153 PORTRETINĖS GRAFFITI* SENŲJŲ LIETUVOS ... - Mokslo darbai

ISSN 0204–2061. KNYGOTYRA. 2006. 46 

PORTRETINËS GRAFFITI* SENØJØ LIETUVOS KNYGØ PARAÐTËSE: 

KÛRYBINËS IÐKROVOS MËGINANT PLUNKSNÀ 

DOMININKAS BURBA 

Vytauto Didþiojo universiteto Humanitariniø mokslø fakulteto Istorijos katedra 

K. Donelaièio g. 52, LT-44248 Kaunas, Lietuva 

El. paðtas: domininkas@centras.lt 

ARVYDAS PACEVIÈIUS 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystës ir informacijos mokslø institutas 

Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva 

El. paðtas: arvydas.pacevicius@kf.vu.lt 

Marginalijos senosiose knygose, proveniencijos ir kiti þenklai, daþnai neturintys tiesioginiø 

sàsajø su knygos turiniu, Lietuvos istoriografijoje jau ávardyti kaip knygø graffiti [29; 

33; 36]. Jie atskleidþia praëjusiø epochø mentalitetø kaità, visuomeninæ sàmonæ, pilieèiø 

pasàmonæ bei kasdienybæ ir yra svarbûs daugeliu aspektø – socialinës psichologijos, dokumentinës 

ir kultûrinës komunikacijos, menotyros. Knygotyros ir skaitymo istorijos poþiûriu 

ðie þenklai leidþia uþèiuopti knygø ir visuomenës sàsajas, paaiðkinti informacijos socialinæ 

sklaidà, geriau suprasti paslaptingà skaitymo, ne tik kaip psichologinio reiðkinio, 

bet ir kaip raðytinës komunikacijos tæsinio, reiðkiná. Koks platus ir sunkai klasifikuojamas 

bei skirtingai interpretuojamas senøjø knygos þenklø paveldas, parodë 2003 m. Vilniaus 

universitete ávykusi knygotyros konferencija „Knygos nuosavybës þenklai kaip knygos 

kultûros paveldas“ 1 . Joje, remiantis kaimynø (latviø, estø, lenkø ir kt.) tyrimø medþiaga, 

pasiûlyta naujø metodologiniø sprendimø, aptarti netipiðki knygos þenklai. Panaðûs tyrimai 

tæsiami ne tik Lietuvoje [34, 42], bet ir Estijoje 2 bei kaimyninëje Baltarusijoje [48, 49]. 

* Straipsnyje, siekiant iðlaikyti tradicijà ir neiðkreipti aptinkamo reiðkinio prasmës, vartojamas 

tarptautinis „griffiti“, o ne kalbininkø Lietuvoje siûlomas „grafitø“ terminas. 

1 

Konferencijos medþiaga buvo publikuota 2004 metø „Knygotyros“ mokslo darbø 42 tome [29]. 

2 

Èia ádomø tyrimà apie senøjø dokumentø graffiti viduramþiø notariato raidos kontekste neseniai 

pradëjo Talino miesto archyvo darbuotojas Juhan Kreem. 

153

Tiesa, marginaliniai pieðiniai, juolab portretinë graffiti, ðiuose tyrimuose specialiai nenagrinëti, 

nors siûlomoje knygø áraðø klasifikacijoje marginaliniai pieðiniai yra minimi 3 . 

Pastaruoju metu iðaugo dëmesys seniesiems áraðams kaip epigrafikos paminklams [25], 

tyrinëjami simboliai bei þenklai, kuriø prigimtis ir sklaida, be kita ko, aiðkinama ir socialinës 

bei kultûrinës komunikacijos poþiûriu [30]. Antai barokiniø knygø simboliø pasaulio 

tyrimas dar kartà parodë ypatingà Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (toliau – LDK) 

pilieèio laikysenà mirties akivaizdoje, jo susidvejinimà, atsitraukimà á „knygø labirintus“ 

ir simbolinio màstymo erdves, kuriose aiðkiai matoma senøjø Lietuvos spaudiniø emblemika 

[30]. Kaip teisingai pastebëjo dailëtyrininkë Jolita Liðkevièienë, „ðiuolaikinis mokslas 

siekia ið naujo perþvelgti „neaktualias“ arba kultûros marginalijomis laikytas dailës 

sritis“ [30, 13]. Tà patá galima pasakyti ir apie knygotyrà, knygos ir apskritai kultûros 

istorijà, mëginanèias ne tik inventorinti, bet ir naujai interpretuoti kultûros paveldà. 

Áraðai ir pieðinukai, uþimantys tarpinæ vietà tarp nuosavybës liudijimø ir marginaliniø 

pastabø apie knygà, yra nagrinëjami ávairiais aspektais: tipologiniu, semantiniu, turinio 

[37]. Pastaruoju metu iðryðkëjo vadinamøjø maþøjø literatûros formø ir knygos þenklø 

sàsajos [16, 17, 40]. Jø kilmæ ir prasmæ galima paaiðkinti tik suvokus praëjusiø epochø 

knygos kultûros kontekstà, kuriame vaizdas (ðiuo atveju portretinë marginalija) buvo 

tariamo ir raðomo þodþio tæsinys. Apskritai knygose paliktus þenklus galime vertinti ir 

kaip „plunksnos mëginimus“ 4 , ir kaip sakralinius knygos nuosavybës paliudijimus, kuriø 

autoriai panorëdavo likti neþinomi, ir kaip vaizduotës, kûrybinës raiðkos liudijimà, taip 

pat daþniausiai anoniminá. Kitaip tariant, senieji knygos þenklai daþnai slepia simbolinæ 

informacijà, kurià reikia „perskaityti“, o knygose ir kituose dokumentuose paliktus netipiðkus 

þenklus iððifruoti. Kai kurie ið jø turi proveniencijos poþymiø ir knygotyros istoriografijoje 

ávardyti kaip knygos þenklø marginalijos [29, 93]. Anot J. Liðkevièienës, ðie 

pieðiniai, kaip socialinës komunikacijos iðraiðka, skirstytini á tris grupes: 1) savarankiðkus 

uþbaigtus meno kûrinius, turinèius savo kompozicijà, suteikianèius informacijos apie 

3 

Pieðiniai, portretinës iliustracijos Jurij Lavrik klasifikacijoje aptariamos 6 grupëje kartu su kitais 

„þaidybiniais“ áraðais, tokiais kaip: Pisaw Pisaka [a] chto Preczytaya toy Sraka [48]. J. Lavrik siûlo toká 

knygø áraðø apibrëþimà: Iíñêðûïöûi – ãýòà àäðó÷íûÿ íàäïiñû íà êíiãàõ, çðîáëåíûÿ Këàäàëüíiêàìi, 

÷ûòà÷àìi, àKòàðàìi, âûäàKöàìi, iíòðàëiãàòàðàìi öi iíøûìi àñîáàìi ir klasifikacijà: Íàäïiñû ãýòûÿ 

ìîæíà ïàäçÿëiöü ïàâîäëå õàðàêòàðó òýêñòàâàãà çàïiñó íà: 1) ïðàâiíåíöûéíûÿ; 2) òýêñòàâàìàðãiíàëüíûÿ; 

3) àêòàâûÿ i ðàäàâîäíà-ëåòàïiñíûÿ; 4) ìàëiòîKíà-ïàáîæíûÿ; 5) ëiòà-ðàòóðíûÿ, 

ôàëüêëîðíûÿ i ìóäðàñíûÿ; 6) çàáàKëÿëüíàãà õàðàêòàðó; 7) ã. çâ., „ïðîáû ïÿðà“. 

4 

Plunksnos mëginimais vadiname senøjø raðtininkø, skriptoriø, knygø savininkø paliktus marginalinius 

áraðus, pieðinius ir kitus þenklus, atliktus iðbandant naujà plunksnà, raðalà, popieriø ar pergamentà. 

Kaip vëliau matysime, ðie mëginimai kartais virsdavo brandþiais ir ðmaikðèiais pieðiniais ar tekstais. 

154

knygos savininkà; 2) ávairiausio pobûdþio papaiðymus, kurie laikytini skaitytojo impresijomis 

(paprastai tai primityvûs, neaiðkûs, neuþbaigti kontûriniai pieðinukai, maþiau turintys 

ryðio su tekstu, uþtat daug – su paèiu skaitytoju); 3) paterliojimus, papaiðymus, neturinèius 

nieko bendra su menine percepcija [29, 95–96]. Mokslininkë svarstë pieðiniø knygose 

atsiradimo problemà. Ji teigë, kad ypaè vertingi yra knygose randami áraðai ir pieðiniai, 

kurie teikia pirminæ ar tiesioginæ informacijà apie asmená – knygø savininkà, o neretai ir 

marginalinës iliustracijos autoriø 5 . 

Ið esmës sutinkant su tokia nuostata, ðiame straipsnyje mëginama iðplësti knygø graffiti 

tyrimo laukà ir aptarti þmones vaizduojanèius marginalinius pieðinius, pastaruoju 

metu aptiktus ne tik senuosiuose spaudiniuose, saugomuose Vilniaus universiteto (VUB), 

Lietuvos nacionalinës Martyno Maþvydo (LNB) ir Lietuvos mokslø akademijos (LMAB) 

bibliotekose, bet ir rankraðtinëse knygose bei dokumentuose, saugomuose Lietuvos valstybës 

istorijos archyve (LVIA), Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankraðèiø skyriuje 

(LMABRS) ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraðèiø skyriuje (VUBRS). 

Nagrinëjami pieðiniai buvo surasti ávairiuose LDK XVII–XIX a. istorijos ðaltiniuose, tarp 

kuriø paþymëtini teismø dokumentai [5; 9; 10; 11; 12], Lietuvos Metrikos knygos [4], 

korespondencija [2]*. Spaudiniams atstovauja Cicerono Retorikos vadovëlis [1] ir Petro 

Skargos [7] bei Tomo Mlodzianovskio Pamokslai [6]. Plaèiau neaptariant ðiø dokumentø 

formaliuoju aspektu paþymëtina, kad dauguma jø, kitaip nei juose paliktos portretinës 

graffiti, buvo vieðo naudojimo 6 . Pieðiniai priskirtini (iðskyrus nr. 10, 11, 14 ir galbût 12, 

þr. 1 ir 2 priedus) antrajam J. Liðkevièienës nurodytam tipui: jie neturi didelës meninës 

vertës, taèiau tai nëra patepliojimai, beveik visuose pieðiniuose uþèiuopiamos autoriø 

meninës aspiracijos. Terminas portretinë graffiti straipsnyje vartojamas pramaiðiui su marginalinio 

portreto sàvoka ir ið esmës reiðkia, kad: 1) portretas neturëjo tiesioginiø „iliustratyviø“ 

sàsajø su tekstu; 2) portretas rastas pagrindinio teksto paraðtëje (knygos ar dokumento 

antraðtiniame lape, prieðlapyje, vidinëje virðelio pusëje, tekstu neuþpildytame lauke). 

