2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas
2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas
2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ISSN 1392-3137<br />
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS<br />
KLAIPËDA UNIVERSITY<br />
SOCIALINIAI MOKSLAI<br />
SOCIAL SCIENCES<br />
<strong>2013</strong>, 1 (<strong>62</strong>)<br />
Klaipëda, <strong>2013</strong>
Redakcijos kolegija/Editorial board<br />
Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief<br />
Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas<br />
Pavaduotojai / Deputy Editors<br />
Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia)<br />
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania)<br />
Mokslinė sekretorė / Secretary<br />
Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Nariai / Members<br />
Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden)<br />
Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia)<br />
Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine)<br />
Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania)<br />
LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland)<br />
Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland)<br />
Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland)<br />
Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain)<br />
Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland)<br />
Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia)<br />
Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia)<br />
Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland)<br />
Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany)<br />
Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland)<br />
Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania)<br />
Tomo recenzentai:<br />
doc. R. Vaičekauskaitė, prof. dr. L. Rupšienė, prof. dr. R. Braslauskienė, prof. dr. E. Acienė<br />
Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania)<br />
Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania)<br />
Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania)<br />
Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m.<br />
Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University<br />
Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis<br />
4 annual volume in Lithuanian, English and German languages<br />
Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List<br />
Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List<br />
Redakcijos adresas/Address<br />
Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99<br />
Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid<br />
© Klaipėdos <strong>universitetas</strong>, Klaipėda University, <strong>2013</strong><br />
ISSN 1392-3137
PRATARMĖ<br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/<br />
BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos<br />
aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos,<br />
kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama<br />
straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta<br />
sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės<br />
pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai<br />
iš įvairių šalių.<br />
TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo<br />
tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant<br />
pedagoginius mokslo vardus.<br />
PREFACE<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Vyriausiasis redaktorius<br />
Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established<br />
in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing<br />
and solving actual problems of economy, management, demography, social geography,<br />
geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use,<br />
other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the<br />
most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries<br />
of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal.<br />
TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision<br />
of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations<br />
and pedagogical scientific names.<br />
VORWORT<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Editor-in-Chief<br />
Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL-<br />
TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele<br />
Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte,<br />
religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen,<br />
deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts<br />
der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitarbeit<br />
and dieser Zeitschrift geladen.<br />
TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die<br />
Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates<br />
Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt.<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Vorsitzender des Redkolegiums<br />
III
TURINYS * CONTENTS<br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
Eugenijus Danilevičius. Profesijų klasifikavimas profesijos aprašo rengimo kontekste.........1<br />
Eugenijus Danilevičius. Classification of Professions in the Context of Arrangement of<br />
Profession Description...........................................................................................................7<br />
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson. Private Sector Cross Border Trade to<br />
Emerging Market Economies: How Can Export Credit Agencies Help to Manage the<br />
Risks?...................................................................................................................................13<br />
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė. „Naujasis viešasis valdymas“ kaip pilietinė vertybė:<br />
Lietuvos bendruomenių aktyvumo atvejis ..........................................................................27<br />
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė. „New Governance” as the Civil Value: the Case of<br />
Activeness of Lithuanian Communities ................................................................................36<br />
Tomas Pukšmys. Žalos atlyginimo funkcijos pažeidus fizinio asmens neturtines teises.......39<br />
Tomas Pukšmys. The Functions of Awarding Damages for the Breach of Non-Property<br />
Rights of a Natural Person...................................................................................................55<br />
Anne Koskiniemi, Juha Perttula. Team Leaders’experiences with Receiving Positive<br />
Freedback............................................................................................................................59<br />
Algirdas Giedraitis, Nilolė Petkevičiūtė. Gamybos įmonių žemiausiojo lygmens vadovų<br />
tinkamumo vertinimas valdymo grandinėje .......................................................................75<br />
Algirdas Giedraitis, Nilolė Petkevičiūtė. Management Chain Evaluation of the First Level<br />
Managers of Manufacturing Companies..............................................................................85<br />
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė. Akademinių bibliotekų veiklos vertinimas<br />
kaip kokybinių pokyčių valdymo priemonė: informacijos išteklių vertinimo<br />
bandymas Vilniaus universiteto bibliotekoje......................................................................87<br />
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė. Performance Evaluation in Academic Libraries<br />
as a Tool of Change Management: Attempts of Evaluation of Information Resources<br />
at Vilnius University Library .............................................................................................101<br />
Inga Normantė. Pietų Kaukazo regionas: tarp geopolitikos ir energetikos. Europos<br />
Sąjungos pozicija...............................................................................................................105<br />
Inga Normantė. South Caucasus Region: Between Geopolitics and Energy.<br />
The Position of European Union........................................................................................118<br />
Asta Budreikaitė. Olimpinio ugdymo įtaka paauglių dorovinių vertybių raiškai................121<br />
Asta Budreikaitė. The Impact of Olympic Education on the Development of Adolescents<br />
Moral Values......................................................................................................................131<br />
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė. Merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena,<br />
nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiška ...........................................................................135<br />
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė. The Expression of Attitude Towards Human<br />
Trafficking among Girls with Risky Sexual Behaviour ......................................................143<br />
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun. Abortas kaip socialinė problema:<br />
prevencijos poreikio aspektas............................................................................................147<br />
V
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun. Abortion as a Social Problem: the Need for<br />
Prevention Aspect.............................................................................................................. 165<br />
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė. Socialinės rizikos šeimų socialinio tinklo ir jo<br />
teikiamo socialinio palaikymo aspektai............................................................................ 169<br />
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė. Aspects of Social Network and Social Support<br />
of Social Risk Families ...................................................................................................... 183<br />
Genutė Gedvilienė. Mokytojų gebėjimai vertinti besimokančiųjų mokymosi laimėjimus.......185<br />
Genutė Gedvilienė. Teachers’ Ability to Assess Learners Learning Outcomes ...................... 195<br />
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė. Socialinio pedagogo, kaip vaiko gerovės<br />
iššūkiai organizuojant ir teikiant socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams mokykloje199<br />
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė. The Challenges of Social Pedagogue,<br />
as a Member of the Child Welfare Board, in Organizing and Providing<br />
Social-Pedagogical Support for Pupils ............................................................................. 208<br />
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė. Kelių kraštovaizdžio vertinimo<br />
ir formavimo nuostatos Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktuose................................... 211<br />
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė. Attitudes of Road Landscape Assessment<br />
and Formation in Lithuanian and Foreign Legislation..................................................... 224<br />
Recenzija<br />
Vaitekūnas S. Knyga apie ministrą ....................................................................................... 227<br />
Trumpai apie autorius............................................................................................................ 231<br />
About authors ......................................................................................................................... 231<br />
VI
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO<br />
KONTEKSTE<br />
Eugenijus Danilevičius<br />
Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje pagrindžiama profesijų tyrimų svarba siekiant profesijos aprašų kokybės ir patikimumo, apibūdinami<br />
profesijų klasifikavimo pagal įvairius kriterijus principai, pateikiami konkretūs profesijų klasifikacijų pavyzdžiai,<br />
pristatomi įvairūs profesijos aprašo, profesiogramos ir psichogramos apibrėžimai, profesijos aprašo struktūros<br />
ir parametrai. Pristatomi profesijos aprašo ir jo rengimo pagrindų reikalavimai.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: profesijų klasifikavimas, profesijos aprašas, profesiograma, psichograma.<br />
Abstract<br />
The article grounds the importance of the researches of professions for the quality and reliability of descriptions,<br />
gives the description of the principles of the classification of professions according to various<br />
criteria, and suggests concrete examples of the classifications of professions. Various definitions of description<br />
of profession, professiogram and psychogram, also various structures and parameters of the description<br />
of profession are presented in this article. The requirements of the description of profession and<br />
fundamentals of its formulation are presented as well.<br />
KEY WORDS: the classification of professions, the description of profession, professiogram, psychogram.<br />
Įvadas<br />
Siekiant veiksmingai vykdyti profesinę veiklą, puoselėti socialinę partnerystę, bendrauti<br />
su bendradarbiais, profesiškai tobulėti, sėkmingai spręsti sudėtingas situacijas<br />
darbe, objektyviai atrinkti darbuotojus ir racionaliai pasirinkti profesiją būtini patikimi,<br />
remiantis tyrimų rezultatais sudaryti profesijų aprašai. Šis poreikis ir kintančios<br />
darbo rinkos darbuotojams keliami reikalavimai skatina didelių įstaigų vadovus steigti<br />
įstaigoje kvalifikuotas personalo tarnybas (įtraukiant ir psichologus) arba kreiptis į<br />
konsultacines agentūras. Tai tampa svarbiu veiksniu siekiant gerinti darbo kokybę ir<br />
didinti konkurencingumą rinkoje.<br />
Šiame kontekste įstaigų vadovams kyla metodinių su profesijų aprašų rengimu susijusių<br />
klausimų: kokių principų laikantis ir kokius metodus taikant atrenkami kandidatai<br />
į laisvas darbo vietas? Kuo grindžiami rodikliai, pagal kuriuos nustatomas efektyvios<br />
naujo darbuotojo veiklos potencialas įstaigoje? Kokiu instrumentarijumi operuoja<br />
personalo tarnybos darbuotojai, atsakingi už naujų darbuotojų profesinę atranką?<br />
Ieškant atsakymų į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų sudaromi konkrečios profesijos<br />
aprašai.<br />
Šiuolaikiniam profesijos konsultantui svarbu suprasti, kaip sudaromi kokybiški tam<br />
tikrų profesijų įvairių darbo rūšių aprašai, kokios bendrosios charakteristikos taikomos<br />
visapusiškai ir adekvačiai profesijų analizei.<br />
Šio tyrimo problema: nepakankamai įvertinta profesijos tyrimų svarba rengiant<br />
profesijos aprašus.<br />
Tyrimo objektas: profesijų klasifikavimas profesijos aprašų rengimo kontekste.<br />
1
Eugenijus Danilevičius<br />
Tyrimo tikslas: apibūdinti profesijų klasifikavimą profesijos aprašų rengimo kontekste.<br />
Iškelti uždaviniai: 1) pristatyti pagrindinius profesijų klasifikavimo principus; 2)<br />
apibūdinti profesijos aprašo ir profesiogramos sąvokas; 3) pristatyti profesijos aprašo<br />
struktūrą ir jo rengimo principus.<br />
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros aprašomoji kontentinė analizė, informacijos<br />
sisteminimas ir struktūravimas.<br />
1. Profesijų klasifikavimas<br />
Analizuojant konkrečias profesijas kaip ugdymo mokslo tyrimo objektus kyla būtinumas<br />
išskirti kuo daugiau jas apibūdinančių parametrų. Paprastai tokie tyrimai atliekami kilus profesinio<br />
rengimo tikslų problemai. Šiuo atveju apie kiekvieną tiriamą profesiją reikia turėti<br />
surinkus kuo daugiau jos charakteristikų arba požymių, kuriuos susisteminus būtų galima<br />
sukurti profesijos požymių aprašą, kurį R. Laužackas (1999) yra pavadinęs „profesijos paveikslu.<br />
Principinė „profesijos paveikslo“ schema pateikta 1 paveiksle.<br />
1 pav. Profesijos požymių schema („profesijos paveikslas“) (Laužackas, 1999, p. 32)<br />
„Profesijos paveikslas“ naudojamas ne tik atliekant lyginamuosius profesijų tyrimus,<br />
profesijų klasifikavimą, bet ypač svarbus, kai vykdomi profesijų tyrimai, susiję<br />
su profesinio rengimo programų kūrimu. Šiuo atveju reikia nustatyti kiekvienos tiriamos<br />
profesijos veiklos uždavinius ir funkcijas bei kvalifikacijos požymius. Ypač sudė-<br />
2
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE<br />
tinga atpažinti ir aprašyti naujų atsirandančių profesijų, susijusių su kūrybiniu mąstymu,<br />
funkcijas bei jų sąsajas, pateikti kiekvienos veiklos charakteristiką, sukonkretinti<br />
šių „profesijų paveikslus“. Tačiau, anot R. Laužacko (1999), „net ir labai sudėtingų<br />
žmogaus veiklų, kaip profesinių funkcijų, aprašymui gali būti surastos formuluotės“<br />
(Laužackas, 1999, p. 31).<br />
Renkantis profesiją ir profesinio konsultavimo metu paprastai naudojamasi profesijų<br />
sąrašais bei konkrečių profesijų profesinės veiklos aprašais. Tačiau ne mažiau svarbu<br />
šiais atvejais turėti ir šiuolaikinių profesijų klasifikaciją, kur profesijos susistemintos,<br />
sugrupuotos pagal joms būdingus požymius, profesinės veiklos panašumus. Galima<br />
surasti įvairių klasifikacijos pavyzdžių, kurie dažnai pagrįsti skirtingais kriterijais.<br />
Vienose klasifikacijose profesijos klasifikuojamos, atsižvelgiant į profesinei veiklai<br />
būtinas savybes (C. Piorkovskio klasifikacija), kitose – į darbo sritis (O. Lipmano klasifikacija),<br />
dar kitose – į profesinės veiklos sričių skirtumus ir veiklos sudėtingumo<br />
lygmenis (A. Roe klasifikacija) ir t. t. (plg. Laužackas, 1999, p. 31).<br />
L. Jovaiša (1999) yra sudaręs profesijų klasifikaciją sąrašą, atsižvelgiant į polinkį<br />
atitinkamai veiklai. Jo teigimu, sudarant šį sąrašą laikytasi požiūrio, kad gabumai yra<br />
motyvacijos veiksnys, sukeliantis polinkį. Todėl visiškai tikėtina prielaida, kad asmuo<br />
rinksis profesiją pagal savo polinkius. L. Jovaiša (1999) skyrė 6 profesijų grupes:<br />
1. Intelektinės (išlavintas gebėjimas spręsti sudėtingas problemas).<br />
2. Techninės (išlavintas erdvinis, vaizdinis mąstymas).<br />
3. Socialinės (gebėjimas organizuoti veiklą, įtikinėti kitus).<br />
4. Asistentinės (aptarnavimo – gebėjimas bendrauti, lengvai užmegzti kontaktus).<br />
5. Ekspresyvinės (meninės – savitas formų, spalvų pajautimas, išlavintas estetinis<br />
skonis).<br />
6. Lokomocinės (judesio, darbo atvirame lauke – išvystyta ištvermė, gebėjimas<br />
įveikti kliūtis).<br />
Išvardytoms profesijų grupėms priskiriamos šios profesijų klasifikacijos sritys (žr.<br />
1 lentelę).<br />
Iš asmens polinkio į tam tikrą veiklą galima spręsti apie jo būsimą profesijos pasirinkimą.<br />
L. Jovaiša akcentuoja asmeninės pasirinkimo laisvės svarbą.<br />
Naudotis tokia daugybe įvairių klasifikacijų netikslinga. Todėl pastaraisiais metais<br />
dedama daug pastangų pereiti prie bendros klasifikacinės sistemos, kuri būtų priimtina<br />
daugeliui šalių. Didėjant darbo išteklių migracijai taip būtų išspręstas kvalifikacijų<br />
pripažinimo įvairiose šalyse klausimas. Vienas tokių mėginimų yra šiuo metu jau daugelyje<br />
valstybių pripažinta ir naudojama tarptautinė profesijų klasifikacija ISCO (angl.<br />
International Standard Classification of Occupation). Remiantis ISCO-88 sudarytas<br />
Lietuvos profesijų klasifikatorius – „tai susisteminta informacija apie profesijas, tvarkoma<br />
elektroninėmis priemonėmis. Klasifikatoriuje pateikiami pagal tam tikrą struktūrą<br />
sudaryti profesijų ir jų grupių kodai, pavadinimai bei aprašai“ (Lietuvos Respublikos<br />
ūkio ministerija, 2012). Lietuvos profesijų klasifikatoriaus sudarymo svarbą akcentavo<br />
A. Poviliūnas: „Lietuvos švietimo klasifikacija ir Lietuvos profesijų klasifikatorius<br />
sukūrė teorines ir technologines informacijos apie švietimą bei padėtį darbo<br />
rinkoje sisteminimo ir integravimo prielaidas“ (žr. Poviliūnas, 2004).<br />
3
Eugenijus Danilevičius<br />
1. INTELEKTINĖS<br />
4. ASISTENTINĖS<br />
Profesijų klasifikacija, remiantis: Jovaiša, 1999, p. 77–78<br />
1.1. Humanitariniai ir<br />
socialiniai mokslai<br />
1.2. Biologija ir<br />
medicina<br />
1.3. Fizika ir<br />
astronomija<br />
1.4. Chemija<br />
1.5. Matematika<br />
4.1. Prekyba ir<br />
maitinimas<br />
4.2. Žiniasklaida<br />
4.3. Finansai ir<br />
buhalterija<br />
4.4. Kultas<br />
4.5. Buities paslaugos<br />
2. TECHNINĖS<br />
5. EKSPRESYVINĖS<br />
2.1. Gavyba ir<br />
gamyba<br />
2.2. Statyba<br />
2.3. Energetika<br />
2.4. Elektronika<br />
2.5. Ryšiai<br />
5.1. Architektūra<br />
5.2. Skulptūra<br />
5.3. Tapyba, grafika,<br />
dizainas<br />
5.4. Muzika,<br />
choreografija<br />
5.5. Grožinė<br />
literatūra, vaidyba<br />
3. SOCIALINĖS<br />
6. LOKOMOCINĖS<br />
1 lentelė<br />
3.1. Valdymas<br />
(vadyba,<br />
administravimas)<br />
3.2. Švietimas<br />
3.3. Apsauga (teisinė,<br />
civilinė, karinė)<br />
3.4. Globa ir rūpyba<br />
3.5. Konsultacija<br />
6.1. Transportas<br />
6.2. Miškininkystė<br />
6.3. Žemės ūkis<br />
6.4. Žvejyba<br />
6.5. Sportas<br />
2. Profesijos aprašo samprata ir struktūra<br />
Švietimo ir mokslo ministerijos dokumente profesijos aprašas apibrėžiamas taip:<br />
„Svarbiausių turinio duomenų apie konkrečią profesiją visuma, pateikiama vartotojams<br />
prieinamos formos ir apimties“ (Švietimo ir mokslo ministerija, 2006).<br />
S. M. Heathfield (2012) pateikia tokį apibrėžimą: profesijos aprašas – tai raštu pateikti<br />
teiginiai apie konkrečiai profesijai būdingas atsakomybes ir pareigas, svarbiausius<br />
darbo rezultatus ir įnašus, kandidatams būtinas kvalifikacijas ir giminingas profesijas<br />
bei potencialius bendradarbius.<br />
Profesijos aprašas apibendrintai apibrėžiamas kaip įvairių profesinės veiklos rūšių<br />
rašytinė technologinė charakteristika, sudaryta pagal nustatytą schemą tam tikriems<br />
uždaviniams spręsti.<br />
Profesijos apraše pristatomos profesijos technologinės, ekonominės, pedagoginės,<br />
medicininės ir psichologinės charakteristikos bei galimi trukdžiai, susiję su darbinės<br />
veiklos vykdymu ar su psichofiziologinėmis darbuotojo savybėmis.<br />
Mokslinėje karjeros projektavimo literatūroje vartojamas profesijos aprašo sąvokos<br />
sinonimas profesiograma. Mokslinės ir praktinės psichologijos informacinis centras<br />
„Psyfactor“ (2012) pateikia šio termino apibrėžimą: profesiograma (lot. professio –<br />
profesija, specialybė, gr. gramma – užrašas) – tai konkrečios profesijos ypatybių aprašas,<br />
atskleidžiantis žmogui tos profesijos keliamų reikalavimų specifiką.<br />
Svarbi profesiogramos sudėtinė dalis yra psichograma – idealaus arba tipinio darbuotojo<br />
portretas, suformuluotas psichologiškai apibrėžiamų savybių terminais. Ši<br />
psichologinė profesiogramos dalis gaunama atlikus profesinės veiklos psichologinę<br />
analizę (Psyfactor, 2012). Dažniausia psichograma integruojama į profesiogramą ir<br />
tampa neatskiriama jos dalimi.<br />
Profesiograma darbo psichologijoje yra svarbus terminas, suprantamas kaip sėkmingam<br />
žmogaus pasirinktos darbinės veiklos vykdymui būtinų savybių išskyrimas ir<br />
4
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE<br />
aprašymas. Šios savybės vadinamos profesijai svarbiomis savybėmis. Lietuvoje karjeros<br />
projektavimo srityje vietoj profesiogramos termino vartojamas profesijos aprašo<br />
terminas.<br />
E. Nazelskio teigimu, siekiant į darbo rinką įdiegti naują profesiją reikia atlikti<br />
daug darbų, iš kurių pirmieji trys susiję su profesijų klasifikacija ir aprašų kūrimu: „1)<br />
sukurti naujos profesijos aprašą, suformuluojant ir išplėtojant reikalavimus tiems, kurie<br />
nori įgyti profesiją; 2) papildyti Lietuvos profesijų klasifikatorių; 3) suplanuoti ir<br />
aprašyti būsimas funkcines specialistų pareigybes, profesinės veiklos socialinį ir ekonominį<br />
foną“ (Nazelskis, 2011, p. 139).<br />
Švietimo mainų paramos fondo (2010) leidinyje mokiniams pateikiama tokia profesijos<br />
aprašo struktūra: darbo aprašymas, asmeninės savybės, būtinos jam atlikti, profesinės<br />
perspektyvos, giminiškų profesijų sąrašas, duomenys apie mokymo įstaigas,<br />
kuriose galima studijuoti siekiant aprašomos profesijos, studijų trukmė, pagrindiniai<br />
studijų dalykai.<br />
A. Hengst (2012) teigimu, profesijos aprašą turi sudaryti: pareigų organizacijoje ir<br />
darbo santykių apibūdinimas, darbo aprašo santrauka, svarbiausių kompetencijų sąrašas<br />
ir būtina darbo patirtis, specialių darbo sąlygų, galimybių ir naudos aprašymai.<br />
3. Profesijos aprašų sudarymo aspektai<br />
Profesijų aprašų reikalavimai<br />
Profesijos aprašas turi atitikti šiuos reikalavimus:<br />
1. Tiksliai apibrėžti darbo objektą ir pagrindinius darbo rezultatus (tai, į ką darbe<br />
nukreiptos pagrindinės aprašomos profesijos atstovo pastangos).<br />
2. Pabrėžti kiekvieno darbo prasmę žmogui: visos profesijos, tarp jų ir techninės,<br />
nors ir netiesiogiai, gerina konkretaus žmogaus gyvenimo kokybę.<br />
3. Aprašyti profesiją visapusiškai, susiejant jos charakteristikas į visumą, ypač akcentuojant<br />
pagrindines jų dedamąsias ir atskiriant jas nuo pagalbinių, antraeilių.<br />
4. Atskleisti profesijos teikiamas žmogaus raidos perspektyvas, naujų gebėjimų<br />
ir asmeninių savybių, pagal kurias žmogus, atsižvelgdamas į savo individualumą,<br />
galėtų pasirinkti tobulėjimo kryptis, formavimąsi darbo metu.<br />
5. Parodyti kitimo perspektyvas pačioje profesijoje (kaip galima ateityje pagilinti<br />
savo profesijos žinias, kokius gebėjimus patobulinti, kokios perkėlimo į aukštesnes<br />
pareigas perspektyvos).<br />
6. Parodyti praktinių uždavinių sprendimo kryptį (profesinis mokymas, profesinė<br />
atranka, naujų darbo rūšių racionalizavimas ir kt.).<br />
7. Aprašyti universalias profesijos atstovo profesines psichologines savybes, išskirti<br />
ir specifines jo psichologines savybes, kurios nekompensuojamos kitomis.<br />
Profesijų aprašų sudarymo pagrindai<br />
Profesijos aprašui sudaryti ir analizuoti būtinas kiekvienos darbo srities atstovų<br />
glaudus bendradarbiavimas su psichologais, medikais ir kitų profesijų atstovais.<br />
K. Pukelio teigimu, profesiogramos rengimas yra sudėtingas uždavinys. Vienos profesijos<br />
tyrimui kartais sugaištami keleri metai darbo. Todėl karjeros projektavimo prak-<br />
5
Eugenijus Danilevičius<br />
tikoje dažniau naudojamos paprastesnės psichogramos, kuriose trumpai suformuluojami<br />
profesijos atstovo asmenybės reikalavimai ir atsižvelgiant į būtinumo ir galimumo<br />
kriterijus išskiriamos reikalingiausios jo savybės (Pukelis, 2007, p. 81).<br />
Profesijos aprašas ne toks sudėtingas tų profesijų, kurių tiksliai apibrėžtas darbo rezultatas<br />
ir profesiniai veiksmai (pavyzdžiui, inžinerinių profesijų ir pan.), o sukurti<br />
aprašą profesijų, kurių rezultatas sunkiai apibrėžiamas (pavyzdžiui, mokslininko profesija,<br />
kurios aiškūs tik bendro pobūdžio principai), gerokai sudėtingiau.<br />
K. Pukelis (2007) pažymi, kad „tiriant profesijas, nustatomi reikalavimai žmogaus<br />
darbo našumui, jo intelektinei (suvokimui, vaizduotei, atminčiai, mąstymui, pastabumui),<br />
afektinei sferai (emocionalumas darbe, ištvermingumas), veiklai (nuovargis,<br />
įgūdžių susidarymo tempas), asmenybės savybėms (interesas, sugebėjimai, temperamentas,<br />
charakteris)“ (Pukelis, 2007, p. 81). Profesijų aprašai naudojami profesijos<br />
rinkimosi etape, rengiant mokymo ir studijų programas, sudarant kvalifikacijų klasifikatorius,<br />
jais savo darbe remiasi profesinio informavimo ir konsultavimo darbuotojai.<br />
Išvados<br />
6<br />
1. Profesijos aprašų reikia: siekiant atlikti konkrečių profesijų, kaip ugdymo<br />
mokslo tyrimo objektų, analizę, sprendžiant profesinio rengimo tikslų iškėlimo<br />
problemą; didinti profesinės veiklos efektyvumą; klasifikuoti profesijas,<br />
skatinti profesinį tobulėjimą; spręsti sudėtingas situacijas darbe; objektyviai<br />
atrinkti darbuotojus; konsultuoti dėl profesijos, siekiant, kad profesija būtų racionaliai<br />
pasirinkta, būtų optimalios karjeros perspektyvos ir kt.<br />
2. Profesijos aprašas, arba profesiograma, darbo psichologijoje yra svarbi sąvoka, suprantama<br />
kaip savybių, būtinų sėkmingai žmogaus pasirinktai darbinei veiklai, išskyrimas<br />
ir aprašymas. Apie kiekvieną tiriamą profesiją reikia turėti surinkus kuo<br />
daugiau jos požymių, kuriuos susisteminus būtų galima sukurti profesijos požymių<br />
aprašą. Svarbi profesijos aprašo sudėtinė dalis yra psichograma – idealaus, arba tipinio,<br />
darbuotojo portretas, sudarytas vartojant psichologiškai apibrėžiamų savybių<br />
terminus. Dažniausiai psichograma įtraukiama į profesijos aprašą ir tampa neatskiriama<br />
jo dalimi. Siekiant sudaryti profesijos aprašą ir jį analizuoti, būtinas nagrinėjamos<br />
darbo srities atstovų glaudus bendradarbiavimas su psichologais, medikais ir<br />
kitų profesijų atstovais.<br />
3. Sudarius profesionalius profesijų aprašus, profesijos grupuojamos ir kuriami<br />
profesijų klasifikatoriai. ES siekia sukurti bendrą profesijų klasifikatorių. Lietuvoje<br />
sudarytas profesijų klasifikatorius naudojant tarptautinę profesijų klasifikaciją<br />
ISCO-88 (angl. International Standard Classification of Occupation).<br />
4. Naudodamas turimus profesijų aprašus (profesiogramas), profesinis konsultantas<br />
turėtų papildyti juos, įvertindamas valstybei, regionui ir organizacijai<br />
būdingas specifines sąlygas bei ypatybes. Be to, neretai būtina kartu su klientu<br />
savarankiškai peržiūrėti konkrečius profesijų (naujų ar ypač retų) aprašus.<br />
Gauta 2012 06 18<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE<br />
Literatūra<br />
Jovaiša, L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora.<br />
Heathfield, S. M. (2012). Job description definition. Prieiga internetu:<br />
http://humanresources.about.com/od/jobdescriptions/g/job_description.htm<br />
Hengst, A. (2012). How to Write a Job Description that Will Get Qualified Candidates. Prieiga internetu:<br />
http://www.hrworld.com/features/job-description-qualified-candidates/<br />
Laužackas, R. (1999). Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas: VDU.<br />
Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Žmogiškųjų išteklių plėtros skyrius. (2012). Lietuvos profesijų klasifikatorius.<br />
Prieiga internetu: http://www.ukmin.lt/web/lt/verslo_aplinka/zmogiskuju_istekliu_pletra/<strong>62</strong>7<br />
Mokslinės ir praktinės psichologijos informacinis centras „Psyfactor“. (2012). Personalo vadybos žodynas-žinynas.<br />
Prieiga internetu: http://psyfactor.org/personal/personal15-08.htm<br />
Nazelskis, E. (2011). Iššūkis profesiniam orientavimui – naujos profesijos darbo rinkoje. Acta paedagogica Vilnensia<br />
26: 135–146. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Acta_Paedagogica_Vilnensia/2011_26/135-<br />
146.pdf<br />
Poviliūnas, A. (2004). Profesinis rengimas ir darbo rinka: nacionalinis viešosios politikos lygmuo. Acta paedagogica<br />
Vilnensia 12: 25–36. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/acta_pae/12/straipsniai/str3.pdf<br />
Pukelis, K. (2007). Profesinio konsultavimo metodinės rekomendacijos profesijos konsultantams. Prieiga internetu:<br />
http://skc.vdu.lt/downloads/prof_orient/profesinio_konsultavimo_metodines_rekomendacijos_profesijos_.pdf<br />
Švietimo mainų paramos fondas. (2010). Profesijos vadovas. Prieiga internetu:<br />
http://www.euroguidance.lt/profesijosvadovas/index.php<br />
Švietimo ir mokslo ministerija. (2006). Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl atviros informavimo,<br />
konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) internetinės svetainės aprašų standarto patvirtinimo. Prieiga<br />
internetu: http://www.smm.lt/leidimai/docs/Isakymas_del_AIKOS_aprasu_standarto_60718.pdf<br />
CLASSIFICATION OF PROFESSIONS IN THE CONTEXT<br />
OF ARRANGEMENT OF PROFESSION DESCRIPTION<br />
Eugenijus Danilevičius<br />
Summary<br />
The article grounds the importance of the researches of professions for the quality<br />
and reliability of descriptions, gives the description of the principles of the classification<br />
of professions according to various criteria, and suggests concrete examples of the<br />
classifications of professions. Various definitions of description of profession, professiogram<br />
and psychogram, also various structures and parameters of the description of<br />
profession are presented in this article. The requirements of the description of profession<br />
and fundamentals of its formulation are presented as well.<br />
In order to exercise effective vocational activity, social partnership, communication<br />
with associates, vocational development, to deal with complex situations in<br />
workplace, objectively to select employees and rationally to choose profession, it is<br />
necessary to prepare reliable descriptions of professions found on the researches. This<br />
demand and requirements raised by shifting labour-market for employees induce managers<br />
of large agencies to establish qualified personnel (including psychologists)<br />
departments in the agency or to appeal to consulting agencies. This becomes an important<br />
factor with a view to improve the workmanship and enhance the competitive ability<br />
in the market.<br />
In this context the agencies’ managers have methodical questions about formulation of<br />
the descriptions of professions: What principles and methods are used in the process of<br />
7
Eugenijus Danilevičius<br />
selection of candidates to vacant workplaces? What is the basis of the indexes which allow<br />
to find out the potential of the effective employee’s activity in the agency? Which instrumentation<br />
is used by employees of the agency who are responsible for the vocational selection<br />
of new employees? In order to answer these and many other analogous questions<br />
the descriptions of the concrete profession are being made.<br />
Modern career consultant has to understand how qualitative descriptions of particular<br />
professions and various types of activities are being made, which general characteristics<br />
are being used to analyse professions thoroughly and adequately.<br />
The problem of this research: the importance of researches of profession for formulation<br />
of the descriptions of professions is under evaluated.<br />
The object of the research is the conception of the descriptions of professions.<br />
The aim of the research is to present the conception of the descriptions of professions<br />
and to describe the aspects of their formulation.<br />
The tasks set: 1) to present the main principles of the classification of professions;<br />
2) to describe terms of the description of profession and professiogram; 3) to present the<br />
structure of the description of profession and the principles of its formulation.<br />
The methods of the research: the descriptive content analysis of the scientific literature,<br />
the sistematisation and structurisation of information.<br />
During the process of the analysis of particular professions as the objects of the<br />
education science research it becomes necessary to identify as many parameters which<br />
characterise them as possible. Such researches are often executed when the problem of<br />
the aims of vocational preparation arise. In this case about every profession which is<br />
analysed there has to be collected as many its characteristics or features as possible<br />
and, after their systematisation, an integral description of the characteristics of profession<br />
would be created.<br />
The description of the characteristics of profession is used not only for comparative<br />
researches of professions and classification of professions, but it is particularly important<br />
in the analysis of professions which are related with creation of programs of vocational<br />
preparation. In this case it is necessary to describe the tasks of the activity of<br />
every profession which is analysed, also functions and characteristics of qualification.<br />
Especially complex is to recognize and describe the functions of new professions related<br />
with creative thinking and links among those functions, also to present characterisation<br />
of every activity and to concretize the “pictures of these professions”.<br />
In the process of selection of profession and career consulting usually descriptions<br />
of the characteristics of professions and descriptions of career activity of individual<br />
professions are being used. However, in these cases none the less important is to employ<br />
a classification of modern professions to which these professions have to be classified<br />
and grouped according to their features and similarities of career activity. Various<br />
examples of classification may be found, and they often are based on different criteria.<br />
Some classifications require to look at attention features which are essential to career<br />
activity (C. Piorkowsky’s classification), other classifications – at work areas<br />
(O. Lipman’s classification), and other classifications – at the differences of areas of<br />
career activity and the levels of activity complexity (A. Roe’s classification) etc. (by<br />
Laužackas, 1999).<br />
8
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE<br />
The individual’s tendency to a certain activity allows forecast his future career<br />
choice. L. Jovaiša emphasises the importance of the freedom personal choice.<br />
It is not expedient to use so many various classifications. Therefore, it is not accidental<br />
that in the latter years a lot of effort has been put into transition to integral classification<br />
system which would be acceptable to many countries. Under the circumstances<br />
of outspread of migration of work recources, this would help to solve of the<br />
qualification recognition problem in various countries. One of such attempts is International<br />
Standard Classification of Occupation (ISCO) which is recognised and used<br />
already in many countries these days. Lithuanian national occupational classification<br />
composed according to ISCO-88 is “systematic information about occupations which<br />
is administered with the help of electronic means. In this classifier occupations and<br />
their groups’ codes composed while using a certain structure, titles and descriptions<br />
are given” (The Ministry of Economy of the Republic of Lithuania, 2012).<br />
A. Poviliūnas (2004) emphasises the importance of creation of Lithuanian occupation<br />
classifier: “Lithuanian education classification and Lithuanian occupation classifier<br />
created theoretical and technological preconditions for systemisation and integration<br />
of information about education and labour-market conditions”.<br />
In the document of the Ministry of Education and Science (2006) the description of<br />
occupation is defined as: “summation of the most important content data about concrete<br />
occupation given to users as a product in available form and amount”.<br />
Heathfield (2012) gives such a definition: the description of profession is written<br />
statements about responsibilities and duties typical of concrete profession, the most<br />
important work results and contribution, necessary qualifications of candidates and<br />
related professions as well as potential associates.<br />
In general the description of profession is defined as written technological characterisation<br />
of various types of career activity, which is created by following the specific<br />
scheme for doing certain tasks.<br />
In the description of profession there are presented technological, economical, educational,<br />
medical and psychological characteristics of profession, also its mastering<br />
disturbances related to corresponding psychophysiological human characteristics and<br />
organisation of work activity.<br />
In scientific literature a term “professiogram” as a synonym of a concept “a description<br />
of profession” is used. Information centre of scietific and practical psychology “Psyfactor”<br />
(2012) gives such a definition of this term: professiogram (lot. professio – profession, speciality,<br />
gr. gramma – writing) is a description of features of a concrete profession, which<br />
shows particularity of the requirements raised for a person of that profession.<br />
Professiogram is an important term in work psychology. It is understood as an<br />
identification and description of features essential to successful personally chosen<br />
career activity. In Lithuania in career planning a term “a description of profession” is<br />
used instead of “professiogram”.<br />
In the publication of Education Exchanges Support Foundation pupils may find<br />
such a structure of the description of profession: job description, personal features<br />
necessary in that job position, career prospects, a list of related professions, informa-<br />
9
Eugenijus Danilevičius<br />
tion about scholastic institution where one can study in order to obtain a profession<br />
described, studies duration and the main disciplines.<br />
A. Hengst (2012) states that the description of profession has to consist of: a description<br />
of duties in organisation and working relations, summary of job description, a<br />
list of the main competencies and necessary work experience, descriptions of special<br />
operating conditions, opportunities and benefit.<br />
The requirements raised for the description of profession are these:<br />
To specify a work object and the main work results (the area where the basic<br />
effort of a representative of a profession described is put).<br />
To emphasize singleness of every work for the good of a concrete person: all<br />
professions, including technical, even though indirectly, have to improve the<br />
quality of a concrete person’s life.<br />
To describe a profession holistically, to unite its characteristics and especially<br />
to emphasize the main their constituents, while separating them from subsidiary,<br />
secondary constituents.<br />
To display human development prospects given by profession, the formation<br />
of new abilities and personal features in the work process, which give a person<br />
an opportunity to choose (according to his or her individuality) directions for<br />
development.<br />
To show the prospects of change in a profession itself (how to acquire more<br />
knowledge related to one’s profession in the future, which abilities to develop,<br />
what are the prospects of getting a higher position).<br />
To show a direction for solving practical problems (vocational training, occupational<br />
selection, a facelift of new work types and that).<br />
To describe necessary non-compensatory vocational, psychological features of<br />
a representative of a profession, also to identify psychological features which<br />
can be compensated.<br />
Fundamentals of formulation of the description of profession. Formulation<br />
and analysis of the description of profession requires close cooperation of the<br />
representatives of every work area with psychologists, medicos and representatives of<br />
other professions. K. Pukelis (2008) states that preparation of a professiogram is a<br />
complex task. Sometimes a research of one profession requires a few years of work.<br />
Therefore, in the practice of career planning more simple psychograms are being used<br />
more often. They contain short requirements raised for a personality of a representative<br />
of a profession and, according to the criteria of necessity and possibility, identify<br />
the most necessary his or her features.<br />
Formulation of the description of profession is less complex in cases of those professions<br />
which has a well-defined work result and professional actions (for example,<br />
engineering and that), but in cases of those professions which has vaguely defined<br />
result (for example, an academic – only general principles of this profession are clear)<br />
it is a more complex process.<br />
The descriptions of professions are being used in a stage of selection of a profession,<br />
preparation of curriculum and study programs, composition of qualification clas-<br />
10
PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE<br />
sifiers which are being used by people in career briefing and consulting in their work<br />
process.<br />
The most important conclusions of this article are these:<br />
1. The descriptions of profession are necessary in order to: analyse individual<br />
professions as the objects of scientific researches of education so that the problem<br />
of setting goals in career education would be solved; increase effectiveness<br />
of career; classify professions, promote vocational development; solve<br />
complex situations in work place; select personnel objectively; implement career<br />
consulting while seeking a rational profession choice and optimal career<br />
prospects and that.<br />
2. In work psychology the description of profession (or professiogram) is an important<br />
concept which is understood as an identification and description of<br />
features essential to successful personally chosen work activity. About every<br />
profession which is analysed there has to be collected as many its characteristics<br />
or features as possible in order to create, after their systematisation, a<br />
description of the characteristics of profession. An important constituent of a<br />
description of profession is professiogram – a portrait of an ideal or typical<br />
employee, formed with the help of terms of psychologically defined features.<br />
Mostly psychogram is being integrated into a description of profession and<br />
becomes integral part of this description. Formulation and analysis of the<br />
description of profession requires close cooperation of the representatives of<br />
analysed work area with psychologists, medicos and representatives of other<br />
professions.<br />
3. After formulation of professional descriptions of professions, these professions<br />
are being grouped and profession classifiers are being created. EU seeks<br />
to create a general profession classifier. In Lithuania the profession classifier<br />
was formulated according to International Standard Classification of Occupation<br />
ISCO-88.<br />
4. When using available descriptions of professions (professiograms), career<br />
consultant should supplement them during the process of evaluation of specific<br />
conditions and features characteristic to a state, a region and an organisation.<br />
In addition, as often as not it becomes essential for a consultant and his<br />
client to review individual descriptions of professions (new or very rare) on<br />
their own.<br />
11
Eugenijus Danilevičius<br />
12
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING<br />
MARKET ECONOMIES: HOW CAN EXPORT CREDIT AGENCIES<br />
HELP TO MANAGE THE RISKS?<br />
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
University of Akureyri, School of Business and Science (Iceland)<br />
Abstract<br />
Private sector companies engaging in cross border trade and/or investments in emerging market economies<br />
are faced with risks that are different from risks in domestic markets. Emerging markets often offer<br />
opportunities for high returns, but at the same time the risks, including both commercial and noncommercial/political<br />
risks, can be high. Risk mitigation can thus be beneficial. The article discusses the<br />
opportunities and the challenges that private companies may face when engaging in trade and/or investment<br />
in emerging markets. It will then discuss options for using risk mitigation instruments offered by<br />
export credit agencies (ECAs). The article also discusses recent examples of cross border trade and projects<br />
in emerging markets to illustrate how those instruments have been applied in real world situations.<br />
KEY WORDS: Cross border trade and investment, emerging markets, export credit agencies (ECAs),<br />
commercial and non-commercial risks, and risk mitigation instruments.<br />
Anotacija<br />
Privataus verslo organizacijos, kurios prekiauja ir investuoja pasienyje, turi įvertinti rizikos veiksnius ne<br />
tik rinkos, bet ir savo šalies ekonomikoje. Rizikos rinkos dažnai lemia dideles įplaukas, bet kartu tai susiję<br />
su didesne rizika, įtraukiant komercines ir nekomercines / politines rizikas. Straipsnyje analizuojamos<br />
galimybės ir iššūkiai, tenkantys privačioms organizacijoms, kurios siekia prekiauti ar investuoti rizikos<br />
rinkose. Aptarta galimybė naudotis eksporto kredito agentūrų paslaugomis, siekiant sušvelninti rizikos<br />
veiksnius. Straipsnyje aptarta ir reali patirtis, kaip sušvelninti rizikos rinkų veiksnius.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pasienio prekyba ir investicijos, rizikos rinkos, eksporto kredito agentūros,<br />
komercinė ir nekomercinė rizika, rizikos švelninimo instrumentai.<br />
Introduction<br />
Private sector companies who engage in trade and investments in emerging markets<br />
are both faced with commercial risks and non-commercial/political risks. Political<br />
risks are typically higher in emerging markets than in developed countries. The World<br />
Bank’s Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA) recently published a report<br />
titled World Investment and Political Risk (MIGA, 2009). This report includes an<br />
extensive literature review on foreign direct investment and political risks. The study<br />
found that while a degree of ambiguity exists when it comes to the relationship<br />
between political risk variables and foreign direct investment (FDI) based on econometric<br />
studies, findings based on surveys unequivocally support the view that companies<br />
do take into account political risk in their investment decisions (MIGA, 2009).<br />
According to the Economist Intelligence Unit in recent years there has been growing<br />
evidence that political risk not only features in investment decisions, but is also moving<br />
towards the top of corporate agendas, as reflected in various business surveys.<br />
This is especially true for emerging markets where generic political risk is identified<br />
as main investment constraint (EIU, 2007). A report from Lloyd’s found that global<br />
businesses were becoming more concerned about risk from political violence. More<br />
13
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
than one third of 154 survey takers said that they were avoiding overseas investments<br />
for fear of political violence. This report also stated that business leaders believe political<br />
violence risk is real and rising; and concerns about political violence are preventing<br />
companies from investing where they would like to invest (Lloyd’s, 2007).<br />
So what is political risk? There are many definitions of political risk. MIGA defines<br />
political risk as “the probability of disruption of the operations of MNEs by political<br />
forces or events, whether they occur in host countries, home country, or result<br />
from changes in the international environment. In host countries, political risk is largely<br />
determined by uncertainty over the actions of governments and political institutions,<br />
but also of minority groups, such as separatist movements. In home countries, political<br />
risk may stem from political actions directly aimed at investment destinations, such as<br />
sanctions, or from policies that restrict outward investment” (MIGA, 2009, p. 28).<br />
When discussing the reasons why a country needs to set up an ECA, Stephens 1 states<br />
that “political risks are those relating to the actions of governments in importing<br />
countries to prevent payment being made to the foreign exporter, for instance problems<br />
with transferring foreign currency. Default by government or public sector buyers<br />
or guarantors in another example, as is civil war” (Stephens, 1996).<br />
Beside political risk, commercial risk is also a concern of companies worldwide<br />
when they expand their business to emerging markets. The commercial risk is defined<br />
by the OECD (in the context of export credits) as “the risk of nonpayment by a nonsovereign<br />
or private sector buyer or borrower in his or her domestic currency arising<br />
from default, insolvency, and/or a failure to take up goods that have been shipped<br />
according to the supply contract” (OECD 2003). And Stephens has a quite similar<br />
definition on commercial risk “the principal commercial risks are insolvency of the<br />
buyer, default on payment by the buyer and repudiation of or refusal to accept the<br />
goods or services ordered” (Stephens, 1996). Commercial risk can be high in emerging<br />
markets where the financial system is still immature as compared to developed<br />
countries. The lack of financial information and the quality of information in these<br />
markets partly institutes the threats of commercial risk. Credit rating agencies and the<br />
exporters themselves cannot always assess credit worthiness comprehensively and<br />
sufficiently based on the limited financial information of their buyers.<br />
As Nerouppos et. al. emphasized in a study the lack of data in emerging markets<br />
can lead to tremendous difficulties for risk management. “Another problem, equally<br />
important from a risk management point of view, is that there is a startling scarcity of<br />
available data. Often, the institutional mechanisms that lead to the plethora of data in<br />
advanced markets do not exist (e.g. derivatives exchanges, secondary markets, and<br />
even regular auctions of a standard set of government bonds). Furthermore, those data<br />
that are available are contaminated for many reasons. Since many emerging markets<br />
have gone through some period of crisis, the history of local financial variables is of<br />
questionable value in calibrating mathematical models for assessing future risks. Any<br />
current price data that are available must be viewed in light of the volumes and<br />
1 Malcolm Stephens is Secretary-General of the International Union of Credit and Investment Insurers<br />
(Berne Union). He was formerly Chief Executive of the Export Credits Guarantee Department in the<br />
United Kingdom.<br />
14
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
liquidity of local markets. All of these factors lead to tremendous difficulties for risk<br />
management” (Nerouppos et. al., 2006, p. 180–181).<br />
In spite of the high level of risks in emerging markets, companies do not stop tapping<br />
into these markets because of potentially high profit margins they can get. In<br />
order to mitigate political and commercial risks the use of risk mitigation instruments<br />
has become more important for companies exporting to and doing business in emerging<br />
markets. These instruments are provided mostly by export credit agencies<br />
(ECAs), multilateral financial institutions and private insurers. Most ECAs and multilaterals<br />
are members of the Berne Union 2 (International Union of Credit and Investment<br />
Insurers).<br />
According to EKN, the Swedish Export Credit Agency, the volume of guarantees this<br />
agency issued increased from more than SEK 20 billion in 2007 to more than SEK 115<br />
billion 3 in 2010 (EKN, 2010). This evidence unequivocally illustrates that risk mitigation<br />
instruments are in high demand in a country like Sweden and risks in foreign markets need<br />
to be managed and reduced. This increased demand enhances the important role of an<br />
ECA in exporting or home country. And in a discussion paper Stephens argues that<br />
among the many reasons to set up an ECA in a country have to do with confidence to<br />
export, protection against risk, improvement in competitive position, access to bank finance,<br />
source of information and trade expertise (Stephens, 1996).<br />
The following chapter discusses risk mitigation instruments offered by ECAs and<br />
at the same time discusses the preliminary findings from a research conducted by the<br />
authors in co-operation with a large Icelandic company, Marel, who is engaged in<br />
manufacturing food processing equipment. This company has production facilities in<br />
several countries. The objective of this research is to answer the research question<br />
How can private companies benefit from the funding and risk mitigation instruments<br />
of Export Credit Agencies? The focus is on trade with emerging market economies.<br />
1. Risks mitigation instruments offered by Export Credit Agencies<br />
When private companies engage in cross border trade or investment in emerging<br />
markets, the risks they face is a key concern. Not only small and medium sized companies<br />
need to evaluate and assess the risks they are faced with carefully, but also<br />
large corporations with stronger financial capabilities need to protect properly their<br />
business from risks. In order to meet this existing demand the political and commercial<br />
risk insurance industry has been formed. The leading association in this industry is<br />
the Berne Union (founded 1934) with 73 members including mainly ECAs, multilateral<br />
institutions, and private insurers (MIGA, 2010). ECAs are either public-sector ins-<br />
2 “The Berne Union (BU) was founded in 1934 in order to promote international acceptance of sound<br />
principles in export credit and investment insurance and to exchange information relating to these activities.<br />
Today, the BU has 73 members (including Prague Club members) comprising mainly export credit<br />
agencies (ECAs), multilaterals and private insurers. The BU plays an important role in bringing together<br />
the public and private insurers to enhance cooperation and information sharing. Members meet on a regular<br />
basis to discuss industry trends and challenges” (MIGA, 2009).<br />
3 This amount is equivalent to USD 3 billion in 2007 to USD 17 billion in 2010.<br />
15
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
titutions in their respective countries, established to provide support for the exports of<br />
that country, or private-sector companies that act as a channel for government support<br />
for exports from the country concerned (Yescombe, 2002).<br />
In general, these ECAs will charge premium to those companies who use their products.<br />
The “OECD country ratings are designed to set guidelines to price the default<br />
risk on export credit and to set minimum premium rates charged by participating<br />
ECAs” (MIGA, 2010, p. 63). The ratings known as Knaepen Package came into effect<br />
in 1999, is a system for assessing country credit risk and classifying countries into<br />
eight risk categories, from 0 to 7 (OECD n.d). Basically, ECAs will assess political<br />
risk and commercial risk when they issue guarantees to exporters or foreign buyers.<br />
ECAs use country ratings by OECD as platform to assess political risk or country risk<br />
while commercial risk is assessed based on each individual corporate’s information<br />
such as operation and background information, financial and audited annual reports,<br />
project feasibility studies, etc. Companies who are eligible to use products or services<br />
provided by an ECA must have their operations relevant to national interest of the<br />
country where the ECA is located. In other words, the companies must contribute to<br />
national economic development of that country in a direct or indirect way. For instance,<br />
a company must have production facilities located in the home country of the<br />
ECA. The ECA can also support a home company who has production facility in a<br />
host country.<br />
There are various products or risk mitigation instruments offered by these ECAs<br />
and these products can be the same or very similar from one ECA to another. Products<br />
of ECAs include, for example: Bond Guarantee, Investment Guarantee, Project Financing<br />
Guarantee, Financing Guarantee, Project Delivery Guarantee, Working Capital<br />
Guarantee or Reinsurance. The products that this article focuses on and analyzes are:<br />
(i) Buyer Credit Guarantee, (ii) Supplier Credit Guarantees and (iii) Export Loans.<br />
Each individual ECA may have different names for their products. For instance Export<br />
Credit Guarantee Department (ECGD), i.e. the ECA of UK, names Buyer Credit Guarantee<br />
and Supplier Credit Guarantee (the two products of EKF, the Danish ECA) as<br />
Buyer Credit Facility and Supplier Credit Financing Facility.<br />
The criteria for selection of ECA also can be various. EKF, the Danish ECA and<br />
EKN, the Swedish ECA, do not set any limits to the minimum nor maximum amount<br />
of contract value between the exporter and foreign buyer as long as the premium is<br />
sufficient to cover for their margin and operational cost, however, ECGD specifies the<br />
purchase of good or service worth at least £ 5 million for Buyer Credit Facility or £<br />
25, 000 for Supplier Credit Financing Facility. The authors chose the three products<br />
mentioned above for analysis based on their other relevant research of a large European<br />
company in connection to its business expansion in Vietnam. These products<br />
seem to be the most suitable in terms of risk mitigation when companies export goods<br />
or services to their buyers in emerging markets. However, companies need to find<br />
what product suits them best in every specific case.<br />
Buyer Credit Guarantee is basically a guarantee issued by an ECA to a bank that<br />
lends money to a foreign importer to pay for an order of goods or services from an<br />
exporter in the country where this ECA is located (see figure 1). In emerging econo-<br />
16
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
mic countries, both local and international banks are cautious when decide to lend<br />
capital to companies. A research 4 among the largest fisheries processors (ranked by<br />
VASEP 5 ) in Vietnam conducted by the authors in November 2011 found that when<br />
companies applied for medium long term loans (up to 5 years) to invest in their processing<br />
equipment they usually only got 50 to 55 percent of the amount requested. If a<br />
company has good working experience and good relations with a local bank and the<br />
feasibility study of their project is highly assessed, the amount of loan could be increased<br />
to 70 percent out the total loan requested. The companies had to use their own<br />
fund to for the rest of the investment. Some processors said that they could hardly<br />
obtain any medium or long term loan if the size of loan is up to few millions of US<br />
dollars. This has been one of the companies´ main constraints and it prevents companies<br />
from investing intensively in more comprehensive processing lines.<br />
Fig. 1. Model of Buyer Credit Guarantee of Danish ECA – EKF<br />
4 In co-operation with Marel, the authors selected, visited and interviewed 4 of the largest<br />
Vietnamese pangasius processors in order to understand their difficulties and constraints in<br />
modernizing their processing lines. Export value of these processors on a yearly basis varied from<br />
USD 17 million to USD 61.7 million in 2010 (according statistic from VASEP sent via email July<br />
22, 2011). These companies are thus an important source of foreign exchange for Vietnam.<br />
5 Vietnam Association of Seafood Exporters and Producers (VASEP) is a non-governmental<br />
organization, established on June 12th 1998, based on the principles of volunteer, autonomy<br />
and equality. VASEP members include leading Vietnamese seafood producers and exporters<br />
and companies providing service to the seafood sector.<br />
17
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
Buyer Credit Guarantee will help foreign buyers in emerging markets to obtain larger<br />
loans from international banks and with longer lending term. This can also be done<br />
through a local bank, but it would normally take more time as the ECA is more likely<br />
to know the international banks. The bank will then be covered from buyer’s default in<br />
repayment due to commercial or non-commercial risks.<br />
Supplier Credit Guarantee is a guarantee issued by an ECA to the supplier or the<br />
exporter and this exporter can grant the foreign buyer extended credit on amounts<br />
payable for the order. The supplier or the exporter will be protected against the risk of<br />
not being paid by the buyer or the importer due to political or commercial risks. The<br />
exporter can take advantage of supplier credit guarantee to lend the foreign buyers in<br />
an emerging market where an extended credit period may be the key incentive for the<br />
buyers to select the most competitive supplier over the others. Supplier Credit Guarantee<br />
helps the buyer or the importer repay the order in a longer period (see Figure 2).<br />
This can be very advantageous for a buyer who may have limited cash flow and has<br />
difficulty in accessing to funds. In a prior research conducted by the authors among 20<br />
largest Vietnamese fisheries processors in August 2011, a set of questionnaire was<br />
sent out. All of those who answered indicated that they have to pay the supplier within<br />
3 to 6 months after the equipment has been fully installed and checked. This short<br />
term repayment period for the equipment from the supplier is one of their main constraints<br />
especially for companies who lack working capital and have difficulty in obtaining<br />
loans. The research conducted by the authors in November 2011 found that these<br />
companies have not been offered an extended credit period from any supplier. They<br />
have to apply for loans from local banks with high interest rates. Most loans lent to<br />
them are both short term loans (less than 12 months) and the amount allocated is far<br />
lower than the amount they requested. This constraint is one of the reasons why Vietnamese<br />
fisheries processors could not purchase sophisticated processing equipment<br />
from European manufacturers on a large scale.<br />
They only bought a small part of the equipment needed from these manufactures<br />
and the rest of processing lines were locally made or imported from more affordable<br />
Asian manufacturers like China, Korea or Japan. This suggests that if buyers from an<br />
emerging market like Vietnam are offered an extended credit period, it may affect<br />
their investment decision which means that they would perhaps invest more sophisticated<br />
processing equipment on a larger scale. Some of the processors in Vietnam have<br />
indicated that if they were granted a longer repayment period from the supplier and at<br />
reasonable cost they would consider to invest and modernize their processing lines<br />
more comprehensively. See figure 2 for the description of how Supplier Credit Guarantee<br />
works.<br />
An export loan is a lending scheme to help the exporter’s foreign buyer when this<br />
buyer is unable to secure credit facilities from banks for purchasing products and services<br />
from the exporter (see Figure 3). In the case of EKF, the Danish Export Credit<br />
Agency, they facilitate the export loan through a bank, and the loan is based on the<br />
bank’s lending terms. It depends on each individual ECA whether or not they offer the<br />
export loan product and how long the lending term will be. But this product is very<br />
important in the situation of financial crisis where banks are unable to provide loans to<br />
18
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
corporations. The EKF offers export loans as a result of the crisis and application for<br />
export loan of EKF can be made until end of 2015. In the same research by the authors<br />
in November 2011, the Vietnamese pangasius processors shared the view that local<br />
banks can only lend them with the amount not exceeding 20 percent of those banks’<br />
totals lending capital. This reflects the limits in lending capacity of banks in Vietnam.<br />
And thus it limits the opportunities for processors in particular and Vietnamese enterprises<br />
in a broader view, if they wish to invest intensively. Besides that, each company<br />
may enjoy different interest rates depending on how good their relationship is with the<br />
lending bank. When this research was conducted, interest rate that these processors<br />
had to pay for medium long term loan was 19 percent for VND and 8 percent for<br />
USD, these interest rates varies from company to company as explained, however,<br />
these rates are considered high, especially the local rates in VND.<br />
Fig. 2. Model of Supplier Credit Guarantee of Danish ECA – EKF<br />
However, the cost associated and premium for this Export Loan scheme is not necessary<br />
cheaper than other traditional lending schemes because the export loan is granted<br />
jointly by a bank (usually the exporter’s bank) and an ECA to the foreign buyer<br />
based on commercial basis and market conditions. Export loan can be even more<br />
expensive but it also can be critically important in international trade especially under<br />
financial crisis time where most of banks are unable to provide funds to companies.<br />
The next chapter will illustrate how this produce is applied with a case in Jordan.<br />
19
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
Fig. 3. Model of Export Loan of Danish ECA – EKF<br />
2. How have ECAs instruments been applied? Selected cases<br />
This section demonstrates some success stories of companies who recently used<br />
products of the Danish Export Credit Agency, EKF. These cases are quoted directly<br />
from cases published on the EKF’s website.<br />
20<br />
2.1. Olam International Limited and The Use Of Buyer Credit Guarantee<br />
from Danish ECA – EKF – for a manufacturing facility in Vietnam (2009)<br />
Olam is a leading global supply chain manager and processor of agricultural products<br />
and food ingredients. With direct sourcing and processing in most major producing<br />
countries for various products, with the headquarters in Singapore, Olam has built<br />
a global leadership position in many businesses, including cocoa, coffee, cashew, sesame,<br />
rice, cotton and wood products. Olam operates an integrated supply chain for 20<br />
products in 65 countries, delivering these products to over 11,000 customers<br />
worldwide (Olam, 2011).<br />
The challenge<br />
In the year 2009, Olam was looking to invest in equipment for its new coffee manufacturing<br />
facility in Vietnam. Olam chose a Danish company namely GEA Process
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
Engineering A/S as the supplier. Unfortunately, the global economic and financial<br />
crisis made it difficult for Olam to secure the financing it needed to buy the<br />
equipment. At the same time, Olam’s bank was reluctant to secure long term financing.<br />
“Owing to the lack of liquidity in the financial market in February 2009 it would<br />
in all probability have been impossible to secure financing with a repayment term<br />
beyond 2-3 years for Olam”, – says Antero Ranta from Olam’s bank, ANZ Structured<br />
Asset and Export Finance, in Singapore<br />
The process<br />
Thanks to long standing working relations between GEA and EKF, GEA proposed<br />
that EKF be involved in the process of procuring financing for Olam’s project in Vietnam.<br />
“I was convinced that EKF would be able to assist in putting the financing in place.<br />
For our part, it was all plain sailing, as, right from the start, our customer and ANZ<br />
were keen to take over and deal with EKF directly”, – says Jesper Duckert, Project Finance<br />
Manager, GEA Process Engineering A/S. In order to implement the financing<br />
negotiations, EKF decided to send its representatives to Vietnam and had a meeting with<br />
representatives from Olam and ANZ Structured Asset. After the visit to Vietnam, EKF<br />
had better basis for assessing the actual credit risk entailed by the project.<br />
The solution<br />
After the meeting and negotiation EKF came up with a detailed assessment of the<br />
project and was able to offer a buyer credit guarantee. This guarantee meant that EKF<br />
assumed a share of the risk of extending a loan to Olam, and therefore, ANZ could<br />
secure financing for Olam as they needed. “With an export credit guarantee from EKF<br />
we were able to offer Olam a loan with a repayment term of 8.5 years,” says Antero<br />
Ranta from ANZ Structured Asset and Export Finance in Singapore. “In spite of the<br />
financial crisis we were able to secure long-term financing for our activities on a<br />
growth market,” says Arun Sharma, Senior Vice President, Coffee Division, Olam<br />
(EKF, 2009a).<br />
2.2. A Jordanian Company namely Modern Cement & Mining Company, and<br />
The Use of Export Loan and Buyer Credit Guarantee from Danish ECA –<br />
EKF (period of credit: 2010 to 2017)<br />
The challenge<br />
In July 2008 the Jordanian company Modern Cement & Mining Company chose a<br />
Danish company namely FLSmidth as an equipment supplier for its new cement plant<br />
in the south of Amman. The first deliveries were already paid by the Jordanian company<br />
but the main part of the order was to be financed by a local bank. However, due<br />
to the global economic and financial crisis, the bank turned down applications for new<br />
loans. This threatened the progress of the construction and the order of FLSmidth.<br />
FLSmidth decided to contact EKF in the spring of 2009 because FLSmidth had previously<br />
been assisted by EKF with guarantees for financing solutions.<br />
21
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
The process<br />
EKF had meetings with a number of international and local banks who expressed<br />
their interest in taking on the risks of the project provided that EKF would guarantee<br />
most of the loans. Furthermore, through the export lending scheme EKF was able to<br />
offer a loan to the buyer of FLSmidth services. Then EKF quickly endorsed the project.<br />
“EKF’s endorsement was conditional to the approval of the risks and terms in the<br />
transaction, its environmental impact and the extent of the Danish economic interest in<br />
the transaction – aspects which all needed further examination and subsequent negotiation<br />
with the parties involved” (EKF, 2010).<br />
The solution<br />
Finally the solution came into place in May 2010. “Half of the FLSmidth contract was<br />
financed with equity from the owners of the cement plant while the other half was financed<br />
with loans. More than half of the debt financing came from the Danish export lending<br />
scheme administered by EKF, while the remainder was provided by a group of local<br />
banks” (EKF 2010). HSBC London arranged the EKF financing. HSBC London is also<br />
acting as agent bank on behalf of EKF. Thanks to EKF’s loan and guarantee, the construction<br />
of the cement plant in Jordan could continue as planned. And the plant is expected to<br />
be ready for production start-up at the beginning of 2012 (EKF, 2010).<br />
2.3. Grain and Seed Exporter Nibulon Company in Ukraine Used EKF’s<br />
Buyer Credit Guarantee to Borrow Money from a Western European Bank<br />
At a Far Lower Interest Rate Than in Ukraine<br />
The challenge<br />
In 2009, a Danish company, Cimbria Unigrain received the first of two large orders<br />
worth EUR 20 million from Nibulon, Ukraine’s largest grain and seed exporter and a<br />
high-growth company. This order consisted of eight silo facilities for storing, drying<br />
and loading grain and seed. And Nibulon uses this equipment to extend and standardize<br />
its storage and transportation facilities by the rivers of Ukraine and the Black Sea.<br />
However, the Ukrainian buyer’s constraint was that they had to borrow at a high interest<br />
rate in Ukraine to pay Cimbria Unigrain. And this might create uncertainty regarding<br />
the order from the Danish manufacturer.<br />
The Process<br />
Cimbria contacted EKF and EKF agreed to assess the viability of the export order<br />
and work on the financing options via a guarantee from EKF. “Even allowing for the<br />
premium payable to EKF, Nibulon is making a big saving,” says Sales Director Henning<br />
Roslev Bukh. He adds that Nibulon regards Cimbria Unigrain and EKF as important<br />
and regular business partners.<br />
The solution<br />
Finally EKF offered buyer credit guarantee to Nibulon. This meant that Nibulon<br />
was able to secure a loan from a Western European Bank at a far lower interest rate<br />
22
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
than in Ukraine. ”Nibulon is very pleased that it was possible to arrange a Danish guarantee<br />
for this order. We might well have got the order anyway, as Nibulon has ordered<br />
from us for many years and is very satisfied with our products. Nibulon could<br />
perhaps have financed the purchase with equity, but it is often cheaper to borrow the<br />
money than to use equity, and equity is greatly needed in a growth-oriented company<br />
such as Nibulon”, – says Henning Roslev Bukh. And in 2010, Nibulon made another<br />
order for eight silo facilities – and once again, EKF provided a guarantee for the buyer’s<br />
payments. Thanks to this order Cimbria Unigrain has hired 30 employees in 2010<br />
(EKF, 2009b).<br />
2.4. Marel and the possibility of the use of ECAs products in Vietnam<br />
Marel is one of the leading manufactures in food processing equipment. Marel is<br />
headquartered in Iceland but has production facilities for processing lines in fish, poultry,<br />
and meat in numbers of European countries, USA, Brazil and in Asia. Marel is<br />
ambitious to expand their business in emerging markets where food processing industry<br />
is becoming more important like for example in China, Thailand and Vietnam.<br />
However, the purchasing volume of buyers from these markets remains low especially<br />
in Vietnam.<br />
The research in cooperation with Marel, mentioned earlier, among largest pangasius<br />
processors in Vietnam, found that Vietnamese buyers bought some limited number<br />
of equipment rather than comprehensive processing lines. During in-depth<br />
interviews with the 4 largest Vietnamese processors, the authors was told that most of<br />
equipment made by European manufacturers is very sophisticated and advanced,<br />
however, this equipment is too expensive for them to purchase on a large scale. Instead,<br />
they needed to select some equipment which is most important for them. The<br />
remaining equipment they bought from more affordable manufacturers from China,<br />
Korea or Japan and some other equipment is locally made. When asked, these processors<br />
said they were aware of the fact that having advanced equipment in their processing<br />
lines would enable them to export more of their products to high income markets<br />
like USA, Europe and Japan. The critical issues rest in funding which prevents them<br />
from investing intensively. The issues here include low amount of loan allocation<br />
from local banks, limited availability and accessibility to long term loans especially in<br />
foreign currency like USD, high interest rate, short repayment period to the equipment<br />
suppliers etc.<br />
At the same time, the authors interviewed some ECAs in Europe like EKF (Denmark),<br />
EKN (Sweden) and ECICS (Singapore); in response to the question what products<br />
offered by ECAs they thought are most suitable for Marel and its buyers in Vietnam<br />
given the constraints mentioned above, these ECAs thought that two products<br />
should be suitable which are Buyer Credit Guarantee and Supplier Credit Guarantee.<br />
The recommended products of ECAs could help Marel achieve its goal which is to<br />
expand its business in Vietnam. However, the ECAs also said that in order to be supported<br />
by ECAs’ instruments the Vietnamese buyers need to fulfill the requirement in terms<br />
of being able to provide sufficient and transparent information of their companies, espe-<br />
23
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
cially financial information, including audited annual reports. The readiness and well<br />
done “home-work” of Vietnamese buyers will help the process of ECAs in assessing<br />
their creditworthiness and making decision on their request quicker. Most of the Vietnamese<br />
fisheries processors now are working with local banks both state owned and<br />
privately, however, ECAs indicated that if foreign buyers work with international banks<br />
it will normally make the process faster because ECAs have more working experience<br />
with large international banks than local banks in a specific country.<br />
Conclusions<br />
When private sector companies engage in cross border trade and/or investment<br />
they are more likely to face higher risks than in domestic markets. These risks are noncommercial/political<br />
and commercial and the level of risk is different in different markets.<br />
In the context of emerging markets and due to the current uncertainty in financial<br />
market, these risks have moved towards to the top of corporate agendas. Certainly,<br />
these risks should be managed and appropriate risk mitigation sought.<br />
In order to cover the existing demand and to promote the export of its home products,<br />
ECAs worldwide provide various risk mitigation instruments. Through the research<br />
done by the authors and the real cases described in this article, we can see that<br />
there are real possibilities for companies to have risks covered thus enhance their business<br />
development especially when they tap into emerging markets. These instruments<br />
are even more important during times of crisis.<br />
Among the key factors to make things happen is the ability of ECAs to assess the<br />
creditworthiness of companies involved especially the foreign buyers. Therefore, in<br />
response to this issue, foreign buyers should provide full and transparent financial<br />
information to help the process move faster, including audited annual reports. Besides<br />
that, ECAs prefer working with international banks that they know and already have a<br />
business relationship with so it would be advantage for foreign buyers to seek loans<br />
from international banks such as: ANZ, HSBC, American Standard Chartered Bank or<br />
international organizations like the Asian Development Bank and the International<br />
Finance Corporation of the World Bank Group, etc. The products offered by ECAs<br />
show that the risks associated with non-commercial/political and commercial risks in<br />
emerging markets can be managed, and the cases discussed in this article are tangible<br />
evidence of recent success during a global economic and financial crisis.<br />
Received 2012 12 28<br />
Approved for publishing <strong>2013</strong> 03 05<br />
References<br />
EIU. (2007). EIU and the Colombia Program on International Investment 2007. World Investment Prospects to 2011:<br />
Foreign Direct Investment and the Challenge of Political Risk. London: Economist Intelligence Unit. Available at:<br />
http://graphics.eiu.com/upload/WIP_2007_WEB.pdf (Accessed on January 6, 2012).<br />
EKF. (2009a). Case: Olam Buys Danish Equipment with Long-term Loan. Available at: http://www.ekf.dk/en/How-itworks/cases/Pages/GEA-Process-Engineering.aspx<br />
(Accessed on November 14, 2011).<br />
24
PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW...<br />
EKF. (2009b). Case: Ukraine Orders Create Jobs in Thisted. Denmark. Available at: http://www.ekf.dk/en/How-itworks/cases/Pages/Cimbria.aspx<br />
(Accessed on November 14, 2011).<br />
EKF (2010). Case: EKF Secures Financing of Large FLSmidth Order to Jordan. Available at:<br />
http://www.ekf.dk/en/How-it-works/cases/Pages/FLSmidth.aspx (Accessed on November 14, 2011).<br />
EKN. (2010). Annual Report. Available at: http://www.ekn.se/ar2010/EKNs_annualreport_2010.pdf (Accessed on<br />
December 12, 2011).<br />
Lloyd’s. (2007). Under Attack? Global Business and the Threat of Political Violence. London: Lloyd’s. Available at:<br />
http://www.lloyds.com/~/media/Lloyds/Reports/360%20Terrorism%20Reports/GlobalBusinessUnderAttack.pdf<br />
(Accessed on September 6, 2011).<br />
MIGA. (2009). World Investment and Political Risk. Available at:<br />
http://www.miga.org/documents/flagship09ebook.pdf (Accessed on February 12, 2012).<br />
MIGA. (2010). World Investment and Political Risk. Available at: http://www.miga.org/documents/WIPR10ebook.pdf<br />
(Accessed on January 14, 2012).<br />
Nerouppos, M. et. al. (2006). Risk Management in Emerging Markets: Practical Methodologies and Empirical Tests.<br />
Multinational Finance Journal, vol. 10, no. 3/4: 180–181. Available at:<br />
http://www.mfsociety.org/images/uploadFiles/photos/File/V10N34p2.pdf (Accessed on September 5, 2011).<br />
OECD. (2003). Definition of commercial risk. Available at: http://stats.oecd.org/glossary/detail.asp?ID=5896 (Access<br />
on October 15, 2011).<br />
OECD (n.d). Coutry risk classification. Available at:<br />
http://www.oecd.org/document/49/0,2340,en_2649_34171_1901105_1_1_1_1,00.html (Accessed on April 12, 2012).<br />
Olam (2011). Annual Report. Available at: http://olamonline.com/resources#Annual%20Reports (Accessed on December<br />
14, 2011).<br />
Stephens, M. (1996). Setting up An Export Credit Export Insurance Agency. International Trade Forum, Issue 3: 3–8.<br />
Available at: http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=buh&AN=9704171695&site=ehost-live (Accessed<br />
on August 31, 2011).<br />
VASEP. Vietnam Association of Seafood Exporters and Producers. Official website: http://www.eng.vasep.com.vn/<br />
Yescombe, E. R. (2002). Principles of Project Finance. London: Academic Press.<br />
25
Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson<br />
26
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ:<br />
LIETUVOS BENDRUOMENIŲ AKTYVUMO ATVEJIS<br />
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
Mykolo Romerio <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje aptariami tradicinio hierarchinio viešojo administravimo modelio ir Naujosios viešosios vadybos<br />
trūkumai krizės laikotarpiu globalizacijos sąlygomis, pateikiama pozityvi Naujojo viešojo valdymo alternatyva<br />
minėtiems modeliams socialinės kokybės, socialinio teisingumo ir piliečių įgalinimo požiūriu. Socialinių tikslų<br />
siekimo laipsnis ir bendruomenių aktyvumas yra ypač aktualūs socialinę traumą patyrusioms Rytų Europos bei<br />
Lietuvos visuomenėms. Straipsnyje remiamasi keliais Lietuvoje žinomais bendruomenių įgalinimo pavyzdžiais.<br />
Teigiami pilietinio aktyvumo pavyzdžiai ir jų propagavimas Lietuvoje gali padėti politikos kūrėjams ir jos įgyvendintojams<br />
nustatyti tikslus ir ieškoti veiksmingesnių veiklos priemonių.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešojo administravimo modeliai, Naujasis viešasis valdymas, pilietinė visuomenė,<br />
socialinė kokybė, įgalinimas, bendruomenės.<br />
Abstract<br />
There are discussed the deficiencies of traditional hierarchical public administration model and New Public<br />
Management in the context of crisis and globalization. New Governance model forms a positive alternative<br />
to above mentioned models in the aspects of social quality, social justice and civil empowerment.<br />
The effectiveness of social aims and communities activities are especially actual for experiencing social<br />
trauma Eastern European and Lithuanian societies. There are analysed in the article several known<br />
examples of communities empowerment in Lithuania. The positive examples of civil activities and their<br />
propagation can contribute to the more efficient measures for policy formation and implementation.<br />
KEY WORDS: public administration models, New Governance, civil society, social quality,<br />
empowerment, communities.<br />
Įvadas<br />
Viešojo administravimo mokslas savo „teoriniu krūviu“ akivaizdžiai atsilieka nuo<br />
sociologijos, politologijos, ekonomikos ir kitų socialinių mokslų. Dažniausia jis apsiriboja<br />
pavienių atvejų aprašymu ir pristatymu (angl. case studies), taigi trūksta metateorijų,<br />
kurios padėtų apibendrinti ir susieti praktinius pavyzdžius. Tačiau akivaizdu ir<br />
tai, kad pačių viešojo administravimo faktų bei pavyzdžių aprašoma ir vertinama per<br />
mažai. Ypač teigiamų viešojo administravimo Rytų Europos šalyse pavydžių, kurios<br />
pasižymi perdėta savo visuomenių savinieka ir savikritika. Tiesa, teigiami sociologinio,<br />
politologinio ar ekonominio pobūdžio faktai ir pavyzdžiai Rytų Europoje dažnai<br />
taip pat nutylimi (be aiškios motyvacijos, kodėl taip daroma).<br />
Per visą XX amžiaus istoriją, kai formavosi viešojo administravimo mokslas, susikūrė<br />
tik trys teorinės paradigmos (modeliai), t. y. nuo seniausių laikų egzistuojantis<br />
tradicinis hierarchinis modelis, Naujoji viešoji vadyba (angl. New Public Management)<br />
ir Naujasis viešasis valdymas (angl. New Governance). Pirmieji du modeliai<br />
turėjo savo teorinių principų ir konkrečių įgyvendinimo metodų, tuo tarpu Naujasis<br />
viešasis valdymas turi labai patrauklius teorinius principus, bet trūksta konkrečių įgyvendinimo<br />
metodų. Tradicinis hierarchinis modelis yra „senas kaip pasaulis“ ir be savo<br />
hierarchinio reglamentavimo pagal administravimo funkcijas jis nieko naujo pasiū-<br />
27
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
lyti negali. Tačiau visada egzistuos tam tikros administravimo struktūros (pvz. Jėgos),<br />
kurioms, neįgyvendinus šio modelio, tiesiog nepavyks išgyventi. Pasaulyje yra šalių,<br />
kurios labiau linkusios laikytis tradicinio hierarchinio modelio visose administravimo<br />
srityse, tarkim, Prancūzija, kuri į įvairias viešojo administravimo naujoves (pvz., anglosaksiškąją<br />
Naująją viešąją vadybą) žvelgia su nepasitikėjimu.<br />
XX amžiaus pabaigoje dėl pasaulinio neoliberalizmo puolimo išryškėjo aiškūs tradicinio<br />
hierarchinio ir Naujosios viešosios vadybos modelių įgyvendinimo trūkumai. Tradicinis<br />
hierarchinis modelis su savo administracinės teisės hiperbolizavimo tendencijomis<br />
pradėjo trukdyti efektyviau įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, o jam priešpriešinama<br />
Naujoji viešoji vadyba suabsoliutino ekonomizacinį kiekybinių rezultatų vertinimo požiūrį<br />
ir per 2008–2010 metų ekonominę krizę Vakaruose, kuri daugelyje šalių tebesitęsia ir<br />
šiandien, priėjo aklavietę, ne tik įgyvendinant socialines inovacijas, bet ir siekiant ekonominio<br />
efektyvumo. Vis daugiau analitikų pasaulyje pripažįsta, kad Naujoji viešoji vadyba<br />
„išsieikvojo“ ir nebeturi ateities perspektyvų. Per savo trisdešimties metų istoriją ji sukūrė<br />
tik „ekonominio žmogaus“ raišką, kuri visą veiklą redukuoja iki klientų, kaip vartotojų,<br />
poreikių tenkinimo, o tokios veiklos efektyvumą matuoja aiškiai apibrėžtais kiekybiniais<br />
rodikliais. Bet ar ji gali išmatuoti „socialinį efektyvumą“ ne tik siaurąja paslaugų teikimo<br />
prasme, bet ir plačiąja „socialinės atsakomybės“, „įgalinimo“, „socialinės kokybės“ ar<br />
„socialinio teisingumo“ prasme? Ar galima kiekybiškai išmatuoti socialinių reformų sėkmingumo<br />
mastą, kai klientų požiūriu svarbus ne tik paslaugų ekonomiškumas ir efektyvumas,<br />
kurie vertinami atižvelgiant į sąnaudų ir rezultatų santykį, bet ir veiksmingumas –<br />
kaip „tikslų pasiekimo“ laipsnis?<br />
1. Šiuolaikinio kapitalizmo krizė ir Naujojo viešojo valdymo alternatyva<br />
Akivaizdu, kad socialiniai tikslai, remiantis Naujosios viešosios vadybos teorija,<br />
nustumti į trečią ar ketvirtą vietą. Todėl Naująją viešąją vadybą galima vertinti kaip<br />
pro liberalų dešiniųjų politikų ir administratorių projektą, kuriuos, taikant privataus<br />
sektoriaus metodus viešojo administravimo sektoriuje, siekta ne tik didesnio viešojo<br />
sektoriaus efektyvumo, bet ir tiesiogiai grasinta jam viešųjų paslaugų privatizavimu.<br />
Todėl Naujoji viešoji vadyba yra labiausiai „kapitalistinis“ administravimo modelis,<br />
kuris globalizacijos sąlygomis sugebėjo visiškai atsiskleisti individualizuotose anglo<br />
saksiškose šalyse. Šias šalis socialiniu požiūriu galima apibūdinti kaip šalis, kurios<br />
pirmiausia susikuria dideles socialines problemas, o tada bendruomenės ir pavienių<br />
asmenų pastangomis bando jas spręsti. Tada praktiškai tenka kovoti su padariniais, o<br />
ne su priežastimis. Bendruomenės ir pavienių asmenų įtraukimas į pilietinę ar socialinės<br />
globos veiklą yra sveikintinas dalykas, tačiau ar reikėtų tokio privačios iniciatyvos<br />
masto, jeigu šios šalys nebūtų ištisai „taranavusios“ viešojo sektoriaus, valstybės ar<br />
savivaldybių teikiamų paslaugų? Amžina anglo saksiškų šalių individualizuota kova<br />
su valstybe ir privačių elementų skatinimas ne tik susilpnino šias šalis socialiniu požiūriu,<br />
bet galiausiai nebeduoda ir norimų ekonominių rezultatų, nors į juos visada<br />
buvo apeliuojama. Dažnai nusikalstama bankininkų ir kitų verslo atstovų bei juos „aptarnaujančių“<br />
žurnalistų ir viešojo sektoriaus atstovų veikla demoralizuojančiai veikia<br />
gyventojų nuotaikas amoralaus postemocionalizmo ir postmodernizmo akivaizdoje.<br />
28
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ...<br />
Formuojasi radikalaus globalizmo atmosfera, kurioje nebelieka vietos politiniam, tautiniam,<br />
religiniam ir lytiniam identitetui. Radikalus globalizmas, kovodamas su šiais<br />
identitetais arba ignoruodamas juos, siekia pagerinti sąlygas manipuliuoti masėmis.<br />
Todėl realiai gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas trukdo tokios kapitalistinės<br />
sistemos sergėtojams. Bendruomenės, profsąjungos, nevyriausybinės organizacijos<br />
tokiai sistemai reikalingos tik formaliai, kad būtų galima užtikrinti savo valdžios ir<br />
savo interesų legitimaciją. Per pastaruosius 30 metų, kai pasaulyje įsigalėjo neoliberali<br />
visuomeninė santvarka, akivaizdžiai atsiliekama nuo 6–8 dešimtmečių Vakarų gerovės<br />
valstybių, kurios savo „aukso amžių“ išgyveno pirmiausia socialiniu požiūriu. Kyla<br />
natūralus klausimas, ar gali pasaulis šiandien grįžti prie Gerovės valstybių „aukso amžiaus“<br />
vertybių, jeigu neoliberalus modelis nebepasiteisina? O gal, remiantis praeitimi,<br />
įmanoma sukurti naujo tipo administravimo modelį, kuris socialiniu požiūriu „timptelėtų“<br />
visuomenę pirmyn? Todėl pastaruoju dešimtmečiu politinėje pasaulio dienotvarkėje<br />
atsiradęs Naujojo viešojo valdymo (angl. New Governance) modelis teikia vilčių.<br />
Naujasis viešasis valdymas, lyginant su Naująja viešąja vadyba, šiek tiek kitur deda<br />
akcentus, būtent akcentuoja skaidrumą, atvirumą, pilietiškumą, pliuralizmą, demokratiją,<br />
korupcijos nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Bendruomenės<br />
aktyvumas Naujajam viešajam valdymui yra prioritetas. Svarbiausias jos uždavinys<br />
– „įgalinti“. Kaip pasiekti, kad ne tik pavienių struktūrų vadybininkai, kaip tai buvo<br />
remiantis Naujosios viešosios vadybos teorija, bet ir patys bendruomenės nariai<br />
spręstų savo likimą? Čia kalbama apie realią, o ne formalią savivaldą, apie realius būdus,<br />
kaip „įgalinti piliečius“. „Įgalinimo“ filosofija yra tas Naujojo viešojo valdymo<br />
kertinis elementas, apie kurį sukasi visi kiti metodai ir visos kitos vertybės. Išsivysčiusiose<br />
Vakarų visuomenėse piliečių „įgalinimo“ pavyzdžių visais laikais buvo daugiau<br />
negu besivystančiose šalyse. Ne išimtis ir Rytų Europa. Prieš du dešimtmečius pasirinkus<br />
vakarietiškąjį vystymosi kelią, čia sunyko pilietiškumo dvasia. Po labai reikšmingų<br />
1989–1990 metų revoliucijų Rytų Europoje atėjo pilietinio neveiklumo, kartais<br />
ir depresijos bei desperacijos metai. Daugybė Vakarų pilietinio skatinimo iniciatyvų<br />
(pvz., filantropo G. Soroso veikla) dažnai tik dirbtinai „skatino“ socialinę traumą išgyvenančias<br />
Rytų Europos visuomenes. Lietuva iš šių Rytų Europos šalių ilgą laiką<br />
išsiskyrė ypatingu „pilietiniu letargu“. Todėl bet kokie pilietinės visuomenės aktyvumo<br />
proveržiai pastaraisiais metais tiek Rytų Europoje, tiek Lietuvoje verti didžiausio<br />
dėmesio, siekiant atrasti tokius politikos kūrimo ir įgyvendinimo spendimus, kurie<br />
galėtų padėti tiek ištisoms bendruomenėms, tiek ir pavieniams jos nariams.<br />
Vienas iš būdų, kaip nuo dabartinių proliberalių vadybinių principų taikymo pereiti<br />
