2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas

ISSN 1392-3137 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

KLAIPËDA UNIVERSITY 

SOCIALINIAI MOKSLAI 

SOCIAL SCIENCES 

2013, 1 (62) 

Klaipëda, 2013

Redakcijos kolegija/Editorial board 

Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief 

Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas 

Pavaduotojai / Deputy Editors 

Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia) 

Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinė sekretorė / Secretary 

Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania) 

Nariai / Members 

Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden) 

Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia) 

Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine) 

Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania) 

LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland) 

Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany) 

Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland) 

Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain) 

Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania) 

Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland) 

Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia) 

Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia) 

Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania) 

Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania) 

Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland) 

Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany) 

Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland) 

Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania) 

Tomo recenzentai: 

doc. R. Vaičekauskaitė, prof. dr. L. Rupšienė, prof. dr. R. Braslauskienė, prof. dr. E. Acienė 

Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania) 

Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania) 

Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania) 

Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m. 

Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University 

Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis 

4 annual volume in Lithuanian, English and German languages 

Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List 

Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List 

Redakcijos adresas/Address 

Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99 

Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid 

© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2013 

ISSN 1392-3137

PRATARMĖ 

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2013, 1 

Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/ 

BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos 

aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos, 

kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama 

straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta 

sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės 

pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai 

iš įvairių šalių. 

TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo 

tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant 

pedagoginius mokslo vardus. 

PREFACE 

Prof. Stasys Vaitekūnas 

Vyriausiasis redaktorius 

Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established 

in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing 

and solving actual problems of economy, management, demography, social geography, 

geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use, 

other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the 

most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries 

of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal. 

TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision 

of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations 

and pedagogical scientific names. 

VORWORT 


Editor-in-Chief 

Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL- 

TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele 

Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte, 

religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen, 

deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts 

der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitarbeit 

and dieser Zeitschrift geladen. 

TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die 

Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates 

Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt. 


Vorsitzender des Redkolegiums 

III

TURINYS * CONTENTS 


Eugenijus Danilevičius. Profesijų klasifikavimas profesijos aprašo rengimo kontekste.........1 

Eugenijus Danilevičius. Classification of Professions in the Context of Arrangement of 

Profession Description...........................................................................................................7 

Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson. Private Sector Cross Border Trade to 

Emerging Market Economies: How Can Export Credit Agencies Help to Manage the 

Risks?...................................................................................................................................13 

Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė. „Naujasis viešasis valdymas“ kaip pilietinė vertybė: 

Lietuvos bendruomenių aktyvumo atvejis ..........................................................................27 

Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė. „New Governance” as the Civil Value: the Case of 

Activeness of Lithuanian Communities ................................................................................36 

Tomas Pukšmys. Žalos atlyginimo funkcijos pažeidus fizinio asmens neturtines teises.......39 

Tomas Pukšmys. The Functions of Awarding Damages for the Breach of Non-Property 

Rights of a Natural Person...................................................................................................55 

Anne Koskiniemi, Juha Perttula. Team Leaders’experiences with Receiving Positive 

Freedback............................................................................................................................59 

Algirdas Giedraitis, Nilolė Petkevičiūtė. Gamybos įmonių žemiausiojo lygmens vadovų 

tinkamumo vertinimas valdymo grandinėje .......................................................................75 

Algirdas Giedraitis, Nilolė Petkevičiūtė. Management Chain Evaluation of the First Level 

Managers of Manufacturing Companies..............................................................................85 

Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė. Akademinių bibliotekų veiklos vertinimas 

kaip kokybinių pokyčių valdymo priemonė: informacijos išteklių vertinimo 

bandymas Vilniaus universiteto bibliotekoje......................................................................87 

Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė. Performance Evaluation in Academic Libraries 

as a Tool of Change Management: Attempts of Evaluation of Information Resources 

at Vilnius University Library .............................................................................................101 

Inga Normantė. Pietų Kaukazo regionas: tarp geopolitikos ir energetikos. Europos 

Sąjungos pozicija...............................................................................................................105 

Inga Normantė. South Caucasus Region: Between Geopolitics and Energy. 

The Position of European Union........................................................................................118 

Asta Budreikaitė. Olimpinio ugdymo įtaka paauglių dorovinių vertybių raiškai................121 

Asta Budreikaitė. The Impact of Olympic Education on the Development of Adolescents 

Moral Values......................................................................................................................131 

Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė. Merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, 

nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiška ...........................................................................135 

Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė. The Expression of Attitude Towards Human 

Trafficking among Girls with Risky Sexual Behaviour ......................................................143 

Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun. Abortas kaip socialinė problema: 

prevencijos poreikio aspektas............................................................................................147 

V

Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun. Abortion as a Social Problem: the Need for 

Prevention Aspect.............................................................................................................. 165 

Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė. Socialinės rizikos šeimų socialinio tinklo ir jo 

teikiamo socialinio palaikymo aspektai............................................................................ 169 

Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė. Aspects of Social Network and Social Support 

of Social Risk Families ...................................................................................................... 183 

Genutė Gedvilienė. Mokytojų gebėjimai vertinti besimokančiųjų mokymosi laimėjimus.......185 

Genutė Gedvilienė. Teachers’ Ability to Assess Learners Learning Outcomes ...................... 195 

Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė. Socialinio pedagogo, kaip vaiko gerovės 

iššūkiai organizuojant ir teikiant socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams mokykloje199 

Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė. The Challenges of Social Pedagogue, 

as a Member of the Child Welfare Board, in Organizing and Providing 

Social-Pedagogical Support for Pupils ............................................................................. 208 

Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė. Kelių kraštovaizdžio vertinimo 

ir formavimo nuostatos Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktuose................................... 211 

Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė. Attitudes of Road Landscape Assessment 

and Formation in Lithuanian and Foreign Legislation..................................................... 224 

Recenzija 

Vaitekūnas S. Knyga apie ministrą ....................................................................................... 227 

Trumpai apie autorius............................................................................................................ 231 

About authors ......................................................................................................................... 231 

VI


PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO 

KONTEKSTE 

Eugenijus Danilevičius 

Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje pagrindžiama profesijų tyrimų svarba siekiant profesijos aprašų kokybės ir patikimumo, apibūdinami 

profesijų klasifikavimo pagal įvairius kriterijus principai, pateikiami konkretūs profesijų klasifikacijų pavyzdžiai, 

pristatomi įvairūs profesijos aprašo, profesiogramos ir psichogramos apibrėžimai, profesijos aprašo struktūros 

ir parametrai. Pristatomi profesijos aprašo ir jo rengimo pagrindų reikalavimai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: profesijų klasifikavimas, profesijos aprašas, profesiograma, psichograma. 

Abstract 

The article grounds the importance of the researches of professions for the quality and reliability of descriptions, 

gives the description of the principles of the classification of professions according to various 

criteria, and suggests concrete examples of the classifications of professions. Various definitions of description 

of profession, professiogram and psychogram, also various structures and parameters of the description 

of profession are presented in this article. The requirements of the description of profession and 

fundamentals of its formulation are presented as well. 

KEY WORDS: the classification of professions, the description of profession, professiogram, psychogram. 

Įvadas 

Siekiant veiksmingai vykdyti profesinę veiklą, puoselėti socialinę partnerystę, bendrauti 

su bendradarbiais, profesiškai tobulėti, sėkmingai spręsti sudėtingas situacijas 

darbe, objektyviai atrinkti darbuotojus ir racionaliai pasirinkti profesiją būtini patikimi, 

remiantis tyrimų rezultatais sudaryti profesijų aprašai. Šis poreikis ir kintančios 

darbo rinkos darbuotojams keliami reikalavimai skatina didelių įstaigų vadovus steigti 

įstaigoje kvalifikuotas personalo tarnybas (įtraukiant ir psichologus) arba kreiptis į 

konsultacines agentūras. Tai tampa svarbiu veiksniu siekiant gerinti darbo kokybę ir 

didinti konkurencingumą rinkoje. 

Šiame kontekste įstaigų vadovams kyla metodinių su profesijų aprašų rengimu susijusių 

klausimų: kokių principų laikantis ir kokius metodus taikant atrenkami kandidatai 

į laisvas darbo vietas? Kuo grindžiami rodikliai, pagal kuriuos nustatomas efektyvios 

naujo darbuotojo veiklos potencialas įstaigoje? Kokiu instrumentarijumi operuoja 

personalo tarnybos darbuotojai, atsakingi už naujų darbuotojų profesinę atranką? 

Ieškant atsakymų į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų sudaromi konkrečios profesijos 

aprašai. 

Šiuolaikiniam profesijos konsultantui svarbu suprasti, kaip sudaromi kokybiški tam 

tikrų profesijų įvairių darbo rūšių aprašai, kokios bendrosios charakteristikos taikomos 

visapusiškai ir adekvačiai profesijų analizei. 

Šio tyrimo problema: nepakankamai įvertinta profesijos tyrimų svarba rengiant 

profesijos aprašus. 

Tyrimo objektas: profesijų klasifikavimas profesijos aprašų rengimo kontekste. 

1


Tyrimo tikslas: apibūdinti profesijų klasifikavimą profesijos aprašų rengimo kontekste. 

Iškelti uždaviniai: 1) pristatyti pagrindinius profesijų klasifikavimo principus; 2) 

apibūdinti profesijos aprašo ir profesiogramos sąvokas; 3) pristatyti profesijos aprašo 

struktūrą ir jo rengimo principus. 

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros aprašomoji kontentinė analizė, informacijos 

sisteminimas ir struktūravimas. 

1. Profesijų klasifikavimas 

Analizuojant konkrečias profesijas kaip ugdymo mokslo tyrimo objektus kyla būtinumas 

išskirti kuo daugiau jas apibūdinančių parametrų. Paprastai tokie tyrimai atliekami kilus profesinio 

rengimo tikslų problemai. Šiuo atveju apie kiekvieną tiriamą profesiją reikia turėti 

surinkus kuo daugiau jos charakteristikų arba požymių, kuriuos susisteminus būtų galima 

sukurti profesijos požymių aprašą, kurį R. Laužackas (1999) yra pavadinęs „profesijos paveikslu. 

Principinė „profesijos paveikslo“ schema pateikta 1 paveiksle. 

1 pav. Profesijos požymių schema („profesijos paveikslas“) (Laužackas, 1999, p. 32) 

„Profesijos paveikslas“ naudojamas ne tik atliekant lyginamuosius profesijų tyrimus, 

profesijų klasifikavimą, bet ypač svarbus, kai vykdomi profesijų tyrimai, susiję 

su profesinio rengimo programų kūrimu. Šiuo atveju reikia nustatyti kiekvienos tiriamos 

profesijos veiklos uždavinius ir funkcijas bei kvalifikacijos požymius. Ypač sudė- 

2

PROFESIJŲ KLASIFIKAVIMAS PROFESIJOS APRAŠO RENGIMO KONTEKSTE 

tinga atpažinti ir aprašyti naujų atsirandančių profesijų, susijusių su kūrybiniu mąstymu, 

funkcijas bei jų sąsajas, pateikti kiekvienos veiklos charakteristiką, sukonkretinti 

šių „profesijų paveikslus“. Tačiau, anot R. Laužacko (1999), „net ir labai sudėtingų 

žmogaus veiklų, kaip profesinių funkcijų, aprašymui gali būti surastos formuluotės“ 

(Laužackas, 1999, p. 31). 

Renkantis profesiją ir profesinio konsultavimo metu paprastai naudojamasi profesijų 

sąrašais bei konkrečių profesijų profesinės veiklos aprašais. Tačiau ne mažiau svarbu 

šiais atvejais turėti ir šiuolaikinių profesijų klasifikaciją, kur profesijos susistemintos, 

sugrupuotos pagal joms būdingus požymius, profesinės veiklos panašumus. Galima 

surasti įvairių klasifikacijos pavyzdžių, kurie dažnai pagrįsti skirtingais kriterijais. 

Vienose klasifikacijose profesijos klasifikuojamos, atsižvelgiant į profesinei veiklai 

būtinas savybes (C. Piorkovskio klasifikacija), kitose – į darbo sritis (O. Lipmano klasifikacija), 

dar kitose – į profesinės veiklos sričių skirtumus ir veiklos sudėtingumo 

lygmenis (A. Roe klasifikacija) ir t. t. (plg. Laužackas, 1999, p. 31). 

L. Jovaiša (1999) yra sudaręs profesijų klasifikaciją sąrašą, atsižvelgiant į polinkį 

atitinkamai veiklai. Jo teigimu, sudarant šį sąrašą laikytasi požiūrio, kad gabumai yra 

motyvacijos veiksnys, sukeliantis polinkį. Todėl visiškai tikėtina prielaida, kad asmuo 

rinksis profesiją pagal savo polinkius. L. Jovaiša (1999) skyrė 6 profesijų grupes: 

1. Intelektinės (išlavintas gebėjimas spręsti sudėtingas problemas). 

2. Techninės (išlavintas erdvinis, vaizdinis mąstymas). 

3. Socialinės (gebėjimas organizuoti veiklą, įtikinėti kitus). 

4. Asistentinės (aptarnavimo – gebėjimas bendrauti, lengvai užmegzti kontaktus). 

5. Ekspresyvinės (meninės – savitas formų, spalvų pajautimas, išlavintas estetinis 

skonis). 

6. Lokomocinės (judesio, darbo atvirame lauke – išvystyta ištvermė, gebėjimas 

įveikti kliūtis). 

Išvardytoms profesijų grupėms priskiriamos šios profesijų klasifikacijos sritys (žr. 

1 lentelę). 

Iš asmens polinkio į tam tikrą veiklą galima spręsti apie jo būsimą profesijos pasirinkimą. 

L. Jovaiša akcentuoja asmeninės pasirinkimo laisvės svarbą. 

Naudotis tokia daugybe įvairių klasifikacijų netikslinga. Todėl pastaraisiais metais 

dedama daug pastangų pereiti prie bendros klasifikacinės sistemos, kuri būtų priimtina 

daugeliui šalių. Didėjant darbo išteklių migracijai taip būtų išspręstas kvalifikacijų 

pripažinimo įvairiose šalyse klausimas. Vienas tokių mėginimų yra šiuo metu jau daugelyje 

valstybių pripažinta ir naudojama tarptautinė profesijų klasifikacija ISCO (angl. 

International Standard Classification of Occupation). Remiantis ISCO-88 sudarytas 

Lietuvos profesijų klasifikatorius – „tai susisteminta informacija apie profesijas, tvarkoma 

elektroninėmis priemonėmis. Klasifikatoriuje pateikiami pagal tam tikrą struktūrą 

sudaryti profesijų ir jų grupių kodai, pavadinimai bei aprašai“ (Lietuvos Respublikos 

ūkio ministerija, 2012). Lietuvos profesijų klasifikatoriaus sudarymo svarbą akcentavo 

A. Poviliūnas: „Lietuvos švietimo klasifikacija ir Lietuvos profesijų klasifikatorius 

sukūrė teorines ir technologines informacijos apie švietimą bei padėtį darbo 

rinkoje sisteminimo ir integravimo prielaidas“ (žr. Poviliūnas, 2004). 

3


1. INTELEKTINĖS 

4. ASISTENTINĖS 

Profesijų klasifikacija, remiantis: Jovaiša, 1999, p. 77–78 

1.1. Humanitariniai ir 

socialiniai mokslai 

1.2. Biologija ir 

medicina 

1.3. Fizika ir 

astronomija 

1.4. Chemija 

1.5. Matematika 

4.1. Prekyba ir 

maitinimas 

4.2. Žiniasklaida 

4.3. Finansai ir 

buhalterija 

4.4. Kultas 

4.5. Buities paslaugos 

2. TECHNINĖS 

5. EKSPRESYVINĖS 

2.1. Gavyba ir 

gamyba 

2.2. Statyba 

2.3. Energetika 

2.4. Elektronika 

2.5. Ryšiai 

5.1. Architektūra 

5.2. Skulptūra 

5.3. Tapyba, grafika, 

dizainas 

5.4. Muzika, 

choreografija 

5.5. Grožinė 

literatūra, vaidyba 

3. SOCIALINĖS 

6. LOKOMOCINĖS 

1 lentelė 

3.1. Valdymas 

(vadyba, 

administravimas) 

3.2. Švietimas 

3.3. Apsauga (teisinė, 

civilinė, karinė) 

3.4. Globa ir rūpyba 

3.5. Konsultacija 

6.1. Transportas 

6.2. Miškininkystė 

6.3. Žemės ūkis 

6.4. Žvejyba 

6.5. Sportas 

2. Profesijos aprašo samprata ir struktūra 

Švietimo ir mokslo ministerijos dokumente profesijos aprašas apibrėžiamas taip: 

„Svarbiausių turinio duomenų apie konkrečią profesiją visuma, pateikiama vartotojams 

prieinamos formos ir apimties“ (Švietimo ir mokslo ministerija, 2006). 

S. M. Heathfield (2012) pateikia tokį apibrėžimą: profesijos aprašas – tai raštu pateikti 

teiginiai apie konkrečiai profesijai būdingas atsakomybes ir pareigas, svarbiausius 

darbo rezultatus ir įnašus, kandidatams būtinas kvalifikacijas ir giminingas profesijas 

bei potencialius bendradarbius. 

Profesijos aprašas apibendrintai apibrėžiamas kaip įvairių profesinės veiklos rūšių 

rašytinė technologinė charakteristika, sudaryta pagal nustatytą schemą tam tikriems 

uždaviniams spręsti. 

Profesijos apraše pristatomos profesijos technologinės, ekonominės, pedagoginės, 

medicininės ir psichologinės charakteristikos bei galimi trukdžiai, susiję su darbinės 

veiklos vykdymu ar su psichofiziologinėmis darbuotojo savybėmis. 

Mokslinėje karjeros projektavimo literatūroje vartojamas profesijos aprašo sąvokos 

sinonimas profesiograma. Mokslinės ir praktinės psichologijos informacinis centras 

„Psyfactor“ (2012) pateikia šio termino apibrėžimą: profesiograma (lot. professio – 

profesija, specialybė, gr. gramma – užrašas) – tai konkrečios profesijos ypatybių aprašas, 

atskleidžiantis žmogui tos profesijos keliamų reikalavimų specifiką. 

Svarbi profesiogramos sudėtinė dalis yra psichograma – idealaus arba tipinio darbuotojo 

portretas, suformuluotas psichologiškai apibrėžiamų savybių terminais. Ši 

psichologinė profesiogramos dalis gaunama atlikus profesinės veiklos psichologinę 

analizę (Psyfactor, 2012). Dažniausia psichograma integruojama į profesiogramą ir 

tampa neatskiriama jos dalimi. 

Profesiograma darbo psichologijoje yra svarbus terminas, suprantamas kaip sėkmingam 

žmogaus pasirinktos darbinės veiklos vykdymui būtinų savybių išskyrimas ir 

4


aprašymas. Šios savybės vadinamos profesijai svarbiomis savybėmis. Lietuvoje karjeros 

projektavimo srityje vietoj profesiogramos termino vartojamas profesijos aprašo 

terminas. 

E. Nazelskio teigimu, siekiant į darbo rinką įdiegti naują profesiją reikia atlikti 

daug darbų, iš kurių pirmieji trys susiję su profesijų klasifikacija ir aprašų kūrimu: „1) 

sukurti naujos profesijos aprašą, suformuluojant ir išplėtojant reikalavimus tiems, kurie 

nori įgyti profesiją; 2) papildyti Lietuvos profesijų klasifikatorių; 3) suplanuoti ir 

aprašyti būsimas funkcines specialistų pareigybes, profesinės veiklos socialinį ir ekonominį 

foną“ (Nazelskis, 2011, p. 139). 

Švietimo mainų paramos fondo (2010) leidinyje mokiniams pateikiama tokia profesijos 

aprašo struktūra: darbo aprašymas, asmeninės savybės, būtinos jam atlikti, profesinės 

perspektyvos, giminiškų profesijų sąrašas, duomenys apie mokymo įstaigas, 

kuriose galima studijuoti siekiant aprašomos profesijos, studijų trukmė, pagrindiniai 

studijų dalykai. 

A. Hengst (2012) teigimu, profesijos aprašą turi sudaryti: pareigų organizacijoje ir 

darbo santykių apibūdinimas, darbo aprašo santrauka, svarbiausių kompetencijų sąrašas 

ir būtina darbo patirtis, specialių darbo sąlygų, galimybių ir naudos aprašymai. 

3. Profesijos aprašų sudarymo aspektai 

Profesijų aprašų reikalavimai 

Profesijos aprašas turi atitikti šiuos reikalavimus: 

1. Tiksliai apibrėžti darbo objektą ir pagrindinius darbo rezultatus (tai, į ką darbe 

nukreiptos pagrindinės aprašomos profesijos atstovo pastangos). 

2. Pabrėžti kiekvieno darbo prasmę žmogui: visos profesijos, tarp jų ir techninės, 

nors ir netiesiogiai, gerina konkretaus žmogaus gyvenimo kokybę. 

3. Aprašyti profesiją visapusiškai, susiejant jos charakteristikas į visumą, ypač akcentuojant 

pagrindines jų dedamąsias ir atskiriant jas nuo pagalbinių, antraeilių. 

4. Atskleisti profesijos teikiamas žmogaus raidos perspektyvas, naujų gebėjimų 

ir asmeninių savybių, pagal kurias žmogus, atsižvelgdamas į savo individualumą, 

galėtų pasirinkti tobulėjimo kryptis, formavimąsi darbo metu. 

5. Parodyti kitimo perspektyvas pačioje profesijoje (kaip galima ateityje pagilinti 

savo profesijos žinias, kokius gebėjimus patobulinti, kokios perkėlimo į aukštesnes 

pareigas perspektyvos). 

6. Parodyti praktinių uždavinių sprendimo kryptį (profesinis mokymas, profesinė 

atranka, naujų darbo rūšių racionalizavimas ir kt.). 

7. Aprašyti universalias profesijos atstovo profesines psichologines savybes, išskirti 

ir specifines jo psichologines savybes, kurios nekompensuojamos kitomis. 

Profesijų aprašų sudarymo pagrindai 

Profesijos aprašui sudaryti ir analizuoti būtinas kiekvienos darbo srities atstovų 

glaudus bendradarbiavimas su psichologais, medikais ir kitų profesijų atstovais. 

K. Pukelio teigimu, profesiogramos rengimas yra sudėtingas uždavinys. Vienos profesijos 

tyrimui kartais sugaištami keleri metai darbo. Todėl karjeros projektavimo prak- 

5


tikoje dažniau naudojamos paprastesnės psichogramos, kuriose trumpai suformuluojami 

profesijos atstovo asmenybės reikalavimai ir atsižvelgiant į būtinumo ir galimumo 

kriterijus išskiriamos reikalingiausios jo savybės (Pukelis, 2007, p. 81). 

Profesijos aprašas ne toks sudėtingas tų profesijų, kurių tiksliai apibrėžtas darbo rezultatas 

ir profesiniai veiksmai (pavyzdžiui, inžinerinių profesijų ir pan.), o sukurti 

aprašą profesijų, kurių rezultatas sunkiai apibrėžiamas (pavyzdžiui, mokslininko profesija, 

kurios aiškūs tik bendro pobūdžio principai), gerokai sudėtingiau. 

K. Pukelis (2007) pažymi, kad „tiriant profesijas, nustatomi reikalavimai žmogaus 

darbo našumui, jo intelektinei (suvokimui, vaizduotei, atminčiai, mąstymui, pastabumui), 

afektinei sferai (emocionalumas darbe, ištvermingumas), veiklai (nuovargis, 

įgūdžių susidarymo tempas), asmenybės savybėms (interesas, sugebėjimai, temperamentas, 

charakteris)“ (Pukelis, 2007, p. 81). Profesijų aprašai naudojami profesijos 

rinkimosi etape, rengiant mokymo ir studijų programas, sudarant kvalifikacijų klasifikatorius, 

jais savo darbe remiasi profesinio informavimo ir konsultavimo darbuotojai. 

Išvados 

6 

1. Profesijos aprašų reikia: siekiant atlikti konkrečių profesijų, kaip ugdymo 

mokslo tyrimo objektų, analizę, sprendžiant profesinio rengimo tikslų iškėlimo 

problemą; didinti profesinės veiklos efektyvumą; klasifikuoti profesijas, 

skatinti profesinį tobulėjimą; spręsti sudėtingas situacijas darbe; objektyviai 

atrinkti darbuotojus; konsultuoti dėl profesijos, siekiant, kad profesija būtų racionaliai 

pasirinkta, būtų optimalios karjeros perspektyvos ir kt. 

2. Profesijos aprašas, arba profesiograma, darbo psichologijoje yra svarbi sąvoka, suprantama 

kaip savybių, būtinų sėkmingai žmogaus pasirinktai darbinei veiklai, išskyrimas 

ir aprašymas. Apie kiekvieną tiriamą profesiją reikia turėti surinkus kuo 

daugiau jos požymių, kuriuos susisteminus būtų galima sukurti profesijos požymių 

aprašą. Svarbi profesijos aprašo sudėtinė dalis yra psichograma – idealaus, arba tipinio, 

darbuotojo portretas, sudarytas vartojant psichologiškai apibrėžiamų savybių 

terminus. Dažniausiai psichograma įtraukiama į profesijos aprašą ir tampa neatskiriama 

jo dalimi. Siekiant sudaryti profesijos aprašą ir jį analizuoti, būtinas nagrinėjamos 

darbo srities atstovų glaudus bendradarbiavimas su psichologais, medikais ir 

kitų profesijų atstovais. 

3. Sudarius profesionalius profesijų aprašus, profesijos grupuojamos ir kuriami 

profesijų klasifikatoriai. ES siekia sukurti bendrą profesijų klasifikatorių. Lietuvoje 

sudarytas profesijų klasifikatorius naudojant tarptautinę profesijų klasifikaciją 

ISCO-88 (angl. International Standard Classification of Occupation). 

4. Naudodamas turimus profesijų aprašus (profesiogramas), profesinis konsultantas 

turėtų papildyti juos, įvertindamas valstybei, regionui ir organizacijai 

būdingas specifines sąlygas bei ypatybes. Be to, neretai būtina kartu su klientu 

savarankiškai peržiūrėti konkrečius profesijų (naujų ar ypač retų) aprašus. 

Gauta 2012 06 18 

Pasirašyta spaudai 2013 03 05


Literatūra 

Jovaiša, L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora. 

Heathfield, S. M. (2012). Job description definition. Prieiga internetu: 

http://humanresources.about.com/od/jobdescriptions/g/job_description.htm 

Hengst, A. (2012). How to Write a Job Description that Will Get Qualified Candidates. Prieiga internetu: 

http://www.hrworld.com/features/job-description-qualified-candidates/ 

Laužackas, R. (1999). Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas: VDU. 

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Žmogiškųjų išteklių plėtros skyrius. (2012). Lietuvos profesijų klasifikatorius. 

Prieiga internetu: http://www.ukmin.lt/web/lt/verslo_aplinka/zmogiskuju_istekliu_pletra/627 

Mokslinės ir praktinės psichologijos informacinis centras „Psyfactor“. (2012). Personalo vadybos žodynas-žinynas. 

Prieiga internetu: http://psyfactor.org/personal/personal15-08.htm 

Nazelskis, E. (2011). Iššūkis profesiniam orientavimui – naujos profesijos darbo rinkoje. Acta paedagogica Vilnensia 

26: 135–146. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Acta_Paedagogica_Vilnensia/2011_26/135- 

146.pdf 

Poviliūnas, A. (2004). Profesinis rengimas ir darbo rinka: nacionalinis viešosios politikos lygmuo. Acta paedagogica 

Vilnensia 12: 25–36. Prieiga internetu: http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/acta_pae/12/straipsniai/str3.pdf 

Pukelis, K. (2007). Profesinio konsultavimo metodinės rekomendacijos profesijos konsultantams. Prieiga internetu: 

http://skc.vdu.lt/downloads/prof_orient/profesinio_konsultavimo_metodines_rekomendacijos_profesijos_.pdf 

Švietimo mainų paramos fondas. (2010). Profesijos vadovas. Prieiga internetu: 

http://www.euroguidance.lt/profesijosvadovas/index.php 

Švietimo ir mokslo ministerija. (2006). Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl atviros informavimo, 

konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) internetinės svetainės aprašų standarto patvirtinimo. Prieiga 

internetu: http://www.smm.lt/leidimai/docs/Isakymas_del_AIKOS_aprasu_standarto_60718.pdf 

CLASSIFICATION OF PROFESSIONS IN THE CONTEXT 

OF ARRANGEMENT OF PROFESSION DESCRIPTION 


Summary 

The article grounds the importance of the researches of professions for the quality 

and reliability of descriptions, gives the description of the principles of the classification 

of professions according to various criteria, and suggests concrete examples of the 

classifications of professions. Various definitions of description of profession, professiogram 

and psychogram, also various structures and parameters of the description of 

profession are presented in this article. The requirements of the description of profession 

and fundamentals of its formulation are presented as well. 

In order to exercise effective vocational activity, social partnership, communication 

with associates, vocational development, to deal with complex situations in 

workplace, objectively to select employees and rationally to choose profession, it is 

necessary to prepare reliable descriptions of professions found on the researches. This 

demand and requirements raised by shifting labour-market for employees induce managers 

of large agencies to establish qualified personnel (including psychologists) 

departments in the agency or to appeal to consulting agencies. This becomes an important 

factor with a view to improve the workmanship and enhance the competitive ability 

in the market. 

In this context the agencies’ managers have methodical questions about formulation of 

the descriptions of professions: What principles and methods are used in the process of 

7


selection of candidates to vacant workplaces? What is the basis of the indexes which allow 

to find out the potential of the effective employee’s activity in the agency? Which instrumentation 

is used by employees of the agency who are responsible for the vocational selection 

of new employees? In order to answer these and many other analogous questions 

the descriptions of the concrete profession are being made. 

Modern career consultant has to understand how qualitative descriptions of particular 

professions and various types of activities are being made, which general characteristics 

are being used to analyse professions thoroughly and adequately. 

The problem of this research: the importance of researches of profession for formulation 

of the descriptions of professions is under evaluated. 

The object of the research is the conception of the descriptions of professions. 

The aim of the research is to present the conception of the descriptions of professions 

and to describe the aspects of their formulation. 

The tasks set: 1) to present the main principles of the classification of professions; 

2) to describe terms of the description of profession and professiogram; 3) to present the 

structure of the description of profession and the principles of its formulation. 

The methods of the research: the descriptive content analysis of the scientific literature, 

the sistematisation and structurisation of information. 

During the process of the analysis of particular professions as the objects of the 

education science research it becomes necessary to identify as many parameters which 

characterise them as possible. Such researches are often executed when the problem of 

the aims of vocational preparation arise. In this case about every profession which is 

analysed there has to be collected as many its characteristics or features as possible 

and, after their systematisation, an integral description of the characteristics of profession 

would be created. 

The description of the characteristics of profession is used not only for comparative 

researches of professions and classification of professions, but it is particularly important 

in the analysis of professions which are related with creation of programs of vocational 

preparation. In this case it is necessary to describe the tasks of the activity of 

every profession which is analysed, also functions and characteristics of qualification. 

Especially complex is to recognize and describe the functions of new professions related 

with creative thinking and links among those functions, also to present characterisation 

of every activity and to concretize the “pictures of these professions”. 

In the process of selection of profession and career consulting usually descriptions 

of the characteristics of professions and descriptions of career activity of individual 

professions are being used. However, in these cases none the less important is to employ 

a classification of modern professions to which these professions have to be classified 

and grouped according to their features and similarities of career activity. Various 

examples of classification may be found, and they often are based on different criteria. 

Some classifications require to look at attention features which are essential to career 

activity (C. Piorkowsky’s classification), other classifications – at work areas 

(O. Lipman’s classification), and other classifications – at the differences of areas of 

career activity and the levels of activity complexity (A. Roe’s classification) etc. (by 

Laužackas, 1999). 

8


The individual’s tendency to a certain activity allows forecast his future career 

choice. L. Jovaiša emphasises the importance of the freedom personal choice. 

It is not expedient to use so many various classifications. Therefore, it is not accidental 

that in the latter years a lot of effort has been put into transition to integral classification 

system which would be acceptable to many countries. Under the circumstances 

of outspread of migration of work recources, this would help to solve of the 

qualification recognition problem in various countries. One of such attempts is International 

Standard Classification of Occupation (ISCO) which is recognised and used 

already in many countries these days. Lithuanian national occupational classification 

composed according to ISCO-88 is “systematic information about occupations which 

is administered with the help of electronic means. In this classifier occupations and 

their groups’ codes composed while using a certain structure, titles and descriptions 

are given” (The Ministry of Economy of the Republic of Lithuania, 2012). 

A. Poviliūnas (2004) emphasises the importance of creation of Lithuanian occupation 

classifier: “Lithuanian education classification and Lithuanian occupation classifier 

created theoretical and technological preconditions for systemisation and integration 

of information about education and labour-market conditions”. 

In the document of the Ministry of Education and Science (2006) the description of 

occupation is defined as: “summation of the most important content data about concrete 

occupation given to users as a product in available form and amount”. 

Heathfield (2012) gives such a definition: the description of profession is written 

statements about responsibilities and duties typical of concrete profession, the most 

important work results and contribution, necessary qualifications of candidates and 

related professions as well as potential associates. 

In general the description of profession is defined as written technological characterisation 

of various types of career activity, which is created by following the specific 

scheme for doing certain tasks. 

In the description of profession there are presented technological, economical, educational, 

medical and psychological characteristics of profession, also its mastering 

disturbances related to corresponding psychophysiological human characteristics and 

organisation of work activity. 

In scientific literature a term “professiogram” as a synonym of a concept “a description 

of profession” is used. Information centre of scietific and practical psychology “Psyfactor” 

(2012) gives such a definition of this term: professiogram (lot. professio – profession, speciality, 

gr. gramma – writing) is a description of features of a concrete profession, which 

shows particularity of the requirements raised for a person of that profession. 

Professiogram is an important term in work psychology. It is understood as an 

identification and description of features essential to successful personally chosen 

career activity. In Lithuania in career planning a term “a description of profession” is 

used instead of “professiogram”. 

In the publication of Education Exchanges Support Foundation pupils may find 

such a structure of the description of profession: job description, personal features 

necessary in that job position, career prospects, a list of related professions, informa- 

9


tion about scholastic institution where one can study in order to obtain a profession 

described, studies duration and the main disciplines. 

A. Hengst (2012) states that the description of profession has to consist of: a description 

of duties in organisation and working relations, summary of job description, a 

list of the main competencies and necessary work experience, descriptions of special 

operating conditions, opportunities and benefit. 

The requirements raised for the description of profession are these: 

To specify a work object and the main work results (the area where the basic 

effort of a representative of a profession described is put). 

To emphasize singleness of every work for the good of a concrete person: all 

professions, including technical, even though indirectly, have to improve the 

quality of a concrete person’s life. 

To describe a profession holistically, to unite its characteristics and especially 

to emphasize the main their constituents, while separating them from subsidiary, 

secondary constituents. 

To display human development prospects given by profession, the formation 

of new abilities and personal features in the work process, which give a person 

an opportunity to choose (according to his or her individuality) directions for 

development. 

To show the prospects of change in a profession itself (how to acquire more 

knowledge related to one’s profession in the future, which abilities to develop, 

what are the prospects of getting a higher position). 

To show a direction for solving practical problems (vocational training, occupational 

selection, a facelift of new work types and that). 

To describe necessary non-compensatory vocational, psychological features of 

a representative of a profession, also to identify psychological features which 

can be compensated. 

Fundamentals of formulation of the description of profession. Formulation 

and analysis of the description of profession requires close cooperation of the 

representatives of every work area with psychologists, medicos and representatives of 

other professions. K. Pukelis (2008) states that preparation of a professiogram is a 

complex task. Sometimes a research of one profession requires a few years of work. 

Therefore, in the practice of career planning more simple psychograms are being used 

more often. They contain short requirements raised for a personality of a representative 

of a profession and, according to the criteria of necessity and possibility, identify 

the most necessary his or her features. 

Formulation of the description of profession is less complex in cases of those professions 

which has a well-defined work result and professional actions (for example, 

engineering and that), but in cases of those professions which has vaguely defined 

result (for example, an academic – only general principles of this profession are clear) 

it is a more complex process. 

The descriptions of professions are being used in a stage of selection of a profession, 

preparation of curriculum and study programs, composition of qualification clas- 

10


sifiers which are being used by people in career briefing and consulting in their work 

process. 

The most important conclusions of this article are these: 

1. The descriptions of profession are necessary in order to: analyse individual 

professions as the objects of scientific researches of education so that the problem 

of setting goals in career education would be solved; increase effectiveness 

of career; classify professions, promote vocational development; solve 

complex situations in work place; select personnel objectively; implement career 

consulting while seeking a rational profession choice and optimal career 

prospects and that. 

2. In work psychology the description of profession (or professiogram) is an important 

concept which is understood as an identification and description of 

features essential to successful personally chosen work activity. About every 

profession which is analysed there has to be collected as many its characteristics 

or features as possible in order to create, after their systematisation, a 

description of the characteristics of profession. An important constituent of a 

description of profession is professiogram – a portrait of an ideal or typical 

employee, formed with the help of terms of psychologically defined features. 

Mostly psychogram is being integrated into a description of profession and 

becomes integral part of this description. Formulation and analysis of the 

description of profession requires close cooperation of the representatives of 

analysed work area with psychologists, medicos and representatives of other 

professions. 

3. After formulation of professional descriptions of professions, these professions 

are being grouped and profession classifiers are being created. EU seeks 

to create a general profession classifier. In Lithuania the profession classifier 

was formulated according to International Standard Classification of Occupation 

ISCO-88. 

4. When using available descriptions of professions (professiograms), career 

consultant should supplement them during the process of evaluation of specific 

conditions and features characteristic to a state, a region and an organisation. 

In addition, as often as not it becomes essential for a consultant and his 

client to review individual descriptions of professions (new or very rare) on 

their own. 

11


12


PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING 

MARKET ECONOMIES: HOW CAN EXPORT CREDIT AGENCIES 

HELP TO MANAGE THE RISKS? 

Trung Quang Dinh, Hilmar Þór Hilmarsson 

University of Akureyri, School of Business and Science (Iceland) 

Abstract 

Private sector companies engaging in cross border trade and/or investments in emerging market economies 

are faced with risks that are different from risks in domestic markets. Emerging markets often offer 

opportunities for high returns, but at the same time the risks, including both commercial and noncommercial/political 

risks, can be high. Risk mitigation can thus be beneficial. The article discusses the 

opportunities and the challenges that private companies may face when engaging in trade and/or investment 

in emerging markets. It will then discuss options for using risk mitigation instruments offered by 

export credit agencies (ECAs). The article also discusses recent examples of cross border trade and projects 

in emerging markets to illustrate how those instruments have been applied in real world situations. 

KEY WORDS: Cross border trade and investment, emerging markets, export credit agencies (ECAs), 

commercial and non-commercial risks, and risk mitigation instruments. 

Anotacija 

Privataus verslo organizacijos, kurios prekiauja ir investuoja pasienyje, turi įvertinti rizikos veiksnius ne 

tik rinkos, bet ir savo šalies ekonomikoje. Rizikos rinkos dažnai lemia dideles įplaukas, bet kartu tai susiję 

su didesne rizika, įtraukiant komercines ir nekomercines / politines rizikas. Straipsnyje analizuojamos 

galimybės ir iššūkiai, tenkantys privačioms organizacijoms, kurios siekia prekiauti ar investuoti rizikos 

rinkose. Aptarta galimybė naudotis eksporto kredito agentūrų paslaugomis, siekiant sušvelninti rizikos 

veiksnius. Straipsnyje aptarta ir reali patirtis, kaip sušvelninti rizikos rinkų veiksnius. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pasienio prekyba ir investicijos, rizikos rinkos, eksporto kredito agentūros, 

komercinė ir nekomercinė rizika, rizikos švelninimo instrumentai. 

Introduction 

Private sector companies who engage in trade and investments in emerging markets 

are both faced with commercial risks and non-commercial/political risks. Political 

risks are typically higher in emerging markets than in developed countries. The World 

Bank’s Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA) recently published a report 

titled World Investment and Political Risk (MIGA, 2009). This report includes an 

extensive literature review on foreign direct investment and political risks. The study 

found that while a degree of ambiguity exists when it comes to the relationship 

between political risk variables and foreign direct investment (FDI) based on econometric 

studies, findings based on surveys unequivocally support the view that companies 

do take into account political risk in their investment decisions (MIGA, 2009). 

According to the Economist Intelligence Unit in recent years there has been growing 

evidence that political risk not only features in investment decisions, but is also moving 

towards the top of corporate agendas, as reflected in various business surveys. 

This is especially true for emerging markets where generic political risk is identified 

as main investment constraint (EIU, 2007). A report from Lloyd’s found that global 

businesses were becoming more concerned about risk from political violence. More 

13


than one third of 154 survey takers said that they were avoiding overseas investments 

for fear of political violence. This report also stated that business leaders believe political 

violence risk is real and rising; and concerns about political violence are preventing 

companies from investing where they would like to invest (Lloyd’s, 2007). 

So what is political risk? There are many definitions of political risk. MIGA defines 

political risk as “the probability of disruption of the operations of MNEs by political 

forces or events, whether they occur in host countries, home country, or result 

from changes in the international environment. In host countries, political risk is largely 

determined by uncertainty over the actions of governments and political institutions, 

but also of minority groups, such as separatist movements. In home countries, political 

risk may stem from political actions directly aimed at investment destinations, such as 

sanctions, or from policies that restrict outward investment” (MIGA, 2009, p. 28). 

When discussing the reasons why a country needs to set up an ECA, Stephens 1 states 

that “political risks are those relating to the actions of governments in importing 

countries to prevent payment being made to the foreign exporter, for instance problems 

with transferring foreign currency. Default by government or public sector buyers 

or guarantors in another example, as is civil war” (Stephens, 1996). 

Beside political risk, commercial risk is also a concern of companies worldwide 

when they expand their business to emerging markets. The commercial risk is defined 

by the OECD (in the context of export credits) as “the risk of nonpayment by a nonsovereign 

or private sector buyer or borrower in his or her domestic currency arising 

from default, insolvency, and/or a failure to take up goods that have been shipped 

according to the supply contract” (OECD 2003). And Stephens has a quite similar 

definition on commercial risk “the principal commercial risks are insolvency of the 

buyer, default on payment by the buyer and repudiation of or refusal to accept the 

goods or services ordered” (Stephens, 1996). Commercial risk can be high in emerging 

markets where the financial system is still immature as compared to developed 

countries. The lack of financial information and the quality of information in these 

markets partly institutes the threats of commercial risk. Credit rating agencies and the 

exporters themselves cannot always assess credit worthiness comprehensively and 

sufficiently based on the limited financial information of their buyers. 

As Nerouppos et. al. emphasized in a study the lack of data in emerging markets 

can lead to tremendous difficulties for risk management. “Another problem, equally 

important from a risk management point of view, is that there is a startling scarcity of 

available data. Often, the institutional mechanisms that lead to the plethora of data in 

advanced markets do not exist (e.g. derivatives exchanges, secondary markets, and 

even regular auctions of a standard set of government bonds). Furthermore, those data 

that are available are contaminated for many reasons. Since many emerging markets 

have gone through some period of crisis, the history of local financial variables is of 

questionable value in calibrating mathematical models for assessing future risks. Any 

current price data that are available must be viewed in light of the volumes and 

1 Malcolm Stephens is Secretary-General of the International Union of Credit and Investment Insurers 

(Berne Union). He was formerly Chief Executive of the Export Credits Guarantee Department in the 

United Kingdom. 

14

PRIVATE SECTOR CROSS BORDER TRADE TO EMERGING MARKET ECONOMIES: HOW... 

liquidity of local markets. All of these factors lead to tremendous difficulties for risk 

management” (Nerouppos et. al., 2006, p. 180–181). 

In spite of the high level of risks in emerging markets, companies do not stop tapping 

into these markets because of potentially high profit margins they can get. In 

order to mitigate political and commercial risks the use of risk mitigation instruments 

has become more important for companies exporting to and doing business in emerging 

markets. These instruments are provided mostly by export credit agencies 

(ECAs), multilateral financial institutions and private insurers. Most ECAs and multilaterals 

are members of the Berne Union 2 (International Union of Credit and Investment 

Insurers). 

According to EKN, the Swedish Export Credit Agency, the volume of guarantees this 

agency issued increased from more than SEK 20 billion in 2007 to more than SEK 115 

billion 3 in 2010 (EKN, 2010). This evidence unequivocally illustrates that risk mitigation 

instruments are in high demand in a country like Sweden and risks in foreign markets need 

to be managed and reduced. This increased demand enhances the important role of an 

ECA in exporting or home country. And in a discussion paper Stephens argues that 

among the many reasons to set up an ECA in a country have to do with confidence to 

export, protection against risk, improvement in competitive position, access to bank finance, 

source of information and trade expertise (Stephens, 1996). 

The following chapter discusses risk mitigation instruments offered by ECAs and 

at the same time discusses the preliminary findings from a research conducted by the 

authors in co-operation with a large Icelandic company, Marel, who is engaged in 

manufacturing food processing equipment. This company has production facilities in 

several countries. The objective of this research is to answer the research question 

How can private companies benefit from the funding and risk mitigation instruments 

of Export Credit Agencies? The focus is on trade with emerging market economies. 

1. Risks mitigation instruments offered by Export Credit Agencies 

When private companies engage in cross border trade or investment in emerging 

markets, the risks they face is a key concern. Not only small and medium sized companies 

need to evaluate and assess the risks they are faced with carefully, but also 

large corporations with stronger financial capabilities need to protect properly their 

business from risks. In order to meet this existing demand the political and commercial 

risk insurance industry has been formed. The leading association in this industry is 

the Berne Union (founded 1934) with 73 members including mainly ECAs, multilateral 

institutions, and private insurers (MIGA, 2010). ECAs are either public-sector ins- 

2 “The Berne Union (BU) was founded in 1934 in order to promote international acceptance of sound 

principles in export credit and investment insurance and to exchange information relating to these activities. 

Today, the BU has 73 members (including Prague Club members) comprising mainly export credit 

agencies (ECAs), multilaterals and private insurers. The BU plays an important role in bringing together 

the public and private insurers to enhance cooperation and information sharing. Members meet on a regular 

basis to discuss industry trends and challenges” (MIGA, 2009). 

3 This amount is equivalent to USD 3 billion in 2007 to USD 17 billion in 2010. 

15


titutions in their respective countries, established to provide support for the exports of 

that country, or private-sector companies that act as a channel for government support 

for exports from the country concerned (Yescombe, 2002). 

In general, these ECAs will charge premium to those companies who use their products. 

The “OECD country ratings are designed to set guidelines to price the default 

risk on export credit and to set minimum premium rates charged by participating 

ECAs” (MIGA, 2010, p. 63). The ratings known as Knaepen Package came into effect 

in 1999, is a system for assessing country credit risk and classifying countries into 

eight risk categories, from 0 to 7 (OECD n.d). Basically, ECAs will assess political 

risk and commercial risk when they issue guarantees to exporters or foreign buyers. 

ECAs use country ratings by OECD as platform to assess political risk or country risk 

while commercial risk is assessed based on each individual corporate’s information 

such as operation and background information, financial and audited annual reports, 

project feasibility studies, etc. Companies who are eligible to use products or services 

provided by an ECA must have their operations relevant to national interest of the 

country where the ECA is located. In other words, the companies must contribute to 

national economic development of that country in a direct or indirect way. For instance, 

a company must have production facilities located in the home country of the 

ECA. The ECA can also support a home company who has production facility in a 

host country. 

There are various products or risk mitigation instruments offered by these ECAs 

and these products can be the same or very similar from one ECA to another. Products 

of ECAs include, for example: Bond Guarantee, Investment Guarantee, Project Financing 

Guarantee, Financing Guarantee, Project Delivery Guarantee, Working Capital 

Guarantee or Reinsurance. The products that this article focuses on and analyzes are: 

(i) Buyer Credit Guarantee, (ii) Supplier Credit Guarantees and (iii) Export Loans. 

Each individual ECA may have different names for their products. For instance Export 

Credit Guarantee Department (ECGD), i.e. the ECA of UK, names Buyer Credit Guarantee 

and Supplier Credit Guarantee (the two products of EKF, the Danish ECA) as 

Buyer Credit Facility and Supplier Credit Financing Facility. 

The criteria for selection of ECA also can be various. EKF, the Danish ECA and 

EKN, the Swedish ECA, do not set any limits to the minimum nor maximum amount 

of contract value between the exporter and foreign buyer as long as the premium is 

sufficient to cover for their margin and operational cost, however, ECGD specifies the 

purchase of good or service worth at least £ 5 million for Buyer Credit Facility or £ 

25, 000 for Supplier Credit Financing Facility. The authors chose the three products 

mentioned above for analysis based on their other relevant research of a large European 

company in connection to its business expansion in Vietnam. These products 

seem to be the most suitable in terms of risk mitigation when companies export goods 

or services to their buyers in emerging markets. However, companies need to find 

what product suits them best in every specific case. 

Buyer Credit Guarantee is basically a guarantee issued by an ECA to a bank that 

lends money to a foreign importer to pay for an order of goods or services from an 

exporter in the country where this ECA is located (see figure 1). In emerging econo- 

16


mic countries, both local and international banks are cautious when decide to lend 

capital to companies. A research 4 among the largest fisheries processors (ranked by 

VASEP 5 ) in Vietnam conducted by the authors in November 2011 found that when 

companies applied for medium long term loans (up to 5 years) to invest in their processing 

equipment they usually only got 50 to 55 percent of the amount requested. If a 

company has good working experience and good relations with a local bank and the 

feasibility study of their project is highly assessed, the amount of loan could be increased 

to 70 percent out the total loan requested. The companies had to use their own 

fund to for the rest of the investment. Some processors said that they could hardly 

obtain any medium or long term loan if the size of loan is up to few millions of US 

dollars. This has been one of the companies´ main constraints and it prevents companies 

from investing intensively in more comprehensive processing lines. 

Fig. 1. Model of Buyer Credit Guarantee of Danish ECA – EKF 

4 In co-operation with Marel, the authors selected, visited and interviewed 4 of the largest 

Vietnamese pangasius processors in order to understand their difficulties and constraints in 

modernizing their processing lines. Export value of these processors on a yearly basis varied from 

USD 17 million to USD 61.7 million in 2010 (according statistic from VASEP sent via email July 

22, 2011). These companies are thus an important source of foreign exchange for Vietnam. 

5 Vietnam Association of Seafood Exporters and Producers (VASEP) is a non-governmental 

organization, established on June 12th 1998, based on the principles of volunteer, autonomy 

and equality. VASEP members include leading Vietnamese seafood producers and exporters 

and companies providing service to the seafood sector. 

17


Buyer Credit Guarantee will help foreign buyers in emerging markets to obtain larger 

loans from international banks and with longer lending term. This can also be done 

through a local bank, but it would normally take more time as the ECA is more likely 

to know the international banks. The bank will then be covered from buyer’s default in 

repayment due to commercial or non-commercial risks. 

Supplier Credit Guarantee is a guarantee issued by an ECA to the supplier or the 

exporter and this exporter can grant the foreign buyer extended credit on amounts 

payable for the order. The supplier or the exporter will be protected against the risk of 

not being paid by the buyer or the importer due to political or commercial risks. The 

exporter can take advantage of supplier credit guarantee to lend the foreign buyers in 

an emerging market where an extended credit period may be the key incentive for the 

buyers to select the most competitive supplier over the others. Supplier Credit Guarantee 

helps the buyer or the importer repay the order in a longer period (see Figure 2). 

This can be very advantageous for a buyer who may have limited cash flow and has 

difficulty in accessing to funds. In a prior research conducted by the authors among 20 

largest Vietnamese fisheries processors in August 2011, a set of questionnaire was 

sent out. All of those who answered indicated that they have to pay the supplier within 

3 to 6 months after the equipment has been fully installed and checked. This short 

term repayment period for the equipment from the supplier is one of their main constraints 

especially for companies who lack working capital and have difficulty in obtaining 

loans. The research conducted by the authors in November 2011 found that these 

companies have not been offered an extended credit period from any supplier. They 

have to apply for loans from local banks with high interest rates. Most loans lent to 

them are both short term loans (less than 12 months) and the amount allocated is far 

lower than the amount they requested. This constraint is one of the reasons why Vietnamese 

fisheries processors could not purchase sophisticated processing equipment 

from European manufacturers on a large scale. 

They only bought a small part of the equipment needed from these manufactures 

and the rest of processing lines were locally made or imported from more affordable 

Asian manufacturers like China, Korea or Japan. This suggests that if buyers from an 

emerging market like Vietnam are offered an extended credit period, it may affect 

their investment decision which means that they would perhaps invest more sophisticated 

processing equipment on a larger scale. Some of the processors in Vietnam have 

indicated that if they were granted a longer repayment period from the supplier and at 

reasonable cost they would consider to invest and modernize their processing lines 

more comprehensively. See figure 2 for the description of how Supplier Credit Guarantee 

works. 

An export loan is a lending scheme to help the exporter’s foreign buyer when this 

buyer is unable to secure credit facilities from banks for purchasing products and services 

from the exporter (see Figure 3). In the case of EKF, the Danish Export Credit 

Agency, they facilitate the export loan through a bank, and the loan is based on the 

bank’s lending terms. It depends on each individual ECA whether or not they offer the 

export loan product and how long the lending term will be. But this product is very 

important in the situation of financial crisis where banks are unable to provide loans to 

18


corporations. The EKF offers export loans as a result of the crisis and application for 

export loan of EKF can be made until end of 2015. In the same research by the authors 

in November 2011, the Vietnamese pangasius processors shared the view that local 

banks can only lend them with the amount not exceeding 20 percent of those banks’ 

totals lending capital. This reflects the limits in lending capacity of banks in Vietnam. 

And thus it limits the opportunities for processors in particular and Vietnamese enterprises 

in a broader view, if they wish to invest intensively. Besides that, each company 

may enjoy different interest rates depending on how good their relationship is with the 

lending bank. When this research was conducted, interest rate that these processors 

had to pay for medium long term loan was 19 percent for VND and 8 percent for 

USD, these interest rates varies from company to company as explained, however, 

these rates are considered high, especially the local rates in VND. 

Fig. 2. Model of Supplier Credit Guarantee of Danish ECA – EKF 

However, the cost associated and premium for this Export Loan scheme is not necessary 

cheaper than other traditional lending schemes because the export loan is granted 

jointly by a bank (usually the exporter’s bank) and an ECA to the foreign buyer 

based on commercial basis and market conditions. Export loan can be even more 

expensive but it also can be critically important in international trade especially under 

financial crisis time where most of banks are unable to provide funds to companies. 

The next chapter will illustrate how this produce is applied with a case in Jordan. 

19


Fig. 3. Model of Export Loan of Danish ECA – EKF 

2. How have ECAs instruments been applied? Selected cases 

This section demonstrates some success stories of companies who recently used 

products of the Danish Export Credit Agency, EKF. These cases are quoted directly 

from cases published on the EKF’s website. 

20 

2.1. Olam International Limited and The Use Of Buyer Credit Guarantee 

from Danish ECA – EKF – for a manufacturing facility in Vietnam (2009) 

Olam is a leading global supply chain manager and processor of agricultural products 

and food ingredients. With direct sourcing and processing in most major producing 

countries for various products, with the headquarters in Singapore, Olam has built 

a global leadership position in many businesses, including cocoa, coffee, cashew, sesame, 

rice, cotton and wood products. Olam operates an integrated supply chain for 20 

products in 65 countries, delivering these products to over 11,000 customers 

worldwide (Olam, 2011). 

The challenge 

In the year 2009, Olam was looking to invest in equipment for its new coffee manufacturing 

facility in Vietnam. Olam chose a Danish company namely GEA Process


Engineering A/S as the supplier. Unfortunately, the global economic and financial 

crisis made it difficult for Olam to secure the financing it needed to buy the 

equipment. At the same time, Olam’s bank was reluctant to secure long term financing. 

“Owing to the lack of liquidity in the financial market in February 2009 it would 

in all probability have been impossible to secure financing with a repayment term 

beyond 2-3 years for Olam”, – says Antero Ranta from Olam’s bank, ANZ Structured 

Asset and Export Finance, in Singapore 

The process 

Thanks to long standing working relations between GEA and EKF, GEA proposed 

that EKF be involved in the process of procuring financing for Olam’s project in Vietnam. 

“I was convinced that EKF would be able to assist in putting the financing in place. 

For our part, it was all plain sailing, as, right from the start, our customer and ANZ 

were keen to take over and deal with EKF directly”, – says Jesper Duckert, Project Finance 

Manager, GEA Process Engineering A/S. In order to implement the financing 

negotiations, EKF decided to send its representatives to Vietnam and had a meeting with 

representatives from Olam and ANZ Structured Asset. After the visit to Vietnam, EKF 

had better basis for assessing the actual credit risk entailed by the project. 

The solution 

After the meeting and negotiation EKF came up with a detailed assessment of the 

project and was able to offer a buyer credit guarantee. This guarantee meant that EKF 

assumed a share of the risk of extending a loan to Olam, and therefore, ANZ could 

secure financing for Olam as they needed. “With an export credit guarantee from EKF 

we were able to offer Olam a loan with a repayment term of 8.5 years,” says Antero 

Ranta from ANZ Structured Asset and Export Finance in Singapore. “In spite of the 

financial crisis we were able to secure long-term financing for our activities on a 

growth market,” says Arun Sharma, Senior Vice President, Coffee Division, Olam 

(EKF, 2009a). 

2.2. A Jordanian Company namely Modern Cement & Mining Company, and 

The Use of Export Loan and Buyer Credit Guarantee from Danish ECA – 

EKF (period of credit: 2010 to 2017) 

The challenge 

In July 2008 the Jordanian company Modern Cement & Mining Company chose a 

Danish company namely FLSmidth as an equipment supplier for its new cement plant 

in the south of Amman. The first deliveries were already paid by the Jordanian company 

but the main part of the order was to be financed by a local bank. However, due 

to the global economic and financial crisis, the bank turned down applications for new 

loans. This threatened the progress of the construction and the order of FLSmidth. 

FLSmidth decided to contact EKF in the spring of 2009 because FLSmidth had previously 

been assisted by EKF with guarantees for financing solutions. 

21


The process 

EKF had meetings with a number of international and local banks who expressed 

their interest in taking on the risks of the project provided that EKF would guarantee 

most of the loans. Furthermore, through the export lending scheme EKF was able to 

offer a loan to the buyer of FLSmidth services. Then EKF quickly endorsed the project. 

“EKF’s endorsement was conditional to the approval of the risks and terms in the 

transaction, its environmental impact and the extent of the Danish economic interest in 

the transaction – aspects which all needed further examination and subsequent negotiation 

with the parties involved” (EKF, 2010). 

The solution 

Finally the solution came into place in May 2010. “Half of the FLSmidth contract was 

financed with equity from the owners of the cement plant while the other half was financed 

with loans. More than half of the debt financing came from the Danish export lending 

scheme administered by EKF, while the remainder was provided by a group of local 

banks” (EKF 2010). HSBC London arranged the EKF financing. HSBC London is also 

acting as agent bank on behalf of EKF. Thanks to EKF’s loan and guarantee, the construction 

of the cement plant in Jordan could continue as planned. And the plant is expected to 

be ready for production start-up at the beginning of 2012 (EKF, 2010). 

2.3. Grain and Seed Exporter Nibulon Company in Ukraine Used EKF’s 

Buyer Credit Guarantee to Borrow Money from a Western European Bank 

At a Far Lower Interest Rate Than in Ukraine 

The challenge 

In 2009, a Danish company, Cimbria Unigrain received the first of two large orders 

worth EUR 20 million from Nibulon, Ukraine’s largest grain and seed exporter and a 

high-growth company. This order consisted of eight silo facilities for storing, drying 

and loading grain and seed. And Nibulon uses this equipment to extend and standardize 

its storage and transportation facilities by the rivers of Ukraine and the Black Sea. 

However, the Ukrainian buyer’s constraint was that they had to borrow at a high interest 

rate in Ukraine to pay Cimbria Unigrain. And this might create uncertainty regarding 

the order from the Danish manufacturer. 

The Process 

Cimbria contacted EKF and EKF agreed to assess the viability of the export order 

and work on the financing options via a guarantee from EKF. “Even allowing for the 

premium payable to EKF, Nibulon is making a big saving,” says Sales Director Henning 

Roslev Bukh. He adds that Nibulon regards Cimbria Unigrain and EKF as important 

and regular business partners. 

The solution 

Finally EKF offered buyer credit guarantee to Nibulon. This meant that Nibulon 

was able to secure a loan from a Western European Bank at a far lower interest rate 

22


than in Ukraine. ”Nibulon is very pleased that it was possible to arrange a Danish guarantee 

for this order. We might well have got the order anyway, as Nibulon has ordered 

from us for many years and is very satisfied with our products. Nibulon could 

perhaps have financed the purchase with equity, but it is often cheaper to borrow the 

money than to use equity, and equity is greatly needed in a growth-oriented company 

such as Nibulon”, – says Henning Roslev Bukh. And in 2010, Nibulon made another 

order for eight silo facilities – and once again, EKF provided a guarantee for the buyer’s 

payments. Thanks to this order Cimbria Unigrain has hired 30 employees in 2010 

(EKF, 2009b). 

2.4. Marel and the possibility of the use of ECAs products in Vietnam 

Marel is one of the leading manufactures in food processing equipment. Marel is 

headquartered in Iceland but has production facilities for processing lines in fish, poultry, 

and meat in numbers of European countries, USA, Brazil and in Asia. Marel is 

ambitious to expand their business in emerging markets where food processing industry 

is becoming more important like for example in China, Thailand and Vietnam. 

However, the purchasing volume of buyers from these markets remains low especially 

in Vietnam. 

The research in cooperation with Marel, mentioned earlier, among largest pangasius 

processors in Vietnam, found that Vietnamese buyers bought some limited number 

of equipment rather than comprehensive processing lines. During in-depth 

interviews with the 4 largest Vietnamese processors, the authors was told that most of 

equipment made by European manufacturers is very sophisticated and advanced, 

however, this equipment is too expensive for them to purchase on a large scale. Instead, 

they needed to select some equipment which is most important for them. The 

remaining equipment they bought from more affordable manufacturers from China, 

Korea or Japan and some other equipment is locally made. When asked, these processors 

said they were aware of the fact that having advanced equipment in their processing 

lines would enable them to export more of their products to high income markets 

like USA, Europe and Japan. The critical issues rest in funding which prevents them 

from investing intensively. The issues here include low amount of loan allocation 

from local banks, limited availability and accessibility to long term loans especially in 

foreign currency like USD, high interest rate, short repayment period to the equipment 

suppliers etc. 

At the same time, the authors interviewed some ECAs in Europe like EKF (Denmark), 

EKN (Sweden) and ECICS (Singapore); in response to the question what products 

offered by ECAs they thought are most suitable for Marel and its buyers in Vietnam 

given the constraints mentioned above, these ECAs thought that two products 

should be suitable which are Buyer Credit Guarantee and Supplier Credit Guarantee. 

The recommended products of ECAs could help Marel achieve its goal which is to 

expand its business in Vietnam. However, the ECAs also said that in order to be supported 

by ECAs’ instruments the Vietnamese buyers need to fulfill the requirement in terms 

of being able to provide sufficient and transparent information of their companies, espe- 

23


cially financial information, including audited annual reports. The readiness and well 

done “home-work” of Vietnamese buyers will help the process of ECAs in assessing 

their creditworthiness and making decision on their request quicker. Most of the Vietnamese 

fisheries processors now are working with local banks both state owned and 

privately, however, ECAs indicated that if foreign buyers work with international banks 

it will normally make the process faster because ECAs have more working experience 

with large international banks than local banks in a specific country. 

Conclusions 

When private sector companies engage in cross border trade and/or investment 

they are more likely to face higher risks than in domestic markets. These risks are noncommercial/political 

and commercial and the level of risk is different in different markets. 

In the context of emerging markets and due to the current uncertainty in financial 

market, these risks have moved towards to the top of corporate agendas. Certainly, 

these risks should be managed and appropriate risk mitigation sought. 

In order to cover the existing demand and to promote the export of its home products, 

ECAs worldwide provide various risk mitigation instruments. Through the research 

done by the authors and the real cases described in this article, we can see that 

there are real possibilities for companies to have risks covered thus enhance their business 

development especially when they tap into emerging markets. These instruments 

are even more important during times of crisis. 

Among the key factors to make things happen is the ability of ECAs to assess the 

creditworthiness of companies involved especially the foreign buyers. Therefore, in 

response to this issue, foreign buyers should provide full and transparent financial 

information to help the process move faster, including audited annual reports. Besides 

that, ECAs prefer working with international banks that they know and already have a 

business relationship with so it would be advantage for foreign buyers to seek loans 

from international banks such as: ANZ, HSBC, American Standard Chartered Bank or 

international organizations like the Asian Development Bank and the International 

Finance Corporation of the World Bank Group, etc. The products offered by ECAs 

show that the risks associated with non-commercial/political and commercial risks in 

emerging markets can be managed, and the cases discussed in this article are tangible 

evidence of recent success during a global economic and financial crisis. 

Received 2012 12 28 

Approved for publishing 2013 03 05 

References 

EIU. (2007). EIU and the Colombia Program on International Investment 2007. World Investment Prospects to 2011: 

Foreign Direct Investment and the Challenge of Political Risk. London: Economist Intelligence Unit. Available at: 

http://graphics.eiu.com/upload/WIP_2007_WEB.pdf (Accessed on January 6, 2012). 

EKF. (2009a). Case: Olam Buys Danish Equipment with Long-term Loan. Available at: http://www.ekf.dk/en/How-itworks/cases/Pages/GEA-Process-Engineering.aspx 

(Accessed on November 14, 2011). 

24


EKF. (2009b). Case: Ukraine Orders Create Jobs in Thisted. Denmark. Available at: http://www.ekf.dk/en/How-itworks/cases/Pages/Cimbria.aspx 

(Accessed on November 14, 2011). 

EKF (2010). Case: EKF Secures Financing of Large FLSmidth Order to Jordan. Available at: 

http://www.ekf.dk/en/How-it-works/cases/Pages/FLSmidth.aspx (Accessed on November 14, 2011). 

EKN. (2010). Annual Report. Available at: http://www.ekn.se/ar2010/EKNs_annualreport_2010.pdf (Accessed on 

December 12, 2011). 

Lloyd’s. (2007). Under Attack? Global Business and the Threat of Political Violence. London: Lloyd’s. Available at: 

http://www.lloyds.com/~/media/Lloyds/Reports/360%20Terrorism%20Reports/GlobalBusinessUnderAttack.pdf 

(Accessed on September 6, 2011). 

MIGA. (2009). World Investment and Political Risk. Available at: 

http://www.miga.org/documents/flagship09ebook.pdf (Accessed on February 12, 2012). 

MIGA. (2010). World Investment and Political Risk. Available at: http://www.miga.org/documents/WIPR10ebook.pdf 

(Accessed on January 14, 2012). 

Nerouppos, M. et. al. (2006). Risk Management in Emerging Markets: Practical Methodologies and Empirical Tests. 

Multinational Finance Journal, vol. 10, no. 3/4: 180–181. Available at: 

http://www.mfsociety.org/images/uploadFiles/photos/File/V10N34p2.pdf (Accessed on September 5, 2011). 

OECD. (2003). Definition of commercial risk. Available at: http://stats.oecd.org/glossary/detail.asp?ID=5896 (Access 

on October 15, 2011). 

OECD (n.d). Coutry risk classification. Available at: 

http://www.oecd.org/document/49/0,2340,en_2649_34171_1901105_1_1_1_1,00.html (Accessed on April 12, 2012). 

Olam (2011). Annual Report. Available at: http://olamonline.com/resources#Annual%20Reports (Accessed on December 

14, 2011). 

Stephens, M. (1996). Setting up An Export Credit Export Insurance Agency. International Trade Forum, Issue 3: 3–8. 

Available at: http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=buh&AN=9704171695&site=ehost-live (Accessed 

on August 31, 2011). 

VASEP. Vietnam Association of Seafood Exporters and Producers. Official website: http://www.eng.vasep.com.vn/ 

Yescombe, E. R. (2002). Principles of Project Finance. London: Academic Press. 

25


26


„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: 

LIETUVOS BENDRUOMENIŲ AKTYVUMO ATVEJIS 

Arvydas Guogis, Aušra Šilinskytė 

Mykolo Romerio universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje aptariami tradicinio hierarchinio viešojo administravimo modelio ir Naujosios viešosios vadybos 

trūkumai krizės laikotarpiu globalizacijos sąlygomis, pateikiama pozityvi Naujojo viešojo valdymo alternatyva 

minėtiems modeliams socialinės kokybės, socialinio teisingumo ir piliečių įgalinimo požiūriu. Socialinių tikslų 

siekimo laipsnis ir bendruomenių aktyvumas yra ypač aktualūs socialinę traumą patyrusioms Rytų Europos bei 

Lietuvos visuomenėms. Straipsnyje remiamasi keliais Lietuvoje žinomais bendruomenių įgalinimo pavyzdžiais. 

Teigiami pilietinio aktyvumo pavyzdžiai ir jų propagavimas Lietuvoje gali padėti politikos kūrėjams ir jos įgyvendintojams 

nustatyti tikslus ir ieškoti veiksmingesnių veiklos priemonių. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešojo administravimo modeliai, Naujasis viešasis valdymas, pilietinė visuomenė, 

socialinė kokybė, įgalinimas, bendruomenės. 

Abstract 

There are discussed the deficiencies of traditional hierarchical public administration model and New Public 

Management in the context of crisis and globalization. New Governance model forms a positive alternative 

to above mentioned models in the aspects of social quality, social justice and civil empowerment. 

The effectiveness of social aims and communities activities are especially actual for experiencing social 

trauma Eastern European and Lithuanian societies. There are analysed in the article several known 

examples of communities empowerment in Lithuania. The positive examples of civil activities and their 

propagation can contribute to the more efficient measures for policy formation and implementation. 

KEY WORDS: public administration models, New Governance, civil society, social quality, 

empowerment, communities. 

Įvadas 

Viešojo administravimo mokslas savo „teoriniu krūviu“ akivaizdžiai atsilieka nuo 

sociologijos, politologijos, ekonomikos ir kitų socialinių mokslų. Dažniausia jis apsiriboja 

pavienių atvejų aprašymu ir pristatymu (angl. case studies), taigi trūksta metateorijų, 

kurios padėtų apibendrinti ir susieti praktinius pavyzdžius. Tačiau akivaizdu ir 

tai, kad pačių viešojo administravimo faktų bei pavyzdžių aprašoma ir vertinama per 

mažai. Ypač teigiamų viešojo administravimo Rytų Europos šalyse pavydžių, kurios 

pasižymi perdėta savo visuomenių savinieka ir savikritika. Tiesa, teigiami sociologinio, 

politologinio ar ekonominio pobūdžio faktai ir pavyzdžiai Rytų Europoje dažnai 

taip pat nutylimi (be aiškios motyvacijos, kodėl taip daroma). 

Per visą XX amžiaus istoriją, kai formavosi viešojo administravimo mokslas, susikūrė 

tik trys teorinės paradigmos (modeliai), t. y. nuo seniausių laikų egzistuojantis 

tradicinis hierarchinis modelis, Naujoji viešoji vadyba (angl. New Public Management) 

ir Naujasis viešasis valdymas (angl. New Governance). Pirmieji du modeliai 

turėjo savo teorinių principų ir konkrečių įgyvendinimo metodų, tuo tarpu Naujasis 

viešasis valdymas turi labai patrauklius teorinius principus, bet trūksta konkrečių įgyvendinimo 

metodų. Tradicinis hierarchinis modelis yra „senas kaip pasaulis“ ir be savo 

hierarchinio reglamentavimo pagal administravimo funkcijas jis nieko naujo pasiū- 

27


lyti negali. Tačiau visada egzistuos tam tikros administravimo struktūros (pvz. Jėgos), 

kurioms, neįgyvendinus šio modelio, tiesiog nepavyks išgyventi. Pasaulyje yra šalių, 

kurios labiau linkusios laikytis tradicinio hierarchinio modelio visose administravimo 

srityse, tarkim, Prancūzija, kuri į įvairias viešojo administravimo naujoves (pvz., anglosaksiškąją 

Naująją viešąją vadybą) žvelgia su nepasitikėjimu. 

XX amžiaus pabaigoje dėl pasaulinio neoliberalizmo puolimo išryškėjo aiškūs tradicinio 

hierarchinio ir Naujosios viešosios vadybos modelių įgyvendinimo trūkumai. Tradicinis 

hierarchinis modelis su savo administracinės teisės hiperbolizavimo tendencijomis 

pradėjo trukdyti efektyviau įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, o jam priešpriešinama 

Naujoji viešoji vadyba suabsoliutino ekonomizacinį kiekybinių rezultatų vertinimo požiūrį 

ir per 2008–2010 metų ekonominę krizę Vakaruose, kuri daugelyje šalių tebesitęsia ir 

šiandien, priėjo aklavietę, ne tik įgyvendinant socialines inovacijas, bet ir siekiant ekonominio 

efektyvumo. Vis daugiau analitikų pasaulyje pripažįsta, kad Naujoji viešoji vadyba 

„išsieikvojo“ ir nebeturi ateities perspektyvų. Per savo trisdešimties metų istoriją ji sukūrė 

tik „ekonominio žmogaus“ raišką, kuri visą veiklą redukuoja iki klientų, kaip vartotojų, 

poreikių tenkinimo, o tokios veiklos efektyvumą matuoja aiškiai apibrėžtais kiekybiniais 

rodikliais. Bet ar ji gali išmatuoti „socialinį efektyvumą“ ne tik siaurąja paslaugų teikimo 

prasme, bet ir plačiąja „socialinės atsakomybės“, „įgalinimo“, „socialinės kokybės“ ar 

„socialinio teisingumo“ prasme? Ar galima kiekybiškai išmatuoti socialinių reformų sėkmingumo 

mastą, kai klientų požiūriu svarbus ne tik paslaugų ekonomiškumas ir efektyvumas, 

kurie vertinami atižvelgiant į sąnaudų ir rezultatų santykį, bet ir veiksmingumas – 

kaip „tikslų pasiekimo“ laipsnis? 

1. Šiuolaikinio kapitalizmo krizė ir Naujojo viešojo valdymo alternatyva 

Akivaizdu, kad socialiniai tikslai, remiantis Naujosios viešosios vadybos teorija, 

nustumti į trečią ar ketvirtą vietą. Todėl Naująją viešąją vadybą galima vertinti kaip 

pro liberalų dešiniųjų politikų ir administratorių projektą, kuriuos, taikant privataus 

sektoriaus metodus viešojo administravimo sektoriuje, siekta ne tik didesnio viešojo 

sektoriaus efektyvumo, bet ir tiesiogiai grasinta jam viešųjų paslaugų privatizavimu. 

Todėl Naujoji viešoji vadyba yra labiausiai „kapitalistinis“ administravimo modelis, 

kuris globalizacijos sąlygomis sugebėjo visiškai atsiskleisti individualizuotose anglo 

saksiškose šalyse. Šias šalis socialiniu požiūriu galima apibūdinti kaip šalis, kurios 

pirmiausia susikuria dideles socialines problemas, o tada bendruomenės ir pavienių 

asmenų pastangomis bando jas spręsti. Tada praktiškai tenka kovoti su padariniais, o 

ne su priežastimis. Bendruomenės ir pavienių asmenų įtraukimas į pilietinę ar socialinės 

globos veiklą yra sveikintinas dalykas, tačiau ar reikėtų tokio privačios iniciatyvos 

masto, jeigu šios šalys nebūtų ištisai „taranavusios“ viešojo sektoriaus, valstybės ar 

savivaldybių teikiamų paslaugų? Amžina anglo saksiškų šalių individualizuota kova 

su valstybe ir privačių elementų skatinimas ne tik susilpnino šias šalis socialiniu požiūriu, 

bet galiausiai nebeduoda ir norimų ekonominių rezultatų, nors į juos visada 

buvo apeliuojama. Dažnai nusikalstama bankininkų ir kitų verslo atstovų bei juos „aptarnaujančių“ 

žurnalistų ir viešojo sektoriaus atstovų veikla demoralizuojančiai veikia 

gyventojų nuotaikas amoralaus postemocionalizmo ir postmodernizmo akivaizdoje. 

28

„NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS“ KAIP PILIETINĖ VERTYBĖ: LIETUVOS BENDRUOMENIŲ... 

Formuojasi radikalaus globalizmo atmosfera, kurioje nebelieka vietos politiniam, tautiniam, 

religiniam ir lytiniam identitetui. Radikalus globalizmas, kovodamas su šiais 

identitetais arba ignoruodamas juos, siekia pagerinti sąlygas manipuliuoti masėmis. 

Todėl realiai gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas trukdo tokios kapitalistinės 

sistemos sergėtojams. Bendruomenės, profsąjungos, nevyriausybinės organizacijos 

tokiai sistemai reikalingos tik formaliai, kad būtų galima užtikrinti savo valdžios ir 

savo interesų legitimaciją. Per pastaruosius 30 metų, kai pasaulyje įsigalėjo neoliberali 

visuomeninė santvarka, akivaizdžiai atsiliekama nuo 6–8 dešimtmečių Vakarų gerovės 

valstybių, kurios savo „aukso amžių“ išgyveno pirmiausia socialiniu požiūriu. Kyla 

natūralus klausimas, ar gali pasaulis šiandien grįžti prie Gerovės valstybių „aukso amžiaus“ 

vertybių, jeigu neoliberalus modelis nebepasiteisina? O gal, remiantis praeitimi, 

įmanoma sukurti naujo tipo administravimo modelį, kuris socialiniu požiūriu „timptelėtų“ 

visuomenę pirmyn? Todėl pastaruoju dešimtmečiu politinėje pasaulio dienotvarkėje 

atsiradęs Naujojo viešojo valdymo (angl. New Governance) modelis teikia vilčių. 

Naujasis viešasis valdymas, lyginant su Naująja viešąja vadyba, šiek tiek kitur deda 

akcentus, būtent akcentuoja skaidrumą, atvirumą, pilietiškumą, pliuralizmą, demokratiją, 

korupcijos nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Bendruomenės 

aktyvumas Naujajam viešajam valdymui yra prioritetas. Svarbiausias jos uždavinys 

– „įgalinti“. Kaip pasiekti, kad ne tik pavienių struktūrų vadybininkai, kaip tai buvo 

remiantis Naujosios viešosios vadybos teorija, bet ir patys bendruomenės nariai 

spręstų savo likimą? Čia kalbama apie realią, o ne formalią savivaldą, apie realius būdus, 

kaip „įgalinti piliečius“. „Įgalinimo“ filosofija yra tas Naujojo viešojo valdymo 

kertinis elementas, apie kurį sukasi visi kiti metodai ir visos kitos vertybės. Išsivysčiusiose 

Vakarų visuomenėse piliečių „įgalinimo“ pavyzdžių visais laikais buvo daugiau 

negu besivystančiose šalyse. Ne išimtis ir Rytų Europa. Prieš du dešimtmečius pasirinkus 

vakarietiškąjį vystymosi kelią, čia sunyko pilietiškumo dvasia. Po labai reikšmingų 

1989–1990 metų revoliucijų Rytų Europoje atėjo pilietinio neveiklumo, kartais 

ir depresijos bei desperacijos metai. Daugybė Vakarų pilietinio skatinimo iniciatyvų 

(pvz., filantropo G. Soroso veikla) dažnai tik dirbtinai „skatino“ socialinę traumą išgyvenančias 

Rytų Europos visuomenes. Lietuva iš šių Rytų Europos šalių ilgą laiką 

išsiskyrė ypatingu „pilietiniu letargu“. Todėl bet kokie pilietinės visuomenės aktyvumo 

proveržiai pastaraisiais metais tiek Rytų Europoje, tiek Lietuvoje verti didžiausio 

dėmesio, siekiant atrasti tokius politikos kūrimo ir įgyvendinimo spendimus, kurie 

galėtų padėti tiek ištisoms bendruomenėms, tiek ir pavieniams jos nariams. 

Vienas iš būdų, kaip nuo dabartinių proliberalių vadybinių principų taikymo pereiti 

prie socialinės atsakomybės ir humanitarinių idėjų puoselėjimo, yra pačių piliečių 

įtraukimas į visuomeninę veiklą. Tačiau būtina pabrėžti nuolatinio piliečių dalyvavimo 

valdyme svarbą – ne tik išreikšti savo nuomonę per rinkimus ar referendumus. Vykstant 

nuolatiniams socialiniams pokyčiams valstybinės institucijos nepajėgia laiku reaguoti 

į vykstančias permainas bei priimti sprendimus, kurie užtikrintų darnią socialinę 

plėtrą (Nefas ir kt., 2011). Todėl siekiant užtikrinti piliečių nuolatinį dalyvavimą šiuose 

procesuose, gyventojai turi būti skatinami burtis į įvairias bendruomenes ir pilietines 

organizacijas. 

29


Pilietinės visuomenės organizacijos mūsų laikais yra laikomos demokratinės visuomenės 

pagrindu. Jos ne tik sudaro sąlygas aktyviems piliečiams atsiskleisti dirbant 

visuomenei naudingą darbą, bet ir kontroliuoja, tikslina viešojo sektoriaus organizacijų 

veiklą, šalina jų trūkumus, garantuoja žmogaus teisių laikymąsi (Nefas ir kt., 2011). 

Aktyvi bendruomenių veikla gali užtikrinti ne tik 3 E (angl. economy – ekonomiškumas, 

efficiency – efektyvumas, effectiveness – veiksmingumas) modelio įgyvendinimą 

viešajame sektoriuje, kontroliuojant organizacijų veiklą, bet ir įgalintų priartėti prie 

Naujojo viešojo valdymo idėjų bei realiai taikyti socialinio teisingumo, lygybės ir etikos 

principus (angl. the 4-th E – equity, 5-th E – equality and 6 –th E – ethics). Tai yra 

šiuolaikiniai pokriziniai principai, kurių sklaidai patvirtinti įvairiose šalyse reikia įrodymų. 

Taip yra ir Lietuvoje. Didesnis bendruomenių aktyvumo laipsnis yra vienas 

svarbiausių pliuralizmo ir demokratijos įrodymų kiekvienoje šalyje, kuris rodo įvairių 

galios centrų pasiskirstymą. Pliuralizmas ir demokratija savo ruožtu yra reikšmingiausias 

Naujojo viešojo valdymo įrodymas. Ar, remiantis Lietuvos pavyzdžiu, galima 

teigti, kad čia egzistuoja bent jau Naujojo viešojo valdymo užuomazgos? Ar galima 

įrodyti, kad Lietuvoje dėl aktyvesnės bendruomenių veiklos atsisakoma formalios demokratijos 

ir formuojasi bent jau pliuralistinės visuomenės užuomazgos? Ar Lietuvoje 

pastebima tokia bendruomenių veikla, kuri gali paveikti politikos kūrimą aukščiausiame 

lygyje ir skatintų politikus atsižvelgti į bendruomenių interesus? Atsakant į 

šiuos klausimus bus remtasi ta empirine Lietuvos medžiaga, kuri pastaraisiais metais 

buvo labiausiai linksniuojama viešojoje erdvėje ir kuri daugeliui skaitytojų sukelia 

vienokių ar kitokių asociacijų. Daug kas Lietuvoje girdėjo apie žymiosios Vilniaus 

Balsių gimnazijos statybas ar kovą prieš danų verslininkų valdomus kiaulių auginimo 

kompleksus Šiaurės Lietuvoje, tačiau nepakankamai aiškiai įsivaizduoja vietos bendruomenių 

veiklos reikšmę šiuose įvykiuose. Kokias išvadas, remiantis bendruomenių 

veiklos rezultatais šiuose įvykiuose, galima padaryti, kokias rekomendacijas kitoms 

bendruomenėms ir politikams bei administratoriams pateikti? 

Nagrinėjant vietos bendruomenių veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, reikėtų 

paminėti, kad jų veikla nėra naujas reiškinys, bet būtent pastaraisiais metais, ypač Lietuvoje, 

bendruomenės pradėjo ne tik aktyviau veikti, bet ir labiau reklamuoti bei viešinti 

savo veiklą, taip pritraukdamos vis daugiau piliečių. Tikslių statistinių duomenų 

apie bendruomenių ir jų narių skaičiaus pokyčius nėra, tačiau nagrinėjant pavienių 

regionų duomenis galima teigti, kad bendruomenių veikla Lietuvoje nuolat plečiasi. 

Pavyzdžiui, remiantis Tauragės rajono vietos veiklos grupės duomenimis 

(http://tauragesvvg.lt/vvg2/bendruomeniu-svetaines), šiuo metu Tauragės mieste ir 

rajone užregistruotos 33 bendruomenės, iš kurių 19 – įsteigtos nuo 2006 metų. Atsižvelgus 

į tai, kad rajono gyventojų skaičius nesiekia 48 tūkstančių, akivaizdu, jog šis 

bendruomenių kūrimosi skaičius rodo aktyvų gyventojų, ypač kaimo, dalyvavimą visuomeninėje 

veikloje. Panašūs rodikliai yra ir kituose rajonuose: Varėnos rajone įregistruotos 

38, Kaišiadorių rajone – 31, Alytaus rajone – net 49 bendruomenės. Žinoma, 

vien didėjantis bendruomenių skaičius neatskleidžia realios jų daromos įtakos priimamiems 

viešojo sektoriaus institucijų sprendimams. Norint suvokti bendruomenių 

veiklos poveikį įvairioms institucijoms, būtina atsižvelgti į jų nuveiktus darbus, šių 

pavyzdžių iš tiesų yra daug, tačiau, analizuojant jų veiklą, reikėtų atminti, kad skirtin- 

30


gomis sąlygomis ir dėl skirtingų priežasčių susibūrusių bendruomenių siekiai ir realios 

galimybės daryti įtaką sprendimams taip pat skiriasi, todėl siekdami suvokti bendras jų 

veiklos tendencijas, pateiksime keleto skirtingų tipų bendruomenių veiklos pavyzdžių. 

2. Kaimo ir miesto bendruomenių veiklos tikslai 

Lyginant skirtingų rajonų kaimo bendruomenių veiklos tikslus, galima išskirti 

šiuos jų veiklos planų panašumus: suvienyti vietos gyventojus, rūpintis jų gyvenimo 

kokybe, skatinti „geros kaimynystės“ idėjas, organizuoti kultūrinius renginius ir patiems 

savarankiškai spręsti kylančias problemas. 

Lietuvoje bendruomenių, kurios kelia sau tokius tikslus, yra tikrai daug, vienas tokių 

pavyzdžių – Aukštupių kaimo bendruomenė „Aukštadabrupis“ (Tauragės raj.), 

kurią sudaro apie 400 gyventojų. Ji įkurta 2006 m., siekianti sutelkti žmones bendrai 

veiklai: sudaryti kaimo gyventojams galimybę naudotis informacinėmis technologijomis, 

ugdyti savitarpio pagalbą ir bendruomenės narių gebėjimus dirbti bei spręsti iškilusias 

problemas kartu. Tauragės rajono vietos veiklos grupės duomenimis 

(http://tauragesvvg.lt/aukstupiu-kaimo-bendruomene-aukstadabrupis), bendruomenės 

veiklos dėka iš laimėtų projektų gautos pajamos ir pačių gyventojų neatlygintinas darbas 

leido sutvarkyti patalpas, kur gyventojai mokomi dirbti su kompiuterine įranga, ir 

įsigyti būtiną techniką, kompiuterius. Suremontuotos mokyklos klasės, sutvarkyta dalis 

šildymo sistemos, vandentiekis, kanalizacija, pastatytas mokyklos priestatas, kuriame 

vyksta mokyklos ir visos bendruomenės šventės, renginiai, įvairūs mokymai. 

Didesnių gyvenviečių bendruomenių, pavyzdžiui, Alantos (Molėtų rajonas), kurią 

sudaro apie 2600 gyventojų, tikslai: rūpintis pirminių socialinių gyventojų poreikių 

užtikrinimu (labdara, asmens higienos priežiūra), vykdyti prevencinius projektus dėl 

narkomanijos. Bendruomenės pastangomis ir jų vykdomų projektų lėšomis įrengtos 

bendruomenės patalpos, nuolat aktyviai rūpinamasi vaikų dienos centro „Daigelis“ 

veikla, organizuojamos vasaros poilsio stovyklos socialiai remtiniems vaikams ir jų 

šeimų nariams, siekiama ne tik užtikrinti vaikų ir jaunimo aktyvią veiklą, bet į ją 

įtraukti ir pagyvenusius bei neįgalius vietos gyventojus (Alantos bendruomenės centro 

tinklalapis: http://alantiskiai.weebly.com/projektai.html). 

Apžvelgus įvairių kaimo bendruomenių veiklą ir jų išsikeltus tikslus, matyti tam 

tikros bendros problemos: trūksta finansinių ir materialinių išteklių net patiems paprasčiausiems 

darbams atlikti, infrastruktūros plėtrai ir aplinkos tvarkymui, todėl dažnai 

gyventojų grupių, kurios nesugeba ar neturi galimybių pasirūpinti savo ar kitų socialiniais 

poreikiais, problemos dažnai lieka antroje vietoje. 

Puikus miesto bendruomenių veiklos pavyzdys yra viena aktyviausiai Lietuvoje 

veikiančių bendruomenių, įsikūrusi Vilniaus mieste, Balsių gyvenamųjų namų kvartale. 

Šis kvartalas įkurtas prieš dvidešimt metų, tačiau jo infrastruktūra, lyginant su pačiu 

Vilniaus miestu, buvo labai atsilikusi. Balsių bendruomenė (įkurta 2002 m., šiuo 

metu ją sudaro daugiau kaip 10 000 gyventojų) savo įstatuose ir tiksluose užsibrėžė ne 

tik suburti žmones, organizuoti renginius, bet ir siekti išspręsti išties aktualias problemas: 

31


1. Panaikinti teritorijos infrastruktūrinį atsilikimą įkuriant mokyklą, vaikų darželį, 

šeimos medicinos, prekybos ir paslaugų, kultūros ir bendruomenės centrus 

bei užtikrinti jų tolesnę darnią plėtrą. 

2. Tobulinti susisiekimo tinklą: išasfaltuoti ir apšviesti gatves, pastatyti degalinę, 

įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus. 

3. Siekti greičiau įrengti miesto komunikacijas, dujotiekio, vandentiekio tinklą ir 

nuotekų surinkimo sistemą. 

4. Organizuoti kultūros renginius, kurti ir puoselėti naujas tradicijas. 

5. Kurti gamtosauginius projektus ir puoselėti gyvenamąją aplinką. 

6. Siekti saugios kaimynystės ir nuoširdaus bendravimo, nesitaikstyti su antisocialiniais 

reiškiniais. 

7. Vykdyti vietos bendruomenėje socialinės paramos ir užimtumo projektus 

(Balsių bendruomenės įstatai, 2011). 

Per 10 savo veiklos metų bendruomenei pavyko net tik padidinti savo narių skaičių, 

užmegzti ryšius su kitomis bendruomenėmis, bet ir įgyvendinti nemažai išsikeltų 

uždavinių. 

Bendruomenė reguliariai rengia talkas ir jau tradiciniais tapusius kultūros renginius: 

„Bėgimas Balsių gatvėmis 3,3 km“, „Užgavėnių šurmulys“, kalėdiniai renginiai 

ir kasmetinė bendruomenės šventė, vykstanti birželio mėnesį (savaitę prieš Jonines), 

kur apsilanko daugiau kaip 1500 vietos gyventojų ir svečių, renginį rengiant kasmet 

dalyvauja daugiau kaip 30 savanorių (Nefas, 2012, p. 46–48). Vis dėlto bendruomenės 

veikla neapsiriboja vien kultūriniu-edukaciniu vaidmeniu, kaip pagrindiniu, kuris kaimo 

bendruomenėse labiausiai akcentuojamas. Miestuose kultūros renginių ir tradicijų 

kūrimas yra labai svarbus siekiant mažinti žmonių susvetimėjimą, be to, svarbu viešinti 

bendruomenės veiklą. 

Per visą Balsių bendruomenės veiklos laikotarpį (2002–2010 m.), remiantis veiklos 

ataskaitomis, bendruomenės gyventojų pastangomis (50 % lėšų skyrė Vilniaus m. savivaldybė) 

atlikti gatvių tinklo asfaltavimo ir apšvietimo darbai, įvykdytas vandentiekio 

ir nuotekų įrengimo projektas, įsteigtas „Balsių šeimos medicinos centras“, pakloti 

telekomunikacijų tinklai, išplėsti dviračių takai. Vienas didžiausių bendruomenės laimėjimų 

– pirmoji Lietuvoje švietimo įstaiga, pastatyta viešojo ir privataus sektoriaus 

bendradarbiavimo principu, dėl kurios steigimo bendruomenė pradėjo dirbti dar savo 

veiklos pradžioje. Tokios Balsių permainos yra puikus pavyzdys kitoms, net ir mažesnėms 

bendruomenėms, kaip galima atrasti naujų finansavimo šaltinių visiems būtiniems 

pokyčiams įgyvendinti, kartu tenkinti socialinius, kultūrinius ir edukacinius gyventojų 

poreikius. 

3. Bendruomenių poveikis sprendžiant aktualiausius klausimus ir darant įtaką 

privataus sektoriaus veiklai 

Lyginant dažniausiai pasitaikančius kaimo ir miesto bendruomenių veiklos tikslus 

gali pasirodyti, kad jos yra atsakingos ir rūpinasi tik savo vidaus klausimais, renginių 

organizavimu ar infrastruktūros plėtra. Tikėta, kad mažiau aktyviose bendruomenėse, 

32


kur aktualios socioedukacinės problemos, ypatingą vaidmenį vaidins daugiafunkciai 

socioedukacinių paslaugų centrai, kurie užsiima švietimo, kultūros, socialinių paslaugų 

vaikams ir vietos bendruomenei teikimu. Tačiau remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos 

atliktais daugiafunkcių centrų tyrimais (ŠMM, tyrimo ataskaita, 2008), paaiškėjo, 

kad labiau išsivysčiusiose bendruomenėse nepakanka vykdyti tik socioedukacinę 

veiklą, dažnai iškyla tokių klausimų, kuriuos spręsdamos bendruomenės privalo 

imtis nenumatytos veiklos, siekdamos apsaugoti vietos gyventojus ir užtikrinti jų teises. 

Todėl, neatsižvelgus į kiekvienos bendruomenės turimą potencialą, joms neturėtų 

būti priskirtas tik socioedukacinis vaidmuo, būtina įvertinti ir jų galią daryti įtaką viešiesiems 

sprendimams. 