Akivaizdu, kad ði portretinë graffiti nebuvo skirta prezentacijai ir vieðam naudojimui. Ið 

viso suregistruota keturiolika marginaliniø portretø (þr. 1–2 priedus). Straipsnio tikslas 

5 

Èia dera pridurti, kad iðskiriant vertingumo kriterijus svarbus aspektas yra vaizduojamojo asmenybës, 

socialinio statuso ir charakterio nustatymas. 

* Viena seniausiø uþuominø apie Vokieèiø ordino magistro pavaldinio, galbût Hanso Survilos karikatûriná-marginaliná 

portretà („narysowana twarz z przedlugim nosem“) korespondencijoje siekia 1411 metus. 

Dëkojame Rimvydui Petrauskui uþ ðià informacijà. 

6 

Spaudiniai, kuriuose aptikti portretiniai pieðiniai, komunikaciniame lygmenyje turëjo vieðumo parametrà: 

mokyklose naudojama mokomoji priemonë (vadovëlis) ëjo ið rankø á rankas, pamokslø rinkiniais buvo 

remiamasi rengiant praneðimà tikintiesiems, – tai ne dvasinës meditacijos knyga ar maldynas. 

155

pragmatiðkas: paskatinti tarpdalykinæ „prieigà“ prie tyrimo problemos ir praplësti raðytinës 

komunikacijos ir skaitymo istorijos senojoje Lietuvoje tyrimo horizontus. Taip pat 

ðiuo tyrimu siekiama aptarti neskelbtus „marginalinius“ ðaltinius, átraukti juos á mokslo 

apyvartà ir pasiûlyti naujas knygos þenklø interpretacijas 7 . 

Portretinës graffiti ir vizualinio paveldo tyrimai 

Portretinës iliustracijos ir kompozicijos Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (LDK) ir 

Rusijos imperijos laikotarpio dokumentuose nëra naujiena. Antai Lietuvos Brastos–Kobrino 

ekonomijos knygose dar XIX a. rasti pieðiniai, vaizduojantys LDK valstieèiø darbus 

[20, 62]; ðiuos pieðinius neseniai „Senosios Lietuvos istorijoje“ publikavo Alfredas Bumblauskas 

[19, 324–325]. Tiesa, pieðiniai atlikti gana profesionaliai, skirtini iliustracijø 

þanrui ir su mûsø aptariamomis portretinëmis graffiti teturi formaliøjø ir semantiniø 

panaðumø. Rankraðtinëse LDK knygose esama marginalijø, kuriose vaizduojamos þmogaus 

kûno dalys (pavyzdþiui, ranka [49, 116]) ar ðaulio siluetas baþnytiniame giesmyne 

[49, 192]. Graffiti tipo pieðiniø, vaizduojanèiø þmogø ir (arba) jo naudotus atributus 

(karûna, sakralieji simboliai), aptinkama ir daugiau, jie publikuoti [38, 45; 39, 196; 33, 

10–12; 29, 98–99]. Antai J. Liðkevièienë yra paskelbusi portretiná knygos savininko ðarþà 

[29, 98]. Neseniai Vilniaus pavieto pilies teismo ákalinimo registre, saugomame LVIA, 

buvo aptikta kompozicija, vaizduojanti bernelá-angeliukà ir musæ ryjantá paukðtá [11]. 

Pieðinys átaigus ir simboliðkai atskleidþia dokumento pobûdá, mat tiek kalinio uþ grotø, 

tiek musës paukðèio snape judëjimo laisvë buvo ir tebëra apribota. 

Apskritai portretiniø ir figûriniø kompozicijø, skirtinø marginalijø kategorijai, 

nëra daug 8 , o „lietuviðkø“ portretiniø graffiti kilmës ir funkcionavimo kontekstas 

menkai iðtirtas. Uþsienyje þinomi mëginimai tokius þenklus nagrinëti paleografijos, 

meno, socialinës psichologijos, simbolinio màstymo ir idëjø istorijos aspektais. Ðiuose 

tyrimuose minëti marginaliniai þenklai skirstomi pagal intencionalumà bei uþfiksuotos 

informacijos turiná. Antai italø paleografas ir menininkas Giuseppe Zevola tyrë 

[44] Neapolio istorijos archyvo knygø marginalinius áraðus ir pieðinius, kurie italiðkai 

7 

Pavyzdþiui, aptariant panaðius marginalinius pieðinius dera kelti klausimà apie juose atsispindinèias 

politines realijas, kasdienybæ, portretuojamojo asmenybæ, charakterá ir kt. 

8 

Ironijos ir sarkazmo, bûdingo marginaliniam portretui, netrûko oficialiuose LDK meno kûriniuose. 

Antai lenkø jëzuito poeto ir dailininko Tomo Treterio (1547–1610) raiþinio fragmente LDK arijonas 

Simonas Budnas katalikø akimis vaizduojamas kaip didþiausias klaidatikis, skæstantis pragaro 

dervoje [19, 246]. 

156

vadinami scarabocchi 9 . Autorius suskirstë juos á septyniolika grupiø, tarp kuriø aptinkame 

ir þmogø (l’uomo) [44, 59–118] 10 . Tarp italø mokslininko aptartø pieðiniø nemaþà dalá 

sudaro þmogaus vaizdavimo atvejai, kai kurie gana meniðki ir atspindintys archyvo tarnautojø 

(nedraugiðko virðininko portretas [44, 62]) ir Neapolio miestieèiø kasdienybæ („peiliø 

mûðis“ [44, 99]). Kituose pieðiniuose atsiskleidþia religinës temos, archyvo tarnautojø 

svajonës ir neapolieèiø vizijos. Pabrëþtina, kad ðiose „teplionëse“ esama meniðkø ðarþø, 

taikliø posakiø, o apskritai jos turi epochos bruoþø, pastebimø ir Lietuvos knygø graffiti. 

G. Zevola padarë iðvadà, kad Neapolio banko istorijos archyvo senøjø knygø graffiti sukûrë 

nuobodþiaujantys, taèiau nuo virðininkø tai slepiantys archyvarai. Bene svarbiausia 

G. Zevolos iðvada yra ta, kad daugelis ðiø kûrybos bandymø kilo ið „vaizduotës iðkrovos“ 

mëginant plunksnà, t. y. tikslinant raðysenà, braiþà, zigzago formos linijas paverèiant fantastiðkomis 

ir atpaþástamomis bûtybëmis bei kitais objektais. Kitas svarbus dalykas – tiek 

Neapolio banko archyvarai, tiek mûsø toliau aptariami pieðiniø autoriai kûrë „ið nerimo“, 

gal net paslëptos baimës, oponuodami nusistovëjusiai tvarkai ar – filosofiðkai tariant – 

netobulai bûèiai. Jie buvo socialinës tikrovës kritikai. Tai svarbi áþvalga, tampanti priemone 

mëginant prakalbinti nagrinëjamus portretus: pieðiniai gimë slopinant baimes ir nerimà,o 

pieðimo procesas tapo malonumu ir atsvara nykiai aplinkai (beje, minëtoji G. Zevolos 

knyga iðvertus ið italø kalbos taip ir vadinasi – Nerimo malonumai). Kitaip tariant, analizuodami 

ir interpretuodami senuosius marginalinius portretus, turime kelti klausimà: su 

kuo diskutavo, nesutiko, kuo buvo nepatenkinti pieðiniø autoriai? Kaip jie tai atskleidë 

savo kûryboje? 

Graffiti ir opozicija oficialiajai kultûrai 

Paprastai apibûdinant graffiti pabrëþiami formalûs dalykai: netradicinë áraðo ar pieðinio 

„laikmena“ (akmuo, mûras, metalas), kartais kaip bûtinà elementà nurodant vieðumà 

(„uþraðai vieðose miestø vietose“) [22, 145]. Kaip vienà svarbiausiø formaliø kriterijø 

9 

Ið skarabëjaus, zigzagais ðliauþiojanèio vabalo, pavadinimo. Angliðkai tokie pieðiniai ir teplionës 

vadinami doodles – rankraðtiniai áraðai ir pieðiniai, atlikti nesàmoningai, nuobodþiaujant, ko nors 

laukiant ar kalbant telefonu. 

10 

Autoriaus pasiûlyta klasifikacija nëra argumentuota, matyt, ja nebuvo siekiama spræsti moksliniø 

knygø þenklø tipologijos problemø. Raðto ir „plunksnos mëginimø“ pavyzdþius èia keièia magiðki 

þenklai, sakralûs pieðiniai, muzikalijos, taip pat pastatø, gëliø, laivø, rankiniø, ginklø, gyvûnø, þvaigþdþiø 

ir netgi fantastiniø erdvëlaiviø pieðiniai. 

157

knygose paliktus marginalinius pieðinius priskiriant knygø graffiti kategorijai, J. Liðkevièienë 

nurodë ðiø pieðiniø komponavimà kartu su áraðais [29, 95]. Taèiau bene svarbiausia, 

kad graffiti atspindi nekasdieniðkà, neoficialø, kritiðkà, ironiðkà santyká su aplinka. 

Tokios graffiti autoriø intencijos þinomos nuo ankstyviausiø laikø: antai Pompëjos sienø 

graffiti liudija ne tik þmoniø poreiká iðsikalbëti, perduoti informacijà, bet ir „ðmaikðtø 

savo tiesioginës aplinkos palinksminimà“ [24, 320]. Þvelgdami retrospektyviai ir mëgindami 

uþèiuopti stabiliàsias graffiti savybes, opozicijà nusistovëjusiai tvarkai aptiksime ir 

sovietinëje „Maskvos graffiti“ [18], ir viduramþiø Anglijos graffiti [41]. Deja, senosios 

Lietuvos visuomenë ðios kritiðkos laikysenos ir jos raiðkos graffiti „lauke“ poþiûriu tyrinëta 

epizodiðkai [33; 36; 38], nors esama programiniø áþvalgø mëginant papildyti dominuojantá 

Lietuvos istoriografijoje lietuviðkos raðtijos iðtakø paieðkos diskursà „raðtijà reliatyvinanèiais 

– t. y. á santyká su sakytine aplinka suvedanèiais – tyrimais“ [13, 308]. Deja, 

aptardamas sakytinës ir raðytinës kultûros santyká Lietuvos krikðèionëjimo kontekste, 

V. Aliðauskas aplenkë svarbø vaizdinës kultûros aspektà, apimantá ir mûsø nagrinëjamà 

problematikà 11 . Mat neabejotina, kad ðalia oficialiosios krikðèionybæ puoselëjanèios kultûros 

egzistavo jai oponuojanèios subkultûros (prisiminkime Katalikø baþnyèios vadovybës 

nerimà dël XVII a. pradþioje Þemaièiø vyskupijoje masiðkai plitusiø paskviliø arba 

dël XVII a. antrojoje pusëje Vilniuje nuolat atsirandanèiø ant mûriniø namø durø „neaiðkiø 

þenklø“, t. y. graffiti). Spaudos draudimo laikotarpiu gimë pogrindþio, ið esmës „katakombø, 

kultûra“, kurios egzistavimà, be kita ko, primena graffiti naudojimo atvejai. Antai 

kunigas (Valkininkuose, Vidiðkiuose, Giedraièiuose) Silvestras Gimþauskas (1844–1897), 

ne kartà skøstas þandarams, ne tik platino draudþiamàjà lietuviðkà spaudà, bet ir „raðinëjo 

savo lietuviðkas eiles net ant koplyèios sienø, ant ðventoriaus mûro, prie ðulinio ir kitur, 

kur þmonës já galëjo paskaityti“ [31, 559]. Kiek vëliau ðioji „literatûrinë“ graffiti transformavosi 

ne tik á literatûros kritikà, kuriai po spaudos draudimo panaikinimo buvo suteikta 

legali tribûna, bet ir á radikaliàjà „revoliucinæ graffiti“, kuriai prijauèianèiøjø tarp XX a. 

pradþios Lietuvos gyventojø netrûko. Apskritai galima teigti, kad XIX a. Lietuvos visuomenë, 

ypaè lietuviðkai kalbanèioji jos dalis, buvo nuvaryta á pogrindá, tapo átari ir nelinkusi 

sutartinai veikti vieðojoje erdvëje, kuri Vakarø Europoje neabejotinai susiformavo jau 

XVIII a. Ar panaðios „katakombø kultûros“ elementø bûta senojoje Lietuvos visuomenëje, 

parodys tolesni tyrimai. 

