion on the Welfare State. Leiden, Boston,
Koln: Brill.
Ginsburg, N. (1995). Divisions of Welfare. London: Sage Publications.
Guillen, A., Matsaganis, M. (2000). Testing the “Social dumping” Hypothesis in Southern Europe: Welfare Policies in
Greece and Spain During the Last 20 Years. Journal of European Social Policy 10 (2).
Guogis, A. (2002). Dėl Lietuvos socialinės politikos modelio. Politologija 4 (28).
Guogis, A. (2010). Naujasis viešasis valdymas. Viešasis valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla.
Guogis, A., Bitinas, A. (2009). The Lithuanian Social Policy model – On the Direction of Development and Guarantees
of the Model. Central European Political Science Review 10: 36–37.
Klass, G. (1985). Explaining America and the Welfare State. British Journal of Political Science 15.
Krizė Ispanijoje. (2011). Prieiga internetu: http: www.atn.lt/zymes/ Ispanijos+ekonomika/7 [žiūrėta 2011.07.03].
Luxembourg Income Study Working Paper Series. (1993–2010).
Mangen, S. (2001). Spanish Society After Franco. New York: Palgrave.
Sipila, J., Anttonen, A., Kroger, T. (2009). A Nordic Welfare State in Post-industrial society. In: J. Powell, J. Hendricks
(eds.) The Welfare State in Post-Industrial Society. A Global Perspective. Heidelberg: Springer.
Skuodis, M. (2009). Naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių gerovės režimų vieta tradicinių Europos socialinių
modelių tipologijoje. Filosofija.Sociologija 20, 2.
Smith, T. (2004). France in Crisis. Welfare, Inequality and Globalization since 1980. Cambridge: Cambridge University
Press.
Titmuss, R. (1974). Social Policy: An Introduction. London: Allen and Unwin.
Wilensky, H. (1975). The Welfare State and Equality. Berkeley: University of California Press.
COMPARATIVE ANALYSIS OF WELFARE MODELS AND SOCIAL
ADMINISTRATION
Arvydas Guogis
Summary
In the article the problems of relation between welfare models and public administration
models are discussed by presenting traditional-hierarchical, new public management
and new governance models notions and their relation to welfare models. In
the second part of the article the author presents the separate countries social policy
cases which represent the nearest to „ideal welfare models“ standing countries. The
aim of the article is to analyze welfare states comparison possibilities and to what to
refer while comparing them. The difference between „ideal welfare states models“ and
those models which are found in the real life is stressed. This part of the article is addressed
mainly to Lithuanian readers who are not well informed about welfare states
typology and the problems related to it. But the novelty of the article for the Western
readers can be more easily seen in the authors presented welfare typology relation to
public administration matters.
Each world’s or European society chooses its social model according to three main
paradigms: free subject’s, multilateral solidarity’s and citizens equality. The author
presents three main welfare states models which are formulated on the basis of these
paradigms and analyses the problems which are related to such modelling in social
policy and public administration spheres. He does not agree with the distinctness of
42

PALYGINAMOJI GEROVĖS MODELIŲ IR SOCIALINIO ADMINISTRAVIMO ANALIZĖ
European social model (ESM), as it is noticed only one unifying evidence for this model,
that is – „open coordination“ method, which allows to study and take experience
from the more developed countries and has its origin in private sectors and public administration
„benchmarking“ method. It is possible to talk about the distinct European
social model from the ideological values angle, but nothing more, as there are found
several rather different welfare models in European states. Nevertheless, the author
supports the possibilities of distinct modelling in other regions of the world in general
and Europe in particular, for instance, Southern and Eastern Europe or Eastern Asia.
He suggests to compare welfare models according policy comparison, „input“ and
„output“ results, operational comparison and the comparison of results. Welfare models
typology is related to social administration typology and some important conclusions
in this respect are made, for example, that liberal-marginal model generates new
public management and vice versa. If traditional hierarchical model is more often
found in the continental European countries, new public management is related to anglo-saxon
countries. At the same time the relation of welfare typology to new governance
model is still not clear enough, as, for example, all welfare models promote
empowerment (the main element of new governance) as the vital societal development
tool and aim. New governance at present is good in theory, but lacks practical implementation
methods. In this respect new public management always had both – the theory
(principles) and the methods (tools). But the importance of new governance is discussed
among politicians, administrators and social scientists nowadays very often, as
the exhaustion of modern capitalism with its permanent crises is evident for everybody.
The shortages of new public management related to its total economization principles
and quantitative results seeking methods is also evident. New governance can be
the solution for the nowadays administration problems if concrete methods of its realization
are found and implemented. Theoretically new governance looks good with its
accents for openness, transparency, democracy, pluralism, absence of corruption, active
role of non-governmental organizations, social quality and empowerment.
In the end of the article the author presents a short description of specific welfare
models countries – United Kingdom, the USA, Germany, France, Sweden, Spain and
speaks in general about the developing countries problems, at the same time understanding,
that it is necessary to devote more space and more appropriate indicators for
such a comparison. It is not the aim in the short article to give a vast description of
various countries specificity. At the same time it is assumed by the author as granted
the belonging of the USA and United Kingdom to the liberal-marginal social policy
model, of Germany and France – to conservative-corporative welfare model, of
Sweden – to institutional-redistributive welfare model and of Spain – to South-
European corporative – clientelistic social policy model. The author does not invent
anything new about the above mentioned countries models, as it is a widely recognized
agreement between social scientists related to the belonging of these countries to
the specific models. But he pays more attention to not fully described by the other authors
problems of welfare typology, for example, the importance of clientelism for the
definition of Eastern European social policy model. The author argues that Eastern
European social policy model is related not only to its drifting from corporative to li-
43

Arvydas Guogis
beral-marginal model but also to its clientelistic elements. Special benefits schemes in
Eastern Europe, for example in the native country of the author – Lithuania, are the
most evident indication signs for its clientelistric nature. In other fields of socioeconomical
models in Eastern Europe, for example, public administration, clientelism
can be found even more easily. But the author does not fully agree with many social
scientists that Eastern European clientelism can be understood only because of its
communist past, because in many southern countries which did not have communist
past it also can be easily found. It is possible to assume that this is a general element
of developing world. The essential feature of Eastern European social policy model as
well as in many developing countries is the proportion between the social benefits and
social services parts in social security system. Social services form the very small part
of social security system in these countries, as the opposite to Northern, or even continental
Western Europe, where the part of social services is substantially larger and is
very important. The common feature of many Eastern European countries, for
example, the Baltic countries, Romania, Bulgaria, Serbia and Albania, is the „social
exclusion“ problem. As from the side of social policy modelling it can be agreed that
the problem of „social inclusion“ in Eastern Europe is solved as badly as in anglosaxon
countries of liberal-marginal model, but the general richness of anglo-saxon
countries makes their belonging to welfare states typology more evident than of poor
Eastern European states, which can be called the „minimal welfare states“. The author
also mentions the problem of „hybridical“ countries, for example, of such countries
like Canada, the Netherlands, Slovenia or Japan – and says that their distance from the
„ideal models“ is clear enough. At the same time the author does not give the detailed
answer about these „hybridical“ features in the related countries as it is a problem for
more vast description and discussion to be addressed in other works.
44

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT
STANDARTUS
Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
Klaipėdos universitetas
Anotacija
Remiantis surinkta ir išanalizuota teorine bei praktine medžiaga, aptarti darnaus vystymosi komponentai
bei standartų svarba organizacijoms. Atliktas darnaus vystymosi tyrimas, kuriuo atskleisti darnaus vystymosi
komponentų tarpusavio ryšiai ir standartų svarba įgyvendinant darnaus vystymosi komponentus.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, darnaus vystymosi komponentai, organizacija.
Abstract
According to the collected theoretical and practical material, the sustainable development components
and standards are reviewed. There was done research. The research results show correlations between
sustainable development components and standards in organizations.
KEY WORDS: sustainable development, sustainable development components, organization.
Įvadas
Darniam vystymuisi būtinas geras valdymas tiek šalies, tiek regiono, tiek organizacijos
lygmenyse. Darnaus vystymosi pagrindas kiekvienoje šalyje – tinkama aplinkosaugos,
socialinė ir ekonominė politika. Darnus vystymasis neįmanomas be plataus
visuomenės dalyvavimo ne tik sprendžiant konkrečius uždavinius, bet ir priimant darnaus
vystymosi požiūriu svarbius įvairaus lygio sprendimus. Kaip teigia
W. Kosiedowski (2010), vertinant darnumo aspektu, tarp stipriai išsivysčiusių ir besivystančių
šalių esama daug skirtumų, tačiau darnumo principai padeda silpniau išsivystančioms
šalims vystytis tolygiau, taip atsiranda galimybių greičiau pasiekti išsivysčiusių
šalių lygį. Taigi domėtis ir vadovautis darnumo principais verta.
R. Dilworth, R. Stokes, R. Weinberger, S. Spartari (2011) pabrėžia, kad ypač svarbu
suvokti, ką darnumas reiškia konkrečioje organizacijoje ir konkrečiu laiku, kiek tai
gali būti naudojama siekiant organizacijos tikslų ir kiek tai susiję su natūralių išteklių
apsauga. Gana plačiai analizuojama, ką verslo sektorius ir pavienės organizacijos turi
padaryti, kad didėtų atsinaujinantys pasauliniai ištekliai, mažėtų teršimas, didėtų išteklių
naudojimo efektyvumas, kapitalas būtų investuojamas į naujas, ,,švaresnes“ technologijas,
perprojektuodamas naujus taikomus produktus ir paslaugas, kad padarytų
juos labiau ekologiškus ir pan. (Esty ir Winston, 2009; Clifton, Amran, 2010). Mokslininkai
(Orlitzky, Siegel, Waldman, 2011) teigia, kad aplinkosauginė atsakomybė yra
dalis įmonių socialinės atsakomybės, jos tarpusavyje tiesiogiai susijusios. E. Gilmore
(2001) teigimu, tik priimami ilgalaikiai sprendimai organizacijose gali daryti įtaką
darnumui. Atliekant darnaus vystymosi analizę, išskirti 3 pagrindiniai darnaus vystymosi
komponentai: ekologinis vystymasis, ekonomikos vystymasis, socialinis vystymasis.
Analizuojant ekologinę sritį Lietuvoje daugiausiai dėmesio skiriama oro, vandens,
klimato kaitos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės problemoms. Čia priskirtas
ir atliekų tvarkymas. Ekonomikos vystymasis analizuotas pagrindinių ūkio šakų –
45

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, būsto ir turizmo – poveikio aplinkai
požiūriu. Socialinis vystymasis analizuojamas tik prioritetiniais socialinio vystymosi
aspektais – užimtumo, skurdo ir socialinės atskirties. Šiems komponentams priskirtos
dar visuomenės sveikatos, švietimo ir mokslo, kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimo,
darnaus vartojimo problemos. Atskirai nagrinėjamos teritorijų vystymosi ir
vystomojo bendradarbiavimo problemos (LR Vyriausybės nutarimas ,,Dėl nacionalinės
darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo pakeitimo“, 2009).
Akivaizdu, kad organizacijų darnumas aprašo vertės santykį tarp organizacijos ir jos
socialinio poveikio, bet verslas nebus darnus, jei nebus įgyvendinti šie kriterijai: ekologinio
efektyvumo, socialinio veiksmingumo, pakankamumo, ekologinio teisingumo
(Dyllick, Hockerts, 2002). Kaip teigia G. Šivickas, A. Simanavičius, A. Pukis (2010),
atlikus 2002–2007 metų Lietuvos paramos SVV vertinimą akivaizdu, kad Lietuvos
parama SVV daro teigiamą įtaką darniam vystymuisi.
Mokslinė p r o b l e m a : vis dar nepakankamas dėmesys skiriamas darniam organizacijų
vystymui, ypač siejant standartų diegimą ir darnų vystymąsi organizacijose.
T y r i m o o b j e k t a s : darnus organizacijų vystymasis, diegiant standartus.
T y r i m o t i k s l a s : ištirti darnaus vystymosi komponentų svarbą Lietuvos organizacijose
diegiant tarptautinius standartus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti tarptautinius standartus, kurie diegiami organizacijose.
2. Ištirti darnaus vystymosi komponentų ir standartų naudingumą Lietuvos organizacijoms.
T y r i m o m e t o d a i : straipsnis parengtas taikant sisteminės mokslinės literatūros
analizės, bendrosios ir loginės analizės metodus. Taip pat atliktas kiekybinis tyrimas,
duomenų lyginamoji analizė naudojant SPSS programą (17.1 versija).
1. Standartų diegimas, siekiant darnaus organizacijų vystymosi
Darnus vystymasis vis svarbesnis planuojant gamybą, nes turi būti atsižvelgta į tokias
sritis, kaip visuotinis klimato atšilimas, vaikų įdarbinimo ir socialinių bei aplinkos
apsaugos standartų laikymasis. Darnus vystymasis apibūdinamas kaip visapusiškas
trijų aspektų (ekonomikos, ekologijos ir socialinių reikalų) bei jų ilgalaikių perspektyvų
nagrinėjimas. Tinkami rodikliai ir kokybės metodų bei procedūrų taikymas yra
būtini vertinant įmonės procesus darnaus vystymosi aspektu (Jochem, 2011, p. 130).
Standartai – tai tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir pasaulinės prekybos prielaida.
Vienu svarbiausių kokybės vadybos raidos ir internacionalizavimo fenomenų laikytinas
standartizuotų kokybės vadybos modelių kūrimas, sistemingas jų tobulinimas ir taikymas
verslo bei kitose srityse. Šiuo metu kokybės vadybos sistemos diegiamos ne tik
verslo įmonėse, bet ir mokymo institucijose, ligoninėse, savivaldybėse, policijos departamentuose
ir kitose viešojo sektoriaus organizacijose (Ruževskis, 2008, p. 84). R. Čiegis,
R. Grunda (2007, p. 27–28) rašo, kad įdiegus įvairias priemones, būtina įvertinti, kokių
rezultatų pasiekta. Tam gali būti naudojamos darnaus vystymosi ataskaitos, kuriose įmonės
nuožiūra arba vadovaujantis atitinkamu ataskaitų rengimo standartu suinteresuotoms
šalims parodomi įmonės išsikelti tikslai ir pasiekti rezultatai tam tikrose darnaus vystymosi
46

DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT STANDARTUS
srityse. Be to, įmonės gali siekti būti sertifikuotos atitinkamų tarptautinių organizacijų,
kurių suteikiami sertifikatai plačiai pripažįstami ir ne tik rodo įmonės pasiekimus tam tikroje
srityje, bet ir padeda jai kurti gerą įvaizdį.
ISO sudaro grupę tarptautinių standartų, kurie nustato plačiai priimtinus ir suprantamus
reikalavimus ir rekomendacijas kokybės vadybos sistemoms. Pagrindinė šių reikalavimų
dalis skirta reguliuoti, kaip bus nustatyti ir kontroliuojami valdymo veiksmai. Be abejo,
ISO sistema įvairiai veikia verslo operacijas, susiejant vidinius ir išorinius veiksnius. Atsižvelgiant
į kokybės tobulinimą, vidiniai veiksniai priskiriami prie pokyčių valdymo procedūrų,
savikainos mažinimo, pelno ir efektyvumo didinimo. Išorinių veiksnių grupė apima
organizacijos santykius su jos partneriais: klientais (dažniausiai) ir tiekėjais (kartais) (Bartkus,
Kriaučiūnaitė, 2007, p. 973). ISO 14000 standartas nurodo, kaip įgyvendinti organizacijos
aplinkos apsaugos vadybos sistemą. Šis standartas apibrėžiamas kaip pasaulinio
valdymo sistema, apibūdinanti organizacinę struktūrą, planavimo veiklą, atsakomybę,
praktiką, procedūras, procesus ir išteklius rengiant, analizuojant ir palaikant organizacijos
aplinkos politiką (Marimon, Heras, Casadesu’s, 2009, p. 4). R. Čiegis ir R. Grunda (2007,
p. 28), cituoja Parto, Herbert-Copley ir rašo, kad šis standartas taikomas visuose pramonės
sektoriuose bei visose organizacijose, o jį gavusi įmonė suinteresuotoms šalims parodo,
kad ji aktyviai mažina procesų, produktų ir paslaugų daromą poveikį aplinkai. Laikantis
ISO 14000 standarto, pagrindiniai aplinkos apsaugos veiksmingumo reikalavimai yra aplinkos
apsaugos teisinių reikalavimų atitiktis, jų nuolatinis gerinimas ir taršos prevencija
(Arbačiauskas, 2001, p. 82). ISO 9001 – tai tarptautinis kokybės vadybos sistemų standartas,
sudarytas iš 20 elementų. Jis padeda pasiekti, kad organizacijos veikla taptų sistemiška
ir planinga, siekiant gerinti produktų ir darbo kokybę (Arbačiauskas, 2001, p. 82).
Prisijungimas prie Jungtinių Tautų Pasaulinio susitarimo ir SA 8000 sertifikatas
leidžia įmonei parodyti savo socialinę atsakomybę, kas pabrėžia darnaus vystymosi
svarbą organizacijoje. Standartas SA 8000 (Social Accountability 8000) – tai reikalavimai,
kurie gali būti taikomi praktiškai visų pramonės sričių įmonėms, kurios nori
pačios arba su užsakovų pagalba ir pasitelkusios nepriklausomą įvertinimą pademonstruoti
socialiai atsakingą požiūrį į darbo sąlygų sudarymą ir palaikymą (Gudonienė,
Leipuvienė, 2007). Standartas remiasi daugeliu egzistuojančių tarptautinių žmogaus
teisių standartų. SA 8000 užtikrina skaidrius ir patikrinamus bendrovės veiklos sertifikavimo
standartus devyniose esminėse srityse. Šiame standarte nustatyti vaikų ir priverstinio
darbo prevencijos, profesinės sveikatos ir saugos, darbuotojų organizacijų
laisvės ir kolektyvinių derybų, diskriminavimo, nuobaudų praktikos, darbo valandų,
atlyginimo už darbą ir vadybos sistemos reikalavimai. Vadybos sistemos reikalavimai
apima socialinio atsakingumo politiką, jos skleidimą, suinteresuotųjų šalių atstovavimą,
jų informavimą, socialinių problemų šalinimą, socialinio atsakingumo stebėseną,
tiekėjų ir subrangovų valdymą (I.R.S konsultantai, 2011). SA 8000 sistema sudaryta
pagal pripažintus kokybės ir aplinkosaugos vadybos sistemų standartus ISO 9001 ir
ISO 14001. Standartą sukūrė ir patikrino ne pelno siekianti Ekonominių prioritetų
taryba, padedama tarptautinės konsultacinės valdybos, kurioje dalyvavo žymių žmogaus
teisių organizacijų, sertifikavimo srities profesionalų, mokslininkų ir darbininkų
atstovai (I.R.S konsultantai, 2011, LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2011).
47

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
D. Bagdonienė, A. Galbuogienė, E. Paulavičienė (2009, p. 105) rašo, kad darnaus
vystymosi ir pažangos ataskaitų (angl. Global Reporting Iniciative – GRI) reikalavimų,
kuriais savo veikloje turėtų vadovautis socialinės atsakomybės principais besivadovaujančios
organizacijos, sąraše minimi atskaitomybės standartas AA 1000, socialinės
atsakomybės standartas SA 8000, aplinkos apsaugos vadybos standartas
ISO 14000, kokybės vadybos ISO 9001 standartas bei greitu laiku pasirodysiantis socialinės
atsakomybės standartas ISO 26000 yra organizacijos (socialinės) atsakomybės,
kartu ir darnos raiškos vertinimo pagrindiniai instrumentai rinkoje. Pabrėžtinas
vadybos sistemų vaidmuo darniame organizacijų vystyme. Įdiegusios tarptautinius
standartus organizacijos vis labiau tampa priklausomos viena nuo kitos ir užsienio
partnerių verslo socialinėse, ekonominėse bei aplinkosaugos srityse, todėl šiomis sąlygomis
praverstų pasinaudoti tarptautiniais standartais, nes jie padeda vienodai suprasti
ir suderinti daugelį kriterijų, todėl vadybos sistemos padeda kurti pridedamąją organizacijos
vertę.
2. Darnaus vystymosi komponentų, diegiant standartus, tyrimo analizė
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 429 respondentai iš Lietuvos organizacijų. Tyrimas
atliktas remiantis netikimybiniu atrankos metodu, vykdant individualią apklausą.
Klausimynai organizacijų darbuotojams pateikti asmeniškai arba išsiųsti elektroniniu
paštu. Klausimyne pateiktos dvi ranginės skalės. Taip pat pateikti demografiniai
klausimai, siekiant sužinoti objektyvius duomenis apie respondentą. Gauti duomenys
apdoroti SPSS programa (17.1 versija).
Klausimyno skalės vidiniam nuoseklumui (angl. scale internal consistency) įvertinti
dažniausiai naudojamas Kronbacho alfa (Cronbach’s alpha) koeficientas, kuris remiasi
pavienių klausimų, sudarančių klausimyną, koreliacija ir įvertina, ar visi skalės klausimai
pakankamai atskleidžia tiriamąjį dydį bei leidžia patikslinti reikiamų klausimų skaičių
skalėje. Išvesties 1 lentelėje Reliability Statistics pateikta Kronbacho alfa koeficiento
reikšmė, kuri gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė nei 0,7. Šiuo atveju yra
0,9180, tai reiškia, kad klausimynas sudarytas gerai. Spearmano-Browno padidinto patikimumo
koeficientas įvardytas kaip Cronbach's Alpha Based on Standardized Items. Jo
reikšmė artima Kronbacho alfa koeficiento reikšmei, o tai reiškia, kad atsakymų į konkrečius
klausimus dispersijos yra panašios (Pukėnas, 2009, p. 25).
Kronbacho alfa koeficiento reikšmės
Kronbacho alfa koeficientas Standartizuotų duomenų Klausimų skaičius
Kronbacho alfa koeficientas
0,9180 0,9191 18
Šaltinis: lentelė sudaryta autorių, remiantis 2011 metų tyrimo duomenimis
1 lentelė
48

DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT STANDARTUS
Apskaičiavus imties tūrį pagal T. Bilevičienės ir S. Janušausko (2011) knygoje pateiktą
formulę gautas 96 proc. patikimumo lygmuo. Paprastai statistiniuose tyrimuose
taikomas 95–99 proc. patikimumo lygmuo.
Apklaustųjų demografiniai duomenys. Apklausoje dalyvavo 41 proc. vyrų ir
59 proc. moterų. 20 proc. respondentų dirba gamybos srityje, 80 proc. – paslaugų srityje,
iš jų 32 proc. – valstybinėse įstaigose. Dauguma respondentų – nuo 26 iki
34 metų amžiaus, turintys universitetinį išsimokslinimą. Pagal užimamas pareigas
respondentai pasiskirstė taip: 18 proc. – aukščiausios grandies vadovų, 21 proc. – viduriniosios
grandies vadovų, 7 proc. – žemiausios grandies vadovų ir 54 proc. darbuotojų,
kurie neturi pavaldinių.
Tyrimu aiškintasi, kiek kiekvienas darnaus vystymosi komponentas: ekologinis,
socialinis bei ekonominis, yra svarbus organizacijos veikloje. Analizuojant šį klausimą
pateikta ranginė skalė, kur kiekvienam darnaus vystymosi komponentui pateikta po
5 teiginius. Respondentų prašyta įvertinti kiekvieną teiginį nuo 1 iki 5, kur 1 reiškia,
kad pateiktas kriterijus yra labai svarbus, 5 – visiškais nesvarbus organizacijai. 2 lentelėje
pateiktas vidurkis bei moda rodo dažniausiai pasikartojančią reikšmę.
Darnaus vystymosi komponentų svarba organizacijose
(vidurkis, moda)
2 lentelė
Kriterijai Vidurkis Moda
Ekologinės aplinkos kriterijai
Ekologiškų ir atsinaujinančių energetinių šaltinių naudojimo skatinimas 4,08 4
Pagrindinių ūkio šakų poveikio aplinkai mažinimas, didinant ekologinį jų
efektyvumą
Supratimo apie vartojimo reikšmę ir racionalaus vartojimo būdus sklaida
4,21 4
4,17 4
Visuomenės aplinkosauginis švietimas ir gyvenimo būdo kuo mažiau žalos
darant aplinkai propagavimas 4,56 5
Ekologiškų technologijų diegimas 4,56 5
Ekonominės aplinkos kriterijai
Mažesni taršos mokesčiai organizacijoms, įgyvendinančioms taršos mažinimo
priemones
4,53 5
Infrastruktūros modernizavimas, mažinant energijos sąnaudas 4,28 4
Nedarbo lygio mažinimas, taip ribojant migracijos lygį šalyje
4,30 4
Veiksmingesnis žmogiškojo kapitalo panaudojimas, įgyvendinant ugdymo ir
mokymo priemones
4,59 5
Lietuvos verslininkų patekimo į pasaulines rinkas skatinimas, geriau panaudojant
vidaus rinkos konkurencijos pranašumus 4,03 4
Socialinės aplinkos kriterijai
Organizacijų skatinimas diegti įmonių socialinės atsakomybės principus 4,22 4
49

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
Darbuotojų suinteresuotumo kokybišku darbu, lojalumo skatinimas
4,59 5
Organizacijų skatinimas investuoti į sveikatos priežiūros, švietimo sistemą,
Lietuvos kultūros savitumo išsaugojimą
4,53 5
Orientavimasis į nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo politiką 4,50 5
Orientavimasis į politiką, kuri padėtų organizacijoms lanksčiau reguliuoti
darbo santykius, kartu užtikrintų socialinį stabilumą
4,52 5
Šaltinis: lentelė sudaryta autorių, remiantis 2011 metų tyrimo duomenimis
Kaip matyti pateiktoje 2 lentelėje, respondentų teigimu, visi darnaus vystymosi kriterijai
organizacijoms yra svarbūs. Vieni svarbiausių būtų šie: visuomenės aplinkosauginis
švietimas ir gyvenimo būdo, kuo mažiau žalos darant aplinkai, propagavimas
(moda 5); ekologiškų technologijų diegimas (moda 5); mažesni taršos mokesčiai organizacijoms,
įgyvendinančioms taršos mažinimo priemones (moda 5); veiksmingesnis
žmogiškojo kapitalo panaudojimas, įgyvendinant ugdymo ir mokymo priemones (moda
5) ir kt.
Ranginiams kintamiesiems tikslinga pateikti faktorinę analizę, kuri rodo, kaip kiekvienos
grupės kintamuosius gali vienyti koks nors tiesiogiai nestebimas faktorius. Faktorinės
analizės tikslas – kuo mažiau prarandant informacijos, pakeisti stebimą reiškinį apibūdinančių
požymių aibę kelių faktorių rinkiniu. Čia koreliacinė matrica pavaizduota faktoriais,
išskiriant grupes, kuriose labiausiai matyti teiginių tarpusavio koreliacija.
Ar duomenys tinka faktorinei analizei, tikrinama Kairezio-Mejerio-Olkino (KMO)
matu ir Bartleto sferiškumo kriterijumi. KMO matas tikrina, ar kintamųjų daliniai koreliacijos
koeficientai yra maži. KMO reikšmės kaita nuo 0 iki 1: kuo reikšmės artimesnės
vienetui, tuo geriau. Jei KMO reikšmė maža, nagrinėjami rodikliai koreliacinei
analizei netinka (Bilevičienė, Jonušauskas, 2011). KMO reikšmių interpretacija
pateikiama 3 lentelėje.
KMO reikšmė
0,9

DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT STANDARTUS
Atlikus KMO ir Bartletto testą, gauta, kad KMO rodiklis yra 0,881, tai reiškia, jog
2
duomenys faktorinei analizei tinka. Gauta reikšmė ir atitinkama p reikšmė rodo,
kad yra tarpusavyje reikšmingai koreliuojančių faktorių.
Darnaus vystymosi komponentų faktorinė analizė
4 lentelė
Kriterijai
Ekologiškos aplinkos kriterijai
Komponentai
1 2 3
Ekologiškų ir atsinaujinančių energetinių šaltinių naudojimo skatinimas ,041 ,251 ,718
Pagrindinių ūkio šakų poveikio aplinkai mažinimas, didinant ekologinį jų
efektyvumą
,122 ,238 ,816
Supratimo apie vartojimo reikšmę ir racionalaus vartojimo būdus sklaida ,184 ,439 ,510
Visuomenės aplinkosauginis švietimas ir gyvenimo būdo kuo mažiau žalos
darant aplinkai propagavimas ,467 ,395 ,414
Ekologiškų technologijų diegimas ,568 -,038 ,543
Ekonominės aplinkos kriterijai
Mažesni taršos mokesčiai organizacijoms, kurios įgyvendina taršos mažinimo
priemones
,146 ,664 ,273
Infrastruktūros modernizavimas, mažinant energijos sąnaudas ,149 ,708 ,179
Nedarbo lygio mažinimas, taip ribojant migracijos lygį šalyje ,803 ,175 ,054
Veiksmingesnis žmogiškojo kapitalo panaudojimas, įgyvendinant ugdymo ir
mokymo priemones
,735 ,318 ,199
Lietuvos verslininkų patekimo į pasaulines rinkas skatinimas, geriau išnaudojant
vidaus rinkos konkurencijos pranašumus ,542 ,093 ,397
Socialinės aplinkos kriterijai
Organizacijų skatinimas diegti įmonių socialinės atsakomybės principus ,331 ,784 ,206
Darbuotojų suinteresuotumo kokybišku darbu, lojalumo skatinimas ,124 ,707 ,289
Organizacijų skatinimas investuoti į sveikatos priežiūros, švietimo sistemas,
Lietuvos kultūros savitumo išsaugojimą
,502 ,624 -,107
Orientavimasis į nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo politiką ,780 ,253 ,039
Orientavimasis į politiką, kuri padėtų organizacijoms lanksčiau reguliuoti
darbo santykius, kartu užtikrintų socialinį stabilumą ,548 ,488 ,161
Šaltinis: lentelė sudaryta autorių, remiantis 2011 metų tyrimo duomenimis
Atlikus faktorinę analizę, matyti (4 lentelė), kad visus kintamuosius galima suskirstyti
į tris grupes. Reikšmingi duomenys 4 lentelėje yra paryškinti. Lentelėje matome,
kad pirmoje grupėje stiprų ryšį turi tokie pasirinkimo variantai kaip: visuomenės aplinkosauginis
švietimas ir gyvenimo būdo kuo mažiau žalos darant aplinkai propagavimas
(0,467); ekologiškų technologijų diegimas (0,568); nedarbo lygio mažinimas,
taip ribojant migracijos lygį šalyje (0,803); veiksmingesnis žmogiškojo kapitalo panaudojimas
įgyvendinant ugdymo ir mokymo priemones (0,735); Lietuvos verslininkų
51

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
patekimo į pasaulines rinkas skatinimas, geriau išnaudojant vidaus rinkos konkurencijos
pranašumus (0,542); orientavimasis į nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo
politiką (0,780); orientavimasis į politiką, kuri padėtų organizacijoms lanksčiau
reguliuoti darbo santykius, kartu užtikrintų socialinį stabilumą (0,548). Šioje grupėje
esantys kriterijai apima visus darnaus vystymosi komponentus. Respondentai šioje
grupėje labiausiai orientuoti į esminius žmonių gerovei užtikrinti būtinus dalykus: ir
aplinkosauginius, ir ekonominius, ir socialinius, tačiau jie visi susiję su bendrąja šalies
(regiono) vykdoma politika darnumo klausimais. Būtinas aplinkosauginis visuomenės
švietimas, kad visuomenė imtų mąstyti, koks svarbus yra darnumas.
Antroje grupėje stiprus ryšys matomas tarp šių pasirinkimo variantų: mažesni taršos
mokesčiai organizacijoms, kurios įgyvendina taršos mažinimo priemones (0,664);
infrastruktūros modernizavimas, mažinant energijos sąnaudas (0,708); organizacijų
skatinimas diegti įmonių socialinės atsakomybės principus (0,784); darbuotojų suinteresuotumo
kokybišku darbu, lojalumo skatinimas (0,707); organizacijų skatinimas
investuoti į sveikatos priežiūros, švietimo sistemas, Lietuvos kultūros savitumo išsaugojimą
(0,624). Šioje grupėje esantys kriterijai apima tik ekonominius ir socialinius
darnaus vystymosi kriterijus. Respondentai šioje grupėje labiausiai orientuoti į infrastruktūros
modernizavimą, įmonių socialinės atsakomybės diegimo principus. LR darnaus
vystymosi strategijoje pabrėžiama, kad ypač svarbu sudaryti sąlygas plėtoti įmonių
socialinę atsakomybę ir skatinti organizacijas taikyti šiuos principus savo veikloje,
kad jos svariai prisidėtų prie valstybės darnaus vystymosi: socialinės gerovės didinimo,
ekonominės plėtros ir aplinkos tausojimo.
Trečioje grupėje stiprus ryšys matomas tik tarp ekologinės aplinkos kriterijų: ekologiškų
ir atsinaujinančių energetinių šaltinių naudojimo skatinimas (0,718); pagrindinių
ūkio šakų poveikio aplinkai mažinimas didinant jų ekologinį efektyvumą (0,816);
supratimo apie vartojimo reikšmę ir racionalaus vartojimo būdus sklaida (0,510). Šiai
respondentų grupei svarbiausi yra ekologinės aplinkos kriterijai. Lietuvai svarbūs ir
šie ES darnaus vystymosi strategijos prioritetai: pavojaus žmonių sveikatai mažinimas,
pasaulinės klimato kaitos ir jos padarinių švelninimas, biologinės įvairovės apsauga,
nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Visuomenės švietimas (taip pat
aplinkosauginis švietimas ir aplinkai kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas)
– taip pat vienas darnaus vystymosi prioritetų (LR vyriausybės nutarimas
,,Dėl nacionalinės darnaus vystymosi...“, 2009).
Norint išsiaiškinti, kiek, respondentų nuomone, yra svarbūs įdiegti tarptautiniai
standartai, įgyvendinant darnaus vystymosi komponentus, pateikta ranginė skalė, kur 1
reiškia visiškai nesvarbu, 5 – labai svarbu. Skalėje pateikta keletas Lietuvoje dažniausiai
diegiamų standartų. 5 lentelėje matyti, kad, respondentų manymu, visi pateikti
tarptautiniai standartai yra gana svarbūs organizacijai įgyvendinat darnaus vystymosi
komponentus.
52

DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT STANDARTUS
5 lentelė
Tarptautinių standartų svarba įgyvendinant darnaus vystymosi komponentus
Tarptautiniai standartai Vidurkis Moda
ISO 14000 standartų serija 4,14 4
SA-8000 standartas 4,21 4
ISO 9001 standartų serija 4,12 4
Šaltinis: lentelė sudaryta autorių, remiantis 2011 metų tyrimo duomenimis
Aiškinantis, ar pasirinkimo variantams įtakos turi organizacijos veiklos sritis, atliktas
ANOVOS testas, kuris rodo kintamųjų tarpusavio ryšį, t. y. ar kintamieji yra statistiškai
susiję ir veikia vienas kitą. Jei reikšmingumo lygmuo p ≤0,05, tai kintamieji veikia
vienas kitą, jei p >0,05, kintamieji neveikia vienas kito.
Atliktas ANOVOS testas parodė, kad ne visų tarptautinių standartų diegimas priklauso
nuo organizacijos vykdomos veiklos. Diegiant SA-8000 standartą organizacijos
vykdoma veikla įtakos neturi, čia p > 0,000 = 0,394.
Statistinis ryšys tarp tarptautinių standartų diegimo
ir organizacijos vykdomos veiklos
6 lentelė
Tarptautiniai standartai
P reikšmė
ISO 14000 standartų serija P = 0,021 0,05
ISO 9001 standartų serija P = 0,000

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
loginį efektyvumą investuojančioms organizacijoms ir tiems, kurie įsitraukia į visuomenės
gerovės kūrimą. Todėl labai svarbu išnaudoti standartų diegimo galimybes organizacijose,
tuo pagrindu siekiant tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo darnumo
procesuose.
2. Atliekant tyrimą, dauguma apklaustų respondentų nurodė, kad darnaus vystymosi
komponentai jų organizacijose naudojami. Nustatyta, kad dalis organizacijų diegia
tarptautinius standartus. Matome, kad tos organizacijos, kurios diegia standartus, mąsto
ir apie kitus darnaus vystymosi kriterijus bei jų taikymą organizacijose. Taip pat
nustatyta, kad gamybos institucijoms svarbiausi yra ISO 14000 serijos standartai, paslaugų
organizacijoms – ISO 9001 serijos standartai. Ši standartų serija svarbi ir gamybos
srities organizacijoms.
Gauta 2011 11 20
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
Arbačiauskas, V. (2001). Aplinkos apsaugos ir kokybės vadybos integravimas bei įtaka Lietuvos pramonės įmonių
ekonominiam ir aplinkos apsaugos veiksmingumui. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba 2(16): 81–85.
Bagdonienė, D., Galbuogienė, A., Paulavičienė, E. (2009). Darnios organizacijos koncepcijos formavimas visuotinės
kokybės vadybos pagrindu. Ekonomika ir vadyba 14: 1044–1053.
Bartkus, E. V., Kriaučiūnaitė, Ž. (2007). Kokybė – konkurencinio privalumo pagrindas smulkaus ir visutinio verslo
įmonėse. Ekonomika ir vadyba 12: 972–979.
Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. (2011). Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius.
Clifton, D., Amran, A. (2010). The Stakeholder Approach: A Sustainability Perspective. Journal of Business Ethics,
Springer: 121–136.
Čiegis, R., Grunda, R. (2007). Įmonės transformavimo į darnią įmonę procesas. Organizacijų vadyba: sisteminiai
tyrimai 44: 19–34.
Dilworth, R., Stokes, R., Weinberger, R., Spartari, S. (2011). The Place of Planning in Sustainability Metrics for Public
Works: Lessons From the Pfiladelphia Region. Public Works management and Policy. Prieiga internetu:
http://bst.sagepub.com/content/16/1/20.full.pdf+html [žiūrėta 2011 10 08].
Dyllick, T., Hockerts, K. (2002). Beyond the business case for corporate sustainability. Business Strategy and the
Environment 11(2). Published online in Wiley InterScience. Prieiga internetu: www.interscience.wiley.com [žiūrėta
2011 10 10].
Esty, D. C., Winston, A. S. (2009). Green to Gold. How Smart Companies Use Environmental Startery to Innovate,
Create Value, and Build Competitive Advantage. USA.
Gilmore, E. (2001). A Critique of Soil Contamination and Remediation: The Dimensijon of Problem and the Implication
for Sustainable Development. Bulletin of Science, Technology and Society. SAGE publication, vol. 21, no. 5:
394–400. Prieiga internetu: http://bst.sagepub.com/content/21/5/394.full.pdf+html [žiūrėta 2011 09 10].
Gudonienė, V., Volungytė, V. (2007). Įmonių socialinė atsakomybė – altruizmas, ar nauda? UAB Ekonominės konsultacijos
tyrimai. Prieiga internetu: http://www.buhalteris.lt/lt/?cid=819&new_id=28850 [žiūrėta 2011 10 15].
Jochem, R. (2011). Sustainability modelling as an enterprise quality requirement. Current Issues of Business and Law
6 (1): 129–140.
Kosiedowski, W. (2010). Macroeconomic conditions of sustainable development on the bordeline of the European
Union and the Commonwealth of Independent States. Kapital ludzki w procesie przemian Europy srodkowej i
wschodniej. Torun: Poland.
LR Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimo nr. 1160 „Dėl nacionalinės
darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo pakeitimo“ (2009). Rugsėjo 16 d., nr. 1247. Vilnius. Prieiga internetu:
http://www.smm.lt/veikla/docs/ dv_svietimas/0.816819001255418152. pdf [žiūrėta 2011 10 20].
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2011). Prieiga internetu:
http://www.socmin.lt/index.php?1325597997 [žiūrėta 2011 10 10].
Marimon, F., Heras, I., Casadesu’s, M. (2009). ISO 9000 and ISO 14000 standards: A projection model for the decline
phase. Total Quality Management, vol. 20, no. 1: 1–21.
54

DARNUS VYSTYMASIS ORGANIZACIJOSE DIEGIANT STANDARTUS
Orlitzky, M., Siegel D. S., Waldman D. A. (2011). Strategic Corporate Social Responsibility and Enviromental Sustainability.
Business and Society 50 (1): 6–27.
Pukėnas, K. (2009). Kokybinių duomenų analizė SPPS programa. Kaunas.
Ruževičius, J. (2008). The Study of Quality Certification System of Lithuania. Engineering economics 2 (57): 78–84.
Socialinės atsakomybės standartas. (2011). I.R.S. konsultantai. Prieiga internetu:
http://www.irs.lt/lt/socialines/atsakomybes/standartas/socialinis-atsakingumas [žiūrėta 2011 10 10].
Šivickas, G., Simanavičius, A., Pukis, A. (2010). Paramos smulkiam ir vidutiniam verslui įtakos darniam vystymuisi
vertinimas. Ekonomika ir vadyba 15. Kaunas: KTU.
SUSTAINABLE DEVELOPMENT IN ORGANIZATIONS USING STANDARDS
Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
Summary
Sustainable development is development that meets the needs of the present
without compromising the ability of future generations to meet their own needs
(World Commission on Environment and Development, 1987). Sustainable development
is generally thought to have three components: environment, society, and economy.
The well-being of these three areas is intertwined, not separate. The sustainability
paradigm rejects the contention that casualties in the environmental and social
realms are inevitable and acceptable consequences of economic development. Thus,
the authors consider sustainability to be a paradigm for thinking about a future in
which environmental, societal, and economic considerations are balanced in the pursuit
of development and improved quality of life.
This article analyzed sustainable development, sustainable business when there are
integrated standards. The aim of this paper is the investigation sustainability based
on sustainable business in organizations and to give results how organizations can
be sustainable using standards.
Object of research – sustainable development of organizations using standards.
The tasks of the article: to analyze the concepts of sustainable development
in organizational level using standards; to make research to identify opinions about
sustainable development using standards in Lithuanian organizations.
Used methods: analysis, questionnaire, statistical databases, SPSS program
(17.0 version).
ISO 14000 defines a voluntary environmental management system. Used in conjunction
with appropriate goals, and with management commitment, the standards will
help improve corporate performance. They will provide an objective basis for verifying
a company’s claims about its performance. This is particularly important in relation
to international trade, where at present almost anyone can make assertions about
environmental performance – and there are only limited means to address veracity.
Implementation of a management system based approach will help companies focus
attention on environmental issues, and bring them into the main stream of corporate
decision making. ISO 14000 is designed to provide customers with a reasonable assurance
that the performance claims of a company are accurate.
55

Ligita Šimanskienė, Jurgita Paužuolienė
ISO 9001 is one of a series of quality management system standards. It can help
bring out the best in your organization by enabling you to understand your processes
for delivering your products/services to your customers. ISO 9001 is suitable for any
organization looking to improve the way it is operated and managed, regardless of size
or sector. However, the best returns on investment come from those companies that
are prepared to implement it throughout their organization rather than at particular
sites, departments or divisions. SA8000 is promoted as a voluntary, universal standard
for companies interested in auditing and certifying labour practices in their facilities
and those of their suppliers and vendors. It is designed for independent third party
certification. SA8000 is based on the principles of international human rights norms as
described in International Labour Organization conventions, the United Nations Convention
on the Rights of the Child and the Universal Declaration of Human Rights. It
measures the performance of companies in eight key areas: child labour, forced labour,
health and safety, free association and collective bargaining, discrimination,
disciplinary practices, working hours and compensation. SA8000 also provides for a
social accountability management system to demonstrate ongoing conformance with
the standard.
For carrying out the research, the questionnaire was prepared with the list of given
answers. The research included 429 respondents. The analysis suggests that many factors
are associated with sustainability components and usually used in organization.
The results show that organizations in part use sustainable development components
in organizations. The research results show correlations between sustainable development
components and standards in organizations. Research results show that the biggest
part organizations use international standards in reality. Service sector organizations
as usually use ISO 9001 standards. Also it is used in industry sector. The biggest
part of industry sector used ISO 14000 standards that it is very important for environment
and for customers.
56

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER
LOYALTY EXPRESSION IN LITHUANIAN ORGANIZATIONS
Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
Vilnius Gediminas Technical University
Abstract
One way to differentiate organization in today’s knowledge-based economy field, human resources management
oriented to employees and more specifically – to the promotion of their loyalty, thus ensuring the
growth of customer loyalty is analysed in this paper. Theoretical assumptions of human resources management
orientation to customer loyalty promotion and results of empirical survey are presented. Results
of this survey show that main activities applied to promote customer loyalty were adaptation, selection
and compensation together with protection.
KEY WORDS: customer, customer loyalty, customer loyalty promotion, human resources, human resources
management, human resources management.
Anotacija
Straipsnyje analizuojamas vienas iš organizacijos diferenciacijos būdų šiuolaikinėje žiniomis grįstoje
ekonomikoje – žmogiškųjų išteklių vadyba, orientuota į darbuotojus, tiksliau – į jų lojalmo skatinimą, taip
užtikrinant vartotojų lojalumo didėjimą. Pristatomos teorinės žmogiškųjų išteklių vadybos orientavimo į
vartotojų lojalumo skatinimą prielaidos bei empirinio tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad
Lietuvos organizacijos labiausiai vartotojų lojalumą skatina per adaptavimo, atrankos bei kompensavimo
ir apsaugos veiklas.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vartotojai, vartotojų lojalumas, vartotojų lojalumo skatinimas, žmogiškieji
ištekliai, žmogiškųjų išteklių vadyba.
Introduction
There is no doubt in the usefulness and importance of loyalty in the modern business
world (Zikienė, 2010; Smith et al., 2004; Sum, Hui, 2007; Yim, Tse, Chan, 2008;
Chen, Mau, 2009; Hamidizadeh, Ghamkhari, 2009). Modern realia encourage organizations
not to concentrate on short-term and single transactions but to create long-term
and close relations with customers and to try to achieve their loyalty. Therefore, the
construct of customer loyalty – a combination of repeated purchasing and positive
view of a product / organization – becomes one of the most important goals of service
and manufacturing organizations (Irfan, Mohsin, Yousaf, 2009).
Customers value organization and its products depending on how they are treated
by employees who they communicate to. Human resources, as a competitive advantage
that is the most difficult to copy, represent organizational identity and form attitudes
of external shareholders (Herstein, Zvilling, 2010). However, in scientific discourse
the role of human resources in the promotion of customer loyalty is barely examined,
only separate studies are observed. The fact that in some sectors (e.g., automobile,
real estate) during transactions customers communicate directly to human
resources and assess their performance encourages taking a closer look on the influence
of human resources management to the development of customer loyalty. If customers
are properly serviced they will be positively set towards the organization, and
this positive disposition forms the loyalty of attitude. Thus, one of the ways to differ-
57

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
entiate organization in today’s knowledge-based economy field could be human resources
management oriented to employees and, more specifically, to the promotion
of their loyalty, hereby ensuring the growth of customer loyalty.
Particular aspects of customer loyalty were analyzed through the prism of human
resources management activities by a reasonably large number of researchers abroad
(Schneider, 1994; Graf, 2007; Palmatier, Scheer, Steenkamp, 2007; Ulrich, Brockbank,
2007; Yim, Tse, Chan, 2008; Si, Wei, Li, 2008; Chen, Mau, 2009; Herstein,
Zvilling, 2010 et al.) but a lot of theoretical findings remained the empirically unsubstantiated
isolated facts. In Lithuanian academic discourse this problem also does not
have such conceptual maturity and status as other fields of interest. The lack of human
resources management oriented to customer loyalty mature paradigm inspired authors
to examine theoretical assumptions of human resources management oriented to customer
loyalty promotion and to conduct the research of expression of human resources
management oriented to customer loyalty promotion in Lithuania.
Academic problem is formulated by the question: how common is human resources
management oriented to customer loyalty in Lithuanian organizations?
Object of the research – human resources management oriented to customer
loyalty.
Main goal – to diagnose characteristics of expression of human resources management
oriented to customer loyalty promotion in Lithuanian organizations.
The following tasks are set for the implementation of prescheduled goal: 1) to
analyze conceptual assumptions of human resources management oriented to the promotion
of customer loyalty; 2) to assess human resources management oriented to
customer loyalty expression in Lithuanian organizations.
Research methods. The article has been prepared by applying general qualitative
and quantitative research methods (systematic analysis of academic literature, logical
comparative analysis and synthesis, generalization, questionnaire surveys, statistical analysis).
A set of SPSS statistical analysis software was used for the survey data processing.
1. Conceptual assumptions of human resources management oriented
to the promotion of customer loyalty
In order to produce value, human resources management must be directed not only
inward, i.e., to employees, but also outward – i.e., to place an emphasis on customers
(Roberts, Hirsch, 2005; Ferrazzi, Gatti, 2007; Ulrich, Brockbank, 2007), ant its goal,
according to A. Graf (2007), is to fulfil the expectations of specific market segments.
Academic society (Schneider, 1994; Si, Wei, Li, 2008) calls this management strategic
human resources management.
According to researchers (Yim, Tse, Chan, 2008), the advantage of human resources
management orientation to customer loyalty development manifests itself in
the aspect of profitability growth since this kind of management generates surplus
value by encouraging customers to spread positive recommendations to their friends /
acquaintances and to react more reasonably to price increase, reducing the cost of employee
qualification improvement and even employee fluctuation. However, in princi-
58

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
ple orientation of human resources management to customer loyalty poses a threat of
customers becoming loyal not to the organization, but to employees who provide services
to them (Palmatier, Scheer, Steenkamp, 2007; Yim, Tse, Chan, 2008).
In order to illustrate how human resources management determines customer loyalty, a
general scheme of human resources management orientation to customer loyalty promotion,
which is grounded by the following assumptions, was designed (see Figure 1):
nine classic activities of human resources management (work analysis, human resources
planning, recruitment, selection, adaptation (orientation), assessment, training
and development, movement management, compensation and protection),
which are directed to the promotion of employee loyalty and customer involvement
into human resources management, are distinguished in theoretical model;
direction of human resources management activities to the promotion of employee
loyalty and customer involvement into human resources management
develops customer loyalty;
there may be intermutual relations between human resources management activities,
employee loyalty promotion and customer involvement into human
resources management;
promotion of employee loyalty and customer involvement into human resources
management in turn may influence one another.
Human resources
planning
Work analysis
Human resources
compensation and protection
Human resources
movement management
Promotion of employee
loyalty via human
resources management
activities and
involvement
of customers into them
Human resources
recruitment
Human resources
selection
Human resources
adaptation
(orientation)
Human resources
training and
development
Human resources
assessment
Employees become loyal
Customers become involved into human resources
management
RESULT: HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED
TO CUSTOMER LOYALTY
Fig. 1. General scheme of human resources management orientation
to the promotion of customer loyalty (prepared by authors)
59

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
In long-term periods fulfilment of customer expectations is determined by their
compatibility with human resources capabilities, expectations and requirements (Graf,
2007). One of the means to do this is to involve individual customers or their groups
into work analysis process. When selecting the customers who are to be involved in
this process, the accent shifts to the selection of suitable customers. In principle,
probably it would be the most expedient to follow the opinion and experience of the
most profitable customers. Upon integration of customers into work analysis, both
parties concerned about the appropriate services – human resources and customers –
are provided with an opportunity to understand which tasks, skills and expectations
are attributed to each position.
In the practice of various world organizations it is common to develop flexible human
resources plans, where it is provided how many and which workers it is planned
to employ (Pugh, 2002). When planning human resources, it is also expedient to take
into consideration customers’ opinions on service or call centre, or other personnel
sufficiency, which is found out by organizing customer researches.
Customer expectations satisfying employees are enlisted using human resources
recruitment activity substantiated by emphasizing the organizational values – customers,
maintaining relations with them, developing customer loyalty, etc. This way organization
calls the attention of those candidates who are familiar with those values. It
should be indicated, that the values of operational staff in general, according to scientists
(Pham, Le, 2010), make significant influence to customer loyalty.
In order to select suitable employees, it is suggested to treat potential candidates as
customers and to estimate if the position, which the person aims to take, corresponds
to their needs and expectations in respect of the job itself, work place and co-workers.
Only when position meets employee’s expectations, it is possible to expect that employee
will be satisfied with their job position and will remain loyal to organization.
However, it is essential to consider not only employee‘s expectations – organization‘s
needs and expectations are also important. In order to develop customer loyalty, during
the selection of potential employees emphasis must be placed not only on general
knowledge, but also on speciality knowledge and gathered information about organization
and its products. Thus, it would be rational to employ a worker who‘s loyalty is
useful to organization. Furthermore, C. Y. Sum and C. L. Hui (2007) recommend
to find out how long a potential employee has been working at the previous
workplace;
if values of a potential employee correspond to the values declared by organization;
to evaluate reliability, responsibility and empathy of a potential employee.
When adapting human resources, it would be relevant to let them know how
important human resources are to organization and what possible positive / negative
influence they may have on customers. Also it is essential to provide an employee
with thorough information about organization’s products and services. It would also
be useful to introduce them to organization‘s culture – the entirety of provisions, beliefs,
expectations, norms, views and habits characteristic only to its members (Zaka-
60

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
revičius, 2004, p. 202). The mentioned requirements are presupposed by the close
connection of actual knowledge of employees and customers: it is believed that the
more information employees have about organization’s products, the more information
they will render to customers. It is also recommended to introduce employees to
the importance of ethical provision of services, since, according to M. F. Chen and
L. H. Mau (2009), ethical provision of services is one of the factors, determining customer
loyalty.
In scientific discourse of western countries (Herstein, Zvilling, 2010) there can be
found reasonable suggestions to encourage employees to make and maintain eye contact
with a customer and to create the impression that they are always welcome in organization.
It is recommended to address a customer by their name and to ask them
several questions (about their occupation, marital status and economical situation),
helping to find out information, which would bring a customer closer to organization.
While communicating with a customer, an employee is suggested to nod their head
sometimes and to maintain eye contact not only with the interlocutor, but also with a
potential customer standing beside. R. Herstein and M. Zvilling (2010) name one
more requirement applicable to employees: not only the attending staff should greet
customers, but also everyone who encounter the customer in one or another way. Personal
experience of the article authors gives evidence that in Lithuanian organization
this perception is not always implemented, sometimes even the attending staff does
not make a greeting, without even speaking about the other means of showing interest.
The assessment of human resources is most commonly substantiated by internal
management‘s, co-workers’ or personal assessment, and the assessment of external
individuals (for example, customers) is usually not included. In order to orient
human resources management to customers, such a decision would be appropriate,
since customers are able to evaluate the criterion of customer-oriented activity the
most objectively. According to A. Garf (2007), assessment should involve broad spectrum
of assessment indexes: emotional and communicational competences, internal
readiness, customers’ confidence in employees, etc. In addition, it is necessary to define
assessment means, methods, frequency, assessment object and time specifically.
Development of human resources, according to B. Melnikas (2006), is a
very important modernization direction of today’s society, expressing orientation to
priorities of intellectualization, ability to react to changes which become more and
more rapid, tolerance, adaptivity and competitive ability in the conditions of new challenges.
Qualification of human resources, as P. Zakarevičius (2006) indicates, is imperfect;
it does not correspond to modern requirements.
Human resources training and development should be oriented to indirect employee
introduction to customers: employees have to know who and why buy and consume
organization’s products (Ulrich, Brockbank, 2005) and how to provide services
to customers ethically (Chen, Mau, 2009). Knowledge about organization’s products
is especially important since competence in this field is an important factor determining
customer loyalty (Devrani, 2009; Jamal, Anastasiadou, 2009; Ndubisi et al., 2009).
Such knowledge directs employees to perform actions developing customer loyalty.
Should it be expected that an employee would be loyal to organization, it is essential
61

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
to develop communication with customers and complaint management skills. D. Ulrich
and W. Brockbank (2005) present rather attractive suggestion – to include customers
in some trainings, but authors do not detail this suggestion.
Employee movement management direction to the promotion of employee
loyalty is presupposed by the fact that a loyal employee will be better in listening out
to customer’s needs, more creative in trouble elimination and will rarely consider the
termination of employment relations. According to scientists (Lockwood, 2007; Watkins,
2004; Tremayne, 2009; Kusari et al., 2005; Sharman, 2004; Schneider, White,
Paul, 1998; Salanova, Agut, 2005), employee loyalty is closely linked to customer
loyalty since employees tend to treat customers the same, as employees are treated
inside the organization. Therefore supporters of inner marketing keep the assumption
that the more employees are committed to the product (or even to the whole sales
process) which they are selling, and the more they are loyal to organization, the
greater is probability that a customer will receive perfect service. However, there is no
empirical confirmation of this assumption so far.
Employees are more responsible in performing their functions when their value to
organization and possible impact on customers is reminded. Organization, aiming to
stimulate employee loyalty and to increase customer loyalty this way, should try to
make with the help of human resources compensation and protection activity
its employees feel that they are suitable for the organization, make them know what is
expected from them and what is their contribution to implementation of organizational
goals. Customer attitudes, views and intentions are influenced by experiences of human
resources in organization – if they do not feel valued, customers are also not going
to feel that way. This link was empirically confirmed by J. Hwang and L. Wen
(2009), who conducted the research on the mutual connection between propriety of
hotel staff salary and customer loyalty. The research conducted by authors showed
that customers, who think that employees are not properly appraised in terms of remuneration,
tend to be less loyal in the future.
The conducted analysis of assumptions of theoretical human resources management
orientation to customer loyalty promotion and the prepared general scheme of
application of this concept in organization allows suggesting that human resources
management oriented to customer loyalty could become the catalyst of organizational
success.
2. The research methodology of human resources management
orientation to the promotion of customer loyalty
In order to establish the expression of human resources management oriented to
customer loyalty in Lithuanian organizations, an empirical research has been conducted.
A model prepared by the authors turned into the foundation for the conducted
research of human resources management orientation to the promotion of customer
loyalty.
Research hypothesis: human resources management oriented to the promotion
of customer loyalty is poorly applied in Lithuanian organizations.
62

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
Data collection method. A method of collection of sociological information –
a questionnaire survey – was used for the verification of stated hypothesis.
Research instrument. Research questionnaire was composed of four parts:
1) introductory; 2) demographical 3) diagnostic 4) conclusive. In the research questionnaire
close-end questions prevail according to presentation form.
Research selection. Size of the analyzed population – public and private institutions
of Lithuania (according to the data of Lithuanian Statistics, 83201 economic
entities carried on businesses in Lithuania in the beginning of 2010 (Lietuvos statistikos
departamentas, 2010)). Research respondents – top, middle and lower-level
managers and organizations personnel department employees from Lithuanian public
and private institutions. Paniott formula was used in order to establish sample size
(Kardelis, 2005). Selection bias limit of 5 percent, which is the maximum allowed in
social researches, was chosen as the extent of bias, and it was established that the
number of cases in cross-section should be 398.
Organization of the research and data analysis. Starting from October 1
until December 31, 2010 potential respondents were distributed with 630 questionnaires in
total, 408 of which were returned (questionnaire return quota – 64.76 percent).
Results analysis of quantitative research was conducted by using statistical analysis
data package SPSS 14.0 and Microsoft Excel application.
3. Analysis of the research results of expression of human resources
management oriented to the promotion of customer loyalty
in Lithuanian organizations
Analysis of the research results of expression of human resources management oriented
to customer loyalty in Lithuanian organizations is started with the evaluation of
demographic respondents’ characteristics.
A bit higher number of female managers / personnel department employees
(56.62 percent) than male (43.38 percent) participated in the research. When assessing
the distribution of respondents according to educational level, it is visible that the
sample is not symmetrical: the core of the sample was composed of individuals who
had acquired higher education (72.79 percent). Comparative proportion of participants
who had lower education was noticeably smaller. Respondents have been working in
their represented organizations for 5.6 years in average.
Upon asking the respondents in what environment operates an organization, it was
established that according to activity sector variable the largest number of organizations
(22.55 percent) operates in the field of construction. A little less than one fifth of
respondents under study represented educational organizations (19.85 percent). The
remaining percentage rates were divided between automobile, electronics, industrial
equipment, metal processing, plastics, timber and paper, textile, education and other
sectors. The average number of employees in organizations represented by respondents
is 19.2 employees.
In order to establish the importance of loyal customers, expediently working human
resources, loyal employees and human resources management fulfilling customer
63