Vienas iš atvejų, rodančių, koks svarbus bendruomenių vaidmuo ir kokios yra jų 

bei savivaldybės bendradarbiavimo galimybės, yra Bugenių kaimo bendruomenės 

(Mažeikių rajonas) veiklos pavyzdys. Ši, vos 500 gyventojų turinti bendruomenė įrodė, 

kad gali atstovauti savo interesams prieš didelę privačią įmonę. Istorija prasidėjo, 

kai 2005 m. neveikiantį, 12 000 kiaulių per metus realizavimo galią turintį kompleksą 

įsigijo Danijos kapitalo UAB „Bugenių Agro“. Bendrovė kreipėsi į Mažeikių rajono 

savivaldybę dėl pritarimo jos veiklos planui. Iš pradžių planuota auginti 1700 motininių 

kiaulių ir gauti kasmetinį 45 tūkst. kiaulių prieaugį, vykdyti nekenksmingą aplinkai 

veiklą ir sukurti 20 naujų darbo vietų (Bugenių kaimo bendruomenės tinklalapis: 

http://bugeniai.webs.com/apiekiauliukompleksa.htm). Tačiau buvo akivaizdu, kad tokia 

ūkinė veikla turėjo daryti poveikį ne tik gamtai, bet ir vietos gyventojams. Todėl 

sudarytos komisijos įmonės vykdomos veiklos galimai daromai žalai ištirti. Aplinkinių 

kaimų gyventojai, sužinoję apie planuojamą UAB „Bugenių Agro“ veiklą, ėmė vienytis, 

kad šią veiklą sustabdytų. Iš artimiausiai esančių kaimų ir mokyklos gauti raštai, 

prieštaraujantys tokiai įmonės veiklai, surinkta 600 aplinkinių kaimų gyventojų parašų, 

kuriais pasisakoma prieš minėto kiaulių komplekso veiklą (Nefas ir kt., 2011). Tokia 

gyventojų reakcija ir mero sudaryta komisijos veikla paskatino rajono savivaldybės 

tarybą nepritarti Bugenių kiaulių komplekso veiklai. Rajono savivaldybės atsakymas 

sukėlė įmonės vadovų nepasitenkinimą, byla pateko į teismą. Bylinėjimasis truko 

ilgai, pagaliau į teismo procesą įsitraukė Danijos ambasadorius, kuris ėmė daryti viešą 

spaudimą savivaldybei, kad ši pritartų įmonės veiklai. Būtent tada ir pasireiškė didžiausias 

bendruomenių aktyvumas. 

Bugenių kaimo bendruomenės atstovai suvienijo ir kitas Mažeikių rajono bei Rokiškio 

rajono, kuriame ši danų kapitalo įmonė jau augino 25 tūkst. kiaulių, bendruomenes. 

Susivienijusios bendruomenės ne tik rengė bendrus piketus, bet ir ėmėsi konkrečių 

veiksmų. Bendruomenių atstovai pateikė peticiją 

(http://www.peticijos.lt/visos/1579), kuri buvo perduota Seimui, Prezidentui ir Danijos 

ambasadoriui Lietuvoje, o bendrame susirinkime priimta pilietinės gyventojų akcijos 

rezoliucija „Už švarią gamtą ir sveiką aplinką Mažeikiuose“ susilaukė tiek žiniasklaidos, 

tiek valdžios dėmesio: beveik penkerius metus trukusi Mažeikių rajono gyventojų 

kova su danų verslininkais baigėsi bendruomenių pergale – didžiulio 45 tūkst. kiaulių 

auginimo komplekso Bugeniuose nebebus. 

Žinoma, dar tebevyksta teisminiai ginčai dėl 12 tūkst. kiaulių auginimo komplekso 

Bugenių kaime, tačiau šią pergalę lėmė ir aktyvi savivaldybės parama bendruomenei, 

33


ir aktyvus bendruomenės bei savivaldybės bendradarbiavimas, parodęs, kokia stipri, 

susivienijus šioms jėgoms, gali būti savivalda. 

Kitas bendruomenių ir savivaldybės bendradarbiavimo ypatumus atskleidžiantis 

pavyzdys yra vadinamasis „šilumos karas“, vykęs Ukmergėje, kai rajono savivaldybė 

pareiškė nepasitikėjimą iki tol šilumos ūkio reikalus koordinavusios ir pagal koncesijos 

sutartį veikusios UAB „Miesto energija“ vykdomai politikai. Tada šilumos ūkio 

valdymą perėmė UAB „Ukmergės šiluma“. Nesutarimas tarp savivaldybės ir įmonės 

prasidėjo 2004 m., kai Šilumos ūkio įstatymas leido nuomininkui pačiam, be savivaldybės 

sutikimo ar net be jo žinios Kainų komisijoje tvirtinti šilumos kainas. Kainos, 

palyginus su kitais Lietuvos rajonais, sparčiai augo. Juo labiau, kad nuomininkas savivaldybei 

neteikė jokios informacijos apie savo sąnaudas ir neaiškino, kodėl kainos 

padidėjo (Ungurytė, Grigūnaitė, 2012, p. 37). Padėtis pasikeitė tik pasikeitus Vietos 

savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymams, kai savivaldybė įgijo teisę gauti visą informaciją 

iš nuomininko ir tvirtinti šilumos kainas. 2008 m. Kainų komisijai tvirtinant bazinę 

šilumos kainą, o savivaldybei gavus informaciją apie nuomininko ekonominius rodiklius, 

nuomininko teikiamos bazinės kainos dydį pavyko sumažinti beveik 25 procentais. 

Tai sukėlė įtarimų dėl nuomininko veiklos. Taip pat paaiškėjo, kad UAB 

„Miesto energija“ grupės įmonės sukūrė mechanizmus, pagal kuriuos Ukmergės gyventojai 

iš dalies dengė šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudas Trakų rajono vartotojams 

(įmonės pelną dalijosi daugiau kaip 20 skirtingų fizinių ir juridinių asmenų), 

be to, „Miesto energija“ be Ukmergės savivaldybės sutikimo sudarė ilgalaikes paskolų 

sutartis su bankais, įkeisdama Ukmergės šilumos ūkio turtą (Ungurytė, Grigūnaitė, 

2012, p. 38). UAB „Miesto energija“, net paviešinus šiuos akivaizdžius faktus teigė, 

kad sutartis su ja nutraukta neteisėtai. Savivaldybė, siekdama nebetęsti šio nuomotojo 

veiklos, ėmėsi teismuose ginti savo rajono gyventojų teises ir siekti, kad „Miesto 

energijai“ būtų panaikinta licencija (Kalesnikas, 2010). Teismo procesas nebuvo lengvas, 

po 2010 m. vienašališkai nutrauktos sutarties vyko nesibaigiantys teismai, kuriuos 

lydėjo gyventojų protestai, dažnai nevienareikšmiškai vertinti. Todėl nagrinėjant, kokia 

buvo bendruomenės įtaka sprendžiant šią problemą ir kas turėjo tam įtakos, pirmiausia 

reikėtų įvertinti realią bendruomenės poveikio galią. 

Šioje situacijoje veikė trys pagrindinės jėgos: socialiai neatsakingos įmonė interesas, 

viešas bendruomenių interesas ir savivaldybės, kuri neturėjo tiek galios, kad vien 

savo jėgomis, siekdama viešojo intereso, galėtų paveikti įmonių veiklą, interesas. Tačiau 

netgi esant tokiai situacijai, pasiekta, kad UAB „Miesto energija“ pasitrauktų iš 

šilumos ūkio valdymo. Kaip tai pavyko įgyvendinti? Pagrindinės sėkmės priežastys 

buvo nuolatinis už jų teises kovojančios savivaldybės palaikymas: Ukmergės bendruomenė 

ne tik aktyviai piketavo prie katilinių ir savivaldybės, bet ir nuolat stebėjo šį 

procesą, siekė jo viešumo, todėl suvienijus savivaldybės bei bendruomenės galias pasiektas 

norimas rezultatas. 

Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nors šio konflikto pabaiga išspręsta bendruomenės 

ir savivaldybės naudai, Ukmergės šilumos ūkyje ir jo valdyme liko dar 

daugybė neišspręstų problemų. Pagrindinė – vykstant konfliktui su „Miesto energija“, 

siekdami bendruomenių palaikymo, savivaldybės atstovai žadėjo gyventojams daugybę 

permainų, o vėliau paaiškėjo, kad jų įgyvendinti negalės, taip pat ir pagrindinės – 

34


sumažinti šilumos kainą 30 proc. Vietoj to, kad būtų tesėtas šis pažadas, kaip pastebi 

Miesto bendruomenės pirmininkas Julius Kazėnas (2012), netikslingai leistos daug 

didesnės lėšos „Ukmergės šilumos“ ne pirmo būtinumo reikmėms (interneto svetainei, 

premijoms, reprezentacinėms išlaidoms ir t. t.). Todėl natūraliai kyla klausimas, kas 

pasikeitė bendruomenės ir savivaldybės santykiuose? Prielaidų gali būti įvairių, tačiau 

pagrindinis aspektas – gyventojai jaučia, kad jų lūkesčiai gali vėl būti neįgyvendinti. 

Situacija rodo ne tik tai, kad dar visai neseniai Ukmergės rajono savivaldybei ir bendruomenei 

kartu veikiant buvo siekiama patenkinti viešąjį interesą, bet ir tai, kad gali grėsti 

nauji rajono valdžios ir bendruomenės nesutarimai. Bendruomenės turi būti nuolat aktyvios 

ir stebėti su jų gerove susijusių sprendimų priėmimą. Tiek bendruomenė, tiek savivaldybė, 

suprasdamos galimai kilsiančias problemas, privalo užmegzti dialogą, kitaip vėl 

kils nesibaigiančių konfliktų banga, o tai stabdytų rajono veiklą ir plėtrą. 

Išanalizavus visus aukščiau paminėtus bendruomenių veiklos atvejus, galima tik 

dar kartą pabrėžti, kad būtent bendruomenėms priklauso savivaldos teisė, kuri turi būti 

įgyvendinama kuo efektyviau ir atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius, todėl bendruomenių 

veikla turėtų būti dar aktyvesnė siekiant bendro tikslo. 

Išvados 

1. Tradicinis hierarchinis viešojo administravimo modelis turi ne tik teigiamų 

funkcijų pasidalijimo aspektų, bet ir apsunkina veiklą perdėtu reglamentavimu. 

Kita vertus, visada egzistuos tokios viešojo administravimo sritys, kurios 

be šio viešojo administravimo modelio negalės išsiversti. 

2. Naujosios viešosios vadybos modelis pasižymi ne tik efektyviais privataus 

sektoriaus metodais viešajame administravime, bet ir hiperbolizuotu ekonomizaciniu 

veiklos kiekybinių rezultatų vertinimu, kuris gali pažeisti kokybinius 

parametrus. 

3. Minėti viešojo administravimo modeliai nepakankamai efektyviai sprendžia socialines 

problemas tiek tikslų siekimo, tiek ir pasirenkamų priemonių požiūriu. 

4. Naujasis viešasis valdymas pateikia savotišką alternatyvą minėtiems viešojo 

administravimo modeliams pirmiausia dėl savo socialinio angažuotumo, socialinės 

kokybės ir socialinio bei pilietinio įgalinimo klausimų sprendimo. 

5. Ypatingą reikšmę Naujasis viešasis valdymas turi „socialinę traumą“ išyvenusioms 

Rytų Europos šalims ir Lietuvai, kur kyla neatidėliotini piliečių „įgalinimo“ 

uždaviniai formuojant ir vystant bendruomenes, kai būtina reali, o ne 

formali savivalda. 

6. Pastaraisiais metais Lietuvoje užfiksuotas didesnis bendruomenių aktyvumo 

laipsnis, šiuo klausimu galima paieškoti rekomendacijų politikos kūrėjams ir 

jos įgyvendintojams. 

7. Bendruomenių veikla Lietuvoje susiformavo didėjant vietos gyventojų aktyvumui, 

kai šie ėmė siekti patys daryti įtaką juos supančiai aplinkai, tobulinti 

tas kultūros, socialines, edukacines, infrastruktūros sritis, kurioms teikiamas 

per mažas dėmesys. 

35


8. Bendruomenių veiklos efektyvumas pasireiškia ne tik tvarkant vietos reikalus ir 

tenkinant gyventojų poreikius, bet ir bendruomenėms buriantis į organizacijas, tarpusavyje 

derinant ir koordinuojant bendrus klausimus, dalijantis gerąja praktika ir 

plėtojant bendradarbiavimą su to regiono savivaldybėmis, taip įsitraukiant į sprendimų 

priėmimą ir atstovaujant savo bendruomenės poreikiams. 

Gauta 2013 01 14 

Pasirašyta spaudai 2013 03 05 

Literatūra 

Alantos bendruomenės centras. Projektinė bendruomenės veikla. Prieiga internetu: 

http://alantiskiai.weebly.com/projektai.html [žiūrėta 2012.10.05]. 

Balsių bendruomenės įstatai. Prieiga internetu: http://www.balsiai.eu/balsiu-bendruomene/ [žiūrėta 2012.10.13]. 

Balsių bendruomenės veiklos ataskaitos. Prieiga internetu: http://www.balsiai.eu/balsiu-bendruomene/atlikti-darbai/ 

[žiūrėta 2012.10.14]. 

Bugenių kaimo bendruomenė. Apie kiaulių kompleksą. Prieiga internetu: 

http://bugeniai.webs.com/apiekiauliukompleksa.htm [žiūrėta 2012.11.04]. 

Peticija „Prieš Danijos verslininko kiaulių komplekso plėtrą Mažeikių rajone“. (2010). Prieiga internetu: 

http://www.peticijos.lt/visos/1579 [žiūrėta 2012.11.11]. 

Kalesnikas, A. (2010). Šilumos cirkas. Ketvirtoji diena. Prieiga internetu: 

http://www.kalesnikas.eu/2010/naujienos/ukis/silumos-cirkas-ketvirtoji-diena/ [žiūrėta 2012.11.12]. 

Kazėnas, J. (2012). Išvijom plėšikus, įsileidom vagis. Gimtoji žemė. Prieiga internetu: 

http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=6672 [žiūrėta 2012.11.15]. 

Nefas, S., Smalskys, V., Šlapkauskas, V. (2011). Demokratija ir vietos bendruomenė Lietuvoje. Vilnius: Mykolo Romerio 

universitetas. 

Nefas, S. (2012). Viešojo administravimo atvejų analizės mokomoji medžiaga. Metodinė priemonė. Sudarytojas Jonas 

Petukauskas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 

Švietimo ir mokslo ministerija. (2008). Universalių daugiafunkcinių centrų steigimo ir plėtra. Tyrimo ataskaita. Prieiga 

internetu: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/es/UDC%20tyrimas.pdf [žiūrėta 2012.10.28]. 

Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Tauragės rajono bendruomenių svetainės, Aukštupių kaimo bendruomenė 

„Aukštadabrupis“. Prieiga internetu: http://tauragesvvg.lt/aukstupiu-kaimo-bendruomene-aukstadabrupis [žiūrėta 

2012.09.15]. 

Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Tauragės rajono bendruomenių svetainės. Prieiga internetu: 

http://tauragesvvg.lt/vvg2/bendruomeniu-svetaines [žiūrėta 2012.09.17]. 

Ungurytė, S., Grigūnaitė, R. (2012). Sudarytojas Jonas Petukauskas. Viešojo administravimo atvejų analizės mokomoji 

medžiaga. Metodinė priemonė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 

“NEW GOVERNANCE” AS THE CIVIL VALUE: 

THE CASE OF ACTIVINESS OF LITHUANIAN COMMUNITIES 


Summary 

There are discussed in the article the deficiencies of traditional hierarchical public administration 

model and New Public Management in the context of crisis and globalization. 

Traditional hierarchical model forms too many obstacles for activities because of its load of 

regulations and dampens the implementation of European Union efficiency decisions, while 

New Public Management, by implementing private business methods into public administra- 

36


tion, overestimates the economization importance of quantitavive activities indicators. New 

Public Management during its 30 years of development has exhausted itself, as it has not 

only reached the aims of social innovation, but has experienced a relation to deterioration of 

economic development indicators during several last years as well. New Governance model 

in the West and the East forms a positive alternative to above mentioned public administration 

models in the aspects of social responsibility, social quality, social justice and civil 

empowerment. The 1989–1991 civil energy revolutions in Eastern Europe and Lithuania are 

far over – these countries need to change their present civil depression situation. The effectiveness 

of social aims and empowering communities activities are especially actual for 

experiencing social trauma Eastern European and Lithuanian societies. Lithuania needs civil 

empowerment to enable the communities for real, not formal self-governance. Search for 

effective cooperation between communities and municipalities can enhance the decisionmaking 

of the central authorities too. The positive examples of communities activities in 

Lithuania should be widely known and propagated as they can contribute to the more efficient 

decisions in policy formation and its implementation. 

Usually opinions of the role of communities in Lithuania are based on importance 

of the services which they provide to the public, but it should be emphasized that 

nowadays civil society organizations are not only solving socio-educational problems, 

but is the basic of the democratic and pluralistic society. They can make not only the 

possibility for active citizens to express themselves, but also influence decisions and 

eliminate weaknesses of public sector organizations, ensure the human rights. Participation 

of citizens and communities in Lithuania should be a continuous and permanent 

process, because it’s the only way how current management principles move towards 

ideas of social responsibility, social quality, social justice and humanity. 

During continuous social changes public institutions are unable timely to respond 

to the ongoing changes and to make the decisions that can ensure sustainable social 

development, for that reason people should be stimulated to join various communities 

and public organizations and to take action themselves. Active performance of communities 

guarantees not only the implementation of 3-E (economy, efficiency, effectiveness) 

model in the public sector, but also makes the possibility to get closer to the 

implementation of the New Governance ideas: social justice, equality and ethical principles 

(the 4-th E – equity, 5-th E – equality and the 6-th E – ethics). 

Talking about the communities in Lithuania and abroad, we should mention that civil 

activity is not a new phenomenon, but in recent years, especially in Lithuania, the communities 

not only became more active, but also more advertising and promoting their works 

and attract more citizens. In the article there are analysed several positive examples of 

Lithuanian communities development. The problems resolution of civil empowerment and 

Governance affairs in several Lithuanian municipalities and communities show the possibility 

of implementing New Governance ideas into practise. These facts mean that New 

Governance can be studied not only theoretically, by considering its principles, but also 

practically, by considering the methods for its implementation. 

37


38


ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS 

NETURTINES TEISES 

Tomas Pukšmys 

Mykolo Romerio universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje analizuojamos civilinės atsakomybės funkcijos pažeidus asmens neturtines teises. Išanalizavus 

civilinės atsakomybės institutą šiose jurisdikcijose, darytina išvada, kad abiejose šalyse, atlyginant 

žalą remiamasi kompensacijos ir draudimo praturtėti principais, tačiau Vokietijoje atlyginant žalą už asmens 

neturtinių teisių pažeidimą, atsižvelgiama ir į prevencinę funkciją. Pagrindinis šio straipsnio tikslas 

– nustatyti, ar analizuojami prevencinės funkcijos taikymą nulemiantys veiksniai: civilinių teisinių 

santykių pasikeitimas, efektyvios teisinės apsaugos poreikis ir siekis užtikrinti teisės subjektų teisėto elgesio 

kontrolę civilinėmis priemonėmis. Antroje dalyje apžvelgiamas kompensacinės, prevencinės ir baudinės 

funkcijos tarpusavio santykis. Paskutinėje straipsnio dalyje analizuojami civilinės atsakomybės tikslai 

Lietuvoje, atlyginant neturtinę žalą už asmens neturtinių vertybių pažeidimą, ir prevencinės funkcijos 

taikymo poreikis. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: civilinė atsakomybė, kompensacinė funkcija, prevencinė funkcija, baudinė 

funkcija, asmeninės neturtinės teisės, neturtinė žala. 

Abstract 

This article deals with the functions of civil liability in cases of breaching personal non-property rights. 

The analysis of civil liability in Lithuanian and German law reveals that in both countries damages are 

awarded on the basis on the principle of compensation and prohibition of unjust enrichment, but in Germany 

law damages for the violation of personal non-property rights are also awarded taking into consideration 

the preventive function. The main aim of this paper is to determine whether there are conditions, 

need and basis for the application of the preventive function in Lithuanian law. In the first part of this 

article it is analyzed the factors that determine the application of the preventive function, i.e. the change 

of civil relations; the need for effective legal protection and the aim to ensure the legitimate behavior of 

the subjects of civil law. The second part explains the relationship between the compensatory, punitive 

and preventive functions. The last part of the article analyzes the demand of the preventive function and 

the purposes of civil liability in Lithuanian law in terms of awarding to reward non-pecuniary damages 

for the violation of personal non-property rights. 

KEY WORDS: civil liability, compensatory function, preventive function, punitive function, personal 

non-property rights, non-property damage. 

Įvadas 

Dėl objektų, už kurių pažeidimą gali būti reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo, 

specifikos tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje ilgą laiką nebuvo bendros nuomonės, 

kokių tikslų turi būti siekiama neturtinės žalos atlyginimu (Volodko, 2010, 

p. 70). Ši diskusija vyksta ir šiandien, tenka pastebėti, kad ji nėra vien tik teorinė, bet turi 

ir didžiulę praktinę reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį už nematerialių vertybių pažeidimą. 

Daugelio praktikos ir doktrinos atstovų nuomone, atlyginant turtinę ir neturtinę 

žalą turi būti laikomasi visiško nuostolių atlyginimo principo. Dėl to šios doktrinos atstovai 

prevencinei funkcijai suteikia tik šalutinį vaidmenį (Möller, 2005, S. 50–52). Tuo 

tarpu oponuojančios pozicijos atstovai Vokietijoje, remdamiesi šios šalies teismų praktikos 

nuostatomis, paneigia prevencinės funkcijos fakultatyvų poveikį kompensacinės 

funkcijos atžvilgiu ir pažymi, kad prevencinė funkcija turi pirmumą prieš kompensacinę 

39


(Klein, 2000, S. 52). Prevencinės funkcijos taikymo šalininkai šį poreikį argumentuoja 

siekiu užtikrinti efektyvią neturtinių teisių apsaugą (Hückel, 2006, S. 227). Vokietijos 

teisės doktrinoje galima aptikti nuomonių, kad prevencinės funkcijos taikymą lemia pasikeitę 

civiliniai teisiniai santykiai ir poreikis užtikrinti teisės subjektų teisėto elgesio 

kontrolę civilinėmis priemonėmis. Šios doktrininės nuostatos, pagrindžiančios prevencinės 

funkcijos taikymą, aktualios ir Lietuvoje. Padidėjęs publikacijų skaičius spaudoje ir 

nuolat augantis domėjimasis privačiu asmens gyvenimu skatina imtis priemonių, kad 

būtų užtikrinta efektyvi asmens neturtinių teisių apsauga. Tuo tarpu šiuo metu taikomais 

kompensaciniais metodais užtikrinti efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą ne visada 

įmanoma. Dėl to žvelgiant iš efektyvios teisinės apsaugos pozicijų, tenka pripažinti, 

kad taikant vien tik kompensacinius teisių gynimo būdus šios vertybės netinkamai ginamos, 

todėl kvestionuotina, ar ginant asmens neturtines teises neturėtų būti teikiamas 

prioritetas prevencinei funkcijai. 

Nagrinėjamu atveju tenka pastebėti, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo atliktas išsamus 

tyrimas apie civilinės atsakomybės funkcijas pažeidus fizinio asmens neturtines teises 

Lietuvoje ir Vokietijoje. Nors apie žalos atlyginimo funkcijas rašyta S. Cirtautienės ir 

R. Volodko darbuose, šie tyrimai atlikti apžvelgiant bendras europines tendencijas, 

neišskiriant asmeninių neturtinių teisių – garbės ir orumo, teisės į privatų gyvenimą 

bei teisės į atvaizdą. Tuo tarpu šis tyrimas išimtinai orientuotas į civilinės atsakomybės 

funkcijų taikymą, kai pažeidžiama fizinio asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo 

neliečiamumas bei teisė į atvaizdą, remiantis Vokietijos doktrinos ir teismų 

praktikos nuostatomis. Straipsnyje analizuojamos ir prevencinės funkcijos taikymo 

sąlygos bei pagrindai Lietuvoje, kritiškai įvertinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 

taikomi kriterijai, nustatantys neturtinės žalos dydį. 

Straipsnio tikslas: nustatyti, ar yra sąlygos, poreikis ir pagrindas taikyti Lietuvoje 

prevencines funkcijas, pažeidus asmens neturtines teises. Šis tikslas lemia poreikį 

į nagrinėjamą problemą žvelgti lyginamuoju aspektu, priešingu atveju tyrimas būtų 

neišsamus ir neobjektyvus. Dėl to kaip viena iš lyginamojo tyrimo elementų pasirinkta 

Vokietija, kuri turi senas teisines tradicijas, apimančias ir asmens neturtinių teisių sritį. 

Straipsnio objektas – žalos atlyginimo funkcijos, pažeidus fizinio asmens neturtines 

teises. 

Straipsnyje vartojamų sąvokų turinys: vartojama asmens neturtinių teisių 

sąvoka apima asmens teisę į atvaizdą, teisę į privatų gyvenimą ir asmens garbę bei 

orumą; asmens neturtinės teisės sąvoka neapima atvejų, kai žala padaroma asmens 

sveikatai, gyvybei bei kitoms įstatymo saugomoms neturtinio pobūdžio vertybėms 

(pastarosios straipsnyje nenagrinėjamos dėl ribotos straipsnio apimties). 

Metodai: tyrimas atliekamas taikant dokumentų analizės metodą, šiuo metodu surinkti 

duomenys analizuojami taikant kokybinės turinio analizės ir lyginamąjį metodus. 

1. Prevencinės funkcijos poreikis, jį lemiantys veiksniai 

Tiek teisės doktrina, tiek teismų praktika kaip pagrindinę civilinės atsakomybės 

funkciją pripažįsta kompensacinę funkciją. Jos turinį sudaro tai, kad asmuo, atsakingas 

už padarytą žalą, privalo ją atlyginti, kad nukentėjusysis atsidurtų tokioje padėtyje, 

40

ŽALOS ATLYGINIMO FUNKCIJOS PAŽEIDUS FIZINIO ASMENS NETURTINES TEISES 

kurioje jis būtų, jeigu jam žala nebūtų buvusi padaryta (lot. restitutio in integrum). 

Kompensacinę funkciją sustiprina visiškas nuostolių atlyginimo principas, pagal kurį 

nukentėjusiajam privalo būti atlyginta visa padaryta žala. Šiuo principu siekiama, kad, 

atlyginus žalą nukentėjusiajam, jo turtinė padėtis būtų tokia pat, t. y. jis po žalos atlyginimo 

būtų nei turtingesnis, nei vargingesnis (Möller, 2005, S. 59). Kompensacinei 

funkcijai savo tikslų siekti padeda ir draudimo praturtėti principas. Akcentuojama, kad 

nuostolių atlyginimas nukentėjusiajam negali būti būdas praturtėti (Möller, 2005, 

S. 56–57). Šios nuostatos besilaikantys mokslininkai neigia ir kritikuoja prevencinės 

funkcijos taikymą, kaip neatitinkančią kompensacinių tikslų, kurie keliami civilinei 

teisei. Pažymima, kad orientavimasis į prevencinius, o ne kompensacinius tikslus būtų 

baudinio elemento pripažinimas civilinėje teisėje, dėl to būtų paneigtas šimtmečių 

darbas, nes civilinė teisė, atsiskirdama nuo baudžiamosios atmetė visus baudinius 

elementus. Atsisakius baudinių elementų civilinėje teisėje ir pripažinus visišką nuostolių 

atlyginimo principą kaip pagrindinį, į kurį orientuojamasi atlyginant žalą, laikomasi 

nuostatos, kad nukentėjusysis turi būti grąžinamas į tą pačią padėtį, kurioje jis būtų 

buvęs, jeigu žala jam nebūtų padaryta (Möller, 2005, S. 52). 

Vis dėlto prevencinės funkcijos atgrasomojo efekto poreikio civilinėje teisėje nereikėtų 

paneigti. Pavyzdžiui, asmeniui taikant civilinę atsakomybę prevencinis efektas 

pasireiškia įpareigojimu atlyginti žalą, taip parodant teisės subjektams, kad kiekvienas, 

pažeidęs civilines asmens teises, neišvengs civilinės atsakomybės taikymo ir visiško 

nuostolių atlyginimo. Tokio pobūdžio prevencinio efekto sukūrimas įvardijamas kaip 

bendroji prevencija (vok. Generalpräveantion). Pažymėtina, kad be bendrojo prevencinio 

efekto sukūrimo gali būti siekiama atgrasyti konkretų asmenį nuo tokio pat pobūdžio 

pažeidimo darymo ateityje. Teisės doktrinoje tokio efekto sukėlimas vadinamas 

specialiąja prevencija (vok. Spezialprävention) (Möller, 2005, S. 32). Ši prevencinė 

civilinės atsakomybės funkcija įgyvendinama, priteisiant iš pažeidėjo daugiau 

žalos nei jos patyrė nukentėjęs asmuo. Ypač šios funkcijos poreikis akcentuojamas 

asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atvejais. Tuo tarpu, kai žala padaroma turtinę 

išraišką turinčiai vertybei, visiškas nuostolių atlyginimo principo taikymas gali būti 

įgyvendintas visa apimtimi ir pripažįstamas kaip tinkamas pažeistų teisių gynybos būdas. 

Tais atvejais, kai žala padaroma neturtinio pobūdžio vertybei, visiškas žalos atlyginimas 

neįmanomas, tada tik ieškoma būdų, kaip teisingiau kompensuoti asmens patirtą 

neturtinę žalą. Tokiu atveju būtų racionalu atsižvelgti ir sutikti su vokiškosios 

doktrinos atstovo Heningo Löwe pozicija, kad prevencinės funkcijos taikymo poreikį 

galima pateisinti pasikeitusiais civiliniais teisiniais santykiais, veiksmingos teisinės 

apsaugos poreikiu ir galimybe užtikrinti teisėtą subjektų elgesio kontrolę civilinėmis 

priemonėmis (Löwe, 2000, S. 87–105). Manytina, kad būtų tikslinga plačiau apžvelgti 

šiuos prevencinės funkcijos taikymą lemiančius veiksnius. 

1.1. Civilinių teisinių santykių pasikeitimas 

Hening Löwe pažymi, kad atsižvelgti į prevencinę funkciją civilinėje teisėje skatina 

pasikeitę civiliniai teisiniai santykiai. Mokslininko nuomone, teisė priklauso nuo laiko: 

laikui bėgant keičiasi ir pati teisė. Tuo metu galiojantys faktiniai santykiai, tam tikra tei- 

41


sės samprata lemia to laikmečio problemas, kurios keičia ir pačią teisę. Tokiu atveju 

teisės aiškinimas, jos samprata negali likti nepakitusi, todėl turi būti priimami tam tikri 

nauji pokyčiai ne tik teisės sistemoje, bet ir jos sampratoje. Mokslininkas pažymi, kad 

šių dienų prievoliniai teisiniai santykiai yra gerokai sudėtingesni nei prieš šimtmetį. 

Daugiausia pasikeitimų jis susieja su prievolių teise, kuriai didelės įtakos turėjo socialinis 

reiškinys – industrializacija ir jos nulemtas pavojų šaltinių skaičius. H. Löwe pastebi, 

kad vykstant šiam procesui buvo sukurta daug pavojų šaltinių, kurių žmogus nepajėgia ir 

negali kontroliuoti (Löwe, 2000, S. 86–88). Tenka pastebėti ir tai, kad civilinių teisinių 

santykių pasikeitimui įtakos turėjo ne tik su industrializacija išaugęs pavojingesnių šaltinių 

skaičius, bet ir kiti socialiniai veiksniai. Pavyzdžiui, padidėjęs publikacijų skaičius 

spaudoje ir nuolat didėjantis susidomėjimas asmens privačiu gyvenimu (Sailer, 2005, 

S. 21). Šiam socialiniam veiksniui įtakos turėjo ir šiuolaikinės technologijos. Teleobjektyvų, 

mažų kamerų, magnetolų, pasiklausymo aparatų atsiradimas leido nepastebimai 

nufotografuoti ar įrašyti pokalbį. Kartu su nuolatiniu technikos priemonių tobulėjimu 

atsirado galimybė padauginti atitinkamą produktą, kaupti, perrašyti, atkurti ir per radiją, 

televiziją, kiną ar spaudą atitinkamą informacijos turinį pateikti didesniam subjektų ratui, 

dėl to asmens neturtinių teisių pažeidimo atveju padariniai tapo rimti ir ilgalaikiai 

(Rüdiger, 2006, S. 21). Nors šios nurodytos priežastys yra vienos iš nedaugelio, turėjusių 

įtakos civilinių teisinių santykių pasikeitimui, tačiau į visus socialinius pokyčius atitinkamai 

reagavo ir prievolių teisė. Padidėjęs publikacijų skaičius ir domėjimasis asmens 

privačiu gyvenimu lėmė, kad asmens neturtinių teisių apsauga įtvirtinta civiliniuose 

įstatymuose, o už jų pažeidimą numatytas teisių gynimo būdas – neturtinės žalos atlyginimas. 

Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsiradimas turėjo įtakos atsakomybės 

be kaltės institutui įtvirtinti civilinėje teisėje. H. Löwe vertinimu, civilinių teisinių 

santykių pasikeitimas lėmė ir civilinės atsakomybės funkcijų pasikeitimą. Mokslininko 

nuomone, prievolių teisė adekvačiai paskirstydama nuostolius ir išlaidas visuomenei 

turi įtakos teisinių santykių subjektų elgesiui, todėl veikia juos prevenciškai. Pažymima, 

kad preventyvus poveikis pasireiškia atlyginant žalą pramoninės, autorių, konkurencijos 

teisės srityse, taip pat sutartinės atsakomybės atvejais, taikant baudą, delspinigius. 

Prevencinė funkcija taikoma ir už diskriminaciją draudžiančių teisės normų pažeidimą 

(Löwe, 2000, S. 86–92). 

Reikėtų sutikti su šio mokslininko nuomone, kad iš tiesų būtina atkreipti dėmesį 

tiek į pasikeitusias prievolių teisės funkcijas, tiek į besikeičiančią teisę ir jos nulemtus 

poreikius, priešingu atveju galima padaryti didelių klaidų. Istorijai žinomas pavyzdys, 

kai neatsižvelgus į tam tikrų teisių poreikį kilo naujų teisinių problemų. Prieš priimant 

Vokietijos civilinį kodeksą 1888 m. buvo siūloma į jį įtraukti asmens garbės ir orumo 

apsaugą, tačiau šis siūlymas atmestas, nes, visuomenės požiūriu, nebūtų garbinga įžeidimui 

suteikti piniginę išraišką. Be to, akcentuota, kad garbės ir orumo gynimo pripažinimas 

būtų orientavimasis į romėnų teisę, kuri už tokio pobūdžio pažeidimą numatė 

baudas, dėl to toks teisinis reguliavimas nebūtų pateisinamas nei socialiniu, nei ekonominiu 

požiūriu ir neatitiktų modernių teisinių santykių, į kuriuos tuo metu orientuotas 

Civilinis kodeksas (Möller, 2005, S. 52, 175). Kaip parodė laikas, Vokietijos civilinio 

kodekso rengėjai suklydo neatsižvelgę į tuo metu besikeičiančius civilinius teisinius 

santykius, neįvertino aplinkybės, kad asmens garbės ir orumo gynyba turi būti 

42


įtvirtinta įstatyme bei užtikrinta neturtiniais civilinių teisių gynimo būdais. Vokietijos 

įstatymo leidėjas, nereagavo į civilinių teisinių santykių pasikeitimą bei netinkamai 

įvertino asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdą, susiejęs jį su baudinio elemento į 

civilinę teisę įtraukimu, taip sukūrė teisinę spragą, kurią buvo priversta ištaisyti teismų 

praktika. Pažymėtina, kad iki šiol Vokietijos civiliniame kodekse neįtvirtinta asmens 

garbės ir orumo bei kitų asmeninių neturtinių teisių gynyba, šių teisių apsauga grindžiama 

Konstitucijos nuostatomis, kurios per teismų praktiką įgyja teisinį pripažinimą 

(Siebrecht, 1998, S. 79). Manytina, kad prieš šimtmetį padarytos klaidos, kai ignoruotas 

civilinių teisinių santykių pasikeitimas, kartoti negalima, į šį kriterijų, kaip vieną iš 

prevencinės funkcijos taikymą numatančių sąlygų, turėtų atsižvelgti šių dienų teismų 

praktika ir teisės doktrina. 

1.2. Efektyvios teisinės apsaugos poreikis 

Pastebėtina, kad prevencinės funkcijos poreikį šiuolaikinėje prievolių teisėje nulemia 

ir efektyvios teisinės apsaugos poreikis. Paprastai neefektyvi teisinė apsauga pasireiškia 

civilinės sankcijos negriežtumu. Tokiu atveju civilinės sankcijos už normos 

pažeidimą nesukuria atgrasymo efekto. Tai puikiai iliustruoja žiniasklaidos elgesys, 

kai iš asmens neturtinių teisių pažeidimo gaunamos pajamos yra akivaizdžiai didesnės 

nei už tai gresiantys finansiniai praradimai, pasireiškiantys nuostolių atlyginimo forma. 

Dažnai pasitaikantys atvejai, kai pažeidėjui naudingiau pažeisti teisės normą ir 

toks pažeidimas jam labiau apsimoka, nei teisėtas elgesys. Taip pateisinama ne tik pažeidėjo 

rizika tikintis, kad už pažeidimą jis nesusilauks civilinės atsakomybės, bet net 

turės finansinės naudos, kuri nebūtų tokia didelė, jei pažeidėjas elgtųsi teisėtai (Löwe, 

2000, S. 94). Toks pažeidimą skatinantis elgesys pasitaiko tiek asmens neturtinių teisių 

pažeidimo atvejais, tiek pažeidus intelektinės nuosavybės teises. Nagrinėjamu atveju 

tenka pastebėti, kad intelektinės nuosavybės teisėje, pasitelkiant prevencinę funkciją, 

neefektyvi teisinė apsauga, priešingai nei asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais, 

eliminuota. 

Intelektinės nuosavybės teisėje, siekiant išvengti neefektyvių civilinių sankcijų, negalinčių 

kompensacinėmis priemonėmis užtikrinti tinkamos intelektinės nuosavybės 

objektų apsaugos, pasitelkiamos prevencinio poveikio priemonės. Pavyzdžiui, Europos 

Parlamento ir Tarybos 2004/48/EB direktyvos dėl intelektinės nuosavybės teisių 

gynimo 3 straipsnis įpareigoja valstybes nares sukurti intelektinės nuosavybės srityje 

atgrasančius gynimo būdus. Be to, poreikis užtikrinti efektyvią intelektinės nuosavybės 

objektų apsaugą pripažintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 

2009 m. kovo 27 d. nutarime. Šiame nutarime Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas 

privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo 

savininko bei vartotojų teisių apsaugą. Atsižvelgiant į tai, būtų galima pastebėti, kad 

Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje numatyta 

atgrasančio poveikio priemonė. Vadovaudamasis šia norma teismas, nustatęs, kad 

kūriniai ar gretutinių teisių objektai panaudoti be kolektyvinio administravimo asociacijos 

licencijos, priima sprendimą išieškoti iš pažeidėjo du kartus didesnį atlyginimą, 

negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją naudoti kūrinį ar gretutinių teisių ob- 

43


jektą. Prevencinio pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų 

įstatymo 51 straipsnio 4 dalimi. Remiantis šiuo straipsniu, pažeidėjo atlygintinos žalos 

dydis už neteisėtą prekės ženklo naudojimą susiejamas su pažeidėjo kalte. Konstatavus 

pažeidėjo tyčinį arba didelį neatsargumą, teisėtas prekių ženklo savininkas gali 

reikalauti dvigubai didesnio atlygio, nei jį būtų sumokėjęs pažeidėjas teisių turėtojui, 

teisėtai naudodamas prekės ženklą. Nors 2009 m. kovo 27 d. ir 2011 m. sausio 6 d. 

nutarimais Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų 

įstatymo 51 straipsnio 3 dalies ir Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnio 3 d. 

nuostatos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo 

ir teisinės valstybės principams, tačiau šio nutarimo rezoliucinės bei motyvuojamosios 

dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose teisinis reguliavimas 

neatitiko Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ne dėl kompensacinius mechanizmus 

peržengiančių procentų įtvirtinimo, o dėl to, kad įstatymo buvo apribotas kriterijų 

sąrašas, kuris leistų teismui, nagrinėjančiam bylą, atsižvelgiant į bylai reikšmingas 

aplinkybes, padidinti žalos dydį įstatyme numatyta procentine išraiška. Pažymėtina, 

kad įstatyme įtvirtinus, o Konstituciniam Teismui pritarus atgrasančio poveikio priemonėms, 

galima teigti, kad intelektinės nuosavybės objektams suteikta veiksminga 

teisinė apsauga civilinės teisės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju reikėtų atkreipti dėmesį 

į tai, kad tiek intelektinės nuosavybės objektai, tiek ir asmens neturtines teisės 

yra panašaus pobūdžio. Pažymėtina, kad dėl šių objektų specifiškumo galima lengvai 

įsiskverbti į šių vertybių sritį ir jas pažeisti iš to gaunant finansinės naudos. Be to, šių 

vertybių panašumas nulemtas jų dualistiškumo. Manytina, kad šių teisių dualistiškumas 

pasireiškia tuo, kad tiek intelektinės nuosavybės, tiek asmens neturtinių teisių turinys 

apima turtines ir neturtines teises. Dėl to asmens neturtinėms teisėms, kaip ir 

intelektinei nuosavybei, turėtų būti suteikta vienodai veiksminga teisinė apsauga, taikant 

prevencinę funkciją. Nors ginant asmens neturtines teises teisės doktrinoje siūloma 

taikyti panašius teisių gynimo būdus, kurie taikomi intelektinės nuosavybės srityje 

(licencinio mokesčio arba pažeidėjo gautos naudos pripažinimas nukentėjusiojo nuostoliais) 

(Klüber, 2006, S. 139–145), tenka pastebėti, kad jie neįgyja tokio prevencinio 

poveikio, koks pripažįstamas intelektinės nuosavybės pažeidimų atvejais. Visų pirma 

licencinio mokesčio apskaičiavimas už turtinių asmens teisių pažeidimą vertinamas tik 

kaip patirtos žalos kompensavimo būdas, tuo tarpu, pavyzdžiui, pažeidus autorines 

teises, toks metodas vertintinas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas, kurio reikšmė 

yra atlyginimo už naudojimąsi kūriniu išieškojimas (Mizaras, 2003, p. 173–183). Pažymėtina, 

kad toks savarankiškas gynimo būdas suteikia galimybę padidinti licencinio 

mokesčio sumą kelis kartus, taip sukuriant atgrasymo efektą. Be to, pažymima, kad 

licencinis metodas, taikomas asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais, neveiksmingas 

tada, kai teisių turėtojas neleido arba galbūt niekada nebūtų leidęs panaudoti savo 

asmens neturtinių teisių komerciniais tikslais. Tokiu atveju nukentėjusysis tarsi apsaugomas 

licencinio mokesčio, kaip tinkamos kompensacijos nukentėjusiajam (Klüber, 

2006, S. 142). 

Analizuojant pažeidėjo gautos naudos pripažinimą nukentėjusiojo nuostoliais, tenka 

pastebėti, kad šis teisių gynimo būdas neveiksmingas asmens neturtinių teisių gynimo 

atveju, ne tik dėl priežastinio ryšio nustatymo problemos bei pažeidėjo gautos 

44


naudos ir jos dydžio įrodinėjimo naštos, kuri tenka nukentėjusiajam, bet ir dėl asmens 

neturtinių teisių specifikos, kuri ne visada leidžia tiksliai nustatyti turtinės žalos dydį. 

Pavyzdžiui, išspausdinus sensacingą privataus gyvenimo detalę ir nepadidinus įprasto 

leidinio tiražo, sunku nustatyti, kiek konkrečiai praturtėjo pažeidėjas. Nors neįmanoma 

nustatyti, kokią konkrečiai naudą turėjo pažeidėjas pažeidęs asmens neturtines teises, 

būtina pastebėti, kad ši jo nauda akivaizdi populiarinant leidinį fizinio asmens neturtinių 

vertybių sąskaita, priešingu atveju jis nebūtų suinteresuotas pažeisti asmens neturtinių 

teisių. 

Veiksmingos teisinės apsaugos problema išlieka, atlyginant žalą už asmens neturtinių 

teisių pažeidimą. Anksčiau iliustruota teisinė situacija, kai teisių turėtojas nesutiko 

arba niekada nesutiktų leisti panaudoti savo asmens neturtinių teisių už atlygį, akivaizdžiai 

parodo, kad patirtos asmens neturtinės žalos neįvertinus iš prevencinės funkcijos 

pozicijų, nebūtų užkirstas kelias asmens neturtinių teisių pažeidimams. Nagrinėjamu 

atveju taip pat reikėtų pastebėti, kad kiti neturtinių teisių gynimo būdai ne visada 

gali užtikrinti tinkamą šių vertybių apsaugą. Literatūroje pasitaiko nuomonių, kad teisių 

gynimo būdas, kuris įpareigoja paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, yra ne 

kas kita, o priminimas visuomenei apie buvusį asmens neturtinių teisių pažeidimą. 

Pažymima, kad nukentėjusysis dažniausia yra nusistatęs prieš antrąjį pažeidimo paviešinimą, 

todėl paskleistos informacijos paneigimas paprastai vertintinas kaip netinkama 

gynybos priemonė. Be to, pastebima, kad informacijos paneigimą įmanoma taikyti ne 

visais asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais. Šios gynimo priemonės netaikomos, 

kai išsakoma užgauli nuomonė arba pasakoma tiesa, paviešinant tam tikras asmeninio 

gyvenimo detales, arba publikuojant nuotraukas neturint teisių turėtojo sutikimo 

(Tacke, 2009, S. 72–73). Dėl to tam tikrais atvejais, pripažinus, kad kiti asmens 

neturtinių teisių gynimo būdai yra neveiksmingi, būtina įvertinti neturtinės žalos dydį 

atsižvelgiant į prevencinius tikslus, priešingu atveju išlieka didelė tikimybė asmens 

neturtines teises palikti be efektyvios teisinės apsaugos. 

Atkreiptinas dėmesys, kad siekį užtikrinti efektyvią neturtinių teisių apsaugą prevencinio 

poveikio priemonėmis pripažįsta Vokietijos teismų praktika. Vokietijos 

Aukščiausiasis Teismas (vok. Bundesgerichtshof), nustatydamas neturtinės žalos dydį 

už neturtinių teisių pažeidimą Karolinos iš Monako byloje, pirmą kartą aiškiai pritarė 

prevencinės funkcijos taikymui (Klein, 2000, S. 52). Monako princesė Karolina pateikė 

ieškinį teismui nurodydama, kad Vokietijos žurnalas „Bunte“ per šešis mėnesius 

padarė tris pažeidimus, susijusius su asmens neturtinėmis teisėmis. Šių pažeidimų turinį 

pirmuoju atveju sudarė tai, kad žurnalas išspausdino pramanytą interviu su princese 

ir pateikė jį kaip sensaciją su nuoroda „Išskirtinis interviu – Karolina kalba pirmą 

kartą“, tačiau šio interviu princesė nedavė. Antruoju atveju parengtas reportažas apie 

princesės šeiminį gyvenimą ir be jos sutikimo išspausdintos nuotraukos iš šeimos albumo, 

kuriose matėsi jos vaikai ir tuometinis draugas. Paskutinio pažeidimo turinį 

sudarė fotonuotraukų montažas, kuriose princesė pavaizduota su vestuviniu nuometu 

šalia gyvenimo draugo. Po šių nuotraukų – užrašas: „Paryžius turi žinoti. Vestuvės 

rugsėjį“, nors ji su savo draugu vestuvių net neplanavo. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 

prevencinės funkcijos taikymą šioje byloje grindė tuo, kad piniginės kompensacijos 

priteisimas garbės ir orumo pažeidimo atveju yra tik tada pakankamas, jeigu juo 

45


pasiekiama prevencinių tikslų. Pasak Teismo, teisinės apsaugos priemonės privalo 

sukurti prevencinį poveikį, priešingu atveju tokios asmens vertybės kaip garbė ir orumas 

būtų panaudotos komerciniais tikslais, nesuteikiant joms tinkamos teisinės apsaugos 

(Löwe, 2000, S. 38–40). Vėlesnėje Vokietijos teismų praktikoje toliau plėtojama 

prevencinės funkcijos idėja, pažymint, kad žalos atlyginimo dydis tokio pobūdžio bylose 

turi sukurti „tikros“ sankcijos efektą (vok. echte Sanktion). Taip pat pažymima, 

kad asmens garbė ir orumas yra konstitucinio lygio teisės, todėl turi būti pasirūpinta 

veiksminga jų apsauga. Tokia apsauga gali būti suteikta tik priteisiant piniginę kompensaciją 

atsižvelgus į prevencinį efektą (Löwe, 2000, S. 45–47). Vokietijos Aukščiausiojo 

Teismo jurisprudencijoje prevencinės funkcijos pripažinimas nestebina, tenka 

pripažinti, kad tai yra išdava anksčiau nuosekliai plėtotos teismų praktikos. Manytina, 

kad prevencinės funkcijos pradai galėtų būti susieti su satisfakcinės funkcijos 

(vok. Genutuungsfunktion) teismų praktikoje pripažinimu. Vokietijos Aukščiausiasis 

Teismas 1955 m. šalia kompensacinės pripažino satisfakcijos funkciją. Ši funkcija tapo 

vienu pagrindinių tikslų, į kuriuos orientuojamasi atlyginant neturtinę žalą už asmens 

neturtinių teisių pažeidimą, suprantama, ir kaip nukentėjusiojo nuraminimas, 

suteikiant jam atpildą už patirtą skriaudą. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo labiau, aiškinant 

šią funkciją teismų praktikoje, ji artėjo prie sampratos, kuri artima prevencinei 

funkcijai. Akivaizdus to pavyzdys – Ginsengo (Ginseg) byla, iškelta, kai žymus mokslininkas 

buvo pavaizduotas potenciją skatinančio preparato reklamoje. Pastebėtina, 

kad ieškovas nebuvo susijęs su potenciją skatinančio preparato moksliniais tyrimais ir 

reklamoje jo atvaizdas panaudotas ne tik be jo sutikimo, bet ir jį pašiepiant. Tuo metu 

Vokietijos Aukščiausiasis Teismas pastebėjo, kad žmogaus garbės ir orumo pažeidimo 

atveju civilinės teisės normos lieka be civilinių sankcijų, dažnai teisinis reguliavimas 

atsisako veiksmingiausių ir vienintelių priemonių, kurios būtinos, siekiant tinkamai 

gerbti asmens teises bei jas apsaugoti nuo pažeidimų (Sailer , 2005, S. 27). 

Veiksmingos teisinės apsaugos poreikiui, ginant asmens neturtines teises, pritarė ir 

Vokietijos Konstitucinis Teismas (vok. Bundesverfassungsgericht), pažymėjęs, kad 

veiksmingos teisinės apsaugos užtikrinimas teismų praktika užkerta kelią beatodairiškam 

asmenų neturtinių teisių komercializavimui, nes žiniasklaida neretai sąmoningai 

pateikia neteisingą arba įžeidžiančią informaciją, siekdama padidinti savo leidinio tiražą 

ir gauti pelno (Siebrecht, 1998, S. 108–115). Taigi darytina išvada, kad Vokietijos 

Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė anksčiau išreikštam pastebėjimui, jog kompensaciniai 

teisių gynimo būdai, taikomi civilinėje teisėje, ne visada pajėgūs tinkamai apsaugoti 

asmenis nuo neturtinių teisių pažeidimų. 

46 

1.3. Poreikis užtikrinti subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis 

Be anksčiau išvardytų argumentų, pagrindžiančių prevencinės funkcijos taikymą, ginant 

asmens neturtines teises, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad prevencine funkcija būtų 

galima užtikrinti veiksmingą teisės subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis. 

Siekis užtikrinti teisės subjektų elgesio kontrolę civilinėmis priemonėmis Vokietijoje argumentuojamas 

tuo, kad baudžiamoji teisė ne visada gali veikti preventyviai. Tokių atvejų 

pasitaiko tada, kai asmens neturtinių teisių pažeidimas nepatenka į baudžiamosios teisės


reguliavimo sritį. Vokietijos baudžiamojo kodekso 185 straipsnis gina tik asmens garbę ir 

orumą, tačiau neapima situacijų, kai žiniasklaida paviešina menamus interviu, panaudoja 

asmens atvaizdą reklamoje be jo sutikimo, paviešina tam tikrus faktus iš privataus asmens 

gyvenimo. Toks teisinis reguliavimas teisės doktrinoje neturėtų būti laikomas trūkumu. 

Baudžiamoji teisė yra tik ultima ratio, todėl ji neprivalo kriminalizuoti visų teisinių santykių, 

kurie susiję su asmens neturtinių teisių pažeidimais, taigi šių teisių gynyba, nesant 

baudžiamosios apsaugos, turi tekti civilinei teisei, kuri, taikant prevencinę funkciją, užtikrintų 

tinkamą subjektų elgesio kontrolę, taip pat ir veiksmingą asmens neturtinių teisių 

apsaugą (Löwe, 2000, S. 98–99). 

Be to, manytina, kad teisės subjektų elgesio kontrolė civilinėje teisėje turėtų išlikti 

ir tais atvejais, kai baudžiamosios teisės normos, neįrodžius atsakomybės sąlygų ar 

joms nesant, nebūtų taikomos. Atsisakius prevencinės funkcijos, asmens neturtinės 

teisės, nepatenkančios į baudžiamosios teisės taikymo sritį, dėl civilinėje teisėje neužtikrintos 

tinkamos subjektų elgesio kontrolės liktų be veiksmingos teisinės apsaugos. 

2. Kompensacinės, prevencinės ir baudinės funkcijų tarpusavio santykis 

Atsižvelgiant į kompensacinę civilinės atsakomybės paskirtį, kyla klausimas, kaip 

prevencinė funkcija, kurios esmę sudaro didesnės žalos nukentėjusiajam priteisimas, 

dera su kompensacine funkcija bei draudimo praturtėti principais, atlyginant žalą už 

asmens neturtinių teisių pažeidimą. 

Nagrinėjamu atveju būtina apsibrėžti, apie kokį asmens neturtinių vertybių pažeidimą 

kalbama: neturtinių, susijusių su turtinėmis, ar tik neturtinių. Kai žala padaroma 

neturtinėms asmens teisėms, kurios susijusios su turtinėmis, žalos atlyginimo dydis 

apskaičiuojamas pagal licencinio mokesčio analogiją arba, jeigu pagal pažeidimo pobūdį 

įmanoma, įvertinama pažeidėjo gauta nauda, kuri pripažįstama nukentėjusiojo 

nuostoliais. Tokiu atveju konkretų žalos dydį padeda apskaičiuoti skirtumo metodas, 

kuriuo įvertinamas nukentėjusiojo turimas turtas, palyginant jį su tuo turtu, kurį nukentėjusysis 

būtų turėjęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Looschelders, 2008, 

S. 20). Tačiau pažeidus asmens neturtines teises, kurios susijusios su turtinėmis, visiškas 

žalos atlyginimas dėl neturtinių vertybių pobūdžio objektyviai neįmanomas, todėl 

kompensacinės funkcijos visa apimtimi negalima pritaikyti. Iš to galima daryti išvadą, 

kad kompensacinė funkcija galioja tol, kol gali visiškai atlyginti asmens patirtą žalą, 

tačiau tais atvejais, kai žalos objektyviai apskaičiuoti neįmanoma dėl specifinio objekto 

(neturtinių vertybių) pažeidimo, turėtų būti atsižvelgiama į pažeidžiamo objekto 

specifiką ir orientuojantis į efektyvią apsaugą taikytina prevencinė funkcija. Panašios 

pozicijos laikosi ir Vokietijos Aukščiausiasis Teismas. Anksčiau minėtoje Ginsego 

byloje teismas pažymėjo, kad asmeninių neturtinių vertybių pažeidimo atvejais neįmanoma 

tiksliai išmatuoti patirtos žalos dydžio, todėl kompensacija ne visada yra tinkamas 

atlygis už šių neturtinių vertybių pažeidimą, taigi pirmumas turėtų būti teikiamas 

prevencinei funkcijai (Sailer, 2005, S. 27). . 

Pažymėtina, kad ir Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009-03-27 ir 2011-01-06 nutarimuose 

konstatavo, jog nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. 

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės 

47


objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus. 

Nors šis Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas intelektinės nuosavybės srityje, 

tačiau ši Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies nuostata, susiejanti teisių gynimo 

būdus su nuosavybės teise, leidžia teigti, kad ir asmens neturtinių teisių pažeidimo 

atvejais Lietuvoje asmens neturtinių teisių turėtojas savo pažeistas teises galėtų 

ginti prevencinio pobūdžio priemonėmis. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad 

prevencinės funkcijos taikymas nereiškia baudinės funkcijos taikymo, todėl prevencinės 

funkcijos negalima tapatinti su baudine (Löwe, 2000, S. 154). Pavyzdžiui, Vokietijos 

teisės doktrinoje pažymima, kad atsižvelgimas į prevencinę funkciją, įvertinant 

žalos dydį, prievolės esmės nekeičia. Šios šalies teismų praktikoje baudiniais nuostoliais 

nelaikomos ir tos žalos kompensavimo sumos, kurios, nors ir viršija faktiškai padarytą 

žalą, bet yra skirtos kompensuoti sunkiai įrodomus neigiamus turtinius padarinius, 

atlyginimą už patirtą skausmą ir kančias, su tyrimu susijusias išlaidas, taip pat tos 

sumos, kurios užkirstų kelią pažeidėjui neteisėtai pasipelnyti iš neteisėtų veiksmų 

(Mizaras, 2008, p. 7). Iš to, kas pasakyta, būtų galima daryti išvadą, kad pagrindinis 

baudinės funkcijos požymis – ji taikoma už patį pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodyti 

patirtos žalos dydžio. Tuo tarpu prevencinės funkcijos taikymo atveju tik padidinamas 

atlygintinos žalos dydis, siekiant atgrasyti pažeidėją nuo pažeidimo darymo ateityje, 

o ne jį nubausti. 

Šios nuostatos parodo, kad siekiant taikyti prevencinę funkciją esminių doktrininių 

prieštaravimų, kurie neleistų lygiagrečiai taikyti kompensacinės ir prevencinės funkcijos, 

nėra. 

3. Civilinės atsakomybės tikslai Lietuvoje atlyginant neturtinę žalą už 

asmens neturtinių vertybių pažeidimą, poreikis taikyti prevencinę 

funkciją 

Analizuojant, kokių tikslų turėtų būti siekiama atlyginant žalą už asmens neturtinių 

vertybių pažeidimą Lietuvoje, būtų tikslinga tai apžvelgti iš dviejų pozicijų: teisės 

doktrinos ir teismų praktikos. 

Lietuvos teisės moksle apie civilinės atsakomybės funkcijas diskutuota nedaug, tačiau 

Lietuvos teisės doktrina civilinės atsakomybės taikymą sieja su kompensacinių 

tikslų siekimu. Nors pažymima, kad asmens neturtinių vertybių pažeidimo atvejais 

egzistuoja galimybė taikyti ir prevencinę funkciją, tačiau akcentuojama, kad neturtinės 

žalos atlyginimas negali būti grindžiamas vien tik prevenciniais tikslais (Cirtautienė, 

2008, p. 73). Panašių pozicijų galima aptikti ir kituose Lietuvos mokslininkų darbuose. 

Renata Volodko, nagrinėdama neturtinės žalos atlyginimą Lietuvoje, pažymėjo, 

kad preventyvus neturtinės žalos instituto veikimo efektas negali pretenduoti į tokią 

pačią apsaugą, kokią apima nukentėjusiojo patirtų psichofizinių kančių kompensavimo 

siekis, todėl prevencinė funkcija vertintina kaip subsidiari, bet neesminė funkcija. 

Mokslininkė yra linkusi pritarti prevencinės funkcijos taikymui asmens neturtinių teisių 

pažeidimo atvejais, kai „žala padaroma stambių bei įtakingų informacijos skleidėjų, 

piktybiškai bei sistemiškai trypiančių asmens garbę, orumą, neleistinai ir šiurkščiai 

įsiveržiančių į privataus gyvenimo sritį, priteisimo prevenciniais – auklėjamaisiais 

48


tikslais“ (Volodko, 2010, p. 76–77). Poreikį veiksmingai ginti asmens neturtines teises 

prevencinio pobūdžio priemonėmis savo darbuose pažymi ir Liudvika Meškauskaitė. 

Viename iš savo straipsnių ji kritikavo kasacinės instancijos teismo praktiką, kai dažnai 

mažinami pirmosios instancijos teismų priteisti neturtinės žalos dydžiai. Straipsnio 

autorės nuomone, tai didina žmonių nepasitikėjimą teisės sistema ir jų bejėgiškumą 

prieš žiniasklaidą (Meškauskaitė, 2005, p. 117). 

Tuo tarpu Lietuvos teismų praktika, priešingai nei doktrininės nuostatos, įvertindama 

neturtinės žalos dydį, nepaisant to, kokia vertybė buvo pažeista, siekia vienodų – 

kompensacinių – tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), tiek įvertindamas 

neturtinės žalos dydį asmens sveikatos sužalojimo atveju, tiek pažeidus asmens 

neturtines teises, nurodo, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą siekiama kompensacinių 

tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2007, 2008, 2008 (1), 2009, 2010). 

Išnagrinėjus LAT praktiką nuo 2005-01-01 iki 2012-05-01 nustatyta, kad neturtinės 

žalos dydžiai, kurie buvo priteisti už asmens neturtinių teisių pažeidimus, svyruoja 

nuo 500 iki 15 000 Lt. Atsižvelgiant į ieškovų prašomas priteisti sumas už įvairius 

asmens neturtinių teisių pažeidimus, konstatuotina, kad šie dydžiai siekia nuo 5000 iki 

100 001 Lt. Palyginus prašomas priteisti sumas su priteistomis, matyti, kad priteistos 

sumos beveik aštuonis kartus mažesnės, nei prašė priteisti ieškovai. Iš to galima daryti 

išvadą, kad asmenys patirtą žalą už dvasinius išgyvenimus įvertino gerokai didesne 

suma, nei jiems buvo priteista. Esant šioms aplinkybėms kyla klausimas, ar teismų 

priteisiamų sumų dydžiai užtikrina efektyvią šių vertybių teisinę apsaugą ir tinkamai 

kompensuoja asmens patirtus dvasinius išgyvenimus. Nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti, 

kad LAT galimybės koreguoti priteistos neturtinės žalos dydį ribojamos kasacinio 

skundo (LR CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ypač išskirtini tie atvejai, kai kasaciją 

pateikia tik atsakovas. Tokiu atveju LAT, netenkindamas kasacinio skundo, neturi kitos 

išeities, kaip tik palikti žemesniosios instancijos teismų priteistas sumas už asmens 

neturtinių teisių pažeidimą, o tais atvejais, kai kasacinis skundas tenkinamas, neturtinės 

žalos dydį sumažinti. Apžvelgus į LAT patekusias bylas, susijusias su asmens neturtinių 

teisių pažeidimais, nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškovų ieškiniai buvo patenkinti, 

tačiau jiems žemesniosios instancijos teismai priteisė neturtinės žalos mažiau, 

nei jie prašydavo, apeliacijas ir kasacinius skundus dažniausiai pateikdavo ne ieškovai, 

bet atsakovai, kurie ginčydavo asmens neturtinių teisių pažeidimo konstatavimo faktą 

arba nesutikdavo su žemesniųjų instancijų teismų priteistu neturtinės žalos dydžiu. Tik 

keliose bylose ieškovai pateikė kasacinius skundus nesutikdami su žemesniųjų instancijų 

teismų jiems priteistu neturtinės žalos dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 

(...), 2008 (1), 2009 (1)). Dėl to kyla pagrįstas klausimas, ar tais atvejais, kai ieškovai 

neteikia kasacijos dėl priteisto neturtinės žalos dydžio, galima teigti, kad jie sutinka su 

žemesniųjų instancijų teismų priteistomis sumomis? Atsakyti į šį klausimą teigiamai, 

nežinant tikrųjų šalių motyvų, būtų pernelyg drąsu. Neskundimo priežastys gali būtų 

įvairios: lėšų neturėjimas, nenoras tęsti ilgo proceso, nusivylimas procesu žemesniosios 

instancijos teismuose, principingumo stoka ginant pažeistas savo teises, riboti kasacijos 

teikimo pagrindai ir daugelis kitų priežasčių, kurios žinomos tik šalims. Vis 

dėlto, analizuojant prevencinės funkcijos poreikį teismų praktikoje, reikėtų labiau orientuotis 

ne į tai, ar ieškovai pasinaudojo savo teise pateikti kasacinį skundą dėl netur- 

49


tinės žalos dydžio, o į tai, ar LAT taikomi kriterijai, nustatantys neturtinės žalos dydį, 

užtikrina tinkamą asmens neturtinių teisių apsaugą. Nagrinėjamu atveju aktualiausi tie 

atvejai, kai kasacinius skundus pateikia ieškovai, nepatenkinti žemesniųjų instancijų 

teismų priteistomis sumomis. Tokiu atveju LAT turi galimybę, atsižvelgdamas į prevencinę 

funkciją, tenkinti ieškovo kasacinį skundą ir priteisti daugiau neturtinės žalos 

nei žemesnių instancijų teismai. Vis dėlto tenka pastebėti, kad visais atvejais, kai buvo 

pateikti ieškovų kasaciniai skundai dėl neturtinės žalos dydžio, LAT jo nepadidino. 

Priešingai, vienoje iš bylų kartu su ieškovu pateikus kasacinį skundą ir atsakovui pastarojo 

kasacinis skundas buvo patenkintas, o priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas 

nuo 25 000 Lt iki 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2008 (1)). Nors 

ieškovas pažymėjo, kad nustatant neturtinės žalos dydį svarbu atkreipti dėmesį į tai, 

kad atsakovas, savo veiksmais pažeisdamas ieškovo teisę į privatų gyvenimą, siekė 

ekonominės naudos, pasipelnyti, pritraukti kuo daugiau skaitytojų, sužadinti smalsumą 

ieškovo privataus gyvenimo sąskaita, tačiau šie argumentai kasacinės instancijos teismo 

neįtikino. Šis ieškovo kasacinio skundo argumentas LAT liko nenagrinėtas, esą 

žemesniosios instancijos teismai nekonstatavo, kad pažeidžiant ieškovo teisę į privatų 

gyvenimą buvo siekiama ekonominės naudos. Vis dėlto kvestionuotina, ar kasacinis 

teismas padarė teisingas išvadas, kadangi pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, 

kad didžiulė antraštė pirmame laikraščio puslapyje, informacijos rinkimo būdas 

ir jos pateikimas rodo, kad sensacingumo interesas šiuo atveju buvo svarbesnis už 

konkretaus fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju 

tenka pripažinti, kad LAT praleido galimybę, esant itin šiukščiam asmens neturtinių 

teisių pažeidimui, taikyti prevencinę funkciją, siekiant užtikrinti efektyvią asmens neturtinių 

vertybių teisinę apsaugą. Šioje byloje priteistas neturtinės žalos dydis vargu ar 

atgrasė atsakovą nuo tokio pat pobūdžio pažeidimo darymo ateityje ir iš esmės būtų 

galima daryti išvadą, kad atsakovas po ilgo bylinėjimosi tarsi „nusipirko“ teisę viešinti 

ieškovo privataus gyvenimo detales už 10 000 Lt. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad ši 

byla padarė didelę įtaką tolesnei teismų praktikai, įvertinant neturtinės žalos dydį, kadangi 

įvedė naują kriterijų – būtinybę atsižvelgti į panašaus pobūdžio bylose priteistus 

neturtinės žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2008 (1), 2009, 2009 

(1), 2010, 2010 (1)). Tokio pobūdžio kriterijaus taikymas nustatant neturtinės žalos 

dydį abejotinas, nes paneigia kitus kriterijus, apriboja jų taikymo galimybę ir juos padaro 

deklaratyvaus pobūdžio postulatais, nes bylą nagrinėjančiam teismui nustačius 

eilę kriterijų, kurie leistų priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą, jį ribotų panašaus 

pobūdžio bylose priteisti neturtinės žalos dydžiai. 

Akivaizdus to pavyzdys – Daliaus Mertino ir Laimos Mertinienės byla (Lietuvos 

Aukščiausiojo Teismo (...), 2009 (1)), kurioje atsakovas UAB „Ekstra žinios“ išspausdino 

žurnalisto straipsnį su nekorektiškomis antraštėmis bei slapta darytomis nuogų 

ieškovų nuotraukomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai patenkino 

ieškovų ieškinį ir priteisė kiekvienam ieškovui po 75 000 Lt neturtinės žalos. Atsakovui 

pateikus kasacinį skundą, LAT priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 

15 000 Lt. Nagrinėjamu atveju svarstytina, kokias pasekmes sukėlė ieškovams jų nuotraukų 

išspausdinimas su nekorektiškomis antraštėmis didelį tiražą turinčiame laikraštyje 

bei kokią įtaką dideliam leidėjui padarė 15 000 Lt suma, kurią jis privalėjo sumo- 

50


kėti už šiurkštų neturtinių vertybių pažeidimą. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, 

kad žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė neturtinės žalos dydžio kriterijus, 

tačiau nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nustatant 

priteistus neturtinės žalos dydžius analogiškose bylose. Ši LAT praktika, įpareigojanti 

atsižvelgti į panašiose bylose priteisiamus neturtinės žalos dydžius ne tik, kaip minėta, 

riboja neturtinės žalos kriterijų taikymą, bet yra tarsi grįžimas atgal į tuos laikus, kai 

priteistinos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas įstatymo. LR CK 7 1 straipsnio 

1994 m. redakcija nustatė, kad masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, 

paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, 

taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę 

žalą, kurios dydį kiekvienu atveju (nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų) nustato 

teismas. 

Nagrinėjamu atveju reikėtų sutikti su doktrinoje išreiškiama nuostata, kad tuo metu 

galiojęs teisinis reguliavimas stabdė kompensacinio mechanizmo raidą (Volodko, 

2010, p. 313–318), jau nekalbant apie tinkamą bei efektyvią neturtinių vertybių apsaugą. 

Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas, priimdamas naująjį CK, atsisakė konkrečių 

neturtinės žalos dydžių, tik nustatė kriterijų, į kuriuos teismas kiekvienu konkrečiu 

atveju atsižvelgia nustatydamas neturtinės žalos dydį, sąrašą. Taigi būtų galima daryti 

išvadą, kad įstatymų leidėjas suteikė prioritetą įstatyme įtvirtintiems kriterijams prieš 

įstatyme išreikštus konkrečius neturtinės žalos dydžius. 

Kitas LAT taikomas kriterijus, kuriuo remiantis nustatomas priteistinos neturtinės 

žalos dydis – atsižvelgimas į tai, kokia vertybė pažeista. LAT praktikoje laikomasi 

nuostatos, kad civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė 

yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Dėl to, pavyzdžiui, asmens teisė į gyvybę ir sveikatą 

savo esme yra absoliučios teisės. Tuo tarpu teisė į privatų gyvenimą, apimanti ir 

teisę į atvaizdą, garbę bei orumą, bei kitos asmeninės neturtinės teisės, laikantis LAT 

praktikos, laikytinos santykinėmis teisėmis, dėl kurių pažeidimo patiriami neigiami 

padariniai nėra akivaizdaus pobūdžio, todėl negali būti vertinami vienodai neturtinės 

žalos atlyginimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (...), 2005, 2008 (1), 2009 

(1)). Analizuojant šį LAT taikomą kriterijų asmens neturtinių teisių efektyvios teisinės 

apsaugos kontekste, tenka pastebėti, kad tiek asmens sveikata, tiek teisė į privatų gyvenimą 

ir kitos neturtinės teisės yra konstitucinio lygio teisės, todėl sunkiai pateisinama 

LAT praktikoje šių konstitucinių vertybių gradacija ir žemesnis teisinės apsaugos 

lygio suteikimas asmens neturtinėms teisėms. Nors asmens sveikatos sužalojimo atveju 

padariniai objektyviai yra akivaizdesni, nei pažeidus asmens neturtines teises, tačiau 

priteisiant neturtinę žalą turi būti vertinami ne objektyviai matomi sužalojimai, o asmens 

dvasiniai išgyvenimai. Manytina, kad neturėtų būti pateisinamas požiūris, kuris 

a priori leistų konstatuoti, jog asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais nukentėjusių 

asmenų patiriami neigiami dvasiniai išgyvenimai yra mažesni arba mažiau reikšmingi, 

nei sveikatos sužalojimo atveju. 

Siekiant užtikrinti efektyvią asmens neturtinių vertybių apsaugą, būtų galima svarstyti 

prevencinės funkcijos taikymą, tuo labiau, kad ir CK įtvirtinti neturtinės žalos dydžio 

nustatymo kriterijai nepaneigia šios funkcijos taikymo galimybės atlyginant žalą 

už asmens neturtinių teisių pažeidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 

51


straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia 

į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį 

bei kitas bylai svarbias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo 

kriterijus. Teisės doktrinoje pastebima, kad atsižvelgimas į pažeidimo intensyvumą, 

kaltės laipsnį, komercinių tikslų siekimą, pakartotinį asmens neturtinių teisių pažeidimą 

vertintinos kaip priemonės, kurios veikia preventyviai (Loef, 2009, S. 201). Prevencinis 

šių kriterijų poveikis grindžiamas tuo, kad jie neatitinka kompensacinių tikslų. 

Manytina, kad kompensacinių tikslų siekiantys kriterijai turėtų padėti tiksliai nustatyti 

patirtą žalą, o ne orientuotis į aplinkybes, kurios neturi nieko bendra su objektyviai 

patirtos žalos dydžiu. Pažymėtina, kad žvelgiant iš kompensacinės funkcijos pozicijų 

nesvarbu, kokių tikslų siekta, pažeidžiant asmens neturtines teises, ar kokia pažeidėjo 

kaltės forma, nes tai nepadidina dvasinių išgyvenimų. Dvasinius išgyvenimus nukentėjusiajam 

sukelia pats pažeidimo faktas ir visuomenės reakciją į informaciją, kurią 

pateikė pažeidėjas. 

Prevencinio pobūdžio kriterijų taikymas kartu padidinant priteistinos neturtinės žalos 

dydį užkirstų kelią asmens neturtinių vertybių pažeidimui ateityje, tuo parodant 

potencialiam pažeidėjui, kad pažeidžiamos asmens neturtines teisės, siekiant komercinių 

tikslų, yra socialiai žalingas reiškinys, kuris reikalauja didesnės žalos atlyginimo 

priteisimo nei jos patirta. Kartu pažymėtina, kad norint šiuos kriterijus taikyti pagal 

tikrąją jų paskirtį, kad jie įgytų tikrąją prevencinę reikšmę, būtina įvertinti, ar tam tikro 

prevencinio pobūdžio kriterijaus taikymas konkrečioje byloje yra būtinas. Tuo tarpu 

išanalizavus LAT praktiką, tenka pastebėti, kad kone kiekvienoje byloje, nepaisant to, 

kad skiriasi asmens neturtinių teisių pažeidimo lygis ir už jį priteistas neturtinės žalos 

dydis, atkartojami visi kriterijai, įtvirtinti LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Vien tik 

pažodinis įstatyme įtvirtintų kriterijų atkartojimas neleidžia konceptualiai įvertinti neturtinės 

žalos dydžio, o tinkamai neapsvarsčius atitinkamo kriterijaus taikymo poreikio 

bendras jų išvardijimas praranda tikrąją esmę ir tampa deklaratyvaus pobūdžio neturtinės 

žalos nustatymo kontekste. Manytina, kad prevencinio pobūdžio kriterijus tikslinga 

būtų taikyti tais atvejais, kai asmens neturtinių teisių pažeidimo pobūdis ir aplinkybės 

verčia į juos atsižvelgti. Pavyzdžiui, asmens neturtinės teisės pažeidžiamos, siekiant 

komercinių tikslų arba pažeminti ir pakenkti asmeniui iš savanaudiškų paskatų. 

Be to, šių kriterijų taikymas turėtų realiai matytis priteisiamose sumose, taip pabrėžiant 

teismo pareigą užtikrinti efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą bei siekį sukurti 

atgrasymo nuo asmens neturtinių teisių pažeidimo ateityje efektą. Simbolinių 

sumų priteisimas vargu ar gali sulaikyti nuo šiurkščių asmens neturtinių teisių pažeidimų. 

Dėl to veiksmingos teisinės apsaugos užtikrinimas teismų praktikoje reikalauja 

sukurti atgrasymo efektą, ypač tais atvejais, kai asmens neturtinės teisės paverčiamos 

komercinės apyvartos dalimi be asmens sutikimo. 

Tendenciją pažeisti asmens neturtines vertybes bet kokia kaina siekiant pelno pastebi 

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Ši žurnalistų kontrolės įstaiga 2010-11-11 

pranešime nurodė, kad atitinkami žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai yra linkę 

dėl pelno paminti žurnalistinės etikos normas ir neatsižvelgia į ankstesnius Etikos kodekso 

normų pažeidimus. Šiame pranešime konstatuota, kad tam tikrų žurnalistų kuriamos 

laidos nepaiso ne tik su žurnalistinės etikos normų, bet ir elementaraus žmo- 

52


giškumo principų. Pranešime taip pat akcentuota, kad tam tikri žurnalistai ir žiniasklaidos 

priemonės nepasimoko iš ankstesnių Etikos kodekso normų pažeidimų atvejų ir 

vis dažniau pažeidžia ne tik Kodekso, bet ir Visuomenės informavimo, Reklamos bei 

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymus. Šis 

pranešimas puikiai iliustruoja, kokia viešumo galia disponuoja žiniasklaidos priemonės 

ir kad dėl didelio pelno kai kurios yra linkusios netgi pažeisti pamatinius žurnalistikos 

etikos principus bei sąmoningai, prisidengdamos žodžio laisve, pažeisti ne tik 

Žurnalistų etikos kodeksą, bet ir asmens neturtines teises. Taigi kyla pagrįsta abejonė, 

ar šių socialinių santykių kontekste įmanoma tinkamai vien tik kompensacinėmis 

priemonėmis apginti pažeistas asmens neturtines teises nuo žiniasklaidos priemonių, 

kurios sistemingai ir piktybiškai dėl pelno pažeidžia asmens neturtines teises. Žurnalistų 

ir leidėjų etikos komisijos teiginys, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės neatsižvelgia 

į ankstesnius Etikos kodekso normų pažeidimus ir nepasimoko iš ankstesnių 

Etikos kodekso normų pažeidimų atvejų, o vis dažniau pažeidžia norminius teisės aktus, 

reglamentuojančius jų veiklą, įrodo efektyvios teisinės apsaugos poreikio trūkumą. 

Todėl tais atvejais, kai žiniasklaidos priemonės viršija visas jiems demokratinės 

visuomenės suteiktas teises ir pradeda jomis piktnaudžiauti, jų pažeidimas atlyginant 

neturtinę žalą turėtų būti įvertintas laikantis prevencinio pobūdžio kriterijų: tokių kaip 

pažeidimo intensyvumas, kaltės laipsnis, pakartotinis teisių pažeidimas, komercinių 

tikslų siekimas. Šių prevencinio pobūdžio kriterijų taikymas, susiejant juos su priteisiamos 

žalos dydžiu, padėtų įgyvendinti prevencinę funkciją ir prisidėtų prie efektyvesnės 

teisinės apsaugos sukūrimo, ginant asmens neturtines teises. Neužtikrinus efektyvios 

asmens neturtinių teisių apsaugos, išlieka rizika asmens neturtines teises paversti 

deklaratyvaus pobūdžio postulatais, kurių įtvirtinimas ne tik įstatyme, bet ir 

Konstitucijoje prarastų savo esmę bei prasmę. 

Išvados 

1. Prevencinės funkcijos taikymą asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais lemia: 

pasikeitę civiliniai teisiniai santykiai, ne visada efektyvūs kompensaciniai 

teisių gynimo būdai ir poreikis užtikrinti teisės subjektų elgesio kontrolę 

civilinėmis priemonėmis. Prevencinės funkcijos suderinamumą su kompensacine 

nulemia efektyvios teisinės apsaugos poreikis ginant asmens neturtines 

teises tais atvejais, kai kompensacinėmis priemonėmis šių teisių apginti neįmanoma. 

Taip pat akcentuotina, kad prevencinės funkcijos taikymo negalima 

tapatinti su baudiniais nuostoliais ir baudinės funkcijos taikymu, nes prevencine 

funkcija siekiama tik padidinti atlygintinos žalos dydį, tuo tarpu baudinė 

funkcija taikoma už patį pažeidimo faktą. 

2. Šiuo metu kuriamoje Lietuvos teisės doktrinoje prevencinės funkcijos taikymas, 

atlyginant neturtinę žalą, vertintinas kaip subsidiari priemonė. Išimtį sudaro 

asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejai, kai didesnių sumų priteisimas 

galėtų būti pateisinamas tik nustačius, kad šios teisės pažeistos tyčiniais ir sisteminiais 

veiksmais. 

53


3. Lietuvos teismų praktikoje sukurti neturtinės žalos dydį nustatantys kriterijai 

ir priteisiamų sumų dydžiai, esant ypač sunkiems asmens neturtinių teisių pažeidimams, 

neužtikrina efektyvios asmens neturtinių teisių apsaugos. Dėl to 

siekiant kuo teisingiau įvertinti neturtinės žalos dydį bei užtikrinti tinkamą 

asmens neturtinių teisių apsaugą būtina konkrečiu atveju įvertinti atitinkamo 

atlygintinos žalos dydį nulemiančio kriterijaus taikymo poreikį. 

4. Lietuvoje prevencinės funkcijos taikymą leidžia LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje 

įtvirtinti prevencinio pobūdžio kriterijai. Todėl šią funkciją būtina taikyti 

tais atvejais, kai nustatomas prevencinio pobūdžio kriterijų taikymo poreikis, 

t. y. kai asmens neturtinės teisės pažeidžiamos ypač įžūliai, bet kokia kaina siekiant 

pelno. Prevencinės funkcijos taikymas šiais atvejais leistų užtikrinti 

efektyvią asmens neturtinių teisių apsaugą. 

Gauta 2012 10 12 


Literatūra 

Cirtautienė, S. (2008). Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas. Vilnius. 

Europos Sąjungos 2004-04-29 direktyva Nr. 2004/48/EB. Prieiga internetu: 

[žiūrėta 2012-05-31]. 

Gronau, K. (2002). Das Personlichkeitrecht von Personen der Zeitgeschichte und die Medienfreiheit. Hamburg. 

Henning, L. (2000). Der Gedanke der Prävention im deutschen Schadenersatzrecht. Frankfurt am Main. 

Hückel, J. (2006). Persönlichkeitschutz und Geldersatz im deutschen und spanischen Zivilrecht. Frankfurt am Main. 

Klaus, M. (2007). Das allgemeine Persönlichkeitsrecht in seiner historischen Entwicklung. Hamburg. 

Klein, S. (2000). Der zivilrechtliche Schutz des einzelnen vor Persönlichkeitsverletzungen durch die Sensationspresse. 

Hannover. 

Klüber, R. (2006). Personlichkeitsrecht und Komerzialissierung. Tübingen. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. S v UAB 

„Šilo bitė“, J. L., V. Š.“ (bylos Nr. 3K-3-280/2005). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje A. K. v UAB „Joneda“ 

(bylos Nr. 3K-3-113/2007). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Ž. Ž v UAB 

„Ekstra žinios“ (bylos Nr. 3K-3-393/2008) (1). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje L. L. ir A. L v 

UAB ,,Roventa“ (bylos Nr. 3K-3-394/2008). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M ir L. M. v 

UAB „Ekstra žinios“ (bylos Nr. 3K-3-26/2009) (1). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v I. V. 

(bylos Nr. 3K-3-290/2009). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v UAB 

„Respublikos leidiniai“ (bylos Nr. 3K-3-136/2010). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje E. P., J. P., V. 

P. ir E. S. v UAB „Sekundės redakcija“, I. K. ir A. R. (bylos Nr. 3K-3-358/2010) (1). 

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. (2003). Valstybės žinios, Nr. 28-1125. 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“. (1994). Valstybės 

žinios, Nr. 44-805. 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-03-27 nutarimas. (2009). Valstybės žinios, Nr. 36-1390. 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2011-01-06 nutarimas. (2011). Valstybės žinios, Nr. 3-93. 

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas. (2000). Valstybės žinios, Nr. 92-2844. 

Looschelders, D. (2008). Schuldrecht Allgemeiner Teil. Berlin. 

Loef, R. (2009). Zum Spannungsfeld zwischen Medienfreiheit und Persönlichkeitsschutz. Bonn. 

Meškauskaitė, L. (2005). Žiniasklaidos pažeistų asmens konstitucinių teisių gynimo būdai. Jurisprudencija 64: 114–123. 

Mizaras, V. (2003). Autorių teisių gynimo būdai. Vilnius. 

54


Mizaras, V. (2008). Tarptautinės privatinės teisės vienodinimo Europos Sąjungoje rezultatai: Roma I ir Roma II. Justitia 

2: 2–24. 

Möller, R. (2005). Präventionsprinzip des Schadensrechts. Berlin. 

Müller, S. (2006). Überkompensatorische Schmerzengeldbemessung. Berlin. 

Siebrecht, I. (1998). Ehrenschutz Massenmiedien. Hannover. 

Tacke, S. C. (2009). Medienpersonlichkeitsrecht. Berlin. 

Volodko, R. (2010). Neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje. Vilnius. 

Žurnalistų ir leidėjų etikos 2010-11-11 kreipimasis į žiniasklaidą. Prieiga internetu: 

[žiūrėta 2011-05-31]. 

THE FUNCTIONS OF AWARDING DAMAGES FOR THE BREACH OF 

NON-PROPERTY RIGHTS OF A NATURAL PERSON 


Summary 

This article examines the functions of civil liability in the event of infringement of 

the non-property rights of a physical entity. Pursuant to the general doctrinal assessment, 

the compensatory function of civil liability is recognized as major function; 

however, the article analyses that not in all cases it is expedient and socially fair to 

consider the compensatory function of civil liability as the main function. The above 

provision is reinforced by the German law doctrine and case-law. The article lays emphasis 

on the fact that in Germany in cases of indemnification of the damages arising 

out of infringement of personal non-property rights such as honour and dignity, the 

right to privacy and the right to image, the preventive function is taken into consideration. 

In the article the necessity for assessment of the amount of damages to be 

awarded from the positions of the preventive function is grounded on the changed civil 

legal relationship, the need for effective legal protection and objective to ensure 

control over the lawful conduct of legal operators by means of civil measures. The 

article notes that the current obligatory legal relationship is significantly more complicated 

than one hundred years ago. For example, the increased number of publications 

in the press and constantly growing interest in private life alone encourages assuming 

measures in order to ensure effective protection of personal property rights. 

Meanwhile for the present it is not always possible to ensure the effective protection 

of personal non-property rights by means of currently existing compensatory methods. 

Such legal situation is illustrated by an example where frequently the mass media obtains 

greater financial benefit from any infringement of personal non-property rights 

than the impeding financial losses evidencing in the form of indemnification of losses. 

Furthermore, legitimacy of the preventive function by applying civil liability for infringement 

of personal non-property rights is grounded on the example of the intellectual 

property law. It is to be noted that protection of the objects of the above law is 

ensured by means of preventive measures entitling a body of the intellectual property 

law to request the user for two times higher indemnification than the indemnification 

to be paid according to the granted licence. The article draws attention to the fact that 

the objects of intellectual ownership and personal non-property rights are of similar 

55


nature. The specific nature of the afore-mentioned objects of law allows easy penetration 

into the area of the said valuables and easy breach thereof obtaining a significant 

financial benefit. Besides, the similarity of the valuables is determined by their dual 

nature. In the light of the above, it is concluded that protection of such valuables must 

be ensured by application of the preventive function. Moreover, it is noted that both 

the Supreme Court of Germany and the Federal Constitutional Court have approved of 

the application of the preventive function specifying that ensuring of the effective judicial 

protection through case-law prevents thoughtless commercialisation of personal 

non-property rights, since the media often intentionally provides false or offensive 

information in order to increase the circulation of their publication and earn profit. 

Furthermore, the article analyses that application of the preventive function as the 

means which could ensure control over the lawful conduct of legal operators in the 

civil law by preventive measures in cases where personal non-property right which do 

not fall into the area of application of the criminal law would be left unprotected due 

to appropriate control over the conduct of operators not ensured in the civil law. Upon 

reviewing the doctrinal provisions presupposing the application of the preventive 

functions, the relationship of the compensatory, preventive and punitive functions is 

analysed in the article. Such analysis assists in solving the issue of the relationship 

between the compensatory function and the preventive function. It is to be noted that 

in case of breaching personal non-property rights it is impossible to precisely measure 

the amount of the incurred damages; therefore, compensation is not always appropriate 

indemnification for infringement of the afore-mentioned non-property valuables; 

thus, priority should be given to the preventive function. The article puts emphasis on 

the fact that application of the preventive function does not imply application of the 

punitive function; thus, the preventive function cannot be equated to the punitive function. 

Following the example of the German doctrine, it is argued that taking into account 

the preventive function with regard to the amount of the damages does not 

change the purport of the obligation. The amounts of compensation of such damages 

also are not deemed to be punitive damages despite the fact that they exceed the actually 

incurred damages, but are intended for compensating hardly provable adverse 

property consequences, indemnification for suffered pain and sufferings, costs in relation 

to investigation as well as amounts which would prevent unlawful profit taking 

from unlawful actions by the offender. On the grounds of the above reasoning it is 

concluded that the major attribute of the punitive function is that it is applied for the 

very fact of offence without requesting to prove the amount of the incurred damages. 

Meanwhile, application of the preventive function only increases the amount of the 

damages to be indemnified with a view to deterring the offender from commission of 

the offence in the future as opposed to punishing him/her. 

The article also examines the objectives of the Lithuanian law doctrine and the case-law 

of the Supreme Court in indemnifying the non-property damage for violation of 

personal non-property valuables. It is to be noted that in the developing Lithuanian 

law doctrine the application of the preventive function in indemnification of nonproperty 

damage is to be assessed as a subsidiary measure. Meanwhile the case-law of 

the Supreme Court of Lithuania does not create preconditions for speaking about ap- 

56


plication of the preventive function. It indicates that determination of the amount of 

indemnification for infringement of personal non-property rights should aim at compensation. 

Such case-law is critically assessed noticing that seeking of compensatory 

objectives alone does not ensure effective protection of personal non-property valuables. 

Analysis of the particular cases and the amounts awarded for infringement of personal 

non-property rights allows stating that the awarded amounts do not defer potential 

offenders from infringement of personal non-property rights in the future. Furthermore, 

the article does not agree with the respective criteria developed by the Supreme 

Court of Lithuania on the basis of which the amount of the non-property damages 

shall be established. The order of the Supreme Court of Lithuania to take into consideration 

the amounts of non-property damages awarded in the cases of similar nature 

raises doubts. According to the author, application of such criterion would refute other 

criteria, restrict the possibility for application thereof and render them the postulates of 

declarative nature, since if the court adjudicating the case establishes a series of criteria 

which allow awarding a greater amount of indemnification for non-property damages, 

it would be restrained by the amounts of indemnification of non-property damages 

awarded in similar proceedings. Besides, it is noticeable that application of the 

above criteria is sort of returning to the times when the amount of the non-property 

damages to be awarded in the law. The afore-mentioned provision of the lawmaker 

was evaluated as impeding the development of the compensatory mechanism. 

Consequently, it was changed and priority was given not to the particular amounts, but 

to the criteria or the court’s discretion to establish the amount of the non-property damage 

with regard to the particular circumstances of the case under consideration. Further, 

the article also disagrees with the criterion established by the Supreme Court of 

Lithuania, namely, the need to take into consideration the valuable which was breached. 

Thus, for example, personal right to life and health, in principle, is the absolute 

right. Meanwhile, pursuant to the case-law of the Supreme Court of Lithuania, the 

right to privacy including to right to image, honour and dignity and other personal 

non-property rights should be deemed to be the relative rights. Critical assessment of 

the said criterion suggests noting that personal health and the right to privacy and 

other non-property rights are the constitutional-level rights; thus, gradation of the said 

constitutional valuables and establishing lower level of legal protection to personal 

non-property rights is hardly justified in the case-law of the Supreme Court of Lithuania. 

Despite the fact that the consequences of personal health injuries are objectively 

more obvious than the consequences caused by infringement of personal non-property 

rights, when awarding the non-property damages not the objective evident injuries, but 

personal spiritual sufferings should be considered. The article notes that the above criteria 

and awarded amounts do not ensure protection of personal non-property rights. It 

is to be noted that effective protection of personal non-property rights could be ensured 

by means of applying the preventive function. The more especially as the application 

of the above function is legitimized by the preventive criteria established in Article 

6.250 paragraph 2 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. 

57


58


TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE 

FEEDBACK 

Anne Koskiniemi, Juha Perttula 

Lapland Rovaniemi University 

Abstract 

The study focused on team leaders’ experiences with receiving positive feedback in an organization. The 

purpose was to understand how employees without a formal managerial position interpret receiving positive 

feedback. There are multiple studies regarding feedback in work communities, but not from the 

experiential perspective of team leaders. The research material was collected by interviewing seven team 

leaders who worked in a public organization. The research methodology applied and methods used were 

based on an existential-phenomenological approach. The empirical results consist of seven variants of 

received positive feedback as experienced by team leaders. Although the variants indicate that receiving 

positive feedback has favourable effects on team leaders, the effects are conditional. A favourable effect 

might be realized only if the team leader trusts the feedback giver or if the feedback is experienced to be 

truly earned. Furthermore, mental closeness with both managers and co-workers improves the perceived 

reliability of the received positive feedback. The results are similar to previous feedback research with 

one notable exception. Based on this study, job performance is not related to the received positive feedback 

as previous research has concluded. Results indicate that positive feedback has many favourable 

effects but they are mediated by the features of a feedback incident. The existential-phenomenological 

approach is helpful in understanding a feedback situation as a relation between the experiential worker 

receiving feedback and the actual work setting including the given feedback. 

KEY WORDS: team leader, positive feedback, work community, existential-phenomenological approach, 

phenomenological method, experience. 

Anotacija 

Tyrimo rezultatai grindžiami komandos lyderių patyrimu, remiantis grįžtamuoju ryšiu organizacijoje. 

Siekta suprasti, kaip darbdaviai, be formalių vadybos pozicijų, interpretuoja teigiamą grįžtamąjį ryšį. Yra 

tyrimų, kurie atskleidžia grįžtamąjį ryšį bendruomenių darbe, bet ne komandos lyderių. Tyrimui pristatyti 

remiamasi septynių komandų lyderių, dirbančių viešose organizacijose, tyrimo medžiaga. Tyrimo metodologija 

pagrįsta egzistencinės-fenomenologinės teorijos prielaidomis. Empiriniai rezultatai taip pat 

pateikiami septynių komandos lyderių vertinimų aspektu. Lyginamasis aspektas atskleidžia, kad vertinimai 

yra realūs. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: komandos lyderis, teigiamas grįžtamasis ryšys, bendruomenės darbas, egzistencinis 

fenomenologinis požiūris, fenomenologinis metodas, patyrimas. 

Introduction 

Feedback in organizations has been studied for many decades (Ilgen, Fisher & Taylor, 

1979). Studies have been concerned with the influences feedback has on performance 

(Becker & Klimoski, 1989; Chakrabarty, Oubre & Brown, 2008; Jawahar, 

2010; Jaworski & Kohli, 1991; Oettingen, Marquardt, Gollwitzer, 2012), responses to 

feedback (Brett & Atwater, 2001; Jawahar, 2010) and the feedback environment (Peng 

& Chiu, 2010; Steelman, Levy & Snell, 2004; Whitaker, 2011). It is widely recognized 

that the recipient of feedback is considered to be an active agent (Linderbaum & 

Levy, 2010; London & Smither, 2002; Krasman, 2010; Whitaker, 2011). This has led 

to the question of why people seek feedback. To understand the quest for feedback, it 

59


is important to know how people interpret perceived information and associate new 

information with former knowledge (Ashford, Blatt & VandeWalle, 2003). 