11 

Antai bûtø svarbu nustatyti, kaip, kur ir kiek katekizuojant naudoti ðventieji paveikslëliai, 

Vakarø Europoje ksilografijos technika gaminti ir platinti dar iki ðiuolaikinës spaudos ádiegimo. 

158

Plunksnos mëginimai 

Plunksnos mëginimas siekiant jà „paaðtrinti“, nuvalyti apnaðas ir priderinti prie rankos 

paspaudimo prieð pradedant raðyti tekstà yra þinomas nuo viduramþiø. LDK raðtininkai, 

miklindami rankà, netgi raðinëdavo atitinkamas frazes gudø, lenkø ar lotynø kalbomis 12 

[38; 49], pieðdavo raðto pynes ir kitaip treniruodavosi [6]. Tarp aptariamø portretiniø 

graffiti plunksnos mëginimo elementø neabejotinai esama (þr. 1 priedà, nr. 1, 2, 5–9, 13). 

Bene ryðkiausias pavyzdys – kurioziðkas raðalo iðsiliejimas, ið kurio gimë „Vyriðkio su 

ûsais“ (nr. 13) portretas, publikuotas „LDK kasdieniniame gyvenime“ [28, 827]. Portretas 

atliktas labai profesionalaus pieðëjo, ypaè ûsai, nes jie, regis, nupaiðyti iðsiliejus raðalui 

(arba atvirkðèiai, iðsiliejusi raðalo dëmë inspiravo dailininkà nupieðti vyro su ûsais portretà). 

Netiesioginiai plunksnos mëginimo atvejai yra „galvuèiø kompozicijos“ (1 priedas, 

nr. 5–9), mat ta paèia ranka ir raðalu ðalia ánirtingai miklintasi daugelá kartø raðant vardà 

„Jonas“ (Joannes) [6]; èia liko ir pyniø, labai panaðiø á nuobodþiaujanèiø Neapolio archyvarø 

plunksnos mëginimus [44, 38–45]. Ið plunksnos mëginimo, galimas daiktas, gimë ir 

nepakankamai profesionaliai nupieðti barzdotø vyrø portretai (1 priedas, nr. 1 ir 3). 

„Nerimo iðkrova“ ar ðarþas? 

Serija pieðiniø (þr. 1 priedà, nr. 5–9), aptiktø XVII a. spaudinyje – T. Mlodzianovskio 

Pamoksluose [6], atspindi visà arsenalà ir plunksnos mëginimø, ir bandymø gana rimtai 

pieðti ðarþuojant. Pieðiniai atlikti knygos gale, ties uþsklanda, pamëginus komponuoti 

heraldikos þenklus. Èia aptinkame Jono (Joannes) vardà, Jonas minimas ir kitame marginaliniame 

áraðe, kur kalbama apie ilgà kelionæ á Vilniø ir pono mirtá. Paleografija greièiausiai 

XVIII a. pirmosios pusës, nors pieðiniai rodytø klasicizmo stiliaus átakà ir XVIII a. 

pabaigai bûdingus siluetinius pieðinius. Ádomus áraðas ðalia 5 ir 6 figûros: „janseniska“ – 

„jansenistø“. Èia pavaizduotas vyras su netradiciniu LDK galvos apdangalu ir moteris palaidais 

plaukais. Gal taip autorius ásivaizdavo prieðiðkos pagrindinei katalikø tikëjimo linijai 

konfesinës grupës atstovus ar net patá Jansenà? Portretas nupieðtas viena linija, neatitraukiant 

rankos, kiek suðarþuotas, iðryðkinant jo profilá. Tiek ðiame, tiek kituose siluetiniuose-profiliniuose 

portretuose neproporcingai iðdidintos ir paryðkintos akys. Antai „Ryþtingo 

vyro“ portretas (nr. 7) atliktas tuo paèiu stiliumi, pieðtas viena linija, neatkeliant rankos, 

12 

„Popytaju pera“ (gudiðkai); „próba piora“ (lenkiðkai). 

159

kiek suðarþuojant ir paryðkinant veido bruoþus, pailginta ir padidinta nosis, sutrumpintas 

smakras, pailginta kakta. Ið siluetiniø profiliø (nr. 5–9) ðis pieðinys bene profesionaliausias. 

Ádomu, kad ðalia ryþtingai nusiteikusio vyro profilio (nr. 7) yra áraðas „lenkø/lenkams“ 

(polakow [polakom?]). Toje paèioje knygoje liko ir klasikiniø plunksnos mëginimø 

pavyzdþiø. Menotyriniu poþiûriu galvuèiø kompozicijos gana iðraiðkingos, galimas daiktas, 

jø autorius buvo ragavæs pamokø pas gerà pieðimo mokytojà. Deja, niekur neminima 

atlikëjo pavardë, nors itinerariumà primenanèiame áraðe kalbama apie Vilniø ir Ðv. Dvasios 

dominikonø vienuolynà, taigi marginaliniai pieðiniai yra vietiniai. Ðia serija pieðiniø 

mëginama ðarþuoti, oponuoti, diskutuoti. Ðia prasme pieðiniai primena gausius knygos 

kultûros paveldo áraðus, kuriuose prakeikiami ar nepagarbiai vadinami religiniai prieðininkai, 

protestantø ar kitø klaidatikiø sektø atstovai (plg. pragaro dervoje svylanèio 

S. Budno ðarþà). Ðarþo elementø esama ir pieðinyje, kuriame pavaizduotas barzdotas bajoras 

(nr. 2). Ið pieðinio formos, stiliaus ir vietos galima spëti, kad jo autorius Antanas 

Kazimieras Sapiega (Antoni Kazimierz Sapieha) èia pavaizdavo klientà Jurgá Èeèiotà 

(Jerzy Czecziot), neatlikusá savo pareigø (neatsiuntë reikiamo skaièiaus kariûnø) [2]. 

Neabejotinà ironijà slepia mokytojo portretas (nr. 10), mat po juo aiðkiai paraðyta 

„M. Cicero“ [1]. Galimas daiktas, ðio profesionaliai atlikto pieðinio autoriui buvo pakyrëjæ 

nuobodûs mokytojo iðvedþiojimai; arba atvirkðèiai, mokinys buvo suþavëtas mokytojo 

iðkalba, taèiau nujauèiamas ðarþavimas ðia versija verèia abejoti. 

Politinës realijos portretinëse graffiti 

Metaforiðkas pieðinys – þmogaus-ðirdelës atvaizdas, atspindintis XVII a. pradþios politines 

LDK realijas, rastas tarp politiniø XVIII a. dokumentø (nr. 12) [8, 47]. Jis nupaiðytas 

po politinio eilëraðèio tekstu. Tekstas paðiepia Varðuvos konfederatus: Krokuvos vaivadà 

Teodorà Liubomirská (Teodor Lubomirski), Krokuvos vyskupà Jonà Lipská (Jan Lipski), 

Radvilas ir kitus Lenkijos bei LDK didikus, 1733 m. karaliaus rinkimø metu nepalaikiusius 

daugumos bajorijos remiamo Stanislovo Leðèinskio kandidatûros ir iðrinkusius nepopuliarø 

Saksonijos elektoriø kurfiurstà Augustà III. Eilëraðèio tonas grieþtas, prieðininkai 

kaltinami melagingai prisiekæ ir vadinami iðdavikais. Þmogaus atvaizdas nupieðtas paèioje 

teksto apaèioje, nuo pagrindinio teksto yra paliktas didelis tuðèias plotas, ir portretas 

atsidûrë sulenkimo vietoje. Svarbu, kad portretas nupaiðytas tuo paèiu raðalu, kaip ir 

paraðytas eilëraðtis. Taigi galima tvirtai teigti, kad jo autorius yra ir satyros autorius arba 

jos teksto perraðytojas. Þmogaus portretas miniatiûrinis, jame vaizduojamas jaunas vyras, 

160

galbût dëvintis perukà, prisimerkæs ir, atrodo, verkiantis. Jo kûnas – ðirdelës formos. 

Vargu ar ðis þmogus yra politinio eilëraðèio objektas, nes pavaizduotas pakankamai simpatiðkas. 

Apskritai galima daryti tvirtà prielaidà, kad ðis jaunuolis verkë dël Abiejø Tautø 

Respublikà uþgriuvusiø nelaimiø – svetimøjø plëðikavimø, savøjø iðdavystës, beviltiðkos 

ðalies padëties. Ðis paveikslëlis galëjo vaizduoti ir moterá, ir vyrà – vienodai, nes tai bûdinga 

XVIII amþiaus, ypaè antrosios pusës, menui ir madai. Meduolio formos ðirdis – galbût 

uþuomina á meilës nuotyká 13 . 

Sakralioji graffiti 

Graffiti elementø turintis sakralinis dvasininko portretas 14 (nr. 11) pagal iðlikusià ikonografijà 

panaðesnis ne á knygos autoriø Petrà Skargà, o á Konstantinà Sirvydà [7]. Norëta 

pavaizduoti ðventàjá, nes já gaubia panaði á saulæ aureolë. Tai graþus tapybinis portretas, lyg 

kopijuotas nuo kokio ðvento paveikslo, ir yra profesionalaus dailininko darbas, reikalaujantis 

nuodugnesnio menotyrininkø þvilgsnio ir konteksto analizës. Pabrëþtina, kad komponuojant 

ðá portretà naudoti ne tik daþai, bet ir kitokia faktûra, mat aureolë nupinta ið 

ðiaudø. Taigi tai ne tik marginalinis portretas, bet ir rankdarbis, primenantis altorëlá, kurio 

apaèioje yra maldos tekstas 15 . Paþymëtina, kad pamokslø autorius P. Skarga nebuvo pripaþintas 

ðventuoju, nors aureolë aplink jo charizmatiðkà asmenybæ nenusileidþia iki ðiol. 

Taigi, galimas daiktas, èia regime ðio garsaus pamokslininko gerbëjo kûriná, kuriuo buvo 

siekiama P. Skargos kanonizacijos. 

