Pranas Mierauskas

Pranas Mierauskas 

GAMTOTVARKA


GAMTOTVARKA


GAMTOTVARKA 

Vilnius 

2009

UDK 02.3 (07 .8) 

Mi92 

Mierauskas, Pranas. Gamtotvarka. Strateginis ekosistemų valdymas. Vilnius: Lietuvos gamtos 

fondas, 2009. 260 p. 

Knygoje yra išdėstyti pagrindiniai gamtotvarkos principai, teisiniai ir ekonominiai gamtos tvarkymo aspektai, 

planavimo ypatumai, konkrečių buveinių tvarkymas bei rūšių ir ekosistemų valdymas. Didelis dėmesys 

skiriamas saugomų teritorijų apsaugai ir tvarkymui, taip pat gamtotvarkos veiksmų efektyvumo vertinimui. 

Rašant darbą pasinaudota Europos, Šiaurės Amerikos ir kitų išsivysčiusių šalių sukaupta ilgamete gamtotvarkos 

patirtimi, taip pat remtasi gerais pavyzdžiai iš Lietuvos. 

Knyga yra skirta pradedantiesiems gamtosaugininkams, saugomų teritorijų ir kitų aplinkosaugos institucijų 

specialistams, studentams bei visiems besidomintiems gamtos išsaugojimu. 

Leidinys rekomenduotas naudoti kaip vadovėlis Biomedicinos mokslų srities (Ekologijos ir aplinkotyros 

bei kitų krypčių), Technologijos mokslų srities (Aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos krypties) bei Socialinių 

mokslų srities (Vadybos ir administravimo krypties) studijų programose. 

Recenzavo: 

habil. dr. Janina Baršienė, Vilniaus universiteto Ekologijos institutas; 

doc. dr. Rasa Vaiškūnaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakultetas; 

Džiugas Anuškevičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentas 

Leidinį išleido Lietuvos gamtos fondas bendradarbiaujant su viešąja įstaiga 

„Gamtotvarkos projektai“ 

Redaktorė Danutė Kavaliauskienė 

Dizainerė Tatjana Kerul, UAB „Petro ofsetas“ 

Spausdino UAB „Petro ofsetas“ 

Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius, Lietuva, 

tel. +370 5 273 3347, faks. +370 5 273 3140. 

El. p. priemimas@petroofsetas.lt, 

www.petroofsetas.lt 

ISBN 978-9986-570-13-4 spausdinta 

ISBN 978-9986-570-14-1 internete 

ISBN 978-9986-570-15-8 kompaktinis diskas 

© Pranas Mierauskas, 2009

TuRinys 

PRATARMĖ .............................................8 

1. GAMTOTVARKOs sAMPRATA iR PA- 

GRinDiniAi PRinCiPAi ...........................9 

1.1. Gamtotvarkos sąvoka ............................ 9 

1.2. Gamtotvarkos prielaidos ir 

atsiradimas ................................................ 12 

1.3. Bendrieji gamtotvarkos principai ir reikalavimai 

......................................................... 14 

1.3.1. Gamtotvarkos objektai ir 

lygmenys ............................................ 14 

1.3.2. Pagrindiniai gamtotvarkos 

principai ............................................. 14 

1.4. Svarbiausi gamtotvarkos prioritetai ...... 17 

1.4.1. Rūšių apsaugos ir valdymo 

prioritetai ............................................ 18 

1.4.2. Buveinių apsaugos prioritetai ..... 23 

1.4.3. Ekologinio vertinimo taikymas 

teritorijų gamtosauginei vertei ir 

gamtotvarkos veiklų prioritetų 

nustatymui .......................................... 24 

1.5. Ar gali kompleksinis ekosistemų 

valdymas būti atsvara gamtotvarkai? .......... 27 

Papildoma literatūra .................................... 30 

2. GAMTOTVARKOs POLiTiKA, TEisiniAi 

iR EKOnOMiniAi REGuLiAViMO AsPEK- 

TAi ........................................................31 

2.1. Nuo politikos iki realių veiksmų ............ 31 

2.2. Pasaulinės tarptautinės konvencijos 

ir susitarimai .............................................. 32 

2.2.1. Biologinės įvairovės konvencija . 32 

2.2.2. Kitos globalios konvencijos ....... 34 

2.2.3. Svarbiausios Europos ir regioninės 

konvencijos ........................................ 36 

2.3. Europos Bendrijų (Europos Sąjungos) 

teisės aktai ................................................. 37 

2.3.1. Europos Sąjungos gamtos ir 

biologinės įvairovės apsaugos 

politika ................................................ 39 

2.3.2. Pagrindiniai Buveinių direktyvos 

(92/43/EEB) reikalavimai ..................... 40 

2.3.3. Pagrindiniai Paukščių direktyvos 

(79/409/EEB) reikalavimai ................... 41 

2.4. Lietuvos teisiniai aktai, reglamentuojantys 

gamtosaugos ir gamtotvarkos 

veiklas ....................................................... 42 

2.5. Europos Sąjungos ekonominiai 

gamtotvarkos įgyvendinimo aspektai .......... 44 

2.6. Lietuvos Kaimo plėtros programos 

priemonių taikymas gamtosaugoje ir 

gamtotvarkoje ............................................ 48 


3. GAMTOTVARKOs PLAnAViMAs .......53 

3.1. Bendrieji planavimo principai ............... 3 

3.1.1. Planavimo vystymasis .............. 3 

3.1.2. Gamtotvarkos planavimo 

būtinybė ............................................. 4 

3.1.3. Gamtosaugos planavimo tipai ... 

3.1.4. Gamtotvarkos planų rengimo 

principai ir bendrieji reikalavimai ......... 8 

3.1.5. Svarbiausi gamtotvarkos planų 

rengimo etapai ................................... 63 

3.2. Trumpa kompleksinių gamtotvarkos 

planų apžvalga ........................................... 66 

3.3. Galimos teritorijų tvarkymo planų 

sąsajos su gamtotvarkos planais ............... 68 

3.4. Rūšių būklės valdymo planai ............... 70 

3.5. Dviejų gamtotvarkos planų formatų ir 

modelių palyginimas .................................. 72 

3.5.1. Eurosite gamtotvarkos plano 

apžvalga ............................................. 72 

3.5.2. Antrasis modelis: universalus gamtotvarkos 

planas ................................. 80 

3.5.2.1. Koncepcinio modelio 

sukūrimas (A pakopa) .................... 81 

3.5.2.2. Gamtotvarkos plano 

rengimas (B pakopa) ...................... 81 

3.5.2.3. Įgyvendinimo monitoringo 

plano rengimas (C pakopa) ............. 82 

3.5.2.4. Tvarkomojo ir monitoringo 

planų įgyvendinimas (D pakopa) ..... 83 


¦ ¦

4. BUVEINIŲ TVARKYMO IR RŪŠIŲ VAL- 

DYMO YPATYBĖS .................................85 

4.1. Pievų ir ganyklų tvarkymas .................. 8 

4.1.1. Pievų naudojimas praeityje ir 

joms dabar iškilusios grėsmės ............ 8 

4.1.2. Pievų tvarkymo ypatybės .......... 87 

4.2.Pelkių tvarkymas .................................. 97 

4.2.1. Pelkių apibūdinimas ................. 97 

4.2.2. Hidrologinio režimo 

sureguliavimas .................................. 100 

4.2.3. Pelkinių buveinių atkūrimas ir 

tvarkymas ......................................... 107 

4.2.4. Pelkių ekosistemų restauravimo 

ypatumai .......................................... 114 

4.2.4.1. Pelkių ekosistemų atkūrimo 

būtinybė ....................................... 114 

4.2.4.2. Pagrindiniai pelkių 

atkūrimo principai ......................... 114 

4.3. Gėlo vandens buveinių tvarkymas ir restauravimas 

............................................... 117 

4.3.1. Ežerų ir kitų vandens telkinių 

tvarkymo ir restauravimo specifika .... 117 

4.3.2.Vandens telkinių sukūrimas ...... 123 

4.4. Agrarinio kraštovaizdžio tvarkymo 

ypatybės .................................................. 129 

4.4.1. Apsauginių juostų formavimas 

ir tvarkymas ..................................... 134 

4.5. Miško buveinių tvarkymas ................. 13 

4.5.1. Atskirų miško buveinių 

tvarkymas ......................................... 136 

4.5.2. Įvairių kirtimų taikymas 

biologinės įvairovės išsaugojime ....... 139 

4.5.3. Miško gaisrų reikšmė ir 

kontroliuojamų gaisrų taikymas 

gamtotvarkoje .................................. 144 

4.6. Viržynų ir kadagynų tvarkymas bei 

restauravimas .......................................... 147 

4.6.1. Pagrindinės viržynų tvarkymo 

ypatybės ........................................... 148 

4.6.2. Kadagynų tvarkymo ypatybės .. 1 0 

4.7. Jūrų pakrančių buveinių tvarkymas ir 

restauravimas ......................................... 151 

4.7.1. Pajūrio kopų restauravimas ..... 1 2 

¦ 6 ¦ 

4.8. Kai kurie bendrieji buveinių tvarkymo deginant 

reikalavimai ir ypatumai .................... 1 4 

4.9. Rūšių valdymo ypatybės ................... 1 7 

Papildoma literatūra ................................. 160 

5. SAUGOMŲ TERITORIJŲ TVARKYMAS 

iR VALDyMAs ....................................161 

5.1. Pasaulio saugomų teritorijų sistemos 

formavimasis ........................................... 161 

5.2. Saugomų teritorijų steigimas ir 

valdymas ................................................. 163 

5.2.1. Svarbiausios saugomų teritorijų 

steigimo ypatybės ............................. 163 

5.2.2. Kiti saugomų teritorijų atrankos ir 

projektavimo aspektai ....................... 167 

5.2.3. Saugomų teritorijų valdymas ... 171 

5.3. Saugomų teritorijų kategorijos ir 

tvarkymo tikslai ........................................ 176 

5.3.1. Saugomų teritorijų tvarkymo 

bendrieji bruožai ............................... 176 

5.3.2. Rezervatai ir jų tvarkymo 

ypatybės ........................................... 178 

5.3.3. Nacionalinių ir regioninių parkų 

tvarkymas ......................................... 179 

5.3.4. Gamtos paminklai ir jų 

apsauga............................................ 180 

5.3.5. Buveinių ir rūšių tvarkymo vietovės, 

arba gamtiniai draustiniai ................. 181 

5.3.6. Saugomos kraštovaizdžio ar 

akvatorijos vietovės........................... 183 

5.3.7. Tvarkomos gamtos išteklių 

vietovės ............................................ 183 

5.3.8. Biosferos rezervatai ir jų tvarkymo 

ypatybės ........................................... 18 

5.4. Paneuropinis ekologinis tinklas .......... 186 

5.4.1. Visos Europos ekologinis tinklas – 

vientisa saugomų teritorijų sistema .... 186 

5.4.2. Ekologinio tinklo funkcinė ir 

erdvinė struktūra ............................... 189 

5.4.3. Ekologinio tinklo sudarymo 

principai ir tvarkymo ypatybės ........... 191 

5.5. Europos Bendrijų ekologinis tinklas Natura 

2000 ........................................................ 192 

5.5.1. Natura 2000 ekologinio tinklo

sukūrimas ........................................ 192 

. .2. Natura 2000 vietovių 

tvarkymas ......................................... 196 

5.6. Saugomų teritorijų sistema ir tvarkymo 

ypatybės Lietuvoje ................................... 199 

Papildoma literatūra .................................. 203 

6. GAMTOsAuGinis AuDiTAs iR sAuGO- 

MŲ TERITORIJŲ TVARKYMO EfEKTYVU- 

MO VERTiniMAs ...............................204 

6.1. Vertinimo ir audito samprata .............. 204 

6.2. Aplinkosauginis ir gamtosauginis 

auditas ..................................................... 206 

6.3. Teritorijų tvarkymo gamtosauginis 

auditas ..................................................... 208 

6.4. Bendrieji saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo aspektai ................ 212 

6.5. Svarbiausi saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo bruožai ................... 217 

6.6. Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo 

vertinimo metodų taikymas ..................... 223 

6.7. Natura 2000 vietovių ir kitų saugomų 

teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo 

praktika kai kuriose Europos Sąjungos 

šalyse ...................................................... 228 

Papildoma literatūra .................................. 239 

Naudota literatūra .................................... 240 

¦ 7 ¦

¦ 8 ¦ 

PRATARMĖ 

Vienas svarbiausių žmonijos prioritetų globaliu 

mastu yra gamtinių vertybių išsaugojimas 

ir subalansuotas išteklių naudojimas. Lietuva 

yra prisiėmusi įvairių tarptautinių gamtosauginių 

įsipareigojimų, tarp jų ir Europos Sąjungos. 

Pagrindiniai Biologinės įvairovės ir kitų gamtosauginių 

konvencijų bei Europos Sąjungos 

gamtosaugos politikos uždaviniai yra biologinės 

įvairovės apsauga tiek steigiant ir tinkamai tvarkant 

saugomas teritorijas, tiek už jų ribų. Norint 

išsaugoti biologinę įvairovę neužtenka priimti 

teisinius dokumentus, įsteigti saugomas teritorijas 

– svarbiausia yra užtikrinti realią gamtos vertybių 

apsaugą bei tinkamai tvarkyti gyvų organizmų 

gyvenamąją aplinką. Šioje srityje vienas 

svarbiausių vaidmenų tenka gamtotvarkai. 

Gamtotvarkos veiklos Lietuvoje prasidėjo 

tik prieš dvidešimtmetį. Ankstesniais laikais 

gamtosaugos supratimas buvo palyginti gana 

siauras – uždraudus ar apribojus žmonių veiklą 

visos problemos turėtų būti išspręstos. Iš vienos 

pusės, kol Lietuvoje saugomose teritorijose 

ūkinė veikla buvo draudžiama ar ribojama, gamtinės 

vertybės dėl jų nepriežiūros nyko, o ekosistemos 

degradavo. Iš kitos pusės, intensyvi 

žmonių veikla naikino gamtines vertybes. Dėl to 

susiklostė situacija, kad gamtinės vertybės nyko 

tiek žmonių neveikiamose saugomose teritorijose, 

tiek dėl jų intensyvios veiklos už saugomų 

teritorijų ribų. Pasyvios gamtosaugos sąlygomis 

Lietuvoje sunyko daugybė vertingų saugomų teritorijų. 

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse gamtinių 

išteklių naudojimas buvo gerokai intensyvesnis 

nei Lietuvoje, taigi gamtinių vertybių buvo sunaikinta 

kur kas daugiau. Dėl to tose šalyse 

gamtosaugininkai, mokslininkai bei visuomenė 

dėjo pastangas išsaugoti tai, kas dar buvo išlikę. 

Skirtingai nei Lietuvoje, buvo pastebėta, kad be 

žmogaus įsikišimo atkurti natūralius gamtinius 

procesus ir ekosistemas yra neįmanoma, todėl 

buvo imtasi aktyvios gamtosaugos veiklos, kuri 

įgijo gamtotvarkos pavadinimą. Pirmieji gamtotvarkos 

žingsniai buvo sunkūs, bet palaipsniui 

jos būtinumą suprato ne tik visuomenė, bet ir 

politikai. Tuo tarpu Lietuvoje gamtotvarkos veiklos 

ilgą laiką buvo nesuprantamos ir manyta, 

kad kišimasis į gamtą yra žalingas. Visuomenę 

ir politikus galima suprasti, nes dėl ekologinio 

švietimo spragų, žmogaus kišimasis į gamtinius 

procesus atrodė nepriimtinas. Gamtotvarkos 

būtinumo nesuprato ir dalis konservatyviosios 

pozicijos besilaikančių mokslininkų ir gamtosaugininkų 

– jie vienareikšmiai pasisakė prieš žmogaus 

kišimąsi į gamtą. Ir tai lėmė, kad nebuvo 

atvirų diskusijų tarp įvairių specialistų, nebuvo 

naudojamasi užsienio šalių gamtotvarkos veiklų 

patirtimi. Viešai diskutuoti apie gamtotvarkos 

būtinumą pradėta tik praėjus keleriems metams 

po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Aktyvūs 

gamtosaugininkai atlikdavo įvairius gamtotvarkos 

darbus, bet jie buvo neviešinami, nes tokia 

veikla buvo draudžiama arba bent netoleruojama. 

Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse gamtotvarkos 

darbai jau seniai buvo vykdomi ir per kelis 

dešimtmečius sukaupta patirtis perduodama 

kitoms šalims, bet sunkiai taikoma Lietuvoje. 

Priėmus naują Lietuvos Respublikos Saugomų 

teritorijų įstatymą (2001), buvo įteisinti gamtotvarkos 

planai ir tai lėmė tolimesnę gamtotvarkos 

raidą. Žengti tokį žingsnį paskatino ne 

tik aktyvių gamtosaugininkų reikalavimai, bet 

ir Europos Sąjungos iškelti įstojimo uždaviniai. 

Europos Sąjungoje biologinės įvairovės išsaugojimas 

yra vienas iš prioritetinių aplinkosaugos 

sričių, o gamtotvarka yra viena svarbiausių įrankių 

gamtosaugos srityje. 

Autorius nuoširdžiai dėkoja recenzentams 

habil. dr. Janinai Baršienei, doc. dr. Rasai Vaiškūnaitei, 

Džiugui Anuškevičiui bei Mykolo Romerio 

universiteto Aplinkos politikos ir valdymo 

katedros vedėjui prof. dr. Imantui Lazdiniui, kolegoms 

už vertingas pastabas ir pasiūlymus, taip 

pat nuotraukų autoriams bei Petrui ir Gintarui 

Kalibatams už pagalbą išleidžiant šią knygą.

1. GAMTOTVARKOs sAMPRATA 

iR PAGRinDiniAi PRinCiPAi 

1.1. Gamtotvarkos sąvoka 

Tradiciškai lietuvių kalboje buvo vartojami 

terminai gamta ir gamtos apsauga (trumpinys 

gamtosauga). Ankstesnieji teisiniai aktai buvo 

skirti gamtos apsaugai (pvz., Gamtos apsaugos 

įstatymas, 1959). Terminai aplinka ir aplinkos 

apsauga pradėti vartoti pradėjus atvirai kalbėti 

apie taršą. Taigi buvo imti vartoti visi paminėti 

terminai. Prof. K. Šešelgis (1991) pabandė išaiškinti 

ir palyginti terminus aplinka, gamta bei 

aplinkos apsauga (aplinkosauga) ir gamtos 

apsauga. Pasak minėtojo autoriaus, aplinka 

apima gyvenamąją aplinką, gamtinę aplinką, 

technogeninę aplinką ir kt., o aplinkos apsauga 

siekia išsaugoti priemonių sistemą ir optimizuoti 

aplinką bendrąja prasme. Tuo tarpu gamtos apsauga 

apsiriboja žmogaus ir gamtinės aplinkos 

optimizavimu. Vėliau šie terminai buvo patikslinti 

bei pradėtas vartoti terminas aplinkos tvarkymas 

(Baltrėnas ir kt., 1996). A.Paulauskas ir 

kt. (2008) aplinką apibūdina kaip jos negyvųjų 

ir gyvųjų komponentų ir jų santykių visumą, o 

terminas gamta apibūdintas nekonkrečiai: nėra 

aiškesnių skirtumų tarp terminų gamtos apsauga 

ir aplinkos apsauga. Paminėti terminai nėra 

išaiškinti ir kituose leidiniuose (pvz., Baltrėnas 

ir k.t., 2008). 

Anglų kalboje taip pat yra vartojami šie terminai: 

aplinka (environment), gamta (nature, 

natural environment), aplinkos apsauga (environment 

protection, conservation), gamtos apsauga 

(nature protection, conservation). Dažniausiai 

gamta (nature) yra taikoma gyviesiems 

biosferos komponentams apibūdinti, o aplinka 

(environment) apima negyvuosius ir gyvuosius 

komponentus kartu (de Groot, 1992; Groom et 

al., 2005; IUCN, UNEP, WWF, 1980; Spellerberg, 

1992). Taigi jie yra tiesiogiai susieti su aplinkotvarkos 

bei gamtotvarkos sąvokomis, kurios toliau 

paaiškinamos. Terminas aplinkos apsauga 

yra bendresnis, apimantis visų biosferos kom- 

ponentų išsaugojimą, taip pat apsaugos būdai 

yra įvairesni. Aplinkosauga (t.t. ir gamtosauga) 

gali būti ir pasyvioji, draudžianti ar reglamentuojanti 

tam tikrą veiklą, tuo tarpu aplinkotvarka 

(gamtotvarka) yra vadinamoji aktyvioji apsauga, 

kai tam tikromis priemonėmis yra reguliuojamos 

ekosistemų funkcijos ir jų komponentai. 

Terminai aplinkos valdymas ir aplinkos tvarkymas 

lietuvių kalboje dar nėra nusistovėję, tad 

kai kurie autoriai juos vartoja skirtingai. Anglų 

kalboje vartojamas environment management 

apima lietuvių kalboje abu vartojamus terminus 

ir gali būti verčiamas kaip „aplinkotvarka“ arba 

„aplinkos valdymas“. Aplinkotvarka yra daugiau 

siejama su tam tikros teritorijos tvarkymu, tuo 

tarpu valdymas dažniausiai turi platesnę reikšme. 

Aplinkos valdymas apima tam tikrų procesų 

ir komponentų reguliavimą, tiek politinius ir 

teisinius, ekonominius, socialinius, vadybinius, 

tiek praktinius veiksmus. Pavyzdžiui, atliekų 

tvarkymas apima konkrečius veiksmus – atliekų 

surinkimą, aikštelių, sąvartynų įrengimą, jų 

eksploatavimą, atliekų perdirbimą ir pan. Tačiau 

atliekų tvarkymas nėra vien konkretūs darbai, tai 

ir teisinių aktų, strateginių ir teritorijų planavimo 

dokumentų parengimas ir priėmimas, tvarkymo 

kontrolė ir pan. Todėl dalis autorių konkretesniems 

darbams taiko aplinkotvarkos terminą, o 

bendresniems – aplinkos valdymo. Kiti autoriai 

aplinkotvarkai suteikia platesnę prasmę, apimančią 

visų aplinkos komponentų ir procesų 

tvarkymą bei valdymą, t. y. nuo gyvosios gamtos 

iki negyvųjų jos elementų tvarkymo ar procesų 

valdymo. Dėl to kai kuriais atvejais sunku 

rasti principinius skirtumus tarp šių terminų, 

todėl juos vartojant reikia paaiškinti, kaip jie yra 

suprantami. 

Bendrąja prasme aplinkos tvarkymas yra suprantamas 

kaip žmogaus intervencija į aplinką 

sumanyta ar suplanuota linkme, kuri gali turėti 

tiek neigiamą, tiek teigiamą poveikį aplinkai. 

Neigiamas poveikis – žmonių veiklos, nukreiptos 

į aplinką siekiant tam tikros naudos ar gėrybių, 

rezultatas, kuris trikdo, blogina, ardo ar 

sunaikina ekosistemų procesus ir komponen- 

¦ 9 ¦

tus. Dažniausiai neigiamas poveikis aplinkai yra 

daromas norint pagerinti žmogaus egzistavimo 

sąlygas, bet mažai ar visiškai neatsižvelgiant į 

aplinkos būklę. Teigiamas poveikis, arba aplinkotvarka, 

– tai planuota žmonių veikla ir priemonių 

sistema, nukreipta palaikyti esamu lygmeniu, 

pagerinti ar atkurti ekosistemų procesus ir 

funkcijas ar jų komponentus (de Groot, 1992; 

IUCN, UNEP, WWF, 1980). 

Be aplinkotvarkos, yra vartojamas ir gamtotvarkos 

terminas. Įvairiuose literatūros šaltiniuose 

gamtotvarkos sąvoka gali būti vartojama 

skirtingai. Pasitaiko, kad gamtotvarkos terminas 

gali būti tapatinamas su aplinkotvarkos ar net 

kraštotvarkos terminais. Gamtotvarka yra siauresnė 

sąvoka nei aplinkotvarka ir apima rūšių, 

bendrijų ir ekosistemų bei jų procesų tvarkymą 

ir valdymą. Ji yra sudėtinė aplinkotvarkos dalis. 

Gamtotvarka – tai suplanuota priemonių sistema, 

skirta išlaikyti esamą, pagerinti ar stabilizuoti 

ekosistemų ir jų komponentų būklę, atkurti 

arba net sukurti naujas ekosistemas siekiant 

išsaugoti biologinę įvairovę (de Groot, 1992; 

Groom et al., 2005; IUCN, UNEP, WWF, 1980; 

Meffe, Carroll, 1994). Gamtotvarkos terminas 

Lietuvos teisiniuose aktuose nėra pakankamai 

apibrėžtas, jį galima suvokti tik iš gamtotvarkos 

plano apibrėžimo, pateikto Saugomų teritorijų 

strateginio planavimo dokumentų rengimo ir 

tvirtinimo tvarkos apraše (patvirtintas Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 9 d. 

nutarimu Nr. 709). Tai – strateginio planavimo 

dokumentas, kuriame įvertinta ir apibūdinta 

saugomos teritorijos arba jos dalies ekologinė 

būklė, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo 

problemos ir galimybės, saugomos nykstančių 

gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, jų buveinės ir natūralios 

buveinės, nustatyti teritorijos tvarkymo 

tikslai, tvarkymo ir apsaugos priemonės, joms 

įgyvendinti reikalingos lėšos ir vykdytojai. Dabar 

gamtotvarkos terminas gana plačiai naudojamas 

tiek Lietuvos teisiniuose dokumentuose, tiek 

įvairiose publikacijose, bet iki šiol nėra pakankamai 

išaiškintas. Tikimasi, kad jo paaiškinimas 

padės geriau suprasti gamtotvarkos sąvoką. 

¦ 10 ¦ 

Siekiant išvengti netikslumų, toliau tekste 

pateikiami minėtų sąvokų išaiškinimas bei jų 

tarpusavio ryšys ir ryšys su kitais taikomaisiais 

mokslais. Kaip buvo minėta, aplinkotvarkos terminą 

atitinka angliškas terminas environment 

management, tuo tarpu gamtotvarkos – nature 

management arba siauresne prasme site management, 

species management. Gamtotvarka 

apima tiek teritorijų (buveinių, rūšių gyvenamosios 

aplinkos) tvarkymą, tiek rūšių ir ekosistemų 

valdymą. Šiuo atveju tvarkymas yra labiau susijęs 

su konkrečių vietovių tvarkymu, o valdymas 

yra platesnė ir kompleksiškesnė sąvoka (plačiau 

apie ekosistemų valdymą 1.4.3 poskyryje). Kadangi 

įvairūs autoriai terminus gali sutapatinti, 

kol lietuvių kalboje jie nėra oficialiai priimti, tikslinga 

paaiškinti ir nurodyti, kokiais atvejais vienas 

ar kitas terminas vartotinas. 

Kraštotvarkos terminą įvairūs autoriai taip 

pat vartoja skirtingai. Ankstesniais metais kraštotvarkos 

sąvoka buvo suprantama kaip krašto 

teritorinis tvarkymas (angl. land management). 

Vėliau ši sąvoka buvo labiau detalizuota, pvz., 

pasak prof. P. Kavaliausko, – tai žmogaus veiklos 

teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas, 

norint sukurti optimalias antropoekosistemas 

bei kultūrinį kraštovaizdį (Kavaliauskas, 

1992), o prof. J. Bučas nurodo, kad – tai krašto, 

regiono ar kito teritorinio komplekso subalansuota 

kokybinė plėtra (Bučas, 2001). Teritorijų 

planavimo įstatyme (1995) kraštotvarka yra 

teisiškai apibrėžta kaip organizacinė visuma, 

apimanti teritorinį strateginį, arba vadybinį, planavimą 

(socialinės – ekonominės – ekologinės 

politikos bei veiksmų teritorijoje nustatymą ir 

įgyvendinimą), ir teritorinį fizinį arba tvarkomąjį, 

planavimą (veiklos teritorinį organizavimą ir 

kultūrinio kraštovaizdžio formavimą bei aplinkos 

tvarkymą). Šio įstatymo pakeitimo įstatyme 

(2004) kraštotvarkos terminas yra charakterizuojamas 

kaip teritorijų planavimo priemonėmis 

įgyvendinamas žmonių veiklos erdvinis organizavimas 

ir aplinkos tvarkymas, siekiant suderinti 

teritorijos naudojimo socialinius, ekonominius 

ir ekologinius interesus bei kurti harmoningą

kultūrinį kraštovaizdį. Visais paminėtais atvejais 

kraštotvarkos samprata yra skirtinga nei gamtotvarkos. 

Dalis teritorijų planavimo specialistų mano, 

kad kraštotvarkos sąvoką labiausia atitinka 

angliškas terminas environment design. Taigi 

gamtotvarkos arba aplinkotvarkos sąvokas reikia 

tinkamai taikyti, ir nereikėtų jų tapatinti su 

kraštotvarkos sąvoka, juolab miškotvarkos, nes 

veiklos sritys ir tvarkymo metodai skiriasi. Tiek 

aplinkotvarka, tiek gamtotvarka glaudžiai susijusi 

su kraštotvarka, miškotvarka, žemėtvarka, 

vandentvarka bei kitais taikomaisiais mokslais. 

Ekosistemų restauravimas yra sudėtinė 

gamtotvarkos dalis, bet tai nėra tos pačios 

veiklos. Gamtotvarka apima ne tik ekosistemų 

restauravimą, bet ir jų priežiūrą ir funkcijų palaikymą. 

Populiariąja prasme ekosistemų restauravimas 

yra suprantamas kaip tam tikros 

ekosistemos atkūrimas ar atnaujinimas. Tačiau 

ekosistemų restauravimo mokslinė samprata 

yra platesnė. Ekosistemų restauravimas yra 

kompleksinė veikla, kuria siekiama atkurti (restauruoti, 

rehabilituoti, atnaujinti, taip pat sukurti 

naujas) pažeistas ar degradavusias ekosistemas. 

Ekosistemų atkūrimo galimybės priklauso 

nuo jų pažeidimo ir degradavimo laipsnio. 

Ekosistemų atkūrimas skiriasi nuo tipinės 

gamtos apsaugos ar buveinių tvarkymo veiklos. 

Ekologinio atkūrimo samprata apima kelių tipų 

veiklą. Reiktų paaiškinti pagrindinius terminus, 

vartojamus įvairiuose ekosistemų atkūrimo 

būduose (Groom et al., 2005; Wheeler, Shaw, 

1995; Meffe, Carrol, 1994; Urbanska et al., 

1997). Svarbiausias ir sudėtingiausias ekosistemų 

atkūrimo būdas yra restauravimas. Jis 

reiškia suplanuotą žmonių veiklą, kurios rezultatas 

yra pažeistos ar degradavusios ekosistemos 

(struktūros ir funkcijų) grąžinimas į pirminę, iki 

pažeidimo buvusią būklę, kai jos funkcijos per 

tam tikrą laiką atsinaujina. Tai gali būti pažeistos 

aukštapelkės, žemapelkės, pievos ar miško 

grąžinimas į natūralią būseną. Priklausomai 

nuo ekosistemos pažeidimo laipsnio, funkcijų 

praradimo ir sudėtingumo, atkūrimo procesas 

gali trukti skirtingą laikotarpį. Rehabilitavimas 

yra procesas, kai pažeistos ekosistemos struktūra 

ir funkcijos yra atkuriamos iš dalies, t. y. 

jos būklė būna tik artima pirminei. Pavyzdžiui, 

išeksploatuotas durpynas yra atkuriamas į seklų 

vandens telkinį su suformuotomis salelėmis, užsodintais 

žemapelkių augalais, ir toks vandens 

telkinys yra tik artimas žemapelkei, po daugelio 

metų galintis virsti aukštapelke. Reklamacija 

(renatūralizavimas, regeneravimas) iš dalies yra 

panašus į rehabilitaciją procesas, kai siekiama 

atkurti pažeistų teritorijų natūralią būklę, bet ne 

tokią, kokia ji buvo iki pažeidžiant. Šis terminas 

dažniausiai taikomas kalbant apie išeksploatuotų 

durpynų, karjerų ar kitaip pažeisto žemės 

paviršiaus atkūrimą. Ankstesniais laikais išeksploatuoti 

durpynai, kai nebūdavo galimybių ar 

norų atkurti pelkės ar padaryti vandens telkinį, 

būdavo užsodinami mišku ar paverčiami kultūrine 

pieva. Tokiu būdu pažeista teritorija yra 

renatūralizuojama, bet ekosistema toli gražu nevisiškai 

atkuriama. Karjerai ar kiti pažeisti žemės 

plotai yra renatūralizuojami, užpilamas dirvožemio 

sluoksnis, kur paprastai sodinamos pušys, 

šaltalankiai, kiti žemaūgiai medžiai ar krūmai, 

o kai kuriais atvejais užsėjama žole. Lietuvoje 

reklamacija taip pat būdavo plačiai taikoma 

tvarkant iškastus durpynus ir karjerus. Iškasus 

durpes teritorija būdavo arba užsėjama žole, 

arba apsodinama pušimis, tačiau nebūdavo 

bandoma rehabilituoti sunaikintos aukštapelkės 

ir įrengti tvenkinį ar pelkę. Reklamacija yra netinkamiausias 

būdas ekosistemoms atkurti, bet 

tai yra geriau, negu palikti atviras ir degraduojančias 

teritorijas. Labai pažeistos ar beveik sunaikintos 

ekosistemos atkuriamos tada, kai nėra 

jokių galimybių ekosistemos restauruoti ar rehabilituoti, 

nes pagrindiniai jos fiziniai elementai 

yra sunaikinti. Pavyzdžiui, intensyvinant žemės 

ūkį Anglijoje buvo užkasta didelė dalis kūdrų ir 

tos vietos buvo naudojamos žemės ūkio paskirčiai. 

Gamtosaugininkams susirūpinus, kad 

išnyko ar labai sumažėjo varliagyvių ir vandens 

bestuburių, imtasi atkurti ar kasti naujas kūdras 

jų vietose. Panašus procesas yra naujų ekosis- 

¦ 11 ¦

temų sukūrimas, kai yra suformuojama dirbtinė 

ekosistema, analogiška natūraliai (pvz., iškastas 

naujas vandens telkinys, ariamoje žemėje plotas 

užsodinamas mišku ir pan.). Šiuo atveju nauja 

ekosistema yra sukuriama ne vietoj buvusios, o 

kitoje (bent jau istoriškai nežinomoje) vietoje. 

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse ekosistemų 

restauravimui ir sukūrimui yra skiriamas 

didelis dėmesys. Tai savaime suprantama, nes 

buvo sunaikinta didelė dalis natūralių vietovių. 

Lietuvoje pelkių atkuriamieji darbai iš pradžių 

buvo mėgėjiški, tik vėliau pradėti vykdyti įvairūs 

¦ 12 ¦ 

1.2. Gamtotvarkos prielaidos ir 

atsiradimas 

Ankstesniais metais visuomenei ir klasikinės 

gamtosaugos specialistams nuolat kildavo klausimas: 

kam yra reikalingas gamtos pertvarkymas, 

juk ekologiniai procesai turi vykti savaime? 

Praeityje žmonės vykdė vieną ar kitą ūkinę veiklą, 

saikingai naudojo gamtinius išteklius ir gamtos 

apsaugos problemų lyg ir nebuvo. Tuo tarpu 

gausėjant žmonių, gamtinių išteklių poreikis irgi 

augo, todėl iškilo grėsmė jų išsekimui, sunaikinimui. 

Įvairiais laikotarpiais gamtinių išteklių 

naudojimas atskirose šalyse skyrėsi. Sparčiai 

intensyvėjo žemės ūkio veikla, miško naudojimas, 

natūralios upės buvo kanalizuojamos, pelkės 

nusausinamos ir pan. Ypač ši veikla suintensyvėjo 

dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje, 

dėl to dalis visuomenės ir gamtosaugininkai dėjo 

pastangas, kad gamtos išteklių naudojimas būtų 

ribojamas. Pradžioje buvo manoma, kad pakaks 

įstatymais apibrėžtų tam tikros veiklos draudimų 

ar apribojimų, ir ekologiniai procesai savaime 

atsikurs. Tik vėliau aplinkosaugos specialistai 

suprato, kad vien draudimais ir žmonių veiklos 

apribojimais palaikyti natūralius gamtinius procesus 

ir sustabdyti ekosistemų degradavimą 

neįmanoma – tam reikia aktyvios apsaugos, t. y. 

praktinio žmonių įsikišimo į gamtinius procesus, 

jų reguliavimo. 

tarptautiniai projektai. Pirmuosius aukštapelkių 

(Pusčios ir Akštumalos) restauravimo ir kūdrų 

baliniams vėžliams kasimo ir restauravimo (atkūrimo) 

darbus pradėjo vykdyti Lietuvos gamtos 

fondas, taip pat Lietuvos ornitologų draugija bei 

Gamtos paveldo fondas. Vėliau pamažu į darbus 

įsitraukė ir kai kurios saugomų teritorijų administracijos. 

Lietuvos gamtos fondas, kuomet 

buvo įgyvendinamas ES LIFE projektas, pietinėje 

Lietuvos dalyje iškasė naujų kūdrų baliniams 

vėžliams ir retiems varliagyviams ir restauravo 

degradavusias (žiūr. įklijas). 

Šalia besaikio gamtos išteklių naudojimo iškilo 

kita problema – ekologinių sukcesijų valdymas. 

Kai kuriais atvejais yra būtina leisti gamtoje 

vykti natūralioms sukcesijoms, o kitais atvejais 

reikalingas žmogaus įsikišimas, kad atsinaujintų 

gamtiniai procesai. Iš tiesų, jeigu žmonijos veikla 

būtų tokio masto, kaip prieš kelis šimtus metų, 

tai greičiausiai vykstančios ekosistemų sukcesijos 

būtų sulaikomos, t. y. ganyklos būtų ganomos, 

pievos šienaujamos, saikingai kertami 

miškai, miškuose natūraliai kiltų gaisrų, rūgštūs 

lietūs nelaistytų natūralių ekosistemų, melioracija 

būtų nepažeidusi pelkių hidrologinio režimo ir 

t. t. Tačiau šiuo metu žmogaus poveikis aplinkai 

yra toks didelis, kad iškyla grėsmė prarasti kai 

kurias ekosistemas ar jų vertingas rūšis. Ekosistemų 

sukcesijų įvairovė yra labai svarbi atskirų 

rūšių išlikimui – tai yra apžvelgta daugelyje 

mokslo darbų. su ta problema išsamiai galima 

susipažinti lietuvių kalba išleistoje knygoje Gamtotvarkos 

vaidmuo saugant biologinę įvairovę 

(Stončius, Treinys, Mierauskas, 2000). Pamažu 

buvo įsitikinta, kad ekosistemų sukcesijų įvairovei 

palaikyti yra reikalingas žmogaus įsikišimas. 

Taip pradėjo formuotis naujas požiūris į gamtos 

apsaugą, t. y. aktyvią apsaugą. 

Dilema – valdyti ekologinius procesus, tvarkyti 

gamtinę aplinką ar palikti likimo valiai, prilygsta 

amžinajam klausimui „būti ar nebūti?“.

Pastaraisiais dešimtmečiais dauguma pasaulio 

įžymių ekologų, biologų, aplinkosaugos ir kitų 

sričių specialistų užima principinę poziciją – ekosistemas 

būtina valdyti ir tvarkyti, nors daugeliu 

atvejų tai daryti jau yra per vėlu, bet atidėliojant 

situacija dar blogės. Pradėjus pirmuosius tvarkymo 

darbus, situacija buvo panaši į ekologinių 

krizių valdymą: nebuvo sukurta moksliškai pagrįstos 

ekosistemų valdymo strategijos ir principų, 

trūko patirties, politinio palaikymo ir lėšų. 

Pirmuosius tvarkymo darbus atliko lauko 

tyrėjai, mokslininkai, pradėdami nuo konkrečių 

vietovių ar rūšių. Veikla vyko bandymų ir 

klaidų būdu, ir tik po kurio laiko išryškėjo tiek 

teigiami, tiek neigiami veiklos rezultatai. Po sėkmingų 

ir nesėkmingų bandymų buvo suprasta, 

kad būtina sukurti gamtinių procesų tvarkymo 

koncepciją bei moksliškai pagrįstus ekosistemų 

valdymo ir tvarkymo principus, juos įdiegti į mokymo 

procesus, kad būtų perduodama patirtis. 

Universitetuose buvo įkurtos gamtotvarkos ir 

aplinkotvarkos specialybės ar atskiros studijų 

programos, organizuojami gamtosaugininkų 

praktikų apmokymai. Lygiagrečiai praktiniam 

tvarkymui buvo tobulinama strategija ir tvarkymo 

principai. Be to, reikėjo pateikti tiek klasikinei 

mokslininkų ar gamtosaugininkų, tiek bendrajai 

visuomenei priimtiną pagrindimą, kodėl reikalingas 

kišimasis į ekologinius procesus. Apibendrintai 

situaciją galima išdėstyti taip: 

• žmogaus tradicinė veikla pakito: kai kuriose 

vietose ji tapo per daug intensyvi, kitose – nebevykdoma, 

dėl to pakinta ekosistemų sukcesijos 

tempai ir pobūdis; 

• antropogeninė veikla (tarša, melioracija ir 

pan.) greitina ekosistemų sukcesiją, todėl ekosistemos 

kinta, kartu nyksta jose gyvenančios 

rūšys; 

• dėl intensyvios žmogaus veiklos didėja 

ekosistemų fragmentiškumas, todėl daugėja 

smulkių fragmentuotų buveinių, jos yra jautresnės 

antropogeniniam poveikiui, todėl rūšys gali 

išnykti be žmogaus įsikišimo; 

• mažesnės ekosistemos be žmogaus įsikišimo 

negali palaikyti didesnės rūšių įvairovės; 

• vertingos ekosistemos (buveinės) dažnai 

yra izoliuotos, todėl reikalinga kurti jungiamuosius 

koridorius bei perkelti kai kurias rūšis į 

tinkamas joms vietoves, kuriose jos jau išnykusios; 

• dėl žmogaus veiklos plinta invazinės rūšys, 

su kuriomis konkuruodamos vietinės rūšys 

skursta arba netgi išnyksta, todėl būtina kontroliuoti 

tokių rūšių gausumą ir sudėtį; 

• dėl intensyvaus gamtinių išteklių naudojimo 

dalis ekosistemų yra sunaikinamos, todėl 

reikalinga jas atkurti (restauruoti, rehabilituoti) 

ar sukurti naujas. 

Tvarkymo veikla, ypač drastiškesnė, kaip 

deginimas, rūšių gausumo reguliavimas ir pan., 

sulaukdavo neigiamų reakcijų. Reikėjo įtikinėti 

politikus, kad tvarkymui būtina skirti lėšų ir kad 

tai yra neišvengiamas procesas. Ne išimtis buvo 

ir Lietuva. Sovietų metais tinkama gamtosauga 

buvo suprantama kaip ūkinės veiklos uždraudimas 

saugomose teritorijose. Dėl to turime daug 

saugomų teritorijų, kur gamtinės buveinės yra 

sunaikintos dėl žmogaus abejingumo. Dar ir pirmaisiais 

šalies nepriklausomybės metais vyko 

įnirtingi ginčai tarp konservatyvių ir pažangesnių 

pažiūrų gamtosaugininkų. Tuo laikotarpiu 

išsivysčiusiose šalyse jau buvo sukurta tvarkymo 

koncepcija ir principai, įgyvendinta daug 

sėkmingų programų ir projektų. 

Pirmieji bandymai valdyti gyvūnų populiacijų 

gausumą JAV pradėti apie 1930–1940 metus, 

kai buvo planuotai reguliuojamas medžiojamų 

ar „žalingų“ žvėrių gausumas. Taip pat buvo 

vykdomi buveinių tvarkymo bandymai įvairiuose 

nacionaliniuose parkuose. Tačiau tokią tvarkomąją 

veiklą dar negalima vadinti gamtotvarka. 

Tik apie 1960–1970 metus buvo pradėti kurti 

teoriniai gamtotvarkos pagrindai. Palaipsniui 

įgyta patirtis parodė, kad, norint tinkamai valdyti 

ekologinius procesus, neužtenka sustabdyti neigiamą 

antropogeninį poveikį, bet reikia parinkti 

tinkamus tvarkymo veiksmus, juos tinkamai 

įgyvendinti, įvertinti atliekamus veiksmus bei 

tvarkymo poveikį per ilgesnį laiką. Taip pat tapo 

aišku, kad, norint būti geru gamtotvarkos speci- 

¦ 13 ¦

alistu, neužtenka būti geru biologu ar ekologu, 

tam reikia planavimo, ekonominių ir socialinių 

žinių. Kadangi aplinka bei ekologiniai procesai 

buvo labiausiai pažeisti JAV, Anglijoje, Olandijo- 

¦ 14 ¦ 

1.3. Bendrieji gamtotvarkos 

principai ir reikalavimai 

1.3.1. Gamtotvarkos objektai ir lygmenys 

Gamtotvarkos objektai yra šie: rūšys, bendrijos, 

buveinės ir ekosistemos. Rūšių apsauga 

apima gyvenamosios aplinkos išsaugojimą ir 

tvarkymą bei restauravimą, gausumo atkūrimą 

ir palaikymą, įvairovės didinimą, nepageidaujamų 

(invazinių, masiškai paplitusių ir keliančių 

grėsmę nykstančių rūšių išlikimui, atnešančių 

žalą žmogaus veiklai ir pan.) rūšių gausumo reguliavimą 

ir valdymą, nykstančių ar retų rūšių 

gausumo atkūrimą. Rūšių apsauga gali būti įgyvendinama 

gamtinėje aplinkoje (in situ) ar jas 

veisiant nelaisvėje (ex situ) turint tikslą papildyti 

gamtines populiacijas. 

Bendrijų ir buveinių išsaugojimas pirmiausia 

yra konkrečių rūšių gausumo ir įvairovės išsaugojimas 

jose, ekologinių procesų ir charakteristikų 

palaikymas ir atkūrimas, užimamo ploto išsaugojimas, 

netipinių rūšių invazijos valdymas. 

Ekosistemų išsaugojimas apima kompleksinį 

rūšių, bendrijų, buveinių išsaugojimą, ekosistemų 

funkcijų ir rodiklių išsaugojimą ir atkūrimą, 

naujų ekosistemų sukūrimą. 

Gamtotvarka atliekama skirtingais lygmenimis: 

rūšies, bendrijų, buveinių, ekosistemų ir 

kraštovaizdžio. Rūšies valdymas yra atliekamas 

vietinės populiacijos, šalies ar regiono mastu. 

Vietinių populiacijų valdymas yra galimas, kai 

jos yra izoliuotos ir rūšys yra lokalios ir neturi 

ryšių su kitomis savo rūšies populiacijomis. 

Klajojančių ir migruojančių rūšių valdymas apima 

konkrečias šalis, regionus, žemynus. Ben- 

je, Vokietijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse, tai 

pagrindiniai ekosistemų tvarkymo ir restauravimo 

principai buvo sukurti labiausiai ekonominiu 

požiūriu išvystytose šalyse. 

drijos ar buveinės lygmuo gali apimti lokalią vieną, 

kelias bendrijas ar buveines vietiniu ar šalies 

(regiono) mastu. Ekosistemų lygmuo gali jungti 

atskiras ekosistemas lokalioje vietovėje ar šalies 

(regiono) mastu. Kraštovaizdžio lygmuo – tai teritorijų, 

dažniausiai saugomų, su įvairiomis ekosistemomis 

tvarkymas. 

1.3.2. Pagrindiniai gamtotvarkos principai 

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse jau seniai 

įsitikinta, kad reikia tvarkyti (valdyti) gamtinius 

procesus ir komponentus, tačiau svarbiausia 

yra žinoti, kaip tai daryti, kokie turi būti tvarkymo 

principai ir prioritetai. Šiuo klausimu yra daug 

nuomonių, tad pateikiami keli bendresni principai. 

G. Meffe ir kiti autoriai (Meffe, Carroll, 1994; 

Groom, Meffe, Carroll, 2005) siūlo gamtotvarkoje 

vadovautis šiais penkiais principais: 

Turi būti palaikomi svarbiausi ekologiniai 

procesai. Vykdant gamtotvarkos darbus būtina 

išsaugoti kuo daugiau ekosistemų, jų komponentų 

ir procesų. Moksliniais tyrimais nustatyta, 

kad tvarkomoje teritorijoje neįmanoma išsaugoti 

visas rūšis ar atkurti visus ekosistemų procesus. 

Rūšių ar buveinių įvairovė priklauso nuo 

teritorijos ploto, nors ir nedideliame plote ji gali 

būti vertinga. Tam tikroje ekosistemoje gyvenančios 

rūšys turi tarprūšines sąveikas, ir kuo 

daugiau rūšių, tuo tarprūšinės sąveikos yra įvairesnės. 

Sąveikų skaičių galima nustatyti formule 

[n x (n – 1)]:2; čia n yra rūšių skaičius. Jeigu yra 

10 rūšių, tai jų sąveikų skaičius bus apie 45, jeigu 

100 rūšių – jau arti 5000. Taigi neišsaugojus 

ar sunaikinus vieną ar keletą rūšių, jų sąveikų 

grandinė pakinta, ir tai gali privesti prie neigiamo 

poveikio kitoms rūšims. Teoriškai reikia saugo-

ti visas ar kiek įmanoma daugiau rūšių. Tačiau 

praktika rodo, kad visų rūšių ekosistemoje išsaugoti 

neįmanoma arba tai padaryti būna labai 

sunku, todėl reikia pasirinkti tinkamą tvarkymo 

strategiją: ar išsaugoti svarbiausius ekosistemų 

procesus, mažiau kreipiant dėmesio į atskiras 

rūšis, ar saugoti kelias svarbias rūšis, ar dėti 

pastangas išsaugoti kuo daugiau rūšių. Šiuo 

klausimu dar diskutuojama: ką svarbiau saugoti 

– ekosistemą (buveinę) kaip visumą, mažiau 

kreipiant dėmesio į pavienes rūšis, ar svarbiau 

yra išsaugoti kuo daugiau rūšių, mažiau kreipiant 

dėmesio į ekosistemų procesų atkūrimą. 

Dabar yra taikomos abi strategijos ir gamtotvarkos 

veikla gali būti orientuota į ekosistemų 

(buveinių) tvarkymą arba į svarbiausių rūšių 

išsaugojimą ir valdymą. Rūšių valdymo planai 

yra orientuoti į svarbiausių (kertinių, „skėtinių“, 

indikatorinių, žiūr. 1.4 poskyrį) rūšių apsaugą ir 

valdymą, kartu tvarkant jų buveines. Naudojant 

šią strategiją yra išsaugojamos ne tik svarbiausios 

rūšys, bet ir įvairiausiais sąveikų ryšiais 

susijusios kitos rūšys. Tvarkomos ar restauruojamos 

svarbiausių rūšių buveinės yra tinkamos 

ir kitoms rūšims. Ši pasirinkta strategija turi daug 

kritikų, nes, sudarant keletui svarbiausių rūšių 

palankias egzistavimui sąlygas, kitoms gali būti 

nepalankios sąlygos ir jos gali išnykti iš tvarkomos 

vietovės. Nepaisant to, šiuo metu praktiniais 

sumetimais dažniausiai naudojami rūšių ir 

jų buveinių tvarkymo planai, kurie yra mažiau 

pagrįsti ekosisteminiu principu. Ekosistemų 

tvarkymo ar restauravimo planai skirti tvarkyti 

ar restauruoti ekosistemą kaip visumą, atkuriant 

svarbiausius procesus ar charakteristikas bei 

funkcijas. Pavyzdžiui, restauruojant aukštapelkę 

pirmiausia yra atkuriamas jos vandens balansas 

ir tipinės funkcijos. Taip sudaromos sąlygos 

atsikurti tipinėms aukštapelkių rūšims, tiek 

svarbiausioms, tiek foninėms. Tačiau tinkamai 

atkurti natūralius procesus ne visada yra 

lengva, ir tokios strategijos taikymas ne visada 

padeda išsaugoti retas ar nykstančias rūšis, dėl 

ko dažniausiai ir daromi gamtotvarkos planai. 

Nepaisant nesibaigiančių diskusijų, kokia strate- 

gija yra geresnė, jos naudojamos abi. Dėl žinių 

ir praktikos stokos dar negalima prognozuoti 

ilgalaikius pokyčius, sukeliamus gamtotvarkos 

darbų. 

Tvarkymo tikslai ir uždaviniai turi būti 

pagrįsti ekosistemų ir jų komponentų funkcionavimo 

principais. Ekosistemų negalima tvarkyti 

neperpratus sistemos funkcionavimo principų, 

todėl kiekviena veikla turi būti suplanuota taip, 

kad nebūtų pažeistas sistemos funkcionavimas. 

Parengta daug gamtotvarkos planų, kurių 

rengėjai neturėjo pakankamai ekologinių žinių 

ar nebuvo įsigilinta į ekosistemose vykstančius 

procesus. Dėl šių priežasčių parinkus netinkamą 

tvarkymo strategiją, suformuluojami netinkami 

tikslai, uždaviniai ar veiksmai. Ekosistema yra 

sudėtinga daugiafunkcinė sistema, ir perprasti 

joje vykstančius procesus yra ne taip lengva. 

Yra būtini detalūs tyrimai, daromi įvairūs eksperimentai, 

kuriami ekosistemų modeliai. Modeliai, 

sukurti esant pakankamai duomenų, gali praversti 

rengiant tvarkymo ir restauravimo strategijas, 

savo ruožtu ir įgyvendinimo veiksmus, taip pat 

prognozuojant pasekmes ateityje. Ekosistemų 

modeliavimas gamtotvarkos planų rengimui Europoje 

taikomas retai, tuo tarpu JAV tai naudojama 

plačiau. Suprantama, ekosistemų modeliavimas 

nėra panacėja, kuri gali išspręsti tvarkymo 

problemas, ir šis būdas taikomas gana ribotai. 

Iš kitos pusės, gamtotvarkos planuotojai dažnai 

nėra specialistai, turintys gilių ekologinių žinių, 

todėl rekomenduojama tvarkymo tikslus formuluoti 

pagal kitur išbandytus veiksmus, įžvelgti 

galimas pasekmes, remtis panašių ekosistemų 

tyrimų ir palaikymo patirtimi ir, žinoma, pasitelkti 

ekologus. 

Išorės grėsmės turi būti kiek įmanoma 

sumažintos, o palankus išorės poveikis – sustiprintas. 

Dažniausiai tvarkomi plotai yra tarp 

žmonių veiklos teritorijų, kur vyksta viena ar 

kita veikla, nepalanki aplinkai ir kelianti tam 

tikras grėsmes. Išorės grėsmės aplink tvarkomą 

teritoriją, kaip tarša, melioracija, invazinės 

rūšys, žmonių srautas ar atliekų deponavimas, 

intensyvi žemėnauda, elektros linijų ir kelių 

¦ 15 ¦

tiesimas ir pan., turi neigiamą poveikį tvarkomai 

teritorijai. Todėl planuojant tvarkomąją veiklą reikia 

atsižvelgti į tai, kaip galima sumažinti esamas 

ir galimas grėsmes. Didelė dalis grėsmių 

yra nesusijusios su tvarkoma teritorija, bet jų 

mažinimas kiek įmanoma turėtų būti numatytas 

tvarkymo plane. 

Planuojant tvarkyti mažas teritorijas, kurios 

neturi apsauginės juostos, ją būtina sukurti 

ir tokiu būdu sumažinti teritorijos „pakraščio 

efektą“. Tai gali būti žemės išpirkimas gamtosaugos 

tikslams, esamų teisinių aktų pakeitimas, 

reglamentuojant intensyvią žmogaus veiklą 

apie saugomą teritoriją. Jeigu teritoriją juosia 

žemės ūkio naudmenos, plane galima numatyti 

ūkių įtraukimą į Kaimo plėtros programos (KPP) 

priemones (žiūr. 2 skyrių), kur būtų formuojama 

apsaugos zona, paliekant bent keliolikos metrų 

pločio neariamos žemės juostą, ją užsėjant 

daugiametėmis žolėmis, kai kuriais atvejais 

užsodinant krūmais ir medžiais. Šiuo atveju 

reikia atsižvelgti į tai, ar saugomame plote gyvena 

rūšys, kurios mėgsta vadinamąjį pakraščio 

efektą, ar tos rūšys, kurioms netinka gyventi atviri 

plotai. Tai priklauso nuo to, kokios buveinės 

ar rūšys yra saugomos. Vienu ar kitu atveju 

daugiamečių augalų juosta aplink tvarkomą 

teritoriją turės teigiamą efektą: bus sudarytos 

mitybinės sąlygos vabzdžiams, paukščiams, ji 

mažins teršalų ar piktžolių patekimą iš žemės 

ūkio naudmenų. 

Sudėtingesnis atvejis, kai į tvarkomą teritoriją 

patenka tarša. Ją gali sukelti šalia esantys taršos 

židiniai: gamykla, katilinė, intensyviai naudojamas 

kelias, per teritoriją tekantis užterštas upelis 

ir pan. Kiekvienu atveju reikia numatyti specifines 

poveikį mažinančias priemones. Palankūs 

faktoriai gali būti ne tik apsauginė miško ar 

daugiamečių augalų juosta, bet ir netręšiama ar 

ekstensyviai naudojama aplinkinė žemė. Dėl to 

yra svarbu sukurti ne tik apsaugos zonas, bet ir 

reguliuoti lankytojų skaičių, įrengti lankytojams 

takus ir apžvalgos aikšteles, atliekų surinkimo 

konteinerius, atitverti teritoriją nuo intensyviai 

naudojamo kelio ir pan. 

¦ 16 ¦ 

Mažų teritorijų tvarkymas yra sudėtingesnis 

turint omeny tai, kad tvarkomi objektai yra vienas 

nuo kito nutolę, juos skiria fragmentuotas 

kraštovaizdis. Tai turi neigiamą poveikį stambiems 

gyvūnams. Tokiu atveju kelios atskiros 

mažos tvarkomos teritorijos idealiu atveju turėtų 

būti sujungtos viena su kita ekologiniais koridoriais 

(žiūr. 5 skyrių). 

Turi būti palaikomi egzistencijos (evoliuciniai) 

procesai. Atskirtose teritorijoje turi gyventi 

ar augti pakankamai rūšių individų, kad 

mikropopuliacijos išgyventų ir būtų pakankama 

genetinė įvairovė, užtikrinanti adaptyvumą 

aplinkos pokyčiams. Tai ypač taikoma sėsliems 

ir nelabai judriems organizmams. Suprantama, 

teritorijos tvarkytojai negali tai tiesiogiai 

užtikrinti, bet sudarant optimalias gyvenimo 

sąlygas konkrečių individų išlikimo tikimybė yra 

didesnė; taipogi reikia sudaryti sąlygas rūšims 

migruoti ekologiniais koridoriais iš vienos vietos 

į kitą. Esant būtinybei galimas kai kurių individų 

perkėlimas iš gyvybingesnių populiacijų. Lietuvoje 

genetinis populiacijų valdymas yra tik 

koncepcinio lygmens. Tuo tarpu JAV ar kai kuriose 

Vakarų Europos šalyse, kur rūšių populiacijos 

yra stipriai fragmentuotos, tokie darbai 

yra atliekami. Tokius darbus apsunkina tai, kad 

daugelio rūšių nėra žinomas kritinis populiacijos 

išgyvenimo slenkstis, t. y. kada populiacija yra 

kritinės būklės ir reikia pradėti imtis neatidėliotinų 

jai išsaugoti veiksmų. 

Tvarkymas turi būti adaptyvus ir ne perdaug 

atgrasus. Tai cikliškas procesas ir veikla 

neturi būti per daug atgrasi ekosistemos ir jos 

komponentų atžvilgiu. Reikia turėti omenyje, 

kad, be tvarkymo intervencijos, yra tam tikras 

aplinkos poveikis, kuris sukelia stresą kai kurioms 

rūšims. Stresą joms gali sukelti ir drastiški 

gamtotvarkos veiksmai. Skirtingos rūšys nevienodai 

reaguoja į išorinį poveikį – vienos jų 

geriau prisitaiko, kitos yra gana konservatyvios 

aplinkos keitimuisi. Dėl to prieš planuojant darbus 

būtina išanalizuoti atliktus rūšių ir ekosistemų 

tyrimus, įvertinti galimos intervencijos poveikį 

joms. Taip pat reikia įvertinti, kokioms rūšims

ar buveinėms bus teigiamas poveikis ir joms 

bus sudarytos geresnės egzistavimo sąlygos, 

o kokioms tai bus nepageidaujamas ar neigiamas 

poveikis, dėl ko rūšys gali pasitraukti 

iš teritorijos, o buveinės sunykti. Planuojant ir 

tvarkant teritorijas ar valdant populiacijas gali atsirasti 

plane nenumatytų atvejų, todėl į tai reikia 

atsižvelgti ir numatyti galimą tvarkymo riziką. 

Drastiška gamtotvarkos veikla yra galima ar 

net būtina invazinių (svetimžemių, adventyvinių) 

rūšių atžvilgiu. Invazinės rūšys kolonizuoja joms 

nebūdingus arealus ir daro poveikį vietinėms 

ekosistemoms ir rūšims. Dažniausiai jos neigiamai 

veikia vietinių rūšių ar buveinių gausumą ir 

įvairovę. Paprastai invazinės rūšys greitai adaptuojasi 

ir plinta. Norint jas eliminuoti ar sumažinti 

plitimą, parengiami rūšių valdymo planai, o 

rengiant gamtotvarkos planus turi būti numatyti 

atitinkami tvarkymo veiksmai. Paprastai invazinių 

rūšių atžvilgiu šis principas yra netaikomas ir 

tvarkymo darbai turi būti drastiški. 

1.4. Svarbiausi gamtotvarkos prioritetai 

Saugant rūšis iškyla problema, ar tvarkant 

bei vystant tam tikrą veiklą pasirinktoje teritorijoje 

galima išsaugoti visas rūšis ar buveines. 

Kitų šalių gamtotvarkos patirtis ir moksliniai tyrimai 

rodo, kad išsaugoti visas rūšis yra labai 

sunku ar net neįmanoma (Groom, Meffe, Carroll, 

2005; Hambler, 2004; Meffe, Carroll, 1994; 

Pullin, 2002; Spellerberg, 1992). Dažniausiai 

tvarkant tipines buveines optimalios sąlygos 

yra sudaromos tam tikroms rūšims, jų gali būti 

dauguma. Tuo tarpu kitoms rūšims gyvenimo 

sąlygos gali tapti nepalankios. Pavyzdžiui, šienaujant 

ir ganant pievas yra norima išsaugoti 

perinčius paukščius. Tam yra parenkamas tam 

tikras tvarkymo režimas: šienaujama ir ganoma 

nustatytu laiku, ganymui parenkamos vienos ar 

kitos gyvulių rūšys, jų tankumas. Tokiu būdu 

yra sukuriamos optimalios sąlygos didesniam 

pievų paukščių rūšių skaičiui, taip pat tipiniams 

bestuburiams ar varliagyviams. Tačiau daliai 

rūšių tokios sąlygos yra nelabai palankios. Tarp 

pastarųjų gali pakliūti ir retos saugomos rūšys. 

Kitas pavyzdys – kanalų ar kitų vandens telkinių 

pakrančių nušienavimas ar nuganymas iki 

vandens linijos. Daugumai gyvūnų tai gali būti 

gyvenimo sąlygų pagerinimas, o prie vandens 

gyvenantys vabzdžiai deda kiaušinius aukštesnėje 

pakrančių augalijoje, kuria minta išsiritusios 

lervutės. Šiuo atveju daliai rūšių gyvenimo 

sąlygos irgi pablogėja. Norint to išvengti, būtina 

rengiamuose gamtotvarkos planuose numatyti, 

kokios rūšys yra prioritetinės ir jas būtina išsaugoti, 

o kurios yra mažesnio prioriteto. Jeigu 

tvarkomoje teritorijoje rūšys gyvena skirtingose 

gyvenimo sąlygose ir jos yra prioritetinės, taikomas 

kombinuotasis tvarkymas, pvz., vieną plotą 

būtina tvarkyti pagal tam tikros rūšies poreikius, 

o kitą – pagal kitos rūšies ir taip išvengti galimų 

rūšių konfliktų. Trūkstant žinių apie planuojamoje 

tvarkyti teritorijoje gyvenančias rūšis, atsiranda 

tokių tvarkymo konfliktų iškilimo tikimybė. 

Teoriškai galima išsaugoti visas rūšis, jeigu yra 

parengtas tinkamas tvarkymo planas, bet praktiškai 

būna taip, kad daliai rūšių yra sudaromos 

nepalankios sąlygos. 

Problemų kyla ir tvarkant buveines – kas 

svarbiau, ar konkrečios buveinei būdingos rūšys, 

bendrijos, ar visas kompleksas. Dažniausiai 

tvarkant yra palaikomos sąlygos tipinei buveinei 

ir su ją asocijuotoms rūšims. Kitų rūšių ar bendrijų, 

nors ir prioritetinių, gyvenimo sąlygos gali 

pablogėti kaip ir pirmu atveju. Paprastai praktiniais 

sumetimais yra sudaromos palankiausios 

gyvenimo sąlygos prioritetinėms, t. y. indikatorinėms, 

kertinėms ir „skėtinėms“ rūšims. Jeigu 

tvarkymo tikslas yra išsaugoti kai kurias rūšis, 

kurių gyvenimo sąlygos yra kitokios nei daugumos, 

tai skirtinguose plotuose naudojamos atskiros 

tvarkymo schemos. Taigi kyla klausimas, 

ar įmanoma išsaugoti visas rūšis tvarkomame 

plote? Galima teigti, kad teoriškai įmanoma, o 

praktiškai tai padaryti labai sunku. Bet tai priklauso 

nuo teritorijos dydžio, homogeniškumo, 

tvarkymo schemų ir pan. 

Teoriškai ką saugoti – rūšis ar buveines, yra 

fundamentalus klausimas. Šios apsaugos for- 

¦ 17 ¦

mos gali ir skirtis, ir sutapti. Rūšių apsauga ir valdymas 

apima ne tik jų dauginimosi buveinių, bet 

ir už jų ribų esančios teritorijos apsaugą. Judrios 

gyvūnų rūšys gali vienoje buveinėje daugintis, 

antroje – maitintis, trečioje – slėptis ar ilsėtis ir 

pan., taigi jos gali būti visiškai skirtingos. Tipinis 

pavyzdys – vilkas. Jis paprastai jauniklius veda 

atokiuose nuo žmonių veiklos miškuose, tuo tarpu 

jo gyvenamoji aplinka (angl. home range) yra 

daug platesnė, apima ne tik miškingas vietoves, 

bet ir agrarinį kraštovaizdį (pievas, ganyklas, pavienes 

sodybas ir t. t.). Be to, gyvūnai gali būti 

veisiami nelaisvėje, kur jų gyvenimo sąlygos 

yra skirtingos, o po to išleidžiami į laisvę. Tokių 

rūšių apsauga yra sudėtingesnė nei sėslių. Augalų 

ir sėslių gyvūnų rūšys gali būti susijusios 

su viena ar keliomis panašiomis buveinėmis, 

tad jų apsauga koreliuoja su konkrečių buveinių 

apsauga. Rūšių apsauga ir valdymas turi gilesnes 

tradicijas nei buveinių. Ankstesniais metais 

medžiojamos rūšys buvo saugomos, reguliuojamas 

ir atkuriamas jų gausumas, naikinamos 

žmogui nenaudingos (pvz., vilkai), vėliau – saugomos 

patrauklios rūšys. Tik gerokai vėliau buvo 

imtasi buveinių tvarkymo. Patirtis rodo, kad abi 

apsaugos formos tūri savo stiprių ir silpnų vietų, 

tad dabar dažniausiai yra taikoma kompleksinė 

rūšių apsauga ir valdymas. 

Pasirenkant tvarkymo prioritetus dažnai kyla 

diskusijų ar konfliktų, ką svarbiau reikia išsaugoti. 

Prioritetų nustatymas yra diskusijų klausimas 

ir dažnai gali būti subjektyvus dėl įvairių priežasčių: 

nepakankamai ištirtos teritorijos (ištirta tik 

viena sistematinė grupė, tyrimai atlikti nekokybiškai 

ir pan.), gali dominuoti vieno ar grupės 

specialistų subjektyvi nuomonė dėl prioritetų 

pasirinkimo, taip pat tai priklauso nuo gamtos 

apsaugos motyvacijos. Dėl to tai pačiai teritorijai 

gali būti teikiami skirtingi prioritetai ir norint 

išvengti subjektyvumo yra būtina taikyti įvairius 

ekologinio vertinimo metodus ir kriterijus (Groom, 

Meffe, Carroll, 2005; Hambler, 2004; Spellerberg, 

1992; Sutherland, 2000). 

Prieš pradedant teritorijos vertinimą yra būtina 

nustatyti apsaugos ir tvarkymo tikslus bei 

¦ 18 ¦ 

naudojamus metodus ir kriterijus. Tai nusprendus, 

ekologai, gamtosaugininkai ir pan. gali 

tiksliai ir objektyviai teikti prioritetus vienoms 

ar kitoms rūšims bei buveinėms. Tokiu būdu 

galima tinkamai numatyti tvarkymo tikslus ir 

uždavinius, o tai palengvina plano rengimą ir jo 

įgyvendinimą. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai 

planas yra rengiamas kitų, ne teritoriją tvarkančių, 

specialistų. 

Lietuvoje iki šiol nėra nustatytų tvarkymo prioritetų. 

Yra tik pavienių autorių publikuoti darbai, 

kurie siūlo vienas ar kitas rūšis ir buveines saugoti 

labiau nei kitas. Pirmenybė yra suteikiama 

retoms ir nykstančioms buveinėms, bendrijoms 

ir rūšims. Tvarkymo prioritetai yra dažniau iškeliami 

gamtotvarkos planuose, tuo tarpu teritorijų 

tvarkymo planuose jie yra nekonkretūs ir nemotyvuoti. 

Planų rengėjams keliami reikalavimai 

laikytis teisinių dokumentų. Tuo tarpu tvarkymo 

koncepcijos ar strategijos nėra paruoštos nei 

rūšims, nei buveinėms, juolab saugomų teritorijų 

tvarkymui. Šiuo metu esama Biologinės 

įvairovės strategija ir veiksmų planas (1997) 

nurodo tik bendras apsaugos tendencijas ir yra 

parengti klasikinės apsaugos supratimu. Galima 

teigti, kad dar iki šiol saugomų teritorijų 

tvarkymas buvo vykdomas stichiškai, nes nėra 

parengtos ir specialistų aptartos tvarkymo strategijos. 

Išnagrinėjus įvairius tvarkymo planus, 

aiškėja, kad tvarkymo prioritetų nustatymas priklauso 

nuo autorių supratimo apie ekosistemų ir 

jų komponentų tvarkymą. 

1.4.1. Rūšių apsaugos ir valdymo prioritetai 

Rūšių apsaugos ir valdymo prioritetams nustatyti 

yra sukurta ne viena koncepcija. Daugiausia 

prioritetai skiriami retoms ir nykstančioms 

rūšims, svarbią funkciją ekosistemose atliekančioms 

rūšims, rūšims, kurios yra naudojamos 

žmogaus poreikiams tenkinti. Norint geriau suprasti 

vertinimus rūšių lygmeniu, pateikiamos 

kelios prioritetų skyrimo koncepcijos ir kriterijai. 

Vieni pirmųjų rūšių bei buveinių apsaugos 

vertinimo praktikoje naudojamų ir išsamiausių

kriterijų buvo JAV sukurta Buveinių vertinimo 

procedūra (US Fish and Wildlife Service, 1980). 

Joje vertinamos keturios rūšių kategorijos: 

1. Visuomenės poreikius tenkinančios rūšys 

(patrauklios, ekonomiškai svarbios ir pan.); 

2. Žmogaus veiklai (žemėnaudai, taršai ir 

pan.) jautrios, arba indikatorinės, rūšys; 

3. Svarbios ekosistemų rūšys; 

4. Rūšys, atstovaujančios ekosistemose rūšių 

„gildijoms“. 

JAV Buveinių vertinimo procedūra buvo 

naudojama ne tik prioritetinėms rūšims ir buveinėms 

nustatyti dėl jų išsaugojimo ir valdymo, 

bet ir galimam neigiamam žmogaus veiklos 

poveikiui aplinkai įvertinti. Svarbu tai, kad procedūrą 

parengė valstybinė institucija ir ji buvo 

plačiai taikoma JAV įvairiuose aplinkosaugos 

projektuose federaliniu lygmeniu. 

Be minėtos oficialios vertinimo procedūros, 

JAV, Europos ir kitose šalyse buvo kuriamos 

įvairios rūšių ir buveinių vertinimo koncepcijos 

ir kriterijai. Nustatant rūšių apsaugos ir 

valdymo prioritetus buvo skiriamos arba retos 

ir nykstančios rūšys, arba svarbų vaidmenį 

ekosistemose atliekančios rūšys. Pasirenkant 

tvarkymo prioritetus nesibaigia diskusijos dėl 

to, kas yra svarbiau – rūšys ar buveinės, taip 

pat yra diskutuojama, kokios rūšys yra didesnio 

prioriteto – nykstančios ir retos ar svarbų vaidmenį 

ekosistemose atliekančios, nors gali būti 

ir įprastinės, rūšys. Suprantama, vienareikšmio 

atsakymo negali būti. Kiekvienu atveju prioritetai 

turi būti parenkami labai atsakingai, atsižvelgiant 

į tvarkymo tikslus, teritorijos specifiką, rūšių būklę 

geografiniame kontekste ir t. t. 

Retos ir nykstančios rūšys – gamtotvarkos 

prioritetai. Dauguma gamtosaugos specialistų 

mano, kad apsaugos prioritetas turi būti teikiamas 

retoms ir nykstančioms rūšims. Pirmas 

išsamiausias teisinis aktas (neskaitant įvairių 

šalių dekretų ar įstatymų apie vienos ar kitos rūšies 

apsaugą, medžioklės ar žvejybos reguliavimą) 

buvo JAV priimtas Nykstančių rūšių įstatymas 

(1973). Šiame įstatyme buvo reikalaujama 

įvertinti žmogaus veiklos tiesioginį ir netiesioginį 

poveikį retoms ir nykstančioms rūšims bei jų 

gyvenamajai aplinkai, taip pat jo pasekmes ir 

vykdant veiklą numatyti poveikį mažinančias 

priemones, restauruoti ar sukurti naujas nykstančių 

rūšių buveines ir pan. Šis JAV nykstančių 

rūšių apsaugos įstatymas užtikrino realią apsaugą 

federaliniu lygmeniu. Jo priėmimas paskatino 

Europos Bendrijoje Paukščių direktyvos (Tarybos 

direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos 

(79/409/EEB) priėmimą bei Berno konvencijos 

(Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos 

konvencija) pasirašymą 1979 metais bei kitus 

tarptautinius susitarimus. 

Rūšių apsaugos visuotiniai (globaliniai) prioritetai. 

Rūšių ir jų buveinių išsaugojimo srityje 

didelį tarptautinį vaidmenį vaidina Tarptautinė 

gamtos ir gamtinių išteklių apsaugos sąjunga 

(angl. International Union for Conservation of 

Nature and Natural Resources), anksčiau dar 

vadinta Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga 

(The World Conservation Union – IUCN). Sąjunga 

buvo įkurta 1948 metais. Prie jos veikianti 

Retų ir nykstančių rūšių komisija nutarė 

įsteigti Retų ir nykstančių rūšių sąrašą bei publikuoti 

Tarptautinę Raudonąją knygą. Pirmoji 

knyga buvo publikuota 1966 metais. Tai buvo 

pirmas bandymas pasauliniu lygiu suskirstyti 

retas ir nykstančias rūšis į retumo kategorijas 

ir paskelbti visuomenei apie grėsmę, iškilusią 

daugeliui rūšių. Atnaujintas Retų ir nykstančių 

rūšių sąrašas (IUCN, 1973) pasaulyje susilaukė 

didelio dėmesio. Daugelis šalių pagal rekomenduotas 

retų ir nykstančių rūšių kategorijas sudarė 

analogiškus nacionalinius rūšių sąrašus. 

Vienose šalyse sąrašai buvo rekomendacinio 

pobūdžio, kitose jie buvo įtvirtinti teisiniais aktais. 

Vienu ar kitu atveju šios kategorijos buvo 

taikomos retų ir nykstančių rūšių apsaugai bei 

jų buveinių tvarkymui. Lietuvoje 1976 metais 

Ministrų Taryba patvirtino Lietuvos TSR Raudonosios 

knygos rūšių sąrašą (knyga atskiru leidiniu 

buvo publikuota 1981 m.). Atgavus šaliai 

nepriklausomybę, 1990 metais sąrašas buvo 

naujai patvirtintas, o 1992 metais buvo išleista 

Lietuvos Raudonoji knyga. 

¦ 19 ¦

1973 metais paskelbtame Retų ir nykstančių 

rūšių sąraše (IUCN) rūšys buvo suskirstytos į 

šias retumo kategorijas: 

I (0). Išnykusios rūšys (Ex*) – tai išnykusios 

ar galbūt išnykusios rūšys; 

II (1). Išnykstančios rūšys (E) – rūšys ant 

išnykimo ribos; 

III (2). Pažeidžiamos rūšys (V) – lengvai 

pažeidžiamos ir sparčiai nykstančios rūšys, nesiimant 

specialių apsaugos priemonių gali būti 

priskirtos II kategorijai; 

IV (3). Retos rūšys (R) – rizikos nestokojančios 

rūšys, gyvenančios nedidelėmis populiacijomis; 

V (4). Nenustatyto statuso rūšys (I) – nykstančios 

rūšys, bet, nesant pakankamai duomenų, 

nepriskiriamos nė vienai iš kategorijų; 

VI ( ). Išsaugotos rūšys (Rs) – rūšys, kurių 

gausumas yra atkurtas arba savaime atsikūręs. 

* – IUCN rekomenduoja naudoti angliško 

pavadinimo trumpinį aprašant kategorijas nacionaline 

kalba. Skliausteliuose įrašyti skaičiai 

nurodo Lietuvos Raudonosios knygos (1992) 

kategorijas. 

Retų ir nykstančių rūšių sąrašai buvo ne tik 

informacijos šaltiniai apie konkrečių rūšių būklę 

– jie buvo naudojami gamtosaugos prioritetams 

nustatyti. Sukaupus daugiau patirties rūšių 

apsaugos srityje, dėl rūšių skirstymo į kategorijas 

buvo diskutuojama vis garsiau, jis imtas kritikuoti. 

Tapo problemiška nustatyti, kuriai kategorijai 

priskirti vieną ar kitą rūšį, kaip šias kategorijas 

galima taikyti teikiant rūšių apsaugos ir tvarkymo 

veiklos prioritetus. Dėl to iškilo būtinybė peržiūrėti 

ir papildyti rūšių skyrimo kriterijus. IUCN Rūšių 

apsaugos komisija (SSC – Species Survival 

Commission), sudaryta iš garsių pasaulio specialistų, 

detalizavo rūšių skyrimo į kategorijas kriterijus, 

taip pat subkriterijus. Patvirtintos naujos 

kategorijos ir kriterijai bei subkriterijai buvo paskelbti 

1994 metais. Buvo skiriamos šios taksonų 

kategorijos: išnykę (E), išnykę gamtoje (EW), 

kritiškai grėsmingos būklės (CR), grėsmingos 

būklės (EN), pažeidžiami (VU), mažesnės rizikos 

(LR), kuri jungė tris subkategorijas (reikalaujan- 

¦ 20 ¦ 

čius apsaugos – cd, arti grėsmingos būklės – nt, 

nekeliančius rūpesčio – lc), trūkstama duomenų 

(DD), neįvertinami (NE). Kritiškai grėsmingos būklės 

(CR), grėsmingos būklės (EN) ir pažeidžiamos 

(VU) taksonų kategorijos buvo sujungtos į 

nykstančių rūšių grupę, kuri pavadinta visuotinai 

(globaliai) nykstančios rūšys. Globaliai nykstančios 

rūšys tapo svarbiausi apsaugos, tvarkymo 

bei valdymo prioritetai. 

Atsižvelgiant į ištirtumo lygį, gausumo kitimus 

ir kt., tiek kriterijai, tiek taksonų (rūšių) 

kategorijos buvo koreguojamos (papildomos, 

keičiamas retumo statusas). Šiuo metu yra taikomos 

šios taksonų (rūšių) kategorijos (IUCN, 

2001): 

Taksonai, kurių būklę galima įvertinti 

(Evaluated): 

išnykę (Ex) – taksonai, apie kurių egzistavimą 

nėra jokių duomenų; 

išnykę gamtoje (EW) – išnykę gamtoje, bet 

jų yra nelaisvėje, arba renatūralizuoti ne savo 

paplitimo areale; 

išnykę regione (RE) – išnykę tam tikrame 

regione; 

kritiškai grėsmingos būklės (CR) – kritinės 

būklės ir ant išnykimo ribos bei atitinkantys nustatytus 

kriterijus taksonai; 

grėsmingos būklės (EN) – taksonai, arti išnykimo 

ribos; 

pažeidžiami (VU) – lengvai pažeidžiami taksonai 

ir dėl to jiems gresia išnykimas; 

arti grėsmingos būklės (NT) – taksonai, kuriems 

dabar negresia išnykimas, bet, nesiimant 

apsaugos priemonių, ši grėsmė gali kilti; 

nekeliantys rūpesčio (LC) – reti taksonai, 

bet pakankamai gausūs, kad galėtų būti priskiriami 

ankstesnėms kategorijoms; 

trūkstama duomenų (DD) – taksonai, kurie 

yra reti, bet dėl duomenų trūkumo negali būti 

priskiriami vienai ar kitai kategorijai. 

Neįvertinami (NE) – taksonai, kurių būklės 

negalima įvertinti esamais kriterijais, ir jie nepriskiriami 

jokiai ankstesnei kategorijai. 

Sąrašai yra tikslinami ir skelbiami. Priklausomai 

nuo būklės, konkrečių rūšių priskyrimas

vienai ar kitai kategorijai gali kisti. Paskutinis 

patikslintas Pasaulio retų ir nykstančių rūšių sąrašas 

yra pateiktas 2008 metais (Vie J.-C. et al., 

2008). Daugelis pasaulio šalių koreguoja savo 

nacionalinius sąrašus, atsižvelgdamos į naujas 

IUCN kategorijas. Paminėtina, kad 2007 metais 

publikuotoje Lietuvos Raudonojoje knygoje, 

parengtoje pagal į Lietuvos Raudonąją knygą 

įrašytų saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių 

sąrašą, patvirtintame LR Aplinkos ministro 

2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 ir pakeitimais 

(Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2005, Nr. 76- 

2784; 2007, Nr. 36-1331, Nr. 53-2056), išlieka 

anksčiau taikytos (ne 2001 metų) Tarptautinės 

retų ir nykstančių rūšių kategorijos. 

Retų ir nykstančių rūšių skirstymas kategorijomis 

yra svarbus ne tik gamtosaugos, bet ir jų 

valdymo bei buveinių tvarkymo požiūriu. Daugelyje 

šalių rengiant gamtotvarkos ar rūšių apsaugos 

planus bei programas yra atsižvelgiama į 

tarptautines kategorijas ir nustatomi prioritetai. 

Lygiagrečiai tarptautinių ir nacionalinių apsaugos 

prioritetų kūrimui mokslininkai ir gamtosaugininkai 

kūrė įvairias retų ir nykstančių 

rūšių apsaugos bei jų buveinių tvarkymo koncepcijas, 

kriterijus, prioritetus. Dalis pasiūlymų 

buvo panaudota IUCN kategorijų išskyrimui, dalis 

yra taikoma praktikoje, pvz., poveikio aplinkai 

vertinimo procese, o dalis liko tik koncepcinio 

lygmens. Pavyzdžiui, D. Rabinowitzė (1981) retumui 

įvertinti pasiūlė šias charakteristikas – paplitimo 

arealas, buveinių specifiškumas ir lokalių 

populiacijų individų gausumas. Vienos rūšys yra 

retos, bet paplitusios regione ar pasaulyje, tuo 

tarpu kitos paplitusios siaurame areale, o kai 

kurių rūšių individų skaičius abiejose grupėse 

gali būti apytiksliai vienodas. Šiuo atveju ir 

kildavo diskusijos, kurioms rūšims reikia teikti 

svarbesnį prioritetą. Specializuotos (buveinėms, 

mitybai ir pan.) yra lengvai pažeidžiamos rūšys, 

tad buvo siūloma tvarkant teritorijas pirmiausia 

prioritetus teikti itin specializuotoms rūšims, 

kurių tolerancija yra labai siaura. Dalis autorių 

konstatavo, kad apsaugos ir tvarkymo prioritetai 

turi būti teikiami ne tik retoms ir nykstančioms 

rūšims, bet ir svarbias funkcijas ekosistemose 

atliekančioms rūšims. 

Gana plačiai praktikoje taikomas vertingų 

ekosistemos komponentų (angl. Valued ecosistem 

components) išskyrimas, kuriuo naudojamasi 

nustatant gamtotvarkos prioritetus bei 

įvertinant poveikį aplinkai. Vertingi ekosistemų 

komponentai – tai svarbūs ekosistemų funkcionavimui 

tiek biotiniai, tiek abiotiniai komponentai. 

Rūšių, kaip vertingų ekosistemų komponentų, 

išskyrimo kriterijai yra išvardyti tekste toliau 

(Eberhardt, 1976; Spellerberg, 1991; Treweek, 

1999). 

Indikatorinės rūšys – tai rūšys, atspindinčios 

ekosistemų, buveinių sąlygas, produktyvumą, 

amžių, esamą aplinkos taršą, išorės poveikius 

ir asocijuotų rūšių egzistavimą. Indikatorinės rūšys 

yra naudojamos ne tik kaip gamtotvarkos 

kriterijai, bet ir poveikio aplinkai vertinimo procese. 

Skiriami taršos, fizinių trikdymų, ekosistemų 

brandos, ekologinių „gildijų“ indikatoriai 

(Spellerberg, 1991). Taršos indikatoriai atspindi 

aplinkos taršos lygį, tad jie yra dažniau naudojami 

planuojamos ar vykdomos veiklos poveikiui 

nustatyti. Fiziniams trikdymams jautrios rūšys 

yra naudojamos kaip indikatoriai tiek poveikiui 

aplinkai vertinti, tiek planuojant gamtotvarką. 

Vykdant tam tikras intervencines veiklas, siekiant 

išsaugoti vienas ar kitas rūšis, gali atsirasti 

neigiamas poveikis kitoms rūšims. Dėl to 

vertinimo procese yra svarbu nustatyti ne tik 

gamtosauginiu požiūriu prioritetines rūšis, bet 

ir tas, kurios gali nukentėti nuo gamtotvarkos. 

Tai identifikavus, yra galimybė koreguoti tvarkymo 

veiksmus ir kiek įmanoma sumažinti galimą 

neigiamą poveikį kitoms (neprioritetinėms) rūšims. 

Ekosistemų brandos indikatoriai atspindi 

tam tikros ekosistemos sukcesinę brandą ir yra 

svarbūs ne tik tvarkymo prioritetams, bet ir teritorijų 

gamtosauginei vertei nustatyti. Visos ekosistemų 

sukcesinės stadijos yra svarbios biologinės 

įvairovės išsaugojimui, bet vienos stadijos 

gali būti pasiekiamos per trumpą laiko tarpą, o 

kitoms prireikia daug metų. Pavyzdžiui, išdegusio 

ir atželiančio miško plote įsikuria tam tikros 

¦ 21 ¦

specifinės rūšys, nes jos evoliucijos būdu yra 

prisitaikiusios prie tokių sąlygų. Sukurti tokioms 

rūšims palankias egzistavimo sąlygas nereikia 

daug laiko, tam pakaktų tik kelerių metų, tuo tarpu 

brandos stadiją miškas pasiekia po šimto ir 

daugiau metų nuo užsodinimo ar savaiminio užžėlimo. 

Taigi rūšims, gyvenančioms sengirėse, 

tikimybė rasti tinkamas buveines yra mažesnė, 

negu rūšims, gyvenančioms trumpos sukcesijos 

buveinėse. 

„Gildijų“ rūšys – tai rūšys, kurios naudoja 

tuos pačius resursus ir tokiais pat būdais, pavyzdžiui, 

miško ardą. Vienos rūšys mitybai ar 

kaip substratą naudoja aukštų medžių vainikus, 

kitos – žemesnių, dar kitos – medžių kamienus, 

žemutinį ardą, žemės paviršių. Vykdant tam tikrus 

intervencinius veiksmus, pritaikytus vienai 

rūšiai, gali būti paveiktos kelios rūšys, t. y. poveikis 

vienos rūšies resursų panaudojimui turės 

įtakos ir kitoms tos „gildijos“ rūšims. 

„Skėtinės“ rūšys – tai rūšys, kurių buvimas 

tam tikroje buveinėje yra požymis, kad toje 

pačioje buveinėje gyvena kelios ar keliolika su 

jomis asocijuotų rūšių. Sudarius nepalankias 

egzistavimo sąlygas „skėtinei“ rūšiai, ji išnyksta 

ar pasitraukia iš tam tikros buveinės, taip pat 

gali pasitraukti arba išnykti ir su ja asocijuotos 

rūšys. 

„Kertinės“ rūšys yra svarbios ekosistemų 

funkcionavimui bei turi didelę įtaką kai kurioms 

rūšims (šiuo atveju „kertinių“ rūšių sąvoka skiriasi 

nuo „kertinių“ buveinių). „Kertinės“ rūšys 

¦ 22 ¦ 

gali būti ir negausios, lyginant su kitomis gausesnėmis 

rūšimis, bet jų egzistavimas turi įtakos 

kitoms ir gausesnėms rūšims. Vienas paprasčiausių 

„kertinių“ rūšių pavyzdžių gali būti 

upinis bebras. Bebrams užtvenkus kanalus ar 

mažus upelius, pradeda formuotis pelkės, kurios 

tampa vertinga daugelio rūšių buveine. Patvenkus 

upelį, formuojasi ne tik šlapias miškas, 

bet ir nudžiūvę medžiai sudaro gyvenimo sąlygas 

daugeliui rūšių. Patvenktas kanalas pievoje 

ar dirbamoje žemėje yra vertinga mikrobuveinė 

tiek bestuburiams, tiek varliagyviams ar paukščiams. 

Šiuo atveju nuo vienos bebrų šeimos 

gyvenimo konkrečioje vietovėje priklauso kelių 

ar keliolikos rūšių buvimas, tarp kurių gali būti 

retų ar saugomų rūšių. Sunaikinus bebrus ir jų 

užtvanką, sunyksta bebravietė, kartu išnyksta 

iš tos vietovės ir su bebraviete asocijuotos rūšys. 

Šalyse, kur bebrų gausumas yra nedidelis, 

miškų ar pievų patvenkimas yra toleruojamas 

(paprastai išmokant kompensacijas žemės 

savininkams), o Lietuvoje, kur gausumas yra 

didelis, bebravietės daug kur yra naikinamos, 

neatsižvelgiant į tai, kad yra sunaikinama mikrobuveinių, 

taigi ir saugomų rūšių. 

Iš kitų autorių, kurie rekomenduoja skirti prioritetus, 

galima paminėti C. Hamblerį (2004). 

Jis siūlo atkreipti dėmesį, pagal kokias rūšių 

charakteristikas reikia skirti svarbiausius apsaugos 

ir valdymo prioritetus visuotiniu mastu (1.1 

lentelė). 

1.1 lentelė. Prioritetų teikimas pagal tam tikras rūšių charakteristikas 

Rūšies apibūdinimas Prioritetų teikimo priežastis 

Endeminė rūšis Grėsmė išnykti visuotiniu mastu 

Mažas rūšies individų gausumas pasaulyje Grėsmė išnykti visuotiniu mastu 

Mažas individų tankumas rūšies populiacijose Grėsmė išnykti kai kuriose arealo vietose 

Rūšies individų akivaizdžiai mažėja Gali atsidurti tarp nykstančių rūšių 

Nereproduktyvios rūšys Žemas rūšies savaiminio atsikūrimo laipsnis 

Lėtas brendimas 

Grėsmė išnykti individams nesulaukus reprodukcinio 

amžiaus

Ilgaamžės rūšys 

Stambūs gyvūnai 

Aukštas natūraliojo mirtingumo lygis 

Teisiniai rūšių skyrimo prioritetai yra teikiami 

pagal pasirašytas konvencijas ir jų protokolus, 

nacionalinius teisės aktus bei Europos Bendrijos 

teisės aktus. Lietuvoje – tai vienintelis prioritetų 

nustatymo būdas. Apie tai plačiau rašoma antrame 

skyriuje. 

1.4.2. Buveinių apsaugos prioritetai 

Buveinių apsaugos ir tvarkymo prioritetų 

skyrimas yra sudėtingesnis nei rūšių, nes yra 

sunkiau nustatyti, kuri buveinė yra svarbesnė 

išsaugojimo ir tvarkymo požiūriais ir kaip tvar- 

Dėl žemo reproduktyvumo laipsnio ir lėto brendimo gali 

išnykti 

Būdingas žemas reproduktyvumas, dažniausiai yra medžiojami 

ar kitaip žmogaus naikinami 

Dėl intensyvaus eksploatavimo sparčiai mažėja rūšies 

gausumas 

Išretėjęs rūšies paplitimas areale Grėsmė išnykti kai kuriose arealo vietose 

Mitybos piramidės viršūnėje esantys plėšrūnai 

Jautrios aplinkos pokyčiams rūšys 

Siauros specializacijos rūšys 

Migruojančios rūšys 

Lengvai pažeidžiami vykdant aplinkos pertvarkymą 

Neatsparios antropogeninei veiklai ar natūraliems ekosistemų 

pokyčiams 

Dėl siauros mitybinės ar gyvenamosios aplinkos specializacijos 

yra jautrios aplinkos pokyčiams 

Reikalinga apsauga plačiame geografiniame regione (poilsio, 

žiemojimo vietų išsaugojimas, ekologinių koridorių 

formavimas) 

Dominantinės rūšys Turi įtakos daugeliui kitų rūšių ar ekosistemų funkcijoms 

Kertinės rūšys Turi įtakos daugeliui kitų rūšių ar ekosistemų funkcijoms 

„Gyvosios iškasenos“ Evoliuciniu ir genetiniu požiūriu vertingos rūšys 

Aukštos socialinės organizacijos rūšys 

Žmogaus poreikiams tenkinti naudojamos 

rūšys 

Kai kurių individų naikinimas pažeidžia socialinę organizaciją, 

dėl ko gali sumažėti reproduktyvumas, mitybinės 

galimybės ir išgyvenimas 

Iš gamtos paimamos patrauklios rūšys (pvz., tropiniai 

drugiai), žmogus naudoja kai kuriuos gyvūnų organus 

(pvz., raganosių ragai); dėl rūšių masiško ėmimo iš 

gamtos ar naikinimo rūšys gali išnykti 

kymas gali paveikti asocijuotas rūšis. Kai kurie 

rūšių prioritetų skyrimo kriterijai gali būti taikomi 

ir buveinėms. Dalis buveinių prioritetų yra nustatomi 

ekologinio vertinimo kriterijais (žiūr. 1.4.3 

poskyrį). Dažnai buveinių prioritetams nustatyti 

yra taikomi šie kriterijai: 

• retos, nykstančios bei siauro arealo buveinės; 

• endeminės buveinės; 

• mažos ir fragmentuotos buveinės; 

• indikatorinės buveinės (panašiai kaip rūšių, 

žiūr. 1.4.1 poskyrį); 

¦ 23 ¦

• visapusiškai jautrios žmogaus poveikiui buveinės 

(visuotinė klimato kaita, tolima taršos 

pernaša ir pan.); 

• rūšių įvairove išsiskiriančios buveinės; 

• buveinės, asocijuotos su retomis ir nykstančiomis 

rūšimis; 

• plačias teritorijas užimantys buveinių kompleksai 

(pvz.: tundros, kalnai, savanos, dykumos 

ir pan.); 

• kertinės buveinės. 

Miškų buveinių prioritetai nustatomi naudojantis 

kertinių miško buveinių skyrimu. Kertinės 

miško buveinės – tai nepažeistas miško buveinės 

plotas, kuriame didelė tikimybė aptikti nykstančių, 

pažeidžiamų, retų ar saugotinų, specializuotų 

buveinių rūšių (Andersen et al., 2005; 

Karlsson et al., 1995). Kertinių miško buveinių 

skyrimas plačiai taikomas miškotvarkos planavime, 

tai pat saugomų teritorijų tvarkyme, ypač 

Baltijos ir Skandinavijos šalyse. 

Teisiniai buveinių prioritetų skyrimo kriterijai. 

Teisiškai nustatyti buveinių ar bendrijų apsaugos 

ir tvarkymo prioritetai naudojami nedaugelyje 

šalių. Europos Sąjungoje buveinių apsaugos ir 

tvarkymo prioritetų nustatymą reglamentuoja 

Buveinių direktyva (Tarybos direktyva dėl natūralių 

buveinių ir laukinės augalijos bei gyvūnijos 

apsaugos (92/43/EEB); plačiau apie tai 

žiūrėti 2.3 poskyryje). Augalų bendrijų apsaugą 

kai kuriose šalyse reglamentuoja saugomų bendrijų 

įstatymai ar poįstatyminiai aktai. Teisiškai 

augalų bendrijų apsauga yra reglamentuojama 

Čekijos Respublikoje, Lietuvoje ir kai kuriose 

kitose Europos šalyse. Lietuvoje yra priimtas 

Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų 

įstatymas (1997, pakeistas 2001; šiuo metu 

rengiama nauja redakcija). Jis reglamentuoja ne 

tik kai kurių rūšių, bet ir augalų bendrijų apsaugą, 

o poįstatyminiais aktais gali būti nustatomi ir 

tvarkymo prioritetai. Aplinkos ministro įsakymu 

patvirtintas Lietuvos saugomų augalų bendrijų 

Raudonosios knygos sąrašas (1998-11-30, Nr. 

237, Žin. 1998, Nr. 108-2976) bei publikuota 

Lietuvos Raudonoji knyga: augalų bendrijos 

(Balevičienė ir kt., 2000). 

¦ 24 ¦ 

1.4.3. Ekologinio vertinimo taikymas 

teritorijų gamtosauginei vertei ir 

gamtotvarkos veiklų prioritetų 

nustatyme 

Prieš pradedant tvarkymo darbus dažnai yra 

rengiamos įvadinės studijos (t. y. analizuojami 

esami duomenys), atliekami tyrimai. Vienos 

specialistų grupės įvadines studijas rengia prieš 

pradedant planavimo procesą, kitos – pradinėje 

planavimo stadijoje. Vienu ar kitu atveju esami 

duomenys turi būti išanalizuojami ir pateikiami 

vertinti. Dalyje Europos Sąjungos šalių, Šiaurės 

Amerikoje, Australijoje ir kitur prieš pradedant 

planavimą atliekamas teritorijų ar jų dalių 

ekologinis vertinimas. Teritorijų ekologinis 

vertinimas – tai gamtosauginės tam tikrų teritorijų 

ir (ar) jų dalių (zonų) vertės bei tvarkymo 

prioritetų nustatymas, galimų apsaugos ir 

tvarkymo priemonių parengimas konkrečioms 

rūšims, bendrijoms bei jų buveinėms išsaugoti 

(Mierauskas, Greimas, 1997; O’Connor et al., 

1990; Ratcliffe, 1977; Spellerberg, 1992; US 

Fish and Wildlife Servise, 1980). Ekologinis 

vertinimas gali būti atliekamas vienu iš trijų 

būdų, priklausomai nuo esamo laiko ir skiriamų 

tam darbui lėšų: 

– skubus ekologinis vertinimas. Vertinama 

tam tikra teritorija ar jos dalis remiantis prioritetinių 

rūšių ir buveinių nustatymu. Buveinės ir 

rūšys yra nustatomos iš senesnių duomenų ar 

esamų žemėlapių. Anglijoje taikoma skubaus 

buveinių vertinimo metodika (Joint Nature Conservation 

Committee, 1993; papildyta 2007). 

Prioritetinėmis buveinėmis dažniausiai skiriamos 

jau minėtosios buveinės arba šalys turi 

savus prioritetus. Šio vertinimo metu jokie specialieji 

tyrimai nėra atliekami, išskyrus buveinių 

apžvalginį inventorizavimą, naudojant esamą 

kartografinę medžiagą. Dažnai buveinių identifikavimui 

naudojamos ortofotonuotraukos ar 

satelitinės nuotraukos. Taikant satelitines nuotraukas 

naudojamos specialios kompiuterinės 

programos konkrečioms buveinėms identifikuoti. 

Skubus ekologinis vertinimas dažniausiai

atliekamas didelėse teritorijose, stokojant laiko 

ir lėšų. Šis vertinimas yra panašus į greitą biologinės 

įvairovės vertinimą (angl. Rapid biodiversity 

assessment). Juo dažniausiai yra įvertinama 

atskirų teritorijos dalių ar elementų (pvz., 

pievos, miško, pelkės, kūdros ir pan.) būklė, 

rūšinė sudėtis ir vertingumas (Hambler, 2004). 

– bazinis (pirminis) ekologinis vertinimas. 

Vertinama tam tikra teritorija ar jos dalis remiantis 

apžvalginiais tyrimais ar esamais surinktais 

duomenimis. Lauko tyrimuose naudojamos 

apskaitos, bet pavyzdžiai renkami ne visoje teritorijoje, 

o tam tikslui parinktuose tipiškuose 

ploteliuose. Šis būdas dažniausiai taikomas taip 

pat didesnėms teritorijoms, kai nėra laiko ir lėšų 

detaliems tyrimams. 

– detalusis ekologinis vertinimas. Šis būdas 

yra taikomas, kai yra pakankamai lėšų ir laiko 

norint įvertinti teritoriją. Jis vykdomas panašiai 

kaip ir bazinis vertinimas, tačiau yra detalesnis. 

Taip pat naudojama esama informacija apie 

populiacijų gausumo pokyčius ir kt. Tam naudojamos 

tikslesnės nei bazinio vertinimo būdo 

kelerių metų apskaitos, pvz.: kartografavimas ir 

pan. Dažniausiai detaliai ištiriama visa teritorija. 

Vienas pirmųjų naudotus ekologinio vertinimo 

kriterijus susistemino anglų mokslininkas 

D. Ratcliffe‘as (1977). Jis pasiūlė naudoti 

šiuos ekologinio vertinimo kriterijus: pirminiai 

kriterijai – teritorijos dydis, rūšių įvairovė, natūralumas, 

tipiškumas, pažeidžiamumas (rūšių 

ir buveinių); antriniai kriterijai – teritorijos istoriniai 

duomenys, potenciali teritorijos vertė (t. y. 

kokia teritorijos vertė bus atlikus gamtotvarkos 

darbus), teritorijos padėtis (erdvinė, ekologinė), 

teritorijos patrauklumas. Ekologinio vertinimo 

kriterijai buvo koreguojami ir tobulinami. Įvairiose 

šalyse teritorijų gamtosauginė vertė nustatoma 

pasirenkant vienus ar kitus kriterijus. 

Toliau tekste pateikiami dažniausiai naudojami 

kiekybiniai ir kokybiniai ekologinio vertinimo 

kriterijai (Joint Nature Conservation Committee, 

1993; Mierauskas, Greimas, 1997; O’Connor 

et al., 1990; Spellerberg, 1991, 1992; US Fish 

and Wildlife Servise, 1980). 

Kiekybiniai kriterijai: 

1) rūšių skaičiaus įvairovė – tai bendras rūšių 

skaičius tiriamojoje teritorijoje. Rūšių skaičius 

yra išreiškiamas pateikiant rūšių sąrašą arba 

įvairiais gausumo indeksais (Spellerbeg, 1991). 

Teoriškai kuo didesnis rūšių skaičius, tuo teritorija 

turėtų būti vertingesnė, bet tai priklauso nuo 

jos dydžio, formos ir buveinių fragmentiškumo. 

Šis kriterijus nėra svarbus, bet suteikia bendrų 

žinių apie teritorijos biologinę įvairovę. 

2) rūšinė įvairovė – tai rūšių ir jų individų 

skaičius tiriamojoje teritorijoje. Rūšinė įvairovė 

pateikiama įvairiais rūšių įvairovės indeksais 

(Simpson, Shannon-Weiner, Alpha ir kt.). Šiuo 

atveju yra atsižvelgiama tiek į rūšių, tiek į konkrečių 

rūšių individų kiekį. Šis yra dažniau taikomas 

nei ankstesnis kriterijus, ir tokiu atveju 

pirmasis gali būti netaikomas. 

3) retumas – tai retų ir nykstančių rūšių, 

bendrijų ir buveinių gausumas tiriamojoje teritorijoje. 

Retos ir nykstančios rūšys, bendrijos 

ir buveinės yra skiriamos pagal tarptautinius 

ir nacionalinius prioritetus bei kriterijus (žiūr. 

1.4.1–1.4.2 poskyrius). Gamtosauginiu požiūriu 

teritorija yra juo vertingesnė, kuo daugiau joje 

aptinkama aukštesnės retumo kategorijos rūšių, 

bendrijų ir buveinių. 

4) buveinių įvairovė. Teritorija turi didesnę 

gamtosauginę vertę, kai joje buveinių įvairovė ir 

užimamas plotas yra didesni, buveinės yra nefragmentuotos. 

Įvairovei ir vertingumui nustatyti 

taikomi įvairūs buveinių įvairovės indeksai. 

) kraštovaizdžio elementų įvairovė. Kraštovaizdžio 

elementų struktūra ir įvairovė lemia 

ekologinius procesus, biologinės įvairovės gausumą 

ir kt. Deja, šis kriterijus tarp gamtosaugininkų 

nėra plačiai naudojamas teritorijos gamtosauginei 

vertei nustatyti, jis daugiau atspindi 

estetinę, istorinę ar archeologinę vertę. 

6) teritorijos erdviniai parametrai. Tai teritorijos 

ar jos dalių plotas ir perimetras, forma, 

atskirų dalių ar plotų erdvinis išsidėstymas. 

Erdviniai teritorijos parametrai lemia daugelio 

rūšių pasiskirstymą, gausumą ir dinamiką, turi 

įtakos jų judėjimui, santykiams ir pan. (Forman, 

¦ 2 ¦

1995; O’Connor et al., 1990). Ištirta, kad mažesnių 

teritorijų yra mažesnė rūšinė ir buveinių 

įvairovė, dėl to jos gali būti ne tokios vertingos. 

Fragmentuotos ir vienodo ploto teritorijos, bet 

turinčios didesnį perimetrą, turi daugiau ir „pakraščio“ 

rūšių, bet čia mažiau tų rūšių, kurios 

mėgsta vientisus plotus ir t. t. Be to, svarbu yra 

saugomų zonų ar plotų išsidėstymas. Dažnai 

saugomų teritorijų dalys yra viena nuo kitos išsidėsčiusios 

tam tikru atstumu. Jeigu steigiant 

saugomas teritorijas nėra galimybės apsaugoti 

gamtines vertybes vientisame masyve, tai reikia 

bandyti jas parinkti erdvėje taip, kad ten gyvenantiems 

gyvūnams būtų lengviau patekti iš vienos 

saugomos subteritorijos į kitą ir pan. 

Kokybiniai kriterijai: 

7) teritorijos reprezentatyvumas. Tai atskirų 

saugomų ir nesaugomų ekosistemų, buveinių, 

bendrijų ar rūšių santykis. Jis gali būti išreiškiamas 

procentais arba ploto vienetais. Ekologinio 

vertinimo metu atsižvelgiama į tai, kiek vienos ar 

kitos ekosistemos ar buveinės jau yra saugoma. 

Jei jos saugomas santykis procentais yra mažas 

ir to nepakanka, norint užtikrinti tos ekosistemos 

išlikimą, tai teritorijai suteikiama aukštesnė 

gamtosauginė vertė ir ją siūloma įtraukti 

į saugotinų sąrašą. Tai pat yra atsižvelgiama, ar 

tą ekosistemą mažos teritorijos reprezentuoja ar 

ne, ir (ar) jos specifinė gyvūnija ir augalija gali ar 

negali išgyventi tokiose riboto didžio ekosistemose. 

Reprezentatyvumas gali būti išreiškiamas 

indeksu IP = log(2I/O); čia I – saugomas ekosistemos 

(buveinės) plotas, O – visas plotas šalyje 

ar regione. Reprezentatyvumo kriterijus yra 

vertinamas pasauliniu mastu. UNESCO ir IUCN 

(pagal O'Connor et al., 1990) rekomenduoja realiai 

saugoti ne mažiau kaip po 10 % kiekvienos 

ekosistemos (buveinės) šalyje. Europos Sąjungos 

šalyse nustatytas kitas santykis (žiūr. 2.3 

poskyrį). 

8) teritorijos natūralumas. Populiariąja prasme 

natūralumas suprantamas kai ekosistemos 

neveikia žmogaus įtaka. Galima skirti tris natūralumo 

požymius: 1) riba, iki kurios ekologinė 

sistema keisis, jei žmogaus poveikis sumažės 

¦ 26 ¦ 

iki minimumo, 2) koks kiekis papildomos antropogeninės 

energijos yra reikalingas esamai 

sistemai palaikyti, 3) koks yra santykinis vietinių 

rūšių kiekis mažai antropogenizuotoje teritorijoje, 

lyginant su esančia antropogeninėje zonoje. Nustatyta, 

kad, padidėjus maisto medžiagų kiekiui, 

jautrios augalų rūšys pradeda nykti, o jų vietą 

užima geriau užterštą aplinką pakeliančios rūšys 

(Spellerberg, 1991). Kadangi 1 ir 2 požymiai yra 

sunkiai pritaikomi, labiausiai naudojamas 3 požymis. 

Tam tikslui yra lyginamos identiškos ekosistemos 

ar buveinės, esančios antropogeninėje 

zonoje ir toli nuo jos. Tuo pagrindu nustatomos 

indikatorinės rūšys, kurios yra specifinės natūraliai 

bei antropogenizuotai gamtinei aplinkai. 

Taip pat vartojamas terminas „pusiau natūrali“ 

ekosistema. Joje sustabdomas žmogaus poveikis 

ir po kurio laiko susiformuoja ekosistema, 

artima natūraliai, pvz., suarta pieva gali savaime 

atsikurti po dešimt ar daugiau metų. Taip pat 

natūralizacijos procesas gali būti spartinamas 

sodinant tipinių tai buveinei augalų rūšių ir pan. 

Be to, yra nuomonių, kad natūralios ekosistemos 

Šiaurės Amerikoje ir Europoje egzistavo iki 

industrinės revoliucijos pradžios, t. y. maždaug 

iki 1750 metų (IUCN, UNEP, WWF, 1980). 

Tuo tarpu G. Peterkenas (2001) yra giliau išnagrinėjęs 

natūralumo sąvoką. Jis siūlo vartoti 

kelis kokybinius ekosistemų natūralumo terminus: 

1 – originalus natūralumas (ekosistema natūrali 

nuo susiformavimo laikotarpio); 2) dabartinis 

natūralumas (ekosistemą modifikavo tiek 

aplinkos faktoriai, tiek žmogus, bet dabar ji yra 

artima originaliai); 3) buvęs natūralumas praeityje 

(buvusi natūrali ekosistema, bet dabar žmogaus 

modifikuota); 4) potencialus natūralumas 

(sustabdžius poveikį, ekosistema susiformuos 

kaip originali); 5) ateities natūralumas (nutraukus 

žmogaus poveikį ir vykdant natūralizacijos 

procesą, pvz.: įkuriant buvusias tipines rūšis, 

atkuriant hidrologinį režimą ir pan., ekosistema 

ateityje taps artima originaliai). G. Peterkenas 

yra pritaikęs šią natūralumo klasifikaciją miškams.

9) teritorijos tipiškumas. Tipinės ekosistemos 

ar buveinės yra tos, kurios yra įprastos ar 

etaloninės tam regionui su specifine biologine 

įvairove ir abiotiniais požymiais. Tipiškumą atspindi 

rūšys ar bendrijos kaip indikatoriai, kai 

kurie kraštovaizdžio elementai. 

10) teritorijos unikalumas. Unikalios ekosistemos 

ar buveinės yra tokios, kurios yra 

retos tam regionui, turi unikalių kraštovaizdžio 

elementų. Unikalumui įvertinti taip pat skiriami 

indikatoriai. 

11) ekosistemos pažeidžiamumas. Tai ekosistemos 

ar kai kurių rūšių jautrumo žmogaus 

daromam poveikiui laipsnis. Dažniausiai labiau 

pažeidžiamos ekosistemos ar rūšys turi turėti 

didesnius apsaugos prioritetus, o teritorijos – 

didesnę gamtosauginę vertę. Žmogaus daromam 

poveikiui įvertinti apskaičiuojami jautrumo 

indeksai atskiroms rūšims ar net ekosistemoms 

(Spellerberg 1991, 1992; Treweek, 1999). 

12) ekologinis gyvybiškumas. Tai ekosistemos 

sugebėjimas nepakisti ilgesnį laiko tarpą, t. 

y. su lėtesne natūralia sukcesija arba veikiant antropogeniniam 

poveikiui. Dalis gamtosaugininkų 

mano, nėra tikslinga saugoti tas ekosistemas 

ar bendrijas, kurios turi labai greitą sukcesiją ir 

nėra priemonių jas palaikyti stabilios būsenos. 

Ekologiniu požiūriu visos ekosistemų sukcesinės 

būklės yra svarbios biologinės įvairovės 

išsaugojimui. 

Paprastai prieš vertinant teritorijos yra suskirstomos 

į dalis ar zonas. Kiekvienai teritorijos 

daliai pagal paminėtus kriterijus yra suteikiamas 

tam tikras balų skaičius, kurie yra sumuojami. 

Taip pat teritorijų ir jų dalių vertė gali būti išreiškiama 

indeksais. Tačiau iki šiol pasaulyje egzistuoja 

problema, kaip visus kriterijus įvertinti, 

suteikti bendrus matavimo vienetus. Kiekybiniai 

kriterijai gali būti išmatuojami, o kokybiniai – 

sunkiai. Yra sunku nustatyti, kuris kriterijus yra 

svarbesnis, o kuris ne. Dėl to dažnai kokybiniams 

parametrams balai suteikiami, remiantis 

empirika. 

Prieš steigiant saugomas teritorijas ar planuojant 

ūkinę gamtinei aplinkai turėsiančią 

poveikio veiklą, būtina įvertinti teritorijų ar jų 

gamtosauginę vertę, t. y. nustatyti kiekvienos 

teritorijos dalies vertingumo laipsnį ir jas išrikiuoti 

prioritetine tvarka. Teritorijos ar jos dalys, 

įvertintos pagal moksliškai pagrįstus ekologinio 

vertinimo kriterijus, turi skirtingas gamtosaugines 

vertes. Ekologiniu požiūriu visos teritorijos 

yra svarbios, bet vykdant įvairias vystymo veiklas 

tenka daryti kompromisinius sprendimus. 

Taigi zonos, turinčios aukštesnę gamtosauginę 

vertę, turi aukštesnius apsaugos prioritetus, o 

tos kurios turi žemą vertę, turi žemesnius prioritetus 

ir gali būti priskiriamos tinkamos ūkinei 

veiklai. Planuojant vykdyti gamtotvarką, tvarkymo 

prioritetai paprastai suteikiami aukštesnę 

gamtosauginę vertę turinčioms teritorijoms ir jų 

dalims. 

1.5. Ar gali kompleksinis ekosistemų 

valdymas būti atsvara 

gamtotvarkai? 

Tvarkant rūšių gyvenimo aplinką, bendrijas 

ar buveines paprastai yra atsižvelgiama į atskirus 

komponentus ir juos veikiančius faktorius, 

bet dažnai pasigendama kompleksinio požiūrio. 

Klasikiniuose gamtotvarkos planuose tvarkymo 

veikla yra nukreipta į konkrečių rūšių ar buveinių 

gyvenimo sąlygų pagerinimą, bet neatsižvelgiama 

į vidurūšinius ar tarprūšinius santykius, mitybos 

grandžių palaikymą bei kitus ekologinius 

procesus. Gamtotvarkos planuose dažniausiai 

neanalizuojamos taršos mažinimo priemonės, 

ūkinė veikla ir jos poveikio mažinimas ir pan., 

kurios turi įtakos plano objektams. Dėl to pastaraisiais 

metais, ypač Šiaurės Amerikos šalyse, 

didelis dėmesys yra skiriamas kompleksiniam 

ekosistemų tvarkymui arba valdymui, kai yra 

sujungiama aplinkosauginės, ekonominės ir 

socialinės veiklos. Kompleksinis kelių skirtingų 

ekosistemų valdymas būtinas didelėse teritorijose, 

tuo tarpu gamtotvarka yra sukoncentruota į 

mažesnes teritorijas. Kompleksinis ekosistemų 

valdymas – tai ekosistemos fizinių, cheminių ir 

¦ 27 ¦

iologinių procesų, komponentų (rūšių ir buveinių) 

bei žmonių veiklos reguliavimas, siekiant 

norimos ekosistemų būklės. Ekosistemų valdymas 

jungia atskirų ekosistemų struktūros ir 

funkcijų reguliavimą, vienų ekosistemų poveikio 

kitoms bei jų tarpusavio ryšių reguliavimą, integruojant 

ekologines žinias į politinį, socialinį 

ir ekonominį kontekstą, kad būtų pasiektas pagrindinis 

tikslas – ekosistemų funkcijų ir vientisumo 

ilgalaikis užtikrinimas (pagal Grumbine, 

1994; Wright, 1996). 