Feedback studies from a recipient's viewpoint have focused on the impacts of leader-member 

exchange on communication satisfaction (Mueller & Lee, 2002), feedback 

orientation (Dahling, Chau & O'Malley, 2010; Linderbaum & Levy, 2010) feedback 

received from supervisors (Berlin, 2008; Chakrabarty et al., 2008), the effects of 

self-regulatory strategies on feedback (Oettingen et al., 2012) and associations of 

feedback with students’ performance and self-evaluation (Plakht, Shiyovich, Nusbaum 

& Raizer, 2012). Furthermore, feedback environments that emphasize informal aspects 

over formal ones have been reformed (Steelman et al., 2004), and connections 

between feedback environment, seeking feedback (Whitaker, 2011) and behaviour in 

organizations (Peng & Chiu, 2010) have been studied. 

The focus of this study on received positive feedback is derived from our everyday 

observation that people interpret it very differently. Consequently, the effects of given 

positive feedback may vary a lot. Furthermore, we found it interesting to study interpretations 

of positive feedback among those employees who work as leaders even 

though they do not have a formal managerial position in the organization. They are 

often called team leaders. A team leader is an employee who is responsible for varied 

information exchange between managers and team members. A team leader is chosen 

by the team itself for a period of time. 

The purpose of this study is to understand how employees who do not hold a formal 

managerial position in their organization interpret receiving positive feedback. 

The aim is to describe the core meanings of team leaders’ experiences in receiving 

positive feedback in their everyday work. The research question is: How do team leaders 

in a public organization experience the positive feedback they have received in 

their current work? 

The theoretical definition of positive feedback was not established before performing 

the empirical study because our interpretation of positive feedback considers it to be subjectively 

experienced. Moreover, being consistent with the research design, we requested 

that team leaders themselves identify the situations in which they have experienced receiving 

positive feedback at work. Nevertheless, two restrictions for work situations were set: 

they must belong to their present work, and the source of positive feedback had to be either 

from members or outer stakeholders of the current organization. 

An existential-phenomenological approach was adopted as a methodological frame. 

The existential dimension makes it adequate to figure out a team leader’s personal 

experience in their actual work setting. Phenomenology is included because of our 

interest in general experiential knowledge among team leaders. The use of empirical 

phenomenology allows general meanings or structures of participants’ personal 

experiences to be grasped and described (Giorgi, 2009; Perttula, Väänänen, Malinauskas, 

Gudliauskaite-Godvade & Godvadas, 2010). The research material was gathered 

by open interviews, which is one relevant way to collect empirical data when applying 

an existential-phenomenological methodology. The use of an existentialphenomenological 

approach and the related empirical methods has been lacking in 

previous feedback research. 

60

TEAM LEADERS’ EXPERIENCES WITH RECEIVING POSITIVE FEEDBACK 

2. Existential-phenomenological methodology 

The existential-phenomenological approach reflected in this study has been elaborated 

by Finnish philosopher and psychologist Lauri Rauhala. It is an integrative synthesis 

of Edmund Husserl’s and Martin Heidegger’s phenomenology. Existential phenomenology 

as a methodology is suitable for human and social sciences due to its 

ontological foundation in the holistic conception of man (see Perttula, 2009a). The 

term holistic implies that a human being is realized as a unity of existential modes, 

which in Rauhala’s existential-phenomenological approach are called consciousness, 

materiality and situatedness. Moreover, the holistic view entails that every existential 

mode, even though existing only as a unity, has a unique structure (Rauhala, 2005). 

Methodologically it means that empirical phenomena originating in each existential 

mode have to be studied according to their peculiar structure (Perttula, 1998). 

The phenomenon of this study – positive feedback as experienced in team leaders’ everyday 

work settings – is grounded in the existential mode of consciousness. The structure 

of every conscious act is intentionality, which means that human consciousness is always 

directed towards some object external to the intentional act itself. From the phenomenological 

perspective, the existential mode of consciousness is manifested as subject-object 

relationships. In these relationships any object belonging to a person's life situation presents 

itself to the consciousness as it is given to it. In this conscious act, an object is given 

meaning (Giorgi, 1997; 2012). Thus, in this study, the term experience is understood as a 

meaning relation between team leaders, as intentional subjects, and their work settings 

where positive feedback was received, as the objects. 

This phenomenological empirical study follows three methodoligical principles: 

firstly, it describes how the object appears to the acting consciousness; secondly, it 

applies phenomenological reduction; and thirdly, it searches for the essence of the 

experienced phenomenon under study. In order for the researcher to describe the phenomenon 

as it presents itself to the research participants, the researcher has to become 

aware of the knowledge s/he already possesses regarding that phenomenon, and then 

s/he has to consciously bracket that knowledge. In the phenomenological method this 

is called the first stage of phenomenological reduction (Perttula, 2009b). When 

following a phenomenological methodology without an existential orientation, the 

researcher also aims to bracket her/his conception of man. When adopting an 

existential-phenomenological methodology, as is done in this study, instead of bracketing 

the conception of man, the researcher analyses and describes it explicitly (Perttula, 

1998). The second stage of phenomenological reduction is referred to as free imaginative 

variation, in which the researcher searches for the essential meanings of the 

phenomenon (Perttula, 2009b). Within the existential-phenomenological methodology, 

this can be done both individually with each research participant and generally 

with all research participants together (see e.g. Mikkonen, 2005). 

61


3. Empirical research process 

3.1. Gathering data 

The research data were gathered by interviewing seven team leaders in a public organization. 

First we contacted the organization’s administration to ask for preliminary 

permission to interview their employees. Then the team leaders’ manager was consulted, 

and she proposed that she contact the team leaders to find out who was willing to 

participate. The manager was told that participation was voluntary for the candidates. 

Seven team leaders out of twelve were willing to take part. Next, the final permission 

to execute the research was applied for from the organization, and after getting it, we 

met the participants to tell them about the study. The purpose of meeting them was to 

establish personal contact with the interviewees and to clarify how the research would 

actually take place. At the same time, the interview dates were decided. 

An email including information about the interview was sent to each participant a 

week in advance to orientate them on the subject. The interviews were open ones. A 

few participants needed more structured guidance to tell about the subject. The length 

of the interviews varied from 47 to 83 minutes. The total duration of the material was 

488 minutes. The interviews were transcribed verbatim, including the meaningful 

changes in speaking voice and paradoxical meanings of words. The length of the 

transcribed text was 152 pages. 

3.2. Analysis 

The empirical analysis was based on the phenomenological method developed by 

Amedeo Giorgi (1985; 1997; 2012). Perttula (1998) has revised the method to be 

congruent with existential-phenomenological methodology. The revised method has 

two parts, both including seven steps. The aim of the first part, called ‘individualspecific’, 

is to form individual meaning networks of the empirical phenomenon studied. 

The aim of the second part, called ‘general’, is to form a general meaning 

network of the same phenomenon (see also Perttula et al., 2010). In this study, we 

utilized this existential modification of the empirical phenomenological method. 

The credibility in existential-phenomenological research lies with the researcher’s 

ability to grasp the core of the phenomenon as experienced by participants. Parallel to 

it, respondent validation can be used, as was done in this study, by sending the personal 

individual meaning network to each participant for self-evaluation (see e.g. Spinelli, 

1989). The researcher’s systematic self-reflection in performing this method is of 

crucial importance as well as to bring forth the detailed methodical procedure of analysis, 

which is presented step by step as follows. 

62


The individual-specific part of the method 

Step 1: The researcher becomes acquainted with the transcribed description as 

open-mindedly as possible. To get the first grasp of the phenomenon in its entirety, the 

researcher begins to bracket knowledge s/he already has about the phenomenon to 

promote the differentiation of the experiential meanings of the research participant and 

her/himself as a researcher. 

Step 2: The researcher forms classifying themes referring to the central objects of 

the experiential phenomenon. The classifying themes of received positive feedback 

were formed separately for each participant. In total, eleven classifying themes were 

formed: work, general meaning of positive feedback, positive feedback from clients, 

positive feedback from supervisors, positive feedback from co-workers, positive feedback 

from work, effectiveness of positive feedback, attitude towards positive feedback, 

being a team leader, personality, and the self as a worker. 

Step 3: The researcher divides all transcriptions into meaning relations. A meaning 

relation is the unit of the research material that includes one experiential meaning of 

"something" related to the phenomenon. The entire research material is divided into 

meaning relations. 

Step 4: The researcher transforms the meaning relations into transparent and 

unambiguous language. The meaning relations are transformed through phenomenological 

reduction, so that the focus is on the essence of experiential meanings. Using 

phenomenological reduction means that the researcher continues bracketing existing 

knowledge about the phenomenon; furthermore, s/he uses so-called imaginative variation 

in order to discover the necessary and sufficient meanings of each meaning relation. 

Finally, every transformation as described by the researcher is based on intuitive 

evidence grasped while applying phenomenological reduction. 

Step 5: The researcher places the transformations into the classifying themes. Each 

transformation is included in suitable classifying theme. 

Step 6: The researcher constructs an individual meaning network for each classifying 

theme. The aim is to find the relations of individual experiential meanings in the 

context of each classifying theme. As a result, the researcher constructs theme-specific 

meaning networks that facilitate the construction of individual meaning networks in 

the next step. In this study, forming the theme-specific meaning networks was begun 

but not finalized because it appeared that it would not serve the construction of individual 

meaning networks. 

Step 7: The researcher forms the individual meaning networks. All seven individual 

meaning networks were formed so that they described the experiential phenomenon 

of positive feedback received by team leaders in a comprehensive way. From the 

existential viewpoint, the individual meaning networks can be regarded as empirical 

results. The method being existential-phenomenological, individual meaning networks 

are considered not as results, but as a necessary transition for proceeding further to 

form general empirical knowledge about the phenomenon. 

63


The general part of the method 

Step 1: The researcher adopts an attitude towards the general description. The individual 

meaning networks are perceived as proposals of the general meaning 

network. 

Step 2: The researcher divides the proposals into meaning relations and transforms 

them into a general form. This step is similar to steps three and four in the first part, 

except now the language of the meaning relations is transformed so that the individuality 

of meanings is removed. 

Step 3: The researcher forms the organizing themes. Organizing themes are formed 

separately for each proposal of the general meaning network. In this study, thirteen 

organizing themes were formed: positive feedback from supervisors, positive feedback 

from co-workers, positive feedback from clients, positive feedback from self, restrictions 

of receiving positive feedback, the effect of positive feedback, attitude towards 

positive feedback, effectiveness of positive feedback, own action, cooperation, different 

forms of positive feedback, being a team leader, and work. 

Step 4: The researcher places the transformed meaning relation proposals into organizing 

themes. Each proposal is included in a suitable theme one after the other. 

Step 5: The researcher constructs the general meaning network proposal for each 

organizing theme. The aim is to construct theme proposals one theme at a time by 

paying attention to the core meanings of the theme. 

Step 6: The researcher constructs tentative general meaning networks. Each proposal 

gets the form of a tentative general meaning network, that is, a coherent description 

of the phenomenon as a whole rooted in a particular individual meaning network. 

Hence, seven tentative general meaning networks of the positive feedback received by 

team leaders were constructed in this study. 

Step 7: The researcher constructs a general meaning network. If it appears possible, 

one network that includes the core contents of every tentative general network is 

constructed. In this study, it was not pertinent because of the variation in the tentative 

general networks. If it were applicable, it would be possible to construct a relevant 

amount of general meaning networks that would grasp the essential variation of the 

phenomenon studied. In this study, the variation in phenomenon appeared to be rich, 

so the decision was to construct a distinct general meaning network from every tentative 

general meaning network. Therefore, all seven types or variants of general meaning 

networks of the phenomenon are described in the empirical results as follows. 

4. Results of team leaders’ experiences of received positive feedback 

Variant 1: The amount of received positive feedback is sufficient. In addition to 

verbal feedback, work itself gives positive feedback when work is done really well. 

The importance of the verbal positive feedback is very high when the employee is 

insecure about her know-how or if the work itself does not give much positive feedback. 

Then, verbal positive feedback is experienced as encouraging. If work cannot be 

done in the most efficient way, the received positive feedback regarding that work is 

64


not necessarily considered as deserved. Work is done well despite the received positive 

feedback. Positive feedback is important in spite of who gives it. The credibility of 

positive feedback grows when it is received face to face. In order to feel that the received 

positive feedback is good, its content has to be congruent with one’s own opinion. 

Because work is done for the clients, positive feedback from them is deemed valuable. 

A lot of positive feedback is received from the clients. Positive feedback energizes the 

worker, reinforces one’s own image as an important employee and positively affects 

well-being at work and the way the employee approaches her work. Besides individually, 

receiving positive feedback is important at the team level because it strengthens 

team spirit and brings shared successes. Positive feedback motivates the worker if it is 

received rarely. However, a large amount of positive feedback decreases motivation 

by indicating that there is nothing to improve. In addition, the credibility of positive 

feedback, especially from supervisors, decreases when one receives it too often. Moreover, 

the favourable effects of positive feedback are weakened when it is received 

routinely about the same things, when it is perceived as a consolation or when the 

requirements of work clearly exceed the worker’s own resources. Especially positive 

feedback received from the supervisors enhances well-being at work and betters one’s 

own image as an employee. The experienced mental closeness with the supervisors 

strengthens the credibility and favourable effects of the positive feedback received 

from them. On the one hand, considerable trust and respect expressed by supervisors 

are extremely significant and important types of positive feedback. On the other hand, 

significant positive feedback creates a lot of pressure because an employee must prove 

to be worthy of the praise in the future, too. In a period of being a team leader, the 

supervisors become closer and mutual trust and open interaction grow. That is why 

positive feedback received from supervisors is felt to be stronger and more genuine 

than before the time as a team leader. 

Variant 2: The amount of received positive feedback is sufficient. Positive feedback 

cheers up the recipient’s mind, communicates respect and improves work motivation. 

It feels best when it concerns some big accomplishments, although there are 

not many of them. The attitude towards positive feedback does not change much during 

the years working for the current employer. Although it is nice and important to 

get positive feedback regardless of who the feedback giver is, it is not the most essential 

thing in working. Received positive feedback is experienced to be genuine when 

the reason for receiving it can be identified. The closer the feedback giver is emotionally, 

the more believable the positive feedback is. Close co-workers also receive nonverbal 

positive feedback from each other. Furthermore, supervisors’ flexible and understanding 

behaviour towards an employee is experienced as positive feedback. Behaviour 

is reciprocal so that the better the employee considers supervisors’ 

expectations towards herself, the more the supervisors pay attention to the employee 

and the work they have done. Supervisors’ busy work must be taken into account 

when considering the amount of positive feedback received from them. One gets closer 

to supervisors after becoming a team leader. A cheerful and energetic attitude 

towards working and other work-related, valuable characters contributes to receiving 

65


positive feedback. At work, one is hard working and motivated in spite of the received 

positive feedback. To enjoy working in the work community is positive feedback in 

itself because the employees create their community’s work atmosphere. When the 

team receives positive feedback it is always jointly deserved among team members. 

One feels she gets positive feedback from clients when the clients take notice of the 

employee’s work and want to interact with her. Positive feedback from clients must be 

deserved. By paying attention to clients’ needs, an employee can expect reciprocal 

consideration from clients. Receiving positive feedback is experienced when one is 

considered to be a hard-working and competent employee and others want to keep her 

as a part of the work community. Work gives positive feedback to its doer when the 

worker is pleased with the work that she has done. 

Variant 3: Positive feedback cheers up the recipient’s mind, communicates respect 

and supports both well-being at work and work satisfaction. Received positive 

feedback must feel deserved in order to feel good. The favourable effects of positive 

feedback get stronger when in addition to receiving positive feedback the feedback 

incident includes other kinds of cheery conversation. That happens often with clients. 

Particularly in the beginning of the career, positive feedback strengthens selfconfidence 

and one’s trust in her abilities. Positive feedback also makes it possible to 

work towards the right goals and supports the development of the employee by highlighting 

good working methods. Work gives positive feedback to the employee when 

the work is experienced as being well done. Then the worker also praises herself. Positive 

feedback is important in spite of who gives it. The most important thing is the 

trust in the feedback giver’s words. Positive feedback feels particularly good when it 

is unexpected, although the first reaction might seem to be constrained. Received positive 

feedback that concerns work is most valuable and reliable when the recipient 

knows the feedback giver to have baselines for the work from which the positive feedback 

is given. The employee expects to get positive feedback regarding the kind of 

work tasks that are rare and clearly observable. If she does not get it, she feels that her 

work is valueless to others and her expectations towards receiving positive feedback 

go down. It is best not to get too much positive feedback, so that the significance and 

credibility of that feedback do not suffer. The favourable effects of positive feedback 

become weaker when the feedback is received about an action that the recipient herself 

does not appreciate. Favourable effects also become weaker when doing a favour 

is a prerequisite for positive feedback. The size of a work community affects the 

amount of received positive feedback: in a small work community, reaching the person 

who has deserved positive feedback happens quickly. Positive feedback is received 

about the features that the feedback giver appreciates in their own behaviour. Positive 

feedback from co-workers makes cooperating with them pleasant. Co-workers 

also know the work about which they give positive feedback because they do the same 

job. Positive feedback received from close co-workers is convincing because they are 

trustworthy and feedback is conveyed together with emotions. 

66


Variant 4: Received positive feedback strengthens self-confidence and well-being at 

work. It also communicates respect and points out the work tasks that are done well. The 

amount of received positive feedback from co-workers is sufficient. Among other things, 

co-workers give positive feedback by showing satisfaction with the team leader. Friendships 

will develop between some co-workers in a long-term employment relationship. Coworkers 

who are also friends give and receive positive feedback in a more personal way 

than mentally distant co-workers. The amount of positive feedback received, especially 

from the clients, grows as the years of employment increase. The better the clients get to 

know the employee serving them, the more they give positive feedback like praises and 

sympathy to the employee. Most of the work-related feedback is received from clients. 

Because the work is done for the clients, positive feedback received from them has the 

biggest influence on well-being at work and on the experienced value of work. Clients see 

an employee’s working methods and content of her work. Therefore the positive feedback 

received from them is extremely genuine and strengthens the employee’s confidence in 

her own abilities. The amount of positive feedback received from supervisors is small. It is 

wanted and deserved more. Positive feedback is received from them only when some big 

work task has been carried out successfully. The reasons for feedback’s rareness are supervisors’ 

busy work and personality differences. When one does not get along very well 

with a supervisor, the feedback received from that supervisor arouses suspicion. When the 

personality matches the supervisor’s personality, the positive feedback received feels genuine 

and the amount sufficient. The shorter the time between work performance and the 

positive feedback received concerning that performance, the better the feedback feels. It is 

better to get positive feedback directly from the feedback giver than from a third party so 

that the time between giving feedback and receiving it stays as short as possible. It is nice 

to carry out the team leader’s task as a spokesperson when the assignment is to take the 

positive feedback received from supervisors to other team members. That kind of feedback 

informs the team about good work and strengthens the team’s belief in themselves. 

These are the times the team leader feels joy on behalf of the whole team. 

Variant 5: The attitude towards positive feedback does not change much during 

the time at their current work. The amount of received positive feedback is dependent 

on the working environment and the nature of their work. Positive feedback from 

work is received through others’ friendly behaviour and different kinds of attention. 

The attention communicates satisfaction. Because of the busy working environment it 

is understandable that only a little positive feedback is received. Getting praise is never 

the purpose of work. The most natural positive feedback is received from coworkers. 

They give positive feedback the most of all feedback givers. In addition to 

direct words, co-workers give positive feedback by reminiscing and talking about the 

feedback recipient’s previous successes. From close co-workers one also gets nonverbal 

positive feedback through behaviour. Supervisors give positive feedback the 

least. The reason for that might be that they are not aware of the actual situations 

where the workers have succeeded. Receiving positive feedback from a supervisor 

indicates that the employee has fulfilled the expectations the supervisor has of her. 

Supervisors give positive feedback not only by verbal communication but also by 

67


showing trust in the employee. During the employment years, supervisors become 

closer to the employee, which makes it easier to communicate with them and makes 

the positive feedback received from them more pleasant. Positive feedback is important 

in spite of who gives it. It cheers up the recipient, communicates respect, enhances 

well-being at work and strengthens the recipient’s confidence in her own abilities. 

Although positive feedback from small work tasks feels good, the most delightful 

feeling comes when the positive feedback is received from big and demanding tasks. 

The encouraging effect of positive feedback is important especially in the beginning of 

a career when it helps to remove unnecessary insecurity. 

Variant 6: The amount of received positive feedback is big. It strengthens selfesteem 

as an employee, provides information about work tasks done well and also gives 

courage and betters self-confidence at work. As a result of positive feedback, the sense of 

self-efficacy grows, which encourages further self-development. In the long run, positive 

feedback received from others enhances one’s abilities to encourage and praise oneself. 

One repeatedly experiences feelings of joy as the feedback incident is reminisced 

afterwards. When self-esteem is low, one feels received positive feedback is not deserved. 

But in the long run, positive feedback strengthens the self-esteem and one starts to feel the 

feedback is deserved. It is better to get positive feedback directly from the feedback giver 

than from a third party, so that the feedback stays in its original form. In order that received 

positive feedback is accepted, the content of feedback has to be congruent with the 

employee’s own opinion. If the received feedback does not feel deserved, it causes sadness 

rather than good feelings. One could start to question the positive feedback received when 

there is too much of it. An employee must be self-determined to receive positive feedback 

from work successes. One becomes mentally stronger when one can show one’s skills and 

they are noticed due to their usefulness. Positive feedback also highlights good working 

methods. Positive feedback is received from clients but giving it is not their job. The 

experience of one’s own significance is toughened when positive feedback is received 

from other team members. Positive feedback among co-workers improves the work climate, 

work motivation and work satisfaction. From close co-workers one can get non-verbal 

positive feedback in addition to verbal feedback. It is nice to deliver and partake in the 

positive feedback received from supervisors with other team members when the feedback 

concerns them all. This kind of task of a team leader makes her feel useful. The team leader 

carefully and accurately shares the positive feedback that is meant for the whole team. 

Positive feedback received from supervisors makes them approachable and relaxes the 

interaction with them. It is better to receive positive feedback from them face to face than 

from a third party. Receiving positive feedback from supervisors is rare. 

Variant 7: The amount of positive feedback received is sufficient. It is delightful to 

get it. It creates feelings of satisfaction towards oneself and one’s own work. In spite of 

who gives it, it is equivalent. Most of the positive feedback received is verbal and from 

other people. The feedback that does not come from others comes from the work itself 

when the worker is pleased with the work she has done. All the positive feedback received 

has been genuine. The regularity of receiving positive feedback is not important and the 

68


temporary lack of it does not have negative effects either on the employee or the work. 

The work is done well and in a joyful manner in spite of the amount of positive feedback 

received. When a critical attitude is taken towards oneself and one’s actions, one does not 

praise oneself. Positive feedback received from others indicates that the work is done well 

and the expectations of the feedback giver have been fulfilled. The amount and content of 

received positive feedback is dependent on the working environment and the nature of the 

work. When there is competition for positive feedback in a work community, it is hard to 

accept it jointly. Receiving personal positive feedback is easier by nature, because it does 

not cause competition. The reaction to unexpected positive feedback is not natural, but 

confused. However, unexpected positive feedback sticks in the memory. In addition to 

verbal feedback from close co-workers, one also gets non-verbal positive feedback 

through behaviour. Among others, co-workers give non-verbal positive feedback. This can 

be seen, for example, in the way they pay attention to the team leader’s work by changing 

their own actions to match the team leader’s work. Positive feedback is not received much 

from co-workers. The positive feedback received from supervisors is very direct and the 

feedback incident with them is temporally short. One might recall the positive feedback 

received earlier when one sees the feedback giver. The feedback giver is recognized if the 

positive feedback received from her has been significant in some way. 

5. Theorizing experiences of received positive feedback 

Results show that positive feedback has favourable effects for a team leader's emotions 

and views as an employee and of one’s own work. This supports previous 

knowledge about how positive feedback is easily accepted (Bell & Arthur, 2008; Ilgen 

et al., 1979) in that it maintains a person's self-image (Ilgen et al., 1979). However, the 

results display that positive feedback may have positive outcomes only if a recipient 

experiences that she deserves the feedback (variants 1, 2, 3 and 6). Similarly, it has 

been observed that among individuals having low self-efficacy the acceptance of positive 

feedback decreases as it is received repeatedly. The reason presented is that positive 

feedback is incompatible with the person's self-efficacy, and further, that positive 

feedback appears inaccurate to them (Nease, Mudgett & Quinones, 1999). Thus, positive 

feedback does not necessarily have the effects the feedback giver expects because 

the recipient’s personal experiences can prevent acceptance of the feedback (Ruohotie 

& Honka, 1999; see also Ilgen et al., 1979). 

The results illustrate that to accept feedback as being positive, either a recipient’s personal 

experience must be congruent with the feedback (self-verification) or a recipient has 

to trust the expertise of the feedback giver (variants 1, 2, 3, 4 and 6). This is confirmed by 

the classic review of Ilgen et al. (1979), as well as Collins and Stukas (2006), Jawahar 

(2010) and Brett and Atwater (2001). In line with the current study, the previous results 

(Brett & Atwater, 2001; Collins & Stukas, 2006) suggest that people are more likely to 

accept self-inconsistent feedback when it is received from high-status sources (e.g. highstatus 

therapist, boss or peers). However, there are also studies proposing that selfenhancement 

has a stronger impact on feedback expectations (Hepper, Hart, Gregg & 

Sedikides, 2011) and acceptance (Anseel & Lievens, 2006; Bell & Arthur, 2008) than self- 

69


verification. In those studies, self-enhancement refers to the motive of accepting the favourable 

feedback. Therefore, positive feedback, as such, would have a stronger effect than 

consistency between content of the feedback and the recipient’s self-image. The results of 

this study do not support this interpretation. However, the mechanisms of the effects of 

positive feedback may be complex as was seen in the Greller and Parsons (1992) study. It 

appeared that when task feedback is favourable, recipients pay less attention to feedback 

from others, and when task feedback is unfavourable, they pay more attention to feedback 

from others. 

Our results imply that positive feedback enhances a recipient’s self-confidence or 

her confidence to work (variants 1, 3, 4, 5 and 6). It is congruent with the finding that 

rewarding feedback from a manager provides supportive feelings simultaneously to 

the followers' self-efficacy and to the confidence towards their own work (Berlin, 

2008). However, high-quality positive feedback may be associated with overestimating 

one's own performance (Plakht et al., 2012). 

Work, in itself, is a source of positive feedback when a team leader is pleased with the 

work done (variants 1, 2, 3 and 7). This relates to the finding that task feedback is associated 

more strongly with self-rating than feedback from others. It is concluded that the 

strongest predictor of constructive self-evaluation is positive task feedback (Greller & 

Parsons, 1992). Task feedback is discovered to be positively related to job satisfaction and 

to diminishing feelings of role ambiguity. Even though self-feedback concerning job performance 

is rated as a more useful and consistent feedback than task feedback, it did not 

predict job satisfaction (Andrews & Kacmar, 2001). In this study, however, neither self 

nor task appeared clearly as the most important feedback source. Herold and Parsons 

(1985) suggest that sources of task and self should not be seen as separate but rather as a 

“stimulus complex” formed together. More recently, Andrews and Kacmar (2001) found 

that self-feedback and task feedback have different kinds of relations, which indicates that 

the two sources should be seen as separate. The possible interpretation is that receiving 

task feedback depends on an individual’s tendency to be internally oriented towards feedback 

(see Herold, Parsons & Fedor, 1997). 

The results displayed how mental closeness with co-workers makes received positive 

feedback more credible (variants 2, 3, 4 and 5). The same effect took place in the manager-team 

leader relationship (variants 1, 4 and 5). Our findings are in line with the results 

about the importance of a close relationship between the feedback giver and the 

recipient and the effectiveness of received positive feedback (Berlin, 2008; see also Ilgen 

et al., 1979). Experienced credibility towards a feedback source is associated with 

the satisfaction regarding feedback received from that source (Steelman et al., 2004). 

These results can be understood in the context of the leader-member exchange theory. 

According to the theory, leaders form different kinds of exchange relationships with 

their employees. Depending on the relationship, an employee can be either an in-group 

or out-group member. In-group members have high-quality exchange relationships with 

their leader while out-group members have low-quality relationships. It has been discovered 

that in-group members of leader-member exchanges were the most satisfied with 

personal feedback and supervisory communication (Mueller & Lee, 2002). 

70


The results indicate that the experience of receiving positive feedback does not necessarily 

have an effect on job performance (variants 1, 2, 5 and 7). Work is done well 

regardless of the positive feedback. This finding differs with several prior results that 

showed the association with positive feedback and improved job performance (Becker 

& Klimoski, 1989; Chakrabarty et al., 2008; Jaworski & Kohli, 1991; London, Larsen 

& Thisted, 1999), with clinical performance, and with grades of students (Plakht et al., 

2012). Oettingen et al. (2012) noticed that received positive feedback can be transformed 

into a successful performance when the recipient takes part in mental contrasting 

after receiving positive feedback. Mental contrasting influences commitment to future 

goals. It starts with imagining a desired future will happen, for example, a person will 

achieve a goal. Then she concentrates on the obstacles in her present reality that are 

preventing the desired future. Expectations for success regulate the impacts mental 

contrasting has on commitment (Oettingen, 2000; Oettingen et al., 2012). Smither, 

London and Reilly (2005) stated in their review that improved performance caused by 

feedback depends on a recipient’s individual characteristics and perceptions of the 

given situation. To conclude, the employee herself makes the evaluation between received 

feedback and her job performance. Causal or predictable connections between 

received positive feedback and job performance do not exist. 

The results reveal that non-verbal positive feedback, such as behaviour and gestures, 

are received from close co-workers (variants 2, 5, 6 and 7). In the communication 

literature, much of the communication is said to be non-verbal. Gestures are best understood 

in the specific situational and cultural context (Rayudu, 2010). The results 

also indicate that the working environment and the nature of work may regulate the 

amount of positive feedback (variants 3, 5 and 7). The construct of the feedback environment 

as presented by Steelman et al. (2004) implies the amount of feedback to be 

dependent on different facets. One aspect of the feedback environment is source availability, 

which consists of the amount of interaction an employee has with her supervisor 

or co-workers and how easy it is to get feedback from them. 

6. Discussion 

The aim was to find out how team leaders in a public organization experience receiving 

positive feedback in their everyday work settings. Results indicate that the 

experience of receiving positive feedback at work is connected to its particular situational 

context. Even though the study confirmed that positive feedback has multiple 

favourable effects, the majority of the effects are mediated by the features of the feedback 

incident. Giving relevant positive feedback requires overcoming the distinctions 

made between the receiver (experiencing subjects) and the working environment (the 

object of the experience). The strength of the existential-phenomenological approach 

is to open up theoretically how an experiential person is a situated person. In feedback 

research this means that the relevant research questions focus on the actual feedback 

situations as a whole: the experiential effects of given feedback on workers as situated 

and experienced persons in their actual work settings. 

71


Team leaders do not have a formal organizational position of manager, but they do 

have the position of leader given by the group members themselves. Results illustrate 

the core experiential structures of received positive feedback in this kind of leader 

position in an organization. These core structures can be interpreted as ties between 

team leaders and certain situational features of their work. From this perspective, any 

positive experience in an organization is like glue that is forming and re-forming 

working communities, creating belongingness and reinforcing mutual trust. Congruent 

with this interpretation, results show that received positive feedback may attach team 

leaders more to managers than to the group members without whom the position of the 

leader would not even exist. Positive feedback has the power to bring people together. 

The results also show the limits of this positive power. The willingness of team 

leaders to accept and receive positive feedback appears to be crucial. The key to this 

seems to be the experienced closeness to the feedback giver. More research is needed 

about the mechanisms that underlie how experiences of close relations are formed in 

organizations. Based on this study, giving or receiving positive feedback is not the 

origin of the close relationships. Something experientially essential between persons is 

occurring before the positive feedback can be truly effective. 

While several studies have concluded that positive feedback is associated with 

improved job performance (Becker & Klimoski, 1989; Jaworski & Kohli, 1991; London 

et al., 1999; Chakrabarty et al., 2008) or task performance (Oettingen et al., 2012; 

Plakht et al., 2012), it is notable that this was not found in our study. It shows that 

when studying received positive feedback as an experienced phenomenon, positive 

feedback is not necessary for good job performance. The motives of performing a 

team leader's work well are not external – given positive feedback is not required. 

However, the motive of good job performance is neither internal nor subjective. 

Grounded in the results of this study, the effects of positive feedback are intervened by 

a recipient's personal interpretation or evaluation of the feedback. In our view, this 

interpretation should not be considered as a subjective or intrinsic motive. Preferably, 

the motive for good job or task performance lies in the holistic relations between the 

intentional person and the factual setting she is working with. The motive to perform 

well, then, is relational, and the aim of positive feedback is to facilitate these relations. 

Received 2012 11 12 

Approved for publishing 2013 03 05 

References 

Andrews, M. C., Kacmar, K. M. (2001). Confirmation and extension of the sources of feedback scale in service-based 

organizations. Journal of Business Communication 38(2): 206–226. 

Anseel, F., Lievens, F. (2006). Certainty as a moderator of feedback reactions? A test of the strength of the selfverification 

motive. Journal of Occupational and Organizational Psychology 79(4): 533–551. 

Ashford, S. J., Blatt, R., VandeWalle, D. (2003). Reflections on the looking glass: A review on feedback-seeking 

behavior in organizations. Journal of Management 29(6): 773–799. 

Bell, S. T., Arthur, W. Jr. (2008). Feedback acceptance in developmental assessment centers: the role of feedback 

message, participant personality, and affective response to the feedback session. Journal of Organizational Behavior 

29(5): 681–703. 

72


Becker, T. E., Klimoski, R. J. (1989). A field study of the relationship between the organizational feedback environment 

and performance. Personnel Psychology 42(2): 343–352. 

Berlin, S. (2008). Innostava, lannistava, helpottava palaute: Alaisten kokemuksia ja näkemyksiä esimiehen ja alaisen 

välisestä palautevuorovaikutuksesta. Vaasa: Vaasan yliopisto. 

Brett, J. F., Atwater, L. E. (2001). 360 Feedback: Accuracy, reactions and perceptions of usefulness. Journal of Applied 

Psychology 86(5): 930–942. 

Chakrabarty, S., Oubre, D. T., Brown, G. (2008). The impact of supervisory adaptive selling and supervisory feedback 

on salesperson performance. Industrial Marketing Management 37(4): 447–454. 

Collins, D. R., Stukas, A. A. (2006). The effects of feedback self-consistency, therapist status, and attitude toward 

therapy on reaction to personality feedback. The Journal of Social Psychology 146(4): 463–483. 

Dahling, J. J., Chau, S. L., O’Malley, A. (2010). Correlates and consequences of feedback orientation in organizations. 

Journal of Management 38(2): 531–546. 

Giorgi, A. (1985). Phenomenology and Psychological Research. Pittsburgh: Duquesne University Press. 

Giorgi, A. (1997). The theory, practice and evaluation of the phenomenological method as a qualitative research procedure. 

Journal of Phenomenological Psychology 28(2): 235–261. 

Giorgi, A. (2009). The Descriptive Phenomenological Method in Psychology: A Modified Husserlian Approach. 

Pittsburgh PA: Duquesne University Press. 

Giorgi, A. (2012). The Descriptive phenomenological psychological method. Journal of Phenomenological Psychology 

43(1): 3–12. 

Greller, M. M., Parsons, C. K. (1992). Feedback and feedback inconsistency as sources of strain and self-evaluation. 

Human Relations 45(6): 601–620. 

Hepper, E. G., Hart, C. M., Gregg, A. P., Sedikides, C. (2011). Motivated expectations of positive feedback in social 

interactions. The Journal of Social Psychology 151(4): 455–477. 

Herold, D. M., Parsons, C. K. (1985). Assessing the feedback environment in work organizations: Development of the 

job feedback survey. Journal of Applied Psychology 70(2): 290–305. 

Herold, D. M, Parsons, C. K., Fedor, D. B. (1997). Individual feedback propensities and their effects on motivation, training 

success, and performance. Final Report to the U.S. Army Research Institute. Atlanta Georgia: Georgia Institute of Technology. 

Website: http://www.dtic.mil/cgi-bin/GetTRDoc?AD=ADA337479 [Date of access: 30 January 2013]. 

Ilgen, D. R., Fisher, C. D., Taylor, M. S. (1979). Consequences of individual feedback on behavior in organizations. 

Journal of Applied Psychology 64(4): 349–371. 

Jawahar, I. M. (2010). The mediating role of appraisal feedback reactions on the relationship between rater feedbackrelated 

behaviors and ratee performance. Group & Organization Management 35(4): 494–526. 

Jaworski, B. J., Kohli, A. K. (1991). Supervisory feedback: Alternative types and their impact on salespeople’s performance 

and satisfaction. Journal of Marketing Research 28(2): 190–201. 

Krasman, J. (2010). The feedback-seeking personality: Big Five and feedback-seeking behavior. Journal of Leadership 

& Organizational Studies 17(1): 18–32. 

Linderbaum, B. A., Levy, P. E. (2010). The development and validation of the Feedback Orientation Scale (FOS). 

Journal of Management 36(6): 1372–1405. 

London, M., Larsen, H. H., Thisted, L. N. (1999). Relationship between feedback and self-development. Group and 

Organization Management 24(1): 5–27. 

London, M., Smither, J. W. (2002). Feedback orientation, feedback culture, and the longitudinal performance management 

process. Human Resource Management Review 12(1): 81–100. 

Mikkonen, I. (2005). Clinical learning as experienced by nursing students in their critical incidents. Joensuu: Joensuu 

University Press. 

Mueller, B. H., Lee, J. (2002). Leader-member exchange and organizational communication satisfaction in multiple 

contexts. The Journal of Business Communication 39(2): 220–244. 

Nease, A. A., Mudgett, B. O., Quinones M. A. (1999). Relationships among feedback sign, self-efficacy, and acceptance 

of performance feedback. Journal of Applied Psychology 84(5): 806–814. 

Oettingen, G. (2000). Expectancy effects on behavior depend on self-regulatory thought. Social Cognition 18(2): 101–129. 

Oettingen, G., Marquardt, M. K.m, Gollwitzer, P. M. (2012). Mental contrasting turns positive feedback on creative 

potential into successful performance. Journal of Experimental Social Psychology 48(5): 990–996. 

Peng, J. C., Chiu, S. F. (2010). An integrative model linking feedback environment and organizational citizenship 

behavior. The Journal of Social Psychology 150(6): 582–607. 

Perttula, J. (1998). The Experienced Life-fabrics of Young Men. Jyväskylä: University of Jyväskylä. 

Perttula, J. (2009a). The holistic perspective to psycho-social work. Special Education 1(20): 55–63. 

Perttula, J. (2009b). The possibility of a descriptive orientation to psycho-social work: towards the conceptual origins. 

Social Work. Experience and Methods 4(2): 9–36. 

Perttula, J., Väänänen, A., Malinauskas, G., Gudliauskaite-Godvade, J., Godvadas, P. (2010). Social, societal, social 

work and psychological as understood by academic social workers. Towards the phenomena-based disciplinary 

identities. Culture & Society. Journal of Social Research 1(2): 101–130. 

73


Plakht, Y., Shiyovich, A., Nusbaum, L., Raizer, H. (2012). The association of positive and negative feedback with 

clinical performance, self-evaluation and practice contribution of nursing students. Nurse Education Today. In 

press, corrected proof. Website: 

http://www.sciencedirect.com.login.ezproxy.ulapland.fi/science/article/pii/S0260691712002596 [Date of access: 1 

February 2013]. 

Rauhala, L. (2005). Ihmiskäsitys ihmistyössä. Helsinki: Yliopistopaino. 

Rayudu, C. S. (2010). Communication. India, Mumbai: Himalaya Publishing House. 

Ruohotie, P., Honka, J. (1999). Palkitseva ja kannustava johtaminen. Helsinki: Edita. 

Smither, J. W., London, M., Reilly, R. R. (2005). Does performance improve following multisource feedback? A 

theoretical model, meta-analysis, and review of empirical findings. Personnel Psychology. 58(1): 33–66. 

Spinelli, E. (1989). The Interpreted World: An Introduction to Phenomenological Psychology. Newbury Park, CA: 

Sage. 

Steelman, L. A., Levy, P. E., Snell, A. F. (2004). The feedback environment scale: Construct definition, measurement, 

and validation. Educational and Psychological Measurement 64(1): 165–184. 

Whitaker, B.G. (2011). Linking the feedback environment to feedback seeking through perceptions of organizational 

support and job involvement. International Journal of Organization Theory and Behavior 14(3): 383–403. 

74

ISSN 1392‐3137. TILTAI, 2013, 1 

GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ 

TINKAMUMO VERTINIMAS VALDYMO GRANDINĖJE 

Algirdas Giedraitis, Nijolė Petkevičiūtė 

Klaipėdos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjami žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo vertinimo gamybos įmonėse klausimai. 

Išskirta formali artimiausia žemiausiojo lygmens vadovų veiklos aplinka valdymo grandinėje: TV–ŽLV– 

PAV, kur TV – tiesioginis vadovas; ŽLV – žemiausiojo lygmens vadovas ir PAV – pavaldiniai. Tikslinga 

atlikti ŽLV tinkamumo vertinimą. Tam pasirinkta kiekybinė anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 255 

respondentai iš penkiolikos didelių Lietuvos baldų gamybos įmonių. Straipsnyje pristatoma atlikto tyrimo 

apie ŽLV tinkamumą konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) rezultatų analizė. Tyrimo rezultatai 

parodė, kad vertinimo kriterijų tinkamumo laipsnis valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) labai priklauso 

nuo to, kiek sutampa vertinimai tarp grandžių. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV) ir jų aplinka, ŽLV tinkamumo vertinimas, 

valdymo grandinė, hierarchija, įgūdžiai. 

Abstract 

This paper analyzes the evaluation of the first level managers’ relevance in manufacturing companies. 

Article emphasizes formal immediate environment of first level manager’s work in management chain 

(MLM–FLM–SUB), that is considered the most appropriate base for evaluating first level managers’ relevance. 

MLM stands for mid-level manager (direct manager for FLM), FLM – first level manager, SUB – 

subordinates (workers). To achieve research objectives, quantitative survey was carried out, which was 

completed by a total of 255 respondents from 15 different furniture manufacturing companies. This paper 

presents the analysis of the research on the evaluation of the first level manager’s relevance in specific 

management chain (MLM–FLM–SUB). Research results showed that the assessment criteria (technical, 

communication and conceptual skills and skill development) relevance degree in management chain 

(MLM–FLM–SUB) is highly dependent on how much results from different assessors overlap. 

KEY WORDS: first level managers (FLM) and their environment, evaluation of the first level managers’ 

relevance, management chain; hierarchy, skills. 

Įvadas 

Šiuolaikinėse gamybos įmonėse valdymo struktūrai keliami nauji reikalavimai įvairių 

lygmenų vadovams, jie nukreipti į kolektyvo dalyvavimą valdyme, uždavinių ir 

atsakomybės delegavimą ir kt. Kaip pažymi A. Seilius ir L. Šimanskienė (2006), 

L. Šimanskienė ir A. Seilius (2009), A. Kalantavičiūtė, M. Grigaitis (2010), šiuolaikiniam 

verslui būdinga tai, kad įvairiuose valdymo lygmenyse dominuoja grupinis vadovavimas. 

Pabrėžiama, kad dabartinėmis sąlygomis labiau reikia vadovų, gebančių 

būti bendradarbiais, o ne vadinamaisiais gerais administratoriais. Ne kiekvieną vadovą 

ar vadovo veiklos efektyvumą gamybos įmonėje lengva vertinti, nes kai kurių jų veikla 

pelno dydžiu neišreiškiama. Vieni tokių yra žemiausiojo lygmens vadovai. 

Gamybos įmonėse kontroliuojamų žemiausiojo lygmens vadovų vertinimo rodiklių 

yra nemažai (nuo paros išdirbio iki prastovos analizės), tačiau pažymėtina, kad vadovams 

vertinti taikomi labiau į statistiką, o ne į dinamiką nukreipti rodikliai. Tai tradiciniai 

rodikliai, grindžiami veiklos efektyvumu, o jų taikymo populiarumas siejamas 

su paprastumu (Česynienė ir kt., 2002). 

75


Verslumo kontekste vadovo dalykines savybes nagrinėjo R. E. Boyatzis (1982), 

A. Pearson (1984), W. Bennis, J. O’Toole (1992), Schoonover (1997), B. Martinkus, 

B. Neverauskas, A. Sakalas (2002), S. C. S. Robins (2003), N. Petkevičiūtė, Kaminskytė 

(2003), A. Seilius ir kt. (2004), Berard, M. (2005), P. G. Northouse, (2009) ir kt. 

Šių mokslininkų darbuose, nagrinėjant ir vertinant darbuotojų dalykines savybes, daugiausia 

minimi įgūdžiai. 

Atliktas tyrimas patvirtino, kad gamybos įmonėse taikomas žemiausiojo lygmens 

vadovų vertinimas neskatina ir neužtikrina jų veiklos veiksmingumo. 

Problema: dabartinis žemiausiojo lygmens vadovų vertinimas gamybos įmonėse 

neatskleidžia jų, kaip vadovų, svarbos ir nenustato jų tinkamumo valdymo grandinėje, 

kad užtikrintų darnų valdymo grandinės (TV–ŽLV–PAV) funkcionavimą. 

Tyrimo objektas – gamybos įmonių žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo 

valdymo grandinėje vertinimas. 

Tyrimo tikslas: pagrįsti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo vertinimo 

valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) būtinumą, atlikti tyrimą gamybos įmonėse ir apibendrinti 

rezultatus. 

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: pagrįsti žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo 

vertinimo valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) būtinumą; atlikti gamybos 

įmonėse žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių ir jų kaitos valdymo grandinėje (TV– 

ŽLV–PAV) vertinimo tyrimą bei apibendrinti gautus rezultatus. 

Taikomi metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė; kiekybinis tyrimas 

– anketinė apklausa. Apklausos tyrimo duomenys apdoroti Excel skaičiuokle ir 

statistikos programų paketu SPSS 15.0 (angl. Statistical Package for Social Sciences). 

1. Žemiausiojo lygmens vadovo veiklos vieta ir vertinimas valdymo grandinėje 

Kiekvieno vadovo situacija įmonėje yra unikali – skiriasi pavaldinių skaičius, vadovavimo 

sritis, pozicija organizacijos struktūroje, įmonės raidos stadija ir pan. Siekiant 

išvengti veiklos sudėtingumo, vienas svarbiausių vadybos principų organizacijose 

yra hierarchija (Ethiraj, Levinthal, 2004; Staniulienė, 2008). Hierarchijos esmė – 

pavaldumas, tuo skiriasi vadovo ir pavaldinio vaidmenys. Kiekvienas vadovas bet 

kurioje organizacijoje – nuo paties aukščiausio iki paties žemiausio lygio – turi turėti 

aiškius tikslus, kurie užtikrintų aukštesnių hierarchinių valdymo lygių vadovų tikslų 

palaikymą. Reali organizacijos tikslų įgyvendinimo užduotis tenka asmenims, esantiems 

ant žemiausių hierarchijos pakopų (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003). 

Kadangi kartais pavaldiniai yra kitų pavaldinių vadovai, susidaro komandų grandinė, 

kitaip dar vadinama valdymo grandine (linija) (Appleby, 2003; Staniulienė, 2008). Struktūrinių 

grandžių susidarymas – tai panašių ir logiškai susijusių darbinių veiklų grupavimas 

į struktūrines grandis. Gamybos įmonių valdymo grandinėse žemiausiojo lygmens vadovas 

(ŽLV) yra lyg grandis, sujungianti organizacijos vidaus elementus: tikslus, uždavinius, 

pasirinktas technologijas. R. Likertui (1967) toks „žmogus tarpininkas“ – tai grandis, sujungianti 

skirtingus organizacijos lygmenis, kuria perduodama informacija. Žemiausiojo 

lygmens vadovo santykiai su tiesioginiais vadovais ir pavaldiniais (darbininkais) yra sudė- 

76

GAMYBOS ĮMONIŲ ŽEMIAUSIOJO LYGMENS VADOVŲ TINKAMUMO VERTINIMAS... 

tingi dėl skirtingo jų statuso: pirma, ŽLV, kaip pavaldinys, kurio veiklą koordinuoja ir 

kontroliuoja tiesioginis vadovas; antra, ŽLV, kaip vadovas, vadovaujantis pavaldiems darbininkams, 

kurie vykdo gamybos užduotis. Susieję vykdytojo ir vadovo pareigas, gausime 

formalią žemiausiojo lygmens vadovo veiklos vietą. 

Kiekvienos įmonės vadovybė turi nustatyti efektyvią darbuotojų tarpusavio sąveiką. 

Priimant ir tinkamai vykdant strateginius sprendimus svarbūs visų įmonės dalyvių 

veiksmai, jų pareigos ir vidinių ryšių sistema, kurioje svarbiausia grandis valdymo 

grandinėje, siejanti tiesioginius vadovus (TV) su pavaldiniais (darbininkais) (PAV), yra 

žemiausiojo lygmens vadovai (ŽLV). Kartu su pavaldžiais darbininkais (PAV) jie vykdo 

nustatytas gamybos užduotis, teikia darbininkams būtiną informaciją apie įmonėje 

vykstančius procesus, savo ruožtu apie padalinyje vykstančius procesus įvairiais būdais 

informuoja tiesioginius vadovus (TV), nuo kurių požiūrio, veiklos, elgsenos ir 

įvairiomis aplinkybėmis taikomų vadovavimo įgūdžių priklauso veiklos našumas, darbuotojų 

požiūris ir jų kaita. 

M. Armstrong (2009) teigimu, darbuotojų elgesį veikia jų požiūris į situaciją, t. y. 

gebėjimas vienaip ar kitaip suprasti ir vertinti įvykius. Kiekvienas darbuotojas turi tam 

tikrą savo asmeninį požiūrį į užduotį, kurią jam reikia atlikti. Nuo to, požiūris teigiamas 

ar neigiamas, labai priklauso rezultatas (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003; Seilius 

ir kt., 2004; Martins, 2007). Todėl žemiausiojo lygmens vadovai, neigiamai veikiantys 

tiesioginių vadovų ir pavaldinių požiūrį valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), kaip 

vadovai yra neveiksmingi, jų veikla netinkama, todėl mažėja gamybos įmonės veiklos 

efektyvumas ir didėja pavaldinių kaita gamybos įmonėje. Jei tiesioginiai vadovai ir 

pavaldiniai teigia, kad žemiausiojo lygmens vadovų autoritetas nėra labai didelis, galima 

daryti išvadą, kad šioms pareigoms jie (ŽLV) netinka. 

Gamybos įmonėse žemiausiojo lygmens vadovo pagrindinė veikla vykdoma valdymo 

grandinėje (TV–ŽLV–PAV). Šio vadovo tinkamumas valdymo grandinėje konkrečiu atveju 

priklausys nuo aplinkos ir to, kiek su tiesioginiu vadovu bei pavaldiniais suderinti veiksmai 

vykdant užduotis toje aplinkoje. Todėl kiekvieno vadovo ir pavaldinio atsakomybę bei 

tikslus gamybos įmonėje būtina aiškiai apibrėžti (Giedraitis, 2009). 

Lietuvos įmonėse atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad vadovams pasiekti gerų 

rezultatų trukdo įvairių žinių ir įgūdžių trūkumas (Seilius, 1998; Zakarevičius, 2003; 

Seilius ir kt., 2004; Lydeka, Bareišis, 2005). Didėjant darbo patirčiai, tobulėja žemiausiojo 

lygmens vadovų įgūdžiai ir žinios. Bet, kaip teigia D. Diskienė, A. Marčinskas 

(2007), žemiausiojo lygmens vadovas, turėdamas išskirtinių žinių, gali įgyti valdžią 

aukštesnio lygmens vadovui (TV). Todėl norint pasiekti gerų rezultatų būtina darni ir 

veiksminga visų dalyvių veikla valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) ir jų tarpusavio 

sąveika, nukreipta į gamybos padalinio valdymo tobulinimą. 

Remdamasis moksliniais tyrimais, R. L. Katz (1955) teigia, kad geras valdymas 

priklauso nuo trijų pagrindinių darbuotojų įgūdžių (Appleby, 2003; Peterson, Fleet, 

2004; Moore, Rudd, 2005): 

techninių; 

bendravimo; 

koncepcinių. 

77


Techniniai įgūdžiai – tai konkretaus darbo ar veiklos žinios ir kompetencija. Šiuos 

įgūdžius sudaro specialiosios žinios, gebėjimas analizuoti ir taikyti atitinkamas priemones 

bei būdus. Techniniai įgūdžiai ypač svarbūs žemesniajam ir viduriniam valdymo 

lygmenims, ne tokie svarbūs aukščiausiajam valdymo lygmeniui (Appleby, 2003; 

Zakarevičius, 2003). Šie įgūdžiai padeda žemiausiojo lygmens vadovams siekti numatytų 

tikslų vykdant užduotis. 

Bendravimo įgūdžiai – tai žinios ir gebėjimas dirbti su žmonėmis (Seilius, 2001; 

Appleby, 2003; Zakarevičius, 2003). Šie įgūdžiai padeda žemiausiojo lygmens vadovui 

veiksmingai dirbti su pavaldiniais, kolegomis ir viršininkais, siekiant įgyvendinti 

organizacijos tikslus. 

Reikia sutikti su daugelio autorių nuomone (Seilius, 1998; Gailienės, Bulotaitės, 

Sturlienės, 2002; Zakarevičius, 2003), kad bendravimo efektyvumą nemažai lemia 

bendraujančiųjų bendravimo įgūdžiai. Siekiant veiksmingo žemiausiojo lygmens vadovo 

ir jo tiesioginio vadovo, žemiausiojo lygmens vadovo ir jo pavaldinio bendravimo, 

būtini atitinkami kiekvieno bendravimo įgūdžiai. 

Koncepciniai įgūdžiai reiškia mokėjimą dirbti su idėjomis ir koncepcijomis. Jie susiję 

su organizacijos siekiais nustatyti, kur ji yra ir kuria kryptimi turėtų plėtoti veiklą, 

mažiausiai jie svarbūs žemiausiojo lygmens vadovams, svarbiausi – aukščiausiajam 

valdymo lygmeniui (Seilius, 2001; Zakarevičius, 2003). Koncepcinių įgūdžių turintis 

žemiausiojo lygmens vadovas nesivaržydamas kalba apie organizaciją kuriančias idėjas, 

sunkumus, su kuriais susiduria šiame procese. 

Svarbu pažymėti, kad vertinamos ne tik tam tikros dalykinės savybės – įgūdžiai, 

kuriuos darbuotojas turėjo ir į kuriuos buvo atsižvelgta jį įdarbinant, bet išsamiau analizuojamos 

ir įgūdžių kaitos galimybės (Dessler, 2001; Daft, 2003; Martinkus, 2003; 

Sakalas, 2003; Daley 2005; Stankevičienė, Lobanova, 2006; Bakanauskienė, 2008). 

Norint įvertinti žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumą valdymo grandinėje, vienas 

iš subjektyvumo mažinimo būdų – įtraukti kelis vertintojus. Daugelio mokslininkų 

darbuose (Sakalas, 2003; Martins, 2007; Bakanauskiene, 2008; Martins, 2009) minimi 

šie vertinimo šaltiniai: tiesioginio vadovo vertinimas (iš viršaus žemyn); įsivertinimas 

ir tiesioginių pavaldinių vertinimas (iš apačios aukštyn). Kolegų vertinimo atsisakoma 

dėl per didelio jų subjektyvumo ir šališkumo (Robbins, 2003). 

Kai darbuotoją vertina tiesioginis vadovas (iš viršaus žemyn), informacija perduodama 

ir sprendimai priimami kryptimi nuo aukštesnių į žemiausius organizacijos valdymo 

lygmenis (Bakanauskienė, 2008; Claus, Briscoe, 2009; Thomason, Weeks, Bernardin, 

Kane, 2011 ir kt.). Tačiau tiesioginiam vadovui (TV), net ir siekiančiam objektyvumo, 

vertinant darbuotojus įtaką daro įvairūs aplinkos veiksniai, todėl jis savo pavaldinį 

gali vertinti subjektyviai (Seilius, 2001). Subjektyvumą gali lemti tarp tiesioginio 

ir žemiausiojo lygmens vadovų susiklostę „nedraugiški“ santykiai ir tiesioginis 

vadovas vertindamas siekia pakenkti; jei tiesioginis vadovas žemiausiojo lygmens 

vadovo akyse neturi neformalaus autoriteto; jei tiesioginis vadovas nepakankamai 

kompetentingas, kad galėtų objektyviai įvertinti savo pavaldinio veiklą. Šios ir kitos 

priežastys gali daryti įtaką vertinimui, tuo tarpu vertinamas žemiausiojo lygmens vadovas 

neturi galimybių paneigti vertinimo neobjektyvumo, t. y. pateikti savo rezultatyvumo 

rodiklių aukštesniam vadovui. 

78


Kitas vertinimo šaltinis – įsivertinimas. Čia darbuotojui leidžiama pačiam įsivertinti 

savo tinkamumą įmonėje pagal įvairius kriterijus, atsižvelgus į vertinimo tikslus 

(Vecchio, Anderson, 2009; Thomason, Weeks, Bernardin, Kane, 2011). Galima įsivertinimo 

problema – paprastai darbuotojai patys save vertina geriau nei jų vadovai, būdingas 

subjektyvumas, todėl individualų vertinimą būtina derinti su kitų asmenų vertinimu 

(Sakalas, 2003). Įsivertinant save svarbu žinoti, kokią įtaką darome savo pavaldiniams. 

Įsivertinimas yra vienas pagrindinių žemiausiojo lygmens vadovų veiklos 

sėkmę lemiančių veiksnių (Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011). 

Kitas vertinimas – tiesioginių pavaldinių (iš apačios aukštyn), kai informacija perduodama 

ar sprendimai priimami nuo žemiausių į aukštesnius organizacijos valdymo 

lygmenis (Bakanauskienė, 2008; Thomason, Weeks, Bernardin, Kane, 2011; Howe, 

Auflick, Freiburger, 2011). Šis procesas dažnai vadinamas į viršų nukreiptu grįžtamuoju 

ryšiu (Sakalas, 2003). Tai gali padėti aukštesniems vadovams pažinti žemesniojo 

lygmens vadovus ir jų veiklą, pastebėti įvairias problemas ir, jei reikia, padėti jas 

spręsti. Taikant aukščiau nurodytus vertinimo šaltinius ir kriterijus (įgūdžius ir jų kaitą), 

galėtų būti vertinamas žemiausiojo lygmens vadovo tinkamumas ir sąveika su 

tiesioginiu vadovu bei pavaldiniais. Sąveikos kategorija turi metodologinę reikšmę: 

tiriant reiškinį, būtina atsižvelgti į jo sąveiką su kitais reiškiniais ir pažinimo proceso 

tęstinumą. Tokia pozicija lemia poreikį metodiškai vertinti žemiausiojo lygmens vadovus 

kaip tarpinę grandį valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. 

Daugelyje įmonių yra nusistovėjusi tvarka kruopščiai vertinti darbuotoją kartą per 

metus. Svarbiausi veiksniai, lemiantys vertinimo dažnumą, yra: darbuotojų, vadovų 

požiūris, organizacijos veiklos pobūdis, finansinė padėtis (Sakalas, 2003; Bakanauskienė, 

Alonderienė, 2004; Bakanauskiene, 2008). 

Apibendrinus įvairių autorių nuomones galima teigti, kad darbuotojų tinkamumo 

vertinimas valdymo grandinėje leidžia racionaliau panaudoti žemiausiojo lygmens 

vadovus, didinti jų veiklos efektyvumą, gerinti atliekamo darbo kokybę, ugdyti asmenybę, 

sukurti kolektyve produktyviai veiklai palankų psichologinį klimatą. 

2. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumo valdymo grandinėje 

(TV–ŽLV–PAV) tyrimas, gautų rezultatų analizė 

Tyrimu siekiama statistiškai apibūdinti esminius objekto požymius, tai yra įvertinti 

žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV, kur TV – 

tiesioginis vadovas, ŽLV – žemiausiojo lygmens vadovas, PAV – pavaldiniai. 

Tyrimo metodologija. Siekiant išanalizuoti problemą ir pasiekti tikslą, 2012 m. 

vasario 1 d. – balandžio 30 d. vykdytas tyrimas penkiolikoje didelių Lietuvos baldų 

gamybos įmonių dėl ŽLV tinkamumo vertinimo valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV 

vertinant įgūdžius ir jų pokyčius. Į tyrimą įtrauktos gamybos įmonės 

(http://www.stat.gov.lt/lt/), atitinkančios didelių įmonių kriterijus. Šių įmonių pavadinimai 

neskelbiami įmonių vadovų reikalavimu. 

Tyrimo tipas – kiekybinis, aprašomasis. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Tyrimo 

imtis – netikimybinė, grupių atranka kvotų principu. Nedidelės apimties tyrimuose 

tiriamųjų grupės neretai formuojamos nevisiškai laikantis atsitiktinumo principo 

79


(Kardelis, 2007). Šiuo atveju tyrėjas į tiriamąją grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu, 

yra tipiški tiriamo požymio požiūriu (Vaitkevičius, Merkys, 2008). 

Tyrimo instrumentas – anketa / klausimynai. Tyrime dalyvavo ir anketas užpildė iš 

viso 255 respondentai, t. y. 15 tiesioginių vadovų, 60 žemiausiojo lygmens vadovų ir 

180 pavaldinių. Grąžintos 255 užpildytos anketos, kurios tinka tolesniam tyrimui. 

Mokslinėje literatūroje pateikiama įvairaus pobūdžio įgūdžių vertinimo anketų, būdų 

ir metodų (Ghosh, 1999; Homer, 2001; Peterson, Van Fleet, 2004; Seilius ir kt. 

2004; Levenson, Van der Stede, Cohen, 2006; Pacevičius, Kekytė, 2008, Northouse, 

2009). Jų pasirinkimas ir panaudojimas įgūdžiams vertinti priklauso nuo pasirinkto 

vertinimo tikslo ir iškeltų uždavinių (Petkevičiūtė, Kaminskytė, 2003). Įgūdžių vertinimo 

reikšmė priklauso nuo asmens užimamos padėties hierarchinėje struktūroje. 

Siekiant praplėsti įgūdžių vertinimo galimybes, žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumą 

tikslinga vertinti valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. Žemiausiojo lygmens 

vadovų dalykinėms savybėms – įgūdžiams vertinti tinkamiausias P. G. Northouse 

(2009) sudarytas įgūdžių nustatymo instrumentas. Žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžiai 

vertinami, atsižvelgiant į techninius, bendravimo (12 rodiklių) ir konceptualiuosius 

įgūdžius (6 rodikliai, kurių pavaldiniai nevertina). Palyginus įverčių skirtumus 

galima spręsti apie vadovų privalumus, kurie vadovų įgūdžiai menkesni, nustatyti, ar 

tinkami šiam lygmeniui. 

Anketos kokybė ir objektyvumas labai priklauso nuo klausimų pateikimo teisingumo. 

Klausimų turinys, jų formulavimas, eiliškumas ir tarpusavio ryšys anketoje turi 

atitikti tam tikrus reikalavimus, todėl formuluojant anketos klausimus laikytasi 

R. Tidikio (2003) nustatytų reikalavimų. Šis klausimynas ne visiškai atitinka respondentų 

gebėjimą teisingai suprasti anketos klausimus ir teisingai užpildyti anketas. Todėl 

anketos klausimai pritaikyti respondentams, pateikta 18 skirtingo turinio darbo 

teiginių, nusakančių, kaip tiesioginis vadovas, žemiausiojo lygmens vadovas ir pavaldiniai 

vertina žemiausiojo lygmens vadovą valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV. 

Siekiant nustatyti žemiausiojo lygmens vadovų karjeros perspektyvas, vertintos tobulėjimo 

galimybės ir siekiama ištirti, kokiems įgūdžiams tobulinti ŽLV skiria daugiausia 

dėmesio (kurioje srityje ŽLV labiausiai tobulėja). 

Kaip per metus patobulėja žemiausiojo lygmens vadovai (keičiasi ŽLV įgūdžiai), 

galima nustatyti: 

įvertinus konceptualiųjų įgūdžių pokyčius (6 rodikliai, pavaldiniai vertinant 

nedalyvauja); 

įvertinus dalykinių ir bendravimo įgūdžių pokyčius (12 rodiklių). 

Likerto skalės ŽLV įgūdžiams ir įgūdžių kaitai (per praėjusius metus) vertinti fragmentas 

pateiktas 1 paveiksle. 

Atsakydami respondentai turėjo apibraukti vieną iš penkių skaičių pagal penkių 

pakopų Likerto skalę, vertindami ŽLV įgūdžius šiuo metu (nuo 0 – visai neturi įgūdžių 

iki IIII – tikrai turi šiuos įgūdžius) ir ŽLV įgūdžių kaitą (nuo -2 – suprastėjo iki +2 – 

patobulėjo) per pastaruosius metus (1 pav.). 

80


ŽLV vardas ________________ 

Teiginiai 

Ar ŽLV turi šiuos 

įgūdžius? 

Kaip šie įgūdžiai pasikeitė 

per pastaruosius 

metus? 

Visai 

ne 

Tikrai 

taip 

Suprastėjo 

Patobulėjo 

Mėgsta detaliai išsiaiškinti, kaip kas veikia 

Lengvai pritaiko Jūsų iškeltas idėjas žmonių poreikiams 

0 I I 

0 I I 

II 

I 

II 

I 

III 

I 

III 

I 

-2 -1 0 +1 +2 

-2 -1 0 +1 +2 

1 pav. Likerto skalės ŽLV įgūdžiams ir jų pokyčiams (per praėjusius metus) vertinti fragmentas 

Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) 

vertinamas, atsižvelgiant į įgūdžius, kuriuos žemiausiojo lygmens vadovai turėjo juos 

įdarbinant, išsamiai analizuojamos ir įgūdžių pokyčių galimybės. 

Apklausos tyrimo duomenys apdoroti Excel skaičiuokle, naudojant statistikos programų paketą 

SPSS 15.0 (angl. Statistical Package for Social Sciences), kuriuo galima vertinti atsakymų 

patikimumą, koreliacinius ryšius tarp klausimų, pateikti patikimas logines analizės išvadas. 

Tyrimo rezultatai. Išanalizavus respondentų (tiesioginių vadovų [TV], žemiausiojo 

lygmens vadovų [ŽLV], pavaldinių [PAV]) atsakymus į anketos klausimus apie ŽLV įgūdžius 

ir jų pokyčius valdymo grandinėje (duomenys pateikti 2 ir 3 paveiksluose). 

2 pav. ŽLV įgūdžių struktūra valdymo grandinėjee, 3 pav. ŽLV įgūdžių struktūros kaita valdymo grandinėje, 

remiantis respondentų įverčiais (N = remiantis respondentų įverčiais (N = 255) 

255) 

81


Atlikus žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių vertinimą (2 pav.), nustatyta, kad vertinant 

techninius įgūdžius tiesioginių vadovų (įverčių vidutiniai rangai: TV – 37,70; 

PAV – 39,03) ir žemiausiojo lygmens vadovų (įverčių vidutinis rangas – 56,25) vertinimai 

nesutampa. Remiantis tiesioginių vadovų vertinimo rezultatais (2 ir 3 pav.) pastebimas 

ryškus žemiausiojo lygmens vadovų įgūdžių pokytis. Statistinė paklaida 

p = 0,022 (p 0,05 statistinė paklaida nereikšminga 

**p


tinkamumu konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV). Todėl ŽLV tinkamumo 

vertinimą tikslinga atlikti konkrečioje valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV), atsižvelgiant 

į ŽLV įgūdžių kaitą. 

Tyrimo rezultatai parodė, kad vertinimo kriterijų (įgūdžių ir įgūdžių kaitos) tinkamumo 

laipsnis valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) labai priklauso nuo to, kiek sutampa 

atskirų grandžių vertinimai. Žemiausiojo lygmens vadovo (ŽLV), tiesioginio 

vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV) vertinimai valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) gali 

nesutapti ir dėl skirtingų vaidmenų, statuso, skirtingo atsakomybės už veiklos rezultatus 

laipsnio. Todėl čia ypač svarbu toleruoti partnerio (grandies) pažiūras. 

Siekiant organizacijos tikslų, būtinas glaudus tiesioginio vadovo (TV), žemiausiojo 

lygmens vadovo (ŽLV) ir pavaldinių (PAV) valdymo grandinėje (TV–ŽLV–PAV) ryšys 

bei tinkamumas, kad visiems būtų suprantama, kaip siekti tikslų. Siekiant maksimalaus 

rezultato, kiekvieno valdymo grandinės nario veiksmai darbo procese turi būti 

suderinti tarpusavyje. 

Išvados 

Gamybos įmonės veikia dinamiškoje aplinkoje, todėl žemiausiojo lygmens vadovo 

elgesys konkrečiu atveju priklausys nuo aplinkos ir tiesioginio vadovo bei pavaldinių 

požiūrio (vertinimo) į žemiausiojo lygmens vadovą toje aplinkoje (nuo ŽLV veiklos 

priklauso valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV, padalinio ir visos įmonės sėkmė). Todėl 

tikslinga tyrinėti žemiausiojo lygmens vadovą, kaip valdymo grandinės TV–ŽLV–PAV 

grandį. Žemiausiojo lygmens vadovų tinkamumas valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV 

vertinamas, atsižvelgiant į jo dalykines savybes – įgūdžius, kuriuos turėjo ir į kuriuos 

buvo atsižvelgta juos įdarbinant, išsamiai analizuojamos ir įgūdžių pokyčių galimybės. 

Tyrimo rezultatai parodė, kad vertinimo kriterijų (techniniai, bendravimo ir konceptualieji 

įgūdžiais, jų pokyčiai) tinkamumo laipsnis valdymo grandinėje TV–ŽLV– 

PAV labai priklauso nuo to, kiek sutampa vertinimai tarp grandžių. Žemiausiojo lygmens 

vadovo (ŽLV), tiesioginio vadovo (TV) ir pavaldinių (PAV) vertinimai valdymo 

grandinėje TV–ŽLV–PAV gali nesutapti ir dėl skirtingų vaidmenų, statuso, skirtingo 

atsakomybės už veiklos rezultatus laipsnio. Todėl ypač svarbus gebėjimas toleruoti 

partnerio (grandies) pažiūras. 

Siūlomas instrumentas gali būti taikomas vertinant ir lyginant žemiausiojo lygmens 

vadovus valdymo grandinėje TV–ŽLV–PAV: grupėse, padaliniuose, organizacijose ir 

tarp organizacijų. 


Pasirašyta spaudai 3013 03 05 

Literatūra 

Appleby, R. C. (2003). Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius: Charibdė. 

Armstrong, M. (2009). Handbook of Human Recourse Management Practise. Eleventh edition. London: Philadelphia: 

Kogan Page, 1062 p. 

Bakanauskienė, I. (2008). Personalo valdymas. Kaunas: VDU leidykla. 

83


Bakanauskienė, I., Alonderienė, R. (2004). Darbuotojų vertinimas komandose. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 

30: 21–33. 

Bennis, W., O’Toole, J. (1992). Our Federalist Future: The leadership Imperative. California Management Review, 

Summer, Vol. 34, Issue 4: 73–90. 

Berard, M. (2005). Coaching and Mentoring: Enhancing Education. Chief Learning Officer, November, Vol. 4, Issue 

11: 30–35. 

Boyatzis, R. E. (1982). The competent manager: A model for Effective Performance. New York: Wiley. 

Boyatzis, R., McKee, A. (2006). Darni lyderystė. Vilnius: Verslo žinios. 

Boyatzis, R. (2008). Competencies in the 21 Century. Journal of Management Development, Vol. 27, No. 1: 5–12. 

Claus, L., Briscoe, D. (2009). Employee performance anagement across borders: A review of relevant academic literature. 

International Journal of Management Reviews, Vol. 11, Issue 2: 199–218. 

Česynienė, R., Diskienė, D., Kulvinskienė, V., Marčinskas A., Tamaševičius V. (2002). Įmonių vadybos orientacijos. 

Vilniaus universiteto leidykla. 

Daley, D. (2005). Handbook of human resourse management in government. San Francisco, Calif.: Jossey-Brass. 

Daft, R. L. (2003). Management. South-Western: Thomson. 

Dessler, G. (2001). Personalo valdymo pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Diskienė, D. (2009). Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas. Vilnius. 

Diskienė, D., Marčinskas, A. (2007). Lietuvos vadybinis potencialas: būklė ir perspektyvos. Monografija. Vilniaus 

universiteto leidykla. 

Diskienė, D., Marčinskas, A. (2010). Vadybinės kompetencijos žinių visuomenės iššūkių kontekste. Informacijos 

mokslai 53: 4–11. 

Ethiraj, S. K., Levinthal, D. (2004). Bounded Rationality and the Search for Organizational Architecture: An Evoliutionary 

Perspective on the Design of Organizations and Their Evolvability. Administrative Science Quarterly 

49 (3): 404–437. 

El-Hajji, M. A. (2011). Job Evaluation by Committees: An Analytical Study. International Journal of Management 

28 (3): 451–455. 

Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius: Tyto alba. 

Ghosh, A. (1999). Measuring Managerial Skills using a Forced-Choice Questionnaire. Management and Labour Studies 

24: 89. 

Giedraitis, A. (2009). Vadovavimo praktika. Tiltai 2 (47): 95–111. 

Giedraitis, A., Petkevičiūtė, N. (2011). Žemiausiojo lygmens vadovų asmeninių savybių ir motyvacinių veiksnių analizė 

gamybinėje įmonėje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 58: 43–54. 

Homer, M. (2001). Skills and competency management. Industrial and Comercial Training, Vol. 33, No. 2: 131–134. 

Howe, C. L., Auflick, P. A., Freiburger, G. (2011). Upward evaluation at the Arizona Health Sciences Library. Journal 

of the Medical Library Association, Vol. 99, Issue 1: 244–252. 

Kalantavičiūtė, A., Grigaitis, M. (2010). Vadovo savybių reikšmė organizacijos veiklos rezultatams. Vadyba 1(17): 

113–118. 

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 

Katz, R. L. (1955). Skills of an effective administrator. Harvard Business Review. In: P. G. Northhouse (ed.). Leadership: 

Theory and practice. USA: Sage Publications. 

Levenson, A. R., Van der Stede, W. A., Cohen, S. G. (2006). Measuring the Relationship Between Managerial Competencies 

and Performance. Journal of Management. 32: 360–380. 

Likert, R. (1967). The human Organization: its management and Value. NY: McGraw-Hill. 

Lydeka, Z., Bareišis, V. (2005). Žinių valdymo modeliavimas, orientuojantis į individualių žinių tapsmą organizacinėmis. 

Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 33: 85–89. Kaunas: VDU leidykla. 

Martinkus, B., Neverauskas, B., Sakalas, A. (2002). Vadyba: specialistų rengimo kiekybinis ir kokybinis aspektas. 

Kaunas: Technologija. 

Martinkus, B. (2003). Darbo procesų valdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Martins, L. P. (2007). A holistic framework for the strategic management of first tier managers. Management Decision, 

Vol. 45, No. 3: 616–641. 

Martins, L. P. (2009). The nature of the changing role of first-tier managers: a long-cycle approach. Journal of organizational 

Change Management, Vol. 22, No. 1: 92–123. 

Moore, L. L., Rudd, R. D. (2005). Extension leaders’ self-evaluation of leadership skill areas. Journal of. Agricultural 

Education. 46: 68–78. 

Northouse, P. G. (2009). Lyderystė: teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Pacevičius, J., Kekytė, J. (2008). Vadovų vadybiniai gebėjimai: galimybių ir apribojimų analizė. Ekonomika ir vadyba: 

aktualijos ir perspektyvos 4 (13): 321–330. 

Pearson, A. (1984). Competence: A Normative Analysis. Washington: D. C. University Press of America. 

Peterson, T. O., Van Fleet, D. D. (2004). The ongoing legacy of R. L. Katz: An updated typology of management 

skills. Management Decision 42: 129–135. 

84


Petkevičiūtė, N., Kaminskytė, E. (2003). Vadybinė kompetencija: teorija ir praktika. Pinigų studijos 1: 66–80. 

Robbins, S. P. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Poligrafika ir informatika. 

Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. 

Schoonover, S. C. (1997). New Hr Skills Needed For A New Work Environment. Employment Relations Today 

(Wiley), Vol. 24, Issue 3: 21–32. 

Schuler, R. S., Fulkerson, J. R., Dowling, P. J. (1991). Strategic Performance Measurement and Management in Multinational 

Corporations. Human Resource Management, Vol. 30, Issue 3: 365–392. 

Schultz, P. D., Scultz, S. E. (2006). Psychology and work today: an introduction to industrial and organizational 

psichology. Upper Saddle River (N.J.). Pearson Prentice Hall. 

Seilius, A. (1998). Organizacijų tobulinimo vadyba. KU l-kla. 

Seilius, A. (2001). Vadovavimas sprendimų priėmimo procese. KU l-kla. 

Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. KU l-kla. 

Seilius, A., Šimanskienė, L. (2006). Verslo organizacijų valdymas globalizacijos sąlygomis: teorinis požiūris. Verslas: 

teorija ir praktika, t. 7, nr. 4: 213–221. Vilnius: Technika. 

Staniulienė, S. (2008). Hierarchijos organizacijose: argumentai, alternatyvos, perspektyvos. Organizacijų vadyba: 

sisteminiai tyrimai 47: 123–140. 

Stankevičienė, A., Lobanova, L., (2006). Personalo vadyba organizacijos sistemoje. Vilnius: Technika. 

Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas: monografija. Klaipėda: KU leidykla. 

Thomason, S. J., Weeks, M., Bernardin, H. J., Kane, J. (2011). The Differential Focus of Supervisors and Peers in Evaluations 

of Managerial Potential. International Journal of Selection & Assessment, March, Vol. 19, Issue 1: 82–97. 

Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius. 

Vaitkevičius, S., Merkys, G. (2008). Using graphic design of questionnaire to improve the methodological quality of 

the survey. III-rd European Congress of Research methodology. Oviedo, Spain. 

Vecchio, R. P., Anderson, R. J. (2009). Agreement in Self–Other Ratings of Leader Effectiveness: The role of demographics 

and personal. International Journal of Selection & Assessment, Vol. 17, Issue 2: 442–468. 

Zakarevičius, P. (2003). Pokyčiai organizacijose: priemonės, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU. 

Zakarevičius, P. (2004). Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastys ir pasekmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai 

tyrimai 30: 201–209. Kaunas: VDU. 

Zakarevičius, P., Kvedaravičius, J., Augustauskas, T. (2004). Organizacijų vystymosi paradigma. Kaunas: VDU leidykla. 

MANAGEMENT CHAIN EVALUATION OF THE FIRST LEVEL 

MANAGERS OF MANUFACTURING COMPANIES 


Summary 

Evaluation of the first level managers in manufacturing companies is very important. 

Mid-level managers (MLM) must be able to recognize suitable first level managers 

(FLM) so that valuable FLM could be motivated to stay in company for long period 

and improve their professional competence over time. 

Successful strategic decision implementation in based on all corporate stakeholders’ 

actions, their responsibilities and internal interaction system. The most important 

link in this interaction system, that links mid-level manager with subordinates 

(workers) (SUB) are first level managers. FLM is the link that combines internal elements 

of the organization such as goals, objectives and selected technologies. FLM, 

together with subordinate workers, achieve manufacturing objectives, provide necessary 

information about company processes to the workers as well as informs direct 

leadership about the processes inside the organization. Manufacturing productivity, 

workers’ attitudes and employee turnover rate depends on FLM performance, behavior 

and leadership skills. 

85


Every FLM has its own personal attitude to the task, which he needs to complete. This 

attitude, which can be positive or negative, greatly affects performance. First level managers, 

who negatively affect MLM and workers’ attitude in management chain (MLM– 

FLM–SUB) are ineffective as leaders, their performance is inappropriate, and their actions 

decrease the overall performance of manufacturing company and increase employee turnover 

rate in the company. Therefore, it is necessary to have sustainable and efficient synergy 

between participants in the management chain (MLM–FLM–SUB), pointing toward 

manufacturing company management improvement. 

Evaluation of the first level managers’ relevance and interaction with direct leadership 

and subordinates is based on several evaluation criteria – technical, communication 

and conceptual skills together with development of these skills. Interaction category 

has methodological implications: exploring the phenomenon requires us to take 

into account it’s interaction with other phenomena and reveal the ongoing cognitive 

process continuity. This approach leads to the need to systematically assess the first 

level managers as an intermediate link in the management chain (MLM–FLM–SUB). 

In order to assess the relevance of the first level manager in management chain, it 

is appropriate to use these assessment methods: the evaluation by direct manager 

(Top – down evaluation approach), self-evaluation, evaluation by subordinates (Bottom 

– up evaluation approach). Peer assessment is refused as facing excessive subjectivity. 

The best tool to assess first level manager’s professional qualities – skills is Skill 

assessment instrument by P. G. Northouse (2009). Still this questionnaire does not 

fully meet the respondents’ ability to correctly understand the statements and correctly 

fill in because of their different status. Therefore questionnaire statements were adapted 

and respondents had to answer 18 different content statements how direct manager, 

first level manager and subordinates evaluate the FLM in management chain 

(MLM–FLM–SUB). 

First level manager’s skills are being assessed evaluating their technical and communication 

skills (12 indicators) as well as conceptual skills (6 indicators, which subordinates 

do not assess). Comparing the values of different indicators we can reveal 

what are the strengths, weaknesses and the areas of improvement to specific fist level 

manager. These estimates show if specific FLM is the right person in the management 

chain or not. 

Research results showed that the assessment criteria (skills and skill development) 

relevance degree in management chain (MLM–FLM–SUB) is highly dependent on 

how much results from different assessors overlap. The results from different assessors 

in the management chain (mid-level managers, first level managers and subordinates) 

may be different depending on different roles, status, and different responsibility 

level for the final company result. Therefore, it is especially important to be able to 

tolerate different view of a partner (link). 

This study confirmed that achieving good results in manufacturing company relies 

on sustainable and effective interactions between different links (MLM–FLM–SUB) in 

the management chain. 

86


AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP 

KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO PRIEMONĖ: INFORMACIJOS 

IŠTEKLIŲ VERTINIMO BANDYMAS VILNIAUS UNIVERSITETO 

BIBLIOTEKOJE 

Marija Prokopčik, Jurgita Rudžionienė 

Vilniaus universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje akademinė biblioteka pristatoma kaip integrali aukštosios mokyklos, joje vykdomų studijų ir 

mokslinių tyrimų sudėtinė dalis, akademinės bendruomenės reagavimas į aukštojo mokslo pokyčius, 

kintančius akademinės bendruomenės poreikius ir lūkesčius. Analizuojama kokybinė aukštojo mokslo 

kaita, kintantys reikalavimai, keliami akademinėms bibliotekoms. Straipsnyje analizuojamas akademinės 

bibliotekos veiklos vertinimo poreikis, pristatomas bibliotekų veiklos vertinimo bendrasis kontekstas, 

aktuali akademinėms bibliotekoms vertinimo samprata, galimybės, instrumentai, praktika ir patirtis, detaliau 

pristatant akademinės bibliotekos informacijos išteklių, kaip paslaugų teikimo pagrindo, vertinimo 

galimybes. Straipsnyje remiamasi Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos išteklių vertinimo galimybių 

analize, kuri atliekama taikant Conspectus modelį. Pateikiami pirmieji vertinimo rezultatai, aptariamos 

metodo galimybės, pristatoma tolesnė darbų eiga. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: akademinė biblioteka, veiklos vertinimas, informacijos ištekliai, Conspectus, 

komplektavimo lygmenys, komplektavimo politika. 

Abstract 

Article deals with academic library, being an integral part of any high school. The article discusses needs 

to evaluate activities of academic libraries; presents context of library performance measuring and describes 

the very notion of performance and assessment in academic library; deals with possibilities, 

techniques, practice and experience gained. Special attention is given to evaluation of academic library 

information resources which are the basis of all library services. Experience of Vilnius university library 

in using Conspectus method for analysis and assessment of library information resources is discussed: 

first preliminary results, potentials of Conspectus method, and plans for future. 

KEY WORDS: academic library, performance measurement and evaluation, information resources, 

Conspectus, acquisition levels, acquisition policy. 

Įvadas 

Kiekviena biblioteka, nepaisant jos tipo, verčiama nuolat pagrįsti savo veiklą, jos 

poveikį visuomenei, tačiau tai ypač svarbu akademinei bibliotekai. Ji pirmoji iš visų 

bibliotekų pajaučia informacinės aplinkos pokyčius, kurie turi įtakos aptarnaujamos 

akademinės bendruomenės poreikiams ir lūkesčiams, o tam svarbi greita reakcija, 

sparčiai priimami sprendimai, nuolatinė kaita. Viena sėkmingo pokyčių planavimo ir 

valdymo sąlygų yra susijusi su veiklos analize, vertinimu ir atitinkamu strategijų kūrimu. 

Todėl tyrimai, skirti akademinės bibliotekos veiklos vertinimo problematikai yra 

ypač aktualūs. Straipsnyje analizuojama akademinės bibliotekos informacijos išteklių 

vertinimo poreikis ir galimybės. Pristatomas JAV Mokslinių bibliotekų asociacijos 

informacijos išteklių komplektavimo lygių nustatymo instrumentas – RLG Conspectus. 

Analizuojama Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau – VUB) patirtis vertinant 

informacijos išteklius, taikant Conspectus metodą. 

87


1. Vertinimo samprata 

Viešosios srities įstaigų ir organizacijų veiklos vertinimo kontekstas yra kompleksiškas 

ir, deja, komplikuotas. Pirmasis ir ryškiausias požymis, komplikuojantis vertinimą, 

yra tas, kad bibliotekos veiklos rezultatas – informacijos paslauga – yra sunkiai 

apčiuopiamas ir išmatuojamas, taigi ją vertinti nelengva (Langvinienė, Vengrienė, 

2005). Tačiau biblioteka pirmiausia suprantama kaip paslaugas teikianti institucija, jos 

veiklos esmę sudaro paslaugų kūrimas ir teikimas. Todėl paslaugos, svarbiausių jos 

aspektų supratimas, paslaugų savybių žinojimas ir panašūs klausimai pagrindžia bibliotekos 

veiklos vertinimo strategijas ir taktikas. Toliau minėtini kiti veiksniai, lemiantys 

gana sudėtingą veiklos vertinimo kultūros plėtrą bibliotekoje: tai ir nepakankamas 

bibliotekos veiklos vertinimo, kaip reikšmingos institucijos vadybos dalies, svarbos 

suvokimas, ir atitinkamas kvalifikacijas turinčių specialistų trūkumas, ir lėšų stoka, ir 

baimė vertinant iškelti savo veiklos trūkumus, ir tiesiog baimė apsiimti papildomus 

darbus, pan. 

Institucijos veiklos vertinimo būtina imtis dėl daugelio priežasčių. Iš jų svarbiausios: 

nuolat kylantys institucijos veiklos rezultato – bibliotekų teikiamų paslaugų – 

reikalavimai; 

motyvuotų sprendimų priėmimo institucijoje pagrindimas; 

institucijos veiklos išlaidų pagrindimas; 

veiklos kokybės vertinimas. 

Bibliotekos veiklos vertinimas susijęs su specifine terminų ir sąvokų vartojimo kultūra. 

Ši situacija yra šiek tiek problemiška dėl kai kurių terminų sinonimiško vartojimo, 

jų tinkamo adaptavimo sunkumų (daugelis jų vartojami gamybos sferoje ir perkeliant 

juos į viešojo sektoriaus erdvę kyla jų pritaikymo problema). Viešojo sektoriaus 

atveju veiklos rezultatas yra sunkiai apčiuopiamas, išmatuojamas ir įvertinamas. Bibliotekos 

iki šiol dažniausia susiduria su savo veiklos matavimu – objektyvių duomenų 

apie bibliotekos veiklą rinkimu ir analize. Tačiau svarbu pabrėžti, kad matavimas yra 

vertinimo pagrindas, o vertinimas – tai jau svarbi kiekvienos institucijos, taigi ir bibliotekos, 

vadybos priemonė, nukreipta į bibliotekos veiklos kokybės gerinimą (Simons, 

2000, p. 193). 

Lietuvos Respublikos terminų banke nurodyta, kad veiklos vertinimas yra tai, kai 

„analizuojama veiksmų programos (ar jos dalies) įgyvendinimo eiga, siekiant papildyti 

veiksmų programos stebėseną ir tobulinti veiksmų programos įgyvendinimą“ (Lietuvos 

Respublikos terminų bankas, žr. internetinę prieigą). Šiame šaltinyje nurodomas 

atitikmuo anglų kalba – evaluation of operational nature; performance evaluation 

(Lietuvos Respublikos terminų bankas, ten pat). 

Tarptautiniu lygmeniu veiklos vertinimo problema bibliotekų ir informacijos paslaugų 

srityje keliama ir analizuojama jau seniai. Vienas svarbiausių darbų yra 

P. M. Morse (1968 m.) knyga „Library effectiveness: a systems approach“ („Bibliotekų 

efektyvumas: sisteminis požiūris“). Nors iki pasirodant šiai knygai būta darbų bibliotekų 

veiklos vertinimo tematika, D. L. Goodall šį darbą laikė pirma rimta monografija 

(Goodall, 1988, p. 130). Viešojo sektoriaus, taigi ir bibliotekų veiklos, informaci- 

88

AKADEMINIŲ BIBLIOTEKŲ VEIKLOS VERTINIMAS KAIP KOKYBINIŲ POKYČIŲ VALDYMO... 

jos kokybės vertinimo tematika pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didžiulio specialistų 

dėmesio. Informacijos paslaugų, bibliotekų veiklos kokybės klausimus įvairiais 

aspektais analizavo P. Brophy, K. Couling (1996), D. Bawden (1990), V. A. Zeithaml, 

A. Parasuraman ir L. L. Berry (1990), P. Hernon ir E. Altman (1996), Th. W. Shaughnessy 

(1993) ir kiti. Konceptualiai bibliotekų veiklos ir informacijos paslaugų matavimo 

ir vertinimo problematiką tyrinėjo ir gausiose publikacijose savo įžvalgas bei 

tyrimų rezultatus skleidė R. Swisher, Ch. R. McClure (1984), Sh. L. Baker, 

F. W. Lancaster (1991), F. W. Lancaster (1993), Ch. Abbot (1994), J. Crawford (1996; 

2000), R. Poll ir P. Boekhorst (1996, 2007), P. Brophy (2005, 2006) ir kt. 

Bibliotekų veiklos vertinimo priemonių ir metodikų rengimas yra svarbus indėlis į 

bibliotekų veiklos vertinimo praktinę patirtį. Reikšmingą vaidmenį, sėkmingai įgyvendinant 

bibliotekos veiklos vertinimo nuostatas, atliko N. Van House ir kt. autorių 

parengtas vadovas „Measuring academic library performance: a practical approach“ 

(„Akademinės bibliotekos veiklos matavimas: praktinis požiūris“) (House ir kt., 

1990). Šį vadovą parengė ir išleido Amerikos bibliotekų asociacija (angl. American 

Library Association – ALA). Jis buvo svarbus atliekant akademinių bibliotekų veiklos 

efektyvumo vertinimą vartotojo požiūriu. Šiuo vadovu remtasi atliekant akademinių 

bibliotekų veiklos vertinimą JAV, Švedijoje ir kt. valstybėse. Jo pagrindu parengtos 

kitos reikšmingos bibliotekų veiklos vertinimo priemonės, taip pat ir standartai, naudojami 

ir šiandien (Poll, Boekhorst, 1996; Poll, Boekhorst, 2007; ISO 11620: 1998 

Library performance indicators; ISO 11620: 2008 Library performance indicators). 

Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas bibliotekų poveikio vertinimui. Poveikio 

vertinimas suprantamas kaip bibliotekų veiklos rezultato – informacinės veiklos 

– poveikis vartotojui ir šio poveikio vertinimas. Bendrąja prasme poveikis (angl. 

impact) suprantamas kaip kažkieno įtaka kažkam (The Free Dictionary, 2011); kaip 

„apčiuopiamo ir neapčiuopiamo veikimo vieno dalyko ar subjekto veiksmų ar įtakos 

kitam matas“ (žr. The Business Dictionary, 2010); „veikimas, įtaka, veikimo išdava: 

poveikis yra aktyvinė veikmė, bet įtaka dažnai esti savaiminga“ (žr. Lietuvių kalbos 

žodynas, 2005). Daugiakalbis Europos Sąjungos žodynas EUROVOC skelbia, kad 

poveikis gali būti ekonominis (angl. economic impact), socialinis (angl. social impact), 

informacinių technologijų poveikis (angl. impact of information technology), 

reklamos poveikis (angl. impact of advertising), poveikis aplinkai (angl. environmental 

impact), informatikos poveikis (angl. impact of informatics) (EUROVOC, 2005). 

Svarbiausi socialinio poveikio principai ir veiksniai pateikiami Europos Komisijos 

dokumentuose, kuriuos parengė ir išleido Tarptautinė poveikio vertinimo asociacija 

(International principles (...), 2003; Impact assessment guidelines, 2009). Bibliotekoms 

šiandien ypač aktualus yra socialinis ir ekonominis poveikis (Brophy, 2006; 

Markless, Streatfield, 2008). 

2. E. informacijos paslaugų vertinimo būklė 

Informacijos vartotojams, jos kūrėjams ir teikėjams didžiausias iššūkis pastaraisiais 

dešimtmečiais – intensyvi elektroninės erdvės plėtra. Elektroninės informacijos bibliotekų 

paslaugos keičia ir paties bibliotekininko profesijos supratimą. Šiandien bibliote- 

89


kininkas – ir informacijos vadybininkas, konsultantas, kurį elektroninių bibliotekos 

galimybių plėtra skatina ne tik žinoti, kaip pasiekti geriausią informaciją, ją tinkamais 

būdais pateikti vartotojui, bet ir gebėti elektroninius išteklius bei paslaugas vertinti. 

Aiškiai suvokiamas ir e. informacijos poveikis akademinių bibliotekų veiklai. Todėl 

viso pasaulio bibliotekų veiklos vertinimo profesionalams tenka nauja užduotis – imtis 

vertinti e. informacijos paslaugas. 

Pastaruoju metu reikšmingi pokyčiai bibliotekų veiklos statistikos standartų leidyboje 

sukūrė pagrindą artikuliuoti ir vertinti e. informacijos paslaugas. Pirmąkart bibliotekų 

e. paslaugų matavimo ir vertinimo rodikliai bei tvarka pateikti standartuose 

ISO 2789: 2003 Information and documentation – International library statistics (lie. 

Tarptautinė bibliotekų statistika) ir LST ISO 2789: 2005. Informacija ir dokumentai. 

Tarptautinė bibliotekų statistika. Naujausiame bibliotekų statistikos standarte ISO 

2789: 2006 Information and documentation – International library statistics ir atitinkamai 

LST ISO 2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika 

e. informacijos paslaugų bibliotekose standartizavimo galimybės pristatytos ir 

aptartos išsamiai. E. informacijos paslaugų bibliotekose vertinimo standartizavimo 

galimybės numatytos bibliotekų veiklai vertinti skirtame standarte ISO 11620: 2008 

Library performance indicators („Bibliotekos veiklos rodikliai“). Šie standartai yra 

universalūs, skirti visų tipų bibliotekoms, taigi ir akademinėms. 