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
expectations in Lithuanian organizations, average evaluation (in points) of those factors
was calculated (see Figure 2). The results of conducted research of expression of
human resources management oriented to customer loyalty show that in Lithuanian
organizations high significance is obtained by human resources, expedience and purposefulness
of their work (4.75 points out of 5 possible) and their loyalty (4.83 points
out of 5 possible). Human resources management fulfilling customer expectations did
not receive such a high average evaluation – 4.33 points (out of 5 possible). Such
characteristic, as customer loyalty, was not accepted very positively in an analyzed
population. This is revealed by the obtained distribution of measured attribute, where
on the scale of 1 to 5 points the average is 4.08 points. Still, taking into considering
the fact, that answers were recorded on a 6-point Likert scale (range of 0-5 points was
provided for the factor evaluation), it is possible to presume that all factors are very
important.
5,00
4,80
4,60
4,40
4,20
4,00
3,80
3,60
4,08
loyal customers
4,75
expediently and
purposefully working
human resources
4,83
loyal employees
4,33
human resources
management fulfilling
customer expectations
64
Fig. 2. Average evaluation (in points) of factor importance to organizations
Organization can develop customer loyalty by applying loyalty programmes, encouraging
employee loyalty, improving quality of service provision to customers, providing
privileges to its customers, orienting human resources management to customer
loyalty promotion and by other means. The distribution of research participants‘ answers
to the question „How the organization develops customer loyalty?“ shows that
in Lithuanian organizations the improvement of quality of service provision systematically
repeats itself as the most popular method of customer loyalty promotion
(25.98 percent) (see Figure 3). Loyal employees are better at hearing out customers’
needs; they are more creative in elimination of occurring problems and rarely consider
the termination of employment relations. Those advantages are recognized by many
Lithuanian organizations; therefore, they use them for the promotion of customer loyalty
(20.83 percent). The provision of privileges also appears between the means of
loyalty promotion (16.42 percent). 15.44 percent of respondents indicated that in their
represented organizations human resources management is used for the development
of customer loyalty. Traditional sales promotion element constituent of marketing
complex – loyalty programmes – appeared in empirical distribution more rarely
(13.73 percent). In principle, this may be explained by a large number of public sector

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
organization representatives participating in a research. Other means of customer loyalty
promotion are used even less frequently (7.60 percent).
by orienting
human resources
management to
the promotion of
customer loyalty
15,44%
other
7,60%
by applying
loyalty
programmes
13,73%
by promoting
employee loyalty
20,83%
by providing
privileges to its
customers
16,42%
by improving the
quality of service
provision to
customers
25,98%
Fig. 3. Distribution of research participants according to the means of development
of customer loyalty practised in represented organizations, in percent
Structured expectations are the main determinant, which encourages customers not
only to buy the product once, but also to keep buying it in the future. Should the work
of human resources not correspond to customer expectations, even the most effective
marketing efforts, which are meant to create the positive impression about the organization
and its products to customers, may become meaningless. After asking representatives
of Lithuanian private and public sector organizations if human resources work
in an organization met customer expectations it was established that the majority of
respondents thinks that those expectations are partially met (64.22 percent).
21.32 percent of research participants think that the work of human resources meets
customer expectations. However, this is only organization representatives’ opinion; it
is likely, that the other concerned party – customers – would provide somewhat different
results. 4.41 percent of respondents evaluated the work of human resources negatively,
and the remaining 10.05 percent chose the answer „I do not know“.
It should be indicated, that although in some organizations work of human resources
does not meet customer expectations, nevertheless, in the analyzed population of organizations
an assumption about the significant influence of expectations on the management of
human resources in organization became clear; this answer was indicated by 51.72 percent
of research participants (see Figure 4). 42.40 percent of respondents think that customer
expectations have significant influence on human resources management. The importance
of customer expectations was not valued only by 1.23 percent of representatives of
Lithuanian organizations participating in the research.
65

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
not
significant
1,23%
I do not
know
4,66%
significant
42,40%
very
significant
51,72%
Fig. 4. Distribution of research participants according to the estimation of influence
of customer expectations on human resources management, in percent
In the analyzed population of organizational representatives positive attitudes towards
the promotion of human resources management oriented to customer loyalty
prevailed: according to more than a half of research participants (64.71 percent) it is
reasonable to promote customer loyalty via human resources management. However,
this result should not be given much prominence, since only 15.44 percent of economic
entities are susceptible to the employment of this ideology.
When analyzing the distribution of data according to the expedience of promotion
of customer loyalty via human resources management we observe that slightly more
than one fourth of research participants (25.25 percent) think that this method of promotion
of customer loyalty is maybe expedient. More critical of this question are only
6.13 percent of research participants. The remaining respondents did not have an opinion
regarding this question (3.92 percent). Such distribution of respondent answers
shows that in many Lithuanian organizations there are still doubts regarding the expedience
of employment of human resources management oriented to customer loyalty
promotion.
In order to determine the expression of orientation of separate human resources
management activities to the promotion of customer loyalty, average evaluation (in
points) for each activity was calculated (see Figure 5). When estimating the expression
of orientation of separate human resources management activities to customer loyalty
promotion it should be brought to notice that the majority attempts to promote customer
loyalty are made via adaptation (3.54 points out of 5 possible), selection
(3.50 points) and compensation together with protection (3.42 points) activities. It
should be indicated that such activities as human resources training and development,
circulation management and planning are the most poorly oriented to the promotion of
customer loyalty in Lithuanian organizations. Rather low average score of separate
activities only confirm the position, expressed by respondents, that other means – improvement
of service provision quality and the development of employee loyalty - are
more commonly used for the promotion of customer loyalty.
66

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
HR adaptation (orientation)
HR selection
HR compensation and protection
HR recruitment
HR assessment
work analysis
HR planning
HR movement management
HR training and development
3,54
3,5
3,42
3,25
2,92
2,8
2,67
2,58
2,47
0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4
Fig. 5. Orientation of human resources management activities to customer loyalty (in points)
Conducted explorations allow stating that human resources management oriented
to customer loyalty is not an entirely new concept in Lithuanian public and private
sector organizations. However, the situation is rather pessimistic, because attempts to
employ the solutions of human resources management orientation to the promotion of
customer loyalty are not integrated – only some traditional activities of human resources
management are actively oriented to the promotion of customer loyalty. It is
presumable that relatively low evaluations of expression of separate human resources
management functions were also determined by the novelty of a concept of human
resources management oriented to customer loyalty (as it was mentioned, in Lithuanian
scientific base only single studies of this subject were noticed). This allows making
an assumption that upon the deeper integration of human resources management
oriented to customer loyalty ideology in special literature, organizations will become
more competent in this field and will orient separate human resources management
activities to customer loyalty more actively. This presupposes the need to confirm /
contradict this assumption in the future.
Conclusions
On the grounds of theoretical insights of customer loyalty promotion via human resources
management and conducted research of expression of human resources management
oriented to customer loyalty the following conclusions are formulated:
1. In order to orient human resources management to the promotion of customer loyalty
the maximum attention should be rendered to classic human resources activities. The
direction of those activities to customer loyalty promotion and customer engagement into
human resources management would also develop customer loyalty. Adaptation of the
prepared general scheme of orientation of human resources management to customer loy-
67

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
alty promotion should be substantiated by purposeful orientation of each human resources
management activity to the promotion of customer loyalty.
2. The research of expression of human resources management oriented to customer
loyalty in Lithuanian organizations showed that this management is not an entirely
new concept in Lithuanian public and private sector organizations. However, the
decisions to apply solutions of human resources management orientation to customer
loyalty promotion are not comprehensive (only some of human resources management
activities are actively, but still insufficiently, oriented to the promotion of customer
loyalty); the majority of attempts to promote customer loyalty are made via activities
of adaptation, selection and compensation together with protection. The research hypothesis
was confirmed: human resources management oriented to the promotion of
customer loyalty is insufficiently applied. Upon the fulfilment of the research of expression
of human resources management oriented to customer loyalty in Lithuanian
organizations, a need to investigate the reasons of un-orientation of human resources
management to the promotion of customer loyalty and the possibilities to eliminate
this problem in the future emerged.
Received 2011 04 16
Approved for publishing 2012 01 23
References
Chen, M. F., Mau, L. H. (2009). The impacts of ethical sales behaviour on customer loyalty in the life insurance industry.
The Service Industries Journal 29(1).
Devrani, T. K. (2009). The antecedents of customer loyalty: a study in women employees consumption of the cosmetic
products. The Journal of Faculty of Economics and Administrative Sciences 14(3).
Ferrazzi, K., Gatti, L. (2007). The human element of successful training. T+D 6.
Graf, A. (2007). Changing Roles of Customers: Consequences of HRM. St. Gallen: University of St. Gallen.
Hamidizadeh, M. R., Ghamkhari, M. (2009). Recognizing key factors for customer loyalty based on FRO. Iranian
Journal of Trade Studies 13(52).
Herstein, R., Zvilling, M. (2010). The key role of employees in making customers more loyal: the case of Discount
Bank, Israel. Human Resource Management International Digest 18(4).
Hwang, J., Wen, L. (2009). The effect of perceived fairness toward hotel overbooking and compensation practices on
customer loyalty. International Journal of Contemporary Hospitality Management 21(6/7).
Irfan, S. M., Mohsin, M., Yousaf, I. (2009). Achieving service through its valuable human resources: an empirical
study of banking sector of Pakistan. World Applied Sciences Journal 7(10).
Jamal, A., Anastasiadou, K. (2009). Investigating the effects of service quality dimensions and expertise on loyalty.
European Journal of Marketing 43(3/4).
Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Liucijus.
Kusari, S., Cohen, D., Singh, J., Marinova, D. (2005). Trust and control mechanisms in organizational boundary spanners‘
cognitions and behaviours. Academy of Management Best Conference Paper 2.
Lietuvos statistikos departamentas. (2010). Veikiančių ūkio subjektų skaičius metų pradžioje. Požymiai: įmonių dydžio
grupė, administracinė teritorija. Website: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280
Lockwood, N. R. (2007). Leveraging Employee Engagement for Competitive Advantage: HR’s Strategic Role. Alexandria:
Society for Human Resource Management.
Melnikas, B. (2006) Management specialist development systems: internationalization processes and the lifelong
learning. Engineering Economics 2(47).
Ndubisi, N. O., Malhotra, N. K., Wah, C. K. (2009). Relationship marketing, customer satisfaction and loyalty: a
theoretical and empirical analysis from Asian perspective. Journal of International Consumer Marketing 21.
Palmatier, R., Scheer, L. K., Steenkamp, J. B. E. M. (2007). Customer loyalty to whom? Managing the benefits and
risks of salesperson-owned loyalty. Journal of Marketing Research 44.
Pham, N. T., Le, N. H. (2010). Service personal values and customer loyalty: A study of banking services in a transitional
economy. International Journal of Bank Marketing 28(6).
68

HUMAN RESOURCES MANAGEMENT ORIENTED TO CUSTOMER LOYALTY EXPRESSION…
Pugh, S. D., Dietz, J., Wiley, J. W., Brooks, S. M. (2002). Driving service effectiveness through employee-customer
linkages. Academy of Management Executive 16(4).
Roberts, R., Hirsch, P. (2005) Evolution and revolution in the twenty-first century: rules for organizations and managing
human resources. Human Resource Management 44(2).
Salanova, M., Agut, S. (2005). Linking organizational resources and work engagement to employee performance and
customer loyalty: the mediation of service climate. Journal of Applied Psychology 90(6).
Schneider, B. (1994). HRM-A service perspective: towards a customer-focused HRM. International Journal of Service
Industry Management 5(1).
Schneider, B., White, S. S., Paul, M. C. (1998). Linking service climate and customer perceptions of service quality:
Test of a causal model. Journal of Applied Psychology 83.
Sharman, S. (2004). Not just a token gesture. Marketing Week 11.
Si, S. X., Wei, F., Li, Y. (2008). The effect of organizational psychology contract violation on managers’ exit, voice, loyalty
and neglect in the Chinese context. The International Journal of Human Resource Management, vol. 19, no. 5.
Smith, A., Sparks, L., Hart, S., Tzokas, N. (2004). Delivering customer loyalty schemes in retailing: exploring the
employee dimension. International Journal of Retail & Distribution Management, vol. 32, no. 4.
Sum, C. Y., Hui, C. L. (2007). Salespersons’ service quality and customer loyalty in fashion chain stores. Journal of
Fashion Marketing and Management 13(1).
Tremayne, J. (2009). The science of service. Smart Business Cleveland 3.
Ulrich, D., Brockbank, W. (2007). Personalo vadyba: vertės pasiūlymas. Vilnius: UAB Verslo žinios.
Watkins, E. (2004). Service, not points, builds guest loyalty. Lodging Hospitality 9.
Yim, C. K., Tse, D. K., Chan, K. W. (2008). Strengthening customer loyalty through intimacy and passion: roles of
customer-firm affection and customer-staff relationships in services. Journal of Marketing Research 45.
Zakarevičius, P. (2004). Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastis ir pasekmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai
tyrimai 30.
Zakarevičius, P. (2006). Pokyčių organizacijose kliūtys ir jų priežastys. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 38.
Zikienė, G. (2010). Lojalių vartotojų galimos pakeitimo elgsenos formavimosi modelis. Organizacijų vadyba: sisteminiai
tyrimai 53.
69

Neringa Vilkaitė, Palmira Papšienė
70

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Aarhus University Herning (Danija), Lietuvos edukologijos universitetas (Lietuva)
Anotacija
Straipsnyje išnagrinėta Lietuvos inovacinė sistema. Aptariama inovacijų esmė, jų plėtros procesas ir jų
sistemos dalys, Lietuvos inovacijų sistema ir inovacijų paramos formos. Analizuojama Lietuvos padėtis
suminio ir pasaulinio inovacijų indeksų aspektu. Atliktas empirinis tyrimas ir lyginamoji analizė atskleidžia
inovacijų įgyvendinimo situaciją Lietuvos įmonėse. Darbe pateikiamos išvados apie Lietuvos inovacijų
sistemą ir siūlomos priemonės, kaip gerinti šią sritį.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: inovacija, parama inovacijoms, inovacijų indeksas.
Abstract
This article analyses the innovation system of Lithuania. It discusses the essence of innovation, the process
of innovation development and components of innovation system, innovation system of Lithuania
and forms of support for innovations. Situation of Lithuania is analyzed towards summary innovation
index and global innovation index. Made research and comparative analysis reveals the situation of innovation
development in Lithuanian companies. The paper provides the conclusions about innovation system
of Lithuania and suggestions how this scope could be improved.
KEY WORDS: innovation, support for innovations, innovation index.
Įvadas
XXI amžius žmonijai atnešė ryškių permainų, labai pasikeitė ekonominė aplinka.
Daugelį pokyčių sukėlė informacinių technologijų revoliucija ir žiniomis grįstos ekonomikos
atsiradimas. Globaliame pasaulyje inovacijos tampa esminiu ekonominės
plėtros veiksniu ir būtina sąlyga visuomenės poreikiams realizuoti. Jos neatsiejamos
nuo mokslinių tyrimų, kūrybiškumo, praktinio idėjų taikymo realiame gyvenime. Inovacijos,
lemiančios reikšmingus pokyčius, pasižymi didele ekonomine ir socialine
grąža, skatina darbo našumo augimą, didina konkurencingumą, padeda efektyviai
naudoti darbo ir materialinius išteklius, kurti aukštesnę prekių ir paslaugų pridėtinę
vertę. Kad inovacijos didintų visuomenės gerovės lygį, būtina sukurti joms palankią
aplinką, surasti ir taikyti tinkamus inovacijų skatinimo metodus ir mechanizmus.
Inovacijos šiandieninėje Lietuvos ekonomikos politikoje tampa vis labiau pastebimos.
Siekiant skatinti jų plėtrą šalyje, taikomos naujos strategijos ir programos, kur didelis
dėmesys skiriamas mokslo, verslo ir valdžios bendradarbiavimui, inovacijų plėtros
skatinimui. Numatomos taikyti priemonės siejamos su palankios inovacijoms aplinkos
kūrimu, jų infrastruktūros plėtojimu, inovacinių gebėjimų ir kultūros puoselėjimu.
Europos inovacijų švieslentės duomenimis, Lietuva pagal suminį inovatyvumo indeksą
tik 2009 m. iš besivejančių šalių grupės perėjo į vidutinių inovacijų šalių grupę,
tačiau 2010 m. vėl atsidūrė paskutiniame besivejančių šalių pogrupyje. Dėl įvairių
priežasčių (investicijų stokos, nevisaverčių programų, nesusiformavusios verslo kultūros
ir t. t.) inovacijų plėtros lygis yra žemas ir kol kas išlieka daug žemesnis už Europos
Sąjungos vidurkį.
71

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Šiandien, verslui veikiant visuotinės krizės sąlygomis, rinka pati savaime negali užtikrinti
visų inovacijų plėtros problemų sisteminio sprendimo. Todėl šiuo metu tiesiog
būtina nuosekli valstybės inovacijų politika – reikia remti ir skatinti tuos inovacijų
plėtros proceso etapus, kuriems pati rinka daro menką įtaką arba, priešingai, gali juos
rimčiau paveikti.
Atsižvelgiant į tai, svarbu įvardyti ne tik pagrindines priežastis, nulėmusias menką
inovacijų plėtrą Lietuvos ekonomikoje, bet ir ištirti bei suprasti valstybinę inovacijų
politikos įtaką Lietuvos ateities ūkio rezultatams.
Tikslas: ištirti inovacijų plėtros Lietuvoje problemas ir pateikti jų sprendimo būdus.
Atlikti tyrimą, nagrinėjant statistinius duomenis, nustatyti esmines priežastis, lemiančias
inovacijų plėtrą Lietuvoje.
Objektas – Lietuvos inovacijų plėtros sąlygos ir pagrindiniai trukdžiai.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sisteminimas, statistinių duomenų
analizė, lyginimas, duomenų grupavimas.
1. Inovacijos esmė
Terminas inovacija kilo iš lotyniškojo žodžio innovare, kuris reiškia padaryti kažką
nauja (Storey, Salaman, 2005, p. 17). Pasak M. H. Morris ir kitų (2008), žodžiai, apibūdinantys
XXI a. naują inovacijų santvarką, yra: fantazuoti, kurti, tyrinėti, išrasti, skinti kelią,
įsivaizduoti. Inovacijos yra svarbus daugelio sričių elementas, tokių kaip ekonomika, verslas,
inžinerija, sociologija ir kt. Tačiau pačios inovacijos sąvokos supratimas ne visada
aiškus ir dažnai painiojamas su glaudžiai susijusiais terminais: pokytis, kūrybiškumas,
išradimas ir pan. Todėl ypač aktualu apžvelgti, kaip skirtingi autoriai inovaciją apibrėžia:
Inovacija yra didelis ar mažas, radikalus ar ne produktų arba procesų pokyčių
vykdymas, kuris lemia kažko naujo organizacijoje atsiradimą, kas turi pridėtinę
vertę vartotojams ir prisideda prie organizacijos žinių gausinimo (O’Sullivan,
Dooley, 2009, p. 5).
Inovacijas sudaro naujų idėjų generavimas ir jų įgyvendinimas naujų gaminių,
procesų ar paslaugų pavidalu, kurie lemia tiek nacionalinės ekonomikos ir užimtumo
didėjimą, tiek pelno didėjimą inovacijas diegiančiai bendrovei
(K. Urabe, žr.: Jakubavičius ir kt., 2008, p. 8).
Inovacija yra išteklių pritaikymas, sukuriant vertę vartotojui ir įmonei, tobulinant,
komercializuojant naujas ir esamas prekes, procesus ir paslaugas (Terziovski,
2007, p. 3).
Inovacija – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas,
pateikiant rinkai naujus arba tobulinant esamus produktus ir procesus
(Ališauskas ir kt., 2005, p. 6).
Inovacija – tai technologinis naujų produktų ar procesų diegimas ar (ir) tobulinimas,
kuriam atlikti įmonėse dažniausiai būtini technologiniai pakeitimai
(Varkulevičius, Naudžius, 2005, p. 3).
Inovacija – tai prekių, paslaugų ir susijusių rinkų atnaujinimas bei praplėtimas;
naujų gamybos, tiekimo ir platinimo būdų įgyvendinimas; valdymo, darbo or-
72

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
ganizavimo, darbo sąlygų, darbo jėgos įgūdžių pokyčiai (European Comission,
2004, p. 24).
Inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, nukreipta į seno keitimą
nauju (Melnikas ir kt., 2000, p. 6).
Inovacija yra procesas, galimybę paverčiant naujomis idėjomis ir plačiai jas
pritaikant praktikoje (Tidd et all., 1998, p. 24).
Kaip taikliai pastebėjo A. Jakubavičius ir kt. (2003), inovacijų sąvoka skirtingai varijuojama,
atskleidžiant vis naujų bruožų, suteikiant papildomų prasmių (Jakubavičius
ir kt., 2003, p. 5). Matome, kad daugelio apibrėžimų pagrindas yra patobulinimas ar
sukurta naujovė, kurie komercializuojami, pritaikomi praktiškai.
2. Inovacijų plėtros procesas
Inovacijos procese svarbus vaidmuo tenka tyrimams ir visai technologinei inovacijų
diegimo grandžiai. Tyrimai ir plėtra – tai sistemingas kūrybinis darbas, skirtas
kaupti žinioms ir ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti. Taigi inovacijų procese svarbus
vaidmuo tenka žinioms. Kaip teigia A. Jakubavičius ir kt. (2008), inovacijoms būtinų
žinių gavimas tiesiogiai siejamas su moksliniais tyrimais ir plėtra.
Mokslininkai, analizuodami, kaip vyksta naujų produktų kūrimas organizacijose,
yra pateikę daug inovacijų proceso modelių, kuriuos sudaro keletas stadijų. Anot
R. G. Cooper ir E. J. Kleinschmidt (2002), inovacijų proceso modelį sudaro trylika
žingsnių. Procesas prasideda idėjų atranka ir baigiasi produkto pateikimu į rinką.
S. Gopalakrishnan ir F. Damanpour (2001, p. 45) skiria 5 inovacijų proceso stadijas:
idėjos generavimas, sumanymo tikslinimas, problemų sprendimas, projektas ir plėtra
bei rinkodara arba komercializacija. B. Bernstein ir P. J. Singh (2008) išskiria keturias
stadijas: idėjos generavimas, inovacijos idėjos palaikymas ir rėmimas, inovacijos plėtra
ir įgyvendinimas. Visuose šiuose modeliuose inovacijų procesas prasideda koncepcija
ir baigiasi naujo produkto ar paslaugos pateikimu į rinką. Procesas tęsiasi komercializuojant
produktą arba paslaugą nustačius jo ekonominį įgyvendinamumą, t. y. jį
ekonomiškai pagrindus (Bernstein, Singh, 2008, p. 366–388).
Kalbant apie idėjos generavimą, svarbu paminėti, kad mokslinėje metodinėje literatūroje
skiriami du idėjų atsiradimo būdai: idėjos atsiradimas, kaip rinkos poreikių ir
mokslinių tyrimų pasekmė (Dapkus, 2006, p. 13).
Inovacijų procesui organizacijoje įtaką daro daug veiksnių, kurie gali būti vidiniai ir išoriniai.
Prie išorinių veiksnių priskiriami tokie veiksniai: vyriausybinis, aplinkos, elektroninės
prekybos reguliavimas, pramonės šaka, tiekėjai ir klientai, partneriai. Vidiniai veiksniai:
organizacijos dydis, strategija, organizacinė struktūra, organizacijos tipas, ištekliai,
organizacijos kultūra ir klimatas, organizacinė komunikacija, socialinė struktūra, personalas,
technologijų vadyba bei rinkos informacija (Terziovski, 2007).
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka sudaro inovacijų gyvavimo ciklą.
Skiriamos šios gyvavimo ciklo stadijos: kūrimas, pateikimas, augimas, branda, pabaiga.
Kiekvienoje gyvavimo stadijoje parametrai yra skirtingi, pavyzdžiui, produkto
naujumas, paklausa, ekonominis efektyvumas ir t. t. (Dapkus, 2006, p. 13). Skiriasi ir
73

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
inovacijų patrauklumas investuotojams dėl nevienodos rizikos bei skirtingo atsipirkimo
laikotarpio (Valentinavičius, 2006, p. 108–128).
Apibendrinant reikėtų akcentuoti, kad analizuojant inovacijų plėtrą ypač svarbu
nagrinėti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) veiklą, nes ji, kaip žinių
gavimo šaltinis, yra neatsiejama ir svarbiausia inovacinio proceso dalis. Svarbu paminėti
ir tai, kad, atsižvelgiant į inovacinės veiklos stadiją, dėl nevienodos rizikos ir skirtingo
atsipirkimo laikotarpio skiriasi inovacijų patrauklumas investuotojams. Taigi
MTTP veikla ir inovacinės veiklos etapas yra svarbūs inovacinės veiklos aspektai, į
kuriuos būtina atkreipti dėmesį kuriant inovacijų plėtrą skatinančias priemones.
3. Lietuvos inovacijų sistema
Lietuvoje inovacijų sistemą sudaro trys tarpusavyje susieti instituciniai lygiai: institucijų
vykdoma inovacijų politika, inovacijų infrastruktūra ir įmonės.
Inovacijų politiką kuria ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos. Pagrindinės
inovacijų politikos plėtros kryptys: inovacijų kultūros skatinimas, inovacijoms
palankios aplinkos kūrimas, mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą (Dapkus,
2006, p. 13).
Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai,
verslo inkubatoriai, technologiniai parkai, finansinės institucijos, konsultacinės
įmonės bei asocijuotos verslo organizacijos. Pagrindinė inovacijų infrastruktūros veiklos
kryptis – teikti visokeriopą paramą įmonėms ir organizacijoms. Kad sistema veiktų
efektyviai, būtina atsižvelgti į kiekvieno inovacijų sistemos subjekto vaidmenį, pašalinti
visas kliūtis ir sudaryti tinkamas sistemos subjektų bendradarbiavimo sąlygas.
Lietuvos inovacijų 2010–2020 m. strategijoje nustatyta Lietuvos inovacijų srities vizija,
tikslai, uždaviniai ir siektini rezultatai iki 2020 m. Šioje strategijoje akcentuojamas Lietuvos
ekonomikos vystymo pagrindas, t. y. didelės pridėtinės vertės produktų gamyba ir
paslaugos; jos konkurencingumui globalioje rinkoje įtakos turinti palanki aplinka; švietimo,
mokslo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sistema, kuri sąveikauja su verslu,
padeda ugdyti kūrybingą visuomenę ir kuria aukšto lygio žinių bazę naujovėms. Taigi
strategijoje Lietuvos ekonomikos plėtra tiesiogiai siejama su inovacijomis.
Dar vienas svarbus su inovacijų plėtra susijęs dokumentas yra Inovacijų versle
2009–2013 m. programa. Šios programos strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos
ūkio produktyvumas ir kuriama pridėtinė vertė būtų artimi ES valstybių vidurkiui.
Pagrindiniai programos tikslai: didinti inovacijas diegiančių aukštųjų ir vidutiniškai
aukštų technologijų įmonių dalį pramonės ir paslaugų sektoriuose, Lietuvos įmonių
produkcijos eksporto mastą. Programoje numatomi siektini rezultatai: suminis inovacijų
indeksas 2015 m. turi siekti 0,47, t. y. pasiekti ES dabartinį rodiklio vidurkį.
2010 m. šis rodiklis Lietuvoje tesudarė 0,3.
Lietuvoje tik pastaraisiais metais suvokta inovacijų svarba, taigi Lietuvos inovacijų
sistema vis dar kuriama. Nuo 2009 m. spalio 1 dienos pakeista LR ūkio ministerijos
struktūra: įkurtas Inovacijų ir žinių visuomenės departamentas, kurį sudaro trys skyriai:
Žinių visuomenės, Inovacijų politikos, Verslo ir mokslo bendradarbiavimo. Įgyvendinant
inovacijų politiką žengtas svarbus žingsnis – 2010 m. įkurta Mokslo, inova-
74

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
cijų ir technologijų agentūra (MITA), kuri rūpinsis, kad įvairios su inovacijomis susijusios
programos būtų įgyvendinamos tikslingai, skatins perspektyvių mokslinių tyrimų
ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų projektų įgyvendinimą, teiks su inovacijų
vadyba susijusias paslaugas. Visose inovacijų srityse daug pasiekusiose šalyse (pvz.,
Suomijoje, Švedijoje ir kt.) įsteigtos ir aktyviai veikia inovacijų politiką įgyvendinančios
institucijos (pvz., VINNOVA, TEKES). Taip pat vyksta mokslo ir technologijų
parkų, integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų plėtra ir pan.
4. Lietuvos inovacijų paramos sistema
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, inovacijų plėtra skatinama įvairiomis priemonėmis.
Inovacijų paramos žemėlapyje pateiktos 3 pagrindinės paramos inovacijoms rūšys:
tyrimai, finansinė ir konsultacinė parama (žr. 1 paveikslą). Ne visos į inovacijų paramos
žemėlapį įtrauktos priemonės Lietuvoje yra realiai įgyvendinamos, kai kurios yra
tik pradiniame įgyvendinimo etape (pvz.: rizikos kapitalas, „verslo angelai“ – neformalūs
investuotojai, galintys finansuoti įmonės steigimą kaip dalininkai ir tiesiogiai
konsultuoti įmonę valdymo klausimais). Nors išskiriama atskira paramos rūšis – tyrimai,
tačiau realiai teikiama informacija apie tai, kokius tyrimus atlieka konkrečios
tyrimų institucijos, o ne teikiama parama verslui reikalingiems tyrimams.
Nefinansinę paramą inovacijoms Lietuvoje teikia valstybinės ir viešosios įstaigos,
sudarančios inovacijų infrastruktūrą, kuriai priskiriami inovacijų centrai, mokslo ir
technologijų parkai, verslo inkubatoriai, verslo informaciniai centrai, agentūros bei
asociatyvinės verslo organizacijos. Didžioji dalis šių institucijų įgyvendina inovacijų
politiką, teikdamos specializuotas inovacijų paramos (konsultavimo) paslaugas (Lietuvos
inovacijų portalas).
1 pav. Lietuvos inovacijų paramos žemėlapis
Fig. 1. Map of Lithuania’s innovation support
Šaltinis: Lietuvos inovacijų portalas
Prieiga internetu: http://www.inovacijos.lt/inopagalba/lt/inovaciju_paramos_zemelapis/
75

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Daugeliu atvejų rizikos kapitalas Lietuvoje – tai investicijos į ilgalaikį materialųjį
turtą. Lietuvoje šis investicijų pritraukimo būdas dar nėra labai išplėtotas, tačiau valstybė,
skatindama įvairių finansinių šaltinių atsiradimą, yra numačiusi rizikos kapitalo
investicijoms 28 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų. Privatūs fondai, administruojantys
šias lėšas, planuoja pritraukti papildomai 30 % privačių investuotojų lėšų. Numatomas
fondų gyvavimo laikotarpis – 10 metų. Lėšas išskolinti privaloma per 4–5 metus.
Lietuvoje „verslo angelams“, kaip rizikos kapitalo investicijų formai, skirta 8 mln.
eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Be šių finansinių išteklių, kiekvienam
projektui gali būti skiriama ne daugiau kaip pusė iš investuojančio fondo ir ne mažiau
kaip pusė privačių investicijų, iš kurių bent 5 % privalo investuoti pats projekto autorius.
Likusią dalį investuoja „verslo angelas“.
Lietuvoje taikomos pelno mokesčio lengvatos įmonėms, investuojančioms į
MTTP: įmonių sąnaudos, patirtos investuojant į MTTP, 3 kartus atskaitomos iš apmokestinamojo
pelno bazės, leidžiama nurašyti į sąnaudas MTTP veikloje naudojamo
ilgalaikio turto įsigijimo kainą per 2 metus. Taip pat taikomos pelno mokesčio lengvatos
įmonėms, investuojančioms į naujas technologijas: įmonėms apmokestinamas pelnas
mažinamas iki 50 % išlaidų, patirtų investuojant į įrenginius, ryšių priemones,
kompiuterių techniką, įrangą (Petrauskas, 2009).
Lietuvoje yra teikiamos ir valstybės garantijos: garantijos, teikiamos už smulkiojo
ir vidutinio verslo subjektų paskolas, garantijos kredito įstaigoms už daugiabučių namų
modernizavimo projektus, garantijos didelėms įmonėms ir įmonėms, kurios laikinai
patyrė finansinių sunkumų, taip pat valstybės specialiosios garantijos dėl eksporto
kredito draudimo bei garantijos pradedantiesiems verslą (INVEGA, 2009).
Nuo 2010 m. Lietuvoje pradedama taikyti nauja inovacijų plėtros finansavimo
priemonė – inovaciniai čekiai (2010 m. vykdomas bandomasis projektas). Inovaciniai
čekiai – tai viena bendradarbiavimo tarp verslo ir mokslo skatinimo (finansavimo)
priemonių. Įgyvendinant inovacinių čekių schemą, inovacinę veiklą vykdančios ar
norinčios vykdyti įmonės gali gauti nustatyto dydžio paramą įsigyti mokslo institucijų
paslaugų. Taip įmonės skatinamos susipažinti su mokslo institucijomis ir jų vykdoma
veikla, o mokslo įstaigos skatinamos labiau orientuoti savo veiklą į verslo poreikius
(Įmonių, vykdančių inovacinę veiklą, rėmimo, naudojant inovacinius čekius,
galimybių studija). Inovacinių čekių galutiniai naudos gavėjai yra smulkiojo ir
vidutinio verslo subjektai. Finansavimas vienam SVV subjektui – tai inovacinis čekis,
kurio vertė – 10 000 litų, kai pagalbos dydis – 100 %, arba 20 000 litų, kai pagalbos
dydis – 75 %, likusią dalį dengia SVV subjektas savo lėšomis (2010 m. gegužės 28 d.
LR ūkio ministro įsakymas Nr. 4-423).
5. Lietuvos inovacijų sistemos vertinimas Europos suminio inovacijų
indekso požiūriu
Europos Sąjungoje priimta valstybių inovatyvumą matuoti suminiu inovatyvumo
indeksu (SII). SII pateikiamas ir detaliai aprašomas Europos inovacijų švieslentėje,
kuri publikuojama kasmet nuo 2001 m. Pagal šį indeksą galima spręsti, kaip valstybės
įgyvendina inovacijas. Europos inovacijų švieslentėje SII sudarantys rodikliai suskirs-
76

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
tyti į 3 stambius blokus (sąnaudos, įmonių veikla ir rezultatai), kiekvienas blokas
skirstomas į rodiklių grupes, kurių iš viso yra aštuonios: žmogiškieji ištekliai, atviros
ir patrauklios tyrimų sistemos, finansai ir parama, įmonių investicijos, ryšiai ir verslumas,
intelektinė nuosavybė, inovatoriai, ekonominis poveikis.
2010 m. Europos inovacijų švieslentėje pagal SII Lietuva užima vieną paskutiniųjų
pozicijų tarp visų Europos valstybių (žr. 2 paveikslą). Vienas pagrindinių veiksnių,
lemiančių Lietuvos inovacinės veiklos atsilikimą nuo kitų ES valstybių narių, per mažas
MTEP finansavimas (Lietuvos ūkio ministerija, 2011).
2 pav. Europos Sąjungos šalių inovacijų diegimo rezultatai 2010 metais
Fig. 2. Innovation installation results of European Union countries in 2010
Šaltinis: Innovation Union Scoreboard, 2010, p. 4.
Prieiga internetu: http://www.proinno-europe.eu/inno-metrics/page/
innovation-union-scoreboard-2010
Kaip matome, pagal rezultatus šalys suskirstytos į keturias grupes: inovacijų lyderės
(angl. Innovation leaders), inovacijų sekėjos (angl. Innovation followers), vidutinės inovatorės
(angl. Moderate innovators) ir besivejančios šalys (angl. Modest innovators). Pagal
šias grupes šalys pasiskirsčiusios taip (European Innovation Scoreboard, 2010):
Danija, Suomija, Vokietija, Švedija yra inovacijų lyderės, jų suminis inovatyvumo
indeksas gerokai didesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį ir kitų šalių
rodiklius;
Austrija, Belgija, Kipras, Estija, Prancūzija, Airija, Liuksemburgas, Nyderlandai,
Slovėnija, Jungtinė Karalystė priklauso inovacijų sekėjoms. Jų rezultatai
yra mažesni nei inovacijų lyderių, tačiau didesni arba visai arti ES vidurkio.
Čekija, Graikija, Vengrija, Italija, Malta, Lenkija, Portugalija, Slovakija ir Ispanija
priklauso vidutinėms inovatorėms, kurių inovacijų rezultatai yra mažesni
už ES vidurkį.
Bulgarija, Latvija, Lietuva ir Rumunija priklauso besivejančioms šalims. Jų
suminis inovatyvumo indeksas yra gerokai mažesnis už ES vidurkį.
Verta detaliau apžvelgti Lietuvos padėtį Europos Sąjungos šalių inovacijų diegimo
rezultatų požiūriu pagal konkrečius aspektus 2010 m. 1 lentelėje lyginami Lietuvos ir
77

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
ES vidurkio rezultatai, kur: 1 – geriausia pozicija, 28 – prasčiausia. Kaip matome,
palankiausia šalies padėtis yra su žmogiškaisiais ištekliais, kur Lietuva viršija ES vidurkį,
bei finansų ir paramos ištekliais, kur nuo vidurkio atsiliekama nedaug. Prasčiausi
rezultatai yra ekonominio poveikio srityje, kur Lietuva užima paskutinę vietą tarp
visų ES šalių, taip pat su intelektine nuosavybe ir patraukliomis tyrimų sistemomis –
šiose srityse Lietuva užima priešpaskutinę vietą.
Europos Sąjungos šalių inovacijų diegimo rezultatai
pagal konkrečius aspektus 2010 metais /
Innovation installation results of European Union countries
according separate aspects in 2010
1 lentelė / Table 1
Žmogiškieji
ištekliai
Atviros ir
patrauklios
tyrimų sistemos
Finansai ir
parama
Įmonių
investicijos
Ryšiai ir
verslumas
Intelektinė
nuosavybė
Inovatoriai
Ekonominis
poveikis
ES-27 16 13 10 12 15 8 14 13
Lietuva 9 27 14 26 21 27 23 28
Šaltinis: sudaryta remiantis Innovation Union Scoreboard 2010 duomenimis, p. 13.
Prieiga internetu: http://www.proinno-europe.eu/inno-metrics/page/innovation-unionscoreboard-2010
Apžvelgiant Lietuvos vidutinį metinį kiekvieno rodiklio ir šalies augimo 2010 m. rezultatus,
svarbu paminėti, kad vidutinis šalies augimas, t. y. suminis inovacijų indeksas,
sumažėjo 0,7 %, palyginus su praėjusiais metais. Tam labiausiai įtakos turėjo sumažėję
tokie rodikliai: bendrijos dizainas (21,9 %), ne ES doktorantų skaičius (16,4 %), licencijų
ir patentų pajamos iš užsienio (15,9 %), inovatyvaus SVV (smulkus ir vidutinis verslas)
bendradarbiavimas su aplinka (pvz., švietimo ir mokslo struktūromis, tam tikrais verslais)
(14,4 %). Svarbu paminėti, kad sumažėjo ir tokie svarbūs rodikliai, kaip: SVV, diegiantis
rinkodaros ar organizacines inovacijas (7 %), SVV, diegiantis produkto ar proceso inovacijas
(3,5 %) bei kiti. Vis dėlto reikėtų paminėti, kad gerokai padaugėjo bendrijos prekių
ženklų (36 %), Europos patentų organizacijos patentų paraiškų (20,4 %), taip pat viešojo ir
privataus sektorių bendri mokslinių leidinių (19,6 %) rodikliai. Atkreiptinas dėmesys, kad
išaugo ir verslo išlaidos MTEP (7,5 %).
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos padėtis inovacijų požiūriu nėra gera,
nes apžvelgiant daugumą rodiklių šalis dažniausiai atsilieka nuo ES vidurkio ir yra
viena paskutinių šalių ES pagal inovacijų rezultatus. Verta paminėti ir tai, kad lyginant
su praėjusiais metais Lietuvos suminis inovacijų indeksas sumažėjo ir šalis iš vidutinių
inovatorių pogrupio pateko į besivejančių inovatorių pogrupį. Be to, sumažėjo smulkaus
ir vidutinio verslo diegiamų inovacijų (produkto, proceso, rinkodaros, organizacinės)
rodikliai, bet išaugo verslo išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei
veiklai.
78

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
6. Lietuvos inovacijų sistemos vertinimas pasaulinio inovacijų indekso
požiūriu
Tarptautinis rodiklis, kuriuo remiantis galima analizuoti ir palyginti valstybių inovacijų
plėtrą, yra „Pasaulio inovacijų indeksas“. 2009–2010 m. „Pasaulio inovacijų
indekso“ pranešime pagal 60 skirtingų aspektų rodiklių įvertintos 132 šalys, sukuriančios
daugiau kaip 96 % bendrojo vidaus produkto (BVP) ir sudarančios 91 % pasaulio
populiacijos. Pranešime įvertinama šalių pažanga inovacijų srityje, akcentuojant kliūtis,
kurios trukdo vyriausybėms, įmonėms ir asmenims išnaudoti inovacijų teikiamą
naudą. Šiame pranešime pristatomas pasaulio inovacijų indeksas, pateikiamas kai kurių
valstybių atvejų tyrimas, taip pat pristatomi kiekvienos valstybės ūkio (ekonomikos)
profiliai, kurie rodo kiekvienos ekonomikos visapusį inovacijų vaizdą (Confederation
of Indian Industry and INSEAD, 2010).
3 pav. Pasaulio inovacijų indekso struktūra
Fig. 3. Global innovation index structure
Šaltinis: sudaryta remiantis Confederation of Indian Industry and INSEAD, 2010, p. 8.
Prieiga internetu: http://www.globalinnovationindex.org/gii/main/reports/2009-
10/FullReport_09-10.pdf
Toliau svarbu palyginti Lietuvos padėtį su kitų pasaulio šalių, atsižvelgiant į pasaulio
inovacijų indekso rodiklį. Taigi toliau pateikiamas pasaulio inovacijų indekso, inovacijų
įeigos (angl. input) ir išeigos (angl. output) indeksų šalių TOP 10 bei Lietuvos
padėtis (vieta) tarp 132 pasaulio šalių (žr. 2 lentelę).
79

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Vieta
Pasaulio inovacijų, inovacijų įeigos ir išeigos indeksai /
Global innovation, input and output indexes
Pasaulio inovacijų
indeksas
Vieta
Inovacijų įeigos
indeksas
Vieta
2 lentelė / Table 2
Inovacijų išeigos
indeksas
1. Islandija 1. Švedija 1. Honkongas, Kinija
2. Švedija 2. Danija 2. Islandija
3. Honkongas, Kinija 3. Singapūras 3. Šveicarija
4. Šveicarija 4. Suomija 4. Švedija
5. Danija 5. JAV 5. Nyderlandai
6. Suomija 6. Šveicarija 6. Naujoji Zelandija
7. Singapūras 7. Kanada 7. Liuksemburgas
8. Nyderlandai 8. Islandija 8. Danija
9. Naujoji Zelandija 9. Norvegija 9. Japonija
10. Norvegija 10 Jungtinė Karalystė 10 Norvegija
39 LIETUVA 37 LIETUVA 47 LIETUVA
Šaltinis: sudaryta remiantis Confedereation of Indian Industry and INSEAD, 2010, p. 13–17.
Prieiga internetu: http://www.globalinnovationindex.org/gii/main/reports/2009-10/FullReport_09-10.pdf
Kaip matome remdamiesi indeksais, inovacijų požiūriu pasaulyje pirmauja Europos
šalys, ypač Skandinavijos valstybės. Tuo tarpu Lietuva nuo pirmaujančių šalių
atsilieka, tačiau užima aukštesnes nei vidurio pozicijas. Vis dėlto reikėtų pažymėti,
kad pasaulio inovacijų indekso ataskaitoje minima, jog inovacijų efektyvumo požiūriu
Lietuva yra tik 92 vietoje iš 132 šalių.
Siekiant susidaryti bendrą vaizdą, kokie geriausi inovacijų indeksai tam tikruose
regionuose, tikslinga pateikti šiuos duomenis apibendrinančią lentelę (žr. 3 lentelę).
Kaip matome, visur pirmauja OECD (angl. The Organization of Economic Developement)
šalys, antroje pozicijoje – Europa. Prasčiausi rezultatai – Afrikos regiono.
Detaliau apžvelgę Lietuvą, matome, kad nuo Europos vidurkio atsiliekama visose
pozicijose. Lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuva pranašesnė už Lenkiją, beveik
visose pozicijose lenkia Latviją, tačiau visur atsilieka nuo Estijos.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos padėtis pasaulio inovacijų indekso
požiūriu gana gera. Nors atsiliekama nuo pirmaujančių šalių, vis dėlto užimama aukštesnė
nei vidurio pozicija. Kalbant apie pirmaujančias šalis pagal regionus, pirmą vietą
užima OECD šalys, o Europos regione dominuoja Skandinavijos šalys.
80

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
Pagrindiniai inovacijų indeksai pagal regionus /
Main innovation indexes according regions
3 lentelė / Table 3
Institucijos
Žmogiškieji
ištekliai
IRT ir infrastruktūros
panaudojimas
Rinkos
išsivystymas
Verslo
išsivystymas
Mokslinė
išeiga
Kūrybinga
išeiga ir gerovė
Inovacijų įeigos
indeksas
Inovacijų išeigos
indeksas
Pasaulio inovacijų
indeksas
Inovacijų
efektyvumas
Afrika 3,95 3,15 2,28 3,15 3,56 2,32 1,99 3,22 2,15 2,68 0,69
Amerikos 4,13 3,45 3,02 3,68 3,83 2,51 2,15 3,62 2,33 2,97 0,65
Arabų šalys 4,19 3,50 3,01 3,21 3,81 2,40 2,40 3,54 2,48 3,01 0,72
Azija 4,34 3,68 3,21 3,93 4,18 2,53 2,53 3,87 2,74 3,30 0,71
OECD šalys 5,38 4,54 4,41 4,57 5,01 3,37 3.37 4,78 3,49 4,13 0,73
Europa
Lietuva
Latvija
Estija
Lenkija
5,04
4,88
4,78
5,51
4,58
4,18
3,99
3,89
4,24
4,04
4,01
3,77
3,36
4,61
3,03
4,26
4,09
4,24
4,54
4,03
4,58
4,35
3,86
4,68
4,23
2,98
2,85
2,62
2,99
2,69
2,98
2,49
2,49
2,62
2,46
4,41
4,22
4,03
4,71
3.98
3,10
2,67
2,56
2,81
2,57
3,76
3,44
3,29
3,76
3,28
Šaltinis: sudaryta remiantis Confedereation of Indian Industry and INSEAD, 2010, p. 27.
Prieiga internetu: http://www.globalinnovationindex.org/gii/main/reports/2009-10/FullReport_09-10.pdf
0,70
–
–
–
–
7. Lietuvos inovacijų sistemos tyrimas
Empirinio tyrimo tikslas – išanalizuoti duomenis apie inovacijų įgyvendinimą Lietuvos
įmonėse. Atliekant empirinį tyrimą, prašymai užpildyti anketą pateikti visoms 294 įmonėms
iš inovatyvių įmonių katalogo „Gateway to Innovation in Lithuania 2010“. Apskaičiuota
būtina imtis – 55 respondentai, tačiau atsakiusiųjų buvo daugiau – 95 įmonės. Tyrime
atlikta statistinių duomenų analizė ir lyginamoji analizė su Lietuvos Respublikos ūkio
ministerijos užsakytu tyrimu apie inovacijas Lietuvos įmonėse 2009 m.
Inovacijoms skirta lėšų dalis pagal verslo sritį. Lygindami lėšas, skirtas
inovacijoms pagal verslo sritį, matome, kad pramonės, prekybos, paslaugų ir statybos
sektoriai, remiantis atliktu Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos tyrimu, 2009 m.
daugiausia skyrė 1–5 % lėšų. Tuo tarpu 2010 m. mūsų atlikti tyrimai rodo inovacijoms
skiriamų lėšų didėjimo tendencijas. Tiek pramonės, tiek paslaugų sektoriaus respondentai
teigė, kad dažniausiai (po 42,8 % įmonių) inovacijoms skiria daugiau kaip 10 %
turimų lėšų. Daugiau kaip 10 % lėšų inovacijoms skiria ir didelė (36,8 %) dalis prekybos
sektoriaus.
81

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
4 pav. Inovacijoms skirta lėšų dalis pagal verslo sritį, proc.
Fig. 4. Funds for innovations accorging to business area, by percent
Lėšos, skiriamos inovacijoms diegti. Lygindami, iš kokių lėšų diegtos inovacijos,
matome, kad 2009 m. didžiausia dalis (52 %) respondentų tam naudojo tik
nuosavas lėšas, o 2010 metais didžioji dauguma (54 %) atsakė, kad inovacijas diegia iš
savo, valstybės ir ES paramos lėšų. Mažiausia dalis įmonių tiek 2009 m., tiek 2010 m.
inovacijoms naudojo tik valstybės ir ES paramos lėšas – atitinkamai 4 % ir 8 %. Taigi
galima teigti, kad inovacijoms diegti įmonės vis daugiau pasinaudoja ne tik nuosavomis,
bet ir valstybės bei ES paramos lėšomis.
5 pav. Lėšos, iš kurių diegiamos inovacijos 2009 ir 2010 m., proc.
Fig. 5. Funds used to install innovations in 2009–2010, by percent
Išlaidų inovacijoms pokytis. Palyginę, kaip pasikeitė įmonių skiriamos lėšos
inovacijoms, matome, kad 2009 m. daugiausia respondentų (36 %) atsakė, jog išlaidos
sumažėjo. 2010 m. apklaustos įmonės dažniausiai (69 %) atsakė, kad išlaidos inovacijoms
padidėjo. Toks pokytis galėjo įvykti dėl po truputį atsigaunančios ekonomikos ir
kitų palankių sąlygų.
82

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
6 pav. Išlaidų inovacijoms pokytis 2009 ir 2010 m., proc.
Fig. 6. Change in the cost to innovation in 2009–2010, by percent
Didžiausia įdiegtų inovacijų nauda. Palyginę 2009 ir 2010 metų rezultatus
pagal patirtą didžiausią naudą įdiegus inovacijas, matome, kad dažniausiai 2009 m.
tyrime minėtos sumažėjusios įmonių sąnaudos (59,9 %), išsiplėtusi įmonės rinka
(31,2 %) ir išaugusios pardavimo pajamos (30,6 %). Šie atsakymai vyravo ir 2010 m.,
tačiau populiariausia buvo išsiplėtusi rinka (72,63 %), toliau sekė padidėjusios pardavimo
pajamos (36,84 %) ir sumažėjusios sąnaudos (24,21 %). Taigi panašią naudą
patyrė didžioji dauguma įmonių tiek 2009 m., tiek 2010 m., tik gautas skirtingas rezultatų
procentinis pasiskirstymas.
7 pav. Didžiausia įdiegtų inovacijų nauda, proc.
Fig. 7. The largest benefit of installed innovation, by percent
Aplinkybės, trukdančios diegti inovacijas. Palyginę 2009 ir 2010 metų rezultatus,
atsižvelgdami į aplinkybes, kurios labiausiai trukdė diegti inovacijas, matome,
kad didžiausias trukdymas – lėšų trūkumas: 2009 m. tai nurodė 50,6 % respondentų,
2010 m. – 66,32 % apklaustųjų. Nemaža dalis respondentų atsakė, kad nepalankios
yra kitos aplinkybės: 2009 m. tai sudarė 23,2 % įmonių, 2010 – 27,37 % įmonių.
2010 m. gerokai sumažėjo (nuo 31 % iki 12,63 %) atsakiusiųjų, kad inovacijoms diegti
niekas netrukdo, skaičius.
83

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
8 pav. Aplinkybės, trukdančios diegti inovacijas, proc.
Fig. 8. Circumstances hindering innovation, by percent
Išlaidos inovacijų reklamai. Diegiant inovacijas svarbus paskutinis etapas –
naujovių diegimas rinkoje. Kad vartotojai sužinotų apie tam tikras inovacijas, ypač
produktų, svarbu populiarinti sukurtą naujovę. Todėl respondentų klausta, kiek daugiau
lėšų (procentais) jie skiria inovatyvioms prekėms/paslaugoms, lyginant su seniau
rinkoje egzistuojančiomis. Didžioji dauguma, t. y. du trečdaliai įmonių (66,32 %),
inovatyvių prekių/paslaugų reklamai skiria 1–10 % daugiau lėšų nei jau rinkoje esantiems
produktams.
9 pav. Išlaidos inovacijų reklamai, proc.
Fig. 9. Cost for innovation advertisement, by percent
Sutikimas su teiginiu: „Įmonė, kuri nediegia inovacijų, negali išgyventi“.
Kaip matome, beveik du trečdaliai respondentų sutinka (43,16 %) arba visiškai
sutinka (21,05 %) su šiuo teiginiu. Visiškai su tuo nesutinkančių ar nesutinkančių
buvo mažiausiai – atitinkamai 6,32 % ir 4,21 %. Tuo įmonės patvirtina, kad inovacijas
diegti tiesiog būtina, siekiant įmonei išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje.
84

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
10 pav. Sutikimas su teiginiu: „Įmonė, kuri nediegia inovacijų, negali išgyventi“, proc.
Fig. 10. Acceptance of the statement: „The company, which doesn’t install innovation, can’t
survive“, by percent
Hipotezių tikrinimas. Atliekant tyrimą iškeltos dvi hipotezės, tikrintos, naudojant
Pirsono (Pearson) suderinamumo χ 2 kriterijų ir Spirmeno (Spearman) koreliacijos
koeficientą. Reikšmingumo lygmuo (α) pasirinktas 0,05, t. y. egzistuoja 5 % tikimybė,
kad rezultatai nepatikimi.
Pirmoji hipotezė:
H1a: Išlaidų inovacijoms pokytis nepriklauso nuo to, iš kokių lėšų vykdomi inovatyvūs
projektai.
H1b: Išlaidų inovacijoms pokytis priklauso nuo to, iš kokių lėšų vykdomi inovatyvūs
projektai.
Pirmoji hipotezė tikrinta, naudojant Pirsono (Pearson) suderinamumo χ 2 kriterijų,
ir priimta H1b: Išlaidų inovacijoms pokytis priklauso nuo to, iš kokių lėšų vykdomi
inovatyvūs projektai. Tai galima aiškinti tuo, kad įmonės, kurios vykdė inovacijas ne
tik iš savo lėšų, bet papildomai gavo valstybės, ES paramą, galėjo į inovacijas investuoti
daugiau nei tos, kurios tam naudojo tik nuosavas lėšas.
Antroji hipotezė:
H2a: koreliacijos koeficientas lygus nuliui, t. y. iš inovatyvių produktų gauta pajamų
dalis (procentais) nepriklauso nuo inovatyvių produktų reklamai skirtų lėšų dydžio
(procentais).
H2b: koreliacijos koeficientas nelygus nuliui, t. y. iš inovatyvių produktų gauta pajamų
dalis (procentais) priklauso nuo inovatyvių produktų reklamai skirtų lėšų dydžio
(procentais).
Antroji hipotezė tikrinta, naudojant Spirmeno (Spearman) koreliacijos koeficientą,
ir priimta H2b: koreliacijos koeficientas nelygus nuliui, t. y. iš inovatyvių produktų
gauta pajamų dalis (procentais) priklauso nuo inovatyvių produktų reklamai skirtų
lėšų dydžio (procentais). Gauta koreliacija yra silpna, teigiama (r s = 0,324): kuo didesnis
procentas skiriamas inovatyvių produktų reklamai, tuo didesnė pajamų dalis iš
inovatyvių produktų. Plačiau tai galėtų būti aiškinama tuo, kad kuo inovatyvios prekės
ar paslaugos labiau reklamuojamos, tuo didesnė yra jų paklausa ir populiarumas, o tai
lemia gaunamas didesnes pajamas iš šių produktų.
Apibendrinant tyrimo rezultatus nustatyta, kad 2010 m. išryškėja didesnių pajamų
inovacijoms paslaugų ir pramonės sektoriuje skyrimo tendencija. Inovacijoms diegti
85

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
įmonės vis dažniau pasinaudoja ne tik nuosavomis, bet ir valstybės bei ES paramos
lėšomis. Išlaidos inovacijoms padidėjo dėl galimai po truputį atsigaunančios ekonomikos
bei kitų palankių sąlygų. Tiek 2009 m., tiek 2010 m. dažniausiai minima iš inovacijų
gauta nauda buvo sumažėjusios įmonių sąnaudos, išsiplėtusi įmonės rinka ir išaugusios
padavimo pajamos: naudos nespėjo patirti ar nepatyrė tik maža apklaustų įmonių
dalis. Taip pat abu tyrimai parodė, kad aplinkybė, labiausiai trukdanti diegti inovacijas,
yra lėšų trūkumas. Beveik du trečdaliai respondentų sutiko, jog diegti inovacijas
būtina, kad įmonė išgyventų. Patikrinus hipotezes paaiškėjo, kad išlaidų inovacijoms
pokytis priklauso nuo to, iš kokių lėšų vykdomi inovatyvūs projektai, vyrauja teigiamas
silpnas ryšys tarp procentinės pajamų dalies, gautos iš inovatyvių produktų, bei
lėšų procento, skirto inovatyvių produktų reklamai.
Išnagrinėjus Lietuvos inovacinę sistemą ir atlikus empirinį tyrimą bei lyginamąją
inovacijų įgyvendinimo situacijos Lietuvos įmonėse analizę, galima daryti tokias išvadas
ir pateikti pasiūlymų:
1. Terminas inovacija dažnai siejamas su panašiomis sąvokomis: išradimas, kūrybiškumas,
pokytis, verslumas, tačiau jos vis dėlto skiriasi. Inovacijos koncepcija apima
labai platų spektrą reikšmių – nuo naujų ar patobulintų technologinių produktų iki socialinių
procesų. Svarbiausi inovacijų bruožai: tam tikras naujumo laipsnis ir komercinis pritaikymas,
kai kuriama pridėtinė vertė ir gerinama visuomenės gyvenimo kokybė.
2. Sąvoka inovacija apima ne tik galutinį rezultatą (produktą, procesą, technologiją
ir pan.), bet ir visą jo sukūrimo procesą, kuris dažniausiai pradedamas idėjos generavimu
ir baigiamas naujo produkto pateikimu į rinką. Inovacijos plėtros procese
svarbią vietą užima moksliniai tyrimai ir eksperimentinė veikla, kurių pagrindas –
gautos naujos žinios. Čia atsiskleidžia mokslo ir verslo sektoriaus bendradarbiavimo
reikšmingumas, kuris užtikrina apsikeitimą tarpusavyje nesusijusia informacija, tai
teigiamai veikia inovatyvumą. Atkreiptinas dėmesys, kad visą inovacijų plėtros procesą
veikia tiek vidiniai organizacijos, tiek išoriniai veiksniai.
3. Lietuvoje tik pastaraisiais metais suvokta inovacijų svarba, Lietuvos inovacijų
sistema vis dar kuriama. Iki 2010 m. Lietuvoje nebuvo strateginio dokumento, kuris
apimtų visą inovacijų politiką ir numatytų pagrindines inovacijų kryptis, prioritetus bei
ilgalaikius tikslus, tačiau jau dabar patvirtinta Lietuvos 2010–2020 metų inovacijų
strategija bei Inovacijų versle 2009–2013 metų programa. Inovacijų politikos įgyvendinimo
srityje žengtas svarbus žingsnis – 2010 m. įkurta Mokslo, inovacijų ir technologijų
agentūra (MITA), tobulinama inovacijų infrastruktūra, didinama inovacijų skatinimo
priemonių įvairovė.
4. Lietuvos padėtis dėl suminio inovacijų indekso netenkina: iš vidutinių inovatorių
pogrupio 2009 m. pateko į paskutinį besivejančių šalių pogrupį 2010 m. Apžvelgę
daugumą rodiklių matome, kad šalis dažniausiai atsilieka nuo ES vidurkio ir yra
viena paskutiniųjų šalių Europos Sąjungoje pagal turimus inovacijų rezultatus (ES
vidurkį viršija tik žmogiškųjų išteklių rodiklis). Tuo tarpu Lietuvos padėtis dėl pasaulio
inovacijų indekso yra gana gera. Nors ir atsiliekama nuo pirmaujančių šalių, užimama
aukštesnė nei vidurio pozicija. Pasaulyje inovacijų aspektu pirmauja OECD
narės, Europos regione dominuoja Skandinavijos šalys.
86