Ekosistemų valdymo koncepcija nėra sena, 

nors pati ekosistemos sąvoka buvo naudojama 

jau gerokai seniau. Svarbiausi teoriniai ekosistemų 

valdymo pagrindai formavosi 1980–1995 

metais (Grumbine, 1994; Maltby et al., 1999, ir 

kt.). 1995 metais JAV tarpžinybinė ekosistemų 

valdymo grupė apibrėžė, kad ekosistemų valdymas 

yra metodas, galintis palaikyti ar restauruoti 

natūralias sistemas, jų funkcijas ir vertę. Taip 

pat buvo apibrėžtas bendras ekosistemų valdymo 

tikslas – restauruoti ir palaikyti ekosistemų 

gyvybingumą, produktyvumą ir biologinę įvairovę, 

kartu užtikrinant žmonių gyvenimo kokybę, 

tvarų gamtos išteklių naudojimą socialiniame 

ir ekonominiame kontekste. Taigi kompleksinis 

ekosistemų valdymas tam tikroje teritorijoje apima: 

• ekologinius, politinius, socialinius ir ekonominius 

tvarkomos teritorijos aspektus; 

• veikiančių organizacijų ir asmenų veiklos 

koordinavimą, bendradarbiavimo tarp valstybinių, 

savivaldos ir vietinių veiklos grupių, žemės 

savininkų bei kitų suinteresuotų grupių skatinimą; 

• geriausios mokslinės ir tvarkomosios veiklos 

praktikos panaudojimą; 

• informacijos ir duomenų valdymo tobulinimą; 

• duomenų koregavimą ir papildymą naujais 

duomenimis ir informacija apie tvarkomąją veiklą. 

Norint pasiekti ekosistemų valdymo tikslus, 

reikia įtraukti šias veiklas: 

¦ 28 ¦ 

• cheminės ir fizinės taršos kontrolę, sumažinant 

jos pateikimą į aplinką; 

• fizinių parametrų kontroliavimą (pvz., vandens 

lygio keitimą, vandens pašildymą ir pan.); 

• biologinių rodiklių keitimą ir reguliavimą 

(pvz., pievų tvarkymą, pelkių restauravimą, invazinių 

rūšių kontrolę, miškų tvarkymą ir pan.); 

• gamtinių resursų naudojimo kontrolę (žvejybą, 

medžioklę, miškų kirtimą ir pan.); 

• žmogaus gaminamos produkcijos reguliavimą 

(žemės ūkio produkcijos kiekio, tręšimo, 

pesticidų naudojimo, gyvulių skaičiaus ir tankumo 

ir pan.); 

• visuomenės įtraukimą į gamtinių sistemų 

valdymą (agrarinių aplinkosauginių programų ir 

žemės ūkio kompensacinių išmokų taikymas, 

ekologinės žemdirbystės skatinimas, alternatyvių 

veiklų skatinimas ir pan.); 

• socialinės ir ekonominės būklės valdymą. 

Kompleksinio ekosistemų valdymo srityje 

įvairūs specialistai numato iš dalies skirtingus 

valdymo principus ir prioritetus. Išeities taškas 

yra bendras, gali skirtis ekosistemų valdymo 

interpretacija ir požiūris. Pateikiami du požiūriai 

į ekosistemų valdymą, kurie yra panašūs, besiskiriantys 

tik kai kuriais aspektais. N.Meyeris 

(1997) suformulavo septynis ekosistemų valdymo 

principus: 

• ekosistemos, kaip nuolatos kintančios sistemos, 

turi būti tvarkomos tiek viduje, tiek atsižvelgiant 

į gretimas ekosistemas; 

• ekosistemos yra nuolat kintančios, tad dabartinę 

jų būklę lėmė ankstesni poveikiai; 

• erdviniu požiūriu ekosistemos yra heterogeniškos 

ir jų tvarkymas priklauso nuo heterogeniškumo 

laipsnio; 

• netiesioginis poveikis ekosistemoms gali 

būti svarbesnis negu tiesioginis ir gali sukelti 

nenuspėjamų efektų; 

• ekosistemų funkcijos priklauso nuo komponentų 

struktūros, ypač biologinės, todėl norint 

palaikyti gyvybingas funkcijas būtina išsaugoti 

svarbiausius komponentus;

• keli ekosistemos komponentai (pvz., rūšys) 

gali atlikti vienodas ar panašias funkcijas, 

bet išorės poveikiui būti nevienodai jautrūs; 

• žmonės yra ekosistemų dalis, todėl nėra 

žmogaus nepaveiktų ekosistemų. 

E. Maltby‘is (Maltby et al., 1999) pateikia dešimt 

ekosistemų valdymo principų. 

Pagrindiniai vadovavimosi principai: 

1. Valdymo tikslai turi būti socialiniame kontekste; 

2. Ekosistemos turi būti tvarkomos žmonių 

veiklos kontekste; 

3. Ekosistemos turi būti tvarkomos neperžengiant 

jų natūralių ribų (galimybių); 

4. Tvarkymas neišvengiamai sukelia pokyčių; 

5. Tvarkymas yra atliekamas įvairiose vietovėse, 

o apsauga vykdoma saugomose teritorijose; 

Vykdomieji (einamieji) principai: 

6. Ekosistemų valdymas turi būti globalaus 

pobūdžio, bet veikla – lokalaus; 

7. Ekosistemų tvarkymu turi būti siekiama 

palaikyti jų struktūrą ir funkcijas; 

8. Sprendimus priimantys asmenys turi vadovautis 

moksliniais pagrindais; 

9. Ekosistemų tvarkymui būtinos tam tikros 

atsargumo priemonės; 

10. Ekosistemų valdymui reikalingas multidisciplininis 

požiūris. 

Bendros strategijos, kas yra tikslingiau ir 

svarbiau – kompleksinis ekosistemų valdymas 

ar konkreti gamtotvarka tam tikrose teritorijose, 

dar nėra. Kompleksinio ekosistemų valdymo 

šalininkai pateikia argumentų, kad kompleksinis 

valdymas yra pranašesnis už rūšių ar buveinių 

tvarkymą (Maltby et al., 1999). Pirma, ekosistemų 

valdymas apima dideles sausumos ar vandens 

teritorijas, ko neįmanoma padaryti gamtotvarkos 

priemonėmis. Antra, tvarkant dideles 

teritorijas įtraukiamos ir smulkios, bet izoliuotos 

teritorijos dažnai yra vertingos biologine įvairove. 

Gamtotvarkos planai yra rengiami konkrečioms 

teritorijoms, tad kai kurios teritorijos gali 

likti netvarkomos. Faktais įrodyta, kad mažose 

izoliuotose teritorijose sunku išsaugoti daugelį 

rūšių. Tuo tarpu tvarkant dideles teritorijas galima 

suformuoti apsaugos (buferines) zonas apie 

mažas vertingas teritorijas, taip pat ekologinius 

koridorius. Rūšių apsaugos planai menkai ar visai 

neapima visų galimų apsaugos ir tvarkymo 

priemonių, pvz.: veisimo nelaisvėje, reintrodukavimo, 

įvairių gyvenimo buveinių tvarkymo ir 

pan., t. y. jiems trūksta kompleksiškumo. Trečia, 

moksliniais argumentais įsteigtos ir tvarkomos 

saugomos teritorijos yra tik proceso pradžia, o 

kompleksinis valdymas apima politinius, socialinius, 

ekonominius, etninius, religinius procesus, 

nuo kurių priklauso saugomų teritorijų ateitis. 

Ketvirta, kompleksinis ekosistemų valdymas 

gali prisidėti prie visuotinio pobūdžio aplinkosaugos 

problemų sprendimo. 

Taigi Šiaurės Amerikos, Australijos ir kitų 

šalių aplinkosaugininkai ir mokslininkai dažniau 

laikosi požiūrio, kad kompleksinis ekosistemų 

valdymas yra pažangesnis, į ateitį nukreiptas 

požiūris, palyginus su tradiciniu gamtos vertybių 

ir išteklių tvarkymu. Galima sutikti, kad ekosistemų 

valdymas yra daug platesnė veikla, negu 

tradicinė gamtotvarka. Gamtotvarkos tikslai yra 

nukreipi į rūšių ir buveinių gyvenimo sąlygų pagerinimą 

ir išsaugojimą konkrečioje teritorijoje, 

o kompleksinis valdymas apima ekosistemų 

kompleksus ar dideles ekosistemas, siekia ne 

tik užtikrinti ekosistemų funkcijų ir komponentų 

išsaugojimą, bet ir patenkinti visuomenės poreikius. 

Be to, žmogaus poveikis ekosistemoms 

auga ir daugelį aplinkosaugos problemų, kaip 

klimato kaitos, globalios taršos mažinimo, didelių 

ekosistemų ar jų kompleksų išsaugojimo, 

negalima išspręsti lokaliai taikomomis priemonėmis. 

Ekosistemų valdymas dažniausiai yra taikomas 

didelėms ekosistemoms arba jų kompleksams, 

kaip JAV, Australijoje, Afrikoje ir kitur, kur 

nacionaliniai junginiai užima didžiules teritorijas. 

Toks valdymo modelis galėtų būti taikomas ir 

Rusijos Federacijoje, bet dėl centralizuoto saugomų 

teritorijų planavimo ir valdymo („iš viršaus 

į apačią“) šiuo metu sunkiai pritaptų. 

¦ 29 ¦

Kai kurie kompleksinio ekosistemų valdymo 

aspektai, kaip etniniai, religiniai, yra itin svarbūs 

besivystančiose šalyse, pvz., Afrikoje, kur 

įvairūs konfliktai turi didelę įtaką saugomiems 

objektams. Europos Sąjungoje pradėti įgyvendinti 

upių baseinų valdymo planai yra vienas 

kompleksinio ekosistemų valdymo pavyzdžių. 

Lietuvoje dalis aplinkosaugininkų ir teritorijų planavimo 

specialistų laikosi pozicijos, kad teritorijų 

tvarkymo planai yra kompleksinis teritorinis 

valdymas. Pažymėtina, kad teritorijų planavimo 

dokumentai (bendrieji ir specialieji planai) neatitinka 

pasaulyje priimtos kompleksinių ekosistemų 

valdymo koncepcijos ir principų. Jie yra 

tradiciniai, kaip ir visur naudojami fiziniai (erdviniai) 

planai. 

Dabar daugelyje šalių neįmanomas vien 

kompleksinis ekosistemų valdymas. Ir dėl daugelio 

priežasčių – politinės valios stoka, finansinių 

ir žmogiškųjų išteklių trūkumas ir pan. Be 

to, didžiules teritorijas apimantys planai negali 

apimti konkrečių teritorijų tvarkymo, kaip tai 

daroma įgyvendinant gamtotvarkos planus. Tai 

itin yra aktualu nedideliems draustiniams (žiūr. 

penktą skyrių). Gamtotvarka konkrečioje teritorijoje 

įgyvendina praktinius veiksmus ir tiesiogiai 

gerina biologinės įvairovės egzistavimo sąlygas. 

Ateityje rengiant kompleksinius ekosistemų 

valdymo planus turės būti parengti konkrečių 

vietovių tvarkymo planai, t. y. kaip šiuo metu 

gamtotvarkos planai. Tuo tarpu dabar daugelyje 

šalių kompleksinis ekosistemų valdymas yra tik 

koncepcinio lygmens. 

¦ 30 ¦ 

Papildoma literatūra 

Groom M. J., Meffe G. K., Carroll C. R. 

200 . Principles of Conservation Biology. sinauer 

Associates Inc., 673 p. 

Hambler C. 2004. Conservation. Cambridge 

University Press, 368 p. 

Larsson T.–B. 2001. Biodiversity Evaluation 

Tools for European Forests. Munksgaard, 237 p. 

Luken J. O. 1990. Directing Ecological Succession. 

London–New York: Chapman and Hall, 

251 p. 

Pullin A. 2002. Conservation Biology. Cambrige 


Spellerberg I. 1992. Evaluation and Assessment 

for Conservation. Cambridge: Chapman 

and Hall, 260 p. 

Stončius D., Treinys R., Mierauskas P. 

2001. Gamtotvarkos vaidmuo saugant biologinę 

įvairovę. Vilnius: Lietuvos gamtos fondas, 85 p. 

Sutherland W. 2000. The Conservation 

Handbook: Research, Management and Policy. 

Blackwell Science, 278 p. 

Treweek J. 1999. Ecological Impact Assessment. 

Blackwell Science, 351 p.

2. GAMTOTVARKOs POLiTiKA, 

TEisiniAi iR EKOnOMiniAi 

REGuLiAViMO AsPEKTAi 

2.1. Nuo politikos iki realių veiksmų 

Gamtos apsauga ir tvarkymas yra sudėtinga 

veikla, susidedanti iš daugybės grandžių, kurias 

reikia tinkamai valdyti. Valdymo procesas 

susideda iš politikos formavimo, planavimo, 

įgyvendinimo ir proceso kontrolės. Gamtosaugos 

politika yra ta pirminė grandis, nuo kurios 

ir prasideda reali apsauga. Tinkamai suformuluota 

politika įgalina sėkmingiau ir efektyviau 

įgyvendinti praktinius sprendimus. Priimti 

aplinkos apsaugai palankius sprendimus nėra 

paprasta. 

Pirmuosius žingsnius aplinkos apsaugos 

srityje žengė Jungtinės Tautos. Buvo sušaukta 

nemažai tarptautinių pasitarimų, pasirašyta 

svarbių susitarimų aplinkosaugos srityje. Pirmas 

ir svarbiausias tarptautinis susitarimas 

gamtos apsaugos ir tvarkymo srityje buvo 

Tarptautinės svarbos šlapynių, ypač vandens ir 

pelkių paukščių buveinių, apsaugos konvencijos 

(RAMSAR‘o) pasirašymas (1971). Deja, realios 

juridinės galios šis susitarimas neturėjo, 

bet buvo stimulas tolesniems sprendimams. 

Europos Bendrijos irgi dėjo pastangas prisidėti 

prie aplinkos išsaugojimo. 1973 m. priimta 

Pirmoji aplinkos apsaugos veiksmų programa 

pastūmėjo tolesniems sprendimams. 

Sunkiau buvo pasiekti tarptautinių ir nacionalinių 

susitarimų gamtos apsaugos ir tvarkymo 

srityje, nes tiek visuomenė, tiek politikai 

geriau suvokia tiesioginę aplinkos užteršimo 

žalą žmonijai ir dėl to ją būtina mažinti. Kur 

kas sunkiau buvo priimti politinius sprendimus 

gamtos išsaugojimo srityje. Pirmiausiai reikėjo 

apsaugos ir tvarkymo problemas iškelti visuomenei, 

nes tik tokiu būdu atliekami darbai gali 

būti suprasti ir palaikomi. Negatyvi visuomenės 

reakcija atsispindi žiniasklaidoje, kartu ir politi- 

kų nuostatose, todėl yra būtinas aplinkosauginis 

švietimas ir siekis gauti palankų visuomenės 

ir politikų supratimą ir palaikymą. Patirtis 

parodė, kad palankesnius sprendimus gamtos 

apsaugai yra lengviau pasiekti viešai iškeliant 

patrauklių ir visuomenės vertinamų gamtos 

objektų nykimo problemas. Pirmieji svarbūs 

politiniai ir teisiniai sprendimai buvo priimti atsižvelgiant 

į retų paukščių nykimo problemas. 

JAV gamtosaugininkai siekdami, kad būtų priimtas 

nykstančių rūšių apsaugos įstatymas, 

atkreipė visuomenės ir politikų dėmesį į tai, 

kad Amerikos simbolis – baltagalvis erelis yra 

ant išnykimo ribos. Dėl įvairių akcijų ir politikų 

lobizmo 1973 metais buvo priimtas federalinis 

Nykstančių rūšių įstatymas. Tai svarbiausias 

JAV teisinis dokumentas, atveriantis kelią į rūšių 

ir jų gyvenamosios aplinkos apsaugą bei 

tvarkymą. Atsidūręs ant išnykimo ribos baltagalvis 

erelis dabar yra įprastas JAV paukštis. 

Amerikos gamtosaugininkų ir mokslininkų laimėjimas 

paskatino ir kitas šalis priimti įvairius 

tiek tarptautinis, tiek nacionalinius teisinius 

dokumentus. Europoje gamtosaugininkai savo 

tikslų pasiekė, atkreipę pirmiausia visuomenės 

ir politikų dėmesį į paukščių ir jų gyvenamosios 

aplinkos naikinimą. 1979 metais Europos 

Bendrijos priėmė vadinamąją Paukščių direktyvą, 

o Europos Taryba – Berno konvenciją (žiūr. 

toliau). Šie ir kiti priimti teisiniai dokumentai 

padėjo pagrindus vystyti gamtotvarkos veiklas 

įvairiose pasaulio šalyse. Šalių pasirašytos ir 

ratifikuotos tarptautinės konvencijos bei susitarimai 

buvo pagrindas priimti nacionalinius 

teisės aktus, kurie tiesiogiai vienoje ar kitoje 

šalyje reglamentuoja gamtotvarką. Esant teisiniams 

pagrindams yra numatomos apsaugos 

ir tvarkymo lėšos, be kurių tiek aplinkos, tiek 

gyvosios gamtos išsaugojimas būtų neįmanomas. 

Ryšium su tuo toliau yra trumpai apžvelgiamos 

svarbiausios pasaulinės ir regioninės 

konvencijos bei tarptautiniai susitarimai, Europos 

Bendrijų, taip pat Lietuvos teisiniai dokumentai. 

¦ 31 ¦

¦ 32 ¦ 

2.2. Pasaulinės tarptautinės konvencijos 

ir susitarimai 

Tarptautiniai susitarimai (konvencijos ir jų 

protokolai, kelių valstybių susitarimai ir pan.) 

yra labai svarbūs aplinkos bei gamtos apsaugos 

instrumentai. Šalys, pasirašiusios tarptautinius 

susitarimus, prisiima tam tikrus įsipareigojimus, 

kuriuos turi įgyvendinti, taip pat rengti ataskaitas 

apie įgyvendinimo žingsnius. Tarptautiniai 

susitarimai yra savanoriškai šalių prisiimti įsipareigojimai. 

Jie neturi tiesioginės įtakos šalių piliečiams 

ar organizacijoms, jų pagrindu turi būti 

priimti nacionaliniai teisės aktai, kurie tiesiogiai 

reglamentuoja tiek fizinių, tiek juridinių asmenų 

veiklą. 

Visuotinius (globalius) susitarimus paprastai 

kuruoja Jungtinės Tautos (JT). Aplinkosauginėms 

konvencijoms ir jų protokolams įgyvendinti 

yra įkurta Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos 

programa (UNEP), o už Pasaulio gamtos ir 

kultūros paveldo konvencijos įgyvendinimą yra 

atsakinga JT Švietimo, mokslo ir kultūros programa 

(UNESCO). Tarptautinius susitarimus 

administruoja atitinkami komitetai ir sekretoriatai. 

Regioninius ar tarp kelių šalių pasirašytus 

susitarimus kuruoja įkurti komitetai, juos administruoja 

sekretoriatai. Kiekviena šalis, pasirašiusi 

tarptautinius susitarimus, moka atitinkamus 

kasmetinius nario mokesčius ir dalyvauja 

susitarimų įgyvendinimo veikloje. 

Tarptautiniai susitarimai skatina konkrečias 

šalis priimti atitinkamus nacionalinius teisės 

aktus. Priimti sprendimai ir rekomendacijos 

yra įgyvendinami ne tik šalyse, bet juos taiko 

ir įvairios tarptautinės organizacijos, pvz.: Ekonominio 

bendradarbiavimo ir vystymo organizacija 

(OECD), Pasaulio maisto ir žemės ūkio 

organizacija (FAO), Europos Bendrijos, taip pat 

tarptautinės nevyriausybinės organizacijos – 

Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN), 

Pasaulio gamtos fondas (WWF), įvairios tarptautinės 

verslo ir finansinės institucijos (pvz.: 

Pasaulio bankas). Tiek tarptautinių susitarimų 

komitetai (sekretoriatai), tiek įvairios institucijos 

įgyvendina aplinkosaugines programas ir projektus 

daugiausia besivystančiose šalyse. Pasaulio 

bankas (WB) kartu su kitomis organizacijomis 

yra įsteigęs Pasaulio aplinkos fondą (GEF), kuris 

finansuoja besivystančių šalių įvairias aplinkosaugines 

programas ir projektus. Nemažai programų 

ir projektų gamtos apsaugos ir tvarkymo 

srityje buvo įgyvendinta ir Lietuvoje (daugiausia 

GEF Mažųjų projektų programos). Finansiniai 

svertai yra puikus tarptautinių įsipareigojimų 

įgyvendinimo mechanizmas, nes nėra procedūrų 

bausti šalis už susitarimų nevykdymą. Tuo 

tarpu Europos Bendrijų šalys už Europos Sąjungos 

sutarties ir teisinių dokumentų nevykdymą 

yra baudžiamos piniginėmis baudomis. 

Svarbiausi tarptautiniai susitarimai, tiesiogiai 

susiję su gamtosauga ir gamtotvarka, yra šios 

konvencijos: globalios – Biologinės įvairovės, 

RAMSAR‘o, Bonos, Vašingtono, Klimato kaitos, 

Espoo ir jų protokolai, regioninės – Berno, Helsinkio 

ir pan. Įvairios šalys gali būti pasirašiusios 

dvišalius, ar net trišalius aplinkosauginius susitarimus, 

kuriuos stengiasi įgyvendinti. Geriausias 

pavyzdys yra JAV ir Kanados susitarimas 

dėl bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje 

pasienio regione, ypač Didžiųjų ežerų apsaugoje. 

Tarpusavio susitarimu abi šalys koordinavimui 

užtikrinti yra įkūrusios Jungtinę komisiją 

(angl. Joint Commission) ir prie jos sekretoriatą 

bei vykdo atitinkamas bendras programas ir 

projektus abiejose šalyse. 

2.2.1. Biologinės įvairovės konvencija 

Biologinės įvairovės konvencija yra viena 

svarbiausių konvencijų biologinės įvairovės apsaugos 

ir valdymo srityse. Ji buvo pasirašyta 

1992 metais Jungtinių Tautų konferencijoje Rio 

de Ženeire, Lietuvoje ratifikuota 1995 metais. 

Šiuo metu Pasaulyje konvenciją yra ratifikavusios 

170 šalių. Prie konvencijos yra Kartagenos 

biosaugos protokolas. Aukščiausias konvencijos 

organas yra šalių, ratifikavusių susitarimą, konferencija, 

vykstanti kas 2 metai. Priimti sprendimai 

yra skelbiami. Taip pat yra rengiamos regioninės

konferencijos. Konvencijos veiklų įgyvendinimą 

organizuoja sekretoriatas, esantis Kanadoje, 

Monrealyje. Taip pat yra įkurti tematiniai komitetai 

ir darbo grupės (pvz.: biosaugos, Pasaulio 

saugomų teritorijų) bei programos atskiriems 

klausimams spręsti. Svarbiausias yra Mokslo, 

technikos ir technologijų komitetas, kuris teikia 

rekomendacijas šalių konferencijoms konvencijos 

įgyvendinimo aspektais. Moksliniam ir 

techniniam bei tarpsektoriniam bendradarbiavimui 

užtikrinti yra sukurta informacinio valdymo 

ir apsikeitimo sistema (angl. Clearing – house 

mechanism). Bendradarbiavimui tarp šalių ir 

sekretoriato darbui užtikrinti yra nustatytos atsakingos 

institucijos ir asmenys kiekvienoje 

šalyje. Konferencijos uždaviniams įgyvendinti 

veikia finansinis mechanizmas – Pasaulio aplinkos 

fondas (GEF), kurių vienas iš steigėjų yra 

Pasaulio bankas (WB). Konvencijos teksto ir jo 

priedų interpretavimui bei sprendimų tiksliam 

įgyvendinimui yra leidžiami Biologinės įvairovės 

konvencijos įgyvendinimo vadovai (pvz. CBD, 

2005, ir naujesni). 

Konvencija apima keturias veiklos sritis, 

iš kurių su gamtotvarka labiausiai yra susijusi 

pirma sritis. Pagrindinės konvencijos veiklos 

sritys yra šios: biologinės įvairovės apsauga 

(Ia. in situ apsauga, Ib. ex situ apsauga); subalansuotas 

biologinės įvairovės komponentų 

naudojimas; prieinamas ir tinkamas genetinių 

išteklių naudojimas; biotechnologijų valdymas 

ir jų prieinamumas. Kiekvienai sričiai yra iškelti 

tikslai ir uždaviniai. 

Konvencijai įgyvendinti taikytinos šios pagrindinės 

apsaugos ir subalansuoto naudojimo 

priemonės: 

• parengti ir patvirtinti nacionalines strategijas, 

planus ar programas biologinės įvairovės 

išsaugojimui ir subalansuotam jų išteklių naudojimui; 

• integruoti biologinės įvairovės apsaugą ir 

subalansuotą naudojimą į reikalingus vystymo 

sektorius, politiką ir bendrus sektorinius planus. 

Biologinės įvairovės identifikavimo ir monitoringo 

reikalavimai: 

• identifikuoti svarbius biologinės įvairovės 

apsaugos ir subalansuoto naudojimo komponentus 

(pagal I konvencijos priedą); 

• vykdyti biologinės įvairovės komponentų 

monitoringą, ypač tų, kurie reikalauja skubių ir 

neatidėliotinų apsaugos priemonių, ar tų, kurie 

yra tinkamiausi subalansuotam naudojimui; 

• identifikuoti veiklų procesus ir jų kategorijas, 

kurie turi ar gali turėti neigiamą įtaką (ar 

poveikį) apsaugai ir subalansuotam išteklių naudojimui; 

• atlikti ir vykdyti priemones, susijusias su 

ankstesnių punktų įgyvendinimu. 

Konvencijos tikslai ir uždaviniai. Konvencijoje 

biologinės įvairovės išsaugojimas susijęs 

su keturių tikslų įgyvendinimu. Pirmas tikslas – 

užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą – apima 

tiek biologinės įvairovės išsaugojimą, tiek saugomų 

teritorijų valdymą. Jis aptariamas šiek tiek 

plačiau. Kiti konvencijos tikslai yra nelabai arba 

visiškai nesusiję su gamtotvarkos veiklomis, todėl 

nėra aptariami; jie būtų tokie: subalansuotai 

naudoti biologinės įvairovės komponentus; tinkamai 

naudoti genetinius išteklius ir užtikrinti jų 

prieinamumą; užtikrinti biotechnologijų valdymą 

bei jų prieinamumą ( pasiekiamumą). 

Pirmajam Konvencijos tikslui įgyvendinti yra 

numatyti šie uždaviniai. 

Uždaviniai in situ: 

1. Parengti ir įgyvendinti saugomų teritorijų 

steigimo ir tvarkymo principus bei sukurti sistemą, 

galinčią išsaugoti biologinę įvairovę; 

2. Užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą ir 

tinkamą naudojimą ne saugomose teritorijose; 

3. Restauruoti degraduojančias ekosistemas 

ir atkurti nykstančių rūšių gausumą ir jų gyvenamąsias 

vietas; 

4. Sukurti ir įgyvendinti priemones, leidžiančias 

kontroliuoti ir valdyti modifikuotų organizmų 

ir invazinių rūšių patekimą ir buvimą natūralioje 

aplinkoje; 

5. Sukurti priemones ir procedūras, sustabdančias, 

vertinančias planų, programų ir projektų 

bei politikos neigiamą poveikį biologinei įvai- 

¦ 33 ¦

ovei ir užtikrinančias visuomenės dalyvavimą 

šiame procese; 

Uždaviniai ex situ: 

1. Sukurti ir įgyvendinti vietinių nykstančių 

rūšių veisimo ir atkūrimo (re – habilitavimo) bei 

re – introdukavimo priemonių sistemą; 

2. Valdyti biologinių išteklių paėmimą iš gamtos, 

siekiant rūšis laikyti ar veisti nelaisvėje. 

Pirmas tikslas ir jo uždaviniai labiausiai susiję 

su gamtotvarka, todėl pateikiamas išsamesnis 

šio tikslo uždavinių paaiškinimas. 

Parengti ir įgyvendinti saugomų teritorijų steigimo 

ir tvarkymo principus bei sukurti sistemą, 

galinčią išsaugoti biologinę įvairovę. Saugomų 

teritorijų steigimas ir tinkamas tvarkymas yra 

vienas iš svarbiausių konvencijos uždavinių. Šio 

uždavinio įgyvendinimo koordinavimui yra įkurta 

Saugomų teritorijų darbo grupė ir patvirtinta 

Pasaulio saugomų teritorijų programa. Konvencija 

įpareigoja šalis parengti ir priimti saugomų 

teritorijų strategiją, pagal kurią būtų steigiamos 

ir tvarkomos šalių saugomos teritorijos. Pagal 

konvencijos reikalavimus saugomos teritorijos 

yra steigiamos siekiant išsaugoti biologinę 

įvairovę. Darbo grupės nustatytos visuotinės 

saugomų teritorijų kategorijos iš dalies skiriasi 

nuo Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos 

(IUCN) kategorijų. Kiekviena šalis turi priimti 

nacionalinius teisės aktus ir įsteigti institucijas, 

kurios užtikrintų saugomų teritorijų tvarkymą. 

Užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą ir 

tinkamą naudojimą ne saugomose teritorijose. 

Biologinės įvairovės apsauga turi būti vykdoma 

ne tik saugomose teritorijose, bet ir už jos ribų, 

tiek in situ, tiek ex situ. Yra išskirti rūšių išsaugojimo 

prioritetai, bet pagrindinis dėmesys yra 

skiriamas retų ir nykstančių rūšių išsaugojimui 

Pasaulio mastu. Visuotiniu mastu nykstančioms 

rūšims skirtos programos, kurių tikslas yra koordinuoti 

rūšių apsaugą ir buveinių tvarkymą bei 

jas veisti (auginti) nelaisvėje ir re–introdukuoti 

į jų natūralią gyvenamąją aplinką. Šiam uždaviniui 

įgyvendinti buvo atlikta daugybė programų 

ir projektų įvairiose pasaulio šalyse, ypač besivystančiose. 

¦ 34 ¦ 

Restauruoti degraduojančias ekosistemas 

ir atkurti nykstančias rūšis. Degraduojančių ar 

žmogaus veiklos pažeistų ekosistemų restauravimas 

ir re–habilitavimas yra svarbus konvencijos 

prioritetas, be saugomų teritorijų valdymo, 

rūšių ir buveinių apsaugos ir tvarkymo. Susitikimuose 

priimti sprendimai ragina šalis saugoti ir 

valdyti gamtinius procesus ekosisteminiu principu, 

t. y. kompleksiškai, nors kai kurių rūšių ar 

buveinių tvarkymas irgi yra prioritetas. 

Konvencijos priimti nutarimai ir rekomendacijos 

yra gairės nacionaliniame kontekste. Juos 

priima šalių konferencijos, po ilgai trukusių 

konsultacijų, kuriose dalyvauja nemažai institucijų: 

JT Aplinkos apsaugos programos (UNEP), 

IUCN, WWF ir pan. bei įvairių mokslinių ir gamtosauginių 

institucijų atstovai. Dėl to konvencijos 

sprendimai yra pakankamai išdiskutuoti, tačiau 

ir gana bendri, visuotinio lygmens. Juos šalys 

pritaiko nacionaliniame kontekste. 

2.2.2. Kitos globalios konvencijos 

Tarptautinės svarbos šlapynių, ypač vandens 

ir pelkių paukščių buveinių, apsaugos 

konvencija (RAMSAR‘o konvencija, priimta 

1971 m., o įsigalėjusi 1975 metais). Lietuva 

prie konvencijos prisijungė (ją ratifikavo) 1993 

metais. Konvencijos veiklą koordinuoja sekretoriatas 

prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo 

ir kultūros (UNESCO) organizacijos. Kaip ir kitų 

konvencijų, aukščiausias valdymo organas yra 

šalių konferencija, rengiama kas 3 metai. Konferencijoje 

yra svarstomi ir priimami sprendimai 

šlapynių apsaugos, tvarkymo, restauravimo ir 

racionalaus panaudojimo srityse. Konvencijos 

taikymo vienas iš tikslų yra ne tik šlapynių 

apsauga, bet ir subalansuotas jų išteklių naudojimas. 

Tai, kad šlapynės turi būti ne tik saugomos, 

bet ir naudojami jų resursai, yra labai 

aktualu ir besivystančioms šalims, kas ir lėmė 

ankstyvą jos priėmimą visuotiniu mastu. Šalių 

konferencijose išrenkamas vykdomasis komitetas, 

kuris vadovauja konvencijos numatytų veiklų 

įgyvendinimui laikotarpiu tarp konferencijų.

Konvencijos įgyvendinimo veiklas koordinuoja 

sekretoriatas, įsikūręs Glando mieste, Šveicarijoje. 

Konvencijos tikslas yra išsaugoti tarptautinės 

reikšmės šlapynes (arba šlapžemes), ypač 

svarbias vandens ir pelkių paukščių buveines, ir 

įsteigti Tarptautinės svarbos saugomas šlapynių 

teritorijas, vadinamąsias Ramsaro teritorijas. 

Pagal konvencijos 1.1 straipsnį, šlapynės yra teritorijos, 

apimančios aukštapelkes, žemapelkes, 

durpynus, natūralius ir dirbtinius vandens telkinius, 

jūrų priekrantes, deltas, kuriuose vanduo 

gali būti tekantis ar stovintis, gėlas ar sūrus ir 

kur vandens gylis esant žemiausiam atoslūgiui 

yra ne daugiau kaip šeši metrai. Šlapynėms taip 

pat gali būti priskirtos upių ar pakrančių zonos 

prie minėtųjų zonų, bet ne gilesnės kaip šeši 

metrai esant žemiausiam vandens lygiui. 

Šalys, ratifikavusios šią konvenciją, privalo 

įsteigti bent vieną saugomą teritoriją ir pasirūpinti, 

kad ji būtų įrašyta į konvencijos Tarptautinės 

svarbos šlapynių sąrašą bei užtikrinti šių 

teritorijų apsaugą ir tinkamą tvarkymą. Yra nustatyti 

teritorijų steigimo kriterijai, pagal kuriuos 

atrenkamos tarptautinės svarbos šlapynės. Paprastai 

šalys, atsižvelgdamos į kriterijus, pateikia 

konvencijos sekretoriatui pagal nacionalinius 

kriterijus įsteigtas saugomas teritorijas, kurios, 

įvertinus jų tinkamumą, yra įtraukiamos į tarptautinį 

Ramsaro teritorijų sąrašą. Konkrečios 

Ramsaro saugomos teritorijos kategorijos nėra, 

suteikiamas tik tarptautinis statusas nacionalinei 

saugomai kategorijai. Lietuvoje kaip atitinkančios 

konvencijos kriterijus yra patvirtintos šios 

teritorijos: Žuvinto biosferos rezervatas, Čepkelių, 

Kamanų ir Viešvilės rezervatai bei Nemuno 

deltos regioninis parkas. Taip pat yra parengtas 

teritorijų, atitinkančių konvencijos kriterijus, šešėlinis 

sąrašas (Švažas ir kt., 1999). 

Konvencijos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti 

buvo parengta strategija ir veiksmų planas 

(Davis, 1994), kuris yra laikas nuo laiko atnaujinamas. 

Didelis dėmesys joje yra skiriamas 

teritorijų tvarkymui, yra parengtos tvarkymo 

gairės ir Ramsaro teritorijų gamtotvarkos planų 

reikalavimai. Planų reikalavimai atitinka pasauli- 

nį kontekstą, tad nacionaliniam lygmeniui juos 

reikia adaptuoti. Daugelyje šalių pagrindiniai jų 

reikalavimai yra įtraukti į nacionalinių planų rengimo 

rekomendacijas, taip pat jie yra taikomi ir 

rengiant tarptautinių organizacijų gamtotvarkos 

planus. 

Migruojančių laukinių gyvūnų apsaugos 

konvencija (Bonos konvencija, priimta 1979). 

Lietuvoje ratifikuota 2001 metais. Konvenciją 

pasirašiusios šalys įsipareigoja saugoti laukinių 

gyvūnų migruojančias rūšis, gyvenančias jų jurisdikcijai 

priklausančiose teritorijose ar per jas 

migruojančias, taip pat jų gyvenamąją aplinką. 

Ratifikuodamos šią konvenciją, šalys, bendradarbiaudamos 

tarpusavyje, siekia užtikrinti 

migruojančių laukinių gyvūnų rūšių apsaugą. 

Konvencijoje nurodoma, kad šalys turi imtis šių 

svarbiausių veiksmų: 

a) skatinti, bendradarbiauti ir remti mokslinius 

migruojančių rūšių tyrimus; 

b) nedelsdamos pradėti saugoti į konvencijos 

I priedą įrašytas rūšis (rūšys, kurioms yra 

reikalinga griežta apsauga); 

c) turi stengtis sudaryti susitarimus dėl į 

konvencijos II priedą įrašytų migruojančių rūšių 

išsaugojimo ir valdymo. 

Šiuo metu konvencija apima penkis tarptautinius 

susitarimus, kuriais siekiama įvairiuose 

Pasaulio regionuose apsaugoti gyvūnų grupes, 

nurodytas Bonos konvencijos II priede. Lietuva 

yra prisijungusi ir ratifikavusi tris mūsų šaliai aktualius 

susitarimus: dėl mažųjų banginių apsaugos 

Baltijos ir Šiaurės jūrose (ratifikuotas 2005 

metais), dėl šikšnosparnių apsaugos Europoje 

(ratifikuotas 2001 metais) ir dėl Afrikos – Eurazijos 

migruojančių vandens paukščių išsaugojimo 

(ratifikuotas 2004 metais). 

Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių 

tarptautinės prekybos konvencija. siekiant 

Pasaulyje teisinėmis priemonėmis riboti nykstančių 

rūšių laukinių gyvūnų ir augalų, jų dalių 

ir gaminių iš jų prekybą, įvežimą ir išvežimą, 

1973 m. Vašingtone buvo pasirašytas tarptautinis 

susitarimas, dar žinomas kaip Vašingtono 

konvencija (angl. akronimas – CITES). Lietuva 

¦ 3 ¦

visateise konvencijos šalimi nare tapo 2002 

metais. Konvencijos globojamų gyvūnų ir augalų 

sąraše yra įrašyta daugiau kaip 30 000 rūšių. 

Susitarimą ratifikavusi šalis įsipareigoja taikyti 

leidimų sistemą įvežamiems, išvežamiems 

laukiniams gyvūnams, augalams, jų dalims ir 

gaminiams iš jų. Tam tikslui yra paskiriamos 

valdymo institucijos, atsakingos už konvencijos 

reikalavimų vykdymą ir leidimų išdavimą. Lietuvoje 

tokia institucija yra Aplinkos ministerija, o 

Muitinės departamentas ir Valstybinė aplinkos 

apsaugos inspekcija yra kontroliuojančios institucijos 

(leidimai išduodami Valstybinėje aplinkos 

apsaugos inspekcijoje). CITES nykstančių rūšių 

sąrašą sudaro trys priedai, kuriuose nurodytos 

konkrečios rūšys arba jų grupės. 

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos 

konvencija (Pasaulio paveldo konvencija, 

UNESCO, priimta Paryžiuje 1972 metais). 

Lietuva ją ratifikavo 1992 metais. Ši konvencija 

buvo pirmas tarptautinis susitarimas dėl gamtos 

paveldo apsaugos pasauliniu mastu. Konvencijos 

tikslas yra išsaugoti Pasaulio svarbos 

kultūros ir gamtos paveldo objektus bei steigti 

jų apsaugai saugomas teritorijas. Šalys, pasirašiusios 

konvenciją, teikia pasiūlymus UNESCO 

biurui, kuris įvertina, ar teritorijos atitinka keliamus 

kriterijus ir jas įtraukia į Pasaulio paveldo 

sąrašą. Šalys pačios įsipareigoja saugoti ir tvarkyti 

įrašytas į sąrašą saugomas teritorijas pagal 

nacionalinius reikalavimus, bet laikydamosi 

konvencijos reikalavimų. 

¦ 36 ¦ 

2.2.3. Svarbiausios Europos ir regioninės 

konvencijos 

Europos laukinės gamtos ir natūralių 

buveinių apsaugos konvencija (Berno konvencija) 

buvo priimta 1979 metais, o įsigaliojo 

nuo 1982 metų. Lietuva Berno konvenciją ratifikavo 

1996 metais. Šios konvencijos tikslas 

yra išsaugoti laukinę Europos fauną ir florą bei 

jų natūralias buveines koordinuojant šią veiklą 

prie konvencijos prisijungusiose šalyse. Europos 

Tarybos narės ir kitos šalys, pasirašiusios 

ir ratifikavusios konvenciją, bei Europos Ekonominė 

Bendrija įsipareigoja saugoti savo šalyse 

laukinę Europos fauną ir florą bei jų natūralias 

buveines. Atskiras dėmesys yra skiriamas migruojančių 

gyvūnų ir jų buveinių apsaugai bei 

draudžiamiems naikinimo, gaudymo bei kitiems 

naudojimo būdams ir priemonėms reglamentuoti. 

Konvencija turi keturis priedus: I – griežtai 

saugomos floros rūšys; II – griežtai saugomos 

faunos rūšys: III – saugomos (globojamos) faunos 

rūšys; IV – draudžiami naikinimo, gaudymo 

ir kiti naudojimo būdai ir priemonės. 

Tikslui įgyvendinti šalys priima atitinkamas 

politines, teisines ir administracines priemones. 

Lietuva, ratifikavusi konvenciją, priėmė Saugomų 

gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų (1997), 

Laukinės gyvūnijos (1997), Laukinės augalijos 

(1999) įstatymus ir daug poįstatyminių aktų bei 

Lietuvos Respublikos Biologinės įvairovės strategiją 

ir apsaugos veiksmų planą (1997). 

Konvencijos įgyvendinimą koordinuoja vykdomasis 

komitetas, renkamas iš kai kurių šalių 

atstovų. Kartą per metus vykdomasis komitetas 

kartu su šalių atstovais rengia posėdžius ir priima 

sprendimus atskirais konvencijos įgyvendinimo 

klausimais. Darbui tarp komiteto posėdžių 

vadovauja sekretoriatas, kurio būstinė yra Strasbūre. 

Ratifikavusios konvenciją šalys privalo kas 

dveji metai teikti komitetui ataskaitas apie konvencijos 

įgyvendinimą. Šalims, pažeidusioms 

konvencijos reikalavimus, yra keliamos bylos, 

jos turi teikti paaiškinimus, dėl ko tai buvo padaryta 

ir kada pažeidimai bus pašalinti. Tačiau 

konvencija neturi mechanizmo, kaip nubausti 

konvencijų įsipareigojimų nevykdančias šalis, 

tai tik moralinis šalies įpareigojimas laikytis reikalavimų. 

Įgyvendinant Berno konvenciją Europos šalyse 

buvo kuriamas Emeraldo ekologinis tinklas, 

o vėliau Pan – europos ekologinis tinklas. 1989 

metais Berno konvencijos vykdomasis komitetas 

priėmė rezoliuciją ir rekomendacijas, kurios 

įpareigojo konvencijos šalis sukurti Emeraldo 

ekologinį tinklą (Council of Europe, 1989). Daugumoje 

šalių Emeraldo ekologinis tinklas buvo

pradėtas kurti. Lietuvoje buvo atlikta tinklo įkūrimo 

galimybių studija. 1995 metais Europos šalių 

aplinkos ministrų konferencijoje buvo patvirtinta 

Pan – europos biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės 

strategija, kurioje buvo numatyta suformuoti 

Pan – europos ekologinį tinklą. 1999 metais 

Europos Tarybos ekspertų komitetas priėmė 

Pan – europos ekologinio tinklo vystymo rekomendacijas 

(Council of Europe, 1999). Daugelyje 

šalių, pvz., Olandijoje, Čekijoje, Lenkijoje, buvo 

formuojami nacionaliniai ekologiniai tinklai. Lietuvoje 

1999–2000 metais buvo parengtas Lietuvos 

ekologinis tinklas ir pristatytas Aplinkos ministerijai, 

bet ministerija, proteguodama nacionalinio 

gamtinio karkaso kūrimą, jo iki šiol nepatvirtino, 

nors Lietuvos saugomų teritorijų įstatyme (2001) 

ekologinio tinklo sąvoka yra suformuluota. 

Konvencijos pagrindu Europos Bendrijos priėmė 

Buveinių direktyvą (1992), kuri yra teisinis 

dokumentas, galiojantis visose Europos Sąjungos 

šalyse. Emeraldo ekologinio tinklo pagrindu 

yra formuojamas Natura 2000 ekologinis tinklas 

(plačiau apie tai 2.3 ir 5.5 poskyriuose). 

Europos kraštovaizdžio konvencija. Ši Europos 

Tarybos konvencija pasirašyta 2000 metais 

Florencijoje, Lietuva ją ratifikavo 2002 m. 

Ji apima kraštovaizdžio apsaugą, tvarkymą ir 

vystymą. Pasirašiusios šalys yra įsipareigojusios 

vykdyti tiek tarptautines, tiek nacionalines 

ar vietines programas kraštovaizdžio apsaugos 

ir tvarkymo srityse. Didelis dėmesys yra skiriamas 

tarptautinėms saugomoms teritorijoms, 

taip pat konvencijos reikalavimų integravimui į 

teritorijų planavimo dokumentus. 

Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija 

(Helsinkio konvencija, priimta 1974–1992 

metais, Lietuva ratifikavo 1997 metais). Konvencija 

apima Baltijos jūrą ir jos baseiną, t. y. vidaus 

vandenis, patenkančius į jūrą. Ją pasirašė 

visos Baltijos jūros šalys bei Europos Ekonominė 

Bendrija. Konvencijos sritys yra Baltijos jūros 

taršos prevencija, taršos mažinimas, Baltijos 

jūros aplinkos būklės tyrimai ir monitoringas, 

racionalus gamtinių išteklių valdymas. Konvencija 

daugiausia apima aplinkos būklės gerinimą, 

tuo tarpu per mažai dėmesio skiriama gamtos 

apsaugai. Jūrinių saugomų teritorijų steigimas 

ir valdymas bei jūros buveinių apsaugos klausimai 

yra arčiausiai gamtosaugos ir gamtotvarkos 

keliamų tikslų. Konvencijos tikslui įgyvendinti 

yra įkurta Helsinkio komisija (angl. trumpinys 

Helcom). 

Alpių (1994), Juodosios jūros (1992), Karpatų 

(Kijevas, 2003), Viduržemio jūros (Barselona, 

1995) apsaugos konvencijų tikslai 

yra išsaugoti gamtinę įvairovę, mažinti taršą ir 

skatinti aplinkosauginį bendradarbiavimą tarp 

šalių minėtuose regionuose. Kaip ir Helsinkio, 

taip ir Viduržemio jūros konvencijos įpareigoja 

šalis steigti jūrines saugomas teritorijas ir jas 

tinkamai tvarkyti. Yra priimtos rekomendacijos 

dėl jūrinių teritorijų tvarkymo. 

2.3. Europos Bendrijų (Europos Sąjungos) 

teisės aktai 

1992 metais penkiolika Europos Bendrijų šalių 

pasirašė Mastrichto sutartį, pagal kurią 1993 

metais įkurta Europos Sąjunga (ES). Tai platesnis 

negu Europos Bendrijų sutartis integracijos 

procesas, apimantis bendrą užsienio politiką bei 

bendradarbiavimą vidaus ir teisingumo plotme. 

Europos Sąjunga nėra tarptautinis juridinis asmuo 

ir neturi įstatymų leidybos teisės. Tai sąjunga 

šalių, siekiančių bendradarbiauti ir įgyvendinti 

Europos bendrosios ekonominės erdvės sutartyje 

numatytus tikslus (Kiss, Shelton, 1999; 

Lazdinis, 2008; Mierauskas, 2007). Tuo tarpu 

Europos Bendrijos yra juridinis asmuo, turintis 

teisę leisti teisinius aktus ir pasirašyti sutartis. 

Teisiniai dokumentai yra priimami Europos 

Bendrijų vardu bei skelbiami Europos Bendrijų 

oficialiajame žurnale (Official Journal of the 

European Communities). Europos Bendrijos ir 

Europos Sąjunga yra dažnai arba painiojamos, 

arba prilyginamos, ir plačiojoje visuomenėje 

dažniausiai kalbama tik apie Europos Sąjungą. 

Iš tikrųjų šalys, pasirašiusios Mastrichto sutartį, 

¦ 37 ¦

dalyvauja platesniame Europos integracijos procese 

ir apima visas Europos bendrosios ekonominės 

erdvės sutartyje numatytas sferas, todėl 

šių šalių sąjungą yra pagrindo vadinti Europos 

Sąjunga. Svarbiausios ES institucijos yra šios: 

Europos Taryba (arba Ministrų Taryba), Europos 

Parlamentas, Europos Komisija, Europos Teisingumo 

teismas, Europos aplinkos apsaugos 

agentūra. 

Europos Bendrijų teisiniai aktai skiriasi nuo 

tarptautinių susitarimų, jų protokolų bei nacionalinių 

įstatymų. Europos Bendrijos turi viršnacionalinę 

kompetenciją leisti teisės aktus, kurie 

yra privalomi ne tik valstybėms, bet gana dažnai 

ir jų institucijoms, privačioms įmonėms bei 

piliečiams. Už privalomų teisės aktų netinkamą 

įgyvendinimą Europos Komisija inicijuoja iškelti 

šalims bylas ir jei po įspėjimų (pagal numatytas 

procedūras) šalys padėties neištaiso, byla 

yra perduodama į Europos Teisingumo Teismą. 

Teismui nustačius netinkamą teisinių aktų įgyvendinimą, 

yra skiriamos didžiulės baudos. 

Tuo tarpu už tarptautinių susitarimų ir jų protokolų 

nevykdymą paprastai baudų neskiriama. 

Bendrijų teisės aktai yra šių tipų: 

pirminę teisę turintys – tai teisinės nuostatos, 

esančios sutartyse, kurias pasirašė šalys, 

stodamos į Europos Bendriją ar Sąjungą; 

antrinę teisę turintys – tai reglamentai, direktyvos 

ir sprendimai, taip pat sutarčių nuostatos, 

pasirašytos tarp Europos Bendrijų ir trečiųjų 

šalių bei tarptautinių organizacijų. Antrinę 

teisę turintys teisės aktai yra skirstomi į privalomuosius 

ir neprivalomuosius. 

Privalomieji teisės aktai yra direktyvos, 

reglamentai ir sprendimai. Reglamentai – tai 

teisės aktai, kurie tiesiogiai taikomi visose Europos 

Sąjungos valstybėse nuo jų priėmimo 

ir paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame 

žurnale. Valstybėms narėms nereikia jų perkelti 

į savo nacionalinius įstatymus (tai netgi 

draudžiama). Nors reglamentai yra tiesiogiai 

taikomi, jiems dažnai reikalingi papildomi nacionaliniai 

teisės aktai, kurie nustato reglamento 

įgyvendinimo mechanizmą arba baudžiamą- 

¦ 38 ¦ 

sias sankcijas už reglamentų įgyvendinimo nevykdymą 

ar reikalavimų pažeidimus. Valstybės 

narės yra įpareigotos savo nacionaliniuose teisės 

aktuose apibrėžti, kuri pagal šį reglamentą 

yra atsakinga nacionalinė organizacija. 

Direktyvos. Jų tikslas – sukurti vienodą teisinę 

sistemą Bendrijų valstybėse, nesukuriant 

visiškai vienodų nacionalinių teisės aktų. Nacionalinių 

teisės aktų (įstatymų, poįstatyminių 

dokumentų, taisyklių ir tvarkų) suderinimas su 

Europos Bendrijos teisiniais dokumentais yra 

vadinamas aproksimacija. Skiriami trys aproksimacijos 

elementai: perkėlimas (ir teisinių 

aktų suderinimas), įgyvendinimas (parūpinami 

finansiniai ir žmogiškieji ištekliai ir nustatomos 

įgyvendinančios institucijos), vykdymas (parūpinamos 

įgyvendinimo priemonės, nuobaudos 

už Bendrijų teisinių aktų nevykdymą). Direktyvos 

yra nacionalinių teisės aktų suderinimo 

priemonė, skirtingai nuo reglamentų, kurie 

yra teisinės sistemos unifikavimo priemonė. 

Direktyvų reikalavimai turi būti perkeliami į nacionalinius 

teisės aktus. Kadangi valstybių teisės 

aktai yra skirtingi, tai vienoms valstybėms 

reikia perkelti daugiau direktyvų reikalavimų, 

kitoms – mažiau. Taigi nacionalinių teisės aktų 

suderinimas su direktyvų reikalavimais gali 

būti visiškas, nevisiškas ar minimalus. Tais 

atvejais, kai šalis neturi tokio teisės akto, kurį 

būtų galima suderinti su direktyva, ji turi priimti 

naują teisės aktą, atitinkantį reikalavimus. Tiek 

perkėlus į esamus, tiek priėmus naujus teisės 

aktus, jie turi būti paskelbti nacionaliniuose oficialiuose 

valstybių žurnaluose (pvz., Lietuvoje 

– Valstybės žiniose). Paprastai direktyvose 

nustatomas laikotarpis, per kurį reikia perkelti 

direktyvos reikalavimus į nacionalinius teisės 

aktus, bei laikotarpis, per kurį reikia įgyvendinti 

direktyvos reikalavimus. Valstybės turi nustatyti, 

kuri valstybės institucija atsakinga už direktyvos 

įgyvendinimą, ir parengti įgyvendinimo 

mechanizmą. Valstybės turi pranešti Europos 

Komisijai apie direktyvų reikalavimų perkėlimą 

į nacionalinius teisės aktus, o vėliau – apie jų 

įgyvendinimą. Komisija peržiūri nacionalinius

teisės aktus ir, radusi neperkeltų direktyvų reikalavimų, 

reikalauja aktus papildyti. Naujųjų 

šalių – kandidačių į Europos Sąjungą aproksimacijos 

procesas truko apie dešimt metų. 

Sprendimai yra trečias privalomasis teisės 

aktas. Sprendimai gali būti bendrojo norminio 

teisės akto pobūdžio arba individuali administracinė 

priemonė. Pirmieji gali būti kaip reglamentai 

arba direktyvos, t. y. jie gali būti tiesiogiai 

taikomi arba juos privaloma įgyvendinti 

nacionaliniu lygmeniu. Paprastai sprendimai 

yra konkretesni už reglamentus ar direktyvas. 

Neprivalomieji teisės aktai. Tai nuomonės, 

rekomendacijos, rezoliucijos, skelbimai ar 

pranešimai. Jie yra vadinamosios negriežtos 

(„minkštosios“) teisės, neapibrėžto teisinio 

poveikio norminių aktų pavyzdžiai, turintys 

svarbią reikšmę kai kuriose Bendrijos veiklos 

srityse, ypač konkurencijos politikoje. 

Europos Bendrijoje šiuo metu yra virš 300 

ES aplinkos apsaugos teisės aktų, kurie skirstomi 

į „horizontaliuosius“ ir „vertikaliuosius“. 

Horizontalieji yra susiję su bendraisiais aplinkos 

apsaugos valdymo klausimais (tarpsektoriniai), 

o vertikalieji apima atskirus sektorius 

(žemės ūko, oro, vandens taršos ir valdymo, 

gamtos apsaugos ir t. t.). Plačiau su aplinkos 

apsaugos politika ir teisės aktais rekomenduojama 

susipažinti šiuose publikuotose leidiniuose 

(Lazdinis, 2008; Mierauskas, 2007; Paulikas, 

2004; Ragulskytė–Markovienė, 2005; 

Scheuer, 2005). Iš horizontaliųjų teisės aktų 

susietų su gamtosauga, yra šie: 

• Direktyva dėl tam tikrų valstybės ir privačių 

projektų poveikio aplinkai vertinimo 85/337/ 

EEB (su paskutiniais pakeitimais 2003/35/ 

EB); 

• Direktyva dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių 

aplinkai vertinimo 2001/42/EB; 

• Direktyva dėl aplinkos apsaugos informacijos 

prieinamumo 90/313/EEB; 

• Reglamentas dėl LIFE programos 

EEB/1973/92; 

• Reglamentas dėl LIFE plus programos 

EEB/614/2007. 

2.3.1. Europos Sąjungos gamtos ir biologinės 

įvairovės apsaugos politika 

Gamtos apsaugos ir biologinės įvairovės srityje 

galima išskirti du svarbiausius teisinius aktus, 

tiesiogiai susietus su gamtotvarkos veikla. 

Tai Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir 

laukinės augalijos bei gyvūnijos apsaugos 

(92/43/EEB), neoficialiuose leidiniuose vadinama 

Buveinių direktyva; Tarybos direktyva dėl 

laukinių paukščių apsaugos (79/409/EEB), 

vadinama Paukščių direktyva. Laukinės augalijos 

ir gyvūnijos rūšių apsaugos, reguliuojant jų 

prekybą, reglamentas (338/97/EB), vadinamas 

Prekybos nykstančiomis rūšimis reglamentas, 

yra svarbus gamtos apsaugos srityje, bet mažai 

susietas su gamtotvarkos veiklomis. Pirmųjų 

dviejų svarba yra labai didelė tarp kitų 300 

ES teisės aktų. Biologinės įvairovės apsauga 

yra vienas iš ES prioritetų, kita vertus, šių aktų 

įgyvendinimo kaštai yra didžiuliai, daugiausiai 

nukreipti į konkrečius gamtotvarkos darbus. 

Kiti teisės aktai – Ruonių jauniklių direktyva 

(83/129/EEB), Spąstų naudojimo reglamentas 

(EEB/3254/90) ir pan., nėra tokie svarbūs, ir jų 

įgyvendinimo kaštai žymiai mažesni. 

Buveinių direktyva tapo pagrindiniu Europos 

Sąjungos gyvūnijos ir augalijos bei jų buveinių 

apsaugos mechanizmu. Daugelis buveinių tipų 

ir gyvūnijos bei augalijos rūšių tapo retos ir 

nykstančios ES šalyse. Dėl to ir buvo 1992 m. 

priimta ši direktyva. Direktyva siekia užtikrinti 

buveinių tipų ir rūšių, pasirinktų kaip Europos 

Bendrijos svarbos kategorijos, gerą (tinkamą) 

apsaugos būklę. Tai nustatoma, remiantis rūšių 

populiacijų dinamika ir pokyčių tendencijomis, 

rūšių ir buveinių natūralaus paplitimo tendencijomis, 

jų procentiniu santykiu su visos Europos 

buveinių ir rūšių gausumu bei paplitimo plotu ir 

pan. 

Tiek Buveinių, tiek Paukščių direktyvos tekstai 

nustato bendras apsaugos problemas, tuo 

tarpu jų priedai yra skirti konkrečiai apsaugos 

problemai. Buveinių direktyvos pirmas priedas 

išvardija tokias buveines, kurias reikia ypač sau- 

¦ 39 ¦

goti ir steigti Buveinių apsaugai svarbias teritorijas 

(BAST, angl. Special Areas of Conservation), 

antras – gyvūnų ir augalų rūšis, kurias reikia 

ypač saugoti ir steigti Buveinių apsaugai svarbias 

teritorijas. Trečias priedas nurodo, kokiais 

kriterijais vadovaujantis parenkamos minėtosios 

teritorijos. Ketvirtas priedas išvardija rūšis, kurias 

reikia saugoti, bet saugomų teritorijų (BAST) 

steigti nebūtina, jas reikia visapusiškai saugoti 

visoje šalies teritorijoje. Penktame priede yra 

gyvūnų ir augalų rūšys, kurių gausumą galima 

reguliuoti. Šeštame priede išvardyti draudžiami 

gyvūnų naikinimo būdai ir priemonės. Dalis I 

priedo buveinių ir II priedo rūšių yra išskiriamos 

kaip prioritetiniai buveinių tipai ir prioritetinės rūšys 

(pažymėtos asterikso * ženklu). Jų apsaugai 

Europos Bendrija skiria ypatingą dėmesį, ir 

jų išsaugojimui ES šalims narėms yra keliami 

kur kas didesni reikalavimai. Kitos rūšys ir buveinių 

tipai yra Europos svarbos, ir jų apsaugai 

yra keliami ne tokie griežti reikalavimai. 

Paukščių direktyvos pirmame priede išvardytos 

paukščių rūšys, kurioms reikia griežtos 

apsaugos, ir joms yra būtina steigti Paukščių 

apsaugai svarbias teritorijas (PAST, angl. Special 

Protection Areas). Antro priedo pirmoje 

dalyje įrašytas rūšis galima medžioti visoje Europos 

Sąjungoje, o antro priedo antroje dalyje 

išvardytas rūšis galima medžioti tose ES šalyse, 

kurios gauna Europos Komisijos sutikimą. 

Trečio priedo pirmoje dalyje nurodytos rūšys, 

kurias galima pardavinėti, jeigu jos buvo legaliai 

sumedžiotos ar kitaip nužudytos; antroje 

dalyje išvardintomis rūšimis galima prekiauti tik 

gavus Europos Komisijos pritarimą. Ketvirtame 

priede išvardyti draudžiami medžioklės būdai ir 

priemonės, o penktame priede rekomenduojami 

moksliniai ir kiti darbai, kurie turėtų būti vykdomi 

siekiant sėkmingai įgyvendinti direktyvą. 

Stodamos į ES, šalys pateikia Europos Komisijai 

savo šalies derybinę poziciją. Joje yra 

nurodoma, kokių išimčių iš tam tikrų direktyvų 

priedų šalis nori turėti įstojusi į ES. Pavyzdžiui, 

Lietuva prašė išimties nesteigti saugomų teritorijų 

(BAST) vilkams ir bebrams (Buveinių direk- 

¦ 40 ¦ 

tyvos II priedas) ir leisti juos ribotai medžioti ar 

gaudyti nesaugomose teritorijose. Lietuva taip 

pat prašė išimties nesteigti saugomų teritorijų 

(PAST) baltiesiems gandrams ir paprastosioms 

medšarkėms (Paukščių direktyvos I priedas). 

Europos Komisija, pasitelkusi ekspertų komitetus 

ir darbo grupes, sprendžia, ar suteikti 

šaliai prašomas išimtis. Įstojusi į ES šalis pati 

gali nuspręsti, kokių rūšių nebūtina saugoti, t. y. 

daryti išlygas (bet to negalima taikyti į Buveinių 

direktyvos I ir II priedus bei į Paukščių direktyvos 

I priedą įrašytoms rūšims ir buveinėms). 

Šiuo atveju šalis informuoja Europos Komisiją. 

Jei Europos Komisija po kurio laiko pastebi, kad 

išlygos blogina rūšies būklę, šalis įpareigojama 

sustabdyti išlygų taikymą. Šalis taip pat gali siūlyti, 

kad viena ar kita buveinė ar rūšis, nenurodyta 

direktyvų prieduose, gali būti įtraukta į juos 

papildomai. Europos Komisija sutinka priimti 

papildymus tik tuo atveju, jei kitos ES šalys tam 

neprieštarauja. 

2.3.2. Pagrindiniai Buveinių direktyvos 

(92/43/EEB) reikalavimai 

Buveinių direktyva yra svarbiausias teisinis 

biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų 

teritorijų tvarkymo instrumentas. Direktyvos reikalavimai 

yra dideli ir ne visoms šalims lengvai 

įgyvendinami. Šiame poskyryje apžvelgiami pagrindiniai 

direktyvos reikalavimai ir Natura 2000 

teritorijų tinklo steigimo procesas. Pagrindiniai 

direktyvos reikalavimai yra šie: 

• išsaugoti Europos Bendrijos svarbos gyvūnų 

ir augalų rūšis ir natūralius buveinių tipus; 

• įsteigti Buveinių apsaugai svarbias teritorijas 

ir kartu su Paukščių apsaugai svarbiomis 

teritorijomis sukurti Europos Bendrijos svarbos 

saugomų teritorijų ekologinį tinklą Natura 2000; 

• užtikrinti rūšių ir buveinių gerą (tinkamą) 

apsaugos būklę Natura 2000 vietovėse ir už jų 

ribų; 

• parengti prireikus gamtotvarkos planus ir 

juos įgyvendinti Natura 2000 vietovėse;

• užtikrinti, kad Natura 2000 vietovėse nebūtų 

naikinamos ar pažeidžiamos buveinės ir 

trikdomas rūšių gyvenimas; 

• atlikti planų ir projektų poveikio buveinėms 

ir rūšims vertinimą Natura 2000 vietovėse; 

• planai ir projektai, prastinantys buveinių ir 

rūšių gyvenimo sąlygas, gali būti įgyvendinami 

tik tuo atveju, kai tai yra būtina padaryti norint 

užtikrinti žmonių saugumą ar sveikatą arba pagerinti 

aplinką, arba nesant kitų alternatyvų; 

• įgyvendinant planus ir projektus, turi būti 

imtasi kompensacinių priemonių, kurios užtikrintų 

buveinių ir rūšių gerą būklę (tinkamą apsaugą); 

• vykdyti mokslinius tyrimus ir monitoringą 

(stebėseną), norint sekti buveinių ir rūšių kitimo 

tendencijas šalyse. 

Pagrindiniai direktyvos reikalavimai yra buveinių 

ir rūšių geros (tinkamos) būklės ir apsaugos 

užtikrinimas ir kitimo tendencijų sekimas, 

saugomų teritorijų tinklo Natura 2000 kūrimas ir 

tvarkymas, poveikio aplinkai vertinimas. Buveinių 

apsaugai svarbiose teritorijose (BAST) šalys 

turi: 

• įgyvendinti būtinas apsaugos priemones, 

kurios atitinka buveinių (I priedas) ir rūšių (II 

priedas) ekologinius reikalavimus; 

• imtis reikalingų veiksmų, kad BAST būtų 

išvengta gamtinių buveinių ir rūšių naikinimo bei 

jų egzistavimo sąlygų bloginimo; 

• parengti ir įgyvendinti gamtotvarkos planus 

konkrečioms BAST, prireikus juos integruoti į kitus 

plėtros planus; 

• užtikrinti teisines, administracines bei savanoriškų 

susitarimų priemones. 

Kiekvienam planui ar projektui (išskyrus 

gamtotvarkos), galintiems turėti neigiamą poveikį 

BAST, turi būti atliktas atskiras poveikio aplinkai 

vertinimas (projektui) ir strateginis pasekmių 

aplinkai vertinimas (planui) atsižvelgiant į: 

• BAST apsaugos tikslus (tarp jų esamas 

buveines ir rūšis); 

• vietovės fragmentiškumo grėsmę; 

• galimybes buveines perkelti ar sukurti kitose 

vietose; 

• visuomenės nuomonę. 

Planai ir projektai gali būti vykdomi tik tais 

atvejais, kai: 

• nėra kitų alternatyvų; 

• pakenkiama visuomenės interesams (saugumo, 

socialiniams ir ekonominiams). 

Tais atvejais turi būti imtasi kompensacinių 

priemonių ir apie tai informuojama Komisija. 

Tose teritorijose ar jų dalyse, kur yra prioritetinių 

buveinių ir rūšių, neigiamą poveikį turinti veikla 

galima, kai ji reikalinga norint užtikrinti žmonių 

saugumą ir sveikatą, tačiau tik po to, kai Komisija 

leidžia vykdyti tokią veiklą. Tiek poveikio 

aplinkai, tiek strateginiam pasekmių aplinkai 

vertinimui yra išleistas interpretavimo vadovas 

(Europos Komisija /peržiūra per internetinę prieigą 

2009.05.25/, 2001; http://ec.europa.eu/ 

environment/nature/natura2000/management/ 

docs/art6/guidance_art6_4_lt.pdf). 

Priėmusioms Buveinių direktyvą „senosioms“ 

šalims narėms buvo duotas dvejų metų 

terminas, per kurį būtina perkelti direktyvos 

reikalavimus į nacionalinius teisės aktus ir imtis 

ryžtingų priemonių, kad reikalavimai būtų 

įgyvendinti. Naujai stojančioms šalims reikėjo 

perkelti direktyvos reikalavimus iki įstojimo datos. 

Įvairios šalys skirtingai perkėlė direktyvos 

reikalavimus į nacionalinius teisės aktus. Pavyzdžiui, 

Didžioji Britanija priėmė analogišką Buveinių 

direktyvai Vyriausybės nutarimą, kitos šalys 

priėmė naujų įstatymų, dar kitos šalys papildė 

teisinę bazę. Lietuva papildė įstatymus, taip pat 

priėmė naujų poįstatyminių teisės aktų. 

2.3.3. Pagrindiniai Paukščių direktyvos 

(79/409/EEB) reikalavimai 

Paukščių direktyva buvo pirmoji direktyva, 

kurios tikslas – saugoti gyvąją gamtą, būtent 

visų rūšių laukinius paukščius, natūraliai paplitusius 

Europos Bendrijos valstybių teritorijoje. Ji 

apima rūšių apsaugą, gyvenimo vietovių tvarkymą 

ir kontrolę bei nustato paukščių naudojimo 

taisykles. Pagrindiniai direktyvos reikalavimai 

yra šie: 

¦ 41 ¦

• sudaryti sąlygas visų paukščių rūšių veisimosi, 

poilsio ir migracijų vietų, ypač šlapynių, 

apsaugai; 

• įsteigti nykstančioms ir retoms rūšims 

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų (PAST) ir jas 

integruoti į Natura 2000 tinklą (šis reikalavimas 

pradėtas taikyti priėmus Buveinių direktyvą); 

• užtikrinti retų ir nykstančių paukščių rūšių 

apsaugą ne tik Natura 2000 vietovėse, bet ir už 

jų ribų; 

• planai ir projektai, turintys neigiamą poveikį 

paukščių rūšims ir jų gyvenimo vietovėms, gali 

būti įgyvendinami tik tuo atveju, kai tai būtina 

žmonių saugumui ar sveikatai užtikrinti arba nėra 

kitų alternatyvų (remiamasi Buveinių direktyva); 

• įgyvendinant planus ir projektus, turi būti 

imtasi kompensacinių priemonių, kurios užtikrintų 

paukščių rūšių ir jų gyvenamųjų vietovių 

gerą (tinkamą) būklę; 

• užkirsti kelią neselektyviems ir plataus 

masto paukščių naikinimams ir nekontroliuojamai 

prekybai jais; 

• leidžiamų medžioti paukščių rūšių medžioklė 

yra galima tik ne veisimosi laikotarpiu ir 

esant pakankamai kontrolei. 

„Senosios“ valstybės narės per dvejus metus 

nuo šios direktyvos paskelbimo dienos turėjo 

priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, garantuojančius, 

kad būtų laikomasi direktyvos reikalavimų, 

ir apie tai nedelsdamos pranešti Europos 

Komisijai. Naujai stojančiosios šalys privalėjo 

perkelti direktyvos reikalavimus į nacionalinius 

teisės aktus iki įstojimo datos. 

¦ 42 ¦ 

2.4. Lietuvos teisiniai aktai, 

reglamentuojantys gamtosaugos 

ir gamtotvarkos veiklas 

Šiame poskyryje trumpai apžvelgiami pagrindiniai 

teisės aktai ir svarbiausi strateginiai dokumentai. 

Lietuvos teisės aktus, kaip ir daugelyje 

šalių, galima suskirstyti į bendruosius, apimančius 

žemės ir vandenų naudojimą, teritorijų tvarkymą, 

statinių reglamentavimą ir aplinkos ap- 

saugą, bei specialiuosius, apimančius buveinių 

ir rūšių apsaugą. Saugomų teritorijų įstatymas 

apima tiek bendruosius, tiek specialiuosius aspektus. 

Įstatymai yra pateikiami pagal priėmimo 

datą, aktualią redakciją būtina tikslintis („Valstybės 

žiniose“ arba per internetinę prieigą). 

Svarbiausi bendrieji teisės aktai yra šie 

(žiūr. aktualias redakcijas): Aplinkos apsaugos 

įstatymas (1992), Saugomų teritorijų įstatymas 

(1993, aktuali redakcija – 2001), Teritorijų 

planavimo įstatymas (1995), Miškų įstatymas 

(1994), Žemės įstatymas (1994), Vandens 

įstatymas (1997), Statybos įstatymas (1996), 

Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas (2002), 

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai 

vertinimo įstatymas (1996), Vyriausybės nutarimas 

„Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo 

sąlygų patvirtinimo“ (1992-05-12, Nr. 343). 

Specialieji teisės aktai yra šie: Saugomų gyvūnų, 

augalų, grybų ir bendrijų įstatymas (1997, 

aktuali redakcija – 2001; 2009 m. yra parengta 

nauja redakcija), Laukinės gyvūnijos įstatymas 

(1997), Laukinės augalijos įstatymas (1999), 

Medžioklės įstatymas (2002), Žuvininkystės 

įstatymas (2004), Aplinkos monitoringo įstatymas 

(1997); LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 

2 d. nutarimas Nr. 318 „Dėl gamtinių ir kompleksinių 

draustinių nuostatų patvirtinimo“. 

Su gamtotvarkos veiklomis yra susiję šie 

strateginiai dokumentai: Aplinkos apsaugos 

strategija (1996), Biologinės įvairovės išsaugojimo 

strategija ir veiksmų planas (1997), 

Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo 

strategija (2002), Žemės ūkio ir kaimo plėtros 

strategija (2000), Valstybės ilgalaikės raidos 

strategija (2002), Nacionalinė darnaus vystymo 

strategija (2003). Taip pat verta paminėti Biologinės 

įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų 

planavimo bei tvarkymo programą 2007–2013 

metų laikotarpiui, patvirtintą aplinkos ministro 

įsakymu (2007-10-04, Nr. D1-509). 

Svarbiausi teisiniai dokumentai, susiję su 

gamtosauga ir gamtotvarka, yra Saugomų teritorijų 

įstatymas ir jį lydintys poįstatyminiai aktai 

ir Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir

endrijų įstatymas bei jį lydintys poįstatyminiai 

teisės aktai. Biologinės įvairovės išsaugojimo 

strategija ir veiksmų planas yra svarbiausias 

strateginis dokumentas. Šiuos teisės dokumentus 

reiktų apžvelgti kiek plačiau. 

Saugomų teritorijų įstatymas nustato saugomų 

teritorijų sistemą, reglamentuoja veiklą pagal 

kategorijas, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, 

kontrolės ir tvarkymo veiklas. Remiantis 

šiuo įstatymu ir Teritorijų planavimo įstatymu 

yra nustatomos saugomų teritorijų tvarkymo 

planų rengimo procedūros, tvarka ir tvirtinimas. 

Remiantis saugomų teritorijų įstatymu yra nustatoma 

saugomų teritorijų ar jų dalių (tarp jų ir 

potencialioms Natura 2000 vietovėms) gamtotvarkos 

planų rengimo ir tvirtinimo tvarka. Atskiroms 

veiklos sritims reglamentuoti yra priimti 

poįstatyminiai teisės aktai. 

Saugomų teritorijų steigimą, planavimą, veiklą 

jose ir tvarkymą reglamentuoja šie svarbiausi 

poįstatyminiai dokumentai: 

• „Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai“ 

(patvirtinti Vyriausybės nutarimu 

2004-08-19, Nr. 996); 

• „Saugomų teritorijų strateginio planavimo 

dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas“ 

(patvirtintas Vyriausybės nutarimu 2004- 

06-09, Nr. 709); 

• „Gamtos paveldo objektų nuostatai“ (patvirtinti 

Aplinkos ministro įsakymu 2005-04-19, 

Nr. D1-214); 

• „Savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių 

gamtos paveldo objektų steigimo tvarkos 

aprašas“ (patvirtintas Vyriausybės nutarimu 

2006-01-19, Nr. 56); 

• „Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir 

draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklės“ 

(patvirtintos Aplinkos ministro įsakymu, 2002- 

12-21, Nr. 656; nauja redakcija 2004-07-01, Nr. 

D1-363); 

• „Gamtinių rezervatų tvarkymo planų rengimo, 

derinimo ir tvirtinimo taisyklės“ (patvirtintos 

Aplinkos ministro įsakymu 2002-08-23, Nr. 

456); 

• „Reikalavimų gamtotvarkos plano turiniui 

aprašas“ (patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu 

2004-12-14, Nr. D1-645; nauja redakcija 

2009-04-07, Nr. D1 - 146); 

• „Regioninių parkų nuostatai“ (patvirtinti 

Vyriausybės nutarimu 1999-04-29, Nr. 490); 

• „Gamtinio karkaso nuostatai“ (patvirtinti 


D1 – 96) 

Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų 

steigimą, tvarkymą ir apsaugą apibrėžia šie 

svarbiausi dokumentai: 

• „Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai 

svarbių teritorijų nuostatai“ (patvirtinti Vyriausybės 

nutarimu 2004-03-15, Nr. 276); 

• „Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų 

rūšių, randamų Lietuvoje, kurioms reikia 

steigti Buveinių apsaugai svarbias teritorijas, 

sąrašas“ (patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu 

2002-04-08, Nr. 159; nauja redakcija 2006- 

03-31, Nr. D1-144); 

• „Europos Bendrijos svarbos gamtinių buveinių 

tipai, kurių apsaugai būtina steigti saugomas 

teritorijas, sąrašas“ (patvirtinta Aplinkos 

ministro įsakymu 2001-04-20, Nr. 219; nauja 

redakcija 2007-03-05, Nr. D1-135); 

• „Gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų 

kriterijai“ (patvirtinta Aplinkos ministro 

įsakymu 2001-04-20, Nr. 219); 

• „Paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos 

kriterijai“ (patvirtinta Aplinkos ministro 

įsakymu 2001-01-09, Nr. 22; nauja redakcija 

2008-07-02, Nr. D1-358); 

• „Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų 

monitoringo programa“ (patvirtinta Aplinkos 

ministro įsakymu 2002-12-31, Nr. 695); 

Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir 

bendrijų įstatymas reglamentuoja saugomų gyvūnų, 

augalų, grybų rūšių ir bendrijų bei jų buveinių, 

radaviečių ir augaviečių išsaugojimo bei 

gausinimo reikalavimus. Remiantis įstatymu, 

saugomos rūšys yra suskirstytos į ypač saugomas 

ir saugomas. Ypač saugomoms rūšims 

yra rengiami ir įgyvendinami rūšių apsaugos 

projektai, kurių rengimo tvarką nustato toliau 

¦ 43 ¦

tekste pateiktas Aplinkos ministro įsakymas, o 

saugomoms rūšims ir bendrijoms yra rengiami 

saugomų rūšių ir bendrijų buveinės apsaugos 

reglamentai. Šiuo metu reglamentų rengimo 

tvarka dar nenustatyta. Įstatymas nustato Raudonosios 

knygos komisijos steigimo ir veiklos 

tvarką, kurios rekomendacijomis remiantis yra 

tvirtinamas Raudonosios knygos rūšių sąrašas. 

Įstatyme taip pat yra numatyta kurti saugomų 

rūšių ir bendrijų duomenų bazę – registrą). Saugomų 

rūšių ir bendrijų apsaugą reglamentuoja 

šie poįstatyminiai teisės aktai: 

• „Lietuvos Respublikoje gyvenančių, augančių 

retų, nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų 

ypač saugomų rūšių sąrašas“ (patvirtintas 


223); 

• „Ypač saugomoms rūšims rengiamo apsaugos 

projekto struktūros, turinio ir formos 

rekomendacijos“ (patvirtintos Aplinkos ministro 

įsakymu 2002-12-21, Nr. 664); 

• „Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų saugomų 

gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas 

(patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu 2003- 

10-13, Nr. 504; pakeitimai 2005, 2007, Žin. 

2005, Nr. 76-2784; 2007, Nr. 36-1331, Nr. 53- 

2056); 

• „Augalų bendrijų Raudonosios knygos 

sąrašas“ (patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu 

1998-11-30, Nr. 237, Žin., 1998, Nr. 108- 

2976). 

¦ 44 ¦ 

2.5. Europos Sąjungos ekonominiai 

gamtotvarkos įgyvendinimo 

aspektai 

Europos Sąjungos (Europos Bendrijų) politikai 

įgyvendinti yra būtina ne tik priimti tinkamus 

aplinkosauginius teisinius aktus, bet ir numatyti 

politikos įgyvendinimo mechanizmą. Svarbiausia 

yra reikalingų institucijų sukūrimas ir kvalifikuotų 

darbuotojų parinkimas, atsakomybės 

paskirstymas bei lėšų skyrimas. Europos Sąjun- 

ga yra įsteigusi fondų, kurie finansuoja aplinkosaugines 

programas ir projektus. Fondų veiklą 

reglamentuoja įvairūs reglamentai ir kiti teisiniai 

aktai. Svarbiausi antrajame programavimo laikotarpyje 

(2007–2013) yra šie fondai: Europos 

žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP), 

Europos žuvininkystės fondas (EŽF), Europos 

regioninės plėtros fondas (ERPF), Europos socialinis 

fondas (ESF) ir Sanglaudos fondas (SF). 

Remiantis Natura 2000 finansavimo vadovu 

(Miller C., Kettunen M., Torkler P., 2006) toliau 

tekste pateikiama trumpa minėtų fondų, kurių 

vienas iš uždavinių yra gamtos apsaugos programų 

ir projektų, ypač ekologinio tinklo Natura 

2000 tvarkymo, finansavimas, apžvalga. 

Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai 

(EŽŪFKP). Fondo naudojimo veiklą reglamentuoja 

2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos Reglamentas 

EB/1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo 

kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai 

bei Bendrijos strateginės gairės, skirtos kaimo 

plėtrai. Fondo tikslai yra išdėstyti 4 straipsnyje. 

Pagalba kaimo plėtrai teikiama siekiant šių 

tikslų: 

• gerinti žemės ūkio ir miškų ūkio konkurencingumą 

remiant restruktūrizavimą, plėtrą ir 

inovacijas; 

• gerinti aplinką ir kraštovaizdį remiant žemės 

valdymą; 

• gerinti gyvenimo kokybę ir skatinti ekonominės 

veiklos įvairinimą kaimo vietovėse; 

• įgyvendinti Leader programą. 

Programavimas. EŽŪFKP veiks pagal programavimo 

dokumentą, sudarytą 2007–2013 m. 

finansavimo metams. Šalių narių atsakingos 

institucijos privalėjo parengti Nacionalinės strategijos 

planą (NSP) ir Kaimo plėtros programas 

(KPP), kurios perkelia Bendrijos lygmeniu nustatytus 

politikos prioritetus, išdėstytus Reglamente 

ir Strateginėse gairėse, į nacionalinį kontekstą. 

Yra nustatyti nacionaliniai ar regioniniai 

prioritetai, skirti specifinėms problemoms. 

EŽŪFKP reglamentas nustato privalomas 

NSP ir KPP parengimo ir patvirtinimo procedūras 

ir jų privalomą turinį ir struktūrą. Veiklos,

neįtrauktos į NSP, neturėtų būti finansuojamos iš 

EŽŪFKP. EŽŪFKP įgyvendinimo taisyklės detaliau 

nustato, kaip šalys narės turi taikyti Reglamente 

Nr. 1698/2005 nurodytas priemones. 

Finansavimas. EŽŪFKP yra struktūriškai apibrėžtas 

keturioms kaimo plėtros kryptims, o minimalios 

išlaidos kiekvienai krypčiai skirstomos 

tokiais principais: šalys narės turi teisę paskirstyti 

išlaidas keturioms kryptims taip, kad būtų 

atsižvelgta į minimalius slenkstinius dydžius. Leader 

krypties paskirtis – integruotas žemės ūkio 

vystymas, o į ją įtraukiami visų kitų trijų krypčių 

aspektai – tiek kartu, tiek atskirai. Pažymėtina, 

kad čia gali būti tam tikros konkurencijos tarp 

nacionalinių priemonių finansavimo, ir tai susiję 

su bendru ES biudžetu 2007–2013 metams. Žemės 

savininkai ir valstybės institucijos vienodai 

turėtų siekti pasinaudoti EŽŪFKP galimybėmis 

vykdyti integruotą kaimo plėtrą. Taigi reikia parinkti 

grupes priemonių, kuriomis būtų galima 

laimėti paramą ne tik aplinkos apsaugai, bet ir 

biologinės įvairovės, ypač Natura 2000 vietovių, 

tvarkymui. 

Leader programa sudaro ketvirtąją naujo 

EŽŪFKP kryptį ir prisideda prie pirmųjų trijų 

krypčių prioritetų įgyvendinimo (t. y. skatinant 

konkurencingumą, gerinant aplinką ir kraštovaizdį 

bei gyvenimo kokybę ir įvairinant ekonominę 

veiklą kaimo vietovėse, taip pat skatinant 

didėjančią kaimo plėtrą ir stiprinant regioninį 

valdymą). Apie 5% EŽŪFKP lėšų yra skirta šiai 

Leader krypčiai. 

Leader grindžiama teritoriškai siekiant kuo 

geriau panaudoti esamus išteklius. Viešojo ir 

privataus sektoriaus bendrovės, vadinamos 

vietinėmis veiklos grupėmis, nustato plėtros reikmes 

vietos kaimo bendrijose. Tada jos išdėstomos 

plėtros plane. Leader finansavimas padeda 

šioms vietinėms darbo grupėms, paremdamas 

nedidelę plėtrą bei pažangius projektus, kurie 

atitinka darnios vietos plėtros reikmes. Leader 

remia bendradarbiavimą tarp vietinės veiklos 

grupių skirtingose Europos šalyse per jungtinius 

(bendrus) projektus bei skatindama kurti regioninius, 

nacionalinius bei ES lygio tinklus. 

Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai yra 

svarbiausias finansinis instrumentas Europos 

Sąjungoje, remiantis gamtos ir biologinės įvairovės 

apsaugą bei Natura 2000 vietovių tvarkymą. 

Apie Lietuvos KPP programą ir priemones 

plačiau išdėstyta toliau tekste (2.6 poskyris). 

Europos žuvininkystės fondas (EŽF). Europos 

žuvininkystės fondo tikslai yra šie: 

• remti Bendrąją žuvininkystės politiką 

(BŽP); 

• skatinti aplinkos ir gamtos išteklių apsaugą 

ir gerinimą, kai tai susiję su žuvininkystės 

sektoriumi; 

• skatinti darnų vystymąsi ir gerinti gyvenimo 

kokybę rajonuose, kuriuose plėtojama 

žuvininkystės sektoriaus veikla. 

Programavimas. EŽF veikia pagal programavimo 

dokumentą, sudarytą 2007–2013 finansavimo 

metams. Iš šalių narių atsakingų institucijų 

yra pareikalauta parengti ir patvirtinti Nacionalinį 

strateginį planą (NSP) žuvininkystės sektoriui 

pagal BŽP bei Nacionalinę veiksmų programą 

(NVP), detalizuosiančią, kaip yra panaudojami 

EŽF pinigai pagal NSP. 

Europos žuvininkystės fondo reglamentas 

nustato reikalaujamą NSP parengimo ir patvirtinimo 

procedūrą bei jo turinį ir struktūrą. NVP 

yra konkretesnė ir labiau orientuota nei NSP ir 

nustatys, kaip šalys narės ketina naudoti EŽF lėšas. 

Todėl jos sukuria sistemą, kaip įgyvendinti 

politikas ir prioritetus, kurie bus kofinansuojami 

iš EŽF. Taigi, jeigu veikla nėra numatyta NVP, tai 

ji neturi būti finansuojama iš EŽF. Fondas gali 

remti žuvininkystės išteklių atkūrimą ir žuvų gyvenimo 

sąlygų pagerinimą. Jeigu minėta veikla 

bus vykdoma Natura 2000 teritorijose arba jos 

poveikis saugomoms buveinėms ir rūšims bus 

teigiamas, tai prisidės prie Buveinių direktyvos 

geresnio įgyvendinimo. 

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), 

Europos socialinis fondas (ESF) ir Sanglaudos 

fondas (SF). Sanglaudos politikos pagrindinis 

tikslas – remti realią konvergenciją (suartėjimą) 

ir sumažinti socialinius, ekonominius ir teritorinius 

skirtingumus. Tai yra vykdoma kofinan- 

¦ 4 ¦

suojant investicijas ir kitas priemones silpniau 

išsivysčiusiose Sąjungos šalyse, regionuose ir 

teritorijose. 2007–2013 metais yra koncentruojamasi 

į atnaujintą Lisabonos darbotvarkę ir į investicijų, 

kurios yra ypač tinkamos vystymuisi, 

būtent tyrimai ir inovacijos, fizinė infrastruktūra, 

ekologiškos technologijos, žmonių kapitalas ir 

žinios, kategorijas. Bendrijos strateginės gairės 

(BSG) apima gamtos ir rūšių apsaugą pagal 

aplinkosaugos teisę. 

Bendrasis Europos regioninės plėtros, Europos 

socialinio ir Sanglaudos fondų reglamentas 

apibrėžia bendruosius principus, taisykles ir 

standartus, skirtus visų šių trijų fondų įgyvendinimui. 

Konkretesnės nuostatos dėl kiekvieno šių 

fondų papildomai išdėstytos trijuose atskiruose 

reglamentuose. 

Komisija 2007–2013 metų programavimo 

laikotarpiui pasiūlė gana svarbų supaprastinimą. 

Sanglaudos politika apims tris fondus: ERPF, 

ESF ir SF bei tris tikslus: 1. Konvergenciją, finansuojamą 

iš ERPF, ESF ir SF; 2. Regionų konkurencingumą 

ir užimtumą, finansuojamą iš ERPF 

ir ESF; 3. Europos teritorijų bendradarbiavimą, 

finansuojamą iš ERPF. Konvergencijos regionai 

yra tie, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis 

negu 75% ES vidurkio. Visi kiti regionai yra potencialūs 

2 tikslo kandidatai. 

Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) 

tikslas yra: 

• prisidėti stiprinant ekonominę, socialinę ir teritorinę 

sanglaudą Europos Sąjungoje, mažinant 

• regionų išsivystymo skirtingumus ir paremiant 

regionų ekonomikos struktūrų plėtojimą 

bei regioninės ekonomikos sureguliavimą. Kitaip 

tariant, ERPF turi stiprinti konkurencingumą 

ir labiau skatinti naujoves, kurti nuolatines darbo 

vietas bei stiprinti aplinkos apsaugą. ERPF 

nukreipia savo paramą į tematinius prioritetus, 

kurie atspindi ES Sanglaudos politikos tikslus. 

Bendrąja prasme, ERPF prisideda prie įvairių 

regioninės plėtros iniciatyvų (pvz., investicijų į 

gamybą ir infrastruktūrą) finansavimo. 

Europos socialinio fondo (ESF) tikslai: 

¦ 46 ¦ 

• remti politikas ir prioritetus, skirtus sumažinti 

nedarbą, pagerinti darbo kokybę ir produktyvumą; 

• skatinti socialinę integraciją bei sanglaudą 

(Europos užimtumo strategija – EUS). 

ESF turi atsižvelgti į Bendrijos tikslus dėl 

socialinės integracijos, mokymo ir švietimo bei 

moterų ir vyrų lygių galimybių. ESF nukreipia 

savo paramą į teminius prioritetus, kurie atspindi 

ES Sanglaudos politikos tikslus. Yra įmanoma 

aplinkos prioritetus įtraukti į susijusias su teritorijomis 

programas, kurios gali paremti Natura 

2000 tinklo tikslų įgyvendinimą (pvz., šalies narės 

administravimo, susijusio su aplinkos tvarkymu, 

reforma). 

Sanglaudos fondo (SF) parama turi būti teikiama: 

• Sprendime (EB) Nr. 1692/96/EK apibrėžtų 

transeuropinių transporto tinklų, ypač visai Europai 

svarbių projektų, įgyvendinimui; 

• Stojimo sutarties 174 straipsnyje nustatytų 

tikslų, susijusių su Bendrijos prioritetais aplinkos 

apsaugos srityje, vykdymui; 

• teritorijoms, kuriose vykdomi su darniu 

vystymusi arba su aplinkosauga susiję projektai, 

pvz., energijos efektyvumo arba atsinaujinančiųjų 

energijos šaltinių, bei projektai, susiję 

su geležinkelių, vidaus vandenų kelių ir jūrų 

transporto tinklais, nepriklausančiais transeuropiniams 

transporto tinklams, taip pat įvairūs 

transporto tinklų tarpusavio suderinamumo, 

kelių ir oro transporto srautų reguliavimo, naujų 

ekologiškų viešojo transporto sistemų diegimo 

miestuose projektai. 

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 

dėl finansinio instrumento aplinkosaugai 

(LIFE+). 2007 m. Komisija patvirtino LIFE+ reglamentą, 

kuris galios 2007–2013 metais ir pakeičia 

ankstesnės LIFE III programos reglamentą. 

LIFE+ sudarytas iš 3 komponentų: LIFE+ 

gamta ir bioįvairovė, LIFE+ aplinkos politika ir 

valdymas, LIFE+ informacija ir ryšiai. 

LIFE+ gamta ir bioįvairovė komponento 

konkretūs tikslai yra išdėstyti 4 straipsnyje:

• prisidėti prie Bendrijos politikos ir gamtos 

bei biologinės įvairovės teisės aktų tobulinimo ir 

remti tolesnį Natura 2000 teritorijų tinklo, įskaitant 

pakrančių ir jūrinių teritorijų buveines ir rūšis, 

plėtrą ir įgyvendinimą; 

• prisidėti prie žinių bazės konsolidavimo 

Bendrijos gamtos ir biologinės įvairovės politikos 

ir teisės aktų rengimui, įvertinimui, stebėsenai 

ir vertinimui; 

• remti gamtos ir biologinės įvairovės bei 

juos veikiančių veiksnių, sunkumų ir reagavimo 

į juos politikos įgyvendinimo būdų ir stebėsenos 

bei įvertinimo metodų kūrimą ir įgyvendinimą, 

ypač su biologinės įvairovės netekčių sustabdymu 

Bendrijoje iki 2010 metų susijusius metodus; 

• teikti paramą geresniam aplinkosaugos 

valdymui, plėsti suinteresuotų subjektų, įskaitant 

nevyriausybines organizacijas, dalyvavimą konsultuojantis 

dėl gamtos ir biologinės įvairovės 

politikos bei teisės aktų ir juos įgyvendinant. 

LIFE+ fondas veikia programavimo principu. 

Komisija parengia daugiametes strategines 

programas 2007–2010 ir 2011–2013 metams. 

Jos apibrėžia Bendrijos finansavimo pagrindinius 

tikslus, prioritetines veiklų sritis, priemonių 

rūšis ir numatomus rezultatus. Strateginės programos 

apima lėšų paskirstymą tarp šalių narių 

ir nurodo biudžeto dalis, kurios valdomos tiesiogiai 

centralizuotai, ir kurių valdymas deleguotas. 

Neperžengdamos šių daugiamečių strateginių 

programų sistemos ribų šalys narės kasmet pateikia 

Komisijai nacionalinių metinių darbo programų 

projektus. 

Atmetimas dėl neatitikimo. LIFE+ teksto 10 

straipsnis sako: „Pagal šį reglamentą nefinansuojamos 

tos priemonės, kurios atitinka kitų 

Bendrijos finansinių instrumentų finansavimo 

reikalavimus, įskaitant Europos regioninės plėtros 

fondą, Europos socialinį fondą, Sanglaudos 

fondą, Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai, 

Bendrąją konkurencingumo ir inovacijų programą, 

Europos žuvininkystės fondą ir Septintąją 

bendrąją mokslinių tyrimų programą...“ Taigi 

LIFE+ negali būti naudojamas finansuoti veiklas, 

kurios tinkamos remti iš kitų ES fondų. 

Pagrindiniai LIFE+ reglamento straipsniai, 

susiję su Natura 2000 ekologiniu tinklu. Pagrindinis 

su Natura 2000 tinklu susijęs yra trečias 

LIFE+ reglamento straipsnis, kuris nusako priemonių 

ir projektų, finansuojamų pagal reglamentą, 

atitikimo kriterijus. Pagal šešto straipsnio pirmąją 

dalį parengtose daugiametėse strateginėse 

programose ir pagal šešto straipsnio penktą dalį 

priimtose nacionalinėse metinėse darbo programose 

numatytos priemonės bei pagal tas programas 

įgyvendinami projektai turi atitikti šiuos 

kriterijus: 

• atitikti Bendrijos interesus, ženkliai prisidėti 

prie pirmo straipsnio antroje dalyje nurodyto 

bendro LIFE+ tikslo siekimo; 

• būti suderinti techniniu ir finansiniu požiūriu, 

realiai įgyvendintini bei ekonomiški. 

Be to, siekiant užtikrinti Europos pridėtinę 

vertę ir išvengti pasikartojančios veiklos finansavimo, 

nacionalinėse metinėse darbo programose 

numatytos priemonės bei pagal tas programas 

įgyvendinami projektai turi atitikti bent 

vieną iš šių kriterijų: 

• geriausios praktikos priemonės ir projektai 

arba demonstracinės priemonės ir projektai, 

skirti įgyvendinti 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos 

Direktyvą 79/409/EEB dėl laukinių paukščių 

apsaugos arba Tarybos Direktyvą 92/43/EEB 

dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros 

apsaugos; 

• inovacinės priemonės ir projektai arba 

demonstracinės priemonės ir projektai, susiję 

su Bendrijos aplinkosaugos tikslais, įskaitant 

geriausios praktikos metodų, pažangios patirties 

ar technologijų vystymą ar skleidimą; arba 

informuotumo didinimo organizacijose ir specialūs 

pareigūnų mokymai dėl gaisrų prevencijos; 

• priemonės ir projektai, skirti Bendrijos tikslų, 

susijusių su įvairiapuse, suderinta, išsamia ir 

ilgalaike miškų ir aplinkos sąveikos stebėsena, 

plėtrai ir įgyvendinimui. 

Septintoji bendroji mokslinių tyrimų programa 

(BMTP7). Pagal Komisijos pasiūlymus 

¦ 47 ¦

Sprendimai dėl Europos Bendrijos Septintosios 

bendrosios programos, skirtos tyrimams, technologijų 

vystymui ir parodomosioms veikloms 

2007–2013 metais. 

Septintoji bendroji mokslinių tyrimų programa 

(BMTP7) nustato: 

• Bendrijos prioritetus ir veiklas, susijusias 

su tyrimais ir technologijų vystymu 2007–2013 

metams. BMTP7 tikslai iš esmės skirti paremti 

Lisabonos susitarimo tikslų įgyvendinimą per 

Bendrijos finansuojamus tyrimus. 

Tarp kitų dalykų, BMTP7 parems tarptautinius 

tam tikrų temų tyrimus, pvz., aplinkos. Pagrindinės 

aplinkos temos pagal BMTP7 yra šios: 

1) klimato, ekologijos, sausumos ir vandenynų 

sistemų kaitos prognozės, 2) monitoringo įranga 

ir technologijos, neigiamo poveikio aplinkai 

(tarp jų ir sveikatai) prevencija ir sumažinimas, 

3) natūralios ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimas. 

Programavimas. BMTP7 apims tarpsnį nuo 

2007 sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. 

Individualių projektinių pasiūlymų pagal BMTP7 

rengimas prasideda mokslininkų kvietimu teikti 

projektinius pasiūlymus specifinėms Bendrosios 

programos sritims. Kvietimai teikti pasiūlymus 

skelbiami Europos Bendrijų oficialiajame 

žurnale. 

¦ 48 ¦ 

2.6. Lietuvos Kaimo plėtros programos 

priemonių taikymas gamtosaugoje 

ir gamtotvarkoje 

Agroaplinkosauginės priemonės ir jų taikymas 

agrarinio kraštovaizdžio tvarkymui. 

Žemės ūkio veikla labai susijusi su gamtos išsaugojimu, 

todėl Europos Bendrijoje buvo pradėtos 

taikyti savanoriškos agroaplinkosauginės 

priemonės, kuriose yra numatytos kompensacijos 

už vėlesnį šienavimą, pievų ir pelkių, miškų 

tvarkymą. Dar iki Europos Bendrijoje priimtų 

teisnių aktų ir agroaplinkosauginių priemonių 

rėmimo programos dalyje Bendrijos šalių buvo 

priimtos nacionalinės programos. Vos tik įsto- 

jusi į Europos Sąjungą Lietuva parengė Kaimo 

plėtros planą ir numatė kompensacijas už pievų 

ir pelkių tvarkymą (šienavimą) ir pan. Priemonių 

tikslai buvo skatinti tvariąją žemės ūkio veiklą ir 

išsaugoti artimiausią aplinką (pievas, pelkes, 

miškus, vandenis), sudarant paukščiams saugias 

perėjimo sąlygas, tinkamas veisimosi sąlygas 

kitiems gyvūnams, o augalams – augti ir 

subrandinti sėklas. Už tų reikalavimų vykdymą 

šalies ūkininkai gauna papildomas kompensacijas, 

nes patiria nuostolių dėl aplinkosauginių 

apribojimų. 

Lietuvoje agroaplinkosauginės priemonės 

pradėtos taikyti pagal Kaimo plėtros programą 

(KPP) 2004–2006 metais. Iki tol buvo SAPARD 

programa, bet ji agroaplinkosauginių priemonių 

nerėmė, tuo tarpu kitose šalyse kandidatėse 

į ES SAPARD programa buvo įgyvendinama. 

2004–2006 metų KPP buvo numatytos programos, 

kurios yra susijusios su gamtos apsauga 

ir tvarkymu. 

Kraštovaizdžio tvarkymo programa. Pagal 

šią priemonę žemės ūkio subjektas turi tvarkyti 

natūralias ir pusiau natūralias pievas arba pelkes 

(šlapynes). Esminiai reikalavimai pareiškėjui 

buvo šie: programa taikoma tik tvarkantiems 

pievas ir pelkes ne mažesniame nei 0,5 ha žemės 

ūkio naudmenų plote, kompensacinė išmoka 

mokama už pievas, kurios įsėtos seniau 

kaip prieš 5-rius metus; pievose ir pelkėse (šlapynėse) 

nenaudoti pesticidų ir trąšų, jas kasmet 

šienauti ne anksčiau kaip rugpjūčio 15 d. ir ne 

vėliau kaip rugsėjo 30 d., pievų nearti, nepersėti 

kultūrinėmis žolėmis ir iki rugpjūčio 15 d. 

jose neganyti gyvulių, išvežti nušienautą žolę ir 

pašalinti iškirstus krūmus ne vėliau kaip iki spalio 

15 d.; pievose išsaugoti pavienius medžius, 

iškirsti krūmus; nesausinti pelkių, pelkėse neganyti 

gyvulių. Šių įsipareigojimų buvo privaloma 

laikytis 5-rius metus. Įsipareigojimus vykdantis 

pareiškėjas gaudavo kompensacines išmokas. 

Paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos 

juostos įrengimo pievoje bei ariamoje žemėje 

ir apsaugos nuo erozijos programa. Pagal 

šią programą žemės ūkio subjektas gali tvarkyti

ūkyje esamą pakrantės apsaugos juostą ir (ar) 

įrengdamas papildomą apsaugos juostos dalį. 

Pareiškėjas privalo kartą per metus ne ankščiau 

kaip rugpjūčio 15 d. nušienauti žolę, iškirsti ir 

pašalinti esamus krūmus. Už apsaugos juostos 

tvarkymą buvo mokamos kompensacinės išmokos. 

Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės 

su aplinkosauginiais apribojimais. Pagal 

šią priemonę, žemės ūkio veiklos subjektams 

buvo suteikta teisė gauti papildomas išmokas 

už vietovių su aplinkosauginiais apribojimais 

(Natura 2000) tvarkymą. Tokioje vietovėje ūkininkaujantis 

ūkininkas, sudaręs penkerių metų 

sutartį su ŽŪM Nacionaline mokėjimo agentūra 

ir pievas pradėjęs šienauti ne ankščiau kaip nuo 

rugpjūčio 15 d., gaudavo kompensacines išmokas. 

Ši programa nebuvo labai populiari tarp 

ūkininkų, kadangi šienavimo terminai yra nukelti 

gana vėlai ir šieno kokybė jau yra prasta, o kai 

kuriais metais toks šienas būna net netinkamas 

šerti gyvuliams. 

2007–2013 metų Kaimo plėtros programoje 

(KPP) yra keturios kryptys. Antra kryptis 

„Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ yra tiesiogiai 

susijusi su biologinės įvairovės apsauga 

ir įvairių buveinių tvarkymu (plačiau – Lietuvos 

kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės, 

ŽŪM: http://www.zum.lt/lt/zemes-ukioministerija/kaimo-pletra/, 

/žiūrėta per internetinę 

prieigą 2009-05-25). Už savanorišką dalyvavimą 

yra numatytos kompensacinės išmokos, 

nustatyta tvarka pateikus paraišką ir įvykdžius 

numatytus reikalavimus. Kaimo plėtros programos 

kryptyje „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ 

yra devynios priemonės, susijusios su 

gamtos apsauga ir tvarkymu. Pirma priemonė 

„Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ turi keturias 

programas: „Kraštovaizdžio tvarkymas“, 

„Ekologinis ūkininkavimas“, „Nykstančių Lietuvos 

senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių 

išsaugojimas“ bei „Rizikos“ vandens telkinių 

būklės gerinimas“. Antra ir trečia priemonės 

yra susijusios su pirmu žemės ūkio paskirties 

žemės bei ne žemės ūkio paskirties ir apleistos 

žemės ūkio paskirties žemės apželdinimu mišku. 

Šešta priemonė yra „Miškų aplinkosaugos 

išmokos“, septinta ir aštunta priemonės apima 

Natura 2000 tinklo teritorijų tvarkymu. Ketvirta, 

penkta ir devinta priemonės yra mažiausiai susijusios 

su gamtosauga, todėl atskirai jos nebus 

aptartos. Toliau tekste apžvelgiamos priemonės 

ir programos, tiesiogiai susijusios su gamtos 

apsauga ir tvarkymu. Detaliau apie tai žiūrėti 

Žemės ūkio ministro įsakymuose patvirtintose 

įgyvendinimo taisyklėse. 

„Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ 

priemonės programa „Kraštovaizdžio tvarkymas“. 

Programos tikslas yra išsaugoti ir 

tinkamai tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias 

pievas, šlapynes, išsaugoti arba prireikus atkurti 

ekstensyvias ūkininkavimo sistemas pievose ir 

šlapynėse, mažinti ūkininkavimo intensyvumą 

intensyviai naudojamose pievose, apsaugoti biologinę 

įvairovę ir vandens telkinius nuo taršos. 

Pirmoji programos veiklos sritis – natūralių 

ir pusiau natūralių pievų tvarkymas. Norintys 

dalyvauti šioje srityje pareiškėjai turi įsipareigoti: 

pievose nenaudoti pesticidų ir trąšų, jas 

kasmet šienauti arba ganyti gyvulius (galima 

pasirinkti kurią nors vieną arba abi veiklas). Šienavimas 

pradedamas ne anksčiau kaip liepos 

15 d. ir baigiamas ne vėliau kaip rugsėjo 30 d., 

ganymas leidžiamas ne anksčiau kaip birželio 

15 d., gyvulių tankis iki rugpjūčio 1 d. neturi 

viršyti 1 SG arba 1 SGV/ha (1 SGV – sąlyginis 

gyvulių vienetas, arba 1 SG sutartinis galvijas). 

Kiti įsipareigojimai – nežaloti dirvos paviršiaus 

šienavimo technika, nearti pievų ir jų nepersėti 

kultūrinėmis žolėmis, pašalinti nušienautą žolę 

iki rugsėjo 30 d., neįrengti naujų drenažo ar laistymo 

sistemų. 

Antroji programos veiklos sritis – šlapynių 

tvarkymas. Norintys dalyvauti šioje srityje pareiškėjai 

turi įsipareigoti: šlapynėse nenaudoti 

pesticidų ir trąšų, kasmet šienauti arba ganyti 

(pasirenkant). Šienavimas pradedamas ne anksčiau 

kaip liepos 15 d. ir baigiamas ne vėliau kaip 

rugsėjo 30 d., gyvulių ganymas pradedamas ne 

anksčiau kaip liepos 1 d., gyvulių tankumas iki 

¦ 49 ¦

ugpjūčio 1 d. neturi viršyti 1 SG/ha. Kiti įsipareigojimai 

– pašalinti nušienautą žolę iki rugsėjo 

30 d., neįrengti naujų drenažo sistemų. 

Trečioji programos veiklos sritis – vandens 

telkinių pakrančių apsaugos juostų tvarkymas 

pievose. Tvarkymo veikla vykdoma 5 metrų pločio 

papildomai negu teisės aktuose numatyta 

išskirtoje pakrantės apsaugos juostoje. Pagal 

teisės aktus pakrančių apsaugos juostos gali 

būti numatytos iki 10 m. Jeigu teisės aktuose 

apsaugos juosta nenumatyta, tai savanoriška 

veikla vykdoma tik 5 m pločio juostoje. Norintys 

dalyvauti šioje srityje pareiškėjai privalo nearti, 

nenaudoti trąšų ir pesticidų, nekalkinti, kartą per 

metus nušienauti žolę iki pat vandens arba ganyti 

gyvulius pakrantės juostoje pagal teisės aktuose 

nustatytus reikalavimus. Deja, dabar yra 

programos ir teisinių aktų nesuderinamumas, 

nes juose yra draudžiama ganyti prie vandens 

telkinio pakraščio tam tikru atstumu. Dažniausiai 

pakrančių nuganymas yra būtinas, tačiau kai 

kurioms rūšims krantų nušienavimas ir nuganymas 

gali pakenkti. Šienavimas pradedamas ne 

anksčiau kaip liepos 15 d. ir baigiamas (bei žolė 

išvežama) ne vėliau kaip rugsėjo 30 d., ganymas 

leidžiamas (laikantis teisės aktų nustatyto 

atstumo iki vandens telkinio) ne anksčiau kaip 

nuo birželio 15 d., gyvulių tankis neturi viršyti 

1 SG/ha. 

Ketvirtoji programos veiklos sritis – vandens 

telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos 

ariamoje žemėje. Ši veikla apima vandens telkinių 

apsaugą nuo taršos ir dirvožemio erozijos 

bei laukinių augalų ir gyvūnų buveinių apsaugos 

plotų įrengimas intensyviai dirbamoje žemėje. 

Norintys dalyvauti šioje srityje pareiškėjai privalo 

paversti ariamą žemę daugiamete pieva papildomoje 

5 metrų pločio juostoje, nearti, nenaudoti 

trąšų ir pesticidų, šienauti ir ganyti taip, kaip 

nurodyta trečiojoje programos veiklos srityje. 

Penktoji programos veiklos sritis – ražienų 

laukų laikymas per žiemą, šeštoji programos 

veiklos sritis – medingų augalų juostos ar laukai 

ariamoje žemėje ir septintoji programos veiklos 

sritis – kraštovaizdžio elementų tvarkymas 

¦ 0 ¦ 

valdoje ir gyvatvorių tvarkymas yra svarbios 

siekiant išsaugoti biologinės įvairovę ir stabilizuoti 

kraštovaizdį, bet mažiau susijusios su 

gamtotvarka, taigi plačiau jų reikalavimai nebus 

nagrinėjami. Aštuntoji programos veiklos 

sritis – melioracijos griovių tvarkymas numato 

šiuos įsipareigojimus: nušienauti melioracijos 

griovių šlaitus kartą per metus (reikalavimai kaip 

pirmoje programos veiklos srityje) ir iškirsti krūmus, 

augančius griovių šlaituose, juos išvežti iki 

rugsėjo 30 d. 

Kitos „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ 

priemonės programos. „Ekologinio ūkininkavimo“ 

programos tikslas yra remti ekologinį 

ūkininkavimą kaip gamybos sistemą. Ji padeda 

palaikyti ir gerinti dirvožemio kokybę, mažinti 

vandens ir oro taršą, išsaugoti ekosistemų stabilumą 

ir biologinę įvairovę. „Nykstančių Lietuvos 

senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių 

išsaugojimo“ programos tikslas yra skatinti 

palaikyti ir veisti vietinių senųjų veislių gyvulius 

ir naminius paukščius ir juos tinkamai naudoti 

agroekosistemų tvarkymui. „Rizikos“ vandens 

telkinių būklės gerinimo“ programos tikslas yra 

užtikrinti gerą vandens telkinių būklę. Parama 

yra gaunama, kai ariama žemė (ne mažiau kaip 

1 ha) yra įsėjama daugiametėmis žolėmis iki 

liepos 1 d., joje ganoma ir gyvulių tankis neturi 

viršyti 1 SGV/ha, žolę reikia nupjauti ir pašalinti 

iki rugpjūčio 1 d. ir baigti pjauti žolę bei ją išvežti 

iki rugsėjo 30 d. 

Antros priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties 

žemės apželdinimas mišku“ tikslas 

yra skatinti žemės ūkio produkcijai nenaudojamos 

žemės apželdinimą mišku. Tuo yra didinamas 

miškingumas ir sprendžiamos kai kurios 

ekonominės ir socialinės problemos kaimo vietovėse 

bei tikimasi pristabdyti klimato kaitą. Gali 

būti sodinamas miškas ar trumpos rotacijos 

plantacijos. Už šią veiklą pagal nustatytus kriterijus 

išmokamos kompensacinės išmokos. Šios 

priemonės parama neskiriama Natura 2000 vietovių 

apželdinimui mišku. Priemonės teigiamas 

gamtosauginis aspektas yra naudojamos žemės 

ūkio paskirties žemės sumažinimas, apsodinant

ją mišku ir geresnių sąlygų biologinei įvairovei 

išsaugoti sudarymas. Neigiamas aspektas yra 

pievų apsodinimas mišku. Pagal šią priemonę 

kompensacinės išmokos mokamos už žemę, 

kurioje yra gaunama žemės ūkio produkcija, taip 

pat iš pievų žolė (šienas). Apsodinant mišku nėra 

įvertinama, koks poveikis galimas biologinei 

įvairovei. Apsodinant pievas dažniausiai aplinkai 

bus daromas neigiamas poveikis. Vienas tokių 

pavyzdžių yra Margininkų botaninio–zoologinio 

draustinio ir Natura 2000 vietovės (Skuodo r.) 

apsodinimas mišku ir saugomų pievų augalų 

sunaikinimas (žiūrėti iliustracijų priedą). Tokiu 

pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau. 

Trečios priemonės „Pirmas ne žemės ūkio 

paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties 

žemės apželdinimas mišku“ tikslai yra padidinti 

miškingumą, pagerinti socialines ir ekonomines 

sąlygas kaimo vietovėse, mažinti apleistos žemės 

plotus. Pareiškėjų įsipareigojimai panašūs 

į antros priemonės. Įgyvendinant šią priemonę 

tikimasi padidinti biologinę įvairovę. Parama 

neskiriama Natura 2000 vietovių apželdinimui 

mišku. 

Šeštos priemonės „Miškų aplinkosaugos 

išmokos“ tikslai yra išsaugoti kertines miško 

buveines bei skatinti neplyno kirtimo sistemas 

privačiuose miškuose. Už miško savininkų patirtas 

išlaidas ir prarastas pajamas dėl savanoriško 

teisės aktais nenustatytų aplinkosauginių 

įsipareigojimų priėmimo ir laikymosi yra išmokamos 

išmokos. Teikiant paraiškas yra keliami 

atitinkami reikalavimai. Parama neteikiama plotui, 

kuriam jau teikiama parama pagal priemonę 

„Natura 2000 išmokos“. 

Septinta priemonė „Natura 2000 išmokos 

ir išmokos, susijusios su direktyva 2000/60/ 

EB“ (parama Natura 2000 vietovėse žemės ūkio 

paskirties žemėje). Priemonės tikslas yra įgyvendinti 

aplinkosauginius reikalavimus Natura 

2000 vietovėse žemės ūkio paskirties žemėje, 

siekiant išsaugoti laukinius paukščius, natūralias 

buveines, saugomas rūšis ir jų buveines. 

Ūkininkai gauna metines kompensacijas už papildomai 

patirtas išlaidas ir prarastas pajamas 

įgyvendinant Paukščių 79/409/EEB ir Buveinių 

92/43/EEB direktyvas. Paramos gavėjai yra fiziniai 

ir juridiniai asmenys, turintys valdas Natura 

2000 vietovėse žemės ūkio paskirties žemėje. 

Asmenys, teikiantys paraiškas paramai gauti, 

privalo įsipareigoti laikytis geros agrarinės ir 

aplinkosaugos būklės palaikymo reikalavimų bei 

visų apribojimų, numatytų teisės aktuose bei patvirtintuose 

tvarkymo ir gamtotvarkos planuose: 

draudžiama arti pievas ar persėti jas kultūrinėmis 

žolėmis, sausinti ar kitaip keisti jų hidrologinį 

režimą, naudoti trąšas, pesticidus, kalkinimo 

medžiagas; pievos gali būti šienaujamos tik po 

birželio 15 d., jose gyvulių tankis neturi viršyti 

1 SGV/ha. Pareiškėjas turi turėti ne mažesnį kaip 

1 ha žemės ūkio naudmenų plotą Natura 2000 

vietovėse. Konkrečios datos nustatomos saugomų 

vietovių nuostatuose ar jų valdymo planuose. 

Pareiškėjas negali gauti paramos, jei yra 

pateikęs paraišką gauti kompensacines išmokas 

iš Agrarinės aplinkosaugos išmokos priemonės 

„Kraštovaizdžio tvarkymo programos“. 