Svarbų vaidmenį organizuojant e. informacijos paslaugų vertinimą atlieka tarptautinės 

profesinės organizacijos. Veikli profesinė organizacija, visokeriopai besirūpinanti 

bibliotekomis, yra Mokslinių bibliotekų asociacija JAV (angl. Association of Research 

Libraries). Tarp gausių jos inicijuojamų veiklų didžiulis dėmesys skiriamas ir 

bibliotekų e. informacijos paslaugų bei visos bibliotekų veiklos vertinimo problematikai. 

Per daugelį metų organizacija vykdė tokius projektus, kaupė jų rezultatus ir paskleidė 

pasaulio profesinei bendruomenei: ClimateQUAL, DigiQUAL, LibQUAL, E- 

Metrics, Lib-Value ir kt. Tai didžiulės apimties ir ambicingos iniciatyvos StatsQUAL, 

vadinamos bibliotekų vertinimo vartais, kurios apima bibliotekų paslaugų kokybės, 

e. išteklių naudojimo ir jų vertės, poveikio vertinimo problematiką – teoriją, pabrėžiant 

ir ją pritaikant bei įgyvendinant praktiškai, projektai (Association of Research 

Libraries, Statistics&Assessment, 2013). 

3. Bibliotekų veiklos vertinimo metodų taikymo problema 

Aktyviausiai vertinant bibliotekų veiklą dalyvauja viešosios ir akademinės bibliotekos. 

Vis dėlto viešai prieinami paprastai didžiulės apimties tyrimai, dažniausia remiami 

ar užsakyti įtakingų organizacijų ar kitų rėmėjų bei užsakovų. Suprantama, 

todėl jų vertė ir nauda bibliotekų sektoriui nė kiek nemažėja, tik reikia pažymėti, kad 

dažnai lieka nematomi nedidelės apimties vietiniai tyrimai. Jie atliekami metodologiškai 

profesionaliai, naudojant tarptautinę patirtį ir žinias, taikant pasaulyje pripažintas 

metodikas. Tai paprastai pavienių bibliotekų, tam tikrų mokslininkų grupių, aukštųjų 

mokyklų studentų tyrimai ir kt. 

Aktualus viešųjų bibliotekų tyrimas atliktas Latvijoje. Jo tikslas –apskaičiuoti ir išanalizuoti 

Latvijos viešųjų bibliotekų daromą ekonominį poveikį bei sukurti rodiklius 

90


investicijų grąžai viešosiose bibliotekose nustatyti. Tyrimo rezultatai rodo metinę Latvijos 

viešųjų bibliotekų sukurtą naudą per tam tikrą laikotarpį (šis tyrimas apima 

2008–2010 metus), taip pat ir nefinansinę viešųjų bibliotekų sistemos kuriamą bei 

teikiamą naudą visuomenei. Iš esmės tai atskleidžia bibliotekos, kaip socialinės erdvės, 

vaidmenį skatinant socializaciją (Economic value (...), 2012). 

Akademinėms bibliotekoms reikšmingas JAV Kolegijų ir mokslinių bibliotekų 

asociacijos (Kolegijų ir mokslinių bibliotekų asociacija – ACRL) atliktas akademinių 

bibliotekų veiklos tyrimas, kuriuo siekiama apibūdinti kolegijų ir universitetų bibliotekų 

vertę, didžiausią dėmesį skiriant bibliotekos vertės analizei ir apibūdinimui institucijos, 

kuriai jos priklauso (The value of academic libraries, 2010). Tyrime cituojama 

S. Pritchard (1996, p. 572–594), kuri savo publikacijoje teigė, jog bibliotekos veiklos 

kokybės vertinimo kontekstas visada yra gerokai platesnis, t. y. vertinant veiklą turi 

būti siekiama išsiaiškinti, kaip ir kokiu lygmeniu akademinė biblioteka prisideda prie 

visos institucijos tikslų įgyvendinimo (The value of academic libraries, 2010, p. 11). 

Tyrimo ataskaitoje remiamasi daugeliu autorių teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis. 

R. Bleiler ir J. Livingston pristatė 2010 metais parengto klausimyno pagrindu atliktą 

tyrimą, kuriuo siekiama išaiškinti tuos bibliotekų taikytus vertinimo būdus, kurie 

padėjo taip pertvarkyti bibliotekų veiklą, kad jos taptų pajėgios identifikuoti rinkoje 

esančius naujausius e. išteklius, gebėtų juos vertinti komplektavimo reikmėms, priimti 

sprendimus dėl jų įsigijimo, vertinti ir tinkamai informuoti apie juos (Bleiler, Livingston, 

2010, p. 11). 

Vokietijoje jau daugelį metų sėkmingai taikomas BIX – the library index (BIX – 

matavimo priemonė) viešųjų ir akademinių bibliotekų veiklos vertinimo metodas, teikiant 

abiejų tipų bibliotekoms konkrečius vertinimo priemonės variantus. BIX metodą 

viešosiose bibliotekose imta taikyti 1999 m., Bertelsmano fondui bendradarbiaujant su 

Vokietijos bibliotekų asociacija. Sėkmingai projektą pritaikius viešosiose bibliotekose 

2002 m., jis išplėstas ir pritaikytas akademinėms bibliotekoms. 

Pagrindinis BIX matavimo priemonės tikslas – efektyviai nustatyti viešųjų ir akademinių 

bibliotekų veiklą, paskatinti bibliotekas bendradarbiauti gerinant jų komunikaciją, 

jų finansuotojų bei politikų informavimą siekiant bibliotekos teikiamų paslaugų 

skaidrumo (Bix – the library index, 2010). BIX matavimo priemonė remiasi darnių 

rodiklių visuma, t. y. pateikiami keturių dydžių rodikliai, leidžiantys matyti bibliotekų 

veiklos duomenis: 

1 dydis – ištekliai / infrastruktūra; 

2 dydis – naudojimas; 

3 dydis – veiksmingumas; 

4 dydis – plėtojimas / augimas. 

Kiekvieną šių dydžių sudaro grupė rodiklių. Pavyzdžiui, siekiant įvertinti bibliotekos 

išteklius ir infrastruktūrą, duomenys renkami pagal tokius rodiklius, kaip bibliotekos 

plotas, kvadratiniais metrais (tenkantis 1 000 vartotojų), darbuotojų skaičius (tenkantis 

1 000 vartotojų), darbo laikas ir kt.; plėtojimas ir augimas vertinami apskaitant 

darbuotojų mokymų trukmę (dienomis), paties universiteto ir iš kitų šaltinių bibliote- 

91


koms skiriamas lėšas, darbuotojų, teikiančių elektronines informacijos paslaugas, dalį 

lyginant su bendru darbuotojų skaičiumi ir kt. 

Pasirinkus tik kelis rodiklius „suspausta“ forma, suteikiama galimybė pamatyti viešųjų 

ar akademinių bibliotekų veiklos lygį. Šiuos rodiklius galima lyginti su pavienėmis individualiomis 

bibliotekomis bei visos šalies bibliotekų sistemos mastu (Klug, 2000, p. 129– 

134). BIX matavimo priemonė bibliotekoms siūlo ir plačias palyginimo galimybes. Šiuo 

pagrindu atliekamos lyginamosios analizės pagrindinis principas – remiantis geriausia 

praktika inicijuoti diskusijas ir jomis paremtų sprendimų priėmimą. 

eVALUATED – tai matavimo priemonė, turinti padėti aukštųjų mokyklų bibliotekų 

darbuotojams įvertinti elektronines informacijos paslaugas. Ši matavimo priemonė 

remiasi iš esmės kokybiniais duomenimis. eVALUATED matavimo priemonės projektas 

inicijuotas centrinės Anglijos universiteto bibliotekos mokslinių tyrimų grupės 

Birmingeme (eVALUATED: Evaluating electronic information services, 2006). 

Matavimo priemonę sudaro devyni žingsniai: vertinimo tikslo, suinteresuotų asmenų 

nustatymas, pasirinkimas, ką vertinti, vertinimo metodų pasirinkimas, duomenų 

rinkimas, duomenų analizavimas, rezultatų pristatymas, jų panaudojimas, vertinimo 

proceso peržiūrėjimas ir ateities vertinimo planavimas (eVALUATED: How to evaluate 

electronic information services, 2012). 

Bibliotekos veikia aplinkoje, kuriai būdingi spartūs technologijų, socialinių, politinių, 

augančių poreikių ir finansinių iššūkių pokyčiai. Tokiomis sąlygomis bibliotekos 

turi būti ypač lanksčios, puikiai išmanyti ir būti įvaldžiusios valdymo įrankius, kurie 

padėtų joms pamatyti ir įvertinti veiklos pokyčius. Tinkamas bibliotekų veiklos vertinimo 

įrankių pasirinkimas ir profesionalus taikymas vertinant institucijos veiklą skatina 

konstruktyvų, strateginį dialogą tarp sprendimų priėmėjų bibliotekose, atitinkamos 

administracijos ir vyriausybės. Šie bibliotekų valdymo metodai lemia lankstesnį jų 

valdymą, o tai reiškia, kad jos gali užtikrinti didesnį veiklos ir finansinį skaidrumą 

valdydamos savo išteklius. 

4. Akademinės bibliotekos informacijos išteklių fondo analizė 

ir vertinimas taikant Conspectus metodą 

Akademinė biblioteka iš visų bibliotekų pirmoji pajunta informacinės aplinkos pokyčius, 

kurie turi įtakos aptarnaujamos akademinės bendruomenės poreikiams ir lūkesčiams, 

o tam būtina greita reakcija, spartus sprendimų priėmimas, pokyčiai. 

Viena iš sėkmingo pokyčių planavimo ir valdymo sąlygų yra susijusi su veiklos 

analize, vertinimu ir atitinkamų strategijų kūrimu. Akademinės bibliotekos patiria ir 

aukštojo mokslo turinio, formos, struktūrų, pačios studijų paradigmos pokyčius, todėl 

svarbu ne tik ir ne tiek ekstrapoliuoti praeitį, kiek analizuoti ateities galimybes ir imtis 

atitinkamų veiksmų (Borin, Yi, 2008, p. 136). 

Anot D. Lankes (2011), akademinės bibliotekos ateities vizija – iš paslaugų teikėjo 

tapti akademiniu partneriu. Šios vizijos praktinis įgyvendinimas siejamas su šiomis 

veiklomis: 

atviros prieigos propagavimas ir atviros prieigos dokumentų bloko, kaip svarbaus 

mokslo infrastruktūrų elemento, formavimas bei plėtojimas; 

92


mokslo duomenų tvarkymas; akademinės bibliotekos užduotis šioje srityje – 

mokslinių tyrimų infrastruktūros, kuri užtikrintų netrikdomą duomenų prieigą, 

naudojimą, pakartotinį naudojimą ir patikimumą, palaikymas; 

naujų bibliotekų bendradarbiavimo ir partnerystės struktūrų, kurios leistų ieškoti 

bendrų mokslo ir studijų infrastruktūrų kūrimo bei taikymo sprendimų, 

formavimas; 

bibliotekos ir (arba) bibliotekininko, kaip mokslo (arba) žinių kūrimo pagalbininko 

(angl. research support), funkcijų apibūdinimas ir jo reikšmingumo didinimas; 

bibliotekinių mokslinių tyrimų skatinimas, mokslinių projektų inicijavimas ir 

dalyvavimas tyrimuose 1 . 

Suvokdama minėtų darbų reikšmę, siekiant atitikti pagrindines universitetų bibliotekų 

plėtros tendencijas, VUB aktyviai dalyvauja įgyvendinant atvirą prieigą prie 

mokslinės informacijos principų, dalyvauja kuriant Nacionalinį mokslo tyrimų duomenų 

archyvą (MIDAS) – mokslinių tyrimų infrastruktūrą, kuri užtikrintų netrikdomą 

duomenų prieigą, naudojimą, pakartotinį naudojimą ir patikimumą, vykdo ir tobulina 

mokslo bei studijų pagalbines funkcijas, inicijuoja ir vykdo bibliotekinius mokslinius 

tyrimus. Svarbus inovacijų veiksnys – naujoji VU biblioteka – Mokslinės komunikacijos 

ir informacijos centras (MKIC), skatinantis fizinės ir informacinės infrastruktūrų 

plėtrą Saulėtekio mokslo, studijų ir verslo klasteryje bei atitinkamos akademinei ir 

verslo bendruomenei teikiamų paslaugų kokybės lygio užtikrinimą 2 . 

Minėtos „partnerystę skatinančios / užtikrinančios“ funkcijos ir jų įgyvendinimo 

priemonės, kurios visų pirma nukreiptos į mokslininkų ir tyrėjų informacinių poreikių 

tenkinimą, turėtų prisidėti prie aukštojo mokslo institucijų plėtros, ne tik neeliminuoja 

svarbiausios – studijų proceso informacinio aprūpinimo – funkcijos, bet ją stiprina ir 

prisideda prie sėkmingo jos įgyvendinimo. Abiejų funkcijų realizavimas neatsiejamas 

nuo tinkamo bibliotekos informacinių išteklių (sukauptų ir saugomų fondų, komplektuojamų 

ir (arba) planuojamų įsigyti) valdymo. Optimalių sprendimų priėmimas, be 

abejo, susijęs su įvairia vertinimo veikla ir atitinkamų instrumentų taikymu. 

Informacijos išteklių vertinimo akademinėse bibliotekose problematika visada buvo 

aktuali, ypač didėjant elektroninių išteklių skaičiui ir būtinybei keisti tradicinius 

išteklius elektroniniais (Borin, Yi, 2008; Broady-Preston, 2011; Ratchemacher, 2010; 

Ratchemacher, Vocino, 2010). 

1 Plačiau apie šias veiklas žr.: Prokopčik, M. (2012). Akademinių bibliotekų ateities vizija 

TICER vasaros mokykloje. Tarp knygų, Spalis. 

2 VUB inovatyvios veiklos plačiai pristatytos I. Krivienės ir M. Prokopčik pranešime „Pokyčių 

vadyba Vilniaus universiteto bibliotekoje: naujos partnerystės ir inovatyvios paslaugos“, kuris 

skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Sugrąžinta praeitis: prof. Levo Vladimirovo fenomenas 

ir mokslinių idėjų sklaida, 2012 m. lapkričio 15–16 d. Vilniuje. 

93


4.1. Akademinių bibliotekų informacijos išteklių vertinimo instrumento 

Conspectus galimybės ir taikymas 

Viena išteklių analizės, lyginimu paremto vertinimo, pagrįsto išteklių planavimo ir 

valdymo priemonių yra JAV Mokslinių bibliotekų asociacijos (angl. The Research 

Libraries Group) informacijos išteklių komplektavimo lygių sistema, žinoma kaip 

RLG Conspectus (Bushing et al., 1997; Streby, 1999). Jos pirminis tikslas buvo vieningas 

JAV mokslinių (akademinių) bibliotekų informacijos išteklių vertinimas. Iš 

pradžių ją plačiai ir gana sėkmingai taikė tik JAV mokslinės bibliotekos, vėliau perėmė 

kitų šalių mokslinės ir aukštųjų mokyklų bibliotekos. Tarptautinę sklaidą ir taikymą 

užtikrino IFLA Komplektavimo ir kolekcijų plėtros sekcijos parengtos Conspectus 

modelio gairės (Guidelines (...), 2001). Šiuo metu RLG komplektavimo lygiai plačiai 

taikomi rengiant bibliotekų informacijos išteklių kūrimo politikos (arba) komplektavimo 

gairių dokumentus (Collection (...) [Minessota], 2008; Collection (...) [Drake], 

2008; Collection deapth, 2011). 

RLG Conspectus visų pirma buvo sumanytas kaip priemonė, kurios svarbiausia 

funkcija – palengvinti koordinuotą informacijos komplektavimą regiono ar šalies mastu, 

tačiau būtent ši funkcija nebuvo įgyvendinta ir sulaukė nemažai kritikos (Munroe, 

Ver Steeg, 2004, p. 181; Clayton, Gorman, 2002, p. 253). Kita vertus, suvokdami 

Conspectus modelio ribotumą ir trūkumus, kritikai pripažįsta, kad šis metodas labai 

naudingas pirminiam informacijos išteklių aprašymui ir vertinimui. Žinoma, rengiant 

šią priemonę orientuotasi pirmiausia į turimus (tradicinius) informacijos išteklius, o ne 

į prieigą, bet nedidelės pataisos leidžia šią priemonę taikyti modernioje bibliotekoje, 

kuri pasižymi saugomų išteklių, teikiamos prieigos ir paslaugų įvairove (Modified 

(...), 2012; Stoklasova, 2005). Conspectus metodas sėkmingai toliau taikyas ir tapo 

naujų informacijos išteklių analizės, vertinimo, lyginimo instrumentų pagrindu (Beals, 

Gilmour, 2007; Hyödynmaa et al., 2010; Bushing, 2006). 

Informacijos ištekliams vertinti taikant Conspectus metodą, pasitelkiami vadinamieji 

fondų gylio rodikliai (ang. depth indicators), kai nustatomi 5 (arba 10 detalesnių) 

konkrečių dalykinių sričių komplektavimo lygmenys: 

0 – nekomplektuojama; 

1 – minimalus informacijos lygmuo. 

Ši dalykinė sritis apima minimalų dokumentų skaičių. Komplektuojami svarbiausi 

dokumentai, monografijos, žinynai; periodiniai leidiniai nekomplektuojami, nekaupiami 

ir nesaugomi elektroninių dokumentų archyvai. Tokį fondą būtina nuolat ir sistemingai 

peržiūrėti, kad informacija būtų laiku atnaujinama, jį turėtų sudaryti tik naujausi 

dokumentai. 

Prireikus šiame lygmenyje išskiriami 2 tipų rinkiniai: 

1a – netolygiai komplektuojamas; 

1b – tikslingai komplektuojamas. 

2 – bazinis informacijos lygmuo. Tokį fondą sudaro nauji bendro pobūdžio dokumentai, 

kurių tikslas – apibūdinti dalykinę sritį ir informuoti apie kitur prieinamos 

94


informacijos įvairovę. Komplektuojami žodynai, žinynai, enciklopedijos, svarbiausios 

monografijos, istorinės apžvalgos, svarbiausi periodiniai leidiniai, suteikiama prieiga 

prie kai kurių elektroninių išteklių. Bazinio lygmens informacijos išteklių rinkinio nei 

gylio, nei apimties nepakanka atitinkamo dalyko studijų programoms aprūpinti. 

Pririekus šiame lygmenyje išskiriami 2 tipų rinkiniai: 

2a – įvadinio bazinio lygmens; 

2b – aukštesnio bazinio lygmens. 

3 – studijų aprūpinimo lygmuo. Šiuo atveju pateikiama susisteminta informacija 

apie dalyką, kuri atitinka bakalauro studijų lygį ir leidžia tenkinti didžiosios studentų 

dalies pagrindinių studijų poreikius, bet rinkinio gylis ir apimtis neatitinka mokslo 

tiriamosios veiklos poreikių. Toks fondas apima išsamų svarbiausių bendrųjų monografijų 

ir žinynų rinkinį, rinktines specialias monografijas ir žinynus; platų pagrindinių 

bendrųjų periodinių leidinių ir specialiosios periodikos spektrą; ribotą kiekį atitinkamos 

medžiagos užsienio kalbomis. Išsamiai pristatomi populiarių autorių darbai, mažiau 

žinomų autorių darbai pristatomi pasirinktinai. Teikiama prieiga prie atitinkamų 

elektroninių išteklių. 

Fondą būtina sistemingai peržiūrėti, kad būtų įtraukta einamoji informacija, taip siekiant 

užtikrinti, kad bus išsaugota būtina ir svarbi informacija, įskaitant klasikinius retrospektyvius 

leidinius. Papildomai galima skirti 3-iojo studijų aprūpinimo lygmens tipus: 

3a – bazinis studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais, 

kurie suteikia žinių apie dalyko pagrindus arba tas žinias palaiko. Vartotojai 

– pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programų pirmųjų kursų studentai. 

Šio lygio fondas gali būti naudojamas tenkinant savarankiškų studijų ir 

mokymosi visą gyvenimą poreikius; 

3b – tarpinis studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais, 

kurie suteikia žinių apie specifinius dalyko aspektus ar sritis, arba tas žinias 

palaiko. Komplektuoja išsamiau, kaupiami platesni ir gilesni negu 3a 

lygmens darbai, kaupiami gerai žinomų autorių kūriniai originalo kalbomis. 

Užtikrinama prieiga prie aiškiai apibrėžto plataus specialių e-išteklių spektro. 

Vartotojai – pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programų aukštesnių kursų 

studentai; 

3c – pažengusių studijų aprūpinimo lygmuo, kai aprūpinama informacijos ištekliais, 

kurie suteikia žinių apie specifinius dalyko aspektus ar sritis, bet nesiekia 

trečiosios (daktaro) pakopos studijų lygio. Pateikiamas beveik išsamus 

svarbiausių dalyko darbų kiekis, platus specialių darbų spektras. Vartotojai – 

antrosios pakopos (magistro) studijų programų aukštesnių kursų studentai. 

4 – mokslo ir tyrimų aprūpinimo lygmuo. Šio lygmens fondą sudaro svarbiausi 

publikuoti ištekliai, būtini rengiant disertacijas ir vykdant nepriklausomus tyrimus, 

įskaitant mokslinės veiklos ir projektų ataskaitas apie naujus faktus ir duomenis, eksperimentų 

rezultatus, kitą mokslininkams reikalingą informaciją. Siekiama aprūpinti 

vartotojus visais svarbiausiais informaciniais leidiniais, specialiomis monografijomis, 

kaupti išsamią mokslinių žurnalų kolekciją, formuoti kuo pilnesnį atitinkamos me- 

95


džiagos užsienio kalbomis rinkinį, kurį sudarytų platus žinomų ir mažiau žinomų autorių 

darbų rinkinys. Teikiama prieiga prie dalykinės srities viso teksto elektroninių išteklių. 

Saugomi senesnių metų dokumentai, e-archyvai, vykdomas retrospektyvus 

komplektavimas. Ši medžiaga gali būti naudojama istoriniams tyrinėjimams. 

5 – išsamaus komplektavimo lygmuo, kai tam tikros dalykinės srities išteklių rinkinys 

komplektuojamas tiek išsamiai, kiek įmanoma visomis šiai sričiai aktualiomis kalbomis. Šį 

fondą sudaro išsamus publikuotos medžiagos rinkinys; kuo pilnesnis rankraščių rinkinys; 

maksimaliai pilnas visų likusių laikmenų rinkinys, teikiama prieiga prie įvairių e-išteklių. 

Saugomi ir sistemingai kaupiami senesnių metų dokumentai, kurių medžiaga gali būti naudojama 

istoriniams tyrinėjimams. Išsamaus komplektavimo lygmens ištekliai turėtų tenkinti 

vietos, nacionalinio ir tarptautinio lygio informacijos poreikius. 

Greta komplektavimo lygmens rodiklių galima naudoti vadinamuosius kalbinės aprėpties 

rodiklius 3 (angl. Language Coverage Indicators), kurie nustatomi, atsižvelgiant į atitinkamos 

bibliotekos poreikius. Svarbus kiekvieno fondo segmento lygmens nustatymo rodiklis yra 

rinkinio dalies nacionaline (svarbiausia) kalba ir kitomis kalbomis santykis. Kalbinė aprėptis 

padeda apibūdinti kolekcijos lygmenį. Šie rodikliai ypač svarbūs apibūdinant 3–5 lygmenų 

rinkinius. Paprastai kuo aukštesnis lygmuo, tuo platesnė kalbinė aprėptis. 

Conspectus metodas tinka ir kultūros paveldo kolekcijoms aprašyti bei vertinti, o 

tai ypač aktualu VUB, kuri saugo gausias kultūros paveldo kolekcijas. Akivaizdu, kad 

šiuo atveju vertinamas istorinis rinkinio potencialas, tačiau tokio rinkinio lygmens 

nustatymas gali būti naudingas planuojant retrospektyvaus komplektavimo veiklas, 

apimtis ir pan. 

4.2. Išteklių analizės ir vertinimo bandymas VUB: eiga ir pirmieji rezultatai 

Nepaisant informacijos išteklių analizės, vertinimo instrumentų ir priemonių gausos bei 

įvairovės, oficialiai reiškiamo požiūrio dėl tokios veiklos reikšmės ir būtinumo, praktinis 

sistemingo išteklių analizės ir vertinimo veiklos įgyvendinimas susijęs su papildomomis 

darbo bei laiko sąnaudomis, todėl realių rezultatų galima tikėtis tik tada, kai sutariama, ką 

reikėtų padaryti, ką galima padaryti ir kaip tai daryti (Lyons, 2010, p. 37). Labai svarbu, 

kad analizuotų ir vertintų objektyviais rezultatais suinteresuoti darbuotojai. 

Sistemingo išteklių analizės ir vertinimo darbų pradžia VUB susijusi su teminio / dalyko 

4 ir asmeninio 5 bibliotekininko funkcijų įtraukimu VU bibliotekos veiklų schemoje dėl 

3 P = Dominuoja ištekliai valstybine kalba; mažai šaltinių kitomis kalbomis arba jų apskritai nėra; 

S = Atrinkti ištekliai kitomis kalbomis greta išteklių valstybine kalba; 

W = Platus išteklių kitomis kalbomis pasirinkimas; 

X = Dauguma išteklių – viena užsienio kalba. 

4 Teminis / dalyko bibliotekininkas yra atsakingas už tam tikro dalyko mokslinės informacijos 

išteklių kolekcijos VU bibliotekoje formavimą, analizę, žinių apie ją sklaidą. Užtikrina, kad 

mokslinės informacijos išteklių kolekcija atitiktų VU akademinės bendruomenės informacinius 

poreikius studijoms, mokymui, mokymuisi ir moksliniams tyrimams vykdyti. Atsakingas už 

žinių apie tam tikros srities mokslinės informacijos šaltinius perteikimą akademinei bendruomenei. 

Teminio / dalyko bibliotekininko veikla nukreipta į kryptingai formuojamą kolekciją ir 

aukštesnės pakopos studijas bei mokslinių tyrimų informacinės infrastruktūros palaikymą. 

96


strateginių bibliotekos tikslų kaitos, poreikio koreguoti visą VUB informacijos išteklių 

formavimo strategiją ir parengti naują „VUB komplektavimo gairių“ variantą. 

Mokslinių tyrimų informacinė infrastruktūra ir palankios sąlygos studijoms bei 

moksliniams tyrimams VUB suvokiama kaip daugelio veiklos krypčių sąveika. Teminio 

/ dalyko ir asmeninio bibliotekininko funkcijos yra šių veiklų lauke ir visų pirma 

siejamos su relevantaus VU mokslinių tyrimų ir studijų programų kryptims mokslinės 

informacijos išteklių fondo formavimu ir aktualių bei inovatyvių paslaugų teikimu. 

Rinkdamiesi informacinių išteklių vertinimo priemonę, atsižvelgėme į tai, kad objektyvių 

kokybės vertinimo rodiklių nėra ir, matyt, negali būti, nors dažnai vartojame fondo 

kokybės terminą. Tokiu atveju paprastai turima omenyje konkretaus fondo (rinkinio) nauda 

ar jo vertė tenkinant tam tikros bendruomenės ar jos dalies poreikius, t. y. galime analizuoti, 

ar jis atitinka tikslus, kuriems buvo kuriamas (Johnson, 2009, p. 225). 

Conspectus metodas išteklių analizei ir vertinimui pasirinktas dėl kelių priežasčių: 

Poreikis formuoti universiteto bendruomenės poreikius atitinkančią informacijos 

išteklių fondų formavimo strategiją / politiką. 

Bibliotekų informacijos išteklių kokybės vertinimo spragos, kai visų pirma 

orientuojamasi į kiekybinius rodiklius. 

Turimų išteklių apimties, gylio (angl. depth indicator) ir išsamumo tyrimų 

trūkumas / nebuvimas. 

Turtingos ir unikalios paveldo kolekcijos. 

Taikant Conspectus rodiklius galima apibūdinti tris informacijos išteklių fondo vadybai 

svarbius aspektus: esamą atitinkamo rinkinio lygį, plėtros ir finansavimo poreikius 

bei tolesnius rinkinio formavimo tikslus. Visi šie duomenys svarbūs rengiant išteklių 

fondo formavimo strategiją. 

Naujų bibliotekininkų funkcijų atsiradimas leido į išteklių analizės ir vertinimo veiklas 

įtraukti būsimuosius teminius ir asmeninius bibliotekininkus. 2012 m. atlikta visų 3 lygmenų 

(studijų aprūpinimo) fondų analizė ir atitikimo poreikiams vertinimas. Analizės pagrindas 

– visų pirmosios ir antrosios pakopų studijų programų 6 sandai, juose nurodyta 

pagrindinė ir papildoma dalyko studijų medžiaga. Analizė parodė nevienodą skirtingų 

dalykinių sričių informacijos išteklių fondų kokybę (reikiamų išteklių buvimas) ir kiekybę 

(studijų pagrindams suteikti būtinų dokumentų, tenkančių vienam studentui, kiekis). Analizuojant 

elektroninius išteklius apsiribota tik formalios prieigos buvimo arba nebuvimo 

konstatavimu. Nors dauguma teminių ir asmeninių bibliotekininkų pateikė siūlymų, kaip 

esamą situaciją tobulinti, pirmojo etapo tikslas buvo esamo lygio nustatymas, tai leidžia 

planuoti plėtrą ir tobulinti finansavimo modelį. 

5 

Asmeninis bibliotekininkas padeda studentams susipažinti ir naudotis bibliotekos paslaugomis, 

nuolat informuoja apie naujas paslaugas (įrankius), naujus gautus studijoms aktualius 

leidinius, padeda korektiškai atlikti paiešką elektroniniuose kataloguose, duomenų bazėse ir 

pan. Asmeninio bibliotekininko veikla orientuota į paslaugas ir pirmos pakopos studijas. 

6 Vilniaus universitete vykdomos humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos ir technologijos 

mokslų sričių studijos: daugiau nei 60 bakalauro ir vientisųjų studijų programų, virš 100 

magistrantūros studijų programų, taip pat laipsnio nesuteikianti (pedagogikos) studijų programa. 

97


2013 m. planuojama analizuoti ir vertinti trečiosios pakopos studijų (mokslo ir tyrimų 

aprūpinimo lygmens) – doktorantūros 26-iose mokslo kryptyse ir neformaliųjų 

bei kvalifikacijos kėlimo studijų (bazinio informacijos lygmens) aprūpinimą informaciniais 

ištekliais. 

Manome, kad mokslinėje VU bibliotekoje, kuria naudojasi mokslo bendruomenė, 

būtų tikslinga išskirti ir apibrėžti kiekvienos dalykinės srities „bazinę“ (2–3 lygmenų) 

ir „mokslinę“ (4-5 lygmenų) kolekcijas. Nuo to, kuriai kolekcijai – bazinei ar mokslo 

– priskiriamas tradicinis išteklius, galėtų priklausyti ir jų vieta – atviri fondai ar 

saugyklos. 

Išvados 

98 

1. Akademinė biblioteka yra integrali aukštosios mokyklos ir joje vykdomų studijų 

bei mokslinių tyrimų sudėtinė dalis. Vykstant kokybinei aukštojo mokslo 

kaitai, didėja ir reikalavimai, keliami akademinėms bibliotekoms. Kartu su 

akademine bendruomene biblioteka atitinkamai reaguoja į aukštojo mokslo 

pokyčius bei kintančius akademinės bendruomenės poreikius ir lūkesčius. 

Tinkamas kokybinių pokyčių valdymas vienareikšmiškai veikia akademinei 

bendruomenei teikiamų paslaugų kokybę, lemia turimų ir planuojamų informacijos 

išteklių valdymo politiką, taip sudarant galimybes vertinti bibliotekos 

informacinę ir bibliotekinę veiklą. 

2. Veiklos vertinimo Lietuvos akademinėse bibliotekose poreikis nuolat didėja. 

Vilniaus universiteto biblioteka sėkmingai bando bibliotekų veiklos vertinimo 

priemones, kurios taikomos pasaulinėje akademinių bibliotekų praktikoje. 

3. Conspectus metodo taikymas Vilniaus universiteto bibliotekoje leido gauti 

duomenis, kurie apibūdina turimų bibliotekos išteklių stipriąsias ir silpnąsias 

puses, apimtį, gylį. Šie duomenys naudingi analizuojant komplektavimo praktiką, 

rodo augimo, kaitos tempus. Duomenys naudojami vertinant, ar esama 

praktika atitinka iškeltus tikslus. 

4. Esamą situaciją apibūdinantys duomenys, be abejo, naudingi koreguojant visą 

VUB informacijos išteklių formavimo strategiją ir rengiant naują „VUB 

komplektavimo gairių“ variantą. 

5. Taikant Conspectus metodą gautais duomenimis galima naudotis planuojant, 

kur, kokia forma, kiek ilgai reikėtų saugoti akademinės bibliotekos išteklius. 

6. Duomenys naudingi sprendžiant su restauravimu, konservavimu ar informacijos 

tvarkymu susijusius klausimus. 

7. Pirmieji rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad komplektavimo lygmenų nustatymas 

taikant Conspectus palengvins informacijos išteklių vadybą ir pagerins 

pačių išteklių kokybę, nes gauti duomenys gali būti naudojami tobulinant 

VUB išteklių komplektavimo politiką, priimant kasdienius sprendimus, gerinant 

ir skaidrinant atskaitomybę, vertinant laimėjimus. 


Pasirašyta spaudai 2013 03 05


Literatūra 

Abbot, Ch. (1994). Performance measurement in library and information services. London: Aslib. 

Association of Research Libraries. Statistics&Assessment. (2013). Prieiga internetu: http://arl.org [žiūrėta 2013 01 20]. 

Baker, Sh. L., Lancaster, F. W. (1991). The measurement and evaluation of library services. 2nd ed. Arlington: Information 

resources Press. 

Bawden, D. (1990). User-oriented evaluation of information systems and services. Aldershot: Gower. 

Beals, J. B. (2006). Assessing Library Collections using Brief Test Methodology. Electronics Journal of Academic and Special 

Librarianship, vol. 7 no. 3. Prieiga internetu: 

http://southernlibrarianship.icaap.org/content/v07n03/beals_j01.htm?referer=http%3A%2F%2Fscholar.google.lt%2Fscholar%3Fstart%3D10%26q%3DConspectus%2Bin%2BEuropean%2BResearch%2Blibraries%26hl%3Dlt%26as_sdt%3D0%2 

6as_vis%3D1#search=%22Conspectus%20European%20Research%20libraries%22 [žiūrėta 2013 01 10]. 

Beals, J. B., Gilmour, R. (2007). Assessing collections using brief tests and WorldCat Collection Analysis. Collection 

Building 26 (4): 104–107. 

Bix – the Library Index Methodology. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01 

[žiūrėta 2013 01 05]. 

BIX – the library Index. Background. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01.pdf 


Bix – the Library Index. Project gals. (2010). Prieiga internetu: http://www.bixbibliotheksindex.de/uploads/tx_sbdownloader/bix_english_2010_01.pdf 


Bleiler, R., Livingston, J. (2010). SPEC Kit 316: Evaluating e-resources. Association of Research Libraries. Prieiga 

internetu: http://arl.org/resources/pubs/spec/ [žiūrėta 2013 01 05]. 

Borin, J., Yi, H. (2008). Indicators for collection evaluation: a new dimensional framework. Collection Building 27(4): 

136–143. 

Broady-Preston, J., Lobo, A. (2011) Measuring the quality, value and impact of academic libraries: the role of external 

standards. Performance Measurement and Metrics, vol. 12, no. 2: 122–135. 

Brophy, P. (2005). The development of a model for assessing the level of impact of informatikon and library services. 

LIR, vol. 29, no. 93: 43–49. Prieiga internetu: 

http://www.lirg.org.uk/lir/ojs/index.php/lir/article/viewFile/200/245[žiūrėta 2013 01 23]. 

Brophy, P. (2006). Measuring library performance: principles and techniques. London: Facet Publishing. 

Brophy, P., Couling, K. (1996). Quality management for information and library managers. London: Aslib, Gower. 

Brophy, P., Couling, K., Melling, M. (1993). Quality management: a university approach. Aslib Information, vol. 21, 

no. 6: 236–248. 

Bushing, M. (2006). Collection mapping and Conspectus. Prieiga internetu: 

www.varastokirjasto.fi/kokoelmakartta/julkaisut/esitelmat/Mary_Bushing_Conspectus.pdf [žiūrėta 2012 12 13]. 

Bushing, M., Burns, D., Powell, M. (1997). The Conspectus Method: A Collection Assessment Handbook. Lacey: WA 

[USA], WLN. 

Clayton, P., Gorman, G. E. (2002). Updating conspectus for a digital age. Library Collections, acquisitions and technical 

services 26 (3): 253–258. 

Collection Depth Indicators. (2011). Columbia University Libraries. Prieiga internetu: 

http://library.columbia.edu/services/collection_policies/general/collection_depth_indicators.html [žiūrėta 2013 01 23]. 

Collection Development Policy. (2008). Drake University. Cowles Library. Prieiga internetu: http://library.drake.edu/gethelp/services-for-faculty/collection-development-policy/#curricularanalysis 


Collection Development Policy. (2008). University of Minnesota Law Library. Prieiga internetu: 

http://library.law.umn.edu/uploads/YS/8w/YS8wcihg3pL90babtXlRTA/colldev-policy.pdf 2008 [žiūrėta 2013 01 23]. 

Crawford, J. (1996). Evaluation of library and information services. London: Aslib. 

Crawford, J. (2000). Evaluation of library and information services. 2nd ed. London: Aslib. 

Economic value and impact of public libraries in Latvia: study report. (2012). Prieiga internetu: 

http://www.kis.gov.lv/download/Economic%20value%20and%20impact%20of%20public%20libraries%20in%20L 

atvia.pdf [žiūrėta 2013 01 22]. 

EUROVOC. (2005). Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/ev/ [žiūrėta 2013 01 19]. 

eVALUATED. Evaluating electronic information servines. (2006). Prieiga internetu: 

http://www.evalued.bcu.ac.uk/summary_booklet.pdf [žiūrėta 2013 01 19]. 

eVALUATED. How to evaluate electronic information services. Prieiga internetu: 

http://www.evalued.bcu.ac.uk/tutorial/index.htm [žiūrėta 2013 01 19]. 

Goodall, D. L. (1988). Performance measurement: a historical perspective. Journal of Librarianship 20 (2): 128–144. 

Guidelines for a Collection Development Policy Using the Conspectus Model. (2001). Dora Biblarz et al. Standing 

Committee of the IFLA Acquisition and Collection Development Section. Prieiga internetu: 

http://archive.ifla.org/VII/s14/nd1/gcdp-e.pdf [žiūrėta 2013 01 12]. 

Henry, E., Longstaff, R., Kampen, D. Van (2008). Collection analysis outcomes in an academic library. Collection 

Building 27(3): 113–117. 

99


Hernon, P., Altman, E. (1996). Service quality in academic libraries. Norwood, New Jersey: Ablex Publishing Corporation. 

Hyödynmaa, M., Ahlholm-Kannisto, A., Nurminen, H. (2010). How to evaluate library collections: a case study of 

collection mapping, Collection Building 29 (2): 43–49. 

House, N. Van, Weil, B. T., McClure, Ch. R. (1990). Measuring academic library performance: a practical approach. ALA. 

Impact assessment guidelines. (2009). European Commission. Prieiga internetu: 

http://ec.europa.eu/governance/impact/commissionguidelines/docs/iag_2009_en.pdf [žiūrėta 2013 01 18]. 

International principles for social impact assessmen.t (2003). IAIA. Prieiga internetu: 

http://www.iaia.org/publicdocuments/special-publications/SP2.pdf [žiūrėta 2013 01 18] 

Johnson, P. (2009). Fundamentals of Collection Development and Management. 2nd ed. Chicago Ill.: American Library 

Association. ISBN: 978-0-83890-972-0. 

Klug, P. (2000). Bix – the Library Index, or: Why less is often more. Performance Measurement and Metrics, vol. 1, 

issue 2: 129–134. 

Langvinienė, N., Vengrienė, B. (2005). Paslaugų teorija ir praktika. Kaunas: Technologija. 

Lancaster, F. W. (1993). If you want to evaluate your library. 2nd ed. London: Library Association Publishing. 

Lankes, R. D. (2011). The atlas of new librarianship. Cambridge [Mass.]; London: MIT Press. 

Lietuvių kalbos žodynas. (2005). Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/startas.htm [žiūrėta 2013 01 18]. 

Lietuvos Respublikos terminų bankas. (2005). Prieiga internetu: http://terminai.vlkk.lt [žiūrėta 2013 01 11]. 

Lyons, L. E. (2010). Collection Evaluation: selecting the right tools and methods for your library. In: D. Orcutt (ed.). 

Libraries Unlimited. Library data. Empowering practice and persuasion. ISBN 978-1-59158-826-9. 

Markless, Sh., Streatfield, D. (2008). Evaluating the impact of your library. London: Facet Publishing. 

McNicol, S. The eVALUATED toolkit: a framework for the qualitative evaluation of Electronics information services. 

Prieiga internetu: www.emeraldinsight.com/0305-5728.htm [žiūrėta 2013 01 18]. 

Measuring quality: International guidelines for performance measurement in academic libraries. (1993). IFLA Section 

of University Libraries and Other General Research Libraries. Münster, August. 

Modified Conspectus Methodology. (2012). Collection maintenance. University of Queensland. Prieiga internetu: 

http://www.library.uq.edu.au/about-us/collection-maintenance#Conspectus [žiūrėta 2013 01 24]. 

Morse, P. M. (1968). Library effectiveness: a systems approach. Cambridge, Mass.: The M.I.T. Press. 

Munroe, H. M., Ver Steeg, E. J. (2004). The Decision-Making Process in Conspectus Evaluation of Collections: the 

Quest for Certainty. The Library Quarterly 74 (2): 181–205. 

Poll, R., Boekhorst, P. (1996). Measuring quality: international guidelines for performance measurement in academic 

libraries. IFLA Section of University Libraries and Other General Research Libraries. München: K G Saur (IFLA 

publications, 76). 

Poll, R., Boekhorst, P. (2007). Measuring quality: performance measurement in libraries. 2nd edition. München: K G 

Saur (IFLA publications, 127). 

Pritchard, S. M. (1996). Determining quality in academic libraries. Library Trends, vol. 44, no. 3. 

Ratchemacher, A. J. (2010). E-Journal usage statistics in Collection management decisions: a literature review. In: D. Orcutt 

(ed.). Library data. Empowering practice and persuasion. Libraries Unlimited.. 

Ratchemacher, A. J., Vocino, M. C. (2010). Perspectives on using E-Journal usage statistics in a serials cancellation 

project. In: D. Orcutt (ed.). Library data. Empowering practice and persuasion. Libraries Unlimited: 92–102. 

Shaughnessy, Th. W. (1993). Benchmarking, total quality management and libraries. Librray Administration and 

management 7(1): 7–12. 

Simons, R. (2000). Performance measurement and control systems for implementing strategy: text and cases. New 

Jersey: Prentice Hall. 

Stoklasova, B. (2005). Conspectus Method Used for Collections Mapping and Structuring of Portals in Czech Libraries. 

Prieiga internetu: http://www.varastokirjasto.fi/kokoelmakartta/julkaisut/artikkelit/Signum306_Stoklasova.pdf 


Streby, P. G. (1999). Conspectus Summary. Prieiga internetu: http://www.umflint.edu/library/conspectus/summary.htm 


Swisher, R., McClure, Ch. R. (1984). Research for decision making: methods for librarians. Chicago: ALA. 

The Business Dictionary. Prieiga internetu: http://www.businessdictionary.com [žiūrėta 2013 01 20]. 

The value of academic libraries: a comprehensive research review and report. (2010). By Megan Oakleaf. Chicago: 

Association of College and Research Libraries. Prieiga internetu: http://www.acrl.ala.org/value/?page_id=21 [žiūrėta 

2013 01 15]. 

Zeithaml, V. A., Parasuraman, A., Berry, L. L. (1990). Delivering quality service: balanced customer perceptions and 

expectations. London: The Free Press. 

100


PERFORMANCE EVALUATION IN ACADEMIC LIBRARIES AS A TOOL 

OF CHANGE MANAGEMENT: ATTEMPTS OF EVALUATION OF 

INFORMATION RESOURCES AT VILNIUS UNIVERSITY LIBRARY 


Summary 

Libraries today face many challenges. They are expected to deliver information 

services in an environment of rapidly changing technologies. The need of implementing 

necessary tools and methods for validating their existence in the strongly competing 

environment as well as social environment is obvious. Growing focus on performance 

management and accountability in public institutions leads to implementing 

library performance culture. Library performance measurement and evaluation is an 

important part of institution management. 

Libraries today must be able to show how well it is performing, what resources are 

needed for maintaining or raising its level of quality. Quality assessment is treated as 

political weapon in acquiring resources and securing the library‘s place within organisation 

or institution (Poll, Boekhorst, 2007). Each funding body wants to see ‚value 

for money‘ and asks not only for library performance statistics, or data of input and 

output, but also for evidence of effective and cost-efficient delivery of library services 

and products. 

Library performance measurement and evaluation has quite long history 

worldwide. Actually first monograph was P. M. Morse Library effectiveness: a systems 

approach (1968). Later plenty of scholars and practitioners developed the field 

presenting their research and describing performed empirical research results in numerous 

books, articles, conference papers etc. 

Significant role in developing library performance, especially in e.services evaluation 

performs professional associations, as ARL (Association of Research Libraries). 

It runs numerous library evaluating projects such as ClimateQUAL, DigiQUAL, 

LibQUAL, E-Metrics, Lib-Value etc., and prepares evaluation tools for libraries, 

which are in active application around the world, especially in USA. Different methods 

and instruments are used to measure and evaluate library performance in the 

world. Important tools are standards, as well as standards on international library statistics 

and standards on library performance indicators (ISO 2789: 2003 Information 

and documentation – International library statistics and Lithuanian standard LST ISO 

2789: 2005. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika; ISO 11620: 

1998 Library performance indicators), their up-to-date versions provides already 

standardisation rules and indicators of library e. services (ISO 2789: 2006 Information 

and documentation – International library statistics and Lithuanian standard LST ISO 

2789: 2007. Informacija ir dokumentai. Tarptautinė bibliotekų statistika; ISO 11620: 

2008 Library performance indicators). eVALUATED Project was running in UK. 

This tool was created for academic library e.services evaluation purposes. Public and 

academic library performance evaluation instrument BIX – the Library Index, is used 

101


from 1999 in Germany. It started as a project, launched by Bertelsmann foundation 

and German Library Association. The goal of BIX Library Index is to describe the 

performance of both public and academic libraries and to contribute to improving 

communication among libraries, their funders and the policymakers through transparency 

of services. Several core indicators are accumulated into a ranked index that 

represents the performance of the libraries. The BIX methodology provides data on 

four dimensions and allows an in-depth view on the performance of different libraries 

(BIX – the Library Index, 2010). Special attention is drawn to evaluation of library 

impact. 

Lithuanian libraries are active in seeking of appropriate tools and methods for implementation 

of library evaluation culture. Academic libraries are strong in perceiving 

and conceptualizing of the performance evaluation, drawing attention to the evaluation 

of different parts of their performance. Evaluation of information resources in academic 

libraries always was one of topical issues; however its importance is increasing 

due to the shift in balance between printed and e-resources (Borin, Yi, 2008; Broady- 

Preston, 2011; Ratchemacher, 2010; Ratchemacher, Vocino, 2010). 

One of collection evaluation instruments is the famous RLG Conspectus developed 

by US Research Libraries Group (now merged with OCLC) (Bushing et al., 1997). It 

was widely used in the USA; afterwards it was taken over by academic libraries in 

other countries and lastly published by Standing Committee of the IFLA Acquisition 

and Collection Development Section (Guidelines, 2001). This instrument is widely 

used for describing library resources and framing of Collection development policies 

and strategies. Conspectus is a tool helping to improve information resources management. 

It is an instrument enabling to carry out a systematic subject organised survey 

of the collection of information resources to provide a basis for future management 

decisions The collection depth indicators are numerical values that are used to describe 

a library's collecting activity levels and goals. They are used to characterize three 

different aspects of collection management at the division, category and subject levels: 

current collection level, acquisition commitment, and collection goal. 

The RLG Conspectus definitions include 5 collection depth indicators for collection 

description, they could be expanded up to 10 collection depth indicators: 0 out of 

scope; 1 minimal information level; 2 basic information level; 3 study or instructional 

support level; 4 research level; 5 comprehensive level. The indicators represent a continuum 

from the Basic Information level through the Research level. The difference 

from one level to the next may be measured both in terms of quantity and quality and 

the amount of materials necessary to move from one level to the next greatly increases 

as one moves up the scale. In most instances, each successive level includes the elements, 

formats and characteristics of the previous levels. 

Language coverage is closely linked to collection indicator levels. The extent of the 

collection in the primary language of the country and library, as well as the extent of 

other languages within the collection helps to determine the collection level for each 

segment. Language coverage qualifies and amplifies collection levels. In addition to 

the primary or predominant language, other language coverage is essential for collections 

at the 3, 4, or 5 levels. Generally, the higher the assessment level, the broader or 

102


more extensive the additional language coverage expected. Language indicators may 

be added to the collection depth indicators for collection level, acquisition commitment 

and collection goals when appropriate. 

Conspectus method could be used for description and assessment of cultural heritage 

collections. This particular feature is rather important for VUL, which preserves 

rich collections of cultural heritage. In this case historical potential is being assessed; 

however identification of level could be useful in planning of retrospective acquisition 

activities. 

Attempt of consistent analysis and evaluation of available information resources at 

VUL coincides with introduction of new functions of subject librarian and personal 

librarian into the VUL activities scheme because of the changes in strategical library 

goals, needs to modify and accordingly adjust acquisition policies and frame new version 

of „VUL acquisition guidelines“. Language coverage is closely linked to collection 

indicator levels. 

Responsibilities of subject and personal librarians are aimed at creation and maintaining 

of collections relevant to VU research trends and study programs as well as 

provision of innovative service based on available/accessible resources. It means that 

they are personally interested in the quality of resources and results of analysis and 

assessment. The choice of analysis and evaluation instrument was based on the assumption, 

that we are not going to determine, how „good“ the collection is, but to find 

out if and to which extent it matches the goals of VUL and academic community of 

Vilnius university (Johnson, 2009). 

Description and assessment of the 3rd study or instructional support level collections 

started in 2012. It was based on the analysis VU strategical documents, study 

programs and their components. Bachelor and Master study programs in humanities, 

physical sciences, biomedical sciences, technological sciences and social sciences 

offered by the VU and their components were chosen for analysis at the first stage. 

The aim was to determine the coverage of traditional and e-resources available for 

each study program and extent to which they match level requirements. Analysis revealed 

differences in quality and quantity of collections; these data enabled to identify 

present collections’ levels and could be used for informed and systematic development 

of collections and shifting budgetary priorities. 

103


104


PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR 

ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS POZICIJA 

Inga Normantė 

Klaipėdos universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje aptariama saugumo sąvokos transformacija energetinės politikos kontekste. Energetinis 

veiksnys darbe traktuojamas, kaip vienas svarbiausių valstybės saugumą lemiančių elementų. Pasirinkta 

Pietų Kaukazo energetinės politikos analizė. Išsiaiškinta, kad ši teritorija tampa kovos arena, kur susikerta 

tiek pačių Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos valstybių interesai, tiek didžiųjų tarptautinės arenos aktorių 

ES, Rusijos ir JAV interesai. Įrodyta, kad energetiniame kontekste šie interesai įgauna strateginių žingsnių 

svarbą. Pagrįsta idėja, kad nuo kiekvienos valstybės užsienio politikos krypties priklauso tolesnė Pietų 

Kaukazo regiono raida, ES energetinė situacija ir Rusijos, kaip energetinių išteklių monopolio, išlikimo 

galimybės. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: saugumas, energetinis saugumas, ES Rytų partnerystės politika, Pietų Kaukazas, 

energetika. 

Abstract 

This article discusses the transformation of the concept of security in the context of energy policy. In the 

work the energy factor is approached as one of the main components in the shaping of national security. 

The analysis of energy policy of the South Caucasus has been chosen for substantiation of the aforementioned 

statement. After carrying out the analysis of geopolitical and geo-energetic aspects in the South 

Caucasus region, it can be stated that this area is a battlefield with colliding national interests of both 

Azerbaijan, Armenia and Georgia, which results in complicated relations and “frozen conflicts” between 

the countries, and interests of the major actors in the world affairs, i.e. EU, Russia and the USA. In the 

energy context, these interests assume the importance of strategic steps. Both further development of the 

South Caucasus region, energy situation of the EU and Russia’s opportunities to remain the monopoly of 

energy resources depend on the trends of foreign policy in each of the countries. 

KEY WORDS: security, energy security, EU Eastern Partnership Policy, South Caucasus energy. 

Įvadas 

Energetinis veiksnys XXI a. pakeitė saugomo definicijos suvokimą, tarptautiniuose 

santykiuose atsirandant naujiems valstybių saugumo užtikrinimo iššūkiams. Diversifikuoti 

energijos tiekimo šaltiniai, politinis ir ekonominis stabilumas, klimato kaita, 

alternatyvūs energijos ištekliai, naftos ir dujų kainos, tvarus ekonomikos augimas – 

visa tai glaudžiai susiję vienos sistemos elementai. Ši tarpusavio priklausomybė yra 

esminis energetikos rinkos bruožas. Didėjanti Europos Sąjungos (toliau ES) priklausomybė 

nuo energetinių išteklių ir auganti Rusijos, kaip vienos daugiausiai energetinių 

išteklių turinčių valstybių, įtaka Europoje ir ES energetikos politikoje jau daugiau nei 

dešimtmetį yra vienas svarbiausių ir aktualiausių klausimų tarptautinėje arenoje tiek 

teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje. 

Per daugiau nei 15 metų po Sovietų Sąjungos griūties, ES ir Pietų Kaukazo energetiniai 

santykiai mažai plėtoti. 1990 m. EK priėmė programą (angl. Technical Assistance 

to the Community of Independent States – TACIS), pagal kurią turėjo būti teikiama 

techninė parama Rytų Europos ir Vidurio Azijos šalims, siekiant padėti įgyvendinti 

pereinamojo laikotarpio priemones. Šią programą sudarė du komponentai (TRACECA 

105


ir INOGATE), skirti bendradarbiauti su Azerbaidžanu, Armėnija ir Gruzija. Šių komponentų 

– programų dėka siekta patobulinti energetinių tinklų sistemą, užsitikrinti 

energetinių išteklių tiekimą ir dujotiekių projektų koordinavimą. Šiame kontekste ES 

kaip tik ir vaidino svarbų vaidmenį: ES institucijos rėmė Pietų Kaukazo dujų transportavimo 

kelių plėtrą, įskaitant ir Baku–Batumi geležinkelio liniją bei tris vamzdynus: 

Baku–Tbilisi–Ceyhan (BTC) naftotiekis, Baku–Supsa naftotiekis ir Pietų Kaukazo 

dujotiekis. Tačiau ES teikė tik techninę paramą ir padėjo rengti susitarimus tarp Azerbaidžano, 

Kazachstano ir Gruzijos. Kartu ES skyrė kur kas mažiau dėmesio Armėnijai. 

ES ir Jerevano santykiai silpnai puoselėti dėl menkų šalies energetinių pajėgumų ir 

didelės Rusijos priklausomybės. Bendrai tariant, iš ES pozicijų Pietų Kaukazas buvo 

suvokiamas kaip Rusijos „artimasis užsienis“. Kita menko energetinio susidomėjimo 

šiuo regionu priežastis – pačioje ES skirtingų pozicijų išsiskyrimas dėl užsienio politikos 

Pietų Kaukazo atžvilgiu kūrimo, nes galima pakenkti ES ir Rusijos santykiams. 

Situacija pasikeitė po 2000 metų, pradėjus didėti ES dujų poreikiui. Dėl ES energetikos 

rinkų integracijos ir liberalizacijos pavienių ES šalių galimybės užtikrinti pakankamą 

saugumo lygį gerokai sumažėjo. Kilę konfliktai tarp Rusijos ir Ukrainos bei 

Gruzijos, galiausiai ir Baltarusijoje transportuojant gamtines dujas bei naftos produktus 

tai patvirtino ir įgavo tiek politinį, tiek ekonominį atspalvį. Nepaisant dažnų principingų 

kalbų, į šiuos įvykius Europa reagavo neryžtingai ir nevieningai. Energetikos 

sistemos diversifikacija, liberalizacija, alternatyvių tiekėjų paieškos, naujų projektų 

įgyvendinimas – pagrindiniai ES energetinės politikos prioritetai. Būtent su šių tikslų 

įgyvendinimu siejasi „Nabucco“ projektas, dabar turintis kitą – „Vakarų Nabucco“ 

pavadinimą. Šios statybos užsitęsė dėl neveiksmingos ES ir Rytų regiono santykių 

politikos. Pietų Kaukazo regionas yra ypač svarbus įgyvendinant šį projektą, todėl ES 

ir Pietų Kaukazo valstybių energetinių santykių plėtotės analizė yra aktuali. 

Temos analitinio ir probleminio tyrimo svarba įžvelgiama šiuose lygmenyse. 

Klasikinis tarptautinio ir nacionalinio saugumo suvokimas siejamas su valstybių 

grupėmis arba konkrečiomis šalimis, kurios yra aukščiausios valdžios (suvereniteto) 

subjektai. Užsienio politika tokiu atveju yra valstybių saugumo įgyvendinimo priemonė. 

Tradiciškai saugumas asocijuojasi su grėsmėmis, kurios kyla šalių grupėms ar pavienei 

valstybei. Grėsmės gali būti išorinės ir vidinės, tačiau šiandien vienos šalies 

vidaus grėsmės dažniausia turi įtakos jos kaimynėms ar netgi visam regionui (Vareikis, 

2005, p. 12). Akivaizdu, kad XXI amžiuje ne karas yra didžiausia grėsmė. Vis 

didesnę reikšmę įgyja valstybės ekonominė galia, jos turimi gamtos ištekliai, o ginkluotė 

dažnai yra tik „atgrasomojo“ pobūdžio. 

Pirmoji problema – Klasikinis saugumo koncepcijos pagrindimas – jau praranda 

savo pozicijas. Saugumas, kaip sąvoka, ir saugumas kaip tam tikra subjekto (žmonių, 

valstybių, tarptautinės erdvės) būsena yra labai platus ir sudėtingas reiškinys, reikalaujantis 

vis atsinaujinančių mokslinių tyrimų ir analizių, nes saugumo konceptas yra 

besikeičiantis kintamasis, kuris transformuojasi kartu su visu pasauliu. Reikia, kad 

saugumo studijos persikeltų į naują lygmenį, tada kitaip suvoktumėme saugumą ir 

gebėtume nustatyti naujus veiksnius, kurie kelia grėsmę tiek nacionaliniam, tiek tarptautiniam 

saugumui. 

106

PIETŲ KAUKAZO REGIONAS: TARP GEOPOLITIKOS IR ENERGETIKOS. EUROPOS SĄJUNGOS... 

Šiuo metu ypač reikšmingas yra energetinis ir ekonominis stabilumas, kuris tampa 

nacionalinio saugumo sinonimu. ES valstybėse narėse energetikos tema yra tapusi ne 

tik labai aktualia ekonomine, bet ir ypač jautria politine tema. Nuolat diskutuojamas 

priklausomybės nuo energetikos išteklių iš Rusijos klausimas. Dėl ES energetikos 

rinkų integracijos ir liberalizacijos stokos pavienių ES šalių galimybės užtikrinti pakankamą 

saugumo lygį gerokai sumažėjo. Energetiniai santykiai tarp valstybių tiekėjų, 

vartotojų ir energetinių tranzitų įgavo tiek politinį, tiek ekonominį atspalvį. Energetikos 

politikos svarbos iškėlimas tarp ES viršūnių, įtraukimas į pagrindines darbotvarkes 

ir deklaracijų gausa dar negarantuoja jos efektyvumo. 

Antroji problema – ar ES galima laikyti energetinio saugumo kompleksu, o gal Sąjunga 

nėra sukurta funkcionuoti kaip valstybė, nesugeba užtikrinti jos narių energetinio 

saugumo? Tai probleminiai klausimai, į kuriuos atsakius ES galės tapti tvirtu tarptautinės 

sistemos vienetu ir atsverti supervalstybės statusą besistengiančią įgyti Rusiją. 

Kai vienos šalies, priklausančios Sąjungai, energetinis nesaugumas peržengia valstybės 

sienas, tai tampa grėsme visam regionui. Šiuo aspektu tampa svarbios ne tik pačios 

ES valstybės narės, bet ir kaimyniniai regionai. Todėl glaudesnis valstybių bendradarbiavimas 

ir vieninga pozicija yra svarbūs užtikrinant energetinį saugumą Europos 

kontekste. 

Glaudesnio bendradarbiavimo turi būti siekiama ne tik tarp pačių ES narių, bet ir su 

šiuo metu tarptautiniams santykiams svarbiu Pietų Kaukazu regionu. Azerbaidžanas, 

Gruzija ir Armėnija, nors ir nėra aktyviausi tarptautinės arenos „aktoriai“, tačiau energetiniame 

kontekste jų vaidmuo labai reikšmingas. Nuo šių valstybių pozicijos būti 

prorusiškomis ar provakarietiškomis priklauso ES energetinė ateitis. 

Trečioji darbo problema atskleidžia tris energetinės struktūros elementus ir jų svarbą: 

Azerbaidžanas – energetinių išteklių tiekėjas, Gruzija – energetinių išteklių tranzitas, 

Armėnija – iš dalies tranzitas, tačiau šiuo atveju vartotoja (visiškai priklausoma 

nuo Rusijos energetikos). Taigi šios trys valstybės galėtų sukurti tvarią energetinę 

sistemą. ES turi instrumentą – Rytų partnerystės politikos (toliau RPP) trečiąją platforma 

(energetinis saugumas) – kurio dėka gali plėtoti glaudesnius santykius su šiomis 

valstybėmis. Šių šalių ir ES bendrų energetinių projektų įgyvendinimas garantuoja ne 

tik energetinių tinklų liberalizavimą ir diversifikavimą, bet ir priklausomybės nuo Rusijos 

mažinimą. Pasigendama realių ES veiksmų įgyvendinant šiuos projektus, trūksta 

konstruktyvesnio ES vaidmens regiono konfliktų prevencijoje (Kalnų Karabachas, 

Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai trukdo plėtoti energetinę politiką). Egzistuoja 

takoskyra tarp „senosios“ ir „naujosios“ ES valstybių dėl Rytų Europos regiono 1 . Visu 

tuo naudojasi Rusija, plėtodama santykius su Armėnija, Azerbaidžanu, ir stengiasi 

realizuoti alternatyvius ES energetinius projektus. 

1 ES šalių narių pozicija dėl RP projekto nėra vieninga. Bulgarija ir Rumunija atsargiai vertina 

RP projektą, nes mano, kad RP plėtojimas gali pakenkti Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo 

organizacijos keliamoms idėjoms, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija baiminasi, kad 

Rytų Partnerystės projektas gali būti suvoktas kaip pirmasis žingsnis stojant į ES (ypač turint 

galvoje Ukrainos atvejį). Lenkija, Švedija, Lietuva šiam projektui pritaria (Goldirova, 2011). 

107


Straipsnio tikslas – sistemiškai apibrėžti saugumo sąvokos transformacijas ir įvertinti 

Azerbaidžano, Gruzijos, Armėnijos bei ES santykių problematiką energetinės 

politikos kontekste. 

1. Energetinės politikos sampratos modeliavimas saugumo politikos 

teorijoje XXI a. 

Pasak Z. Brzezinskio, visiško saugumo samprata šiuo metu yra mitas. Visiškas 

saugumas ir visiška gynyba globalizacijos amžiuje neįmanomi. Tikroji problema – su 

kokio mąsto nesaugumu galime gyventi gindami savo interesus vis labiau tarpusavyje 

sąveikaujančiame ir priklausomame pasaulyje (Brzezinski, 2007, p. 40). Anot 

B. Buzan (1997, p. 33), saugumo sąvoka atveria visuminę tarptautinių santykių perspektyvą. 

Ši sąvoka yra tarp galios ir taikos sąvokų implikuojamų kraštutinumų esantis 

vidurkis, kuris susieja daugumą jomis paremtų idėjų ir prideda savo išvadų. Taigi 

saugumas, kaip sąvoka, ir saugumas, kaip tam tikra subjekto (žmonių, valstybių, tarptautinės 

erdvės) būsena, tampa sudėtingu reiškiniu, kuriam pažinti reikia atsinaujinančių 

mokslinių tyrimų ir analizių, įtraukiant vis naujus kintamuosius. 

Egzistuoja nemažai saugumo sąvokos apibrėžimų. Su kiekviena žmonių karta jų tik 

daugėja, jie suteikia koncepcijai naujų atspalvių. Kiekvienas tyrinėtojas vis per kitokią 

prizmę pateikia saugumo definiciją. Šių apibrėžimų gausa padeda išryškinti nacionalinio 

saugumo kriterijus, ypač centrinę vertybių padėtį, grėsmių trukmę ir intensyvumą 

bei saugumo, kaip valstybės tikslo, politinę prigimtį. B. Buzan atmeta galimybę objektyviai 

apibrėžti saugumo suvokimą, traktuodamas šią kategoriją kaip subjektyvią koncepciją. 

Su šia idėja galima sutikti remiantis nūdienos perspektyva, kai šiuolaikinis 

valstybės saugumas yra nulemtas įvairių veiksnių (ekonominių, socialinių, energetinių, 

aplinkosaugos, kultūrinių), kurie tarpusavyje glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą. 

Tai saugumo studijoms suteikia kompleksiškumo pobūdį. Atsiranda naujų saugumo 

rūšių: informacinis, energetinis saugumas, kiberterorizmas, aplinkos ir klimato apsauga, 

taip pat apsauga nuo terorizmo ir masinio ginklo platinimo. Taigi XX amžiaus 

pabaigoje, pasikeitus politinei situacijai, radikaliai pasikeitė ir saugumo prioritetai 

(Vareikis, 2005, p. 192). Prioritetų svarbą galima įžvelgti aptariant energetinio saugumo 

problematiką. 

Tarptautinės politikos kontekste saugumas gali būti apibrėžtas kaip valstybių ir visuomenių 

gebėjimas išlaikyti nepriklausomą identitetą ir jo funkcinį vientisumą 

(Buzzan, 1991, p. 18). Jau 1952 m. A. Wolfers pabrėžė visuotinę saugumo prasmę, kai 

nekyla grėsmių visuomenės vertybėms (Wolfers, 1952, p. 485). Remiantis A. Wolfers 

saugumo apibūdinimu, galima teigti, kad tai yra daugiau nei vien tik gynybos politikos 

ir fizinio išlikimo klausimas, tai situacijos, kurios iškelia klausimų spektrą, susijusį su 

visuomenės egzistavimo sąlygomis. Visuomeninėmis vertybėmis galime laikyti jos 

ekonominę gerovę, individualų saugumą, politinės sistemos stabilumą – energetinis 

nesaugumas gali sukelti riziką šių vertybių egzistencijai. (Pavyzdžiui, Niujorke 

1997 m. galėjo įvykti masinės riaušės, kai 15 valandų buvo dingusi elektra.) Todėl į 

saugumo studijų analizę galima įtraukti energetinį veiksnį, kaip vieną svarbiausių. 

Visos išsivysčiusios šalys šiandieniniame globaliame pasaulyje priklauso nuo energi- 

108


jos tiekimo ir tiekimo garantijos pastovių kainų prasme (Baumann, 2008, p. 4). Todėl 

energetikos sektoriaus saugumas tampa strateginės svarbos problema, kuri apima ne 

tik energetinių išteklių garantuotą aprūpinimą, bet kartu ir visuomenės socialinį saugumą 

(galutinis energijos vartotojas yra žmogus) bei ekonominį stabilumą ir konkurencingumą 

(energetikos sektoriaus veiklos efektyvumas yra ypač svarbus energijos 

ištekliams imlioms pramonės veikloms, o tai lemia BVP dydį). Darni energetikos politika 

yra svarbi visoms pasaulio valstybėms. Būtent stabili ekonomika, visuomenės 

socialinė gerovė, valstybės statusas tarptautiniuose santykiuose yra šalies vykdomos 

efektyvios energetikos politikos padariniai. Geras energetinis ūkis yra darnios visuomenės 

raidos prielaida. Svarbų vaidmenį energetinio saugumo politikoje vaidina visos 

šalys – tiek tiekėjos, tiek vartotojos, tiek tranzitinės. Pietų Kaukazo atvejis iliustruoja 

šią energetinių išteklių srautų sistemą. Verta akcentuoti, kad energetinis saugumas 

nėra vien tik apskritai saugumo tyrinėjimų objektas. Energetinio saugumo analizę galima 

atlikti per keturias dimensijas: 

1. Vidaus politikos. 

2. Ekonominę. 

3. Geopolitinę. 

4. Saugumo politikos. 

Visos dimensijos yra glaudžiai susijusios, aiškios ribos tarp jų nėra. Straipsnio tikslui 

įgyvendinti pasirinkta geopolitinė prieiga, atliekant Pietų Kaukazo ir ES užsienio 

politikos strateginių-politinių žingsnių analizę bei apžvalgą. 

2. Azerbaidžano energetinio potencialo reikšmė ES energetiniam saugumui 

XIX a. pab. Baku tapo pasauliniu naftos gavybos centru, kai buvo nutiestas ilgiausias 

pasaulyje Baku–Batumio naftotiekis. Dabar Azerbaidžano ekonomika neatsiejama 

nuo naftos ir dujų išteklių. Oficialiai ES ir Azerbaidžano partnerystė pradėta datuoti 

nuo 1996 m., kai pasirašyta partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis. Azerbaidžano 

politinė svarba ES patvirtinta pasirašius papildomą memorandumą dėl ES ir Azerbaidžano 

bendradarbiavimo energetikos srityje. Iš esmės tai nulėmė alternatyvūs Rytų– 

Vakarų vamzdynų tiesimo projektai ir Azerbaidžano, kaip tranzitinės valstybės, svarba 

ES. 2011 m. EK priėmė komunikatą „Naujas atsakas į besikeičiančią kaimynystę“, 

kuriame ES siūloma peržiūrėti Europos kaimynystės politiką ir ES santykius su kaimyninėmis 

rytinėmis ir pietinėmis valstybėmis. Azerbaidžano ir ES santykiai naujoje 

rytų politikos partnerystės struktūroje puoselėjamos per trečiąją platformą – energetinį 

saugumą. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų šis Azerbaidžano dalyvavimas yra labiau 

deklaracinio pobūdžio. 

Azerbaidžanas save suvokia kaip perspektyvios ekonomikos valstybę, puoselėjančią 

europietišką kultūrą, kartu priklausančią Rytams ir galinčią pasiūlyti Vakarams 

„naują ideologiją“ santykiuose su musulmoniškomis valstybėmis. Toks Azerbaidžano 

užsienio politikos balansavimas tik apsunkina ES veiklą, tačiau kartu turėtų priversti 

Briuselį vykdyti kuo efektyvesnę politiką Baku atžvilgiu. Azerbaidžano ir Rusijos 

santykių užmezgimas ES reikštų vieno svarbiausių projektų „Nabucco“ žlugimą ir 

109


priklausomybės nuo Rusijos dujų padidėjimą. Centrinio nacionalinio ir tarptautinio 

studijų specialistų grupės Azerbaidžane prezidento L. Alijevo teigimu (2011), kad 

RPP būtų efektyvi, į ją reikia įtraukti pačią Azerbaidžano visuomenę. Kitu atveju RPP 

pakryps išimtinai tik į Baku ir Briuselio valdančiojo elito interesais pagrįstą verslą, 

nuošalyje paliekant paprastų žmonių poreikius. Reikėtų akcentuoti, kad tol, kol RPP ir 

Europos kaimynystės politika (EKP) įgavo pagreitį, Baku energetinės bendrovės gavo 

nemažai pajamų iš naftos, kurios gerokai pakenkė EKP finansinių instrumentų patrauklumui. 

Kita vertus, tai nereiškia, kad iš naftos gautos pajamos buvo paskirstytos 

teisingai ar panaudotos ekonominėms ir politinėms reformoms vykdyti. ES turėtų vaidinti 

lemiamą vaidmenį siekiant didesnės demokratizacijos, šaliai taip reikalingų reformų 

ir svarbiausia – įtrauktų visuomenę į dvišales derybas. Tik žengus žingsnį ta 

linkme bus galima diskutuoti apie Azerbaidžano integraciją į europinę zoną. Tačiau 

ES pripažįsta, kad Europos integracija yra elito valdomas procesas, kuriame pilietinė 

visuomenė menkai dalyvauja (Europe Report, 2006, p. 3). Taigi kol kas ES ir Azerbaidžano 

santykius galime apibrėžti tik glaudaus bendradarbiavimo terminu. 

Analizuojant ES ir Azerbaidžano politikos niuansus, galima skirti 4 esminius šių 

dviejų tarptautinės arenos „aktorių“ santykių probleminius momentus: 

1. Azerbaidžano balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politika. Pastebima, 

kad Azerbaidžanas žino savo energetinį potencialą ir naudoją jį kaip manipuliaciją, 

plėtodamas savo užsienio politikos diplomatiją tiek su ES, tiek su 

Rusija. Rekomenduotina ES siekti vieningesnės pozicijos ir konstruktyvesnių 

veiksmų energetikos srityje Pietų Kaukazo atžvilgiu. 

2. Azerbaidžano energetinių pajamų neadekvatus naudojimas. Šaliai 

būtinos ekonominės ir politinės reformos. Veikia monopolistinės energetinės 

bendrovės, kurios realizuoja savo interesus, paveikdamos valdžios institucijas. 

Taip pamirštami visuomenės interesai. Todėl ES, pasitelkusi savo EKP ir RPP 

instrumentus, turi padėti Azerbaidžano visuomenei, skatindama demokratizaciją 

ir ugdydama pilietinę visuomenę. Svarbų vaidmenį turi atlikti Azerbaidžano 

nacionalinis komitetas Europos integracijai (angl. Azerbajan National 

Committee Eurpean Integration), mažinant valdžios elito ir paprastų žmonių 

takoskyrą bei skatinant piliečių įtraukimą į dvišalių santykių derybas. ES būtent 

per šį komitetą gali įgyvendinti savo interesus. 

3. „Nabucco“ projekto įgyvendinimas. Azerbaidžanas šiame ES projekte 

atliktų dvigubą vaidmenį – kaip energetinių išteklių valstybės tiekėjos ir tranzitinės 

šalies. Dėl šių dviejų aspektų ES privalo vykdyti efektyvią politiką 

Azerbaidžano atžvilgiu, paremtą ne tik memorandumais ir rezoliucijomis, bet 

ir konkrečiais veiksmais, siekiant Azerbaidžano energetinės integracijos į Europą. 

Kol kas puoselėjamų Briuselio ir Baku santykių negalima įvardyti integracijos 

terminu, tinkamesnis šiuo metu būtų bendradarbiavimo terminas. 

4. Kalnų Karabacho konfliktas. Užsitęsusi konfrontacija tarp Armėnijos ir 

Azerbaidžano ir pasikeitusi Turkijos pozicija Armėnijos atžvilgiu trukdo kurti 

ES energetinį saugumą. Rekomenduotina ES įsikišti ir sureguliuoti tiek Azerbaidžano 

ir Armėnijos konfliktą, tiek įstrigusią Turkijos ir Azerbaidžano dvišalę 

sutartį dėl gamtinių dujų tranzito. Energetinio saugumo dimensijos išplė- 

110


timas į Pietų Kaukazo teritoriją paskatintų į šį regioną pritraukti vakarietiškų 

investicijų, prekybos su ES narėmis plėtrą, demokratizacijos procesus, būtų 

mažinama Rusijos įtaka. 

Kaip pagrindinis Pietų Kaukazo energetinių išteklių tiekėjas, Azerbaidžanas turi 

galimybę daryti įtaką ekonominėms ir politinėms kryptims ne tik Centrinėje Azijoje, 

Kaspijos jūros baseine, bet Viduriniuose Rytuose. Didelės Europos energetinių bendrovių 

investicijos į Azerbaidžaną rodo, kad ES bando plėtoti prekybos ir ekonomikos 

santykius su šia valstybe. Tiek ES, tiek Azerbaidžanui būtų naudinga sukurti energetinį 

pietų koridorių. Infrastruktūrų ir transporto sujungimas garantuotų ne tik šalių tiekėjų, 

tranzito šalių ir vartotojų poreikių tenkinimą, bet ir geresnius šalių santykius bei 

saugumą visame regione. 

3. Gruzijos strateginės padėties svarba ES 

Gruzija yra antra pagal dydį regiono valstybė, kurios visuomenė yra mažiausiai 

homogeniška. Šalis šiaurėje ribojasi su Rusijos Federacija, Armėnija, Turkija ir Azerbaidžanu. 

Gruzijai priklauso šiek tiek daugiau nei trys šimtai kilometrų Juodosios jūros 

pakrantės. Nepaisant neypatingų ekonominių rodiklių, Gruzija yra aktyviausia 

regiono ekonominė žaidėja, palaikanti prekybinius santykius su visomis kaimynėmis: 

Armėnija, Azerbaidžanu, Rusija ir Turkija. Dėl įšalusių konfliktų Abchazijoje ir Pietų 

Osetijoje, Gruzijos valdžia nekontroliuoja mažiausiai aštuoniolikos procentų šalies 

teritorijos (Mažylis, 2010, p. 109). 

Po SSRS žlugimo, Gruzijos transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką ir iš totalitarinio 

režimo į demokratinį buvo sudėtinga ir apibūdinama kaip gili ekonominė ir 

socialinė krizė. (Georgia Backgrouns reaport, 2006, p. 1) Nepaisant įvykusios „Rožių 

revoliucijos“, kai nauja valdžia ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdama atgaivinti ekonomiką, 

skurdo lygis šalyje išliko gana aukštas, ypač kaimo vietovėse. Vienintelė išeitis 

Gruzijai buvo plėtoti energetinę politiką: visų pirma racionaliai panaudoti turimus 

gamtos išteklius ir šalies geografinę vietą įvertinti kaip geostrateginį pranašumą transportuojant 

dujas ir naftą iš Kaspijos regiono į Vakarų rinkas. Už šalies energetinį tranzitą 

į biudžetą yra surenkami trijų rūšių mokesčiai: 

1. Tranzito mokesčiai – pagrindinės vyriausybės pajamos, gaunamos iš 

energetinių išteklių tranzito, skaičiuojant nuo barelio vamzdyniniu tranzitu ir 

nuo tonos geležinkelio tranzitu. Vamzdyno tranzito mokesčiai priklauso nuo 

infliacijos lygio šalyje. 

2. Pelno mokesčiai – bendrovės, kurioms priklauso vamzdynai, privalo sumokėti 

į Gruzijos biudžetą pelno mokestį nuo gauto pelno. 

3. Ypatingi įnašai – bendrovės, kurioms priklauso naftotiekių ir dujotiekių sistemos, 

yra pasirašiusios specialius susitarimus, pagal kuriuos turi remti įvairius 

socialinius, ekonominius ir kultūrinius projektus šalyje. 

Nors Gruzija neturi savo energetinių išteklių, tranzitinės valstybės statusas suteikia 

nemenką svorį energetinėje politikoje. Nauda gaunama tiek finansiniu, tiek politiniu 

111


aspektais, nes energetinių išteklių vamzdynai yra reikšmingiausios energetinių strategijų 

įgyvendinimo priemonės. Naftotiekiai ir dujotiekiai leidžia projektuoti tiek ekonominę, 

tiek ir politinę galią. Todėl Gruzija turi išnaudoti šį potencialą. 

Analizuojant Gruzijos atvejį (energetikos kontekste) išskirtini šie kritiniai momentai: 

1. Gruzijos naftotiekių-dujotiekių sistema (Rusijos požiūris). 

2. Gruzijos geležinkeliai. 

3. Vakarų (ES) pagalba ir interesai Gruzijos atžvilgiu. 

Netolygus energijos išteklių pasiskirstymas lemia valstybių konkurenciją, nacionalinio 

saugumo problemas, veikia politikos ir ekonomikos sprendimus. Dėl netolygaus 

pasiskirstymo energetinio saugumo sistemoje valstybės grupuojamos į tris pagrindines 

grupes: valstybes tiekėjas, valstybes vartotojas ir tranzito valstybes. Šių trijų grupių 

sąveika ir jų ryšiai – globalios energetinio saugumo sistemos pagrindas (Česnakas, 

2009, p. 66). Gruzijos vaidmuo šioje energetinių veiksnių triadoje tampa ypač svarbus, 

nes ji atlieka energetinių išteklių tranzitės vaidmenį. Kaip žinia, kad sistema sėkmingai 

veiktų, reikia, kad visi jos elementai gerai funkcionuotų. Taip ir šiuo atveju, nepaisant 

to, kad egzistuoja valstybės tiekėjos ir vartotojos, reikalingos ir tranzitės sistemingam 

energetinių išteklių diversifikavimui. Analizuojant Gruzijos energetinių srautų 

sistemą, išskirtini tokie dujotiekiai ir naftotiekiai: 

1. Baku–Supsa naftotiekis (Azerbaidžanas – Gruzija). 

2. Baku–Tbilisis–Ceyhan (Azerbaidžanas – Gruzija – Turkija). 

3. Šiaurės–Pietų dujų koridorius (Rusija – Gruzija – Armėnija). 

4. Baku–Tbilisis–Erzurumas (Azerbaidžanas – Gruzija – Turkija). 

Kaip matyti, beveik visi vamzdynai yra nukreipti mažinti Rusijos įtaką energetinėje 

srityje. O tai ypač trukdo Rusijai tenkinti savo interesus Pietų Kaukaze. Rusija siekė 

kontroliuoti ne tik Gruzijos dujų pramonę, bet ir dujotiekio linijas, kuriomis Rusijos 

dujos tiekiamos Gruzijai ir Armėnijai. Smūgį Rusijos interesams Kaukaze sudavė atidarytas 

naftotiekis Baku–Tbilisis–Džeichanas. Šio naftotiekio atidarymas reiškia ne 

tik Rusijos ekonominio (BTD naftotiekis vien dėl transportavimo galimybių sumažino, 

o laikui bėgant gal ir nutrauks naftos tiekimą iš Azerbaidžano į Novorosijską), politinio 

statuso menkėjimą, bet pamažu per tokius energetinius projektus Kaukazo šalių 

gyventojai įsitraukę į pasaulio rinkas pamatys demokratijos privalumus. Gruzija tai jau 

suvokė ir savo interesus kreipia į Vakarus. Pastačiusi naftotiekius dėl savo geografinės 

padėties Gruzija labai padidino savo geopolitinę įtaką regione. 

1990 m. Gruzijos geležinkeliai naftos vežė gerokai mažiau. Mažas dalyvių, dalyvaujančių 

Gruzijos tranzito koridoriuje, bendradarbiavimas, įsišaknijusi korupcija ir 

auganti konkurencija iš kaimyninių valstybių naftos vežimo terminalų lėmė Gruzijos 

naftos geležinkeliais vežimo serviso patrauklumo mažėjimą. Tai galiausiai nulėmė 

ryškų naftos kiekio sumažėjimą ir Gruzijos geležinkelių, Gruzijos naftos terminalų ir 

visos Gruzijos ekonomikos apsikritai finansinius praradimus. Svarbų vaidmenį Gruzijos 

geležinkelių plėtotei suvaidino Batumi ir Kulevi Juodosios jūros uostai. 

Gruzijos dujotiekių, naftotiekių sistema, geležinkelių linijos, transportuojančios 

naftą ir jos produktus į Juodosios jūros uostus, patvirtina Gruzijos energetinės tranzitės 

112


vaidmenį energetinių išteklių tiekimo sistemoje. Gruzija yra pagrindinė tranzitinė valstybė 

ES ir visai Vakarų Europai. ES – tai potenciali valstybė, su kuria galimi energetiniai 

susitarimai. Nors ji ir nėra tiesioginė energetinių išteklių tiekėja, bet be jos neapsieina 

nė vienas svarbesnis energetinis projektas. 2010 m. ES pranešime dėl Pietų 

Kaukazo strategijos pažymėta Pietų Kaukazo energetinė svarba. Be abejonės, ši valstybė 

įtraukta į ES EKP ir RPI. Pati Gruzija aiškiai deklaruoja savo ištikimybę Vakarams. 

ES ir Gruzijos energetinis bendradarbiavimas jau turi solidų pagrindą. 2010 m. 

tarp Gruzijos ir ES pradėtos derybos dėl Asociacijos sutarties (angl. Association Agreement), 

į kurią įtrauka ir energetinio bendradarbiavimo svarba. Taip pat įsteigtas ES 

ir Gruzijos bendradarbiavimo pakomitetis, kuris rūpinasi saugumo reikalais ir užtikrina 

konstruktyvesnį energetinės politikos dialogą tarp ES ir Gruzijos (Oettinger, 2010). 

Gruzija aktyviai dalyvauja INOGATE projekte, kad prisidėtų prie Kaspijos ir Juodosios 

jūrų energetinės politikos kūrimo. Gruzija energetiškai yra svarbi valstybė, nes 

visi pagrindiniai ir svarbiausi naftotiekiai, dujotiekiai prisideda prie ES energetinių 

linijų diversifikavimo. Tačiau nors tranzito vaidmuo energetikos struktūroje yra svarbus, 

Gruzijos įtaka energetiniam saugumui yra minimali ir gali pasireikšti tik energijos 

išteklių tranzito blokada, tačiau toks sprendimas mažai tikėtinas. Tranzito valstybes 

veikia daugiau veiksnių ir dėl ribotos politinės, ekonominės įtakos jos turi mažiau galimybių 

paveikti kitus energetinio saugumo struktūros veikėjus (Česnakas, 2009, 

p. 74). Galima teigti, kad Gruzija iš esmės turi tik vieną interesą – didinti savo energetinę 

svarbą, kuri didėja didėjant energijos išteklių tranzitui per jų teritoriją, kartu didėja 

jų energetinis saugumas ir biudžeto pajamos. Todėl Gruzija stengiasi būti atvira ES, 

kad pritrauktų kuo daugiau užsienio investuotojų, kartu palaiko draugiškus santykius 

su tokiomis šalimis kaip Azerbaidžanas, pagrindinėmis energetinių išteklių tiekėjomis. 

Gruzija turi sugebėti laviruoti tarp valstybių tiekėjų ir valstybių vartotojų, nuo to priklauso 

tranzitinės valstybės ekonominė gerovė, šiuo atveju energetinė šalies politika 

tampa vos ne svarbiausia. Vienas tokių Gruzijos manevravimo pavyzdžių – 2010 m. 

kovo mėnesį pasirašytas Rumunijos, Azerbaidžano ir Gruzijos trišalis susitarimas. Šis 

projektas užbaigė diskusiją dėl Azerbaidžano dujų tiekimo į Rumuniją per Gruziją. 

Projektas pavadintas – AGIR (angl. Azerbaijan Georgia Romania Interconnect). Šios 

trys valstybės siekia sukurti energetinį konsorciumą, kuris pritrauktų kitas tarptautinio 

verslo kompanijas. Šio projekto politinė pusė rodo, kad šalys nebelaukia, kol ES valdžia 

imsis įgyvendinti „Nabucco“ projektą ir pačios kuria alternatyvius dujų tiekimo 

projektus. Nors Rumunijos ekonomikos ministro A. Vidianu teigimu, skystųjų gamtinių 

dujų terminalų statybos projektas papildo dujotiekio „Nabucco“ projektą. Rumunija 

tvirtina, kad projektas ES turi tapti prioritetiniu (Aleksandrova, 2010). ES šį projektą 

turi vertinti kaip postūmį ir žengtą dar vieną žingsnį energetinių tinklų diversifikavimo 

linkme. 

Taigi Gruzijos tranzitinės valstybės potencialas yra nemažas ir toliau ji sieks jį didinti, 

puoselėdama santykius su ES. Rusijos atžvilgiu Tbilisis neturi jokių interesų, 

todėl ES ir Gruzijos bendradarbiavimas ateityje turėtų būti konstruktyvus ir duoti rezultatų. 

Gruzija ES vertina kaip realų partnerį ne tik energetikoje, bet ir ekonomikoje, 

kultūroje, švietime. Gruzija efektyviai vykdo ES rekomenduojamas reformas ir skatina 

demokratiją šalyje. Per pastarąjį dešimtmetį ši šalis padarė įspūdingą pažangą, nepai- 

113


sant visų negandų ir nelaimių. ES turi tai įvertinti ir plėtoti „atvirų durų“ politiką 

Gruzijos atžvilgiu. 

4. ES – Armėnija – Rusija. Santykių perspektyvos 

Po SSRS žlugimo, nepriklausoma Armėnija turėjo sutelkti nemažas pastangas tam, 

kad sukurtų naujas valstybines institucijas ir įveiktų nelengvus ekonominius, politinius 

ir socialinius iššūkius. Armėnijai ekonomikos ir politikos reformų kelias ypač sunkus, 

lyginant su kitomis posovietinių valstybių transformacijomis, nes reikėjo susidoroti su 

žemės drebėjimo, karo su Azerbaidžanu ir prekybinės blokados padariniais. Armėnija 

yra mažiausia, bet etniškai homogeniškiausia regiono valstybė, iš kitų Pietų Kaukazo 

valstybių išsiskirianti gausia diaspora. Bendros sienos šalį jungia su Azerbaidžanu, 

Iranu, Turkija ir Gruzija. Prieš pradedant Armėnijos geopolitinę-geoenergetinę analizę 

vertinga identifikuoti du aspektus, kurie nusako Armėnijos politikos specifiką: 

1. Santykiai su Rusija. Rytų – Vakarų vektorius (didelė Maskvos įtaka 

Armėnijai ir stebima tendencija, kad ES veiksmų negana labiau Armėnijai integruotis 

į europinę erdvę). 

2. Armėnijos energetinis vaidmuo Pietų Kaukaze (su Armėnijos parama 

tokios šalys kaip Iranas gali tapti atsvara Azerbaidžano energetiniam potencialui). 

Kaip žinia, Pietų Kaukazo regionas yra nestabilus. Pasak Teisės ir politikos centro 

studijų Jerevane steigėjo ir pirmininko D. Shanazaryan, yra maža tikimybė, kad šis 

regionas bus stabilesnis, kai visos trys regiono valstybės – Azerbaidžanas, Armėnija ir 

Gruzija – priklausys vienai tarptautinei saugumo sistemai. Šių valstybių užsienio politikos 

harmonizacija, sinchronizacija ir koordinacija apsaugotų Pietų Kaukazą nuo geopolitinių 

konfliktų židinių plėtimosi. Autoriaus nuomone, būtent Armėnija privalo 

keisti savo užsienio politiką. Jerevanas turi nuosekliai puoselėti santykius su tarptautinėmis 

organizacijomis (Shahnazaryan, 2006, p. 356). 

Armėnų politinis elitas pripažįsta, kad šiandieninės Armėnijos charakteristikas apibrėžia 

Kalnų Karabacho konfliktas, demokratinių tradicijų trūkumas, netobulų struktūrinių 

reformų eiga. Pripažįstama, kad reali šalies konkurencinė ekonomika ir administraciniai 

pajėgumai neišplėtoti. 

Armėnija deklaruoja vykdanti „papildančiąją“ (angl. complementary) politiką, kuri 

nukreipta į pusiausvyros regione išlaikymą, skiriamųjų linijų prevenciją ir priešinimąsi 

geopolitinių interesų poliarizacijai, atvirą sąveikai su Šiaure, Pietumis, Vakarais ir 

Rytais. Vis dėlto Armėnijai trūksta išteklių įgyvendinti savo „papildančiąją“ politiką, 

todėl formuojasi glaudūs vienpusiški santykiai su Rusija ir tai galų gale trukdo Armėnijai 

plėtoti savarankišką užsienio politiką (Mažylis, 2010, p. 36). Armėnijos ryšiai su 

Vakarų valstybėmis intensyvumu nusileidžia santykiams su Rusija. Armėnijos politinė 

vadovybė pripažįsta, kad jų užsienio politikos orientacija iš esmės nulemta Rusijos ir 

JAV tarpusavio santykių. Todėl pakankamai banguoti JAV ir Rusijos santykiai tiesiogiai 

matomi Armėnijos politiniame gyvenime. 

114


Būdingas veiksnys, lemiantis šalies geopolitinės gravitacijos kryptį, yra konfliktas su 

kaimyniniu Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho anklavo. Minėta teritorija nuo 1923 m. 

buvo autonominis Azerbaidžano rajonas. 1992 m. kilus kariniam konfliktui, Armėnijai, 

kurią aktyviai rėmė Rusija, pavyko užimti Kalnų Karabachą ir dalį Azerbaidžano. Kalnų 

Karabachas dėl užsitęsusio disputo ir neišspręstos priklausomybės tapo vienas iš Europos 

įšalusių konfliktų ir išlieka tarptautinės bendrijos saugumo darbotvarkėje. Armėnija dėl 

Kalnų Karabacho veiksnio iš esmės yra Rusijos įtakos sferoje, tad Nacionalinio saugumo 

strategijoje fiksuota, kad Rusija yra Armėnijos strateginė partnerė. 

Armėnija nuo Rusijos priklausoma dar ir todėl, kad neturi savo energetinių išteklių, 

juos gabenasi iš Rusijos. Nors Rusija laikoma Armėnijos partnere, tai jai nesutrukdė 

2006 m. pakelti Armėnijai dujų kainas. Šalis įsileido Rusijos įmones į savo energetines 

infrastruktūras, taip kompensuodama dalį mokesčio už rusiškas dujas (Woetreal, 

2009, p. 14). Taigi Rusija įgavo didžiulę kontrolę šiai valstybei. 2006 m. Armėnijos 

valdžia pranešė, kad „Gazpromas“ imsis Irano-Armėnijos dujotiekio valdymo kontrolės. 

Dujas Armėnijai tiekia bendrovė „Gazprom“ per Gruziją (RUSIJA – GRUZIJA – 

ARMĖNIJA). Transportuojamų dujų kiekis kiekvienais metais vis didėja. Nors jau 

atidarytas ir kitas dujotiekis (IRANAS – ARMĖNIJA). Rusija siekia visiškai valdyti 

Armėniją, vadindama tai „glaudžiu“ ekonominiu bendradarbiavimu. Maskva siekia 

Kaukazo regione turėti bet vieną sąjungininką, o Armėnija dėl geopolitinės padėties 

neturi galimybės rinktis. Armėnija yra savotiškai izoliuota, kaip žinia, su Azerbaidžanu 

dėl Kalnų Karabacho konflikto gerų santykių ateityje nenusimato, su Turkija santykiai 

komplikuoti dėl Turkijos vykdyto armėnų genocido. Šiame geopolitiniame žaidime 

atsiranda dar vienas veikėjas – Iranas. Antivakarietiškas Iranas, skirtingai nei 

Turkija, nenori, kad vis labiau į Vakarų pusę linkstantis Azerbaidžanas per daug sustiprėtų. 