prie socialinės atsakomybės ir humanitarinių idėjų puoselėjimo, yra pačių piliečių<br />
įtraukimas į visuomeninę veiklą. Tačiau būtina pabrėžti nuolatinio piliečių dalyvavimo<br />
valdyme svarbą – ne tik išreikšti savo nuomonę per rinkimus ar referendumus. Vykstant<br />
nuolatiniams socialiniams pokyčiams valstybinės institucijos nepajėgia laiku reaguoti<br />
į vykstančias permainas bei priimti sprendimus, kurie užtikrintų darnią socialinę<br />
plėtrą (Nefas ir kt., 2011). Todėl siekiant užtikrinti piliečių nuolatinį dalyvavimą šiuose<br />
procesuose, gyventojai turi būti skatinami burtis į įvairias bendruomenes ir pilietines<br />
organizacijas.<br />
29
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
Pilietinės visuomenės organizacijos mūsų laikais yra laikomos demokratinės visuomenės<br />
pagrindu. Jos ne tik sudaro sąlygas aktyviems piliečiams atsiskleisti dirbant<br />
visuomenei naudingą darbą, bet ir kontroliuoja, tikslina viešojo sektoriaus organizacijų<br />
veiklą, šalina jų trūkumus, garantuoja žmogaus teisių laikymąsi (Nefas ir kt., 2011).<br />
Aktyvi bendruomenių veikla gali užtikrinti ne tik 3 E (angl. economy – ekonomiškumas,<br />
efficiency – efektyvumas, effectiveness – veiksmingumas) modelio įgyvendinimą<br />
viešajame sektoriuje, kontroliuojant organizacijų veiklą, bet ir įgalintų priartėti prie<br />
Naujojo viešojo valdymo idėjų bei realiai taikyti socialinio teisingumo, lygybės ir etikos<br />
principus (angl. the 4-th E – equity, 5-th E – equality and 6 –th E – ethics). Tai yra<br />
šiuolaikiniai pokriziniai principai, kurių sklaidai patvirtinti įvairiose šalyse reikia įrodymų.<br />
Taip yra ir Lietuvoje. Didesnis bendruomenių aktyvumo laipsnis yra vienas<br />
svarbiausių pliuralizmo ir demokratijos įrodymų kiekvienoje šalyje, kuris rodo įvairių<br />
galios centrų pasiskirstymą. Pliuralizmas ir demokratija savo ruožtu yra reikšmingiausias<br />
Naujojo viešojo valdymo įrodymas. Ar, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, galima<br />
teigti, kad čia egzistuoja bent jau Naujojo viešojo valdymo užuomazgos? Ar galima<br />
įrodyti, kad Lietuvoje dėl aktyvesnės bendruomenių veiklos atsisakoma formalios demokratijos<br />
ir formuojasi bent jau pliuralistinės visuomenės užuomazgos? Ar Lietuvoje<br />
pastebima tokia bendruomenių veikla, kuri gali paveikti politikos kūrimą aukščiausiame<br />
lygyje ir skatintų politikus atsižvelgti į bendruomenių interesus? Atsakant į<br />
šiuos klausimus bus remtasi ta empirine Lietuvos medžiaga, kuri pastaraisiais metais<br />
buvo labiausiai linksniuojama viešojoje erdvėje ir kuri daugeliui skaitytojų sukelia<br />
vienokių ar kitokių asociacijų. Daug kas Lietuvoje girdėjo apie žymiosios Vilniaus<br />
Balsių gimnazijos statybas ar kovą prieš danų verslininkų valdomus kiaulių auginimo<br />
kompleksus Šiaurės Lietuvoje, tačiau nepakankamai aiškiai įsivaizduoja vietos bendruomenių<br />
veiklos reikšmę šiuose įvykiuose. Kokias išvadas, remiantis bendruomenių<br />
veiklos rezultatais šiuose įvykiuose, galima padaryti, kokias rekomendacijas kitoms<br />
bendruomenėms ir politikams bei administratoriams pateikti?<br />
Nagrinėjant vietos bendruomenių veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, reikėtų<br />
paminėti, kad jų veikla nėra naujas reiškinys, bet būtent pastaraisiais metais, ypač Lietuvoje,<br />
bendruomenės pradėjo ne tik aktyviau veikti, bet ir labiau reklamuoti bei viešinti<br />
savo veiklą, taip pritraukdamos vis daugiau piliečių. Tikslių statistinių duomenų<br />
apie bendruomenių ir jų narių skaičiaus pokyčius nėra, tačiau nagrinėjant pavienių<br />
regionų duomenis galima teigti, kad bendruomenių veikla Lietuvoje nuolat plečiasi.<br />
Pavyzdžiui, remiantis Tauragės rajono vietos veiklos grupės duomenimis<br />
(http://tauragesvvg.lt/vvg2/bendruomeniu-svetaines), šiuo metu Tauragės mieste ir<br />
rajone užregistruotos 33 bendruomenės, iš kurių 19 – įsteigtos nuo 2006 metų. Atsižvelgus<br />
į tai, kad rajono gyventojų skaičius nesiekia 48 tūkstančių, akivaizdu, jog šis<br />
bendruomenių kūrimosi skaičius rodo aktyvų gyventojų, ypač kaimo, dalyvavimą visuomeninėje<br />
veikloje. Panašūs rodikliai yra ir kituose rajonuose: Varėnos rajone įregistruotos<br />
38, Kaišiadorių rajone – 31, Alytaus rajone – net 49 bendruomenės. Žinoma,<br />
vien didėjantis bendruomenių skaičius neatskleidžia realios jų daromos įtakos priimamiems<br />
viešojo sektoriaus institucijų sprendimams. Norint suvokti bendruomenių<br />
veiklos poveikį įvairioms institucijoms, būtina atsižvelgti į jų nuveiktus darbus, šių<br />
pavyzdžių iš tiesų yra daug, tačiau, analizuojant jų veiklą, reikėtų atminti, kad skirtin-<br />
30
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ...<br />
gomis sąlygomis ir dėl skirtingų priežasčių susibūrusių bendruomenių siekiai ir realios<br />
galimybės daryti įtaką sprendimams taip pat skiriasi, todėl siekdami suvokti bendras jų<br />
veiklos tendencijas, pateiksime keleto skirtingų tipų bendruomenių veiklos pavyzdžių.<br />
2. Kaimo ir miesto bendruomenių veiklos tikslai<br />
Lyginant skirtingų rajonų kaimo bendruomenių veiklos tikslus, galima išskirti<br />
šiuos jų veiklos planų panašumus: suvienyti vietos gyventojus, rūpintis jų gyvenimo<br />
kokybe, skatinti „geros kaimynystės“ idėjas, organizuoti kultūrinius renginius ir patiems<br />
savarankiškai spręsti kylančias problemas.<br />
Lietuvoje bendruomenių, kurios kelia sau tokius tikslus, yra tikrai daug, vienas tokių<br />
pavyzdžių – Aukštupių kaimo bendruomenė „Aukštadabrupis“ (Tauragės raj.),<br />
kurią sudaro apie 400 gyventojų. Ji įkurta 2006 m., siekianti sutelkti žmones bendrai<br />
veiklai: sudaryti kaimo gyventojams galimybę naudotis informacinėmis technologijomis,<br />
ugdyti savitarpio pagalbą ir bendruomenės narių gebėjimus dirbti bei spręsti iškilusias<br />
problemas kartu. Tauragės rajono vietos veiklos grupės duomenimis<br />
(http://tauragesvvg.lt/aukstupiu-kaimo-bendruomene-aukstadabrupis), bendruomenės<br />
veiklos dėka iš laimėtų projektų gautos pajamos ir pačių gyventojų neatlygintinas darbas<br />
leido sutvarkyti patalpas, kur gyventojai mokomi dirbti su kompiuterine įranga, ir<br />
įsigyti būtiną techniką, kompiuterius. Suremontuotos mokyklos klasės, sutvarkyta dalis<br />
šildymo sistemos, vandentiekis, kanalizacija, pastatytas mokyklos priestatas, kuriame<br />
vyksta mokyklos ir visos bendruomenės šventės, renginiai, įvairūs mokymai.<br />
Didesnių gyvenviečių bendruomenių, pavyzdžiui, Alantos (Molėtų rajonas), kurią<br />
sudaro apie 2600 gyventojų, tikslai: rūpintis pirminių socialinių gyventojų poreikių<br />
užtikrinimu (labdara, asmens higienos priežiūra), vykdyti prevencinius projektus dėl<br />
narkomanijos. Bendruomenės pastangomis ir jų vykdomų projektų lėšomis įrengtos<br />
bendruomenės patalpos, nuolat aktyviai rūpinamasi vaikų dienos centro „Daigelis“<br />
veikla, organizuojamos vasaros poilsio stovyklos socialiai remtiniems vaikams ir jų<br />
šeimų nariams, siekiama ne tik užtikrinti vaikų ir jaunimo aktyvią veiklą, bet į ją<br />
įtraukti ir pagyvenusius bei neįgalius vietos gyventojus (Alantos bendruomenės centro<br />
tinklalapis: http://alantiskiai.weebly.com/projektai.html).<br />
Apžvelgus įvairių kaimo bendruomenių veiklą ir jų išsikeltus tikslus, matyti tam<br />
tikros bendros problemos: trūksta finansinių ir materialinių išteklių net patiems paprasčiausiems<br />
darbams atlikti, infrastruktūros plėtrai ir aplinkos tvarkymui, todėl dažnai<br />
gyventojų grupių, kurios nesugeba ar neturi galimybių pasirūpinti savo ar kitų socialiniais<br />
poreikiais, problemos dažnai lieka antroje vietoje.<br />
Puikus miesto bendruomenių veiklos pavyzdys yra viena aktyviausiai Lietuvoje<br />
veikiančių bendruomenių, įsikūrusi Vilniaus mieste, Balsių gyvenamųjų namų kvartale.<br />
Šis kvartalas įkurtas prieš dvidešimt metų, tačiau jo infrastruktūra, lyginant su pačiu<br />
Vilniaus miestu, buvo labai atsilikusi. Balsių bendruomenė (įkurta 2002 m., šiuo<br />
metu ją sudaro daugiau kaip 10 000 gyventojų) savo įstatuose ir tiksluose užsibrėžė ne<br />
tik suburti žmones, organizuoti renginius, bet ir siekti išspręsti išties aktualias problemas:<br />
31
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
1. Panaikinti teritorijos infrastruktūrinį atsilikimą įkuriant mokyklą, vaikų darželį,<br />
šeimos medicinos, prekybos ir paslaugų, kultūros ir bendruomenės centrus<br />
bei užtikrinti jų tolesnę darnią plėtrą.<br />
2. Tobulinti susisiekimo tinklą: išasfaltuoti ir apšviesti gatves, pastatyti degalinę,<br />
įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus.<br />
3. Siekti greičiau įrengti miesto komunikacijas, dujotiekio, vandentiekio tinklą ir<br />
nuotekų surinkimo sistemą.<br />
4. Organizuoti kultūros renginius, kurti ir puoselėti naujas tradicijas.<br />
5. Kurti gamtosauginius projektus ir puoselėti gyvenamąją aplinką.<br />
6. Siekti saugios kaimynystės ir nuoširdaus bendravimo, nesitaikstyti su antisocialiniais<br />
reiškiniais.<br />
7. Vykdyti vietos bendruomenėje socialinės paramos ir užimtumo projektus<br />
(Balsių bendruomenės įstatai, 2011).<br />
Per 10 savo veiklos metų bendruomenei pavyko net tik padidinti savo narių skaičių,<br />
užmegzti ryšius su kitomis bendruomenėmis, bet ir įgyvendinti nemažai išsikeltų<br />
uždavinių.<br />
Bendruomenė reguliariai rengia talkas ir jau tradiciniais tapusius kultūros renginius:<br />
„Bėgimas Balsių gatvėmis 3,3 km“, „Užgavėnių šurmulys“, kalėdiniai renginiai<br />
ir kasmetinė bendruomenės šventė, vykstanti birželio mėnesį (savaitę prieš Jonines),<br />
kur apsilanko daugiau kaip 1500 vietos gyventojų ir svečių, renginį rengiant kasmet<br />
dalyvauja daugiau kaip 30 savanorių (Nefas, 2012, p. 46–48). Vis dėlto bendruomenės<br />
veikla neapsiriboja vien kultūriniu-edukaciniu vaidmeniu, kaip pagrindiniu, kuris kaimo<br />
bendruomenėse labiausiai akcentuojamas. Miestuose kultūros renginių ir tradicijų<br />
kūrimas yra labai svarbus siekiant mažinti žmonių susvetimėjimą, be to, svarbu viešinti<br />
bendruomenės veiklą.<br />
Per visą Balsių bendruomenės veiklos laikotarpį (2002–2010 m.), remiantis veiklos<br />
ataskaitomis, bendruomenės gyventojų pastangomis (50 % lėšų skyrė Vilniaus m. savivaldybė)<br />
atlikti gatvių tinklo asfaltavimo ir apšvietimo darbai, įvykdytas vandentiekio<br />
ir nuotekų įrengimo projektas, įsteigtas „Balsių šeimos medicinos centras“, pakloti<br />
telekomunikacijų tinklai, išplėsti dviračių takai. Vienas didžiausių bendruomenės laimėjimų<br />
– pirmoji Lietuvoje švietimo įstaiga, pastatyta viešojo ir privataus sektoriaus<br />
bendradarbiavimo principu, dėl kurios steigimo bendruomenė pradėjo dirbti dar savo<br />
veiklos pradžioje. Tokios Balsių permainos yra puikus pavyzdys kitoms, net ir mažesnėms<br />
bendruomenėms, kaip galima atrasti naujų finansavimo šaltinių visiems būtiniems<br />
pokyčiams įgyvendinti, kartu tenkinti socialinius, kultūrinius ir edukacinius gyventojų<br />
poreikius.<br />
3. Bendruomenių poveikis sprendžiant aktualiausius klausimus ir darant įtaką<br />
privataus sektoriaus veiklai<br />
Lyginant dažniausiai pasitaikančius kaimo ir miesto bendruomenių veiklos tikslus<br />
gali pasirodyti, kad jos yra atsakingos ir rūpinasi tik savo vidaus klausimais, renginių<br />
organizavimu ar infrastruktūros plėtra. Tikėta, kad mažiau aktyviose bendruomenėse,<br />
32
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ...<br />
kur aktualios socioedukacinės problemos, ypatingą vaidmenį vaidins daugiafunkciai<br />
socioedukacinių paslaugų centrai, kurie užsiima švietimo, kultūros, socialinių paslaugų<br />
vaikams ir vietos bendruomenei teikimu. Tačiau remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos<br />
atliktais daugiafunkcių centrų tyrimais (ŠMM, tyrimo ataskaita, 2008), paaiškėjo,<br />
kad labiau išsivysčiusiose bendruomenėse nepakanka vykdyti tik socioedukacinę<br />
veiklą, dažnai iškyla tokių klausimų, kuriuos spręsdamos bendruomenės privalo<br />
imtis nenumatytos veiklos, siekdamos apsaugoti vietos gyventojus ir užtikrinti jų teises.<br />
Todėl, neatsižvelgus į kiekvienos bendruomenės turimą potencialą, joms neturėtų<br />
būti priskirtas tik socioedukacinis vaidmuo, būtina įvertinti ir jų galią daryti įtaką viešiesiems<br />
sprendimams.<br />
Vienas iš atvejų, rodančių, koks svarbus bendruomenių vaidmuo ir kokios yra jų<br />
bei savivaldybės bendradarbiavimo galimybės, yra Bugenių kaimo bendruomenės<br />
(Mažeikių rajonas) veiklos pavyzdys. Ši, vos 500 gyventojų turinti bendruomenė įrodė,<br />
kad gali atstovauti savo interesams prieš didelę privačią įmonę. Istorija prasidėjo,<br />
kai 2005 m. neveikiantį, 12 000 kiaulių per metus realizavimo galią turintį kompleksą<br />
įsigijo Danijos kapitalo UAB „Bugenių Agro“. Bendrovė kreipėsi į Mažeikių rajono<br />
savivaldybę dėl pritarimo jos veiklos planui. Iš pradžių planuota auginti 1700 motininių<br />
kiaulių ir gauti kasmetinį 45 tūkst. kiaulių prieaugį, vykdyti nekenksmingą aplinkai<br />
veiklą ir sukurti 20 naujų darbo vietų (Bugenių kaimo bendruomenės tinklalapis:<br />
http://bugeniai.webs.com/apiekiauliukompleksa.htm). Tačiau buvo akivaizdu, kad tokia<br />
ūkinė veikla turėjo daryti poveikį ne tik gamtai, bet ir vietos gyventojams. Todėl<br />
sudarytos komisijos įmonės vykdomos veiklos galimai daromai žalai ištirti. Aplinkinių<br />
kaimų gyventojai, sužinoję apie planuojamą UAB „Bugenių Agro“ veiklą, ėmė vienytis,<br />
kad šią veiklą sustabdytų. Iš artimiausiai esančių kaimų ir mokyklos gauti raštai,<br />
prieštaraujantys tokiai įmonės veiklai, surinkta 600 aplinkinių kaimų gyventojų parašų,<br />
kuriais pasisakoma prieš minėto kiaulių komplekso veiklą (Nefas ir kt., 2011). Tokia<br />
gyventojų reakcija ir mero sudaryta komisijos veikla paskatino rajono savivaldybės<br />
tarybą nepritarti Bugenių kiaulių komplekso veiklai. Rajono savivaldybės atsakymas<br />
sukėlė įmonės vadovų nepasitenkinimą, byla pateko į teismą. Bylinėjimasis truko<br />
ilgai, pagaliau į teismo procesą įsitraukė Danijos ambasadorius, kuris ėmė daryti viešą<br />
spaudimą savivaldybei, kad ši pritartų įmonės veiklai. Būtent tada ir pasireiškė didžiausias<br />
bendruomenių aktyvumas.<br />
Bugenių kaimo bendruomenės atstovai suvienijo ir kitas Mažeikių rajono bei Rokiškio<br />
rajono, kuriame ši danų kapitalo įmonė jau augino 25 tūkst. kiaulių, bendruomenes.<br />
Susivienijusios bendruomenės ne tik rengė bendrus piketus, bet ir ėmėsi konkrečių<br />
veiksmų. Bendruomenių atstovai pateikė peticiją<br />
(http://www.peticijos.lt/visos/1579), kuri buvo perduota Seimui, Prezidentui ir Danijos<br />
ambasadoriui Lietuvoje, o bendrame susirinkime priimta pilietinės gyventojų akcijos<br />
rezoliucija „Už švarią gamtą ir sveiką aplinką Mažeikiuose“ susilaukė tiek žiniasklaidos,<br />
tiek valdžios dėmesio: beveik penkerius metus trukusi Mažeikių rajono gyventojų<br />
kova su danų verslininkais baigėsi bendruomenių pergale – didžiulio 45 tūkst. kiaulių<br />
auginimo komplekso Bugeniuose nebebus.<br />
Žinoma, dar tebevyksta teisminiai ginčai dėl 12 tūkst. kiaulių auginimo komplekso<br />
Bugenių kaime, tačiau šią pergalę lėmė ir aktyvi savivaldybės parama bendruomenei,<br />
33
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
ir aktyvus bendruomenės bei savivaldybės bendradarbiavimas, parodęs, kokia stipri,<br />
susivienijus šioms jėgoms, gali būti savivalda.<br />
Kitas bendruomenių ir savivaldybės bendradarbiavimo ypatumus atskleidžiantis<br />
pavyzdys yra vadinamasis „šilumos karas“, vykęs Ukmergėje, kai rajono savivaldybė<br />
pareiškė nepasitikėjimą iki tol šilumos ūkio reikalus koordinavusios ir pagal koncesijos<br />
sutartį veikusios UAB „Miesto energija“ vykdomai politikai. Tada šilumos ūkio<br />
valdymą perėmė UAB „Ukmergės šiluma“. Nesutarimas tarp savivaldybės ir įmonės<br />
prasidėjo 2004 m., kai Šilumos ūkio įstatymas leido nuomininkui pačiam, be savivaldybės<br />
sutikimo ar net be jo žinios Kainų komisijoje tvirtinti šilumos kainas. Kainos,<br />
palyginus su kitais Lietuvos rajonais, sparčiai augo. Juo labiau, kad nuomininkas savivaldybei<br />
neteikė jokios informacijos apie savo sąnaudas ir neaiškino, kodėl kainos<br />
padidėjo (Ungurytė, Grigūnaitė, 2012, p. 37). Padėtis pasikeitė tik pasikeitus Vietos<br />
savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymams, kai savivaldybė įgijo teisę gauti visą informaciją<br />
iš nuomininko ir tvirtinti šilumos kainas. 2008 m. Kainų komisijai tvirtinant bazinę<br />
šilumos kainą, o savivaldybei gavus informaciją apie nuomininko ekonominius rodiklius,<br />
nuomininko teikiamos bazinės kainos dydį pavyko sumažinti beveik 25 procentais.<br />
Tai sukėlė įtarimų dėl nuomininko veiklos. Taip pat paaiškėjo, kad UAB<br />
„Miesto energija“ grupės įmonės sukūrė mechanizmus, pagal kuriuos Ukmergės gyventojai<br />
iš dalies dengė šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudas Trakų rajono vartotojams<br />
(įmonės pelną dalijosi daugiau kaip 20 skirtingų fizinių ir juridinių asmenų),<br />
be to, „Miesto energija“ be Ukmergės savivaldybės sutikimo sudarė ilgalaikes paskolų<br />
sutartis su bankais, įkeisdama Ukmergės šilumos ūkio turtą (Ungurytė, Grigūnaitė,<br />
2012, p. 38). UAB „Miesto energija“, net paviešinus šiuos akivaizdžius faktus teigė,<br />
kad sutartis su ja nutraukta neteisėtai. Savivaldybė, siekdama nebetęsti šio nuomotojo<br />
veiklos, ėmėsi teismuose ginti savo rajono gyventojų teises ir siekti, kad „Miesto<br />
energijai“ būtų panaikinta licencija (Kalesnikas, 2010). Teismo procesas nebuvo lengvas,<br />
po 2010 m. vienašališkai nutrauktos sutarties vyko nesibaigiantys teismai, kuriuos<br />
lydėjo gyventojų protestai, dažnai nevienareikšmiškai vertinti. Todėl nagrinėjant, kokia<br />
buvo bendruomenės įtaka sprendžiant šią problemą ir kas turėjo tam įtakos, pirmiausia<br />
reikėtų įvertinti realią bendruomenės poveikio galią.<br />
Šioje situacijoje veikė trys pagrindinės jėgos: socialiai neatsakingos įmonė interesas,<br />
viešas bendruomenių interesas ir savivaldybės, kuri neturėjo tiek galios, kad vien<br />
savo jėgomis, siekdama viešojo intereso, galėtų paveikti įmonių veiklą, interesas. Tačiau<br />
netgi esant tokiai situacijai, pasiekta, kad UAB „Miesto energija“ pasitrauktų iš<br />
šilumos ūkio valdymo. Kaip tai pavyko įgyvendinti? Pagrindinės sėkmės priežastys<br />
buvo nuolatinis už jų teises kovojančios savivaldybės palaikymas: Ukmergės bendruomenė<br />
ne tik aktyviai piketavo prie katilinių ir savivaldybės, bet ir nuolat stebėjo šį<br />
procesą, siekė jo viešumo, todėl suvienijus savivaldybės bei bendruomenės galias pasiektas<br />
norimas rezultatas.<br />
Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nors šio konflikto pabaiga išspręsta bendruomenės<br />
ir savivaldybės naudai, Ukmergės šilumos ūkyje ir jo valdyme liko dar<br />
daugybė neišspręstų problemų. Pagrindinė – vykstant konfliktui su „Miesto energija“,<br />
siekdami bendruomenių palaikymo, savivaldybės atstovai žadėjo gyventojams daugybę<br />
permainų, o vėliau paaiškėjo, kad jų įgyvendinti negalės, taip pat ir pagrindinės –<br />
34
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ...<br />
sumažinti šilumos kainą 30 proc. Vietoj to, kad būtų tesėtas šis pažadas, kaip pastebi<br />
Miesto bendruomenės pirmininkas Julius Kazėnas (2012), netikslingai leistos daug<br />
didesnės lėšos „Ukmergės šilumos“ ne pirmo būtinumo reikmėms (interneto svetainei,<br />
premijoms, reprezentacinėms išlaidoms ir t. t.). Todėl natūraliai kyla klausimas, kas<br />
pasikeitė bendruomenės ir savivaldybės santykiuose? Prielaidų gali būti įvairių, tačiau<br />
pagrindinis aspektas – gyventojai jaučia, kad jų lūkesčiai gali vėl būti neįgyvendinti.<br />
Situacija rodo ne tik tai, kad dar visai neseniai Ukmergės rajono savivaldybei ir bendruomenei<br />
kartu veikiant buvo siekiama patenkinti viešąjį interesą, bet ir tai, kad gali grėsti<br />
nauji rajono valdžios ir bendruomenės nesutarimai. Bendruomenės turi būti nuolat aktyvios<br />
ir stebėti su jų gerove susijusių sprendimų priėmimą. Tiek bendruomenė, tiek savivaldybė,<br />
suprasdamos galimai kilsiančias problemas, privalo užmegzti dialogą, kitaip vėl<br />
kils nesibaigiančių konfliktų banga, o tai stabdytų rajono veiklą ir plėtrą.<br />
Išanalizavus visus aukščiau paminėtus bendruomenių veiklos atvejus, galima tik<br />
dar kartą pabrėžti, kad būtent bendruomenėms priklauso savivaldos teisė, kuri turi būti<br />
įgyvendinama kuo efektyviau ir atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius, todėl bendruomenių<br />
veikla turėtų būti dar aktyvesnė siekiant bendro tikslo.<br />
Išvados<br />
1. Tradicinis hierarchinis viešojo administravimo modelis turi ne tik teigiamų<br />
funkcijų pasidalijimo aspektų, bet ir apsunkina veiklą perdėtu reglamentavimu.<br />
Kita vertus, visada egzistuos tokios viešojo administravimo sritys, kurios<br />
be šio viešojo administravimo modelio negalės išsiversti.<br />
2. Naujosios viešosios vadybos modelis pasižymi ne tik efektyviais privataus<br />
sektoriaus metodais viešajame administravime, bet ir hiperbolizuotu ekonomizaciniu<br />
veiklos kiekybinių rezultatų vertinimu, kuris gali pažeisti kokybinius<br />
parametrus.<br />
3. Minėti viešojo administravimo modeliai nepakankamai efektyviai sprendžia socialines<br />
problemas tiek tikslų siekimo, tiek ir pasirenkamų priemonių požiūriu.<br />
4. Naujasis viešasis valdymas pateikia savotišką alternatyvą minėtiems viešojo<br />
administravimo modeliams pirmiausia dėl savo socialinio angažuotumo, socialinės<br />
kokybės ir socialinio bei pilietinio įgalinimo klausimų sprendimo.<br />
5. Ypatingą reikšmę Naujasis viešasis valdymas turi „socialinę traumą“ išyvenusioms<br />
Rytų Europos šalims ir Lietuvai, kur kyla neatidėliotini piliečių „įgalinimo“<br />
uždaviniai formuojant ir vystant bendruomenes, kai būtina reali, o ne<br />
formali savivalda.<br />
6. Pastaraisiais metais Lietuvoje užfiksuotas didesnis bendruomenių aktyvumo<br />
laipsnis, šiuo klausimu galima paieškoti rekomendacijų politikos kūrėjams ir<br />
jos įgyvendintojams.<br />
7. Bendruomenių veikla Lietuvoje susiformavo didėjant vietos gyventojų aktyvumui,<br />
kai šie ėmė siekti patys daryti įtaką juos supančiai aplinkai, tobulinti<br />
tas kultūros, socialines, edukacines, infrastruktūros sritis, kurioms teikiamas<br />
per mažas dėmesys.<br />
35
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
8. Bendruomenių veiklos efektyvumas pasireiškia ne tik tvarkant vietos reikalus ir<br />
tenkinant gyventojų poreikius, bet ir bendruomenėms buriantis į organizacijas, tarpusavyje<br />
derinant ir koordinuojant bendrus klausimus, dalijantis gerąja praktika ir<br />
plėtojant bendradarbiavimą su to regiono savivaldybėmis, taip įsitraukiant į sprendimų<br />
priėmimą ir atstovaujant savo bendruomenės poreikiams.<br />
Gauta <strong>2013</strong> 01 14<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Alantos bendruomenės centras. Projektinė bendruomenės veikla. Prieiga internetu:<br />
http://alantiskiai.weebly.com/projektai.html [žiūrėta 2012.10.05].<br />
Balsių bendruomenės įstatai. Prieiga internetu: http://www.balsiai.eu/balsiu-bendruomene/ [žiūrėta 2012.10.13].<br />
Balsių bendruomenės veiklos ataskaitos. Prieiga internetu: http://www.balsiai.eu/balsiu-bendruomene/atlikti-darbai/<br />
[žiūrėta 2012.10.14].<br />
Bugenių kaimo bendruomenė. Apie kiaulių kompleksą. Prieiga internetu:<br />
http://bugeniai.webs.com/apiekiauliukompleksa.htm [žiūrėta 2012.11.04].<br />
Peticija „Prieš Danijos verslininko kiaulių komplekso plėtrą Mažeikių rajone“. (2010). Prieiga internetu:<br />
http://www.peticijos.lt/visos/1579 [žiūrėta 2012.11.11].<br />
Kalesnikas, A. (2010). Šilumos cirkas. Ketvirtoji diena. Prieiga internetu:<br />
http://www.kalesnikas.eu/2010/naujienos/ukis/silumos-cirkas-ketvirtoji-diena/ [žiūrėta 2012.11.12].<br />
Kazėnas, J. (2012). Išvijom plėšikus, įsileidom vagis. Gimtoji žemė. Prieiga internetu:<br />
http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=6672 [žiūrėta 2012.11.15].<br />
Nefas, S., Smalskys, V., Šlapkauskas, V. (2011). Demokratija ir vietos bendruomenė Lietuvoje. Vilnius: Mykolo Romerio<br />
<strong>universitetas</strong>.<br />
Nefas, S. (2012). Viešojo administravimo atvejų analizės mokomoji medžiaga. Metodinė priemonė. Sudarytojas Jonas<br />
Petukauskas. Vilnius: Mykolo Romerio <strong>universitetas</strong>.<br />
Švietimo ir mokslo ministerija. (2008). Universalių daugiafunkcinių centrų steigimo ir plėtra. Tyrimo ataskaita. Prieiga<br />
internetu: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/es/UDC%20tyrimas.pdf [žiūrėta 2012.10.28].<br />
Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Tauragės rajono bendruomenių svetainės, Aukštupių kaimo bendruomenė<br />
„Aukštadabrupis“. Prieiga internetu: http://tauragesvvg.lt/aukstupiu-kaimo-bendruomene-aukstadabrupis [žiūrėta<br />
2012.09.15].<br />
Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Tauragės rajono bendruomenių svetainės. Prieiga internetu:<br />
http://tauragesvvg.lt/vvg2/bendruomeniu-svetaines [žiūrėta 2012.09.17].<br />
Ungurytė, S., Grigūnaitė, R. (2012). Sudarytojas Jonas Petukauskas. Viešojo administravimo atvejų analizės mokomoji<br />
medžiaga. Metodinė priemonė. Vilnius: Mykolo Romerio <strong>universitetas</strong>.<br />
“NEW GOVERNANCE” AS THE CIVIL VALUE:<br />
THE CASE OF ACTIVINESS OF LITHUANIAN COMMUNITIES<br />
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
Summary<br />
There are discussed in the article the deficiencies of traditional hierarchical public administration<br />
model and New Public Management in the context of crisis and globalization.<br />
Traditional hierarchical model forms too many obstacles for activities because of its load of<br />
regulations and dampens the implementation of European Union efficiency decisions, while<br />
New Public Management, by implementing private business methods into public administra-<br />
36
„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ...<br />
tion, overestimates the economization importance of quantitavive activities indicators. New<br />
Public Management during its 30 years of development has exhausted itself, as it has not<br />
only reached the aims of social innovation, but has experienced a relation to deterioration of<br />
economic development indicators during several last years as well. New Governance model<br />
in the West and the East forms a positive alternative to above mentioned public administration<br />
models in the aspects of social responsibility, social quality, social justice and civil<br />
empowerment. The 1989–1991 civil energy revolutions in Eastern Europe and Lithuania are<br />
far over – these countries need to change their present civil depression situation. The effectiveness<br />
of social aims and empowering communities activities are especially actual for<br />
experiencing social trauma Eastern European and Lithuanian societies. Lithuania needs civil<br />
empowerment to enable the communities for real, not formal self-governance. Search for<br />
effective cooperation between communities and municipalities can enhance the decisionmaking<br />
of the central authorities too. The positive examples of communities activities in<br />
Lithuania should be widely known and propagated as they can contribute to the more efficient<br />
decisions in policy formation and its implementation.<br />
Usually opinions of the role of communities in Lithuania are based on importance<br />
of the services which they provide to the public, but it should be emphasized that<br />
nowadays civil society organizations are not only solving socio-educational problems,<br />
but is the basic of the democratic and pluralistic society. They can make not only the<br />
possibility for active citizens to express themselves, but also influence decisions and<br />
eliminate weaknesses of public sector organizations, ensure the human rights. Participation<br />
of citizens and communities in Lithuania should be a continuous and permanent<br />
process, because it’s the only way how current management principles move towards<br />
ideas of social responsibility, social quality, social justice and humanity.<br />
During continuous social changes public institutions are unable timely to respond<br />
to the ongoing changes and to make the decisions that can ensure sustainable social<br />
development, for that reason people should be stimulated to join various communities<br />
and public organizations and to take action themselves. Active performance of communities<br />
guarantees not only the implementation of 3-E (economy, efficiency, effectiveness)<br />
model in the public sector, but also makes the possibility to get closer to the<br />
implementation of the New Governance ideas: social justice, equality and ethical principles<br />
(the 4-th E – equity, 5-th E – equality and the 6-th E – ethics).<br />
Talking about the communities in Lithuania and abroad, we should mention that civil<br />
activity is not a new phenomenon, but in recent years, especially in Lithuania, the communities<br />
not only became more active, but also more advertising and promoting their works<br />
and attract more citizens. In the article there are analysed several positive examples of<br />
Lithuanian communities development. The problems resolution of civil empowerment and<br />
Governance affairs in several Lithuanian municipalities and communities show the possibility<br />
of implementing New Governance ideas into practise. These facts mean that New<br />
Governance can be studied not only theoretically, by considering its principles, but also<br />
practically, by considering the methods for its implementation.<br />
37
Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė<br />
38
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS<br />
NETURTINES TEISES<br />
Tomas Pukšmys<br />
Mykolo Romerio <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojamos civilinės atsakomybės funkcijos pažeidus asmens neturtines teises. Išanalizavus<br />
civilinės atsakomybės institutą šiose jurisdikcijose, darytina išvada, kad abiejose šalyse, atlyginant<br />
žalą remiamasi kompensacijos ir draudimo praturtėti principais, tačiau Vokietijoje atlyginant žalą už asmens<br />
neturtinių teisių pažeidimą, atsižvelgiama ir į prevencinę funkciją. Pagrindinis šio straipsnio tikslas<br />
– nustatyti, ar analizuojami prevencinės funkcijos taikymą nulemiantys veiksniai: civilinių teisinių<br />
santykių pasikeitimas, efektyvios teisinės apsaugos poreikis ir siekis užtikrinti teisės subjektų teisėto elgesio<br />
kontrolę civilinėmis priemonėmis. Antroje dalyje apžvelgiamas kompensacinės, prevencinės ir baudinės<br />
funkcijos tarpusavio santykis. Paskutinėje straipsnio dalyje analizuojami civilinės atsakomybės tikslai<br />
Lietuvoje, atlyginant neturtinę žalą už asmens neturtinių vertybių pažeidimą, ir prevencinės funkcijos<br />
taikymo poreikis.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: civilinė atsakomybė, kompensacinė funkcija, prevencinė funkcija, baudinė<br />
funkcija, asmeninės neturtinės teisės, neturtinė žala.<br />
Abstract<br />
This article deals with the functions of civil liability in cases of breaching personal non-property rights.<br />
The analysis of civil liability in Lithuanian and German law reveals that in both countries damages are<br />
awarded on the basis on the principle of compensation and prohibition of unjust enrichment, but in Germany<br />
law damages for the violation of personal non-property rights are also awarded taking into consideration<br />
the preventive function. The main aim of this paper is to determine whether there are conditions,<br />
need and basis for the application of the preventive function in Lithuanian law. In the first part of this<br />
article it is analyzed the factors that determine the application of the preventive function, i.e. the change<br />
of civil relations; the need for effective legal protection and the aim to ensure the legitimate behavior of<br />
the subjects of civil law. The second part explains the relationship between the compensatory, punitive<br />
and preventive functions. The last part of the article analyzes the demand of the preventive function and<br />
the purposes of civil liability in Lithuanian law in terms of awarding to reward non-pecuniary damages<br />
for the violation of personal non-property rights.<br />
KEY WORDS: civil liability, compensatory function, preventive function, punitive function, personal<br />
non-property rights, non-property damage.<br />
Įvadas<br />
Dėl objektų, už kurių pažeidimą gali būti reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo,<br />
specifikos tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje ilgą laiką nebuvo bendros nuomonės,<br />
kokių tikslų turi būti siekiama neturtinės žalos atlyginimu (Volodko, 2010,<br />
p. 70). Ši diskusija vyksta ir šiandien, tenka pastebėti, kad ji nėra vien tik teorinė, bet turi<br />
ir didžiulę praktinę reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį už nematerialių vertybių pažeidimą.<br />
Daugelio praktikos ir doktrinos atstovų nuomone, atlyginant turtinę ir neturtinę<br />
žalą turi būti laikomasi visiško nuostolių atlyginimo principo. Dėl to šios doktrinos atstovai<br />
prevencinei funkcijai suteikia tik šalutinį vaidmenį (Möller, 2005, S. 50–52). Tuo<br />
tarpu oponuojančios pozicijos atstovai Vokietijoje, remdamiesi šios šalies teismų praktikos<br />
nuostatomis, paneigia prevencinės funkcijos fakultatyvų poveikį kompensacinės<br />
funkcijos atžvilgiu ir pažymi, kad prevencinė funkcija turi pirmumą prieš kompensacinę<br />
39
Tomas Pukšmys<br />
(Klein, 2000, S. 52). Prevencinės funkcijos taikymo šalininkai šį poreikį argumentuoja<br />
siekiu užtikrinti efektyvią neturtinių teisių apsaugą (Hückel, 2006, S. 227). Vokietijos<br />
teisės doktrinoje galima aptikti nuomonių, kad prevencinės funkcijos taikymą lemia pasikeitę<br />
civiliniai teisiniai santykiai ir poreikis užtikrinti teisės subjektų teisėto elgesio<br />
kontrolę civilinėmis priemonėmis. Šios doktrininės nuostatos, pagrindžiančios prevencinės<br />
funkcijos taikymą, aktualios ir Lietuvoje. Padidėjęs publikacijų skaičius spaudoje ir<br />
nuolat augantis domėjimasis privačiu asmens gyvenimu skatina imtis priemonių, kad<br />
būtų užtikrinta efektyvi asmens neturtinių teisių apsauga. Tuo tarpu šiuo metu taikomais<br />
kompensaciniais metodais užtikrinti efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą ne visada<br />
įmanoma. Dėl to žvelgiant iš efektyvios teisinės apsaugos pozicijų, tenka pripažinti,<br />
kad taikant vien tik kompensacinius teisių gynimo būdus šios vertybės netinkamai ginamos,<br />
todėl kvestionuotina, ar ginant asmens neturtines teises neturėtų būti teikiamas<br />
prioritetas prevencinei funkcijai.<br />
Nagrinėjamu atveju tenka pastebėti, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo atliktas išsamus<br />
tyrimas apie civilinės atsakomybės funkcijas pažeidus fizinio asmens neturtines teises<br />
Lietuvoje ir Vokietijoje. Nors apie žalos atlyginimo funkcijas rašyta S. Cirtautienės ir<br />
R. Volodko darbuose, šie tyrimai atlikti apžvelgiant bendras europines tendencijas,<br />
neišskiriant asmeninių neturtinių teisių – garbės ir orumo, teisės į privatų gyvenimą<br />
bei teisės į atvaizdą. Tuo tarpu šis tyrimas išimtinai orientuotas į civilinės atsakomybės<br />
funkcijų taikymą, kai pažeidžiama fizinio asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo<br />
neliečiamumas bei teisė į atvaizdą, remiantis Vokietijos doktrinos ir teismų<br />
praktikos nuostatomis. Straipsnyje analizuojamos ir prevencinės funkcijos taikymo<br />
sąlygos bei pagrindai Lietuvoje, kritiškai įvertinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo<br />
taikomi kriterijai, nustatantys neturtinės žalos dydį.<br />
Straipsnio tikslas: nustatyti, ar yra sąlygos, poreikis ir pagrindas taikyti Lietuvoje<br />
prevencines funkcijas, pažeidus asmens neturtines teises. Šis tikslas lemia poreikį<br />
į nagrinėjamą problemą žvelgti lyginamuoju aspektu, priešingu atveju tyrimas būtų<br />
neišsamus ir neobjektyvus. Dėl to kaip viena iš lyginamojo tyrimo elementų pasirinkta<br />
Vokietija, kuri turi senas teisines tradicijas, apimančias ir asmens neturtinių teisių sritį.<br />
Straipsnio objektas – žalos atlyginimo funkcijos, pažeidus fizinio asmens neturtines<br />
teises.<br />
Straipsnyje vartojamų sąvokų turinys: vartojama asmens neturtinių teisių<br />
sąvoka apima asmens teisę į atvaizdą, teisę į privatų gyvenimą ir asmens garbę bei<br />
orumą; asmens neturtinės teisės sąvoka neapima atvejų, kai žala padaroma asmens<br />
sveikatai, gyvybei bei kitoms įstatymo saugomoms neturtinio pobūdžio vertybėms<br />
(pastarosios straipsnyje nenagrinėjamos dėl ribotos straipsnio apimties).<br />
Metodai: tyrimas atliekamas taikant dokumentų analizės metodą, šiuo metodu surinkti<br />
duomenys analizuojami taikant kokybinės turinio analizės ir lyginamąjį metodus.<br />
1. Prevencinės funkcijos poreikis, jį lemiantys veiksniai<br />
Tiek teisės doktrina, tiek teismų praktika kaip pagrindinę civilinės atsakomybės<br />
funkciją pripažįsta kompensacinę funkciją. Jos turinį sudaro tai, kad asmuo, atsakingas<br />
už padarytą žalą, privalo ją atlyginti, kad nukentėjusysis atsidurtų tokioje padėtyje,<br />
40
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
kurioje jis būtų, jeigu jam žala nebūtų buvusi padaryta (lot. restitutio in integrum).<br />
Kompensacinę funkciją sustiprina visiškas nuostolių atlyginimo principas, pagal kurį<br />
nukentėjusiajam privalo būti atlyginta visa padaryta žala. Šiuo principu siekiama, kad,<br />
atlyginus žalą nukentėjusiajam, jo turtinė padėtis būtų tokia pat, t. y. jis po žalos atlyginimo<br />
būtų nei turtingesnis, nei vargingesnis (Möller, 2005, S. 59). Kompensacinei<br />
funkcijai savo tikslų siekti padeda ir draudimo praturtėti principas. Akcentuojama, kad<br />
nuostolių atlyginimas nukentėjusiajam negali būti būdas praturtėti (Möller, 2005,<br />
S. 56–57). Šios nuostatos besilaikantys mokslininkai neigia ir kritikuoja prevencinės<br />
funkcijos taikymą, kaip neatitinkančią kompensacinių tikslų, kurie keliami civilinei<br />
teisei. Pažymima, kad orientavimasis į prevencinius, o ne kompensacinius tikslus būtų<br />
baudinio elemento pripažinimas civilinėje teisėje, dėl to būtų paneigtas šimtmečių<br />
darbas, nes civilinė teisė, atsiskirdama nuo baudžiamosios atmetė visus baudinius<br />
elementus. Atsisakius baudinių elementų civilinėje teisėje ir pripažinus visišką nuostolių<br />
atlyginimo principą kaip pagrindinį, į kurį orientuojamasi atlyginant žalą, laikomasi<br />
nuostatos, kad nukentėjusysis turi būti grąžinamas į tą pačią padėtį, kurioje jis būtų<br />
buvęs, jeigu žala jam nebūtų padaryta (Möller, 2005, S. 52).<br />
Vis dėlto prevencinės funkcijos atgrasomojo efekto poreikio civilinėje teisėje nereikėtų<br />
paneigti. Pavyzdžiui, asmeniui taikant civilinę atsakomybę prevencinis efektas<br />
pasireiškia įpareigojimu atlyginti žalą, taip parodant teisės subjektams, kad kiekvienas,<br />
pažeidęs civilines asmens teises, neišvengs civilinės atsakomybės taikymo ir visiško<br />
nuostolių atlyginimo. Tokio pobūdžio prevencinio efekto sukūrimas įvardijamas kaip<br />
bendroji prevencija (vok. Generalpräveantion). Pažymėtina, kad be bendrojo prevencinio<br />
efekto sukūrimo gali būti siekiama atgrasyti konkretų asmenį nuo tokio pat pobūdžio<br />
pažeidimo darymo ateityje. Teisės doktrinoje tokio efekto sukėlimas vadinamas<br />
specialiąja prevencija (vok. Spezialprävention) (Möller, 2005, S. 32). Ši prevencinė<br />
civilinės atsakomybės funkcija įgyvendinama, priteisiant iš pažeidėjo daugiau<br />
žalos nei jos patyrė nukentėjęs asmuo. Ypač šios funkcijos poreikis akcentuojamas<br />
asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atvejais. Tuo tarpu, kai žala padaroma turtinę<br />
išraišką turinčiai vertybei, visiškas nuostolių atlyginimo principo taikymas gali būti<br />
įgyvendintas visa apimtimi ir pripažįstamas kaip tinkamas pažeistų teisių gynybos būdas.<br />
Tais atvejais, kai žala padaroma neturtinio pobūdžio vertybei, visiškas žalos atlyginimas<br />
neįmanomas, tada tik ieškoma būdų, kaip teisingiau kompensuoti asmens patirtą<br />
neturtinę žalą. Tokiu atveju būtų racionalu atsižvelgti ir sutikti su vokiškosios<br />
doktrinos atstovo Heningo Löwe pozicija, kad prevencinės funkcijos taikymo poreikį<br />
galima pateisinti pasikeitusiais civiliniais teisiniais santykiais, veiksmingos teisinės<br />
apsaugos poreikiu ir galimybe užtikrinti teisėtą subjektų elgesio kontrolę civilinėmis<br />
priemonėmis (Löwe, 2000, S. 87–105). Manytina, kad būtų tikslinga plačiau apžvelgti<br />
šiuos prevencinės funkcijos taikymą lemiančius veiksnius.<br />
1.1. Civilinių teisinių santykių pasikeitimas<br />
Hening Löwe pažymi, kad atsižvelgti į prevencinę funkciją civilinėje teisėje skatina<br />
pasikeitę civiliniai teisiniai santykiai. Mokslininko nuomone, teisė priklauso nuo laiko:<br />
laikui bėgant keičiasi ir pati teisė. Tuo metu galiojantys faktiniai santykiai, tam tikra tei-<br />
41
Tomas Pukšmys<br />
sės samprata lemia to laikmečio problemas, kurios keičia ir pačią teisę. Tokiu atveju<br />
teisės aiškinimas, jos samprata negali likti nepakitusi, todėl turi būti priimami tam tikri<br />
nauji pokyčiai ne tik teisės sistemoje, bet ir jos sampratoje. Mokslininkas pažymi, kad<br />
šių dienų prievoliniai teisiniai santykiai yra gerokai sudėtingesni nei prieš šimtmetį.<br />
Daugiausia pasikeitimų jis susieja su prievolių teise, kuriai didelės įtakos turėjo socialinis<br />
reiškinys – industrializacija ir jos nulemtas pavojų šaltinių skaičius. H. Löwe pastebi,<br />
kad vykstant šiam procesui buvo sukurta daug pavojų šaltinių, kurių žmogus nepajėgia ir<br />
negali kontroliuoti (Löwe, 2000, S. 86–88). Tenka pastebėti ir tai, kad civilinių teisinių<br />
santykių pasikeitimui įtakos turėjo ne tik su industrializacija išaugęs pavojingesnių šaltinių<br />
skaičius, bet ir kiti socialiniai veiksniai. Pavyzdžiui, padidėjęs publikacijų skaičius<br />
spaudoje ir nuolat didėjantis susidomėjimas asmens privačiu gyvenimu (Sailer, 2005,<br />
S. 21). Šiam socialiniam veiksniui įtakos turėjo ir šiuolaikinės technologijos. Teleobjektyvų,<br />
mažų kamerų, magnetolų, pasiklausymo aparatų atsiradimas leido nepastebimai<br />
nufotografuoti ar įrašyti pokalbį. Kartu su nuolatiniu technikos priemonių tobulėjimu<br />
atsirado galimybė padauginti atitinkamą produktą, kaupti, perrašyti, atkurti ir per radiją,<br />
televiziją, kiną ar spaudą atitinkamą informacijos turinį pateikti didesniam subjektų ratui,<br />
dėl to asmens neturtinių teisių pažeidimo atveju padariniai tapo rimti ir ilgalaikiai<br />
(Rüdiger, 2006, S. 21). Nors šios nurodytos priežastys yra vienos iš nedaugelio, turėjusių<br />
įtakos civilinių teisinių santykių pasikeitimui, tačiau į visus socialinius pokyčius atitinkamai<br />
reagavo ir prievolių teisė. Padidėjęs publikacijų skaičius ir domėjimasis asmens<br />
privačiu gyvenimu lėmė, kad asmens neturtinių teisių apsauga įtvirtinta civiliniuose<br />
įstatymuose, o už jų pažeidimą numatytas teisių gynimo būdas – neturtinės žalos atlyginimas.<br />
Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsiradimas turėjo įtakos atsakomybės<br />
be kaltės institutui įtvirtinti civilinėje teisėje. H. Löwe vertinimu, civilinių teisinių<br />
santykių pasikeitimas lėmė ir civilinės atsakomybės funkcijų pasikeitimą. Mokslininko<br />
nuomone, prievolių teisė adekvačiai paskirstydama nuostolius ir išlaidas visuomenei<br />
turi įtakos teisinių santykių subjektų elgesiui, todėl veikia juos prevenciškai. Pažymima,<br />
kad preventyvus poveikis pasireiškia atlyginant žalą pramoninės, autorių, konkurencijos<br />
teisės srityse, taip pat sutartinės atsakomybės atvejais, taikant baudą, delspinigius.<br />
Prevencinė funkcija taikoma ir už diskriminaciją draudžiančių teisės normų pažeidimą<br />
(Löwe, 2000, S. 86–92).<br />
Reikėtų sutikti su šio mokslininko nuomone, kad iš tiesų būtina atkreipti dėmesį<br />
tiek į pasikeitusias prievolių teisės funkcijas, tiek į besikeičiančią teisę ir jos nulemtus<br />
poreikius, priešingu atveju galima padaryti didelių klaidų. Istorijai žinomas pavyzdys,<br />
kai neatsižvelgus į tam tikrų teisių poreikį kilo naujų teisinių problemų. Prieš priimant<br />
Vokietijos civilinį kodeksą 1888 m. buvo siūloma į jį įtraukti asmens garbės ir orumo<br />
apsaugą, tačiau šis siūlymas atmestas, nes, visuomenės požiūriu, nebūtų garbinga įžeidimui<br />
suteikti piniginę išraišką. Be to, akcentuota, kad garbės ir orumo gynimo pripažinimas<br />
būtų orientavimasis į romėnų teisę, kuri už tokio pobūdžio pažeidimą numatė<br />
baudas, dėl to toks teisinis reguliavimas nebūtų pateisinamas nei socialiniu, nei ekonominiu<br />
požiūriu ir neatitiktų modernių teisinių santykių, į kuriuos tuo metu orientuotas<br />
Civilinis kodeksas (Möller, 2005, S. 52, 175). Kaip parodė laikas, Vokietijos civilinio<br />
kodekso rengėjai suklydo neatsižvelgę į tuo metu besikeičiančius civilinius teisinius<br />
santykius, neįvertino aplinkybės, kad asmens garbės ir orumo gynyba turi būti<br />
42
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
įtvirtinta įstatyme bei užtikrinta neturtiniais civilinių teisių gynimo būdais. Vokietijos<br />
įstatymo leidėjas, nereagavo į civilinių teisinių santykių pasikeitimą bei netinkamai<br />
įvertino asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdą, susiejęs jį su baudinio elemento į<br />
civilinę teisę įtraukimu, taip sukūrė teisinę spragą, kurią buvo priversta ištaisyti teismų<br />
praktika. Pažymėtina, kad iki šiol Vokietijos civiliniame kodekse neįtvirtinta asmens<br />
garbės ir orumo bei kitų asmeninių neturtinių teisių gynyba, šių teisių apsauga grindžiama<br />
Konstitucijos nuostatomis, kurios per teismų praktiką įgyja teisinį pripažinimą<br />
(Siebrecht, 1998, S. 79). Manytina, kad prieš šimtmetį padarytos klaidos, kai ignoruotas<br />
civilinių teisinių santykių pasikeitimas, kartoti negalima, į šį kriterijų, kaip vieną iš<br />
prevencinės funkcijos taikymą numatančių sąlygų, turėtų atsižvelgti šių dienų teismų<br />
praktika ir teisės doktrina.<br />
1.2. Efektyvios teisinės apsaugos poreikis<br />
Pastebėtina, kad prevencinės funkcijos poreikį šiuolaikinėje prievolių teisėje nulemia<br />
ir efektyvios teisinės apsaugos poreikis. Paprastai neefektyvi teisinė apsauga pasireiškia<br />
civilinės sankcijos negriežtumu. Tokiu atveju civilinės sankcijos už normos<br />
pažeidimą nesukuria atgrasymo efekto. Tai puikiai iliustruoja žiniasklaidos elgesys,<br />
kai iš asmens neturtinių teisių pažeidimo gaunamos pajamos yra akivaizdžiai didesnės<br />
nei už tai gresiantys finansiniai praradimai, pasireiškiantys nuostolių atlyginimo forma.<br />
Dažnai pasitaikantys atvejai, kai pažeidėjui naudingiau pažeisti teisės normą ir<br />
toks pažeidimas jam labiau apsimoka, nei teisėtas elgesys. Taip pateisinama ne tik pažeidėjo<br />
rizika tikintis, kad už pažeidimą jis nesusilauks civilinės atsakomybės, bet net<br />
turės finansinės naudos, kuri nebūtų tokia didelė, jei pažeidėjas elgtųsi teisėtai (Löwe,<br />
2000, S. 94). Toks pažeidimą skatinantis elgesys pasitaiko tiek asmens neturtinių teisių<br />
pažeidimo atvejais, tiek pažeidus intelektinės nuosavybės teises. Nagrinėjamu atveju<br />
tenka pastebėti, kad intelektinės nuosavybės teisėje, pasitelkiant prevencinę funkciją,<br />
neefektyvi teisinė apsauga, priešingai nei asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais,<br />
eliminuota.<br />
Intelektinės nuosavybės teisėje, siekiant išvengti neefektyvių civilinių sankcijų, negalinčių<br />
kompensacinėmis priemonėmis užtikrinti tinkamos intelektinės nuosavybės<br />
objektų apsaugos, pasitelkiamos prevencinio poveikio priemonės. Pavyzdžiui, Europos<br />
Parlamento ir Tarybos 2004/48/EB direktyvos dėl intelektinės nuosavybės teisių<br />
gynimo 3 straipsnis įpareigoja valstybes nares sukurti intelektinės nuosavybės srityje<br />
atgrasančius gynimo būdus. Be to, poreikis užtikrinti efektyvią intelektinės nuosavybės<br />
objektų apsaugą pripažintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo<br />
2009 m. kovo 27 d. nutarime. Šiame nutarime Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas<br />
privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo<br />
savininko bei vartotojų teisių apsaugą. Atsižvelgiant į tai, būtų galima pastebėti, kad<br />
Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje numatyta<br />
atgrasančio poveikio priemonė. Vadovaudamasis šia norma teismas, nustatęs, kad<br />
kūriniai ar gretutinių teisių objektai panaudoti be kolektyvinio administravimo asociacijos<br />
licencijos, priima sprendimą išieškoti iš pažeidėjo du kartus didesnį atlyginimą,<br />
negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją naudoti kūrinį ar gretutinių teisių ob-<br />
43
Tomas Pukšmys<br />
jektą. Prevencinio pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų<br />
įstatymo 51 straipsnio 4 dalimi. Remiantis šiuo straipsniu, pažeidėjo atlygintinos žalos<br />
dydis už neteisėtą prekės ženklo naudojimą susiejamas su pažeidėjo kalte. Konstatavus<br />
pažeidėjo tyčinį arba didelį neatsargumą, teisėtas prekių ženklo savininkas gali<br />
reikalauti dvigubai didesnio atlygio, nei jį būtų sumokėjęs pažeidėjas teisių turėtojui,<br />
teisėtai naudodamas prekės ženklą. Nors 2009 m. kovo 27 d. ir 2011 m. sausio 6 d.<br />
nutarimais Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų<br />
įstatymo 51 straipsnio 3 dalies ir Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnio 3 d.<br />
nuostatos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo<br />
ir teisinės valstybės principams, tačiau šio nutarimo rezoliucinės bei motyvuojamosios<br />
dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose teisinis reguliavimas<br />
neatitiko Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ne dėl kompensacinius mechanizmus<br />
peržengiančių procentų įtvirtinimo, o dėl to, kad įstatymo buvo apribotas kriterijų<br />
sąrašas, kuris leistų teismui, nagrinėjančiam bylą, atsižvelgiant į bylai reikšmingas<br />
aplinkybes, padidinti žalos dydį įstatyme numatyta procentine išraiška. Pažymėtina,<br />
kad įstatyme įtvirtinus, o Konstituciniam Teismui pritarus atgrasančio poveikio priemonėms,<br />
galima teigti, kad intelektinės nuosavybės objektams suteikta veiksminga<br />
teisinė apsauga civilinės teisės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju reikėtų atkreipti dėmesį<br />
į tai, kad tiek intelektinės nuosavybės objektai, tiek ir asmens neturtines teisės<br />
yra panašaus pobūdžio. Pažymėtina, kad dėl šių objektų specifiškumo galima lengvai<br />
įsiskverbti į šių vertybių sritį ir jas pažeisti iš to gaunant finansinės naudos. Be to, šių<br />
vertybių panašumas nulemtas jų dualistiškumo. Manytina, kad šių teisių dualistiškumas<br />
pasireiškia tuo, kad tiek intelektinės nuosavybės, tiek asmens neturtinių teisių turinys<br />
apima turtines ir neturtines teises. Dėl to asmens neturtinėms teisėms, kaip ir<br />
intelektinei nuosavybei, turėtų būti suteikta vienodai veiksminga teisinė apsauga, taikant<br />
prevencinę funkciją. Nors ginant asmens neturtines teises teisės doktrinoje siūloma<br />
taikyti panašius teisių gynimo būdus, kurie taikomi intelektinės nuosavybės srityje<br />
(licencinio mokesčio arba pažeidėjo gautos naudos pripažinimas nukentėjusiojo nuostoliais)<br />
(Klüber, 2006, S. 139–145), tenka pastebėti, kad jie neįgyja tokio prevencinio<br />
poveikio, koks pripažįstamas intelektinės nuosavybės pažeidimų atvejais. Visų pirma<br />
licencinio mokesčio apskaičiavimas už turtinių asmens teisių pažeidimą vertinamas tik<br />
kaip patirtos žalos kompensavimo būdas, tuo tarpu, pavyzdžiui, pažeidus autorines<br />
teises, toks metodas vertintinas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas, kurio reikšmė<br />
yra atlyginimo už naudojimąsi kūriniu išieškojimas (Mizaras, 2003, p. 173–183). Pažymėtina,<br />
kad toks savarankiškas gynimo būdas suteikia galimybę padidinti licencinio<br />
mokesčio sumą kelis kartus, taip sukuriant atgrasymo efektą. Be to, pažymima, kad<br />
licencinis metodas, taikomas asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais, neveiksmingas<br />
tada, kai teisių turėtojas neleido arba galbūt niekada nebūtų leidęs panaudoti savo<br />
asmens neturtinių teisių komerciniais tikslais. Tokiu atveju nukentėjusysis tarsi apsaugomas<br />
licencinio mokesčio, kaip tinkamos kompensacijos nukentėjusiajam (Klüber,<br />
2006, S. 142).<br />
Analizuojant pažeidėjo gautos naudos pripažinimą nukentėjusiojo nuostoliais, tenka<br />
pastebėti, kad šis teisių gynimo būdas neveiksmingas asmens neturtinių teisių gynimo<br />
atveju, ne tik dėl priežastinio ryšio nustatymo problemos bei pažeidėjo gautos<br />
44
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
naudos ir jos dydžio įrodinėjimo naštos, kuri tenka nukentėjusiajam, bet ir dėl asmens<br />
neturtinių teisių specifikos, kuri ne visada leidžia tiksliai nustatyti turtinės žalos dydį.<br />
Pavyzdžiui, išspausdinus sensacingą privataus gyvenimo detalę ir nepadidinus įprasto<br />
leidinio tiražo, sunku nustatyti, kiek konkrečiai praturtėjo pažeidėjas. Nors neįmanoma<br />
nustatyti, kokią konkrečiai naudą turėjo pažeidėjas pažeidęs asmens neturtines teises,<br />
būtina pastebėti, kad ši jo nauda akivaizdi populiarinant leidinį fizinio asmens neturtinių<br />
vertybių sąskaita, priešingu atveju jis nebūtų suinteresuotas pažeisti asmens neturtinių<br />
teisių.<br />
Veiksmingos teisinės apsaugos problema išlieka, atlyginant žalą už asmens neturtinių<br />
teisių pažeidimą. Anksčiau iliustruota teisinė situacija, kai teisių turėtojas nesutiko<br />
arba niekada nesutiktų leisti panaudoti savo asmens neturtinių teisių už atlygį, akivaizdžiai<br />
parodo, kad patirtos asmens neturtinės žalos neįvertinus iš prevencinės funkcijos<br />
pozicijų, nebūtų užkirstas kelias asmens neturtinių teisių pažeidimams. Nagrinėjamu<br />
atveju taip pat reikėtų pastebėti, kad kiti neturtinių teisių gynimo būdai ne visada<br />
gali užtikrinti tinkamą šių vertybių apsaugą. Literatūroje pasitaiko nuomonių, kad teisių<br />
gynimo būdas, kuris įpareigoja paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, yra ne<br />
kas kita, o priminimas visuomenei apie buvusį asmens neturtinių teisių pažeidimą.<br />
Pažymima, kad nukentėjusysis dažniausia yra nusistatęs prieš antrąjį pažeidimo paviešinimą,<br />
todėl paskleistos informacijos paneigimas paprastai vertintinas kaip netinkama<br />
gynybos priemonė. Be to, pastebima, kad informacijos paneigimą įmanoma taikyti ne<br />
visais asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais. Šios gynimo priemonės netaikomos,<br />
kai išsakoma užgauli nuomonė arba pasakoma tiesa, paviešinant tam tikras asmeninio<br />
gyvenimo detales, arba publikuojant nuotraukas neturint teisių turėtojo sutikimo<br />
(Tacke, 2009, S. 72–73). Dėl to tam tikrais atvejais, pripažinus, kad kiti asmens<br />
neturtinių teisių gynimo būdai yra neveiksmingi, būtina įvertinti neturtinės žalos dydį<br />
atsižvelgiant į prevencinius tikslus, priešingu atveju išlieka didelė tikimybė asmens<br />
neturtines teises palikti be efektyvios teisinės apsaugos.<br />
Atkreiptinas dėmesys, kad siekį užtikrinti efektyvią neturtinių teisių apsaugą prevencinio<br />
poveikio priemonėmis pripažįsta Vokietijos teismų praktika. Vokietijos<br />
Aukščiausiasis Teismas (vok. Bundesgerichtshof), nustatydamas neturtinės žalos dydį<br />
už neturtinių teisių pažeidimą Karolinos iš Monako byloje, pirmą kartą aiškiai pritarė<br />
prevencinės funkcijos taikymui (Klein, 2000, S. 52). Monako princesė Karolina pateikė<br />
ieškinį teismui nurodydama, kad Vokietijos žurnalas „Bunte“ per šešis mėnesius<br />
padarė tris pažeidimus, susijusius su asmens neturtinėmis teisėmis. Šių pažeidimų turinį<br />
pirmuoju atveju sudarė tai, kad žurnalas išspausdino pramanytą interviu su princese<br />
ir pateikė jį kaip sensaciją su nuoroda „Išskirtinis interviu – Karolina kalba pirmą<br />
kartą“, tačiau šio interviu princesė nedavė. Antruoju atveju parengtas reportažas apie<br />
princesės šeiminį gyvenimą ir be jos sutikimo išspausdintos nuotraukos iš šeimos albumo,<br />
kuriose matėsi jos vaikai ir tuometinis draugas. Paskutinio pažeidimo turinį<br />
sudarė fotonuotraukų montažas, kuriose princesė pavaizduota su vestuviniu nuometu<br />
šalia gyvenimo draugo. Po šių nuotraukų – užrašas: „Paryžius turi žinoti. Vestuvės<br />
rugsėjį“, nors ji su savo draugu vestuvių net neplanavo. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas<br />
prevencinės funkcijos taikymą šioje byloje grindė tuo, kad piniginės kompensacijos<br />
priteisimas garbės ir orumo pažeidimo atveju yra tik tada pakankamas, jeigu juo<br />
45
Tomas Pukšmys<br />
pasiekiama prevencinių tikslų. Pasak Teismo, teisinės apsaugos priemonės privalo<br />
sukurti prevencinį poveikį, priešingu atveju tokios asmens vertybės kaip garbė ir orumas<br />
būtų panaudotos komerciniais tikslais, nesuteikiant joms tinkamos teisinės apsaugos<br />
(Löwe, 2000, S. 38–40). Vėlesnėje Vokietijos teismų praktikoje toliau plėtojama<br />
prevencinės funkcijos idėja, pažymint, kad žalos atlyginimo dydis tokio pobūdžio bylose<br />
turi sukurti „tikros“ sankcijos efektą (vok. echte Sanktion). Taip pat pažymima,<br />
kad asmens garbė ir orumas yra konstitucinio lygio teisės, todėl turi būti pasirūpinta<br />
veiksminga jų apsauga. Tokia apsauga gali būti suteikta tik priteisiant piniginę kompensaciją<br />
atsižvelgus į prevencinį efektą (Löwe, 2000, S. 45–47). Vokietijos Aukščiausiojo<br />
Teismo jurisprudencijoje prevencinės funkcijos pripažinimas nestebina, tenka<br />
pripažinti, kad tai yra išdava anksčiau nuosekliai plėtotos teismų praktikos. Manytina,<br />
kad prevencinės funkcijos pradai galėtų būti susieti su satisfakcinės funkcijos<br />
(vok. Genutuungsfunktion) teismų praktikoje pripažinimu. Vokietijos Aukščiausiasis<br />
Teismas 1955 m. šalia kompensacinės pripažino satisfakcijos funkciją. Ši funkcija tapo<br />
vienu pagrindinių tikslų, į kuriuos orientuojamasi atlyginant neturtinę žalą už asmens<br />
neturtinių teisių pažeidimą, suprantama, ir kaip nukentėjusiojo nuraminimas,<br />
suteikiant jam atpildą už patirtą skriaudą. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo labiau, aiškinant<br />
šią funkciją teismų praktikoje, ji artėjo prie sampratos, kuri artima prevencinei<br />
funkcijai. Akivaizdus to pavyzdys – Ginsengo (Ginseg) byla, iškelta, kai žymus mokslininkas<br />
buvo pavaizduotas potenciją skatinančio preparato reklamoje. Pastebėtina,<br />
kad ieškovas nebuvo susijęs su potenciją skatinančio preparato moksliniais tyrimais ir<br />
reklamoje jo atvaizdas panaudotas ne tik be jo sutikimo, bet ir jį pašiepiant. Tuo metu<br />
Vokietijos Aukščiausiasis Teismas pastebėjo, kad žmogaus garbės ir orumo pažeidimo<br />
atveju civilinės teisės normos lieka be civilinių sankcijų, dažnai teisinis reguliavimas<br />
atsisako veiksmingiausių ir vienintelių priemonių, kurios būtinos, siekiant tinkamai<br />
gerbti asmens teises bei jas apsaugoti nuo pažeidimų (Sailer , 2005, S. 27).<br />
Veiksmingos teisinės apsaugos poreikiui, ginant asmens neturtines teises, pritarė ir<br />
Vokietijos Konstitucinis Teismas (vok. Bundesverfassungsgericht), pažymėjęs, kad<br />
veiksmingos teisinės apsaugos užtikrinimas teismų praktika užkerta kelią beatodairiškam<br />
asmenų neturtinių teisių komercializavimui, nes žiniasklaida neretai sąmoningai<br />
pateikia neteisingą arba įžeidžiančią informaciją, siekdama padidinti savo leidinio tiražą<br />
ir gauti pelno (Siebrecht, 1998, S. 108–115). Taigi darytina išvada, kad Vokietijos<br />
Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė anksčiau išreikštam pastebėjimui, jog kompensaciniai<br />
teisių gynimo būdai, taikomi civilinėje teisėje, ne visada pajėgūs tinkamai apsaugoti<br />
asmenis nuo neturtinių teisių pažeidimų.<br />
46<br />
1.3. Poreikis užtikrinti subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis<br />
Be anksčiau išvardytų argumentų, pagrindžiančių prevencinės funkcijos taikymą, ginant<br />
asmens neturtines teises, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad prevencine funkcija būtų<br />
galima užtikrinti veiksmingą teisės subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis.<br />
Siekis užtikrinti teisės subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis Vokietijoje argumentuojamas<br />
tuo, kad baudžiamoji teisė ne visada gali veikti preventyviai. Tokių atvejų<br />
pasitaiko tada, kai asmens neturtinių teisių pažeidimas nepatenka į baudžiamosios teisės
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
reguliavimo sritį. Vokietijos baudžiamojo kodekso 185 straipsnis gina tik asmens garbę ir<br />
orumą, tačiau neapima situacijų, kai žiniasklaida paviešina menamus interviu, panaudoja<br />
asmens atvaizdą reklamoje be jo sutikimo, paviešina tam tikrus faktus iš privataus asmens<br />
gyvenimo. Toks teisinis reguliavimas teisės doktrinoje neturėtų būti laikomas trūkumu.<br />
Baudžiamoji teisė yra tik ultima ratio, todėl ji neprivalo kriminalizuoti visų teisinių santykių,<br />
kurie susiję su asmens neturtinių teisių pažeidimais, taigi šių teisių gynyba, nesant<br />
baudžiamosios apsaugos, turi tekti civilinei teisei, kuri, taikant prevencinę funkciją, užtikrintų<br />
tinkamą subjektų elgesio kontrolę, taip pat ir veiksmingą asmens neturtinių teisių<br />
apsaugą (Löwe, 2000, S. 98–99).<br />
Be to, manytina, kad teisės subjektų elgesio kontrolė civilinėje teisėje turėtų išlikti<br />
ir tais atvejais, kai baudžiamosios teisės normos, neįrodžius atsakomybės sąlygų ar<br />
joms nesant, nebūtų taikomos. Atsisakius prevencinės funkcijos, asmens neturtinės<br />
teisės, nepatenkančios į baudžiamosios teisės taikymo sritį, dėl civilinėje teisėje neužtikrintos<br />
tinkamos subjektų elgesio kontrolės liktų be veiksmingos teisinės apsaugos.<br />
2. Kompensacinės, prevencinės ir baudinės funkcijų tarpusavio santykis<br />
Atsižvelgiant į kompensacinę civilinės atsakomybės paskirtį, kyla klausimas, kaip<br />
prevencinė funkcija, kurios esmę sudaro didesnės žalos nukentėjusiajam priteisimas,<br />
dera su kompensacine funkcija bei draudimo praturtėti principais, atlyginant žalą už<br />
asmens neturtinių teisių pažeidimą.<br />
Nagrinėjamu atveju būtina apsibrėžti, apie kokį asmens neturtinių vertybių pažeidimą<br />
kalbama: neturtinių, susijusių su turtinėmis, ar tik neturtinių. Kai žala padaroma<br />
neturtinėms asmens teisėms, kurios susijusios su turtinėmis, žalos atlyginimo dydis<br />
apskaičiuojamas pagal licencinio mokesčio analogiją arba, jeigu pagal pažeidimo pobūdį<br />
įmanoma, įvertinama pažeidėjo gauta nauda, kuri pripažįstama nukentėjusiojo<br />
nuostoliais. Tokiu atveju konkretų žalos dydį padeda apskaičiuoti skirtumo metodas,<br />
kuriuo įvertinamas nukentėjusiojo turimas turtas, palyginant jį su tuo turtu, kurį nukentėjusysis<br />
būtų turėjęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Looschelders, 2008,<br />
S. 20). Tačiau pažeidus asmens neturtines teises, kurios susijusios su turtinėmis, visiškas<br />
žalos atlyginimas dėl neturtinių vertybių pobūdžio objektyviai neįmanomas, todėl<br />
kompensacinės funkcijos visa apimtimi negalima pritaikyti. Iš to galima daryti išvadą,<br />
kad kompensacinė funkcija galioja tol, kol gali visiškai atlyginti asmens patirtą žalą,<br />
tačiau tais atvejais, kai žalos objektyviai apskaičiuoti neįmanoma dėl specifinio objekto<br />
(neturtinių vertybių) pažeidimo, turėtų būti atsižvelgiama į pažeidžiamo objekto<br />
specifiką ir orientuojantis į efektyvią apsaugą taikytina prevencinė funkcija. Panašios<br />
pozicijos laikosi ir Vokietijos Aukščiausiasis Teismas. Anksčiau minėtoje Ginsego<br />
byloje teismas pažymėjo, kad asmeninių neturtinių vertybių pažeidimo atvejais neįmanoma<br />
tiksliai išmatuoti patirtos žalos dydžio, todėl kompensacija ne visada yra tinkamas<br />
atlygis už šių neturtinių vertybių pažeidimą, taigi pirmumas turėtų būti teikiamas<br />
prevencinei funkcijai (Sailer, 2005, S. 27). .<br />
Pažymėtina, kad ir Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009-03-27 ir 2011-01-06 nutarimuose<br />
konstatavo, jog nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas.<br />
Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės<br />
47
Tomas Pukšmys<br />
objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus.<br />
Nors šis Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas intelektinės nuosavybės srityje,<br />
tačiau ši Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies nuostata, susiejanti teisių gynimo<br />
būdus su nuosavybės teise, leidžia teigti, kad ir asmens neturtinių teisių pažeidimo<br />
atvejais Lietuvoje asmens neturtinių teisių turėtojas savo pažeistas teises galėtų<br />
ginti prevencinio pobūdžio priemonėmis. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad<br />
prevencinės funkcijos taikymas nereiškia baudinės funkcijos taikymo, todėl prevencinės<br />
funkcijos negalima tapatinti su baudine (Löwe, 2000, S. 154). Pavyzdžiui, Vokietijos<br />
teisės doktrinoje pažymima, kad atsižvelgimas į prevencinę funkciją, įvertinant<br />
žalos dydį, prievolės esmės nekeičia. Šios šalies teismų praktikoje baudiniais nuostoliais<br />
nelaikomos ir tos žalos kompensavimo sumos, kurios, nors ir viršija faktiškai padarytą<br />
žalą, bet yra skirtos kompensuoti sunkiai įrodomus neigiamus turtinius padarinius,<br />
atlyginimą už patirtą skausmą ir kančias, su tyrimu susijusias išlaidas, taip pat tos<br />
sumos, kurios užkirstų kelią pažeidėjui neteisėtai pasipelnyti iš neteisėtų veiksmų<br />
(Mizaras, 2008, p. 7). Iš to, kas pasakyta, būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinis<br />
baudinės funkcijos požymis – ji taikoma už patį pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodyti<br />
patirtos žalos dydžio. Tuo tarpu prevencinės funkcijos taikymo atveju tik padidinamas<br />
atlygintinos žalos dydis, siekiant atgrasyti pažeidėją nuo pažeidimo darymo ateityje,<br />
o ne jį nubausti.<br />
Šios nuostatos parodo, kad siekiant taikyti prevencinę funkciją esminių doktrininių<br />
prieštaravimų, kurie neleistų lygiagrečiai taikyti kompensacinės ir prevencinės funkcijos,<br />
nėra.<br />
3. Civilinės atsakomybės tikslai Lietuvoje atlyginant neturtinę žalą už<br />
asmens neturtinių vertybių pažeidimą, poreikis taikyti prevencinę<br />
funkciją<br />
Analizuojant, kokių tikslų turėtų būti siekiama atlyginant žalą už asmens neturtinių<br />
vertybių pažeidimą Lietuvoje, būtų tikslinga tai apžvelgti iš dviejų pozicijų: teisės<br />
doktrinos ir teismų praktikos.<br />
Lietuvos teisės moksle apie civilinės atsakomybės funkcijas diskutuota nedaug, tačiau<br />
Lietuvos teisės doktrina civilinės atsakomybės taikymą sieja su kompensacinių<br />
tikslų siekimu. Nors pažymima, kad asmens neturtinių vertybių pažeidimo atvejais<br />
egzistuoja galimybė taikyti ir prevencinę funkciją, tačiau akcentuojama, kad neturtinės<br />
žalos atlyginimas negali būti grindžiamas vien tik prevenciniais tikslais (Cirtautienė,<br />
2008, p. 73). Panašių pozicijų galima aptikti ir kituose Lietuvos mokslininkų darbuose.<br />
Renata Volodko, nagrinėdama neturtinės žalos atlyginimą Lietuvoje, pažymėjo,<br />
kad preventyvus neturtinės žalos instituto veikimo efektas negali pretenduoti į tokią<br />
pačią apsaugą, kokią apima nukentėjusiojo patirtų psichofizinių kančių kompensavimo<br />
siekis, todėl prevencinė funkcija vertintina kaip subsidiari, bet neesminė funkcija.<br />
Mokslininkė yra linkusi pritarti prevencinės funkcijos taikymui asmens neturtinių teisių<br />
pažeidimo atvejais, kai „žala padaroma stambių bei įtakingų informacijos skleidėjų,<br />
piktybiškai bei sistemiškai trypiančių asmens garbę, orumą, neleistinai ir šiurkščiai<br />
įsiveržiančių į privataus gyvenimo sritį, priteisimo prevenciniais – auklėjamaisiais<br />
48
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
tikslais“ (Volodko, 2010, p. 76–77). Poreikį veiksmingai ginti asmens neturtines teises<br />
prevencinio pobūdžio priemonėmis savo darbuose pažymi ir Liudvika Meškauskaitė.<br />
Viename iš savo straipsnių ji kritikavo kasacinės instancijos teismo praktiką, kai dažnai<br />
mažinami pirmosios instancijos teismų priteisti neturtinės žalos dydžiai. Straipsnio<br />
autorės nuomone, tai didina žmonių nepasitikėjimą teisės sistema ir jų bejėgiškumą<br />
prieš žiniasklaidą (Meškauskaitė, 2005, p. 117).<br />
Tuo tarpu Lietuvos teismų praktika, priešingai nei doktrininės nuostatos, įvertindama<br />
neturtinės žalos dydį, nepaisant to, kokia vertybė buvo pažeista, siekia vienodų –<br />
kompensacinių – tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), tiek įvertindamas<br />
neturtinės žalos dydį asmens sveikatos sužalojimo atveju, tiek pažeidus asmens<br />
neturtines teises, nurodo, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą siekiama kompensacinių<br />
tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2007, 2008, 2008 (1), 2009, 2010).<br />
Išnagrinėjus LAT praktiką nuo 2005-01-01 iki 2012-05-01 nustatyta, kad neturtinės<br />
žalos dydžiai, kurie buvo priteisti už asmens neturtinių teisių pažeidimus, svyruoja<br />
nuo 500 iki 15 000 Lt. Atsižvelgiant į ieškovų prašomas priteisti sumas už įvairius<br />
asmens neturtinių teisių pažeidimus, konstatuotina, kad šie dydžiai siekia nuo 5000 iki<br />
100 001 Lt. Palyginus prašomas priteisti sumas su priteistomis, matyti, kad priteistos<br />
sumos beveik aštuonis kartus mažesnės, nei prašė priteisti ieškovai. Iš to galima daryti<br />
išvadą, kad asmenys patirtą žalą už dvasinius išgyvenimus įvertino gerokai didesne<br />
suma, nei jiems buvo priteista. Esant šioms aplinkybėms kyla klausimas, ar teismų<br />
priteisiamų sumų dydžiai užtikrina efektyvią šių vertybių teisinę apsaugą ir tinkamai<br />
kompensuoja asmens patirtus dvasinius išgyvenimus. Nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti,<br />
kad LAT galimybės koreguoti priteistos neturtinės žalos dydį ribojamos kasacinio<br />
skundo (LR CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ypač išskirtini tie atvejai, kai kasaciją<br />
pateikia tik atsakovas. Tokiu atveju LAT, netenkindamas kasacinio skundo, neturi kitos<br />
išeities, kaip tik palikti žemesniosios instancijos teismų priteistas sumas už asmens<br />
neturtinių teisių pažeidimą, o tais atvejais, kai kasacinis skundas tenkinamas, neturtinės<br />
žalos dydį sumažinti. Apžvelgus į LAT patekusias bylas, susijusias su asmens neturtinių<br />
teisių pažeidimais, nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškovų ieškiniai buvo patenkinti,<br />
tačiau jiems žemesniosios instancijos teismai priteisė neturtinės žalos mažiau,<br />
nei jie prašydavo, apeliacijas ir kasacinius skundus dažniausiai pateikdavo ne ieškovai,<br />
bet atsakovai, kurie ginčydavo asmens neturtinių teisių pažeidimo konstatavimo faktą<br />
arba nesutikdavo su žemesniųjų instancijų teismų priteistu neturtinės žalos dydžiu. Tik<br />
keliose bylose ieškovai pateikė kasacinius skundus nesutikdami su žemesniųjų instancijų<br />
teismų jiems priteistu neturtinės žalos dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo<br />
(...), 2008 (1), 2009 (1)). Dėl to kyla pagrįstas klausimas, ar tais atvejais, kai ieškovai<br />
neteikia kasacijos dėl priteisto neturtinės žalos dydžio, galima teigti, kad jie sutinka su<br />
žemesniųjų instancijų teismų priteistomis sumomis? Atsakyti į šį klausimą teigiamai,<br />
nežinant tikrųjų šalių motyvų, būtų pernelyg drąsu. Neskundimo priežastys gali būtų<br />
įvairios: lėšų neturėjimas, nenoras tęsti ilgo proceso, nusivylimas procesu žemesniosios<br />
instancijos teismuose, principingumo stoka ginant pažeistas savo teises, riboti kasacijos<br />
teikimo pagrindai ir daugelis kitų priežasčių, kurios žinomos tik šalims. Vis<br />
dėlto, analizuojant prevencinės funkcijos poreikį teismų praktikoje, reikėtų labiau orientuotis<br />
ne į tai, ar ieškovai pasinaudojo savo teise pateikti kasacinį skundą dėl netur-<br />
49
Tomas Pukšmys<br />
tinės žalos dydžio, o į tai, ar LAT taikomi kriterijai, nustatantys neturtinės žalos dydį,<br />
užtikrina tinkamą asmens neturtinių teisių apsaugą. Nagrinėjamu atveju aktualiausi tie<br />
atvejai, kai kasacinius skundus pateikia ieškovai, nepatenkinti žemesniųjų instancijų<br />
teismų priteistomis sumomis. Tokiu atveju LAT turi galimybę, atsižvelgdamas į prevencinę<br />
funkciją, tenkinti ieškovo kasacinį skundą ir priteisti daugiau neturtinės žalos<br />
nei žemesnių instancijų teismai. Vis dėlto tenka pastebėti, kad visais atvejais, kai buvo<br />
pateikti ieškovų kasaciniai skundai dėl neturtinės žalos dydžio, LAT jo nepadidino.<br />
Priešingai, vienoje iš bylų kartu su ieškovu pateikus kasacinį skundą ir atsakovui pastarojo<br />
kasacinis skundas buvo patenkintas, o priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas<br />
nuo 25 000 Lt iki 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2008 (1)). Nors<br />
ieškovas pažymėjo, kad nustatant neturtinės žalos dydį svarbu atkreipti dėmesį į tai,<br />
kad atsakovas, savo veiksmais pažeisdamas ieškovo teisę į privatų gyvenimą, siekė<br />
ekonominės naudos, pasipelnyti, pritraukti kuo daugiau skaitytojų, sužadinti smalsumą<br />
ieškovo privataus gyvenimo sąskaita, tačiau šie argumentai kasacinės instancijos teismo<br />
neįtikino. Šis ieškovo kasacinio skundo argumentas LAT liko nenagrinėtas, esą<br />
žemesniosios instancijos teismai nekonstatavo, kad pažeidžiant ieškovo teisę į privatų<br />
gyvenimą buvo siekiama ekonominės naudos. Vis dėlto kvestionuotina, ar kasacinis<br />
teismas padarė teisingas išvadas, kadangi pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs,<br />
kad didžiulė antraštė pirmame laikraščio puslapyje, informacijos rinkimo būdas<br />
ir jos pateikimas rodo, kad sensacingumo interesas šiuo atveju buvo svarbesnis už<br />
konkretaus fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju<br />
tenka pripažinti, kad LAT praleido galimybę, esant itin šiukščiam asmens neturtinių<br />
teisių pažeidimui, taikyti prevencinę funkciją, siekiant užtikrinti efektyvią asmens neturtinių<br />
vertybių teisinę apsaugą. Šioje byloje priteistas neturtinės žalos dydis vargu ar<br />
atgrasė atsakovą nuo tokio pat pobūdžio pažeidimo darymo ateityje ir iš esmės būtų<br />
galima daryti išvadą, kad atsakovas po ilgo bylinėjimosi tarsi „nusipirko“ teisę viešinti<br />
ieškovo privataus gyvenimo detales už 10 000 Lt. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad ši<br />
byla padarė didelę įtaką tolesnei teismų praktikai, įvertinant neturtinės žalos dydį, kadangi<br />
įvedė naują kriterijų – būtinybę atsižvelgti į panašaus pobūdžio bylose priteistus<br />
neturtinės žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2008 (1), 2009, 2009<br />
(1), 2010, 2010 (1)). Tokio pobūdžio kriterijaus taikymas nustatant neturtinės žalos<br />
dydį abejotinas, nes paneigia kitus kriterijus, apriboja jų taikymo galimybę ir juos padaro<br />
deklaratyvaus pobūdžio postulatais, nes bylą nagrinėjančiam teismui nustačius<br />
eilę kriterijų, kurie leistų priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą, jį ribotų panašaus<br />
pobūdžio bylose priteisti neturtinės žalos dydžiai.<br />
Akivaizdus to pavyzdys – Daliaus Mertino ir Laimos Mertinienės byla (Lietuvos<br />
Aukščiausiojo Teismo (...), 2009 (1)), kurioje atsakovas UAB „Ekstra žinios“ išspausdino<br />
žurnalisto straipsnį su nekorektiškomis antraštėmis bei slapta darytomis nuogų<br />
ieškovų nuotraukomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai patenkino<br />
ieškovų ieškinį ir priteisė kiekvienam ieškovui po 75 000 Lt neturtinės žalos. Atsakovui<br />
pateikus kasacinį skundą, LAT priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki<br />
15 000 Lt. Nagrinėjamu atveju svarstytina, kokias pasekmes sukėlė ieškovams jų nuotraukų<br />
išspausdinimas su nekorektiškomis antraštėmis didelį tiražą turinčiame laikraštyje<br />
bei kokią įtaką dideliam leidėjui padarė 15 000 Lt suma, kurią jis privalėjo sumo-<br />
50
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
kėti už šiurkštų neturtinių vertybių pažeidimą. Kasacinės instancijos teismas konstatavo,<br />
kad žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė neturtinės žalos dydžio kriterijus,<br />
tačiau nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nustatant<br />
priteistus neturtinės žalos dydžius analogiškose bylose. Ši LAT praktika, įpareigojanti<br />
atsižvelgti į panašiose bylose priteisiamus neturtinės žalos dydžius ne tik, kaip minėta,<br />
riboja neturtinės žalos kriterijų taikymą, bet yra tarsi grįžimas atgal į tuos laikus, kai<br />
priteistinos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas įstatymo. LR CK 7 1 straipsnio<br />
1994 m. redakcija nustatė, kad masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys,<br />
paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą,<br />
taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę<br />
žalą, kurios dydį kiekvienu atveju (nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų) nustato<br />
teismas.<br />
Nagrinėjamu atveju reikėtų sutikti su doktrinoje išreiškiama nuostata, kad tuo metu<br />
galiojęs teisinis reguliavimas stabdė kompensacinio mechanizmo raidą (Volodko,<br />
2010, p. 313–318), jau nekalbant apie tinkamą bei efektyvią neturtinių vertybių apsaugą.<br />
Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas, priimdamas naująjį CK, atsisakė konkrečių<br />
neturtinės žalos dydžių, tik nustatė kriterijų, į kuriuos teismas kiekvienu konkrečiu<br />
atveju atsižvelgia nustatydamas neturtinės žalos dydį, sąrašą. Taigi būtų galima daryti<br />
išvadą, kad įstatymų leidėjas suteikė prioritetą įstatyme įtvirtintiems kriterijams prieš<br />
įstatyme išreikštus konkrečius neturtinės žalos dydžius.<br />
Kitas LAT taikomas kriterijus, kuriuo remiantis nustatomas priteistinos neturtinės<br />
žalos dydis – atsižvelgimas į tai, kokia vertybė pažeista. LAT praktikoje laikomasi<br />
nuostatos, kad civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė<br />
yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Dėl to, pavyzdžiui, asmens teisė į gyvybę ir sveikatą<br />
savo esme yra absoliučios teisės. Tuo tarpu teisė į privatų gyvenimą, apimanti ir<br />
teisę į atvaizdą, garbę bei orumą, bei kitos asmeninės neturtinės teisės, laikantis LAT<br />
praktikos, laikytinos santykinėmis teisėmis, dėl kurių pažeidimo patiriami neigiami<br />
padariniai nėra akivaizdaus pobūdžio, todėl negali būti vertinami vienodai neturtinės<br />
žalos atlyginimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2005, 2008 (1), 2009<br />
(1)). Analizuojant šį LAT taikomą kriterijų asmens neturtinių teisių efektyvios teisinės<br />
apsaugos kontekste, tenka pastebėti, kad tiek asmens sveikata, tiek teisė į privatų gyvenimą<br />
ir kitos neturtinės teisės yra konstitucinio lygio teisės, todėl sunkiai pateisinama<br />
LAT praktikoje šių konstitucinių vertybių gradacija ir žemesnis teisinės apsaugos<br />
lygio suteikimas asmens neturtinėms teisėms. Nors asmens sveikatos sužalojimo atveju<br />
padariniai objektyviai yra akivaizdesni, nei pažeidus asmens neturtines teises, tačiau<br />
priteisiant neturtinę žalą turi būti vertinami ne objektyviai matomi sužalojimai, o asmens<br />
dvasiniai išgyvenimai. Manytina, kad neturėtų būti pateisinamas požiūris, kuris<br />
a priori leistų konstatuoti, jog asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais nukentėjusių<br />
asmenų patiriami neigiami dvasiniai išgyvenimai yra mažesni arba mažiau reikšmingi,<br />
nei sveikatos sužalojimo atveju.<br />
Siekiant užtikrinti efektyvią asmens neturtinių vertybių apsaugą, būtų galima svarstyti<br />
prevencinės funkcijos taikymą, tuo labiau, kad ir CK įtvirtinti neturtinės žalos dydžio<br />
nustatymo kriterijai nepaneigia šios funkcijos taikymo galimybės atlyginant žalą<br />
už asmens neturtinių teisių pažeidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250<br />
51
Tomas Pukšmys<br />
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia<br />
į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį<br />
bei kitas bylai svarbias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo<br />
kriterijus. Teisės doktrinoje pastebima, kad atsižvelgimas į pažeidimo intensyvumą,<br />
kaltės laipsnį, komercinių tikslų siekimą, pakartotinį asmens neturtinių teisių pažeidimą<br />
vertintinos kaip priemonės, kurios veikia preventyviai (Loef, 2009, S. 201). Prevencinis<br />
šių kriterijų poveikis grindžiamas tuo, kad jie neatitinka kompensacinių tikslų.<br />
Manytina, kad kompensacinių tikslų siekiantys kriterijai turėtų padėti tiksliai nustatyti<br />
patirtą žalą, o ne orientuotis į aplinkybes, kurios neturi nieko bendra su objektyviai<br />
patirtos žalos dydžiu. Pažymėtina, kad žvelgiant iš kompensacinės funkcijos pozicijų<br />
nesvarbu, kokių tikslų siekta, pažeidžiant asmens neturtines teises, ar kokia pažeidėjo<br />
kaltės forma, nes tai nepadidina dvasinių išgyvenimų. Dvasinius išgyvenimus nukentėjusiajam<br />
sukelia pats pažeidimo faktas ir visuomenės reakciją į informaciją, kurią<br />
pateikė pažeidėjas.<br />
Prevencinio pobūdžio kriterijų taikymas kartu padidinant priteistinos neturtinės žalos<br />
dydį užkirstų kelią asmens neturtinių vertybių pažeidimui ateityje, tuo parodant<br />
potencialiam pažeidėjui, kad pažeidžiamos asmens neturtines teisės, siekiant komercinių<br />
tikslų, yra socialiai žalingas reiškinys, kuris reikalauja didesnės žalos atlyginimo<br />
priteisimo nei jos patirta. Kartu pažymėtina, kad norint šiuos kriterijus taikyti pagal<br />
tikrąją jų paskirtį, kad jie įgytų tikrąją prevencinę reikšmę, būtina įvertinti, ar tam tikro<br />
prevencinio pobūdžio kriterijaus taikymas konkrečioje byloje yra būtinas. Tuo tarpu<br />
išanalizavus LAT praktiką, tenka pastebėti, kad kone kiekvienoje byloje, nepaisant to,<br />
kad skiriasi asmens neturtinių teisių pažeidimo lygis ir už jį priteistas neturtinės žalos<br />
dydis, atkartojami visi kriterijai, įtvirtinti LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Vien tik<br />
pažodinis įstatyme įtvirtintų kriterijų atkartojimas neleidžia konceptualiai įvertinti neturtinės<br />
žalos dydžio, o tinkamai neapsvarsčius atitinkamo kriterijaus taikymo poreikio<br />
bendras jų išvardijimas praranda tikrąją esmę ir tampa deklaratyvaus pobūdžio neturtinės<br />
žalos nustatymo kontekste. Manytina, kad prevencinio pobūdžio kriterijus tikslinga<br />
būtų taikyti tais atvejais, kai asmens neturtinių teisių pažeidimo pobūdis ir aplinkybės<br />
verčia į juos atsižvelgti. Pavyzdžiui, asmens neturtinės teisės pažeidžiamos, siekiant<br />
komercinių tikslų arba pažeminti ir pakenkti asmeniui iš savanaudiškų paskatų.<br />
Be to, šių kriterijų taikymas turėtų realiai matytis priteisiamose sumose, taip pabrėžiant<br />
teismo pareigą užtikrinti efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą bei siekį sukurti<br />
atgrasymo nuo asmens neturtinių teisių pažeidimo ateityje efektą. Simbolinių<br />
sumų priteisimas vargu ar gali sulaikyti nuo šiurkščių asmens neturtinių teisių pažeidimų.<br />
Dėl to veiksmingos teisinės apsaugos užtikrinimas teismų praktikoje reikalauja<br />
sukurti atgrasymo efektą, ypač tais atvejais, kai asmens neturtinės teisės paverčiamos<br />
komercinės apyvartos dalimi be asmens sutikimo.<br />
Tendenciją pažeisti asmens neturtines vertybes bet kokia kaina siekiant pelno pastebi<br />
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Ši žurnalistų kontrolės įstaiga 2010-11-11<br />
pranešime nurodė, kad atitinkami žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai yra linkę<br />
dėl pelno paminti žurnalistinės etikos normas ir neatsižvelgia į ankstesnius Etikos kodekso<br />
normų pažeidimus. Šiame pranešime konstatuota, kad tam tikrų žurnalistų kuriamos<br />
laidos nepaiso ne tik su žurnalistinės etikos normų, bet ir elementaraus žmo-<br />
52
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
giškumo principų. Pranešime taip pat akcentuota, kad tam tikri žurnalistai ir žiniasklaidos<br />
priemonės nepasimoko iš ankstesnių Etikos kodekso normų pažeidimų atvejų ir<br />
vis dažniau pažeidžia ne tik Kodekso, bet ir Visuomenės informavimo, Reklamos bei<br />
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymus. Šis<br />
pranešimas puikiai iliustruoja, kokia viešumo galia disponuoja žiniasklaidos priemonės<br />
ir kad dėl didelio pelno kai kurios yra linkusios netgi pažeisti pamatinius žurnalistikos<br />
etikos principus bei sąmoningai, prisidengdamos žodžio laisve, pažeisti ne tik<br />
Žurnalistų etikos kodeksą, bet ir asmens neturtines teises. Taigi kyla pagrįsta abejonė,<br />
ar šių socialinių santykių kontekste įmanoma tinkamai vien tik kompensacinėmis<br />
priemonėmis apginti pažeistas asmens neturtines teises nuo žiniasklaidos priemonių,<br />
kurios sistemingai ir piktybiškai dėl pelno pažeidžia asmens neturtines teises. Žurnalistų<br />
ir leidėjų etikos komisijos teiginys, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės neatsižvelgia<br />
į ankstesnius Etikos kodekso normų pažeidimus ir nepasimoko iš ankstesnių<br />
Etikos kodekso normų pažeidimų atvejų, o vis dažniau pažeidžia norminius teisės aktus,<br />
reglamentuojančius jų veiklą, įrodo efektyvios teisinės apsaugos poreikio trūkumą.<br />
Todėl tais atvejais, kai žiniasklaidos priemonės viršija visas jiems demokratinės<br />
visuomenės suteiktas teises ir pradeda jomis piktnaudžiauti, jų pažeidimas atlyginant<br />
neturtinę žalą turėtų būti įvertintas laikantis prevencinio pobūdžio kriterijų: tokių kaip<br />
pažeidimo intensyvumas, kaltės laipsnis, pakartotinis teisių pažeidimas, komercinių<br />
tikslų siekimas. Šių prevencinio pobūdžio kriterijų taikymas, susiejant juos su priteisiamos<br />
žalos dydžiu, padėtų įgyvendinti prevencinę funkciją ir prisidėtų prie efektyvesnės<br />
teisinės apsaugos sukūrimo, ginant asmens neturtines teises. Neužtikrinus efektyvios<br />
asmens neturtinių teisių apsaugos, išlieka rizika asmens neturtines teises paversti<br />
deklaratyvaus pobūdžio postulatais, kurių įtvirtinimas ne tik įstatyme, bet ir<br />
Konstitucijoje prarastų savo esmę bei prasmę.<br />
Išvados<br />
1. Prevencinės funkcijos taikymą asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais lemia:<br />
pasikeitę civiliniai teisiniai santykiai, ne visada efektyvūs kompensaciniai<br />
teisių gynimo būdai ir poreikis užtikrinti teisės subjektų elgesio kontrolę<br />
civilinėmis priemonėmis. Prevencinės funkcijos suderinamumą su kompensacine<br />
nulemia efektyvios teisinės apsaugos poreikis ginant asmens neturtines<br />
teises tais atvejais, kai kompensacinėmis priemonėmis šių teisių apginti neįmanoma.<br />
Taip pat akcentuotina, kad prevencinės funkcijos taikymo negalima<br />
tapatinti su baudiniais nuostoliais ir baudinės funkcijos taikymu, nes prevencine<br />
funkcija siekiama tik padidinti atlygintinos žalos dydį, tuo tarpu baudinė<br />
funkcija taikoma už patį pažeidimo faktą.<br />
2. Šiuo metu kuriamoje Lietuvos teisės doktrinoje prevencinės funkcijos taikymas,<br />
atlyginant neturtinę žalą, vertintinas kaip subsidiari priemonė. Išimtį sudaro<br />
asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejai, kai didesnių sumų priteisimas<br />
galėtų būti pateisinamas tik nustačius, kad šios teisės pažeistos tyčiniais ir sisteminiais<br />
veiksmais.<br />
53
Tomas Pukšmys<br />
3. Lietuvos teismų praktikoje sukurti neturtinės žalos dydį nustatantys kriterijai<br />
ir priteisiamų sumų dydžiai, esant ypač sunkiems asmens neturtinių teisių pažeidimams,<br />
neužtikrina efektyvios asmens neturtinių teisių apsaugos. Dėl to<br />
siekiant kuo teisingiau įvertinti neturtinės žalos dydį bei užtikrinti tinkamą<br />
asmens neturtinių teisių apsaugą būtina konkrečiu atveju įvertinti atitinkamo<br />
atlygintinos žalos dydį nulemiančio kriterijaus taikymo poreikį.<br />
4. Lietuvoje prevencinės funkcijos taikymą leidžia LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje<br />
įtvirtinti prevencinio pobūdžio kriterijai. Todėl šią funkciją būtina taikyti<br />
tais atvejais, kai nustatomas prevencinio pobūdžio kriterijų taikymo poreikis,<br />
t. y. kai asmens neturtinės teisės pažeidžiamos ypač įžūliai, bet kokia kaina siekiant<br />
pelno. Prevencinės funkcijos taikymas šiais atvejais leistų užtikrinti<br />
efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą.<br />
Gauta 2012 10 12<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Cirtautienė, S. (2008). Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas. Vilnius.<br />
Europos Sąjungos 2004-04-29 direktyva Nr. 2004/48/EB. Prieiga internetu: <br />
[žiūrėta 2012-05-31].<br />
Gronau, K. (2002). Das Personlichkeitrecht von Personen der Zeitgeschichte und die Medienfreiheit. Hamburg.<br />
Henning, L. (2000). Der Gedanke der Prävention im deutschen Schadenersatzrecht. Frankfurt am Main.<br />
Hückel, J. (2006). Persönlichkeitschutz und Geldersatz im deutschen und spanischen Zivilrecht. Frankfurt am Main.<br />
Klaus, M. (2007). Das allgemeine Persönlichkeitsrecht in seiner historischen Entwicklung. Hamburg.<br />
Klein, S. (2000). Der zivilrechtliche Schutz des einzelnen vor Persönlichkeitsverletzungen durch die Sensationspresse.<br />
Hannover.<br />
Klüber, R. (2006). Personlichkeitsrecht und Komerzialissierung. Tübingen.<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. S v UAB<br />
„Šilo bitė“, J. L., V. Š.“ (bylos Nr. 3K-3-280/2005).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje A. K. v UAB „Joneda“<br />
(bylos Nr. 3K-3-113/2007).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Ž. Ž v UAB<br />
„Ekstra žinios“ (bylos Nr. 3K-3-393/2008) (1).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje L. L. ir A. L v<br />
UAB ,,Roventa“ (bylos Nr. 3K-3-394/2008).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M ir L. M. v<br />
UAB „Ekstra žinios“ (bylos Nr. 3K-3-26/2009) (1).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v I. V.<br />
(bylos Nr. 3K-3-290/2009).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v UAB<br />
„Respublikos leidiniai“ (bylos Nr. 3K-3-136/2010).<br />
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje E. P., J. P., V.<br />
P. ir E. S. v UAB „Sekundės redakcija“, I. K. ir A. R. (bylos Nr. 3K-3-358/2010) (1).<br />
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. (2003). Valstybės žinios, Nr. 28-1125.<br />
Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“. (1994). Valstybės<br />
žinios, Nr. 44-805.<br />
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-03-27 nutarimas. (2009). Valstybės žinios, Nr. 36-1390.<br />
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2011-01-06 nutarimas. (2011). Valstybės žinios, Nr. 3-93.<br />
Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas. (2000). Valstybės žinios, Nr. 92-2844.<br />
Looschelders, D. (2008). Schuldrecht Allgemeiner Teil. Berlin.<br />
Loef, R. (2009). Zum Spannungsfeld zwischen Medienfreiheit und Persönlichkeitsschutz. Bonn.<br />
Meškauskaitė, L. (2005). Žiniasklaidos pažeistų asmens konstitucinių teisių gynimo būdai. Jurisprudencija 64: 114–123.<br />
Mizaras, V. (2003). Autorių teisių gynimo būdai. Vilnius.<br />
54
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
Mizaras, V. (2008). Tarptautinės privatinės teisės vienodinimo Europos Sąjungoje rezultatai: Roma I ir Roma II. Justitia<br />
2: 2–24.<br />
Möller, R. (2005). Präventionsprinzip des Schadensrechts. Berlin.<br />
Müller, S. (2006). Überkompensatorische Schmerzengeldbemessung. Berlin.<br />
Siebrecht, I. (1998). Ehrenschutz Massenmiedien. Hannover.<br />
Tacke, S. C. (2009). Medienpersonlichkeitsrecht. Berlin.<br />
Volodko, R. (2010). Neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje. Vilnius.<br />
Žurnalistų ir leidėjų etikos 2010-11-11 kreipimasis į žiniasklaidą. Prieiga internetu:<br />
[žiūrėta 2011-05-31].<br />
THE FUNCTIONS OF AWARDING DAMAGES FOR THE BREACH OF<br />
NON-PROPERTY RIGHTS OF A NATURAL PERSON<br />
Tomas Pukšmys<br />
Summary<br />
This article examines the functions of civil liability in the event of infringement of<br />
the non-property rights of a physical entity. Pursuant to the general doctrinal assessment,<br />
the compensatory function of civil liability is recognized as major function;<br />
however, the article analyses that not in all cases it is expedient and socially fair to<br />
consider the compensatory function of civil liability as the main function. The above<br />
provision is reinforced by the German law doctrine and case-law. The article lays emphasis<br />
on the fact that in Germany in cases of indemnification of the damages arising<br />
out of infringement of personal non-property rights such as honour and dignity, the<br />
right to privacy and the right to image, the preventive function is taken into consideration.<br />
In the article the necessity for assessment of the amount of damages to be<br />
awarded from the positions of the preventive function is grounded on the changed civil<br />
legal relationship, the need for effective legal protection and objective to ensure<br />
control over the lawful conduct of legal operators by means of civil measures. The<br />
article notes that the current obligatory legal relationship is significantly more complicated<br />
than one hundred years ago. For example, the increased number of publications<br />
in the press and constantly growing interest in private life alone encourages assuming<br />
measures in order to ensure effective protection of personal property rights.<br />
Meanwhile for the present it is not always possible to ensure the effective protection<br />
of personal non-property rights by means of currently existing compensatory methods.<br />
Such legal situation is illustrated by an example where frequently the mass media obtains<br />
greater financial benefit from any infringement of personal non-property rights<br />
than the impeding financial losses evidencing in the form of indemnification of losses.<br />
Furthermore, legitimacy of the preventive function by applying civil liability for infringement<br />
of personal non-property rights is grounded on the example of the intellectual<br />
property law. It is to be noted that protection of the objects of the above law is<br />
ensured by means of preventive measures entitling a body of the intellectual property<br />
law to request the user for two times higher indemnification than the indemnification<br />
to be paid according to the granted licence. The article draws attention to the fact that<br />
the objects of intellectual ownership and personal non-property rights are of similar<br />
55
Tomas Pukšmys<br />
nature. The specific nature of the afore-mentioned objects of law allows easy penetration<br />
into the area of the said valuables and easy breach thereof obtaining a significant<br />
financial benefit. Besides, the similarity of the valuables is determined by their dual<br />
nature. In the light of the above, it is concluded that protection of such valuables must<br />
be ensured by application of the preventive function. Moreover, it is noted that both<br />
the Supreme Court of Germany and the Federal Constitutional Court have approved of<br />
the application of the preventive function specifying that ensuring of the effective judicial<br />
protection through case-law prevents thoughtless commercialisation of personal<br />
non-property rights, since the media often intentionally provides false or offensive<br />
information in order to increase the circulation of their publication and earn profit.<br />
Furthermore, the article analyses that application of the preventive function as the<br />
means which could ensure control over the lawful conduct of legal operators in the<br />
civil law by preventive measures in cases where personal non-property right which do<br />
not fall into the area of application of the criminal law would be left unprotected due<br />
to appropriate control over the conduct of operators not ensured in the civil law. Upon<br />
reviewing the doctrinal provisions presupposing the application of the preventive<br />
functions, the relationship of the compensatory, preventive and punitive functions is<br />
analysed in the article. Such analysis assists in solving the issue of the relationship<br />
between the compensatory function and the preventive function. It is to be noted that<br />
in case of breaching personal non-property rights it is impossible to precisely measure<br />
the amount of the incurred damages; therefore, compensation is not always appropriate<br />
indemnification for infringement of the afore-mentioned non-property valuables;<br />
thus, priority should be given to the preventive function. The article puts emphasis on<br />