Aštunta priemonė „Natura 2000 išmokos“ 

(parama Natura 2000 vietovėse miškuose). 

Priemonės tikslas yra įgyvendinti aplinkosauginius 

reikalavimus Natura 2000 vietovėse miško 

ūkio paskirties žemėje. Kompensacinės išmokos 

yra išmokamos privačių miškų savininkams 

ir jų asociacijoms, įsipareigojant laikytis šių 

reikalavimų: laikytis teisiniais aktais ir saugomų 

teritorijų tvarkymo bei gamtotvarkos planuose 

nustatytų tvarkymo reikalavimų ir apribojimų, 

nevykdyti pagrindinių miško kirtimų medyne, 

kuris yra pasiekęs IV miškų grupės miškams 

taikomą kirtimų amžių, arba pagrindiniai kirtimai 

atidėti vėlesniam laikui. Teritorijoje yra leidžiami 

pagrindiniai kirtimai, tačiau tai turi būti atvejiniai 

kirtimai, kai plynose miško kirtimų biržėse paliekama 

papildomai neiškirstų žalių medžių, o 

džiūstančių ir išdžiūvusių medžių skaičius yra 

ribotas arba jų draudžiama palikti. Pareiškėjas 

turi turėti ne mažesni kaip 0,5 ha miško plotą 

Natura 2000 vietovėse ir miško valdos miškotvarkos 

projektą. 

¦ 51 ¦

Devinta priemonė „Išmokos ūkininkaujant 

vietovėse su kliūtimis, išskyrus kalnuotas vietoves“ 

(mažiau palankios ūkininkauti vietovės). 

Ši priemonė mažai susijusi su gamtos apsauga, 

joje yra tik reikalavimas, kad „asmenys privalo 

laikytis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės 

reikalavimų“. Dėl to ji plačiau neaptariama. 

Rengiant 2007–2013 metų KPP programą 

buvo atsižvelgta į ankstesnio programavimo 

laikotarpio spragas ir ji yra labiau nukreipta į 

gamtosaugos ir gamtotvarkos veiksmus, pakoreguoti 

pievų ir pelkių tvarkymo terminai, papildyta 

išmokomis Natura 2000 vietovėse. Tačiau 

kai kuriose priemonėse yra ir trūkumų. Kraštovaizdžio 

apsaugos programoje šienavimas yra 

leidžiamas nuo liepos 15d., o priemonėje Natura 

2000 išmokos – nuo birželio 15 d. Be to, 

pastarojoje priemonėje nėra numatytas leidžiamas 

ganymo laikotarpis (remiamasi saugomų 

teritorijų nuostatais ir gamtotvarkos planais), 

nurodytas tik gyvulių tankumas. Priemonėje Natura 

2000 išmokos miškuose yra ribojama arba 

draudžiama palikti džiūstančių ir išdžiūvusių 

medžių. Džiūstantys ir išdžiūvę medžiai didina 

miško biologinę įvairovę – tai yra seniai žinoma 

taisyklė, kuri įvairiose šalyse pagrįsta detaliais 

moksliniais tyrimais. Deja, dalis Lietuvos miškininkų 

dar senoviškai supranta nudžiūvusių medžių 

svarbą biologinės įvairovės išsaugojimui. Jų 

nuomone, nudžiūvę medžiai yra miško kenkėjų 

židinys, bet ta nuomonė moksliniais tyrimais yra 

seniai paneigta. 

Daugelyje ES šalių agroaplinkosaugos priemonės 

yra subalansuotos, kad jų įdiegimas 

būtų naudingas ir gamtai, ir ūkininkams, todėl 

daug ūkininkų jomis naudojasi ir ryškėja jų teigiamas 

poveikis gamtai. ES šalyse savanoriškos 

agroaplinkosauginės priemonės yra viena iš 

perspektyvių gamtotvarkos priemonių, taikomų 

žemės ūkyje ir pasiteisinančių gamtos apsaugos 

požiūriu. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad 

sunaudotos lėšos nėra adekvačios gaunamam 

teigiamam rezultatui, t. y. lėšos yra didelės, jų 

panaudojimas yra neefektyvus, nes poveikis 

biologinei įvairovei nėra žymus (Kleijn et al., 

¦ 2 ¦ 

2001). Kiti mokslininkai (pvz., Ovenden et al., 

1998) mano, kad agroaplinkosauginės priemonės 

labai pagerina paukščių ir kitų gyvūnų bei 

augalų apsaugą, jos yra taikomos ne tik dideliuose, 

bet ir mažuose plotuose, nes saugomos 

teritorijos (pvz., draustiniai) Vakarų Europoje 

užima nedideles teritorijas. Matyt, tam poveikiui 

įvertinti reikia detalesnio monitoringo ir priimtų 

vertinimo kriterijų bei pasirinktų indikatorių tinkamo 

taikymo. 


Kiss A., Shelton D. 1999. Manual of European 

Environmental Law. Cambridge University 

Press, 622 p. 

Lazdinis i.(sud.). 2008. Aplinkos politika ir 

valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 

338 p. 

Miller C., Kettunen M., Torkler P. 2006. Natura 

2000 finansavimas (metodinis vadovas). 

WWF, IEEP, NOVA, 119 p. 

Mierauskas P. 2007. Aplinkosaugos politika 

ir valdymas. Kn.: Globali aplinkos kaita (ats.red. 

E.Rimkus, S.Sinkevičius). Vilniaus universitetas, 

p. 275–297. 

Ragulskytė-Markovienė R. 200 . Aplinkos 

teisė. Vilnius: Eugrimas, 362 p. 

Scheuer S. (ed.). 2005. EU Environmental 

Policy Handbook. Brussels: European Environmental 

Bureau. 344 p.

3. GAMTOTVARKOs 

PLAnAViMAs 

3.1. Bendrieji planavimo principai 

3.1.1. Planavimo vystymasis 

Planavimas yra vienas iš svarbiausių gamtotvarkos 

etapų. Kad būtų aiškesni gamtotvarkos 

planavimo aspektai, reiktų trumpai apibūdinti 

bendruosius planavimo ypatumus. Planavimo 

procesai vystėsi skirtingai įvairiose šalyse ir 

istorijos etapuose, todėl iš pradžių trumpai apžvelgiamos 

planavimo ištakos. 

Teritorijų planavimas atsirado seniai ir yra 

sukaupta pakankama ilgametė jo patirtis. Pirmieji 

planavimo žingsniai buvo žengti senovės 

Egipte, Romoje, Graikijoje ir kitur. Buvo planuojama 

miestų ar miestelių statyba, o Egipte – piramidžių 

struktūros. Suprantama, tai toli gražu 

nuo šiuolaikinio planavimo. Miškų tvarkymo ir 

žemėnaudos planavimas įvairiose šalyse prasidėjo 

skirtingai, prieš kelis šimtmečius. Anglijoje, 

Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kai kuriose 

kitose Europos šalyse pirmieji sistemingi kraštovaizdžio 

planavimo ir tvarkymo darbai pradėti 

XIX amžiuje. Buvo rengiami teritorijų tvarkymo 

planai, kuriuose dėmesio skirta ir aplinkos išsaugojimui. 

Nuo XX a. tvarkymo planuose ryškėja 

ir gamtos apsaugos aspektai. 1936 metais 

priėmus Vokietijos Reicho gamtos apsaugos 

įstatymą, planuojant kraštovaizdžio tvarkymą 

didelis dėmesys buvo skiriamas ir gamtos apsaugai. 

Antrasis pasaulinis karas nutraukė kraštovaizdžio 

tvarkymo veiklas, ir Vokietija tik 1976 

metais priėmė naują Gamtos apsaugos įstatymą, 

kuris įpareigoja tvarkant kraštovaizdį prioritetu 

laikyti gamtos apsaugą ir tvarkymą. Nepaisant 

to, kad Vokietijos kraštovaizdžio tvarkymo planai 

buvo teritorijų tvarkymo planai (erdviniai), juose 

buvo numatomi gamtotvarkos veiksmai, kurie iš 

dalies atitinka strateginio planavimo principus, 

tarp jų ir gamtotvarkos planų reikalavimus. 

Pirmieji bandymai tvarkyti JAV nacionalinius 

parkus ir rengti jų planus, siekiant išsaugoti bio- 

loginę įvairovę, pradėti apie 1930 metus, o medžiojamų 

rūšių valdymo planai žinomi dar anksčiau 

(Grumbine, 1994; Wright, 1996). Europoje 

gamtosaugos veiklą pradėta planuoti kiek vėliau. 

Panašūs planai kaip yra šiandien Europoje pradėti 

rengti po 1970 metų. Vieną išsamesnių darbų 

apie gamtotvarkos planų rengimą publikavo 

Didžiosios Britanijos Gamtos apsaugos taryba 

(NCC, 1983). Prie gamtotvarkos planų rengimo 

raidos daug prisidėjo Europos saugomų teritorijų 

asociacija Eurosite (Eurosite, 1992, 2001) 

bei nemažai gamtotvarkos mokyklų. 

Suprantama, gamtotvarkos planavimas turi 

savo specifiką ir skiriasi nuo urbanistinio ar žemėnaudos 

planavimo. Gamtotvarkos planavimo 

tikslas yra išsaugoti ekosistemas ir jų komponentus 

bei subalansuoti gamtinių išteklių naudojimą. 

Skirtingai nuo urbanistinio ir gamtinio 

kraštovaizdžio planavimo, kurį paprastai vykdo 

architektai ar geografai, gamtotvarkos planavime 

pagrindinis vaidmuo atiteko gamtosaugos 

specialistams, pasitelkiant ekologus, biologus 

bei kitus specialistus. Tai tapo įprasta praktika 

daugelyje šalių. 

Būtina akcentuoti ir planavimo vystymosi 

tendencijas. Pirmieji gamtotvarkos planavimo 

veiksmai buvo vykdomi principu ,,planavimas iš 

viršaus į apačią“, nesudarant galimybių šiame 

procese dalyvauti saugomų teritorijų darbuotojams 

ir vietos gyventojų bendruomenėms. Beje, 

toks principas kai kuriose šalyse dar taikomas 

ir dabar. Lietuvoje šiuo principu dar dažnai yra 

rengiami teritorijų tvarkymo planai, nes vietos 

gyventojų bendruomenės ir suinteresuotieji 

asmenys yra tik informuojami, kai planavimo 

veiksmai yra atlikti, o planavimo procese nedalyvauja, 

t. y. kviečiami tik į plano svarstymą. Į 

jų pasiūlymus paprastai menkai atsižvelgiama. 

Saugomų teritorijų darbuotojai dažnai yra menkai 

įtraukiami į teritorijų planavimo procesą. Taip 

pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gamtotvarkos 

planus Lietuvoje dar rengia nedidelė planuotojų 

grupė, o juos turėtų rengti pačių saugomų teritorijų 

darbuotojai. Vystantis gamtotvarkos planavimui 

buvo suprasta, kad planavimas turi būti iš 

¦ 3 ¦

„apačios į viršų“, t. y. pagrindiniai iniciatoriai turi 

būti saugomų teritorijų darbuotojai bei asmenys, 

suinteresuoti gamtotvarkos planu, taip pat 

nevyriausybinės organizacijos. Tuo tarpu plano 

rengimui turėtų vadovauti aukštos kvalifikacijos 

ekspertai ir gamtotvarkos planuotojai iš mokslinių 

bei aplinkosauginių institucijų. Pastaraisiais 

metais Lietuvoje vis plačiau į planavimo procesą 

yra įtraukiami suinteresuotieji asmenys. 

Centralizuota planavimo praktika yra taikoma 

toms saugomoms teritorijoms, kurias valdo ir 

administruoja valstybės ar savivaldos organizacijos. 

Tačiau daugelyje šalių nevyriausybinės 

organizacijos, privatūs asmenys ir organizacijos 

yra įsigiję gamtosauginiu požiūriu vertingų teritorijų 

(pvz., pelkių, pievų, miškų ir pan.) ir jos 

yra naudojamos gamtosaugos tikslams. Kadangi 

daugelyje šalių gamtotvarkos plano formatas 

nėra teisiškai patvirtintas, tai nevalstybinės organizacijos 

rengia ar gali rengti modifikuotos ar 

net savo parengtos struktūros planus. 

Daugelyje šalių per laikotarpį, kai buvo pradėti 

rengti ir rengiami gamtotvarkos planai, 

planų struktūra palaipsniui kito, nes buvo ieškoma 

tobulesnių ir tinkamesnių variantų. Tikriausiai 

šis procesas vyks ir toliau. Po 1980 

metų gamtotvarkos planuose daugiau dėmesio 

pradėta skirti tvarkymo uždaviniams ir įgyvendinimo 

veiksmams, taip pat apimant ir teritorijų 

zonavimą. Tai žymiai pagerino planų kokybę ir 

palengvino planų įgyvendinimą. Vis dėlto gamtotvarkos 

planų struktūra ir apimtis galutinai dar 

nesusiformavusi ir planų formatai nuolat keičiami. 

Dėl to vienose šalyse jie yra labai išsamūs, 

kitose – trumpesni ir konkretesni, o kai kuriose 

šalyse – visai trumpi, pagrindinį dėmesį skiriant 

tik įgyvendinimo veiksmams. Lenkijoje gamtotvarkos 

planai būdavo labai išsamūs, labiau 

primenantys mokslinę studiją, bet dabar, atsižvelgiant 

į Europos Sąjungos reikalavimus, yra 

supaprastinti. 

Lietuvoje gamtotvarkos planus pradėjo 

rengti nevyriausybinės organizacijos. Pirmasis 

gamtotvarkos planas buvo parengtas Rusnės 

salai Nemuno deltos regioniniame parke (Lie- 

¦ 4 ¦ 

tuvos gamtos fondas, 1996), o pirmasis rūšių 

apsaugos planas – meldinei nendrinukei (Lietuvos 

gamtos fondas, 2000). 2004 metais buvo 

priimtas Vyriausybės nutarimas ir Aplinkos ministro 

įsakymas, nustatantys plano struktūrą 

ir rengimo tvarką (2004); įsakymas pakeistas 

2006 metais. Iki tol planai buvo rengiami pagal 

Eurosite planų formatą, bet nebūdavo teisiškai 

patvirtinti. Šiuo metu gamtotvarkos planai yra 

trumpi, tik kelių puslapių, jie tvirtinami Aplinkos 

ministro įsakymu ir skelbiami „Valstybės žiniose“. 

Išsami informacija yra pridedama grindžiamojoje 

dalyje, kuri yra prieinama per internetinę 

prieigą (www.am.lt/gamtotvarka). 2009 metais 

Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas naujas 

„Reikalavimų gamtotvarkos plano turiniui aprašas“ 

(LR Aplinkos ministro įsakymas, 2009). 

3.1.2. Gamtotvarkos planavimo būtinybė 

Išsivysčiusiose šalyse gamtotvarkinė veikla 

vykdoma jau kelis dešimtmečius. Ilgametė tvarkymo 

praktika parodė, kad neužtenka būti geru 

lauko darbų specialistu norint gerai atlikti darbus. 

Net ir geriausi gamtotvarkininkai padarydavo tokių 

klaidų, kurios sukeldavo neigiamą poveikį 

tvarkomoms buveinėms ir rūšims. Tai atsitikdavo 

dažniausiai dėl to, kad tvarkytojas, nors 

ir būdamas geras specialistas, įsitikinęs savo 

darbų teisingumu nekontroliuodavo veiklos. Be 

to, gamtotvarkininkas, prieš pradėdamas tam tikrą 

veiklą, galėdavo pasirinkti ne pačią geriausią 

tvarkymo strategiją ir veiksmus. Tokiais atvejais 

atlikti darbai nėra peržiūrimi arba nėra atliekamas 

veiklos monitoringas, o apsiribojama atskirų rūšių 

ar buveinių monitoringu. Kaip parodė praktika, 

pirmaisiais metais atlikus tam tikrą veiklą 

gali pagausėti atskirų rūšių, bet vėliau sumažėti. 

Dažnai tvarkymo objektu būdavo pasirenkamos 

kelios rūšys ir jų pagausėjimas būdavo žymus. 

Tuo tarpu daugumai rūšių tvarkymo darbai lemdavo 

jų gausumo sumažėjimą ar išnykimą. 

Po ilgametės tvarkymo veiklos klaidų ir nesėkmių 

gamtosaugininkai ėmėsi sistemingo 

gamtotvarkos veiksmų planavimo. Į planavimo

procesą galima įtraukti daugiau specialistų, apžvelgti 

gamtotvarkos praktiką iš kitų vietovių, 

nustatyti veiklos tikslus ir prioritetus bei alternatyvas, 

suplanuoti biudžetą, nustatyti atsakingus 

asmenis ar organizacijas, parengti tvarkomos 

vietovės monitoringo programą bei nuspręsti, 

kada ir kaip reikia peržiūrėti tvarkymo veiklą, 

įvertinti paties plano ir vykdomos veiklos efektyvumą. 

Planavimo procese dalyvauja daugiau 

įvairių specialistų – planuotojų, ekologų, lauko 

darbų specialistų ir pan. Planas yra instrumentas, 

kuriuo galima ne tik tinkamiau suplanuoti 

veiklą, bet ir užtikrinti veiklos perimamumą, kai 

keičiasi teritoriją tvarkantys darbuotojai. 

Tvarkymo darbų planavimas yra vienas iš 

svarbiausių gamtotvarkos etapų, nes tinkamai 

suplanuotas darbas bus sėkmingas. Tuo tarpu 

blogai parengtas planas yra ne tik laiko ir lėšų 

švaistymas, bet dažniausiai įgyvendinant tokį 

planą nukenčia tvarkomos ekosistemos ar jų 

komponentai. 

Planų parengimas yra ilgas ir sudėtingas 

procesas. Jis reikalauja lėšų ir daug laiko. Dėl 

to dažnai gamtosaugininkai nenoriai imasi planų 

rengimo arba net siūlo visai jų nerengti. Gamtosaugos 

praktikui daugmaž viskas aišku – toje 

vietoje reikalingas nendrių pjovimas ir krūmų 

kirtimas, kitoje vietoje – gyvulių ganymas, dar 

kitoje vietoje reikia sureguliuoti pelkės vandens 

lygį. Taigi praktikams tarsi ir aišku, kaip tvarkyti 

vieną ar kitą buveinę, bet toks požiūris gali būti 

klaidingas. Dėl to ir yra reikalingi kvalifikuoti planavimo 

specialistai, o visi planavimo proceso 

dalyviai turi būti tam pasiruošę ir išanalizavę 

esamas problemas. 

Iš kitos pusės, planų nereikia rengti, kai 

nėra aišku, ar jis bus įgyvendintas. Svarbiausia 

– lentynoje gulintis planas pasens, atsiras 

papildomos informacijos, pasikeis aplinkybės, 

iškils naujų problemų, o įgyvendinti reikės ne 

šių dienų situaciją atitinkantį planą. Planas turi 

būti užtikrintas startas naujiems darbams atlikti. 

Be to, labai svarbu į planavimo procesą 

įtraukti tuo metu dirbančius specialistus, nes 

plano įgyvendinimą turės realizuoti už teritorijos 

priežiūrą ir tvarkymą atsakingi darbuotojai. Gera 

praktika yra tose šalyse, kai saugomą teritoriją 

prižiūrintys ir tvarkantys specialistai inicijuoja 

gamtotvarkos plano rengimą, o ne naudojasi 

užsigulėjusiu planu. Tipiški planų rengimo ir 

neįgyvendinimo pavyzdžiai gali būti nacionalinių 

ir regioninių parkų tvarkymo planų (planavimo 

schemų) rengimas Lietuvoje. Jie buvo parengti 

prieš kelerius metus, bet nustatyta tvarka jie dar 

nepatvirtinti arba jau patvirtinti ir dulka lentynose. 

Nuo plano rengimo pradžios iki patvirtinimo 

praeina keleri metai. Neįgyvendintas planas po 

kelerių metų reikalauja pataisymų, o tam reikalingos 

papildomos lėšos. Dėl to planavimas dėl 

planavimo negali būti daromas. Taip pat paminėtina, 

kad ne vienas parengtas ir patvirtintas 

gamtotvarkos planas yra nugulęs į lentynas. 

3.1.3. Gamtosaugos planavimo tipai 

Paprastai naudojami du planavimo tipai: strateginis 

ir teritorinis. Būna atvejų, kai taikomas 

jungtinis, abiejų tipų, planavimas. Aplinkosaugoje 

taip pat naudojamas dviejų tipų planavimas. 

Kadangi gamtotvarkos planai yra strateginiai, tai 

reiktų priminti, kas yra strategija ir strateginis 

planavimas. Strategija yra visuma sprendimų, 

apibrėžiančių tam tikro subjekto svarbiausius 

ateities tikslus, uždavinius ir veiksmus bei priemones 

tiems tikslams ir uždaviniams pasiekti. 

Strategiją sudaro aplinkos būklės analizė, veiklos 

vizija, tikslai ir uždaviniai, veiklos priemonių, 

metodų parinkimas ir jų alternatyvų analizė. 

Šalia strategijos termino yra vartojamas taktikos 

terminas. Strategija numato tam tikrų veiklų pagrindines 

gaires, principus, galimas alternatyvas; 

ji turi būti veržli ir inovatoriška. Tuo tarpu taktika 

apima konkrečius įgyvendinimo aspektus; ji turi 

reaguoti į besikeičiančią situaciją ir aplinką. Viena 

strategija gali turėti kelias taktikas, jos gali 

būti keičiamos pakitus situacijai. Strategija yra 

rengiama ilgesniam laikui, o įgyvendinimo taktika 

– trumpesniam. Pakeitus veiklos strategiją, 

būtina iš esmės keisti įgyvendinimo taktiką, t. y. 

praktiškai parengti naują planą. Strategijos pasi- 

¦ ¦

inkimas yra svarbiausias ir atsakingiausias etapas, 

nes nuo jos labai priklauso tolesnė veikla. 

Strategijai įgyvendinti yra rengiami strateginiai 

planai, kurių įgyvendinimas susijęs su strateginiu 

valdymu. Strateginiam planavimui apibrėžti 

vartojami keli terminai. 

Strateginis planavimas – tai organizuotas 

procesas, kuris nustato veiklos strategiją ar 

jos kryptis, kuriomis, naudojantis prieinamais 

ištekliais, yra įgyvendinama pasirinkta strategija 

(Wright et al., 1996). Prof. A. Vasiliauskas 

(2002) strateginį planavimą apibrėžia kaip rengimą 

strateginių planų, kuriuose yra apibrėžiami 

ir detalizuojami subjekto tikslai, uždaviniai ir nustatomi 

veiksmai bei priemonės tiems tikslams ir 

uždaviniams įgyvendinti. Kiti autoriai strateginio 

planavimo sąvoką traktuoja šiek tiek skirtingai, 

t. y. kaip mokslo ir meno junginį, kurio tikslas 

yra įgyvendinti ir įvertinti planų sprendinius ir 

realizuoti planų uždavinius bei veiksmus (David, 

2001). Taigi nors strateginio planavimo sąvoka 

ir planavimo būdai iš dalies ir skiriasi, galutinis 

planavimo rezultatas yra tas pats – iškeliami 

plano tikslai ir uždaviniai, numatomi jų įgyvendinimo 

veiksmai, įgyvendinimo monitoringas 

bei plano įgyvendinimo efektyvumo vertinimas. 

Strateginių planų taikymo sritis yra labai plati – 

nuo teritorijų tvarkymo, gamtotvarkos veiksmų 

numatymo, organizacijų vystymo iki atskirų ūkio 

šakų (energetikos, žemės ūkio ir pan.) plėtros 

planų ar programų šalies mastu. 

Bendrojo strateginio planavimo klausimais 

yra paskelbta daug publikacijų. Atskiros mokyklos 

skirtingai traktuoja planavimo procesą, bet 

planavimo etapai yra bendri: vizijos ir misijos 

nustatymas, planavimo metodų parinkimas, situacinė 

analizė, plano tikslų ir uždavinių iškėlimas, 

planavimo rodiklių nustatymas, veiklos ir 

išteklių panaudojimo nustatymas, plano įgyvendinimo 

kontrolės užtikrinimas. Vizijos ir misijos 

nustatymas yra daugiau organizacijų veiklos 

planavimo tikslas. Taip pat skiriasi metodai, kuriuos 

pasirenka organizacijų veiklų planavimas, 

ūkio sektorių planavimas ir aplinkosauginis planavimas. 

Situacinė analizė irgi yra skirtinga. 

¦ 56 ¦ 

Aplinkosauginiam planavimui paprastai taikoma 

SSGG analizė, o organizacijų ar sektorių veiklos 

planavimui naudojama politinė, ekonominė, socialinė, 

technologinės aplinkos analizė. 

SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir 

grėsmių, angl. trumpinys – SWOT) analizė turi 

būti taikoma visų rūšių strateginiuose planuose, 

tiek aplinkosauginiuose, tiek įmonių veiklos 

planavimui, ir tai turėtų būti svarbus elementas. 

Tačiau yra ir tokių nuomonių, kad SSGG analizė 

neturėtų būti taikoma gamtotvarkos planuose. 

SSGG analizė gali būti apibūdinama taip (Bartol 

et al., 1998): 

- stiprybės yra vidiniai aspektai, kurie gali 

pagerinti tam tikros veiklos sėkmingą įgyvendinimą, 

organizacijų stabilumą arba konkurentingumą 

kitų organizacijų atžvilgiu; 

- silpnybės yra vidiniai aspektai, kurie gali 

pažeisti ar susilpninti tam tikros veiklos sėkmingą 

įgyvendinimą ar organizacijų stabilumą bei 

konkurentingumą kitų organizacijų atžvilgiu; 

- galimybės yra vidiniai ir išoriniai aspektai, 

kurie gali padėti sėkmingai įgyvendinti tam tikrą 

planuojamą įgyvendinti veiklą ar vykdomą procesą, 

t. y. tiek vidinė, tiek išorinė aplinka gali 

lemti sėkmingą proceso įgyvendinimą; 

- grėsmės yra tam tikri išoriniai veiksniai ir 

aplinka, kurie gali susilpninti tam tikros veiklos 

sėkmingą įgyvendinimą ar organizacijų stabilumą 

bei konkurentingumą kitų organizacijų atžvilgiu. 

Prof. A.Vasiliauskas siūlo SSGG apibūdinti 

taip: „tai analizė, apibendrinanti ir sujungianti 

išorinės aplinkos ir išteklių analizės rezultatus, 

suklasifikuojant organizacijos strategiją lemiančius 

veiksmus į keturias grupes: stiprybės, silpnybės, 

galimybės ir grėsmės“ (Vasiliauskas, 

2002). Nepaisant to, kad ši sąvoka labiau pritaikyta 

organizacijoms, bendrais principais ji dera 

su aukščiau tekste paminėta SSGG sąvoka. 

M. Lokwoodas ir kt. (Lockwood, Worboys, 

Kothari, 2006) yra išskyrę strateginio planavimo 

proceso etapus, kurie yra labiau būdingi aplinkosauginiam 

strateginiam (tarp jų ir gamtotvar-

kos) planavimui. Konstatuojama, kad svarbiausia 

yra: 

- parengti plano viziją ir misiją; 

- nustatyti plano tikslus ir uždavinius; 

- sukurti alternatyvias veiklos strategijas ir iš 

jų išrinkti tinkamiausias; 

- nustatyti veiklų ir išteklių naudojimą; 

- nustatyti įgyvendinimo vidines ir išorines 

stiprybes ir silpnybes, t. y. atlikti SSGG analizę. 

Lietuvos saugomų teritorijų strateginis planavimas 

apibrėžtas teisiniuose aktuose. Jį galima 

apibūdinti bendrais bruožais kaip „ilgalaikių 

ir sudėtingų problemų sprendimo saugomose 

teritorijose procesas, per kurį atsakingos organizacijos 

prognozuoja ir numato kryptis ir būdus, 

kaip tinkamiausiai naudoti turimus planuojamus 

gauti finansinius, materialinius ir darbo išteklius 

misijai vykdyti ir užsibrėžtiems tikslams pasiekti“. 

Teritorijų tvarkymo planai (dar vadinami teritoriniais, 

fiziniais arba erdviniais) yra rengiami 

erdviniam teritorijų suprojektavimui, planavimui 

ir tvarkymui. Jie yra trijų tipų: bendrieji, specialieji 

ir detalieji. Bendrieji planai yra kompleksiniai 

ir rengiami atskirai šaliai ar regionui (apskričiai, 

savivaldybei), detalieji planai rengiami atskiram 

sklypui išplanuoti; jie taip pat gali būti skirti saugomų 

teritorijų konkrečiai daliai suplanuoti (suprojektuoti), 

pvz., vandens telkinio iškasimui ir 

jo išdėstymui kitų objektų atžvilgiu. Specialieji 

planai apima atskirų veiklų suprojektavimą, planavimą 

tam tikroje teritorijoje (šalyje, apskrityje, 

savivaldybėje, saugomoje teritorijoje ar kitoje 

įteisintoje teritorijoje). Jie paprastai naudojami 

tam tikros ūkio šakos, pvz., miškotvarkos, žemėnaudos 

ar žemėtvarkos bei kraštovaizdžio 

suplanavimui. Saugomų teritorijų specialieji planai 

apima saugomų teritorijų tinklo, zonavimo, 

gamtinio karkaso ar ekologinio tinklo formavimo 

schemas, ekologinių ir apsaugos zonų schemų 

sudarymą, gamtos ir kultūros paveldo zonų 

tvarkymo planų ar projektų rengimą saugomose 

teritorijose, saugomų teritorijų ribų nustatymą ir 

tvarkymo planus (planavimo schemas). Lietuvoje 

iki šiol yra parengti valstybinių nacionalinių ir 

dalies regioninių parkų bei Žuvinto biosferos rezervato 

tvarkymo planai ar planavimo schemos. 

Anksčiau buvo taikomas planavimo schemų 

terminas, kuris realiai labiau atitinka turinį. Pastaraisiais 

metais specialiosios saugomų teritorijų 

tvarkymo schemos yra pavadintos tvarkymo 

planais, bet turiniu menkai skiriasi nuo planavimo 

schemų. Dėl terminų gretinimo dažnai net 

specialistams būna neaišku, kas yra saugomų 

teritorijų tvarkymo planas, o kas – gamtotvarkos 

planas. Šiuo metu gali būti rengiami ne tik 

valstybinių parkų, bet ir rezervatų ar draustinių 

ir kitų saugomų teritorijų tvarkymo planai. Saugomų 

teritorijų tvarkymo planus reglamentuoja 

pirmiausia Teritorijų tvarkymo įstatymas (1995, 

žiūr. aktualią redakciją) ir jo poįstatyminiai aktai, 

taip pat Saugomų teritorijų įstatymas ir jo poįstatyminiai 

aktai. Gamtotvarkos planus reglamentuoja 

tik Saugomų teritorijų įstatymas (2001) ir 

jo poįstatyminiai teisės aktai. Teritorijų tvarkymo 

planai šiuo metu plačiai taikomi Lietuvoje, tačiau 

jų vaidmuo gamtosaugoje nėra labai svarbus. 

Jais remiantis išplanuojamos saugomos teritorijos, 

išskiriamos tam tikros apsaugos ir tvarkymo 

zonos, joms nustatomi veiklos reglamentai, 

tačiau konkretūs tvarkymo tikslai, uždaviniai ir 

detalūs gamtotvarkos veiksmai nenumatomi. 

Lietuvoje teritorijų tvarkymo planų (specialiųjų) 

numatyti sprendiniai nėra operatyviai peržiūrami, 

neatliekamas veiksmų monitoringas ir atliktų 

veiksmų efektyvumo vertinimas. Dėl to teritorijų 

tvarkymo planų negalima vadinti adaptyviuoju 

planavimu, kaip kad gamtotvarkos planų. Teritorijų 

tvarkymo planų derinimo ir tvirtinimo procedūra 

yra labai komplikuota ir formalizuota, dėl to 

planų derinimas ir tvirtinimas trunka labai ilgai. 

Tuo tarpu dalis veiksmų turėtų būti peržiūrimi 

ar keičiami kitais, taigi planas „pasensta“ dar 

nepradėtas vykdyti. Priešingai, gamtotvarkos 

planai, kaip strateginiai, yra orientuoti į operatyvųjį 

tvarkymą. Dėl to teritorijų tvarkymo planų 

taikymas gamtos apsaugos srityje Lietuvoje 

plačiau šiame leidinyje nenagrinėjamas. Apie tai 

plačiau galima pasiskaityti prof. J. Bučo (2001) 

ir P. Kavaliausko (1992) veikaluose. Pažangesni 

¦ 7 ¦

teritorijų tvarkymo planai žinomi dalyje Europos 

šalių, tad toliau tekste yra trumpai paaiškintas 

Vokietijos teritorijų (erdvinis) planavimas. 

Gamtotvarkos planai vienaip ar kitaip skiriasi 

įvairiose šalyse, bet, nepaisant to, didelė 

dalis šalių turi bendrus reikalavimus. Taip pat 

skiriasi teritorijų tvarkymo ir gamtotvarkos 

planai. Dažniausiai pirmiausia yra parengiami 

žemėnaudos (teritoriniai) planai, po to gamtotvarkos 

planai. Tačiau to laikosi ne visos 

šalys, dažnai yra parengiami gamtotvarkos 

planai teritorijų (ypač privačių saugomų), kur 

yra nustatytos tik skirtingų žemėnaudos zonų 

ribos. Gamtotvarkos planai gali būti rengiami 

ir iki parengiant teritorijų tvarkymo planus 

(schemas), ir tai buvo kai kuriais atvejais taikyta 

Lietuvoje, nes dažnai tvarkymo zonos 

yra skiriamos neįvertinus gamtinių vertybių 

ir nenustačius tvarkymo prioritetų. Lietuvoje 

sovietų laikais buvo rengiami pavieniai teritorijų 

planai (žemėnaudos, miškotvarkos ir 

pan.), nepriklausomybės metais šis procesas 

itin suaktyvėjo. Pirmieji saugomų teritorijų 

gamtotvarkos planai buvo parengti jau esant 

saugomų teritorijų ribų planams. Pastaraisiais 

metais tvarkymo planuose yra skiriamos tvarkymo 

zonos, kas yra iš dalies artima gamtotvarkos 

planams. Teritorijų tvarkymo planai 

yra labiau juridiškai įteisinti, t. y. turi Teritorijų 

planavimo įstatymu numatytus apribojimus ir 

reikalavimus ir pagal jų išskirtas zonas rengiami 

ir vykdomi gamtotvarkos planai. Geras 

pavyzdys – Žuvinto biosferos rezervato teritorijų 

tvarkymo planas su išskirtomis funkcinėmis 

zonomis ar smulkesniais teritoriniais 

vienetais. Nors Žuvinto biosferos rezervato 

teritorinis planas yra gana pažangus, yra būtinybė 

parengti arba vieną kompleksinį arba 

kelis atskirus gamtotvarkos planus. Kadangi 

teritorijų tvarkymo planai nenumato konkrečių 

gamtotvarkos veiksmų, tam tikslui turėtų būti 

rengiami gamtotvarkos planai, kurie kiekvienoje 

teritorijų tvarkymo planų išskirtoje zonoje 

numato specifinius gamtotvarkos veiksmus. 

¦ 8 ¦ 

3.1.4. Gamtotvarkos planų rengimo 

principai ir bendrieji reikalavimai 

Gamtotvarkos planai gali būti pagrįsti kompleksiniu 

ekosistemų ar net kraštovaizdžio tvarkymu, 

kiti gali būti orientuoti į konkrečių buveinių 

ar rūšių apsaugą ir tvarkymą. Gamtotvarkos planus 

galima sugrupuoti į tris pagrindines rūšis: 

kompleksiniai ekosistemų tvarkymo, buveinių 

tvarkymo ir rūšių apsaugos (valdymo) planai 

(Lietuvoje – projektai). Įvairios šalys ar gamtosaugos 

mokyklos dažnai naudoja skirtingų 

struktūrų planus, skirtingai supranta planavimo 

procesą, terminologiją ir pan. Vienose šalyse 

gali būti labiau paplitę kompleksiniai ekosistemų 

tvarkymo planai, kitose – buveinių tvarkymo ir 

rūšių apsaugos planai. Jungtinių Amerikos Valstijų 

ir Kanados gamtotvarkos planai skiriasi nuo 

naudojamų Vakarų Europoje, taip pat tokie planai 

skiriasi ir Europos mastu. 

Nepaisant kai kurių skirtumų, gamtotvarkos 

planai turi panašų planavimo procesą, struktūrą, 

įgyvendinimo eigą, monitoringą ar auditą. 

Dažniausiai visi gamtotvarkos planai peržiūrimi 

ir (arba) atliekamas auditas arba tvarkymo efektyvumo 

vertinimas. Peržiūros ar audito rezultatai 

yra įvertinami, po to planas bei jo įgyvendinimo 

veiksmai yra tobulinami ar koreguojami, kad 

būtų didesnis tvarkymo veiklos efektyvumas. 

Taigi gamtotvarkos planai yra cikliškas procesas: 

planavimas, įgyvendinimas, rezultatų vertinimas 

ir planų bei įgyvendinimo tobulinimas. 

Po to šis ciklas vėl kartojamas, kol baigiami 

tvarkymo darbai. Toks cikliškas tvarkymas vadinamas 

adaptyviąja gamtotvarka, o planavimas 

– adaptyviuoju (žiūr. 6 skyrių). 

Adaptyvusis planavimas yra suprantamas 

kaip kartojamas planavimo peržiūros ar net revizavimo 

procesas, siekiant operatyviai pakeisti 

tam tikrus gamtotvarkos veiksmus, nustačius, 

kad jie yra nepalankūs gamtos objektų išsaugojimui, 

t. y. ne visada suplanuoti norimi veiksmai 

yra palankūs buveinių ar rūšių išsaugojimui 

(Lockwood, Worboys, Kothari, 2006; Meffe, 

Caroll, 1994). Jis yra viena iš svarbiausių adap-

tyviosios gamtotvarkos dalių. Adaptyviosios 

gamtotvarkos principai turi būti įtraukti jau į rengiamus 

gamtotvarkos (kompleksinius, buveinių 

ir rūšių apsaugos) planus. Tai daroma daugelyje 

šalių. Suprantama, rengiant gamtotvarkos planus 

visada yra tam tikras rizikos laipsnis, kad 

suplanuoti veiksmai bus neadekvatūs buveinių 

ar rūšių išsaugojimo atžvilgiu, juolab kad dažnai 

parenkant tvarkymo veiksmus yra naudojami 

ekologiniai modeliai, remiamasi mokslinėmis 

hipotezėmis, praktika iš kitų tvarkomų vietovių. 

Tokiu būdu parengti tvarkymo veiksmai yra 

testuojami gamtoje, o adaptyvusis planavimas 

leidžia sekti veiksmų įgyvendinimo sėkmingumą 

ar klaidas. Suprantama, planuojant pasitaiko 

klaidų, kurių reikėtų vengti, bet realybė yra tokia, 

kad tų klaidų dažnai pasitaiko. Taigi yra vykdomas 

veiklos monitoringas ir vertinama veikla, ir 

tai yra adaptyviojo planavimo privalumas. Kaip 

jau buvo minėta, erdviniam teritorijų planavimui 

toks principas netaikomas, suplanuoti ir įgyvendinami 

veiksmai nėra operatyviai vertinami ir 

pakeičiami tinkamesniais. 

Adaptyvusis gamtotvarkos planavimas nėra 

idealus, bet turi daugiau privalumų ir yra lankstesnis, 

lyginant su kitais planavimais. Adaptyvusis 

planavimas turi bendrų bruožų su kitų tipų 

planavimu: reikalingos ir išsamios informacijos 

rinkimas siekiant pagerinti planavimo kokybę, 

įtraukimas į planavimo procesą kuo daugiau suinteresuotųjų 

asmenų, būtina garantuoti žemės 

savininkų teises į žemės valdymą, taikyti moksliškai 

pagrįstus kūrybinius sprendinių ir veiksmų 

priėmimo būdus, didinti valstybinių ir savivaldos 

institucijų vaidmenį ir indėlį į planų įgyvendinimą 

ir peržiūrą. Taigi apibendrinant galima teigti, kad 

adaptyviojo planavimo bruožas yra didinti patirtį 

iš padarytų klaidų, operatyviai tikrinti veiksmų 

įgyvendinimą ir jų rezultatus bei operatyviai įvertinti 

jų veiksmingumą ir efektyvumą. Adaptyviojo 

planavimo principai daugiau taikomi buveinių ir 

rūšių apsaugos planuose, bet mažiau kompleksiniuose 

planuose. 

Pasaulyje yra parengta daug gamtotvarkos 

planavimo rekomendacijų, bet, kaip jau buvo 

minėta, bendruosius strateginio planavimo principus 

stengiamasi išlaikyti. Įvairios planuotojų 

mokyklos ar kai kurie specialistai rekomenduoja 

naudoti vienus ar kitus planavimo principus 

ar būdus. Dėl to yra sunku įvertinti, kokie planavimo 

principai yra tinkamiausi, koks planų 

rengimo būdas yra optimaliausias, todėl šiame 

poskyryje pateikiama keletas bendrųjų rekomendacijų, 

kurios gali praversti rengiant planus 

ir Lietuvoje. Kitame poskyryje yra apžvelgiami 

du gamtotvarkos planų rengimo būdai. 

Planavimo organizatoriams prieš pradedant 

rengti gamtotvarkos planus rekomenduojama 

išspręsti šiuos klausimus (pagal Lockwood, 

Worboys, Kothari, 2006): 

- pirmiausia būtina nuspręsti, kokio tipo 

gamtotvarkos planą reikia rengti: ar tai bus 

strateginis, ar kompleksinis, ar labai konkretus 

veiksmų išdėstymas, ar neišplėstinis, taip pat 

kokią plano struktūrą pasirinkti. Pradėjus rengti 

planą, jau yra per vėlu spręsti, koks turi būti jo 

tipas ir struktūra, nes tokiu atveju nukentės plano 

kokybė; 

- nustatyti plano rengimo tarpines ir galutinę 

datas ir griežtai jų laikytis; 

- parinkti tinkamus ir kvalifikuotus plano rengėjus 

(ekspertus, planuotojus, vietinių saugomų 

teritorijų darbuotojus, žemėnaudos ir miškotvarkos 

specialistus, savivaldybių ekologus ir nevyriausybinių 

organizacijų atstovus; 

- įvertinti, kokia ir kokios apimties reikalinga 

informacija apie aplinką, ypač buveines ir rūšis, 

o jos nesant plano rengėjų dispozicijoje, reikia 

nustatyti, kur ją gauti, ar būtina atlikti papildomus 

tyrimus. Pradėjus rengti planą, jau yra per 

vėlu pradėti rinkti informaciją, nes dėl to užtruks 

plano parengimas; 

- nustatyti preliminarius plano tikslą ir uždavinius 

(plano rengimo eigoje jie bus tikslinami ir 

keičiami), tai yra organizatoriai iš plano rengėjų 

reikalaus, kokį rezultatą turėtų duoti planas; 

- nustatyti plano strategijos ir veiksmų parinkimo 

ir pagrįstumo, jų monitoringo ir vertinimo 

kriterijus ir metodus; 

¦ 9 ¦

- ar bus rengiama kartografinė medžiaga ir 

kokio detalumo atskiriems plano veiksmams 

įgyvendinti bus reikalingi resursai (GIS specialistas, 

skaitmeninis teritorijos žemėlapis ir pan.). 

Planuojant gamtotvarkos planų subzonas rekomenduojama 

atsižvelgti į Tarptautinės gamtos 

apsaugos sąjungos (IUCN) rekomenduojamas 

tvarkymo kategorijas bei veiksmus (5 skyrius). 

Toks planavimas įgalins palyginti įvairių šalių 

patirtį gamtotvarkos srityje. Plačiau apie gamtotvarkos 

planų rengimą ir veiksmų planavimą 

pagal IUCN rekomendacijas galima susipažinti 

išleistoje studijoje (Thomas, Midleton, 2003). 

Apskritai šios rekomendacijos yra panašios į 

minėtąsias kitų autorių, bet turi ir nepaminėtų 

gamtotvarkos planų rengimo siūlymų. Vienas 

iš svarbesnių bruožų yra tai, kad gamtotvarkos 

planavimo specialistas turi rengti aiškius planus 

– juos turėtų suprasti tiek kiti specialistai, 

tiek žemės naudotojai. Kaip ir kitų autorių rekomendacijose, 

yra pabrėžiama, kad planai turi 

būti lankstūs, dinamiški, bet su pakankamai aiškiai 

apibrėžtais veiksmais, kurie turi atitikti plano 

uždavinius ir konkretizuoti tam tikrai vietovei. 

Šiose rekomendacijose akcentuojami nuoseklūs 

sėkmingo gamtotvarkos plano rengimo ir 

įgyvendinimo etapai: 

- pirmiausia yra būtina suformuoti tinkamą 

planuotojų grupę, nustatyti jų darbo uždavinius 

ir visą darbų apimtį; 

- išanalizuoti, kiek yra ir kiek reikia naujų 

duomenų apie planuojamą vietovę; 

- įvertinti duomenis (jų kokybę, patikimumą); 

- nustatyti plano įgyvendinimo galimybes, 

galimus trukdžius ir grėsmes; 

- išvystyti tvarkymo viziją ir uždavinius; 

- išnagrinėti vizijos ir uždavinių bei subzonavimo 

įgyvendinimo galimybes; 

- gamtotvarkos plano pirminio projekto parengimas; 

- gamtotvarkos plano pirminio projekto 

svarstymas (konsultacijos) su visuomene ir kitais 

suinteresuotaisiais asmenimis; 

¦ 60 ¦ 

- pirminio gamtotvarkos plano projekto siūlymų 

įvertinimas, plano peržiūrėjimas ir galutinio 

plano varianto parengimas; 

- plano patvirtinimas ar pritarimas; 

- plano veiksmų įgyvendinimas; 

- monitoringas ir tvarkymo rezultatų vertinimas; 

- plano peržiūra (revizavimas) ir papildymas. 

Paminėtini M. Lockwoodo ir kitų specialistų 

(Lockwood, Worboys, Kothari, 2006) parengti 

gamtotvarkos planavimo pagrindiniai principai, 

kurie sutrumpintai atrodytų taip: 

- planuojant gamtotvarkos plano apimtį ir 

detalumą būtina atsižvelgti į planą rengiančios 

organizacijos ar asmenų galimybes; 

- planuojamiems gamtotvarkos veiksmams 

saugomose teritorijose prioritetas turi būti teikiamas 

atsižvelgiant į IUCN saugomų teritorijų 

tvarkymo kategorijas; 

- planavimo organizatoriai turi nustatyti plano 

tikslą, apimtį, esamus žmogiškuosius ir piniginius 

išteklius; 

- planuotojai turi nustatyti planavimo būdus 

ir procedūras atsižvelgdami į esamą šalies teisinę 

bazę, į žemės naudojimo pokyčius ir esamas 

ir planuojamas investicijas, šalies tradicijas ir visuomenės 

kultūros lygį ir požiūrį į gamtotvarkos 

veiksmus, suinteresuotųjų asmenų norą dalyvauti 

planavimo procese, duomenų ir informacijos 

prieinamumą, mokslinių žinių suderinimą 

su suinteresuotaisiais asmenimis, racionalų 

tvarkymo veiksmų įvertinimą; 

- planai turi būti adaptyvūs, pritaikyti įvertinti 

tvarkymo veiksmus, juos ir plano uždavinius 

modifikuoti plano įgyvendinimo eigoje; 

- būtinos sąsajos tarp planavimo lygmenų, 

t. y. tarp planuojančios organizacijos ir regioninio 

ar šalies lygmens organizacijų; 

- tikslai ir uždaviniai tūri būti detalūs ir realūs, 

indikatoriais išmatuojami plano įgyvendinimo 

rezultatai įvairiais planavimo lygmenimis; 

- būtinos sąsajos tarp plano tikslų, uždavinių, 

veiksmų ir pasiektų rezultatų;

- efektyvus tvarkymo veiksmų įgyvendinimas 

priklauso ne tik nuo planą įgyvendinančių, bet ir 

planą rengiančių specialistų kvalifikacijos; 

- identifikuoti atskirų veiksmų įgyvendinimo 

atsakingus vykdytojus ir atlikimo laikotarpį (organizacijas 

ar asmenis) bei jų įgaliojimų ir atsakomybės 

ribas; 

- planuojant būtina suderinti ir nustatyti sąsajas 

su jau parengtais kitais planais ar programomis; 

- planavimo procesas turi būti skaidrus, į jį 

įtraukti suinteresuotieji asmenys ar organizacijos; 

- planuojant turi būti nustatytas ir patvirtintas 

mechanizmas, kaip uždaviniai ir veiksmai yra 

patvirtinami arba modifikuojami ar net pašalinami 

iš plano; 

- parengti aiškius kriterijus ir rekomendacijas, 

kaip įvertinti plano uždavinių ir veiksmų 

efektyvumą ir jų modifikavimo procedūras; 

- parengti galimus būdus, kaip pratęsti gamtotvarkos 

plano veiksmus, jei baigiasi jo įgyvendinimo 

laikas; 

- gamtotvarkos planai turi būti suprantami ir 

lengvai skaitomi, kartu išsamūs bei nurodantys 

ilgalaikę tvarkymo viziją ir uždavinius, veiksmų 

įgyvendinimą ir vertinimą, kai šis planas nustos 

galioti. Apskritai dauguma rekomendacijų atitinka 

Eurosite anksčiau ir pastaraisiais metais 

parengtas rekomendacijas. Eurosite planų formatas 

bus apžvelgtas tekste toliau. 

Gamtotvarkos planavimo principus rengia 

ir grindžia ne tik konkrečių mokyklų specialistai, 

bet ir įvairios darbo grupės, susitikus specialistams 

iš įvairių šalių. Suprantama, lyderių 

vaidmuo šiame procese yra svarbiausias ir jis 

atsispindi galutiniame rezultate. Eurosite gamtotvarkos 

planų rengimo principai buvo vystomi 

keliuose pasitarimuose ar darbo grupių susitikimuose, 

jie yra tobulinami ir dabar. 

2008 metais D. Britanijoje buvo surengtas 

apsaugos ir tvarkymo konsorciumo (CMS) darbinės 

grupės susitikimas dėl gamtotvarkos planavimo 

principų taikymo Natura 2000 ir kitoms 

saugomoms vietovėms aptarimo. Pasitarimui 

vadovavo žinomas gamtotvarkos specialistas 

dr. Mike‘as Alexanderis (parengęs daug publikacijų 

gamtotvarkos klausimais, paskutinė ir 

svarbiausia – 2007 m.), o jame dalyvavo specialistų 

iš įvairių ES šalių. Tai vienos iš paskutinių 

rekomendacijų, todėl tikslinga jas apžvelgti plačiau 

(CMS, 2008). Rekomendacijos apima bendruosius 

ir specialiuosius planavimo principus. 

Bendrieji planavimo principai būtų tokie: 

- geriausia yra rengti vieną išsamų gamtotvarkos 

planą teritorijai su skirtingomis funkcinėmis 

zonomis, o ne kelis atkirus planus tai 

pačiai teritorijai; 

- planuojant tvarkymo veiksmus būtina atsižvelgti 

ne tik į gamtos apsaugos reikalavimus, 

bet ir į suinteresuotųjų grupių interesus, kultūrinius, 

lankytojų valdymo aspektus ir pan.; 

- gamtosauginis aspektas (rūšių ir buveinių 

išsaugojimas) yra svarbiausias visame planavimo 

ir tvarkymo procese; 

- planuotojai turi integruoti gamtosaugos 

aspektus į sektorinius ir įvairius žemėnaudos 

planus; 

- planavimo procesas turi būti kiek galima 

paprastesnis; 

- gamtotvarkos planas turi apimti saugomą 

teritoriją, o esant būtinybei – ir aplinkines teritorijas 

(pvz., apsaugos zonas); 

- visuotinis palaikymas yra svarbus planavimo 

proceso elementas, jis taip pat būtinas ir 

priimant planą; 

- gamtotvarkos planai parengti taip, kad juos 

suprastų visi, net neturintieji aukštojo ar techninio 

išsilavinimo, jeigu jiems yra svarbus vietovės 

tvarkymas. Planas turi būti parašytas aiškia 

kalba ir nuosekliai dėstant mintis; 

- planai turi turėti santraukas, kuriose būtų 

trumpai išdėstyta tvarkymo būtinybė ir pagrindiniai 

veiksmai, kurie turėtų būtų pavaizduoti 

schemomis. Visuomenė ar politikai dažniausiai 

neskaito viso plano, o susipažįsta tik su jų santraukomis. 

Bendrieji planavimo principai yra detalizuoti 

atskirais aspektais, išryškinančiais svarbiausius 

planavimo momentus. Akcentuota, kad būtina 

¦ 61 ¦

laikytis jau paminėtų bendrųjų adaptyviojo planavimo 

principų (3.1 pav.). 

Suinteresuotųjų asmenų įtraukimas į planavimo 

ir tvarkymo procesą. Į planavimo procesą 

būtina įtraukti tuos asmenis, kurie užsiims vietovės 

tvarkymu (pvz., saugomų teritorijų ar savivaldybių 

darbuotojai), taip pat žemės savininkus 

ar naudotojus. Daugelyje šalių suinteresuotieji 

asmenys yra įtraukiami į gamtotvarkos planų 

parengimą ir tai yra visiškai suprantamas dalykas. 

Tai daryti ypač skatinama planuojant veiklos 

tvarkymą Natura 2000 vietovėse. Suinteresuotųjų 

asmenų įtraukimas į planavimo procesą 

sumažina tikimybę kilti ateityje konfliktams, bet, 

iš kitos pusės, apsunkina planavimo procesą, 

nes ne visi pateikti pasiūlymai gali derėti su 

teritorijos apsaugos tikslais. Lietuvoje suinteresuotųjų 

asmenų įtraukimas į teritorijų tvarkymo 

planavimo procesą nėra įprastas reiškinys, tai 

gali būti daroma, kai gamtotvarkos planus rengia 

užsienio ekspertai. Tiek teritorijų tvarkymo, 

tiek gamtotvarkos planų rengimo procese visuomenė 

nedalyvauja, o yra supažindinama su 

planavimo sprendiniais ir išvadomis svarstant 

planus. Dėl to prieš pradedant tvarkyti teritoriją 

būna žemės savininkų prieštaravimų arba jie nesutinka 

net ir su nedidele tvarkymo veikla (pvz., 

pažintinio tako įrengimu privačioje žemėje). 

Tvarkymo planavimo procesas turi būti cikliškas, 

pasikartojantis ir tobulinamas (adaptyvusis 

3.1 pav. Bendroji 

adaptyviojo tvarkymo 

schema (CMS, 2008) 

¦ 62 ¦ 

planavimas). Šiuo atveju dar kartą patvirtinama 

adaptyviojo planavimo svarba gamtotvarkai. 

Taip pat yra pabrėžiama monitoringo svarba, 

planų įgyvendinimo veiksmų vertinimas ir peržiūra, 

kartotino planavimo galimybė, naujų idėjų 

(inovacijų) ir geriausios tvarkymo praktikos 

įdiegimas, naujos informacijos panaudojimas. 

Yra akcentuojama, kad, pasikeitus saugomos 

teritorijos kategorijai, būtina neeilinė plano tikslų, 

uždavinių ir ypač veiksmų peržiūra ir esant 

galimybei juos būtina pakoreguoti ar net keisti. 

Tvarkymo uždaviniai yra svarbiausias elementas 

(plačiau apie juos – kitame poskyryje). 

Kaip ir anksčiau išsakytuose darbuose, gamtotvarkos 

planų uždaviniai turi padėti pasiekti norimą 

rezultatą – užtikrinti rūšių, bendrijų ir buveinių 

gerą būklę. Ir gamtotvarkos, ir kitiems strateginiams 

planams turėtų būti taikomas konkretumo 

principas (angl. trumpinys – SMART: specific, 

measurable, achievable, relevant, time-based). 

t. y. uždaviniai turi būti: 

• specifiški kiekvienai teritorijai, atsižvelgiant 

į esamas rūšis, bendrijas ir buveines; 

• išmatuojami; 

• įgyvendinami; 

• tinkami, atsižvelgiama į šalies teisinius 

aktus, strategijas ar įvairius įsipareigojimus, kuriuos 

turi tvarkančioji organizacija; 

• apibrėžti laike; uždavinys turi turėti fiksuotą 

įgyvendinimo datą.

Atskiroms tvarkomoms teritorijoms uždaviniai 

gali būti gana skirtingi, bet siūloma laikytis 

šių paminėtų rekomendavimų. Natura 2000 vietovių 

tvarkymui ypač svarbu užtikrinti gerą būklę 

kiekvienai rūšiai, bendrijai ir buveinei. Panašių 

reikalavimų reikia laikytis ir planuojant tvarkymo 

veiksmus. Plačiau apie tai – kitame poskyryje. 

3.1.5. Svarbiausi gamtotvarkos 

planų rengimo etapai 

Kaip buvo rašyta ankstesniame poskyryje, 

yra įvairių rekomendacijų, kaip rašyti planus, 

kokių reikia laikytis svarbiausių planavimo principų. 

Nepriklausomai nuo planavimo tradicijų ar 

mokyklų, gamtotvarkos planai turi išlaikyti svarbiausius 

strateginio planavimo bruožus ir tai 

yra visuotinai taikoma. Tai tvarkymo strategijos 

nustatymas, tikslų ir uždavinių suformulavimas, 

tvarkymo veiksmų planavimas, darbų peržiūra 

ir vertinimas, t. y. tai, kas yra būdinga adaptyviajam 

planavimo procesui. Plano įgyvendinimo 

sėkmė labai priklauso nuo tinkamo plano 

parengimo. Svarbiausi etapai yra plano tikslo 

ir uždavinių suformulavimas, tvarkymo strategijos 

pasirinkimas. Tai plano strateginė dalis, 

kurią turi sekti plano įgyvendinimo dalis, arba 

vadinamoji taktika (veiksmai, užduotys). Veiklos 

kontrolei užtikrinti yra nustatomi indikatoriai, o 

bendra plano kokybė gali būti užtikrinama sudarant 

veiklų įgyvendinimo loginę matricą. Taip pat 

yra atliekama SSGG analizė, bet dėl jos taikymo 

gamtotvarkos planuose nuomonės išsiskiria. 

Plano vizija yra norimos būklės pasiekimas 

tolimoje ateityje. Joje trumpai išdėstoma, kokios 

būklės ekosistemas, buveines ar rūšis norima 

matyti. Įsivaizduojamai būklei pasiekti yra suplanuojami 

tolesni žingsniai (etapai) nuo bendrų 

siekių iki detalių veiklų. 

Plano tikslų ir uždavinių suformulavimas. 

Tvarkymo tikslo iškėlimas yra vienas iš svarbiausių 

užduočių, nes nuo jo teisingo suformulavimo 

priklauso tolesnė planavimo eiga 

bei įgyvendinimo veiksmai. Pirminį plano tikslą 

geriausia suformuluoti, kai yra išanalizuojamos 

esamos gamtosaugos problemos. Tada yra 

aišku, dėl ko yra rengiamas planas. Planavimo 

eigoje tikslas gali būti koreguojamas, bet neturi 

labai nukrypti nuo pirminio varianto. Plano tikslo 

apibrėžimo gali būti keli variantai, tad čia pateikiamas 

bendresnis variantas. 

Plano tikslas (angl. goal) – tai trumpas siektinų 

rezultatų išdėstymas. Tikslas turi būti suformuluojamas 

aiškiai ir trumpai, geriausia vienu 

sakiniu. Rekomenduojama laikytis šių kriterijų, 

t. y. tikslas turi būti: 

• aiškiai įsivaizduojamas – jame turi atsispindėti 

siektini rezultatai; 

• pakankami bendras, bet turi apimti visas 

plano veiklas; 

• trumpai suformuluotas – jis turi būti lengvai 

įsimintinas ir suprantamas ne tik plano vykdytojams, 

bet ir asmenims, susijusiems su tvarkymo 

veikla ar teritorija, taip pat visuomenei; 

• išmatuojamas – tvarkymo eigoje ar jį pabaigus 

galima įvertinti, ar tikslas yra pasiektas. 

Daugelis planavimo specialistų mano, kad 

tikslo suformulavimas yra menas vienu sakiniu 

išreikšti tai, dėl ko yra daroma ir ką norima pasiekti. 

Su plano tikslo formuluote turi sutikti visa 

plano rengėjų grupė. Paprastai kiekvienas plano 

rengėjas pasiūlo savo variantą, ir taip susidaro 

keli darbiniai variantai. Apibendrinantis pirminis 

variantas yra suformuluojamas bendru sutarimu. 

Darbiniai variantai gali būti formuluojami 

pakankamai siaurai, tad plano rengimo vadovo 

vaidmuo yra iš pateiktų pasiūlymų suformuluoti 

apibendrintą variantą. Siaurai suformuluoti tikslai 

gali prilygti uždaviniams. 

Pirmas plano tikslo formulavimo etapas yra 

esamų problemų identifikavimas ir aptarimas. 

Tarkime, pažeista aukštapelkė sukelia ekosistemos 

degradavimą. Problemos yra šios: aukštapelkės 

užaugimas krūmais ir medžiais, pažeistas 

vandens režimas, svetimų rūšių plitimas, aplinkinių 

miškų kirtimas, su teritorija besiribojančių 

pievų netvarkymas ir pan. Siūlomi tvarkymo 

tikslo variantai „sureguliuoti pažeistą aukštapelkės 

vandens lygį“ ar „iškirsti aukštapelkėje 

krūmus ir medžius“ yra per siauri, todėl siūlo- 

¦ 63 ¦

mų tikslo variantų pagrindu galima suformuluoti 

bendresnį, bet ir aiškesnį tikslą: „išsaugoti X teritorijos 

ekosistemas ir užtikrinti gerą rūšių ir buveinių 

būklę“. Šiuo atveju „gera būklė“ gali būti 

neaišku, ką tai reiškia, tad reikėtų suformuluoti 

tiksliau: „išsaugoti X teritorijos ekosistemas ir 

sustabdyti saugomų rūšių ir buveinių nykimą“. 

Paprastai plano rengėjų grupės vadovas turi generuoti 

bendrą tikslą. 

Gamtotvarkos planuose gali būti iškelti keli 

tikslai. Tokiu atveju vis dėlto turi būti vienas pagrindinis 

tikslas, o kiti – jį papildantys. Paprastai 

pagrindinis tikslas yra vadinamas ilgalaikiu ir jis 

yra abstraktesnis, pvz.: „išsaugoti ekosistemas 

ateities kartoms“. Šiuo atveju jis yra pernelyg 

bendras, reikalaujantis patikslinimo, bet naudojamas. 

Pagrindiniam (arba ilgalaikiam) tikslui 

konkretizuoti naudojami einamieji (operatyvūs), 

arba trumpalaikiai, tikslai. Toks vieno ilgalaikio 

ir kelių trumpalaikių tikslų formulavimas nerekomenduotinas, 

nes trumpalaikiai tikslai paprastai 

dubliuojasi su uždaviniais, be to, susidaro daugiau 

painiavos bei sunkiau suprasti. 

Plano uždaviniai (angl. objectives) – tai specifinis 

norimų pasiekti konkrečių rezultatų išdėstymas. 

Uždaviniai patikslina ir konkretizuoja 

plano tikslą, vienam tikslui paprastai turi būti ne 

mažiau kaip 4–5 uždaviniai. Sėkmingai suformuluotų 

uždavinių kriterijai: 

• turi būti tikslingi, t. y. planuojama veikla turi 

duoti norimą rezultatą; 

• turi būti išmatuojami (skaičiais, procentais ir 

pan.); 

• apibrėžti laike – rezultatas turi būti pasiektas 

per tam tikrą laiką; 

• turi būti specifiniai, bet aiškūs; 

• praktiški, t. y. realiai įgyvendinami. 

Pažymėtina, kad dalis gamtotvarkos planus 

rengiančių specialistų siūlo netaikyti konkrečių 

uždavinių – jie turi detalizuoti tikslą, bet neišreiškiami 

kiekybiniais vienetais. Tuo tarpu dauguma 

strateginio planavimo specialistų tai rekomenduoja 

taikyti, nes uždaviniai turi parodyti, ko 

siekiama. Siekiant išsaugoti ekosistemas, nepakanka 

uždavinius suformuluoti taip: 1) „išsaugo- 

¦ 64 ¦ 

ti X rūšį“, 2) „išsaugoti Y rūšį“ ir pan. Tikslesnė 

formuluotė būtų „palaikyti esamą X rūšies gausumą 

dabartinės būklės“ arba „pagausinti rūšių 

gausumą 10%“ ir pan. Toliau tekste pateikiami 

tikslui pasiekti detalizuotų uždavinių galimi variantai 

(pavyzdžiai), kai, pvz., gamtotvarkos plano 

tikslas yra „išsaugoti X teritorijos ekosistemas ir 

sustabdyti saugomų rūšių ir buveinių nykimą“: 

1. Per vienerius metus sureguliuoti vandens 

lygį pastatant 4 užtvaras ištekamuosiuose 

kanaluose; 

2. Per dvejus metus užblokuoti 25 vandenį surenkančius 

griovius; 

3. Per dvejus metus aukštapelkėje iškirsti visus 

centrinėje dalyje augančius krūmus ir 

medžius; 

4. Aplinkinėje teritorijoje per tris mėnesius sutvarkyti 

50% apleistų pievų; 

5. Per dvejus metus 30% sumažinti nelegalius 

kirtimus apypelkio miške; 

6. Per dvejus metus suinventorinti retų apypelkio 

miško paukščių lizdus ir duomenis 

pateikti Aplinkos ministerijai; 

7. Lankytojų skaičiaus valdymui įrengti informacinį 

stendą ir 300 m ilgio pažintinį taką 

bei pastatyti stebėjimo bokštelį. 

Gamtotvarkos veiksmai (angl. actions). 

Kiekvienam uždaviniui įgyvendinti turi būti numatyti 

tvarkymo veiksmai. Plano veiksmai yra 

specifinė veikla, kuri reikalinga siekiant įgyvendinti 

uždavinius. Numatomi tokie veiksmai: 

• detalizuojantys uždavinį; 

• kryptingi, t. y. susiję su iškeltu uždaviniu; 

• sukoncentruoti į konkrečią veiklą; 

• įvykdomi; 

• tinkami (kad atitiktų vietines socialines, kultūrines, 

moralines ir etines normas). 

Aukščiau tekste minėtam uždaviniui „aplinkinėje 

teritorijoje per tris mėnesius sutvarkyti 

50% apleistų pievų“ galėtų būti numatomi šie 

veiksmai: 

1. Parinkti 50% tvarkymui tinkamų pievų; 

2. Sudaryti sutartis dėl gyvulių ganymo apleistose 

pievose su tvarkymui numatytų žemių 

savininkais penkeriems metams;

3. Nupirkti ir pagal sutartis išnuomoti ūkininkams 

15 mėsinių galvijų ir 25 avių penkeriems 

metams; 

4. Nupirkti ir išnuomoti ūkininkams pagal sutartį 

traktorių ir šienavimo įrangą penkeriems 

metams; 

5. Per dvejus metus iškirsti apleistose pievose 

krūmus ir medžius; 

6. Per dvejus metus restauruoti išartas pievas 

ir jas prižiūrėti sutarčių galiojimo laikotarpiu. 

Taigi kiekvienam uždaviniui yra numatomi 

konkretūs veiksmai. Norint tiksliau sekti 

veiksmų įgyvendinimą, naudojami planavimo 

rodikliai arba indikatoriai. Indikatorius – tai 

išmatuojamas informacinis (laiko, kokybės, 

kiekybės) rodiklis, atspindintis plano įgyvendinimą 

ir įvertinantis jo efektyvumą. Naudojantis 

indikatoriumi, reiktų laikytis šių kriterijų: 

• turi būti išmatuojamas; 

• aiškus ir atitinkantis plano tikslus; 

• paremtas prieinamais duomenimis ir įvertinamas. 

Gamtotvarkos planuose naudojami dviejų 

tipų indikatoriai: 

• plano įgyvendinimo veiklos valdymo indikatoriai. 

Jie atspindi plano veiksmų įgyvendinimo 

sėkmingumą ir jais įvertinamas plano 

įgyvendinimo efektyvumas. Tinkamas ir savalaikis 

plano veiksmų įgyvendinimas lemia 

plano sėkmingumą. Įvairios įgyvendinančios 

organizacijos gali skirtingai įgyvendinti planą, 

tad naudojantis indikatoriais yra patogu sekti 

įgyvendinimo procesą; 

• tvarkomų objektų (rūšių, bendrijų, buveinių) 

būklės stebėsena (monitoringas). Šiuo 

būdu galima nustatyti, ar įgyvendinami veiksmai 

daro teigiamą, ar neigiamą poveikį, ar nėra 

jokio poveikio. Tvarkymo procese būtina sekti 

veiksmus, ir nustačius, kad tvarkomieji veiksmai 

blogina būklę, būtina juos keisti ar nustoti 

juos vykdžius. 

Veiksmui – „parinkti 50% tvarkymui tinkamų 

pievų“ – galima skirti tik veiklos indikatorius, 

pvz.: „iki balandžio 1 d. parengiami pievų at- 

rankos kriterijai“, „iki birželio 1 d. sudaromi tinkamų 

tvarkymui pievų sąrašai“. Šiam veiksmui 

negalima skirti būklės stebėsenos indikatorių. 

Tuo tarpu veiksmams, susijusiems su tvarkymo 

veikla (ganymu, žolės pjovimu, krūmų kirtimu), 

galima skirti stebėsenos indikatorius, pvz.: 

„per trejus metus ganomuose plotuose pagausėja 

perinčių griežlių porų skaičius 2 kartus“, 

„per trejus metus tvarkomose pievose pradeda 

perėti griciukai“, „per trejus metus tvarkomose 

pievose natūralių pievų augalų rūšių skaičius 

padidėja 10%“. 

Rengiant gamtotvarkos planą saugomai 

teritorijai, kurioje yra žinomi žmogiškieji ištekliai 

ir pareigybių pasiskirstymas, kiekvienam 

veiksmui galima numatyti konkrečias užduotis 

(angl. tasks). Užduotys gali būti numatomos ir 

tais atvejais, kai už plano įgyvendinimą atsakingos 

kelios organizacijos. Skiriant užduotis 

yra paskirstoma atsakomybė tarp atskirų organizacijų 

arba pareigybių. Veiksmai yra detalizuojami 

priskiriant konkretų veiksmą ar organizacijai, 

ar jos darbuotojui (pvz.: ekologui, 

biologui, rekreacininkui ir pan.). Užduotimis 

galima numatyti atlikimo vietą, laiką, pobūdį 

atskiriems darbuotojams ar organizacijoms. 

Tokiu būdu yra numatomos specifinės užduotys 

kiekvienam darbuotojui: kraštotvarkininkui 

nustatyti atskirų pievų žemės savininkus 

ir juos informuoti apie numatomus tvarkyti 

plotus iki kovo 1 d., ekologui parengti pievų 

atrinkimo kriterijus ir atrinkti tinkamas pievas 

tvarkymui, ekologui ir rekreacijos specialistui 

parinkti informacinio stendo, pažintinio tako ir 

stebėjimo bokštelio statymo vietą, rekreacijos 

specialistui organizuoti informacinio stendo, 

pažintinio tako ir stebėjimo bokštelio projektavimą 

ir statybą. Kiekvienam veiksmui numatomos 

konkrečios užduotys. 

Paminėti planavimo etapai yra svarbūs planavimo 

procese. Nepriklausomai nuo formato 

jie yra išskirtiniai strateginio plano elementai, 

suteikiantys pranašumo ir operatyvumo prieš 

teritorijų tvarkymo planus. 

¦ 65 ¦

¦ 66 ¦ 

3.2. Trumpa kompleksinių 

gamtotvarkos planų apžvalga 

Gamtos tvarkymo planų įvairovė yra labai 

didelė. Vieni jų yra tradiciniai strateginiai planai, 

kiti turi tiek strateginių, tiek teritorinių planavimo 

elementų, dar kiti yra tipiški teritorijų tvarkymo 

planai, tad kartais yra sunku rasti tą ribą, kuri 

skirtų kokiam tipui priklauso vienas ar kitas planas. 

Norint geriau suprasti skirtumus ir sąsajas 

tarp kompleksinių gamtotvarkos bei teritorijų 

tvarkymo planų, toliau tekste pateikiamos kelios 

sutrumpintos jų apžvalgos: tai kraštovaizdžio 

tvarkymo, išsamieji, ekosistemų valdymo, upių 

baseinų valdymo, ekosistemų restauravimo. 

Kraštovaizdžio tvarkymo planai (angl. 

landscape management plan). Paprastai tradiciniai 

gamtotvarkos planai yra rengiami vienai homogeniškai 

teritorijai, o kraštovaizdžio tvarkymo 

planai – didelėms teritorijoms, kur yra heterogeniškas 

kraštovaizdis, su pusiau natūraliomis 

buveinėmis ir urbanizuotomis vietovėmis. Kraštovaizdžio 

tvarkymo planai iš dalies yra panašūs 

į teritorijų tvarkymo planus, pavyzdžiui, į Vokietijos 

tvarkymo (erdvinius) planus, bet pirmieji vis 

dėlto yra strateginiai planai. Kai kuriose šalyse 

teritorijų tvarkymo planai neturi strateginių tvarkymo 

elementų. Tai ypač būdinga ir Lietuvos 

saugomų teritorijų tvarkymo planams. Apskritai 

galima teigti, kad kraštovaizdžio tvarkymo planai 

yra išplėstiniai tradiciniai gamtotvarkos planai, 

tik apimantys dideles teritorijas su skirtinga 

kraštovaizdžio mozaika ir didele fragmentacija. 

Dėl įvairaus kraštovaizdžio fragmentacijos ir heterogeniškumo 

kraštovaizdžio tvarkymo planai 

gali būti parengiami ir ne ištisai didelei teritorijai, 

o atskiroms zonoms, kurios gali būti fragmentuotos 

dėl urbanizuotos ar intensyvios (žemės 

ūkio, industrinės, transporto ir pan.) žmonių veiklos. 

Tokiais atvejais plano veiksmai yra nukreipti 

į atskiras zonas („salų“ tvarkymo principas), 

o kur gamtosauginiu požiūriu vertingas zonas 

jungia ne tokios vertingos pereinamosios zonos, 

tai planas gali būti rengiamas ir visai didelei 

teritorijai, numatant atskirus tvarkymo veiksmus 

vertingoms ir ne tokioms vertingoms zonoms. 

Pastarosiose zonose dažniausiai yra numatomi 

ekosistemų atkuriamieji, restauravimo veiksmai 

ar naujų ekosistemų sukūrimas. Kadangi 

gyvūnai migruoja tarp gamtosauginių vertingų, 

dažnai saugomų, zonų ir intensyvaus naudojimo 

zonų, kraštovaizdžio planai dažnai intensyvaus 

naudojimo zonose siūlo įrengti ekologinius koridorius 

(pvz., miško juostas intensyvios žemdirbystės 

vietose) bei jų tvarkymo veiksmus. 

Planuojant kraštovaizdžio tvarkymo darbus 

yra remiamasi kraštovaizdžio ekologijos principais 

(Pullin, 2002; Forman, 1995). Pirma, būtina 

įvertinti atskirų zonų ar subzonų gamtosauginę 

vertę atsižvelgiant į saugomų buveinių ir rūšių 

buvimą jose. Antra, reikia įvertinti esamų ir planuojamų 

ekologinių koridorių tinkamumą gyvūnų 

judėjimui tarp saugomų zonų. Tiek vertingoms 

ar saugomoms zonoms, tiek ekologiniams koridoriams 

yra parengiami atskiri tvarkymo ar 

atkuriamieji veiksmai; jie gali būti rengiami ir intensyviai 

naudojamoms teritorijoms tarp tų zonų 

ir jungiamųjų elementų. Tvarkymas yra atliekamas 

pagal gamtotvarkos planų keliamus reikalavimus. 

Kraštovaizdžio tvarkymo planai gali būti 

rengiami didelėms saugomoms teritorijoms 

(nacionaliniams ir regioniniams parkams, biosferos 

rezervatams) ar regioniniams ir vietiniams 

ekologiniams tinklams. Kadangi dalyje šalių teritorijų 

tvarkymo (erdviniai) planai turi strateginio 

planavimo elementų, strateginiai kraštovaizdžio 

planai nėra itin paplitę, nes yra rengiami teritorijų 

tvarkymo (erdviniai) bei tradiciniai gamtotvarkos 

planai. 

Išsamieji planai (angl. comprohensive 

plan) apima daugiau tvarkomų komponentų nei 

įprastinis vietovės gamtotvarkos planas. Jie apima 

tiek vandens režimo reguliavimo klausimus, 

tiek buveinių tvarkymą, rūšių valdymą, numato ir 

modeliuoja`numatomų veiksmų pokyčius. Paprastai 

išsamiuosius planus rengia aukštesniosios 

organizacijos pavaldžioms institucijoms, 

t. y. planavimas būna iš „viršaus į apačią“. Ekspertai 

ir vietiniai saugomų teritorijų specialistai 

būna tik konsultantais. Planavimo kriterijus ir

principus parenka irgi aukštesniosios organizacijos. 

Išsamieji planai rengiami didesnėms teritorijoms, 

gali būti rengiami net upių baseinams, 

didelių pelkių kompleksams ir pan. 

Išsamiuosius planus rengia aukštos kvalifikacijos 

specialistai, bet vis dėlto juose pasitaiko 

planavimo ir duomenų interpretavimo spragų, 

nors jie turi ir privalumų. Teigiama pusė yra ta, 

kad planai ir modeliai yra aukštos kokybės, aiškūs 

ir išsamūs. Neigiama pusė yra ta, kad mažai 

arba visai nekreipiama dėmesio į realų planų 

sprendinių priėmimą bei įgyvendinimą, o yra 

sudaromi tam tikrų sprendinių veiksmų įgyvendinimo 

modeliai. Be to, išsamieji planai yra gana 

statiški, t. y. jų veiksmai sunkiai keičiami, kas 

nėra būdinga adaptyviajai gamtotvarkos teorijai 

ir principams. Šie planai paplitę tik nedaugelyje 

šalių, jie turi panašumų su kraštovaizdžio tvarkymo, 

taip pat upių baseinų valdymo planais. 

Ekosistemų valdymo planai (angl. ecosystem 

management plan). Ekosistemų tvarkymas 

ir valdymas siekia maždaug 1960 metus (Maltby, 

1999). Pirmieji ekosistemų valdymo (tvarkymo) 

planai dažnai remdavosi tiek empirinėmis, 

tiek mokslinėmis žiniomis. Vystantis ekologijai 

kaip mokslo sričiai, ekosistemų tvarkymo planai 

buvo tobulinami ir apimdavo ne tik ekologinius 

tvarkymo, bet ir socialinius bei ekonominius 

valdymo aspektus, kol pamažu tapo kompleksiniais 

valdymo planais tam tikrai, paprastai 

didelei, teritorijai. Plano tikslas galėjo būti tiek 

visos ekosistemos kompleksinis tvarkymas, 

tiek atskiros problemiškos rūšies (pvz., grizlio, 

JAV) kompleksinis valdymas, apimantis visas 

tos rūšies gyvenamas ekosistemas. Minėtosios 

rūšies valdymo planas apėmė ne tik gyvūno 

gyvenimo buveinių tvarkymą, bet ir gausumo 

reguliavimą, turizmo infrastruktūros įrengimą ir 

turistų srautų reguliavimą, vietiniams gyventojams 

grizlių padarytų nuostolių kompensavimo 

aspektus ir pan. 

Dabar ekosistemų tvarkymas ir valdymas 

yra manipuliavimas biologiniais, cheminiais ir 

fiziniais parametrais, juos susiejant su gyvųjų 

organizmų egzistavimu bei žmogaus veiklos 

reguliavimu, siekiant sukurti tinkamą ir norimą 

ekosistemos būklę. Žinoma, ne visuomet tinkama 

aplinkai ekosistemos būklė atitinka žmogaus 

poreikius, taigi šiais planais ir siekiama subalansuoti 

ekologinius, socialinius ir ekonominius 

poreikius. Ekosistemų valdymo planai apima 

tiek cheminės ir fizinės taršos reguliavimą, tiek 

gyvųjų organizmų tarpusavio ir santykių su žmogumi 

subalansavimą, invazinių ir problemiškų 

rūšių valdymą, biologinės produkcijos augimo 

reguliavimą, žemės ūkio ir miškų subalansuotą 

naudojimą ir pan. Pastarąjį dešimtmetį ekosistemų 

valdymo planuose dėmesys sutelktas į darnų 

vystymą. Ekosistemų valdymo planai apima 

ekosistemų vientisumo palaikymą, kad tvarkomos 

ekosistemos išliktų gyvybingos, tamprios 

(paveiktos neigiamo žmogaus poveikio atsistato), 

bei ekosistemų potencialo atstatymą. 

Ekosistemų valdymo planai yra kompleksinis 

visa apimantis planavimas, todėl jų formatas 

nėra griežtai apibrėžtas. Jie rengiami pagal strateginių 

kompleksinių planavimo principus. Kai 

kurie ekosistemų tvarkymo ir valdymo planai turi 

ir teritorijų (fizinio) planavimo elementų, pvz., 

ypač krantotvarkos planai (angl. coastal zone 

management plan). Dažnai juose yra rengiamos 

zonavimo schemos su reglamentais ir tvarkymo 

ypatumais, bet kartu jiems taikomi ir strateginių 

veiksmų planavimo principai. 

Šiuo metu rengiami ir įgyvendinami upių 

baseinų valdymo planai (angl. river basin management 

plan) yra geriausiai kompleksinį ekosistemų 

valdymą iliustruojantys planai. Europos 

Sąjungoje pagal Bendrąją vandens politikos 

direktyvą (2000/60/EB) ir kitus su ja susietus 

teisės aktus šalys narės turi parengti upių baseinų 

valdymo planus ir juos įgyvendinti. Įvairiose 

šalyse šis procesas vyksta skirtingai. Lietuvoje 

pradėti rengti planai, bet šiuo metu dar nėra parengta 

konkrečių planų rengimo rekomendacijų. 

Ekologinio restauravimo planai (angl. ecological 

restoration plan) yra kompleksiniai gamtotvarkos 

planai, apimantys ekosistemų atkūrimo 

(restauravimo, rehabilitavimo, reklamacijos) 

veiklas, tuo tarpu tradiciniai gamtotvarkos dar- 

¦ 67 ¦

ai yra labiau panašūs į priežiūros veiklas, ir 

dažnai apima ne tik atskirų buveinių priežiūrą, 

bet ir restauravimą (Brooks, Stoneman, 1997). 

Taigi esminių skirtumų tarp šių darbų nėra, tik 

vienų prioritetai yra ekosistemų (buveinių) atkūrimas, 

kitų – priežiūra. Paminėtina, kad ekosistemų 

restauravimo planai turi būti kompleksiniai, apimantys 

ne tik atskirų buveinių atkuriamąsias veiklas, 

bet ir ekosistemų funkcijas, kur yra didesnis 

ekologijos mokslo indėlis. Tipiškus ekosistemų 

restauravimo darbus atlieka mokslo institucijos, 

monitoringo darbai yra detalesni, kurių pagrindu 

kuriami tolesni ekosistemų raidos modeliai ir t. t. 

Tuo tarpu tradicinius gamtotvarkos planus įgyvendinti 

gali ir saugomos teritorijos darbuotojai. 

Prieš pradedant rengti restauravimo planus 

labai svarbu nustatyti, kokios būklės yra planuojama 

atkurti ekosistema, ar yra galimybės ją 

restauruoti, rehabilituoti ar kitaip atkurti. Paprastai 

prieš restauruojant ekosistemas yra atliekami 

moksliniai tyrimai ir įžanginėmis studijomis, kaip 

tai yra daroma rengiant tradicinius gamtotvarkos 

planus, nepasitenkinama. Ekosistemos atkūrimo 

būdas pasirenkamas priklausomai nuo jos būklės 

ir nuo to priklausys ir finansinių, ir žmogiškųjų 

išteklių poreikis. Paprastai atkuriant ekosistemas 

yra rengiami techniniai brėžiniai ir detalieji planai. 

Naujų ekosistemų sukūrimas remiasi moksliniais 

duomenimis apie esamas ekosistemas. Dirbtinės 

ekosistemos natūralizuojasi per ilgesnį laiko 

tarpsnį nei buvusios pažeistos ir atkurtos. Ekosistemų 

atkūrimo ar sukūrimo sėkmė ir atsikūrimo 

laikotarpis priklauso nuo ekosistemų tipo: pievą, 

mišką ar kūdrą atkurti arba sukurti yra paprasčiau 

ir reikia mažiau laiko nei žemapelkę, ypač aukštapelkę. 

Restauravimo darbai susideda iš kelių fazių: 

ekosistemos būklės vertinimo, atkūrimo planavimo, 

techninio projekto ir detaliojo plano rengimo, 

praktinių ekosistemos atkūrimo darbų, veiklų numatymo 

po atkuriamųjų darbų. Ekosistemos atkūrimo 

planavimo ir projekto rengimo fazėje yra 

nustatomi tikslai ir uždaviniai, veiklų įgyvendinimo 

po atkuriamųjų darbų monitoringas, remiantis 

biologiniais, cheminiais ir fiziniais indikatoriais, 

¦ 68 ¦ 

atkūrimo metodų ir technikos taikymas, lėšų ir 

žmogiškųjų išteklių suplanavimas, monitoringo, 

vertinimo ir darbų peržiūros veiklos parengimas 

bei darbai po atkūrimo fazės. Pirmoje fazėje yra 

vykdomi šie pagrindiniai suplanuoti darbai: būklės 

hidrologinio režimo sureguliavimas, natūralios 

augalijos reintrodukavimas ir įsodinimas, 

svetimžemių augalų pašalinimas ir pan. Baigus 

atkuriamuosius darbus, būtina įgyvendinti suplanuotus 

tolesnius priežiūros darbus. 

3.3. Galimos teritorijų tvarkymo planų 

sąsajos su gamtotvarkos planais 

Išanalizavus įvairių šalių planavimo praktiką, 

galima rasti akivaizdžių sąsajų tarp teritorijų 

tvarkymo ir gamtotvarkos planų. Kaip pavyzdys 

pateikiama Vokietijos teritorijų plano struktūros 

santrauka. Kaip jau buvo minėta, Vokietija turi 

senas kraštovaizdžio tvarkymo tradicijas, kurios 

siekia XIX amžių. Ilgainiui, semiantis patirties iš 

padarytų planavimo ir įgyvendinimo klaidų, susiformavo 

tobulesni ir lankstesni planai. 1976 metais 

priėmus federalinį gamtos apsaugos įstatymą 

(Aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinės 

saugos federalinė ministerija, 1994), plane atsirado 

daugiau gamtos apsaugos nuostatų, pakito 

ir planų struktūra. Jie tapo pagrindiniu gamtos 

apsaugos planavimo federalinio lygmens įrankiu. 

Kraštai (žemės) turi savo teisės aktus, todėl 

planai juose gali varijuoti. Kraštovaizdžio tvarkymo 

planuose yra numatomi tvarkymo tikslai ir 

uždaviniai, kurie yra nukreipti ne tik į tam tikros 

teritorijos plėtrą, bet ir į gamtos apsaugą ir tvarkymą. 

Federalinis gamtos apsaugos įstatymas 

numato, kad kraštovaizdžio tvarkymo planuose 

būtų atsižvelgiama į ekosistemų galimas apkrovas, 

subalansuotą gamtinių išteklių naudojimą, 

augalų ir gyvūnų išsaugojimą ir jų gyvenamosios 

aplinkos tvarkymą. Toliau tekste pateikiama 

kraštovaizdžio planavimo proceso schema 

(3.1 lentelė), parengta pagal Aplinkos, gamtos 

apsaugos ir branduolinės saugos federalinę ministeriją 

(1994).

3.1 lentelė. Kraštovaizdžio planavimo proceso fazių schema 

fazės 

nr. 

fazės Veiksmų nustatymas 

1 Problemos apibrėžimas 

2 Inventorizacija ir analizė 

3 

Planavimo koncepcijos nustatymas 

- planavimo kontekstas 

- planavimo prioritetai 

- planavimo prielaidos ir būtinumas 

- gamtinio potencialo nustatymas: duomenų inventorizacijos padėtis, 

apsaugos lygmuo, esama plėtros padėtis 

- ekologinio ir estetinio tinkamumo įvertinimas, atsižvelgiant į esamą 

padėtį ir planuojamus žemės panaudojimo pokyčius 

- gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio tvarkymo uždavinių suformulavimas; 

- tvarkymo alternatyvų parinkimas 

4 Veiksmų planavimas - reikalavimų ir priemonių nustatymas plano uždaviniams pasiekti 

Planavimo rezultatas: kraštovaizdžio planavimo programa, regioninis kraštovaizdžio planas, 

vietinis kraštovaizdžio planas 

Plano įgyvendinimas 

6 Plano peržiūra 

Kaip ir daugelis teritorijų planavimo dokumentų, 

Vokietijoje erdviniai teritorijų planai yra 

kelių lygmenų: šalies (šalies teritorinis planas, 

atitinkantis Lietuvos bendrąjį planą), regioninis 

Suplanuoti veiksmai ir priemonės realizuojamos per: valstybines 

gamtos apsaugos organizacijas, įvairias gamtos apsaugos ir planavimo 

organizacijas, savivaldos organizacijas, viešąsias institucijas 

(pvz.: nevyriausybines organizacijas ir pan.), privačius asmenis 

Įvertinama: plano uždavinių tinkamumas, įgyvendinimo sėkmė, ar 

būtinas perplanavimas ir plano pakeitimai 

(kraštai, rajonai), savivaldybės, vietos savivaldos 

(vietos bendruomenių). Planavimo lygmenys vadovaujasi 

atitinkamais planavimo dokumentais ir 

rengiami nustatytais masteliais (3.2 lentelė). 

3.2 lentelė. Ryšys tarp planavimo lygmenų ir planavimo dokumentų tipų 

Planavimo lygmuo 

Teritorijų planavimo 

dokumentas 

Šalies Šalies bendrasis planas 

Regiono (krašto, 

rajono) 

Savivaldybės 

Regioninis planas 

Žemės panaudojimo 

planas 

Vietos savivaldos Vietos tvarkymo planas 

Kraštovaizdžio planavimo 

dokumentas 

Kraštovaizdžio tvarkymo 

programa 

Regioninis kraštovaizdžio 

tvarkymo planas 

Kraštovaizdžio tvarkymo 

planas 

Vietos kraštovaizdžio tvarkymo 

planas 

Mastelis 

1:500.000–1:200.000 

1:50.000–1:25.000 

1:10.000–1:5.000 

1:2500–1:1000 

¦ 69 ¦

Kadangi šalies bendrasis planas yra daugiau 

skirtas šalies plėtrai, tai gamtos apsaugos ir 

kraštovaizdžio tvarkymo reikalavimams įgyvendinti 

yra rengiamos kraštovaizdžio tvarkymo programos, 

kurios detaliai apibrėžia kraštovaizdžio 

tvarkymo principus. Dažniausiai kraštovaizdžio 

tvarkymo planai rengiami visai šaliai atskirais regionais, 

taip pat savivaldybėms bei vietos savivaldoms. 

Kraštovaizdžio ir vietos kraštovaizdžio 

tvarkymo planai gali turėti sąsajų su minėtaisiais 

(žiūr. 3.2 poskyrį) kraštovaizdžio planais. 

Kaip priedai prie kraštovaizdžio tvarkymo 

planų (regionų ar savivaldos lygmenimis) yra 

rengiami specialieji tvarkymo planai ar programos, 

skirti konkrečioms gamtos ar kraštovaizdžio 

tvarkymo problemoms ar uždaviniams 

spręsti, pvz., gali būti parengta parkų ar saugomų 

teritorijų tvarkymo, rūšių ir buveinių apsaugos 

programos ir pan. Taigi kraštovaizdžio tvarkymo 

planai ir programos turi strateginių, tarp 

jų ir gamtotvarkos, planų elementų, tad gal dėl 

to Vokietijoje nėra populiarūs tradiciniai gamtotvarkos 

planai. Kraštovaizdžio tvarkymo planai 

ir programos turi bendrų su gamtotvarkos planais 

tikslų – planingai tvarkyti aplinką, siekiant 

išsaugoti gamtines vertybes (ekosistemas, buveines, 

rūšis). Gamtos apsauga ir tvarkymas 

įeina į visus teritorinio planavimo dokumentus 

ir planus. Kraštovaizdžio tvarkymo planai apima 

visus sektorius ir yra juridiškai įteisinti, panašiai 

kaip Lietuvoje, taip pat visuomenės dalyvavimas 

yra būtina planų rengimo dalis. Taigi pateiktas 

Vokietijos teritorijų tvarkymo plano modelis yra 

daug kuo panašus į gamtotvarkos planus. Tokių 

panašumų turi ir kitų šalių teritorijų tvarkymo 

planai. 

¦ 70 ¦ 

3.4. Rūšių būklės valdymo planai 

Rūšių būklės valdymo planai yra gamtotvarkos 

planų modifikacija. Juose svarbiausias 

objektas yra rūšys, kurių apsaugai ar gausumo 

kontroliavimui yra rengiami planai. Rūšių valdymo 

planai taip pat apima buveines, kuriose 

rūšys veisiasi, slepiasi, ilsisi, maitinasi ir pan. 

Judrių rūšių gyvenamasis plotas (angl. home 

range) apima daugelį tiek natūralių, tiek žmogaus 

apgyvendintų buveinių ar vietovių. Rūšių 

valdymo planai gali būti rengiami Pasaulio, žemyno 

(Europos, Š. Amerikos, Afrikos ir kt.), 

regiono (Baltijos, Viduržemio jūrų), šalies, provincijos 

lygmenimis. Augalų ir sėslioms gyvūnų 

rūšims planai gali būti vietos lygmens. Tradiciniai 

gamtotvarkos planai paprastai rengiami tam 

tikrai saugomai teritorijai, o didesnėms – atskirai 

teritorijos daliai. Gamtotvarkos planai labiau 

yra nukreipti į buveinių apsaugą ir į jose gyvenančias 

rūšis. Gamtotvarkos planas gali apimti 

aukštapelkę ir aplink ją esančias buveines, bet 

neapima aplinkinių teritorijų, kuriose gali maitintis 

aukštapelkėje ar aplink ją gyvenantys gyvūnai. 

Rūšių valdymo planai, kaip ir gamtotvarkos, 

yra strateginiai planai. Rūšių apsaugos planai 

yra rengiami ne tik atskirų rūšių apsaugai, bet 

ir masinių ar problemiškų rūšių gausumo kontrolei 

(žiūr. 4 skyrių). Vienais ar kitais atvejais 

pagrindiniai plano struktūros elementai yra kaip 

ir tradicinių gamtotvarkos planų. Pirmas planavimo 

etapas yra nustatyti rūšies valdymo problemas 

ir nurodyti priežastis, kodėl reikalingas 

planas. Tolesni etapai yra panašūs į tradicinių 

gamtotvarkos planų: plano vizija, rūšies būklė 

ir statusas, valdymo tikslas ir uždaviniai, valdymo 

strategija, veiksmai, veiklos monitoringas ir 

plano peržiūra bei valdymo efektyvumo vertinimas. 

Paminėtina plano vizija – tai trumpas apibūdinimas, 

ko siekiama – kokios būklės turėtų 

būti rūšis ar rūšys, įgyvendinus planą. Tai apima 

rūšies paplitimą, gausumą, ekologinį vaidmenį, 

santykį su žmonėmis ir pan. Trumpai pateikiama 

Naujosios Anglijos (JAV) laukinių gėlių draugijos 

parengta trumpa plano vizija 2025 metams: 

„Naujosios Anglijos vietinės augalų rūšys yra 

gyvybingos, rūšių gausumas ir ekosistemos yra 

subalansuotos, visuomenė aktyviai dalyvauja 

apsaugoje, žmonių veiklos poveikis laukinėms 

augalų populiacijoms yra nedidelis“ (IUCN/SSG, 

2008). Vizijoje nereikėtų konkretizuoti vienos ar

kitos apsaugos priemonės. Formuluojant viziją 

rekomenduojama laikytis šių principų: pabrėžti 

rūšies būklę visame paplitimo areale, pažymėti 

rūšies atkūrimo būtinybę jai išnykus, apibūdinti 

jos svarbą ekosistemoms, taip pat visuomenei. 

Vizijos suformulavimas keliais sakiniais 

yra sudėtingas uždavinys, todėl ne visi planai 

turi vizijas. Tai susiję ne tik su formulavimo 

sunkumais – greičiausiai dalis plano rengimo 

specialistų nemato būtinybės tai daryti. Plano 

tikslas konkretizuoja viziją, o uždaviniai – tikslą, 

veiksmai – uždavinius, kaip jau yra paaiškinta 

ankstesniuose poskyriuose. 

Rūšių valdymo planuose didelis dėmesys 

yra skiriamas rūšies (rūšių) būklės aprašymui, 

ko paprastai nebūna vietovių tvarkymo planuose: 

tai bendra informacija apie rūšį, rūšies ekologines 

funkcijas ir vertę, dabartinę ir ankstesnę 

apsaugos būklę, dabartinį ir ankstesnį paplitimą, 

buveinių pasirinkimo ypatybes, grėsmių analizę, 

taikomas apsaugos ir valdymo priemones. 

Plano dalyje „bendra informacija apie rūšį“ yra 

apžvelgiama jos sistematinė padėtis, morfologinės 

ypatybės, biologija (ekologija, elgsena ir 

pan.), esamas ir buvęs apsaugos statusas pasauliniu, 

regioniniu ir nacionaliniu mastu. Būtina 

apžvelgti ne tik esamą, bet ir ankstesnių metų 

rūšies būklę. Turi būti išnagrinėjami publikuoti 

šaltiniai tiek pasauliniu, tiek regioniniu ir nacionaliniu 

mastu. Apžvelgiamas esamas ir buvęs 

apsaugos statusas: kokiai IUCN kategorijai priskiriama, 

į kokius pasaulinių ir regioninių konvencijų 

sąrašus įtraukta, kaip saugoma regioniniu 

lygiu (pvz., Europos Sąjungoje) bei koks 

yra teisinis statusas nacionaliniu mastu. Svarbu 

išsamiai aprašyti dabartinį ir ankstesnį paplitimą 

tiek pasauliniu, tiek regioniniu, tiek nacionaliniu 

mastu, taip pat gausumą, jo pokyčius, populiacijų 

demografinius aspektus. Daug dėmesio 

turi būti skiriama buveinių pasirinkimui, nykimo 

priežasčių nustatymui, mitybinei specializacijai, 

veisimosi, migracijų, žiemojimo ypatumams, 

rūšies vaidmeniui ekosistemose bei svarbai visuomenei. 

Išanalizuojamos buvusios ir esamos 

grėsmės rūšiai, atliekama apsaugos priemo- 

nių analizė (parengti, įgyvendinami ar rengiami 

gamtotvarkos ir valdymo planai, programos, 

strategijos). 

Rūšies būklės vertinimas. Pateikus plane 

bendrą informaciją apie rūšį, atliekamas esamos 

(ar prieinamos) medžiagos ir duomenų 

gausumo ir patikimumo vertinimas. Įvertinamas 

rūšies teisinis statusas, jo atitikimas esamai būklei. 

Vertinant gausumą ir paplitimą apibūdinami 

apskaitų ir inventorizavimo metodai, jų tikslumas 

ir taikymo aspektai, nustatomi institucijų, 

atlikusių duomenų rinkimą, analizę ir vertinimą, 

pajėgumai, taip pat publikuotų duomenų patikimumas. 

Taip pat būtina įvertinti rūšies buveines, 

jų kitimo tendencijas, rūšies priklausomybę 

gyvenamoms vietovėms, esamas grėsmes ir 

rūšies gausumo ribojančius faktorius. Taip pat 

įvertinamos tiek ekologiniu, tiek socialiniu ir ekonominiu 

aspektais iki šiol taikytos apsaugos ir 

valdymo priemonės, ar taikytos priemonės buvo 

efektyviai įgyvendinamos, ar pasiteisino įdėtos 

lėšos. Taip pat yra svarbu žinoti visuomenės domėjimąsi 

rūšimi: ar rūšies, ar jos dalies ištekliai 

yra naudojami žmogaus veikloje, ar rūšis yra 

patraukli, kokia yra visuomenės nuomonė (teigiama, 

neigiama, neutrali) apie rūšį, kokios buvo 

įgyvendintos visuomenės švietimo priemonės ir 

koks jų efektas. 

Tolesni rūšių valdymo plano elementai yra 

panašūs į tradicinių gamtotvarkos planų: apsaugos 

strategijos parengimas, tikslų ir uždavinių 

bei veiksmų numatymas, monitoringo 

programos parengimas, plano peržiūra ir (ar) 

efektyvumo vertinimas (Sutherland, 2000). Rūšių 

valdymo planų įvairovė yra gana plati ir jų 

formatai turi tam tikrų skirtumų. Rengiant rūšių 

apsaugos planus rekomenduotina pasinaudoti 

IUCN Rūšių apsaugos komisijos parengtu vadovu 

„Rūšių apsaugos strateginis planavimas“ 

(IUCN/SSC, 2008). Atskiroms gyvūnų ar augalų 

grupėms kai kurios organizacijos (konvencijų 

sekretoriatai, valstybės institucijos, nevyriausybinės 

organizacijos) yra parengusios įvairių 

rūšių apsaugos planų, pvz., paukščiams – Karališkosios 

paukščių apsaugos draugijos (RSBP), 

¦ 71 ¦

augalams – Planta Europa ir pan. Lietuvoje rūšių 

valdymo planai susideda iš ypač saugomų rūšių 

apsaugos projektų ir saugomų rūšių apsaugos 

reglamentų (žiūr. 2.4 poskyrį; pagal naują Saugomų 

gyvūnų, augalų, grybų ir bendrijų įstatymo 

projektą (2009) yra numatoma suvienodinti 

abiejų grupių apsaugos planavimą). Kitoms rūšims 

valdyti gali būti rengiami populiacijų gausumo 

reguliavimo veiksmų ar medžioklėtvarkos 

planai. 

¦ 72 ¦ 

3.5. Dviejų gamtotvarkos planų 

formatų ir modelių palyginimas 

3.5.1. Eurosite gamtotvarkos plano apžvalga 

Europoje yra naudojami keli gamtotvarkos 

planų formatai bei modeliai. Šiuo atveju taikomi 

terminai aiškinami taip: formatas – tai plano apimties 

struktūrinis apipavidalinimas, o modelis 

apima ne tik formatą, bet ir planavimo procesą 

bei įgyvendinimo taikymą. Tarptautinės saugomų 

teritorijų asociacijos Eurosite plano formatas yra 

plačiausiai naudojamas, ypač Vakarų, Pietų ir kai 

kuriose Vidurio Europos šalyse. Dėl to šis modelis 

ir bus aptartas plačiau. Panašius, kiek modifi- 

kuotus planų formatus yra pasiūlę nemažai autorių 

(Alexander, 2007; Appleton, 2007; Sutherland, 

2000, ir k. t.). 

Eurosite plano taikymo populiarumą lėmė 

daug faktorių. Pirma, plano rengimo procedūras 

ir struktūrą rengė ir tobulino daug gamtotvarkos, 

ekologijos, biologijos ir kitų sričių specialistų, 

antra, į planų rengimą buvo įtraukiama ne tik 

specialistų, bet ir įvairių suinteresuotųjų asmenų. 

Taigi planai yra suprantami ir nesunkiai taikomi 

praktikoje. 

Idėja rengti vienodus Europos Bendrijoje gamtotvarkos 

planus kilo Prancūzijoje 1987 metais. 

Didelė dalis Bendrijos šalių palaikė šią idėją, ir Eurosite 

ėmėsi iniciatyvos parengti priimtiną planų 

rengimo procedūrą ir struktūrą. Buvo organizuojami 

kasmetiniai specialistų pasitarimai, ir kaip 

tokių renginių išdava parengtas „Gamtotvarkos 

planų rengimo vadovas“ (Eurosite, 1992). Eurosite 

planų formatas keitėsi ir buvo tobulintas, bet 

bendra struktūra ir planavimo principai nesikeitė. 

Trumpa ir apibendrinta plano struktūra pateikiama 

3.3 lentelėje. Plačiau apie Eurosite planų rengimą 

lietuvių kalba galima pasiskaityti knygoje Gamtotvarkos 

vaidmuo saugant biologinę įvairovę 

(Stončius, Treinys, Mierauskas, 2001), taip pat 

E. Idle‘as ir T. Binesas (2004). 

3.3 lentelė. Eurosite gamtotvarkos plano struktūros santrauka (Eurosite, 2001) 

I dalis 

II dalis 

III dalis 

IV dalis 

V dalis 

Pagrindimas: šioje dalyje aptariama ir pagrindžiama, kodėl planas yra reikalingas, kodėl pasirinkta 

būtent ta, o ne kita vietovė, kokios yra gamtinės vertybės ir koks galėtų būti plano įgyvendinimo 

poveikis vietovei. 

Vietovės aprašymas: pateikiami vietovės bendrieji duomenys (koordinatės, teritorijos ribos, teisinis 

statusas, tvarkymo infrastruktūra ir pan.), taip pat fizinės charakteristikos (klimatas, geologija ir geomorfologija, 

hidrologija ir dirvožemis), ekologinės (biologinės) ypatybės (buveinės, ekosistemos, 

augalų bendrijos, augalų ir gyvūnų rūšys) bei vietovės socialiniai ir ekonominiai aspektai. 

Vertinimas ir tikslų bei uždavinių nustatymas: pirminiu vertinimu įvertinamos teritorijos ekologinės, 

socialinės ir ekonominės ypatybės, iškeliami tikslai, uždaviniai, aptariamos galimos grėsmės 

tvarkomai teritorijai, tvarkymo tikslų atžvilgiu teigiami ar neutralūs veiksniai ir pan. (SSGG). 

Po to gali būti atliekamas antrinis vertinimas bei uždavinių detalizavimas. 

Įgyvendinimas: šioje dalyje pasirenkami tvarkymo veiksmai, jų alternatyvos, skiriamos tvarkymo 

zonos. Taip pat parengiamas darbų įgyvendinimo planas, konkretūs atskiri projektai. 

Peržiūra: rengiant planą numatoma plano įgyvendinimo peržiūra. Ji yra gali būti kasmetinė ar 

po penkerių metų. Vertinimas atliekamas kas penkeri metai. Atsižvelgiant į peržiūros rezultatus 

koreguojamas plano įgyvendinimas.

Detaliau yra apžvelgiamas vienas iš paskutinių 

Eurosite planų rengimo procedūrų ir struktūros 

variantų, kurį pasiūlė anglų gamtotvarkos 

specialistai E. Idle‘as ir T. Binesas (2004). Visas 

šio plano rengimo variantas yra išverstas 

į lietuvių kalbą. Autoriams sutikus, kai kurios 

rekomendacijų dalys yra pateikiamos originalia 

forma. Remiantis E. Idle‘u ir T. Binesu, gamtotvarkos 

planų rengimas susideda iš penkių pagrindinių 

etapų (3.2 pav.): 

I. Darbo pradžia – plano pagrindimas ir darbo 

grupės sudarymas; 

II. Darbinių kontaktų užmezgimas su svarbiausiais 

suinteresuotaisiais asmenimis. 

III. Svarbiausių pirminių tikslų suderinimas 

ir darbo plano pristatymas. 

IV. Bendros atsiliepimų teikimo ir priežiūros 

tvarkos nustatymas; 

V. Gamtotvarkos plano tvirtinimas. 

3.2 pav. Eurosite plano modelio rengimo etapai ir svarbiausių planavimo klausimų aptarimas 

(pagal Idle, Bines, 2004) 

1 ETAPAS 

2 ETAPAS 

3 ETAPAS 

4 ETAPAS 

TIKRAI 

NAUDINGAS 

IR 

PRIPAŽINTAS 

5 ETAPAS 

PAsiREnGiMAs DARBui 

• Kas yra gamtotvarkos planas ir kodėl jį reikia rengti? 

• Kas turėtų rašyti planą ir kas juo vadovausis? 

SUINTERESUOTŲJŲ ASMENŲ NUSTATYMAS IR DARBAS SU JAIS 

• Kas turėtų dalyvauti gamtotvarkos plano rengimo grupės darbe? 

• Nuo ko pradėti plano rengimą ir kaip vadovauti šiam darbui? 

• Ką naujo plano turiniui ir formai gali duoti rengimo procese dalyvaujantys 

suinteresuotieji asmenys? 

• Kokios apimties turėtų būti planas ir kokį laikotarpį jis turėtų apimti? 

• Kokio ploto teritoriją turėtų apimti gamtotvarkos planas? 

DARBO TIKSLŲ IR PROGRAMOS DERINIMAS 

• Apibrėžti, kaip turi būti nustatomi ir iškeliami tikslai 

• Išnagrinėti, nuo ko priklauso gamtinės teritorijos svarba 

• Nustatyti, kokia teritorijos socialinė, ekonominė ir žemėnaudos istorija 

• Aptarti galimybes, pavojus, ginčų objektus, kliūtis ir kaip juos vertinti 

• Aptarti, kokios yra sąlygos pasinaudoti galimybėmis, išvengti pavojų ir 

kliūčių, išspręsti ginčus 

• Nustatyti, kokius darbus būtina atlikti 

GRĮžTAMASIS RYŠYS IR VERTINIMAS 

• Aptariami vertinimo teoriniai pagrindai 

• Nustatoma, kas turėtų būti vertinama ir kokius sprendinius reikia priimti 

• Išsiaiškinama, kokios informacijos reikia šiems sprendiniams priimti 

• Nustatoma, kas renka sprendiniams priimti būtinas žinias 

• Nustatoma, kas ir kaip nagrinėja bei apdoroja surinktus duomenis 

• Nutariama, kaip reikės įvertinti atlikto darbo veiksmingumą 

GAMTOTVARKOs PLAnO TViRTiniMAs 

¦ 73 ¦

¦ 74 ¦ 

I etapas. Pasirengimas darbui 

Šio plano modelio autoriai (Idle, Bines, 2004) 

siūlo prieš pradedant gamtotvarkos plano rengimą 

įsitikinti, ar planas yra būtinas. Plano rengimas 

negali būti „planavimas dėl planavimo“. 

Plano reikalingumo kriterijai: 1) įsteigta nauja 

saugoma teritorija, kuri dar neturi tvarkomojo 

plano; 2) esama saugoma teritorija yra gerokai 

išplėsta; 3) gamtotvarkos planas buvo rengtas 

prieš 5–10 metų; 4) atlikus gamtotvarkos plano 

auditą ar tvarkymo efektyvumo vertinimą objektyviais 

kriterijais, nustatyta, kad būtina keisti 

saugomos teritorijos ar atskirų ekosistemų tvarkymo 

tikslus. Be to, aptariama, kuo gamtotvarkos 

planas yra naudingas saugomų teritorijų 

darbuotojams. Apibendrintai tai pateikta 3.4 

lentelėje. Taigi, nustačius plano rengimo būtinumą, 

formuojama darbo grupė ir parenkamas jos 

kvalifikuotas vadovas. 

3.4 lentelė. Gamtotvarkos plano naudingumo kriterijai (Idle, Bines, 2004 ) 

GAMTOTVARKOs PLAnAs nAuDinGAs TuO, KAD TAi yRA: 

1. Teisiška Atitinka įstatymų reikalavimus. (Kai kuriose šalyse saugomų teritorijų 

tvarkomieji planai numatyti teisės dokumentuose ir būtini rezervatams, 

nacionaliniams parkams bei Natura 2000 teritorijoms 

2. Objektyvu Paaiškėja saugomos teritorijos vaidmuo ir paskirtis, pavyzdžiui, 

saugoti šalies biologinę įvairovę arba taupiai naudoti gamtos išteklius. 

3. Kontroliuojama Padeda nustatyti, kas darytina norint palaikyti „gerą (palankią) apsaugos 

būklę“ (pagal Buveinių direktyvos reikalavimus) 

4. Praktiška Planas praverčia saugomų teritorijų tvarkytojams ir darbuotojams 

• planuojant darbus, 

• nustatant prioritetus ir užduotis, 

• paskirstant išteklius (darbuotojus, laiką ir pinigus) 

5. Nuoseklu Sudaro sąlygas nuosekliai organizuoti tvarkymą ir užtikrinti darbų tęstinumą 

6. Racionalu Būsimiems tvarkytojams suteikia informacijos apie tai, kas padaryta ir 

dėl kurių priežasčių 

7. suprantama Tvarkymo procese dalyvaujantiems žmonėms būna aiškiau, kam 

reikalingi konkretūs darbai 

8. Patikima Saugomai teritorijai iškeltų įvairaus lygio tikslų įgyvendinimas ir tvarkymo 

darbai įgyja patikimumo (ypač politinio) 

9. Padeda bendrauti Gamtotvarkos plano rengimas yra puiki proga bendrauti su 

suinteresuotaisiais asmenimis, užsitikrinti jų paramą ir juos įtraukti į rūpinimąsi 

saugoma teritorija 

10. Pažangu Padeda nustatyti, kokių duomenų reikia teritorijai įvertinti, kas turi būti 

tiriama ir stebima siekiant sėkmingai įgyvendinti tvarkomąjį planą

II etapas. Suinteresuotųjų asmenų nustatymas 

ir darbas su jais 

Gamtotvarkos planą rengia ne tik gamtotvarkos 

specialistai, planuotojai, bet būtinai ir kiti 

specialistai bei planu suinteresuotieji asmenys. 

Pirmiausia – tai tų teritorijų darbuotojai, kurie 

bus atsakingi už plano įgyvendinimą. Taip pat 

turi dalyvauti vadovaujančiųjų organizacijų atstovai 

bei mokslininkai, kurie padės nustatyti ekosistemų 

tvarkymo tikslus ir uždavinius. Didelis 

dėmesys skiriamas kitiems suinteresuotiesiems 

asmenims, t. y. vietos gyventojams, žemės naudotojams, 

vietos valdžios atstovams ir pan. (3.5 

lentelė). Toks įvairių žmonių grupių įtraukimas 

ne tik užtikrina geresnę plano kokybę – aptariant 

tvarkymo tikslus, uždavinius ir veiksmus yra išvengiama 

konfliktų, kurie gali atsirasti tvirtinant 

ar įgyvendinat planą. Platus suinteresuotųjų asmenų 

įtraukimas į gamtotvarkos plano rengimą 

yra pažangus reiškinys, turint omeny ir kitų tipų 

planus. Deja, to nėra rengiant Lietuvoje specialiuosius 

saugomų teritorijų tvarkymo planus 

(planavimo schemas). Šiuo atveju suinteresuo- 

3.5 lentelė. Gamtotvarkos plano rengimo dalyviai (Idle, Bines, 2004) 

GAMTOTVARKOs PLAnO REnGiMO PROCEsE TuRi DALyVAuTi: 

tieji asmenys su tokiais planais yra supažindinami 

tik viešuose plano svarstymuose. 

Suinteresuotųjų asmenų įtraukimas turi ne 

tik teigiamų aspektų. Vieni jų gali būti neutralūs 

rengiamo plano atžvilgiu, kiti – priešiškai nusiteikę. 

Dalis suinteresuotųjų asmenų gali stengtis 

pakreipti plano tikslus, uždavinius ar veiksmus 

savo naudai, pvz., medžiotojų ar žemės naudotojų 

(savininkų) grupės. Tokiais atvejais plano 

rengimo grupė ir vadovas turi būti pakankamai 

lankstūs ir diplomatiški, naudoti svarius ir pagrįstus 

kontrargumentus, kad rengiant planą 

būtų išvengta konfliktų. Taip pat yra svarbu į planavimą 

įtraukti ir tuos asmenis, kurie yra neutralūs 

ar pasyvūs plano rengimo procese, nes 

jų aktyvumas ar domėjimasis gali atsirasti jau 

parengus ar derinant planą. Siekiant glaudžiau 

bendradarbiauti ir geriau pasiruošti atremti suinteresuotųjų 

asmenų argumentus, būtina prieš 

pradedant darbą su jais surinkti informaciją apie 

suinteresuotųjų asmenų siekius, norus ir pan. 

Svarbiausieji dalykai, kuriuos būtina žinoti apie 

suinteresuotuosius asmenis, apibendrintai pateikti 

3.6 lentelėje. 

• Atsakingieji asmenys Saugomą teritoriją administruojančios organizacijos atstovai 

• Suinteresuotieji asmenys Žmonės, kurie įvairiais tikslais naudojasi saugoma teritorija 

(suinteresuotieji asmenys): 

greta gyvenantys 

gyvenantys teritorijoje 

ūkininkai ir miškininkai 

medžiotojai ir žvejai 

lankytojai 

vietos valdžios atstovai 

kiti asmenys 

• Organizacijų atstovai Vadovaujančiosios arba vykdomosios organizacijos ir valstybės 

institucijų atstovai 

• Mokslininkai Ekologijos srities mokslininkai, galintys nustatyti svarbiausius 

tikslus ir uždavinius 

¦ 7 ¦

Šiame etape taip pat būtina apibrėžti plano 

apimtį, įgyvendinimo trukmę, kokia teritorija bus 

apimta, kurie pagrindiniai apsaugos ir tvarkymo 

klausimai turi būti aptariami, ar teritoriją reikia 

padalyti į tvarkymo zonas ir kokie galimi režimai 

tose zonose. Be to, reikia apsispręsti dėl plano 

¦ 76 ¦ 

3.6 lentelė. Svarbiausieji dalykai, kuriuos būtina žinoti apie suinteresuotuosius asmenis 

(Idle, Bines, 2004) 

• Išsiaiškinti, ką jie žino apie jūsų organizaciją ir apie saugomą teritoriją 

(visada būtina jiems padėti dėstant žinomus dalykus ir kalbėti paprastai, vengti vartoti tik specialistams 

suprantamus žodžius) 

• Nustatyti, koks jų požiūris į jus ir saugomą teritoriją 

(ar suinteresuotieji asmenys pritaria saugomos teritorijos įkūrimui ir tikslams, ar nusiteikę priešiškai. 