Vaizduojamasis tipaþas 

Aptariami portretai svarbûs ne tik menotyriniu, bet ir socialiniu aspektu, juose esama 

uþuominø á priklausomybæ luomui (jas atskleidþia aprangos detalës). Taèiau vaizduojamieji 

slepia nemaþai másliø. Antai neaiðku, kodël neþinomo asmens pieðinyje-portrete 

13 

Dëkojame dailëtyrininkei Rûtai Guzevièiûtei uþ ðià áþvalgà. Jolitos Liðkevièienës nuomone, ðis 

portretas yra tikro putti, arba barokinio angelo, atvaizdas, o ðirdutë simbolizuoja ne „meilës nuotyká“, 

o tikràjà dieviðkàjà, sacrum, meilæ ir yra jos simbolis. Jos manymu, þmogus-ðirdelë èia galëjo bûti 

pavaizduotas kaip angelas, nes jo veidas „angeliðkas“ ir atitinka to meto vaizdavimo bûdà. 

14 

Dëkojame Daivai Narbutienei, nurodþiusiai ðá portretiná atvaizdà ir suteikusiai bibliografinæ 

informacijà. 

15 

Kol man nereikia mirti,/ nieko netrûksta/ Baisingos mirties akimirkà/ Ateik, Jëzau, negaiðdamas/ 

Kai, Brangiausias Jëzau, ásakysi man iðkeliauti, tuomet paruoðk mane/ O, mielasis Jëzau, apkabindamas 

tu save parodyk/ Apgink mane ir iðlaisvink/ Per Iðganymo kryþiø. 

161

(nr. 4), aptiktame 1683 m. Lietuvos Metrikos asesoriø bylø turinyje, viena þmogaus akis 

liûdna, kita – linksma. Þmogus nupieðtas lapo virðuje [4, 4], pavaizduotas su uþraitytais 

ûsais. Kadangi pieðinyje nëra jokiø kitø elementø, negalima nustatyti, kurio luomo ar 

amþiaus þmogø norëjo pavaizduoti raðtininkas ar kitas tos epochos asmuo. Kito asmens 

portretas (nr. 1), rastas 1728–1729 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretø knygos 

prieðlapyje [10], nurodo þmogø turëjus ilgus garbanotus plaukus. Asmuo jaunas arba vidutinio 

amþiaus. Nors portretas nupieðtas atsainiai ir turi plunksnos mëginimo ir graffiti 

elementø, jame galima áþvelgti aliuzijø á Jëzaus Kristaus kanèià – galimas daiktas, jo galvà 

puoðia erðkëèiø vainikas 16 . 

Yra þinoma, kad Lenkijoje pilies teismø kanceliarijos darbuotojai paiðydavo bylose 

dalyvavusiø asmenø, tarp jø þydø, tiesmukus, kiek ðarþuotus portretus [26]. Neþinomo 

þmogaus portretas (nr. 3), esantis 1690 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktø ir einamøjø 

reikalø byloje, vaizduoja barzdotà asmená, gal þydà. Ði byla yra Lietuvos valstybës istorijos 

archyvo Senøjø aktø fonde [5, 95] ir sudaryta ið pilies teismo sprendimø, skundø, o lapkrièio 

mënesio bylø registre buvo aptiktas minëto þmogaus portretas. Ið ðio portreto negalime 

suþinoti, kuriam luomui priklausë ðis þmogus. Ðalia esantis tekstas nubrauktas ir 

vargiai ar susijæs su meniniu poþiûriu primityviai pavaizduotu asmeniu. Tai turbût vadinamasis 

plunksnos bandymas ar teplionë „uþsisvajojus“ (angl. doodle). Beje, barzdotø asmenø 

vaizdavimas yra þinomas ið chronologiðkai lygiagreèiø ðaltiniø. Rusijoje caro Petro I 

laikø reformas, tarp kuriø paminëtinos ir barzdø ðalinimo akcijos raskolnikams, atspindi 

vadinamieji „rusø liaudies paveikslëliai“ (portretas „Barzdaskutys kerpa raskolnikui barzdà“, 

iliustracijos eil. nr. 231) [50, 277]. 

Pieðinio nr. 1. kontekstà atskleidþia ðalia esantys áraðai, keletas lotyniðkø ir lenkiðkø 

sentencijø [10]. Kelis kartus yra uþraðyta vienos gana paplitusios bajorø giminës atstovo 

Savanievskio ið Ðankovo (Sawaniewski z Szankowa) 17 pavardë. Deja, nëra paminëta vardo, 

bet kitur ávardyta stovyklininko (Oboz(ny) pareigybë. Pavyko nustatyti, kad ðis Savanievskis 

ið Ðankovo buvo Starodubo pavieto stovyklininkas, Vilniaus pavieto pilies teismo 

regentas [12, 117]. Bylose rasta medþiaga rodo, kad pilies teisëjas tuo metu buvo Pranciðkus 

Zielionackis (Franciszek Zielonacki), taèiau minëtojo Savanievskio paraðas yra prie 

kiekvienos bylos. Dël vardo turime abejoniø, bet þinoma, kad XVIII a. ketvirtajame deðimtmetyje 

Vilniaus kardininkas buvo Dominykas Savanievskis (Dominik Sawaniewski) 

16 

Uþ ðià áþvalgà dëkojame Jolitai Liðkevièienei. 

17 

Ðankovas – tai vietovë Mozûrijoje, ið kurios kilusi Savanievskiø giminë. Visi jie pasiraðinëdavo 

kaip Savanievskiai ið Ðankovo. 

162

[9, 112–113]. Ðiaip visos sentencijos, pavardës áraðai, sprendþiant ið dokumentinio konteksto, 

padaryti anksèiau negu pieðinys, uþdengæs kai kuriuos áraðus. Tai sustiprina abejones 

dël pavaizduoto þmogaus ir paminëtos pavardës tapatumo ir netgi ryðio. Vis dëlto 

absoliuèiai negalima atmesti hipotezës, kad nupieðtas asmuo buvo Savanievskis. Pavaizdavæs 

save ar kità asmená, jis galëjo pasiraðyti prie savo kûrinio. Ádomu, kad pieðinëlis yra 

ir paskutiniame ðios teismo knygos prieðlapyje, kuris taip pat primargintas ávairiø uþraðø, 

èia vël galima pamatyti Savanievskio pavardæ, yra netgi sàskaita uþ pirktus daiktus, minimas 

þydas Merlo Januðkevièius (Merùo Januszkiewicz), prekiavæs degtine, o prieðlapyje 

negrabiai pavaizduotas namas su durimis ir langu. Bajorø luomui neabejotinai priskirtinas 

portreto nr. 2 tipaþas; nors vyras nupaiðytas iki pusës, matyti bajoriðka jo apranga. 

Neþinia, ar tai autoriaus reminiscencija, ar portretas turi realiø kliento, greièiausiai J. 

Èeèioto, bruoþø. 

Valdininkø kategorijai atstovaujantis „Mokytojas“ (nr. 10) – chronologiðkai jau ið 

kitos epochos, bet meniniu poþiûriu bene brandþiausias [1]. Ðis portretas buvo publikuotas 

kompaktinëje plokðtelëje „Þemaièiø Kalvarijos mokykla 1803–1836 m.“ [45]. Sprendþiant 

ið portreto, mokytojo bûta gana grieþto, gal mëgstanèio iðlenkti burnelæ (raudona 

nosis), bet pareigingo tarnautojo 18 . Portretas nupieðtas gana profesionaliai, „ádedant daug 

darbo“, naudojant spalvotus pieðtukus ar kreideles, jis savo maniera artimas portretiniams 

tapybos atvaizdams. Galimas daiktas, kad tai – mokytojo, dësèiusio lotynø kalbà ar retorikà, 

ðarþas, taigi portretas galëjo bûti sukurtas ið natûros. Mat po portretu tomis paèiomis 

spalvomis aiðkiai paraðyta „M. Cicero“. Vargu ar autorius taip apsirengusá pavaizdavo 

antikos herojø, greièiausiai tai iðkalbingo, graþbyliauti mëgstanèio XIX a. pirmosios pusës 

mokytojo portretas. Portretas aptiktas Marko Tulijaus Cicerono veikalo Markui Brutui 

pirmojo virðelio vidinëje pusëje [1]. Ðis þymaus antikos oratoriaus Cicerono (106–43 m. 

pr. Kr.) epistolinis veikalas buvo parengtas remiantis Vokietijos (Cvaibriuko) moksliniu 

kritiniu leidimu ir iðspausdintas Vilniaus spaustuvininko J. Zavadzkio 1809 m., taigi 

funkcionavo senojoje Lietuvos sostinëje. Provenienciniai áraðai rodo, kad knyga buvo naudojama 

Vilniaus ar kitose gimnazijose ir kaip vadovëlis buvo perduodama ið rankø á 

rankas, mat likæ áraðytos savininkø pavardës: Antanavièius (Antonowicz), Kontrimavièius 

(Kontrymowicz), kun[igas] Verèinskis (X. Wiercinski). Ðalia pieðinio pieðtuku áraðyta 

data „1858“ yra vëlyvesnë uþ portreto sukûrimo laikà. Bet kuriuo atveju tai vëlyvas, 

taèiau lyginamajai analizei svarbus portretas, atskleidþiantis bajoriðkos mokyklos, tampanèios 

valdine carine mokymo ástaiga, kasdienybæ. 

18 

Galimas daiktas, mokytojas buvo uþsiauginæs þandenas. 

163

Apranga 

Portretinës graffiti, nors ir neturi oficialiam menui bûdingo tikslumo ir atribucijos apibrëþtumo 

[32], teikia nemaþai informacijos apie aprangos elementus. Atrodo, pieðinyje 

nr. 2 pavaizduotas þmogus dëvëjo kontuðà ir þiponà [2, 225–238]. XVIII a. ansamblis ið 

kontuðo ir þipono jau buvo neatskiriamas aprangos dvejetas 19 . Labai savotiðkas susegimo 

vaizdavimo bûdas, nes jis vienu metu matomas ir ið ðono, ir ið priekio. Daþniausias susegimas 

tuo metu vadintas brandenburgu; jis buvo ganëtinai dekoratyvus ir sudarë lygiagreèiø 

eiliø sistemà, tik lieka neaiðku, kas segima ant kaklo, nes ði apykaklë nesiderino prie to 

meto LDK labiausiai paplitusios mados, nebent ji nurodë, kad virð kontuðo uþsimesta 

kailiu pamuðta ferezija su nedidele kailine apykakle (tuomet ferezijos orinës kilpos matomos 

ant kraðto briaunos). Mokytojo (nr. 10) marðkiniø apykaklë krakmolyta, vadinta 

„tëvo þudiku“ (vok. Vatermord). Peteliðkë nurodo tarsi iðkilmingesná rûbà – surdutà arba 

frakà (vakarinis ar mundurinis tarnybinis), dëvëtus su liemene. Manytina, kad panaðiai 

buvo apsirengæ ir kiti XIX a. pirmosios pusës Vilniaus gimnazijø mokytojai. 