the fact that application of the preventive function does not imply application of the<br />
punitive function; thus, the preventive function cannot be equated to the punitive function.<br />
Following the example of the German doctrine, it is argued that taking into account<br />
the preventive function with regard to the amount of the damages does not<br />
change the purport of the obligation. The amounts of compensation of such damages<br />
also are not deemed to be punitive damages despite the fact that they exceed the actually<br />
incurred damages, but are intended for compensating hardly provable adverse<br />
property consequences, indemnification for suffered pain and sufferings, costs in relation<br />
to investigation as well as amounts which would prevent unlawful profit taking<br />
from unlawful actions by the offender. On the grounds of the above reasoning it is<br />
concluded that the major attribute of the punitive function is that it is applied for the<br />
very fact of offence without requesting to prove the amount of the incurred damages.<br />
Meanwhile, application of the preventive function only increases the amount of the<br />
damages to be indemnified with a view to deterring the offender from commission of<br />
the offence in the future as opposed to punishing him/her.<br />
The article also examines the objectives of the Lithuanian law doctrine and the case-law<br />
of the Supreme Court in indemnifying the non-property damage for violation of<br />
personal non-property valuables. It is to be noted that in the developing Lithuanian<br />
law doctrine the application of the preventive function in indemnification of nonproperty<br />
damage is to be assessed as a subsidiary measure. Meanwhile the case-law of<br />
the Supreme Court of Lithuania does not create preconditions for speaking about ap-<br />
56
ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES<br />
plication of the preventive function. It indicates that determination of the amount of<br />
indemnification for infringement of personal non-property rights should aim at compensation.<br />
Such case-law is critically assessed noticing that seeking of compensatory<br />
objectives alone does not ensure effective protection of personal non-property valuables.<br />
Analysis of the particular cases and the amounts awarded for infringement of personal<br />
non-property rights allows stating that the awarded amounts do not defer potential<br />
offenders from infringement of personal non-property rights in the future. Furthermore,<br />
the article does not agree with the respective criteria developed by the Supreme<br />
Court of Lithuania on the basis of which the amount of the non-property damages<br />
shall be established. The order of the Supreme Court of Lithuania to take into consideration<br />
the amounts of non-property damages awarded in the cases of similar nature<br />
raises doubts. According to the author, application of such criterion would refute other<br />
criteria, restrict the possibility for application thereof and render them the postulates of<br />
declarative nature, since if the court adjudicating the case establishes a series of criteria<br />
which allow awarding a greater amount of indemnification for non-property damages,<br />
it would be restrained by the amounts of indemnification of non-property damages<br />
awarded in similar proceedings. Besides, it is noticeable that application of the<br />
above criteria is sort of returning to the times when the amount of the non-property<br />
damages to be awarded in the law. The afore-mentioned provision of the lawmaker<br />
was evaluated as impeding the development of the compensatory mechanism.<br />
Consequently, it was changed and priority was given not to the particular amounts, but<br />
to the criteria or the court’s discretion to establish the amount of the non-property damage<br />
with regard to the particular circumstances of the case under consideration. Further,<br />
the article also disagrees with the criterion established by the Supreme Court of<br />
Lithuania, namely, the need to take into consideration the valuable which was breached.<br />
Thus, for example, personal right to life and health, in principle, is the absolute<br />
right. Meanwhile, pursuant to the case-law of the Supreme Court of Lithuania, the<br />
right to privacy including to right to image, honour and dignity and other personal<br />
non-property rights should be deemed to be the relative rights. Critical assessment of<br />
the said criterion suggests noting that personal health and the right to privacy and<br />
other non-property rights are the constitutional-level rights; thus, gradation of the said<br />
constitutional valuables and establishing lower level of legal protection to personal<br />
non-property rights is hardly justified in the case-law of the Supreme Court of Lithuania.<br />
Despite the fact that the consequences of personal health injuries are objectively<br />
more obvious than the consequences caused by infringement of personal non-property<br />
rights, when awarding the non-property damages not the objective evident injuries, but<br />
personal spiritual sufferings should be considered. The article notes that the above criteria<br />
and awarded amounts do not ensure protection of personal non-property rights. It<br />
is to be noted that effective protection of personal non-property rights could be ensured<br />
by means of applying the preventive function. The more especially as the application<br />
of the above function is legitimized by the preventive criteria established in Article<br />
6.250 paragraph 2 of the Civil Code of the Republic of Lithuania.<br />
57
Tomas Pukšmys<br />
58
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE<br />
FEEDBACK<br />
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
Lapland Rovaniemi University<br />
Abstract<br />
The study focused on team leaders’ experiences with receiving positive feedback in an organization. The<br />
purpose was to understand how employees without a formal managerial position interpret receiving positive<br />
feedback. There are multiple studies regarding feedback in work communities, but not from the<br />
experiential perspective of team leaders. The research material was collected by interviewing seven team<br />
leaders who worked in a public organization. The research methodology applied and methods used were<br />
based on an existential-phenomenological approach. The empirical results consist of seven variants of<br />
received positive feedback as experienced by team leaders. Although the variants indicate that receiving<br />
positive feedback has favourable effects on team leaders, the effects are conditional. A favourable effect<br />
might be realized only if the team leader trusts the feedback giver or if the feedback is experienced to be<br />
truly earned. Furthermore, mental closeness with both managers and co-workers improves the perceived<br />
reliability of the received positive feedback. The results are similar to previous feedback research with<br />
one notable exception. Based on this study, job performance is not related to the received positive feedback<br />
as previous research has concluded. Results indicate that positive feedback has many favourable<br />
effects but they are mediated by the features of a feedback incident. The existential-phenomenological<br />
approach is helpful in understanding a feedback situation as a relation between the experiential worker<br />
receiving feedback and the actual work setting including the given feedback.<br />
KEY WORDS: team leader, positive feedback, work community, existential-phenomenological approach,<br />
phenomenological method, experience.<br />
Anotacija<br />
Tyrimo rezultatai grindžiami komandos lyderių patyrimu, remiantis grįžtamuoju ryšiu organizacijoje.<br />
Siekta suprasti, kaip darbdaviai, be formalių vadybos pozicijų, interpretuoja teigiamą grįžtamąjį ryšį. Yra<br />
tyrimų, kurie atskleidžia grįžtamąjį ryšį bendruomenių darbe, bet ne komandos lyderių. Tyrimui pristatyti<br />
remiamasi septynių komandų lyderių, dirbančių viešose organizacijose, tyrimo medžiaga. Tyrimo metodologija<br />
pagrįsta egzistencinės-fenomenologinės teorijos prielaidomis. Empiriniai rezultatai taip pat<br />
pateikiami septynių komandos lyderių vertinimų aspektu. Lyginamasis aspektas atskleidžia, kad vertinimai<br />
yra realūs.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: komandos lyderis, teigiamas grįžtamasis ryšys, bendruomenės darbas, egzistencinis<br />
fenomenologinis požiūris, fenomenologinis metodas, patyrimas.<br />
Introduction<br />
Feedback in organizations has been studied for many decades (Ilgen, Fisher & Taylor,<br />
1979). Studies have been concerned with the influences feedback has on performance<br />
(Becker & Klimoski, 1989; Chakrabarty, Oubre & Brown, 2008; Jawahar,<br />
2010; Jaworski & Kohli, 1991; Oettingen, Marquardt, Gollwitzer, 2012), responses to<br />
feedback (Brett & Atwater, 2001; Jawahar, 2010) and the feedback environment (Peng<br />
& Chiu, 2010; Steelman, Levy & Snell, 2004; Whitaker, 2011). It is widely recognized<br />
that the recipient of feedback is considered to be an active agent (Linderbaum &<br />
Levy, 2010; London & Smither, 2002; Krasman, 2010; Whitaker, 2011). This has led<br />
to the question of why people seek feedback. To understand the quest for feedback, it<br />
59
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
is important to know how people interpret perceived information and associate new<br />
information with former knowledge (Ashford, Blatt & VandeWalle, 2003).<br />
Feedback studies from a recipient's viewpoint have focused on the impacts of leader-member<br />
exchange on communication satisfaction (Mueller & Lee, 2002), feedback<br />
orientation (Dahling, Chau & O'Malley, 2010; Linderbaum & Levy, 2010) feedback<br />
received from supervisors (Berlin, 2008; Chakrabarty et al., 2008), the effects of<br />
self-regulatory strategies on feedback (Oettingen et al., 2012) and associations of<br />
feedback with students’ performance and self-evaluation (Plakht, Shiyovich, Nusbaum<br />
& Raizer, 2012). Furthermore, feedback environments that emphasize informal aspects<br />
over formal ones have been reformed (Steelman et al., 2004), and connections<br />
between feedback environment, seeking feedback (Whitaker, 2011) and behaviour in<br />
organizations (Peng & Chiu, 2010) have been studied.<br />
The focus of this study on received positive feedback is derived from our everyday<br />
observation that people interpret it very differently. Consequently, the effects of given<br />
positive feedback may vary a lot. Furthermore, we found it interesting to study interpretations<br />
of positive feedback among those employees who work as leaders even<br />
though they do not have a formal managerial position in the organization. They are<br />
often called team leaders. A team leader is an employee who is responsible for varied<br />
information exchange between managers and team members. A team leader is chosen<br />
by the team itself for a period of time.<br />
The purpose of this study is to understand how employees who do not hold a formal<br />
managerial position in their organization interpret receiving positive feedback.<br />
The aim is to describe the core meanings of team leaders’ experiences in receiving<br />
positive feedback in their everyday work. The research question is: How do team leaders<br />
in a public organization experience the positive feedback they have received in<br />
their current work?<br />
The theoretical definition of positive feedback was not established before performing<br />
the empirical study because our interpretation of positive feedback considers it to be subjectively<br />
experienced. Moreover, being consistent with the research design, we requested<br />
that team leaders themselves identify the situations in which they have experienced receiving<br />
positive feedback at work. Nevertheless, two restrictions for work situations were set:<br />
they must belong to their present work, and the source of positive feedback had to be either<br />
from members or outer stakeholders of the current organization.<br />
An existential-phenomenological approach was adopted as a methodological frame.<br />
The existential dimension makes it adequate to figure out a team leader’s personal<br />
experience in their actual work setting. Phenomenology is included because of our<br />
interest in general experiential knowledge among team leaders. The use of empirical<br />
phenomenology allows general meanings or structures of participants’ personal<br />
experiences to be grasped and described (Giorgi, 2009; Perttula, Väänänen, Malinauskas,<br />
Gudliauskaite-Godvade & Godvadas, 2010). The research material was gathered<br />
by open interviews, which is one relevant way to collect empirical data when applying<br />
an existential-phenomenological methodology. The use of an existentialphenomenological<br />
approach and the related empirical methods has been lacking in<br />
previous feedback research.<br />
60
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
2. Existential-phenomenological methodology<br />
The existential-phenomenological approach reflected in this study has been elaborated<br />
by Finnish philosopher and psychologist Lauri Rauhala. It is an integrative synthesis<br />
of Edmund Husserl’s and Martin Heidegger’s phenomenology. Existential phenomenology<br />
as a methodology is suitable for human and social sciences due to its<br />
ontological foundation in the holistic conception of man (see Perttula, 2009a). The<br />
term holistic implies that a human being is realized as a unity of existential modes,<br />
which in Rauhala’s existential-phenomenological approach are called consciousness,<br />
materiality and situatedness. Moreover, the holistic view entails that every existential<br />
mode, even though existing only as a unity, has a unique structure (Rauhala, 2005).<br />
Methodologically it means that empirical phenomena originating in each existential<br />
mode have to be studied according to their peculiar structure (Perttula, 1998).<br />
The phenomenon of this study – positive feedback as experienced in team leaders’ everyday<br />
work settings – is grounded in the existential mode of consciousness. The structure<br />
of every conscious act is intentionality, which means that human consciousness is always<br />
directed towards some object external to the intentional act itself. From the phenomenological<br />
perspective, the existential mode of consciousness is manifested as subject-object<br />
relationships. In these relationships any object belonging to a person's life situation presents<br />
itself to the consciousness as it is given to it. In this conscious act, an object is given<br />
meaning (Giorgi, 1997; 2012). Thus, in this study, the term experience is understood as a<br />
meaning relation between team leaders, as intentional subjects, and their work settings<br />
where positive feedback was received, as the objects.<br />
This phenomenological empirical study follows three methodoligical principles:<br />
firstly, it describes how the object appears to the acting consciousness; secondly, it<br />
applies phenomenological reduction; and thirdly, it searches for the essence of the<br />
experienced phenomenon under study. In order for the researcher to describe the phenomenon<br />
as it presents itself to the research participants, the researcher has to become<br />
aware of the knowledge s/he already possesses regarding that phenomenon, and then<br />
s/he has to consciously bracket that knowledge. In the phenomenological method this<br />
is called the first stage of phenomenological reduction (Perttula, 2009b). When<br />
following a phenomenological methodology without an existential orientation, the<br />
researcher also aims to bracket her/his conception of man. When adopting an<br />
existential-phenomenological methodology, as is done in this study, instead of bracketing<br />
the conception of man, the researcher analyses and describes it explicitly (Perttula,<br />
1998). The second stage of phenomenological reduction is referred to as free imaginative<br />
variation, in which the researcher searches for the essential meanings of the<br />
phenomenon (Perttula, 2009b). Within the existential-phenomenological methodology,<br />
this can be done both individually with each research participant and generally<br />
with all research participants together (see e.g. Mikkonen, 2005).<br />
61
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
3. Empirical research process<br />
3.1. Gathering data<br />
The research data were gathered by interviewing seven team leaders in a public organization.<br />
First we contacted the organization’s administration to ask for preliminary<br />
permission to interview their employees. Then the team leaders’ manager was consulted,<br />
and she proposed that she contact the team leaders to find out who was willing to<br />
participate. The manager was told that participation was voluntary for the candidates.<br />
Seven team leaders out of twelve were willing to take part. Next, the final permission<br />
to execute the research was applied for from the organization, and after getting it, we<br />
met the participants to tell them about the study. The purpose of meeting them was to<br />
establish personal contact with the interviewees and to clarify how the research would<br />
actually take place. At the same time, the interview dates were decided.<br />
An email including information about the interview was sent to each participant a<br />
week in advance to orientate them on the subject. The interviews were open ones. A<br />
few participants needed more structured guidance to tell about the subject. The length<br />
of the interviews varied from 47 to 83 minutes. The total duration of the material was<br />
488 minutes. The interviews were transcribed verbatim, including the meaningful<br />
changes in speaking voice and paradoxical meanings of words. The length of the<br />
transcribed text was 152 pages.<br />
3.2. Analysis<br />
The empirical analysis was based on the phenomenological method developed by<br />
Amedeo Giorgi (1985; 1997; 2012). Perttula (1998) has revised the method to be<br />
congruent with existential-phenomenological methodology. The revised method has<br />
two parts, both including seven steps. The aim of the first part, called ‘individualspecific’,<br />
is to form individual meaning networks of the empirical phenomenon studied.<br />
The aim of the second part, called ‘general’, is to form a general meaning<br />
network of the same phenomenon (see also Perttula et al., 2010). In this study, we<br />
utilized this existential modification of the empirical phenomenological method.<br />
The credibility in existential-phenomenological research lies with the researcher’s<br />
ability to grasp the core of the phenomenon as experienced by participants. Parallel to<br />
it, respondent validation can be used, as was done in this study, by sending the personal<br />
individual meaning network to each participant for self-evaluation (see e.g. Spinelli,<br />
1989). The researcher’s systematic self-reflection in performing this method is of<br />
crucial importance as well as to bring forth the detailed methodical procedure of analysis,<br />
which is presented step by step as follows.<br />
<strong>62</strong>
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
The individual-specific part of the method<br />
Step 1: The researcher becomes acquainted with the transcribed description as<br />
open-mindedly as possible. To get the first grasp of the phenomenon in its entirety, the<br />
researcher begins to bracket knowledge s/he already has about the phenomenon to<br />
promote the differentiation of the experiential meanings of the research participant and<br />
her/himself as a researcher.<br />
Step 2: The researcher forms classifying themes referring to the central objects of<br />
the experiential phenomenon. The classifying themes of received positive feedback<br />
were formed separately for each participant. In total, eleven classifying themes were<br />
formed: work, general meaning of positive feedback, positive feedback from clients,<br />
positive feedback from supervisors, positive feedback from co-workers, positive feedback<br />
from work, effectiveness of positive feedback, attitude towards positive feedback,<br />
being a team leader, personality, and the self as a worker.<br />
Step 3: The researcher divides all transcriptions into meaning relations. A meaning<br />
relation is the unit of the research material that includes one experiential meaning of<br />
"something" related to the phenomenon. The entire research material is divided into<br />
meaning relations.<br />
Step 4: The researcher transforms the meaning relations into transparent and<br />
unambiguous language. The meaning relations are transformed through phenomenological<br />
reduction, so that the focus is on the essence of experiential meanings. Using<br />
phenomenological reduction means that the researcher continues bracketing existing<br />
knowledge about the phenomenon; furthermore, s/he uses so-called imaginative variation<br />
in order to discover the necessary and sufficient meanings of each meaning relation.<br />
Finally, every transformation as described by the researcher is based on intuitive<br />
evidence grasped while applying phenomenological reduction.<br />
Step 5: The researcher places the transformations into the classifying themes. Each<br />
transformation is included in suitable classifying theme.<br />
Step 6: The researcher constructs an individual meaning network for each classifying<br />
theme. The aim is to find the relations of individual experiential meanings in the<br />
context of each classifying theme. As a result, the researcher constructs theme-specific<br />
meaning networks that facilitate the construction of individual meaning networks in<br />
the next step. In this study, forming the theme-specific meaning networks was begun<br />
but not finalized because it appeared that it would not serve the construction of individual<br />
meaning networks.<br />
Step 7: The researcher forms the individual meaning networks. All seven individual<br />
meaning networks were formed so that they described the experiential phenomenon<br />
of positive feedback received by team leaders in a comprehensive way. From the<br />
existential viewpoint, the individual meaning networks can be regarded as empirical<br />
results. The method being existential-phenomenological, individual meaning networks<br />
are considered not as results, but as a necessary transition for proceeding further to<br />
form general empirical knowledge about the phenomenon.<br />
63
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
The general part of the method<br />
Step 1: The researcher adopts an attitude towards the general description. The individual<br />
meaning networks are perceived as proposals of the general meaning<br />
network.<br />
Step 2: The researcher divides the proposals into meaning relations and transforms<br />
them into a general form. This step is similar to steps three and four in the first part,<br />
except now the language of the meaning relations is transformed so that the individuality<br />
of meanings is removed.<br />
Step 3: The researcher forms the organizing themes. Organizing themes are formed<br />
separately for each proposal of the general meaning network. In this study, thirteen<br />
organizing themes were formed: positive feedback from supervisors, positive feedback<br />
from co-workers, positive feedback from clients, positive feedback from self, restrictions<br />
of receiving positive feedback, the effect of positive feedback, attitude towards<br />
positive feedback, effectiveness of positive feedback, own action, cooperation, different<br />
forms of positive feedback, being a team leader, and work.<br />
Step 4: The researcher places the transformed meaning relation proposals into organizing<br />
themes. Each proposal is included in a suitable theme one after the other.<br />
Step 5: The researcher constructs the general meaning network proposal for each<br />
organizing theme. The aim is to construct theme proposals one theme at a time by<br />
paying attention to the core meanings of the theme.<br />
Step 6: The researcher constructs tentative general meaning networks. Each proposal<br />
gets the form of a tentative general meaning network, that is, a coherent description<br />
of the phenomenon as a whole rooted in a particular individual meaning network.<br />
Hence, seven tentative general meaning networks of the positive feedback received by<br />
team leaders were constructed in this study.<br />
Step 7: The researcher constructs a general meaning network. If it appears possible,<br />
one network that includes the core contents of every tentative general network is<br />
constructed. In this study, it was not pertinent because of the variation in the tentative<br />
general networks. If it were applicable, it would be possible to construct a relevant<br />
amount of general meaning networks that would grasp the essential variation of the<br />
phenomenon studied. In this study, the variation in phenomenon appeared to be rich,<br />
so the decision was to construct a distinct general meaning network from every tentative<br />
general meaning network. Therefore, all seven types or variants of general meaning<br />
networks of the phenomenon are described in the empirical results as follows.<br />
4. Results of team leaders’ experiences of received positive feedback<br />
Variant 1: The amount of received positive feedback is sufficient. In addition to<br />
verbal feedback, work itself gives positive feedback when work is done really well.<br />
The importance of the verbal positive feedback is very high when the employee is<br />
insecure about her know-how or if the work itself does not give much positive feedback.<br />
Then, verbal positive feedback is experienced as encouraging. If work cannot be<br />
done in the most efficient way, the received positive feedback regarding that work is<br />
64
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
not necessarily considered as deserved. Work is done well despite the received positive<br />
feedback. Positive feedback is important in spite of who gives it. The credibility of<br />
positive feedback grows when it is received face to face. In order to feel that the received<br />
positive feedback is good, its content has to be congruent with one’s own opinion.<br />
Because work is done for the clients, positive feedback from them is deemed valuable.<br />
A lot of positive feedback is received from the clients. Positive feedback energizes the<br />
worker, reinforces one’s own image as an important employee and positively affects<br />
well-being at work and the way the employee approaches her work. Besides individually,<br />
receiving positive feedback is important at the team level because it strengthens<br />
team spirit and brings shared successes. Positive feedback motivates the worker if it is<br />
received rarely. However, a large amount of positive feedback decreases motivation<br />
by indicating that there is nothing to improve. In addition, the credibility of positive<br />
feedback, especially from supervisors, decreases when one receives it too often. Moreover,<br />
the favourable effects of positive feedback are weakened when it is received<br />
routinely about the same things, when it is perceived as a consolation or when the<br />
requirements of work clearly exceed the worker’s own resources. Especially positive<br />
feedback received from the supervisors enhances well-being at work and betters one’s<br />
own image as an employee. The experienced mental closeness with the supervisors<br />
strengthens the credibility and favourable effects of the positive feedback received<br />
from them. On the one hand, considerable trust and respect expressed by supervisors<br />
are extremely significant and important types of positive feedback. On the other hand,<br />
significant positive feedback creates a lot of pressure because an employee must prove<br />
to be worthy of the praise in the future, too. In a period of being a team leader, the<br />
supervisors become closer and mutual trust and open interaction grow. That is why<br />
positive feedback received from supervisors is felt to be stronger and more genuine<br />
than before the time as a team leader.<br />
Variant 2: The amount of received positive feedback is sufficient. Positive feedback<br />
cheers up the recipient’s mind, communicates respect and improves work motivation.<br />
It feels best when it concerns some big accomplishments, although there are<br />
not many of them. The attitude towards positive feedback does not change much during<br />
the years working for the current employer. Although it is nice and important to<br />
get positive feedback regardless of who the feedback giver is, it is not the most essential<br />
thing in working. Received positive feedback is experienced to be genuine when<br />
the reason for receiving it can be identified. The closer the feedback giver is emotionally,<br />
the more believable the positive feedback is. Close co-workers also receive nonverbal<br />
positive feedback from each other. Furthermore, supervisors’ flexible and understanding<br />
behaviour towards an employee is experienced as positive feedback. Behaviour<br />
is reciprocal so that the better the employee considers supervisors’<br />
expectations towards herself, the more the supervisors pay attention to the employee<br />
and the work they have done. Supervisors’ busy work must be taken into account<br />
when considering the amount of positive feedback received from them. One gets closer<br />
to supervisors after becoming a team leader. A cheerful and energetic attitude<br />
towards working and other work-related, valuable characters contributes to receiving<br />
65
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
positive feedback. At work, one is hard working and motivated in spite of the received<br />
positive feedback. To enjoy working in the work community is positive feedback in<br />
itself because the employees create their community’s work atmosphere. When the<br />
team receives positive feedback it is always jointly deserved among team members.<br />
One feels she gets positive feedback from clients when the clients take notice of the<br />
employee’s work and want to interact with her. Positive feedback from clients must be<br />
deserved. By paying attention to clients’ needs, an employee can expect reciprocal<br />
consideration from clients. Receiving positive feedback is experienced when one is<br />
considered to be a hard-working and competent employee and others want to keep her<br />
as a part of the work community. Work gives positive feedback to its doer when the<br />
worker is pleased with the work that she has done.<br />
Variant 3: Positive feedback cheers up the recipient’s mind, communicates respect<br />
and supports both well-being at work and work satisfaction. Received positive<br />
feedback must feel deserved in order to feel good. The favourable effects of positive<br />
feedback get stronger when in addition to receiving positive feedback the feedback<br />
incident includes other kinds of cheery conversation. That happens often with clients.<br />
Particularly in the beginning of the career, positive feedback strengthens selfconfidence<br />
and one’s trust in her abilities. Positive feedback also makes it possible to<br />
work towards the right goals and supports the development of the employee by highlighting<br />
good working methods. Work gives positive feedback to the employee when<br />
the work is experienced as being well done. Then the worker also praises herself. Positive<br />
feedback is important in spite of who gives it. The most important thing is the<br />
trust in the feedback giver’s words. Positive feedback feels particularly good when it<br />
is unexpected, although the first reaction might seem to be constrained. Received positive<br />
feedback that concerns work is most valuable and reliable when the recipient<br />
knows the feedback giver to have baselines for the work from which the positive feedback<br />
is given. The employee expects to get positive feedback regarding the kind of<br />
work tasks that are rare and clearly observable. If she does not get it, she feels that her<br />
work is valueless to others and her expectations towards receiving positive feedback<br />
go down. It is best not to get too much positive feedback, so that the significance and<br />
credibility of that feedback do not suffer. The favourable effects of positive feedback<br />
become weaker when the feedback is received about an action that the recipient herself<br />
does not appreciate. Favourable effects also become weaker when doing a favour<br />
is a prerequisite for positive feedback. The size of a work community affects the<br />
amount of received positive feedback: in a small work community, reaching the person<br />
who has deserved positive feedback happens quickly. Positive feedback is received<br />
about the features that the feedback giver appreciates in their own behaviour. Positive<br />
feedback from co-workers makes cooperating with them pleasant. Co-workers<br />
also know the work about which they give positive feedback because they do the same<br />
job. Positive feedback received from close co-workers is convincing because they are<br />
trustworthy and feedback is conveyed together with emotions.<br />
66
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
Variant 4: Received positive feedback strengthens self-confidence and well-being at<br />
work. It also communicates respect and points out the work tasks that are done well. The<br />
amount of received positive feedback from co-workers is sufficient. Among other things,<br />
co-workers give positive feedback by showing satisfaction with the team leader. Friendships<br />
will develop between some co-workers in a long-term employment relationship. Coworkers<br />
who are also friends give and receive positive feedback in a more personal way<br />
than mentally distant co-workers. The amount of positive feedback received, especially<br />
from the clients, grows as the years of employment increase. The better the clients get to<br />
know the employee serving them, the more they give positive feedback like praises and<br />
sympathy to the employee. Most of the work-related feedback is received from clients.<br />
Because the work is done for the clients, positive feedback received from them has the<br />
biggest influence on well-being at work and on the experienced value of work. Clients see<br />
an employee’s working methods and content of her work. Therefore the positive feedback<br />
received from them is extremely genuine and strengthens the employee’s confidence in<br />
her own abilities. The amount of positive feedback received from supervisors is small. It is<br />
wanted and deserved more. Positive feedback is received from them only when some big<br />
work task has been carried out successfully. The reasons for feedback’s rareness are supervisors’<br />
busy work and personality differences. When one does not get along very well<br />
with a supervisor, the feedback received from that supervisor arouses suspicion. When the<br />
personality matches the supervisor’s personality, the positive feedback received feels genuine<br />
and the amount sufficient. The shorter the time between work performance and the<br />
positive feedback received concerning that performance, the better the feedback feels. It is<br />
better to get positive feedback directly from the feedback giver than from a third party so<br />
that the time between giving feedback and receiving it stays as short as possible. It is nice<br />
to carry out the team leader’s task as a spokesperson when the assignment is to take the<br />
positive feedback received from supervisors to other team members. That kind of feedback<br />
informs the team about good work and strengthens the team’s belief in themselves.<br />
These are the times the team leader feels joy on behalf of the whole team.<br />
Variant 5: The attitude towards positive feedback does not change much during<br />
the time at their current work. The amount of received positive feedback is dependent<br />
on the working environment and the nature of their work. Positive feedback from<br />
work is received through others’ friendly behaviour and different kinds of attention.<br />
The attention communicates satisfaction. Because of the busy working environment it<br />
is understandable that only a little positive feedback is received. Getting praise is never<br />
the purpose of work. The most natural positive feedback is received from coworkers.<br />
They give positive feedback the most of all feedback givers. In addition to<br />
direct words, co-workers give positive feedback by reminiscing and talking about the<br />
feedback recipient’s previous successes. From close co-workers one also gets nonverbal<br />
positive feedback through behaviour. Supervisors give positive feedback the<br />
least. The reason for that might be that they are not aware of the actual situations<br />
where the workers have succeeded. Receiving positive feedback from a supervisor<br />
indicates that the employee has fulfilled the expectations the supervisor has of her.<br />
Supervisors give positive feedback not only by verbal communication but also by<br />
67
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
showing trust in the employee. During the employment years, supervisors become<br />
closer to the employee, which makes it easier to communicate with them and makes<br />
the positive feedback received from them more pleasant. Positive feedback is important<br />
in spite of who gives it. It cheers up the recipient, communicates respect, enhances<br />
well-being at work and strengthens the recipient’s confidence in her own abilities.<br />
Although positive feedback from small work tasks feels good, the most delightful<br />
feeling comes when the positive feedback is received from big and demanding tasks.<br />
The encouraging effect of positive feedback is important especially in the beginning of<br />
a career when it helps to remove unnecessary insecurity.<br />
Variant 6: The amount of received positive feedback is big. It strengthens selfesteem<br />
as an employee, provides information about work tasks done well and also gives<br />
courage and betters self-confidence at work. As a result of positive feedback, the sense of<br />
self-efficacy grows, which encourages further self-development. In the long run, positive<br />
feedback received from others enhances one’s abilities to encourage and praise oneself.<br />
One repeatedly experiences feelings of joy as the feedback incident is reminisced<br />
afterwards. When self-esteem is low, one feels received positive feedback is not deserved.<br />
But in the long run, positive feedback strengthens the self-esteem and one starts to feel the<br />
feedback is deserved. It is better to get positive feedback directly from the feedback giver<br />
than from a third party, so that the feedback stays in its original form. In order that received<br />
positive feedback is accepted, the content of feedback has to be congruent with the<br />
employee’s own opinion. If the received feedback does not feel deserved, it causes sadness<br />
rather than good feelings. One could start to question the positive feedback received when<br />
there is too much of it. An employee must be self-determined to receive positive feedback<br />
from work successes. One becomes mentally stronger when one can show one’s skills and<br />
they are noticed due to their usefulness. Positive feedback also highlights good working<br />
methods. Positive feedback is received from clients but giving it is not their job. The<br />
experience of one’s own significance is toughened when positive feedback is received<br />
from other team members. Positive feedback among co-workers improves the work climate,<br />
work motivation and work satisfaction. From close co-workers one can get non-verbal<br />
positive feedback in addition to verbal feedback. It is nice to deliver and partake in the<br />
positive feedback received from supervisors with other team members when the feedback<br />
concerns them all. This kind of task of a team leader makes her feel useful. The team leader<br />
carefully and accurately shares the positive feedback that is meant for the whole team.<br />
Positive feedback received from supervisors makes them approachable and relaxes the<br />
interaction with them. It is better to receive positive feedback from them face to face than<br />
from a third party. Receiving positive feedback from supervisors is rare.<br />
Variant 7: The amount of positive feedback received is sufficient. It is delightful to<br />
get it. It creates feelings of satisfaction towards oneself and one’s own work. In spite of<br />
who gives it, it is equivalent. Most of the positive feedback received is verbal and from<br />
other people. The feedback that does not come from others comes from the work itself<br />
when the worker is pleased with the work she has done. All the positive feedback received<br />
has been genuine. The regularity of receiving positive feedback is not important and the<br />
68
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
temporary lack of it does not have negative effects either on the employee or the work.<br />
The work is done well and in a joyful manner in spite of the amount of positive feedback<br />
received. When a critical attitude is taken towards oneself and one’s actions, one does not<br />
praise oneself. Positive feedback received from others indicates that the work is done well<br />
and the expectations of the feedback giver have been fulfilled. The amount and content of<br />
received positive feedback is dependent on the working environment and the nature of the<br />
work. When there is competition for positive feedback in a work community, it is hard to<br />
accept it jointly. Receiving personal positive feedback is easier by nature, because it does<br />
not cause competition. The reaction to unexpected positive feedback is not natural, but<br />
confused. However, unexpected positive feedback sticks in the memory. In addition to<br />
verbal feedback from close co-workers, one also gets non-verbal positive feedback<br />
through behaviour. Among others, co-workers give non-verbal positive feedback. This can<br />
be seen, for example, in the way they pay attention to the team leader’s work by changing<br />
their own actions to match the team leader’s work. Positive feedback is not received much<br />
from co-workers. The positive feedback received from supervisors is very direct and the<br />
feedback incident with them is temporally short. One might recall the positive feedback<br />
received earlier when one sees the feedback giver. The feedback giver is recognized if the<br />
positive feedback received from her has been significant in some way.<br />
5. Theorizing experiences of received positive feedback<br />
Results show that positive feedback has favourable effects for a team leader's emotions<br />
and views as an employee and of one’s own work. This supports previous<br />
knowledge about how positive feedback is easily accepted (Bell & Arthur, 2008; Ilgen<br />
et al., 1979) in that it maintains a person's self-image (Ilgen et al., 1979). However, the<br />
results display that positive feedback may have positive outcomes only if a recipient<br />
experiences that she deserves the feedback (variants 1, 2, 3 and 6). Similarly, it has<br />
been observed that among individuals having low self-efficacy the acceptance of positive<br />
feedback decreases as it is received repeatedly. The reason presented is that positive<br />
feedback is incompatible with the person's self-efficacy, and further, that positive<br />
feedback appears inaccurate to them (Nease, Mudgett & Quinones, 1999). Thus, positive<br />
feedback does not necessarily have the effects the feedback giver expects because<br />
the recipient’s personal experiences can prevent acceptance of the feedback (Ruohotie<br />
& Honka, 1999; see also Ilgen et al., 1979).<br />
The results illustrate that to accept feedback as being positive, either a recipient’s personal<br />
experience must be congruent with the feedback (self-verification) or a recipient has<br />
to trust the expertise of the feedback giver (variants 1, 2, 3, 4 and 6). This is confirmed by<br />
the classic review of Ilgen et al. (1979), as well as Collins and Stukas (2006), Jawahar<br />
(2010) and Brett and Atwater (2001). In line with the current study, the previous results<br />
(Brett & Atwater, 2001; Collins & Stukas, 2006) suggest that people are more likely to<br />
accept self-inconsistent feedback when it is received from high-status sources (e.g. highstatus<br />
therapist, boss or peers). However, there are also studies proposing that selfenhancement<br />
has a stronger impact on feedback expectations (Hepper, Hart, Gregg &<br />
Sedikides, 2011) and acceptance (Anseel & Lievens, 2006; Bell & Arthur, 2008) than self-<br />
69
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
verification. In those studies, self-enhancement refers to the motive of accepting the favourable<br />
feedback. Therefore, positive feedback, as such, would have a stronger effect than<br />
consistency between content of the feedback and the recipient’s self-image. The results of<br />
this study do not support this interpretation. However, the mechanisms of the effects of<br />
positive feedback may be complex as was seen in the Greller and Parsons (1992) study. It<br />
appeared that when task feedback is favourable, recipients pay less attention to feedback<br />
from others, and when task feedback is unfavourable, they pay more attention to feedback<br />
from others.<br />
Our results imply that positive feedback enhances a recipient’s self-confidence or<br />
her confidence to work (variants 1, 3, 4, 5 and 6). It is congruent with the finding that<br />
rewarding feedback from a manager provides supportive feelings simultaneously to<br />
the followers' self-efficacy and to the confidence towards their own work (Berlin,<br />
2008). However, high-quality positive feedback may be associated with overestimating<br />
one's own performance (Plakht et al., 2012).<br />
Work, in itself, is a source of positive feedback when a team leader is pleased with the<br />
work done (variants 1, 2, 3 and 7). This relates to the finding that task feedback is associated<br />
more strongly with self-rating than feedback from others. It is concluded that the<br />
strongest predictor of constructive self-evaluation is positive task feedback (Greller &<br />
Parsons, 1992). Task feedback is discovered to be positively related to job satisfaction and<br />
to diminishing feelings of role ambiguity. Even though self-feedback concerning job performance<br />
is rated as a more useful and consistent feedback than task feedback, it did not<br />
predict job satisfaction (Andrews & Kacmar, 2001). In this study, however, neither self<br />
nor task appeared clearly as the most important feedback source. Herold and Parsons<br />
(1985) suggest that sources of task and self should not be seen as separate but rather as a<br />
“stimulus complex” formed together. More recently, Andrews and Kacmar (2001) found<br />
that self-feedback and task feedback have different kinds of relations, which indicates that<br />
the two sources should be seen as separate. The possible interpretation is that receiving<br />
task feedback depends on an individual’s tendency to be internally oriented towards feedback<br />
(see Herold, Parsons & Fedor, 1997).<br />
The results displayed how mental closeness with co-workers makes received positive<br />
feedback more credible (variants 2, 3, 4 and 5). The same effect took place in the manager-team<br />
leader relationship (variants 1, 4 and 5). Our findings are in line with the results<br />
about the importance of a close relationship between the feedback giver and the<br />
recipient and the effectiveness of received positive feedback (Berlin, 2008; see also Ilgen<br />
et al., 1979). Experienced credibility towards a feedback source is associated with<br />
the satisfaction regarding feedback received from that source (Steelman et al., 2004).<br />
These results can be understood in the context of the leader-member exchange theory.<br />
According to the theory, leaders form different kinds of exchange relationships with<br />
their employees. Depending on the relationship, an employee can be either an in-group<br />
or out-group member. In-group members have high-quality exchange relationships with<br />
their leader while out-group members have low-quality relationships. It has been discovered<br />
that in-group members of leader-member exchanges were the most satisfied with<br />
personal feedback and supervisory communication (Mueller & Lee, 2002).<br />
70
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
The results indicate that the experience of receiving positive feedback does not necessarily<br />
have an effect on job performance (variants 1, 2, 5 and 7). Work is done well<br />
regardless of the positive feedback. This finding differs with several prior results that<br />
showed the association with positive feedback and improved job performance (Becker<br />
& Klimoski, 1989; Chakrabarty et al., 2008; Jaworski & Kohli, 1991; London, Larsen<br />
& Thisted, 1999), with clinical performance, and with grades of students (Plakht et al.,<br />
2012). Oettingen et al. (2012) noticed that received positive feedback can be transformed<br />
into a successful performance when the recipient takes part in mental contrasting<br />
after receiving positive feedback. Mental contrasting influences commitment to future<br />
goals. It starts with imagining a desired future will happen, for example, a person will<br />
achieve a goal. Then she concentrates on the obstacles in her present reality that are<br />
preventing the desired future. Expectations for success regulate the impacts mental<br />
contrasting has on commitment (Oettingen, 2000; Oettingen et al., 2012). Smither,<br />
London and Reilly (2005) stated in their review that improved performance caused by<br />
feedback depends on a recipient’s individual characteristics and perceptions of the<br />
given situation. To conclude, the employee herself makes the evaluation between received<br />
feedback and her job performance. Causal or predictable connections between<br />
received positive feedback and job performance do not exist.<br />
The results reveal that non-verbal positive feedback, such as behaviour and gestures,<br />
are received from close co-workers (variants 2, 5, 6 and 7). In the communication<br />
literature, much of the communication is said to be non-verbal. Gestures are best understood<br />
in the specific situational and cultural context (Rayudu, 2010). The results<br />
also indicate that the working environment and the nature of work may regulate the<br />
amount of positive feedback (variants 3, 5 and 7). The construct of the feedback environment<br />
as presented by Steelman et al. (2004) implies the amount of feedback to be<br />
dependent on different facets. One aspect of the feedback environment is source availability,<br />
which consists of the amount of interaction an employee has with her supervisor<br />
or co-workers and how easy it is to get feedback from them.<br />
6. Discussion<br />
The aim was to find out how team leaders in a public organization experience receiving<br />
positive feedback in their everyday work settings. Results indicate that the<br />
experience of receiving positive feedback at work is connected to its particular situational<br />
context. Even though the study confirmed that positive feedback has multiple<br />
favourable effects, the majority of the effects are mediated by the features of the feedback<br />
incident. Giving relevant positive feedback requires overcoming the distinctions<br />
made between the receiver (experiencing subjects) and the working environment (the<br />
object of the experience). The strength of the existential-phenomenological approach<br />
is to open up theoretically how an experiential person is a situated person. In feedback<br />
research this means that the relevant research questions focus on the actual feedback<br />
situations as a whole: the experiential effects of given feedback on workers as situated<br />
and experienced persons in their actual work settings.<br />
71
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
Team leaders do not have a formal organizational position of manager, but they do<br />
have the position of leader given by the group members themselves. Results illustrate<br />
the core experiential structures of received positive feedback in this kind of leader<br />
position in an organization. These core structures can be interpreted as ties between<br />
team leaders and certain situational features of their work. From this perspective, any<br />
positive experience in an organization is like glue that is forming and re-forming<br />
working communities, creating belongingness and reinforcing mutual trust. Congruent<br />
with this interpretation, results show that received positive feedback may attach team<br />
leaders more to managers than to the group members without whom the position of the<br />
leader would not even exist. Positive feedback has the power to bring people together.<br />
The results also show the limits of this positive power. The willingness of team<br />
leaders to accept and receive positive feedback appears to be crucial. The key to this<br />
seems to be the experienced closeness to the feedback giver. More research is needed<br />
about the mechanisms that underlie how experiences of close relations are formed in<br />
organizations. Based on this study, giving or receiving positive feedback is not the<br />
origin of the close relationships. Something experientially essential between persons is<br />
occurring before the positive feedback can be truly effective.<br />
While several studies have concluded that positive feedback is associated with<br />
improved job performance (Becker & Klimoski, 1989; Jaworski & Kohli, 1991; London<br />
et al., 1999; Chakrabarty et al., 2008) or task performance (Oettingen et al., 2012;<br />
Plakht et al., 2012), it is notable that this was not found in our study. It shows that<br />
when studying received positive feedback as an experienced phenomenon, positive<br />
feedback is not necessary for good job performance. The motives of performing a<br />
team leader's work well are not external – given positive feedback is not required.<br />
However, the motive of good job performance is neither internal nor subjective.<br />
Grounded in the results of this study, the effects of positive feedback are intervened by<br />
a recipient's personal interpretation or evaluation of the feedback. In our view, this<br />
interpretation should not be considered as a subjective or intrinsic motive. Preferably,<br />
the motive for good job or task performance lies in the holistic relations between the<br />
intentional person and the factual setting she is working with. The motive to perform<br />
well, then, is relational, and the aim of positive feedback is to facilitate these relations.<br />
Received 2012 11 12<br />
Approved for publishing <strong>2013</strong> 03 05<br />
References<br />
Andrews, M. C., Kacmar, K. M. (2001). Confirmation and extension of the sources of feedback scale in service-based<br />
organizations. Journal of Business Communication 38(2): 206–226.<br />
Anseel, F., Lievens, F. (2006). Certainty as a moderator of feedback reactions? A test of the strength of the selfverification<br />
motive. Journal of Occupational and Organizational Psychology 79(4): 533–551.<br />
Ashford, S. J., Blatt, R., VandeWalle, D. (2003). Reflections on the looking glass: A review on feedback-seeking<br />
behavior in organizations. Journal of Management 29(6): 773–799.<br />
Bell, S. T., Arthur, W. Jr. (2008). Feedback acceptance in developmental assessment centers: the role of feedback<br />
message, participant personality, and affective response to the feedback session. Journal of Organizational Behavior<br />
29(5): 681–703.<br />
72
TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK<br />
Becker, T. E., Klimoski, R. J. (1989). A field study of the relationship between the organizational feedback environment<br />
and performance. Personnel Psychology 42(2): 343–352.<br />
Berlin, S. (2008). Innostava, lannistava, helpottava palaute: Alaisten kokemuksia ja näkemyksiä esimiehen ja alaisen<br />
välisestä palautevuorovaikutuksesta. Vaasa: Vaasan yliopisto.<br />
Brett, J. F., Atwater, L. E. (2001). 360 Feedback: Accuracy, reactions and perceptions of usefulness. Journal of Applied<br />
Psychology 86(5): 930–942.<br />
Chakrabarty, S., Oubre, D. T., Brown, G. (2008). The impact of supervisory adaptive selling and supervisory feedback<br />
on salesperson performance. Industrial Marketing Management 37(4): 447–454.<br />
Collins, D. R., Stukas, A. A. (2006). The effects of feedback self-consistency, therapist status, and attitude toward<br />
therapy on reaction to personality feedback. The Journal of Social Psychology 146(4): 463–483.<br />
Dahling, J. J., Chau, S. L., O’Malley, A. (2010). Correlates and consequences of feedback orientation in organizations.<br />
Journal of Management 38(2): 531–546.<br />
Giorgi, A. (1985). Phenomenology and Psychological Research. Pittsburgh: Duquesne University Press.<br />
Giorgi, A. (1997). The theory, practice and evaluation of the phenomenological method as a qualitative research procedure.<br />
Journal of Phenomenological Psychology 28(2): 235–261.<br />
Giorgi, A. (2009). The Descriptive Phenomenological Method in Psychology: A Modified Husserlian Approach.<br />
Pittsburgh PA: Duquesne University Press.<br />
Giorgi, A. (2012). The Descriptive phenomenological psychological method. Journal of Phenomenological Psychology<br />
43(1): 3–12.<br />
Greller, M. M., Parsons, C. K. (1992). Feedback and feedback inconsistency as sources of strain and self-evaluation.<br />
Human Relations 45(6): 601–<strong>62</strong>0.<br />
Hepper, E. G., Hart, C. M., Gregg, A. P., Sedikides, C. (2011). Motivated expectations of positive feedback in social<br />
interactions. The Journal of Social Psychology 151(4): 455–477.<br />
Herold, D. M., Parsons, C. K. (1985). Assessing the feedback environment in work organizations: Development of the<br />
job feedback survey. Journal of Applied Psychology 70(2): 290–305.<br />
Herold, D. M, Parsons, C. K., Fedor, D. B. (1997). Individual feedback propensities and their effects on motivation, training<br />
success, and performance. Final Report to the U.S. Army Research Institute. Atlanta Georgia: Georgia Institute of Technology.<br />
Website: http://www.dtic.mil/cgi-bin/GetTRDoc?AD=ADA337479 [Date of access: 30 January <strong>2013</strong>].<br />
Ilgen, D. R., Fisher, C. D., Taylor, M. S. (1979). Consequences of individual feedback on behavior in organizations.<br />
Journal of Applied Psychology 64(4): 349–371.<br />
Jawahar, I. M. (2010). The mediating role of appraisal feedback reactions on the relationship between rater feedbackrelated<br />
behaviors and ratee performance. Group & Organization Management 35(4): 494–526.<br />
Jaworski, B. J., Kohli, A. K. (1991). Supervisory feedback: Alternative types and their impact on salespeople’s performance<br />
and satisfaction. Journal of Marketing Research 28(2): 190–201.<br />
Krasman, J. (2010). The feedback-seeking personality: Big Five and feedback-seeking behavior. Journal of Leadership<br />
& Organizational Studies 17(1): 18–32.<br />
Linderbaum, B. A., Levy, P. E. (2010). The development and validation of the Feedback Orientation Scale (FOS).<br />
Journal of Management 36(6): 1372–1405.<br />
London, M., Larsen, H. H., Thisted, L. N. (1999). Relationship between feedback and self-development. Group and<br />
Organization Management 24(1): 5–27.<br />
London, M., Smither, J. W. (2002). Feedback orientation, feedback culture, and the longitudinal performance management<br />
process. Human Resource Management Review 12(1): 81–100.<br />
Mikkonen, I. (2005). Clinical learning as experienced by nursing students in their critical incidents. Joensuu: Joensuu<br />
University Press.<br />
Mueller, B. H., Lee, J. (2002). Leader-member exchange and organizational communication satisfaction in multiple<br />
contexts. The Journal of Business Communication 39(2): 220–244.<br />
Nease, A. A., Mudgett, B. O., Quinones M. A. (1999). Relationships among feedback sign, self-efficacy, and acceptance<br />
of performance feedback. Journal of Applied Psychology 84(5): 806–814.<br />
Oettingen, G. (2000). Expectancy effects on behavior depend on self-regulatory thought. Social Cognition 18(2): 101–129.<br />
Oettingen, G., Marquardt, M. K.m, Gollwitzer, P. M. (2012). Mental contrasting turns positive feedback on creative<br />
potential into successful performance. Journal of Experimental Social Psychology 48(5): 990–996.<br />
Peng, J. C., Chiu, S. F. (2010). An integrative model linking feedback environment and organizational citizenship<br />
behavior. The Journal of Social Psychology 150(6): 582–607.<br />
Perttula, J. (1998). The Experienced Life-fabrics of Young Men. Jyväskylä: University of Jyväskylä.<br />
Perttula, J. (2009a). The holistic perspective to psycho-social work. Special Education 1(20): 55–63.<br />
Perttula, J. (2009b). The possibility of a descriptive orientation to psycho-social work: towards the conceptual origins.<br />
Social Work. Experience and Methods 4(2): 9–36.<br />
Perttula, J., Väänänen, A., Malinauskas, G., Gudliauskaite-Godvade, J., Godvadas, P. (2010). Social, societal, social<br />
work and psychological as understood by academic social workers. Towards the phenomena-based disciplinary<br />
identities. Culture & Society. Journal of Social Research 1(2): 101–130.<br />
73
Anne Koskiniemi, Juha Perttula<br />
Plakht, Y., Shiyovich, A., Nusbaum, L., Raizer, H. (2012). The association of positive and negative feedback with<br />
clinical performance, self-evaluation and practice contribution of nursing students. Nurse Education Today. In<br />
press, corrected proof. Website:<br />
http://www.sciencedirect.com.login.ezproxy.ulapland.fi/science/article/pii/S0260691712002596 [Date of access: 1<br />
February <strong>2013</strong>].<br />
Rauhala, L. (2005). Ihmiskäsitys ihmistyössä. Helsinki: Yliopistopaino.<br />
Rayudu, C. S. (2010). Communication. India, Mumbai: Himalaya Publishing House.<br />
Ruohotie, P., Honka, J. (1999). Palkitseva ja kannustava johtaminen. Helsinki: Edita.<br />
Smither, J. W., London, M., Reilly, R. R. (2005). Does performance improve following multisource feedback? A<br />
theoretical model, meta-analysis, and review of empirical findings. Personnel Psychology. 58(1): 33–66.<br />
Spinelli, E. (1989). The Interpreted World: An Introduction to Phenomenological Psychology. Newbury Park, CA:<br />
Sage.<br />
Steelman, L. A., Levy, P. E., Snell, A. F. (2004). The feedback environment scale: Construct definition, measurement,<br />
and validation. Educational and Psychological Measurement 64(1): 165–184.<br />
Whitaker, B.G. (2011). Linking the feedback environment to feedback seeking through perceptions of organizational<br />
support and job involvement. International Journal of Organization Theory and Behavior 14(3): 383–403.<br />
74
ISSN 1392‐3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ<br />
TINKAMUMO VERTINIMAS VALDYMO GRANDINĖJE<br />
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong>, Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje nagrinėjami žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo vertinimo gamybos įmonėse klausimai.<br />
Išskirta formali artimiausia žemiausiojo lygmens vadovų veiklos aplinka valdymo grandinėje: TV–ŽLV–<br />
PAV, kur TV – tiesioginis vadovas; ŽLV – žemiausiojo lygmens vadovas ir PAV – pavaldiniai. Tikslinga<br />
atlikti ŽLV tinkamumo vertinimą. Tam pasirinkta kiekybinė anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 255<br />
respondentai iš penkiolikos didelių Lietuvos baldų gamybos įmonių. Straipsnyje pristatoma atlikto tyrimo<br />
apie ŽLV tinkamumą konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) rezultatų analizė. Tyrimo rezultatai<br />
parodė, kad vertinimo kriterijų tinkamumo laipsnis valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) labai priklauso<br />
nuo to, kiek sutampa vertinimai tarp grandžių.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV) ir jų aplinka, ŽLV tinkamumo vertinimas,<br />
valdymo grandinė, hierarchija, įgūdžiai.<br />
Abstract<br />
This paper analyzes the evaluation of the first level managers’ relevance in manufacturing companies.<br />
Article emphasizes formal immediate environment of first level manager’s work in management chain<br />
(MLM–FLM–SUB), that is considered the most appropriate base for evaluating first level managers’ relevance.<br />
MLM stands for mid-level manager (direct manager for FLM), FLM – first level manager, SUB –<br />
subordinates (workers). To achieve research objectives, quantitative survey was carried out, which was<br />
completed by a total of 255 respondents from 15 different furniture manufacturing companies. This paper<br />
presents the analysis of the research on the evaluation of the first level manager’s relevance in specific<br />
management chain (MLM–FLM–SUB). Research results showed that the assessment criteria (technical,<br />
communication and conceptual skills and skill development) relevance degree in management chain<br />
(MLM–FLM–SUB) is highly dependent on how much results from different assessors overlap.<br />
KEY WORDS: first level managers (FLM) and their environment, evaluation of the first level managers’<br />
relevance, management chain; hierarchy, skills.<br />
Įvadas<br />
Šiuolaikinėse gamybos įmonėse valdymo struktūrai keliami nauji reikalavimai įvairių<br />
lygmenų vadovams, jie nukreipti į kolektyvo dalyvavimą valdyme, uždavinių ir<br />
atsakomybės delegavimą ir kt. Kaip pažymi A. Seilius ir L. Šimanskienė (2006),<br />
L. Šimanskienė ir A. Seilius (2009), A. Kalantavičiūtė, M. Grigaitis (2010), šiuolaikiniam<br />
verslui būdinga tai, kad įvairiuose valdymo lygmenyse dominuoja grupinis vadovavimas.<br />
Pabrėžiama, kad dabartinėmis sąlygomis labiau reikia vadovų, gebančių<br />
būti bendradarbiais, o ne vadinamaisiais gerais administratoriais. Ne kiekvieną vadovą<br />
ar vadovo veiklos efektyvumą gamybos įmonėje lengva vertinti, nes kai kurių jų veikla<br />
pelno dydžiu neišreiškiama. Vieni tokių yra žemiausiojo lygmens vadovai.<br />
Gamybos įmonėse kontroliuojamų žemiausiojo lygmens vadovų vertinimo rodiklių<br />
yra nemažai (nuo paros išdirbio iki prastovos analizės), tačiau pažymėtina, kad vadovams<br />
vertinti taikomi labiau į statistiką, o ne į dinamiką nukreipti rodikliai. Tai tradiciniai<br />
rodikliai, grindžiami veiklos efektyvumu, o jų taikymo populiarumas siejamas<br />
su paprastumu (Česynienė ir kt., 2002).<br />
75
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Verslumo kontekste vadovo dalykines savybes nagrinėjo R. E. Boyatzis (1982),<br />
A. Pearson (1984), W. Bennis, J. O’Toole (1992), Schoonover (1997), B. Martinkus,<br />
B. Neverauskas, A. Sakalas (2002), S. C. S. Robins (2003), N. Petkevičiūtė, Kaminskytė<br />
(2003), A. Seilius ir kt. (2004), Berard, M. (2005), P. G. Northouse, (2009) ir kt.<br />
Šių mokslininkų darbuose, nagrinėjant ir vertinant darbuotojų dalykines savybes, daugiausia<br />
minimi įgūdžiai.<br />
Atliktas tyrimas patvirtino, kad gamybos įmonėse taikomas žemiausiojo lygmens<br />
vadovų vertinimas neskatina ir neužtikrina jų veiklos veiksmingumo.<br />
Problema: dabartinis žemiausiojo lygmens vadovų vertinimas gamybos įmonėse<br />
neatskleidžia jų, kaip vadovų, svarbos ir nenustato jų tinkamumo valdymo grandinėje,<br />
kad užtikrintų darnų valdymo grandinės (TV–ŽLV–PAV) funkcionavimą.<br />
Tyrimo objektas – gamybos įmonių žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo<br />
valdymo grandinėje vertinimas.<br />
Tyrimo tikslas: pagrįsti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo vertinimo<br />
valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) būtinumą, atlikti tyrimą gamybos įmonėse ir apibendrinti<br />
rezultatus.<br />
Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: pagrįsti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo<br />
vertinimo valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) būtinumą; atlikti gamybos<br />
įmonėse žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių ir jų kaitos valdymo grandinėje (TV–<br />
ŽLV–PAV) vertinimo tyrimą bei apibendrinti gautus rezultatus.<br />
Taikomi metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė; kiekybinis tyrimas<br />
– anketinė apklausa. Apklausos tyrimo duomenys apdoroti Excel skaičiuokle ir<br />
statistikos programų paketu SPSS 15.0 (angl. Statistical Package for Social Sciences).<br />
1. Žemiausiojo lygmens vadovo veiklos vieta ir vertinimas valdymo grandinėje<br />
Kiekvieno vadovo situacija įmonėje yra unikali – skiriasi pavaldinių skaičius, vadovavimo<br />
sritis, pozicija organizacijos struktūroje, įmonės raidos stadija ir pan. Siekiant<br />
išvengti veiklos sudėtingumo, vienas svarbiausių vadybos principų organizacijose<br />
yra hierarchija (Ethiraj, Levinthal, 2004; Staniulienė, 2008). Hierarchijos esmė –<br />
pavaldumas, tuo skiriasi vadovo ir pavaldinio vaidmenys. Kiekvienas vadovas bet<br />
kurioje organizacijoje – nuo paties aukščiausio iki paties žemiausio lygio – turi turėti<br />
aiškius tikslus, kurie užtikrintų aukštesnių hierarchinių valdymo lygių vadovų tikslų<br />
palaikymą. Reali organizacijos tikslų įgyvendinimo užduotis tenka asmenims, esantiems<br />
ant žemiausių hierarchijos pakopų (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003).<br />
Kadangi kartais pavaldiniai yra kitų pavaldinių vadovai, susidaro komandų grandinė,<br />
kitaip dar vadinama valdymo grandine (linija) (Appleby, 2003; Staniulienė, 2008). Struktūrinių<br />
grandžių susidarymas – tai panašių ir logiškai susijusių darbinių veiklų grupavimas<br />
į struktūrines grandis. Gamybos įmonių valdymo grandinėse žemiausiojo lygmens vadovas<br />
(ŽLV) yra lyg grandis, sujungianti organizacijos vidaus elementus: tikslus, uždavinius,<br />
pasirinktas technologijas. R. Likertui (1967) toks „žmogus tarpininkas“ – tai grandis, sujungianti<br />
skirtingus organizacijos lygmenis, kuria perduodama informacija. Žemiausiojo<br />
lygmens vadovo santykiai su tiesioginiais vadovais ir pavaldiniais (darbininkais) yra sudė-<br />
76
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS...<br />
tingi dėl skirtingo jų statuso: pirma, ŽLV, kaip pavaldinys, kurio veiklą koordinuoja ir<br />
kontroliuoja tiesioginis vadovas; antra, ŽLV, kaip vadovas, vadovaujantis pavaldiems darbininkams,<br />
kurie vykdo gamybos užduotis. Susieję vykdytojo ir vadovo pareigas, gausime<br />
formalią žemiausiojo lygmens vadovo veiklos vietą.<br />
Kiekvienos įmonės vadovybė turi nustatyti efektyvią darbuotojų tarpusavio sąveiką.<br />
Priimant ir tinkamai vykdant strateginius sprendimus svarbūs visų įmonės dalyvių<br />
veiksmai, jų pareigos ir vidinių ryšių sistema, kurioje svarbiausia grandis valdymo<br />
grandinėje, siejanti tiesioginius vadovus (TV) su pavaldiniais (darbininkais) (PAV), yra<br />
žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV). Kartu su pavaldžiais darbininkais (PAV) jie vykdo<br />
nustatytas gamybos užduotis, teikia darbininkams būtiną informaciją apie įmonėje<br />
vykstančius procesus, savo ruožtu apie padalinyje vykstančius procesus įvairiais būdais<br />
informuoja tiesioginius vadovus (TV), nuo kurių požiūrio, veiklos, elgsenos ir<br />
įvairiomis aplinkybėmis taikomų vadovavimo įgūdžių priklauso veiklos našumas, darbuotojų<br />
požiūris ir jų kaita.<br />
M. Armstrong (2009) teigimu, darbuotojų elgesį veikia jų požiūris į situaciją, t. y.<br />
gebėjimas vienaip ar kitaip suprasti ir vertinti įvykius. Kiekvienas darbuotojas turi tam<br />
tikrą savo asmeninį požiūrį į užduotį, kurią jam reikia atlikti. Nuo to, požiūris teigiamas<br />
ar neigiamas, labai priklauso rezultatas (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003; Seilius<br />
ir kt., 2004; Martins, 2007). Todėl žemiausiojo lygmens vadovai, neigiamai veikiantys<br />
tiesioginių vadovų ir pavaldinių požiūrį valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), kaip<br />
vadovai yra neveiksmingi, jų veikla netinkama, todėl mažėja gamybos įmonės veiklos<br />
efektyvumas ir didėja pavaldinių kaita gamybos įmonėje. Jei tiesioginiai vadovai ir<br />
pavaldiniai teigia, kad žemiausiojo lygmens vadovų autoritetas nėra labai didelis, galima<br />
daryti išvadą, kad šioms pareigoms jie (ŽLV) netinka.<br />
Gamybos įmonėse žemiausiojo lygmens vadovo pagrindinė veikla vykdoma valdymo<br />
grandinėje (TV–ŽLV–PAV). Šio vadovo tinkamumas valdymo grandinėje konkrečiu atveju<br />
priklausys nuo aplinkos ir to, kiek su tiesioginiu vadovu bei pavaldiniais suderinti veiksmai<br />
vykdant užduotis toje aplinkoje. Todėl kiekvieno vadovo ir pavaldinio atsakomybę bei<br />
tikslus gamybos įmonėje būtina aiškiai apibrėžti (Giedraitis, 2009).<br />
Lietuvos įmonėse atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad vadovams pasiekti gerų<br />
rezultatų trukdo įvairių žinių ir įgūdžių trūkumas (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003;<br />
Seilius ir kt., 2004; Lydeka, Bareišis, 2005). Didėjant darbo patirčiai, tobulėja žemiausiojo<br />
lygmens vadovų įgūdžiai ir žinios. Bet, kaip teigia D. Diskienė, A. Marčinskas<br />
(2007), žemiausiojo lygmens vadovas, turėdamas išskirtinių žinių, gali įgyti valdžią<br />
aukštesnio lygmens vadovui (TV). Todėl norint pasiekti gerų rezultatų būtina darni ir<br />
veiksminga visų dalyvių veikla valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) ir jų tarpusavio<br />
sąveika, nukreipta į gamybos padalinio valdymo tobulinimą.<br />
Remdamasis moksliniais tyrimais, R. L. Katz (1955) teigia, kad geras valdymas<br />
priklauso nuo trijų pagrindinių darbuotojų įgūdžių (Appleby, 2003; Peterson, Fleet,<br />
2004; Moore, Rudd, 2005):<br />
techninių;<br />
bendravimo;<br />
koncepcinių.<br />
77
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Techniniai įgūdžiai – tai konkretaus darbo ar veiklos žinios ir kompetencija. Šiuos<br />
įgūdžius sudaro specialiosios žinios, gebėjimas analizuoti ir taikyti atitinkamas priemones<br />
bei būdus. Techniniai įgūdžiai ypač svarbūs žemesniajam ir viduriniam valdymo<br />
lygmenims, ne tokie svarbūs aukščiausiajam valdymo lygmeniui (Appleby, 2003;<br />
Zakarevičius, 2003). Šie įgūdžiai padeda žemiausiojo lygmens vadovams siekti numatytų<br />
tikslų vykdant užduotis.<br />
Bendravimo įgūdžiai – tai žinios ir gebėjimas dirbti su žmonėmis (Seilius, 2001;<br />
Appleby, 2003; Zakarevičius, 2003). Šie įgūdžiai padeda žemiausiojo lygmens vadovui<br />
veiksmingai dirbti su pavaldiniais, kolegomis ir viršininkais, siekiant įgyvendinti<br />
organizacijos tikslus.<br />
Reikia sutikti su daugelio autorių nuomone (Seilius, 1998; Gailienės, Bulotaitės,<br />
Sturlienės, 2002; Zakarevičius, 2003), kad bendravimo efektyvumą nemažai lemia<br />
bendraujančiųjų bendravimo įgūdžiai. Siekiant veiksmingo žemiausiojo lygmens vadovo<br />
ir jo tiesioginio vadovo, žemiausiojo lygmens vadovo ir jo pavaldinio bendravimo,<br />
būtini atitinkami kiekvieno bendravimo įgūdžiai.<br />
Koncepciniai įgūdžiai reiškia mokėjimą dirbti su idėjomis ir koncepcijomis. Jie susiję<br />
su organizacijos siekiais nustatyti, kur ji yra ir kuria kryptimi turėtų plėtoti veiklą,<br />
mažiausiai jie svarbūs žemiausiojo lygmens vadovams, svarbiausi – aukščiausiajam<br />
valdymo lygmeniui (Seilius, 2001; Zakarevičius, 2003). Koncepcinių įgūdžių turintis<br />
žemiausiojo lygmens vadovas nesivaržydamas kalba apie organizaciją kuriančias idėjas,<br />
sunkumus, su kuriais susiduria šiame procese.<br />
Svarbu pažymėti, kad vertinamos ne tik tam tikros dalykinės savybės – įgūdžiai,<br />
kuriuos darbuotojas turėjo ir į kuriuos buvo atsižvelgta jį įdarbinant, bet išsamiau analizuojamos<br />
ir įgūdžių kaitos galimybės (Dessler, 2001; Daft, 2003; Martinkus, 2003;<br />
Sakalas, 2003; Daley 2005; Stankevičienė, Lobanova, 2006; Bakanauskienė, 2008).<br />
Norint įvertinti žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumą valdymo grandinėje, vienas<br />
iš subjektyvumo mažinimo būdų – įtraukti kelis vertintojus. Daugelio mokslininkų<br />
darbuose (Sakalas, 2003; Martins, 2007; Bakanauskiene, 2008; Martins, 2009) minimi<br />
šie vertinimo šaltiniai: tiesioginio vadovo vertinimas (iš viršaus žemyn); įsivertinimas<br />
ir tiesioginių pavaldinių vertinimas (iš apačios aukštyn). Kolegų vertinimo atsisakoma<br />
dėl per didelio jų subjektyvumo ir šališkumo (Robbins, 2003).<br />
Kai darbuotoją vertina tiesioginis vadovas (iš viršaus žemyn), informacija perduodama<br />
ir sprendimai priimami kryptimi nuo aukštesnių į žemiausius organizacijos valdymo<br />
lygmenis (Bakanauskienė, 2008; Claus, Briscoe, 2009; Thomason, Weeks, Bernardin,<br />
Kane, 2011 ir kt.). Tačiau tiesioginiam vadovui (TV), net ir siekiančiam objektyvumo,<br />
vertinant darbuotojus įtaką daro įvairūs aplinkos veiksniai, todėl jis savo pavaldinį<br />
gali vertinti subjektyviai (Seilius, 2001). Subjektyvumą gali lemti tarp tiesioginio<br />
ir žemiausiojo lygmens vadovų susiklostę „nedraugiški“ santykiai ir tiesioginis<br />
vadovas vertindamas siekia pakenkti; jei tiesioginis vadovas žemiausiojo lygmens<br />
vadovo akyse neturi neformalaus autoriteto; jei tiesioginis vadovas nepakankamai<br />
kompetentingas, kad galėtų objektyviai įvertinti savo pavaldinio veiklą. Šios ir kitos<br />
priežastys gali daryti įtaką vertinimui, tuo tarpu vertinamas žemiausiojo lygmens vadovas<br />
neturi galimybių paneigti vertinimo neobjektyvumo, t. y. pateikti savo rezultatyvumo<br />
rodiklių aukštesniam vadovui.<br />
78
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS...<br />
Kitas vertinimo šaltinis – įsivertinimas. Čia darbuotojui leidžiama pačiam įsivertinti<br />
savo tinkamumą įmonėje pagal įvairius kriterijus, atsižvelgus į vertinimo tikslus<br />
(Vecchio, Anderson, 2009; Thomason, Weeks, Bernardin, Kane, 2011). Galima įsivertinimo<br />
problema – paprastai darbuotojai patys save vertina geriau nei jų vadovai, būdingas<br />
subjektyvumas, todėl individualų vertinimą būtina derinti su kitų asmenų vertinimu<br />
(Sakalas, 2003). Įsivertinant save svarbu žinoti, kokią įtaką darome savo pavaldiniams.<br />
Įsivertinimas yra vienas pagrindinių žemiausiojo lygmens vadovų veiklos<br />
sėkmę lemiančių veiksnių (Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011).<br />
Kitas vertinimas – tiesioginių pavaldinių (iš apačios aukštyn), kai informacija perduodama<br />
ar sprendimai priimami nuo žemiausių į aukštesnius organizacijos valdymo<br />
lygmenis (Bakanauskienė, 2008; Thomason, Weeks, Bernardin, Kane, 2011; Howe,<br />
Auflick, Freiburger, 2011). Šis procesas dažnai vadinamas į viršų nukreiptu grįžtamuoju<br />
ryšiu (Sakalas, 2003). Tai gali padėti aukštesniems vadovams pažinti žemesniojo<br />
lygmens vadovus ir jų veiklą, pastebėti įvairias problemas ir, jei reikia, padėti jas<br />
spręsti. Taikant aukščiau nurodytus vertinimo šaltinius ir kriterijus (įgūdžius ir jų kaitą),<br />
galėtų būti vertinamas žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumas ir sąveika su<br />
tiesioginiu vadovu bei pavaldiniais. Sąveikos kategorija turi metodologinę reikšmę:<br />
tiriant reiškinį, būtina atsižvelgti į jo sąveiką su kitais reiškiniais ir pažinimo proceso<br />
tęstinumą. Tokia pozicija lemia poreikį metodiškai vertinti žemiausiojo lygmens vadovus<br />
kaip tarpinę grandį valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV.<br />
Daugelyje įmonių yra nusistovėjusi tvarka kruopščiai vertinti darbuotoją kartą per<br />
metus. Svarbiausi veiksniai, lemiantys vertinimo dažnumą, yra: darbuotojų, vadovų<br />
požiūris, organizacijos veiklos pobūdis, finansinė padėtis (Sakalas, 2003; Bakanauskienė,<br />
Alonderienė, 2004; Bakanauskiene, 2008).<br />
Apibendrinus įvairių autorių nuomones galima teigti, kad darbuotojų tinkamumo<br />
vertinimas valdymo grandinėje leidžia racionaliau panaudoti žemiausiojo lygmens<br />
vadovus, didinti jų veiklos efektyvumą, gerinti atliekamo darbo kokybę, ugdyti asmenybę,<br />
sukurti kolektyve produktyviai veiklai palankų psichologinį klimatą.<br />
2. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo valdymo grandinėje<br />
(TV–ŽLV–PAV) tyrimas, gautų rezultatų analizė<br />
Tyrimu siekiama statistiškai apibūdinti esminius objekto požymius, tai yra įvertinti<br />
žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, kur TV –<br />
tiesioginis vadovas, ŽLV – žemiausiojo lygmens vadovas, PAV – pavaldiniai.<br />
Tyrimo metodologija. Siekiant išanalizuoti problemą ir pasiekti tikslą, 2012 m.<br />
vasario 1 d. – balandžio 30 d. vykdytas tyrimas penkiolikoje didelių Lietuvos baldų<br />
gamybos įmonių dėl ŽLV tinkamumo vertinimo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV<br />
vertinant įgūdžius ir jų pokyčius. Į tyrimą įtrauktos gamybos įmonės<br />
(http://www.stat.gov.lt/lt/), atitinkančios didelių įmonių kriterijus. Šių įmonių pavadinimai<br />
neskelbiami įmonių vadovų reikalavimu.<br />
Tyrimo tipas – kiekybinis, aprašomasis. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Tyrimo<br />
imtis – netikimybinė, grupių atranka kvotų principu. Nedidelės apimties tyrimuose<br />
tiriamųjų grupės neretai formuojamos nevisiškai laikantis atsitiktinumo principo<br />
79
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
(Kardelis, 2007). Šiuo atveju tyrėjas į tiriamąją grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu,<br />
yra tipiški tiriamo požymio požiūriu (Vaitkevičius, Merkys, 2008).<br />
Tyrimo instrumentas – anketa / klausimynai. Tyrime dalyvavo ir anketas užpildė iš<br />
viso 255 respondentai, t. y. 15 tiesioginių vadovų, 60 žemiausiojo lygmens vadovų ir<br />
180 pavaldinių. Grąžintos 255 užpildytos anketos, kurios tinka tolesniam tyrimui.<br />
Mokslinėje literatūroje pateikiama įvairaus pobūdžio įgūdžių vertinimo anketų, būdų<br />
ir metodų (Ghosh, 1999; Homer, 2001; Peterson, Van Fleet, 2004; Seilius ir kt.<br />
2004; Levenson, Van der Stede, Cohen, 2006; Pacevičius, Kekytė, 2008, Northouse,<br />
2009). Jų pasirinkimas ir panaudojimas įgūdžiams vertinti priklauso nuo pasirinkto<br />
vertinimo tikslo ir iškeltų uždavinių (Petkevičiūtė, Kaminskytė, 2003). Įgūdžių vertinimo<br />
reikšmė priklauso nuo asmens užimamos padėties hierarchinėje struktūroje.<br />
Siekiant praplėsti įgūdžių vertinimo galimybes, žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą<br />
tikslinga vertinti valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Žemiausiojo lygmens<br />
vadovų dalykinėms savybėms – įgūdžiams vertinti tinkamiausias P. G. Northouse<br />
(2009) sudarytas įgūdžių nustatymo instrumentas. Žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžiai<br />
vertinami, atsižvelgiant į techninius, bendravimo (12 rodiklių) ir konceptualiuosius<br />
įgūdžius (6 rodikliai, kurių pavaldiniai nevertina). Palyginus įverčių skirtumus<br />
galima spręsti apie vadovų privalumus, kurie vadovų įgūdžiai menkesni, nustatyti, ar<br />
tinkami šiam lygmeniui.<br />
Anketos kokybė ir objektyvumas labai priklauso nuo klausimų pateikimo teisingumo.<br />
Klausimų turinys, jų formulavimas, eiliškumas ir tarpusavio ryšys anketoje turi<br />
atitikti tam tikrus reikalavimus, todėl formuluojant anketos klausimus laikytasi<br />
R. Tidikio (2003) nustatytų reikalavimų. Šis klausimynas ne visiškai atitinka respondentų<br />
gebėjimą teisingai suprasti anketos klausimus ir teisingai užpildyti anketas. Todėl<br />
anketos klausimai pritaikyti respondentams, pateikta 18 skirtingo turinio darbo<br />
teiginių, nusakančių, kaip tiesioginis vadovas, žemiausiojo lygmens vadovas ir pavaldiniai<br />
vertina žemiausiojo lygmens vadovą valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV.<br />
Siekiant nustatyti žemiausiojo lygmens vadovų karjeros perspektyvas, vertintos tobulėjimo<br />
galimybės ir siekiama ištirti, kokiems įgūdžiams tobulinti ŽLV skiria daugiausia<br />
dėmesio (kurioje srityje ŽLV labiausiai tobulėja).<br />
Kaip per metus patobulėja žemiausiojo lygmens vadovai (keičiasi ŽLV įgūdžiai),<br />
galima nustatyti:<br />
įvertinus konceptualiųjų įgūdžių pokyčius (6 rodikliai, pavaldiniai vertinant<br />
nedalyvauja);<br />
įvertinus dalykinių ir bendravimo įgūdžių pokyčius (12 rodiklių).<br />
Likerto skalės ŽLV įgūdžiams ir įgūdžių kaitai (per praėjusius metus) vertinti fragmentas<br />
pateiktas 1 paveiksle.<br />
Atsakydami respondentai turėjo apibraukti vieną iš penkių skaičių pagal penkių<br />
pakopų Likerto skalę, vertindami ŽLV įgūdžius šiuo metu (nuo 0 – visai neturi įgūdžių<br />
iki IIII – tikrai turi šiuos įgūdžius) ir ŽLV įgūdžių kaitą (nuo -2 – suprastėjo iki +2 –<br />
patobulėjo) per pastaruosius metus (1 pav.).<br />
80
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS...<br />
ŽLV vardas ________________<br />
Teiginiai<br />
Ar ŽLV turi šiuos<br />
įgūdžius?<br />
Kaip šie įgūdžiai pasikeitė<br />
per pastaruosius<br />
metus?<br />
Visai<br />
ne<br />
Tikrai<br />
taip<br />
Suprastėjo<br />
Patobulėjo<br />
Mėgsta detaliai išsiaiškinti, kaip kas veikia<br />
Lengvai pritaiko Jūsų iškeltas idėjas žmonių poreikiams<br />
0 I I<br />
0 I I<br />
II<br />
I<br />
II<br />
I<br />
III<br />
I<br />
III<br />
I<br />
-2 -1 0 +1 +2<br />
-2 -1 0 +1 +2<br />
1 pav. Likerto skalės ŽLV įgūdžiams ir jų pokyčiams (per praėjusius metus) vertinti fragmentas<br />
Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV)<br />
vertinamas, atsižvelgiant į įgūdžius, kuriuos žemiausiojo lygmens vadovai turėjo juos<br />
įdarbinant, išsamiai analizuojamos ir įgūdžių pokyčių galimybės.<br />
Apklausos tyrimo duomenys apdoroti Excel skaičiuokle, naudojant statistikos programų paketą<br />
SPSS 15.0 (angl. Statistical Package for Social Sciences), kuriuo galima vertinti atsakymų<br />
patikimumą, koreliacinius ryšius tarp klausimų, pateikti patikimas logines analizės išvadas.<br />
Tyrimo rezultatai. Išanalizavus respondentų (tiesioginių vadovų [TV], žemiausiojo<br />
lygmens vadovų [ŽLV], pavaldinių [PAV]) atsakymus į anketos klausimus apie ŽLV įgūdžius<br />
ir jų pokyčius valdymo grandinėje (duomenys pateikti 2 ir 3 paveiksluose).<br />
2 pav. ŽLV įgūdžių struktūra valdymo grandinėjee, 3 pav. ŽLV įgūdžių struktūros kaita valdymo grandinėje,<br />
remiantis respondentų įverčiais (N = remiantis respondentų įverčiais (N = 255)<br />
255)<br />
81
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Atlikus žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių vertinimą (2 pav.), nustatyta, kad vertinant<br />
techninius įgūdžius tiesioginių vadovų (įverčių vidutiniai rangai: TV – 37,70;<br />
PAV – 39,03) ir žemiausiojo lygmens vadovų (įverčių vidutinis rangas – 56,25) vertinimai<br />
nesutampa. Remiantis tiesioginių vadovų vertinimo rezultatais (2 ir 3 pav.) pastebimas<br />
ryškus žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių pokytis. Statistinė paklaida<br />
p = 0,022 (p 0,05 statistinė paklaida nereikšminga<br />
**p
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS...<br />
tinkamumu konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV). Todėl ŽLV tinkamumo<br />
vertinimą tikslinga atlikti konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), atsižvelgiant<br />
į ŽLV įgūdžių kaitą.<br />
Tyrimo rezultatai parodė, kad vertinimo kriterijų (įgūdžių ir įgūdžių kaitos) tinkamumo<br />
laipsnis valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) labai priklauso nuo to, kiek sutampa<br />
atskirų grandžių vertinimai. Žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV), tiesioginio<br />
vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV) vertinimai valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) gali<br />
nesutapti ir dėl skirtingų vaidmenų, statuso, skirtingo atsakomybės už veiklos rezultatus<br />
laipsnio. Todėl čia ypač svarbu toleruoti partnerio (grandies) pažiūras.<br />
Siekiant organizacijos tikslų, būtinas glaudus tiesioginio vadovo (TV), žemiausiojo<br />
lygmens vadovo (ŽLV) ir pavaldinių (PAV) valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) ryšys<br />
bei tinkamumas, kad visiems būtų suprantama, kaip siekti tikslų. Siekiant maksimalaus<br />
rezultato, kiekvieno valdymo grandinės nario veiksmai darbo procese turi būti<br />
suderinti tarpusavyje.<br />
Išvados<br />
Gamybos įmonės veikia dinamiškoje aplinkoje, todėl žemiausiojo lygmens vadovo<br />
elgesys konkrečiu atveju priklausys nuo aplinkos ir tiesioginio vadovo bei pavaldinių<br />
požiūrio (vertinimo) į žemiausiojo lygmens vadovą toje aplinkoje (nuo ŽLV veiklos<br />
priklauso valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV, padalinio ir visos įmonės sėkmė). Todėl<br />
tikslinga tyrinėti žemiausiojo lygmens vadovą, kaip valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV<br />
grandį. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV<br />
vertinamas, atsižvelgiant į jo dalykines savybes – įgūdžius, kuriuos turėjo ir į kuriuos<br />
buvo atsižvelgta juos įdarbinant, išsamiai analizuojamos ir įgūdžių pokyčių galimybės.<br />
Tyrimo rezultatai parodė, kad vertinimo kriterijų (techniniai, bendravimo ir konceptualieji<br />
įgūdžiais, jų pokyčiai) tinkamumo laipsnis valdymo grandinėje TV–ŽLV–<br />
PAV labai priklauso nuo to, kiek sutampa vertinimai tarp grandžių. Žemiausiojo lygmens<br />
vadovo (ŽLV), tiesioginio vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV) vertinimai valdymo<br />
grandinėje TV–ŽLV–PAV gali nesutapti ir dėl skirtingų vaidmenų, statuso, skirtingo<br />
atsakomybės už veiklos rezultatus laipsnio. Todėl ypač svarbus gebėjimas toleruoti<br />
partnerio (grandies) pažiūras.<br />
Siūlomas instrumentas gali būti taikomas vertinant ir lyginant žemiausiojo lygmens<br />
vadovus valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV: grupėse, padaliniuose, organizacijose ir<br />
tarp organizacijų.<br />
Gauta <strong>2013</strong> 01 20<br />
Pasirašyta spaudai 3013 03 05<br />
Literatūra<br />
Appleby, R. C. (2003). Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius: Charibdė.<br />
Armstrong, M. (2009). Handbook of Human Recourse Management Practise. Eleventh edition. London: Philadelphia:<br />
Kogan Page, 10<strong>62</strong> p.<br />
Bakanauskienė, I. (2008). Personalo valdymas. Kaunas: VDU leidykla.<br />
83
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Bakanauskienė, I., Alonderienė, R. (2004). Darbuotojų vertinimas komandose. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai<br />
30: 21–33.<br />
Bennis, W., O’Toole, J. (1992). Our Federalist Future: The leadership Imperative. California Management Review,<br />
Summer, Vol. 34, Issue 4: 73–90.<br />
Berard, M. (2005). Coaching and Mentoring: Enhancing Education. Chief Learning Officer, November, Vol. 4, Issue<br />
11: 30–35.<br />
Boyatzis, R. E. (1982). The competent manager: A model for Effective Performance. New York: Wiley.<br />
Boyatzis, R., McKee, A. (2006). Darni lyderystė. Vilnius: Verslo žinios.<br />
Boyatzis, R. (2008). Competencies in the 21 Century. Journal of Management Development, Vol. 27, No. 1: 5–12.<br />
Claus, L., Briscoe, D. (2009). Employee performance anagement across borders: A review of relevant academic literature.<br />
International Journal of Management Reviews, Vol. 11, Issue 2: 199–218.<br />
Česynienė, R., Diskienė, D., Kulvinskienė, V., Marčinskas A., Tamaševičius V. (2002). Įmonių vadybos orientacijos.<br />
Vilniaus universiteto leidykla.<br />
Daley, D. (2005). Handbook of human resourse management in government. San Francisco, Calif.: Jossey-Brass.<br />
Daft, R. L. (2003). Management. South-Western: Thomson.<br />
Dessler, G. (2001). Personalo valdymo pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />
Diskienė, D. (2009). Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas. Vilnius.<br />
Diskienė, D., Marčinskas, A. (2007). Lietuvos vadybinis potencialas: būklė ir perspektyvos. Monografija. Vilniaus<br />
universiteto leidykla.<br />
Diskienė, D., Marčinskas, A. (2010). Vadybinės kompetencijos žinių visuomenės iššūkių kontekste. Informacijos<br />
mokslai 53: 4–11.<br />
Ethiraj, S. K., Levinthal, D. (2004). Bounded Rationality and the Search for Organizational Architecture: An Evoliutionary<br />
Perspective on the Design of Organizations and Their Evolvability. Administrative Science Quarterly<br />
49 (3): 404–437.<br />
El-Hajji, M. A. (2011). Job Evaluation by Committees: An Analytical Study. International Journal of Management<br />
28 (3): 451–455.<br />
Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius: Tyto alba.<br />
Ghosh, A. (1999). Measuring Managerial Skills using a Forced-Choice Questionnaire. Management and Labour Studies<br />
24: 89.<br />
Giedraitis, A. (2009). Vadovavimo praktika. Tiltai 2 (47): 95–111.<br />
Giedraitis, A., Petkevičiūtė, N. (2011). Žemiausiojo lygmens vadovų asmeninių savybių ir motyvacinių veiksnių analizė<br />
gamybinėje įmonėje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 58: 43–54.<br />
Homer, M. (2001). Skills and competency management. Industrial and Comercial Training, Vol. 33, No. 2: 131–134.<br />
Howe, C. L., Auflick, P. A., Freiburger, G. (2011). Upward evaluation at the Arizona Health Sciences Library. Journal<br />
of the Medical Library Association, Vol. 99, Issue 1: 244–252.<br />
Kalantavičiūtė, A., Grigaitis, M. (2010). Vadovo savybių reikšmė organizacijos veiklos rezultatams. Vadyba 1(17):<br />
113–118.<br />
Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus.<br />
Katz, R. L. (1955). Skills of an effective administrator. Harvard Business Review. In: P. G. Northhouse (ed.). Leadership:<br />
Theory and practice. USA: Sage Publications.<br />
Levenson, A. R., Van der Stede, W. A., Cohen, S. G. (2006). Measuring the Relationship Between Managerial Competencies<br />
and Performance. Journal of Management. 32: 360–380.<br />
Likert, R. (1967). The human Organization: its management and Value. NY: McGraw-Hill.<br />
Lydeka, Z., Bareišis, V. (2005). Žinių valdymo modeliavimas, orientuojantis į individualių žinių tapsmą organizacinėmis.<br />
Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 33: 85–89. Kaunas: VDU leidykla.<br />
Martinkus, B., Neverauskas, B., Sakalas, A. (2002). Vadyba: specialistų rengimo kiekybinis ir kokybinis aspektas.<br />
Kaunas: Technologija.<br />
Martinkus, B. (2003). Darbo procesų valdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.<br />
Martins, L. P. (2007). A holistic framework for the strategic management of first tier managers. Management Decision,<br />
Vol. 45, No. 3: 616–641.<br />
Martins, L. P. (2009). The nature of the changing role of first-tier managers: a long-cycle approach. Journal of organizational<br />
Change Management, Vol. 22, No. 1: 92–123.<br />
Moore, L. L., Rudd, R. D. (2005). Extension leaders’ self-evaluation of leadership skill areas. Journal of. Agricultural<br />
Education. 46: 68–78.<br />
Northouse, P. G. (2009). Lyderystė: teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />
Pacevičius, J., Kekytė, J. (2008). Vadovų vadybiniai gebėjimai: galimybių ir apribojimų analizė. Ekonomika ir vadyba:<br />
aktualijos ir perspektyvos 4 (13): 321–330.<br />
Pearson, A. (1984). Competence: A Normative Analysis. Washington: D. C. University Press of America.<br />
Peterson, T. O., Van Fleet, D. D. (2004). The ongoing legacy of R. L. Katz: An updated typology of management<br />
skills. Management Decision 42: 129–135.<br />
84
GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS...<br />
Petkevičiūtė, N., Kaminskytė, E. (2003). Vadybinė kompetencija: teorija ir praktika. Pinigų studijos 1: 66–80.<br />
Robbins, S. P. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Poligrafika ir informatika.<br />
Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai.<br />
Schoonover, S. C. (1997). New Hr Skills Needed For A New Work Environment. Employment Relations Today<br />
(Wiley), Vol. 24, Issue 3: 21–32.<br />
Schuler, R. S., Fulkerson, J. R., Dowling, P. J. (1991). Strategic Performance Measurement and Management in Multinational<br />
Corporations. Human Resource Management, Vol. 30, Issue 3: 365–392.<br />
Schultz, P. D., Scultz, S. E. (2006). Psychology and work today: an introduction to industrial and organizational<br />
psichology. Upper Saddle River (N.J.). Pearson Prentice Hall.<br />
Seilius, A. (1998). Organizacijų tobulinimo vadyba. KU l-kla.<br />
Seilius, A. (2001). Vadovavimas sprendimų priėmimo procese. KU l-kla.<br />
Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. KU l-kla.<br />
Seilius, A., Šimanskienė, L. (2006). Verslo organizacijų valdymas globalizacijos sąlygomis: teorinis požiūris. Verslas:<br />
teorija ir praktika, t. 7, nr. 4: 213–221. Vilnius: Technika.<br />
Staniulienė, S. (2008). Hierarchijos organizacijose: argumentai, alternatyvos, perspektyvos. Organizacijų vadyba:<br />
sisteminiai tyrimai 47: 123–140.<br />
Stankevičienė, A., Lobanova, L., (2006). Personalo vadyba organizacijos sistemoje. Vilnius: Technika.<br />
Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas: monografija. Klaipėda: KU leidykla.<br />
Thomason, S. J., Weeks, M., Bernardin, H. J., Kane, J. (2011). The Differential Focus of Supervisors and Peers in Evaluations<br />
of Managerial Potential. International Journal of Selection & Assessment, March, Vol. 19, Issue 1: 82–97.<br />
Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius.<br />
Vaitkevičius, S., Merkys, G. (2008). Using graphic design of questionnaire to improve the methodological quality of<br />
the survey. III-rd European Congress of Research methodology. Oviedo, Spain.<br />
Vecchio, R. P., Anderson, R. J. (2009). Agreement in Self–Other Ratings of Leader Effectiveness: The role of demographics<br />
and personal. International Journal of Selection & Assessment, Vol. 17, Issue 2: 442–468.<br />
Zakarevičius, P. (2003). Pokyčiai organizacijose: priemonės, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU.<br />
Zakarevičius, P. (2004). Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastys ir pasekmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai<br />
tyrimai 30: 201–209. Kaunas: VDU.<br />
Zakarevičius, P., Kvedaravičius, J., Augustauskas, T. (2004). Organizacijų vystymosi paradigma. Kaunas: VDU leidykla.<br />
MANAGEMENT CHAIN EVALUATION OF THE FIRST LEVEL<br />
MANAGERS OF MANUFACTURING COMPANIES<br />
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Summary<br />
Evaluation of the first level managers in manufacturing companies is very important.<br />
Mid-level managers (MLM) must be able to recognize suitable first level managers<br />
(FLM) so that valuable FLM could be motivated to stay in company for long period<br />
and improve their professional competence over time.<br />
Successful strategic decision implementation in based on all corporate stakeholders’<br />
actions, their responsibilities and internal interaction system. The most important<br />
link in this interaction system, that links mid-level manager with subordinates<br />
(workers) (SUB) are first level managers. FLM is the link that combines internal elements<br />
of the organization such as goals, objectives and selected technologies. FLM,<br />
together with subordinate workers, achieve manufacturing objectives, provide necessary<br />
information about company processes to the workers as well as informs direct<br />
leadership about the processes inside the organization. Manufacturing productivity,<br />
workers’ attitudes and employee turnover rate depends on FLM performance, behavior<br />
and leadership skills.<br />
85
Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė<br />
Every FLM has its own personal attitude to the task, which he needs to complete. This<br />
attitude, which can be positive or negative, greatly affects performance. First level managers,<br />
who negatively affect MLM and workers’ attitude in management chain (MLM–<br />
FLM–SUB) are ineffective as leaders, their performance is inappropriate, and their actions<br />
decrease the overall performance of manufacturing company and increase employee turnover<br />
rate in the company. Therefore, it is necessary to have sustainable and efficient synergy<br />
between participants in the management chain (MLM–FLM–SUB), pointing toward<br />
manufacturing company management improvement.<br />
Evaluation of the first level managers’ relevance and interaction with direct leadership<br />
and subordinates is based on several evaluation criteria – technical, communication<br />
and conceptual skills together with development of these skills. Interaction category<br />
has methodological implications: exploring the phenomenon requires us to take<br />
into account it’s interaction with other phenomena and reveal the ongoing cognitive<br />
process continuity. This approach leads to the need to systematically assess the first<br />
level managers as an intermediate link in the management chain (MLM–FLM–SUB).<br />
In order to assess the relevance of the first level manager in management chain, it<br />
is appropriate to use these assessment methods: the evaluation by direct manager<br />
(Top – down evaluation approach), self-evaluation, evaluation by subordinates (Bottom<br />
– up evaluation approach). Peer assessment is refused as facing excessive subjectivity.<br />
The best tool to assess first level manager’s professional qualities – skills is Skill<br />
assessment instrument by P. G. Northouse (2009). Still this questionnaire does not<br />
fully meet the respondents’ ability to correctly understand the statements and correctly<br />
fill in because of their different status. Therefore questionnaire statements were adapted<br />
and respondents had to answer 18 different content statements how direct manager,<br />
first level manager and subordinates evaluate the FLM in management chain<br />
(MLM–FLM–SUB).<br />
First level manager’s skills are being assessed evaluating their technical and communication<br />
skills (12 indicators) as well as conceptual skills (6 indicators, which subordinates<br />
do not assess). Comparing the values of different indicators we can reveal<br />
what are the strengths, weaknesses and the areas of improvement to specific fist level<br />
manager. These estimates show if specific FLM is the right person in the management<br />
chain or not.<br />
Research results showed that the assessment criteria (skills and skill development)<br />
relevance degree in management chain (MLM–FLM–SUB) is highly dependent on<br />
how much results from different assessors overlap. The results from different assessors<br />
in the management chain (mid-level managers, first level managers and subordinates)<br />
may be different depending on different roles, status, and different responsibility<br />
level for the final company result. Therefore, it is especially important to be able to<br />
tolerate different view of a partner (link).<br />
This study confirmed that achieving good results in manufacturing company relies<br />
on sustainable and effective interactions between different links (MLM–FLM–SUB) in<br />
the management chain.<br />
86
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP<br />
KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO PRIEMONĖ: INFORMACIJOS<br />
IŠTEKLIŲ VERTINIMO BANDYMAS VILNIAUS UNIVERSITETO<br />
BIBLIOTEKOJE<br />
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
Vilniaus <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje akademinė biblioteka pristatoma kaip integrali aukštosios mokyklos, joje vykdomų studijų ir<br />
mokslinių tyrimų sudėtinė dalis, akademinės bendruomenės reagavimas į aukštojo mokslo pokyčius,<br />
kintančius akademinės bendruomenės poreikius ir lūkesčius. Analizuojama kokybinė aukštojo mokslo<br />
kaita, kintantys reikalavimai, keliami akademinėms bibliotekoms. Straipsnyje analizuojamas akademinės<br />
bibliotekos veiklos vertinimo poreikis, pristatomas bibliotekų veiklos vertinimo bendrasis kontekstas,<br />
aktuali akademinėms bibliotekoms vertinimo samprata, galimybės, instrumentai, praktika ir patirtis, detaliau<br />
pristatant akademinės bibliotekos informacijos išteklių, kaip paslaugų teikimo pagrindo, vertinimo<br />
galimybes. Straipsnyje remiamasi Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos išteklių vertinimo galimybių<br />
analize, kuri atliekama taikant Conspectus modelį. Pateikiami pirmieji vertinimo rezultatai, aptariamos<br />
metodo galimybės, pristatoma tolesnė darbų eiga.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: akademinė biblioteka, veiklos vertinimas, informacijos ištekliai, Conspectus,<br />
komplektavimo lygmenys, komplektavimo politika.<br />
Abstract<br />
Article deals with academic library, being an integral part of any high school. The article discusses needs<br />
to evaluate activities of academic libraries; presents context of library performance measuring and describes<br />
the very notion of performance and assessment in academic library; deals with possibilities,<br />
techniques, practice and experience gained. Special attention is given to evaluation of academic library<br />
information resources which are the basis of all library services. Experience of Vilnius university library<br />
in using Conspectus method for analysis and assessment of library information resources is discussed:<br />
first preliminary results, potentials of Conspectus method, and plans for future.<br />
KEY WORDS: academic library, performance measurement and evaluation, information resources,<br />
Conspectus, acquisition levels, acquisition policy.<br />
Įvadas<br />
Kiekviena biblioteka, nepaisant jos tipo, verčiama nuolat pagrįsti savo veiklą, jos<br />
poveikį visuomenei, tačiau tai ypač svarbu akademinei bibliotekai. Ji pirmoji iš visų<br />
bibliotekų pajaučia informacinės aplinkos pokyčius, kurie turi įtakos aptarnaujamos<br />
akademinės bendruomenės poreikiams ir lūkesčiams, o tam svarbi greita reakcija,<br />
sparčiai priimami sprendimai, nuolatinė kaita. Viena sėkmingo pokyčių planavimo ir<br />
valdymo sąlygų yra susijusi su veiklos analize, vertinimu ir atitinkamu strategijų kūrimu.<br />
Todėl tyrimai, skirti akademinės bibliotekos veiklos vertinimo problematikai yra<br />
ypač aktualūs. Straipsnyje analizuojama akademinės bibliotekos informacijos išteklių<br />
vertinimo poreikis ir galimybės. Pristatomas JAV Mokslinių bibliotekų asociacijos<br />
informacijos išteklių komplektavimo lygių nustatymo instrumentas – RLG Conspectus.<br />
Analizuojama Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau – VUB) patirtis vertinant<br />
informacijos išteklius, taikant Conspectus metodą.<br />
87
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
1. Vertinimo samprata<br />
Viešosios srities įstaigų ir organizacijų veiklos vertinimo kontekstas yra kompleksiškas<br />
ir, deja, komplikuotas. Pirmasis ir ryškiausias požymis, komplikuojantis vertinimą,<br />
yra tas, kad bibliotekos veiklos rezultatas – informacijos paslauga – yra sunkiai<br />
apčiuopiamas ir išmatuojamas, taigi ją vertinti nelengva (Langvinienė, Vengrienė,<br />
2005). Tačiau biblioteka pirmiausia suprantama kaip paslaugas teikianti institucija, jos<br />
veiklos esmę sudaro paslaugų kūrimas ir teikimas. Todėl paslaugos, svarbiausių jos<br />
aspektų supratimas, paslaugų savybių žinojimas ir panašūs klausimai pagrindžia bibliotekos<br />
veiklos vertinimo strategijas ir taktikas. Toliau minėtini kiti veiksniai, lemiantys<br />
gana sudėtingą veiklos vertinimo kultūros plėtrą bibliotekoje: tai ir nepakankamas<br />
bibliotekos veiklos vertinimo, kaip reikšmingos institucijos vadybos dalies, svarbos<br />
suvokimas, ir atitinkamas kvalifikacijas turinčių specialistų trūkumas, ir lėšų stoka, ir<br />
baimė vertinant iškelti savo veiklos trūkumus, ir tiesiog baimė apsiimti papildomus<br />
darbus, pan.<br />
Institucijos veiklos vertinimo būtina imtis dėl daugelio priežasčių. Iš jų svarbiausios:<br />
nuolat kylantys institucijos veiklos rezultato – bibliotekų teikiamų paslaugų –<br />
reikalavimai;<br />
motyvuotų sprendimų priėmimo institucijoje pagrindimas;<br />
institucijos veiklos išlaidų pagrindimas;<br />
veiklos kokybės vertinimas.<br />
Bibliotekos veiklos vertinimas susijęs su specifine terminų ir sąvokų vartojimo kultūra.<br />
Ši situacija yra šiek tiek problemiška dėl kai kurių terminų sinonimiško vartojimo,<br />
jų tinkamo adaptavimo sunkumų (daugelis jų vartojami gamybos sferoje ir perkeliant<br />
juos į viešojo sektoriaus erdvę kyla jų pritaikymo problema). Viešojo sektoriaus<br />
atveju veiklos rezultatas yra sunkiai apčiuopiamas, išmatuojamas ir įvertinamas. Bibliotekos<br />
iki šiol dažniausia susiduria su savo veiklos matavimu – objektyvių duomenų<br />
apie bibliotekos veiklą rinkimu ir analize. Tačiau svarbu pabrėžti, kad matavimas yra<br />
vertinimo pagrindas, o vertinimas – tai jau svarbi kiekvienos institucijos, taigi ir bibliotekos,<br />
vadybos priemonė, nukreipta į bibliotekos veiklos kokybės gerinimą (Simons,<br />
2000, p. 193).<br />
Lietuvos Respublikos terminų banke nurodyta, kad veiklos vertinimas yra tai, kai<br />
„analizuojama veiksmų programos (ar jos dalies) įgyvendinimo eiga, siekiant papildyti<br />
veiksmų programos stebėseną ir tobulinti veiksmų programos įgyvendinimą“ (Lietuvos<br />
Respublikos terminų bankas, žr. internetinę prieigą). Šiame šaltinyje nurodomas<br />
atitikmuo anglų kalba – evaluation of operational nature; performance evaluation<br />
(Lietuvos Respublikos terminų bankas, ten pat).<br />
Tarptautiniu lygmeniu veiklos vertinimo problema bibliotekų ir informacijos paslaugų<br />
srityje keliama ir analizuojama jau seniai. Vienas svarbiausių darbų yra<br />
P. M. Morse (1968 m.) knyga „Library effectiveness: a systems approach“ („Bibliotekų<br />
efektyvumas: sisteminis požiūris“). Nors iki pasirodant šiai knygai būta darbų bibliotekų<br />
veiklos vertinimo tematika, D. L. Goodall šį darbą laikė pirma rimta monografija<br />
(Goodall, 1988, p. 130). Viešojo sektoriaus, taigi ir bibliotekų veiklos, informaci-<br />
88
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
jos kokybės vertinimo tematika pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didžiulio specialistų<br />
dėmesio. Informacijos paslaugų, bibliotekų veiklos kokybės klausimus įvairiais<br />
aspektais analizavo P. Brophy, K. Couling (1996), D. Bawden (1990), V. A. Zeithaml,<br />
A. Parasuraman ir L. L. Berry (1990), P. Hernon ir E. Altman (1996), Th. W. Shaughnessy<br />
(1993) ir kiti. Konceptualiai bibliotekų veiklos ir informacijos paslaugų matavimo<br />
ir vertinimo problematiką tyrinėjo ir gausiose publikacijose savo įžvalgas bei<br />
tyrimų rezultatus skleidė R. Swisher, Ch. R. McClure (1984), Sh. L. Baker,<br />
F. W. Lancaster (1991), F. W. Lancaster (1993), Ch. Abbot (1994), J. Crawford (1996;<br />
2000), R. Poll ir P. Boekhorst (1996, 2007), P. Brophy (2005, 2006) ir kt.<br />
Bibliotekų veiklos vertinimo priemonių ir metodikų rengimas yra svarbus indėlis į<br />
bibliotekų veiklos vertinimo praktinę patirtį. Reikšmingą vaidmenį, sėkmingai įgyvendinant<br />
bibliotekos veiklos vertinimo nuostatas, atliko N. Van House ir kt. autorių<br />
parengtas vadovas „Measuring academic library performance: a practical approach“<br />
(„Akademinės bibliotekos veiklos matavimas: praktinis požiūris“) (House ir kt.,<br />
1990). Šį vadovą parengė ir išleido Amerikos bibliotekų asociacija (angl. American<br />
Library Association – ALA). Jis buvo svarbus atliekant akademinių bibliotekų veiklos<br />
efektyvumo vertinimą vartotojo požiūriu. Šiuo vadovu remtasi atliekant akademinių<br />
bibliotekų veiklos vertinimą JAV, Švedijoje ir kt. valstybėse. Jo pagrindu parengtos<br />
kitos reikšmingos bibliotekų veiklos vertinimo priemonės, taip pat ir standartai, naudojami<br />
ir šiandien (Poll, Boekhorst, 1996; Poll, Boekhorst, 2007; ISO 11<strong>62</strong>0: 1998<br />
Library performance indicators; ISO 11<strong>62</strong>0: 2008 Library performance indicators).<br />
Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas bibliotekų poveikio vertinimui. Poveikio<br />
vertinimas suprantamas kaip bibliotekų veiklos rezultato – informacinės veiklos<br />
– poveikis vartotojui ir šio poveikio vertinimas. Bendrąja prasme poveikis (angl.<br />
impact) suprantamas kaip kažkieno įtaka kažkam (The Free Dictionary, 2011); kaip<br />
„apčiuopiamo ir neapčiuopiamo veikimo vieno dalyko ar subjekto veiksmų ar įtakos<br />
kitam matas“ (žr. The Business Dictionary, 2010); „veikimas, įtaka, veikimo išdava:<br />
poveikis yra aktyvinė veikmė, bet įtaka dažnai esti savaiminga“ (žr. Lietuvių kalbos<br />
žodynas, 2005). Daugiakalbis Europos Sąjungos žodynas EUROVOC skelbia, kad<br />
poveikis gali būti ekonominis (angl. economic impact), socialinis (angl. social impact),<br />
informacinių technologijų poveikis (angl. impact of information technology),<br />
reklamos poveikis (angl. impact of advertising), poveikis aplinkai (angl. environmental<br />
impact), informatikos poveikis (angl. impact of informatics) (EUROVOC, 2005).<br />
Svarbiausi socialinio poveikio principai ir veiksniai pateikiami Europos Komisijos<br />
dokumentuose, kuriuos parengė ir išleido Tarptautinė poveikio vertinimo asociacija<br />
(International principles (...), 2003; Impact assessment guidelines, 2009). Bibliotekoms<br />
šiandien ypač aktualus yra socialinis ir ekonominis poveikis (Brophy, 2006;<br />
Markless, Streatfield, 2008).<br />
2. E. informacijos paslaugų vertinimo būklė<br />
Informacijos vartotojams, jos kūrėjams ir teikėjams didžiausias iššūkis pastaraisiais<br />
dešimtmečiais – intensyvi elektroninės erdvės plėtra. Elektroninės informacijos bibliotekų<br />
paslaugos keičia ir paties bibliotekininko profesijos supratimą. Šiandien bibliote-<br />
89
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
kininkas – ir informacijos vadybininkas, konsultantas, kurį elektroninių bibliotekos<br />
galimybių plėtra skatina ne tik žinoti, kaip pasiekti geriausią informaciją, ją tinkamais<br />
būdais pateikti vartotojui, bet ir gebėti elektroninius išteklius bei paslaugas vertinti.<br />
Aiškiai suvokiamas ir e. informacijos poveikis akademinių bibliotekų veiklai. Todėl<br />
viso pasaulio bibliotekų veiklos vertinimo profesionalams tenka nauja užduotis – imtis<br />
vertinti e. informacijos paslaugas.<br />
Pastaruoju metu reikšmingi pokyčiai bibliotekų veiklos statistikos standartų leidyboje<br />
sukūrė pagrindą artikuliuoti ir vertinti e. informacijos paslaugas. Pirmąkart bibliotekų<br />
e. paslaugų matavimo ir vertinimo rodikliai bei tvarka pateikti standartuose<br />
ISO 2789: 2003 Information and documentation – International library statistics (lie.<br />
Tarptautinė bibliotekų statistika) ir LST ISO 2789: 2005. Informacija ir dokumentai.<br />
Tarptautinė bibliotekų statistika. Naujausiame bibliotekų statistikos standarte ISO<br />
2789: 2006 Information and documentation – International library statistics ir atitinkamai<br />
LST ISO 2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika<br />
e. informacijos paslaugų bibliotekose standartizavimo galimybės pristatytos ir<br />
aptartos išsamiai. E. informacijos paslaugų bibliotekose vertinimo standartizavimo<br />
galimybės numatytos bibliotekų veiklai vertinti skirtame standarte ISO 11<strong>62</strong>0: 2008<br />
Library performance indicators („Bibliotekos veiklos rodikliai“). Šie standartai yra<br />
universalūs, skirti visų tipų bibliotekoms, taigi ir akademinėms.<br />
Svarbų vaidmenį organizuojant e. informacijos paslaugų vertinimą atlieka tarptautinės<br />
profesinės organizacijos. Veikli profesinė organizacija, visokeriopai besirūpinanti<br />
bibliotekomis, yra Mokslinių bibliotekų asociacija JAV (angl. Association of Research<br />
Libraries). Tarp gausių jos inicijuojamų veiklų didžiulis dėmesys skiriamas ir<br />
bibliotekų e. informacijos paslaugų bei visos bibliotekų veiklos vertinimo problematikai.<br />
Per daugelį metų organizacija vykdė tokius projektus, kaupė jų rezultatus ir paskleidė<br />
pasaulio profesinei bendruomenei: ClimateQUAL, DigiQUAL, LibQUAL, E-<br />
Metrics, Lib-Value ir kt. Tai didžiulės apimties ir ambicingos iniciatyvos StatsQUAL,<br />
vadinamos bibliotekų vertinimo vartais, kurios apima bibliotekų paslaugų kokybės,<br />
e. išteklių naudojimo ir jų vertės, poveikio vertinimo problematiką – teoriją, pabrėžiant<br />
ir ją pritaikant bei įgyvendinant praktiškai, projektai (Association of Research<br />
Libraries, Statistics&Assessment, <strong>2013</strong>).<br />
3. Bibliotekų veiklos vertinimo metodų taikymo problema<br />
Aktyviausiai vertinant bibliotekų veiklą dalyvauja viešosios ir akademinės bibliotekos.<br />
Vis dėlto viešai prieinami paprastai didžiulės apimties tyrimai, dažniausia remiami<br />
ar užsakyti įtakingų organizacijų ar kitų rėmėjų bei užsakovų. Suprantama,<br />
todėl jų vertė ir nauda bibliotekų sektoriui nė kiek nemažėja, tik reikia pažymėti, kad<br />
dažnai lieka nematomi nedidelės apimties vietiniai tyrimai. Jie atliekami metodologiškai<br />
profesionaliai, naudojant tarptautinę patirtį ir žinias, taikant pasaulyje pripažintas<br />
metodikas. Tai paprastai pavienių bibliotekų, tam tikrų mokslininkų grupių, aukštųjų<br />
mokyklų studentų tyrimai ir kt.<br />
Aktualus viešųjų bibliotekų tyrimas atliktas Latvijoje. Jo tikslas –apskaičiuoti ir išanalizuoti<br />
Latvijos viešųjų bibliotekų daromą ekonominį poveikį bei sukurti rodiklius<br />
90
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
investicijų grąžai viešosiose bibliotekose nustatyti. Tyrimo rezultatai rodo metinę Latvijos<br />
viešųjų bibliotekų sukurtą naudą per tam tikrą laikotarpį (šis tyrimas apima<br />
2008–2010 metus), taip pat ir nefinansinę viešųjų bibliotekų sistemos kuriamą bei<br />
teikiamą naudą visuomenei. Iš esmės tai atskleidžia bibliotekos, kaip socialinės erdvės,<br />
vaidmenį skatinant socializaciją (Economic value (...), 2012).<br />
Akademinėms bibliotekoms reikšmingas JAV Kolegijų ir mokslinių bibliotekų<br />
asociacijos (Kolegijų ir mokslinių bibliotekų asociacija – ACRL) atliktas akademinių<br />
bibliotekų veiklos tyrimas, kuriuo siekiama apibūdinti kolegijų ir universitetų bibliotekų<br />
vertę, didžiausią dėmesį skiriant bibliotekos vertės analizei ir apibūdinimui institucijos,<br />
kuriai jos priklauso (The value of academic libraries, 2010). Tyrime cituojama<br />
S. Pritchard (1996, p. 572–594), kuri savo publikacijoje teigė, jog bibliotekos veiklos<br />
kokybės vertinimo kontekstas visada yra gerokai platesnis, t. y. vertinant veiklą turi<br />
būti siekiama išsiaiškinti, kaip ir kokiu lygmeniu akademinė biblioteka prisideda prie<br />
visos institucijos tikslų įgyvendinimo (The value of academic libraries, 2010, p. 11).<br />
Tyrimo ataskaitoje remiamasi daugeliu autorių teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis.<br />
R. Bleiler ir J. Livingston pristatė 2010 metais parengto klausimyno pagrindu atliktą<br />
tyrimą, kuriuo siekiama išaiškinti tuos bibliotekų taikytus vertinimo būdus, kurie<br />
padėjo taip pertvarkyti bibliotekų veiklą, kad jos taptų pajėgios identifikuoti rinkoje<br />
esančius naujausius e. išteklius, gebėtų juos vertinti komplektavimo reikmėms, priimti<br />
sprendimus dėl jų įsigijimo, vertinti ir tinkamai informuoti apie juos (Bleiler, Livingston,<br />
2010, p. 11).<br />
Vokietijoje jau daugelį metų sėkmingai taikomas BIX – the library index (BIX –<br />
matavimo priemonė) viešųjų ir akademinių bibliotekų veiklos vertinimo metodas, teikiant<br />
abiejų tipų bibliotekoms konkrečius vertinimo priemonės variantus. BIX metodą<br />
viešosiose bibliotekose imta taikyti 1999 m., Bertelsmano fondui bendradarbiaujant su<br />
Vokietijos bibliotekų asociacija. Sėkmingai projektą pritaikius viešosiose bibliotekose<br />
2002 m., jis išplėstas ir pritaikytas akademinėms bibliotekoms.<br />
Pagrindinis BIX matavimo priemonės tikslas – efektyviai nustatyti viešųjų ir akademinių<br />
bibliotekų veiklą, paskatinti bibliotekas bendradarbiauti gerinant jų komunikaciją,<br />
jų finansuotojų bei politikų informavimą siekiant bibliotekos teikiamų paslaugų<br />
skaidrumo (Bix – the library index, 2010). BIX matavimo priemonė remiasi darnių<br />
rodiklių visuma, t. y. pateikiami keturių dydžių rodikliai, leidžiantys matyti bibliotekų<br />
veiklos duomenis:<br />
1 dydis – ištekliai / infrastruktūra;<br />
2 dydis – naudojimas;<br />
3 dydis – veiksmingumas;<br />
4 dydis – plėtojimas / augimas.<br />
Kiekvieną šių dydžių sudaro grupė rodiklių. Pavyzdžiui, siekiant įvertinti bibliotekos<br />
išteklius ir infrastruktūrą, duomenys renkami pagal tokius rodiklius, kaip bibliotekos<br />
plotas, kvadratiniais metrais (tenkantis 1 000 vartotojų), darbuotojų skaičius (tenkantis<br />
1 000 vartotojų), darbo laikas ir kt.; plėtojimas ir augimas vertinami apskaitant<br />
darbuotojų mokymų trukmę (dienomis), paties universiteto ir iš kitų šaltinių bibliote-<br />
91
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
koms skiriamas lėšas, darbuotojų, teikiančių elektronines informacijos paslaugas, dalį<br />
lyginant su bendru darbuotojų skaičiumi ir kt.<br />
Pasirinkus tik kelis rodiklius „suspausta“ forma, suteikiama galimybė pamatyti viešųjų<br />
ar akademinių bibliotekų veiklos lygį. Šiuos rodiklius galima lyginti su pavienėmis individualiomis<br />
bibliotekomis bei visos šalies bibliotekų sistemos mastu (Klug, 2000, p. 129–<br />
134). BIX matavimo priemonė bibliotekoms siūlo ir plačias palyginimo galimybes. Šiuo<br />
pagrindu atliekamos lyginamosios analizės pagrindinis principas – remiantis geriausia<br />
praktika inicijuoti diskusijas ir jomis paremtų sprendimų priėmimą.<br />
eVALUATED – tai matavimo priemonė, turinti padėti aukštųjų mokyklų bibliotekų<br />
darbuotojams įvertinti elektronines informacijos paslaugas. Ši matavimo priemonė<br />
remiasi iš esmės kokybiniais duomenimis. eVALUATED matavimo priemonės projektas<br />
inicijuotas centrinės Anglijos universiteto bibliotekos mokslinių tyrimų grupės<br />
Birmingeme (eVALUATED: Evaluating electronic information services, 2006).<br />
Matavimo priemonę sudaro devyni žingsniai: vertinimo tikslo, suinteresuotų asmenų<br />
nustatymas, pasirinkimas, ką vertinti, vertinimo metodų pasirinkimas, duomenų<br />
rinkimas, duomenų analizavimas, rezultatų pristatymas, jų panaudojimas, vertinimo<br />
proceso peržiūrėjimas ir ateities vertinimo planavimas (eVALUATED: How to evaluate<br />
electronic information services, 2012).<br />
Bibliotekos veikia aplinkoje, kuriai būdingi spartūs technologijų, socialinių, politinių,<br />
augančių poreikių ir finansinių iššūkių pokyčiai. Tokiomis sąlygomis bibliotekos<br />
turi būti ypač lanksčios, puikiai išmanyti ir būti įvaldžiusios valdymo įrankius, kurie<br />
padėtų joms pamatyti ir įvertinti veiklos pokyčius. Tinkamas bibliotekų veiklos vertinimo<br />
įrankių pasirinkimas ir profesionalus taikymas vertinant institucijos veiklą skatina<br />
konstruktyvų, strateginį dialogą tarp sprendimų priėmėjų bibliotekose, atitinkamos<br />
administracijos ir vyriausybės. Šie bibliotekų valdymo metodai lemia lankstesnį jų<br />
valdymą, o tai reiškia, kad jos gali užtikrinti didesnį veiklos ir finansinį skaidrumą<br />
valdydamos savo išteklius.<br />
4. Akademinės bibliotekos informacijos išteklių fondo analizė<br />
ir vertinimas taikant Conspectus metodą<br />
Akademinė biblioteka iš visų bibliotekų pirmoji pajunta informacinės aplinkos pokyčius,<br />
kurie turi įtakos aptarnaujamos akademinės bendruomenės poreikiams ir lūkesčiams,<br />
o tam būtina greita reakcija, spartus sprendimų priėmimas, pokyčiai.<br />
Viena iš sėkmingo pokyčių planavimo ir valdymo sąlygų yra susijusi su veiklos<br />
analize, vertinimu ir atitinkamų strategijų kūrimu. Akademinės bibliotekos patiria ir<br />
aukštojo mokslo turinio, formos, struktūrų, pačios studijų paradigmos pokyčius, todėl<br />
svarbu ne tik ir ne tiek ekstrapoliuoti praeitį, kiek analizuoti ateities galimybes ir imtis<br />
atitinkamų veiksmų (Borin, Yi, 2008, p. 136).<br />
Anot D. Lankes (2011), akademinės bibliotekos ateities vizija – iš paslaugų teikėjo<br />
tapti akademiniu partneriu. Šios vizijos praktinis įgyvendinimas siejamas su šiomis<br />
veiklomis:<br />
atviros prieigos propagavimas ir atviros prieigos dokumentų bloko, kaip svarbaus<br />
mokslo infrastruktūrų elemento, formavimas bei plėtojimas;<br />
92
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
mokslo duomenų tvarkymas; akademinės bibliotekos užduotis šioje srityje –<br />
mokslinių tyrimų infrastruktūros, kuri užtikrintų netrikdomą duomenų prieigą,<br />
naudojimą, pakartotinį naudojimą ir patikimumą, palaikymas;<br />
naujų bibliotekų bendradarbiavimo ir partnerystės struktūrų, kurios leistų ieškoti<br />
bendrų mokslo ir studijų infrastruktūrų kūrimo bei taikymo sprendimų,<br />
formavimas;<br />
bibliotekos ir (arba) bibliotekininko, kaip mokslo (arba) žinių kūrimo pagalbininko<br />
(angl. research support), funkcijų apibūdinimas ir jo reikšmingumo didinimas;<br />
bibliotekinių mokslinių tyrimų skatinimas, mokslinių projektų inicijavimas ir<br />
dalyvavimas tyrimuose 1 .<br />
Suvokdama minėtų darbų reikšmę, siekiant atitikti pagrindines universitetų bibliotekų<br />
plėtros tendencijas, VUB aktyviai dalyvauja įgyvendinant atvirą prieigą prie<br />
mokslinės informacijos principų, dalyvauja kuriant Nacionalinį mokslo tyrimų duomenų<br />
archyvą (MIDAS) – mokslinių tyrimų infrastruktūrą, kuri užtikrintų netrikdomą<br />
duomenų prieigą, naudojimą, pakartotinį naudojimą ir patikimumą, vykdo ir tobulina<br />
mokslo bei studijų pagalbines funkcijas, inicijuoja ir vykdo bibliotekinius mokslinius<br />
tyrimus. Svarbus inovacijų veiksnys – naujoji VU biblioteka – Mokslinės komunikacijos<br />
ir informacijos centras (MKIC), skatinantis fizinės ir informacinės infrastruktūrų<br />
plėtrą Saulėtekio mokslo, studijų ir verslo klasteryje bei atitinkamos akademinei ir<br />
verslo bendruomenei teikiamų paslaugų kokybės lygio užtikrinimą 2 .<br />
Minėtos „partnerystę skatinančios / užtikrinančios“ funkcijos ir jų įgyvendinimo<br />
priemonės, kurios visų pirma nukreiptos į mokslininkų ir tyrėjų informacinių poreikių<br />
tenkinimą, turėtų prisidėti prie aukštojo mokslo institucijų plėtros, ne tik neeliminuoja<br />
svarbiausios – studijų proceso informacinio aprūpinimo – funkcijos, bet ją stiprina ir<br />
prisideda prie sėkmingo jos įgyvendinimo. Abiejų funkcijų realizavimas neatsiejamas<br />
nuo tinkamo bibliotekos informacinių išteklių (sukauptų ir saugomų fondų, komplektuojamų<br />
ir (arba) planuojamų įsigyti) valdymo. Optimalių sprendimų priėmimas, be<br />
abejo, susijęs su įvairia vertinimo veikla ir atitinkamų instrumentų taikymu.<br />
Informacijos išteklių vertinimo akademinėse bibliotekose problematika visada buvo<br />
aktuali, ypač didėjant elektroninių išteklių skaičiui ir būtinybei keisti tradicinius<br />
išteklius elektroniniais (Borin, Yi, 2008; Broady-Preston, 2011; Ratchemacher, 2010;<br />
Ratchemacher, Vocino, 2010).<br />
1 Plačiau apie šias veiklas žr.: Prokopčik, M. (2012). Akademinių bibliotekų ateities vizija<br />
TICER vasaros mokykloje. Tarp knygų, Spalis.<br />
2 VUB inovatyvios veiklos plačiai pristatytos I. Krivienės ir M. Prokopčik pranešime „Pokyčių<br />
vadyba Vilniaus universiteto bibliotekoje: naujos partnerystės ir inovatyvios paslaugos“, kuris<br />
skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Sugrąžinta praeitis: prof. Levo Vladimirovo fenomenas<br />
ir mokslinių idėjų sklaida, 2012 m. lapkričio 15–16 d. Vilniuje.<br />
93
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
4.1. Akademinių bibliotekų informacijos išteklių vertinimo instrumento<br />
Conspectus galimybės ir taikymas<br />
Viena išteklių analizės, lyginimu paremto vertinimo, pagrįsto išteklių planavimo ir<br />
valdymo priemonių yra JAV Mokslinių bibliotekų asociacijos (angl. The Research<br />
Libraries Group) informacijos išteklių komplektavimo lygių sistema, žinoma kaip<br />
RLG Conspectus (Bushing et al., 1997; Streby, 1999). Jos pirminis tikslas buvo vieningas<br />
JAV mokslinių (akademinių) bibliotekų informacijos išteklių vertinimas. Iš<br />
pradžių ją plačiai ir gana sėkmingai taikė tik JAV mokslinės bibliotekos, vėliau perėmė<br />
kitų šalių mokslinės ir aukštųjų mokyklų bibliotekos. Tarptautinę sklaidą ir taikymą<br />
užtikrino IFLA Komplektavimo ir kolekcijų plėtros sekcijos parengtos Conspectus<br />
modelio gairės (Guidelines (...), 2001). Šiuo metu RLG komplektavimo lygiai plačiai<br />
taikomi rengiant bibliotekų informacijos išteklių kūrimo politikos (arba) komplektavimo<br />
gairių dokumentus (Collection (...) [Minessota], 2008; Collection (...) [Drake],<br />
2008; Collection deapth, 2011).<br />
RLG Conspectus visų pirma buvo sumanytas kaip priemonė, kurios svarbiausia<br />
funkcija – palengvinti koordinuotą informacijos komplektavimą regiono ar šalies mastu,<br />
tačiau būtent ši funkcija nebuvo įgyvendinta ir sulaukė nemažai kritikos (Munroe,<br />
Ver Steeg, 2004, p. 181; Clayton, Gorman, 2002, p. 253). Kita vertus, suvokdami<br />
Conspectus modelio ribotumą ir trūkumus, kritikai pripažįsta, kad šis metodas labai<br />
naudingas pirminiam informacijos išteklių aprašymui ir vertinimui. Žinoma, rengiant<br />
šią priemonę orientuotasi pirmiausia į turimus (tradicinius) informacijos išteklius, o ne<br />
į prieigą, bet nedidelės pataisos leidžia šią priemonę taikyti modernioje bibliotekoje,<br />
kuri pasižymi saugomų išteklių, teikiamos prieigos ir paslaugų įvairove (Modified<br />
(...), 2012; Stoklasova, 2005). Conspectus metodas sėkmingai toliau taikyas ir tapo<br />
naujų informacijos išteklių analizės, vertinimo, lyginimo instrumentų pagrindu (Beals,<br />
Gilmour, 2007; Hyödynmaa et al., 2010; Bushing, 2006).<br />
Informacijos ištekliams vertinti taikant Conspectus metodą, pasitelkiami vadinamieji<br />
fondų gylio rodikliai (ang. depth indicators), kai nustatomi 5 (arba 10 detalesnių)<br />
konkrečių dalykinių sričių komplektavimo lygmenys:<br />
0 – nekomplektuojama;<br />
1 – minimalus informacijos lygmuo.<br />
Ši dalykinė sritis apima minimalų dokumentų skaičių. Komplektuojami svarbiausi<br />
dokumentai, monografijos, žinynai; periodiniai leidiniai nekomplektuojami, nekaupiami<br />
ir nesaugomi elektroninių dokumentų archyvai. Tokį fondą būtina nuolat ir sistemingai<br />
peržiūrėti, kad informacija būtų laiku atnaujinama, jį turėtų sudaryti tik naujausi<br />
dokumentai.<br />
Prireikus šiame lygmenyje išskiriami 2 tipų rinkiniai:<br />
1a – netolygiai komplektuojamas;<br />
1b – tikslingai komplektuojamas.<br />
2 – bazinis informacijos lygmuo. Tokį fondą sudaro nauji bendro pobūdžio dokumentai,<br />
kurių tikslas – apibūdinti dalykinę sritį ir informuoti apie kitur prieinamos<br />
94
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
informacijos įvairovę. Komplektuojami žodynai, žinynai, enciklopedijos, svarbiausios<br />
monografijos, istorinės apžvalgos, svarbiausi periodiniai leidiniai, suteikiama prieiga<br />
prie kai kurių elektroninių išteklių. Bazinio lygmens informacijos išteklių rinkinio nei<br />
gylio, nei apimties nepakanka atitinkamo dalyko studijų programoms aprūpinti.<br />
Pririekus šiame lygmenyje išskiriami 2 tipų rinkiniai:<br />
2a – įvadinio bazinio lygmens;<br />
2b – aukštesnio bazinio lygmens.<br />
3 – studijų aprūpinimo lygmuo. Šiuo atveju pateikiama susisteminta informacija<br />
apie dalyką, kuri atitinka bakalauro studijų lygį ir leidžia tenkinti didžiosios studentų<br />
dalies pagrindinių studijų poreikius, bet rinkinio gylis ir apimtis neatitinka mokslo<br />
tiriamosios veiklos poreikių. Toks fondas apima išsamų svarbiausių bendrųjų monografijų<br />
ir žinynų rinkinį, rinktines specialias monografijas ir žinynus; platų pagrindinių<br />
bendrųjų periodinių leidinių ir specialiosios periodikos spektrą; ribotą kiekį atitinkamos<br />
medžiagos užsienio kalbomis. Išsamiai pristatomi populiarių autorių darbai, mažiau<br />
žinomų autorių darbai pristatomi pasirinktinai. Teikiama prieiga prie atitinkamų<br />
elektroninių išteklių.<br />
Fondą būtina sistemingai peržiūrėti, kad būtų įtraukta einamoji informacija, taip siekiant<br />
užtikrinti, kad bus išsaugota būtina ir svarbi informacija, įskaitant klasikinius retrospektyvius<br />
leidinius. Papildomai galima skirti 3-iojo studijų aprūpinimo lygmens tipus:<br />
3a – bazinis studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais,<br />
kurie suteikia žinių apie dalyko pagrindus arba tas žinias palaiko. Vartotojai<br />
– pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programų pirmųjų kursų studentai.<br />
Šio lygio fondas gali būti naudojamas tenkinant savarankiškų studijų ir<br />
mokymosi visą gyvenimą poreikius;<br />
3b – tarpinis studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais,<br />
kurie suteikia žinių apie specifinius dalyko aspektus ar sritis, arba tas žinias<br />
palaiko. Komplektuoja išsamiau, kaupiami platesni ir gilesni negu 3a<br />
lygmens darbai, kaupiami gerai žinomų autorių kūriniai originalo kalbomis.<br />
Užtikrinama prieiga prie aiškiai apibrėžto plataus specialių e-išteklių spektro.<br />
Vartotojai – pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programų aukštesnių kursų<br />
studentai;<br />
3c – pažengusių studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais,<br />
kurie suteikia žinių apie specifinius dalyko aspektus ar sritis, bet nesiekia<br />
trečiosios (daktaro) pakopos studijų lygio. Pateikiamas beveik išsamus<br />
svarbiausių dalyko darbų kiekis, platus specialių darbų spektras. Vartotojai –<br />
antrosios pakopos (magistro) studijų programų aukštesnių kursų studentai.<br />
4 – mokslo ir tyrimų aprūpinimo lygmuo. Šio lygmens fondą sudaro svarbiausi<br />
publikuoti ištekliai, būtini rengiant disertacijas ir vykdant nepriklausomus tyrimus,<br />
įskaitant mokslinės veiklos ir projektų ataskaitas apie naujus faktus ir duomenis, eksperimentų<br />
rezultatus, kitą mokslininkams reikalingą informaciją. Siekiama aprūpinti<br />
vartotojus visais svarbiausiais informaciniais leidiniais, specialiomis monografijomis,<br />
kaupti išsamią mokslinių žurnalų kolekciją, formuoti kuo pilnesnį atitinkamos me-<br />
95
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
džiagos užsienio kalbomis rinkinį, kurį sudarytų platus žinomų ir mažiau žinomų autorių<br />
darbų rinkinys. Teikiama prieiga prie dalykinės srities viso teksto elektroninių išteklių.<br />
Saugomi senesnių metų dokumentai, e-archyvai, vykdomas retrospektyvus<br />
komplektavimas. Ši medžiaga gali būti naudojama istoriniams tyrinėjimams.<br />
5 – išsamaus komplektavimo lygmuo, kai tam tikros dalykinės srities išteklių rinkinys<br />
komplektuojamas tiek išsamiai, kiek įmanoma visomis šiai sričiai aktualiomis kalbomis. Šį<br />
fondą sudaro išsamus publikuotos medžiagos rinkinys; kuo pilnesnis rankraščių rinkinys;<br />
maksimaliai pilnas visų likusių laikmenų rinkinys, teikiama prieiga prie įvairių e-išteklių.<br />
Saugomi ir sistemingai kaupiami senesnių metų dokumentai, kurių medžiaga gali būti naudojama<br />
istoriniams tyrinėjimams. Išsamaus komplektavimo lygmens ištekliai turėtų tenkinti<br />
vietos, nacionalinio ir tarptautinio lygio informacijos poreikius.<br />
Greta komplektavimo lygmens rodiklių galima naudoti vadinamuosius kalbinės aprėpties<br />
rodiklius 3 (angl. Language Coverage Indicators), kurie nustatomi, atsižvelgiant į atitinkamos<br />
bibliotekos poreikius. Svarbus kiekvieno fondo segmento lygmens nustatymo rodiklis yra<br />
rinkinio dalies nacionaline (svarbiausia) kalba ir kitomis kalbomis santykis. Kalbinė aprėptis<br />
padeda apibūdinti kolekcijos lygmenį. Šie rodikliai ypač svarbūs apibūdinant 3–5 lygmenų<br />
rinkinius. Paprastai kuo aukštesnis lygmuo, tuo platesnė kalbinė aprėptis.<br />
Conspectus metodas tinka ir kultūros paveldo kolekcijoms aprašyti bei vertinti, o<br />
tai ypač aktualu VUB, kuri saugo gausias kultūros paveldo kolekcijas. Akivaizdu, kad<br />
šiuo atveju vertinamas istorinis rinkinio potencialas, tačiau tokio rinkinio lygmens<br />
nustatymas gali būti naudingas planuojant retrospektyvaus komplektavimo veiklas,<br />
apimtis ir pan.<br />
4.2. Išteklių analizės ir vertinimo bandymas VUB: eiga ir pirmieji rezultatai<br />
Nepaisant informacijos išteklių analizės, vertinimo instrumentų ir priemonių gausos bei<br />
įvairovės, oficialiai reiškiamo požiūrio dėl tokios veiklos reikšmės ir būtinumo, praktinis<br />
sistemingo išteklių analizės ir vertinimo veiklos įgyvendinimas susijęs su papildomomis<br />
darbo bei laiko sąnaudomis, todėl realių rezultatų galima tikėtis tik tada, kai sutariama, ką<br />
reikėtų padaryti, ką galima padaryti ir kaip tai daryti (Lyons, 2010, p. 37). Labai svarbu,<br />
kad analizuotų ir vertintų objektyviais rezultatais suinteresuoti darbuotojai.<br />
Sistemingo išteklių analizės ir vertinimo darbų pradžia VUB susijusi su teminio / dalyko<br />
4 ir asmeninio 5 bibliotekininko funkcijų įtraukimu VU bibliotekos veiklų schemoje dėl<br />
3 P = Dominuoja ištekliai valstybine kalba; mažai šaltinių kitomis kalbomis arba jų apskritai nėra;<br />
S = Atrinkti ištekliai kitomis kalbomis greta išteklių valstybine kalba;<br />
W = Platus išteklių kitomis kalbomis pasirinkimas;<br />
X = Dauguma išteklių – viena užsienio kalba.<br />
4 Teminis / dalyko bibliotekininkas yra atsakingas už tam tikro dalyko mokslinės informacijos<br />
išteklių kolekcijos VU bibliotekoje formavimą, analizę, žinių apie ją sklaidą. Užtikrina, kad<br />
mokslinės informacijos išteklių kolekcija atitiktų VU akademinės bendruomenės informacinius<br />
poreikius studijoms, mokymui, mokymuisi ir moksliniams tyrimams vykdyti. Atsakingas už<br />
žinių apie tam tikros srities mokslinės informacijos šaltinius perteikimą akademinei bendruomenei.<br />
Teminio / dalyko bibliotekininko veikla nukreipta į kryptingai formuojamą kolekciją ir<br />
aukštesnės pakopos studijas bei mokslinių tyrimų informacinės infrastruktūros palaikymą.<br />
96
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
strateginių bibliotekos tikslų kaitos, poreikio koreguoti visą VUB informacijos išteklių<br />
formavimo strategiją ir parengti naują „VUB komplektavimo gairių“ variantą.<br />
Mokslinių tyrimų informacinė infrastruktūra ir palankios sąlygos studijoms bei<br />
moksliniams tyrimams VUB suvokiama kaip daugelio veiklos krypčių sąveika. Teminio<br />
/ dalyko ir asmeninio bibliotekininko funkcijos yra šių veiklų lauke ir visų pirma<br />
siejamos su relevantaus VU mokslinių tyrimų ir studijų programų kryptims mokslinės<br />
informacijos išteklių fondo formavimu ir aktualių bei inovatyvių paslaugų teikimu.<br />
Rinkdamiesi informacinių išteklių vertinimo priemonę, atsižvelgėme į tai, kad objektyvių<br />
kokybės vertinimo rodiklių nėra ir, matyt, negali būti, nors dažnai vartojame fondo<br />
kokybės terminą. Tokiu atveju paprastai turima omenyje konkretaus fondo (rinkinio) nauda<br />
ar jo vertė tenkinant tam tikros bendruomenės ar jos dalies poreikius, t. y. galime analizuoti,<br />
ar jis atitinka tikslus, kuriems buvo kuriamas (Johnson, 2009, p. 225).<br />
Conspectus metodas išteklių analizei ir vertinimui pasirinktas dėl kelių priežasčių:<br />
Poreikis formuoti universiteto bendruomenės poreikius atitinkančią informacijos<br />
išteklių fondų formavimo strategiją / politiką.<br />
Bibliotekų informacijos išteklių kokybės vertinimo spragos, kai visų pirma<br />
orientuojamasi į kiekybinius rodiklius.<br />
Turimų išteklių apimties, gylio (angl. depth indicator) ir išsamumo tyrimų<br />
trūkumas / nebuvimas.<br />
Turtingos ir unikalios paveldo kolekcijos.<br />
Taikant Conspectus rodiklius galima apibūdinti tris informacijos išteklių fondo vadybai<br />
svarbius aspektus: esamą atitinkamo rinkinio lygį, plėtros ir finansavimo poreikius<br />
bei tolesnius rinkinio formavimo tikslus. Visi šie duomenys svarbūs rengiant išteklių<br />
fondo formavimo strategiją.<br />
Naujų bibliotekininkų funkcijų atsiradimas leido į išteklių analizės ir vertinimo veiklas<br />
įtraukti būsimuosius teminius ir asmeninius bibliotekininkus. 2012 m. atlikta visų 3 lygmenų<br />
(studijų aprūpinimo) fondų analizė ir atitikimo poreikiams vertinimas. Analizės pagrindas<br />
– visų pirmosios ir antrosios pakopų studijų programų 6 sandai, juose nurodyta<br />
pagrindinė ir papildoma dalyko studijų medžiaga. Analizė parodė nevienodą skirtingų<br />
dalykinių sričių informacijos išteklių fondų kokybę (reikiamų išteklių buvimas) ir kiekybę<br />
(studijų pagrindams suteikti būtinų dokumentų, tenkančių vienam studentui, kiekis). Analizuojant<br />
elektroninius išteklius apsiribota tik formalios prieigos buvimo arba nebuvimo<br />
konstatavimu. Nors dauguma teminių ir asmeninių bibliotekininkų pateikė siūlymų, kaip<br />
esamą situaciją tobulinti, pirmojo etapo tikslas buvo esamo lygio nustatymas, tai leidžia<br />
planuoti plėtrą ir tobulinti finansavimo modelį.<br />
5<br />
Asmeninis bibliotekininkas padeda studentams susipažinti ir naudotis bibliotekos paslaugomis,<br />
nuolat informuoja apie naujas paslaugas (įrankius), naujus gautus studijoms aktualius<br />
leidinius, padeda korektiškai atlikti paiešką elektroniniuose kataloguose, duomenų bazėse ir<br />
pan. Asmeninio bibliotekininko veikla orientuota į paslaugas ir pirmos pakopos studijas.<br />
6 Vilniaus universitete vykdomos humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos ir technologijos<br />
mokslų sričių studijos: daugiau nei 60 bakalauro ir vientisųjų studijų programų, virš 100<br />
magistrantūros studijų programų, taip pat laipsnio nesuteikianti (pedagogikos) studijų programa.<br />
97
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
<strong>2013</strong> m. planuojama analizuoti ir vertinti trečiosios pakopos studijų (mokslo ir tyrimų<br />
aprūpinimo lygmens) – doktorantūros 26-iose mokslo kryptyse ir neformaliųjų<br />
bei kvalifikacijos kėlimo studijų (bazinio informacijos lygmens) aprūpinimą informaciniais<br />
ištekliais.<br />
Manome, kad mokslinėje VU bibliotekoje, kuria naudojasi mokslo bendruomenė,<br />
būtų tikslinga išskirti ir apibrėžti kiekvienos dalykinės srities „bazinę“ (2–3 lygmenų)<br />
ir „mokslinę“ (4-5 lygmenų) kolekcijas. Nuo to, kuriai kolekcijai – bazinei ar mokslo<br />
– priskiriamas tradicinis išteklius, galėtų priklausyti ir jų vieta – atviri fondai ar<br />
saugyklos.<br />
Išvados<br />
98<br />
1. Akademinė biblioteka yra integrali aukštosios mokyklos ir joje vykdomų studijų<br />
bei mokslinių tyrimų sudėtinė dalis. Vykstant kokybinei aukštojo mokslo<br />
kaitai, didėja ir reikalavimai, keliami akademinėms bibliotekoms. Kartu su<br />
akademine bendruomene biblioteka atitinkamai reaguoja į aukštojo mokslo<br />
pokyčius bei kintančius akademinės bendruomenės poreikius ir lūkesčius.<br />
Tinkamas kokybinių pokyčių valdymas vienareikšmiškai veikia akademinei<br />
bendruomenei teikiamų paslaugų kokybę, lemia turimų ir planuojamų informacijos<br />
išteklių valdymo politiką, taip sudarant galimybes vertinti bibliotekos<br />
informacinę ir bibliotekinę veiklą.<br />
2. Veiklos vertinimo Lietuvos akademinėse bibliotekose poreikis nuolat didėja.<br />
Vilniaus universiteto biblioteka sėkmingai bando bibliotekų veiklos vertinimo<br />
priemones, kurios taikomos pasaulinėje akademinių bibliotekų praktikoje.<br />
3. Conspectus metodo taikymas Vilniaus universiteto bibliotekoje leido gauti<br />
duomenis, kurie apibūdina turimų bibliotekos išteklių stipriąsias ir silpnąsias<br />
puses, apimtį, gylį. Šie duomenys naudingi analizuojant komplektavimo praktiką,<br />
rodo augimo, kaitos tempus. Duomenys naudojami vertinant, ar esama<br />
praktika atitinka iškeltus tikslus.<br />
4. Esamą situaciją apibūdinantys duomenys, be abejo, naudingi koreguojant visą<br />
VUB informacijos išteklių formavimo strategiją ir rengiant naują „VUB<br />
komplektavimo gairių“ variantą.<br />
5. Taikant Conspectus metodą gautais duomenimis galima naudotis planuojant,<br />
kur, kokia forma, kiek ilgai reikėtų saugoti akademinės bibliotekos išteklius.<br />
6. Duomenys naudingi sprendžiant su restauravimu, konservavimu ar informacijos<br />
tvarkymu susijusius klausimus.<br />
7. Pirmieji rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad komplektavimo lygmenų nustatymas<br />
taikant Conspectus palengvins informacijos išteklių vadybą ir pagerins<br />
pačių išteklių kokybę, nes gauti duomenys gali būti naudojami tobulinant<br />
VUB išteklių komplektavimo politiką, priimant kasdienius sprendimus, gerinant<br />
ir skaidrinant atskaitomybę, vertinant laimėjimus.<br />
Gauta <strong>2013</strong> 02 02<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
Literatūra<br />
Abbot, Ch. (1994). Performance measurement in library and information services. London: Aslib.<br />
Association of Research Libraries. Statistics&Assessment. (<strong>2013</strong>). Prieiga internetu: http://arl.org [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 20].<br />
Baker, Sh. L., Lancaster, F. W. (1991). The measurement and evaluation of library services. 2nd ed. Arlington: Information<br />
resources Press.<br />
Bawden, D. (1990). User-oriented evaluation of information systems and services. Aldershot: Gower.<br />
Beals, J. B. (2006). Assessing Library Collections using Brief Test Methodology. Electronics Journal of Academic and Special<br />
Librarianship, vol. 7 no. 3. Prieiga internetu:<br />
http://southernlibrarianship.icaap.org/content/v07n03/beals_j01.htm?referer=http%3A%2F%2Fscholar.google.lt%2Fscholar%3Fstart%3D10%26q%3DConspectus%2Bin%2BEuropean%2BResearch%2Blibraries%26hl%3Dlt%26as_sdt%3D0%2<br />
6as_vis%3D1#search=%22Conspectus%20European%20Research%20libraries%22 [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 10].<br />
Beals, J. B., Gilmour, R. (2007). Assessing collections using brief tests and WorldCat Collection Analysis. Collection<br />
Building 26 (4): 104–107.<br />
Bix – the Library Index Methodology. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 05].<br />
BIX – the library Index. Background. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01.pdf<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 05].<br />
Bix – the Library Index. Project gals. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01.pdf<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 15].<br />
Bleiler, R., Livingston, J. (2010). SPEC Kit 316: Evaluating e-resources. Association of Research Libraries. Prieiga<br />
internetu: http://arl.org/resources/pubs/spec/ [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 05].<br />
Borin, J., Yi, H. (2008). Indicators for collection evaluation: a new dimensional framework. Collection Building 27(4):<br />
136–143.<br />
Broady-Preston, J., Lobo, A. (2011) Measuring the quality, value and impact of academic libraries: the role of external<br />
standards. Performance Measurement and Metrics, vol. 12, no. 2: 122–135.<br />
Brophy, P. (2005). The development of a model for assessing the level of impact of informatikon and library services.<br />
LIR, vol. 29, no. 93: 43–49. Prieiga internetu:<br />
http://www.lirg.org.uk/lir/ojs/index.php/lir/article/viewFile/200/245[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 23].<br />
Brophy, P. (2006). Measuring library performance: principles and techniques. London: Facet Publishing.<br />
Brophy, P., Couling, K. (1996). Quality management for information and library managers. London: Aslib, Gower.<br />
Brophy, P., Couling, K., Melling, M. (1993). Quality management: a university approach. Aslib Information, vol. 21,<br />
no. 6: 236–248.<br />
Bushing, M. (2006). Collection mapping and Conspectus. Prieiga internetu:<br />
www.varastokirjasto.fi/kokoelmakartta/julkaisut/esitelmat/Mary_Bushing_Conspectus.pdf [žiūrėta 2012 12 13].<br />
Bushing, M., Burns, D., Powell, M. (1997). The Conspectus Method: A Collection Assessment Handbook. Lacey: WA<br />
[USA], WLN.<br />
Clayton, P., Gorman, G. E. (2002). Updating conspectus for a digital age. Library Collections, acquisitions and technical<br />
services 26 (3): 253–258.<br />
Collection Depth Indicators. (2011). Columbia University Libraries. Prieiga internetu:<br />
http://library.columbia.edu/services/collection_policies/general/collection_depth_indicators.html [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 23].<br />
Collection Development Policy. (2008). Drake University. Cowles Library. Prieiga internetu: http://library.drake.edu/gethelp/services-for-faculty/collection-development-policy/#curricularanalysis<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 23].<br />
Collection Development Policy. (2008). University of Minnesota Law Library. Prieiga internetu:<br />
http://library.law.umn.edu/uploads/YS/8w/YS8wcihg3pL90babtXlRTA/colldev-policy.pdf 2008 [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 23].<br />
Crawford, J. (1996). Evaluation of library and information services. London: Aslib.<br />
Crawford, J. (2000). Evaluation of library and information services. 2nd ed. London: Aslib.<br />
Economic value and impact of public libraries in Latvia: study report. (2012). Prieiga internetu:<br />
http://www.kis.gov.lv/download/Economic%20value%20and%20impact%20of%20public%20libraries%20in%20L<br />
atvia.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 22].<br />
EUROVOC. (2005). Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/ev/ [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 19].<br />
eVALUATED. Evaluating electronic information servines. (2006). Prieiga internetu:<br />
http://www.evalued.bcu.ac.uk/summary_booklet.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 19].<br />
eVALUATED. How to evaluate electronic information services. Prieiga internetu:<br />
http://www.evalued.bcu.ac.uk/tutorial/index.htm [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 19].<br />
Goodall, D. L. (1988). Performance measurement: a historical perspective. Journal of Librarianship 20 (2): 128–144.<br />
Guidelines for a Collection Development Policy Using the Conspectus Model. (2001). Dora Biblarz et al. Standing<br />
Committee of the IFLA Acquisition and Collection Development Section. Prieiga internetu:<br />
http://archive.ifla.org/VII/s14/nd1/gcdp-e.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 12].<br />
Henry, E., Longstaff, R., Kampen, D. Van (2008). Collection analysis outcomes in an academic library. Collection<br />
Building 27(3): 113–117.<br />
99
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
Hernon, P., Altman, E. (1996). Service quality in academic libraries. Norwood, New Jersey: Ablex Publishing Corporation.<br />
Hyödynmaa, M., Ahlholm-Kannisto, A., Nurminen, H. (2010). How to evaluate library collections: a case study of<br />
collection mapping, Collection Building 29 (2): 43–49.<br />
House, N. Van, Weil, B. T., McClure, Ch. R. (1990). Measuring academic library performance: a practical approach. ALA.<br />
Impact assessment guidelines. (2009). European Commission. Prieiga internetu:<br />
http://ec.europa.eu/governance/impact/commissionguidelines/docs/iag_2009_en.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 18].<br />
International principles for social impact assessmen.t (2003). IAIA. Prieiga internetu:<br />
http://www.iaia.org/publicdocuments/special-publications/SP2.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 18]<br />
Johnson, P. (2009). Fundamentals of Collection Development and Management. 2nd ed. Chicago Ill.: American Library<br />
Association. ISBN: 978-0-83890-972-0.<br />
Klug, P. (2000). Bix – the Library Index, or: Why less is often more. Performance Measurement and Metrics, vol. 1,<br />
issue 2: 129–134.<br />
Langvinienė, N., Vengrienė, B. (2005). Paslaugų teorija ir praktika. Kaunas: Technologija.<br />
Lancaster, F. W. (1993). If you want to evaluate your library. 2nd ed. London: Library Association Publishing.<br />
Lankes, R. D. (2011). The atlas of new librarianship. Cambridge [Mass.]; London: MIT Press.<br />
Lietuvių kalbos žodynas. (2005). Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/startas.htm [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 18].<br />
Lietuvos Respublikos terminų bankas. (2005). Prieiga internetu: http://terminai.vlkk.lt [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 11].<br />
Lyons, L. E. (2010). Collection Evaluation: selecting the right tools and methods for your library. In: D. Orcutt (ed.).<br />
Libraries Unlimited. Library data. Empowering practice and persuasion. ISBN 978-1-59158-826-9.<br />
Markless, Sh., Streatfield, D. (2008). Evaluating the impact of your library. London: Facet Publishing.<br />
McNicol, S. The eVALUATED toolkit: a framework for the qualitative evaluation of Electronics information services.<br />
Prieiga internetu: www.emeraldinsight.com/0305-5728.htm [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 18].<br />
Measuring quality: International guidelines for performance measurement in academic libraries. (1993). IFLA Section<br />
of University Libraries and Other General Research Libraries. Münster, August.<br />
Modified Conspectus Methodology. (2012). Collection maintenance. University of Queensland. Prieiga internetu:<br />
http://www.library.uq.edu.au/about-us/collection-maintenance#Conspectus [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 24].<br />
Morse, P. M. (1968). Library effectiveness: a systems approach. Cambridge, Mass.: The M.I.T. Press.<br />
Munroe, H. M., Ver Steeg, E. J. (2004). The Decision-Making Process in Conspectus Evaluation of Collections: the<br />
Quest for Certainty. The Library Quarterly 74 (2): 181–205.<br />
Poll, R., Boekhorst, P. (1996). Measuring quality: international guidelines for performance measurement in academic<br />
libraries. IFLA Section of University Libraries and Other General Research Libraries. München: K G Saur (IFLA<br />
publications, 76).<br />
Poll, R., Boekhorst, P. (2007). Measuring quality: performance measurement in libraries. 2nd edition. München: K G<br />
Saur (IFLA publications, 127).<br />
Pritchard, S. M. (1996). Determining quality in academic libraries. Library Trends, vol. 44, no. 3.<br />
Ratchemacher, A. J. (2010). E-Journal usage statistics in Collection management decisions: a literature review. In: D. Orcutt<br />
(ed.). Library data. Empowering practice and persuasion. Libraries Unlimited..<br />
Ratchemacher, A. J., Vocino, M. C. (2010). Perspectives on using E-Journal usage statistics in a serials cancellation<br />
project. In: D. Orcutt (ed.). Library data. Empowering practice and persuasion. Libraries Unlimited: 92–102.<br />
Shaughnessy, Th. W. (1993). Benchmarking, total quality management and libraries. Librray Administration and<br />
management 7(1): 7–12.<br />
Simons, R. (2000). Performance measurement and control systems for implementing strategy: text and cases. New<br />
Jersey: Prentice Hall.<br />
Stoklasova, B. (2005). Conspectus Method Used for Collections Mapping and Structuring of Portals in Czech Libraries.<br />
Prieiga internetu: http://www.varastokirjasto.fi/kokoelmakartta/julkaisut/artikkelit/Signum306_Stoklasova.pdf<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 15].<br />
Streby, P. G. (1999). Conspectus Summary. Prieiga internetu: http://www.umflint.edu/library/conspectus/summary.htm<br />
[žiūrėta <strong>2013</strong> 01 15].<br />
Swisher, R., McClure, Ch. R. (1984). Research for decision making: methods for librarians. Chicago: ALA.<br />
The Business Dictionary. Prieiga internetu: http://www.businessdictionary.com [žiūrėta <strong>2013</strong> 01 20].<br />
The value of academic libraries: a comprehensive research review and report. (2010). By Megan Oakleaf. Chicago:<br />
Association of College and Research Libraries. Prieiga internetu: http://www.acrl.ala.org/value/?page_id=21 [žiūrėta<br />
<strong>2013</strong> 01 15].<br />
Zeithaml, V. A., Parasuraman, A., Berry, L. L. (1990). Delivering quality service: balanced customer perceptions and<br />
expectations. London: The Free Press.<br />
100
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
PERFORMANCE EVALUATION IN ACADEMIC LIBRARIES AS A TOOL<br />
OF CHANGE MANAGEMENT: ATTEMPTS OF EVALUATION OF<br />
INFORMATION RESOURCES AT VILNIUS UNIVERSITY LIBRARY<br />
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
Summary<br />
Libraries today face many challenges. They are expected to deliver information<br />
services in an environment of rapidly changing technologies. The need of implementing<br />
necessary tools and methods for validating their existence in the strongly competing<br />
environment as well as social environment is obvious. Growing focus on performance<br />
management and accountability in public institutions leads to implementing<br />
library performance culture. Library performance measurement and evaluation is an<br />
important part of institution management.<br />
Libraries today must be able to show how well it is performing, what resources are<br />
needed for maintaining or raising its level of quality. Quality assessment is treated as<br />
political weapon in acquiring resources and securing the library‘s place within organisation<br />
or institution (Poll, Boekhorst, 2007). Each funding body wants to see ‚value<br />
for money‘ and asks not only for library performance statistics, or data of input and<br />
output, but also for evidence of effective and cost-efficient delivery of library services<br />
and products.<br />
Library performance measurement and evaluation has quite long history<br />
worldwide. Actually first monograph was P. M. Morse Library effectiveness: a systems<br />
approach (1968). Later plenty of scholars and practitioners developed the field<br />
presenting their research and describing performed empirical research results in numerous<br />
books, articles, conference papers etc.<br />
Significant role in developing library performance, especially in e.services evaluation<br />
performs professional associations, as ARL (Association of Research Libraries).<br />
It runs numerous library evaluating projects such as ClimateQUAL, DigiQUAL,<br />
LibQUAL, E-Metrics, Lib-Value etc., and prepares evaluation tools for libraries,<br />
which are in active application around the world, especially in USA. Different methods<br />
and instruments are used to measure and evaluate library performance in the<br />
world. Important tools are standards, as well as standards on international library statistics<br />
and standards on library performance indicators (ISO 2789: 2003 Information<br />
and documentation – International library statistics and Lithuanian standard LST ISO<br />
2789: 2005. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika; ISO 11<strong>62</strong>0:<br />
1998 Library performance indicators), their up-to-date versions provides already<br />
standardisation rules and indicators of library e. services (ISO 2789: 2006 Information<br />
and documentation – International library statistics and Lithuanian standard LST ISO<br />
2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika; ISO 11<strong>62</strong>0:<br />
2008 Library performance indicators). eVALUATED Project was running in UK.<br />
This tool was created for academic library e.services evaluation purposes. Public and<br />
academic library performance evaluation instrument BIX – the Library Index, is used<br />
101
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
from 1999 in Germany. It started as a project, launched by Bertelsmann foundation<br />
and German Library Association. The goal of BIX Library Index is to describe the<br />
performance of both public and academic libraries and to contribute to improving<br />
communication among libraries, their funders and the policymakers through transparency<br />
of services. Several core indicators are accumulated into a ranked index that<br />
represents the performance of the libraries. The BIX methodology provides data on<br />
four dimensions and allows an in-depth view on the performance of different libraries<br />
(BIX – the Library Index, 2010). Special attention is drawn to evaluation of library<br />
impact.<br />
Lithuanian libraries are active in seeking of appropriate tools and methods for implementation<br />
of library evaluation culture. Academic libraries are strong in perceiving<br />
and conceptualizing of the performance evaluation, drawing attention to the evaluation<br />
of different parts of their performance. Evaluation of information resources in academic<br />
libraries always was one of topical issues; however its importance is increasing<br />
due to the shift in balance between printed and e-resources (Borin, Yi, 2008; Broady-<br />
Preston, 2011; Ratchemacher, 2010; Ratchemacher, Vocino, 2010).<br />
One of collection evaluation instruments is the famous RLG Conspectus developed<br />
by US Research Libraries Group (now merged with OCLC) (Bushing et al., 1997). It<br />
was widely used in the USA; afterwards it was taken over by academic libraries in<br />
other countries and lastly published by Standing Committee of the IFLA Acquisition<br />
and Collection Development Section (Guidelines, 2001). This instrument is widely<br />
used for describing library resources and framing of Collection development policies<br />
and strategies. Conspectus is a tool helping to improve information resources management.<br />
It is an instrument enabling to carry out a systematic subject organised survey<br />
of the collection of information resources to provide a basis for future management<br />
decisions The collection depth indicators are numerical values that are used to describe<br />
a library's collecting activity levels and goals. They are used to characterize three<br />
different aspects of collection management at the division, category and subject levels:<br />
current collection level, acquisition commitment, and collection goal.<br />
The RLG Conspectus definitions include 5 collection depth indicators for collection<br />
description, they could be expanded up to 10 collection depth indicators: 0 out of<br />
scope; 1 minimal information level; 2 basic information level; 3 study or instructional<br />
support level; 4 research level; 5 comprehensive level. The indicators represent a continuum<br />
from the Basic Information level through the Research level. The difference<br />
from one level to the next may be measured both in terms of quantity and quality and<br />
the amount of materials necessary to move from one level to the next greatly increases<br />
as one moves up the scale. In most instances, each successive level includes the elements,<br />
formats and characteristics of the previous levels.<br />
Language coverage is closely linked to collection indicator levels. The extent of the<br />
collection in the primary language of the country and library, as well as the extent of<br />
other languages within the collection helps to determine the collection level for each<br />
segment. Language coverage qualifies and amplifies collection levels. In addition to<br />
the primary or predominant language, other language coverage is essential for collections<br />
at the 3, 4, or 5 levels. Generally, the higher the assessment level, the broader or<br />
102
AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO...<br />
more extensive the additional language coverage expected. Language indicators may<br />
be added to the collection depth indicators for collection level, acquisition commitment<br />
and collection goals when appropriate.<br />
Conspectus method could be used for description and assessment of cultural heritage<br />
collections. This particular feature is rather important for VUL, which preserves<br />
rich collections of cultural heritage. In this case historical potential is being assessed;<br />
however identification of level could be useful in planning of retrospective acquisition<br />
activities.<br />
Attempt of consistent analysis and evaluation of available information resources at<br />
VUL coincides with introduction of new functions of subject librarian and personal<br />
librarian into the VUL activities scheme because of the changes in strategical library<br />
goals, needs to modify and accordingly adjust acquisition policies and frame new version<br />
of „VUL acquisition guidelines“. Language coverage is closely linked to collection<br />
indicator levels.<br />
Responsibilities of subject and personal librarians are aimed at creation and maintaining<br />
of collections relevant to VU research trends and study programs as well as<br />
provision of innovative service based on available/accessible resources. It means that<br />
they are personally interested in the quality of resources and results of analysis and<br />
assessment. The choice of analysis and evaluation instrument was based on the assumption,<br />
that we are not going to determine, how „good“ the collection is, but to find<br />
out if and to which extent it matches the goals of VUL and academic community of<br />
Vilnius university (Johnson, 2009).<br />
Description and assessment of the 3rd study or instructional support level collections<br />
started in 2012. It was based on the analysis VU strategical documents, study<br />
programs and their components. Bachelor and Master study programs in humanities,<br />
physical sciences, biomedical sciences, technological sciences and social sciences<br />
offered by the VU and their components were chosen for analysis at the first stage.<br />
The aim was to determine the coverage of traditional and e-resources available for<br />
each study program and extent to which they match level requirements. Analysis revealed<br />
differences in quality and quantity of collections; these data enabled to identify<br />
present collections’ levels and could be used for informed and systematic development<br />
of collections and shifting budgetary priorities.<br />
103
Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė<br />
104
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR<br />
ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS POZICIJA<br />
Inga Normantė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje aptariama saugumo sąvokos transformacija energetinės politikos kontekste. Energetinis<br />
veiksnys darbe traktuojamas, kaip vienas svarbiausių valstybės saugumą lemiančių elementų. Pasirinkta<br />
Pietų Kaukazo energetinės politikos analizė. Išsiaiškinta, kad ši teritorija tampa kovos arena, kur susikerta<br />
tiek pačių Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos valstybių interesai, tiek didžiųjų tarptautinės arenos aktorių<br />
ES, Rusijos ir JAV interesai. Įrodyta, kad energetiniame kontekste šie interesai įgauna strateginių žingsnių<br />
svarbą. Pagrįsta idėja, kad nuo kiekvienos valstybės užsienio politikos krypties priklauso tolesnė Pietų<br />
Kaukazo regiono raida, ES energetinė situacija ir Rusijos, kaip energetinių išteklių monopolio, išlikimo<br />
galimybės.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: saugumas, energetinis saugumas, ES Rytų partnerystės politika, Pietų Kaukazas,<br />
energetika.<br />
Abstract<br />
This article discusses the transformation of the concept of security in the context of energy policy. In the<br />
work the energy factor is approached as one of the main components in the shaping of national security.<br />
The analysis of energy policy of the South Caucasus has been chosen for substantiation of the aforementioned<br />
statement. After carrying out the analysis of geopolitical and geo-energetic aspects in the South<br />
Caucasus region, it can be stated that this area is a battlefield with colliding national interests of both<br />
Azerbaijan, Armenia and Georgia, which results in complicated relations and “frozen conflicts” between<br />
the countries, and interests of the major actors in the world affairs, i.e. EU, Russia and the USA. In the<br />
energy context, these interests assume the importance of strategic steps. Both further development of the<br />
South Caucasus region, energy situation of the EU and Russia’s opportunities to remain the monopoly of<br />
energy resources depend on the trends of foreign policy in each of the countries.<br />
KEY WORDS: security, energy security, EU Eastern Partnership Policy, South Caucasus energy.<br />
Įvadas<br />
Energetinis veiksnys XXI a. pakeitė saugomo definicijos suvokimą, tarptautiniuose<br />
santykiuose atsirandant naujiems valstybių saugumo užtikrinimo iššūkiams. Diversifikuoti<br />
energijos tiekimo šaltiniai, politinis ir ekonominis stabilumas, klimato kaita,<br />
alternatyvūs energijos ištekliai, naftos ir dujų kainos, tvarus ekonomikos augimas –<br />
visa tai glaudžiai susiję vienos sistemos elementai. Ši tarpusavio priklausomybė yra<br />
esminis energetikos rinkos bruožas. Didėjanti Europos Sąjungos (toliau ES) priklausomybė<br />
nuo energetinių išteklių ir auganti Rusijos, kaip vienos daugiausiai energetinių<br />
išteklių turinčių valstybių, įtaka Europoje ir ES energetikos politikoje jau daugiau nei<br />
dešimtmetį yra vienas svarbiausių ir aktualiausių klausimų tarptautinėje arenoje tiek<br />
teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje.<br />
Per daugiau nei 15 metų po Sovietų Sąjungos griūties, ES ir Pietų Kaukazo energetiniai<br />
santykiai mažai plėtoti. 1990 m. EK priėmė programą (angl. Technical Assistance<br />
to the Community of Independent States – TACIS), pagal kurią turėjo būti teikiama<br />
techninė parama Rytų Europos ir Vidurio Azijos šalims, siekiant padėti įgyvendinti<br />
pereinamojo laikotarpio priemones. Šią programą sudarė du komponentai (TRACECA<br />
105
Inga Normantė<br />
ir INOGATE), skirti bendradarbiauti su Azerbaidžanu, Armėnija ir Gruzija. Šių komponentų<br />
– programų dėka siekta patobulinti energetinių tinklų sistemą, užsitikrinti<br />
energetinių išteklių tiekimą ir dujotiekių projektų koordinavimą. Šiame kontekste ES<br />
kaip tik ir vaidino svarbų vaidmenį: ES institucijos rėmė Pietų Kaukazo dujų transportavimo<br />
kelių plėtrą, įskaitant ir Baku–Batumi geležinkelio liniją bei tris vamzdynus:<br />
Baku–Tbilisi–Ceyhan (BTC) naftotiekis, Baku–Supsa naftotiekis ir Pietų Kaukazo<br />
dujotiekis. Tačiau ES teikė tik techninę paramą ir padėjo rengti susitarimus tarp Azerbaidžano,<br />
Kazachstano ir Gruzijos. Kartu ES skyrė kur kas mažiau dėmesio Armėnijai.<br />
ES ir Jerevano santykiai silpnai puoselėti dėl menkų šalies energetinių pajėgumų ir<br />
didelės Rusijos priklausomybės. Bendrai tariant, iš ES pozicijų Pietų Kaukazas buvo<br />
suvokiamas kaip Rusijos „artimasis užsienis“. Kita menko energetinio susidomėjimo<br />
šiuo regionu priežastis – pačioje ES skirtingų pozicijų išsiskyrimas dėl užsienio politikos<br />
Pietų Kaukazo atžvilgiu kūrimo, nes galima pakenkti ES ir Rusijos santykiams.<br />
Situacija pasikeitė po 2000 metų, pradėjus didėti ES dujų poreikiui. Dėl ES energetikos<br />
rinkų integracijos ir liberalizacijos pavienių ES šalių galimybės užtikrinti pakankamą<br />
saugumo lygį gerokai sumažėjo. Kilę konfliktai tarp Rusijos ir Ukrainos bei<br />
Gruzijos, galiausiai ir Baltarusijoje transportuojant gamtines dujas bei naftos produktus<br />
tai patvirtino ir įgavo tiek politinį, tiek ekonominį atspalvį. Nepaisant dažnų principingų<br />
kalbų, į šiuos įvykius Europa reagavo neryžtingai ir nevieningai. Energetikos<br />
sistemos diversifikacija, liberalizacija, alternatyvių tiekėjų paieškos, naujų projektų<br />
įgyvendinimas – pagrindiniai ES energetinės politikos prioritetai. Būtent su šių tikslų<br />
įgyvendinimu siejasi „Nabucco“ projektas, dabar turintis kitą – „Vakarų Nabucco“<br />
pavadinimą. Šios statybos užsitęsė dėl neveiksmingos ES ir Rytų regiono santykių<br />
politikos. Pietų Kaukazo regionas yra ypač svarbus įgyvendinant šį projektą, todėl ES<br />
ir Pietų Kaukazo valstybių energetinių santykių plėtotės analizė yra aktuali.<br />
Temos analitinio ir probleminio tyrimo svarba įžvelgiama šiuose lygmenyse.<br />
Klasikinis tarptautinio ir nacionalinio saugumo suvokimas siejamas su valstybių<br />
grupėmis arba konkrečiomis šalimis, kurios yra aukščiausios valdžios (suvereniteto)<br />
subjektai. Užsienio politika tokiu atveju yra valstybių saugumo įgyvendinimo priemonė.<br />
Tradiciškai saugumas asocijuojasi su grėsmėmis, kurios kyla šalių grupėms ar pavienei<br />
valstybei. Grėsmės gali būti išorinės ir vidinės, tačiau šiandien vienos šalies<br />
vidaus grėsmės dažniausia turi įtakos jos kaimynėms ar netgi visam regionui (Vareikis,<br />
2005, p. 12). Akivaizdu, kad XXI amžiuje ne karas yra didžiausia grėsmė. Vis<br />
didesnę reikšmę įgyja valstybės ekonominė galia, jos turimi gamtos ištekliai, o ginkluotė<br />
dažnai yra tik „atgrasomojo“ pobūdžio.<br />
Pirmoji problema – Klasikinis saugumo koncepcijos pagrindimas – jau praranda<br />
savo pozicijas. Saugumas, kaip sąvoka, ir saugumas kaip tam tikra subjekto (žmonių,<br />
valstybių, tarptautinės erdvės) būsena yra labai platus ir sudėtingas reiškinys, reikalaujantis<br />
vis atsinaujinančių mokslinių tyrimų ir analizių, nes saugumo konceptas yra<br />
besikeičiantis kintamasis, kuris transformuojasi kartu su visu pasauliu. Reikia, kad<br />
saugumo studijos persikeltų į naują lygmenį, tada kitaip suvoktumėme saugumą ir<br />
gebėtume nustatyti naujus veiksnius, kurie kelia grėsmę tiek nacionaliniam, tiek tarptautiniam<br />
saugumui.<br />
106
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
Šiuo metu ypač reikšmingas yra energetinis ir ekonominis stabilumas, kuris tampa<br />
nacionalinio saugumo sinonimu. ES valstybėse narėse energetikos tema yra tapusi ne<br />
tik labai aktualia ekonomine, bet ir ypač jautria politine tema. Nuolat diskutuojamas<br />
priklausomybės nuo energetikos išteklių iš Rusijos klausimas. Dėl ES energetikos<br />
rinkų integracijos ir liberalizacijos stokos pavienių ES šalių galimybės užtikrinti pakankamą<br />
saugumo lygį gerokai sumažėjo. Energetiniai santykiai tarp valstybių tiekėjų,<br />
vartotojų ir energetinių tranzitų įgavo tiek politinį, tiek ekonominį atspalvį. Energetikos<br />
politikos svarbos iškėlimas tarp ES viršūnių, įtraukimas į pagrindines darbotvarkes<br />
ir deklaracijų gausa dar negarantuoja jos efektyvumo.<br />
Antroji problema – ar ES galima laikyti energetinio saugumo kompleksu, o gal Sąjunga<br />
nėra sukurta funkcionuoti kaip valstybė, nesugeba užtikrinti jos narių energetinio<br />
saugumo? Tai probleminiai klausimai, į kuriuos atsakius ES galės tapti tvirtu tarptautinės<br />
sistemos vienetu ir atsverti supervalstybės statusą besistengiančią įgyti Rusiją.<br />
Kai vienos šalies, priklausančios Sąjungai, energetinis nesaugumas peržengia valstybės<br />
sienas, tai tampa grėsme visam regionui. Šiuo aspektu tampa svarbios ne tik pačios<br />
ES valstybės narės, bet ir kaimyniniai regionai. Todėl glaudesnis valstybių bendradarbiavimas<br />
ir vieninga pozicija yra svarbūs užtikrinant energetinį saugumą Europos<br />
kontekste.<br />
Glaudesnio bendradarbiavimo turi būti siekiama ne tik tarp pačių ES narių, bet ir su<br />
šiuo metu tarptautiniams santykiams svarbiu Pietų Kaukazu regionu. Azerbaidžanas,<br />
Gruzija ir Armėnija, nors ir nėra aktyviausi tarptautinės arenos „aktoriai“, tačiau energetiniame<br />
kontekste jų vaidmuo labai reikšmingas. Nuo šių valstybių pozicijos būti<br />
prorusiškomis ar provakarietiškomis priklauso ES energetinė ateitis.<br />
Trečioji darbo problema atskleidžia tris energetinės struktūros elementus ir jų svarbą:<br />
Azerbaidžanas – energetinių išteklių tiekėjas, Gruzija – energetinių išteklių tranzitas,<br />
Armėnija – iš dalies tranzitas, tačiau šiuo atveju vartotoja (visiškai priklausoma<br />
nuo Rusijos energetikos). Taigi šios trys valstybės galėtų sukurti tvarią energetinę<br />
sistemą. ES turi instrumentą – Rytų partnerystės politikos (toliau RPP) trečiąją platforma<br />
(energetinis saugumas) – kurio dėka gali plėtoti glaudesnius santykius su šiomis<br />
valstybėmis. Šių šalių ir ES bendrų energetinių projektų įgyvendinimas garantuoja ne<br />
tik energetinių tinklų liberalizavimą ir diversifikavimą, bet ir priklausomybės nuo Rusijos<br />
mažinimą. Pasigendama realių ES veiksmų įgyvendinant šiuos projektus, trūksta<br />
konstruktyvesnio ES vaidmens regiono konfliktų prevencijoje (Kalnų Karabachas,<br />
Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai trukdo plėtoti energetinę politiką). Egzistuoja<br />
takoskyra tarp „senosios“ ir „naujosios“ ES valstybių dėl Rytų Europos regiono 1 . Visu<br />
tuo naudojasi Rusija, plėtodama santykius su Armėnija, Azerbaidžanu, ir stengiasi<br />
realizuoti alternatyvius ES energetinius projektus.<br />
1 ES šalių narių pozicija dėl RP projekto nėra vieninga. Bulgarija ir Rumunija atsargiai vertina<br />
RP projektą, nes mano, kad RP plėtojimas gali pakenkti Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo<br />
organizacijos keliamoms idėjoms, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija baiminasi, kad<br />
Rytų Partnerystės projektas gali būti suvoktas kaip pirmasis žingsnis stojant į ES (ypač turint<br />
galvoje Ukrainos atvejį). Lenkija, Švedija, Lietuva šiam projektui pritaria (Goldirova, 2011).<br />
107
Inga Normantė<br />
Straipsnio tikslas – sistemiškai apibrėžti saugumo sąvokos transformacijas ir įvertinti<br />
Azerbaidžano, Gruzijos, Armėnijos bei ES santykių problematiką energetinės<br />
politikos kontekste.<br />
1. Energetinės politikos sampratos modeliavimas saugumo politikos<br />
teorijoje XXI a.<br />
Pasak Z. Brzezinskio, visiško saugumo samprata šiuo metu yra mitas. Visiškas<br />
saugumas ir visiška gynyba globalizacijos amžiuje neįmanomi. Tikroji problema – su<br />
kokio mąsto nesaugumu galime gyventi gindami savo interesus vis labiau tarpusavyje<br />
sąveikaujančiame ir priklausomame pasaulyje (Brzezinski, 2007, p. 40). Anot<br />
B. Buzan (1997, p. 33), saugumo sąvoka atveria visuminę tarptautinių santykių perspektyvą.<br />
Ši sąvoka yra tarp galios ir taikos sąvokų implikuojamų kraštutinumų esantis<br />
vidurkis, kuris susieja daugumą jomis paremtų idėjų ir prideda savo išvadų. Taigi<br />
saugumas, kaip sąvoka, ir saugumas, kaip tam tikra subjekto (žmonių, valstybių, tarptautinės<br />
erdvės) būsena, tampa sudėtingu reiškiniu, kuriam pažinti reikia atsinaujinančių<br />
mokslinių tyrimų ir analizių, įtraukiant vis naujus kintamuosius.<br />
Egzistuoja nemažai saugumo sąvokos apibrėžimų. Su kiekviena žmonių karta jų tik<br />
daugėja, jie suteikia koncepcijai naujų atspalvių. Kiekvienas tyrinėtojas vis per kitokią<br />
prizmę pateikia saugumo definiciją. Šių apibrėžimų gausa padeda išryškinti nacionalinio<br />
saugumo kriterijus, ypač centrinę vertybių padėtį, grėsmių trukmę ir intensyvumą<br />
bei saugumo, kaip valstybės tikslo, politinę prigimtį. B. Buzan atmeta galimybę objektyviai<br />
apibrėžti saugumo suvokimą, traktuodamas šią kategoriją kaip subjektyvią koncepciją.<br />
Su šia idėja galima sutikti remiantis nūdienos perspektyva, kai šiuolaikinis<br />
valstybės saugumas yra nulemtas įvairių veiksnių (ekonominių, socialinių, energetinių,<br />
aplinkosaugos, kultūrinių), kurie tarpusavyje glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą.<br />
Tai saugumo studijoms suteikia kompleksiškumo pobūdį. Atsiranda naujų saugumo<br />
rūšių: informacinis, energetinis saugumas, kiberterorizmas, aplinkos ir klimato apsauga,<br />
taip pat apsauga nuo terorizmo ir masinio ginklo platinimo. Taigi XX amžiaus<br />
pabaigoje, pasikeitus politinei situacijai, radikaliai pasikeitė ir saugumo prioritetai<br />
(Vareikis, 2005, p. 192). Prioritetų svarbą galima įžvelgti aptariant energetinio saugumo<br />
problematiką.<br />
Tarptautinės politikos kontekste saugumas gali būti apibrėžtas kaip valstybių ir visuomenių<br />
gebėjimas išlaikyti nepriklausomą identitetą ir jo funkcinį vientisumą<br />
(Buzzan, 1991, p. 18). Jau 1952 m. A. Wolfers pabrėžė visuotinę saugumo prasmę, kai<br />
nekyla grėsmių visuomenės vertybėms (Wolfers, 1952, p. 485). Remiantis A. Wolfers<br />
saugumo apibūdinimu, galima teigti, kad tai yra daugiau nei vien tik gynybos politikos<br />
ir fizinio išlikimo klausimas, tai situacijos, kurios iškelia klausimų spektrą, susijusį su<br />
visuomenės egzistavimo sąlygomis. Visuomeninėmis vertybėmis galime laikyti jos<br />
ekonominę gerovę, individualų saugumą, politinės sistemos stabilumą – energetinis<br />
nesaugumas gali sukelti riziką šių vertybių egzistencijai. (Pavyzdžiui, Niujorke<br />
1997 m. galėjo įvykti masinės riaušės, kai 15 valandų buvo dingusi elektra.) Todėl į<br />
saugumo studijų analizę galima įtraukti energetinį veiksnį, kaip vieną svarbiausių.<br />
Visos išsivysčiusios šalys šiandieniniame globaliame pasaulyje priklauso nuo energi-<br />
108
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
jos tiekimo ir tiekimo garantijos pastovių kainų prasme (Baumann, 2008, p. 4). Todėl<br />
energetikos sektoriaus saugumas tampa strateginės svarbos problema, kuri apima ne<br />
tik energetinių išteklių garantuotą aprūpinimą, bet kartu ir visuomenės socialinį saugumą<br />
(galutinis energijos vartotojas yra žmogus) bei ekonominį stabilumą ir konkurencingumą<br />
(energetikos sektoriaus veiklos efektyvumas yra ypač svarbus energijos<br />
ištekliams imlioms pramonės veikloms, o tai lemia BVP dydį). Darni energetikos politika<br />
yra svarbi visoms pasaulio valstybėms. Būtent stabili ekonomika, visuomenės<br />
socialinė gerovė, valstybės statusas tarptautiniuose santykiuose yra šalies vykdomos<br />
efektyvios energetikos politikos padariniai. Geras energetinis ūkis yra darnios visuomenės<br />
raidos prielaida. Svarbų vaidmenį energetinio saugumo politikoje vaidina visos<br />
šalys – tiek tiekėjos, tiek vartotojos, tiek tranzitinės. Pietų Kaukazo atvejis iliustruoja<br />
šią energetinių išteklių srautų sistemą. Verta akcentuoti, kad energetinis saugumas<br />
nėra vien tik apskritai saugumo tyrinėjimų objektas. Energetinio saugumo analizę galima<br />
atlikti per keturias dimensijas:<br />
1. Vidaus politikos.<br />
2. Ekonominę.<br />
3. Geopolitinę.<br />
4. Saugumo politikos.<br />
Visos dimensijos yra glaudžiai susijusios, aiškios ribos tarp jų nėra. Straipsnio tikslui<br />
įgyvendinti pasirinkta geopolitinė prieiga, atliekant Pietų Kaukazo ir ES užsienio<br />
politikos strateginių-politinių žingsnių analizę bei apžvalgą.<br />
2. Azerbaidžano energetinio potencialo reikšmė ES energetiniam saugumui<br />
XIX a. pab. Baku tapo pasauliniu naftos gavybos centru, kai buvo nutiestas ilgiausias<br />
pasaulyje Baku–Batumio naftotiekis. Dabar Azerbaidžano ekonomika neatsiejama<br />
nuo naftos ir dujų išteklių. Oficialiai ES ir Azerbaidžano partnerystė pradėta datuoti<br />
nuo 1996 m., kai pasirašyta partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Azerbaidžano<br />
politinė svarba ES patvirtinta pasirašius papildomą memorandumą dėl ES ir Azerbaidžano<br />
bendradarbiavimo energetikos srityje. Iš esmės tai nulėmė alternatyvūs Rytų–<br />
Vakarų vamzdynų tiesimo projektai ir Azerbaidžano, kaip tranzitinės valstybės, svarba<br />
ES. 2011 m. EK priėmė komunikatą „Naujas atsakas į besikeičiančią kaimynystę“,<br />
kuriame ES siūloma peržiūrėti Europos kaimynystės politiką ir ES santykius su kaimyninėmis<br />
rytinėmis ir pietinėmis valstybėmis. Azerbaidžano ir ES santykiai naujoje<br />
rytų politikos partnerystės struktūroje puoselėjamos per trečiąją platformą – energetinį<br />
saugumą. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų šis Azerbaidžano dalyvavimas yra labiau<br />
deklaracinio pobūdžio.<br />
Azerbaidžanas save suvokia kaip perspektyvios ekonomikos valstybę, puoselėjančią<br />
europietišką kultūrą, kartu priklausančią Rytams ir galinčią pasiūlyti Vakarams<br />
„naują ideologiją“ santykiuose su musulmoniškomis valstybėmis. Toks Azerbaidžano<br />
užsienio politikos balansavimas tik apsunkina ES veiklą, tačiau kartu turėtų priversti<br />
Briuselį vykdyti kuo efektyvesnę politiką Baku atžvilgiu. Azerbaidžano ir Rusijos<br />
santykių užmezgimas ES reikštų vieno svarbiausių projektų „Nabucco“ žlugimą ir<br />
109
Inga Normantė<br />
priklausomybės nuo Rusijos dujų padidėjimą. Centrinio nacionalinio ir tarptautinio<br />
studijų specialistų grupės Azerbaidžane prezidento L. Alijevo teigimu (2011), kad<br />
RPP būtų efektyvi, į ją reikia įtraukti pačią Azerbaidžano visuomenę. Kitu atveju RPP<br />
pakryps išimtinai tik į Baku ir Briuselio valdančiojo elito interesais pagrįstą verslą,<br />
nuošalyje paliekant paprastų žmonių poreikius. Reikėtų akcentuoti, kad tol, kol RPP ir<br />
Europos kaimynystės politika (EKP) įgavo pagreitį, Baku energetinės bendrovės gavo<br />
nemažai pajamų iš naftos, kurios gerokai pakenkė EKP finansinių instrumentų patrauklumui.<br />
Kita vertus, tai nereiškia, kad iš naftos gautos pajamos buvo paskirstytos<br />
teisingai ar panaudotos ekonominėms ir politinėms reformoms vykdyti. ES turėtų vaidinti<br />
lemiamą vaidmenį siekiant didesnės demokratizacijos, šaliai taip reikalingų reformų<br />
ir svarbiausia – įtrauktų visuomenę į dvišales derybas. Tik žengus žingsnį ta<br />
linkme bus galima diskutuoti apie Azerbaidžano integraciją į europinę zoną. Tačiau<br />
ES pripažįsta, kad Europos integracija yra elito valdomas procesas, kuriame pilietinė<br />
visuomenė menkai dalyvauja (Europe Report, 2006, p. 3). Taigi kol kas ES ir Azerbaidžano<br />
santykius galime apibrėžti tik glaudaus bendradarbiavimo terminu.<br />
Analizuojant ES ir Azerbaidžano politikos niuansus, galima skirti 4 esminius šių<br />
dviejų tarptautinės arenos „aktorių“ santykių probleminius momentus:<br />
1. Azerbaidžano balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politika. Pastebima,<br />
kad Azerbaidžanas žino savo energetinį potencialą ir naudoją jį kaip manipuliaciją,<br />
plėtodamas savo užsienio politikos diplomatiją tiek su ES, tiek su<br />
Rusija. Rekomenduotina ES siekti vieningesnės pozicijos ir konstruktyvesnių<br />
veiksmų energetikos srityje Pietų Kaukazo atžvilgiu.<br />
2. Azerbaidžano energetinių pajamų neadekvatus naudojimas. Šaliai<br />
būtinos ekonominės ir politinės reformos. Veikia monopolistinės energetinės<br />
bendrovės, kurios realizuoja savo interesus, paveikdamos valdžios institucijas.<br />
Taip pamirštami visuomenės interesai. Todėl ES, pasitelkusi savo EKP ir RPP<br />
instrumentus, turi padėti Azerbaidžano visuomenei, skatindama demokratizaciją<br />
ir ugdydama pilietinę visuomenę. Svarbų vaidmenį turi atlikti Azerbaidžano<br />
nacionalinis komitetas Europos integracijai (angl. Azerbajan National<br />
Committee Eurpean Integration), mažinant valdžios elito ir paprastų žmonių<br />
takoskyrą bei skatinant piliečių įtraukimą į dvišalių santykių derybas. ES būtent<br />
per šį komitetą gali įgyvendinti savo interesus.<br />
3. „Nabucco“ projekto įgyvendinimas. Azerbaidžanas šiame ES projekte<br />
atliktų dvigubą vaidmenį – kaip energetinių išteklių valstybės tiekėjos ir tranzitinės<br />
šalies. Dėl šių dviejų aspektų ES privalo vykdyti efektyvią politiką<br />
Azerbaidžano atžvilgiu, paremtą ne tik memorandumais ir rezoliucijomis, bet<br />
ir konkrečiais veiksmais, siekiant Azerbaidžano energetinės integracijos į Europą.<br />
Kol kas puoselėjamų Briuselio ir Baku santykių negalima įvardyti integracijos<br />
terminu, tinkamesnis šiuo metu būtų bendradarbiavimo terminas.<br />
4. Kalnų Karabacho konfliktas. Užsitęsusi konfrontacija tarp Armėnijos ir<br />
Azerbaidžano ir pasikeitusi Turkijos pozicija Armėnijos atžvilgiu trukdo kurti<br />
ES energetinį saugumą. Rekomenduotina ES įsikišti ir sureguliuoti tiek Azerbaidžano<br />
ir Armėnijos konfliktą, tiek įstrigusią Turkijos ir Azerbaidžano dvišalę<br />
sutartį dėl gamtinių dujų tranzito. Energetinio saugumo dimensijos išplė-<br />
110
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
timas į Pietų Kaukazo teritoriją paskatintų į šį regioną pritraukti vakarietiškų<br />
investicijų, prekybos su ES narėmis plėtrą, demokratizacijos procesus, būtų<br />
mažinama Rusijos įtaka.<br />
Kaip pagrindinis Pietų Kaukazo energetinių išteklių tiekėjas, Azerbaidžanas turi<br />
galimybę daryti įtaką ekonominėms ir politinėms kryptims ne tik Centrinėje Azijoje,<br />
Kaspijos jūros baseine, bet Viduriniuose Rytuose. Didelės Europos energetinių bendrovių<br />
investicijos į Azerbaidžaną rodo, kad ES bando plėtoti prekybos ir ekonomikos<br />
santykius su šia valstybe. Tiek ES, tiek Azerbaidžanui būtų naudinga sukurti energetinį<br />
pietų koridorių. Infrastruktūrų ir transporto sujungimas garantuotų ne tik šalių tiekėjų,<br />
tranzito šalių ir vartotojų poreikių tenkinimą, bet ir geresnius šalių santykius bei<br />
saugumą visame regione.<br />
3. Gruzijos strateginės padėties svarba ES<br />
Gruzija yra antra pagal dydį regiono valstybė, kurios visuomenė yra mažiausiai<br />
homogeniška. Šalis šiaurėje ribojasi su Rusijos Federacija, Armėnija, Turkija ir Azerbaidžanu.<br />
Gruzijai priklauso šiek tiek daugiau nei trys šimtai kilometrų Juodosios jūros<br />
pakrantės. Nepaisant neypatingų ekonominių rodiklių, Gruzija yra aktyviausia<br />
regiono ekonominė žaidėja, palaikanti prekybinius santykius su visomis kaimynėmis:<br />
Armėnija, Azerbaidžanu, Rusija ir Turkija. Dėl įšalusių konfliktų Abchazijoje ir Pietų<br />
Osetijoje, Gruzijos valdžia nekontroliuoja mažiausiai aštuoniolikos procentų šalies<br />
teritorijos (Mažylis, 2010, p. 109).<br />
Po SSRS žlugimo, Gruzijos transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką ir iš totalitarinio<br />
režimo į demokratinį buvo sudėtinga ir apibūdinama kaip gili ekonominė ir<br />
socialinė krizė. (Georgia Backgrouns reaport, 2006, p. 1) Nepaisant įvykusios „Rožių<br />
revoliucijos“, kai nauja valdžia ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdama atgaivinti ekonomiką,<br />
skurdo lygis šalyje išliko gana aukštas, ypač kaimo vietovėse. Vienintelė išeitis<br />
Gruzijai buvo plėtoti energetinę politiką: visų pirma racionaliai panaudoti turimus<br />
gamtos išteklius ir šalies geografinę vietą įvertinti kaip geostrateginį pranašumą transportuojant<br />
dujas ir naftą iš Kaspijos regiono į Vakarų rinkas. Už šalies energetinį tranzitą<br />
į biudžetą yra surenkami trijų rūšių mokesčiai:<br />
1. Tranzito mokesčiai – pagrindinės vyriausybės pajamos, gaunamos iš<br />
energetinių išteklių tranzito, skaičiuojant nuo barelio vamzdyniniu tranzitu ir<br />
nuo tonos geležinkelio tranzitu. Vamzdyno tranzito mokesčiai priklauso nuo<br />
infliacijos lygio šalyje.<br />
2. Pelno mokesčiai – bendrovės, kurioms priklauso vamzdynai, privalo sumokėti<br />
į Gruzijos biudžetą pelno mokestį nuo gauto pelno.<br />
3. Ypatingi įnašai – bendrovės, kurioms priklauso naftotiekių ir dujotiekių sistemos,<br />
yra pasirašiusios specialius susitarimus, pagal kuriuos turi remti įvairius<br />
socialinius, ekonominius ir kultūrinius projektus šalyje.<br />
Nors Gruzija neturi savo energetinių išteklių, tranzitinės valstybės statusas suteikia<br />
nemenką svorį energetinėje politikoje. Nauda gaunama tiek finansiniu, tiek politiniu<br />
111
Inga Normantė<br />
aspektais, nes energetinių išteklių vamzdynai yra reikšmingiausios energetinių strategijų<br />
įgyvendinimo priemonės. Naftotiekiai ir dujotiekiai leidžia projektuoti tiek ekonominę,<br />
tiek ir politinę galią. Todėl Gruzija turi išnaudoti šį potencialą.<br />
Analizuojant Gruzijos atvejį (energetikos kontekste) išskirtini šie kritiniai momentai:<br />
1. Gruzijos naftotiekių-dujotiekių sistema (Rusijos požiūris).<br />
2. Gruzijos geležinkeliai.<br />
3. Vakarų (ES) pagalba ir interesai Gruzijos atžvilgiu.<br />
Netolygus energijos išteklių pasiskirstymas lemia valstybių konkurenciją, nacionalinio<br />
saugumo problemas, veikia politikos ir ekonomikos sprendimus. Dėl netolygaus<br />
pasiskirstymo energetinio saugumo sistemoje valstybės grupuojamos į tris pagrindines<br />
grupes: valstybes tiekėjas, valstybes vartotojas ir tranzito valstybes. Šių trijų grupių<br />
sąveika ir jų ryšiai – globalios energetinio saugumo sistemos pagrindas (Česnakas,<br />
2009, p. 66). Gruzijos vaidmuo šioje energetinių veiksnių triadoje tampa ypač svarbus,<br />
nes ji atlieka energetinių išteklių tranzitės vaidmenį. Kaip žinia, kad sistema sėkmingai<br />
veiktų, reikia, kad visi jos elementai gerai funkcionuotų. Taip ir šiuo atveju, nepaisant<br />
to, kad egzistuoja valstybės tiekėjos ir vartotojos, reikalingos ir tranzitės sistemingam<br />
energetinių išteklių diversifikavimui. Analizuojant Gruzijos energetinių srautų<br />
sistemą, išskirtini tokie dujotiekiai ir naftotiekiai:<br />
1. Baku–Supsa naftotiekis (Azerbaidžanas – Gruzija).<br />
2. Baku–Tbilisis–Ceyhan (Azerbaidžanas – Gruzija – Turkija).<br />
3. Šiaurės–Pietų dujų koridorius (Rusija – Gruzija – Armėnija).<br />