Įsiklausyti ir pamėginti juos suprasti kartais yra svarbiau, negu bandyti pakeisti jų nuomonę) 

• Išsiaiškinti, iš kur jie sužinojo ir gauna informacijos apie saugomą teritoriją 

(pamėginti juos supažindinti su tais dalykais, kurie jiems labiausiai rūpi ir domina) 

turinio. Plano turinys gali varijuoti, bet būtina 

laikytis pagrindinių gamtotvarkos planų rengimo 

principų. Dalyje šalių, taip pat Lietuvoje, gamtotvarkos 

planų rengimo procedūros bei formatas 

yra teisiškai apibrėžti. Dalies Eurosite planų turinys 

yra panašus į 3.7 lentelėje pateiktą pavyzdį. 

3.7 lentelė. Rekomenduotinas gamtotvarkos plano turinys (Idle, Bines, 2004) 

1. Įvadas 

2. Saugomos teritorijos aprašymas 2.1. Nurodomos priežastys, dėl kurių teritorija paskelbta saugoma. 

2.2. Išsidėstymas, ribos, administracinis padalijimas, 

žemės naudotojai. 

2.3. Socialinė ir ekonominė situacija, istorija, žemės naudojimas, 

apimant rekreaciją, turizmą, miškininkystę, medžioklę ir kt. 

2.4. Gamtinės vertybės 

2.4.1. Paukščiai 

2.4.2. Kiti gyvūnai 

2.4.3. Augalija 

2.4.4. Geologija 

2.4.5. Kultūros istorija ir jos objektai (archeologija) 

3. Įteisinimas Su įteisinimu susiję įsipareigojimai ir atsakomybė 

4. Galimybės ir grėsmės Galimybių įvertinimas, grėsmės ir apribojimai, susiję su saugomos 

teritorijos priežiūra 

5. Tikslai Tvarkymas privalo atitikti būtinųjų apsaugos priemonių reikalavimus. 

6. Darbo planas Darbų grafikas, ištekliai, laiko sąnaudos ir jų paskirstymas, 

monitoringas ir darbuotojų atsakomybė 

7. Monitoringas ir vertinimas Duomenų rinkimo reikalavimai ir vertinimo procedūros 

8. Priedai Įvairūs saugomos teritorijos žemėlapiai su teritorijos ribomis, 

privačių valdų išsidėstymu, geologine sandara, dirvožemiais, 

buveinėmis, rūšių paplitimu ir kt. 

Rūšių sąrašai 

Išsamūs aprašai ir straipsniai apie gamtos vertybes 

Ekosistemų būklė ir funkcijos 

Suinteresuotųjų asmenų sąrašai ir darbo grupės sudėtis 

Trumpas vykusių susitikimų aprašas ir svarbiausi priimti nutarimai

III etapas. Darbo tikslų ir programos derinimas 

Darbo tikslų ir uždavinių nustatymas yra vienas 

svarbiausių plano rengimo etapų. Nuo jų 

priklauso teritorijos tvarkymo sėkmė. Pirmiausia 

tvarkymo tikslus būtina nustatyti pagal konkrečių 

ekosistemų tvarkymo reikmę. Vienoms ekosistemoms 

palaikyti pakanka nedidelio žmogaus įsikišimo, 

kitos turi būti gana smarkiai tvarkomos, 

o dar kitas būtina restauruoti ar net sukurti iš 

naujo. Natura 2000 teritorijų tvarkymas turi būti 

vykdomas atsižvelgiant į Buveinių direktyvos reikalavimus. 

Be to, rengiant planą reikia atsižvelgti 

į visuomenės informuotumą, pažintinę ir mokomąją 

veiklą, rekreaciją, mokslinę veiklą. Dėl to 

kai kurie uždaviniai gali būti ir ne gamtosauginio 

pobūdžio, tačiau ilgalaikiai teritorijos tvarkybos 

tikslai vis dėlto turi būti nukreipti į gamtos vertybių 

apsaugą. 

Iškeliant tvarkymo tikslus ir uždavinius svarbu 

atsižvelgti į teritorijos gamtos vertybes, teritorijos 

svarbą šalies ar tarptautiniu mastu, socialinius ir 

ekonominius procesus, žemėnaudos istoriją, tradicijas 

ir pan. Taip pat reikia išnagrinėti esamas 

ir būsimas galimybes, pavojus, ginčų objektus, 

galimas įgyvendinimo kliūtis. 

Nustačius tvarkymo tikslus ir uždavinius bei 

juos gerai išdiskutavus su visais suinteresuotaisiais 

asmenimis, numatomi tvarkymo veiksmai. 

Dažnai Eurosite formato planuose konkretūs 

veiksmai ar jų grupės įforminami kaip atskiri plano 

projektai. Paprastai atskiras projektas apima kelis 

veiksmus ir yra detalizuotas. Kiekvieno veiksmo 

ar projekto įgyvendinimas detalizuojamas, parengiamas 

kalendorinis darbo planas. Kalendorinio 

darbo plano sudarymo principas pateiktas 3.8 

lentelėje. 

Taip pat svarbu įvertinti kiekvieno veiksmo ar 

projekto įgyvendinimo kaštus. Kai kuriais atvejais 

jie gali būti preliminarūs, bet geriausia apskaičiuoti 

tiksliai, nes tai labai palengvina darbų planavimą 

laiko atžvilgiu. 

3.8 lentelė. Kalendorinio darbo plano rengimo pavyzdys (Idle, Bines, 2004) 

IV etapas. Grįžtamasis ryšys ir vertinimas 

Gamtotvarkos planavimas trunka tol, kol įgyvendinami 

numatyti tvarkymo veiksmai. Ilgainiui 

vis būtina atsigręžti ir peržiūrėti, kas yra padaryta, 

ar priemonės pasiteisino. Jeigu numatyti veiksmai 

yra įgyvendinami netinkamai ar įgyvendintų 

veiksmų poveikis tvarkomiems objektams yra 

neigiamas arba nėra jokio poveikio, būtina ieškoti 

priežasčių. Peržiūrimi ne tik tvarkymo veiksmai, 

bet ir pats planas. 

Dažniausiai atskirai vertinami atliekami darbai 

(pvz., jų kokybė, efektyvumas, atlikimo kaina ir 

pan.) ir jų poveikis tvarkomiems objektams (pvz., 

ar pagausėjo konkrečių rūšių tvarkomoje ekosistemoje, 

ar sustabdyta ekosistemos sukcesija, 

koks atsirado neigiamas ar teigiamas poveikis ir 

pan.). Tiek plano rengėjai, tiek jo įgyvendintojai 

yra žmonės, kurie gali klysti, kurių skirtinga kvalifikacija, 

todėl dažnai darbe gali pasitaikyti klaidų, 

neatitikimų, pritrūkti išteklių ir pan., o tokiomis sąlygomis 

gali nepasisekti įgyvendinti plano tikslų 

ir uždavinių. Aptariant grįžtamuosius priemonių 

poveikio aplinkai ryšius rekomenduojama laikytis 

šių principų (3.9 lentelė). 

¦ 77 ¦

Siūloma iki tam tikros datos atliekamų darbų 

vertinimą vadinti trumpalaikiu, o darbo poveikį 

tvarkomam objektui – ilgalaikiu vertinimu. Remiantis 

vertinimu priimami tam tikri sprendiniai. 

Darant ilgalaikį vertinimą priimti sprendimus yra 

sunkiau, nes tai susiję su tvarkymo tikslais. Yra 

vertinama, kaip nuo tvarkymo arba jo netaiky- 

¦ 78 ¦ 

3.9 lentelė. Svarbiausieji taikytų priemonių poveikio aplinkai grįžtamųjų ryšių ir vertinimo 

principai (Idle, Bines, 2004) 

GRĮžTAMIEJI RYŠIAI IR VERTINIMAS. SVARBIAUSIEJI PRINCIPAI 

Aiškumas Suprasti, kas, kaip ir kodėl naudosis vertinimo rezultatais 

Kryptingumas Svarbiausią informaciją ir pagrindinius (ilgalaikius) tikslus papildo informacija, 

susijusi su kasdieniais (trumpalaikiais) tikslais 

Vientisumas Užtikrinti, kad informacija būtų tiesiogiai susijusi su saugomos teritorijos tvarkymu. 

Tik tada ji tampa neatskiriama plano dalis 

Pusiausvyra Įvertinti, ar informacija nėra pernelyg brangiai gaunama ir ar tikrai susijusi su 

saugomos teritorijos tvarkymo tikslais 

Svarbumas Nuolat tikrinti, ar informacija dar nepasenusi ir būtina, ar nepasikeitę tikslai 

Tvirtumas Siekti, kad visus rodiklius galėtų lengvai patikrinti išorės auditoriai ir kad rodikliai 

atitiktų jiems keliamus reikalavimus (aiškūs, įvertinami, prieinami, tikroviški ir savalaikiai) 

3.3 pav. Gamtotvarkos 

darbų peržiūros schema 

(Idle, Bines, 2004) 

Plano peržiūra 

Racionalūs 

tvarkymo 

plano pakeitimai 

Pavyzdžio 

tvirtinimas 

mo priklauso įvairūs, pvz., buveinių ar konkrečių 

rūšių, būklės pokyčiai. Trumpalaikis vertinimas 

gali būti atliekamas kasmet. Juo remiantis koreguojami 

atliekami darbai, peržiūrimi ištekliai 

(žmonių, lėšų ir pan.) ir atliekamas kasmetinis 

darbų koregavimas (3.3 pav.). 

Gamtotvarkos planas 

(apima darbų planą ir 

projektų sąrašą) 

Ataskaita apie atliktus 

ir neatliktus 

darbus 

Saugomoje teritorijoje 

įvykusių pokyčių 

aprašas 

Pokyčius sukeliančių 

veiksnių vertinimas 

Vertinimo tikslai, 

priemonės ir objektas 

Ar tai padeda apsaugoti 

ypatybes, dėl kurių teritorija yra 

saugoma 

Rezultatų aptarimas 

su suinteresuotaisiais 

asmenimis 

Kasmet 

Trumpa laikiai 

Kas 3–5 metai 

Ilgalaikiai

Darbų peržiūrėjimas ir vertinimas yra opus 

ir aktualus klausimas. Pirmiausia svarbu parinkti 

tinkamus vertinimo specialistus. Dažniausiai 

kyla klausimas, o kas gali vertinti planuotojų 

ar įgyvendintojų darbus? Paprastai tai gali būti 

gamtotvarkos srityje patyrę specialistai, parengę 

ir įgyvendinę daug gamtotvarkos planų. Dar 

geriau, kad vertintojai būtų apmokyti specialiuose 

kursuose. Be to, jie turi būti pakankamai 

diplomatiški, nes dažnai vertinimas priimamas 

kaip kritika. Svarbu į darbų vertinimą įtraukti ne 

tik darbų atlikimo vykdytojus ir planuotojus, bet 

ir kitus suinteresuotuosius asmenis. Tinkamai 

bendraujant su visais plano įgyvendinimu suinteresuotais 

asmenimis galima sulaukti jų pritarimo 

ir išvengti konfliktinių situacijų. 

Įvairiose šalyse gamtotvarkos veiksmų įgyvendinimas 

vertinamas skirtingai. Vienose atliekama 

tik darbų peržiūra, kitose vertinamas tvarkymo 

darbų efektyvumas, dar kitose daromas 

gamtosauginis auditas. Taip pat gali būti daromi 

minėti trys vertinimai. Gamtosauginis auditas 

yra gan formalus dalykas, ir ne visose šalyse 

jis įteisintas (žiūr. 6 skyrių). Tokiais atvejais tam 

tikros organizacijos nustato vidaus audito tvarką. 

Įmonių ar organizacijų aplinkosauginį auditą 

gali atlikti tik specialius sertifikatus (diplomus) 

turintys asmenys. Tuo tarpu gamtosauginiam 

auditui atlikti daugelyje šalių nereikalingas specialus 

sertifikatas. 

Auditas yra dviejų tipų: vidaus ir išorės. Vidaus 

auditą dažniausiai atlieka vadovaujančioji 

organizacija, pvz., Aplinkos ministerija organizuoja 

tam tikros saugomos teritorijos vidaus 

auditą. Vidaus auditą taip pat gali atlikti patyrę 

saugomų teritorijų specialistai kartu su planą 

rengusios darbo grupės vadovu bei pasitelkę 

patyrusių gamtos tvarkymo specialistų. Išorės 

auditas gali būti užsakytas įvairių tarptautinių 

organizacijų ar plano įgyvendinimo rėmėjų. Dažniausiai 

išorės auditas yra gerokai naudingesnis 

ir nešališkesnis. Be to, tarptautinės organizacijos 

pakviečia auditą atlikti įvairiose šalyse dirbusius 

ir patyrusius auditorius. Atliekant tokį auditą pagerėja 

darbų kokybė, lengviau nustatyti, ar tvarkymo 

darbai atitinka tarptautinius reikalavimus. 

Audito tikslai ir vykdymo procedūros turi būti 

aiškiai apibrėžtos ir suprantamos. Prieš pradedant 

auditą būtina supažindinti saugomų teritorijų 

administraciją ir kitus specialistus su audito 

tikslais bei procedūromis. Auditą siūloma atlikti 

orientuojantis į šiuos pagrindinius klausimus 

(3.10 lentelė). Atlikto audito parengiama ataskaita, 

su kurios rezultatais supažindinami saugomų 

teritorijų darbuotojai ir kiti suinteresuotieji 

asmenys. Įvairūs netikslumai patikslinami ir audito 

išvados pakoreguojamos auditorių ir įvairių 

suinteresuotųjų asmenų diskusijose. 

3.10 lentelė. Svarbiausieji gamtotvarkos audito klausimai (Idle, Bines, 2004) 

Svarbiausieji audito klausimai 

• Ar buvo aiškiai nustatyti pokyčius sukėlę veiksniai? 

• Ar dabar saugomai teritorijai reikalingi esminiai tvarkymo režimo pakeitimai, įskaitant ir tikslus? 

• Ar siekiant užsibrėžtų tikslų buvo veiksmingai naudojami ištekliai (laikas ir pinigai)? 

• Kuri už saugomą teritoriją atsakingos organizacijos vidaus struktūra (padalinys) atlieka tvarkymo darbus? 

Ar jie veiksmingi? 

• Ar reikia peržiūrėti ir keisti esamas veiklos kryptis ir infrastruktūrą? 

• Ar buvo sistemingai vertinta visa turima informacija? 

• Ar planuoti tvarkymo darbai turėjo ką nors pakeisti per numatytą laikotarpį? 

¦ 79 ¦

¦ 80 ¦ 

V etapas. Gamtotvarkos plano tvirtinimas 

Įvairios šalys yra pasitvirtinusios planų tvirtinimo 

tvarką ir rengimo procedūras, bet dalyje 

šalių centralizuotos tvarkos ir procedūrų nėra, 

todėl įvairios organizacijos turi savas. Šalyse, 

kuriose nevyriausybinės organizacijos turi daug 

3.5.2. Antrasis modelis: universalus 

gamtotvarkos planas 

Šiame poskyryje yra supažindinama su plačiai 

taikomu įvairiose, ypač besivystančiose, 

šalyse gamtotvarkos plano modeliu. Dėl plano 

plataus taikymo jį galima sąlygiškai pavadinti 

„universaliu plano modeliu“. Šis plano modelis 

buvo sukurtas pagal JAV Biologinės įvairovės 

išsaugojimo programą ir skirtas plačiam pritaikymui 

įvairiose pasaulio šalyse (Margoluis, Sa- 

nuosavų saugomų teritorijų, gamtotvarkos planai 

organizuojami ir tvirtinami savaip. Lietuvoje 

gamtotvarkos planai tvirtinami Vyriausybės 

nustatyta tvarka (Saugomų teritorijų strateginio 

planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos 

aprašas. LRV nutarimas, 2004, Nr. 709). 

3.4 pav. Tradicinio gamtotvarkos plano rengimo schema (Idle, Bines, 2004) 

Gamtotvarkos plano rengimo konsensuso principu, arba visų šalių sutarimu, schema 

Pasirengimas 

Specialistai, 

ekspertai 

Pirmasis planas Antrasis planas 

Konsultantai 

Darbo 

grupė 

Darbo 

grupė 

Darbo 

grupė 

Suinteresuotieji 

asmenys 

Planas 

Darbo 

grupių 

ataskaitos Planas 

Darbas 

Darbas 

fasky, 1998). Plano išskirtinis bruožas yra tas, 

kad jo rengimo procese gali ir turi dalyvauti vietos 

specialistai ir teritorijos vietos bendruomenės. 

JAV veikia kelios gamtotvarkos planų rengimo 

mokyklos ar grupės, todėl negalima teigti, 

kad naudojamas tik šis modelis. Dalis mokyklų 

rengia ekosistemų valdymo modeliu pagrįstus 

planus. Tokių planų rengimas, įgyvendinimas ir 

veiklos monitoringas yra kur kas sudėtingesni, 

todėl ir nesiūloma su jais susipažinti. Vis dėlto 

„amerikietiški gamtotvarkos planų modeliai“ turi

vieną bendrą bruožą: planų įgyvendinimo veiksmai 

yra sistemingai tikrinami, vertinami. Planai 

ir įgyvendinimo veiksmai yra koreguojami ir 

pritaikomi prie kintamų sąlygų. Paminėtina, kad 

amerikiečiai pirmieji pradėjo propaguoti ir taikyti 

adaptyviosios gamtotvarkos principus. Pateikiamas 

plano modelis susideda iš kelių pakopų, 

kurios dalijamos į subpakopas. Jos trumpai aprašytos 

toliau tekste. 

3.5.2.1. Koncepcinio modelio sukūrimas 

(A pakopa) 

Koncepcinio modelio kūrimas taikomas ne 

visų šalių gamtotvarkos planavimui. Jį dažniau 

naudoja amerikietiškos gamtosaugos mokyklos. 

Koncepcinis modelis išryškina esamas 

problemas, jas svarstant galima susikurti teorinę 

tvarkymo strategiją bei pasitarti su kitais 

specialistais ankstyviausioje planavimo stadijoje. 

Koncepcinis plano modelis pateikia teorinį 

plano ir jo įgyvendinimo vaizdą (viziją). Jis atskleidžia 

ryšius tarp tam tikrų faktų, nuo kurių 

gali priklausyti vietovės tvarkymas, juo galima 

trumpai apibūdinti esamas vietovės sąlygas, 

parodyti didžiausias tiesiogines ar netiesiogines 

grėsmes. 

Koncepcinį modelį dažniausiai rengia specialistų 

grupė, kurioje yra tiek planuotojų, tiek 

būsimų plano įgyvendintojų bei vietovę tyrusių 

mokslininkų ir kt. Modeliuojant tvarkymą remiamasi 

esamais duomenimis apie vietovę, išnagrinėjami 

veiksniai, kurie gali turėti poveikio vietovei, 

galimos tiesioginės ar netiesioginės grėsmės 

ir kt. Koncepcinio modelio kūrimui naudojami tik 

svarbiausi ir akivaizdžiausi duomenys ir įtikinamiausia 

informacija, tuo tarpu detalus duomenų 

ir informacijos apie vietovę analizavimas atliekamas 

plano rengimo B pakopoje. Koncepcinio 

modelio kūrimas yra savotiškas „smegenų 

lietus“, kurio metu plano rengimo komanda 

išsako galimas vietovės tvarkymo strategijas, 

veiksmus, prioritetus ir kt. Koncepcinio modelio 

kūrimas susideda iš keturių subpakopų: 

A1 – esamų duomenų ir informacijos apie 

vietovę peržiūra; 

A2 – pirminio koncepcinio modelio kūrimas; 

A3 – pirminio koncepcinio modelio peržiūra 

ir patobulinimas atsižvelgiant į vietovės sąlygas 

ir į vietos bendruomenių poreikius; 

A4 – grėsmių ir prioritetų nustatymas. 

Taigi suformuluotas tvarkymo modelis yra 

aptariamas tarp specialistų platesniu mastu bei 

su vietos bendruomene, kuri bus įtraukta į tvarkymo 

darbus. Modelio kūrimas neužima daug 

laiko ir lėšų. Jį kuria mažesnė žmonių grupė nei 

paties plano ir tam reikia nedaug lėšų, bet jo 

nauda yra akivaizdi. Sukurtame modelyje galima 

regėti plano įgyvendinimo viziją ir tas palengvina 

detalaus plano rengimą. Dažniausiai plano rengimo 

pakopos modelis yra gerokai patobulinamas, 

tačiau tai yra puikus plano rengimo startas. 

Koncepcinį modelį galima vertinti ne tik kaip 

vietovės tvarkymo viziją, bet ir kaip strategiją. 

3.5.2.2. Gamtotvarkos plano rengimas 

(B pakopa) 

Detalesnį gamtotvarkos planą rengia didesnė 

grupė žmonių nei kuriant jo koncepciją. Dėl to 

koncepcinis modelis yra puikus startas plano 

rengėjams, kurie nedalyvavo jo rengimo pirmoje 

(A) pakopoje. Vietovės tvarkymo vizija yra 

detalizuojama ir suformuluojami plano tikslai, 

uždaviniai ir veiksmai. Planą siūloma rengti trim 

subpakopomis: 

B1 – plano tikslų suformulavimas; 

B2 – plano uždavinių konkretizavimas; 

B3 – įgyvendinimo veiksmų parengimas. 

Plano tikslų suformulavimui siūloma naudotis 

šiais kriterijais: tikslai turi būti aiškūs, apimti 

būsimus veiksmus, trumpai suformuluoti 

bei išmatuojami, kad būtų galima juos įvertinti. 

Pradžioje formuluojami galimi (potencialūs) 

tvarkymo tikslai, kurie vėliau sukonkretinami ir 

patobulinami. Tikslų pavyzdžiai: „išsaugoti sengires 

nacionaliniame parke, sustabdyti aukštapelkės 

degradaciją, apsaugoti natūralias pievas“ 

ir pan. 

¦ 81 ¦

Atsižvelgiant į suformuluotus tikslus konkretizuojami 

uždaviniai. Konkrečiam tikslui gali būti 

keliami keli uždaviniai. Juos formuluojant siūloma 

naudotis šiais kriterijais: turi aiškiai parodyti 

(atspindėti) norimus vietovės tvarkymo pokyčius, 

turi būti tiksliai išmatuojami (procentais, 

skaičiais ir kt.), apibrėžti laiko atžvilgiu ir praktiški 

bei specifiški konkrečiai vietovei. Pradžioje, 

kaip ir formuluojant tikslus, pasiūlomi galimi 

uždaviniai, kurie vėliau aptariami su planuotojų 

grupe ir sukonkretinami. 

Trečia subpakopa yra tvarkymo veiksmų parengimas. 

Atskiram uždaviniui įgyvendinti yra 

numatomi keli veiksmai. Numatant veiksmus 

siūloma naudotis šiais kriterijais: veiksmai turi 

būti tiesiogiai susiję su plano uždaviniais, aiškiai 

apibrėžtas jų objektas, įmanomi įgyvendinti, atitikti 

konkrečios vietovės tradicines normas bei 

realiai įgyvendinami (ne per brangūs). Parengus 

plano veiksmus, būtina nustatyti kiekvieno 

veiksmo įgyvendinimo kaštus ir laikotarpį. 

Taigi koncepcinis plano modelis yra išvystomas 

iki detalesnio tvarkymo plano. Plano 

parengimas reikalauja ne tik laiko ir lėšų, bet ir 

gero planavimo grupės darbo. Plano parengimo 

kokybė priklauso nuo grupės vadovo kvalifikacijos, 

mokėjimo panaudoti įvairių specialistų 

žinias ir nuo tinkamos grupės subūrimo. Plano 

sėkmingą įgyvendinimą lemia tai, kiek vietos 

specialistų (t. y. tų, kurie įgyvendins tvarkymo 

veiksmus) yra įtraukta į plano rengimą. Planas 

neturi būti primestas jo įgyvendintojams, kaip tai 

dažnai daroma Lietuvoje. 

¦ 82 ¦ 

3.5.2.3. Įgyvendinimo monitoringo 

plano rengimas (C pakopa) 

Parengus gamtotvarkos planą ir prieš pradedant 

tvarkymo veiksmus, labai svarbu parengti 

veiklos monitoringo planą. Monitoringo plano parengimas 

yra planavimo neatskiriama dalis. Jeigu 

nebus parengtas monitoringo planas, gamtotvarkos 

plano įgyvendintojai ir planuotojai negalės 

nustatyti, ar plano tikslai ir uždaviniai yra pasiekti, 

ir ar reikia, o jeigu – taip, tai kaip pataisyti planą. 

Monitoringo planas apima tiek tvarkomų 

objektų (rūšių, buveinių ar ekosistemų) nuolatinį 

būklės stebėjimą, tiek plano įgyvendinimo valdymo 

monitoringą. Svarbu ne tik stebėti, kuria 

linkme kinta tvarkomų objektų būklė (blogėja, 

gerėja, yra stabili), bet ir sekti plano veiksmų (veiklos) 

valdymą, t. y. ar laiku, planuotoje vietoje ir 

numatytos apimties yra įgyvendinami veiksmai, 

tinkamai taikomos priemonės, panaudojami ištekliai 

ir kt. Monitoringo planą siūloma rengti šiomis 

subpakopomis: 

C1 – monitoringo strategijos parengimas, stebėjimo 

indikatorių parinkimas ir reikalingų specialistų 

funkcijų apibrėžimas; 

C2 – tinkamų metodų, duomenų rinkimo ir 

kaupimo principų parinkimas; 

C3 – tikslios stebėjimo vietos ir laiko bei reikalingų 

lauko ir duomenų specialistų parinkimas; 

C4 – plano veiklos valdymo monitoringo plano 

parengimas. 

Prieš parengiant tvarkomų objektų monitoringo 

planą svarbu priimti monitoringo strategiją. 

Joje apibrėžiami bendrieji monitoringo atlikimo 

principai ir apimtys. Kitas žingsnis – detalizuoti 

monitoringą, t. y. kokiais laiko tarpais turi būti 

atliekami gamtos objektų (rūšių, buveinių) stebėjimai, 

kokiais metodais bus įvertinamos galimos 

kliūtys ir jų pašalinimo būdai, kokia reikalinga 

informacija bei kokie vertinimo indikatoriai turi 

būti naudojami, kad būtų tinkamai įvertinti plano 

įgyvendinimo rezultatai. Taip pat yra nustatoma, 

kiek ir kokie specialistai reikalingi monitoringui 

atlikti, apibrėžiant jų funkcijas, tiksliai nustatant 

stebėjimo vietas, kaip bus renkami, kaupiami bei 

apdorojami duomenys. 

Panašiai yra rengiamas ir priemonių įgyvendinimo 

monitoringo planas. Jis rengiamas panašiai, 

tačiau šiuo atveju stebima veiksmų atlikimo seka, 

tvarka, laikas, kaip naudojami žmonių ir lėšų ištekliai 

ir koks jų panaudojimo efektyvumas. Todėl 

parenkami visiškai skirtingi stebėjimo indikatoriai, 

nes šiuo atveju stebimas veiklos procesas, 

plane numatytų veiksmų ir įgyvendinimo veiksmų 

atitiktys bei efektyvumas.

Monitoringo planą rengia planuotojai, dalyvaujant 

ir monitoringo vykdymo specialistams. 

Planas turi būti realus ir aiškus, jam įgyvendinti 

turi pakakti ne per didelių piniginių ir žmogiškųjų 

išteklių. Suprantama, tvarkomų objektų monitoringą 

ir įgyvendinimo veiklos monitoringą turi atlikti 

skirtingos kvalifikacijos specialistai: pirmąjį – 

lauko tyrinėtojai (gamtininkai), antrąjį – vertinimo 

ar audito specialistai. 

3.5.2.4. Tvarkomojo ir monitoringo planų 

įgyvendinimas (D pakopa) 

Parengus tvarkomuosius (šiuo atveju – tik 

tvarkymo veiksmų planas) ir monitoringo planus, 

belieka atlikti paskutinę darbų pakopą. Formaliai 

skiriamos šios subpakopos: 

D1 – tvarkomojo plano įgyvendinimas; 

D2 – monitoringo plano įgyvendinimas. 

Plano įgyvendinimas yra atsakingas uždavinys 

ir jo sėkmė priklauso ne tik nuo žmonių, kurie 

organizuos ar atliks tam tikrus veiksmus. Plano 

vykdytojų darbas priklauso ir nuo plano parengimo. 

Jeigu veiksmų plane buvo spragų, vykdytojai 

atliks netinkamus veiksmus ir tai paaiškės tik 

atlikus monitoringą. Todėl rekomenduojama nuolatos 

stebėti, ar atliekami veiksmai nepablogina 

tvarkomų buveinių ar rūšių būklės. Sistemingai 

kontroliuojant veiksmus, greitai išryškėja plano ar 

jo įgyvendinimo spragos, tuomet veiksmus tenka 

koreguoti bei mokytis iš padarytų klaidų. 

Peržvelgus abu gamtotvarkos planų modelius, 

nepaisant jų tam tikrų skirtingumų, pagrindiniai 

plano elementai yra labai panašūs. Taip pat ir 

planavimo procedūros. Tai atitinka minėtiesiems 

bendriesiems gamtotvarkos planų rengimo principams. 

Jei panagrinėsime kitų Europos šalių 

gamtotvarkos planų formatus, tai ir juose yra skirtingumų. 

Dalis Europos šalių, kaip buvo minėta, 

naudoja Eurosite plano formatą, tuo tarpu Vokietija, 

Lenkija ir kitos turi savo plano formatą. Tarptautinės 

organizacijos, pvz., Tarptautinė gamtos 

apsaugos sąjunga (Thomas, Middleton, 2003), 

Biologinės įvairovės konvencijos ir RAMSAR‘o 

konvencijos sekretoriatai yra paruošę atskiras 

planų rengimo rekomendacijas ir formatus. 

Lietuvoje gamtotvarkos planai rengiami pagal 

teisiškai nustatytą struktūrą. Per pastaruosius 

penkis metus ji buvo keičiama tris kartus, bet 

visumoje mažai pasikeitė. Tuo tarpu reikalavimai 

plano turinio aprašui pasikeitė gerokai. Šiuo metu 

vadovaujamasi Aplinkos ministro įsakymu dėl 

reikalavimų gamtotvarkos plano turiniui aprašo 

(LR Aplinkos ministro įsakymas..., 2009). Plano 

struktūra sudaro: 

1. Teritorijos būklės aprašymas ir įvertinimas; 

2. Gamtotvarkos plano tikslai ir uždaviniai; 

3. Gamtotvarkos plano priemonių įgyvendinimo 

planas; 

4. Gamtotvarkos plano priemones įgyvendinantys 

fiziniai ir(ar) juridiniai asmenys ir jų funkcijos; 

5. Išteklių analizė, lėšų poreikis gamtotvarkos 

plano priemonėms įgyvendinti ir finansavimo 

šaltiniai; 

6. Gamtotvarkos plano tikslinimo ir stebėsenos 

tvarka. 

Prie parengto plano yra pateikiama pagrindžiamoji 

informaciją, kuri buvo naudojama rengiant 

planą. Tai pagrinde yra vietovės ir gamtinių 

vertybių aprašymas, analizė ir parodomi sprendimų 

priėmimo būdai. Visumoje planas atitinka 

naudojamų gamtotvarkos planų struktūrą ir reikalavimus. 

Dalis gamtotvarkos mokyklų ar atskirų specialistų 

mano, kad gamtotvarkos planų rengimas yra 

mokslinis kūrybinis planavimo procesas, tad priimti 

daugeliui šalių vieną plano formatą yra sunku 

ne tik dėl nacionalinių planavimo ypatumų, bet ir 

dėl skirtingų specialistų požiūrio į gamtotvarkos 

strategiją, veiklas ir pan. Apibendrinant galima 

teigti, kad įvairios rekomendacijos negali būti kulinarijos 

ar vaistų receptų knyga. Kadangi šalys 

turi savo planavimo specifiką, supažindinimas su 

pagrindiniais planų formatais suteiks galimybę 

būsimiems ir esamiems planuotojams palyginti 

su Lietuvoje naudojamais planavimo ypatumais. 

¦ 83 ¦

¦ 84 ¦ 


Alexander M. (Ed.). 2007. Management 

Planning for Nature Conservation. A Theoretical 

Basis and Practical Guide. Springer–Verlag, 

425 p. 

Eurosite. 2001. Toolkit: Management Planning, 

80 p. 

Idle E. T., Bines T. J. 2004. Saugomų teritorijų 

gamtotvarkos planų rengimas (Rekomendacijos 

planų rengėjams ir jų vadovams). Eurosite/ 

Darvino programos iniciatyva. Vilnius: Lietuvos 

gamtos fondas (vertimas į lietuvių kalbą), 33 p. 

iuCn/ssC. 2008. Strategic Planning for 

Species Conservation: A Handbook. Gland: 

IUCN/SSC, 104 p. 

Lockwood M., Worboys G., Kothari A. 

(Eds.). 2006. Managing Protected Areas: A Global 

Guide. Earthscan. London–Sterling, 802 p. 

Margoluis R., Salafsky N. 1998. Measures 

of Success: Designing, Managing and Monitoring 

Conservation and Development Projects. 

Island Press, 362 p. 

Secretariat of the Convention on Biological 

Diversity. 2004. Biodiversity Issues for Consideration 

in the Planning, Establishing and Management 

of Protected Area Sites and Networks. 

Montreal, SCBD, (CBD Technical series Nr. 15), 

164 p. 




Stončius D., Treinys R., Mierauskas P. 

2001. Gamtotvarkos vaidmuo saugant biologinę 

įvairovę. Vilnius: Lietuvos gamtos fondas, 85 p. 

The Nature Conservancy. 2007. Conservation 

Action Planning: Developing Strategies, 

Taking Action and Measuring Success at Any 

Scale. 18 p. 

Thomas L., Middleton J. 2003. Guidelines 

for Management Planning of Protected Areas. 

Gland & Cambridge: IUCN.

4. BUVEINIŲ TVARKYMO IR 

RŪŠIŲ VALDYMO YPATYBĖS 

4.1. Pievų ir ganyklų tvarkymas 

4.1.1. Pievų naudojimas praeityje ir 

joms dabar iškilusios grėsmės 

Manoma, kad dabartinė Vidurio Europos 

pievų augalija pradėjo formuotis poledynmečiu, 

holocene (maždaug 10 000–7000 m. prieš 

mūsų erą). Atsiradus senajai žemdirbystei, 

pievos buvo pradėtos (t. y. nuo neolito laikų, 

maždaug 5000 metų prieš mūsų erą) naudoti 

tradiciškai – imta ganyti gyvulius, pjauti žolę, 

laukiniai žolėdžiai gyvūnai ekstensyviai graužė 

žolę, tad augmenija buvo prisitaikiusi prie ekstensyvaus 

naudojimo. Senovėje žmonės degindavo 

miškus, taip pat miškuose kildavo gaisrų 

dėl perkūnijos ar kitų priežasčių. Dalis išdegusių 

miškų būdavo suariama, dalis naudojama gyvuliams 

ganyti. Vystantis žmonijai didėjo žemės 

panaudojimo poreikiai ir žemių būdavo naudojama 

vis daugiau. XIX–XX amžiuose žemdirbystė 

sparčiai intensyvėjo. Būdavo iškertama daugiau 

miškų, sausinamos pelkės, taigi daugiau žemės 

įsisavindavo. Dėl intensyvios melioracijos buvo 

nusausinta dideli pelkių ir drėgnų pievų plotai. 

Norint gauti didesnę žolinės augalijos produkciją, 

natūralios pievos būdavo suariamos, paverčiamos 

ariama žeme ar persėjamos, t. y. formuojamos 

laikinos pievos. Ypač pievų ir pelkių 

panaudojimas padidėjo tarpukario metais. Tvyrant 

karo grėsmei, reikėjo intensyvinti žemės ūkį 

ir gauti kuo didesnę žemės ūkio produkciją, taigi 

prieš Antrąjį pasaulinį karą žemės ūkis buvo labai 

intensyvinamas. Pokario metais įvairiose Europos 

šalyse žemės ūkio intensyvinimas skyrėsi. 

Pievos buvo perariamos ir paverčiamos laikinomis, 

suariama vis naujų žemių. Lietuvoje pokario 

metais žemės ūkio intensyvinimas prasidėjo po 

1950 metų. Buvo sausinamos žemės, t. y. tarp 

jų ne tik pelkės, bet ir drėgnos pievos, kertami 

pievų plotus skiriantys medžiai ir krūmai, raunami 

jų kelmai, išvežami akmenys ir taip buvo for- 

muojami dideli atviri pievų plotai, kurie būdavo 

užsėjami kelių rūšių pievų augalais – taip pievos 

buvo sukultūrintos. Jose biologinė įvairovė buvo 

skurdi dėl mažos žolinės augalijos įvairovės bei 

jos intensyvaus naudojimo: žolės pjovimas prasidėdavo 

gegužės pabaigoje, pievų žolinė buvo 

pjaunama du, o kai kuriuose Lietuvos vietose, 

pvz., Nemuno deltos regione, net tris sykius per 

vasarą. Pievų žolinės augalijos įvairovė mažėjo ir 

dėl mineralinių trąšų naudojimo. Net nesuartos, 

bet mineralinėmis trąšomis tręšiamose pievose 

išnykdavo natūralios augalų rūšys. Grėsmingesnė 

situacija buvo Sovietų Sąjungoje, kai pokario 

metais sovietų valdžia pradėjo suarti natūralias 

pievas – stepes. Stepėse natūraliai susiformavo 

derlingas dirvožemis, tad pirmieji derliai buvo 

dideli, bet ilgainiui derlingumas krisdavo. Stepės 

nebuvo renatūralizuojamos, ir buvo sunaikintos 

ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje bei 

Amerikoje. Europoje nedaug rasime vietų, kur yra 

išlikusių natūralių stepių plotų. Tai Askanija Nova 

rezervate (Ukraina), Hortobogy‘io nacionaliniame 

parke (Vengrija) ir pan. Lietuvoje natūralių 

pievų yra išlikę tik upių salpose, stačiuose šlaituose 

ar net tarp kalvų, kur arimas neįmanomas 

ar yra sunkus, miškų pievų aikštelėse. Pusiau 

natūralių pievų, kurios buvo neariamos daugiau 

kaip dešimt metų, yra išlikę daugiau. Natūralių ir 

pusiau natūralių pievų pasiskirstymas Lietuvoje 

pateiktas 4.1 paveiksle. 

Grėsmės. Pievas būtina reguliariai šienauti, 

ganyti ar deginti atskirus plotus, kitaip, vykstant 

natūraliai sukcesijai, pievos pavirs krūmynais ar 

mišku, o drėgnos pievos – nendrynais. Tačiau 

pastaraisiais metais išlikusioms natūralioms ar 

pusiau natūralioms pievoms iškilo kitų grėsmių. 

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, suiro 

kolektyviniai ūkiai. Buvo pradėta vykdyti žemės 

reforma, kuri nesibaigusi iki šiol. Didelė dalis žemės 

ūkio paskirties žemių liko be šeimininkų ar, 

ir atgavę žemės nuosavybę, dalis ūkininkų žemės 

nenaudojo. Apleistos pievos pradėjo užželti 

menkaverte žole, nendrėmis, krūmais, vėliau – 

ir medžiais. Vyko natūralus pievų sukcesijos 

procesas, kuris baigiasi miško susiformavimu. 

¦ 8 ¦

4.1 pav. Natūralų ir pusiau natūralių pievų pasiskirstymas Lietuvoje. Baltai pažymėti rajonai, 

kuriuose pievų inventorizavimo darbai nevykdyti (Lietuvos gamtos fondas, Botanikos institutas, 

200 ) 

Šiuo metu Lietuvoje dar yra daug apleistų pievų, 

užžėlusių krūmais ir medžiais. Ypač jų gausu 

tose vietose, kur žemės yra nederlingos ir silpni 

ūkiai. To negalima pasakyti apie Vidurio Europos 

4.2 pav. Nendrėmis ir krūmais apaugusių 

drėgnų pievų šienavimas specialia technika 

Krisrianstade (Švedija). Arūno Pranaičio nuotr. 

¦ 86 ¦ 

pievas. Norint grąžinti pievoms pirminę būklę, 

būtini brangiai kainuojantys atkuriamieji darbai 

(4.2 – 4.3 pav.). 

4.3 pav. Krūmų pjovimas apleistose pievose 

Nemuno deltos regioniniame parke. Prano 

Mierausko nuotr.

Kita grėsmė pievoms kyla dėl to, kad miškininkai 

pradėjo miško pievų ar šlaitų apsodinimą 

medžiais ar net taiko arimą, o taip yra sunaikinama 

natūralių pievų augmenija. 2005 metais 

pagal Kretingos miškų urėdijos užsakymą parengtą 

žemėtvarkos planą buvo suartas Margionių 

draustinyje (Kretingos, Skuodo r.) esantis 

natūralia augalija apaugęs upės šlaitas ir taip 

sunaikintos vertingos pievų bendrijos ir saugomi 

augalai (žiūr. įklijas). Iki tol šis šlaitas buvo 

tik ekstensyviai ganomas (naudojamas vietos 

ūkininkų). Margionių draustinio sunaikintą pievą 

galima atkurti parengus restauravimo planą ir 

ateityje numatant tinkamus gamtotvarkos veiksmus. 

Natūralių ir pusiau natūralių pievų Lietuvoje 

sunaikinta nemažai. Taip pat mišku buvo užsodintos 

natūralios pievos Paviršulio tyrelio botaniniame 

– zoologiniame draustinyje bei kitose 

saugomose teritorijose. Taigi grėsmė natūralumo 

išsaugojusioms pievoms kyla ne tik siekiant 

žmonėms gauti daugiau žemės ūkio produkcijos 

jas intensyviai naudojant, suariant, bet, kaip matyti 

pastaraisiais metais, „dievo rykšte“ pievoms 

tapo miškininkų sprendimas jas apsodinti medžiais. 

Gerai, kad didelė dalis pusiau natūralių 

pievų yra saugomose teritorijose, bet grėsmė 

joms dar išlieka dėl tinkamos gamtos apsaugos 

politikos nebuvimo, o sunaikintų natūralių pievų 

ekologinio restauravimo planai nėra rengiami, ir 

pievos yra nerestauruojamos. 

4.1.2. Pievų tvarkymo ypatybės 

Planuojant ir įdiegiant pievų tvarkymo priemones 

būtina atsižvelgti į jų augalų bendrijų 

sudėtį, saugomas augalų rūšis, ten įvairiais sezonais 

(veisimosi, poilsio, žiemojimo) gyvenančius 

gyvūnus, pievų tipus ir esamą būklę. Pievos 

klasifikuojamos pagal skirtingus kriterijus. 

Klasifikuojant pievas pagal jų bendrijų sudėtį 

naudojamasi Brauno ir Blanquet‘o klasifikavimo 

principais, o geografiniu (fitotopologiniu) principu 

pievos suskirstytos į žemynines ir užliejamąsias, 

taip pat pievos klasifikuojamos pagal 

augalų bendrijas ir buveines (Rašomavičius, 

1998). Žemyninės pievos atsirado dėl žmogaus 

veiklos: ganant ir šienaujant miško kirtavietes ar 

nusausintų pelkių vietose. Kaip teigiama, žemyninės 

pievos nėra periodiškai užliejamos ir netręšiamos 

turtingomis maisto medžiagų aliuvio 

sąnašomis. Jos pagal augimviečių topologiją 

suskirstomos į sausmines (aukštesnių vietų) ir 

žemumines (žemumų). Sausminės pievos aptinkamos 

aukštesnėse reljefo vietose ir maitinamos 

kritulių vandeniu, o žemuminės pievos užima 

žemesnes reljefo vietas, šlaitų papėdes, tarpukalves 

(Rašomavičius, 1998, 2001). Užliejamos 

(salpinės) pievos yra periodiškai užliejamos ir 

maitinamos maisto medžiagomis, kurių atneša 

poplūdžio vanduo. Taigi pievų tvarkymas (šienavimas, 

ganymas, deginimas) turi būti specifinis: 

vienoks – sausminėms, kitoks – žemuminėms. 

Žemdirbiai vadovaujasi patirtimi – užliejamų 

pievų nearia, nes vanduo išplaus derlingą dirvožemio 

sluoksnį. Taip pat retai ariamos kalvotos 

pievos. Be to, skirtingų tipų pievose ganomos ir 

atitinkamų veislių gyvuliai. 

Gamtosauginiais sumetimais daugelyje šalių 

pievų klasifikavimas yra supaprastintas, nes tai 

leidžia paprasčiau planuoti ir atlikti gamtotvarkos 

veiksmus. Britanijoje pievos yra suskirstytos į 

rūgščias, mezotropines ir kalkingas (Sutherland, 

Hill, 1995). Rūgščios pievos yra neturtingos 

maisto medžiagų, dirvos pH yra mažas, dėl to 

žolinė augalija yra skurdi tiek augalų rūšine sudėtimi, 

tiek produktyvumu. Rūgščiose pievose 

dažniausiai yra ganoma (paprastai avys, rečiau 

galvijai), rečiau šienaujamos dėl nedidelio produktyvumo. 

Kad susiformuotų tankesnė žolinė 

danga kitais metais, rūgščių pievų išdžiūvusi 

augalija yra deginama, ypač tose vietose, kur 

yra gyvulių neėdamų augalų rūšių, kaip melsvoji 

melvenė (Molinia caerulea). Degimuose išauga 

jaunos ir gyvuliams labiau tinkamos augalų rūšys. 

Mezotropinės pievos plyti silpnai rūgščiame 

ir neutralaus pH dirvožemiuose. Augalų rūšinė 

sudėtis yra gausi ir jų augalinė produkcija yra 

daug didesnė nei rūgščių pievų. Mezotropinės 

pievos yra šienaujamos ir ganomos. Kalkingos 

pievos plyti kalkingame dirvožemyje, dažnai su- 

¦ 87 ¦

siformavusiame ant kreidingo ar kalkakmeningo 

substrato. Jos išsiskiria turtinga rūšių žoline 

augmenija, pvz., Didžiojoje Britanijoje jose gali 

augti apie tris šimtus augalų rūšių. Nuo pievų 

tipų ir augalų rūšinės įvairovės priklauso bestuburių, 

ypač vabzdžių, taip pat paukščių rūšių 

įvairybė. 

Dažnai pievos gali būti paplitusios mozaikiškai 

ir skirtis augalų bendrijomis, taip pat 

varijuoti ir reljefas, o gamtotvarkos veiksmai 

atliekami platesnio masto teritorijose. Reikėtų 

planavimo ir tvarkymo darbus atlikti detaliau, 

mažesniuose pievų ploteliuose. 

Pievų šienavimas. Pievas Vidurio Europos 

lygumose rekomenduojama šienauti bent kartą 

per metus, bet, priklausomai nuo tvarkymo 

uždavinių, pievos gali būti šienaujamos du kartus 

per metus. Šienaujant rečiau kaip kartą kas 

dveji metai pablogėja pievų žolinė sudėtis, pradeda 

stiebtis krūmai ir medžiai, o drėgnesnėse 

vietose – ir nendrės. 

Vidurio Europoje pievos paprastai yra pjaunamos 

birželį–rugpjūtį. Didžiojoje Britanijoje 

irgi yra pjaunama tuo laikotarpiu, nors dalyje 

vietų – žiemos pabaigoje ir pavasarį nuganyta 

žolė, tad pjovimo terminai yra koreguojami 

pagal žolės tinkamumą pjauti. Vidurio ir ypač 

Pietų Europoje pjovimo terminai yra ankstesni. 

Lietuvoje rekomenduojama žolę pjauti ne 

anksčiau kaip birželio 15 d., nes tada jau būna 

išauginti paukščių jaunikliai. Norint kad subręstų 

pievų augalų sėklos, rekomenduojama 

žolę pjauti po liepos 1 dienos ar net po 15-tos. 

Pjaunant peraugusią žolę, sumažėja pašaro 

maistinė vertė. Rusnės saloje (Nemuno deltos 

regioninis parkas) Lietuvos žemdirbystės instituto 

Pievų sektorius tyrė, kokia yra ankstyvo 

ir vėlyvo šienavimo šieno maisto medžiagų 

sudėtis bei nustatė, kaip nuo maistinė šieno 

sudėties priklauso galvijų pieno kokybė. Nustatyta, 

kad vėliau pjauta žole šeriamų galvijų 

pablogėja pieno kokybė ir jo primelžiama mažiau, 

be to, gyvuliai lėčiau priauga svorio. Tokie 

tyrimai buvo atlikti daugelyje šalių. Ūkininkai, 

remdamiesi savo patirtimi, tai yra nustatę se- 

¦ 88 ¦ 

niai, todėl nenoriai vykdo reikalavimą šienauti 

vėlai. 

Pievos šienaujamos ištisai, nesudarant 

mozaikų, t. y. ir aukštesnė augalija. Vienodo 

aukščio ir struktūros pievos augalija ir gyvūnija 

būna daug skurdesnė nei tinkamai ganomose 

ganyklose. Pievų augalija paprastai yra 

aukštesnė nei ganyklų, tad čia laikosi aukštą 

žolę mėgstantys gyvūnai. Pjaunant žolę lengva 

technika ar naudojant arklius mažiau pažeidžiamas 

gruntas. Drėgnose pievose gruntas yra išvažinėjamas 

ir jis gali būti lengvai eroduojamas. 

Gruntas pažeidžiamas ir intensyviai ganant. 

Žolės pjovimas du tris kartus per metus skatina 

mažaūgių žolių žėlimą. Pjovimas būna efektyvesnis, 

kai žolė būna pasiekusi brandos aukštį 

ir sudaro geresnes sąlygas įsivyrauti žemaūgėms 

žolėms. Tvarkant ar restauruojant apleistas 

pievas pradžioje rekomenduojama nupjauti 

žolę bent du kartus per metus, o kitais metais 

galima naudoti atatinkamas ganymo schemas. 

Būtina pridurti, kad dalis gyvūnų mėgsta aukštesnę 

žolę. Dėl to, siekiant sudaryti biologinei 

įvairovei geresnes sąlygas, rekomenduojama 

pievas tvarkyti rotaciniu būdu. Dalis pievos yra 

nupjaunama anksčiau (bet po birželio 15 dienos), 

kada griežlės, putpelės ir kai kurios tilvikų 

rūšys išveda jauniklius, ir pjaunant iš centro į 

pakraščius, kad paukščiai galėtų pasitraukti iš 

pjaunamos pievos dalies. Kita dalis šienaujama 

vėliau, kai augalai subrandina sėklas ir išsirita 

vabzdžių lervos. Tvarkant pievas, kuriose peri 

meldinės nendrinukės, reikia pjauti po liepos 

15 dienos. Gamtosauginiais tikslais sėkmingai 

yra naudojamos įvairios pjovimo schemos: 

šienavimas kelis sykius per sezoną skirtingais 

periodais, pjovimas keičiant pjaunamos dalgių 

aukštį, paliekant vieneriems metams nešienaujamą 

plotelį ir pan. Geriausią gamtosauginį 

efektą duoda pievų šienavimo ir ganymo rotacija, 

kai dalis pievos yra nušienaujama du tris 

kartus per metus, o kita dalis yra nuganoma 

arba dvejus trejus metus yra šienaujama kasmet, 

o kitus dvejus trejus metus – nuganoma. 

Taikant įvairias schemas būtina atsižvelgti, ko-

kias rūšis norima išsaugoti. Įvairios drugių ir 

kitų vabzdžių rūšys mėgsta skirtingo aukščio 

augaliją – nuo 5 cm iki 30 cm aukščio. Taigi 

vienos schemos taikymas neužtikrina visų rūšių 

gyvenimo sąlygų, todėl naudojamos įvairios 

pievų tvarkymo schemos. Kadangi pievų 

tvarkymo būdai skiriasi, tai priklausomai nuo 

tvarkymo tikslų ir vietinių sąlygų tikslinga 

rengti gamtotvarkos planus kiekvienai teritorijai. 

Tradicinio ūkininkavimo sąlygomis daug 

kur iš pradžių nušienaujama, o vėliau ganoma 

ir tai nėra prasčiausias pievų naudojimo būdas. 

Daug kur pievos yra tik pjaunamos arba 

tik ganomos. Tai gana tipiška ir Lietuvai. Lietuvoje 

yra ir apleistų pievų, kur žolė nepjaunama 

ar neganoma kelerius metus, kur tokie 

plotai vėliau užauga krūmais, o drėgnesnėse 

vietose – nendrėmis. Daug kur ūkininkai turi 

pievų po kelis hektarus ir neretai vienas ūkininkas 

tvarko pievą, o kitas pievos nei pjauna, 

nei gano. Taip pievų teritorijoje vietomis susikuria 

mozaikiška augalija, bet tokia situacija 

toleruotina tik kelerius metus, nes netvarkoma 

pieva pavirsta menkaverte krūmais ar nendrėmis 

apaugusia teritorija. 

4.4 pav. Netvarkoma pievos dalis (kairėje 

pusėje) užauga menkaverte ir aukšta žoline 

augalija ir yra netinkama nei gyvulių šėrimui, 

nei perėti paukščiams (Rusnės sala). Petro 

Lengvino nuotr. 

Pievų ganymas. Reguliariai ganomos pievos 

yra vadinamos ganyklomis. Europoje pievos 

gali būti tik pjaunamos arba iš pradžių nupjaunamos, 

po to ganomos arba tik ganomos 

(4.1. lent.). Dažnai pievų naudojimas būna mišrus 

– derinamas ganymas ir žolės pjovimas. Tai 

priklauso nuo vietovės tradicijų, pievų derlingumo, 

ganomų gyvulių. Lietuvoje pievos taip pat 

yra ganomos, bet dažniausiai ganomi galvijai, 

kurie suėda daug žolės, taigi ganiava prasideda 

nuo pavasario. Stambūs ūkiai, kurie turi galvijų 

ir arklių bei avių ar ožkų, gano kombinuotai. 

Į karvių ganyklas vėliau įleidžiami kiti gyvuliai. 

Paprastai Lietuvoje ganiava prasideda gegužės 

viduryje, o šienauti pradedama gegužės pabaigoje, 

antras šienavimas būna liepos pabaigoje– 

rugpjūčio pradžioje. Ganoma iki spalio vidurio ar 

pabaigos, šiltu rudeniu – net iki lapkričio. Tai 

priklauso nuo regionų gamtos sąlygų ir klimato, 

šių laikotarpių trukmė gali svyruoti ir įvairiose 

Lietuvos vietose. 

4.1 lentelė. Ganymo ir šieno pjovimo taikymas 

įvairiose Europos regionuose (Sutherland, 

Hill,1995) 

Europos regionai 

Šiaurės Vakarų Europa 

Vidurio Europa 

Europa (tik ganymas) 

Lietuvoje (aut. priedas) 

Lietuvoje (aut. priedas) 

Paaiškinimas: 

- pjovimas 

- ganymas 

Mėnesiai 

3 4 6 7 8 9 10 11 

Ganomų gyvulių tankumas ir jo reguliavimas. 

Norint išsaugoti biologinę įvairovę pievose, 

būtina palaikyti atitinkamą ganomų gyvulių 

tankumą ploto vienete, paprastai hektare. Ganomų 

gyvulių tankumas ploto vienete yra matuo- 

¦ 89 ¦

jamas santykiniais gyvulių vienetais (sGV) arba 

sutartiniais gyvuliais (SG). Gyvulių tankumas 

priklauso nuo pievų tipo, galvijų rūšies, klimatinių 

sąlygų, dirvožemio tipo, metų sezono, 

vyraujančių augalų rūšių, pievų tvarkymo tikslų, 

t. y. nuo to, ar mes norime suformuoti tipines 

pievų augalų bendrijas, sudaryti geras gyvenimo 

sąlygas vabzdžiams, paukščiams ir pan. 4.2 

lentelėje pateikiami duomenys apie įvairių gyvulių 

tankumą (SGV arba SG) hektare Anglijoje 

(Sutherland, Hill, 1995). Kaip matyti iš lentelės, 

šis dydis svyruoja priklausomai nuo gyvulio rūšies, 

amžiaus, lyties. Dėl to toliau tekste apžvelgiamos 

gyvulių ganiavos ypatybės. 

Gyvulio rūšis sGV Gyvulio rūšis SVG/ha 

Pieninė karvė 1,00 Avis 0,06–0,08 

Pieninis bulius 0,65 Ėringa avis 0,06–0,11 

Mėsinė karvė 0,75 Avinas 0,08 

Mėsinis bulius 0,65 Ėriukas 0,04–0,08 

Veršis (priklausomai nuo 

amžiaus, iki 2 metų) 

¦ 90 ¦ 

4.2 lentelė. Įvairių rūšių gyvulių tankumas (SGV) hektare Anglijoje 

(pagal Sutherland, Hill, 1995) 

Skirtingos gyvulių rūšys ėda skirtingus augalus. 

Dėl to prieš pasirenkant ganymui gyvulius 

būtina tiksliai žinoti, kokį ganymo rezultatą 

norima pasiekti. Ganant nuėdama aukštesnė 

žolė, kuri užleidžia vietą tarpti ir suformuoti tankią 

velėną trumpai žolei. Gamtosauginiu požiūriu 

vertingiausios yra mozaikiškos augmenijos ganyklos, 

kur yra tiek žemai nugraužtos, tiek aukštesnės 

žolės. Taip sukuriamas palankus mikroklimatas 

ir formuojama ganykla, tinkanti veistis 

ir maitintis tiek bestuburiams, tiek paukščiams. 

Ganant yra sutrypiamas dirvožemis. Per didelis 

ištrypimas gali sukelti eroziją, o nežymus ir 

vietomis sumindytas dirvožemio yra naudingas 

bestuburiams. Ganant žiemą ar ankstyvą pava- 

sarį ganykla ištrypiama labiau, bet sudaromos 

geresnės sąlygos tam tikroms augalų rūšims 

vešėti. Lietuvai tai nėra aktualu, nes ganymas 

tuo laiku nepraktikuojamas. Ganomi gyvuliai sunaudoja 

daug maistinių medžiagų, bet kartu jas 

gražina į dirvožemį su mėšlu ir šlapimu. Gyvulių 

mėšlas pritraukia įvairias bestuburių rūšis, ypač 

vabzdžių, taip pat patręšia pievą. Vabzdžių gausa 

pritraukia maitintis paukščius. Ekstensyvus 

ganymas, ypač augalų vegetacijos laikotarpiu, 

yra geriausias būdas įsitvirtinti tiek tipiniams 

ganyklų augalams, tiek gyvūnams gyventi. 

Renkantis ganymo schemą, reikia atsižvelgti 

į tvarkymo uždavinius. Norint palaikyti daugu- 

0,34–0,65 Arklys 0,8 

mos augalų ir gyvūnų tinkamas gyvenimo sąlygas, 

pasirenkama viena ganymo schema, norint 

išsaugoti bestuburius – kita, o norint sudaryti 

palankias sąlygas paukščiams perėti – dar kita. 

Paukščiams yra aktualu ne tik ganyklos žolinė 

mozaika, bet ir saugios lizdavietės. Lizdų sutrypimas 

priklauso nuo ganomų gyvulių tankio bei 

rūšių. 4.3 lentelėje pateikiama ištryptų keturių 

tilvikinių paukščių rūšių lizdų išlikimo priklausomybė 

nuo ganomų karvių ir avių tankio hektare 

(pagal Sutherland, Hill, 1995). Matyti, kad sutryptų 

tilvikinių paukščių lizdų skaičius priklauso 

nuo ganomų gyvulių skaičiaus hektare ir rūšies.

4.3 lentelė. Sutryptų lizdų skaičiaus priklausomybė (%) nuo gyvulių rūšies ir skaičiaus 

hektare (pagal Sutherland, Hill, 1995) 

Gyvulių skaičius/ha 

Keturių tilvikinių paukščių rūšių sutryptų lizdų santykinis skaičius (%) 

Galvijai 

pempė perkūno oželis griciukas 

raudonkojis 

tulikas 

1 18 34 33 43 

2 33 7 4 67 

4 9 82 80 91 

8 

Avys 

79 >9 9 >9 

1 13 14 13 19 

2 17 26 2 33 

4 2 44 42 56 

8 2 66 65 78 

Galvijų ganiava. Galvijai nugraužia ilgesnę 

ir šiurkštesnę žolę nei akliai ar avys. Jie nuėda 

žolę ne ištisai, palieka nenugraužtų ar apskabytų 

vietų, kur auga jų nemėgstama žolė. Jie taip pat 

neėda žolės tose vietose, kur paberia savo išmatas. 

Taigi tokios ganyklos išsiskiria didesniu 

augalijos mozaikiškumu nei nuganomos kitais 

gyvuliais. Taip sudaromos geresnės sąlygos 

gyventi vabzdžiams ir kitiems bestuburiams. Dėl 

to šiuo aspektu galvijai yra tinkamesni pievoms 

nuganyti nei avys. Iš kitos pusės, galvijus yra 

sunkiau ganyti drėgnose pievose ir šlaituose, jie 

ištrypia dirvožemį ir sudaro sąlygas įsivyrauti 

prastesnės maistinės kokybės žolėms. Galvijai 

sutrypia daugiau paukščių lizdų nei kiti guvuliai. 

Norint geriau nuganyti pievas ir gauti daugiau 

pieno ar mėsos produkcijos, yra didinamas ganomų 

galvijų tankis, dėl to ganymo intensyvinimas 

pablogina paukščių veisimosi sąlygas. Iš 

kitos pusės, jų ganymas turi teigiamą aspektą, 

nes galvijai palieka nenugriaužtų vietų, kur tuštinasi, 

ir nemėgstamų žolių kuokštų, kur tilvikiniai 

paukščiai gali krauti lizdus. Parenkant galvijus 

ganymui, reikia atsižvelgti ir į gyvulių elgseną ar 

amžių. Veršiai, ypač buliukai, yra gana judrūs, 

mėgsta palaigyti, todėl padidėja tikimybė, kad 

bus išmindžioti paukščių lizdai. Gamtosaugi- 

niams tikslams rekomenduojama ganyti vidutinio 

produktyvaus amžiaus gyvulius. 

Pieniniai galvijai yra gana išrankūs žolei, todėl 

jie gamtosauginiams tikslams nenaudojami. 

Intensyviai auginami mėsiniai galvijai taip pat 

netinka. Taikant įvairias ganymo schemas gamtosauginiams 

tikslams naudojami ekstensyviai 

auginami mėsiniai galvijai: herefordai, angusai, 

galovėjai ar škotų aukštikalnių galvijai. Šie galvijai 

nuėda menkavertę ir aukštą žolę, taip pat 

nendres, mažus krūmus ir jaunus medžius (4.5 

pav.). Europoje šios veislių galvijai yra ganomi 

ištisus metus. Vešlesnėse pievose yra ganomi 

„Šarolė“ veislės galvijai ir limuzinai. Baltijos šalyse 

herefordus šaltomis ir sniegingomis žiemomis 

geriau laikyti pusiau uždarose pašiūrėse ar 

tvartuose, tuo tarpu galovėjai ir škotų aukštikalnių 

galvijai gerai pakelia ir šaltas žiemas, išsikasdami 

iš po sniego sudžiūvusios žolės. Lauke 

žiemojantiems galvijams reiktų pastatyti pusiau 

atvirų pašiūrių, kur jie galėtų praleisti naktį ir 

pasislėpti nuo žvarbaus vėjo. Kuo gyvuliai yra 

auginami ekstensyviau ir yra nereiklūs gyvenimo 

sąlygoms, tuo jie lėčiau auga, todėl ūkininkai 

paprastai jų neaugina mėsai, išskyrus herefordus. 

Ekstensyviai auginami galvijai paprastai yra 

naudojami gamtotvarkos tikslams, pirmiausia 

pievoms nuganyti, o ne mėsai. 

¦ 91 ¦

4.5 pav. Rusnės saloje ganomi herefordų 

veislės galvijai sėkmingai nuėda tiek aukštą 

žolę, tiek nendres. Tomo Tukačiausko nuotr. 

Arklių ganiava. Arkliai gana stipriai nugraužia 

žolę, tad į tai reikia atsižvelgti, kai taikomas 

arklių ganymas pievose, kur yra retų augalų ir 

juos norima išsaugoti. Arkliai Pagal dirvožemio 

sutrypimą arkliai yra tarp galvijų ir avių. Ganant 

pievose ne per daug arklių, čia susidaro trumpų 

ir aukštesnių augalų mozaika, o tokios sąlygos 

tinka vabzdžiams, ypač drugiams bei tilvikiniams 

paukščiams gyventi. Ganant gyvulius didesniu 

tankumu žolė yra nugraužiama trumpai, bet ganyklose 

palieka gyvulių nemėgstamų augalų, 

pvz., rūgštynių (Rumex sp.) ar didžiųjų dilgėlių 

(Urtica dioica). Taip nuganyta pieva yra netinkama 

gyventi bestuburiams, joje yra nugraužiami 

reti augalai. Ganant galvijus vidutiniu tankumu 

žolė yra žemai nugraužiama, palieka tik įvairių 

šiurkščių augalų plotelių. Tokia ganykla jau yra 

tinkama gyventi bestuburiams. Ganyklose arkliai 

turi pastovias tuštinimosi vietas, kurios užauga 

dilgėlėmis ir kita menkaverte augalija, todėl tokios 

vietos nelabai tinka veistis bestuburiams ar 

sukti lizdus pievų paukščiams. 

Taikant arklių ganiavą gamtotvarkos tikslams 

būtina atsižvelgti ne tik į gyvulių tankumą ganyklose, 

bet ir į veisles, amžių, elgseną. Sunkiasvoriai 

arkliai labiau ištrypia gruntą nei lengves- 

¦ 92 ¦ 

nieji. Norint apsaugoti paukščių lizdus geriausia 

ganyti vidutinio amžiaus gyvulius vidutiniu tankumu. 

Kumeliukai mėgsta laigyti, tad tikimybė 

sutrypti lizdus yra didesnė. Anglijoje ir kitose 

Europos šalyse vietoj arklių gamtotvarkos tikslams 

yra taikoma ponių ganiava. Poniai mažiau 

ištrypia, padidina atvirus plotus ir, skirtingai 

negu arkliai, avys bei dauguma galvijų, nugraužia 

žemus krūmus. Arklių ir ypač ponių ganiava 

taikytina įvairiose gamtotvarkos schemose, taip 

pat pievų restauravimui. Pievų nuganymui gamtotvarkos 

tikslams Europoje naudojami vadinamieji 

„Konik polski“ arkliai, kurie Lenkijoje buvo 

išvesti ganymo tikslams ir yra panašūs į Centrinėje 

Europoje gyvenusius ir išnykusius laukinius 

arklius – tarpanus. Minėtieji arkliai yra nereikli 

arklių veislė, bet, deja, Lietuvoje jie dar gamtotvarkos 

tikslams nenaudojami. Pietų Europoje 

drėgnose pievose ir žemapelkėse ganomi specialiai 

gamtosaugos tikslams išvesti „Kamarko“ 

veislės arkliai (žiūr. įklijas). 

Avių ganiava. Pievų nuganymas avimis Lietuvoje 

dar nėra dažnas, tuo tarpu daugelyje Europos 

šalių avys naudojamos tiek pievų tvarkymui 

pagal kai kurias schemas, tiek tradiciniam 

tikslui. Jas augina ūkininkai, nes avys yra nereiklios 

ganyklai. Avys gali skabyti trumpą žolę, yra 

nereiklios geros kokybės žolei. Ganomos avys 

nesutrypia žemės paviršiaus, nuskabo žolės arti 

žemės paviršiaus, tad ganykla yra gerai nuganoma. 

Jas galima ganyti po karvių, nes pastarosios 

palieka nenuėstos žolės. Ekstensyviai 

nuganyta pieva tinka gyventi bestuburiams, o 

ganant daugiau avių, žolė nugraužiama sulig žemės 

paviršiumi, todėl tokia ganykla jau yra netinkama 

bestuburiams gyventi bei paukščiams 

perėti. Tačiau žemažolės pievos yra patrauklios 

migruojančioms ar žiemojančioms žąsims. 

Pievoms tvarkyti pasirenkant avis, būtina 

įvertinti avių ganymo ypatybes. Pirma, avims 

ganyti netinka drėgnos pievos, nes nuo drėgmės 

jos greitai suserga ir lengvai užsikrečia 

kepenine siurbike. Antra, avių dantys visiškai 

išsivysto trečiaisiais metais, tad geriausiai žolę 

nugraužia vidutinio amžiaus avys. Jaunos ir se-

nos avys tinka tik ekstensyviam ganymui. Trečia, 

būtina tinkamai įvertinti, koks bus ganymo 

rezultatas – trumpos žolės tanki velėna (intensyvus 

ganymas) ar vietomis šiek tiek ilgesnė 

žolė (ekstensyvus ganymas), kuri tinka bestuburiams 

gyventi ir paukščiams perėti. Ketvirta, 

avys yra netinkamos norint restauruoti pievas. 

Paprastai gamtotvarkos schemose avys naudojamos 

su kitais gyvuliais. 

Ožkų ganiava. Ožkos nėra išrankios augalams, 

nugraužia šiurkščią žolę ir krūmus, bet ir 

sukuria pievų mozaikišką augaliją. Jos nugraužia 

tuos žolės plotelius, kurių neėda kiti gyvuliai. 

Ožkų ganymas parinktas įvairiose gamtotvarkos 

schemose, būtent pievų restauravimui. 

Ožkų ganiava turi ir neigiamų aspektų, jos yra 

neklusnios, lipa į medžius ir graužia lapus, taip 

pat gali perlipti tvoras. Lietuvoje ožkų ganymas 

nėra populiarus, tuo tarpu Pietų Europoje jos yra 

vienos iš dažniausiai laikomų gyvulių. Ožkos, 

kaip ir avys, sėkmingai ganomos sausose ir kalnuotose 

vietovėse, pvz., Slovakijoje, Čekijoje, 

Vengrijoje ir kitur. 

Ganymo schemų taikymas. Geriausias ganymo 

gamtotvarkos tikslams efektas yra pasiekiamas 

ganant toje pačioje vietovėje skirtingų rūšių 

gyvulius. Tam yra parenkamos įvairios ganymo 

schemos, kaip derinti žolės pjovimą ir gyvulių 

ganymą, naudoti įvairių rūšių gyvulius. Įvairūs 

gyvuliai skirtingai nugraužia žolę, todėl geriausias 

ganymo efektas pasiekiamas derinant įvairias 

jų rūšis. Parenkant tvarkymo schemas būtina 

atsižvelgti į vietos sąlygas: geografinę padėtį, 

klimatą (oro temperatūrą, drėgnumą ir pan.), 

sezoniškumą, dirvožemio sudėtį, pievų velėnos 

ir augalijos struktūrą, žolės aukštį ir pan. Tai pat 

svarbu žinoti, ar ankstesniais metais pieva buvo 

šienaujama, ar ganoma ir kokie gyvuliai buvo ganomi. 

Pavyzdžiui, jei pievoje kelerius paskutinius 

metus buvo intensyviai ganomi galvijai, tai ji bus 

stipriai sutrypta ir palikta daug nenuėstų plotelių, 

kur galvijai tuštinosi. Norint geriau atkurti nualintą 

pievą, reiktų taikyti ekstensyvią avių ganiavą, 

taip pat galima naudoti ir keletą galvijų. Tokiu ganymo 

režimu ištrypta pieva pamažu išsilygins ir 

toliau bus galima derinti įvairių gyvulių ganiavą 

joje. Gamtotvarkos tikslams įvairiose šalyse yra 

taikomos skirtingos ganymo schemos. Vienur 

kartu ganomos karvės ir arkliai, kitur – karvės ir 

avys ar arkliai ir avys. Pietų Europoje avys ganomos 

kartu su ožkomis. Atlikus tyrimus Vengrijos 

sausose pievose, nustatyta, kad tinkamiausias 

režimas pievoms atsikurti yra kartu ganyti avis 

ir ožkas santykiu 3 : 1, laikantis nustatyto SGV. 

Lietuvoje dar neatlikta tyrimų, kokios ganymo 

schemos yra tinkamiausios. Manoma, kad reiktų 

derinti galvijų, arklių ir avių bei avių ir ožkų 

ganymą. 

Kombinuotas ganymas turi ir teigiamų, ir 

neigiamų pusių. Teigiama yra tai, kad ganant 

kelių rūšių gyvulius yra pakankamai gerai nugraužiama 

pieva, nes vienos gyvulių rūšys nuėda 

tas žoles, kurių neėda kitos. Taigi ekstensyviai 

ganant pieva yra gerai nuganoma. Tokią 

schemą reikia taikyti apleistoms ir prasta žole ar 

nendrėmis bei krūmais apaugusias pievas. Stipriai 

užaugusias šiurkščia augalija ar nendrėmis 

bei krūmais pievas reiktų iš pradžių ekstensyviai 

nuganyti mėsinių veislių galvijais – škotų galvijais, 

galovėjais, angusais ar herefordais ir pan. 

Šių veislių galvijai yra neišrankūs augalams, 

jie ganomi ištisus metus. Lietuvoje šių veislių 

galvijus galima ganyti (pastačius pašiūrių nuo 

vėjo ir sniego) ištisus metus, išskyrus gal būt 

herefordus, nors kai kuriose Baltijos šalyse ir jie 

yra laikomi lauke ištisus metus. Kai pieva yra 

pakankamai nuganyta, reiktų parinkti, priklausomai 

nuo gamtotvarkos tikslų, kitas ganymo 

schemas, Kombinuoto ganymo neigiama pusė 

yra ta, kad žolė yra nugraužiama vientisai, augalijos 

danga lieka trumpa, nebūna nenugraužtų 

plotelių, kur galėtų apsigyventi vamzdžiai ar kiti 

bestuburiai bei sukti lizdus tilvikiniai paukščiai. 

Ganant stipriai nuganytose vietose ne augalų 

vegetacijos laikotarpiu (vėlyvą rudenį, žiemą ir 

anksti pavasarį), gyvulius reikia papildomai šerti 

šienu ar šiaudais, duoti mineralinių medžiagų. 

Tai netaikoma, kai pieva buvo ganoma normaliu 

ekstensyviu režimu. Šaltesnėse ir atšiauresnėse 

platumose, kaip Baltijos šalys, paprastai avys ir 

¦ 93 ¦

ožkos nėra laikomos lauke ištisus metus. Šerti 

gyvulius šienu ar šiaudais negalima tose vietose 

(ar arti jų), kur pieva yra vertinga natūraliomis 

ar retomis augalų rūšimis, nes pasisėja piktžolių 

sėklos ir pieva užteršiama nereikalingais augalais, 

kuriuos išnaikinti yra sunku. Piktžolių sėklos 

pasisėja ne tik šėrimo vietose, bet ir per mėšlą. 

Kaip jau buvo minėta, galvijai neturi pastovių 

tuštinimosi vietų, todėl piktžolių sėklos su mėšlu 

pasklis visoje ganykloje. Taip pat yra svarbu, kur 

naudojami gyvulių ektoparazitų ar endoparazitų 

naikinimo preparatai. Jei jie yra naudojami ganyklose, 

tai cheminės priemonės ar jų skilimo 

produktai gali pasklisti (per mėšlą ar nuplaunami 

lietaus) ganyklose ir pakenkti bestuburių faunai 

ar natūralių augalų sudėčiai. Dėl to preparatus 

nuo parazitų reikia naudoti tam tikrose vietose 

(tvartuose, atskiruose garduose ir pan.). Tuo 

tarpu tyrimais nenustatyta, kad tai gali pakenkti 

perintiems paukščiams. 

Pievų žolės deginimas. Lietuvoje yra uždraustas 

pievų ir pelkių augalijos ar miškų deginimas. 

Daugelyje užsienio šalių gamtosauginiams 

tikslams yra taikomas reguliuojamas 

deginimas. Deginant sausą žolę daugelis augalų 

rūšių išlieka, ypač daugiamečiai ir dar nepradėję 

vegetuoti augalai. Tuo tarpu deginimas yra žalingas 

tarp augalų gyvenantiems bestuburiams. 

Ypač nukenčia ne tokie judrūs bestuburiai. Norint 

išsaugoti bestuburius, žolę būtina deginti atskirais 

ploteliais, o ne ištisai (žiūr. įklijas, pavyzdys 

iš Danijos). Greitas ir paviršinis deginimas bestuburiams 

padaro mažiau žalos. 

Deginimas yra naudojamas tose vietose, kur 

norima sunaikinti nepageidaujamus augalus, 

ypač piktžoles. Tačiau kartais nuo deginimo 

nukenčia ir reti augalai. Deginimas negali būti 

vienintelė gamtotvarkos priemonė, ji gali būti 

taikoma rotaciniu būdu skirtinguose ploteliuose. 

Nudeginus žolę ir pradėjus augti augalams, 

būtinas tolesnis vietovės tvarkymas. Ypač tinka 

vėlesnis gyvulių ganymas. Gyvulių veislės parenkamos, 

kaip jau buvo nurodyta, priklausomai 

nuo vietovės topografijos ir augalijos. 

¦ 94 ¦ 

Žolės deginimas negali būti panacėja, kad jis 

išspręs visus gamtotvarkos tikslus. Deginimas 

turi būti taikomas, kai kitos gamtotvarkinės priemonės 

yra neefektyvios. Jis gali būti taikomas, 

kai yra parengiami gamtotvarkos planai ir detaliai 

ištirta teritorija. Sausa žolė gali būti deginama 

ne vegetacijos laikotarpiu. Anglijoje įstatymais 

yra nustatyta, kad gamtotvarkos tikslams 

sausą žolę galima deginti nuo kovo 31 d. iki 

lapkričio 1 d. lygumose, o kalvotose vietovėse 

ar kalnuose – nuo balandžio 15 d. iki spalio 1 

d. Gamtotvarkos tikslams žolę galima deginti tik 

gavus leidimą iš atitinkamų aplinkosaugos žinybų 

(Sutherland, Hill, 1995). Deginimas turi būti 

naudojamas laikantis visų priešgaisrinių saugumo 

taisyklių ir priemonių bei pasitelkiant gaisrininkų 

komandą. Saugiausia sausą žolę deginti 

žiemą, kai susidaro įšalas ir nėra sniego. Tokiu 

laikotarpiu mažiausiai nukenčia augalų šaknys ir 

bestuburiai. 

Drėgnų pievų tvarkymo ypatybės. Drėgnų 

pievų tvarkymas skiriasi nuo tipinių pievų priežiūros. 

Drėgnoms pievoms būdinga žemaūgė 

augalija, jos yra periodiškai apsemiamos (vienose 

vietose – gėlu, kitose – sūriu vandeniu), 

vėliau vanduo nuslūgsta arba lieka dalyje teritorijos. 

Drėgnos pievos gali pereiti į žemapelkes, 

taip pat kai kurios turi žemapelkės funkcijų. Drėgnos 

pievos gali kaupti vandenį, kuris vėliau iš 

dalies ar visiškai išgaruoja, ar papildo gruntinius 

vandenius, ar laikosi nedideliuose ploteliuose ištisus 

metus. Tokios pievos, kaip ir pelkės, valo 

vandenį, čia suskaidomos ar kaupiasi maisto, 

cheminės medžiagos (pesticidai ir pan.), akumuliuojamos 

nuosėdos, atneštos potvynio vandens, 

todėl jos yra derlingos. 

Drėgnos pievos susidaro pievų teritoriją periodiškai 

užliejant potvynio vandeniui, taip pat kai 

pievos yra teritorijose, kur yra arti žemės paviršiaus 

gruntinis vanduo. Potvynio zonose pievos 

nėra ariamos, nes pakilęs vanduo gali išplauti 

derlingą dirvožemio sluoksnį. Dažniausiai potvynio 

zonose pievos yra natūralios. Manoma, 

kad Lietuvoje ir kitose šalyse natūralių pievų yra 

išlikę tik upių salpose, ežerų potvynio zonose.

Natūralių pievų taip pat išlikę užliejamose jūrų 

pakrantėse, kai kur šaltiniuotose žemumose. Didesnė 

dalis drėgnų pievų yra žmogaus veiklos 

padarinys ten, kur yra iškirsti drėgni miškai, apsausintos 

žemapelkės ar įrengti polderiai ir pan. 

Drėgnų pievų tvarkymas yra panašus į sausų 

pievų. Tai šieno pjovimas, žolės nuganymas arba 

kombinuotasis tvarkymas, kaip buvo jau rašyta, 

skiriasi tik tvarkymo laikotarpiai. Tvarkomieji 

darbai vykdomi, kai pieva nusausėja (paprastai 

liepą–rugpjūtį) ir galima naudoti techniką, nes 

dabar retai kur žolė pjaunama rankiniu būdu. 

Rankiniu būdu žolė dažniausiai pjaunama taikant 

kai kurias gamtotvarkos schemas. Ganyti gyvulius 

galima ir drėgnose vietose, bet tik ganiavai 

tinka ne visi gyvuliai. Kaip jau buvo minėta, Viduržemio 

jūros zonoje drėgnų pievų ir pelkių nuganymui 

yra išvesta speciali arklių veislė – Kamarko 

arkliai. Baltijos ir kitose panašių platumų 

šalyse drėgnose pievose ekstensyviai ganomi 

tam tikrų veislių galvijai, poniai ir pan. 

Drėgnos pievos yra svarbios norint išsaugoti 

biologinę įvairovę, dėl to būtina palaikyti joms 

tinkamą dirvožemio drėgnumą bei vietomis 

paviršinio vandens lygį. Esant pakankamai drėgmės 

sudaromos palankios sąlygos gyventi tiek 

bestuburiams, paukščiams, tiek augalams. Nusausintose 

pievose biologinė įvairovė sunyksta 

ne tik dėl drėgmės sumažėjimo, bet ir sukultūrinus 

pievas yra didinamas gyvulių skaičius (4.6 

pav.). Siekiant sudaryti geresnes sąlygas gyvūnams 

ir augalams gyventi, tam tinkamose vietose 

galima reguliuoti vandens lygį. Suprantama, 

ne visose vietose tai techniškai lengva padaryti. 

Lengviau ir pigiau yra reguliuoti vandens lygį 

polderiuose, kur yra įrengti šliuzai. 

Reguliuojamuosius šliuzus rekomenduoja 

įrengti ir kitose drėgnų pievų galimose vandens 

nutekėjimo vietose, kad būtų galima palaikyti pievoje 

tinkamesnį vandens režimą. Rengiant gamtotvarkos 

planus reiktų į tai atsižvelgti. Įrengiant 

reguliuojamuosius šliužus, žiemos ar pavasario 

polaidžių vanduo gali būti sulaikomas ilgesnį 

laiką. Nustatyta, kad trumpą žiemos ir ankstyvą 

pavasario potvynį pakelia dauguma bestuburių 

A 

B 

C 

4.6 pav. Nusausintoje pievoje biologinė 

įvairovė sumažėja, tuo tarpu gyvulių skaičius 

dėl pakitusių sąlygų ir pievų sukultūrinimo 

yra padidinamas: a – drėgna natūrali pieva, 

b – nusausinta pieva, c – sukultūrinta pieva 

(pagal Benstead et al., 1999) 

¦ 9 ¦

ir sausumos augalų rūšių, tuo tarpu vėlyvo pavasario 

ar vasarinis poplūdis bei vandens sulaikymas 

ilgesniam laikui gali juos sunaikinti. Tai 

ypač svarbu vietose, kuriose vanduo pradėtas 

sulaikyti neseniai ir augalija bei gyvūnija nėra 

pakankamai prisitaikiusi prie vandens lygio svyravimo. 

Reguliuojant vandens lygį reikia palikti 

neapsemtas aukštesnes vietas, kur reljefas yra 

nelygus. Pavasarį tokiose vietose tuoktuves rengia 

gaidukai, perkūno oželiai, stulgiai ir pan. Be 

to, paukščiai anksčiau pradeda perėti. Augalai 

taip pat pradeda ankstesnę vegetaciją, anksčiau 

pradeda vystytis ir bestuburiai. Tokių sausumos 

„salelių“ palaikymas ne tik paankstina augalų 

ir gyvūnų aktyvumą, bet jose būna turtingesnė 

biologinė įvairovė. Jeigu tvarkymo tikslas yra 

išsaugoti ir pagausinti tilvikinius paukščius, 

mažiau dėmesio skiriant bestuburiams, tai 

kovą–balandį žemės paviršiuje rekomenduojama 

palaikyti 20–30 cm vandens sluoksnį, vėliau 

vandenį palaipsniui nuleisti, paliekant drėgną 

žemės paviršių, o kur yra galimybė, palikti ir 

nedidelių 2–20 cm gylio pelkučių. Topografiškai 

lygaus paviršiaus pievose tikslinga įrengti tokio 

pat gylio pelkučių. Jos ir jų pakraščiai yra geros 

tilvikinių paukščių ir jų jauniklių ganyklos. 

Dirbtinės pelkutės neturi pažeisti tipinių augalų ir 

bestuburių bendrijų, jas geriau sukurti mažesnę 

vertę turinčiose bei žemesnėse vietose. 

Palaikyti pievose vandens lygį yra vienas iš 

svarbesnių tvarkymo uždavinių. Tai pasiekiama 

ne tik įrengiant šliuzus, bet ir prižiūrint vandens 

telkinius, o polderiuose – vandens nutekėjimo 

kanalus, kuriuos reikia atitinkamai prižiūrėti. Jei 

polderiai yra naudojami siekiant kuo greičiau 

nusausinti pievas ir vanduo yra išsiurbiamas 

(išpumpuojamas), tai tokiose vietose biologinė 

įvairovė yra skurdesnė. Jei polderiai yra prižiūrimi 

ir tvarkomi gamtosauginiams tikslams, tai, 

be brangiai kainuojančių šliuzų įrengimo, vandens 

lygis gali būti palaikomas kanaluose darant 

nedideles medines (iš lentų ar pintas iš šakų) 

užtvaras ar užpilant kanalus gruntu, įrengiant reguliuojamąjį 

plastikinį vamzdį (žiūr. kitą poskyrį). 

Taip vanduo yra sulaikomas ilgesniam laikotar- 

¦ 96 ¦ 

piui, jo lygis reguliuojamas priklausomai nuo 

tvarkymo tikslų. Kanaluose galima sodinti augalus, 

taip sulėtinti vandens nutekėjimą (4.7 pav.) 

arba juos natūralizuoti – formuoti tėkmės vingius 

ir lėkštus krantus (4.8 pav.). Tais atvejais, kai 

pievų kanalų krantai yra apsodinti medžiais ar 

krūmais, rekomenduojama juos šlaituose vietomis 

išretinti, kad paukščiams ir gyvuliams būtų 

geresnis priėjimas prie vandens. Gamtosaugos 

tikslams tvarkomose pievose gyvulių priėjimas 

atsigerti prie vandens yra būtinas, be to, ištrypti 

krantai sudaro geresnes sąlygas paukščiams 

maitintis. 

4.7 pav. Įvairūs augalijos užsodinimo būdai 

kanaluose (pagal Benstead et al., 1999)

4.8 pav. Lėkštų kanalų krantų formavimas sudaro artimesnes sąlygas natūraliai aplinkai 

(pagal Sutherland, Hill, 1995) 

Lietuvoje dauguma polderinių pievų yra šienaujamos 

ir ganomos. Nemuno deltoje sovietų 

laikais polderiuose vanduo būdavo anksti išpumpuojamas 

ir šienaujama net iki trijų kartų. Dabar, 

trūkstant lėšų, polderių kanalų vanduo nėra taip 

anksti išpumpuojamas (pvz., Uostadvaryje, 

Rusnėje), o dalis polderių yra apleisti, vanduo 

nepumpuojamas, siurblinės sunaikintos, todėl 

tokie polderiai apauga krūmais ir nendrėmis ir jie 

praranda gamtosauginę vertę (pvz., Tulkiaragės 

polderis). Kai kuriose šalyse, kaip Vokietijoje ar 

Olandijoje, polderių žemė ir įrenginiai yra išperkami 

valstybės ir jie tvarkomi gamtosauginiams 

tikslams: vandens lygis yra reguliuojamas siekiant 

užtikrinti drėgnų pievų išlikimą; taip pat 

čia ganomi gyvuliai. Kai kurie polderiai, pvz., 

Vokietijoje, jie iš dalies yra užtvindomi, formuojami 

šlapi miškai užsodinant pievas medžiais ir 

palaikant reikalingą vandens lygį. 

4.2.Pelkių tvarkymas 

4.2.1.Pelkių apibūdinimas 

Pelkių sąvoka dažnai suprantama skirtingai. 

Plačiąja prasme pelkės yra priskiriamos šlapynėms 

(angl. wetland). Šlapynės, pagal Ramsaro 

konvenciją, apibrėžiami kaip teritorijos, apimančios 

aukštapelkes, žemapelkes, durpynus, 

natūralius ir dirbtinius vandens telkinius, jūrų 

priekrantes, deltas, kur vanduo gali būti tekantis 

ar stovintis, gėlas ar sūrus, o vandens gylis 

esant žemiausiam potvynio nuslūgimui yra ne 

daugiau kaip šeši metrai. Prie šlapynių taip pat 

gali būti priskirtos upių ar pakrančių zonos, kurios 

yra prie minėtų zonų, bet ne gilesnės kaip 

šeši metrai esant žemiausiam vandens nuslūgimui. 

Pelkių sąvoka turi siauresnę prasmę. Pelkėmis 

(angl. mires) yra vadinamos teritorijos, 

kurios yra tarp sausumos ir vandens plotų su 

nuolat įmirkusiu ne plonesniu kaip 30 cm durpių 

sluoksniu. Nusausintų pelkių durpių sluoksnis 

yra ne mažiau kaip 20 cm. Pelkės gali būti užliejamos 

ir neužliejamos. Pagal hidrobiologines 

sąlygas ir augmeniją pelkės skirstomos į tris 

tipus: žemapelkės, tarpinio (pereinamojo) tipo 

ir aukštapelkės. Žemapelkės (arba eutropinės 

pelkės, angl. fens) sudarytos iš žemapelkinio 

tipo durpojų ir jas maitina daug mineralinių medžiagų 

turintys gruntiniai ir paviršiniai vandenys. 

Tarpinio tipo pelkėse (mezotropinės pelkės, 

angl. minerotropic mires) susidaro žemapelkiniai 

ir aukštapelkiniai durpojai. Aukštapelkės 

(oligotropinės pelkės, angl. raised bog, ombrogenous 

arba ombrotrophic mires) sudarytos iš 

aukštapelkinių tipo durpojų ir jas maitina tik krituliai. 

Pelkių tipas dažniausiai nustatomas pagal 

paviršiniame sluoksnyje vyraujančius durpojus 

ir juos formuojančią augaliją. 

Pelkės formuojasi kur yra drėgmės perteklius 

ir vidutinis kritulių kiekis didesnis už išgaravimą. 

Nepakankamo drėkinimo vietose pelkės gali susiformuoti 

pajūryje, ežerų pakrantėse, upių salpose, 

deltose arba kitose vietose, kur yra aukštas 

gruntinio vandens lygis. Paprastai vandens 

užlietame sausumos plote pelkės formuojasi, 

kai augalų liekanos yra oksiduojamos lėtai, ir dėl 

¦ 97 ¦

to kaupiasi nevisiškai suirusių augalų sluoksnis 

ir taip susidaro organinis sluoksnis arba durpės. 

Toks procesas yra vadinamas durpojų susidarymu. 

Pelkės susiformuoja įvairiose vietose. 

Klasikinis aukštapelkių formavimosi pavyzdys 

yra seklaus ežero užžėlimas. Sparčiau pelkėja 

seklūs, mažo pratakumo vandens telkiniai ir į 

kuriuos įtekantys upeliai atneša daug organinių 

sąnašų, o jų išnešimas yra labai mažas. Taigi 

papildomų organinių medžiagų prietaka ir kaupimasis 

lėtina organikos oksidaciją ir pagreitina 

ežero užaugimą. Tipinis ežero užpelkėjimas pateikiamas 

pagal „Pelkių ekosistemos“ knygoje 

pateiktą schemą (Mierauskas ir kt., 2005). 

Pirmiausia nuosėdos kaupiasi ežero giliojoje 

dalyje ir intakų žiotyse, o vėliau ir kitose jo dalyse. 

Nuosėdų kaupimąsi taip pat spartina krantų 

abrazija bei didelis ežero produktyvumas. Ežerines 

nuosėdas padengia iš ežero baseino atneštos 

arba jo krantuose nuardytos mineralinės 

nuosėdos (4.8 pav., A). Kartu su mineralinėmis 

ir organinėmis medžiagomis nuosėdų klodą formuoja 

gana gausios ežerinės nuosėdos ir taip 

ežero dugne susidaro sapropelingos durpės. 

Intensyviai kaupiantis medžiagoms (vykstant 

sedimentacijai) seklėjančiame ežere nendrių ir 

meldų sąžalynus pamažu išstumia viksvos ir 

asiūkliai. Susiformuoja žolinio tipo paežerinė 

pelkė (4.8 pav., B). Dėl didelio mineralinių medžiagų 

kiekio ir palyginti mažo aplinkos rūgštumo 

ežero pakrantėse įsikuria žolinė augalija su 

krūmais ir menkaverčiais medynais. Žolinės augalijos, 

krūmų ir medžių liekanoms kaupiantis 

sekliame vandenyje, turinčiame mažai deguonies, 

nespėjusios oksiduotis ežero pakrančių 

augalų liekanos formuoja palyginti mažo rūgštumo, 

didelio tankio ir silpnaskaidžių durpių klodą. 

Taip ežerą apjuosia fragmentiška ar ištisinė 

paežerinė pelkė. Nešmenims toliau kaupiantis, 

ežeras supelkėja ir tik jo viduryje gali likti mažas 

liekaninis ežeriukas. Vandens telkiniui apaugant 

augalais pirmiausia susidaro įdubusio paviršiaus 

pelkė – žemapelkė. Kaupiantis žemapelkei 

būdingų augalų liekanoms pelkės paviršius pamažu 

aukštėja ir pasiekia tokį aukštį, kad jo jau 

¦ 98 ¦ 

neužlieja potvynio vanduo, o augalų šaknys jau 

nesiekia gruntinio vandens. Pasikeitus mitybos 

sąlygoms, durpių klodo paviršiuje mineralinių 

medžiagų sumažėja, ir mineraliniame substrate 

augančias viksvas ilgainiui išstumia krūmai ir 

medžiai. Taip žolinės stadijos pelkė virsta tarpinės 

stadijos pelke, dar vadinamą raistu (4.8 

pav., C). 

Mineralinių medžiagų mažėjimas paviršiniam 

vandeniui neapsemiant besikeičiančio pelkės 

paviršiaus, sukelia pelkinės augalijos sukcesiją, 

kada žolinę ir krūmų augaliją pamažu pakeičia 

kiminai. Formuojantis kiminų dangai pelkės paviršius 

išsigaubia. Ilgainiui pelkę, išskyrus jos 

pakraščius, kur ir toliau vyrauja žolinė augalija, 

padengia ištisinė kiminų danga su mažaūgiais 

medžiais (dažniausiai pušimis ir beržais). Pelkė, 

išsigaubus jos paviršiui, virsta aukštapelke (4.8 

pav., D), o kimininės durpės vadinamos aukštapelkinėmis. 

Tokią pelkę daugiausia maitina 

krituliai. 

Kaupiantis kimininių durpių klodui pelkė gali 

peržengti pirminio savo guolio, ežero duburio, 

ribas ir išplisti toli už jo ribų. Vėlesnės vystymosi 

stadijos aukštapelkėje gali atsirasti vandens 

properšų ir ežerėlių, pelkės viduryje susiformuoti 

bemiškė plynė (4.8 pav., E). Dažnai aukštapelkės 

pakraščiuose lieka žemapelkių ar tarpinių 

pelkių, o jas juosia miškas. 

Pelkės gali susiformuoti ir ant mineralinio 

grunto, kuris yra nelaidus drėgmei (molis ar 

kitos uolienos) ir upių tinklas nepašalina perteklinės 

drėgmės. Tokiomis sąlygomis susidaro 

nuolatinis drėgmės perteklius ir toje vietoje 

pradeda augti pelkinė augmenija. Ilgainiui įsikuria 

samanos ir kiminai, kurie esant tinkamoms 

sąlygoms plinta pelkėje, formuoja aukštapelkę. 

Minėtos sąlygos paprastai susidaro upių vandenskyrose. 

Pelkės taip pat susidaro ir jūrų, 

ežerų bei upių pakrantėse, kai būna aukšti ir ilgai 

trunkantys potvyniai. Tokiose vietose formuojasi 

viksvinės žemapelkės. Pelkėjimą gali sukelti ir 

žmogaus veikla, pvz., užtvankų ar polderių įrengimas. 

Pelkėjimą spartina potvyniai ir aukštas 

gruntinio vandens lygis. Tokios pelkės susifor-

A 

B 

C 

D 

E 

1 2 3 4 6 

muoja upių deltose, upių ruožuose su plačiu ir 

mažo nuolydžio slėniu, jūrų ar ežerų įlankose, 

kur vanduo yra seklus, bei sekliuose vandens 

telkinių pakraščiuose. Pelkės gali formuotis ir 

miške, ir kitose vietose, kai yra aukštas gruntinio 

vandens lygis arba vandens lygis yra dirbtinai 

palaikomas. Bebrams užtvenkus kanalus ar 

griovius gali pradėti formuotis seklus vandens 

telkinys, kuriame įsikuria augalija ir palaipsniui 

pakraščiuose formuojasi nedidelė žemapelkė. 

Pelkės naudojamos seniai: sausinamos, kasamos 

durpės, o išeksploatuoti plotai paverčiami 

pievomis, dirbama žeme ar mišku. Taip pat buvo 

daug bandymų nusausinti ežerus, bet daugiausia 

nesėkmingai. Netekę dalies vandens ežerai tapo 

seklūs, pakraščiuose pradėjo formuotis pelkės. 

Pavyzdys gali būti Biržulio ežeras (Telšių r.). Būdavo 

nesėkmingų bandymų nusausinti didesnes 

aukštapelkes. Tokių aukštapelkių vandens lygis 

nukrisdavo, jos pradėdavo užaugti medžiais (ne 

tik pušaitėmis, bet ir lapuočiais). Tipiškas pelkių 

vandens balanso pažeidimas pavaizduotas 4.9 

paveiksle. Nepažeistoje aukštapelkėje yra aktyvi 

4.8 pav. Tipinė ežero užpelkėjimo 

schema (A – pradedantis pelkėti ežeras, 

B – ežeras su paežerine žemapelke, 

C – tarpinio tipo pelkė, D – auganti 

aukštapelkė, E – brandi aukštapelkė); 

1 – aukštapelkinės durpės, 2 – žemapelkinės 

durpės, 3 – sapropelingos 

durpės, 4 – ežerinės nuosėdos, 

5 – vanduo, 6 – mineralinis gruntas 

(Mierauskas ir kt., 2005) 

plynė, o ją juosia žemapelkė ir šlapias miškas. 

Pažeidus vandens režimą į pelkės vidurį plinta 

krūmai ir medžiai. 

Ypač daug aukštapelkių Lietuvoje buvo sunaikinta 

XX a. pabaigoje, o Vakarų Europoje ir 

JAV buvo intensyviai eksploatuojamos pirmojoje 

XX a. pusėje. Sovietų valdžios metais buvo 

paspartintas pelkių sausinimas ir eksploatavimas 

Lietuvoje. Daug pelkių buvo išeksploatuotos, 

dalis buvo nusausintos ar apsausintos, bet 

neišeksploatuotos. Dar šeštajame dešimtmetyje 

jos sudarė apie 7 % bendro Lietuvos ploto, o po 

poros dešimties metų durpynų kadastre nurodyta, 

kad jų likę tik apie 6,4 %. Apskritai XX a. 

Lietuvoje buvo sunaikinta apie 70 % pelkių. Kai 

kurios iš dalies nusausintos ir pradėtos eksploatuoti 

pelkės, vėliau sustabdžius durpių gavybą, 

pradėjo renatūralizuotis, formuojantis tipinei 

aukštapelkių augalijai (pvz., durpynas Mažeikių 

rajone, žiūr. įklijas). 

Norint restauruoti pažeistas pelkes, pirmiausia 

būtina parengti ekosistemos restauravimo 

planą, kuriame numatyti pelkių atkūrimo ir 

¦ 99 ¦

tvarkymo darbus. Priklausomai nuo pelkių for- 

mavimosi istorijos, tipo, pažeistumo laipsnio, 

parengiama skirtinga restauravimo ar rehabilita- 

vimo strategija. Pirmiausia būtina atkurti pirminį 

vandens lygį ir balansą, būdingą dar nepažeis- 

tai pelkei. Tolesni veiksmai yra pelkių buveinės 

tvarkymas, priežiūra ateityje bei monitoringas. 

¦ 100 ¦ 

4.9 pav. Natūralią aukštapelkę 

juosia žemapelkė, 

medžiai ir krūmai auga 

pakraštyje (a, b, c), o pažeistoje 

pelkėje krūmai ir 

medžiai pradeda augti centrinėje 

dalyje (pagal Brooks, 

Stoneman, 1997) 

Toliau tekste pateikiama nuoseklių pelkių atkūrimo 

ir tvarkymo darbų schema. 

4.2.2. Hidrologinio režimo sureguliavimas 

Hidrologinio režimo (vandens balanso) atkūrimas 

yra vienas iš svarbiausių pelkių restauravimo 

etapų. Atkuriant buvusį vandens lygį (spė-

jamą ar nustatytą tyrimais) būtina atsižvelgti į 

pelkių tipą ir formavimosi ypatybes, taip pat esamas 

tipines buveines, augalų bendrijas ir rūšis. 

Restauruojant pelkes prioritetai turi būti teikiami 

europinės svarbos buveinėms (aktyvioms aukštapelkėms, 

degradavusioms aukštapelkėms, 

tarpinėms pelkėms ir liūnams, nekalkingoms 

šaltinių ir šaltiniuotoms pelkėms, šarminėms 

žemapelkėms), saugomoms augalų bendrijoms 

ir rūšims. Tipinė pelkių augalija tiesiogiai priklauso 

nuo esamo vandens lygio. Aukštapelkės 

normaliai vystosi, kaupia durpes tik tada, kai 

veikliojo sluoksnio (acrotelm‘o) vandens lygis 

augalų vegetacijos metu būna sulig vandens paviršiumi 

arba vos keliolika centimetrų žemesnis 

(Brooks, Stoneman, 1997; Mierauskas et al., 

2005; Schoten, 2002; Wheeler, Shaw, 1995). 

Esant žemesniam vandens lygiui viršutinis durpių 

sluoksnis gali pradėti mineralizuotis, o esant 

aukštesniam – gali įsivyrauti nendrės ar kiti nepageidaujami 

aukštapelkėse augalai. 

Užtvaros. Aukštapelkių hidrologinis režimas 

dažniausiai pažeidžiamas jas apjuosus melioraciniais 

(drenuojančius) kanalais. Pelkės viduryje 

iškasami mažesni drenuojantys kanalai, kurie 

vandenį nutekina į melioracinius kanalus, o šiais 

vanduo pasiekia didesnius kanalus ar upelius. 

Tokiu būdu aukštapelkė yra nusausinama ir pasirengiama 

kasti durpes. 

Užtvarų įrengimas. Pradedant restauravimo 

darbus būtina sustabdyti vandens nutekėjimą 

iš pelkės. Drenuojantys kanalai yra pertveriami 

slenksčiais ar užtvaromis, nelaidžiais vandeniui. 

Jie gali reguliuoti vandens lygį ar palaikyti pastovų 

vandens lygį. Užtvaros turi būti įrengtos tam 

tinkamose vietose ir taip, kad jas nepragraužtų 

prasisunkiantis pro užtvarų juostas vanduo (4.10 

pav.). Esant per mažai užtvarų juostų prasisunkiantis 

vanduo krinta iš aukščiau ir gali išgraužti 

gruntą tarp užtvarų juostų, taigi jas suardyti. 

4.10a pav. Netinkamas kanalų pertvėrimas – susidaro aukštas vandens nutekėjimo lygis ir 

vanduo gali prasivežti pro užtvarų juostas (pagal Brooks, Stoneman, 1997) 

¦ 101 ¦

Prieš pradedant statyti užtvarų juostas iš 

lentų, reikia aplinkui pašalinti augaliją ir viršutinį 

durpių sluoksnį iki dvidešimties centimetrų. Iš 

pradžių kanalo viduryje yra įkalamas kuolas, kanalo 

krantuose – šoniniai kuolai ir jie sujungiami 

medine sija. Toliau kalamos ir tvirtinamos lentos 

¦ 102 ¦ 

4.10b pav. Tinkamas kanalų pertvėrimas (pagal Brooks, Stoneman, 1997) 

ne tik visu kanalo perimetru, bet ir jo kraštuose 

(4.11a, b pav.). Tiek pagrindinis tvirtinantis 

kuolas, tiek lentos turi būti įkalamos į gruntą ne 

mažiau kaip 0,5–1 metrą, bet tai priklauso nuo 

kanalo dydžio. Geriausia, kai kuolas ir lentos 

siekia mineralinį gruntą. 

4.11a pav. Užtvaros 

įrengimo 

schema: iš pradžių 

įtvirtinamas karkasas 

(pagal Brooks, 

Stoneman, 1997)

Tokiu būdu pelkių kanalai yra pertveriami 

keliomis juostų užtvaromis. Kai nėra galimybės 

tarp užtvarų juostų supilti durpių sluoksnį, jos 

sutvirtinamos atramomis (4.12 pav.), o juostų 

sienos padengiamos vandeniui nelaidžia plėvele. 

Tačiau toks pertvėrimo būdas tinka tik mažiems 

ir siauriems kanalams. 

4.12 pav. Medinių užtvarų juostų sutvirtinimo būdas. Arūno Pranaičio nuotr. 

Daug patikimesnis būdas yra tarpus tarp 

juostų užpilti durpėmis. Tarp mažų kanalų užtvarų 

juostų durpes galima supilti ir rankomis, o 

tarp didelių reikia naudoti techniką (traktorius ar 

ekskavatorius). Užtvarų sistema turi būti iš 2–6 

pavienių užtvarų juostų, kurių tarpai pripildomi 

durpių. Užtvarų juostų skaičius priklauso nuo 

kanalo pločio, gylio, vandens nutekėjimo amplitudės. 

Mažuose sausinimo kanaluose pakanka 

dviejų juostų, o dideliuose reikia keturių–šešių 

juostų, o esant dideliam vandens nuotėkiui, kanalai 

gali būti blokuojami net aštuoniomis užtvarų 

juostomis. 

4.11b pav. Užtvarų 

įrengimo schema: įkalamos 

ir įtvirtinamos 

lentos (pagal Brooks, 


Užtvaros turi būti ilgaamžės, kol kanalai 

pradės užakti ir susiformuos kimininių durpių 

sluoksnis. Paprastai užtvarų juostos yra daromos 

iš lentų ar pinamos iš krūmų ar medžių 

šakų (4.13, 4.14 pav.). Užtvaros gali būti statomos 

tik iš lentų ar pintų juostų, taip pat naudojamos 

kombinuotųjų juostų užtvaros. Tiek pintų, 

tiek kombinuotųjų juostų užtvarose tarpus tarp 

juostų būtina užpilti durpėmis (4.15 pav.). Durpių 

tarpus galima sutvirtinti pasodintais pelkių 

augalais. 

¦ 103 ¦

¦ 104 ¦ 

4.13a pav. Iš krūmų 

šakų supintos užtvaros 

schema. Gamtos paveldo 

fondas, 2006 

4.13b pav. Kombinuotos 

iš medžio šakų supintos 

ir rastų įrengtos užtvaros 

schema. 

Gamtos paveldo fondas, 

2006 

4.13c pav. Kombinuota 

iš rastų ir krūmų šakų 

supinta užtvaros schema 

su vandeniui nepralaidžiu 

viduryje esančiu ekranu 

(geotekstilės audiniu arba 

plastmasiniu skydu). Gamtos 

paveldo fondas, 2006 

4.13d pav. Iš rastų 

įrengtos užtvaros schema. 

Gamtos paveldo fondas, 

2006

4.14 pav. Iš krūmų šakų pinta dviejų juostų 

užtvara Pūsčios durpyne (Zarasų r.). Prano 

Mierausko nuotr. 

Užtvaras reiktų daryti iš vietinės medienos ar 

krūmų ir medžių šakų. Užtvarų juostų tarpams 

užpildyti yra naudojamos aplinkinės durpės. 

Durpės gali būti imamos iš to paties kanalo 

prieš srovę esančios dugno dalies. Durpes 

galima kasti ir šalia kanalo, bet nenaudojamas 

paviršinis sluoksnis. Kasant durpes formuojama 

nuolaidžiais kraštais duobė. Nesant galimybės 

naudoti aplinkinių durpių, reikia atsivežti lengvai 

transportuojamų sausų durpių (išdžiovintų iš 

eksploatuojamų durpynų). Geriausia naudoti atsparią 

puvimui medieną (pvz., ąžuolo, guobų). 

Impregnuota mediena dažniausiai nenaudojama, 

nes durpių anaerobinėje aplinkoje mediena 

pūva negreit. Norint pristabdyti vandens filtraciją 

pro medienos ir durpių užtvarą, rekomenduojama 

naudoti vandeniui nelaidžią ir atsparią plėvelę 

(pvz., geotekstilę). 

4.15 pav. Taip atrodo užblokuotas drenavimo 

kanalas Pusčios durpyne. Prano Mierausko 

nuotr. 

Vandens pertekliui nutekėti užtvarų viršuje 

rekomenduojama įrengti nutekėjimo angas 

ar įstatyti plastikinius vamzdžius (4.16 pav.). 

Vamzdžiai gali būti fiksuoti ar įstatomi norint reguliuoti 

vandens nutekėjimo aukštį (žiūr. įklijas). 

4.16 pav. Vandens lygį reguliuojantis plastikinis 

vamzdis. Gamtos paveldo fondas, 2006 

Vandens lygio reguliavimas dideliuose kanaluose 

turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Po 

stipraus ir ilgalaikio lietaus ar staigiai tirpstant 

sniegui, vanduo gali pradėti tekėti per užtvaros 

viršų, o tekantis vanduo gali nuardyti užtvaros 

viršų. Tokiu atveju užtvaras tenka paaukštinti 

užpilant papildomai durpių. Įstačius vamzdžius 

vanduo gali prasigraužti šalia vamzdžio, 

suardyti užtvaros viršų. Taigi vamzdžius reiktų 

¦ 105 ¦

įrengti patikimiau, t. y. padengti užtvaros išorinę 

pusę vandeniui nelaidžia plėvele ir ją užfiksuoti 

su vamzdžiu, kad vanduo nepasiektų durpių 

sluoksnio. 

Kiti vandens sulaikymo įrenginiai. Ištekančio 

iš žemapelkių, tarpinių pelkių, aukštapelkių 

ar drėgnų pievų mažais kanalais vandenio lygį 

galima pakelti ar reguliuoti įvairiais slenksčiais 

ar šliuzais. Jie yra įvairaus tipo, vieni gali būti su 

pakeliamomis pertvaromis (4.17 pav.), padaryti 

iš plastikinių ar metalinių skydų (žiūr. ankstesnį 

poskyrį ir įklijas), kiti įrengiami taip, kad būtų 

galima rankomis ištraukti medinius blokus, dar 

kiti būna nereguliuojami ir padaryti iš medienos 

ir durpių (kombinuotieji). Norint paprastai reguliuoti 

vandens lygį galima įrengti užtvaras iš 

medžio blokų (sijų). Palaikant pelkėje aukštesnį 

vandens lygį, naudojami papildomi mediniai 

blokai (sijos), paaukštinantys užtvarą, o esant 

vandens pertekliui, jie yra nuimami (4.18 pav.). 

Vanduo taip pat gali lietis per medinę užtvarą. 

4.17 pav. Kombinuota medžio ir metalo, 

vandenį reguliuojanti užtvara (Krenburgerveen 

gamtos draustinis, Olandija). Arūno Pranaičio 

nuotr. 

Kombinuotųjų nereguliuojamų nedidelių užtvarų 

įrengimas yra nesudėtingas ir nereikalauja 

daug kaštų. Jas galima daryti įvairiai – pinti iš 

šakų, daryti iš rastų ar lentų arba įrengti kombinuotas. 

Be paminėtų daromų užtvarų iš rastų yra 

¦ 106 ¦ 

4.18 pav. Medinių blokų (sijų) naudojimas 

vandens lygiui reguliuoti (Olštyn‘o apylinkės, 

Lenkija). Lenkijos ornitologų draugijos PTOP 

nuotr. 

ir kitokių būdų. Nedidelėje užtvaroje durpėmis 

užpilami tarpai tarp skydų gali būti nuo 50 cm ir 

1 metro. Ta vieta gali vaikščioti žmonės ar gyvūnai. 

Juose taip pat gali būti įrengiami plastikiniai 

vamzdžiai nutekėti pertekliniam vandeniui. 

Pylimai (sankasos) yra naudojami išeksploatuotiems 

durpynams rehabilituoti. Išeksploatuotame 

durpyne sukasami pylimai atitveria durpyne 

keletą plotų, kurie gali būti užtvindomi vandeniu 

arba savaime prisipildyti lietaus ir gruntinio 

vandens. Palikus ne mažesnį kaip 0,5–1 metro 

durpių sluoksnį ir esant pakankamai drėgmės, 

aukštapelkė gali atsikurti savaime. Tokiu atveju 

vanduo neturi užtvindyti paviršių ir pylimuose 

turi būti įrengiamos vandens lygį reguliuojančios 

užtvaros. Tais atvejais, kai išeksploatuotame 

durpyne lieka plonesnis nei 50 cm durpių 

sluoksnis, aukštapelkę atkurti yra sunku, o kartais 

ir neįmanoma. Tose pelkės dalyse tikslinga 

palaikyti vandens sluoksnį durpių paviršiuje, nes 

tose vietose gali susiformuoti įvairi pelkinė augalija 

ir taip atsirasti netipinė pelkė. Sukasant pyli-

mus galima manipuliuoti – esant pakankamam 

durpių sluoksniui formuojama aukštapelkė, o 

kitose vietose – įvairaus tipo šlapynės. Tose 

vietose, kur išeksploatuotas durpynas ribojasi 

su natūralia aukštapelke, tikslinga aukštapelkės 

pakraštyje pakloti geotekstilės sluoksnį, kuris 

sulaikytų iš aukštapelkės į išeksploatuotą dalį 

ištekantį vandenį. Lietuvoje toks eksperimentas 

pradėtas Aukštumalos pelkėje, Nemuno deltos 

regioniniame parke. Dalis aukštapelkės yra eksploatuojama, 

o kita dalis yra pažeista, bet išlikusi 

natūrali. Zonoje tarp aukštapelkės ir eksploatuojamos 

dalies yra įkasta plėvelė. Tikėtina, kad 

vanduo neištekės. 

4.2.3. Pelkinių buveinių atkūrimas 

ir tvarkymas 

Įrengtos užtvaros pelkėse sureguliuoja 

vandens lygį ir balansą. Kiti darbų etapai yra 

atkurti ir prižiūrėti pelkių buveines ir augaliją. 

Pelkių atkūrimo ir priežiūros metodai yra krūmų 

ir medžių šalinimas (pjovimas ir rovimas), 

šienavimas, ganymas, šienavimas ir ganymas, 

nendrynų pjovimas ir deginimas. Pažeisto hidrologinio 

režimo pelkės ima užaugti krūmais, 

medžiais ir dažnai nendrėmis, todėl tokių pelkių 

pirmučiausi atkūrimo darbai yra nereikalingos 

ir netipinės augalijos šalinimas. 

Krūmų ir medžių šalinimas. Natūraliose 

pelkėse su nepažeistu hidrologiniu režimu 

nedidelis medžių kiekis yra būdinga augalijos 

dalis. Aukštapelkėse, kur yra rūgšti terpė ir 

mažai maisto medžiagų, krūmams ir medžiams 

augti sunku. Iškasus aukštapelkėje ar šalia jos 

drenavimo kanalų, vandens lygis joje nukrinta, 

durpės pradeda mineralizuotis ir tai sudaro 

geresnes sąlygas augti krūmams ir medžiams. 

Medžių ir krūmų augimą pelkėse taip pat spartina 

rūgštieji lietūs ar maisto medžiagų prietaka 

iš aplinkinių laukų. Esant normaliam vandens 

lygiui aukštapelkėje auga negausiai pušaičių, 

beržų, eglių, o vidurinėje dalyje tyvuliuoja plynė, 

taigi apsausinus ar nusausinus aukštapelkę, 

pradeda sparčiai augti ne tik pušys, eglės, 

beržai, bet ir netipiniai aukštapelkei lapuočiai. 