Tai sutampa su Rusijos siekiais. Kremlius tikisi sukurti ašį Rusija – Armėnija 

– Iranas ir išplėsti savo įtaką Vidurio Rytų regione bei Persijos įlankoje. Artimi 

Armėnijos santykiai su Iranu įnešė papildomos trinties į santykius su Turkija ir Azerbaidžanu, 

nes Teheranas matomas kaip viena iš galių (greta Rusijos), pajėgi atsverti 

Turkijos aktyvumą regione. Puikūs Rusijos ir Irano santykiai leidžia prognozuoti, kad 

Armėnijos ryšiai su šia šalimi gali plėtotis. Matome, kaip didžiosios galybės diktuoja 

savo taisykles mažosioms valstybėms. Armėnija neturi nei energetinių išteklių, nei 

didelio tranzitinio potencialo, tačiau užtektų įgyvendinti vieną dujotiekio projektą ir 

situacija iš karto pasikeistų ES nenaudai. Armėnija tampa svarbia geopolitinės, energetiniais 

principais paremtos kovos tarp Rusijos ir Vakarų dalimi. 

1999 m. įsigaliojęs Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas (toliau PBS) buvo 

svarbus ES ir Armėnijos santykių etapas (Minasian, 2006). PBS nustatė visapusišką 

pagalbą Armėnijos transformacijai į rinkos ekonomiką ir nuoseklią demokratiją. ES, 

plėtodama RPP, suvokia Pietų Kaukazo, kartu ir Armėnijos geopolitinę svarbą. Pranešime 

dėl Pietų Kaukazo, Europos Parlamentas tvirtina, kad Armėnija turi būti įtraukta 

į transporto ir energetikos projektus (Kirkilov, 2010). Reikia pažymėti, kad Armėnija 

„neerzindama“ Rusijos sugeba po truputį vykdyti vakarietiškus prioritetus atitinkančią 

politiką. Puikus pavyzdys galėtų būti draugiškų santykių tarp Armėnijos ir Turkijos 

užmezgimas bei Medzamorės atominės elektrinės uždarymo procesas. Tai labai pozityvus 

Armėnijos veiksmai ES atžvilgiu, nes nelengva laviruoti tarp Rusijos ir ES, kai 

115


šalis visiškai priklausoma nuo „Gazpromo“. Kilus konfliktui iš nenuspėjamos Rusijos 

galima sulaukti tikrai nemalonių staigmenų, tokių kaip dujų tiekimo sustabdymas arba 

kainų pakėlimas. 

EKP rėmuose Armėnija mėgina palaikyti santykius su ES tikėdamasi, kad tai padės 

stiprinti šalies institucijas, padidinti efektyvumą visose socialinėse ir ekonominėse 

srityse. Politinis elitas pastebi, kad ES gali vaidinti vaidmenį Pietų Kaukaze, jei regionas 

taps „viena geopolitine, komunikacine ir ekonomine erdve, kuri šiuo metu yra 

galima tik su sąlyga, kad bus atsisakyta demarkacinių linijų ir visa apimančios (angl. 

comprehensive) integracijos“ (Vainalavičius, 2008, p. 62). Išnaudodami ES patirtį 

armėnai vakarų vertybes traktuoja kaip vystymosi gaires. Tačiau vien gerų nuomonių 

apie Armėnija nepakanka, reikia imtis konkrečių veiksmų. Inkrementinė Armėnijos 

politika Vakarų atžvilgiu paremta „pažangia integracija į ES modelius ir standartus“ 

(North Atlantic Treaty Organization, 2012). Kita vertus, laikantis Armėnijos užsienio 

politikos principų, integracija į ES nėra esminis tikslas. Nors visose EKP ir RPP planuose 

bei projektuose Armėnija minima kartu su Azerbaidžanu ir Gruzija, realiai santykiai 

su Armėnija mažiausiai plėtojami. Tai būtų galima traktuoti kaip eilinę ES šalių 

Rusijos baimės išraišką. Kas tai bebūtų, ES privalo labiau integruoti Armėniją į Europos 

zoną, ypač kai šalis yra gana sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Rusija tuo naudojasi, 

suvokdama Armėnijos svarbą, siekiant sumažinti ES siekį būti kuo labiau 

energetiškai nepriklausomiems. Maskva vietoj ideologinių kalbų ir rekomendacijų 

pasitelkia veiksmo politiką: sistemingai monopolizuoja Armėnijos strateginį sektorių 

ir, kaip matyti iš šiandieninių realijų, perša „artimojo užsienio“ arba „liberaliosios 

imperijos“ politiką, kuri lemia ekonominę priklausomybę. Tai puikiai prigyja Armėnijos 

visuomenėje. Armėniją ekonomiškai sustiprintų ir garantuotų Kaukazo regiono 

stabilumą Kalnų Karabacho konflikto likvidavimas, į kurį turėtų įsitraukti ES. Kol kas 

Armėnija neturi svaraus balasto tarptautiniuose santykiuose, už ją viską sprendžią tokios 

galybės kaip Rusija, JAV, ES iš dalies ir Azerbaidžanas. Galų gale reikia akcentuoti, 

kad Armėnija nėra nei esama, nei potenciali energetinių išteklių ES tiekėja ar 

energetinių išteklių tranzito šalis, tačiau neabejojama, kad jos dalyvavimas RP programoje 

yra būtinas, siekiant sureguliuoti viso Pietų Kaukazo regiono geopolitinę situaciją, 

pirmiausia sprendžiant įsisenėjusius konfliktus. Žvelgiant į praeitį, 1951 m. 

Paryžiuje įkūrus Europos anglies ir plieno bendriją (EAPB), energetinė partnerystė 

suteikė pagrindą susikurti Europos ekonominei bendrijai kuri šiandien vadinama ES. 

Siekiant normalizuoti santykius Pietų Kaukaze, tikslinga pasinaudoti šia ES šalių patirtimi 

ir eksportuojant europines „žaidimo taisykles“ kartu būtina sudaryti palankias 

sąlygas skatinti tarpusavio energetinę priklausomybę. 

Išvados 

116 

1. Rytų Europos šalys, ES kaimynės, yra gyvybiškai svarbios ES energetiniam 

saugumui kaip energetinės partnerės. ES energetinės partnerystės su šiomis 

kaimyninėmis šalimis stiprinimas yra strateginis EKP ir RPP elementas, nes 

energijos infrastruktūros pajėgumas svarbus stabilumo aspektas. Pietų Kaukazo 

valstybės vaidina geostrateginį vaidmenį užtikrinant naujus energijos ištek-


lius ES iš Kaspijos, Juodosios jūrų regionų ir Centrinės Azijos. Įvykdžius ES 

ir Kaukazo regiono energetinius projektus (svarbiausias jų – „Nabucco“), diversifikacijos 

linkme pajudėtų ne tik Europos energetikos infrastruktūra, bet 

tikėtinas ir Pietų Kaukazo regiono stabilumo įsitvirtinimas. 

2. Energetinę sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai: tiekėjai, tranzitės ir 

vartotojai. Atlikta Azerbaidžano, Gruzijos ir Armėnijos analizė leido šias šalis 

tapatinti su šiais elementais. Azerbaidžanas, potencialus energetinių išteklių 

tiekėjas, ES traktuojamas kaip svarbiausia energetinės politikos partneris, tačiau 

motyvacijos stoka iš ES Baku atžvilgiu, verčia Azerbaidžaną ieškoti jai 

naudingesnių partnerių. Paaiškėjo, kad Armėnijai ES skiria mažiausiai dėmesio, 

nors jos vaidmuo energetiniame kontekste labai svarbus. Armėnija tampa 

didžiulių valstybių manipuliacijos objektu. Rusija per šios valstybės politinę 

kontrolę gali realizuoti savo energetinius interesus, įtraukiant Iraną. Gruzija 

vienintelė išsiskiria vakarietiška orientacija. Per jos teritoriją nutiesta didžioji 

dalis naftotiekių ir dujotiekių, todėl Europos Sąjungai plėtojant santykius su 

šiuo regionu Gruzija vienareikšmiškai tampa svarbiu energetiniu partneriu. 

Tačiau ES didelių garantijų ar perspektyvų dėl narystės neteikia. 



Literatūra 

Aleksandrova, A. G. (2010). Romania, Azerbaijan and Georgia on the verge of gas agreement. Prieiga internetu: 

http://www.energetika.net/eu/novice/articles/romania-azerbaijan-and-georgia-on-the-verge-of-gas-agreement [žiūrėta 

2012 02 18]. 

Alieva, L. (2011). Azerbaijan and Eastern Partnership: partnership through empowerment. Prieiga internetu: 

http://eurodialogue.org/Azerbaijan-and-Eastern-Partnership-partnership-through empowerment [žiūrėta 2013 02 18]. 

Brzezinski, Z. (2007). Paprasta silpnumo galia, sudėtingas galios pažeidžiamumas. Kn.: A. Ahmed, B. Forst (sud.). Po 

teroro. Vilnius: Dialogo kultūros institutas. 

Baumann, F. (2008). Energy Security as multidimensional concept. CAP. Policy analysis 1: 1–13 

Buzan, B. (1997). Žmonės, valstybės ir baimė: tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo. Vilnius: Eugrimas. 

Buzan, B. (1991). People, States and Fear – An Agenda for International Security Studies in the Post-Cold War Era, 

Lynne Rienner Publishers, Boulder. 2nd Edition. CO and London: Lynne Rienner Publishers. 

Conflict Resolution in the South Caucasus: The EU’s Role. (2006). Europe Report 173(20): 1–32. 

Česnakas, G. (2009). Energetinio saugumo sistemos konstravimas: lygmenys, elementai ir jų ryšių analizė. Politikos 

mokslų almanachas 6: 59–88. 

Extractive and energy transit industries in Georgia: Backgrouns reapot. (2006). Prieiga internetu: 

www.publicfinance.ge/download.php?file...eng.pdf [žiūrėta 2013 02 18]. 

Goldirova, R. Eastern Partnership could lead to enlargement, Poland says. EuObserver.com. Prieiga internetu: 

http://euobserver.com/9/26211/?rk=1) [žiūrėta 2013 02 18]. 

Kirilov, E. (2010). Repot: on the need for an EU Strategy for the South Caucasus. Committee on Foreign Affairs. 

Prieiga internetu: http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+REPORT+A7-2010 [žiūrėta 

2013 02 18]. 

Mažylis, L. (2010). Šalia ne Europos. Europos Sąjungos kaimynystės politikos iššūkiai Rytų kaimynėms. Kaunas: 

Vytauto Didžiojo universitetas. 

Minasian, S. (2006). EU – Armenia cooperation and the new European neighbrohood policy. Prieiga internetu: 

http://idea.int/europe_cis/upload/EUArmenia%20cooperation-3.pdf [žiūrėta 2013 02 18]. 

Oettinger, G. (2010). Wellcom speech in Georgia Energy Investmen Conference. Brussels. Prieiga internetu: 

www.enpi-info.eu/images/EN_Georgia.pdf [žiūrėta 2013 02 18]. 

Shahnazaryam, D. (2009). The South Caucasus: Problems of Stability and Regional Security. Demokratizatsiya. The 

Journal of Post – Soviet Democratization, vol. 14, no. 4: 355–360. 

117


The fundamental goal of the foreign policy strategy of Armenia. Mission of the Republic of Armenia to the North 

Atlantic Treaty Organisation. Prieiga internetu: 

http://www.armenianatomission.com/index.php?cnt=4&sub=12&PHPSESSID=62b344ddcf26705020af0f5dd79dec 

96 [žiūrėta 2013 02 18]. 

Vainalavičius, V. (2008). Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo regione. Daktaro 

disertacija. Kaunas: VDU. 

Vareikis, E. (2005). Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Vilnius: VDU. 

Woetreal, S. (2009). Russian Energy Policy Toward Neighboring. Prieiga internetu: 

http://www.fas.org/sgp/crs/row/RL34261.pdf [žiūrėta 2013 02 18]. 

Wolfers, A. (1952). „National Security“ as an Ambiguous Symbol. Political Science Quarterly, No. 4, Vol. LXVII: 

481–502. 

SOUTH CAUCASUS REGION: BETWEEN GEOPOLITICS AND ENERGY. 

THE POSITION OF EUROPEAN UNION 


Summary 

Subject of energetic safety in XXI century becomes especially relevant in studies 

of safety, international relations and other political movements. Energetic safety is 

integrated area of scientific researches. Relevance of this topic comes out not only in 

scientific level but also in practical. Especially EU comes up with this problem, which 

is under the necessity to solve problems of energetic resources having no precedents, 

which are related to EU dependence to import of energy and concern about global 

supply of taken fuel and climate change. Exploitation of energetic potential of South 

Caucasus region would be alternative to Russian gas. Knowing specific of this region, 

EU wishing to strike up a friendship should execute especially well its foreign politics 

in respect of Azerbaijan, Armenia and Georgia. All this analytical aspects show relevance 

of this topic. 

Ternary topic of this problematic is envisaged: 1) Reasoning of conception of classical 

safety lost its positions (safety concept transforms together with all the world); 

2) Yet we cannot entitle EU as complex energetic safety (energetic safety uplifting to 

list of priorities had not guaranteed effective operation of politics yet); 3) EPP in respect 

of South Caucasus in energetic context distinguished in inconsequence and fragmentary. 

Subject of the work – politics of EU Eastern Partnership in energetic context; 

point of the work – influence of EU energetic politics in respect of Azerbaijan, Armenia 

and Georgia; In order to evaluate problematic of EU energetic politics in respect of 

eastern countries (purpose of the work), these tasks were exercised: safety concept 

was described revealing relation with energetic safety, EU energetic situation and 

energetic relations with countries of Eastern Europe were analyzed; analysis of Azerbaijan, 

Georgia and Armenia energetic status were proposed, half structural interview 

of EU experts of politics were performed. 

The South Caucasus is one of the subcomplexes of the larger post-Soviet Regional 

Security Complex, which is defined as a set of units, whose major process of (de) securitization 

are so interlinked that their security problems cannot reasonably be analyzed 

or resolved apart from one another. As such, this approach assumes not only that 

118


the security concerns of all three South Caucasian states – Armenia, Azerbaijan and 

Georgia – are significantly interconnected, but also that the region’s security architecture 

per se is largely affected by the strong foreign penetration of regional and global 

powers. Thus, any change in general power balances, state-to-state interdependences, 

and durable patterns of amity and enmity at the regional and global levels may have an 

essential impact on the security dynamics of the South Caucasus region. 

Caspian energy resources and strategic export pipelines traversing through the region 

have a crucial impact on the complex security framework of the South Caucasus. 

Russia’s, and to a lesser extent Iran’s, gas supplies to the region also play a strategically 

important role. Located in the unique geostrategic area between the EU, Russia, 

Central Asia and the Middle East, the South Caucasus represents a key transit corridor 

of energy resources between the landlocked Caspian basin and Western consumer 

markets. 

This work reasonably conceptualised one of safety dimensions – energetic safety, 

its main functions, connection and importance to international relations. Theoretical – 

empirical analysis confirmed the idea that energetic integration of EU countries is 

weak. Wide and reasonable legal base of EU energetic politics was created but it does 

not guarantee realization of effective practical actions. Counties of Eastern Europe, 

neighbours of EU are of vital importance to EU energetic safety as energetic partners. 

But concerning inconsequence of EU politics, specific of South Caucasus region, relations 

of EU and Azerbaijan, Armenia and Georgia should not be called as effective. 

The energy supplies and the choices of energy export routes are closely interlinked 

with the security dimensions in the South Caucasus. While the main export pipelines 

could have served as strategic “peace” projects for the sake of which the regional actors 

cooperate, they instead have the potential to create dividing lines and disharmony 

between the participating states and thus exacerbate the existing regional insecurities. 

It is essential for regional security that energy reserves and supply routes are used appropriately. 

At the same time, the core imperatives of regional security are domestic 

political in nature and depend highly on the establishment of democratic institutions, 

legitimate governance and the rule of law. Bigger EU attention in respect of Georgia 

and Armenia was missed evaluating their energetic potential. It is recommended: in 

previous EU role of Nagorno – Karabakh conflict to create plan of activities oriented 

to South Caucasus and finally to give membership’s in the Union perspective for 

countries of region under consideration. 

119


120


OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ 

RAIŠKAI 

Asta Budreikaitė 


Anotacija 

Straipsnyje aptariamos dorovinių vertybių ugdymo ištakos sportinėje veikloje. Moksliniu teoriniu aspektu 

analizuojami dorovinių vertybių sampratos aspektai. Sportinė veikla yra vienas reikšmingiausių veiksnių, 

teigiamai veikiančių besiformuojančią paauglių vertybių sistemą, asmens savybes ir kt. Todėl svarbu 

ieškoti būdų, kaip efektyviau ugdyti paauglių dorovines vertybes per sportą. Tai paskatino ištirti paauglių 

(12–13 metų) dorovinių vertybių raiškos ypatumus olimpiniu ugdymu. Straipsnyje aptariami keturiose 

Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose atlikto empirinio tyrimo rezultatai, rodantys, kokia paauglių dorovinių 

vertybių raiška ir kaita, taikant olimpinį ugdymą. Kognityviojo komponento lygmens tyrimo duomenys 

atskleidė, kaip paaugliai reikšmingai ar nereikšmingai pripažįsta dorovines vertybes, kaip suvokia 

jų esmę. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: paaugliai, dorovinės vertybės, raiška, olimpinis ugdymas. 

Abstract 

The article discusses the origins of the development of moral values in sports activities. It presents the 

analysis of theoretical aspects of the concept of moral values. Sporting activities are one of the most significant 

factors having a positive influence on the emerging value system of adolescents, the formation 

of their individual character and others. This encourages the search for ways to better develop teenagers’ 

moral values in sport. This lead to the study of adolescents’ (12–13 years) expression of moral values in 

Olympic education. The article presents the results of the empirical study carried out in four schools of 

secondary education in Lithuania, which revealed the expression and change of adolescents’ moral values 

through Olympic education. The results of the research into the cognitive component of values showed 

adolescents’ acknowledgement of the importance and the perception of the essence of moral values. 

KEY WORDS: adolescents, moral values, the expression, Olympic education. 

Įvadas 

Dorovinių vertybių apraiškų ištakos sportinėje veikloje atsekamos senovės 

Graikijoje. Tai rodo, kad dorovinėmis vertybėmis grindžiama sportinė veikla 

formavosi ilgus šimtmečius, buvo tęsiama iš kartos į kartą. Dorovinėmis vertybėmis 

grindžiamas sportas turi ypatingą ugdomąjį poveikį besiformuojančiai asmenybei, nes 

išplečia asmens kultūros lauką, sužadina teigiamas emocijas priimti dorovinius 

sprendimus, įprasmina teigiamą elgesį konkrečioje situacijoje. 

Amžių praktikos patvirtintos antikos olimpizmo ir neoolimpizmo idėjos, dorovinės 

vertybės, jų žinojimas, supratimas ir skleidimas sporte bei gyvenime yra svarbus 

uždavinys (Stonkus, 2000). 

Vertybių įsisąmoninimas yra svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo prielaida. 

Mokykla tampa svarbia institucija, kuri sutelkia dėmesį į mokslą, bet neišnaudoja 

dorovinių vertybių ugdymo galimybių. V. Aramavičiūtės (2005), L. Duoblienės 

(2007), S. Dzenuškaitės (1984), E. Martišauskienės (2004) atlikti vertybių kaitos 

Lietuvoje tyrimai atskleidė, kad pernelyg greitas ir nekritiškas šiuolaikinio pasaulio 

121


stiliaus perėmimas, neteikiant reikšmės tradicinėms vertybėms ir moralinėms 

nuostatoms, kelia pavojų Lietuvos edukologijai, kurios esmė – asmens ugdymas. 

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metams direktyvos įpareigoja ypatingą 

dėmesį skirti doriniam ugdymui. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose 

programose (2008) svarbiausias ugdymo tikslas yra dorovinių vertybių plėtojimas ne 

tik per dorinio ugdymo – etikos pamokas, bet ir per kūno kultūros pamokas bei kitas 

ugdymo sritis, grindžiamas tolerancija, pagarba kitam ir kt. vertybėmis. 

Todėl moksleivio supažindinimas su vertybių pasauliu yra svarbus formaliojo ir 

neformaliojo ugdymo proceso uždavinys, turintis socialinę ir dorovinę vertę, o 

mokykla, kaip viena svarbiausių jaunimo ugdymo institucijų, turi ieškoti naujų, 

šiuolaikinių darbo su moksleiviais formų ir metodų. 

Vienintelis Lietuvoje vykdomas projektas „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas 

šalies mokyklose“, kurio organizatoriai – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo 

ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos olimpinė akademija, siekia 

įtvirtinti garbingos kovos ir kilnaus (doro) elgesio vertybines nuostatas. Todėl olimpinis 

ugdymas mokykloje yra viena patrauklių ugdymo formų. 

Pastaruoju metu vis dažniau įvairių šalių mokslininkų atlikdami tyrimus (Krawczyk, 

1990; Brettschneider, Heim, 1997; Šukys, 2001; Oweis, Spinks, 2001; Danish et al., 2003; 

Klomsten et al., 2004; Moreno, Cervello, 2005) pastebi, kad sportinė veikla gali turėti 

teigiamos įtakos ne tik sportuojančių paauglių fiziniam, bet ir dvasiniam tobulėjimui, nes 

sportinė veikla yra vienas reikšmingiausių veiksnių, teigiamai veikiančių besiformuojančią 

paauglių vertybių sistemą, teigiamas asmens savybes ir kt. R. Naul (2008) teigia, kad 

sportinėje veikloje olimpinių vertybių, etinių-dorovinių principų taikymas mokiniams 

turėtų padėti išmokti elgtis dorai ir kitose veiklose. 

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidė, kad paauglių dorovinių vertybių raiškai ir 

plėtotei mokykloje skiriama nepakankamai dėmesio. Lietuvoje olimpinio ugdymo 

tema dažniausiai atliekami kiekybiniai tyrimai su vyresnio amžiaus paaugliais ir 

jaunuoliais (Šukys, 2001; Smalinskaitė, 2003; Miškinis, 2006; Puišienė ir kt., 2007; 

Karoblis, Majauskienė, Paulauskienė, 2009 ir kt.), tačiau ypač mažai tyrėjų dėmesio 

sulaukia 12–13 metų paaugliai. 

Tai rodo, kad olimpinio ugdymo, olimpinių idealų bei vertybių problema aktuali ir 

šiandien. Tačiau mokslinėje literatūroje trūksta giluminių, sisteminių empirinių tyrimų 

apie dorovinių vertybių raišką, pasitelkus tuo tikslu olimpinį ugdymą. Taigi šiai 

problemai atskleisti reikia gilesnės teorinės ir empirinės analizės, kad būtų galima 

atsakyti į šiuos klausimus: 1. Koks paauglių dorovinių vertybių reikšmingumo 

pripažinimo lygis, taikant olimpinį ugdymą? 2. Koks paauglių dorovinių vertybių ir 

esmės suvokimo lygis? 3. Kaip galima efektyviau panaudoti olimpinį ugdymą 

paauglių dorovinių vertybių raiškai? 

Tyrimo objektas – paauglių (12–13 m.) dorovinių vertybių raiška, kai taikomas 

olimpinis ugdymas. 

Tyrimo tikslas – nustatyti paauglių dorovinių vertybių raišką ir patikrinti olimpinio 

ugdymo veiksmingumą. 

122

OLIMPINIO UGDYMO ĮTAKA PAAUGLIŲ DOROVINIŲ VERTYBIŲ RAIŠKAI 

Tyrimo uždaviniai: 

1. Atskleisti paauglių dorovinių vertybių raišką kognityviajame lygmenyje. 

2. Aprašyti empiriškai patikrintą olimpinio ugdymo įtaką paauglių dorovinių 

vertybių raiškai. 

Tyrimo metodai: mokslinių literatūros šaltinių analizė, abstrahavimas ir sisteminimas, 

vertybių aprašas, pedagoginis eksperimentas, statistinė analizė. 

1. Tyrimo metodika ir organizavimas 

Vertybių aprašas (Rokeach, 1979; Lee, Cockman, 1995; Cruz ir kt., 1995). Juo 

pirmiausia siekta nustatyti paauglių esminių dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimo 

laipsnį. Į vertybių aprašą įtrauktos 8 dorovinės vertybės: atsakomybė, kilnumas, 

pagarba, paklusnumas, savigarba, savitvarda, sąžiningumas, teisingumas. Tiriamųjų 

prašyta įvertinti šių dorovinių vertybių pripažinimo laipsnį pagal penkių balų 

skalę. Duomenys, remiantis vertybių svarbos įžvalgos kriterijumi, suskirstyti į tris 

lygius: aukštą, vidutinį, žemą. Vėliau iš pateiktų dorovinių vertybių paaugliai turėjo 

pasirinkti 2–3 vertybes ir išsamiai aprašyti jų turinį. Aprašų vertinimo kriterijus – dorovinių 

vertybių esmės suvokimo išsamumas. Respondentų atsakymai sugrupuoti pagal 

keturis lygius: labai išsamus, išsamus, nelabai išsamus, neišsamus. 

Pedagoginis eksperimentas. Eksperimento programa siekta skatinti priklausomojo 

kintamojo – dorovinių vertybių kognityviojo, emocinio ir elgesio lygių – pokyčius. 

Šiame straipsnyje analizuojami tik kognityviojo lygio pokyčiai. Atliekant eksperimentą 

kaip nepriklausomas kintamasis pasirinkta dorovinių vertybių ugdymo olimpiniu pagrindu 

programa, akcentuojant fizinės ir dvasinės darnos svarbą. Eksperimentinės programos 

etikos ir kūno kultūros pamokų turinys sudarytas atsižvelgiant į Pradinio ir pagrindinio 

ugdymo (dorinio ugdymo ir kūno kultūros) bendrąsias programas (2008), integruojant į šį 

turinį dorovines vertybes. Remiamasi 2002–2005 m. vieninteliu Lietuvoje vykdytu projektu 

„Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas šalies mokyklose“, kuris įgyvendintas pagal Lietuvos 

tautinio olimpinio komiteto (LTOK), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 

bei Lietuvos olimpinės akademijos (LOA) (2005-06-09, Nr. SVT-568) sutartį. 

Šiuo projektu siekta, kad olimpizmo idėjos būtų integruotos į visų tipų įstaigų (ikimokyklinio, 

pradinio, vidurinio, gimnazijų, profesinio) ugdymo turinį. Todėl mūsų pedagoginė 

eksperimentinė programa nukreipta ne tik į sportą, kaip į didžiųjų pasiekimų sritį, bet ir į 

garbingos kovos bei draugiškumo dvasią skatinančią veiklą, kurioje mokiniams būtų įdomu 

dalyvauti. Programa siekiama mokinius ne tik išmokyti taisyklingai atlikti įvairius 

pratimus, veiksmus, rungtis, jas kartoti bei tobulinti, bet ir siekta padėti susiformuoti olimpinės 

kultūros pagrindus, t. y. vadovautis kilnaus elgesio, sporto etikos principais, skatinti 

visus mokslo metus ugdytis dorybes – pagarbą, sąžiningumą, savitvardą, kitas asmens 

savybes. 

Statistinės analizės metodai: aprašomosios statistikos procentiniai dažniai; 

Studento t-kriterijus (tikrinant hipotezę, kai nepriklausomųjų kintamųjų daugiau nei 

du); interferencinės statistikos vienfaktorinės dispersinės analizės (ANOVA), F statistikos 

įvertis (tikrinant hipotezes, kai buvo priklausomųjų kintamųjų); faktorinė analizė 

123


(siekiant išsiaiškinti svarbiausius dorovinių vertybių susiformavimo požymius) (Čekanavičius, 

Murauskas, 2003; Kardelis, 2007; Bitinas, 2006; Cohen, Manion, Morrison, 

2007). Tyrimo duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for the Social 

Science) programinės įrangos 12,0 versija. 

Pedagoginis eksperimentas vykdytas keturiose Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose: 

Klaipėdos „Verdenės“ pagrindinėje mokykloje (6 c , 6 d klasėse), Plungės „Ryto“ pagrindinėje 

mokykloje (6 a , 6 c klasėse), Raseinių rajono „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje (6 b , 6 c 

klasėse), Raseinių rajono Viduklės S. Stanevičiaus gimnazijoje (6 a , 6 b klasėse). Jo trukmė 

– vieneri mokslo metai: pradėtas 2008 m. rugsėjo 15 d. ir tęsėsi iki 2009 m. birželio 

17 d. Eksperimentą įgyvendino etikos ir kūno kultūros mokytojai, konsultavo darbo autorė. 

Kiekvienoje iš keturių mokyklų sudarytos po vieną eksperimentinę (E) ir vieną kontrolinę 

(K) grupės. Pedagoginiame eksperimente iš viso dalyvavo 126 moksleiviai. E grupę 

sudarė 60 šeštos klasės mokinių, K grupę – 66 šeštos klasės mokiniai. E grupėje dalyvavo 

59,3 proc. mergaičių ir 40,7 proc. berniukų. K grupėje santykis buvo panašus (atitinkamai 

57,5 proc. mergaičių ir 42,5 proc. berniukų). 

Įgyvendinant programą 2 kartus vertinti eksperimento rezultatai, t. y. atlikti diagnostiniai 

pjūviai: I diagnostinis pjūvis – 2008 m. rugsėjo mėn. ir II diagnostinis pjūvis 

– 2009 m. birželio mėn. 

Pedagoginio eksperimento metu skatinant dorovinių vertybių plėtotę etikos ir kūno 

kultūros pamokose E grupės mokiniams ir mokytojams pateikta straipsnio autorės 

modifikuota E. Puišienės V. Deksnio, P. Majausko ir kt. (2007) olimpinių pasiekimų 

anketa. Šios grupės mokiniai mokslo metų pradžioje supažindinti su balų kaupimo ir 

vertinimo sistema. Eksperimentinė programa vykdyta trimis etapais (trimestrais), išsikėlus 

olimpinį devizą: Citius. Altius. Fortius („Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau“). Olimpinis 

devizas kiekvieną mokinį kviečia siekti aukštumų įveikiant ir pralenkiant pačiam 

save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Kiekvieno etapo pabaigoje mokytojai 

skelbė galutinius vertinimo balus ir išrinko po tris mokinius, kurie sėkmingiausiai įgyvendino 

vertinamojo etapo siekius. Mokytojai vertino pagal šiuos aspektus: mokymosi 

pasiekimų vidurkį, aktyvų dalyvavimą etikos ir kūno kultūros pamokose ir neformaliojo 

fizinio ugdymo procese, tinkamą užduočių atlikimą pamokoje (kruopščiai atliktus 

individualius ar grupinius projektus), dorovines asmens savybes. E grupės mokiniai 

įsivertino savo ir vertino kitų klasės draugų asmens savybes du kartus per mėnesį. 

Pirmajame etape (2008 m. rugsėjo–lapkričio mėn.) siekta padėti eksperimento 

dalyviams pagilinti dorovinių vertybių suvokimą, remiantis olimpiniu ugdymu. Ugdomoji 

veikla etikos ir kūno kultūros pamokose organizuota vadovaujantis olimpinio 

devizo Altius dalimi (lot. Altius – būk aukštesnės moralės). Mokslo metų pradžioje per 

etikos pamokas mokiniai susikūrė garbingo elgesio taisykles, kurių susitarė laikytis 

visus mokslo metus. Į etikos pamokas integruotos olimpizmo temos: 1. Sporto etika. 

Sąžiningos kovos apibrėžimas. 2. Lygios galimybės ir kovos sąlygos sportinėje veikloje. 

3. Neįgaliųjų sportas. Parolimpinės žaidynės. 4. Olimpinės žaidynės – gėrio ir grožio 

šventė (7 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys: Lengvoji atletika. 

Gimnastika (7 pamokos). 

Antrajame etape (2008 m. gruodžio–2009 m. vasario mėn.) siekta padėti ugdytis 

dorovinį elgesį ir plėtoti teigiamų emocijų raišką santykio su savimi ir kitais ekspe- 

124


rimento dalyviais srityse, vadovaujantis olimpinio devizo Fortius dalimi (lot. Fortius – 

būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis). Etikos pamokose 

pasirinktos ir aptartos atitinkamos temos: 1. Tikslas ir jo siekimo kaina. Sveikata. 

Žalingi įpročiai. 2 Sveikas gyvenimo būdas. 3. Fizinė ir dvasinė saviugda. Aš kuriu 

save. (6 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys: Krepšinis. Judrieji žaidimai. 

Tinklinis (6 pamokos). 

Trečiajame etape (2009 m. kovo–birželio 17 d.) siekta skatinti refleksiją, padėti 

įsisąmoninti dorovinių vertybių reikšmę sporte ir gyvenime pagal olimpinio devizo 

Citius dalį (lot. Citius – būk greitesnis, pranašesnis ne tik sporto varžybose, t. y. būk 

pranašesnis už kitus įvairiose srityse, išsiskirk mokymosi, sporto pasiekimais, dorovinėmis 

asmens savybėmis ir kitais olimpiniais laimėjimais). Etikos pamokose pasirinktos 

atitinkamos temos: 1. Žmogaus dorovinės vertybės sporto veikloje. Žymūs Lietuvos 

žmonės. Lietuvos olimpiečiai. 2. Mūsų tėvynė – Lietuva. Paminklai, muziejai. 

Paminklas Lietuvos olimpiečiams. Sporto muziejus. 3. Žalioji olimpiada. Neregėta 

Lietuva, nacionaliniai parkai (7 pamokos). Kūno kultūros pamokose veiklos sritys: 

Futbolas. Lengvoji atletika (7 pamokos). Neformaliojo fizinio ugdymo metu organizuoti 

šie renginiai: Europos diena (trukmė – 3 val.), Tarptautinė olimpinė diena 

(trukmė – 7 val.). 

2. Teoriniai dorovinių vertybių sampratos aspektai 

Aptardami dorovinių vertybių vietą kitų vertybių sistemoje, nemažą indėlį į mokslą yra 

įnešę šie autoriai: B. Kuzmickas (2001), R. Vasiliauskas (2005), V. Žemaitis (2005), 

V. Aramavičiūtė (2005). Dorovinius idealus tyrė S. Dzenuškaitė (1984), dorovines pozicijas 

– E. Martišauskienė (2004), D. Verbylaitė (2006), valios savybes – R. Malinauskas, 

A. Dumbliauskas (2006), sąžinės – A. Paškus (1991), orumo – A. Lobato (2001), 

A. Meškauskienė (2004), A. Virbalienė (2006), O. Tijūnėlienė (2009) ir kiti. 

Mokslininkai akcentuoja, kad vertybių sistemos centras buvo ir tebėra žmogus, nes be jo 

vertybės negali egzistuoti, o žmogaus savybės gali būti laikomos dorybėmis (Vasiliauskas, 

2005). Apibūdinant dorovines vertybes, pirmiausia dėmesys krypsta į dorovinį reikalavimą, 

išreikštą konkrečia norma (Jovaiša, 2003, p. 21). T. Lickona (1991) kaip svarbiausias dorovines 

vertybes nurodo pagarbą ir atsakomybę, tik pažymi, kad mokykla turėtų ugdyti ir kitas 

dorovines vertybes, pvz., sąžiningumą, toleranciją, atsargumą, užuojautą, bendradarbiavimą 

ir kt. S. Dzenuškaitė (1984) išskyrė tokias vertybes: jautrumą, teisingumą, kuklumą, pakantumą, 

draugiškumą, pasitikėjimą žmogumi ir savimi, pareigingumą, atsakingumą, kolektyviškumą, 

savikritiškumą. T. Williams, (2002), D. Ursery (2005) nurodo, kad dorovinės vertybės 

yra pačios svarbiausios asmeninės vertybės, kurios nėra įgimtos, o sąmoningai ir laisvai 

pasirenkamos. Tai tokios vertybės, kurioms teikiamas prioritetas ir kurios yra tapusios 

asmenybės savastimi ir kasdieniame gyvenime atlieka motyvacinę funkciją. K. Miškinis 

(2006, p. 101) dorovines vertybes apibūdina kaip savitą vertybių sritį, kur pasireiškia visuomeniškai 

reikšmingi žmonių poelgiai, idealai, idėjos, teigiamos charakterio savybės. Minėto 

autoriaus teigimu, teigiami žmonių veiksmai ir poelgiai yra ypač svarbūs, nes stiprina visuomenės 

egzistavimo pagrindus, laiduoja pažangą. L. Jovaiša (2007) nurodo, kad dorovinė 

vertybė yra teigiamas poelgis, vertybė, turinti objektyvią reikšmę doroviniam, darbiniam, 

125


socialiniam individo vystymuisi. Be to, auklėjimo procese organizuojamas dorovinės patirties 

perėmimas formuoja subjektyvias vertybes, o subjektyvi (subjekto) dorovinė vertybė yra 

tai, kas ypač vertinama doroviniu požiūriu. 

V. Žemaitis (2005) pateikia šias 3 dorovinių vertybių grupes: idealiosios (arba sąmonės) 

vertybės (tai normos, principai, idealai ir kt.), charakterio vertybės (arba dorovinės 

charakterio savybės, tai darbštumas, sąžiningumas, drausmingumas ir kt.) ir 

realiosios dorovinės savybės (konkretūs veiksmai ir poelgiai). Minėto autoriaus nuomone, 

žmonių morale grindžiami santykiai pasireiškia įvairiomis formomis: moralės 

norma, atsakomybe, pareiga, sąžine, orumu, moraliniais idealais, gėriu ir blogiu, teisingumu 

ir neteisingumu. Dorovines vertybines orientacijas sudaro individo nuostatų 

sistema, išugdytos asmenybės savybės, susijusios su idealu, gebėjimu orientuotis vertybių 

pasaulyje. Dorovinė vertybinė orientacija kreipia žmogaus veiksmus ir poelgius. 

Apie žmogaus veiksmus, poelgius iš dalies galima spręsti iš jo įsitikinimų, orientacijų, 

charakterio savybių (Žemaitis, 2005, p. 79). 

Atlikus įvairių autorių apibrėžčių analizę galima teigti, kad dorovinės vertybės apima 

daugelį prasmių, kaip antai: pažiūras, gėrybes, principus, įsitikinimus, elgesio taisykles, 

modelius, visa tai, kas prasminga asmeniui, kas kelia pagarbą, kas vertingiausia kultūros, 

moralės, grožio požiūriais ir kas labiausiai atitinka materialinius, kultūrinius ar dvasinius 

asmenybės poreikius. Dorovinių vertybių samprata apibrėžiama kaip savita vertybių sritis, 

kurią sudaro idėjos, teigiamos charakterio savybės, veiksmai ir poelgiai. 

3. Tyrimo rezultatai 

Analizuojant pedagoginio eksperimento dalyvių pasisakymus prieš ir po pedagoginio 

eksperimento išryškėjo tam tikros tendencijos. 

I pjūvio duomenų rezultatai. Analizuojant E ir K grupių 6 klasės mokinių 

kognityviojo lygmens kaitos tendencijas, domėtasi dorovinių vertybių svarbumo pripažinimo 

ir jų esmės suvokimo kaita, todėl palygintas dorovinių vertybių svarbumo 

pripažinimo įvertinimas, procentais (žr. 1 lentelę). 

126 

1 lentelė 

Dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimas prieš eksperimentą (%) 

Vertybių svarbumo 

lygiai 

Aukštas Vidutinis Žemas 

Eksperimentinės (E) ir kontrolinės (K) grupės 

E K E K E K 

Dorovinės 

vertybės 

Atsakomybė 56,6 59,1 8,3 10,6 35,0 30,4 

Kilnumas 56,7 56,0 23,3 24,2 20,0 19,7 

Pagarba 42,0 43,9 24,7 27,3 23,3 28,8 

Paklusnumas 50,0 48,9 13,3 11,7 36,7 39,4 

Savigarba 43,4 53,1 13,3 22,7 43,3 24,2 

Savitvarda 65,0 72,8 10,0 10,6 25,0 16,6 

Sąžiningumas 48,4 48,5 10,0 15,2 41,6 36,3 

Teisingumas 53,3 59,0 21,7 12,1 25,0 28,9


Išsiaiškinta, kad prieš atliekant pedagoginį eksperimentą K ir E grupių nuostatos į dorovines 

vertybes buvo panašios, nes statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta. Tačiau pastebėta, 

kad prieš pedagoginį eksperimentą K grupės mokiniams ypač svarbios buvo tam 

tikros dorovinės vertybės: savitvarda (72,8 proc.), atsakomybė (59,1 proc.), teisingumas 

(59,0 proc.). Jos buvo svarbesnės nei E grupės paaugliams. Lyginant abiejų grupių dorovinių 

vertybių esmės suvokimą nustatyta, kad tiek E (48,3 proc.), tiek K (40,0 proc.) grupės paaugliai 

atskleisti vertybių esmę geba tik nelabai išsamiai (žr. 1 paveikslą). 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

10,0 9,5 

Eksperimentinė gr. 

15,0 17,2 

48,3 

Kontrolinė gr. 

40,0 

33,3 

26,7 

0 

Labai 

išsamus 

Išsamus 

Nelabai 

išsamus 

Neišsamus 

1 pav. Paauglių grupės vertybių esmės suvokimas prieš eksperimentą (%) 

Tyrimo duomenys rodo, kad abiejų grupių mokiniams sunkiai pavyksta labai išsamiai 

ir išsamiai, t. y. tiksliai, nepaviršutiniškai, atskleisti dorovinių vertybių sampratas, nusakyti 

tam tikrus jų požymius ar turinį. Galima teigti, kad statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvimas 

rodo, kad E ir K grupių mokinių vertybių esmės suvokimo lygis yra panašus. 

II pjūvio duomenų rezultatai. Pedagoginio eksperimento pabaigoje atliktas 

pakartotinis tyrimas. Duomenys apie paauglių dorovinių vertybių reikšmingumą pateikti 

2 lentelėje. 

2 lentelė 

Dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimas po eksperimento (%) 

Vertybių svarbumo 

lygiai 

Aukštas Vidutinis Žemas 

Eksperimentinės (E) ir kontrolinės (K) grupės 

E K E K E K 

Dorovinės 

vertybės 

Atsakomybė 66,7 60,6 16,7 13,6 16,6 25,8 

Kilnumas 68,3 57,6 23,3 24,2 8,3 18,2 

Pagarba 58,4 59,0 21,7 21,2 19,9 19,7 

Paklusnumas 61,7 57,9 25,0 24,2 13,3 17,9 

Savigarba 61,7 59,0 21,7 15,2 16,6 25,8 

Savitvarda 73,4 77,3 13,3 7,6 13,2 15,1 

Sąžiningumas 65,0 59,0 8,3 13,6 26,7 27,2 

Teisingumas 58,0 53,0 18,7 16,7 23,3 30,3 

127


Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad E grupės rezultatai, palyginus su K grupės 

rezultatais, pasikeitė: ne visos dorovinės vertybės pripažintos kaip vienodai svarbios. 

Daugiau kaip pusė (59‚0 proc.) K grupės mokinių įvertino pagarbą, panašiai ją vertino 

(58‚4 proc.) ir E grupės mokiniai. Vertinant savitvardą pastebėti panašūs pokyčiai: 

savitvarda K grupės daugumai (77,3 proc.) svarbesnė nei E grupei (73‚4 proc.). 

Ryškesnių pokyčių užfiksuota E grupės paaugliams pripažinus kilnumo (10‚7 proc. 

pokytis), atsakomybės (6‚1 proc. pokytis) ir sąžiningumo (6‚0 proc. pokytis) svarbą, 

kiek mažiau – teisingumo (5‚0 proc. pokytis) ir mažiausiai – paklusnumo (3‚8 proc. 

pokytis) bei savigarbos (2‚7 proc. pokytis) vertybes. 

Aiškintasi, kaip kito dorovinių vertybių esmės suvokimas (žr. 2 paveikslą). Palyginus 

abiejų grupių rezultatus akivaizdu, kad išaugo labai išsamus (4,5 proc. pokytis) vertybių 

suvokimas E grupėje, o išsamus (5,0 proc. pokytis) – K grupėje. Neišsamus vertybių 

suvokimas būdingesnis K (20,2 proc.) nei E (13,4 proc.) grupės paaugliams. 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

18,3 

13,8 

Labai 

išsamus 

Eksperimentinė gr. 

40,0 

35,0 

Išsamus 

Kontrolinė gr. 

35,0 

33,3 

Nelabai 

išsamus 

13,4 

20,2 

Neišsamus 

2 pav. Paauglių grupės vertybių esmės suvokimas po eksperimento (%) 

Ryškesnis neišsamaus vertybių suvokimo pokytis (6,8 proc.) nustatytas E grupėje. 

Duomenų analizė rodo, kad po pedagoginio eksperimento dorovinių vertybių 

suvokimo problema vis dar aktuali, bet tik daug mažesnio masto nei prieš 

eksperimentą. Rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad atliekant pedagoginį 

eksperimentą dorovinių vertybių integravimas į etikos ir kūno kultūros pamokų 

ugdymo procesą bei taikyta eksperimentinė programa padėjo išryškinti šių vertybių 

svarbą ir esmę. 

I ir II pjūvių duomenų pokyčių vertinimas. E grupės lyginamoji analizė 

prieš ir po pedagoginio eksperimento atskleidė statistiškai reikšmingų ir nereikšmingų 

skirtumų. Pastebėti tik trijų dorovinių vertybių – sąžiningumo (16,6 proc. pokytis, 

p = 0,055, t = 1,938), kilnumo (11,6 proc. pokytis, p = 0,058, t = 1,914) ir savitvardos 

(8,4 proc. pokytis, p = 0,062, t = 1,883) – procentiniai pokyčiai, tačiau statistiškai 

reikšmingų skirtumų nenustatyta. Ryškiausi pokyčiai nustatyti vertinat savigarbą 

(18,3 proc. pokytis, p = 0,004, t = 2936) ir pagarbą (16,4 proc. pokytis, p = 0,016, 

t = 2,455), kiek mažiau – paklusnumą (11,7 proc. pokytis, p = 0,012, t = 2,564) bei 

128


atsakomybę (10,1 proc. pokytis, p = 0,040, t = 2,074) ir mažiausiai – teisingumą 

(4,7 proc. pokytis, p = 0,002, t = 3,141). 

Palyginus E grupės paauglių dorovinių vertybių suvoktą esmę pagal I ir II diagnostinius 

pjūvius nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p = 0,001; F = 4,350; 

t = 3,447) II pjūvio naudai. Akivaizdu, kad išsamus dorovinių vertybių suvokimas 

išaugo net 20,0 proc., labai išsamus – 8,3 proc. Be to, mažiau paauglių gebėjo nelabai 

išsamiai (15,0 proc. pokytis) ir neišsamiai (13,3 proc. pokytis) apibūdinti vertybių 

esmę. Todėl reikia manyti, kad E grupės 6 klasės mokiniams įtakos šiems pokyčiams 

galėjo turėti pedagoginio eksperimento metu taikyta programa, leidusi ne tik geriau 

suvokti dorovinių vertybių esmę, bet ir jų svarbą. 

Išvados 

1. Pagal reikšmingumą paauglių dorovinių vertybių pripažinimo kognityviajame 

lygmenyje ryškiausi pokyčiai pasireiškia vertinant savigarbą ir pagarbą, kiek mažiau 

– paklusnumą bei atsakomybę, mažiausiai – teisingumą. Rezultatai parodė, 

kad eksperimentinės grupės paaugliai gebėjo išsamiau nusakyti dorovinių vertybių 

esmę, nes jų vertybių suvokimo lygio išraiška – išsami ir labai išsami – išaugo 

labiau nei kontrolinės grupės mokinių. Vadinasi, eksperimentinės grupės paauglių 

dorovinių vertybių internalizacija yra aukštesnė nei kontrolinės grupės dalyvių. 

2. Empirinio tyrimo duomenų analizė, taikant olimpinį ugdymą, patvirtino pozityvių 

pokyčių išraišką turtinant paauglių dorovinių vertybių sistemą. Todėl labai 

svarbu, kad paauglių dorovinių vertybių sistema būtų nuolat puoselėjama, 

ieškant naujų idėjų, siekiant veiksmingų veiklos rezultatų, pasitelkiant olimpinį 

ugdymą. Tyrimo rezultatai liudija, kad olimpinis ugdymas gali reikštis kaip 

daugiafunkcis reiškinys tiek formaliojo, tiek neformaliojo ugdymo procese ir 

daryti teigiamą įtaką paauglių dorovinių vertybių sistemai. 

Literatūra 

Gauta 2012 11 15 


Aramavičiūtė, V. (2005). Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius: Gimtasis žodis. 

Bitinas, B. (2006). Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. Vilnius: Kronta. 

Bitinas, B. (2010). Gyvenimas ugdymo verpetuose. Klaipėdos universiteto leidykla. 

Brettschneider, W., Heim, R. (1997). Identity, Sport, and Youth Development. The Physical Self: From Motivation to 

Wel-Being. Champaign, IL: Human Kinetics Publishing. 

Cohen, L., Manion, L., Morrison, K. (2007). Research methods in education. London: Routledge. 

Cruz, J., Baixados, M., Valiente, L., Capdevila, L. (1995). Prevalent values in young Spanish soccer players. International 

Review of the Sociology of Sport 30 (3/4): 353–368. 

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2003). Statistika ir jos taikymai. Vilnius: TEV. 

Danish, S. J., Taylor, E. T., Fazio, R. J. (2003). Enhancing adolescent development through sports and leisure. Handbook 

of Development Psychology: Blackwell Handbook of Adolescence. Blackwell Publishing. 

Duoblienė, L. (2007). Dorinio ugdymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose metodologiniai orientyrai. Acta Pedagogica 

Vilnensia 18: 25–33. 

Dzenuškaitė, S. (1984). Paauglių dorovinio idealo bruožai. Kaunas: Šviesa. 

Jovaiša, L. (2003). Hodegetika. Vilnius: Agora. 

Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 

129


Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (edukologija ir kiti socialiniai mokslai). Vadovėlis. 

Šiauliai: Liucilijus. 

Karoblis, P., Majauskienė, D., Paulauskienė, J. (2009). Mokinių požiūris į olimpinį sąjūdį ir olimpines vertybes. Sporto 

mokslas 4 (58): 56–62. 

Klomsten, T. A., Skaalvik, E. M., Espness, A. G. (2004). Physical self-concept and sports: Do gender differences still exsist? Journal of 

Research. Prieiga internetu: http://www.fi ndarticles.com/p/articles/mi_m224/is_12_50/ai_113419430 [žiūrėta 2009-02-16]. 

Krawczyk, Z. (1990). Sport and Humanism. Aspects of an Analysis. World Congress of Sociology, Spain, 9–13 July. 

Kuzmickas, B. (2001). Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. 

Lee, M., Cockman, M. (1995). Values in children’s sport: Spontaneously expressed values among young athletes. 

International Review of the Sociology of Sport 30 (3/4): 337–348. 

Lickona, T. (1991). Educating for Character: How our can Teach Respect and Respnsibility. New York – Toronto – 

London – Sydney. Washington: The Council for Research in Values and Philosophy. 

Lobato, A. (2001). Žmogaus orumas ir likimas. Vilnius: Logos. 

Malinauskas, R., Dumbliauskas, A. (2006). Krepšininkų (jaunučių) valios savybės. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 4 (63): 69–74. 

Martišauskienė, E. (2004). Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys. Monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio 


Meškauskienė, A. (2004). Orumo sampratos raida bei jos vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Etika globalizacijos sąlygomis. 

Vilnius: Kultūros ir meno institutas. 

Miškinis, K. (2006). Trenerio pagalbininkas. Vilnius: LSIC. 

Moreno, J. A., Cervello, E. (2005). Physical self-perseption in Spanish adolescents: Effects of gender and involvent in 

physical activity. Journal of Human Movement Studies 48: 291–311. 

Naul, R. (2008). Olympic pedagogy as a theory of development of ethical and humanistic values in education. Sporto 

mokslas 3 (53): 9–15. 

Oweis, P., Spinks, W. L. (2001). Psychological outcomes of physical activity: A theoretical perspective. Journal of 

Human Movement Studies 40: 351–375. 

Paškus, A. (1991). Sąžinė: psichologiniu požiūriu. Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. 

Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Dorinis ugdymas. Kūno kultūra. (2008). Vilnius: Švietimo 

plėtotės centras. Prieiga internetu: http://www.pedagogika.lt/index.php?-469374926 [žiūrėta 2008-10-18]. 

Puišienė, E., Deksnys, V., Majauskas, P. ir kt. (2007). Integruojanti vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo programa. 

Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. 

Rokeach, M. (1979). Understanding Human Values. New York, London: The Free Press. 

Smalinskaitė, I. (2003). Moksleivių olimpinis ugdymas kaip pedagoginė sistema. Daktaro disertacija (rankraštis). 

Vilnius: VPU. 

Stonkus, S. (2000). Olimpinis sportas. Olimpijos ir olimpinės žaidynės. Kaunas: Šviesa, p. 11–14. 

Šukys, S. (2001). Sportinė veikla, kaip paauglių vertybinių orientacijų, asmenybės savybių ir socialinio elgesio formavimosi 

veiksnys. Daktaro disertacija (rankraštis). Kaunas: LKKA. 

Tijūnėlienė, O. (2009). Žmogaus pašaukimas – tapti žmogumi: mokslo darbai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 

Ursery, D. (2005). Moral Reasoning Guidelines. Prieiga internetu: http://www.stedwards.edu/ursery/guide.htm [žiūrėta 

2007-01-16]. 

Vaikų ir jaunimo olimpinio ugdymo projekto šalies mokyklose, sutarties pasirašymo Nr. SVT-568 (2005). Prieiga 

internetu: http://www.ltok.lt/node/90 [žr. 2006-06-11]. 

Vasiliauskas, R. (2005). Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai aspektai. Acta Pedagogica Vilnensia 14. Vilniaus 


Verbylaitė, D. (2006). Dvasingumas ir jo ugdymo galimybės universitete. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Virbalienė, A. (2006). Adolescent dignity self-development in peer groups. Summary of doctoral dissertation: social 

sciences, education (07S) Vytautas Magnus University. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 

Williams, T. (2002). Is There a Hierarchy of Values? Prieiga internetu: 

http://regnumchiristi.org/english/imprimir/index.phtml [žiūrėta: 2008-10-17]. 

Žemaitis, V. (2005). Etikos žodynas. Vilnius: Rosma. 

130


THE IMPACT OF OLYMPIC EDUCATION ON THE DEVELOPMENT OF 

ADOLESCENTS MORAL VALUES 


Summary 

Personal values, influenced by various internal and external factors, are constantly 

undergoing change, because a person discovers new values, new features of his former 

values, replaces some with others. 

The realization of values is considered to be the most important supposition of successful 

personality development. The school becomes an important institution, concentrating 

on the fundamentals of science, but not taking the opportunity of developing 

moral values. Research on the change of values in Lithuania by V. Aramavičiūtė 

(2005), L. Duoblienė (2007), S. Dzenuškaitė (1984) and E. Martišauskienė (2004) has 

revealed, that an assumption of the style of contemporary world that is too fast and not 

critical, without significance attached to traditional values and moral attitudes, raises 

threat to Lithuania’s science of education, that is based on personality development. It 

is emphasized that moral development, especially the formal development, has been 

and still is in the centre of Lithuania’s social education. It has to be considered more 

thoroughly, analyzed and its prospects have to be determined. 

Therefore bringing the pupil into the world of values is significant in the process of 

formal and non–formal education. It has social and moral value and the school, being 

one of the most important institutions of development of the youth, has to search for 

new, modern forms and methods to work with pupils. During the process of formal 

and non-formal education, the pupils participate in many programmes that provide 

knowledge and develop abilities, but while the motivation for studying is growing 

weaker, bad habits are spreading, the health of pupils is growing worse, it has been 

started to look for more attractive methods of education in Lithuania (Karoblis et al., 

2009, p. 56). Olympism not only spreads the achievements of sport branches and novelties 

of preparation for competitions, popularizes Olympic champions, it also covers 

physical, intellectual, universal ethical (moral) principles such as friendship, freedom, 

equality, justice, peace, mutual respect. These ideas are often overlooked by society. 

Ideas of Olympism and Neo-Olympism, tested by centuries of practice, moral values, 

their knowledge, understanding and diffusion in sports as well as life are an important 

task (Stonkus, 2000). “Olympic Education of Children and Youth in Schools of the 

Country” organized by the Ministry of Education and Science of the Republic of 

Lithuania, Department of Physical Education and Sports under the Government of the 

Republic of Lithuania, Lithuanian National Olympic Committee and Lithuanian 

Olympic Academy, is the only project in Lithuania that seeks to consolidate the value 

attitudes of fair fight and noble (moral) behaviour. Therefore Olympic education is 

one of attractive education forms at schools. The results of scientific research have 

revealed that the expression and development of teenager moral values are not given 

enough attention to at school. 

131


Lately the studies in different countries (Krawczyk, 1990; Brettschneider, Heim, 

1997; Sukys, 2001; Oweis, Spinks, 2001; Danish et al., 2003; Klomsten et al., 2004; 

Moreno Cervelló, 2005) showed that sporting activities can have a positive impact not 

only on physical but also on spiritual development of adolescents, as sporting activity 

is one of the most significant factors having a positive impact on the emerging system 

of values of adolescents, their character formation and others. R. Naul (2008) argues 

that Olympic values and ethical-moral principles applied in sport activities can help 

students learn how to behave with integrity in other activities as well. 

This indicates, that the problem of Olympic education, Olympic ideals and values 

is also relevant today. However, the scientific literature lacks in–depth, systemic empirical 

research on the expression and development of moral values that includes all 

three – cognitive, emotional and behavioural – components using Olympic education 

as a multifunctional phenomenon, uniting the elements of Olympic culture – the 

knowledge, behavioural skills and abilities as well as moral attitudes. Therefore it is 

important to prepare methodics of diagnostics that will help the educators to evaluate 

the results of pupils’ moral education and this requires comprehensive research of 

diagnostic moral education, that would have not only pedagogical but also a social 

meaning (Bitinas, 2010, p. 153). 

The research aim – to determine adolescents’ (12–13 years) expression of moral 

values and to verify the effectiveness of Olympic education. 

The research tasks: 

1. To reveal the cognitive level of the expression of adolescents’ moral values. 

2. To describe the impact of the empirically tested Olympic education on adolescents’ 

expression of moral values 

The research method: scientific literature analysis, abstraction and systemization, 

description of values, educational experiment, statistical analysis. 

The organization of the research. The pedagogical experiment was carried out in 

four schools of secondary education in Lithuania. The length of the research – one 

year (2008–2009). There was one experimental (E) and one control (C) group in each 

of the four schools. 126 pupils took part in the pedagogical experiment. 60 sixthformers 

made up the experimental group and 66 sixth-formers comprised the control 

group. 59.3 % girls and 40.7 % boys were in E group. The ratio of girls and boys in C 

group was similar (57.5 % girls and 42.5 % boys). During the experiment there were 

two measurements made: the first diagnostic I in September of 2008 and the second 

diagnostic II measurement was made after the implementation of the programme in 

June of 2009. 

The most significant changes were observed in the assessment of self-respect and 

respect, slightly less – obedience and responsibility, and the least – fairness. The results 

revealed that the teenagers in the experimental group were able to better define 

the essence of moral values as their level of awareness of values, i.e. complete and 

very detailed, increased significantly more than that of the control group students. 

Therefore, value internalisation of teenagers in the experimental group is higher than 

in the control group. 

132


Therefore, it is very important that teenagers’ value system should be constantly 

enriched by the search for new ideas to achieve the effectiveness of attempted trials, 

making use of Olympic education. The research results prove that Olympic education 

could manifest itself as a multifaceted phenomenon that could have a positive impact 

on adolescents’ moral values both in formal and informal educational settings. 

133


134


MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, 

NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS ŽMONĖMIS RAIŠKA 

Jūratė Gelžinienė, Ilona Klanienė 


Anotacija 

Straipsnyje analizuojamas prekybos žmonėmis reiškinys, nuo kurio dažniausiai nukenčia merginos, išsiskiriančios 

rizikinga lytine elgsena. Atskleidžiami rizikos ir apsaugos veiksniai, darantys didžiausią įtaką 

merginų nuostatoms dėl prekybos žmonėmis ir lemiantys jų raiškos pobūdį. Straipsnyje pateikiami kiekybinio 

tyrimo rezultatai rodo, kad merginos turi nepakankamai žinių apie prekybos žmonėmis reiškinį, 

negeba įvertinti galimo prekybos žmonėmis pavojaus bei išskirti pagrindinių prekybos žmonėmis, nuo 

kurių nukenčia jaunas žmogus, priežasčių. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: prekyba žmonėmis, rizikinga lytinė elgsena. 

Abstract 

In the article the phenomenon of human trafficking, from which the girls characterized as having risky 

sexual behaviour suffer mostly, is analyzed. The elements of risk and protection, influencing the attitude 

of the girls towards human trafficking mostly and determining the nature of its expression, are revealed. 

The quantitative research results, represented in the article, reveal that the girls do not have enough 

knowledge regarding the phenomenon of human trafficking, they also miss an ability to evaluate a possible 

danger of human trafficking and distinguish the major causes of human trafficking, from which a 

young person suffer. 

KEY WORDS: human trafficking, risky sexual behaviour. 

Įvadas 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugiau bendradarbiaujama su Europos ir kitomis 

šalimis, atsirado daugiau galimybių keistis patirtimi įvairiose šalyse. Kartu suaktyvėjo 

migracija, lėmusi šias nusikalstamas veikas: ginklų prekybą, prostituciją, prekybą 

žmonėmis. Teisiniuose dokumentuose šis reiškinys apibrėžiamas kaip „asmenų 

verbavimas, vežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas naudojant gąsdinimus, jėgą 

ar kitas prievartos formas, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą valdžia ar pasinaudojant 

kito asmens pažeidžiamumu arba duodant ar gaunant mokestį ar kitokią naudą 

siekiant gauti sutikimą asmens, kurio įtakoje yra kitas asmuo, pastarojo išnaudojimo 

tikslais. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą, prievartinį 

darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų pašalinimą (Protokolas 

dėl prekybos žmonėmis (...), 2003). 

JAV Valstybės departamento Stebėjimo ir kovos su prekyba žmonėmis biuro 2008 

ir 2009 metų ataskaitose teigiama, kad dauguma aukų yra nepilnametės merginos 

(2008 m. jos sudarė 21 proc. prekybos žmonėmis aukų, 2009 m. – 20 proc.). Nukentėjusiųjų 

sąrašą papildo merginos, kurios patyrė prievartą vaikystėje ir ankstyvus lytinius 

santykius paauglystėje (O’Connor, Healy, 2006; Fong, Cardoso, 2010). Prekybos 

žmonėmis aukomis dažniausia tampa merginos, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena. 

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net 16 proc. nukentėjusiųjų yra nepilnametės, iš 

jų apie trečdalis – iki 16 metų amžiaus, dauguma aukų kilusios iš pažeidžiamos aplinkos: 

nepilnų šeimų (32 proc.), augo visai be tėvų (15 proc.), ir tik 23 proc. turėjo abu 

135


tėvus (Sipavičienė, 2006). Kaip rodo tyrimų duomenys, nuo prekybos žmonėmis dažniausia 

nukenčia žemesnį nei vidurinį išsilavinimą turintys asmenys: 35 proc. nebaigusios 

net 10 klasių, pagrindinį išsilavinimą turi 20 proc., 12 proc. – vidurinį, 7 proc. – 

profesinį išsilavinimą. 

Merginų, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis 

raiška paauglystėje priklauso ir nuo pačios asmenybės brandumo, kuris, B. Obelenienės 

(2007) nuomone, siejamasi su gebėjimais priimti atsakingus sprendimus ir pasirinkti, 

atsakingai naudotis laisve, vadovautis sąžine, mylėti. Nepilnametės merginos 

branda formuojasi veikiama rizikos / pažeidžiamumo ir apsaugos veiksnių / aplinkybių: 

mokyklos, bendraamžių, individualios ir šeimos patirties (Charles, Blum, 2008). 

Tai veiksniai, lemiantys merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis ir jų raiškos pobūdį. 

Psichologų (Myers, 2008; Legkauskas, 2008) nuomone, nuostatas ir elgesį sieja 

tiesioginis priežastinis ryšys. Mūsų elgesį veikia mūsų vidinės nuostatos ir išorinė socialinė 

aplinka. Nuostata dėl tam tikro konkretaus veiksmo skatina veikti. Be to, nuostatos 

gali veikti veiksmus ir atvirkščiai – veiksmai gali daryti įtaką nuostatoms. Savo 

nuomones, vertinimus ir įsitikinimus susiformuojame bendraudami mokykloje, su 

bendraamžiais, šeimoje. 

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme rizikinga elgsena apibrėžiama 

kaip narkotikų švirkštimasis, švirkštimasis naudotomis adatomis ir švirkštais, 

nesaugūs lytiniai santykiai (su nepažįstamu ar mažai pažįstamu asmeniu, nenaudojant 

apsaugos priemonių, dažna partnerių kaita), seksualinių paslaugų teikimas ir 

kitas elgesys, susijęs su narkotikų vartojimu ir keliantis grėsmę sveikatai (Įsakymas 

Nr. V-584, 2006 m. liepos 5 d). 

Dažniausia skiriamos dvi pagrindinės rizikingos elgsenos kategorijos: 

psichoaktyvių medžiagų (nikotino, alkoholio, narkotikų, medikamentų) vartojimas; 

lytiniai santykiai (Dapkevičienė, 2008). 

Merginos, neturinčios atsparumo įgūdžių, nemokančios pasakyti „ne“, vartojančios 

psichoaktyvias medžiagas, gali būti linkusios į rizikingą seksualinį elgesį (Weiss ir kt., 

2008). Užsienio šalių autoriai pastebi, kad seksualiniai santykiai ankstyvame amžiuje 

didina tikimybę turėti daugiau seksualinių partnerių, užsiiminėti nesaugiais lytiniais 

santykiais (Sieving ir kt., 2006), nukentėti nuo prekeivių žmonėmis (O’Connor, Healy, 

2006). Dažniausia nuo prekybos žmonėmis nukenčia tos merginos, kurios turi socialinių, 

psichologinių, asmenybinių ir kt. problemų, labai anksti pradeda domėtis lytiniu 

gyvenimu, susižavi ir pradeda draugauti su pilnamečiais ir vyresniais už save vaikinais, 

kurie vadina save „geriausiu draugu“ ar „gelbėtoju“ (Civinskas ir kt., 2006), ir 

net neįtaria, kad yra seksualiai išnaudojamos. 

Mokslinių šaltinių apžvalga leidžia daryti išvadą, kad mokyklos lankymas, geri 

santykiai su mokytojais, mokyklose dirbančių specialistų pagalba, aukšti mokymosi 

rezultatai, paauglio socialinis palaikymas mokykloje turi įtakos tinkamų nuostatų dėl 

prekybos žmonėmis raiškai ir sumažina tikimybę priimti rizikingus sprendimus (Ali ir 

kt., 2010; Charles, Blum, 2008). Tačiau pastebima, kad merginos pasiduoda į riziką 

linkusių paauglių įtakai, kad tik išsaugotų tinkamą statusą bendraamžių grupėje ir tai 

136

MERGINŲ, PASIŽYMINČIŲ RIZIKINGA LYTINE ELGSENA, NUOSTATŲ DĖL PREKYBOS... 

keičia pačių merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis. Todėl ir paauglių „verbuotojų“ 

įtaka gali būti didžiulė priimant lemtingus sprendimus prekybos žmonėmis situacijoje, 

nes paaugliai yra labiau linkę į rizikingą elgseną nei suaugusieji, jie lengviau palenkiami 

pasirinkti rizikingus sprendimus, taip pat ir susijusius su prekybos žmonėmis 

reiškiniais. Lyginant su suaugusiaisiais, paauglių psichosocialinio funkcionavimo gebėjimai, 

tokie kaip pasitikėjimas savimi, kurie paprastai kliudo gebėjimui veikti nepriklausomai 

ir išvengti kitų įtakos, yra riboti (Cauffman, Steinberg, 2000; Tripp, Viner, 

2005; O’Donnell ir kt., 2003, iš Weiss ir kt., 2008). 

Seksualiniai santykiai ankstyvame amžiuje padidina tikimybę turėti daugiau seksualinių 

partnerių (Sieving ir kt., 2006), užsiimti seksu dėl pinigų ar paveiktam narkotikų, 

ir tai padidina tikimybę priimti rizikingus sprendimus susidūrus su prekeiviais 

žmonėmis. Ir atvirkščiai, idėjos dėl ateities, aukštesnė savivertė, pasitikėjimas savimi, 

prasmingo laisvalaikio planavimas, gebėjimas priimti atsakingus sprendimus daro įtaką 

tinkamų nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiškai bei sumažina tikimybę nukentėti 

nuo prekeivių žmonėmis. Rizikinga elgsena pasižyminčių merginų nuostatos dėl prekybos 

žmonėmis raiška priklauso nuo teigiamo savęs suvokimo, savigarbos, savitvardos, 

savikontrolės, gebėjimo priimti sprendimus, moralinių įsitikinimų, santykių su 

artimiausia aplinka (Charles, Blum, 2008). Veiksminga ankstyvų lytinių santykių prevencijos 

priemonė (Ustilaitė, 2000, imta iš Obelenienė, 2007) ir tinkamų nuostatų dėl 

prekybos žmonėmis formavimas yra šeimos užduotis. Tai svarbus veiksnys, padedantis 

modeliuoti ne tik paauglio asmenybę, bet ir vertybines orientacijas. Kuo tvirtesnis 

jaunuolių ryšys su tėvais, tuo mažiau rizikingas gali būti jų elgesys. Tėvai paaugliams 

daro didelę įtaką formuojantis su seksualine rizika susijusius įsitikinimus, požiūrį ir 

koreguojant jų elgseną (Hutchinson, Wood, 2007, iš Ali ir kt. 2010). 

Merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatos dėl prekybos žmonėmis 

reiškiasi per požiūrį į lytinius santykius, prekybos žmonėmis priežasčių ir pasekmių 

suvokimą, atitinkamos rizikos įvertinimą. Siekiant pagerinti esamą situaciją, būtina 

nepilnametėms merginoms, kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, taikyti prevencines 

priemones. Jos turėtų būti nukreiptos į prekybos žmonėmis nuostatų pedagoginę 

korekciją, prieš tai išanalizavus šių nuostatų raišką. 

Šiandien sparčiai kintančios paauglių seksualinės nuostatos rodo, kad jauni žmonės 

pirmąją seksualinę patirtį įgyja būdami 15–16 metų (Juodraitis, Pocevičienė, 2008). 

Daugeliui nepilnamečių merginų prostitutės įvaizdis yra patrauklus, nes ją apibūdina, 

kaip sėkmingai funkcionuojančią, puoselėjančią pozityvius santykius tiek šeimoje, tiek 

visuomenėje (Navaitis, Ralys, 2009). Todėl siekiant diskredituoti minėtas teigiamas 

nuostatas ir suformuoti neigiamas (Navaitis, Ralys, 2009), aktualu būtų keisti merginų, 

kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, požiūrį į prekybos žmonėmis reiškinį. Nuostatų 

koregavimo aktualumas pripažįstamas ir vyriausybiniu lygiu. Išanalizavę Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 

2002–2004, 2005–2008, 2009–2012 metų programų raidą galime pažymėti, 

kad pagrindinis veiksnys, galintis sumažinti problemos mąstą, – jaunimo nuostatų dėl 

prekybos žmonėmis keitimas. 

Šiandien, nepaisant vyriausybių, visuotinių teisėsaugos ir JT pastangų, prekybos 

žmonėmis reiškinys ir toliau auga stulbinamu greičiu (Savona, Stefanizzi, 2010). Šio 

137


reiškinio aukos – paprastai nepilnamečiai, ir tai yra iššūkis vaiko gerovės sistemai 

(Fong, Cardoso, 2010). Prekybos moterimis ir prostitucijos aukų vykdoma reabilitacija 

bei reintegracija (Kairienė, 2008) parodė, kad egzistuoja ryšys tarp prostitucijos ir 

prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais (O’Connor, Healy, 2006). Todėl 

G. Navaitis, K. Ralys (2009) siūlo taikyti nepilnamečių merginų įtraukimo į prostituciją, 

V. E. Charles, R. W. Blum (2008) – rizikingos seksualinės elgsenos prevenciją, 

išsiaiškinti paauglių nuostatas dėl ankstyvų lytinių santykių (Juodraitis, Pocevičienė, 

2008) bei ugdyti pagrindinius gebėjimus ir taip normalizuoti rizikingą seksualinę elgseną 

(Weiss ir kt., 2008), kuri dažniausia lemia jaunų žmonių tapimą prekybos žmonėmis 

aukomis. 

Apžvelgti moksliniai šaltiniai parodė, kad trūksta išsamesnės teorinės ir empirinės 

analizės, kur būtų nagrinėjama merginų, pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatų 

dėl prekybos žmonėmis raiška. Todėl kaip tyrimo objektas pasirinkta – merginų, 

pasižyminčių rizikinga lytine elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis raiška. 

Straipsnyje iškeltas tyrimo tikslas – ištirti merginų, pasižyminčių rizikinga lytine 

elgsena, nuostatų dėl prekybą žmonėmis raišką. 

1. Tyrimo metodologija 

Siekiant išsiaiškinti merginų nuostatas dėl prekybos žmonėmis, 2011 m. spalio 

mėnesį atliktas empirinis tyrimas Klaipėdos miesto ir apskrities profesinėse mokyklose, 

gavus mokyklų direktorių leidimus. Atliekant tyrimą taikytas anketinės apklausos 

raštu metodas. Anoniminis klausimynas pateiktas voke kiekvienai merginai, mažose 

merginų grupėse, prieš tai gavus tiriamosios sutikimą ir paaiškinus tyrimo reikšmę bei 

supažindinus su anketos pildymo reikalavimais. Siekta, kad merginos savarankiškai 

atsakytų į klausimus ir pildydamos anketas jaustųsi saugios. Užpildžiusios anketą 

merginos turėjo įdėti ją į voką, jį užklijuoti ir padėti ant anketų surinkimo stalo. Tyrimo 

populiaciją sudarė 16–17 metų merginos, besimokančios Klaipėdos miesto ir apskrities 

profesinėse mokyklose. Apklausai numatytas imties dydis – 102 tiriamosios. 

Tyrėjams sugrįžo ir duomenų analizei panaudotos visos 102 anketos. Tyrimo metu 

gauti kiekybiniai duomenys apdoroti statistine programa SPSS, siekiant atlikti statistinę 

duomenų analizę. 

Apklausos anketa buvo sudaryta iš šių klausimų blokų: bendruomenės – mokyklos 

lygmuo, bendraamžių lygmuo, individualus lygmuo, šeimos lygmuo, nuostatos dėl 

prekybos žmonėmis, demografiniai rodikliai. 

2. Tyrimo rezultatai 

Tiriant profesinių mokyklų moksleivių (merginų) nuostatų dėl prekybos žmonėmis 

raišką pirmiausia siekta išsiaiškinti, ar šios merginos pasižymi rizikinga lytine elgsena. 

Išanalizavus respondenčių atsakymus, nustatyta, kad 52 % nepilnamečių merginų jau 

yra turėjusios lytinių santykių, 42,2 % – neturėjo lytinių santykių, 5,9 % – nenorėjo 

atsakyti į užduotą klausimą apie lytinių santykių patirtį. 

138


Nepilnametė mergina, pradėdama ankstyvus lytinius santykius, rizikuoja nukentėti 

nuo prekeivių žmonėmis, nes ankstyva ir nebrandi seksualinė patirtis gali pažeisti ne 

tik merginos fizinę sveikatą, bet ir jos psichologinę savijautą. Pažeista emocine pusiausvyra 

dažnai pasinaudoja tie, kurie verčiasi prekyba žmonėmis. 

Siekiant išsiaiškinti, kokio amžiaus mergina buvo, kai patyrė pirmuosius lytinius 

santykius, pateiktas atvirojo tipo klausimas, prašant nurodyti amžių. Lytinių santykių 

paplitimas konkrečiose amžiaus grupėse pateiktas 1 lentelėje. 

Lytinių santykių paplitimas konkrečiose amžiaus grupėse (proc.) 

Amžius Merginos (N = 102) 

14 metų 7,5 % 

15 metų 26,4 % 

16 metų 35,8 % 

17 metų 28,3 % 

Amžiaus nenurodė 2 % 

1 lentelė 

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad tyrime dalyvavusios merginos lytinius 

santykius pradėjo: būdamos 14 metų – 7,5 %; daugiau kaip ketvirtadalis dalyvavusių 

respondenčių (26,4 %) – būdamos 15 metų; daugiausia merginų lytinius santykius patyrė 

nuo 16 metų (35,8 %). Jaunimo problemų, susijusių su lytiniu gyvenimu, tyrimas, 

atliktas G. Denafaitės ir kt. (2011), taip pat parodė, kad lytinio gyvenimo pradžios amžiaus 

vidurkis tarp apklaustų abiejų lyčių 11–12 klasių moksleivių, besimokančių vidurinėse 

mokyklose, yra 16,3 metų. Dėl ypatingų pereinamojo laikotarpio charakteristikų 

mergina gali būti linkusi rizikingai elgtis. Dauguma paauglių ankstyvus lytinius 

santykius pradeda jausdami stiprų bendraamžių, žiniasklaidos, skurdo ar kitų veiksnių 

spaudimą, verčiantį juos tapti lytiškai aktyviais, nepaisant to, jie to nori ar ne (Ustilaitė, 

2007). Galiausiai tinkamų nuostatų dėl prekybos žmonėmis neturėjimas (Navaitis, 

Ralys, 2009), nemokėjimas atsispirti socialiniam spaudimui iš šalies, negebėjimas suvokti 

galimų fiziologinių, psichologinių, socialinių pasekmių ir siekis patenkinti meilės, 

priklausomybės, emocinio artumo bei pagarbos, pripažinimo poreikius gali merginą 

įtraukti į šių laikų vergiją – prekybą žmonėmis. Taigi, kuo anksčiau nepilnametė 

mergina įgauna seksualinės patirties ankstyvame amžiuje, tuo didesnė rizika, kad ji 

nukentės nuo prekeivių žmonėmis. 

Siekiant išsiaiškinti nuostatas dėl prekybos žmonėmis, merginų prašyta paaiškinti, 

kaip jos supranta prekybą žmonėmis. 

Atliekant merginų atsakymų analizę, remtasi Jungtinių Tautų (United Nations Protocol, 

2000) apibrėžimu, kuriame pateikti trys pagrindiniai elementai, sudarantys prekybos 

žmonėmis esmę: veiksmai (asmenų verbavimas, gabenimas, perdavimas, slėpimas 

ar priėmimas), priemonės (gąsdinimai, jėga ar kitos prievartos formos, apgaulė, 

sukčiavimas, piktnaudžiavimas valdžia ar pasinaudojimas kito asmens pažeidžiamumu, 

mokesčio ar kitokios naudos davimas bei gavimas) ir tikslai (kontroliuojamo asmens 

išnaudojimas). 

139


Prekybos žmonėmis samprata 

Kategorija Subkategorija Pavyzdys 

2 lentelė 

Veiksmai 

asmenų 

verbavimas 

pažadais 

išvežimas iš 

gyvenamosios 

vietos 

žadant surasti gerą 

darbą ir gerą uždarbį 

į užsienį 

„tai sugundymas gerais darbais ir pinigais, 

bet iš tikro to nebūna“, r101 

„kai jaunas paneles išveža dirbti į užsienį“, 

r6 

„tai kai žmogų išveža į užsienį“, r46 

„suvilioja nepatyrusias merginas ir išveža į 

užsienį“, r78 

iš Lietuvos 

„tai išvežimas iš Lietuvos“, r99 

Priemonės 

prievartos per prievartą 

„žmogus išvežamas dirbti per prievartą“, r18 

elementai per prievartą parduoda „tai kai per prievartą žmogų parduoda į kitą 

šalį“, r100 

verčia dirbti prostitute „verčia dirbti prostitute“, r62 

verčia užsiimti „arba verčia verstis prostitucija, jai nenorint“, 

prostitucija 

r57 

Tikslai 

išnaudojimo kūno pardavimas „tai savo kūno pardavinėjimas“ r24 

formos pardavinėjimas seksui „jas pardavinėja seksui“, r86 

žmogaus orumo parduoda kaip daiktą „tai kai parduoda tave, kaip daiktą“ r38 

pažeidimas 

Respondenčių atsakymai rodo, kad prekybą žmonėmis jos supranta, kaip jaunų 

merginų sugundymą, suviliojimą, pardavimą, išvežimą į užsienį priverstinei prostitucijai, 

tačiau prekybos žmonėmis tapatinimas tik su priverstine prostitucija nėra visiškai 

teisingas, nes prekyba žmonėmis – tai ir priverstinės vedybos, vergija ar į vergiją panaši 

veikla, priverstinis gimdymas, narkotikų gabenimas, darbas žemės ūkyje ar pramonėje, 

statybose, elgetavimas, priverstinis įtraukimas į nusikalstamą veiklą, išnaudojimas 

pornografijos gamybai. Išnaudojimas apima prostituciją ar kitokį seksualinį išnaudojimą, 

prievartinį darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją panašią veiklą, arba organų 

pašalinimą (United Nations Protocol, 2000). 

Profesinės mokyklos moksleivių atsakymai į anketos klausimą apie prekybos žmonėmis 

sampratą parodė, kad merginos neturi pakankamai žinių apie prekybos žmonėmis 

reiškinį, neišskiria pagrindinių šio reiškinio formų, neakcentuoja, kad prekybos 

žmonėmis pavojus gali grėsti tiek moteriškajai, tiek vyriškajai lyčiai, skirtingo amžiaus 

ar socialinio statuso asmeniui. Merginos tik iš dalies išvardijo pagrindinius elementus 

(kurie sudaro prekybos žmonėmis esmę): veiksmus, priemones ir tikslus. Prekybos 

žmonėmis sampratos analizė tyrime išryškina netinkamas merginų nuostatas dėl 

šio reiškinio ir pagrindžia nuostatų pedagoginės korekcijos poreikį. 

140


Apibendrinus užsienio ir Lietuvos mokslininkų (O’Connor, Healy, 2007; Fong, 

Cardoso, 2010; Kairienė, 2008) pastebėjimus, išskirtos pagrindinės prekybos žmonėmis 

priežastys. Respondenčių prašyta pažymėti tik penkias, jų manymu, svarbiausias 

priežastis, kodėl jaunas žmogus gali būti įtrauktas į prekybą žmonėmis. Gautus merginų 

atsakymus pateikiame 1 paveiksle. 

jei neturi pinigų, o jų labai reikia 

jei vartoja narkotikus, alkoholį 

jei nori uždirbti daug pinigų 

jei šeimoje geriama, smurtaujama 

jei ieško darno internete 

jei vaikystėje buvo išprievartauta 

jei paauglystėjė pradėjo lytinius santykius 

jei daro tai ką pasako bendraamžiai 

jei nepasitiki savimi 

75,5 

74,4 

73,6 

69,8 

51,2 60,4 

49,1 

60,5 

45,3 

46,5 

37,7 

30,2 

18,9 

27,9 

17 

18,6 

13,2 

11,6 

0 20 40 60 80 

merginos, kurios 

neturėjo lytinių 

santykių 

Series 1 

1 pav. Prekybos žmonėmis priežastys 

Siekiant nustatyti respondenčių grupių atsakymų skirtumus, taikytas Chi kvadrato kriterijus 

(statistiškai reikšmingų skirtumų nepastebėta). Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad 16– 

17 metų merginos, turėjusios lytinių santykių ir jų neturėjusios, kaip pagrindinę priežastį 

nurodo neturėjimą pinigų, kai jų labai reikia (75,5 % ir 74,4 %). Tokia nuostata rodo, kad 

jaunimas, ieškodamas greitai uždirbamų pinigų, dažnai gali nukentėti nuo prekeivių žmonėmis. 

Viena didžiausių rizikos grupių yra nepilnametės merginos, kurios niekur nesimoko, 

neranda darbo, ieško darbo, kur būtų mokamas didelis atlyginimas, yra atvykusios 

mokytis į mokyklą iš rajono ir gyvena bendrabutyje. Pinigų, kaip esminės vertybės, aukštinimas 

visuomenėje dažnai skatina jaunus žmones ieškoti lengvo ir greito uždarbio. Todėl 

svarbu didinti nepilnamečių merginų sąmoningumą, suteikiant žinių apie prekybos žmonėmis 

reiškinį, jo priežastis, ugdyti tinkamas nuostatas, kurios padėtų merginai teisingai 

pasielgti susidūrus su prekybos žmonėmis verbuotojais ir prekiautojais, kurie siekia įvilioti 

nepilnametes į jų išnaudojimą lemiančias situacijas (O’Connor, Healy, 2007) ir siūlo už 

nekvalifikuotą darbą mokėti „didelius pinigus“. Šiuo atveju svarbu suformuoti merginoms 

nuostatą, kad mergina susimąstytų, ar verta rizikuoti savo sveikata ir gyvybe dėl didelių 

pinigų, kurių neturi, bet labai reikia. 

Kita svarbi priežastis – „narkotikų ir alkoholio vartojimas“. Šią priežastį nurodė 

73,6 % merginų, kurios turėjo lytinių santykių, ir 69,8 % – neturėjo lytinių santykių. 

Narkotikų, alkoholio ir tabako vartojimas gali būti rizikingą lytinę elgseną pastiprinantis 

veiksnys (Weiss ir kt., 2008). Reguliarus kvaišalų vartojimas gali padidinti tikimy- 

141


bę būti įtrauktai į prekybą žmonėmis. Nuo narkotikų priklausoma mergina gali sutikti 

su įvairiais prekeivių žmonėmis pasiūlymais: pardavinėti savo kūną, gabenti narkotikus, 

įsitraukti į kitas nusikalstamas veikas. Respondenčių nuostata, kad narkotikų, alkoholio 

vartojimas sumažina atsparumą prekybos žmonėmis reiškiniui rodo, jog merginos 

žino apie šį pažeidžiamumo veiksnį ir suvokia rizikingos elgsenos pasekmes. 

Iš pateikto priežasčių sąrašo merginoms pasirodė visiškai nereikšmingos šios priežastys: 

„jauno žmogaus turėjimas daug laisvo laiko ir nieko neveikimas“, „mokyklos 

nelankymas“, „iškreiptos žinios apie seksą“, „teisinių žinių trūkumas“, „pasitikėjimas 

savimi“. Tačiau prekybos žmonėmis šaltinių analizė (Kairienė, 2008; O’Connor, Healy, 

2007) rodo, kad tai taip pat gali lemti, kad mergina nukentės. 

Siekiant nustatyti ryšį tarp merginų seksualinės patirties ir rizikos tapti prekybos žmonėmis 

auka, pritaikius Chi kvadrato kriterijų (with Yates Continuity Correction [su Yates pataisa]) 

tarp kintamųjų pastebėtas statistiškai nereikšmingas ryšys X 2 (1, n = 102) 3.19, p = 0,07, 

phi = 20. Išaiškėjo, kad 79,2 % merginų, kurios turėjo seksualinės patirties, ir 60,5% merginų, 

kurios tokios patirties neturėjo, mano, kad prekybos žmonėmis aukomis jos netaps. Optimistiškai 

nusiteikusios merginos linkusios apie save manyti geriau ir tiki, kad nelaimingi 

įvykiai jas tikrai aplenks. 

Tyrimo rezultatų apibendrinimas ir išvados 

Atliktas empirinis tyrimas padėjo išsiaiškinti merginų, kurioms būdinga rizikinga lytinė 

elgsena, nuostatų dėl prekybos žmonėmis raišką. Išskiriami apsaugos ir pažeidžiamumo 

veiksniai (individualus, šeimos, bendraamžių, mokyklos) atitinkamai formuoja ir paauglių 

nuostatas. Šiuolaikiniams paaugliams būdinga ankstyva lytinė patirtis (Weiss ir kt., 2008; 

Juodraitis, Pocevičienė, 2008; Denafaitė ir kt., 2011), kuri kenkia brandžios paauglio asmenybės 

vystymuisi, skatina rizikingesnes seksualinio elgesio apraiškas, formuoja palankias 

(teigiamas) nuostatas dėl prekybos žmonėmis reiškinio. Ankstyva lytinė patirtimi pasižymi 

daugiau nei pusė tirtų merginų. Tačiau paaiškėjo, kad merginos, kurioms būdinga 

rizikinga lytinė elgsena, ir merginos, kurioms ji nebūdinga, nereikšmingomis laiko daugelį 

esminių prekybos žmonėmis priežasčių (smurtas, prievarta ir alkoholio vartojimas šeimoje, 

darbo paieška internetu, teisinių žinių trūkumas, kt.). Abiem merginų grupėms buvo 

sunku suprasti ir apibūdinti prekybos žmonėmis reiškinį bei įvertinti prekybos žmonėmis 

riziką sau pačiai. Tyrimo rezultatai analizė parodė, kad profesinių mokyklų merginoms, 

kurioms būdinga rizikinga lytinė elgsena, ir toms, kurioms ji nebūdinga, būdingos palankios 

(teigiamos) nuostatos dėl prekybos žmonėmis. 

Gauta 2012 10 22 


Literatūra 

Ali, M. M., Dwyer, D. S., Vanner, E. A., Lopez, A. (2010). Adolescent propensity to engage in health risky behaviors: The role of 

individual resilience. International Journal of Environmental Research and Public Health 7: 2161–2176. 

Civinskas, R., Levickaitė, V., Tamutienė, I. (2006). Vengiančių lankyti mokyklą vaikų problemos ir poreikiai. Monografija. 

Vilnius: Garnelis. 

142


Charles, V. E., Blum, R. W. (2008). Core competencies and the prevention of high-risk sexual behavior. New Directions 

for Child and Adolescent Development 122: 61–74. 

Dapkevičienė, J. (2008). Rizikingos elgsenos samprata. Lytiškai plintančių infekcijų prevencija mokykloje. Vilnius: 

Kronta. 

Denafaitė, G., Kemeklienė, G., Obolevičiūtė, L., Vaitkienė, D. (2011). Jaunimo problemų, susijusių su lytiniu gyvenimu, 

tyrimas. Lietuvos akušerija ir ginekologija, t. 14, nr. 1: 8–16. 

Fong, R., Cardoso, J. D. (2010). Child human trafficking victims: challenges for the child welfare system. Evaluation 

and Program Planning, vol. 33, issue 3: 311–316. 

Juodraitis, A., Pocevičienė, R. (2008). Paauglių požiūris į ankstyvus lytinius santykius. Jaunųjų mokslininkų darbai 

2(18): 116–121. 

Kairienė, B., Kučinova, N. (2008). Prekyba vaikais: pagalba ir prevencijos galimybės. Socialinis darbas. Mokslo darbai 

7(1): 18–125. 

Legkauskas, V. (2008). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 

Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“. 

Navaitis, G., Ralys, K. (2009). Nepilnamečių merginų įtraukimo į prostituciją prevencija. Pedagogika 93: 47–52. 

Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis 

Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. (2003). Valstybės žinios, nr. 49. 

Obelenienė, B. (2007). Paauglių ankstyvųjų lytinių santykių pedagoginės prevencijos vertinimas. Vytauto Didžiojo 


O’Connor, M., Healy, G. (2006). The Links between Prostitution and Sex Trafficking: A Briefing Handbook. Brussel: 

European Women’s Lobby (EWL), Coalition against Trafficking in Women (CATW). 

Savona, E. U., Stefanizzi, S. (2010). Measuring human trafficking :complexities and pitfalls. New York, NY: Springer. 

Sieving, R., Eisenberg, M., Pettingell, S., Skay, C. (2006). Friends’influence on adolescents’ first sexual intercourse. 

Perspective on Sexual and Reproductive Health 38(1): 13–19. 

Sipavičienė, A. (2006). Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius. 

United Nations Protocol. (2000). Prieiga internetu: . 

Ustilaitė S. (2007). Ankstyvi lytiniai santykiai fiziniu, psichologiniu, socialiniu aspektais. Vaikų ir jaunimo rengimo 

šeimai programų rengimas: mokomoji metodinė priemonė. Vilnius. 

Weiss, J. A., Jampol, M. L., Lievano, J. A., Smith, S. M., Wurster, J. L. (2008). Normalizing Risky Sexual Behaviors: 

A Grounded theory study. Pediatric Nursing 34(2): 163–169. 

THE EXPRESSION OF ATTITUDE TOWARDS HUMAN TRAFFICKING 

AMONG GIRLS WITH RISKY SEXUAL BEHAVIOUR 


Summary 

After gaining Lithuanian independence, the migration has increased and it conditioned 

the following criminal acts: weapon trade, prostitution, human trafficking. Sociological 

researches indicate that even 16 per cent of juveniles, the third of them – 

16 years old, suffer from human trafficking (Sipavičienė, 2006), mostly often girls, 

having social, psychological, personal and other problems and who start being interested 

in sexual life in early age. The attitude of the girls, characterised as having risky 

sexual behaviour towards human trafficking, is revealed through the opinion towards 

sexual intercourse, perception of reasons and outcomes of human trafficking and evaluation 

of risk. Therefore, the expression of attitude of the girls, characterised as having 

risky sexual behviour, was chosen as the object of the research. In the article the 

purpose of the research was raised – to examine the expression of attitude of the girls, 

characterised as having risky sexual behaviour towards human trafficking. 

The methodology of the research. In order to find out the attitude of the girls 

towards human trafficking, in October, 2011 an empirical research in Klaipėda town 

143


and district vocational schools was accomplished (under the permission of schools’ 

principals). A method of written survey was used in the research. The population of 

the research consisted of 16–17 year-old girls who learned in Klaipeda town and district 

vocational schools. The amount of the sample, regarding the survey, was 102 participants. 

The quantitative data, received during the research, was processed using the 

statistical program SPSS, seeking to accomplish a statistical data analysis. 

Analyzing the expression of schoolgirls from vocational schools towards human 

trafficking, it was firstly pursued to find out whether these girls could be characterized 

as having risky sexual behavior. After the answers of respondents had been analyzed, 

it was determined that 52 % of juvenile girls had already experienced sexual relations, 

42.2 % of them – had no sexual experience, and 5.9 % did not want answer to this 

question. Girls, participating in the research, started sexual relations when they were 

14 years old (7.5 %). More than a quarter of the participants – 26.4 %, experienced 

their first sexual intercourse being 15 years old. 

In order to find out the attitude towards human trafficking, the girls have been asked 

to explain, how they understand the conception of human trafficking. The answers 

of schoolgirls from vocational schools have revealed that the girls do not have enough 

knowledge regarding the phenomenon of human trafficking, are unable to distinguish 

the major forms of it, do not emphasize the possible danger of human trafficking both 

to females and males, individuals of different age and social status. The girls only partly 

named the basic elements (that compose the nature of human trafficking): actions, 

means and aims. The analysis of the conception of human trafficking in the research 

has highlighted inappropriate attitude of the girls towards this phenomenon and has 

grounded the demand for pedagogical correction regarding attitude. 

After the remarks of foreign and Lithuanian scientists had been summarized, the 

major causes of human trafficking were distinguished. The respondents were asked to 

tick only five causes, the major ones according them, because of which a young person 

can be included into the human trafficking. 

During the research it has become clear that 16–17 year-old girls, that had sexual 

relations and those who did not, think that the major cause of human trafficking is the 

lack of money, when it is mostly needed (75.5 % and 74.4 %). The other cause – “the 

use of drugs and alcohol”. This cause was chosen by 73.6 % of the girls who had already 

had sexual relations and 69.8 % of the girls who had not. 

From the list of the causes being introduced, the following ones were perceived absolutely 

insignificant by the girls: “having much spare time and doing nothing”, “school 

non-attendance”, “strained knowledge concerning sex”, “the lack of juridical 

knowledge”. However, the analysis of human trafficking sources (Kairienė, 2008; 

Healy, O’Connor, 2007) indicates that the above mentioned causes may also lead into 

becoming a victim of human trafficking. 