Aplinka 

Kompozicijos ir detaliø (paukðèiø, þvëriø ir miðko augalø) poþiûriu ádomi medþioklës 

scena (nr. 14), pavaizduota 1627 m. Kauno vaito knygoje [3]. Prasidëjus 1627-iesiems, 

pirmasis tø metø vaito knygos puslapis buvo papuoðtas vinjete. Kairiajame kampe nupieðtas 

medþiotojas, nutaikæs á þvëris ðautuvà [3, 328]. Akivaizdu, kad Kauno vaito raðtininkas 

ðià scenà nupaiðë nesibaimindamas „represijø“ ið aukðèiau uþ meninæ veiklà. Tai buvo 

savotiðkas „legalus graffiti“. Kodël pavaizduota medþioklë, sunku nuspëti. Bendrai kalbant 

prisimintina, kad medþioklë tam tikruose sluoksniuose buvo (ir tebëra) Lietuvoje 

itin mëgstama. Kairëje pusëje esantys keturi paukðèiai sunkiai identifikuojami 20 . Kodël 

tokià scenà nupaiðë raðtininkas, spëti sudëtinga. Galbût jis buvo kilæs ið Lenkijos pietvakariø 

ar kurio nors kito regiono, kur yra kalnø, nors tai telieka silpna hipotezë. Galimas 

dalykas, kad þmogus tiesiog nukopijavo ðá paveiksliukà nuo kaþkokios to laikotarpio 

graviûros ar knygos iliustracijos. Tokiu atveju ðio pieðinio tiek meninë, tiek istorinë vertë 

19 

Uþ patarimus aprangos interpretacijø tema dëkojame R. Guzevièiûtei. 

20 

Miniatiûros centre nupieðtas, atrodo, ðunø ðeimos plëðrûnas, galbût lapë. Lietuvoje auga ir 

àþuolai, kurie meta giles (jas matome centre), bet ðie medþiai auga beveik visame Eurazijos þemyne, 

Amerikoje, todël jokios lietuviðkos specifikos negalima patvirtinti. Kairëje pavaizduoti kanopiniai 

gyvûnai panaðûs á kalnø oþius. 

164

labai nedidelë, bet kadangi analogijos neþinome, galime tvirtinti, jog ðis radinys yra unikalus 

ir svarbus. O gal tos graviûros ar knygos, kurioje buvo iliustracija, jau nebëra? Tada ðio 

radinio vertë dar labiau pakyla. Meniniu poþiûriu pieðinys, regis, atliktas savamokslio 

dailininko, primityvus, nes medþiotojas vaizduojamas nesilaikant proporcijø, iðdidinta 

galva [beje, tas pats pasakytina ir apie þvëris, todël sunku atpaþinti, kas yra kas]. Medþiotojas 

pavaizduotas kaip jaunuolis, þvërys stilizuoti. Apskritai tai gana aiðkios paskirties 

meninë kompozicija. 

Detalës 

Kompozicijoje su medþioklës scena, be medþiotojo, esama svarbiø detaliø – pavyzdþiui, 

ðautuvo. Èia pavaizduotasis priskirtinas medþiokliniø ðautuvø su ratukine spyna (Radschloss) 

tipui 21 . Beje, ginklai, kovos ir medþioklës scenos buvo daþna marginaliniø kompozicijø 

tema. Þinome, kad jaunieji grafaièiai Pahlenai savo knygose XVIII a. pripaiðydavo 

áspûdingø bataliniø, karo mûðio scenø 22 . Þinomas medþiotojo ar ðiaip bajoro, 

apsiginklavusio kardu ir ðautuvu, portretas, iðlikæs Baltarusijos nacionalinëje bibliotekoje 

Minske saugomame „Trifologione“ [38]. Visà ginklø arsenalà matome G. Zevolos rekonstruotose 

archyvarø „svajonëse“ (ginklø vaizdavimas iðduoda uþslëptà apmaudà ir 

pyktá). Svarbu, kad èia, regis, bûta panaðiø á Radschloss tipà ðautuvø [44, 99, 278], nors 

ðiaip italai labiau mëgo peilius, kardus, pistoletus [44, 274, 275, 277, 279, 280]. Paþymëtina, 

kad medþioklës scenos XVII a. pastebimos ir spausdintø knygø antraðtiniuose lapuose 

(85 iliustracija) [16]. 

Portretiniø graffiti autorystës problema 

Ið aptariamø pieðiniø tik vienu atveju autorystæ galime nuspëti. „Barzdotas bajoras“ (nr. 2) 

nupieðtas, matyt, Merkinës seniûno A. K. Sapiegos 1727 m. liepos 17 d. laiðke [2, 28], kurá jam 

buvo atsiuntæs klientas J. Èeèiotas. Laiðkas yra LMAB Sapiegø korespondencijos fonde. Jame 

raðyta, kad bajorus* minëtasis J. Èeèiotas privalëjo pristatyti savo patronui A. K. Sapiegai á 

21 

Dëkojame Valdui Rakuèiui uþ suteiktà informacijà ðiuo klausimu. 

22 

Mare Luuk (Estijos akademinë biblioteka) 2003 m. rugsëjo 19 d. minëtoje konferencijoje „Knygos 

nuosavybës þenklai“ Vilniuje skaitytas praneðimas „Ðeðiø kartø knygos nuosavybës þenklai: von 

Pahlen ðeimos biblioteka“. 

* Ðie bajorai, sudaræ valstieèiø elità ir istoriografijoje vadinami „kelio“ arba „laiðkø“ bajorais, 

nebuvo bajorai pagal luominæ priklausomybæ. 

165

Dereèinà (Slanimo paviete) pasirengusius þygiui, su ginklais ir uniforma. Bet pritrûko 

balnakilpiø. Laiðko paraðtëje buvo Merkinës seniûno uþraðas: „Jei nëra tvarkos, tai kam 

kiti ásakymai“ (lenk. Poniewaz nie masz Porzàdku za czym(?) Inne postanowienia), ir po 

laiðko tekstu kairëje pusëje nupaiðytas iðsigandæs þmogus. Vertinant pieðinio formà galima 

spëti, kad A. K. Sapiega norëjo pasiðaipyti ið darbo gerai neatlikusio pavaldinio ir 

nupieðë jo ðarþà. Turbût ðis radinys – pats vertingiausias ið visø skelbiamøjø, nes pakankamai 

dràsiai galima teigti, jog pavyko nustatyti autoriø, pieðinio objektà ir kontekstà. 

Mëginant nustatyti aptartø marginaliniø pieðiniø autorius prisimintina LDK teisiniø 

ir kitø institucijø struktûra ir kanceliarijø vidinë sàranga, apie kurià duomenø nëra daug, 

taèiau jø vis daugëja [14; 15; 21; 23; 27; 38]. Ið analogiðkø Lenkijos mokslininkø studijø 

galima suþinoti, jog karaliaus kanceliarijoje dirbæ þemesnës grandies raðtininkai turëdavo 

galimybiø pakilti karjeros laiptais, jie kartais vykdavo kaip valdovø pasiuntiniai á tarptautines 

derybas ir seimelius [43, 25–41; 107–162]. Sunku bûtø lyginti tokias karjeras su 

darbu Vilniaus pavieto pilies teismo arba Lietuvos didþiojo kanclerio tarnybos þemutinëje 

grandyje XVII a. antrojoje pusëje ar XVIII a. Teismo pareigûnø darbas buvo átemptas ir 

sunkus. XVI a. netgi pavieto teismø raðtininko vieta buvo ganëtinai garbingos pareigos 

[15, 123], o XVII a. antrojoje pusëje–XVIII a. vargu ar ðis statusas buvo iðlaikytas. Tai 

pagilina problemà – pieðinëliø knygose autoriai ramiai reikðdavosi be didesnës baimës 

þinodami, kad knyga – privati jø nuosavybë, o pilies teismo ar kanclerio tarnyboje tarnaujantis 

raðtininkas turbût siekë likti anonimu ir savo „kûrybà“ slëpdavo. Nupieðæs þmogeliukà 

jis vëliau susigriebdavo, kad padarë nusiþengimà, ir uþversdavo knygà. Galbût jis 

pieðdavo bylø paraðtëse tada, kai pasibaigdavo metai, byla atsidurdavo archyve ir nebebuvo 

naudojama kiekvienà dienà. Dël ðiø prieþasèiø atskleisti konkreèius autorius ar portretø 

tapatybæ gerokai sunkiau nei spausdintose knygose paliktø marginalijø. Knygotyrininkui 

daþnai nesunku atsakyti á klausimà, kas, kur ir kada áraðais þenklino knygas [35, 24], o 

studijuojant rankraðèius autorystës nustatymo klausimas tampa sudëtingas. Raðtininkø 

LDK teisinëse institucijose buvo gausu [23, 581], o po einamaisiais dokumentais jie daþniausiai 

nepasiraðydavo. Todël ne maþiau svarbiu klausimu uþ autorystæ tampa portretuojamojo 

tapatybës nustatymas. Privaèioje korespondencijoje iðlikæ pieðiniai ir marginalijos 

irgi vertintini atsiþvelgiant á dokumento struktûrà ir kontekstà: viena vertus, tai dar uþdaresnis 

ðaltinis nei teismø bylos. Nors korespondencijos savininkui tikrai nereikëjo bijoti, 

kad aukðtesniojo rango asmuo patikrins ir ras jo meninio potraukio rezultatà, taèiau vargu 

ar tokius pieðinius matydavo daugiau asmenø, nei paliktuosius teismo bylose. Korespondencija 

yra privatus dalykas ir ji vieðinama praëjus ðimtams metø po sudarymo. Taèiau ðio 

ðaltinio pranaðumas tas, kad ið korespondencijos lengviau nuspëti marginalijø autorius ir 

adresatus. 

166

Yra þinoma, kad Lenkijoje pilies teismø kanceliarijos darbuotojai paiðydavo bylose 

dalyvavusiø asmenø, tarp jø þydø, tiesmukus, kiek ðarþuotus portretus. Kaip teigia Robertas 

Jopas, papaiðymai bylø paraðtëse buvo þemesniosios teismo kanceliarijos grandies 

tarnautojø meninë saviraiðka [26, 136–137] 23 . Ðis teiginys ið esmës teisingas, nes vargu ar 

galima tikëtis, kad aukðtesnieji pareigûnai uþsiiminëtø tokiais ne itin rimtais dalykais. 

Tarp mûsø aptariamø pieðiniø þydo ar sentikio ávaizdá reprezentuoja „Barzdoto þmogaus“ 

portretas (nr. 3), iðlikæs tarp Vilniaus pavieto pilies teismo einamøjø bylø [5]. Jo autorius 

galëjo bûti ðio teismo þemesniosios grandies darbuotojas – þmogaus portretas eskiziðkas, 

pieðinys atliktas minimaliomis linijomis, nenudailintas, taèiau gana meistriðkai. Vis dëlto 

neatmestina galimybë, kad marginaliniø pieðiniø autoriai buvo kancleriai, teisëjai ar raðtininkai. 

Juolab kad daþnai teplionës atsirado praëjus keliems, keliolikai ar net keletui 

ðimtø metø nuo tos datos, kai dokumentas, kurio paraðtëje iðliko portretinë graffiti, buvo 

sudarytas. Tokiems svarstymams pagrásti reikëtø paleografinës ekspertizës. 