Medžiams ir krūmams tankiai padengus pelkių 

paviršių, jų šaknys plačiai padengia pelkės paviršių 

pro augalus išgarinama daug vandens, 

pelkė sausėja. Dėl tų priežasčių pradeda nykti 

tipiniai pelkių augalai, o jų vietoje įsivyrauja netipinės 

augalų rūšys. Kartu su medžių įsigalėjimu 

aukštapelkėse įsikuria viržiai, gailiai ir kiti 

puskrūmiai. Pablogėjus apšvietimo sąlygoms, 

sausesnėje aplinkoje nustoja augti kiminai, 

kartu aktyviai formuotis aukštapelkė. 

Sureguliavus hidrologinį režimą, dalis medžių 

ar krūmų rūšių pelkėje žūsta, bet kai kurios, 

kaip beržai, pakelia ir aukštą gruntinį lygį, 

tad jie išlieka. Vandeniui apsėmus durpių paviršių, 

didesnė dalis medžių žūtų, taigi per daug 

pakelti vandens lygio nereikėtų, nes nustotų 

vystęsi tipiniai pelkių augalai. 

Medžių ir krūmų šalinimo darbai turi būti 

gerai suplanuoti gamtotvarkos plane. Prieš 

pradedant šalinti medžius ir krūmus, turi būti 

tiksliai nustatyta, kuriuos medžius ir krūmus 

galima rauti, o kuriuos kirsti. Medžių ir krūmų 

rovimas yra efektyvesnis būdas nei kirtimas, 

nes grunte nelieka šaknų. Aukštapelkių teritorijose, 

kurios tik pradeda apaugti pušaitėmis ar 

berželiais, rovimas gali būti labai veiksminga jų 

šalinimo priemonė. Pusės metro nesiekiantys 

medeliai aukštapelkėje lengvai išraunami rankomis. 

Svarbu išrauti medelius neišdraskant 

paviršinio kiminų sluoksnio ir nesudarant sąlygų 

vėliau tose vietose vėl užsisėti medžiams. 

Žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse krūmai ir 

medžiai, kai jų nedaug, anksčiau buvo raunami 

rankiniu būdu, naudojant kirvį, kastuvą ir dalbas. 

Dabar taip daroma labai retai, nes tokiems 

darbams pasitelkiama technika. Geriausia rauti, 

kai yra nedidelis įšalas, tada mažiau nukenčia 

pelkiniai augalai. Norint traktoriumi nuvažiuoti 

į pelkę giliau ir pasiekti kuo daugiau medžių, 

reikia nuo pelkės pakraščio nutiesti laikinas 

medines platformas. Nuo traktoriaus tempimo 

gervės nutiesiami lynai pririšami prie medžių, 

fiksuojant kryptį už esamų kelmų, kaip parodyta 

paveiksle (4.19 pav.). 

¦ 107 ¦

4.19 pav. Medžių rovimas pasitelkiant techniką. Traktoriui nuvažiuoti iš pelkės pakraščio 

link vidurinės dalies reikalinga nutiesti laikinas platformas (pagal Brooks, Stoneman, 

1997) 

Medžių ir krūmų kirtimas yra pigesnis būdas 

nei rovimas. Tankių krūmų ir medžių kirtimas 

gali būti pirmas atliekamas veiksmas arba 

vykdomas kartu su vandens lygio kėlimu, kol 

vanduo nepradėjo semti teritorijos ir yra lengviau 

įvažiuoti į pelkę. Kai medieną planuojama 

išvežti iš pelkės, kirtimas turėtų būti daromas 

esant žemam vandens lygiui, sausu laikotarpiu 

arba žiemą. Mediena išvežama tik esant įšalui. 

Smulkūs medžiai ir krūmai gali būti suverčiami 

į užblokuotus mažus drenavimo kanalus. Tokiu 

būdu yra stabdomas vandens tekėjimas link užtvaros. 

¦ 108 ¦ 

Medžių šalinimas yra atliekamas priklausomai 

nuo tvarkymo tikslų. Pelkėse ar jų dalyse, 

kur yra saugomos Europos svarbos tipinės 

tilvikinių paukščių rūšys, formuojami atviri 

pelkių plotai, o tose vietose, kur reikia saugoti 

plėšriąsias medšarkes ar startsakalius ir pan., 

reikia palikti grupelę medžių. Norint atkurti tipinę 

aukštapelkę, taip pat reikia plynai iškirsti 

medžius vidurinėje dalyje. Tai turi būti numatyta 

gamtotvarkos plane. 

Nukirtus medžius ir krūmus, lieka kelmai, iš 

kurių augalai pradeda atželti, o tai yra tolesnės 

priežiūros problema. Ypač greitai atauga krū-

mai ir lapuočiai. Tuo tarpu spygliuočiai – pušys 

ir eglės – iš kelmų neatželia. Norint sustabdyti 

atžalų augimą reikia nukirstų medžių kelmus nužievinti 

iki pat šaknų. Kitas būdas yra nupjautus 

medžių kelmus išpjaustyti, kaip parodyta 4.20 

paveiksle, tada jie sunkiau atželia. 

4.21 pav. Nupjautų medžių kamienus rekomenduojama 

aptepti herbicidais (pagal Brooks, 


Tiek nužievintus medžių kamienus, tiek 

išpjaustytų krūmų kelmus rekomenduojama 

aptepti herbicidais (4.21 pav.). Gamtiniuose 

rezervatuose ir draustiniuose (botaniniuose, 

botaniniuose–zoologiniuose, telmologiniuose ir 

pan.) cheminių priemonių taikyti negalima, todėl 

tenka naudoti tik mechanines priemones. 

Patikimesnis būdas išnaikinti medžius yra 

juos nužievinti prieš nukertant. Tai daroma nulupant 

krūtinės aukštyje aplink kamieną 20 cm 

pločio žievės juostą. Nulupant visą žievę nutrau- 

kiama medžiagų apykaita tarp lapijos ir šaknų. 

Šaknys geba mediena transportuoti vandenį į 

lapus, tačiau į jas nebepatenka vystymuisi būtini 

fotosintezės produktai. Nužievinant svarbu 

nepažeisti medienos, kitaip juodalksniai pradės 

intensyviai leisti apatines atžalas. Taip nužievin- 

4.20 pav. Nukirstų medžių kamienus rekomenduojama išpjaustyti, tada jie sunkiau atželia 

(pagal Brooks, Stoneman, 1997) 

tas medis ilgainiui nudžiūva ir jį galima nukirsti. 

Žuvus ir kelmui, atžalų nepasirodo. Geriausias 

nužievinimo laikas yra pavasaris, kada brazdas 

lengvai lupasi. Nužievintas medis nudžiūva, 

ir rudenį ar žiemą jį galima nupjauti. Taip pat 

medį galima nupjauti žmogaus krūtinės aukštyje 

ir likusią kamieno dalį nužievinti. Medžiui 

nudžiuvus, kamienas nupjaunamas. Pigiausias 

ir paprasčiausias būdas yra medį ar krūmą nupjauti 

iškart, bet, žvelgiant į ateitį, šis būdas nėra 

pigus. Nupjauti medžiai ir krūmai greitai išleidžia 

atžalas, todėl reikalinga tolesnė priežiūra – atžalų 

kapojimas, kuris yra daromas kelerius metus iš 

eilės. Nupjovus gyvus medžius, būtina apdoroti 

jų kelmus, kaip buvo minėta. 

Krūmus, mažus medžius ar sumedėjusius 

augalus galima išnaikinti cheminiais preparatais 

nupurškiant jų lapiją, taip pat kelmus. Kaip buvo 

minėta, cheminių priemonių taikymas yra ribotas, 

o tose vietose, kur tai daryti galima ar yra 

gauti specialūs leidimai, reikia naudoti mažiausią 

poveikį aplinkai turinčias chemines medžiagas. 

Dažniausiai cheminiam apdorojimui tinka ir 

leidžiama naudoti Roundup (glifosatą) ir Garlon 

(triklopirą). Šių medžiagų naudojimas gali būti 

neefektyvus, jei krūmai ar medžiai yra purškiami 

netinkamu laiku. Geriausia purkšti anksti pavasarį, 

kai pradeda skleistis pumpurai. Kelmų apipurškimas 

ne tuoj pat juos nupjovus laukiamo 

efekto neduos, ir kelmai išleis atžalų. 

¦ 109 ¦

Pažeistose pelkėse, kaip ir drėgnose pievose, 

pradeda augti krūmai ir kai kuriose vietose 

nendrės. Krūmai užauga iki 6–8 m. Geriausia 

krūmus šalinti, kai jie yra jauni ir jų skersmuo 

yra mažesnis nei 5 cm. Tokio storio krūmus rekomenduojama 

rauti, taip išvengiant atžalų augimo. 

Didesnius krūmus jau yra sunku išrauti, 

todėl juos reikia kirsti. Nukirstų krūmų šaknis 

geriausia išrauti, kad jie neatželtų. Dideliuose 

plotose ir nesant pajėgumų, krūmus tenka pjauti 

specialia technika. Smulkius krūmus ir nendres 

galima šalinti rotacine šienapjove. Ji puikiai 

nukerta stiebus, tačiau iš likusių kelmelių krūmai 

atželia. Kur kas lengviau tvarkyti krūmais ir 

nendrėmis neužleistas pelkes ir šlapias pievas, 

nes vėliau išnaikinti šiuos augalus yra kur kas 

sunkiau. 

Nendrynu tvarkymas. Daugelyje Europos 

šalių yra sukaupta ilgametė patirtis, kaip šalinti 

nendrynus ir tai ne tik nendrių pjovimas ir nuganymas, 

bet ir deginimas. Taigi svarbu pasirinkti 

tinkamą būdą. Nendrynus dažniausiai tenka naikinti 

tarpinėse pelkėse ir rečiau – melvenynuose 

bei aliuvinėse pievose, taip pat šarminėse žemapelkėse, 

kurios priskiriamos pievų buveinėms. 

Nendrynų naikinimo tikslas – atkurti tipišką 

tarpinių pelkių augaliją – viksvines buveines 

(Mierauskas ir kt., 2005). Viena priežasčių, verčiančių 

tvarkyti ar visiškai išnaikinti nendrynus 

tam tikrose teritorijose, yra ta, kad nendrynai 

stelbia retųjų augalų buveines, pablogina retųjų 

paukščių rūšių veisimosi sąlygas. Viena jų rūšių, 

kurios gausumas Lietuvoje ypač priklauso 

nuo nendrynų išplitimo viksvinėse tarpinėse pelkėse, 

yra meldinė nendrinukė – visuotiniu mastu 

nykstanti paukščių rūšis. Nendrynai tarpinėse 

pelkėse yra blogos šių pelkių būklės rodiklis. 

Nendrynų šienavimas. Norint visiškai išnaikinti 

nendrynus, juos reikia šienauti triskart per 

metus, geriausia nupjauti žemiau vandens lygio. 

Kai tai padaryti sunku, šienavimas ir po to ganymas 

gali būti sėkmingas tokio tvarkymo pakaitalas. 

Atželiančių nendrių stiebai būna plonesni ir 

žemesni. Tačiau visiškai atkurtos pievų ar pelkių 

buveinės būtų tik tos, kuriose nelikę nendrių. 

¦ 110 ¦ 

Nendrė yra labai nereiklus ir agresyvus augalas. 

Jų šakniastiebiai įsiskverbia giliai į dirvą arba 

vandens telkinių dugną ir siurbia daug susikaupusių 

maisto medžiagų iš apatinių dugno nuosėdų 

ar dirvožemio sluoksnių, jas vėl įtraukia į 

ekosistemos maisto medžiagų apytaką. Nendrynams 

naikinti tarpinėse pelkėse, kuriose nenumatomas 

ganymas, taikytinas toks režimas: 

• privalomas nendrynų šienavimas vasarą, 

pradedant liepos 20 d. ir baigiant rugpjūčio 

15 d.; 

• šienautose atželiantys nendrynai papildomai 

šienaujami vėlyvojo šienavimo terminais 

nuo rugpjūčio 20 dienos. Kartotinis šienavimas 

neprivalomas tik esant nepalankioms sąlygoms 

– aukštam gruntinio vandens lygiui. Esant 

mažai biomasei, šalinti iš pelkės nendrynų atolo 

nebūtina. Nendrynų naikinimas juos šienaujant 

du kartus per metus turi būti vykdomas 3–4 sezonus 

nuosekliai, vėliau reiktų šienauti kas keleri 

metai (Mierauskas ir kt., 2005). 

Nendrynų deginimas. Vienas iš rekomenduotinų 

nendrynų tvarkymo būdų pelkėse ir šlapiose 

pievose yra nendrynų deginimas. Lietuvoje 

tai yra uždrausta, bet daugelyje tiek Europos, 

tiek kitose šalyse jis yra vykdomas. Nendrynų 

deginimas vegetacijos laikotarpio antroje pusėje 

yra vienas geriausių nendrynų ploto reguliavimo 

būdas. Reiktų nurodyti tokio metodo blogąsias 

ir gerąsias puses (Brooks, Stoneman, 1997; 

Mierauskas ir kt., 2005). Nendrės yra labai jautrios 

deginimui antroje vasaros pusėje. Todėl sąlygiškai 

galima pasiekti norimą rezultatą be jokių 

išlaidų – susilpninti nendrynus tiek, kad vėliau 

būtų galima juos šienauti ar ganyti. Nendrės yra 

labai kaloringos, todėl žali nendrynai dega, kai 

juose yra likę sausų pernykščių nendrių stiebų. 

Dažniausiai toks deginimas padeda pašalinti ir 

smulkius nendrynuose augančius krūmus. Tačiau 

deginant nendrynus susiduriama su kur 

kas didesnėmis problemomis: proceso beveik 

neįmanoma kontroliuoti. Deginant didesnius 

nendrynus labai nukenčia jų bestuburių fauna, 

be to, nendrynų, kaip ir žolės, deginimas yra labai 

nepopuliarus visuomenėje. Todėl nendrynų

deginimas didesniu mastu, ypač neturint galimybių 

juos vėliau sutvarkyti, yra netoleruotinas. 

Išdegintus plotus būtina nuolat prižiūrėti – šienauti, 

ganyti ar kombinuoti šienavimą su deginimu. 

Pelkių šienavimas ir ganymas. Šienavimas 

ir ganymas yra papildoma, bet kai kuriais 

atvejais ir viena svarbiausių pelkių tvarkymo 

priemonė. Dažnai ganymas yra naudojamas 

po medžių pašalinimo ar nendrių nušienavimo. 

Pelkių ganymas ir šienavimas turi tam tikros 

specifikos, nes šlapias gruntas apsunkina ne tik 

pjovimą, bet ir ganiavą. 

Pelkių šienavimas. Seniau pelkės būdavo 

šienaujamos rankiniu būdu, o žolė iš pelkių išnešama 

džiūti. Šiuo metu retai kur naudojamas 

rankinis pelkių pjovimas net ir gamtotvarkos 

tikslams, nes paprastai naudojama atitinkama 

technika. Šienavimo ir ganymo kombinavimas 

yra efektyvi pelkių tvarkymo priemonė tarpinėms 

pelkėms, žemapelkėms, kur auga šakotosios 

ratainytės, šarmingoms žemapelkėms, 

bet retai kur taikoma aukštapelkėms. Pelkės nepageidaujama 

augalija užauga lėčiau nei pievos 

ir gali ilgesnį laiką būti neprižiūrimos bei išlikti 

vertingos (Brooks, Stoneman, 1997; Wheeler, 

Shaw, 1995). Pažeidus pelkių hidrologinį režimą 

ar padidėjus maisto medžiagų prietakai į pelkes, 

sukcesija spartėja ir įsivyrauja aukšti žolynai, 

nendrės ir sumedėjusi augalija. 

Vykdant gamtotvarkos priemones pirmiausia 

būtina atsižvelgti į tvarkymo uždavinius – ką 

norima išsaugoti: Europinės svarbos buveines 

ir rūšis, Lietuvos mastu saugomas buveines ar 

rūšis. Nuo to priklauso, ar reikalingas tik šienavimas, 

ar ganymas, ar kombinuotas būdas, kokie 

ganymo ar šienavimo intensyvumas ir terminai, 

kokia turi būti naudojama technika. 

Pelkės gali būti šienaujamos, kai išsiperi 

paukščiai ir augalai subrandina sėklas. Patirtis 

rodo, kad biologinė įvairovė yra didesnė, kai 

šienaujama skirtingu laiku. Šiltesnėse zonose, 

ypač Pietų Europoje, yra šienaujama ir žiemą. 

Mūsų platumose žiemą šienauti galima, kai yra 

įšalas ir nėra sniego. Taip pat tokiu laiku gali- 

ma nušienauti tas pelkes, kuriose dėl aukšto 

vandens ir smigaus grunto negalima panaudoti 

technikos kitais sezonais. 

Pelkių šienavimo terminai yra įvairūs, bet Lietuvoje 

geriausia šienauti nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 

pabaigos, o konkretūs terminai priklauso 

ir nuo svarbiausių saugomų rūšių gyvenimo ciklo 

fazių (žydėjimo, sėklų barstymo), paukščių 

perėjimo terminų. Vėlyvas šienavimas (rugpjūtį–rugsėjį) 

yra tinkamesnis aukštiems žolynams 

nei žemiems, žolinėms bendrijoms, augančioms 

neturtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose 

(Brooks, Stoneman, 1997; Mierauskas ir kt., 

2005). Nušienauta žolė turi būti pašalinama iš 

pelkės. Nepašalinta žolė padengia žemaūgius 

augalus ir jie gauna mažiau šviesos, skatina 

mineralinių medžiagų kaupimąsi, pelkėje lieka 

nepageidaujamų augalų sėklos. 

Šienavimui naudojama įprasta technika: 

žoliapjovės, žolės smulkintuvai ir pan., tačiau 

technika turi būti paruošta naudoti šlapiame 

dirvožemyje. Tam tikslui traktoriui ir šienavimo 

įrangai yra pritaisomi papildomi ratai, kad technika 

neįklimptų arba kad neišvažinėtų pelkės 

paviršiaus. Šienavimui pelkėse naudojama ir 

speciali technika, bet ji yra brangi ir ją gali įsigyti 

nedaugelis organizacijų. 

Pelkių ganymas yra vienas dažniausiai taikomų 

ir veiksmingų tvarkymo būdų. Jis yra labai 

populiarus Vakarų Europos šalyse. Pelkių ganymas 

turi daug bendrų bruožų su pievų ganymu, 

tačiau turi ir tam tikros specifikos. Tiek pelkių, 

tiek pievų ganymas yra tinkamesnė ir natūralesnė 

tvarkymo priemonė nei šienavimas, bet 

yra sudėtingesnis. Ganant gyvulius formuojama 

įvairesnė žolinės dangos mozaika bei dalis 

augaluose sukauptų maisto medžiagų su srutomis 

ar mėšlu grįžta į dirvožemį, taip išvengiama 

augalų substrato nualinimo. Pelkių ganymui 

gyvulių pasirinkimas yra menkesnis, nenaudojami 

drėgmės nepakeliantys gyvuliais, t. y., kaip 

buvo minėta ankstesniame poskyryje, netinka 

avys ir ožkos. Tose šalyse, kur yra senos pelkių 

ganymo tradicijos, buvo išvestos adaptuotos ir 

nereiklios žolei gyvulių rūšys. Specialiai išvesti 

¦ 111 ¦

Kamarko arkliai, sėkmingai naudojami pelkių ir 

šlapių pievų ganymui (žiūr. įklijas). 

Parenkant ganiavai gyvulius būtina tiksliai 

žinoti, kurių veislių gyvulius reikia naudoti, koks 

turi būti ganomų gyvulių tankumas, kokie ganymo 

terminai. Ganomų gyvulių rūšių, ganymo 

sezoniškumo, intensyvumo ir dažnumo parinkimas 

yra svarbiausi klausimai, kuriuos reikia 

išspręsti prieš pradedant ganyti. Nuo to priklauso, 

ar ganymas nesukels dirvožemio erozijos, 

nepakenks saugomų augalų rūšims ir ar nepablogins 

buveinių būklės. Pelkės yra lengviau pažeidžiamos 

ekosistemos nei pievos, pažeistas 

jas (po sutrypimo, išvažinėjimo technika ir pan.) 

sunkiau restauruoti. 

Lietuvoje nėra gilių gyvulių ganymo pelkėse 

tradicijų, tad specialių gyvulių rūšių nėra išvesta. 

Lietuvoje tradiciškai buvo ganomi pieniniai 

galvijai. Avys ir ožkos retai kur buvo ganomos, 

ir tai tik pelkių pakraščiuose ar sausesnėse bei 

nusausintose pelkėse, nes joms nėra prisitaikiusios 

prie drėgno dirvožemio. 

Lietuvos sąlygomis geriausia ganyti mėsinius 

galvijus. Pelkėse tinka ganyti ir arklius. 

Avys ir ožkos tinka tik jų pakraščiams nuganyti, 

nes joms kenkia drėgmė. Kaip buvo minėta, Lietuvos 

gyvuliai nėra adaptuoti ganymui pelkėse, 

todėl vykdant gamtotvarkos projektus reiktų įsigyti 

tam tinkamų rūšių gyvulių. 

Remiantis ilgalaike patirtimi nustatyta, kad 

geriausia ganyti galvijus (Brooks, Stoneman, 

1997; Redecker et al., 2002), nes jie: 

• drėgnoms sąlygoms yra pakantesni nei kiti 

naminiai gyvuliai, jų ganymą lengviau organizuoti 

įrengiant aptvarus; 

• jie ne tokie išrankūs augalams nei avys, 

ėda ir aukštą, vešlią žolę, iš jų nendres bei kitus 

aukštaūgius augalus, pristabdo krūmynų plitimą; 

• ganant pelkėse galvijus gali formuotis 

kupstai, taigi susidaryti tinkamesnės sąlygos 

ten gyventi bestuburiams bei perėti pelkiniams 

paukščiams. 

Tinkamiausi ganymui pelkėse yra šių veislių 

mėsiniai galvijai: škotų aukštikalnių galvijai 

¦ 112 ¦ 

(„Highland“), galovėjai („Galloways“), angusai 

(“Angus“), herefordai (“Hereford“), “Šarolė“. 

Kai kurios šalys turi išvestas tradicines galvijų 

veisles, kurias galima ganyti ir pelkėse. 

Ganant pelkėse arklius suformuojama specifinė 

augalų struktūra, susidaro trumpų ir 

aukštesnių augalų mozaika. Arkliai yra naudingi 

norint atkurti pelkinių augalų buveines, nes nugraužia 

nendres ar skurdžią augaliją. Neigiamas 

aspektas yra tas, kad arkliai ganosi bandomis 

ir gali sutrypti pelkių žolinę augaliją. Gamtosaugos 

tikslams ganymui yra parenkami lengvesni 

arkliai, viena populiariausių daugelyje Europos 

šalių arklių veislė – poniai arba Lenkijoje atkurta 

fenotipiškai artima laukiniam arkliui tarpanui 

veislė. 

Ganomų gyvulių tankumas ir ganymo ypatybės 

yra panašūs į pievų, ypač šlapių, ganymo 

intensyvumą. Kokį pelkėms taikyti gyvulių (sutartinių 

gyvulių SG arba sąlyginių gyvulių vienetą 

SGV) tankumą, parodyta 4.4 lentelėje. Remiantis 

ja galima parinkti tinkamą gyvulių tankumą atskiriems 

pelkių tipams (Mierauskas ir kt., 2005). 

4.4 lentelė. Rekomenduojamas gyvulių ganymo 

tankumas pelkėse 

Gyvulio rūšis, tipas 

Sutartinių 

gyvulių 

skaičius/ha 

Galvijai 

pieninės veislės karvė 1 

pieninės veislės bulius 0,65 

mėsinės veislės karvė 0,75 

veršeliai iki 1 metų 0,30 

galvijai 1–2 metų 0,54 

Arklys 1 

Avis (60–80 kg) 0,09–0,11 

Rekomenduojamas gyvulių tankumas pelkinėse 

buveinėse yra vienas sąlyginis gyvulys hektarui, 

kai ganiava trunka 130–150 dienų, bet būtina 

atsižvelgti į aplinkos sąlygas, ypač klimatą. Esant 

sausrai ir paukščių perėjimo laikotarpiu (gegužę–birželį) 

ganomų gyvulių tankumas turi būti

sumažinamas iki 0,7 SG/ha ir mažiau. Didesnis 

nei vidutinis tankumas turėtų būti pelkėse, kur pašalinti 

krūmai ir medžiai bei nupjautos nendrės. 

Gyvulių ganymas pelkėse sukelia daugiau 

problemų nei pievose ir jam reikia gerai pasiruošti. 

Pirmiausia pelkėje yra sunkiau padaryti 

aptvarus, nes gruntas yra minkštas ir kuolai 

sunkiau laiko. Ganant gyvulius gamtosauginiams 

tikslams aptvarus reikia perkelti iš vienos 

vietos į kitą, nes tenka reguliuoti gyvulių tankumą. 

Seniau ganant tradiciškai būdavo įrengiami 

stacionarūs aptvarai ir ūkininkai nesirūpindavo 

gyvulių tankumo reguliavimu, tik kad užtektų žolės. 

Paprasčiausias gyvulių aptvėrimas yra vadinamojo 

elektrinio piemens naudojimas, kuris 

ypač tinka ganant gyvulius pievose. Pelkėse šis 

ganiavos būdas taip pat naudojamas, bet gali 

sukelti problemų, kai yra nutraukiamas laidas. 

Nutraukti laidą ar išversti į pelkę aptvarą gali laigantys 

jauni gyvuliai arba šernai, kurie nepaiso 

elektros srovės. Pavyzdžiui, ganant herefordus 

Rusnės saloje, kiekvieną sezoną elektros laidus 

šernai nutraukia ne kartą. Nutraukti laidai Nukritus 

į drėgną gruntą ar balutę elektros laidui, 

elektros srovė gali dirginti prisiartinusį gyvulį. 

Ganant gyvulius pievose paprastai vanduo gyvuliams 

gerti yra atvežamas, nes dabar retai kur 

ganyklose yra kūdrų. Į pelkes yra sunku ar net 

neįmanoma atvežti cisterną su vandeniu, nebent 

į sausą pakraštį. Dėl to pelkėse yra kasami nedideli 

ir seklūs vandens telkiniai. Kūdrų kasimą 

pelkėse reglamentuoja nacionaliniai teisiniai 

aktai, Lietuvoje – saugomų teritorijų įstatymas, 

saugomų teritorijų reglamentai bei Statybos 

įstatymas ir poįstatyminiai aktai. 

Pelkių augalijos deginimas. Žolinės ir sumedėjusios 

augalijos deginimas vertinamas nevienareikšmiai. 

Kraštutinės nuomonės šalininkai 

teigia, kad deginimas yra geriausia priemonė sustabdyti 

pelkių augalijos sukcesiją. Didesnė dalis 

gamtotvarkos specialistų rekomenduoja kontroliuojamą 

deginimą (Brooks, Stoneman, 1997; 

Schoten, 2002; Wetland..., 2005), bet yra ir 

oponentų, kurie tam nepritaria, argumentuodami, 

kad yra sunaikinama bestuburių fauna ir tai nėra 

tinkamas pelkių sukcesijų sustabdymo būdas. 

Daugelyje Europos šalių ir kitur kontroliuojamas 

deginimas gamtosauginiams tikslams yra leidžiamas. 

Paprastai tam yra išduodami atitinkamų 

žinybų leidimai. Lietuvoje augaliją deginti draudžiama. 

Aukštesnę ir sumedėjusią pelkių augaliją 

galima pašalinti tik deginant, ypač tokiose šlapiose 

vietose, kur nėra galimybės jos nei nupjauti, 

nei nuganyti. 

Augalijos deginimui, kai tai yra numatyta 

gamtotvarkos plane, būtina tinkamai pasiruošti. 

Pirmiausia reikia turėti visas priešgaisrinės saugos 

priemones: gesintuvų, parengtas priešgaisrines 

mašinas, pasitelkti gaisrininkų ir kt. Augalija 

deginama ploteliais. Apie deginamą plotą žolinė 

augalija yra nupjaunama ir išnešama, kad ugnis 

neplistų. Norint išdeginti nedidelius plotelius ar 

deginti pamažu, mažais ploteliais, tam tikslui 

yra padaromos sudedamos metalinės dėžės 

(tvoros), kuriomis apribojamas deginamos žolės 

plotas (4.22 pav.) ir ugnis neplinta į gretimus 

plotus. Deginimui tinkamiausias laikas yra žiema, 

kai yra įšalas ir nėra sniego. Taip pat žolę galima 

deginti rudenį, bet to negalima daryti pavasarį ir 

vasarą, nes deginant tuo laiku nukenčia augalai 

ir bestuburiai, taip pat žūva paukščių dėtys. Šiuo 

laiku deginant žolę aukštapelkėse gali užsidegti 

durpės, o tada procesas tampa nevaldomas. Plačiau 

apie deginimą žiūrėti kituose poskyriuose. 

4.22 pav. Deginimui rekomenduojama taikyti 

perkeliamas sustatomas metalines tvoras 

(dėžes). Tokiu būdu deginant pelkių augalija 

ugnis neišplinta ir yra kontroliuojama (pagal 

Brooks, Stoneman, 1997) 

¦ 113 ¦

¦ 114 ¦ 

4.2.4. Pelkių ekosistemų restauravimo 

ypatumai 

4.2.4.1. Pelkių ekosistemų atkūrimo 

būtinybė 

Pelkės yra vienos iš svarbiausių ekosistemų. 

Jų funkcijos ir naudingumas žmonijai yra 

didžiulis, bet pasaulyje jos buvo ir yra beatodairiškai 

eksploatuojamos (Mierauskas, 2005; De 

Groot, 1992). Pelkės yra itin jautri ekosistema 

ir dėl nesaikingo naudojimo jos degraduoja. Pažeidus 

hidrologinį režimą ar dėl maisto medžiagų 

ar cheminių preparatų prietakos iš aplinkos, 

šios ekosistemos funkcionavimas pakinta, ir tai 

priklauso nuo pažeidimo lygio. Norint atkurti iš 

dalies pažeistą pelkės ekosistemą, atliekami 

pelkės tvarkomieji darbai ir pamažu ekosistemos 

būklė grįžta į pirminę. Tačiau dažnokai 

ekosistema būna tiek pažeista ar visai sunaikinta, 

kad tvarkymo metodais jos pirminės būklės 

neįmanoma atkurti (ekosistemų atkūrimo sąvokos 

pateikiamos 1.1 poskyryje). Tokiai atvejais 

planuojama pelkę restauruoti, o jei neįmanoma, 

tai rehabilituoti ar net sukurti dirbtinę pelkės 

ekosistemą. Išsivysčiusiose šalyse per pastaruosius 

du šimtmečius buvo sunaikinta absoliuti 

dauguma (50–80 %) pelkių, pvz., Anglijoje, 

Olandijoje, JAV – apie 53 % ir pan. (De Groot, 

1992). Tokiose šalyse yra kuriamos dirbtinės 

pelkės ar vandens telkiniai (šlapynės), kurie gali 

atlikti dalį pelkės ekosistemos funkcijų, t. y. čia 

susilaiko potvynio vandens, susikaupia maisto ir 

cheminių medžiagų, kurios redukuojasi, nusėda 

nuosėdų, sudaromos sąlygos augti augalijai ir 

gyventi gyvūnijai ir kt.). 

Pelkės yra pažeidžiamos net kai aplink jas ar 

arti jų iškasama melioravimo kanalų, nes, nukritus 

vandens lygiui, pradeda augti krūmai bei 

medžiai. Pelkėse vandens lygis gali svyruoti ir 

natūraliai. Jeigu keleri paeiliui metai buvo sausringi, 

tai gruntinio ir požeminio vandens lygis 

pažemėja ir, kad atsikurtų, prireikia vėlgi kelerių 

metų. Lietuvoje yra nemažai iš dalies pažeistų 

aukštapelkių, nes prieš 20–25 metus durpių eks- 

ploatacinės įmonės pradėjo jas sausinti, t. y. per 

jas ir aplink jas iškasė didelių drenavimo kanalų, 

taip pat išvagojo jų paviršių smulkesniais grioviais, 

sujungtais su dideliais kanalais. Susiklosčius 

nepalankiai ekonominei situacijai durpės 

nebuvo eksploatuojamos arba buvo kasamos tik 

dalyje durpyno. Taigi vienos aukštapelkės buvo 

mažai pažeistos pradėtais kasti kanalais, kitos 

buvo suraižytos veikiančiais drenavimo kanalais 

ar jų durpės pradėtos eksploatuoti. Mažiau 

pažeistose aukštapelkėse drėgnesnėse vietose 

išlieka tipinės augalijos plotelių, todėl tos vietos 

vėliau, nevykdant eksploatavimo darbų, pradeda 

renatūralizuotis. Tuo tarpu visiškai nusausintų 

aukštapelkių durpės pradeda mineralizuotis, tipiniai 

aukštapelkių augalai išnyksta ir jų vietoje 

ima kurtis pelkėms nebūdinga augalija, krūmai ir 

medžiai. Panašūs procesai vyko ir iš dalies ar visiškai 

nusausintose žemapelkėse. Atkurti tokias 

pažeistas pelkes vien tvarkomaisiais darbais neįmanoma, 

čia būtina atlikti daug sudėtingesnius 

atkuriamuosius darbus. Dar sudėtingiau restauruoti 

ar rehabilituoti išeksploatuotus durpynus, 

todėl dažnai jų vietoje gali tekti kurti dirbtinius 

vandens telkinius. 

4.2.4.2. Pagrindiniai pelkių atkūrimo 

principai 

Atkuriamose pelkėse siekiama sudaryti kiek 

įmanoma panašesnius į buvusius ekosistemos 

fizinius, cheminius ir biologinius komponentus ir 

procesus. Priklausomai nuo pažeidimo laipsnio 

pelkių ekosistemų atkūrimo galimybės skiriasi. 

Mažai pažeistose aukštapelkėse, kur yra galimybė 

sureguliuoti vandens balansą, paviršinis 

durpių sluoksnis nėra stipriai mineralizuotas ir 

dugne likęs 0,5–0,7 m durpių sluoksnis, galima 

atkurti tipinę augaliją ir sistemos procesus. Gerokai 

pažeistus ar išeksploatuotus aukštapelkės 

durpynus, kur likęs plonesnis kaip 0,5 m storio 

durpių sluoksnis, galima rehabilituoti iki panašios 

ekosistemos, bet ne iki pirminės būklės, 

geriausiu atveju iki žemapelkės. Tuo tarpu visiškai 

išeksploatuotas pelkes (durpių likę tik 10–20

cm storio sluoksnis, o vietomis yra mineralinis 

substratas) atkurti nors iki panašių ekosistemų 

yra neįmanoma. Tokiais atvejais suformuojami 

artimi pelkių ekosistemoms seklūs su mažomis 

salelėmis vandens telkiniai, kuriuose po kurio 

laiko pradės kauptis durpių sluoksnis ir ilgainiui 

gal susiformuos uždumblėjęs vandens telkinys 

ar net žemapelkė. 

Pelkių atkūrimo pagrindiniai etapai yra šie: 

• geomorfologinių sąlygų atkūrimas, 

• hidrologinio režimo sureguliavimas, 

• tipinės pelkių augalijos formavimas, 

• atnaujintų pelkių priežiūra ir monitoringas. 

Rengiamame gamtotvarkos plane ekosistemos 

restauravimo strategija ir metodai pateikiami 

atsižvelgiant į ekosistemos pažeidimo laipsnį. 

Atkuriamoji veikla susideda iš visų minėtųjų etapų, 

tačiau kiekviename atkūrimo etape gali būti 

taikomi skirtingi metodai (Brooks, Stoneman, 

1997; Schoten, 2002; Wheeler, Shaw, 1995). 

Pelkių geomorfologinių sąlygų atkūrimas. 

Jeigu pelkė nelabai pažeista, t. y. tik apsausinta, 

bet durpių nebuvo kasta, tai jos geomorfologijos 

bruožai yra išlikę. Tais atvejais, jeigu durpės 

buvo kastos ar durpynas išeksploatuotas, 

būtina atlikti kai kuriuos atkuriamuosius darbus. 

Jeigu durpės kastos tik kai kuriose vietose, o ne 

ištisai, iškastose duobėse formuojami nedideli 

vandens telkiniai. Jeigu duobių dugne mineralinis 

gruntas (molis, smėlis), dugną reikia padengti 

durpių sluoksniu, kad pelkėdara paspartėtų. 

Rekomenduojamas ne plonesnis kaip 50 

cm durpių sluoksnis. Išeksploatuotose pelkių 

durpynuose dažniausiai paliekamas reikalingas 

minimalus 50–70 cm storio durpių sluoksnis. 

Tačiau paliktų durpių sluoksnis ploteliais gali 

skirtis. Esant galimybei reiktų suformuoti įvairias 

vandens neapsemtas saleles, kuriose būtų 

sodinama atitinkama pelkių augalija. 

Kaip minėta, pelkių, kurių durpės išeksploatuotos, 

visiškai atkurti neįmanoma, todėl vietoj 

jų formuojamos naujos šlapynių buveinės (pvz., 

seklūs dirbtiniai ežerai). Suformavus salelių sekliame 

vandens telkinyje gali veistis ar apsistoti 

paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai ir kiti gyvūnai. 

Vandens telkinio sukūrimas yra kur kas geresnis 

sprendinys, negu buvusią pelkę paversti kultūrine 

pieva ar mišku. Tokia praktika Lietuvoje nepasiteisino, 

nes dirvožemis išliko rūgštus, jame 

pievinė augalija ir medžiai skurdo. 

Pelkių hidrologinio režimo sureguliavimas. 

Vandens balanso ir hidrocheminių procesų sureguliavimas 

pelkėje yra svarbiausias ir sudėtingiausias 

darbas. Pirmiausia būtina įvairiomis 

užtvaromis užblokuoti drenavimo kanalus (žr. 

ankstesnį poskyrį). Sustabdžius vandens nutekėjimą 

iš pelkės, vandens lygis joje atsistato, 

durpių sluoksnis prisigeria vandens ir durpės nustoja 

mineralizuotis. Reikia sureguliuoti vandens 

lygį taip, kad vanduo neapsemtų durpių paviršiaus, 

o tik sudrėkintų, durpės įmirktų ir nuolat 

būtų drėgnoje aplinkoje. Esant pakankamai lėšų 

įrengiamos automatiškai vandens lygį reguliuojančios 

užtvaros, kurios nuolat palaiko vienodą 

vandens lygį, ir vanduo nepakyla aukščiau durpių 

paviršiaus. Dalis specialistų tokiam vandens 

lygio reguliavimui prieštarauja, teikdami, kad 

natūraliose aukštapelkėse per pavasario atodrėkį 

ir rudenį jos yra užliejamos. Laikinas vandens 

lygio pakilimas aukštapelkėje, kai durpių sluoksnis 

yra pakankamas, nepakenkia augalijai. Automatinis 

vandens lygio reguliavimas dažniau 

taikomas esant plonokam durpių sluoksniui, kai 

jis negali sugerti perteklinio vandens. 

Į atkuriamas aukštapelkes neturi patekti vandens 

iš aplinkinių teritorijų. Aukštapelkės maitinamos 

tik lietaus ir sniego vandeniu, o perteklinis 

vanduo papildo gruntinio vandens išteklius. 

Patenkant į pelkę daug maisto medžiagų turinčio 

vandens, aukštapelkės neatsikurs, nes vietoj 

tipinių augalų įsigalės netipiniai, pvz., nendrės 

ir kiti augalai. Žemapelkėms tai nėra taip svarbu. 

Atkuriamose pelkėse labai svarbu palaikyti 

pastovų vandens lygį, nes jam kintant sulėtėja 

pelkių renatūralizacijos procesai. Nusistovėjus 

vandens lygiui, palaipsniui vandens hidrocheminis 

režimas sunormalėja. 

Tipinės pelkių augalijos formavimas. Pelkės, 

kuriose išliko natūralios tipinės augalijos 

plotelių, renatūralizuojasi daug greičiau. Tais 

¦ 115 ¦

atvejais, kai yra daug mechaniškai pažeisto 

paviršiaus, bet yra išlikusių mažų salelių su kiminais 

ar kitais aukštapelkių augalais, palaikant 

tinkamą vandens lygį tipiniai augalai atsikuria 

savaime. Taip įvyko Puščios ir Plinkšių durpynuose 

(Zarasų ir Mažeikių r.). Užtvenkus drenavimo 

kanalus ir pakėlus vandens lygį, po kelerių 

metų kai kuriuose nepažeistuose ploteliuose 

pradėjo augti kiminai, saulašarės ir kiti tipiniai 

pelkės augalai (4.23 pav.). 

A – Pusčios durpynas iki restauravimo darbų 

2000 m. 

¦ 116 ¦ 

Neišlikus tipinių pelkių augalų ir norint paspartinti 

renatūralizacijos procesą, augalus tenka 

reintrodukuoti iš gretimų pelkių. Aukštapelkėse 

pirmiausia sodinami kiminai. Augalai geriau 

prigyja persodinami ne pavieniui, o grupėmis 

(blokeliais) su durpių substratu (4.24 pav.). 

B – Pusčios durpynas atlikus restauravimo 

darbus 2004 m. 

4.23 pav. Sureguliavus vandens lygį Puščios durpyne, augalijai atsikurti kai kuriuose ploteliuose 

prireikė kelių metų. Stanislovo Sinkevičiaus nuotr. 

4.24 pav. Pelkių augalija išrėžiama su durpiniu substratu, gabalais, nes taip persodinti augalai 

greičiau prigyja. Tokie velėnos gabalai yra įkasami tinkamose pelkių vietose per tam tikrą 

atstumą: a) iškastas velėnos gabalas, b) velėnos gabalas padalijamas į kelis mažesnius gabalus, c) 

padalytų velėnos gabalų sodinimas pelkės grunte (pagal Šeffer, Stanova, 1999)

Atnaujintų pelkių priežiūra ir monitoringas. 

Atlikus pelkių atkuriamuosius darbus, pelkę 

būtina toliau prižiūrėti, stebėti jos raidą. Būklei 

stebėti yra atliekamas kasmetinis monitoringas. 

Dažniausiai vykdomas vandens lygio matavimas, 

augalijos, vabzdžių ir paukščių monitoringas. 

Esant galimybei atliekamas ir kitų rūšių 

monitoringas. Dar prieš pradedant restauravimo 

darbus reikalinga keliose skirtingose vietose 

įrengti vandens lygio matavimo šulinėlius, 

išskirti augalijos apskaitos sklypelius ir pan. 

Svarbu surinkti duomenis iki restauravimo darbų 

pradžios, nes juos bus galima lyginti su duomenimis, 

gautais po restauravimo darbų. 

Atsikuriančios pelkės, ypač aukštapelkės, 

yra jautrios mechaniniam poveikiui, ypač žmonių 

vaikščiojimui. Suprantama, specialistai 

monitoringo darbus atlieka atsargiai, kad nepakenktų 

besiformuojančiai augalijai ir nesuardytų 

paviršiaus. Esant galimybei rekomenduojama 

įrengti medinius pėsčiųjų takelius, kuriais galės 

naudotis ne tik specialistai, bet ir pelkės priežiūros 

darbus atliekantys darbininkai bei lankytojai. 

Įrengiant takus būtina turėti omenyje, kad takeliai 

nekliudytų pelkės paviršiumi tekėti vandeniui, 

tad jie turi būti įrengiami ant medinių platformų 

ar rąstų. 

Atkurtų ar atsikuriančių pelkių negalima palikti 

likimo valiai. Būtini priežiūros ir tvarkymo 

darbai, pradedant vandens nutekėjimą blokuojančių 

pertvarų priežiūra ir baigiant netipinės 

pelkių augalijos, pvz., nendrių, krūmų ir kt., šalinimu. 

Pelkių priežiūros darbai apžvelgti ankstesniuose 

knygos poskyriuose. 

4.3. Gėlo vandens buveinių tvarkymas 

ir restauravimas 

4.3.1. Ežerų ir kitų vandens telkinių 

tvarkymo ir restauravimo specifika 

Knygos poskyryje aptariami gėlo vandens 

telkinių (ežerų, upių, kūdrų ir dirbtinės kilmės) 

ir jų pakrančių tvarkymo, restauravimo ir nau- 

jų vandens telkinių sukūrimo aspektai. Ežerų ir 

dirbtinių vandens telkinių vanduo gali būti pratekantis 

ir stovintis, kūdrų – stovintis. Upių pratakumas 

yra skirtingas priklausomai nuo reljefo, 

vagos platumo ir gylio, žemėnaudos baseine, 

klimatinių sąlygų ir pan. 

Ežerų ir upių ekosistemų natūralūs sukcesijos 

procesai vyko tūkstantmečiais. Kaupėsi 

organika, gausėjo vandens augalų. Sukcesijos 

procesai giliuose ežeruose ir srauniose upėse 

vyko gerokai lėčiau. Taip pat sukcesijai įtakos 

turėjo ir intensyvėjanti žmogaus veikla upių baseinuose. 

Veikiami įvairių veiksnių ir skirdamiesi 

struktūra per ilgą laiką susiformavo įvairių tipų 

ežerai ir upės – oligotrofiniai ir eutrofiniai. Oligotrofiniai 

vandens telkiniai turi nedaug maisto medžiagų 

ir yra mažo produktyvumo. Eutrofiniams 

vandens telkiniams būdingas didelis maisto medžiagų 

kiekis, ypač fosforo ir azoto junginių, bei 

didelė organinė produkcija. Organinė medžiaga 

kaupiasi lėtai. Pietų Švedijos ežeruose, kurių 

amžius 12 000–13 000 metų, organinių nuosėdų 

sluoksnio storis vidutiniškai yra apie 5 m. 

Šiame regione oligotrofiniuose ežeruose per 

metus susikaupia apie 0,2 mm, o eutrofiniuose 

– apie 0,5–1 mm storio organikos sluoksnis. 

Ežeruose, į kuriuos iš baseino prinešama daug 

maisto medžiagų, per metus susikaupia apie 1 

cm organinių medžiagų (Bjork, 1972). 

XIX a. pabaigoje ir XX a. intensyvėjanti žmogaus 

veikla darė vis didesnį neigiamą poveikį 

vandens telkiniams. Dėl žemės ūkio ir pramonės 

intensyvinimo, miškų kirtimo, upių ir upelių 

bei pelkių drenavimo vandenyje pradėjo sparčiai 

daugėti maisto medžiagų (ypač fosforo ir azoto 

junginių), kartu organinės medžiagos, organinių 

bei mineralinių nuosėdų. Dėl spartaus organinių 

ir mineralinių kaupimosi vandenyje padidėja 

makrofitų ir planktoninių dumblių, o tai sukelia 

vadinamąjį vandens žydėjimą. Vyksta vandens 

telkinių eutrofizacija. 

Makrofitų šalinimas. Vandens telkinių užžėlimas 

ir dumblėjimas pastaraisiais metais sparčiai 

didėja. Dėl eutrofizacijos (dumblių žydėjimo) 

vandenyje pradeda mažėti deguonies ir daugėti 

¦ 117 ¦

anglies dioksido, dėl to keičiasi vandens augalijos 

ir gyvūnijos sudėtis. Deguonies prisotintą 

vandenį mėgstantys augalai ir gyvūnai tokiuose 

vandens telkiniuose išnyksta, o jų vietą užima 

deguonies stoką toleruojantys gyvūnai ir augalai. 

Sekliuose ir stipriai eutrofizuotuose vandens 

telkiniuose žuvų ir bestuburių rūšinė sudėtis yra 

skurdi. Greitesnis organinių medžiagų kaupimasis 

skatina ne tik eutrofizaciją, bet ir vandens telkinių 

uždumblėjimą ir užakimą. Storėjant organinių 

nuosėdų sluoksniui vandens telkiniai seklėja, dėl 

to šiltesniu sezonu vandens temperatūra padidėja 

ir susidaro geresnės sąlygos augti makrofitams 

(nendrėms, meldams ir pan.) (4.25 pav.). Žuvę 

makrofitai padidina organinių medžiagų kiekį. 

4.25 pav. Seklėjančio vandens telkinio užaugimas 

makrofitais (pagal Eiseltova, 1994, Bjork, 

1972) 

Norint sustabdyti vandens telkinių užžėlimą, 

reikia atlikti kompleksinius veiksmus, tačiau, nesant 

pakankamai lėšų, tai atliekama palaipsniui. 

Vienas iš tokių būdų yra dirbtinis makrofitų šalinimas 

ir gabenimas iš vandens telkinio. Prieš pradedant 

vandens augalijos šalinimo darbus būtina 

¦ 118 ¦ 

atlikti pirminius tyrimus ir gerai suplanuoti veiklą. 

Būtina atsižvelgti į visus poreikius. Žvelgiant iš rekreacijos 

ir mėgėjiškos žūklės pozicijų, vandens 

telkinys turi būti maksimaliai išvalytas nuo makrofitų, 

paliekant jų plotelių telkinio pakraštyje ir 

formuojant kuo didesnius atvirus vandens plotus. 

Ekologo nuomone, reiktų palikti dalį makrofitų, 

ypač nendrių plotelių vandens telkinio pakraščiuose, 

bet būtina juos išpjauti ruožais, kad į nendrynus 

galėtų patekti paukščiai sukti lizdų. Dalyje 

vandens telkinio reiktų pašalinti nendres, ypač 

sekliame krante ir tose vietose, kur prie telkinio 

priartėja pievos. Tada pievose perintys paukščiai 

gali lengvai pasiekti vandens pakraščius, o nendrynuose 

perintys paukščiai ir jų jaunikliai (pvz., 

žąsys) gali nekliudomai maitintis pievose. Geriausias 

vandens telkinių pakraščių tvarkymo būdas 

yra ganymas galvijais (4.26 pav.). Įvairių specialistų 

nuomonės dėl išpjautų ir paliktų nendrių 

juostų skiriasi, bet dauguma sutaria, kad nendres 

reikia išpjauti juostomis, paliekant nepaliestų nendrynų 

(žiūr. įklijas). Gamtotvarkos tikslams nendrės 

gali būti deginamos, kaip tai daroma pelkėse 

(žiūr. 4.2 poskyrį). 

Prieš šalinant makrofitus, taip pat būtina išnagrinėti 

praeities duomenis apie telkinį: buvusią 

augaliją ir jos augavietes, vandens gylį, gruntą 

(organinės ar mineralinės kilmės, kietas, sunkus 

ar lengvas), akmenų išsidėstymą, bioįvairovės 

sudėtį (paukščiai, žuvys, bestuburiai, vandens 

augalai ir kt.). Praeities duomenis reikia palyginti 

su naujausiais. Naikinant makrofitus atsižvelgiama 

į buvusį vandens augalijos padengimą. Pašalinus 

dalį makrofitų, būtina stebėti vandens telkinio 

būklę ir įvertinti tvarkymo rezultatus. 

Makrofitams šalinti naudojama įvairi technika. 

Paprasčiausia naudoti didelę arba pontoninę valtį 

su priekyje įtaisytais pjovimo peiliais (4.27 pav.). 

Modernesnė nendrynų pjovimo technika yra 

brangi, jos galima įsigyti turint pakankamai lėšų. 

Žuvinto biosferos rezervatas iš Pasaulio aplinkos 

fondo (GEF) lėšų įsigijo modernią šiuolaikinę 

plaukiojančiąją nendrių pjovimo techniką ir sėkmingai 

ją naudoja. Mašina plaukia vandeniu ir 

pjauna nendres (žiūr. įklijas).

4.26 pav. Vandens telkinio pakraščiuose ganomi gyvuliai padaro atviras erdves tarp vandenyje 

ir krante esančių buveinių: a – neganomas pakraštys, b – ganomas pakraštys (pagal 

Eiseltova, 1994, Bjork, 1972) 

4.27 pav. Paprasčiausia nendrių pjovimo mašina (Vengrija) 

Makrofitams naikinti naudojama ir kitokia 

technika, kuri juos ne tik nupjauna, bet ir surenka 

ir nuplukdo į krantą. Taip pat naudojamos rotacinės 

(augaliją smulkinančios) ir makrofitų rovimo 

mašinos. Pastarąsias naudojant daromas neigiamas 

poveikis aplinkai, nes raunant augalus su šaknimis 

uždumblinamas vanduo, be to, į vandenį 

iš telkinio dugno pakyla organinių ir mineralinių 

teršalų, netgi radioaktyviųjų medžiagų. 

Kai kuriuose gamtotvarkos projektuose vienas 

iš tvarkymo tikslų yra visiškas makrofitų išnaikinimas 

ir sudarymas sąlygų augti povandeninei 

augalijai. Nendrynų išnaikinimas priklauso ne tik 

nuo naudojamos technikos – daugiausia nuo taikomos 

pjovimo schemos. Nendres išnaikinti yra 

sunku, todėl reikia pjauti kelis sykius per sezoną. 

Nuolat pjaunamos kelis sezonus nendrės išnaikinamos 

(4.28 pav.). 

¦ 119 ¦

4.28 pav. Visiškas nendrynų išnaikinimas: 1 – pradinė būklė, vandens telkinys yra užaugęs 

nendrėmis (Phragmites sp.), dugnas nuklotas stiebų liekanomis, tankus šaknų tinklas; 2 – pirmas 

pjovimas atliekamas nupjaunant nendrių kamienus žiemą, vandeniui užšalus, tuo laiku taip pat galima 

stiebus nudeginti; 3 – pavasarį, esant aukštesniam vandens lygiui, stiebai dar yra patrumpinami 

40 cm; 4 – vasarą, esant žemam vandens lygiui, nupjaunamos atžalos, o prireikus – dar ir rudenį; 

5 – vėliau šaknys yra iškapojamos rotaciniu kultivatoriumi su lenktais peiliais; 6 – taip naikinamos 

nendrės išnyksta ir esant tinkamam vandens lygiui įsivyrauja žemaūgė povandeninė augalija, joje 

pagausėja ir gerai vystosi bestuburiai (pagal Eiseltova, 1994, Bjork, 1972) 

¦ 120 ¦

Bet kuriuo būdu nupjautus ar išrautus makrofitus 

būtina išgrėbti ir išvežti iš vandens telkinio, 

nes jame ir taip yra daug organinių medžiagų. 

Nendrių deginimas netoleruotinas, nes pelenai 

lieka vandenyje. 

Nuosėdų šalinimas. Patenkančios su nuotekomis 

maisto ir kitos medžiagos didina vandens 

užterštumą. Dalis tų medžiagų yra suskaldomos, 

o kita dalis kaupiasi nuosėdose. Sekliuose 

ir daug organinių nuosėdų turinčiuose vandens 

telkiniuose maisto medžiagos bei kenksmingi 

cheminiai junginiai išsiskiria iš dumblo. Taigi 

kenksmingų organinių ir mineralinių medžiagų 

koncentracija vandenyje didėja, susidaro nepalankios 

sąlygos jame gyventi augalams ir gyvūnams, 

o išlieka tik nedaugelis prisitaikiusių prie 

aplinkos rūšių. Iškyla grėsmė normaliam ekosistemos 

funkcionavimui. Tokiais atvejais imamasi 

drastiškų priemonių – nuosėdų šalinimo. Dumblo 

šalinimas turi ir neigiamą, ir teigiamą aspektą. 

Pašalinus dumblą, vandens telkinys pagilėja, 

sumažėja jame žalingų medžiagų kiekis, silpnėja 

eutrofizacijos procesai, nuskaidrėja vanduo, t. 

y. tampa palankesnis gyventi įvairesniems augalams 

ir gyvūnams, patrauklesnis rekreacijos 

aspektais. Nuosėdų šalinimas turi ir neigiamą 

poveikį. Pirmiausia, siurbiant nuosėdas mechaniškai, 

yra sunaikinamas bentosas, įtraukiama 

į siurblį žuvų ar kitų gyvūnų bei augalų. Be to, 

sujudinus nuosėdas, sukyla ir pasiskirsto vandenyje 

juose gulėjusios maisto bei kitos kenksmingos 

medžiagos, taip pat padidėja smulkių 

grunto dalelių koncentracija ir drumstumas. Ilgainiui 

vandenyje esančios medžiagos nusėda 

dugnan. Toks ežero restauravimo būdas taikomas 

tais atvejais, kai kitos priemonės nepadeda 

atgaivinti ekosistemos. Šiuo restauravimo būdu 

rekomenduojama šalinti nuosėdas ne iš viso telkinio 

iškart, o palaipsniui: vienais metais vieną 

dalį telkinio, kitais kitą. Taip daugiau išsaugoma 

biologinės įvairovės. 

Nuosėdoms šalinti naudojami keli būdai, 

bet dažniausiai taikomas klasikinis – siurblinės. 

Dumblui šalinti nuleidžiamas specialus vamzdis, 

kuriuo siurblinė traukia dumblą. Visa šalinimo 

schema pateikta 4.29 paveiksle. Tiek įrangos 

naudojimui, tiek nuosėdų šalinimo procesams 

taikomi poveikį aplinkai mažinančios priemonės. 

Siurblinė turi būti mobili ir lengvai valdoma. 

Siurbimo vamzdžio galas turi būti pritaikytas kuo 

mažiau drumsti vandenį ir kuo mažiau įsiurbti 

vandens, taip pat turi būti naudojamos grotelės, 

kad neįsiurbtų akmenų, medžių liekanų ar kitų 

daiktų. Anksčiau siurblio padėtis buvo reguliuojama 

rankiniu būdu, dabar tai daro automatinė 

sistema, kuri nustato vandens gylį, sroves bei 

kitus parametrus, reikalingus manipuliuoti įsiurbiant 

vandenį. Atskyrus vandenį, kietosios nuosėdos 

nukenksminamos chemiškai, jos negali 

būti naudojamos sodams ar daržams tręšti, o 

kaupiamos tam tikrose vietose, kai kuriose šalyse 

– išpilamos šalikelėms tręšti. 

Deguonį į vandenį paprastai pumpuojama 

vasarą ir žiemą. Tuo laiku sumažėja vandens 

sluoksnių sąmaiša, dėl to prie dugno gali susidaryti 

anaerobinės sąlygos. Pavasarį ir rudenį 

vėjai išmaišo vandenį, todėl deguonis jame pasiskirsto 

tolygiau. Deguonis įpumpuojamas specialiais 

įrenginiais. Krante pastatomas deguonies 

kompresorius, nuo jo nutiesiami guminiai ar 

plastikiniai vamzdžiai sujungiami su vandenyje 

esančiais deguonies skirstytuvais – aeratoriais. 

Aeratoriai tolygiai išdėstomi telkinio dugne, kad 

deguonis pasiskirstytų visame telkinyje. Deguonis 

patenka į specialiai sukonstruotą aeratorių iš 

apačios, sklinda įrenginiu ir išsiskiria kartu su 

vandeniu jį prisotinęs. Kylantis į paviršių deguonis 

dar sotina vandenį. Kuo ilgesnis deguonies 

sąlytis su vandeniu, tuo daugiau vandens yra 

prisotinama deguonies. 

Vandens prisotinimas deguonimi turi būti 

kiek galima efektyvesnis. Tai priklauso ne tik nuo 

kompresoriaus galios, aeratoriaus konstrukcijos 

ir jų išdėstymo vandenyje, bet ir nuo vandens 

temperatūros – šaltesniame vandenyje deguonies 

ištirpsta daugiau. Taip pat daug priklauso 

nuo telkinio eutrofizacijos laipsnio. Iš pradžių 

pučiamas didesnis deguonies kiekis, vėliau, kai 

vanduo prisisotinamas, – sumažinamas, bet 

nenustojama pumpuoti. Padidėjus vandenyje 

¦ 121 ¦

4.29 pav. Nuosėdų šalinimo schema: 1 – siurblinė su siurbimo vamzdžiu; 2 – dumblo nusodinimo 

tvenkinys; 3 – vandens ištekėjimas iš nusodintuvo; 4a – automatinis vandens siurbimas; 

4b – vandens prisotinimas deguonimi; 4c – maisto ir cheminių medžiagų (pvz., aliuminio sulfatų 

ir pan.) nusodinimas, 4d – dumblo kaupimo rezervuaras; 5 – apdorotas vanduo, išleidžiamas į 

restauruojamą vandens telkinį; 6 – sausos nuosėdos yra panaudojamos ne maisto produktus auginantiems 

augalams tręšti (pagal Eiseltova, 1994, Bjork, 1972) 

deguonies koncentracijai, fosforo ir azoto kiekis 

sumažėja keletą kartų. Taip pat sumažėja geležies 

ir mangano kiekis. Pučiant deguonį ilgesnį 

laiką vandens ekosistema stabilizuojasi. Šiuo 

metodu restauruoti vandens teikinio negalima, 

tam būtini papildomi restauravimo būdai. 

Kiti eutrofizacijos mažinimo metodai: fosforo 

nusodinimas vandenyje ir nuosėdose. Didėjant 

vandenyje fosforo koncentracijai, didėja ir vandens 

telkinio eutrofizacija. Mažuose ir sekliuose 

nepratakiuose vandens telkiniuose fosforo kiekis 

išauga, ekosistema degraduoja ir tada būtina 

taikyti drastiškas restauravimo priemones. 

Anksčiau buvo taikomas cheminis fosforo surišimas. 

Tam tikslui buvo naudojamas aliuminio 

sulfatas ir geležies hidroksidas, kurie suriša fosforą 

(pvz., susidaro geležies fosfatas). Taip pat 

¦ 122 ¦ 

buvo naudojamos kalkės. Apie 1970 metus toks 

vandens telkinių gaivinimo metodas buvo taikomas 

plačiai, bet dėl pašalinio poveikio aplinkai 

(ypač biologinei įvairovei) dabar jis naudojamas 

retai ar jo išvis atsisakyta. 

Minėtieji vandens telkinių restauravimo metodai 

taikomi ūkinės veiklos poveikio vandens 

telkiniui pasekmėms šalinti, t. y. kai vandens telkinys 

yra užterštas maisto bei cheminėmis medžiagomis. 

Tai tarsi ligos gydymas, neieškant 

priežasčių. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio 

skiriama tam, kad teršalų nepatektų į vandenį. 

Yra statomi tiek vandens, tiek oro valymo 

įrenginiai, taikomos agroaplinkosauginės priemonės, 

naudojami greitai skylantys į nekenksmingus 

junginius pesticidai ir pan. Europos 

Bendrijai priėmus Bendrąją vandens politikos

direktyvą (2000/60/EB), o JAV tai buvo pradėta 

daryti anksčiau, vandenų apsauga vykdoma 

baseininiu principu ir kompleksiškai. Tačiau tarp 

įvairių vandenų apsaugos ir tvarkymo priemonių, 

pelkių ir vandens telkinių restauravimas užima 

svarbią vietą. 

4.3.2.Vandens telkinių sukūrimas 

Dirbtiniai vandens telkiniai dažniausiai buvo 

kuriami ankstesniais metais, patvenkiant upes 

ar užliejant teritoriją išeksploatavus durpes. Lietuvoje 

upės ir upeliai masiškai buvo tvenkiami 

ir reguliuojami 1950–1980 m. Sukurti tvenkiniai 

buvo naudojami rekreacijai, kaip vandens talpyklos, 

taip pat čia statydavo mažas hidroelektrines. 

Prieškario metais upes tvenkdavo vandens 

malūnams statyti. Daugelyje šalių prie upių tvenkinių 

buvo statomos hidroelektrines. Upiniuose 

tvenkiniuose ilgainiui kito vandens gyvūnai ir 

augalija, formavosi artimos ežerams vandens 

bendrijos. Vietoj tekančios upės atsirasdavo silpnai 

pratekantis vandens telkinys, kuriame kaupėsi 

organinės nuosėdos. Seniau užtvenktuose 

telkiniuose susiformavusios tipinės bendrijos, 

artimos pratakiems natūraliems vandens telkiniams, 

apie kurių tvarkymą jau buvo rašyta. 

Upių ir upelių vandens tvenkinius žmonės 

naudoja rekreacijai, žvejybai, iš jų tiekiamas 

vanduo. Tai ypač aktualu vietovėse, kur yra nedaug 

ežerų. Visuomenės požiūriu, tai toleruotina 

dėl suteiktų patogumų ir gaunamos ekonominės 

naudos. Tuo tarpu gamtosaugininku požiūriu užtvankos 

yra nenatūralus darinys ir padaro žalos 

aplinkai. Blogiausia tai, kad užblokuojami žuvų ir 

kitų vandens gyvūnų migravimo keliai. Klasikiniai 

pavyzdžiai yra lašišų ir upinių nėgių migravimas 

iš jūrų neršti į sraunius upelius. Pastatytos 

užtvankos yra joms neįveikiama kliūtis pasiekti 

upių aukštupius. Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose 

šalyse pradėta statyti žuvitakius. 

Jais žuvys perplaukia užtvankas. Tačiau iki šiol 

dar netyla mokslininkų, gamtosaugininkų ir energetikų 

diskusijos dėl žuvitakių efektyvumo. Dalis 

mokslininkų ir gamtosaugininkų mano, kad žu- 

vitakių efektyvumas yra nedidelis, o nėgės visai 

negali jų įveikti, tuo tarpu užtvankų statyba suinteresuoti 

asmenys randa įrodymų, kad jie yra 

efektyvūs ir žuvys sėkmingai juos įveikia. Lietuvoje 

yra pastatyta nedaug žuvitakių, jų efektyvumą 

yra tyrinėję mokslininkai. Jų išvados rodo, 

kad dalis lašišinių žuvų įveikia žuvitakius. Viešoji 

įstaiga „Gamtos paveldo fondas“ 2008 metais 

Viešvilės upėje (Jurbarko r.) buvusių malūnų 

užtvankose įrengė du žuvitakius (žiūr. įklijas). 

Gamtosaugininkai tikisi, kad lašišinės žuvys 

perplauks užtvankas žuvitakiais ir pateks į buvusias 

nerštavietes Viešvilės rezervate. 

Mažų vandens telkinių restauravimas ir 

naujų sukūrimas. Maži vandens telkiniai (kūdros) 

yra svarbūs biologinės įvairovės išsaugojimui. 

Intensyvėjant žemės ūkiui Vakarų Europoje 

ir kitose išsivysčiusiose šalyse kūdros buvo 

sausinamos, užkasamos ir paverčiamos dirbama 

žeme ar pieva. Anglijoje, Olandijoje ir kitose 

išsivysčiusiose šalyse dauguma kūdrų buvo 

sunaikintos. Tik pastaraisiais dešimtmečiais susigriebta, 

kokia žala padaryta smulkiems organizmams. 

Išlikusios tarp intensyviai naudojamų 

žemės ūkio naudmenų kūdros užauga krūmais 

ir vandens augalija, todėl jos nėra tinkamos gyventi 

ir veistis tipinėms rūšims. Be to, iš laukų 

su nuotekomis į jas patenka azoto ir fosforo, 

pesticidų ir kitų cheminių medžiagų. Degradavusias 

kūdras imtasi restauruoti: iškertami krūmai 

vandenyje ir dalyje pakrančių, nupjaunami 

makrofitai, sudaromos sąlygos formuotis tipinei 

povandeninei kūdrų augalijai. 

Kūdros pradėtos kasti tose šalyse, kur jų 

buvo daugiausiai sunaikinta. Pirmiausia parengiamas 

kūdros restauravimo ar naujos kūdros 

sukūrimo planas. Pagal supaprastintą variantą 

parengiamas tik techninis brėžinys. Rengiant 

planą rekomenduojama pirmiausia nustatyti kūdros 

paskirtį: universali kūdra, tinkanti gyventi 

ir veistis bestuburiams, varliagyviams ir pan., 

specializuota – skirta tam tikrai rūšiai ar kelioms 

rūšims gyventi. Plane išnagrinėjama: kūdros 

kasimo vietovė, dydis, gylis, forma, pakrančių 

tvarkymas, restauravimo galimybės ir numato- 

¦ 123 ¦

mi tvarkymo veiksmai. Įvairiose šalyse kūdrų 

kasimas ir restauravimas planuojamas skirtingai, 

vienur rengiami restauravimo, naujų telkinių 

sukūrimo, gamtotvarkos planai, kitur – tik 

gamtotvarkos. Lietuvoje rengiant gamtotvarkos 

planus arba detaliuosius tvarkymo planus kūdrų 

kasimas ar atkūrimas yra numatytas kartu 

su kitomis priemonėmis. Jie derinami nustatyta 

tvarka ir gaunamas plano patvirtinimas. 

Supaprastintas variantas yra techninio brėžinio 

parengimas (4.30 pav.), jo suderinimas su saugomos 

teritorijos administracija ir savivaldybe, 

gavus žemės savininko leidimą ir rajono architekto 

sutikimą. 

Šildymosi vietos 

Molio ar 

smėlio gruntas 

4.30 pav. Kūdros kasimo techninio brėžinio 

schemos. Lietuvos gamtos fondas, 2007 

Kūdros kasimo vieta. Vietovė turi būti parenkama 

atsižvelgiant į tai, kokioms rūšims apsaugoti 

kūdra kasama, kokios rūšys čia gyveno iki 

¦ 124 ¦ 

Varliagyvių 

žiemojimo 

vietos 

sunaikinant kūdrą. Ekspertai turi įvertinti būsimos 

kūdros vietą ir parinkti tinkamiausią. Be to, 

reikia nustatyti gruntinio vandens lygį išgręžiant 

šulinėlių ir matuojant, kokiame gylyje yra vanduo. 

Kūdrai numatomos kelios vietos ir jų išsirenkama 

tinkamiausia. Dažniausiai kūdros kasamos 

žemesnėse vietose, kur drėgnu laikotarpiu 

susidaro balutės, arti yra artimos šlapynėms 

natūralios ar pusiau natūralios buveinės, pelkių 

pakraščiuose. Pastaruoju atveju plane turi būti 

numatytos priemonės, kaip sumažinti neigiamą 

mechaninį grunto pašalinimo poveikį gyvenantiems 

gyvūnams ir augalams. Parenkant kūdrai 

vietą agrariniame kraštovaizdyje, reikia įvertinti 

galimą drenavimo sistemų poveikį būsimam 

vandens telkiniui – per arti iškasus kūdrą, bus 

žemas vandens lygis arba kūdra išdžius sausu 

laikotarpiu. Būsimos kūdros pietinė pusė turi 

būti neužaugusi medžiais. Šiaurinėje kūdros pusėje 

gali būti krūmų ar medžių. Kūdros neverta 

kasti smėlėtame grunte, nes sausu laikotarpiu ji 

išdžius. Tinkamiausia kūdrai vieta, kai po dirvožemiu 

yra molio pagrindas. 

Kūdros dydis, gylis ir forma. Kūdrų dydis 

ir gylis parenkamas atsižvelgiant į tai, kokioms 

rūšims saugoti ji kasama. Paprastai dydis svyruoja 

nuo 50 iki 2000 m². Gylis įvairiose vietose 

turi būti skirtingas ir gali svyruoti nuo 1 m iki 

1,5 m, sausesnėse vietose – iki 2 m, pietiniame 

šlaite – 20 – 50 cm. Vasarą vandens joje neturi 

būti mažiau nei 20–30 cm, o optimaliausias 

gylis – 0,5–1 m. Tokio gylio telkinius įšildo saulė 

ir yra geros sąlygos juose veistis bestuburiams 

ir tipiniams augalams. Kūdrų forma gali būti įvairi: 

ovali, apvali, įvairių kontūrų. Lietuvos gamtos 

fondas yra iškasęs kūdrų baliniams vėžliams ir 

retiems varliagyviams Žuvinto biosferos rezervate, 

Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose 

ir jų apylinkėse. 

Kūdrų pakrantės tūrėtų būti mozaikiškos. 

Kaip minėta, pietinis šlaitas turi būti neužaugęs 

medžiais ir lėkštas krantas, kad varliagyviai ir 

baliniai vėžliai galėtų išropoti pasišildyti prieš 

saulę. Pietinius ir rytinius krantus reikia nuganyti 

ar nupjauti žolę, iškirsti krūmus ir medžius, tuo

tarpu šiaurinė ir vakarinė pusės turėtų būti su 

aukštesne augalija, medžiais ar krūmais, kurie 

užstotų žvarbokus vėjus. Pakrantėse reikia iš 

akmenų, kelmų ar medžių įrengti varliagyviams 

žiemojimo vietas (žiūr. įklijas). 

Kūdrų kasimas ir restauravimas. Kūdros yra 

kasamos ar restauruojamos tik hidrauliniais 

ekskavatoriais, kadangi tik tokio tipo ekskavatoriai 

gali tiksliai iškasti norimos konfigūracijos 

ir gylio telkinį. Geriausia kasant palikti organinį 

sluoksnį, o jei yra pasiekiamas mineralinis gruntas, 

specialistai rekomenduoja dugną užpilti iki 

15 cm dirvožemio ar juodžemio sluoksniu. Tačiau 

negalima naudoti gruntą iš sodų, daržų ar 

esantį arti fermų, kuriame yra daug organikos 

ir maisto medžiagų. Toks dirvožemis turi daug 

maisto medžiagų ir iškastas telkinys labai greitai 

užaugs, ims „žydėti“ vanduo. 

Geriausia kūdrą kasti, kai yra silpnas įšalas 

ir nėra arba yra nedaug sniego. Tokiu laikotarpiu 

neišvažinėjamos aplink kasimo vietą esančios 

pievos ar kitos buveinės. Jeigu restauruojamas 

telkinys ar naujai kasamos kūdros vieta yra apaugusi 

medžiais ir krūmais, juos reikia iškirsti. 

Nupjauti krūmai, medžiai ir iškastas gruntas 

turi būti išvežami. Kasant ar restauruojant telkinius 

dirbamose žemėse ar kultūrinėse pievose 

gruntas gali būti paskleidžiamas. Iškasus kūdrą 

atviroje vietoje, reikia pasodinti krūmų ir medžių 

šiaurinėje ir vakarinėje jos pusėse, o priežiūros 

darbus atlikti, kaip buvo rašyta aukščiau. 

4.31 pav. Vėžliai žiemojimo laikotarpį praleidžia skirtingose kūdros vietose: a) po ledu tarp 

suvirtusių medžių, b) tarp kelmų ar šaknų, c) užpelkėjusioje kūdros dalyje ar šalia esančiame raiste, 

d) išdžiuvusios kūdros dumble. Norberto Schneeweiß pieš. 

¦ 125 ¦

Lietuvoje kūdrų būklė yra įvairi. Vienos yra 

nedaug užžėlusios ir apaugusios, todėl tokiais 

atvejais užtenka pietinėje pusėje pašalinti sumedėjusią 

augaliją. Tuo tarpu dalis kūdrų yra 

priaugusios krūmų ir makrofitų. Krūmai išgarina 

vandenį, o makrofitų liekanos kaupiasi dugne. 

Tokiose kūdrose biologinė įvairovė yra negausi. 

Jas reikia restauruoti – iškirsti didesnę dalį vandenyje 

bei aplink augančius krūmus, medžius, 

taip pat pašalinti dalį dumblo (žiūr. įklijas). 

Gamtosaugininkai rekomenduoja kūdras 

kasti ne po vieną, o suformuoti jų sistemą: vieni 

telkiniai galėtų būti seklesni, kiti – gilesni, tinkamesni 

organizmams žiemoti. Jas reikėtų išdėstyti 

kas 0,2–1 km, priklausomai nuo aplinkos. 

Jeigu telkinius skiria miškas ar krūmynai, varliagyviams 

ar vėžliams judėti iš vienos vietos į 

kitą yra sunkoka. Taip suformuojamas lokalus 

balinių vėžlių ekologinis tinklas. 

Baliniai vėžliai naudojasi trijų tipų kūdromis: 

tai vasarojimo, tarpinio (poilsio) ir žiemojimo. Vasarojimo 

vandens baseinas turi būti seklesnės, 

telkinio pakraščiuose rekomenduojama palikti 

medžių stuobrių, kad būtų galima ant jų užropoti 

ir pasišildyti (žiūr. įklijas), taip pat dalį sumedėjusios 

augalijos ir aukštesnės žolės krante, kur 

jie galėtų pasislėpti. Tarpinėmis kūdromis vėžliai 

naudojasi migruodami tarp žiemojimo ir vasarojimo 

telkinių bei tarp gyvenamųjų ir kiaušinių 

dėjimo vietų, taigi jos turi būti seklios, gerai 

įšildomos saulės. Žiemojimo kūdros gilesnės, 

jų pakraščiuose turi būti kelmų ar augančių medžių 

šaknų. Specialistai rekomenduoja iškastose 

ar restauruotose žiemojimo kūdrose palikti ar 

įmesti kelmų, medžių stuobrių, po kuriais vėžliai 

galėtų pasislėpti atėjus žiemojimo metui (4.31 

pav.). 

Upių restauravimo ypatybės. Antropogeninis 

poveikis upėms ir upeliams atsirado intensyviai 

vystantis pramonei ir žemės ūkiui. Upių 

tarša, drenavimas ir tiesinimas, užtvankų statymas, 

pelkių nusausinimas buvo pagrindiniai 

ekosistemų degradavimo veiksniai. Pažeistos 

upių ekosistemos yra nepajėgios apsivalyti 

savaime. Lėčiau tekančiose upėse arba jų pa- 

¦ 126 ¦ 

tvankose kaupėsi maisto medžiagos ir suaktyvėjo 

eutrofizacijos procesai. Jų padariniai šalinami 

taip pat, kaip ir iš aukščiau aprašytų kitų 

vandens telkinių. Nusausinus upių baseinuose 

didesnę dalį pelkių, padidėjo potvynių neigiamas 

poveikis. Anksčiau pelkių akumuliuotas 

potvynio vanduo apsemia didesnes teritorijas. 

Tekantis ir slūgstantis potvynių vanduo išplauna 

derlingą dirvožemio sluoksnį, mineralines ir organines 

trąšas, pesticidus bei įvairius teršalus. 

Nudrenuotos upės taršą išneša į ežerus, deltas, 

lagūnas ir jūras. Dėl to padidėja mažesnių ir pusiau 

uždarų jūrų tarša. Pavyzdys gali būti Baltijos 

jūra – viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. 

Nenudrenuotos upės ir upeliai dalį maisto 

medžiagų palikdavo duburiuose, vingiuose, kur 

vykdavo medžiagų skaidymas. Taip pat maisto 

medžiagos užsilaikydavo ir buvo suskaidomos 

pelkėse. Dėl to į ežerus ir jūras patekdavo apvalytas 

upių vanduo. Dabar svarbiausias gamtosaugininkų 

uždavinys yra drenuotų ir kanalizuotų 

upių ir upelių restauravimas. 

Mažų upelių nevisiškas restauravimas. Daugelyje 

išsivysčiusių šalių mažų upių ir upelių 

baseinai buvo nudrenuoti, o jų vagos ištiesintos 

(kanalizuotos). Idealus atvejis yra viso upelio 

restauravimas, bet tam reikalingos didžiulės 

lėšos. Dažnai upeliai restauruojami pamažu. 

Pigiausias ir paprasčiausias būdas yra maisto 

medžiagų sulaikymas, kurios su nuosėdomis 

nusodinamos sraunioje tėkmėje, o tai pagreitina 

jų suskaldymą. Nuosėdos sulaikomos keliais 

būdais: mažų slenksčių tekančiame vandenyje 

pastatymas (4.32 pav.), vandens augalijos sodinimas 

ir medžių kelmų ar stuobrių tvirtinimas 

pakrantėse (4.33 pav.). Upelių sąnašos užsilaiko 

už įrengtų kliūčių, susiformuoja nelygus dugno 

paviršius ir nedideli duburiai, sulėtėja vandens 

srovė. Taip pat gali būti įrengiamos mažos 

akmenų užtvaros, per kurias perteka vanduo 

(4.34 pav.), iškasamos ir augalų prisodinamos 

mažos įlankėlės arba suformuojami upelių vingiai 

(4.35 pav.). Dėl to daugiau maisto medžiagų 

yra suskaidoma ir mažiau nuosėdų išnešama, 

lyginant su srauniu kanalizuotu upeliu.

4.32 pav. Maži slenksčiai upelyje sulaiko 

su nuosėdomis plaunamas maisto medžiagas 

(pagal Eiseltova, Biggs, 1995) 

4.33 pav. Siekiant sumažinti srovės greitį 

ir sulaikyti nuosėdas, upelių pakraščiuose sodinama 

vandens augalija ir įtvirtinami medžių 

stuobriai (pagal RIZA, 2001) 

Sureguliuotų upių restauravimas. Daugelyje 

išsivysčiusių šalių upių aukštupiai ar mažesnės 

upės ir upeliai buvo sureguliuoti (kanalizuoti) ir 

jų baseinai nudrenuoti. Restauruoti visą upės 

baseiną ar pagrindinės upės vagą yra sudėtinga 

ir reikalauja didelių kaštų. Dažniausiai restauravimas 

vykdomas palaipsniui. Iš pradžių 

restauruojamas upės aukštupys arba žemupys, 

o vėliau baigiama restauruoti visa upė. Nedidelės 

upės (upeliai), kurie yra apie 1–5 km ilgio, 

restauruojami ištisai. Sudėtingiausia atkurti sureguliuotos 

(kanalizuotos) upės vagą. Paprastai 

ankstesnę upės vagą stengiamasi atkurti pagal 

turimus senesnius (žiūr. toliau) duomenis ir žemėlapius 

(4.36 pav.). 

Upių restauravimo etapai: 

• pirmiausia atliekami tiek upės, tiek viso 

baseino intakų vandens biologiniai, geomorfologiniai 

bei fiziniai - cheminiai tyrimai ir tokiu būdu 

nustatoma ištiesintos upės ir baseino būklė. Turint 

dabartinius ir ankstesnius, iki kanalizavimo, 

surinktus duomenis galima modeliuoti, kaip formuosis 

restauruotos upės ekosistema; 

• sunkiausias etapas yra ištiesintos upės 

vagos grąžinimas į ankstesnę padėtį. Remiantis 

ankstesniais duomenimis (hidrografiniais, 

batimetriniais, geomorfologiniais), senesniais 

žemėlapiais, ortofotonuotraukomis, parengiami 

techniniai planai (brėžiniai), pagal kuriuos me- 

4.34 pav. Akmenų užtvarų įrengimas ir augalijos sodinimas upelių pakraščiuose (pagal Eiseltova, 

Biggs, 1995) 

¦ 127 ¦

4.35 pav. Mažos upelių įlankėlės sulaiko vandens tėkmė ir greitina maisto medžiagų suskaldymą 

(pagal Eiseltova, Biggs, 1995) 

4.36 pav. Atkuriama sureguliuotos upės pradinė padėtis (vagos vingiai, duburiai, krantai ir 

pan.). Ši upė Danijoje kanalizuota 1952, o restauruota 1989 metais (pagal Eiseltova, Biggs, 1995) 

chaniškai formuoja pirminė vaga, jos vingiai, 

duburiai, seklumos ir pan. Tokios vandens tėkmės 

greitis atskirose atkarpose skiriasi, vienur 

ji būna sraunesnė, kitur – lėtesnė; 

• būtina pašalinti užtvankas, kad galėtų migruoti 

žuvys (ypač neršti į aukštupius) ir kiti gyvūnai. 

Restauravimo darbus turi būti numatyta 

restauravimo plane. Išimtinais atvejais, atsižvelgiant 

į istorinius ar kultūrinius aspektus (pvz., 

seniai upėje pastatytas malūnas, kuris dabar yra 

kultūros paminklas), užtvankų galima palikti, bet 

būtina įrengti efektyvius žuvitakius arba iškasti 

juosiamąjį kanalą, kuriuo galėtų migruoti žuvys; 

tokia patirtis buvo taikoma kai kuriose šalyse; 

• grąžinus vagą į buvusią ar artimą jai padėtį, 

būtina suformuoti tinkamus krantus. Juos reiktų 

kurti pagal ankstesnius geomorfologinius parametrus, 

mozaikiški; 

¦ 128 ¦ 

• kaip buvo rašyta, upių vagose ar jų pakraščiuose 

gali būti dedama akmenų, kelmų ar stuobrių. 

Jie ne tik lėtina tėkmę, bet yra substratas 

bestuburiams, po jais gali rasti prieglobstį žuvys 

ar kiti gyvūnai; 

• tolesniuose etapuose upių (upelių) aukštupiuose 

atkuriamos švarų ir sraunų vandenį 

mėgstančių žuvų nerštavietės. Tam tikslui vagos 

dugne formuojami paklotai iš žvyro ir nedidelių 

akmenų (4.37 pav.). Specialistai rekomenduoja, 

kad žvyro paklotas turėtų būti ne plonesnis kaip 

20 cm. Didesniuose upeliuose paklotai turėtų 

būti apie 10–15 m ilgio, o mažuose – apie 4–5 

m. Tarpai tarp paklotų turėtų būti keturis kartus 

didesni nei ilgis. Žvyro paklotų netikslinga įrengti 

tose upių vietose, kur vanduo iš aplinkinių teritorijų 

suneša dirvožemio, maisto medžiagų, 

pesticidų. Įrengtos nerštavietės bus padengia-

mos dirvožemio sluoksniu, o maisto medžiagos 

skatins užžėlimą, ir minėtieji restauravimo 

darbai bus betiksliai, vien lėšų švaistymas. Taip 

pat netinka vietos, kur žuvų neršto metu geležies 

koncentracija yra didesnė nei 0,5 mg litre; 

• restauruotos upės monitoringas. Rengiant 

upių restauravimo, kaip ir gamtotvarkos, planus 

būtina parengti kompleksinę monitoringo programą 

ir ją įgyvendinti. Monitoringo rezultatai 

pravers kitų upių restauravimo darbuose; 

• tolesnis upių ekosistemų kaitos ir vystymosi 

modeliavimas. Remiantis restauruotų upių 

bei jų baseinų monitoringo bei ankstesnių tyrimų 

duomenimis sudaromos upių vystymosi bei galimų 

potvynių prognozės ir modeliai. Prognozavimas 

ir modeliavimas yra plačiai naudojamas 

JAV. 

Išilginis pjūvis 

m 

Skersinis pjūvis 

Iš stambaus žvyro supilta krūva 

(40 mm diametro dydžio akmenukai) 

Stambiu žvyru užpiltas plotas 

4.37 pav. žvyro paklotų įrengimas žuvų 

nerštavietėms sukurti Paadrema upėje, Estija. 

(GEF/BSRP, 2004) 

4.4. Agrarinio kraštovaizdžio 

tvarkymo ypatybės 

Agrarinis kraštovaizdis yra svarbus biologinės 

įvairovės išsaugojimui. Jis skiriasi nuo miško, 

pievų, pelkių ekosistemų ir kt. tuo, kad yra fragmentuotas 

ir mozaikiškas. Vis dėlto daug augalų 

ir gyvūnų rūšių čia yra prisitaikę gyventi, veistis, 

maitintis, apsistoti poilsiui. Dalis gyvūnų gali veistis 

kitose buveinėse, bet maitintis ateina (atskrenda) į 

agrarines buveines. Agrarinį kraštovaizdį paprastai 

pasirenka smulkūs gyvūnai, fragmentuotas buveines 

bei žmogaus veiklą toleruojantys gyvūnai, ne 

tokie jautrūs pesticidams ir mineralinėms trąšoms. 

Biologinės įvairovės rūšinė sudėtis ir gausumas 

priklauso nuo agrarinio kraštovaizdžio fragmentiškumo 

ir vystomų veiklų intensyvumo. Mažiausiai 

paveiktame kraštovaizdyje ji yra didžiausia, o kuo 

labiau sukultūrintame – mažiausia (4.38 pav.). 

Agrarinio kraštovaizdžio elementai yra įvairūs: 

pievos ir ganyklos, miškeliai, krūmynai, pelkės, 

kūdros, kanalai, upės ir upeliai, dirbtiniai vandens 

telkiniai, dykvietės, gyvatvorės (žaliosios medžių 

ir krūmų juostos), ariama žemė. Svarbiausias žemės 

ūkio paskirties žemės tvarkymo etapas yra 

išsaugoti pusiau natūralius elementus nuo fizinio 

sunaikinimo; antras etapas yra tuos elementus 

prižiūrėti ir tinkamai tvarkyti; trečias – sukurti ir 

tvarkyti; ketvirtas – formuoti vietinius ekologinius 

tinklus (4.39 pav.). Tvarkyti kai kurias buveines 

žemės ūkio paskirties žemėje yra problemiška. 

Pirmiausia, dalis ūkininkų nėra tuo suinteresuoti, 

dažniausiai juos domina didelė žemės ūkio produkcija. 

Ūkininkaujant aplinkai palankiais būdais 

sumažėja kultūrų derlingumas, dėl to būtinos išmokos 

už produkcijos praradimą. Išsivysčiusiose 

šalyse yra sukurtos įvairios kompensavimo schemos 

(priemonės), kaip gauti išmokas už taikomas 

agroaplinkosaugines priemones. Europos Bendrijos 

šalyse seniai taikomos ūkininkams kompensacinės 

išmokos, dėl to daugelis ūkininkų jomis 

naudojasi, laikydamiesi aplinkosauginių reikalavimų. 

Jose įkurta daug ekologinių ūkių, o Lietuvoje 

agroaplinkosauginės priemonės pradėtos taikyti jai 

įstojus į Europos Sąjungą (žiūr. 2 skyrių). 

¦ 129 ¦

4.38 pav. Agrarinio kraštovaizdžio biologinės įvairovės gausumo priklausomybės nuo veiklų 

intensyvumo schema. Viršuje parodytas mažai sukultūrintas kraštovaizdis (yra sutinkama apie 30 

rūšių), viduryje - vidutiniškai, o apačioje – stipriai (rūšių skaičius sumažėjęs, taip pat atsiranda intensyviai 

žemės ūkio veiklai būdingu vabzdžių rūšių (pagal Pullin, 2002) 

¦ 130 ¦

A 

B 

C 

D 

4.39 pav. Tradicinis agrarinis kraštovaizdis sudaro palankiausias sąlygas biologinei įvairovei 

egzistuoti, todėl jį formuojant reikia sukurti ar išsaugoti svarbiausius bruožus. A - sukultūrintas 

pietinės Anglijos kraštovaizdis, B,C,D – įvairūs to paties sukultūrinto agrarinio kraštovaizdžio formavimo 

variantai, atkuriant tradicinius (t.t. vietinio ekologinio tinklo) elementus (pagal HMSO, 1992) 

¦ 131 ¦

Pievų ir ganyklų, miško, pelkių, vandens 

telkinių buveinių tvarkymas yra aptartas ankstesniuose 

knygos skyreliuose, todėl šiame skyrelyje 

reiktų apžvelgti žaliųjų juostų (gyvatvorių) 

ir vietinių ekologinių koridorių tvarkymo ir sukūrimo 

ypatybes bei agroaplinkosaugos priemonių 

taikymą žemės ūkyje. Vietinis (lokalus) ekologinis 

tinklas gali būti suformuotas net vieno žemės 

savininko dideliame sklype, bet dažniausiai rekomenduojama 

jį formuoti savivaldybės lygmeniu. 

Kai kuriose Europos šalyse buvo suformuoti 

vietiniai ekologiniai tinklai, pvz.: Anglijoje, Vokietijoje, 

Olandijoje, Čekijoje ir kitur. Ekologinius 

tinklus galima formuoti kraštovaizdžio elementų 

pagrindu, kurie gali būti kaip branduoliai, atkuriamosios 

zonos, jungiamieji elementai ir pan. 

Ekologiniai koridoriai gali būti ir esami elementai 

arba juos reikia sukurti, pvz., miško juostas. 

Taip pat yra kuriami ir branduoliai, pvz., kelių ar 

keliolikos hektarų giraitės intensyviai naudojamame 

agrariniame kraštovaizdyje (4.40 pav.). 

4.40 pav. Vietinio ekologinio tinklo formavimo 

pavyzdžiai agrariniame kraštovaizdyje: 

suformuojamas mikrobranduolys ir ekologiniai 

koridoriai (pagal HMSO, 1992) 

¦ 132 ¦ 

Ekologiniais koridoriais tarp sukurtų branduolių 

galėtų būti apsauginės žaliosios juostos (gyvatvorės), 

nenaudojami dirbamų laukų pakraščiai. 

Vietinio ekologinio tinklo svarba agrariniame 

kraštovaizdyje yra labai didelė, todėl formuojant 

ir pertvarkant sklypus tikslinga išsaugoti vertingus 

elementus, kurie taps biologinės įvairovės 

mikrocentrais. 

Ekologinį tinklą sudaro branduolio zona, arba 

branduolys (dar vadinama šerdies zona arba biologiniu 

centru), ekologiniai (arba biologiniai) 

koridoriai, apsauginė (buferinė), atkuriamosios 

(renatūralizacijos arba gamtos vystymosi) zonos 

bei jungiantieji elementai. Kiekvienas struktūrinis 

elementas turi savo funkcijas (Mierauskas ir 

kt., 2000). Ekologiniai tinklai yra trijų lygmenų: 

europinio, nacionalinio (šalies), regioninio ir vietinio 

(plačiau apie tai žiūr. 5 skyriuje). Agrariniame 

kraštovaizdyje gali būti formuojamas vietinio 

lygmens ekologinis tinklas remiantis šiais kriterijais. 

4.4.1. Vietinio ekologinio tinklo formavimas 

agrariniame kraštovaizdyje

Ekologinio tinklo branduolio zonos formavimui 

pirmiausia turėtų būti naudojami: 

• miškingi agrariniai elementai visų tipų kraštovaizdyje, 

neišsiskiriantys dideliu mozaikiškumu 

ir nesuskaidyti ištisiniais urbanizacijos 

ruožais; 

• vietinių medžių ir krūmų giraitės (ypač mišrios, 

kurias sudaro eglės, ąžuolai, gluosniai, 

liepos, beržai, baltalksniai, drebulės); 

• vidutinio tankumo ar reti miškeliai, kur medynai 

kaitaliojasi su miško pievomis, aikštelėmis; 

• silpnai pažeistas agrarinis kraštovaizdis su 

saugomų elementų įvairove be intensyvios 

urbanizacijos židinių, nesuskaidytas ištisiniais 

urbanizacijos ruožais; 

• nepažeisti ar mažai paveikti vandens telkinių 

kompleksai (maži ežerai, kūdros, upeliai, pelkės 

ir pan.); 

• skėtinių augalų sąžalynai (pirmiausia garšvų, 

gurgždių, skudučių) bei ploteliai su nektaringais 

augalais (ypač šaltekšniu, aviete), nes 

juose koncentruojasi vabzdžiai; 

• teritorijos su nuolat ar sezoniškai išdžiūstančiais 

(ne vėliau kaip birželio 15 d.) vandens 

telkiniais, kurių bent dalis kranto yra gerai 

apšviečiama, yra sekli, tinkama gyventi bestuburiams 

ir varliagyviams; 

• teritorijos su įvairaus drėgnumo pievomis, 

ypač su upių užliejamomis pievomis, kur 

sukcesijos požiūriu ekosistemos yra beveik 

stabilios; 

• upių slėniai ir melioracijos kanalai su įvairiomis 

pievų bendrijomis šlaituose; 

• pelkės su apsaugine juosta (miškais, pusiau 

natūraliomis pievomis, ganyklomis). 

Apsauginėms zonoms pirmiausia naudotini 

šie kraštovaizdžio elementai: 

• ekstensyviai naudojami daugiamečiai žolynai 

ir krūmynai; 

• nenaudojami įvairaus antropogenizacijos 

laipsnio agrariniai plotai, pažeisti miškai, karjerai 

su akivaizdžiais ilgalaikės renatūralizacijos 

bruožais; 

• specialios paskirties apsauginiai plotai (pvz., 

melioracijos kanalų apsauginės juostos); 

• smulkios giraitės ir laukymės, dėl savo padėties, 

ploto ir konfigūracijos netinkamos branduolių 

ir migracinių koridorių formavimui, 

būtini apsauginių zonų vientisumui užtikrinti; 

• mažai pažeistos apyežerės, apypelkiai; 

• šaltiniuoti plotai; 

• būtini apsaugos zonų vientisumui užtikrinti 

vidutinės antropogenizacijos plotai (be urbanizacijos 

židinių), kuriuose galimas tikslinis 

gamtonaudos reguliavimas. 

Ekologinių koridorių formavimui ir jų funkcijų 

užtikrinimui turėtų būti parenkami šie kraštovaizdžio 

elementai: 

• santykiškai natūralios upių ir jų slėnių atkarpos 

su senvagių kompleksais, nesuskaidytais 

urbanizacijos židinių; 

• užpelkėjusios lomos, vandentėkmės, senvagės, 

senslėniai, tvenkiniai slėniuose bei jų 

virtinės agrariniame kraštovaizdyje; 

• kanalizuotos upių vagos miškingame arba silpai 

antropogenizuotame kraštovaizdyje; 

• magistraliniai melioracijos kanalai, jungiantys 

santykiškai natūralius kraštovaizdžio elementus; 

• ežerai, tvenkiniai, renatūralizuoti į vandens 

telkinius karjerai, jungiantys kitus ekologinio 

tinklo elementus; 

• ištisinės želdinių juostos urbanizuotose ir stipriai 

antropogenizuotose teritorijose; 

• silpnai pažeisti ir vidutiniškai suskaidyti miškų 

bei giraičių ruožai; 

• specialios paskirties apsauginiai želdiniai; 

• apželdintos sodybos; 

• sodai ir apželdinti karjerai. 

Atkuriamosios zonos turėtų būti skiriamos 

atsižvelgiant į tai, kad: 

• atkuriamosios zonos užtikrintų normalų ekosistemų 

funkcionavimą, palaikytų visų lygių 

branduolių struktūrų saugumą bei tolesnę jų 

plėtrą savo teritorijose (ateityje jos potencialiai 

gali tapti naujais branduoliais ar ekologiniais 

koridoriais); 

¦ 133 ¦

• siekiant išsaugoti ekotopus ar rūšis, jose vyktų 

tam tikri renatūralizacijos procesai; 

• teritorijose būtų branduolio zonas indikuojančių 

objektų, nors esama ekologinė aplinka ir 

neatitiktų branduolių zonoms keliamų reikalavimų; 

• būtų geomorfologiniu, hidrografiniu, ekologiniu 

požiūriu vertingų plotų, nors jų būklė ir 

būtų stipriai pažeista; 

• teritorijos buferinės zonos pažaidos turėtų 

pamažu išnykti ir ateityje ji galėtų atsikurti; 

• būtų įtrauktos ir kitos teritorijos, turinčios potencialią 

ekologinę vertę. 

¦ 134 ¦ 

4.4.1. Apsauginių juostų formavimas 

ir tvarkymas 

Apsauginės juostos (dar vadinamos biokoridoriais) 

gali būti paliktos ar suformuotos žolinės 

augalijos ar krūmų bei medžių juostos aplink 

dirbamus laukus, kultūrines pievas (4.41 pav.). 

Žolinės augalijos juostos aplink dirbamus laukus 

suformuojamos greičiau ir paprasčiau nei 

apsodinant medžiais. Rekomenduojama apie 

dirbamus laukus palikti 1–2 m pločio rėžius. 

Juos reikia užsėti daugiamečiais augalais, kartą 

metuose (rugpjūčio rugsėjo mėn.) nušienauti. 

Naudojant laukuose chemines medžiagas (mineralines 

trąšas, pesticidus) būtina saugoti, kad 

į šiuos rėžius jų nepatektų. Tokiu atveju vietoj 

upė 

tinkamos žolinės augalijos įsivyraus piktžolės. 

Nesuarus rėžių taip pat įsivyraus piktžolės. Piktžolių 

sąžalynai gali būti naudingi bestuburiams, 

bet tai bus piktžolynas, ir su tuo ūkininkai nesitaikstys. 

Nepjautų rėžių galėtų būti paliekama 

ir pjaunant kultūrines pievas. Tai ypač svarbu, 

kai po kelerių metų pievos bus ariamos ir persėjamos, 

o daugiamečių žolių sąžalynai išliks 

nepaliesti. Palikti nesuartų juostų ir jas prižiūrėti 

yra labai svarbu, nes jos teikia prieglobstį bestuburiams 

gyvūnams, ypač vabzdžiams, paukščiams, 

smulkiesiems žinduoliams. 

Krūmų ir medžių juostos (gyvatvorės) yra 

labai reikalingos išsaugant biologinę įvairovę. 

Gyvatvorių sukūrimas yra svarbus ne tik gamtosaugos 

aspektu, bet yra naudingas ir ūkininkams. 

Medžių ir krūmų juostos apsaugo dirbamus 

laukus nuo vėjų, dirvožemio išplovimo, taigi 

sumažina dirvožemio eroziją. Gyvatvorės suformuoja 

švelnesnį ir augalams palankesnį mikroklimatą. 

Dėl to sodai apsodinami medžiais, ypač 

spygliuočiais. Lietuvoje nėra populiaru apsodinti 

medžiais dirbamus laukus, išskyrus sodus, nes 

nėra tradicijų ir supratimo apie naudą. Daugelyje 

Europos šalių krūmų ir medžių juostos dirbamuose 

laukuose yra įprastas elementas, ypač 

Anglijoje. 

Medžių ir krūmų juostų formavimas užima 

ilgą laiko tarpą. Gyvatvorė iš krūmų gali susiformuoti 

per 5–10 metų, o iš medžių – per 10–20 

4.41 pav. Medžių juostų (gyvatvorių) sodinimo pavyzdys (pagal Bucek et al, 1996) 

6 m tuopa, guoba 

3 m ąžuolas 

2 m krūmai

metų ir ilgiau, priklausomai nuo medžių rūšių. 

Kombinuotos gyvatvorės aukštis skiriasi. Per 10 

metų krūmai išauga iki 2–3 m, ąžuolai ir kiti lėtai 

augantys medžiai – iki 3–4 m, kiti medžiai – iki 

5–6 m aukščio. Po 20 metų krūmų aukštis siekia 

3 m, lėtai augančių medžių – 5–6 m, kitų medžių 

– 10–12 m. Geriausia formuoti kombinuotą 

gyvatvorę iš krūmų, lapuočių ir spygliuočių medžių. 

Iš lapuočių reiktų sodinti ir greitai augančių 

medžių rūšis (liepas, tuopas, drebules) ir lėtai 

augančias (pvz., ąžuolus). Greitai augantys medžiai 

su krūmais greičiau suformuos gyvatvorę, 

o ąžuolų amžius yra gerokai ilgesnis. Anglijoje 

tinkamai suformuotų gyvatvorių amžius siekia 

du tris šimtus metų. 

Kombinuota gyvatvorė sudarys 5–10 metrų 

pločio juostą. Sodinant vien krūmus gali 

užtekti 3 m pločio juostos, krūmams ir vienai 

medžių juostai užtenka apie 5 m, o trijų juostų 

– iki 10 metrų. Sodinti trijų juostų gyvatvorę 

geriausia taip: pasodinti pirmą (nuo dirbamos 

žemės) juostą iš krūmų (ypač gausiai žydinčių), 

antrą – iš lapuočių, trečią, kraštutinę, – iš spygliuočių 

medžių. Tokia augalų kombinacija yra 

palankesnė faunai ir florai nei monokultūrinė. 

Be to, ji geriau apsaugo dirvožemį nuo išpustymo, 

suformuoja švelnesnį mikroklimatą, ypač 

atšiauriu metų laikotarpiu, kai lapuočiai numeta 

lapus. Pagal įvairias gamtotvarkos schemas 

formuojant gyvatvores kaip biokoridorius, sodinama 

daugiau juostų: abi kraštinės juostos gali 

būti iš krūmų, dvi juostos iš lapuočių ir dvi iš 

spygliuočių medžių. Taip pat rekomenduojama 

tarp naudojamos žemės ir gyvatvorės iškasti kanalą. 

Tokios juostos visiškai atstoja ekologinius 

koridorius. 

4.5. Miško buveinių tvarkymas 

Miško buveinių tvarkymas yra sudėtingesnis 

procesas negu kito tipo. Už miško naudojimo ir 

tvarkymo veiklos slypi tiek politiniai, tiek socialiniai 

ir ekonominiai interesai, o gamtosauga 

ir gamtotvarka sunkiai skinasi kelią. Medienos 

poreikiai didėja ir tai turi įtakos priimant miškų 

apsaugos ir tvarkymo strateginius bei teisinius 

dokumentus. Šalys, pasirašiusios ir ratifikavusios 

įvairius tarptautinius susitarimus (konvencijas, 

sutartis) ar priėmusios Europos Bendrijos 

įsipareigojimus, turi laikytis nustatytų miško 

naudojimo reikalavimų. Taip pat šalys prisiima ir 

savanoriškus gamtosauginius reikalavimus, pvz., 

sertifikavimus. Vienu ar kitu būdu šalys ir jų fiziniai 

ir juridiniai asmenys tvarkydami miškus privalo 

laikytis tam tikrų gamtosauginių reikalavimų. 

Jie yra įtraukiami į miškotvarkos projektus. Dėl 

to miško naudojimas ne sumažėjo, bet jis tapo 

labiau subalansuotas. 

Miško naudojimo sustabdyti neįmanoma, bet 

naudoti subalansuotai šiuo metu yra galimybių, 

juolab kad Europoje tai sprendžiama politiniu lygmeniu. 

Europos miškų apsaugos ministrų konferencijoje 

(1993) buvo priimta rezoliucija dėl 

subalansuoto miško naudojimo, o vėlesnėje konferencijoje 

(2002) nustatyti subalansuoto miško 

naudojimo kriterijai ir indikatoriai (EEA, 2006). 

Gamtosauginiu požiūriu svarbus yra ketvirtas 

kriterijus (C4): biologinės įvairovės palaikymas, 

apsauga ir gausinimas miškų ekosistemose. Šis 

kriterijus nustato gero miško naudojimo indikatorius, 

kurių svarbiausi yra medžių rūšinė sudėtis, 

natūralumas ir nudžiuvusių medžių kiekis. Miško 

būklė biologinės įvairovės atžvilgiu yra juo geresnė, 

kuo medžių rūšių pagal miško tipus ploto 

vienete yra daugiau. Natūralumas klasifikuojamas 

kaip „žmogaus nepaliestas“ miško plotas, 

taip pat skiriamas „pusiau natūralus“ ir sodintas 

miškas. Nudžiūvęs miškas – tai nudžiūvusių (tiek 

stovinčių, tiek nuvirtusių) medžių kiekis ir tūris 

ploto vienete pagal miško tipus. 

Biologinės įvairovės išsaugojimui didelę 

reikšmę turi ir miškų tipai. Jų reikšmė plačiai 

nušviesta daugelyje darbų (EEA, 2006; Larsson 

et al., 2001). Taip pat įvairūs veiksniai, kurie turi 

įtakos biologinei įvairovei. Skiriami šie svarbiausi 

veiksniai: struktūriniai (bendras miško plotas, 

atsižvelgiant į teritorijos teisinį apsaugos statusą, 

naudojimą, nuosavybės formą, medžių rūšinę, 

amžinę struktūrą, miško galimybę natūraliai vystytis 

(senėti), miško užsodinimo (kirtimų) ir kir- 

¦ 135 ¦

timo santykį), sudėties (vietinių ar svetimų rūšių 

santykis) ir funkciniai (natūralūs trikdžiai, gaisrai, 

vėjo ir sniego nuolaužos, biologiniai trikdžiai, miško 

naudojimas, žemdirbystė, ganymas, tarša). Į 

tai rekomenduojama atsižvelgti tvarkant mišką. 

Naudojant ir tvarkant miškus būtina nustatyti 

gamtosauginius prioritetus, kurie turi būti įtraukti 

tiek į strateginius, tiek į teisinius dokumentus. 

Pirmiausia turi būti išsaugotos ir tinkamai tvarkomos 

prioritetinės miško buveinės (miškapievės ir 

medžiais apaugusios ganyklos, žemyninės miško 

kopos, sengirės, pelkėti miškai bei įvairios kertinės 

miško buveinės), mažinama miško fragmentacija, 

skatinamas savaiminis miško atsikūrimas, 

monokultūrinio miško plotų mažinimas bei aktyvių 

tvarkymo metodų taikymas. Kiekviena miško 

buveinė turi savo tvarkymo specifiką, todėl jas 

reiktų trumpai apžvelgti. Apžvelgiami miško tvarkymo 

būdai yra nukreipti į biologinės įvairovės 

išsaugojimą ir pagausinimą, todėl jie gali nesiderinti 

su tradiciniais miškotvarkos principais, kai 

miško formavimo tikslas yra gauti kuo daugiau 

medienos per trumpesnį laiko tarpą. 

¦ 136 ¦ 

4.5.1. Atskirų miško buveinių tvarkymas 

Miškapievių (6530) ir medžiais apaugusių ganyklų 

(9070) tvarkymas. Šių buveinių tipai yra labai 

svarbūs biologinės įvairovės išsaugojimo atžvilgiu. 

Abi jos yra įtrauktos į Buveinių direktyvą ir 

saugomos Europos Sąjungos mastu. Buveinėms 

būdinga pavienių medžių, krūmų, reto miško ir 

atvirų žolynų mozaika, todėl jos turi tiek miškui, 

tiek pievoms būdingų rūšių. Miškapievės ir medžiais 

apaugusios ganyklos susiformavo žemės 

ūkio žemėje, kai ganyklų pakraščiuose augdavo 

medžių ir krūmų, kurie užimdavo vis naujus plotus. 

Pavieniai medžiai ir krūmai teikdavo pavėsį 

gyvuliams, apsaugodavo nuo lietaus ir žvarbaus 

vėjo, tad ūkininkai jų nekirsdavo. Ganant gyvulius 

čia išlikdavo tipinė žolinė augalija, todėl susiformavo 

būdinga šioms buveinėms augalija ir 

gyvūnija. Ankstesniais laikais, trūkstant žemės, 

būdavo kertami miškai, kirtimuose kurdavosi 

pavienės sodybos. Iškirstuose miškuose būdavo 

auginamos žemės ūkio kultūros, ganomi gyvuliai. 

Atokiuose kirtimuose taip pat ganydavo gyvulius. 

Tradiciškai ūkininkaujant susiformavo miškapievės 

ir medžiais apaugusios ganyklos. Vėlesniais 

laikais, ypač pokario metais, intensyvėjant žemės 

ūkiui, šios buveinės nebūdavo ganomos ar šienaujamos, 

todėl užaugdavo medžiais. Lietuvoje 

dabar tokios buveinės mažai kur yra ganomos, 

todėl užauga. Kanopiniai žinduoliai yra nepajėgia 

nuėsti atvirų plotų. Dėl to jas būtina tvarkyti, restauruoti 

ar net sukurti. 

Apleistas miškapieves ir medžiais apaugusias 

ganyklas būtina restauruoti, atkurti iki buvusios 

būklės. Pirmas žingsnis yra krūmų ir neištisas, 

ypač jaunų, medžių kirtimas, paliekant pavienius 

senesnius medžius, taip pat sausuolius bei dalį 

krūmų (4.43 pav.) Svarbu palikti subrendusių 

medžių, sausuolių, nes jie yra vertingiausi biologinės 

įvairovės požiūriu. Taip pat medžiai turi augti 

ne per tankiai, kad susidarytų ne mažesnis kaip 

1–1,5 m tarp atskirų medžių šakų (4.44 pav.). 

Nukirstų medžių ir krūmų tvarkymas yra apžvelgtas 

ankstesniuose knygos skyreliuose. Norint suformuoti 

tradicines buveines, jas būtina prižiūrėti. 

Ganymas yra daugiau darbo reikalaujanti veikla, 

be to, dabartiniais metais ūkininkai retai kur gano 

gyvulius miškapievėse, medžiais ir krūmais apaugusiose 

ganyklose. Gyvulių ganymas ar šienavimas 

yra galimas taikant įvairias tvarkymo 

schemas, gaunant kompensacines išmokas ar 

įgyvendinant gamtotvarkos projektus. Lietuvoje 

miškapievių ir medžiais apaugusių ganyklų tvarkymas 

nėra populiarus, tuo tarpu Estijoje šios 

apleistos buveinės yra prioritetinės ir tvarkomos 

naudojantis nacionalinėmis, savivaldybių bei ES 

lėšomis. Apleistose žemės ūkio žemėse, jas palikus 

savaime atsikurti miškui, galima dirbtinai suformuoti 

buveines ganant gyvulius, o apie vertingesnius 

medžius (ąžuolus ir pan.) iškirsti krūmus 

bei jaunus medžius. Maždaug po 15–20 metų 

bus galima rasti tipinių šioms buveinėms augalų 

ir gyvūnų rūšių.

4.43 pav. Apleistų miškapievių ir medžiais apaugusių ganyklų restauravimas, iškertant krūmus 

ir dalį medžių. A – apleista, B – sutvarkyta buveinė. Lietuvos gamtos fondas, Justino Račinsko 

pieš. 

¦ 137 ¦

4.44 pav. Iškertant medžius tarp paliktų senesnių medžių labiausiai nutolusių šakų turi būti 

palikti ne mažesni kaip 1 – 1,5 m tarpai. Lietuvos gamtos fondas, Justino Račinsko pieš. 

Pamiškių tvarkymas. Vertingiausios pamiškės 

yra miško ir pievos, ypač ganyklos, sandūra. 

Tokiose vietose yra didesnė biologinė įvairovė. 

Seniau pamiškės būdavo ganomos, todėl 

jos būdavo atviros saulei bei užstodavo vėjus. 

Dabar retai kur pamiškėse ganomi gyvuliai, bet 

kartais prie ganyklų yra aptveriama ir dalis pamiškės. 

Apleistose pamiškėse plinta krūmai ir 

¦ 138 ¦ 

medžiai, todėl jas būtina retinti, iškirsti krūmus 

(4.45 pav.). Esant galimybei taikyti ganymą. 

Nesant galimybių tvarkyti pamiškių, rekomenduotina 

tarp miško ir ariamos dirvos palikti bent 

2 metrų pločio juostas. Tokiose juostose reiktų 

nenaudoti mineralinių trąšų ir pesticidų. Atviras 

pamiškes reikia kartą per metus nušienauti vėlyvesniu 

vasaros tarpsniu. 

4.45 pav. Apleistų pamiškių tvarkymas, iškertant krūmus ir jaunus medžius. Lietuvos gamtos 

fondas, Justino Račinsko pieš.

Žemyninių miško kopų (2330 „Nesusivėrusių 

žemyninių smiltpievių“) tvarkymas. Šios buveinės 

formuojasi kerpšilių kirtavietėse, degvietėse, 

vėjo ir lietaus eroduotose smėlynuose, veikiančiuose 

kariniuose poligonuose. Didžiausia 

grėsmę šiai buveinei kelia apsodinimas mišku 

ar žmogaus veiklos nutraukimas (nustojus veikti 

kariniam poligonui, nustojus ganyti). Netankiai 

užaugusias medžiais buveines galima nesunkiai 

atkurti iškirtus medžius. Anksčiau apsodintas ar 

netvarkomas mišku apaugusias buveines reikia 

restauruoti: iškirsti krūmus ir medžius. Kai yra 

užžėlęs tankus miškas, pradeda augti netipinė 

augalija, todėl po kirtimų būtinas ganymas arba 

kasmetis atžalų naikinimas. Ganymui tinka avys 

ar ožkos, bet nerekomenduojami galvijai ar arkliai, 

kurie gali stipriai išminti smėlėtą paviršių. 

Jie gali būti ganomi, kai yra susiformavęs dirvožemio 

sluoksnis. 

Pelkėtų lapuočių miškų (9080) tvarkymas. 

Perteklinė drėgmė formuoja pelkes ir atviras 

erdves. Pelkėtas miškas formuojasi daubose ir 

tose vietose, kur gruntinis vanduo yra arti žemės 

paviršiaus. Daubose susikaupęs vanduo 

telkšo bent 2–3 mėnesius. Nuolat ar ilgą laiką 

užmirkę plotai stabdo medžių ir krūmų augimą, 

todėl susiformuoja laukymės ir retmės, taip pat 

atsiranda nudžiūvusių medžių. Atviros vietos yra 

labiau įšildomos, susiformuoja drėgmę mėgstančios 

bendrijos. Tokios vietos yra vienos iš 

vertingiausių miško buveinių. Panašias laikinas 

buveines sukuria bebrai, užtvenkę miško kanalus 

ar upelius. Pelkėtuose ar drėgnuose miško 

plotuose specialių tvarkymo darbų nereikia. 

Svarbiausia yra palaikyti vandens lygį ir nesausinti 

tų plotų, neardyti bebraviečių. Suprantama, 

apsemti medžiai nudžiūsta, todėl miškininkai 

skaičiuoja nuostolius, bet biologinės įvairovės 

išsaugojimui – tai yra vertingi plotai. Taip pat 

būtina sureguliuoti pažeistą vandens lygį buvusiuose 

pelkėtuose miško plotuose. Lenkijoje tai 

jau yra daroma ir tuo užsiima miškų urėdijos, 

gaudamos kompensacijas už medienos praradimą. 

4.5.2. Įvairių kirtimų taikymas biologinės 

įvairovės išsaugojime 

Monokultūrinių miškų tvarkymas. Neturtingiausia 

biologinė įvairovė yra sodintuose monokultūriniuose 

miškuose. Sodintame eglyne ilgą laiką yra 

padidintas tankumas, nuolatinis pavėsis ir sunkiai 

įrantys spygliai blogina augalų augimo sąlygas. 

Tokiuose plotuose yra sutinkamos kelios augalų, 

gyvūnų ir grybų rūšys. Negeresnė padėtis yra 

užsodintuose pušų jaunuolynuose. Vėliau retinant 

medžius ar savaime jiems nudžiūstant biologinė 

įvairovė didėja. Klasikiniu nemokšiškumo pavyzdžiu 

gali būti Kuršių nerijos užsodinimas kalninėmis 

pušimis. Įsivyravus kalninių pušų plantacijoms 

vietinė kopų augalija ir gyvūnija buvo kone visiškai 

sunaikinta. 