Seeking to establish the relation between the girls’ sexual experience and the risk 

of becoming a victim of human trafficking, it has come out that 79.2 % of the girls 

who had sexual experience and 60.5 % of them who did not have such kind of 

experience think that they will not become the victims of human trafficking. The girls, 

144


optimistic about this phenomenon, are prone to think about themselves better and hope 

that misadventures do pass by. 

The generalisation and conclusions of the research results. The accomplished empirical 

research enabled to find out the expression of attitude of the girls, characterised 

as having risky sexual behaviour. More than half of the girls, who participated in the 

research, had early sexual experience. However, it became clear that both the girls, 

characterised as having risky sexual and those who are not, consider many relevant 

reasons of human trafficking (violence, compulsion, use of alcohol in a family, work 

search through the internet, lack of juridical knowledge) as insignificant. The both 

groups of the girls found hard to perceive and define a phenomenon of human trafficking, 

and while evaluating the risk of human trafficking personally, it became clear 

that 79.2 per cent of girls who had had sexual experience and 60.5 per cent of girls 

who had not had such experience thought that they would not become the victims of 

human trafficking. The analysis of the research results has revealed that girls from vocational 

schools, characterised as having risky sexual behaviour and those who are 

not, have positive attitude towards human trafficking. 

145


146


ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: 

PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS 

Lijana Gvaldaitė, Jekaterina Bordun 

Vilniaus universitetas 

Anotacija 

Straipsnyje nagrinėjamas aborto reiškinys teoriniu aspektu, empiriškai analizuojamos grupės moterų 

aborto pasirinkimo priežastys, prevencijos poreikis. Statistiniai duomenys rodo, kad aborto problema 

Lietuvai yra aktuali, todėl svarbu, kad jai būtų skiriamas reikiamas dėmesys. Kai kuriose Europos Sąjungos 

valstybėse įstatymiškai įteisinta kompleksinė pagalba (psichologinė, socialinė, teisinė, materialinė) 

nėščioms moterims, atsidūrusioms krizinėje padėtyje ir ketinančioms nutraukti nėštumą, gali būti geros 

praktikos pavyzdžiai mūsų šaliai. Empirinis tyrimas parodė tiek pirminės, tiek antrinės prevencijos būtinumą 

– vaikų ir suaugusiųjų lytiškumo ugdymo ir visuminės konsultacinės švietėjiškos pagalbos bei 

kompleksinių paslaugų šeimai poreikį. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nėštumo nutraukimas, abortas, socialinė, psichologinė, švietėjiška pagalba, 

lytiškumo ugdymas, prevencija, priešabortinis konsultavimas. 

Abstract 

The paper analyses the phenomenon of abortion both from the theoretical aspect and empirically analysing the 

reasons for choosing abortion by a group as well as the need for prevention. The statistical data confirm that the 

problem of abortion is pertinent to Lithuania therefore it is important to dedicate the appropriate attention. In 

some EU states the complex assistance (psychological, social, juridical, and material) to pregnant women, who 

find themselves in a crisis and intend to terminate the pregnancy, is legitimized and it can be an example of 

good practise for our country. The empirical research has shown that there is a necessity of both primary and 

secondary prevention, i.e. sexual education of both children and adults and overall counsel-educative assistance, 

as well as the need for complex services to the family. 

KEY WORDS: abortion, social, educational and psychological help, sexuality education, prevention, preabortion 

counselling. 

Įvadas 

Dirbtinis nėštumo nutraukimas, arba abortas, visada buvo diskusijų objektas ne tik 

Lietuvoje, bet ir tarptautinėje bendruomenėje. Skelbiama abortų statistika mūsų šalyje, 

negimusios gyvybės teisinis neapibrėžtumas, socialinės pagalbos ir kitų prevencinių 

priemonių nėštumą ketinančioms nutraukti moterims bei šeimoms stoka byloja aborto 

problemos aktualumą. Tačiau dažnai politikų, įvairių sričių mokslo atstovų ir tyrėjų ar 

net tiesiogiai su šia problema praktiškai susiduriančių specialistų ignoruojama arba 

minimizuojama, nesulaukia deramo dėmesio ji ir viešajame diskurse. 

Sveikatos informacijos centro (2012) ir Lietuvos statistikos departamento duomenimis 

(2012), šalyje 2011 m. padaryta 11 590 abortų (beje, ši informacija gali būti 

netiksli, kadangi privačios medicinos įstaigos neprivalo pranešti apie atliktus abortus). 

Beveik 60 proc. jų yra dirbtiniai abortai, tai reiškia, kad įvykdyti ne dėl savaiminių 

persileidimų ar kitų medicininių indikacijų, bet moterų valia, kai apsisprendimui nutraukti 

nėštumą įtakos turi kitokio pobūdžio veiksniai – socialiniai, ekonominiai ar 

psichologiniai. Palyginti su ankstesniais metais, abortų skaičius sumažėjo ir turi tendenciją 

mažėti 2010 m. registruota12 90 abortų, 2008 m. – 14 12, 2000 m. – 23 83), 

tačiau Europos tyrimai rodo („Evolution of the Family in Europe 2009“, Johnston, 

147


2010 ir kt.), kad abortų skaičius mūsų šalyje yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. 

Juose taip pat pabrėžta, kad Lietuva – viena iš ES šalių, kuri neteikia prioriteto 

šeimai. Verta taip pat atkreipti dėmesį, kad nepaisant to, kad gimstamumas pastaraisiais 

metais mūsų šalyje šiek tiek didėjo, jis lieka gana žemas (2011 m. gimė 

33,9 tūkst. vaikų [Lietuvos statistikos departamentas, 2012]). Mūsų šalies ekspertų 

išvadose pabrėžiama, kad tai neužtikrina natūralios kartų kaitos ir demografinė situacija 

yra kritiška (Stankūnienė, Jasilionis, 2012; Stankūniene, Baublytė, 2012 ir kt.). 

Įdomus būtų aborto problemos traktavimas šiame kontekste: remiantis statistiniais 

duomenimis, nutraukiama vos ne kas trečia pradėta gyvybė. 

Mokslinė informacija pagrindžia, kad abortas yra kompleksinė problema. Ji aktuali 

ne tik vertybiniu ir pasaulėžiūros požiūriu tout court, kai iškyla negimusios gyvybės ir 

moters teisių klausimai, bet implikuoja ir daugiaaspektę mokslinę diskusiją apie tai, 

kas yra žmogus ir kokios yra jo ribos biologine, teisine, antropologine prasme 

(Crawford, 2008; Juškevičius, 2007 ir kt.). Be to, akivaizdu, kad čia neįmanoma atsietai 

traktuoti neigiamo aborto poveikio moters fizinei ir ypač psichinei sveikatai, jos 

socialiniam gyvenimui (apie tai plačiai diskutuojama psichologinėje užsienio ir lietuvių 

literatūroje), pagaliau čia iš esmės aptariama žmogaus ir šeimos bei pačios visuomenės 

gerovė. Nepaisant moters pasirinkimo ir negimusios gyvybės teisės į egzistenciją 

sankirtų, konfrontacijų bei vyraujančių skirtingų požiūrių, nekyla abejonių, kad 

abortas yra neigiamas reiškinys ir pripažintinas kaip socialinė problema, į kurią privalu 

atsižvelgti ir ieškoti būdų, kaip ją spręsti. 

Lietuvoje aborto problema mažai tirta. Paminėtini keletas darbų medicininiais ir teisiniais 

aspektais (Kavoliūnaitė, 2005, 2006; Dobrynina, Gavėnaitė ir kt., 2006; Sagatys, 

2006; Juškevičius, 2007; Čaikovsky, Žukovaitė, 2010; Šaulauskienė, 2007; Serapinas, 

Bartkevičienė, 2006; Obelenienė, Švedas, 2006 ir kiti), aborto problema nagrinėta žmogaus 

sampratos ir gyvybės išsaugojimo klausimus krikščioniškosios antropologijos ir bioetikos 

srityje (Narbekovas, 2003 ir kt.). Trūksta išsamesnių tyrimų šia tema psichologijos, 

sociologijos ir socialinio darbo kontekstuose, taip pat pagrįstų įvairių sričių ekspertų ir 

kompetentingų institucijų atstovų diskusijų, kurios būtų akstinas išjudinti politinę valią ir 

kurti kompleksines prevencijos, intervencijos ir postvencijos sistemas. Užsienio šalių patirtis 

rodo, kad šioje srityje dalyvauja psichologai ir socialiniai darbuotojai, o Lietuvoje 

veikia tik pavienės psichologinės ir socialinės pagalbos iniciatyvos, be to, šių specialistų 

įsitraukimas dažnai yra epizodiškas ir minimalus. 

Straipsnyje siekiama aptarti aborto problemą socialinės pagalbos kontekste ir atskleisti 

tyrime dalyvavusių moterų įvardijamas aborto pasirinkimo priežastis bei nustatyti 

šios problemos prevencijos reikalingumą. 

Tyrimo metodai: lyginamoji literatūros, teisės aktų analizė, anketinė apklausa. 

1. Aborto samprata ir teisinio traktavimo aspektai Lietuvoje 

bei Europos Sąjungoje 

Abortas (lot. abortus, aborior – „apmirštu“, „sunykstu“) – nėštumo nutraukimas 

arba nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės (Drąsutienė, Venckauskas, 2003). Tarptautinių 

žodžių žodyne (Vaitkevičiūtė, 2002) aborto sąvoka apibrėžiama kaip savaiminis ar 

148

ABORTAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA: PREVENCIJOS POREIKIO ASPEKTAS 

dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, t. y. žmogaus vaisiaus sunaikinimas iki naujagimio 

gimimo. Išskirtinos kelios aborto rūšys. Savaiminis abortas, arba persileidimas, 

vyksta prieš moters norą, jį dažniausia sukelia infekcinės širdies ir kraujagyslių, inkstų 

ligos, cukrinis diabetas, psichologinės ar fizinės traumos, apsinuodijimas alkoholiu ir 

kt. (Jenkins, 1997). Šis nėštumas nutrūksta iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius negyvybingas, 

mažesnis nei 25 cm ir sveria mažiau kaip 500 g (Almas, 1999). Straipsnyje 

bus kalbama apie dirbtinį abortą, kuris, remiantis apibrėžimu, yra sąmoningas nėštumo 

nutraukimas pagal medicinines, socialines arba asmenines indikacijas. Šią procedūrą 

atlieka gydytojas akušeris-ginekologas medicinos įstaigoje (Drąsutienė, Venckauskas, 

2003). 

Kalbant apie teisinį aborto reglamentavimą Lietuvoje iki šiol egzistuoja tam tikras 

teisinis neapibrėžtumas ir neišbaigtumas, o tai aiškiai riboja problemos sprendimo 

galimybes ir socialiniu lygmeniu. Visų pirma situaciją sunkina tai, kad dirbtinis nėštumo 

nutraukimas vis dar reglamentuojamas ne įstatymo, bet Sveikatos apsaugos ministro 

įsakymu Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo ir atlikimo tvarkos“, kuris priimtas 

1994 m. sausio 28 d. (nėštumas nutraukiamas moteriai pageidaujant iki 12 savaičių, 

didesnį nei 12-os savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei 

ir sveikatai). Tiesa, būta įstatymo projekto „Dėl prenatalinės negimusios gyvybės“ 

2005 m. ir 2007 m. svarstymų LR Seime, tačiau dėl skirtingų politinių pozicijų sprendimai 

nepriimti ir iki šiol prie šių klausimų negrįžta. Suprantama, nėra paprasta pasiekti 

konsensusą tokioje kompleksiškoje ir jautrioje srityje, tačiau galima būtų pritarti 

kai kurių ekspertų nuomonei, kad įstatymas galėtų suteikti didesnes negimusio vaiko ir 

nėščių moterų apsaugos bei pagalbos galimybes, užtikrinti jai socialines garantijas, 

plėtoti švietėjiškas ir ugdomąsias priemones, kad būtų mažinamas abortų skaičius mūsų 

šalyje, puoselėjama gyvybės kultūra. 

LR Konstitucijos 19 str. (1992) skelbia, kad „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, 

taigi, kaip teigia J. Juškevičius (2007), minėtas sveikatos ministro įsakymas 

prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui. Tarptautinių dokumentų nuostatos formuluojamos 

taip pat neaiškiai. Iš jų pravartu paminėti Jungtinių Tautų Vaiko teisių 

konvenciją, kurios 6 str. pabrėžia „kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi“, todėl, 

anot G. Sakalausko (remiantis: Sagatys, 2006), abortą galima traktuoti kaip vaiko teisių 

pažeidimą. Be to, konvencijos preambulėje pažymima, kad vaikui būtina ypatinga 

apsauga ir priežiūra, taip pat atitinkama teisinė apsauga „tiek iki gimimo, tiek ir po jo“ 

(Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija, 1995). Be abejonės, didžiausią keblumą šioje 

srityje kelia aborto ir žmogaus sampratos sąsaja, kitaip sakant, žmogaus gyvybės pradžios 

traktavimas (ar nuo apvaisinimo momento, ar nuo kurios nors organų vystymosi 

fazės, ar nuo gimimo) ir pati žmogaus definicija. J. Juškevičius (2007) atkreipia dėmesį, 

kad konstituciniuose tekstuose ar įstatymuose vengiama nurodyti žmogaus gyvybės 

pradžios momentą, nes tai tiesiogiai susiję su teisės į gyvybę įgyvendinimu. To nenurodo 

ir Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, kurios 

2 straipsnyje kalbama, kad „kiekvieno teisę į gyvybę saugo įstatymas“ (Europos Žmogaus 

teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, 1995), o konvencijos įgyvendinimo institucijos 

taip pat aiškiai nepasako, ar šio straipsnio nuostatos taikytinos ir negimusiam 

vaikui. Kita vertus, kaip pažymi J. Juškevičius (2007), pagal Visuotinę žmogaus teisių 

149


deklaraciją (1 str.) (2006) ir mūsų valstybės Konstituciją (18 str.) (1992) teisės ir laisvės 

yra būdingos žmogui dėl jo prigimties, o ne dėl to, kad valstybė ar visuomenė jas 

suteikia. Vėlgi nesant vieningos nuomonės apie žmogaus prigimtį galimos įvairios 

interpretacijos, o prigimtinės teisės kategorija šioje diskusijoje tarsi visai išnyksta, 

nors yra labai svarbi ne tik moraliniu, bet ir ontologiniu požiūriu (Craworf, 2008). Tuo 

tarpu gyvybės gynėjų oponentai priešpriešina moters teisę rinktis ir apsispręsti išsaugoti 

nėštumą arba jį nutraukti. Tai yra du konfrontuojantys požiūriai, tačiau vargu, ar 

jie yra lygiaverčiai ir lygintini tarpusavyje. Teisininkų analizėse (Juškevičius, 2007; 

Čaikovsky, Žukovaitė, 2010 ir kt.) dažnai cituojama Europos žmogaus teisių komisijos 

teismo byla „Brüggemann and Scheuten and Scheuten v. Federal Republic of 

Germany“, kurioje pažymima, kad nėštumas negali būti laikomas vien privataus gyvenimo 

dalimi, nes, kai moteris pastoja, jos privatus gyvenimas tampa glaudžiai susijęs 

su vaisiaus vystymusi. 

Galima pritarti nuomonei (Čaikovsky, Žukovaitė, 2010), kad aborto nepateisina argumentas, 

kad gyvybei, kaip vertybei, pripažinti būtinos tinkamos ekonominės sąlygos 

ir dvasinė branda. Tai, be abejo, svarbūs veiksniai, tiesiogiai susiję su socialine pagalba 

ir žmogaus ugdymu, tačiau vargu ar galima sutikti, kad jie yra lemtingi sprendžiant 

klausimą dėl gyvybės išsaugojimo ar nutraukimo. Viena vertus, dėl to, kad gyvybė yra 

faktas ir jį galima priimti arba atmesti iš esmės, kita vertus, vertybė yra savaiminis 

gėris ir pripažįstamas kaip toks, nepaisant žmonių požiūrio ir aplinkybių, ypač ekonominių. 

Tokie argumentai atrodo dar akivaizdesni socialinės pagalbos kontekste, 

turint galvoje žmogaus orumo pripažinimo ir socialinio teisingumo principus kaip 

esminius siekiant visuminės žmogaus gerovės. Antraip, socialinė pagalba vargšams, 

neįgaliesiems, socialinės rizikos šeimoms, problemiškiems asmenims ir kitiems netektų 

prasmės. O kalbant apie moterų teises ir gerovę privalu turėti galvoje, kad abortas 

nėra vien trumpa medicininė-techninė procedūra, bet problema, susijusi su galimais 

rimtais psichologinio pobūdžio padariniais tolesniam moters ir jos šeimos gyvenimui. 

Kaip teigia tyrėjai (Major, Appelbaum ir kt., 2009; Obelenienė, Švedas, 2006 ir kt.), 

moters sprendimą pasirinkti abortą dažnai lemia ne tiek išoriniai, kiek vidiniai veiksniai, 

kurie pasireiškia iš anksto susiformuota neigiama nuostata dėl nėštumo. Taip 

atsitinka ir dėl to, kad moteriai nepageidaujamas nėštumas yra tam tikra krizė, todėl ji 

gali būti nepajėgi priimti sau palankaus sprendimo, be to, gali lengviau pasiduoti artimųjų 

spaudimui. Užsienyje atlikta mokslinių tyrimų (Cantelmi, Cacace, 2007; Major, 

Appelbaum ir kt., 2009), kurie parodo moterų, nutraukusių nėštumą, polinkį į depresiją, 

priklausomybių alkoholiui ir narkotikams atsiradimą, pablogėjusius santykius su 

sutuoktiniu / partneriu ir kitais artimaisiais, didesnę krūties vėžio atsiradimo riziką ir 

kt. ir patvirtina pagalbos moteriai poreikį. 

Žvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių abortų teisinio reglamentavimo 

praktiką, galima teigti, kad abortai yra legalūs daugelyje šalių (Heywood, 2009; 

Wikstrom, 2008). Egzistuoja tik ribos, iki kada galima nutraukti nėštumą, ir tai dažniausia 

priklauso nuo procedūros aplinkybių (Ten pat). Daugelyje ES šalių, kaip ir 

Lietuvoje, abortai gali būti atliekami iki 12-os savaičių, o iš 27 ES šalių tik Maltoje, 

Lenkijoje ir Airijoje abortai uždrausti, tačiau Lenkijoje ir Airijoje su tam tikromis išlygomis 

(European Network IPPF, 2007). Ispanija anksčiau taip pat buvo viena iš 

150


valstybių, kur buvo priimtas griežtas įstatymas dėl aborto, tačiau 2010 m. birželio pradžioje 

įsigaliojo naujas, abortus liberalizuojantis įstatymas, pagal kurį abortas iki trijų 

nėštumo mėnesių neribojamas. 

Kai kuriose ES šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Italijoje, Kroatijoje ir 

Estijoje – įtvirtinta moters konsultavimo prieš nutraukiant nėštumą praktika. Vokietijoje 

gydytojas, sužinojęs, kad moteris nori nutraukti nėštumą, turi apžiūrėti nėščiąją ir 

pasiųsti ją konsultuotis su psichologais ir socialiniais darbuotojais. Pažymėtina, kad 

siunčiama kiekviena, bet kurio socialinio sluoksnio, statuso ir amžiaus moteris, išskyrus 

tuos atvejus, kai dėl nėštumo kyla pavojus motinos sveikatai Konsultantas turi 

informuoti moterį apie tai, kad negimęs kūdikis turi teisę į gyvybę ir bandyti įtikinti ją 

tęsti nėštumą (European Network IPPF, 2007). Po tokios konsultacijos minėtos tarnybos 

Vokietijoje moteriai išduoda pažymą, nurodančią, kad konsultacija suteikta, o po 

trijų dienų nuo pažymos išdavimo, jei moteris nepakeičia sprendimo, ji gali grįžti pas 

gydytoją (Žemaitienė, 2003). 

Pagal Italijos aborto įstatymą nėščiai moteriai, siekiančiai nutraukti nėštumą, išduodamas 

pažymėjimas, kurį privalo pasirašyti gydytojas arba konsultantas ir pati 

nėščioji, tačiau tame įstatyme nenurodomas „pasirengimo abortui“ (angl. preabortion) 

konsultacijos privalomumas (European Network IPPF, 2007). Tuo tarpu 

Švedijos įstatymas reglamentuoja, kad tarp 12 ir 18 nėštumo savaičių moteris nėštumo 

nutraukimo procedūrą turi aptarti su socialiniu darbuotoju, o po 18 savaičių privalo 

gauti leidimą iš Nacionalinės sveikatos apsaugos ir gerovės tarybos (Bjornberg, 

Dahlgren, 2003). Be to, galiojančiame Švedijos aborto įstatyme pabrėžiamos medicininės-socialinės 

abortų priežastys: abortai gali būti atliekami atsižvelgiant į moters 

gyvenimo sąlygas ir kitas aplinkybes, taip pat į moters fizinius ir psichinius požymius, 

nes tai mažina moters galimybes gimdyti ir auginti vaikus. Todėl šiame įstatyme numatoma, 

kad moteris turi konsultuotis su socialiniu darbuotoju, kuris turi ištirti jos 

padėtį ir padėti jai pasiruošti abortui. Be to, pažymėtina, kad socialinis darbuotojas turi 

teikti socialinę ir ekonominę pagalbą, kad moteris galėtų persvarstyti savo sprendimą, 

ir suteikti jai paramą, jeigu aborto atsisakyta (European Network IPPF, 2007). 

LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl nėštumo nutraukimo ir atlikimo 

tvarkos“ taip pat nurodoma, kad iki išduodant siuntimą nutraukti nėštumą akušerisginekologas 

turi paaiškinti moteriai (pageidautina ir sutuoktiniui) apie nėštumo nutraukimo 

fizinę ir moralinę žalą sveikatai, o pirmojo nėštumo atveju šia informaciją 

turi pateikti gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju. Be keliamų reikalavimų, 

šiame akte numatomas ir pageidavimas, kad pokalbyje dalyvautų psichologas. Deja, 

įsakyme akcentuojamas tik moters konsultavimas aborto žalos sveikatai klausimais, tai 

paliekant laisvam medikų pasirinkimui. Tačiau nereglamentuojamas privalomas ir 

platesnis moters konsultavimas socialiniais, psichologiniais ir teisiniais aspektais, kai 

gali būti gilinamasi į jos sprendimo priežastis ir aptariamos įvairios pasirinkimo galimybės, 

siekiant išsaugoti moters nėštumą. Priešabortinis konsultavimas galėtų būti ne 

tik psichologų, bet ir specialiai apmokytų socialinių darbuotojų veiklos sritis, kaip tai 

įtvirtinta užsienio praktikoje. 

151


2. Psichosocialinė pagalba ir aborto prevencijos poreikis 

Aborto prevencijos ir psichosocialinės pagalbos moteriai bei šeimai poreikį Lietuvoje 

visų pirma pagrindžia informacija, kad aborto priežastys dažnai yra ekonominio 

ir sociopsichologinio pobūdžio, o nėštumo nutraukimas vis dar dažniausiai taikoma 

šeimos planavimo priemonė (Kavoliūnaitė, 2006 ir kt.). 

Nors Lietuvos socialinių darbuotojų profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose 

– Socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998), Socialinių paslaugų įstatyme (2006) 

ir kt. – tiesiogiai neįvardijama, kad gyvybės išsaugojimas yra socialinio darbo prerogatyva, 

tačiau asmens vertės ir orumo pripažinimas bei gerbimas yra vienas prioritetinių socialinio 

darbo principų, įtvirtintų ir Tarptautinės socialinio darbo federacijos nuostatuose. Gyvybės 

išsaugojimo problemas socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi spręsti dirbdami su moterimis 

ir merginomis, tačiau ir prevenciniame bei intervenciniame darbe su šeimomis 

neišvengiamai susiduriama su prokreacijos klausimais. 

Kalbant apie aborto prevenciją, kurios tikslas – užkirsti kelią aborto problemai kilti ir 

plisti, svarbu akcentuoti pirminės prevencijos priemones, kurios apimtų vaikų, jaunimo ir 

suaugusiųjų lytiškumo ugdymą, pasirengimą šeimos kūrimui ir gyvenimui joje, pozityvaus 

bendravimo ir santykių kultūros, atsakingos tėvystės ir motinystės ugdymą. 

Prie antrinės prevencijos, arba intervencijos, priskirtinos įvairios pagalbos priemonės 

moterims krizinio nėštumo atvejais: konsultavimas, prireikus – ir apgyvendinimas, 

palydėjimas. Šios pagalbos formos kol kas yra pavienės, bet tokią pagalbą jau keletą 

metų teikia Lietuvos arkivyskupijų šeimos centrai ir krizinio nėštumo centrai didžiuosiuose 

Lietuvos miestuose. Kaip antrinės aborto prevencijos pavyzdį galima paminėti 

KMUK Akušerijos-ginekologijos klinikos praktiką, nuo 2003 metų ten vyksta socialinio 

darbo konsultacijos. Dėl besilaukiančiai moteriai teikiamos įvairiapusės pagalbos 

(socialinės, ekonominės, psichologinės) pastebėtos teigiamos tendencijos KMUK 

Akušerijos-ginekologijos klinikos abortų statistikoje (Švedas, 2008). Nuo 2003 metų, 

įsteigus socialinių darbuotojų etatus, iki 2007 m. sumažėjo nėštumo nutraukimų moters 

valia (2003 m. jų buvo 120, 2007 m. – 17). 

Kaip aborto prevencijos priemonė minėtina ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose 

(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje) 

2009 m. įsteigti „Gyvybės langeliai“. „Gyvybės langelio“ veiklos koncepcija remiasi 

tuo, kad pati kūdikio auginti nenorinti motina gali naujagimį palikti specialioje kapsulėje 

neužeidama į įstaigos vidų (Kubiliūtė, 2010). Nepaisant tokios iniciatyvos neišvengiamo 

ribotumo, ką patvirtina ir užsienio šalių praktika, tai yra vienas iš aborto ir 

vaikų palikimo prevencijos priemonių. Be to, svarbu tai, kad šiose įstaigose dirba socialiniai 

darbuotojai, teikiantys moterims pagalbą tuo metu, kai jos išgyvena krizę ir 

gali turėti sunkumų (Ten pat). 

Informacijos ir teisės aktų analizė leidžia teigti, kad iki šiol Lietuvoje aborto prevencija 

ir pagalba moterims krizinio nėštumo atvejais daugiau užsiima pavienės nevyriausybinės 

organizacijos, šalyje nevykdomos vyriausybinio lygio aborto prevencinės 

ir intervencinės programos, nėra jų įgyvendinimo sistemos, trūksta teisės aktų, kurie 

sukurtų tam prielaidas. Štai Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (2008) numatyta 

kompleksinė pagalba nėščioms moterims, tačiau tai ne įstatymas, o programinis 

152


dokumentas, nustatantis šeimos politikos gaires ir kryptis, todėl kol kas konkretaus 

pagrindo taikyti sistemišką ir organizuotą pagalbą nėra, nematyti ir konkrečių darbų 

įgyvendinant koncepcijos nuostatas. 

2010 m. „LR Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“ 1 

straipsnyje pabrėžiamas kompleksinės paramos šeimai sistemos, krizių prevencijų 

tinklo kūrimo ir kompleksinių paslaugų krizę patiriančioms šeimoms teikimo būtinumas. 

Šio dokumento 4 straipsnyje skelbiama, kad valstybė turi taikyti socialines, ekonomines 

priemones, kurios sudaro prielaidas šeimoms turėti vaikų ir diegti priešabortinio 

konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą. 

Svarbu, kad šiame dokumente iškyla priešabortinio konsultavimo pasiūlymas. Tačiau 

ministerijų pateikiamoje informacijoje naujų iniciatyvų šiuo klausimu per dvejus metus 

nuo susitarimo priėmimo neužfiksuota. 

Pravartu pacituoti ir LR Vyriausybės Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos 

strategijos dėl šeimos gerovės priemonių planą (2011), kuriame 2011–2013 metams, 

kaip, beje, ir ankstesniaisiais metais, numatyta paramos šeimai ir ugdomųjų 

priemonių, tarp jų ir Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos, plėtotė mokyklose. 

Tačiau, kaip matyti iš ministerijų pateikiamų ataskaitų, tai dažnai yra minimalios 

ir pavienės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, 

LR švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta 2007 m., mokyklose diegiama vangiai, 

realiai vykdoma tik kai kuriose mokyklose, o naujame priemonių plane 2011–2013 m. 

jai visiškai nenumatyta lėšų. 

Iš to, kas pasakyta, galima konstatuoti, kad aborto prevencija ir intervencija krizės 

atvejais mūsų šalyje įgyvendinama menkai ir fragmentiškai. Socialinių darbuotojų ir 

kitų specialistų vaidmuo šioje srityje būtų svarbus ne tik teikiant vienkartines konsultacijas 

moterims, ketinančioms nutraukti nėštumą, bet ir kuriant integruotos, kompleksinės, 

kokybiškos pagalbos sistemą. Kaip sakyta, dažnai moteris ryžtasi daryti abortą 

ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl vidinių psichologinių, santykių problemų, 

todėl būtina moterį šiame etape palaikyti ir palydėti, svarbūs tęstiniai kontaktai su ja ir 

galimai su sutuoktiniu / partneriu. Savaime suprantama, pagalba moteriai turi būti teikiama 

laiku, siekiant išsaugoti kiekvieną pradėtą žmogaus gyvybę, kartu gerbiant bet 

kokį moters apsisprendimą ir pasirinkimą. 

3. Nėštumą ketinančių nutraukti moterų situacijos vertinimai 

Atliekant tyrimą, anketavimo būdu apklaustos 98 moterys, atėjusios konsultuotis su akušeriu-ginekologu 

dėl nėštumo nutraukimo Visagino ir Švenčionių miestų ligoninėse. 

Tyrimo imtis iš anksto nebuvo sudaroma, nes neįmanoma nustatyti, kiek moterų, 

ketinančių nutraukti nėštumą, sutiks dalyvauti apklausoje. Analizuoti duomenys neapima 

visos Lietuvos tikslinės populiacijos, tačiau gautos respondenčių nuomonės atskleidžia 

bendrą tendenciją Visagino (Utenos apskritis) ir Švenčionių (Vilniaus apskritis) 

miestuose. 

Kadangi pasirinkta tiriamųjų grupė yra subtili, nėštumą ketinančios nutraukti moterys 

buvo apklausiamos anketavimo būdu, siekiant užtikrinti konfidencialumą. Tyrimo 

rezultatai gauti išanalizavus 98 anketas apie nėščiųjų moterų įvardytas aborto priežas- 

153


tis ir prevencijos poreikį. Tyrimo duomenų analizei pasirinktas SPSS 17.0 versijos 

programinis paketas. Tyrimo duomenims surinkti taikyta aprašomoji statistika, 

Spearmano koreliacija, patikimumo laipsniui esant 0,01, Pearsono Chi kvadrato ir 

Binominis kriterijai. Atliekant apklausą nustatyti tokio tyrimo ribotumai ir įsitikinta, 

kad plėtojant šios problematikos tyrimus būtų tikslinga atlikti kokybinio tipo interviu, 

nes tai leistų labiau įsigilinti į moterų patirtis ir tikslingiau atskleisti ketinimų nutraukti 

nėštumą priežastis. 

1. Galimos socialinės ir ekonominės aborto pasirinkimo priežastys. 

Respondenčių grupė analizuota kaip homogeninė grupė, t. y. respondentės pagal 

miestus (Švenčionių ir Visagino) neskirstytos. Analizuojant duomenis pastebėta, kad 

didžioji dalis atvykusių darytis aborto respondenčių gyvena mieste – 67 proc., 

26 proc. – kaime, 7 proc. – didmiestyje. Taigi daugiausia respondenčių yra miestietės. 

Kadangi moters amžius taip pat gali turėti įtakos moters apsisprendimui nutraukti 

arba išsaugoti nėštumą, atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti moterų amžių (žr. 1 pav.). 

1 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal amžių 

Atlikus duomenų analizę, pastebėta tendencija, kad daugumos nėštumą ketinančių 

nutraukti moterų amžius – nuo 26 iki 30 metų (26 proc.) ir daugiau kaip 40 metų 

(25 proc.). Mažiausią dalį tiriamųjų sudaro moterys iki 18 metų (2 proc.). 

Siekiant parodyti moterų amžiaus ir noro nutraukti nėštumo sąsajas, pasirinktas 

Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas, nes juo galima nustatyti statistinį ryšį 

tarp kintamųjų. Kadangi P-reikšmė (0,05) mažesnė už reikšmingumo lygmenį (0,01), 

pastebėta, yra teigiama, bet labai silpna (0,280). 

Tyrimu siekta sužinoti moterų išsilavinimą (žr. 2 pav.). Nėščių moterų prašyta pažymėti 

turimą išsilavinimą. 

Žvelgiant į gautus tyrimo duomenis (2 pav.), pastebima tendencija, kad dauguma 

nėštumą ketinančių nutraukti moterų turi vidurinį (34 proc.) arba profesinį (23 proc.) 

išsilavinimą, mažiausia dalis respondenčių turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą (4 proc.). 

Kadangi gauti tyrimo duomenys rodo, jog dauguma tiriamųjų turi vidurinį ar profesinį 

išsilavinimą, nuspręsta ieškoti ryšio tarp turimo išsilavinimo ir galutinio apsisprendimo 

nutraukti nėštumą. Apskaičiavus Spearmano ranginės koreliacijos koeficientą, 

154


pastebėtas statistiškai reikšmingas moterų turimo išsilavinimo lygio ir noro nutraukti 

nėštumą ryšys. Kadangi P-reikšmė (0,000) yra mažesnė už reikšmingumo lygmenį 

(0,01), buvo nustatyta, kad rodikliai moterų išsilavinimas ir galutinis aborto sprendimas 

statistiškai reikšmingai susiję. Koreliacija yra neigiama (-0,352) ir silpna. Šis nustatytas 

ryšys liudija apie tai, kad kuo tyrime dalyvavusios moterys yra žemesnio išsilavinimo, 

tuo jos labiau nusiteikusios nutraukti nėštumą. 

2 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 

Rengiant tyrimą, buvo tikslinga tiriamų moterų paklausti apie jų dabartinę veiklą 

nėštumo momentu, nes tai taip pat gali būti vienas iš socialinių-ekonominių veiksnių, 

turinčių įtakos moters apsisprendimui rinktis abortą. Nėščių moterų prašyta apibūdinti 

savo dabartinę veiklą (3 pav.). Iš pateiktų duomenų matyti, kad dauguma (61 proc.) 

tiriamųjų dirba, kita dalis (20 proc.) pažymėjo, kad nedirba ir nestudijuoja (nesimoko). 

Taigi pastebima bendra tendencija, kad tarp norinčių nutraukti nėštumą daugiausia yra 

dirbančių moterų. 

Nedirba ir nestudijuoja… 

20% 

Studijuoja (mokosi) ir dirba 

3% 

Dirba 

61% 

Studijuoja 

Mokosi 

3% 

6% 

0% 20% 40% 60% 80% 

3 pav. Respondenčių dabartinė veikla 

155


Apžvelgus šio atsakymo atviruosius duomenis paaiškėjo: kai kurios tiriamos moterys 

pažymėjo, kad jos yra namų šeimininkės arba yra vaiko priežiūros atostogose. Tai 

gali byloti, kad pastarosios neseniai (mažiau negu prieš 2 metus) pagimdė vaiką ir 

nepasiruošusios gimdyti dar vieno vaiko. 

Respondenčių prašyta pažymėti savo šeiminę padėtį. Dauguma tiriamų moterų 

(60 proc.) – ištekėjusios, 15 proc. – netekėjusios, 10 proc. – gyvena nesusituokusios, 

4 proc. – našlės, 3 proc. – pažymėjo atsakymą „kita“. Analizuojant tyrimo duomenis 

išryškėja bendra tendencija, kad dauguma tyrime dalyvavusių moterų, norinčių nutraukti 

nėštumą, yra ištekėjusios. 

Žemiau pavaizduoti duomenys (4 pav.) išskiriami pagal moterų amžių ir šeiminę 

padėtį, siekiant sužinoti, kokio amžiaus ir kokios šeiminės padėties moterys ryžtasi 

nutraukti nėštumą. 

120 

100 

80 

60 

40 

20 

0 

iki 18 18-25 26-30 31-35 36-40 virš 40 

Netekėjusi 

Ištekėjusi 

Gyvena 

nesusituokusios 

Išsiskyrusios 

Našlės 

Kita 

156 

4 pav. Respondenčių pasiskirstymas pagal amžių ir šeiminę padėtį (proc.) 

Kaip matyti, net 80 proc. 31–35 amžiaus tyrime dalyvavusių moterų yra ištekėjusios. 

Tyrime dalyvavo 2 nėščios merginos iki 18 metų, kurios yra netekėjusios. Iš tyrimo 

duomenų matyti, kad 33 proc. 18–25 amžiaus moterų yra ištekėjusios, dalis 

(28 proc.) šios amžiaus grupės moterų netekėjusios ir 22 proc. gyvena su partneriais. 

Gana aukštas procentas (17 proc.) 18–25 amžiaus moterų pažymėjo atsakymą „kita“, 

tačiau nežinoma, kokia jų šeiminė padėtis. 

Nėštumo nutraukimo atveju yra svarbu, moteris jau turi vaiką(-ų) ar ne. Atliekant 

tyrimą pastebėta, kad didžioji dalis (86 proc.) apklaustų moterų, kurios ketina nutraukti 

nėštumą, jau turi vaiką(-ų), 14 proc. – jų neturi. Vaikų turinčių moterų prašyta pažymėti 

vaikų skaičių (žr. 5 pav.). 

Kaip minėta, literatūroje aborto priežastys dažniausia siejamos su socialiniais ir 

ekonominiais veiksniais: moterų amžiumi, išsilavinimu, šeimine padėtimi, turimų vaikų 

skaičiumi, veiklos pobūdžiu ir savo ekonominės situacijos vertinimu, kuris turi 

įtakos sprendimui nutraukti nėštumą. Todėl buvo tikslinga ir šioje apklausoje paprašyti 

moterų pažymėti, ar jų apsisprendimui rinktis abortą turi įtakos ekonominė situacija 

(6 pav.).


5 pav. Respondenčių turimų vaikų skaičius 

Kadangi didžioji dauguma (83 proc.) tiriamų moterų mano, kad ekonominė situacija 

turi įtakos jų apsisprendimui rinktis abortą, 6 paveiksle pateikiame respondenčių 

pasiskirstymą pagal dabartinę veiklą ir ekonominės situacijos įtaką apsisprendimui 

rinktis abortą. Taigi galima įžvelgti tendenciją, kad ekonominės situacijos įtaka išlieka 

stipri (nuo 50 proc.) nepaisant moterų veiklos. 

100% 

90% 

80% 

70% 

60% 

50% 

40% 

30% 

20% 

10% 

0% 

Ne 

Taip 

Mokausi 

Studijuoju 

Dirbu 

Mokausi (studijuoju) ir dirbu 

Nedirbu ir nestudijuoju 

Kita 

6 pav. Ekonominės situacijos įtaka respondenčių sprendimui 

Reikia pažymėti, kad ekonominės situacijos įtaką (net 83 proc.) ypač jaučia moterys, 

pažymėjusios atsakymą „kita“. Minėta, kad šį atsakymą pažymėjo namų šeimininkės 

ir tos moterys, kurios yra vaiko priežiūros atostogose. Didelė dalis (80 proc.) 

besimokančiųjų ir 79 proc. nestudijuojančių ir nesimokančių moterų susiduria su ekonominiais 

sunkumais, kurie, jų nuomone, turi įtakos priimant sprendimą, nes šios mo- 

157


terys nedirba ir negauna pajamų. Įdomu tai, kad daugiau negu pusė (66 proc.) dirbančių 

moterų pažymėjo itin stiprią ekonominės situacijos įtaką. Palyginus su kitų respondenčių 

nuomonių rezultatais, mažiausiai (50 proc.) su finansiniais sunkumais priimant 

sprendimą nutraukti nėštumą susiduria studijuojančios moterys. Tačiau ši įtaka 

išlieka vis dėlto labai stipri, nes tai reiškia, kad lygiai pusė studijuojančių tiriamų moterų 

pažymėjo, jog finansinė situacija turi įtakos jų sprendimui rinktis abortą. Tyrimo 

rezultatai byloja, kad ekonominės situacija veikia moterų sprendimą rinktis abortą. 

2. Moters požiūris į nėštumą ir jį lemiantys veiksniai. Norint atskleisti 

moters požiūrį į nėštumą lemiančius veiksnius, respondentams pateikti klausimai, 

susiję su gyvybės pradžia ir artimais žmonėmis, su kuriais moteris kalbėjosi apie 

savo nėštumo nutraukimo situaciją. Gyvybės pradžios traktavimas laikoma svarbiu 

veiksniu, kuris turi įtakos moters sprendimui, nes nuo to, kaip teigia ir kai kurie autoriai 

(Obelenienė, Švedas, 2006), priklauso moters motinystės tapatumo jausmas. 

158 

7 pav. Gyvybės pradžia, respondenčių požiūriu 

71 proc. respondenčių (70 moterų) pažymėjo (žr. 7 pav.), kad kaip gyvybės pradžią 

traktuoja apvaisinimo momentą, 11 proc. – nuo 3-ios nėštumo savaitės, kai jau formuojasi 

kūdikio organai. Taigi galima teigti, kad dauguma moterų supranta, jog gyvybė 

prasideda apvaisinimu ar nuo trečios nėštumo savaitės, ir tai, kad yra motinos, todėl 

nėštumą nutraukia sąmoningai, t. y. supranta, kad nutraukia kūdikio gyvybę. Tik 

4 proc. respondenčių, atsakydamos į šį klausimą, pažymėjo, kad gyvybė prasideda nuo 

12-os nėštumo savaitės. Tai gali byloti, kad nėštumo nutraukimas iki 12-os nėštumo 

savaitės (pagal LR sveikatos ir apsaugos ministro 1994 m. įsakymą „Dėl nėštumo nutraukimo 

operacijos atlikimo tvarkos“), jų nuomone, nesusijęs su savo kūdikio gyvybės 

nutraukimu. 3 proc. apklaustų moterų (3 moterys) pažymėjo, kad gyvybė prasideda 

vaikui gimus. 

Kaip minėta, pagal LR sveikatos ir apsaugos ministro įsakymą „Dėl nėštumo nutraukimo 

operacijos atlikimo tvarkos“, moterys gali nutraukti nėštumą iki 12-os savaitės, 

jei pageidauja, tuo tarpu apie vyro vaidmenį tik užsimenama, kai sutuoktinio ar 

partnerio informavimas ir dalyvavimas konsultacijoje kartu su moterimi traktuojamas


tik kaip pageidautinas, bet neprivalomas. Galima teigti, kad šiame teisės akte visa atsakomybė 

už abortą tenka moteriai. Tą patvirtina gauti tyrimo rezultatai, bylojantys, 

kad net 20 proc. vyrų (partnerių) nežino apie moters ketinimus nutraukti nėštumą 

(8 pav.): 20 iš 98 moterų sprendimą daryti abortą priima vienos. 

8 pav. Vyro (partnerio) informavimas apie moters sprendimą nutraukti nėštumą 

Tai savo ruožtu kelia abejonių, ar moterys praneša būsimo vaiko tėvui ir apie patį 

nėštumo faktą. Moterų nuomonės apie vyrų (partnerių) vaidmenį nėštumo nutraukimo 

situacijoje pateiktos 9 paveiksle. 

9 pav. Vyro (partnerio) vaidmuo moteriai apsisprendžiant nutraukti nėštumą (proc.) 

Duomenys rodo, kas daugelis moters situaciją žinančių vyrų (partnerių) (84 proc.) 

palaiko moterį jai priėmus sprendimą nutraukti nėštumą, 5 proc. vyrų (partnerių) tokio 

sprendimo nepalaiko. Nė viena iš moterų (0 proc.) neteigė, kad vyras vertė darytis 

abortą. Vis dėlto šie duomenys palieka nemažai neatsakytų klausimų tiek dėl tikrųjų 

159


sprendimo nutraukti nėštumą priežasčių, tiek dėl santykių su vyrais, todėl kokybinis 

interviu galėtų geriau padėti išsiaiškinti šiuos klausimus. 

Kalbant apie artimiausių asmenų įtaką moters sprendimui rinktis abortą, svarbu 

paminėti ir kitus asmenis, tokius kaip tėvai, broliai, seserys, draugės ir draugai. Respondenčių 

prašyta pažymėti, su kuo iš artimų žmonių jos kalbėjosi apie savo situaciją 

(10 pav.). Jos galėjo pažymėti kelis atsakymus. 

10 pav. Artimieji, su kuriais moterys aptarė situaciją 

Tyrimo rezultatai parodė tendenciją, kad moterys savo situaciją dažniausiai linkusios 

aptarinėti su draugėmis (tai pažymėjo 57 proc. tiriamųjų), dalis tiriamųjų 

(28 proc.) pažymėjo, kad apie tai kalbasi su motinomis, tik 6 proc. moterų nurodė savo 

tėvą. Taigi daroma išvada, kad moters apsisprendimui dažniausiai įtakos turi draugės 

ir motinos. 

Apibendrinant veiksnius, lemiančius moters požiūrį į nėštumą, galima daryti tokias 

išvadas: 1) dauguma tiriamųjų supranta, kad yra savo kūdikio motinos, nes mano, kad 

gyvybė prasideda nuo apvaisinimo; 2) dažniausiai draugės ir motinos tampa tais artimais 

asmenimis, kurie turi įtakos apsisprendimui nutraukti nėštumą. 

3. Aborto prevencijos poreikis. Į anketos klausimus apie kontracepciją atsakė 

visos 98 tyrime dalyvavusios respondentės. 56 moterys (57 proc.) pažymėjo, kad 

jos naudoja kontracepciją, likusios 42 respondentės (43 proc.) nurodė, kad jos nenaudoja. 

43 proc. visų moterų, kurios naudoja kontracepciją, ir 26 moterys (38 proc.), 

nenaudojančios kontracepcijos, pažymėjo, kad yra galutinai apsisprendusios nutraukti 

nėštumą. Sąsajoms tarp kontracepcijos naudojimo ir moterų apsisprendimo pasirinkti 

abortą nustatyti taikytas Binominis kriterijus (į klausimą apie kontracepciją – naudoju 

arba nenaudoju, o į klausimą apie galutinį sprendimą nutraukti nėštumą – taip arba 

ne). Statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta (p


Siekiant išsiaiškinti moterų nuomonę apie prevencijos poreikį nėštumo atveju, tiriamų 

moterų prašyta pažymėti specialistus, su kuriais jos kalbėjosi apie nėštumo nutraukimą 

(11 pav.). 

Neatsakė 

Kita 

Mokytojas 

Socialinis pedagogas 

Socialinis darbuotojas 

Psichologas 

Kitas gydytojas 

10% 

6% 

1% 

1% 

0% 

5% 

77% 

0% 20% 40% 60% 80% 100% 

11 pav. Specialistai, su kuriais tiriamosios aptarė savo situaciją 

Kaip matyti, dauguma apklaustų moterų nurodė (žr. 11 pav.), kad pagrindinis konsultantas 

esamoje situacijoje buvo gydytojas. Dalis apklaustų moterų (10 proc.) į šį 

klausimą neatsakė. Kadangi tik 5 proc. visų respondenčių pažymėjo, kad apie savo 

situaciją kalbėjosi su psichologu ar psichoterapeutu, tai leidžia manyti, kad šiuose 

miestuose konsultavimas su psichologu praktikuojamas gana retai. 

Siekdami sužinoti, kokios pagalbos tiriamosioms trūksta, tyrimo apklausoje tiriamųjų 

prašyta nurodyti specialistus, iš kurių jos norėtų sulaukti pagalbos (12 pav.). 

12 pav. Specialistai, iš kurių tiriamosios norėtų sulaukti pagalbos 

161


Remiantis gautais tyrimo rezultatais, galima teigti, kad tiriamosios, be gydytojo, 

norėtų sulaukti pagalbos iš psichologo / psichoterapeuto (tą pažymėjo 51 proc. respondenčių), 

socialinio darbuotojo / pedagogo (35 proc.). Pasirinkusios atsakymo variantą 

„kita“, keletas tiriamų moterų pažymėjo, kad norėtų sulaukti pagalbos iš dvasininko 

ar gydytojo genetiko. 

Tiriamų moterų prašyta nurodyti, kokios, jų nuomone, yra aborto pasekmės 

(13 pav.). 

Kita 

Neturi nuomonės 

Savęs kaltinimas dėl tokios apsisprendimo 

Poros santykių pablogėjimas 

Fizinės ar psichinės moters sveikatos 

sutrikimai 

Jokių 

2% 

8% 

11% 

17% 

37% 

53% 

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 

13 pav. Respondenčių nuomonė apie aborto pasekmes (proc.) 

Kadangi daugiau nei pusė moterų (53 proc.) pažymėjo, kad aborto pasekmės gali būti 

fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, o 37 proc. nurodė galimą savęs kaltinimą dėl 

tokio apsisprendimo, galima teigti, kad būtent dėl šių priežasčių respondentės pabrėžė 

psichologo (psichoterapeuto) ir socialinio darbuotojo (pedagogo) pagalbos svarbą. 

Gauti tyrimo rezultatai patvirtina ir tai, kad vieno specialisto (šiuo atveju gydytojo) 

pagalbos nėštumą ketinančioms nutraukti moterims neužtenka. Gydytojo funkcija – 

teikti medicininio pobūdžio informaciją ir kvalifikuotą medicininę pagalbą. Socialinių, 

psichologinių veiksnių susipynimas pagrindžia psichologų, psichoterapeutų, socialinių 

darbuotojų dalyvavimo svarbą. Šių specialistų reikalingumą patvirtina ir kiti tyrimo 

duomenys. Tyrimo metu tiriamųjų prašyta nurodyti, kokios pagalbos esamoje situacijoje 

reikėtų nėščioms moterims (15 pav.). 

Iš 15 paveikslo matyti, kad dauguma tiriamų moterų (52 proc.) pažymėjo, jog joms 

trūksta moralinio palaikymo, daliai tiriamųjų (30 proc.) reikia padėti galutinai apsispręsti 

dėl nėštumo nutraukimo ar išsaugojimo. Šie duomenys leidžia kelti prielaidą, 

kad apie 30 proc. tirtų nėščių moterų, jei sulauktų pagalbos, galėtų išsaugoti nėštumą. 

Net 27 proc. tiriamų moterų pažymėjo, kad joms trūksta finansinės pagalbos, ir tik 

6 proc. tiriamųjų pageidautų, kad vyrą (partnerį) pakonsultuotų specialistai. Taigi gauti 

tyrimo duomenys byloja apie psichologų (psichoterapeutų) ir socialinių darbuotojų 

(pedagogų) dalyvavimo konsultuojant nėštumą ketinančias nutraukti moteris būtinumą. 

162


Kita 

Vyro (partnerio) konsultavimas 

Finansinė pagalba 

Informacija apie "Gyvybės langelį" 

Pagalba susirasti gyvenamąją vietą 

Moralinis palaikymas 

Pagalba apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo arba 

išsaugojimo 

2% 

6% 

4% 

6% 

27% 

30% 

52% 

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 

14 pav. Respondenčių nuomonė apie pagalbos poreikį esamoje situacijoje (proc.) 

Išvados 

Lyginamoji mokslinės literatūros, tyrimų ir teisės aktų analizė atskleidė, kad aborto 

problema mūsų šalyje yra aktuali, bet deramai nenagrinėjama mokslinu-praktiniu 

lygmeniu ir viešai neaptariama, jai spręsti trūksta sisteminių ir kompleksinių socialinės 

ir psichologinės pagalbos bei prevencinių priemonių moterims ir šeimoms. Mokslinė 

informacija rodo, kad aborto priežastys dažnai yra ekonominio ir socialiniopsichologinio 

pobūdžio, o nėštumo nutraukimas vis dar yra dažniausiai taikoma šeimos 

planavimo priemonė. Šalyje teisinis aborto reglamentavimas neapibrėžtas ir nepakankamas: 

iki šiol nėštumo nutraukimo tvarką reguliuojantis 1994 m. priimtas sveikatos 

apsaugos ministro įsakymas nustato tik tam tikrą medicininio pobūdžio procedūrą, 

o ne pagalbos galimybes krizinėje situacijoje atsidūrusioms moterims ir negimusio 

kūdikio apsaugą. Šiuo požiūriu užsienio šalių geroji praktika gali padėti kuriant aborto 

mažinimo ir prevencijos sistemas. 

Empirinis tyrimas parodė, kad nėštumą nutraukti ketinančių moterų grupėje dominuoja 

ištekėjusios, vyresnio amžiaus, vidurinį išsilavinimą ir vieną ir arba du vaikus 

turinčios moterys. Ekonominio pobūdžio priežastys respondenčių įvardijamos kaip 

pagrindinės priimant sprendimą nutraukti nėštumą, tačiau šie rezultatai interpretuotini 

nevienareikšmiškai, todėl reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ar tai iš tikrųjų yra moterų pasirinkimą 

lemiantys veiksniai. Giluminėms priežastims nagrinėti būtų tikslingesnis kokybinio 

pobūdžio tyrimas. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, darytina prielaida, 

kad dauguma apklaustų moterų turi suformuotą motinystės tapatumo jausmą, t. y. žino, 

kad yra motinos, ir yra sąmoningos dėl negimusios gyvybės nutraukimo. Taip pat 

išaiškėjo, kad dauguma jų sprendimą nutraukti nėštumą priėmė kartu su vyrais / partneriais, 

šį klausimą jos taip pat aptarė su savo draugėmis ir motinomis. Tačiau dalis jų 

(20 proc.) vyrų / partnerių apie tokį sprendimą neinformavo, todėl kyla klausimas apie 

moterų santykius su vyrais / partneriais ir pastarųjų dalyvavimą šeimos gyvenime. 

Tyrimas atskleidė, kad dauguma tiriamų moterų naudojo kontracepciją, taigi apsi- 

163


sprendimas nutraukti nėštumą su kontracepcijos naudojimu nesusijęs. Taip pat nustatyta, 

kad nėštumą ketinančios nutraukti moterys daugiausia norėtų sulaukti pagalbos iš 

psichologo (psichoterapeuto) ir socialinio darbuotojo (pedagogo). Tokios pagalbos 

poreikį galima sieti su tiriamų moterų dažniausiai minėtomis aborto pasekmėmis – 

galimomis sveikatos ir psichologinio pobūdžio problemomis. Dalis moterų minėjo 

pagalbos poreikį prieš galutinai apsisprendžiant išsaugoti arba nutraukti nėštumą. 

Apibendrinant tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad tyrimo duomenys pagrindžia 

tiek pirminės, tiek antrinės prevencijos reikalingumą – suaugusiųjų lytinio ugdymo ir 

konsultacinės švietėjiškos pagalbos, taip pat kompleksinių paslaugų šeimai poreikį, 

siekiant jos gerovės. Svarbu, kad į šį procesą įsitrauktų mokslininkai ir praktikai, politikai, 

visuomenės atstovai ir pačios šeimos. 

Gauta 2012 11 10 


Literatūra 

Almas, H. (1999). Klinikinė slauga. Vilnius: Charibaldė. 

Björnberg, U., Dahlgren L. (2003). Policy. The Case of Sweden. Tyrimas. Prieiga internetu: 

http://www.york.ac.uk/inst/spru/research/nordic/swedenpoli.pdf 

Cantelmi, T., Cacace, C. (2007). Aborto volontario e salute mentale della donna. Prieiga internetu: 

http://www.zenit.org/article- 12035?l=italian 

Crawford, D. S. (2008). Natural law and the body: between deductivism and parallelism. Communio, t. 35: 327–353. 

Washington. 

Čaikovski, A., Žukovaitė, I. (2010). Neteisėto aborto kriminalizavimas Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Teisė, 

t. 75. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Dobrynina, M., Gavėnaitė, A., Liesis, M. ir kt. (2006). Teisiniai abortų uždraudimo aspektai ir jų vertinimas. Prieiga 

internetu: hppt://www.anarchija.lt/index.php/politika/1203-abortu-draudimo-aspektai.html. 

Drąsutienė, G., Venckauskas, A. (2003). Akušerijos ir ginekologijos praktinis vadovas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Heywood, A. (2009). Abortion law in the EU. Ezine articles. Prieiga internetu: http://ezinearticles.com/?Abortion- 

Law-in-the-EU&id=3349318 

Jenkins, J. (1997). Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius: Alma littera 

Johnston, R. (2010). Maps of percentage of Pregnancies Aborted in Europe by Country. Prieiga internetu: 

http://www.johnstonsarchive.net/policy/abortion/mapeuropeabrate.html 

Juškevičius, J. (2007). Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu probleminiai aspektai. Sveikatos mokslai 2: 

764–773.Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“. 

Kavoliūnaitė, E. (2005). Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijos. Teisės problemos 2 (48): 5–26. Vilnius: 

Lietuvos teisės institutas. 

Kavoliūnaitė, E. (2006). Žmogaus vaisiaus gyvybės apsauga baudžiamojoje teisėje. Teisės problemos 2(52): 62–83. 

Vilnius: Lietuvos teisės institutas. 

Kubiliūtė, G. (2008). Gyvybės langeliai: pagalba likimo nuskriaustiems vaikams ar kova su pasekmėmis? Prieiga 

internetu: http://www.kaunaskitaip.lt/node/132 

Major, B., Appelbaum, M. ir kt. (2009). Abortion and Mental Health. American Psychologist, t. 64, nr. 9: 863–890. 

Narbekovas, A. (2003). Moralinis natūralaus šeimos planavimo ir kontracepcijos skirtumas. Soter 10 (38): 7–18. 

Obelienienė, B., Švedas, E. (2006) Laisvo apsisprendimo nutraukti nėštumą ir moters teisės į informaciją realizavimo 

galimybės. Sveikatos mokslai 1–2: 131–137. Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“. 

Sagatys, G. ( 2006). Vaiko teisė į šeimos ryšius. Vilnius: Teisinės informacijos centras. 

Serapinas, D., Bartkevičienė, D. (2006). Prenatalinės žmogaus raidos svarba. Gyvybės teisinės apsaugos svarba. Sveikatos 

mokslai 1–2: 151–154. Vilnius: Asociacija „Sveikatos mokslai“. 

Stankūnienė, V., Baublytė, M. (2012). Mažo gimstamumo pasekmės ateities Lietuvos gyventojų skaičiaus ir struktūrų 

profiliams. Demografija ir mes 8: 1–3. Vilnius: Demografinių tyrimų institutas. 

Stankūnienė, V., Jasilionis, D. (2012). Kas naujo Lietuvos demografiniame pasaulyje. Demografija ir mes 5: 1–4. 

Vilnius: Demografinių tyrimų institutas. 

Šaulauskienė, A. (2007). Galėję gyventi negimsta. Sveikatos mokslai, t. 17, nr. 2: 781–784. Vilnius: Asociacija „Sveikatos 

mokslai“. 

164


Švedas, E (2008). Statistinė abortų analizė. Ar medikai pajėgūs išspręsti socialines problemas? Prieiga internetu: 

www.bioetika.lt/cmsms/uploads/news/id11/Svedas.pdf. 

Švedas, E. (2007). Pirmoji nuotrauka gyvenimo albume ar abortas? Nėštumo nutraukimo etika. Kaunas: Gyvenimo ir 

tikėjimo institutas. 

Wikström, K. (2008). Abortion rights: Still a fight in Europe. IV Online magazine IV (404). Prieiga internetu: 

http://www.internationalviewpoint.org/spip.php?article1523 

Žemaitienė, R. (2011). Iš arčiau. Už gyvybę 13. Prieiga internetu: 

http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/200313/uzg13_10.html 

Teisės aktai ir dokumentai 

Dėl nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos šeimos gerovės srityje įgyvendinimo 2011–2013 metų 

priemonių plano patvirtinimo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2011). Įsakymas A1- 

44, 2011 m. sausio 27 d. Valstybės žinios, 2011.02.08, Nr. 16, Publ. Nr.: 778. 

European Network IPPF (International Planned Parenthood Federation). (2007). Abortion Legislation in Europe. 

Belgium. Prieiga internetu: http://www.ippfen.org/NR/rdonlyres/2EB28750-BA71-43F8-AE2A- 

8B55A275F86C/0/Abortion_legislation_Europe_Jan2007.pdf 

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. (1995). Valstybės žinios, Nr. 10-237. 

Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija.( 1995). Valstybės žinios, Nr. 60-1501 

Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Valstybės žinios, Nr. 33-1014. 

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“. 

(2008). Valstybės žinios, Nr. 69-2624. 

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“. 

(1994). Nr. 50. Prieiga internetu: http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/ministro_isakymai?id=22784. 

Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. (1998). Socialinių darbuotojų asociacija. Prieiga internetu: 

http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/socialinio_darbo_katedra/Lietuvos_socialiniu_darbuotoju_etiko 

s_kodeksas/17socialiniu_darb_etik_kod.doc 

Lietuvos socialinių paslaugų įstatymas. (2006). Prieiga internetu: 

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=270342&p_query=&p_tr2= 

Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. (2010). Prieiga internetu: 

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376067 

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. (2006). Valstybės žinios, Nr. 68-2497. 

Tyrimų ir statistinių duomenų internetinės prieigos 

Evolution of the Family in Europe. (2009). Tyrimas. Prieiga internetu: http://www.scribd.com/doc/22418149/Report- 

Evolution-on-the-Family-in-Europe-2009 

Institute for Family Policies, Evolution of the Family in Europe. (2009). Tyrimas. Prieiga internetu: 

http://www.scribd.com/doc/22418149/Report-Evolution-on-the-Family-in-Europe-2009 

Lietuvos statistikos departamentas. (2012). Prieiga internetu: http://www.stat.gov.lt/lt/ 

Lietuvos sveikatos informacijos centras. (2012). Prieiga internetu: http://sic.hi.lt/ 

ABORTION AS A SOCIAL PROBLEM: THE NEED FOR PREVENTION 

ASPECT 


Summary 

The official abortion statistics in Lithuania, the juridical indefiniteness of the unborn life 

and the discussions about it, the lack of social assistance and other prevention measures 

for women and families that intend to terminate a pregnancy testify that the problem of 

abortion is pertinent to our country. Often politicians, representatives and researchers of 

various scientific fields and even first-hand specialists that deal with the problem ignore or 

minimize it so it does not have the appropriate attention in the public discourse. 

According to the data of the Centre of health information and the Lithuanian Department 

of statistics, 11.590 abortions have been conducted in Lithuania in 2011 (this 

information could be imprecise because private medical establishments are not obliged 

165


to report abortions conducted). Almost 60 percent of these are artificial abortions and 

this means that they have not been conducted due to miscarriages of medical indications 

but due to the will of the women when the decision to terminate the pregnancy is 

based on other type of factors, such as social, economical or psychological. When 

comparing this data to that of the previous years it can be seen that the number of 

abortions has decreased and tends to diminish (12.790 abortions registered in 2010, 

14.212 in 2008, 23.683 in 2000). Nevertheless, the “Evolution of the Family in Europe 

2009” survey has shown that the number of abortions in our country is one of the highest 

in the European Union. The report of the survey also stresses that Lithuania is one 

of the EU countries that does not prioritize the family. It is also important to note that 

despite of the fact that the birth-rate has been slightly increasing during the past few 

years, the statistical data confirm that the number of children in 2010 has diminished 

by 37,7 thousand) when comparing to that in 2008. In their conclusions the experts 

also emphasize that these numbers do not secure the natural generational change and 

the demographic situation is rather critical. The statistics of abortions show that almost 

one in three created lives is being terminated. 

The scientific information proves that abortion is a complex problem. It is relevant 

not only from the point of view of values and the world-view when the questions related 

to unborn life and women rights arise but implicates also a multi-aspectual scientific 

discussion. It is self-evident that it is not possible here to treat separately the negative 

impact to the physical and especially to the psychological health of the woman, 

her social life (this aspect is widely discussed in the psychological foreign and Lithuanian 

literature), in the end this is fundamental to the welfare of an individual, the family 

and also of the society itself. Despite of the different opinions and confrontations 

towards the contradiction of the choice of the woman and the right to existence of the 

unborn life, there is no doubt that abortion is a negative phenomenon and it should be 

recognised as a social problem that must be acknowledged and tried to solve. 

There has been little research of abortion in Lithuania. There have been some studies 

from the medical and juridical aspects: Sakalauskas, 2001; Kavoliūnaitė, 2005, 

2006; Dobrynina, Gavėnaitė et al., 2006; Sagatys, 2006; Juškevičius, 2007; Čaikovsky, 

Žukovaitė, 2010; Šaulauskienė, 2006; Serapinas, Bartkevičienė, 2006; Obelenienė, 

Švedas, 2006 and others. The problem of abortion is also mentioned when analysing 

the concept of a human and preserving life in the field of Christian anthropology and 

bioethics (Narbekovas 2003 and others). There are not enough detailed studies in this 

topic in the context of psychology, sociology and social work, as well as valid discussions 

of diverse field specialists and competent institutions that would be a stimulus to 

stir the political will and to create complex systems of prevention, intervention and 

postvention. The experience of other countries shows that psychologists and social 

workers collaborate in this field while in Lithuania only isolated initiative of psychological 

and social assistance are present and the involvement of these specialists is 

often episodic and minimal. 

This paper aims at discussing the problem of abortion in the context of social 

assistance and to reveal the reasons given by the surveyed women for choosing abortion 

as well as to determine the necessity of prevention of this problem. 

166


The methods used for the research is comparative analysis of academic literature and 

legislation, questionnaire survey. The empirical part (questionnaire survey) consists of the 

responses of 98 women that have approached counselling for pregnancy termination in 

Švenčionių and Visaginas town hospitals. The data analysed does not include all the target 

Lithuanian population but the responses gathered reflect the general tendency in the towns 

of Visaginas (district of Utena) and Švenčionys (district of Vilnius). 

The comparative analysis of academic literature and legislation acts has permitted 

to conclude that the problem of abortion is wide-spread in Lithuania but it is not appropriately 

analysed on scientific and practical levels nor it is publicly discussed. There 

is a lack of systematic and complex social and psychological assistance and preventive 

measures for women and families that would help to solve this problem. The 

scientific information has revealed that the reasons for abortion are often due to economic 

and socio-psychological factors and the termination of a pregnancy still remains 

the most frequently used mean for family planning. The legal regulation of 

abortion in the country is undetermined and insufficient because the Heath care law 

regulating the practise of pregnancy termination that has been passed in 1994 defines 

only a specific medical procedure but not the assistance possibilities for women in a 

situation of crises or protection of the unborn baby. From this point of view the good 

practice of other countries could be used when creating systems for prevention and 

decreasing abortions. 

The empirical survey has shown that most of the women from the group intending 

to terminate their pregnancy are married, older, with secondary education that have 

one or two children. Economic reasons are those listed as main reasons in the decision 

of terminating the pregnancy but these results are not unambiguous therefore it is necessary 

to investigate further in order to discover whether those are the determinant 

factors in the women’s choice. A qualitative study would be more appropriate to analyse 

the fundamental reasons. Given the data it can be deduced that most of the surveyed 

women already have a sense of motherhood identity, i.e. they know that they are 

mothers and are conscious about terminating the unborn life. It has also been learned 

that most of them took the decision to terminate the pregnancy together with their 

husbands/partners, they also discuss the issue with their female friends and their mothers. 

However a part of these women (20 percent) have not informed their husbands/partners 

about the decision. The survey has revealed that most of these women 

have used contraception and the decision to terminate pregnancy does not correlate 

with the use of contraception. The survey shows that women who intend to terminate 

the pregnancy would like to receive assistance from a psychologist (psychotherapist) 

and a social worker (social educationist). The necessity for this kind of assistance 

could be associated with the most cited consequences of abortion: possible health and 

psychological problems. 

In summary it can be concluded that the data of the research gives motivation for the 

necessity of both primary and secondary prevention, i.e. sexual education of adults and 

counsel-educative assistance, as well as the necessity of complex services for the family in 

order to seek its overall welfare. It is important for scientists and practicians, politicians, 

society representatives and families themselves to get involved together in this process. 

167


168


SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO 

SOCIALINIO PALAIKYMO ASPEKTAI 

Valdas Rimkus, Sandra Žemgulienė 


Anotacija 

Straipsnyje keliama socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis problema, aptariami veiksmingesni 

pagalbos šioms šeimoms būdai. Siūloma viena iš galimybių – stiprinti neformalaus socialinio palaikymo 

tinklą. Atliktas tyrimas atskleidžia socialinės rizikos šeimų socialinio tinklo ir jo teikiamo palaikymo 

aspektus, kurie gali tapti socialinio darbuotojo orientyrais planuojant efektyvesnę pagalbą šeimai ir organizuojant 

savo darbą. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinės rizikos šeima, socialinis palaikymas, socialinis tinklas, socialinis darbas. 

Abstract 

Article highlights the problem of social work with social risk families and discusses more effective ways 

to help those families. Enhancement of informal social network is offered as one of the possibilities. The 

research results reveal the aspects of social network of social risk families and the support it provides. 

These data may become the landmarks for social workers in choosing help methods and organizing work 

process. 

KEY WORDS: social risk family, social support, social network, social work. 

Įvadas 

Darbas su socialinės rizikos šeimomis (socialinės rizikos šeimos sąvoka apibrėžiama 

LR Socialinių paslaugų įstatyme, Žin., 2006, Nr. 17-589) Lietuvoje pamažu tampa 

vis apčiuopiamesnis, struktūriškesnis ir metodiškesnis. Negalima teigti, kad viskas 

šioje srityje yra gerai – toli gražu, tačiau teigiamų poslinkių nepastebėti būtų neteisinga. 

Darbo su socialinės rizikos šeimomis aprašas, socialinių darbuotojų etatai seniūnijose 

darbui su socialinės rizikos šeimomis, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 

įstatymas bei su juo susijęs specializuotos pagalbos centrų veiklos aprašas – visi šie 

teisės aktai rodo teigiamus darbo su socialinės rizikos šeimomis pokyčius. Vis dėlto, 

šie pokyčiai ne visada lemia didesnį pagalbos efektyvumą. Valstybinės vaiko teisių 

apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR SADM duomenimis socialinės rizikos šeimų 

nuo 11 958 2007-aisiais sumažėjo iki 10 604 2011-aisiais. Atitinkamai sumažėjo ir 

juose augančių vaikų skaičius: nuo 27 881 2007-aisiais iki 22 75 2011-aisiais. Per 

pastaruosius 11 metų Lietuvoje socialinės rizikos šeimų sumažėjo 41,46 %, jose augančių 

vaikų – 45,2 %. Tačiau šis ministerijos pateiktas teiginys neatskleidžia bendro 

situacijos vaizdo, nes šiuo laikotarpiu mažėjo ir gyventojų skaičius. Pavertus skaičius 

procentais, matyti, kad per pastaruosius 5 metus socialinės rizikos šeimų procentinė 

dalis išliko nepakitusi, o jose augančių vaikų sumažėjo tik puse procento, t. y. socialinės 

rizikos šeimų ir jose augančių vaikų santykis pagal gyventojų skaičių iš esmės 

išliko toks pat, koks ir prieš 5 metus. 

Siekiant tapti šeimai padedančiu socialinio darbo specialistu, kaip rodo praktikoje 

sukaupta patirtis, būtini atitinkami įgūdžiai ir gebėjimai, apimantys pagrindinius ir 

specialiuosius bendravimo įgūdžius, gebėjimus puoselėti profesionalius darbinius san- 

169


tykius su klientais, padėti klientui pamatyti save iš šalies, nagrinėti problemines situacijas, 

nustatyti tikslus ir kurti veiksmų planą. Dirbant socialinį darbą susiduriama su 

begale įvairių problemų, kurioms spręsti nėra vienos sistemos ar taisyklių rinkinio. 

Socialinį darbuotoją galima prilyginti menininkui, nes kuo daugiau kūrybos specialisto 

veikloje, tuo didesnė tikimybė, kad jis pasieks profesionalumo viršūnę. Neįmanoma 

sukurti visų galimų strategijų, kurias būtų galima pritaikyti kiekvienai konkrečiai situacijai, 

nes kiekvienas klientas, kaip ir jo problemos, yra unikalus ir nepakartojamas. 

Taigi akivaizdu, kad socialinis darbas – tai nuolatinė efektyvesnių, didesnius pokyčius 

lemiančių darbo su socialinės rizikos šeimomis būdų paieška. Gal ir paradoksalu, 

tačiau vieną galimų sprendimo būdų aptinkame šimtmečio senumo dokumentuose. 

Savamokslė socialinė darbuotoja M. Richmond (cit. Wasik, Bryant, Lyons, 1990, 

p. 47) dar 1899 m. knygoje „Friendly visiting among the poor“ rašė, kad būtina ieškoti 

natūraliausių ir kuo mažiau oficialių pagalbos šaltinių. Ji pabrėžė asmens artimiausio 

socialinio tinklo, neformalių ryšių, kliento stiprybių atskleidimo svarbą pagalbos teikimo 

procese. Neformalių pagalbos šaltinių, teigiamų kliento savybių išskyrimo 

reikšmė ir šiandien akcentuojama socialinio darbo literatūroje. J. Saleebey (1992), 

L. Maguire (1991), B. H. Gottlieb (1983), P. Seed (1990) – tai tuk keletas iš viso šias 

idėjas palaikančių autorių būrio. Lietuvių autorių darbuose šis pagalbos šeimai aspektas 

akcentuojamas ne taip ryškiai. Knygoje „Socialinis darbas su socialinės rizikos 

šeimomis“ (2009) įvairių socialinio darbo tarnybų atstovai praktikai, dalindamiesi 

savo gerąja patirtimi, kalba apie klientų paramos sistemos, socialinių ryšių su aplinkiniais 

stiprinimą, savipagalbos grupių organizavimą, tačiau šie metodai pristatomi pagrindinį 

dėmesį skiriant specialisto(-ų) ir kliento sąveikai. Kitaip tariant, Lietuvoje 

vyrauja modelis, kuriame pagrindinis pagalbos teikėjas socialinės rizikos šeimai yra 

specialistas arba specialistų komanda. Vadovaudamiesi L. Maguire pateikta schema, 

tokias intervencijas galėtume vadinti tinklo intervencija ir atvejo vadyba. Tinklo intervencijos 

atveju šeima ir jos artimiausias socialinis tinklas yra ta aplinka, kurią socialinis 

darbuotojas turėtų veikti ir koreguoti, kad pasiektų norimų rezultatų. Atvejo vadyba 

– tai įvairių pagalbos išteklių organizavimas ir valdymas, siekiant užtikrinti šeimos 

poreikių tenkinimą. Nors abiem atvejais giminaičiai, neformalaus socialinio tinklo 

nariai gali būti įtraukiami į procesą, vis dėlto pagrindiniai pagalbos proceso veikėjai 

yra socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai, kurie lemia pagalbos kryptį, pobūdį ir 

trukmę. Ieškant kitokio pagalbos socialinės rizikos šeimai modelio, verta atsigręžti į 

trečią L. Maguire pateikiamą intervencijos tipą – sistemos stiprinimą. Čia pagrindinis 

dėmesys skiriamas šeimos sistemai, draugams, giminaičiams, kitiems neformalaus 

socialinio tinklo nariams, kurie tampa svarbiausiais pagalbos teikėjais ir palaikytojais. 

Specialistai šiuo atveju tenkinasi antriniu vaidmeniu. Pagrindinis socialinio darbuotojo 

tikslas – stiprinant sistemą padėti neformaliam tinklui teikti pagalbą kliento šeimai, 

prireikus papildant ją specialistų intervencijomis. B. H. Gottlieb (1983, p. 25) socialiniams 

darbuotojams pataria domėtis esminiais profesionalios pagalbos ir neformalaus 

socialinio palaikymo skirtumais ir jų paisyti. Socialinis darbuotojas šiame procese 

tampa ne svarbiausiu pagalbos teikėju, o ryšių nustatytoju, santykių iniciatoriumi ir 

patarėju socialinio tinklo nariams. Net į pagalbos procesą įtraukti neprofesionalai, 

pasak B. H. Gottlieb, neturėtų elgtis kaip specialistai, nes tai lemia atstumą tarp jų ir 

170

SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ SOCIALINIO TINKLO IR JO TEIKIAMO SOCIALINIO... 

bendruomenės. Neformalus palaikymas nuo profesionalios pagalbos skiriasi būtent 

tuo, kad yra natūraliai prieinamas, dera su vietinėmis pagalbos teikimo tradicijomis ir 

formomis, kyla iš tarpusavio santykių, galų gale neribojamas finansinių ir psichologinių 

išteklių. Taip atsigręžiama į minėtą M. Richmond principą ir pagalba teikiama 

stiprinant natūraliausio, mažiausiai oficialaus tinklo vaidmenį. 

Tradiciniame socialinio darbo proceso apibrėžime išskiriami trys tarpusavyje susiję 

komponentai: socialinis darbuotojas, klientas ir socialinė aplinka. Neformalaus tinklo 

nustatymas, įgalinimas ir įtraukimas į pagalbos procesą suteikia papildomą kokybinę 

dimensiją socialinės aplinkos komponentui, praplėsdamas jo sampratą nuo buitinio, 

t. y. materialaus, lygmens (ką dažniausiai stengiasi pagerinti socialiniai darbuotojai) 

iki tarpusavio santykių ir bendruomeniškumo lygmens. Socialinės rizikos šeimų, kurios 

patiria marginalizaciją ir socialinę atskirtį, atveju tai būtų reikšmingas žingsnis 

pagalbos procese. Šio straipsnio autoriai, remdamiesi asmenine darbo su socialinės 

rizikos šeimomis patirtimi, gali patvirtinti, kad geriausi rezultatai pasiekiami būtent 

tada, kai į pagalbos teikimo procesą aktyviai įsitraukia šeimos artimieji, giminaičiai ar 

kiti neformalaus tinklo nariai. 

Vienas svarbiausių rezultatų, pasiektų įtraukus į pagalbos procesą neformalų asmens 

tinklą, yra pagerėjusi socialinio palaikymo kokybė bei apimtis. Socialinis palaikymas paprastai 

apibūdinamas kaip asmeniui potencialiai naudingi veiksmai, kuriuos atlieka artimieji, 

socialinio tinklo nariai ar bendruomenė ir kurie teigiamai veikia asmens sveikatą, 

emocinę gerovę ar elgesį (Gottlieb, 1983; Pierce ir kt., 1996; Cohen ir kt., 2000; Lemme, 

2003; Barker, 2003). Šie veiksmai esti kelių rūšių: informavimas, patarimas, paslauga, 

atjauta, priėmimas, supratimas. Socialinis palaikymas net nebūtinai yra aktyvus veiksmas, 

gana dažnai didžiausia pagalba yra tiesiog artimo žmogaus buvimas šalia. Palaikantys 

santykiai lemia suvokimą, kad aplinkiniai žmonės yra rūpestingi, geranoriški ir prireikus 

suteiks pagalbą. Socialinis palaikymas yra gana plataus turinio. Nors autorių nuomonės dėl 

turinio klasifikacijos skiriasi, galima skirti dvi bendriausias socialinio palaikymo formas: 

emocinį ir materialų. Palaikyti kitą emociškai reiškia parodyti, kad jis yra mylimas, svarbus, 

išklausyti jį, padrąsinti, pakelti jo savivertę. Materialus palaikymas – tai konkreti pagalba 

ar paslauga, tokia kaip informacijos suteikimas, pavėžėjimas, patarimas priimant 

sprendimą, knygos ar pinigų paskolinimas. 

Svarbu išskirti dar du socialinio palaikymo aspektus: suvokiamą ir gaunamą (teikiamą) 

palaikymą. Gaunamas (teikiamas) palaikymas – tai konkretūs veiksmai, atliekami 

siekiant padėti kitam, tačiau jie ne visada kito suprantami kaip pagalba, todėl 

gali nelemti norimų rezultatų. Suvokiamas palaikymas – tai subjektyvus palaikymą 

gaunančio asmens vertinimas. Tai gali būti pasitenkinimas gauta pagalba, įsitikinimas, 

kad prireikus aplinkiniai jį palaikys, ar tiesiog jausmai socialinio tinklo narių atžvilgiu. 

Suvokiamas palaikymas atskleidžia asmens pasitikėjimą palaikančiais santykiais su 

aplinkiniais ir pasitenkinimą iš jų gaunamu palaikymu. Pasak G. Pierce ir jo kolegų 

(Pierce ir kt., 1996), suvokiamas palaikymas yra vienas stipriausių ir pastoviausių rodiklių, 

rodančių sėkmingą asmens prisitaikymą aplinkoje. Šiuo atveju palaikymo suvokimo 

mechanizmus galima apibūdinti kaip nuostatas, kurios remiasi informacija 

apie aplinkinių žmonių geranoriškumą ir norą padėti iškilus tokiai būtinybei. Faktas, 

kad socialinės rizikos šeimos įprastai nesulaukia pritarimo ir teigiamo požiūrio iš ap- 

171


linkinių, neabejotinai veikia jų suvokiamo palaikymo, o per tai ir pritapimo bendruomenėje, 

lygmenį. Todėl atliktame tyrime susitelkta ties suvokiamu palaikymu. 

Praktiškai veikiant sukaupta patirtis leidžia teigti, kad socialinės rizikos šeimų socialinis 

tinklas ir jo teikiamas palaikymas yra gana skurdūs. Pats socialinis darbuotojas 

neišvengiamai tampa vienu iš kliento socialinio tinklo narių, teikiančių tiek formalias 

socialines paslaugas, tiek socialinį palaikymą. Asmenys, kurie neturi artimų giminių ar 

draugų, dažniau už kitus klientus kreipiasi į socialinį darbuotoją ieškodami pagalbos ir 

patarimo. Pagalbos prašoma tiek darbo metu, tiek po darbo ar savaitgaliais. Suprantama, 

kad socialinis darbuotojas nepajėgus visada atsiliepti į tokius prašymus. Todėl 

svarbu atsigręžti į straipsnio pradžioje minėtą būtinybę plėsti šių asmenų socialinį 

tinklą ir didinti jo teikiamą palaikymą. Kad reiškinį būtų galima pakeisti, jį būtina pažinti, 

tad socialinis darbuotojas, siekdamas įtraukti natūralų kliento socialinį tinklą į 

pagalbos procesą, taip pat turėtų pradėti nuo socialinės rizikos šeimos socialinio tinklo 

nustatymo ir analizės. Tad šio straipsnio tikslas – atskleisti socialinės rizikos šeimų 

neformalaus socialinio tinklo ir jo teikiamo palaikymo aspektus. 

Tyrimo duomenys rinkti naudojantis dviem literatūroje pateikiamais užsienio autorių 

parengtais tyrimo instrumentais: tarpasmeninio socialinio palaikymo ir socialinio 

tinklo klausimynais. 

Tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimynas (angl. Interpersonal support evaluation 

list, ISEL) (Cohen ir kt., 1985) sudarytas iš 40 klausimų, kurie apima potencialius 

socialinio palaikymo išteklius. Pusė anketoje pateikiamų teiginių yra teigiami, kita 

pusė – neigiami. Teiginiai suskirstyti į keturias grupes pagal socialinio palaikymo 

formas. Trys iš šių formų priskirtinos emociniam palaikymui (aplinkinių įvertinimas, 

priklausymas ir savęs vertinimas), ketvirtoji – materialiam palaikymui. Šia anketa 

siekiama atskleisti, kaip socialinės rizikos šeimos vertina gaunamą socialinį palaikymą: 

aplinkinių pagalbą ir paslaugas, galimybę išsipasakoti savo bėdas, teigiamus pastebėjimus 

lyginant save su kitais, dalyvavimą bendroje veikloje ir pan. Respondentai 

turėjo pažymėti, kiek jų atžvilgiu teisingas yra kiekvienas iš teiginių: tikrai teisingas 

(pažymėjus šį variantą skiriami 3 balai), iš dalies teisingas (2 balai), iš dalies klaidingas 

(1 balas) ir tikrai klaidingas (0 balų). Atlikus apklausą suskaičiuoti balų vidurkiai 

kiekvienoje iš 4 teiginių grupių. 

Socialinio tinklo klausimynas (angl. Social network index) (Cohen ir kt., 1997) sudarytas 

iš 10 teiginių (8 iš jų su patikslinančiais teiginiais), skirtų respondentų socialinio 

tinklo savybėms nustatyti. Juo tiriami trys respondento socialinio tinklo aspektai. 

Pirmasis – tinklo įvairovė, t. y. respondento vaidmenų, kuriuos atlikdamas jis reguliariai, 

bent kartą per dvi savaites bendrauja bent su vienu asmeniu, skaičius. Maksimalus 

klausimyne pateikiamų vaidmenų skaičius yra 10: sutuoktinis, tėvas (motina), vaikas, 

žentas (marti), artimas giminaitis, artimas draugas, bažnyčios narys, studentas (moksleivis), 

darbuotojas, kaimynas. Antras aspektas – tinklo dydis. Jis apskaičiuojamas 

sudėjus visus respondento paminėtus asmenis, su kuriais bendraujama bent kartą per 

dvi savaites. Ir trečias aspektas – įtinklintos (angl. embedded) respondento gyvenimo 

sritys. Šiuo atveju turimos galvoje tos socialinio tinklo sritys, kuriose respondentai yra 

aktyviausi ir kuriose jie nurodė palaikantys nuolatinį ryšį (kartą per dvi savaites) bent 

su keturiais asmenimis. Klausimyne skiriamos šešios galimos socialinio tinklo sritys: 

172


šeima (ji apima penkis vaidmenis, susijusius su šeima), draugai, bažnyčia, studijos, 

darbas ir kaimynai. Kad šeima būtų vertinta kaip įtinklinta sritis, respondentas turi 

nurodyti ne tik palaikantis nuolatinį ryšį bent su keturiais asmenimis, bet ir atliekantis 

mažiausiai tris vaidmenis. 

Tyrimas atliktas Klaipėdos rajone 2012 m. kovo – rugsėjo mėnesiais. Respondentais 

pasirinktos šeimos, įtrauktos į trijų Klaipėdos rajono seniūnijų socialinės rizikos 

šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Siekiant tiksliau įvertinti gautus rezultatus, apklaustos 

ir socialinės rizikos grupei nepriklausančios šeimos iš Klaipėdos bei aplinkinių 

rajonų. Apklausti visi sutikę dalyvauti šeimų nariai nuo 14 metų. Iš viso apklausoje 

dalyvavo 47 asmenys (15 vyrų, 32 moterys) iš socialinės rizikos šeimų ir 36 asmenys 

(13 vyrų, 23 moterys) iš rizikos grupei nepriklausančių šeimų. Patogumo dėlei 

straipsnyje socialinės rizikos apskaitoje nesančios šeimos bus vadinamos „kitomis 

šeimomis“. 

1. Tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimyno rezultatų analizė 

Respondentų atsakymai į Tarpasmeninio palaikymo klausimyno klausimus atskleidė, 

kad socialinės rizikos šeimų suvokiamo socialinio palaikymo lygmuo yra patenkinamas: 

tiek bendras emocinio palaikymo (aplinkinių įvertinimo, priklausymo bei savęs 

vertinimo), tiek materialaus palaikymo balo vidurkis – 1,9 (aukščiausias galimas 

balas – 3). Vienintelis dalykas, krintantis į akis, socialinės rizikos šeimų respondentai 

akivaizdžiai žemiau vertina save (vidurkis – 1,6). Kita vertus, socialinės rizikos šeimų 

grupei nepriklausančių respondentų suvokiamo palaikymo lygmuo, turint omenyje 

visas keturias palaikymo formas, yra aukštesnis: bendras emocinio palaikymo balo 

vidurkis – 2,4, materialaus palaikymo – 2,5. Savęs vertinimo lygmuo kitų šeimų respondentų 

atsakymuose iš kitų palaikymo formų neišsiskiria (1 pav.). 

3 

2,1 

1,6 

2,4 

2,3 

2,4 

2, 5 

2 

2 

1,9 

Socialinės rizikos šeimos 

Kitos šeimos 

1 

Aplinkinių 

įvertinimas 

Savęs 

vertinimas 

Priklausymas 

Materialus 

palaikymas 

1 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai 

Fig. 1. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk families 

173


Didelis savęs vertinimo skirtumas tarp socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų 

patvirtina aplinkybę, kad socialinės rizikos šeimos pasižymi išmoktu bejėgiškumu, 

situacijos kontrolės praradimo, nesugebėjimo reikšmingai prisidėti prie bendruomenės 

jausmu. Aplinkinių paskatinimas, teigiami įvertinimai, situacijų, kuriose šeimos nariai 

pasijustų reikšmingi ir galintys kažką pakeisti, kūrimas gali tapti savo vertės didėjimo, 

kartu ir motyvacijos keistis veiksniu. Nemažas skirtumas matomas ir tarp materialaus 

palaikymo balų vidurkių. Tai rodo, kad socialinės rizikos šeimoms sunku atrasti, kas 

galėtų jiems suteikti kasdienę pagalbą ar paslaugą – pavėžėti, paskolinti daiktą, padėti 

darbuose. Tai galima sieti su neigiamu aplinkinių požiūriu į šias šeimas: esame mažiau 

linkę padėti tam, kuris, mūsų nuomone, netinkamai naudojasi pagalba arba yra pats 

„kaltas“ dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos. 

2 paveiksle respondentų atsakymai suskirstyti pagal lytį. Kitų šeimų grupėje vyrų ir 

moterų socialinio palaikymo vertinimai neturi vyraujančios tendencijos, tačiau rizikos 

šeimų grupėje moterys nurodo sulaukiančios mažiau palaikymo visomis formomis 

(išskyrus savęs vertinimą, kur balas prilygsta vyrų balui). Skirtumas nėra didelis, kad 

būtų statistiškai reikšmingas, tačiau jį galima vertinti kaip socialinės rizikos šeimoms 

būdingų patriarchatiškų, fizinės jėgos pranašumu ir konservatyviu moterų vaidmeniu 

pagrįstų vertybių išraišką. 

3 

2 

2,2 

2,1 

2,3 

2,4 

1,6 

1,6 

2,4 

2,2 

2,1 

2 

2,5 

2,4 

2,1 

1,8 

2,5 

2,5 

Socialinės rizikos šeimų vyr ai (n=1 5) 

Socialinės rizikos šeimų moterys (n=32) 

Kitų šeimų vyrai (n=13) 

Kitų šeimų moter ys (n=23) 

1 

Aplink inių 

įvertinimas 

Savęs 

ver tinimas 

Priklausymas 

Materialus 

palaikymas 

2 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai 

pagal respondentų lytį 

Fig. 2. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk 

families by gender 

Respondentų atsakymų suskirstymas pagal amžių (3 pav.) atskleidžia tą pačią tendenciją, 

kad socialinės rizikos šeimoms priklausančių respondentų balų vidurkiai yra 

žemesni už kitų šeimų respondentų (balų vidurkis grupėje iki 30 m. – atitinkamai 2,1 

ir 2,5; 31–65 m. grupėje – 1,9 ir 2,2), be to, vėl išryškėja didelis skirtumas tarp rizikos 

ir kitų šeimų savęs vertinimo. Vis dėlto akivaizdu, kad jaunimo grupei (iki 30 m.) priklausantys 

respondentai tiek socialinės rizikos, tiek kitų šeimų grupėje palankiau suvokia 

socialinę aplinką, vertina ją kaip labiau palaikančią. Tai galima sieti su jaunam 

amžiui būdingu optimizmu ir dar gyvenimo realybės nesugniuždytomis viltimis. 

174


3 

2 

1,8 

2,4 

2,5 

2,4 

2,6 

2,2 

1,5 

2,1 

2,6 

2,4 

2 

2,2 

2 

2,2 

2,1 

1,9 

Socialinės r izikos šeimų nariai iki 30 m. (n=13) 

Socialinės r izikos šeimų nariai virš 30 m. (n=34 ) 

Kitų še imų nariai ik i 30 m. (n=21) 

Kitų še imų nariai vir š 30 m. (n=15 ) 

1 

Aplinkinių 

įve rtinimas 

Savęs 

ve rtinimas 

Priklausymas 

Material us 

palaikymas 

3 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų respondentų suvokiamo socialinio palaikymo 

įvertinimai pagal amžių 

Fig. 3. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk families by age 

Visuomenėje iki šiol gajus požiūris, kad kaimo bendruomenėse, lyginant su miesto, 

yra išlikę tvirtesni žmonių tarpusavio ryšiai, stipresnis bendruomeniškumo, tarpusavio 

pagalbos jausmas. Respondentų suskirstymas pagal gyvenamąją vietą į kaimo ir miesto 

gyventojus kitų šeimų grupėje šios nuomonės nepatvirtina, bet socialinės rizikos 

šeimų narių atsakymai, ypač savęs vertinimo ir materialaus palaikymo dėmenyse, rodo 

nedidelį polinkį rinktis šį teiginį (4 pav.). Kaime gyvenantys socialinės rizikos šeimų 

nariai teigia sulaukiantys daugiau materialaus palaikymo ir geriau save vertina negu 

miestiečiai. 

3 

2 

2,2 

2,1 

2,4 

2,4 

1,7 

2,3 

2,3 

2 

2,1 

2,5 

2,3 

1,7 

2 

2,5 

2,5 

Socialinės rizikos šeimos gyv. mieste (n=13) 

Socialinės rizikos šeimos gyv. kaime (n=34) 

Kitos šeimos gyv. mieste (n=18) 

1,4 

Kitos šeimos gyv. kaime (n=18) 

1 

Aplinkinių 

įvertinimas 

Savęs 

vertinimas 

Priklausymas 

Materialus 

palaikymas 

4 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų suvokiamo socialinio palaikymo įvertinimai pagal 

respondentų gyvenamąją vietą 

Fig. 4. Estimates of perceived social support of social risk and non-social risk 

families by place of living 

Išsilavinimas ir profesinė veikla yra kiti svarbūs veiksniai, lemiantys socialinio palaikymo 

lygį ir santykius su aplinkiniais. A. Vaux (1988) teigimu, gero skonio ir statuso 

demonstravimas, socialinė kompetencija ir žinių platumas teigiamai veikia asmens 

socialinį palaikymą. Iš 5 paveiksle pateiktų rezultatų, suskirstytų pagal respondentų 

175


išsilavinimą (norėtųsi pabrėžti, kad nė vienas socialinės rizikos šeimos respondentas 

nenurodė turintis aukštąjį išsilavinimą) ir situaciją darbo rinkoje, matyti, nors kitų 

šeimų grupėje išsilavinimas nenulėmė akivaizdžių suvokiamo socialinio palaikymo 

skirtumų, tačiau socialinės rizikos šeimų grupėje išryškėjo viena tendencija: vidurinį ir 

profesinį išsilavinimą turinčių respondentų suvokiamo palaikymo lygis buvo žemesnis, 

negu pagrindinį išsilavinimą turinčių asmenų. 