4. Baku–Tbilisis–Erzurumas (Azerbaidžanas – Gruzija – Turkija).<br />
Kaip matyti, beveik visi vamzdynai yra nukreipti mažinti Rusijos įtaką energetinėje<br />
srityje. O tai ypač trukdo Rusijai tenkinti savo interesus Pietų Kaukaze. Rusija siekė<br />
kontroliuoti ne tik Gruzijos dujų pramonę, bet ir dujotiekio linijas, kuriomis Rusijos<br />
dujos tiekiamos Gruzijai ir Armėnijai. Smūgį Rusijos interesams Kaukaze sudavė atidarytas<br />
naftotiekis Baku–Tbilisis–Džeichanas. Šio naftotiekio atidarymas reiškia ne<br />
tik Rusijos ekonominio (BTD naftotiekis vien dėl transportavimo galimybių sumažino,<br />
o laikui bėgant gal ir nutrauks naftos tiekimą iš Azerbaidžano į Novorosijską), politinio<br />
statuso menkėjimą, bet pamažu per tokius energetinius projektus Kaukazo šalių<br />
gyventojai įsitraukę į pasaulio rinkas pamatys demokratijos privalumus. Gruzija tai jau<br />
suvokė ir savo interesus kreipia į Vakarus. Pastačiusi naftotiekius dėl savo geografinės<br />
padėties Gruzija labai padidino savo geopolitinę įtaką regione.<br />
1990 m. Gruzijos geležinkeliai naftos vežė gerokai mažiau. Mažas dalyvių, dalyvaujančių<br />
Gruzijos tranzito koridoriuje, bendradarbiavimas, įsišaknijusi korupcija ir<br />
auganti konkurencija iš kaimyninių valstybių naftos vežimo terminalų lėmė Gruzijos<br />
naftos geležinkeliais vežimo serviso patrauklumo mažėjimą. Tai galiausiai nulėmė<br />
ryškų naftos kiekio sumažėjimą ir Gruzijos geležinkelių, Gruzijos naftos terminalų ir<br />
visos Gruzijos ekonomikos apsikritai finansinius praradimus. Svarbų vaidmenį Gruzijos<br />
geležinkelių plėtotei suvaidino Batumi ir Kulevi Juodosios jūros uostai.<br />
Gruzijos dujotiekių, naftotiekių sistema, geležinkelių linijos, transportuojančios<br />
naftą ir jos produktus į Juodosios jūros uostus, patvirtina Gruzijos energetinės tranzitės<br />
112
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
vaidmenį energetinių išteklių tiekimo sistemoje. Gruzija yra pagrindinė tranzitinė valstybė<br />
ES ir visai Vakarų Europai. ES – tai potenciali valstybė, su kuria galimi energetiniai<br />
susitarimai. Nors ji ir nėra tiesioginė energetinių išteklių tiekėja, bet be jos neapsieina<br />
nė vienas svarbesnis energetinis projektas. 2010 m. ES pranešime dėl Pietų<br />
Kaukazo strategijos pažymėta Pietų Kaukazo energetinė svarba. Be abejonės, ši valstybė<br />
įtraukta į ES EKP ir RPI. Pati Gruzija aiškiai deklaruoja savo ištikimybę Vakarams.<br />
ES ir Gruzijos energetinis bendradarbiavimas jau turi solidų pagrindą. 2010 m.<br />
tarp Gruzijos ir ES pradėtos derybos dėl Asociacijos sutarties (angl. Association Agreement),<br />
į kurią įtrauka ir energetinio bendradarbiavimo svarba. Taip pat įsteigtas ES<br />
ir Gruzijos bendradarbiavimo pakomitetis, kuris rūpinasi saugumo reikalais ir užtikrina<br />
konstruktyvesnį energetinės politikos dialogą tarp ES ir Gruzijos (Oettinger, 2010).<br />
Gruzija aktyviai dalyvauja INOGATE projekte, kad prisidėtų prie Kaspijos ir Juodosios<br />
jūrų energetinės politikos kūrimo. Gruzija energetiškai yra svarbi valstybė, nes<br />
visi pagrindiniai ir svarbiausi naftotiekiai, dujotiekiai prisideda prie ES energetinių<br />
linijų diversifikavimo. Tačiau nors tranzito vaidmuo energetikos struktūroje yra svarbus,<br />
Gruzijos įtaka energetiniam saugumui yra minimali ir gali pasireikšti tik energijos<br />
išteklių tranzito blokada, tačiau toks sprendimas mažai tikėtinas. Tranzito valstybes<br />
veikia daugiau veiksnių ir dėl ribotos politinės, ekonominės įtakos jos turi mažiau galimybių<br />
paveikti kitus energetinio saugumo struktūros veikėjus (Česnakas, 2009,<br />
p. 74). Galima teigti, kad Gruzija iš esmės turi tik vieną interesą – didinti savo energetinę<br />
svarbą, kuri didėja didėjant energijos išteklių tranzitui per jų teritoriją, kartu didėja<br />
jų energetinis saugumas ir biudžeto pajamos. Todėl Gruzija stengiasi būti atvira ES,<br />
kad pritrauktų kuo daugiau užsienio investuotojų, kartu palaiko draugiškus santykius<br />
su tokiomis šalimis kaip Azerbaidžanas, pagrindinėmis energetinių išteklių tiekėjomis.<br />
Gruzija turi sugebėti laviruoti tarp valstybių tiekėjų ir valstybių vartotojų, nuo to priklauso<br />
tranzitinės valstybės ekonominė gerovė, šiuo atveju energetinė šalies politika<br />
tampa vos ne svarbiausia. Vienas tokių Gruzijos manevravimo pavyzdžių – 2010 m.<br />
kovo mėnesį pasirašytas Rumunijos, Azerbaidžano ir Gruzijos trišalis susitarimas. Šis<br />
projektas užbaigė diskusiją dėl Azerbaidžano dujų tiekimo į Rumuniją per Gruziją.<br />
Projektas pavadintas – AGIR (angl. Azerbaijan Georgia Romania Interconnect). Šios<br />
trys valstybės siekia sukurti energetinį konsorciumą, kuris pritrauktų kitas tarptautinio<br />
verslo kompanijas. Šio projekto politinė pusė rodo, kad šalys nebelaukia, kol ES valdžia<br />
imsis įgyvendinti „Nabucco“ projektą ir pačios kuria alternatyvius dujų tiekimo<br />
projektus. Nors Rumunijos ekonomikos ministro A. Vidianu teigimu, skystųjų gamtinių<br />
dujų terminalų statybos projektas papildo dujotiekio „Nabucco“ projektą. Rumunija<br />
tvirtina, kad projektas ES turi tapti prioritetiniu (Aleksandrova, 2010). ES šį projektą<br />
turi vertinti kaip postūmį ir žengtą dar vieną žingsnį energetinių tinklų diversifikavimo<br />
linkme.<br />
Taigi Gruzijos tranzitinės valstybės potencialas yra nemažas ir toliau ji sieks jį didinti,<br />
puoselėdama santykius su ES. Rusijos atžvilgiu Tbilisis neturi jokių interesų,<br />
todėl ES ir Gruzijos bendradarbiavimas ateityje turėtų būti konstruktyvus ir duoti rezultatų.<br />
Gruzija ES vertina kaip realų partnerį ne tik energetikoje, bet ir ekonomikoje,<br />
kultūroje, švietime. Gruzija efektyviai vykdo ES rekomenduojamas reformas ir skatina<br />
demokratiją šalyje. Per pastarąjį dešimtmetį ši šalis padarė įspūdingą pažangą, nepai-<br />
113
Inga Normantė<br />
sant visų negandų ir nelaimių. ES turi tai įvertinti ir plėtoti „atvirų durų“ politiką<br />
Gruzijos atžvilgiu.<br />
4. ES – Armėnija – Rusija. Santykių perspektyvos<br />
Po SSRS žlugimo, nepriklausoma Armėnija turėjo sutelkti nemažas pastangas tam,<br />
kad sukurtų naujas valstybines institucijas ir įveiktų nelengvus ekonominius, politinius<br />
ir socialinius iššūkius. Armėnijai ekonomikos ir politikos reformų kelias ypač sunkus,<br />
lyginant su kitomis posovietinių valstybių transformacijomis, nes reikėjo susidoroti su<br />
žemės drebėjimo, karo su Azerbaidžanu ir prekybinės blokados padariniais. Armėnija<br />
yra mažiausia, bet etniškai homogeniškiausia regiono valstybė, iš kitų Pietų Kaukazo<br />
valstybių išsiskirianti gausia diaspora. Bendros sienos šalį jungia su Azerbaidžanu,<br />
Iranu, Turkija ir Gruzija. Prieš pradedant Armėnijos geopolitinę-geoenergetinę analizę<br />
vertinga identifikuoti du aspektus, kurie nusako Armėnijos politikos specifiką:<br />
1. Santykiai su Rusija. Rytų – Vakarų vektorius (didelė Maskvos įtaka<br />
Armėnijai ir stebima tendencija, kad ES veiksmų negana labiau Armėnijai integruotis<br />
į europinę erdvę).<br />
2. Armėnijos energetinis vaidmuo Pietų Kaukaze (su Armėnijos parama<br />
tokios šalys kaip Iranas gali tapti atsvara Azerbaidžano energetiniam potencialui).<br />
Kaip žinia, Pietų Kaukazo regionas yra nestabilus. Pasak Teisės ir politikos centro<br />
studijų Jerevane steigėjo ir pirmininko D. Shanazaryan, yra maža tikimybė, kad šis<br />
regionas bus stabilesnis, kai visos trys regiono valstybės – Azerbaidžanas, Armėnija ir<br />
Gruzija – priklausys vienai tarptautinei saugumo sistemai. Šių valstybių užsienio politikos<br />
harmonizacija, sinchronizacija ir koordinacija apsaugotų Pietų Kaukazą nuo geopolitinių<br />
konfliktų židinių plėtimosi. Autoriaus nuomone, būtent Armėnija privalo<br />
keisti savo užsienio politiką. Jerevanas turi nuosekliai puoselėti santykius su tarptautinėmis<br />
organizacijomis (Shahnazaryan, 2006, p. 356).<br />
Armėnų politinis elitas pripažįsta, kad šiandieninės Armėnijos charakteristikas apibrėžia<br />
Kalnų Karabacho konfliktas, demokratinių tradicijų trūkumas, netobulų struktūrinių<br />
reformų eiga. Pripažįstama, kad reali šalies konkurencinė ekonomika ir administraciniai<br />
pajėgumai neišplėtoti.<br />
Armėnija deklaruoja vykdanti „papildančiąją“ (angl. complementary) politiką, kuri<br />
nukreipta į pusiausvyros regione išlaikymą, skiriamųjų linijų prevenciją ir priešinimąsi<br />
geopolitinių interesų poliarizacijai, atvirą sąveikai su Šiaure, Pietumis, Vakarais ir<br />
Rytais. Vis dėlto Armėnijai trūksta išteklių įgyvendinti savo „papildančiąją“ politiką,<br />
todėl formuojasi glaudūs vienpusiški santykiai su Rusija ir tai galų gale trukdo Armėnijai<br />
plėtoti savarankišką užsienio politiką (Mažylis, 2010, p. 36). Armėnijos ryšiai su<br />
Vakarų valstybėmis intensyvumu nusileidžia santykiams su Rusija. Armėnijos politinė<br />
vadovybė pripažįsta, kad jų užsienio politikos orientacija iš esmės nulemta Rusijos ir<br />
JAV tarpusavio santykių. Todėl pakankamai banguoti JAV ir Rusijos santykiai tiesiogiai<br />
matomi Armėnijos politiniame gyvenime.<br />
114
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
Būdingas veiksnys, lemiantis šalies geopolitinės gravitacijos kryptį, yra konfliktas su<br />
kaimyniniu Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho anklavo. Minėta teritorija nuo 1923 m.<br />
buvo autonominis Azerbaidžano rajonas. 1992 m. kilus kariniam konfliktui, Armėnijai,<br />
kurią aktyviai rėmė Rusija, pavyko užimti Kalnų Karabachą ir dalį Azerbaidžano. Kalnų<br />
Karabachas dėl užsitęsusio disputo ir neišspręstos priklausomybės tapo vienas iš Europos<br />
įšalusių konfliktų ir išlieka tarptautinės bendrijos saugumo darbotvarkėje. Armėnija dėl<br />
Kalnų Karabacho veiksnio iš esmės yra Rusijos įtakos sferoje, tad Nacionalinio saugumo<br />
strategijoje fiksuota, kad Rusija yra Armėnijos strateginė partnerė.<br />
Armėnija nuo Rusijos priklausoma dar ir todėl, kad neturi savo energetinių išteklių,<br />
juos gabenasi iš Rusijos. Nors Rusija laikoma Armėnijos partnere, tai jai nesutrukdė<br />
2006 m. pakelti Armėnijai dujų kainas. Šalis įsileido Rusijos įmones į savo energetines<br />
infrastruktūras, taip kompensuodama dalį mokesčio už rusiškas dujas (Woetreal,<br />
2009, p. 14). Taigi Rusija įgavo didžiulę kontrolę šiai valstybei. 2006 m. Armėnijos<br />
valdžia pranešė, kad „Gazpromas“ imsis Irano-Armėnijos dujotiekio valdymo kontrolės.<br />
Dujas Armėnijai tiekia bendrovė „Gazprom“ per Gruziją (RUSIJA – GRUZIJA –<br />
ARMĖNIJA). Transportuojamų dujų kiekis kiekvienais metais vis didėja. Nors jau<br />
atidarytas ir kitas dujotiekis (IRANAS – ARMĖNIJA). Rusija siekia visiškai valdyti<br />
Armėniją, vadindama tai „glaudžiu“ ekonominiu bendradarbiavimu. Maskva siekia<br />
Kaukazo regione turėti bet vieną sąjungininką, o Armėnija dėl geopolitinės padėties<br />
neturi galimybės rinktis. Armėnija yra savotiškai izoliuota, kaip žinia, su Azerbaidžanu<br />
dėl Kalnų Karabacho konflikto gerų santykių ateityje nenusimato, su Turkija santykiai<br />
komplikuoti dėl Turkijos vykdyto armėnų genocido. Šiame geopolitiniame žaidime<br />
atsiranda dar vienas veikėjas – Iranas. Antivakarietiškas Iranas, skirtingai nei<br />
Turkija, nenori, kad vis labiau į Vakarų pusę linkstantis Azerbaidžanas per daug sustiprėtų.<br />
Tai sutampa su Rusijos siekiais. Kremlius tikisi sukurti ašį Rusija – Armėnija<br />
– Iranas ir išplėsti savo įtaką Vidurio Rytų regione bei Persijos įlankoje. Artimi<br />
Armėnijos santykiai su Iranu įnešė papildomos trinties į santykius su Turkija ir Azerbaidžanu,<br />
nes Teheranas matomas kaip viena iš galių (greta Rusijos), pajėgi atsverti<br />
Turkijos aktyvumą regione. Puikūs Rusijos ir Irano santykiai leidžia prognozuoti, kad<br />
Armėnijos ryšiai su šia šalimi gali plėtotis. Matome, kaip didžiosios galybės diktuoja<br />
savo taisykles mažosioms valstybėms. Armėnija neturi nei energetinių išteklių, nei<br />
didelio tranzitinio potencialo, tačiau užtektų įgyvendinti vieną dujotiekio projektą ir<br />
situacija iš karto pasikeistų ES nenaudai. Armėnija tampa svarbia geopolitinės, energetiniais<br />
principais paremtos kovos tarp Rusijos ir Vakarų dalimi.<br />
1999 m. įsigaliojęs Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas (toliau PBS) buvo<br />
svarbus ES ir Armėnijos santykių etapas (Minasian, 2006). PBS nustatė visapusišką<br />
pagalbą Armėnijos transformacijai į rinkos ekonomiką ir nuoseklią demokratiją. ES,<br />
plėtodama RPP, suvokia Pietų Kaukazo, kartu ir Armėnijos geopolitinę svarbą. Pranešime<br />
dėl Pietų Kaukazo, Europos Parlamentas tvirtina, kad Armėnija turi būti įtraukta<br />
į transporto ir energetikos projektus (Kirkilov, 2010). Reikia pažymėti, kad Armėnija<br />
„neerzindama“ Rusijos sugeba po truputį vykdyti vakarietiškus prioritetus atitinkančią<br />
politiką. Puikus pavyzdys galėtų būti draugiškų santykių tarp Armėnijos ir Turkijos<br />
užmezgimas bei Medzamorės atominės elektrinės uždarymo procesas. Tai labai pozityvus<br />
Armėnijos veiksmai ES atžvilgiu, nes nelengva laviruoti tarp Rusijos ir ES, kai<br />
115
Inga Normantė<br />
šalis visiškai priklausoma nuo „Gazpromo“. Kilus konfliktui iš nenuspėjamos Rusijos<br />
galima sulaukti tikrai nemalonių staigmenų, tokių kaip dujų tiekimo sustabdymas arba<br />
kainų pakėlimas.<br />
EKP rėmuose Armėnija mėgina palaikyti santykius su ES tikėdamasi, kad tai padės<br />
stiprinti šalies institucijas, padidinti efektyvumą visose socialinėse ir ekonominėse<br />
srityse. Politinis elitas pastebi, kad ES gali vaidinti vaidmenį Pietų Kaukaze, jei regionas<br />
taps „viena geopolitine, komunikacine ir ekonomine erdve, kuri šiuo metu yra<br />
galima tik su sąlyga, kad bus atsisakyta demarkacinių linijų ir visa apimančios (angl.<br />
comprehensive) integracijos“ (Vainalavičius, 2008, p. <strong>62</strong>). Išnaudodami ES patirtį<br />
armėnai vakarų vertybes traktuoja kaip vystymosi gaires. Tačiau vien gerų nuomonių<br />
apie Armėnija nepakanka, reikia imtis konkrečių veiksmų. Inkrementinė Armėnijos<br />
politika Vakarų atžvilgiu paremta „pažangia integracija į ES modelius ir standartus“<br />
(North Atlantic Treaty Organization, 2012). Kita vertus, laikantis Armėnijos užsienio<br />
politikos principų, integracija į ES nėra esminis tikslas. Nors visose EKP ir RPP planuose<br />
bei projektuose Armėnija minima kartu su Azerbaidžanu ir Gruzija, realiai santykiai<br />
su Armėnija mažiausiai plėtojami. Tai būtų galima traktuoti kaip eilinę ES šalių<br />
Rusijos baimės išraišką. Kas tai bebūtų, ES privalo labiau integruoti Armėniją į Europos<br />
zoną, ypač kai šalis yra gana sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Rusija tuo naudojasi,<br />
suvokdama Armėnijos svarbą, siekiant sumažinti ES siekį būti kuo labiau<br />
energetiškai nepriklausomiems. Maskva vietoj ideologinių kalbų ir rekomendacijų<br />
pasitelkia veiksmo politiką: sistemingai monopolizuoja Armėnijos strateginį sektorių<br />
ir, kaip matyti iš šiandieninių realijų, perša „artimojo užsienio“ arba „liberaliosios<br />
imperijos“ politiką, kuri lemia ekonominę priklausomybę. Tai puikiai prigyja Armėnijos<br />
visuomenėje. Armėniją ekonomiškai sustiprintų ir garantuotų Kaukazo regiono<br />
stabilumą Kalnų Karabacho konflikto likvidavimas, į kurį turėtų įsitraukti ES. Kol kas<br />
Armėnija neturi svaraus balasto tarptautiniuose santykiuose, už ją viską sprendžią tokios<br />
galybės kaip Rusija, JAV, ES iš dalies ir Azerbaidžanas. Galų gale reikia akcentuoti,<br />
kad Armėnija nėra nei esama, nei potenciali energetinių išteklių ES tiekėja ar<br />
energetinių išteklių tranzito šalis, tačiau neabejojama, kad jos dalyvavimas RP programoje<br />
yra būtinas, siekiant sureguliuoti viso Pietų Kaukazo regiono geopolitinę situaciją,<br />
pirmiausia sprendžiant įsisenėjusius konfliktus. Žvelgiant į praeitį, 1951 m.<br />
Paryžiuje įkūrus Europos anglies ir plieno bendriją (EAPB), energetinė partnerystė<br />
suteikė pagrindą susikurti Europos ekonominei bendrijai kuri šiandien vadinama ES.<br />
Siekiant normalizuoti santykius Pietų Kaukaze, tikslinga pasinaudoti šia ES šalių patirtimi<br />
ir eksportuojant europines „žaidimo taisykles“ kartu būtina sudaryti palankias<br />
sąlygas skatinti tarpusavio energetinę priklausomybę.<br />
Išvados<br />
116<br />
1. Rytų Europos šalys, ES kaimynės, yra gyvybiškai svarbios ES energetiniam<br />
saugumui kaip energetinės partnerės. ES energetinės partnerystės su šiomis<br />
kaimyninėmis šalimis stiprinimas yra strateginis EKP ir RPP elementas, nes<br />
energijos infrastruktūros pajėgumas svarbus stabilumo aspektas. Pietų Kaukazo<br />
valstybės vaidina geostrateginį vaidmenį užtikrinant naujus energijos ištek-
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
lius ES iš Kaspijos, Juodosios jūrų regionų ir Centrinės Azijos. Įvykdžius ES<br />
ir Kaukazo regiono energetinius projektus (svarbiausias jų – „Nabucco“), diversifikacijos<br />
linkme pajudėtų ne tik Europos energetikos infrastruktūra, bet<br />
tikėtinas ir Pietų Kaukazo regiono stabilumo įsitvirtinimas.<br />
2. Energetinę sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai: tiekėjai, tranzitės ir<br />
vartotojai. Atlikta Azerbaidžano, Gruzijos ir Armėnijos analizė leido šias šalis<br />
tapatinti su šiais elementais. Azerbaidžanas, potencialus energetinių išteklių<br />
tiekėjas, ES traktuojamas kaip svarbiausia energetinės politikos partneris, tačiau<br />
motyvacijos stoka iš ES Baku atžvilgiu, verčia Azerbaidžaną ieškoti jai<br />
naudingesnių partnerių. Paaiškėjo, kad Armėnijai ES skiria mažiausiai dėmesio,<br />
nors jos vaidmuo energetiniame kontekste labai svarbus. Armėnija tampa<br />
didžiulių valstybių manipuliacijos objektu. Rusija per šios valstybės politinę<br />
kontrolę gali realizuoti savo energetinius interesus, įtraukiant Iraną. Gruzija<br />
vienintelė išsiskiria vakarietiška orientacija. Per jos teritoriją nutiesta didžioji<br />
dalis naftotiekių ir dujotiekių, todėl Europos Sąjungai plėtojant santykius su<br />
šiuo regionu Gruzija vienareikšmiškai tampa svarbiu energetiniu partneriu.<br />
Tačiau ES didelių garantijų ar perspektyvų dėl narystės neteikia.<br />
Gauta <strong>2013</strong> 01 10<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Aleksandrova, A. G. (2010). Romania, Azerbaijan and Georgia on the verge of gas agreement. Prieiga internetu:<br />
http://www.energetika.net/eu/novice/articles/romania-azerbaijan-and-georgia-on-the-verge-of-gas-agreement [žiūrėta<br />
2012 02 18].<br />
Alieva, L. (2011). Azerbaijan and Eastern Partnership: partnership through empowerment. Prieiga internetu:<br />
http://eurodialogue.org/Azerbaijan-and-Eastern-Partnership-partnership-through empowerment [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Brzezinski, Z. (2007). Paprasta silpnumo galia, sudėtingas galios pažeidžiamumas. Kn.: A. Ahmed, B. Forst (sud.). Po<br />
teroro. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.<br />
Baumann, F. (2008). Energy Security as multidimensional concept. CAP. Policy analysis 1: 1–13<br />
Buzan, B. (1997). Žmonės, valstybės ir baimė: tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo. Vilnius: Eugrimas.<br />
Buzan, B. (1991). People, States and Fear – An Agenda for International Security Studies in the Post-Cold War Era,<br />
Lynne Rienner Publishers, Boulder. 2nd Edition. CO and London: Lynne Rienner Publishers.<br />
Conflict Resolution in the South Caucasus: The EU’s Role. (2006). Europe Report 173(20): 1–32.<br />
Česnakas, G. (2009). Energetinio saugumo sistemos konstravimas: lygmenys, elementai ir jų ryšių analizė. Politikos<br />
mokslų almanachas 6: 59–88.<br />
Extractive and energy transit industries in Georgia: Backgrouns reapot. (2006). Prieiga internetu:<br />
www.publicfinance.ge/download.php?file...eng.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Goldirova, R. Eastern Partnership could lead to enlargement, Poland says. EuObserver.com. Prieiga internetu:<br />
http://euobserver.com/9/2<strong>62</strong>11/?rk=1) [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Kirilov, E. (2010). Repot: on the need for an EU Strategy for the South Caucasus. Committee on Foreign Affairs.<br />
Prieiga internetu: http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+REPORT+A7-2010 [žiūrėta<br />
<strong>2013</strong> 02 18].<br />
Mažylis, L. (2010). Šalia ne Europos. Europos Sąjungos kaimynystės politikos iššūkiai Rytų kaimynėms. Kaunas:<br />
Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong>.<br />
Minasian, S. (2006). EU – Armenia cooperation and the new European neighbrohood policy. Prieiga internetu:<br />
http://idea.int/europe_cis/upload/EUArmenia%20cooperation-3.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Oettinger, G. (2010). Wellcom speech in Georgia Energy Investmen Conference. Brussels. Prieiga internetu:<br />
www.enpi-info.eu/images/EN_Georgia.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Shahnazaryam, D. (2009). The South Caucasus: Problems of Stability and Regional Security. Demokratizatsiya. The<br />
Journal of Post – Soviet Democratization, vol. 14, no. 4: 355–360.<br />
117
Inga Normantė<br />
The fundamental goal of the foreign policy strategy of Armenia. Mission of the Republic of Armenia to the North<br />
Atlantic Treaty Organisation. Prieiga internetu:<br />
http://www.armenianatomission.com/index.php?cnt=4&sub=12&PHPSESSID=<strong>62</strong>b344ddcf26705020af0f5dd79dec<br />
96 [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Vainalavičius, V. (2008). Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo regione. Daktaro<br />
disertacija. Kaunas: VDU.<br />
Vareikis, E. (2005). Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Vilnius: VDU.<br />
Woetreal, S. (2009). Russian Energy Policy Toward Neighboring. Prieiga internetu:<br />
http://www.fas.org/sgp/crs/row/RL34261.pdf [žiūrėta <strong>2013</strong> 02 18].<br />
Wolfers, A. (1952). „National Security“ as an Ambiguous Symbol. Political Science Quarterly, No. 4, Vol. LXVII:<br />
481–502.<br />
SOUTH CAUCASUS REGION: BETWEEN GEOPOLITICS AND ENERGY.<br />
THE POSITION OF EUROPEAN UNION<br />
Inga Normantė<br />
Summary<br />
Subject of energetic safety in XXI century becomes especially relevant in studies<br />
of safety, international relations and other political movements. Energetic safety is<br />
integrated area of scientific researches. Relevance of this topic comes out not only in<br />
scientific level but also in practical. Especially EU comes up with this problem, which<br />
is under the necessity to solve problems of energetic resources having no precedents,<br />
which are related to EU dependence to import of energy and concern about global<br />
supply of taken fuel and climate change. Exploitation of energetic potential of South<br />
Caucasus region would be alternative to Russian gas. Knowing specific of this region,<br />
EU wishing to strike up a friendship should execute especially well its foreign politics<br />
in respect of Azerbaijan, Armenia and Georgia. All this analytical aspects show relevance<br />
of this topic.<br />
Ternary topic of this problematic is envisaged: 1) Reasoning of conception of classical<br />
safety lost its positions (safety concept transforms together with all the world);<br />
2) Yet we cannot entitle EU as complex energetic safety (energetic safety uplifting to<br />
list of priorities had not guaranteed effective operation of politics yet); 3) EPP in respect<br />
of South Caucasus in energetic context distinguished in inconsequence and fragmentary.<br />
Subject of the work – politics of EU Eastern Partnership in energetic context;<br />
point of the work – influence of EU energetic politics in respect of Azerbaijan, Armenia<br />
and Georgia; In order to evaluate problematic of EU energetic politics in respect of<br />
eastern countries (purpose of the work), these tasks were exercised: safety concept<br />
was described revealing relation with energetic safety, EU energetic situation and<br />
energetic relations with countries of Eastern Europe were analyzed; analysis of Azerbaijan,<br />
Georgia and Armenia energetic status were proposed, half structural interview<br />
of EU experts of politics were performed.<br />
The South Caucasus is one of the subcomplexes of the larger post-Soviet Regional<br />
Security Complex, which is defined as a set of units, whose major process of (de) securitization<br />
are so interlinked that their security problems cannot reasonably be analyzed<br />
or resolved apart from one another. As such, this approach assumes not only that<br />
118
PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS...<br />
the security concerns of all three South Caucasian states – Armenia, Azerbaijan and<br />
Georgia – are significantly interconnected, but also that the region’s security architecture<br />
per se is largely affected by the strong foreign penetration of regional and global<br />
powers. Thus, any change in general power balances, state-to-state interdependences,<br />
and durable patterns of amity and enmity at the regional and global levels may have an<br />
essential impact on the security dynamics of the South Caucasus region.<br />
Caspian energy resources and strategic export pipelines traversing through the region<br />
have a crucial impact on the complex security framework of the South Caucasus.<br />
Russia’s, and to a lesser extent Iran’s, gas supplies to the region also play a strategically<br />
important role. Located in the unique geostrategic area between the EU, Russia,<br />
Central Asia and the Middle East, the South Caucasus represents a key transit corridor<br />
of energy resources between the landlocked Caspian basin and Western consumer<br />
markets.<br />
This work reasonably conceptualised one of safety dimensions – energetic safety,<br />
its main functions, connection and importance to international relations. Theoretical –<br />
empirical analysis confirmed the idea that energetic integration of EU countries is<br />
weak. Wide and reasonable legal base of EU energetic politics was created but it does<br />
not guarantee realization of effective practical actions. Counties of Eastern Europe,<br />
neighbours of EU are of vital importance to EU energetic safety as energetic partners.<br />
But concerning inconsequence of EU politics, specific of South Caucasus region, relations<br />
of EU and Azerbaijan, Armenia and Georgia should not be called as effective.<br />
The energy supplies and the choices of energy export routes are closely interlinked<br />
with the security dimensions in the South Caucasus. While the main export pipelines<br />
could have served as strategic “peace” projects for the sake of which the regional actors<br />
cooperate, they instead have the potential to create dividing lines and disharmony<br />
between the participating states and thus exacerbate the existing regional insecurities.<br />
It is essential for regional security that energy reserves and supply routes are used appropriately.<br />
At the same time, the core imperatives of regional security are domestic<br />
political in nature and depend highly on the establishment of democratic institutions,<br />
legitimate governance and the rule of law. Bigger EU attention in respect of Georgia<br />
and Armenia was missed evaluating their energetic potential. It is recommended: in<br />
previous EU role of Nagorno – Karabakh conflict to create plan of activities oriented<br />
to South Caucasus and finally to give membership’s in the Union perspective for<br />
countries of region under consideration.<br />
119
Inga Normantė<br />
120
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ<br />
RAIŠKAI<br />
Asta Budreikaitė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje aptariamos dorovinių vertybių ugdymo ištakos sportinėje veikloje. Moksliniu teoriniu aspektu<br />
analizuojami dorovinių vertybių sampratos aspektai. Sportinė veikla yra vienas reikšmingiausių veiksnių,<br />
teigiamai veikiančių besiformuojančią paauglių vertybių sistemą, asmens savybes ir kt. Todėl svarbu<br />
ieškoti būdų, kaip efektyviau ugdyti paauglių dorovines vertybes per sportą. Tai paskatino ištirti paauglių<br />
(12–13 metų) dorovinių vertybių raiškos ypatumus olimpiniu ugdymu. Straipsnyje aptariami keturiose<br />
Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose atlikto empirinio tyrimo rezultatai, rodantys, kokia paauglių dorovinių<br />
vertybių raiška ir kaita, taikant olimpinį ugdymą. Kognityviojo komponento lygmens tyrimo duomenys<br />
atskleidė, kaip paaugliai reikšmingai ar nereikšmingai pripažįsta dorovines vertybes, kaip suvokia<br />
jų esmę.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: paaugliai, dorovinės vertybės, raiška, olimpinis ugdymas.<br />
Abstract<br />
The article discusses the origins of the development of moral values in sports activities. It presents the<br />
analysis of theoretical aspects of the concept of moral values. Sporting activities are one of the most significant<br />
factors having a positive influence on the emerging value system of adolescents, the formation<br />
of their individual character and others. This encourages the search for ways to better develop teenagers’<br />
moral values in sport. This lead to the study of adolescents’ (12–13 years) expression of moral values in<br />
Olympic education. The article presents the results of the empirical study carried out in four schools of<br />
secondary education in Lithuania, which revealed the expression and change of adolescents’ moral values<br />
through Olympic education. The results of the research into the cognitive component of values showed<br />
adolescents’ acknowledgement of the importance and the perception of the essence of moral values.<br />
KEY WORDS: adolescents, moral values, the expression, Olympic education.<br />
Įvadas<br />
Dorovinių vertybių apraiškų ištakos sportinėje veikloje atsekamos senovės<br />
Graikijoje. Tai rodo, kad dorovinėmis vertybėmis grindžiama sportinė veikla<br />
formavosi ilgus šimtmečius, buvo tęsiama iš kartos į kartą. Dorovinėmis vertybėmis<br />
grindžiamas sportas turi ypatingą ugdomąjį poveikį besiformuojančiai asmenybei, nes<br />
išplečia asmens kultūros lauką, sužadina teigiamas emocijas priimti dorovinius<br />
sprendimus, įprasmina teigiamą elgesį konkrečioje situacijoje.<br />
Amžių praktikos patvirtintos antikos olimpizmo ir neoolimpizmo idėjos, dorovinės<br />
vertybės, jų žinojimas, supratimas ir skleidimas sporte bei gyvenime yra svarbus<br />
uždavinys (Stonkus, 2000).<br />
Vertybių įsisąmoninimas yra svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo prielaida.<br />
Mokykla tampa svarbia institucija, kuri sutelkia dėmesį į mokslą, bet neišnaudoja<br />
dorovinių vertybių ugdymo galimybių. V. Aramavičiūtės (2005), L. Duoblienės<br />
(2007), S. Dzenuškaitės (1984), E. Martišauskienės (2004) atlikti vertybių kaitos<br />
Lietuvoje tyrimai atskleidė, kad pernelyg greitas ir nekritiškas šiuolaikinio pasaulio<br />
121
Asta Budreikaitė<br />
stiliaus perėmimas, neteikiant reikšmės tradicinėms vertybėms ir moralinėms<br />
nuostatoms, kelia pavojų Lietuvos edukologijai, kurios esmė – asmens ugdymas.<br />
Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metams direktyvos įpareigoja ypatingą<br />
dėmesį skirti doriniam ugdymui. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose<br />
programose (2008) svarbiausias ugdymo tikslas yra dorovinių vertybių plėtojimas ne<br />
tik per dorinio ugdymo – etikos pamokas, bet ir per kūno kultūros pamokas bei kitas<br />
ugdymo sritis, grindžiamas tolerancija, pagarba kitam ir kt. vertybėmis.<br />
Todėl moksleivio supažindinimas su vertybių pasauliu yra svarbus formaliojo ir<br />
neformaliojo ugdymo proceso uždavinys, turintis socialinę ir dorovinę vertę, o<br />
mokykla, kaip viena svarbiausių jaunimo ugdymo institucijų, turi ieškoti naujų,<br />
šiuolaikinių darbo su moksleiviais formų ir metodų.<br />
Vienintelis Lietuvoje vykdomas projektas „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas<br />
šalies mokyklose“, kurio organizatoriai – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo<br />
ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės,<br />
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos olimpinė akademija, siekia<br />
įtvirtinti garbingos kovos ir kilnaus (doro) elgesio vertybines nuostatas. Todėl olimpinis<br />
ugdymas mokykloje yra viena patrauklių ugdymo formų.<br />
Pastaruoju metu vis dažniau įvairių šalių mokslininkų atlikdami tyrimus (Krawczyk,<br />
1990; Brettschneider, Heim, 1997; Šukys, 2001; Oweis, Spinks, 2001; Danish et al., 2003;<br />
Klomsten et al., 2004; Moreno, Cervello, 2005) pastebi, kad sportinė veikla gali turėti<br />
teigiamos įtakos ne tik sportuojančių paauglių fiziniam, bet ir dvasiniam tobulėjimui, nes<br />
sportinė veikla yra vienas reikšmingiausių veiksnių, teigiamai veikiančių besiformuojančią<br />
paauglių vertybių sistemą, teigiamas asmens savybes ir kt. R. Naul (2008) teigia, kad<br />
sportinėje veikloje olimpinių vertybių, etinių-dorovinių principų taikymas mokiniams<br />
turėtų padėti išmokti elgtis dorai ir kitose veiklose.<br />
Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidė, kad paauglių dorovinių vertybių raiškai ir<br />
plėtotei mokykloje skiriama nepakankamai dėmesio. Lietuvoje olimpinio ugdymo<br />
tema dažniausiai atliekami kiekybiniai tyrimai su vyresnio amžiaus paaugliais ir<br />
jaunuoliais (Šukys, 2001; Smalinskaitė, 2003; Miškinis, 2006; Puišienė ir kt., 2007;<br />
Karoblis, Majauskienė, Paulauskienė, 2009 ir kt.), tačiau ypač mažai tyrėjų dėmesio<br />
sulaukia 12–13 metų paaugliai.<br />
Tai rodo, kad olimpinio ugdymo, olimpinių idealų bei vertybių problema aktuali ir<br />
šiandien. Tačiau mokslinėje literatūroje trūksta giluminių, sisteminių empirinių tyrimų<br />
apie dorovinių vertybių raišką, pasitelkus tuo tikslu olimpinį ugdymą. Taigi šiai<br />
problemai atskleisti reikia gilesnės teorinės ir empirinės analizės, kad būtų galima<br />
atsakyti į šiuos klausimus: 1. Koks paauglių dorovinių vertybių reikšmingumo<br />
pripažinimo lygis, taikant olimpinį ugdymą? 2. Koks paauglių dorovinių vertybių ir<br />
esmės suvokimo lygis? 3. Kaip galima efektyviau panaudoti olimpinį ugdymą<br />
paauglių dorovinių vertybių raiškai?<br />
Tyrimo objektas – paauglių (12–13 m.) dorovinių vertybių raiška, kai taikomas<br />
olimpinis ugdymas.<br />
Tyrimo tikslas – nustatyti paauglių dorovinių vertybių raišką ir patikrinti olimpinio<br />
ugdymo veiksmingumą.<br />
122
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
Tyrimo uždaviniai:<br />
1. Atskleisti paauglių dorovinių vertybių raišką kognityviajame lygmenyje.<br />
2. Aprašyti empiriškai patikrintą olimpinio ugdymo įtaką paauglių dorovinių<br />
vertybių raiškai.<br />
Tyrimo metodai: mokslinių literatūros šaltinių analizė, abstrahavimas ir sisteminimas,<br />
vertybių aprašas, pedagoginis eksperimentas, statistinė analizė.<br />
1. Tyrimo metodika ir organizavimas<br />
Vertybių aprašas (Rokeach, 1979; Lee, Cockman, 1995; Cruz ir kt., 1995). Juo<br />
pirmiausia siekta nustatyti paauglių esminių dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimo<br />
laipsnį. Į vertybių aprašą įtrauktos 8 dorovinės vertybės: atsakomybė, kilnumas,<br />
pagarba, paklusnumas, savigarba, savitvarda, sąžiningumas, teisingumas. Tiriamųjų<br />
prašyta įvertinti šių dorovinių vertybių pripažinimo laipsnį pagal penkių balų<br />
skalę. Duomenys, remiantis vertybių svarbos įžvalgos kriterijumi, suskirstyti į tris<br />
lygius: aukštą, vidutinį, žemą. Vėliau iš pateiktų dorovinių vertybių paaugliai turėjo<br />
pasirinkti 2–3 vertybes ir išsamiai aprašyti jų turinį. Aprašų vertinimo kriterijus – dorovinių<br />
vertybių esmės suvokimo išsamumas. Respondentų atsakymai sugrupuoti pagal<br />
keturis lygius: labai išsamus, išsamus, nelabai išsamus, neišsamus.<br />
Pedagoginis eksperimentas. Eksperimento programa siekta skatinti priklausomojo<br />
kintamojo – dorovinių vertybių kognityviojo, emocinio ir elgesio lygių – pokyčius.<br />
Šiame straipsnyje analizuojami tik kognityviojo lygio pokyčiai. Atliekant eksperimentą<br />
kaip nepriklausomas kintamasis pasirinkta dorovinių vertybių ugdymo olimpiniu pagrindu<br />
programa, akcentuojant fizinės ir dvasinės darnos svarbą. Eksperimentinės programos<br />
etikos ir kūno kultūros pamokų turinys sudarytas atsižvelgiant į Pradinio ir pagrindinio<br />
ugdymo (dorinio ugdymo ir kūno kultūros) bendrąsias programas (2008), integruojant į šį<br />
turinį dorovines vertybes. Remiamasi 2002–2005 m. vieninteliu Lietuvoje vykdytu projektu<br />
„Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas šalies mokyklose“, kuris įgyvendintas pagal Lietuvos<br />
tautinio olimpinio komiteto (LTOK), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos<br />
bei Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) (2005-06-09, Nr. SVT-568) sutartį.<br />
Šiuo projektu siekta, kad olimpizmo idėjos būtų integruotos į visų tipų įstaigų (ikimokyklinio,<br />
pradinio, vidurinio, gimnazijų, profesinio) ugdymo turinį. Todėl mūsų pedagoginė<br />
eksperimentinė programa nukreipta ne tik į sportą, kaip į didžiųjų pasiekimų sritį, bet ir į<br />
garbingos kovos bei draugiškumo dvasią skatinančią veiklą, kurioje mokiniams būtų įdomu<br />
dalyvauti. Programa siekiama mokinius ne tik išmokyti taisyklingai atlikti įvairius<br />
pratimus, veiksmus, rungtis, jas kartoti bei tobulinti, bet ir siekta padėti susiformuoti olimpinės<br />
kultūros pagrindus, t. y. vadovautis kilnaus elgesio, sporto etikos principais, skatinti<br />
visus mokslo metus ugdytis dorybes – pagarbą, sąžiningumą, savitvardą, kitas asmens<br />
savybes.<br />
Statistinės analizės metodai: aprašomosios statistikos procentiniai dažniai;<br />
Studento t-kriterijus (tikrinant hipotezę, kai nepriklausomųjų kintamųjų daugiau nei<br />
du); interferencinės statistikos vienfaktorinės dispersinės analizės (ANOVA), F statistikos<br />
įvertis (tikrinant hipotezes, kai buvo priklausomųjų kintamųjų); faktorinė analizė<br />
123
Asta Budreikaitė<br />
(siekiant išsiaiškinti svarbiausius dorovinių vertybių susiformavimo požymius) (Čekanavičius,<br />
Murauskas, 2003; Kardelis, 2007; Bitinas, 2006; Cohen, Manion, Morrison,<br />
2007). Tyrimo duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for the Social<br />
Science) programinės įrangos 12,0 versija.<br />
Pedagoginis eksperimentas vykdytas keturiose Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose:<br />
Klaipėdos „Verdenės“ pagrindinėje mokykloje (6 c , 6 d klasėse), Plungės „Ryto“ pagrindinėje<br />
mokykloje (6 a , 6 c klasėse), Raseinių rajono „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje (6 b , 6 c<br />
klasėse), Raseinių rajono Viduklės S. Stanevičiaus gimnazijoje (6 a , 6 b klasėse). Jo trukmė<br />
– vieneri mokslo metai: pradėtas 2008 m. rugsėjo 15 d. ir tęsėsi iki 2009 m. birželio<br />
17 d. Eksperimentą įgyvendino etikos ir kūno kultūros mokytojai, konsultavo darbo autorė.<br />
Kiekvienoje iš keturių mokyklų sudarytos po vieną eksperimentinę (E) ir vieną kontrolinę<br />
(K) grupės. Pedagoginiame eksperimente iš viso dalyvavo 126 moksleiviai. E grupę<br />
sudarė 60 šeštos klasės mokinių, K grupę – 66 šeštos klasės mokiniai. E grupėje dalyvavo<br />
59,3 proc. mergaičių ir 40,7 proc. berniukų. K grupėje santykis buvo panašus (atitinkamai<br />
57,5 proc. mergaičių ir 42,5 proc. berniukų).<br />
Įgyvendinant programą 2 kartus vertinti eksperimento rezultatai, t. y. atlikti diagnostiniai<br />
pjūviai: I diagnostinis pjūvis – 2008 m. rugsėjo mėn. ir II diagnostinis pjūvis<br />
– 2009 m. birželio mėn.<br />
Pedagoginio eksperimento metu skatinant dorovinių vertybių plėtotę etikos ir kūno<br />
kultūros pamokose E grupės mokiniams ir mokytojams pateikta straipsnio autorės<br />
modifikuota E. Puišienės V. Deksnio, P. Majausko ir kt. (2007) olimpinių pasiekimų<br />
anketa. Šios grupės mokiniai mokslo metų pradžioje supažindinti su balų kaupimo ir<br />
vertinimo sistema. Eksperimentinė programa vykdyta trimis etapais (trimestrais), išsikėlus<br />
olimpinį devizą: Citius. Altius. Fortius („Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau“). Olimpinis<br />
devizas kiekvieną mokinį kviečia siekti aukštumų įveikiant ir pralenkiant pačiam<br />
save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Kiekvieno etapo pabaigoje mokytojai<br />
skelbė galutinius vertinimo balus ir išrinko po tris mokinius, kurie sėkmingiausiai įgyvendino<br />
vertinamojo etapo siekius. Mokytojai vertino pagal šiuos aspektus: mokymosi<br />
pasiekimų vidurkį, aktyvų dalyvavimą etikos ir kūno kultūros pamokose ir neformaliojo<br />
fizinio ugdymo procese, tinkamą užduočių atlikimą pamokoje (kruopščiai atliktus<br />
individualius ar grupinius projektus), dorovines asmens savybes. E grupės mokiniai<br />
įsivertino savo ir vertino kitų klasės draugų asmens savybes du kartus per mėnesį.<br />
Pirmajame etape (2008 m. rugsėjo–lapkričio mėn.) siekta padėti eksperimento<br />
dalyviams pagilinti dorovinių vertybių suvokimą, remiantis olimpiniu ugdymu. Ugdomoji<br />
veikla etikos ir kūno kultūros pamokose organizuota vadovaujantis olimpinio<br />
devizo Altius dalimi (lot. Altius – būk aukštesnės moralės). Mokslo metų pradžioje per<br />
etikos pamokas mokiniai susikūrė garbingo elgesio taisykles, kurių susitarė laikytis<br />
visus mokslo metus. Į etikos pamokas integruotos olimpizmo temos: 1. Sporto etika.<br />
Sąžiningos kovos apibrėžimas. 2. Lygios galimybės ir kovos sąlygos sportinėje veikloje.<br />
3. Neįgaliųjų sportas. Parolimpinės žaidynės. 4. Olimpinės žaidynės – gėrio ir grožio<br />
šventė (7 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys: Lengvoji atletika.<br />
Gimnastika (7 pamokos).<br />
Antrajame etape (2008 m. gruodžio–2009 m. vasario mėn.) siekta padėti ugdytis<br />
dorovinį elgesį ir plėtoti teigiamų emocijų raišką santykio su savimi ir kitais ekspe-<br />
124
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
rimento dalyviais srityse, vadovaujantis olimpinio devizo Fortius dalimi (lot. Fortius –<br />
būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis). Etikos pamokose<br />
pasirinktos ir aptartos atitinkamos temos: 1. Tikslas ir jo siekimo kaina. Sveikata.<br />
Žalingi įpročiai. 2 Sveikas gyvenimo būdas. 3. Fizinė ir dvasinė saviugda. Aš kuriu<br />
save. (6 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys: Krepšinis. Judrieji žaidimai.<br />
Tinklinis (6 pamokos).<br />
Trečiajame etape (2009 m. kovo–birželio 17 d.) siekta skatinti refleksiją, padėti<br />
įsisąmoninti dorovinių vertybių reikšmę sporte ir gyvenime pagal olimpinio devizo<br />
Citius dalį (lot. Citius – būk greitesnis, pranašesnis ne tik sporto varžybose, t. y. būk<br />
pranašesnis už kitus įvairiose srityse, išsiskirk mokymosi, sporto pasiekimais, dorovinėmis<br />
asmens savybėmis ir kitais olimpiniais laimėjimais). Etikos pamokose pasirinktos<br />
atitinkamos temos: 1. Žmogaus dorovinės vertybės sporto veikloje. Žymūs Lietuvos<br />
žmonės. Lietuvos olimpiečiai. 2. Mūsų tėvynė – Lietuva. Paminklai, muziejai.<br />
Paminklas Lietuvos olimpiečiams. Sporto muziejus. 3. Žalioji olimpiada. Neregėta<br />
Lietuva, nacionaliniai parkai (7 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys:<br />
Futbolas. Lengvoji atletika (7 pamokos). Neformaliojo fizinio ugdymo metu organizuoti<br />
šie renginiai: Europos diena (trukmė – 3 val.), Tarptautinė olimpinė diena<br />
(trukmė – 7 val.).<br />
2. Teoriniai dorovinių vertybių sampratos aspektai<br />
Aptardami dorovinių vertybių vietą kitų vertybių sistemoje, nemažą indėlį į mokslą yra<br />
įnešę šie autoriai: B. Kuzmickas (2001), R. Vasiliauskas (2005), V. Žemaitis (2005),<br />
V. Aramavičiūtė (2005). Dorovinius idealus tyrė S. Dzenuškaitė (1984), dorovines pozicijas<br />
– E. Martišauskienė (2004), D. Verbylaitė (2006), valios savybes – R. Malinauskas,<br />
A. Dumbliauskas (2006), sąžinės – A. Paškus (1991), orumo – A. Lobato (2001),<br />
A. Meškauskienė (2004), A. Virbalienė (2006), O. Tijūnėlienė (2009) ir kiti.<br />
Mokslininkai akcentuoja, kad vertybių sistemos centras buvo ir tebėra žmogus, nes be jo<br />
vertybės negali egzistuoti, o žmogaus savybės gali būti laikomos dorybėmis (Vasiliauskas,<br />
2005). Apibūdinant dorovines vertybes, pirmiausia dėmesys krypsta į dorovinį reikalavimą,<br />
išreikštą konkrečia norma (Jovaiša, 2003, p. 21). T. Lickona (1991) kaip svarbiausias dorovines<br />
vertybes nurodo pagarbą ir atsakomybę, tik pažymi, kad mokykla turėtų ugdyti ir kitas<br />
dorovines vertybes, pvz., sąžiningumą, toleranciją, atsargumą, užuojautą, bendradarbiavimą<br />
ir kt. S. Dzenuškaitė (1984) išskyrė tokias vertybes: jautrumą, teisingumą, kuklumą, pakantumą,<br />
draugiškumą, pasitikėjimą žmogumi ir savimi, pareigingumą, atsakingumą, kolektyviškumą,<br />
savikritiškumą. T. Williams, (2002), D. Ursery (2005) nurodo, kad dorovinės vertybės<br />
yra pačios svarbiausios asmeninės vertybės, kurios nėra įgimtos, o sąmoningai ir laisvai<br />
pasirenkamos. Tai tokios vertybės, kurioms teikiamas prioritetas ir kurios yra tapusios<br />
asmenybės savastimi ir kasdieniame gyvenime atlieka motyvacinę funkciją. K. Miškinis<br />
(2006, p. 101) dorovines vertybes apibūdina kaip savitą vertybių sritį, kur pasireiškia visuomeniškai<br />
reikšmingi žmonių poelgiai, idealai, idėjos, teigiamos charakterio savybės. Minėto<br />
autoriaus teigimu, teigiami žmonių veiksmai ir poelgiai yra ypač svarbūs, nes stiprina visuomenės<br />
egzistavimo pagrindus, laiduoja pažangą. L. Jovaiša (2007) nurodo, kad dorovinė<br />
vertybė yra teigiamas poelgis, vertybė, turinti objektyvią reikšmę doroviniam, darbiniam,<br />
125
Asta Budreikaitė<br />
socialiniam individo vystymuisi. Be to, auklėjimo procese organizuojamas dorovinės patirties<br />
perėmimas formuoja subjektyvias vertybes, o subjektyvi (subjekto) dorovinė vertybė yra<br />
tai, kas ypač vertinama doroviniu požiūriu.<br />
V. Žemaitis (2005) pateikia šias 3 dorovinių vertybių grupes: idealiosios (arba sąmonės)<br />
vertybės (tai normos, principai, idealai ir kt.), charakterio vertybės (arba dorovinės<br />
charakterio savybės, tai darbštumas, sąžiningumas, drausmingumas ir kt.) ir<br />
realiosios dorovinės savybės (konkretūs veiksmai ir poelgiai). Minėto autoriaus nuomone,<br />
žmonių morale grindžiami santykiai pasireiškia įvairiomis formomis: moralės<br />
norma, atsakomybe, pareiga, sąžine, orumu, moraliniais idealais, gėriu ir blogiu, teisingumu<br />
ir neteisingumu. Dorovines vertybines orientacijas sudaro individo nuostatų<br />
sistema, išugdytos asmenybės savybės, susijusios su idealu, gebėjimu orientuotis vertybių<br />
pasaulyje. Dorovinė vertybinė orientacija kreipia žmogaus veiksmus ir poelgius.<br />
Apie žmogaus veiksmus, poelgius iš dalies galima spręsti iš jo įsitikinimų, orientacijų,<br />
charakterio savybių (Žemaitis, 2005, p. 79).<br />
Atlikus įvairių autorių apibrėžčių analizę galima teigti, kad dorovinės vertybės apima<br />
daugelį prasmių, kaip antai: pažiūras, gėrybes, principus, įsitikinimus, elgesio taisykles,<br />
modelius, visa tai, kas prasminga asmeniui, kas kelia pagarbą, kas vertingiausia kultūros,<br />
moralės, grožio požiūriais ir kas labiausiai atitinka materialinius, kultūrinius ar dvasinius<br />
asmenybės poreikius. Dorovinių vertybių samprata apibrėžiama kaip savita vertybių sritis,<br />
kurią sudaro idėjos, teigiamos charakterio savybės, veiksmai ir poelgiai.<br />
3. Tyrimo rezultatai<br />
Analizuojant pedagoginio eksperimento dalyvių pasisakymus prieš ir po pedagoginio<br />
eksperimento išryškėjo tam tikros tendencijos.<br />
I pjūvio duomenų rezultatai. Analizuojant E ir K grupių 6 klasės mokinių<br />
kognityviojo lygmens kaitos tendencijas, domėtasi dorovinių vertybių svarbumo pripažinimo<br />
ir jų esmės suvokimo kaita, todėl palygintas dorovinių vertybių svarbumo<br />
pripažinimo įvertinimas, procentais (žr. 1 lentelę).<br />
126<br />
1 lentelė<br />
Dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimas prieš eksperimentą (%)<br />
Vertybių svarbumo<br />
lygiai<br />
Aukštas Vidutinis Žemas<br />
Eksperimentinės (E) ir kontrolinės (K) grupės<br />
E K E K E K<br />
Dorovinės<br />
vertybės<br />
Atsakomybė 56,6 59,1 8,3 10,6 35,0 30,4<br />
Kilnumas 56,7 56,0 23,3 24,2 20,0 19,7<br />
Pagarba 42,0 43,9 24,7 27,3 23,3 28,8<br />
Paklusnumas 50,0 48,9 13,3 11,7 36,7 39,4<br />
Savigarba 43,4 53,1 13,3 22,7 43,3 24,2<br />
Savitvarda 65,0 72,8 10,0 10,6 25,0 16,6<br />
Sąžiningumas 48,4 48,5 10,0 15,2 41,6 36,3<br />
Teisingumas 53,3 59,0 21,7 12,1 25,0 28,9
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
Išsiaiškinta, kad prieš atliekant pedagoginį eksperimentą K ir E grupių nuostatos į dorovines<br />
vertybes buvo panašios, nes statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Tačiau pastebėta,<br />
kad prieš pedagoginį eksperimentą K grupės mokiniams ypač svarbios buvo tam<br />
tikros dorovinės vertybės: savitvarda (72,8 proc.), atsakomybė (59,1 proc.), teisingumas<br />
(59,0 proc.). Jos buvo svarbesnės nei E grupės paaugliams. Lyginant abiejų grupių dorovinių<br />
vertybių esmės suvokimą nustatyta, kad tiek E (48,3 proc.), tiek K (40,0 proc.) grupės paaugliai<br />
atskleisti vertybių esmę geba tik nelabai išsamiai (žr. 1 paveikslą).<br />
60<br />
50<br />
40<br />
30<br />
20<br />
10<br />
10,0 9,5<br />
Eksperimentinė gr.<br />
15,0 17,2<br />
48,3<br />
Kontrolinė gr.<br />
40,0<br />
33,3<br />
26,7<br />
0<br />
Labai<br />
išsamus<br />
Išsamus<br />
Nelabai<br />
išsamus<br />
Neišsamus<br />
1 pav. Paauglių grupės vertybių esmės suvokimas prieš eksperimentą (%)<br />
Tyrimo duomenys rodo, kad abiejų grupių mokiniams sunkiai pavyksta labai išsamiai<br />
ir išsamiai, t. y. tiksliai, nepaviršutiniškai, atskleisti dorovinių vertybių sampratas, nusakyti<br />
tam tikrus jų požymius ar turinį. Galima teigti, kad statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvimas<br />
rodo, kad E ir K grupių mokinių vertybių esmės suvokimo lygis yra panašus.<br />
II pjūvio duomenų rezultatai. Pedagoginio eksperimento pabaigoje atliktas<br />
pakartotinis tyrimas. Duomenys apie paauglių dorovinių vertybių reikšmingumą pateikti<br />
2 lentelėje.<br />
2 lentelė<br />
Dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimas po eksperimento (%)<br />
Vertybių svarbumo<br />
lygiai<br />
Aukštas Vidutinis Žemas<br />
Eksperimentinės (E) ir kontrolinės (K) grupės<br />
E K E K E K<br />
Dorovinės<br />
vertybės<br />
Atsakomybė 66,7 60,6 16,7 13,6 16,6 25,8<br />
Kilnumas 68,3 57,6 23,3 24,2 8,3 18,2<br />
Pagarba 58,4 59,0 21,7 21,2 19,9 19,7<br />
Paklusnumas 61,7 57,9 25,0 24,2 13,3 17,9<br />
Savigarba 61,7 59,0 21,7 15,2 16,6 25,8<br />
Savitvarda 73,4 77,3 13,3 7,6 13,2 15,1<br />
Sąžiningumas 65,0 59,0 8,3 13,6 26,7 27,2<br />
Teisingumas 58,0 53,0 18,7 16,7 23,3 30,3<br />
127
Asta Budreikaitė<br />
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad E grupės rezultatai, palyginus su K grupės<br />
rezultatais, pasikeitė: ne visos dorovinės vertybės pripažintos kaip vienodai svarbios.<br />
Daugiau kaip pusė (59‚0 proc.) K grupės mokinių įvertino pagarbą, panašiai ją vertino<br />
(58‚4 proc.) ir E grupės mokiniai. Vertinant savitvardą pastebėti panašūs pokyčiai:<br />
savitvarda K grupės daugumai (77,3 proc.) svarbesnė nei E grupei (73‚4 proc.).<br />
Ryškesnių pokyčių užfiksuota E grupės paaugliams pripažinus kilnumo (10‚7 proc.<br />
pokytis), atsakomybės (6‚1 proc. pokytis) ir sąžiningumo (6‚0 proc. pokytis) svarbą,<br />
kiek mažiau – teisingumo (5‚0 proc. pokytis) ir mažiausiai – paklusnumo (3‚8 proc.<br />
pokytis) bei savigarbos (2‚7 proc. pokytis) vertybes.<br />
Aiškintasi, kaip kito dorovinių vertybių esmės suvokimas (žr. 2 paveikslą). Palyginus<br />
abiejų grupių rezultatus akivaizdu, kad išaugo labai išsamus (4,5 proc. pokytis) vertybių<br />
suvokimas E grupėje, o išsamus (5,0 proc. pokytis) – K grupėje. Neišsamus vertybių<br />
suvokimas būdingesnis K (20,2 proc.) nei E (13,4 proc.) grupės paaugliams.<br />
45<br />
40<br />
35<br />
30<br />
25<br />
20<br />
15<br />
10<br />
5<br />
0<br />
18,3<br />
13,8<br />
Labai<br />
išsamus<br />
Eksperimentinė gr.<br />
40,0<br />
35,0<br />
Išsamus<br />
Kontrolinė gr.<br />
35,0<br />
33,3<br />
Nelabai<br />
išsamus<br />
13,4<br />
20,2<br />
Neišsamus<br />
2 pav. Paauglių grupės vertybių esmės suvokimas po eksperimento (%)<br />
Ryškesnis neišsamaus vertybių suvokimo pokytis (6,8 proc.) nustatytas E grupėje.<br />
Duomenų analizė rodo, kad po pedagoginio eksperimento dorovinių vertybių<br />
suvokimo problema vis dar aktuali, bet tik daug mažesnio masto nei prieš<br />
eksperimentą. Rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad atliekant pedagoginį<br />
eksperimentą dorovinių vertybių integravimas į etikos ir kūno kultūros pamokų<br />
ugdymo procesą bei taikyta eksperimentinė programa padėjo išryškinti šių vertybių<br />
svarbą ir esmę.<br />
I ir II pjūvių duomenų pokyčių vertinimas. E grupės lyginamoji analizė<br />
prieš ir po pedagoginio eksperimento atskleidė statistiškai reikšmingų ir nereikšmingų<br />
skirtumų. Pastebėti tik trijų dorovinių vertybių – sąžiningumo (16,6 proc. pokytis,<br />
p = 0,055, t = 1,938), kilnumo (11,6 proc. pokytis, p = 0,058, t = 1,914) ir savitvardos<br />
(8,4 proc. pokytis, p = 0,0<strong>62</strong>, t = 1,883) – procentiniai pokyčiai, tačiau statistiškai<br />
reikšmingų skirtumų nenustatyta. Ryškiausi pokyčiai nustatyti vertinat savigarbą<br />
(18,3 proc. pokytis, p = 0,004, t = 2936) ir pagarbą (16,4 proc. pokytis, p = 0,016,<br />
t = 2,455), kiek mažiau – paklusnumą (11,7 proc. pokytis, p = 0,012, t = 2,564) bei<br />
128
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
atsakomybę (10,1 proc. pokytis, p = 0,040, t = 2,074) ir mažiausiai – teisingumą<br />
(4,7 proc. pokytis, p = 0,002, t = 3,141).<br />
Palyginus E grupės paauglių dorovinių vertybių suvoktą esmę pagal I ir II diagnostinius<br />
pjūvius nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p = 0,001; F = 4,350;<br />
t = 3,447) II pjūvio naudai. Akivaizdu, kad išsamus dorovinių vertybių suvokimas<br />
išaugo net 20,0 proc., labai išsamus – 8,3 proc. Be to, mažiau paauglių gebėjo nelabai<br />
išsamiai (15,0 proc. pokytis) ir neišsamiai (13,3 proc. pokytis) apibūdinti vertybių<br />
esmę. Todėl reikia manyti, kad E grupės 6 klasės mokiniams įtakos šiems pokyčiams<br />
galėjo turėti pedagoginio eksperimento metu taikyta programa, leidusi ne tik geriau<br />
suvokti dorovinių vertybių esmę, bet ir jų svarbą.<br />
Išvados<br />
1. Pagal reikšmingumą paauglių dorovinių vertybių pripažinimo kognityviajame<br />
lygmenyje ryškiausi pokyčiai pasireiškia vertinant savigarbą ir pagarbą, kiek mažiau<br />
– paklusnumą bei atsakomybę, mažiausiai – teisingumą. Rezultatai parodė,<br />
kad eksperimentinės grupės paaugliai gebėjo išsamiau nusakyti dorovinių vertybių<br />
esmę, nes jų vertybių suvokimo lygio išraiška – išsami ir labai išsami – išaugo<br />
labiau nei kontrolinės grupės mokinių. Vadinasi, eksperimentinės grupės paauglių<br />
dorovinių vertybių internalizacija yra aukštesnė nei kontrolinės grupės dalyvių.<br />
2. Empirinio tyrimo duomenų analizė, taikant olimpinį ugdymą, patvirtino pozityvių<br />
pokyčių išraišką turtinant paauglių dorovinių vertybių sistemą. Todėl labai<br />
svarbu, kad paauglių dorovinių vertybių sistema būtų nuolat puoselėjama,<br />
ieškant naujų idėjų, siekiant veiksmingų veiklos rezultatų, pasitelkiant olimpinį<br />
ugdymą. Tyrimo rezultatai liudija, kad olimpinis ugdymas gali reikštis kaip<br />
daugiafunkcis reiškinys tiek formaliojo, tiek neformaliojo ugdymo procese ir<br />
daryti teigiamą įtaką paauglių dorovinių vertybių sistemai.<br />
Literatūra<br />
Gauta 2012 11 15<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Aramavičiūtė, V. (2005). Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius: Gimtasis žodis.<br />
Bitinas, B. (2006). Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. Vilnius: Kronta.<br />
Bitinas, B. (2010). Gyvenimas ugdymo verpetuose. Klaipėdos universiteto leidykla.<br />
Brettschneider, W., Heim, R. (1997). Identity, Sport, and Youth Development. The Physical Self: From Motivation to<br />
Wel-Being. Champaign, IL: Human Kinetics Publishing.<br />
Cohen, L., Manion, L., Morrison, K. (2007). Research methods in education. London: Routledge.<br />
Cruz, J., Baixados, M., Valiente, L., Capdevila, L. (1995). Prevalent values in young Spanish soccer players. International<br />
Review of the Sociology of Sport 30 (3/4): 353–368.<br />
Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2003). Statistika ir jos taikymai. Vilnius: TEV.<br />
Danish, S. J., Taylor, E. T., Fazio, R. J. (2003). Enhancing adolescent development through sports and leisure. Handbook<br />
of Development Psychology: Blackwell Handbook of Adolescence. Blackwell Publishing.<br />
Duoblienė, L. (2007). Dorinio ugdymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose metodologiniai orientyrai. Acta Pedagogica<br />
Vilnensia 18: 25–33.<br />
Dzenuškaitė, S. (1984). Paauglių dorovinio idealo bruožai. Kaunas: Šviesa.<br />
Jovaiša, L. (2003). Hodegetika. Vilnius: Agora.<br />
Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis.<br />
129
Asta Budreikaitė<br />
Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniai mokslai). Vadovėlis.<br />
Šiauliai: Liucilijus.<br />
Karoblis, P., Majauskienė, D., Paulauskienė, J. (2009). Mokinių požiūris į olimpinį sąjūdį ir olimpines vertybes. Sporto<br />
mokslas 4 (58): 56–<strong>62</strong>.<br />
Klomsten, T. A., Skaalvik, E. M., Espness, A. G. (2004). Physical self-concept and sports: Do gender differences still exsist? Journal of<br />
Research. Prieiga internetu: http://www.fi ndarticles.com/p/articles/mi_m224/is_12_50/ai_113419430 [žiūrėta 2009-02-16].<br />
Krawczyk, Z. (1990). Sport and Humanism. Aspects of an Analysis. World Congress of Sociology, Spain, 9–13 July.<br />
Kuzmickas, B. (2001). Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius: Lietuvos teisės <strong>universitetas</strong>.<br />
Lee, M., Cockman, M. (1995). Values in children’s sport: Spontaneously expressed values among young athletes.<br />
International Review of the Sociology of Sport 30 (3/4): 337–348.<br />
Lickona, T. (1991). Educating for Character: How our can Teach Respect and Respnsibility. New York – Toronto –<br />
London – Sydney. Washington: The Council for Research in Values and Philosophy.<br />
Lobato, A. (2001). Žmogaus orumas ir likimas. Vilnius: Logos.<br />
Malinauskas, R., Dumbliauskas, A. (2006). Krepšininkų (jaunučių) valios savybės. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 4 (63): 69–74.<br />
Martišauskienė, E. (2004). Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys. Monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio<br />
universiteto leidykla.<br />
Meškauskienė, A. (2004). Orumo sampratos raida bei jos vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Etika globalizacijos sąlygomis.<br />
Vilnius: Kultūros ir meno institutas.<br />
Miškinis, K. (2006). Trenerio pagalbininkas. Vilnius: LSIC.<br />
Moreno, J. A., Cervello, E. (2005). Physical self-perseption in Spanish adolescents: Effects of gender and involvent in<br />
physical activity. Journal of Human Movement Studies 48: 291–311.<br />
Naul, R. (2008). Olympic pedagogy as a theory of development of ethical and humanistic values in education. Sporto<br />
mokslas 3 (53): 9–15.<br />
Oweis, P., Spinks, W. L. (2001). Psychological outcomes of physical activity: A theoretical perspective. Journal of<br />
Human Movement Studies 40: 351–375.<br />
Paškus, A. (1991). Sąžinė: psichologiniu požiūriu. Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti.<br />
Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Dorinis ugdymas. Kūno kultūra. (2008). Vilnius: Švietimo<br />
plėtotės centras. Prieiga internetu: http://www.pedagogika.lt/index.php?-469374926 [žiūrėta 2008-10-18].<br />
Puišienė, E., Deksnys, V., Majauskas, P. ir kt. (2007). Integruojanti vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programa.<br />
Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.<br />
Rokeach, M. (1979). Understanding Human Values. New York, London: The Free Press.<br />
Smalinskaitė, I. (2003). Moksleivių olimpinis ugdymas kaip pedagoginė sistema. Daktaro disertacija (rankraštis).<br />
Vilnius: VPU.<br />
Stonkus, S. (2000). Olimpinis sportas. Olimpijos ir olimpinės žaidynės. Kaunas: Šviesa, p. 11–14.<br />
Šukys, S. (2001). Sportinė veikla, kaip paauglių vertybinių orientacijų, asmenybės savybių ir socialinio elgesio formavimosi<br />
veiksnys. Daktaro disertacija (rankraštis). Kaunas: LKKA.<br />
Tijūnėlienė, O. (2009). Žmogaus pašaukimas – tapti žmogumi: mokslo darbai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.<br />
Ursery, D. (2005). Moral Reasoning Guidelines. Prieiga internetu: http://www.stedwards.edu/ursery/guide.htm [žiūrėta<br />
2007-01-16].<br />
Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo projekto šalies mokyklose, sutarties pasirašymo Nr. SVT-568 (2005). Prieiga<br />
internetu: http://www.ltok.lt/node/90 [žr. 2006-06-11].<br />
Vasiliauskas, R. (2005). Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai aspektai. Acta Pedagogica Vilnensia 14. Vilniaus<br />
universiteto leidykla.<br />
Verbylaitė, D. (2006). Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės universitete. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.<br />
Virbalienė, A. (2006). Adolescent dignity self-development in peer groups. Summary of doctoral dissertation: social<br />
sciences, education (07S) Vytautas Magnus University. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.<br />
Williams, T. (2002). Is There a Hierarchy of Values? Prieiga internetu:<br />
http://regnumchiristi.org/english/imprimir/index.phtml [žiūrėta: 2008-10-17].<br />
Žemaitis, V. (2005). Etikos žodynas. Vilnius: Rosma.<br />
130
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
THE IMPACT OF OLYMPIC EDUCATION ON THE DEVELOPMENT OF<br />
ADOLESCENTS MORAL VALUES<br />
Asta Budreikaitė<br />
Summary<br />
Personal values, influenced by various internal and external factors, are constantly<br />
undergoing change, because a person discovers new values, new features of his former<br />
values, replaces some with others.<br />
The realization of values is considered to be the most important supposition of successful<br />
personality development. The school becomes an important institution, concentrating<br />
on the fundamentals of science, but not taking the opportunity of developing<br />
moral values. Research on the change of values in Lithuania by V. Aramavičiūtė<br />
(2005), L. Duoblienė (2007), S. Dzenuškaitė (1984) and E. Martišauskienė (2004) has<br />
revealed, that an assumption of the style of contemporary world that is too fast and not<br />
critical, without significance attached to traditional values and moral attitudes, raises<br />
threat to Lithuania’s science of education, that is based on personality development. It<br />
is emphasized that moral development, especially the formal development, has been<br />
and still is in the centre of Lithuania’s social education. It has to be considered more<br />
thoroughly, analyzed and its prospects have to be determined.<br />
Therefore bringing the pupil into the world of values is significant in the process of<br />
formal and non–formal education. It has social and moral value and the school, being<br />
one of the most important institutions of development of the youth, has to search for<br />
new, modern forms and methods to work with pupils. During the process of formal<br />
and non-formal education, the pupils participate in many programmes that provide<br />
knowledge and develop abilities, but while the motivation for studying is growing<br />
weaker, bad habits are spreading, the health of pupils is growing worse, it has been<br />
started to look for more attractive methods of education in Lithuania (Karoblis et al.,<br />
2009, p. 56). Olympism not only spreads the achievements of sport branches and novelties<br />
of preparation for competitions, popularizes Olympic champions, it also covers<br />
physical, intellectual, universal ethical (moral) principles such as friendship, freedom,<br />
equality, justice, peace, mutual respect. These ideas are often overlooked by society.<br />
Ideas of Olympism and Neo-Olympism, tested by centuries of practice, moral values,<br />
their knowledge, understanding and diffusion in sports as well as life are an important<br />
task (Stonkus, 2000). “Olympic Education of Children and Youth in Schools of the<br />
Country” organized by the Ministry of Education and Science of the Republic of<br />
Lithuania, Department of Physical Education and Sports under the Government of the<br />
Republic of Lithuania, Lithuanian National Olympic Committee and Lithuanian<br />
Olympic Academy, is the only project in Lithuania that seeks to consolidate the value<br />
attitudes of fair fight and noble (moral) behaviour. Therefore Olympic education is<br />
one of attractive education forms at schools. The results of scientific research have<br />
revealed that the expression and development of teenager moral values are not given<br />
enough attention to at school.<br />
131
Asta Budreikaitė<br />
Lately the studies in different countries (Krawczyk, 1990; Brettschneider, Heim,<br />
1997; Sukys, 2001; Oweis, Spinks, 2001; Danish et al., 2003; Klomsten et al., 2004;<br />
Moreno Cervelló, 2005) showed that sporting activities can have a positive impact not<br />
only on physical but also on spiritual development of adolescents, as sporting activity<br />
is one of the most significant factors having a positive impact on the emerging system<br />
of values of adolescents, their character formation and others. R. Naul (2008) argues<br />
that Olympic values and ethical-moral principles applied in sport activities can help<br />
students learn how to behave with integrity in other activities as well.<br />
This indicates, that the problem of Olympic education, Olympic ideals and values<br />
is also relevant today. However, the scientific literature lacks in–depth, systemic empirical<br />
research on the expression and development of moral values that includes all<br />
three – cognitive, emotional and behavioural – components using Olympic education<br />
as a multifunctional phenomenon, uniting the elements of Olympic culture – the<br />
knowledge, behavioural skills and abilities as well as moral attitudes. Therefore it is<br />
important to prepare methodics of diagnostics that will help the educators to evaluate<br />
the results of pupils’ moral education and this requires comprehensive research of<br />
diagnostic moral education, that would have not only pedagogical but also a social<br />
meaning (Bitinas, 2010, p. 153).<br />
The research aim – to determine adolescents’ (12–13 years) expression of moral<br />
values and to verify the effectiveness of Olympic education.<br />
The research tasks:<br />
1. To reveal the cognitive level of the expression of adolescents’ moral values.<br />
2. To describe the impact of the empirically tested Olympic education on adolescents’<br />
expression of moral values<br />
The research method: scientific literature analysis, abstraction and systemization,<br />
description of values, educational experiment, statistical analysis.<br />
The organization of the research. The pedagogical experiment was carried out in<br />
four schools of secondary education in Lithuania. The length of the research – one<br />
year (2008–2009). There was one experimental (E) and one control (C) group in each<br />
of the four schools. 126 pupils took part in the pedagogical experiment. 60 sixthformers<br />
made up the experimental group and 66 sixth-formers comprised the control<br />
group. 59.3 % girls and 40.7 % boys were in E group. The ratio of girls and boys in C<br />
group was similar (57.5 % girls and 42.5 % boys). During the experiment there were<br />
two measurements made: the first diagnostic I in September of 2008 and the second<br />
diagnostic II measurement was made after the implementation of the programme in<br />
June of 2009.<br />
The most significant changes were observed in the assessment of self-respect and<br />
respect, slightly less – obedience and responsibility, and the least – fairness. The results<br />
revealed that the teenagers in the experimental group were able to better define<br />
the essence of moral values as their level of awareness of values, i.e. complete and<br />
very detailed, increased significantly more than that of the control group students.<br />
Therefore, value internalisation of teenagers in the experimental group is higher than<br />
in the control group.<br />
132
OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI<br />
Therefore, it is very important that teenagers’ value system should be constantly<br />
enriched by the search for new ideas to achieve the effectiveness of attempted trials,<br />
making use of Olympic education. The research results prove that Olympic education<br />
could manifest itself as a multifaceted phenomenon that could have a positive impact<br />
on adolescents’ moral values both in formal and informal educational settings.<br />
133
Asta Budreikaitė<br />
134
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA,<br />
NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS ŽMONĖMIS RAIŠKA<br />
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojamas prekybos žmonėmis reiškinys, nuo kurio dažniausiai nukenčia merginos, išsiskiriančios<br />
rizikinga lytine elgsena. Atskleidžiami rizikos ir apsaugos veiksniai, darantys didžiausią įtaką<br />
merginų nuostatoms dėl prekybos žmonėmis ir lemiantys jų raiškos pobūdį. Straipsnyje pateikiami kiekybinio<br />
tyrimo rezultatai rodo, kad merginos turi nepakankamai žinių apie prekybos žmonėmis reiškinį,<br />
negeba įvertinti galimo prekybos žmonėmis pavojaus bei išskirti pagrindinių prekybos žmonėmis, nuo<br />
kurių nukenčia jaunas žmogus, priežasčių.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: prekyba žmonėmis, rizikinga lytinė elgsena.<br />
Abstract<br />
In the article the phenomenon of human trafficking, from which the girls characterized as having risky<br />
sexual behaviour suffer mostly, is analyzed. The elements of risk and protection, influencing the attitude<br />
of the girls towards human trafficking mostly and determining the nature of its expression, are revealed.<br />
The quantitative research results, represented in the article, reveal that the girls do not have enough<br />
knowledge regarding the phenomenon of human trafficking, they also miss an ability to evaluate a possible<br />
danger of human trafficking and distinguish the major causes of human trafficking, from which a<br />
young person suffer.<br />
KEY WORDS: human trafficking, risky sexual behaviour.<br />
Įvadas<br />
Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugiau bendradarbiaujama su Europos ir kitomis<br />
šalimis, atsirado daugiau galimybių keistis patirtimi įvairiose šalyse. Kartu suaktyvėjo<br />
migracija, lėmusi šias nusikalstamas veikas: ginklų prekybą, prostituciją, prekybą<br />
žmonėmis. Teisiniuose dokumentuose šis reiškinys apibrėžiamas kaip „asmenų<br />
verbavimas, vežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas naudojant gąsdinimus, jėgą<br />
ar kitas prievartos formas, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą valdžia ar pasinaudojant<br />
kito asmens pažeidžiamumu arba duodant ar gaunant mokestį ar kitokią naudą<br />
siekiant gauti sutikimą asmens, kurio įtakoje yra kitas asmuo, pastarojo išnaudojimo<br />
tikslais. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą, prievartinį<br />
darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų pašalinimą (Protokolas<br />
dėl prekybos žmonėmis (...), 2003).<br />
JAV Valstybės departamento Stebėjimo ir kovos su prekyba žmonėmis biuro 2008<br />
ir 2009 metų ataskaitose teigiama, kad dauguma aukų yra nepilnametės merginos<br />
(2008 m. jos sudarė 21 proc. prekybos žmonėmis aukų, 2009 m. – 20 proc.). Nukentėjusiųjų<br />
sąrašą papildo merginos, kurios patyrė prievartą vaikystėje ir ankstyvus lytinius<br />
santykius paauglystėje (O’Connor, Healy, 2006; Fong, Cardoso, 2010). Prekybos<br />
žmonėmis aukomis dažniausia tampa merginos, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena.<br />
Sociologiniai tyrimai rodo, kad net 16 proc. nukentėjusiųjų yra nepilnametės, iš<br />
jų apie trečdalis – iki 16 metų amžiaus, dauguma aukų kilusios iš pažeidžiamos aplinkos:<br />
nepilnų šeimų (32 proc.), augo visai be tėvų (15 proc.), ir tik 23 proc. turėjo abu<br />
135
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
tėvus (Sipavičienė, 2006). Kaip rodo tyrimų duomenys, nuo prekybos žmonėmis dažniausia<br />
nukenčia žemesnį nei vidurinį išsilavinimą turintys asmenys: 35 proc. nebaigusios<br />
net 10 klasių, pagrindinį išsilavinimą turi 20 proc., 12 proc. – vidurinį, 7 proc. –<br />
profesinį išsilavinimą.<br />
Merginų, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis<br />
raiška paauglystėje priklauso ir nuo pačios asmenybės brandumo, kuris, B. Obelenienės<br />
(2007) nuomone, siejamasi su gebėjimais priimti atsakingus sprendimus ir pasirinkti,<br />
atsakingai naudotis laisve, vadovautis sąžine, mylėti. Nepilnametės merginos<br />
branda formuojasi veikiama rizikos / pažeidžiamumo ir apsaugos veiksnių / aplinkybių:<br />
mokyklos, bendraamžių, individualios ir šeimos patirties (Charles, Blum, 2008).<br />
Tai veiksniai, lemiantys merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis ir jų raiškos pobūdį.<br />
Psichologų (Myers, 2008; Legkauskas, 2008) nuomone, nuostatas ir elgesį sieja<br />
tiesioginis priežastinis ryšys. Mūsų elgesį veikia mūsų vidinės nuostatos ir išorinė socialinė<br />
aplinka. Nuostata dėl tam tikro konkretaus veiksmo skatina veikti. Be to, nuostatos<br />
gali veikti veiksmus ir atvirkščiai – veiksmai gali daryti įtaką nuostatoms. Savo<br />
nuomones, vertinimus ir įsitikinimus susiformuojame bendraudami mokykloje, su<br />
bendraamžiais, šeimoje.<br />
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme rizikinga elgsena apibrėžiama<br />
kaip narkotikų švirkštimasis, švirkštimasis naudotomis adatomis ir švirkštais,<br />
nesaugūs lytiniai santykiai (su nepažįstamu ar mažai pažįstamu asmeniu, nenaudojant<br />
apsaugos priemonių, dažna partnerių kaita), seksualinių paslaugų teikimas ir<br />
kitas elgesys, susijęs su narkotikų vartojimu ir keliantis grėsmę sveikatai (Įsakymas<br />
Nr. V-584, 2006 m. liepos 5 d).<br />
Dažniausia skiriamos dvi pagrindinės rizikingos elgsenos kategorijos:<br />
psichoaktyvių medžiagų (nikotino, alkoholio, narkotikų, medikamentų) vartojimas;<br />
lytiniai santykiai (Dapkevičienė, 2008).<br />
Merginos, neturinčios atsparumo įgūdžių, nemokančios pasakyti „ne“, vartojančios<br />
psichoaktyvias medžiagas, gali būti linkusios į rizikingą seksualinį elgesį (Weiss ir kt.,<br />
2008). Užsienio šalių autoriai pastebi, kad seksualiniai santykiai ankstyvame amžiuje<br />
didina tikimybę turėti daugiau seksualinių partnerių, užsiiminėti nesaugiais lytiniais<br />
santykiais (Sieving ir kt., 2006), nukentėti nuo prekeivių žmonėmis (O’Connor, Healy,<br />
2006). Dažniausia nuo prekybos žmonėmis nukenčia tos merginos, kurios turi socialinių,<br />
psichologinių, asmenybinių ir kt. problemų, labai anksti pradeda domėtis lytiniu<br />
gyvenimu, susižavi ir pradeda draugauti su pilnamečiais ir vyresniais už save vaikinais,<br />
kurie vadina save „geriausiu draugu“ ar „gelbėtoju“ (Civinskas ir kt., 2006), ir<br />
net neįtaria, kad yra seksualiai išnaudojamos.<br />
Mokslinių šaltinių apžvalga leidžia daryti išvadą, kad mokyklos lankymas, geri<br />
santykiai su mokytojais, mokyklose dirbančių specialistų pagalba, aukšti mokymosi<br />
rezultatai, paauglio socialinis palaikymas mokykloje turi įtakos tinkamų nuostatų dėl<br />
prekybos žmonėmis raiškai ir sumažina tikimybę priimti rizikingus sprendimus (Ali ir<br />
kt., 2010; Charles, Blum, 2008). Tačiau pastebima, kad merginos pasiduoda į riziką<br />
linkusių paauglių įtakai, kad tik išsaugotų tinkamą statusą bendraamžių grupėje ir tai<br />
136
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS...<br />
keičia pačių merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis. Todėl ir paauglių „verbuotojų“<br />
įtaka gali būti didžiulė priimant lemtingus sprendimus prekybos žmonėmis situacijoje,<br />
nes paaugliai yra labiau linkę į rizikingą elgseną nei suaugusieji, jie lengviau palenkiami<br />
pasirinkti rizikingus sprendimus, taip pat ir susijusius su prekybos žmonėmis<br />
reiškiniais. Lyginant su suaugusiaisiais, paauglių psichosocialinio funkcionavimo gebėjimai,<br />
tokie kaip pasitikėjimas savimi, kurie paprastai kliudo gebėjimui veikti nepriklausomai<br />
ir išvengti kitų įtakos, yra riboti (Cauffman, Steinberg, 2000; Tripp, Viner,<br />
2005; O’Donnell ir kt., 2003, iš Weiss ir kt., 2008).<br />
Seksualiniai santykiai ankstyvame amžiuje padidina tikimybę turėti daugiau seksualinių<br />
partnerių (Sieving ir kt., 2006), užsiimti seksu dėl pinigų ar paveiktam narkotikų,<br />
ir tai padidina tikimybę priimti rizikingus sprendimus susidūrus su prekeiviais<br />
žmonėmis. Ir atvirkščiai, idėjos dėl ateities, aukštesnė savivertė, pasitikėjimas savimi,<br />
prasmingo laisvalaikio planavimas, gebėjimas priimti atsakingus sprendimus daro įtaką<br />
tinkamų nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiškai bei sumažina tikimybę nukentėti<br />
nuo prekeivių žmonėmis. Rizikinga elgsena pasižyminčių merginų nuostatos dėl prekybos<br />
žmonėmis raiška priklauso nuo teigiamo savęs suvokimo, savigarbos, savitvardos,<br />
savikontrolės, gebėjimo priimti sprendimus, moralinių įsitikinimų, santykių su<br />
artimiausia aplinka (Charles, Blum, 2008). Veiksminga ankstyvų lytinių santykių prevencijos<br />
priemonė (Ustilaitė, 2000, imta iš Obelenienė, 2007) ir tinkamų nuostatų dėl<br />
prekybos žmonėmis formavimas yra šeimos užduotis. Tai svarbus veiksnys, padedantis<br />
modeliuoti ne tik paauglio asmenybę, bet ir vertybines orientacijas. Kuo tvirtesnis<br />
jaunuolių ryšys su tėvais, tuo mažiau rizikingas gali būti jų elgesys. Tėvai paaugliams<br />
daro didelę įtaką formuojantis su seksualine rizika susijusius įsitikinimus, požiūrį ir<br />
koreguojant jų elgseną (Hutchinson, Wood, 2007, iš Ali ir kt. 2010).<br />
Merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatos dėl prekybos žmonėmis<br />
reiškiasi per požiūrį į lytinius santykius, prekybos žmonėmis priežasčių ir pasekmių<br />
suvokimą, atitinkamos rizikos įvertinimą. Siekiant pagerinti esamą situaciją, būtina<br />
nepilnametėms merginoms, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, taikyti prevencines<br />
priemones. Jos turėtų būti nukreiptos į prekybos žmonėmis nuostatų pedagoginę<br />
korekciją, prieš tai išanalizavus šių nuostatų raišką.<br />
Šiandien sparčiai kintančios paauglių seksualinės nuostatos rodo, kad jauni žmonės<br />
pirmąją seksualinę patirtį įgyja būdami 15–16 metų (Juodraitis, Pocevičienė, 2008).<br />
Daugeliui nepilnamečių merginų prostitutės įvaizdis yra patrauklus, nes ją apibūdina,<br />
kaip sėkmingai funkcionuojančią, puoselėjančią pozityvius santykius tiek šeimoje, tiek<br />
visuomenėje (Navaitis, Ralys, 2009). Todėl siekiant diskredituoti minėtas teigiamas<br />
nuostatas ir suformuoti neigiamas (Navaitis, Ralys, 2009), aktualu būtų keisti merginų,<br />
kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, požiūrį į prekybos žmonėmis reiškinį. Nuostatų<br />
koregavimo aktualumas pripažįstamas ir vyriausybiniu lygiu. Išanalizavę Lietuvos<br />
Respublikos Vyriausybės Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos<br />
2002–2004, 2005–2008, 2009–2012 metų programų raidą galime pažymėti,<br />
kad pagrindinis veiksnys, galintis sumažinti problemos mąstą, – jaunimo nuostatų dėl<br />
prekybos žmonėmis keitimas.<br />
Šiandien, nepaisant vyriausybių, visuotinių teisėsaugos ir JT pastangų, prekybos<br />
žmonėmis reiškinys ir toliau auga stulbinamu greičiu (Savona, Stefanizzi, 2010). Šio<br />
137
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
reiškinio aukos – paprastai nepilnamečiai, ir tai yra iššūkis vaiko gerovės sistemai<br />
(Fong, Cardoso, 2010). Prekybos moterimis ir prostitucijos aukų vykdoma reabilitacija<br />
bei reintegracija (Kairienė, 2008) parodė, kad egzistuoja ryšys tarp prostitucijos ir<br />
prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais (O’Connor, Healy, 2006). Todėl<br />
G. Navaitis, K. Ralys (2009) siūlo taikyti nepilnamečių merginų įtraukimo į prostituciją,<br />
V. E. Charles, R. W. Blum (2008) – rizikingos seksualinės elgsenos prevenciją,<br />
išsiaiškinti paauglių nuostatas dėl ankstyvų lytinių santykių (Juodraitis, Pocevičienė,<br />
2008) bei ugdyti pagrindinius gebėjimus ir taip normalizuoti rizikingą seksualinę elgseną<br />
(Weiss ir kt., 2008), kuri dažniausia lemia jaunų žmonių tapimą prekybos žmonėmis<br />
aukomis.<br />
Apžvelgti moksliniai šaltiniai parodė, kad trūksta išsamesnės teorinės ir empirinės<br />
analizės, kur būtų nagrinėjama merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatų<br />
dėl prekybos žmonėmis raiška. Todėl kaip tyrimo objektas pasirinkta – merginų,<br />
pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiška.<br />
Straipsnyje iškeltas tyrimo tikslas – ištirti merginų, pasižyminčių rizikinga lytine<br />
elgsena, nuostatų dėl prekybą žmonėmis raišką.<br />
1. Tyrimo metodologija<br />
Siekiant išsiaiškinti merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis, 2011 m. spalio<br />
mėnesį atliktas empirinis tyrimas Klaipėdos miesto ir apskrities profesinėse mokyklose,<br />
gavus mokyklų direktorių leidimus. Atliekant tyrimą taikytas anketinės apklausos<br />
raštu metodas. Anoniminis klausimynas pateiktas voke kiekvienai merginai, mažose<br />
merginų grupėse, prieš tai gavus tiriamosios sutikimą ir paaiškinus tyrimo reikšmę bei<br />
supažindinus su anketos pildymo reikalavimais. Siekta, kad merginos savarankiškai<br />
atsakytų į klausimus ir pildydamos anketas jaustųsi saugios. Užpildžiusios anketą<br />
merginos turėjo įdėti ją į voką, jį užklijuoti ir padėti ant anketų surinkimo stalo. Tyrimo<br />
populiaciją sudarė 16–17 metų merginos, besimokančios Klaipėdos miesto ir apskrities<br />
profesinėse mokyklose. Apklausai numatytas imties dydis – 102 tiriamosios.<br />
Tyrėjams sugrįžo ir duomenų analizei panaudotos visos 102 anketos. Tyrimo metu<br />
gauti kiekybiniai duomenys apdoroti statistine programa SPSS, siekiant atlikti statistinę<br />
duomenų analizę.<br />
Apklausos anketa buvo sudaryta iš šių klausimų blokų: bendruomenės – mokyklos<br />
lygmuo, bendraamžių lygmuo, individualus lygmuo, šeimos lygmuo, nuostatos dėl<br />
prekybos žmonėmis, demografiniai rodikliai.<br />
2. Tyrimo rezultatai<br />
Tiriant profesinių mokyklų moksleivių (merginų) nuostatų dėl prekybos žmonėmis<br />
raišką pirmiausia siekta išsiaiškinti, ar šios merginos pasižymi rizikinga lytine elgsena.<br />
Išanalizavus respondenčių atsakymus, nustatyta, kad 52 % nepilnamečių merginų jau<br />
yra turėjusios lytinių santykių, 42,2 % – neturėjo lytinių santykių, 5,9 % – nenorėjo<br />
atsakyti į užduotą klausimą apie lytinių santykių patirtį.<br />
138
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS...<br />
Nepilnametė mergina, pradėdama ankstyvus lytinius santykius, rizikuoja nukentėti<br />
nuo prekeivių žmonėmis, nes ankstyva ir nebrandi seksualinė patirtis gali pažeisti ne<br />
tik merginos fizinę sveikatą, bet ir jos psichologinę savijautą. Pažeista emocine pusiausvyra<br />
dažnai pasinaudoja tie, kurie verčiasi prekyba žmonėmis.<br />
Siekiant išsiaiškinti, kokio amžiaus mergina buvo, kai patyrė pirmuosius lytinius<br />
santykius, pateiktas atvirojo tipo klausimas, prašant nurodyti amžių. Lytinių santykių<br />
paplitimas konkrečiose amžiaus grupėse pateiktas 1 lentelėje.<br />
Lytinių santykių paplitimas konkrečiose amžiaus grupėse (proc.)<br />
Amžius Merginos (N = 102)<br />
14 metų 7,5 %<br />
15 metų 26,4 %<br />
16 metų 35,8 %<br />
17 metų 28,3 %<br />
Amžiaus nenurodė 2 %<br />
1 lentelė<br />
Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad tyrime dalyvavusios merginos lytinius<br />
santykius pradėjo: būdamos 14 metų – 7,5 %; daugiau kaip ketvirtadalis dalyvavusių<br />
respondenčių (26,4 %) – būdamos 15 metų; daugiausia merginų lytinius santykius patyrė<br />
nuo 16 metų (35,8 %). Jaunimo problemų, susijusių su lytiniu gyvenimu, tyrimas,<br />
atliktas G. Denafaitės ir kt. (2011), taip pat parodė, kad lytinio gyvenimo pradžios amžiaus<br />
vidurkis tarp apklaustų abiejų lyčių 11–12 klasių moksleivių, besimokančių vidurinėse<br />
mokyklose, yra 16,3 metų. Dėl ypatingų pereinamojo laikotarpio charakteristikų<br />
mergina gali būti linkusi rizikingai elgtis. Dauguma paauglių ankstyvus lytinius<br />
santykius pradeda jausdami stiprų bendraamžių, žiniasklaidos, skurdo ar kitų veiksnių<br />
spaudimą, verčiantį juos tapti lytiškai aktyviais, nepaisant to, jie to nori ar ne (Ustilaitė,<br />
2007). Galiausiai tinkamų nuostatų dėl prekybos žmonėmis neturėjimas (Navaitis,<br />
Ralys, 2009), nemokėjimas atsispirti socialiniam spaudimui iš šalies, negebėjimas suvokti<br />
galimų fiziologinių, psichologinių, socialinių pasekmių ir siekis patenkinti meilės,<br />
priklausomybės, emocinio artumo bei pagarbos, pripažinimo poreikius gali merginą<br />
įtraukti į šių laikų vergiją – prekybą žmonėmis. Taigi, kuo anksčiau nepilnametė<br />
mergina įgauna seksualinės patirties ankstyvame amžiuje, tuo didesnė rizika, kad ji<br />
nukentės nuo prekeivių žmonėmis.<br />
Siekiant išsiaiškinti nuostatas dėl prekybos žmonėmis, merginų prašyta paaiškinti,<br />
kaip jos supranta prekybą žmonėmis.<br />
Atliekant merginų atsakymų analizę, remtasi Jungtinių Tautų (United Nations Protocol,<br />
2000) apibrėžimu, kuriame pateikti trys pagrindiniai elementai, sudarantys prekybos<br />
žmonėmis esmę: veiksmai (asmenų verbavimas, gabenimas, perdavimas, slėpimas<br />
ar priėmimas), priemonės (gąsdinimai, jėga ar kitos prievartos formos, apgaulė,<br />
sukčiavimas, piktnaudžiavimas valdžia ar pasinaudojimas kito asmens pažeidžiamumu,<br />
mokesčio ar kitokios naudos davimas bei gavimas) ir tikslai (kontroliuojamo asmens<br />
išnaudojimas).<br />
139
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
Prekybos žmonėmis samprata<br />
Kategorija Subkategorija Pavyzdys<br />
2 lentelė<br />
Veiksmai<br />
asmenų<br />
verbavimas<br />
pažadais<br />
išvežimas iš<br />
gyvenamosios<br />
vietos<br />
žadant surasti gerą<br />
darbą ir gerą uždarbį<br />
į užsienį<br />
„tai sugundymas gerais darbais ir pinigais,<br />
bet iš tikro to nebūna“, r101<br />
„kai jaunas paneles išveža dirbti į užsienį“,<br />
r6<br />
„tai kai žmogų išveža į užsienį“, r46<br />
„suvilioja nepatyrusias merginas ir išveža į<br />
užsienį“, r78<br />
iš Lietuvos<br />
„tai išvežimas iš Lietuvos“, r99<br />
Priemonės<br />
prievartos per prievartą<br />
„žmogus išvežamas dirbti per prievartą“, r18<br />
elementai per prievartą parduoda „tai kai per prievartą žmogų parduoda į kitą<br />
šalį“, r100<br />
verčia dirbti prostitute „verčia dirbti prostitute“, r<strong>62</strong><br />
verčia užsiimti „arba verčia verstis prostitucija, jai nenorint“,<br />
prostitucija<br />
r57<br />
Tikslai<br />
išnaudojimo kūno pardavimas „tai savo kūno pardavinėjimas“ r24<br />
formos pardavinėjimas seksui „jas pardavinėja seksui“, r86<br />
žmogaus orumo parduoda kaip daiktą „tai kai parduoda tave, kaip daiktą“ r38<br />
pažeidimas<br />
Respondenčių atsakymai rodo, kad prekybą žmonėmis jos supranta, kaip jaunų<br />
merginų sugundymą, suviliojimą, pardavimą, išvežimą į užsienį priverstinei prostitucijai,<br />
tačiau prekybos žmonėmis tapatinimas tik su priverstine prostitucija nėra visiškai<br />
teisingas, nes prekyba žmonėmis – tai ir priverstinės vedybos, vergija ar į vergiją panaši<br />
veikla, priverstinis gimdymas, narkotikų gabenimas, darbas žemės ūkyje ar pramonėje,<br />
statybose, elgetavimas, priverstinis įtraukimas į nusikalstamą veiklą, išnaudojimas<br />
pornografijos gamybai. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą,<br />
prievartinį darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų<br />
pašalinimą (United Nations Protocol, 2000).<br />
Profesinės mokyklos moksleivių atsakymai į anketos klausimą apie prekybos žmonėmis<br />
sampratą parodė, kad merginos neturi pakankamai žinių apie prekybos žmonėmis<br />
reiškinį, neišskiria pagrindinių šio reiškinio formų, neakcentuoja, kad prekybos<br />
žmonėmis pavojus gali grėsti tiek moteriškajai, tiek vyriškajai lyčiai, skirtingo amžiaus<br />
ar socialinio statuso asmeniui. Merginos tik iš dalies išvardijo pagrindinius elementus<br />
(kurie sudaro prekybos žmonėmis esmę): veiksmus, priemones ir tikslus. Prekybos<br />
žmonėmis sampratos analizė tyrime išryškina netinkamas merginų nuostatas dėl<br />
šio reiškinio ir pagrindžia nuostatų pedagoginės korekcijos poreikį.<br />
140
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS...<br />
Apibendrinus užsienio ir Lietuvos mokslininkų (O’Connor, Healy, 2007; Fong,<br />
Cardoso, 2010; Kairienė, 2008) pastebėjimus, išskirtos pagrindinės prekybos žmonėmis<br />
priežastys. Respondenčių prašyta pažymėti tik penkias, jų manymu, svarbiausias<br />
priežastis, kodėl jaunas žmogus gali būti įtrauktas į prekybą žmonėmis. Gautus merginų<br />
atsakymus pateikiame 1 paveiksle.<br />
jei neturi pinigų, o jų labai reikia<br />
jei vartoja narkotikus, alkoholį<br />
jei nori uždirbti daug pinigų<br />
jei šeimoje geriama, smurtaujama<br />
jei ieško darno internete<br />
jei vaikystėje buvo išprievartauta<br />
jei paauglystėjė pradėjo lytinius santykius<br />
jei daro tai ką pasako bendraamžiai<br />
jei nepasitiki savimi<br />
75,5<br />
74,4<br />
73,6<br />
69,8<br />
51,2 60,4<br />
49,1<br />
60,5<br />
45,3<br />
46,5<br />
37,7<br />
30,2<br />
18,9<br />
27,9<br />
17<br />
18,6<br />
13,2<br />
11,6<br />
0 20 40 60 80<br />
merginos, kurios<br />
neturėjo lytinių<br />
santykių<br />
Series 1<br />
1 pav. Prekybos žmonėmis priežastys<br />
Siekiant nustatyti respondenčių grupių atsakymų skirtumus, taikytas Chi kvadrato kriterijus<br />
(statistiškai reikšmingų skirtumų nepastebėta). Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad 16–<br />
17 metų merginos, turėjusios lytinių santykių ir jų neturėjusios, kaip pagrindinę priežastį<br />
nurodo neturėjimą pinigų, kai jų labai reikia (75,5 % ir 74,4 %). Tokia nuostata rodo, kad<br />
jaunimas, ieškodamas greitai uždirbamų pinigų, dažnai gali nukentėti nuo prekeivių žmonėmis.<br />
Viena didžiausių rizikos grupių yra nepilnametės merginos, kurios niekur nesimoko,<br />
neranda darbo, ieško darbo, kur būtų mokamas didelis atlyginimas, yra atvykusios<br />
mokytis į mokyklą iš rajono ir gyvena bendrabutyje. Pinigų, kaip esminės vertybės, aukštinimas<br />
visuomenėje dažnai skatina jaunus žmones ieškoti lengvo ir greito uždarbio. Todėl<br />
svarbu didinti nepilnamečių merginų sąmoningumą, suteikiant žinių apie prekybos žmonėmis<br />
reiškinį, jo priežastis, ugdyti tinkamas nuostatas, kurios padėtų merginai teisingai<br />
pasielgti susidūrus su prekybos žmonėmis verbuotojais ir prekiautojais, kurie siekia įvilioti<br />
nepilnametes į jų išnaudojimą lemiančias situacijas (O’Connor, Healy, 2007) ir siūlo už<br />
nekvalifikuotą darbą mokėti „didelius pinigus“. Šiuo atveju svarbu suformuoti merginoms<br />
nuostatą, kad mergina susimąstytų, ar verta rizikuoti savo sveikata ir gyvybe dėl didelių<br />
pinigų, kurių neturi, bet labai reikia.<br />
Kita svarbi priežastis – „narkotikų ir alkoholio vartojimas“. Šią priežastį nurodė<br />
73,6 % merginų, kurios turėjo lytinių santykių, ir 69,8 % – neturėjo lytinių santykių.<br />
Narkotikų, alkoholio ir tabako vartojimas gali būti rizikingą lytinę elgseną pastiprinantis<br />
veiksnys (Weiss ir kt., 2008). Reguliarus kvaišalų vartojimas gali padidinti tikimy-<br />
141
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
bę būti įtrauktai į prekybą žmonėmis. Nuo narkotikų priklausoma mergina gali sutikti<br />
su įvairiais prekeivių žmonėmis pasiūlymais: pardavinėti savo kūną, gabenti narkotikus,<br />
įsitraukti į kitas nusikalstamas veikas. Respondenčių nuostata, kad narkotikų, alkoholio<br />
vartojimas sumažina atsparumą prekybos žmonėmis reiškiniui rodo, jog merginos<br />
žino apie šį pažeidžiamumo veiksnį ir suvokia rizikingos elgsenos pasekmes.<br />
Iš pateikto priežasčių sąrašo merginoms pasirodė visiškai nereikšmingos šios priežastys:<br />
„jauno žmogaus turėjimas daug laisvo laiko ir nieko neveikimas“, „mokyklos<br />
nelankymas“, „iškreiptos žinios apie seksą“, „teisinių žinių trūkumas“, „pasitikėjimas<br />
savimi“. Tačiau prekybos žmonėmis šaltinių analizė (Kairienė, 2008; O’Connor, Healy,<br />
2007) rodo, kad tai taip pat gali lemti, kad mergina nukentės.<br />
Siekiant nustatyti ryšį tarp merginų seksualinės patirties ir rizikos tapti prekybos žmonėmis<br />
auka, pritaikius Chi kvadrato kriterijų (with Yates Continuity Correction [su Yates pataisa])<br />
tarp kintamųjų pastebėtas statistiškai nereikšmingas ryšys X 2 (1, n = 102) 3.19, p = 0,07,<br />
phi = 20. Išaiškėjo, kad 79,2 % merginų, kurios turėjo seksualinės patirties, ir 60,5% merginų,<br />
kurios tokios patirties neturėjo, mano, kad prekybos žmonėmis aukomis jos netaps. Optimistiškai<br />
nusiteikusios merginos linkusios apie save manyti geriau ir tiki, kad nelaimingi<br />
įvykiai jas tikrai aplenks.<br />
Tyrimo rezultatų apibendrinimas ir išvados<br />
Atliktas empirinis tyrimas padėjo išsiaiškinti merginų, kurioms būdinga rizikinga lytinė<br />
elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis raišką. Išskiriami apsaugos ir pažeidžiamumo<br />
veiksniai (individualus, šeimos, bendraamžių, mokyklos) atitinkamai formuoja ir paauglių<br />
nuostatas. Šiuolaikiniams paaugliams būdinga ankstyva lytinė patirtis (Weiss ir kt., 2008;<br />
Juodraitis, Pocevičienė, 2008; Denafaitė ir kt., 2011), kuri kenkia brandžios paauglio asmenybės<br />
vystymuisi, skatina rizikingesnes seksualinio elgesio apraiškas, formuoja palankias<br />
(teigiamas) nuostatas dėl prekybos žmonėmis reiškinio. Ankstyva lytinė patirtimi pasižymi<br />
daugiau nei pusė tirtų merginų. Tačiau paaiškėjo, kad merginos, kurioms būdinga<br />
rizikinga lytinė elgsena, ir merginos, kurioms ji nebūdinga, nereikšmingomis laiko daugelį<br />
esminių prekybos žmonėmis priežasčių (smurtas, prievarta ir alkoholio vartojimas šeimoje,<br />
darbo paieška internetu, teisinių žinių trūkumas, kt.). Abiem merginų grupėms buvo<br />
sunku suprasti ir apibūdinti prekybos žmonėmis reiškinį bei įvertinti prekybos žmonėmis<br />
riziką sau pačiai. Tyrimo rezultatai analizė parodė, kad profesinių mokyklų merginoms,<br />
kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, ir toms, kurioms ji nebūdinga, būdingos palankios<br />
(teigiamos) nuostatos dėl prekybos žmonėmis.<br />
Gauta 2012 10 22<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Ali, M. M., Dwyer, D. S., Vanner, E. A., Lopez, A. (2010). Adolescent propensity to engage in health risky behaviors: The role of<br />
individual resilience. International Journal of Environmental Research and Public Health 7: 2161–2176.<br />
Civinskas, R., Levickaitė, V., Tamutienė, I. (2006). Vengiančių lankyti mokyklą vaikų problemos ir poreikiai. Monografija.<br />
Vilnius: Garnelis.<br />
142
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS...<br />
Charles, V. E., Blum, R. W. (2008). Core competencies and the prevention of high-risk sexual behavior. New Directions<br />
for Child and Adolescent Development 122: 61–74.<br />
Dapkevičienė, J. (2008). Rizikingos elgsenos samprata. Lytiškai plintančių infekcijų prevencija mokykloje. Vilnius:<br />
Kronta.<br />
Denafaitė, G., Kemeklienė, G., Obolevičiūtė, L., Vaitkienė, D. (2011). Jaunimo problemų, susijusių su lytiniu gyvenimu,<br />
tyrimas. Lietuvos akušerija ir ginekologija, t. 14, nr. 1: 8–16.<br />
Fong, R., Cardoso, J. D. (2010). Child human trafficking victims: challenges for the child welfare system. Evaluation<br />
and Program Planning, vol. 33, issue 3: 311–316.<br />
Juodraitis, A., Pocevičienė, R. (2008). Paauglių požiūris į ankstyvus lytinius santykius. Jaunųjų mokslininkų darbai<br />
2(18): 116–121.<br />
Kairienė, B., Kučinova, N. (2008). Prekyba vaikais: pagalba ir prevencijos galimybės. Socialinis darbas. Mokslo darbai<br />
7(1): 18–125.<br />
Legkauskas, V. (2008). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga.<br />
Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“.<br />
Navaitis, G., Ralys, K. (2009). Nepilnamečių merginų įtraukimo į prostituciją prevencija. Pedagogika 93: 47–52.<br />
Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis<br />
Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. (2003). Valstybės žinios, nr. 49.<br />