Užsodintuose monokultūriniuose miškuose 

biologinę įvairovę galima pagausinti juos tinkamai 

tvarkant. Užsodinti miškai yra išdėstyti tankiai ir eilėmis 

ir vienodo amžiaus. Tam tikslui reikia miško 

sklypą suskirstyti į plotus pagal vykdomą tvarkymą. 

Vienus plotus galima palikti augti natūraliai, kai 

dalis medžių žūsta, kitus tvarkyti pagal galiojančias 

miško tvarkymo taisykles. Trečiuose plotuose reikia 

iškirsti monokultūrinius medžius, paliekant atvirus 

plotus savaime atsikurti. Atvertose vietose daugiausia 

pradeda augti lapuočiai medžiai. Kirtimai 

eglynuose turėtų būti vykdomi kas 1–2 metai, kol 

lapuočiai sudarys apie pusę medžių. Taip padidinama 

medžių rūšinė ir amžinė įvairovė. Tokia eglynų 

tvarkymo schema pateikiama 4.46 paveiksle. 

Tvarkomame monokultūriniame pušyne svarbu 

kad didėtų gamtinė įvairovė. Pušynus galima tvarkyti 

taip, kaip ir eglynus, arba vykdant rinktinius ugdomuosius 

kirtimus reikia iškirsti dalį pušų ir beržų, 

taip pat apie 30 % krūmų. Atsivėrę plotai derlingesniuose 

plotuose sudarys sąlygas augti vertingiems 

plačialapiams medžiams (4.47 pav.). Ilgainiui pušyną 

pakeis mišrusis ar net lapuočių miškas. Abiem 

atvejais būtina palikti sausuolių, stuobrių, virtuolių. 

Formuoti įvairesnį medyną reikia ir greitai augančių 

pionierinių medžių (beržų, drebulių, baltalksnių) 

plotuose. Rinktiniais kirtimais sudaromos sąlygos 

augti vertingesniems medžiams. 

¦ 139 ¦

4.46 pav. Monokultūrinio eglyno tvarkymo schema: iškertant yra suformuojami atviri ploteliai, 

kurie savaime užauga lapuočiais medžiais. Lietuvos gamtos fondas, Justino Račinsko pieš. 

¦ 140 ¦

4.47 pav. Monokultūriniame pušyne biologinė įvairovė yra gausinama palaipsniui formuojant 

mišrų mišką. Lietuvos gamtos fondas, Justino Račinsko pieš. 

¦ 141 ¦

Gamtinę įvairovę skatinančių 

kirtimų taikymas. Ūkininkavimas 

vykdant plynus kirtimus ekonomiškai 

yra labiausiai priimtinas, 

bet ekologiniu požiūriu jis sukelia 

neigiamą poveikį biologinei įvairovei. 

Tuo tarpu neplyni kirtimai 

ekonomiškai yra mažiau priimtini, 

bet gamtosauginiu požiūriu palankesni. 

Be to, plyni kirtimai pablogina 

miško augimą ir medžių augimo 

sąlygas ne tik kirtavietėse, 

bet ir aplinkui. Aplink atvirus kirtimus 

stiprūs vėjai daugiau išvarto 

medžių, pasikeičia drėgmės ir apšvietimo 

režimas. Atlikus plynus 

kirtimus, gamtosauginiu požiūriu 

geriau leisti miškui augti savaime. 

Savaime atželiančiame miške 

medžių, kartu biologinė įvairovė 

yra didesnė, taip pat sutaupomos 

atsodinimo lėšos. Gamtinės įvairovės 

išsaugojimo požiūriu netinkamiausias 

yra atsodinimas viena 

medžių rūšimi, pvz.: eglėmis, pušimis. 

Daugelyje šalių miškai yra 

atsodinami įvairiomis, ypač vietinėmis 

medžių rūšimis. Lietuvoje 

taip pat yra atsodinama keliomis 

medžių rūšimis, bet dar laikomasi 

ir senesnių miško sodinimo būdų 

ir užsodinama monokultūromis. 

Rinktiniai kirtimai imituoja 

natūralias pažaidas, kurios 

yra būdingas miško vystymosi 

elementas. Natūralias pažaidas 

padaro vėjas, sniegas, sausra, 

gaisrai, perteklinis vanduo, medieną 

ardantys grybai, vabzdžiai. 

Dažnai natūralios pažaidos yra 

suprantamos kaip žala miškui, 

bet tai yra natūralūs procesai. 

Miško rūšys yra prisitaikiusios 

prie jų ir nuo jų priklauso atskirų 

rūšių gyvenimas. Pažaidų vietose 

¦ 142 ¦ 

A 

B 

C 

D

E 

4.48 pav. Rinktiniai kirtimai imituoja natūralias pažaidas, 

būdingas natūraliam miško vystymuisi. A – medynas iki kirtimo, 

B – plynas kirtimas, C – rinktinis kirtimas, D – natūralus 

atžėlimas, E – iškirsto miško užsodinimas eglaitėmis ar kitais 

vienos rūšies medžiais skurdina biologinę įvairovę. Lietuvos 

gamtos fondas, Justino Račinsko pieš. 

4.49 pav. Negyvos medienos tipai: sausuolis, stuobrys, 

virtuolis (iš kairės į dešinę) Lietuvos gamtos fondas, Justino 

Račinsko pieš. 

miškas atželia natūraliai. Vidutinio 

klimato juostose dažniausios yra 

vėjo sukeltos pažaidos: medžių 

išvertimas su šaknimis, kamienų 

ar šakų nulaužimas. Vėjo išvartos 

sudaro iki 2 % miško. Atsivėrusiose 

vietose pradeda augti 

įvairesnių rūšių medžiai. Be to, 

atskirais metais vėjovartų susidaro 

nevienodai. Vykdant rinktinius 

kirtimus reikia imituoti būdingas 

natūralias pažaidas. Iškertama 

nedideliais ploteliais arba pavieniui 

brandūs medžiai, pvz., beržai, 

drebulės, baltalksniai (4.48 

pav.). Taip pat dalyje miško, ypač 

ąžuolyne, reiktų iškirsti krūmus, ir 

jų kirtimą pakartoti po 2–3 metų. 

Saugant atskiras rūšis pomiškis 

gali būti šalinamas plotais arba 

iškertamas visas pomiškis. Pietų 

Anglijoje siekiant išsaugoti ar 

restauruoti endeminio hiacintinių 

šeimos augalo Hyacinthoides 

non-scripta augavietes iškertami 

visi spygliuočiai bei pomiškis, 

paliekant brandesnius lapuočius 

(žiūr. įklijas). Šis augalas gali 

augti tik šviesiuose lapuočių miškuose. 

Užsodinus lapuočius miškus 

spygliuočiais ir netvarkant 

pomiškio šis augalas tapo retas 

savo siaurame paplitimo areale 

Vakarų Europoje. Siekiant išsaugoti 

šią rūšį teko imtis skubių ir 

gana drastiškų miškų tvarkymo 

priemonių. 

Nudžiuvusių medžių ir vėjovartų 

svarba biologinės įvairovės 

išsaugojimui. Miškininkystės 

požiūriu, sausuoliai, stuobriai ir 

virtuoliai medžiai (4.49 pav.) yra 

žalingi – tai aplaidaus miško tvarkymo 

ir miško liguistumo požymiai. 

Gamtosaugininkų požiūris 

¦ 143 ¦

yra kitoks. Miško sukcesija, kaip ir kitų ekosistemų, 

yra natūralus seniai susiformavęs reiškinys, 

todėl dėl natūralių faktorių (vėjo, sniego, drėgmės 

pertekliaus, ligų ir pan.) nudžiūvę medžiai 

yra svarbus augalų, gyvūnų ir grybų gyvenimo 

elementas. 

Evoliucijos būdu susiformavo rūšys ar bendrijos, 

kurios yra prisitaikiusios egzistuoti ant 

negyvos medienos ar negyvoje medienoje. 

Natūraliai per metus vidutiniškai žūva 1–3 % 

medžių, vėjo ar sniego sukeltų vėjovartų mastas 

priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Esant 

daugiau vėjovartų ar daugiau nudžiūvusių medžių 

tokių specializuotų rūšių pagausėja. Vietoj 

nudžiūvusių medžių pradeda augti nauji medžiai, 

vyksta natūralūs procesai. Dirbtinai šalinant nudžiūvusius 

medžius tokioms specializuotoms 

rūšims sudaromos nepalankios gyvenimo sąlygos, 

dėl to jos nyksta. Tai didelė problema 

intensyviai naudojamuose miškuose. Remiantis 

tuo, kad negyvi sausuoliai yra medžių parazitų 

židiniai, miškai yra išvalomi nuo negyvų medžių, 

nors senai įrodyta, kad vabzdžiai, gyvenantys 

negyvuose medžiuose, negali kenkti sveikiems 

medžiams. Negyva mediena įvairiose šalyse šalinama 

nevienodai. Ištirta, kiek Lietuvos sengirėse 

vidutiniškai yra negyvos medienos. Tai sudaro 

mažiau nei 10 % vidutinio klimato juostos 

sengirėms būdingo kiekio. Dėl to mūsų gamtosaugininkai 

susirūpinę, kad šalinant negyvą medieną 

Lietuvoje gali išnykti daug miško rūšių. 

Maždaug trečdalis miško rūšių yra susijusios 

su negyva mediena. Ji yra ne tik miško organizmų 

maisto šaltinis, gyvenamoji aplinka ar 

laikinas prieglobstis, bet atlieka ir kitas svarbias 

funkcijas: palaiko miškų produktyvumą, papildo 

dirvožemį maisto medžiagomis, sulaiko jame 

drėgmę, apsaugo šlaitus ir dirvožemio paviršių 

nuo vandens erozijos. Storų medžių kamienai ar 

jų nuolaužos ilgus metus išbūna nesuirę, dėl to 

mažiau išsiskiria anglies dioksido, sumažinimas 

„šiltnamio efektas“. 

Paliekant miške negyvą medieną sumažėja 

tvarkymo pastangos ir kaštai. Tam tikslui įgyvendinti 

užtenka hektare palikti ne mažiau kaip 

¦ 144 ¦ 

20–30 m 3 negyvos medienos, arba apytiksliai 

15–20 negyvų medžių. Esant nepakankamai 

sausuolių ar virtuolių, atliekant atrankinius kirtimus 

rekomenduojama palikti brandžių ar nusilpusių 

medžių, potencialių sausuolių ar virtuolių. 

Tai nesukels pavojaus sveikiems medžiams, bet 

padės pagausinti biologinę įvairovę miškuose. 

Brandaus miško palaikymas. Brandžių medžių 

buvimas yra svarbus biologinės įvairovės 

veiksnys, apie tai parašyta daug mokslo veikalų. 

Net ir pavieniai brandūs medžiai yra vertingi. 

Dažnai medžiai yra kertami nesulaukę gamtinės 

brandos Lietuvoje, net ir saugomose teritorijose. 

Beržai yra kertami 60 metų, o gamtinė jų branda 

yra 90 metų, eglės – 70–80 metų, kai gamtinė jų 

branda – 200 metų, pušys kertamos 100–110 

metų, o gamtinė jų branda – 300 metų, ąžuolai 

kertami 120–140 metų, o gamtinė jų branda 

– 500 metų (4.50 pav.). Esant medienos 

poreikiui, koreguojamos kirtimų taisyklės, todėl 

kertami gamtinės brandos nesulaukę medžiai. 

Galbūt ekonominiu požiūriu tai yra pateisinama 

ūkiniuose (IV grupės) miškuose, bet saugomose 

teritorijose paankstinti kirtimai turėtų būti 

reglamentuojami. Dalyje išsivysčiusių šalių mokamos 

kompensacijos už sulaukusių gamtinės 

brandos medžių kirtimą. Taip pat miškus gamtosauginiais 

tikslais išperka tiek valstybinės, tiek 

visuomeninės ar privačios organizacijos. Nevykdant 

jokios veiklos miškas vystosi natūralia 

raida – seni medžiai žūsta, vietoj jų formuojasi 

naujas miškas, tokiu būdu sudaromos natūraliai 

palankios sąlygos biologinei įvairovei vystytis. 

4.5.3. Miško gaisrų reikšmė ir 

kontroliuojamų gaisrų taikymas 

gamtotvarkoje 

Miško, kaip ir kitų ekosistemų, gaisrai yra 

natūralūs reiškiniai, tačiau tiek natūraliai kilusius, 

tiek žmogaus sukeltus gaisrus reikia 

valdyti, jiems neleisti plisti, kaip tai nutiko JAV 

Jeloustouno nacionaliniame parke (1988), Oregono 

valstijoje (2002) ir pan. Žmonių sukelti, 

bet kontroliuojami nedidelio masto gaisrai yra

4.50 pav. Biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu turi 

būti kertami gamtinę brandą pasiekę medžiai. Pateiktame paveiksle 

centre yra parodyti kertami medžiai, o dešinėje – gamtinę 

brandą pasiekę medžiai. Lietuvos gamtos fondas, Justino 

Račinsko pieš. 

palankus veiksnys biologinei įvairovei vystytis. 

Apie tai plačiau rašoma (4.8 poskyryje). Miškų 

gaisrų pasekmės yra didesnės nei pievų ar pelkių. 

Po gaisro lieka daug medienos, o jos kiekis 

priklauso nuo kelių veiksnių: medžių amžiaus, 

rūšinės sudėties, dirvožemio drėgnumo bei, 

kaip ir kitose ekosistemose, klimato. Ryšium 

su tuo kyla klausimas, kaip miško 

teritorija turi būti tvarkoma po 

gaisro? Priklausomai nuo gaisro 

pobūdžio, likusios medienos kiekis 

yra skirtingas. Vienur lieka 

daug mažai pažeistų apdegusių 

medžių, kurių mediena tinkama 

panaudoti, tuo tarpu kitose vietose 

naudojimui tinkamos medienos 

būna nedaug. Ekologiniu požiūriu, 

išdegęs miškas turėtų būti 

paliktas, kad atsikurtų savaime. 

Miškininkai siekia, kad išdegusio 

miško mediena būtų išvežta ir 

gaisravietės užsodintos medžiais. 

Visuomenei gaisravietės sukelia 

neigiamas asociacijas, ypač tose 

šalyse, kaip JAV, Australija, kur 

gaisrų mastai yra didžiuliai, todėl 

palikti netvarkomus plotus yra 

sudėtinga. Visuomenės reakcija 

persiduoda žiniasklaidai bei politikams. 

Viešai kaltinamos miško 

apsaugos tarnybos už neveiklumą, 

neefektyvią kovą su gaisrais. 

Po didelį atgarsį sukėlusių gaisrų 

JAV buvo priimta nemažai teisinių 

aktų, reglamentuojančių tiek miškų 

apsaugos tarnybų darbą, tiek 

gaisraviečių tvarkymo darbus, 

bei numatytos prevencinės gaisrų 

priemonės. Taip pat buvo sugriežtintas 

kontroliuojamų gaisrų 

taikymas gamtotvarkos tikslams. 

2003 metais JAV buvo priimtas 

Miško restauravimo įstatymas bei 

poįstatyminiai dokumentai, kuriuose 

reglamentuojamas miško 

tvarkymas siekiant išvengti didelio masto gaisrų 

bei gaisraviečių tvarkymas. 

Po didelio masto gaisrų JAV analizuojama 

ne tik gaisrų prevencinės priemonės, bet ir 

atliekami gaisrų poveikio ekosistemoms tyrimai 

bei teikiamos rekomendacijos dėl gaisraviečių 

tvarkymo. Gaisraviečių tvarkymo klausimais 

¦ 145 ¦

specialistų nuomonės išsiskyrė (DellaSala et 

al., 2006; DellaSala et al., 2004). Dalis laikėsi 

nuomonės, kad gaisravietes reikia tvarkyti. Jų 

pozicija buvo tokia: 1) aktyvus gaisraviečių tvarkymas 

yra miško ekosistemų atgaivinimo veikla; 

2) medžių sodinimas gaisravietėse yra būtinas 

norint atkurti mišką; 3) medžių sodinimas pagreitina 

brandesnio miško atsiradimą, palyginus 

su savaiminiu miško atsikūrimu; 4) negyvos 

medienos pašalinimas sumažina gaisrų grėsmę 

ateityje; 5) išdegęs kraštovaizdis yra „biologinė“ 

dykuma ar bevertė dykvietė; 6) už paimtą 

medieną gaunamos lėšos, kurias galima panaudoti 

miškui atkurti; 7) visuomenės dalyvavimas 

svarstant šią problemą uždelsia miško atkūrimo 

darbus. Kiti specialistai yra išreiškę poziciją, 

kad, remiantis ekologijos samprata, gaisrai yra 

natūralus procesas ir savaiminis miško atsikūrimas 

yra natūrali sukcesija. Gaisrai nesunaikina 

miškų bendrijų, o tik sulėtina jų vystymąsi. Po 

gaisrų medžiai, krūmai, kerpės, samanos, grybai 

atauga, atsistato bestuburių gausumas, taip 

pat gaisravietes užima gyvūnai iš gaisro nepaliestų 

vietų. Gaisras nesunaikina visų gyvų organizmų: 

jų sporos, sėklos, kiaušinėliai, grybiena 

ir kt. lieka medžių sausuoliuose, stuobriuose, 

kelmuose, žemėje ir pan. Ekologų nuomone, to 

yra pakankama, kad miškas atsikurtų savaime, 

be žmogaus įsikišimo. 

2006 metais JAV buvo surengtas pasitarimas 

gaisrų poveikio miškų ekosistemoms bei 

gaisraviečių tvarkymo klausimais. Jame dalyvavo 

ekologai ir gamtosaugininkai, kurie atliko 

tyrimus ir monitoringą po didelio masto gaisrų 

(1988 m. Jeloustoune, 2000 m. ir 2001 m. Kalifornijoje, 

2002 m. Oregone ir kt.). Buvo išanalizuoti 

tiek gaisrų poveikio miško ekosistemoms 

tyrimų rezultatai bei kitų specialistų paskelbtos 

prielaidos dėl aktyvaus gaisraviečių tvarkymo 

(DellaSala et al., 2006). Pasitarimo dalyviai, 

remdamiesi ilgamečiais tyrimais ir monitoringo 

rezultatais, paneigė minėtuosius aktyvaus gaisraviečių 

tvarkymo šalininkų teiginius: 

1. Teiginys „aktyvus gaisraviečių tvarkymas 

yra miško ekosistemų atgaivinimo veikla“. Pa- 

¦ 146 ¦ 

sitarimo dalyvių kontrargumentai: aktyvus gaisraviečių 

tvarkymas (nudegusių medžių kirtimas, 

išvežimas) kenkia miško regeneravimo procesams, 

nes dirvožemis yra suspaudžiamas, išardomas, 

išvežami medienoje likę gyvi biologiniai 

elementai (sporos, sėklos, kiaušinėliai ir pan.) 

bei išlikę po gaisro gyvūnai, augalai ir grybiena. 

Gaisravietėse kiekvienas mechaninis veiksmas 

neigiamai veikia ekosistemos regeneracijos 

procesus. Pažeistas dirvos paviršius gali būti 

lengvai nuplaunamas į upelius. Pažeistoje dirvoje 

lengviau įsitvirtina svetimos tai ekosistemai 

rūšys; 

2. Teiginys „medžių sodinimas gaisravietėse 

yra būtinas norint atkurti mišką“. Kontrargumentai: 

užsodinimas spygliuočiais medžiais 

nesumažina neigiamo aktyvaus tvarkymo darbų 

poveikio. Tyrimais nustatyta, kad gaisraviečių 

tvarkymo darbai 73 % sumažina regeneravimąsi. 

Gaisravietėse likę ugnies nesunaikinti 

plotai paspartina miško atsikūrimą, jei jie nėra 

mechaniškai suardyti. Miško atkūrimas nėra tik 

naujų medžių atsodinimas, būtini ir kiti elementai 

(krūmai, kelmai ir pan.). Surenkant medieną 

ir sodinant naujus medžius pažeidžiamas ne tik 

dirvos paviršius, bet ir sužalojami krūmai ar išlikę, 

nors ir nelabai vertingi, medžiai. Jie naudoja 

po gaisro susidariusias maisto medžiagas, 

skatina natūralų miško atsikūrimą. Paprastai po 

gaisro sodinami greitai augantys vienos rūšies 

medžiai, o tai nuskurdina gamtinę įvairovę; 

3. Teiginys „medžių sodinimas labiau negu 

savaiminis užaugimas pagreitina brandesnio 

miško atsiradimą“. Kontrargumentai: miško 

ekosistema labiau degraduoja vykdant tvarkymo 

darbus, todėl brandesnis miškas atsiras 

vėliau negu savaiminis. Savaiminio atsikūrimo 

pradžioje auga pionierinės rūšis, vėliau vykdant 

rinktinius kirtimus galima sudaryti sąlygas vertingesniems 

ilgaamžiams medžiams augti; 

4. Teiginys „negyvos medienos pašalinimas 

sumažina gaisrų grėsmę ateityje“. Kontrargumentai: 

priešingai, miško valymo darbai sudaro 

geresnes sąlygas gaisrams. Paprastai yra išvežami 

medžių kamienai, bet paliekamos šakos,

spygliai ir lapai, kurie yra degesnė medžiaga nei 

kamienai. Tose vietose, kur šakos, spygliai ir lapai 

yra sudeginami vietoje, vis tiek lieka pakankamai 

daug pjuvenų ir skiedrų, kurie ateityje gali 

virsti degia medžiaga. Be to, sudeginus medžių 

atliekas maisto medžiagų dar padaugėja; 

5. Teiginys „išdegęs kraštovaizdis yra „biologinė“ 

dykuma ar bevertė dykvietė“. Kontrargumentai: 

gaisraviečių tvarkymo darbai slopina 

regeneravimąsi.Ištirta, kad natūraliai atsikuriančiame 

miške biologinė įvairovė greitai atsikuria 

ir tampa pakankamai turtinga. Sausuoliai, 

stuobriai, virtuoliai ir kelmai tampa įvairių rūšių 

substratu. Negyvuose medžiuose uoksuose peri 

paukščiai. Iš nuo ugnies išlikusių plotų atskrenda 

ir įsikuria vabzdžių. Apskritai po kelerių metų 

netvarkomose gaisravietėse biologinė įvairovė 

būna gerokai didesnė nei vietose, kur mediena 

pašalinta ir užsodinta medžiais. Taip pat pagausėja 

specializuotų, prie gaisrų prisitaikiusių, rūšių; 

6. Teiginys „už paimtą medieną gaunamos 

lėšos, kurias galima panaudoti miško atkūrimui“. 

Kontrargumentai: medienos išvežimas iš 

sunkiai pasiekiamų vietų ir naujų medžių sodinimas 

yra brangiai kainuojantys darbai, todėl gautos 

lėšos už parduotą medieną yra mažesnės 

nei reikia sodinimo darbams. Ugnies pažeista 

mediena nėra brangi, o kokybiškos medienos 

pasiūla iš kitų šalių yra didelė. Taip pat pažeista 

mediena mažai kur panaudojama (autoriaus 

pastaba: JAV kūrenimas mediena nėra įprastas 

reiškinys). Taigi savaiminis miško atsikūrimas 

sutaupo daugiau lėšų, negu jų yra gaunama už 

parduotą menkavertę medieną; 

7. Teiginys „visuomenei dalyvavimas svarstant 

šią problemą uždelsia miško atkūrimo darbus“. 

Kontrargumentai: visuomenės įtraukimas 

į miško tvarkymo darbus yra reikalingas. Visuomenei 

svarbu išaiškinti natūralaus miško atsikūrimo 

svarbą ir naudą. Būna atvejų, kai dėl įvairių 

politinių motyvų miško valymo ir užsodinimo 

darbai vėlinami, o pradedantis atsikurti miškas 

pradedamas tvarkyti, kas yra ypač žalinga miško 

atsikūrimui. Visuomenei svarbu išaiškinti, 

kad gaisrai yra natūralus procesas ir per ilgus 

amžius miško ekosistemos prie jų prisitaikė ir 

atsikuria savaime. 

Minėti platūs miškų gaisrai padarė didelių 

ekonominių nuostolių ir turėjo ekologinių pasekmių. 

Bet kartu tai buvo gamtiniai eksperimentai, 

kurie suteikė galimybę įvertinti gaisrų poveikį 

miško ekosistemoms. Tiek minėtojo, tiek kitų 

pasitarimų išvados tapo rekomendacijos gaisraviečių 

tvarkymo bei gaisrų išvengimo klausimais 

ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. 

Kontroliuojamas miško deginimas nedideliuose 

plotuose daug kur taikomas. Tiek JAV, tiek 

Europos ir kitų šalių mokslininkai pagrindė gaisrų 

svarbą biologinės įvairovės išsaugojimui. 

4.6. Viržynų ir kadagynų tvarkymas 

bei restauravimas 

Daugelyje Europos šalių, taip pat Europos 

Sąjungos šalyse, viržynai ir kadagynai yra 

saugomos buveinės. Viržynų buveinėse auga 

paprastojo viržio Calluna vulgaris ir su juo asocijuotų 

viržinių šeimos augalų rūšių bendrijos. 

Vakarų Europoje šios buveinės yra sunaikintos 

plačiu mastu. Pagrindinės viržynų nykimo priežastys 

buvo jų pavertimas žemės ūkio naudmenomis, 

apsodinimas miškais, urbanizavimas ir 

buveinių nenaudojimas, kai dėl sukcesijos jos 

užaugo aukšta žoline augalija, krūmais ir medžiais. 

Neganomuose viržynuose nudžiuvusi 

žolinė augalija, nukritę krūmų ir medžių lapai 

prisotina dirvožemį azoto ir fosforo. Viržiai auga 

maisto medžiagų neturtingame dirvožemyje, 

todėl padidėjęs jų kiekis daro neigiamą poveikį. 

Be to, maisto medžiagų čia patenka ir su krituliais. 

Daug maisto medžiagų turintis dirvožemis 

yra viena iš viržynų nykimo priežasčių. Ankstesniais 

laikais žmonės viržynuose nukirstus 

krūmus ir medžius naudodavo kurui, nupjautus 

augalus – kraikui ir pan. Įvairiose šalyse išlikę 

viržynai skiriasi. 

Nepaisant intensyvios žemės ūkio veiklos ir 

miškininkystės, D. Britanijoje išlikusių viržynų 

¦ 147 ¦

plotai yra dideli. Pasak Farrello (1989), XIX– 

XX a. buvo sunaikinta apie 75 % viržynų, o likę 

plotai sudaro apie 20 % viso Europos viržynų 

ploto (Sutherland, Hill., 1995). Lietuvoje viržynų 

yra nedaug. Jie susiformavę žemyniniuose 

rūgščiuose ir sausuose smėlynuose – dažniausiai 

tai suardyti smėlynai pušynų kirtavietėse 

ar retmėse, karinių poligonų atviruose plotuose 

(Rašomavičius, 2001). Dėl aktyvios karinės veiklos 

jų daugiausiai yra išlikę didžiuosiuose atviruose 

kariniuose poligonuose (Rūdininkų, Ruklos). 

Lietuvoje viržynams tvarkymo priemonės 

(pvz., tradicinis viržynų ganymas) netaikomos. 

Grėsmės jiems yra tos pačios, kaip ir kitose šalyse, 

bet ypač viržynams pavojingas užsodinimas 

medžiais. 

Manoma, kad viržynai nėra natūralios buveinės 

– jos susiformavo dėl žmonių veiklos, maždaug 

10 000–4000 metų iki mūsų eros pradžios 

(Sutherland, Hill, 1995). Ankstesniu laikotarpiu 

viržynai galėjo augti savaiminių miškų degimuose. 

Intensyvėjant žemės ūkio veiklai buvo kertami 

ir deginami miškai, o ta žemė buvo naudojama 

augalams auginti bei gyvuliams ganyti. 

Išdeginus ar iškirtus miškus sausose kalvotose 

vietose žemė buvo nederlinga, todėl senovės 

žmonės miškus kirsdavo ar degindavo kituose 

plotuose, o augalams auginti naudotose vietose 

buvo ganomi gyvuliai, taip pat žolę ir atžalas nuėsdavo 

laukiniai gyvūnai. Manoma, kad tokiose 

nederlingose atvirose miškų, pamiškių ar šlaitų 

vietose įsivyraudavo viržynai, galbūt ir kadagynai. 

¦ 148 ¦ 

4.6.1. Pagrindinės viržynų tvarkymo 

ypatybės 

Intensyvėjant žemės ūkiui daugumoje Europos 

vietų tapo neekonomiška viržynuose ganyti. 

Įsteigus Europos Bendrijoje bei kitose šalyse 

nacionalines išmokas už netinkamų veiklai žemių 

tvarkymą saugomose teritorijose, ūkininkai 

tapo suinteresuoti viržynuose iškirsti krūmus ir 

medžius bei ganyti gyvulius. Saugomose teritorijose 

tiek jų administracijos, tiek nevyriausybi- 

nės organizacijos pradėjo taikyti įvairias gamtotvarkos 

schemas, kas padėjo daugelyje vietų 

išsaugoti viržynus. 

Viržynų tvarkymas ir restauravimas apima 

šias svarbiausias veiklas: ganymą, krūmų ir 

medžių bei nepageidaujamos augalijos šalinimą, 

deginimą. Taikant šiuos metodus rekomenduojama 

viržynų pakraščiuose palikti įvairesnę 

augaliją, taip pat pavienių medžių – tai padidina 

biologinę įvairovę. Ganymas yra būtinas ir 

efektyviausias viržynų tvarkymo ir restauravimo 

metodas. Ganomi gyvuliai suėda nepageidaujamą 

augaliją ir kartu sumažina maisto medžiagų 

patekimą į dirvožemį, be to, ištrypia dirvožemio 

paviršių ir sukuria atviras mikrobuveines. Viržynų 

tvarkymas ar restauravimas yra ilgesnis procesas 

nei pievų tvarkymas. Šienaujant ar ganant 

pievas gaunama ekonominė nauda, todėl priežiūra 

gali tapti ilgalaikė. Viržynų ganymas nėra 

ekonomiškas, todėl, viržynus nustojus tvarkyti, 

sukcesiniai procesai greitai atsinaujina. Pirmiausia 

reikia pradėti tvarkyti ar restauruoti tuos 

viržynų plotelius, kur jų dar yra išlikę ir galima 

užtikrinti jų išlikimą. Suprantama, aukštos augalijos, 

krūmų ir medžių šalinimas turi būti taip pat 

atliekamas, nors dažnai tokiose vietose viržiniai 

augalai gali būti išnykę. Pašalinus nepageidaujamą 

augaliją ir ją ganant, viržiniai augalai iš tų 

izoliuotų plotelių, kuriose jie dar auga, gali išplisti 

į atviras vietas. Ganymas turėtų būti skirtingas 

ir reiktų aptvarais atskirti plotelius, kur bus 

taikomas skirtingo režimo ganymas. Išvalytuose 

nuo vešlios ir sumedėjusios augalijos ploteliuose 

ganomų gyvulių tankumas pirmus metus 

turėtų būti didesnis nei įprastai, nes greičiau bus 

nugraužta nepageidaujama augalija bei atžalos, 

sutrypiamas dirvožemis. 

Viržynuose labiausia tinka ekstensyviai 

ganyti avis, ožkas, atitinkamų veislių galvijus 

ir ponius. Anglijoje ganomi ir triušiai. Kai kuriuose 

regionuose ganomi vieni ar kiti gyvuliai, 

arba kombinuojamos kelios jų rūšys, kad būtų 

nuganyta įvairi augalija. Kokias rūšis pasirinkti, 

priklauso ir nuo tvarkymo tikslų. Vertingiausi yra 

viržynai, kuriuose auga paprastieji viržiai ir aso-

cijuoti viržiniai augalai. Paprastasis viržis ir kiti 

viržynų augalai toleruoja tik lengvą nugraužimą. 

Atitinkamų rūšių gyvulių tankumą viržynams parinkti 

yra sudėtingiau nei pievoms ar pelkėms. 

Tai priklauso ne tik nuo tvarkymo schemos, bet 

ir nuo sezono. Per ganiavą neturi būti nugraužta 

daugiau kaip 30–40 % viržynų. Tokias vietas 

kolonizuoja didžialapiai šakiai (Pteridium aquilinum), 

kurie yra itin nepageidaujami augalai 

viržynuose, nes besiplėsdami išstumia tipinius 

augalus. Išnaikinti didžialapius šakius ganant 

yra neįmanoma, nes jų gyvuliai neėda. Tokiais 

atvejais šakio sąžalynus reikia nupjauti ir išvežti, 

o po to ganyti. Šiltesniuose regionuose gyvuliai 

gali būti ganomi ištisus metus, tik nutrūkus augalijos 

vegetacijai gali prireikti juos papildomai 

šerti. Gyvulių priežiūra ir laikymas yra panašus, 

kaip jau buvo aprašyta minėtuose poskyriuose, 

tik išlaidos didesnės. Viržynai yra atokiose 

vietose, todėl išauga gyvulių, vandens ir papildomo 

pašaro transportavimo išlaidos. Ganant 

sausuose viržynuose būtinas savalaikis gyvulių 

aprūpinimas vandeniu. 

Medžių ir krūmų šalinimas atliekamas jau 

anksčiau aprašytais būdais: nupjautus medžių 

kelmus reiktų išpjaustyti, apdoroti cheminėmis 

priemonėmis. Apdorotų herbicidais (pvz., Roundup, 

Garlon) kelmų atželia dalis atžalų. Medžių ir 

krūmų kelmus rekomenduojama sunaikinti šiuo 

būdu: kelmuose išgręžiama 1 cm skersmens, 

8–10 cm gylio skylių. Į jas iki uždraudimo naudoti 

(direktyva 2006/797/EB) buvo įšvirkščiama 

stipriai sočiojo amonio sulfamato tirpalo. 

Šiuo metu leidžiama naudoti augalų apsaugos 

priemones. Tai efektyvesnis kelmų sunaikinimo 

būdas. Nedidelius krūmus ar medžių atžalas galima 

apipurkšti leidžiamais naudoti pesticidais. 

Žuvusius krūmus ar atžalas bei medieną būtina 

išvežti. 

Viržynų deginimas naudojamas ne vienoje 

šalyje, žinoma, laikantis teisinių nuostatų ir 

griežtų saugumo taisyklių. Sausomis vasaromis 

viržynuose įvyksta savaiminiai gaisrai, kurie 

dažnai padaro žalos. Nereguliuojama ugnis pažeidžia 

paprastųjų viržių šaknis, dėl to sulėtėja jų 

regeneracija ir susidaro palankios sąlygos plisti 

didžialapiams šakiams. Be to, nereguliuojama 

ugnis sunaikina brandžius viržynus. Tuo tarpu 

paprastasis viržis lengvą ir reguliuojamą deginimą 

lengvai pakelia ir greitai atsikuria. 

Reguliuojamas deginimas taikomas gamtotvarkos 

schemose, siekiant suformuoti mozaikiškus 

viržynus. Deginimas turi būti atliekamas 

rotaciniu principu: vienais metais išdeginamas 

vienas plotelis, kitais kitas, ir taip toliau. Deginant 

dalis azoto ir fosforo pasišalina su dūmais, 

dalis lieka pelenuose. Taip yra sumažinamas viržynų 

substrate maisto medžiagų kiekis. 

Viržynus reikia deginti, kai viržiai yra augimo 

stadijos, vėliau, jiems esant brendimo ir brandos 

stadijos, liepsna gali jiems pakenkti (sudega 

sumedėjęs stiebas). Paprastojo viržio gyvenimo 

ciklas susideda iš keturių fazių: pionierinės (iki 7 

metų), augimo (7–12 metų), brendimo (13–30 

metų) ir degeneravimo (virš 30 metų). Priklausomai 

nuo amžiaus fazės viržynuose gyvena 

skirtingos bestuburių rūšys, taip pat asocijuoti 

augalai. Deginimo rotacija yra parenkama priklausomai 

nuo viržių amžiaus. Vieni specialistai 

rekomenduoja deginti tą patį plotelį kas 6–12 

metų, kiti – kas 10–15 metų. Deginant viržynus 

senesni viržiai gali žūti ir neataugti, o sudegus 

paklotei iš sėklų išauga nauji augalai (MAF, 

1992; Marrs et al., 1992). Kaip jau buvo minėta, 

tokiose vietose gali įsigalėti nepageidaujama 

augalija, ypač didžialapiai šakiai. 

Deginant viržynus reikia imtis visų atsargumo 

priemonių. Pirmiausia apie deginamą plotą 

turi būti padarytos apie 4 metrų pločio priešgaisrinės 

(apsaugos) juostos. Deginti galima 

įvairaus dydžio ir formos plotelius, net ir plačiomis 

juostomis, bet pastaruoju atveju ugnį yra 

sunkiau valdyti. Deginti reikia anksti pavasarį, 

kai bestuburiai nėra pasirodę po žiemojimo. 

Rekomenduojama deginti pavėjui, nes ugnis 

greičiau sklinda paviršiumi ir mažiau pakenkia 

augalų šaknims. Deginant viržynus, reikia turėti 

priešgaisrinės saugos priemones, kurios aprašytos 

ankstesniuose skyreliuose, pakankamai 

gaisrininkų ir atitinkamą techniką. Daugelyje 

¦ 149 ¦

šalių atitinkamos institucijos deginimui išduoda 

leidimą, kuriuo nustatomos viržynų deginimo 

sąlygos. 

Viržynų atkūrimas. Viržynų atkūrimu rūpinamasi 

tose šalyse, kuriose buvo daugiausiai jų 

sunaikinta ir jie turėjo svarbią reikšmę žemės 

ūkyje. Jie buvo sunaikinti ne tik jų netvarkant, 

bet juos suariant, užsodinant miškais. Daugiau 

kaip dešimt metų visiškai neprižiūrimi viržynai 

pradeda užaugti krūmais ir medžiais, nebūdinga 

augalija (pzv., didžialapiais šakiais). Palaipsniui 

viržynų augalija išnyksta. Pirminiai darbai yra 

medžių ir krūmų pašalinimas. Tokiose vietose 

jau yra susikaupę daug organinės medžiagos 

ir viržiams augti yra netinkamos sąlygos. Kitas 

etapas yra derlingo dirvožemio sluoksnio nukasimas 

iki smėlio sluoksnio. Tam yra naudojami 

traktoriai arba rotaciniai ekskavatoriai. Pašalinta 

augalija ir derlingas dirvožemio sluoksnis yra 

išvežami ir lieka smėlėtas gruntas, tinkamas 

reintrodukuoti paprastuosius viržius ir kitus asocijuotus 

augalus. 

Vietovėse, kur vietoj viržyno yra suarta ir 

naudojamas žemės ūkio kultūroms auginti 

žemė, taip pat nukasamas derlingas dirvožemio 

sluoksnis. Tokiose vietose būtina ištirti, ar 

nėra išlikę azoto ir fosforo junginių smėlėtame 

sluoksnyje. Viržynus atkurti lengviau, kai ariama 

žemė paliekama ganymui arba dirvonuoti. 

Pateikiamas pavyzdys iš Anglijos, Dorseto 

apylinkių. 1960 metais viržynas buvo suartas 

ir naudojamas žemės ūkio kultūroms auginti, 

o 1970 metais teritorija buvo apleista ir jokia 

veikla nevykdoma, matyt, buvo sausas dirvožemis 

buvo nederlingas, turintis nedaug maisto 

medžiagų. Po penkerių metų dykvietėje pradėjo 

stiebtis paprastieji viržiai, erikinių šeimos augalai 

(Smith, 1991). Šiuo atveju grunte buvo išlikę 

viržių ir erikinių augalų sėklų. Tai vienas iš 

nedaugelio atvejų, kai viržynai atsikūrė savaime. 

Kitais atvejais reikalingas žmogaus įsikišimas. 

Buvusiuose viržynuose nukasus dirvožemį taip 

pat gali atsikurti viržynai, jeigu grunte dar būna 

išlikusių sėklų. Taip pat viržiai gali užsisėti, jeigu 

arti yra nesunaikintų viržynų. Kitais atvejais būti- 

¦ 150 ¦ 

na introdukuoti paprastuosius viržius bei kitus tipinius 

viržyno augalus. Dažniausiai surenkamos 

sėklos, kraikas, nupjaunamos viržių viršūnės ir 

išbarstoma numatytoje vietovėje. Sėklas ar augalo 

dalis su sėklomis reikia rinkti rugsėjį–spalį. 

Jeigu sėklų nespėjama surinkti ir jos nukrinta į 

žemę, tai renkamas kraikas. Sėklos ir kraikas 

išbarstomi rudenį, o nespėjus – anksti pavasarį 

(jie išdžiovinami ir laikomi sausoje vietoje). Išbarstytos 

sėklos, augalų viršūnės ar kraikas užberiami 

2–3 cm to paties dirvožemio sluoksniu. 

Rūgštų dirvožemį galima pakalkinti. Paprastojo 

viržio optimalus pH grunte yra 3,8–4. Turint nedaug 

sėklinės medžiagos formuojamos nedidelės 

mikrobuveinės, iš kurių augalai pamažu plinta 

į aplinkinius plotus, o turint jos pakankamai, 

užsėjamas visas restauruotinas plotas. Tolesnė 

priežiūra yra erozijos prevencija, nepageidaujamos 

augalijos šalinimas, bet ganyti atkuriamą 

viržyną galima pradėti ne anksčiau kaip po penkerių 

metų. 

4.6.2. Kadagynų tvarkymo ypatybės 

Kadagynai yra susiformavę karbonatinguose 

maisto medžiagų neturtinguose dirvožemiuose, 

ežerų, upių šlaituose, paežerėse, pamiškėse. Pasak 

V. Rašomavičiaus (2001), kadagynai auga 

kalkinguose dirvožemiuose, kur yra stepinių, 

pamiškių ir šlaitų ganomų arba apleistų pievų 

bendrijų bei žemapelkių ir durpinių pievų. Kadagynų 

indikatorinė rūšis yra paprastasis kadagys 

Juniperus communis. Kadagynuose galima rasti 

viržynų buveinių, stepinių pievų, taip pat kitų pievinių 

buveinių – melvenynų ir rūšių turtingų briedgaurynų. 

Lietuvoje kadagynai nėra dažni, paplitę 

Aukštaičių, Dzūkų, Pietryčių aukštumose, taip pat 

aptinkami ir Žemaitijoje. Tuo tarpu Estijoje tinkamame 

dirvožemyje jie auga gana plačiai, ypač 

vakarinėje ir šiaurinėje šalies dalyje. 

Pagrindinės kadagynų grėsmės yra dėl ganymo 

ar šienavimo stokos savaiminis apžėlimas 

krūmais ir medžiais, taip pat sutankėjimas, svetimžemių 

augalų invazija, atvirų plotų suarimas 

ar užsodinimas mišku, gaisrai.

Pirmučiausi kadagynų restauravimo darbai 

turėtų būti svetimžemių krūmų ir medžių kirtimas 

ir jų pašalinimas, ganymo režimo atstatymas. 

Žolės pjovimas turėtų būti atliekamas prieš 

ganant, nupjaunant aukštą žolę. Kadagynuose 

gali būti riedulių ar kupstų, dėl to žolės pjovimas 

yra neįmanomas. Tada reikia tik ganyti. Kadagynuose 

yra pievų ir viržynų, todėl atkūrimas ir 

tvarkymas turėtų būti vykdomas, kaip nurodyta 

ankstesniuose poskyriuose. Krūmų ir medžių 

kirtimas ir kirtimų priežiūra irgi knygoje jau aptarta. 

Neakmenuotuose kadagynuose ganomi galvijai 

ir arkliai, avys ir ožkos. Avys ir ypač ožkos 

gerai nugraužia ant akmenų augančius augalus 

ir sudaro sąlygas augti kerpėms. Tradiciškai nuo 

seniai akmenuotuose kadagynuose ganomi galvijai 

ir arkliai. Estijoje daugelyje kadagynų daugiausia 

yra ganomi pieniniai, rečiau mėsiniai, 

taip pat mėsiniai ir pieniniai galvijai – mišrūnai, 

o arti sodybų – ir avys. 

Estijoje buvo anksčiau pradėta mokėti išmokas 

už ganymą pievose, pelkėse, kadagynuose, 

todėl ganymo tradicijos daugelyje vietų yra išlikusios 

iki šiol. Lietuvoje kadagynų ganymo tradicijos 

yra nutrūkusios, nes tai neekonomiška ar 

buvo uždraustas ganymas įsteigus saugomas 

teritorijas sovietų laikais. Be Kretuono ežero 

salos, kitas tipiškas ganymo uždraudimas buvo 

Šauklių riedulyne (dabar Salantų regioninio parko 

Šauklių kraštovaizdžio draustinis, Skuodo r.). 

1971 metais įsteigus geologinį draustinį buvo 

uždrausta kadagyne ganyti gyvulius. Iki uždraudimo 

jame buvo kolektyvinė ganykla, kur buvo 

ganomi arkliai, galvijai, avys. Riedulynas priminė 

tundros kraštovaizdį: kadagių tankumas buvo 

nedidelis, didesnę dalį užėmė viržynai, bruknynai, 

įvairių tipo pievos, medžiai ir krūmai augo 

tik pakraščiuose. Dabar kadagynas yra užaugęs 

krūmais ir medžiais, tik nedideliuose atviruose 

ploteliuose išlikę kadagynai. Parko direkcija organizavo 

krūmų ir medžių kirtimą, bet, tolesnei 

priežiūrai negavus lėšų, pradėjo stiebtis atžalos. 

Vietos gyventojai nenoriai imasi ganiavos, nes 

šiuose kraštuose dabar ganomi pieniniai galvi- 

jai. Kadagyno augalija yra skurdoka, todėl pieninių 

galvijus ganyti juose neapsimoka. Avys 

neganomos, kadangi teritorija yra atokiau nuo 

gyvenvietės ir baiminamasi vilkų antpuolių. Šiuo 

metu atkurti kadagyną galima tik remiantis įvairiomis 

gamtotvarkos schemomis. 

Kadagynuose galvijus galima ganyti ištisus 

metus. Kadagiai yra gera užuovėja, tik reiktų 

pastatyti pašiūrę ir aprūpinti gyvulius vandeniu 

bei mineralinėmis medžiagomis. Ištisus metus 

geriausia ganyti mėsinius galvijus (apie tai buvo 

rašyta kituose skyreliuose). 

4.7. Jūrų pakrančių buveinių 

tvarkymas ir restauravimas 

Jūrų pakrantėse buveinių įvairovė yra didelė. 

Tai įvairios smėlynų kopos, žvyruoti, uolėti ir 

akmeningi, pelkėti krantai, upių deltos, lagūnos. 

Lietuvoje jūros pakrantės įvairovė yra skurdesnė 

nei kitų šalių, kurių pakrančių linija yra ilga arba 

šalis yra atskira sala ar salynas. Pagal V. Rašomavičių 

(2001), Lietuvos pajūryje aptinkamos 

šios ES svarbos buveinės: smėlio seklumos, 

upių žiotys, lagūnos, rifai, užuomazginės pustomos 

kopos, baltosios kopos, pilkosios kopos, 

kopų varnauogynai, kopų gluosnynai, medžiais 

apaugusios pajūrio kopos, drėgnos tarpkopės, 

pajūrio smėlynų tyruliai, nesusivėrusios žemyninės 

smiltpievės. Pakrančių buveinės yra labai 

skirtingos, todėl jų tvarkymas yra specifinis, atsižvelgiant 

į buveines. 

Pasaulyje jūrų pakraščiai yra vieni iš labiausiai 

žmogaus paveiktų ekosistemų kompleksų. 

Didžiausios grėsmės yra panašios visame pasaulyje 

– tai pakrančių erozija ir degradavimas, 

susijęs su urbanizacija, uostų statyba, kelių 

vystymu, turizmo ir rekreacijos plėtra, biologinės 

įvairovės mažėjimu dėl tik ką paminėtų priežasčių 

bei vandens taršos padidėjimo, lagūnų ir 

pusiau uždarų jūrų (pvz., Baltijos) eutrofizacijos, 

invazinių rūšių plitimo į pakrančių ir lagūnų 

vandenis, pakrančių buveinių netvarkymo ir kt. 

Dėl to daugelyje vietų pajūris yra mechaniškai 

¦ 151 ¦

pažeistas: suardytos kopos, iškirstas miškas ir 

pan. Dėl mechaninių pažeidimų dažniausiai pajūrio 

buveines reikia restauruoti, nes tvarkomaisiais 

darbais jau yra neįmanoma atkurti stipriai 

pažeistų pakrančių buveinių. 

Įvairiose šalyse jūros pakrančių tvarkymas 

(krantotvarka) yra prioritetinė aplinkosaugos 

ir aplinkotvarkos (t.t. gamtotvarkos) sritis, sukaupta 

didžiulė tvarkymo ir restauravimo patirtis. 

Tvarkymo veiklose prioritetas yra biologinės 

įvairovės išsaugojimas, kas yra numatyta Biologinės 

įvairovės konvencijoje (SCBC, 2004 b). 

Tuo tarpu Lietuvoje krantotvarkos veikla yra 

gerokai siauresnė, nukreipta į mechaninį krantų 

sutvirtinimą nuo erozijos, smėlio kopų apsaugą 

nuo erozijos, jas mechaniškai sutvirtinant ar 

užsodinant spygliuočiais medžiais, žmonių ir 

transporto srautų valdymą ir pan., bet visiškai 

neskiriama arba skiriama per mažai dėmesio 

biologinės įvairovės išsaugojimo aspektams. 

Dalis krantotvarkos veiksmų buvo atlikti tik iš 

dalies atsižvelgus (arba į juos net neatsižvelgus) 

į parengtus Integruotus krantų zonos tvarkymo 

planus (ICZMP), arba remiantis teritorijų 

planavimo dokumentais (Lietuvos Bendruoju 

planu, Klaipėdos apskrities bendruoju planu), 

kuriuose numatyti nepakankami strateginiai 

kompleksiniai veiksmai, nepakankamai išanalizuotas 

neigiamas ir teigiamas poveikis pajūrio 

ekosistemoms, tinkamų ir alternatyvių veiksmų 

parinkimo vertinimas ir t. t., kas yra numatoma 

strateginiuose tvarkymo planuose. Taip pat dalis 

veiksmų yra vykdomi pagal įvairias krantų tvarkymo 

programas ar projektus. 

¦ 152 ¦ 

4.7.1. Pajūrio kopų restauravimas 

Kuršių nerijos kopų užsodinimas kalninėmis 

pušaitėmis gamtosauginiu požiūriu yra 

vienas iš blogiausių kopų tvarkymo pavyzdžių, 

žvelgiant ne tik užsienio, bet ir dalies Lietuvos 

gamtosaugos specialistų akimis. Masinis kopų 

apsodinimas kalninėmis pušaitėmis, kurios 

introdukuotos į Lietuvą, buvo vykdomas visiškai 

neįvertinus pasekmių gamtai. Taip buvo 

sunaikintos tipinės smėlių kopų buveinės, o 

apsodintuose plotuose biologinė įvairovė labai 

skurdi. Kopų užsodinimas svetimžemiais medžiais 

ir krūmais buvo įprasta praktika ir kitose 

šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, Danijoje, Olandijoje 

buvo sodinamos akacijos, rododendrai ir 

pan. Tik skirtumas yra tas, kad kitose šalyse tai 

yra pripažinta didele klaida ir kopos yra renatūralizuojamos, 

o tuo tarpu Lietuvoje dar iki šiol 

kalninės pušys yra sodinamos pajūrio kopose. 

Kitas neigiamai užsienio specialistų įvertintas 

pavyzdys yra nuplautų pajūrio plūdinių sutvirtinimas. 

Darbai atliekami neparengus strateginio 

tvarkymo plano, neįvertinus pasekmių aplinkai, 

ekonominių kaštų pagristumo ir t. t. Tam skiriamos 

didelės lėšos, o tvarkymas yra neefektyvus 

ir neduoda laukiamų rezultatų. Suprantama, 

kopų sutvirtinimas yra būtinas, tik jis turėtų būti 

labiau pagristas užsienio šalių patirtimi. 

Šiame poskyryje trumpai apžvelgiama tik kai 

kuri pajūrio buveinių tvarkymo ir restauravimo 

praktika užsienio šalyse, kuri netaikoma Lietuvoje. 

Suprantama, trumpame poskyryje neįmanoma 

apžvelgti visų pajūrio ekosistemų tvarkymo 

aspektų, todėl apsiribojama kopų tvarkymo 

ir restauravimo veikla. 

Europoje pajūrio kopos naudotos įvairiai: 

jose būdavo ganomi gyvuliai, o dirvožemio dangą 

turinčios vietos – kultivuojamos. Kopoms 

poveikio turėjo ne tik natūralūs veiksniai (vėjas, 

vanduo), bet ir žmogaus veikla, tačiau jos 

poveikis būdavo nedidelis. Plataus masto kopų 

užsodinimas medžiais Europoje vyko IX–XX a., 

bet didžiausias neigiamas poveikis joms buvo 

padarytas antroje XX a. pusėje, ekonomikos 

pakilimo laikotarpiu. Pajūrio kopos daugiau nukentėjo 

išsivysčiusiose šalyse, Lietuvoje – kur 

kas mažiau. 

Atvirose kopose susiformavusi specifinė 

(termofilinė bei psamofilinė) rūšių ir bendrijų 

įvairovė. Be to, kopose gyvena ir tos rūšys, kurios 

renkasi struktūrines mozaikiškas mikrobuveines 

iš atviro smėlio, žolių bei krūmų. Tarpuose 

tarp kopų, žemesnėse vietose, susiformavę 

maži vandens telkiniai ar drėgnas dirvožemis su

specifine rūšių įvairove. Užsodinus kopas medžiais, 

buvo sunaikintos atvirų kopų mikrobuveinės, 

o tarpuose tarp kopų augantys medžiai ima 

drėgmę ir tokie ploteliai nusausėja. Dėl to kopų 

užsodinimas medžiais kelia grėsmę kai kurioms 

rūšims ar bendrijoms. Dėl to daugelis smėlio 

kopų rūšių ir bendrijų tapo retos ar nykstančios 

Europos ir kitų žemynų pajūrio zonose. Paprastai 

Europoje pajūrio kopos būdavo apsodinamos 

įvairių rūšių spygliuočiais, ypač pušimis. 

Lietuvoje Kuršių nerijos kopos dažniausiai buvo 

apsodinamos kalninėmis pušimis. Jų sodinimo 

tikslas buvo ne tik sustabdyti kopų judėjimą, bet 

ir turėti estetiniu požiūriu malonų kraštovaizdį. 

Apie tai, kokį neigiamą poveikį sukels apsodinimas 

medžiais, nebuvo diskutuojama. 

Įvairiose Europos ir kitose šalyse augant 

gamtosauginiam aktyvumui buvo susirūpinta ir 

pajūrio kopų išsaugojimu. Buvo pastebėta, kad 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vykstant koviniams 

veiksmams daug kur buvo sunaikinti 

praeityje kopas sutvirtinę miškai. Tokios atviros 

vietos palaipsniui renatūralizavosi ir susiformavo 

atvirų kopų augalija. Gamtosaugininkai atkreipė 

dėmesį į tą procesą ir remdamiesi tokiais „lauko 

eksperimentais“ pradėjo pirmuosius kopų restauravimo 

darbus. Tyrimais nustatyta, kad užsodinus 

kopas mišku, dalies tipinių augalų rūšių 

sėklos žūsta per 10–30 metų, bet dalis gali išlikti 

daigios net iki 70 metų. Todėl restauravimo darbai 

nėra vien tik medžių ir krūmų pašalinimas, 

bet priežiūros ir atkuriamieji darbai. Pastaraisiais 

dešimtmečiais buvo įvykdyta nemažai kopų restauravimo 

programų ir projektų įvairiose šalyse. 

Restauravimo tikslai būdavo atkurti pirmines 

atvirų kopų buveines ir su jomis asocijuotas rūšis. 

Kopų restauravimo darbai susideda iš šių 

etapų: medžių ir krūmų kirtimas, ir šalinimas, 

dirvožemio sluoksnio nukasimas, iškirstos teritorijos 

priežiūra, atskirų tipinių rūšių atkūrimas, 

lankytojų srautų reguliavimas. 

Medžių ir krūmų šalinimas. Pradiniai gamtotvarkos 

darbai yra augančių medžių ir krūmų 

pašalinimas. Natūraliomis sąlygomis pavieniai 

medžiai ir krūmai auga atvirose kopose ar greta 

jų, bet jų kopose būna nedaug. Apsodintose 

kopose medžiai ir krūmai turi būti nupjaunami 

ir išvežami, o kelmai su šaknimis gali būti išvežami 

ar paliekami. Susiformavęs miškas turi 

pakankamai tvirtą žolinę paklotę, todėl medienos 

gabenimas kopų nepažeidžia. Ypač svarbu 

pašalinti krūmus, paliekant tipiškas rūšis, kaip 

kadagys (Juniperus communis), dygliakrūmis 

(Ulex europaeus). Kelmų išrovimas ir išvežimas 

priklauso nuo kelių veiksnių: grunto stabilumo, 

medžių amžiaus, tvarkymo tikslų. Jeigu norima 

atkurti slenkančias kopas, kelmai išraunami. 

Norint stabilizuoti kopas, bet palikti jas atviras, 

kelmai paliekami, ypač kai norima, kad išliktų 

kopų augalija. Kelmų išrovimas ir išvežimas turi 

būti labai gerai pasvertas, juos pašalinus dideliame 

plote gali reikti atsiradusias kopas stabilizuoti 

dirbtinėmis priemonėmis. Paliktus kelmus 

rekomenduojama apdoroti herbicidais (žiūr. 

ankstesnius knygos poskyrius). 

Derlingo dirvožemio šalinimas. Specialistai 

rekomenduoja nukasti visą derlingą dirvožemio 

sluoksnį, jeigu norima atkurti plikas kopas. Susiformavusiame 

miške yra maisto medžiagų, 

todėl derlingas sluoksnis skatins svetimų augalų 

plitimą. Formuojant augaliją kopų dirvožemio 

nereikia išvežti. Dirvožemis paliekamas sunkiai 

prieinamose vietose ir kai yra didelės transportavimo 

išlaidos. Tokiais atvejais formuojama 

mozaikiška teritorija – atviri plotai kaitaliojasi su 

augalais apaugusiaisiais. 

Ganymas. Iškirtus medžius ir krūmus, būtina 

tolesnė kopų priežiūra. Paprasčiausias, bet ne 

itin tinkamas metodas yra atžalų šalinimas. Atžalas 

reiktų šalinti keletą metų paeiliui ir rankiniu 

būdu. Geriausia tas vietas nuganyti. Ganymui tinkamiausi 

gyvuliai yra avys, ožkos, poniai, rečiau 

galvijai; kai kuriose šalyse yra naudojami triušiai 

(pvz., Anglijoje). Gyvuliai ne tik nuėda žolę ir atžalas, 

bet ir sutrypia žemės paviršių, kur dirvožemis 

nenukastas, susidaro pliko smėlio plotelių. 

Ganymas pristabdo netipingų augalų rūšių invaziją. 

Parenkant ganymui gyvulius, būtina žinoti, 

kokias rūšis norima atkurti,o tada ir parenkamos 

¦ 153 ¦

tinkamos ganymui gyvūnų rūšys. Norint atkurti 

vikriojo driežo (Lacerta agilis) buveines, Anglijoje 

kopos nuganomos triušiais. Kadangi įvairių 

veislių gyvuliai augalus nugraužia skirtingai, tai 

jos yra parenkamos pagal tvarkymo uždavinius: 

žolinės mozaikos formavimas, atžalų nugraužimas, 

invazinių rūšių plitimo stabdymas ir pan. 

Kai kuriose vietoje žolė gali būti nupjaunama, o 

po to nuganoma. Šieną būtina išvežti. 

Mažų vandens telkinių atkūrimas. Dažniausiai 

iki kopas užsodinant medžiais, tarpukopiuose 

būna laikinų ar net nuolatinių vandens telkinių 

arba drėgnas dirvožemis. Tokiose vietose būna 

susiformavusi specifinė augalija ir gyvūnija. 

Gyvūnai balose veisdavosi. Užsodinus kopas 

mišku, medžiai išgarina drėgmę, todėl tos rūšys 

turėdavo pasitraukti ar išnykti iš apsodintų 

kopų vietų. Restauruojant kopas atkuriamos ir 

drėgnos žemumos. Iškasama mažų vandens 

telkinių. Dugnas gali būti išklojamas vandeniui 

nelaidžiu audiniu (pvz., geotekstile), kuris užpilamas 

plonu grunto sluoksniu. Priklausomai 

nuo to, kokias rūšis norima atkurti, atitinkamai 

tvarkoma ir pakrančių augalija (ganoma, paliekama 

augti savaime). Pavyzdžiui, Anglijos pajūrio 

kopose prie vandens telkinių gyvena nendrinė 

rupūžė (Bufo calamita), mėgstanti atviras 

vietoves. Tuo tarpu jos konkurentė paprastoji 

rupūžė (Bufo bufo) laikosi žole apaugusiuose 

pakraščiuose. Jeigu žolinei augalija aukštoka, 

paprastoji rupūžė išstumia silpnesnę konkurentę 

nendrinę rupūžę. Norint išsaugoti nendrinę rupūžę, 

būtina nuganyti vandens telkinių pakraščius. 

Šiuo atveju nendrinė rupūžė yra prioritetinė 

rūšis (Buveinių direktyvos IV priedas), lyginant 

su paprastąja. 

Lankytojų srauto reguliavimas yra neatskiriama 

kopų atkūrimo veiklos dalis. Žmonės buvo 

įpratę lankytis medžiais apaugusiose kopose, 

kur dirvožemio paviršius yra tvirtas. Iškirtus 

mišką ir atvėrus atvirus smėlio plotus, žmonių 

lankymasis gali padaryti žalos, nors kai kurių 

specialistų nuomone, paviršiaus ištrypimas yra 

naudingas. Kiekvienu konkrečiu atveju, tai turėtų 

būti apibrėžta gamtotvarkos plane. Iš praktikos 

¦ 154 ¦ 

žinoma, kad dalis atvertų kopų gali būti lankomos, 

kitur lankymas leidžiamas lankytojams 

įrengtais pažinimo takais, dar kitur gali būti visiškai 

uždraustas. Atsižvelgiant į tvarkymo uždavinius, 

teritorijoje turi būti skiriamos zonos, 

kur lankymas reglamentuojamas skirtingai. 

Visuomenės švietimas yra svarbus kopų 

restauravimo elementas. Medžių kirtimas ir atvirų 

kopų formavimas yra opus klausimas, kaip 

ir deginimas. Visuomenės supratimas apie kopų 

tvarkymą yra ribotas, todėl prieš pradedant kopų 

restauravimo darbus būtinos įvairios akcijos žiniasklaidoje. 

Visuomenei įvairiomis formomis 

turi būti išaiškinama kopų atkūrimo būtinybė. 

Kitaip galima sulaukti neigiamos reakcijos, netgi 

piketų ar protestų neleisti vykdyti restauravimo 

darbų. Kuršių nerijos gaisras akivaizdžiai parodė, 

kad išdegusios kalninės pušys visuomenės 

akyse buvo didelė žala, o gamtosaugininkai vylėsi, 

kad išdegusios kopos bus atkuriamos, o ne 

vėl apsodinamos. 

4.8. Kai kurie bendrieji buveinių 

tvarkymo deginant reikalavimai ir 

ypatumai 

Kaip jau buvo rašyta ankstesniuose knygos poskyriuose, 

deginimas yra taikomas daugelio buveinių 

tvarkymui. Deginimo taikymas įvairiose gamtotvarkos 

schemose vertinamas nevienareikšmiai. 

Vieni mokslininkai ar gamtosaugos specialistai 

nepritaria deginimui, motyvuodami, kad deginant 

sunaikinami bestuburiai, augalai, teršiama aplinka, 

kiti mano, kad kontroliuojamas deginimas yra natūralus 

procesas ir jis yra būtinas, siekiant palaikyti 

istoriškai susiformavusį ekosistemų vystymąsi. 

Ilgą laiką buvo laikomasi pozicijos, kad žmonės 

neturi drastiškai kištis į ekosistemų vystymosi procesus, 

nes tai gali sumenkinti teritorijų gamtosauginę 

vertę. Dalis mokslininkų manė, kad turi vykti 

savaiminiai procesai ir ekosistemos vystytis tol, 

kol pasieks klimaksinę stadiją. Kiti įrodinėjo, kad 

gaisrai yra natūralūs procesai ir yra būtini ekosistemų 

formavimuisi.

Praeityje žaibai ir sausros sukeldavo gaisrų, 

žmonės degindavo miškus, kad galėtų išplėsti 

žemės ūkio naudmenų plotus. Savaiminiai ar 

žmogaus sukelti gaisrai pakeisdavo ekosistemų 

mozaiką, teritorijos tapdavo įvairesnių struktūrų. 

Per ilgą laiką susiformavo specifinė gaisraviečių 

gyvūnija ir augalija, kuri yra prisitaikiusi egzistuoti 

gaisravietėse. Tiriant gaisrų padarinius 

gamtai buvo nustatyta, kad po gaisrų teritorijų 

biologinė įvairovė yra didesnė nei homogeniškose 

ekosistemose. Reikėjo daug metų, kol ekologai 

ir konservatyvių pažiūrų gamtosaugininkai 

objektyviai įvertintų gaisrų svarbą ekosistemų 

funkcionavimui ir kad tai yra gyvybiškai svarbus 

natūralus procesas, kuris išsaugo tam tikras 

specifines rūšis. 

Gaisrai pakeičia ekosistemų erdvines formas, 

struktūrą, suteikia aplinkai didesnį mozaikiškumą. 

Gaisrų priežastys ir poveikis įvairiose 

geografinėse platumose skiriasi. Taip pat gaisrų 

mastai yra skirtingi. Tai priklauso nuo aplinkos 

sąlygų, teritorijų topografijos, degių medžiagų 

pobūdžio teritorijoje. Vienoks gaisro mastas bus 

dykumose, kitoks savanose, dar kitoks miškuose. 

Lokalizuoti gaisrai turi teigiamą poveikį 

specifinei biologinei įvairovei, o platūs gaisrai 

sukelia katastrofiškas pasekmes tiek žmonėms, 

tiek gyviems organizmams. Dėl to gaisrų poveikį 

vienareikšmiai teigiamai vertinti negalima. 

Pripažinta, kad gaisrai yra ekologinio proceso 

dalis, bet kartu ir trikdantis reiškinys. Gaisrų 

poveikis yra apibūdinamas paveiktos teritorijos 

plotu, degimo intensyvumu, dažnumu toje pačioje 

teritorijoje, nuspėjimu bei valdymo galimybėmis. 

Vienais atvejais gaisrai gali būti dažnesni, 

bet ne tokie intensyvūs, kitais – intensyvūs, bet 

retai kylantys. Morganas (Morgan et al., 1995) 

yra apibendrinęs miškų gaisrų poveikį iš augalijos 

prieš gaisrą ir ilgą laiką po gaisro tyrimų. 

Taip pat yra apskaičiavęs, kad dažni miškų gaisrai 

kyla mažiau kaip kas 25 metai, o labai reti 

gaisrai – daugiau nei kas 300 metų. Mokslininko 

nuomone, gaisrai miškuose nepadaro žalos, kai, 

praėjus trejiems metams po gaisro, susiformuo- 

ja augalija, panaši į buvusią prieš išdegimą, ir po 

gaisro lieka išlikusių sveikų medžių. 

Kai kurių buveinių planuotas ir reguliuojamas 

deginimas pradėtas vykdyti įvairiose šalyse. 

Deginimu siekiama pagerinti vienų ar kitų rūšių 

gyvenimo sąlygas. Įrodyta, kad kai kurių augalų 

sėklos dygsta netgi geriau, trumpai paveiktos 

aukštesnės temperatūros, arba karštis paskatina 

intensyvesnį augalų žydėjimą. Rūšys, atsparesnės 

karčiui, lengviau nukonkuruodamos kitas 

rūšis. Nesant gaisrų, jas užgožia kitos rūšys. Į 

atviras gaisravietes patenkančios augalų sėklos 

greičiau sudygsta, tos rūšys būna reproduktyvesnės. 

Dalis rūšių yra tiesiogiai priklausančios 

nuo gaisrų, ir nesant gaisrų tos rūšys sunkiau 

išlieka. Tuo tarpu kitų rūšių gyvenimo sąlygos 

gaisravietėse yra pakankamos, bet neoptimalios. 

Yra buveinių, kurioms gaisrai pakenkia. Gaisras 

kadagyne, kai kurių tipų spygliuočių miške sukelia 

antrines sukcesijas, tenai įsivyrauja prieš 

gaisrą negyvenusios rūšys. Gaisras kadagyne 

yra svarbus veiksnys, pakeičiantis buveinę, kuri 

po jo sunkiai atsikuria (Bunting, 1996). Jautrų 

gaisrui rūšių atsikūrimas priklauso nuo gaisrų ar 

planuoto deginimo intensyvumo. 

Taikant planuotą deginimą kaip gamtotvarkos 

priemonę, būtina tiksliai žinoti, kurioms rūšims 

tai pagerins sąlygas, o kurioms gali pakenkti. Be 

to, svarbu išsiaiškinti, ar planuojamame tvarkyti 

plote anksčiau buvo ir kada nors kilęs gaisras. 

Dažni ir intensyvūs deginimai nerekomenduojami. 

Planuojami gaisrai neturi apimti visos buveinės, 

o tik jos dalį. Kitais metais galima deginti 

kitą plotą, ir taip rotaciniu principu pamažu 

sutvarkyti dalį buveinių. Daugelis specialistų 

mano, kad buveinės atsikūrimo sėkmingumas 

priklauso nuo parenkamo deginimo intensyvumo, 

masto, dažnumo, taip pat esamos augalų 

ir gyvūnų rūšinės sudėties, rūšių tolerantiškumo 

gaisrams. 

Dažniausiai gaisrai yra vos ne vienintelė priemonė, 

kuria galima išnaikinti invazines (svetimžemes) 

augalų rūšis. Svetimžemės rūšys gali 

sėkmingai išstumti vietinės rūšis, o jų išnaikinimas 

yra nelengvas uždavinys. Tam tikslui yra 

¦ 155 ¦

taikomos įvairios priemonės, tarp jų ir gaisrai. 

Skirtingai negu deginimas tipinėse buveinėse, 

svetimžemių rūšių deginimas turi savo specifiką 

ir turi būti vykdomas dažnai. Daugelyje šalių svetimžemių 

augalų rūšių deginimas yra skatinamas, 

bet kiekvienai rūšiai reikia parinkti skirtingas deginimo 

schemas. Iš kitos pusės, svetimžemės rūšys 

yra agresyvesnės nei vietinės, todėl išdegus 

tam tikram plotui jos gali greitai ir ilgam įsikurti 

gaisravietėje, sudaryti nepalankias sąlygas atsikurti 

vietos rūšims. 

Vis dėlto tinkamas deginimas, nors dabar ir 

taikomas daugelio buveinių tvarkymo ar restauravimo 

schemose, yra sudėtingas procesas. Rengiant 

deginimo planą svarbiausia yra pasirinkti 

tinkamą deginimo strategiją, t. y. tiksliai žinoti, 

ką ir kaip mes pasieksime deginimu. Ar norime 

palaikyti savaiminius natūralius procesus, ar atkurti 

ir palaikyti tam tikrą buveinės būklę. Paprastai 

natūralūs procesai yra užtikrinami dideliuose 

vientisuose plotuose, pvz., rezervatuose, retai 

gyvenamuose nacionaliniuose parkuose. Tam 

tikros ekosistemų būklės palaikymas yra dažniau 

taikomas gamtiniuose draustiniuose (žiūr. 5 

skyrių), bet tai galima daryti ir kitose saugomose 

teritorijose. Planuojant deginimus, detaliai nustatoma: 

deginamas plotas, buveinių tipai, teritorijos 

reljefas, meteorologinės sąlygos ir pan. Kai kurių 

buveinių deginimo ypatybės apžvelgtos konkrečiuose 

knygos skyreliuose. Rengiant deginimo 

planus, būtina įvertinti deginimo ne tik teigiamą 

poveikį, bet neigiamą, nes dalis toje vietoje gyvenančių 

rūšių bus sunaikintos. Kaip ir planuojant 

bet kuriuos gamtotvarkos darbus, būtina nustatyti 

prioritetus. 

Planuojant deginimus, reikia atsižvelgti ir į visuomenės 

reakciją į gaisrų padarinius. Dažniausiai 

visuomenei gaisrai asocijuojasi su žala gamtai. 

Iš tikrųjų, jei gaisrai būna katastrofiški, kaip 

dažnai atsitinka JAV ar Australijoje, tai visuomenės 

neigiamas požiūris į juos yra suprantamas. 

1988 metais JAV savaiminiai gaisrai nusiaubė itin 

garsų pasaulyje Jeloustouno nacionalinį parką. 

Per du mėnesius gaisrai nuniokojo 45 procentus 

teritorijos. Žiniasklaida šį gaisrą visuomenei 

¦ 156 ¦ 

nušvietė kaip didžiausią šalies tragediją. Mokslininkai 

ilgai analizavo gaisrų padarinius ir buvo 

padarytos įvairios išvados bei gaisrų taikymo 

rekomendacijos. Po šio įvykio deginimo kontrolė 

JAV sustiprėjo, idant kad nepasikartotų panašūs 

atvejai. Didelio atgarsio sulaukė ir prieš keletą 

metų Kuršių nerijos nacionaliniame parke kilę 

gaisrai. Visuomenės akyse tai buvo didelė tragedija, 

miškininkai skaičiavo didžiulius nuostolius, 

o dalis gamtosaugininkų šiuos gaisrus vertino 

palankiai – taip buvo atvertos žvilgsniui smėlio 

kopos. 

Lietuvoje deginimas yra uždraustas, bet daugelyje 

šalių kontroliuojamas deginimas yra leidžiamas. 

Kai kuriems Lietuvos specialistams deginimas 

asocijuojasi su barbariška intervencija, 

kuri daro vien žalą gamtai. Iš tikrųjų taip nėra, nes 

nereguliuojamas ir neplanuotas deginimas išsivysčiusiose 

šalyse irgi yra neleidžiamas. Deginimui 

turi būti pateikiami prašymai ir gaunami leidimai 

iš atitinkamų aplinkosauginių organizacijų. 

Leidimo prašyme turi būti pateikiamas deginimo 

planas: pagrįstumas ir būtinybė, kokios buveinės 

planuojamos deginti, deginimo plotas ar ploteliai 

bei jų išsidėstymas, deginimo laikotarpiai, naudojamos 

priešgaisrinės saugos priemonės (žmonių 

ir priešgaisrinės technikos kiekis, priešgaisrinių 

apsaugos juostų išdėstymo schema, jų parametrai 

– plotis, ilgis, grunto pašalinimas ir pan.). 

Dažniausiai reikalinga pateikti deginimo neigiamo 

poveikio buveinėms ir konkrečioms rūšims įvertinimą 

bei planuojamus gauti rezultatus – tiek buveinėms, 

tiek kai kurioms rūšims. Tais atvejais, 

kai deginimo veikla yra įtraukta į gamtotvarkos ar 

restauravimo planus ir šie yra patvirtinti atitinkamų 

aplinkosauginių organizacijų, leidimai deginti 

yra išduodami remiantis patvirtintais planais. 

Be aplinkosauginių reikalavimų deginimui, yra 

išleista daug rekomendacijų ir publikacijų, kurių 

gamtotvarkininkai turi laikytis. 4.5 lentelėje yra 

pateikiama trumpa tinkamo ir netinkamo deginimo 

taikymo apžvalga (pagal Phillips et al., 1993; MAFF, 

1992). Suprantama, tai neišsamūs, bet bendro 

pobūdžio patarimai. Rengiant deginimo planus to 

neužtenka, būtinas išsamus detalizavimas.

4.5 lentelė. Ištrauka iš buveinių deginimo kodekso (pagal Phillips et al., 1993; MAFF, 1992) 

Pagrindiniai buveinių deginimo principai 

Būtina atlikti Negalima daryti 

• Planuoti buveinių deginimą 

• Pranešti aplinkiniams gyventojams apie planuojamą 

deginimą 

• Prieš pradedant deginti, būtina gauti atitinkamą 

leidimą 

• Būtina įrengti priešgaisrines apsaugos juostas 

• Prieš deginant reikia įvertinti, ar arti nėra archeologijos 

paminklų 

• Deginti galima lygiagrečiai ir žemyn šlaitu 

• Tiksliai žinoti, kur ugnį reikia užgesinti 

• Suplanuoti reikalingą žmonių ir technikos kiekį 

ugniai gesinti nenumatytomis aplinkybėmis 

• Būti ypač atsargiems deginant vėjuotu laikotarpiu, 

ypač kai vėjas yra nepastovios kryties 

• Ypač būti atsargiems deginant augalus, kurių degančios 

dalys plaikstosi ore 

• Užgesinus ugnį, teritoriją galima palikti tik visiškai 

įsitikinus, kad ugnis savaime vėl neįsidegs 

4.9. Rūšių valdymo ypatybės 

Rūšių valdymas dažniausiai yra kompleksiškesnis 

ir sudėtingesnis procesas nei buveinių 

tvarkymas. Buveinės tvarkomos konkrečiose 

vietose ir greičiau išryškėja atliktų darbų rezultatai. 

Rūšių valdymas, kuris dar vadinamas 

manipuliacija rūšių gausumu, turi daug ypatybių. 

Gyvūnų, ypač paslankių rūšių, gyvenamasis 

plotas (angl. home range) apima įvairias buveines: 

vienas jie naudoja veisimuisi, kitas – maisto 

paieškai, poilsiui migracijų ar klajonių metu, 

dar kitas – žiemojimui. Dalis Europoje perinčių 

paukščių žiemoja Afrikoje, tad norint saugoti 

vieną ar kitą rūšį būtina užtikrinti jų apsaugą per 

traukimą ir žiemavietėse. Neužtenka užtikrinti 

geras rūšies veisimosi sąlygas, jeigu migruojančios 

arba žiemavietėse esančios rūšys bus 

masiškai medžiojamos arba naikinamos jų žiemaviečių 

buveinės. Tokiais atvejais rūšių išsaugojimas 

daug priklauso kitų šalių apsaugos politinių, 

teisinių, ekonominių ir socialinių aspektų. 

Europos Sąjungos šalys, siekiančios išsaugoti 

• Negalima deginti netinkamu sezonu 

• Negalima deginti arčiau kaip 200 metrų iki gyvenamųjų 

namų ir 15–20 metrų iki viešų kelių 

• Nedeginti pažeistų sauso paviršiaus aukštapelkių 

ir durpynų (užsidegs durpių sluoksnis, ir gaisrą 

bus sunku kontroliuoti) 

• Nedeginti sausų plačialapių augalų ir kadagynų 

• Nedeginti stačių šlaitų ir kalvų nuo apačios į viršų 

• Nedeginti žolės prieš vėją 

• Nedeginti nakties metu 

• Nepalikti ugnies be priežiūros 

• Nebandyti deginti buveines vienam asmeniui, 

nepasitelkus reikiamą kiekį žmonių ir gesinimo 

technikos 

vieną ar kitą rūšį, turi užtikrinti jos apsaugą ir 

už teritorijos ribų, tai reiškia būtina vykdyti įvairias 

tarptautines programas, kurių tikslas yra 

užtikrinti teisinę ir realią rūšies apsaugą kitose 

šalyse bei apsaugos įgyvendinimo veiksmų finansavimą. 

Rūšių apsaugos ir valdymo būdai yra platūs: 

tai jų buveinių tvarkymas, rūšių naudojimo kontrolė, 

plėšrūnų, invazinių ir probleminių rūšių 

kontrolė, gyvūnų dirbtinis veisimas ir išleidimas, 

augalų auginimas ir dauginimas natūralioje gyvenimo 

aplinkoje, kai kuriais atvejais maisto išteklių 

tiekimas ir pan. Rūšių valdymo procese 

pirmenybė teikiama prioritetinėms rūšims (tai 

aptarta 1 skyriuje) bei toms rūšims, nuo kurių 

priklauso prioritetinių rūšių išsaugojimas. Toliau 

tekste trumpai pateikiami rūšių valdymo ir apsaugos 

būdai. 

Buveinių tvarkymas. Konkrečių buveinių 

tvarkymas aptartas ankstesniuose knygos skyreliuose. 

Kai kurių paslankių rūšių veisimosi ir 

žiemojimo vietos gali gerokai skirtis, pvz., šikšnosparniai 

veisiasi parkuose, miškuose, o žie- 

¦ 157 ¦

moja pastatuose ir jų rūsiuose, uolose ir kitur, 

todėl ir tvarkymo technika atskirose vietovėse 

yra skirtinga. Be to, rūšių apsaugai ir pagausinimui 

yra tvarkomos ne tik jų buveinės, pvz., 

miškas, bet ir naudojamos priemonės, pagerinančios 

išgyvenimo sąlygas. Paukščiams tai 

gali būti dirbtinių lizdų ar inkilų kėlimas, dirbtinių 

vandens salelių įrengimas, paukščiams ir 

vėžliams lizdų ar lizdaviečių fizinė apsauga nuo 

plėšrūnų, metalinių grotų įrengimas šikšnosparnių 

žiemavietėse (pastatuose, rūsiuose, fortuose) 

ir pan. Vabzdžiams taip pat skirta gausybė 

priemonių, vadinamųjų biotechninių, kurios gerina 

gyvenimo, veisimosi sąlygas. Dirbtinių elementų 

įrengimas natūraliose buveinėse sulaukia 

ir kritikos, kai argumentuojama, kad rūšys turi 

išgyventi ir be žmogaus įsikišimo. Diskutuodami 

šiuo klausimu tokie specialistai pamiršta, kad 

nepalankias sąlygas rūšims yra sudarę žmones, 

tad jų pagerinimas yra neatskiriama kai kurių rūšių 

išlikimo sąlyga. 

Problemiškų rūšių kontrolė. Ankstesniais 

laikais rūšys buvo skirstomos į naudingas ir 

žalingas. Naudingos rūšys teikia žmogui tam 

tikrą naudą (maisto, kailių, organų, naudojamų 

medicinai, yra poilsio ir sporto objektai), o žalingos 

yra tos, kurios naikina žmogaus išaugintus 

gyvulius, pasėlius arba laisvėje gyvenančias 

(augančias) rūšis, kuriuos žmogus naudoja 

savo reikmėms tenkinti. Nuo seniai vilkai buvo 

žalingi gyvūnai, nes maitinasi naminiais gyvuliais, 

taip pat gyvūnais, kuriuos žmogus medžioja; 

lapė, kiaunė ar vištvanagis naikina naminius 

paukščius, kanopiniai naikina pasėlius ir pan. 

Aktyvėjant gamtosauginiams judėjimams didelis 

dėmesys buvo skiriamas ekologinių ir gamtosaugos 

žinių skleidimui visuomenėje, tad dėl 

to žmonių požiūris į žalingus gyvūnus kito. Tose 

šalyse, kur ekologiniam švietimui buvo skiriamas 

didelis dėmesys ir sukurtas padarytos žalos 

kompensavimo mechanizmas, visuomenės 

požiūris į vadinamuosius žalingus gyvūnus yra 

tolerantiškesnis. 

Dabar rūšys nėra skirstomos į naudingas ar 

žalingas – visos jos atlieka tam tikras ekologines 

¦ 158 ¦ 

funkcijas. Tačiau gamtosauginiu požiūriu vienos 

rūšys yra prioritetinės ir jas reikia išsaugoti, net 

ir naikinant kitas rūšis. Tikslinis retų ir nykstančių 

bei svarbią vietą ekosistemoje užimančių rūšių 

išsaugojimas priklauso ne tik nuo žmogaus 

suplanuotų apsaugos veiklų (buveinių tvarkymas, 

restauravimas ar sukūrimas, biotechninių 

priemonių naudojimas ir pan.), bet ir nuo įvairių 

aplinkos veiksnių, taip pat nuo kitų rūšių, kurios 

gyvena toje pačioje gamtinėje aplinkoje. Kai 

kurių rūšių pagausėjimas ar išplitimas į naujas 

teritorijas gali labai pakenkti tikslinių rūšių išsaugojimui. 

Vienų rūšių didelis gausumas padidina 

tikslinių saugomų rūšių mitybinę konkurenciją, 

nenatūraliai didelis plėšrūnų skaičius išnaikina 

saugomas rūšis, introdukuotos ar savaime 

plintančios svetimžemės rūšys užima palankias 

nišas gamtoje. Plėšrūnai, konkurencingos ar 

svetimžemės rūšys, sudarančios nepalankias 

tikslinių saugomų rūšių gyvenimo sąlygas, yra 

vadinamos problemiškomis rūšimis. Problemiškų 

rūšių pagausėjimą ar išplitimą dažnai 

paskatina žmogaus veikla. Problemiškos rūšys 

taip pat gali pakenkti ne tik saugomoms, bet ir 

įprastinėms rūšims. 

Problemiškų rūšių valdymas gali būti įvairus 

ir tai priklauso nuo jų daromo neigiamo poveikio 

masto, tikslinių saugomų rūšių statuso ir atsparumo 

joms. Valdymas apima problemiškų rūšių 

sunaikinimą, gausumo reguliavimą, perkėlimą į 

kitas vietas, apsaugos priemonių taikymą. Problemiškų 

rūšių valdymas negali būti tiesmukiškas, 

tam tikslui pasiekti būtina parengti atskirų 

rūšių valdymo strategiją ir planus ar programas. 

Strategija parengiama atsižvelgiant į tikslinių 

rūšių jautrumą, joms daromą neigiamą poveikį, 

saugomų rūšių statusą ir pan. Tais atvejais, 

kai izoliuotose vietose, ypač vandenynų salose, 

gyvenančių endeminių arba visuotiniu mastu 

nykstančių rūšių išsaugojimas priklauso nuo 

problemiškų rūšių poveikio, tikslingai imamasi 

drastiškų priemonių – jų sunaikinimo (šaudant, 

gaudant, nuodijant ir pan.), sugaudymo ir perkėlimo 

gyventi į kitas vietas. Paprastai yra sunaikinamos 

introdukuotos ar savaime paplitusios

invazinės (svetimžemės) rūšys, prie kurių kaimynystės 

nėra prisitaikiusios vietinės rūšys. Tai 

gali būti žmogaus užvežti ir sulaukėję naminiai 

gyvūnai (katės, šunys, avys, ožkos) ar savaime 

išplitusios gyvūnų (pvz., žiurkės) ar augalų svetimžemės 

rūšys. Agresyviai plintančios augalų 

rūšys taip pat naikinamos drastiškai. 

Natūraliai gyvenančių, bet dėl žmonių veiklos 

masiškai išplitusių problemiškų rūšių valdymas 

nėra drastiškas. Izoliuotose vietose gyvūnų 

rūšys gali būti gaudomos ir perkeliamos į 

kitas vietas, kur nėra tikslingai saugomų rūšių, 

taip pat reguliuojamas jų gausumas. Gausumo 

reguliavimas neturi būti vienadienė akcija, 

o ilgalaikė suplanuota programa. Neizoliuotose 

vietovėse problemiškų gyvūnų rūšių valdymas 

yra sudėtingesnė problema. Juos išgaudžius ir 

perkėlus gyventi į kitas vietas ar sumedžiojus 

iš aplinkinių teritorijų, paplinta nauji individai. 

Netrūksta visuomenei skirtų akcijų, kai žmogui 

nepalankios gyvūnų rūšys yra išgaudomos ir 

išvežamos į kitus regionus, tačiau iš tikrųjų tai 

tik tuščia akcija, nes vietoj išvežtųjų greitai paplinta 

kiti individai. Sureguliavus problemiškų 

rūšių gausumą Lietuvoje, greitai jų vėl pagausės 

iš aplinkinių regionų. Kai kuriais atvejais tai 

yra tuščias lėšų švaistymas. Didžiųjų kormoranų 

naikinimas Lietuvoje neišspręs esamos 

problemos – turi būti parengta ir įgyvendinama 

valdymo programa visose šalyse, kur ši rūšis 

yra aptinkama. Taip pat problemų neišsprendžia 

plėšrūnų ar kitų saugomoms rūšims nepalankių 

rūšių gausumo reguliavimas vietiniu lygmeniu. 

Pavyzdžiui, lapės, mangutai, šernai sunaikina 

balinių vėžlių kiaušinius jų lizdavietėse. Norint 

išsaugoti vėžlių dėtis, reikia vykdyti įvairias apsaugos 

priemones: jas aptverti, kad plėšrūnai 

neprieitų iki jų dėčių, užtikrinti saugų išsiritusių 

vėžliukų nuėjimą iki vandens telkinių ir kt. Vienu 

ar kitu atveju problemiškų rūšių valdymui būtina 

parengti strateginius valdymo dokumentus (programas, 

planus) ir juos tinkamai įgyvendinti per 

ilgą laiko tarpsnį. 

Dirbtinis rūšių veisimas (ex situ apsauga) 

atliekamas daug metų. Yra daug pavyzdžių, kai 

dirbtinai veisiamos rūšys buvo reintrodukuotos į 

buvusią gyvenamąją aplinką ir jų gausumas atkurtas. 

Bet taip pat yra pavyzdžių, kai nelaisvėje 

išvestos rūšys išleistos natūralioje aplinkoje 

neišgyvena arba būna sunaikintos. Tai įvyksta 

dėl daugelio priežasčių: moksliškai nepagrįsto 

veisimo nelaisvėje, adaptacinio tarpsnio pusiau 

natūraliomis sąlygomis netaikymo, natūralių buveinių 

sunaikinimo. Rūšys nyksta dėl daugelio 

priežasčių, viena iš jų yra natūralios aplinkos 

sunaikinimas. Galima nelaisvėje išvesti ir išleisti 

daug individų, bet jie neišgyvens, jei jų gyvenamoji 

aplinka yra sunaikinta arba tiek pakeista, 

kad jiems nėra tinkamų veisimosi, mitybos sąlygų. 

Gyvūnų veisimas ir jų reintrodukavimas į 

natūralią aplinką yra labai brangi investicija, 

kuri dažnai neduoda numatytų rezultatų. Dažnai 

pradedamos veisti rūšys, prieš tai neparengus 

tinkamų programų ar planų, kurie apimtų jų veisimą 

nelaisvėje, adaptavimo metodus, išleidimo 

į laisvę ir jų tolesnę priežiūrą natūralioje aplinkoje 

bei nuolatinį po išleidimo į laisvę būklės stebėjimą. 

Viena planavimo spragų yra netinkamas 

kvalifikuotų planų rengimo specialistų parinkimas. 

Planus turi rengti specialistai, turintys toje 

srityje, būtent tos rūšies veisimo ir reintrodukavimo, 

patirtį, o tam neužtenka gerų lauko tyrėjų. 

Lietuvoje šiuo metu einama tokiu keliu. 

Vienų rūšių dirbtinis veisimas ir reintrodukavimas 

į gyvenamąją aplinką yra sudėtingesnis 

ir brangesnė veikla, palyginus su kitų. Tai labai 

priklauso nuo konkrečios rūšies ir jos poreikių 

gyvenamajai aplinkai. Labiau judrių (paslankių) 

gyvūnų rūšių reintrodukavimas yra sudėtingesnis 

nei sėsliųjų. Judrių rūšių gyvenamoji aplinka 

yra platesnė, apimanti ne tik natūralias ar pusiau 

natūralias buveines, bet ir žmogaus veiklos teritorijas. 

Joms visada iškyla daugiau grėsmių, 

taip pat yra sunkiau atlikti jų stebėseną, kad būtų 

galima įvertinti renatūralizavimosi efektyvumą. 

Sėslių gyvūnų rūšių ir augalų rūšių veisimas ir 

reintrodukavimas yra paprastesnis, lengviau 

stebėti jų veisimo sėkmingumą ir iš padarytų 

klaidų keisti dirbtinio veisimo ir reintrodukavimo 

¦ 159 ¦

strategiją. Nors lėšų investavimas yra svarbus 

elementas, tai nėra veisimą ir reintrodukavimą 

lemiantis veiksnys. 

Kiti rūšių valdymo metodai. Be minėtųjų rūšių 

valdymo metodų, naudojami ir kiti būdai. Introdukcija 

yra rūšių veisimas joms nebūdingoje 

aplinkoje, t. y. kur anksčiau jos negyveno. Anksčiau 

šis metodas buvo gana plačiai naudojamas 

ir buvo dirbtinai įveista daugybė rūšių. Dažniausiai 

tai yra didelė žmogaus klaida – įveistos rūšys 

daro neigiamą poveikį vietinėms rūšims ne tik 

jas išstumdamos iš optimalios gyvenimo aplinkos, 

bet ir išnaikindamos. Dažnai įveistos rūšys 

kryžminasi su vietinėmis, dėl to pakinta vietinių 

rūšių genofondas arba mišrūnai (hibridai) tampa 

nevaisingi ir tai yra vienas iš veiksnių, lemiančių 

vietinių rūšių išnykimą. Translokacija, arba perkėlimas, 

yra veiksmas, kai viena ar kelios rūšys 

iš vienos vietovės yra perkeliamos į kitą, artimą 

tai, kurioje gyveno. Tai atliekama su augalų ar 

sėslių gyvūnų rūšimis tais atvejais, kai natūralią 

vietovę dėl žmogaus vienos ar kitos veiklos 

planuojama sunaikinti. Rūšies individų pagausinimas 

ar atkūrimas taikomi tais atvejais, kai tam 

tikros rūšies populiacijos individų gausumas yra 

arti kritinės ribos ir jų gyvybingumą gali užtikrinti 

tik žmogus. Tai taikoma augalų ir sėslioms gyvūnų 

rūšims, kurios gyvena izoliuotose vietose. 

Visais minėtaisiais atvejais būtina parengti rūšių 

valdymo planą. 

¦ 160 ¦ 


Angelstam P., Donz-Breuss M., Roberge 

J.–M. (Eds). 2005. Targets and Tools for the 

Maintenance of Forest Biodiversity. Blackwell, 

510 p. 

Ausden M. 2007. Habitat Management for 

Conservation: A Handbook for Techniques. Oxford 


Benstead P.J., Jose P.V., Joyce C.B., Wade 

P.M. 1999. European Wet Grassland. Guidelines 

for management and restoration. Sandy: RSPB, 

169 p. 

Brooks s., stoneman R. 1997. Conservation 

Bogs: the Management Handbook. Edinburgh: 

the Stationery Office, 286 p. 

Kurlavičius P. 2006. Biologinės įvairovės 

apsauga valstybiniuose miškuose. Lietuvos ornitologų 

draugija, 151 p. 

Mierauskas P., Pranaitis A., Sinkevičius S., 

Taminskas J. 200 . Pelkių ekosistemos. Vilnius: 

Lietuvos gamtos fondas, 130 p. 

Redecker B., finck P., Hardtle W., Riecken 

U., Schroder E. (Eds). Pasture Landscapes and 

Nature Conservation. 2002. Berlin–Heidelberg– 

New York: Springer–Verlag, 435 p. 

Schoten M. (Ed.). 2002. Conservation and 

Restoration of Raised Bogs. Staatsbosbeheheer, 

220 p. 

Sutherland W., Hill D. (Eds). 1995. Managing 

Habitats for Conservation. Cambridge University 

Press, 399 p. 

Šeffer J., Stanova V. (Eds.). 1999. Morava 

River Floodplain Meadows – Importance, Restoration 

and Management. Bratislava: DAPH- 

NE – Centre for Applied Ecology, 187 p. 

Wheeler B. D., Shaw S.C. 1995. Restoration 

of Damaged Peatlands. London: HMSO, 211 p. 

Wetland Restoration Manual. 200 . The 

Wildlife Trust. 600 p.

5. SAUGOMŲ TERITORIJŲ 

TVARKyMAs iR VALDyMAs 

5.1. Pasaulio saugomų teritorijų 

sistemos formavimasis 

Pasaulyje saugomų kategorijų sistema formavosi 

ne vienerius metus (Phillips, 2007). Pirmas 

bandymas pasaulyje suskirstyti saugomas 

teritorijas į kategorijas buvo padarytas 1933 

metais Faunos ir floros apsaugos tarptautinės 

konferencijos metu Londone. Konferencijos 

rezoliucijoje buvo pasiūlytos keturios saugomų 

teritorijų kategorijos: nacionaliniai parkai, rezervatai, 

faunos ir floros draustiniai, ir draustiniai, 

kuriuose buvo draudžiama medžioti ir rinkti mažuosius 

gamtos turtus (grybus, uogas ir kt.). 

1942 metais pasirašytoje Vakarų pusrutulio 

Gamtos apsaugos ir gyvosios gamtos konvencijoje 

taip pat buvo numatytos keturios saugomų 

teritorijų kategorijos: nacionaliniai parkai, 

nacionaliniai draustiniai, gamtos paminklai ir 

gyvosios gamtos rezervatai. Suprantama, Antrasis 

pasaulinis karas pastūmėjo gamtosaugos 

idėjas kelerius metus į priekį. Tik 1952 metais 

Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų 

taryba (ECOSOC) konstatavo, kad nacionaliniai 

parkai ir ekvivalentiški rezervatai yra labai svarbūs 

gamtinių išteklių apsaugai ir naudojimui. 

Dėl to Tarptautinės gamtos ir gamtinių išteklių 

apsaugos sąjungos (dažniau vartojamas trumpesnis 

pavadinimas – Tarptautinė gamtos apsaugos 

sąjunga, akr. - IUCN) Nacionalinių parkų 

ir saugomų teritorijų komisija pirmojoje Pasaulio 

parkų konferencijoje Sietle (1962) pristatė „Pasaulio 

nacionalinių parkų ir jiems ekvivalentiškų 

rezervatų“ sąrašą. Vėliau Tarptautinė gamtos 

apsaugos sąjunga patobulino ir supaprastino 

saugomų teritorijų klasifikaciją, skirdama tris jų 

kategorijas: nacionaliniai parkai, moksliniai rezervatai 

ir gamtos paminklai (1966). Antrojoje 

Pasaulio parkų konferencijoje (1972) Tarptautinė 

gamtos apsaugos sąjunga pasiūlė patobulintą 

saugomų teritorijų kategorijų sąrašą: 

1) saugomos antropologinės vietovės, 2) sau- 

gomos istorinės ir archeologinės vietovės, 3) 

saugomos gamtos vietovės (griežtos apsaugos, 

tvarkomos ir gyvosios gamtos apsaugos vietovės), 

4) daugiafunkcinės apsaugos ir naudojimo 

vietovės, 5) nacionaliniai parkai, 6) kitos saugomos 

teritorijos (provincijų, arba regioniniai, parkai, 

rezervatai, draustiniai, nacionaliniai miškų ir 

daugiafunkcinio naudojimo draustiniai). 

Taip pamažu formavosi saugomų teritorijų 

sistema, kur pagrindinį vaidmenį atlikdavo Tarptautinė 

gamtos apsaugos sąjunga (IUCN). 1972 

metais pasiūlyta saugomų teritorijų klasifikacija 

buvo komplikuota, todėl nepaplito. Dėl to 1978 

m. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga, bendradarbiaudama 

su Pasaulio gamtos apsaugos 

monitoringo centru (WCMC) paskelbė komunikatą 

ir rekomendavo taikyti praktiškesnę ir aiškesnę 

10 tvarkomų teritorijų kategorijų sistemą 

(IUCN, 1978), kuri buvo plačiai taikoma pasaulyje: 

A saugomų teritorijų grupė 

I – moksliniai rezervatai; 

II – nacionaliniai parkai; 

III – gamtos paminklai; 

IV – gamtos apsaugos draustiniai; 

V – saugomos kraštovaizdžio teritorijos. 

B saugomų kategorijų grupė 

VI – gamtinių išteklių draustiniai; 

VII – antropologiniai draustiniai; 

VIII – daugiafunkcinės apsaugos ir 

naudojimo vietovės 

C saugomų kategorijų grupė 

IX – biosferos rezervatai; 

X – pasaulio gamtos paveldo vietovės. 

Ši saugomų teritorijų klasifikacija buvo pažangesnė 

už ankstesnes klasifikacijas. Pirmą 

sykį saugomų teritorijų kategorijoms buvo nubrėžti 

tvarkymo uždaviniai (išskyrus C grupę). 

Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga akcentavo, 

kad visos kategorijos yra vienodai svarbios 

gamtos vertybių išsaugojimui, kad saugomų teritorijų 

žemės nuosavybė gali būti ir privati, taip 

pat ragino šalių vyriausybes šią klasifikaciją taikyti 

kūrybingai, atsižvelgiant į šalių tradicijas, bei 

naudoti žemėnaudos planavimo procesuose. 

¦ 161 ¦

Ilgainiui taikant 1978 metų saugomų teritorijų 

sistemos kūrimo metodiką praktiškai, 

atsirado kai kurių neaiškumų ir keblumų. Joje 

nebuvo apibrėžtas tikslus saugomų teritorijų 

terminas, nebuvo nustatyti konkrečių kategorijų 

tvarkymo principai ir pan. Dėl to buvo nutarta 

teritorijų kategorijas sukonkretinti, kurias būtų 

galima tikslingiau ir efektyviau tvarkyti. 1994 

metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga 

savo generalinėje asamblėjoje patvirtino šešias 

saugomų teritorijų tvarkymo kategorijas, jų pavadinimus 

pagal tvarkymo principus, steigimo 

tikslus ir apibrėžimus (IUCN, 1994). Kartu buvo 

apibrėžtas saugomų teritorijų pavadinimas – tai 

sausumos ar jūros vietovės, įsteigtos saugoti 

biologinę įvairovę, gamtinius ir su jais susijusius 

kultūrinius išteklius bei tvarkomos teisiškai 

numatytomis ar kitomis priemonėmis. 

Buvo patvirtintos šios saugomų teritorijų kategorijos 

ir jų tvarkymo tikslai: 

• I kategorija – rezervatas (angl. strict nature 

reserve). Yra išskiriamos Ia ir Ib subkategorijos 

(žiūr. 5.3.2). Steigimo tikslas ir tvarkymas 

yra skirtas mokslui ir gyvosios gamtos apsaugai; 

• II kategorija – nacionalinis parkas (angl. 

national park). Steigimo tikslas ir tvarkymas yra 

skirtas ekosistemų apsaugai ir rekreacijos vystymui; 

• III kategorija – gamtos paminklai (angl. 

natural monument). Steigimo tikslas yra apsaugoti 

ir tvarkyti tam tikrus vertingus gamtos bruožus, 

objektus ir elementus; 

• IV kategorija – buveinių ir rūšių tvarkymo 

vietovės arba gamtiniai draustiniai (angl. habitat/species 

management area arba nature reserve). 

Steigimo tikslas yra išsaugoti saugomas 

ir retas rūšis bei buveines, tam tikslui vietovėse 

yra taikomas aktyvus gamtos tvarkymas; 

• V kategorija – saugomos kraštovaizdžio 

ar jūros akvatorijos vietovės (angl. protected 

landscape/seascape area). Steigimo tikslas yra 

išsaugoti vertingą kraštovaizdį ir vystyti rekreaciją. 

¦ 162 ¦ 

• VI kategorija – tvarkomos gamtos išteklių 

vietovės (angl. managed resource protected 

area). Steigimo tikslas yra saugoti ir subalansuotai 

naudoti gamtinius išteklius. 

Saugomų teritorijų skirstymo į kategorijas 

tikslas yra ne formalus jų klasifikavimas – tai 

padaryta dėl to, kad būtų galima jas tikslingiau 

ir efektyviau tvarkyti, keistis tvarkymo patirtimi 

tarp įvairių šalių. Dėl to buvo numatyti 3 pagrindiniai 

kategorijų išskyrimo aspektai: 1) saugomų 

teritorijų kategorijų taikymas yra jų tvarkymo 

tikslų ir uždavinių įgyvendinimo pagrindas; 2) 

saugomų teritorijų formalus priskyrimas vienai 

ar kitai kategorijai nereiškia jų tvarkymo efektyvumo 

padidinimo – efektyvumas pasiekiamas 

per monitoringą ir ekologinį auditą bei keitimąsi 

patirtimi; 3) saugomų teritorijų kategorijų sistema 

yra tarptautinė ir visuotinai pripažinta (IUCN, 

1994; Phillips, 2007; Wright, 1996). Pabrėžtina, 

kad tvarkomų teritorijų kategorijos nėra kažkokie 

standartai, primesti šalims, tai yra rekomendacijos 

tvarkymo priemonių įdiegimui ir taikymui 

nacionaliniu lygmeniu. 

Saugomų teritorijų skirstymas į kategorijas 

rėmėsi šiais pagrindiniais principais: 

• saugomų teritorijų kategorijos skiriamos remiantis 

jų tvarkymo pagrindiniais reikalavimais; 

• saugoma teritorija vienai ar kitai kategorijai 

skiriama atsižvelgiant į tvarkymo tikslus, bet 

ne pagal tvarkymo efektyvumo įvertinimą; 

• saugomų teritorijų sistema turi būti tarptautinė, 

sukurta visoms šalims; 

• saugomų teritorijų sistemai turi būti lanksčiai 

taikomas tiek teritorijų projektavimas, tiek 

skirstymas kategorijomis; 

• nacionalinių saugomų teritorijų pavadinimai 

gali varijuoti, bet atitikti vieną ar kitą tarptautinę 

kategoriją; 

• visos kategorijos yra vienodai svarbios ir teritorijų 

skirstymas kategorijomis nėra tam tikra 

hierarchinė sistema. 

Kai kurios IUCN kategorijos įvairiose šalyje 

gali turėti tam tikrų variacijų (Davey, 1998). Tai 

gali būti taikoma toms kategorijoms, kurios už-

ima didžiules teritorijas su gyvenvietėmis, kaip 

antai nacionaliniai parkai ir saugomos kraštovaizdžio 

vietovės. Tuo tarpu rezervatams yra 

taikomi gana griežti skyrimo I kategorijai reikalavimai. 

Nepaisant esamų variacijų, teritorijų 

tvarkymas turi atitikti vienai ar kitai jų kategorijai 

keliamus reikalavimus. Svarbu tai, kad nacionaliniuose 

teisės aktuose apibrėžta, kokie yra teritorijos 

steigimo tikslai ir kaip ji turi būti tvarkoma 

ir valdoma. Nacionalinės saugomos teritorijos 

gali turėti skirtingus pavadinimus, bet jeigu tvarkymo 

tikslai atitinka bent vienai IUCN kategorijai, 

tai nacionalinės saugomos kategorijos yra vertinamos 

kaip atitinkančios Tarptautinės gamtos 

apsaugos sąjungos reikalavimus. Pasaulyje yra 

atvejų, kai „nacionaliniais parkais“ vadinamos 

saugomos kategorijos pagal tvarkymo tikslus 

yra priskiriamos vienai iš šešių kategorijų (Bishop 

et al., 2004). 

5.2. Saugomų teritorijų steigimas ir 

valdymas 

5.2.1. Svarbiausios saugomų teritorijų 

steigimo ypatybės 

Kiekvienoje šalyje saugomos teritorijos yra 

steigiamos pagal tam tikras juridines procedūras, 

jos yra skirtingos, bet turi ir daug panašumų. 

Europos Sąjungos šalys steigiamoms 

Europos Bendrijos svarbos saugomoms teritorijoms 

taiko vienodą steigimo procedūrą, ko neturi 

kitų šalių sąjungos (žiūr. kitame poskyryje). 

Daug šalių turi nacionalinius saugomų teritorijų 

steigimo kriterijus ir valdymo strategijas. Kitos 

šalys taiko tarptautinius kriterijus, pvz., Biologinės 

įvairovės ar Ramsaro konvencijų kriterijus ir 

pan. Steigiamoms privačioms saugomoms teritorijoms 

taikomi įvairūs kriterijai. Mokslinės institucijos 

saugomų teritorijų atrankai ir steigimui 

taiko sudėtingesnius kriterijus (pvz., JAV universitetai), 

negu valstybės institucijos ar nevyriausybinės 

organizacijos. Asmenys steigiamoms 

saugomoms teritorijoms gali netaikyti jokių arba 

laisvai taikyti kriterijus. 

Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) 

ragina pasaulio valstybes taikyti visuotinai priimtus 

saugomų teritorijų atrankos kriterijus bei 

tokioms teritorijoms skirti apie 10 % visos šalies 

teritorijos. Pagal IUCN, saugomos teritorijos gali 

būti didžiulės teritorijos, kur steigimo prioritetai 

yra suteikiami ne tiktai biologinei įvairovei, bet 

ir vertingiems ekosistemų kompleksams išsaugoti. 

Tuo tarpu Biologinės įvairovės konvencijos 

reikalavimas yra pirmiausia saugomas teritorijas 

steigti biologinei įvairovei išsaugoti bei gamtiniams 

ištekliams subalansuotai naudoti. Dalyje 

pasaulio šalių ankstesniais metais buvo įsteigta 

daug didžiulių teritorijų, daugiausia nacionalinių 

parkų, kurių parinkimo kriterijai buvo visuotiniu 

mastu vertingi gamtos kompleksai ir elementai 

bei estetiniu požiūriu vertingos teritorijos. Tokiu 

būdu buvo įsteigtos saugomos teritorijos 

(daugiausia nacionaliniai parkai), kur saugomas 

pasaulinis gamtos paveldas: tai didžiuliai kriokliai, 

kanjonai, geizerių slėniai, uolynai, vulkanai 

ir pan. Tokiose plačiose teritorijose aptinkama 

saugomų rūšių ir buveinių, todėl jos tapo ir jų 

prieglauda. Pastaraisiais dešimtmečiais požiūris 

į saugomas teritorijas yra pakitęs, jos yra 

steigiamos pirmiausia išsaugoti retas ir nykstančias 

rūšis ir buveines, o estetiniai, rekreaciniai 

ar panašūs kriterijai yra šalutiniai, išskyrus 

specializuotas saugomas teritorijas, steigiamas 

istoriniams, archeologiniams ar pan. objektams 

išsaugoti. Lietuvoje, kai pasaulyje baigėsi vaizdingų 

kraštovaizdžių steigimo saugomomis teritorijomis 

laikotarpis, pačioje nepriklausomybės 

pradžioje pavyko įsteigti regioninių parkų, netaikant 

pasaulyje priimtų steigimo kriterijų. 

Diskutuojant apie saugomų teritorijų atrinkimą 

ir steigimą pirmiausia reikia atsižvelgti į 

ilgalaikius visuotinai priimtus bendruosius tikslus. 

Pirma, saugomos teritorijos yra steigiamos 

siekiant išsaugoti dideles ir gyvybingas ekosistemas 

ateities kartoms, neteikiant pirmenybės 

atskiroms rūšims. Tai gali būti upių baseinai, 

kalnų ir miškų masyvai, jūrų akvatorijos ir pan. 

¦ 163 ¦

Antra, saugomose teritorijose turi būti išsaugota 

kuo didesnė tam tikro regiono biologinė 

įvairovė. Trečia, saugomose teritorijose būtina 

išsaugoti retas, nykstančias ir endemines rūšis 

ar jų grupes, tad tokios yra steigiamos teritorijos 

konkrečioms rūšims išsaugoti. Šiuo atveju 

rūšis yra svarbiausias faktorius, o jos gyvenamoji 

aplinka yra neatskiriama dalis. Dalyje šalių, 

kaip JAV, yra saugomos rūšys, o jų gyvenamoji 

aplinka yra sudedamoji apsaugos dalis. Teritorijos 

dydis pasirenkamas priklausomai nuo apsaugos 

tikslų. Didelių ekosistemų neįmanoma 

apsaugoti mažose ar fragmentuotose teritorijose, 

taip pat sunku užtikrinti didelę rūšių įvairovę 

mažose teritorijose. Atskirų rūšių apsauga gali 

būti užtikrinta įvairiose teritorijose, bet tai priklauso 

nuo rūšies biologijos ir ekologijos bruožų: 

augalų ir sėslias gyvūnų rūšis galima išsaugoti 

ir mažesnėse teritorijose, tuo tarpu rūšis, 

kurių gyvenamasis plotas yra didelis ir įvairus, 

apsauga įmanoma tik didelėse teritorijose. Papildomi 

tikslai yra žmogaus naudojamų rūšių 

ir jų buveinių išsaugojimas. Dažnai tokių rūšių 

buveinėms išsaugoti skiriama daugiau resursų, 

jose išsaugomos ir retos, bet neprioritetinės rūšys. 

Pažymėtina, kad įsteigtose ir aktyviai tvarkomose 

vienai rūšiai (tiek retai, tiek naudojamai) 

saugoti teritorijose gali nukentėti kitos rūšys. 

Steigiamoms saugomoms teritorijoms daug 

šalių numato IUCN rekomenduojamas kategorijas. 

Ilgainiui reikalavimai yra peržiūrimi ir geriau 

pritaikomi nacionaliniu lygmeniu. A. Davey‘jus 

(1998) yra pasiūlęs, kaip taikyti ir į ką yra svarbu 

atsižvelgti steigiant saugomas teritorijas atskirose 

šalyse pagal IUCN rekomenduojamus reikalavimus. 

Pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikia 

atsižvelgti, yra šie: 

• išaiškinti IUCN rekomenduojamų kategorijų 

taikymą nacionalinėje saugomų teritorijų sistemoje; 

• nustatyti nacionalinės saugomų teritorijų sistemos 

tikslus ir steigimo kriterijus; 

• apibrėžti vietos bendruomenių ir suinteresuotųjų 

asmenų dalyvavimą saugomų teritorijų 

planavime ir valdyme; 

¦ 164 ¦ 

• nustatyti funkcinius ryšius tarp atskirų saugomų 

teritorijų kategorijų; 

• nustatyti ryšius tarp saugomų ir kitų tvarkomų 

teritorijų; 

• įvertinti esamą nacionalinę saugomų teritorijų 

sistemą pagal IUCN kriterijus bei valdymo 

formas; 

• įvertinti esamus neatitikimus saugomų teritorijų 

steigimo tiksluose ir jų įgyvendinime; 

• nustatyti potencialiai galimas saugomas teritorijas, 

kuriose būtų kompensuojamos apsaugos 

spragos; 

• analizuojant neatitiktis, būtina atsižvelgti į 

šiuos kriterijus: 

o ar yra atsižvelgta į retų ir saugomų rūšių buveinių 

parinkimo reikalavimus; 

o ar yra galimybė rūšims migruoti tarp saugomų 

vietovių, t. y. kokia yra ekologinio koridoriaus 

padėtis; 

o esamų teritorijų erdvinių parametrų atitikimas 

atskiroms rūšims ir buveinėms; 

o esamų natūralių buveinių vientisumas; 

o tradicinių ūkinių veiklų buvimas ir jų tęstinumas; 

o reikalingų lėšų, užtikrinančių saugomų teritorijų 

tikslus, poreikis; 

o remiantis neatitiktimis nustatyti tinkamiausius 

apsaugos būdus, atsižvelgiant į IUCN rekomendacijas, 

kaip tvarkyti ir valdyti saugomas 

teritorijas. 

Be šių aspektų, kuriuos reikia įtraukti į rengiamą 

saugomų teritorijų steigimo ir valdymo 

strategiją, taip pat būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus 

(Davey, 1998), kurie iš dalies paminėti ir 

ankstesniuose skyriuose: 

1. Reprezentatyvumas, visapusiškumas ir 

balansas. Idealiu atveju vertingiausi ekosistemų 

tipai turi būti išsaugoti kiekvienoje šalyje. Visų 

vertybių neįmanoma išsaugoti, todėl saugomos 

teritorijos turi būti parenkamos taip, kad būtų išsaugomos 

svarbiausios ekosistemos, jų apsauga 

turi proporcingai apimti visus tipus, jos turi 

būti tolygiai pasiskirsčiusios po visą šalį. Taip 

pat turi būti išsaugomi tipiniai kraštovaizdžio

elementai, o biologinė įvairovė – visais lygmenimis 

(genetiniu, populiacijų, rūšių); 

2. Pakankamumas. Tai apima tvarkymo 

veiksmų kompleksiškumą ir saugomų teritorijų 

efektyvų tvarkymą. Taikomos priemonės turi 

užtikrinti gamtinių vertybių išsaugojimą ateičiai. 

Steigiant saugomas teritorijas, reikia atsižvelgti į 

jų erdvinius parametrus (tarp jų ir erdvinius ryšius), 

apsauginių zonų formavimą, kas yra taip 

pat svarbu gamtinių vertybių išsaugojimui; 

3. Koherentiškumas. Naujai steigiamos teritorijos 

turi papildyti esamas ne tik papildomomis 

saugomomis teritorijomis, bet ir tvarkymo 

veiklomis. Esamose teritorijose tam tikra gamtotvarkos 

veikla gali būti nevykdoma, tad naujai 

įsteigtose teritorijose tai turi būti kompensuojama, 

t. y. veikla išplečiama. Ryšys tarp naujai 

steigiamų ir įsteigtų teritorijų turi užtikrinti jų 

vientisumą ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu 

požiūriais; 

4. Nuoseklumas. Saugomų teritorijų steigimas 

ir tvarkymas turi būti tikslingas ir vykdomas 

nuosekliai, atsižvelgiant į IUCN rekomenduojamas 

kategorijas; 

5. Kaštų naudojimo ir taikymo efektyvumas. 

Steigiant saugomas teritorijas, būtina atsižvelgti 

į būsimus valdymo ir tvarkymo kaštus. Dėl to 

reikia pakankamai argumentuotai nuspręsti, 

kiek reikia įsteigti naujų teritorijų, atsižvelgiant 

į piniginius išteklius. Taip pat reikia išanalizuoti, 

kuriais atvejais yra tikslingiau steigti mažesnes 

saugomas teritorijas, kuriais – didesnes. Didelių 

saugomų teritorijų steigimas, tvarkymas ir 

valdymas yra ne tik sudėtingesnis, bet ir daug 

daugiau kainuojantis procesas. Tai apima ne tik 

praktines veiklas, bet ir kompensacijas vietos gyventojams. 