3 

2 

2 

2,3 

2,2 

2,1 

1,6 

1,7 

1,7 

1,6 

1,9 

2,2 

2,1 

2 

1,8 

2,2 

2,1 

1,8 

Socialinės rizikos šeimų nar iai s u viduriniu ir 

profesiniu iš silavinimu (n=27) 

Socialinės rizikos šeimų nar iai s u pagrindiniu 

išsilavinimu (n=2 0) 

Dirbantys s ocialinės r izik os šeimų nariai (n=22) 

Nedirbantys socialinės rizikos še imų nariai (n=25) 

1 

Aplinkinių 

įvertinima s 

Savęs 

ver tinimas 

Priklausyma s 

Material us 

palaikymas 

176 

5 pav. Socialinės rizikos šeimų suvokiamo palaikymo įvertinimai pagal respondentų išsilavinimą 

Fig. 5. Estimates of perceived social support of social risk families by education 

Šiuos rezultatus galėtume vertinti kaip socialinės rizikos šeimų socialinės aplinkos, 

kuriai būdinga nemažai skurdo kultūrai būdingų bruožų, įtaka. Išsilavinimas ir jo suformuotos 

vertybės vargu ar gali suteikti autoriteto kritiškai valstybės institucijas vertinančioje, 

„gatvės“ vertybių persmelktoje aplinkoje. Kita vertus, ir patys respondentai, 

įgiję geresnį išsilavinimą, savo esamą padėtį gali suvokti kaip neatitinkančią jų 

statuso, todėl vertinti ją kaip priešišką ir nepalaikančią. Bet kuriuo atveju respondentų 

išsilavinimo ir suvokiamo palaikymo sąsajos yra vertos tolesnių, išsamesnių tyrimų. 

Šiek tiek didesnį socialinio palaikymo suvokimo lygį pademonstravo dirbantys socialinės 

rizikos šeimų nariai. Skirtumai nėra ryškūs, tačiau, remiantis praktine socialinio 

darbo patirtimi, atkreiptinas dėmesys, kad darbo turėjimas lemia platesnį socialinės 

rizikos šeimų narių socialinį tinklą, didesnį pasitikėjimą savimi ir kitais, o tai yra 

svarbi didesnio socialinio palaikymo prielaida. 

Apibendrinant tarpasmeninio socialinio palaikymo klausimyno rezultatus galima 

daryti išvadą, kad socialinės rizikos šeimų suvokiamo socialinio palaikymo lygmuo 

yra žemesnis negu socialinės rizikos grupei nepriklausančių šeimų. Kadangi suvokiamas 

socialinis palaikymas yra vienas iš adaptacijos socialinėje aplinkoje rodiklių, tyrimo 

rezultatai patvirtina socialinės rizikos šeimų problemas adaptuojantis ir pritampant 

socialinėje aplinkoje, kurią jie vertina kaip mažiau palaikančią ir geranorišką, 

negu kitų šeimų nariai. Socialiniai darbuotojai, siekdami pakelti šeimos socialinio 

palaikymo lygį, turėtų kritiškai įvertinti keletą veiksnių: kliento amžių, išsilavinimą ir 

padėtį darbo rinkoje. Tyrimo duomenys atskleidė, kad vidutinio ir vyresnio amžiaus 

(virš 30 m.) bei nedirbančių asmenų suvokiamo socialinio palaikymo lygis yra žemesnis, 

todėl, tikėtina, jie sulaukia mažiau pagalbos ir palaikymo savo aplinkoje. Verti-


nant socialinio palaikymo formas, ypač atkreiptinas dėmesys į socialinės rizikos asmenų 

savęs vertinimą bei materialų palaikymą. Tai yra sritys, kuriose socialinio darbuotojo 

pagalba, stiprinant socialinio tinklo palaikymą, yra pati būtiniausia. 

2. Socialinio tinklo klausimyno rezultatų analizė 

Atsakymai į Socialinio tinklo klausimyną taip pat atskleidė skirtumus tarp socialinės 

rizikos grupės ir šiai grupei nepriklausančių šeimų. Šie rezultatai pateikti 6 paveiksle. 

Kitų še im ų narių socialinio tinklo 

dydis 

Kitų še imų narių vaidmenų 

skaičius 

Socialinės rizikos šeimų narių 

socialinio tinklo dydis 

Socialinės rizikos šeimų narių 

vaidmenų skaičius 

6,9 9,8 

3,2 2,6 

5,1 5,3 

3 2,1 

0 4 8 12 16 20 

Su šeima susiję vaidmenys / tinklo nariai 

Su šeima nesusiję v aidmenys / tink lo naria i 

6 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų atliekamų vaidmenų skaičius bei socialinio tinklo dydis 

Fig. 6. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families 

Socialinės rizikos šeimų nariai nurodė atliekantys vidutiniškai po 5 vaidmenis, o 

savo socialiniame tinkle turintys vidutiniškai po 10 asmenų, su kuriais bendrauja bent 

kartą per dvi savaites. Kitų šeimų nariai atlieka vidutiniškai po 6 vaidmenis, o socialiniame 

tinkle turi po 17 asmenų. 

Labiausiai į akis krintantis skirtumas – socialinio tinko dydis. Socialinės rizikos 

grupei nepriklausančių šeimų nariai bent kartą per dvi savaites bendrauja vidutiniškai 

su 7 asmenimis daugiau negu rizikos šeimos. Kadangi socialinis tinklas yra pagrindinis 

ir vienintelis socialinio palaikymo šaltinis, šie rezultatai atskleidžia ir potencialius 

socialinio palaikymo masto bei kokybės skirtumus tarp šių šeimų. Socialinės rizikos 

šeimų socialinis tinklas labiau orientuotas į šeimą (vidutiniškai po 5 šeimos sričiai 

priklausančius ir nepriklausančius asmenis), tuo tarpu kitų šeimų respondentų socialinis 

tinklas labiau orientuotas į asmenis už šeimos ribų (vidutiniškai 7 asmenys, priklausantys 

šeimai, ir 10 nepriklausančių). Šie skaičiai rodo, kad socialinės rizikos grupei 

nepriklausančių šeimų nariai gali sulaukti įvairesnio ir labiau poreikius atitinkančio 

socialinio palaikymo. 

177


Vertinant respondentų gyvenimo sričių įtinklinimo lygmenį (įtinklinta gyvenimo 

sritimi laikoma ta sritis, kurioje asmuo bent kartą per dvi savaites bendrauja bent su 

keturiais asmenimis, o šeimos atveju dar ir atlieka mažiausiai tris vaidmenis), socialinės 

rizikos šeimų nariai turi vidutiniškai po 1,1 įtinklintos srities, kitų šeimų nariai – 

po 1,8 srities. Tarp rizikos šeimų respondentų 56 % atvejų tokia sritis yra šeima, 

18 % – draugai, 14 % – kaimynai. Rizikos šeimoms nepriklausančių respondentų atsakymuose 

šeima nurodoma kaip įtinklinta sritis 33 % atvejų, o draugai ir darbas – po 

21 %. Gyvenimo sričių įtinklinimo rezultatai apibendrinti 1 lentelėje. 

1 lentelė. Įtinklintos respondentų gyvenimo sritys 

Table 1. Embedded networks of respondents 

Įtinklintų respondentų gyvenimo sričių pasiskirstymas (proc.) 

Socialinės rizikos šeimos 

Kitos šeimos 

Šeima 56 33 

Draugai 18 21 

Bažnyčia 0 0 

Mokslas 4 15 

Darbas 8 21 

Kaimynai 14 10 

Iš pirmoje lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad socialinės rizikos grupei nepriklausančių 

respondentų įtinklintos gyvenimo sritys yra pasiskirsčiusios tolygiau, jose 

svarbesnę vietą užima mokslas ir darbas. Tai dar kartą parodo, kad šie asmenys socialinio 

palaikymo gali sulaukti iš kito rato asmenų, o pati pagalba gali būti įvairesnė ir 

labiau atitinkanti susiklosčiusią situaciją. Įdomu pastebėti, kad bažnyčios, kaip įtinklintos 

srities, nenurodė nė vienas abiejų grupių respondentas. Turbūt galima kalbėti 

apie sumenkusį bažnyčios vaidmenį mūsų visuomenėje, kartu ir prarandamą galimybę 

sulaukti palaikymo iš religinės bendruomenės. 

7 paveiksle atsakymai suskirstyti pagal respondentų lytį. Kaip matome, tiek socialinės 

rizikos, tiek kitų šeimų narių vyrų socialinis tinklas ir atliekamų vaidmenų skaičius 

yra didesni negu moterų. Bendrą atsakymų pobūdį kiek sujaukia socialinės rizikos 

šeimų moterų atsakymai. Jos vienintelės nurodė, kad didesnę jų socialinio tinklo dalį 

sudaro su šeima susiję asmenys. Tai patvirtina, nors ir silpnėjančią, bet vis dar visuomenėje 

vyraujančią stereotipišką tendenciją vyrams priskirti daugiau vaidmenų už 

šeimos ribų, o moteris traktuoti kaip šeimos santykių puoselėtojas. 

Tam tikri dėsningumai išryškėja suklasifikavus respondentų atsakymus pagal jų 

amžių. Socialinės rizikos šeimoms nepriklausančių respondentų grupėje vyresnių negu 

30 m. asmenų socialinis tinklas yra didesnis ir labiau orientuotas į šeimą, negu jaunesniųjų, 

kurių tik maždaug trečdalį socialinio tinklo sudaro su šeima susiję asmenys. Tai 

natūralu, nes jaunystėje, kai įsitvirtinama profesinėje veikloje, kuriama šeima, formuojamas 

identitetas, vaidmenų ir socialinių ryšių skaičius yra mažesnis, bet jis nuolat 

auga, dažniausiai įtraukdamas asmenis iš už šeimos ribų, kol savo piką pasiekia brandžiame 

amžiuje, kartu tapdamas labiau orientuotu į šeimos poreikius. 

178


Kitų šeimų na rių socialinio tinklo dydis (moterys) 

Kitų še imų narių socialinio tinklo dydis (vyrai) 

Kitų šeimų na rių va idme nų skaičius (moterys) 

Kitų šeimų narių vaidmenų ska ičius (vy rai) 

socialinės rizikos šeimų na rių socialinio tinklo dydis (motery s) 

Socialinės r izikos še imų narių socialinio tinklo dydis (vyrai) 

Socialinės rizikos šeimų na rių va idme nų skaičius (moterys) 

Socialinės r izikos še imų narių vaidmenų sk aičius (vyrai) 

3 2,7 

3,5 2,7 

5,2 4,9 

4,8 6,3 

3 2 

6,3 9,5 

2,9 2,5 

7,9 10,3 

0 4 8 12 16 20 


Su šeima nesusiję vaidmenys / tinklo nariai 


pagal respondentų lytį 

Fig. 7. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by gender 

Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (virš 30 m.) 

Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (iki 30 m.) 

Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (virš 30 m.) 

Kitų še imų narių vaidmenų sk aičius (iki 30 m.) 

Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (virš 30 m.) 

Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (iki 30 m.) 

Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (virš 30 m.) 

Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (ik i 30 m.) 

8,4 8,7 

5,8 10,6 

4 2,9 

2,6 2,6 

5,4 4,9 

4,1 6,8 

3 2 

2,8 2,6 

0 4 8 12 16 20 




pagal respondentų amžių 

Fig. 8. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by age 

Socialinės rizikos šeimų respondentų atsakymuose matome priešingus rezultatus. 

Jaunų ir vyresnių respondentų socialinio tinklo dydis yra iš esmės vienodas, jaunimo 

net šiek tiek didesnis. Tikėtina, kad socialinės rizikos grupės asmenys, viena vertus, 

dėl savo gyvenimo būdo nesuformuoja tokio socialinių ryšių ir vaidmenų tinklo, kuris 

179


leistų suburti platų supančių asmenų ratą, kito vertus, jų gyvenimo būdas nėra patrauklus 

aplinkiniams ir neskatina jų užmegzti socialinių ryšių. 

Galų galu rezultatai suskirstyti pagal respondentų gyvenamąją vietą. Socialinės rizikos 

grupei nepriklausančių respondentų atsakymai šiuo atveju neišsiskyrė iš bendro 

fono, o socialinės rizikos šeimų respondentų vertinimu, kaime gyvenančių asmenų 

socialinis tinklas yra kiek didesnis, nei miestiečių bei labiau orientuotas į šeimą. Didesnė 

kaime gyvenančiųjų asmenų socialinio tinklo orientacija į šeimą išryškėja ir 

rizikos grupei nepriklausančių respondentų atsakymuose. Šie rezultatai pateikti 9 paveiksle. 

Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. kaime) 

Kitų šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. mieste) 

Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. kaime) 

Kitų šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. mieste) 

Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (gyv. kaime) 

Socialinės rizikos šeimų narių socialinio tinklo dydis (gy v. m ie ste) 

Socialinės rizikos šeimų narių vaidmenų s kaičius (gyv. kaime) 

Socialinės rizikos šeimų na rių va idme nų skaičius (gyv. mieste) 

3,1 2,7 

3,3 2,6 

5,6 5,4 

3,7 5,3 

3,1 2,2 

2,5 2,3 

7,4 9,3 

6,4 10,3 

0 4 8 12 16 20 




pagal respondentų gyvenamąją vietą 

Fig. 9. Network size and number of roles of social risk and non-social risk families by place of 

living 

Apibendrinant socialinio tinklo klausimyno rezultatus galima teigti, kad socialinės 

rizikos šeimų narių socialinis tinklas yra gerokai mažesnis nei kitų šeimų, be to, jis, 

asmens amžiui artėjant brandos link, nedidėja, nors žmogaus socialinių ryšių skaičius 

tuo metu turėtų būti didžiausias. Tai rodo, kad socialinės rizikos šeimų socialinis tinklas, 

kaip socialinio palaikymo šaltinis, yra siauresnis, ne toks įvairus ir dinamiškas, tuo 

apribojamas palaikymo kokybės ir adekvatumo poreikiams potencialas. Šią nuomonę 

patvirtina ir ta aplinkybė, kad socialinės rizikos asmenų atliekami vaidmenys ir socialinis 

tinklas labiau orientuoti į šeimą, šie asmenys mažiau įsitraukę į darbą ir mokslą, 

tai rodo silpnesnius ryšius su bendruomenės institucijomis, neigiamą aplinkinių požiūrį 

ir marginalizacijos bei atskirties riziką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė vienoje 

iš respondentų grupių bažnyčia nepažymėta kaip įtinklinta gyvenimo sritis. Taigi čia 

slypi nemažai neišnaudotų pagalbos galimybių. 

Socialiniams darbuotojams rekomenduotina ieškoti galimybių plėsti socialinės rizikos 

šeimų socialinį tinklą už šeimos ribų (ypač tai pasakytina apie vyresnius nei 

30 m. asmenis), įtraukiant į pagalbos procesą bendruomenės narius, skatinant sociali- 

180


nės rizikos šeimų integraciją. Be abejo, negalima užmiršti ir šeimos narių ar giminaičių 

reikšmės teikiant pagalbą. Jie (pirmiausia tie, kurie gyvena ne asocialiai) gali tapti 

labai svarbiu palaikymo ir paramos šaltiniu socialinės rizikos šeimai, savotišku tiltu 

tarp šeimos ir bendruomenės. 

3 

16,7 

20 

2,5 

2 

1,5 

10,4 

15 

10 

Suvokiamo 

socialinio 

palaikymo lygmuo 

Socialinio tinklo 

dydis 

1 

0,5 

5,1 

5,8 

5 

Atliekamų 

vaidmenų skaičius 

0 

1,9 2,4 

Socialinės rizikos 

šeimos 

Kitos šeimos 

0 

10 pav. Socialinės rizikos ir kitų šeimų socialinio palaikymo suvokimo, atliekamų vaidmenų 

bei socialinio tinklo dydžio palyginimas 

Pastaba: socialinio palaikymo įvertinimų vidurkiai žymimi kairiojoje ašyje, 

atliekamų vaidmenų ir tinklą sudarančių asmenų skaičiaus vidurkiai – dešiniojoje. 

Fig. 10. Comparison of perceived social support, network size and number of roles 

of social risk and non-social risk families 

Note: left axis – estimates of perceived social support, right axis – network size and number of 

roles 

Išvados 

Tyrimas atskleidė gana akivaizdžias socialinio palaikymo ir socialinio tinklo skirtumų 

tarp socialinės rizikos ir kitų šeimų tendencijas. Jos grafiškai pavaizduotos 

10 paveiksle. 

Nors šis paveikslas nerodo didelių, labai reikšmingų skirtumų (išskyrus socialinio 

tinklo dydį), atkreipia dėmesį į tai, kad yra nemažai erdvės ir poreikio stiprinti socialinės 

rizikos šeimų socialinį palaikymą. Neigiamas visuomenės požiūris į socialinės 

rizikos šeimas lemia situaciją, kurioje šių šeimų nariai save vertina prastai, sulaukia 

mažiau materialaus palaikymo, rečiau užmezga vertingus ryšius už šeimos ribų. Tai 

reiškia silpnesnę šių asmenų integraciją socialinėje aplinkoje ir, natūralu, didesnę socialinę 

atskirtį. Socialiniams darbuotojams, be daug pastangų reikalaujančio socialinių 

paslaugų teikimo šioms šeimoms, reikėtų ieškoti galimybių, kaip išjudinti, praplėsti ir 

181


mobilizuoti šių asmenų socialinį tinklą, kad jis labiau prisidėtų teikiant pagalbą ir palaikymą, 

tuo savo ruožtu nuimdamas dalį krūvio nuo socialinių darbuotojų. Šeimos 

narių įtraukimas, konsultavimas, kaimynų, bendruomenės narių neigiamas požiūrio 

keitimas, bendradarbiavimas su jais gali tapti veiksniais, lemsiančiais pokyčius. Ypatingas 

dėmesys turėtų būti skiriamas daugiau kaip 30 m. turintiems, nedirbantiems 

socialinės rizikos šeimų nariams ir moterims. Vertinant tyrimo rezultatus, tikėtina, kad 

šių grupių nariai labiausiai rizikuoja nesulaukti reikiamo socialinio palaikymo. 

Atskirai reikėtų paminėti bažnyčią, kuri nė vieno iš respondentų nenurodyta kaip 

svarbi gyvenimo sritis. Socialiniame darbe daug pastangų dedama keičiant kliento 

materialųjį „aš“ (išvaizdą, daiktinę aplinką, buities sąlygas, santykį su materialiuoju 

pasauliu) ir socialųjį „aš“ (santykius su aplinkiniais, bendravimo įgūdžius, socialinį 

statusą), tačiau nepelnytai užmirštamas trečias asmenybės komponentas – dvasingasis 

„aš“. Kliento dvasinių galių, santykio su transcendentiniu pasauliu atskleidimas gali 

tapti reikšmingu postūmiu jo motyvacijos ir elgesio pokyčiams. 

Taigi socialinio palaikymo stiprinimas yra reikšminga pagalbos socialinės rizikos 

šeimai dalis, tai nuima dalį krūvio nuo socialinių darbuotojų pečių. Socialinio tinklo 

motyvavimas ir stiprinimas, kad jis pats teiktų pagalbą šeimai, o ne lauktų socialinio 

darbuotojo veiksmų, gali tapti svarbių kokybinių pokyčių darbe su socialinės rizikos 

šeimomis prielaida. 

Gauta 2012 09 16 


Literatūra 

Barker, R. L. (2003). The social work dictionary. Washington: NASW Press. 

Cohen, S., Memelstein, R., Kamarck, T., Hoberman, H. (1985). Measuring the functional components of social support. 

In: I. G. Sarason, B. Sarason (eds.). Social support: Theory, research and application. The Hague: Martinus 

Nijhoff, p. 73–94. 

Cohen, S., Doyle, W. J., Skoner, D. P., Rabin, B. S., Gwaltney, J. M. (1997). Social ties and susceptibility to the common 

cold. JAMA, vol. 277, no. 24: 1940–1944. 

Cohen, S., Underwood, L. G., Gottlieb, B. H. (eds.) (2000). Social support measurement and intervention. New York: 

Oxford University Press. 

Gottlieb, B. H. (1983). Social support strategies. Guidelines for mental health practice. Beverly Hills, CA: Sage. 

Lemme, B. H. (2003). Suaugusiojo raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 

Maguire, L. (1991). Social support systems in practice. Washington: NASW Press. 

Pierce, G. R., Sarason, B. R., Sarason, I. G. (eds.) (1996). Handbook of social support and the family. New York: 

Plenum Press. 

Saleebey, D. (ed.) (1992). The strenghts perspective in social work practice. New York: Longman. 

Seed, P. (1990). Introducing network analysis in social work. London: Jessica Kingsley Publishers. 

Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. (2009). Vilnius: Kronta. 

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. (2006). Valstybės žinios, 2006-02-11, Nr. 17-589. 

Vaux, A. (1988). Social support: theory, research and intervention. USA: Praeger Publishers. 

Wasik, B. H., Bryant, D. M., Lyons, C. M. (1990). Home visiting. Procedures for helping families. Newbury Park, CA: 

Sage. 

182


ASPECTS OF SOCIAL NETWORK AND SOCIAL SUPPORT OF SOCIAL 

RISK FAMILIES 


Summary 

The data of State child rights protection and adoption service under the Ministry of 

Social security and labour show that number of social risk families in Lithuania decreased 

from 11.958 in 2007 to 10.604 in 2011. The number of children living in those 

families decreased respectively from 27.881 to 22.075. Taking into account the last 11 

years the number of social risk families fell by 41.46 %, whereas children living in 

them – by 45.2 %. However these numbers misrepresent the general situation as the 

population in Lithuania also shrank throughout this period. The percentage of social 

risk families in comparison with total population haven’t changed during the last 5 

years, while number of children in these families decreased by half a percent only. In 

other words, the social risk families and population ratio haven’t changed. 

These numbers call for a search of effective social work methods which could result in 

more significant changes. It may sound rather pradoxically, but one of the possible solutions 

may be found in one hundred years old documents. Self-taught social worker M. Richmond 

in her book “Friendly visiting among the poor” published as far ago as 1899 (cit. Wasik, 

Bryant, Lyons, 1990, p. 47) wrote that it‘s necessary to look for the most natural and less 

official sources of help. She emphasized the importance of immediate social network, informal 

ties and client strenghts in the process of help. The significance of informal sources of 

support and client streghts is highlighted also in modern social work literature. J. Saleebey 

(1992), L. Maguire (1991), B. H. Gottlieb (1983), P. Seed (1990) are few of the authors supporting 

these ideas. In works of Lithuanian authors these isues are less evident. In the book 

"Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis“ (“Social work with social risk families”) 

(2009), representatives of various social work agencies share their good practice about client 

support systems, strenghtening of ties with others, organizing self-help groups, but they take 

the professional – client interaction point of view. In other words, the model with social 

worker or team of professionals as the main support providers is predominant in Lithuania. 

Looking for an alternative way of social work with social risk families, the system 

development model of intervention by L. Maguire (1991) is worth paying attention to. 

This model focuses on family system, friends, relatives and other members of informal 

network who become the main providers of help and support. Professionals take the 

secondary role in this case. The primary aim of social worker in the system development 

model is to assist social network in helping client family and add supplementary 

professional intervention if necessary. B. H. Gottlieb (1983, p. 25) advises social 

workers to take heed of differences between professional help and informal social 

support. Social worker in this process becomes rather an identifier of ties, initiatior of 

relations and advisor of social network members than primary help provider. According 

to B. H. Gottlieb, even non-professional who become involved in the process 

shouldn’t act as professionals as this creates distance between them and community. 

183


Nontheless, to change the phenomenon requires to know it. Thus, if social worker seeks 

to involve natural social network into help process, it is necessary to identify and analyze 

social risk family’s social network. Therefore, the aim of this article is to reveal the aspects 

of social risk family’s informal social network and the support it provides. 

The research data were gathered using two questionnaires prepared by S. Cohen and 

coleagues: interpersonal support evaluation list (ISEL) and social network index. The research 

took place in Klaipėda district during March – September, 2012. Respondents were 

members of social risk families (above 14 years of age) from three townships of Klaipeda 

district municipality. Members of families not included into social risk list and living in 

Klaipeda and nearby districts were questioned to have the picture complete. 47 respondents 

(15 males and 32 females) from social risk families and 36 respondents (13 males 

and 23 females) from non-social risk families were questioned in total. 

The results of interpersonal support evaluation list lead to the conclusion that the 

level of perceived support among social risk families is lower than among those from 

other families. Since perceived social support is considered as one of the indicators of 

adaptation in social environment, research results corrobortate the presence of problems 

of social risk families in adapting within their social environment which they 

perceive as less supportive and benevolent than others. 

The results of social network index revealed that social network of social risk families is 

noticeably smaller and it doesn’t grow when target person‘s age nears to maturity although 

the number of social ties at that age usually is the highest. This shows that social risk families’ 

social network, as a source of social support, is narrower, less diverse and dynamic thus 

limiting the potential of support‘s quality and relevance to needs. This argument is supported 

by another research result which indicates that both roles and network of social risk families 

are more oriented towards family, these respondents are less integrated into spheres of labor 

and studies, which, on its own behalf, shows weaker ties with community institutions, negative 

attitudes by others and risk of marginalization. 

Negative attitudes towards social risk families create a situation where the members 

of these families develop a low level of self-esteem, acquire less material support, 

have fewer valuable ties outside family. This leads to poorer integration and, naturally, 

higher social exclusion. Besides plain provision of social services social workers 

should seek for a possibility to activate, enlarge and mobilize social networks of these 

clients. If natural networks get involved into help process they, as a result, lift part of 

the burden off social workers shoulders. Involvement of family members, consultations, 

change of negative attitudes of neighbours, cooperation with neighbours may 

become change inducing factors. Special attention should be paid to over 30 years of 

age, unemployed members of social risk families and women. According to research 

results these groups face the biggest risk of shortage in social support. 

Thus, enhancement of social support should be discussed as an important part of 

social work with social risk families which has the potential of diminishing social 

worker‘s load. Motivation and strenghtening of social network the way it would provide 

help itself, not awaiting social worker‘s intervention, may become a determining 

condition for significant changes in work with social risk families. 

184


MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI 

LAIMĖJIMUS 

Genutė Gedvilienė 

Vytauto Didžiojo universitetas 

Anotacija 

Šiame straipsnyje aptariamas mokymosi laimėjimų vertinimo procesas, ypatingą dėmesį skiriant mokytojų 

vertinimo gebėjimams nustatyti. Keičiantis vertinimo koncepcijai, t. y. pereinant nuo vien tik žiniomis 

paremto vertinimo prie mokymosi laimėjimų vertinimo, keičiasi ir vertinimo proceso reikalavimai, ypač 

aktualus tampa mokytojų vertinimo gebėjimų tobulinimas. Atliktas kiekybinis tyrimas, išanalizuoti 2000 

mokytojų atsakymų, susijusių su mokymosi laimėjimų vertinimo gebėjimais, leidžia numatyti tobulinimosi 

kryptis šioje srityje. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: mokytojų gebėjimai, mokymo/si ir vertinimo ryšys, mokymosi laimėjimai, 

mokytojų poreikiai. 

Abstract 

This article discusses the learning outcomes assessment process, with special emphasis on teachers’ assessment 

skills identification. Changing the concept of assessment, i.e., transition from a mere knowledge 

to the assessment of learning outcomes, also changing requirements for evaluation process, and is especially 

important teachers evaluation capacity development. Conducted quantitative study, analyzed the 

2000 teachers’ responses, related to learning outcomes assessment abilities, enables provide for development 

trends in this area. 

KEY WORDS: teacher skills, teaching / learning and assessment communication, learning outcomes, 

teachers’ needs. 

Įvadas 

Problemos pagrįstumas. Mokytojo kvalifikacijos tobulinimas labiausiai lemia 

mokymo proceso sėkmę, todėl įgyja nuolatinumo pobūdį. Nauja mokymosi paradigma 

kelia naujus reikalavimus mokytojui vertinant mokinių laimėjimus ir kt. Išaugo mokytojo 

atsakomybė parengti mokinius taip, kad pradėję savarankišką gyvenimo kelią jie 

turėtų ne tik reikiamų žinių, bet ir savo perspektyvos matymą. Svarbu ne tik tai, ko 

mokiniai mokomi, bet ir kaip mokomi, kokia paties mokytojo kvalifikacija, mokymo(si) 

poreikiai, nes mokytojo žinios, gebėjimai bei galimybės lemia mokinių mokymosi 

rezultatus. Nebepakanka pedagoginės kompetencijos, kuri apima mokymo procese 

būtinas didaktines žinias, gebėjimą formuluoti mokymo tikslus, užtikrinti ugdymo 

turinio lankstumą, dinamiškumą, bet labai svarbu ir objektyviai vertinti mokinių 

laimėjimus. O vertinimo tikslas ir yra nustatyti, ar mokinys moka naudotis ir taikyti 

darbinėje veikloje savo mokymosi laimėjimus. Gebėjimai išryškėja tada, kai mokytojas 

įvairiais būdais siekia surinkti mokinio mokymosi laimėjimus – mokymosi veiklos 

patvirtinimą. Vertinant svarbu, kad mokinys pateiktų tinkamus rezultatus, o mokytojo 

užduotis – pasirūpinti tinkamais vertinimo metodais bei užduotimis, kurias atliekant 

bus gautas atitinkamas patvirtinimas. Vertinimo rezultatas padės mokiniui įvertinti 

savo mokymosi laimėjimus ir priimti reikiamus sprendimus. Rezultatų patvirtinimas 

suteikia mokiniui informacijos apie tai, kokią prasmę įgyja jo pastangos ir ar būtina jas 

koreguoti. Todėl organizuojant ir vykdant mokymo procesą, mokytojas daugiau dėme- 

185


sio turi skirti mokinių mokymosi rezultatų vertinimui. Šiuolaikinėje visuomenėje tik 

nuolat atnaujindamas gebėjimus mokytojas gali prisitaikyti prie naujos realybės, naujų 

darbo formų ir principų bei tinkamai reaguoti: rūpintis savo kvalifikacijos tobulinimu 

ir karjera. 

Tyrimo objektas – mokytojų gebėjimai vertinti mokinių mokymosi rezultatus. 

Tyrimo tikslas: nustatyti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo 

poreikius ir išryškinti jų gebėjimus vertinti mokinių mokymosi rezultatus. 

1. Tyrimo metodai ir organizavimas 

Vytauto Didžiojo universitetas, kartu su Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų 

asociacija atliko kiekybinį tyrimą. Pasirinkti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio 

apskričių mokyklų mokytojai (Laužackas ir kt., 2008). Apklausoje dalyvavo 2000 

mokytojų iš bendrojo lavinimo mokyklų. Iš jų 84,49 % – moterų ir 15,51 % – vyrų. Šiame 

straipsnyje analizuojama tik dalis atliktų tyrimų, kurie susiję tik su vertinimu. 

Duomenų analizei taikyti anketavimo, aprašomosios statistikos metodai: dažnių 

lentelės, vidurkiai, standartiniai nuokrypiai ir standartinės vidurkio paklaidos. Skalių 

patikimumo analizė: Likerto skalės ir Cronbach alfa koeficientai. Nepriklausomų imčių 

vidurkių palyginimas: t-kriterijus. Statistiniai ryšiai: Pirsono, Spirmeno ir Kendalo 

tau koreliacijos koeficientai. Faktorinė analizė. Duomenims tvarkyti ir apdoroti taikytos 

Microsoft Excel ir SPSS programos. 

2. Mokytojų gebėjimų vertinti mokymosi laimėjimus ypatumai. 

Mokymo/si ir vertinimo ryšys 

Visi mes nuolat esame tikrinami, egzaminuojami ir vertinami. „Vertinimas – tai informacijos 

rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų nuspręsti“ 

(Gage, Berliner 1994, p. 456). Dažniausia sprendimas užrašomas tam tikru įvertinimu. 

Kai esame gerai įvertinti, jaučiame pasitenkinimą, kai įvertinimas neigiamas, – 

nusiviliame. Jei nepasiseka daug kartų, labai lengva pradėti save laikyti nevykėliu. 

Žinoma, kad neigiamai save vertinantys mokiniai retai mokosi gerai. Jeigu mokiniai 

nesitiki gerų rezultatų, tai ir nesistengia jų siekti. Ką daryti, kad įvertinimas neatrodytų 

kaip bausmė ir teigiamai veiktų savivertę? Viena vertus, svarbiausia taikyti tinkamus 

(pagrįstus) ir patikimus (tikslius) vertinimo metodus, kita vertus, pedagoginiu požiūriu 

taktiškai teikti mokiniui grįžtamąją informaciją apie jo laimėjimus, kuri skatintų jį tobulėti 

ir siekti geresnių rezultatų. Visuomenėje dominuoja trys vertinimo nuostatos 

(Deutsch, 1975), pateiktos 1 lentelėje. 

186

MOKYTOJŲ GEBĖJIMAI VERTINTI BESIMOKANČIŲJŲ MOKYMOSI LAIMĖJIMUS 

1 lentelė 

Minėtos nuostatos turi ir etinį pagrindą, susijusį su saugumo jausmu vertinant. Teisingumo 

požiūriu, mokiniai gali būti garantuoti, kad esant geresniems jų laimėjimams 

bus geriau įvertinti. Lygybės nuostata laiduoja, kad vertinimo sąlygos ir keliami reikalavimai 

bus vienodi visiems, įvertinimai bus objektyvūs ir teisingai atskleis mokinių 

laimėjimus. Reikalingumo nuostata teigia, kad bus vertinami esminiai iš anksto aptarti 

kompetencijų parametrai. Į švietimo sistemoje atliekamą vertinimą esame įpratę žiūrėti 

kaip į besiremiantį tik teisingumu, tačiau daug daugiau laimėtume, jei atsižvelgtume 

į visas vertinimo nuostatas, kurios iš esmės papildo teisingumo nuostatą (Teresevičienė 

ir kt., 2000). 

M. J. Bresciani (2007, p. 84) nurodo gerąją patirtį taikant matricą, kurią mokyklos 

gali pritaikyti planuodamos mokymosi laimėjimus ir vertinimą. Šią matricą mokytojai 

sėkmingai gali pritaikyti planuodami savo mokytojo darbą (1 pav.). 

1 pav. Mokymosi ir vertinimo planavimas 

Vertinimas besimokančiajam yra svarbus mokymosi motyvacijos skatulys, ypač jei 

nuo to priklauso jų tolesnio mokymosi kryptis, pasirinkimo galimybės, gyvenimo ir 

profesiniai tikslai. Todėl vertinimo įtaka besimokančiajam gali būti teigiama, neigiama, 

kartais net ir žalinga. Svarbu, kad vertinimo sistemos spektre optimaliai būtų derinamos 

vertinimo rūšys, skirtos besimokančiojo tolesnio mokymosi pagalbai, ir vertinimai, 

kurių sprendimai turi įtakos asmens ateičiai. Mokinio vertinimas turėtų: atitikti 

jo raidos ir individualius psichologinius ypatumus; teikti informacijos apie jo pažangą, 

silpnąsias ir stipriąsias mokymosi puses; skatinti mokymosi motyvaciją, nukreiptą ne į 

pažymį, kaip mokymosi tikslą, bet į gebėjimų sklaidą, asmenybės, orientuotos į nuolatinį 

mokymąsi, ugdymą; suteikti pagalbą mokantis; būti siejamas su rezultatų rinkimu 

187


ir fiksavimu; būti bendradarbiavimo ir diskusijų su mokytoju objektu, tai leistų besimokančiajam 

adekvačiai vertinti save ir savo gebėjimus; padėti besimokančiajam 

rinktis optimalius ir labiausiai jam tinkančius mokymosi būdus, būti siejamas su tikslu, 

nusakančiu rezultatų ir pažangos prasmę ateities planams bei veiklai. 

Norėdami parengti vertinimo gaires ar tobulinti vertinimą, turime aiškiai žinoti 

tikslą. Vertinimo tikslai gali būti: žinių ir gebėjimų kokybės vertinimas; pokyčio per 

tam tikrą laiką matavimas; mokinių laimėjimų ir pažangos diagnozė; mokymosi laimėjimų 

fiksavimas ir mokinių motyvacijos skatinimas. Tačiau visų tikslų iš karto pasiekti 

neįmanoma. Nuo pasirinkto tikslo priklauso vertinimo tipai, būdai ir užduotys, kriterijai, 

taip pat vertinimas bei grįžtamasis ryšys. Mokant ir mokantis, remiantis grįžtamuoju 

ryšiu, planuojami tolesni žingsniai, formuluojami uždaviniai. Jokia sistema negali 

funkcionuoti, jei nėra informacijos, kaip ji funkcionuoja. Ši taisyklė galioja besimokančiųjų 

klasėje: kuo sudėtingesnė aplinka, tuo reikšmingesnis grįžtamais ryšys. 

Pažymius mokytojas rašo atsižvelgdamas į tai, kokį santykį tarp mokinių norėtų sukurti. 

Atitinkamais kriterijais pagrįstas matavimas rodo, ar tai, ką moka, atitinka numatytus 

kriterijus. Pažymys priklauso nuo tam tikro absoliutaus kokybės standarto. Jei apie 

trūkumus mokytojas mokinį informuotų iš karto po užduoties atlikimo, rezultatai būtų 

aukštesni ir nenutrūktų mokymo(si) ir vertinimo ryšys. 

Viena iš vertinimo paskirčių – ugdomoji, kai siekiama suteikti detalią grįžtamąją 

informaciją apie besimokančiojo mokymąsi ir jo tobulėjimo galimybes. Ugdomasis 

vertinimas neturi sukelti įtampos ar baimės, nes jo tikslas – leisti pretendentui suprasti 

savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Ugdomasis vertinimas skatina mokymosi visą gyvenimą 

procesą (Laužackas ir kt., 2006). Naudingiausias ugdomasis vertinimas yra 

tada, kai dėmesys sutelkiamas į sėkmę lemiančias sąlygas. Tada keliami tokie klausimai: 

kokios yra būtinos sėkmės sąlygos; ar jos pasiektos; ar jos galėtų būti patobulintos? 

Dažnai ugdomasis vertinimas yra pasikartojantis procesas, iki veiklos pabaigos 

atliekamas daugelį kartų. Ugdomasis vertinimas yra mokymo procesą susiejanti dalis, 

„klaidos“ turi būti mokymosi „momentai“, o ne besimokančiojo silpnoji dalis ar net 

patologinė būsena. Šis metodas gali būti pateikiamas kaip mokinio žinių lygio pasiekimo 

įvertinimas. Metodo savybės: orientuotas į dabartį, savarankiškai taikomas, asmeniškas 

(pasikartojantis, trumpalaikis, kai rezultatų ne rekomenduojama skelbti viešai, 

t. y. informacija yra asmeninė, konfidenciali). 

Svarbi ir kita vertinimo paskirtis: apibendrinamoji. Ji padeda įvertinti, dokumentuoti 

tai, kas pasiekta. Pastaraisiais metais ypač pabrėžiamas apibendrinamasis mokinių 

veiklos vertinimas, nes tyrimais įrodyta, kad tai skatina mokinių įsipareigojimą 

mokytis ir siekti mokymosi kokybės (Pollard, 2002). Vertinimo formų (sumavimo 

požiūriu) gali būti įvairių: laipsniai, sertifikatai, charakteristikos ir pan., o paskirtis 

viena – įgalinti pereiti iš vieno konteksto į kitą (iš vienos klasės į kitą). Juo remiantis 

gali būti vertinama besimokančiojo pažanga (sprendžiama, ar jis gali pereiti į kitą mokymosi 

lygį) (Gedvilienė ir kt., 2008). 2 lentelėje pateikiamas ugdomojo ir apibendrinamojo 

vertinimo palyginimas. 

188


Ugdomojo ir apibendrinamojo vertinimo palyginimas 

2 lentelė 

Vertinti mokinių rezultatus padeda daug įvairių metodų, kurie sukurti remiantis 

skirtingomis prielaidomis ir strategijomis (Weeden, Winter, Broadfoot, 2005). Svarbios 

yra laiko ir finansinės sąnaudos, todėl dažnai naudojami testai, kuriuose klausimui 

reikia parinkti atsakymo variantą; populiarėja kompiuterizuoti šio tipo testai, nes 

paprasta ir pigu juos peržiūrėti. Vis dėlto šie testai turi ir trūkumų: atsakymą galima 

nuspėti, neįmanoma sužinoti, kuo remdamasis tikrinamasis pasirinko vieną ar kitą atsakymą, 

o jų ugdomoji funkcija – menka. Vertinti galima rašinius, kuriuose reikia atskleisti, 

parinkti, pagrįsti, integruoti, paaiškinti, vertinti medžiagą. Jie tinka ugdomajam 

vertinimui, bet yra brangūs, reikia daug laiko ir pastangų, kol juos peržiūri. 

3. Mokytojų poreikių vertinant mokinių mokymosi rezultatus 

tyrimo rezultatai 

Tarp respondentų, dalyvavusių apklausoje, dominuoja aukštasis išsilavinimas, įgytas iki 

1990 metų (62,13 %). Iš jų 16,64 % yra įgiję bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir 11,87 % – 

magistro laipsnį. Tik 6,33 % apklaustųjų turi aukštesnįjį išsilavinimą, 0,78 % – mokslų daktaro 

laipsnį ir 2,25 % dalyvių savo išsilavinimo nenurodė, tik pažymėjo – kita. Rezultatai 

parodė, kad tarp dalyvavusių anketinėje apklausoje vyravo aukštasis universitetinis išsilavinimas. 

Į klausimus apie turimą pedagoginį stažą gauti tokie atsakymai: minimalų stažą (iki 

1 metų) turi 2,17 % ir maksimalų (virš 50 metų) – 2,25 % respondentų. Dominuoja darbo 

stažas nuo 10 iki 15 metų (15,86 %), nuo 15 iki 20 metų (14,47 %), nuo 20 iki 25 metų 

(17,33 %) ir nuo 25 iki 30 metų (12,31%). Kitų respondentų darbo stažas pasiskirstė taip: 

respondentų, turinčių nuo1 iki 3 metų darbo stažą buvo 4,85 %, atitinkamai nuo 3 iki 5 metų 

– 3,99 %, nuo 5 iki 10 metų – 11,01 %, nuo 30 iki 35 metų – 8,49 %, nuo 35 iki 40 metų – 

4,33 %, nuo 40 iki 45 metų – 1,82 %, nuo 45 iki 50 metų – 1,13 %. Respondentų pedagoginio 

stažo (vyrų ir moterų) vidurkiai statistiškai nereikšmingi t (1122) = -0,10, p = 0,92. Pagal 

respondentų kvalifikaciją daugiausia apklausoje dalyvavo vyresniųjų mokytojų (49,13 %) ir 

mokytojų metodininkų (29,90 %) bei mokytojų (17,85 %). Mažiausiai apklausoje dalyvavo 

mokytojų ekspertų (tik 3,12 %). Gauti duomenys rodo, kad kvalifikacijos grupėse pasiskirstė 

189


netolygiai. Tačiau pedagoginės kvalifikacijos priklausomybė nuo lyties statistiškai nereikšminga 

2 (3) = 1,52, p = 0,68. Kendalo c = -0,03, p = 0,26. 2 (3) = 1,52, p = 0,68. 

Siekiant išsiaiškinti, kaip mokytojai vertina turimas žinias ir gebėjimus skatinti moksleivių 

savarankišką mokymosi laimėjimų vertinimą ir parengti mokymosi laimėjimų vertinimo 

užduotis, pateikti šie pasirenkami atsakymų variantai: pakanka, daugeliu atvejų pakanka, 

daugeliu atvejų nepakanka, nepakanka. Visi respondentai atsakė identiškai, t. y. 

pagal išvardytus atsakymus atitinkamai – 59,4 %; 33,6 %; 4,8 %; 2,3 %. Į kitus du klausimus 

(išskirtų kompetencijų ribose) – mažinti vertinimo keliamą stresą ir psichologinę 

įtampą bei panaudoti mokymosi laimėjimų vertinimo rezultatus mokymo ir vertinimo procesams 

tobulinti – taip pat atsakė vienodai: 52,9 % – pakanka; 38,0 % ir 32,0 % – daugeliu 

atvejų pakanka; 6,6 % ir 5,3 % – daugeliu atvejų nepakanka; 2,5 % ir 2,3 % – nepakanka. 

Panašūs respondentų atsakymai į klausimus, kaip vertina savo žinias ir gebėjimus 

užtikrinant vertinimo periodiškumą ir analizuojant vertinimo rezultatus: net 63,6 % ir atitinkamai 

62,3 % atsakė, kad gebėjimų pakanka; daugeliu atvejų pakanka – 30,9 % ir 

32,0 %; daugeliu atvejų nepakanka atsakė vienodai – 3,6 %; nepakanka – 1,8 % ir 2,1 %. 

Tyrimų duomenys parodė, kad labiausiai gebėjimų trūksta, vertinant išsilavinimo standarte 

ir bendrosiose programose iškeltų mokymo tikslų rezultatus ir numatant koreguojančias 

priemones mokymo procesui tobulinti: net trijose pozicijose iš keturių, lyginant atsakymus 

į 3-ojo bloko klausimus, rezultatai žemiausi – 47,1 % nurodė, kad pakanka; net 8,1 % – 

daugeliu atvejų nepakanka ir nepakanka – 2,8 %, tačiau atsakymas daugeliu atvejų pakanka 

– 42,1 %, priešingai, aukščiausias iš visų analizuojamų atsakymų. Aprašytas rezultatų 

panašumo tendencijas, kaip mokytojai vertina savo žinias ir gebėjimus išskirtose mokymosi 

laimėjimų vertinimo srityse, pagal vertinimo skalę iliustruoja 2 paveikslas. 

Respondentų prašyta nurodyti mokymosi laimėjimų vertinimo būdus pagal pateiktą 

naudojimo dažnumo intensyvumo skalę: labai dažnai / dažnai, retai ir niekada nenaudoju. 

Tyrimo duomenys parodė, kad net 80,2 % mokytojų vertina mokinius, pateikdami 

atviruosius klausimus ir užduotis (atliekamas raštu), kur reikia pademonstruoti 

temos giluminį supratimą ir gebėjimą interpretuoti įgytas žinias; 15,4 % – retai, 

4,4 % – niekada nenaudoja. Įgytas žinias tikrina žodžiu: 68,7 % – labai dažnai / dažnai; 

27,3 % – retai ir 4 % – niekada nenaudoja šio mokymosi rezultatų vertinimo būdo. 

Atitinkamai pagal aukščiau pateiktą nuoseklumą vertina testais, sudarytais iš klausimų 

su pasirenkamaisiais atsakymais – 67 %; 28 %; 5 % respondentų. Mokinių savarankiško 

darbo namuose vertinimą dažnai atlieka 65,5 % respondentų, tačiau įdomu 

pastebėti, kad net 29,5 % tai atlieka retai ir 5 % niekada nenaudoja šio vertinimo būdo. 

Kaip rečiausiai naudojamą mokymosi rezultatų vertinimo būdą, 45 % tiriamųjų 

nurodė mokinių atliktų projektų vertinimą, dažnai – 50,5 % ir niekada – 4,5 %. Praktinių 

užduočių atlikimą laboratorijose, dirbtuvėse ir pan. dažnai taikantys nurodė 

44,6 % respondentų; retai – 23,5 %; niekada – 31,9 %. Galima daryti prielaidą, kad 

mokytojai labiau linkę taikyti tradicinius vertinimo metodus, kurie leidžia iš karto 

įvertinti mokinio įgytą žinojimą, jiems trūksta patirties taikyti naujus vertinimo metodus 

(projektų vertinimą, praktinių užduočių atlikimo vertinimą), kurie padėtų įvertinti 

įgytus gebėjimus bei žinojimo pritaikymą. Kaip respondentai vertina išskirtus mokymosi 

laimėjimų vertinimo būdus, iliustruoja 3 paveikslas. 

190


2 pav. Mokytojų žinios ir gebėjimai vertinant mokinių mokymosi laimėjimus: 

A – skatinti moksleivių savarankišką mokymosi laimėjimų vertinimą; B – parengti mokymosi laimėjimų 

vertinimo užduotis; C – užtikrinti vertinimo periodiškumą; D – mažinti vertinimo keliamą 

stresą ir psichologinę įtampą; E – analizuoti vertinimo rezultatus; F – panaudoti mokymosi laimėjimų 

vertinimo rezultatus tobulinant mokymo ir vertinimo procesus; G – įvertinti išsilavinimo standarte 

ir bendrosiose programose iškeltų mokymo tikslų pasiekimą ir numatyti koregavimo priemones, 

siekiant tobulinti mokymo procesą 

3 pav. Mokymosi laimėjimų vertinimo būdai: 

A – vertinimas testais, sudarytais iš klausimų su pasirenkamaisiais atsakymais; B – vertinimas 

pateikiant atviruosius klausimus ir užduotis, reikalaujančias pademonstruoti temos giluminį 

supratimą ir gebėjimą interpretuoti įgytas žinias; C – praktinių užduočių atlikimas laboratorijoje 

ir pan.; D – įgytų žinių tikrinimas žodžiu; E – mokinių atliktų projektų vertinimas; F – mokinių 

savarankiško darbo namuose vertinimas 

191


Pateiktos koreliacijos rodo, kad didesnį pedagoginį stažą turintys mokytojai dažniau 

vertinimo rezultatus aptaria su kiekvienu mokiniu ir stengiasi, kad vertinimo rezultatai 

didintų mokinio motyvaciją toliau mokytis (-0,75**). Aukštesnę pedagoginę 

kvalifikaciją turinčios mokytojos, pateikdamos užduotį mokiniams, dažniau paaiškina 

užduoties vertinimo kriterijus ir vertinimo rezultatus aptaria su kiekvienu mokiniu (- 

0,62*). Aukštesnę pedagoginę kvalifikaciją turintys mokytojai vyrai dažniau stengiasi, 

kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį toliau mokytis (-0,160*). Respondentai 

turėjo nurodyti, kaip jie vertina mokinių mokymosi laimėjimus, vertinimo būdų naudojimo 

dažnumo mažėjimo seka: visada, dažnai, kartais, niekada. Gauta informacija 

parodė, kad, kilus neaiškumams, net 75,6 % respondentų visada paaiškina mokiniams 

jų gautą įvertinimą; 19,5 % – dažnai; 3,6 % – kartais ir 1,3% – niekada. Vertindami 

mokinį, visada nustato aiškius vertinimo kriterijus – 67%; dažnai – 29 %; kartais – 

3 % ir niekada – 1 %. Pateikdami užduotį mokiniams, 63,3 % visada paaiškina vertinimo 

kriterijus; dažnai – 31,5 %; kartais – 3,9 %; niekada – 1,3 % tiriamųjų. Beveik 

pusė jų (49,8 %), vertindami visada atsižvelgia į mokinio atliktą darbą ir įdėtas pastangas; 

39,5 % tai daro dažnai; 8,8 % – kartais ir 1,9 % – niekada. Vertinant kitus 

mokinių mokymosi laimėjimus pastebėta, kad mažiau nei pusė labai dažnai ar dažnai 

taikydami vertinimo kriterijus stengiasi, kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį 

toliau mokytis: 45,9 % nurodė vienodai – labai dažnai ir dažnai; kartais – 6,7 % ir 

niekada – 1,5 % respondentų; įvertindami mokinio turimas žinias ir gebėjimus, atsižvelgia 

į mokinio tobulėjimo eigą, atitinkamai naudojimo dažnumo mažėjimo seka – 

41,5 %; 49,5 %; 8,2 %; 1 %. Analizuojant gautus duomenis, išsiskiria atsakymas, kaip 

dažnai respondentai, vertindami mokinių mokymosi laimėjimus, vertinimo rezultatus 

aptaria su kiekvienu mokiniu. Tik 27 % mokytojų pažymėjo, kad visada aptaria, 

47,3 % – dažnai, kartais – 23,5 % ir niekada – 2,2 % (tai procentiškai didžiausias neigiamas 

atsakymas iš visų pateiktų). 4 paveiksle matyti, kokie priimtiniausi mokinių 

mokymosi rezultatų vertinimo kriterijai. 

Gauta informacija parodė, kad svarbiausia vertinant yra tai, kaip mokiniai teorines 

žinias pritaiko praktiškai. Net 69,7 % nurodė, kad tai yra labai svarbu, kaip ir labai 

svarbu įvertinti praktinius įgūdžius (66,2 %). Šiuos mokymosi rezultatus respondentai 

įvertino kaip svarbiausius. Tačiau paveiksle labai aiškiai matyti, kad respondentams 

pakankamai svarbu įvertinti visus mokymosi laimėjimus ir labai nedidelis procentas 

respondentų mano, kad tai nėra svarbu, ar neturi nuomonės (žr. 5 pav.). Apibendrinant 

šiuos duomenis galima teigti, kad mokytojų kompetencijų vertinti rezultatus pakanka. 

192


4 pav. Mokymosi rezultatų vertinimo kriterijai: 

A – vertindamas mokinį, nustatau vertinimo kriterijus; B – pateikdamas užduotį mokiniams, 

paaiškinu jos vertinimo kriterijus; C – įvertindamas mokinio turimas žinias ir gebėjimus, atsižvelgiu 

į mokinio tobulėjimo eigą; D – vertinimo rezultatus aptariu su kiekvienu mokiniu; 

E – stengiuosi, kad vertinimo rezultatai motyvuotų mokinį toliau mokytis; F – kilus neaiškumams, 

paaiškinu mokiniams jų gautą įvertinimą; G – vertindamas atsižvelgiu į mokinio indėlį 

ir pastangas 

5 pav. Mokymosi laimėjimų vertinimo svarba: 

A – teorines žinias; B – teorinių žinių pritaikymą praktikoje; C – praktinius įgūdžius; 

D – bendruosius gebėjimus; E – gebėjimus mokytis 

193


Siekiant išsiaiškinti, ar klausimų blokų skalių koreliacijos gali būti paaiškintos tam 

tikrų bendrų ir tyrime tiesiogiai nestebimų veiksnių įtaka, atlikta šių skalių faktorinė 

analizė (Čekanavičius, Murauskas, 2002). Faktoriams nustatyti pasirinktas pagrindinių 

komponenčių metodas (jis dažniausiai taikomas). Veiksnių skaičius nustatytas pagal 

Kaiserio kriterijų: visų nustatomų faktorių tikrinės reikšmės turi būti didesnės už 1. 

Faktorinės analizės tikslingumą patvirtina pakankamai gera KMO (angl. Kaiser- 

Meyer-Olkin Measure of Sampling Adequacy) rodiklio reikšmė: ji yra 0,68. Nustatyti 

trys faktoriai, paaiškinantys 77 % faktorizuojamų kintamųjų dispersijos. Siekiant palengvinti 

faktorių interpretavimą, jų ašys pasuktos taikant Varimax pasukimo metodą 

su Kaiser normalizacija (taip pat dažniausiai taikomą faktorinėje analizėje). Toliau 

apskaičiuotos faktorių koreliacijos (naudojant Spearmano koreliacijos koeficientą) su 

amžiumi ir pedagoginiu stažu. Gautos statistiškai reikšmingos (p


Literatūra 

Bresciani, M. J. (2007). Assessing Student Learning in General Education: Good Practice Case Studies. Anker Publishing 

Company, Inc., Bolton. USA. 

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2002). Statistika ir jos taikymai. 2 dalis. Vilnius: TEV. 

Deutsch, M. (1975). Equity, Equality and Need: What Determines Which Value will be Used as Basis of Distributive 

Justice. Journal of Social Issues 31: 137–149. 

Gage, N. L., Berliner, D. C. (1992). Educational Psychology. Boston: Houghton Mifflin Company. 

Laužackas, R., Gedvilienė, G., Tūtlys, V., Juozaitienė, D. (2008). Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikiai. Pedagogika 

89: 3–12. Vilnius: VPU. 

Gedvilienė, G., Laužackas, R., Tūtlys, V. (2010). Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikiai. Mokslo studija. Kaunas: 

VDU. 

Mokomoji medžiaga vertintojams. (2006). Metodikos rengimo grupių vadovai: R. Laužackas, M. Teresevičienė, 

G. Gedvilienė, A. Kepalaitė, E. Stasiūnaitienė. VDU: Profesinio rengimo studijų centras. 

Pollard, A. (2006). Refleksyvusis mokymas: veiksminga ir duomenimis paremta profesinė praktika. Vilnius: Garnelis. 

Teresevičienė, M., Gedvilienė, G. (2000). Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis. 

Weeden, P., Winter, J., Broadfoot, P. (2005). Vertinimas. Ką tai reiškia mokykloms? Vilnius: Garnelis. 

TEACHERS’ABILITY TO ASSESS LEARNERS LEARNING OUTCOMES 


Summary 

Teacher professional development is mainly determined by the success of the educational 

process, thus improving gains permanency of character. A new learning paradigm 

poses new requirements for teacher assessment of pupils’ achievements and so 

on. Increased teacher’s responsibility to prepare students so that started an independent 

way of life, they would not only have the necessary knowledge but also perspective 

of his vision. Important not only what students are taught, but also how they are 

trained, what the teacher’s qualifications, training (learning) needs, because teacher 

knowledge, skills and opportunities is crucial for student learning outcomes. 

Not enough educational competence which includes necessary didactic skills in the 

teaching process, the ability to formulate learning objectives, to ensure flexibility, dynamism 

of the curriculum, but it is very important to objectively evaluate student 

achievement. The assessment goal is to determine whether the student knows how to 

use and apply in the working life their learning achievements. 

Abilities then become apparent when the teacher in various ways seeks to gather 

student learning outcomes, learning activities approvals. In evaluation it is important 

that student provide adequate performance and the teacher’s task – to ensure appropriate 

assessment methods and tasks that the relevant approvals will be obtained. The 

evaluation results can help learners assess their learning outcomes and make the necessary 

decisions. Achievement approvals provide students with information about 

what makes sense for his efforts and the need for them to adjust. Therefore, the training 

process, the organization and execution of the teacher must focus on assessing 

student learning outcomes. In today’s society, just keep updating the skills, the teacher 

can adapt to the new realities, new forms of work, the principles and the appropriate 

response: take care of your qualification and career. All our life we are under some 

195


control, examination and evaluation. “Evaluation is collecting the information, interpreting 

and generalizing it in order to make decisions” (Gage, Berliner, 1994, p. 456). 

In most cases, decision is followed by evaluation. When our evaluation is positive, we 

feel satisfaction, when it is negative, we are disappointed. If we fail repeatedly, it is 

easy to hold oneself a loser. Schoolchildren with low self-evaluation are usually not 

successful in learning. If pupils do not have hope for better results, they show no attempts 

for success. What is to be done for the evaluation not to seem as a punishment 

but to have positive effect on self-esteem? The most important thing is, on the one 

hand, to use suitable (valid) and reliable (exact) evaluation methods, and on the other 

hand, pedagogically give the reversible information about the pupils’ achievements to 

encourage their attempts for seeking better results. 

The object of investigation – teachers’ abilities to assess student learning outcomes. 

The aim – to establish the general education teachers in training needs and highlighting 

their capacity to assess student learning outcomes. The survey was conducted at 

Vytautas Magnus University, Lithuania together with the Industry, Trade and Crafts 

Association. Chosen for the investigation of Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai and 

Panevėžys county school teachers. The survey involved 2000 teachers from mainstream 

schools. 

The study for design and implementation were selected questionnaires and descriptive 

statistical methods. Independent samples mean to compare was used t-test. Statistical 

relationships to determine: Pearson, Spearman and Kendall correlation coefficients 

for you. Factorial Analysis. In order to reveal if correlations of question blocks 

can be declared by some common and non-controlled in research influence of the factors, 

factorial analysis was done (Čekanavičius, Murauskas, 2002). In order to get factorials, 

the method of main components was chosen (it is the most popular). The number 

of factors was fixed following the Kaiser‘s criterion: all the factorial meanings 

should preceed number 1. The expedience of factorial analysis is confirmed by a sufficient 

KMO index rate (Kaiser-Meyer-Olkin Measure of Sampling Adequacy) which 

equals 0.68. Three factors explain 77 % dispersion of factoriarized variables. In order 

to make easier interpretation of factorials, their axes are turned using Varimax turning 

method together with Kaiser normalization (also often used in factorial analysis. Further 

factorial correlations were calculated (using method of Spearman correlation 

coefficiant in regaard to age and pedagogical experience. Statistically important 

(p


assumption that such assessments due under deep and too standardized the training 

process step understanding, lack of taking into account the assessment of current developments 

and challenges in these processes. This indirectly indicates some of the respondents 

answers disparity of distribution in response to questions about the ability to 

select appropriate methods for students and new theme layout skills acquired. It is also 

found that teachers tend to use traditional assessment methods, allowing immediately 

assess the student learning outcomes, to evaluate the acquired skills and apply 

knowledge. 

197


198


SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT 

SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ PAGALBĄ MOKINIAMS MOKYKLOJE 

Džiuginta Baraldsnes, Astra Vaškienė 

Klaipėdos valstybinė kolegija, Plungės „Saulės“ gimnazija 

Anotacija 

Šiame straipsnyje išryškinamas socialinio pedagogo, kaip vieno pagrindinių Vaiko gerovės komisijos 

organizatorių, vaidmuo, analizuojama socialinio pedagogo, kaip šios komisijos nario, veikla, teikiant 

socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams mokykloje. Remiantis mokslinės literatūros analize konstatuotina, 

kad nuolat besikeičiančioje ir besimokančioje organizacijoje vienas specialistas nepajėgus išspręsti 

socialinių-pedagoginių mokinių problemų, todėl būtina kompleksinė pagalba. Straipsnyje pristatomas 

2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais atliktas socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos organizatoriaus 

ir veiklos įgyvendintojo, vaidmenų kokybinis tyrimas. Apibendrinti tyrimo rezultatai atskleidžia, 

kad dirbdami Vaiko gerovės komisijoje mokykloje socialiniai pedagogai susiduria su tokiais iššūkiais, 

kaip komisijos narių tarpusavio nesusikalbėjimas, tėvų abejingumas, neadekvatus problemos vertinimas, 

mokinių nepasitikėjimas aplinkiniais, jų abejingumas bei institucijų, teikiančių pagalbą mokytojams 

ir vaikams, neigiamas požiūris į problemų sprendimo galimybes. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis pedagogas, socialinė-pedagoginė pagalba, komandinis darbas, 

pagalba mokiniams. 

Abstract 

This article points out the role of the social pedagogue, as one of the main organizers of the Child’s 

wellbeing commission, deals with the analysis of the importance of a social pedagogue work as a commission 

member in supporting social-pedagogical help for pupils in schools. With reference to the analysis 

of a scientific literature it may be stated that one specialist is not able to solve social- pedagogical 

problems in school, therefore there a great need of complex support for pupils in schools. The article contains 

the qualitative research of the social pedagogue role, as a Child’s wellbeing commission’s organizer 

and supporter of the social-pedagogical assistance in school over the period of October – December 

months of 2010 (the Child’s wellbeing commission was named as a Team of Social-pedagogical assistance, 

until LR Minister of Education and Science passed a law on the 11 th of April, 2011). Final results of 

the research detect that the Child’s wellbeing commission in the process of giving social pedagogical 

assistance in school meets such challenges as inner disagreements between member of the Child’s 

wellbeing commission, parents’ indifference, not adequate evaluation of a problem, students’ disability to 

trust others, their detachment and negative outlook of the institutions which should give support to teachers 

and children in solving problems. 

KEY WORDS: social pedagogue, social-pedagogical support, teamwork, pupil’s support. 

Įvadas 

Siekdama užtikrinti kokybišką ir visapusišką socialinės pedagoginės pagalbos mokiniams 

mokykloje teikimą, mokykla, kaip pagrindinė socializacijos institucija, privalo 

nedelsiant reaguoti į nūdienos iššūkius, besikeičiančius visuomenės poreikius. Sudėtingos 

vaikų ir paauglių socialinės, pedagoginės, psichologinės problemos verčia 

nuolat ieškoti veiksmingų visapusiškos socialinės, pedagoginės, psichologinės pagalbos 

mokiniui mokykloje organizavimo formų, būdų ir metodų. Pažymėtina, kad vienam 

specialistui nebeužtenka kompetencijos spręsti pasitaikančius nesklandumus, nepakanka 

tradicinių sprendimo būdų, todėl pagalba mokiniams, patiriantiems sunkumų, 

199


turi būti teikiama suvienijus visas mokyklos bendruomenės, įvairių specialistų ir socialinių 

partnerių pastangas, t. y. turi būti kompleksinė. 

Anot O. Merfeldaitės (2005), plėtojant socialinių paslaugų sistemą vaikams ir šeimoms, 

mokinių socialinių paslaugų poreikių problematika tampa labai aktuali ir 

reikšminga, todėl komandinis darbas įgyja didelę reikšmę, kai reikia prisitaikyti prie 

nuolat besikeičiančių reikalavimų, ieškant profesionalaus problemų sprendimo. Socialinei-pedagoginei 

pagalbai mokiniui teikti švietimo įstaigose būtina komanda, kurią 

turėtų sudaryti reikiamos srities specialistai, turintys tinkamų bendravimo ir bendradarbiavimo 

įgūdžių bei galintys lanksčiai reaguoti į kintančius mokinių poreikius bei 

įvykius. 2011 m. balandžio 11 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-579 patvirtinta 

Mokyklos vaiko gerovės komisija (anksčiau vadinta Socialine-pedagogine 

komanda), kurios paskirtis – organizuoti ir koordinuoti prevencinį darbą, švietimo pagalbos 

teikimą, saugios ir palankios vaiko ugdymui aplinkos kūrimą, švietimo programų 

pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, atlikti mokinio 

specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus poreikius, atsirandančius dėl išskirtinių 

gabumų) pirminį įvertinimą ir kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas (Mokyklos 

vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašas, įsakymas 

Nr. V-579, 2011-04-11). Mokyklos vaiko gerovės komisija (toliau – komisija) 

dirba komandiniu principu. 

Mokslinė problema. Užsienio šalyse socialinio pedagogo veiklą mokykloje 

nagrinėja C. Cameron, P. Moss (2011), I. Stevens (2010) ir kt. Lietuvoje socialinio 

pedagogo veiklos pagrindus apibrėžė J. Vaitkevičius (1995), I. Leliūgienė (2002), 

J. Buzaitytė-Kašalynienė (2003) ir kiti, tačiau labai mažai šiuose darbuose užsimenama 

apie komandą, teikiančią socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniams ir jų tėvams 

mokykloje. Komandinis darbas plačiai analizuotas J. A. F. Stoner, R. E. Freman, 

D. R. Gilbert (2005), V. Baršauskienės, B. Janulevičiūtės-Ivaškevičienės (2005) vadybos 

aspektais. Socialinio pedagogo, kaip komandos nario, veiklos ypatumus analizavo 

T. Zinkevič-Jevstignejeva (2002), G. Kvieskienė, V. Indrašienė, O. Merfeldaitė 

(2006), O. Merfeldaitė (2007), V. Indrašienė, V. Suboč (2009) ir kiti užsienio šalių bei 

Lietuvos mokslininkai. Galima teigti, kad minėtų autorių atliktuose tyrimuose nenustatyti 

socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniui teikiančios komisijos mokykloje prioritetai, 

neišryškinti socialinio pedagogo, kaip komisijos nario, veiklos privalumai. Pažymėtina, 

kad nuolatinio, nenutrūkstamo ir kokybiško mokymosi idėja dar neįgyvendinta, 

nes mokyklos nelankančių, kursą kartojančių ir nesėkmes mokykloje patiriančių 

mokinių skaičius išlieka grėsmingas. Be to, vis dar gana siaurai suprantama specialiųjų 

poreikių asmenų įvairovė, ypač sudėtinga situacija mokinių, turinčių elgesio ir 

emocijų sutrikimų, taip pat apleistų pedagoginiu, socialiniu požiūriu. Esant nelanksčiai 

mokyklos struktūrai, šie mokiniai priversti keisti mokyklas arba tiesiog nebaigti pagrindinės 

mokyklos. Taigi Vaiko gerovės komisijos sprendžiamos problemos, atsižvelgiant 

į laikmetį, kinta, todėl būtina gilesnė teorinė ir empirinė socialinėspedagoginės 

pagalbos mokiniams teikimo mokykloje analizė. Iš čia kyla moksliniai 

klausimai: koks yra socialinio pedagogo, kaip vieno iš Vaiko gerovės komisijos organizatorių, 

vaidmuo; kokie socialinio pedagogo veiklos Vaiko gerovės komisijoje 

iššūkiai, teikiant socialinę pedagoginę pagalbą mokykloje? 

200

SOCIALINIO PEDAGOGO IŠŠŪKIAI ORGANIZUOJANT IR TEIKIANT SOCIALINĘ-PEDAGOGINĘ... 

Tyrimo objektas – socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos nario, iššūkiai, 

organizuojant ir teikiant mokiniams socialinę pedagoginę pagalbą mokykloje. 

Tyrimo tikslas – išanalizuoti socialinio pedagogo, kaip Vaiko gerovės komisijos 

nario, iššūkius, organizuojant ir teikiant mokiniams mokykloje socialinępedagoginę 

pagalbą. 

Tyrimo metodika. Tikslui pasiekti atlikta teorinė mokslinės literatūros analizė, 

pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikytas apklausos žodžiu metodas. Empirinis tyrimas 

atliktas 2010 m. spalio – lapkričio mėnesiais. Apklausoje žodžiu dalyvavo 6 socialiniai 

pedagogai iš Plungės ir Telšių miestų, atrinkti atsitiktiniu atrankos metodu, 

kurių darbo stažas šioje srityje – ne mažesnis kaip 6 metai. Visi tiriamieji – moteriškosios 

lyties asmenys (4 socialinės pedagogės dirba pagrindinėse, kitos – vidurinėse mokyklose). 

Su kiekvienu tyrimo dalyviu individualiai susitarta dėl interviu atlikimo laiko 

(interviu trukmė – nuo 1 iki 1,5 valandos). Duomenys rinkti iš dalies standartizuotu 

interviu, remiantis S. Girdzijauskienės (2006) kokybinio interviu metodiniais nurodymais. 

Gauta informacija tikslinta pateikiant šalutinius klausimus. 

Duomenų rinkimo procedūra. Interviu privalumai, pastebėti atliekant tyrimą: 

užtikrinamas tyrimo dalyvio anonimiškumas, konfidencialumas. Interviu trūkumai: 

tyrimo dalyviai, atsakinėdami į pateiktus klausimus, šiek tiek jautėsi susikaustę, nes 

nerimavo, ar sugebės pateikti išsamius atsakymus. 

Duomenų analizės metodai. Duomenys analizuoti, taikant kokybinę turinio 

(Content) analizę, kuri atliekama šiais žingsniais (Doowne-Wamboldt, 1992): 1) teksto 

skirsnių atranka; 2) kategorijų kūrimas ir jų apibrėžimas; 3) kategorijų apibrėžčių 

ir taisyklių tikslinimas; 4) patikimumo nustatymas; 5) validumo nustatymas; 6) kodavimo 

taisyklių peržiūra. Tyrimo duomenys skaidyti į segmentus, ieškoma prasmingų 

junginių ir temų. Jais remiantis duomenys grupuoti ir jungti į subkategorijas, kategorijas, 

temas. 

1. Socialinę-pedagoginę pagalbą teikiančios komandos svarba mokykloje 

Vadovaujantis Bendraisiais socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatais 

(2004), pagalbos teikimo tikslas – padėti įgyvendinti mokinių teisę į mokslą, užtikrinti 

veiksmingą mokinių ugdymąsi ir mokymąsi mokykloje bei sudaryti prielaidą teigiamai 

vaiko socializacijai ir pilietinei brandai. Taigi pagrindinis mokyklos uždavinys – 

padėti atsiskleisti jaunų žmonių kūrybiškumui, prisitaikyti prie besikeičiančios fizinės 

ir socialinės aplinkos, kartu palaikyti status quo ir užtikrinti kultūrinį tęstinumą 

(Berns, 2009). O. Merfeldaitė (2005) nurodo, kad socialinę pagalbą visuomenė pirmiausia 

suvokia kaip poreikį spręsti tam tikras visuotinai pripažintas problemas: kvaišalų 

vartojimo plitimą, nepilnamečių nusikalstamumo didėjimą, emocinio, fizinio ir 

seksualinio smurto prieš vaikus naudojimą ir kita. 

Taigi būtina užtikrinti tokias mokymo ir mokymosi sąlygas, kad vaikai galėtų įgyti 

kompetencijų, gebėtų spręsti problemas ir priimti sprendimus, būtų pasirengę prisitaikyti 

prie pokyčių ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (Vasiliauskienė, 2010, 

p. 29). 

201


Siekiant užtikrinti vaikų saugumą mokykloje ir padėti jiems spręsti pedagogines, 

socialines bei psichologines problemas, būtina kompleksinė pagalba ir integruotas 

darbas. To pasiekti galima tik dirbant komandomis (Kučinskas, Kučinskienė, 2000). 

Skirtingi specialistai pavieniui negali išspręsti kompleksinių vaiko problemų. 

V. Targamadzės, Dž. Valeckienės, E. Kvieskaitės (2008) tyrimo rezultatai rodo, kad 

komandinio darbo principu sprendžiamos pamokų nelankymo, mokinių tarpusavio 

santykių bei nenoro mokytis problemos. Komanda, teikianti socialinę-pedagoginę pagalbą, 

taip pat sprendžia vaiko psichologines, asmenybės raidos, elgesio problemas. 

Pažymėtina, kad daugelis mokinių problemų yra kompleksinės, t. y. dažniausiai glaudžiai 

susijusios, nulemtos panašių priežasčių ir veiksnių, tik jų sprendimo būdai yra 

skirtingi. Neretai pasitaiko, kad viena problema yra kitos problemos priežastis. 

Mokyklos socialinis pedagogas – Vaiko gerovės komisijos narys, dirbantis drauge 

su mokyklos administracija, mokytojais, klasių vadovais, psichologais, logopedais, 

kitais švietimo įstaigos darbuotojais (Kvieskienė, 2003). Veikdamas kartu su savo kolegomis, 

socialinis pedagogas atsakingas ne tik kitiems komisijos nariams ar mokyklos 

bendruomenei, bet ir visai visuomenei, jis vertina ugdymosi aplinką, vaikų saugumą, 

analizuoja jų ugdymosi poreikius, problemas ir priežastis, nustato švietimo pagalbos 

priemonių prioritetus, kryptis, teikimo formą. Pasak L. Miltenienės (2004), šiuo 

metu daugiausia problemų ir nepasitenkinimo kelia specialistų, dirbančių komandinį 

darbą, vaidmenų neapibrėžtumo klausimai: vaidmenų ir funkcijų neapibrėžtumas, nepasidalijimas 

vaidmenimis, atsakomybe, informacijos stoka. Socialinis pedagogas, 

kaip ir kiekvienas komandos narys, atsakingas už bendrą komandos ir savo veiklą vaiko 

labui organizuojant ir vykdant pagalbos procesą, prireikus, nukreipiant vaikus pas 

socialinius partnerius ar kitus specialistus. 

Socialinis pedagogas turi turėti lakią vaizduotę, siekti savo darbe naujovių, nes 

tenka dirbti ir vadybinį, ir socialinės plėtros darbą. Vadybiniu aspektu socialinis pedagogas 

vadovauja kuriant mokykloje socialinės pagalbos teikimo komandą, ieško ryšių 

su kitų mokyklų socialiniais pedagogais, kitomis institucijomis, kurios rūpinasi vaiko 

teisių apsauga ir gerove. Socialiniai pedagogai turi būti ir analitikai, ir politikai, nes 

privalo sugebėti analizuoti socialinę politiką ir dalyvauti ją kuriant, būti socialinės raidos 

propaguotojai. Pažymėtina, kad socialiniai pedagogai dažnai susiduria su socialinės 

institucinės veiklos sudėtingumu (Cameron, Moss, 2011). Taigi socialinėspedagoginės 

pagalbos mokiniui teikimo veiklos efektyvumą lemia bendros įvairių profesionalų 

pastangos, koordinuotas ir savalaikis socialinių-pedagoginių problemų 

sprendimas. 

2. Vaiko gerovės komisijos veiklos organizavimo ir iššūkių, 

teikiant socialinę-pedagoginę pagalbą mokiniui mokykloje, 

tyrimas kokybiniu aspektu 

Šiandieniniame Lietuvos švietimo plėtros etape be komandinio darbo mokyklos 

nepajėgtų šspręsti iškylančių problemų. Komandinis darbas kartais tampa vieninteliu 

ir nepakeičiamu pagalbininku mokyklų direktoriams ir administracijai, kai susiduriama 

su gana sudėtingomis vaikų ir jaunimo problemomis. R. Želvys (1999) nurodo: 

202


nors mokyklos iš esmės skiriasi nuo kitų organizacijų, kartu jos yra kaip ir kitos organizacijos, 

todėl komandinio darbo organizavimą mokykloje galima analizuoti kaip ir 

bet kurios kitos organizacijos. I. Stevens (2010), apibendrindama Europos socialinių 

pedagogų veiklos gaires, akcentuoja, kad socialiniai pedagogai dažniausiai dirba komandoje, 

todėl privalo turėti puikių darbo komandoje gebėjimų. Dažnai socialinis pedagogas 

yra vienas pagrindinių komandos kūrimo iniciatorių. Kokybiniame tyrime 

analizuotas komandinio darbo organizavimas, teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę 

pagalbą (1 lentelė). 

Socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo mokiniams organizavimas 

mokykloje komandiniu principu 

1 lentelė 

Veiklos krypties nustatymas 

Susipažinimas su „...nepavykus problemos išspręsti individualiai, kviečiama pagalbos 

komanda ir nusakoma problemos esmė“ (3) 

problema 

Problemos sprendimo 

planavimas 

Pasiskirstymas veikla 

Organizatoriaus 

išskyrimas 

Komandos veiklos 

organizavimas 

„...visi specialistai išsako savo nuomonę, tariasi dėl tolesnių 

veiksmų“ (1) „...susitariama dėl nuoširdaus bendradarbiavimo“ 

(4); „...sunku planuoti, kai nežinai, kas kada nutiks“ (2, 5, 6) 

„…socialinis pedagogas inicijuoja ir apjungia visos komandos 

darbą“ (2, 5, 6) 

„…susirenka komanda, pasiskirsto vaidmenis“ (4); „…kiekvienas 

komandoje žino savo darbo barus“ (1); „…visi pasiskirsto pareigomis, 

žino, kas ką veikia“ (3) 

Apklausos žodžiu tyrimo dalyviai kaip vieną svarbiausių veiksnių, teikiant mokiniams 

mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą, nurodė veiklos kryptingumą. Pasak 

O. Merfeldaitės (2007), kryptingumas suprantamas, kaip veiklos orientavimas į tam 

tikras grupes, turinčias konkrečių socialinių-pedagoginių problemų. Esminis socialinės-pedagoginės 

pagalbos teikimo klausimas, kaip savarankiškas kokybės ir efektyvumo 

elementas, bei kryptingumas nulemia socialinės pedagoginės pagalbos veiklos 

efektyvumą (Johnson, 2003, p. 194). Taigi, neįveikus vaiko problemos individualiai, 

organizuojamas komandinis pagalbos teikimas, iškeliant tikslą ir numatant veiklos 

kryptingumą. Kitas komandinio darbo, teikiant socialinę pedagoginę-pagalbą mokiniui, 

žingsnis – pasiskirstymas veikla: „susirenka komanda, pasiskirsto vaidmenis“; 

„kiekvienas komandoje žino savo darbo barus“; „visi pasiskirsto pareigomis, žino, kas 

ką veikia“. Tyrimo dalyvių nuomone, socialiniam pedagogui dažniausiai tenka komandos 

kūrimo iniciatoriaus vaidmuo: „Socialinis pedagogas inicijuoja ir sujungia 

visos komandos darbą.“ Pateiktos tyrimo dalyvių nuomonės dar kartą pabrėžia, kad 

siekiant komandinės veiklos efektyvumo būtina numatyti socialinės-pedagoginės pagalbos 

tikslą ir jis kryptingumą. Be to, būtinas aiškus komandos narių vaidmenų apibrėžimas. 

Vienas komandos narys, dažniausia socialinis pedagogas, prisiima lyderio 

vaidmenį, o socialinės-pedagoginės problemos sprendžiamos bendradarbiaujant. 

203


Tyrimo metu siekta nustatyti komandinio darbo privalumus, teikiant mokiniams 

mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą (2 lentelė). 

204 

Vaiko gerovės komisijos, dirbančios komandiniu principu, privalumai, 

teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą 

Psichologinis kriterijus 

Komandos nario 

atžvilgiu 

Vaiko atžvilgiu 

Organizacinis kriterijus 

Specialistų įtraukimas 

2 lentelė 

„…žinai, kad esi ne vienas“ (1); „…lengviausia išsikelti tikslus ir 

juos vykdyti“ (5) 

„...žinai, jog gali padėti vaikui, kai dirbi komandoje“ (4); „efektyvesnė 

pagalba vaikui“ (1) 

„…geranoriškas specialistų įsitraukimas“ (2); „komandos narių suinteresuotumas“ 

(3) 

Susitikimų laikas „…lengviausia suderinti susitikimų laiką“ (6) 

Sudarant komandas ir dirbant drauge iškyla daug problemų: sudėtinga surinkti tinkamus 

žmones, sunku mokytis siekti konkrečių bendrų tikslų, dirbti su kolektyvu, nėra 

akivaizdaus užduoties sprendimo būdo, norint priimti sprendimą reikia įvairių idėjų 

(Xerb, Lesli, Prais, 2004). Vis dėlto sprendžiant socialines-pedagogines problemas 

komandinė veikla yra priimtinesnė, nes suteikiama įvairių sričių informacijos ir žinių, 

ugdomi gebėjimai. Remiantis 2 lentelėje pateiktais atsakymais galima teigti, kad telkiant 

komandą išryškėja du pagrindiniai kriterijai – psichologinis ir organizacinis. 

Psichologinis kriterijus apima tiek komandos narius, tiek mokinį, kuriam reikia socialinės-pedagoginės 

pagalbos, tuo tarpu organizacinis kriterijus nukreiptas tik į komandos 

narius. Pažymėtina, kad darbą komandoje palengvina: „geranoriškas specialistų 

įsitraukimas“, taip pat „lengviausia suderinti susitikimų laiką“, „lengviausia išsikelti 

tikslus ir juos vykdyti“. Daugelis nurodė, kad komandinį darbą palengvina žinojimas, 

kad esi ne vienas, šalia yra kolegų, pasiruošusių padėti savo žiniomis, palaikyti. 

Tyrimo dalyviai nurodė vidinius ir išorinius Vaiko gerovės komisijos, dirbančios 

komandiniu principu, darbo trukdžius teikiant mokiniui socialinę-pedagoginę pagalbą 

(3 lentelė). 

Socialiniai pedagogai skyrė du svarbiausius socialinės pedagoginės pagalbos mokiniui 

teikimo vidinius iššūkius: vidinius komandos narių konfliktus ir mokinių nepasitikėjimą 

suaugusiaisiais. P. Petrie, J. Boddy, C. Cameron, E. Heptinstall, 

S. McQuail, A. Simon, V. Wigfall (2005), išskirdami pagrindinius socialinio pedagogo 

veiklos principus, nurodė, kad sprendžiant mokinio socialines-pedagogines problemas 

labai svarbūs tampa ne tik komandos narių tarpusavio santykiai ir gebėjimas 

bendradarbiauti, bet ir kitų mokyklos bendruomenės narių – tėvų, kitų mokytojų ar net 

išorinių institucijų – įtraukimas į socialinės-pedagoginės pagalbos teikimo mokiniui 

procesą. Apklausoje dalyvavę socialiniai pedagogai taip pat nurodė, kad kartais sudėtingu 

iššūkiu tampa komandos narių nesusikalbėjimas ar nenoras ieškoti kitų problemos 

sprendimo galimybių. Dirbant komandoje, tyrimo dalyvių nuomone, sunku atrasti 

kelią į vaiko širdį, sunku jį įtikinti būti atviresnį, nuoširdesnį, drąsiau išsakyti nuomo-


nę, išreikšti mintis: „mokiniai ne visada supranta, kad jiems norima padėti“, „vaikams 

trūksta motyvacijos stengtis pakeisti esamą padėtį“, „mokiniai patys nerodo jokios 

iniciatyvos“. Tyrimo dalyviai nurodė ir du išorinius socialinės-pedagoginės pagalbos 

mokiniui teikimo trukdžius – tėvų pasipriešinimą ir kitų institucijų bendradarbiavimo 

trūkumą. Tyrimo dalyvių nuomone, nelengva atrasti bendrą kalbą su tėvais, įtikinti 

juos, kad vaikui norima padėti: „didžiausias iššūkis – tėvų neigiamas požiūris į problemą“; 

„tėvų abejingumas – didžiausias iššūkis“. Išorinio bendradarbiavimo tinklų 

spragos silpnina komandinio darbo efektyvumą, sprendžiant mokinių socialinespedagogines 

problemas: „mažai paramos iš kitų institucijų, kurios turėtų bendradarbiauti 

teikiant pagalbą mokiniams“; „sunku pasikviesti į pagalbą kitų institucijų specialistus“. 

Vidiniai trikdžiai 

Vidiniai komandos 

narių konfliktai 

Mokinių 

nepasitikėjimas 

suaugusiaisiais 

Išoriniai trukdžiai 

Tėvų nenoras 

bendrauti 

Kitų institucijų 

pagalbos trūkumas 

Socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo iššūkiai 

3 lentelė 

„...komandos narių nemokėjimas bendrauti“ (3); „...specialistų kompetencijos 

stoka“ (5) 

„…mokiniai ne visada supranta, kad jiems norima padėti“ (1); 

„…vaikams trūksta motyvacijos stengtis pakeisti esamą padėtį“ (2); 

„…mokiniai patys nerodo jokios iniciatyvos“ (4, 6) 

„…didžiausias iššūkis – tėvų neigiamas požiūris į problemą“ (2); 

„…tėvų abejingumas – didžiausias iššūkis“ (1, 5, 4) 

„...mažai paramos iš kitų institucijų, kurios turėtų bendradarbiauti teikiant 

pagalbą mokiniams“ (3, 5); „..sunku pasikviesti į pagalbą kitų 

institucijų specialistus...“ (6) 

Tyrimo metu atskleisti socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo privalumai 

mokykloje (4 lentelė). 

Socialinės-pedagoginės pagalbos mokiniui teikimo privalumai 

4 lentelė 

Laiko veiksnys 

Laiku padėti „…operatyviai suteikti reikiamą pagalbą vaikui“ (3) 

Laiku sureaguoti „…svarbiausia – laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“ (2) 

Efektyvumo veiksnys 

Pagalba kiekvienam 

vaikui 

Pagalba specialių 

poreikių turintiems 

vaikams 

„…problemos sėkmingas sprendimas, atsižvelgiant į vaiko gerovę“ 

(5) 

„...svarbiausia – laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“ (4) 

„…suteikti mokiniui visokeriopą pagalbą“ (1) 

„…suteikti pagalbą įvairių poreikių ir galimybių vaikams“ (6) 

205


Vaiko gerovės komisijos, dirbančios komandiniu principu ir teikiančios socialinępedagoginę 

pagalbą, tikslas – mažinti vaikų izoliaciją, mokyti socialinio patyrimo, 

paruošti gyvenimo permainoms, padėti spręsti asmenines problemas (Misiukevičienė, 

Putauskienė, 2009). Analizuojant Vaiko gerovės komisijos veiklos efektyvumo veiksnį, 

teikiant mokiniams mokykloje socialinę-pedagoginę pagalbą, pastebėta, kad dažniausiai 

tyrime dalyvavę socialiniai pedagogai nurodo „problemos sėkmingą sprendimą, 

atsižvelgiant į vaiko gerovę“, „pagalbos suteikimą įvairių poreikių ir galimybių 

vaikams“, „operatyvų reikiamos pagalbos suteikimą vaikui“, „visokeriopos pagalbos 

mokiniui suteikimą“. Taip pat svarbus yra ir laiko veiksnys, nes, tyrimo dalyvių nuomone, 

„svarbiausia laiku sureaguoti ir tinkamai išspręsti problemą“. 

Tyrime išsiaiškintos sudėtingiausios Vaiko gerovės komisijos sprendžiamos mokinių 

problemos (5 lentelė). 

Vaiko gerovės komisijos sprendžiamų problemų specifika 

5 lentelė 

Mokinių problemų specifika 

Problemų pastovumas „...pamokų nelankymas, konfliktinės situacijos, nenoras mokytis, 

labai dažnos problemos“ (2, 3, 6); „...žema mokymosi motyvacija – 

nuolatinė problema“ (1) 

Problemų išaiškinimo „…patyčių ir smurto atvejų mažiau, tačiau jie sunkiai atskleidžiami“(5); 

„...sunku pastebėti mokinių tarpusavio santykių problemas – 

sudėtingumas 

jos yra užslėptos“ (4) 

Problemos tarp mokinių ir suaugusiųjų 

Vaikų baimė ieškoti 

pagalbos 

Suaugusiųjų nenoras 

pripažinti savo 

neteisumą 

Tėvų ir vaikų 

tarpusavio santykiai 

„…sunkiausia, kai patyčios vyksta ne tarp mokinių, bet tarp mokytojų 

ir mokinių, todėl mokiniai niekur nesikreipia pagalbos“ (5); 

„…vaikai mano, kad jų vis tiek niekas nesupras ir nepadės“ (4) 

„…kai kurie mokytojai žemina mokinius, o patys reikalauja pagarbos“ 

(5); 

„…dažnai mokytojas vis dar mano visada esantis teisus“ (1, 2, 6) 

„...neretai tėvai arba „aklai“ tiki savo vaiku, arba visą atsakomybę 

perkelia ant mokytojų pečių“ (4); „...kai kuriems tėvams nerūpi jų 

vaikai...“ (3) 

Mokslinėje literatūroje skiriamos šešios problemų grupės: 1) problemos, susijusios 

su vaikų psichine sveikata, asmenybės vystymusi; 2) problemos, susijusios su neadekvačiu 

„savęs vertinimu“; 3) problemos, susijusios su nepalankia situacija šeimoje; 

4) problemos, susijusios su vaikų neadekvačiu ir deviantiniu elgesiu; 5) vaikų ir paauglių 

dezadaptacijos problemos; 6) problemos, susijusios su konfliktais ir moraliniupsichologiniu 

klimatu mokykloje, mikrosociume (Educational thinking in Social and 

Special Education concerning children and youngsters in care). Analizuojant Vaiko 

gerovės komisijos sprendžiamų mokinių problemų sudėtingumą, nustatytos dvi pagrindinės 

kategorijos – problemos, kylančios su mokiniais, ir mokinių bei suaugusiųjų 

tarpusavio problemos. Apklausos dalyviai teigė, kad ypač sunku spręsti problemas, 

susijusias su smurtu, patyčiomis mokykloje: „sunkiausia, kai patyčios vyksta ne tarp 

206


mokinių, bet tarp mokytojų ir mokinių“; „…patyčių ir smurto atvejų mažiau, tačiau jie 

sunkiai atskleidžiami“. Tyrime dalyvavę socialiniai pedagogai nurodė, kad gana sudėtingos 

problemos, susijusios su mokymosi motyvacijos nebuvimu ar pamokų nelankymu. 

Šios problemos yra ne tiek sudėtingos turinio požiūriu, kiek pasikartojimo dažnumu 

ir paplitimu tarp mokinių. Tėvų abejingumas savo vaikams, tyrimo dalyvių 

nuomone, yra gana sudėtinga problema: „Neretai tėvai arba „aklai“ tiki savo vaiku, 

arba visą atsakomybę perkelia ant mokytojų pečių.“ Galima daryti prielaidą, kad dažnai 

socialinėje-pedagoginėje komandoje esantys specialistai, norėdami padėti mokiniui, 

pirmiausia turi padėti tėvams. 

Išvados 

1. Organizuojant komandinį darbą, būtinas aiškus socialinės-pedagoginės pagalbos 

mokiniui teikimo tikslas ir kryptingumas, komandos narių vaidmenų apibrėžtumas 

bei bendradarbiavimas, sprendžiant socialines-pedagogines mokinių 

problemas mokykloje. 

2. Tyrimo metu paaiškėjo, kad skaudžiausios ir sunkiausiai sprendžiamos mokinių 

tarpusavio santykių problemos – smurtas ir patyčios. Šias problemas sunku 

pastebėti ir nustatyti jų priežastis bei užkirsti kelią tokiam mokinių elgesio 

ir tarpusavio santykių pasireiškimui. Kai kurios mokinio problemos perkeliamos, 

kaip pasekmė, iš platesnės socialinės aplinkos. Svarbiausi išoriniai socialinės-pedagoginės 

pagalbos teikimo trukdžiai – neigiamas tėvų požiūris ir abejingumas 

vaikų problemoms bei kitų institucijų bendradarbiavimo trūkumas, 

sprendžiant socialines-pedagogines mokinių problemas. 

3. Tiriamųjų nuomone, komandinį darbą palengvina žinojimas, kad šalia yra kolegų, 

pasirengusių padėti savo žiniomis ir palaikymu. Savalaikis ir tinkamas 

socialinės-pedagoginės komandos narių reagavimas į problemą bei operatyvios 

pagalbos mokiniui teikimas dažnai užtikrina sėkmingą problemos išsprendimą. 

4. Tiriamų mokyklų komisijos teikdamos pagalbą komandiniu principu susiduria 

su tokiais iššūkiais, kaip tėvų abejingumas, neadekvatus problemos vertinimas, 

mokinių nepasitikėjimas aplinkiniais ir abejingumas, institucijų, teikiančių 

pagalbą mokytojams ir vaikams, neigiamas požiūris į problemų sprendimų 

galimybes. Nepaisant šių iššūkių, Vaiko gerovės komisija privalo užtikrinti 

mokinio gerovę, suteikti teigiamo socialinio patyrimo, asmeninių problemų 

sprendimo įgūdžių bei užgrūdinti mokinį gyvenimo iššūkiams. 

Gauta 2012 12 02 


Literatūra 

Bendrieji socialinės pedagoginės pagalbos teikimo nuostatai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004- 

06-15 įsakymas Nr. ISAK-941. (2004). Valstybės žinios, Nr. 100-3729. 

207


Berns, R. (2009). Socializacija. Šeima, mokykla, visuomenė. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 

Cameron, C., Moss, P. (2011). Social Pedagogy and Working with Children and Young People. Where Care and Education 

Meets. Jessica Kingsley Publishing. 

Doowne-Wamboldt, B. (1992). Content analysis: method, applications and issues. Health Care for Women international. 

Educational thinking in Social and Special Education concerning children and youngsters in care. Prieiga internetu: 


learning, school attendance problems, bullying and violence between pupils and so on. 

The content of pupil’s problems are changing according the period, therefore there is a 

need of theoretical and empirical analysis of social-pedagogical assistance for pupils 

in schools. 

The article deals with the scientific problem which is based on the following 

question: What kind of role performs a social pedagogue being an organizer of Child’s 

wellbeing commission? What are challenges of social pedagogue as a commission 

member and provider of the social-pedagogical assistance for pupils in school? The 

object of the research – challenges of a social pedagogue as a Child’s wellbeing 

commission member in organizing and providing social-pedagogical assistance for 

pupils in school. The aim of the research is to analyze the challenges of a social 

pedagogue as a Child’s wellbeing commission member in organizing and providing 

social - pedagogical assistance for pupils in school. 

Volume: 6 social pedagogues from Plungė and Telšiai were interviewed during 

the research. All interviewers were female and selected using the method of "snow 

ball chance”. Selection criteria: practical work experience as social pedagogue must be 

not lees than six year. 

Methods of the research: The scientific literature analysis and oral interview. 

The article contains the results of the qualitative research which was done over the 

period of October – December 2010. 

The collection of the research’s data: The data were collected using the 

semi-standardized interview method based on Girdzijauskienė (2006) qualitative 

interview guidelines. Interview had a flexible structure; the interview conditions were 

discussed by both the researcher and the interviewee. The study data was broken down 

into segments for meaningful search of topics. When segmented, data was grouped 

and combined into subcategories, categories, themes. 

