Beautoklavis akytas betonas. Monografija - Remonto Gidas

ūdu gaminamus daugiasluoksnius elementus, į kuriuos, esančius horizontalios
padėties, būtų užpilamas kompozito sluoksnis.
Siekiant sumažinti kompozito džiūstamąją susitrauktį, be technologinių
veiksnių, išbandėme ir kitus deformacijas stabdančius būdus.
Pabandėme sumažinti ištisinio kompozito paviršiaus plotą. Formuojamas
kompozitas buvo padalytas į 500 × 450 mm sekcijas, atskiriant
jas 10 mm pločio porolono juostomis. Juostų aukštis atitiko putcemenčio
storį. Šioje konstrukcijoje kompozitas, be tūrinio armavimo
intarpų, buvo papildomai armuojamas stiklo audinio tinkleliu, išdėstytu
jo paviršiuje. Kompozito storis buvo 15 mm, porolono juostos – 12 mm.
Taip formuojant kompozitą iš pradžių į formą ant putų polistireno skersine
kryptimi uždedamos 10 mm pločio ir 12 mm aukščio porolono
juostos, pritvirtintos prie paviršiaus smeigtukais. Užpylus formavimo
masę ant viršaus uždedamas tinklelis ir liniuote įspaudžiamas į ją. Elemento
konstrukcija pavaizduota 4.34 pav.
2 3 4
1
L
4.34 pav. Elementas su porolono įdėklais: 1 – putų polistirenas;
2 – putų cementbetonis; 3 – stiklo audinio tinklelis; 4 – porolono juostos
Kietėdamas kompozitas lengvai deformuodavosi – lankstėsi, tačiau
įtrūkių jo paviršiuje nepastebėta. Bandymai buvo atliekami po 7,
14 ir 26 parų. Tačiau laisvai padėto elemento galai išlinkdavo į viršų
apie 2 mm. Siekiant sumažinti įlinkį pagal elemento perimetrą buvo
suformuotos standumo briaunos (4.35 pav.). Standumo briaunos buvo
169