Lyginant marginaliniø pieðiniø knygose ir rankraðtiniuose dokumentuose atsiradimo 

problematikà pabrëþtina, kad kiekvienas rankraðtinis ar spausdintas ðaltinis yra unikalus, 

ypaè já analizuojant provenienciniu ir portretiniø marginalijø poþiûriu. Lygiai taip pat 

unikalus ir sunkiai nustatomas konkretaus tos epochos asmens poþiûris á dokumentà, 

mûsø laikais tapusá ðaltiniu. Todël lyginti juos sunku. Vis dëlto galima teigti, kad knyga, 

priklausiusia tam tikram savininkui, buvo galima naudotis neribotà laikà, netgi elgtis su ja 

„laisviau“ papaiðant ar paliekant kitø pëdsakø. Kitaip tariant, disponuojant nuosavybës 

teise knygose buvo galima pieðti kà nori ir kada nori. Taèiau teismø bylos, kuriose rasti 

minëtieji þmoniø portretai, buvo oficialus valstybës dokumentas, ðaltiniu tapæs istorijos 

sûkuriuose. Pieðiniai rankraðtiniuose tekstuose, turinèiuose juridinæ galià, ið esmës buvo 

savotiðkas kriminalas. Vargu ar aukðtesnioji teismø valdininkø grandis palankiai vertindavo 

tokius savo tarnautojø meninës percepcijos pasireiðkimus. Matyt, todël oficialiuose 

dokumentuose pieðiniø nëra daug, nemaþai jø atsiradæ vëliau, kai dokumentai tapo nebeaktualûs 

ir buvo deponuoti toli nuo raðtiniø ir archyvø vyresnybës akiø. Taip pat prisimintini 

funkcionaliame lygmenyje iðkylantys rankraðèio, kaip dokumento, ir rankraðèio, kaip 

knygos, skirtumai. Rankraðtinë knyga skirta neapibrëþtai plaèiam (daþnai potencialiam) 

skaitytojui, o ðtai dokumentas turi konkretø adresatà. Dar platesnë spausdintos, netgi 

dedikuotos, knygos auditorija, nes spaudiniø tiraþai yra daug didesni nei rankraðtiniø 

knygø. Taigi aptariant marginaliniø pieðiniø adresatà, prisimintinos ne tik jø sukûrimo 

aplinkybës, bet ir socialinës sklaidos aplinka. 

23 

Uþ nuorodà ir atsiøstas kopijas dëkojame Varðuvos istorikui Przemysùawui Romaniukui. 

167

Vertinant marginalinæ meninæ kûrybà, prisimintini þinomi atvejai ið garsiø raðytojø 

gyvenimo. Panaðius pieðinius paiðë ir rusø literatûros klasikas Aleksandras Puðkinas. 

Tiesa, dauguma jø buvo tiesioginës poeto kûriniø (daþniausiai jø juodraðèiø) iliustracijos. 

Taèiau yra iðlikusiø nevalingai atliktø pieðiniø, kurie nedaug turëjo sàsajø su tekstu. A. 

Puðkinas buvo talentingas portretistas, eilëraðèius neretai palydëdavæs ir papuoðdavæs 

savo draugø portretais, þinomi ir paties poeto autoportretai. Ði „marginalinë“ A. Puðkino 

kûryba sulaukë ne vienos mokslinës studijos [46; 47; 51]. Panaðiai galime kalbëti ir apie 

F. Dostojevskio, ir apie Voltero „marginalinæ“ kûrybà. Taèiau akivaizdu, jog mûsø aptarti 

atvejai yra ið kitokio, paprasto, þmogaus kasdienybës mikropasaulio. LDK dokumentuose 

rasti pieðinukai nëra identiðki klasikø kûrybos marginalijoms, bet kai kurie principai 

(ypaè portretø pieðimas) panaðûs. 

Iðvados 

Ávertinus ir aptarus ðaltinius galima daryti iðvadà, kad dokumentø ir senøjø knygø paraðèiø 

pieðiniai ilgus ðimtmeèius dûlëjo archyvuose ir vargu ar buvo þinomi amþininkams. 

XXI amþiuje metas juos iðkelti á dienos ðviesà ir naudoti moksliniams tyrimams, o ypaè jø 

iliustracijoms – tiek tradicinëje, tiek skaitmeninëje terpëje. Vis dëlto aptarta medþiaga 

parodë, jog semantiniais ryðiais tarpusavyje nesusijusius ar menkai susijusius objektus 

analizuoti yra sudëtinga. Viltingø áþvalgø teikia „plunksnos mëginimø“, socialinës kritikos 

ir „katakombø kultûros“ konceptai, senøjø graffiti analizei siûlantys naujas prieigas. 

Aptarti marginaliniai portretai suteikia nemaþai svarbios informacijos apie LDK praeitá. 

Ið jø suþinome to meto kanceliarijos darbuotojø ar kitø asmenø, turëjusiø priëjimà prie ðiø 

dokumentø, charakterio ypatumus, galime atkurti kasdienybës detales, atskleidþianèias to 

meto aprangà, ðukuosenas, nors daugelis svarstymø tëra hipotetiniai. Manytume, kad ði 

portretiniø graffiti galerija ir preliminari analizë mokslininkus ir bibliotekø bei archyvø 

darbuotojus paskatins atsakingiau þiûrëti ne tik á tradicines knygø proveniencijas bei marginalijas, 

bet ir á vadinamàsias tepliones, jas registruoti ir klasifikuoti. Marginalinë kûryba 

turëtø rasti vietà tarp oficialiai funkcionavusios menininës kûrybos paveldo. Aptarta portretinë 

graffiti svarbi ir kitu aspektu – LDK ikonografijos ðaltiniuose trûksta to meto 

þmogaus vaizdavimo. Apskritai tiek oficialioji, tiek marginalinë meninë kûryba kiek kitu 

lygmeniu gaivina gyvàjà istorinæ atmintá, suteikia praeièiai spalvingumo, skatina tarpdalykinius 

tyrimus, neámanomus ne tik be politinës istorijos, bet ir be knygotyros, menotyros, 

paleografijos ir kitø pagalbiniø istorijos mokslø iðmanos. 

Áteikta 2006 m. liepos mën. 

168

NUORODOS 

Ðaltiniai 

1. Cicero, Marcus Tullius. M. Tullii Ciceronis Ad Marcum Brutum Orator. Ad exemplar 

Bipontinum in Usum scholarum diligenter expressus. Vilnae: Excudi fecit Josephus Zawadzki 

Academiae typographus, 1809. 36 p. VUB Ret. Sp. /BAV C786–788 2/. 

2. Jurgio Èeèioto 1727 m. birþelio 17 d. laiðkas Merkinës seniûnui Antanui Kazimierui Sapiegai. 

LMAB RS, f. 139, b. 5029, lap. 28. 

3. Kauno miesto vaito 1627 m. knyga. VUB RS, f. 7, 1624–1628 m. Kauno miesto vaito 

knygos, lap. 328. 

4. LDK asesoriø teismo dekretø aktø knyga. 1683 m. Lietuvos Metrika, b. 376, lap. 4. 

5. Vilniaus pavieto pilies teismo 1690 m. aktø ir einamøjø reikalø bylos. LVIA SA, b. 4707, 

lap. 95. 

6. Mùodzianowski, Tomasz. Kazania i Homilyie na niedziele doroczne takýe úwiæta uroczystsze. 

T. 1. Poznañ: Koll. Soc. Jesu, 1681. LNB BKC. 

7. Skarga, Piotr. Kazania na niedziele y úwiæta caùego roku x. Piotra Skargi, Societatis Iesu, 

znowu od niego przeyrzane, z przydanym kilku kazañ seymowych. W Krakowie: w drukarniey 

Andrzeia Piotrkowczyka, 1597. 738 p. LMAB XVI/2–34 (3-ias egz.). 

8. Tëvynës iðdavikø ir neteisëtai prisiekusiøjø skundas (Gwaùt na krzywoprzysiæzców zdrajców 

Ojczyzny). LMAB RS, f. 17, b. 137, lap. 47. 

9. Vilniaus pavieto pilies teismo generolo (vaznio) Kazimiero Filipavièiaus 1739 m. birþelio 4 

d. reliacinis kvitas. Vilniaus pavieto pilies teismo 1738–1739 m. einamøjø reikalø protokolai. LVIA 

SA, b. 4840, lap. 112v–113. 

10. Vilniaus pavieto pilies teismo 1728–1729 m. dekretø protokolai. LVIA SA, b. 4828. 

11. Vilniaus pavieto pilies teismo 1777–1782 m. ákalinimo registras. LVIA, SA, b. 5042, lap. 95. 

12. Vyriausiojo LDK Tribunolo regento Juozapo Antano Zmijevskio 1729 m. kovo 23 d. 

skundas prieð LDK pulkininkà Antanà Eperiaðà. 1729 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knygos. 

LVIA SA, b. 4744, lap. 117. 

Literatûra 

13. ALIÐAUSKAS, Vytautas. Fides ex auditu. Pastabos dël sakytinës ir raðytinës kultûros 

Lietuvos krikðèionëjime. Ið Tarp istorijos ir bûtovës. Studijos prof. Edvardo Gudavièiaus 70-meèiui. 

Vilnius: Aidai, 1999, p. 307–318. ISBN 9986-590-89-2. 

14. BANIONIS, Egidijus. Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës pasiuntiniø tarnyba XV–XVI amþiais. 

Vilnius: Þara, 1998. 415 p. ISBN 9986-23-051-9. 

15. BRAZAUSKAITË, Rita; BUMBLAUSKAS, Alfredas. Raðtininkai Lietuvos feodalinës visuomenës 

socialinëje struktûroje. Ið Jaunøjø istorikø darbai. Respublikinës jaunøjø istorikø mokslinës 

konferencijos tezës. 1984 m. geguþës 29 d. Vilnius, 1984, knyga 5, p. 121–125. 

16. BUCHWALD-PELCOWA, Paulina. Historia Literatury i historia ksiàýki. Kraków: Universitas, 

2005. 734 s. ISBN 83-242-0212. 

17. BUCHWALD-PELCOWA, Paulina. Satyra czasów saskich, Wrocùaw: Ossolineum, 1969. 347 p. 

18. BUSCHNELL, J. Moscow Graffiti: Language and Subculture. Boston: Unwin Hyman, 1990. 

263 p. ISBN 0-04-445168-7. 

169

19. BUMBLAUSKAS, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795. Vilnius: Paknio leidykla, 

2004. 485 p. ISBN 9986–830–89–3. 

20. BÛTËNAS, Domas. Pieðiniai XVIII a. inventoriuje. Kultûros barai, 1978, nr. 6, p. 62. 

21. ÈAPAITË, Rûta. Viduramþiø raðtininko raðto individualumo problemos. Ið Konstantinas 

Jablonskis ir istorija. Sudarë Edmundas Rimða. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, 

p. 65–108. 

22. Dailës þodynas. Vilnius: Dailës akademijos leidykla, 1999. 494 p. ISBN 9986-571-44-8. 

23. DUBONIS, Artûras. Raðtininkas. Ið Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kultûra. Tyrinëjimai 

ir vaizdai. Sudarë Vytautas Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Paknys ir kt. Vilnius: Aidai, 2001, 

p. 574–587. 

