Beautoklavis akytas betonas. Monografija - Remonto Gidas

Lyginant 3.51 pav. gautus rezultatus su 3.55 pav. rezultatais, galima
teigti, kad deformacijų dydis tiesiogiai proporcingas esamam
drėgmės kiekiui bandiniuose, nepaisant jos gavimo būdo. Drėgmės
perteklius išgaruoja, o medžiaga toliau ilgėja. Kompozitas iš putų cementbetonio
daugiausiai pailgėja (iki 73 %) per 20 parų, o kompozitas
iš poringojo betono − per 10 parų (3.55 pav., 2 ir 3 kreivės).
Tolesnis bandinių išlaikymas 98 % santykinio oro drėgnio aplinkoje
deformacijų dydžiui įtakos neturėjo.
Apibendrinant bandymų rezultatus galima padaryti šias išvadas:
1. Smulkūs inertiniai intarpai (iki 300 m 2 /kg savitojo paviršiaus), sudarantys
iki 50 % kompozito formavimo mišinio, iki 15 % didina
bandinių džiūstamąjį susitraukimą. Tai galima paaiškinti sienelių
tarp porų struktūros pasikeitimu, tai yra rišamosios medžiagos sumažėjimu
ir suformuoto karkaso tarp porų nestabilumu.
2. Stambios frakcijos intarpai (0,63−1,25 mm frakcijos smėlis), sudarantys
iki 50 % kompozito formavimo mišinio, suformuoja kompozito
karkasą ir iki 2 kartų sumažina bandinių džiūstamąjį susitraukimą.
3. Armuojamieji intarpai − anglies arba stiklo pluoštas – kompozito,
kietėjusio natūraliomis sąlygomis, džiūstamajam susitraukimui
praktiškai įtakos neturi.
4. Šutinto džiūstamojo kompozito be intarpų deformacijos yra beveik
perpus mažesnės už kietėjusio natūraliomis sąlygomis. Taip
800 kg/m 3 tankio kompozito be intarpų džiūstamasis susitraukimas
siekė 4,65 mm/m, šutinto − 2,6 mm/m. Kai 50 % rišamosios medžiagos
pakeista frakcionuoto smėlio intarpu, šutinto kompozito
džiūstamosios deformacijos yra tik 30 % mažesnės už analogiškos
sudėties bandinių, kietėjusių natūraliomis sąlygomis.
104