Obelenienė, B. (2007). Paauglių ankstyvųjų lytinių santykių pedagoginės prevencijos vertinimas. Vytauto Didžiojo<br />
universiteto leidykla.<br />
O’Connor, M., Healy, G. (2006). The Links between Prostitution and Sex Trafficking: A Briefing Handbook. Brussel:<br />
European Women’s Lobby (EWL), Coalition against Trafficking in Women (CATW).<br />
Savona, E. U., Stefanizzi, S. (2010). Measuring human trafficking :complexities and pitfalls. New York, NY: Springer.<br />
Sieving, R., Eisenberg, M., Pettingell, S., Skay, C. (2006). Friends’influence on adolescents’ first sexual intercourse.<br />
Perspective on Sexual and Reproductive Health 38(1): 13–19.<br />
Sipavičienė, A. (2006). Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius.<br />
United Nations Protocol. (2000). Prieiga internetu: .<br />
Ustilaitė S. (2007). Ankstyvi lytiniai santykiai fiziniu, psichologiniu, socialiniu aspektais. Vaikų ir jaunimo rengimo<br />
šeimai programų rengimas: mokomoji metodinė priemonė. Vilnius.<br />
Weiss, J. A., Jampol, M. L., Lievano, J. A., Smith, S. M., Wurster, J. L. (2008). Normalizing Risky Sexual Behaviors:<br />
A Grounded theory study. Pediatric Nursing 34(2): 163–169.<br />
THE EXPRESSION OF ATTITUDE TOWARDS HUMAN TRAFFICKING<br />
AMONG GIRLS WITH RISKY SEXUAL BEHAVIOUR<br />
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
Summary<br />
After gaining Lithuanian independence, the migration has increased and it conditioned<br />
the following criminal acts: weapon trade, prostitution, human trafficking. Sociological<br />
researches indicate that even 16 per cent of juveniles, the third of them –<br />
16 years old, suffer from human trafficking (Sipavičienė, 2006), mostly often girls,<br />
having social, psychological, personal and other problems and who start being interested<br />
in sexual life in early age. The attitude of the girls, characterised as having risky<br />
sexual behaviour towards human trafficking, is revealed through the opinion towards<br />
sexual intercourse, perception of reasons and outcomes of human trafficking and evaluation<br />
of risk. Therefore, the expression of attitude of the girls, characterised as having<br />
risky sexual behviour, was chosen as the object of the research. In the article the<br />
purpose of the research was raised – to examine the expression of attitude of the girls,<br />
characterised as having risky sexual behaviour towards human trafficking.<br />
The methodology of the research. In order to find out the attitude of the girls<br />
towards human trafficking, in October, 2011 an empirical research in Klaipėda town<br />
143
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
and district vocational schools was accomplished (under the permission of schools’<br />
principals). A method of written survey was used in the research. The population of<br />
the research consisted of 16–17 year-old girls who learned in Klaipeda town and district<br />
vocational schools. The amount of the sample, regarding the survey, was 102 participants.<br />
The quantitative data, received during the research, was processed using the<br />
statistical program SPSS, seeking to accomplish a statistical data analysis.<br />
Analyzing the expression of schoolgirls from vocational schools towards human<br />
trafficking, it was firstly pursued to find out whether these girls could be characterized<br />
as having risky sexual behavior. After the answers of respondents had been analyzed,<br />
it was determined that 52 % of juvenile girls had already experienced sexual relations,<br />
42.2 % of them – had no sexual experience, and 5.9 % did not want answer to this<br />
question. Girls, participating in the research, started sexual relations when they were<br />
14 years old (7.5 %). More than a quarter of the participants – 26.4 %, experienced<br />
their first sexual intercourse being 15 years old.<br />
In order to find out the attitude towards human trafficking, the girls have been asked<br />
to explain, how they understand the conception of human trafficking. The answers<br />
of schoolgirls from vocational schools have revealed that the girls do not have enough<br />
knowledge regarding the phenomenon of human trafficking, are unable to distinguish<br />
the major forms of it, do not emphasize the possible danger of human trafficking both<br />
to females and males, individuals of different age and social status. The girls only partly<br />
named the basic elements (that compose the nature of human trafficking): actions,<br />
means and aims. The analysis of the conception of human trafficking in the research<br />
has highlighted inappropriate attitude of the girls towards this phenomenon and has<br />
grounded the demand for pedagogical correction regarding attitude.<br />
After the remarks of foreign and Lithuanian scientists had been summarized, the<br />
major causes of human trafficking were distinguished. The respondents were asked to<br />
tick only five causes, the major ones according them, because of which a young person<br />
can be included into the human trafficking.<br />
During the research it has become clear that 16–17 year-old girls, that had sexual<br />
relations and those who did not, think that the major cause of human trafficking is the<br />
lack of money, when it is mostly needed (75.5 % and 74.4 %). The other cause – “the<br />
use of drugs and alcohol”. This cause was chosen by 73.6 % of the girls who had already<br />
had sexual relations and 69.8 % of the girls who had not.<br />
From the list of the causes being introduced, the following ones were perceived absolutely<br />
insignificant by the girls: “having much spare time and doing nothing”, “school<br />
non-attendance”, “strained knowledge concerning sex”, “the lack of juridical<br />
knowledge”. However, the analysis of human trafficking sources (Kairienė, 2008;<br />
Healy, O’Connor, 2007) indicates that the above mentioned causes may also lead into<br />
becoming a victim of human trafficking.<br />
Seeking to establish the relation between the girls’ sexual experience and the risk<br />
of becoming a victim of human trafficking, it has come out that 79.2 % of the girls<br />
who had sexual experience and 60.5 % of them who did not have such kind of<br />
experience think that they will not become the victims of human trafficking. The girls,<br />
144
MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS...<br />
optimistic about this phenomenon, are prone to think about themselves better and hope<br />
that misadventures do pass by.<br />
The generalisation and conclusions of the research results. The accomplished empirical<br />
research enabled to find out the expression of attitude of the girls, characterised<br />
as having risky sexual behaviour. More than half of the girls, who participated in the<br />
research, had early sexual experience. However, it became clear that both the girls,<br />
characterised as having risky sexual and those who are not, consider many relevant<br />
reasons of human trafficking (violence, compulsion, use of alcohol in a family, work<br />
search through the internet, lack of juridical knowledge) as insignificant. The both<br />
groups of the girls found hard to perceive and define a phenomenon of human trafficking,<br />
and while evaluating the risk of human trafficking personally, it became clear<br />
that 79.2 per cent of girls who had had sexual experience and 60.5 per cent of girls<br />
who had not had such experience thought that they would not become the victims of<br />
human trafficking. The analysis of the research results has revealed that girls from vocational<br />
schools, characterised as having risky sexual behaviour and those who are<br />
not, have positive attitude towards human trafficking.<br />
145
Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė<br />
146
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA:<br />
PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
Vilniaus <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje nagrinėjamas aborto reiškinys teoriniu aspektu, empiriškai analizuojamos grupės moterų<br />
aborto pasirinkimo priežastys, prevencijos poreikis. Statistiniai duomenys rodo, kad aborto problema<br />
Lietuvai yra aktuali, todėl svarbu, kad jai būtų skiriamas reikiamas dėmesys. Kai kuriose Europos Sąjungos<br />
valstybėse įstatymiškai įteisinta kompleksinė pagalba (psichologinė, socialinė, teisinė, materialinė)<br />
nėščioms moterims, atsidūrusioms krizinėje padėtyje ir ketinančioms nutraukti nėštumą, gali būti geros<br />
praktikos pavyzdžiai mūsų šaliai. Empirinis tyrimas parodė tiek pirminės, tiek antrinės prevencijos būtinumą<br />
– vaikų ir suaugusiųjų lytiškumo ugdymo ir visuminės konsultacinės švietėjiškos pagalbos bei<br />
kompleksinių paslaugų šeimai poreikį.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nėštumo nutraukimas, abortas, socialinė, psichologinė, švietėjiška pagalba,<br />
lytiškumo ugdymas, prevencija, priešabortinis konsultavimas.<br />
Abstract<br />
The paper analyses the phenomenon of abortion both from the theoretical aspect and empirically analysing the<br />
reasons for choosing abortion by a group as well as the need for prevention. The statistical data confirm that the<br />
problem of abortion is pertinent to Lithuania therefore it is important to dedicate the appropriate attention. In<br />
some EU states the complex assistance (psychological, social, juridical, and material) to pregnant women, who<br />
find themselves in a crisis and intend to terminate the pregnancy, is legitimized and it can be an example of<br />
good practise for our country. The empirical research has shown that there is a necessity of both primary and<br />
secondary prevention, i.e. sexual education of both children and adults and overall counsel-educative assistance,<br />
as well as the need for complex services to the family.<br />
KEY WORDS: abortion, social, educational and psychological help, sexuality education, prevention, preabortion<br />
counselling.<br />
Įvadas<br />
Dirbtinis nėštumo nutraukimas, arba abortas, visada buvo diskusijų objektas ne tik<br />
Lietuvoje, bet ir tarptautinėje bendruomenėje. Skelbiama abortų statistika mūsų šalyje,<br />
negimusios gyvybės teisinis neapibrėžtumas, socialinės pagalbos ir kitų prevencinių<br />
priemonių nėštumą ketinančioms nutraukti moterims bei šeimoms stoka byloja aborto<br />
problemos aktualumą. Tačiau dažnai politikų, įvairių sričių mokslo atstovų ir tyrėjų ar<br />
net tiesiogiai su šia problema praktiškai susiduriančių specialistų ignoruojama arba<br />
minimizuojama, nesulaukia deramo dėmesio ji ir viešajame diskurse.<br />
Sveikatos informacijos centro (2012) ir Lietuvos statistikos departamento duomenimis<br />
(2012), šalyje 2011 m. padaryta 11 590 abortų (beje, ši informacija gali būti<br />
netiksli, kadangi privačios medicinos įstaigos neprivalo pranešti apie atliktus abortus).<br />
Beveik 60 proc. jų yra dirbtiniai abortai, tai reiškia, kad įvykdyti ne dėl savaiminių<br />
persileidimų ar kitų medicininių indikacijų, bet moterų valia, kai apsisprendimui nutraukti<br />
nėštumą įtakos turi kitokio pobūdžio veiksniai – socialiniai, ekonominiai ar<br />
psichologiniai. Palyginti su ankstesniais metais, abortų skaičius sumažėjo ir turi tendenciją<br />
mažėti 2010 m. registruota12 90 abortų, 2008 m. – 14 12, 2000 m. – 23 83),<br />
tačiau Europos tyrimai rodo („Evolution of the Family in Europe 2009“, Johnston,<br />
147
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
2010 ir kt.), kad abortų skaičius mūsų šalyje yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje.<br />
Juose taip pat pabrėžta, kad Lietuva – viena iš ES šalių, kuri neteikia prioriteto<br />
šeimai. Verta taip pat atkreipti dėmesį, kad nepaisant to, kad gimstamumas pastaraisiais<br />
metais mūsų šalyje šiek tiek didėjo, jis lieka gana žemas (2011 m. gimė<br />
33,9 tūkst. vaikų [Lietuvos statistikos departamentas, 2012]). Mūsų šalies ekspertų<br />
išvadose pabrėžiama, kad tai neužtikrina natūralios kartų kaitos ir demografinė situacija<br />
yra kritiška (Stankūnienė, Jasilionis, 2012; Stankūniene, Baublytė, 2012 ir kt.).<br />
Įdomus būtų aborto problemos traktavimas šiame kontekste: remiantis statistiniais<br />
duomenimis, nutraukiama vos ne kas trečia pradėta gyvybė.<br />
Mokslinė informacija pagrindžia, kad abortas yra kompleksinė problema. Ji aktuali<br />
ne tik vertybiniu ir pasaulėžiūros požiūriu tout court, kai iškyla negimusios gyvybės ir<br />
moters teisių klausimai, bet implikuoja ir daugiaaspektę mokslinę diskusiją apie tai,<br />
kas yra žmogus ir kokios yra jo ribos biologine, teisine, antropologine prasme<br />
(Crawford, 2008; Juškevičius, 2007 ir kt.). Be to, akivaizdu, kad čia neįmanoma atsietai<br />
traktuoti neigiamo aborto poveikio moters fizinei ir ypač psichinei sveikatai, jos<br />
socialiniam gyvenimui (apie tai plačiai diskutuojama psichologinėje užsienio ir lietuvių<br />
literatūroje), pagaliau čia iš esmės aptariama žmogaus ir šeimos bei pačios visuomenės<br />
gerovė. Nepaisant moters pasirinkimo ir negimusios gyvybės teisės į egzistenciją<br />
sankirtų, konfrontacijų bei vyraujančių skirtingų požiūrių, nekyla abejonių, kad<br />
abortas yra neigiamas reiškinys ir pripažintinas kaip socialinė problema, į kurią privalu<br />
atsižvelgti ir ieškoti būdų, kaip ją spręsti.<br />
Lietuvoje aborto problema mažai tirta. Paminėtini keletas darbų medicininiais ir teisiniais<br />
aspektais (Kavoliūnaitė, 2005, 2006; Dobrynina, Gavėnaitė ir kt., 2006; Sagatys,<br />
2006; Juškevičius, 2007; Čaikovsky, Žukovaitė, 2010; Šaulauskienė, 2007; Serapinas,<br />
Bartkevičienė, 2006; Obelenienė, Švedas, 2006 ir kiti), aborto problema nagrinėta žmogaus<br />
sampratos ir gyvybės išsaugojimo klausimus krikščioniškosios antropologijos ir bioetikos<br />
srityje (Narbekovas, 2003 ir kt.). Trūksta išsamesnių tyrimų šia tema psichologijos,<br />
sociologijos ir socialinio darbo kontekstuose, taip pat pagrįstų įvairių sričių ekspertų ir<br />
kompetentingų institucijų atstovų diskusijų, kurios būtų akstinas išjudinti politinę valią ir<br />
kurti kompleksines prevencijos, intervencijos ir postvencijos sistemas. Užsienio šalių patirtis<br />
rodo, kad šioje srityje dalyvauja psichologai ir socialiniai darbuotojai, o Lietuvoje<br />
veikia tik pavienės psichologinės ir socialinės pagalbos iniciatyvos, be to, šių specialistų<br />
įsitraukimas dažnai yra epizodiškas ir minimalus.<br />
Straipsnyje siekiama aptarti aborto problemą socialinės pagalbos kontekste ir atskleisti<br />
tyrime dalyvavusių moterų įvardijamas aborto pasirinkimo priežastis bei nustatyti<br />
šios problemos prevencijos reikalingumą.<br />
Tyrimo metodai: lyginamoji literatūros, teisės aktų analizė, anketinė apklausa.<br />
1. Aborto samprata ir teisinio traktavimo aspektai Lietuvoje<br />
bei Europos Sąjungoje<br />
Abortas (lot. abortus, aborior – „apmirštu“, „sunykstu“) – nėštumo nutraukimas<br />
arba nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės (Drąsutienė, Venckauskas, 2003). Tarptautinių<br />
žodžių žodyne (Vaitkevičiūtė, 2002) aborto sąvoka apibrėžiama kaip savaiminis ar<br />
148
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, t. y. žmogaus vaisiaus sunaikinimas iki naujagimio<br />
gimimo. Išskirtinos kelios aborto rūšys. Savaiminis abortas, arba persileidimas,<br />
vyksta prieš moters norą, jį dažniausia sukelia infekcinės širdies ir kraujagyslių, inkstų<br />
ligos, cukrinis diabetas, psichologinės ar fizinės traumos, apsinuodijimas alkoholiu ir<br />
kt. (Jenkins, 1997). Šis nėštumas nutrūksta iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius negyvybingas,<br />
mažesnis nei 25 cm ir sveria mažiau kaip 500 g (Almas, 1999). Straipsnyje<br />
bus kalbama apie dirbtinį abortą, kuris, remiantis apibrėžimu, yra sąmoningas nėštumo<br />
nutraukimas pagal medicinines, socialines arba asmenines indikacijas. Šią procedūrą<br />
atlieka gydytojas akušeris-ginekologas medicinos įstaigoje (Drąsutienė, Venckauskas,<br />
2003).<br />
Kalbant apie teisinį aborto reglamentavimą Lietuvoje iki šiol egzistuoja tam tikras<br />
teisinis neapibrėžtumas ir neišbaigtumas, o tai aiškiai riboja problemos sprendimo<br />
galimybes ir socialiniu lygmeniu. Visų pirma situaciją sunkina tai, kad dirbtinis nėštumo<br />
nutraukimas vis dar reglamentuojamas ne įstatymo, bet Sveikatos apsaugos ministro<br />
įsakymu Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo ir atlikimo tvarkos“, kuris priimtas<br />
1994 m. sausio 28 d. (nėštumas nutraukiamas moteriai pageidaujant iki 12 savaičių,<br />
didesnį nei 12-os savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei<br />
ir sveikatai). Tiesa, būta įstatymo projekto „Dėl prenatalinės negimusios gyvybės“<br />
2005 m. ir 2007 m. svarstymų LR Seime, tačiau dėl skirtingų politinių pozicijų sprendimai<br />
nepriimti ir iki šiol prie šių klausimų negrįžta. Suprantama, nėra paprasta pasiekti<br />
konsensusą tokioje kompleksiškoje ir jautrioje srityje, tačiau galima būtų pritarti<br />
kai kurių ekspertų nuomonei, kad įstatymas galėtų suteikti didesnes negimusio vaiko ir<br />
nėščių moterų apsaugos bei pagalbos galimybes, užtikrinti jai socialines garantijas,<br />
plėtoti švietėjiškas ir ugdomąsias priemones, kad būtų mažinamas abortų skaičius mūsų<br />
šalyje, puoselėjama gyvybės kultūra.<br />
LR Konstitucijos 19 str. (1992) skelbia, kad „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“,<br />
taigi, kaip teigia J. Juškevičius (2007), minėtas sveikatos ministro įsakymas<br />
prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui. Tarptautinių dokumentų nuostatos formuluojamos<br />
taip pat neaiškiai. Iš jų pravartu paminėti Jungtinių Tautų Vaiko teisių<br />
konvenciją, kurios 6 str. pabrėžia „kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi“, todėl,<br />
anot G. Sakalausko (remiantis: Sagatys, 2006), abortą galima traktuoti kaip vaiko teisių<br />
pažeidimą. Be to, konvencijos preambulėje pažymima, kad vaikui būtina ypatinga<br />
apsauga ir priežiūra, taip pat atitinkama teisinė apsauga „tiek iki gimimo, tiek ir po jo“<br />
(Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija, 1995). Be abejonės, didžiausią keblumą šioje<br />
srityje kelia aborto ir žmogaus sampratos sąsaja, kitaip sakant, žmogaus gyvybės pradžios<br />
traktavimas (ar nuo apvaisinimo momento, ar nuo kurios nors organų vystymosi<br />
fazės, ar nuo gimimo) ir pati žmogaus definicija. J. Juškevičius (2007) atkreipia dėmesį,<br />
kad konstituciniuose tekstuose ar įstatymuose vengiama nurodyti žmogaus gyvybės<br />
pradžios momentą, nes tai tiesiogiai susiję su teisės į gyvybę įgyvendinimu. To nenurodo<br />
ir Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, kurios<br />
2 straipsnyje kalbama, kad „kiekvieno teisę į gyvybę saugo įstatymas“ (Europos Žmogaus<br />
teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, 1995), o konvencijos įgyvendinimo institucijos<br />
taip pat aiškiai nepasako, ar šio straipsnio nuostatos taikytinos ir negimusiam<br />
vaikui. Kita vertus, kaip pažymi J. Juškevičius (2007), pagal Visuotinę žmogaus teisių<br />
149
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
deklaraciją (1 str.) (2006) ir mūsų valstybės Konstituciją (18 str.) (1992) teisės ir laisvės<br />
yra būdingos žmogui dėl jo prigimties, o ne dėl to, kad valstybė ar visuomenė jas<br />
suteikia. Vėlgi nesant vieningos nuomonės apie žmogaus prigimtį galimos įvairios<br />
interpretacijos, o prigimtinės teisės kategorija šioje diskusijoje tarsi visai išnyksta,<br />
nors yra labai svarbi ne tik moraliniu, bet ir ontologiniu požiūriu (Craworf, 2008). Tuo<br />
tarpu gyvybės gynėjų oponentai priešpriešina moters teisę rinktis ir apsispręsti išsaugoti<br />
nėštumą arba jį nutraukti. Tai yra du konfrontuojantys požiūriai, tačiau vargu, ar<br />
jie yra lygiaverčiai ir lygintini tarpusavyje. Teisininkų analizėse (Juškevičius, 2007;<br />
Čaikovsky, Žukovaitė, 2010 ir kt.) dažnai cituojama Europos žmogaus teisių komisijos<br />
teismo byla „Brüggemann and Scheuten and Scheuten v. Federal Republic of<br />
Germany“, kurioje pažymima, kad nėštumas negali būti laikomas vien privataus gyvenimo<br />
dalimi, nes, kai moteris pastoja, jos privatus gyvenimas tampa glaudžiai susijęs<br />
su vaisiaus vystymusi.<br />
Galima pritarti nuomonei (Čaikovsky, Žukovaitė, 2010), kad aborto nepateisina argumentas,<br />
kad gyvybei, kaip vertybei, pripažinti būtinos tinkamos ekonominės sąlygos<br />
ir dvasinė branda. Tai, be abejo, svarbūs veiksniai, tiesiogiai susiję su socialine pagalba<br />
ir žmogaus ugdymu, tačiau vargu ar galima sutikti, kad jie yra lemtingi sprendžiant<br />
klausimą dėl gyvybės išsaugojimo ar nutraukimo. Viena vertus, dėl to, kad gyvybė yra<br />
faktas ir jį galima priimti arba atmesti iš esmės, kita vertus, vertybė yra savaiminis<br />
gėris ir pripažįstamas kaip toks, nepaisant žmonių požiūrio ir aplinkybių, ypač ekonominių.<br />
Tokie argumentai atrodo dar akivaizdesni socialinės pagalbos kontekste,<br />
turint galvoje žmogaus orumo pripažinimo ir socialinio teisingumo principus kaip<br />
esminius siekiant visuminės žmogaus gerovės. Antraip, socialinė pagalba vargšams,<br />
neįgaliesiems, socialinės rizikos šeimoms, problemiškiems asmenims ir kitiems netektų<br />
prasmės. O kalbant apie moterų teises ir gerovę privalu turėti galvoje, kad abortas<br />
nėra vien trumpa medicininė-techninė procedūra, bet problema, susijusi su galimais<br />
rimtais psichologinio pobūdžio padariniais tolesniam moters ir jos šeimos gyvenimui.<br />
Kaip teigia tyrėjai (Major, Appelbaum ir kt., 2009; Obelenienė, Švedas, 2006 ir kt.),<br />
moters sprendimą pasirinkti abortą dažnai lemia ne tiek išoriniai, kiek vidiniai veiksniai,<br />
kurie pasireiškia iš anksto susiformuota neigiama nuostata dėl nėštumo. Taip<br />
atsitinka ir dėl to, kad moteriai nepageidaujamas nėštumas yra tam tikra krizė, todėl ji<br />
gali būti nepajėgi priimti sau palankaus sprendimo, be to, gali lengviau pasiduoti artimųjų<br />
spaudimui. Užsienyje atlikta mokslinių tyrimų (Cantelmi, Cacace, 2007; Major,<br />
Appelbaum ir kt., 2009), kurie parodo moterų, nutraukusių nėštumą, polinkį į depresiją,<br />
priklausomybių alkoholiui ir narkotikams atsiradimą, pablogėjusius santykius su<br />
sutuoktiniu / partneriu ir kitais artimaisiais, didesnę krūties vėžio atsiradimo riziką ir<br />
kt. ir patvirtina pagalbos moteriai poreikį.<br />
Žvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių abortų teisinio reglamentavimo<br />
praktiką, galima teigti, kad abortai yra legalūs daugelyje šalių (Heywood, 2009;<br />
Wikstrom, 2008). Egzistuoja tik ribos, iki kada galima nutraukti nėštumą, ir tai dažniausia<br />
priklauso nuo procedūros aplinkybių (Ten pat). Daugelyje ES šalių, kaip ir<br />
Lietuvoje, abortai gali būti atliekami iki 12-os savaičių, o iš 27 ES šalių tik Maltoje,<br />
Lenkijoje ir Airijoje abortai uždrausti, tačiau Lenkijoje ir Airijoje su tam tikromis išlygomis<br />
(European Network IPPF, 2007). Ispanija anksčiau taip pat buvo viena iš<br />
150
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
valstybių, kur buvo priimtas griežtas įstatymas dėl aborto, tačiau 2010 m. birželio pradžioje<br />
įsigaliojo naujas, abortus liberalizuojantis įstatymas, pagal kurį abortas iki trijų<br />
nėštumo mėnesių neribojamas.<br />
Kai kuriose ES šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Italijoje, Kroatijoje ir<br />
Estijoje – įtvirtinta moters konsultavimo prieš nutraukiant nėštumą praktika. Vokietijoje<br />
gydytojas, sužinojęs, kad moteris nori nutraukti nėštumą, turi apžiūrėti nėščiąją ir<br />
pasiųsti ją konsultuotis su psichologais ir socialiniais darbuotojais. Pažymėtina, kad<br />
siunčiama kiekviena, bet kurio socialinio sluoksnio, statuso ir amžiaus moteris, išskyrus<br />
tuos atvejus, kai dėl nėštumo kyla pavojus motinos sveikatai Konsultantas turi<br />
informuoti moterį apie tai, kad negimęs kūdikis turi teisę į gyvybę ir bandyti įtikinti ją<br />
tęsti nėštumą (European Network IPPF, 2007). Po tokios konsultacijos minėtos tarnybos<br />
Vokietijoje moteriai išduoda pažymą, nurodančią, kad konsultacija suteikta, o po<br />
trijų dienų nuo pažymos išdavimo, jei moteris nepakeičia sprendimo, ji gali grįžti pas<br />
gydytoją (Žemaitienė, 2003).<br />
Pagal Italijos aborto įstatymą nėščiai moteriai, siekiančiai nutraukti nėštumą, išduodamas<br />
pažymėjimas, kurį privalo pasirašyti gydytojas arba konsultantas ir pati<br />
nėščioji, tačiau tame įstatyme nenurodomas „pasirengimo abortui“ (angl. preabortion)<br />
konsultacijos privalomumas (European Network IPPF, 2007). Tuo tarpu<br />
Švedijos įstatymas reglamentuoja, kad tarp 12 ir 18 nėštumo savaičių moteris nėštumo<br />
nutraukimo procedūrą turi aptarti su socialiniu darbuotoju, o po 18 savaičių privalo<br />
gauti leidimą iš Nacionalinės sveikatos apsaugos ir gerovės tarybos (Bjornberg,<br />
Dahlgren, 2003). Be to, galiojančiame Švedijos aborto įstatyme pabrėžiamos medicininės-socialinės<br />
abortų priežastys: abortai gali būti atliekami atsižvelgiant į moters<br />
gyvenimo sąlygas ir kitas aplinkybes, taip pat į moters fizinius ir psichinius požymius,<br />
nes tai mažina moters galimybes gimdyti ir auginti vaikus. Todėl šiame įstatyme numatoma,<br />
kad moteris turi konsultuotis su socialiniu darbuotoju, kuris turi ištirti jos<br />
padėtį ir padėti jai pasiruošti abortui. Be to, pažymėtina, kad socialinis darbuotojas turi<br />
teikti socialinę ir ekonominę pagalbą, kad moteris galėtų persvarstyti savo sprendimą,<br />
ir suteikti jai paramą, jeigu aborto atsisakyta (European Network IPPF, 2007).<br />
LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl nėštumo nutraukimo ir atlikimo<br />
tvarkos“ taip pat nurodoma, kad iki išduodant siuntimą nutraukti nėštumą akušerisginekologas<br />
turi paaiškinti moteriai (pageidautina ir sutuoktiniui) apie nėštumo nutraukimo<br />
fizinę ir moralinę žalą sveikatai, o pirmojo nėštumo atveju šia informaciją<br />
turi pateikti gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju. Be keliamų reikalavimų,<br />
šiame akte numatomas ir pageidavimas, kad pokalbyje dalyvautų psichologas. Deja,<br />
įsakyme akcentuojamas tik moters konsultavimas aborto žalos sveikatai klausimais, tai<br />
paliekant laisvam medikų pasirinkimui. Tačiau nereglamentuojamas privalomas ir<br />
platesnis moters konsultavimas socialiniais, psichologiniais ir teisiniais aspektais, kai<br />
gali būti gilinamasi į jos sprendimo priežastis ir aptariamos įvairios pasirinkimo galimybės,<br />
siekiant išsaugoti moters nėštumą. Priešabortinis konsultavimas galėtų būti ne<br />
tik psichologų, bet ir specialiai apmokytų socialinių darbuotojų veiklos sritis, kaip tai<br />
įtvirtinta užsienio praktikoje.<br />
151
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
2. Psichosocialinė pagalba ir aborto prevencijos poreikis<br />
Aborto prevencijos ir psichosocialinės pagalbos moteriai bei šeimai poreikį Lietuvoje<br />
visų pirma pagrindžia informacija, kad aborto priežastys dažnai yra ekonominio<br />
ir sociopsichologinio pobūdžio, o nėštumo nutraukimas vis dar dažniausiai taikoma<br />
šeimos planavimo priemonė (Kavoliūnaitė, 2006 ir kt.).<br />
Nors Lietuvos socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose<br />
– Socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998), Socialinių paslaugų įstatyme (2006)<br />
ir kt. – tiesiogiai neįvardijama, kad gyvybės išsaugojimas yra socialinio darbo prerogatyva,<br />
tačiau asmens vertės ir orumo pripažinimas bei gerbimas yra vienas prioritetinių socialinio<br />
darbo principų, įtvirtintų ir Tarptautinės socialinio darbo federacijos nuostatuose. Gyvybės<br />
išsaugojimo problemas socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi spręsti dirbdami su moterimis<br />
ir merginomis, tačiau ir prevenciniame bei intervenciniame darbe su šeimomis<br />
neišvengiamai susiduriama su prokreacijos klausimais.<br />
Kalbant apie aborto prevenciją, kurios tikslas – užkirsti kelią aborto problemai kilti ir<br />
plisti, svarbu akcentuoti pirminės prevencijos priemones, kurios apimtų vaikų, jaunimo ir<br />
suaugusiųjų lytiškumo ugdymą, pasirengimą šeimos kūrimui ir gyvenimui joje, pozityvaus<br />
bendravimo ir santykių kultūros, atsakingos tėvystės ir motinystės ugdymą.<br />
Prie antrinės prevencijos, arba intervencijos, priskirtinos įvairios pagalbos priemonės<br />
moterims krizinio nėštumo atvejais: konsultavimas, prireikus – ir apgyvendinimas,<br />
palydėjimas. Šios pagalbos formos kol kas yra pavienės, bet tokią pagalbą jau keletą<br />
metų teikia Lietuvos arkivyskupijų šeimos centrai ir krizinio nėštumo centrai didžiuosiuose<br />
Lietuvos miestuose. Kaip antrinės aborto prevencijos pavyzdį galima paminėti<br />
KMUK Akušerijos-ginekologijos klinikos praktiką, nuo 2003 metų ten vyksta socialinio<br />
darbo konsultacijos. Dėl besilaukiančiai moteriai teikiamos įvairiapusės pagalbos<br />
(socialinės, ekonominės, psichologinės) pastebėtos teigiamos tendencijos KMUK<br />
Akušerijos-ginekologijos klinikos abortų statistikoje (Švedas, 2008). Nuo 2003 metų,<br />
įsteigus socialinių darbuotojų etatus, iki 2007 m. sumažėjo nėštumo nutraukimų moters<br />
valia (2003 m. jų buvo 120, 2007 m. – 17).<br />
Kaip aborto prevencijos priemonė minėtina ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose<br />
(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje)<br />
2009 m. įsteigti „Gyvybės langeliai“. „Gyvybės langelio“ veiklos koncepcija remiasi<br />
tuo, kad pati kūdikio auginti nenorinti motina gali naujagimį palikti specialioje kapsulėje<br />
neužeidama į įstaigos vidų (Kubiliūtė, 2010). Nepaisant tokios iniciatyvos neišvengiamo<br />
ribotumo, ką patvirtina ir užsienio šalių praktika, tai yra vienas iš aborto ir<br />
vaikų palikimo prevencijos priemonių. Be to, svarbu tai, kad šiose įstaigose dirba socialiniai<br />
darbuotojai, teikiantys moterims pagalbą tuo metu, kai jos išgyvena krizę ir<br />
gali turėti sunkumų (Ten pat).<br />
Informacijos ir teisės aktų analizė leidžia teigti, kad iki šiol Lietuvoje aborto prevencija<br />
ir pagalba moterims krizinio nėštumo atvejais daugiau užsiima pavienės nevyriausybinės<br />
organizacijos, šalyje nevykdomos vyriausybinio lygio aborto prevencinės<br />
ir intervencinės programos, nėra jų įgyvendinimo sistemos, trūksta teisės aktų, kurie<br />
sukurtų tam prielaidas. Štai Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (2008) numatyta<br />
kompleksinė pagalba nėščioms moterims, tačiau tai ne įstatymas, o programinis<br />
152
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
dokumentas, nustatantis šeimos politikos gaires ir kryptis, todėl kol kas konkretaus<br />
pagrindo taikyti sistemišką ir organizuotą pagalbą nėra, nematyti ir konkrečių darbų<br />
įgyvendinant koncepcijos nuostatas.<br />
2010 m. „LR Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“ 1<br />
straipsnyje pabrėžiamas kompleksinės paramos šeimai sistemos, krizių prevencijų<br />
tinklo kūrimo ir kompleksinių paslaugų krizę patiriančioms šeimoms teikimo būtinumas.<br />
Šio dokumento 4 straipsnyje skelbiama, kad valstybė turi taikyti socialines, ekonomines<br />
priemones, kurios sudaro prielaidas šeimoms turėti vaikų ir diegti priešabortinio<br />
konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą.<br />
Svarbu, kad šiame dokumente iškyla priešabortinio konsultavimo pasiūlymas. Tačiau<br />
ministerijų pateikiamoje informacijoje naujų iniciatyvų šiuo klausimu per dvejus metus<br />
nuo susitarimo priėmimo neužfiksuota.<br />
Pravartu pacituoti ir LR Vyriausybės Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos<br />
strategijos dėl šeimos gerovės priemonių planą (2011), kuriame 2011–<strong>2013</strong> metams,<br />
kaip, beje, ir ankstesniaisiais metais, numatyta paramos šeimai ir ugdomųjų<br />
priemonių, tarp jų ir Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos, plėtotė mokyklose.<br />
Tačiau, kaip matyti iš ministerijų pateikiamų ataskaitų, tai dažnai yra minimalios<br />
ir pavienės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa,<br />
LR švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta 2007 m., mokyklose diegiama vangiai,<br />
realiai vykdoma tik kai kuriose mokyklose, o naujame priemonių plane 2011–<strong>2013</strong> m.<br />
jai visiškai nenumatyta lėšų.<br />
Iš to, kas pasakyta, galima konstatuoti, kad aborto prevencija ir intervencija krizės<br />
atvejais mūsų šalyje įgyvendinama menkai ir fragmentiškai. Socialinių darbuotojų ir<br />
kitų specialistų vaidmuo šioje srityje būtų svarbus ne tik teikiant vienkartines konsultacijas<br />
moterims, ketinančioms nutraukti nėštumą, bet ir kuriant integruotos, kompleksinės,<br />
kokybiškos pagalbos sistemą. Kaip sakyta, dažnai moteris ryžtasi daryti abortą<br />
ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl vidinių psichologinių, santykių problemų,<br />
todėl būtina moterį šiame etape palaikyti ir palydėti, svarbūs tęstiniai kontaktai su ja ir<br />
galimai su sutuoktiniu / partneriu. Savaime suprantama, pagalba moteriai turi būti teikiama<br />
laiku, siekiant išsaugoti kiekvieną pradėtą žmogaus gyvybę, kartu gerbiant bet<br />
kokį moters apsisprendimą ir pasirinkimą.<br />
3. Nėštumą ketinančių nutraukti moterų situacijos vertinimai<br />
Atliekant tyrimą, anketavimo būdu apklaustos 98 moterys, atėjusios konsultuotis su akušeriu-ginekologu<br />
dėl nėštumo nutraukimo Visagino ir Švenčionių miestų ligoninėse.<br />
Tyrimo imtis iš anksto nebuvo sudaroma, nes neįmanoma nustatyti, kiek moterų,<br />
ketinančių nutraukti nėštumą, sutiks dalyvauti apklausoje. Analizuoti duomenys neapima<br />
visos Lietuvos tikslinės populiacijos, tačiau gautos respondenčių nuomonės atskleidžia<br />
bendrą tendenciją Visagino (Utenos apskritis) ir Švenčionių (Vilniaus apskritis)<br />
miestuose.<br />
Kadangi pasirinkta tiriamųjų grupė yra subtili, nėštumą ketinančios nutraukti moterys<br />
buvo apklausiamos anketavimo būdu, siekiant užtikrinti konfidencialumą. Tyrimo<br />
rezultatai gauti išanalizavus 98 anketas apie nėščiųjų moterų įvardytas aborto priežas-<br />
153
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
tis ir prevencijos poreikį. Tyrimo duomenų analizei pasirinktas SPSS 17.0 versijos<br />
programinis paketas. Tyrimo duomenims surinkti taikyta aprašomoji statistika,<br />
Spearmano koreliacija, patikimumo laipsniui esant 0,01, Pearsono Chi kvadrato ir<br />
Binominis kriterijai. Atliekant apklausą nustatyti tokio tyrimo ribotumai ir įsitikinta,<br />
kad plėtojant šios problematikos tyrimus būtų tikslinga atlikti kokybinio tipo interviu,<br />
nes tai leistų labiau įsigilinti į moterų patirtis ir tikslingiau atskleisti ketinimų nutraukti<br />
nėštumą priežastis.<br />
1. Galimos socialinės ir ekonominės aborto pasirinkimo priežastys.<br />
Respondenčių grupė analizuota kaip homogeninė grupė, t. y. respondentės pagal<br />
miestus (Švenčionių ir Visagino) neskirstytos. Analizuojant duomenis pastebėta, kad<br />
didžioji dalis atvykusių darytis aborto respondenčių gyvena mieste – 67 proc.,<br />
26 proc. – kaime, 7 proc. – didmiestyje. Taigi daugiausia respondenčių yra miestietės.<br />
Kadangi moters amžius taip pat gali turėti įtakos moters apsisprendimui nutraukti<br />
arba išsaugoti nėštumą, atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti moterų amžių (žr. 1 pav.).<br />
1 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal amžių<br />
Atlikus duomenų analizę, pastebėta tendencija, kad daugumos nėštumą ketinančių<br />
nutraukti moterų amžius – nuo 26 iki 30 metų (26 proc.) ir daugiau kaip 40 metų<br />
(25 proc.). Mažiausią dalį tiriamųjų sudaro moterys iki 18 metų (2 proc.).<br />
Siekiant parodyti moterų amžiaus ir noro nutraukti nėštumo sąsajas, pasirinktas<br />
Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas, nes juo galima nustatyti statistinį ryšį<br />
tarp kintamųjų. Kadangi P-reikšmė (0,05) mažesnė už reikšmingumo lygmenį (0,01),<br />
pastebėta, yra teigiama, bet labai silpna (0,280).<br />
Tyrimu siekta sužinoti moterų išsilavinimą (žr. 2 pav.). Nėščių moterų prašyta pažymėti<br />
turimą išsilavinimą.<br />
Žvelgiant į gautus tyrimo duomenis (2 pav.), pastebima tendencija, kad dauguma<br />
nėštumą ketinančių nutraukti moterų turi vidurinį (34 proc.) arba profesinį (23 proc.)<br />
išsilavinimą, mažiausia dalis respondenčių turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą (4 proc.).<br />
Kadangi gauti tyrimo duomenys rodo, jog dauguma tiriamųjų turi vidurinį ar profesinį<br />
išsilavinimą, nuspręsta ieškoti ryšio tarp turimo išsilavinimo ir galutinio apsisprendimo<br />
nutraukti nėštumą. Apskaičiavus Spearmano ranginės koreliacijos koeficientą,<br />
154
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
pastebėtas statistiškai reikšmingas moterų turimo išsilavinimo lygio ir noro nutraukti<br />
nėštumą ryšys. Kadangi P-reikšmė (0,000) yra mažesnė už reikšmingumo lygmenį<br />
(0,01), buvo nustatyta, kad rodikliai moterų išsilavinimas ir galutinis aborto sprendimas<br />
statistiškai reikšmingai susiję. Koreliacija yra neigiama (-0,352) ir silpna. Šis nustatytas<br />
ryšys liudija apie tai, kad kuo tyrime dalyvavusios moterys yra žemesnio išsilavinimo,<br />
tuo jos labiau nusiteikusios nutraukti nėštumą.<br />
2 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal išsilavinimą<br />
Rengiant tyrimą, buvo tikslinga tiriamų moterų paklausti apie jų dabartinę veiklą<br />
nėštumo momentu, nes tai taip pat gali būti vienas iš socialinių-ekonominių veiksnių,<br />
turinčių įtakos moters apsisprendimui rinktis abortą. Nėščių moterų prašyta apibūdinti<br />
savo dabartinę veiklą (3 pav.). Iš pateiktų duomenų matyti, kad dauguma (61 proc.)<br />
tiriamųjų dirba, kita dalis (20 proc.) pažymėjo, kad nedirba ir nestudijuoja (nesimoko).<br />
Taigi pastebima bendra tendencija, kad tarp norinčių nutraukti nėštumą daugiausia yra<br />
dirbančių moterų.<br />
Nedirba ir nestudijuoja…<br />
20%<br />
Studijuoja (mokosi) ir dirba<br />
3%<br />
Dirba<br />
61%<br />
Studijuoja<br />
Mokosi<br />
3%<br />
6%<br />
0% 20% 40% 60% 80%<br />
3 pav. Respondenčių dabartinė veikla<br />
155
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
Apžvelgus šio atsakymo atviruosius duomenis paaiškėjo: kai kurios tiriamos moterys<br />
pažymėjo, kad jos yra namų šeimininkės arba yra vaiko priežiūros atostogose. Tai<br />
gali byloti, kad pastarosios neseniai (mažiau negu prieš 2 metus) pagimdė vaiką ir<br />
nepasiruošusios gimdyti dar vieno vaiko.<br />
Respondenčių prašyta pažymėti savo šeiminę padėtį. Dauguma tiriamų moterų<br />
(60 proc.) – ištekėjusios, 15 proc. – netekėjusios, 10 proc. – gyvena nesusituokusios,<br />
4 proc. – našlės, 3 proc. – pažymėjo atsakymą „kita“. Analizuojant tyrimo duomenis<br />
išryškėja bendra tendencija, kad dauguma tyrime dalyvavusių moterų, norinčių nutraukti<br />
nėštumą, yra ištekėjusios.<br />
Žemiau pavaizduoti duomenys (4 pav.) išskiriami pagal moterų amžių ir šeiminę<br />
padėtį, siekiant sužinoti, kokio amžiaus ir kokios šeiminės padėties moterys ryžtasi<br />
nutraukti nėštumą.<br />
120<br />
100<br />
80<br />
60<br />
40<br />
20<br />
0<br />
iki 18 18-25 26-30 31-35 36-40 virš 40<br />
Netekėjusi<br />
Ištekėjusi<br />
Gyvena<br />
nesusituokusios<br />
Išsiskyrusios<br />
Našlės<br />
Kita<br />
156<br />
4 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal amžių ir šeiminę padėtį (proc.)<br />
Kaip matyti, net 80 proc. 31–35 amžiaus tyrime dalyvavusių moterų yra ištekėjusios.<br />
Tyrime dalyvavo 2 nėščios merginos iki 18 metų, kurios yra netekėjusios. Iš tyrimo<br />
duomenų matyti, kad 33 proc. 18–25 amžiaus moterų yra ištekėjusios, dalis<br />
(28 proc.) šios amžiaus grupės moterų netekėjusios ir 22 proc. gyvena su partneriais.<br />
Gana aukštas procentas (17 proc.) 18–25 amžiaus moterų pažymėjo atsakymą „kita“,<br />
tačiau nežinoma, kokia jų šeiminė padėtis.<br />
Nėštumo nutraukimo atveju yra svarbu, moteris jau turi vaiką(-ų) ar ne. Atliekant<br />
tyrimą pastebėta, kad didžioji dalis (86 proc.) apklaustų moterų, kurios ketina nutraukti<br />
nėštumą, jau turi vaiką(-ų), 14 proc. – jų neturi. Vaikų turinčių moterų prašyta pažymėti<br />
vaikų skaičių (žr. 5 pav.).<br />
Kaip minėta, literatūroje aborto priežastys dažniausia siejamos su socialiniais ir<br />
ekonominiais veiksniais: moterų amžiumi, išsilavinimu, šeimine padėtimi, turimų vaikų<br />
skaičiumi, veiklos pobūdžiu ir savo ekonominės situacijos vertinimu, kuris turi<br />
įtakos sprendimui nutraukti nėštumą. Todėl buvo tikslinga ir šioje apklausoje paprašyti<br />
moterų pažymėti, ar jų apsisprendimui rinktis abortą turi įtakos ekonominė situacija<br />
(6 pav.).
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
5 pav. Respondenčių turimų vaikų skaičius<br />
Kadangi didžioji dauguma (83 proc.) tiriamų moterų mano, kad ekonominė situacija<br />
turi įtakos jų apsisprendimui rinktis abortą, 6 paveiksle pateikiame respondenčių<br />
pasiskirstymą pagal dabartinę veiklą ir ekonominės situacijos įtaką apsisprendimui<br />
rinktis abortą. Taigi galima įžvelgti tendenciją, kad ekonominės situacijos įtaka išlieka<br />
stipri (nuo 50 proc.) nepaisant moterų veiklos.<br />
100%<br />
90%<br />
80%<br />
70%<br />
60%<br />
50%<br />
40%<br />
30%<br />
20%<br />
10%<br />
0%<br />
Ne<br />
Taip<br />
Mokausi<br />
Studijuoju<br />
Dirbu<br />
Mokausi (studijuoju) ir dirbu<br />
Nedirbu ir nestudijuoju<br />
Kita<br />
6 pav. Ekonominės situacijos įtaka respondenčių sprendimui<br />
Reikia pažymėti, kad ekonominės situacijos įtaką (net 83 proc.) ypač jaučia moterys,<br />
pažymėjusios atsakymą „kita“. Minėta, kad šį atsakymą pažymėjo namų šeimininkės<br />
ir tos moterys, kurios yra vaiko priežiūros atostogose. Didelė dalis (80 proc.)<br />
besimokančiųjų ir 79 proc. nestudijuojančių ir nesimokančių moterų susiduria su ekonominiais<br />
sunkumais, kurie, jų nuomone, turi įtakos priimant sprendimą, nes šios mo-<br />
157
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
terys nedirba ir negauna pajamų. Įdomu tai, kad daugiau negu pusė (66 proc.) dirbančių<br />
moterų pažymėjo itin stiprią ekonominės situacijos įtaką. Palyginus su kitų respondenčių<br />
nuomonių rezultatais, mažiausiai (50 proc.) su finansiniais sunkumais priimant<br />
sprendimą nutraukti nėštumą susiduria studijuojančios moterys. Tačiau ši įtaka<br />
išlieka vis dėlto labai stipri, nes tai reiškia, kad lygiai pusė studijuojančių tiriamų moterų<br />
pažymėjo, jog finansinė situacija turi įtakos jų sprendimui rinktis abortą. Tyrimo<br />
rezultatai byloja, kad ekonominės situacija veikia moterų sprendimą rinktis abortą.<br />
2. Moters požiūris į nėštumą ir jį lemiantys veiksniai. Norint atskleisti<br />
moters požiūrį į nėštumą lemiančius veiksnius, respondentams pateikti klausimai,<br />
susiję su gyvybės pradžia ir artimais žmonėmis, su kuriais moteris kalbėjosi apie<br />
savo nėštumo nutraukimo situaciją. Gyvybės pradžios traktavimas laikoma svarbiu<br />
veiksniu, kuris turi įtakos moters sprendimui, nes nuo to, kaip teigia ir kai kurie autoriai<br />
(Obelenienė, Švedas, 2006), priklauso moters motinystės tapatumo jausmas.<br />
158<br />
7 pav. Gyvybės pradžia, respondenčių požiūriu<br />
71 proc. respondenčių (70 moterų) pažymėjo (žr. 7 pav.), kad kaip gyvybės pradžią<br />
traktuoja apvaisinimo momentą, 11 proc. – nuo 3-ios nėštumo savaitės, kai jau formuojasi<br />
kūdikio organai. Taigi galima teigti, kad dauguma moterų supranta, jog gyvybė<br />
prasideda apvaisinimu ar nuo trečios nėštumo savaitės, ir tai, kad yra motinos, todėl<br />
nėštumą nutraukia sąmoningai, t. y. supranta, kad nutraukia kūdikio gyvybę. Tik<br />
4 proc. respondenčių, atsakydamos į šį klausimą, pažymėjo, kad gyvybė prasideda nuo<br />
12-os nėštumo savaitės. Tai gali byloti, kad nėštumo nutraukimas iki 12-os nėštumo<br />
savaitės (pagal LR sveikatos ir apsaugos ministro 1994 m. įsakymą „Dėl nėštumo nutraukimo<br />
operacijos atlikimo tvarkos“), jų nuomone, nesusijęs su savo kūdikio gyvybės<br />
nutraukimu. 3 proc. apklaustų moterų (3 moterys) pažymėjo, kad gyvybė prasideda<br />
vaikui gimus.<br />
Kaip minėta, pagal LR sveikatos ir apsaugos ministro įsakymą „Dėl nėštumo nutraukimo<br />
operacijos atlikimo tvarkos“, moterys gali nutraukti nėštumą iki 12-os savaitės,<br />
jei pageidauja, tuo tarpu apie vyro vaidmenį tik užsimenama, kai sutuoktinio ar<br />
partnerio informavimas ir dalyvavimas konsultacijoje kartu su moterimi traktuojamas
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
tik kaip pageidautinas, bet neprivalomas. Galima teigti, kad šiame teisės akte visa atsakomybė<br />
už abortą tenka moteriai. Tą patvirtina gauti tyrimo rezultatai, bylojantys,<br />
kad net 20 proc. vyrų (partnerių) nežino apie moters ketinimus nutraukti nėštumą<br />
(8 pav.): 20 iš 98 moterų sprendimą daryti abortą priima vienos.<br />
8 pav. Vyro (partnerio) informavimas apie moters sprendimą nutraukti nėštumą<br />
Tai savo ruožtu kelia abejonių, ar moterys praneša būsimo vaiko tėvui ir apie patį<br />
nėštumo faktą. Moterų nuomonės apie vyrų (partnerių) vaidmenį nėštumo nutraukimo<br />
situacijoje pateiktos 9 paveiksle.<br />
9 pav. Vyro (partnerio) vaidmuo moteriai apsisprendžiant nutraukti nėštumą (proc.)<br />
Duomenys rodo, kas daugelis moters situaciją žinančių vyrų (partnerių) (84 proc.)<br />
palaiko moterį jai priėmus sprendimą nutraukti nėštumą, 5 proc. vyrų (partnerių) tokio<br />
sprendimo nepalaiko. Nė viena iš moterų (0 proc.) neteigė, kad vyras vertė darytis<br />
abortą. Vis dėlto šie duomenys palieka nemažai neatsakytų klausimų tiek dėl tikrųjų<br />
159
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
sprendimo nutraukti nėštumą priežasčių, tiek dėl santykių su vyrais, todėl kokybinis<br />
interviu galėtų geriau padėti išsiaiškinti šiuos klausimus.<br />
Kalbant apie artimiausių asmenų įtaką moters sprendimui rinktis abortą, svarbu<br />
paminėti ir kitus asmenis, tokius kaip tėvai, broliai, seserys, draugės ir draugai. Respondenčių<br />
prašyta pažymėti, su kuo iš artimų žmonių jos kalbėjosi apie savo situaciją<br />
(10 pav.). Jos galėjo pažymėti kelis atsakymus.<br />
10 pav. Artimieji, su kuriais moterys aptarė situaciją<br />
Tyrimo rezultatai parodė tendenciją, kad moterys savo situaciją dažniausiai linkusios<br />
aptarinėti su draugėmis (tai pažymėjo 57 proc. tiriamųjų), dalis tiriamųjų<br />
(28 proc.) pažymėjo, kad apie tai kalbasi su motinomis, tik 6 proc. moterų nurodė savo<br />
tėvą. Taigi daroma išvada, kad moters apsisprendimui dažniausiai įtakos turi draugės<br />
ir motinos.<br />
Apibendrinant veiksnius, lemiančius moters požiūrį į nėštumą, galima daryti tokias<br />
išvadas: 1) dauguma tiriamųjų supranta, kad yra savo kūdikio motinos, nes mano, kad<br />
gyvybė prasideda nuo apvaisinimo; 2) dažniausiai draugės ir motinos tampa tais artimais<br />
asmenimis, kurie turi įtakos apsisprendimui nutraukti nėštumą.<br />
3. Aborto prevencijos poreikis. Į anketos klausimus apie kontracepciją atsakė<br />
visos 98 tyrime dalyvavusios respondentės. 56 moterys (57 proc.) pažymėjo, kad<br />
jos naudoja kontracepciją, likusios 42 respondentės (43 proc.) nurodė, kad jos nenaudoja.<br />
43 proc. visų moterų, kurios naudoja kontracepciją, ir 26 moterys (38 proc.),<br />
nenaudojančios kontracepcijos, pažymėjo, kad yra galutinai apsisprendusios nutraukti<br />
nėštumą. Sąsajoms tarp kontracepcijos naudojimo ir moterų apsisprendimo pasirinkti<br />
abortą nustatyti taikytas Binominis kriterijus (į klausimą apie kontracepciją – naudoju<br />
arba nenaudoju, o į klausimą apie galutinį sprendimą nutraukti nėštumą – taip arba<br />
ne). Statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta (p
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
Siekiant išsiaiškinti moterų nuomonę apie prevencijos poreikį nėštumo atveju, tiriamų<br />
moterų prašyta pažymėti specialistus, su kuriais jos kalbėjosi apie nėštumo nutraukimą<br />
(11 pav.).<br />
Neatsakė<br />
Kita<br />
Mokytojas<br />
Socialinis pedagogas<br />
Socialinis darbuotojas<br />
Psichologas<br />
Kitas gydytojas<br />
10%<br />
6%<br />
1%<br />
1%<br />
0%<br />
5%<br />
77%<br />
0% 20% 40% 60% 80% 100%<br />
11 pav. Specialistai, su kuriais tiriamosios aptarė savo situaciją<br />
Kaip matyti, dauguma apklaustų moterų nurodė (žr. 11 pav.), kad pagrindinis konsultantas<br />
esamoje situacijoje buvo gydytojas. Dalis apklaustų moterų (10 proc.) į šį<br />
klausimą neatsakė. Kadangi tik 5 proc. visų respondenčių pažymėjo, kad apie savo<br />
situaciją kalbėjosi su psichologu ar psichoterapeutu, tai leidžia manyti, kad šiuose<br />
miestuose konsultavimas su psichologu praktikuojamas gana retai.<br />
Siekdami sužinoti, kokios pagalbos tiriamosioms trūksta, tyrimo apklausoje tiriamųjų<br />
prašyta nurodyti specialistus, iš kurių jos norėtų sulaukti pagalbos (12 pav.).<br />
12 pav. Specialistai, iš kurių tiriamosios norėtų sulaukti pagalbos<br />
161
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
Remiantis gautais tyrimo rezultatais, galima teigti, kad tiriamosios, be gydytojo,<br />
norėtų sulaukti pagalbos iš psichologo / psichoterapeuto (tą pažymėjo 51 proc. respondenčių),<br />
socialinio darbuotojo / pedagogo (35 proc.). Pasirinkusios atsakymo variantą<br />
„kita“, keletas tiriamų moterų pažymėjo, kad norėtų sulaukti pagalbos iš dvasininko<br />
ar gydytojo genetiko.<br />
Tiriamų moterų prašyta nurodyti, kokios, jų nuomone, yra aborto pasekmės<br />
(13 pav.).<br />
Kita<br />
Neturi nuomonės<br />
Savęs kaltinimas dėl tokios apsisprendimo<br />
Poros santykių pablogėjimas<br />
Fizinės ar psichinės moters sveikatos<br />
sutrikimai<br />
Jokių<br />
2%<br />
8%<br />
11%<br />
17%<br />
37%<br />
53%<br />
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%<br />
13 pav. Respondenčių nuomonė apie aborto pasekmes (proc.)<br />
Kadangi daugiau nei pusė moterų (53 proc.) pažymėjo, kad aborto pasekmės gali būti<br />
fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, o 37 proc. nurodė galimą savęs kaltinimą dėl<br />
tokio apsisprendimo, galima teigti, kad būtent dėl šių priežasčių respondentės pabrėžė<br />
psichologo (psichoterapeuto) ir socialinio darbuotojo (pedagogo) pagalbos svarbą.<br />
Gauti tyrimo rezultatai patvirtina ir tai, kad vieno specialisto (šiuo atveju gydytojo)<br />
pagalbos nėštumą ketinančioms nutraukti moterims neužtenka. Gydytojo funkcija –<br />
teikti medicininio pobūdžio informaciją ir kvalifikuotą medicininę pagalbą. Socialinių,<br />
psichologinių veiksnių susipynimas pagrindžia psichologų, psichoterapeutų, socialinių<br />
darbuotojų dalyvavimo svarbą. Šių specialistų reikalingumą patvirtina ir kiti tyrimo<br />
duomenys. Tyrimo metu tiriamųjų prašyta nurodyti, kokios pagalbos esamoje situacijoje<br />
reikėtų nėščioms moterims (15 pav.).<br />
Iš 15 paveikslo matyti, kad dauguma tiriamų moterų (52 proc.) pažymėjo, jog joms<br />
trūksta moralinio palaikymo, daliai tiriamųjų (30 proc.) reikia padėti galutinai apsispręsti<br />
dėl nėštumo nutraukimo ar išsaugojimo. Šie duomenys leidžia kelti prielaidą,<br />
kad apie 30 proc. tirtų nėščių moterų, jei sulauktų pagalbos, galėtų išsaugoti nėštumą.<br />
Net 27 proc. tiriamų moterų pažymėjo, kad joms trūksta finansinės pagalbos, ir tik<br />
6 proc. tiriamųjų pageidautų, kad vyrą (partnerį) pakonsultuotų specialistai. Taigi gauti<br />
tyrimo duomenys byloja apie psichologų (psichoterapeutų) ir socialinių darbuotojų<br />
(pedagogų) dalyvavimo konsultuojant nėštumą ketinančias nutraukti moteris būtinumą.<br />
1<strong>62</strong>
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
Kita<br />
Vyro (partnerio) konsultavimas<br />
Finansinė pagalba<br />
Informacija apie "Gyvybės langelį"<br />
Pagalba susirasti gyvenamąją vietą<br />
Moralinis palaikymas<br />
Pagalba apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo arba<br />
išsaugojimo<br />
2%<br />
6%<br />
4%<br />
6%<br />
27%<br />
30%<br />
52%<br />
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%<br />
14 pav. Respondenčių nuomonė apie pagalbos poreikį esamoje situacijoje (proc.)<br />
Išvados<br />
Lyginamoji mokslinės literatūros, tyrimų ir teisės aktų analizė atskleidė, kad aborto<br />
problema mūsų šalyje yra aktuali, bet deramai nenagrinėjama mokslinu-praktiniu<br />
lygmeniu ir viešai neaptariama, jai spręsti trūksta sisteminių ir kompleksinių socialinės<br />
ir psichologinės pagalbos bei prevencinių priemonių moterims ir šeimoms. Mokslinė<br />
informacija rodo, kad aborto priežastys dažnai yra ekonominio ir socialiniopsichologinio<br />
pobūdžio, o nėštumo nutraukimas vis dar yra dažniausiai taikoma šeimos<br />
planavimo priemonė. Šalyje teisinis aborto reglamentavimas neapibrėžtas ir nepakankamas:<br />
iki šiol nėštumo nutraukimo tvarką reguliuojantis 1994 m. priimtas sveikatos<br />
apsaugos ministro įsakymas nustato tik tam tikrą medicininio pobūdžio procedūrą,<br />
o ne pagalbos galimybes krizinėje situacijoje atsidūrusioms moterims ir negimusio<br />
kūdikio apsaugą. Šiuo požiūriu užsienio šalių geroji praktika gali padėti kuriant aborto<br />
mažinimo ir prevencijos sistemas.<br />
Empirinis tyrimas parodė, kad nėštumą nutraukti ketinančių moterų grupėje dominuoja<br />
ištekėjusios, vyresnio amžiaus, vidurinį išsilavinimą ir vieną ir arba du vaikus<br />
turinčios moterys. Ekonominio pobūdžio priežastys respondenčių įvardijamos kaip<br />
pagrindinės priimant sprendimą nutraukti nėštumą, tačiau šie rezultatai interpretuotini<br />
nevienareikšmiškai, todėl reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ar tai iš tikrųjų yra moterų pasirinkimą<br />
lemiantys veiksniai. Giluminėms priežastims nagrinėti būtų tikslingesnis kokybinio<br />
pobūdžio tyrimas. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, darytina prielaida,<br />
kad dauguma apklaustų moterų turi suformuotą motinystės tapatumo jausmą, t. y. žino,<br />
kad yra motinos, ir yra sąmoningos dėl negimusios gyvybės nutraukimo. Taip pat<br />
išaiškėjo, kad dauguma jų sprendimą nutraukti nėštumą priėmė kartu su vyrais / partneriais,<br />
šį klausimą jos taip pat aptarė su savo draugėmis ir motinomis. Tačiau dalis jų<br />
(20 proc.) vyrų / partnerių apie tokį sprendimą neinformavo, todėl kyla klausimas apie<br />
moterų santykius su vyrais / partneriais ir pastarųjų dalyvavimą šeimos gyvenime.<br />
Tyrimas atskleidė, kad dauguma tiriamų moterų naudojo kontracepciją, taigi apsi-<br />
163
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
sprendimas nutraukti nėštumą su kontracepcijos naudojimu nesusijęs. Taip pat nustatyta,<br />
kad nėštumą ketinančios nutraukti moterys daugiausia norėtų sulaukti pagalbos iš<br />
psichologo (psichoterapeuto) ir socialinio darbuotojo (pedagogo). Tokios pagalbos<br />
poreikį galima sieti su tiriamų moterų dažniausiai minėtomis aborto pasekmėmis –<br />
galimomis sveikatos ir psichologinio pobūdžio problemomis. Dalis moterų minėjo<br />
pagalbos poreikį prieš galutinai apsisprendžiant išsaugoti arba nutraukti nėštumą.<br />
Apibendrinant tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad tyrimo duomenys pagrindžia<br />
tiek pirminės, tiek antrinės prevencijos reikalingumą – suaugusiųjų lytinio ugdymo ir<br />
konsultacinės švietėjiškos pagalbos, taip pat kompleksinių paslaugų šeimai poreikį,<br />
siekiant jos gerovės. Svarbu, kad į šį procesą įsitrauktų mokslininkai ir praktikai, politikai,<br />
visuomenės atstovai ir pačios šeimos.<br />
Gauta 2012 11 10<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Almas, H. (1999). Klinikinė slauga. Vilnius: Charibaldė.<br />
Björnberg, U., Dahlgren L. (2003). Policy. The Case of Sweden. Tyrimas. Prieiga internetu:<br />
http://www.york.ac.uk/inst/spru/research/nordic/swedenpoli.pdf<br />
Cantelmi, T., Cacace, C. (2007). Aborto volontario e salute mentale della donna. Prieiga internetu:<br />
http://www.zenit.org/article- 12035?l=italian<br />
Crawford, D. S. (2008). Natural law and the body: between deductivism and parallelism. Communio, t. 35: 327–353.<br />
Washington.<br />
Čaikovski, A., Žukovaitė, I. (2010). Neteisėto aborto kriminalizavimas Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Teisė,<br />
t. 75. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />
Dobrynina, M., Gavėnaitė, A., Liesis, M. ir kt. (2006). Teisiniai abortų uždraudimo aspektai ir jų vertinimas. Prieiga<br />
internetu: hppt://www.anarchija.lt/index.php/politika/1203-abortu-draudimo-aspektai.html.<br />
Drąsutienė, G., Venckauskas, A. (2003). Akušerijos ir ginekologijos praktinis vadovas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />
Heywood, A. (2009). Abortion law in the EU. Ezine articles. Prieiga internetu: http://ezinearticles.com/?Abortion-<br />
Law-in-the-EU&id=3349318<br />
Jenkins, J. (1997). Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius: Alma littera<br />
Johnston, R. (2010). Maps of percentage of Pregnancies Aborted in Europe by Country. Prieiga internetu:<br />
http://www.johnstonsarchive.net/policy/abortion/mapeuropeabrate.html<br />
Juškevičius, J. (2007). Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu probleminiai aspektai. Sveikatos mokslai 2:<br />
764–773.Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“.<br />
Kavoliūnaitė, E. (2005). Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijos. Teisės problemos 2 (48): 5–26. Vilnius:<br />
Lietuvos teisės institutas.<br />
Kavoliūnaitė, E. (2006). Žmogaus vaisiaus gyvybės apsauga baudžiamojoje teisėje. Teisės problemos 2(52): <strong>62</strong>–83.<br />
Vilnius: Lietuvos teisės institutas.<br />
Kubiliūtė, G. (2008). Gyvybės langeliai: pagalba likimo nuskriaustiems vaikams ar kova su pasekmėmis? Prieiga<br />
internetu: http://www.kaunaskitaip.lt/node/132<br />
Major, B., Appelbaum, M. ir kt. (2009). Abortion and Mental Health. American Psychologist, t. 64, nr. 9: 863–890.<br />
Narbekovas, A. (2003). Moralinis natūralaus šeimos planavimo ir kontracepcijos skirtumas. Soter 10 (38): 7–18.<br />
Obelienienė, B., Švedas, E. (2006) Laisvo apsisprendimo nutraukti nėštumą ir moters teisės į informaciją realizavimo<br />
galimybės. Sveikatos mokslai 1–2: 131–137. Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“.<br />
Sagatys, G. ( 2006). Vaiko teisė į šeimos ryšius. Vilnius: Teisinės informacijos centras.<br />
Serapinas, D., Bartkevičienė, D. (2006). Prenatalinės žmogaus raidos svarba. Gyvybės teisinės apsaugos svarba. Sveikatos<br />
mokslai 1–2: 151–154. Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“.<br />
Stankūnienė, V., Baublytė, M. (2012). Mažo gimstamumo pasekmės ateities Lietuvos gyventojų skaičiaus ir struktūrų<br />
profiliams. Demografija ir mes 8: 1–3. Vilnius: Demografinių tyrimų institutas.<br />
Stankūnienė, V., Jasilionis, D. (2012). Kas naujo Lietuvos demografiniame pasaulyje. Demografija ir mes 5: 1–4.<br />
Vilnius: Demografinių tyrimų institutas.<br />
Šaulauskienė, A. (2007). Galėję gyventi negimsta. Sveikatos mokslai, t. 17, nr. 2: 781–784. Vilnius: Asociacija „Sveikatos<br />
mokslai“.<br />
164
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
Švedas, E (2008). Statistinė abortų analizė. Ar medikai pajėgūs išspręsti socialines problemas? Prieiga internetu:<br />
www.bioetika.lt/cmsms/uploads/news/id11/Svedas.pdf.<br />
Švedas, E. (2007). Pirmoji nuotrauka gyvenimo albume ar abortas? Nėštumo nutraukimo etika. Kaunas: Gyvenimo ir<br />
tikėjimo institutas.<br />
Wikström, K. (2008). Abortion rights: Still a fight in Europe. IV Online magazine IV (404). Prieiga internetu:<br />
http://www.internationalviewpoint.org/spip.php?article1523<br />
Žemaitienė, R. (2011). Iš arčiau. Už gyvybę 13. Prieiga internetu:<br />
http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/200313/uzg13_10.html<br />
Teisės aktai ir dokumentai<br />
Dėl nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos šeimos gerovės srityje įgyvendinimo 2011–<strong>2013</strong> metų<br />
priemonių plano patvirtinimo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2011). Įsakymas A1-<br />
44, 2011 m. sausio 27 d. Valstybės žinios, 2011.02.08, Nr. 16, Publ. Nr.: 778.<br />
European Network IPPF (International Planned Parenthood Federation). (2007). Abortion Legislation in Europe.<br />
Belgium. Prieiga internetu: http://www.ippfen.org/NR/rdonlyres/2EB28750-BA71-43F8-AE2A-<br />
8B55A275F86C/0/Abortion_legislation_Europe_Jan2007.pdf<br />
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. (1995). Valstybės žinios, Nr. 10-237.<br />
Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija.( 1995). Valstybės žinios, Nr. 60-1501<br />
Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Valstybės žinios, Nr. 33-1014.<br />
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“.<br />
(2008). Valstybės žinios, Nr. 69-2<strong>62</strong>4.<br />
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“.<br />
(1994). Nr. 50. Prieiga internetu: http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/ministro_isakymai?id=22784.<br />
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. (1998). Socialinių darbuotojų asociacija. Prieiga internetu:<br />
http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/socialinio_darbo_katedra/Lietuvos_socialiniu_darbuotoju_etiko<br />
s_kodeksas/17socialiniu_darb_etik_kod.doc<br />
Lietuvos socialinių paslaugų įstatymas. (2006). Prieiga internetu:<br />
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=270342&p_query=&p_tr2=<br />
Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. (2010). Prieiga internetu:<br />
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376067<br />
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. (2006). Valstybės žinios, Nr. 68-2497.<br />
Tyrimų ir statistinių duomenų internetinės prieigos<br />
Evolution of the Family in Europe. (2009). Tyrimas. Prieiga internetu: http://www.scribd.com/doc/22418149/Report-<br />
Evolution-on-the-Family-in-Europe-2009<br />
Institute for Family Policies, Evolution of the Family in Europe. (2009). Tyrimas. Prieiga internetu:<br />
http://www.scribd.com/doc/22418149/Report-Evolution-on-the-Family-in-Europe-2009<br />
Lietuvos statistikos departamentas. (2012). Prieiga internetu: http://www.stat.gov.lt/lt/<br />
Lietuvos sveikatos informacijos centras. (2012). Prieiga internetu: http://sic.hi.lt/<br />
ABORTION AS A SOCIAL PROBLEM: THE NEED FOR PREVENTION<br />
ASPECT<br />
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
Summary<br />
The official abortion statistics in Lithuania, the juridical indefiniteness of the unborn life<br />
and the discussions about it, the lack of social assistance and other prevention measures<br />
for women and families that intend to terminate a pregnancy testify that the problem of<br />
abortion is pertinent to our country. Often politicians, representatives and researchers of<br />
various scientific fields and even first-hand specialists that deal with the problem ignore or<br />
minimize it so it does not have the appropriate attention in the public discourse.<br />
According to the data of the Centre of health information and the Lithuanian Department<br />
of statistics, 11.590 abortions have been conducted in Lithuania in 2011 (this<br />
information could be imprecise because private medical establishments are not obliged<br />
165
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
to report abortions conducted). Almost 60 percent of these are artificial abortions and<br />
this means that they have not been conducted due to miscarriages of medical indications<br />
but due to the will of the women when the decision to terminate the pregnancy is<br />
based on other type of factors, such as social, economical or psychological. When<br />
comparing this data to that of the previous years it can be seen that the number of<br />
abortions has decreased and tends to diminish (12.790 abortions registered in 2010,<br />
14.212 in 2008, 23.683 in 2000). Nevertheless, the “Evolution of the Family in Europe<br />
2009” survey has shown that the number of abortions in our country is one of the highest<br />
in the European Union. The report of the survey also stresses that Lithuania is one<br />
of the EU countries that does not prioritize the family. It is also important to note that<br />
despite of the fact that the birth-rate has been slightly increasing during the past few<br />
years, the statistical data confirm that the number of children in 2010 has diminished<br />
by 37,7 thousand) when comparing to that in 2008. In their conclusions the experts<br />
also emphasize that these numbers do not secure the natural generational change and<br />
the demographic situation is rather critical. The statistics of abortions show that almost<br />
one in three created lives is being terminated.<br />
The scientific information proves that abortion is a complex problem. It is relevant<br />
not only from the point of view of values and the world-view when the questions related<br />
to unborn life and women rights arise but implicates also a multi-aspectual scientific<br />
discussion. It is self-evident that it is not possible here to treat separately the negative<br />
impact to the physical and especially to the psychological health of the woman,<br />
her social life (this aspect is widely discussed in the psychological foreign and Lithuanian<br />
literature), in the end this is fundamental to the welfare of an individual, the family<br />
and also of the society itself. Despite of the different opinions and confrontations<br />
towards the contradiction of the choice of the woman and the right to existence of the<br />
unborn life, there is no doubt that abortion is a negative phenomenon and it should be<br />
recognised as a social problem that must be acknowledged and tried to solve.<br />
There has been little research of abortion in Lithuania. There have been some studies<br />
from the medical and juridical aspects: Sakalauskas, 2001; Kavoliūnaitė, 2005,<br />
2006; Dobrynina, Gavėnaitė et al., 2006; Sagatys, 2006; Juškevičius, 2007; Čaikovsky,<br />
Žukovaitė, 2010; Šaulauskienė, 2006; Serapinas, Bartkevičienė, 2006; Obelenienė,<br />
Švedas, 2006 and others. The problem of abortion is also mentioned when analysing<br />
the concept of a human and preserving life in the field of Christian anthropology and<br />
bioethics (Narbekovas 2003 and others). There are not enough detailed studies in this<br />
topic in the context of psychology, sociology and social work, as well as valid discussions<br />
of diverse field specialists and competent institutions that would be a stimulus to<br />
stir the political will and to create complex systems of prevention, intervention and<br />
postvention. The experience of other countries shows that psychologists and social<br />
workers collaborate in this field while in Lithuania only isolated initiative of psychological<br />
and social assistance are present and the involvement of these specialists is<br />
often episodic and minimal.<br />
This paper aims at discussing the problem of abortion in the context of social<br />
assistance and to reveal the reasons given by the surveyed women for choosing abortion<br />
as well as to determine the necessity of prevention of this problem.<br />
166
ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS<br />
The methods used for the research is comparative analysis of academic literature and<br />
legislation, questionnaire survey. The empirical part (questionnaire survey) consists of the<br />
responses of 98 women that have approached counselling for pregnancy termination in<br />
Švenčionių and Visaginas town hospitals. The data analysed does not include all the target<br />
Lithuanian population but the responses gathered reflect the general tendency in the towns<br />
of Visaginas (district of Utena) and Švenčionys (district of Vilnius).<br />
The comparative analysis of academic literature and legislation acts has permitted<br />
to conclude that the problem of abortion is wide-spread in Lithuania but it is not appropriately<br />
analysed on scientific and practical levels nor it is publicly discussed. There<br />
is a lack of systematic and complex social and psychological assistance and preventive<br />
measures for women and families that would help to solve this problem. The<br />
scientific information has revealed that the reasons for abortion are often due to economic<br />
and socio-psychological factors and the termination of a pregnancy still remains<br />
the most frequently used mean for family planning. The legal regulation of<br />
abortion in the country is undetermined and insufficient because the Heath care law<br />
regulating the practise of pregnancy termination that has been passed in 1994 defines<br />
only a specific medical procedure but not the assistance possibilities for women in a<br />
situation of crises or protection of the unborn baby. From this point of view the good<br />
practice of other countries could be used when creating systems for prevention and<br />
decreasing abortions.<br />
The empirical survey has shown that most of the women from the group intending<br />
to terminate their pregnancy are married, older, with secondary education that have<br />
one or two children. Economic reasons are those listed as main reasons in the decision<br />
of terminating the pregnancy but these results are not unambiguous therefore it is necessary<br />
to investigate further in order to discover whether those are the determinant<br />
factors in the women’s choice. A qualitative study would be more appropriate to analyse<br />
the fundamental reasons. Given the data it can be deduced that most of the surveyed<br />
women already have a sense of motherhood identity, i.e. they know that they are<br />
mothers and are conscious about terminating the unborn life. It has also been learned<br />
that most of them took the decision to terminate the pregnancy together with their<br />
husbands/partners, they also discuss the issue with their female friends and their mothers.<br />
However a part of these women (20 percent) have not informed their husbands/partners<br />
about the decision. The survey has revealed that most of these women<br />
have used contraception and the decision to terminate pregnancy does not correlate<br />
with the use of contraception. The survey shows that women who intend to terminate<br />
the pregnancy would like to receive assistance from a psychologist (psychotherapist)<br />
and a social worker (social educationist). The necessity for this kind of assistance<br />
could be associated with the most cited consequences of abortion: possible health and<br />
psychological problems.<br />
In summary it can be concluded that the data of the research gives motivation for the<br />
necessity of both primary and secondary prevention, i.e. sexual education of adults and<br />
counsel-educative assistance, as well as the necessity of complex services for the family in<br />
order to seek its overall welfare. It is important for scientists and practicians, politicians,<br />
society representatives and families themselves to get involved together in this process.<br />
167
Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun<br />
168
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO<br />
SOCIALINIO PALAIKYMO ASPEKTAI<br />
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje keliama socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis problema, aptariami veiksmingesni<br />
pagalbos šioms šeimoms būdai. Siūloma viena iš galimybių – stiprinti neformalaus socialinio palaikymo<br />
tinklą. Atliktas tyrimas atskleidžia socialinės rizikos šeimų socialinio tinklo ir jo teikiamo palaikymo<br />
aspektus, kurie gali tapti socialinio darbuotojo orientyrais planuojant efektyvesnę pagalbą šeimai ir organizuojant<br />
savo darbą.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinės rizikos šeima, socialinis palaikymas, socialinis tinklas, socialinis darbas.<br />
Abstract<br />
Article highlights the problem of social work with social risk families and discusses more effective ways<br />
to help those families. Enhancement of informal social network is offered as one of the possibilities. The<br />
research results reveal the aspects of social network of social risk families and the support it provides.<br />
These data may become the landmarks for social workers in choosing help methods and organizing work<br />
process.<br />
KEY WORDS: social risk family, social support, social network, social work.<br />
Įvadas<br />
Darbas su socialinės rizikos šeimomis (socialinės rizikos šeimos sąvoka apibrėžiama<br />
LR Socialinių paslaugų įstatyme, Žin., 2006, Nr. 17-589) Lietuvoje pamažu tampa<br />
vis apčiuopiamesnis, struktūriškesnis ir metodiškesnis. Negalima teigti, kad viskas<br />
šioje srityje yra gerai – toli gražu, tačiau teigiamų poslinkių nepastebėti būtų neteisinga.<br />
Darbo su socialinės rizikos šeimomis aprašas, socialinių darbuotojų etatai seniūnijose<br />
darbui su socialinės rizikos šeimomis, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje<br />
įstatymas bei su juo susijęs specializuotos pagalbos centrų veiklos aprašas – visi šie<br />
teisės aktai rodo teigiamus darbo su socialinės rizikos šeimomis pokyčius. Vis dėlto,<br />
šie pokyčiai ne visada lemia didesnį pagalbos efektyvumą. Valstybinės vaiko teisių<br />
apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR SADM duomenimis socialinės rizikos šeimų<br />
nuo 11 958 2007-aisiais sumažėjo iki 10 604 2011-aisiais. Atitinkamai sumažėjo ir<br />
juose augančių vaikų skaičius: nuo 27 881 2007-aisiais iki 22 75 2011-aisiais. Per<br />
pastaruosius 11 metų Lietuvoje socialinės rizikos šeimų sumažėjo 41,46 %, jose augančių<br />
vaikų – 45,2 %. Tačiau šis ministerijos pateiktas teiginys neatskleidžia bendro<br />
situacijos vaizdo, nes šiuo laikotarpiu mažėjo ir gyventojų skaičius. Pavertus skaičius<br />
procentais, matyti, kad per pastaruosius 5 metus socialinės rizikos šeimų procentinė<br />
dalis išliko nepakitusi, o jose augančių vaikų sumažėjo tik puse procento, t. y. socialinės<br />
rizikos šeimų ir jose augančių vaikų santykis pagal gyventojų skaičių iš esmės<br />
išliko toks pat, koks ir prieš 5 metus.<br />
Siekiant tapti šeimai padedančiu socialinio darbo specialistu, kaip rodo praktikoje<br />
sukaupta patirtis, būtini atitinkami įgūdžiai ir gebėjimai, apimantys pagrindinius ir<br />
specialiuosius bendravimo įgūdžius, gebėjimus puoselėti profesionalius darbinius san-<br />
169
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
tykius su klientais, padėti klientui pamatyti save iš šalies, nagrinėti problemines situacijas,<br />
nustatyti tikslus ir kurti veiksmų planą. Dirbant socialinį darbą susiduriama su<br />
begale įvairių problemų, kurioms spręsti nėra vienos sistemos ar taisyklių rinkinio.<br />
Socialinį darbuotoją galima prilyginti menininkui, nes kuo daugiau kūrybos specialisto<br />
veikloje, tuo didesnė tikimybė, kad jis pasieks profesionalumo viršūnę. Neįmanoma<br />
sukurti visų galimų strategijų, kurias būtų galima pritaikyti kiekvienai konkrečiai situacijai,<br />
nes kiekvienas klientas, kaip ir jo problemos, yra unikalus ir nepakartojamas.<br />
Taigi akivaizdu, kad socialinis darbas – tai nuolatinė efektyvesnių, didesnius pokyčius<br />
lemiančių darbo su socialinės rizikos šeimomis būdų paieška. Gal ir paradoksalu,<br />
tačiau vieną galimų sprendimo būdų aptinkame šimtmečio senumo dokumentuose.<br />
Savamokslė socialinė darbuotoja M. Richmond (cit. Wasik, Bryant, Lyons, 1990,<br />
p. 47) dar 1899 m. knygoje „Friendly visiting among the poor“ rašė, kad būtina ieškoti<br />
natūraliausių ir kuo mažiau oficialių pagalbos šaltinių. Ji pabrėžė asmens artimiausio<br />
socialinio tinklo, neformalių ryšių, kliento stiprybių atskleidimo svarbą pagalbos teikimo<br />
procese. Neformalių pagalbos šaltinių, teigiamų kliento savybių išskyrimo<br />
reikšmė ir šiandien akcentuojama socialinio darbo literatūroje. J. Saleebey (1992),<br />
L. Maguire (1991), B. H. Gottlieb (1983), P. Seed (1990) – tai tuk keletas iš viso šias<br />
idėjas palaikančių autorių būrio. Lietuvių autorių darbuose šis pagalbos šeimai aspektas<br />
akcentuojamas ne taip ryškiai. Knygoje „Socialinis darbas su socialinės rizikos<br />
šeimomis“ (2009) įvairių socialinio darbo tarnybų atstovai praktikai, dalindamiesi<br />
savo gerąja patirtimi, kalba apie klientų paramos sistemos, socialinių ryšių su aplinkiniais<br />
stiprinimą, savipagalbos grupių organizavimą, tačiau šie metodai pristatomi pagrindinį<br />
dėmesį skiriant specialisto(-ų) ir kliento sąveikai. Kitaip tariant, Lietuvoje<br />
vyrauja modelis, kuriame pagrindinis pagalbos teikėjas socialinės rizikos šeimai yra<br />
specialistas arba specialistų komanda. Vadovaudamiesi L. Maguire pateikta schema,<br />
tokias intervencijas galėtume vadinti tinklo intervencija ir atvejo vadyba. Tinklo intervencijos<br />
atveju šeima ir jos artimiausias socialinis tinklas yra ta aplinka, kurią socialinis<br />
darbuotojas turėtų veikti ir koreguoti, kad pasiektų norimų rezultatų. Atvejo vadyba<br />
– tai įvairių pagalbos išteklių organizavimas ir valdymas, siekiant užtikrinti šeimos<br />
poreikių tenkinimą. Nors abiem atvejais giminaičiai, neformalaus socialinio tinklo<br />
nariai gali būti įtraukiami į procesą, vis dėlto pagrindiniai pagalbos proceso veikėjai<br />
yra socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai, kurie lemia pagalbos kryptį, pobūdį ir<br />
trukmę. Ieškant kitokio pagalbos socialinės rizikos šeimai modelio, verta atsigręžti į<br />
trečią L. Maguire pateikiamą intervencijos tipą – sistemos stiprinimą. Čia pagrindinis<br />
dėmesys skiriamas šeimos sistemai, draugams, giminaičiams, kitiems neformalaus<br />
socialinio tinklo nariams, kurie tampa svarbiausiais pagalbos teikėjais ir palaikytojais.<br />
Specialistai šiuo atveju tenkinasi antriniu vaidmeniu. Pagrindinis socialinio darbuotojo<br />
tikslas – stiprinant sistemą padėti neformaliam tinklui teikti pagalbą kliento šeimai,<br />
prireikus papildant ją specialistų intervencijomis. B. H. Gottlieb (1983, p. 25) socialiniams<br />
darbuotojams pataria domėtis esminiais profesionalios pagalbos ir neformalaus<br />
socialinio palaikymo skirtumais ir jų paisyti. Socialinis darbuotojas šiame procese<br />
tampa ne svarbiausiu pagalbos teikėju, o ryšių nustatytoju, santykių iniciatoriumi ir<br />
patarėju socialinio tinklo nariams. Net į pagalbos procesą įtraukti neprofesionalai,<br />
pasak B. H. Gottlieb, neturėtų elgtis kaip specialistai, nes tai lemia atstumą tarp jų ir<br />
170
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
bendruomenės. Neformalus palaikymas nuo profesionalios pagalbos skiriasi būtent<br />
tuo, kad yra natūraliai prieinamas, dera su vietinėmis pagalbos teikimo tradicijomis ir<br />
formomis, kyla iš tarpusavio santykių, galų gale neribojamas finansinių ir psichologinių<br />
išteklių. Taip atsigręžiama į minėtą M. Richmond principą ir pagalba teikiama<br />
stiprinant natūraliausio, mažiausiai oficialaus tinklo vaidmenį.<br />
Tradiciniame socialinio darbo proceso apibrėžime išskiriami trys tarpusavyje susiję<br />
komponentai: socialinis darbuotojas, klientas ir socialinė aplinka. Neformalaus tinklo<br />
nustatymas, įgalinimas ir įtraukimas į pagalbos procesą suteikia papildomą kokybinę<br />
dimensiją socialinės aplinkos komponentui, praplėsdamas jo sampratą nuo buitinio,<br />
t. y. materialaus, lygmens (ką dažniausiai stengiasi pagerinti socialiniai darbuotojai)<br />
iki tarpusavio santykių ir bendruomeniškumo lygmens. Socialinės rizikos šeimų, kurios<br />
patiria marginalizaciją ir socialinę atskirtį, atveju tai būtų reikšmingas žingsnis<br />
pagalbos procese. Šio straipsnio autoriai, remdamiesi asmenine darbo su socialinės<br />
rizikos šeimomis patirtimi, gali patvirtinti, kad geriausi rezultatai pasiekiami būtent<br />
tada, kai į pagalbos teikimo procesą aktyviai įsitraukia šeimos artimieji, giminaičiai ar<br />
kiti neformalaus tinklo nariai.<br />
Vienas svarbiausių rezultatų, pasiektų įtraukus į pagalbos procesą neformalų asmens<br />
tinklą, yra pagerėjusi socialinio palaikymo kokybė bei apimtis. Socialinis palaikymas paprastai<br />
apibūdinamas kaip asmeniui potencialiai naudingi veiksmai, kuriuos atlieka artimieji,<br />
socialinio tinklo nariai ar bendruomenė ir kurie teigiamai veikia asmens sveikatą,<br />
emocinę gerovę ar elgesį (Gottlieb, 1983; Pierce ir kt., 1996; Cohen ir kt., 2000; Lemme,<br />
2003; Barker, 2003). Šie veiksmai esti kelių rūšių: informavimas, patarimas, paslauga,<br />
atjauta, priėmimas, supratimas. Socialinis palaikymas net nebūtinai yra aktyvus veiksmas,<br />
gana dažnai didžiausia pagalba yra tiesiog artimo žmogaus buvimas šalia. Palaikantys<br />
santykiai lemia suvokimą, kad aplinkiniai žmonės yra rūpestingi, geranoriški ir prireikus<br />
suteiks pagalbą. Socialinis palaikymas yra gana plataus turinio. Nors autorių nuomonės dėl<br />
turinio klasifikacijos skiriasi, galima skirti dvi bendriausias socialinio palaikymo formas:<br />
emocinį ir materialų. Palaikyti kitą emociškai reiškia parodyti, kad jis yra mylimas, svarbus,<br />
išklausyti jį, padrąsinti, pakelti jo savivertę. Materialus palaikymas – tai konkreti pagalba<br />
ar paslauga, tokia kaip informacijos suteikimas, pavėžėjimas, patarimas priimant<br />
sprendimą, knygos ar pinigų paskolinimas.<br />
Svarbu išskirti dar du socialinio palaikymo aspektus: suvokiamą ir gaunamą (teikiamą)<br />
palaikymą. Gaunamas (teikiamas) palaikymas – tai konkretūs veiksmai, atliekami<br />
siekiant padėti kitam, tačiau jie ne visada kito suprantami kaip pagalba, todėl<br />
gali nelemti norimų rezultatų. Suvokiamas palaikymas – tai subjektyvus palaikymą<br />
gaunančio asmens vertinimas. Tai gali būti pasitenkinimas gauta pagalba, įsitikinimas,<br />
kad prireikus aplinkiniai jį palaikys, ar tiesiog jausmai socialinio tinklo narių atžvilgiu.<br />
Suvokiamas palaikymas atskleidžia asmens pasitikėjimą palaikančiais santykiais su<br />
aplinkiniais ir pasitenkinimą iš jų gaunamu palaikymu. Pasak G. Pierce ir jo kolegų<br />
(Pierce ir kt., 1996), suvokiamas palaikymas yra vienas stipriausių ir pastoviausių rodiklių,<br />
rodančių sėkmingą asmens prisitaikymą aplinkoje. Šiuo atveju palaikymo suvokimo<br />
mechanizmus galima apibūdinti kaip nuostatas, kurios remiasi informacija<br />
apie aplinkinių žmonių geranoriškumą ir norą padėti iškilus tokiai būtinybei. Faktas,<br />
kad socialinės rizikos šeimos įprastai nesulaukia pritarimo ir teigiamo požiūrio iš ap-<br />
171
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
linkinių, neabejotinai veikia jų suvokiamo palaikymo, o per tai ir pritapimo bendruomenėje,<br />
lygmenį. Todėl atliktame tyrime susitelkta ties suvokiamu palaikymu.<br />
Praktiškai veikiant sukaupta patirtis leidžia teigti, kad socialinės rizikos šeimų socialinis<br />
tinklas ir jo teikiamas palaikymas yra gana skurdūs. Pats socialinis darbuotojas<br />
neišvengiamai tampa vienu iš kliento socialinio tinklo narių, teikiančių tiek formalias<br />
socialines paslaugas, tiek socialinį palaikymą. Asmenys, kurie neturi artimų giminių ar<br />
draugų, dažniau už kitus klientus kreipiasi į socialinį darbuotoją ieškodami pagalbos ir<br />
patarimo. Pagalbos prašoma tiek darbo metu, tiek po darbo ar savaitgaliais. Suprantama,<br />
kad socialinis darbuotojas nepajėgus visada atsiliepti į tokius prašymus. Todėl<br />
svarbu atsigręžti į straipsnio pradžioje minėtą būtinybę plėsti šių asmenų socialinį<br />
tinklą ir didinti jo teikiamą palaikymą. Kad reiškinį būtų galima pakeisti, jį būtina pažinti,<br />
tad socialinis darbuotojas, siekdamas įtraukti natūralų kliento socialinį tinklą į<br />
pagalbos procesą, taip pat turėtų pradėti nuo socialinės rizikos šeimos socialinio tinklo<br />
nustatymo ir analizės. Tad šio straipsnio tikslas – atskleisti socialinės rizikos šeimų<br />
neformalaus socialinio tinklo ir jo teikiamo palaikymo aspektus.<br />
Tyrimo duomenys rinkti naudojantis dviem literatūroje pateikiamais užsienio autorių<br />
parengtais tyrimo instrumentais: tarpasmeninio socialinio palaikymo ir socialinio<br />
tinklo klausimynais.<br />
Tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimynas (angl. Interpersonal support evaluation<br />
list, ISEL) (Cohen ir kt., 1985) sudarytas iš 40 klausimų, kurie apima potencialius<br />
socialinio palaikymo išteklius. Pusė anketoje pateikiamų teiginių yra teigiami, kita<br />
pusė – neigiami. Teiginiai suskirstyti į keturias grupes pagal socialinio palaikymo<br />
formas. Trys iš šių formų priskirtinos emociniam palaikymui (aplinkinių įvertinimas,<br />
priklausymas ir savęs vertinimas), ketvirtoji – materialiam palaikymui. Šia anketa<br />
siekiama atskleisti, kaip socialinės rizikos šeimos vertina gaunamą socialinį palaikymą:<br />
aplinkinių pagalbą ir paslaugas, galimybę išsipasakoti savo bėdas, teigiamus pastebėjimus<br />
lyginant save su kitais, dalyvavimą bendroje veikloje ir pan. Respondentai<br />
turėjo pažymėti, kiek jų atžvilgiu teisingas yra kiekvienas iš teiginių: tikrai teisingas<br />
(pažymėjus šį variantą skiriami 3 balai), iš dalies teisingas (2 balai), iš dalies klaidingas<br />
(1 balas) ir tikrai klaidingas (0 balų). Atlikus apklausą suskaičiuoti balų vidurkiai<br />
kiekvienoje iš 4 teiginių grupių.<br />
Socialinio tinklo klausimynas (angl. Social network index) (Cohen ir kt., 1997) sudarytas<br />
iš 10 teiginių (8 iš jų su patikslinančiais teiginiais), skirtų respondentų socialinio<br />
tinklo savybėms nustatyti. Juo tiriami trys respondento socialinio tinklo aspektai.<br />
Pirmasis – tinklo įvairovė, t. y. respondento vaidmenų, kuriuos atlikdamas jis reguliariai,<br />
bent kartą per dvi savaites bendrauja bent su vienu asmeniu, skaičius. Maksimalus<br />
klausimyne pateikiamų vaidmenų skaičius yra 10: sutuoktinis, tėvas (motina), vaikas,<br />
žentas (marti), artimas giminaitis, artimas draugas, bažnyčios narys, studentas (moksleivis),<br />
darbuotojas, kaimynas. Antras aspektas – tinklo dydis. Jis apskaičiuojamas<br />
sudėjus visus respondento paminėtus asmenis, su kuriais bendraujama bent kartą per<br />
dvi savaites. Ir trečias aspektas – įtinklintos (angl. embedded) respondento gyvenimo<br />
sritys. Šiuo atveju turimos galvoje tos socialinio tinklo sritys, kuriose respondentai yra<br />
aktyviausi ir kuriose jie nurodė palaikantys nuolatinį ryšį (kartą per dvi savaites) bent<br />
su keturiais asmenimis. Klausimyne skiriamos šešios galimos socialinio tinklo sritys:<br />
172
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
šeima (ji apima penkis vaidmenis, susijusius su šeima), draugai, bažnyčia, studijos,<br />
darbas ir kaimynai. Kad šeima būtų vertinta kaip įtinklinta sritis, respondentas turi<br />
nurodyti ne tik palaikantis nuolatinį ryšį bent su keturiais asmenimis, bet ir atliekantis<br />
mažiausiai tris vaidmenis.<br />
Tyrimas atliktas Klaipėdos rajone 2012 m. kovo – rugsėjo mėnesiais. Respondentais<br />
pasirinktos šeimos, įtrauktos į trijų Klaipėdos rajono seniūnijų socialinės rizikos<br />
šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Siekiant tiksliau įvertinti gautus rezultatus, apklaustos<br />
ir socialinės rizikos grupei nepriklausančios šeimos iš Klaipėdos bei aplinkinių<br />
rajonų. Apklausti visi sutikę dalyvauti šeimų nariai nuo 14 metų. Iš viso apklausoje<br />
dalyvavo 47 asmenys (15 vyrų, 32 moterys) iš socialinės rizikos šeimų ir 36 asmenys<br />
(13 vyrų, 23 moterys) iš rizikos grupei nepriklausančių šeimų. Patogumo dėlei<br />
straipsnyje socialinės rizikos apskaitoje nesančios šeimos bus vadinamos „kitomis<br />
šeimomis“.<br />
1. Tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimyno rezultatų analizė<br />
Respondentų atsakymai į Tarpasmeninio palaikymo klausimyno klausimus atskleidė,<br />
kad socialinės rizikos šeimų suvokiamo socialinio palaikymo lygmuo yra patenkinamas:<br />
tiek bendras emocinio palaikymo (aplinkinių įvertinimo, priklausymo bei savęs<br />
vertinimo), tiek materialaus palaikymo balo vidurkis – 1,9 (aukščiausias galimas<br />
balas – 3). Vienintelis dalykas, krintantis į akis, socialinės rizikos šeimų respondentai<br />
akivaizdžiai žemiau vertina save (vidurkis – 1,6). Kita vertus, socialinės rizikos šeimų<br />
grupei nepriklausančių respondentų suvokiamo palaikymo lygmuo, turint omenyje<br />
visas keturias palaikymo formas, yra aukštesnis: bendras emocinio palaikymo balo<br />
vidurkis – 2,4, materialaus palaikymo – 2,5. Savęs vertinimo lygmuo kitų šeimų respondentų<br />
atsakymuose iš kitų palaikymo formų neišsiskiria (1 pav.).<br />
3<br />
2,1<br />
1,6<br />
2,4<br />
2,3<br />
2,4<br />
2, 5<br />
2<br />
2<br />
1,9<br />
Socialinės rizikos šeimos<br />
Kitos šeimos<br />
1<br />
Aplinkinių<br />
įvertinimas<br />
Savęs<br />
vertinimas<br />
Priklausymas<br />
Materialus<br />
palaikymas<br />
1 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai<br />
Fig. 1. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk families<br />
173
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
Didelis savęs vertinimo skirtumas tarp socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų<br />
patvirtina aplinkybę, kad socialinės rizikos šeimos pasižymi išmoktu bejėgiškumu,<br />
situacijos kontrolės praradimo, nesugebėjimo reikšmingai prisidėti prie bendruomenės<br />
jausmu. Aplinkinių paskatinimas, teigiami įvertinimai, situacijų, kuriose šeimos nariai<br />
pasijustų reikšmingi ir galintys kažką pakeisti, kūrimas gali tapti savo vertės didėjimo,<br />
kartu ir motyvacijos keistis veiksniu. Nemažas skirtumas matomas ir tarp materialaus<br />
palaikymo balų vidurkių. Tai rodo, kad socialinės rizikos šeimoms sunku atrasti, kas<br />
galėtų jiems suteikti kasdienę pagalbą ar paslaugą – pavėžėti, paskolinti daiktą, padėti<br />
darbuose. Tai galima sieti su neigiamu aplinkinių požiūriu į šias šeimas: esame mažiau<br />
linkę padėti tam, kuris, mūsų nuomone, netinkamai naudojasi pagalba arba yra pats<br />
„kaltas“ dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos.<br />
2 paveiksle respondentų atsakymai suskirstyti pagal lytį. Kitų šeimų grupėje vyrų ir<br />
moterų socialinio palaikymo vertinimai neturi vyraujančios tendencijos, tačiau rizikos<br />
šeimų grupėje moterys nurodo sulaukiančios mažiau palaikymo visomis formomis<br />
(išskyrus savęs vertinimą, kur balas prilygsta vyrų balui). Skirtumas nėra didelis, kad<br />
būtų statistiškai reikšmingas, tačiau jį galima vertinti kaip socialinės rizikos šeimoms<br />
būdingų patriarchatiškų, fizinės jėgos pranašumu ir konservatyviu moterų vaidmeniu<br />
pagrįstų vertybių išraišką.<br />
3<br />
2<br />
2,2<br />
2,1<br />
2,3<br />
2,4<br />
1,6<br />
1,6<br />
2,4<br />
2,2<br />
2,1<br />
2<br />
2,5<br />
2,4<br />
2,1<br />
1,8<br />
2,5<br />
2,5<br />
Socialinės rizikos šeimų vyr ai (n=1 5)<br />
Socialinės rizikos šeimų moterys (n=32)<br />
Kitų šeimų vyrai (n=13)<br />
Kitų šeimų moter ys (n=23)<br />
1<br />
Aplink inių<br />
įvertinimas<br />
Savęs<br />
ver tinimas<br />
Priklausymas<br />
Materialus<br />
palaikymas<br />
2 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai<br />
pagal respondentų lytį<br />
Fig. 2. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk<br />
families by gender<br />
Respondentų atsakymų suskirstymas pagal amžių (3 pav.) atskleidžia tą pačią tendenciją,<br />
kad socialinės rizikos šeimoms priklausančių respondentų balų vidurkiai yra<br />
žemesni už kitų šeimų respondentų (balų vidurkis grupėje iki 30 m. – atitinkamai 2,1<br />
ir 2,5; 31–65 m. grupėje – 1,9 ir 2,2), be to, vėl išryškėja didelis skirtumas tarp rizikos<br />
ir kitų šeimų savęs vertinimo. Vis dėlto akivaizdu, kad jaunimo grupei (iki 30 m.) priklausantys<br />
respondentai tiek socialinės rizikos, tiek kitų šeimų grupėje palankiau suvokia<br />
socialinę aplinką, vertina ją kaip labiau palaikančią. Tai galima sieti su jaunam<br />
amžiui būdingu optimizmu ir dar gyvenimo realybės nesugniuždytomis viltimis.<br />
174
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
3<br />
2<br />
1,8<br />
2,4<br />
2,5<br />
2,4<br />
2,6<br />
2,2<br />
1,5<br />
2,1<br />
2,6<br />
2,4<br />
2<br />
2,2<br />
2<br />
2,2<br />
2,1<br />
1,9<br />
Socialinės r izikos šeimų nariai iki 30 m. (n=13)<br />
Socialinės r izikos šeimų nariai virš 30 m. (n=34 )<br />
Kitų še imų nariai ik i 30 m. (n=21)<br />
Kitų še imų nariai vir š 30 m. (n=15 )<br />
1<br />
Aplinkinių<br />
įve rtinimas<br />
Savęs<br />
ve rtinimas<br />
Priklausymas<br />
Material us<br />
palaikymas<br />
3 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų suvokiamo socialinio palaikymo<br />
įvertinimai pagal amžių<br />
Fig. 3. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk families by age<br />
Visuomenėje iki šiol gajus požiūris, kad kaimo bendruomenėse, lyginant su miesto,<br />
yra išlikę tvirtesni žmonių tarpusavio ryšiai, stipresnis bendruomeniškumo, tarpusavio<br />
pagalbos jausmas. Respondentų suskirstymas pagal gyvenamąją vietą į kaimo ir miesto<br />
gyventojus kitų šeimų grupėje šios nuomonės nepatvirtina, bet socialinės rizikos<br />
šeimų narių atsakymai, ypač savęs vertinimo ir materialaus palaikymo dėmenyse, rodo<br />
nedidelį polinkį rinktis šį teiginį (4 pav.). Kaime gyvenantys socialinės rizikos šeimų<br />
nariai teigia sulaukiantys daugiau materialaus palaikymo ir geriau save vertina negu<br />
miestiečiai.<br />
3<br />
2<br />
2,2<br />
2,1<br />
2,4<br />
2,4<br />
1,7<br />
2,3<br />
2,3<br />
2<br />
2,1<br />
2,5<br />
2,3<br />
1,7<br />
2<br />
2,5<br />
2,5<br />
Socialinės rizikos šeimos gyv. mieste (n=13)<br />
Socialinės rizikos šeimos gyv. kaime (n=34)<br />
Kitos šeimos gyv. mieste (n=18)<br />
1,4<br />
Kitos šeimos gyv. kaime (n=18)<br />
1<br />
Aplinkinių<br />
įvertinimas<br />
Savęs<br />
vertinimas<br />
Priklausymas<br />
Materialus<br />
palaikymas<br />
4 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai pagal<br />
respondentų gyvenamąją vietą<br />
Fig. 4. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk<br />
families by place of living<br />
Išsilavinimas ir profesinė veikla yra kiti svarbūs veiksniai, lemiantys socialinio palaikymo<br />
lygį ir santykius su aplinkiniais. A. Vaux (1988) teigimu, gero skonio ir statuso<br />
demonstravimas, socialinė kompetencija ir žinių platumas teigiamai veikia asmens<br />
socialinį palaikymą. Iš 5 paveiksle pateiktų rezultatų, suskirstytų pagal respondentų<br />
175
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
išsilavinimą (norėtųsi pabrėžti, kad nė vienas socialinės rizikos šeimos respondentas<br />
nenurodė turintis aukštąjį išsilavinimą) ir situaciją darbo rinkoje, matyti, nors kitų<br />
šeimų grupėje išsilavinimas nenulėmė akivaizdžių suvokiamo socialinio palaikymo<br />
skirtumų, tačiau socialinės rizikos šeimų grupėje išryškėjo viena tendencija: vidurinį ir<br />
profesinį išsilavinimą turinčių respondentų suvokiamo palaikymo lygis buvo žemesnis,<br />
negu pagrindinį išsilavinimą turinčių asmenų.<br />
3<br />
2<br />
2<br />
2,3<br />
2,2<br />
2,1<br />
1,6<br />
1,7<br />
1,7<br />
1,6<br />
1,9<br />
2,2<br />
2,1<br />
2<br />
1,8<br />
2,2<br />
2,1<br />
1,8<br />
Socialinės rizikos šeimų nar iai s u viduriniu ir<br />
profesiniu iš silavinimu (n=27)<br />
Socialinės rizikos šeimų nar iai s u pagrindiniu<br />
išsilavinimu (n=2 0)<br />
Dirbantys s ocialinės r izik os šeimų nariai (n=22)<br />
Nedirbantys socialinės rizikos še imų nariai (n=25)<br />
1<br />
Aplinkinių<br />
įvertinima s<br />
Savęs<br />
ver tinimas<br />
Priklausyma s<br />
Material us<br />
palaikymas<br />
176<br />
5 pav. Socialinės rizikos šeimų suvokiamo palaikymo įvertinimai pagal respondentų išsilavinimą<br />
Fig. 5. Estimates of perceived social support of social risk families by education<br />
Šiuos rezultatus galėtume vertinti kaip socialinės rizikos šeimų socialinės aplinkos,<br />
kuriai būdinga nemažai skurdo kultūrai būdingų bruožų, įtaka. Išsilavinimas ir jo suformuotos<br />
vertybės vargu ar gali suteikti autoriteto kritiškai valstybės institucijas vertinančioje,<br />
„gatvės“ vertybių persmelktoje aplinkoje. Kita vertus, ir patys respondentai,<br />
įgiję geresnį išsilavinimą, savo esamą padėtį gali suvokti kaip neatitinkančią jų<br />
statuso, todėl vertinti ją kaip priešišką ir nepalaikančią. Bet kuriuo atveju respondentų<br />
išsilavinimo ir suvokiamo palaikymo sąsajos yra vertos tolesnių, išsamesnių tyrimų.<br />
Šiek tiek didesnį socialinio palaikymo suvokimo lygį pademonstravo dirbantys socialinės<br />
rizikos šeimų nariai. Skirtumai nėra ryškūs, tačiau, remiantis praktine socialinio<br />
darbo patirtimi, atkreiptinas dėmesys, kad darbo turėjimas lemia platesnį socialinės<br />
rizikos šeimų narių socialinį tinklą, didesnį pasitikėjimą savimi ir kitais, o tai yra<br />
svarbi didesnio socialinio palaikymo prielaida.<br />
Apibendrinant tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimyno rezultatus galima<br />
daryti išvadą, kad socialinės rizikos šeimų suvokiamo socialinio palaikymo lygmuo<br />
yra žemesnis negu socialinės rizikos grupei nepriklausančių šeimų. Kadangi suvokiamas<br />