24. Europos mentaliteto istorija. Pagrindiniø temø apybraiþos. Sudarytojas Peter Dinzelbacher. 

Vilnius: Aidai, 1998. 589 p. ISBN 9986-590-71-X. 

25. Inskrypcje z Wileñskich koúcioùów. Vilniaus baþnyèiø áraðai. T. 1. Vilnius: Aidai, 2005. 327 p. 

ISBN 9955-656-05-0. 

26. JOP, Robert. Úrodowisko urzædnicze kancelarii grodzkich w Cheùmie, Lublinie i Krasnymstawie 

w drugiej poùowie XVII wieku. Lublin: Wydawnictwo UMCS, 2003. 219 s. ISBN 83–227–2115–3. 

27. KIAUPA, Zigmantas. Kauno miesto vaitas ir jo aktø knygos XVI a.–XVII a. pirmoje pusëje. 

Ið Lietuvos miestø istorijos ðaltiniai. Sudarë Z. Kiaupa ir E. Rimða. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 25–46. 

28. Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitiniø chrestomatija. 

Parengë A. Baliulis ir E. Meilus. Vilnius: Dailës akademijos leidykla, 2001. 924 p. ISBN 

9986–571–66–9. 

29. LIÐKEVIÈIENË, Jolita. Knygos þenklø marginalijos. Knygotyra, 2004, t. 42, p. 93–104. 

30. LIÐKEVIÈIENË, Jolita. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus spaudiniø iliustracijos. 

Vilnius: Dailës akademijos leidykla, 2005. 288 p. ISBN 9955-624-14-0. 

31. MACIÛNAS, Vincas. Kovotojas dël Vilniaus kraðto lietuvybës. Ið Rinktiniai raðtai. Vilnius: 

LLTI, 2003, p. 559. 

32. MATUÐAKAITË, Marija. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2003. 389 p. 

ISBN 9955–445–58–0. 

33. PACEVIÈIUS, Arvydas. Dingusio knygø pasaulio vaizdai. Knygø aidai, 2002, nr. 1, p. 9–15. 

34. PACEVIÈIUS, Arvydas. Lietuvos knygos kultûra ir paleotipø proveniencijos, The Culture 

of the Book in Lithuania and the Provenance of Post-Incunabula. Ið Vilniaus universiteto bibliotekos 

paleotipai. Sudarytojai Nojus Feigelmanas, Irena Daugirdaitë, Petras Raèius. Vilnius: Literatûros 

ir tautosakos institutas, 2003. P. 17–32; 49–68. ISBN 9955-475-46-3. 

35. PACEVIÈIUS, Arvydas. Lituanistikos fondo senøjø knygø þenklai nacionalinëje bibliotekoje. 

Nuo Petro Skargos iki Kristupo Stanislovo Lopacinskio. Tarp knygø, 1999, nr. 11, p. 24–27. 

36. PACEVIÈIUS, Arvydas. Senieji graffiti. Ðiaurës Atënai, 2002, vasario 2, p. 4. 

37. PACEVIÈIUS, Arvydas. Senøjø knygos nuosavybës þenklø tipologija, Knygotyra, 2004, t. 43, 

p. 50–57. 

38. PACEVIÈIUS, Arvydas. Skriptorius ir raðtiniø kultûra Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje. 

Vilniaus dailës akademijos darbai, 2002, t. 24, p. 25–50. 

39. PACEVIÈIUS, Arvydas. Vienuolynø bibliotekos Lietuvoje 1795–1864, Vilnius: Versus 

Aureus, 2005. 311 p. ISBN 9955–601–79–5. 

40. PELC, Janusz. Sùowo i obraz. Na pograniczu literatury i sztuk plastycznych. Kraków: 

Universitas, 2002. 413 s. ISBN 83-7052-549-0. 

41. PRITCHARD, V. Englisch medieval graffiti. Cambridge University Press, 1967. 196 p. 

170

42. SIMONAVIÈIUS, Vytautas. Sentikiø rankraðtinë knyga. Ið Rankraðtinis paveldas Lietuvos 

kultûroje ir istorinëje atmintyje. Konferencijos medþiaga. Panevëþys: Panevëþio apskrities G. Petkevièaitës-Bitës 

vieðoji biblioteka, 2006, p. 42–52. 

43. SUÙKOWSKA-KURASIOWA, Irena. Polska kancelaria królewska w latach 1447–1506. 

Wrocùaw; Warszawa; Kraków: Ossolineum, 1967. 286 p. 

44. ZEVOLA, Giuseppe. Piaceri di Noia. Quattro secoli di scarabocchi nell’Archivo Storico 

del Banco di Napoli. Milano: i edizione maggio, 1993. 339 p. ISBN 88-355-0158-X. 

45. Þemaièiø Kalvarijos mokykla 1803–1836 m. Vilnius: VU Komunikacijos fakultetas, 2005 

(CD). ISBN 9955-446-04-8. 

46. Áîëäèíñêèå ðèñóíêè À. Ñ. Ïóøêèíà 1830, 1833, 1834. Aâòîð ñîñòàâèòåëü Â. Þ. Ëåâèíà. 

Ãîðüêèé: Âîëãî-Âÿòñêîå êíèæíîå èçäàíèå, 1988. 77 c. 

47. ÊÅÐÖÅËËÈ, Ëàðèñà. Ìèð Ïóøêèíà. Ìîñêâà: Ìîñêîâñêèé ðàáî÷èé, 1988. 427 c. [3]. 

48. ËÀJÐÛÊ, Þðûé. Áåëàðóñêiÿ êíiæíûÿ iíñêðûïöûi XVI–XVIII ñò. Adresas internete http:// 

bel-ros-seminar.narod.ru/200404-lavrik.htm. 

49. ÍIÊÎËÀÅJ, Ìiêîëà. Ïàëàòà êíiãàïiñíàÿ: Ðóêàïiñíàÿ êíiãà íà Áåëàðóñi K XVI–XVIII 

ñòàãîääçÿõ. Ìiíñê, 1993. 239 p. ISBN 5–340–01249–2. 

50. Ðóññêiÿ íàðîäíûÿ êàðòèíêè. Ñîáðàëú Ä. À. Ðîâèíñêèé. Ò. 1–2. Ñ. Ïåòåðáóðã: Èçäàíèå 

Ð. Ãîëèêå, 1900. 519 ñ. 

51. ÖßÂËÎÂÑÊÀß, Òàòüÿíà. Ðèñóíêè Ïóøêèíà. Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1987. 446 c. 

PORTRAIT GRAFFITI IN MARGINS OF ANTIQUE LITHUANIAN BOOKS 

DOMININKAS BURBA, ARVYDAS PACEVIÈIUS 

Abstract 

This article presents and discusses fourteen drawings that portray a human and were found in 

manuscripts and printed books (documents) that were actively used in Lithuania from 17 th to 19 th 

centuries. All the drawings were made in the margins of the documents. For the authors the drawings 

were not planned work but more like quips, scribbles and doodles. Therefore the terms portrait 

graffiti and (as a synonym) portrait marginalia are used to describe the discussed portraits. 

According to the formal classification of marginal drawings (suggested by J. Liðkevièienë) two of 

the examined marginal portraits (no. 10 and 14) are classed as seperate and finished works with 

their own composition; ten marginal portraits (no. 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12 and 13) represent 

the readers (document users) sketch like drawings. Two other portraits (no. 1 and 3) are just 

scribbles that have nothing to do with artictic perception and are very close to book graffiti. From 

the artistic approcah the most sophisticated of the marginal portraits are “the hunt scene” (no. 14) 

and the late (first half of the 19 th century) “portrait of the teacher” (no. 13). In the viewpoint 

of documentary and social communication the discussed marginal drawings did not have a direct 

addressee. They were made not for public but for personal use. Paleographical, structural and 

content analysis of the document showed that the author of the “bearded nobleman” portrait (no. 2) 

could have been the elder of Merkinë Antanas Kazimieras Sapiega. The political realia of Grand 

Duchy of Lithuania (from now GDL) are reflected by the heart shaped portrait of a youngster who 

171

we can guess is portrayed weeping over the countries misfortunes and internal disagreements during 

the period of foreight military interventions in the years from 1733 to 1736. It was forbiden for 

scribes to daub on court files and other official GDL documents therefore the discussed graffiti 

could be linked to psychological stress and discharge. The marginal portraits in personal books are 

more artistical and their composition is more relaxed. Overall the GDL marginal portraits reveal 

quite a few similarities to the graffiti (in italian scarabocchi) left in the documents by the workers 

of Naples bank archive. They were properly examined and classified by the artist and archivist 

Giuseppe Zevola. According to him this documental graffiti was born out of opposition to the grey 

everyday routine and experience of “pleasure of anxiety”. 

PORTRETINËS GRAFFITI SENØJØ LIETUVOS KNYGØ PARAÐTËSE 

DOMININKAS BURBA, ARVYDAS PACEVIÈIUS 

Santrauka 

Straipsnyje pristatoma ir aptariama keturiolika þmogø vaizduojanèiø pieðiniø, aptiktø XVII–XIX a. 

pirmosios pusës Lietuvoje funkcionavusiose spausdintose ir rankraðtinëse knygose (toliau – dokumentuose). 

Visi pieðiniai padaryti dokumentø paraðtëse, autoriams jø pieðimas buvo ne ið anksto 

sumanytas darbas, o paðmaikðtavimas, plunksnos mëginimas (angl. scribles) ar nesàmoningas tepliojimas 

(doodles). Todël aptariamiems portretams apibûdinti pasitelkti portretiniø graffiti ir – kaip 

sinonimas – portretiniø marginalijø terminai. 

Pagal formalià marginaliniø pieðiniø klasifikacijà, pasiûlytà menotyrininkës J. Liðkevièienës, du 

nagrinëjami marginaliniai portretai priskirti savarankiðkiems ir uþbaigtiems kûriniams, turintiems 

savo kompozicijà (nr. 10 ir 14); deðimt marginaliniø portretø reprezentuoja papaiðymus, laikytinus 

eskiziðkomis skaitytojo (dokumento vartotojo) impresijomis (nr. 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13); 

paterliojimams, papaiðymams, neturintiems nieko bendra su menine percepcija ir artimiems knygø 

graffiti, prilygintini du portretai (nr. 1, 3). Meniniu poþiûriu brandþiausia „medþioklës scena“ (nr. 14) 

ir vëlyvas (XIX a. pirmosios pusës) „mokytojo“ portretas (nr. 10). Akivaizdus plunksnos mëginimas 

iðsiliejus raðalui yra „vyro veðliais ûsais portretas“ (nr. 13). 

Dokumentinës ir socialinës komunikacijos poþiûriu aptariami marginaliniai pieðiniai neturëjo 

aiðkaus adresato, jie padaryti ne vieðam, o asmeniniam naudojimui. Paleografinë, dokumento 

struktûros bei konteksto analizë parodë, kad „barzdoto bajoro“ portreto (nr. 2) autorius galëjo bûti 

Merkinës seniûnas Antanas Kazimieras Sapiega, pavaizdavæs iðsigandusá dël prastai atliktø pareigø klientà. 

Politines LDK realijas atspindi ðirdelës formos jaunuolio portretas, kuris, galima spëti, pavaizduotas 

verkiantis dël ðalies nelaimiø ir vidiniø rietenø, uþsienio karinës intervencijos 1733–1736 m. laikotarpiu. 