On the basis of empirical results of the research it may be stated that a social pedagogue 

is the initiator and coordinator of the social pedagogical team sustaining, general 

regulator of social-pedagogical assistance. Social pedagogue carries the biggest 

load of responsibility in solving social-pedagogical problems of pupils in a school. 

The work of a social pedagogue, as a team member, is multiple and integrated. The 

Child’s wellbeing commission detects pedagogical diagnoses and makes decisions 

about pedagogical measures for pupils in a school. Social pedagogue has a significant 

role as a team leader. There is a great need to specify the roles of the Child’s 

wellbeing commission members, communication and collaboration in organizing team 

work and solving pupil’s social-pedagogical problems in a school. This qualitative 

research confirms the results regarding pupil’s social-pedagogical problems in a school 

which are found in scientific literature. Mostly commission deals with pupil’s nonacceptable 

behavior and school absence. Violence and bullying between pupils in a 

school are the most challenging problems for the social pedagogues as members of the 

Child’s wellbeing commission. 

The commission providing social-pedagogical assistance for pupils in school meets 

such challenges as parents’ indifference, not adequate evaluation of a problem, pupil’s 

209


disability to trust others, their detachment and negative attitude towards the institutions 

which should give support to teachers and children in solving problems. 

The main effective factor of social-pedagogical assistance is aspiration to assure 

children’s welfare and to eliminate theirs problems. The effectiveness of commission 

activity is based on supportive and knowledgeable colleagues of the commission. Well 

- timed and suitable respond to the pupil’s problems and rendering strategically planned 

assistance for the pupils in most cases assure successful problem solving. Regardless 

of all the challenges, the social-pedagogical assistance must assure students 

welfare, provide positive social experience, personal problem solving skills and help 

students to adjust for life challenges. 

210


KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO 

NUOSTATOS LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ TEISĖS AKTUOSE 

Irina Matijošaitienė, Ona Samuchovienė 

Kauno technologijos universitetas 

Anotacija 

Straipsnis parengtas remiantis Aplinkos ministerijos užsakymu rengiamomis „Kraštovaizdžio apsaugos ir 

tvarkymo gairėmis automobilių keliams ir geležinkeliams“. Viena iš gairių užduočių – integruoti Lietuvos 

Respublikos politikos nuostatas ir kitus su kraštovaizdžio apsauga bei tvarkymu susijusių teisės aktų 

reikalavimus į kelių plėtros sistemą. Šiai užduočiai įgyvendinti atlikta Lietuvos ir užsienio šalių teisės 

aktų ir norminių dokumentų analizė, suformuluotos pagrindinės problemos, pasiūlyti konfliktų sprendimo 

būdai bei Lietuvos teisės aktų pakeitimai. 

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kelias, kelių kraštovaizdis, teisės aktai. 

Abstract 

The paper is prepared according to the ‘Landscape protection and management guidelines for roads and 

railways’ under the order of the Ministry of Environment. One of the tasks of these guidelines is to integrate 

the attitudes of the politics of Lithuanian Republic and the requirements of legislation which is related 

to landscape protection and management into the road development system. To implement this task 

the analysis of Lithuanian and foreign normative documents was carried out, the main problems were 

formulated, the ways of solving the conflicts and changes of some Lithuanian legislation were proposed. 

KEY WORDS: road, road landscape, legislation. 

Įvadas 

„Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, apimantis miestų ir kaimų 

vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai, 

jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties 

išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, 

kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių 

valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje“ (Lietuvos 

(…), 2009; Lietuvos (…), 2004d). Europos kraštovaizdžio konvencijoje (2000) 

išskirtinis dėmesys tenka ne kraštovaizdžiui apskritai, bet žmogaus santykiui su 

kraštovaizdžiu: jo suvokimui, svarbos supratimui, apibūdinimui ir identifikavimui, 

kokybės tikslo apibrėžimui. 

2011 m. Aplinkos ministerija paskelbė konkursą parengti ir išleisti leidinį 

„Kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo gairės automobilių keliams ir geležinkeliams“. 

Gaires rengia konkursą laimėjusios UAB „Infraplanas“ ir VĮ Transporto ir kelių 

tyrimo institutas, papildomai pasitelkusios įvairių mokslo ir valstybės institucijų 

specialistus. Rengiant gaires dalyvauja abi straipsnio autorės. Jos rengiamos, siekiant 

padidinti visuomenės, privačių organizacijų ir valdžios institucijų supratingumą apie 

valstybinių kelių ir geležinkelių kraštovaizdžio reikšmę, vertę, vaidmenį ir pokyčius. 

Gairės bus skirtos institucijų atstovams (savivaldybių, aplinkos apsaugos ir kultūros 

paveldo specialistams, planuotojams, projektuotojams, statytojams ir valdytojams), 

kad šie palengvintų saugaus eismo, projektavimo reikalavimų ir kraštovaizdžio 

211


derinimo procesą, tinkantį tiek eismo dalyviams, tiek visuomenei. Rengiamose gairėse 

numatoma išdėstyti pagrindinius kraštovaizdžio formavimo principus, kurių turėtų 

būti laikomasi planuojant, projektuojant, statant, rekonstruojant ar remontuojant 

valstybinius automobilių kelius ir geležinkelius Lietuvoje. Gairių rengimas apims 

užsienio šalių patirties pritaikymą Lietuvos keliams ir geležinkeliams, teisės aktų 

pakeitimus griežtesniam kraštovaizdžio pokyčių reglamentavimui, problemų 

sprendimui, rekomendacijas automobilių kelių ir geležinkelio pakelių kraštovaizdžio 

formavimui, pateikiant geros praktikos pavydžius. Tačiau šiame straipsnyje bus aptarti 

tik tie rengiamų gairių aspektai, kurie susiję su kelių kraštovaizdžiu. 

Rengiant gaires ir siekiant Lietuvos Respublikos politikos nuostatas bei kitus su kraštovaizdžio 

apsauga ir tvarkymu susijusių teisės aktų reikalavimus įtraukti į kelių plėtros sistemą, 

atlikta Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktų bei norminių dokumentų analizė, suformuluotos 

pagrindinės problemos, pasiūlyti konfliktų sprendimo būdai arba teisės aktų pakeitimai. 

Teisės aktų siūlymai turi užtikrinti Lietuvos ir jos etnografinių regionų, pavienių teritorinių 

kraštovaizdžio vienetų identiteto stiprinimą, ekologinių ir estetinių vertybių išsaugojimą 

bei gausinimą, tikslingą kelių kraštovaizdžio formavimą ir bendrą Lietuvos įvaizdžio gerinimą 

tiesiant, rekonstruojant ir remontuojant kelius. 

1. Užsienio šalių teisės aktai 

Europos Tarybos direktyva nr. 97/11/EB 1997 m. kovo 3 d. iš dalies keičianti direktyvą 

nr. 85/337/EEB „Dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai 

vertinimo“ (Tarybos (...), 1997) pabrėžia, kad vertinant poveikį aplinkai turi būti apibūdinamas 

ir įvertinamas tiesioginis bei netiesioginis projekto poveikis kraštovaizdžiui 

(Raguslkytė-Markovienė, 2005). Direktyvos nuostatos taikomos tiesiant automagistrales 

ir greitkelius, įrengiant keturių ir daugiau eilių naujo kelio arba vykdant 

dviejų ir mažiau eilių kelio pertvarkymo (platinimo) darbus, kai numatoma praplatinti 

tokį kelią iki keturių ar daugiau eilių, jei tiesimas ar minėti darbai numatyti ne trumpesniame 

kaip 10 km ilgio nenutrūkstamo kelio ruože. Ypatingas dėmesys kreiptinas į 

kalnų ir miškų bei tankiai apgyvendintas teritorijas, kraštovaizdį, turintį istorinę, kultūrinę 

ir archeologinę svarbą bei kt. Konkretūs veiksmai ir metodai vertinant kelių 

poveikį kraštovaizdžiui paliekami šalies narės atsakingumui, vadovaujantis toje šalyje 

galiojančiais teisės aktais. 

Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva nr. 2001/42/EB 2001 m. birželio 

27 d. „Dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo“ (Europos (...), 

2001), PAV turi būti atliekamas visiems planams ir programoms, kurie rengiami 

transporto sektoriui. Ataskaitoje svarbu visapusiškai įvertinti galimą ryškų poveikį 

aplinkai bei pasiūlytus alternatyvius sprendimus. Tačiau čia nekalbama apie būtinumą 

vertinti kraštovaizdžio, kurį kerta kelias, vizualinę estetinę kokybę. 

Konvencijos „Dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste“ strateginio 

padarinių aplinkai vertinimo protokole (Konvencijos (...), 2003) minima, kad 

strateginis poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tiesiant automagistrales ir 

greitkelius, įskaitant kelių rekonstrukciją ir platinimą, remiantis nacionaliniais teisės 

212

KELIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO VERTINIMO IR FORMAVIMO NUOSTATOS LIETUVOS... 

aktais. Čia minimi galimo reikšmingo poveikio aplinkai nustatymo kriterijai, tačiau 

tarp jų nėra kelių poveikio kraštovaizdžio estetinei vizualinei kokybei. 

Žaliojoje knygoje „TEN-T politikos peržiūra – Siekiant geriau integruoto transeuropinio 

transporto tinklo įgyvendinant bendrąją transporto politiką“ (Žalioji (...), 2009) 

skatinama plėtoti bendrą Europos infrastruktūros, taip tarp ir kelių, tinklą. Tačiau pastebėti 

šie tinklo trūkumai: bendrų planavimo užmojų ir įgyvendinimo skatinimo bei 

stebėsenos priemonių neatitikimas. Čia kalbama apie ekonominius ir aplinkosaugos 

tikslus bei infrastruktūros tinklų poveikio aplinkai vertinimo būtinumą. 

Europos susitarime dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių minima, jog kelią 

reikia projektuoti taip, kad jis derėtų prie kraštovaizdžio. Siūloma poveikio aplinkai 

vertinimą atlikti rengiant naujus kelių projektus, tačiau pageidautina, kad ši sąlyga 

būtų taikoma ir rekonstruojant ar modernizuojant esamus. Būtina atsižvelgti ir į tiesioginį 

bei netiesioginį kelių poveikį aplinkai: žmonėms, faunai, florai; dirvožemiui, vandeniui, 

orui, mikroklimatui; kraštovaizdžiui, nuosavybei ir kultūros paveldui. Kai naujas 

kelias ar atliekami darbai gerokai pakeičia kraštovaizdį, būtų geriau jų kokybe pasirūpinti 

sukuriant naują kraštovaizdį, o ne maskuojant sugadintą senąjį. Atkreiptinas 

dėmesys į socialinį aspektą: saugumą ir kelio kraštovaizdžio elementų patogumą žmogui. 

Jie turėtų papildyti vaizdines nuorodas, teikti informacijos ir paįvairinti kelionę. 

Pavyzdžiui, upės, kalvos, statiniai, želdiniai padeda keleiviui orientuotis, o triukšmo 

sienutės izoliuoja žmogų nuo aplinkos, todėl jos turėtų būti statomos ten, kur geriausiai 

dera su aplinka, ir taip, kad eismo dalyviams būtų kompensuojamas informacijos 

praradimas. Estetiniais ir saugos sumetimais prie tarptautinių kelių reikėtų vengti komercinės 

reklamos (Europos (...), 1975). 

Estijos kelių akte (Roads (...), 2005) nurodyta, kad privataus ar miško kelio savininkas 

privalo prieš tiesdamas ar rekonstruodamas kelią parengti jo dizaino dokumentaciją. 

Kelių dizaino vertinimo kriterijus turi parinkti pats kelio savininkas. Šalies pagrindinių, 

nacionalinių ir vietinių kelių dizaino vertinimo kriterijai nustatomi atitinkamai 

Kelių administracijos ir vietos valdžios bei miestų savivaldybių. Projektuojant 

kelią turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas. 

Lenkijoje teisės aktus (Aplinkosaugos aktas, Gamtos apsaugos įstatymas, Nacionalinė 

bioįvairovės strategija, Buveinių direktyva ir kt.) stengiamasi derinti su ES teisės 

aktais. Ypač akcentuojamas dėmesys Natura 2000 teritorijoms, prieš tiesiant kelius 

šiose ir kitose svarbiose (jautriose) teritorijose numatoma atlikti poveikio aplinkai 

vertinimą arba strateginio poveikio aplinkai vertinimą. Tačiau čia pasigendama konkrečių 

veiksmų, nukreiptų į kraštovaizdžio estetinio potencialo vertinimą. Tačiau, kaip 

pastebi A. Sas-Bojarska (2002), Lenkijoje poveikio aplinkai vertinimo procesas yra 

labiau formalumas, o ne problemos sprendimas, kuris projektui nedaro įtakos dažniausia 

dėl ekonominių priežasčių. 

Rumunijoje pagrindiniai teisės aktai, susiję su kraštovaizdžiu (Aktas Nr. 9 – Aplinkos 

aktas, Aplinkos apsaugos aktas, Aplinkos strategija ir Nacionalinė aplinkosaugos veiksmų 

programa), taip pat nenumato estetiško kelių kraštovaizdžio formavimo principų. 

Vokietijoje įvertinti automobilių kelių poveikį aplinkai prieš tiesiant kelius yra būtina, 

tai vadinama „ekologinės rizikos analize“ (Raguslkytė-Markovienė, 2005). Vokietijos 

teisinė bazė užtikrina neigiamo poveikio bioįvairovei, žmonėms, paveldui, 

213


kraštovaizdžiui ir jo fragmentacijai mažinimą, taikant konkrečias priemones. Čia daug 

dėmesio skiriama kelio trasai parinkti, siekiant sukurti gražiausią, saugiausią ir patogiausią 

kelio trasą, kartu nebloginti reljefo geografinių savybių, atsižvelgiant į triukšmo 

zonas arti gyvenviečių. 

Didžiosios Britanijos greitkelių agentūros (angl. Highway Agency) parengtame 

„Kelių ir tiltų dizaino vadove“ (Design (...), 2001) pateikti išsamūs nurodymai ir aprašymai, 

kaip atlikti aplinkos (kultūros paveldo, kraštovaizdžio, poveikio keliautojams, 

gyvenvietėms ir privačiai nuosavybei, kt.) ir ekonominį (sąnaudų ir naudos analizė) 

vertinimus. 

Airijoje parengtos „Kraštovaizdžio tvarkymo gairės nacionalinių kelių projektuose“ 

(National (…), 2006). Šiame dokumente pateikta Airijos kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo 

ir apsaugos strategija. Pateikiami ir aplinkos apsaugos priemonių 

(triukšmo mažinimo, kultūros paveldo, gamtinės aplinkos, hidrologijos, geologijos, 

dirvožemio apsaugos) integravimo į kraštovaizdį principai. Projektuojant kelių 

kraštovaizdį, atsižvelgiama į PAV ataskaitoje parengtą Kraštovaizdžio apsaugos planą, 

glaudžiai bendradarbiaujama su plano rengėjais. Šis dokumentas ypač pabrėžia bendradarbiavimą 

su PAV rengėjais. 

JAV šiuo metu vieni pagrindinių dokumentų, įpareigojančių kurti estetišką kelių 

kraštovaizdį, yra 1991 m. priimtas „Intermodalinio antžeminio transporto efektyvumo 

aktas“ (angl. The Intermodal Surface Transportation Efficiency Act ISTEA) ir juo remiantis 

įgyvendinama „Antžeminio transporto programa“ bei 1998 m. priimtas „XXI 

amžiaus Transportavimo nešališkumo aktas“ (angl. Transportation Equity Act for the 

21st Century TEA-21) ir juo remiantis įgyvendinama „Transportavimo didinimo programa“ 

(Chapter (...), 2009). JAV Vizualiojo kelių poveikio vertinimo vadove (US 

(...), 1981) minima, kad parengus kelio projektą, vizualiojo poveikio aplinkai vertinimas 

būtinas. Jis turėtų būti tiriamas kaip vaizdas į kelią ir iš jo. Antrasis sudaro tyrimo 

pagrindą, nes taip dažniausia apžvelgiamas kelio kraštovaizdis. 

Australijoje vieni svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių estetiško kelių kraštovaizdžio 

formavimą, yra Magistralinių kelių departamento (angl. Department of 

Main Roads) parengtos „Pakelės zonos konservavimo strategija“ (angl. Roadside Conservation 

Policy) ir „Pakelės zonos apželdinimo strategija“ (angl. Roadside Landscaping 

Policy) (Queensland (...), 2010). Taip pat priimtas teisės aktas, reglamentuojantis 

automobilių stovėjimo vietų įrengimą nacionaliniuose parkuose (National (…), 1997). 

Čia sukurta nemažai kelių kraštovaizdžio planavimo vadovų, kuriuose aprašomi bendrieji 

kraštovaizdžio formavimo principai (geometrinis kelio trasos parinkimas, reljefo 

paisymas) ir detalieji (reklamos ir kitų iškabų parinkimas, šrifto dydžio bei stiliaus 

derinimas juose, augalų asortimentas ir t. t.). 

Apibendrinant galima konstatuoti, kad daugelyje Europos teisinių dokumentų kelių 

poveikio kraštovaizdžiui vertinimas yra privalomas, tačiau ne visur kalbama apie estetinį 

vizualinį poveikį, be to, konkretūs veiksmai, kaip atlikti tokį vertinimą ir kokiais 

vertinimo kriterijais remtis, neapibrėžti. Tik Europos susitarime dėl svarbiausių tarptautinių 

automagistralių (Europos (...), 1975) aptariami keleiviui patrauklaus kelių 

kraštovaizdžio kūrimo klausimai, tačiau ir čia nekalbama apie konkrečius problemos 

sprendimo būdus. Tik JAV teisės aktai numato vizualiojo kelio poveikio aplinkai ver- 

214


tinimo būtinumą. Kelių kraštovaizdžio estetiniam vizualiajam vertinimui daug dėmesio 

skiria tokios šalys kaip Vokietija, Didžioji Britanija, JAV ir Australija. Šių šalių 

parengtuose kelių kraštovaizdžio planavimo vadovuose siūlomos konkrečios priemonės, 

kaip kurti patrauklų kelių kraštovaizdį. Jas pritaikius Lietuvos sąlygoms, galima 

būtų parengti Lietuvos kelių kraštovaizdžio tvarkymo gaires. 

2. Lietuvos teisės aktai 

Remiantis Europos kraštovaizdžio konvencija (Europos (…), 2000), kiekviena 

šalis, siekdama įgyvendinti kraštovaizdžio politiką, įsipareigoja priimti kraštovaizdžio 

apsaugai, tvarkymui ir (arba) planavimui skirtus teisės aktus. Šiandien pagrindiniai su 

kraštovaizdžio apsauga susiję teisės aktai Lietuvoje yra teritorijų planavimo, poveikio 

aplinkai vertinimo dokumentai ir kiti aplinkosaugos, kultūros paveldo bei tarptautiniai 

teisės aktai. Juos papildo kelių projektavimo ir planavimo teisės aktai, kuriuose 

minimas kraštovaizdis (reljefas, želdinimas ir pan.). Strateginio dokumento kelių ir 

geležinkelių kraštovaizdžio apsaugai Lietuvoje nėra. Rengiamos kraštovaizdžio gairės 

bus pirmasis toks dokumentas Lietuvoje. 

Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus magistralinių ir krašto kelių, 

taip pat kelių, turinčių keturias ir daugiau eismo juostų, tiesimas ar kelių, turinčių mažiau 

negu keturias eismo juostas, rekonstravimas įrengiant keturias ar daugiau eismo 

juostų (kai tiesiamas ar rekonstruojamas 10 km ar ilgesnis nenutrūkstamas kelio ruožas) 

įtrauktas į planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai turi būti vertinamas, 

rūšių sąrašą. Atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo (PAV) turi būti atliekama 

tiesiant ilgesnius kaip 2 km rajoninius ir turinčius keturias ar daugiau eismo juostų 

kelius, taip pat rekonstruojant kelius, įrengiant juose keturias ar daugiau eismo juostų 

(kai tiesiamas ar rekonstruojamas trumpesnis kaip 10 km, bet ilgesnis kaip 2 km nenutrūkstamas 

kelio ruožas). 

Teisės aktuose, kurie susiję su teritorijų planavimu, nurodomi tikslai 

sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba atkurti (Lietuvos 

(…), 2004b), taip pat atvejai, kada privati žemė gali būti paimama visuomenės 

poreikiams ir atlyginimas už ją, be to, akcentuojama, kad būtinas motyvuotas žemės 

paėmimo pagrindimas (Lietuvos (…), 2011a) bei numatytas kompensavimas už visuomenės 

reikmėms paimamą žemę ir kaip tai atliekama (Lietuvos (…), 2005b). Bendruosiuose 

planuose nereglamentuojama estetinė vizualioji kelių ir jų kraštovaizdžio 

kokybė. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (Lietuvos (...), 2002) skatinama 

plėsti ir tobulinti tranzitinius turistų judėjimo kelius, kurie paprastai sutampa su 

svarbiausiomis transporto magistralėmis, ir specializuotas turizmo trasas, taip pat numatomos 

urbanistinės integracijos ašys. Rekreacijos sektoriuje kaip vienas prioritetinių 

tikslų įvardijama pažintinio turizmo ir poilsio gamtoje plėtra. Tačiau turizmo ir 

poilsio gamtoje objektus sujungia įvairių kategorijų keliai, kurie turėtų reprezentuoti 

šalį, skatinti turizmo plėtrą, būti patogūs, o kelių kraštovaizdis – patrauklus ir nenuobodus. 

Kaip prioritetas transporto ir ryšių infrastruktūros sektoriuje LR teritorijos bendrajame 

plane nurodyta automobilių transporto plėtra. Vilniaus miesto (Vilniaus (...), 

2007), Kauno apskrities (Kauno (...), 2009) ir Klaipėdos rajono savivaldybės (Klaipė- 

215


dos (...), 2005) bendruosiuose planuose numatomos naujos susisiekimo trasos bei siūloma 

numatyti trūkstamas automobilių kelių jungtis. 

Teisės aktuose, kurie susiję su poveikio aplinkai vertinimu, gan aiškiai 

apibrėžiama kraštovaizdžio samprata ir tvarkymas numatomai ūkinei veiklai, taip pat ir 

planuojamiems keliams (Lietuvos (…)su, 2005a), apibrėžiama poveikio vertinimo kraštovaizdžiui 

apimtis, poveikio mažinimo strategija parenkant atitinkamas priemones (Lietuvos 

(…), 2006c), nurodoma užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę, geoekologinę pusiausvyrą, 

išsaugoti jo įvairovę ir unikalumą, kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus bei objektus 

pritaikyti lankymui ir naudojimui (Lietuvos (…), 2001a), taip pat reguliuojami visuomeniniai 

santykiai aplinkosaugos srityje, nustatomos pagrindinės juridinių ir fizinių asmenų 

teisės bei pareigos išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines 

sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių 

naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir 

ekonominėje zonoje (Lietuvos (…), 2011b). 

Teisės aktuose, kurie susiję su kelių projektavimu, labai bendrai nusakomos 

žiedinių sankryžų ir jas supančios aplinkos apželdinimo galimybės (Lietuvos 

(…), 2012). VGTU Kelių tyrimo instituto parengtoje (tačiau dar nepatvirtinta) naujoje 

Lietuvos kelių suskirstymo studijoje „Automobilių kelių tinklo elemento paskirties 

analizė ir plėtros schemos parengimas“ pateikiami rekomenduojami platinti, nekeisti 

arba net siaurinti keliai. To paties rengėjo rengiamose Automagistralių ir greitkelių 

projektavimo taisyklėse AGPT 13 bus pateiktas kelių komponavimas kraštovaizdyje, 

atsižvelgiant į reljefą, santykį su vandens telkiniais ir kiti aplinkosaugos aspektai. Šiuo 

metu projektuojant kelius galioja Kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008 (Lietuvos 

(…), 2008d), kuriame aprašomi automobilių keliai, pateikiama projektavimui skirta 

medžiaga, parametrai (profiliai, saugaus eismo reikalavimai, atstumai, rekomenduojami 

želdinimui ir kt.). 

Teisės aktai, susiję su kelio ženklais ir rengiamais siūlymais dėl informavimo 

prie kelių sistemos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime 

„Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2008f) neaptariama informavimo 

apie gamtines ir kultūrines vertybes sistema. 

Teisės aktuose, kurie susiję su reklamos stendų reglamentavimu, nepakankamai 

reglamentuojama reklamos stendų statybos vieta pakelėse ir išvaizda 

(Lietuvos (…), 1992; Lietuvos (…), 2000; Lietuvos (…), 2001b). 

Teisės aktuose, kurie susiję su želdiniais, nustatytos susisiekimo ministerijos 

pareigos, apibrėžta, kas yra valstybinės reikšmės automobilių kelių želdiniai, kaip juos 

būtina tvarkyti (Lietuvos (…), 2007), nusakomi želdinimo reikalavimai prie kelių, esančių 

gamtinio karkaso teritorijose (Lietuvos (…), 2010c), aprašomi atvejai, kada būtina persodinti 

saugotinus medžius ir krūmus (Lietuvos (…), 008b). Remiantis LR Vyriausybės nutarimu 

„Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, 

priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 

(Lietuvos (…), 2008e), kelio juosta gali būti ne arčiau kaip 1 m nuo griovio, pado ar iškasos 

(taigi gali būti ir toliau kaip 1 m), todėl į ją patenka beveik visos pakelių medžių alėjos ir kt. 

LR susisiekimo ministerijos įsakyme „Dėl saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio 

kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje au- 

216


gančių medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 

2008c) nurodoma, kad kertant medžius ir krūmus, augančius valstybinės reikšmės kelių kelio 

juostoje, leidimo šiems darbams nereikia. Dažniausia ir šalinami želdiniai prie valstybinės 

ar vietinės reikšmės kelių, trukdantys eismo saugumui. LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl 

medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų 

priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2008a) 33.3 punktas riboja lajų pakėlimo 

aukštį, todėl kyla problemų, keliuose, kuriais važinėja krovininiai automobiliai, nes jie žaloja 

medžius laužydami jų šakas. 

Planavimo rekomendacijos. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo 

ministerijos 2010 metais išleido „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, 

įdiegimo ir priežiūros rekomendacijas (Biologinės įvairovės apsauga)“ (Lietuvos (...), 

2010a). Tai vienas iš nedaugelio dokumentų, kuriame detaliai aprašomi kai kurie kelių 

kraštovaizdžio formavimo aspektai. Rekomendacijose aptariamas kelio trasos ir išilginio 

profilio parinkimas, tiltų bei pralaidų pritaikymas laukinių gyvūnų migracijai, jų 

derinimas prie kraštovaizdžio. Čia išsamiai aprašytas kai kurių kelio kraštovaizdžio 

elementų parinkimas, išdėstymas kelio ar gamtinių elementų atžvilgiu, medžiagiškumas, 

spalvinis sprendimas: tvorų parametrų ir tipų parinkimas, tvorų ir atitveriamųjų 

bordiūrų medžiagos parinkimas, privalumai ir trūkumai, dvivėrių vartelių ir horizontalių 

barjerų parinkimas, vienvėrių vartelių ir rampų įrengimas. 

„Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijose 

(Kelių eismo triukšmo mažinimas)“ (Lietuvos (...), 2010b) minima, kad triukšmo, sklindančio 

nuo keliu važiuojančių automobilių, mažinimo priemonė parenkama remiantis 

keliais kriterijais, tarp jų ir estetiniais, derinant su kraštovaizdžio, visuomenės saugumo ir 

kitais kriterijais. Išsamiai aprašomas kelio trasos parinkimas ir kelio erdvinių projektinių 

sprendinių parengimas, užtvarų bei triukšmo slopinimo įrangos vietos parinkimas, siekiant 

išvengti neigiamo vizualiojo poveikio kraštovaizdžiui, pateikti medinių, mūrinių, betoninių, 

metalinių, skaidrių ir plastikinių triukšmo užtvarų įrengimo siūlymai urbanizuotoje, 

priemiesčio, kaimo ir užmiesčio aplinkose. Pateikiamas detalus triukšmo užtvarų architektūrinio 

projektavimo aprašas, siekiant, kad užtvara derėtų prie aplinkos. Pastarajam tikslui 

pasiekti rekomenduojama vadovautis dviem pagrindiniais estetinio komponavimo principais 

– statinio integravimo vietovaizdyje ir stiliaus vientisumo. Pateikiamos pylimų įrengimo 

rekomendacijos siejant jas su kelių kraštovaizdžio vizualiąja kokybe, pakelių apželdinimo 

principai ir asortimento parinkimas. 

Apibendrinant galima teigti, kad kelių formavimas Lietuvos teisės aktuose 

neatsiejama nuo teritorijų planavimo, poveikio aplinkai vertinimo dokumentų, kitų 

aplinkosauginių, kultūros paveldo, taip pat ir konkrečių kelių projektavimo bei 

planavimo teisės aktų, kuriuose minimas kraštovaizdis (reljefas, želdinimas ir pan.). 

Tačiau šiuose dokumentuose pastebimas teisinis ir praktinis kelių kraštovaizdžio bei 

autotransporto eismo saugumo nesuderinamumas, pavyzdžiui, medžių pakelėse 

iškirtimas, kuris kartais būtinas saugumo sumetimais, neigiamai veikia kraštovaizdžio 

estetinę kokybę. Lietuvos teisės aktų apžvalga parodė, kad teisės aktai, 

reglamentuojantys kraštovaizdžio apsaugą, negali užtikrinti darnios kelių plėtros, todėl 

kompleksinis leidinys, kuriame būtų pateikiami svarbiausi kelių komponavimo 

kraštovaizdyje principai, yra būtinas. Tokius leidinius (planavimo vadovus, gaires) turi 

217


kitos užsienio šalys. Jų patirtis gali būti puikus pavyzdys Lietuvai, kuriant 

kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo gaires automobilių keliams. 

3. Siūlymai keisti Lietuvos teisės aktus 

Šiame straipsnio skyriuje pateikti siūlymai yra preliminarūs, todėl reikia išsamesnės 

analizės bei motyvuoto pagrindimo. Jie galutinai bus suformuluoti tik parengus 

kraštovaizdžio gaires. 

Teisės aktų, susijusių su teritorijų planavimu, lygmenyje siūlomas kelių 

integravimas į kraštovaizdį per bendruosius planus ir žemės paėmimą visuomenės 

poreikiams. LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) 

plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir 

miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (…), 2004a) siūloma 

papildyti šiais siūlymais: plėtoti želdynus prie kelių, nustatyti naujų formuojamų 

želdynų zonas pakelėse, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros brėžinyje žymėti ne 

tik planuojamas ir rezervuojamas bei paimamas teritorijas susisiekimo sistemoms, bet 

ir su jomis susijusiai aplinkai. Šiuo siūlymu taip pat norima paskirstyti apželdinimo 

atsakomybę, kad reikalavimas būtų taikomas ne tik kelių valdytojui, kurių galimybes 

riboja eismo saugumo reikalavimai ir laisvos žemės prie kelių trūkumas. Šie reikalavimai 

būtų taikomi ir logistikos, komercinių bei kitų teritorijų savininkams, kurių 

sklypai ribojasi su kelio juosta ir kurių plėtra pastaruoju metu iš esmės keičia magistralinių 

kelių aplinką. 

Nors pagal Kelių įstatymą (Lietuvos (…), 1995) želdynai priskiriami „kelio sąvokai“, 

tačiau paimti žemę iš privačių savininkų apželdinimui sudėtinga, mat turi būti 

rengiamas žemės paėmimo pagrindimas (pagal LR Vyriausybės nutarimą „Dėl prašymų 

paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo 

visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ 

[2005b]). Todėl galimas siūlymas patikslinti Žemės įstatymą (Lietuvos (…), 2004c), 

kad jis būtų taikomas ir kraštovaizdžiui prie kelių formuoti. 

LR susisiekimo ministro ir LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl susisiekimo komunikacijų 

specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2006a) siūloma papildyti 

reikalavimu, kad atliekant poveikio aplinkai vertinimą būtų skiriamas dėmesys 

susisiekimo infrastruktūros poveikiui aplinkai, taip pat esamos būklės analizės stadijoje 

turi būti įvertinami pakelės kraštovaizdžio vizualiniai ištekliai ir pateikiamos šio kraštovaizdžio 

vizualinių išteklių naudojimo galimybės, sprendinių konkretizavimo stadijoje turi 

būti pateikiama kelią supančio kraštovaizdžio tvarkymo siūlymų. 

Rengiant detaliuosius planus esamos būklės analizės stadijoje turi būti įvertinama 

kraštovaizdžio vizualioji kokybė. 

Teisės aktai, susiję su poveikio aplinkai vertinimu. Šiuo metu pagal LR 

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Lietuvos (...), 2005a) 

PAV rengėju gali būti kiekvienas aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas, taip visas poveikio 

aplinkai vertinimo dalis gali rengti vienas specialistas. Todėl labai nukenčia atskirų 

dalių poveikio vertinimo kokybė, taip pat siūlomos apsaugos priemones dažnai būna ne- 

218


tinkamos. Todėl siūloma detaliau reglamentuoti, kokią kvalifikaciją ir išsilavinimą turi 

turėti kiekvienos PAV dalies rengėjas, taip pat ir kraštovaizdžio vertintojas. 

LR aplinkos ministro įsakyme „Dėl poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos 

rengimo nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2006c) pateikiamų kraštovaizdžio 

vertinimo nurodymų, kurie turi įtakos skirtingam, ne visada kompetentingam 

kraštovaizdžio vertinimui, nepakanka. Todėl siūloma parengti kraštovaizdžio vertinimo 

metodiką, kurioje būtų nustatyti detalūs kriterijai, pagal kuriuos būtų privalomas 

kelių vizualiojo poveikio aplinkai vertinimas. Galimi šie vertinimo kriterijai : kraštovaizdžio 

ryškumas, vientisumas, įvairovė, natūralumas, reljefas, augalija, vanduo, 

spalvos, vaizdingumas, retumas, kultūriniai pokyčiai, išskirtinumas, rekreacinis, istorinis, 

informatyvus, mokslinis, geologinis, natūralus, kultūrinis, etninis arba biologine 

įvairove turtingas kraštovaizdis. 

Teisės aktai, susiję su kelių projektavimu. Automagistralių ir greitkelių 

projektavimo taisyklių AGPT 13 pirmojoje redakcijoje pasigendama aplinkos vertinimo 

ir apsaugos, taip pat ir kraštovaizdžio apsaugos, procedūrų analizės, todėl siūloma 

dokumente pateikti, kokias kelių aplinkos vertinimo procedūras būtina atlikti atsižvelgiant 

į jų klasifikaciją ir darbų pobūdį. Taip pat LAKD siūloma papildyti esamas aplinkosauginių 

priemonių rekomendacijas nauju dokumentu „Kraštovaizdžio apsauga ir 

tvarkymas APR-KAT 13“. Šiame dokumente turėtų būti pateiktos detalios Lietuvos 

kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo rekomendacijos. Šiam tikslui siūloma 

naudotis Didžiosios Britanijos greitkelių agentūros (angl. Highway Agency) Kelių ir 

tiltų dizaino vadovu (Design (...), 2001). 

Teisės aktai, susiję su kelio ženklais ir rengiamais informavimo prie 

kelių sistemos siūlymais. Į LR Vyriausybės nutarimo „Dėl kelių eismo taisyklių 

patvirtinimo“ (Lietuvos (...), 2008f) VI skyriaus „Informaciniai ženklai“ lentelę gali 

būti įtraukiami nauji ženklai, kurie informuos apie gamtines ir kultūrines vertybes 

Lietuvoje. Šiuo metu nagrinėjama esama informavimo sistema Lietuvoje, todėl nauji 

ženklai dar nepasiūlyti, neišspręstas ir jų būtinumo bei aktualumo Lietuvai klausimas. 

Teisės aktai, susiję su reklamos stendų reglamentavimu. Specialiosiose 

žemės ir miško naudojimo sąlygose (Lietuvos (…), 1992) reklamos stendai uždrausti 

tik kelių apsaugos zonose, o už zonų jų statyba nereglamentuota (tai aktualu A1 kelyje 

„Vilnius–Kaunas“, kuriame apstu įvairių reklamos stendų). Todėl siūloma numatyti 

kelių kraštovaizdžio vizualios kokybės reikalavimus, paliekant esamas kelių apsaugos 

zonas ir joms nesiūlant jokių pakeitimų. Taip pat siūloma nustatyti reklaminių stendų 

įrengimo reguliavimo priemones, kurios atitiktų LR Reklamos įstatymo (Lietuvos (...), 

2000) pakeitimus, nes pagal šį įstatymą stendų statybai leidimus išduoda savivaldybės, 

kurios turi svertus, leidžiančius apriboti, kur ir kokie reklaminiai stendai įrengiami. 

Rekomenduojama LR Statybos įstatyme (Lietuvos (…), 2001b) keisti nuostatas dėl 

reklamos skydų keliamos vizualinės taršos. 

Teisės aktai, susiję su želdiniais. Siūloma papildyti LR Vyriausybės nutarimą 

„Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties 

žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo 

saugotiniems“ (2008e) taip: medžių alėjų ruožus (išskirtus regionais ar pan.) įrašyti 

prie saugotinų, rekomenduojant medžių alėjas dėl eismo saugumo atitverti atitvarais. 

219


Išskirti ne visas alėjas, o vertingiausius, bet dar nesaugomus kelių ruožus. LR Susisiekimo 

ministerijos įsakymą „Dėl Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio kelių ir jų 

įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių 

medžių ir krūmų genėjimo ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2008c) reikėtų keisti iš 

esmės dėl 2 skyriuje aprašyto konflikto. Taip pat siūloma šio dokumento reikalavimus 

taikyti rajoninės reikšmės ir vietiniams keliams. LR aplinkos ministro įsakymą „Dėl 

saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų 

vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos 

aprašo patvirtinimo“ (2008b) preliminariai siūloma papildyti taip: jei medžiai, kuriuos 

būtina nupjauti ir persodinti yra per dideli, tikslinga juos atsodinti tos pačios rūšies 

medžiais. Atsodinti reikėtų ne mažesnio kaip 10 cm skersmens medeliais. Iš anksto 

numatyti, kaip ir kokiu tinkamu atstumu nuo kelio būtų atsodinami numatyti šalinti 

želdiniai (sodinama taip, kad netrukdomai galėtų judėti statybų metu naudojami mechanizmai). 

Šio siūlymo esminis trūkumas: jei atsodinti reikia paimti privačios žemės, 

to padaryti bus neįmanoma, kol neįvykdytas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams 

projektas. Paėmus žemę, iškart pradedami vykdyti statybų / rekonstravimo darbai, 

todėl sodinti galima tik po statybų darbų. Iš LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl gamtinio 

karkaso nuostatų patvirtinimo pakeitimo“ (2010c) 6.1 punkto išbraukti žodį „sanitarinės“, 

nes kelio sanitarinių apsaugos zonų nebėra. Gamtinio karkaso teritorijoje esančiose 

pakelėse želdinti nesiūloma: esant dideliam važiavimo greičiui (rekomenduotume tik sankryžų 

apželdinimą, apželdinimą prie nuovažų, įvažų) arba želdinti paliekant laisvą (3–15 

metrų) nuo kliūčių zoną (pagal KTR) minimaliai nuo eismo juostos krašto, laikantis eismo 

saugumo reikalavimų. Nesiūloma ir želdinti prie vietinių jungiamųjų kelių, kurie nėra ilgi 

(iki 1 km) ir skirti žemės ūkio technikai į sklypus ar sodybas važiuoti, t. y. kai atvirų erdvių 

agrarinėse teritorijose tiesiami ar rekonstruojami keliukai. 

Išvados 

1. ES teisės aktuose pastebima tokia nuostata: Tarybos direktyvos įpareigoja 

valstybes nares atlikti visapusišką tiesioginio ir netiesioginio kelio poveikio 

kraštovaizdžiui vertinimą, tačiau konkretūs veiksmai ir metodai paliekami šalies 

narės atsakingumui, vadovaujantis toje šalyje galiojančiais teisės aktais. 

Tik JAV teisės aktai numato vizualiojo kelio poveikio aplinkai vertinimo būtinumą, 

tai puikus pavyzdys rengiant ES ir konkrečių šalių narių teisės aktus. 

2. ES teisės aktuose būtina numatyti vizualiojo kelio poveikio aplinkai vertinimą, 

kuris būtų būtinas visoms šalims narėms, taip pat apibrėžti pagrindinius 

vertinimo kriterijus, kurie turėtų būti taikomi visose šalyse narėse. Kiti vertinimo 

kriterijai būtų individualūs kiekvienai šaliai. 

3. Nė vienas Lietuvos teisės aktas neužtikrina išsamaus kelių kraštovaizdžio vertinimo 

estetiniu vizualiuoju požiūriu būtinumo. Lietuvos teisės aktų analizė 

parodė, kad: 

a) Lietuvoje nėra kraštovaizdžio prie kelių tvarkymo strategijos, be to, sudėtinga 

žemės paėmimo visuomenės poreikiams (kraštovaizdžiui prie kelių 

tvarkyti) procedūra; 

220


b) nėra kelių kraštovaizdžio vertinimo metodikos, nepakankamai apibrėžta 

PAV rengėjų kvalifikacija; 

c) nepakankamas kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo reglamentavimas, 

trūksta pasiūlymų dėl projektavimo, kuris apžvelgtų kelių kraštovaizdžio 

ir aplinkosauginių priemonių projektavimą, diegimą ir priežiūrą; 

d) pasigendama vieningos ir išsamios informavimo sistemos (ženklų) apie 

gamtines ir kultūrines vertybes; 

e) būtinas griežtesnis reklamos stendų statybos prie kelių reglamentavimas; 

f) yra prieštaravimų tarp esamų teisės aktų: vieni teisės aktai saugo, kiti suteikia 

leidimus prie kelių kirsti medžius, dėl ko neieškoma išeičių, kaip išsaugoti 

želdinius ribojant greitį arba atitveriant pavojingiausius eismo 

saugumui ruožus. 

4. Pateikti preliminarūs siūlymai dėl Lietuvos teisės aktų tobulinimo galėtų reglamentuoti 

kelių kraštovaizdžio formavimą per bendruosius planus ir kelių 

kraštovaizdžio formavimui reikalingą žemės paėmimą visuomenės poreikiams. 

Esminiai siūlymai yra šie: 

a) parengti kraštovaizdžio vertinimo metodiką, kurioje būtų nustatyti konkretūs 

kriterijai, pagal kuriuos būtų privalomas kelių vizualiojo poveikio aplinkai 

vertinimas; kiekvienos PAV dalies rengėjo kvalifikacija ir išsilavinimas 

turi būti detaliau reglamentuoti; 

b) turi būti parengtas dokumentas, kuriame būtų pateiktos detalios Lietuvos 

kelių kraštovaizdžio formavimo-projektavimo rekomendacijos; 

c) atliekant poveikio aplinkai vertinimą, turi būti įvertinti susisiekimo infrastruktūros 

vizualusis poveikis aplinkai, pakelės kraštovaizdžio vizualieji 

ištekliai, pateikiamos šio kraštovaizdžio vizualiųjų išteklių panaudojimo 

galimybės ir detalūs kelią supančio kraštovaizdžio tvarkymo siūlymai; 

d) išnagrinėti esamą kelio ženklų sistemą, ir, nustačius plėtros būtinybę, ją 

išplėsti vieninga keliautojams ir vairuotojams lengvai suprantama sistema, 

kuri išsamiau informuotų apie gamtines ir kultūrines vertybes Lietuvoje; 

e) reikia numatyti kelių kraštovaizdžio vizualiosios kokybės reikalavimus, 

keisti nuostatas dėl reklamos skydų keliamos vizualios taršos ir nustatyti 

praktines reklaminių stendų įrengimo reguliavimo priemones, kurios atitiktų 

LR Reklamos įstatymo pakeitimus; 

f) išsaugoti vertingiausias, tačiau saugotiniems želdiniams nepriskirtas medžių 

alėjas ar konkrečius jų ruožus prie kelių, rekomenduojant dėl eismo 

saugumo jas atitverti atitvarais, teikti pagrįstus siūlymus dėl medžių atsodinimo 

galimybės, želdinimą gamtinio karkaso teritorijose siūlyti su išlygomis, 

atsižvelgiant į eismo intensyvumą, važiavimo greitį, kelio reikšmę. 

Gauta 2012 09 06 


221


Literatūra 

Chapter Two: The History of Highway Aesthetics. (2009). Prieiga internetu: 

http://www.mindspring.com/~tbgray/prch2.htm (žiūrėta 2010 01 02). 

Design Manual for Roads and Bridges. (2001). Vol. 10, Section 1, Part 3. HA 57/92 New Roads Integration with Rural 

Landscape. Prieiga internetu: http://www.standardsforhighways.co.uk/dmrb/vol10/section1/ha5792.pdf (žiūrėta 

2009 02 03). 

Europos kraštovaizdžio konvencija. (2000). Prieiga internetu: http://www.am.lt/LSP/files/krast-konv.pdf [žiūrėta 2012 08 27]. 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB 2001 m. birželio 27 d. „Dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių 

aplinkai vertinimo“. (2001). Europos bendrijų oficialus leidinys 2001, L 197/30, p. 157–164. Prieiga internetu: 

http://eur-lex.europa.eu/ [žiūrėta 2010 03 15]. 

Europos susitarimas dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių (AGR) priimtas 1975 m. lapkričio 15 d. Ženevoje. 

(2002). Valstybės žinios, 2002.01.09, Nr. 2-58. 

Kauno apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas. (2009). Prieiga internetu: 

http://www.kaunoplanas.lt/duomenys/kauno_apskritis/sprendiniai/KABP_aiskinamasis_rastas.pdf [žiūrėta 2010 03 15]. 

Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. (2005). Prieiga internetu: http://www.klaipedosr.lt/?lt=1137044377 

[žiūrėta 2010 03 10]. 

Konvencijos „Dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste“ strateginio padarinių aplinkai vertinimo 

protokolas. (2008). Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2008, L 308/35, p. 35–49. Prieiga internetu: http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:22008A1119%2802%29:LT:NOT 

[žiūrėta 2010 03 19]. 

Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2012). Žiedinių sankryžų projektavimo metodiniai nurodymai MN ŽSP 12. 

Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.dok_priedas?p_id=55419 [žiūrėta 2012 08 27]. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2011a). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo 

įstatymas. Valstybės žinios, 2011.04.28, Nr. 49-2369. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2011b). Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymas. Valstybės žinios, 

2011.07.19. 

Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2010a). Generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. V-90 „Dėl 

dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės 

apsauga APR-BĮA 10“ patvirtinimo. Valstybės žinios, 2010.04.10, Nr. 41-2018. 

Lietuvos automobilių kelių direkcija. (2010b). Generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. V-88 

„Dėl dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Kelių eismo 

triukšmo mažinimas APR-T 10“ patvirtinimo. Valstybės žinios, 2010.04.10, Nr. 41-2017. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2010c). Įsakymas dėl 2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-96 „Dėl gamtinio 

karkaso nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo. Valstybės žinios, 2010.07.22, Nr. 87-4619. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2009). Nutarimas Nr. 1247 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 

11 d. nutarimo Nr. 1160 patvirtinta „Nacionalinė darnaus vystymosi strategija“ pakeitimo“. Valstybės žinios, 

2009.10.10, Nr. 121-5215. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2008a). Įsakymas Nr. D1-45 „Dėl Medžių ir krūmų priežiūros, vandens 

telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 

2008.01.24, Nr. 10-356. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2008b). Įsakymas Nr. D1-87 „Dėl Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo 

ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo 

tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2008.02.09, Nr. 17-611. 

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. (2008c). Įsakymas Nr. 3-507 „Dėl Saugiam eismui pavojų keliančių geležinkelio 

kelių ir jų įrenginių apsaugos zonoje ir valstybinės reikšmės automobilių kelių juostoje augančių medžių ir krūmų genėjimo 

ir kirtimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.Valstybės žinios, 2008.12.31, Nr. 150-6131. 

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. (2008d). Kelių techninis reglamentas KTR 1.01:2008. Valstybės žinios, 

2008.01.22, Nr. 9-322. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2008e). Nutarimas Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys 

ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo 

saugotiniems”. Valstybės žinios, 2008.03.20, Nr. 33-1151. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2008f). Nutarimas „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 

2008.08.02, Nr. 88-3530. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2007). Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. Valstybės žinios, 2007.07.19, Nr. 80-3215. 

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. (2006). Įsakymas Nr. 3-453/D1-549 „Dėl susisiekimo komunikacijų 

specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.11.30, Nr. 130-4924. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2006b). Įsakymas Nr. D1-665 „Dėl planuojamos ūkinės veikos atrankos 

metodinių nurodymų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.01.12, Nr. 4-129. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2006c). Įsakymas Nr. D1-636 „Dėl poveikio aplinkai vertinimo programos 

ir ataskaitos rengimo nuostatų patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006.01.17, Nr. 6-225. 

222


Lietuvos Respublikos Seimas. (2005a). Lietuvos Respublikos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo 

įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2005.07.12, Nr. 84-3105. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2005b). Nutarimas Nr. 924 „Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams 

pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 

patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2005.08.26, Nr. 104-3839. 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. (2004a). Įsakymas Nr. D1-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) 

plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo 

taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2004.05.22, Nr. 83-3029. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2004b). Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymas. Valstybės žinios, 

2004.02.07, Nr. 21-617. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2004c). Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 

2004.02.21, Nr. 28-868. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2004d). Nutarimas Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos 

krypčių aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2004.12.04, Nr. 174-6443. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2002). Nutarimas 2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos 

bendrojo plano“. Valstybės žinios, 2002.11.15, Nr. 110-4852. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2001a). Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės 

žinios, 2001.12.28, Nr. 108-3902. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2001b). Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas. Valstybės žinios, 2001.11.30, Nr. 

101-3597. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (2000). Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymas. Valstybės žinios, 2000.07.31, Nr. 64-1937. 

Lietuvos Respublikos Seimas. (1995). Lietuvos Respublikos Kelių įstatymas. Valstybės žinios, 1995.05.26, Nr. 44-1076. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (1992). Nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“. 

Valstybės žinios, 1992.05.12, Nr. 22-652. 

National Parks and Wildlife (Parking) Regulations. (1997). Prieiga internetu: 

http://www.legislation.sa.gov.au/lz/c/r/national%20parks%20and%20wildlife%20(parking)%20regulations%20199 

7/current/1997.195.un.pdf [žiūrėta 2011 04 11]. 

National Roads Authority. (2006). A Guide to Landscape Treatments for National Road Schemes in Ireland. Prieiga 

internetu: http://www.nra.ie/Publications/DownloadableDocumentation/Environment/file,3481,en.pdf [žiūrėta 2012 

08 27]. 

Queensland Government. (2010). Transport and Main Roads. Prieiga internetu: http://www.tmr.qld.gov.au/ [žiūrėta 

2011 04 11]. 

Ragulskytė-Markovienė, R. (2005). Aplinkos teisė. Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos reikalavimais. 

Vilnius: Eugrimas. 

Roads Act. Estonian Road Administration. (2005). Prieiga internetu: http://www.mnt.ee/atp/?id=2828 (žiūrėta 

2010 03 29). 

Sas-Bojarska, A. (2002). Landscape Protection in Environmental Impact Assessment in Poland. The example of a 

Gdansk fortification system which is threatened by transport investment. The Journal of Transdisciplinary Environmental 

Studies, Vol. 1, Nr. 2: 1–18. Prieiga internetu: http://www.journaltes.dk/vol%201%20no%202/nr%205%20landscape%20produktion%20aleksandra.pdf 

[žiūrėta 2010 03 19]. 

Tarybos direktyva 97/11/EB 1997 m. kovo 3 d. iš dalies keičianti Direktyvą 85/337/EEB „Dėl tam tikrų valstybės ir 

privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo“. (1997). Oficialusis leidinys L 073, p. 0005–0015. Prieiga internetu: 

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:1997:073:0005:003:LT:HTML [žiūrėta 2010 03 19]. 

US Department of Transportation. Federal Highway Administration. (1981). Visual Impact Assessment for Highway 

Projects. Prieiga internetu: http://www.dot.ca.gov/ser/downloads/visual/FHWAVisualImpactAssmt.pdf [žiūrėta 

2009 11 12]. 

Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m. (2007). Prieiga internetu: 

http://www.vilnius.lt/bplanas/index.php?mid=65&lang=lt (žiūrėta 2010 03 15). 

Žalioji knyga „TEN-T politikos peržiūra – Siekiant geriau integruoto transeuropinio transporto tinklo įgyvendinant 

bendrąją transporto politiką“. (2009). Europos bendrijų komisija. Prieiga internetu: http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52009DC0044:LT:HTML 

[žiūrėta 2009 03 10]. 

223


ATTITUDES OF ROAD LANDSCAPE ASSESSMENT AND FORMATION IN 

LITHUANIAN AND FOREIGN LEGISLATION 


Summary 

The paper is prepared according to the ‘Landscape protection and management 

guidelines for roads and railways’ under the order of the Ministry of Environment. 

The both authors of this paper are participants of the preparation of the guidelines. The 

guidelines will be prepared for representatives of the authorities (local professionals, 

environmental and cultural heritage specialists, planners, designers, builders and 

owners) in order to facilitate the adjustment of safe traffic, road design standards and 

landscaping which would be suitable for both road users and public. The guidelines 

will present the main principles of creation of road landscape. These principles should 

be used for planning, design, construction, reconstruction or repair of state roads and 

railways in Lithuania. The guidelines include the adaptation of foreign experience for 

Lithuanian roads and railways, alteration of Lithuanian legislation for the more strict 

regulation of landscaping, solving the existing problems, recommendations for the 

creation of landscape of roads and railways by providing the examples of good 

experience. Though, this paper focuses only on the aspects which are related to road 

landscape (excluding landscape of railways). 

During the preparation of the guidelines and seeking to integrate the attitudes of the 

policies of Lithuanian Republic and other requirements for the legislation related to 

landscape protection and management the analysis of Lithuanian and foreign legislative 

and regulatory documents was performed, the main problems were formulated, the 

ways of solving the conflicts or alteration of Lithuanian legislative documents were 

proposed. The proposals for legislative documents should ensure the preservation and 

augmentation of identity of Lithuanian and ethnographic regions, separate territorial 

landscape units, ecological and aesthetic values, purposeful creation of road landscape 

and to improve the overall image of Lithuania through the construction, reconstruction 

and maintenance of roads. 

The analysis of foreign legislative documents involves common documents for all 

the countries of European Union, worldwide documents, as well as Estonian, Polish, 

Romanian, German, British, Irish, US and Australian documents. The analysis reveals 

the gap in EU documents: the Council Directive obliges Member States to carry out a 

comprehensive direct and indirect assessment of road effects on landscape, though the 

particular actions and methods are left to the Member State’s responsibility according 

to the legislation applicable in a certain country. Only in the US legislation the assessment 

of visual impact of roads on landscape is necessary. In the Lithuanian legislation 

only a little part of the documents (Lietuvos (…), 2006b; Lietuvos (…), 2005a; 

Lietuvos (…), 2008d) require to evaluate the visual resources of the landscape in 

common, two documents (Lietuvos (…), 2010a; Lietuvos (…), 2010b) describe in 

details some aspects of the roadscape design. None of the Lithuanian legislation does 

224


not provide the necessity of a comprehensive aesthetic visual assessment of road 

landscape. The analysis of Lithuanian legislation reveals that: 

in Lithuania there is no strategy for landscape management near roads, also 

the procedure for taking the land for public needs (for the roadscape management) 

is difficult; 

there is no methodology for the assessment of road landscape, the 

qualification of EIA preparers is not defined sufficiently; 

the regulation of landscape protection and management is not sufficient, there 

is a lack of proposals for the design of landscape. This design would involve 

creation, installation and maintenance of road landscape and environmental 

tools; 

there is a lack of the one and comprehensive information system (signs near 

roads) about natural and cultural valuables; 

there is a need of stronger regulation of advertising stands near roads; 

there is a conflict between the existing legislation: some legislative documents 

preserve and others give authorizations for the cutting of trees near roads. Due 

to this fact nobody is intended to search solutions for the preservation of greenery 

through the speed limitation and screening the most dangerous (from the 

point of view of traffic safety) segments off. 

Tentative alteration of some Lithuanian legislative documents was proposed. 

The proposed changes could regulate the creation of road landscape through 

the master plans and taking the land for public needs (land for road landscape 

creation and management). The main alterations are described as follows: 

to prepare the methodology for landscape assessment which would represent 

the detailed criteria. According to these criteria the assessment of visual effect 

of roads on environment would be obligatory. The qualification and background 

of preparer of each part of EIA have to be regulated stronger; 

the document has to be prepared in which detailed recommendations for 

Lithuanian road landscape creation and design would be proposed; 

during the implementation of EIA visual effect of transport infrastructure on 

environment has to be taken into account. Also visual resources of road landscape 

have to be evaluated and the possibilities of usage of these resources have 

to be proposed, as well as the detailed management proposals for the road 

surrounding landscape have to be made; 

to analyse the existing system of road signs and to extend it, if it is necessary. 

The system of road signs has to be integral and easily apprehensible for travellers 

and drivers, it has to inform in details about Lithuanian natural and cultural 

valuables; 

the requirements for the visual quality of road landscape have to be proposed. 

Attitudes related to visual pollution which advertising stands produce have to 

be changed. To institute the alteration of LR Advertising law which would 

match practical tools of regulation of installation of advertising stands near roads; 

225


 

to preserve the most valuable, though unassigned as protected greenery, tree 

alleys or separate belts of trees near roads and to recommend to fence them by 

enclosures due to traffic safety. To reasonally propose the possibilities of tree 

planting near roads, as well as planting in territories of natural frame in accordance 

to the intensity of traffic, driving speed and significance of road. 

226

RECENZIJOS 

KNYGA APIE MINISTRĄ 

Aldona Armalė. 2013. Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai. Vilnius, 

Lietuvos Nepriklausomybės ištakos, paskelbimas ir jos įtvirtinimas su kiekvienais 

metais vis labiau tolsta. Praeitį užkloja ne tik neišvengiamai atsirandanti laiko migla, 

bet ir nūdienos iššūkiai sparčiai besikeičiančiame globalių įvykių pasaulyje. Todėl 

norint išsaugoti praėjusių lemtingai šviesių, nors kartais sudėtingų metų įvykius, būtina 

jau dabar fiksuoti (atsiminimuose, monografijose, fotografijose, dokumentų rinkiniuose 

ir pan.) faktus, juos apibendrinti. Ypač svarbu, kad tų metų politikos, ekonomikos 

ir kultūros veikėjai savo prisiminimais gali papildyti tai, ko nėra sausuose chronologiniuose 

leidiniuose. Tai jau autentika. Jos niekas negali pakeisti. Ji yra svarbi ne tik 

šių dienų knygos skaitytojui, bet ir vėlesniems istorijos tyrinėtojams. 

Todėl knyga apie buvusį susisiekimo ministrą Joną Biržiškį gali sudominti daugelį 

skaitytojų. Jonas Biržiškis kilęs iš tos retos inteligentų kartos, kuriai teko kurti ir įtvirtinti 

Lietuvos nepriklausomybę XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. J. Biržiškio asmenybė 

lyg ir atkartoja prieškario Lietuvos šviesiausių valstybės vadovų bruožus: 

aiškų tikslo suvokimą, nepalenkiamą valią jį įgyvendinti, toleranciją kitaip manantiesiems, 

platų valstybės ir tautos vystymosi spektrą, subtilumą sprendžiant visus gyvenimiškus 

klausimus. Stebėtina, kad to nesugniuždė nei tremties metai, nei kitos gyvenimo 

negandos. Gal prie to prisidėjo iš Žemaičių žemės bajorų Biržiškų giminės, žinomos 

kaip tautinio atgimimo puoselėtojai, švietėjai, paveldėti genai. 

Šiuo požiūriu Aldonos Armalės knyga „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo 

viražai“ vertinga įvairiais aspektais: istoriniu, ekonominiu, socialiniu, politiniu. Autorė 

ne tik pedantiškai aprašo J. Biržiškio gyvenimo peripetijas laikmečio kontekste, bet ir 

sugeba bešališkai, bet su pagarba, subtiliai pažvelgti ir į įvairias pareigas užėmusio 

žmogaus mintis, įsigilinti ir patraukliai perteikti J. Biržiškio prisiminimus. Skaitant 

knygą visą laiką persekioja šviesiai gražus palyginimas. Autorė, tikriausiai su pasakotojo 

sutikimu, net sunkiausius jo gyvenimo metus – tremtį Sibire – aprašo su lengvu 

sarkazmu. Tai primena rašytojo Balio Sruogos prisiminimus, aprašytus knygoje „Dievų 

miškas“. 

Šis palyginimas neatsitiktinis. Matyt, tie gerumo, vilties ir sveiko požiūrio genai 

būdingi visai giminei. Juk ir tėvas atšiauriomis Sibiro tremties dienomis rašė tikėjimo 

ateitimi eiles: „Belieka tik kęsti savy užsidarius... Tikėtis ir laukti laikams dar prašvisiant..., 

kad dings šios vergijos našta“ (p. 37). Knygoje išsamiai atskleisti ir tie gyvenimo 

momentai, kurie ugdė būsimo ministro charakterį: nuo nerūpestingos vaikystės 

draugiškoje šeimoje iki pasitikėjimo savimi, kartais – tik savimi jau vėlesniais studijų 

Irkutske metais. Tuos bruožus išryškina ir tų metų studijų bei darbo draugai (p. 50–53, 

57 ir kt.), vėliau, jau dirbant susisiekimo ministru, užimant kitus atsakingus valstybės 

postus, jie labai pravertė. Dažnai reikėjo priimti asmeninius sprendimus, dirbti su di- 

227

deliais kolektyvais įvairiai mąstančių žmonių, juos įtikinti bendro suderintų grandžių 

darbo reikalingumu. 

Knygoje pateikiama ir jaunesniajai kartai jau mažai žinoma (o gal ir nesuprantama) 

vertinga medžiaga apie jaunų specialistų darbo ir gyvenimo sąlygas, kai kurių atsakingų 

aukšto rango vadovų pastangas ugdyti Lietuvoje lietuvių kadrus, kad „neatvyktų 

koks noras chvostikovas“ (p. 80, 94). Tai įsidėmėjo ir tada dar jaunas, iš Sibiro grįžęs 

kalnakasybos specialistas Jonas Biržiškis, nors, kaip tremtinys ir specialistas, turėjęs 

reikalų su sprogstamosiomis medžiagomis, visada buvo sovietinio saugumo akiratyje. 

Įgyvendindamas šias idėjas jis niekada „neperlaužė lazdos“: priimdamas žmones į 

darbą paisė ne jų tautybės, o kvalifikacijos, vengė niekur nepritampančių perėjūnų. 

Pagirtina, kad A. Armalė knygoje atskleidžia daugelį J. Biržiškio bruožų. Mažai kas žino, 

kad jis, dar dirbdamas „Granito“ įmonėje, pasireiškė ir kaip gabus racionalizatorius bei išradėjas. 

Tokių žmonių Lietuvai netgi sovietiniais metais labai reikėjo. Jie, pažangūs, mąstantys, 

numatantys ateitį, ir vedė Lietuvą į valstybingumo atkūrimą. Tokie žmonės dar anais 

laikais sugebėjo užmegzti kontaktus su kitų sovietinių respublikų įmonėmis ir vadovais. 

Vėliau, jau atgavus nepriklausomybę, tai buvo labai naudinga. Tai dar kartą patvirtina taisyklę, 

kad šiandiena gimsta praeityje. Tie gamybiniai ryšiai su kitų respublikų įmonių ir organizacijų 

vadovais tada kėlė Lietuvos ir lietuvių autoritetą, kūrė vakarietiškos respublikos įvaizdį. 

Tuometiniai įvairaus rango Lietuvos vadovai diplomatiškai mokėjo įtikinti Maskvą kai 

kurių šaliai svarbių objektų statybos būtinumu. Taip gimė ir šiandieninis Lietuvos pasididžiavimas 

– Vilniaus–Klaipėdos greitkelis. Tai buvo statyba, iš kurios, gal kiek ir pavydėdamos, 

mokėsi kitos respublikos. 

Lietuva taikė ir visiškai naujus, Sovietų Sąjungoje nežinomus ar mažai girdėtus 

darbų metodus (p. 110–114). Tai buvo ir J. Biržiškio nuopelnas, kuris tokių metodų 

taikymo pagrindu Maskvoje apgynė disertaciją ir įgijo technikos mokslų daktaro 

mokslinį laipsnį. Buvo padaręs dešimtis išradimų. Nebijojo mokytis iš kitų, toliau pažengusiųjų. 

Net važiuodamas kaip turistas į užsienį, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir 

kitur stebėjo jam rūpimus dalykus, visur ieškojo darbinių kontaktų (p. 122). Tai daryti, 

kiek tai leido sovietinė sistema, stengėsi ir oficialiais kanalais. 

Visas, kaip vadovo ir žmogaus, talentas atsiskleidė 1989 m. atkūrus nepriklausomą 

Lietuvos valstybę. Tada, jau nuo pirmų jos gyvavimo dienų K. Prunskienės Vyriausybėje, 

J. Biržiškis tapo susisiekimo ministru, atsakingu už visų rūšių transportą. Reikėjo 

jį ne tik suderinti, bet ir daug ką sukurti, perkelti į laisvos rinkos „bėgius“. Uždavinys 

buvo nelengvas. Našta ne pagal kiekvieno pečius. Ji tiko gyvenime daug patyrusiam 

žmogui, koks ir buvo J. Biržiškis. Nelengva buvo pertvarkyti visą senąją transporto 

sistemą... Nelengva dar ir dėl to, kad aplink sukiojosi daug „viską žinančių“ diletantų, 

besiveržiančių į bet kokį aukštesnį postą. Daugelis transporto įmonių buvo atpratintos 

rodyti bet kokią iniciatyvą (p. 136). Reikia pripažinti, kad J. Biržiškis puikiai perprato 

visas ekonomines, inžinerines ir socialines subtilybes. Tik todėl transporto sistema 

nepatyrė didesnio sukrėtimo Maskvos planuotos agresyvios ekonominės blokados 

laikotarpiu. Ir tais metais nesustojo įvairių transporto kelių, tiltų statyba. Ji buvo būtina, 

nes suprasta, kad Lietuvos keliais netrukus susidomės tarptautinių vežimų bendrovės... 

O kiekvienas per Lietuvą prariedantis vagonas ar automobilis – tai pinigai į Lietuvos 

biudžetą. Šiems darbams buvo naudingas ir Susisiekimo ministerijos įsteigtas 

228

Kelių fondas, išgelbėjęs transporto arterijas nuo realaus suirimo pavojaus. Knygoje 

puikiai atskleistas J. Biržiškio gebėjimas užmegzti ryšius su kaimyninėmis ir tolimesnėmis 

(Kinijos, Suomijos, Mongolijos) valstybėmis. Jau tada padėti J. Biržiškio pamatai, 

ant kurių išaugo šaudyklinis traukinys į Azijos šalis, kiti svarbūs projektai. Būtent 

jo ministravimo metais Lietuva turėjo savo „Lietuvos avialinijų“ įmonę, buvo statomi 

europiniai geležinkelio bėgiai. Būdavo džiugu, kai vykdytą projektą vainikuodavo 

pabaigtuvių vainikas. Taip ąžuolų lapais ir gėlėmis apipintais vainikais iš Šeštokų išvažiavo 

„europinis“ traukinys į Suvalkus. O iš ten – jau visi vartai į Europą atviri... 

Kitas svarbus bruožas – J. Biržiškio rūpestis susisiekimui būtinų kadrų rengimu. 

Dėl to ne atsitiktinis, o dažnas svečias jis buvo Vilniaus ir Kauno inžineriniuose universitetuose. 

Didelį dėmesį skyrė ir Klaipėdos universitetui, jo Jūreivystės institutui, 

nes tik čia rengiami kvalifikuoti kadrai neleistinai apleistai susisiekimo šakai – jūrų 

transportui (p. 222–225). Kadangi pats buvo mokslų daktaras, puikiai suprato specialistų 

rengimo problemas, numatė jų reikalingumą ir specializacijos kryptingumą ateičiai. 

Jo nuomone, Lietuvai niekada nebus per daug išsilavinusių žmonių. O jie reikalingi, 

nes išsilavinusių žmonių niekas negali pavergti. Jie ir įvairaus rango specialistai 

vadovai bei politikai kartu turi kurti Lietuvos vystymosi strategijas, užtikrinti valstybės 

stabilumą, patrauklumą, nuolatinę plėtrą. 

Daugeliui skaitytojų bus naujiena ir tai, kad ministrui teko rūpintis Lietuvos erdvės 

saugumo bei kontrolės klausimais (p. 200–201, 252). J. Biržiškis – vienintelis nepriklausomos 

Lietuvos ministras, dirbęs net septyniose Vyriausybėse. Ne dėl to, kad jis 

bekompromisiškai prisitaikydavo prie kiekvieno Ministro Pirmininko asmenybės, charakterio 

ir pan. Pagrindinė ilgo darbo priežastis – jo nuoseklus darbas, strategijos matymas 

ir gebėjimas įrodyti jos teisingumą, reikalingumą valstybei ir tautai. Tai nebuvo 

lengva. Buvo ne tik netikinčių, bet ir tokių į postus besiveržiančių žmonių, kurie ne 

kartą bandė „kelti bangas“, nors neturėjo jokių argumentų. Bet J. Biržiškio teisingumo 

ir teisumo argumentai, požiūris, kaip ir jo statyti keliai, tiltai telkė žmones darbui. Tik 

dėl to Lietuva šiandien turi ne tik tinkamai funkcionuojančią susisiekimo ir transporto 

sistemą, bet ir kvalifikuotus jo išugdytus kadrus. Idėjos visada gyvena toliau, ilgiau... 

Knygos autorė J. Biržiškio asmenybę atskleidžia ir kaip ypač palankią kultūrai, 

gamtosaugai, sportui... Jo pastangomis buvo paremtas ne vienas kultūros įvykis, ateities 

kartoms išsaugotas gamtos ir istorijos paveldo objektas. 

Traukiniai veža ne tik anglį, naftą, grūdus, mašinas. Jie į tolį nubilda veždami ir 

jais besirūpinančių žmonių darbus, svajones, tikėjimą. Tikriausiai ir ilgesį... 

Knyga parašyta ypač nuoširdžiai, išbaigtai. Biografines knygas rašyti yra gana sudėtingas 

ir nedėkingas darbas. Ypač kai istorijos lūžiuose praeitis persipina su dabartimi. 

Autorei A. Armalei pavyko išvengti povandeninių rėvų, nereikalingų užutėkių. 

Dėl to knygą galima skaityti ir kaip grožinę publicistiką, jau nuo pirmų puslapių prikaustančią 

dėmesį. 

Knygos patrauklumą, be abejo, didina ir įdomios, kartais retos nuotraukos. Tai stiprus 

emocijų ir pažinimo šaltinis. Galima neabejoti, kad knyga susilauks ne tik specialistų 

ir vadovų, bet ir kitų žmonių dėmesio. 

Stasys Vaitekūnas 

229

230


Trumpai apie autorius 

Džiuginta Baraldsnes – lektorė, Klaipėdos 

valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų 

fakulteto Socialinio darbo katedra. 

Moksliniai interesai: patyčios mokykloje, 

patyčių prevencija, socialinė-pedagoginė 

pagalba mokykloje. 

Adresas: K. Donelaičio g. 8, LT-92143 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 410173. 

El. paštas: dziugintalt@gmail.com 

Jekaterina Bordun – vyresnioji socialinė 

darbuotoja, magistrė (socialiniai mokslai – 

socialinis darbas), Gerontologijos ir 

reabilitacijos centras. 

Moksliniai interesai: socialinis darbas, vaiko 

teisių apsauga, vaiko gerovė. 

Adresas: Kalvarijų g. 323, LT-08420 Vilnius. 

Tel.: +370 650 73 06 3. 

El. paštas: jekaterina.bordun@grcentras.lt 

Asta Budreikaitė – lektorė, daktarė 

(socialiniai mokslai-edukologija), Klaipėdos 

universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno 

kultūros katedra. 

Moksliniai interesai: olimpinių vertybių 

ugdymas, sporto vadyba, kūno kultūros etika. 

Adresas: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 398 617. 

El. paštas: kkk.pf@ku.lt 

Eugenijus Danilevičius – profesorius, 

daktaras (socialiniai mokslai – edukologija), 

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių 

mokslų fakulteto Religijos studijų katedra. 

Moksliniai interesai: asmenybės raida rengiant 

profesijai, karjeros projektavimo politika, 

filosofinės švietimo koncepcijos, asmenybės 

ugdymas, santuokinė edukologija. 

Adresas: M. Gimbutienės g. 6–77, 

LT-52358 Kaunas. 

Tel.: +370 37 380 521. 

El. paštas: e.danilevicius@smf.vdu.lt 

About the Authors 

Džiuginta Baraldsnes – lecturer at Klaipėda 

State College, Social Work Department, 

Faculty of Health Sciences. 

Scientific interests: Bullying in school, 

bullying prevention in school, socialpedagogical 

support in school. 

Address: K. Donelaičio g. 8, LT-92143 Klaipėda. 

Phone: +370 46 410173. 

E-mail: dziugintalt@gmail.com 

Jekaterina Bordun – master of Social 

Sciences (Social Work), senior social worker 

at Center of Gerontology and Reabilitation. 

Scientific interests: social work, child 

welfare, child rights protection. 

Address: Kalvarijų g. 323, LT-08420 Vilnius. 

Phone: +370 650 73 06 3. 

E-mail: jekaterina.bordun@grcentras.lt 

Asta Budreikaitė – lecturer, doctor of 

Social Sciences (Educology) at Klaipėda 

University, Department of Physical 

Education, Faculty of Pedagogy. 

Scientific interests: Olympic values 

education, Sport management, Ethics in 

physical education. 

Address: S. Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda. 

Phone: +370 46 39 86 17. 

E-mail: kkk.pf@ku.lt 

Eugenijus Danilevičius – professor, doctor 

of social sciences (Educology), Vytautas 

Magnus University, Faculty of Social 

Sciences, Department of Religion Studies. 

Scientific interests: the development of 

personality in vocational training, the policy 

of carrier designing, the conceptions of 

philosophy of education, personality 

education, matrimonial educology. 

Address: M. Gimbutienės g. 6–77, 


Phone: +370 37 380 521. 

E-mail: e.danilevicius@smf.vdu.lt 

231

Trung Quang Dinh – magistrantas 

(socialiniai mokslai – tarptautinis verslas), 

Islandijos Akureyri universiteto Verslo 

mokykla. 

Moksliniai interesai: tarptautinis verslas. 

Tel.: +354 841 0499. 

El. paštas: quangtrung38@gmail.com 

Genutė Gedvilienė – profesorė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija). Vytauto 

Didžiojo universiteto Socialinių mokslų 

fakulteto Edukologijos katedra. 

Moksliniai interesai: mokymo ir mokymosi 

paradigmos, mokymasis grupėse – 

kognityvinių ir socialinių gebėjimų tyrimai, 

suaugusiųjų mokymasis. 

Adresas: K. Donelaičio g. 58, LT-44244 Kaunas. 

El. paštas: g.gedviliene@smf.vdu.lt 

Jūratė Gelžinienė – asistentė, doktorantė 

(socialiniai mokslai – edukologija), 

Klaipėdos universiteto Pedagogikos 

fakulteto Socialinės pedagogikos katedra. 

Moksliniai interesai: socialinė pedagogika, prekybos 

žmonėmis prevencija ugdymo institucijose. 


Tel.: +370 46 398 637. 

El. paštas: spk.pf@ku.lt 

Algirdas Giedraitis – lektorius, daktaras 

(socialiniai mokslai – vadyba), Klaipėdos 

universiteto Socialinių mokslų fakulteto 

Vadybos katedra. 

Moksliniai interesai: krizinių situacijų 

valdymas, valdymo ergonomika, gamybos 

vadyba, personalo vadyba. 

Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. 

Tel.: +370 46 39 86 50. 

El. paštas: giedraitis.algirdas@gmail.com 

Arvydas Guogis – profesorius, daktaras 

(socialiniai mokslai – politologija), Mykolo 

Romerio universiteto Politikos ir vadybos 

fakulteto Viešojo administravimo institutas. 

Moksliniai interesai: socialinė apsauga, 

globalizacija ir socialinė politika, viešojo 

administravimo tyrimų metodologija. 

Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. 

Tel.: +370 687 516 77. 

El. paštas: arvydasg@mruni.eu 

Trung Quang Dinh – Mg student in Social 

sciences (International business) at Iceland 

University of Akureyri, School of Business 

and Science. 

Scientific interests: international business. 

Phone: +354 841 0499. 

E-mail: quangtrung38@gmail.com 

Genutė Gedvilienė – professor, doctor of 

Social Sciences (Educology). Vytautas 

Magnus University, Faculty of Social 

Sciences, Department of Educology. 

Scientific interests: teaching and learning 

paradigms, learning in groups – research into 

cognitive and social skills, adult learning. 

Address: K. Donelaičio g. 58, 

LT-44244 Kaunas, Lithuania. 

E-mail: g.gedviliene@smf.vdu.lt 

Jūratė Gelžinienė – Assistant, PhD student 

of Social Sciences (Educology) at Klaipėda 

Universtity Department of Social pedagogy. 

Scientific interests: social pedagogy, 

prevention of trafficking in human beings at 

the educational institutions. 


Phone: +370 46 398 637. 

E-mail: spk.pf@ku.lt 

Algirdas Giedraitis – lecturer, doctor of 

Social Sciences (Management) at Klaipėda 

University Faculty of Social Sciences, 

Department of Management. 

Scientific interests: management, personnel 

management. 

Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. 

Phone: +370 610 01 88 8. 

E-mail: giedraitis.algirdas@gmail.lt 

Arvydas Guogis – professor, doctor of 

Social Sciences (Political Sciences), 

Mykolas Romeris University, Politics and 

Management Faculty, Institute of Public 

Administration. 

Scientific interests: social security, 

globalization and social policy, public 

administration research methodology. 

Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. 

Phone: +370 687 51677. 

E-mail: arvydasg@mruni.eu 

232

Lijana Gvaldaitė – lektorė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija), Vilniaus 

universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio 

darbo katedra. 

Moksliniai interesai: socialinio darbo 

metodai, vaikų ir suaugusiųjų ugdymas, 

šeimos politika. 

Adresas: Universiteto g. 9/1, LT-01513 

Vilnius. Tel.: +370 611 54 22 4. 

El. paštas: lijana.gvaldaite@fsf.vu.lt 

Hilmar Þór Hilmarsson – profesorius, 

daktaras (socialiniai mokslai – verslas), 

Islandijos Akureyri universiteto Verslo 

mokykla. 

Moksliniai interesai: tarptautinis verslas. 

Adresas: Borgir v/Norðurslóð, 600 Akureyri, 

Iceland. 

El. paštas: hilmar@unak.is 

Irina Matijošaitienė – docentė, daktarė, 

Kauno technologijos universiteto Statybos ir 

architektūros fakulteto Architektūros ir 

kraštotvarkos katedra. 

Moksliniai interesai: miesto ir kelių 

kraštovaizdis, erdvės sintaksė, Kansei 

inžinerija, hedonomika, ergonomika, 

statistika. 

Adresas: Studentų g. 48, Vilnius. 

Tel./faksas: +370 37 45 15 46. 

El. paštas: irina.matijosaitiene@ktu.lt 

Inga Normantė – asistentė, Klaipėdos 

universiteto Socialinių mokslų fakulteto 

Viešojo administravimo ir teisės katedra. 

Moksliniai interesai: tarptautinių santykių 

teorijos, ES užsienio politika, mažųjų 

valstybių užsienio politika. 

Adresas: Saulės g. 214, LT-96112 Kiškėnai, 

Klaipėdos raj. 

Tel.: +370 614 471 72. 

El. paštas: inga.normante@gmail.com 

Lijana Gvaldaitė – lecturer, doctor of 

Social Sciences (Educology), at Vilnius 

University, Faculty of Philosofy, Social 

Work Department 

Scientific interests: methods of social work, 

children and adult education, family policy. 

Address: Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius. 

Phone: +370 611 54 22 4. 

E-mail: lijana.gvaldaite@fsf.vu.lt 

Hilmar Þór Hilmarsson – professor, doctor 

of Social Sciences (Business) at Island 

University of Akureyri, School of Business 

and Science. 

Scientific intersts: international business. 

Address: Borgir v/Norðurslóð, 600 

Akureyri, Iceland. 

E-mail: hilmar@unak.is 

Irina Matijošaitienė – associate professor, 

doctor at Kaunas University of Technology, 

Faculty of Civil Engineering and 

Architecture, Department of Architecture 

and Land Management. 

Scientific interests: urban and road 

landscape, space syntax, Kansei engineering, 

hedonomics, ergonomics, statistics. 

Address: Studentų g. 48, Vilnius. 

Phone/fax: +370 37 45 15 46. 

E-mail: irina.matijosaitiene@ktu.lt 

Inga Normantė – assistant at Klaipėda 

University, Faculty of Social Sciences, 

Department of Public Administration and Law. 

Scientific interests: international relations 

theory, the EU’s foreign policy, small states 

foreign policy. 

Address: Saulės g. 214, LT-96112 Kiškėnai, 

Klaipėda reg. 

Phone: +370 614 471 72. 

E-mail: inga.normante@gmail.com 

233

Ilona Klanienė – docentė, daktarė 

(socialiniai mokslai – edukologija), 

Klaipėdos universiteto Pedagogikos 

fakulteto Socialinės pedagogikos katedra. 

Moksliniai interesai: socialinė pedagogika, 

socialinė pedagoginė viktimologija. 


Tel.: +370 46 398 637. 

El. paštas: spk.pf@ku.lt 

Anne Koskiniemi – magistrė (socialiniai 

mokslai – administravimas), Laplandijos 

universiteto Socialinių mokslų fakultetas. 

Moksliniai interesai: pozityvioji 

psichologija, lyderystės psichologija, 

grįžtamasis ryšys darbe, gerovė darbe. 

Adresas: P.O. Box 122, FI-96101 

Rovaniemi, Suomija. 

El. paštas: anne.koskiniemi@gmail.com 

Nijolė Petkevičiūtė – profesorė, daktarė 

(socialiniai mokslai), Vytauto Didžiojo 

universiteto Ekonomikos ir vadybos 

fakulteto Vadybos katedra. 

Moksliniai interesai: darbuotojų karjeros, 

tarpkultūrinio komunikavimo ir lyderystės 

tyrimai. 

Adresas: S. Daukanto g. 28–208, 


Tel.:+370 37 327 855. 

El. paštas: n.petkeviciute@evf.vdu.lt 

Juha Perttula – profesorius, daktaras 

(socialiniai mokslai – psichologija), 

Laplandijos universiteto Socialinių mokslų 

fakultetas. 

Moksliniai interesai: egzistencinėfenomenologinė 

metodologija, 

fenomenologijos metodai, lyderystės 

psichologija, pozityvioji psichologija. 

Adresas: P.O. Box 122, FI-96101 

Rovaniemi, Suomija. 

El. paštas: juha.perttula@ulapland.fi 

Ilona Klanienė – professor, doctor of Social 

Sciences (Edukology) at Klaipėda 

Universtity, Faculty of Pedagogy, 

Department of Social Pedagogy. 

Scientific interests: social pedagogy, 

victimology. 


Phone: +370 46 398 637. 

E-mail: spk.pf@ku.lt 

Anne Koskiniemi – master of Social 

Sciences (Administration Sciences), Faculty 

of Social Sciences, University of Lapland. 

Scientific interests: positive psychology, 

leadership psychology, feedback in work, 

well-being at work. 

Address: P.O. Box 122, FI-96101 

Rovaniemi, Finland. 

E-mail: anne.koskiniemi@gmail.com 

Nijolė Pekevičiūtė – professor, doctor of 

Social Sciences at Vytautas Magnus 

University, Faculty of Economics and 

Management, Department of Management. 

Scientific interests: personal career 

development; cross-cultural communication 

and leadership. 

Adress:S. Daukanto g. 28, LT-44246 

Kaunas, Lithuania. 

Phone: +370 37 327 855. 

E-mail: n.petkeviciute@evf.vdu.lt 

Juha Perttula – Dean of Faculty of Social 

Sciences, University of Lapland. PhD, 

Professor in Psychology. 

Scientific interests: existentialphenomenological 

methodology, 

phenomenological methods, leadership 

psychology, positive psychology. 

Address: P.O. Box 122, FI-96101 

Rovaniemi, Finland 

E-mail: juha.perttula@ulapland.fi 

234

Marija Prokopčik – docentė, daktarė 

(humanitariniai mokslai – komunikacija ir 

informacija). Vilniaus universiteto 

Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės 

ir informacijos mokslų institutas. 

Moksliniai interesai: informacijos 

organizavimas, informacijos išteklių 

valdymas, akademinių bibliotekų 

inovatyvios veiklos, akademinių bibliotekų 

veiklos vertinimas. 

Adresas: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius. 

Tel.: +370 5 2398 607. 

El. paštas: marija.prokopcik@mb.vu.lt 

Tomas Pukšmys – Mykolo Romerio 

universiteto Civilinės ir komercinės katedros 

doktorantas. 

Moksliniai interesai: civilinė teisė, civilinė 

atsakomybė, asmens neturtinių teisių apsauga. 

Adresas: Ateities g. 20, Vilnius (kabinetas 

V-352). 

Tel.: +370 602 987 78. 

El. paštas: tomas.puksmys@yahoo.com 

Valdas Rimkus – lektorius, daktaras 

(socialiniai mokslai – socialinis darbas), 

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų 

fakulteto Socialinio darbo katedra. 

Moksliniai interesai: socialinis palaikymas, 

nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. 

Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 

Klaipėda. 

Tel.: +370 46 398 563. 

El. paštas: valdasrim@gmail.com 

Jurgita Rudžionienė – lektorė, daktarė 

(humanitariniai mokslai – komunikacija ir 

informacija), Vilniaus universiteto 

Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės 

ir informacijos mokslų institutas. 

Moksliniai interesai: informacijos institucijų 

veiklos vertinimas, informacijos institucijų 

paslaugos specialioms vartotojų grupėms, 

akademinės bibliotekos ir studijų proceso 

sąveikos, kultūros institucijų rinkodara. 

Adresas: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius. 

Tel.: +370 5 2366 109. 

El. paštas: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt 

Marija Prokopčik – associate professor, 

doctor of Humanities (Communication and 

Information) at Vilnius University, Faculty 

of Communication, Institute of Library and 

Information Science. 

Scientific interests: information 

organization, management of information 

resources, innovations in academic libraries, 

performance evaluation of academic 

libraries. 

Address: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius. 

Phone: +370 5 239 8607. 

E-mail: marija.prokopcik@mb.vu.lt 

Tomas Pukšmys – PhD student at 

Department of Civil and Commercial Law, 

Mykolas Romeris University. 

Scientific interests: civil law, civil liability, 

protection of non-property rights. 

Address: Ateities g. 20, Vilnius. 

Tel.: +370 602 987 78. 

E-mail: tomas.puksmys@yahoo.com 

Valdas Rimkus – lecturer, doctor of Social 

Sciences (Social Work) at Klaipėda 

University, Faculty of Health Sciences, 

Department of Social Work. 

Scientific interests: social support, juvenile 

delinquency prevention. 

Adress: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. 

Phone.: +370 46 398 563. 

E-mail: valdasrim@gmail.com 

Jurgita Rudžionienė – lecturer, doctor of 

Humanities (Communication and 

Information) at Vilnius University, Faculty 

of Communication, Institute of Library and 

Information Science. 

Scientific interests: performance evaluation 

of informatikon institutions, infromation 

services for special users, academic library 

and study process, marketing of cultural 

institutions. 

Address: Universiteto g. 3, LT-10222 Vilnius. 

Phone: +370 5 236 6109. 

E-mail: jurgita.rudzioniene@kf.vu.lt 

235

Ona Samuchovienė – magistrė (socialiniai 

mokslai – geografija), Kauno technologijos 

universitetas. 

Moksliniai interesai: poveikio aplinkai, 

kelių, geležinkelių, vėjo jėgainių poveikio 

kraštovaizdžiui ir žemėnaudai vertinimas. 

Adresas: UAB „Infraplanas“, K. Donelaičio 

g. 55–2, LT-44245 Kaunas. 

Tel.: +370 37 407 548. 

El. paštas: o.samuchoviene@infraplanas.lt 

Aušra Šilinskytė – asistentė, magistrė 

(socialiniai mokslai – viešasis 

administravimas), Mykolo Romerio 

universiteto Politikos ir vadybos fakulteto 

Viešojo administravimo institutas. 

Moksliniai interesai: nevyriausybinės 

organizacijos, piliečių dalyvavimas. 

Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. 

Tel.: +370 683 92340. 

El. paštas: ausrine@mruni.eu 

Astra Vaškiene – Plungės „Saulės“ 

gimnazijos socialinė pedagogė. 

Moksliniai interesai: socialinė-pedagoginė 

pagalba mokykloje. 

Adresas: Plungės „Saulės“ gimnazija, 

Birutės g. 25b, LT-90112 Plungė. 

Tel.: +370 448 71581. 

El. paštas: astra.vaskiene@gmail.com 

Sandra Žemgulienė – socialinė darbuotoja, 

Klaipėdos rajono Veiviržėnų seniūnija. 

Adresas: Laisvės g. 4, LT-96272 

Veiviržėnai, Klaipėdos r. 

Tel.: +370 46 459 272. 

El. paštas: sandra.zemguliene@klaipedos-r.lt 

Ona Samuchovienė – master of Social 

Sciences (Geography). 

Scientific interests: environmental impact 

assessment, assessment of roads, railways, 

wind power plants impact on landscape and 

land use. 

Address: Joint Stock Company 

“Infraplanas”, K. Donelaičio g. 55–2, 


Phone: +370 37 407 548. 

E-mail: o.samuchoviene@infraplanas.lt 

Aušra Šilinskytė – assistant, master of 

Social Science (Public Administration) at 

Mykolas Romeris University, Politics and 

Management Faculty, Institute of Public 

Administration. 

Scientific interests: non-governmental 

organizations, participation of citizens. 

Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. 

Phone: +370 683 92340. 

E-mail: ausrine@mruni.eu 

Astra Vaškienė – Social pedagogue at the 

Plungė’s “Saulės” gimnazium. 

Scientific interests: social-pedagogical 

support in school. 

Address: Birutės g. 25b, LT-90112 Plungė. 

Phone: +370 448 71581. 

E-mail: astra.vaskiene@gmail.com 

Sandra Žemgulienė – social worker of 

Veiviržėnai neighbourhood at Klaipėda 

region. 

Address: Laisvės g. 4, LT-96272 

Veiviržėnai, Klaipėdos r. 

Phone: +370 46 459 272. 

E-mail: sandra.zemguliene@klaipedos-r.lt 

236


Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 

2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas 

LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ, 

kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, 

SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS 

Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant 

mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su 

“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų 

nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. 

nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 

14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas 

prie Švietimo ir mokslo ministerijos. 

Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems 

mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką. 

1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams 

1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos. 

1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir 

studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių 

kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio 

straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio 

mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių 

vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas 

redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti 

kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan. 

1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis 

turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę 

kiekvieno leidinio numerio apimties. 

1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam 

taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio 

numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos 

nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekoje. 

1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus. 

Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne 

rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai 

pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė 

INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są- 

237

ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje 

turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams, 

skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos, 

kita redakcijos informacija. 

2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams 

2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas 

nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, 

padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra. 

2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų 

santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų, 

rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600 

spaudos ženklų lietuviška santrauka. 

2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti 

recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti 

ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis 

skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus 

gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus 

metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama, 

kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai. 

2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai, 

kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, 

autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris, 

jo išleidimo metai. 

3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka 

3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai 

atitinka nustatytus reikalavimus. 

3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir 

pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu 

raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių 

Lietuvos mokslo tarybai. 

3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos 

nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka 

nustatytus reikalavimus. 

Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus 

reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo 

ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos 

mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos 

ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen- 

238

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų 

reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti. 

Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai 

apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“. 

Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas 

239

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai 

TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas) 

Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome 

laikytis šių taisyklių. 

Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena 

recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus 

atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą 

kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt. 

Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu: 


„Tiltų“ redakcija 


Herkaus Manto g. 84, 

LT-92294 Klaipėda, Lietuva 

Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95 

Faksas: (8 46) 39 89 99 

Antraštinis (pirmasis) puslapis 

Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto 

dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape 

nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis, 

mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas, 

el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka. 

Pagrindinis tekstas 

Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus 

formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New 

Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir 

prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English 

Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų 

žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau 

kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas 

lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri 

turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines 

referuojamų žurnalų bazes). 

Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai 

(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir 

anglų kalbomis. 

Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste 

tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite 

jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje. 

240

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos 

Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės 

viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės 

apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi 

Times New Roman 8 pt šriftu. 

Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir 

pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių 

kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų 

kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by 

occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos 

kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300 

skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau 

kaip 5 atspalvių). 

Literatūra 

Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus 

pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291; 

Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos 

metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, 

pvz.: 

Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London: 

Routledge. 

Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk. 

Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42). 

Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional 

Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas, 

L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL. 

Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent 

Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL. 

Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius. 

241

242 

Editorial Note 

TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences 

In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts 

written according to the rules presented below. 

The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to 

send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one 

for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to 

stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office: 

Prof. Stasys Vaitekunas. 

„Tiltai“, Klaipeda University 

Herkaus Manto str. 84 

LT-92294, Klaipeda, Lithuania 

Fax: (+370 46) 39 89 99. 

Tel.: (+370 46) 39 89 47. 

The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD 

are identical with the final version of the submitted text. 

The title page 

The title page should only contain the title without the author’s name and start in the 

twelfth verse, and then the text formatted according to the rules. 

A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full 

name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are 

several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the 

main author has not been indicated the first listed will play that role. 

The main text 

The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in 

A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire 

article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents) 

should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the 

text only). Include all illustrations in separate *.tif files. 

The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven 

keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation, 

industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal 

biography, which should also precede their text. 

Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript 

and the authors should clearly indicate where they should fit in the text. 

Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes 

section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include 

Acknowledgements below Notes. 

The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and 

editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all 

accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts 

shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English 

Dictionary or English Lithuanian Dictionary.

Tables, figures, illustrations, and photographs 

The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed 

above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c, 

etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written 

all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics. 

The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They 

should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the 

editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300 

dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness). 

Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as 

word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure 

you provide all illustrations in separate files. 

Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols 

and the source, etc. all written in size 8 font, in italics. 

References 

The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a 

citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the 

References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the 

letters a, b, c, etc. must be added. 

An example: 

Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press. 

Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln. 

Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union. 

Klaipėda: KUL, p. 54–62. 

Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of 

Access (DoA) together with a domain must be provided. 

Notes 

voievodeship – administrative region of the 1st order 

poviat – administrative region of the 2st order 

gmina – administrative region of the 3st order 

General Remarko 

Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being 

submitted elsewhere. 

243

244

Klaipėdos universiteto leidykla 

Tiltai. Socialiniai mokslai. 2013, 1 (62) 

Klaipėda, 2013 

SL 1335. 2013 04 30. Apimtis 20,54 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz. 

Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda 

Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/ 

245

246

2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?

2013,1 (62) - KlaipÄdos universitetas