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
5. Atliktas empirinis tyrimas dėl inovacijų diegimo Lietuvos įmonėse parodė
inovacijoms skiriamų lėšų augimo tendencijas. Tiek pramonės, tiek paslaugų sektoriaus
respondentai teigė, kad dažniausiai (po 42,8 % įmonių) inovacijoms skiria daugiau
kaip 10 % turimų lėšų. Tokią pačią dalį lėšų inovacijoms skiria daugiau nei trečdalis
prekybos sektoriaus. Gerėjančius rezultatus galėjo lemti po truputį atsigaunanti
ekonomika, taip pat tai, kad vis daugiau įmonių naujovių plėtrai skiria ne tik nuosavas
lėšas, bet naudojasi valstybės ir ES parama. Vis dėlto išsiaiškinta, kad pagrindinė problema,
trukdanti diegti inovacijas, yra lėšų trūkumas. Nustatėme, kad du trečdaliai
įmonių inovatyvių prekių/paslaugų reklamai skiria 1–10 % daugiau lėšų nei jau rinkoje
esamiems produktams, o beveik du trečdaliai respondentų pripažino, kad inovacijos
tiesiog būtinos, siekiant išgyventi ilgalaikėje perspektyvoje.
6. Iškėlus hipotezes, kurios buvo tikrinamos, naudojant Pirsono χ 2 suderinamumo
kriterijų arba Spirmeno koreliacijos koeficientą, gauti tokie rezultatai:
Vyrauja ryšys tarp išlaidų inovacijoms pokyčio ir lėšų, iš kurių vykdomi inovatyvūs
projektai. Tai galima aiškinti tuo, kad įmonės, kurios vykdė inovacijas ne
tik iš savo lėšų, bet papildomai gavo valstybės, ES paramą, galėjo į inovacijas
daugiau investuoti nei tos, kurios tam naudojo tik nuosavas lėšas.
Iš inovatyvių produktų gauta pajamų dalis (procentais) priklauso nuo inovatyvių
produktų reklamai skirtų lėšų dydžio (procentais). Gauta koreliacija yra
silpna, teigiama: kuo didesnis procentas skiriamas inovatyvių produktų reklamai,
tuo didesnė yra pajamų dalis iš inovatyvių produktų.
Pasiūlymai dėl inovacijų plėtros:
1. Inovacijos turėtų būti neatsiejama tiek šiuolaikinio verslo, tiek valstybės ekonomikos
dalis, nes tai lemia konkurencingumą ir plėtrą. Ypač svarbu investuoti į
mokslinius tyrimus ir eksperimentinę veiklą, nes tai dažniausiai yra inovacijų diegimo
pamatas.
2. Įgyvendinant inovacijas, patartina plėtoti išorės ryšius: kurti klasterines organizacines
struktūras, kurios padėtų glaudžiai bendradarbiauti verslui ir mokslui, o organizacijoms
patartina būti atviresnėms ir neapsiriboti vien įmonės sienomis. Efektyviai
susietos žinios gali lemti daug naudingų rezultatų.
3. Lietuvos požiūriu verta atkreipti dėmesį į silpnąsias vietas, kodėl šalis atsilieka
nuo kitų inovatyvių valstybių. Lietuvos, kaip šalies, pozicijas diegiant inovacijas
teigiamai galėtų paveikti, jei inovatyvios įmonės sistemingai teiktų duomenis, kurie
būtini apskaičiuoti inovacijų rodiklius.
4. Siūlytina investuoti į mokslo ir verslo slėnius, teikti nuolatinę paramą naujoves
diegiančioms ir pridėtinę vertę kuriančioms įmonėms.
Gauta 2011 09 15
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
87

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Literatūra
Adair, J. (2009). Leadership for Innovation: how to organize team creativity and harvest ideas. London, Philadelphia:
Kogan Page.
Bernstein, B., Singh, P. J. (2008). Innovation generation process. Applying the adopter categorization model and concept
of “chasm” to better understand social and behavioral issues. International Journal of Information Management,
vol. 11, no. 3: 366–388. Prieiga internetu:
http://www.emeraldinsight.com/Insight/viewPDF.jsp?contentType=Article&Filename=html/Output/Published/Eme
raldFullTextArticle/Pdf/2200110304.pdf [žiūrėta 2010.11.10].
Cooper, R. G., Edgett, S. J., Kleinschmidt, E. J. (2002). Portfolio Management For New Products. New York: Basic
Books.
Dapkus, R. (2006). Inovacijų ekonomika. Vilnius.
Innovation Union Scoreboard. (2010). The Innovation Union's performance scoreboard for Research and Innovation.
Prieiga internetu: http://www.proinno-europe.eu/inno-metrics/page/innovation-union-scoreboard-2010 [žiūrėta
2010.11.10].
Gegeckienė, L., Graikšienė, A. (2009). Verslumas. Vilnius: UAB Ciklonas.
Global Innovation Index. (2009–2010). Confederation of Indian Industry and INSEAD. Prieiga internetu:
http://www.globalinnovationindex.org/gii/main/reports/2009-10/FullReport_09-10.pdf [žiūrėta 2010.11.10].
Gopalakrishnan, S., Damanpour, F. (2001). The Dynamics of the Adoption of Product and Process Innovations in
Organizations. Journal of Management Studies 38: 45–65.
Graf, H. (2007). Networks in the Innovation Process: Local and Regional Interactions. UK: Edward Elgar Publishing
Limited.
INVEGA. 2009 veiklos ataskaita. Prieiga internetu: http://www.invega.lt/content/blogcategory/10/19/ [žiūrėta 2011 02 02].
Jakubavičius, A. ir kt. (2008). Inovacijos versle: procesai, parama, tinklaveika. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.
Jakubavičius, A. ir kt. (2003). Inovacijos. Procesai, valdymo modeliai galimybės. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.
Lietuvos inovacijų portalas. Prieiga internetu: http://www.inovacijos.lt/inopagalba/lt/inovaciju_paramos_zemelapis/
[žiūrėta 2010 11 11].
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. (2011). Esamos situacijos inovacijų ir MTEP srityje analizė.
LR ūkio ministro įsakymas 2010 m. gegužės 28 d. Nr. 4-423 ,,Dėl priemonės ,,inovaciniai čekiai“ schemos ir valstybinių
mokslo ir studijų institucijų teikiamų paslaugų sąrašo patvirtinimo“. (2010). Valstybės žinios, 2010-06-26, Nr. 74-3751.
Morris, M. H. et al. (2008). Corporate Entrepreneurship & Innovation. Mason (Ohio):nThomson/ South-Western.
Petrauskas, M. (2009). Inovacijų politika Lietuvoje. Pranešimas 2009 m. tarptautinėje konferencijoje ,,Inovacijos – Lietuvos
ekonomikos ateitis“. Prieiga internetu: http://www.ukmin.lt/lt/veikla/veiklos_sritys/ino/ [žiūrėta 2011 03 10].
Storey, J., Salaman, G. (2005). Managers of innovation: insights into making innovation happen. Malden (Mass.):
Blackwell Publishing.
Terziovski, M. (2007). Building innovation capability in organizations: an international cross-case perspective. London:
Imperial College Press; Singapore; Hackensack (N.J.): Distributed by World Scientific.
Trott, P. (2005). Innovation Management and New Product Developement. Pearson Education Limited, England,
vol. 3, 536 p.
Valentinavičius, S. (2006). Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės. Ekonomika, p. 108–128. Prieiga internetu:
http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/74/Stasys_Valentinavicius.pdf [žiūrėta 2011 02 14].
VanGudy, A. B. (2008). Naujovių link. Vilnius: Verslo žinios.
Vijeikis, J. (2011). Inovacijų vadyba: inovacijos ir naujo produkto vystymas. Vadovėlis. Vilnius.
INNOVATIVE ENTERPRISE DEVELOPMENT EVALUATION OF
LITHUANIA
Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
Summary
Term of innovation was entered by J. Schumpeter in 20 th century third decade, but
this term is also actual in nowadays. In these days there are a lot of practitioners and
researchers, who are interested and discussing about this theme and use this term. According
VanGundy (2008), in recent decades, looking at management trends, constant-
88

INOVATYVIŲ ĮMONIŲ PLĖTROS LIETUVOJE VERTINIMAS
ly appears some “great new”. In 20 th centuries’ last decade the place of “great new”
gradually took implemented innovation in corporations. Corporation’s world and
companies not only seeking profit were attacked by such innovation force, such
doesn’t matches previous generations of business trends. In these days business literature
can be often found statements and ideas, that the winners are innovators ant that
innovation is a key driver for business. It should be added that innovation is important
factor, not only for companies but also for all the country’s development, which creates
added value.
Nowadays in lots of leading global countries the framework of economic growth
and stability is the dynamic innovation development and the appropriate innovation
development policy. Organizations in order to survive, compete, grow and become
leaders, should be superior and more creative than their opponents – they must be innovative
and to install innovation. These days in the market effectively is functioning
those firms, which are able to take a new idea, invention and to make them as innovative
product and faster than others forward it to the user. Exactly innovation is the key
to success and long-life perspective. Lately, a growing number of practitioners and
scientists are dealing with topics related to innovation. Understanding the relevance of
the innovation, the article set the problem: what is the value of innovation and their
management role and the situation in Lithuania? The purpose of survey is to reveal the
innovation and their management role and also examine what is the situation in Lithuania
installing innovation. The study considered the subject of innovation development
conditions and main obstacles. Also was set two hypotheses: whether the change in
the cost of innovation does not depend on what money is made innovative projects and
if funds got from innovative products doesn’t depend from the funds, which are given
to advertisement of innovative products.
The article consists of an introduction, seven chapters, conclusions and recommendations.
The first section gives the meaning of the concept of innovation, innovation
disclosed in the classification and links to other concepts of entrepreneurship. The
second chapter discusses the development of innovation and value innovation for modern
business. The third section gives the innovation system of Lithuania. The fourth
chapter is prepared to the Lithuania’s innovation support system. In the fifth and sixth
chapters is assessed the overall situation in the Lithuanian innovation and global innovation
index terms. The seventh chapter presents an empirical research of installing
innovation in Lithuanian companies’ methodology, carried out analysis of the results
and comparative analysis with previous research.
Used research methods: analyzing scientific literature, case studies (the
questionnaire) data analysis and making comparative analysis and generalization.
Work is completed with conclusions and suggestions to innovation installation and
development.
Innovative activity increases competitiveness, promotes higher value-added goods
and services creativity and stimulates the development of an advanced society. In order
for innovation to enhance the public welfare, it is necessary to create an innovation-friendly
environment. For this reason, it is necessary to analyze the country applied
for innovation and innovation support systems, to assess the country’s innova-
89

Rasa Liutkutė, Juozas Vijeikis
tion system according Europe and the global innovation indexes, see the main problems
and weaknesses of Lithuania’s innovation system. It is also a need to explore
innovative mechanisms to promote the activities and their application possibilities,
government decisions affect to the development of innovation and innovation promoting
impact to the national innovation system and its effectiveness.
Empirical research showed that the majority of companies surveyed said that innovation
gets 1–5 percents revenue share and said that the cost of innovation has increased.
Two-thirds of companies said that the promotion of innovative products increased
1–10 percent in spending, compared with products advertisement expense, such are
already on the market. It was found that the most revenue from innovative products is
1–5 percents of total company revenue. The research showed that in companies mostly
installed products, services and process innovation, which are often used to own, state
and the EU support funds. Most of respondents said that the biggest benefit of innovation
installation is increased sales revenue and only a small proportion of respondents
did not experience any benefit. Two-thirds of the companies named the biggest obstacle
in the development of innovation, is the lack of funds. The research found that most
companies are interested in any news related to innovation and especially other funding
opportunities. Nearly two-thirds of respondents agreed or totally agreed with the
statement that the company, which doesn’t install the innovation, cannot survive.
Made 2009–2010 comparative analysis of innovation in companies, it was found
trends that in 2010 the service and industrial sectors increased their revenue to innovation.
Installing innovation more and more companies use not only own, but the state
and EU funds. Cost of innovation has increased because of the potentially recovering
economy and other favourable conditions. Both the 2009 and 2010, the most commonly
named benefit of innovation has been reduced business costs, growing enterprise
market and the increased sales revenue. Benefits have not fully experienced or not
experienced only a small part of the companies, which participated in the research.
Hypotheses were approved in the research – it is made the conclusion that there is a
relation between the cost of innovation and change in the funding to innovative projects
which are carried out. Investigated, that fund for innovation depends on advertising
funds rate to innovative products. Work results might be used while taking decisions
related with the stimulation of innovation development, forming innovation politics.
90

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI
VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
Žaneta Kavaliauskienė
Šiaulių universitetas
Anotacija
Norminiu požiūriu, darbuotojo įsipareigojimą organizacijai inicijuojantys veiksniai išreikšti bendruoju
individo priedermės jausmu. Tyrimu siekiama sudaryti darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo
organizacijai veiksnių sąveikų klasifikatorių. Tyrimui pagrįsti pasitelkti bendrieji mokslinio tyrimo
metodai – mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Empirinis tyrimas paremtas kiekybinių duomenų
apdorojimo metodais. Darbe taikyti daugiamačiai statistiniai metodai: koreliacija, faktorinė analizė
(Principal component ir Alpha factoring metodai), dispersinė analizė (One-Way-Anova metodas); taikyta
aprašomoji statistika. Straipsnyje apibrėžta norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai sąvoka
vadybos moksle; nusakomi šio pobūdžio įsipareigojimą organizacijai lemiantys konceptualūs veiksniai;
analizuojami faktorinės analizės rezultatai, socialinių-demografinių, darbinių ir organizacinių kintamųjų
poveikis darbuotojo norminiam / formaliajam įsipareigojimui organizacijai; atlikus empirinį tyrimą,
pristatomas pagrįstas ir išplėstas darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai veiksnių
sąveikas atskleidžiantis klasifikatorius. Tyrimo rezultatai, nurodantys išplėstines darbuotojo
norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąveikas, paaiškina su darbu susijusias
individų elgsenas organizacijoje ir pagilina mūsų suvokimą apie savitą socialinių sąveikų poveikį
darbuotojo norminiam / formaliajam įsipareigojimui organizacijai.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darbuotojo įsipareigojimas organizacijai, norminis / formalusis
įsipareigojimas, žmogiškųjų išteklių valdymas.
Abstract
According to the normative approach, the antecedents initiating commitment are associated with an
individual’s common feeling of obligation. The objective of the research – construct the classifier
reflecting the interactions among the antecedents of normative commitment. To verify the research there
were used general methods of scientific research, such as scientific literature analysis and synthesis.
Empirical research was grounded on quantitative data processing methods. There were used
multidimensional statistical methods, such as correlation factor analysis (Principal component and Alpha
factoring methods), dispersive analysis (One-Way-ANOVA method); applied descriptive statistics. The
article provides with the normative commitment concept in the management science; outlines the
conceptual antecedents conditioning the expression of such commitment; examines the results of the
factor analysis; analyses the influence of socio-demigraphic, job-related and organizational variables over
normative commitment to an organization; presents the verified and expanded classifier reflecting the
interactions among the antecedents of normative commitment. Research results, providing the extended
interactions among the antecedents of an employee’s normative commitment explain job-related
behaviors of individuals as well as deepen our perception about influence of specific social interactions
over an employee’s normative commitment.
KEY WORDS: an employee’s organizational commitment, normative commitment, human resource
management.
Įvadas
Tyrimo aktualumas. Nepaisant globalinės ekonomikos krizės padariniu tapusio
masinio nedarbo reiškinio, kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymas tampa vienu
aktualesnių šiuolaikinių organizacijų vadovų galvosūkių. Nors silpnas darbuotojo
norminis / formalusis įsipareigojimas organizacijai gali būti sietinas su darbuotojų
91

Žaneta Kavaliauskienė
kaita, iš esmės dirbantieji netraktuojami kaip lygiaverčiai partneriai, todėl neretai
atsako atsainiu įsipareigojimu juos samdančiai organizacijai. Be to, iš anksto
neįvertinamos problemos, kurių galima tikėtis organizacijai ieškant kvalifikuotos ir
patyrusios išėjusių darbuotojų pamainos, taigi ignoruojamas darbuotojų norminio
įsipareigojimo organizacijai proceso ir jo valdymo suvokimas, todėl ir toliau
praktikuojamos ydingos žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos.
Bendruoju požiūriu, darbuotojo įsipareigojimas organizacijai paaiškinamas
daugeliu priežasčių: vienas asmuo gali likti organizacijoje, nes darbo sutarties
nutraukimas paveiktų jo prestižą, naudas ar socialinius tinklus; kitas gali įsipareigoti
organizacijai iš priedermės, t. y. pareigos jausmo; dar kitas gali likti organizacijoje dėl
jos misijos, vertybių ir tikslų, kurie sutampa su jo asmeniniais nusistatymais.
Straipsnyje analizuojami pastarieji koncepto aspektai leistų suvokti darbuotojo
norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai raišką, kaip darbuotojo pareigos
jausmą, bei tai inicijuojančius priežastinius veiksnius. Šiuo požiūriu, straipsnis
atkreiptų dėmesį į tinkamos vadovavimo elgsenos pasirinkimo svarbą: ji skatintų
darbuotojų norminį / formalųjį įsipareigojimą organizacijai ir taip mažintų jų kaitą,
didintų pasitenkinimą darbu, kokybišką jo atlikimą.
Tyrimo problema – neištirta darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo
organizacijai dimensija, veiksniai ir jų sąveikos.
Tyrimo tikslas: sudaryti darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo
organizacijai veiksnių sąveikos klasifikatorių.
Tyrimo uždaviniai:
1. Konceptualiai apibrėžti darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą
organizacijai.
2. Nustatyti darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai raišką
lemiančius daugialypius veiksnius.
3. Sukonstruoti empiriškai pagrįstą darbuotojo norminio / formaliojo
įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąveiką reflektuojantį klasifikatorių.
1. Darbuotojo norminio / formaliojo pobūdžio įsipareigojimas
organizacijai
Mažiausiai ištyrinėto darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai
esmę tiksliausiai atskleidžia darbuotojo priedermės pojūtis (Bergman, 2006) arba
dirbančiojo atsakomybė jį įdarbinusiai organizacijai (Stallworth, 2004), siejama su
darbinės kultūros ir kitomis socialiai pripažintomis normomis (Wiener, Gechman,
1977). Šio pobūdžio įsipareigojimas siejamas su darbuotojo noru likti organizacijoje iš
pareigos, lojalumo ar moralinio įsipareigojimo (Meyer, Allen, 1991).
Socialinių mainų teorijos požiūriu, darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą
organizacijai skatina organizacinio palaikymo praktika, leidžianti darbuotojams
pasijusti vertinamais, todėl būtent grįžtamumo principu ir išugdo jų įsipareigojimo ir
poreikio nebūti skolingiems pojūčius (Fuller ir kt., 2003; Karakus, Aslan, 2009).
Ši įsipareigojimo forma plėtojasi įvairių apribojimų, su kuriais individai susiduria
šeimyniniuose, kultūriniuose ir organizaciniuose socializacijos procesuose, pagrindu.
92

DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
Y. Wiener ir A. S. Gechman (1977) įrodinėjo, kad darbuotojo norminį įsipareigojimą
organizacijai lemia poreikis, kurį individai pajunta savo ankstyvoje socializacijoje su
šeima ir supančia kultūra bei per savo, kaip naujokų, socializaciją organizacijoje. Anot
D. M Roussenau (1995, cit. Joolideh, Yeshodhara, 2009, p. 129),
norminis / formalusis įsipareigojimas taip pat gali atsirasti dėl psichologinės sutarties
tarp darbuotojų ir organizacijos. Šio tipo įsipareigojimai reiškiasi vertybių poveikio
(apdovanojimai ir nuobaudos) ir modeliavimo (stebėjimas ir kitų imitavimas) dėka
(Meyer, Allen, 1997). Be to, norminis / formalusis įsipareigojimas gali didėti, kai
darbuotojas yra lojalus savo darbdaviui arba jaučia atsakomybę už organizacijos
teikiamą naudą ir nori už tai jai kompensuoti (Meyer ir kt., 1993).
Toliau prasminga aptarti priežastis, kurios nulemia individų tapsmą
įsipareigojusiais organizacijai norminiu / formaliuoju požiūriu.
2. Darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą organizacijai lemiantys
konceptualaus pobūdžio veiksniai
Norminio / formaliojo pobūdžio darbuotojo įsipareigojimas organizacijai, kaip ir
kitos šio konstrukto dimensijos, remiasi savanoriškumo ir asmeniškumo principu,
todėl netinkama taktika kaltinti darbuotoją, tarkim, per menku norminio / formaliojo
įsipareigojimo laipsniu, prasmingiau būtų analizuoti, kokie veiksniai skatina šios
darbuotojo įsipareigojimo organizacijai formos raišką.
Norminė / formalioji darbuotojo įsipareigojimo organizacijai dimensija suvokiama
kaip psichologinė būsena, kurią darbuotojas patiria skirtingu laipsniu. Manoma, kad
kiekvienam darbuotojui būdingos kintamo stiprumo įsipareigojimo organizacijai
dimensijos, taip pat ir norminė / formalioji (Stallworth, 2004).
Remiantis J. P. Meyer ir N. J. Allen (1991), R. W. Scholl (1981) bei Y. Wiener
(1982) tyrimais, manoma, kad norminiam / formaliajam įsipareigojimui svarbiausi du
mechanizmai – socializacija ir mainai. Pasak Y. Wiener (1982), norminis / formalusis
įsipareigojimas atsiranda kaip norminių įsitikinimų (susiformavusių iki įsitraukimo,
pvz. šeimyninių ir kultūrinių, bei po įsitraukimo, pvz., organizacinių, socializacijos
procesų dėka) padarinys. Laikantis mainų principo, norminis / formalusis
įsipareigojimas atsiranda gavus naudos iš organizacijos, kuri skatina poreikį moraliai
įsipareigoti organizacijai (Scholl, 1981).
Straipsnio autorė remiasi T. A. Joiner ir S. Bakalis (2006, p. 443) bendrąja
darbuotojo įsipareigojimo organizacijai veiksnių klasifikacija, kur skiriamos
asmeninių charakteristikų, įsitraukimo į darbą ir darbinių ypatybių veiksnių
kategorijos, taip pat įvertinama galima veiksnių persipynimo komplikacija, papildomai
įtraukia S. S. Martin (2008, p. 591–592) apibrėžtą tarpusavio santykių veiksnių
kategoriją, kuri apima tarpusavio santykių normas, pasitikėjimą ir pasitenkinimą.
Susisteminus ankstesnių studijų (paprastai apsiribojusių pavieniais
norminio / formaliojo įsipareigojimo veiksnių tyrimais) išvadas, asmeninių
charakteristikų veiksnių kategorijai priskiriami: amžius (Meyer ir kt., 2002), šeiminė
padėtis (Karakus, Aslan, 2009) ir asmenybės bruožai, pasak J. Erdheim ir kt. (2006),
tokie kaip ekstraversija ir priimtinumas.
93

Žaneta Kavaliauskienė
Darbinių ypatybių veiksnių kategorijai, kuri veikia norminį / formalųjį
įsipareigojimą, priklauso: organizacinė parama (Aube ir kt., 2007; Fuller ir kt., 2003;
Haar, Spell, 2004; Joshi, Stump, 1999; Karakus, Aslan, 2009; Wheaton, 1999), ypač
turint omenyje darbuotojo veiklos vertinimo ir atlyginimo aspektą (Fuller ir kt., 2003;
Haar, Spell, 2004; Joshi, Stump, 1999; Wheaton, 1999), galimybė naudotis ištekliais
(Moss ir kt., 2007), transformacinis vadovavimas (Moss ir kt., 2007), kai vadovo
asmeninis įžvalgumas ir energija įkvepia jo sekėjus ir turi didelę įtaką organizacijoms
(Stoner ir kt., 2001), organizacijos tikslų aiškumas (Balfour, Wechsler, 1996).
Norminį / formalųjį įsipareigojimą lemiančią tarpusavio santykių veiksnių
kategoriją sudaro: tarpusavio santykių normos (Martin, 2008) ir pasitenkinimas
(Martin, 2008), pvz., darbu (Beintein ir kt., 2005; Clugston, 2000; Hackett ir kt.,
1994), vadovu (Meyer, Allen, 1997), nauda (Meyer ir kt., 1993). Tarpusavio santykių
normos apima psichologinį organizacijos ir individo ryšį (Clugston ir kt., 2000;
Joolideh, Yeshodhara, 2009), vertybių sutapimą (Wiener, 1982), atvirą ir sąžiningą
komunikacijos tinklą (Balfour, Wechsler, 1996).
Norminio / formaliojo įsipareigojimo įsitraukimo į darbą veiksnių kategorijai priskiriami:
darbinė patirtis organizacijoje (Meyer ir kt., 2002), tolesnio mokymosi galimybė (Joiner,
Bakalis, 2006) bei įsidarbinimo forma/darbinis statusas (Han ir kt., 2009).
Remdamasi aukščiau pateikta ir susisteminta konceptualaus pobūdžio medžiaga,
straipsnio autorė atliko didelės imties (N = 1804) tyrimą, siekdama nustatyti
kompleksinius norminį / formalųjį įsipareigojimą inicijuojančius veiksnius Lietuvos
organizacijų darbuotojų atveju.
3. Tyrimo instrumento pristatymas
Priešingai nei fizikinės savybės, tokios kaip masė ar jėga, įsipareigojimas negali
būti ištirtas empiriškai (patirties būdu), nes, kaip visi žmogiškieji nusistatymai, jis yra
hipotetinis konstruktas (Collis, Hussey, 2003). Viskas, ko galima tikėtis, tai sensorinis
įsipareigojimo apraiškos suvokimas, paremtas elgsenomis, kurios tik per žingsnį
nutolusios nuo individo įsipareigojimo patirties ir šio reiškinio stebėtojų
interpretacijos. Dėl šios priežasties iki šiol vienintelė logiška technika, sukurta
darbuotojo organizaciniam įsipareigojimui įvertinti, yra savarankiškai pildomi
klausimynai (Ashman, 2007).
Tyrėjai jau gana seniai bando įvertinti tikimybę, kad net ir paskatintas individas
gali palikti organizaciją. Tiek dėl darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto
apibrėžimų įvairovės, tiek dėl skirtingo juo susiejamų dimensijų (nuo vienos iki
keturių) skaičiaus, sukonstruota daugybė šį reiškinį matuojančių instrumentų.
N. J. Allen ir J. P. Meyer (1990, p. 6–7) tridimensio organizacinio įsipareigojimo
skalė, sudaryta iš trijų subskalių po aštuonis žingsnius. Subskalės, pavadintos
afekcinio/emocinio pobūdžio įsipareigojimo subskale, tęstinio / nuolatinio
įsipareigojimo subskale ir norminio / formaliojo įsipareigojimo subskale, be abejonės,
galėtų būti laikomos „etalonu“, kurį vertina ir šiandieniniai tyrėjai.
94

DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
Konkretaus tyrimo instrumento pirmajai daliai, kuri skirta priklausomam
kintamajam, t. y. norminiam / formaliajam įsipareigojimui, išmatuoti, pasitelkta
atitinkama šios skalės subskalė. Tokį pasirinkimą iš esmės nulėmė akivaizdūs
daugelio ankstesnių tyrimų rezultatai, pagrindžiantys instrumento patikimumą,
konstrukto validumą ir nuoseklumą (Angle, Lawson, 1993; Meyer, Allen, 1997) bei
konsistenciją su ankstesniais tyrimais (Labatmedienė ir kt., 2007).
Klausimyno pirmosios dalies psichometriniam tinkamumui ir darbuotojo
įsipareigojimo organizacijai struktūrai patikrinti pasitelkta faktorinė analizė. Greta
pritaikyti ir kiti diagnostinių tyrimų krypčiai būdingi statistiniai matai.
Siekiant išvengti užprogramuotų atsakymų efekto, kurį gali lemti individualus ar
kultūriškai savitas tiriamųjų konformizmas, didesnis įtarumas, nepasitikėjimas
apklausos (raštu) procedūra, testuojančiais asmenimis ir netikrumas dėl to, kaip bus
panaudoti tyrimo rezultatai, kokios bus apklausos (raštu) pasekmės (Mažeikienė,
2001), atsisakyta neapibrėžtų atsakymų, tokių kaip nežinau, neturiu nuomonės. Galimi
pirmosios tyrimo dalies atsakymai varijavo nuo 1 (absoliučiai nesutinku) iki 4
(absoliučiai sutinku).
Antrąją tyrimo dalį sudarė demografinio ir kito pobūdžio informacija, susijusi su
respondentais, siekiant identifikuoti darbuotojo įsipareigojimo organizacijai
koreliaciją su respondento atstovaujamos organizacijos sektoriumi, veiklos sritimi,
dydžiu, forma, skyriumi/padaliniu, kuriame jis dirba, jo pareigomis, lytimi, amžiumi,
šeimine padėtimi, vaikų skaičiumi šeimoje ir jauniausiojo amžiumi, asmenybės tipu,
religinėmis pažiūromis, išsilavinimu, bendra darbine patirtimi ir darbine patirtimi
pastarojoje organizacijoje, pakeistų organizacijų skaičiumi, įsidarbinimo pobūdžiu.
4. Imties charakteristikos
Tyrimui grupės atrinktos kvotų principu (Kardelis, 2007). Atliekant tyrimą nuolat
stebėtos imties charakteristikos, t. y. kryptingai papildant naujais stebiniais,
atsižvelgiant į tai, kokiomis savybėmis pasižyminčių respondentų nepakako.
Nusistatyta minimali kvota – 30 respondentų, reprezentuojančių kiekvieną grupę.
Tiriamųjų generalinę aibę sudarė visi Lietuvos organizacijose dirbantys asmenys,
t. y. 2010 m. Statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2010 m. ketvirtį šalies
ūkyje (be individualių įmonių) iš viso pagal ekonomines veiklos rūšis dirbo 1 mln.
37 tūkst. 375 šalies gyventojai. Tyrimo metu apklausti 12-os veiklos sričių
organizacijoms atstovaujantys Lietuvos organizacijų darbuotojai (specialistai,
darbininkai, įvairių lygmenų vadovai, administracijos ir techniniai darbuotojai, kt.).
Tyrimo statistiniai duomenys apdoroti pagal iš anksto apibrėžtą schemą, skaičiuoti
pasitelkus SPSS (angl. Statistical Package for Social Sciences) programinę įrangą.
Apibendrinant tyrime dalyvavusių respondentų bendrųjų charakteristikų ypatumus,
sudarytinas tam tikras dominavusiųjų apklaustųjų paveikslas: tai 18–49 metų amžiaus
(86,7 proc.) vedę darbuotojai (61,6 proc.), neturintys vaikų (32,7 proc.) arba
auginantys vieną / dvi atžalas (58,8 proc.), iš kurių jauniausia mokyklinio (7–
18 metų – 44,3 proc.) / studentiško (19–25 metų – 25,4 proc.) amžiaus; katalikai
(90,5 proc.); įgiję aukštąjį (universitetinį) (38 proc.) / aukštąjį (neuniversitetinį)
95

Žaneta Kavaliauskienė
(19,1 proc.) išsilavinimą; dirbantys specialistais (31,8 proc.) / darbininkais (27,8 proc.)
/ įvairių lygmenų vadovais (22,5 proc.) klientų aptarnavimo (39,6 proc.) /
administraciniame (22,7 proc.) / gamybos (18,8 proc.) skyriuose; turintys 6–16 metų
(32,9 proc.) / 17–27 metų (29,9 proc.) / iki 5 metų (24,2 proc.) bendrą darbo stažą;
pastarojoje organizacijoje išdirbę iki 5 metų (54,2 proc.); nurodę pastarąją organizaciją
pirmąja ir vienintele (25,3 proc.) / antrąja (28,0 proc.) / trečiąja (22,8 proc.).
Generalizuojant apklaustųjų atstovautas organizacijas konstatuotina, kad iš esmės
jos priskirtinos privačiam sektoriui (71,6 proc.); reprezentavo prekybos (22,9 proc.) /
pramonės (15,6 proc.) / švietimo (10,9 proc.) / viešojo administravimo (9,9 proc.)
sritis; dydžio aspektu buvo didelės (29,8 proc.) / vidutinės (32,9 proc.) / smulkios
(27,5 proc.), teisinės registracijos formos požiūriu dažniausiai įvardytos kaip
uždarosios akcinės bendrovės (54,4 proc.) / viešosios įstaigos (16,6 proc.) /
valstybinės įstaigos (10,3 proc.).
5. Darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai
faktorinės analizės rezultatai
Siekiant supaprastinti pavienių teiginių analizę ir jos grafinį vaizdavimą, atliktos
faktorinės analizės dėka darbuotojo įsipareigojimą organizacijai diagnozuojančio
instrumento pirmosios dalies aštuonių žingsnių norminio / formaliojo įsipareigojimo
subskalė sutankinta susiejant ją į specifinį faktorių – norminį įsipareigojimą (1 lentelė).
Pateiktoje lentelėje nurodytas į intervalą nuo 0,5 iki 1 patekęs Kaiser-Meyer-Olkin
koeficientas (KMO = 0,76) patvirtino aštuonių (N = 8) norminio / formaliojo
įsipareigojimo elementų tinkamumą faktorizuoti ir susieti į bendrą darbuotojo
įsipareigojimą organizacijai, nusakantį norminio įsipareigojimo faktorių. Iš lentelės
matyti, kad keturių iš apskaičiuotų subskalės žingsnių faktoriniai svoriai (L) siekė ar
viršijo 0,6 sąlygą, kuri rodo tinkamą faktorizuotų elementų tarpusavio koreliaciją ir
norminio įsipareigojimo faktoriaus „švarumą“. Būtina pažymėti, kad siekiant pagerinti
vidinę subskalės konsistenciją paskutinis jos žingsnis (faktorinis svoris – 0,02) ateities
tyrimuose turėtų būti besąlygiškai eliminuojamas. Kadangi vienas iš netiesioginių
tyrimo tikslų buvo patikrinti N. J. Allen ir J. P. Meyer (1990) tridimensės
organizacinio įsipareigojimo skalės validumą nacionalinėje erdvėje, nuo šio veiksmo
susilaikyta. Faktoriaus homogeniškumą iliustruojantis Chronbach α koeficientas taip
pat atitiko būtiną >0,5 sąlygą (analizuojamuoju atveju – 0,61) ir patvirtino glaudžią šio
faktoriaus viduje esančių elementų, matuojančių tą patį konstruktą, sąsają bei
psichometrinį konkretaus faktoriaus validumą. Paskutinė 1 lentelės skiltis, nurodanti
norminio įsipareigojimo faktoriaus aprašomąją galią, t. y. bendros sklaidos dalį
(28,9 proc.), nusako ją esant reikšminga ir interpretuojama.
Žemiau pateiktame grafike pavaizduota bendroji norminio įsipareigojimo
faktoriaus raiška. Iš čia matyti, kad labai stipriai norminiu požiūriu savoms
organizacijoms buvo įsipareigoję 4,1 proc. visų respondentų, tuo tarpu stiprų užslėptą
norminį / formalųjį įsipareigojimą užfiksavo 56,3 proc. respondentų, tad suminis
minėtų pasirinkčių procentas – 60,4 proc. – patvirtina latentinio norminio
įsipareigojimo egzistavimą (1 pav.)
96

Faktoriaus
pavadinimas
DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
Darbuotojo įsipareigojimo organizacijai norminio / formaliojo
įsipareigojimo subskalės žingsnių faktorinės analizės rezultatai
(N = 1804; KMO = 0,76, visa paaiškinta sklaida 28,9%)
Norminis
įsipareigojimas
Norminio / formaliojo
įsipareigojimo subskalės
elementai
Viena pagrindinių
priežasčių, kodėl aš
tebedirbu šioje
organizacijoje, yra ta, kad
tikiu lojalumo svarba, taigi
jaučiuosi moraliai
įsipareigojęs likti šioje
organizacijoje
Buvau išmokytas(-a) tikėti
lojalumo vienai
organizacijai svarba
Net jei man pasiūlytų
geresnį darbą kitur,
nemanau, kad galėčiau
palikti šią organizaciją
Buvo daug geriau tuomet,
kai žmonės vienoje
organizacijoje pradirbdavo
didžiąją savo darbingo
laikotarpio dalį
Manau, kad žmonės
pastaruoju metu per dažnai
keičia darbo vietas
Lakstymas iš organizacijos
į organizaciją man atrodo
ganėtinai priimtinas
Nemanau, kad asmuo
visada privalo būti lojalus
savo organizacijai
Nemanau, kad noras
priklausyti organizacijos
nariams yra racionalus
N
8
Subskalės
žingsnio
faktorinis
svoris (L)
0,74
0,69
0,63
0,58
-0,52
-0,44
-0,30
0,02
Chronbach α
koeficientas
0,61 28,9
1 lentelė
Faktoriaus
aprašomoji
galia
(sklaida), %
Pastaba:
• „-“ rodo neigiamą koreliaciją; neigiamas subskalės žingsnio faktorinis svoris
rodo, kad šis požymis išreiškia priešingą savybę, t. y. darbuotojo
neįsipareigojimą organizacijai norminiu požiūriu;
• šie požymiai (subskalės žingsniai) perkoduoti taip, kad didesnė požymio
įvertinimo reikšmė atitiktų stipresnę norminio / formaliojo pobūdžio
įsipareigojimo raišką.
97

Žaneta Kavaliauskienė
1 pav. Darbuotojo norminio / formaliojo pobūdžio
įsipareigojimo organizacijai raiška (N = 1804)
Atlikus faktorizacijos procedūrą, pagrįsta viena iš darbuotojo įsipareigojimo
organizacijai konstruktą apibrėžiančių ir matuojančių dimensijų – norminis /
formalusis įsipareigojimas gali būti laikomas priklausomu kintamuoju, o jo raiškai
tikėtiną poveikį turintys veiksniai – nepriklausomais kintamaisiais. Tyrimu siekta
išsiaiškinti, kurie iš specializuotoje literatūroje paprastai pavieniai analizuojamų
veiksnių statistiškai reikšmingi analizuojamam darbuotojo norminiam / formaliajam
įsipareigojimui organizacijai.
6. Darbuotojo norminio / formaliojo pobūdžio įsipareigojimo
organizacijai priklausomybė nuo nepriklausomų kintamųjų (veiksnių)
ANOVA testo rezultatuose F nusako dispersijos grupių viduje ir tarpgrupinės
dispersijos santykį. Kuo F didesnis, tuo grupės labiau išsiskiria.
Kriterijaus apskaičiuota statistinio reikšmingumo reikšmė p vadinama p reikšme. Kuo
mažesnė p reikšmė, tuo mažesnė tikimybė, kad stebėtas skirtumas arba ryšys atsirado
atsitiktinai. Vadinasi, tuo didesnė tikimybė, kad šis skirtumas arba ryšys yra iš tikrųjų.
Tyrimo atveju nustatyta, kad norminiam / formaliajam įsipareigojimui poveikį
daro: organizacijos veiklos sritis (F = 2,465 [p = 0,005]), forma (F = 3,388
[p = 0,003]), padalinys / skyrius (F = 4,083 [p = 0,000]); darbuotojo pareigos
(F = 8,334 [p = 0,000]), amžius (F = 67,368 [p = 0,000]), šeiminė padėtis (F = 47,082
[p = 0,000]), vaikų skaičius (šeimoje) (F = 34,828 [p = 0,000]), kuo jaunesnė
paskutinė atžala (F = 22,561 [p = 0,000]), asmenybės bruožai (F = 1,999 [p = 0,013]),
bendra darbinė patirtis (F = 50,384 [p = 0,000]), darbinė patirtis konkrečioje
organizacijoje (F = 28,140 [p = 0,000]) bei įsidarbinimo forma / darbinis statusas
(F = 3,041 [p = 0,028]).
7. Pagrįstas ir išplėstas darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo
organizacijai veiksnių sąveikų klasifikatorius
Atlikus kiekybinį tyrimą (N = 1804), patikrinus norminio / formaliojo
įsipareigojimo veiksnius, asmeninių charakteristikų veiksnių kategorijai priskiriami:
98

DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
amžius, asmenybės bruožai ir šeiminė padėtis. Tyrimo rezultatai pastarąją šios
veiksnių kategorijos dedamąją išplėtė vaikų skaičiaus šeimoje veiksniu (turint
omenyje, kad šio pobūdžio įsipareigojimas bus būdingas kuo jaunesnę paskutinę
atžalą turintiems darbuotojams).
Darbinių ypatybių veiksnių kategorijai, kuri veikia norminį / formalųjį
įsipareigojimą, priklauso: organizacinė parama, ypač turint omenyje darbuotojo
veiklos vertinimo ir atlyginimo aspektą, galimybė naudotis ištekliais, transformacinis
vadovavimas ir organizacijos tikslų aiškumas.
Norminį / formalųjį įsipareigojimą lemiančią tarpusavio santykių veiksnių
kategoriją sudaro: tarpusavio santykių normos ir pasitenkinimas, pvz., darbu, vadovu,
nauda. Tarpusavio santykių normos apima psichologinį organizacijos ir individo ryšį,
vertybių sutapimą bei atvirą ir sąžiningą komunikacijos tinklą.
Norminio / formaliojo įsipareigojimo įsitraukimo į darbą veiksnių kategorijai
pagrįstai priskiriama: darbinė patirtis organizacijoje, įsidarbinimo forma / darbinis
statusas, tolesnio mokymosi galimybė. Tyrimo rezultatai leido išplėsti šį
įsipareigojimą lemiančius veiksnius organizacijos parametrais (veiklos sritimi, forma
ir organizacijos padaliniu / skyriumi), bendra darbine patirtimi bei pareigomis, visus
juos priskiriant įsitraukimo į darbą veiksnių kategorijai.
Žemiau pateikiamais tyrimo rezultatais paremtas darbuotojo norminio / formaliojo
įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąveikų klasifikatorius (2 pav.).
2 pav. Darbuotojo norminio / formaliojo įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąveikos
Šaltinis: sudaryta autorės
99

Žaneta Kavaliauskienė
Išvados
1. Konceptualiuoju požiūriu, norminis / formalusis įsipareigojimas traktuojamas
kaip pareigos ir atsakomybės jausmas organizacijai, kylantis iš abipusių
susitarimų ar normų, kuriuos nulemtų tam tikri veiksniai.
2. Šiuo straipsniu siekta atskleisti ne pavienius, vadybos literatūroje paprastai
aptariamus, darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą organizacijai
lemiančius veiksnius, tokius kaip lytis, amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis,
įsidarbinimo forma, darbinė veikla, pasitenkinimas darbu, bendra darbinė patirtis
ir kt., o daugialypius šio pobūdžio įsipareigojimą inicijuojančius veiksnius.
3. Dominuoja keturios konceptualios darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą
organizacijai modeliuojančių veiksnių kategorijos, apimančios: asmenines
ypatybes (amžių, šeiminę padėtį, asmenybės bruožus), darbines ypatybes
(organizacinę paramą, galimybę naudotis ištekliais, transformacinį vadovavimą,
organizacijos tikslų aiškumą), tarpusavio santykius (tarpusavio santykių normas,
pasitenkinimą) ir įsitraukimą į darbą (darbinę patirtį organizacijoje, tolesnio
mokymosi / tobulinimosi galimybę, įsidarbinimo formą).
4. Remiantis daugelio ankstesnių tyrimų rezultatais, kurie pagrindžia tyrimo
instrumento patikimumą, konstrukto validumą ir nuoseklumą, konkrečiam
tyrimui pritaikytas uždarojo tipo anoniminis Darbuotojo įsipareigojimo
organizacijai klausimynas, kurio pirmajai daliai, kuri skirta priklausomam
kintamajam, t. y. norminiam / formaliajam įsipareigojimui, išmatuoti,
pasitelkta N. J. Allen ir J. P. Meyer (1990, p. 6–7) tridimensio organizacinio
įsipareigojimo skalės norminio / formaliojo įsipareigojimo subskalė.
Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant pagerinti šios subskalės vidinę
konsistenciją būsimuose tyrimuose derėtų peržiūrėti jos paskutiniųjų žingsnių
tikslingumą. Antroji tyrimo instrumento dalis skirta darbuotojo norminio /
formaliojo įsipareigojimo organizacijai koreliacijai su socialiniodemografinio,
darbinio ir organizacinio pobūdžio kintamaisiais identifikuoti.
5. Atlikta darbuotojo norminį / formalųjį įsipareigojimą organizacijai diagnozuojančio
instrumento pirmosios dalies, kur nustatytas tolesniam tyrimui būtinas priklausomas
kintamasis, faktorinė analizė leido įvertinti Lietuvos darbuotojams būdingą užslėptą
savybę – norminį / formalųjį įsipareigojimą, pasireiškiantį tam tikrais rodikliais, t. y.
žingsniais, kurie išreiškia atitinkamos savybės turinį.
6. Remiantis susistemintais ankstesnių studijų ir atlikto kiekybinio tyrimo
rezultatais (N = 1804), norminio / formaliojo įsipareigojimo asmeninių
charakteristikų veiksnių kategorija išplėsta vaikų skaičiaus šeimoje veiksniu
(turint omenyje tai, kad šio pobūdžio įsipareigojimas bus būdingas kuo
jaunesnę paskutinę atžalą turintiems darbuotojams). Tyrimo rezultatai taip pat
leido papildyti šio pobūdžio įsipareigojimą lemiančią įsitraukimo į darbą
veiksnių kategoriją organizacijos parametrais (veiklos sritimi, forma ir
organizacijos padaliniu / skyriumi), bendra darbine patirtimi bei pareigomis.
Gauta 2011 11 12
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
100

Literatūra
DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
Allen, N. J., Meyer, J. P. (1990). The measurement and antecedents of affective, continuance and normative
commitment to the organization. Journal of Occupational Psychology 63: 1–18.
Angle, H. L., Lawson, M. B. (1993). Changes in affective and continuance commitment in times of relocation. Journal
of Business Research 26: 3–15.
Ashman, I. (2007). An investigation of the British organizational commitment scale: A qualitative approach to
evaluating construct validity. Management Research News 30 (1): 5–24.
Aube, C., Rousseau, V., Morin, E. M. (2007). Perceived organizational support and organizational commitment: The
moderating effect of locus of control and work autonomy. Journal of Managerial Psychology 22 (5): 479–495.
Balfour, D., Wechsler, B. (1996). Organizational commitment: Antecedents and outcomes in public organizations.
Public Productivity and Management Review 19: 256–277.
Bentein, K., Vandenberg, R. J., Vandenberghe, C., Stinglhamber, F. (2005). The role of change in the relationship between
commitment and turnover: A latent growth modeling approach. Journal of Applied Psychology 90: 468–482.
Bergman, M. E. (2006). The relationship between affective and normative commitment: review and research agenda.
Journal of Organizational Behavior 27: 645–663.
Clugston, M. (2000). The mediating effects of multidimensional commitment on job satisfaction and intent to leave.
Journal of Organizational Behavior 21: 477–486.
Clugston, M., Howell, J. P., Dorfman, P. W. (2000). Does cultural socialization predict multiple bases and foci of
commitment? Journal of Management 26: 5–30.
Collis, J., Hussey, R. (2003). Business Research: A Practical Guide for Undergraduate and Postgraduate Students.
Palgrave, Basingstoke.
Erdheim, J., Wang, M., Zickar, M. J. (2006). Linking the Big Five Personality Constructs to Organizational
Commitment. Personality and Individual Differences 41 (5): 959–970.
Fuller, J. B., Barnett, T., Hester, K., Relyea, C. (2003). A social identity perspective on the relationship between
perceived organizational support and organizational commitment. Journal of Social Psychology 143 (6): 789–791.
Haar, J. M., Spell, C. S. (2004). Programme knowledge and value of work-family practices and organizational
commitment. The International journal of Human Resource Management 15 (6): 1040–1055.
Hackett, R. D., Bycio, P., Hausdorf, P. A. (1994). Further assessments of Meyer & Allen’s (1991) three component
model of organizational commitment. Journal of Applied Psychology 79: 15–23.
Han, S., Moon, S. J., Yun, E. K. (2009). Empowerment, job satisfaction, and organizational commitment: comparison
of permanent and temporary nurses in Korea. Applied Nursing Research 22: 15–20.
Joiner, T. A., Bakalis, S. (2006). The antecedents of organizational commitment: the case of Australian casual
academics. International Journal of Educational Management 20 (6): 439–452.
Joolideh, F., Yeshodhara, K. (2009). Organizational commitment among high school teachers of India and Iran.
Journal of Educational Administration 47 (1): 127–136.
Joshi, A. W., Stump, R. L. (1999). Determinants of commitment and opportunism: integrating and extending insights
from transaction cost analysis and relational exchange theory. Revue Canadienne des Sciences de l’administration
16 (4): 334–352. Prieiga internetu: http://proquest.umi.com.
Karakus, M., Aslan, B. (2009). Teachers’ commitment focuses: a three-dimensioned view. Journal of Management
Development 28 (5): 425–438.
Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija.
Labatmedienė, L., Endriulaitienė, A., Gustainienė, L. (2007). Individual correlates of organizational commitment and
intention to leave the organization. Baltic Journal of Management 2(2): 196–212.
Martin, S. S. (2008). Relational and economic antecedents of organisational commitment. Personnel Review 36 (6):
589–608.
Mažeikienė, N. (2001). Socializacijos ir ugdymo diagnostikos instrumentų kultūrinis perkeliamumas: makiavelizmo ir
autoritarizmo matavimo aspektas. Socialinių mokslų (edukologija) daktaro disertacija. Šiaulių universitetas.
Meyer, J. P., Allen, N. J. (1991). A three-component conceptualization of organizational commitment. Human
Resource Management Review 1: 61–89.
Meyer, J. P., Allen, N. J, Smith, C. A. (1993). Commitment to organizations and occupations: extension and test of a
three-component conceptualization. Journal of Applied Psychology 78 (4): 538–551.
Meyer, J. P., Allen, N. J. (1997). Commitment in the Workplace: Theory, Research, and Application. Thousand Oaks,
CA: Sage Publications.
Meyer, J. P., Stanley, D. J., Herscovitch, L., Topolnytsky, L. (2002). Affective, continuance and normative
commitment to the organization: A meta-analysis of antecedents, correlates and consequences. Journal of
Vocational Behavior 61 (1): 20–52.
Moss, S. A., McFarland, J., Ngu, S., Kijowska, A. (2007). Maintaining an open mind to closed individuals: The effect
of resource availability and leadership style on the association between openness to experience and organizational
commitment. Journal of Research in Personality 41: 259–275.
101

Žaneta Kavaliauskienė
Scholl, R. W. (1981). Differentiating commitment from expectancy as a motivating force. Academy of Management
Review 6: 589–599.
Stallworth, H. L. (2004). Antecedents and consequences of organizational commitment to accounting organizations.
Managerial Auditing Journal 19 (7): 945–955.
Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Gilbert, D. R. (2001). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Wheaton, A. J. (1999). The generation of organizational commitment in a cross-cultural context. Asia Pacific Business
Review 6 (1): 73–103.
Wiener, Y. (1982). Commitment in organizations: A normative view. Academy of Management Review 7: 418–428.
Wiener, Y., Gechman, A. S. (1977). Commitment: A behavioural approach to job involvement. Journal of Vocational
Behaviour 10: 47–52.
INTERACTIONS AMONG THE ANTECEDENTS OF AN EMPLOYEE’S
NORMATIVE COMMITMENT TO THE ORGANIZATION
Žaneta Kavaliauskienė
Summary
An employee’s organizational commitment referring to a person’s role is defined by
potentially positive relations providing life meaning to employing organization, economic
exchanges between an individual and an organization as well as congruence of their goals
and values. The latter is called normative commitment and reflects a feeling of obligation
to continue employment. Such employees feel that they’re in debt and ought to remain
with an organization. This phenomenon develops on the basis of a collection of pressures
stemming from values that individuals learn during their familial, cultural and
organizational socialization processes. Through conditioning (rewards and punishments)
and modeling (observation and imitation of others) people learn these values (Meyer,
Allen, 1997). In the view of social exchange theory, organizations’ supportive practices
that make employees feel valued arises feeling of obligation and indebtedness through the
reciprocity norms and as a result, normative commitment develops (Fuller et al., 2003;
Haar, Spell, 2004; Joshi, Stump, 1999; Wheaton, 1999). Normative commitment can
increase when individual feels loyal to his employer or responsible to work for the benefits
that he gets from the organization as a result of the desire to compensate the favors
received from the institution (Meyer et al., 1993).
Therefore, managers could benefit from understanding, identification and
classification of the antecedents of normatively committed manpower (revealing the
type and motives of an employee’s normative commitment) because they could
initiate the specially-adapted interventions when the problem exists. They can adopt,
for example, the appropriate leadership behavior in order to improve the level of an
employee’s normative commitment to an organization and, in turn, the levels of
his/her job satisfaction and job performance. Despite lots of recent research focusing
on dimensionality of an employee’s organizational commitment and separate
antecedents of this phenomenon it still remains one of the most crucial fields of human
resource management because of increasing fierce competition among organizations.
Scientific problem statement – unexplored the normative dimension of an
employee’s organizational commitment, its antecedents and interactions.
102

DARBUOTOJO NORMINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ SĄVEIKOS
The objective of the research – construct the classifier reflecting the
interactions among the normative commitment and its antecedents.
To achieve the above-mentioned objective, the following tasks were set for the
research:
1. Conceptualize the construct of an employee’s normative commitment to an
organization.
2. Confirm the normative dimension of an employee’s organizational
commitment and classify its antecedents.
3. Present the classifier reflecting the interactions among an employee’s
normative commitment to an organization and its antecedents.
4. Verify the constructed classifier reasoning empirically in the quantitative
aspect.
The scientific research techniques. To verify the research there were used
general methods of scientific research, such as scientific literature analysis, synthesis,
modeling and generalization. Empirical research was grounded on quantitative data
processing methods. There were used multidimensional statistical methods, such as
correlation factor analysis (Principal component and Alpha factoring methods),
dispersive analysis (One-Way-ANOVA method); applied descriptive statistics.
Psychometric characteristics of the research instrument were revealed with the help of
Cronbach Alpha coefficient, explained dispersity, primary and secondary factor
analysis. Research data processing was done with the help of SPSS 18.
It should be noted that in management literature the researchers, who analyzed the
normative commitment in the organizational context, succeeded not only to define the
concept itself but even to determine some single its antecedents, such as age, marital
status, employment status, job satisfaction, total tenure.
There are four prevailing categories of antecedents having influence over normative
commitment: personal characteristics (age, marital status and personality traits), jobrelated
characteristics (organizational support, resource availability, transformational
leadership and clearance of organizational objectives), job-involvement characteristics
(work experience in the organization, further learning opportunities, employment status)
and relational characteristics (relational norms and satisfaction).
Appealing to the systemic theory review the author of the paper used a closed type
anonymous instrument, i.e. Employee’s organizational commitment questionnaire, in
order to reach her own research objective. For the first part of the research instrument,
which was meant to measure the dependent variable, i.e. the normative commitment,
the adequate normative subscale of the most widely used and empirically tested Tridimensional
organizational commitment scale developed by N. J. Allen & J. P. Meyer
(1990, pp. 6–7) was used (I was taught to believe in the value of remaining loyal to
one organization; If I got an other offer for a better job elsewhere, I would not feel it
was right to leave my organization; I think that people these days move from company
to company too often; I do not believe that a person must always be loyal to his or her
organization (R); Jumping from organization to organization does not seem at all
unethical to me (R); One of the major reasons that I continue to work here is that I
103

Žaneta Kavaliauskienė
believe that loyalty is important and therefore, feel a sense of moral obligation to
remain; Things were better in the days when people stayed with one organization for
most of their careers; I do not think that wanting to be a “company man” or
“company woman” is sensible anymore (R)). In short, normative commitment reflects
here an employee’s sense of obligation and the premise that staying with the
organization is the right thing to do. As the instrument was in English, a two-way
translation of the 8 items into Lithuanian language was made. Responses to the
statements varied from 1(strongly disagree) to 4 (strongly agree).
The choice of the above mentioned instrument was substantially made in
consistence with many earlier research results, reasoning the reliability of the
instrument and the validity of the construct. However in order to improve internal
consistence of normative subscale there would be worthwhile to reconsider the
expedience of these subscales in the future research.
The second part of the research instrument consisted of demographic and other
information related to the respondents. General characteristics of the respondents
involved socio-demographic, job-related and organizational categories. Sociodemographic
characteristics of the respondents were treated employees’ gender, age,
marital status, number of children in a family (focusing on the youngest child’s age),
religious creed professed and educational attainments. Job-related characteristics of
the respondents included: total tenure, organizational tenure and number of changed
organizations. Organizational characteristics of the respondents were comprised of:
sector, sphere, size, form and division/department.
Conducted factor analysis of the first part of the instrument measuring an
employee’s normative commitment to his/her organization allowed to measure
expression of the latent trait of such type of commitment. Lithuanian employee’s
normative commitment was manifested in certain indicators, i.e. items, conveying the
content of this trait.
In accordance with the scientific studies results as well as the results of the research
accomplished (N = 1804) the normative commitment is supplementary influenced by
such constituent as number of children in a family (focusing on the age of the
youngest child) belonging to the category of personal characteristics. The results of
the research extended the category of job involvement antecedents related to the
normative commitment by organizational parameters (sphere, form and
division/department), total tenure and organizational position).
Research results, providing the extended interactions among an employee’s normative
commitment to an organization and its antecedents, explain job-related behaviors of
individuals, deepen our perception about influence of specific social interactions over an
employee’s normative commitment, thus may be applied by managers in human resource
management, i.e. searching for an optimal managerial strategy; revaluing employees’
roles; seeking for their stronger involvement in organizational performance and decision
making processes; strengthening employees’ commitment, increasing their satisfaction
with payment, organizational policies, providing them with further education opportunities
and improving working conditions; valuing employees’ contribution to organizational
performance as well as caring about their wellbeing, etc.
104