Senosiose teismø bylose ir kituose LDK dokumentuose raðtininkams teplioti buvo draudþiama, 

todël aptariamos graffiti gali bûti siejamos su psichologine átampa ir iðkrova. Asmeninëse knygose 

palikti marginaliniai portretai meniðkesni, jø kompozicija laisvesnë. Apskritai LDK marginaliniai 

portretai atskleidþia nemaþai panaðumø á Neapolio banko archyvo darbuotojø dokumentuose paliktas 

graffiti (it. scarabocchi), kurias iðsamiai iðtyrë ir suklasifikavo menininkas ir archyvaras 

Giuseppe Zevola. Jo nuomone, neapolieèiø dokumentinë graffiti gimë oponuojant pilkai kasdienybei 

ir patiriant „nerimo malonumà“. 

172

1 priedas 

Portretiniø graffiti iliustracijos* 

* Sudaryta remiantis ðaltiniais, apraðytais 2 priede (þr. „Portretiniø graffiti apraðymas“). 

173

2 priedas 

Portretiniø graffiti apraðymas* 

1. „Ilgaplaukis þmogus“ 

1. Vilniaus pavieto pilies teismo 1728–1729 m. dekretai; 2. Lietuvos valstybës istorijos 

archyvas (toliau – LVIA), Senieji aktai (toliau – SA), b. 4828; 3. Pieðinys knygos prieðlapio 

centre; 4. Autorius neþinomas; 5. Ðalia portreto esanti Savanievskio ið Ðankovo (Sawaniewski 

z Szankowa), Starodubo pavieto stovyklininko ir Vilniaus pilies teismo regento 

pavardë rodytø, kad pieðinio adresatas buvo jis; 6. Kitame bylos prieðlapyje nupieðtas 

namas; 7. Pieðiná rado Domininkas Burba. 

2. „Barzdotas bajoras“ 

1. Kliento Jurgio Èeèioto 1727 m. birþelio 17 d. laiðkas Merkinës seniûnui Antanui 

Kazimierui Sapiegai; 2. Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankraðèiø skyrius (toliau 

– LMAB RS), f. 139, b. 5029, lap. 28; 3. Pieðinys laiðko apaèioje, deðiniajame kampe, 

ðalia datos ir paraðo; 4. Autorius galëjo bûti minëtasis A. K. Sapiega; 5. Portrete, galimas 

daiktas, pavaizduotas iðsigandæs ir neatlikæs pareigø minëtasis J. Èeèiotas; 6. A. K. Sapiega 

laiðko paraðtëje konstatuoja netvarkà, nes klientas dël paprasèiausiø balnakilpiø neparuoðë 

vyrø þygiui; 7. Pieðiná rado Domininkas Burba. 

3. „Barzdotas þmogus“ 

1. Vilniaus pavieto pilies teismo aktø ir einamøjø 1690 m. reikalø byla, lapkrièio mënesio 

bylø registras; 2. LVIA SA, b. 4707, lap. 95; 3. Pieðinys ákomponuotas kairiojoje lapo 

pusëje, per vidurá; 4. Autorius neþinomas, greièiausiai – þemutinës grandies Vilniaus 

pavieto pilies teismo raðtininkas; 5. Galbût pavaizduotas teismo klientas, sentikis ar þydas; 

6. Pieðinys atliktas tuo paèiu raðalu, kaip ir ðalia esantis tekstas; 7. Pieðiná nurodë 

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros 

dëstytojas Robertas Jurgaitis. 

* Sudaryta remiantis Vilniaus bibliotekose ir archyvuose (jø pavadinimus ir signatûras þiûrëkite 

toliau) saugomuose dokumentuose ir knygose iðlikusiais portretiniais pieðiniais. Po portreto eil. nr. 

(romëniðkai), portretinës graffiti vaizdo ir sàlyginio pavadinimo nurodoma: 1. Dokumento (knygos) 

pavadinimas, sudarytojas (autorius) ir metai; 2. Saugojimo vieta; 3. Pieðinio vieta dokumente; 

4. Pieðinio autorius; 5. Portreto (adresato) tapatybë; 6. Pastabos (kontekstas ir kt.); 7. Kas pieðiná rado 

ar nurodë. 

174

4. „Ironiðkas þmogus“ 

1. Lietuvos Metrikos 1683 m. asesoriø byla; 2. LVIA, Lietuvos Metrika, b. 376, lap. 4; 

3. Pieðinys bylos turinio lapo virðuje, centre; 4. Autorius neþinomas, greièiausiai – LDK 

didþiojo kanclerio Kristupo Paco raðtinës þemutinës grandies darbuotojas; 5. Portretas 

apibendrintas ir simbolizuoja besikeièianèias valdþios nuotaikas (?); 6. Portretas nupaiðytas 

kitu raðalu nei pats tekstas; 7. Pieðiná nurodë VPU istorijos specialybës magistrantas 

Adamas Stankevièius. 

5. „Vyras su galvos apdangalu“ 

1. Mlodzianovskis, Tomas. Pamokslai ir homilijos (Poznanë, 1681); 2. LNB Bibliografijos 

ir Knygotyros centras, Ðv. Jurgio baþnyèios spaudiniø archyvas; 3. Pieðinys knygos gale, po 

uþsklanda esanèiame tuðèiame popieriaus plote; 4. Autorius neidentifikuotas Jonas, daugelá 

kartø ðalia portretinës marginalijos pasiraðæs Joannes, spëjamas katalikø kunigas; 

5. Galimas daiktas, profilinis portretas vaizduoja jansenistø sektos atstovà. Ðiam ir kitiems 

„knyginiams“ portretams (nr. 5–9) bûdingas ðarþavimas; 6. Ðalia marginalinio portreto yra 

heraldinis pieðinys, nemaþai plunksnos mëginimø, taip pat áraðai: „jansenistø“ (janseniska) 

ir „lenkø“ (polakow); paskutiniame knygos prieðlapyje – dienoraðtinis tekstas, kur minimos 

Vilniaus baþnyèios ir tolima kelionë; 7. Portretinæ graffiti aptiko Arvydas Pacevièius. 

6. „Moters palaidais plaukais biustas“ 

1. Saugomas ir rastas ten pat; 2. Ten pat; 3. Ten pat; 4. Tas pats; 5. Profiliniame portrete 

vaizduojamas moters, galbût jansenisto draugës, puriais ir ilgais plaukais biustas, nupieðtas 

viena linija, neatkeliant rankos, su uþuomina á drabuþio siluetà; 6. Tie patys; 7. Tas pats. 

7. „Ryþtingas vyras“ 

Pieðinys rastas ten pat. Portretas atliktas tuo paèiu stiliumi, pieðtas viena linija, neatkeliant 

rankos, kiek suðarþuojant ir paryðkinant veido bruoþus, pailginta ir padidinta nosis, sutrumpintas 

smakras, pailginta kakta. Ið siluetiniø profiliø (nr. 5–9) ðis pieðinys bene profesionaliausias. 

8. „Vyras aukðta kakta“ 

Pieðinys rastas ten pat. Gali bûti, kad tai to paties asmens (þr. nr. 5) profilis. Jis vaizduojamas 

viena linija, ðiek tiek suðarþuojant nosá, pailginant kaktà ir smakrà. 

9. „Vyras ilga nosimi“ 

Pieðinys rastas ten pat. Vyras vaizduojamas analogiðku principu, profiliu, viena linija, kaip 

prieð tai aptartieji (nr. 5–8), já labai ðarþuojant. 

Nr. 5–9 rado Arvydas Pacevièius 

175

10. „Mokytojas“ 

1. Markas Tulijus Ciceronas Markui Brutui (M. Tullii Ciceronis Ad Marcum Brutum Orator. 

Vilnius, 1809); 2. VUB Ret. Sp. (BAV C786-788 2); 3. Pieðinys vidinëje pirmojo virðelio 

pusëje; 4. Galimas daiktas, kad portretinës graffiti autorius buvo vienas ið ðios mokymo 

priemonës savininkø: Antonowicz, Kontrymowicz, X. Wiercinski; 5. Neidentifikuotas XIX a. 

pirmosios pusës gimnazijos mokytojo portretas; 6. Portretinë marginalija atlikta anksèiau 

nei 1858 m.; 7. Rado Arvydas Pacevièius. 

11. „Menamas Skargos portretas“ 

1. Petras Skarga Sekmadieniniai ir ðventiniai pamokslai (Kazania na niedziele y úwiæta 

caùego roku. Krokuva, 1597); 2. LMAB XVI/2-34 (3-ias egz.); 3. Ekslibriso prototipà 

primenanti áklija vidinëje pirmojo knygos virðelio pusëje; 4. Portreto autorius neþinomas; 

5. Profesionaliai atliktas dvasininko portretas, papuoðtas auksine aureole ir primenantis 

garbinamà ðventà paveikslëlá; 6. Ðalia portreto yra maldos lotynø kalba tekstas; 7. Portretinæ 

marginalijà nurodë LMAB Retø spaudiniø skyriaus vedëja Daiva Narbutienë. 

12. „Þmogus-ðirdelë“ 

1. Anoniminis 1733–1736 m. politinës satyros kûrinys „Prievarta sulauþiusiems priesaikà 

ir Tëvynës iðdavikams“ (Gwalt na krzywoprzysiæzców i zdrajców Ojczyzny); 2. LMAB 

RS, f. 17, b. 137, lap. 47; 3. Pieðinys lapo apaèioje, centre, per sulenkimà; 4. Pieðinio 

autorius galëjo bûti eilëraðèio autorius arba perraðytojas; 5. Portretas simbolinis ir atspindi 

visà ðalá iðtikusià nelaimæ; 6. Pieðinys atliktas tuo paèiu raðalu, kaip ir paraðytas politinis 

eilëraðtis; 7. Rado Domininkas Burba ir Robertas Jurgaitis. 

13. „Vyriðkis su ûsais“ 

Publikuotas Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos 

skaitiniø chrestomatija. Parengë A. Baliulis ir E. Meilus. Vilnius, 2001, p. 827. Pieðinys 

publikuotas be konteksto ir paaiðkinimø, taèiau akivaizdu, kad vaizduojamo þmogaus 

veðlûs ûsai atsirado dël iðsiliejusios raðalo dëmës. 

14. „Medþioklës scena“ 

1. Kauno miesto vaito 1627 m. knyga; 2. VUB RS, f. 7, 1624–1628 m. Kauno miesto vaito 

knygos lap. 328; 3. Kompozicija-vinjetë virðutinëje pirmojo 1627 metø Kauno vaito knygos 

lapo dalyje; 4. Spëjamas autorius – Kauno miesto vaito teismo raðtininkas, kurio 

pavardë neþinoma; 5. Kairiajame vinjetës kampe nupieðtas medþiotojas, nutaikæs á þvëris 

ðautuvà; 6. Kompozicijoje pavaizduoti stilizuoti þvërys; 7. Rado prof. Zigmantas Kiaupa. 

176

153 PORTRETINĖS GRAFFITI* SENŲJŲ LIETUVOS ... - Mokslo darbai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?