Vietos gyventojų interesų derinimas 

su apsaugos tikslais yra vienas iš svarbiausių 

šių dienų prioritetų saugomų teritorijų valdyme. 

Jeigu mažesnių saugomų teritorijų steigimas 

tenkina prioritetinių rūšių ir buveinių ekologinius 

poreikius, tai tikslingiau steigti mažesnes teritorijas 

– taip būtų sutaupoma lėšų ir pagerėtų 

santykiai su vietos gyventojais. Taip pat būtina 

nustatyti minimalų saugomų teritorijų skaičių ir 

užimamą plotą, kuris su esamais ištekliais užtikrintų 

efektyvų saugomų teritorijų tvarkymą. 

Geriau saugoti mažesnius plotus, tinkamai bei 

efektyviai tvarkomus, negu didelius netvarkomus 

ar netinkamai tvarkomus plotus. 

Nacionalinių saugomų teritorijų sistemų kūrimas. 

Daugelyje šalių yra sukurtos ar kuriamos 

nacionalinės saugomų teritorijų sistemos. Dažniausiai 

jos yra kuriamos atsižvelgiant į istorines, 

kultūrines, politines tradicijas, ekonominius ir 

socialinius bruožus, taip pat visuomenės požiūrį 

į gamtos pažinimą ir apsaugą. Tačiau reikia pabrėžti, 

kad ne visose šalyse biologinės įvairovės 

apsauga yra saugomų teritorijų steigimo prioritetas 

(Lockwood, Worboys, Kothari, 2006). Taip 

buvo ir Lietuvoje, deja, tik vėlesniais metais, 

negu kitose šalyse. Anksčiau steigimo prioritetai 

būdavo jau minėtosios teritorijos, turinčios estetinę, 

istorinę, kultūrinę vertę, arba tos, kuriose 

yra įspūdingų gamtos paminklų. 

JAV pirmavo saugomų teritorijų steigimo 

srityje, 1872 metais įsteigusį ne tik pirmąjį pasaulyje 

Jeloustouno nacionalinį parką, bet ir 

kurdama nacionalinių parkų sistemą. 1918 metais 

įsteigtai Nacionalinių parkų tarnybai buvo 

duotas uždavinys parinkti teritorijas nacionalinių 

parkų steigimui. Pagrindiniai steigimo kriterijai 

buvo teikiami toms teritorijoms, kurios išsiskyrė 

ypač vaizdingais peizažais, ypatingais bruožais 

bei nacionaline svarba. Vis dėlto svarbiausias 

kriterijus buvo teritorijų vaizdingumas ir patrauklumas. 

Panašiais kriterijais buvo įsteigtas pirmasis 

nacionalinis parkas Australijoje (1879); 

be šio kriterijaus, svarbu buvo teritorijos tinkamumas 

rekreacijai. Kuriamos teritorijos buvo 

nutolusios nuo intensyviai gyvenamų vietų ir nederlingose 

ar naudingųjų iškasenų neturtingose 

vietovėse. Steigiamose saugomose teritorijose 

sutapo jų vaizdingumas ir maži ekonominiai 

interesai – tai buvo geras argumentas visuomenės 

akyse, ir ekonominiu požiūriu nevertingas 

teritorijas buvo lengva ir nebrangu išpirkti. 

Steigti saugomas teritorijas produktyviose žemės 

ūkio, miškininkystės, žvejybos arba tankiai 

gyvenamose vietovėse tiek ankstesniais laikais, 

¦ 165 ¦

tiek dabar yra kur kas sudėtingiau ir brangiau. 

Saugomos teritorijos konkuruoja su ūkio plėtros 

teritorijomis, be to, tokių žemių kaina yra kur kas 

aukštesnė. Taigi ilgainiui susiklostė, kad intensyviai 

vystomose teritorijose biologinė įvairovė 

tapo neapsaugoma ne tik dėl žmogaus poveikio, 

bet ir dėl to, kad tokios teritorijos nebuvo prioritetinės 

steigiant saugomas teritorijas ir į jas 

nebuvo ar per mažai atsižvelgiama formuojant 

nacionalines saugomų teritorijų sistemas. 

Antrojoje XX a. pusėje pradėta biologinę įvairovę 

išskirti kaip apsaugos prioritetą. Tai buvo 

didelis mokslininkų ir gamtosaugininkų bei visuomenės 

nuopelnas (žiūr. pirmą skyrių). Buvo 

manifestuojama ir daromas spaudimas politikams 

ir tokiu būdu įvairiose šalyse pristeigta 

nemažai saugomų teritorijų, kur prioritetu tapo 

biologinė įvairovė. Tačiau toks saugomų teritorijų 

steigimas, kai jos tarsi „nuleidžiamos iš 

viršaus“, ne visada sulaukdavo pritarimo regioniniu 

ir vietiniu lygmenimis. Toks saugomų 

teritorijų parinkimas buvo taikomas ne vienoje 

šalyje, kol pamažu biologinės įvairovės prioritetai 

buvo įtraukti į nacionalinių ar tarpnacionalinių 

saugomų teritorijų sistemų kūrimo strategijas. 

Sistemiškos saugomų teritorijų atrankos 

metodai. Atrinkdama ir steigdama saugomas teritorijas 

kiekviena šalis taiko nacionalines procedūras, 

dalis šalių yra pritaikiusios tarptautinius 

reikalavimus ir rekomendacijas. Bet papildomai 

yra rekomenduojama, kad šalys taip pat taikytų 

sistemišką saugomų teritorijų parinkimą, kuris 

apibūdinamas (Lockwood, Worboys, Kothari, 

2006) taip: 

• atrankos kriterijai turi atitikti saugomų teritorijų 

tikslus; 

• turi būti pakankamai įvertinami atrenkamų 

steigimui teritorijų duomenys apie rūšis, buveines, 

teritorijos dydį ir kt.; 

• atrenkamų saugoti teritorijų tikslai turi būti 

įgyvendinami kiek galima mažesnėmis sąnaudomis; 

• atrankos procesas turi būti skaidrus; 

• atrankos procese turi būti lanksčiai taikomas 

teritorijų projektavimas ir tinklo formavimas. 

¦ 166 ¦ 

Be to, sistemiškai teritorijų atrankai būdinga: 

• aiškus ir suprantamas teritorijų planavimas, 

t. y. suinteresuotieji asmenys turi suprasti, ką 

siekiama apsaugoti; 

• aiški teritorijų vertė, ją svarbu tinkamai pateikti 

planavimo procese; 

• parodytas ryšys tarp esamų duomenų ir apsaugos 

tikslų; 

• įrodoma, kodėl teritoriją būtina saugoti, kad 

būtų išvengta ginčų dėl jos steigimo; 

• numatyta skubaus alternatyvų įvertinimo galimybė; 

• planavimo procese būtinas skaidrus dialogas 

su suinteresuotaisiais asmenimis ir grupėmis. 

Sistemiškumui užtikrinti kai kurie autoriai 

siūlo steigimo procesą vykdyti žingsnis po 

žingsnio, šiais parinkimo ir steigimo etapais 

(Margules, Pressey, 2000): 

• surinkti duomenis apie tam tikro regiono konkrečias 

prioritetines rūšis ir buveines ir juos 

įvertinti; 

• nustatyti saugomų teritorijų tikslus nacionaliniu 

ar regioniniu lygmeniu; 

• peržiūrėti ir įvertinti esamas saugomas teritorijas, 

ar jose užtikrinta tinkamą rūšių ir buveinių 

apsauga; 

• atrinkti naujų saugomų teritorijų, kad būtų užpildytos 

spragos saugomų rūšių ir buveinių 

atžvilgiu; 

• nustatyti, kokias saugomų teritorijų kategorijas 

reikia steigti; 

• numatyti laikotarpį, per kurį bus galima formaliai 

įteisinti naujas saugomas teritorijas, 

taip pat įveikti visus sunkumus, susijusius su 

jų steigimu; 

• steigiant naujas teritorijas numatyti būtinus 

preliminarius gamtotvarkos veiksmus; 

• atrenkant naujas teritorijas lygiagrečiai vertinti, 

ar jų yra pakankamai, norint suformuoti 

nacionalinę ar regioninę saugomų teritorijų 

sistemą. 

Yra siūloma dar daugiau kriterijų, pagal kuriuos 

reikia atrinkti biologinės įvairovės apsaugai 

svarbias teritorijas, arba kertines biologinės

įvairovės vietoves. Tos šalys, kurios, steigdamos 

naujas teritorijas, įvertino, kiek esamos 

saugomos teritorijos apima svarbiausių rūšių 

ir buveinių apsaugos vietovių ir ar jų pakanka, 

kiek esamos teritorijos gali reprezentuoti saugomų 

teritorijų tinklą ir taikė anksčiau aprašytus 

kriterijus ir principus, sukūrė tarptautinius reikalavimus 

atitinkančias nacionalines saugomų 

teritorijų sistemas. Šiuo atveju yra gerų pavyzdžių 

Europoje: tai paneuropinis (visos Europos) 

ekologinis, Emeraldo ir Natura 2000 tinklai (žiūr. 

kituose poskyriuose), taip pat JAV ir Kanadoje 

yra suskurti nacionalinių parkų tinklai. Kanada 

yra sukūrusi jūrinių, o Australija – sausumos 

saugomų teritorijų sistemas, kurios yra laikomos 

gerais ir sektinais pavyzdžiais pasaulyje. 

Daugelis Afrikos šalių turi panašias ir savitas 

saugomų teritorijų sistemas – jos buvo kuriamos 

remiantis išsivysčiusių šalių gera patirtimi 

ir stengiantis nekartoti klaidų. Žinoma, tai ne 

vieninteliai pavyzdžiai, kuriais turi sekti ir kitos 

šalys. Nacionaliniai bruožai turi išlikti, bet būtini 

bendri atrankos kriterijai, steigimo ir tvarkymo 

principai, nes tai užtikrintų vientisos ir visuotinės 

saugomų teritorijų sistemos sukūrimą. 

5.2.2. Kiti saugomų teritorijų atrankos 

ir projektavimo aspektai 

Šiame skyrelyje trumpai pateikiami dažniausiai 

taikomi erdvinio planavimo (projektavimo) 

kriterijai. Jie remiasi kraštovaizdžio ekologijos 

principais, bet ne visada yra rekomenduojami 

taikyti tarptautiniu lygmeniu (Groom et all, 2005: 

Forman, 1995; Lockwood, Worboys, Kothari, 

2006). Manoma, kad į juos reikia atsižvelgti, 

norint sėkmingai įgyvendinti saugomų teritorijų 

įkūrimo tikslus. Saugomų teritorijų steigimo procese 

vienas iš svarbių etapų yra tinkamos teritorijos 

parinkimas ir erdvinis suplanavimas (toliau 

tekste – projektavimas). Daug metų gamtosaugininkai 

diskutuoja apie saugomos teritorijos 

dydį – kas yra geriau, ar kelios nedidelės ar viena 

didelė teritorija, kai apskritai susidaro panašaus 

dydžio saugomas plotas. Teoriniu aspektu, 

didelės teritorijos yra kur kas geriau, bet mažos 

yra tinkamesnės praktiniu, valdymo ir apsaugos 

atžvilgiais. Pirmiausia, mažoms teritorijoms 

įsteigti reikia mažiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių, 

taip pat laiko. Tuo tarpu didesnėse teritorijose 

yra randama daugiau rūšių ir buveinių, yra 

didesnė galimybė išsaugoti didelį paplitimo plotą 

turinčias rūšis, t. y. tokios vietovės yra priimtinesnės 

ekologiniu požiūriu. Šiuo metu diskutuoti 

dėl saugomos teritorijos dydžio beveik nustota, 

priimta visuotinė nuomonė, kad kiekviena saugoma 

teritorija yra vertinga nepriklausomai nuo 

dydžio. Didesnė ar mažesnė saugoma teritorija 

yra parenkama priklausomai nuo esamų finansinių 

ir žmogiškųjų išteklių, teisinės, ekonominės 

ir socialinės situacijos šalyje. Priklausomai nuo 

teritorijų dydžio suteikiami atitinkami finansiniai, 

žmogiškieji ir kt. resursai jų parinkimui, steigimui, 

valdymui ir tvarkymui. 

Taigi pirminiai saugomų teritorijų steigimo 

tikslai yra biologinės įvairovės išsaugojimas. 

Tam būtina pagal pasirinktus kriterijus rasti tinkamas 

teritorijas, jų dydžius, teritorijos erdvines 

formas, vidines zonas ir jų išsidėstymą bei ryšius. 

Saugomos teritorijos erdvinis projektavimas 

atsižvelgia į tam tikrų rūšių biologinius ir 

ekologinius poreikius. Steigiant saugomas teritorijas 

pagal minėtus kriterijus, taip pat būtina 

atsižvelgti ir į visuomenės, ypač vietos gyventojų 

poreikius, gamtinių išteklių naudojimo ir kultūros 

tradicijas. Taip pat yra svarbūs politiniai ir 

ekonominiai aspektai, į kuriuos būtina atsižvelgi 

ir galbūt pakoreguoti projektuojamos teritorijos 

erdvinį išsidėstymą ar net steigimo tikslus. 

Saugomų teritorijų tikslų įgyvendinimas priklauso 

ne tik nuo tinkamų apsaugos veiksmų 

suplanavimo, bet, kaip jau buvo minėta, ir nuo 

teritorijos erdvinių elementų (pagal R. Formaną, 

1995, tai – santykiškai homogeniški teritorijos 

vienetai, sklypai, ekotopai, ekosistemos) išdėstymo 

bei ryšių. Tai teritorijos dydis, heterogeniškumas, 

elementų vertingumas, artimiausia 

aplinka, erdviniai ryšiai tarp atskirų saugomų teritorijų 

ir vidiniai tarp elementų (zonų), apsaugos 

zonų išskyrimas ir kt. 

¦ 167 ¦

Saugomų teritorijų dydis. Jau buvo minėta, 

kad didelėse teritorijose yra lengviau išsaugoti 

didesnę rūšių ir buveinių įvairovę, negu mažose. 

Daugelis mokslininkų tai yra įrodę ir to, ko gera, 

neverta neigti, bet yra ir įvairių diskutuotinų aspektų. 

Dabar apie tai kiek plačiau. Tai labai svarbu 

tokioms gyvūnų rūšims, kurių gyvenamasis 

plotas yra didelis. Tačiau vien teritorijos dydis 

dar negarantuoja, kad bus išsaugotos atskiros 

rūšys. Vienos rūšys gyvena didelėse homogeniškose 

ekosistemose, kitos veisimuisi renkasi 

vieną ekosistemos tipą, maisto paieškai – kitą 

ar kelias, poilsiui ar migravimui – dar kitas. 

Rūšių gyvenamasis plotas gali būti panašus, 

tačiau projektuojant saugomas teritorijas būtina 

į tai atsižvelgti. Vienos rūšys gali sėkmingai 

gyvuoti nedidelio ploto teritorijose, bet joms yra 

reikalingi kiti teritorijos elementai. Taigi vien teritorijos 

dydis apsaugos problemų neišsprendžia. 

Mokslininkai kai kurioms rūšims yra nustatę, 

koks minimalus plotas joms reikalingas. Didelių 

teritorijų reikalaujančioms rūšims steigti mažas 

ar dideles, bet fragmentuotas teritorijas joms 

išsaugoti yra netikslinga. Dalis sėslių rūšių tam 

tikrą laikotarpį gali sėkmingai gyventi ir nedidelio 

ploto teritorijose, bet ilgainiui, nesant jungiamųjų 

elementų tarp teritorijų, kinta atskirų populiacijų 

genetinė įvairovė, ir dėl to tokioms rūšims gresia 

išnykimas. Apskritai teritorijos dydis yra vienas 

svarbiausių saugomų vietovių aspektų, bet vien 

dydis apsaugos problemų neišsprendžia – būtina 

atsižvelgti ir į kitus erdvinius kraštovaizdžio 

elementus. 

Teritorijos heterogeniškumas. Gamtos apsaugos 

atžvilgiu, apskritai heterogeninės (mozaikiškos) 

teritorijos yra svarbesnės už homogenines, 

nes jose yra didesnė buveinių įvairovė, daugiau 

ekotonų, kartu ir rūšių. Heterogeninėse vietovėse 

vienos rūšys pasirenka vienus buveinių tipus, 

kitos – kitus, taigi bendras rūšių skaičius yra didesnis. 

Iš kitos pusės, heterogeninės teritorijos 

yra jautresnės išorės poveikiams, dinamiškesnės 

erdvėje ir laike, t. y. jose pokyčiai išryškėja 

greičiau, negu homogeninėse. Dažniausiai rūšys, 

gyvenančios heterogeninėse teritorijose, yra ge- 

¦ 168 ¦ 

riau prisitaikiusios prie aplinkos, negu homogeninėse, 

tad, didėjant teritorijos mozaikiškumui, 

rūšys iš jos pasitraukia ar išnyksta. Teritorijų 

heterogeniškumą ir dinamiškumą didina tiek natūralūs, 

tiek antropogeniniai veiksniai. Natūralūs 

veiksniai – tai gaisrai, vėtros, potvyniai, masiniai 

vabzdžių antskrydžiai ir pan.; jie yra stichiški, 

pakeičiantys vietovės atskiras dalis, bet prie jų 

biologinė įvairovė yra prisitaikiusi. Prie žmogaus 

sukeltų teritorinių pokyčių biota prisitaiko sunkiau. 

Kiekviena rūšis gali egzistuoti tam tikrame 

ploto vienete, tad, jį sumažinus, rūšys išnyksta. 

Steigiant saugomas teritorijas, būtina atsižvelgti 

į konkrečių rūšių teritorinius poreikius, tad minimalus 

plotas steigimo momentu neužtikrins vienos 

ar kitos rūšies išgyvenimo, turint omenyje 

galimus pokyčius ateityje. Yra daug atvejų, kai 

tam tikrai rūšiai išsaugoti saugomos teritorijos 

įsteigiamos mažiausiame rūšiai reikalingame 

ploto vienete. Tokiu atveju apsauga ir teritorijos 

tvarkymas turi būti vykdomas atsižvelgiant 

į tos rūšies poreikius bei užtikrinant, kad nebus 

neigiamo išorės poveikio (ploto sumažėjimo, 

buveinių pokyčių, taršos padidėjimo ir pan.). 

Dinamiškesnės ir plastiškesnės gyvūnų rūšys 

saugomoje teritorijoje gali paplisti po panašias 

buveines gretimuose plotuose. Dalis rūšių gali 

būti aptinkamos skirtingose buveinėse įvairiais 

sezonais. Teoriškai įmanomas įvairus teritorijos 

heterogeniškumą palaikantis manipuliavimas, 

bet dažniausiai praktiškai tai atlikti yra sudėtinga. 

Paprastai steigti saugomas teritorijas rekomenduojama 

homogeniškesnėse vietovėse, nes 

dėl žmonių veiklos gali padidėti jos mozaikiškumas. 

Draustiniai yra steigiami ir nedidelio ploto 

homogeninėse teritorijose, bet tam yra būtina 

aktyvi apsauga. 

Teritorijos elementų erdviniai parametrai. 

Išoriniai ir vidiniai teritorijos elementų erdviniai 

parametrai yra svarbus veiksnys projektuojant 

naujas saugomas teritorijas (Groom et all, 2005; 

Hambler, 2004; Forman, 1995; Pullin, 2002). 

Iš dalies tai buvo aptarta anksčiau. Svarbiausi 

erdviniai parametrai yra teritorijos ar jos vidinių 

elementų forma, perimetras; tai geriausiai api-

ūdina teritorijos ploto ir perimetro santykis. 

Vienodo ploto, bet skirtingų formų teritorijose 

rūšių skaičius skiriasi. Esant vienodam perimetrui 

vienos teritorijos yra ištįsusios, atstumas 

nuo centro iki pakraščio yra nedidelis, tad išorės 

poveikis tokioms teritorijoms yra didesnis ir 

rūšių skaičius ir sudėtis bus kitokia, nei negu to 

paties perimetro, bet kompaktinėse teritorijose 

(5.1 pav.). Tokiose teritorijose gyvena vadinamąjį 

pakraščio efektą toleruojančios rūšys: jos 

plastiškiau reaguoja į išorės poveikius, taip pat 

dažnai būna gyvūnų rūšių, kurios veisiasi vienoje 

buveinėje, o maitinasi – kitose. 

5.1 pav. Vienodo perimetro, bet skirtingos 

formos teritorijose rūšinė sudėtis skiriasi (pagal 

Meffe, Carroll, 1994) 

Tuo tarpu kitos rūšys yra jautrios išorės 

poveikiui ar kitiems faktoriams, tad jos renkasi 

atokesnes nuo pakraščio vietas. Taip pat svarbu 

parinkti teritorijas ar jų vidines zonas pagal atskirų 

elementų išsidėstymą. 5.2 paveiksle pateiktas 

tinkamesnis ir ne toks tinkamas teritorinių 

elementų erdvinis išsidėstymas. Atskirų teritorijos 

elementų formų ir išdėstymo parinkimas 

yra įmanomas tais atvejais, kai yra galimybė 

pasirinkti, kuriuos elementus įtraukti į saugomą 

teritoriją, o kokius – neįtraukti, ir tuomet jie tampa 

nesaugomi. 

5.2 pav. Teritorijos dydis ir forma turi įtakos 

rūšinei sudėčiai. A – didesnio ploto teritorija 

yra tinkamesnė nei mažesnio; B – to paties 

ploto vientisa teritorija geriau nei suskaidyta į 

atskirus plotus; C, D – vienodo dydžio, bet arti 

vienas kito išdėstyti plotai yra geriau negu esantys 

vienas nuo kito didesniu atstumu; E – atskirus 

plotus jungiantis koridorius pagerina rūšių 

apsaugą (pagal Hambler, 2004) 

Jungiamieji kraštovaizdžio elementai, arba 

ekologiniai koridoriai, yra būtini, norint užtikrinti 

gyvūnų migraciją bei sėslių rūšių plitimą iš vie- 

¦ 169 ¦

nos teritorijos (zonos) į kitas. Tokie elementai 

sujungia atskirus elementus tiek saugomoje 

teritorijoje, tiek atskiras teritorijas. Jų dydis 

priklauso nuo paskirties. Ekologiniai koridoriai 

sujungia atskiras saugomas teritorijas į vientisą 

tinklą regioniniu ar nacionaliniu mastu arba 

suformuoja vietinį ekologinį tinklą saugomoje 

teritorijoje. Steigiant naujas saugomas teritorijas, 

reikia atsižvelgti į esamus jungiamuosius 

elementus, kurių pagrindu ateityje gali būti suformuojami 

ištisiniai ekologiniai koridoriai. 

Natūralūs ir modifikuoti kraštovaizdžio elementai. 

Didesnėse saugomose teritorijose yra 

tiek natūralių ar pusiau natūralių (pelkės, pievos, 

miškai ir pan.), tiek modifikuotų arba žmogaus 

pakeistų ar sukurtų (keliai, gyvenvietės, žemės 

ūkio plotai ir pan.) elementų. Mažose teritorijose, 

kaip gamtiniai draustiniai, modifikuotų elementų 

¦ 170 ¦ 

gali ir nebūti. Paprastai saugomos teritorijos yra 

tuo vertingesnės, kuo mažiau turi modifikuotų 

elementų. Projektuojant saugomas teritorijas, 

svarbu modifikuotus elementus tinkamai inkorporuoti, 

kad jie turėtų kuo mažesnį neigiamą 

poveikį aplinkai, pvz.: sukurti apie juos apsaugos 

zonas, padaryti kelių pralaidas ir pan. 5.3 

paveiksle pateikiama išsivysčiusių šalių tipiško 

nedidelio gamtinio draustinio erdvinė schema. 

Draustinio teritoriją į dalis dalija ne tik kelias, bet 

yra didelis išorės poveikis (tarša, netipinių rūšių 

ir piktžolių patekimas, žmonių lankymasis). Nedidelės 

apsauginės juostos suformavimas turėtų 

būti suplanuotas prieš steigiant draustinį – tai 

sumažintų neigiamą aplinkos poveikį. 

Panašių problemų kyla ir didelėse heterogeninėse 

teritorijose, kai atskiri natūralūs ar pusiau 

natūralūs kraštovaizdžio elementai yra tarp mo- 

5.3 pav. Nedidelio gamtos 

draustinio erdvinė schema. 

Draustinio teritorijos viduriu 

driekiasi kelias, tad, norint 

apsaugoti gyvūnus, būtina 

jį aptverti ir įrengti pralaidų, 

taip pat galima suprojektuoti 

apsaugos zoną (punktyrinė 

linija yra draustinio riba, tamsia 

spalva pažymėtas miškas, 

pilka – naujai užsodintas miškas, 

balta – žemės ūkio žemė, 

kvadratais pažymėta gyvenvietė 

ir pavieniai namai, pagal 

Meffe, Carroll, 1994)

difikuotų elementų. Teoriškai sumažinti neigiamą 

modifikuotų elementų poveikį jiems galima ir didelėse 

teritorijose, bet praktiškai tai padaryti yra 

sunku (ekonominės ir socialinės kliūtys). Mažose 

teritorijose tai įgyvendinti yra paprasčiau. 

Apsauginės zonos. Projektuojant naujas 

saugomas teritorijas, būtina numatyti apsaugos 

zonas tiek visai teritorijai, tiek jos vidaus elementams, 

jei teritorija yra heterogeninė. 

5.2.3. Saugomų teritorijų valdymas 

Saugomų teritorijų valdymas yra labai svarbus 

aspektas įgyvendinant ne tik įvairias organizacines, 

bet ir gamtotvarkos veiklas. Saugomų 

teritorijų (arba organizacinio valdymo) valdymo, 

arba administravimo (angl. governance), samprata 

skiriasi nuo jų tvarkymo. Organizacinis 

valdymas – tai vadovavimas, administravimas, 

veiklų koordinavimas; šiame procese priimami 

sprendimai dėl tam tikrų veiklų įgyvendinimo 

saugomų teritorijų sistemoje ar konkrečioje teritorijoje. 

Sprendimų priėmimo procese dalyvauja 

įvairūs suinteresuotieji asmenys – nuo pavienių 

asmenybių iki kolektyvų. Organizacinio valdymo 

aspektams skiriama per mažai dėmesio, tuo 

tarpu apie gamtotvarkos veiklų įgyvendinimui 

publikuota daug darbų. Šiame skyrelyje aptariami 

organizaciniai valdymo aspektai, o kitame 

– saugomų teritorijų tvarkymas pagal IUCN 

rekomendacijas. Pažymėtina, kad pagal IUCN 

išskirtas tvarkymo teritorijų kategorijas organizacinis 

jų valdymas gali būti skirtingas. IUCN 

rengia tvarkymo rekomendacijas, o valdymo 

aspektus palieka spręsti kiekvienai šaliai. 

Nuo tinkamo organizacinio valdymo arba 

administravimo priklauso gamtotvarkos veiklų 

įgyvendinimo sėkmingumas ir efektyvumas. Gali 

būti parengta daugybė gerų gamtotvarkos planų 

bei bioįvairovės išsaugojimo programų, bet nesant 

tinkamo saugomų teritorijų valdymo jos bus 

įgyvendinamos neefektyviai. Saugomų teritorijų 

organizacinio valdymo svarbą yra pabrėžę daugelis 

autorių (Chape, Spalding, Jenkins, 2008; 

Clark et al., 1994; Davey, 1998; IUCN, 1994; 

Lockwood, Worboys, Kathari, 2006; Sutherland, 

2000; Wright, 1996). Organizacinis valdymas 

apima tiek visą saugomų teritorijų sistemą 

(sisteminis lygmuo) šalyje ar regione (valstijoje, 

krašte, provincijoje ir pan.), tiek konkrečią saugomą 

teritoriją (saugomos teritorijos arba vietinis 

lygmuo). Sisteminiu lygmeniu atsiradusios 

valdymo problemos netrukus iškyla ir saugomų 

teritorijų administracijoms, todėl dažnai kai kurių 

saugomų teritorijų valdymo problemų negalima 

išspręsti vienos administracijos pastangomis. 

Tam yra būtina atlikti visos sistemos auditą ir 

padidinti valdymo efektyvumą. 

Pasaulyje saugomų teritorijų organizacinio 

valdymo įvairovė yra didelė. Skiriamos šios 

valdymo formos: valstybinis (šalies, valstijų ar 

krašto, provincijų), jungtinis (valdyme dalyvauja 

įvairių suinteresuotųjų grupių atstovai), privatus 

(nevyriausybinės organizacijos, mokslinės institucijos, 

privatūs asmenys ir pan.), savivaldos 

institucijų ar vietos bendruomenių organizuotas 

valdymas (SCBD, 2004a). Dažnai valdymas 

konkrečioje šalyje gali būti mišrus, t. y. yra dalis 

saugomų teritorijų yra valdoma viena forma, kita 

dalis – kitomis formomis. Kiekviena šalis turi 

savas tradicijas ir teisines normas, pagal kurias 

ir yra administruojamos saugomos teritorijos. 

Vienose šalyse saugomų teritorijų administravimas 

yra centralizuotas, kitose – valdymo funkcijos 

yra paskirstytos. Centralizuotas valdymas 

būdingas posovietinės erdvės šalims (įskaitant 

ir Lietuvą) bei daugumoje besivystančių šalių. 

Išsivysčiusiose šalyse saugomų teritorijų valdymas 

gali būti tiek centralizuotas, tiek dalis valdymo 

funkcijų deleguota regioninėms ar vietos 

organizacijoms, o privačios saugomos teritorijos 

yra valdomos įvairiomis formomis. Taip pat 

gali būti skirtingos vienos teritorijos valdymo 

formos: dalį teritorijos administruoja valstybinė 

institucija, dalį – visuomeninės organizacijos 

ar privatūs asmenys (pvz.: nacionaliniai parkai, 

biosferos rezervatai). Tam gali būti sudarytos 

įvairios tarybos arba kiti jungtiniai valdymo organai, 

į kuriuos įeina ne tik savininkų atstovas (ai), 

bet ir kiti ta teritorija suinteresuotieji asmenys 

¦ 171 ¦

ar organizacijos. Privačias saugomas teritorijas 

gali valdyti savininkų suformuotos direkcijos, 

o mažas gali tvarkyti savininkas ar įgaliotasis 

asmuo. Privačių saugomų teritorijų savininkai 

gali būti mokslinės institucijos, nevyriausybinės 

organizacijos, įvairūs fondai, fiziniai asmenys ir 

pan. Mišrus saugomų teritorijų valdymas irgi yra 

skirtingas. Jungtinėse valstijose dalis saugomų 

teritorijų yra federalinio, dalis – valstijų lygmens 

žinioje. Nacionaliniai parkai yra Nacionalinių 

parkų tarnybos žinioje, draustiniai ir panašios 

teritorijos – Žuvininkystės ir gyvosios gamtos 

tarnybos, o valstijų parkai – atskirų valstijų (dažniausiai 

valstijų gamtos išteklių departamentų) 

žinioje. Privačių saugomų teritorijų valdymas 

yra labai įvairus. Jungtinėje Karalystėje nacionalinių 

parkų valdymas yra gan komplikuotas, 

nes žemių nuosavybės formos yra įvairios ir 

teritorijos užima didelius plotus. Mažesnės 

saugomos teritorijos, kaip draustiniai, gali priklausyti 

konkrečioms valstybės institucijoms. 

Anglijoje dalis draustinių yra valstybės institucijos 

– gamtosaugos agentūros (angl. Natural 

England, anksčiau vadintai English Nature) žinioje. 

Ši organizacija ne valdo jai priklausančias 

teritorijas, bet yra parengusi daug gamtotvarkos 

metodinių priemonių (vadovų, rekomendacijų), 

kuriomis naudojamasi ir tvarkant privačių saugomas 

teritorijas – ne tik Anglijoje, bet ir už jos 

ribų. Dalyje Europos šalių saugomas teritorijas 

valdo provincijų/sričių administracijos, pvz., 

Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir pan. 

Nepriklausomai nuo saugomų teritorijų valdymo 

formų, svarbu atkreipti dėmesį į galimas ir 

esamas konkrečias problemas ir jų poveikį įgyvendinamoms 

gamtotvarkos veikloms. Jos gali 

būti įvairios: tai esama politinė ir teisinė sistema, 

šalies tradicijos, ekonominė ir socialinė situacija, 

asmenybių vaidmuo saugomų teritorijų valdyme 

ir pan. Politinė ir teisinė sistema turi didelę 

įtaką saugomų teritorijų valdymui. Paprasčiausias 

valdymas yra centralizuotas, administravimas 

„iš viršaus į apačią“, kai šalyse yra viena 

ar kelios centrinės valstybinės institucijos, atsakingos 

už saugomų teritorijų valdymą. Paprastai 

¦ 172 ¦ 

tai būna Aplinkos ar panaši ministerija ir viena ar 

kelios jai pavaldžios institucijos. Tokiais atvejais 

visi sprendimai yra priimami aukščiausiu lygiu ir, 

kaip sakoma, „nuleidžiami iš viršaus į apačią“, 

nepaliekant daug sprendimų priėmimo laisvės 

saugomų teritorijų administracijoms. Toks 

principas turi ir neigiamų, ir teigiamų aspektų. 

Teigiama yra tai, kad jeigu gamtos išsaugojimo 

atžvilgiu yra priimamas palankus sprendimas, 

jis paprastai turi būti be diskusijų įgyvendinamas 

tam tikroje teritorijoje, jo įgyvendinimas 

nevilkinamas, nes yra griežta atsiskaitomybė 

centriniams valdymo organams. Neigiamas 

aspektas yra tas, kad priimtas centriniu valdymo 

lygmeniu nepalankus gamtos išsaugojimo 

atžvilgiu sprendimas yra įgyvendinamas. Šiuo 

atveju saugomos teritorijos darbuotojai, net matydami, 

kad sprendimas yra nepalankus išsaugoti 

tam tikrus gamtinius objektus, realiai turi 

mažai galimybių aptarti sprendimo tinkamumą. 

Centralizuoto valdymo atvejais dažniausiai yra 

taikomos tradicinės gamtosaugos formos, bet 

gali būti išoriškai primetamos ir modernios, nors 

retai kur taikomos drastiškos. Kadangi tvarkymo 

priemonės yra neaptariamos ar tik formaliai 

aptariamos, tai jų taikymas gali turėti neigiamų 

pasekmių. Centralizuotas valdymas išsivysčiusiose 

šalyse nereiškia, kad sprendimai yra priimami 

centrinėse institucijose. Tai daugiau valdymo 

suvienodinimas ir koordinavimas, tvarkymo 

rekomendacijų teikimas. JAV nacionalinių parkų 

tarnybos žinioje esantiems nacionaliniams parkams 

sprendimai nėra „nuleidžiami iš viršaus“, 

o tai yra vientisos parkų valdymo ir tvarkymo 

sistemos užtikrinimas. 

Ekonominė ir socialinė padėtis turi gana didelės 

įtakos saugomų teritorijų valdymui. Ypač 

tai yra aktualu neturtingose valstybėse. Vienoks 

ar kitoks lėšų teikimas dažniausiai lemia gamtotvarkos 

veiksmų parinkimą ir įgyvendinimą. 

Lėšų skyrimas tam tikriems veiksmams atlikti 

dažniausiai tenkina šalies donorės poreikius: 

yra įdarbinami tos šalies specialistai, taikomi 

tvarkymo veiksmai pagal tos šalies normas ir 

tradicijas, mažai atsižvelgiant į priimančios ša-

lies poreikius ir galimybes. Neretai išorinis lėšų 

teikimas turi didelės įtakos ne tik gamtos apsaugai, 

bet ir nusistovėjusių tradicijų keitimuisi. 

Dalyje šalių kandidačių į Europos Sąjungą su 

ateinančia finansine pagalba teko šiek tiek keisti 

tiek saugomų teritorijų valdymą, tiek tvarkymą, 

nekalbant apie teisinius reikalavimus. Taigi lėšų 

iš išorės gavimas turi tam tikrą poveikį nacionalinių 

saugomų teritorijų valdymo ir tvarkymo 

sistemai. 

Saugomų teritorijų organizacinis valdymas 

yra panašus į kitų organizacijų. Jis apima šiuos 

etapus: išteklių sutelkimą, veiklos planavimą, 

veiklos organizavimą, vadovavimą, kontroliavimą 

ir atliktų darbų vertinimą bei aptarimą. 

Išteklių sutelkimas (žmogiškųjų, finansinių, 

informacinių, materialinių ir kt.) yra svarbus 

parengiamasis etapas, juo prasideda ir nuo jo 

priklauso tolesni etapai bei veiklos sėkmė. Pažymėtina, 

kad išteklių dažniausiai pritrūkstama, 

tad tenka išsiversti ir su mažesniais. Galimybė 

naudotis didesniais ar mažesniais ištekliais priklauso 

nuo daugelio veiksnių, ir ne tik nuo politinių, 

socialinių ir ekonominių, bet ir nuo vadovų 

organizacinių savybių. Tai ypač taikytina posovietinio 

bloko ir besivystančioms šalims. Turėti 

išteklių svarbu tik startuojant tvarkymui – veiklų 

efektyvumas priklauso daugiau nuo kitų etapų, 

nes ir nestokojant išteklių veiklų efektyvumas 

gali būti menkas. 

Veiklos planavimas yra pirmas organizacinio 

valdymo etapas. Jame nustatomi valdymo 

uždaviniai ir metodai. Tai platesnis procesas nei 

gamtosaugos (gamtotvarkos) veiklų planavimas, 

todėl norint efektyviai įgyvendinti iškeltus 

gamtosaugos (gamtotvarkos) uždavinius, turi 

būti tinkamai suplanuotos ir kitos veiklos, reikalingos 

siekiant užtikrinti organizacijos funkcionavimą. 

Organizacinio valdymo planavimui būdingi 

trys planavimo lygmenys, t. y. šie planai: 

strateginiai, taktiniai ir operatyviniai. Strateginiai 

organizacijos valdymo planai yra skirti ilgam 

laikotarpiui. Strateginis planavimas turi apimti 

bendrąjį, organizacijos politikos, vidinį organizacinį, 

lėšų, ūkinį planavimus. Taip pat turi būti 

planuojamas valdymo efektyvumo vertinimas ir 

veiklos tobulinimo sistemos kūrimas, kasdienės 

veiklos vykdymo ir kontrolės sistemos suplanavimas. 

Strateginio lygmens plane itin svarbu nustatyti 

veiklos prioritetus: gamtosaugos (gamtotvarkos) 

turi dominuoti tarp kitų. Strateginis 

planavimas labiausiai priklauso nuo išorinių 

veiksmų: politinių, teisinių, socialinių ir ekonominių. 

Šalyse, kur saugomų teritorijų valdymas 

yra politizuotas arba iš dalies politizuotas, strateginis 

organizacinis valdymas yra arba silpnai 

vykdomas arba išvis nevykdomas, o strateginiai 

sprendimai „nuleidžiami iš viršaus“. Strateginiai 

planai tvirtinami įvairiai. Kai yra centralizuotas 

saugomų teritorijų valdymas, tai valdančioji organizacija 

(ministerija, departamentai, agentūros, 

tarnybos ir pan.) juos tvirtina. Kitais atvejais 

planus gali tvirtinti saugomų teritorijų jungtinės 

tarybos, steigėjai (organizacijos, asmenys) ar 

administracijos arba būna dar kitaip. Strateginiai 

planai paprastai yra rengiami 5–10 metų 

ir ilgiau. Antras etapas yra taktinis planavimas, 

kai parengiami planai strateginiams administracijos 

tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, kurie 

yra iškelti strateginiame plane. Šiame etape 

suplanuojami organizacijos vidiniai resursai, 

nustatomi konkretūs veiksmai tam tikram laikotarpiui. 

Taktinis planavimas yra svarbus etapas, 

jis detalizuoja strateginį, bet kartu gali lanksčiau 

reaguoti į išorės ir vidaus permainas. Kai kurie 

taktinio plano veiksmai gali būti suplanuoti kartu 

su kitomis organizacijomis, pvz., savivaldybių 

administracijomis, vietos bendruomenėmis, turizmo 

organizacijomis ir kt. Taktiniai planai paprastai 

yra rengiami 3–5 metams. Operatyvinis, 

arba einamasis, planavimas numato konkrečius, 

detalizuotus taktinius veiksmus trumpam 

laikotarpiui, jie gali būti lanksčiau keičiami atsižvelgiant 

į kintančias aplinkybes. Planavimo 

laikotarpis – vieneri metai ar trumpesnis (pvz.: 

mėnuo, net savaitė). 

Veiklos organizavimas apima konkrečių resursų 

naudojimą numatytoms veikloms įgyvendinti. 

Saugomų teritorijų administracijos nesukuria 

pajamų, o gaunamos iš lankytojų ar kitų 

¦ 173 ¦

paslaugų yra menkos, todėl svarbu efektyviai 

panaudoti esamus piniginius išteklius. Svarbu 

užtikrinti, kad būtų pakankamai lėšų panaudojama 

gamtosaugos (gamtotvarkos) prioritetams 

įgyvendinti. Organizavimas apima darbuotojų ir 

išorės asmenų (mokslininkų, nevyriausybinių 

organizacijų, savanorių) veiklų koordinavimą, 

teritorijos inspektavimą, vykdomų darbų priežiūrą. 

Saugomų teritorijų administracijų veikla yra 

panaši į kitų organizacijų, tačiau turi nemažai ir 

specifinių bruožų. M. Lockwoodas ir kt. (2006) 

nurodo šiuos skirtumus: 

• saugomų teritorijų administracijos įgijusios 

visuomenės pasitikėjimą ir jų vykdomos veiklos 

jai yra suprantamos; 

• veiklos yra vykdomos įvairiu metų ar net paros 

laikotarpiais, tad dažnai turi būti priimami 

operatyvūs sprendimai; 

• vietos bendruomenių naudojimasis gamtiniais 

ištekliais priklauso nuo teritorijų administracijų, 

todėl pastarosios turi užtikrinti 

joms nuolatinį naudojimąsi ištekliais; 

• kasdienė administracijų veikla apima teritorijose 

vykstančius dinaminius procesus; 

• saugomų teritorijų darbuotojai susiduria su 

įvairiomis visuomenės grupėmis, kurių veikla 

gali būti nenuspėjama; 

• saugomos teritorijos dažnai būna toli nuo 

administracinių ar visuomenės centrų, tad, 

atsitikus nenumatytiems įvykiams (kilus 

gaisrui, potvyniui ar kitai gamtinei stichijai), 

gali tekti pasikliauti savais žmogiškaisiais ir 

materialiniais ištekliais; 

• teritorijose žmonės lankosi jiems palankesniu 

laikotarpiu, tad tuo metu daugiausiai ir būna 

įvairių atsitikimų, o administracijos turimi 

ištekliai dažniausiai nepadidinami (pvz., nepadaugėja 

teritorijų prižiūrėtojų, transporto 

priemonių ir pan.); 

• paprastai įvairūs įvykiai (gaisrai, lankytojų 

gelbėjimas ir pan.) yra neprognozuojami, tad 

darbuotojams tokiais atvejais tenka mesti neužbaigtus 

darbus ir užsiimti neplanuota veikla; 

¦ 174 ¦ 

• saugomų teritorijų darbuotojai turi turėti pakankamai 

kompetencijos, kad galėtų vykdyti 

nenumatytas veiklas; 

• veiklos turi būti vykdomos nepertraukiamai ir 

ilgą laiką, todėl dažnai darbuotojams tenka be 

perstojo dirbti pamainomis. 

Šie saugomų teritorijų administracijų organizaciniai 

bruožai yra universalūs, specifiškai pritaikomi 

kiekvienoje šalyje, taip pat priklausomai 

nuo tvarkomos teritorijos kategorijos: vienaip jie 

yra traktuojami rezervatams, kitaip – nacionaliniams 

parkams, dar kitaip – gamtiniams draustiniams. 

Veiklos organizavimas priklauso ir nuo organizacinės 

struktūros. Kiekviena šalis turi nacionalinę 

saugomų teritorijų valdymo organizacinę 

struktūrą. Efektyvesnis valdymas geriau užtikrinamas, 

kai yra paprastesnė valdymo sistema, 

viena nacionalinė koordinavimo ir priežiūros 

institucija bei saugomų teritorijų administracijos. 

Organizacinis valdymas nukenčia, kai 

centrinė institucija, be saugomų teritorijų valdymo, 

dar užsiima ir papildomomis funkcijomis: 

žemės ir miškų ūkiu, žuvininkyste, medžiokle ir 

pan. Valdymas būna neefektyvus, kai saugomose 

teritorijose apsaugos kontrolę vykdo atskirų 

žinybų, o ne saugomų teritorijų administracijos 

inspektoriai. Taip pat valdymo efektyvumą mažina 

tarpinių institucijų tarp nacionalinių ir saugomų 

teritorijų administracijų buvimas. Kai kuriose 

šalyse vienų saugomų teritorijų valdymą koordinuoja 

viena nacionalinė institucija, kitų – kita, 

pvz., JAV ir Kanadoje nacionalinių parkų veiklą 

koordinuoja viena institucija (JAV nacionalinių 

parkų tarnyba, Kanados parkų agentūra), o kitų 

saugomų teritorijų – kitos. Anksčiau Lietuvoje 

buvo taikoma praktika, kai dalis nacionalinių ir 

regioninių parkų priklausė Aplinkos apsaugos 

ministerijai, kita dalis – Miškų ūkio ministerijai, 

taip pat – Kultūros ministerijai. Ar toks valdymas 

yra efektyvesnis – sunku vienareikšmiai atsakyti. 

JAV ir Kanadoje tai veikia sėkmingai, tuo tarpu 

Lietuvoje tokia praktika nepasiteisino. 

Vadovavimas. Vadovavimas yra svarbus saugomų 

teritorijų organizacinio valdymo aspektas.

Skiriami aukščiausio, vidurinio ir žemiausio lygmens 

vadovai. Aukščiausio lygmens yra arba 

visos saugomų teritorijų sistemos organizacijos 

vadovai, taip pat departamentų, agentūrų, tarnybų 

ir pan., arba saugomos teritorijos administracijos 

ar jungtinio valdymo organo vadovai. 

Kaip buvo minėta, valdymo formos ir vadovų 

funkcijos įvairiose kuriose šalyse skiriasi. Vidurinio 

lygmens yra organizacijos departamentų, 

skyrių ar kitų padalinių vadovai. Jų vaidmuo labai 

priklauso nuo aukščiausio lygmens vadovų. 

Jei organizacijoje ar sistemoje sprendimai yra 

priimami pagal principą „iš viršaus į apačią“, tai 

jų vaidmuo yra nedidelis ir funkcijos labai apibrėžtos. 

Tuo tarpu, jei organizacijos valdymas iš 

dalies vyksta ir „iš apačios į viršų“, tai jų vaidmuo 

yra svarbus. Žemiausio lygmens vadovai 

gali būti specialistai, vadovaujantys projektui, 

savanorių grupei ir pan. Kiekvienu atveju vadovų 

vaidmuo yra didelis, bet priklauso ne tik nuo 

sistemos ar organizacijos vidaus, bet ir išorės 

(taip pat politinių) veiksnių, taip pat nuo lyderio 

gebėjimų. 

Dar vienas itin svarbus saugomų teritorijų 

valdymo aspektas yra asmenybių (lyderių) vaidmuo. 

Apie tai mažai rašoma, nors daugelis užsienio 

gamtotvarkos specialistų tai nurodo kaip 

didelę problemą. Asmenybės vaidina didelį vaidmenį 

tiek centrinėse valdymo institucijose, tiek 

saugomų teritorijų administracijose, tiek gamtotvarkos 

specialistų grupėse (Clark et al., 1994; 

Hudson, 1995; Lockwood, Worboys, Kathari, 

2006). Lyderiais gali būti ne tik vadovai, bet ir 

didelę kompetenciją turintys specialistai. Daug 

kur lyderiai yra sutapatinami su orkestro vadovais, 

nuo kurių gebėjimų priklauso atlikimas. 

Nuolat diskutuojama, kokiomis savybėmis turi 

išsiskirti vadovas lyderis. Lyderis turi būti ne tik 

geras gamtosaugos (gamtotvarkos) srities specialistas, 

bet ir gebėti teisingai nurodyti veiklos 

sritis, inspiruoti veiklas, suteikti pasitikėjimo ir 

entuziazmo vadovaujamiems darbuotojams. 

Organizacijos vadovas turi turėti panašių savybių, 

kaip ir vadovaujantieji verslo kompanijoms, 

t. y. pritraukti lėšų ir jas panaudoti pagal orga- 

nizacijos veiklos paskirtį. Pastarųjų organizacijų 

vadovai turi generuoti pelną, o gamtosauginių 

organizacijų vadovai privalo lėšas tinkamai panaudoti 

gamtosaugos tikslams įgyvendinti. Verslo 

ir gamtosaugos organizacijos skiriasi ir tuo, 

kad verslo srityje efektyvūs valdymo metodai 

greitai duoda rezultatus, tuo tarpu gamtosaugos 

rezultatai išryškėja negreit. Gamtosauginės organizacijos 

yra panašios į labdaros organizacijas 

– jų veiklos rezultatai pasidaro akivaizdūs negreitai. 

Dėl to labai svarbu, kad įvairaus lygmens 

saugomų teritorijų organizacijų vadovai nesiektų 

trumpalaikių ir greitų rezultatų. Pažintinių takų, 

stebėjimo bokštelių ar informacinių centrų kūrimas 

yra greitas, visiems akivaizdus ir visuomenei 

priimtinas veiklos rezultatas. Negalima teigti, 

kad tokia veikla yra nereikalinga saugomose 

teritorijose, bet ji nėra pirmojo prioriteto. Pirmieji 

prioritetai yra saugomų teritorijų įsteigimo ir 

gamtinių vertybių išsaugojimo tikslai, kurių bent 

nevisiškas įgyvendinimas negreitai aptinkamas. 

Dėl to dalis vadovų pirmiausia stengiasi sukurti 

gerai veikiančios organizacijos įvaizdį, o ne siekia 

įgyvendinti pirmučiausius uždavinius. 

Visuotinai pripažintų lyderystės kriterijų nėra, 

bet skiriami keli bruožai, kurie gali būti taikomi 

saugomų teritorijų ar gamtosaugos programų 

vadovams. Tai tinkamos veiklos krypties nustatymas, 

darbuotojų motyvavimas, veiklos energijos 

nukreipimas reikiama kryptimi, tinkamas 

užduočių delegavimas darbuotojams ar kitiems 

į veiklą įtrauktiems asmenims bei lankstumas. 

Lyderių, turinčių tokias savybes ir tinkamą gamtosauginį 

išsilavinimą, ne taip paprasta surasti. 

Tai yra ne tik mažos šalies, tokios kaip Lietuva, 

problema, bet ji yra aktuali ir JAV (Clark et al., 

1994; Hudson, 1995). Lyderių vaidmuo išsivysčiusiose 

ir besivystančiose visuomenėse 

yra skirtingas. Sąlygiškai skiriami du valdymo 

(užduočių delegavimo ir atsiskaitomybės) tipai: 

„kietas“ ir „minkštas“. Vadinamasis kietas, arba 

diktatoriškas, vadovavimas labiau būdingas 

nedemokratiškai visuomenei. Paprastai tokiais 

atvejais deleguojami sprendimai nėra aptariami 

kolektyve ir atlikti darbai nėra vertinami arba 

¦ 175 ¦

vertinimas netoleruojamas. Taigi prioritetai gali 

būti netinkamai pasirenkami arba tikslai įgyvendinami 

netinkamais būdais. Ypač rizikinga, kai 

tokie lyderiai yra centrinėse valdymo institucijose 

ar vadovauja plataus masto programoms. 

Vadinamasis minkštas vadovavimas nereiškia 

chaosinį – tai visų suinteresuotųjų asmenų, dalyvaujančių 

ne tik tos organizacijos ar programos 

veikloje, įtraukimas į įgyvendinamas veiklas bei 

viešas veiklų rezultatų vertinimas. Be minėtųjų 

teigiamų lyderio bruožų, skiriami ir neigiami, kurie 

nepadeda sėkmingai įgyvendinti veiklų. Pirmiausia, 

tai per dažnas posėdžiavimas, vienašališkas 

vienos ar kitos veiklos grupės toleravimas 

ar įtraukimas į veiklas, perdėtas vyriausybės ir 

aukštesnių organizacijų sprendimų kritikavimas, 

vykdytojų silpnųjų, o ne stipriųjų, pusių akcentavimas 

bei jų aptarimas jiems nedalyvaujant, sau 

užduočių nepriskyrimas, o vien sau kontrolės 

pasilikimas ir pan. 

Veiklų kontroliavimas yra būtina ir neatskiriama 

organizacinio valdymo dalis. Kontroliavimas 

apima tiek darbuotojų organizacinių veiklų, tiek 

gamtotvarkos veiklų tikrinimą. Kiekvienai veiklai 

kontroliuoti būtina nustatyti kriterijus, standartus, 

taip pat kontrolės būdus. Išsivysčiusiose 

šalyse, kur centralizuotas valdymas yra minimalus, 

tokie kriterijai yra taikomi, tuo tarpu šalyse, 

kur dar yra stiprus centralizuotas valdymas, 

tokių kriterijų ir tikrinimo būdų nėra – tai sprendžia 

aukštesnių instancijų bei saugomų teritorijų 

administracijų vadovai. Deja, toks principas Lietuvoje 

dar taikomas. Inspekcinė veiklų kontrolė 

yra taip pat svarbus valdymo elementas, tik ji 

turi būti tinkama ir veiksminga. Ko gero, svarbiausias 

kontrolės aspektas yra gamtotvarkos 

veiklų (tiek organizacinių, tiek tvarkomų objektų) 

tikrinimas, vertinimas ir efektyvumo užtikrinimas 

(apie tai rašoma 6 skyriuje). Reikia pridurti, 

kad daugelyje šalių šita problema yra beveik ar 

išvis nesprendžiama. Be minėtųjų valdymo etapų, 

svarbus yra valdymo problemų aptarimas 

su darbuotojais, veiksmingesnio valdymo formų 

ieškojimas bei tobulinimas bendromis pastangomis. 

Šio etapo darbų sėmė taip pat tiesiogiai 

¦ 176 ¦ 

priklauso nuo to, ar yra centralizuotas, ar decentralizuotas 

valdymas. 

Apžvelgiant saugomų teritorijų valdymo ar 

programų įgyvendinimo aspektus, būtina paminėti 

ir kitas, nevalstybines organizacijas, kurios 

įtrauktos į vienų ar kitų veiklų įgyvendinimą. Tai 

savivaldos, nevyriausybinės, privačios organizacijos, 

taip pat savanorių organizacijos. Išsivysčiusiose 

šalyse nevyriausybinių organizacijų ir 

savanorių vaidmuo įgyvendinant gamtosaugos 

ar gamtotvarkos programas yra labai svarbus. 

Visuomeninių organizacijų darbas dažnai neapmokamas, 

o savanorių – juo labiau, todėl labai 

svarbu veiklos dalyvius motyvuoti, jais pasitikėti 

ir parodyti, kad atliekami darbai yra vertingi išsaugant 

vieną ar kitą rūšį. 

Saugomų teritorijų ar programų veiklų įgyvendinimo 

valdymas yra svarbus veiksnys, lemiantis 

sėkmingą gamtotvarką. Dėl to svarbu 

valdymo aspektus analizuoti ir vertinti tiek gamtotvarkos 

planavimo, tiek įgyvendinimo etapuose. 

Dalyje šalių valdymo aspektų aptarimas yra 

savotiškas tabu ir problemos būna įsisenėjusios. 

5.3. Saugomų teritorijų kategorijos 

ir tvarkymo tikslai 

5.3.1. Saugomų teritorijų tvarkymo 

bendrieji bruožai 

Bendros tvarkymo sistemos taikymas saugomoms 

teritorijoms užtikrina efektyvesnį tvarkymo 

tikslų įgyvendinimą. Jau buvo minėta, kad 

pasaulyje lyderio poziciją šioje srityje užima 

IUCN. Tam, kad būtų sukonkretinti saugomų teritorijų 

tvarkymo uždaviniai, buvo pasiūlyta juos 

nustatyti pagal veiklos temas ir atsižvelgiant į 

visuotinai pripažintas tvarkomųjų teritorijų kategorijas 

(IUCN, 1994). Kiekvienai veiklos temai 

pagal kategorijas yra suteikiamas tam tikras 

prioritetas (5.1 lentelė). Tai turėtų būti svarbus 

saugomų teritorijų tvarkymo aspektas.

5.1 lentelė. Saugomų teritorijų tvarkymo veiklų temų prioritetai pagal IUCN išskirtas teritorijų 

kategorijas 

Tvarkymo veiklų temos 

Kategorijos 

ia Ib ii iii iV V Vi 

Mokslinių tyrimų vykdymas 1 3 2 2 2 2 3 

Gamtos natūralumo palaikymas 2 1 2 3 3 - 2 

Rūšių ir genetinės įvairovės apsauga 1 2 1 1 1 2 1 

Aplinkosauginių tarnybų išlaikymas 2 1 1 - 1 2 1 

Specifinių gamtos (kultūros) bruožų apsauga - - 2 1 3 1 3 

Turizmo ir rekreacijos vystymas - 2 1 1 3 1 3 

Švietimo vystymas - - 2 2 2 2 3 

Subalansuotas gamtinių išteklių naudojimas - 3 3 - 2 2 1 

Kultūros (tradicijų) bruožų palaikymas - - - - - 1 2 

Paaiškinimas: 1 – pirmasis tvarkymo prioritetas; 2 – antrasis tvarkymo prioritetas; 3 – galimas prioritetas; 

4 – netaikomas prioritetas. 

Vėliau buvo pasiūlytos (Lockwood, Worboys, 

Kathari, 2006) dar kitos veiklų temos pagal 

IUCN išskirtas tvarkomųjų teritorijų kategorijas 

(5.2 pav.). Pažymėtina, kad abiejose lentelėse 

pateikti tvarkymo veiklų temų prioritetai yra rekomendacinio 

pobūdžio, tačiau tai palengvina 

uždavinių nustatymą vienoje ar kitoje veiklų temų 

grupėje. Pavyzdžiui, uždavinių parinkimas pagal 

temą „mokslinių tyrimų vykdymas“ yra pirmasis 

prioritetas, o „gamtos natūralumo palaikymas“ 

yra antrasis prioritetas, tuo tarpu „turizmo ir 

rekreacijos vystymas“ yra visiškai netaikomas 

griežtos apsaugos rezervatuose (Ia sub kategorija). 

Šios gairės padės lengviau suformuluoti 

tvarkymo uždavinius, taip pat bus tolesnio veiklų 

planavimo išeities taškas. 

Saugomų teritorijų tvarkymas pagal IUCN kategorijas 

yra taikomas daugelyje šalių. Kiekviena 

5.2 lentelė. Saugomų teritorijų tvarkymo veiklų temų prioritetai pagal IUCN išskirtų teritorijų 

kategorijas 

Tvarkymo veiklų temos 

i ii 

Kategorijos 

iii iV V Vi 

Bioįvairovės apsauga 1 1 1 1 1 1 

Geoįvairovės apsauga 1 1 1 2 2 2 

Kultūrinio paveldo apsauga 4 1 1 1 1 2 

Lankytojų srauto reguliavimas 4 1 1 2 1 2 

Vandens ir dirvožemio apsauga 2 2 2 2 2 2 

Grėsmių valdymas 1 1 1 1 1 1 

Išteklių gavyba 4 3 4 2 1 1 

Gyvenviečių tvarkymas (reguliavimas) 4 3 3 2 1 2 

Moksliniai tyrimai ir švietimas 1 1 1 1 1 1 

Paaiškinimas: 1 – pirmasis tvarkymo prioritetas; 2 – vidutinio tvarkymo prioritetas; 3 – vidutinio tvarkymo 

prioritetas kai kuriose vietose, bet kitose gali būti netaikomas; 4 – konkrečiai kategorijai netaikomas. 

¦ 177 ¦

šalis turi savo nacionalinius saugomų teritorijų 

planavimo ir tvarkymo reikalavimus, tačiau dažniausiai 

jie būna įtraukti į nacionalinę saugomų 

teritorijų sistemą. Vienos šalys tai taiko lanksčiau, 

kitos – griežčiau. IUCN rekomendacijas 

dėl saugomų teritorijų steigimo ir tvarkymo koregavo 

atsižvelgdama į nacionalines šalių ypatybes: 

1978 metais jos buvo griežtesnės, 1994 

metais – lengviau taikomos, o pasiūlytos 2007 

metais dar lanksčiau taikomos nacionaliniu lygmeniu. 

Tai lėmė ne tik atsirandantys taikymo 

sunkumai, bet ir kai kurių konvencijų tvarkymo 

rekomendacijų skirtumai nuo pasiūlytųjų IUCN. 

Šalys, kurios nesilaikė IUCN reikalavimų, buvo 

traktuojama, kad tam tikros šalies saugomų 

teritorijų sistema neatitinka tarptautinių reikalavimų. 

Tai ypač svarbu, kai norima gauti paramą 

iš tarptautinių ir išsivysčiusių šalių fondų, 

programų. IUCN saugomų teritorijų steigimo ir 

tvarkymo rekomendacijų lankstesnis taikymas 

siūlomas ne visoms teritorijų kategorijoms. Jos 

yra pakankamai griežtos rezervatams, bet daug 

laisviau taikomos V ir VI kategorijų saugomoms 

teritorijoms. Tai apžvelgiama kituose knygos 

skyreliuose. 

¦ 178 ¦ 

5.3.2. Rezervatai ir jų tvarkymo ypatybės 

Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga skiria 

rezervatus į 2 kategorijas arba subkategorijas 

(toliau jos įvardytos kaip subkategorijos): Ia ir Ib. 

Šis suskirstymas yra pagrįstas griežtais rezervatų 

steigimo ir tvarkymo reikalavimais (IUCN, 

1978, 1994; Hocking, Stolton, Dudley, 2000) ir 

dėl to jie užima nedidelį procentinę visų saugomų 

teritorijų dalį. Rezervatai yra įsteigti išsaugoti 

santykiškai nepaliestas „gamtines mokslines laboratorijas“, 

kur savaiminiai procesai tik stebimi 

ir apsaugomi nuo išorės poveikio. Dėl to juose 

negalima vykdyti aktyvių apsaugos ir gamtotvarkos 

veiklų (išskyrus Ib subkategoriją, kur 

leidžiamos ribotos veiklos). Rezervatai (ypač Ia 

subkategorijos), kaip gamtinės mokslinės teritorijos, 

steigiami norint parodyti ateities kartoms, 

kaip vystėsi ekologiniai procesai nesant ar esant 

labai silpnai antropogeninei veiklai (Davey, 

1998; IUCN, 1978, 1994; Meffe, Carroll, 1994; 

Spellerberg, 1992). Toliau tekste pateikiamas 

šių subkategorijų apibūdinimas ir skirtingumai. 

Ia subkategorija: griežtos apsaugos rezervatas 

(angl. strict nature reserve), sinonimas – 

mokslinis rezervatas (angl. scientific reserve). 

Apibrėžimas: tai sausumos ar jūros vietovės, 

turinčios ypač vertingų ekosistemų, rūšių, kraštovaizdžio 

bruožų, kurie turi būti saugomi moksliniams 

tyrimams vykdyti ir aplinkos stebėsenai 

(monitoringui) atlikti. Tvarkymo uždaviniai yra 

šie: išsaugoti ekosistemas, buveines ir rūšis 

kiek galima natūralesnės būsenos, genetinius 

išteklius evoliucijos kontekste, esamus ekologinius 

procesus ir kraštovaizdžio struktūrinius 

bruožus; palaikyti natūralius gamtinės aplinkos 

pavyzdžius moksliniams tyrimų, aplinkos monitoringo 

bei švietimo tikslams, ypač tuos, prie 

kurių yra draudžiamas visuotinis priėjimas; iki 

minimumo sumažinti mokslinių tyrimų ir kitos 

leidžiamos veiklos; apriboti lankymą. Parinkimo 

kriterijai yra šie: teritorija turi būti pakankamai 

didelė, kad užtikrintų iškeltų tikslų įgyvendinimą; 

ji turi būti apsaugota nuo antropogeninio poveikio 

ir tokia išlikti ateityje; biologinės įvairovės 

apsauga turi būti užtikrinama įvairiomis apsaugos 

priemonėmis, tačiau netaikant aktyviosios 

gamtotvarkos, kaip tai daroma gamtiniuose 

draustiniuose (IV kategorija), teritorijoje neturi 

būti gyvenviečių ir nevykdoma ūkinė veikla. 

Ib subkategorija: gamtinis arba tvarkomasis 

rezervatas (angl. wilderness area). Apibrėžimas: 

tai pakankamai didelės vietovės su 

nepakitusiomis arba iš dalies pakitusiomis ekosistemomis, 

kurios palaiko gamtines savybes ir 

charakteristikas; jose nėra nuolatinio arba reikšmingo 

žmonių apgyvendinimo, ūkinė veikla galima 

tik ten gyvenantiems žmonėms, ji saugoma 

ir tvarkoma taip, kad išsaugotų savo natūralias 

savybes ir funkcijas. Tvarkymo uždaviniai yra 

šie: užtikrinti, kad ateities kartos turėtų galimybę 

suprasti ir įsitikinti, kaip tokios pakankamai didelės 

teritorijos išsilaikė ilgą laiką nesant žmogaus 

veiklos poveikio; palaikyti ir išsaugoti aplinkos

natūralius procesus ir charakteristikas ilgą laiko 

tarpą; suteikti visuomenei tinkamą ir ribotą priėjimą 

prie gamtinių vertybių, kurios yra saugomos 

ilgą laikotarpį; sudaryti vietos gyventojams, 

gyvenantiems pavieniui, galimybes naudotis 

gamtiniais ištekliais taip, kad būtų palaikomas 

balansas tarp žmonių reikmių ir gamtos galimybių. 

Parinkimo kriterijai yra šie: rezervatai turi 

turėti svarbių gamtinių vertybių, juose turi vykti 

savaiminiai gamtiniai procesai, be žmogaus įsikišimo, 

ir jie turi būti užtikrinami ir tuo atveju, kai 

yra vykdomos ribotos gamtotvarkos priemonės; 

teritorijos turi turėti reikšmingų ekologinių, geologinių, 

geomorfologinių ir kitokių bruožų, kurie 

turi didelę mokslinę, švietėjišką ar įstorinę vertę; 

gamtinės vertybės turi būti prieinamos visuomenei 

ne motorizuotomis priemonėmis bei būti 

pakankamo dydžio, kad būtų galima užtikrinti 

praktinę jų apsaugą ir naudojimą. 

Jau buvo minėta, kad IUCN yra pasiūliusi 

tvarkymo reikalavimus įvairių kategorijų saugomoms 

teritorijoms (IUCN, 1978; IUCN, 1994; 

Reid, Miller, 1989). Galimos veiklos rezervatuose 

yra šios: saugoti pavyzdines natūralios 

būklės ekosistemas bei genetinius išteklius, 

vykdyti ekologinį švietimą, mokslinius tyrimus ir 

aplinkos monitoringą, retais atvejais leisti pavieniams 

vietos gyventojams gyventi rezervatuose 

ir ribotai naudotis gamtiniais ištekliais. Draudžiamos 

ar netoleruojamos veiklos rezervatuose 

yra šios: gamtinės įvairovės gausinimas, 

aplinkos būklės reguliavimas, vandens baseinų 

aktyvi apsauga (pvz., potvynių kontrolė), dirvos 

erozijos kontrolė, sedimentacijos stabdymas 

vandenyse, gamtinių išteklių naudojimas ir valdymas, 

medienos naudojimas, rekreacijos ir 

turizmo paslaugų organizavimas, kultūrinių, istorinių 

ir archeologinių projektų vykdymas, estetinės 

kraštovaizdžio apsaugos vykdymas, kaimo 

plėtros organizavimas. 

Taigi rezervatuose draudimų yra daugiau nei 

leidžiamos veiklos. Tačiau pažymėtina, kad tai 

yra bendrieji I kategorijos saugomų teritorijų reikalavimai. 

Iš tikrųjų Ia ir Ib subkategorijų teritorijose 

veiklos reglamentavimas skiriasi, Ib sub- 

kategorijos teritorijose leidžiama daugiau veiklos 

negu Ia kategorijos. 5.1 – 5.2 lentelėse parodyti 

Ia ir Ib subkategorijų rezervatų tvarkymo veiklų 

prioritetai pagal kategorijas iš dalies skiriasi: Ia 

kategorijos teritorijose yra labai griežta apsauga 

ir neleidžiama į procesus įsikišti žmogui, tuo 

tarpu Ib teritorijose leidžiama ribota žmogaus 

intervencija bei reguliuojamas visuomenės lankymasis 

ir švietimas. 

5.3.3. Nacionalinių ir regioninių 

parkų tvarkymas 

Pagal IUCN, nacionalinių parkų kategorijai 

priskiriamos teritorijos, kurių steigimo tikslas 

yra išsaugoti ekologinį vientisumą vienoje ar keliose 

ekosistemose, riboti ar uždrausti veiklas, 

kurios gali sutrukdyti įgyvendinti iškeltus apsaugos 

uždavinius, skatinti mokslines, visuomenės 

švietimo, rekreacines, kultūrines veiklas. Parkų 

tvarkymo uždaviniai yra šie: 

• išsaugoti tarptautines ir nacionalines gamtines 

vietoves mokslo, švietimo, rekreaciniams, 

turizmo ir estetiniams tikslams; 

• išsaugoti kiek galima natūralesnius reprezentacinius 

ekosistemų įvairovės pavyzdžius; 

• sudaryti sąlygas lankytojams susipažinti su 

kultūros, švietimo ir estetinėmis teritorijos 

vertybėmis; 

• uždrausti ar eliminuoti veiklas, kurios gali pakenkti 

teritorijos įsteigimo tikslams; 

• išsaugoti teritorijos ekologinius, geomorfologinius, 

estetinius bruožus; 

• leisti vietos gyventojams naudotis gamtiniais 

ištekliams tiek, kiek tai nepakenkia teritorijos 

įsteigimo tikslams. 

Steigiamos teritorijos turi būti pakankamai 

didelės ir įvairios, kad ekosistemos galėtų savaime 

atsikurti. Nacionaliniuose parkuose turi 

būti išskiriamos skirtingo apsaugos ir tvarkymo 

režimo zonos. Dalyje šalių nacionaliniai parkai 

apima didžiules teritorijas, kuriose yra urbanizuotos, 

agrarinės ir kitos intensyvaus naudojimo 

zonos. Ši kategorija turi panašumų su V ir 

VI kategorijomis, tad dažnai kyla diskusijos dėl 

¦ 179 ¦

tikslesnio šių kategorijų išskyrimo. Vis dėlto 

nacionalinių parkų tvarkymo uždaviniai skiriasi 

nuo pastarųjų kategorijų, nors ir yra tendencija 

išplėsti V ir VI kategorijų teritorijų tvarkymo tikslus 

(žiūr. tekste toliau). Teritorijų žemės nuosavybė 

gali būti valstybinė, savivaldybių ar privati. 

Nacionalinių parkų kategorijai taip pat priklauso 

regioniniai, valstijų ar krašto parkai. 

Parkų pirminis tikslas yra išsaugoti biologinę 

įvairovę ir ekosistemų vientisumą tam tikrame 

regione, kartu suteikiant galimybę visuomenei 

susipažinti su gamtos, kultūros, istorijos, archeologijos 

vertybėmis. Tam tikslui suformuojama 

infrastruktūra, kad visuomenė galėtų susipažinti 

su esamomis vertybėmis, atliekamas ekologinis 

švietimas. Tuo parkai skiriasi nuo rezervatų ir 

draustinių. Projektuojant naujus ar įsteigtuose 

parkuose skiriamos funkcinės zonos, kurių tvarkymo 

tikslai yra skirtingi. Nacionalinių parkuose 

dažnai būna kitų saugomų teritorijų kategorijų, 

pvz., rezervatų ar jo statusui prilygstančių teritorijų, 

gamtos draustinių, gamtos paminklų ir pan. 

Pasaulyje dažniausiai nacionaliniai parkai yra 

atviri visuomenei, vienur lankymasis yra mažiau 

reguliuojamas, kitur lankytojų srautai yra griežčiau 

arba net griežtai reguliuojami. Taip pat yra 

nacionalinių parkų ar jų dalių, kurie savo apsaugos 

statusu prilygsta gamtos ar tvarkomiesiems 

rezervatams (Ib subkategorija). 

Jau buvo minėta, kad dalis nacionalinių parkų 

buvo įsteigti siekiant išsaugoti estetiniu požiūriu 

vaizdingas teritorijas, vietoves, kurios yra 

vertingos išskirtiniais kultūros, istorijos, etnografijos 

ir kitais bruožais. Daugelyje šalių biologinės 

įvairovės apsauga nebuvo tokių saugomų 

teritorijų steigimo prioritetas. Apie 1970–1980 

metus, suaktyvėjus gamtosauginiams judėjimams, 

biologinės įvairovės išsaugojimas tapo 

naujai steigiamų nacionalinių parkų prioritetu. 

Anksčiau įsteigtuose parkuose pradėtos taikyti 

įvairios biologinės įvairovės apsaugos programos. 

Didelėse teritorijose atsirado galimybė 

išsaugoti esamas saugomas rūšis ir buveines. 

Didelės teritorijos reikalingos stambių žinduolių, 

kurių gyvenamoji teritorija apima kelias ekosis- 

¦ 180 ¦ 

temas, apsaugai. Klasikinis pavyzdys gali būti 

seniausias pasaulyje Jeloustono nacionalinis 

parkas (JAV), kurio pirminiai steigimo tikslai 

nebuvo susiję su biologinės įvairovės apsauga 

(Wright, 1996). Tačiau vėliau jis tapo daugelio 

rūšių saugus prieglobstis. Tipiškas pavyzdys – 

grizlio išsaugojimas ir populiacijos valdymas. 

Šio amerikinio lokio gausumas buvo labai sumažėjęs. 

Jo gyvenamoji teritorija yra didelė ir jis 

laikosi tiek santykinai natūraliose, tiek žmogaus 

paveiktose ekosistemose. Dabar jų gausumas 

yra atkurtas, šių gyvūnų yra net per daug ir jie 

sukelia problemų tiek vietos gyventojams, tiek 

turistams. 

Paprastai nacionaliniai parkai reprezentuoja 

konkrečias biomas, ekoregionus, taip pat šalių 

gamtines ir kitas vertybes. Mažesnėms teritorijoms 

reprezentuoti steigiami regioniniai, valstijų, 

kraštų, provincijų parkai. Dėl plačių parkų funkcijų 

teritorijų tvarkymas yra kompleksinis arba 

gamtotvarkos veiklos yra vykdomos konkrečiose 

teritorijose. Tinkamiausi ir vis dažniau taikomi 

kompleksiniai ekosistemų valdymo planai, 

kai kuriose Europos šalyse – teritorijų tvarkymo 

(erdviniai) planai. 

5.3.4. Gamtos paminklai ir jų apsauga 

Gamtos paminklai yra saugomos teritorijos, 

kurios išsiskiria vienu ar keliais specifiniais 

gamtiniais, kultūriniais, istoriniais ir pan. bruožais 

(objektais), kurie yra vertingi, unikalūs, reti 

ar turi estetinę, reprezentacinę ar kultūrinę reikšmę 

(IUCN, 1994). Gamtos paminklų tvarkymo 

uždaviniai yra šie: 

• išsaugoti gamtos, kultūros ir kitus vertingus 

objektus, turinčius ypatingų bruožų; 

• sudaryti galimybę tirti saugomus objektus, 

skatinti visuomenę domėtis tų objektų vertingumu; 

• apsaugoti saugomus objektus nuo jų naudojimo 

ir riboti veiksmus, kurie gali pakenkti tų 

objektų išsaugojimui; 

• teikti vietos gyventojams galimą naudą, kai 

tai neprieštarauja tvarkymo uždaviniams.

Gamtos paminklų atrankos kriterijai yra šie: 

teritorijoje turi būti vienas ar keli ypatingą gamtinę 

vertę turintys objektai. Tai gali būti vandenų 

akmenys, uolos, įgriuvos, karstiniai ežerai, kriokliai, 

krateriai, fosilijų vietos, smėlio kopos, kai 

kurie gyvi organizmai (pvz., medžiai), geologiniai 

ar geomorfologiniai dariniai (pvz., ozai), fortai, 

archeologinės vietovės (piliakalniai) ir pan. 

Saugoma teritorija turi būti pakankamo dydžio, 

kad būtų galima išsaugoti atrinkus objektus. 

Paprastai teritorijos dydis yra numatomas toks, 

kokiame galima užtikrinti saugomo objekto gerą 

būklę. Šios kategorijos saugomos teritorijos gali 

būti tiek valstybinių, tiek visuomeninių, viešųjų 

organizacijų, tiek privačių asmenų nuosavybė. 

Tokios kategorijos teritorijos išskiriamos nuo 

1978 metų. 

5.3.5. Buveinių ir rūšių tvarkymo vietovės, 

arba gamtiniai draustiniai 

Šiai kategorijai priskiriamos saugomos teritorijos, 

kurių steigimo tikslas yra išsaugoti saugomas 

ir retas rūšis bei buveines, o jam pasiekti 

taikomas aktyvus gamtos tvarkymas (IUCN, 

1994). Tikslui pasiekti keliami šie tvarkymo uždaviniai: 

• vykdyti buveinių tvarkymą siekiant išsaugoti 

svarbias rūšis, jų grupes, bendrijas bei gyvenamosios 

aplinkos fizinius bruožus ir tam yra 

būtinas žmogaus įsikišimas; 

• skatinti mokslinius tyrimus ir aplinkos stebėseną 

(monitoringą) kaip vieną iš svarbiausių 

uždavinių; 

• didinti visuomenės švietimą gamtotvarkos 

srityje tam tikslui skirtose vietose; 

• uždrausti gamtos išteklių naudojimą, kuris 

trukdo įgyvendinti saugomos teritorijos įsteigimo 

tikslus; 

• sudaryti galimybę vietos gyventojams naudotis 

esamais ištekliais, jei tai neprieštarauja 

įsteigimo tikslams. 

Atrankos kriterijai yra šie: teritorija turi būti 

svarbi buveinių ir rūšių išsaugojimui (tai gali būti 

veisimosi, telkimosi per migraciją, žiemojimo 

ir kt. vietos); teritorija turi būti svarbi faunos ir 

floros išsaugojimui nacionaliniu ar vietos lygiu; 

rūšių ir buveinių išsaugojimas turi būti užtikrinamas 

aktyviais tvarkymo veiksmais; teritorijos 

gali būti tiek didelė, tiek maža, priklausomai nuo 

rūšių ir jų buveinių apsaugos poreikių. Šios kategorijos 

saugomos teritorijos gali būti tiek valstybinių, 

tiek visuomeninių, viešųjų organizacijų, 

tiek privačių asmenų nuosavybė. Tokios kategorijos 

teritorijos išskiriamos nuo 1978 metų. 

Iki šiol taikomas saugomų teritorijų skyrimas 

pagal 1994 metų siūlomus tvarkomosios teritorijos 

kategorijos skyrimo kriterijus sukeldavo kai 

kurių problemų šalyse. Vienose šalyse gamtos 

draustiniai užimdavo didžiules teritorijas, kuriose 

tvarkomoji veikla būdavo nedidelė. Jiems 

labiau tikdavo būti priskirtiems II ar V kategorijoms. 

Tuo tarpu kitose šalyse mažas ir fragmentiškai 

išsidėsčiusias saugomas teritorijas arba 

teritorijas, skirtas tik vienai rūšiai apsaugoti, 

buvo sunku priskirti IV kategorijai. Taigi, papildžius 

IV kategorijos kriterijus (IUCN, 2007), bus 

galima tiksliau apibūdinti gamtos draustinius 

ir naujų skyrimo kriterijų taikymas palengvins 

reikalavimų praktinį taikymą įvairiose pasaulio 

šalyse. Naujame teritorijos kategorijos apibūdinime 

akcentuojama, kas yra draustinių įsteigimo 

ir apsaugos tikslas, o gamtotvarkos veiklos yra 

tikslo siekimo būdas. Dalis mažų draustinių ekosistemų 

ar jų dalių negali funkcionuoti savaime, 

be žmogaus įsikišimo. Šiai kategorijai gali būti 

priskiriamos ir teritorijos, kuriose nevykdoma 

aktyvi gamtotvarkos veikla, o teritorija atitinka 

IV kategorijos teritorijų steigimo tikslus. Dažnai 

rūšys ar buveinės gali sėkmingai gyvuoti ir be 

žmogaus įsikišimo. Iš tos teritorijos stebėsenos 

gali paaiškėti, kad ateityje bus būtini aktyvūs 

tvarkymo veiksmai. 

Patikslinti gamtinių draustinių tikslas ir 

uždaviniai. Tokių teritorijų steigimo tikslas – išsaugoti 

rūšis ir buveines kaip ekosistemų komponentus. 

Uždaviniai gali būti susiję ar tik iš dalies 

susiję su biologinės įvairovės apsauga: 

- kultūrinių ir tradicinių tvarkymo veiklų (tradicinė 

žemdirbystė, sodininkystė ir pan.), kurios 

¦ 181 ¦

susijusios su biologinės įvairovės išsaugojimu, 

skatinimas; 

- mokslinių tyrimų ir monitoringo vykdymas; 

- visuomenės švietimas dėl rūšių ir buveinių 

išsaugojimo būtinumo; 

- veiklų, kurios gali trukdyti įgyvendinti pagrindinį 

tikslą, pašalinimas ar sušvelninimas; 

- teikti naudos teritorijoje ar arti jos gyvenantiems 

žmonėms. 

Gamtiniai draustiniai steigiami apsaugoti vieną 

ar kelias juose gyvenančias rūšis ar buveines, 

kurios yra saugomos tiek tarptautiniu, tiek 

nacionaliniu ar vietos mastu; taip pat jie gali būti 

steigiami ir migruojančių gyvūnų rūšių apsaugai. 

Draustinių dydis turėtų priklausyti nuo rūšių ar 

buveinių apsaugos poreikių, kurie turi užtikrinti 

jiems tinkamas gyvenimo sąlygas. Teritorijų dydžiai 

gali būti gerokai mažesni nei kitų kategorijų 

saugomų teritorijų ir saugomi fragmentai gali 

būti lokalizuoti dalyje didelės ekosistemos (dalis 

didelio miško, pvz., keletas kvartalų). Nedidelės 

teritorijos yra ne tokios stabilios kaip didelės, 

todėl jose turi būti nuolatos atliekamas aktyvus 

tvarkymas. Gamtos draustinių apsauga ir tvarkymas 

turėtų būti vykdomas šiomis kryptimis: 

- pusiau natūralių ar natūralių ekosistemų 

fragmentų išsaugojimas užtikrina operatyvią rūšių 

ir jų buveinių apsaugą; saugomi fragmentai 

turi turėti reikiamas apsaugos zonas, jie gali būti 

įsteigti laikinai, kol pagerės saugomos rūšies 

būklė ir neliks grėsmės individų išlikimui toje 

teritorijoje, taip pat tam tikram laikotarpiui, pvz., 

pavasarį ir rudenį traukiantiems paukščiams. 

Tinkama fragmentų apsauga ir tvarkymas sudaro 

sąlygas ateityje greičiau įsteigti nedideles 

saugomas teritorijas didelių ekosistemų masyvuose, 

kai nėra galimybės išpirkti visą plotą ar 

kai žemės savininkai arba naudotojai nesutinka 

su saugomų teritorijų steigimu. Pavyzdžiui, Suomijoje 

yra išperkami atskiri miško kvartalai ar 

pelkės ir jie yra tinkamai saugomi bei tvarkomi, 

tuo užtikrinant rūšių ir jų buveinių gerą būklę; 

- aktyvus natūralių ir pusiau natūralių ekosistemų 

fragmentų tvarkymas užtikrina savaiminį 

tokių ekosistemų gyvavimą. Pavyzdžiui, trūks- 

¦ 182 ¦ 

tant natūralių žolėdžių gyvūnų ir kai ekonomiškai 

neapsimoka ganyti naminius gyvulius, tokius 

plotus būtina tvarkyti pagal atitinkamas gamtotvarkos 

schemas; nusausinus aplinkines teritorijas, 

saugomuose plotuose įrengti įvairias dirbtines 

vandens sulaikymo užtvaras; apleistuose 

atviruose plotuose iškirsti medžius ir krūmus; 

- kultūriškai ir tradiciškai tvarkomo kraštovaizdžio 

palaikymas užtikrina per ilgą laiko tarpą 

prisitaikiusių rūšių išgyvenimą. Tai gali būti senų 

ekstensyviai naudojamų sodų, tradicinių kaimo 

sodybų, medžių juostų ir gyvatvorių išsaugojimas 

ir palaikymas ir pan. 

Gamtinuose draustiniuose, ypač nedidelėse 

teritorijose, būtinos aktyvios tvarkymo priemonės. 

Aktyvios tvarkymo priemonės – tai gamtinės 

sukcesijos sustabdymas ar sulaikymas, 

natūralių gamtinių procesų palaikymas (pvz., 

kontroliuojamas deginimas), atskirų smulkių 

buveinių sukūrimas, invazinių rūšių pašalinimas 

ir pan. Aktyvus tvarkymas skiriasi nuo grėsmių 

pašalinimo, nes, jas pašalinus, įvairūs nepalankūs 

procesai tam tikroje teritorijoje gali vykti 

toliau ir gera apsauga nebus užtikrinta. Dideles 

teritorijas neįmanoma aktyviai tvarkyti, todėl 

dažnai nebūtina didelius plotus paversti ištisomis 

saugomomis teritorijomis. 

Gamtinių draustinių pranašumai prieš kitas 

saugomas kategorijas. Skirtingai nuo kitų didelių 

teritorijų, gamtos draustiniai gali būti išsidėstę 

kraštovaizdyje tarp įvairių ūkiniam naudojimui 

skirtų ar urbanistinių plotų, taip pat atskiros jūrų 

teritorijos. Tokiose vietovėse žmogaus poveikis 

gamtai yra didesnis ir apsauga turi būti labiau 

kontroliuojama, nuolatos atliekami gamtotvarkos 

veiksmai bei būklės stebėsena (monitoringas). 

Tokių saugomų vietovių negalima palikti 

likimo valiai, joms turi būti priskiriami darbuotojai, 

kurie prižiūrėtų ir vykdytų gamtotvarkos ir 

stebėsenos darbus. Draustinių įsteigimas yra 

operatyvesnė gamtosauga, bet sąlygiškai brangesnė 

ploto vienetui, palyginti su didelių teritorijų 

priežiūra. Didelis gamtinių draustinių pranašumas 

prieš kitų kategorijų saugomas teritorijas 

yra lengvesnis ir greitesnis įsteigimas (mažes-

nės žemės išpirkimo lėšos), jie yra steigiami 

žmonių negyvenamose arba mažai gyvenamose 

vietose, kur vietos gyventojų tiesiogiai neliečia 

taikomi apribojimai ir yra palankesnis požiūris į 

saugomas teritorijas. Be to, yra skatinama tradicinė 

ekstensyvi ūkinė veikla. 

Gamtiniai draustiniai tarsi užlopo skyles, kai 

yra problemiška įsteigti žmonių apgyvendintas 

dideles teritorijas. Jų pagalba reikalinga saugant 

buveines ir su jomis asocijuotas rūšis, kai yra 

didelis pavojus joms išnykti iš tam tikros teritorijos. 

Maži draustiniai gali būti jungiamieji didelių 

saugomų teritorijų elementai, t. y. dalis regioninio 

ekologinio tinklo. 

Gamtinių draustiniai išsiskiria iš kitų saugomų 

teritorijų kategorijų. Jų apsaugos režimas 

nėra toks griežtas kaip rezervatų. Rezervatuose 

saugomi natūralūs ekologiniai procesai, tuo 

tarpu draustinių tikslas yra išsaugoti tam tikrų 

sukcesijos stadijų ekosistemas. Nacionaliniai ir 

regioniniai parkai apima dideles gyvenama teritorijas, 

tad jų valdymas ir tvarkymas yra kur kas 

sudėtingesnis. Nelengva apsaugoti didžiulius 

miškų masyvus, teritorijas, kur yra daug gyvenviečių, 

žemės ūkio paskirties žemių, didelės jūrų 

teritorijos, kur vyksta pramoninė žvejyba ir pan. 

Tokių problemų kyla ir saugomose kraštovaizdžio 

ar akvatorijos vietovėse. 

5.3.6. Saugomos kraštovaizdžio ar 

akvatorijos vietovės 

Tai teritorijos, kurios yra vertingos tiek gamtiniu, 

tiek kultūriniu, estetiniu ir rekreaciniu požiūriais, 

jose nuo seniai naudojami gamtiniai ir 

kiti ištekliai ir į teritorijos uždavinių įgyvendinimą 

yra įtraukiamos vietos gyventojų bendruomenės. 

Pagrindiniai tvarkymo uždaviniai yra šie: 

• išsaugoti harmoningus gamtos, kultūrinių 

vertybių apsaugos ir tradicinės žemėnaudos 

santykius; 

• išsaugoti tradicinę gyvenseną ir ekonomines 

veiklas; 

• išsaugoti kraštovaizdžio, buveinių ir rūšių 

įvairovę; 

• vengti tokių žemėnaudos formų, kurios gali 

trukdyti įgyvendinti gamtotvarkos tikslus; 

• skatinti rekreaciją ir pažintinį turizmą; 

• skatinti mokslinius tyrimus ir visuomenės 

švietimą bei įtraukti vietos bendruomenes į 

aplinkos apsaugą; 

• teikti galimybę vietos gyventojų bendruomenėms 

naudotis gamtiniais ištekliais. 

Teritorijos arba atskiros jų dalys gali būti tiek 

valstybinės, tiek savivaldybių ar privačios nuosavybės. 

Kategorija yra adekvati 1978 metais 

priimtai saugomų teritorijų kategorijai. 

Ši saugomų teritorijų kategorija, kaip ir dalis 

kitų IUCN išskirtų kategorijų, susilaukė įvairios 

kritikos (Locki, Dearden, 2005). Minėtieji autoriai 

pabrėžia, kad IUCN siūlomos I–IV kategorijos 

saugomos teritorijos gali būti kaip oficialios 

saugomos teritorijos, o V ir VI kategorijų teritorijos 

turėtų būti priskiriamos ne saugomoms, o 

darnaus (subalansuoto) vystymo teritorijoms. Iš 

tikrųjų, V ir VI kategorijų teritorijų steigimo tikslai 

ir tvarkymo uždaviniai yra nukreipti į subalansuotą 

gamtos išteklių naudojimą, o apsauga yra 

lyg ir antrame plane. Gal ir susidaro įspūdis, kad 

tokios įsteigtos teritorijos neatitinka I–IV kategorijų 

kriterijų. Iš kitos pusės, šių kategorijų plotas 

užima didesnę dalį visų kitų kategorijų saugomų 

teritorijų ir jų neįtraukiant į saugomų teritorijų 

sąrašą, sumažėtų visuotinis saugomų teritorijų 

plotas. Nors V ir VI kategorijų teritorijų apsauga 

ir tvarkymas skiriasi nuo naudojamų I–IV kategorijų 

plotuose, tokio pobūdžio darbai taikomi 

bent jau dalyje teritorijos (atskirose zonose). 

Nepaisant įvairių diskusijų, šios teritorijos yra 

vertingos biologinės įvairovės palaikymui, todėl 

Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijų 

ir IUCN Pasaulio parkų kongresų nutarimuose 

pripažįstama jų svarba ir saugomų teritorijų 

statusas. 

5.3.7. Tvarkomos gamtos išteklių vietovės 

Šiai kategorijai priskiriamos vietovės, kuriose 

yra saugoma biologinė įvairovė, bet kartu 

yra naudojami jų gamtiniai ištekliai. Išteklių 

¦ 183 ¦

naudojimas neturi pakenkti rūšims, bet užtikrinti 

ilgalaikį jų gyvavimą. Šios kategorijos teritorijų 

įkūrimo tikslas yra gamtinių išteklių apsauga 

per jų naudojimą. Dėl to ši kategorija išsiskiria 

iš kitų anksčiau aprašytųjų. IUCN Pasaulio saugomų 

teritorijų komisijos darbo grupė (2007) 

siūlo šią kategoriją vadinti „Gamtinių ekosistemų 

ir subalansuoto gamtinių išteklių naudojimo 

saugoma teritorija“ bei patikslinti ir išplėsti 

steigimo ir tvarkymo tikslus. Šios kategorijos 

teritorijų steigimo tikslas yra išsaugoti gamtos 

ekosistemas skatinant subalansuotą gamtinių 

išteklių naudojimą, kai gamtos išteklių apsauga 

derinama su naudojimu. Šios kategorijos teritorijų 

tvarkymo tikslas lyg ir susideda iš dviejų 

dalių – apsaugos ir naudojimo, tačiau jie negali 

būti suprasti atskirai ir tai negali kelti konfliktų, 

nes jie turi vienas kitą papildyti. Šiame kontekste 

subalansuotas naudojimas apima ekologinius, 

ekonominius, socialinius ir kultūrinius aspektus. 

Manoma, kad šie elementai vienas kitą papildo 

ir yra ypač svarbūs besivystančiose šalyse, kur 

vietos gyventojų gerovė labai priklauso nuo esamų 

gamtinių išteklių. Šių elementų suderinimas 

ir paskatino išplėsti nusistovėjusią kategorijos 

sąvoką. Tikslui įgyvendinti taikytini šie uždaviniai: 

• saugoti biologinę įvairovę (rūšys, ekosistemas 

ir genetinę įvairovę) in situ. Taip pat 

turi būti saugomi ir kiti gamtos komponentai, 

kraštovaizdis, geologiniai bruožai ir pan.; 

• naudoti gamtos išteklius atsižvelgiant į ekologinius, 

ekonominius, socialinius ir kultūrinius 

aspektus; 

• skatinti vietos gyventojų bendruomenes naudoti 

gamtinius išteklius ir tą patirtį perduoti iš 

kartos į kartą; 

• gilinti supratimą tarp gamtos išteklių naudojimo 

ir gamtos apsaugos, bei tai sieti su tradiciniu 

supratimu; 

• skatinti vietinį, regioninį ir nacionalinį gamtos 

išteklių naudojimą; 

• remti mokslinius tyrimus ir aplinkosauginį 

monitoringą gamtos išteklių naudojimo aspektais; 

¦ 184 ¦ 

• vystyti visuomenės švietimą gamtos apsaugos 

ir tvarkymo srityse; 

• sudaryti galimybę vietos gyventojų bendruomenėms, 

gyvenančioms saugomose teritorijose 

ar šalia jų, naudotis gamtos gėrybėmis; 

• remti aplinkai nežalingą rekreaciją ir turizmą. 

Taigi ši kategorija skiriasi nuo kitų saugomų 

teritorijų kategorijų tuo, kad dėmesys yra koncentruojamas 

į gamtinių išteklių naudojimą, 

atsižvelgiant į gamtosauginius, ekonominius, 

socialinius ir kultūrinius aspektus. Uždaviniai 

yra praktiškesni ir susiję su vietos gyventojų poreikių 

tenkinimu, bet suformuluoti atsižvelgiant į 

gamtosaugos reikalavimus, taigi kartu ir šiuolaikiški. 

Šios kategorijos teritorijose galima platesnė 

veikla nei kitose ir yra daugiau taikoma didelėms 

teritorijoms (biomoms), kaip borealiniai 

ir tropiniai miškai, dykumos, kalnai, Amazonės, 

Kongo ar kitų didelių upių baseinai. 

Šeštos kategorijos saugomos teritorijos 

steigiamos tiek globaliu, tiek regioniniu, nacionaliniu 

ar vietos lygmeniu. Svarbu yra derinti 

gamtos išsaugojimą, tradicinį ir subalansuotą 

išteklių naudojimą. Saugomos teritorijos dydis 

turi būti pakankamas, kad ekologinė sistema galėtų 

savaime funkcionuoti ir kad negalėtų joms 

pakenkti neigiamas išorės poveikis. Saugomos 

teritorijos minimalus dydis nenustatytas, svarbu, 

kad ji atitiktų kategorijos reikalavimus. Teritorija 

negali būti steigiama kaip saugoma, jei joje yra 

vien gamtinių išteklių naudojimas, pvz., vykdoma 

miškininkystė, žuvininkystė, grybavimo, uogavimo 

ir pan. veikla. Teritorijose tokia veikla yra 

galima, bet derinama su aukščiau išvardytais 

uždaviniais. Taip pat svarbu, kad vietos gyventojai 

būtų suinteresuoti ne tik išteklių naudojimu, 

bet ir jų išsaugojimu. 

Teritorijos tvarkomoji veikla turi būti susijusi 

tiek su gamtosaugine veikla, tiek su išteklių naudojimu. 

Gamtosauginiais aspektais teritorijoje 

turi būti skiriamos zonos, kuriose galimi specifiniai 

tvarkymo darbai – vienose daugiau susiję 

su gamtos išsaugojimu, kitose – su subalansuotų 

išteklių naudojimu, dar kitose leidžiama 

mišri veikla. Taip pat tikslinga išskirti zonas, kur

gamtos ištekliai būtų išvis nenaudojami, nes tai 

yra svarbu išteklių atsikūrimui. Teritorijose reikia 

išskirti plotus, kur turi būti vykdomas monitoringas 

– tiek gamtos apsaugos, tiek išteklių naudojimo 

zonose. Taip pat rekomenduojama skirti 

apsaugos (buferines) zonas. Išteklių naudojimo 

atžvilgiu teritorijos turi būti tvarkomos taip, kad 

nebūtų pakenkta jų ekologiniam stabilumui. 

Konkrečiai nenustatyta, kiek galima išteklių naudoti, 

tai galima nustatyti nacionaliniais, regioniniais 

ar savivaldos reglamentais. Teritorijose 

tikslinga skatinti gamtinių išteklių pagausinimą 

ar atkūrimą (pvz., galimas žuvų įveisimas, atskirų 

augalų plotų dirbtinis užsodinimas ir pan.); 

iš pradžių išteklius galima gausinti ex situ, po to 

perkelti į natūralią aplinką. Svarbu, kad teritorijos 

tvarkymu būtų suinteresuotos gyventojų vietos 

bendruomenės. Tikimasi, kad vietos bendruomenių 

įtraukimas ir atsakomybės delegavimas 

užtikrins ilgesnį gamtinių išteklių naudojimą. 

Pasiūlyti šeštos kategorijos saugomų teritorijų 

steigimo pakeitimai geriau atitinka darnaus 

vystymo strategiją, taip pat dera su Biologinės 

įvairovės konvencijos uždaviniais. Jau buvo minėta, 

kad ši teritorijų kategorija daugiau taikoma 

besivystančioms šalims, kur vietos gyventojų 

gerovė labai priklauso nuo gamtinių išteklių. Dėl 

to ši kategorija yra labiau pritaikyta toms šalims, 

jų tvarkymo tikslas ir uždaviniai skiriasi nuo kitų 

saugomų teritorijų kategorijų, ypač nuo rezervatų 

ir gamtos draustinių. 

5.3.8. Biosferos rezervatai ir jų 

tvarkymo ypatybės 

Jungtinių Tautų UNESCO programos „Žmogus 

ir biosfera (MAB)“ rėmuose buvo įsteigti biosferos 

rezervatai (MAB, 1974). Steigimo tikslas 

buvo sukurti savotišką mokslinę laboratoriją, 

kurioje būtų numatytos skirtingos apsaugos ir 

naudojimo zonos, vykdomi tyrimai ir stebėsena 

(monitoringas), sudarantys visos šalies ar 

regiono minėtosios programos dalį. Biosferos 

rezervatai yra steigiami vadovaujantis nacionaliniais 

teisės aktais, bet juos visuotiniu mastu 

registruoja ir jų veiklą koordinuoja minėtoji programa. 

Dabar biosferos rezervatai pagal Tarptautinės 

gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) saugomų 

teritorijų klasifikaciją nėra skiriami į atskirą 

kategoriją, jie buvo išskirti į atskirą kategoriją 

ankstesnėje saugomų teritorijų sistemoje (IUCN, 

1978). Pagal dabartinį klasifikavimą, biosferos 

rezervatai gali apimti IUCN išskirtas įvairių kategorijų 

saugomas teritorijas: rezervatus, nacionalinius 

parkus, gamtos draustinius ir pan. 

Biosferos rezervatų nurodytos trys funkcijos 

(tikslai plačiąja prasme): apsaugos, švietimo ir 

mokymo bei subalansuoto vystymo. Biosferos 

rezervatą sudaro trys zonos: branduolio arba 

branduolys, apsauginė (buferinė) ir tarpinė arba 

pereinamoji (5.4 pav.). Branduolio zona yra 

skirta išimtinai ekosistemų apsaugai, ūkinė ir 

kita veikla joje negalima, išskyrus aplinkos monitoringą, 

o kai kuriose šalyse ribojami ir moksliniai 

tyrimai. Branduolio zonoje nėra gyvenviečių. 

Apsauginėje zonoje leidžiama tokia žmonių 

veikla, kuri nedaro neigiamo poveikio rezervato 

Apsauginė zona 

Branduoliai 

Tarpinė zona 

5.4 pav. Biosferos rezervato struktūra: 

branduolio, apsauginė ir tarpinė zonos (pagal 

Council of Europe, 2007). S – stebėsenos (monitoringo) 

stotis, R – mokslinių tyrimų laboratorija, 

T – turizmo ir rekreacijos infrastruktūra, 

E – švietimo ir informacijos centras. 

¦ 185 ¦

anduolio zonos aplinkai. Apsauginėje zonoje 

vykdomi įvairūs rezervato administracijos koordinuojami 

moksliniai tyrimai, gali veikti informacijos, 

turizmo ir rekreacijos centrai, joje gali būti 

gyvenviečių. Moksliniai tyrimai gali būti ne tik 

taikomieji, bet ir fundamentalaus pobūdžio; ypač 

yra skatinami žmogaus veiklos poveikio gamtos 

ekosistemoms tyrimai. Tarpinėje zonoje galima 

ribota ūkinė veikla, gali būti išvystyta turizmo 

ir pažintinė infrastruktūra. Paprastai veiklą šioje 

zonoje reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai. 

Tarpinėje zonoje vykdoma ekonominė ir socialinė 

veikla, į kurią įtraukiamos suinteresuotosios 

žmonių grupės į saugomos teritorijos valdymą 

ir pan. 

Įvairiose šalyse biosferos rezervatų steigimo 

principai skiriasi, bet laikomasi tipinės struktūros. 

Paprastai branduolio zoną sudaro rezervatai 

arba kai kuriais atvejais – gamtos draustiniai; 

apsaugos zonas gali sudaryti draustiniai ar kitų 

kategorijų saugomos teritorijos. Neretai nacionaliniams 

ar regioniniams parkams nustatyta 

tvarka suteikiamas biosferos rezervatų statusas. 

Juose skiriamos zonos, būdingos biosferos rezervatams. 

Bet yra ir kitokių pavyzdžių, pvz., iš 

pradžių įsteigtą Kamarko biosferos rezervatą 

(1977) sudarė tik branduolio zona, į kurią buvo 

įtraukti Kamarko regioninis parkas bei keli draustiniai. 

Vėliau teritorija buvo išplėsta ir sukurtos 

kitos zonos. Lietuvoje yra vienas – Žuvinto biosferos 

rezervatas. Jis įsteigtas 2002 metais 

Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio botaninio 

ir zoologinio bei Amalvo botaninio ir zoologinio 

draustinių pagrindu, prijungiant ir aplinkines teritorijas. 

Daug dėmesio ir palaikymo sulaukia biosferos 

rezervatai, įsteigti dviejų ar kelių šalių 

pasienio zonoje. Tokiu būdu įsteigtoms nacionalinėms 

saugomoms teritorijoms suteikiamas 

tarptautinio biosferos rezervato statusas. Atskirose 

nacionalinėse saugomose teritorijose laikomasi 

panašaus apsaugos režimo, atliekamos 

bendros mokslinių tyrimų ir stebėsenos (monitoringo) 

programos, panašios gamtotvarkos 

veiklos ir pan. Tokiose saugomose teritorijose 

¦ 186 ¦ 

vykdomos bendradarbiavimo per sieną programos 

ir projektai, dažnai yra sudaromas bendras 

jungtinis organizacinio valdymo organas (taryba, 

komisija). Bendradarbiavimas per sieną yra 

skatinamas įvairių tarptautinių organizacijų, yra 

įkurta daug paramos programų. 

Biosferos rezervatų tvarkymas yra susijęs 

su zonų tvarkymo reikalavimais. Pirmiausia, 

tvarkant reikia atsižvelgti į biosferos rezervato 

apsaugos ir tvarkymo ypatybes, taip pat į konkrečių 

kategorijų saugomų teritorijų, kurios yra 

biosferos rezervato sudėtyje, tvarkymo reikalavimus. 

Taigi nėra bendros tvarkymo strategijos 

visai biosferos rezervato teritorijai. 

5.4. Paneuropinis ekologinis tinklas 

5.4.1. Visos Europos ekologinis 

tinklas – vientisa saugomų 

teritorijų sistema 

Visos Europos (arba vadinamojo Paneuropinio) 

ekologinio tinklo sukūrimo teisinis pagrindas 

buvo sukurtas 1979 metais, pasirašius Berno 

konvenciją (žiūr. 2 skyrių). Visos Europos ekologinis 

tinklas apima ne tik Europos Sąjungos 

šalis, visą Europą, bet gali apimti Rusijos azijinę 

dalį, Vidurinės Azijos šalis, Šiaurės Afrikos šalis, 

jei jos yra ratifikavusios Berno konvenciją. 

Visos Europos ekologinio tinklo sukūrimo 

tikslas yra užtikrinti Europos svarbos ekosistemų, 

buveinių, rūšių ir kraštovaizdžio bruožų 

gerą (tinkamą) būklę, sujungiant vertingų gamtiniu 

požiūriu teritorijas į vientisą sistemą. Sukūrus 

vientisą saugomų ir planuojamų saugoti 

teritorijų sistemą (tinklą), galima taikyti ne tik 

bendrus apsaugos ir tvarkymo principus, bet 

tai palengvina ir rūšių migravimą fragmentuotame 

kraštovaizdyje. Šiam tikslui įgyvendinti būtina 

palaikyti natūralius ekosistemų procesus, 

gyvybingas populiacijas, subalansuotą gamtinių 

išteklių naudojimą bei tradicinį pusiau natūralų 

kraštovaizdį. Ekologinio tinklo prioritetinis tikslas 

yra biologinės įvairovės apsauga. Kadangi

Paneuropinio ekologinio tinklo pagrindas buvo 

visos Europos biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio 

strategija, tai, skirtingai nuo Emeraldo ekologinio 

ir kitų panašių tinklų, gana svarbią vietą 

užima ir kraštovaizdžio apsauga. 

Visos Europos ekologinio tinklo funkcinę 

struktūrą sudaro branduolys, ekologiniai koridoriai, 

apsaugos zonos, taip pat gali būti skiriamos 

ir jungiamosios grandys. Europos Tarybos 

Berno konvencijos vykdomasis komitetas įkūrė 

ekspertų grupę, kuri 1998 m. parengė ekologinio 

tinklo formavimo rekomendacijas (Council of 

Europe, 1999). Paneuropinis ekologinis tinklas 

turi sujungti visus esamus tiek tarptautinius, tiek 

nacionalinius bei vietinius tinklus. Visos Europos 

ekologinio tinklo branduolio zonas turi sudaryti 

pagal įvairius tarptautinius susitarimus įsteigtos 

saugomos teritorijos (JT UNESCO Biosferos 

rezervatai, UNESCO Pasaulio Paveldo vietovės, 

Ramsaro konvencijos vietovės, Diploma Europea 

vietos, Europos Biogenetiniai rezervatai 

ir pan.), Emeraldo ir Natura 2000 vietovės bei 

svarbios ekologiniu požiūriu nacionalinės saugomos 

teritorijos. Tokiu būdu buvo pradėta kurti 

Europos saugomų teritorijų sistema. Atskiros 

šalys pradėjo jungti įvairias saugomas ir vertingas 

saugotinas teritorijas į vientisą sistemą, taip 

sukurdamos teorinį pagrindą europiniam ekologiniam 

tinklui. Dalyje Vakarų Europos šalių, taip 

pat Čekijoje, buvo sukurti nacionaliniai ekologiniai 

tinklai. Geri pavyzdžiai yra Olandijoje, Prancūzijoje, 

Belgijoje ir kitose šalyse. Pirmą akstiną 

ekologiniam tinklui kurti Lietuvoje padėjo nuo 

1983 metų kuriamas Lietuvos gamtinis karkasas. 

Didelis praktinis žingsnis buvo žengtas parengus 

Lietuvos kompleksinę gamtos apsaugos 

5.5 pav. Lietuvos gamtinio karkaso schema (Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, 

2002) 

¦ 187 ¦

schemą (G. Pauliukevičius ir k.t., nepublikuoti 

duomenys, 1984–1986) bei paruošus gamtinio 

karkaso koncepcinį modelį (Kavaliauskas, 

1990). 1989 metais buvo sudarytos valstybinio 

lygmens (M 1:300 000) bei 1993 m. regioninio 

lygmens visiems 44 rajonams (1:50 000) gamtinio 

karkaso schemos (Kavaliauskas, 1995). 

Gamtinio karkaso topografinė lokalizacija buvo 

pagrista kraštovaizdžio gamtinių, pirmiausia 

hidrografine, migracinių ryšių analize, gamtinio 

komplekso gravigeninės struktūros vertinimu 

bei bioekologinių stabilizatorių geosistemose 

išsaugojimu ir gausinimu. Pagal anksčiau paminėtą 

Lietuvos gamtinio karkaso koncepciją, jį 

sudaro: a) geoekologinės takoskyros (teritorijų 

juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba 

bei jautrumu pasižyminčias vietoves. Jos skiria 

stambias geosistemas ir palaiko ekologinę 

pusiausvyrą tarp šių sistemų), b) geosistemų 

stabilizavimo arealai ir ašys/centrai (teritorijos, 

atliekančios ekologinę kompensaciją geosistemose), 

c) migraciniai koridoriai (slėniai, ra- 

¦ 188 ¦ 

5.6 pav. Lietuvos ekologinio tinklo principinė schema (Lietuvos gamtos fondas, 2000) 

guvynai ir dubakloniai, kitos žemesnėse reljefo 

vietovėse esančios teritorijos, kuriomis vyksta 

intensyvi geodinaminė bei bioinformacinė apykaita). 

Įdirbis galėjo būti tvirtas pagrindas kuriamai 

Lietuvos ekologinio tinklo sistemai. Tačiau 

nacionalinis ekologinis tinklas, kuris turi remtis 

visos Europos ekologinio tinklo, Emeraldo bei 

Natura 2000 tinklų koncepcijomis, negali būti 

kuriamas vien gamtinio karkaso principais. Dėl 

įvairių specialistų nesutarimo dar egzistuoja tiek 

gamtinio karkaso, tiek ekologinio tinklo sąvokos. 

Pagal saugomų teritorijų įstatymą (2001) ekologinis 

tinklas yra sudedamoji gamtinio karkaso 

dalis. Lietuvos ekologinio tinklo koncepcija buvo 

suformuluota remiantis Paneuropinio ekologinio 

tinklo principais (Mierauskas ir kt., 2000; Sepp, 

Kaasik, 2002). Norint sukurti ekologinį tinklą 

gamtinio karkaso sudėtyje yra būtina parengti ir 

patvirtinti ekologinio tinklo išskyrimo kriterijus, 

pagal kuriuos jį būtų galima lokalizuoti gamtiniame 

karkase.

5.4.2. Ekologinio tinklo funkcinė ir 

erdvinė struktūra 

Ekologinį tinklą sudaro branduolio zona, 

arba branduolys (dar vadinama šerdine zona, 

arba biocentru), ekologiniai (arba biologiniai) 

koridoriai, apsauginė (buferinė), atkuriamosios 

(renatūralizavimosi arba gamtos vystymosi) zonos 

bei jungiamieji elementai. Kiekvienas struktūrinis 

elementas turi savo funkcijas ir ši visuma 

sudaro ekologinį tinklą kaip funkcionuojančią 

sistemą (Council of Europe, 2007, 1999; Bennett, 

1991). Remiantis minėtais šaltiniais, pateikiama 

trumpa ekologinio tinklo struktūrinių dalių 

apžvalga. 

Branduolio zona (branduolys). Branduolio 

zonomis skiriamos teritorijos, kurios yra skirtos 

išsaugoti vertingas ekosistemas, augmenijos ir 

gyvūnijos rūšis ir jų bendrijas. Jos turi būti ekologiškai 

integruotos teritorijos (atitinkančios toje 

vietoje esančias dirvožemio, vandens režimo ir 

klimato sąlygas), kurias sudaro natūralios, beveik 

natūralios, pusiau natūralios ekosistemos, 

išsiskiriančios didele biologine įvairove ir kuriose 

yra palyginti maža antropogeninė apkrova. 

Branduolio zona turi ne tik užtikrinti rūšių veisimosi, 

mitybos ir gyvenimo sąlygas, bet ir teikti 

prieglaudą užklydusioms ar migruojančioms 

rūšims. Branduolys turi jungtis su zonomis ekologiniais 

koridoriais ir juosiamas apsauginės 

zonos. 

Branduolio zonos gali būti skiriamos į unikaliąsias, 

reprezentacines, paprastąsias, sudėtines. 

Unikaliosios zonos išsiskiria unikalia 

regione ar šalyje ekosistema, reprezentacinės 

zonos reprezentuoja tipines regiono ar šalies 

ekosistemas, paprastosios zonos turi tik vienos 

rūšies ekosistemą, sudėtinės zonos susideda 

iš kelių ekosistemų. Didesnės ir vertingesnės 

branduolio zonos sudaro centrines, o mažesnės 

ir ne tokios vertingos – jungiamąsias. Sudarant 

ekologinio tinklo sistemą, branduolio zonoms 

priskiriamos jau esamoms gamtoje arba gali 

būti planuojamos, t. y. suformuojamos tinkamoje 

vietoje netolimoje ateityje. Branduolio zonos 

dydis yra skirtingas kiekvienam teritoriniam lygmeniui 

(Europai, regionui, šaliai ir pan.). 

Ekologiniai koridoriai. Ekologiniai koridoriai 

– tai teritorijos, jungiančios branduolio zonas. 

Jie reikalingi gyvūnų rūšių migravimui ir plitimui, 

keitimuisi genetine informacija tarp populiacijų. 

Iš kitos pusės, tai gali būti kai kurių rūšių gyvenimo 

(dažniausiai laikina) vieta. Koridorių funkcionalumas 

priklauso nuo jų erdvinių parametrų 

(pločio ir ilgio), struktūros ir rūšių sudėties bei 

ekologinių sąlygų. Jų reikšmė atskiroms rūšims 

ar sistematinėms grupėms skiriasi. 

Pagal struktūrą ir sudėtį ekologiniai koridoriai 

yra skirstomi į vientisus, fragmentiškus, monotipinius 

ir politipinius. Vientisi koridoriai jungia 

branduolius nenutrūkstamai, o fragmentiški 

sudaryti iš atskirų, izoliuotų dalių, kurios viena 

nuo kitos nelabai nutolusios, kad tą nuotolį 

galėtų įveikti rūšys. Vientisi koridoriai gali būti 

linijiniai, t. y. priminti siauras juostas (želdinių 

juostos, upeliai ir pan.), bei nelinijiniai (plačių 

želdinių juostos, miškeliai ir pan.). Monotipiniai 

koridoriai yra sudaryti iš vienodų ar labai panašių 

ekosistemų ar bendrijų (želdinių), tuo tarpu 

politipiniai – iš skirtingų ekosistemų ar bendrijų. 

Pastarųjų kaip koridorių reikšmė atskiroms 

rūšims yra mažesnė. Koridoriai taip pat skiriasi 

lygmeniu (europinis, regioninis (ir nacionalinis), 

vietinis). 

Apsauginės (buferinės) zonos. Apsauginės 

zonos yra teritorijos, kurios juosia branduolio 

zonas ir ekologinius koridorius. Jų funkcijos yra 

apsaugoti branduolius ir koridorius bei mažinti 

neigiamą antropogeninį poveikį jiems. Priklausomai 

nuo teritorinio lygmens bei ekosistemų 

ar rūšių jautrumo antropogeniniam poveikiui, 

apsauginių zonų dydis yra skirtingas. 

Jungiamieji elementai. Ekologiniu požiūriu 

jungiamieji elementai yra labai svarbūs ir savo 

funkcijoms artimi branduoliams ar koridoriams. 