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE
2000–2010 METAIS DISKURSAS 1
Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Klaipėdos universitetas
Anotacija
Pasitelkiant statistinę ir archyvinę medžiagą apie nusikaltimus, straipsnyje aptariamas sociokultūrinis
diskursas apie nusikalstamumo raidą Klaipėdoje 2000–2010 m. Nusikalstamų veikų dinamika Klaipėdoje
ir jos priežastingumas interpretuojami pasitelkus R. Mertono struktūrinių suvaržymų (įtampos) teoriją,
ekologinės kriminologijos principus, M. Castellso tinklaveikos visuomenės idėjas ir Z. Baumano vartotojiškos
kultūros teorines įžvalgas. Sociokultūrinis diskursas pristatomas kaip giluminis nusikalstamumo
priežasčių suvokimas, kuris leidžia besikeičiančios visuomenės vartotojiškoje kultūroje ieškoti optimalių
šio reiškinio silpninimo formų. Straipsnyje bandoma parodyti vartotojiškos visuomenės poveikį nusikalstamumo
stabilizavimui.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nusikalstamumas, nusikalstamos veikos, nusikaltimai, bendruomenė, susvetimėjimas,
struktūriniai suvaržymai, ekologinė teorija, vartotojiška visuomenė.
Abstract
On the basis of statistical and archival materials about crimes, the article deals with the socio-cultural
discourse of the criminality trends in Klaipeda in the period of 2000 to 2010. The dynamics and causality
of criminal acts in Klaipeda are interpreted with the help of R. Merton’s theory of structural constraints
(tension); the principles of ecological criminology; M. Castells’ network society idea; and Z. Bauman’s
theoretical insights into consumer culture. The socio-cultural discourse is presented as in-depth understanding
of the causes of crime which allows to look for the optimal forms of crime reduction in the consumer
culture of the changing society. The article attempts to show the impact of the consumer society on
the stabilization of criminality.
KEY WORDS: criminality, criminal acts, crimes, community, alienation, structural constraints, ecological
theory, consumer society.
Įvadas
Kokios yra nusikalstamumo transformacijos 2000–2010 m. Klaipėdoje ir kaip jos
gali būti sociologiškai paaiškintos yra svarbiausias šiame tekste svarstomas klausimas.
Kadangi straipsnio apimtis riboja išsamesnę nusikalstamumo raidos analizę, diskusija
plėtojama dviem kryptimis. Iš pradžių trumpai aptariamos teorinės sociologinės interpretacijos,
kurios labiausiai tinka nusikalstamumo ištakų suvokimui dabarties sąlygomis,
vėliau detaliai pristatoma nusikalstamumo dinamika Klaipėdoje ir Lietuvoje,
kuri empiriškai turėtų paliudyti 2000–2010 m. įvykusias transformacijas visuomenėje.
Šio straipsnio metodologinės prielaidos grindžiamos gana skirtingomis, bet viena
kitą papildančiomis teorijomis. Tai būtų Roberto Mertono (2006) struktūrinių suvaržymų
(įtampos) teorija, ekologinės kriminologijos principai, susiformavę Čikagos
sociologijos mokykloje, Manuelio Castellso (2005) tinklaveikos visuomenės idėja bei
1 Straipsnis parengtas, remiantis Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos
tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško
multikultūrinio miesto“ medžiaga. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties
Nr. LIT-2-34).
105

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Zygmunto Baumano (2011) vartotojiškos kultūros teorinės įžvalgos. Pasitelkdami
išvardytų teorijų įžvalgas, straipsnio autoriai bando kurti sociokultūrinį nusikalstamumo
raidos Klaipėdoje 2000–2010 metais diskursą, kuris besikeičiančioje visuomenėje
traktuojamas gana prieštaringai. Vartojant sąvoką sociokultūrinis diskursas, turimas
galvoje giluminis nusikalstamumo priežasčių suvokimas, kuris leidžia ieškoti optimalių
formų, kaip silpninti šį reiškinį besikeičiančios visuomenės vartotojiškoje kultūroje.
Laikantis apsibrėžtų teorinių prieigų, autorių statistinis konstruktas ir medžiaga
tartum jas atitinka ir leidžia ateityje numatyti atitinkamas nusikalstamumo mažinimo
ar prevencijos strategijas.
1. Dvi nusikalstamumo dekados Klaipėdoje
Nusikaltimų dinamika Klaipėdoje 1990–2010 m. leidžia kalbėti apie dvi skirtingas nusikalstamumo,
kaip socialinio-kultūrinio fenomeno, dekadas. Jų skirtį žymį 2000 metai.
Iki 2000-ųjų nusikalstamumas Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuolat augo ir
XX amžiaus saulėlydyje tapo nieko nebestebinančia norma (Acus, 2011), o naujajame
tūkstantmetyje galima stebėti šiek tiek kitas nusikaltimų tendencijas ir jas skatinančias
priežastis. Vaizdžiai kalbant, po energingo, spalvingo, brutalaus, pirmykščių jėgų siautulio
kupino dešimtmečio (1990–2000) atėjo antrasis, kuris jau nepasižymėjo gamtos stichijoms
būdingais bruožais. Gyvybinės jėgos, maitinusios gausų, žiaurų ir kruviną socialinį fenomeną
– dešimtojo dešimtmečio nusikalstamumą – išseko. Politinio teisėtumo krizės ir
sparčiai besiformuojančios socialinės atskirties, kuri atsirado visuomenei struktūrizuojantis,
laikotarpiu vyravo sumaištis. Vertybės vartojimo kultūros kontekste – tos pačios, skiriasi
tik jų patenkinimo forma. Nusikalstamumas tapo būdu greitai pasiekti tai, kas gerovės
valstybėje pasiekiama ilgu ir atkakliu darbu. Daliai pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio
jaunų žmonių buvo būdingas fatalizmas ir negatyvizmas, o socialinių normų laužymas
įgavo savo galios pajautimo raišką. Nusikalstamumas antrajame nepriklausomos Lietuvos
dešimtmetyje nedingo, bet pasikeitė: prarado savo „šaunumo“, besiribojančio su beprotybe,
paviršinį spindesį ir tapo atstumiančiai gličiu nusikalstamumu, kurį galima pavadinti
oportunistiniu.
2000 m. buvo nusikalstamumo istorijos Klaipėdoje lūžio taškas, nes būtent tais metais
kriminogenine situacija mieste susidomėjo aukščiausios nacionalinės valdžios
atstovai. Lūžis susijęs ne su konkrečiomis nusikalstamumo apraiškomis, bet su diskursu
apie jį. Nors 1990–2000 m. nusikaltimai Klaipėdoje akivaizdžiai viršijo bendrus
nusikalstamumo rodiklius Lietuvoje (Acus, 2011), tačiau tuo laikotarpiu miestas viešajame
diskurse sugebėjo išvengti kriminogeninio miesto stigmos. Miesto žiniasklaidoje
generuojama informacija apie nusikaltimus, reketą, prievartavimus, vagystes ar
kitus nusižengimus nesukūrė tokio Klaipėdos vaizdinio, kuris tuo metu formavosi apie
Panevėžį ir Kauną. Šių dviejų miestų kriminalinės reprezentacijos tapo neatsiejamais
naujos nepriklausomos Lietuvos pagimdyto banditizmo vaizdiniais, o Klaipėdos socialinis
ir kultūrinis gyvenimas sukūrė kiek kitokį socialinį-kultūrinį diskursą apie miestą.
Iki 2000-ųjų nusikaltimai Klaipėdoje buvo tik lokali miesto problema, kurios sprendimui
mobilizuoti užtekdavo vietinių išteklių. Kaip pavyzdinius lokalios mobilizacijos
atvejus trumpai galima priminti šiuos įvykius: 1994–1996 m. miesto valdžia kelis kar-
106

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
tus kreipėsi į vietos verslininkus ir bendruomenę dėl padažnėjusių automobilių sprogdinimų
ir padeginėjimų mieste, 1998 m. pradėtos diegti pirmosios saugios kaimynystės
programos ir telkti policijos pagalbininkų gretos mokyklose. Bendrai 1990–
2000 m. nusikalstamumas mieste netraktuotas kaip išskirtinė socialinė epidemija, o
policijos ataskaitos žiniasklaidai bent nuo 1996 m. dažniausiai fiksuodavo tik pagerėjimą
tiriant baudžiamąsias bylas.
2000 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus išleido
dekretą dėl darbo grupės kriminogeninei situacijai Klaipėdoje įvertinti kūrimo (BNS,
2000-11-02). Kaip teigta BNS pranešime, šią darbo grupę Prezidentas sudarė „įvertindamas
kriminogeninės situacijos Klaipėdoje sudėtingumą“ (Ten pat). Darbo grupės
vadovu paskirtas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Valentinas Junokas. Jos nariams
pavesta įvertinti kriminogeninę situaciją Klaipėdos mieste ir teikti pasiūlymų,
kaip ją gerinti. Prezidentūros atstovai žurnalistams negalėjo paaiškinti išskirtinio Prezidento
dėmesio Klaipėdai, kur tuo metu nebuvo ypatingą rezonansą sukėlusių nusikaltimų,
nebent susijusių su narkotinių medžiagų prekyba. Diskurso analizės požiūriu
įdomu tai, kad Prezidentas panašių darbo grupių tirti kriminogeninės padėties kituose
Lietuvos miestuose nebuvo sudaręs.
Šis faktas nusikalstamumo diskurse galėjo turėti dvi implikacijas. Pirma, politinis Klaipėdos
nusikalstamumo problemos pripažinimas reikalavo kitaip pažvelgti į tas socialinio
veiksmo sritis, kurios jau buvo tapusios savotiška kasdienybe ir dėl savo natūralumo nebelaikytos
aktualia problema, rezonuojančia visuomenės sąmonėje. Tai, kad nusikalstamumas
mieste buvo suvokiamas kaip neproblemiškas, rodė iškart po BNS pranešimo apie
Prezidento dekretą žiniasklaidoje publikuotos miestiečių nuomonės.
Pavyzdžiui, žurnalistų gatvėje kalbinti žmonės Klaipėdos nebuvo linkę stigmatizuoti:
„Manau, kad Klaipėda, būdama uostamiesčiu, savaime yra išskirtinis miestas.
Bet kriminogeninė situacija pas mus tikrai nėra blogiausia. Juk yra Panevėžys, Kaunas,
Vilnius, girdim ir matom, kas ten darosi. Klaipėdoje nėra tiek daug nusikaltimų.“
Arba „Aš gyvenu Vilniuje ir daugiau ten bijau, nei čia (aut. – Klaipėdoje), nes namuose
tenka vaikščioti daugiau tamsesnėm gatvėm negu pas jus Klaipėdoje. Galbūt informacijos
gausa apie nusikaltimus sudaro nuomonę, kad jų yra tiek daug. Be abejo, Prezidentas
tą situaciją žino geriau, todėl jo veiksmais reikia tikėti ir pasitikėti“ (Janauskaitė,
2000-11-06). Klaipėdos priešpriešinimas kitiems Lietuvos miestams veikė kaip
nusikalstamumo problemos neutralizavimas, pripažįstant, kad tai natūralus socialinis
fenomenas tuometiniame miesto gyvenime. Panašią diskursyvią poziciją užėmė ir
tuometinis Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas. Į žurnalistų klausimą, kokie svarbiausi
savaitės įvykiai Klaipėdoje, meras pirmiausiai atsakė: „Turbūt nustebino ne tik
Klaipėdos teisėsaugos pareigūnus, bet ir miestiečius Prezidento dekretas dėl kriminogeninės
padėties Klaipėdoje ištyrimo ir išvadų pateikimo iki Naujųjų metų. Nustebino
galbūt todėl, kad Klaipėdoje kriminogeninė situacija gerėja. Ji nėra bloga, lyginant su
kitais miestais, ir jau antrąjį pusmetį mažėja nusikaltimų skaičius“ (Jankauskaitė,
2000-11-13). Šios citatos atskleidžia akivaizdžią populiarios kasdienės sąmonės, joje
glūdinčių socialinės tikrovės reprezentacijų ir galios struktūrų implikuojamų vaizdinių,
kurių implikuojamai socialinei kontrolei siekiama pasipriešinti, atskirtį.
107

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Antra Prezidento dekreto implikacija galėjo būti socialinės kontrolės griežtinimas
mieste, stiprinant policijos ir teisėsaugos institucijų darbą aiškinantis nusikaltimus.
Todėl 2000 m. gali būti laikomi naujos policijos darbo dekados pradžia, nuo kada hipotetiškai
turėjo prasidėti nusikalstamumo mažėjimas arba situacijos stabilizavimasis.
Tai, kad mieste būtina stiprinti socialinę kontrolę, rodė ir tuometinės miestiečių gyventojų
apklausos. Pavyzdžiui, 1997 m. tik 16,7 proc., o 2000 m. 25,9 proc. miestiečių
pasitikėjo policija. 2000 m. saugiai mieste jautėsi 14,1 proc. klaipėdiečių, nesaugiai –
25,3 proc., 60,3 proc. – ne visai saugiai (Albrektienė, 2000-11-06). Socialinės kontrolės
poreikio diskursas dėmesį sutelkė ties teisėsaugos institucijomis, bet ne ties nusižengimų
priežastimis.
Preliminariai apibendrinant 1990–2010 m. laikotarpio nusikalstamumo diskursą
Lietuvoje ir Klaipėdoje bei jo kuriamus ideologinius vaizdinius, galima sakyti, kad
komunistinis radikalizmas, neoliberaliojo kapitalizmo eksperimentai, įsibėgėjanti globalizacija,
stojimas į ES ir bandymas prisitaikyti joje gyventi, iškreipė beveik visas
bendro buvimo kartu formas. Išbandymą atlaikė tik viena kolektyvinė jėga – valstybė.
Ji gebėjo suvaldyti atvirai jai iššūkį metusį nusikalstamumą, tačiau sumanesni nusikalstamo
pasaulio veikėjai prisitaikė ir išliko. Jie sugebėjo pradėti bendradarbiauti su
valdžios struktūromis, neretai tapdami sudėtine jų dalimi, taip legalizavę neteisėtai
įgytus turtus ir įsitvirtinę įvairiose socialinės veiklos sferose. Be nusikaltėlių gebėjimo
papirkinėti ir įbauginti policiją, teisėjus, kitus valstybės pareigūnus, jie išmoko ir klastingesnės
bei pavojingesnės įsiskverbimo formos: demokratinės politikos korupcijos.
Didėjančios partijų ar politinių veikėjų reikmės suteikė puikią galimybę nusikalstamoms
struktūroms siūlyti paramą kritiniais politinių kampanijų momentais, o visos
pastangos gauti momentinę naudą, politiką supančioja ilgam laikui. Įsitvirtinusi visuomeniniame
ir politiniame gyvenime skandalo strategija, reputacijos bei įvaizdžio
griovimo vyravimas demokratijos procese leido nusikaltėliams įgyti atitinkamą politinę
įtaką. Gundydamos politikus ir pareigūnus finansine nauda, prireikus ir sufabrikuodamos
kaltinimus, nusikalstamos struktūros sukuria platų informacijos rinkimo ir turto
prievartavimo tinklą, prekiaujantį įtaka mainais už tylėjimą.
Kaip 2000-ųjų pabaigoje viešojoje erdvėje gimstantis naujas nusikalstamumo diskursas
paveikė kriminogeninę padėtį Klaipėdoje, gana sunku įvertinti. Viena vertus,
žvelgiant į nusikalstamumo statistiką, smulkiau pateiktą kitoje šio straipsnio dalyje,
galima matyti savotišką nusikalstamumo stabilizavimąsi ir nedidelį smukimą. Šią tendenciją
susieti su socialinės kontrolės institucijų veiklos pagerėjimu būtų ne visai korektiška,
nes būtent nuo 2001-ųjų Lietuvoje kyla policijos pareigūnų streikai dėl socialinių
garantijų ir darbo sąlygų, etatų mažinimo. 2000–2004 m. viešumoje pasirodo
daugiau pranešimų apie organizuotus nusikaltimus, kuriuose dalyvavo ir policijos pareigūnai.
Kita vertus, žvelgiant į bendresnį socialinį kontekstą, 2000-ieji žymi savotišką
ekonominį atsigavimą po 1998-ųjų rudenį vykusios Rusijos krizės ir pirmuosius
tikrosios vartotojiškos visuomenės daigus Klaipėdoje. 2000-aisiais Klaipėdoje atsirado
pirmieji modernūs prekybos centrai, atsigavo pramogų verslas, pradėjo augti gyvenamųjų
namų statybos, vykdyti dideli investiciniai projektai. Besiformuojanti vartotojiška
kultūra keitė žmonių gyvenseną, santykį su materialia aplinka, turtu ir jo kultūrinėmis
reikšmėmis, kas savo ruožtu keitė ir nusikalstamumo struktūrą.
108

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
2. Socialinės nusikalstamumo ištakos vartotojų visuomenėje
Viena klasikinių teorinių prieigų, aiškinančių nusikalstamumo prigimtį, atskleidžia,
kad nusikalstamumas – tai natūrali žmogaus elgesio visuomenėje forma, kurią lemia
fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Pirmasis, atkreipęs dėmesį į socialinių
veiksnių įtaką nusikalstamumui, buvo sociokultūrinės prancūzų kriminologijos
pradininkas Emilis Durkheimas (2002). Jo nuomone, pagrindinė visuomenės problema
– santykiai tarp individo ir visuomenės: „Pavieniai individai nebepriklauso nuo
jokio kito kolektyvinio poveikio, išskyrus valstybę, nes ji – vienintelis organizuotas
kolektyvas. Tik jai tarpininkaujant individai jaučia visuomenę ir savo priklausomybę
nuo jos. Tačiau, kadangi valstybė yra toli nuo jų, jos poveikis juntamas miglotai ir tik
protarpiais, užtat individo visuomeniškumo jausmas negali būti pastovus, jam stinga
reikiamos energijos. Didesnę gyvenimo dalį individų aplinkoje nėra nieko, kas atitrauktų
juos nuo jų pačių ir juos varžytų. Tokioms sąlygoms esant, jie neišvengiamai
nugrimzta į egoizmą arba pasiduoda anarchijai. Žmogus negali turėti potraukio aukštesniems
tikslams ar paklusti nustatytai tvarkai, jeigu jis nemato virš savęs nieko, su
kuo jį sietų solidarumas. Padaryti žmogų laisvą nuo bet kokio socialinio spaudimo
reikštų palikti jį sau pačiam ir jį demoralizuoti. Tokie yra du pagrindiniai mūsų dvasinės
situacijos bruožai“ (Durheimas, 2002, p. 373–274).
Robertas Mertonas (Мертон, 2006), pratęsdamas socialinės dezorganizacijos teorijos
idėją, teigė, kad nusikaltimus gimdo pati visuomenė. Kiekviena visuomenė sukuria
savo tikslus, kurių turi siekti tos visuomenės nariai. Tačiau visuomenė, formuodama
tikslus, turi numatyti ir priemones, kaip jų siekti. Jeigu visuomenės tikslai nėra realiai
pasiekiami, nes priemonių paketas yra tik simbolinis, tai tikslų siekimas gali būti traktuojamas
kaip struktūrinis suvaržymas ir tikslo siekimo priemonės gali neatitikti visuomenėje
priimtų socialinių normų.
E. Durkheimo tradiciją tęsė Čikagos universitete susiformavusi kriminologinė mokykla,
kurioje pamatinius ekologinės kriminologijos principus suformulavo Robertas
Parkas, o įsitraukus Ernestui Burgessui, Roderickui McKenzie, Luisui Wirthui jau
minėta kriminologinė mokykla įsitvirtino sociologijoje ir jos įtaka projektavosi į
XXI amžių (Dobryninas, Sakalauskas, Žilinskienė, 2008, p. 43–54). Čikagos universiteto
absolventai Clifford Shaw ir Henry Mckay savo delinkvencijos tyrimams pritaikė
originalią kiekybinę metodologiją. Jie pasiūlė nubraižyti Čikagos miesto delinkvencijos
žemėlapį, kuris leido patvirtinti pamatinį ekologijos teorijos postulatą: „Delinkvenciją
provokuoja nepalanki dezorganizuojanti aplinka“ (Ten pat, p. 47). Nusikalsti
linkstantys jaunuoliai turi problemų su teisėtvarkos institucijomis, nes juos veikia nepalankios
išorinės aplinkybės, kurios tas problemas sukelia. Šiose jaunimui nepalankiose
miesto zonose nusikalstami įgūdžiai perduodami bendraujant su kitais asmenimis,
kurie gali būti draugai, gaujų ar šeimos nariai. Šių sociologų darbuose socialinės
dezorganizacijos šaltiniai siejami su trimis kintamaisiais: padidėjusiu gyventojų mobilumu,
jų etnine įvairove ir skurdu. Šie veiksniai apsunkina bendruomeninę komunikaciją,
mažina bendruomenės narių pasitikėjimą, silpnina neformalią socialinę kontrolę.
Socialinė dezorganizacija (solidarumo trūkumas ar net visiškas jo nebuvimas) trukdo
lokalioms bendruomenėms susitarti dėl bendrų vertybių ir buvimo kartu principų, kar-
109

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
tu spręsti iškylančias problemas, nes tik aktyvi bendra veikla kuria efektyvias bendruomenes.
Todėl socialinė dezorganizacija sudaro palankias sąlygas įsitvirtinti bendruomenėse
nusikalstamoms tradicijoms. Pamatinis C. Shaw ir H. McKay’jaus teiginys,
kad „stiprios bendruomenės gali įveikti netvarką, o bendruomenės, kurios dėl
struktūrinių problemų aštrumo nusilpsta, tampa tinkama dirva nusikalstamumui augti“
(Dobryninas, Sakalauskas, Žilinskienė, 2008, p. 51).
Čikagos mokykla sulaukia įvairios kritikos. M. Castellsas (2006) kritikuoja vyravusią
Čikagos mokyklos nuostatą miesto ekologinę (urbanistinę) aplinką tyrinėti atsietai
nuo kapitalistinės visuomenės socialinės ir ekonominės raidos. Jo manymu, būtina
aiškintis ypatingas urbanistines kapitalizmo formas, nes miestų tinklas yra esminė
kapitalistinės gamybos struktūra, o svarbiausia „erdvinių vienetų“ funkcija yra darbo
rinkos plėtra. Tačiau darbo industrijos rajonai neegzistuoja tik kaip ekologinė nusikalstamumo
aplinka. Vartotojiška kapitalizmo kultūra daro įtaką socialinei žmonių
elgsenai. Galima teigti, kad postmodernybės sąlygomis vartojimo funkcija pradeda
vyrauti ir palenkia sau kitas funkcijas. M. Castellsas gvildena naujausių technologijų
poveikį ne tik urbanistiniams, bet ir socialiniams procesams. Įsivyrauja socialinių tinklų
sąvoka, koduojanti ir informacinio miesto sampratą. Taigi, M. Castellso nuomone,
miesto erdvė ne tik palaikė ir skatino industrinio kapitalizmo perėjimą į „neokapitalizmą“,
bet ir pati priklauso nuo vyraujančios mainomosios vertės bei „suprekinimo“
galios. Vytauto Rubavičiaus (2010) įžvalgos patvirtina M. Castellso idėją, kad ekonominė
kapitalizmo sistemos globalizacija vertė diegti ją skatinančius politinių sprendimų
„paketus“, o pastarieji nacionalines ekonomikos teritorijas atvėrė transnacionalinėms
korporacijoms, kapitalui ir informacijai. Globalizacija paskatino miestų plėtrą,
kuri vyko netolygiai – vieni miestai virto globalizacijos skatintojais, o kiti atsidūrė
periferijoje. Ekonominė globalizacija sumažino nacionalinių valstybių suverenumą ir
galią valdyti tam tikras teritorijas. Politikų nesugebėjimas sudaryti atsvaros ekonominiam
išnaudojimui, kultūriniam dominavimui ir politinei priespaudai nepalieka žmonėms
kitos galimybės, kaip tik pasiduoti arba reaguoti, remiantis pačiu betarpiškiausiu
savivokos bei savarankiškos organizacijos pagrindu – sava vietove.
Paradoksas: pasaulyje, kurį formuoja globalizacijos procesai, politika tampa vis labiau
lokali. Staiga tapę bejėgiai prieš globalinį potvynį, žmonės ėmė kliautis patys
savimi: visa, ką jie turėjo ir kuo buvo, tapo jų tapatumu. M. Castellso (2006) nuomone,
miestų judėjimai (tikslinės socialinės mobilizacijos procesai, organizuojami tam
tikroje teritorijoje ir siekiantys tikslų, kurie susiję su miestu) daugiausia dėmesio skiria
trims pagrindinėms tikslų grupėms: miestietiškiems gyvenimo sąlygų bei kolektyvinio
vartojimo poreikiams; vietinio kultūrinio tapatumo pripažinimui; kovai dėl vietinės
politinės nepriklausomybės ir piliečių dalyvavimo. Tokių tikslų įgyvendinimas leistų
apriboti nusikalstamumo didėjimą, nes tai suformuoja bendruomeninį kultūrinį tapatumą.
M. Castellso idėjos esmė – žmonės turi įsilieti į miestų (bendruomenių) judėjimus
ir taip ginti bendrus interesus, dalytis savo gyvenimu bei kurti naujas socialines
prasmes. Taigi čia galima remtis žmogaus socialinės raidos apibrėžimu (Pranešimas
apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 2009), kad valstybė turi užtikrinti žmogui
prieinamą sveikatos apsaugą, kasdienio gyvenimo materialinius išteklius ir išsilavini-
110

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
mą. Tai turėdamas žmogus gali rinktis iš daugelio alternatyvų. Vieno iš aukščiau paminėtų
komponentų nebuvimas, gali pastūmėti žmogų į nusikalstamumą.
Pasak V. Rubavičiaus (2010), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kuriamo kapitalizmo
problema ta, kad politinės visuomenės, kaip savaveiksmės politinės galios,
ugdymas buvo paliktas nuošalyje, o pilietinės iniciatyvos net slopinamos, nes dažnai
trukdė suderinti valdžios ir didžiojo verslo atstovų interesus. Miestuose nesusikūrė nei
valdžios ir bendruomenių bendravimo tradicija, nei veiksmingų bendruomenių tinklas.
Centralizuota ekonomikos reguliavimo politika, politinio teisėtumo krizė ir vietų erdvę
išstumianti srautų erdvė atsiliepė skurstančių vietos pseudobendruomenių socialiniam
gyvenimui bei organizacijai. Pagrindinė daugelio jaunų žmonių vienijimosi, darbo ir
tapatumo forma Klaipėdoje, turbūt ir daugelyje kitų posovietinių miestų, tapo gaujos.
Jos atliko „struktūrinantį“ vaidmenį daugelyje gyvenimo sričių. Tai paaiškina vietinių
gyventojų požiūrį į jas: jų bijosi, tačiau mano su gaujų bendruomene galį sutarti geriau
negu su pagrindinėmis institucijomis.
Z. Baumanas (2011) sustiprina M. Castellso teorines postmodernistinės vartotojiškos
visuomenės įžvalgas teigdamas, kad „vartotojų visuomenė žymi specifinį rinkinį egzistencinių
sąlygų, lemiančių didelę tikimybę, kad didžiuma vyrų ir moterų persiims vartotojiška,
o ne kokia nors kita kultūra ir kad didžiąją dalį laiko jie kaip įmanydami stengsis paklusti
josios priesakams“ (Castells, 2006, p. 99). Nusikalstamumo kontekste vartotojo
sąvoka ir vėl įgauna marginalinį turinį, kas buvo koduojama pirmapradėje sąvokos kilmėje,
tačiau tada ji buvo tik netiesiogiai susijusi su kasdieniu gyvenimu. Miestų augimas,
technologijų tobulėjimas lėmė žmonių susvetimėjimą. Z. Baumanas, savo knygoje polemizuodamas
su S. Freudu, atskleidžia pastarojo idėją, kad civilizacija gali išlikti tik palaikoma
represijų arba, vartojant labiau įprastą sociologinį terminą, socialinės kontrolės. O tai
gimdo maištingumą ir nelojalumą, nes kontrolė ir suvaržymai sukelia atmetimą. Taigi
Z. Baumanas, remdamasis S. Freudo idėja, kad tik bendruomenės galia gali pakeisti individą
apribojant jo galimybes pasitenkinti, nes individui pačiam tokie savęs apribojimai
nebūdingi (Freud, iš Bauman, 2011, p. 131), atskleidžia susvetimėjimo įtaką nusikalstamumo
raiškai. Tą susvetimėjimą sustiprina dorovinis įtampų laukas, kada bendražmogiškos
vertybės – sąžiningumas, garbingumas, padorumas – sumažėja iki minimumo. Šiame
kontekste dingsta ir autoritetai, nes visos komunikacijos priemonės skelbia: „Nėra jokių
kitų principų ir jokių taisyklių, išskyrus imperatyvą, liepiantį „gerai sulošti savo kortomis“
(Bauman, 2011, p. 235). Laimėti bet kokia kaina – taip siekiama pripažinimo, kurio vartotojiškoje
visuomenėje sunku pasiekti ir dar sunkiau išlaikyti (Ten pat, p. 234–235). Taigi
solidarumo bendruomenėse praradimas yra prielaida į neteisingą laisvės ir demokratijos
suvokimą: „Perspektyvos tampa dar liūdnesnės, turint omenyje, jog besiplečianti kriminalinio
elgesio sritis nėra kliūtis į brandžią ir visuotinę vartotojišką visuomenę; priešingai, tai
jos natūralus ir gal net būtinas priedas, jos išankstinė sąlyga“ (Bauman, 2011, p. 237). Autorius
taip pat teigia, kad, „visuomenės nusikalstamumo mažinimo galimybės labai ribotos,
nes vartojimo rinka didėja ir visi nori būti aktyvūs vartotojiškos visuomenės nariai.
Tai, kas pastaraisiais dešimtmečiais registruota kaip augantis ar „stabilizuotas“ nusikalstamumas,
nėra netikusio visuomenės funkcionavimo ar aplaidumo padarinys; tai pačios
vartotojų visuomenės sukurtas logiškai (ar net teisiškai) teisėtas produktas“ (Bauman,
2011, p. 232). Šis teorinis diskursas yra būtinas, norint suprasti nusikalstamumo priežastis,
111

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
nes tik giluminis jų suvokimas leidžia besikeičiančios visuomenės vartotojiškoje kultūroje
ieškoti optimalių nusikalstamumo mažinimo būdų.
3. Nusikalstamumo dinamika Klaipėdoje ir Lietuvoje 2000–2010 metais
Šioje straipsnio dalyje apžvelgsime registruoto nusikalstamumo Klaipėdoje dinamiką,
susiejant ją su anksčiau aptartu teoriniu kontekstu, kur aiškintos nusižengimų priežastys.
Nusikalstamų veikų statistika skirstoma į keletą rūšių, atsižvelgiant į atitinkamą socialinį
interesą. Straipsnyje svarstomiems klausimams iliustruoti panaudosime registruotų nusikalstamų
veikų statistiką. Nors ši statistika koduoja subjektyvius registracijos elementus
(teisėsaugos sąžiningumą, pasitikėjimą teisėsauga, socialinės kontrolės visuomenėje intensyvumą
ir kt. socialinius, kultūrinius veiksnius), daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ši
statistika nusikalstamumo fiksavimo aspektu laikoma pirminiu ir pagrindiniu nusikalstamumo
aprašymo šaltiniu. Straipsnyje „Nusikalstamumo raida Klaipėdoje 1990–2000:
kultūros ir nusižengimo santykis“ (Acus, 2011, p. 13–28) pristatyta nusikalstamumo raida
ir raiškos formos pirmajame Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetyje. Pateikti duomenys
buvo informacinio npobūdžio. Lyginamasis nusikalstamumo diskursas buvo pateikiamas
tik Lietuvos ir Klaipėdos miesto kontekste. Jame Klaipėda dominavo kaip miestas,
kuriame nusikalstamumas turėjo tik didėjančias tendencijas. Apibendrindami 1990–
2000 m. nusikalstamumą, minėtame straipsnyje teigėme, kad stabilų augimą lėmė aukštas
miesto ekonominio aktyvumo lygis, ypač jūrų uosto veikla. Tokia išvada buvo grindžiama
sociologine bendruomenės idėja, įvertinant Auguste Comte, Maxo Weberio, Pierre le
Play, Emilio Durkheimo, Georgo Simmelio, ypač Ferdinando Tönnieso (cit. iš Nisbet,
2000) teorines įžvalgas, kad dėl ekonomiškai išsivysčiusiems miestams būdingo menko
solidarumo, prastai veikia socialinės kontrolės mechanizmai, todėl nusikalstamumo lygis
juose yra aukštesnis.
Pažvelgus į antrojo dešimtmečio (2000–2010 m.) nusikalstamumo kreivę
(žr. 1 pav.), galima pastebėti, kad antruoju Lietuvos Nepriklausomybės periodu nusikalstamumas
Klaipėdos mieste turi tendenciją mažėti ir stabilizuotis. Ši tendencija
koreliuoja su nusikalstamumo dinamika Lietuvoje (žr. 2 pav.).
Statistiniai duomenys iliustruoja jau anksčiau išsakytą mintį, kad nusikalstamumo
Klaipėdoje raidai būdingi du pagrindiniai laikotarpiai: 1) 1988–2000 m., kai fiksuotas
labai aukštas nusikalstamumo augimas (nuo 1309 atvejų 1988 m. iki 6439 atvejų
2000 m., t. y. 4,9 karto daugiau); 2) 2000–2010 m. laikotarpis sutampa su vartotojiškos
visuomenės atsiradimu, šio laikotarpio nusikalstamumui būdingas lėtas registruotų
nusikalstamų veikų mažėjimas (nuo 6439 atvejų 2000 m. iki 5155 atvejų 2010 m., t. y.
beveik 20 proc. mažiau). Laikinas nusikaltimų skaičiaus padidėjimas 2004 m., autorių
manymu, gali būti sietinas su naujų teisinių kodeksų įvedimu (LR baudžiamasis kodeksas,
LR bausmių vykdymo kodeksas, 2003).
112

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
1 pav. Užregistruotų nusikaltimų skaičius Klaipėdoje 1988–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1989–2010 m.)
2 paveiksle matome, kad tie patys nusikalstamumo raidos etapai būdingi ne tik
Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai. Kreivių sinchroniškumas beveik idealus, o fiksuojami
skirtingi nusikalstamumo grafiniai lygiai leidžia daryti prielaidą, kad Klaipėdos miestas
išliko kaip vieną didžiausių nusikalstamumo skaičių turinti miesto bendruomenė.
Nors nusikalstamumo gerokai sumažėjo, tačiau jis išliko statistiškai pakankamai aukštas.
Tai galima paaiškinti Z. Baumano ir M. Castellso teorinėmis įžvalgomis, kad visuomenės
nusikalstamumo dinamikos mažinimo galimybės nulemtos vartotojiškos
visuomenės poreikių reguliavimo. Mažesni poreikiai ir didesnės ekonominės galimybės
būti aktyviu vartotojiškos visuomenės nariu ir būti įvertintu jį supančios vartotojiškos
aplinkos mažina neteisėtą vartotojiškumo raišką (tiesioginį ar netiesioginį nusikalstamumą).
Tenka sutikti su Z. Baumano jau minėta teorine įžvalga, kad „tai, kas
pastaraisiais dešimtmečiais buvo registruojama kaip augantis ar „stabilizuotas“ nusikalstamumas,
nėra netikusio visuomenės funkcionavimo ar aplaidumo padarinys; tai
pačios vartotojų visuomenės sukurtas logiškai (ar net teisiškai) teisėtas produktas“
(Bauman, 2011, p. 232).
Norint išlaikyti nusikalstamumo formų raiškos logiką, 3 ir 4 paveiksluose pristatyta
vagysčių reiškinio situacija Klaipėdoje ir Lietuvoje. 5 ir 6 paveiksluose parodyta vagysčių
iš gyvenamųjų patalpų ir transporto priemonių dinamika, o 7 ir 8 paveiksluose
tiek absoliučiais, tiek ir santykiniais skaičiais iliustruojama plėšimų apimtis. Nusikaltimų,
susijusių su turto praradimu, situacija parodyta 9, 10, 11 ir 12 paveiksluose, kur
užfiksuota turto prievartavimo ir jo sunaikinimo statistika.
113

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
2 pav. Užregistruotų nusikaltimų skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1990–2010). Klaipėdos m. policijos
archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
3 pav. Užregistruotų vagysčių skaičius Klaipėdoje 1995–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (1997–2010)
114

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
Statistika atskleidžia, kad Klaipėdos miesto turtinės nusikalstamos veikos (vagystės)
sudaro didžiausią nusikalstamumo struktūros dalį. Užregistruotos vagystės, atsižvelgiant
į metus, sudarė nuo 42,9 proc. iki 74,3 proc. viso registruoto nusikalstamumo.
Bendra vagysčių dinamika (žr. 3 pav.) atskleidžia, kad pereinamuoju laikotarpiu
(1988–2000 m.) vagysčių skaičius nuolat augo ir laikotarpio pabaigoje pasiekė aukščiausią
tašką (4186 atvejai). Tada stebima vagysčių mažėjimo tendencija (nuo
4186 atvejų 2000 m. iki 2212 atvejų 2010 m., t. y. 1,9 karto mažiau). Taigi Klaipėdoje
registruotų vagysčių skaičius sumažėjo beveik per pusę (47 proc.) ir 2010 m. buvo
mažiausias nuo pat 1992 metų.
4 pav. Užregistruotų vagysčių skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1996–2010). Klaipėdos m. policijos
archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
4 paveiksle pavaizduotos Klaipėdos miesto ir Lietuvos vagysčių dinamikos kreivės
iš esmės sutampa. Šios nusikalstamos veikos mažėjimo tendencija akivaizdi ir lyginant
vagysčių iš gyvenamųjų patalpų bei transporto priemonių statistinėje analizėje
skaičių (žr. 5, 6 pav.). Pasak S. Mališauskaitės-Simanaitienės (2011), vagystės iš gyvenamųjų
patalpų kriminologiniu požiūriu laikomos moraliai sunkiausia vagystės
forma, nes pažeidžiama privati žmogaus erdvė, kuri daugeliui asocijuojasi su saugumu.
Kaip rodo duomenys, pateikti 5 paveiksle, šių nusikaltimų skaičius nuo 2001 m.
iki 2010 m. sumažėjo beveik 4 kartus, o lyginant Lietuvos ir Klaipėdos miesto statistinius
duomenis išryškėja, kad vagysčių iš gyvenamųjų patalpų mažėjimas yra didesnis
Klaipėdos mieste.
115

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
5 pav. Užregistruotų vagysčių iš gyvenamųjų patalpų skaičius Lietuvoje
ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1999–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
6 pav. Užregistruotų transporto priemonių vagysčių skaičius Lietuvoje
ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1996–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
116

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
Kadangi vieša transporto priemonių vagysčių statistika skelbiama jau nuo 1994 m.,
galima nuosekliai įvertinti šios rūšies vagysčių kaitos dinamiką. Kaip rodo 6 paveiksle
pateikti duomenys, transporto priemonių vagysčių Klaipėdos mieste skaičius sistemingai
augo iki 2002 m., o jau kitais metais prasidėjo spartus šios nusikalstamos veikos
nusikaltimų skaičiaus mažėjimas, kuris tęsėsi iki 2009 m. (pvz., per šį laikotarpį
pavogta tik 70 automobilių).
Lyginant su situacija visoje Lietuvoje, ši dinamika panaši, nors ir ne tokia drastiška.
Šiuos teigiamus pokyčius galima vertinti keliais socialiniais pjūviais. Pirmiausia
vagysčių mažėjimas sietinas su visuomenės ekonominio gyvenimo stabilizacija: nedarbo
mažėjimu, teisėsaugos įsitvirtinimu (minėti nauji kodeksai), visuminio nusikalstamumo
mažėjimu, įstojimu į ES. Šiame straipsnyje neanalizuojama ekonominių nuostolių
raiška, kaip vagysčių rezultatas. Remiantis pasirinktomis metodologinėmis prielaidomis,
galima teigti, kad turto vagystės, turto sunaikinimas, prievartavimas, plėšimai
yra vartotojiškos kapitalizmo kultūros įtakos socialinei žmonių elgsenai rezultatas.
Turtiniai nusikaltimai ir vartotojiška visuomenė susiję keistais dialektiniais ryšiais.
Viena vertus, noras būti vartotoju gali veikti kaip motyvas nusižengti tiems, kurie neturi
realių ekonominių galimybių įsigyti ir džiaugtis materialiomis gerybėmis. Tačiau
dėl augančios prekių pasiūlos ir spartaus jų moralinio nusidėvėjimo daiktai greitai
tampa nebevertingi, kas lyg ir skatina ekonomiškai neprivilegijuotas grupes tapti vartotojais
šiek tiek vėliau, t. y. atsiliekant nuo sparčiau naujoves vartojančių turtingųjų
klasės. Pavyzdžiui, automobilių vagysčių sumažėjo tada, kai nukrito jų kaina rinkoje,
ir vogti tik naujausių laidų automobiliai. Kita vertus, vartotojų visuomenė išsiugdė
nuosavybės jausmą ir imperatyvą ją saugoti. Turtinių nusikaltimų sumažėjimui įtakos
turėjo ir naujų apsaugos priemonių prieinamumas, pradedant automobilių signalizacijomis
ir baigiant įmantriomis būsto saugos sistemomis.
Remiantis ekologijos teorija, postmodernybės sąlygomis vartojimo funkcija pradeda
vyrauti ir palenkia sau kitas funkcijas. Socialinis visuomenės struktūrinimasis Lietuvoje
2000–2010 m. laikotarpiu jau įgauna aiškias formas. Ekonominis ir socialinis
kapitalas užima vyraujančias pozicijas, o simbolinis bei kultūrinis kapitalas yra išsiderinęs
visais vartotojiškumo aspektais.
Vagysčių fone įdomus ir plėšimų reiškinys, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo
būdo plėšimai yra vieni pavojingiausių nusikaltimų nuosavybės požiūriu. Plėšimai
priskiriami turtinėms nusikalstamoms veikoms, nors dėl smurtavimo jie gali būti priskiriami
ir smurtinių nusikalstamų veikų grupei. 7 paveiksle pateikta šią nusikaltimų
rūšį Klaipėdos mieste atskleidžianti kreivė gana aiškiai skiriasi nuo kitų nusikaltimų
nuosavybei (vagysčių, transporto priemonių vagysčių ar vagysčių iš gyvenamųjų patalpų)
dinamikos.
117

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
7 pav. Užregistruotų plėšimų skaičius Klaipėdoje 1997–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (1999–2010)
Verta paminėti, kad iki 1993 m. Baudžiamojo kodekso reformos į plėšimų skaičių neįtraukiamos
„atvirosios vagystės“, naudojant fizinę prievartą. Nuo 1997 m. iki 2004 m.
registruotų plėšimų skaičius padidėjo beveik 72 proc., o nuo tada laipsniškai mažėjo ir
2006 m. pasiekė žemiausią ribą, fiksuotą po minėtos baudžiamojo kodekso reformos. Vėlesnis
plėšimų skaičiaus augimas baigėsi 2009 m., o kitais metais plėšimų užregistruota
tiek pat atvejų, kaip ir 2002 m. Jie sudaro apie 7 proc. visų registruotų nusikalstamų veikų
Klaipėdoje. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip matyti iš 8 paveikslo, šio nusikaltimo dinamika nuoseklesnė
ir mažėjimo tendencija išryškėja daug anksčiau. Paaiškinti šio reiškinio Klaipėdoje
dinamiką galima tik subjektyviomis teorinėmis įžvalgomis. Čia, kaip ir pirmajame
straipsnyje, akcentuotinas Klaipėdos, kaip miesto uosto, fenomenas. Įvertinus ekonominį
Klaipėdos miesto augimą priekriziniu laikotarpiu, galima teigti, kad miestas sukaupė kritinę
ekonominio kapitalo masę. Reikia atkreipti dėmesį į šios nusikalstamos veikos latentiškumo
raišką. G. Sakalauskas (2011) teigia, kad latentiškumui įsitvirtinti didelę įtaką turi
tai, kad šių veikų aukos nenori kreiptis į policiją: tik kas antras nukentėjusysis užfiksuoja
savo atvejį policijoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad didelė dalis plėšimų neregistruojami.
Autoriai šiame straipsnyje nekėlė sau uždavinio analizuoti latentiškumo turinio, tačiau
negalima neįvertinti to fakto, kad šešėlinė ekonomika yra viena pagrindinių priežasčių
slėpti savo nuostolius.
118

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
8 pav. Užregistruotų plėšimų skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1999–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
9–12 paveiksluose pristatoma turto prievartavimo ir sunaikinimo situacija Klaipėdoje
ir Lietuvoje. Šių nusikalstamų veikų analizė galima tik labai subjektyviame kontekste.
Grafinė turto prievartavimo analizė rodo, kad turto prievartavimas susijęs su
socialinio teisingumo ir ekonominės gėrovės augimo aspektais. Rusijos krizės (1998)
metai ir pasaulinės krizės pradžia (2008) išprovokavo verslo pasaulį elgtis neadekvačiai
priimtoms dorovės normoms. Į tai atitinkamai reagavo ir nusikalstamas pasaulis.
Turto prievartavimas yra grupinio nusikalstamumo išraiška, kurią dažnai lydi ir turto
sunaikinimo veiksmai. Įvairių krizių laikotarpiu padidėjusi socialinė nelygybė sukelia
pasipriešinimo reakciją. Tai patvirtina ir R. Mertono struktūrinių suvaržymų (įtampos)
teorija. Nepasitenkinimas socialine-ekonomine situacija sukelia įtampą, o socialinės
kontrolės nestabilumas ir šalies teisėtvarkos nesugebėjimas reaguoti į galimą kriminologinės
situacijos paaštrėjimą motyvuoja nusikalstamą elgesį. Pasak A. Pocienės
(2011), motyvaciniai nusikaltimų veiksniai koreliuoja su galimybių, šiuo atveju vartotojiškų,
nebuvimu. Taigi ir vėl grįžtame prie Z. Baumano (2011) ir M. Castellso
(2006) teorinių postmodernistinės vartotojiškos visuomenės įžvalgų, kad nusikalstamumo
kontekste sąvoka vartotojas ir vėl įgauna marginalinį turinį.
119

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
9 pav. Užregistruotų turto prievartavimo atvejų skaičius Klaipėdoje 1988–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (1994–2010)
10 pav. Užregistruotų turto prievartavimo atvejų skaičius Lietuvoje
ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1999–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
120

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
11 pav. Užregistruotų turto sunaikinimo atvejų skaičius Klaipėdoje 1988–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (2005–2010)
12 pav. Užregistruotų turto sunaikinimo atvejų skaičius Lietuvoje
ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (2005–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
121

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Tyčinis žmogaus gyvybės atėmimas priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams, už
kuriuos numatomos griežčiausios bausmės. Kaip matome iš 13 paveikslo, tyčinių
žmogžudysčių statistikos dinamika yra nepastovi. Nors galime teigti, kad nuo
2000 metų Klaipėdos m. pastebima šios nusikaltimų rūšies nenuoseklaus mažėjimo
tendencija (2000 m. nužudyta 30 žmonių, 2010 m. – 17), Lietuvoje šio nusikaltimo
dinamika nuoseklesnė, ką liudija 14 paveiksle pateikti duomenys.
13 pav. Užregistruotų tyčinių nužudymų skaičius Klaipėdoje 1992–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (1990–2010)
Tyčinių nužudymų skaičius traktuojamas kaip vienas svarbiausių rodiklių, kuris atskleidžia
visuomenės požiūrį į žmogaus gyvybę. Tradiciškai manyta, kad registruoti
šios nusikaltimų rūšies duomenys geriausiai atskleidžia tikrą nusikaltimų dinamiką,
t. y. tai, kad jos latentiškumas yra mažas; šiandien šia nuostata vis labiau abejojama.
Norint atlikti išsamesnę tyčinių nužudymų tendencijų analizę, būtina disponuoti kuo
ilgesnio laikotarpio medžiaga. Remiantis statistika ir įvairių tyrimų medžiaga, galima
teigti, kad nuo 1995 metų Lietuvoje prasidėjo naujas nusikalstamumo raidos laikotarpis,
reiškiantis pereinamojo laikotarpio pabaigą. Klaipėdos mieste, kaip pavaizduota
13 paveiksle, registruotų tyčinių nužudymų skaičiaus mažėjimas pastebimas kiek
anksčia nei 2005 metais. Šiame paveiksle fiksuojamos tik tos tyčinės nusikalstamos
veikos, kurios nukreiptos prieš kito žmogaus gyvybę. Nagrinėjant registruotų nužudymų
dinamiką matyti, kad nuo 1993 m. jų laipsniškai, nors ir labai netolygiai, mažėjo.
Tokį mažėjimą galima paaiškinti socialinių pokyčių, kurie vyko minimu laikotarpiu,
įtaka. Sovietinėje Lietuvoje daugiau nei 80 proc. tyčinių nužudymų padaryta dėl
nedarnių, ilgamečių konfliktinių santykių šeimoje ar artimiausioje buitinėje aplinkoje
(Babachinaitė ir kt., 2008). Mūsų analizuojamuoju laikotarpiu tyčinius nusikaltimus
galima sieti ir su organizuoto nusikalstamumo paplitimu bei „paprotinės“ teisės, kaip
šešėlinės ekonomikos apraiškos, pasireiškimu tarp dalies šalies verslininkų. Tada ir
122

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
susiformavo vietinių nusikaltėlių gaujos, kurios specializavosi žudyti. Ši tendencija
labai apsunkino nusikaltimų išaiškinamumą, nors, kita vertus, privertė teisėtvarkos
pareigūnus kelti kvalifikaciją.
14 pav. Užregistruotų nužudymų skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1990–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
Kaip rodo statistiniai duomenys, policijos profesionalumas augo greičiau, nei jų
oponentų gebėjimas išvengti bausmių. O pamažu gerėjantis valstybinis teisinis ekonominių
santykių reguliavimas, verslo traukimasis iš „šešėlio“ sudarė palankias sąlygas
verslo konfliktus spręsti be nusikalstamų grupuočių pagalbos. Vietinės bendruomenės
(ne tik verslo) greičiau išmoktų spręsti savo problemas, labiau pasitikėtų aplinkiniais,
jeigu nusikaltėliška problemų sprendimo alternatyva taptų visiškai neaktuali.
Toliau aptarsime vieną iš seksualinių nusikalstamų veikų – žaginimą. Šis nusikaltimas
yra socialiai rezonuojantis, nes žaginimas tradiciškai vertinamas kaip viena sunkiausių
smurto rūšių. Ilgą laiką ši nusikalstama veika buvo vienas svarbiausių visuomenės
dorovės būklės rodiklių. Kaip matome 15 paveiksle, nuo 1993 m. išžaginimų
skaičius Klaipėdos m. sumažėjo net keturis kartus. Palyginę šio nusikaltimo kaitą
Klaipėdoje ir Lietuvoje, matysime, kad Klaipėdos miestui buvo būdingi staigūs pokyčiai,
kurie nebūdingi šios nusikalstamos veikos dinamikai Lietuvoje (16 pav.). Tačiau
vertinant išžaginimus būtina atminti, kad šios nusikalstamos veikos socialiniai, psichologiniai,
biologiniai ir kt. veiksniai koduoja šio nusikaltimo latentiškumą. Daugelio
tyrimų rezultatai rodo, kad latentiškumo priežastys yra tiek socialinės, tiek ir asmeninės.
Prie socialinių priežasčių galima priskirti nepasitikėjimą teisėtvarka, netinkamą
socialinių ir psichologinių tarnybų pagalbą, visuomenės požiūrį į auką, o asmeninės
123

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
priežastys dažniausia susijusios su aukos ir smurtautojo santykiais. S. Nikartas (2011,
p. 91), remdamasis Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro viktimologinio tyrimo,
atlikto 2006 metais, rezultatais, teigia, kad 60 % aukų pažinojo savo skriaudėją.
Įvertinus faktą, kad tokia nusikalstama veika gali būti ir artimiausioje žmogaus aplinkoje
– šeimoje, latentiškumo įvertinimo situacija dar komplikuotesnė. Nėra paprasta
įvertinti šios nusikalstamos veikos sociokultūrinio turinio. Išžaginimas – tai jėgos ir
kontrolės raiška socialiniame gyvenime. Paaiškinti šį fenomeną autorių pasirinktos
metodologijos kontekste būtų galima remiantis suvaržymų (kontrolės) teorija, kada
žmogaus agresyvumas yra atsakas į socialinę kontrolę ir nesugebėjimą savęs visavertiškai
realizuoti visuomenėje.
Narkotikų vartojimo ir jų kontrolės Lietuvoje problema neturi senų tradicijų, tai
pakankamai naujas reiškinys, kuris dar laukia išsamesnės analizės. 2003-05-01 įsigaliojęs
naujasis LR Baudžiamasis kodeksas pradėjo naują narkotikų kontrolės etapą.
Kaip galime pastebėti 17 paveiksle, šių nusikaltimų dinamika Klaipėdos mieste labai
skiriasi nuo kitų nusikalstamų veikų. Beveik visoms kitoms nusikalstamoms veikoms
buvo būdinga mažėjimo tendencija, o nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis,
skaičius tik augo. Savo santykiniais dydžiais Klaipėdos miestas gerokai lenkia
Lietuvos statistiką (žr. 18 pav.). Interpretuojant nusikalstamas veikas, susijusias su
narkotinėmis medžiagomis, negalima apsiriboti tik vartotojiškos kultūros įtaka žmogui.
Vieniems – tai greitas kelias pralobti ir patenkinti savo vartotojiškus poreikius bei
įgyti pripažinimą savo aplinkoje, kitiems – būdas užsimiršti, o esant priklausomybei,
tapti nusikaltimo įrankiu.
15 pav. Užregistruotas išžaginimų skaičius Klaipėdoje 1992–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (1994–2010)
124

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
16 pav. Užregistruotų išžaginimų skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1999–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
17 pav. Užregistruotų nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis,
skaičius Klaipėdoje 1988–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (2005–2010)
125

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
18 pav. Užregistruotų nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis,
skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (2005–2010). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
Nusikalstamų veikų pristatymą antruoju Nepriklausomybės laikotarpiu užbaigsime
viešosios tvarkos pažeidimų iliustracija (žr. 19, 20 pav.). Viešosios tvarkos pažeidimai
– tai specifinė elgesio rūšis visuomenėje, pasižyminti įžūliais, vandališkais veiksmais,
grasinimais, patyčiomis, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams. Šių nusikaltimų
dinamika Klaipėdos mieste atitinka kitų nusikalstamų veikų pokyčių dinamiką
(išskyrus nusikaltimus, kurie susiję su narkotinėmis medžiagomis). 19 paveiksle pavaizduotą
viešosios tvarkos pažeidimų dinamiką Klaipėdoje galima įvardyti kaip pasyvią:
pastebimas lėtas šios nusikalstamos veikos mažėjimas. Palyginę su Lietuvoje
užfiksuotais viešosios tvarkos pažeidimais (žr. 20 pav.), matysime, kad ir šių nusikaltimų
kaita Klaipėdos mieste kai kuriais metais, nepaisant mūsų fiksuoto pasyvumo,
yra kur kas drastiškesnė.
Paaiškinti tokius svyravimus sudėtinga. Viešosios tvarkos pažeidimai gali būti išprovokuoti
visai netikėtų subjektyvių socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių.
Šių nusikaltimų raiška dažnai spontaniška. Tai įvairūs kultūriniai įvykiai (sirgalių
reakcija į savo komandos laimėjimą ar pralaimėjimą, šventės, kurių metu vartojamas
alkoholis ir kt.), įvairių „urbanistinių“ grupuočių kova už atitinkamas kultūrines erdves,
miesto ergonomika (apšvietimo atitinkamose vietose stoka, kavinių, turinčių
„blogą“ reputaciją, įsitvirtinimas atitinkamose urbanistinėse erdvėse ir kt.).
126

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
19 pav. Užregistruotų viešosios tvarkos pažeidimų skaičius Klaipėdoje 2004–2010 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. (2005–2010)
20 pav. Viešosios tvarkos pažeidimų skaičius Lietuvoje ir Klaipėdoje 100 tūkst. gyventojų
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (2000–2008). Klaipėdos m.
policijos archyvas. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
(http://www.ird.lt/)
127

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Viešosios tvarkos pažeidimus tradiciškai aiškiname Klaipėdos miesto sociokultūrinės
aplinkos specifika. Urbanistiniame kontekste uostas yra dinamiškas ne tik pramonės
vystymosi tempais ir gyvenamosios erdvės plėtra, bet ir žmonių kaita bei savitu jų
elgesiu. Klaipėdos miestas ir sovietiniais laikais turėjo neigiamą miesto uosto reputaciją.
Sociokultūriniu požiūriu viešosios tvarkos pažeidimai yra labai jautrus reiškinys,
nes susijęs ne tik su miesto gyventojais, bet ir su atvykstančiais į miestą svečiais. Tai
dar kartą patvirtina M. Castellso ir Z. Baumano polemines teorines įžvalgas, kad urbanistinė
erdvė funkcionuoja ne tik urbanistiniame, bet ir socialiniame kontekste.
Mintys diskusijai
Žvelgiant į nusikalstamumo dinamiką ir lyginant stebimas tendencijas su autorių
pasirinktomis metodologinėmis įžvalgomis, galima kelti sociologinę hipotezę, kad
antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis suformavo Klaipėdoje stiprias ekonomines,
socialines, politines ir kultūrines prielaidas įsitvirtinti vartojimo kultūrai. Tą iš dalies
lėmė aukštas miesto ekonominio aktyvumo lygis, suaktyvėjęs socialinis-kultūrinis
miesto gyvenimas, ypač jūrų uosto augimo tempai. Visuomenę vartotojiškos kultūros
formavimosi ir įsitvirtinimo procese sutelkia ne bendri tikslai solidarizavimosi kontekste,
o pelno troškimas, atitinkamos vartotojiškos kultūros rezultato siekis, todėl
mieste įvykdoma daugiau nusikaltimų. Dėl miestams būdingo menko solidarumo, socialinės
kontrolės mechanizmai neatlieka savo funkcijų, todėl nusikalstamumo lygis
juose yra aukštesnis. Susvetimėjimas, socialinių normų realaus turinio išderinimas
skatina deviacijų ir nusikalstamų veikų raiškos įvairovę. Antrajame Nepriklausomybės
dešimtmetyje Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, susiformavo nauji visuomenės
sluoksniai, tarp kurių išryškėjo dideli gyvenimo kokybės skirtumai. Dominuojant ekonominiam
kapitalui tiek versle, tiek ir politiniame gyvenime, didėja socialinė nelygybė.
Pasak, A. Pocienės, „socialinė nelygybė, o ne pats skurdas sukelia pyktį ir apmaudą“
(2011, p. 284). Visuomenės susvetimėjimo ir socialinės nelygybės didėjimo jausmus
stiprina dorovinio įtampų lauko deformavimasis, kai bendražmogiškos vertybės –
sąžiningumas, garbingumas, padorumas – sumažėja iki minimumo. Išryškėja rinkos
ekonomikos credo – svarbiausia laimėti. Laimėjimas bet kokia kaina – tai būdas siekti
pripažinimo, kurį išsivysčiusioje vartotojiškoje visuomenėje darosi sunku pasiekti ir
dar sunkiau išlaikyti (Bauman, 2011, p. 234–235). Taigi solidarumo bendruomenėse
praradimas yra neteisingo laisvės ir demokratijos suvokimo prielaida. Norime dar kartą
pabrėžti Z. Baumano mintį, kad nusikalstamumas yra būtinas vartotojiškos kultūros
priedas, ateityje jis net turi tendenciją plėstis atitinkamai su vartojimo rinkos plėtra
(Bauman, 2001, p. 237). „Tai, kas pastaraisiais dešimtmečiais buvo registruojama kaip
augantis ar „stabilizuotas“ nusikalstamumas, nėra netikusio visuomenės funkcionavimo
ar aplaidumo padarinys; tai pačios vartotojų visuomenės sukurtas logiškai (ar net
teisiškai) teisėtas produktas“ (Bauman, 2001, p. 232).
Vertinant Nepriklausomos Lietuvos dvidešimties metų ekonominio vystymosi patirtį,
galima teigti, kad tai buvo nuoseklus visuomenės ėjimas nuo griežtojo kapitalizmo į
gerovės kapitalizmą. Tai yra sudėtingas procesas, nuolat vykstantis daugelyje pasaulio
šalių. Suderinti griežtąjį ir gerovės kapitalizmą galima tik įtvirtinant visuomenėje atitin-
128