socialinis palaikymas yra vienas iš adaptacijos socialinėje aplinkoje rodiklių, tyrimo<br />
rezultatai patvirtina socialinės rizikos šeimų problemas adaptuojantis ir pritampant<br />
socialinėje aplinkoje, kurią jie vertina kaip mažiau palaikančią ir geranorišką,<br />
negu kitų šeimų nariai. Socialiniai darbuotojai, siekdami pakelti šeimos socialinio<br />
palaikymo lygį, turėtų kritiškai įvertinti keletą veiksnių: kliento amžių, išsilavinimą ir<br />
padėtį darbo rinkoje. Tyrimo duomenys atskleidė, kad vidutinio ir vyresnio amžiaus<br />
(virš 30 m.) bei nedirbančių asmenų suvokiamo socialinio palaikymo lygis yra žemesnis,<br />
todėl, tikėtina, jie sulaukia mažiau pagalbos ir palaikymo savo aplinkoje. Verti-
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
nant socialinio palaikymo formas, ypač atkreiptinas dėmesys į socialinės rizikos asmenų<br />
savęs vertinimą bei materialų palaikymą. Tai yra sritys, kuriose socialinio darbuotojo<br />
pagalba, stiprinant socialinio tinklo palaikymą, yra pati būtiniausia.<br />
2. Socialinio tinklo klausimyno rezultatų analizė<br />
Atsakymai į Socialinio tinklo klausimyną taip pat atskleidė skirtumus tarp socialinės<br />
rizikos grupės ir šiai grupei nepriklausančių šeimų. Šie rezultatai pateikti 6 paveiksle.<br />
Kitų še im ų narių socialinio tinklo<br />
dydis<br />
Kitų še imų narių vaidmenų<br />
skaičius<br />
Socialinės rizikos šeimų narių<br />
socialinio tinklo dydis<br />
Socialinės rizikos šeimų narių<br />
vaidmenų skaičius<br />
6,9 9,8<br />
3,2 2,6<br />
5,1 5,3<br />
3 2,1<br />
0 4 8 12 16 20<br />
Su šeima susiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
Su šeima nesusiję v aidmenys / tink lo naria i<br />
6 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų atliekamų vaidmenų skaičius bei socialinio tinklo dydis<br />
Fig. 6. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families<br />
Socialinės rizikos šeimų nariai nurodė atliekantys vidutiniškai po 5 vaidmenis, o<br />
savo socialiniame tinkle turintys vidutiniškai po 10 asmenų, su kuriais bendrauja bent<br />
kartą per dvi savaites. Kitų šeimų nariai atlieka vidutiniškai po 6 vaidmenis, o socialiniame<br />
tinkle turi po 17 asmenų.<br />
Labiausiai į akis krintantis skirtumas – socialinio tinko dydis. Socialinės rizikos<br />
grupei nepriklausančių šeimų nariai bent kartą per dvi savaites bendrauja vidutiniškai<br />
su 7 asmenimis daugiau negu rizikos šeimos. Kadangi socialinis tinklas yra pagrindinis<br />
ir vienintelis socialinio palaikymo šaltinis, šie rezultatai atskleidžia ir potencialius<br />
socialinio palaikymo masto bei kokybės skirtumus tarp šių šeimų. Socialinės rizikos<br />
šeimų socialinis tinklas labiau orientuotas į šeimą (vidutiniškai po 5 šeimos sričiai<br />
priklausančius ir nepriklausančius asmenis), tuo tarpu kitų šeimų respondentų socialinis<br />
tinklas labiau orientuotas į asmenis už šeimos ribų (vidutiniškai 7 asmenys, priklausantys<br />
šeimai, ir 10 nepriklausančių). Šie skaičiai rodo, kad socialinės rizikos grupei<br />
nepriklausančių šeimų nariai gali sulaukti įvairesnio ir labiau poreikius atitinkančio<br />
socialinio palaikymo.<br />
177
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
Vertinant respondentų gyvenimo sričių įtinklinimo lygmenį (įtinklinta gyvenimo<br />
sritimi laikoma ta sritis, kurioje asmuo bent kartą per dvi savaites bendrauja bent su<br />
keturiais asmenimis, o šeimos atveju dar ir atlieka mažiausiai tris vaidmenis), socialinės<br />
rizikos šeimų nariai turi vidutiniškai po 1,1 įtinklintos srities, kitų šeimų nariai –<br />
po 1,8 srities. Tarp rizikos šeimų respondentų 56 % atvejų tokia sritis yra šeima,<br />
18 % – draugai, 14 % – kaimynai. Rizikos šeimoms nepriklausančių respondentų atsakymuose<br />
šeima nurodoma kaip įtinklinta sritis 33 % atvejų, o draugai ir darbas – po<br />
21 %. Gyvenimo sričių įtinklinimo rezultatai apibendrinti 1 lentelėje.<br />
1 lentelė. Įtinklintos respondentų gyvenimo sritys<br />
Table 1. Embedded networks of respondents<br />
Įtinklintų respondentų gyvenimo sričių pasiskirstymas (proc.)<br />
Socialinės rizikos šeimos<br />
Kitos šeimos<br />
Šeima 56 33<br />
Draugai 18 21<br />
Bažnyčia 0 0<br />
Mokslas 4 15<br />
Darbas 8 21<br />
Kaimynai 14 10<br />
Iš pirmoje lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad socialinės rizikos grupei nepriklausančių<br />
respondentų įtinklintos gyvenimo sritys yra pasiskirsčiusios tolygiau, jose<br />
svarbesnę vietą užima mokslas ir darbas. Tai dar kartą parodo, kad šie asmenys socialinio<br />
palaikymo gali sulaukti iš kito rato asmenų, o pati pagalba gali būti įvairesnė ir<br />
labiau atitinkanti susiklosčiusią situaciją. Įdomu pastebėti, kad bažnyčios, kaip įtinklintos<br />
srities, nenurodė nė vienas abiejų grupių respondentas. Turbūt galima kalbėti<br />
apie sumenkusį bažnyčios vaidmenį mūsų visuomenėje, kartu ir prarandamą galimybę<br />
sulaukti palaikymo iš religinės bendruomenės.<br />
7 paveiksle atsakymai suskirstyti pagal respondentų lytį. Kaip matome, tiek socialinės<br />
rizikos, tiek kitų šeimų narių vyrų socialinis tinklas ir atliekamų vaidmenų skaičius<br />
yra didesni negu moterų. Bendrą atsakymų pobūdį kiek sujaukia socialinės rizikos<br />
šeimų moterų atsakymai. Jos vienintelės nurodė, kad didesnę jų socialinio tinklo dalį<br />
sudaro su šeima susiję asmenys. Tai patvirtina, nors ir silpnėjančią, bet vis dar visuomenėje<br />
vyraujančią stereotipišką tendenciją vyrams priskirti daugiau vaidmenų už<br />
šeimos ribų, o moteris traktuoti kaip šeimos santykių puoselėtojas.<br />
Tam tikri dėsningumai išryškėja suklasifikavus respondentų atsakymus pagal jų<br />
amžių. Socialinės rizikos šeimoms nepriklausančių respondentų grupėje vyresnių negu<br />
30 m. asmenų socialinis tinklas yra didesnis ir labiau orientuotas į šeimą, negu jaunesniųjų,<br />
kurių tik maždaug trečdalį socialinio tinklo sudaro su šeima susiję asmenys. Tai<br />
natūralu, nes jaunystėje, kai įsitvirtinama profesinėje veikloje, kuriama šeima, formuojamas<br />
identitetas, vaidmenų ir socialinių ryšių skaičius yra mažesnis, bet jis nuolat<br />
auga, dažniausiai įtraukdamas asmenis iš už šeimos ribų, kol savo piką pasiekia brandžiame<br />
amžiuje, kartu tapdamas labiau orientuotu į šeimos poreikius.<br />
178
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
Kitų šeimų na rių socialinio tinklo dydis (moterys)<br />
Kitų še imų narių socialinio tinklo dydis (vyrai)<br />
Kitų šeimų na rių va idme nų skaičius (moterys)<br />
Kitų šeimų narių vaidmenų ska ičius (vy rai)<br />
socialinės rizikos šeimų na rių socialinio tinklo dydis (motery s)<br />
Socialinės r izikos še imų narių socialinio tinklo dydis (vyrai)<br />
Socialinės rizikos šeimų na rių va idme nų skaičius (moterys)<br />
Socialinės r izikos še imų narių vaidmenų sk aičius (vyrai)<br />
3 2,7<br />
3,5 2,7<br />
5,2 4,9<br />
4,8 6,3<br />
3 2<br />
6,3 9,5<br />
2,9 2,5<br />
7,9 10,3<br />
0 4 8 12 16 20<br />
Su šeima susiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
Su šeima nesusiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
7 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų atliekamų vaidmenų skaičius bei socialinio tinklo dydis<br />
pagal respondentų lytį<br />
Fig. 7. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by gender<br />
Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (virš 30 m.)<br />
Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (iki 30 m.)<br />
Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (virš 30 m.)<br />
Kitų še imų narių vaidmenų sk aičius (iki 30 m.)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (virš 30 m.)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (iki 30 m.)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (virš 30 m.)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (ik i 30 m.)<br />
8,4 8,7<br />
5,8 10,6<br />
4 2,9<br />
2,6 2,6<br />
5,4 4,9<br />
4,1 6,8<br />
3 2<br />
2,8 2,6<br />
0 4 8 12 16 20<br />
Su šeima susiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
Su šeima nesusiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
8 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų atliekamų vaidmenų skaičius bei socialinio tinklo dydis<br />
pagal respondentų amžių<br />
Fig. 8. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by age<br />
Socialinės rizikos šeimų respondentų atsakymuose matome priešingus rezultatus.<br />
Jaunų ir vyresnių respondentų socialinio tinklo dydis yra iš esmės vienodas, jaunimo<br />
net šiek tiek didesnis. Tikėtina, kad socialinės rizikos grupės asmenys, viena vertus,<br />
dėl savo gyvenimo būdo nesuformuoja tokio socialinių ryšių ir vaidmenų tinklo, kuris<br />
179
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
leistų suburti platų supančių asmenų ratą, kito vertus, jų gyvenimo būdas nėra patrauklus<br />
aplinkiniams ir neskatina jų užmegzti socialinių ryšių.<br />
Galų galu rezultatai suskirstyti pagal respondentų gyvenamąją vietą. Socialinės rizikos<br />
grupei nepriklausančių respondentų atsakymai šiuo atveju neišsiskyrė iš bendro<br />
fono, o socialinės rizikos šeimų respondentų vertinimu, kaime gyvenančių asmenų<br />
socialinis tinklas yra kiek didesnis, nei miestiečių bei labiau orientuotas į šeimą. Didesnė<br />
kaime gyvenančiųjų asmenų socialinio tinklo orientacija į šeimą išryškėja ir<br />
rizikos grupei nepriklausančių respondentų atsakymuose. Šie rezultatai pateikti 9 paveiksle.<br />
Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. kaime)<br />
Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. mieste)<br />
Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. kaime)<br />
Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. mieste)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. kaime)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (gy v. m ie ste)<br />
Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. kaime)<br />
Socialinės rizikos šeimų na rių va idme nų skaičius (gyv. mieste)<br />
3,1 2,7<br />
3,3 2,6<br />
5,6 5,4<br />
3,7 5,3<br />
3,1 2,2<br />
2,5 2,3<br />
7,4 9,3<br />
6,4 10,3<br />
0 4 8 12 16 20<br />
Su šeima susiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
Su šeima nesusiję vaidmenys / tinklo nariai<br />
9 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų atliekamų vaidmenų skaičius bei socialinio tinklo dydis<br />
pagal respondentų gyvenamąją vietą<br />
Fig. 9. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by place of<br />
living<br />
Apibendrinant socialinio tinklo klausimyno rezultatus galima teigti, kad socialinės<br />
rizikos šeimų narių socialinis tinklas yra gerokai mažesnis nei kitų šeimų, be to, jis,<br />
asmens amžiui artėjant brandos link, nedidėja, nors žmogaus socialinių ryšių skaičius<br />
tuo metu turėtų būti didžiausias. Tai rodo, kad socialinės rizikos šeimų socialinis tinklas,<br />
kaip socialinio palaikymo šaltinis, yra siauresnis, ne toks įvairus ir dinamiškas, tuo<br />
apribojamas palaikymo kokybės ir adekvatumo poreikiams potencialas. Šią nuomonę<br />
patvirtina ir ta aplinkybė, kad socialinės rizikos asmenų atliekami vaidmenys ir socialinis<br />
tinklas labiau orientuoti į šeimą, šie asmenys mažiau įsitraukę į darbą ir mokslą,<br />
tai rodo silpnesnius ryšius su bendruomenės institucijomis, neigiamą aplinkinių požiūrį<br />
ir marginalizacijos bei atskirties riziką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė vienoje<br />
iš respondentų grupių bažnyčia nepažymėta kaip įtinklinta gyvenimo sritis. Taigi čia<br />
slypi nemažai neišnaudotų pagalbos galimybių.<br />
Socialiniams darbuotojams rekomenduotina ieškoti galimybių plėsti socialinės rizikos<br />
šeimų socialinį tinklą už šeimos ribų (ypač tai pasakytina apie vyresnius nei<br />
30 m. asmenis), įtraukiant į pagalbos procesą bendruomenės narius, skatinant sociali-<br />
180
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
nės rizikos šeimų integraciją. Be abejo, negalima užmiršti ir šeimos narių ar giminaičių<br />
reikšmės teikiant pagalbą. Jie (pirmiausia tie, kurie gyvena ne asocialiai) gali tapti<br />
labai svarbiu palaikymo ir paramos šaltiniu socialinės rizikos šeimai, savotišku tiltu<br />
tarp šeimos ir bendruomenės.<br />
3<br />
16,7<br />
20<br />
2,5<br />
2<br />
1,5<br />
10,4<br />
15<br />
10<br />
Suvokiamo<br />
socialinio<br />
palaikymo lygmuo<br />
Socialinio tinklo<br />
dydis<br />
1<br />
0,5<br />
5,1<br />
5,8<br />
5<br />
Atliekamų<br />
vaidmenų skaičius<br />
0<br />
1,9 2,4<br />
Socialinės rizikos<br />
šeimos<br />
Kitos šeimos<br />
0<br />
10 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų socialinio palaikymo suvokimo, atliekamų vaidmenų<br />
bei socialinio tinklo dydžio palyginimas<br />
Pastaba: socialinio palaikymo įvertinimų vidurkiai žymimi kairiojoje ašyje,<br />
atliekamų vaidmenų ir tinklą sudarančių asmenų skaičiaus vidurkiai – dešiniojoje.<br />
Fig. 10. Comparison of perceived social support, network size and number of roles<br />
of social risk and non-social risk families<br />
Note: left axis – estimates of perceived social support, right axis – network size and number of<br />
roles<br />
Išvados<br />
Tyrimas atskleidė gana akivaizdžias socialinio palaikymo ir socialinio tinklo skirtumų<br />
tarp socialinės rizikos ir kitų šeimų tendencijas. Jos grafiškai pavaizduotos<br />
10 paveiksle.<br />
Nors šis paveikslas nerodo didelių, labai reikšmingų skirtumų (išskyrus socialinio<br />
tinklo dydį), atkreipia dėmesį į tai, kad yra nemažai erdvės ir poreikio stiprinti socialinės<br />
rizikos šeimų socialinį palaikymą. Neigiamas visuomenės požiūris į socialinės<br />
rizikos šeimas lemia situaciją, kurioje šių šeimų nariai save vertina prastai, sulaukia<br />
mažiau materialaus palaikymo, rečiau užmezga vertingus ryšius už šeimos ribų. Tai<br />
reiškia silpnesnę šių asmenų integraciją socialinėje aplinkoje ir, natūralu, didesnę socialinę<br />
atskirtį. Socialiniams darbuotojams, be daug pastangų reikalaujančio socialinių<br />
paslaugų teikimo šioms šeimoms, reikėtų ieškoti galimybių, kaip išjudinti, praplėsti ir<br />
181
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
mobilizuoti šių asmenų socialinį tinklą, kad jis labiau prisidėtų teikiant pagalbą ir palaikymą,<br />
tuo savo ruožtu nuimdamas dalį krūvio nuo socialinių darbuotojų. Šeimos<br />
narių įtraukimas, konsultavimas, kaimynų, bendruomenės narių neigiamas požiūrio<br />
keitimas, bendradarbiavimas su jais gali tapti veiksniais, lemsiančiais pokyčius. Ypatingas<br />
dėmesys turėtų būti skiriamas daugiau kaip 30 m. turintiems, nedirbantiems<br />
socialinės rizikos šeimų nariams ir moterims. Vertinant tyrimo rezultatus, tikėtina, kad<br />
šių grupių nariai labiausiai rizikuoja nesulaukti reikiamo socialinio palaikymo.<br />
Atskirai reikėtų paminėti bažnyčią, kuri nė vieno iš respondentų nenurodyta kaip<br />
svarbi gyvenimo sritis. Socialiniame darbe daug pastangų dedama keičiant kliento<br />
materialųjį „aš“ (išvaizdą, daiktinę aplinką, buities sąlygas, santykį su materialiuoju<br />
pasauliu) ir socialųjį „aš“ (santykius su aplinkiniais, bendravimo įgūdžius, socialinį<br />
statusą), tačiau nepelnytai užmirštamas trečias asmenybės komponentas – dvasingasis<br />
„aš“. Kliento dvasinių galių, santykio su transcendentiniu pasauliu atskleidimas gali<br />
tapti reikšmingu postūmiu jo motyvacijos ir elgesio pokyčiams.<br />
Taigi socialinio palaikymo stiprinimas yra reikšminga pagalbos socialinės rizikos<br />
šeimai dalis, tai nuima dalį krūvio nuo socialinių darbuotojų pečių. Socialinio tinklo<br />
motyvavimas ir stiprinimas, kad jis pats teiktų pagalbą šeimai, o ne lauktų socialinio<br />
darbuotojo veiksmų, gali tapti svarbių kokybinių pokyčių darbe su socialinės rizikos<br />
šeimomis prielaida.<br />
Gauta 2012 09 16<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Barker, R. L. (2003). The social work dictionary. Washington: NASW Press.<br />
Cohen, S., Memelstein, R., Kamarck, T., Hoberman, H. (1985). Measuring the functional components of social support.<br />
In: I. G. Sarason, B. Sarason (eds.). Social support: Theory, research and application. The Hague: Martinus<br />
Nijhoff, p. 73–94.<br />
Cohen, S., Doyle, W. J., Skoner, D. P., Rabin, B. S., Gwaltney, J. M. (1997). Social ties and susceptibility to the common<br />
cold. JAMA, vol. 277, no. 24: 1940–1944.<br />
Cohen, S., Underwood, L. G., Gottlieb, B. H. (eds.) (2000). Social support measurement and intervention. New York:<br />
Oxford University Press.<br />
Gottlieb, B. H. (1983). Social support strategies. Guidelines for mental health practice. Beverly Hills, CA: Sage.<br />
Lemme, B. H. (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />
Maguire, L. (1991). Social support systems in practice. Washington: NASW Press.<br />
Pierce, G. R., Sarason, B. R., Sarason, I. G. (eds.) (1996). Handbook of social support and the family. New York:<br />
Plenum Press.<br />
Saleebey, D. (ed.) (1992). The strenghts perspective in social work practice. New York: Longman.<br />
Seed, P. (1990). Introducing network analysis in social work. London: Jessica Kingsley Publishers.<br />
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. (2009). Vilnius: Kronta.<br />
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. (2006). Valstybės žinios, 2006-02-11, Nr. 17-589.<br />
Vaux, A. (1988). Social support: theory, research and intervention. USA: Praeger Publishers.<br />
Wasik, B. H., Bryant, D. M., Lyons, C. M. (1990). Home visiting. Procedures for helping families. Newbury Park, CA:<br />
Sage.<br />
182
SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO...<br />
ASPECTS OF SOCIAL NETWORK AND SOCIAL SUPPORT OF SOCIAL<br />
RISK FAMILIES<br />
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
Summary<br />
The data of State child rights protection and adoption service under the Ministry of<br />
Social security and labour show that number of social risk families in Lithuania decreased<br />
from 11.958 in 2007 to 10.604 in 2011. The number of children living in those<br />
families decreased respectively from 27.881 to 22.075. Taking into account the last 11<br />
years the number of social risk families fell by 41.46 %, whereas children living in<br />
them – by 45.2 %. However these numbers misrepresent the general situation as the<br />
population in Lithuania also shrank throughout this period. The percentage of social<br />
risk families in comparison with total population haven’t changed during the last 5<br />
years, while number of children in these families decreased by half a percent only. In<br />
other words, the social risk families and population ratio haven’t changed.<br />
These numbers call for a search of effective social work methods which could result in<br />
more significant changes. It may sound rather pradoxically, but one of the possible solutions<br />
may be found in one hundred years old documents. Self-taught social worker M. Richmond<br />
in her book “Friendly visiting among the poor” published as far ago as 1899 (cit. Wasik,<br />
Bryant, Lyons, 1990, p. 47) wrote that it‘s necessary to look for the most natural and less<br />
official sources of help. She emphasized the importance of immediate social network, informal<br />
ties and client strenghts in the process of help. The significance of informal sources of<br />
support and client streghts is highlighted also in modern social work literature. J. Saleebey<br />
(1992), L. Maguire (1991), B. H. Gottlieb (1983), P. Seed (1990) are few of the authors supporting<br />
these ideas. In works of Lithuanian authors these isues are less evident. In the book<br />
"Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis“ (“Social work with social risk families”)<br />
(2009), representatives of various social work agencies share their good practice about client<br />
support systems, strenghtening of ties with others, organizing self-help groups, but they take<br />
the professional – client interaction point of view. In other words, the model with social<br />
worker or team of professionals as the main support providers is predominant in Lithuania.<br />
Looking for an alternative way of social work with social risk families, the system<br />
development model of intervention by L. Maguire (1991) is worth paying attention to.<br />
This model focuses on family system, friends, relatives and other members of informal<br />
network who become the main providers of help and support. Professionals take the<br />
secondary role in this case. The primary aim of social worker in the system development<br />
model is to assist social network in helping client family and add supplementary<br />
professional intervention if necessary. B. H. Gottlieb (1983, p. 25) advises social<br />
workers to take heed of differences between professional help and informal social<br />
support. Social worker in this process becomes rather an identifier of ties, initiatior of<br />
relations and advisor of social network members than primary help provider. According<br />
to B. H. Gottlieb, even non-professional who become involved in the process<br />
shouldn’t act as professionals as this creates distance between them and community.<br />
183
Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė<br />
Nontheless, to change the phenomenon requires to know it. Thus, if social worker seeks<br />
to involve natural social network into help process, it is necessary to identify and analyze<br />
social risk family’s social network. Therefore, the aim of this article is to reveal the aspects<br />
of social risk family’s informal social network and the support it provides.<br />
The research data were gathered using two questionnaires prepared by S. Cohen and<br />
coleagues: interpersonal support evaluation list (ISEL) and social network index. The research<br />
took place in Klaipėda district during March – September, 2012. Respondents were<br />
members of social risk families (above 14 years of age) from three townships of Klaipeda<br />
district municipality. Members of families not included into social risk list and living in<br />
Klaipeda and nearby districts were questioned to have the picture complete. 47 respondents<br />
(15 males and 32 females) from social risk families and 36 respondents (13 males<br />
and 23 females) from non-social risk families were questioned in total.<br />
The results of interpersonal support evaluation list lead to the conclusion that the<br />
level of perceived support among social risk families is lower than among those from<br />
other families. Since perceived social support is considered as one of the indicators of<br />
adaptation in social environment, research results corrobortate the presence of problems<br />
of social risk families in adapting within their social environment which they<br />
perceive as less supportive and benevolent than others.<br />
The results of social network index revealed that social network of social risk families is<br />
noticeably smaller and it doesn’t grow when target person‘s age nears to maturity although<br />
the number of social ties at that age usually is the highest. This shows that social risk families’<br />
social network, as a source of social support, is narrower, less diverse and dynamic thus<br />
limiting the potential of support‘s quality and relevance to needs. This argument is supported<br />
by another research result which indicates that both roles and network of social risk families<br />
are more oriented towards family, these respondents are less integrated into spheres of labor<br />
and studies, which, on its own behalf, shows weaker ties with community institutions, negative<br />
attitudes by others and risk of marginalization.<br />
Negative attitudes towards social risk families create a situation where the members<br />
of these families develop a low level of self-esteem, acquire less material support,<br />
have fewer valuable ties outside family. This leads to poorer integration and, naturally,<br />
higher social exclusion. Besides plain provision of social services social workers<br />
should seek for a possibility to activate, enlarge and mobilize social networks of these<br />
clients. If natural networks get involved into help process they, as a result, lift part of<br />
the burden off social workers shoulders. Involvement of family members, consultations,<br />
change of negative attitudes of neighbours, cooperation with neighbours may<br />
become change inducing factors. Special attention should be paid to over 30 years of<br />
age, unemployed members of social risk families and women. According to research<br />
results these groups face the biggest risk of shortage in social support.<br />
Thus, enhancement of social support should be discussed as an important part of<br />
social work with social risk families which has the potential of diminishing social<br />
worker‘s load. Motivation and strenghtening of social network the way it would provide<br />
help itself, not awaiting social worker‘s intervention, may become a determining<br />
condition for significant changes in work with social risk families.<br />
184
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI<br />
LAIMĖJIMUS<br />
Genutė Gedvilienė<br />
Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Šiame straipsnyje aptariamas mokymosi laimėjimų vertinimo procesas, ypatingą dėmesį skiriant mokytojų<br />
vertinimo gebėjimams nustatyti. Keičiantis vertinimo koncepcijai, t. y. pereinant nuo vien tik žiniomis<br />
paremto vertinimo prie mokymosi laimėjimų vertinimo, keičiasi ir vertinimo proceso reikalavimai, ypač<br />
aktualus tampa mokytojų vertinimo gebėjimų tobulinimas. Atliktas kiekybinis tyrimas, išanalizuoti 2000<br />
mokytojų atsakymų, susijusių su mokymosi laimėjimų vertinimo gebėjimais, leidžia numatyti tobulinimosi<br />
kryptis šioje srityje.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: mokytojų gebėjimai, mokymo/si ir vertinimo ryšys, mokymosi laimėjimai,<br />
mokytojų poreikiai.<br />
Abstract<br />
This article discusses the learning outcomes assessment process, with special emphasis on teachers’ assessment<br />
skills identification. Changing the concept of assessment, i.e., transition from a mere knowledge<br />
to the assessment of learning outcomes, also changing requirements for evaluation process, and is especially<br />
important teachers evaluation capacity development. Conducted quantitative study, analyzed the<br />
2000 teachers’ responses, related to learning outcomes assessment abilities, enables provide for development<br />
trends in this area.<br />
KEY WORDS: teacher skills, teaching / learning and assessment communication, learning outcomes,<br />
teachers’ needs.<br />
Įvadas<br />
Problemos pagrįstumas. Mokytojo kvalifikacijos tobulinimas labiausiai lemia<br />
mokymo proceso sėkmę, todėl įgyja nuolatinumo pobūdį. Nauja mokymosi paradigma<br />
kelia naujus reikalavimus mokytojui vertinant mokinių laimėjimus ir kt. Išaugo mokytojo<br />
atsakomybė parengti mokinius taip, kad pradėję savarankišką gyvenimo kelią jie<br />
turėtų ne tik reikiamų žinių, bet ir savo perspektyvos matymą. Svarbu ne tik tai, ko<br />
mokiniai mokomi, bet ir kaip mokomi, kokia paties mokytojo kvalifikacija, mokymo(si)<br />
poreikiai, nes mokytojo žinios, gebėjimai bei galimybės lemia mokinių mokymosi<br />
rezultatus. Nebepakanka pedagoginės kompetencijos, kuri apima mokymo procese<br />
būtinas didaktines žinias, gebėjimą formuluoti mokymo tikslus, užtikrinti ugdymo<br />
turinio lankstumą, dinamiškumą, bet labai svarbu ir objektyviai vertinti mokinių<br />
laimėjimus. O vertinimo tikslas ir yra nustatyti, ar mokinys moka naudotis ir taikyti<br />
darbinėje veikloje savo mokymosi laimėjimus. Gebėjimai išryškėja tada, kai mokytojas<br />
įvairiais būdais siekia surinkti mokinio mokymosi laimėjimus – mokymosi veiklos<br />
patvirtinimą. Vertinant svarbu, kad mokinys pateiktų tinkamus rezultatus, o mokytojo<br />
užduotis – pasirūpinti tinkamais vertinimo metodais bei užduotimis, kurias atliekant<br />
bus gautas atitinkamas patvirtinimas. Vertinimo rezultatas padės mokiniui įvertinti<br />
savo mokymosi laimėjimus ir priimti reikiamus sprendimus. Rezultatų patvirtinimas<br />
suteikia mokiniui informacijos apie tai, kokią prasmę įgyja jo pastangos ir ar būtina jas<br />
koreguoti. Todėl organizuojant ir vykdant mokymo procesą, mokytojas daugiau dėme-<br />
185
Genutė Gedvilienė<br />
sio turi skirti mokinių mokymosi rezultatų vertinimui. Šiuolaikinėje visuomenėje tik<br />
nuolat atnaujindamas gebėjimus mokytojas gali prisitaikyti prie naujos realybės, naujų<br />
darbo formų ir principų bei tinkamai reaguoti: rūpintis savo kvalifikacijos tobulinimu<br />
ir karjera.<br />
Tyrimo objektas – mokytojų gebėjimai vertinti mokinių mokymosi rezultatus.<br />
Tyrimo tikslas: nustatyti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo<br />
poreikius ir išryškinti jų gebėjimus vertinti mokinių mokymosi rezultatus.<br />
1. Tyrimo metodai ir organizavimas<br />
Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong>, kartu su Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų<br />
asociacija atliko kiekybinį tyrimą. Pasirinkti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio<br />
apskričių mokyklų mokytojai (Laužackas ir kt., 2008). Apklausoje dalyvavo 2000<br />
mokytojų iš bendrojo lavinimo mokyklų. Iš jų 84,49 % – moterų ir 15,51 % – vyrų. Šiame<br />
straipsnyje analizuojama tik dalis atliktų tyrimų, kurie susiję tik su vertinimu.<br />
Duomenų analizei taikyti anketavimo, aprašomosios statistikos metodai: dažnių<br />
lentelės, vidurkiai, standartiniai nuokrypiai ir standartinės vidurkio paklaidos. Skalių<br />
patikimumo analizė: Likerto skalės ir Cronbach alfa koeficientai. Nepriklausomų imčių<br />
vidurkių palyginimas: t-kriterijus. Statistiniai ryšiai: Pirsono, Spirmeno ir Kendalo<br />
tau koreliacijos koeficientai. Faktorinė analizė. Duomenims tvarkyti ir apdoroti taikytos<br />
Microsoft Excel ir SPSS programos.<br />
2. Mokytojų gebėjimų vertinti mokymosi laimėjimus ypatumai.<br />
Mokymo/si ir vertinimo ryšys<br />
Visi mes nuolat esame tikrinami, egzaminuojami ir vertinami. „Vertinimas – tai informacijos<br />
rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų nuspręsti“<br />
(Gage, Berliner 1994, p. 456). Dažniausia sprendimas užrašomas tam tikru įvertinimu.<br />
Kai esame gerai įvertinti, jaučiame pasitenkinimą, kai įvertinimas neigiamas, –<br />
nusiviliame. Jei nepasiseka daug kartų, labai lengva pradėti save laikyti nevykėliu.<br />
Žinoma, kad neigiamai save vertinantys mokiniai retai mokosi gerai. Jeigu mokiniai<br />
nesitiki gerų rezultatų, tai ir nesistengia jų siekti. Ką daryti, kad įvertinimas neatrodytų<br />
kaip bausmė ir teigiamai veiktų savivertę? Viena vertus, svarbiausia taikyti tinkamus<br />
(pagrįstus) ir patikimus (tikslius) vertinimo metodus, kita vertus, pedagoginiu požiūriu<br />
taktiškai teikti mokiniui grįžtamąją informaciją apie jo laimėjimus, kuri skatintų jį tobulėti<br />
ir siekti geresnių rezultatų. Visuomenėje dominuoja trys vertinimo nuostatos<br />
(Deutsch, 1975), pateiktos 1 lentelėje.<br />
186
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
1 lentelė<br />
Minėtos nuostatos turi ir etinį pagrindą, susijusį su saugumo jausmu vertinant. Teisingumo<br />
požiūriu, mokiniai gali būti garantuoti, kad esant geresniems jų laimėjimams<br />
bus geriau įvertinti. Lygybės nuostata laiduoja, kad vertinimo sąlygos ir keliami reikalavimai<br />
bus vienodi visiems, įvertinimai bus objektyvūs ir teisingai atskleis mokinių<br />
laimėjimus. Reikalingumo nuostata teigia, kad bus vertinami esminiai iš anksto aptarti<br />
kompetencijų parametrai. Į švietimo sistemoje atliekamą vertinimą esame įpratę žiūrėti<br />
kaip į besiremiantį tik teisingumu, tačiau daug daugiau laimėtume, jei atsižvelgtume<br />
į visas vertinimo nuostatas, kurios iš esmės papildo teisingumo nuostatą (Teresevičienė<br />
ir kt., 2000).<br />
M. J. Bresciani (2007, p. 84) nurodo gerąją patirtį taikant matricą, kurią mokyklos<br />
gali pritaikyti planuodamos mokymosi laimėjimus ir vertinimą. Šią matricą mokytojai<br />
sėkmingai gali pritaikyti planuodami savo mokytojo darbą (1 pav.).<br />
1 pav. Mokymosi ir vertinimo planavimas<br />
Vertinimas besimokančiajam yra svarbus mokymosi motyvacijos skatulys, ypač jei<br />
nuo to priklauso jų tolesnio mokymosi kryptis, pasirinkimo galimybės, gyvenimo ir<br />
profesiniai tikslai. Todėl vertinimo įtaka besimokančiajam gali būti teigiama, neigiama,<br />
kartais net ir žalinga. Svarbu, kad vertinimo sistemos spektre optimaliai būtų derinamos<br />
vertinimo rūšys, skirtos besimokančiojo tolesnio mokymosi pagalbai, ir vertinimai,<br />
kurių sprendimai turi įtakos asmens ateičiai. Mokinio vertinimas turėtų: atitikti<br />
jo raidos ir individualius psichologinius ypatumus; teikti informacijos apie jo pažangą,<br />
silpnąsias ir stipriąsias mokymosi puses; skatinti mokymosi motyvaciją, nukreiptą ne į<br />
pažymį, kaip mokymosi tikslą, bet į gebėjimų sklaidą, asmenybės, orientuotos į nuolatinį<br />
mokymąsi, ugdymą; suteikti pagalbą mokantis; būti siejamas su rezultatų rinkimu<br />
187
Genutė Gedvilienė<br />
ir fiksavimu; būti bendradarbiavimo ir diskusijų su mokytoju objektu, tai leistų besimokančiajam<br />
adekvačiai vertinti save ir savo gebėjimus; padėti besimokančiajam<br />
rinktis optimalius ir labiausiai jam tinkančius mokymosi būdus, būti siejamas su tikslu,<br />
nusakančiu rezultatų ir pažangos prasmę ateities planams bei veiklai.<br />
Norėdami parengti vertinimo gaires ar tobulinti vertinimą, turime aiškiai žinoti<br />
tikslą. Vertinimo tikslai gali būti: žinių ir gebėjimų kokybės vertinimas; pokyčio per<br />
tam tikrą laiką matavimas; mokinių laimėjimų ir pažangos diagnozė; mokymosi laimėjimų<br />
fiksavimas ir mokinių motyvacijos skatinimas. Tačiau visų tikslų iš karto pasiekti<br />
neįmanoma. Nuo pasirinkto tikslo priklauso vertinimo tipai, būdai ir užduotys, kriterijai,<br />
taip pat vertinimas bei grįžtamasis ryšys. Mokant ir mokantis, remiantis grįžtamuoju<br />
ryšiu, planuojami tolesni žingsniai, formuluojami uždaviniai. Jokia sistema negali<br />
funkcionuoti, jei nėra informacijos, kaip ji funkcionuoja. Ši taisyklė galioja besimokančiųjų<br />
klasėje: kuo sudėtingesnė aplinka, tuo reikšmingesnis grįžtamais ryšys.<br />
Pažymius mokytojas rašo atsižvelgdamas į tai, kokį santykį tarp mokinių norėtų sukurti.<br />
Atitinkamais kriterijais pagrįstas matavimas rodo, ar tai, ką moka, atitinka numatytus<br />
kriterijus. Pažymys priklauso nuo tam tikro absoliutaus kokybės standarto. Jei apie<br />
trūkumus mokytojas mokinį informuotų iš karto po užduoties atlikimo, rezultatai būtų<br />
aukštesni ir nenutrūktų mokymo(si) ir vertinimo ryšys.<br />
Viena iš vertinimo paskirčių – ugdomoji, kai siekiama suteikti detalią grįžtamąją<br />
informaciją apie besimokančiojo mokymąsi ir jo tobulėjimo galimybes. Ugdomasis<br />
vertinimas neturi sukelti įtampos ar baimės, nes jo tikslas – leisti pretendentui suprasti<br />
savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Ugdomasis vertinimas skatina mokymosi visą gyvenimą<br />
procesą (Laužackas ir kt., 2006). Naudingiausias ugdomasis vertinimas yra<br />
tada, kai dėmesys sutelkiamas į sėkmę lemiančias sąlygas. Tada keliami tokie klausimai:<br />
kokios yra būtinos sėkmės sąlygos; ar jos pasiektos; ar jos galėtų būti patobulintos?<br />
Dažnai ugdomasis vertinimas yra pasikartojantis procesas, iki veiklos pabaigos<br />
atliekamas daugelį kartų. Ugdomasis vertinimas yra mokymo procesą susiejanti dalis,<br />
„klaidos“ turi būti mokymosi „momentai“, o ne besimokančiojo silpnoji dalis ar net<br />
patologinė būsena. Šis metodas gali būti pateikiamas kaip mokinio žinių lygio pasiekimo<br />
įvertinimas. Metodo savybės: orientuotas į dabartį, savarankiškai taikomas, asmeniškas<br />
(pasikartojantis, trumpalaikis, kai rezultatų ne rekomenduojama skelbti viešai,<br />
t. y. informacija yra asmeninė, konfidenciali).<br />
Svarbi ir kita vertinimo paskirtis: apibendrinamoji. Ji padeda įvertinti, dokumentuoti<br />
tai, kas pasiekta. Pastaraisiais metais ypač pabrėžiamas apibendrinamasis mokinių<br />
veiklos vertinimas, nes tyrimais įrodyta, kad tai skatina mokinių įsipareigojimą<br />
mokytis ir siekti mokymosi kokybės (Pollard, 2002). Vertinimo formų (sumavimo<br />
požiūriu) gali būti įvairių: laipsniai, sertifikatai, charakteristikos ir pan., o paskirtis<br />
viena – įgalinti pereiti iš vieno konteksto į kitą (iš vienos klasės į kitą). Juo remiantis<br />
gali būti vertinama besimokančiojo pažanga (sprendžiama, ar jis gali pereiti į kitą mokymosi<br />
lygį) (Gedvilienė ir kt., 2008). 2 lentelėje pateikiamas ugdomojo ir apibendrinamojo<br />
vertinimo palyginimas.<br />
188
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
Ugdomojo ir apibendrinamojo vertinimo palyginimas<br />
2 lentelė<br />
Vertinti mokinių rezultatus padeda daug įvairių metodų, kurie sukurti remiantis<br />
skirtingomis prielaidomis ir strategijomis (Weeden, Winter, Broadfoot, 2005). Svarbios<br />
yra laiko ir finansinės sąnaudos, todėl dažnai naudojami testai, kuriuose klausimui<br />
reikia parinkti atsakymo variantą; populiarėja kompiuterizuoti šio tipo testai, nes<br />
paprasta ir pigu juos peržiūrėti. Vis dėlto šie testai turi ir trūkumų: atsakymą galima<br />
nuspėti, neįmanoma sužinoti, kuo remdamasis tikrinamasis pasirinko vieną ar kitą atsakymą,<br />
o jų ugdomoji funkcija – menka. Vertinti galima rašinius, kuriuose reikia atskleisti,<br />
parinkti, pagrįsti, integruoti, paaiškinti, vertinti medžiagą. Jie tinka ugdomajam<br />
vertinimui, bet yra brangūs, reikia daug laiko ir pastangų, kol juos peržiūri.<br />
3. Mokytojų poreikių vertinant mokinių mokymosi rezultatus<br />
tyrimo rezultatai<br />
Tarp respondentų, dalyvavusių apklausoje, dominuoja aukštasis išsilavinimas, įgytas iki<br />
1990 metų (<strong>62</strong>,13 %). Iš jų 16,64 % yra įgiję bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir 11,87 % –<br />
magistro laipsnį. Tik 6,33 % apklaustųjų turi aukštesnįjį išsilavinimą, 0,78 % – mokslų daktaro<br />
laipsnį ir 2,25 % dalyvių savo išsilavinimo nenurodė, tik pažymėjo – kita. Rezultatai<br />
parodė, kad tarp dalyvavusių anketinėje apklausoje vyravo aukštasis universitetinis išsilavinimas.<br />
Į klausimus apie turimą pedagoginį stažą gauti tokie atsakymai: minimalų stažą (iki<br />
1 metų) turi 2,17 % ir maksimalų (virš 50 metų) – 2,25 % respondentų. Dominuoja darbo<br />
stažas nuo 10 iki 15 metų (15,86 %), nuo 15 iki 20 metų (14,47 %), nuo 20 iki 25 metų<br />
(17,33 %) ir nuo 25 iki 30 metų (12,31%). Kitų respondentų darbo stažas pasiskirstė taip:<br />
respondentų, turinčių nuo1 iki 3 metų darbo stažą buvo 4,85 %, atitinkamai nuo 3 iki 5 metų<br />
– 3,99 %, nuo 5 iki 10 metų – 11,01 %, nuo 30 iki 35 metų – 8,49 %, nuo 35 iki 40 metų –<br />
4,33 %, nuo 40 iki 45 metų – 1,82 %, nuo 45 iki 50 metų – 1,13 %. Respondentų pedagoginio<br />
stažo (vyrų ir moterų) vidurkiai statistiškai nereikšmingi t (1122) = -0,10, p = 0,92. Pagal<br />
respondentų kvalifikaciją daugiausia apklausoje dalyvavo vyresniųjų mokytojų (49,13 %) ir<br />
mokytojų metodininkų (29,90 %) bei mokytojų (17,85 %). Mažiausiai apklausoje dalyvavo<br />
mokytojų ekspertų (tik 3,12 %). Gauti duomenys rodo, kad kvalifikacijos grupėse pasiskirstė<br />
189
Genutė Gedvilienė<br />
netolygiai. Tačiau pedagoginės kvalifikacijos priklausomybė nuo lyties statistiškai nereikšminga<br />
2 (3) = 1,52, p = 0,68. Kendalo c = -0,03, p = 0,26. 2 (3) = 1,52, p = 0,68.<br />
Siekiant išsiaiškinti, kaip mokytojai vertina turimas žinias ir gebėjimus skatinti moksleivių<br />
savarankišką mokymosi laimėjimų vertinimą ir parengti mokymosi laimėjimų vertinimo<br />
užduotis, pateikti šie pasirenkami atsakymų variantai: pakanka, daugeliu atvejų pakanka,<br />
daugeliu atvejų nepakanka, nepakanka. Visi respondentai atsakė identiškai, t. y.<br />
pagal išvardytus atsakymus atitinkamai – 59,4 %; 33,6 %; 4,8 %; 2,3 %. Į kitus du klausimus<br />
(išskirtų kompetencijų ribose) – mažinti vertinimo keliamą stresą ir psichologinę<br />
įtampą bei panaudoti mokymosi laimėjimų vertinimo rezultatus mokymo ir vertinimo procesams<br />
tobulinti – taip pat atsakė vienodai: 52,9 % – pakanka; 38,0 % ir 32,0 % – daugeliu<br />
atvejų pakanka; 6,6 % ir 5,3 % – daugeliu atvejų nepakanka; 2,5 % ir 2,3 % – nepakanka.<br />
Panašūs respondentų atsakymai į klausimus, kaip vertina savo žinias ir gebėjimus<br />
užtikrinant vertinimo periodiškumą ir analizuojant vertinimo rezultatus: net 63,6 % ir atitinkamai<br />
<strong>62</strong>,3 % atsakė, kad gebėjimų pakanka; daugeliu atvejų pakanka – 30,9 % ir<br />
32,0 %; daugeliu atvejų nepakanka atsakė vienodai – 3,6 %; nepakanka – 1,8 % ir 2,1 %.<br />
Tyrimų duomenys parodė, kad labiausiai gebėjimų trūksta, vertinant išsilavinimo standarte<br />
ir bendrosiose programose iškeltų mokymo tikslų rezultatus ir numatant koreguojančias<br />
priemones mokymo procesui tobulinti: net trijose pozicijose iš keturių, lyginant atsakymus<br />
į 3-ojo bloko klausimus, rezultatai žemiausi – 47,1 % nurodė, kad pakanka; net 8,1 % –<br />
daugeliu atvejų nepakanka ir nepakanka – 2,8 %, tačiau atsakymas daugeliu atvejų pakanka<br />
– 42,1 %, priešingai, aukščiausias iš visų analizuojamų atsakymų. Aprašytas rezultatų<br />
panašumo tendencijas, kaip mokytojai vertina savo žinias ir gebėjimus išskirtose mokymosi<br />
laimėjimų vertinimo srityse, pagal vertinimo skalę iliustruoja 2 paveikslas.<br />
Respondentų prašyta nurodyti mokymosi laimėjimų vertinimo būdus pagal pateiktą<br />
naudojimo dažnumo intensyvumo skalę: labai dažnai / dažnai, retai ir niekada nenaudoju.<br />
Tyrimo duomenys parodė, kad net 80,2 % mokytojų vertina mokinius, pateikdami<br />
atviruosius klausimus ir užduotis (atliekamas raštu), kur reikia pademonstruoti<br />
temos giluminį supratimą ir gebėjimą interpretuoti įgytas žinias; 15,4 % – retai,<br />
4,4 % – niekada nenaudoja. Įgytas žinias tikrina žodžiu: 68,7 % – labai dažnai / dažnai;<br />
27,3 % – retai ir 4 % – niekada nenaudoja šio mokymosi rezultatų vertinimo būdo.<br />
Atitinkamai pagal aukščiau pateiktą nuoseklumą vertina testais, sudarytais iš klausimų<br />
su pasirenkamaisiais atsakymais – 67 %; 28 %; 5 % respondentų. Mokinių savarankiško<br />
darbo namuose vertinimą dažnai atlieka 65,5 % respondentų, tačiau įdomu<br />
pastebėti, kad net 29,5 % tai atlieka retai ir 5 % niekada nenaudoja šio vertinimo būdo.<br />
Kaip rečiausiai naudojamą mokymosi rezultatų vertinimo būdą, 45 % tiriamųjų<br />
nurodė mokinių atliktų projektų vertinimą, dažnai – 50,5 % ir niekada – 4,5 %. Praktinių<br />
užduočių atlikimą laboratorijose, dirbtuvėse ir pan. dažnai taikantys nurodė<br />
44,6 % respondentų; retai – 23,5 %; niekada – 31,9 %. Galima daryti prielaidą, kad<br />
mokytojai labiau linkę taikyti tradicinius vertinimo metodus, kurie leidžia iš karto<br />
įvertinti mokinio įgytą žinojimą, jiems trūksta patirties taikyti naujus vertinimo metodus<br />
(projektų vertinimą, praktinių užduočių atlikimo vertinimą), kurie padėtų įvertinti<br />
įgytus gebėjimus bei žinojimo pritaikymą. Kaip respondentai vertina išskirtus mokymosi<br />
laimėjimų vertinimo būdus, iliustruoja 3 paveikslas.<br />
190
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
2 pav. Mokytojų žinios ir gebėjimai vertinant mokinių mokymosi laimėjimus:<br />
A – skatinti moksleivių savarankišką mokymosi laimėjimų vertinimą; B – parengti mokymosi laimėjimų<br />
vertinimo užduotis; C – užtikrinti vertinimo periodiškumą; D – mažinti vertinimo keliamą<br />
stresą ir psichologinę įtampą; E – analizuoti vertinimo rezultatus; F – panaudoti mokymosi laimėjimų<br />
vertinimo rezultatus tobulinant mokymo ir vertinimo procesus; G – įvertinti išsilavinimo standarte<br />
ir bendrosiose programose iškeltų mokymo tikslų pasiekimą ir numatyti koregavimo priemones,<br />
siekiant tobulinti mokymo procesą<br />
3 pav. Mokymosi laimėjimų vertinimo būdai:<br />
A – vertinimas testais, sudarytais iš klausimų su pasirenkamaisiais atsakymais; B – vertinimas<br />
pateikiant atviruosius klausimus ir užduotis, reikalaujančias pademonstruoti temos giluminį<br />
supratimą ir gebėjimą interpretuoti įgytas žinias; C – praktinių užduočių atlikimas laboratorijoje<br />
ir pan.; D – įgytų žinių tikrinimas žodžiu; E – mokinių atliktų projektų vertinimas; F – mokinių<br />
savarankiško darbo namuose vertinimas<br />
191
Genutė Gedvilienė<br />
Pateiktos koreliacijos rodo, kad didesnį pedagoginį stažą turintys mokytojai dažniau<br />
vertinimo rezultatus aptaria su kiekvienu mokiniu ir stengiasi, kad vertinimo rezultatai<br />
didintų mokinio motyvaciją toliau mokytis (-0,75**). Aukštesnę pedagoginę<br />
kvalifikaciją turinčios mokytojos, pateikdamos užduotį mokiniams, dažniau paaiškina<br />
užduoties vertinimo kriterijus ir vertinimo rezultatus aptaria su kiekvienu mokiniu (-<br />
0,<strong>62</strong>*). Aukštesnę pedagoginę kvalifikaciją turintys mokytojai vyrai dažniau stengiasi,<br />
kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį toliau mokytis (-0,160*). Respondentai<br />
turėjo nurodyti, kaip jie vertina mokinių mokymosi laimėjimus, vertinimo būdų naudojimo<br />
dažnumo mažėjimo seka: visada, dažnai, kartais, niekada. Gauta informacija<br />
parodė, kad, kilus neaiškumams, net 75,6 % respondentų visada paaiškina mokiniams<br />
jų gautą įvertinimą; 19,5 % – dažnai; 3,6 % – kartais ir 1,3% – niekada. Vertindami<br />
mokinį, visada nustato aiškius vertinimo kriterijus – 67%; dažnai – 29 %; kartais –<br />
3 % ir niekada – 1 %. Pateikdami užduotį mokiniams, 63,3 % visada paaiškina vertinimo<br />
kriterijus; dažnai – 31,5 %; kartais – 3,9 %; niekada – 1,3 % tiriamųjų. Beveik<br />
pusė jų (49,8 %), vertindami visada atsižvelgia į mokinio atliktą darbą ir įdėtas pastangas;<br />
39,5 % tai daro dažnai; 8,8 % – kartais ir 1,9 % – niekada. Vertinant kitus<br />
mokinių mokymosi laimėjimus pastebėta, kad mažiau nei pusė labai dažnai ar dažnai<br />
taikydami vertinimo kriterijus stengiasi, kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį<br />
toliau mokytis: 45,9 % nurodė vienodai – labai dažnai ir dažnai; kartais – 6,7 % ir<br />
niekada – 1,5 % respondentų; įvertindami mokinio turimas žinias ir gebėjimus, atsižvelgia<br />
į mokinio tobulėjimo eigą, atitinkamai naudojimo dažnumo mažėjimo seka –<br />
41,5 %; 49,5 %; 8,2 %; 1 %. Analizuojant gautus duomenis, išsiskiria atsakymas, kaip<br />
dažnai respondentai, vertindami mokinių mokymosi laimėjimus, vertinimo rezultatus<br />
aptaria su kiekvienu mokiniu. Tik 27 % mokytojų pažymėjo, kad visada aptaria,<br />
47,3 % – dažnai, kartais – 23,5 % ir niekada – 2,2 % (tai procentiškai didžiausias neigiamas<br />
atsakymas iš visų pateiktų). 4 paveiksle matyti, kokie priimtiniausi mokinių<br />
mokymosi rezultatų vertinimo kriterijai.<br />
Gauta informacija parodė, kad svarbiausia vertinant yra tai, kaip mokiniai teorines<br />
žinias pritaiko praktiškai. Net 69,7 % nurodė, kad tai yra labai svarbu, kaip ir labai<br />
svarbu įvertinti praktinius įgūdžius (66,2 %). Šiuos mokymosi rezultatus respondentai<br />
įvertino kaip svarbiausius. Tačiau paveiksle labai aiškiai matyti, kad respondentams<br />
pakankamai svarbu įvertinti visus mokymosi laimėjimus ir labai nedidelis procentas<br />
respondentų mano, kad tai nėra svarbu, ar neturi nuomonės (žr. 5 pav.). Apibendrinant<br />
šiuos duomenis galima teigti, kad mokytojų kompetencijų vertinti rezultatus pakanka.<br />
192
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
4 pav. Mokymosi rezultatų vertinimo kriterijai:<br />
A – vertindamas mokinį, nustatau vertinimo kriterijus; B – pateikdamas užduotį mokiniams,<br />
paaiškinu jos vertinimo kriterijus; C – įvertindamas mokinio turimas žinias ir gebėjimus, atsižvelgiu<br />
į mokinio tobulėjimo eigą; D – vertinimo rezultatus aptariu su kiekvienu mokiniu;<br />
E – stengiuosi, kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį toliau mokytis; F – kilus neaiškumams,<br />
paaiškinu mokiniams jų gautą įvertinimą; G – vertindamas atsižvelgiu į mokinio indėlį<br />
ir pastangas<br />
5 pav. Mokymosi laimėjimų vertinimo svarba:<br />
A – teorines žinias; B – teorinių žinių pritaikymą praktikoje; C – praktinius įgūdžius;<br />
D – bendruosius gebėjimus; E – gebėjimus mokytis<br />
193
Genutė Gedvilienė<br />
Siekiant išsiaiškinti, ar klausimų blokų skalių koreliacijos gali būti paaiškintos tam<br />
tikrų bendrų ir tyrime tiesiogiai nestebimų veiksnių įtaka, atlikta šių skalių faktorinė<br />
analizė (Čekanavičius, Murauskas, 2002). Faktoriams nustatyti pasirinktas pagrindinių<br />
komponenčių metodas (jis dažniausiai taikomas). Veiksnių skaičius nustatytas pagal<br />
Kaiserio kriterijų: visų nustatomų faktorių tikrinės reikšmės turi būti didesnės už 1.<br />
Faktorinės analizės tikslingumą patvirtina pakankamai gera KMO (angl. Kaiser-<br />
Meyer-Olkin Measure of Sampling Adequacy) rodiklio reikšmė: ji yra 0,68. Nustatyti<br />
trys faktoriai, paaiškinantys 77 % faktorizuojamų kintamųjų dispersijos. Siekiant palengvinti<br />
faktorių interpretavimą, jų ašys pasuktos taikant Varimax pasukimo metodą<br />
su Kaiser normalizacija (taip pat dažniausiai taikomą faktorinėje analizėje). Toliau<br />
apskaičiuotos faktorių koreliacijos (naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą) su<br />
amžiumi ir pedagoginiu stažu. Gautos statistiškai reikšmingos (p
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
Literatūra<br />
Bresciani, M. J. (2007). Assessing Student Learning in General Education: Good Practice Case Studies. Anker Publishing<br />
Company, Inc., Bolton. USA.<br />
Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2002). Statistika ir jos taikymai. 2 dalis. Vilnius: TEV.<br />
Deutsch, M. (1975). Equity, Equality and Need: What Determines Which Value will be Used as Basis of Distributive<br />
Justice. Journal of Social Issues 31: 137–149.<br />
Gage, N. L., Berliner, D. C. (1992). Educational Psychology. Boston: Houghton Mifflin Company.<br />
Laužackas, R., Gedvilienė, G., Tūtlys, V., Juozaitienė, D. (2008). Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikiai. Pedagogika<br />
89: 3–12. Vilnius: VPU.<br />
Gedvilienė, G., Laužackas, R., Tūtlys, V. (2010). Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikiai. Mokslo studija. Kaunas:<br />
VDU.<br />
Mokomoji medžiaga vertintojams. (2006). Metodikos rengimo grupių vadovai: R. Laužackas, M. Teresevičienė,<br />
G. Gedvilienė, A. Kepalaitė, E. Stasiūnaitienė. VDU: Profesinio rengimo studijų centras.<br />
Pollard, A. (2006). Refleksyvusis mokymas: veiksminga ir duomenimis paremta profesinė praktika. Vilnius: Garnelis.<br />
Teresevičienė, M., Gedvilienė, G. (2000). Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis.<br />
Weeden, P., Winter, J., Broadfoot, P. (2005). Vertinimas. Ką tai reiškia mokykloms? Vilnius: Garnelis.<br />
TEACHERS’ABILITY TO ASSESS LEARNERS LEARNING OUTCOMES<br />
Genutė Gedvilienė<br />
Summary<br />
Teacher professional development is mainly determined by the success of the educational<br />
process, thus improving gains permanency of character. A new learning paradigm<br />
poses new requirements for teacher assessment of pupils’ achievements and so<br />
on. Increased teacher’s responsibility to prepare students so that started an independent<br />
way of life, they would not only have the necessary knowledge but also perspective<br />
of his vision. Important not only what students are taught, but also how they are<br />
trained, what the teacher’s qualifications, training (learning) needs, because teacher<br />
knowledge, skills and opportunities is crucial for student learning outcomes.<br />
Not enough educational competence which includes necessary didactic skills in the<br />
teaching process, the ability to formulate learning objectives, to ensure flexibility, dynamism<br />
of the curriculum, but it is very important to objectively evaluate student<br />
achievement. The assessment goal is to determine whether the student knows how to<br />
use and apply in the working life their learning achievements.<br />
Abilities then become apparent when the teacher in various ways seeks to gather<br />
student learning outcomes, learning activities approvals. In evaluation it is important<br />
that student provide adequate performance and the teacher’s task – to ensure appropriate<br />
assessment methods and tasks that the relevant approvals will be obtained. The<br />
evaluation results can help learners assess their learning outcomes and make the necessary<br />
decisions. Achievement approvals provide students with information about<br />
what makes sense for his efforts and the need for them to adjust. Therefore, the training<br />
process, the organization and execution of the teacher must focus on assessing<br />
student learning outcomes. In today’s society, just keep updating the skills, the teacher<br />
can adapt to the new realities, new forms of work, the principles and the appropriate<br />
response: take care of your qualification and career. All our life we are under some<br />
195
Genutė Gedvilienė<br />
control, examination and evaluation. “Evaluation is collecting the information, interpreting<br />
and generalizing it in order to make decisions” (Gage, Berliner, 1994, p. 456).<br />
In most cases, decision is followed by evaluation. When our evaluation is positive, we<br />
feel satisfaction, when it is negative, we are disappointed. If we fail repeatedly, it is<br />
easy to hold oneself a loser. Schoolchildren with low self-evaluation are usually not<br />
successful in learning. If pupils do not have hope for better results, they show no attempts<br />
for success. What is to be done for the evaluation not to seem as a punishment<br />
but to have positive effect on self-esteem? The most important thing is, on the one<br />
hand, to use suitable (valid) and reliable (exact) evaluation methods, and on the other<br />
hand, pedagogically give the reversible information about the pupils’ achievements to<br />
encourage their attempts for seeking better results.<br />
The object of investigation – teachers’ abilities to assess student learning outcomes.<br />
The aim – to establish the general education teachers in training needs and highlighting<br />
their capacity to assess student learning outcomes. The survey was conducted at<br />
Vytautas Magnus University, Lithuania together with the Industry, Trade and Crafts<br />
Association. Chosen for the investigation of Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai and<br />
Panevėžys county school teachers. The survey involved 2000 teachers from mainstream<br />
schools.<br />
The study for design and implementation were selected questionnaires and descriptive<br />
statistical methods. Independent samples mean to compare was used t-test. Statistical<br />
relationships to determine: Pearson, Spearman and Kendall correlation coefficients<br />
for you. Factorial Analysis. In order to reveal if correlations of question blocks<br />
can be declared by some common and non-controlled in research influence of the factors,<br />
factorial analysis was done (Čekanavičius, Murauskas, 2002). In order to get factorials,<br />
the method of main components was chosen (it is the most popular). The number<br />
of factors was fixed following the Kaiser‘s criterion: all the factorial meanings<br />
should preceed number 1. The expedience of factorial analysis is confirmed by a sufficient<br />
KMO index rate (Kaiser-Meyer-Olkin Measure of Sampling Adequacy) which<br />
equals 0.68. Three factors explain 77 % dispersion of factoriarized variables. In order<br />
to make easier interpretation of factorials, their axes are turned using Varimax turning<br />
method together with Kaiser normalization (also often used in factorial analysis. Further<br />
factorial correlations were calculated (using method of Spearman correlation<br />
coefficiant in regaard to age and pedagogical experience. Statistically important<br />
(p
MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS<br />
assumption that such assessments due under deep and too standardized the training<br />
process step understanding, lack of taking into account the assessment of current developments<br />
and challenges in these processes. This indirectly indicates some of the respondents<br />
answers disparity of distribution in response to questions about the ability to<br />
select appropriate methods for students and new theme layout skills acquired. It is also<br />
found that teachers tend to use traditional assessment methods, allowing immediately<br />
assess the student learning outcomes, to evaluate the acquired skills and apply<br />
knowledge.<br />
197
Genutė Gedvilienė<br />
198
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT<br />
SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ PAGALBĄ MOKINIAMS MOKYKLOJE<br />
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
Klaipėdos valstybinė kolegija, Plungės „Saulės“ gimnazija<br />
Anotacija<br />
Šiame straipsnyje išryškinamas socialinio pedagogo, kaip vieno pagrindinių Vaiko gerovės komisijos<br />
organizatorių, vaidmuo, analizuojama socialinio pedagogo, kaip šios komisijos nario, veikla, teikiant<br />
socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams mokykloje. Remiantis mokslinės literatūros analize konstatuotina,<br />
kad nuolat besikeičiančioje ir besimokančioje organizacijoje vienas specialistas nepajėgus išspręsti<br />
socialinių-pedagoginių mokinių problemų, todėl būtina kompleksinė pagalba. Straipsnyje pristatomas<br />
2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais atliktas socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos organizatoriaus<br />
ir veiklos įgyvendintojo, vaidmenų kokybinis tyrimas. Apibendrinti tyrimo rezultatai atskleidžia,<br />
kad dirbdami Vaiko gerovės komisijoje mokykloje socialiniai pedagogai susiduria su tokiais iššūkiais,<br />
kaip komisijos narių tarpusavio nesusikalbėjimas, tėvų abejingumas, neadekvatus problemos vertinimas,<br />
mokinių nepasitikėjimas aplinkiniais, jų abejingumas bei institucijų, teikiančių pagalbą mokytojams<br />
ir vaikams, neigiamas požiūris į problemų sprendimo galimybes.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis pedagogas, socialinė-pedagoginė pagalba, komandinis darbas,<br />
pagalba mokiniams.<br />
Abstract<br />
This article points out the role of the social pedagogue, as one of the main organizers of the Child’s<br />
wellbeing commission, deals with the analysis of the importance of a social pedagogue work as a commission<br />
member in supporting social-pedagogical help for pupils in schools. With reference to the analysis<br />
of a scientific literature it may be stated that one specialist is not able to solve social- pedagogical<br />
problems in school, therefore there a great need of complex support for pupils in schools. The article contains<br />
the qualitative research of the social pedagogue role, as a Child’s wellbeing commission’s organizer<br />
and supporter of the social-pedagogical assistance in school over the period of October – December<br />
months of 2010 (the Child’s wellbeing commission was named as a Team of Social-pedagogical assistance,<br />
until LR Minister of Education and Science passed a law on the 11 th of April, 2011). Final results of<br />
the research detect that the Child’s wellbeing commission in the process of giving social pedagogical<br />
assistance in school meets such challenges as inner disagreements between member of the Child’s<br />
wellbeing commission, parents’ indifference, not adequate evaluation of a problem, students’ disability to<br />
trust others, their detachment and negative outlook of the institutions which should give support to teachers<br />
and children in solving problems.<br />
KEY WORDS: social pedagogue, social-pedagogical support, teamwork, pupil’s support.<br />
Įvadas<br />
Siekdama užtikrinti kokybišką ir visapusišką socialinės pedagoginės pagalbos mokiniams<br />
mokykloje teikimą, mokykla, kaip pagrindinė socializacijos institucija, privalo<br />
nedelsiant reaguoti į nūdienos iššūkius, besikeičiančius visuomenės poreikius. Sudėtingos<br />
vaikų ir paauglių socialinės, pedagoginės, psichologinės problemos verčia<br />
nuolat ieškoti veiksmingų visapusiškos socialinės, pedagoginės, psichologinės pagalbos<br />
mokiniui mokykloje organizavimo formų, būdų ir metodų. Pažymėtina, kad vienam<br />
specialistui nebeužtenka kompetencijos spręsti pasitaikančius nesklandumus, nepakanka<br />
tradicinių sprendimo būdų, todėl pagalba mokiniams, patiriantiems sunkumų,<br />
199
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
turi būti teikiama suvienijus visas mokyklos bendruomenės, įvairių specialistų ir socialinių<br />
partnerių pastangas, t. y. turi būti kompleksinė.<br />
Anot O. Merfeldaitės (2005), plėtojant socialinių paslaugų sistemą vaikams ir šeimoms,<br />
mokinių socialinių paslaugų poreikių problematika tampa labai aktuali ir<br />
reikšminga, todėl komandinis darbas įgyja didelę reikšmę, kai reikia prisitaikyti prie<br />
nuolat besikeičiančių reikalavimų, ieškant profesionalaus problemų sprendimo. Socialinei-pedagoginei<br />
pagalbai mokiniui teikti švietimo įstaigose būtina komanda, kurią<br />
turėtų sudaryti reikiamos srities specialistai, turintys tinkamų bendravimo ir bendradarbiavimo<br />
įgūdžių bei galintys lanksčiai reaguoti į kintančius mokinių poreikius bei<br />
įvykius. 2011 m. balandžio 11 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-579 patvirtinta<br />
Mokyklos vaiko gerovės komisija (anksčiau vadinta Socialine-pedagogine<br />
komanda), kurios paskirtis – organizuoti ir koordinuoti prevencinį darbą, švietimo pagalbos<br />
teikimą, saugios ir palankios vaiko ugdymui aplinkos kūrimą, švietimo programų<br />
pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, atlikti mokinio<br />
specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus poreikius, atsirandančius dėl išskirtinių<br />
gabumų) pirminį įvertinimą ir kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas (Mokyklos<br />
vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašas, įsakymas<br />
Nr. V-579, 2011-04-11). Mokyklos vaiko gerovės komisija (toliau – komisija)<br />
dirba komandiniu principu.<br />
Mokslinė problema. Užsienio šalyse socialinio pedagogo veiklą mokykloje<br />
nagrinėja C. Cameron, P. Moss (2011), I. Stevens (2010) ir kt. Lietuvoje socialinio<br />
pedagogo veiklos pagrindus apibrėžė J. Vaitkevičius (1995), I. Leliūgienė (2002),<br />
J. Buzaitytė-Kašalynienė (2003) ir kiti, tačiau labai mažai šiuose darbuose užsimenama<br />
apie komandą, teikiančią socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams ir jų tėvams<br />
mokykloje. Komandinis darbas plačiai analizuotas J. A. F. Stoner, R. E. Freman,<br />
D. R. Gilbert (2005), V. Baršauskienės, B. Janulevičiūtės-Ivaškevičienės (2005) vadybos<br />
aspektais. Socialinio pedagogo, kaip komandos nario, veiklos ypatumus analizavo<br />
T. Zinkevič-Jevstignejeva (2002), G. Kvieskienė, V. Indrašienė, O. Merfeldaitė<br />
(2006), O. Merfeldaitė (2007), V. Indrašienė, V. Suboč (2009) ir kiti užsienio šalių bei<br />
Lietuvos mokslininkai. Galima teigti, kad minėtų autorių atliktuose tyrimuose nenustatyti<br />
socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniui teikiančios komisijos mokykloje prioritetai,<br />
neišryškinti socialinio pedagogo, kaip komisijos nario, veiklos privalumai. Pažymėtina,<br />
kad nuolatinio, nenutrūkstamo ir kokybiško mokymosi idėja dar neįgyvendinta,<br />
nes mokyklos nelankančių, kursą kartojančių ir nesėkmes mokykloje patiriančių<br />
mokinių skaičius išlieka grėsmingas. Be to, vis dar gana siaurai suprantama specialiųjų<br />
poreikių asmenų įvairovė, ypač sudėtinga situacija mokinių, turinčių elgesio ir<br />
emocijų sutrikimų, taip pat apleistų pedagoginiu, socialiniu požiūriu. Esant nelanksčiai<br />
mokyklos struktūrai, šie mokiniai priversti keisti mokyklas arba tiesiog nebaigti pagrindinės<br />
mokyklos. Taigi Vaiko gerovės komisijos sprendžiamos problemos, atsižvelgiant<br />
į laikmetį, kinta, todėl būtina gilesnė teorinė ir empirinė socialinėspedagoginės<br />
pagalbos mokiniams teikimo mokykloje analizė. Iš čia kyla moksliniai<br />
klausimai: koks yra socialinio pedagogo, kaip vieno iš Vaiko gerovės komisijos organizatorių,<br />
vaidmuo; kokie socialinio pedagogo veiklos Vaiko gerovės komisijoje<br />
iššūkiai, teikiant socialinę pedagoginę pagalbą mokykloje?<br />
200
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ...<br />
Tyrimo objektas – socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos nario, iššūkiai,<br />
organizuojant ir teikiant mokiniams socialinę pedagoginę pagalbą mokykloje.<br />
Tyrimo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos<br />
nario, iššūkius, organizuojant ir teikiant mokiniams mokykloje socialinępedagoginę<br />
pagalbą.<br />
Tyrimo metodika. Tikslui pasiekti atlikta teorinė mokslinės literatūros analizė,<br />
pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikytas apklausos žodžiu metodas. Empirinis tyrimas<br />
atliktas 2010 m. spalio – lapkričio mėnesiais. Apklausoje žodžiu dalyvavo 6 socialiniai<br />
pedagogai iš Plungės ir Telšių miestų, atrinkti atsitiktiniu atrankos metodu,<br />
kurių darbo stažas šioje srityje – ne mažesnis kaip 6 metai. Visi tiriamieji – moteriškosios<br />
lyties asmenys (4 socialinės pedagogės dirba pagrindinėse, kitos – vidurinėse mokyklose).<br />
Su kiekvienu tyrimo dalyviu individualiai susitarta dėl interviu atlikimo laiko<br />
(interviu trukmė – nuo 1 iki 1,5 valandos). Duomenys rinkti iš dalies standartizuotu<br />
interviu, remiantis S. Girdzijauskienės (2006) kokybinio interviu metodiniais nurodymais.<br />
Gauta informacija tikslinta pateikiant šalutinius klausimus.<br />
Duomenų rinkimo procedūra. Interviu privalumai, pastebėti atliekant tyrimą:<br />
užtikrinamas tyrimo dalyvio anonimiškumas, konfidencialumas. Interviu trūkumai:<br />
tyrimo dalyviai, atsakinėdami į pateiktus klausimus, šiek tiek jautėsi susikaustę, nes<br />
nerimavo, ar sugebės pateikti išsamius atsakymus.<br />
Duomenų analizės metodai. Duomenys analizuoti, taikant kokybinę turinio<br />
(Content) analizę, kuri atliekama šiais žingsniais (Doowne-Wamboldt, 1992): 1) teksto<br />
skirsnių atranka; 2) kategorijų kūrimas ir jų apibrėžimas; 3) kategorijų apibrėžčių<br />
ir taisyklių tikslinimas; 4) patikimumo nustatymas; 5) validumo nustatymas; 6) kodavimo<br />
taisyklių peržiūra. Tyrimo duomenys skaidyti į segmentus, ieškoma prasmingų<br />
junginių ir temų. Jais remiantis duomenys grupuoti ir jungti į subkategorijas, kategorijas,<br />
temas.<br />
1. Socialinę-pedagoginę pagalbą teikiančios komandos svarba mokykloje<br />
Vadovaujantis Bendraisiais socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatais<br />
(2004), pagalbos teikimo tikslas – padėti įgyvendinti mokinių teisę į mokslą, užtikrinti<br />
veiksmingą mokinių ugdymąsi ir mokymąsi mokykloje bei sudaryti prielaidą teigiamai<br />
vaiko socializacijai ir pilietinei brandai. Taigi pagrindinis mokyklos uždavinys –<br />
padėti atsiskleisti jaunų žmonių kūrybiškumui, prisitaikyti prie besikeičiančios fizinės<br />
ir socialinės aplinkos, kartu palaikyti status quo ir užtikrinti kultūrinį tęstinumą<br />
(Berns, 2009). O. Merfeldaitė (2005) nurodo, kad socialinę pagalbą visuomenė pirmiausia<br />
suvokia kaip poreikį spręsti tam tikras visuotinai pripažintas problemas: kvaišalų<br />
vartojimo plitimą, nepilnamečių nusikalstamumo didėjimą, emocinio, fizinio ir<br />
seksualinio smurto prieš vaikus naudojimą ir kita.<br />
Taigi būtina užtikrinti tokias mokymo ir mokymosi sąlygas, kad vaikai galėtų įgyti<br />
kompetencijų, gebėtų spręsti problemas ir priimti sprendimus, būtų pasirengę prisitaikyti<br />
prie pokyčių ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (Vasiliauskienė, 2010,<br />
p. 29).<br />
201
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
Siekiant užtikrinti vaikų saugumą mokykloje ir padėti jiems spręsti pedagogines,<br />
socialines bei psichologines problemas, būtina kompleksinė pagalba ir integruotas<br />
darbas. To pasiekti galima tik dirbant komandomis (Kučinskas, Kučinskienė, 2000).<br />
Skirtingi specialistai pavieniui negali išspręsti kompleksinių vaiko problemų.<br />
V. Targamadzės, Dž. Valeckienės, E. Kvieskaitės (2008) tyrimo rezultatai rodo, kad<br />
komandinio darbo principu sprendžiamos pamokų nelankymo, mokinių tarpusavio<br />
santykių bei nenoro mokytis problemos. Komanda, teikianti socialinę-pedagoginę pagalbą,<br />
taip pat sprendžia vaiko psichologines, asmenybės raidos, elgesio problemas.<br />
Pažymėtina, kad daugelis mokinių problemų yra kompleksinės, t. y. dažniausiai glaudžiai<br />
susijusios, nulemtos panašių priežasčių ir veiksnių, tik jų sprendimo būdai yra<br />
skirtingi. Neretai pasitaiko, kad viena problema yra kitos problemos priežastis.<br />
Mokyklos socialinis pedagogas – Vaiko gerovės komisijos narys, dirbantis drauge<br />
su mokyklos administracija, mokytojais, klasių vadovais, psichologais, logopedais,<br />
kitais švietimo įstaigos darbuotojais (Kvieskienė, 2003). Veikdamas kartu su savo kolegomis,<br />
socialinis pedagogas atsakingas ne tik kitiems komisijos nariams ar mokyklos<br />
bendruomenei, bet ir visai visuomenei, jis vertina ugdymosi aplinką, vaikų saugumą,<br />
analizuoja jų ugdymosi poreikius, problemas ir priežastis, nustato švietimo pagalbos<br />
priemonių prioritetus, kryptis, teikimo formą. Pasak L. Miltenienės (2004), šiuo<br />
metu daugiausia problemų ir nepasitenkinimo kelia specialistų, dirbančių komandinį<br />
darbą, vaidmenų neapibrėžtumo klausimai: vaidmenų ir funkcijų neapibrėžtumas, nepasidalijimas<br />
vaidmenimis, atsakomybe, informacijos stoka. Socialinis pedagogas,<br />
kaip ir kiekvienas komandos narys, atsakingas už bendrą komandos ir savo veiklą vaiko<br />
labui organizuojant ir vykdant pagalbos procesą, prireikus, nukreipiant vaikus pas<br />
socialinius partnerius ar kitus specialistus.<br />
Socialinis pedagogas turi turėti lakią vaizduotę, siekti savo darbe naujovių, nes<br />
tenka dirbti ir vadybinį, ir socialinės plėtros darbą. Vadybiniu aspektu socialinis pedagogas<br />
vadovauja kuriant mokykloje socialinės pagalbos teikimo komandą, ieško ryšių<br />
su kitų mokyklų socialiniais pedagogais, kitomis institucijomis, kurios rūpinasi vaiko<br />
teisių apsauga ir gerove. Socialiniai pedagogai turi būti ir analitikai, ir politikai, nes<br />
privalo sugebėti analizuoti socialinę politiką ir dalyvauti ją kuriant, būti socialinės raidos<br />
propaguotojai. Pažymėtina, kad socialiniai pedagogai dažnai susiduria su socialinės<br />
institucinės veiklos sudėtingumu (Cameron, Moss, 2011). Taigi socialinėspedagoginės<br />
pagalbos mokiniui teikimo veiklos efektyvumą lemia bendros įvairių profesionalų<br />
pastangos, koordinuotas ir savalaikis socialinių-pedagoginių problemų<br />
sprendimas.<br />
2. Vaiko gerovės komisijos veiklos organizavimo ir iššūkių,<br />
teikiant socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniui mokykloje,<br />
tyrimas kokybiniu aspektu<br />
Šiandieniniame Lietuvos švietimo plėtros etape be komandinio darbo mokyklos<br />
nepajėgtų šspręsti iškylančių problemų. Komandinis darbas kartais tampa vieninteliu<br />
ir nepakeičiamu pagalbininku mokyklų direktoriams ir administracijai, kai susiduriama<br />
su gana sudėtingomis vaikų ir jaunimo problemomis. R. Želvys (1999) nurodo:<br />
202
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ...<br />
nors mokyklos iš esmės skiriasi nuo kitų organizacijų, kartu jos yra kaip ir kitos organizacijos,<br />
todėl komandinio darbo organizavimą mokykloje galima analizuoti kaip ir<br />
bet kurios kitos organizacijos. I. Stevens (2010), apibendrindama Europos socialinių<br />
pedagogų veiklos gaires, akcentuoja, kad socialiniai pedagogai dažniausiai dirba komandoje,<br />
todėl privalo turėti puikių darbo komandoje gebėjimų. Dažnai socialinis pedagogas<br />
yra vienas pagrindinių komandos kūrimo iniciatorių. Kokybiniame tyrime<br />
analizuotas komandinio darbo organizavimas, teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę<br />
pagalbą (1 lentelė).<br />
Socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo mokiniams organizavimas<br />
mokykloje komandiniu principu<br />
1 lentelė<br />
Veiklos krypties nustatymas<br />
Susipažinimas su „...nepavykus problemos išspręsti individualiai, kviečiama pagalbos<br />
komanda ir nusakoma problemos esmė“ (3)<br />
problema<br />
Problemos sprendimo<br />
planavimas<br />
Pasiskirstymas veikla<br />
Organizatoriaus<br />
išskyrimas<br />
Komandos veiklos<br />
organizavimas<br />
„...visi specialistai išsako savo nuomonę, tariasi dėl tolesnių<br />
veiksmų“ (1) „...susitariama dėl nuoširdaus bendradarbiavimo“<br />
(4); „...sunku planuoti, kai nežinai, kas kada nutiks“ (2, 5, 6)<br />
„…socialinis pedagogas inicijuoja ir apjungia visos komandos<br />
darbą“ (2, 5, 6)<br />
„…susirenka komanda, pasiskirsto vaidmenis“ (4); „…kiekvienas<br />
komandoje žino savo darbo barus“ (1); „…visi pasiskirsto pareigomis,<br />
žino, kas ką veikia“ (3)<br />
Apklausos žodžiu tyrimo dalyviai kaip vieną svarbiausių veiksnių, teikiant mokiniams<br />
mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą, nurodė veiklos kryptingumą. Pasak<br />
O. Merfeldaitės (2007), kryptingumas suprantamas, kaip veiklos orientavimas į tam<br />
tikras grupes, turinčias konkrečių socialinių-pedagoginių problemų. Esminis socialinės-pedagoginės<br />
pagalbos teikimo klausimas, kaip savarankiškas kokybės ir efektyvumo<br />
elementas, bei kryptingumas nulemia socialinės pedagoginės pagalbos veiklos<br />
efektyvumą (Johnson, 2003, p. 194). Taigi, neįveikus vaiko problemos individualiai,<br />
organizuojamas komandinis pagalbos teikimas, iškeliant tikslą ir numatant veiklos<br />
kryptingumą. Kitas komandinio darbo, teikiant socialinę pedagoginę-pagalbą mokiniui,<br />
žingsnis – pasiskirstymas veikla: „susirenka komanda, pasiskirsto vaidmenis“;<br />
„kiekvienas komandoje žino savo darbo barus“; „visi pasiskirsto pareigomis, žino, kas<br />
ką veikia“. Tyrimo dalyvių nuomone, socialiniam pedagogui dažniausiai tenka komandos<br />
kūrimo iniciatoriaus vaidmuo: „Socialinis pedagogas inicijuoja ir sujungia<br />
visos komandos darbą.“ Pateiktos tyrimo dalyvių nuomonės dar kartą pabrėžia, kad<br />
siekiant komandinės veiklos efektyvumo būtina numatyti socialinės-pedagoginės pagalbos<br />
tikslą ir jis kryptingumą. Be to, būtinas aiškus komandos narių vaidmenų apibrėžimas.<br />
Vienas komandos narys, dažniausia socialinis pedagogas, prisiima lyderio<br />
vaidmenį, o socialinės-pedagoginės problemos sprendžiamos bendradarbiaujant.<br />
203
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
Tyrimo metu siekta nustatyti komandinio darbo privalumus, teikiant mokiniams<br />
mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą (2 lentelė).<br />
204<br />
Vaiko gerovės komisijos, dirbančios komandiniu principu, privalumai,<br />
teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą<br />
Psichologinis kriterijus<br />
Komandos nario<br />
atžvilgiu<br />
Vaiko atžvilgiu<br />
Organizacinis kriterijus<br />
Specialistų įtraukimas<br />
2 lentelė<br />
„…žinai, kad esi ne vienas“ (1); „…lengviausia išsikelti tikslus ir<br />
juos vykdyti“ (5)<br />
„...žinai, jog gali padėti vaikui, kai dirbi komandoje“ (4); „efektyvesnė<br />
pagalba vaikui“ (1)<br />
„…geranoriškas specialistų įsitraukimas“ (2); „komandos narių suinteresuotumas“<br />
(3)<br />
Susitikimų laikas „…lengviausia suderinti susitikimų laiką“ (6)<br />
Sudarant komandas ir dirbant drauge iškyla daug problemų: sudėtinga surinkti tinkamus<br />
žmones, sunku mokytis siekti konkrečių bendrų tikslų, dirbti su kolektyvu, nėra<br />
akivaizdaus užduoties sprendimo būdo, norint priimti sprendimą reikia įvairių idėjų<br />
(Xerb, Lesli, Prais, 2004). Vis dėlto sprendžiant socialines-pedagogines problemas<br />
komandinė veikla yra priimtinesnė, nes suteikiama įvairių sričių informacijos ir žinių,<br />
ugdomi gebėjimai. Remiantis 2 lentelėje pateiktais atsakymais galima teigti, kad telkiant<br />
komandą išryškėja du pagrindiniai kriterijai – psichologinis ir organizacinis.<br />
Psichologinis kriterijus apima tiek komandos narius, tiek mokinį, kuriam reikia socialinės-pedagoginės<br />
pagalbos, tuo tarpu organizacinis kriterijus nukreiptas tik į komandos<br />
narius. Pažymėtina, kad darbą komandoje palengvina: „geranoriškas specialistų<br />
įsitraukimas“, taip pat „lengviausia suderinti susitikimų laiką“, „lengviausia išsikelti<br />
tikslus ir juos vykdyti“. Daugelis nurodė, kad komandinį darbą palengvina žinojimas,<br />
kad esi ne vienas, šalia yra kolegų, pasiruošusių padėti savo žiniomis, palaikyti.<br />
Tyrimo dalyviai nurodė vidinius ir išorinius Vaiko gerovės komisijos, dirbančios<br />
komandiniu principu, darbo trukdžius teikiant mokiniui socialinę-pedagoginę pagalbą<br />
(3 lentelė).<br />
Socialiniai pedagogai skyrė du svarbiausius socialinės pedagoginės pagalbos mokiniui<br />
teikimo vidinius iššūkius: vidinius komandos narių konfliktus ir mokinių nepasitikėjimą<br />
suaugusiaisiais. P. Petrie, J. Boddy, C. Cameron, E. Heptinstall,<br />
S. McQuail, A. Simon, V. Wigfall (2005), išskirdami pagrindinius socialinio pedagogo<br />
veiklos principus, nurodė, kad sprendžiant mokinio socialines-pedagogines problemas<br />
labai svarbūs tampa ne tik komandos narių tarpusavio santykiai ir gebėjimas<br />
bendradarbiauti, bet ir kitų mokyklos bendruomenės narių – tėvų, kitų mokytojų ar net<br />
išorinių institucijų – įtraukimas į socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo mokiniui<br />
procesą. Apklausoje dalyvavę socialiniai pedagogai taip pat nurodė, kad kartais sudėtingu<br />
iššūkiu tampa komandos narių nesusikalbėjimas ar nenoras ieškoti kitų problemos<br />
sprendimo galimybių. Dirbant komandoje, tyrimo dalyvių nuomone, sunku atrasti<br />
kelią į vaiko širdį, sunku jį įtikinti būti atviresnį, nuoširdesnį, drąsiau išsakyti nuomo-
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ...<br />
nę, išreikšti mintis: „mokiniai ne visada supranta, kad jiems norima padėti“, „vaikams<br />
trūksta motyvacijos stengtis pakeisti esamą padėtį“, „mokiniai patys nerodo jokios<br />
iniciatyvos“. Tyrimo dalyviai nurodė ir du išorinius socialinės-pedagoginės pagalbos<br />
mokiniui teikimo trukdžius – tėvų pasipriešinimą ir kitų institucijų bendradarbiavimo<br />
trūkumą. Tyrimo dalyvių nuomone, nelengva atrasti bendrą kalbą su tėvais, įtikinti<br />
juos, kad vaikui norima padėti: „didžiausias iššūkis – tėvų neigiamas požiūris į problemą“;<br />
„tėvų abejingumas – didžiausias iššūkis“. Išorinio bendradarbiavimo tinklų<br />
spragos silpnina komandinio darbo efektyvumą, sprendžiant mokinių socialinespedagogines<br />
problemas: „mažai paramos iš kitų institucijų, kurios turėtų bendradarbiauti<br />
teikiant pagalbą mokiniams“; „sunku pasikviesti į pagalbą kitų institucijų specialistus“.<br />
Vidiniai trikdžiai<br />
Vidiniai komandos<br />
narių konfliktai<br />
Mokinių<br />
nepasitikėjimas<br />
suaugusiaisiais<br />
Išoriniai trukdžiai<br />
Tėvų nenoras<br />
bendrauti<br />
Kitų institucijų<br />
pagalbos trūkumas<br />
Socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo iššūkiai<br />
3 lentelė<br />
„...komandos narių nemokėjimas bendrauti“ (3); „...specialistų kompetencijos<br />
stoka“ (5)<br />
„…mokiniai ne visada supranta, kad jiems norima padėti“ (1);<br />
„…vaikams trūksta motyvacijos stengtis pakeisti esamą padėtį“ (2);<br />
„…mokiniai patys nerodo jokios iniciatyvos“ (4, 6)<br />
„…didžiausias iššūkis – tėvų neigiamas požiūris į problemą“ (2);<br />
„…tėvų abejingumas – didžiausias iššūkis“ (1, 5, 4)<br />
„...mažai paramos iš kitų institucijų, kurios turėtų bendradarbiauti teikiant<br />
pagalbą mokiniams“ (3, 5); „..sunku pasikviesti į pagalbą kitų<br />
institucijų specialistus...“ (6)<br />
Tyrimo metu atskleisti socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo privalumai<br />
mokykloje (4 lentelė).<br />
Socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo privalumai<br />
4 lentelė<br />
Laiko veiksnys<br />
Laiku padėti „…operatyviai suteikti reikiamą pagalbą vaikui“ (3)<br />
Laiku sureaguoti „…svarbiausia – laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“ (2)<br />
Efektyvumo veiksnys<br />
Pagalba kiekvienam<br />
vaikui<br />
Pagalba specialių<br />
poreikių turintiems<br />
vaikams<br />
„…problemos sėkmingas sprendimas, atsižvelgiant į vaiko gerovę“<br />
(5)<br />
„...svarbiausia – laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“ (4)<br />
„…suteikti mokiniui visokeriopą pagalbą“ (1)<br />
„…suteikti pagalbą įvairių poreikių ir galimybių vaikams“ (6)<br />
205
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
Vaiko gerovės komisijos, dirbančios komandiniu principu ir teikiančios socialinępedagoginę<br />
pagalbą, tikslas – mažinti vaikų izoliaciją, mokyti socialinio patyrimo,<br />
paruošti gyvenimo permainoms, padėti spręsti asmenines problemas (Misiukevičienė,<br />
Putauskienė, 2009). Analizuojant Vaiko gerovės komisijos veiklos efektyvumo veiksnį,<br />
teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą, pastebėta, kad dažniausiai<br />
tyrime dalyvavę socialiniai pedagogai nurodo „problemos sėkmingą sprendimą,<br />
atsižvelgiant į vaiko gerovę“, „pagalbos suteikimą įvairių poreikių ir galimybių<br />
vaikams“, „operatyvų reikiamos pagalbos suteikimą vaikui“, „visokeriopos pagalbos<br />
mokiniui suteikimą“. Taip pat svarbus yra ir laiko veiksnys, nes, tyrimo dalyvių nuomone,<br />
„svarbiausia laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“.<br />
Tyrime išsiaiškintos sudėtingiausios Vaiko gerovės komisijos sprendžiamos mokinių<br />
problemos (5 lentelė).<br />
Vaiko gerovės komisijos sprendžiamų problemų specifika<br />
5 lentelė<br />
Mokinių problemų specifika<br />
Problemų pastovumas „...pamokų nelankymas, konfliktinės situacijos, nenoras mokytis,<br />
labai dažnos problemos“ (2, 3, 6); „...žema mokymosi motyvacija –<br />
nuolatinė problema“ (1)<br />
Problemų išaiškinimo „…patyčių ir smurto atvejų mažiau, tačiau jie sunkiai atskleidžiami“(5);<br />
„...sunku pastebėti mokinių tarpusavio santykių problemas –<br />
sudėtingumas<br />
jos yra užslėptos“ (4)<br />
Problemos tarp mokinių ir suaugusiųjų<br />
Vaikų baimė ieškoti<br />
pagalbos<br />
Suaugusiųjų nenoras<br />
pripažinti savo<br />
neteisumą<br />
Tėvų ir vaikų<br />
tarpusavio santykiai<br />
„…sunkiausia, kai patyčios vyksta ne tarp mokinių, bet tarp mokytojų<br />
ir mokinių, todėl mokiniai niekur nesikreipia pagalbos“ (5);<br />
„…vaikai mano, kad jų vis tiek niekas nesupras ir nepadės“ (4)<br />
„…kai kurie mokytojai žemina mokinius, o patys reikalauja pagarbos“<br />
(5);<br />
„…dažnai mokytojas vis dar mano visada esantis teisus“ (1, 2, 6)<br />
„...neretai tėvai arba „aklai“ tiki savo vaiku, arba visą atsakomybę<br />
perkelia ant mokytojų pečių“ (4); „...kai kuriems tėvams nerūpi jų<br />
vaikai...“ (3)<br />
Mokslinėje literatūroje skiriamos šešios problemų grupės: 1) problemos, susijusios<br />
su vaikų psichine sveikata, asmenybės vystymusi; 2) problemos, susijusios su neadekvačiu<br />
„savęs vertinimu“; 3) problemos, susijusios su nepalankia situacija šeimoje;<br />
4) problemos, susijusios su vaikų neadekvačiu ir deviantiniu elgesiu; 5) vaikų ir paauglių<br />
dezadaptacijos problemos; 6) problemos, susijusios su konfliktais ir moraliniupsichologiniu<br />
klimatu mokykloje, mikrosociume (Educational thinking in Social and<br />
Special Education concerning children and youngsters in care). Analizuojant Vaiko<br />
gerovės komisijos sprendžiamų mokinių problemų sudėtingumą, nustatytos dvi pagrindinės<br />
kategorijos – problemos, kylančios su mokiniais, ir mokinių bei suaugusiųjų<br />
tarpusavio problemos. Apklausos dalyviai teigė, kad ypač sunku spręsti problemas,<br />
susijusias su smurtu, patyčiomis mokykloje: „sunkiausia, kai patyčios vyksta ne tarp<br />
206
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ...<br />
mokinių, bet tarp mokytojų ir mokinių“; „…patyčių ir smurto atvejų mažiau, tačiau jie<br />
sunkiai atskleidžiami“. Tyrime dalyvavę socialiniai pedagogai nurodė, kad gana sudėtingos<br />
problemos, susijusios su mokymosi motyvacijos nebuvimu ar pamokų nelankymu.<br />
Šios problemos yra ne tiek sudėtingos turinio požiūriu, kiek pasikartojimo dažnumu<br />
ir paplitimu tarp mokinių. Tėvų abejingumas savo vaikams, tyrimo dalyvių<br />
nuomone, yra gana sudėtinga problema: „Neretai tėvai arba „aklai“ tiki savo vaiku,<br />
arba visą atsakomybę perkelia ant mokytojų pečių.“ Galima daryti prielaidą, kad dažnai<br />
socialinėje-pedagoginėje komandoje esantys specialistai, norėdami padėti mokiniui,<br />
pirmiausia turi padėti tėvams.<br />
Išvados<br />
1. Organizuojant komandinį darbą, būtinas aiškus socialinės-pedagoginės pagalbos<br />
mokiniui teikimo tikslas ir kryptingumas, komandos narių vaidmenų apibrėžtumas<br />
bei bendradarbiavimas, sprendžiant socialines-pedagogines mokinių<br />
problemas mokykloje.<br />
2. Tyrimo metu paaiškėjo, kad skaudžiausios ir sunkiausiai sprendžiamos mokinių<br />
tarpusavio santykių problemos – smurtas ir patyčios. Šias problemas sunku<br />
pastebėti ir nustatyti jų priežastis bei užkirsti kelią tokiam mokinių elgesio<br />
ir tarpusavio santykių pasireiškimui. Kai kurios mokinio problemos perkeliamos,<br />
kaip pasekmė, iš platesnės socialinės aplinkos. Svarbiausi išoriniai socialinės-pedagoginės<br />
pagalbos teikimo trukdžiai – neigiamas tėvų požiūris ir abejingumas<br />
vaikų problemoms bei kitų institucijų bendradarbiavimo trūkumas,<br />
sprendžiant socialines-pedagogines mokinių problemas.<br />
3. Tiriamųjų nuomone, komandinį darbą palengvina žinojimas, kad šalia yra kolegų,<br />
pasirengusių padėti savo žiniomis ir palaikymu. Savalaikis ir tinkamas<br />
socialinės-pedagoginės komandos narių reagavimas į problemą bei operatyvios<br />
pagalbos mokiniui teikimas dažnai užtikrina sėkmingą problemos išsprendimą.<br />
4. Tiriamų mokyklų komisijos teikdamos pagalbą komandiniu principu susiduria<br />
su tokiais iššūkiais, kaip tėvų abejingumas, neadekvatus problemos vertinimas,<br />
mokinių nepasitikėjimas aplinkiniais ir abejingumas, institucijų, teikiančių<br />
pagalbą mokytojams ir vaikams, neigiamas požiūris į problemų sprendimų<br />
galimybes. Nepaisant šių iššūkių, Vaiko gerovės komisija privalo užtikrinti<br />
mokinio gerovę, suteikti teigiamo socialinio patyrimo, asmeninių problemų<br />
sprendimo įgūdžių bei užgrūdinti mokinį gyvenimo iššūkiams.<br />
Gauta 2012 12 02<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
Literatūra<br />
Bendrieji socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004-<br />
06-15 įsakymas Nr. ISAK-941. (2004). Valstybės žinios, Nr. 100-3729.<br />
207
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
Berns, R. (2009). Socializacija. Šeima, mokykla, visuomenė. Vilnius: Poligrafija ir informatika.<br />
Cameron, C., Moss, P. (2011). Social Pedagogy and Working with Children and Young People. Where Care and Education<br />
Meets. Jessica Kingsley Publishing.<br />
Doowne-Wamboldt, B. (1992). Content analysis: method, applications and issues. Health Care for Women international.<br />
Educational thinking in Social and Special Education concerning children and youngsters in care. Prieiga internetu:<br />
SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ...<br />
learning, school attendance problems, bullying and violence between pupils and so on.<br />
The content of pupil’s problems are changing according the period, therefore there is a<br />
need of theoretical and empirical analysis of social-pedagogical assistance for pupils<br />
in schools.<br />
The article deals with the scientific problem which is based on the following<br />
question: What kind of role performs a social pedagogue being an organizer of Child’s<br />
wellbeing commission? What are challenges of social pedagogue as a commission<br />
member and provider of the social-pedagogical assistance for pupils in school? The<br />
object of the research – challenges of a social pedagogue as a Child’s wellbeing<br />
commission member in organizing and providing social-pedagogical assistance for<br />
pupils in school. The aim of the research is to analyze the challenges of a social<br />
pedagogue as a Child’s wellbeing commission member in organizing and providing<br />
social - pedagogical assistance for pupils in school.<br />
Volume: 6 social pedagogues from Plungė and Telšiai were interviewed during<br />
the research. All interviewers were female and selected using the method of "snow<br />
ball chance”. Selection criteria: practical work experience as social pedagogue must be<br />
not lees than six year.<br />
Methods of the research: The scientific literature analysis and oral interview.<br />
The article contains the results of the qualitative research which was done over the<br />
period of October – December 2010.<br />
The collection of the research’s data: The data were collected using the<br />
semi-standardized interview method based on Girdzijauskienė (2006) qualitative<br />
interview guidelines. Interview had a flexible structure; the interview conditions were<br />
discussed by both the researcher and the interviewee. The study data was broken down<br />
into segments for meaningful search of topics. When segmented, data was grouped<br />
and combined into subcategories, categories, themes.<br />
On the basis of empirical results of the research it may be stated that a social pedagogue<br />
is the initiator and coordinator of the social pedagogical team sustaining, general<br />
regulator of social-pedagogical assistance. Social pedagogue carries the biggest<br />
load of responsibility in solving social-pedagogical problems of pupils in a school.<br />
The work of a social pedagogue, as a team member, is multiple and integrated. The<br />
Child’s wellbeing commission detects pedagogical diagnoses and makes decisions<br />
about pedagogical measures for pupils in a school. Social pedagogue has a significant<br />
role as a team leader. There is a great need to specify the roles of the Child’s<br />
wellbeing commission members, communication and collaboration in organizing team<br />
work and solving pupil’s social-pedagogical problems in a school. This qualitative<br />
research confirms the results regarding pupil’s social-pedagogical problems in a school<br />
which are found in scientific literature. Mostly commission deals with pupil’s nonacceptable<br />
behavior and school absence. Violence and bullying between pupils in a<br />
school are the most challenging problems for the social pedagogues as members of the<br />
Child’s wellbeing commission.<br />
The commission providing social-pedagogical assistance for pupils in school meets<br />
such challenges as parents’ indifference, not adequate evaluation of a problem, pupil’s<br />
209
Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė<br />
disability to trust others, their detachment and negative attitude towards the institutions<br />
which should give support to teachers and children in solving problems.<br />
The main effective factor of social-pedagogical assistance is aspiration to assure<br />
children’s welfare and to eliminate theirs problems. The effectiveness of commission<br />
activity is based on supportive and knowledgeable colleagues of the commission. Well<br />
- timed and suitable respond to the pupil’s problems and rendering strategically planned<br />
assistance for the pupils in most cases assure successful problem solving. Regardless<br />
of all the challenges, the social-pedagogical assistance must assure students<br />
welfare, provide positive social experience, personal problem solving skills and help<br />
students to adjust for life challenges.<br />
210
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO<br />
NUOSTATOS LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ TEISĖS AKTUOSE<br />
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
Kauno technologijos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnis parengtas remiantis Aplinkos ministerijos užsakymu rengiamomis „Kraštovaizdžio apsaugos ir<br />
tvarkymo gairėmis automobilių keliams ir geležinkeliams“. Viena iš gairių užduočių – integruoti Lietuvos<br />
Respublikos politikos nuostatas ir kitus su kraštovaizdžio apsauga bei tvarkymu susijusių teisės aktų<br />
reikalavimus į kelių plėtros sistemą. Šiai užduočiai įgyvendinti atlikta Lietuvos ir užsienio šalių teisės<br />
aktų ir norminių dokumentų analizė, suformuluotos pagrindinės problemos, pasiūlyti konfliktų sprendimo<br />
būdai bei Lietuvos teisės aktų pakeitimai.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kelias, kelių kraštovaizdis, teisės aktai.<br />
Abstract<br />
The paper is prepared according to the ‘Landscape protection and management guidelines for roads and<br />
railways’ under the order of the Ministry of Environment. One of the tasks of these guidelines is to integrate<br />
the attitudes of the politics of Lithuanian Republic and the requirements of legislation which is related<br />
to landscape protection and management into the road development system. To implement this task<br />
the analysis of Lithuanian and foreign normative documents was carried out, the main problems were<br />
formulated, the ways of solving the conflicts and changes of some Lithuanian legislation were proposed.<br />
KEY WORDS: road, road landscape, legislation.<br />
Įvadas<br />
„Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, apimantis miestų ir kaimų<br />
vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai,<br />
jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties<br />
išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius,<br />
kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių<br />
valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje“ (Lietuvos<br />
(…), 2009; Lietuvos (…), 2004d). Europos kraštovaizdžio konvencijoje (2000)<br />
išskirtinis dėmesys tenka ne kraštovaizdžiui apskritai, bet žmogaus santykiui su<br />
kraštovaizdžiu: jo suvokimui, svarbos supratimui, apibūdinimui ir identifikavimui,<br />
kokybės tikslo apibrėžimui.<br />
2011 m. Aplinkos ministerija paskelbė konkursą parengti ir išleisti leidinį<br />
„Kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo gairės automobilių keliams ir geležinkeliams“.<br />
Gaires rengia konkursą laimėjusios UAB „Infraplanas“ ir VĮ Transporto ir kelių<br />
tyrimo institutas, papildomai pasitelkusios įvairių mokslo ir valstybės institucijų<br />
specialistus. Rengiant gaires dalyvauja abi straipsnio autorės. Jos rengiamos, siekiant<br />
padidinti visuomenės, privačių organizacijų ir valdžios institucijų supratingumą apie<br />
valstybinių kelių ir geležinkelių kraštovaizdžio reikšmę, vertę, vaidmenį ir pokyčius.<br />
Gairės bus skirtos institucijų atstovams (savivaldybių, aplinkos apsaugos ir kultūros<br />
paveldo specialistams, planuotojams, projektuotojams, statytojams ir valdytojams),<br />
kad šie palengvintų saugaus eismo, projektavimo reikalavimų ir kraštovaizdžio<br />
211
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
derinimo procesą, tinkantį tiek eismo dalyviams, tiek visuomenei. Rengiamose gairėse<br />
numatoma išdėstyti pagrindinius kraštovaizdžio formavimo principus, kurių turėtų<br />
būti laikomasi planuojant, projektuojant, statant, rekonstruojant ar remontuojant<br />
valstybinius automobilių kelius ir geležinkelius Lietuvoje. Gairių rengimas apims<br />
užsienio šalių patirties pritaikymą Lietuvos keliams ir geležinkeliams, teisės aktų<br />
pakeitimus griežtesniam kraštovaizdžio pokyčių reglamentavimui, problemų<br />
sprendimui, rekomendacijas automobilių kelių ir geležinkelio pakelių kraštovaizdžio<br />
formavimui, pateikiant geros praktikos pavydžius. Tačiau šiame straipsnyje bus aptarti<br />
tik tie rengiamų gairių aspektai, kurie susiję su kelių kraštovaizdžiu.<br />
Rengiant gaires ir siekiant Lietuvos Respublikos politikos nuostatas bei kitus su kraštovaizdžio<br />
apsauga ir tvarkymu susijusių teisės aktų reikalavimus įtraukti į kelių plėtros sistemą,<br />
atlikta Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktų bei norminių dokumentų analizė, suformuluotos<br />
pagrindinės problemos, pasiūlyti konfliktų sprendimo būdai arba teisės aktų pakeitimai.<br />
Teisės aktų siūlymai turi užtikrinti Lietuvos ir jos etnografinių regionų, pavienių teritorinių<br />
kraštovaizdžio vienetų identiteto stiprinimą, ekologinių ir estetinių vertybių išsaugojimą<br />
bei gausinimą, tikslingą kelių kraštovaizdžio formavimą ir bendrą Lietuvos įvaizdžio gerinimą<br />
tiesiant, rekonstruojant ir remontuojant kelius.<br />
1. Užsienio šalių teisės aktai<br />
Europos Tarybos direktyva nr. 97/11/EB 1997 m. kovo 3 d. iš dalies keičianti direktyvą<br />