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
kamas socialines normas ir užtikrinant žmogaus teises visapusiškai save realizuoti visuomenėje
tenkinant žmogaus, kaip piliečio, socialinius, politinius, kultūrinius ir ekonominius
poreikius bei užtikrinant saugumą. Šiame kontekste galima tvirtinti, kad Klaipėdoje,
kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja smurtinių nusikaltimų (tyčinių nužudymų, sunkių
kūno sužalojimų, išžaginimų) skaičius. Turtinių nusikaltimų (vagysčių) mažėjimas
rodo ne tik vartotojiškos kultūros įsitvirtinimą, bet ir piliečių gebėjimą apsaugoti įgytą
turtą. Naudojamos ne tik mechaninės ar elektroninės apsaugos priemonės; pastaraisiais
metais ryškėja pilietinės iniciatyvos burtis į saugios kaimynystės bendrijas. Tai viena iš
nusikalstamumo stabilizavimo priemonių socialinės kontrolės raiškos aspektu, kada ši
kontrolė nebeprovokuoja agresijos, o stabilizuoja nusikalstamumo augimą. Šis teorinis
diskursas padeda suprasti nusikalstamumo priežastis, o tai leidžia besikeičiančios visuomenės
vartotojiškoje kultūroje ieškoti optimalių nusikalstamumo mažinimo ir stabilizavimo
formų. Be abejonės, statistinė analizė, interpretuojama įvairiuose teoriniuose
diskursuose, leidžia formuluoti sociologines hipotezes, tačiau jos yra tikimybinio pobūdžio
ir be papildomų tyrimų netraktuojamos kaip absoliuti tiesa, bet projektuoja galimybę
tikslingai organizuoti statistinę medžiagą ir ateityje ją tinkamai panaudoti kuriant
nusikalstamumą mažinančias programas.
Gauta 2011 12 23
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
Acus, A.(2011). Nusikalstamumo raida Klaipėdoje 1990-2000 metais: kultūros ir nusižengimų santykis. Tiltai 4 (57): 13–28.
Albrektienė, J. (2000). Ką rodo apklausos? Klaipėda, lapkričio 6.
Babachinaitė, G., Jurgėlaitienė, G., Justickis, V. ir kiti. (2008). Nusikalstamumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m.
Vilnius: MRU.
Bauman, Z. (2011). Vartojamas gyvenimas. Vilnius: Apostrofa.
BNS. (2000). Prezidentas susirūpino kriminogenine padėtimi Klaipėdoje. Klaipėda, lapkričio 2.
Burke, R. (2006). An Introduction to Criminological Theory. Portland: Willan.
Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Castells, M. (2006). Tapatumo galia. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Castells, M. (2007). Tūkstantmečio pabaiga. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Christie, N. (1999). Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius: Eugrimas.
Dobryninas, A., Sakalauskas, G., Žilinskienė, L. (2008). Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas.
Durkheim, E. (2002). Savižudybė. Vilnius: Pradai.
Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Janauskaitė, D. (2000). Apie Prezidento dekretą ir kriminogeninę padėtį Klaipėdoje. Klaipėda, lapkričio 6.
Jankauskaitė, D. (2000). Giliamintiškas Prezidento dekretas dėl Klaipėdos. Klaipėda, lapkričio 13.
Lietuvos Statistikos Metraštis. (1990–2011). Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas.
Mališauskaitė-Simanaitienė, S. (2011). Atskirų nusikalstamų veikų rūšių registruoti ir latentiškumo rodikliai. Kn.: G.
Sakalauskas (red.). Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos
veiksniai. Vilnius: Eugrimas, p. 114–121.
Marksas, K., Engelsas, F. (1988). Komunistų partijos manifestas. Vilnius: Mintis.
Matza, D. (2004). Nusižengiamumo srovėje. Vilnius: Vaga.
Nisbet, R. (2000). Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.
Norkus, Z. (2008). Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: VU.
Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1995–2009). Vilnius: Statistikos departamentas.
Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (2011). Vilnius: Statistikos departamentas. Prieiga internetu:
http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/viewfree/?id=1975
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro statistinės lentelės. Prieiga internetu:
http://www.nplc.lt/sena/stat/stat.htm.
129

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Pocienė, A. (2011). Socialinė gerovė: socialiniai nusikaltimų veiksniai. Kn.: G. Sakalauskas (red.). Registruotas ir
latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos,lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Vilnius: Eugrimas, p.
280–287.
Pocienė, A., Kalesnykas, R., Kiškis, A. ir kiti. (2010). Saugumo miestuose užtikrinimo problemos. Vilnius: Teisės
institutas.
Rubavičius, V. (2010). Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos.
Rugiero, V. (2005). Nusikaltimas literatūroje. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Sakalauskas, G. (2011). Atskirų nusikalstamų veikų rūšių registruoti ir latentiškumo rodikliai. Kn.: G. Sakalauskas
(red.). Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai.
Vilnius: Eugrimas, p. 62–80.
Sakalauskas, G., Dobrynina, M., Justickaja, S. ir kiti. (2011). Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje:
tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Vilnius: Teisės institutas.
Vanagas, J. (2003). Miesto teorija. Vilnius: Pradai.
Žukauskienė, R. (2006). Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius: MRU.
Мертон, Р. (2006). Социальная теория и социальная структура. Москва: Хранитель.
SOCIO-CULTURAL DISCOURSE OF THE CRIMINALITY TRENDS IN
KLAIPĖDA IN 2000 TO 2010
Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
Summary
The article focuses on the transformations of crime in Klaipeda in the period from
2000 to 2010 and their sociological justification. As the volume of the article prevents
thorough analysis of criminality trends, the discussion develops in two directions. At
first, theoretical sociological interpretations are briefly discussed as the most suitable
for the undertanding of the roots of criminality under current conditions, and after that,
the dynamics of crime in Klaipeda and Lithuania that should empirically witness the
social transformations of the period of 2000 to 2010 is presented in detail. The methodological
assumptions in the article are based on rather different, however, complementary
theories. Those are: R. Merton’s (2006) theory of structural constraints (tension);
the principles of ecological criminology formed in Chicago school of sociology;
M. Castells’ (2005) network society idea; and Z. Bauman’s theoretical insights into
consumer culture. With the help of the insights of the above mentioned theories, the
authors try to create a socio-cultural discourse of criminality trends in Klaipeda in the
period of 2000 to 2010, treated by the changing society in a rather controversial way.
The use of the concept socio-cultural discourse implies the in-depth understanding of
the causes of crime which allows to look for optimal forms of the reduction of the
phenomenon in the period of the consolidation of consumer culture in the changing
society. The authors observe the defined theoretical approaches, and their statistical
construct and material as if reflect the said approaches and contribute to the planning
of respective strategies of the reduction or prevention of crime.
In the preliminary summary of the discourse of criminality in Klaipeda and Lithuania
in the period of 2000 to 2010 and the ideological images produced by it, one can
say that the communist radicalism, the experiments of the neo-liberal capitalism, the
momentum-gaining globalization, the accession to the EU, and the attempts to adapt to
life in it distorted almost all forms of common living. Only one collective force, i.e.
130

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS DISKURSAS
the state, withstood the test. It managed to handle the criminality that openly challenged
the state, however, smarter representatives of the criminal world were able to adjust
and survive. They started communication and collaboration with the governmental
structures and frequently became their integral part; in that way they legalized the illegaly
acquired property and found places in different spheres of social activity.
The article reflects on a situation when on 2 November 2000 Valdas Adamkus,
President of the Republic of Lithuania, passed a decree on forming a working group to
assess the crime situation in Klaipeda (BNS, 02-11-2000). As stated in the BNS comment,
the group was formed by President as he “understod the gravity of the criminogenic
situation in Klaipeda” (Ibid). The members of the working group were charged
with the task to assess the criminogenic situation in the city of Klaipeda and to submit
proposals for its improvement. The Decree was a positive step on two accounts: (self)
assessment of the criminogenic situation in the city of Klaipeda and reinforcement of
the social control mechanisms of the law and order to reduce crime. It is dificult to say
how the new discourse of criminality emerging in public space affected the criminogenic
situation in Klaipeda. On the one hand, given the statistics of criminality presented
in the article, one can see some stabilization of crime and a small decline.
However, it would not be totally correct to relate the trend to the improvement of the
performance of social control institutions, as it was in the year 2000 that the strikes of
the police started on social guarantees, working conditions, and redundancy. Moreover,
in 2000–2004, more public reports appeared about organized crime with the participation
of the police. On the other hand, in a more general social context, the year
2000 marked a kind of economic recovery after the Russian crisis of 1998, as well as
the birth of consumer society proper in Klaipeda. In 2000, the first modern supermarkets
opened in Klaipeda, the entertainment industry recovered, house construction
grew, and huge investment projects started to be implemented. The newly forming
consumer culture started to change people’s lifestyle, their relation with the material
environment, property, and its cultural meanings, which in turn changed the structure
of crime. Therefore, the data presented in the article lead to the conclusion that the
second decade of Independence formed strong social-economic approaches to the development
of the consumer culture. By further observing the chosen methodological
position, the authors of the article try to disclose the impact of consumer society on
crime stabilization. Undoubtedly, that kind of sociological – statistical analysis is of a
stochastic character and can not be accepted as absolute truth before conducting supplementary
research, however, it projects an opportunity to purposefully organize
statistical material and to use it for the designing of crime reduction programmes in
the future.
131

Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas
132

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS
PAAUGLIŲ PATIRTIS
Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Klaipėdos universitetas
Anotacija
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tarp paauglių išpopuliarėjus elektroninėms bendravimo priemonėms,
atsirado nauja erdvė patyčioms reikštis. Keliama prielaida, kad elektroninės patyčios yra „tradicinių“
patyčių forma elektroninėje erdvėje, t. y. patyčios mokyklos aplinkoje perkeliamos ir tęsiamos elektroninėje
erdvėje. Pastaraisiais metais elektroninių patyčių reiškiniu susidomėta visame pasaulyje. Lietuvoje
jis dar mažai tyrinėtas. Straipsnyje pristatomi tyrimo, kuriame dalyvavo 396 Klaipėdos miesto ir
Klaipėdos rajono mokyklų moksleiviai (195 berniukai ir 201 mergaitė) nuo 11 iki 15 metų, rezultatai.
Nagrinėjamos elektroninių ir tradicinių patyčių patirties sąsajos.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: elektroninės patyčios, tradicinės patyčios, aukos ir skriaudėjo patirtis.
Abstract
As a result of rapid growth of electronic communication the new environment for bullying has emerged.
Currently cyberbullying has become an important issue in academic research. This is not the case in
Lithuania yet. The article presents the study conducted in Klaipėda city and Klaipėda district. 396 adolescents
(195 boys and 201 girls) from 11 to 15 years were surveyed. The extent of cyberbullying and cybervictimization
is investigated, and combined bully and victim behaviors are examined in the article.
KEY WORDS: cyberbullying, cybervictimization, traditional bullying.
Įvadas
Jau kelis dešimtmečius psichologinėje literatūroje plačiai nagrinėjama paauglių patyčių
mokykloje problema. Moksliniais tyrimais atsakyta į daugelį su paauglių patyčiomis
susijusių klausimų. Tačiau išpopuliarėjus šiuolaikinėms informacinių technologijų
priemonėms, atsirado nauja erdvė agresijai pasireikšti (Juvonen, Gross, 2008;
Heirman, Walrave, 2008). Patyčios, naudojant elektronines priemones, įvardintos kaip
elektroninės patyčios (angl. cyberbullying). Kol dar nenusistovėjusi elektroninių patyčių
samprata, joms apibūdinti naudojamas papildytas D. Olweus patyčių apibrėžimas.
Elektroninės patyčios – tai agresyvus, tyčinis, pasikartojantis laike vieno individo ar
grupės žmonių prieš auką nukreiptas veiksmas, naudojant elektronines priemones, kai
auka negali lengvai apsiginti (Smith et al., 2008, p. 376).
Kadangi elektroninės patyčios vyksta elektroninėje erdvėje, jų būdai skiriasi nuo
tradicinių patyčių, jie siejami su šiuolaikinių informacinių technologijų teikiamomis
galimybėmis (Dooley et al., 2009). Mokslinėje literatūroje skiriamos patyčios mobiliuoju
telefonu (tyčiojimasis, grasinimas, žeminimas skambinant arba siunčiant tekstines
žinutes, suklastotas nuotraukas ar nufilmuotus vaizdus) ir internetu (tyčiojimasis,
grasinimas, žeminimas, gandų skleidimas pokalbių svetainėje; išmetimas iš pokalbių
svetainės; tyčiojimasis, grasinimas, žeminimas tekstinėmis ir vaizdo žinutėmis elektroniniais
laiškais; informacijos apie žmogų paskleidimas internete jo neatsiklausus;
pasinaudojimas kompiuteryje esančia informacija be asmens leidimo ir pan.) (Li, 2008;
Smith et al., 2008; Topçu et al., 2008).
133

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Nors elektroninėms patyčioms priskiriami tie patys bruožai kaip ir tradicinėms (tyčinis,
pasikartojantis, agresyvus veiksmas prieš asmenį) (Dehue et al. 2008), tarp jų
yra ir esminių skirtumų (Willard, 2006; Li, 2008). Kaip ir bendravimas internete,
elektroninės patyčios savitų bruožų įgyja dėl elektroninės erdvės suteikiamo anonimiškumo
ir kontrolės suvokimo. Mokslinėje literatūroje pateikiama ir daugiau skirtumų.
Akcentuojama, kad esant tradicinėms patyčioms skriaudėjas yra akivaizdus, o
elektroninių patyčių atveju jis dažnai anonimiškas ir nebūtinai fiziškai ar psichologiškai
stipresnis už auką, tačiau dažnai kompetentingesnis informacinių technologijų
srityje (Aricak et al., 2008). Tradicinės patyčios dažniausiai vyksta tam tikrose vietose,
tam tikru laiku, o elektroninės galimos bet kada ir bet kur, taip pat ir namie. Pažymima,
kad informacija elektroniniu būdu pasklinda daug greičiau ir daug plačiau nei tradicinių
patyčių atveju. Be to, ši žeminančio turinio informacija gali būti išsaugoma ilgam
(ji gali būti įrašoma į standųjį kompiuterio diską arba mobiliojo telefono atmintį). Tradicinės
patyčios paprastai vyksta mokyklos teritorijoje, tuo tarpu elektroninės dažnai
už mokyklos ribų. Kadangi daugelis tėvų nėra dideli šiuolaikinių technologijų žinovai,
jie dažniausiai nežino, kad jų vaikai tyčiojasi elektroninėje erdvėje arba yra tokių patyčių
aukos. Patiriantieji elektronines patyčias dažnai niekam apie tai nesako ir kenčia
vieni. Kai kurie vaikai ir paaugliai mano, kad gali įveikti šią problemą patys arba nenori
pranešti apie ją suaugusiesiems, nes bijo, kad jiems bus uždrausta naudotis mobiliuoju
telefonu ar internetu (Li, 2006; 2007; Mason, 2008).
Elektroninėmis patyčiomis susidomėta visai neseniai, tačiau atlikti tyrimai leidžia
teigti, kad šis reiškinys yra pakankamai paplitęs. Duomenys apie elektroninių patyčių
paplitimą įvairiose šalyse labai skiriasi, nes nesutariama dėl šio reiškinio apibrėžimo,
be to, labai skiriasi įvertinimo būdai (Heirman, Walrave, 2008; Katzer, 2009). Todėl
sudėtinga palyginti elektroninių patyčių paplitimo mastą skirtingose šalyse.
JAV, Kanadoje ir Europos šalyse (Švedijoje, Olandijoje, Čekijoje) atliktuose tyrimuose
bent kartą patyrusieji elektronines patyčias nurodė nuo 4 iki 25 procentų paauglių,
o nuo 4 iki 16 procentų nurodė, kad patys tyčiojosi (Ybarra, Mitchell, 2004;
Kowalski, Limber, 2007; Juvonen, Gross, 2008; Slonje, Smith, 2008; Ševčíková,
Šmahel, 2009). Tuo tarpu Turkijoje ir Kinijoje atliktų tyrimų rezultatai gerokai skiriasi.
Turkijoje (Aricak et al., 2008) net 36 procentai 12–19 metų paauglių nurodė, kad tyčiojosi
elektroninėje erdvėje ir tik 6 procentai nurodė patyrę elektronines patyčias.
Kinijoje – atvirkščiai, elektronines patyčias nurodė patyrę net 33 procentai apklaustųjų,
o tik 7 procentai nurodė patys tyčiojęsi elektroninėje erdvėje (Li, 2008).
Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad rizika patirti patyčias kai kuriomis elektroninėmis
bendravimo priemonėmis yra didesnė (skirtingų autorių duomenys nesutampa).
J. Raskauskas ir A. D. Stoltz (2007) tyrime dalyvavę paaugliai nurodė, kad iš jų dažniausiai
tyčiotasi siunčiant elektronines žinutes internetu ir nuotraukas telefonu.
S. Hinduja ir J. W. Patchin (2008) duomenimis, dažniausiai tyčiojamasi pokalbių svetainėse,
siunčiant trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus. Tuo tarpu J. Juvonen ir
E. F. Gross (2008) tyrimas parodė, kad didžiausia elektroninių patyčių rizika susijusi
su momentinių pranešimų siuntimu, Web kamerų naudojimu ir bendravimu interneto
forumuose. Momentiniai pranešimai, kaip dažniausias paauglių elektroninių patyčių
būdas, nustatytas ir R. Kowalski bei S. Limber (2007) tyrime.
134

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Pažymima, kad skirtingi elektroninių patyčių būdai nėra lygiaverčiai dėl jiems įgyvendinti
reikalingų įgūdžių ir poveikio aukai (Dooley et al., 2009). R. Slonje ir P. K. Smith
(2008) nustatė, kad elektroninės patyčios, naudojant nuotraukas arba video vaizdus, yra
vienos grėsmingiausių dėl galimybės perduoti informaciją didelei auditorijai ir dėl to, kad
auka gali būti atpažinta. Todėl net ir vienintelis patyčių veiksmas elektroninėje erdvėje gali
turėti didžiulį neigiamą poveikį (Dooley et al., 2009).
Atlikus tradicinių patyčių tyrimus, nustatyta, kad dažniau tyčiojasi berniukai nei
mergaitės, elektroninių patyčių atveju tyrimų rezultatai labai prieštaringi (Dooley et al.,
2009). Kai kurie tyrimai (Li, 2006) rodo, kad berniukai labiau linkę įsitraukti į elektronines
patyčias nei mergaitės. Kituose tyrimuose (Hinduja, Patchin, 2008) skirtumų
tarp berniukų ir mergaičių nenustatyta.
Prieštaringi ir tyrimų, kuriais siekta nustatyti elektroninių patyčių dalyvių amžiaus
skirtumus, rezultatai. M. Ybarra ir K. Mitchel (2004), P. K. Smith ir kt. (2008) duomenimis,
vyresni moksleiviai dažniau tyčiojasi ir tampa aukomis. Tokie rezultatai
aiškinami didesne vyresniųjų moksleivių naudojimosi naujomis technologijomis praktika
ir patirtimi. Tačiau R. Slonje ir P. K. Smith (2008) nustatė kitą tendenciją – elektroninių
patyčių daugėja iki viduriniosios paauglystės, vėliau jų mažėja. Žinant, kad
dabartiniu metu vis jaunesni moksleiviai pradeda naudotis mobiliuoju telefonu ir internetu,
taigi vis anksčiau įgyjama naudojimosi šiomis priemonėmis kompetencijų,
galima tikėtis elektroninių patyčių atvejų dažnėjimo ir jaunesnio amžiaus grupėse.
Kai kurie autoriai teigia, kad elektroninės patyčios yra tradicinių patyčių forma elektroninėje
erdvėje, t. y. patyčios mokyklos aplinkoje perkeliamos ir tęsiamos elektroninėje
erdvėje. Tai leidžia manyti, kad elektroninio bendravimo priemonės nėra priežastis patyčioms,
o tik įrankis. S. Hinduja ir J. W. Patchin (2008) nustatė tiesioginį statistiškai
reikšmingą ryšį tarp tradicinių ir elektroninių patyčių: paaugliai, nurodę, kad per pastaruosius
6 mėnesius mokykloje tyčiojosi iš kitų, 2,5 karto dažniau nurodė besityčiojantys
ir elektroninėje erdvėje; ir atvirkščiai, paaugliai, pažymėję, kad iš jų buvo tyčiojamasi
mokykloje, 2,5 karto dažniau nurodė, kad yra patyrę patyčių elektroninėmis priemonėmis.
Panašūs rezultatai gauti ir atlikus kitus tyrimus (Raskauskas, Stoltz, 2007; Li, 2007;
Juvonen, Gross, 2008). Pavyzdžiui, J. Raskausko ir A. D. Stoltz (2007) tyrime 85 proc.
paauglių, pažymėjusių, kad patyrė elektroninių patyčių, buvo patyrę ir tradicinių patyčių,
o 94 proc. pažymėjusiųjų, kad tyčiojosi elektroninėje erdvėje, nurodė, kad tyčiojosi ir
mokykloje. Tačiau beveik nėra tyrimų, kuriuose vienu metu būtų analizuojama tiek
elektroninių, tiek tradicinių patyčių aukos ir skriaudėjo patirtis.
Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant elektroninių patyčių problematikos naujumo,
pasaulyje atliktų tyrimų rezultatai jau leidžia kalbėti apie tam tikras tendencijas.
Tačiau norint imtis kryptingos elektroninių patyčių prevencijos ir ieškoti naujų efektyvių
elektroninių patyčių įveikos strategijų, būtina išsamesnė šio reiškinio analizė.
Tyrimo tikslas – atskleisti penktų–aštuntų klasių moksleivių elektroninių patyčių
patirtį ir sąsajas su tradicinėmis patyčiomis.
135

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
1. Metodika
Dalyviai. Tyrime dalyvavo 396 Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono mokyklų
moksleiviai (195 berniukai ir 201 mergaitė) nuo 11 iki 15 metų, besimokantys penktose–aštuntose
klasėse. Tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis – 12,4 ± 1,23.
Įvertinimo būdai. Remdamiesi kitose šalyse atliktais tyrimais (Smith et al.,
2006; Topçu et al., 2008; Juvonen, Gross, 2008; Hinduja, Patchin, 2008 ir kt.), parengėme
klausimyną, kurį sudaro šios dalys:
1. Klausimai apie tyrimo dalyvių demografines charakteristikas (lytį, amžių ir kt.).
2. Klausimai apie elektronines patyčias:
• aukos patirtį per pastaruosius kelis mėnesius (dažnumą ir formas);
• skriaudėjo patirtį per pastaruosius kelis mėnesius (dažnumą ir formas).
3. Klausimai apie tradicines patyčias:
• aukos patirtį per pastaruosius kelis mėnesius (dažnumą ir formas);
• skriaudėjo patirtį per pastaruosius kelis mėnesius (dažnumą ir formas).
Siekdami surinkti kuo tikslesnę informaciją apie elektroninių patyčių paplitimą ir
nestigmatizmuoti, nekriminalizuoti tyrimo dalyvių, klausimų apie patyčias formuluotėse
patyčių sąvokos nevartojome. Formuluodami klausimą tiesiog pasitelkėme patyčių
apibrėžimą. Prieš užduodami klausimus apie konkrečią patyčių patirtį, pirmiausia
klausėme moksleivių, ar jie apskritai yra patyrę patyčių ir kaip dažnai.
Tyrimo eiga. Tyrimas atliktas gavus mokyklų vadovų sutikimą. Siekiant surinkti
patikimesnę informaciją, tyrimas atliktas anonimiškai. Mokiniai pildė klausimynus
klasėje, laiką suderinus su mokyklų administracija. Prieš tyrimą jie buvo supažindinami
su tyrimo tikslu, jiems pateikta instrukcija ir atsakyta į iškilusius klausimus.
2. Statistiniai duomenų apdorojimo metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programinį statistikos paketą socialiniams
mokslams (SPSS for Windows 17.0) ir konfigūracinės dažnių analizės (angl.
Configural Frequency Analysis – CFA) programą. Analizuojant duomenis taikyta aprašomoji
statistika. Sąsajoms tarp kintamųjų nustatyti taikytas Pearsono χ² kriterijus,
skaičiuoti Phi ir Cramer V koeficientai.
3. Tyrimo rezultatai
Pristatant tyrimo rezultatus aptariama paauglių elektroninių ir tradicinių patyčių patirtis
bei nagrinėjamos šių patyčių patirties sąsajos.
Elektroninių patyčių patirtis
Elektroninių patyčių aukos patirtimi laikėme tuos atvejus, kai tyrime dalyvavęs paauglys
pažymėjo, kad yra bent vieną ar du kartus patyręs vienokios ar kitokios formos
elektronines patyčias. Skriaudėjo, kaip ir aukos, patirtimi laikėme atvejus, kai paauglys
bent vieną du kartus pažymėjo įskaudinęs kitą paauglį naudodamas elektronines
priemones.
136

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Mūsų tyrimo duomenimis, trečdalis tyrime dalyvavusių paauglių (30,6 %) nurodė
patyrę elektronines patyčias (iš jų 29,1 % berniukų ir 32 % mergaičių). Dažniausiai
paaugliai nurodė gavę užgaulias ir grasinančias SMS žinutes (atitinkamai 17,3 % ir
14,9 %), buvę įskaudinti pokalbių svetainėse (14,6 %), išmesti iš pokalbių svetainės
(14,7 %).
Berniukai dažniau nei mergaitės nurodė buvę išmesti iš pokalbių svetainės
(χ² = 7,14, p = 0,03). Daugiau berniukų nei mergaičių nurodė mobiliuoju telefonu gavę
trikdančią nuotrauką / vaizdo klipą (χ² = 4,13, p = 0,042).
Nors statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, tačiau galime kalbėti ir apie tam
tikras su lytimi susijusias aukos patirties tendencijas. Daugiau mergaičių nei berniukų
nurodė, kad apie jas buvo skleisti gandai pokalbių svetainėse (χ² = 3,68, p = 0,055),
tačiau daugiau berniukų nei mergaičių patyrė grasinimus mobiliuoju telefonu
(χ² = 3,59, p = 0,058).
Apie elektroninių patyčių patirtį niekam nepranešė 16,5 % paauglių, kiti pasakė
draugui / draugei (15,1 %), mamai / tėčiui (14,4 %) ir tik 4,6 % – mokyklos darbuotojams
(socialinei pedagogei, mokytojai, psichologei).
21,8 % tyrime dalyvavusių paauglių nurodė turintys skriaudėjo elektroninėje erdvėje
patirties; be to, šio vaidmens dažniau imasi berniukai nei mergaitės (χ² = 8,89,
p = 0,01). Labiausiai paplitę patyčių būdai: kito vaiko pašalinimas iš pokalbių svetainės
(13,3 %) ir kito vaiko įskaudinimas svetainėse [Skype, FaceBook, My Space, Blog
ir kt.] (12 %). Daugiau berniukų nei mergaičių grasino pokalbių svetainėse (χ² = 3,88,
p = 0,049). Nors statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, pastebėta tendencija,
kad daugiau berniukų nei mergaičių nurodė įskaudinę kitą vaiką svetainėse (7,3 %
berniukų ir 4,7 % mergaičių; χ² = 3,03, p = 0,081).
1 lentelėje pateikti statistinės analizės rezultatai, atskleidžiantys aukos ir skriaudėjo
patirties elektroninėje erdvėje sąsajas. Kaip matome iš lentelės, 230 paauglių (58,1 %)
nurodė neturėję tokios patirties, 41 paauglys (10,4 %) nurodė turėjęs tiek skriaudėjo,
tiek aukos patirties.
Skriaudėjo ir aukos patirties elektroninėje erdvėje sąsajos
Aukos patirtis elektroninių patyčių atveju
Neturi aukos patirties
Turi aukos patirties
Skriaudėjo patirtis elektroninių patyčių atveju
Neturi skriaudėjo patirties 230 (58,1 %) 80 (20,2 %)
Turi skriaudėjo patirties 45 (11,4 %) 41 (10,4 %)
1 lentelė
Įvertinus skriaudėjo ir aukos patirties elektroninėje erdvėje ryšį, gautas statistiškai
reikšmingas, tačiau silpnas ryšys (Phi = 0,196, p

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
niausiai patirti elektroninių patyčių būdai – užgaulios ir grasinančios SMS žinutės bei
išmetimas iš pokalbių svetainės, kito vaiko pašalinimas iš pokalbių svetainės ar jo
įskaudinimas pokalbių svetainėje. Nustatytas silpnas, bet statistiškai reikšmingas
skriaudėjo ir aukos patirties elektroninėje erdvėje ryšys leidžia kelti prielaidą, kad
tapęs elektroninių patyčių auka paauglys pats gali pradėti tyčiotis arba atvirkščiai –
besityčiojantysis elektroninėje erdvėje gali tapti tokių patyčių auka.
Tradicinių patyčių patirtis
Tyrimas atskleidė, kad paauglių pripažįstama tradicinių patyčių patirtis daug „turtingesnė“
negu elektroninių. 41,5 % pripažino buvę tokių patyčių aukomis, 34,3 % –
skriaudėjais. Dažniau nei kartą ar du patyrusieji patyčias nurodė 14,4 % vaikų, patys
tyčiojęsi – 6,9 %. Berniukai ir mergaitės nurodė vienodai dažnai buvę patyčių aukomis,
tuo tarpu tyčiojęsi dažniau prisipažįsta berniukai (χ² = 7,068, p = 0,029). Kaip jau minėjome,
berniukai dažniau nurodė besityčiojantys ir elektroninėje erdvėje.
2 lentelė
Tyrimo dalyvių pasiskirstymas (%), atsižvelgiant į aukos ir skriaudėjo patirtį
Tradicinių
patyčių
patirtis
Aukos
patirtis
Skriaudėjo
patirtis
Visa imtis Berniukai Mergaitės
Niekada
Tik kartą ar du
Dažniau
Niekada
Tik kartą ar du
Dažniau
Niekada
Tik kartą ar du
Dažniau
χ² p
58,5 27,1 14,4 61,9 23,7 14,4 55,2 30,3 14,4 2,348 0,309
65,7 27,4 6,9 60,6 29,5 9,8 70,6 25,4 4,0 7,068 0,029
Nustatyta ir statistiškai reikšmingų skirtumų tarp berniukų ir mergaičių patiriamų
patyčių formų. Aukomis, kurios patyrė fizinę agresiją („trenkė, stumdė, mušė, įspyrė“),
dažniau nurodė buvusios mergaitės (χ² = 6,94, p = 0,003). Skriaudėjo vaidmenyje
mergaitės dažniau už berniukus prisipažino bjauriai erzinusios savo auką (χ² = 11,41,
p = 0,002). Skriaudėjais tampantys berniukai dažniau „sugadino kitam priklausančius
daiktus“ (χ² = 11,01, p

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Skriaudėjo ir aukos patirties tradicinių patyčių atveju sąsajos
Aukos patirtis tradicinių patyčių atveju
Neturi aukos patirties
Turi aukos patirties
Skriaudėjo patirtis tradicinių patyčių atveju
Neturi skriaudėjo patirties 166 (42,2 %) 92 (23,4 %)
Turi skriaudėjo patirties 63 (16 %) 72 (18,3 %)
3 lentelė
Iš 3 lentelės matyti, kad 42,2 % tyrimo dalyvių nurodė neturintys jokios tradicinių
patyčių patirties. 18,3 % tyrimo dalyvių nurodė turintys tiek skriaudėjo, tiek aukos
patirties. Phi koeficiento reikšmė (0,170, p = 0,001) leidžia teigti, kad yra silpnas, bet
statistiškai reikšmingas skriaudėjo ir aukos patirties ryšys tradicinių patyčių situacijose.
Siekdami atskleisti, kaip susijusios elektroninės ir tradicinės patyčios, taikėme
dviejų tipų analizę: orientuotą į kintamuosius ir į asmenį.
Elektroninių ir tradicinių patyčių patirties sąsajos: į kintamuosius
orientuota analizė
Kaip jau minėjome, kai kurie tyrinėtojai kelia prielaidą, kad elektroninės patyčios
yra tradicinių patyčių forma. Tikėtina, kad tiek realioje, tiek virtualioje aplinkoje patyčias
dažniausiai inicijuoja tie patys paaugliai, pasirinkdami tas pačias aukas.
4 lentelėje matome aukos patirties tradicinių ir elektroninių patyčių atvejais sutapimo
laipsnį. 47,5 % tyrimo dalyvių teigia niekada nebuvę jokių patyčių aukomis,
19,7 % teigė turintys tiek tradicinių, tiek elektroninių patyčių aukos patirties (Phi =
0,307, p

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Skriaudėjo patirties elektroninių ir tradicinių patyčių atvejais sąsajos
Skriaudėjo patirtis elektroninių
patyčių atveju
Neturi skriaudėjo
patirties
Turi skriaudėjo
patirties
Skriaudėjo patirtis tradicinių patyčių atveju
Neturi skriaudėjo patirties 233 (59,4 %) 25 (6,4 %)
Turi skriaudėjo patirties 74 (18,9 %) 60 (15,3 %)
5 lentelė
6 ir 7 lentelėse pateikiami duomenys apie mūsų tirtų moksleivių skirtingų patyčių formų
pasirinkimą. Kėlėme prielaidą, kad paaugliai, tapę, pvz., tradicinių patyčių aukomis,
gali mėginti įskaudinti savo skriaudėjus arba kitus vaikus elektroninėje erdvėje, tikėdamiesi
likti anonimiški. Kaip matyti iš 6 lentelės, 46 (11,7 %) aukos patirties tradicinių patyčių
atvejais turintys tyrimo dalyviai nurodė tyčiojęsi elektroninėje erdvėje (Phi = 0,126,
p = 0,012). Ryšys tarp šių kintamųjų yra silpnas, bet statistiškai reikšmingas.
Skriaudėjo patirties elektroninių patyčių ir aukos
patirties tradicinių patyčių atvejais sąsajos
Aukos patirtis tradicinių patyčių atveju
Neturi aukos patirties
Turi aukos patirties
Skriaudėjo patirtis elektroninių patyčių atveju
Neturi skriaudėjo patirties 189 (48,1 %) 118 (30 %)
Turi skriaudėjo patirties 40 (10,2 %) 46 (11,7 %)
6 lentelė
7 lentelėje matome, kad 26 (7 %) tyrimo dalyviai, nurodę, kad tyčiojosi iš kitų mokykloje,
pripažįsta turintys aukos patirties elektroninių patyčių atveju (Phi = 0,121,
p = 0,02). Tarp šių kintamųjų nustatytas silpnas, tačiau statistiškai reikšmingas ryšys.
Skriaudėjo patirties tradicinių ir elektroninių patyčių atvejais sąsajos
Aukos patirtis elektroninių patyčių atveju
Neturi aukos patirties
Turi aukos patirties
Skriaudėjo patirtis tradicinių patyčių atveju
Neturi skriaudėjo patirties 218 (58,3 %) 28 (7,5 %)
Turi skriaudėjo patirties 102 (27,3 %) 26 (7 %)
7 lentelė
Apibendrinant galima teigti, kad paaugliai, nurodę turintys tradicinių patyčių aukos
patirties, patiria patyčių ir elektroninėje erdvėje. O tie paaugliai, kurie tyčiojasi iš kitų
realioje erdvėje, inicijuoja ir elektronines patyčias. Tikėtina, kad patyčių aukos vaidmuo
gali paskatinti tyčiotis kitomis formomis (pvz., elektroninėmis priemonėmis).
Tačiau šiai prielaidai patikrinti reikėtų papildomų tyrimų.
140

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Elektroninių ir tradicinių patyčių patirties sąsajos:
į asmenį orientuota analizė
Anksčiau pateiktoje analizėje, siekdami atskleisti skirtingų formų patyčių (tiek
skriaudėjo, tiek ir aukos vaidmenyje) pasirinkimo sąsajas, taikėme Pearsono χ² kriterijų.
χ² testo trūkumas pasireiškia tuo, kad vienu metu galima analizuoti tik du nominalinius
kintamuosius. Be to, juo negalima nustatyti, kurie dažniai langeliuose stebimi
dažniau arba rečiau, nei būtų galima tikėtis atsitiktinai (Gradinger et al., 2009). Todėl
norėdami išsiaiškinti visus teoriškai įmanomus patyčių patirties derinius, atlikome
konfigūracinę dažnių analizę. Šis daugiamatis tiriamosios duomenų analizės metodas
leidžia išsiaiškinti tokias duomenų struktūras, kurios stebimos statistiškai reikšmingai
dažniau arba rečiau, nei būtų galima tikėtis atsitiktinai. Kiekviena stebima duomenų
struktūra vadinama konfigūracija (Schrepp, 2006). Konfigūracine dažnių analize tikrinama
hipotezė apie kintamųjų nepriklausomumą (tyrime gautų duomenų struktūra
lyginama su baziniu modeliu – teorine duomenų struktūra, į kurią įeina visi tyrėjui
nesvarbūs ryšiai tarp kintamųjų).
Atlikdami šią analizę panaudojome kryžmines dažnių lenteles, kurios sudarytos
analizuojant dichotomizuotus moksleivių atsakymus į klausimus apie tradicinių ir
elektroninių patyčių patirtį. Pasirinkusieji atsakymo variantą 1 (niekada), priskirti prie
tų, kurie neturi patyčių (nei tradicinių, nei elektroninių) patirties, pasirinkusieji atsakymus
2, 3 ir 4 – turinčiųjų patyčių patirties grupei.
Pirmiausia dažnių lentelės sudarytos, į jas įtraukiant tris nominalinius kintamuosius:
skriaudėjo patirtį tradicinių patyčių atveju (ne – 1, taip – 2), skriaudėjo patirtį elektroninių
patyčių atveju (ne – 1, taip – 2) ir lytį (1 – berniukas, 2 – mergaitė). Galimi aštuoni
šių kintamųjų deriniai. Kiekvienam jų būdingas tam tikras kintamųjų derinys,
pvz., 222 reiškia mergaitė, turinti skriaudėjos patirties ir tradicinių, ir elektroninių patyčių
atvejais.
Taikyta pirmosios eilės konfigūracinė dažnių analizė (von Eye, 2007). Šiuo metodu
tikrinti vietiniai ryšiai tarp nominalinių kintamųjų. Jis leidžia palyginti stebimą kintamųjų
konfigūracijų dažnį su tikėtinu, įvertinti tiriamųjų duomenų struktūrą remiantis
tikimybiniu modeliu. Tie kintamųjų deriniai, kurie stebimi dažniau nei būtų galima
tikėtis atsitiktinai, vadinami tipais, o kintamųjų deriniai, kurie stebimi rečiau nei būtų
galima tikėtis, antitipais. Tyrėjai dažniausiai siekia aptikti tipus (Schrepp, 2006). Mūsų
analizės rezultatai pateikti 8 lentelėje.
Analizės rezultatai leido paneigti trijų kintamųjų nepriklausomumo bazinį modelį
(χ² = 78,310, df = 4, p < 0,000) ir išskirti du tipus (deriniai 122 ir 211) bei keturis antitipus
(deriniai 112, 121, 212 ir 221). Derinys 122 rodo, kad berniukų, turinčių ir tradicinių,
ir elektroninių patyčių skriaudėjo patirties, yra daugiau nei būtų galima tikėtis
atsitiktinai. Tuo tarpu daugiau negu būtų galima tikėtis atsitiktinai yra mergaičių, kurios
neturi nei tradicinių, nei elektroninių patyčių skriaudėjos patirties (derinys 211).
Berniukų, turinčių tik elektroninių ar tik tradicinių patyčių skriaudėjo patirties, yra
mažiau nei būtų galima tikėtis atsitiktinai (deriniai 112 ir 121). Deriniai 212 ir 221
(antitipai) reiškia, kad tas pats dėsningumas būdingas ir mergaitėms, t. y. tik tradicinių
ir tik elektroninių patyčių skriaudėjos patirties turinčių mergaičių yra mažiau nei būtų
galima tikėtis atsitiktinai.
141

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
142
8 lentelė
Ryšys tarp skriaudėjo patirties tradicinių ir elektroninių patyčių atvejais.
Pirmosios eilės konfigūracinės dažnių analizės rezultatai,
Bonferroni korekcija α = 0,006
Skriaudėjų grupės Lytis Kintamųjų
deriniai
L S Tr S El
Dažniai
Stebimi
Tikėtini
Ne skriaudėjas Berniukas 111 101 97,94 0,314
Skriaudėjas tik
Berniukas 112 15 27,12 0,002 A
elektroninių patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių Berniukas 121 36 50,87 0,001 A
patyčių atveju
Skriaudėjas ir tradicinių,
ir elektroninių patyčių
atvejais
Berniukas 122 38 14,09 0,000 T
Ne skriaudėjas Mergaitė 211 132 104,12 0,000 T
Skriaudėjas tik
Mergaitė 212 10 28,828 0,000 A
elektroninių patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių Mergaitė 221 38 54,078 0,001 A
patyčių atveju
Skriaudėjas ir tradicinių,
ir elektroninių patyčių
atveju
Mergaitė 222 22 14,973 0,023
Pastaba. Kintamųjų struktūros atskleidžia trijų nominalinių kintamųjų derinius: L = lytis (1 = berniukas,
2 = mergaitė); S Tr = Skriaudėjas tradicinių patyčių atveju (1 = ne, 2 = taip), S El = Skriaudėjas elektroninių
patyčių atveju (1 = ne, 2 = taip); T – tipas; A – antitipas
Tokia pat analizė taikyta ir kintamiesiems, atskleidžiantiems aukos patirtį patyčių
atveju (tiek tradicinių, tiek elektroninių). Rezultatai pateikti 9 lentelėje.
p
9 lentelė
Ryšys tarp tradicinių ir elektroninių patyčių aukos patirties. Pirmosios eilės
konfigūracinės dažnių analizės rezultatai, Bonferroni korekcija α = 0,006
Aukos grupės Lytis Kintamųjų deriniai
L A Tr A El
Dažniai
Statistika
Stebimi Tikėtini p
Ne auka Berniukas 111 96 78,59 0,001 T
Tik elektroninių patyčių auka Berniukas 112 24 34,58 0,010
Tik tradicinių patyčių auka Berniukas 121 41 56,13 0,002 A
Ir tradicinių, ir elektroninių Berniukas 122 33 24,70 0,025
patyčių auka
Ne auka Mergaitė 211 92 81,83 0,037
Tik elektroninių patyčių auka Mergaitė 212 19 36,00 0,000 A
Tik tradicinių patyčių auka Mergaitė 221 46 58,45 0,009
Ir tradicinių, ir elektroninių
patyčių auka
Mergaitė 222 45 25,72 0,000 T
Pastaba. Kintamųjų struktūros atskleidžia trijų nominalinių kintamųjų derinius: L = lytis (1 = berniukas,
2 = mergaitė), A Tr = Tradicinių patyčių auka (1 = ne, 2 = taip), A El = Elektroninių patyčių auka (1 = ne,
2 = taip); T – tipas; A – antitipas

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Trijų kintamųjų nepriklausomumo bazinis modelis taip pat nepasitvirtino
(χ² = 40,3687, df = 4, p < 0,000). Išskirti du tipai (deriniai 111 ir 222) ir du antitipai
(deriniai 121 ir 212). Kintamųjų derinys 111 rodo, kad berniukų, neturinčių nei tradicinių,
nei elektroninių patyčių aukos patirties, yra daugiau nei galima būtų tikėtis atsitiktinai.
Tačiau mergaičių, kurios turi ir tradicinių, ir elektroninių patyčių aukos patirties,
yra daugiau nei būtų galima tikėtis atsitiktinai (derinys 222). Nustatyti antitipai
leidžia daryti išvadą, kad mažiau nei būtų galima tikėtis atsitiktinai yra berniukų, kurie
yra tik tradicinių patyčių aukos, ir mergaičių, kurios yra tik elektroninių patyčių aukos.
Dažnių lentelės sudarytos ir keturiems nominaliniams kintamiesiems, kurie atskleidžia
skriaudėjo ir aukos patirtį tradicinių bei elektroninių patyčių atvejais. Siekiant
išsiaiškinti statistiškai reikšmingai dažniau ar rečiau pasitaikančius šių kintamųjų derinius,
atlikta pirmosios eilės konfigūracinė dažnių analizė.
10 lentelė
Ryšys tarp skriaudėjo ir aukos patirties tradicinių bei elektroninių patyčių
atvejais. Pirmosios eilės konfigūracinės dažnių analizės rezultatai,
Bonferroni korekcija α = 0,003
Aukos grupės Skriaudėjų grupės Lytis Kintamųjų
deriniai,
A Tr A El S Tr S El
Ne auka
Skriaudėjas tik elektroninių
patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių
patyčių atveju
Skriaudėjas ir elektroninių,
ir tradicinių patyčių
atvejais
Tik elektroninių
patyčių auka
Skriaudėjas tik elektroninių
patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių
patyčių atveju
Skriaudėjas ir elektroninių,
ir tradicinių patyčių atvejais
Tik tradicinių patyčių
auka
Skriaudėjas tik elektroninių
patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių
patyčių atveju
Skriaudėjas ir elektroninių,
ir tradicinių patyčių atvejais
Auka ir elektroninių,
ir tradicinių patyčių Skriaudėjas tik elektroninių
atvejais
patyčių atveju
Skriaudėjas tik tradicinių
patyčių atveju
Skriaudėjas ir elektroninių, ir
tradicinių patyčių atvejais
Dažniai
Stebimi
Tikėtini
Ne skriaudėjas 57 B; 71 M 1111 128 81,571 0,000 T
7 B; 4 M 1112 11 22,733 0,002 A
18 B; 11 M 1121 29 42,697 0,003 A
13 B; 5 M 1122 18 11,899 0,032
Ne skriaudėjas 11 B; 13 M 1211 24 34,959 0,009
2 B; 0 M 1212 2 9,743 0,005
2 B; 4 M 1221 6 18,299 0,001 A
7 B; 2 M 1222 9 5,100 0,054
Ne skriaudėjas 22 B; 25 M 2111 47 58,573 0,016
2 B; 3 M 2112 5 16,324 0,001 A
10 B; 14 M 2121 24 30,659 0, 077
7 B; 4 M 2122 11 8,544 0,230
Ne skriaudėjas 10 B; 22 M 2211 32 25,103 0,056
4 B; 3 M 2212 7 6,996 0,419
6 B; 9 M 2221 15 13,140 0,334
11 B; 11 M 2222 22 3,662 0,000 T
Pastaba. Kintamųjų struktūros atskleidžia keturių nominalinių kintamųjų derinius: A Tr = Tradicinių patyčių auka (1 = ne,
2 = taip); A El = Elektroninių patyčių auka (1 = ne, 2 = taip); S Tr = Skriaudėjas tradicinių patyčių atveju (1 = ne, 2 = taip);
S El = Skriaudėjas elektroninių patyčių atveju (1 = ne, 2 = taip); T – tipas; A – antitipas: B – berniukai, M – mergaitės
p
143

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Keturių kintamųjų nepriklausomumo bazinis modelis nepasitvirtino (χ² = 167,1293,
df = 11, p < 0,000). Išskirti du tipai (deriniai 1111 ir 2222) ir keturi antitipai (deriniai
1112, 1121, 1221 ir 2112). Derinys 1111 rodo, kad paauglių, kurie visiškai nesityčioja
nei tradiciniu, nei elektroniniu būdais, yra daugiau nei galima būtų tikėtis atsitiktinai.
Nustatytas ir kitas tipas (kintamųjų derinys 2222) – moksleivių, kurie turi ir tradicinių,
ir elektroninių patyčių skriaudėjo bei aukos patirties, yra daugiau nei galima būtų tikėtis
atsitiktinai. Tyčiojantis elektroniniu ir tradiciniu būdais (ir aukos, ir skriaudėjo
vaidmenyse) dalyvauja beveik vienodas skaičius berniukų (5,6 % visų tyrime dalyvavusių
berniukų) ir mergaičių (5,5 %). Tačiau tarp visiškai nedalyvaujančiųjų šiek tiek
daugiau yra mergaičių (35 %) nei berniukų (29 %). Keturi nustatyti antitipai rodo, kad
mažiau moksleivių, nei būtų galima tikėtis, turi tik elektroninių patyčių skriaudėjo
patirties (derinys 1112) arba tik tradicinių patyčių skriaudėjo patirties (derinys 1121).
Taip pat nustatytas mažesnis, nei būtų galima tikėtis atsitiktinai, skaičius paauglių,
kurie turi elektroninių patyčių aukos patirties ir kartu patys tyčiojasi realioje erdvėje
(derinys 1221), ir atvirkščiai – turintieji tradicinių patyčių aukos patirties tyčiojasi ir
elektroninėje erdvėje (derinys 2112). Taigi konfigūracinės dažnių analizės rezultatai
neleidžia teigti, kad turintieji elektroninių patyčių aukos patirties tyčiojasi ir realioje
erdvėje, o tie, iš kurių tyčiojamasi realioje erdvėje, inicijuoja elektronines patyčias.
Rezultatų aptarimas ir išvados
Elektroninių patyčių paplitimo paauglystėje tyrimų rezultatai įvairiose šalyse labai skiriasi.
Apibendrinus atliktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad skirtingose šalyse ir kultūrose
tokios patirties turi nuo 9 iki 49 proc. paauglių (Price, Dalgleish, 2010). Mūsų tyrime beveik
trečdalis jaunesniojo amžiaus paauglių nurodė buvę įskaudinti elektroninėje erdvėje, o penktadalis
– patys tyčiojęsi. Berniukų, kurie nurodė tyčiojęsi elektroninėje erdvėje, yra daugiau
nei mergaičių. Mūsų tirti paaugliai prisipažįsta, kad dažniausiai jie tai daro pokalbių svetainėse
(įskaudindami kitą paauglį arba tiesiog pašalindami jį iš svetainės). Lyginant berniukų
ir mergaičių naudojamus būdus, nustatyta, kad berniukai dažniau nei mergaitės grasino pokalbių
svetainėse. Konfigūracine dažnių analize nustatyta, kad paauglių (tiek berniukų, tiek
mergaičių), kurie tyčiojosi tik elektroninėje erdvėje, yra mažiau nei būtų galima tikėtis atsitiktinai.
Lytis nesvarbi ir aukos patyrimui elektroninių patyčių atveju. Mūsų tyrimo rezultatai
parodė, kad mergaičių, kurios yra tik elektroninių patyčių aukos, yra mažiau negu galima
tikėtis. Tačiau lytis pasirodė svarbus veiksnys, siekiant paaiškinti tradicinių ir elektroninių
patyčių sąsajas. Konfigūracinės dažnių analizės rezultatai suteikė papildomos informacijos,
nustačius, kad 45 mergaitės (22,4 % visų tyrime dalyvavusių mergaičių) yra ir tradicinių, ir
elektroninių patyčių aukos. Toks patyčių aukos patirties derinys pasireiškia dažniau, nei būtų
galima tikėtis atsitiktinai. Tuo tarpu tyčiojęsi ir realioje, ir virtualioje erdvėje prisipažino 38
berniukai, t. y. 19,5 % visų tyrime dalyvavusių berniukų. Įdomu pastebėti, kad panašiame,
tik vyresnių (14–19 metų amžiaus) Austrijos paauglių tyrime nustatyta, kad lytis yra svarbus
veiksnys, norint paaiškinti sąsajas tarp elektroninių ir tradicinių patyčių skriaudėjo patirties.
P. Gradinger ir kt. (2009) nuomone, lyties efektas gali būti atskleistas tik atsižvelgus į tai,
kad paaugliai vienu metu gali būti abiejų formų patyčių dalyviai (įvairiuose vaidmenyse).
144

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
Analizuojant elektroninių patyčių patirtį, nustatyta, kad aukos dažniausiai nurodo
buvusios įskaudintos užgaulių ir grasinančių SMS žinučių bei patyrusios patyčių pokalbių
svetainėje. Nustatytas silpnas, bet statistiškai reikšmingas ryšys tarp skriaudėjo
ir aukos elektroninių patyčių patirties, leidžiantis kelti prielaidą, kad tapęs elektroninių
patyčių auka, paauglys galimai išbando ir skriaudėjo vaidmenį elektroninėje erdvėje.
Konfigūracinės dažnių analizės rezultatai parodė, kad iš 41 (10,4 %) paauglio, kuris
turi ir elektroninių patyčių aukos, ir skriaudėjo patirties, tik du nurodė nedalyvaujantys
ir tradicinėse patyčiose. Taigi elektroninėje erdvėje ne būtinai tyčiojasi tie paaugliai,
kurie patys yra tik šių patyčių aukos. Tokią prielaidą sustiprina ir kiti konfigūracinės
dažnių analizės rezultatai, kuriais remiantis galima teigti, kad moksleivių, turinčių ir
tradicinių, ir elektroninių patyčių skriaudėjo bei aukos patirties, stebima daugiau nei
galima būtų tikėtis atsitiktinai. Taigi galima manyti, kad elektroninių patyčių aukos,
kurios pačios tyčiojasi elektroninėje erdvėje, taip pat dalyvauja ir tradicinėse patyčiose
(tiek skriaudėjo, tiek ir aukos vaidmenyje). Tai savo ruožtu leidžia teigti, kad elektroninės
patyčios yra tradicinių patyčių forma, perkelta į elektroninę erdvę.
Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad paauglių pripažįstama tradicinių patyčių patirtis daug
„turtingesnė“ negu elektroninių. Daugiau nei 40 proc. paauglių pripažino buvę tradicinių
patyčių aukomis, o daugiau nei trečdalis – patys tyčiojęsi. Dažniau nei kartą ar du buvę
aukos vaidmenyje nurodė 14,4 % vaikų, skriaudėjo – 6,9 %. Į kintamuosius orientuota
analizė atskleidė, kad berniukai ir mergaitės vienodai dažnai patiria patyčias mokykloje,
tuo tarpu tyčiojęsi dažniau prisipažįsta berniukai. Kaip jau minėjome, berniukai dažniau
nurodė savo, kaip skriaudėjo, patirtį ir elektroninėje erdvėje.
Apibendrinant galima teigti, kad mūsų tyrimo rezultatai, lyginant su kitose šalyse
atliktų tyrimų rezultatais, rodo esant pakankamai didelį skaičių jaunesniojo amžiaus
paauglių, dalyvaujančių elektroninėse patyčiose. Vertingos naujos informacijos pavyko
gauti, atlikus konfigūracinę dažnių analizę. Išanalizavus visus teoriškai įmanomus
elektroninių ir tradicinių patyčių patirties (ir aukos, ir skriaudėjo) derinius, nustatyta,
kad 22 (28 %) iš 78 moksleivių, turinčių aukos patirties elektroninėje ir realioje erdvėje,
patys tyčiojasi tiek elektroninėje, tiek ir realioje erdvėje. Šie rezultatai leidžia geriau
suprasti jaunesniojo amžiaus paauglių elektroninių patyčių patirties ypatumus bei
išskirti didžiausios rizikos grupes. Tolesniuose tyrimuose vienu metu analizuojant ir
elektroninių, ir tradicinių patyčių patirtį, būtų galima ne tik identifikuoti skirtingas
paauglių grupes, bet ir atskleisti bei palyginti jų charakteristikas. Tai savo ruožtu galėtų
padėti kurti efektyvias intervencijos ir prevencijos strategijas.
Gauta 2011 12 09
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
Aricak, T., Siyhhan, S., Uzunhasanoglu, A., Saribeyoglu, S., Ciplak, S., Yilmaz, N., Memmedov, C. (2008). Cyberbullying
among Turkish adolescents. CyberPsychology & Behavior 11(3): 253–261.
Bradshaw, C. P., Sawyer, A. L., O’Brennan, L. M. (2007). Bullying and peer victimization at school: perceptual differences
between students and school staff. School Psychology Review 36(3): 361–382.
145

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Čepienė, R., Gedutienė, R., Šimulionienė, R., Rugevičius, M. (2010). Neigiama jaunesniojo amžiaus paauglių bendravimo
elektroninėmis priemonėmis patirtis: elektroninės patyčios ir su jomis susiję veiksniai. Socialinis ugdymas:
smurto ir patyčių prevencija ugdymo įstaigose 5: 7–18.
Dehue, F., Bolman, C., Völlink, T. (2008). Cyberbullying: youngsters’ experiences and parental perception. CyberPsychology
& Behavior 11(2): 217–223.
Dooley, J. J., Pyżalski, J., Cross, D. (2009). Cyberbullying versus face-to-face bullying. Journal of Psychology 217(4):
182–188.
Eslea, M., Menesini, E., Morita, Y., O’Moore, M., Mora-Merchant, J. A., Pereira, B., Smith, P. K. (2003). Friendship
and loneliness among bullies and victims: data from seven countries. Aggressive Behavior 30: 71–83.
Gradinger, P., Strohmeier, D., Spiel, Ch. (2009). Traditional bullying and cyberbullying. Journal of Psychology 217(4):
205–213.
Heirman, W., Walrave, M. (2008). Assessing concerns and issues about the mediation of technology in cyberbullying.
Cyberpsychology: Journal of Psychosocial Research on Cyberspace 2(2): 1–11.
Hinduja, S., Patchin, J. W. (2007). Offline consequences of online victimization: school violence and delinquency.
Journal of School Violence 6(3): 89–112.
Hinduja, S., Patchin, J. W. (2008). Cyberbullying: an exploratory analysis of factors related to offending and victimization.
Deviant Behavior 29: 129–156.
Hunter, S. C., Boyle, J. M. E., Warden, D. (2004). Help seeking amongst child and adolescent victims of peeraggression
and bullying: The influence of school-stage, gender, victimisation, appraisal, and emotion. British Journal
of Educational Psychology 74: 375–390.
Katzer, C. (2009). Cyberbullying in Germany: what has been done and what is going on. Journal of Psychology 217(4):
222–223.
Li, Q. (2006). Cyberbullying in schools: a research of gender differences. School Psychology International 27 (2):
157–170.
Li, Q. (2007). New bottle but old wine: a research of cyberbullying in schools. Computers in Human Behavior 23:
1777–1791.
Li, Q. (2008). A cross-cultural comparison of adolescents’ experience related to cyberbullying. Educational Research
50 (3): 223–234.
Mason, K. L. (2008). Cyberbullying: a preliminary assessment for school personnel. Psychology in the Schools 45(4):
323–348.
Menesini, E., Modena, M., Tani, F. (2009). Bullying and victimization in adolescence: concurrent and stable roles and
psychological health symptoms. The Journal of Genetic Psychology 170(2): 115–133.
Ortega, R., Elipe, P., Mora-Merchán, J. A., Calmaestra, J., Vega, E. (2009). The emotional impact on victims of traditional
bullying and cyberbullying. Journal of Psychology 217(4): 197–204.
Pilkauskaitė-Valickienė, R., Raižienė, S., Žukauskienė, R. (2009). Elektroninių patyčių paplitimas tarp Klaipėdos
apskrities vyresniųjų klasių moksleivių. Socialinis darbas 8(2): 114–122.
Raskauskas, J., Stoltz, A. D. (2007). Involvement in traditional and electronic bullying among adolescents. Developmental
Psychology 43(3): 564–575.
Schrepp, M. (2006). The use of configural frequency analysis for explorative data analysis. British Journal of Mathematical
and Statistical Psychology 59: 59–73.
Slonje, R., Smith, P. K. (2008). Cyberbullying: another main type of bullying? Scandinavian Journal of Psychology 49:
147–154.
Smith, P. K., Mahdavi, J., Carvalho, M., Fisher, S., Russell, S., Tippett, N. (2008). Cyberbullying: its nature and impact
in secondary school pupils. Journal of Child Psychology and Psychiatry 49(4): 376–385.
Ševčíková, A., Šmahel, D. (2009). Online harassment and cyberbullying in the Czech Republic: comparison across age
groups. Journal of Psychology 217(4): 227–229.
Topçu, C., Erdur-Baker, O., Çapa-Aydin, I. (2008). Examination of cyberbullying experiences among Turkish students
from different school types. CyberPsychology & Behavior 11 (6): 643–648.
Vandebosch, H., Cleemput, K. (2008). Defining Cyberbullying: A Qualitative Research into the Perceptions of
Youngsters. CyberPsychology and Behavior 11(4): 499–503.
Von Eye, A. (2007). Configural frequency analysis. Methodology: European Journal of Research Methods for the
Behavioral and Social Sciences 3(4): 170–172.
Willard, N. (2006). Cyberbullying and cyberthreats: responding to the challenge of online social cruelty, threats, and
distress. Center for Safe and Responsible Internet Use.
Ybarra, M., Mitchell, K. (2004). Online aggressor/targets, aggressors, and targets: A comparison of associated youth
characteristics. Journal of Child Psychology and Psychiatry and Allied Disciplines 45(7):1308–1316.
Straipsnis parengtas vykdant Europos bendradarbiavimo mokslinių ir techninių tyrimų srities
programos COST Nr. IS0801 Elektroninės patyčios: naujųjų technologijų negatyvaus naudojimo
įveika ir pozityvaus naudojimo stiprinimas savitarpio santykiuose edukacinėje aplinkoje veiklą.
146

PATYČIOS ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: JAUNESNIOJO AMŽIAUS PAAUGLIŲ PATIRTIS
CYBERBULLYING: EXPERIENCE OF YOUNGER ADOLESCENTS
Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
Summary
As a result of rapid growth of electronic communication the new environment for
bullying has emerged. Currently cyberbullying has become an important issue in academic
research. Though the body of studies in this area is increasing, there are still
many questions to be answered.
Cyberbullying is defined as aggression which occurs through modern technological
devices. A number of features of cyberbullying that distinguish it from traditional
forms of bullying have been identified. Invisibility or anonymity of cyberbully,
breadth of potential audience, and difficulty of getting away from it are among the
most common characteristics of cyberbullying. Because of the lack of conceptual clarity
and different instruments used in the studies, it is difficult to compare the data
about the prevalence of cyberbullying in different countries.
The goal of our study was to investigate the extent of different forms of cyberbullying
and cybervictimization among early adolescents and to examine the relationship
between electronic and traditional bullying. 396 adolescents from Klaipėda city and
district (195 boys and 201 girls) aged 11–15 years were surveyed. On the basis of studies
conducted in other countries (Smith et al. 2006; Juvonen & Gross, 2008; Hinduja
& Patchin, 2008; Topçu et al. 2008; etc.) we developed a questionnaire to measure the
experiences of bullying and cyberbullying (frequency and forms). To avoid stigmatization
and criminalization of our research participants we didn’t use the term bullying.
The definitions of bullying and cyberbullying were provided before asking specific
questions about these experiences.
The results of the study showed that 30.6 % of our research participants (29.1 % of
boys and 32 % of girls) have been cybervictimized. The most frequent forms of cybervictimization
involved receiving mean and threatening SMS (17.3 % and 14.9 %,
respectively), being insulted in the chat rooms (14.6 %), or being excluded from the
chat rooms (14.7 %). Only a few gender differences in cybervictimization were identified,
indicating that boys become the targets of certain forms of online bullying (being
excluded from the chat rooms and receiving humiliating pictures on the cell phones)
more frequently.
21.8 % of our research participants reported that they had been the initiators of cyberbullying
themselves. There are more boys than girls among those involved in this
form of behaviour (the difference is statistically significant). The same tendencies
were observed in regard to traditional bullying. There were more boys than girls who
reported that they had bullied, but both genders are equally represented among the
victims of bullying.
The relationship between cyberbullying and traditional bullying was explored
using two different approaches: variable-oriented and person-oriented. The results of
variable-oriented analysis showed that victims of traditional bullying tend to be cyber
147

Reda Gedutienė, Roma Šimulionienė, Ramutė Čepienė, Mindaugas Rugevičius
victims, and those involved in face to face bullying tend to be cyberbullies. Configural
frequency analysis (the method of person-oriented approach) allowed to test whether
certain combinations of bully, victim, and bully-victim behavior occurred more or less
frequently than expected by chance. The results of this analysis showed that there are
more students than expected by chance who are totally uninvolved and more students
who are combined bully-victims (they have both forms of experience of victim and
bully). More boys than expected by chance were identified as being involved in both
forms (traditional and cyber) of bullying. More girls than expected by chance were
identified as cybervictims and victims of traditional bullying. Further research is needed
to investigate the co-occurrence of bullying and victimization in the cyberspace
and in face to face relationships. Analyzing the differences among the groups characterized
by certain combinations of bullying behaviours might help to identify students
at risk and to develop effective strategies for prevention and intervention of bullying
and cyberbullying.
148

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
ESTABLISHING CULTURE OF PERFORMANCE EVALUATION:
SEEKING THE WAYS OF BETTER QUALITY LIBRARY
MANAGEMENT AND UNIVERSITY TEACHING METHODOLOGY
Jurgita Rudžionienė
Vilnius University
Abstract
The aim of the article is to discuss library performance evaluation situation in Lithuania. Theoretical insights
are presented, and empirical research aims to test one of the library performance evaluation methods.
Library management requires constant improvement in achieving goals and mission of the institution.
Library information services should be of a good quality to fullfill growing information needs of
their customers. It is important to get some experience in looking for appropriate evaluation methods
suitable for library management improvement in Lithuania. As methodological research tool was chosen
international standard ISO 11620: 2008 Library performance indicators. Research was carried out with
participation of library and information science students at the Vilnius University library.
KEY WORDS: quality, performance measurement and evaluation, library management, Vilnius University
library, performance indicators, standards.
Anotacija
Straipsnyje aptariama bibliotekų veiklos vertinimo situacija Lietuvoje. Pateikiamos teorinės įžvalgos, empiriniu
tyrimu siekiama išbandyti vieną iš bibliotekų veiklos vertinimo metodų. Bibliotekoms labai svarbu gerinti savo
tikslų ir misijos įgyvendinimo galimybes, todėl bibliotekų vadyba turėtų būti nuolat tobulinama. Jų informacinės
paslaugos turi būti kokybiškos, nes tik tai gali tinkamai tenkinti vis intensyvėjančius vartotojų informacinius
poreikius. Labai svarbu surasti tinkamų veiklos vertinimo metodų, kurie prisidėtų prie institucijos vadybos
gerinimo, paieškos ir jų taikymo Lietuvos bibliotekų veiklos vertinimo srityje patirties. Tarptautinis standartas
ISO 11620: 2008 Library performance indicators (Bibliotekos veiklos rodikliai) pasirinktas kaip veiklos
vertinimo priemonė. Empirinis tyrimas atliktas Vilniaus universiteto bibliotekoje, įtraukiant ir bibliotekų bei
informacijos studijų studentus.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kokybė, veiklos matavimas ir vertinimas, bibliotekos vadyba, Vilniaus universiteto
biblioteka, veiklos rodikliai, standartai.
Introduction
Public sector experiences the need for implementing necessary ways for validating
their existence in the strongly competing environment. It increasingly called upon to
document and articulate the value of all public sector institutions, as well as heritage
information and communication ones, such as libraries, museums and archives. It is
the way to monitor their real contribution in fulfilling their goals and mission. European
initiatives has taken place to initiate and forcening these processes stimulating
concerted actions. Oeiros Manifesto (Oeiras Manifesto was issued in Oeiras, Portugal,
13–14 March 2003) underlined the vital role of public libraries in meeting the objectives
of e. Europe action plan by accelerating their development as centres to digital
resources and meeting the needs of all citizens in the information society. The Manifesto
set out the agreement that citizens will benefit substantially through coherent
support of public library, archive and museum services at local, national and European
level in four specific areas: democracy and citizenship, lifelong learning, economic
and social development and cultural diversity. Cooperation between public libraries,
149

Jurgita Rudžionienė
archives and museums means integration of their services into e.society, common digitisation
strategy, setting up local, regional and national polices in development of library,
museum and archive services, initiating joint projects usint ICT (Public libraries,
Museums and Archives, 2003). Effectiveness of heritage information and communication
(HIC) institutions should increase as the role of knowledge workers becomes
more valuable in contributing to economic growth and national competiveness (The
value of academic libraries, 2010). Library and information institutions performance
measurement and evaluation is asked to be elaborated more often, linked with presure
from outside of institution, as well as from inside. Nobody can argue that performance
evaluation is an integral part of good management, and plenty of outstanding authors
claims that (Lancaster, 1993; Poll, Boekhorst, 1996, 2007) Well, there not so much
events of library performance evaluation in Lithuanian libraries, or they are exclusively
local and not spread outside the library. The reason is that the lack of care about
the subject on governmental level can be observed, and only separate institutions perceive
importance of the matter. Library performance evaluation is not priority of
Lithuanian library politics still. We can only state individual library initiatives, or single
library level cases. Analysis-based management as crucial part of overall library
management is seen more in Lithuanian academic libraries, as active participant of
study process.
The aim of the article is to analyse library performance evaluation situation in
Lithuania. Empirical research presented in this article aims to test one of the library
performance evaluation methods using the performance indicators instrument (ISO
11620: 2008 Information and documentation. Library performance indicators) from
the library management viewpoint.
The folowing methods were applied:
analysis of scientific literature;
analysis of documents;
testing of performance indicators method (empirical part of the research).
The structure of the article consists from several parts: theoretical basis of the problem
is presented, Lithuanian situation of library performance evaluation is revieled,
empirical research methodology is presented and outcomes are summarised, conclusions
are drawn.
1. Quality evaluation problem state at the public sector
Performance evaluation of the public sector institutions is extremely actual as well
as complex question worldwide. It is recognized as one of the most important steps:
towards good management of institutions;
bridging the common future for HIC sector institutions with common aimfor
better quality of information services for userd and keeping together archives,
museums and libraries in achieving their aims and fulfilling user needs.
150

ESTABLISHING CULTURE OF PERFORMANCE EVALUATION: SEEKING THE WAYS…
Orientation towards better quality ensures:
survival of institution and the whole sector essential for society cultural, social
and economical background;
competitive environment and reality;
demonstration transparency of institutional performance outside as well as inside,
e. g. evidence and clearness of information services products for society as
well as for the institutional needs;
value for money (ISO 11620. Library performance indicators, 2008; The value
of academic libraries, 2010; Rudžionienė, 2010; Brophy, 2006).
Performance measuring and evaluation isn’t new idea, anyway perceptions of growing
focus on performance management and accountability in public institutions differs. In
some areas and some parts of public sector institutions performance evaluation is implemented
more active (libraries), others are still passive (museums, archives).
Plenty of different terms are used when talking and implementing performance
evaluation. One of the reason is that performance measurement and evaluation, e. g.
originaly was performed in industrial sector, and only later started to apply to public
sector. Some of the terms interrelates, some are used as synonims (on one hand, terms
measurement and evaluation, but actually they are not synonims: the first one marks
quantitative performance, another one – qualitative. On another hand, terms outcome
and impact – they are often used as different terms, but actually they ar synonims),
e. g. there is often some confusion with certain terms concerning performance evaluation
(Lancaster, 1993; Markless, Streatfield, 2008; Poll, Boekhorst, 2007;
Rudžionienė, 2010).
There are different ideas about what evaluation is and how it can be performed.
Various methods are used worldwide, plenty of investigations are done. Which ones
are the most suitable for Lithuanian libraries? Anyway in spite of that library performance
evaluation methods and ways how to arrange that are discussed by library managers,
they are still questioned.
It is the reasonwhy today‘s and especially future LIS specialists need to be competent
in the area of library performance evaluation as effective library management
tool. One should start early to discover the subject and have necessary knowledge and
get some experience. Vilnius University Institute of LIS at Faculty of Communication
recognizes this need and continues to teach students to this subject in the frame its
bachelor and master study programs (Library and information centres management
and Heritage information and communication master study programs, Information and
library services and Library and information bachelor study programs).
2. Some features to Lithuanian context on library performance and
evaluation
Political, economical changes in Lithuania during past few decades created unique
context for nonproductive sector. Obviously libraries constitutes wide part of it, as
151

Jurgita Rudžionienė
there are nearly 3.000 various types and sizes of libraries in Lithuania today (if to
compare with nearly 3 million population of Lithuania). There are a bit more than 100
museums in Lithuania (Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2010), hundreds of
archives of different status and sizes. Following the tremendous growth of electronical
environment, HIC institutions have exclusive opportunity to follow this growth by
developing their new services and updating traditional ones and taking care of their
services quality focusing on user needs.
Environment and prerequisites of Lithuanian context of library performance
evaluation are important. This context could be divided into general and educational
one. Further each of them is shortly introduced.
2.1. General environment and prerequisites
Attitudes to the library performance evaluation is extremely important factor influencing
overall perception of the subject. It could be concluded that it is controversial
thing, because in many cases attitudes of library professionals themselves about their
library performance evaluation role and importance is quite sceptical. If you compare
to the attitudes from outside – attitudes from different stakeholders (parent institution
administration, politicians and others who has commission to make decisions about
library and information services sector), you can observe opposite situation: they ask
and even requires libraries to establish evaluation culture as crucial part of library
management. Anyway, negative attitudes of professionals about their profession, in
this case – librarianship, and the subject – library performance evaluation – affects and
leads to the certain attitudes of all external stakeholders – governing bodies, financial
ones, parent institution administration etc. including library users. In the case of positive
attitudes to the library performance evaluation fact, as integral part of good library
management leading to the higher quality of information services, creates possibilities
to perform library evaluation in desired and appropriate level and choosing the right
ways and get reliable results.
Library statistics and standards in Lithuania. Library statistics in Lithuania is
gathered for many years – nobody in the field could neglect this fact. All types of libraries
– public, special, university, school libraries etc. are included in the overall
statistical view of Lithuanian libraries each year (Lietuvos bibliotekų statistika, 2010).
Well, there were certain problems with school libraries as they belong to Ministry of
education and science, as public libraries actually don’t have them (they belong to
Ministry of culture). But due to ISO standards of international library statistics, today
the question is moderated already.
It is possible to state that there is unified library statistics system in Lithuania already.
There are several main library statistics operators in Lithuania:
Lithuanian National Martynas Mažvydas Library’s (LNL) Centre of Librarianship
is responsible for library statistics in Lithuania and coordinates and gives
methodical recommendations to most Lithuanian libraries about how to apply
library statistics standards etc. (Jaskonienė, 2001; 2008);
152

ESTABLISHING CULTURE OF PERFORMANCE EVALUATION: SEEKING THE WAYS…
Lithuanian Standards Board, it’s TC 47 Information and documentation, together
with LNL Standards department, arrange activities to adopt ISO international
library statistics standards as Lithuanian ones (Lietuvos standartų departamentas,
2010). Today Lithuanian library statistics are strongly based on standards
of international library statistics. There were last three versions of it, and
each of the version was elaborated as Lithuanian Standard LST:
1. LST EN ISO 2789: 2000. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų
statistika (based on ISO 2789: 1991 Information and Documentation.
International library statistics; LST 1404: 1995 Bibliotekų statistika).
2. LST EN ISO 2789: 2005. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų
statistika (based on ISO 2789: 2003 Information and Documentation.
International library statistics).
3. LST EN ISO 2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų
statistika (based on ISO 2789: 2006 Information and Documentation.
International library statistics).
Ministry of Culture. The Ministry of Culture performs the following basic state
governance functions in the area of culture delegated to it within the framework
of laws and other legislation concerning libraries – drafting of laws and other
legislation regulating the area of culture, drafting of conceptions and programmes
on the development of different areas of art and coordination of their
implementation, allocation of funds to libraries, museums, coordination of state
policy implementation in the area of public information etc. (Lietuvos Respublikos
kultūros ministerija, 2010).
Department of Statistics to the Government of the Republic of Lithuania (Statistics
Lithuania) is the central statistical office. It employs methodological principles
recommended by international organizations to compile, process, analize
and release statistical data on economic, social, demographic and environmental
changes. Statistics Lithuania has also been authorised to co-ordinate statistical
activities of ministries and other institutions. Many indicators, also library statistical
ones, are shown by regional and administrative-territorial breakdown of
Lithuania. Statistical data are accessible to all users interested in the development
of Lithuania’s society on the website (Statistikos departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, 2010).
2.2. Educational environment and prerequisites
Concerning the subject, students involvement in exploration of the subject (investigation,
surveys etc.) during all study process are included and explored in their course
works and bachelor thesis, master thesis, practical experiments or tasks during practical
time in Lithuanian libraries (university and college libraries, public and their numeric
branches, special, school libraries and other institutions). It covers topics as using
statistical data by library managers for their decision making, quality of library
153

Jurgita Rudžionienė
services, library services measurement and evaluation possibilities in Lithuanian libraries,
evaluation of electronic library services etc.
Students at LIS Institute of Faculty of Communication at the Vilnius University continues
to teach students in the frame of Library and information centres management
1,5 year master study program, teaching subject „Information institutions performance
measurement and evaluation“ (3 credits) (previous – „Library and information institutions
performance measurement and evaluation“, 2 credits), as specialists with that sort of
knowledge and skills are requested more strongly than earlier. The subject was introduced
in 1999, and is constantly updated each year. This year the whole master study program
was updated strongly, and the part of the teaching subject – impact evaluation – was
strengthened. Heritage infromation and communication master study program offers study
subject „Information business“, in the frame of it HIC institutions performance evaluation
is delivered. Students involvement in exploration of the subject when getting possibility to
gaing knowledge at the university level which are necessary for the LIS specialists worldwide
is important from the positions of Bolognia process too as enabling comparability of
university degrees across Europe.
3. Library performance evaluation:
research at the Vilnius University Library
As discused above, for many years libraries were and still are evaluated in quantitative
terms, based on quantitative measures. According to the Ministry of culture and
other appropriate governing bodies annual statistical reports are prepared at each library
for years. But it is not enough today – of course, quantitative background is necessary
to evaluate overall library performance (see international library statistics standards)
from the qualitative point of view.
The exceptional and specifical perception (in most cases and Lithuanian libraries) that
gathering library statistics means library performance evaluation still makes difficulties to
convince libraries to change their perceptions and employ institutional performance
evaluation in Lithuanian libraries. Though many specialists and library managers are
aware of importance of library performance quality evaluation as an important part of library
management, anyway they do not have enough practice and knowledge in the field,
and in many cases stays happy by doing only library statistics. It is wrong and dangerous
position leading to the weaknesses of library sector today in extremely strong competing
environment. Library managers lack of enough understanding of importance of evaluation,
but the main reason is lack of appropriate methods and instruments for applying to librray
performance evaluation appropriately, mainly for those specialists, who understand the
importance of that. Library performance evaluation is the next step after gathering library
statistics, leading to overall library performance assessment. So this is the important reason
to teach LIS specialists at university level how to perceive and implement appropriately
library performance quality evaluation into practice and establish performance evaluation
culture in library sector.
154

ESTABLISHING CULTURE OF PERFORMANCE EVALUATION: SEEKING THE WAYS…
Methodology and organization of the research. Research was undertaken at the
Vilnius University Library‘s Saulėtekis Information Centre SIC (otherwise – faculty
library) by master students (study program – Library and information centres management,
Vilnius University Faculty of Communication). The research by students
was carried on annually, starting with the year 2005. Various libraries, mostly university
and public were used. Research was performed exceptionally for teaching purposes.
Certain results and findings are received, but the main purpose of the research
is testing of international instrument for library performance evaluation research
process from the teaching and learning methodology point of view, not the figures
themselves. So it is not intended in this article to introduce figures from the ethical
consideration, as they are result of teaching and learning process and not eligible for
representation at this stage. The research basis was chosen Vilnius University Library,
and it‘s one of the faculty library – Saulėtekis Information Centre.
Saulėtekis Information Centre can be briefly characterised as:
Structural part (faculty library) of the Vilnius University Library;
Founded in 2004;
Information services for 3 faculties: Law Faculty, Faculty of Economics and
Faculty of Communication;
Reading room, 80 seats;
computer lab, 19 computerised working places;
23 computers;
Free internet access, and no time limit restrictions to using internet;
Possibility to use personal computers;
Copying and printing services.
Access to legal databases Litlex, Beck-online, Loislaw, Weslaw International
and VUL database subscriptions;
8.000 users (students from 3 faculties, full time and part-time).
Methodological instrument for library performance evaluation – international Standard
ISO 11620: 2008 Library performance indicators – was chosen and used for research.
The reasons of choosing are as following:
standards and performance indicators are seen as important part of library performance
evaluation/assessment;
comparative nature of indicators given in the standard;
clear description of indicators usage ways;
based on international dimensions.
Standard ISO 11620 Library performance indicators lists activities and services
commonly undertaken or provided in libraries, and the performance indicators described
in this Standard are categorised with respect to the activities or services to
which they relate.
Indicators in the Standard are either in widespread use or well documented in the
literature. Well, indicators in the international standard sometimes differs from those
155

Jurgita Rudžionienė
described in literature. In these case each of those differences are documented in the
descriptions of the performance indicators. Performance indicators may be used for
comparison over time within the same library. Comparisons based on this Standard
between libraries may also be made taken into account any differences of the libraries.
Of course, good understanding of the performance indicators used is necessary as well
as careful interpretation of the received data and results. In spite of the fact that performance
indicators included in this Standard do not reflect all possible measures or
evaluation techniques, in actually it offers accepted, tested and publicly accessible
methodologies and approaches to measuring a range of library performance services.
The Standard specifies the requirements of a performance indicator for libraries and
establishes a set of performance indicators to be used by libraries of all types. Very
important is that it provides guidance on how to implement performance indicators in
libraries especially in cases where such performance indicators are not already in use
(ISO 11620 Library performance indicators, 2008).
Basic tasks for research were raised for students:
understand the goal and essence of the method;
create methodology of the investigation, arrange and perform the research
based on the Standard and formulate conclusions based on results got;
assure how Standard of library performance indicators works as method in
evaluating library performance quality, in Lithuanian context;
obtain knowledge and gain skills necessary for conducting research of library
performance quality evaluation in practice.
Main steps of taken research were established:
acquainting with performance indicators method and working on Standard;
selection of indicators for research;
arranging and planning research at the SIC;
performance of the research;
drawing conclusions and writing the report on the research.
Services, activity or aspect measured. Performance indicators were selected from
total 44 presented in the list of the Standard according to the main aspects of library
activities: Resources, Access and Infrastructure, Use, Efficiency, Potential and Development
(Collection, Access, Facilities, Staff in each aspect). It was intended to try indicators
according to the service, activity or aspect measured.
Indicator measured (from all tested). Each indicator selected and tested during the
research was explored according to the scheme presented in the Standard: objective,
identifying scope and definition of the performance indicator, method of applying the
indicator in the measurement process, interpretation and factors affecting the performance
indicator, sources, and estimating related performance indicators. One indicator
from all selected and used in research could be given here as an example:
156

ESTABLISHING CULTURE OF PERFORMANCE EVALUATION: SEEKING THE WAYS…
Median Time of Document Retrieval from Closed Stacks:
Objective: to assess whether the retrieval system is effective,
Scope of the performance indicator: performance indicator is applicable to all
libraries with part of their material in closed stacks,
Definition of the performance indicator: the median time elapsed between the
request for a document placed in closed stacks and the moment it is available
to the user,
Method (random sample of documents should be drawn, each request should
be registered indicating date and time of request submission as well as time
when request was fulfill, e. g. the document was ready to be colected by the
user, the sample may be established in two different ways presented and discussed,
etc.)
Outcome and results and certain findings of students research learning to apply
Standard ISO Library performance indicators as method of library performance
evaluation from the point of teaching and learning at university level were achieved.
Figures, as was said before, are not presented or analysed in this paper as they are very
preliminary. The main result is that students added to their university education background
additional knowledge and gained skills and certain experience in the field of
library performance evaluation. Research as teaching method at university level gave
the chance to them to diagnose if it leads to innovation and effectiveness of library
activities. One more very important aspect was detected – collaboration. In University
case it means academic library integration into study process, creating information
commons for study process at the University. It could be supported by students research:
students research repeated each year and benchmarked over the period will
create possibilities to monitor changes in the library and in this way support management
of the library. Teaching possibilities at the university level according to the study
program at the Faculty of Communication enables to perform research of this kind.
Conclusions
High quality of library performance is crucial for libraries. It is one of the main prerequisites
for libraries to survive. Comparable quality measures are required to follow and
monitor changes in order of good management of institution and creates possibility to
change library activities according to latest requirements presented to the sector by different
stakeholders. It is important them to refer not only to library services, but to all aspects
of library performance. ISO 11620 Library performance indicators could be seen as library
performance evaluation method as it can be easily understand and applicable to libraries
of all types, as research at Vilnius University Library convinced (as well as previous
performed by students in the frame studying and learning process in other libraries).
Performance indicators method presented as Standard, is user friendly – easy understandable
to students and it could be even easier – to practitioners, and suitable for use in practice.
Students stated that there are even more positive features of this method – for exam-
157

Jurgita Rudžionienė
ple, applying performance indicators, they do not require additional preparation for librarians
performing the research or investigation.
Received 2011 12 09
Approved for publishing 2012 01 23
References
Brophy, P. (2006). Measuring library performance principles and techniques. Facet Publishing.
Huysmans, F., Oomes, M. (2012). Measuring the public library’s societal value: a methodological research program.
Presentation Bobcatsss 20 th international conference “Information in e-motion”, 22–25 January. Amsterdam.
ISO 11620: 2008. Information and documentation – Library performance indicators.
Jaskonienė, D. (2001). Standartas ISO 11620: 1998 Information and documentation – Library performance indicators
(Informacija ir dokumentai. Bibliotekos veiklos rodikliai). Šiandien aktualu: metod. rekomendacijos 1(24): 36–46.
Vilnius: LNB.
Jaskonienė, D. (2008). Bibliotekų veiklos matavimas: Tarptautinės gairės akademinių bibliotekų veiklai matuoti.
Šiandien aktualu 2(35): 21–48; (2007). 2(37): 42–61; (2008). 1(38): 6–26; 2(39): 6–18.
Johannsen, C. G., Pors, N. O. (2005). Pokyčių ir kokybės valdymas bibliotekose. Klaipėda.
Lancaster, F. W. (1993). If you want to evaluate your library... 2nd ed. London: Library Association Publishing.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. (2010). Available at: http://www.lrkm.lt [accessed on 20.06.10].
LST EN ISO 2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika.
Lietuvos bibliotekų statistika. Available at: http://www.lnb.lt [accessed on 20.03.10].
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Available at: http://www.lrkm.lt/gp.php/lit/Muziejai_ir_galerijos/203/6/175
[accessed on 06.12.11].
Lietuvos standartų departamentas. Available at: http://www.lsd.lt [accessed on 25.03.10].
Markless, Sh., Streatfield, D. (2008). Evaluation the impact of your library. Facet Publishing.
Public libraries, museums and archives: the eEurope Agenda for local services: Final report of the PULMAN Network
of excellence. (2003). R. Davies (ed.). European Commission.
Poll, R., Boekhorst, P. (1996). Measuring quality: international guidelines for performance measurement in academic
libraries: IFLA Section of University Libraries and Other General Reaearch Libraries. München: K G Saur, 171
(IFLA publications; 76).
Poll, R., Boekhorst, P. (2007). Measuring quality: performance measurement in libraries. 2 nd ed. München: K G Saur,
269 (IFLA publications; 127).
Rudžionienė, J. (1999). Bibliotekos veiklos vertinimas: pasirinkimas ar būtinybė. Šiandien aktualu: metod. rekomendacijos,
II pusm.: 10–16. Vilnius: LNB.
Rudžionienė, J. (2000). Siekiant bibliotekų ir informacijos paslaugų kokybės. Informacijos mokslai 15: 86–97.
Rudžionienė, J. (2010). Bibliotekos veiklos vertinimo ABC. Vilnius.
Sauletekis Information Centre. Available at: http://www.sic.vu.lt [accessed on 06.03.11].
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. (2010). Available at: http://www.stat.gov.lt [accessed
on 20.06.11].
The value of academic libraries: a comprehensive research review and report. ACRL (2010). Available at:
http://www.acrl.ala.org/value [accessed on 11.12.11].
158

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo plėtotės centras
Anotacija
Švietimo sistema nuolat susiduria su naujais, šiuolaikinės visuomenės pokyčių nulemtais iššūkiais. Būtent
jai tenka prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už jaunosios kartos socializaciją. Todėl straipsnyje aptariama,
kaip pagrindinė bendrojo lavinimo mokyklų mokymo priemonė – vadovėlis – perteikia jaunimui
visuomenėje internalizuotas vertybes ir jų sistemas. Ar gyvendami demokratinėje visuomenėje, kurioje
akcentuojamos atsakingo ir aktyvaus pilietiškumo vertybės, užtikriname jaunimo pilietinių ir tautinių
nuostatų ugdymą, pasirinkdami tinkamas formas ir kontekstą. Kadangi trūksta išsamių sociologinių ir
edukologinių tyrimų, kaip pilietiškumo ir tautiškumo samprata atskleista bendrojo lavinimo mokyklose
naudojamuose socialinio ir dorinio ugdymo vadovėliuose, Ugdymo plėtotės centras vykdė tyrimą
,,Pilietinių ir tautinių vertybių raiška Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos socialinio ir dorinio ugdymo
vadovėliuose“. Šis straipsnis parengtas remiantis gautais tyrimo rezultatais.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vertybės, tautiškumas, pilietiškumas, socialinis ir dorinis ugdymas, vadovėlis.
Abstract
The article touches upon the role of a textbook as a principal means of schools of general education in
rendering the internalized values as well as their systems to young people. On choosing an appropriate
form and context do we ensure the development of values of citizenship and national identity among
young people while living in a democratic society wherein the values of responsible and active nationhood
are highlighted? The material for the present article has been based on the results of the research
conducted by Education Development Centre in ,,Expression of values of citizenship and national identity
in Lithuanian schools of general education in social and moral education textbooks”, specifically presenting
the analysis of the research on geography textbooks.
KEY WORDS: values, national identity, citizenship, social and moral education, books.
Įvadas
Mokinių pilietinis ir tautinis sąmoningumas, jo ugdymas tapo aktualia tema, kuri
dominuoja įvairių švietimo institucijų rengiamose programose bei įgyvendinamuose
projektuose, žiniasklaidoje ir politinėse diskusijose. Pilietiškumo ir tautiškumo sąvokos,
pilietinės ir tautinės vertybės bei jų turinio komponentai, jaunimo pilietinės apatijos
apraiškos ir patriotizmo stoka tampa viešojo diskurso dalimi.
Konstatuojama, kad jaunoji karta vis garsiau deklaruoja abejingumą ir atsiribojimą
nuo puoselėjamų pilietinių ir tautinių vertybių, visuomeninio gyvenimo. Nors švietimo
dokumentuose ir juos įgyvendinančiose priemonėse akcentuojamos demokratinės nuostatos,
kuriamos įvairios mokinių interesams atstovaujančios institucijos (Mokyklos
taryba, Mokinių parlamentas) ir jaunimo organizacijos, kurios galėtų būti demokratijos
mokykla jaunuomenei, ji traukiasi į visuomeninio gyvenimo pakraščius. Atrodo,
kad pilietiškumo ir tautiškumo raiška šiuo metu tėra vienakryptis formalus judėjimas,
be jokio atsako tų, į kuriuos nukreiptos ugdymo programų, vadovėlių autorių, mokytojų
ir visuomenės veikėjų pastangos (Ramonaitė, 2007; Ranonytė, 2004; Zaleskienė ir
kt., 2006).
Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje vadovėliai, kaip ugdymo priemonė, užima
svarbią vietą, formuojant mokinių pilietines ir tautines vertybines nuostatas. Detaliai
159

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
teoriniai mokyklinio vadovėlio aspektai išanalizuoti vienoje iš A. Svėrienės publikacijų
(Svėrienė, 2006), kur pabrėžiama, kad ugdymui ypač reikšmingos vadovėlio funkcijos.
Būtent vadovėliuose susisteminamos naujos visuomenės idėjos, požiūriai, kaitos
kryptys ir perteikiama informacija taikant esminius metodinius principus. Tyrinėtojai
pabrėžia, kad mokykliniame vadovėlyje pateikta mokomoji medžiaga turi atitikti ne
tik jai keliamus dalykinius ir pedagoginius reikalavimus, bet kartu objektyviai ir reprezentatyviai
atskleisti visuomenės gyvenimą, prisidėti prie demokratijos, kartu ir visuomenei
svarbių vertybių ugdymo (Miik, 2000; Skrzypczak, 2003).
Deja, iki šiol Lietuvoje nevykdomi sisteminiai socialinio ir dorinio ugdymo vadovėlių
tyrimai, kurie atskleistų, kokie pilietiškumo ir tautiškumo vaizdiniai bei idėjos
vyrauja mokomojoje medžiagoje. Todėl šiame straipsnyje akcentuojama problema, ar
Lietuvos mokiniams perteikiama tautinių ir pilietinių vertybių samprata yra adekvati
šiuolaikinės visuomenės kontekste, kokiais būdais ir kokiomis metodinėmis priemonėmis
šios vertybės ir jų komponentai įsilieja į bendrą ugdymo procesą. Šią spragą tik
šiek tiek užpildo pavieniai straipsniai ir darbai, gvildenantys stereotipų bei tam tikrų
vertybių raiškos problemas bendrojo lavinimo vadovėliuose. Su šiuo tyrimu, nors ir
netiesiogiai, siejasi Evaldo Bakonio darbai „Multikultūrinių vertybių sklaida mokykliniuose
vadovėliuose“ (Bakonis, 2000). Viename straipsnyje nagrinėjami multikultūriškumo
aspektai istorijos, pilietinio ugdymo ir geografijos vadovėliuose. Moterų, tautinių
mažumų ir religinių konfesijų istorijos atspindžiai socialinio ugdymo vadovėliuose,
autoriaus nuomone, suponuoja nemažai uždavinių vadovėlių autoriams, siekiantiems
pateikti ne tik daugiaperspektyvų vaizdą apie visuomenę, kurioje gyvename,
bet ir norintiems įgyvendinti multikutūrinio švietimo tikslus. Rodos, didžiausia problema
išlieka taip parengti vadovėlį, kad „tas daugiakultūriškumas būtų tikrai veiksnus“
(Bakonis, 2000, p. 11).
Socialinio ir dorinio ugdymo vertybių raiškos klausimai buvo patekę į tyrimo lauką
2005 m. Švietimo plėtotės centrui atliekant vadovėlių/vadovėlių komplektų kokybinį
tyrimą (Vadovėlių/vadovėlių..., 2005). Šiame tyrime, nagrinėjant 7–12 klasių vadovėlius,
aptarti ir vertybinių nuostatų ugdymo klausimai, t. y. aiškintasi: kaip vadovėlio
medžiagoje skleidžiasi pilietiškumo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitų vertybinių nuostatų
ugdymas? Apibendrinus tyrimo duomenis konstatuota, kad 7–12 klasių socialinio
ugdymo vadovėliuose pasigendama ryškiau akcentuojamų pilietiškumo, piliečio pozicijos,
demokratinių vertybių sklaidos istorijoje nušvietimo. Šiandien ne tik socialinio
ugdymo, bet ir kitų ugdymo sričių mokyklinių vadovėlių tyrimai yra primiršta sritis.
Tuo metu svarstant ir priimant strateginio pobūdžio sprendimus dėl Lietuvos bendrojo
lavinimo mokyklos vadovėlių turinio kokybės gerinimo labai svarbu nustatyti esmines
vadovėlių turinio problemas ir numatyti veiksmingus jų sprendimo būdus.
Būtent tokios probleminės situacijos kontekste ir nagrinėta, kaip pilietiškumo ir
tautiškumo samprata atsiskleidžia bendrojo lavinimo mokyklose naudojamuose socialinio
ir dorinio ugdymo, konkrečiai – geografijos vadovėliuose.
Šiame straipsnyje pateikiama pilietinių ir tautinių vertybių raiškos Lietuvos bendrojo
lavinimo mokyklos 6–12 klasių geografijos vadovėliuose analizė. Tirti pastarojo
dešimtmečio geografijos vadovėliai.
160

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
Tyrimo metodika
Empiriniai duomenys rinkti pasitelkus mišrią kiekybinę ir kokybinę turinio analizę.
Kiekybinei analizei atlikti taikytas kontent analizės metodas, sociologijoje taikomas
komunikacijos turiniui tirti. Šis metodas leidžia atskleisti pagrindinę užrašytos informacijos
turinio struktūrą ir vartojamos retorikos principus. Užrašytos informacijos
turinys klasifikuojamas pagal iš anksto apibrėžtas kategorijas – analizės vienetus.
Toks vienetas gali būti simboliai, žodžiai, žodžių grupės, sakiniai ir pavieniai straipsniai
(tekstai). Taikant kontent analizės metodą, komunikacija tiriama ir analizuojama
sistemiškai (atrenkama pagal tam tikrus principus ir taisykles; visi duomenys nagrinėjami
pagal tuos pačius principus), objektyviai (subjektyvios tyrėjų nuostatos neturėtų
daryti įtakos rezultatams; vis dėlto retai pasiekiamas absoliutus objektyvumas, nes
vienetų išskyrimas nevienodas) ir kiekybiškai (tikslas – tikslios „užrašytos informacijos“
struktūros reprezentacija).
Vadovėlių analizė atlikta pagal iš anksto numatytus vadovėlių turinio analizės vienetus,
konstruojant tyrimo instrumentarijų (1 lentelė). Vadovėlių skyriuose atrinkti
paragrafai, kuriuose aprašomos tautinės ir/arba pilietinės vertybės, bei užfiksuotas šių
vertybių raiškos kontekstas. Išskirtos vertybės arba jų komponentai suklasifikuoti ir
apibendrinti pagal kiekybinius ir kokybinius parametrus. Kokybiniai parametrai skirti
atskleisti: kokią idėją ar apibendrinantį teiginį atskleidžia išskirtoji vertybė; per kokius
vaizdinius, simbolius, istorines asmenybes, reikšmingus įvykius, reiškinius bei kitus
parametrus ji išreiškiama; kokia yra vertybės komponento pateikimo vieta ir forma
(autorinis, papildomas tekstas, užduotis, iliustracija ir kt.); kokios ugdomos žinios ir
gebėjimai, kokia perteikiama pozicija, požiūriai ar nuostatos.
Kiekybiniuose parametruose nurodoma komponentui aprašyti skiriama skaitinė apimtis
(simboliais).
2. Pilietiškumo ir tautiškumo samprata šiuolaikiniame kontekste
Teorinis pilietiškumo ir tautiškumo suvokimas (ypač lietuviškasis) pasižymi tuo,
kad pilietiškumas ir tautiškumas vartojami kaip sinonimai, plačiau neaptariant nei jų
turinio, nei tarpusavio ryšio. Pasaulio akademiniame diskurse galima įžvelgti, kad tautiškumo
sąvokai priskiriamas ir jungiamasis (jungia vienos tautos atstovus), ir skiriamasis
(išskiria visuomenėje tam tikrą grupę žmonių) vaidmenys. Taip pat akcentuojama,
kad nauji politiniai, kultūriniai, socialiniai kontekstai, dažniausiai įvardijami kaip
globalizacija ir daugiakultūriškumas (Bauman, 2002; Tomlinson, 2002), reikalauja
stabilios, socialiai palankios aplinkos visiems visuomenės nariams. Tokią aplinką gali
garantuoti tik visus visuomenės narius ir jų grupes siejantis tapatumas, t. y pilietinis
tapatumas. Dažnai pilietiškumui priskiriamas išimtinai jungiamasis vaidmuo, padedantis
kurti ir saugoti visų visuomenėje (atitinkamai ir pasaulyje) gyvenančių asmenų
orumą ir ugdantis jungiamąjį – pilietinį identitetą. Nors kartais pastebima, kad „globaliai
pilietybė saistanti kategorija, o lokaliai skirianti“ (Brunbaker, 1998, p. 59). Pavyzdžiui,
kalbant apie Europos Sąjungos pilietybę, aiškiai pasakoma, kad išskiriami visi
asmenys, kurie gyvena valstybėse, neprisijungusiose prie šios bendrijos.
161

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
1 lentelė / Table 1
Vertybių ir jų raiškos rodiklių turinio analizės instrumentarijus /
The tool for the analysis of the content of indicators
of values and their expression
3. Vertybių raiška
1. Vadovėlio skyriai 1 ir paragrafai 2
2. Vertybės
a) istorinės asmenybės 5
3.1. Vertybes
išreiškiančios
b) reikšmingi įvykiai,
reiškiniai, procesai
c) tradicijos, šventės 6 ,
papročiai
d) simboliai ir vaizdiniai 7
e) kiti elementai
3.2. Teksto citatos/iliustracijų apibūdinimas
3.3. Vertybių paminėjimas be vertinimo
4. Vertybių
pateikimo vieta ir forma 3
5. Vertybių kiekybiniai parametrai 4
1. Laisvės ir teisės (asmens ir
grupių, pvz., vaikų, moterų,
neįgaliųjų, tautinių mažumų)
1.1. Pilietinės-politinės teisės
(teisė dalyvauti valdant šalį;
teisė į privatų gyvenimą; teisė
gauti informaciją)
1.1.2. Socialinės-ekonominės
teisės (teisė į darbą; teisė į
sveikatos
apsaugą; vartotojų teisės)
2. Atsakomybė ir pareiga
tautai ir visuomenei
1 Nurodomas skyriaus pavadinimas, jo puslapių skaičius.
2 Nurodomas paragrafo pavadinimas, jo puslapių skaičius.
3 T – tekstas (AU – autorinis tekstas, PP – papildomas tekstas [dokumentai, ištraukos ir kt.]), I – iliustracija, L – lentelė,
S – schema, D – diagrama, Ž – žemėlapis, N – nuotrauka, U – užduotis (U 1 – žinios, U 2 – gebėjimai; U 3 – pozicija,
požiūris, nuostata).
4 Nurodoma teksto citatos apimtis (žodžiais).
5 Politikai, karvedžiai, visuomenės veikėjai, dvasininkai, mokslininkai, menininkai.
6 Tautinės, religinės, valstybinės.
6 Valstybės, istoriniai, geografiniai, ūkinio gyvenimo ir kiti.
162

3. Atstovavimas ir
tarnavimas bendriesiems
interesams
4. Garbė/orumas
5. Aktyvus pilietinis ir
politinis dalyvavimas
PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
6. Demokratija
7. Pilietinė drąsa/pilietinis
pasipriešinimas
8. Teisingumas
asmens/valstybės
9. Solidarumas (su grupe arba
bendruomene)
10. Patriotizmas ir tautinė
ištikimybė
`
11. Tolerancija ir pagarba
(socialinė, etninė, religinė,
socialinė)
12. Nepriklausomybė ir
savarankiškumas (asmens,
bendruomenės – valstybės)
13. Įsisąmoninta tapatybė
(asmeninė, politinė, socialinė,
kultūrinė, religinė, tautinė)
Pateikti požiūriai pabrėžia ne tik sąvokų turinio daugiamatiškumą, bet ir jos vartojimo
problemiškumą. Ypač kai tai susiję su sąvokų turinio įprasminimu. Pavyzdžiui,
su edukacinio proceso modeliavimu – tautiniu ar pilietiniu ugdymu. Uždavinio nepalengvina
ir specialiai edukacinėms bendruomenėms skiriami paaiškinimai. Vienas tokių
bandymų yra mėginimas detaliau tautiškumo ir pilietiškumo sąvokų turinį atskleisti
ir aptarti vyriausybinėje „Ilgalaikėje tautinio ir pilietinio ugdymo programoje“ (Ilgalaikė
tautinio..., 2006; Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. X-818
[2006.09.19]). Pilietiškumas šioje programoje apibūdinamas, „kaip asmens savo teisių,
atsakomybės ir pareigų demokratinei valstybei suvokimas, veikla visuomenės labui,
bendrapiliečių teisių ir laisvių, demokratijos gynimas, gerovės Lietuvai siekimas“
(Ilgalaikė tautinio..., 2006). O tautiškumas, „kaip asmens savo tautos istorijos, kultūros
savitumo suvokimas, tautos tapatumo puoselėjimas, įsipareigojimas Lietuvos tautai
ir valstybei, lietuviškosios kultūrinės ir politinės tapatybės išlaikymas ir kūrimas“
(Ilgalaikė tautinio..., 2006).
Akivaizdu, kad pilietiškumo samprata ir jos interpretacija priklauso nuo politinės
kultūros pobūdžio, ideologijos ir istorinės situacijos laiko bei erdvės kontekste. Paprastai
ir vaizdžiai aptariamas sąvokas yra apibūdinęs ir palyginęs filosofas A. Šlioge-
163

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
ris. Jo teigimu, ,,tautiškumas yra pilietiškumo šaknys, o pilietiškumas visas medis:
kamienas, šakos, lapai ir žiedai“ (Šliogeris, 1999, p. 26).
Kintanti pilietiškumo samprata yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką ir
pilietiškumo ugdymui. Ilgus šimtmečius pilietiškumo samprata buvo nusistovėjusi ir
aiški. Tai vadinamasis tradicinis (konvencinis pilietiškumas): pastangos kurti ir tausoti
savo valstybę, paklusimas įstatymams, dalyvavimas rinkimuose, įvairių politinių partijų
veikloje, politinėse diskusijose, peticijų, proklamacijų skelbimas ir pan. Tačiau jau
keletą dešimtmečių socialiniame ir edukaciniame kontekste vis dažniau vartojama socialiai
orientuoto pilietiškumo samprata (Torney ir kt., 2001). Tai sąžiningas pareigų
atlikimas, ištikimybė savo šeimai, tautai, dalyvavimas socialinėse organizacijose, labdaringoje
ar kitoje bendruomenės veikloje. Kaip rodo nagrinėto šaltinio lyginamieji
tyrimai, daugelyje šalių vertinamas būtent šis pilietiškumas (Lietuva taip pat priklauso
šių šalių kategorijai).
Lietuviškajame kontekste akcentuojama, kad tautiškumas išreiškia žmonių sugyvenimo
būdą ir kultūrą, kuri grindžiama dvasinėmis vertybėmis, tradiciniais, istoriniais
mitais, simboliais ir kitomis tautiškume akumuliuotomis kultūrinio elgesio bei sąveikavimo
formomis. Taip pat pažymima, kad tautiškumas, užtikrindamas kultūros, ypač
tradicinės, tęstinumą ir jos unikalumą, asmeniui suteikia individualumo bruožų, akumuliuoja
vertybes, yra žmonių bendruomeninio sutarimo, jų kultūrinio integralumo,
kartu ir socialinės tvarkos palaikymo priemonė, politinio lojalumo ir pilietinio veiksmo
subordinacijos židinys (Grigas, 2001). Šios tautos funkcijos pagrindžia jos gyvybingumą
ir prasmingumą socialiniame kontekste, kuriame ryškėja konkurencija tarp
tautiškumo ir pilietiškumo, jų dirbtinis priešinimas vienas kitam, išryškinant juos skiriančius,
o ne siejančius elementus. Bet ši konkurencija nepaneigia tautos kaip pilietinio
solidarumo ir sąmoningumo šaltinio. Kita vertus, tautos funkcionalumas priklauso
ir nuo ją puoselėjančių individų, jų vertybinių orientacijų. Formalus tautybės deklaravimas
neužtikrina tautos tęstinumo ir jos reikšmingumo kintančiame socialiniame
kontekste. Be to, pilietinių ir tautinių vertybių formavimąsi ir raišką konkrečioje socialinėje
erdvėje lemia ne tik paties reiškinio turinio kompozicija, bet ir visuomenėje egzistuojanti
demokratijos samprata.
Lietuvos istoriniame ir kultūriniame kontekste brėžiama savita tautiškumo, pilietinės
kultūros ir pilietiškumo trajektorija. Demokratinių tradicijų trapumas, tautai būdingi bruožai,
šalies geopolitinė situacija ir kiti veiksniai lėmė, kad šiandieninėje visuomenėje besikurianti
pilietinių ir tautinių vertybių samprata bei jų raiška patiria vis naujų iššūkių, išbandymų
ir vis atnaujinama. Viešosios erdvės aktualijos rodo, kad visuomenė neturi sukūrusi
pilietinio imuniteto populizmo apraiškoms, piliečiai yra linkę rinktis pasyvaus stebėtojo,
o ne aktyvaus dalyvio socialinį vaidmenį valstybės gyvenime. Ryškėja elitarinio modelio
įsiviešpatavimo tendencija (Donskis, 2004), kai skelbiama, kad visuomenės gyvenimą
lemia tik tam tikros kompetencijos, kurioms atstovauja specialistai, žinovai, galintys išugdyti
žmones, įdiegti jiems vertybių ir idėjų.
Artimiausioje Lietuvos švietimo sistemos perspektyvoje taip ryškėja nauja būtinybė
patvirtinti nacionalinį identitetą (Lietuvos švietimo „sėkmės formulę“), atsižvelgiant
į pakitusią valstybės padėtį Europoje ir pasaulyje, taip pat atsakyti į iššūkius,
kuriuos kelia globalių ir lokalių švietimo dimensijų įtampos (Kairaitis, 2006).
164

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
Anksčiau aptartame kontekste ir modeliuotas tyrimas: kelta problematika, formuluotas
tikslas ir uždaviniai, kurtas tyrimo instrumentarijus. Taip pat, remiantis analizuojamų autorių
idėjomis, refleksijomis, šiuolaikinėmis pilietiškumo ir tautiškumo sampratomis, atliktų
nacionalinių ir tarptautinių tyrimų vertybių klausimais duomenimis bei Europos Sąjungos
strateginėmis rekomendacijomis dėl pilietiškumo ugdymo šiuolaikinėse multikultūrinėse
visuomenėse (Education for Democratic Citizenship 2001–2004), išskirtos ir suklasifikuotos
pagrindinės pilietinės ir tautinės vertybės (laisvės ir teisės; pilietinės-politinės teisės;
socialinės-ekonominės teisės; atsakomybė ir pareiga tautai, visuomenei; atstovavimas ir
tarnavimas bendriesiems interesams; garbė/orumas; aktyvus pilietinis ir politinis dalyvavimas;
demokratija; pilietinė drąsa/pilietinis pasipriešinimas; teisingumas asmens/valstybės;
solidarumas su grupe, bendruomene arba valstybe; patriotizmas ir tautinė
ištikimybė; tolerancija ir pagarba; nepriklausomybė ir savarankiškumas; įsisąmoninta tapatybė),
kurios tapo šio tyrimo objektu.
3. Pilietinių ir tautinių vertybių raiškos geografijos vadovėliuose tyrimo
rezultatai
Pilietinių ir tautinių vertybių raiškai atskleisti ištirti 27 Lietuvos bendrojo lavinimo
mokyklos 6–12 klasių geografijos vadovėliai (2 lentelė), naudojami geografijos ugdymo
procese.
Eil.
Nr.
2 lentele / Table 2
Vadovėlių, kuriuose tirta pilietinių ir tautinių vertybių raiška, sąrašas /
The list of textbooks wherein the expression of values of citizenship
and national identity has been investigated
Vadovėlio autorius, pavadinimas, paskirtis
Kelintų metų
leidimo
galioja
Leidykla
1. R. Šalna. Žemė. Geografijos vadovėlis. 1 d. VI kl. 2004 Briedis
2. R. Šalna. Žemė. Geografijos vadovėlis. 2 d. VI kl. 2004 Briedis
3. M. Ader, R. Garliauskienė. Geografijos vadovėlis. 1-oji kn. 2007 Vaga
VI kl.
4. M. Ader, R. Garliauskienė. Geografijos vadovėlis. 2-oji kn. 2007 Vaga
VI kl.
5. R. Šalna, G. Čepaitytė, G. Sapožnikovas. Žemė. Geografijos 2005 Briedis
vadovėlis. 1 d. VII kl.
6. R. Šalna, G. Čepaitytė, G. Sapožnikovas. Žemė. Geografijos 2005 Briedis
vadovėlis. 2 d. VII kl.
7. M. Ader, S. Butautienė, V. Januškis. Geografija. VII kl. 2004 Šviesa
8. M. Ader, S. Butautienė, V. Januškis. Geografija. 1-oji kn. 2005 Šviesa
VIII kl.
9. M. Ader, S. Butautienė, V. Januškis. Geografija. 2-oji kn. 2005
VIII kl.
Šviesa
165

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
10. R. Šalna, G. Sapožnikovas. Žemė. Geografijos vadovėlis. 2006 Briedis
1 d. VIII kl.
11. R. Šalna, G. Sapožnikovas. Žemė. Geografijos vadovėlis. 2006 Briedis
2 d. VIII kl.
12. R. Šalna, E. Baleišis, R. Baubinas, V. Daugirdas. Žemė. Geografija.
2005 Briedis
1 d. IX kl.
13. R. Šalna, E. Baleišis, R. Baubinas, V. Daugirdas. Žemė. Geografija.
2005 Briedis
2 d. IX kl.
14. E. Valančienė, S. Dijokienė. Lietuva. Europa. Pasaulis. Geografija.
2007 Šviesa
IX kl.
15. S. Vaitekūnas, E. Valančienė. Lietuvos geografija. IX kl. 2004 Alma littera
16. Autorių kolektyvas. Ekonomikos pradmenys. IX–X kl. 2003 TEV
17. V. Makutėnas, D. Makutėnienė. Ekonomika. IX–X kl. 2003 Šviesa
18. M. Ader, R. Garliauskienė. Geografijos vadovėlis. X kl. 2007 Baltos
lankos
19. R. Šalna, R. Baubinas, J. Mačiulytė, V. Padriezas, V. Tuskenienė,
2006 Briedis
M. Žolynas. Žemė. Geografijos vadovėlis. X kl.
20. D. Česnavičius, V. Gerulaitis. Bendroji geografija. 1-oji kn. 2007 Šviesa
XI–XII kl.
21. D. Česnavičius, V. Gerulaitis. Bendroji geografija. 2-oji kn. 2007 Šviesa
XI–XII kl.
22. D. Česnavičius, V. Gerulaitis. Bendroji geografija. 3-ioji kn. 2007 Šviesa
XI–XII kl.
23. Autorių kolektyvas. Žemė ir laikas. Integruotas istorijos ir 2003 Briedis
geografijos vadovėlis. 1 d. XI–XII kl.
24. Autorių kolektyvas. Žemė ir laikas. Integruotas istorijos ir 2004 Briedis
geografijos vadovėlis. 2 d. XI–XII kl.
25. R. Baubinas. Pasaulio politinis žemėlapis. XI–XII kl. Vadovėlis
2002 Briedis
pasirenkamajam moduliui
26. D. Waugh. Geografija. Integruotas kursas. 1 d. XI kl. 2002 Alma littera
27. D. Waugh. Geografija. Integruotas kursas. 2 d. XII kl. 2003 Alma littera
Atlikus pilietinių ir tautinių vertybių raiškos geografijos vadovėliuose tyrimą, galima
teigti, kad 6–10 klasių šio dalyko vadovėliuose yra visų tiriamų vertybių. Pastebima,
kad dažniausiai pagrindinio ugdymo vadovėliuose minima patriotizmo ir tautinės
ištikimybės (27,1 proc.) vertybė. Kiek mažiau (17,5 proc.) – atsakomybė ir pareiga
tautai, visuomenei ir 15,3 proc. – nepriklausomybė ir savarankiškumas. Mažiausiai
aptinkama vertybė – garbė ir orumas (0,6 proc.) (1 pav.).
Išnagrinėjus 11–12 klasių geografijos vadovėlius, dažniausiai minimos vertybės
yra atsakomybė ir pareiga tautai, visuomenei (27,1 proc.), įsisąmoninta tapatybė
(15,2 proc.), nepriklausomybė ir savarankiškumas (13,1 proc.). Rečiausiai vidurinio
ugdymo geografijos vadovėliuose aptiktos vertybės – tolerancija ir pagarba, aktyvus
pilietinis ir politinis dalyvavimas (apie 1 proc.). Vertybės – teisingumas asmens/valstybės
– neaptikta (1 pav.).
166

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
1 pav. Pilietinių ir tautinių vertybių pasiskirstymas geografijos vadovėliuose ()
Fig. 1. The distribution of values of citizenship and national identity in geography textbooks
Apibendrinus atlikto tyrimo statistinius duomenis, išaiškėjo, kad geografijos vadovėliuose
daugiausia pilietinių ir tautinių vertybių užfiksuota be vertinimo: 86,5 proc.
pagrindinio ir 87,4 proc. vidurinio ugdymo vadovėliuose.
Analizuodami pagrindinio ugdymo geografijos vadovėlių duomenis pagal tai, kokių tiriamų
pilietinių ir tautinių vertybių dažniausiai pateikta kartu su vertinimu, matome, kad
vadovėliuose 25,7 proc. tekstų, kur pateiktas vertybės vertinimas buvo apie patriotizmą ir
tautinę ištikimybę (pvz., „Lietuvio širdžiai brangi ir miela gintarinė Baltija“) (Adler ir kt.,
2000, p. 94); 17,0 proc. – apie atsakomybę ir pareigą tautai bei visuomenei; 16,3 proc. –
apie nepriklausomybę ir savarankiškumą. Mažiausiai pagrindinio ugdymo geografijos vadovėliuose
rasta šių vertybių su vertinimu: garbė ir orumas (0,2 proc.), teisingumas, aktyvus
pilietinis ir politinis dalyvavimas (apie 1 proc.) (2 pav.).
167