nr. 85/337/EEB „Dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai<br />
vertinimo“ (Tarybos (...), 1997) pabrėžia, kad vertinant poveikį aplinkai turi būti apibūdinamas<br />
ir įvertinamas tiesioginis bei netiesioginis projekto poveikis kraštovaizdžiui<br />
(Raguslkytė-Markovienė, 2005). Direktyvos nuostatos taikomos tiesiant automagistrales<br />
ir greitkelius, įrengiant keturių ir daugiau eilių naujo kelio arba vykdant<br />
dviejų ir mažiau eilių kelio pertvarkymo (platinimo) darbus, kai numatoma praplatinti<br />
tokį kelią iki keturių ar daugiau eilių, jei tiesimas ar minėti darbai numatyti ne trumpesniame<br />
kaip 10 km ilgio nenutrūkstamo kelio ruože. Ypatingas dėmesys kreiptinas į<br />
kalnų ir miškų bei tankiai apgyvendintas teritorijas, kraštovaizdį, turintį istorinę, kultūrinę<br />
ir archeologinę svarbą bei kt. Konkretūs veiksmai ir metodai vertinant kelių<br />
poveikį kraštovaizdžiui paliekami šalies narės atsakingumui, vadovaujantis toje šalyje<br />
galiojančiais teisės aktais.<br />
Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva nr. 2001/42/EB 2001 m. birželio<br />
27 d. „Dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo“ (Europos (...),<br />
2001), PAV turi būti atliekamas visiems planams ir programoms, kurie rengiami<br />
transporto sektoriui. Ataskaitoje svarbu visapusiškai įvertinti galimą ryškų poveikį<br />
aplinkai bei pasiūlytus alternatyvius sprendimus. Tačiau čia nekalbama apie būtinumą<br />
vertinti kraštovaizdžio, kurį kerta kelias, vizualinę estetinę kokybę.<br />
Konvencijos „Dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste“ strateginio<br />
padarinių aplinkai vertinimo protokole (Konvencijos (...), 2003) minima, kad<br />
strateginis poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tiesiant automagistrales ir<br />
greitkelius, įskaitant kelių rekonstrukciją ir platinimą, remiantis nacionaliniais teisės<br />
212
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
aktais. Čia minimi galimo reikšmingo poveikio aplinkai nustatymo kriterijai, tačiau<br />
tarp jų nėra kelių poveikio kraštovaizdžio estetinei vizualinei kokybei.<br />
Žaliojoje knygoje „TEN-T politikos peržiūra – Siekiant geriau integruoto transeuropinio<br />
transporto tinklo įgyvendinant bendrąją transporto politiką“ (Žalioji (...), 2009)<br />
skatinama plėtoti bendrą Europos infrastruktūros, taip tarp ir kelių, tinklą. Tačiau pastebėti<br />
šie tinklo trūkumai: bendrų planavimo užmojų ir įgyvendinimo skatinimo bei<br />
stebėsenos priemonių neatitikimas. Čia kalbama apie ekonominius ir aplinkosaugos<br />
tikslus bei infrastruktūros tinklų poveikio aplinkai vertinimo būtinumą.<br />
Europos susitarime dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių minima, jog kelią<br />
reikia projektuoti taip, kad jis derėtų prie kraštovaizdžio. Siūloma poveikio aplinkai<br />
vertinimą atlikti rengiant naujus kelių projektus, tačiau pageidautina, kad ši sąlyga<br />
būtų taikoma ir rekonstruojant ar modernizuojant esamus. Būtina atsižvelgti ir į tiesioginį<br />
bei netiesioginį kelių poveikį aplinkai: žmonėms, faunai, florai; dirvožemiui, vandeniui,<br />
orui, mikroklimatui; kraštovaizdžiui, nuosavybei ir kultūros paveldui. Kai naujas<br />
kelias ar atliekami darbai gerokai pakeičia kraštovaizdį, būtų geriau jų kokybe pasirūpinti<br />
sukuriant naują kraštovaizdį, o ne maskuojant sugadintą senąjį. Atkreiptinas<br />
dėmesys į socialinį aspektą: saugumą ir kelio kraštovaizdžio elementų patogumą žmogui.<br />
Jie turėtų papildyti vaizdines nuorodas, teikti informacijos ir paįvairinti kelionę.<br />
Pavyzdžiui, upės, kalvos, statiniai, želdiniai padeda keleiviui orientuotis, o triukšmo<br />
sienutės izoliuoja žmogų nuo aplinkos, todėl jos turėtų būti statomos ten, kur geriausiai<br />
dera su aplinka, ir taip, kad eismo dalyviams būtų kompensuojamas informacijos<br />
praradimas. Estetiniais ir saugos sumetimais prie tarptautinių kelių reikėtų vengti komercinės<br />
reklamos (Europos (...), 1975).<br />
Estijos kelių akte (Roads (...), 2005) nurodyta, kad privataus ar miško kelio savininkas<br />
privalo prieš tiesdamas ar rekonstruodamas kelią parengti jo dizaino dokumentaciją.<br />
Kelių dizaino vertinimo kriterijus turi parinkti pats kelio savininkas. Šalies pagrindinių,<br />
nacionalinių ir vietinių kelių dizaino vertinimo kriterijai nustatomi atitinkamai<br />
Kelių administracijos ir vietos valdžios bei miestų savivaldybių. Projektuojant<br />
kelią turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas.<br />
Lenkijoje teisės aktus (Aplinkosaugos aktas, Gamtos apsaugos įstatymas, Nacionalinė<br />
bioįvairovės strategija, Buveinių direktyva ir kt.) stengiamasi derinti su ES teisės<br />
aktais. Ypač akcentuojamas dėmesys Natura 2000 teritorijoms, prieš tiesiant kelius<br />
šiose ir kitose svarbiose (jautriose) teritorijose numatoma atlikti poveikio aplinkai<br />
vertinimą arba strateginio poveikio aplinkai vertinimą. Tačiau čia pasigendama konkrečių<br />
veiksmų, nukreiptų į kraštovaizdžio estetinio potencialo vertinimą. Tačiau, kaip<br />
pastebi A. Sas-Bojarska (2002), Lenkijoje poveikio aplinkai vertinimo procesas yra<br />
labiau formalumas, o ne problemos sprendimas, kuris projektui nedaro įtakos dažniausia<br />
dėl ekonominių priežasčių.<br />
Rumunijoje pagrindiniai teisės aktai, susiję su kraštovaizdžiu (Aktas Nr. 9 – Aplinkos<br />
aktas, Aplinkos apsaugos aktas, Aplinkos strategija ir Nacionalinė aplinkosaugos veiksmų<br />
programa), taip pat nenumato estetiško kelių kraštovaizdžio formavimo principų.<br />
Vokietijoje įvertinti automobilių kelių poveikį aplinkai prieš tiesiant kelius yra būtina,<br />
tai vadinama „ekologinės rizikos analize“ (Raguslkytė-Markovienė, 2005). Vokietijos<br />
teisinė bazė užtikrina neigiamo poveikio bioįvairovei, žmonėms, paveldui,<br />
213
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
kraštovaizdžiui ir jo fragmentacijai mažinimą, taikant konkrečias priemones. Čia daug<br />
dėmesio skiriama kelio trasai parinkti, siekiant sukurti gražiausią, saugiausią ir patogiausią<br />
kelio trasą, kartu nebloginti reljefo geografinių savybių, atsižvelgiant į triukšmo<br />
zonas arti gyvenviečių.<br />
Didžiosios Britanijos greitkelių agentūros (angl. Highway Agency) parengtame<br />
„Kelių ir tiltų dizaino vadove“ (Design (...), 2001) pateikti išsamūs nurodymai ir aprašymai,<br />
kaip atlikti aplinkos (kultūros paveldo, kraštovaizdžio, poveikio keliautojams,<br />
gyvenvietėms ir privačiai nuosavybei, kt.) ir ekonominį (sąnaudų ir naudos analizė)<br />
vertinimus.<br />
Airijoje parengtos „Kraštovaizdžio tvarkymo gairės nacionalinių kelių projektuose“<br />
(National (…), 2006). Šiame dokumente pateikta Airijos kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo<br />
ir apsaugos strategija. Pateikiami ir aplinkos apsaugos priemonių<br />
(triukšmo mažinimo, kultūros paveldo, gamtinės aplinkos, hidrologijos, geologijos,<br />
dirvožemio apsaugos) integravimo į kraštovaizdį principai. Projektuojant kelių<br />
kraštovaizdį, atsižvelgiama į PAV ataskaitoje parengtą Kraštovaizdžio apsaugos planą,<br />
glaudžiai bendradarbiaujama su plano rengėjais. Šis dokumentas ypač pabrėžia bendradarbiavimą<br />
su PAV rengėjais.<br />
JAV šiuo metu vieni pagrindinių dokumentų, įpareigojančių kurti estetišką kelių<br />
kraštovaizdį, yra 1991 m. priimtas „Intermodalinio antžeminio transporto efektyvumo<br />
aktas“ (angl. The Intermodal Surface Transportation Efficiency Act ISTEA) ir juo remiantis<br />
įgyvendinama „Antžeminio transporto programa“ bei 1998 m. priimtas „XXI<br />
amžiaus Transportavimo nešališkumo aktas“ (angl. Transportation Equity Act for the<br />
21st Century TEA-21) ir juo remiantis įgyvendinama „Transportavimo didinimo programa“<br />
(Chapter (...), 2009). JAV Vizualiojo kelių poveikio vertinimo vadove (US<br />
(...), 1981) minima, kad parengus kelio projektą, vizualiojo poveikio aplinkai vertinimas<br />
būtinas. Jis turėtų būti tiriamas kaip vaizdas į kelią ir iš jo. Antrasis sudaro tyrimo<br />
pagrindą, nes taip dažniausia apžvelgiamas kelio kraštovaizdis.<br />
Australijoje vieni svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių estetiško kelių kraštovaizdžio<br />
formavimą, yra Magistralinių kelių departamento (angl. Department of<br />
Main Roads) parengtos „Pakelės zonos konservavimo strategija“ (angl. Roadside Conservation<br />
Policy) ir „Pakelės zonos apželdinimo strategija“ (angl. Roadside Landscaping<br />
Policy) (Queensland (...), 2010). Taip pat priimtas teisės aktas, reglamentuojantis<br />
automobilių stovėjimo vietų įrengimą nacionaliniuose parkuose (National (…), 1997).<br />
Čia sukurta nemažai kelių kraštovaizdžio planavimo vadovų, kuriuose aprašomi bendrieji<br />
kraštovaizdžio formavimo principai (geometrinis kelio trasos parinkimas, reljefo<br />
paisymas) ir detalieji (reklamos ir kitų iškabų parinkimas, šrifto dydžio bei stiliaus<br />
derinimas juose, augalų asortimentas ir t. t.).<br />
Apibendrinant galima konstatuoti, kad daugelyje Europos teisinių dokumentų kelių<br />
poveikio kraštovaizdžiui vertinimas yra privalomas, tačiau ne visur kalbama apie estetinį<br />
vizualinį poveikį, be to, konkretūs veiksmai, kaip atlikti tokį vertinimą ir kokiais<br />
vertinimo kriterijais remtis, neapibrėžti. Tik Europos susitarime dėl svarbiausių tarptautinių<br />
automagistralių (Europos (...), 1975) aptariami keleiviui patrauklaus kelių<br />
kraštovaizdžio kūrimo klausimai, tačiau ir čia nekalbama apie konkrečius problemos<br />
sprendimo būdus. Tik JAV teisės aktai numato vizualiojo kelio poveikio aplinkai ver-<br />
214
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
tinimo būtinumą. Kelių kraštovaizdžio estetiniam vizualiajam vertinimui daug dėmesio<br />
skiria tokios šalys kaip Vokietija, Didžioji Britanija, JAV ir Australija. Šių šalių<br />
parengtuose kelių kraštovaizdžio planavimo vadovuose siūlomos konkrečios priemonės,<br />
kaip kurti patrauklų kelių kraštovaizdį. Jas pritaikius Lietuvos sąlygoms, galima<br />
būtų parengti Lietuvos kelių kraštovaizdžio tvarkymo gaires.<br />
2. Lietuvos teisės aktai<br />
Remiantis Europos kraštovaizdžio konvencija (Europos (…), 2000), kiekviena<br />
šalis, siekdama įgyvendinti kraštovaizdžio politiką, įsipareigoja priimti kraštovaizdžio<br />
apsaugai, tvarkymui ir (arba) planavimui skirtus teisės aktus. Šiandien pagrindiniai su<br />
kraštovaizdžio apsauga susiję teisės aktai Lietuvoje yra teritorijų planavimo, poveikio<br />
aplinkai vertinimo dokumentai ir kiti aplinkosaugos, kultūros paveldo bei tarptautiniai<br />
teisės aktai. Juos papildo kelių projektavimo ir planavimo teisės aktai, kuriuose<br />
minimas kraštovaizdis (reljefas, želdinimas ir pan.). Strateginio dokumento kelių ir<br />
geležinkelių kraštovaizdžio apsaugai Lietuvoje nėra. Rengiamos kraštovaizdžio gairės<br />
bus pirmasis toks dokumentas Lietuvoje.<br />
Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus magistralinių ir krašto kelių,<br />
taip pat kelių, turinčių keturias ir daugiau eismo juostų, tiesimas ar kelių, turinčių mažiau<br />
negu keturias eismo juostas, rekonstravimas įrengiant keturias ar daugiau eismo<br />
juostų (kai tiesiamas ar rekonstruojamas 10 km ar ilgesnis nenutrūkstamas kelio ruožas)<br />
įtrauktas į planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai turi būti vertinamas,<br />
rūšių sąrašą. Atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV) turi būti atliekama<br />
tiesiant ilgesnius kaip 2 km rajoninius ir turinčius keturias ar daugiau eismo juostų<br />
kelius, taip pat rekonstruojant kelius, įrengiant juose keturias ar daugiau eismo juostų<br />
(kai tiesiamas ar rekonstruojamas trumpesnis kaip 10 km, bet ilgesnis kaip 2 km nenutrūkstamas<br />
kelio ruožas).<br />
Teisės aktuose, kurie susiję su teritorijų planavimu, nurodomi tikslai<br />
sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba atkurti (Lietuvos<br />
(…), 2004b), taip pat atvejai, kada privati žemė gali būti paimama visuomenės<br />
poreikiams ir atlyginimas už ją, be to, akcentuojama, kad būtinas motyvuotas žemės<br />
paėmimo pagrindimas (Lietuvos (…), 2011a) bei numatytas kompensavimas už visuomenės<br />
reikmėms paimamą žemę ir kaip tai atliekama (Lietuvos (…), 2005b). Bendruosiuose<br />
planuose nereglamentuojama estetinė vizualioji kelių ir jų kraštovaizdžio<br />
kokybė. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (Lietuvos (...), 2002) skatinama<br />
plėsti ir tobulinti tranzitinius turistų judėjimo kelius, kurie paprastai sutampa su<br />
svarbiausiomis transporto magistralėmis, ir specializuotas turizmo trasas, taip pat numatomos<br />
urbanistinės integracijos ašys. Rekreacijos sektoriuje kaip vienas prioritetinių<br />
tikslų įvardijama pažintinio turizmo ir poilsio gamtoje plėtra. Tačiau turizmo ir<br />
poilsio gamtoje objektus sujungia įvairių kategorijų keliai, kurie turėtų reprezentuoti<br />
šalį, skatinti turizmo plėtrą, būti patogūs, o kelių kraštovaizdis – patrauklus ir nenuobodus.<br />
Kaip prioritetas transporto ir ryšių infrastruktūros sektoriuje LR teritorijos bendrajame<br />
plane nurodyta automobilių transporto plėtra. Vilniaus miesto (Vilniaus (...),<br />
2007), Kauno apskrities (Kauno (...), 2009) ir Klaipėdos rajono savivaldybės (Klaipė-<br />
215
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
dos (...), 2005) bendruosiuose planuose numatomos naujos susisiekimo trasos bei siūloma<br />
numatyti trūkstamas automobilių kelių jungtis.<br />
Teisės aktuose, kurie susiję su poveikio aplinkai vertinimu, gan aiškiai<br />
apibrėžiama kraštovaizdžio samprata ir tvarkymas numatomai ūkinei veiklai, taip pat ir<br />
planuojamiems keliams (Lietuvos (…)su, 2005a), apibrėžiama poveikio vertinimo kraštovaizdžiui<br />
apimtis, poveikio mažinimo strategija parenkant atitinkamas priemones (Lietuvos<br />
(…), 2006c), nurodoma užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę, geoekologinę pusiausvyrą,<br />
išsaugoti jo įvairovę ir unikalumą, kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus bei objektus<br />
pritaikyti lankymui ir naudojimui (Lietuvos (…), 2001a), taip pat reguliuojami visuomeniniai<br />
santykiai aplinkosaugos srityje, nustatomos pagrindinės juridinių ir fizinių asmenų<br />
teisės bei pareigos išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines<br />
sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių<br />
naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir<br />
ekonominėje zonoje (Lietuvos (…), 2011b).<br />
Teisės aktuose, kurie susiję su kelių projektavimu, labai bendrai nusakomos<br />
žiedinių sankryžų ir jas supančios aplinkos apželdinimo galimybės (Lietuvos<br />
(…), 2012). VGTU Kelių tyrimo instituto parengtoje (tačiau dar nepatvirtinta) naujoje<br />
Lietuvos kelių suskirstymo studijoje „Automobilių kelių tinklo elemento paskirties<br />
analizė ir plėtros schemos parengimas“ pateikiami rekomenduojami platinti, nekeisti<br />
arba net siaurinti keliai. To paties rengėjo rengiamose Automagistralių ir greitkelių<br />
projektavimo taisyklėse AGPT 13 bus pateiktas kelių komponavimas kraštovaizdyje,<br />
atsižvelgiant į reljefą, santykį su vandens telkiniais ir kiti aplinkosaugos aspektai. Šiuo<br />
metu projektuojant kelius galioja Kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008 (Lietuvos<br />
(…), 2008d), kuriame aprašomi automobilių keliai, pateikiama projektavimui skirta<br />
medžiaga, parametrai (profiliai, saugaus eismo reikalavimai, atstumai, rekomenduojami<br />
želdinimui ir kt.).<br />
Teisės aktai, susiję su kelio ženklais ir rengiamais siūlymais dėl informavimo<br />
prie kelių sistemos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime<br />
„Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2008f) neaptariama informavimo<br />
apie gamtines ir kultūrines vertybes sistema.<br />
Teisės aktuose, kurie susiję su reklamos stendų reglamentavimu, nepakankamai<br />
reglamentuojama reklamos stendų statybos vieta pakelėse ir išvaizda<br />
(Lietuvos (…), 1992; Lietuvos (…), 2000; Lietuvos (…), 2001b).<br />
Teisės aktuose, kurie susiję su želdiniais, nustatytos susisiekimo ministerijos<br />
pareigos, apibrėžta, kas yra valstybinės reikšmės automobilių kelių želdiniai, kaip juos<br />
būtina tvarkyti (Lietuvos (…), 2007), nusakomi želdinimo reikalavimai prie kelių, esančių<br />
gamtinio karkaso teritorijose (Lietuvos (…), 2010c), aprašomi atvejai, kada būtina persodinti<br />
saugotinus medžius ir krūmus (Lietuvos (…), 008b). Remiantis LR Vyriausybės nutarimu<br />
„Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje,<br />
priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“<br />
(Lietuvos (…), 2008e), kelio juosta gali būti ne arčiau kaip 1 m nuo griovio, pado ar iškasos<br />
(taigi gali būti ir toliau kaip 1 m), todėl į ją patenka beveik visos pakelių medžių alėjos ir kt.<br />
LR susisiekimo ministerijos įsakyme „Dėl saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio<br />
kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje au-<br />
216
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
gančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos (…),<br />
2008c) nurodoma, kad kertant medžius ir krūmus, augančius valstybinės reikšmės kelių kelio<br />
juostoje, leidimo šiems darbams nereikia. Dažniausia ir šalinami želdiniai prie valstybinės<br />
ar vietinės reikšmės kelių, trukdantys eismo saugumui. LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl<br />
medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų<br />
priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2008a) 33.3 punktas riboja lajų pakėlimo<br />
aukštį, todėl kyla problemų, keliuose, kuriais važinėja krovininiai automobiliai, nes jie žaloja<br />
medžius laužydami jų šakas.<br />
Planavimo rekomendacijos. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo<br />
ministerijos 2010 metais išleido „Aplinkosauginių priemonių projektavimo,<br />
įdiegimo ir priežiūros rekomendacijas (Biologinės įvairovės apsauga)“ (Lietuvos (...),<br />
2010a). Tai vienas iš nedaugelio dokumentų, kuriame detaliai aprašomi kai kurie kelių<br />
kraštovaizdžio formavimo aspektai. Rekomendacijose aptariamas kelio trasos ir išilginio<br />
profilio parinkimas, tiltų bei pralaidų pritaikymas laukinių gyvūnų migracijai, jų<br />
derinimas prie kraštovaizdžio. Čia išsamiai aprašytas kai kurių kelio kraštovaizdžio<br />
elementų parinkimas, išdėstymas kelio ar gamtinių elementų atžvilgiu, medžiagiškumas,<br />
spalvinis sprendimas: tvorų parametrų ir tipų parinkimas, tvorų ir atitveriamųjų<br />
bordiūrų medžiagos parinkimas, privalumai ir trūkumai, dvivėrių vartelių ir horizontalių<br />
barjerų parinkimas, vienvėrių vartelių ir rampų įrengimas.<br />
„Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijose<br />
(Kelių eismo triukšmo mažinimas)“ (Lietuvos (...), 2010b) minima, kad triukšmo, sklindančio<br />
nuo keliu važiuojančių automobilių, mažinimo priemonė parenkama remiantis<br />
keliais kriterijais, tarp jų ir estetiniais, derinant su kraštovaizdžio, visuomenės saugumo ir<br />
kitais kriterijais. Išsamiai aprašomas kelio trasos parinkimas ir kelio erdvinių projektinių<br />
sprendinių parengimas, užtvarų bei triukšmo slopinimo įrangos vietos parinkimas, siekiant<br />
išvengti neigiamo vizualiojo poveikio kraštovaizdžiui, pateikti medinių, mūrinių, betoninių,<br />
metalinių, skaidrių ir plastikinių triukšmo užtvarų įrengimo siūlymai urbanizuotoje,<br />
priemiesčio, kaimo ir užmiesčio aplinkose. Pateikiamas detalus triukšmo užtvarų architektūrinio<br />
projektavimo aprašas, siekiant, kad užtvara derėtų prie aplinkos. Pastarajam tikslui<br />
pasiekti rekomenduojama vadovautis dviem pagrindiniais estetinio komponavimo principais<br />
– statinio integravimo vietovaizdyje ir stiliaus vientisumo. Pateikiamos pylimų įrengimo<br />
rekomendacijos siejant jas su kelių kraštovaizdžio vizualiąja kokybe, pakelių apželdinimo<br />
principai ir asortimento parinkimas.<br />
Apibendrinant galima teigti, kad kelių formavimas Lietuvos teisės aktuose<br />
neatsiejama nuo teritorijų planavimo, poveikio aplinkai vertinimo dokumentų, kitų<br />
aplinkosauginių, kultūros paveldo, taip pat ir konkrečių kelių projektavimo bei<br />
planavimo teisės aktų, kuriuose minimas kraštovaizdis (reljefas, želdinimas ir pan.).<br />
Tačiau šiuose dokumentuose pastebimas teisinis ir praktinis kelių kraštovaizdžio bei<br />
autotransporto eismo saugumo nesuderinamumas, pavyzdžiui, medžių pakelėse<br />
iškirtimas, kuris kartais būtinas saugumo sumetimais, neigiamai veikia kraštovaizdžio<br />
estetinę kokybę. Lietuvos teisės aktų apžvalga parodė, kad teisės aktai,<br />
reglamentuojantys kraštovaizdžio apsaugą, negali užtikrinti darnios kelių plėtros, todėl<br />
kompleksinis leidinys, kuriame būtų pateikiami svarbiausi kelių komponavimo<br />
kraštovaizdyje principai, yra būtinas. Tokius leidinius (planavimo vadovus, gaires) turi<br />
217
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
kitos užsienio šalys. Jų patirtis gali būti puikus pavyzdys Lietuvai, kuriant<br />
kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo gaires automobilių keliams.<br />
3. Siūlymai keisti Lietuvos teisės aktus<br />
Šiame straipsnio skyriuje pateikti siūlymai yra preliminarūs, todėl reikia išsamesnės<br />
analizės bei motyvuoto pagrindimo. Jie galutinai bus suformuluoti tik parengus<br />
kraštovaizdžio gaires.<br />
Teisės aktų, susijusių su teritorijų planavimu, lygmenyje siūlomas kelių<br />
integravimas į kraštovaizdį per bendruosius planus ir žemės paėmimą visuomenės<br />
poreikiams. LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl apskrities teritorijos bendrojo (generalinio)<br />
plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir<br />
miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2004a) siūloma<br />
papildyti šiais siūlymais: plėtoti želdynus prie kelių, nustatyti naujų formuojamų<br />
želdynų zonas pakelėse, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros brėžinyje žymėti ne<br />
tik planuojamas ir rezervuojamas bei paimamas teritorijas susisiekimo sistemoms, bet<br />
ir su jomis susijusiai aplinkai. Šiuo siūlymu taip pat norima paskirstyti apželdinimo<br />
atsakomybę, kad reikalavimas būtų taikomas ne tik kelių valdytojui, kurių galimybes<br />
riboja eismo saugumo reikalavimai ir laisvos žemės prie kelių trūkumas. Šie reikalavimai<br />
būtų taikomi ir logistikos, komercinių bei kitų teritorijų savininkams, kurių<br />
sklypai ribojasi su kelio juosta ir kurių plėtra pastaruoju metu iš esmės keičia magistralinių<br />
kelių aplinką.<br />
Nors pagal Kelių įstatymą (Lietuvos (…), 1995) želdynai priskiriami „kelio sąvokai“,<br />
tačiau paimti žemę iš privačių savininkų apželdinimui sudėtinga, mat turi būti<br />
rengiamas žemės paėmimo pagrindimas (pagal LR Vyriausybės nutarimą „Dėl prašymų<br />
paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo<br />
visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“<br />
[2005b]). Todėl galimas siūlymas patikslinti Žemės įstatymą (Lietuvos (…), 2004c),<br />
kad jis būtų taikomas ir kraštovaizdžiui prie kelių formuoti.<br />
LR susisiekimo ministro ir LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl susisiekimo komunikacijų<br />
specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2006a) siūloma papildyti<br />
reikalavimu, kad atliekant poveikio aplinkai vertinimą būtų skiriamas dėmesys<br />
susisiekimo infrastruktūros poveikiui aplinkai, taip pat esamos būklės analizės stadijoje<br />
turi būti įvertinami pakelės kraštovaizdžio vizualiniai ištekliai ir pateikiamos šio kraštovaizdžio<br />
vizualinių išteklių naudojimo galimybės, sprendinių konkretizavimo stadijoje turi<br />
būti pateikiama kelią supančio kraštovaizdžio tvarkymo siūlymų.<br />
Rengiant detaliuosius planus esamos būklės analizės stadijoje turi būti įvertinama<br />
kraštovaizdžio vizualioji kokybė.<br />
Teisės aktai, susiję su poveikio aplinkai vertinimu. Šiuo metu pagal LR<br />
Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Lietuvos (...), 2005a)<br />
PAV rengėju gali būti kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas, taip visas poveikio<br />
aplinkai vertinimo dalis gali rengti vienas specialistas. Todėl labai nukenčia atskirų<br />
dalių poveikio vertinimo kokybė, taip pat siūlomos apsaugos priemones dažnai būna ne-<br />
218
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
tinkamos. Todėl siūloma detaliau reglamentuoti, kokią kvalifikaciją ir išsilavinimą turi<br />
turėti kiekvienos PAV dalies rengėjas, taip pat ir kraštovaizdžio vertintojas.<br />
LR aplinkos ministro įsakyme „Dėl poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos<br />
rengimo nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2006c) pateikiamų kraštovaizdžio<br />
vertinimo nurodymų, kurie turi įtakos skirtingam, ne visada kompetentingam<br />
kraštovaizdžio vertinimui, nepakanka. Todėl siūloma parengti kraštovaizdžio vertinimo<br />
metodiką, kurioje būtų nustatyti detalūs kriterijai, pagal kuriuos būtų privalomas<br />
kelių vizualiojo poveikio aplinkai vertinimas. Galimi šie vertinimo kriterijai : kraštovaizdžio<br />
ryškumas, vientisumas, įvairovė, natūralumas, reljefas, augalija, vanduo,<br />
spalvos, vaizdingumas, retumas, kultūriniai pokyčiai, išskirtinumas, rekreacinis, istorinis,<br />
informatyvus, mokslinis, geologinis, natūralus, kultūrinis, etninis arba biologine<br />
įvairove turtingas kraštovaizdis.<br />
Teisės aktai, susiję su kelių projektavimu. Automagistralių ir greitkelių<br />
projektavimo taisyklių AGPT 13 pirmojoje redakcijoje pasigendama aplinkos vertinimo<br />
ir apsaugos, taip pat ir kraštovaizdžio apsaugos, procedūrų analizės, todėl siūloma<br />
dokumente pateikti, kokias kelių aplinkos vertinimo procedūras būtina atlikti atsižvelgiant<br />
į jų klasifikaciją ir darbų pobūdį. Taip pat LAKD siūloma papildyti esamas aplinkosauginių<br />
priemonių rekomendacijas nauju dokumentu „Kraštovaizdžio apsauga ir<br />
tvarkymas APR-KAT 13“. Šiame dokumente turėtų būti pateiktos detalios Lietuvos<br />
kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo rekomendacijos. Šiam tikslui siūloma<br />
naudotis Didžiosios Britanijos greitkelių agentūros (angl. Highway Agency) Kelių ir<br />
tiltų dizaino vadovu (Design (...), 2001).<br />
Teisės aktai, susiję su kelio ženklais ir rengiamais informavimo prie<br />
kelių sistemos siūlymais. Į LR Vyriausybės nutarimo „Dėl kelių eismo taisyklių<br />
patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2008f) VI skyriaus „Informaciniai ženklai“ lentelę gali<br />
būti įtraukiami nauji ženklai, kurie informuos apie gamtines ir kultūrines vertybes<br />
Lietuvoje. Šiuo metu nagrinėjama esama informavimo sistema Lietuvoje, todėl nauji<br />
ženklai dar nepasiūlyti, neišspręstas ir jų būtinumo bei aktualumo Lietuvai klausimas.<br />
Teisės aktai, susiję su reklamos stendų reglamentavimu. Specialiosiose<br />
žemės ir miško naudojimo sąlygose (Lietuvos (…), 1992) reklamos stendai uždrausti<br />
tik kelių apsaugos zonose, o už zonų jų statyba nereglamentuota (tai aktualu A1 kelyje<br />
„Vilnius–Kaunas“, kuriame apstu įvairių reklamos stendų). Todėl siūloma numatyti<br />
kelių kraštovaizdžio vizualios kokybės reikalavimus, paliekant esamas kelių apsaugos<br />
zonas ir joms nesiūlant jokių pakeitimų. Taip pat siūloma nustatyti reklaminių stendų<br />
įrengimo reguliavimo priemones, kurios atitiktų LR Reklamos įstatymo (Lietuvos (...),<br />
2000) pakeitimus, nes pagal šį įstatymą stendų statybai leidimus išduoda savivaldybės,<br />
kurios turi svertus, leidžiančius apriboti, kur ir kokie reklaminiai stendai įrengiami.<br />
Rekomenduojama LR Statybos įstatyme (Lietuvos (…), 2001b) keisti nuostatas dėl<br />
reklamos skydų keliamos vizualinės taršos.<br />
Teisės aktai, susiję su želdiniais. Siūloma papildyti LR Vyriausybės nutarimą<br />
„Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties<br />
žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo<br />
saugotiniems“ (2008e) taip: medžių alėjų ruožus (išskirtus regionais ar pan.) įrašyti<br />
prie saugotinų, rekomenduojant medžių alėjas dėl eismo saugumo atitverti atitvarais.<br />
219
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
Išskirti ne visas alėjas, o vertingiausius, bet dar nesaugomus kelių ruožus. LR Susisiekimo<br />
ministerijos įsakymą „Dėl Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų<br />
įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių<br />
medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2008c) reikėtų keisti iš<br />
esmės dėl 2 skyriuje aprašyto konflikto. Taip pat siūloma šio dokumento reikalavimus<br />
taikyti rajoninės reikšmės ir vietiniams keliams. LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl<br />
saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų<br />
vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos<br />
aprašo patvirtinimo“ (2008b) preliminariai siūloma papildyti taip: jei medžiai, kuriuos<br />
būtina nupjauti ir persodinti yra per dideli, tikslinga juos atsodinti tos pačios rūšies<br />
medžiais. Atsodinti reikėtų ne mažesnio kaip 10 cm skersmens medeliais. Iš anksto<br />
numatyti, kaip ir kokiu tinkamu atstumu nuo kelio būtų atsodinami numatyti šalinti<br />
želdiniai (sodinama taip, kad netrukdomai galėtų judėti statybų metu naudojami mechanizmai).<br />
Šio siūlymo esminis trūkumas: jei atsodinti reikia paimti privačios žemės,<br />
to padaryti bus neįmanoma, kol neįvykdytas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams<br />
projektas. Paėmus žemę, iškart pradedami vykdyti statybų / rekonstravimo darbai,<br />
todėl sodinti galima tik po statybų darbų. Iš LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl gamtinio<br />
karkaso nuostatų patvirtinimo pakeitimo“ (2010c) 6.1 punkto išbraukti žodį „sanitarinės“,<br />
nes kelio sanitarinių apsaugos zonų nebėra. Gamtinio karkaso teritorijoje esančiose<br />
pakelėse želdinti nesiūloma: esant dideliam važiavimo greičiui (rekomenduotume tik sankryžų<br />
apželdinimą, apželdinimą prie nuovažų, įvažų) arba želdinti paliekant laisvą (3–15<br />
metrų) nuo kliūčių zoną (pagal KTR) minimaliai nuo eismo juostos krašto, laikantis eismo<br />
saugumo reikalavimų. Nesiūloma ir želdinti prie vietinių jungiamųjų kelių, kurie nėra ilgi<br />
(iki 1 km) ir skirti žemės ūkio technikai į sklypus ar sodybas važiuoti, t. y. kai atvirų erdvių<br />
agrarinėse teritorijose tiesiami ar rekonstruojami keliukai.<br />
Išvados<br />
1. ES teisės aktuose pastebima tokia nuostata: Tarybos direktyvos įpareigoja<br />
valstybes nares atlikti visapusišką tiesioginio ir netiesioginio kelio poveikio<br />
kraštovaizdžiui vertinimą, tačiau konkretūs veiksmai ir metodai paliekami šalies<br />
narės atsakingumui, vadovaujantis toje šalyje galiojančiais teisės aktais.<br />
Tik JAV teisės aktai numato vizualiojo kelio poveikio aplinkai vertinimo būtinumą,<br />
tai puikus pavyzdys rengiant ES ir konkrečių šalių narių teisės aktus.<br />
2. ES teisės aktuose būtina numatyti vizualiojo kelio poveikio aplinkai vertinimą,<br />
kuris būtų būtinas visoms šalims narėms, taip pat apibrėžti pagrindinius<br />
vertinimo kriterijus, kurie turėtų būti taikomi visose šalyse narėse. Kiti vertinimo<br />
kriterijai būtų individualūs kiekvienai šaliai.<br />
3. Nė vienas Lietuvos teisės aktas neužtikrina išsamaus kelių kraštovaizdžio vertinimo<br />
estetiniu vizualiuoju požiūriu būtinumo. Lietuvos teisės aktų analizė<br />
parodė, kad:<br />
a) Lietuvoje nėra kraštovaizdžio prie kelių tvarkymo strategijos, be to, sudėtinga<br />
žemės paėmimo visuomenės poreikiams (kraštovaizdžiui prie kelių<br />
tvarkyti) procedūra;<br />
220
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
b) nėra kelių kraštovaizdžio vertinimo metodikos, nepakankamai apibrėžta<br />
PAV rengėjų kvalifikacija;<br />
c) nepakankamas kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo reglamentavimas,<br />
trūksta pasiūlymų dėl projektavimo, kuris apžvelgtų kelių kraštovaizdžio<br />
ir aplinkosauginių priemonių projektavimą, diegimą ir priežiūrą;<br />
d) pasigendama vieningos ir išsamios informavimo sistemos (ženklų) apie<br />
gamtines ir kultūrines vertybes;<br />
e) būtinas griežtesnis reklamos stendų statybos prie kelių reglamentavimas;<br />
f) yra prieštaravimų tarp esamų teisės aktų: vieni teisės aktai saugo, kiti suteikia<br />
leidimus prie kelių kirsti medžius, dėl ko neieškoma išeičių, kaip išsaugoti<br />
želdinius ribojant greitį arba atitveriant pavojingiausius eismo<br />
saugumui ruožus.<br />
4. Pateikti preliminarūs siūlymai dėl Lietuvos teisės aktų tobulinimo galėtų reglamentuoti<br />
kelių kraštovaizdžio formavimą per bendruosius planus ir kelių<br />
kraštovaizdžio formavimui reikalingą žemės paėmimą visuomenės poreikiams.<br />
Esminiai siūlymai yra šie:<br />
a) parengti kraštovaizdžio vertinimo metodiką, kurioje būtų nustatyti konkretūs<br />
kriterijai, pagal kuriuos būtų privalomas kelių vizualiojo poveikio aplinkai<br />
vertinimas; kiekvienos PAV dalies rengėjo kvalifikacija ir išsilavinimas<br />
turi būti detaliau reglamentuoti;<br />
b) turi būti parengtas dokumentas, kuriame būtų pateiktos detalios Lietuvos<br />
kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo rekomendacijos;<br />
c) atliekant poveikio aplinkai vertinimą, turi būti įvertinti susisiekimo infrastruktūros<br />
vizualusis poveikis aplinkai, pakelės kraštovaizdžio vizualieji<br />
ištekliai, pateikiamos šio kraštovaizdžio vizualiųjų išteklių panaudojimo<br />
galimybės ir detalūs kelią supančio kraštovaizdžio tvarkymo siūlymai;<br />
d) išnagrinėti esamą kelio ženklų sistemą, ir, nustačius plėtros būtinybę, ją<br />
išplėsti vieninga keliautojams ir vairuotojams lengvai suprantama sistema,<br />
kuri išsamiau informuotų apie gamtines ir kultūrines vertybes Lietuvoje;<br />
e) reikia numatyti kelių kraštovaizdžio vizualiosios kokybės reikalavimus,<br />
keisti nuostatas dėl reklamos skydų keliamos vizualios taršos ir nustatyti<br />
praktines reklaminių stendų įrengimo reguliavimo priemones, kurios atitiktų<br />
LR Reklamos įstatymo pakeitimus;<br />
f) išsaugoti vertingiausias, tačiau saugotiniems želdiniams nepriskirtas medžių<br />
alėjas ar konkrečius jų ruožus prie kelių, rekomenduojant dėl eismo<br />
saugumo jas atitverti atitvarais, teikti pagrįstus siūlymus dėl medžių atsodinimo<br />
galimybės, želdinimą gamtinio karkaso teritorijose siūlyti su išlygomis,<br />
atsižvelgiant į eismo intensyvumą, važiavimo greitį, kelio reikšmę.<br />
Gauta 2012 09 06<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2013</strong> 03 05<br />
221
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
Literatūra<br />
Chapter Two: The History of Highway Aesthetics. (2009). Prieiga internetu:<br />
http://www.mindspring.com/~tbgray/prch2.htm (žiūrėta 2010 01 02).<br />
Design Manual for Roads and Bridges. (2001). Vol. 10, Section 1, Part 3. HA 57/92 New Roads Integration with Rural<br />
Landscape. Prieiga internetu: http://www.standardsforhighways.co.uk/dmrb/vol10/section1/ha5792.pdf (žiūrėta<br />
2009 02 03).<br />
Europos kraštovaizdžio konvencija. (2000). Prieiga internetu: http://www.am.lt/LSP/files/krast-konv.pdf [žiūrėta 2012 08 27].<br />
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB 2001 m. birželio 27 d. „Dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių<br />
aplinkai vertinimo“. (2001). Europos bendrijų oficialus leidinys 2001, L 197/30, p. 157–164. Prieiga internetu:<br />
http://eur-lex.europa.eu/ [žiūrėta 2010 03 15].<br />
Europos susitarimas dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių (AGR) priimtas 1975 m. lapkričio 15 d. Ženevoje.<br />
(2002). Valstybės žinios, 2002.01.09, Nr. 2-58.<br />
Kauno apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas. (2009). Prieiga internetu:<br />
http://www.kaunoplanas.lt/duomenys/kauno_apskritis/sprendiniai/KABP_aiskinamasis_rastas.pdf [žiūrėta 2010 03 15].<br />
Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. (2005). Prieiga internetu: http://www.klaipedosr.lt/?lt=1137044377<br />
[žiūrėta 2010 03 10].<br />
Konvencijos „Dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste“ strateginio padarinių aplinkai vertinimo<br />
protokolas. (2008). Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2008, L 308/35, p. 35–49. Prieiga internetu: http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:22008A1119%2802%29:LT:NOT<br />
[žiūrėta 2010 03 19].<br />
Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2012). Žiedinių sankryžų projektavimo metodiniai nurodymai MN ŽSP 12.<br />
Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.dok_priedas?p_id=55419 [žiūrėta 2012 08 27].<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2011a). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo<br />
įstatymas. Valstybės žinios, 2011.04.28, Nr. 49-2369.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2011b). Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymas. Valstybės žinios,<br />
2011.07.19.<br />
Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2010a). Generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. V-90 „Dėl<br />
dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės<br />
apsauga APR-BĮA 10“ patvirtinimo. Valstybės žinios, 2010.04.10, Nr. 41-2018.<br />
Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2010b). Generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. V-88<br />
„Dėl dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Kelių eismo<br />
triukšmo mažinimas APR-T 10“ patvirtinimo. Valstybės žinios, 2010.04.10, Nr. 41-2017.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2010c). Įsakymas dėl 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-96 „Dėl gamtinio<br />
karkaso nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo. Valstybės žinios, 2010.07.22, Nr. 87-4619.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2009). Nutarimas Nr. 1247 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo<br />
11 d. nutarimo Nr. 1160 patvirtinta „Nacionalinė darnaus vystymosi strategija“ pakeitimo“. Valstybės žinios,<br />
2009.10.10, Nr. 121-5215.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2008a). Įsakymas Nr. D1-45 „Dėl Medžių ir krūmų priežiūros, vandens<br />
telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios,<br />
2008.01.24, Nr. 10-356.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2008b). Įsakymas Nr. D1-87 „Dėl Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo<br />
ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo<br />
tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2008.02.09, Nr. 17-611.<br />
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. (2008c). Įsakymas Nr. 3-507 „Dėl Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio<br />
kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo<br />
ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.Valstybės žinios, 2008.12.31, Nr. 150-6131.<br />
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. (2008d). Kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008. Valstybės žinios,<br />
2008.01.22, Nr. 9-322.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2008e). Nutarimas Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys<br />
ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo<br />
saugotiniems”. Valstybės žinios, 2008.03.20, Nr. 33-1151.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2008f). Nutarimas „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios,<br />
2008.08.02, Nr. 88-3530.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2007). Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. Valstybės žinios, 2007.07.19, Nr. 80-3215.<br />
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. (2006). Įsakymas Nr. 3-453/D1-549 „Dėl susisiekimo komunikacijų<br />
specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.11.30, Nr. 130-4924.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2006b). Įsakymas Nr. D1-665 „Dėl planuojamos ūkinės veikos atrankos<br />
metodinių nurodymų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.01.12, Nr. 4-129.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2006c). Įsakymas Nr. D1-636 „Dėl poveikio aplinkai vertinimo programos<br />
ir ataskaitos rengimo nuostatų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.01.17, Nr. 6-225.<br />
222
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2005a). Lietuvos Respublikos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo<br />
įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2005.07.12, Nr. 84-3105.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2005b). Nutarimas Nr. 924 „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams<br />
pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių<br />
patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2005.08.26, Nr. 104-3839.<br />
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2004a). Įsakymas Nr. D1-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio)<br />
plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo<br />
taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2004.05.22, Nr. 83-3029.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2004b). Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymas. Valstybės žinios,<br />
2004.02.07, Nr. 21-617.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2004c). Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios,<br />
2004.02.21, Nr. 28-868.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2004d). Nutarimas Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos<br />
krypčių aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2004.12.04, Nr. 174-6443.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2002). Nutarimas 2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos<br />
bendrojo plano“. Valstybės žinios, 2002.11.15, Nr. 110-4852.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2001a). Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės<br />
žinios, 2001.12.28, Nr. 108-3902.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2001b). Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas. Valstybės žinios, 2001.11.30, Nr.<br />
101-3597.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (2000). Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymas. Valstybės žinios, 2000.07.31, Nr. 64-1937.<br />
Lietuvos Respublikos Seimas. (1995). Lietuvos Respublikos Kelių įstatymas. Valstybės žinios, 1995.05.26, Nr. 44-1076.<br />
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (1992). Nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“.<br />
Valstybės žinios, 1992.05.12, Nr. 22-652.<br />
National Parks and Wildlife (Parking) Regulations. (1997). Prieiga internetu:<br />
http://www.legislation.sa.gov.au/lz/c/r/national%20parks%20and%20wildlife%20(parking)%20regulations%20199<br />
7/current/1997.195.un.pdf [žiūrėta 2011 04 11].<br />
National Roads Authority. (2006). A Guide to Landscape Treatments for National Road Schemes in Ireland. Prieiga<br />
internetu: http://www.nra.ie/Publications/DownloadableDocumentation/Environment/file,3481,en.pdf [žiūrėta 2012<br />
08 27].<br />
Queensland Government. (2010). Transport and Main Roads. Prieiga internetu: http://www.tmr.qld.gov.au/ [žiūrėta<br />
2011 04 11].<br />
Ragulskytė-Markovienė, R. (2005). Aplinkos teisė. Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos reikalavimais.<br />
Vilnius: Eugrimas.<br />
Roads Act. Estonian Road Administration. (2005). Prieiga internetu: http://www.mnt.ee/atp/?id=2828 (žiūrėta<br />
2010 03 29).<br />
Sas-Bojarska, A. (2002). Landscape Protection in Environmental Impact Assessment in Poland. The example of a<br />
Gdansk fortification system which is threatened by transport investment. The Journal of Transdisciplinary Environmental<br />
Studies, Vol. 1, Nr. 2: 1–18. Prieiga internetu: http://www.journaltes.dk/vol%201%20no%202/nr%205%20landscape%20produktion%20aleksandra.pdf<br />
[žiūrėta 2010 03 19].<br />
Tarybos direktyva 97/11/EB 1997 m. kovo 3 d. iš dalies keičianti Direktyvą 85/337/EEB „Dėl tam tikrų valstybės ir<br />
privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo“. (1997). Oficialusis leidinys L 073, p. 0005–0015. Prieiga internetu:<br />
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:1997:073:0005:003:LT:HTML [žiūrėta 2010 03 19].<br />
US Department of Transportation. Federal Highway Administration. (1981). Visual Impact Assessment for Highway<br />
Projects. Prieiga internetu: http://www.dot.ca.gov/ser/downloads/visual/FHWAVisualImpactAssmt.pdf [žiūrėta<br />
2009 11 12].<br />
Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m. (2007). Prieiga internetu:<br />
http://www.vilnius.lt/bplanas/index.php?mid=65&lang=lt (žiūrėta 2010 03 15).<br />
Žalioji knyga „TEN-T politikos peržiūra – Siekiant geriau integruoto transeuropinio transporto tinklo įgyvendinant<br />
bendrąją transporto politiką“. (2009). Europos bendrijų komisija. Prieiga internetu: http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52009DC0044:LT:HTML<br />
[žiūrėta 2009 03 10].<br />
223
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
ATTITUDES OF ROAD LANDSCAPE ASSESSMENT AND FORMATION IN<br />
LITHUANIAN AND FOREIGN LEGISLATION<br />
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
Summary<br />
The paper is prepared according to the ‘Landscape protection and management<br />
guidelines for roads and railways’ under the order of the Ministry of Environment.<br />
The both authors of this paper are participants of the preparation of the guidelines. The<br />
guidelines will be prepared for representatives of the authorities (local professionals,<br />
environmental and cultural heritage specialists, planners, designers, builders and<br />
owners) in order to facilitate the adjustment of safe traffic, road design standards and<br />
landscaping which would be suitable for both road users and public. The guidelines<br />
will present the main principles of creation of road landscape. These principles should<br />
be used for planning, design, construction, reconstruction or repair of state roads and<br />
railways in Lithuania. The guidelines include the adaptation of foreign experience for<br />
Lithuanian roads and railways, alteration of Lithuanian legislation for the more strict<br />
regulation of landscaping, solving the existing problems, recommendations for the<br />
creation of landscape of roads and railways by providing the examples of good<br />
experience. Though, this paper focuses only on the aspects which are related to road<br />
landscape (excluding landscape of railways).<br />
During the preparation of the guidelines and seeking to integrate the attitudes of the<br />
policies of Lithuanian Republic and other requirements for the legislation related to<br />
landscape protection and management the analysis of Lithuanian and foreign legislative<br />
and regulatory documents was performed, the main problems were formulated, the<br />
ways of solving the conflicts or alteration of Lithuanian legislative documents were<br />
proposed. The proposals for legislative documents should ensure the preservation and<br />
augmentation of identity of Lithuanian and ethnographic regions, separate territorial<br />
landscape units, ecological and aesthetic values, purposeful creation of road landscape<br />
and to improve the overall image of Lithuania through the construction, reconstruction<br />
and maintenance of roads.<br />
The analysis of foreign legislative documents involves common documents for all<br />
the countries of European Union, worldwide documents, as well as Estonian, Polish,<br />
Romanian, German, British, Irish, US and Australian documents. The analysis reveals<br />
the gap in EU documents: the Council Directive obliges Member States to carry out a<br />
comprehensive direct and indirect assessment of road effects on landscape, though the<br />
particular actions and methods are left to the Member State’s responsibility according<br />
to the legislation applicable in a certain country. Only in the US legislation the assessment<br />
of visual impact of roads on landscape is necessary. In the Lithuanian legislation<br />
only a little part of the documents (Lietuvos (…), 2006b; Lietuvos (…), 2005a;<br />
Lietuvos (…), 2008d) require to evaluate the visual resources of the landscape in<br />
common, two documents (Lietuvos (…), 2010a; Lietuvos (…), 2010b) describe in<br />
details some aspects of the roadscape design. None of the Lithuanian legislation does<br />
224
KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS...<br />
not provide the necessity of a comprehensive aesthetic visual assessment of road<br />
landscape. The analysis of Lithuanian legislation reveals that:<br />
in Lithuania there is no strategy for landscape management near roads, also<br />
the procedure for taking the land for public needs (for the roadscape management)<br />
is difficult;<br />
there is no methodology for the assessment of road landscape, the<br />
qualification of EIA preparers is not defined sufficiently;<br />
the regulation of landscape protection and management is not sufficient, there<br />
is a lack of proposals for the design of landscape. This design would involve<br />
creation, installation and maintenance of road landscape and environmental<br />
tools;<br />
there is a lack of the one and comprehensive information system (signs near<br />
roads) about natural and cultural valuables;<br />
there is a need of stronger regulation of advertising stands near roads;<br />
there is a conflict between the existing legislation: some legislative documents<br />
preserve and others give authorizations for the cutting of trees near roads. Due<br />
to this fact nobody is intended to search solutions for the preservation of greenery<br />
through the speed limitation and screening the most dangerous (from the<br />
point of view of traffic safety) segments off.<br />
Tentative alteration of some Lithuanian legislative documents was proposed.<br />
The proposed changes could regulate the creation of road landscape through<br />
the master plans and taking the land for public needs (land for road landscape<br />
creation and management). The main alterations are described as follows:<br />
to prepare the methodology for landscape assessment which would represent<br />
the detailed criteria. According to these criteria the assessment of visual effect<br />
of roads on environment would be obligatory. The qualification and background<br />
of preparer of each part of EIA have to be regulated stronger;<br />
the document has to be prepared in which detailed recommendations for<br />
Lithuanian road landscape creation and design would be proposed;<br />
during the implementation of EIA visual effect of transport infrastructure on<br />
environment has to be taken into account. Also visual resources of road landscape<br />
have to be evaluated and the possibilities of usage of these resources have<br />
to be proposed, as well as the detailed management proposals for the road<br />
surrounding landscape have to be made;<br />
to analyse the existing system of road signs and to extend it, if it is necessary.<br />
The system of road signs has to be integral and easily apprehensible for travellers<br />
and drivers, it has to inform in details about Lithuanian natural and cultural<br />
valuables;<br />
the requirements for the visual quality of road landscape have to be proposed.<br />
Attitudes related to visual pollution which advertising stands produce have to<br />
be changed. To institute the alteration of LR Advertising law which would<br />
match practical tools of regulation of installation of advertising stands near roads;<br />
225
Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė<br />
<br />
to preserve the most valuable, though unassigned as protected greenery, tree<br />
alleys or separate belts of trees near roads and to recommend to fence them by<br />
enclosures due to traffic safety. To reasonally propose the possibilities of tree<br />
planting near roads, as well as planting in territories of natural frame in accordance<br />
to the intensity of traffic, driving speed and significance of road.<br />
226
RECENZIJOS<br />
KNYGA APIE MINISTRĄ<br />
Aldona Armalė. <strong>2013</strong>. Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai. Vilnius,<br />
Lietuvos Nepriklausomybės ištakos, paskelbimas ir jos įtvirtinimas su kiekvienais<br />
metais vis labiau tolsta. Praeitį užkloja ne tik neišvengiamai atsirandanti laiko migla,<br />
bet ir nūdienos iššūkiai sparčiai besikeičiančiame globalių įvykių pasaulyje. Todėl<br />
norint išsaugoti praėjusių lemtingai šviesių, nors kartais sudėtingų metų įvykius, būtina<br />
jau dabar fiksuoti (atsiminimuose, monografijose, fotografijose, dokumentų rinkiniuose<br />
ir pan.) faktus, juos apibendrinti. Ypač svarbu, kad tų metų politikos, ekonomikos<br />
ir kultūros veikėjai savo prisiminimais gali papildyti tai, ko nėra sausuose chronologiniuose<br />
leidiniuose. Tai jau autentika. Jos niekas negali pakeisti. Ji yra svarbi ne tik<br />
šių dienų knygos skaitytojui, bet ir vėlesniems istorijos tyrinėtojams.<br />
Todėl knyga apie buvusį susisiekimo ministrą Joną Biržiškį gali sudominti daugelį<br />
skaitytojų. Jonas Biržiškis kilęs iš tos retos inteligentų kartos, kuriai teko kurti ir įtvirtinti<br />
Lietuvos nepriklausomybę XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. J. Biržiškio asmenybė<br />
lyg ir atkartoja prieškario Lietuvos šviesiausių valstybės vadovų bruožus:<br />
aiškų tikslo suvokimą, nepalenkiamą valią jį įgyvendinti, toleranciją kitaip manantiesiems,<br />
platų valstybės ir tautos vystymosi spektrą, subtilumą sprendžiant visus gyvenimiškus<br />
klausimus. Stebėtina, kad to nesugniuždė nei tremties metai, nei kitos gyvenimo<br />
negandos. Gal prie to prisidėjo iš Žemaičių žemės bajorų Biržiškų giminės, žinomos<br />
kaip tautinio atgimimo puoselėtojai, švietėjai, paveldėti genai.<br />
Šiuo požiūriu Aldonos Armalės knyga „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo<br />
viražai“ vertinga įvairiais aspektais: istoriniu, ekonominiu, socialiniu, politiniu. Autorė<br />
ne tik pedantiškai aprašo J. Biržiškio gyvenimo peripetijas laikmečio kontekste, bet ir<br />
sugeba bešališkai, bet su pagarba, subtiliai pažvelgti ir į įvairias pareigas užėmusio<br />
žmogaus mintis, įsigilinti ir patraukliai perteikti J. Biržiškio prisiminimus. Skaitant<br />
knygą visą laiką persekioja šviesiai gražus palyginimas. Autorė, tikriausiai su pasakotojo<br />
sutikimu, net sunkiausius jo gyvenimo metus – tremtį Sibire – aprašo su lengvu<br />
sarkazmu. Tai primena rašytojo Balio Sruogos prisiminimus, aprašytus knygoje „Dievų<br />
miškas“.<br />
Šis palyginimas neatsitiktinis. Matyt, tie gerumo, vilties ir sveiko požiūrio genai<br />
būdingi visai giminei. Juk ir tėvas atšiauriomis Sibiro tremties dienomis rašė tikėjimo<br />
ateitimi eiles: „Belieka tik kęsti savy užsidarius... Tikėtis ir laukti laikams dar prašvisiant...,<br />
kad dings šios vergijos našta“ (p. 37). Knygoje išsamiai atskleisti ir tie gyvenimo<br />
momentai, kurie ugdė būsimo ministro charakterį: nuo nerūpestingos vaikystės<br />
draugiškoje šeimoje iki pasitikėjimo savimi, kartais – tik savimi jau vėlesniais studijų<br />
Irkutske metais. Tuos bruožus išryškina ir tų metų studijų bei darbo draugai (p. 50–53,<br />
57 ir kt.), vėliau, jau dirbant susisiekimo ministru, užimant kitus atsakingus valstybės<br />
postus, jie labai pravertė. Dažnai reikėjo priimti asmeninius sprendimus, dirbti su di-<br />
227
deliais kolektyvais įvairiai mąstančių žmonių, juos įtikinti bendro suderintų grandžių<br />
darbo reikalingumu.<br />
Knygoje pateikiama ir jaunesniajai kartai jau mažai žinoma (o gal ir nesuprantama)<br />
vertinga medžiaga apie jaunų specialistų darbo ir gyvenimo sąlygas, kai kurių atsakingų<br />
aukšto rango vadovų pastangas ugdyti Lietuvoje lietuvių kadrus, kad „neatvyktų<br />
koks noras chvostikovas“ (p. 80, 94). Tai įsidėmėjo ir tada dar jaunas, iš Sibiro grįžęs<br />
kalnakasybos specialistas Jonas Biržiškis, nors, kaip tremtinys ir specialistas, turėjęs<br />
reikalų su sprogstamosiomis medžiagomis, visada buvo sovietinio saugumo akiratyje.<br />
Įgyvendindamas šias idėjas jis niekada „neperlaužė lazdos“: priimdamas žmones į<br />
darbą paisė ne jų tautybės, o kvalifikacijos, vengė niekur nepritampančių perėjūnų.<br />
Pagirtina, kad A. Armalė knygoje atskleidžia daugelį J. Biržiškio bruožų. Mažai kas žino,<br />
kad jis, dar dirbdamas „Granito“ įmonėje, pasireiškė ir kaip gabus racionalizatorius bei išradėjas.<br />
Tokių žmonių Lietuvai netgi sovietiniais metais labai reikėjo. Jie, pažangūs, mąstantys,<br />
numatantys ateitį, ir vedė Lietuvą į valstybingumo atkūrimą. Tokie žmonės dar anais<br />
laikais sugebėjo užmegzti kontaktus su kitų sovietinių respublikų įmonėmis ir vadovais.<br />
Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, tai buvo labai naudinga. Tai dar kartą patvirtina taisyklę,<br />
kad šiandiena gimsta praeityje. Tie gamybiniai ryšiai su kitų respublikų įmonių ir organizacijų<br />
vadovais tada kėlė Lietuvos ir lietuvių autoritetą, kūrė vakarietiškos respublikos įvaizdį.<br />
Tuometiniai įvairaus rango Lietuvos vadovai diplomatiškai mokėjo įtikinti Maskvą kai<br />
kurių šaliai svarbių objektų statybos būtinumu. Taip gimė ir šiandieninis Lietuvos pasididžiavimas<br />
– Vilniaus–Klaipėdos greitkelis. Tai buvo statyba, iš kurios, gal kiek ir pavydėdamos,<br />
mokėsi kitos respublikos.<br />
Lietuva taikė ir visiškai naujus, Sovietų Sąjungoje nežinomus ar mažai girdėtus<br />
darbų metodus (p. 110–114). Tai buvo ir J. Biržiškio nuopelnas, kuris tokių metodų<br />
taikymo pagrindu Maskvoje apgynė disertaciją ir įgijo technikos mokslų daktaro<br />
mokslinį laipsnį. Buvo padaręs dešimtis išradimų. Nebijojo mokytis iš kitų, toliau pažengusiųjų.<br />
Net važiuodamas kaip turistas į užsienį, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir<br />
kitur stebėjo jam rūpimus dalykus, visur ieškojo darbinių kontaktų (p. 122). Tai daryti,<br />
kiek tai leido sovietinė sistema, stengėsi ir oficialiais kanalais.<br />
Visas, kaip vadovo ir žmogaus, talentas atsiskleidė 1989 m. atkūrus nepriklausomą<br />
Lietuvos valstybę. Tada, jau nuo pirmų jos gyvavimo dienų K. Prunskienės Vyriausybėje,<br />
J. Biržiškis tapo susisiekimo ministru, atsakingu už visų rūšių transportą. Reikėjo<br />
jį ne tik suderinti, bet ir daug ką sukurti, perkelti į laisvos rinkos „bėgius“. Uždavinys<br />
buvo nelengvas. Našta ne pagal kiekvieno pečius. Ji tiko gyvenime daug patyrusiam<br />
žmogui, koks ir buvo J. Biržiškis. Nelengva buvo pertvarkyti visą senąją transporto<br />
sistemą... Nelengva dar ir dėl to, kad aplink sukiojosi daug „viską žinančių“ diletantų,<br />
besiveržiančių į bet kokį aukštesnį postą. Daugelis transporto įmonių buvo atpratintos<br />
rodyti bet kokią iniciatyvą (p. 136). Reikia pripažinti, kad J. Biržiškis puikiai perprato<br />
visas ekonomines, inžinerines ir socialines subtilybes. Tik todėl transporto sistema<br />
nepatyrė didesnio sukrėtimo Maskvos planuotos agresyvios ekonominės blokados<br />
laikotarpiu. Ir tais metais nesustojo įvairių transporto kelių, tiltų statyba. Ji buvo būtina,<br />
nes suprasta, kad Lietuvos keliais netrukus susidomės tarptautinių vežimų bendrovės...<br />
O kiekvienas per Lietuvą prariedantis vagonas ar automobilis – tai pinigai į Lietuvos<br />
biudžetą. Šiems darbams buvo naudingas ir Susisiekimo ministerijos įsteigtas<br />
228
Kelių fondas, išgelbėjęs transporto arterijas nuo realaus suirimo pavojaus. Knygoje<br />
puikiai atskleistas J. Biržiškio gebėjimas užmegzti ryšius su kaimyninėmis ir tolimesnėmis<br />
(Kinijos, Suomijos, Mongolijos) valstybėmis. Jau tada padėti J. Biržiškio pamatai,<br />
ant kurių išaugo šaudyklinis traukinys į Azijos šalis, kiti svarbūs projektai. Būtent<br />
jo ministravimo metais Lietuva turėjo savo „Lietuvos avialinijų“ įmonę, buvo statomi<br />
europiniai geležinkelio bėgiai. Būdavo džiugu, kai vykdytą projektą vainikuodavo<br />
pabaigtuvių vainikas. Taip ąžuolų lapais ir gėlėmis apipintais vainikais iš Šeštokų išvažiavo<br />
„europinis“ traukinys į Suvalkus. O iš ten – jau visi vartai į Europą atviri...<br />
Kitas svarbus bruožas – J. Biržiškio rūpestis susisiekimui būtinų kadrų rengimu.<br />
Dėl to ne atsitiktinis, o dažnas svečias jis buvo Vilniaus ir Kauno inžineriniuose universitetuose.<br />
Didelį dėmesį skyrė ir Klaipėdos universitetui, jo Jūreivystės institutui,<br />
nes tik čia rengiami kvalifikuoti kadrai neleistinai apleistai susisiekimo šakai – jūrų<br />
transportui (p. 222–225). Kadangi pats buvo mokslų daktaras, puikiai suprato specialistų<br />
rengimo problemas, numatė jų reikalingumą ir specializacijos kryptingumą ateičiai.<br />
Jo nuomone, Lietuvai niekada nebus per daug išsilavinusių žmonių. O jie reikalingi,<br />
nes išsilavinusių žmonių niekas negali pavergti. Jie ir įvairaus rango specialistai<br />
vadovai bei politikai kartu turi kurti Lietuvos vystymosi strategijas, užtikrinti valstybės<br />
stabilumą, patrauklumą, nuolatinę plėtrą.<br />
Daugeliui skaitytojų bus naujiena ir tai, kad ministrui teko rūpintis Lietuvos erdvės<br />
saugumo bei kontrolės klausimais (p. 200–201, 252). J. Biržiškis – vienintelis nepriklausomos<br />
Lietuvos ministras, dirbęs net septyniose Vyriausybėse. Ne dėl to, kad jis<br />
bekompromisiškai prisitaikydavo prie kiekvieno Ministro Pirmininko asmenybės, charakterio<br />
ir pan. Pagrindinė ilgo darbo priežastis – jo nuoseklus darbas, strategijos matymas<br />
ir gebėjimas įrodyti jos teisingumą, reikalingumą valstybei ir tautai. Tai nebuvo<br />
lengva. Buvo ne tik netikinčių, bet ir tokių į postus besiveržiančių žmonių, kurie ne<br />
kartą bandė „kelti bangas“, nors neturėjo jokių argumentų. Bet J. Biržiškio teisingumo<br />
ir teisumo argumentai, požiūris, kaip ir jo statyti keliai, tiltai telkė žmones darbui. Tik<br />
dėl to Lietuva šiandien turi ne tik tinkamai funkcionuojančią susisiekimo ir transporto<br />
sistemą, bet ir kvalifikuotus jo išugdytus kadrus. Idėjos visada gyvena toliau, ilgiau...<br />
Knygos autorė J. Biržiškio asmenybę atskleidžia ir kaip ypač palankią kultūrai,<br />
gamtosaugai, sportui... Jo pastangomis buvo paremtas ne vienas kultūros įvykis, ateities<br />
kartoms išsaugotas gamtos ir istorijos paveldo objektas.<br />
Traukiniai veža ne tik anglį, naftą, grūdus, mašinas. Jie į tolį nubilda veždami ir<br />
jais besirūpinančių žmonių darbus, svajones, tikėjimą. Tikriausiai ir ilgesį...<br />
Knyga parašyta ypač nuoširdžiai, išbaigtai. Biografines knygas rašyti yra gana sudėtingas<br />
ir nedėkingas darbas. Ypač kai istorijos lūžiuose praeitis persipina su dabartimi.<br />
Autorei A. Armalei pavyko išvengti povandeninių rėvų, nereikalingų užutėkių.<br />
Dėl to knygą galima skaityti ir kaip grožinę publicistiką, jau nuo pirmų puslapių prikaustančią<br />
dėmesį.<br />
Knygos patrauklumą, be abejo, didina ir įdomios, kartais retos nuotraukos. Tai stiprus<br />
emocijų ir pažinimo šaltinis. Galima neabejoti, kad knyga susilauks ne tik specialistų<br />
ir vadovų, bet ir kitų žmonių dėmesio.<br />
Stasys Vaitekūnas<br />
229
230
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
Trumpai apie autorius<br />
Džiuginta Baraldsnes – lektorė, Klaipėdos<br />
valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų<br />
fakulteto Socialinio darbo katedra.<br />
Moksliniai interesai: patyčios mokykloje,<br />
patyčių prevencija, socialinė-pedagoginė<br />
pagalba mokykloje.<br />
Adresas: K. Donelaičio g. 8, LT-92143 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 410173.<br />
El. paštas: dziugintalt@gmail.com<br />
Jekaterina Bordun – vyresnioji socialinė<br />
darbuotoja, magistrė (socialiniai mokslai –<br />
socialinis darbas), Gerontologijos ir<br />
reabilitacijos centras.<br />
Moksliniai interesai: socialinis darbas, vaiko<br />
teisių apsauga, vaiko gerovė.<br />
Adresas: Kalvarijų g. 323, LT-08420 Vilnius.<br />
Tel.: +370 650 73 06 3.<br />
El. paštas: jekaterina.bordun@grcentras.lt<br />
Asta Budreikaitė – lektorė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai-edukologija), Klaipėdos<br />
universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno<br />
kultūros katedra.<br />
Moksliniai interesai: olimpinių vertybių<br />
ugdymas, sporto vadyba, kūno kultūros etika.<br />
Adresas: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 398 617.<br />
El. paštas: kkk.pf@ku.lt<br />
Eugenijus Danilevičius – profesorius,<br />
daktaras (socialiniai mokslai – edukologija),<br />
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių<br />
mokslų fakulteto Religijos studijų katedra.<br />
Moksliniai interesai: asmenybės raida rengiant<br />
profesijai, karjeros projektavimo politika,<br />
filosofinės švietimo koncepcijos, asmenybės<br />
ugdymas, santuokinė edukologija.<br />
Adresas: M. Gimbutienės g. 6–77,<br />
LT-52358 Kaunas.<br />
Tel.: +370 37 380 521.<br />
El. paštas: e.danilevicius@smf.vdu.lt<br />
About the Authors<br />
Džiuginta Baraldsnes – lecturer at Klaipėda<br />
State College, Social Work Department,<br />
Faculty of Health Sciences.<br />
Scientific interests: Bullying in school,<br />
bullying prevention in school, socialpedagogical<br />
support in school.<br />
Address: K. Donelaičio g. 8, LT-92143 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 410173.<br />
E-mail: dziugintalt@gmail.com<br />
Jekaterina Bordun – master of Social<br />
Sciences (Social Work), senior social worker<br />
at Center of Gerontology and Reabilitation.<br />
Scientific interests: social work, child<br />
welfare, child rights protection.<br />
Address: Kalvarijų g. 323, LT-08420 Vilnius.<br />
Phone: +370 650 73 06 3.<br />
E-mail: jekaterina.bordun@grcentras.lt<br />
Asta Budreikaitė – lecturer, doctor of<br />
Social Sciences (Educology) at Klaipėda<br />
University, Department of Physical<br />
Education, Faculty of Pedagogy.<br />
Scientific interests: Olympic values<br />
education, Sport management, Ethics in<br />
physical education.<br />
Address: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 39 86 17.<br />
E-mail: kkk.pf@ku.lt<br />
Eugenijus Danilevičius – professor, doctor<br />
of social sciences (Educology), Vytautas<br />
Magnus University, Faculty of Social<br />
Sciences, Department of Religion Studies.<br />
Scientific interests: the development of<br />
personality in vocational training, the policy<br />
of carrier designing, the conceptions of<br />
philosophy of education, personality<br />
education, matrimonial educology.<br />
Address: M. Gimbutienės g. 6–77,<br />
LT-52358 Kaunas.<br />
Phone: +370 37 380 521.<br />
E-mail: e.danilevicius@smf.vdu.lt<br />
231
Trung Quang Dinh – magistrantas<br />
(socialiniai mokslai – tarptautinis verslas),<br />
Islandijos Akureyri universiteto Verslo<br />
mokykla.<br />
Moksliniai interesai: tarptautinis verslas.<br />
Tel.: +354 841 0499.<br />
El. paštas: quangtrung38@gmail.com<br />
Genutė Gedvilienė – profesorė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai – edukologija). Vytauto<br />
Didžiojo universiteto Socialinių mokslų<br />
fakulteto Edukologijos katedra.<br />
Moksliniai interesai: mokymo ir mokymosi<br />
paradigmos, mokymasis grupėse –<br />
kognityvinių ir socialinių gebėjimų tyrimai,<br />
suaugusiųjų mokymasis.<br />
Adresas: K. Donelaičio g. 58, LT-44244 Kaunas.<br />
El. paštas: g.gedviliene@smf.vdu.lt<br />
Jūratė Gelžinienė – asistentė, doktorantė<br />
(socialiniai mokslai – edukologija),<br />
Klaipėdos universiteto Pedagogikos<br />
fakulteto Socialinės pedagogikos katedra.<br />
Moksliniai interesai: socialinė pedagogika, prekybos<br />
žmonėmis prevencija ugdymo institucijose.<br />
Adresas: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 398 637.<br />
El. paštas: spk.pf@ku.lt<br />
Algirdas Giedraitis – lektorius, daktaras<br />
(socialiniai mokslai – vadyba), Klaipėdos<br />
universiteto Socialinių mokslų fakulteto<br />
Vadybos katedra.<br />
Moksliniai interesai: krizinių situacijų<br />
valdymas, valdymo ergonomika, gamybos<br />
vadyba, personalo vadyba.<br />
Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 39 86 50.<br />
El. paštas: giedraitis.algirdas@gmail.com<br />
Arvydas Guogis – profesorius, daktaras<br />
(socialiniai mokslai – politologija), Mykolo<br />
Romerio universiteto Politikos ir vadybos<br />
fakulteto Viešojo administravimo institutas.<br />
Moksliniai interesai: socialinė apsauga,<br />
globalizacija ir socialinė politika, viešojo<br />
administravimo tyrimų metodologija.<br />
Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.<br />
Tel.: +370 687 516 77.<br />
El. paštas: arvydasg@mruni.eu<br />
Trung Quang Dinh – Mg student in Social<br />
sciences (International business) at Iceland<br />
University of Akureyri, School of Business<br />
and Science.<br />
Scientific interests: international business.<br />
Phone: +354 841 0499.<br />
E-mail: quangtrung38@gmail.com<br />
Genutė Gedvilienė – professor, doctor of<br />
Social Sciences (Educology). Vytautas<br />
Magnus University, Faculty of Social<br />
Sciences, Department of Educology.<br />
Scientific interests: teaching and learning<br />
paradigms, learning in groups – research into<br />
cognitive and social skills, adult learning.<br />
Address: K. Donelaičio g. 58,<br />
LT-44244 Kaunas, Lithuania.<br />
E-mail: g.gedviliene@smf.vdu.lt<br />
Jūratė Gelžinienė – Assistant, PhD student<br />
of Social Sciences (Educology) at Klaipėda<br />
Universtity Department of Social pedagogy.<br />
Scientific interests: social pedagogy,<br />
prevention of trafficking in human beings at<br />
the educational institutions.<br />
Address: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 398 637.<br />
E-mail: spk.pf@ku.lt<br />
Algirdas Giedraitis – lecturer, doctor of<br />
Social Sciences (Management) at Klaipėda<br />
University Faculty of Social Sciences,<br />
Department of Management.<br />
Scientific interests: management, personnel<br />
management.<br />
Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
Phone: +370 610 01 88 8.<br />
E-mail: giedraitis.algirdas@gmail.lt<br />
Arvydas Guogis – professor, doctor of<br />
Social Sciences (Political Sciences),<br />
Mykolas Romeris University, Politics and<br />
Management Faculty, Institute of Public<br />
Administration.<br />
Scientific interests: social security,<br />
globalization and social policy, public<br />
administration research methodology.<br />
Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.<br />
Phone: +370 687 51677.<br />
E-mail: arvydasg@mruni.eu<br />
232
Lijana Gvaldaitė – lektorė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai – edukologija), Vilniaus<br />
universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio<br />
darbo katedra.<br />
Moksliniai interesai: socialinio darbo<br />
metodai, vaikų ir suaugusiųjų ugdymas,<br />
šeimos politika.<br />
Adresas: Universiteto g. 9/1, LT-01513<br />
Vilnius. Tel.: +370 611 54 22 4.<br />
El. paštas: lijana.gvaldaite@fsf.vu.lt<br />
Hilmar Þór Hilmarsson – profesorius,<br />
daktaras (socialiniai mokslai – verslas),<br />
Islandijos Akureyri universiteto Verslo<br />
mokykla.<br />
Moksliniai interesai: tarptautinis verslas.<br />
Adresas: Borgir v/Norðurslóð, 600 Akureyri,<br />
Iceland.<br />
El. paštas: hilmar@unak.is<br />
Irina Matijošaitienė – docentė, daktarė,<br />
Kauno technologijos universiteto Statybos ir<br />
architektūros fakulteto Architektūros ir<br />
kraštotvarkos katedra.<br />
Moksliniai interesai: miesto ir kelių<br />
kraštovaizdis, erdvės sintaksė, Kansei<br />
inžinerija, hedonomika, ergonomika,<br />
statistika.<br />
Adresas: Studentų g. 48, Vilnius.<br />
Tel./faksas: +370 37 45 15 46.<br />
El. paštas: irina.matijosaitiene@ktu.lt<br />
Inga Normantė – asistentė, Klaipėdos<br />
universiteto Socialinių mokslų fakulteto<br />
Viešojo administravimo ir teisės katedra.<br />
Moksliniai interesai: tarptautinių santykių<br />
teorijos, ES užsienio politika, mažųjų<br />
valstybių užsienio politika.<br />
Adresas: Saulės g. 214, LT-96112 Kiškėnai,<br />
Klaipėdos raj.<br />
Tel.: +370 614 471 72.<br />
El. paštas: inga.normante@gmail.com<br />
Lijana Gvaldaitė – lecturer, doctor of<br />
Social Sciences (Educology), at Vilnius<br />
University, Faculty of Philosofy, Social<br />
Work Department<br />
Scientific interests: methods of social work,<br />
children and adult education, family policy.<br />
Address: Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius.<br />
Phone: +370 611 54 22 4.<br />
E-mail: lijana.gvaldaite@fsf.vu.lt<br />
Hilmar Þór Hilmarsson – professor, doctor<br />
of Social Sciences (Business) at Island<br />
University of Akureyri, School of Business<br />
and Science.<br />
Scientific intersts: international business.<br />
Address: Borgir v/Norðurslóð, 600<br />
Akureyri, Iceland.<br />
E-mail: hilmar@unak.is<br />
Irina Matijošaitienė – associate professor,<br />
doctor at Kaunas University of Technology,<br />
Faculty of Civil Engineering and<br />
Architecture, Department of Architecture<br />
and Land Management.<br />
Scientific interests: urban and road<br />
landscape, space syntax, Kansei engineering,<br />
hedonomics, ergonomics, statistics.<br />
Address: Studentų g. 48, Vilnius.<br />
Phone/fax: +370 37 45 15 46.<br />
E-mail: irina.matijosaitiene@ktu.lt<br />
Inga Normantė – assistant at Klaipėda<br />
University, Faculty of Social Sciences,<br />
Department of Public Administration and Law.<br />
Scientific interests: international relations<br />
theory, the EU’s foreign policy, small states<br />
foreign policy.<br />
Address: Saulės g. 214, LT-96112 Kiškėnai,<br />
Klaipėda reg.<br />
Phone: +370 614 471 72.<br />
E-mail: inga.normante@gmail.com<br />
233
Ilona Klanienė – docentė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai – edukologija),<br />
Klaipėdos universiteto Pedagogikos<br />
fakulteto Socialinės pedagogikos katedra.<br />
Moksliniai interesai: socialinė pedagogika,<br />
socialinė pedagoginė viktimologija.<br />
Adresas: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 398 637.<br />
El. paštas: spk.pf@ku.lt<br />
Anne Koskiniemi – magistrė (socialiniai<br />
mokslai – administravimas), Laplandijos<br />
universiteto Socialinių mokslų fakultetas.<br />
Moksliniai interesai: pozityvioji<br />
psichologija, lyderystės psichologija,<br />
grįžtamasis ryšys darbe, gerovė darbe.<br />
Adresas: P.O. Box 122, FI-96101<br />
Rovaniemi, Suomija.<br />
El. paštas: anne.koskiniemi@gmail.com<br />
Nijolė Petkevičiūtė – profesorė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai), Vytauto Didžiojo<br />
universiteto Ekonomikos ir vadybos<br />
fakulteto Vadybos katedra.<br />
Moksliniai interesai: darbuotojų karjeros,<br />
tarpkultūrinio komunikavimo ir lyderystės<br />
tyrimai.<br />
Adresas: S. Daukanto g. 28–208,<br />
LT-44246 Kaunas.<br />
Tel.:+370 37 327 855.<br />
El. paštas: n.petkeviciute@evf.vdu.lt<br />
Juha Perttula – profesorius, daktaras<br />
(socialiniai mokslai – psichologija),<br />
Laplandijos universiteto Socialinių mokslų<br />
fakultetas.<br />
Moksliniai interesai: egzistencinėfenomenologinė<br />
metodologija,<br />
fenomenologijos metodai, lyderystės<br />
psichologija, pozityvioji psichologija.<br />
Adresas: P.O. Box 122, FI-96101<br />
Rovaniemi, Suomija.<br />
El. paštas: juha.perttula@ulapland.fi<br />
Ilona Klanienė – professor, doctor of Social<br />
Sciences (Edukology) at Klaipėda<br />
Universtity, Faculty of Pedagogy,<br />
Department of Social Pedagogy.<br />
Scientific interests: social pedagogy,<br />
victimology.<br />
Address: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 398 637.<br />
E-mail: spk.pf@ku.lt<br />
Anne Koskiniemi – master of Social<br />
Sciences (Administration Sciences), Faculty<br />
of Social Sciences, University of Lapland.<br />
Scientific interests: positive psychology,<br />
leadership psychology, feedback in work,<br />
well-being at work.<br />
Address: P.O. Box 122, FI-96101<br />
Rovaniemi, Finland.<br />
E-mail: anne.koskiniemi@gmail.com<br />
Nijolė Pekevičiūtė – professor, doctor of<br />
Social Sciences at Vytautas Magnus<br />
University, Faculty of Economics and<br />
Management, Department of Management.<br />
Scientific interests: personal career<br />
development; cross-cultural communication<br />
and leadership.<br />
Adress:S. Daukanto g. 28, LT-44246<br />
Kaunas, Lithuania.<br />
Phone: +370 37 327 855.<br />
E-mail: n.petkeviciute@evf.vdu.lt<br />
Juha Perttula – Dean of Faculty of Social<br />
Sciences, University of Lapland. PhD,<br />
Professor in Psychology.<br />
Scientific interests: existentialphenomenological<br />
methodology,<br />
phenomenological methods, leadership<br />
psychology, positive psychology.<br />
Address: P.O. Box 122, FI-96101<br />
Rovaniemi, Finland<br />
E-mail: juha.perttula@ulapland.fi<br />
234
Marija Prokopčik – docentė, daktarė<br />
(humanitariniai mokslai – komunikacija ir<br />
informacija). Vilniaus universiteto<br />
Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės<br />
ir informacijos mokslų institutas.<br />
Moksliniai interesai: informacijos<br />
organizavimas, informacijos išteklių<br />
valdymas, akademinių bibliotekų<br />
inovatyvios veiklos, akademinių bibliotekų<br />
veiklos vertinimas.<br />
Adresas: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius.<br />
Tel.: +370 5 2398 607.<br />
El. paštas: marija.prokopcik@mb.vu.lt<br />
Tomas Pukšmys – Mykolo Romerio<br />
universiteto Civilinės ir komercinės katedros<br />
doktorantas.<br />
Moksliniai interesai: civilinė teisė, civilinė<br />
atsakomybė, asmens neturtinių teisių apsauga.<br />
Adresas: Ateities g. 20, Vilnius (kabinetas<br />
V-352).<br />
Tel.: +370 602 987 78.<br />
El. paštas: tomas.puksmys@yahoo.com<br />
Valdas Rimkus – lektorius, daktaras<br />
(socialiniai mokslai – socialinis darbas),<br />
Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų<br />
fakulteto Socialinio darbo katedra.<br />
Moksliniai interesai: socialinis palaikymas,<br />
nepilnamečių nusikalstamumo prevencija.<br />
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294<br />
Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 398 563.<br />
El. paštas: valdasrim@gmail.com<br />
Jurgita Rudžionienė – lektorė, daktarė<br />
(humanitariniai mokslai – komunikacija ir<br />
informacija), Vilniaus universiteto<br />
Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės<br />
ir informacijos mokslų institutas.<br />
Moksliniai interesai: informacijos institucijų<br />
veiklos vertinimas, informacijos institucijų<br />
paslaugos specialioms vartotojų grupėms,<br />
akademinės bibliotekos ir studijų proceso<br />
sąveikos, kultūros institucijų rinkodara.<br />
Adresas: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius.<br />
Tel.: +370 5 2366 109.<br />
El. paštas: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt<br />
Marija Prokopčik – associate professor,<br />
doctor of Humanities (Communication and<br />
Information) at Vilnius University, Faculty<br />
of Communication, Institute of Library and<br />
Information Science.<br />
Scientific interests: information<br />
organization, management of information<br />
resources, innovations in academic libraries,<br />
performance evaluation of academic<br />
libraries.<br />
Address: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius.<br />
Phone: +370 5 239 8607.<br />
E-mail: marija.prokopcik@mb.vu.lt<br />
Tomas Pukšmys – PhD student at<br />
Department of Civil and Commercial Law,<br />
Mykolas Romeris University.<br />
Scientific interests: civil law, civil liability,<br />
protection of non-property rights.<br />
Address: Ateities g. 20, Vilnius.<br />
Tel.: +370 602 987 78.<br />
E-mail: tomas.puksmys@yahoo.com<br />
Valdas Rimkus – lecturer, doctor of Social<br />
Sciences (Social Work) at Klaipėda<br />
University, Faculty of Health Sciences,<br />
Department of Social Work.<br />
Scientific interests: social support, juvenile<br />
delinquency prevention.<br />
Adress: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.<br />
Phone.: +370 46 398 563.<br />
E-mail: valdasrim@gmail.com<br />
Jurgita Rudžionienė – lecturer, doctor of<br />
Humanities (Communication and<br />
Information) at Vilnius University, Faculty<br />
of Communication, Institute of Library and<br />
Information Science.<br />
Scientific interests: performance evaluation<br />
of informatikon institutions, infromation<br />
services for special users, academic library<br />
and study process, marketing of cultural<br />
institutions.<br />
Address: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius.<br />
Phone: +370 5 236 6109.<br />
E-mail: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt<br />
235
Ona Samuchovienė – magistrė (socialiniai<br />
mokslai – geografija), Kauno technologijos<br />
<strong>universitetas</strong>.<br />
Moksliniai interesai: poveikio aplinkai,<br />
kelių, geležinkelių, vėjo jėgainių poveikio<br />
kraštovaizdžiui ir žemėnaudai vertinimas.<br />
Adresas: UAB „Infraplanas“, K. Donelaičio<br />
g. 55–2, LT-44245 Kaunas.<br />
Tel.: +370 37 407 548.<br />
El. paštas: o.samuchoviene@infraplanas.lt<br />
Aušra Šilinskytė – asistentė, magistrė<br />
(socialiniai mokslai – viešasis<br />
administravimas), Mykolo Romerio<br />
universiteto Politikos ir vadybos fakulteto<br />
Viešojo administravimo institutas.<br />
Moksliniai interesai: nevyriausybinės<br />
organizacijos, piliečių dalyvavimas.<br />
Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.<br />
Tel.: +370 683 92340.<br />
El. paštas: ausrine@mruni.eu<br />
Astra Vaškiene – Plungės „Saulės“<br />
gimnazijos socialinė pedagogė.<br />
Moksliniai interesai: socialinė-pedagoginė<br />
pagalba mokykloje.<br />
Adresas: Plungės „Saulės“ gimnazija,<br />
Birutės g. 25b, LT-90112 Plungė.<br />
Tel.: +370 448 71581.<br />
El. paštas: astra.vaskiene@gmail.com<br />
Sandra Žemgulienė – socialinė darbuotoja,<br />
Klaipėdos rajono Veiviržėnų seniūnija.<br />
Adresas: Laisvės g. 4, LT-9<strong>62</strong>72<br />
Veiviržėnai, Klaipėdos r.<br />
Tel.: +370 46 459 272.<br />
El. paštas: sandra.zemguliene@klaipedos-r.lt<br />
Ona Samuchovienė – master of Social<br />
Sciences (Geography).<br />
Scientific interests: environmental impact<br />
assessment, assessment of roads, railways,<br />
wind power plants impact on landscape and<br />
land use.<br />
Address: Joint Stock Company<br />
“Infraplanas”, K. Donelaičio g. 55–2,<br />
LT-44245 Kaunas.<br />
Phone: +370 37 407 548.<br />
E-mail: o.samuchoviene@infraplanas.lt<br />
Aušra Šilinskytė – assistant, master of<br />
Social Science (Public Administration) at<br />
Mykolas Romeris University, Politics and<br />
Management Faculty, Institute of Public<br />
Administration.<br />
Scientific interests: non-governmental<br />
organizations, participation of citizens.<br />
Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.<br />
Phone: +370 683 92340.<br />
E-mail: ausrine@mruni.eu<br />
Astra Vaškienė – Social pedagogue at the<br />
Plungė’s “Saulės” gimnazium.<br />
Scientific interests: social-pedagogical<br />
support in school.<br />
Address: Birutės g. 25b, LT-90112 Plungė.<br />
Phone: +370 448 71581.<br />
E-mail: astra.vaskiene@gmail.com<br />
Sandra Žemgulienė – social worker of<br />
Veiviržėnai neighbourhood at Klaipėda<br />
region.<br />
Address: Laisvės g. 4, LT-9<strong>62</strong>72<br />
Veiviržėnai, Klaipėdos r.<br />
Phone: +370 46 459 272.<br />
E-mail: sandra.zemguliene@klaipedos-r.lt<br />
236
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2013</strong>, 1<br />
Lietuvos mokslo tarybos kolegijos<br />
2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas<br />
LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ,<br />
kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant<br />
mokslo laipsnį,<br />
SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS<br />
Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant<br />
mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su<br />
“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų<br />
nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d.<br />
nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio<br />
14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas<br />
prie Švietimo ir mokslo ministerijos.<br />
Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems<br />
mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką.<br />
1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams<br />
1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos.<br />
1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir<br />
studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių<br />
kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio<br />
straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio<br />
mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių<br />
vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas<br />
redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti<br />
kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan.<br />
1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis<br />
turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę<br />
kiekvieno leidinio numerio apimties.<br />
1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam<br />
taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio<br />
numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos<br />
nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos<br />
bibliotekoje.<br />
1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus.<br />
Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne<br />
rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai<br />
pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė<br />
INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są-<br />
237
ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje<br />
turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams,<br />
skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos,<br />
kita redakcijos informacija.<br />
2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams<br />
2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas<br />
nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai,<br />
padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra.<br />
2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų<br />
santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų,<br />
rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600<br />
spaudos ženklų lietuviška santrauka.<br />
2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti<br />
recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti<br />
ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis<br />
skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus<br />
gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus<br />
metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama,<br />
kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai.<br />
2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai,<br />
kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja,<br />
autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris,<br />
jo išleidimo metai.<br />
3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka<br />
3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai<br />
atitinka nustatytus reikalavimus.<br />
3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir<br />
pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu<br />
raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių<br />
Lietuvos mokslo tarybai.<br />
3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo<br />
ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos<br />
nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka<br />
nustatytus reikalavimus.<br />
Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus<br />
reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo<br />
ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos<br />
mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos<br />
ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen-<br />
238
zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų<br />
reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti.<br />
Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai<br />
apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“.<br />
Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas<br />
239
Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai<br />
TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas)<br />
Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome<br />
laikytis šių taisyklių.<br />
Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena<br />
recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus<br />
atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą<br />
kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt.<br />
Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu:<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
„Tiltų“ redakcija<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Herkaus Manto g. 84,<br />
LT-92294 Klaipėda, Lietuva<br />
Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95<br />
Faksas: (8 46) 39 89 99<br />
Antraštinis (pirmasis) puslapis<br />
Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto<br />
dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape<br />
nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis,<br />
mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas,<br />
el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka.<br />
Pagrindinis tekstas<br />
Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus<br />
formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New<br />
Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir<br />
prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English<br />
Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų<br />
žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau<br />
kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas<br />
lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri<br />
turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines<br />
referuojamų žurnalų bazes).<br />
Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai<br />
(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir<br />
anglų kalbomis.<br />
Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste<br />
tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite<br />
jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje.<br />
240
Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos<br />
Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės<br />
viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės<br />
apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi<br />
Times New Roman 8 pt šriftu.<br />
Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir<br />
pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių<br />
kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų<br />
kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by<br />
occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos<br />
kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300<br />
skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau<br />
kaip 5 atspalvių).<br />
Literatūra<br />
Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus<br />
pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291;<br />
Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos<br />
metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka,<br />
pvz.:<br />
Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London:<br />
Routledge.<br />
Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk.<br />
Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42).<br />
Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional<br />
Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas,<br />
L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL.<br />
Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent<br />
Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL.<br />
Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos<br />
institutas.<br />
Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius.<br />
241
242<br />
Editorial Note<br />
TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences<br />
In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts<br />
written according to the rules presented below.<br />
The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to<br />
send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one<br />
for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to<br />
stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office:<br />
Prof. Stasys Vaitekunas.<br />
„Tiltai“, Klaipeda University<br />
Herkaus Manto str. 84<br />
LT-92294, Klaipeda, Lithuania<br />
Fax: (+370 46) 39 89 99.<br />
Tel.: (+370 46) 39 89 47.<br />
The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD<br />
are identical with the final version of the submitted text.<br />
The title page<br />
The title page should only contain the title without the author’s name and start in the<br />
twelfth verse, and then the text formatted according to the rules.<br />
A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full<br />
name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are<br />
several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the<br />
main author has not been indicated the first listed will play that role.<br />
The main text<br />
The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in<br />
A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire<br />
article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents)<br />
should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the<br />
text only). Include all illustrations in separate *.tif files.<br />
The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven<br />
keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation,<br />
industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal<br />
biography, which should also precede their text.<br />
Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript<br />
and the authors should clearly indicate where they should fit in the text.<br />
Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes<br />
section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include<br />
Acknowledgements below Notes.<br />
The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and<br />
editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all<br />
accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts<br />
shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English<br />
Dictionary or English Lithuanian Dictionary.
Tables, figures, illustrations, and photographs<br />
The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed<br />
above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c,<br />
etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written<br />
all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics.<br />
The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They<br />
should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the<br />
editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300<br />
dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness).<br />
Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as<br />
word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure<br />
you provide all illustrations in separate files.<br />
Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols<br />
and the source, etc. all written in size 8 font, in italics.<br />
References<br />
The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a<br />
citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the<br />
References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the<br />
letters a, b, c, etc. must be added.<br />
An example:<br />
Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press.<br />
Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln.<br />
Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union.<br />
Klaipėda: KUL, p. 54–<strong>62</strong>.<br />
Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of<br />
Access (DoA) together with a domain must be provided.<br />
Notes<br />
voievodeship – administrative region of the 1st order<br />
poviat – administrative region of the 2st order<br />
gmina – administrative region of the 3st order<br />
General Remarko<br />
Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being<br />
submitted elsewhere.<br />
243
244
Klaipėdos universiteto leidykla<br />
Tiltai. Socialiniai mokslai. <strong>2013</strong>, 1 (<strong>62</strong>)<br />
Klaipėda, <strong>2013</strong><br />
SL 1335. <strong>2013</strong> 04 30. Apimtis 20,54 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz.<br />
Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda<br />
Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/<br />
245
246