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
2 pav. Pilietinių ir tautinių vertybių bei jų vertinimų pasiskirstymas geografijos vadovėliuose ()
Fig. 2. The evaluative distribution of values of citizenship and national identity
in geography textbooks ()
Vidurinio ugdymo geografijos vadovėliuose daugiausiai pateiktų tekstų ir vertinimų
yra apie pilietinės-politinės teisės (28,6 proc.) vertybę (pvz., ,,Toks pasaulio politinis
žemėlapis atskleidžia dviejų itin svarbių žmonijos veiklos sričių – ekonomikos ir
politikos – sąveiką bei tarpusavio priklausomybę“) (Baubinas, 2002, p. 96), kiek mažesnis
procentas (21,4) yra tekstų, kur vertinama demokratija ir įsisąmoninta tapatybė
(2 pav.).
Aiškėja, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo vadovėliuose dominuoja skirtingo turinio
pilietinės ir tautinės vertybės, akivaizdus ir tekstų, apibūdinančių vertybes, skirtumas
abiejuose koncentruose.
168

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
Lyginant pagrindinio ugdymo vadovėlių tyrimo duomenis, atsižvelgus į tai, kurios
vertybės pateikiamos be vertinimo, pastebima, kad dažniausiai pateikiama tik faktinė
medžiaga apie patriotizmą ir tautinę ištikimybę (34,8 proc.), mažiausiai apie garbę ir
orumą (0,3 proc.), aktyvų pilietinį ir politinį dalyvavimą (0,8 proc.), pilietinę drąsą/pilietinį
pasipriešinimą bei solidarumą (1,5 proc.). Vidurinio ugdymo geografijos
vadovėliuose nevertinant dažniausiai minimos tokios vertybės, kaip atsakomybė ir
pareiga tautai (20,0 proc.), nepriklausomybė ir savarankiškumas (14,2 proc.), įsisąmoninta
tapatybė (14,2 proc.).
Išanalizavus pagrindinio ugdymo geografijos vadovėlių vertybių tekstų procentines
išraiškas, pastebima, kad dažniausiai (66,7 proc.) vertybės išreiškiamos „reikšmingais
įvykiais, reiškiniais, procesais“ (pvz., ,,Nepriklausoma Gudijos valstybė pasaulio politiniame
žemėlapyje atsirado 1991 m., subyrėjus Sovietų Sąjungai“ (Šalna ir kt., 2006,
p. 86), taip pat vertybės dažnai išreiškiamos ne per tyrimo apibrėžtus vertybių raiškos
vienetus, o per ,,kitus elementus“ (19,1 proc.). Mažiausiai (2 proc.) vertybių tekstai
reiškiami tokiu vienetu, kaip „tradicijos, šventės ir papročiai“ (3 pav.).
Vidurinis ugdymas
Pagrindinis ugdymas
kiti elementai
simboliai ir vaizdiniai
tradicijos, šventės, papročiai
reikšmingi įvykiai, reiškiniai, procesai
istorinės asmenybės
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%
3 pav. Pilietinių ir tautinių vertybių išraiškos pasiskirstymas pagrindinio ir vidurinio ugdymo
geografijos vadovėliuose ()
Fig. 3. The distribution of the expression of values of citizenship and national identity
in geography textbooks of primary and secondary education ()
Vidurinio ugdymo geografijos vadovėliuose aptartos vertybės dažniausiai
(47,5 proc.) išreiškiamos ne per tyrime apibrėžtus raiškos vienetus, o per ,,kitus elementus“.
Be to, dažnai vertybės išreiškiamos per ,,reikšmingus įvykius“, ,,reiškinius ir
procesus“ (44,1 proc.), rečiau – per ,,istorines asmenybes“ (7,1 proc.), ,,tradicijas,
šventes, papročius“ ar ,,simbolius ir vaizdinius“ (2 proc.) (3 pav.).
169

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
Nagrinėjant, kaip geografijos vadovėliuose išreiškiama dažniausiai pasitaikanti vertybė
– patriotizmas ir tautinė ištikimybė, išaiškėjo, kad ji daugiausia (52 proc.) pagrindinio
ir vidurinio ugdymo vadovėliuose perteikiama pasitelkiant reikšmingus įvykius,
reiškinius ir procesus (pvz., „Lietuvos geografų tyrimai suintensyvėjo po 1918 m. atkurtos
nepriklausomybės“ [Vaitekūnas ir kt., 2004, p. 167]).
Tyrimo duomenys rodo, kad pagrindinio (82,3 proc.) ir vidurinio ugdymo
(88,9 proc.) geografijos vadovėliuose pilietinės ir tautinės vertybės dažniausiai aptinkamos
autoriniame tekste. Kur kas mažiau jų papildomuose tekstuose, iliustracijose,
žemėlapiuose ir kitoje vadovėlio medžiagoje. Tačiau pastebima, kad pagrindinio ugdymo
vadovėliuose vertybės pateikiamos įvairesnėje medžiagoje nei vidurinio ugdymo
vadovėliuose (4 pav.).
Vidurinis ugdymas
Pagrindinis ugdymas
Užduotys
Nuotraukos
Žemėlapiai
Schemos
Iliustracijos
Papildomi tekstai
Autoriniai tekstai
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%
4 pav. Pilietinių-tautinių vertybių pasiskirstymas geografijos vadovėlių užduotyse,
vaizdinėje medžiagoje ir tekste ()
Fig. 4. The distribution of values of citizenship and national identity in the assignments introduced
in geography textbooks, in visual aids and in a text ()
Išanalizavę 27 geografijos vadovėlius galime teigti, kad pilietinių ir tautinių vertybių
raiška juose nėra ryški. Daugiausiai dėmesio skiriama vertybėms – nepriklausomybei
ir savarankiškumui, atsakomybei ir pareigai tautai bei visuomenei. Tai leidžia
daryti prielaidą, kad geografijos ugdymo vadovėliuose vis dar dominuoja vertybės,
susijusios su valstybės atkūrimu XX a. pabaigoje, kova dėl tautos išlikimo ir nepriklausomybės,
tačiau vadovėliuose labai mažai aptinkama tokių tiriamų vertybių, kaip
170

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
atstovavimas ir tarnavimas bendriesiems interesams, tolerancija ir pagarba, teisingumas,
solidarumas, garbė ir orumas, be kurių sunkiai įmanomas sklandus šiuolaikinės
demokratinės visuomenės funkcionavimas.
Siekiant kuo objektyviau socialinio ugdymo vadovėliuose atskleisti visuomenės
gyvenimą, ugdyti Lietuvos visuomenei svarbias jaunimo pilietines ir tautines vertybines
nuostatas bei praktines pilietiškumo kompetencijas, rekomenduojama vadovėlių
autoriams atnaujinant ir rengiant naujus socialinio ugdymo vadovėlius nesusitelkti ties
kelių pilietinių ir tautinių vertybių akcentavimu pateikiamoje mokymo medžiagoje, o
siekti apimti kuo platesnį jų spektrą atsižvelgiant į ugdymo turinį reglamentuojančiuose
dokumentuose keliamus ugdymo tikslus, uždavinius bei apibrėžtus laukiamus mokinių
laimėjimus.
Išvados
1. Pilietiškumo ir tautiškumo sąvokų turinio daugiamatiškumo samprata ir jos interpretacija
priklauso nuo politinės kultūros pobūdžio, ideologijos ir istorinės
situacijos laiko bei erdvės kontekste. Sąvokų supratimas, apimantis pilietines
ir tautines vertybes, skatina peržiūrėti ir pačią pilietiškumo bei tautiškumo ugdymo
sampratą, ragina šalia iki šiol dominavusios kognityvinės bei afektinės
dimensijos didesnį dėmesį skirti ir praktinių pilietiškumo kompetencijų ugdymui.
2. Apibendrinus geografijos vadovėliuose 15 tirtų pilietinių ir tautinių vertybių
raišką, paaiškėjo, kad absoliutus tirtų vertybių skaičius yra labai mažas. Dažniausiai
minima vertybė yra patriotizmas ir tautinė ištikimybė, tačiau stokojama
dėmesio tokioms vertybėms, kaip aktyvus pilietinis ir politinis dalyvavimas,
tolerancija ir pagarba.
3. Geografijos vadovėliuose dažniausiai informacija apie pilietines ir tautines
vertybes pateikiama jos nevertinant, neinterpretuojant, kas gerokai mažina jos
kokybinės raiškos reikšmę. Vertybės tiek pradinio, tiek vidurinio ugdymo vadovėliuose
dažniausiai pateikiamos autoriniame tekste, išreiškiamos per
„reikšmingus įvykius, reiškinius, procesus“. Tačiau pastebima, kad pagrindinio
ugdymo vadovėliuose vertybės pateikiamos įvairesniame kontekste nei vidurinio
ugdymo vadovėliuose.
4. Vadovėlių autoriai turėtų siekti, kad tekste pateiktos pilietinės ir tautinės vertybės
būtų aprašytos taip, kad jose atsiskleistų vertinamasis analitinis aspektas,
kuris formuotų tam tikrus požiūrius ir nuostatas. Reikėtų vengti vertybių
vien tik kaip faktinės, akademinės medžiagos pateikimo, integruoti jas ne tik į
vadovėlių tekstus, bet ir į aktyviuosius metodus skatinančias užduotis, vertybes
simbolizuojančią vaizdinę medžiagą, pateikti komentarų.
Gauta 2011 11 02
Pasirašyta spaudai 2012 01 30
171

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
Literatūra
Ader, M., Butautienė, S., Januškis, V. (2005). Geografija: vadovėlis 7 klasei. 1-asis leid. Kaunas: Šviesa, 94 p.
Bakonis, E. (2000). Socialinių mokslų vadovėliai. Multikultūrinių vertybių skaida mokykliniuose vadovėliuose. Sudarė
T. Tamošiūnas. Prieiga internetu: http://www.mtc.lt/Pub/default.aspx [žiūrėta 2009 05 03], 11 p.
Baubinas, R. (2002). Pasaulio politinis žemėlapis. XI–XII kl. Vadovėlis pasirenkamajam moduliui. Briedis, 96 p.
Bauman, Z. (2002). Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: Strofa.
Brubaker, R. (1998). Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vilnius: Pradai, 59 p.
Donskis, L. (2004). Pilietinė visuomenė ir jos priešai: autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus pradžios Lietuvoje.
Vilnius: Versus aureus.
Education for Democratic Citizenship 2001–2004. Tool on Teacher Training for Education for Democratic Citizenship
and Human Rights Education. Prieiga internetu: http://www.coe.int/t/dg4/education/edc [žiūrėta 2009 05 03].
Grigas, R. (2001). Tautinė savivoka. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius: Rosma.
Ilgalaikė tautinio ir pilietinio ugdymo programa, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. X-818.
(2006.09.19).
Kairaitis, Z. (2006). Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos. Geografija 42(2): 18–19. Lietuvos mokslų
akademijos leidykla.
Miik, J. (2000). Textbook: Research and Writing. Frankfur am Main: Peter Lang GmbH.
Ramonaitė, A. (2007). Posovietinės Lietuvos politinė anatomija. Vilnius: Versus aureus.
Ranonytė, A. (2004). Tautinis ir europinis tapatumas: suderinamumas ir raiška. Filosofija. Sociologija 4. Lietuvos
mokslų akademijos leidykla.
Skrzypczak, J. (2003). Podręcznik szkolny. Poznan: Wydawnictwo eMPI.
Sverienė, A. (2006). Knygotyra. Teoriniai mokyklinio vadovėlio aspektai. Prieiga internetu:
http://www.leidykla.eu/fileadmin/Knygotyra/47/AUDRONE_SVERIENE.pdf. [žiūrėta 2009 10 19].
Šalna, R., Sapožnikovas, G. (2006). Žemė VIII kl. 2 d. vadovėlis. Briedis, 86 p.
Šliogeris, A. (1999). Pilietiškumo samprata. Idėjos ir iniciatyvos. Vilnius: Danielius, 26 p.
Tomlinson, J. (2002). Globalizacija ir kultūra. Vilnius: Mintis.
Torney-Purta, Lehmann, R., Oswald, H., Schulz, W. (2001). Citizenship and Education in Twenty-Eight Countries.
Civic Knowledge and Engagement at age Fourteen. Netherlands: International Association for the Evaluation of
Educational Achievements.
Vadovėlių/vadovėlių komplektų kokybinis tyrimas. (2005). Vadovėlių vertinimo anketos ir išvados apie atskirų ugdymo
sričių vadovėlius. Švietimo plėtotės centro Vadovėlių centro archyvas.
Vaitekūnas, S., Valančienė, E. (2004). Lietuvos geografija 9 klasei. Alma littera, 167 p.
Zaleskienė, I., Kvieskienė, G. (2006). Pilietinės visuomenės ugdymas telkiant bendruomenes. Socialinis ugdymas,
t. 12. Vilniaus pedagoginis universitetas.
THE EXPRESSION OF VALUES OF CITIZENSHIP AND NATIONAL
IDENTITY IN GEOGRAPHY TEXTBOOKS
Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
Summary
Citizenship and national identity of students and their cultivation have become a relevant
theme which dominates in the programs and projects developed by different
educational institutions and in press and political discussions. Conceptions of citizenship
and nationalism as well as the values of citizenship and nationalism and their
components, lack of patriotism and manifestations of civic apathy in the young people
have become part of public discussions.
Textbooks as an educational tool play an important role in forming civic and national
attitudes of students of the Lithuanian schools of general education. Textbooks
systematize the new public ideas and attitudes and provide the information following
the fundamental methodical principles. Researchers emphasize that the educational
172

PILIETINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKA GEOGRAFIJOS VADOVĖLIUOSE
material contained in the textbooks should not only meet the educational and objective
requirements but also to objectively and representatively reflect the public life and
contribute to cultivation of democracy and important social values.
Today, examining of school textbooks for social education and other spheres of
education is a forgotten field of research. Meanwhile strategic decisions on the improvement
of the textbooks for the Lithuanian schools of general education largely depend
on identification of the main problems of the content of textbooks and provision
of effective solutions.
The educational system constantly encounters new challenges determined by changes
occurring in contemporary society. It assumes a great deal of responsibility for
socialisation of the young generation. The books used at Lithuanian schools of general
education play a significant role in forming the student’s moral values. Living in a
democratic society, wherein the values of responsible and active citizenship are emphasized,
it is very important to know what values of national identity and citizenship
are introduced in the books, in what form and in what context.
In the context of this problematic situation, the conception of citizenship and national
identity as reflected in the textbooks of social and ethic education for the Lithuanian
schools of general education, namely textbooks of geography, was investigated.
The investigation was modelled on the same basis: problems pointed out, aims and
tasks formulated and instruments of investigation developed. Based on the ideas of
analyzed authors, modern conceptions of citizenship and national identity, data of national
and international researches on values and EU strategic recommendations on
cultivation of citizenship in the modern multicultural societies, the following civic and
national values were distinguished and classified: freedom and rights, civic and political
rights, social and economic rights, national and social responsibilities and duties,
representation and serving common interests, honour and dignity, active civic and political
participation, democracy, civic courage and civic resistance, personal and state
justice, solidarity with a group, community or state, patriotism and national adherence,
tolerance and respect, independence and self-sufficiency, and conscious identity. These
values are the objects of the present research.
The research “The presentation of the values of national identity and citizenship in
the books on social and moral education at the Lithuanian schools of general education”
was carried out in the Centre of Educational Development. The paper is written
in accordance with the results obtained from the research.
The issue analyzed in the present paper deals with the fact that we lack comprehensive
investigations on sociology and educology, how the notion of national identity
and citizenship is reflected in the books of social and moral education at the Lithuanian
schools of general education, specifically in geography books.
The paper aims at examining the presentation of values of national identity and citizenship
in geography books for the 6th–12th forms of the Lithuanian schools of general
education.
The analysis of the books has been carried out according to the predetermined
items of the analysis of the books’ content. The paragraphs incorporating the description
of the values of national identity and/or citizenship as well as the context of their
173

Aušra Birgelytė, Saulius Stanaitis, Šarūnas Gerulaitis
presentation have been taken from the chapters of the books. The distinguished values
or their components are classified and described with reference to qualitative and
quantitative parameters.
The analysis of the results of the research has demonstrated that the perception of
the notions of national identity and citizenship (encompassing the values of national
identity and citizenship) encourages us to reconsider the very conception of education
for national identity and citizenship and urges us to concentrate mainly on the cultivation
of practical competences of citizenship. Generalizing the presentation of the values
of national identity and citizenship analyzed in geography books, it has turned out
that the total set of examined values is considerably low; those values are mostly provided
in the narration without proper assessment which leads to a bigger decrease in
the quality of their presentation. The value of patriotism and national identity is mostly
highlighted. However, we pay little attention to the values revealing active citizenship
and political participation, tolerance and respect.
Analysis of 27 textbooks of geography leads to a conclusion that civic and national
values are not emphasized in them. Emphasis is placed on the following values: independence
and self-sufficiency, responsibility and national and social duties. The values
related with the restoration of state independence at the end of the 20th century,
national survival and independence are dominant. Yet the textbooks lack emphasis on
such values as representation and serving common interests, tolerance and respect,
justice, solidarity, and honour and dignity without which smooth functioning of democratic
society is impossible.
For possibly objective and representative reflection of public life and cultivation of
civic and national values and practical civic competences in young people, it is recommended
that the authors of the textbooks of social education do not concentrate on
a few civic and national values but try to encompass a possibly wider spectrum of values
taking into consideration the objectives and tasks of education and expected education
results specified in educational regulating documentation.
174

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS
(ITALIJA) MODELIS
Lijana Gvaldaitė
Vilniaus universitetas
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjamas Lombardijos (Italija) šeimos politikos modelis, kaip viena iš subsidiarumo
paradigmų. Teoriniu ir empiriniu tyrimu atkleidžiamas šio modelio inovatyvumas ir svarba saugant bei
stiprinant šeimos institutą, kuriant prošeiminę kultūrą. Svarbus lombardų politikos aspektas – šeimų dalyvavimas
vertinant poreikius ir teikiant paslaugas, jų bendruomeniškumo plėtotė. Tai suteikia galimybių
šeimoms ugdytis, paskatina jas didesniam kūrybiškumui ir atsakomybei.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: šeimos politika, subsidiarumas, šeimų bendruomenės, savigalba, įgalinimas.
Abstract
The article analyzes the family policy model of Italian Lombardy as a paradigm of subsidiarity. Theoretical
and empirical analyses of this model show its innovative value and relevance in preserving and strengthening
the family institution as well as creating a pro-family culture. The important aspect of this policy
is the key role played by the family in assessment of the needs, service provision, and promotion of sociality.
As a result families are being provided with opportunities of educating themselves and are encouraged
to be more creative and responsible.
KEY WORDS: family policy, subsidiarity, communities of families, self-help, empowerment.
Įvadas
Lietuvai ieškant veiksmingų šeimos politikos modelių tampa aktualu pažinti kitų
valstybių patirtį. Italijos šeimos politika mūsų šalyje yra mažai žinoma, juolab atskirų
šalies regionų padėtis. Lietuvos ir tarptautiniame kontekste Italija šioje srityje dažnai
vertinama kritiškai. Iš tikrųjų ir pačioje šalyje jau daugelį metų vyksta įvairių politinių
partijų ir pilietinės visuomenės atstovų diskusijos šeimos gerovės klausimais, iškeliama
būtinybė kurti palankesnę šeimai politiką nacionaliniu lygmeniu, nes socialinė
tikrovė (mažas gimstamumas, paramos šeimai sistemos nepakankamumas, fiskalinės
politikos trūkumai, šeimos ir darbo derinimo problemos ir kt.) akivaizdžiai rodo, kad
šiai sričiai reikia permainų. Tačiau, kol nacionalinė politika sustingusi, tam tikruose
šalies regionuose daromi konkretūs žingsniai siekiant gerinti padėtį, atsižvelgiant į
išteklius ir galimybes. 1 Lombardijos regionas 2 šiuo požiūriu yra vienas dinamiškiausių
ir inovatyviausių, jame diegiamos naujovės aktualios ne tik Italijoje, bet ir užsienyje.
1 1970 m. Italijoje pradėtas taikyti regioninis principas (įrašytas Italijos Respublikos Konstitucijoje
1947 m.), kai regionams suteikiama autonomija – administracinio valdymo, ekonomikos,
švietimo, socialinės, sveikatos priežiūros ir kt. srityse.
2 Lombardija (it. Lombardia) – regionas, išsidėstęs Italijos šiaurės vakaruose. Plotas –
23 861 km², gyventojų skaičius – 9 950 577. Regiono centras – Milanas. Ekonominiu požiūriu
Lombardija yra stipriausias Italijos regionas, įnešantis maždaug 25 proc. nacionalinio BVP.
Jame veikia didelė dalis stambių šalies pramonės, komercinių ir finansų įmonių. Drauge su
Badeno-Viurtembergo, Katalonijos ir Rona-Alpių regionais yra vienas iš keturių didžiausių
Europos ekonomikos variklių.
175

Lijana Gvaldaitė
1999 m. priimtas Regioninės šeimos politikos įstatymas ir kiti po to sekę teisės aktai
buvo paradigminiai visos šalies teisėkūroje ir suteikė naują postūmį kurti šeimos gerovę
regioniniu lygmeniu. Šeima čia nurodoma kaip pirminė socialinio solidarumo vieta,
kur formuojamas žmogiškasis kapitalas – kiekvienos visuomenės pagrindiniai ištekliai,
ji vertinama kaip didelį potencialą turintis subjektas.
Tokios politikos pamatas – subsidiarumo principas, kuris Italijos Konstitucijoje
įrašytas prieš 60 metų, bet nuosekliai įgyvendinti pradėtas prieš dešimtį metų bene
vieninteliame Lombardijos regione. Šiame regione juo siekiama reguliuoti ne tik socialinę,
bet ir sveikatos apsaugos, švietimo politiką, ekonomikos bei verslo sritis.
Šiandien subsidiarumas yra populiarus principas, minimas ir taikomas daugelyje įvairių
sričių (nuo tarptautinio bendradarbiavimo ir valstybinių struktūrų iki bendruomenės
ar šeimos gyvenimo organizavimo), aptariamas politikų ir įvairių šakų mokslininkų
diskursuose. Vis dėlto jo samprata nėra vieningai aiškinama, yra daug jos reikšminių
interpretacijų. Dažnai ji siejama su decentralizavimu, federalizmu, solidarumu,
subjektų įgalinimu ir kt. Šie veiksniai yra sudedamosios subsidiarumo dalys, tačiau ne
visiškai atsako, koks sudėtingas tai yra reiškinys (Donati, 2011). Tokiam apibrėžčių
kompleksiškumui susidaryti, be abejonės, turėjo įtakos subsidiarumo filosofinėsantropologinės
bei politinės ištakos. Tarptautiniame kontekste subsidiarumo teorinius
ir praktinius aspektus tiria nemažai šiuolaikinių mokslininkų, jais domisi įvairių sričių
specialistai. Ir Lietuvoje subsidiarumas vis labiau patraukia ne tik Katalikų Bažnyčios
socialinio mokymo tyrėjų, bet ir ekonomikos, vadybos, socialinės politikos ir kitų sričių
atstovų dėmesį. Apie tai rašo Ž. Markauskaitė (2005), V. Kondratienė (2011),
L. Gvaldaitė (2006), D. Petružytė, S. Girdzijauskienė (2004) ir kiti autoriai. Tačiau
apskritai pasakytina, kad mūsų šalyje subsidiarumo koncepcija yra nauja, informacijos
ir išsamesnių tyrimų šia tematika kol kas trūksta.
Šio straipsnio tikslas: atskleisti Lombardijos šeimos politikos modelio, pagrįsto
subsidiarumo principu, inovatyvumą.
Uždaviniai: aptarti subsidiarumo principo sampratą; Lombardijos šeimos politikos
įstatymą, Nr. 99/23; atskleisti Lombardijos šeimos politikos modelio ypatumus
analizuojant atliktus tyrimus ir ekspertų interviu.
Taikyti tyrimo metodai: lyginamoji literatūros analizė, dokumentų analizė, iš
dalies struktūruotas interviu.
1. Subsidiarumas ir šeima
Kadangi Lombardijos šeimos politika kuriama subsidiarumo principu, straipsnyje
aptarsime kai kuriuos esminius šio principo aspektus ir jo taikymo galimybes. Subsidiarumo
principą (lot. subsidium reiškia pagalbą 3 ) glaustai galima apibūdinti kaip
aukštesniųjų struktūrų ar institucijų (valstybės, regiono ir miesto) pagalbą žemesniesiems
(asmeniui, šeimai, bendruomenei, nevyriausybinio sektoriaus organizacijoms),
3 Lotyniškasis subsidiarii cohortes senovės Romoje vartotas kalbant apie rezervinius kariuomenės
būrius, kurie laukdavo atsargoje ir ateidavo į pagalbą pagrindinei kariuomenei gresiančios
nesėkmės ar nusilpimo atveju.
176

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
skatinant pastarųjų iniciatyvą, savarankiškumą (Compendio della dottrina sociale della
Chiesa, 2005).
Šiandien subsidiarumas tapo visuotinai pripažintu pasaulietiniu principu (verta prisiminti,
kad jis įtvirtintas Europos Sąjungos kūrimo Mastrichto sutartyje), bet jo pirminis
pasiūlymas ir išplėtota koncepcija, kaip žinia, glūdi socialiniame Katalikų Bažnyčios
mokyme. Subsidiarumo samprata, galima sakyti, apima dvi pagrindines idėjas:
visų pirma pavienių asmenų ir mažesnių organizacijų dalyvavimą, atsižvelgiant į galimybes
ir gebėjimus, kuriant savą ir bendrą gerovę, stipresnėms institucijoms apsiribojant
veikla tose srityse, kur mažesnės institucijos nėra pajėgios; antra, didesnės institucijos,
ypač valstybė, turi padėti žemesniosioms grandims taip, kad pastarosios galėtų
veikti ir daryti tai, ką sugeba (Compendio della dottrina sociale della Chiesa, 2005).
Subsidiarumo istorinės raidos požiūriu pravartu paminėti, kad embrioninė šio principo
forma aptinkama popiežiaus Leono XIII 1891 m. enciklikoje „Rerum novarum“
(Rerum novarum: Leono XIII darbininkų klausimu enciklika, 1931). Joje apie subsidiarumą
daugiausia kalbama ekonomikos srityje, nes būtent čia Leonas XIII subsidiariumo
koncepciją integruoja su liberaliu mąstymu. Pirmą kartą subsidiarumo idėja
tiksliau suformuluota ir pavadinta subsidiarumo principu 1931 m. popiežiaus Pijaus
XI enciklikoje „Quadragesimo anno“ (Pio XI, 1999). Svarbu tai, kad joje ginamas
žmogaus individualumas, bet žmogus netraktuojamas kaip individualistinis subjektas.
Teigiama, kad visuomenė turi būti orientuota į individualų asmenį, jo vystymasis yra
svarbiausias dalykas, tačiau, siekdamas šio tikslo, jis gali tikėtis didesnių ar mažesnių
organizacijų pagalbos. Būdamas šių organizacijų dalis, žmogus taip pat turi įnešti savo
indėlį, padėti kitiems žmonėms. Sudėtingame ir prieštaringame istoriniame kontekste
(1929 metų krizė, kartu ir valstybinių institucijų bei valstybės monopolio įsitvirtinimo
periodas Italijoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje) popiežius plėtoja asmens
laisvės ir prigimtinio orumo pripažinimo svarbą: tai negali būti redukuotai vartojama
kaip priemonės kolektyviniams istoriniams, politiniams, ekonominiams procesams
vykti. Komentuodamas šį dokumentą, G. Vittadini (1998) teigia, kad akcentuojama
ne tik laisvė, kuri interpretuojama remiantis XIX a. filosofinės minties apibrėžimu
ir suprantama tik kaip galimybė laisvai mąstyti, kalbėti, bet būtent tas fenomenas,
kuris vadinamas veikimo laisve. Čia autorius primena A. De Toqueville’io mintį, kad
„po laisvės veikti vienam seka pati natūraliausia žmogaus mintis susieti savo jėgas su
kitų, siekiant bendrai veikti“ (Vittadini, 1997, p. 163).
Vėliau būtent popiežius Jonas Paulius II pasirodė esąs tvirtas subsidiarumo principo
šalininkas ir jį akcentavo politiniu lygmeniu, galiausiai savo įžvalgas aktualizavo
enciklikoje „Centesimus annus“ (Popiežius Jonas Paulius II, 2000). Jis pabrėžė, kad
prigimtinis asmens socialumas realizuojamas ne tik valstybėje, bet ir „tarpinėse grupėse“
– nuo šeimos iki kitų socialinio, kultūrinio, ekonominio pobūdžio grupių. Tad
svarbu, kad aukštesnio lygio bendruomenė (visuomenė) nedarytų įtakos žemesnio
lygio bendruomenės (visuomenės) vidaus gyvenimui, ribodama pastarosios kompetencijas,
bet prireikus jai padėtų vykdyti veiklą ir koordinuoti veiksmus su kitomis socialinėmis
institucijomis, siekiant kurti bendrąjį gėrį. Valstybė, tiesiogiai kišdamasi, skatina
žmogiškųjų išteklių praradimą ir perdėtas valstybinio aparato išlaidas, kurias lemia
labiau biurokratinė logika, negu rūpestis žmonėmis. Tuo tarpu subsidiarumas trak-
177

Lijana Gvaldaitė
tuojamas kaip būtinas solidarumo papildas ir svarbus visuomenės gyvenimo reguliavimo
principas.
Kaip sakyta, subsidiarumo principo pagrindą sudaro požiūris į žmogų kaip laisvą, nelygstamą,
orų asmenį, kuris yra visų socialinių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas. Asmuo
apibrėžiamas kaip nuolat ir natūraliai atviras kitiems, susijęs su kitais ir būtent atvirumo
kitiems dėka realizuojantis savo prigimtinį socialumą (Falkc, 1994). Tokia samprata
aiškiai skiriasi nuo „individo“ apibrėžimo: individas, remiantis radikalaus individualizmo
teorijomis, suprantamas kaip savarankiška ir savimi gebanti pasirūpinti būtybė. Tačiau ir
traktuojant asmenį nepaneigiamas žmogaus individualumas: atvirkščiai, žmogus yra vienintelis
ir nepakeičiamas, turintis savo unikalų pašaukimą ir galintis įnešti savitą indėlį į
bendrąjį gėrį. Kartu pabrėžiama, kad žmogus gali augti ir tapti brandžia asmenybe tik palaikydamas
ryšį su kitais žmonėmis, priklausydamas jiems, padėdamas kitiems ir priimdamas
iš kitų pagalbą. Kitaip sakant, asmens unikalumą ir išskirtinumą pabrėžia jo santykiškumo
ypatybė, kuri pirmiausia formuojasi ir reiškiasi šeimoje.
Taigi šeima, kaip pirminių žmogaus ryšių vieta, yra ne tik žmogaus, bet ir visuomenės
kūrimo vieta par exellence (Vittadini, 1998) ir išreiškia pačią subsidairumo esmę. Popiežius
Jonas Paulius II primena, kad veikdama pagal subsidiarumo principą, valstybė negali
kištis į tas šeimų funkcijas, kurias jos gali atlikti pačios arba laisvai priklausydamos susivienijimams,
bet turi pozityviai skatinti atsakingą šeimų iniciatyvą.
Atkreiptinas dėmesys, kad būtent šeimos ir giminės, kaip pirminės (natūralios) žmogaus
bendruomenės, pagrindu formuojasi įvairūs formalūs ir neformalūs bendruomeniniai
dariniai, asociacijos ir grupės, kurios laikomos „socialinės autonomijos“ (arba bendruomenių
savarankiškumo) formomis, kur įmanoma savivalda tenkinant pačių bendruomenės
narių poreikius (Villa, 2003). Subsidiarumas įvertina bendruomeniškumą ir skatina jo plėtotę.
O aukštesnėms institucijoms ir struktūroms privalu ne tik gerbti asmenų ir jų grupių
laisvę bei savitumą, bet ir padėti, kai jie ko nors stokoja, skatinti jų iniciatyvą ir savarankiškumą
(Compendio della dottrina sociale della Chiesa, 2005).
Taigi remiantis šiomis antropologinėmis įžvalgomis, „socialinė autonomija“ suprantama
kaip natūrali žmogaus santykių išraiška ir implikuoja vertybių dimensiją, o tai neišvengiamai
kuria ir veikia visuomenės socialinio bei politinio audinio formavimąsi.
Kaip nurodo F. Villa (2003) ir kiti autoriai, socialinės politikos teorijos požiūriu
bendruomenių socialinio savarankiškumo idėja kyla iš asmens prigimtines teises ir jo
pirmumą valstybės atžvilgiu deklaruojančių teorijų. Akivaizdu, kad dėl to socialinės
grupės ir bendruomenės eina pirma bet kurio valstybinio potvarkio ar intervencijos.
Nesunku atpažinti, kad toks požiūris oponuoja hėgeliško idealizmo koncepcijoms, o
tam tikrais aspektais – ir gerovės valstybės modeliams.
Svarbus subsidairumo principo akcentas – kompetencijų ir atsakomybės tarp įvairių
hierarchinių grandžių paskirstymas. Čia daugiausia turima galvoje aukštesnių
grandžių – autoritetų – funkcijos ir vaidmenys.
Socialinėje politikoje ir kitose srityse išskirtinos dvi subsidiarumo rūšys: vertikalusis
ir horizontalusis (Donati, 2000). Vertikalioji subsidiarumo dimensija apibūdina
tinkamą kompetencijų paskirstymą viešajame sektoriuje, santykius tarp įvairaus lygio
valstybinių institucijų (valstybės, regionų, savivaldybės). Praktinis vertikalaus subsidiarumo
pavyzdys yra administracinis decentralizavimas. O horizontalusis susijęs su
178

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
santykių tarp valstybės ir pilietinės visuomenės reguliavimu, kompetencijų paskirstymu
tarp valstybės ir nevyriausybinių organizacijų. Svarbu tai, kad abiem subsidiarumo
atvejais valstybė nėra pasyvi stebėtoja ar prižiūrėtoja, ji turi sudaryti sąlygas, remti bei
skatinti savivaldos institucijų ir trečiojo sektoriaus veiklą. Kartu turi vertinti ir stebėti
teikiamų paslaugų kokybę, bet pati nesikišti tol, kol šios vietinės iniciatyvos pajėgios
patenkinti asmenų, kuriems reikia pagalbos, poreikius. Tai reiškia ir tam tikrą bendradarbiavimo
bei partnerystės poziciją, ne tik nesuinteresuoto funkcijų delegavimo ar
formalios kontrolės vykdymą. Taigi svarbu suprasti, kad laikantis subsidiarumo principo
valstybė turi prisiimti atsakomybę ir pripažinti bendruomenių vertę galima ir be
solidaristinių socialinių iniciatyvų, sudaryti sąlygas jų laisvai raiškai bei plėtotei, siekiant
bendro gėrio. Be to, valstybės pagalba implikuoja ir konkrečių finansinių išteklių
skyrimą. Toks santykis susiklosto ir, pavyzdžiui, tarp savivaldybės ir žemesniųjų bei
smulkesniųjų padalinių ar nevyriausybinių organizacijų. Tačiau, kaip žinia, praktiškai
aukštesniųjų ir stipresniųjų santykio su žemesniais, mažesniais ir silpnesniais darna
nelengvai pasiekiama. Tai, beje, patvirtina ir straipsnyje pateikiami ekspertų interviu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad subsidiarumo principu aiškiai apibūdinamas
asmenų laisvos iniciatyvos, aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas, stipresniesiems
subjektams ir struktūroms padedant silpnesniesiems (ypač naudojant trečiojo sektoriaus
potencialą ir skatinant jo plėtotę). Tačiau neretai šis principas susiaurinamas iki
decentralizavimo, formalaus kompetencijų pasiskirstymo ar aukštesnių ir stipresnių
institucijų pagalbos silpnesniesiems ir žemesniesiems. Kaip sakyta, subsidiarumas
apima kur kas platesnę ir gilesnę antropologine sampratą, kuri iškelia asmens pirmumą,
kartu ir jo orumą, pabrėžia jo santykiškumo ypatybę ir šioje perspektyvoje įvertina
kiekvieno socialinio subjekto vaidmenį.
Suprantama, kad kiekvienoje valstybėje, ten, kur taikomas subsidiarumo principas, jo
traktavimas priklauso nuo konstitucinės teisės nuostatų. Tarkim, Europos Sąjungoje juo
reguliuojamos kompetencijos tarp Sąjungos ir valstybių narių, kaip tai skelbiama 1992 m.
Mastrichto sutartyje. Socialinės politikos srityje pagrindinė atsakomybė už socialinės apsaugos
sistemų kontrolę tenka šalims narėms, o Europos Sąjungos institucijos turi labiau
rūpintis ypatingais socialinės politikos aspektais (skirtingų nacionalinių socialinių politikų
derinimu, kova su skurdu ir socialine atskirtimi, lygių galimybių imigrantams, atvykstantiems
iš trečiojo pasaulio šalių, sudarymu ir pan.) (Villa, 2003). Tačiau čia kalbama tik
apie vertikaliosios dimensijos raišką. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Vokietijoje arba,
kaip matysime, Italijos Lombardijos regione), laikantis šio principo, stengiamasi stiprinti
pilietinę visuomenę ir ją įtraukti į bendrojo gėrio kūrimo procesą.
2. Kuo ypatingas subsidiarumas Lombardijoje?
Kaip minėta, prielaidų įgyvendinti subsidiarumo principą Italijoje suteikia daugiau
kaip prieš pusšimtį metų įtvirtintos Respublikos Konstitucijos nuostatos: 118.4 jos
straipsnyje skelbiama, kad „Valstybė, regionai, miestai, provincijos ir savivaldybės
skatina savarankišką pavienių ir susivienijusių piliečių iniciatyvą viešojo intereso
veikloms vykdyti pagal subsidiarumo principą“ (Italijos Respublikos Konstitucija). Be
to, pažymėtina, kad laikantis vertikalaus subsidiarumo reikalavimų, kurie pažymėti
179

Lijana Gvaldaitė
minėtame straipsnyje, išryškėja, kad valstybinio sektoriaus funkcijos turi kuo labiau
atitikti piliečių poreikius ir skatinti įvairias pastarųjų iniciatyvų formas, savivaldybei,
provincijai ir regionui paliekant tik joms priskiriamas administravimo bei bendrųjų
poreikių apsaugos kompetencijas (Societa’, governo e sviluppo del sistema lombardo,
2009). Konstitucinės nuostatos skelbtos prieš keletą dešimtmečių, tačiau Lombardija
yra bene vienintelis regionas, kuriame pastaraisiais metais šios nuostatos aktualizuotos:
taip subsidiarumo principas, kuriuo remiantis regione buvo kuriami įstatymai ir
organizuojama valdymo sistema, tapo „Lombardijos modelio“ ašimi (Brugnoli, Vittadini,
2008). Naujame regiono statute 3 straipsnis išskirtinai skirtas subsidiarumui. Jame,
be formalaus vietinių bendruomenių savarankiškumo pripažinimo, pažymima, kad
„Regionas, įgyvendindamas „horizontalųjį subsidiarumą“, pripažįsta ir skatina savarankišką
pavienių ir susivienijusių piliečių, šeimų, bendruomeninių darinių, socialinių
institucijų, asociacijų, pilietinių ir religinių organizacijų iniciatyvą, užtikrindamas jų
dalyvavimą įvairaus pobūdžio intervencijose, programuojant ir teikiant viešas paslaugas“
(Lo Statuto di Regione Lombardia, 2008). Tokios politikos kūrimą ir įgyvendinimą,
be abejo, lėmė ne tik konstitucinės nuostatos, bet ir tai, kad šis regionas pasižymėjo
nevyriausybinio sektoriaus, bendruomeninių, savanorystės iniciatyvų gausa ir
tam tikromis tradicijomis (Colombo, 2008). 4
Verta pažymėti, kad regioninės teisėkūros lygmenyje, be Regioninio šeimos politikos
įstatymo Nr./1999, minėtini priimti tokie reikšmingi įstatymai, kaip Paslaugų asmeniui
ir bendruomenei Nr. 5/2006, Darbo rinkos Nr. 22/2006, Skurdo politikos
Nr. 25/2006, Švietimo ir mokymo sistemos Nr. 19/2007, Paslaugų tinklo asmeniui
socialinėje ir sveikatos priežiūros srityje valdymo Nr. 3/2008 (Societa, governo e sviluppo
del sistema lombardo, 2009). Taip subsidiarumas tampa tiek regiono ir vietinių
įstaigų santykių puoselėjimo kriterijumi, tiek regiono administracijos ir pilietinės visuomenės
bendradarbiavimo principu. Čia reikia įvertinti pastaraisiais metais reikšmingą
valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus integraciją, ypač socialinės paramos ir
sveikatos priežiūros, švietimo srityse.
Svarbu akcentuoti, kad „Lombardijos modelį“ lėmė asmens ir šeimos centralumo
pripažinimo idėja, nes šie subjektai yra tiesioginiai paslaugų gavėjai. Savo ruožtu regionas
išreiškia palankumą piliečių iniciatyvoms, kurias, remiantis Statutu, turi pripažinti,
remti ir integruoti į savo politiką. Pilietinė visuomenė, remiantis Statutu, suprantama
kaip pastovus regiono partneris, konkrečiai dalyvaujantis įvairių lygių valdymo
struktūrose (Societa’, governo e sviluppo del sistema lombardo, 2009).
Šiuo požiūriu ir dalyvavimo principas, aprašytas Statuto 8 str., Lombardijoje traktuojamas
kitaip nei kituose Italijos regionuose. Kitur dalyvavimas suprantamas labiau
politiniu požiūriu (per referendumų ir vietinių konsultacijų teikimą), Lombardijos Statute
tai traktuojama kaip esminis subsidiarumo principo aspektas, numatant dalyvavimą
iki administravimo funkcijų suteikimo privatiems subjektams, socialinėms grupėms
ir nevyriausybiniams dariniams. Taip dalyvavimo principas, kylantis iš asmens
4 Italijos Regioninio tyrimų instituto (IReR) ir Eurostat duomenimis, Lombardijos regione yra apie
3500 savanorystės asociacijų, 600 nepelno siekiančių organizacijų, 1100 socialinių kooperatyvų
(akredituotų NVO, teikiančių socialines, sveikatos priežiūros, švietimo ir kt. paslaugas – L. G.).
180

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
pirmumo pripažinimo, aktualizuojamas įgyvendinant viešąją politiką tiek per institucinius
mechanizmus, tiek per įvairias piliečių dalyvavimo formas savivaldybių ir regiono
tarybose (Mangia, 2008).
Verta taip pat paminėti, kad Lombardijos socialinių, švietimo ir sveikatos priežiūros
paslaugų sistemose išskirtinos trys svarbiausios paslaugų teikimo sąlygos ir priemonės:
finansinė parama, dažnai suteikiama avansu, piliečių laisvė rinktis jiems tinkamiausias
ir labiausiai prieinamas paslaugas ir įstaigų, teikiančių paslaugas, akreditavimas,
tuo siekiant pastovaus kokybės vertinimo (Societa’, governo e sviluppo del
sistema lombardo, 2009).
3. Lombardijos regioninės šeimos politikos įstatymas Nr. 23/1999
ir jo įgyvendinimo dilemos
Tyrėjai ir socialinės politikos ekspertai konstatuoja, kad Italijos, kaip ir kitų Pietų
Europos šalių, šeimos politika nėra pakankamai išplėtota. Dominuoja stiprus familializmas,
derinamos universalios ir privačios paslaugos bei išmokos, daugiausia pasikliaujama
neformalia šeimos pagalba (Jančaitytė, 2006; Stankūnienė, Eidukienė ir kt.,
2001). O šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos derinimo sunkumai, daugelio ekspertų
teigimu, lėmė ryškų gimstamumo mažėjimą šiose šalyse.
Tad Lombardijos regioninės šeimos politikos įstatymas Nr. 23/1999 yra išties paradigminis
ir suteikė naują kryptį ne tik šeimos gerovės srityje, bet ir visoje socialinės
paramos sistemoje. Visų pirma nauja buvo tai, kad šis įstatymas aiškiai įvardijo visos
regiono politikos prioritetą šeimai ir paramos jai būtinybę. Įstatyme, pradedant preambulėje
išdėstytais tikslais ir principais, šeimai suteikiama išskirtinė vertė, kaip politiškai
reikšmingam subjektui, ir aiškiai išreiškiamas lombardiškosios socialinės politikos
(angl. welfare) kreipimas į šeimai draugiškos aplinkos (angl. family friendly) kūrimą
(Rossi, 2008). Kiti teisės aktai, priimti šio įstatymo pagrindu ir papildę jį, kaip antai Nr.
34/2004 dėl vaikų gerovės, Nr. 28/2004 dėl darbo laiko darnos, išlaikė tą pačią palankumo
šeimai kryptį ir konkrečiai įgyvendinti daugelyje naujų programų bei projektų.
Trumpa įstatymo apžvalga padės išryškinti pagrindinius šio teisės akto akcentus, o statistiniai
duomenys ir ekspertų vertinimai iliustruos įstatymo įgyvendinimo kontekstą.
1 str. nurodoma, kad šeima šalies Konstitucijos 29 ir 30 str. apibrėžiama kaip prigimtinė
bendruomenė, sukurta santuokos pagrindu, taip pat ir tokia, kurios narius sieja
giminystės bei įvaikinimo ryšiai. Čia pabrėžiama, kad regionas siekia užtikrinti viešąsias
paslaugas šeimai ir įgyvendina organišką bei integruotą paramos šeimai politiką.
Tyrimai patvirtina, kad Lombardijoje, skirtingai nei kitose šalyse ir net Italijos regionuose,
šeima išlieka „privačios laimės idealas“, apklausose, taip pat ir jaunimo, dėl
vertybių ji nurodoma kaip aukščiausia vertybė (Gubert e Pollini, 2006). Ir čia konstatuojama
santuokos krizė, tačiau tyrimų (Societa’, governo e sviluppo del sistema lombardo,
2009) duomenimis 56,3 % lombardų nemano, kad tai yra atgyvenusi institucija
(šalies vidurkis – 53,9 %), 52,5 % mano, kad santuoka yra pagrindinė atsiskyrimo nuo
tėvų priežastis (antroji priežastis – kohabitacija [20,9 %]). Vis dėlto santuokų skaičius
mažėja: 1992 m. tūkstančiui gyventojų teko 5,2 santuokos, 2007 m. jų buvo 3,7. Tyrėjų
teigimu, yra nemažai veiksnių, kurie turi įtakos šiuolaikiniam šeimos kūrimo proce-
181

Lijana Gvaldaitė
sų kitimui ir kompleksiškumui. Tai ne tik ekonominiai veiksniai (darbo trūkumas ir
nepalankios sąlygos derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, nekilnojamojo turto rinkos
sunkumai ir pan.), bet ir pasikeitęs požiūris į poros bei šeimos gyvenimą. Vis dėlto
didėjant kohabitacijų skaičiui (2009 m. – 11,1 %, tuo tarpu 2003 m. – 6,4 %), bendras
gyvenimas nesusituokus, rodos, pasirenkamas labiau kaip pasirengimo šeimai ir poros
santykių patikrinimo galimybė nei alternatyva santuokai.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lombardijos regioninės šeimos politikos įstatymą
negimęs kūdikis laikomas šeimos nariu, vadinasi, pripažįstamas žmogumi. Įgyvendinant
šį tikslą numatoma rūpintis gyvybės apsauga visose gyvenimo fazėse, ypač kreipiant
dėmesį į nėščios moters būklę, prenatalinį laikotarpį ir vaikystę, skatinama atsakinga
tėvystė ir motinystė, kartų solidarumas, akcentuojamos vyro ir moters lygios
galimybės, palaikomas tėvo ir motinos bendradarbiavimas auginant ir ugdant vaikus,
teikiamas prioritetas asmens sveikatos priežiūrai ir globai šeimoje, kt. Paslaugas teikia
tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos, kurių prašoma atsižvelgti į regioninių
įstatymų reikalavimus ir programavimo standartus siekiant paslaugos kokybės,
efektyvumo, skaidrumo ir santykio tarp geriausio įkainio bei teikiamos naudos.
Taigi, kaip patvirtina ir socialinės politikos ekspertai (Donati, 2007; Rossi, 2000,
2008), šios įstatymo nuostatos išreiškia valią aktualizuoti organišką ir integruotą paramos
šeimai politiką, kitaip sakant, visa šeima (o ne pavienės jos gyvenimo sritys ar
pavienių jos narių poreikiai ir problemos) tampa socialinės paramos objektu, kartu ir
subjektu. Siekiama, kad taikant naujus paslaugų teikimo būdus būtų atsižvelgiama į
šeimą, kaip partnerį ir išteklius, o ne pasyvų paslaugų gavėją. Tuo taip pat tvirtinama,
kad šeima yra asmens gyvenimo pagrindas ir svarbi priklausymo vieta, todėl žmogaus
poreikiai neindividualizuojami ir nefragmentuojami, juos traktuojant ir tenkinant pirmiausia
atsižvelgiama į šeimą, kaip visumą, kaip pirminių žmogaus santykių vietą, o
ne individų darinį. Taip socialinė veikla ir bet kokio pobūdžio parama kreipiama į
šeimos santykius, o ne į pavienius asmenis, traktuojant juos atskirai nuo šeimos. Tai
išties naujas socialinės politikos akcentas, nes teikiant pagalbą ir paslaugas dalyvauja
ne tik valstybė, bet ir pilietinė visuomenė.
2 str. labiau išskleidžiamos 1 straipsnyje išreikštos nuostatos: nubrėžiamos Regiono
politinės veiklos ir paramos gairės konkrečiose šeimos srityse: skatinant jų kūrimąsi
ir pozityvią raidą, siūloma šalinti kliūtis, kurios gali kilti įvairiuose šeimos gyvenimo
ciklo etapuose, ypač atsižvelgiant į gyvenamojo ploto, darbo, ekonominės padėties
problemas; palaikyti aukštą asmeninę ir socialinę motinystės ir tėvystės vertę, užtikrinant
teisę į laisvą ir atsakingą prokreaciją bei įvertinant tėvų bendrą atsakomybę dėl
vaikų; skatinti ir remti darnią šeimos santykių ir santykių tarp kartų plėtotę; skatinti
iniciatyvas, siekiant užtikrinti vyro ir moters lygias galimybes bei didesnio tėvo įsitraukimo
į vaikų auginimą ir ugdymą. Pabrėžiama, kad įstatymas skelbia šeimos teisę
laisvai pasirinkti paslaugas teikiančius juridinius asmenis ir nustato, kad šeimos ir
institucijos santykiai yra subsidiarūs, beje, socialinei įstaigai prisiimant ekonomines
paslaugos sąnaudas. Taigi, remiantis G. Rossi (2000) apibendrinimais, galima teigti,
kad įstatyme formuluojami tikslai nukreipti į realius šeimos poreikius, ypač atsižvelgiant
į santykių plotmę, jų stiprinimą. Įstatyme šeima vertinama kaip svarbus socialinės
politikos veikėjas, o santykyje su šeima ir jos dariniais laikomasi subsidiarumo
182

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
principo. Be to, straipsnyje nurodyta, kad regionas įsipareigoja palaikyti ir remti iniciatyvas,
kurios siejasi su šeimų solidarumo tinklų kūrimu ir įvairių formų susivienijimais.
Siekiama skatinti įvairią šeimų savitarpio pagalbą ir saviorganizavimąsi vaikų
ir paauglių ugdymo, neįgaliųjų ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros srityse. Taigi
galima tvirtinti, kad įstatymas skatina subsidiarumą šeimą pripažįstant kaip savarankišką
subjektą ir aktyvią socialinės politikos dalyvę – ne tik pagalbos gavėją, bet ir
gebančią teikti pagalbą. Be to, įstatyme atskleidžiama solidarumo vertė, šeima traktuojama
kaip institutas, lemiantis visuomenės solidarumą (per organizacinius darinius),
taip pabrėžiant šeimos prosocialinį pobūdį (Rossi, 2000).
Įstatymo 3 str. akcentuojama finansinė „pirmojo būsto“ pirkimo parama. Pirmąjį būstą
jaunos poros gali įsigyti imdamos 2 proc. paskolą, kurią teikia specialiai tam sukurtas fondas.
Taigi svarbu, kad jaunos šeimos kūrimosi fazėje įvertinamas ir ekonominis-finansinis
veiksnys, siekiant kurti palankesnes ekonomines sąlygas. Žinoma, finansinė parama suteikiama
laikantis tam tikrų sąlygų: tik tiems asmenins, kurie turi mažas pajamas ir neturi
kito nuosavo būsto, be to, parama gali pasinaudoti tik santuoką sudariusios poros, 5 naudos
gavėjams nepriskirti sugyventiniai. Tokiomis finansinėmis nuolaidomis būstui įsigyti gali
pasinaudoti ir šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų, ir tos, kurios prižiūri neįgalų arba
senyvo amžiaus, savimi negalintį pasirūpinti asmenį.
4 straipsnis apima socioedukacinių paslaugų stiprinimą, socialines ir sveikatos
priežiūros intervencijas bei pagalbos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimą.
Pažymima, kad įgyvendinant Vaiko teisių apsaugos konvenciją, dėmesys kreipiamas į
lakstesnių paslaugų ikimokyklinio amžiaus vaikams kūrimo svarbą. Tai svarbi teisinė
nuostata, nes, kaip žinoma, Italijoje ikimokyklinių paslaugų tinklas nepakankamai
išplėtotas. Įstatymas numato, kad Lombardijoje tokias paslaugas gali teikti daugelis
subjektų (išnaudojamas šeimų, bendruomenių, nevyriausybinio sektoriaus potencialas).
Be to, skatinami paslaugų formų įvairovė ir naujumas, siekiant paslaugas priartinti
prie šeimos ir skatinti pačias šeimas, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas
tiesiogiai įsitraukti į šiuos procesus. Investicija į vaikų, ypač mažamečių, gerovę yra
vienas pagrindinių naujosios socialinės politikos (angl. welfare) klausimų,
J. J. Heckman (2009) teigimu, tai vienas svarbiausių žmogiškojo kapitalo kūrimo elementų.
Šis klausimas, žinoma, tiesiogiai susijęs su moters dalyvavimu darbo rinkoje ir
darbo bei mažų vaikų (0–3 metų) priežiūros derinimu, tai sritis, kurią Lombardijoje ir
visoje Italijoje dar reikia reformuoti. Tačiau bet kuriuo atveju per pastaruosius 10 metų
įvyko nemažai teigiamų pokyčių: padidėjo ne tik tradicinių paslaugų vaikams skaičius,
bet atsirado naujų vaikų priežiūros ir ugdymo formų. Šiandien tokias paslaugas
teikia beveik 1800 institucijų tinklas (vaikų lopšeliai, mikrolopšeliai, šeimyniniai vaikų
darželiai) – daugiau kaip 43 tūkst. vietų, tarp jų paminėtini 82 įmonėse (tėvų darbo
vietose) veikiantys lopšeliai-darželiai. Ir šioje srityje taikoma „krepšelių“ ir „talonų“
sistema, kuria gali naudotis šeimos: gauna dalinį finansavimą už vaikų lopšeliusdarželius
ir aukles, vaikų poilsio ir sportinę veiklas, popamokinius užsiėmimus, vaikų
atostogas ir pan. Tačiau, kaip pažymi tyrėjai, ikimokyklinių paslaugų poreikis vis dar
5 „Jauna pora“ yra ta, kuri sukuria santuoką per metus nuo pareiškimo paramai pateikimo ir
kurios nariai yra ne vyresni nei 35 metai.
183

Lijana Gvaldaitė
nepatenkintas, šią sritį būtina toliau intensyviai plėtoti, norint pasiekti minimalius europinius
standartus (Societa’, governo e sviluppo del sistema lombardo, 2009).
Remiantis tyrimų ir veiklos ataskaitų apibendrinimais (Bilancio sociale, 2008),
pravartu išskirti šias pagrindines regiono iš dalies finansuojamas paslaugas, skirtas
šeimoms, auginančioms nepilnamečius vaikus:
parama vaikų edukacinei veiklai ir jaunimo bendruomeniškumo plėtotei: vaikų
užimtumo ir jaunimo centrai;
parama vaikams ir jaunuoliams, kurie turi mokymosi ir mokyklos lankymo
problemų: įvairios popamokinės iniciatyvos mokykloje ir už jos ribų;
tėvų vaidmens šeimoje ugdymo programos: mokymai, savigalbos grupės tėvams
vaikų ugdymo ir tėvystės klausimais (2007 m. įgyvendinta 270 tokių
projektų).
Be to, šeimos politikos įstatymo 4 straipsnyje pabrėžiama, kad regionas pripažįsta
ir finansuoja valstybinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios akredituotos
vykdyti veiklą, susijusią su santuokinio ir šeimos gyvenimo sklaida bei mokymais,
asmeniniu ir socialiniu motinystės bei tėvystės įvertinimu ir kt., teikiamas paslaugas,
taip pat skatina vykdyti lytiškumo ugdymo patvirtintuose šeimos konsultavimo centruose
programas.
Socialinės ir sveikatos priežiūros dalyje nurodyta, kad regione skatinama neįgaliųjų,
senyvo amžiaus asmenų, ligonių ir kt. priežiūra šeimose, šeimai pačiai pasirenkant paslaugas
teikiančias įstaigas. Ir šioje srityje šeima gali naudotis įvairiais „talonais“ ir „krepšeliais“,
kurie paprastai naudojami priežiūros darbuotojams samdyti, taip pat gali rinktis
įstaigų teikiamas integruotas socialines bei sveikatos priežiūros paslaugas, siekiant, kad
savimi negalintis pasirūpinti asmuo gyventų šeimos aplinkoje, o ne institucijose.
5 str. pabrėžiamas šeimų bendruomeniškumo, vienijimosi į organizacijas skatinimas
ir plėtotė: regionas, įgyvendindamas subsidiarumo principą ir atsižvelgdamas į
valstybinio bei nevyriausybinio sektoriaus tinkamą bendradarbiavimą, įvertina ir palaiko
šeimų solidarumą per jų priklausymą asociacijoms ir kitiems socialiniams dariniams.
Svarbu pastebėti, kad įstatyme ne tik skelbiami principai, bet ir pateikiami
konkretūs būdai bei instrumentai, kaip juos įgyvendinti. Akcentuojama, kad skatinamas
šeimų vienijimasis ir atkreipiamas dėmesys į jų savitarpio pagalbos galimybes
kasdieniame gyvenime, globojant šeimos narius, pavyzdžiui, pasitelkus tokias priemones
kaip „laiko banko“ 6 iniciatyvos. Šeimos politikos įstatymu prie Regiono tarybos
įsteigtas registras, kuriame akredituojamos Šeimų asociacijos ir kitos NVO, vykdančios
šeimos paramos darbą: taip organizacijos gali gauti paramą vykdyti veiklą.
Šiuo metu registre yra apie 700 tokių NVO (Bilancio sociale, 2008). Kiekvienais metais
rengiamas regioninis šeimų bendruomeniškumo plėtotės konkursas įvairioms šeimų
savigalbos formoms, solidarumo tinklams kurti. Be to, 5 straipsnyje teigiama, kad
regionas, skatindamas šeimų bendruomeninių darinių kūrimą ir plėtotę, siekia visų
piliečių dalyvavimo regioninėje šeimos politikoje. Šiuos klausimus kuruoti prie Re-
6 „Laiko bankas“ – tai savitarpio pagalbos iniciatyvos, kai savanoriškai paskirtas laikas asmenims,
kuriems reikia pagalbos, naudojamas kaip mainų priemonė.
184

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
giono administracijos kompetentingos įstaigos įsteigta Regioninė nevyriausybinių
šeimų organizacijų taryba.
Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatyme šeima traktuojama kaip gebanti kurti
gėrį visuomenėje, veikti net politinėje plotmėje. Čia atpažįstamas siekis šeimos politiką
ir jos gerovę kurti ant subsidiarumo pamato – šeimos – ir būtent per šeimos pirmumo
pripažinimą bei jos socialinį dalyvavimą. Šeima čia nurodoma kaip pirminė socialinio
solidarumo vieta, kur formuojamas žmogiškasis kapitalas – kiekvienos visuomenės
pagrindiniai ištekliai, ir vertinama kaip didelį potencialą turintis subjektas. Įstatyme
aiškiai įvardijama, kad dėmesys skiriamas tik susikūrusiai šeimai (nuolaidos būstui
įsigyti), šeimai su mažamečiais vaikais (įvairios paslaugos, ikimokyklinio ugdymo
formų įvairovė ir pan.), šeimai, kur yra negalinčių savimi pasirūpinti senyvo amžiaus
asmenų (socialiniai ir slaugos „krepšeliai“) ar turinčiai neįgalųjį asmenį (techninė pagalba
ir kt. paslaugos, laikina ekonominė parama ir pan.). Kita vertus, stiprinant šeimų
dalyvavimą (per asociacijų veiklą, bendruomenines iniciatyvas, savigalbą) pačios šeimos,
o ne įstatymų kūrėjas, gali išreikšti, ko joms reikia, surasti kuo naudingesnius
sprendimus savo poreikiams tenkinti (Rossi, 2008). Kitaip sakant, be ekonominės paramos
ir socioedukacinių paslaugų šeimos nariams, šeimos ir darbo derinimo sąlygų
gerinimo, įstatyme numatyta ir įgyvendinama šeimos įgalinimo (angl. empowerment)
veikla ir jos pačios išteklių panaudojimas, ypač skatinant šeimų solidarumą ir bendruomeniškumą.
Įstatymo imperatyvai, be abejonės, yra ambicingi ir patrauklūs. Tačiau jo įgyvendinimas
tikrovėje, kaip parodė ir tyrimų rezultatai, nėra paprastas, neretai teorinės
nuostatos neatitinka praktinio jų įgyvendinimo. Kita vertus, akivaizdu, kad
,„Lombardijos modelis“ yra konkretus bandymas ieškoti efektyvių šeimos instituto
stiprinimo būdų, siekti suvienyti įvairias pagalbos formas ir jas priartinti prie žmogaus.
Interviu su ekspertais papildys Lombardijos šeimos politikos analizę.
4. „Lombardijos modelis“ ekspertų požiūriu
Siekiant sužinoti, kaip Lombardijos šeimos politikos įstatymo įgyvendinimą vertina
ekspertai, kokie yra 10 metų laikotarpio rezultatai, pagaliau, ar tokia lombardų patirtis
gali būti perkeliama kitur, atlikti iš dalies struktūruoti interviu su šešiais ekspertais,
dirbančiais šeimos gerovės srityje: su Lombardijos regiono administracijos Šeimos
ir solidarumo departamento direktoriumi, Regiono administracijos Šeimos ir socialinių
inovacijų skyriaus vedėja, Milano provincijos Cinisello Balsamo seniūnijos
socialine darbuotoja, Milano katalikiškojo universiteto sociologijos profesore, šeimos
politikos tyrinėja, dviejų šeimų asociacijų – Famgilie per accoglienza (Priimančios
šeimos) ir Sindacato delle famiglie (Šeimų profsąjungos) – atsakingais asmenimis.
Interviu orientuotasi į šiuos klausimus:
1. Svarbiausi pokyčiai, įvykę šeimos gerovės srityje, 1999 m. priėmus šeimos
politikos įstatymą?
2. Kokie pagrindiniai Šeimos politikos „probleminiai taškai“, su kuriais konkrečiai
susidūrėte ar susiduriate?
3. Ar įmanoma Lombardijos modelį „perkelti“ į kitus regionus ar šalis?
185

Lijana Gvaldaitė
Interviu įrašyti į garsajuostę ir transkribuoti. Analizuojant interviu informaciją, atsižvelgus
į pasikartojančius komentarus ir refleksijas, išskirtos ir apibendrintos temos,
kurių pagrindu suformuotos interpretacinės kategorijos (Corbetta, 2003; Cardano, 2003).
4.1. Pagrindinė naujovė – šeimos dalyvavimas socialinėje politikoje
Visi ekspertai kaip svarbiausią rezultatą per dešimt metų nuo šeimos politikos įstatymo
priėmimo įvardijo realų šeimų ir šeimų organizacijų (asociacijų, kurios yra šeimų
dariniai, arba šeimų labui veikiančių organizacijų) vaidmens įvertinimą bei stiprinimą
paramos šeimai srityje. Jie patvirtino šeimų vienijimosi svarbą: taip šeimos gali
pačios atrasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, be to, šeima tampa ne tik pagalbos
gavėja, kartu ji gali būti ir ta, kuri solidarizuojasi ir veikia, siekdama atsakyti į kitų
šeimų poreikius. Priėmus šeimos politikos įstatymą, atsirado 60 naujų šeimų ir šeimų
labui veikiančių asociacijų.
Respondentų teigimu, svarbu apibrėžti šeimos politiką, kuri skiriasi nuo skurdo ar
atskirties politikos. Daugelis šiandienos socialinių problemų yra rimtos, jos vienaip ar
kitaip veikia šeimą arba kyla šeimoje, todėl reikia, kad socialinė politika būtų naujoviška,
neįmanoma jos įgyvendinti senomis priemonėmis. Lombardijoje šeima pripažįstama
kaip paslaugas teikiantis subjektas. Šeima yra subjektas, ne individų suma, į ją
turi būti žvelgiama kaip į santykių visumą. Tačiau ne tik priemonės lemia veiksmingą
pagalbą, ne mažiau svarbu, kad šeimos politika remtųsi tam tikra filosofija, kurios
ašis – šeimos centralumas, jos, kaip pirminių ryšių, vietos pripažinimas. Asmenį kuria
ryšiai, pirmiausia šeimos. Dažnai pamirštama ar nepaisoma, kad šeima yra visuomenės
branduolys.
Respondentai tvirtino, kad nepaisant besikeičiančių tendencijų, santuoka išlieka pagrindinis
šeimos kūrimo ir jos stabilumą užtikrinantis elementas. Šeimos tapatybę nusako
aiškus kriterijus – ji sudaryta santuokos pagrindu, kitaip neįmanoma jos įvardyti kaip
subjekto. Tačiau kartu respondentai atkreipė dėmesį, kad nors Italijos Konstitucijoje
šeima apibrėžiama kaip atsirandanti iš santuokos, dabartinėje visuomenėje ją tapatinti su
santuoka gana sudėtinga. „Didelės kovos vyksta būtent etikos lygmenyje. Mes gyvename
visuomenėje, kurioje reikia įrodyti savaime suprantamus dalykus, pvz., kad pavasarį
žolė yra žalia. Dabar vaikams mokykloje aiškinama, kad yra 5 lytys, kurios gali būti
sukonstruojamos ir yra laikinos kategorijos.“, – teigė viena iš respondenčių.
Respondentų teigimu, svarbus šeimos politikos įstatymo „bėgis“ yra šeimų stiprinimo
ir ugdymo veikla: šeimų bendruomeniškumas yra ir prevencinis darbas. Taip
šeima tampa ištekliais, kuriais gali pasinaudoti kitos šeimos, todėl nukreipta į ateitį,
turi ilgalaikius tikslus ir, žinoma, sumažina socialinių problemų sprendimo sąnaudas.
Kitas „bėgis“ – bendradarbiavimo tarp šeimų sambūriai ir institucijos. Respondentų
teigimu, šeimų kompetentingumas didėja asociacijų, kurios tampa mediatoriais, dėka,
taip sustiprindamos savo potencialą ir panaudodamos jį bendrojo gėrio labui. Šeimų
sambūriai padeda joms sąmonėti, tapti tuo, kuo jos yra iš esmės. Šeima yra svarbi visuomenės
gerovei. Tose šalyse, kur norėta sunaikinti visuomenę (pavyzdžiui, buvusiose
komunistinėse), pradėta nuo šeimos silpninimo ir griovimo.
186

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
Šeimų asociacijos jau daugelį metų veikia puoselėdamos šeimos gerovę, 1984 m.
pasiūlytas Lombardijos šeimos politikos įstatymo projektas, bet tik 1999 m., po 11
metų, jis priimtas, susidarius tinkamoms sąlygoms. Per tą laiką, žinoma, atliktas svarbus
tarpinstitucinis darbas, asociacijos dalyvavo kuriant naujus įstatymus (pvz., aktyviai
įsitraukė į dirbtinio apvaisinimo, vaikų globos šeimose ir kt. įstatymų svarstymą),
rengiant įvairias viešas šeimos stiprinimo iniciatyvas ir akcijas.
Regiono administracijos atstovai pažymėjo, kad priėmus šeimos politikos įstatymą,
kilo daug naujų šeimų ir jų organizacijų inicijuotų veiklų, šiuo metu šeimų asociacijoms
priklausančių ikimokyklinių įstaigų yra beveik dvigubai daugiau nei valstybinių,
daug mokyklinio amžiaus vaikų problemų sprendžiama šių asociacijų dėka, skatinama
šeimų savitarpio pagalba kasdieniame gyvenime. Kai kurie ekspertai kaip svarbų laimėjimą
išskyrė šeimų kūrybiškumą. Šeimos kūrybiškos buvo ir anksčiau, bet įstatymu
jos įvertintos ir įgavo formalius įgaliojimus veikti, o tai dar labiau sustiprino jų gebėjimus
ir paskatino didesniam kūrybiškumui, kartu ir atsakomybei. Dabar reformuojama
vaikų globos sistema ir pačios šeimos įsitraukia į diskusijas bei naujų teisinių potvarkių
rengimą. Galbūt ir anksčiau buvo mamų, kurios kalbėjo, kad reikėtų sukurti
patogius šeimyninio tipo vaikų lopšelius, visada buvo vaikus globojančių šeimų, bet
dabar jos gali tikėtis labiau struktūruotos pagalbos: konsultacijų, nuolatinių mokymų,
veikia nemažai šeimų savitarpio pagalbos iniciatyvų, o svarbiausia – jos pačios gali
nusistatyti, ko joms labiausiai reikia, atsižvelgiant į jų poreikius. Taip jos pačios
sprendžia dėl ikimokyklinių švietimo tarnybų, gali kreiptis į akredituotas organizacijas
ir pasirinkti joms būtinas paslaugas senyvo amžiaus asmenims ir neįgaliesiems – gydymo,
reabilitacijos, slaugos, o vaikams ir paaugliams – priežiūros ar ugdymo, pagalbos
centrus paauglių ir jaunuolių mokymosi bei ugdymo problemoms spręsti.
Taigi sukūrus tinkamas teisines sąlygas, šeimos galės dalyvauti atliekant poreikių
analizę ir vertinant paslaugas. Kitas rezultatas – pasirinkimo laisvė. Šeimos gali pasirinkti,
eiti į valstybinę tarnybą ar kreiptis į NVO. Dažnai šeimos renkasi trečiojo sektoriaus
organizacijas, nes šios turi daugiau galimybių, yra kūrybiškesnės, lankstesnės,
labiau prieinamos. Be to, ekonominiu požiūriu sutaupoma, nes valstybinio sektoriaus
įstaigos gerokai brangesnės (pvz., šeimyniniuose lopšeliuose dirba pačios mamos ir tai
kainuoja daug pigiau).
Šeimų asociacijų atstovės pabrėžė, kad šeimų organizacijose nemažai dėmesio skiria
darbui su žiniasklaida – televizija, spauda, informacijos sklaida internetu. Viešai
aptariamos įvairios aktualijos, konkretūs šeimos gyvenimo klausimai. Pavyzdžiui,
daug diskutuota dėl motinystės atostogų, jos Italijoje bene trumpiausios iš visų Europos
šalių. Sprendimas turi būti priimtas valstybės lygiu, tačiau pravartu akcentuoti,
kad motinystė yra kultūrinis veiksnys ir apie tai reikia kalbėti. Mamos priverstos grįžti
į darbą ir ugdymo įstaigų priežiūrai vaikus palieka labai anksti. Anot respondenčių, tai
ne tik dėl netobulos motinystės atostogų sistemos ar dėl ekonominių problemų, bet ir
dėl kintančios tėvystės-motinystės sampratos, savęs, kaip asmens, suvokimo. Taigi
būtinas ir suaugusiųjų ugdymas. Svarbu ne tik kurti tarnybas, bet ir atsižvelgti į žmonių
poreikius.
Iš respondentų sužinota, kad kai kurios paslaugos nuolat finansuojamos, pvz., šeimyninio
lopšelio atveju dalį moka savivaldybės, dalį – šeimos, be to, papildomai fi-
187

Lijana Gvaldaitė
nansuojama pagal projektus. Vis dėlto finansavimas kol kas išlieka opi problema. Tiesa
ir ta, kad Italijoje organizacijoms pavyksta surasti papildomų lėšų iš įvairių fondų,
verslo įmonių ir privačių rėmėjų. Jaunos šeimos gali pasinaudoti regiono finansine
parama įsigydamos būstą, paramą gauna nepasiturinčios šeimos, nuomodamos butą ar
mokėdamos už ikimokyklinių įstaigų paslaugas. Tačiau finansinė parama skiriama ne
mechaniškai: kiekvienąkart įvertinami pačios šeimos ištekliai ir galimybės.
Respondentai pažymėjo, kad nors mokesčių sistemos regionas negali keisti, nes tai
yra nacionalinio lygmens prerogatyva, kiekviena savivaldybė įvertina socialines ir
sveikatos apsaugos paslaugas bei ekonominę paramą pagal žmogaus pajamas. Šiuo
požiūriu labai svarbu, kad paslaugos ir ekonominė parama teikiami ne už dyką ir neautomatiškai.
Be to, jie akcentavo, kad būtent subsidiarumu paremta politika ir į asmenį
orientuota intervencija skatina žmogų ugdytis.
Respondentai akcentavo Lombardijos šeimos konsultavimo centrų tinklo svarbą.
Pastaraisiais metais šių centrų veikla suaktyvėjo. Juose konsultuojami sutuoktiniai,
vykdoma abortų prevencija, teikiama pagalba auginant ir ugdant vaikus, ypatinga parama
teikiama vienišiems tėvams, organizuojamos įvairios viešos iniciatyvos, siekiant
stiprinti šeimas, skleisti šeimos vertybes.
Ekspertai atkreipė dėmesį, kad šeimos politikos įstatymas leido plėtoti įvairias paslaugų
vaikams formas: popamokinė, vasaros dienos centrų veikla, stovyklos. Svarbu, kad į
tokias iniciatyvas aktyviai įtraukiami ir tėvai. Organizacijoms būdingas dinamiškumas, jos
atsirado kaip atsakas į esamus poreikius ir toliau vystosi pagal poreikius, pvz., vaikams
augant keičiasi ir organizacijų veikla: ikimokyklinio ugdymo paslaugas keičia veiklos,
kurios padeda spręsti vaikų mokymo ir ugdymo, paauglystės problemas.
Ekspertų nuomone, didžiausia šiuolaikinės šeimos grėsmė – šeimų uždarumas, vienišumas,
jų tarpusavio bendravimo ir palaikymo stoka. Todėl pastaraisiais metais ypač
akcentuojama šeimų savigalba, kuri ir skatina bendruomeniškumą. Tokių iniciatyvų
plėtote užsiima šeimų asociacijos ir organizacijos, dirbančios šeimų labui. Respondentai
pabrėžė, kad priėmus Šeimos politikos įstatymą veiklą suaktyvino įvairių sričių
šeimų savigalbos grupės: priklausomybės ligomis sergančių šeimos narių, neįgaliųjų,
sunkiomis ligomis sergančių artimųjų, tėvų, turinčių vaikų ugdymo problemų, įtėvių ir
globėjų, išsiskyrusių tėvų ir kt. Ekspertų teigimu, šeimos pačios gali susiburti ir tai
gali įvykti poreikio solidarizuotis pagrindu. Tačiau svarbus poslinkis įvyko tada, kai
įstatymas įvertino šeimų sambūrių indėlį ir išteklius, pripažindamas jas kaip subjektą,
kuris įgyja socialinę ir politinę reikšmę, tampa aktyvus visuomenėje. Tai visos šalies,
regiono turtas. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad per šeimas lengviau pasiekti piliečius,
nei tai padarytų valstybinės institucijos. Taip atsiranda didesnio kūrybiškumo ir
atsakomybės galimybė, kuriama nauja socialinė kultūra.
4.2. Darnos paieškos
Kaip pažymėjo interviu dalyvavę ekspertai, įstatymų ir sukurtų teorinių modelių
taikymas yra gana sudėtingas. Paprastai, susidūrus su tikrove, juos tenka neišvengiamai
keisti, kitaip interpretuoti. Šiuo požiūriu Lombardijos regionas yra paradigminis
188

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
atvejis, nes, kitaip nei kituose Italijos vietose, čia nuspręsta diegti subsidiarų modelį ir
įdėta nemažai pastangų, kad jis būtų taikomas praktikoje.
Tyrimas atskleidė, kad problemų įgyvendinant šeimos politikos įstatymo nuostatas
yra nemažai. Interviu ekspertų prašyta išskirti pagrindines, su kuriomis jie susiduria
asmeniškai. Tad apibendrinus ekspertų išsakytas mintis, galima teigti, kad daugiausia
problemų kyla dėl bendradarbiavimo tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus,
tarp šeimų ir įstaigų. Interviu pažymėta, kad dažnai asociacijų pripažinimas yra instrumentiškas:
automatiškai deleguojamos funkcijos ir trūksta realaus bendradarbiavimo,
o valstybinės institucijos veikia formaliai ir atlieka kontrolę siaurąja prasme. Pažymėta,
kad neretai sunku atrasti pusiausvyrą. Pripažįstama, kad įstatymo dėka buvo
galima vykdyti kai kurias veiklas ir buvo aišku, kad kai kuriose srityse, pavyzdžiui,
vaikų globos, atliktas didelis pilietinės visuomenės darbas, kurio valstybinės įstaigos
nebūtų galėjusios atlikti. Tačiau dialogas tarp valstybinių įstaigų ir NVO nėra lengvas,
nes valstybinio sektoriaus tarnautojai turi savo darbo laiką, metodus ir tikslus, kurie
kartais skiriasi nuo NVO. Pavyzdžiui, renginiai ir susitikimai, kuriuos organizuoja
socialinės įstaigos, vyksta dieną, tad juose gali dalyvauti specialistai, bet ne šeimos.
Todėl dažnai juose dalyvauja tik nedirbančios moterys – namų šeimininkės.
Be to, daugiausiai sunkumų kyla dėl skirtingų valstybinių įstaigų ir NVO atstovų
pozicijų dėl vykdomos intervencijos šeimoms arba aptariant kokius nors socialiniokultūrinio
pobūdžio klausimus. Pavyzdžiui, vaikų globos atveju, kai aptarimuose dalyvauja
seniūnijos specialistai, šeima ir jai atstovaujančios asociacijos atstovai, normalu,
kad situacija vertinama skirtingai. Tačiau kyla ir nekonstruktyvių nesutarimų. Nevyriausybinio
sektoriaus atstovai yra geranoriški ir paslaugūs, tačiau kartais jiems
trūksta kompetencijos tam tikrais specialiais klausimais. Dėl to būtina atlikti įvairius
derinimo, integravimo darbus ir ne visada tai pavyksta. Vis dėlto vyraujant abipusio
pasitikėjimo tarp NVO ir savivaldos įstaigų atmosferai, galima sėkmingiau bendradarbiauti.
Kad vyktų dialogas, reikia laiko ir pastangų iš abiejų šalių. Taip pat išryškėjo,
kad lengviau bendradarbiauti su mažesnėmis savivaldybėmis.
Be to, pažymėta, kad nedideliuose miesteliuose ir kaimo seniūnijose yra akivaizdus
specialistų trūkumas, ypač socialinių darbuotojų, jų turėtų būti daugiau. Nevyriausybiniame
sektoriuje dažna specialistų kaita neužtikrina stabilios ir tęstinės veiklos. Dirbant
su šeimomis trūksta ne tik žmogiškųjų išteklių, bet ir finansinių, ne tiek tiesioginės
paramos šeimoms, kiek įvairioms iniciatyvoms, kurios būtų orientuotos į ugdymą,
prevenciją. Apskritai respondentai akcentavo prevencinių priemonių, skirtų šeimoms
stiprinti, trūkumą. Taip pat pažymėjo, kad ikimokyklinių įstaigų formų įvairovė buvo
didelė naujovė ir neabejotinai pagerino situaciją, tačiau akivaizdu, kad tokių įstaigų
neužtenka ir kai kurios iš jų dėl finansavimo stokos ir kitų aplinkybių (pavyzdžiui, kai
šeimyninis lopšelis veikia tik tol, kol užauga struktūrai vadovaujančio asmens vaikai)
negali užtikrinti veiklos tęstinumo.
Nors Regioninės šeimos politikos įstatyme suformuluotas aiškus prioritetas šeimai
ir šeima matoma integraliai, respondentų nuomone, ne visose savivaldybėse teikiant
socialines paslaugas šios nuostatos paisoma. Vis dar privilegijuojami paslaugų „sektoriai“
ir jų fragmentavimo logika (paslaugos vaikams, senyvo amžiaus asmenims, neįgaliesiems
ir kt.), taip asmenį atskiriant nuo šeimos ryšių tinklo, nuo jo svarbios pri-
189

Lijana Gvaldaitė
klausymo vietos. Respondentai teigė, kad būtina keisti finansavimo mechanizmus, nes
finansavimas pagal projektus neužtikrina veiklų stabilumo ir tęstinumo. Dabar kai
kurios sritys jau veikia pagal ilgalaikio finansavimo sutartis, siekiama, kad tai taptų
praktika visose srityse.
Interviu dalyviai pažymėjo savanoriško darbo išteklių svarbą įgyvendinant šeimos
politikos priemones: nemažai veiklų non profit organizacijose atliekama savanoriškais
pagrindais, ypač vyresnio amžiaus moterų – namų šeimininkių arba pensininkių. Pravartu
pridurti, kad toks moterų užimtumas ir savęs realizavimo forma Italijoje tapo
tam tikru socialiniu-kultūriniu reiškiniu. Be to, savanorystė, kaip žinia, čia turi senas
tradicijas ir plačiai paplitusi įvairiose amžiaus bei socialinėse grupėse. Nepaisant to,
respondentės, nevyriausybinėse organizacijose savanoriškais pagrindais dirbančios
namų šeimininkės, pažymėjo, kad siekiant veiklos stabilumo ir kokybės būtina, jog
daugiau darbo būtų apmokama. Tam, be abejo, reikia didesnių finansinių išteklių ir
regiono paramos. Respondentės tvirtino galinčios sau leisti tokį „gyvenimo būdą“, nes
dirbantys vyrai finansiškai išlaiko šeimas, tačiau apskritai pastaraisiais dešimtmečiais
situacija keičiasi: moterims labiau įsitraukiant į darbo rinką, mažiau jų dalyvauja savanoriškoje
veikloje.
Visi respondentai kritikavo nacionalinės šeimos politikos spragas ir neveiksnumą,
ypač mokesčių, palankesnių sąlygų motinystei diegimo srityje, derinant šeimos ir darbo
įsipareigojimus.
190
4.3. Subsidiarumas prasideda šeimoje
Visi ekspertai pažymėjo, kad subsidiarumo principas Lombardijoje galėjo būti pritaikytas,
nes buvo tam tikra socialinė-kultūrinė terpė, tam tikras kultūrinis paveldas ir
tradicija (nuo ankstyvųjų viduramžių Lombardijoje veikė ligoninės, našlaičių prieglaudos,
pagalbos vargšams namai ir pan.). Pastaraisiais dešimtmečiais susiklostė tam
palankios politinės sąlygos, atsirado šiuo modeliu susidomėjusių ir jį numačiusių diegti
žmonių. Subsidiarumo principas Italijos Respublikos Konstitucijoje įrašytas prieš
keletą dešimtmečių, tačiau tik dabar pradedamas aktualizuoti. Italija yra didėle ir labai
kontrastinga šalis, Pietuose yra ne taip, kaip Lombardijoje, kitokia padėtis ir Šiaurėje,
pavyzdžiui, Ligurijoje. Šių metų patirtis parodė, kad modelis gali būti pristatomas kaip
galimybė pažinti ir mokytis, bet neįmanoma jo nukopijuoti ir perkelti automatiškai.
Kiekviena šalis turi savitą istoriją ir kelią. O valstybės lygmeniu subsidiarumo principo
taikymas gali prasidėti nuo esamų iniciatyvų palaikymo ir plėtotės. Šeimų asociacijos
atstovė teigė, kad organizacija atsiranda tada, kai žmonės nori kartu veikti, nes
noras kurti ir prisiimti atsakomybę yra suaugusio žmogaus charakteristika. Organizacijos
akreditacija leidžia įgyti viešą pripažinimą ir pasinaudoti fondais. Dalyvauti asociacijoje
svarbu, nes tai visų pirma suteikia galimybę ugdytis kaip šeimai, sutuoktiniams.
Asociacijos kūrimo tikslas padeda išlaikyti motyvaciją.
Visi respondentai patvirtino, kad subsidiarumo principą galima įgyvendinti, jei yra
visuomenė, kartu jie pabrėžė, jog ji kuriama, kai susitelkia motyvuoti ir bendram gėriui
norintys angažuotis piliečiai: jie gali išjudinti politinę valią ir prisidėti kuriant įstatymus.
Pavyzdžiui, tam, kad šeimos bendrautų tarpusavyje, nereikia ypatingų sąlygų ir

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
ekonominių išteklių. Tereikia motyvuotų žmonių ir, žinoma, laiko, nes skubūs pokyčiai
neįmanomi.
Pagaliau ekspertai išsakė mintį, kad subsidiarumas pirmiausia prasideda nuo koncepcijos
įsisąmoninimo ir įgyvendinimo, o tai įmanoma bet kurioje gyvenimo srityje,
pirmiausia šeimoje.
Išvados
1. Italijos Lombardijos regiono šeimos politikai naują kryptį suteikė 1999 m. priimtas
Regioninės šeimos politikos įstatymas Nr. 23, kuriame prioritetas teikiamas
šeimai, ji nurodoma kaip svarbi socialinės politikos veikėja. Kartu nurodoma,
kad regiono ir savivaldos institucijų santykyje su šeima ir jos dariniais
vadovaujamasi subsidiarumo principu, skatinant jos pačios laisvą iniciatyvą,
aktyvumą ir savarankiškumą. Taigi šeima traktuojama ne tik kaip pagalbos
gavėja, bet ir kaip pati turinti išteklių ir galinti aktyviai dalyvauti kuriant
bendrąjį gėrį.
2. Lombardijos regione jau daugiau kaip 10 metų pačios šeimos ir/ar jų sukurti
socialiniai dariniai bei nevyriausybinės organizacijos teikia paslaugas šeimoms
koofinansuojant regionui: šeimos palaikymas ir stiprinimas, įvairių
formų ikimokyklinė veikla, socioedukacinė veikla mokyklose, neformalaus
ugdymo iniciatyvos vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems, pagalba vienišiems
tėvams ir ekonominių sunkumų turinčioms šeimoms, vaikų globa šeimose, ligonių
slauga, neįgaliųjų bei senelių priežiūra namuose ir kt.
3. Tyrimas atskleidė, kad šeimų organizacijų išteklių ir indėlio socialinėje sistemoje
pripažinimas pastaraisiais metais leido šeimoms daugiau dalyvauti politiniuose
ir visuomeniniuose procesuose šeimos instituto labui, suaktyvino
šeimų savigalbos ir kitų bendruomeninių iniciatyvų plėtotę, o tai paskatino
šeimų kūrybiškumą ir atsakomybę. Be to, nustatyta, kad tokie dariniai atlieka
ugdomąją žmogaus ir pačios šeimos funkciją, orientuojasi į šeimos įgalinimą
(angl. empowerment) ir yra prevencinio pobūdžio, prisideda kuriant prošeiminę
kultūrą.
4. Šeimos politikos įstatymo įgyvendinimo regioniniu lygmeniu sunkumų daugiausia
kyla puoselėjant valstybinių įstaigų ir šeimų bei jų organizacijų partnerystę:
trūksta glaudesnio bendradarbiavimo, kuris remtųsi supratimu ir pasitikėjimu,
o ne formaliu funkcijų delegavimu bei kontrole. Be to, teikiant socialines
paslaugas vis dar laikomasi poreikių fragmentavimo į sektorius logikos
(paslaugos vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems ir kt.), neatsižvelgiama
į šeimos prioritetą, taip išskiriant asmenį iš šeimos konteksto. Vis
dėlto pastaraisiais metais padaugėjo šeimoms teikiamų paslaugų, konstatuojamas
nepakankamas ikimokyklinio ugdymo paslaugų vaikams tinklas, stokojama
prevencinių pagalbos priemonių šeimai.
5. Tyrimu nustatyta, kad NVO veiklų stabilumui ir tęstinumui projektinio finansavimo
mechanizmas nėra palankus. Kai kur jau pereita prie tęstinio ir ilgalaikio
finansavimo, siekiama, kad tokia sistema atsirastų visose srityse. Be to, iš-
191

Lijana Gvaldaitė
ryškėjo, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų naudoja savanorystės išteklius,
nemažai savanorių yra moterys – vyresnio amžiaus namų šeimininkės
ir pensininkės. Tai reikšminga pilietinė patirtis ir pagalba organizacijoms, kartu
pastebima, kad tai gali tapti profesinės veiklos pakaitalu, dėl to prastėja teikiamų
paslaugų kokybė. Taigi organizacijų veiklą būtina finansuoti.
6. Veiksmingesnei regioninei šeimos politikos plėtotei būtini nacionalinio lygmens
įstatymai ir/ar jų pataisos, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas ir aplinką
kurti šeimai. Nors keletą metų diskutuojama dėl mokesčių lengvatų šeimoms,
palankesnių sąlygų derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, motinystės
atostogų ilginimo ir kt. klausimais, konkrečių įstatymų ir jų pataisų iki šiol
nepriimta.
7. Tyrime išryškėjo, kad Lombardijos modelis susiformavo tam tikroje socialinėje-kultūrinėje
terpėje ir diegtas susidarius palankioms politinėms ir socialinėms
sąlygoms, aktyviai dalyvaujant pačioms šeimoms bei jų organizacijoms.
Šis modelis aktualus Italijoje ir kitose šalyse, tačiau akivaizdu, kad kitur jis
negali būti automatiškai perkeliamas. Kartu pažymėtina, kad kiekviena valstybė
ar regionas gali įgyvendinti subsidiarumą pirmiausia pripažindami ir
remdami esamas piliečių iniciatyvas. Subsidiarumas prasideda nuo jo koncepcijos
supratimo ir įgyvendinimo, o tai įmanoma visose gyvenimo srityse, pirmiausia
– šeimoje.
Gauta 2011 12 11
Pasirašyta spaudai 2012 01 23
Literatūra
Bilancio sociale. (2008). Milano: Regione Lombardia.
Brugnoli, A., Vittadini, G. (a cura di). 2008. La sussidiarieta’ in Lombardia. I soggetti, le esperienze, le policy. Milano:
Guerini e associati.
Cardano, M. (2003). Tecniche di ricerca qualitativa. Roma: Carocci.
Corbetta, P. (2003). La ricerca sociale: metodologie e tecniche. Le tecniche qualitative. Bologna: Il Mulino.
Colombo, A. (2008). The „Lombardy model“: Subsidiarity – informed Regional Governance. Social Policy&Administration,
vol. 42, no. 2: 177–196.
Donati, P. (2011). Verso una societa’ sussidiaria. Teorie e pratiche della sussidiarieta’ in Europa. Bologna: University
Press.
Donati, P. (2007). Famiglia e bisogni sociali: la frontiera delle buone prassi. Milano: Franco Angeli.
Falk, H. S. (1994). La prospettiva dell’ appartenenza sociale. Milano: Vita e Pensiero.
Gubert, R., Pollini, G. (2006). Valori a confronto. Italia ed Europa. Milano: Franco Angeli.
Heckman, J. J. (2009). Investing in our Young People:Lessons from Economics and Psycology. Lectio Magsitralis at
the Universita’ Cattolica del Sacro Cuore di Milano [paskaitos konspektas].
Jančaitytė, R. (2006). Šeimai palanki politika ir socialinės gerovės valstybė: palyginamoji analizė. Kn.: J. Reingardė
(sud.). (Ne)apmokamas darbas: šeimai palanki darbo aplinka ir lyčių lygybė Europoje. Vilnius: Vytauto Didžiojo
universitetas.
Mangia, A. (2008). Considerazioni sulla sussidiarieta’, la partecipazione e le garanzie previste dello statuto lombardo.
In: S. Trailo, M. Gorlani (a cura di). Il nuovo Statuto d’autonomia della Regione Lombardia: prime riflessioni. Milano:
Giuffre’ Editore, p. 211–219.
Markauskaitė, Ž. (2005). Subsidiarumo ir solidarumo reikšmė nevyriausybinių organizacijų organizuojamoms bei
teikiamoms socialinėms paslaugoms Lietuvoje. Profesinės studijos: teorija ir praktika 1: 19–25.
Kondratienė, V. (2011). Subsidiarumo principas ir jo taikymas valstybės valdymui ir vietos savivaldai. Daktaro disertacija.
MRU.
192

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
Stankūnienė, V., Eidukienė, B. ir kt. (2001). Paramos šeimai politika. Samprata ir patyrimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos
ir sociologijos institutas.
Rerum novarum. Leono XIII darbininkų klausimu enciklika. (1931). Kaunas: Katalikų veikimo centras.
Rossi, G. (2008). Il voucher come misura delle politiche sociali per la famiglia. La sussidiarieta’ in Lombardia. In:
A. Brugnoli, G. Vittadini (a cura di). I soggetti, le esperienze, le policy. Milano: Guerini e associati, p. 112–118.
Rossi, G. (2000). Le politiche regionali per la famiglia a confronto e la legge 23/1999 della Regione Lombardia.
Politiche sociali e servizi, t. 2, p. 235–270. Milano.
Petružytė, D., Girdzijauskienė, L., Gvaldaitė, L. (2004). Subsidiarumo principas socialiniam darbuotojui sąveikaujant
su klientu. Socialinis darbas. Mokslo darbai, t. 3: 23–34. Vilnius: Mykolo Riomerio universiteto Leidybos centras.
Pio XI. (1999). Enchiridion delle encichlic, Vol. 5. Bologna: Edizioni Dehoniane.
Popiežius Jonas Paulius II. (2000). Enciklika. Rerum Novarum 100-ųjų metinių proga. Kaunas: UAB „JUDEX“.
Societa’, governo e sviluppo del sistema lombardo. (2009). (IReR tyrimo ataskaita). Milano: Guerini e associati.
Villa, F. (2003). Lezioni di politica sociale. Milano: Vita e Pensiero.
Vittadini, G. (a cura di). (1998). Sussidiarieta – la riforma possibile. Milano: Etalslibri.
Teisės aktai
Lo Statuto di Regione Lombardia. (2008). Prieiga internetu:
http://www.consiglio.regione.lombardia.it/c/journal_articles/view_article_content?articleId=4082&version=1.0
Costituzione della Reppublica Italiana. (2003). Prieiga internetu:
http://www.governo.it/Governo/Costituzione/CostituzioneRepubblicaItaliana.pdf
Regioninės šeimos politikos įstatymas. (1999). Nr. 23, gruodžio 6 d. Prieiga internetu:
http://www.servizisocialinrete.it/upload/pdz2009_docenorm_20100120130453_Legge%20Regionale%2023_1999
%20_Politiche%20regionali%20per%20la%20famiglia_.pdf
SUBSIDIARITY IN FAMILY POLICY: MODEL OF LOMBARDY, ITALY
Lijana Gvaldaitė
Summary
The current quest for effective family policy models in Lithuania warrants an
overview of the experience other countries have accumulated. At the time when
Lithuania is searching for effective family policy models, it is relevant to get
acquainted with the experience of other countries. The family policy in Italy, especially
its separate regions, is little known in our country. The experience of Italy is often
criticized in Lithuania as well as in the international context. For many years in Italy
various political parties and members of the civil society have been engaged in an
ongoing debate about family welfare, thereby emphasizing the necessity to create a
more favorable family policy on a national level because this area needs change, as
indicated by the social reality (low birthrate, lack of family support system, deficiencies
of fiscal policy, problems of combining family and work, etc.). At the time when
the national policy stagnates, in separate regions of the country specific steps are made
towards improvement of the situation, drawing on the resources of the region. In this
regard, one of the most innovative and dynamic regions is Lombardy. Innovations
which are implemented there are relevant not only for Italy, but for other countries as
well. The Law on Family Policy passed in 1999 and the legislation that followed were
paradigmatic in the legislation of the whole country and gave a new push for the creation
of family welfare on the regional level. The basis of such a policy is the principle
193

Lijana Gvaldaitė
of subsidiarity. In Lombardy, the principle of subsidiarity aims at regulating not only
social, but also public health security, education policy as well as economy and business
spheres. Internationally, many modern scientists, specialists of different fields,
study the theoretical and practical aspects of subsidiarity. Subsidiarity attracts more
and more attention in Lithuania as well. The subject has been studied by a number of
authors, such as Ž. Markauskaitė (2005), V. Kondratienė (2011), L. Gvaldaitė (2006),
D. Petružytė, S. Girdzijauskienė (2004) and others. However, in general there is a lack
of information and exhaustive research on this topic.
Therefore, the purpose of this article is to reveal the innovative character of the family
policy model of Lombardy. The objectives are: 1) to analyze the concept of the
principle of subsidiarity; 2) to discuss the Law on Family Policy of Lombardy, 99/23;
3) to reveal the peculiarities of Lombardy family policy model via analysis of current
research studies and interviews of experts. Research methods include: comparative
analysis of literature and semi structured interviews with six experts who work in the
area of family welfare in Lombardy. Analysis of the research results led to the
following conclusions:
1. The Law on Family policy No. 23, passed in 1999, gave a new direction to
family policy in the Lombardy region, Italy. In this law, family is named a
priority and appreciated as an important agent of social policy. Along with
that, it is stated that the relationships of regional and self-governmental institutions
with the family and its formations are guided by the principle of subsidiarity
with an aim to encourage free initiative, activity and autonomy.
2. In Lombardy region, participation of families, social formations created by
them and non-governmental organizations in family service delivery has been
encouraged for more than 10 years already by providing co-financing to the
region in the following areas: support and strengthening of families, preschool
institutions of various forms, socio-educational activities in schools, initiatives
of informal education for children, youth and adults, support of single parents
and economically disadvantaged families, social health services for the disabled
and elderly at home, etc.
3. Acknowledgement of family organizations resources and their input into the
social system has recently provided families with a possibility to more actively
participate in socio-political processes on behalf of the family itself. It also
activated development of families’ self help and other community initiatives,
encouraged families for greater creativity and responsibility. It was found that
such formations perform an educational function in respect to a person and the
family itself, are geared towards family empowerment, are preventive, and also
contribute to the creation of pro-family culture.
4. Most difficulties in the implementation of the Law on Family Policy on the
regional level arise in the partnership among governmental institutions and
families and their organizations. Besides, in the delivery of social services, the
logic of needs fragmentation into sectors still prevails (services to the elderly
people, the disabled, etc.), but the priority of the family is not taken into account,
thus separating a person from the family context. Despite the fact that
194

SUBSIDIARUMAS ŠEIMOS POLITIKOJE: LOMBARDIJOS (ITALIJA) MODELIS
during the last years family services have developed, the insufficient network
of preschool education services as well as a lack of preventive means in family
support have been identified. Besides, it became apparent that the mechanism
of project-based financing does not favor the stability and continuity of
NGO activities. However, in some areas it has progressed into a long-term and
continuous sponsorship with the purpose of developing such a system in all
areas.
5. In order for the regional family policy to become more effective, laws and/or
their amendments are needed on the national level. Such legal changes will
provide possibilities to create conditions and environment which favor family.
Despite the discussions on tax concessions for families, more favorable conditions
to combine family and work obligations, prolongation of maternity leave,
and other questions, as well as specific laws or their amendments have not
been passed.
6. The model of Lombardy was formed in a specific socio-cultural environment
and was implemented with an active participation of families themselves and
their organizations when favorable political and social conditions emerged.
This model is relevant to Italy and other countries; however, it is evident that
it cannot be transferred to other places automatically. That said, it has to be
emphasized that every country or region can implement the principle of subsidiarity
by primarily acknowledging the already existing civic initiatives. Subsidiarity
begins with understanding and implementation of its concept, and
this is possible in all areas of life, first of all in the family.
195

Lijana Gvaldaitė
196

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
Trumpai apie autorius
Arūnas Acus – docentas, daktaras
(humanitariniai mokslai – filosofija),
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Sociologijos katedra.
Moksliniai interesai: jaunimo
nusikalstamumas, nukrypstamo elgesio
sociologija.
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
El. paštas: arunasacus@gmail.com
Aušra Birgelytė – lektorė, daktarė, Vilniaus
edukologijos universiteto Gamtos mokslų
fakulteto Socialinės geografijos ir turizmo
katedra.
Moksliniai interesai: projektų metodas
ugdymo procese, geografijos didaktika,
vadovėlių vertinimas.
El. paštas: ausra.birgelyte@vpu.lt
Ramutė Čepienė – docentė, daktarė
(socialiniai mokslai – psichologija),
Klaipėdos universiteto Pedagogikos
fakulteto Psichologijos katedra.
Moksliniai interesai: paauglio, jaunuolio ir
suaugusiojo raida.
Adresas: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Tel.: + 370 46 39 86 27.
El. paštas: ramcepiene@gmail.com
Reda Gedutienė – lektorė, daktarė
(socialiniai mokslai – psichologija),
Klaipėdos universiteto Pedagogikos
fakulteto Psichologijos katedra.
Moksliniai interesai: psichologinio
įvertinimo metodai, mokymosi sutrikimų
įvertinimas ir pagalba.
Adresas: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Tel.: +370 46 39 86 27.
El. paštas: redag@takas.lt
About the Authors
Arūnas Acus – associate professor, doctor
of Humanities Sciences (Philosophy),
Department of Sociology, Faculty of Social
Sciences, Klaipėda University.
Scientific interests: juvenile delinquency,
sociology of deviant behavior.
Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
E-mail: arunasacus@gmail.com
Aušra Birgelytė – lecturer, doctor,
Department of Social Geography and
Tourism, Faculty of Nature Sciences,
Vilnius University of Educational Sciences.
Scientific interests: project method in
teaching; didactics of Geography; textbook
evaluation.
E-mail: ausra.birgelyte@vpu.lt
Ramutė Čepienė – associate professor,
doctor of Social Sciences (Psychology), at
the Department of Psychology, Faculty of
Education, Klaipėda University.
Scientific interests: development in
adolescence, young adulthood, and middle
adulthood.
Address: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Phone: +370 46 39 86 27.
E-mail: ramcepiene@gmail.com
Reda Gedutienė – lecturer, doctor of Social
Sciences (Psychology), Department of
Psychology, Faculty of Education, Klaipėda
University.
Scientific interests: methods of
psychological assessment, assessment of
learning disabilities, help for children with
learning disabilities.
Address: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Phone: +370 46 39 86 27.
E-mail: redag@takas.lt
197

Šarūnas Gerulaitis – vyresnysis
metodininkas, Švietimo plėtotės centras.
Darbo patirtis: bendrųjų programų,
egzamino programų, nacionalinių mokinių
pasiekimų tyrimų užduočių ir atskaitos
rengėjas.
Adresas: M. Katkaus g. 44, LT-09217 Vilnius.
El. paštas: sarunas.gerulaitis@upc.smm.lt
Arvydas Guogis – profesorius, daktaras
(socialiniai mokslai – politologija), Mykolo
Romerio universiteto Politikos ir vadybos
fakulteto Viešojo administravimo katedra.
Moksliniai interesai: socialinė apsauga,
globalizacija ir socialinė politika, viešojo
administravimo tyrimų metodologija.
Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.
Tel.: +370 687 51 67 7.
El. paštas: arvydasg@mruni.eu
Lijana Gvaldaitė – lektorė, daktarė
(socialiniai mokslai – edukologija), Vilniaus
universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio
darbo katedra.
Moksliniai interesai: socialinio darbo
metodai, vaikų ir suaugusiųjų ugdymas,
šeimos politika.
Adresas: Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius.
Tel.: +370 611 54 22 4.
El. paštas: lijana@sotas.org
Hilmar Þór Hilmarsson – docentas,
Akureyri universiteto (Islandija) Verslo ir
mokslo fakultetas.
Moksliniai interesai: ekonomikos vystymas,
tarptautiniai įmonių finansai, tarptautinė
prekyba ir finansai, tarptautinė ekonomika ir
rinkos raiška.
El. paštas: hilmar@unak.is
Žaneta Kavaliauskienė – lektorė, daktarė
(socialiniai mokslai), Šiaulių universiteto
Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra.
Moksliniai interesai: žmogiškųjų išteklių
vadyba.
Adresas: Architektų g. 1, Šiauliai.
El. paštas: zaneta.kava@gmail.com
Šarūnas Gerulaitis – Senior manager at the
Education Development Centre. Work
experience: arrangement of basic and
secondary school geography curriculum,
arrangement of matura examination
programme, arrangement of methodical
recommendations for geography teaching.
Address: M. Katkaus g. 44, LT-09217 Vilnius.
E-mail: sarunas.gerulaitis@upc.smm.lt
Arvydas Guogis – professor, doctor of
Social Sciences (politology), Mykolas
Romeris University, Politics and
Management Faculty, Department of Public
Administration.
Scientific interests: social security,
globalization and social policy, public
administration research methodology.
Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.
Phone: +370 687 51 67 7.
E-mail: arvydasg@mruni.eu
Lijana Gvaldaitė – lecturer, doctor of
Social Sciences (Educology), at the Social
Work Department of Vilnius University,
Faculty of Philosofy.
Scientific interests: methods of social work,
children and adult education, family policy.
Address: Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius.
Phone: +370 611 54 22 4.
E-mail: lijana@sotas.org
Hilmar Þór Hilmarsson – asociate
professor, Busines and Science Faculty,
Akureri University (Iceland).
Scientific interests: economics development,
finance of international enterprices,
international trade and finance, emerging
markets and international economics.
E-mail: hilmar@unak.is
Žaneta Kavaliauskienė – lecturer, doctor,
Šiauliai University, Faculty of Social
Sciences, Management Department.
Scientific interests: human resource
management.
Address: Architektų g. 1, Šiauliai.
E-mail: zaneta.kava@gmail.com
198

Liutauras Kraniauskas – lektorius,
daktaras (socialiniai mokslai – sociologija),
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Sociologijos katedra.
Moksliniai interesai: jaunimo subkultūros,
socialinės deviacijos.
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
El. paštas: liutauras.kraniauskas@gmail.com
Rasa Liutkutė – magistrantė, Aarhus
universitetas Herning (Danija).
Moksliniai interesai: inovacijos, produkto
inovacijos, rinkodaros vadyba.
El. paštas: liutkute.rasa@gmail.com
Palmira Papšienė – lektorė, Šiaulių
valstybinės kolegijos Administravimo
studijų katedra; doktorantė, Vilniaus
Gedimino technikos universiteto,
Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedra.
Mokslinių interesų sritis: žmogiškųjų
išteklių vadyba.
Adresas: Aušros al. 40, LT-46241 Šiauliai.
Tel.: +370 41 52 37 68.
El. paštas: palmira.papsiene@gmail.com
Jurgita Paužuolienė – asistentė, Klaipėdos
universiteto Socialinių mokslų fakulteto
Vadybos katedra.
Moksliniai interesai: įmonių socialinė
atsakomybė, darnus vystymasis,
organizacinės kultūros tyrimai, personalo
valdymas.
Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.
Tel.: +370 621 41 91 6.
El. paštas: j.pauzuoliene@gmail.com.
Jurgita Rudžionienė – docentė, daktarė
(humanitariniai mokslai), Vilniaus
universiteto Komunikacijos fakulteto
Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų
institutas.
Moksliniai interesai: viešojo sektoriaus
institucijų veiklos vertinimas, bibliotekų
veiklos kokybė, informacijos paslaugos,
informacijos institucijų ekstensyvi veikla.
Adresas: Saulėtekio al. 9, LT-10222 Vilnius.
Tel.: +370 5 23 66 10 9.
El. paštas: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt
Liutauras Kraniauskas – lecturer, doctor
of Social Sciences (Sociology), Department
of Sociology at Faculty of Social Sciences,
Klaipėda University.
Scientific interests: youth subculture, social
deviations
Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.
E-mail: liutauras.kraniauskas@gmail.com
Rasa Liutkutė – postgraduate student,
Aarhus University Herning (Denmark).
Scientific interests: innovations, product
innovations, marketing management.
E-mail: liutkute.rasa@gmail.com
Palmira Papšienė – lecturer at
Administration Studies Department, Šiauliai
State College; PhD student at Department of
International Economics and Management,
Vilnius Gediminas Technical University.
Scientific interests – human resource
management.
Address: Aušros al. 40, LT-46241 Šiauliai.
Phone: +370 41 52 37 68.
E-mail: palmira.papsiene@gmail.com
Jurgita Paužuolienė – asistent at
Management Department of Social Science
Faculty, Klaipėda University.
Scientific interests: corporate social
responsibility, sustainable development,
research on organizational culture, personnel
management.
Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.
Phone: +370 621 41 91 6.
E-mail: j.pauzuoliene@gmail.com.
Jurgita Rudžionienė – associate professor,
doctor of Humanities Sciences, Faculty of
Communication, Institute of Librarianship
and Information Science, Vilnius University.
Scientific interests: performance evaluation
in public sector institutions, quality of
library performance, information services,
extensive activities of information
institutions.
Address: Saulėtekio al. 9, LT-10222 Vilnius.
Phone: +370 5 23 66 109.
E-mail: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt
199

Mindaugas Rugevičius – profesorius,
daktaras (socialiniai mokslai – psichologija),
Klaipėdos universiteto Psichologijos katedra.
Moksliniai interesai: psichologinio
įvertinimo metodai.
Adresas: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Tel.:+370 46 39 86 28.
El. paštas: Mindaugas.rugevicius@ku.lt
Saulius Stanaitis – profesorius, daktaras.
Lietuvos edukologijos universiteto
Socialinės geografijos ir turizmo katedra.
Moksliniai interesai: geodemografiniai
tyrimai Lietuvos kaimo vietovėje,
gyvenviečių ir gyventojų geografija,
socialiniai-ekonominiai teritoriniai procesai
miestuose, Lietuvos turizmo išteklių
geografinis sąlygotumas.
El. paštas: saulius.stanaitis@vpu.lt
Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė,
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Vadybos katedra, Regioninės
politikos ir planavimo centras.
Moksliniai interesai: organizacinės kultūros
tyrimai, ĮSA, konfliktų tyrimai
organizacijose, komandinis darbas, kultūrų
skirtumai, darnus regionų vystymas.
Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda.
Tel.: +370 46 39 85 96.
El. paštas: ligita_simanskiene@yahoo.com
Roma Šimulionienė – docentė, daktarė
(socialiniai mokslai – psichologija),
Klaipėdos universiteto Psichologijos
katedra.
Moksliniai interesai: elektroninės patyčios ir
jų prevencija.
Adresas: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Tel.: +370 46 39 86 27.
El. paštas: rosim@takas.lt
Mindaugas Rugevičius – professor, doctor of
Social Sciences (Psychology), Department of
Psychology, Klaipėda University.
Scientific interests: methods of
psychological assessment.
Address: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Phone: +370 46 39 86 28.
E-mail: Mindaugas.rugevicius@ku.lt
Saulius Stanaitis – professor, doctor at the
Department of Social Geography and
Tourism, Lithuanian University of
Educational Sciences.
Scientific interests: geodemographic
researches in Lithuanian rural areas,
geography of settlements and population,
social economic processes in cities,
geographical conditions of Lithuanian
tourism resources.
E-mail: saulius.stanaitis@vpu.lt
Ligita Šimanskienė – professor, doctor,
Management Department of Social Science
Faculty, Regional Policy and Planning
Centre, Klaipėda University.
Scientific interests: research on
organizational culture, CRS, sustainable
development, conflict problems in
organizations, teamwork, cultural
differences, sustainable regional studies,
management problems in organizations.
Address: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda.
Phone: +370 46 39 85 96 8.
E-mail: ligita_simanskiene@yahoo.com.
Roma Šimulionienė – associate professor,
doctor of Social Sciences (Psychology),
Department of Psychology, Klaipėda
University.
Scientific interests: cyberbullying, violence
prevention.
Address: S. Nėries g. 5, Klaipėda.
Phone: +370 46 39 86 27.
E-mail: rosim@takas.lt
200

Juozas Vijeikis – profesorius, Lietuvos
edukologijos universiteto Ekonomikos
katedra.
Moksliniai interesai: produkto inovacijos,
vadyba ir administravimas, mažas ir
vidutinis verslas, tarptautinė rinkodara.
Adresas: T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, Lietuva.
Tel.: +370 688 32 11 5.
El. paštas: juozas.vijeikis@vpu.lt
Neringa Vilkaitė – doktorantė, Vilniaus
Gedimino technikos universiteto Socialinės
ekonomikos ir vadybos katedra.
Mokslinių interesų sritys: vartotojų
lojalumas, vartotojų lojalumo nustatymas,
vartotojų lojalumo programos.
Adresas: Saulėtekio al. 11, Vilnius.
Tel.: +370 5 27 44 87 5.
El. paštas: neringavilkaite@gmail.com
Julius Žukas – lektorius, daktaras
(socialiniai mokslai – psichologija).
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų
fakulteto Politologijos katedra.
Moksliniai interesai: Klaipėdos miesto ir
krašto, Rytų Prūsijos ekonominė ir politinė
istorija, RF Kaliningrado srities socialiniai,
ekonominiai ir politiniai procesai, Europos
integracija.
Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda.
Tel.: +370 46 39 86 63.
El. paštas: julius.zukas@gmail.com
Juozas Vijeikis – professor, Lithuanian
University of Educational Sciences,
Department of Economics.
Scientific interests: product innovation,
management and administration, small and
medium business, international marketing.
Address: T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, Lithuania.
Phone: +370 688 32 11 5.
E-mail: juozas.vijeikis@vpu.lt
Neringa Vilkaitė – doctorant student at
Department of Social Economics and
Business Management, Vilnius Gediminas
Technical University.
Scientific interests: customer loyalty,
customer loyalty measurement, customer
loyalty programs.
Address: Saulėtekio al. 11, Vilnius.
Phone: +370 5 27 44 87 5.
E-mail: neringavilkaite@gmail.com
Julius Žukas – lecturer, doctor of Social
Sciences (Psychology), Political Science
Department of Social Science Faculty
Klaipėda University.
Scientific interests: economic and political
history of Klaipėda city, Klaipėda area and
East Prussia, research on social, economic
and political processes of Kaliningrad
region, Russian Federation, European
integration.
Address: Minijos g. 155, LT-93158 Klaipėda.
Phone: + 370 46 39 86 63.
E-mail: julius.zukas@gmail.com
201

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 1
Lietuvos mokslo tarybos kolegijos
2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas
LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ,
kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant
mokslo laipsnį,
SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS
Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant
mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su
“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų
nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio
14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas
prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems
mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką.
1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams
1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos.
1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir
studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių
kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio
straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio
mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių
vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas
redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti
kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan.
1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis
turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę
kiekvieno leidinio numerio apimties.
1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam
taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio
numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos
nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos
bibliotekoje.
1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus.
Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne
rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai
pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė
INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są-
202

ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje
turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams,
skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos,
kita redakcijos informacija.
2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams
2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas
nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai,
padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra.
2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų
santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų,
rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600
spaudos ženklų lietuviška santrauka.
2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti
recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti
ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis
skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus
gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus
metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama,
kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai.
2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai,
kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja,
autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris,
jo išleidimo metai.
3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka
3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai
atitinka nustatytus reikalavimus.
3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir
pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu
raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių
Lietuvos mokslo tarybai.
3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo
ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos
nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka
nustatytus reikalavimus.
Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus
reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo
ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos
mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos
ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen-
203

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų
reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti.
Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai
apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“.
Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas
204

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai
TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas)
Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome
laikytis šių taisyklių.
Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena
recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus
atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą
kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt.
Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu:
Prof. Stasys Vaitekūnas
„Tiltų“ redakcija
Klaipėdos universitetas
Herkaus Manto g. 84,
LT-92294 Klaipėda, Lietuva
Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95
Faksas: (8 46) 39 89 99
Antraštinis (pirmasis) puslapis
Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto
dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape
nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis,
mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas,
el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka.
Pagrindinis tekstas
Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus
formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New
Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir
prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English
Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų
žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau
kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas
lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri
turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines
referuojamų žurnalų bazes).
Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai
(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir
anglų kalbomis.
Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste
tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite
jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje.
205

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos
Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės
viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės
apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi
Times New Roman 8 pt šriftu.
Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir
pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių
kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų
kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by
occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos
kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300
skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau
kaip 5 atspalvių).
Literatūra
Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus
pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291;
Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos
metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka,
pvz.:
Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London:
Routledge.
Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk.
Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42).
Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional
Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas,
L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL.
Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent
Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL.
Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas.
Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius.
206

Editorial Note
TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences
In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts
written according to the rules presented below.
The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to
send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one
for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to
stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office:
Prof. Stasys Vaitekunas.
„Tiltai“, Klaipeda University
Herkaus Manto str. 84
LT-92294, Klaipeda, Lithuania
Fax: (+370 46) 39 89 99.
Tel.: (+370 46) 39 89 47.
The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD
are identical with the final version of the submitted text.
The title page
The title page should only contain the title without the author’s name and start in the
twelfth verse, and then the text formatted according to the rules.
A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full
name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are
several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the
main author has not been indicated the first listed will play that role.
The main text
The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in
A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire
article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents)
should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the
text only). Include all illustrations in separate *.tif files.
The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven
keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation,
industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal
biography, which should also precede their text.
Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript
and the authors should clearly indicate where they should fit in the text.
Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes
section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include
Acknowledgements below Notes.
The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and
editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all
accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts
shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English
Dictionary or English Lithuanian Dictionary.
207

Tables, figures, illustrations, and photographs
The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed
above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c,
etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written
all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics.
The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They
should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the
editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300
dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness).
Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as
word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure
you provide all illustrations in separate files.
Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols
and the source, etc. all written in size 8 font, in italics.
References
The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a
citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the
References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the
letters a, b, c, etc. must be added.
An example:
Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press.
Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln.
Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union.
Klaipėda: KUL, p. 54–62.
Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of
Access (DoA) together with a domain must be provided.
Notes
voievodeship – administrative region of the 1st order
poviat – administrative region of the 2st order
gmina – administrative region of the 3st order
General Remarko
Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being
submitted elsewhere.
208

209

Klaipėdos universiteto leidykla
Tiltai. Socialiniai mokslai. 2012, 1 (58)
Klaipėda, 2012
SL 1335. 2012 02 28. Apimtis 17,60 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz.
Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda
Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/
210