Jie lyg ir savotiškos tarpinės grandys. Tai nedidelės 

izoliuotos teritorijos, kurios gali būti atskiroms 

rūšims tiek kaip maži branduoliai, tiek kaip 

fragmentiški koridoriai. Tačiau dėl savo mažumo 

ar dėl netinkamo atstumo jie negali būti skiriami 

¦ 189 ¦

kaip branduoliai, o būdami atokiai vienas nuo 

kito negali atstoti koridorių. Paprastai jungiamieji 

elementai yra tos teritorijos, kurios pagal 

erdvinius parametrus (plotą ar ilgį) ir atstumą 

neatitinka branduolio zonos reikalavimų. Dėl to 

jų reikšmė vietiniam tinklui yra ypač didelė. 

Atkuriamosios (renatūralizavimosi) zonos 

gali būti teritorijos, kurios buvo pažeistos ir kurioms 

reikia renatūralizuotis (tai išnaudoti durpynai, 

karjerai ir pan.). Jos potencialiai ateityje 

turi tapti branduolio zonomis arba ekologiniais 

¦ 190 ¦ 

Branduolys 

Juostinis koridorius 

Struktūrinis koridorius 

Restauravimo zona 

5.7 pav. Ekologinio tinklo struktūra (pagal Council of Europe, 2007) 

koridoriais, tačiau šiuo metu dėl lėšų stygiaus 

ar kitų sunkumų jos negali būti skiriamos kaip 

branduolio zonos ar koridoriai. Atkuriamosios 

zonos yra panašios į planuojamas branduolio 

zonas, tačiau pastarosios išsiskiria tuo, kad jos 

yra sukuriamos, o atkuriamosios zonos renatūralizuojamos 

arba savaime atsikuria. Tačiau 

griežtų reikalavimų šioms zonoms nėra, ir atkuriamosios 

zonos gali būti traktuojamos ir kaip 

planuojamieji branduoliai. 

Jungiamieji elementai 

Branduolys 

Apsauginė zona

Ekologinio tinklo lygmenys. Teritoriniu požiūriu 

skiriami šie tinklo lygmenys (lygiai): europinis, 

regioninis ir vietinis. Europinis lygmuo 

jungia stambaus ploto ir ilgio branduolius bei 

koridorius, kurie yra svarbūs europiniu mastu 

ir Europos biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės 

išsaugojimui. Paprastai kiekvienoje šalyje 

jų yra nedaug ir jie sudaromi iš įvairių stambių 

ekosistemų kompleksų, sujungiant juos bendrame 

Europos kontekste. Regioninis lygmuo 

yra skirtas išsaugoti biologinę ir kraštovaizdžio 

įvairovę regiono lygmeniu, t. y. šalies, apskrities 

mastu. Kai kurios šalys skiria nacionalinį lygmenį. 

Regioniniu lygmeniu formuojamas saugomų 

teritorijų tinklas, reikalingas išsaugoti biologinę 

ir kraštovaizdžio įvairovę bei kitas gamtos vertybes 

šalies mastu. Regioninis lygmuo gali 

būti formuojamas konkrečiam regionui: tai gali 

būti apskritis arba šalies biogeografiniai rajonai 

ar net keli administraciniai rajonai. Vietinio lygmens 

tinklai sudaromi siekiant išsaugoti vietos 

gamtos vertybes ir formuojami paprastai rajono, 

miesto, seniūnijos ar kitu teritoriniu mastu. 

Kiekvieno lygmens mastelis ir jų dydis yra skirtingi. 

Sudarant ekologinį tinklą vietiniu lygmeniu 

rekomenduojama naudoti 1 : 10 000 mastelį, 

regioniniu lygmeniu – 1 : 50 000 (biogeografiniam 

rajonui arba apskričiai), šaliai – 1 : 200 

000 (arba 1 : 300 000). Lietuvai rekomenduoti 

branduolio zonų plotai pagal ekosistemų tipus 

(Mierauskas ir kt., 2000). 

5.4.3. Ekologinio tinklo sudarymo 

principai ir tvarkymo ypatybės 

Ekologinis tinklas formuojamas atsižvelgiant 

į jo kūrimo tikslą ir uždavinius. Ekologinio tinklo 

suformavimui naudojami ekologinio vertinimo 

(tinkamumo) kriterijai ir indikatorinės rūšys 

bei buveinės, kurios gali būti kaip indikatoriai, 

rodantys tinkamą ekologiniam tinklui vietą. Be 

to, formuojant tinklą reikia laikytis tiek bendrųjų 

principų, tiek atskirų jų elementų skyrimo principų. 

Taikomi šie keturi bendrieji principai, kuriais 

remiantis nustatoma ekologinio tinklo vieta ir 

konfigūracija. Pirma, planuojama saugoti teritorija, 

kuri susideda iš buveinių ar kraštovaizdžio 

elementų, turi turėti galimybę būti išplėsta labiau 

nei tik šie numatomi saugoti elementai. Antra, 

planuojama teritorija turi būti tinkama: būti pakankamai 

didelė, turėti pakankamai saugomų teritorinių 

elementų, būtinos gyvybingos nykstančių 

ir retų rūšių populiacijos, nepažeisti aplinkos 

procesai, nuo kurių priklauso biologinė įvairovė. 

Trečia, atskiri elementai turi turėti jungiamuosius 

ryšius, t. y. būti pakankamai arti, kad rūšys 

galėtų plisti. Ketvirta, bet kuri žmogaus veikla 

saugomuose teritoriniuose elementuose turi nepakenkti 

aplinkos procesams ir juos turi juosti 

apsauginės zonos, sumažinančios potencialų 

neigiamą poveikį. 

Visos Europos ekologinio tinklo sudarymo 

principai detaliai išdėstyti Europos Tarybos do- 

5.3 lentelė. Rekomenduojami pagrindiniams ekosistemų tipams branduolio zonos dydžiai 

(Mierauskas ir k.t., 2000) 

Ekosistemų tipai 

Lygmenys (plotas ha) 

europinis regioninis vietinis 

Miškas > 1000 500–1000 0– 00 

Stovinčio vandens telkinys > 100 > 10 1–5 

Pieva > 100 10–50 1–5 

Pelkė > 00 10–100 0,5–5 

Smėlynai ir kiti atviri plotai > 100 > 10 1–5 

Parkai ir giraitės > 100 10–50 1–10 

¦ 191 ¦

kumente „Paneuropinio ekologinio tinklo vystymo 

rekomendacijos“ (Council of Europe, 1999). 

Lietuvos ekologinio tinklo sudarymo principai ir 

pasiūlymai pateikti Aplinkos ministerijai ir yra 

publikuoti (Mierauskas ir kt., 2000; Sepp, Kaasik, 

2002). 

Ekologinio tinklo tvarkymo ypatybės. Ekologinio 

tinklo elementai tvarkomi laikantis saugomų 

teritorijų kategorijų, buveinių tvarkymo ir 

rūšių valdymo reikalavimų, kurie aptarti ankstesniuose 

knygos skyriuose, ir atsižvelgiant į 

Natura 2000 vietovių tinklo tvarkymo ypatybes. 

Naujų elementų sukūrimas, restauravimas ar rehabilitavimas 

yra taip pat atliekami laikantis minėtųjų 

rekomendacijų. Ekologinio tinklo elementų 

tvarkymui atskirų reikalavimų nėra. Steigiant 

elementus kaip savarankiškas saugomas teritorijas 

būtina vadovautis tiek bendraisiais saugomų 

teritorijų atrankos, steigimo ir projektavimo 

reikalavimais, tiek nacionaliniais. Planuojant 

sukurti atskiras zonas ar elementus laikomasi 

atitinkamų teritorijų planavimo reikalavimų. 

¦ 192 ¦ 

5.5. Europos Bendrijų ekologinis 

tinklas Natura 2000 

5.5.1. Natura 2000 ekologinio tinklo 

sukūrimas 

Natura 2000 tinklo kūrimo pagrindas buvo 

Emeraldo ekologinis tinklas, kurį bandė kurti 

kai kurios Europos Tarybai priklausančios šalys. 

Kadangi Berno konvencijoje nėra teisinių ir 

finansinių svertų, Emeraldo ekologinis tinklas 

buvo suformuotas tik nedaugelyje šalių, bet tai 

prisidėjo prie Natura 2000 tinklo formavimo: panašūs 

steigimo principai, naudojami moksliniai 

duomenys, duomenų kūrimo ir valdymo bazė. 

Sukaupta patirtis ir duomenys buvo panaudoti 

naujam ekologiniam tinklui sukurti. Priėmus Buveinių 

direktyvą, buvo pradėtas formuoti Europos 

Bendrijos svarbos saugomų teritorijų ekologinis 

tinklas Natura 2000. 

Natura 2000 teritorijų tinklo tikslas yra sukurti 

bendrą Europos Bendrijos svarbos saugomų 

teritorijų ekologinį tinklą Europos Sąjungos 

šalyse, skirtą saugoti ir atkurti nykstančias 

Europos Bendrijos svarbos buveines ir rūšis. 

Natura 2000 tinklas kuriamas biogeografinių 

regionų pagrindu, kurių iš pradžių buvo penki. 

Prisijungus naujoms šalims narėms, dabar išskirti 

devyni regionai: alpinis, atlantinis, Juodosios 

jūros, borealinis, žemyninis (kontinentinis), 

Makaronezijos, Viduržemio jūros, panoninis ir 

stepinis. Lietuva priskiriama borealiniam regionui, 

t. y. kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, 

Suomija bei Švedija. 

Biogeografinių regionų skyrimas yra svarbus 

aspektas, nes vienos ar kitos buveinės ir rūšys 

gali būti retos viename regione, o dažnos – kitame 

arba jų buvimas kitame regione nėra istoriškai 

užfiksuotas, pvz., iberinė lūšis Lynx pardinus 

yra saugoma Viduržemio jūros regione, o kituose 

neaptinkama. Taip pat gali būti svyravimų ir 

regiono mastu, pvz., europinei lūšiai Lynx lynx 

steigiamos buveinių apsaugai svarbios teritorijos 

(BAST), tuo tarpu Estijoje ir Suomijoje šiai 

rūšiai specialiai jos nesteigiama. Taigi Europos 

Sąjungos mastu vienos buveinės ar rūšies 

griežtesnė apsauga gali būti kompensuojama 

kitų šalių atžvilgiu. 

Natura 2000 tinklo steigimas ir jo kriterijai 

yra skirtingi. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos 

yra steigiamos remiantis Buveinių direktyvos 

I ir II priedais bei kriterijais, kurie yra 

išdėstyti III priede. Teritorijų parinkimas turi būti 

pagrįstas vien moksline informacija. I priede 

išvardyti Europos Bendrijos svarbos buveinių 

tipai, o II priede – gyvūnų (išskyrus paukščius) 

ir augalų rūšys, kurių apsaugai turi būti įsteigtos 

saugomos teritorijos. III priede išdėstyti kriterijai 

numato pagrindinius reikalavimus, kodėl reikia 

steigti šias saugomas teritorijas. Pirmiausia 

svarbu yra tai, kiek vienas ar kitas buveinių tipas 

reprezentuojamas saugomose teritorijose, 

koks yra buveinių tipo įvertinimas visuotiniu ir 

Europos Bendrijos mastu, koks yra jų apsaugos 

statusas ir kokios galimybės restauruoti vieto-

ves su buveinių tipais; koks yra rūšių populiacijų 

dydis ir tankis šalyje, ar rūšių arealai yra izoliuoti, 

ar yra galimybė restauruoti saugomas teritorijas 

ir kokia yra rūšių padėtis visuotiniu mastu. 

Taip pat reikia atsižvelgti, koks bus šalies indėlis 

į saugomų teritorijų europinio ekologinio tinklo 

Natura 2000 sistemą. Tuo atveju, kai šalis yra 

numačiusi įsteigti daugiau nei 5 % viso šalies 

ploto užimančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų, 

Komisijai sutikus, III priedo kriterijus galima 

taikyti laisviau. 

Šiuo metu ES šalys yra įsteigusios buveinių 

apsaugai svarbių ir paukščių apsaugai svarbių 

teritorijų. Europos Komisija nustatyta tvarka tikrina, 

ar jų yra įsteigta pakankamai. Šalys, siekusios 

narystės, tai turėjo padaryti iki įstojimo 

datos. Paukščių apsaugai svarbias teritorijas 

būtina įsteigti iki įstojimo dienos. Buveinių apsaugai 

svarbias teritorijas būtina parinkti ir įteisinti 

kaip Europos Bendrijai tinkamas teritorijas 

bei pateikti Komisijai tinkamų vietovių sąrašą iki 

įstojimo datos. Pasiūlytos teritorijos yra vadinamos 

kaip „tinkamos Europos Bendrijos svarbos 

teritorijos“ (pSCI). Lietuvoje Aplinkos ministro 

įsakymu yra patvirtinamas „Vietovių, atitinkančių 

gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų 

atrankos kriterijus, sąrašas, skirtas pateikti 

Europos Komisijai“. Pagal Komisijos sprendimą 

(97/266/EEC), sąraše turi būti ne tik išvardytos 

teritorijos, bet ir nurodoma tokia informacija apie 

vietoves: vietovės žemėlapis ir pavadinimas, geografinė 

padėtis ir duomenys, atsižvelgiant į III 

priedą apie Europos Bendrijai svarbių buveinių 

tipus ir rūšis, ypač apie prioritetines. Europos 

Bendrijos svarbos buveinių tipai yra tie, kuriems 

iškilęs pavojus išnykti gamtiniame savo areale, 

yra paplitę mažame areale arba yra ypatingi buveinių 

tipų viename ar keliuose iš devynių Europos 

biogeografinių regionų pavyzdžiai. Europos 

Bendrijos svarbos rūšys yra tos, kurioms iškilusi 

grėsmė išnykti visame Vakarų Palearktikos 

regione (išskyrus arealo pakraščius), lengvai 

pažeidžiamos, retos (paplitusios mažomis populiacijomis) 

arba endeminės. Duomenys turi 

būti pateikti Natura 2000 duomenų bazės for- 

mato kompiuterinėse laikmenose. Komisijos 

Aplinkos direktorato Gamtos ir biologinės įvairovės 

skyrius organizuoja jų peržiūrą. Komisija 

turi per 3 metus atrinkti teritorijas, kurios yra Europos 

Bendrijos svarbos. Tam tikslui pasitelkiamos 

pagal sutartis ekspertinės organizacijos. 

Jos apibendrina pateiktus duomenis, palygina 

kiekvienos šalies indėlį į bendrą biogeografinio 

regioną ir paruošia medžiagą svarstymui. 

Natura 2000 tinklo steigimas vykdomas trimis 

fazėmis. Trumpai jas galima apibūdinti taip. 

I fazė – nacionalinių sąrašų parengimas. 

Šalys sudaro nacionalinius buveinių apsaugai 

svarbių teritorijų sąrašus – tai teritorijos, kurios 

gali būti pripažintos kaip Europos Bendrijos 

svarbos teritorijos (EBST). Sąrašas rengiamais 

šiais etapais: 

• parengiamas ES buveinių interpretavimo nacionalinis 

vadovas; 

• parenkamos teritorijos, remiantis Buveinių 

direktyvos I, II ir III priedais; 

• įvertinama esamų buveinių (I priedas) ir rūšių 

(II priedas) būklė; 

• renkami duomenis ir pildoma Natura 2000 

duomenų bazė. 

Sudarytus potencialių teritorijų sąrašus kartu 

su atitinkamais duomenimis siunčia į ES Komisiją. 

Pasiūlytoms teritorijoms taikomi direktyvos 

6 str. 2, 3 ir 4 punktai. 

II fazė – Komisija vertina Europos Bendrijos 

svarbos teritorijų sąrašą. 

• Komisija konsultuojasi su Buveinių komitetu; 

• tikrina, ar parenkant teritorijas buvo teisingai 

pritaikyti direktyvos III priede nurodyti kriterijai; 

• duomenų tinkamumą ir patikimumą patikrina 

Komisijos pasamdyta ekspertinė organizacija; 

• kiekvienas biogeografinis regionas peržiūrimas 

atskirai – rengiami biogeografiniai seminarai; 

• kiekviena siūloma potenciali teritorija turi 

įnešti svarų indėlį į buveinių ir rūšių apsaugą 

kiekviename biogeografiniame regione atski- 

¦ 193 ¦

ai ir Bendrijos mastu, t. y. užtikrinti gerą (tinkamą) 

buveinių ir rūšių būklę. 

III fazė – Natura 2000 tinklo sukūrimas. Šalys 

savo nacionaliniais įstatymais įkuria buveinių 

apsaugai svarbias teritorijas ir užtikrina būtiną 

apsaugą jose: 

• įgyvendina apsaugos priemones, užtikrinančias 

ekologinius reikalavimus; 

• parengia ir įgyvendina gamtotvarkos planus; 

• užtikrina teisines, administracines bei savanoriškų 

kontraktų priemones. 

Biogeografinių seminarų svarba. Pasiūlytos 

teritorijos svarstomos biogeografiniuose seminaruose. 

Juose dalyvauja Komisijos Aplinkos 

direktorato Gamtos ir biologinės įvairovės skyriaus 

atstovai, Komisijos pasamdyta ekspertinė 

organizacija bei nepriklausomieji ekspertai, 

šalių atstovai iš atsakingų institucijų (pvz., 

Aplinkos ar analogiškų ministerijų) bei atstovai 

iš nevyriausybinių organizacijų (pvz.: Europos 

buveinių forumo atstovas ir atstovas iš nacionalinių 

organizacijų). Seminaruose kolektyviai 

sprendžiama, ar šalys pateikė pakankamai potencialių 

Europos Bendrijos svarbos vietovių ir 

ar jose yra pakankamas buveinių plotas ir rūšių 

gausumas. Nuomones gali reikšti visi oficialiai 

dalyvaujantys asmenys. Dažniausiai nevyriausybinės 

organizacijos būna parengusios vadinamuosius 

šešėlinius Natura 2000 vietovių sąrašus, 

todėl seminare gali išsakyti savo poziciją 

dėl Natura 2000 vietovių tinkamo parinkimo. 

Biogeografiniuose seminaruose pirmiausia 

yra žiūrima, kiek procentų rūšių visos populiacijos 

ir kiek procentų viso buveinių ploto šalyje 

pasiūlyta saugoti. Kai Europos Bendrijos svarbos 

buveinių tipų ir rūšių yra apsaugota daugiau 

nei 60 % viso šalyje esamo rūšių populiacijų 

individų skaičiaus ar buveinių ploto, šalies pasiūlymai 

yra tinkami ir biogeografiniuose seminaruose 

kiekviena pasiūlyta potenciali Natura 

2000 vietovė nesvarstoma. Jeigu pateikiama 

daugiau nei 20 %, bet mažiau nei 60 %, tai šalies 

pasiūlymai yra vidutiniški, ir seminaruose 

yra svarstomas kiekvienos pasiūlytos vietovės 

tinkamumas. Jeigu šalis pateikė mažiau nei 

¦ 194 ¦ 

20 %, tai pasiūlymai laikomi blogi. Tuo atveju 

šaliai pasiūloma saugoti vienos ar kitos rūšies ar 

buveinės atžvilgiu daugiau teritorijos ir atrinktas 

papildomas teritorijas pateikti svarstyti Komisijai. 

Tačiau gali būti ir išimčių. Jeigu šalis pateikė 

mažiau kaip 20 % vienos ar kitos buveinės ar 

rūšies apsaugai Natura 2000 vietovėse, bet jos 

yra masiškai paplitusios šalyje ir jų didesnis apsaugos 

procentas reikalautų vos ne pusės šalies 

teritorijos paskelbti saugoma, tai šiuo atveju 

taikomos išimtys. Pateikdamos duomenis apie 

potencialias Europos Bendrijos svarbos vietoves, 

šalys privalo pateikti duomenis ir apie rūšių 

ir buveinių bendrą paplitimą šalyje ir gausumą 

(ne tik siūlomose steigti vietovėse). Dėl to šaliai 

būna nesunku įrodyti, kad masiškai paplitusi rūšis 

bus tinkamai apsaugota, jeigu jų yra Natura 

2000 vietovėse mažiau kaip 20 %. 

Atrenkant vietoves taip pat atsižvelgiama, 

kaip šalys naudojo parinkimo kriterijus (III direktyvos 

priedas), kiek procentų buveinių ploto ir 

rūšių individų skaičiaus nuo visos teritorijos yra 

saugoma šalyje ir lyginama su visu biogeografiniu 

regionu. Gali būti, kad vienoje šalyje tam 

tikram buveinių tipui ar rūšiai saugoti yra įsteigta 

daug vietovių, o gretimoje šalyje – tik kelios, nes 

jų tenai nėra. Kitu atveju šalis pasiūlo saugoti 

vienos ar kitos buveinės ar rūšies mažiau, bet jų 

yra daugiau saugoma kaimyninėse šalyse, tada 

šaliai keliami mažesni reikalavimai. Svarbiausia 

yra tai, kad Europos Bendrijos svarbos rūšys ar 

buveinės būtų tinkamai apsaugotos visame biogeografiniame 

regione. 

Iš pasiūlytų potencialių vietovių atrenkamos 

Europos Bendrijai buveinių apsaugai svarbios 

teritorijos. Komisija, pasitarusi su ES šalimi, 

patvirtina Europos Bendrijos svarbos teritorijų 

sąrašą, kurios turi būti įsteigtos kaip svarbios 

buveinių apsaugai teritorijos. ES šalis turi įsteigti 

šias teritorijas vadovaudamasi savo nacionaliniais 

įstatymais ir įgyvendinti apsaugos priemones 

per 6 metus. Lietuva jau yra įsteigusi Vyriausybės 

nutarimais dalį pasiūlytų ir patvirtintų 

buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų. 

Jeigu ES šalis pasiūlė per mažai teritorijų arba

jos yra netinkamos, šalis įpareigojama parinkti 

kitas vietoves ir taikyti jau minėtą procedūrą 

iš naujo. Dabartinių ES šalių praktika rodo, kad 

nevykdant Komisijos reikalavimų kreipiamasi į 

Europos Teisingumo Teismą. Teismas gali įpareigoti 

įsteigti daugiau tinkamų apsaugai naujų 

teritorijų, o nevykdant Teismo nutarimo, priteisiamos 

didžiulės baudos už direktyvos reikalavimų 

nevykdymą. 

Prie Aplinkos direktorato (Gamtos ir biologinės 

įvairovės skyriaus) yra įkurtas Buveinių komitetas 

bei Mokslinė darbo grupė. Šie patariamieji 

organai talkina Komisijai šiais klausimais: 

geros būklės interpretavimo klausimais Europos 

Bendrijos svarbos teritorijose (nuo pateikimo ES 

Komisijai dienos bei įsteigus), kitų direktyvos 

įgyvendinimo reikalavimų vykdymo, direktyvos 

įgyvendinimo išaiškinimo metodinės medžiagos 

rengimo, direktyvų priedų papildymo ir išimčių 

taikymo ES šalyse ir pan. Buveinių komitetas 

siūlo Komisijai finansuoti LIFE – Gamta projektus, 

jis yra patvirtinęs „Europos Sąjungos buveinių 

interpretavimo vadovą“ ir pan. 

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų steigimas 

yra paprastesnis nei buveinių. Paukščių 

direktyva reikalauja įsteigti tokias teritorijas remiantis 

direktyvos I priedu ir paukščių rūšys, 

nurodytos jame, yra pagrindinis steigimo kriterijus. 

Kiti kriterijai yra didelės migruojančių 

paukščių šėrimosi ir žiemojimo telkimosi vietovės. 

Šios vietovės yra skelbiamos kaip paukščių 

apsaugai svarbios teritorijos, kuriose telkiasi ne 

tik rūšys, nurodytos I direktyvos sąraše, bet ir 

kitos, kurioms reikalinga apsauga įvairiais gyvenimo 

periodais, ir jų paskirtis yra išsaugoti 

didelio paukščių telkimosi vietas. Tokiomis telkimosi 

vietomis pirmiausia reikia laikyti pelkes ir 

kitas šlapynes, ypač tarptautinės svarbos vietas 

(pvz.: Ramsaro konvencijos ir Bonos konvencijos 

vietovės ir pan.). Steigiant paukščių apsaugai 

svarbias teritorijas, rekomenduojama laikytis 

Tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos 

Birdlife International taikomų svarbių paukščių 

vietovių (IBA) kriterijų, tačiau tai nėra reikalavimas. 

Svarbiausia, kad būtų taikomi moksliniai 

parinkimo kriterijai. Lietuvoje yra parengtas 

svarbių paukščių vietovių sąrašas (Švažas ir kt. 

1999), juo buvo naudojamasi steigiant Paukščių 

apsaugai svarbias teritorijas. 

Svarbių paukščių apsaugai teritorijų parinkimo 

tinkamumu ir apsaugos kontrole Komisija 

domisi pasitelkdama pagalbon Ornis komitetą. 

Nors naujos šalys turi įsteigti teritorijas iki įstojimo 

datos, jų tinkamumą, kiekį ir apsaugos 

statusą Komisija taip pat vertina po įstojimo 

dienos. Jei jos netinkamai parinktos, šalys įpareigojamos 

įsteigti tokių teritorijų papildomai. 

Šalys, nevykdančios direktyvų reikalavimų ir 

Komisijos įpareigojimų, perduodamos Europos 

Teisingumo Teismui. 

Įvairiose šalyse buveinių apsaugai ir paukščių 

apsaugai svarbių teritorijų steigimas vyko 

kiek skirtingai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 

didelė dalis nacionalinių saugomų teritorijų SSSI 

(mokslinių požiūriu svarbių teritorijų) atitiko Natura 

2000 vietovių reikalavimus ir naujų teritorijų 

reikėjo steigti mažiau. Tačiau kitose šalyse tokių 

teritorijų reikėjo įsteigti daugiau. 

Pavyzdžiui, Suomijos, kuri įstojo į ES 1993 

metais, situacija yra itin panaši į Baltijos šalių. 

Po 1994 m. Suomijos referendumo šalies Vyriausybė 

ėmėsi skubių pertvarkos priemonių, 

pirmiausia direktyvų reikalavimų perkėlimų į 

nacionalinius teisinius aktus. Įgyvendinant direktyvų 

reikalavimus, buvo pakeista ar papildyta 

13 teisės aktų, net Kelių įstatymas. Gamtos apsaugos 

įstatymas, kuris yra pagrindinis teisinis 

Natura 2000 reguliavimo dokumentas, buvo iš 

esmės pertvarkytas. 1998 metais buvo pasiūlytas 

pirmas potencialių Natura 2000 vietovių 

sąrašas. 450 vietovių buvo pasiūlytos kaip potencialios 

Europos Bendrijos svarbos teritorijos, 

tačiau tik apie 50 % įvertintos kaip Europos Bendrijos 

svarbos teritorijos, kurias šalis turi įsteigti 

kaip buveinių apsaugai svarbias teritorijas. Apskritai 

Komisija 2000–2001 metais pareikalavo 

iš Suomijos Vyriausybės pateikti naują sąrašą, 

kuriame būtų daugiau teritorijų, tenkinančių direktyvų 

reikalavimus. 

¦ 195 ¦

Įstojusi į ES Danija įsteigė daug ir didelių 

paukščių apsaugai svarbių teritorijų jūros akvatorijose, 

o tai tenkino Europos Bendrijos reikalavimus. 

Danija sėkmingai įsteigė 111 paukščių 

apsaugai svarbių teritorijų. Tai sudarė šalies 6 

% visos sausumos ir 7 % visos akvatorijos. 

Danija buvo laikoma kaip viena sėkmingiausiai 

Paukščių direktyvos reikalavimus įvykdžiusi šalis, 

nors didesnė dalis paukščių apsaugai svarbių 

teritorijų yra įsteigta šalies akvatorijoje (jūra 

užima didesnę nei sausuma teritorijos dalį). Tuo 

tarpu buveinių apsaugai svarbių teritorijų įsteigimas 

vyko ne taip sklandžiai. Iki 1994 metų buvo 

atrinkta 600 vietovių kaip tinkamų Europos Bendrijai 

teritorijų. Po preliminaraus teritorijų atrinkimo 

vyko techninės diskusijos (angl. hearings) 

su ekspertais, nevyriausybinėmis organizacijomis, 

apskričių administracijomis bei kitų ministerijų 

specialistais. Po šių diskusijų buvo palikta 

tik 175 teritorijos. 1995 metais buvo rengiamos 

politinės diskusijos su apskričių administracijų, 

kitų ministerijų, savivaldybių atstovais, ekspertais 

bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Iš 

175 palikta 171 vietovių. 1996 metais po konsultacijų 

su Komisija nutarta dar papildomai 

parinkti 25–30 vietovių ir po papildomų politinių 

diskusijų 1998 metais pateikti jų sąrašą Komisijai. 

Tačiau Komisija, remdamasi biogeografinių 

seminarų rezultatais, pareikalavo įsteigti papildomai 

teritorijų ir 2000–2001 metais pateikti jas 

svartyti . 

Taigi Danijai teko labai pakeisti Gamtos apsaugos 

įstatymą, norint užtikrinti realią vietovių 

apsaugą saugomose teritorijose. Parlamentas 

papildė įstatymą, kad pelkės, natūralios ar pusiau 

natūralios pievos, pajūrio pievos ir pelkės, 

viržynai, didesni kaip 0,25 ha, ir ežerai, didesni 

kaip 0,1 ha, privalo būti išsaugoti ir jokia žemių 

transformacija negalima. Tai užtikrina realią apsaugą, 

nes įstatymai galioja visiems piliečiams, 

ir žemės savininkai privalo laikytis šio įstatymo 

reikalavimų. 

Sudėtingas steigimo procesas yra ir naujai 

įstojusiose šalyse, jos susiduria su dideliais 

steigimo sunkumais. Naujų teritorijų steigimas 

¦ 196 ¦ 

vyksta ir šiuo metu. Po biogeografinių seminarų 

buvo iškelti reikalavimai daugeliui šalių steigti 

naujų teritorijų. Ne išimtis ir Lietuva, jai 2008 

metais buvo pateiktas reikalavimas įsteigti papildomai 

paukščių apsaugai svarbių teritorijų ir tinkamai 

perkelti Paukščių direktyvos reikalavimus 

į Lietuvos teisinius aktus. Europos Komisija apie 

Natura 2000 teritorijų steigimo pažangą įvairiose 

šalyse pateikia tinklalapyje (http://ec.europa. 

eu/environment/nature/index_en.htm ). 

5.5.2. Natura 2000 vietovių tvarkymas 

Buveinių direktyvos pagrindą sudaro šios 

vadinamosios atramos: buveinių ir rūšių geros 

(tinkamos) apsaugos būklės užtikrinimas, vientiso 

ekologinio tinklo Natura 2000 sukūrimas, 

rūšių apsauga ne tik saugomose teritorijose, bet 

ir už jų ribų, apsaugos būklės stebėsena. Natura 

2000 vietovių tvarkymas yra vienas iš svarbiausių 

Buveinių direktyvos reikalavimų. Gamtotvarkos 

priemonėmis turi būti užtikrinama gera (dar 

vadinama tinkama, palanki) buveinių ir rūšių 

apsaugos būklė. Priėmus Buveinių direktyvą ir 

ją įgyvendinant, buvo ilgai diskutuojama, kaip 

tiksliai suprasti, ką reiškia sąvokos „gera buveinės 

apsaugos būklė“ ir „gera rūšies apsaugos 

būklė“. Direktyvos 1 straipsnyje apibrėžti abu 

terminai. Pagal direktyvos 1 (e) straipsnį, natūralios 

buveinės būklė laikoma „gera“, kai: 

• jos natūralus paplitimo arealas ir padengiami 

plotai tame areale yra stabilūs arba didėja ir 

• egzistuoja ir tikėtina, kad ateityje neišnyks jos 

ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra 

ir funkcijos, 

• jai tipiškų rūšių apsaugos būklė yra gera pagal 

„i“ punkte pateiktą apibrėžimą. 

Rūšies apsaugos būklė laikoma „gera“, kai 

(1 i str.): 

• atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys 

rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti 

kaip gyvybingas jos natūralios buveinės 

komponentas, ir 

• rūšies natūralus paplitimo arealas nemažėja ir 

nėra tikėtina, kad sumažės ateityje, ir tikriau-

siai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje 

jos populiacija galės išlikti ilgą laiką. 

Direktyvoje esami punktai tik bendrais bruožais 

nusako apie rūšies ir buveinės „gerą“ apsaugos 

būklę. Įvairūs specialistai tai yra traktavę 

šiek tiek skirtingai. „Geros“ būklės nustatymas 

yra svarbiausias tvarkomų teritorijų aspektas. 

Pagal Buveinių direktyvos reikalavimus, apsaugos 

ir tvarkymo svarbiausi ir pirmučiausi 

veiksmai yra skiriami Europos Bendrijos prioritetinėms 

buveinėms ir rūšims, o mažesnis prioritetas 

teikiamas kitoms buveinėms ir rūšims. 

Dėl apsaugos ir tvarkymo reikalavimų nevykdymo 

ne viena šalis buvo paduota į Europos 

Teisingumo Teismą. Didesnė dalis tų problemų 

buvo (ir bus) susijusios su tuo, kad šalys nevykdė 

pagrindinių direktyvos reikalavimų arba Natura 

2000 teritorijos buvo netinkamai tvarkomos. 

Siekiant išvengti kai kurių sąvokų ir terminų skirtingo 

traktavimo ir atskirų direktyvos straipsnių 

įgyvendinimo, Europos Komisija, tiesa, gerokai 

pavėluotai ir ragindama gamtosauginių organizacijų, 

ėmėsi iniciatyvos bandyti išaiškinti 

detaliau nei yra direktyvoje „geros apsaugos 

būklės“ sąvoką. Kelios nevyriausybinės organizacijos 

pateikė Komisijai rekomendacijų („Gera 

apsaugos būklė – nuo teisinio interpretavimo iki 

praktinio taikymo“, pristatyta Europos Komisijos, 

L. C. Charalambides – 2005) dėl sąvokos 

išaiškinimo. Rekomendacijos buvo priimtos ir 

rekomenduotos jomis vadovautis. 

Vienas iš svarbiausių „geros apsaugos būklės“ 

kriterijų yra paplitimo arealo stabilumas. 

Jis neturi mažėti, netgi pageidautina, kad didėtų. 

Paplitimo arealas turi būti analizuojamas: koks 

jis buvo praeityje, koks yra dabar ir koks įvairių 

pokyčių kontekste gali būti ateityje. Dažni atvejai, 

kai paplitimo arealas praeityje buvo didesnis 

negu dabar. Dėl to skatinami įvairūs veiksmai, 

galintys išplėsti dabartinį arealą iki buvusio praeityje 

(bent netolimoje). Tam tikslui turėtų būti 

taikomos ne tik gamtotvarkos priemonės (buveinių 

restauravimas, naujų buveinių sukūrimas, 

rūšių veisimas nelaisvėje ir reintrodukavimas į 

buvusį paplitimo arealą ir pan.), bet ir politinės 

ir ekonominės. Natūralus rūšies arealas skiriasi 

buveinės ir rūšies. Atskiros buveinės užima tam 

tikrą geografiškai apibrėžtą teritoriją, kuri gali 

būti įvairios fragmentacijos. Vienos buveinės 

yra paplitusios viename biogeografiniame regione, 

kitos gali būti paplitusios keliuose. Natūralus 

buveinės arealas nėra vien ta teritorija, kuri yra 

žinoma dabar, bet tie plotai, kur rūšis gali būti 

aptinkama, žodžiu, tai yra erdviškai fiksuota teritorija. 

Tuo tarpu rūšies paplitimo arealas gali 

būti įvairus. Jis gali užimti ne tik veisimosi, bet 

ir augimo, poilsio, migravimo, žiemojimo vietoves. 

Migruojančių rūšių paplitimo arealas yra 

labiau kintantis nei sėsliųjų. Rūšių arealo kitimui 

turi įtakos ne tinkama rūšies buveinė, bet ir kitos 

sąlygos. Klimato pokyčiai, maisto išteklių persiskirstymas, 

nepalanki žmogaus veikla ir pan. 

turi įtakos atskirų rūšių paplitimo arealui, todėl 

rūšis, paplitusi tam tikroje teritorijoje anksčiau, 

dabar gali būti ir neaptinkama. Suprantama, buveinių 

paplitimo arealai taip pat yra kintami, bet 

ne tokie dinamiški, kaip rūšių. Dėl to užtikrinti 

„gerą apsaugos būklę“ atskiroms rūšims yra kur 

kas sudėtingiau nei buveinėms. Tai ypač aktualu, 

kai rūšis dalį savo biologinio gyvenimo ciklo 

praleidžia ne Europos Bendrijos teritorijoje, o už 

jos ribų. Tiek buveinių, tiek rūšių paplitimo arealo 

kitimo priežasčių yra daug ir jos išnagrinėtos 

įvairiose studijose. Natūralus paplitimo arealas 

nėra statinis, todėl norint išsaugoti esamą paplitimo 

arealą būtinas monitoringas ne tik kai 

kuriose šalyse, bet ir visoje Bendrijoje ir už jos 

ribų. Rūšių gerai apsaugos būklei užtikrinti itin 

svarbu išsaugoti buveines, kurias jos naudoja 

įvairiais gyvenimo ciklais. Taip pat būtina nustatyti 

esamas grėsmes ir jas kiek galima sumažinti. 

Grėsmes rūšims sumažinti yra sudėtingiau 

nei buveinėms, ypač dėl jų mobilumo, taip pat 

dėl skirtingų apsistojimo plotų naudojimo įvairiais 

gyvenimo ciklais. 

Be minėtųjų priemonių, taikomi geros apsaugos 

būklės kriterijai, kuriais įvertinamas Bendrijos 

svarbos teritorijų pakankamumas (ir per biogeografinius 

seminarus, žiūr. 5.5.1. posk.). Visi 

išvardyti kriterijai yra bendri, todėl atskirų bu- 

¦ 197 ¦

veinių, rūšių ar jų grupių gerai apsaugos būklei 

nustatyti reikalingi specifiniai kriterijai. Kai kurios 

šalys yra parengusios tokius kriterijus. Paruošta 

Natura 2000 vietovių tvarkymo ir apsaugos 

reikalavimų įgyvendinimo išaiškinimo metodinė 

priemonė – „Natura 2000 vietovių tvarkymas: 

Buveinių direktyvos (92/43/EEB) 6 straipsnio 

reikalavimų įgyvendinimas“ yra tik gairės, kuriomis 

būtina vadovautis. Tik moksliškai pagristos 

specifinės rūšių ir buveinių apsaugos ir tvarkymo 

rekomendacijos, skirtos atskiroms šalims ar 

regionams, gali būti įrankis, padedantis užtikrinti 

gerą apsaugos būklę. Eilė šalių yra parengusios 

įvairių metodinių rekomendacijų apie Natura 

2000 vietovių tvarkymą. 

Visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kiek 

procentų teritorijos šalis saugo, ji yra įpareigota 

atlikti tinkamą rūšių apsaugą Natura 2000 vietovėse. 

Norint užtikrinti tinkamą apsaugos būklę 

daugelyje Natura 2000 vietovių, reikalinga 

parengti gamtotvarkos planus ir juos tinkamai 

įgyvendinti. Tų planų rengimas nėra būtinybė, 

mat jeigu toje vietovėje rūšių ir buveinių apsaugos 

statusas yra tinkamas, jų galima ir nerengti. 

Tačiau dažniausiai jų sudarymas yra ne tik būtinybė, 

bet ir teigiamas ženklas, kad šalis skiria 

dėmesio šiai vietovei. Kartais, nesant būtinybės 

ar stingant lėšų, gali būti rengiami supaprastinti 

gamtotvarkos planai, t. y. ne tokie išsamūs. Jeigu 

daugumos rūšių apsaugos būklė yra gera, o 

tik vienai ar kelioms rūšims reikalinga specifinė 

apsauga, tai šiuo atveju yra rengiami rūšių apsaugos 

veiksmų planai. 

Natura 2000 vietovių tvarkymas yra sudėtingas 

procesas. Tam turi būti sutvarkyta teisinė 

sistema, numatytos lėšos ir parinkti žmonės. 

Pirmiausia, turi būti nustatytas kompensavimo 

mechanizmas, garantuojantis išmokas (kompensacijas) 

žemės savininkams už ūkinės veiklos 

apribojimus ar jos visišką nutraukimą bei 

gamtotvarkos priemonių atlikimą. Kompensacijos 

žemės savininkams gali būti išmokamos todėl, 

kad pievos būtų šienaujamos ne anksčiau, 

kaip nurodytas terminas, pvz., nuo liepos 15 d. 

ir pan. Žemės naudotojui tai yra nenaudinga, 

¦ 198 ¦ 

kadangi vėliau nupjauta žolė turi daug mažiau 

maistinių medžiagų ir tai lemia pieno ir mėsos 

kokybę ir kiekybę. Už prarastą šieno, kartu ir 

pieno bei mėsos kokybę ūkininkas turi gauti 

kompensaciją, nes tada jis galės pirkti daugiau 

dirbtinių pašarų ar maisto papildų, idant gautų 

tokią pat pieno ir mėsos kokybę. Kitu atveju ūkininko 

nepriversi to daryti. Miško savininkui reiktų 

mokėti kompensacijas už tai, kad jis nekirstų 

brandaus miško, o jį augintų toliau. Šiuo atveju 

jam reikia kompensuoti už prarastą medieną ir 

lėšas. Kai kuriose šalyse miškų savininkai gali 

kirsti tam tikrą nuosavo miško plotą be leidimo, 

tačiau Natura 200 vietose jie turi pranešti apie tai 

atitinkamoms aplinkos apsaugos institucijoms 

pagal teisės aktais nustatytą terminą iki kirtimo. 

Tada aplinkosaugininkai pradeda derybas su 

miško savininkais dėl kompensacijų ar miško 

išpirkimo. Kompensacijos gali būti išmokamos 

ir už tai, kad ražiena būtų ariama vėlesniu laiku, 

pvz., po to, kai joje pasimaitina migruojančios 

gervės. Kompensacijų išmokėjimo pavyzdžių 

yra daugybė. ES šalyse daugelis kompensacijų 

žemės ūkio savininkams išmokama pagal Kaimo 

plėtros programas, Lietuvoje taip pat (žiūr. 

2 sk.). Be to, atskiros šalys turi ir nacionalines 

programas, pagal kurias skiriamos kompensacinės 

išmokos už tam tikrų veiklų nevykdymą ar 

ribojimą. Paprastai tokios nacionalinės programos 

yra skirtos apribojimams, kurie nenumatyti 

Kaimo plėtros programoje. 

Kompensacijų išmokėjimas turi būti įteisintas 

ir nustatytas mokėjimo mechanizmas. Tam 

turi būti sukurtos atskiros tarnybos ar tik padaliniai, 

kurie užsiima kompensacijų išmokėjimu. 

Tam tikros žinybos sudaro savanoriškas sutartis 

su žemės savininkais dėl žemės naudojimo apribojimo 

ar tam tikrų tvarkymo veiksmų atlikimo. 

Sutartys gali įpareigoti kirsti krūmus pievose ar 

palei kanalus, šienauti apleistas pievas, tvarkyti 

vandens telkinius, kasti kūdras, sodinti želdinių 

juostas ir tvarkyti žemės ūkio paskirties žemes, 

įrengti turistinių takų ir apžvalgos bokštelių ir 

leisti jais laisvai naudotis turistams ir pan. Pažymėtina, 

kad tam tikras gamtotvarkos veiklas

Natura 2000 vietovėse galima įgyvendinti iš 

LIFE – Gamta (šiuo metu LIFE Plius) programos. 

Ši programa gali remti įvairias gamtotvarkos veiklas, 

išskyrus tas, kurias jau remia kitos ES programos, 

pvz., Kaimo plėtros programa. Vienu ar 

kitu atveju, kompensacijos turi būti išmokamos 

veiklų apribojimų ar skatinimo Natura 2000 vietovėse, 

o ES Komisijai nėra labai svarbu, iš kokių 

programų tai daroma, svarbu, kad būtų užtikrinta 

tinkama vienų ar kitų rūšių bei buveinių apsaugos 

būklė. 

Europos Sąjungos šalyse Natura 2000 vietovėse 

leidžiama tokia veikla, kuri nėra uždrausta 

įstatymais (bet ne žemesnės kategorijos teisiniais 

aktais). Už veiklą, kuri nėra uždrausta įstatymais, 

reikia mokėti kompensacines išmokas 

arba išpirkti žemę. Pateiktame pavyzdyje norima 

pabrėžti, kaip sunku yra tvarkyti miškus Natura 

2000 vietovėse. Dar reikia pridurti, kad iki įstojimo 

į ES Suomijoje įstatymai leido kirsti tam tikro 

ploto miškus be leidimo, ir tik atsižvelgiant į ES 

reikalavimus, Gamtos apsaugos įstatymas buvo 

papildytas nuostata, kuri įpareigoja miškų savininkus 

įspėti aplinkos apsaugos tarnybas prieš 

14 dienų, o pastarosios imasi priemonių, kaip 

rasti kompromisą su miško savininkais. Suomijos 

parlamentas nesutiko, kad būtų padaryti didesni 

miško kirtimo apribojimai, nes tai pažeistų 

savininkų teises. 

Olandijoje mokamos kompensacijos už tai, 

kad žemės savininkai apriboja mineralinių trąšų 

ir pesticidų naudojimą, nes tuo atveju sumažėja 

žemės derlingumas. Tačiau kompensacijos nėra 

mokamos už tai, kad žemės savininkai turi laikyti 

mėšlą specialiai įrengtose mėšlidėse, taip pat už 

tai, kad jie negali išvežti mėšlo į laukus anksčiau 

numatyto laiko pavasarį, nes anksti išvežtas mėšlas 

gali užteršti vandenis. Šiuo Olandijos atveju 

žemės savininko teisės yra apribotos įstatymu, 

nes tai nemažina žemės derlingumo ir neprarandamos 

lėšos. 

Kaip buvo rašyta, Danijos Parlamentas papildė 

Gamtos apsaugos įstatymą nuostatomis, kad 

tam tikro dydžio pelkės, natūralios ir pusiau natūralios 

pievos, viržynai negali būti naikinami. Dėl to 

Danijos Vyriausybė nemoka kompensacijų už tai, 

kad, paskelbus Natura 2000 vietoves, savininkai 

privalo saugoti minėtas buveines, nes tai yra numatyta 

įstatyme, kuris gali riboti piliečių teises. 

Tuo tarpu už veiklos ekstensyvinimą ar ribojimą, 

Danijoje yra mokamos kompensacijos. 

Daugelyje ES valstybių stengiamasi išpirkti 

žemę iš savininkų Natura 2000 vietovėse. Tai daro 

valstybė, visuomeninės organizacijos ar privatūs 

asmenys. Didelė dalis tarptautinių visuomeninių 

organizacijų, pvz.: Ekologinio tinklo veiklos fondas 

(EAF), privatūs paramos fondai kaupia lėšas 

vertingų Natura 2000 ar potencialių vietovių išpirkimui. 

Išpirktą žemę tvarko jos nauji savininkai 

(dažniausiai visuomeninės organizacijos, mokslo 

institucijos), kurie žemę įsigijo gamtosaugos tikslams, 

o ne intensyviam naudojimui. Toks apsaugos 

būdas yra ne tik pigesnis, bet ir garantuoja, 

kad gamtotvarkos veiklos bus užtikrintos ne tik 

šiuo metu, bet ir ateityje. 

Lietuvoje kompensavimo mechanizmas už 

žemės naudojimo apribojimus dar nėra tinkamai 

sutvarkytas. Be Kaimo plėtros programos kompensacinių 

išmokų už patirtus nuostolius apribojant 

veiklas žemės ir miškų paskirties žemėse, 

nėra nacionalinių programų. Taip pat yra menkas 

žemės išpirkimas gamtosaugos tikslais. Suprantama, 

tai nepadeda tinkamai tvarkyti Natura 2000 

tinklo vietoves, ir ateityje kils problemų dėl geros 

būklės užtikrinimo. 

Praktiniai buveinių tvarkymo ir rūšių apsaugos 

klausimai yra aptarti ketvirtajame knygos skyriuje. 

Rekomenduojami tvarkymo ir apsaugos metodai 

bei būdai yra parengti atsižvelgiant į Buveinių 

direktyvos reikalavimus ir naudojimo praktiką 

įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Juos tinkamai 

taikant galima užtikrinti Natura 2000 vietovių gerą 

buveinių ir rūšių būklę. 

5.6. Saugomų teritorijų sistema ir 

tvarkymo ypatybės Lietuvoje 

Saugomų teritorijų apraiškų buvo galima 

rasti net senovės laikais. Dabartinė saugomų 

¦ 199 ¦

teritorijų sistema Lietuvoje buvo pradėta formuoti 

prieškariu, o tikslingiau – sovietų laikais 

(Gamtos apsauga, 1976). Gamtos apsaugos 

įstatyme (1959, su papildymais) buvo išskirtos 

trys saugomų teritorijų kategorijos: rezervatai, 

nacionaliniai parkai ir draustiniai, taip pat saugomi 

gamtos objektai (parkai, unikalūs medžiai, 

akmenys, geologiniai dariniai ir pan.). Ūkinė 

veikla rezervatuose, nacionaliniuose parkuose ir 

draustiniuose buvo ribojama arba draudžiama. 

Gamtinio Žuvinto rezervato nuostatuose (1962) 

buvo išdėstyta veikla, kuri yra draudžiama ir kuri 

yra skatinama. Apie apsaugos priemonių taikymą 

nebuvo rašoma. Įsteigto Čepkelių rezervato 

nuostatuose (1975), be draudimų ir skatinamos 

veiklos, buvo iškeltas uždavinys organizuoti ir 

įgyvendinti priemones gyvosios gamtos turtams 

gausinti. Tai buvo pirmas žingsnis į tvarkymo 

darbus, bet kartu buvo nurodyta ir nemažai 

draudimų. 1960 metais įsteigus daug draustinių 

(landšaftinių, geologinių, botaninių ir zoologinių, 

botaninių, ornitologinių), prasidėjo Lietuvos 

gamtinių vertybių žlugdymo laikotarpis. Nuostatuose 

buvo išvardyta nemažai draustiniuose 

draudžiamų veiklų. Svarbiausi draudimai, padarę 

didelę žalą gamtos vertybėms, buvo draudimas 

draustiniuose ganyti gyvulius, taip pat miškuose, 

šienauti ir vykdyti kitas tradicines veiklas. 

Vėlesniais, kaip ir ankstesniais, metais įsteigtų 

saugomų teritorijų nuostatuose nebuvo minima 

apie tvarkymo darbus. Nevykdant tradicinės 

ūkinės veiklos, draustiniai prarado visas ar dalį 

gamtos vertybių. Sovietų valdžios laikotarpiu 

buvo įsteigta nemažai saugomų teritorijų, bet 

praktiškai tvarkomoji veikla apėmė tik biotechninių 

priemonių įdiegimą. Savo pavadinimais 

saugomos teritorijos atitiko tarptautines kategorijas 

(rezervatai, nacionaliniai ir gamtos parkai, 

draustiniai, gamtos paminklai), tačiau tvarkymo 

tikslų ir veiksmų jose nebuvo numatyta. 

Dabartinis saugomų teritorijų sistemos kūrimo 

teisinis pagrindas yra Saugomų teritorijų 

įstatymas, priimtas 1993 m. (pakeistas ir papildytas 

2001 m.). Šiame įstatyme buvusi saugomų 

teritorijų sistema, lyginant su sovietmečio, 

¦ 200 ¦ 

buvo gerokai pakeista. Iki šio įstatymo priėmimo 

saugomos teritorijų iš dalies atitiko Tarptautinės 

gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) pateiktas 

kategorijas, nes kategorijos buvo paprastos ir 

suprantamos (rezervatai, draustiniai, nacionaliniai 

parkai, gamtos paminklai). Tačiau tvarkymo 

tikslų nebuvo nurodyta, o apsauga buvo 

nukreipta į kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės 

apsaugą, reglamentuojant ūkinę veiklą. Tuo tarpu 

1993 (ir 2001) metais sukurta nacionalinė 

saugomų teritorijų sistema yra sudėtingesnė, 

tuo pačiu ir painesnė, tad sunkiau yra vertinti 

atitikimą tarptautinėms IUCN kategorijoms. 

Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993), 

saugomų teritorijų objektas – sausumos ir 

vandens plotai bei kraštovaizdžio objektai, dėl 

savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą 

aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą, o 

tikslas yra reguliuoti visuomeninius santykius, 

susijusius su saugomomis teritorijomis. Saugomų 

teritorijų paskirtis yra gamtinio ir kultūros 

paveldo kompleksų bei objektų apsauga, 

kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros palaikymas, 

biologinės įvairovės ir genetinio fondo 

išsaugojimas, gamtos išteklių atkūrimas, sudarant 

sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams 

tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, bei 

propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių 

apsaugą. Saugomų teritorijų tikslas ir paskirtis 

iš dalies atitinka Tarptautinę saugomų teritorijų 

kategorijų sistemą (pagal IUCN), bet yra sukurta 

lietuviškame kontekste. Saugomų teritorijų sistemą 

sudaro: 

1. Išsaugančios (konservacinės) teritorijos. 

Tai rezervatai ir rezervacinės apyrubės, draustiniai 

ir saugomi kraštovaizdžio objektai. Rezervatai 

ir apyrubės steigiami moksliniu požiūriu 

vertingiems gamtinio arba kultūrinio Lietuvos 

kraštovaizdžio kompleksams saugoti bei tirti, 

o ūkinė veikla yra draudžiama. Draustiniai yra 

steigiami moksliniu, pažintiniu požiūriais vertingiems 

gamtos ir kultūros paveldo kompleksams, 

ansambliams bei vietovėms saugoti. Juose reguliuojama 

ir ribojama ūkinė ir rekreacinė veikla. 

Saugomi kraštovaizdžio objektai – gamtos ir

kultūros paveldo elementai, jų apsaugai taikomas 

specialusis apsaugos režimas. 

2. Apsauginės (prezervacinės) teritorijos 

steigiamos siekiant apsaugoti nuo neigiamo 

poveikio saugomus gamtos ir kultūros paveldo 

objektus. Šiai kategorijai priskiriamos ir apsaugos 

zonos. Jose yra ribojama kai kuri ūkinė, rekreacinė 

ir kitokia veikla. 

3. Gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) 

teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami ir 

gamtos išteklių sklypai. Jose yra ribojama kai 

kuri ūkinė, rekreacinė bei kitokia veikla. 

4. Kompleksinės paskirties (integracinės) 

saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami 

valstybiniai parkai (nacionaliniai ir regioniniai) 

bei biosferos monitoringo teritorijos (biosferos 

rezervatai ir biosferos poligonai). Valstybiniai 

parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu požiūriais 

vertingose teritorijose, kurių apsaugos, tvarkymo 

ir naudojimo programai įgyvendinti sukuriama 

organizacinė struktūra. Biosferos monitoringo 

teritorijos yra steigiamos globaliniam bei 

regioniniam ekologiniam monitoringui ir gamtosaugos 

eksperimentams organizuoti taikant 

pagal mokslinę programą nustatytą specialųjį 

apsaugos režimą. 

Visas gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas 

ir kitas ekologiškai svarbias bei pakankamai 

natūralias teritorijas į bendrą kraštotvarkos 

ekologinio kompensavimo zonų sistemą jungia 

gamtinis karkasas. 

Pagal naujesnį Saugomų teritorijų įstatymą 

(2001; autoriaus pastaba - 2009 metais planuojama 

nauja įstatymo redakcija), saugomų teritorijų 

sistemą sudaro šios teritorijų kategorijos: 

1. Konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. 

Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų 

teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo 

objektai; 

2. Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. 

Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų 

teritorijų tipai: atkuriamieji sklypai, genetiniai 

sklypai; 

3. Ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. 

Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos 

zonos; 

4. Kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai 

kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: 

valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai 

parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) 

teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. 

Įstatymo nustatyta tvarka, kaip Lietuvos saugomoms 

teritorijoms ar jų dalims gali būti teikiamas 

Europos Bendrijos svarbos specialiųjų 

saugomų teritorijų statusas. Jos yra šios: 

1. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose 

siekiama palaikyti ar atkurti natūralių buveinių 

tinkamą apsaugos būklę, prisidėti prie Europos 

ekologinio tinklo Natura 2000 sukūrimo; 

2. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos, 

kuriose siekiama išsaugoti natūralias paukščių 

rūšių buveines, laukinių paukščių rūšių populiacijas 

jų paplitimo arealuose, atkurti sunaikintus 

laukinių paukščių rūšių biotopus, išsaugoti migruojančių 

paukščių rūšių perėjimo, šėrimosi, 

mitybos, poilsio ir telkimosi vietas. 

Saugomoms teritorijoms arba jų dalims, 

kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio 

kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų 

ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip 

pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų 

ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas 

tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas. 

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos 

nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos 

teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės 

Pasaulio paveldo vietovės statusas. Ramsaro 

konvencijos nustatyta tvarka saugomos teritorijos 

yra įrašomos į Tarptautinės svarbos pelkių ir 

seklių vandenų (šlapynių) sąrašą. 

Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai 

svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio 

ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą 

subalansuojančią bendrą sistemą jungia 

gamtinis karkasas. Yra patikslinta ekologinio 

tinklo sąvoka ir pažymėta, kad jis yra gamtinio 

¦ 201 ¦

karkaso sudėtinė dalis. Apie tai plačiau ankstesniame 

poskyryje. 

Įvairių kategorijų saugomų teritorijų apsauga 

ir tvarkomoji veikla apibrėžta Saugomų teritorijų 

įstatyme bei poįstatyminiuose dokumentuose. 

Pagal ankstesnę įstatymo redakciją (1993), pagrindinis 

rezervatų tikslas yra išsaugoti tipiškus 

arba unikalius kraštovaizdžio kompleksus, organizuoti 

mokslinius tyrimus ir propaguoti gamtos 

ir kultūros vertybes. Ūkinė ir kitokia veikla rezervatuose 

yra draudžiama. Teritorijų gamtosauginis 

tvarkymas yra leidžiamas tik „įgyvendinti kitas 

priemones, atitinkančias rezervato paskirtį“. 

Pagal naująją redakciją (2001), rezervatuose jau 

yra numatyta tam tikra tvarkomoji veikla, būtent: 

„gamtinio kraštovaizdžio, ekosistemų bei objektų, 

pažeistų veiklos, atkūrimas bei kitų priemonių, 

atitinkančių rezervato steigimo tikslus, 

įgyvendinimas“. Tai pirmas žingsnis link gamtotvarkos 

veiklų. Tačiau įstatyme nėra išskirtos 

rezervatų Ia ir Ib subkategorijos, nes pagal IUCN 

reikalavimus, Ia subkategorijos saugomose teritorijose 

gamtotvarkos veiklos yra neleidžiamos. 

Rezervatų teritorijų suskirstymas į „griežtos apsaugos“ 

ir „reguliuojamos apsaugos“ tvarkymo 

zonas yra paliktas nustatyti remiantis teritorijų 

planavimo dokumentais. 

Draustiniuose draudžiama įvairi ūkinė ir kita 

veikla, nesusijusi su jų paskirtimi, tačiau skatinama 

veikla, gausinanti ir išryškinanti saugomus 

objektus bei atkurianti tradicinės gyvensenos, 

socialinės, kultūrinės ir ūkinės veiklos elementus. 

Pagal paskutinę įstatymo redakciją (2001), 

draustiniuose atsiranda papildomų draudimų, 

tuo tarpu gamtotvarka tampa visai ar mažiau 

apibrėžta. Įstatyme nurodyta, kad draustiniuose 

skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir 

propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus 

(vertybes), atkurianti tradicinius gamtinės ar 

kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis 

turizmas. Draustiniuose, kuriuos steigiant buvo 

numatyta atkurti pažeistus kraštovaizdžio kompleksus 

ar jų dalis, skiriami atkuriamieji sklypai. 

Valstybiniuose parkuose skiriamos išsaugančios 

(rezervatai ir draustiniai), apsaugos, 

¦ 202 ¦ 

rekreacinės, ūkinės zonos ir kraštovaizdžio 

objektai. Teisiniuose dokumentuose yra išvardyta 

draudžiama, reglamentuojama, taip pat skatinama 

veikla. Valstybinių parkų atskiros zonos 

yra tvarkomos pagal teisinius aktus ir teritorinio 

planavimo dokumentus. Pagal naują įstatymo 

redakciją, valstybiniuose parkuose skatinama 

veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti 

saugomus kraštovaizdžio kompleksus ar objektus 

(vertybes) bei atkurianti tradicinius gamtinės 

ar kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis 

turizmas, teritorijos pritaikymas lankymui 

atsižvelgiant į saugomų kompleksų ir objektų 

(vertybių) išsaugojimo reikalavimus. 

Pažymėtina, kad tvarkymas daugiausia yra 

nukreiptas į ūkinės, rekreacinės ar kitokios veiklos 

ribojimą ar draudimą. Gamtotvarkos veikla 

neakcentuojama ir tampa neaiški, bet ji gali būti 

numatyta saugomų teritorijų tvarkymo arba 

gamtotvarkos planuose. Tokia tvarka yra ne visai 

priimtina, nes įvairūs tvarkymo planai gali 

būti skirtingai parengti. Tai priklauso nuo rengėjų 

kompetencijos ir žinių, tad tokie planai gali būti 

parengiami netinkamai nustačius gamtotvarkos 

veiklas arba jų visai neįtraukus į planus. Pagal 

įstatymą biosferos rezervatuose ir stebėsenos 

(monitoringo) teritorijose gamtotvarkos ar kita 

tvarkymo veikla nėra aiškiai numatyta, o veiklos 

galimybės gali būti nustatytos tik gamtotvarkos 

ir teritorijų tvarkymo planuose. 

Lietuvoje iki dabar nėra sukurta saugomų teritorijų 

parinkimo ir steigimo principų, nurodymų 

ar rekomendacijų, išskyrus pagrindines formuluotes 

Saugomų teritorijų įstatyme ir poįstatyminiuose 

aktuose. Saugomų teritorijų tvarkymas 

yra pagristas teritorijų planavimo dokumentais 

(specialiaisiais planais), kurių rengimas ir tvirtinimas 

užima daug laiko ir tam reikia lėšų. Juose 

skiriamos tvarkymo zonos, tačiau nenurodoma, 

kokiomis priemonėmis ar būdais reikia saugoti, 

tvarkyti ar restauruoti ekosistemas, buveines ar 

konkrečias rūšis. Iki šiol parengtuose nacionalinių 

ir regioninių parkų planavimo dokumentuose 

(tvarkymo planuose) biologinės įvairovės apsauga 

yra vis dar ne prioritetinė kryptis ir labai

endro pobūdžio, dėl to jie negali efektyviai užtikrinti 

veiksmingos apsaugos ir tinkamos biologinės 

įvairovės komponentų būklės saugomose 

teritorijose. 

Parengti saugomų teritorijų tvarkymo planų 

(specialiojo planavimo dokumentų) poįstatyminiai 

aktai neturi aiškaus tikslo išsaugoti biologinę 

įvairovę. Pavyzdžiui, „Gamtinių rezervatų 

tvarkymo planų rengimo, derinimo ir tvarkymo 

taisyklių“ tiksluose nurodyta tik sudaryti sąlygas 

vertingiausioms ekosistemoms, gyvūnų ir augalų 

rūšims išsaugoti (2002), o sąlygų sudarymas 

nėra aktyvioji apsauga ar degradavusių ekosistemų 

atkūrimas. Specialiojo planavimo dokumentuose 

nenumatyti tvarkymo darbų monitoringas 

ir įgyvendinimo efektyvumo vertinimas. 

Parengtuose saugomų teritorijų strateginio 

planavimo ir rengimo (2004, 2006 ir ypač 2009) 

poįstatyminiuose aktuose nurodyti tikslai yra išsaugoti 

biologinę įvairovę saugomose teritorijose 

taikant aktyvias gamtotvarkos priemones. 

Taigi, tokių priemonių taikymas turėtų pagerinti 

apsaugą in situ. Bet iki tol nebuvo parengtų 

išsamių biologinės įvairovės išsaugojimo saugomose 

teritorijose planų ar programų, išskyrus 

Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją 

ir veiksmų planą respublikos mastu. Tikėtina, 

kad rengiami ir planuojami rengti gamtotvarkos 

planai bus didelis indėlis į biologinės įvairovės 

išsaugojimą saugomose teritorijose. 

Lietuva, kaip ir daugelis šalių, turi savo, nacionalinę, 

saugomų teritorijų sistemą (Baškytė 

ir kt., 2006: Baškytė, 2003). Pasaulyje nėra nacionalinių 

saugomų teritorijų sistemų tam tikro 

standarto ar rėmo, bet yra priimtos visuotinai rekomenduotinos 

bendros nuostatos dėl saugomų 

teritorijų paskirties, funkcijų, steigimo ir tvarkymo 

tikslų. Tai jau minėtosios IUCN ir tarptautinių 

konvencijų šalių narių bendru nutarimu priimtos 

rekomendacijos (siūlymai) šalims. Įvairios šalys 

skirtingai jas pritaiko nacionalinėse sistemose ir 

pagal tai yra vertinama šalies pažanga saugomų 

teritorijų tvarkyme. Lietuvoje yra priimta dalis 

minėtųjų rekomendacijų, bet dalis, ypač biologinės 

įvairovės srityje, vis dar menkai buvo taikomos, 

nors jų taikymo tendencijos didėja. 


Chape S., Spalding M., Jenkins M. 2008. 

The World‘s Protected Areas. University of California 

Press. 376 p. 

Groom M. J., Meffe G.K., Carroll C.R. 200 . 

Principles of Conservation Biology. Sinauer Associates, 

673 p. 

Lockwood M., Worboys G., Kothari G. 

2006. Managing Protected Areas: A Global Guide. 

Earthscan. London, 802 p. 

Mose i.(Ed.). 2007. Protected Areas and 

Regional Development in Europe: Towards a 

New Model for the 21st Centuary. Ashgate Publ. 

Ltd., 250 p. 


Diversity. 2004. Biodiversity Issues for 

Consideration in the Planning, Establishing and 

Management of Protected Area Sites and Networks. 

Montreal, SCBD, (CBD Technical series 

Nr. 15), 164 p. 

Wright G.R. 1996. National Parks and Protected 

Areas: their Role in the Environmental 

Protection. Blacwell Science, 470 p. 

¦ 203 ¦

¦ 204 ¦ 

6. GAMTOsAuGinis AuDiTAs iR 

SAUGOMŲ TERITORIJŲ 

TVARKYMO EfEKTYVUMO 

VERTiniMAs 

6.1. Vertinimo ir audito samprata 

Vertinimo terminas vartojamas daugelyje 

sričių, todėl dažnai jis gali būti suprantamas 

kiek skirtingai. Šiame darbe terminas vartojamas 

ta prasme, kaip jis dažniausiai aiškinamas 

kompetentingų organizacijų (pirmiausia, įvairių 

Jungtinių Tautų programų, taip pat Ekonominio 

bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos, Pasaulio 

banko, Europos Komisijos, Tarptautinės 

gamtos apsaugos sąjungos (IUCN), Pasaulio 

gamtos fondo (WWF) ir pan. vertinimo procesuose. 

Bendrąja prasme, vertinimas yra sistemiškas 

ir objektyvus pasiekimų tyrimas, 

analizavimas ir įrodymų ieškojimas pagal iš 

anksto pasirinktus kriterijus, standartus, parametrus, 

esamas teisines normas ar veiklos 

bei proceso tikslus. Dažnai vertinimas yra suprantamas 

kaip kritika ir blogųjų aspektų išryškinimas. 

Iš tikrųjų, tai yra ne kritika, o veiklos ar 

proceso analizė, kai yra nustatomi stiprieji ir silpnieji 

aspektai, esami ir galimi pavojai, grėsmės 

bei parodomos galimybės; tai procesas, panašus 

į SSGG analizę, kuri taikoma ir gamtotvarkos 

planavimui (žiūr. 3 sk.). Vertinimo tikslas yra 

pagerinti ar patobulinti vertinamojo objekto 

(strateginio dokumento, proceso, veiklos ir 

pan.) turinį ir įgyvendinimo pažangą. Vertinimo 

išvados yra savotiškas vadovas tolesnei veiklai 

ar procesams plėtoti, ypač tai praverčia sprendimus 

priimantiems asmenims. Vertinimas skiriasi 

nuo kasmetinės veiklos peržiūros, veiklos 

monitoringo (stebėsenos), inspektavimo. Kasmetė 

veiklos peržiūra yra ne tokia formalizuota, 

paprastai tai nėra išsami ataskaita, nes veikla 

vertinama nustatytais darbų atlikimo etapais; ji 

neanalizuoja dokumento, kuriuo remiantis atliekama 

veikla. Peržiūrą dažniausiai atlieka ta pati 

organizacija, kuri ir rengia veiklos dokumentus 

ir vykdo įgyvendinimą. Veiklos monitoringas 

yra nuolatinis ir ilgalaikis procesas, atliekamas 

griežtai nustatytais terminais ir pagal išmatuojamus 

rodiklius. Monitoringas yra atliekamas tiek 

veiklai ar procesui, tiek objektams (subjektams), 

kuriuos gali paveikti tam tikra veikla, įvertinti. 

Monitoringą gali atlikti tiek organizacija, vykdanti 

veiklą, tiek išorinės organizacijos (nepriklausomos, 

veiklą užsakančios ir pan.). Monitoringas, 

kaip ir peržiūra, gali nevertinti dokumentų, pagal 

kuriuos vykdoma veikla. Monitoringas nuo peržiūros 

skiriasi daugiausia tuo, kad jam nustatyta 

tvarka parengtos ir patvirtintos metodikos, tuo 

tarpu peržiūros metodus gali pasirinkti pati organizacija. 

Paminėtina, kad atskirų veiklų (pvz., 

gamtotvarkos) monitoringo programą gali rengti 

ir ta pati organizacija, kuri ir planuoja (pvz., 

saugomų teritorijų direkcija), tačiau programa 

yra parengiama pagal nustatytus reikalavimus 

ir kriterijus. Veiklos inspektavimas atliekamas, 

kai tikrinama, ar tam tikra veikla yra vykdoma 

laikantis teisės aktų (įstatymų, reglamentų, taisyklių, 

norminių dokumentų). Jį atlieka teisiniais 

aktais numatyta tvarka paskirtos organizacijos 

ir asmenys. 

Visų vertinimų svarbiausi etapai yra šie: 

pasirengimas vertinti, vertintojų grupės sudarymas, 

vertinimo procesas, ataskaitos rengimas, 

vertinimo rezultatų ir rekomendacijų pristatymas. 

Pasirengimas vertinti. Šiame vertinimo 

etape nustatomi vertinimo tikslai, uždaviniai, 

suformuojama vertintojų grupė (arba gali būti 

paskirtas ir vienas asmuo) ir paskirstomos 

jiems užduotys, parengiamas vertinimo planas 

ir reikalingi dokumentai. Taip nustatomi vertinimo 

kriterijai ir metodai. Vertinimas turi būti 

atliekamas pagal iš anksto pasirinktus ar nustatytus 

kriterijus, standartus, parametrus, esamas 

teisines normas, taip pat veiklos tikslus. Tai turi 

būti žinoma subjektams, kurie organizuoja veiklų, 

procesų įgyvendinimą, rengia planavimo ir 

įgyvendinimo dokumentus. Taip pat svarbu, kad, 

planuojant tam tikrą veiklą, vertinimo kriterijai, 

parametrai ir pan. būtų žinomi planuotojams ir

veiklų įgyvendintojams. Dažniausiai naudojami 

vertinamo kriterijai: 

• aktualumas: vertinama, kiek parengtas 

veiklos dokumentas ir pati veikla yra aktuali tam 

tikrų problemų aplinkoje, t. y. ar yra būtinybė ją 

atlikti, ar ji nedubliuoja panašias veiklas ir pan.; 

• tinkamumas: vertinama, kiek suplanuotos 

veiklos tikslai, uždaviniai ir veiksmai yra tinkami 

konkrečiai problemai spręsti ir ar tinkamai vykdoma 

pati veikla; 

• veiksmingumas: vertinama, kiek planavimo 

dokumentai užtikrina veiksmingą veiklos 

tikslų įgyvendinimą arba pati veikla atliekama 

veiksmingai, t. y. kaip produktyviai, našiai laiko 

atžvilgiu naudojami resursai; 

• efektyvumas: vertinama, kaip efektyviai 

yra pasiekiami užsibrėžti tikslai sąnaudų, kaštų 

ir išteklių tvarkymo atžvilgiu, t. y. ar mažesnėmis 

sąnaudomis ir ištekliais yra pasiekiamas tikslas, 

ar jam pasiekti yra sunaudojama nepamatuotai 

daug išteklių; 

• poveikis (aplinkai, visuomenei, ekonomikai): 

vertinama, koks planuojamos ar vykdomas 

veiklos poveikis bus ar yra vertinimo 

metu, vertinamas tiek neigiamas, tiek teigiamas 

poveikis, jo mažinimo ar išvengimo priemonės, 

galimas poveikis ateityje ir pan.; 

• tęstinumas: vertinama, ar suplanuota ar 

vykdoma tinkama (pozityvi) veikla bus užtikrintai 

vykdoma ir ateityje, kokiais ištekliais ir priemonėmis 

naudojantis tai numatyta įgyvendinti. 

Dalis paminėtų kriterijų yra tinkami vertinti 

tiek planavimo dokumentus, tiek vykdomas 

veiklas, o kai kurie gali būti taikomi tik vykdomoms 

veikloms. Šie pateikti kriterijai yra bendri, 

todėl atskiros vertinimo rūšys juos detalizuoja 

ir pritaiko vertinimo objektams. Vertinimui naudojami 

bendrai priimti metodai ir būdai, taip pat 

jie konkrečiais atvejais yra detalizuojami. Vertinant 

pagal atskirus kriterijus teikiami vertinimo 

balai pagal šią skalę: 1) pakankamai aukštas, 

2) pakankamas, 3) mažiau negu pakankamas, 

4) nepakankamai žemas įvertinimas. Kiekviena 

vertinimo skalė gali turėti ir balus: 1) 10–8; 2) 

5–7; 3) 3–4; 4) iki 2 balų ir pan. Gali būti pa- 

sirenkama ir kita vertinimo gradacija, bet ji turi 

būti pateikiama iki vertinimo ar planavimo pradžios. 

Vertintojų grupės sudarymas. Vertintojų 

grupė yra sudaroma priklausomai nuo vertinimo 

techninės užduoties, pobūdžio (vidinis, išorinis), 

tikslų ir uždavinių, vertinimo objekto (subjekto), 

planuojamos ar vykdomos veiklų ir t.t. Dažniausiai 

yra parenkamas grupės vadovas, kuris formuoja 

vertinimo grupę pagal atitinkamus kvalifikacinius 

reikalavimus. 

Vertinimo procesas. Vertinimo procesas 

prasideda įžanginiu susitikimu su organizacija, 

kurios yra vertinama veikla arba parengti dokumentai, 

organizuojami procesai ir pan. Taip pat 

susitinkama ir su kitomis organizacijomis ir asmenimis, 

kurie turi tam tikrą ryšį su vertinimu. 

Šiame procese renkami duomenys, įrodymai, 

kurie analizuojami, vertinami, kiek jie atitinka 

iškeltus tikslus ir uždavinius, kiek atliekami 

veiksmai atitinka iškeltus tikslus ir uždavinius. 

Nustatomos atitiktys tarp iškeltų tikslų, suplanuotos 

ir vykdomos veiklų, vykstančių procesų 

ir pan. Vertinimo duomenys ir įrodymai turi būti 

patikrinti. Vertinimas turi būti atliekamas pagal iš 

anksto nustatytus kriterijus. Vertinimo pabaigoje 

rengiamas su vertinimo organizacija baigiamasis 

susitikimas, kurio metu pristatomi preliminarūs 

vertinimo rezultatai. 

Ataskaitos rengimas. Paprastai naudojami 

tipiniai ataskaitos formatai (struktūros), tačiau 

konkrečiais atvejais būtina atsižvelgti į vertinimo 

tikslus bei subjektus (objektus). Rašant ataskaitas 

reikia laikytis nuostatos, kad rasti nuokrypiai 

nuo užsibrėžtų tikslų turi atsispindėti nuo pradžios, 

bet ne vien pateiktose galutinėse išvadose. 

Dažniausiai taikoma ataskaitos struktūra: 

I. Santrauka. Joje trumpai išdėstomi vertinimo 

tikslai, pagrindiniai analizės rezultatai, 

pateikiamas trumpas apibendrinimas, rasti netikslumai, 

konkrečios rekomendacijos. Reikalingos 

konstatavimų nuorodos į pagrindinį tekstą 

(paragrafus, puslapius). 

II. Pagrindinis tekstas. Jame reikia pateikti 

įžangą ir trumpai aprašyti vertinimo subjektą 

¦ 20 ¦

(objektą). Toliau pateikiami vertinimo tikslas, 

uždaviniai, naudojami kriterijai ir metodai. Išdėstomoje 

analitinėje dalyje daugiausia reikia remtis 

anksčiau nustatytais kriterijais ar parametrais 

(standartais), kurie buvo naudojami vertinimo 

procese. Turi būti pateikti faktai ir įrodymai, kurie 

analizuojami vertinimo procese. Pateikiami 

įrodymai ir argumentai turi būti išdėstyti nuosekliai. 

III. Apibendrinimas, išvados ir rekomendacijos. 

Pradžioje apibendrinama analitinė medžiaga, 

iš kurios pateikiamos išvados. Išvados turi 

apimti veiklos tikslus ir uždavinius bei atliekamus 

veiksmus. Išvados daromos remiantis nustatytais 

vertinimo kriterijais (taip pat parametrais, 

standartais). Kiekviena išvada turi turėti 

konkrečias rekomendacijas. Jos turi būti realistinės, 

pragmatiškos, įgyvendinamos, atsižvelgiant 

į esamą situaciją bei aplinką. Galima teikti 

rekomendacijas, kurių įgyvendinimas priklauso 

ne tik nuo vertinimo subjekto, bet ir nuo išorės 

veiksnių, bet tai reikia pabrėžti. Rekomendacijos 

turi būti aiškios, skirtos konkrečiai auditorijai. 

Šiame skyriuje neturi būti kritikos, o parodomi 

būdai, kaip koreguoti vertinamos veiklos ar subjektų 

(objektų) atitikimą iškeltiems tikslams ir 

uždaviniams. 

IV. Ataskaitos priedai. Turi būti pridedama: 

vertinimo techninė užduotis, vertinimo organizacijos 

pavadinimas ir trumpas veiklos aprašymas, 

trumpa vertintojų CV, vertinimui taikyti 

kriterijai ir metodai, taip pat pasirinkti parametrai 

ar standartai, veiklų analizės loginė matrica, vietovės 

schema ar žemėlapis (jeigu tai turi ryšį su 

vertinimu), asmenų (fizinių, juridinių) sąrašas, 

kurie buvo vertinimo procese, įvairūs dokumentai, 

teisės aktai, literatūra, kuriais buvo pasinaudota, 

taip pat įvairūs techniniai dokumentai (brėžiniai, 

statistinių duomenų lentelės ir pan.), taip 

pat kita naudota medžiaga. 

Paprastai ataskaita yra parengiama trimis 

egzemplioriais: vienas pateikiamas vertinamajai 

organizacijai, antras – vertinimo užsakovui, 

o trečias paliekamas vertintojams. Vertinimo 

ataskaitos gali būti viešos arba tik prieinamos 

¦ 206 ¦ 

tik toms trims šalims, arba atskirais susitarimais 

pateikiamos ribotam suinteresuotųjų asmenų 

ratui. 

Vertinimo rezultatų pristatymas. Vertinimo 

rezultatai, rekomendacijos ir išvados gali būti 

pristatomos įvairiai, priklausomai nuo vertinimo 

pobūdžio, tikslų ir uždavinių ir pan. Paprastai 

vertinimo rezultatai pristatomi žodžiu (padaromas 

pranešimas) vertinamajai organizacijai ir 

pateikiama ataskaita. Rezultatai gali būti pristatyti 

tik raštu ar žodžiu, bet tai yra taikoma retai. 

Atskira vertinimo forma yra auditas. Auditas 

yra labiau formalizuota procedūra, kurią 

gali atlikti asmenys ar organizacijos, atitinkančios 

nustatytus reikalavimus ir tam tikra tvarka 

įgijusios specializuotus kvalifikacinius (teisės, 

finansų, ekonomikos, aplinkosaugos srityse ir 

pan.) sertifikatus konkrečiai veiklos sričiai audituoti. 

Asmenys, gavę nustatytą sertifikatą, užsiregistruoja 

tarptautiniuose ar nacionaliniuose 

auditorių registruose. Auditoriams suteikiama 

teisė atlikti auditą tik pasirinktoje veiklos srityje, 

t. y. turintysis sertifikatą audituoti teisės ar finansų 

srityse, to negali daryti pavieniai aplinkos 

apsaugos srityje, išskyrus, kai yra atliekamas 

kompleksinis auditas grupėje. Auditoriams gali 

būti suteikta teisė savarankiškai atlikti auditą 

arba dirbti auditorių darbo grupėje. Yra atskiras 

tarptautinis aplinkosaugos auditorių registras. 

6.2. Aplinkosauginis ir gamtosauginis 

auditas 

Aplinkos apsaugos (aplinkosauginis) auditas 

pradėtas taikyti Jungtinėse Valstijose. 1970 

metais imta tikrinti, kaip kompanijų veiklos ir 

lėšų panaudojimas atitinka Amerikos aplinkos 

apsaugos įstatymus ir kitus teisės aktus. Vėliau 

D. Britanijoje buvo pradėti taikyti aplinkos 

vadybos standartai. Tarptautiniu mastu aplinkosauginis 

auditas pradėtas taikyti po 1990 metų, 

Tarptautinei standartų organizacijai (ISO) išleidus 

seriją ISO 14000 standartų apie aplinkos 

apsaugos vadybos sistemas ir aplinkosauginį

auditą. 1993 m. Europos Taryba priėmė reglamentą 

EEB/1836/93 „Dėl pramonės sektoriuje 

dirbančių įmonių savanoriško dalyvavimo 

Bendrijos aplinkos apsaugos vadybos ir audito 

programoje“” (sutrumpintai Aplinkosaugos vadybos 

ir audito sistema – EMAS). 1989 metais 

Tarptautiniai prekybos rūmai aplinkos apsaugos 

auditą apibūdino kaip vadybos instrumentą, padedantį 

sistemingai, dokumentaliai, periodiškai 

ir objektyviai įvertinti aplinkos apsaugos organizavimo, 

vadybos bei įrangos funkcionavimą 

siekiant suaktyvinti aplinkos apsaugą, kartu palengvinti 

įmonių vadovams aplinkos apsaugos 

priemonių kontroliavimą bei įmonių politikos 

uždavinių aplinkos apsaugos srityje realizavimą. 

Visi iki šiol priimti aplinkosauginiai standartai ir 

reglamentai yra skirti aplinkos apsaugos vadybos 

sistemoms ir aplinkosauginiam auditui, kurį 

reiktų suprasti kaip būdą patikrinti, ar organizacijų 

(pirmiausia pramonės) veikla dera su aplinkosaugininkų 

keliamais reikalavimais, tiksliau – ar 

ji atitinka esamus teisinius aktus, tarptautinius 

aplinkosaugos reikalavimus, taip pat organizacijos 

patvirtintus vidaus aplinkosauginius reikalavimus. 

Pabrėžtina, kad aplinkosauginis auditas 

nėra privalomas – tai savanoriška patikra, kai 

vertinami atitikmenys aplinkosauginiams reikalavimams. 

Pažymėtina, kad Lietuvoje taikomi 

tarptautinių ISO standartų lietuviški analogai. 

Tarptautinės standartų organizacijos standartų 

serijoje ISO 14000 yra keli standartai, skirti 

aplinkosauginiam auditui. Bendrasis standartas 

ISO (liet. LST ISO EN) 14001 turi reikalavimą, 

kad organizacijos atliktų aplinkos apsaugos vadybos 

sistemų (AVS) auditą, kad būtų nustatyta, 

ar jos aplinkos apsaugos vadybos sistemos atitinka 

planuotus aplinkosauginius reikalavimus, 

ar jos tinkamai įgyvendinamos ir prižiūrimos. 

ISO (liet. LRS EN ISO) 14010 „Aplinkos apsaugos 

auditas. Rekomendacijos. Bendrieji principai“ 

skirtas supažindinti su bendraisiais aplinkos 

apsaugos audito principais, taikomais visų 

tipų aplinkos apsaugos auditui. ISO (liet. LRS 

EN ISO) 14011 „Aplinkos apsaugos auditas. 

Rekomendacijos. Audito procedūros. Aplinkos 

apsaugos vadybos sistemų auditas“ pateikia 

audito procedūras, kurios naudojamos planuojant 

ir atliekant AVS auditą, siekiant nustatyti jos 

atitiktį AVS kriterijams. ISO (liet. LRS EN ISO) 

14012 „Aplinkos apsaugos auditas. Rekomendacijos. 

Aplinkos apsaugos auditorių kvalifikacijos 

kriterijai“ pateikia rekomendacijas aplinkos 

apsaugos auditorių ir auditorių grupės vadovų 

kvalifikacijos kriterijams. Minėtieji standartai taikomi 

visiems aplinkos apsaugos audito tipams. 

Aplinkos apsaugos ir kiti ISO standartai yra rekomendacinio 

pobūdžio. o Europos Sąjungos 

šalys taip pat laikosi EMAS reikalavimų. 

Aplinkos apsaugos audito standartai yra pritaikyti 

organizacijų aplinkosauginei veiklai, t. y. 

atlikti auditą aplinkos apsaugos vadybos sistemoms 

(AVS). Dažniausiai auditas taikomas 

gamybos, įvairioms perdirbimo, atliekų tvarkymo, 

transporto įmonėms, taip pat naudojamas 

vertinti AVS ir kitose sferose, pvz., savivaldybių, 

viešbučių, vadovaujančiose ar panašiose srityse. 

Aplinkos apsaugos auditui būdingi vis minėtieji 

bendrieji vertinimo reikalavimai. Apie aplinkos 

apsaugos audito procedūras ir reikalavimus publikuota 

nemažai darbų, bet verta paminėti lietuvių 

kalba publikuotą vadovą „Aplinkos apsaugos 

vadyba. ISO 14000“ (Davidavičius, 1999). 

Gamtosauginis auditas (arba dar vadinamas 

ekologinis) yra taikomas tiek strateginiams dokumentams 

(strategijų, planų, programų), tiek 

gamtosaugos ar gamtotvarkos veikloms vertinti. 

Tuo tarpu iki šiol nėra tarptautiniu mastu 

pripažintų, kaip yra ISO 14000 standartai aplinkosauginiam 

auditui, gamtosauginio audito 

reikalavimų, kuriais būtų galima patikrinti, kaip 

gamtosauginių strateginių dokumentų ir gamtotvarkos 

veiklų įgyvendinimas atitinka jiems 

iškeltus tikslus ir uždavinius. Reikia pridurti, kad 

gamtosauginis auditas skiriasi nuo kasmetės ar 

kas keleri metai atliekamų planų peržiūrų, kurios 

buvo aptartos trečiame skyriuje. Jau buvo minėta, 

kad auditas yra daug sudėtingesnė ir reglamentuota 

procedūra. Dalis organizacijų pačios 

numato gamtosauginio audito reikalavimus, 

kitos naudojasi tarptautinių organizacijų pa- 

¦ 207 ¦

engtais reikalavimais gamtosauginiam auditui, 

dar kitos adaptuoja jau minėtus ISO standartus. 

Kadangi auditas atliekamas savanoriškai, tai ne 

taip svarbu, kokie yra specifiniai gamtosauginio 

audito reikalavimai, svarbiausia – laikytis bendrų 

aplinkosaugos audito principų. Svarbu deramai 

patikrinti, kaip vykdoma veikla dera su organizacijai 

iškeltais tikslais ir uždaviniais. Gamtosauginis 

auditas, kaip ir kiti, gali būti vidaus ir 

išorės. Vidaus auditą atlieka pati organizacija 

(tiksliau – specialiai parengti darbuotojai), norėdama 

pasitikrinti veiklos atitiktį nustatytiems 

tikslams ar reikalavimams. Didelės organizacijos 

paprastai turi vidaus audito padalinius. Tuo tarpu 

išorės auditą daro kitos, atestuotos, organizacijos 

ar auditoriai. Auditavimo procese dalyvauja 

klientas, auditorius ir audituojama organizacija. 

Audito klientas yra juridinis ar fizinis asmuo, kuris 

užsako auditą. Tai gali būti aukštesnio pavaldumo 

organizacija, žemės ar turto savininkas, 

programas ar projektus finansuojančios organizacijos, 

kartais net visuomeninės organizacijos. 

Natura 2000 tinklo teritorijų auditą gali užsakyti 

ES Komisija ar kitos tarptautinės organizacijos. 

Auditorius nustatyta tvarka atestuota organizacija 

ar ekspertai, kurie daro atitikties patikrą ir 

parengia audito ataskaitą, o organizacija, kurioje 

yra atliekamas auditas, vadinama audituojamąja. 

Taigi vidaus audito visi trys suinteresuotieji 

dalyviai gali būti tie patys, tačiau jį atlieka ne už 

audituojamą veiklą atsakingi asmenys, o kiti tos 

pačios organizacijos darbuotojai. 

Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo veiklai 

įvertinti taikomi tiek auditas, tiek tvarkymo 

efektyvumo vertinimas – paprastesnė procedūra, 

taikoma siauresniu aspektu. Gamtosauginį 

auditą galima apibūdinti kaip procesą, kurio 

metu vertinama, ar gamtotvarkos plane tinkamai 

nustatyti tikslai, uždaviniai, parinkta tvarkymo 

strategija, suplanuoti veiksmai, apsaugos 

priemonės, ar yra tinkamai įgyvendinamas planas, 

ar pakankamai yra išteklių (žmonių, lėšų, 

įrangos, technikos); vertinamas poveikis tvarkomiems 

objektams ir pan.; pateikiamos išvados 

ir rekomendacijos. Auditu taip pat gali būti 

¦ 208 ¦ 

vertinami strateginiai dokumentai (politika, strategijos, 

planai, programos). Tvarkomosios veiklos 

efektyvumo vertinimas yra supaprastintas 

gamtosauginio audito procesas, kurio metu 

daugiausia vertinami gamtotvarkos planuose 

numatytų tikslų, uždavinių ir tvarkymo veiksmų 

tinkamumas ir įgyvendinimo efektyvumas (žiūr. 

kitą poskyrį). Strateginiai dokumentai vertinami 

atsižvelgiant į jų veiksmingumo ir taikymo efektyvumo 

vertinimą. 

6.3. Teritorijų tvarkymo gamtosauginis 

auditas 

Gamtosauginis auditas atliekamas daugelyje 

išsivysčiusių šalių, tačiau jis nėra taip paplitęs, 

kaip gamtosauginių strateginių dokumentų ar 

veiklos vertinimas. Atskiros organizacijos yra 

parengusios įvairių rekomendacijų dėl audito 

taikymo ir atlikimo. Europos saugomų teritorijų 

asociacija Eurosite yra ne tik sukaupusi daug 

geros teritorijų tvarkymo ir gamtotvarkos planų 

rengimo patirties, bet ir parengusi metodinių rekomendacijų, 

kaip reikia atlikti teritorijų tvarkymo 

planų gamtosauginį auditą. Šios organizacijos 

patirtis vertinant vietovių tvarkymą yra taikoma 

ne tik Europos Sąjungos šalyse tvarkant Natura 

2000 tinklą, bet ir daugelyje kitų Europos šalių. 

Pažymėtina, kad teritorijų tvarkymo gamtosauginis 

auditas, kurį rekomenduoja Eurosite, 

juridiškai neįteisintas, tačiau audito reikalavimai 

ir procedūra atitinka aplinkosauginio audito reikalavimus, 

kurie išdėstyti tarptautiniuose standartuose 

ISO 14000. Be to, gamtosauginis auditas 

remiasi Buveinių direktyvos reikalavimais, 

kad gamtotvarkos veiksmai tenkintų teritorijų 

ekologinius poreikius ir užtikrintų gerą (tinkamą) 

buveinių ir rūšių apsaugos būklę. Taigi, remiantis 

direktyva, teritorijų tvarkytojai turi atsigręžti, 

norėdami įsitikinti, ar einama tinkama kryptimi, 

ar veikla atitinka direktyvos reikalavimus, o jei 

ne, tai kaip padėtį ištaisyti ir koreguoti veiksmus. 

Atsižvelgiant į tai, teritorijų tvarkymo gamtosauginio 

audito tikslas yra nustatyti, kiek teritorijos

tvarkymas atitinka gamtotvarkos plano reikalavimus 

ir koks yra tvarkymo efektyvumas. Audito 

uždaviniai galėtų būti šie: 

• kiek įvykdyti gamtotvarkos plano tikslas ir uždaviniai; 

• kiek teritoriją tvarkanti organizacija yra įgyvendinusi 

numatytų įsipareigojimų; 

• kiek teritoriją tvarkanti organizacija yra pajėgi 

nustatyti gerąsias ir silpnąsias teritorijos tvarkymo 

puses; 

• kaip efektyviai teritoriją tvarkanti organizacija 

panaudoja lėšas; 

• ar teisingai parinkti teritorijos tvarkymo veiksmai 

ir prioritetai. 

Gamtosauginiam teritorijų tvarkymo auditui 

būdingi visi minėtieji aplinkosauginio audito 

etapai. Eurosite yra parengusi saugomų ir 

tvarkomų vietovių vertinimo praktikos vadovą 

(Eurosite, 1996), kuris buvo rekomenduojamas 

vietovių tvarkymo vertinimo auditoriams. Reiktų 

trumpai apžvelgti pagrindinius, išskirtinius šio 

audito aspektus. 

Pasirengimas auditui ir auditoriaus klausimynas. 

Auditą atlieka grupė auditorių, kuriems 

vadovauja auditorių vadovas. Grupę suformuoja 

audito klientas. Jis taip pat suformuluoja audito 

tikslus ir uždavinius, parengia veiklos planą. 

Sėkmingas auditas įmanomas nuoširdžiai 

bendradarbiaujant auditoriams ir audituojamiesiems. 

Audito sėkmė priklauso ir nuo auditorių 

kvalifikacijos bei patirties. Prieš vykdami į audituojamą 

teritoriją auditoriai turi būti pakankamai 

susipažinę su organizacija, gamtotvarkos planu 

ir turėti reikiamos informacijos apie tvarkomąją 

teritoriją bei tvarkymo būdus. 

Auditas atliekamas užpildant įvairius klausimynus 

(anketas). Atsakymai į klausimus yra 

„taip“ arba „ne“. Klausimus audituojamiesiems 

auditorius pateikia interviu forma. Po kiekvieno 

klausimo parašomos pastabos, papildoma informacija 

(rašo auditorius ar audituojamasis), 

auditoriaus komentarai, įvertinimas (auditorius 

vertina kiekvieną atsakymą), audituojamojo komentarai. 

Rekomenduojama auditoriaus klausimyno 

struktūra: 

1. TEMA (klausimai teikiami pagal temas) 

1.1 – 1.10 …. – klausimai (atsakymai 

„taip“, „ne“) 

Pastabos 

Papildoma informacija (apie tvarkymo veiklas, 

jų įgyvendintojus, tvarkomąją teritoriją, 

organizaciją ir kt.) 

6.1 lentelė. Auditoriaus komentarų ir įvertinimo 

pateikimo forma 

Klausimo 

nr. 

Tvarkymo 

atlikimo 

kokybė 

Tvarkymo 

tinkamumas 

teritorijai 

1 ++ + 

Auditoriaus 

komentarai 

Teritoriją tvarkančio asmens komentarai dėl 

kiekvieno klausimo pateikiami atskirai. 

Auditorius vertina klausimus dviem aspektais. 

Pirmiausia vertinama tvarkomųjų darbų 

atlikimo kokybė (t. y. kiek tvarkymas atitinka 

gamtotvarkos planą), po to – tvarkymo tinkamumas 

vietovei. Tvarkomųjų darbų atlikimo 

kokybę siūloma įvertinti tokiomis vertėmis (yra 

galimos ir kitos vertės): „++“ – puikus atlikimas 

(šitaip vertinama, kai tvarkoma tiksliausiai 

laikantis plano reikalavimų), „+“ – geras atlikimas 

(ne visiškai laikomasi plano reikalavimų 

ir tvarkymo metodų), „0“ – vidutinis atlikimas 

(numatyti darbai atlikti, tačiau uždaviniai liko neįgyvendinti), 

„–“ – patenkinamas atlikimas (tik 

dalis plano uždavinių yra tinkamai įgyvendinti, 

bet situacija dar toleruotina), „- -“ – nepatenkinamas 

atlikimas (plano reikalavimai neįgyvendinti 

ir situacija yra bloga). Tvarkymo tinkamumas 

vietovei vertinamas taip: „++“ – labai 

tinkamas (poveikis vietovei yra labai geras), 

„+“ – tinkamas (poveikis vietovei yra geras ar 

vidutinis), „0“ – netinkamas (poveikis vietovei 

yra neigiamas). Vertinimo procese plano atlikimo 

kokybės ir tinkamumo vietovei koreliacija 

dažniausiai yra teigiama, t. y. tinkamai atlikti darbai 

turi ir teigiamą poveikį vietovei. Tačiau kartais 

plano atlikimo kokybė gali būti puiki, o darbų 

poveikis vietovei – neigiamas. Tai atsitinka tais 

¦ 209 ¦

atvejais, kai pats planas yra netinkamai parengtas, 

t. y. tvarkymo uždaviniai ir veiksmai ne itin 

gerai identifikuoti. Taip pat gali būti atvejų, kai 

tvarkomųjų darbų atlikimas yra patenkinamas 

ar nepatenkinamas, o poveikis vietovei – teigiamas. 

Šiuo atveju planas buvo parengtas blogai, 

tačiau tvarkytojai koregavo savo veiksmus 

atlikdami darbus. Taigi labai svarbu daryti abu 

vertinimus – tiek plano parengimo, tiek darbų 

atlikimo kokybės. 

Rezultatų analizė ir apibendrinimas. Auditoriai 

klausimynų rezultatus apibendrina ir 

parengia ataskaitas, kurias pateikia tiek audito 

klientui, tiek audituojamajai organizacijai. Ataskaitos 

parengimas ir išvadų pateikimas yra vienas 

svarbiausių audito procedūros elementų. Dėl 

to audito ataskaita turi būti atitinkamos struktūros. 

Ataskaitoje pateikiamas visiškai užpildytas 

klausimynas. Ataskaitos tituliniame lape rekomenduojama 

nurodyti: teritorijos pavadinimą, 

geografinę padėtį, teritorijos kodą (administracinį, 

Natura 2000 kodus), teritorijos apsaugos 

statusą, teritoriją tvarkančią organizaciją, audituojamąją 

organizaciją ir audito vadovą, audito 

datą. Po titulinio lapo siūloma pateikti audito 

ataskaitos trumpinį. Toliau ataskaitoje pateikiamas 

užpildytas klausimynas. Galima dažniausiai 

naudojama klausimyno struktūra: 

I tema. Vadovaujančiosios organizacijos 

duomenys. Ja gali būti valstybinės ar regioninės 

saugomų teritorijų agentūros (tarnybos), 

regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, 

apskričių (provincijų) administracijos, mokslo 

institucijos, visuomeninių organizacijų administracijos 

ir pan. Lietuvoje tai būtų Aplinkos ministerija 

arba Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. 

Apie jas pateikiama ši informacija: pavadinimas, 

organizacijos tipas, organizacijos tikslai, darbuotojų 

(administracijos, techninių, apsaugos, 

mokslo, gamtotvarkos specialistų ir kt.) skaičius 

ir kvalifikacija, darbuotojų pasiskirstymas pareigomis 

ir atsiskaitomybė, organizacijos metinis 

biudžetas, valdoma žemė ir valdymo forma, 

organizacijos narystės aspektai (tik visuomeninėms 

organizacijoms), regioninių filialų (skyrių) 

¦ 210 ¦ 

duomenys (pateikiami tokiu pat principu, kaip ir 

vadovaujančiosios) ir pan. 

II tema. Tvarkymą atliekančios organizacijos 

duomenys. Ši organizacija yra tiesiogiai atsakinga 

už teritorijoje vykdomas gamtotvarkos veiklas. 

Tokiomis organizacijomis gali būti saugomų 

teritorijų administracijos, aplinkos (gamtos) 

apsaugos agentūros, savivaldybių administracijos, 

visuomeninės organizacijos ir kt. Apie jas 

pateikiama tokia informacija: darbuotojų (kaip 

ir vadovaujančios, tik išsamiau ir didžiausią 

dėmesį skiriant tvarkymą, apsaugą ir tyrimus 

(monitoringą) vykdantiems specialistams) skaičius, 

jų funkcijos ir kvalifikacija, darbuotojų pasiskirstymas 

pareigomis ir atsiskaitomybė, metinis 

biudžetas, valdomos žemės plotas ir forma, 

nekilnojamasis turtas, biuro ir tvarkymo įranga, 

technika, tvarkomos teritorijos dydis ir pan. Taip 

pat gali būti teikiami ir kiti duomenys, reikalingi 

auditui atlikti. 

III tema. Teritorijos tvarkymo politika. Idealiu 

atveju kiekviena teritorija turėtų turėti gamtos 

apsaugos ir tvarkymo politiką, t. y. būtų nustatyti 

bendri jos apsaugos ir tvarkymo principai ir strategija. 

Gamtotvarkos ir kiti tvarkymo planai yra 

tik bendros apsaugos ir tvarkymo politikos įgyvendinimo 

taktika. Neturint apibrėžtos apsaugos 

ir gamtotvarkos politikos, daug sunkiau numatyti 

tvarkymo taktiką, pasirinkti tvarkymo būdus ir 

prioritetus. Audituojant pateikiami šie klausimai: 

ar yra gamtos apsaugos ir tvarkymo politika teritorijai, 

ar vadovaujamasi bendra šalies politika, 

ar ji yra parašyta, ar formaliai patvirtinta, ar apie 

politiką gali sužinoti darbuotojai ir visuomenė. 

IV tema. Gamtotvarkos planas. Pateikiami 

tokie klausimai: ar yra parengtas gamtotvarkos 

planas ir kada, ar jis yra patvirtintas ir kada, ar 

apie planą gali sužinoti darbuotojai, ar su šiuo 

planu buvo supažindinta visuomenė, koks yra 

plano formatas (Eurosite, Ramsar‘o, nacionalinis 

ir pan.), ar nurodyti plano tikslai ir uždaviniai, 

prioritetai ir nuoseklūs veiksmai ir pan. 

V tema. Teritorijos parinkimas ir ribos. Pateikiami 

šie klausimai: pagal kokį principą tvarkoma 

teritorija pasirinkta, ar yra kokie nors patvirtinti

teritorijų parinkimo tvarkymui kriterijai, ar tai atlikta 

atsitiktinai, ar pasirenkant teritorijas tvarkymui 

yra teikiama pirmenybė jų tarptautiniam ar 

nacionaliniam apsaugos statusui; ar tvarkomos 

teritorijos ribos pagrįstos ekologiškai, ar jos yra 

sukurtos tik dėl tvarkymo patogumo, ar tvarkoma 

vietovė yra pakankamai didelė ir užtikrina 

gamtos apsaugą visoje teritorijoje, ar teritorijos 

ribos pažymėtos natūroje ar tik žemėlapiuose ir 

kokiais ženklais ir pan. 

VI tema. Teritorijos apsaugos statusas. Pateikiami 

tokie klausimai: koks yra nacionalinis 

teritorijos apsaugos statusas (rezervatas, valstybinis 

(regioninis) parkas, gamtos draustinis 

ir t. t.); ar teritorija turi tarptautinį apsaugos 

statusą (pvz., Natura 2000, Ramsaro ar Berno 

konvencijų teritorijos, UNESCO biosferos rezervatas 

ir pan.) ir kada jai suteiktas šis statusas. 

Rekomenduojama papildomai informuoti, kokiai 

Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) 

rekomenduojamai kategorijai ši vietovė priskirta. 

VII tema. Teritorijos apžvalga. Klausiama, ar 

teritorija yra tinkamai aprašyta plane: teisinis jos 

statusas, teritorijos ir apylinkių infrastruktūra, 

klimatas ir hidrologinis tinklas, geologija ir geomorfologija, 

dirvožemiai, esami gamtiniai ištekliai, 

gamtinės buveinės, bendrijos ir gyvūnų bei 

augalų, grybų rūšys, žemėnauda, socialiniai ir 

ekonominiai bei kultūriniai teritorijos aspektai. 

VIII tema. Teritorijos įvertinimas. Rengiant 

gamtotvarkos planą, labai svarbu įvertinti teritoriją, 

todėl pateikiami klausimai, remiantis plane 

pateiktu teritorijos vertinimu. Klausiama, ar teritorija 

yra įvertinta ir ar tinkamai, ar pagal ekologinius 

vertinimo kriterijus (žiūr. 2 skyrių). Taip 

pat reikia įvertinti socialinius ir ekonominius bei 

kultūrinius teritorijos bruožus. 

IX tema. Teritorijos tvarkymo tikslai. Klausiama, 

ar yra tinkamai nustatyti tvarkymo tikslai, 

kaip jie suformuluoti ir kur yra (tik tvarkymo plane 

ar ir kituose dokumentuose), ar jie prieinami 

darbuotojams ir visuomenei, ar yra konfliktas 

tarp tvarkymo tikslų ir kitų žmogaus veiklos aspektų. 

X tema. Gamtotvarkos plano įgyvendinimą 

ribojantys veiksniai. Pateikiami tokie klausimai: 

ar identifikuoti plano įgyvendinimą ribojantys 

veiksniai (vidaus ir išorės), kurie trukdytų įgyvendinti 

tikslus; ar tinkamai tai yra nustatyta, ar 

kliūtys yra didelės ir kiek tai pakenktų tikslų įgyvendinimui, 

t. y. vertinama SSGG analizė. 

XI tema. Tvarkymo uždaviniai ir veiksmai. Ar 

suformuluoti tvarkymo uždaviniai ir veiksmai ir 

ar tinkamai tai padaryta, ar prieinami darbuotojams 

ir visuomenei; ar vietovės tvarkymo 

veiksmai yra specifiniai, išmatuojami, priimtini 

visiems su tvarkymu susijusiems asmenims, 

realūs ir nustatytas jų įgyvendinimo laikotarpis; 

kiek tvarkymo veiksmai atitinka esamą apsaugos 

ir gamtotvarkos politiką ir ar nėra konflikto 

tarp politikos ir tvarkymo uždavinių. 

XII tema. Tvarkymo zonos. Klausiama, ar teritorija 

suskirstyta pagal tvarkymo ir apsaugos 

zonas, ar šios tinkamai išskirtos; jei zonų neišskirta, 

tai kodėl ir kaip nuo to priklauso teritorijos 

tvarkymas; ar zonos išskirtos žemėlapyje, ar ir 

natūroje, ar yra teritorijos apsauginė (buferinė) 

zona. 

XIII tema. Tvarkymo strategijos. Klausimai 

pateikiami tokia tvarka, kaip yra pasirinktos tvarkymo 

strategijos ir jų tinkamumas: ar yra plano 

įgyvendinimo veiksmų strategijos, kaip tvarkymo 

strategijos įgyvendinamos natūroje, ar įgyvendinant 

tikslus saugomo objekto būklė gerėja, 

ar tvarkymo veiksmai fiksuojami ir kaip, ar pokyčiai 

gamtoje sistemingai stebimi (atliekamas 

monitoringas) ir fiksuojamas tvarkymo poveikis 

aplinkai (teigiamas, neigiamas). Auditorius taip 

pat turi įvertinti, kiek kiekviena tvarkymo strategija 

turi veiksmų ir kaip jie dera su strategija. 

XIV tema. Gamtosaugos teisiniai aspektai. 

Pateikiami šie klausimai: ar tvarkymo strategijos 

atitinka esamus nacionalinius gamtosauginės 

teisės aktus, ar yra poįstatyminių aktų (įsakymų, 

taisyklių, rekomendacijų), kurie reglamentuotų 

gamtotvarkos strategijas, ar yra tarnyba, kuri atsakinga 

už gamtotvarkos veiksmus ir t. t. 

XV tema. Gamtotvarkinio plano keitimai. 

Pateikiami tokie klausimai: ar gamtotvarkinis 

¦ 211 ¦

planas keistas nuo jo parengimo datos, ar dideli 

plano pakeitimai, kokios plano keitimo priežastys, 

ar buvo atlikta peržiūra ar auditas prieš 

keičiant planą, ar darbuotojai ir visuomenė supažindinami 

su plano pokyčiais. Pastabose siūloma 

pateikti galimas keitimo priežastis: gamtosaugos 

politikos pokyčiai, tikslų, uždavinių bei tvarkymo 

strategijų keitimas, gamtinių procesų pokyčiai 

(pagreitėjusi sukcesija, gaisrai, potvyniai ir kt.), 

pasikeitusi žmogaus veikla (padidėjusi tarša, rekreacija, 

miškų kirtimas ir kt.). 

Galutinis atitikties įvertinimas. Užpildžius 

aukščiau tekste pateiktą klausimyną, parengiamas 

galutinis teritorijos tvarkymo atitikimo vertinimas. 

Tam tikslui sudaroma lentelė, kurioje 

pateikiami apibendrinti įvertinti klausimai iš penkiolikos 

temų. Kiekviena tema vertinama taip pat, 

kaip ir kiekvienas klausimas: tvarkymo veiklos 

atitikimo kokybė ir tvarkymo tinkamumas teritorijai. 

Remdamiesi klausimynu bei kita apie teritoriją 

ir jos tvarkymą pateikta informacija auditoriai turi 

pateikti išvadas apie gamtotvarkos plano tinkamumą 

(t. y. tikslų, uždavinių, veiklų, monitoringo 

programos), tvarkymo darbų atlikimo kokybę 

ir kaip planas tinka teritorijos tvarkyti, kiti plano 

parengimo ir įgyvendinimo aspektai. Auditoriai 

taip pat turi rekomenduoti, kada reikėtų atlikti kitą 

auditą, kokie galimi neigiami ir teigiami pokyčiai, 

kurie pokyčiai gali būti susiję su gamtotvarkos 

darbuotojų darbu, kurie – su planu ar kitais išorės 

ar vidaus veiksniais. Be to, reikalinga pateikti rekomendacijas, 

ką reikėtų pakeisti, kad planą būtų 

galima lengviau įgyvendinti. Pirmiausia, kokie yra 

būtini gamtosaugos ar gamtotvarkos politikos 

posūkiai, reikalingi papildomi ištekliai (žmonių, 

lėšų) ar jų perskirstymas, plano tikslų, uždavinių 

ir tvarkymo strategijų bei veiksmų koregavimas, 

papildomų mokslinių tyrimų būtinumas, tvarkymo 

patirties įgijimas. Pateikę šiuos aukščiau 

tekste išvardytus pasiūlymus ir rekomendacijas 

auditoriai daro galutines išvadas atsakydami į tokius 

klausimus: 

• ar plano tikslai ir uždaviniai bus įvykdyti numatytu 

laiku, ar juos įmanoma įgyvendinti; 

¦ 212 ¦ 

• ar (ir kodėl) turi būti suformuluoti nauji plano 

tikslai, uždaviniai bei tvarkymo strategijos (ir 

atitinkami veiksmai); 

• kas turi daryti plano pakeitimus (teritoriją tvarkantys 

darbuotojai ar kiti asmenys iš išorės); 

• ar buvo tikslingi ankstesni plano keitimai ir 

koks jų poveikis teritorijos tvarkymui; 

• kokie būtini organizacijos (struktūros, valdymo, 

darbuotojų pareigybių, atsiskaitomybės, 

žinių tobulinimo ir pan.) pakeitimai, kad planas 

būtų įgyvendinamas sėkmingiau; 

• kaip turėtų keistis gamtosaugos ir gamtotvarkos 

politika tiek nacionaliniu, tiek tvarkomos 

teritorijos administracijos lygmenimis. 

Atlikto gamtosauginio audito ataskaita apsvarstoma 

su audituojamos organizacijos darbuotojais. 

Atsižvelgiant į diskusijas ir komentarus 

papildyta audito ataskaita pateikiama audito klientui 

ir audituojamajai organizacijai. Auditoriai neturi 

teisės perduoti audito ataskaitos tretiesiems 

asmenims ir privalo žinoti, kad visa auditui atlikti 

pateikta medžiaga ir parengta ataskaita yra konfidenciali. 

Audito ataskaitos gali būti perduotos kitiems 

asmenims ar visuomenei tik sutikus audito 

klientui ar audituojamajai organizacijai. 

Be Eurosite pateikto vietovių tvarkymo gamtosauginio 

audito, taikomas ir kitoks gamtosauginis 

auditas. Kaip jau buvo minėta, gamtosauginiam 

auditui nėra priimtų tarptautinių reikalavimų, o 

laikomasi anksčiau tekste minėtų aplinkosauginio 

audito reikalavimų ir procedūrų. Kadangi auditas 

turi turėti pakankamai formalizuotas procedūras ir 

auditoriams turi būti nustatyta tvarka suteikiama 

kvalifikacija bei jie registruojami audito registruose, 

dažniausiai taikomas saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimas. 

6.4. Bendrieji saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimo 

aspektai 

Daug plačiau nei gamtosauginis auditas 

taikomas tvarkymo efektyvumo vertinimas. 

Pirmiausia, kaip buvo paminėta, tai mažiau for-

malizuota ir mažiau kaštų reikalaujanti procedūra. 

Saugomų teritorijų efektyvumo vertinimas 

pagrįstas bendraisiais vertinimo, taip pat gamtosauginio 

audito principais, tačiau būdingi ir 

specifiniai aspektai. 

Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo 

vertinimas yra svarbus jų tvarkymo aspektas. 

Saugomas teritorijas veikia tiek išoriniai, tiek 

vidiniai veiksniai, grėsmės, kurie turi įtakos tvarkymo 

planavimo ir įgyvendinimo veiksmams. 

Saugomų teritorijų tvarkymo pajėgumas daugiausia 

priklauso nuo organizacinio valdymo 

(politinio palaikymo, įstatymų, saugomų teritorijų 

sistemos), išteklių (žmogiškųjų, finansinių, 

infrastruktūros, informacinių ir pan.) bei 

suinteresuotųjų asmenų palaikymo (dalyvavimo 

tvarkymo veiklose, palankaus turizmo vystymo, 

pažaidų šalinimo ir pan.). Tvarkymui didelės įtakos 

turi organizaciniai aspektai, taip pat asmenys, 

kurie planuoja ir tvarko vietoves. Vertinimas 

reikalingas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia 

apžvelgiama, ar tvarkymas yra teisingai suplanuotas, 

ar jis tinkamai įgyvendinamas. Efektyvumo 

vertinimas yra reikalingas saugomų teritorijų 

steigėjams, finansuotojams, nevyriausybinėms 

organizacijoms, taip pat politikams ir visuomenei 

sužinoti, ar tinkamai yra naudojamos lėšos 

numatytiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai 

įvairias programas ar projektus remiančios organizacijos 

reikalauja įvertinti, ar jų skiriamos 

lėšos yra efektyviai ir tinkamai panaudotos. Tam 

daug dėmesio skiria Pasaulio aplinkos fondas 

(GEF), IUCN, WWF ir kitos tarptautinės organizacijos, 

regioniniai fondai, taip pat šalių programos, 

remiančios biologinės įvairovės apsaugą, 

pvz., JAV. Biologinės įvairovės konvencija (8 

str.) reikalauja, kad monitoringas ir vertinimas 

būtų įtraukti į nacionalines saugomų teritorijų 

sistemas. Monitoringas ir geros būklės užtikrinimas 

Natura 2000 vietovėse yra numatytas ir 

Buveinių direktyvoje. Turint vertinimo rezultatus 

(ypač teigiamus), galima aptikti išteklių stoką, 

kada, net ir tinkamai tvarkant iškeltus tikslus ir 

uždavinius, juos pasiekti yra sunku, o kai yra 

neaiškus ar neefektyvus tvarkymas, tai sun- 

ku išreikalauti ir papildomų resursų. Tvarkymo 

efektyvumo vertinimas skatina tvarkomų teritorijų 

keitimąsi patirtimi, o teigiami rezultatai yra 

stimulas darbuotojams geriau dirbti. 

Tvarkymo efektyvumo vertinimas skatina 

taikyti adaptyvųjį tvarkymą, planavimo koregavimą 

ir atsiskaitomybę. Tvarkymo adaptavimas 

turi būti įprasta gamtotvarkos dalis. Jis pagrįstas 

cikliško veikimo principu: planavimas, 

veiklos vykdymas, stebėsena (monitoringas), 

peržiūra, vertinimas, planavimo tobulinimas ir 

toliau tokiais pat etapais. Tokiu būdu galima nustatyti, 

ar tvarkymo planavimo ir įgyvendinimo 

veiklos pasiekė užsibrėžtus tikslus ir uždavinius 

ir ar pasiekta tai, ko buvo tikėtasi. Šiame etape 

vertinama ne tik visuma veiklų, bet ir konkretūs 

veiksmai, atliekami skirtingų asmenų. Taip galima 

koreguoti konkrečius veiksmus, ko negali 

padaryti atskiri veiksmų vykdytojai. Taip pat 

konkrečiam vykdytojui gali būti sunku objektyviai 

įvertinti savo atliktus darbus, be to, tai atlikti 

trukdo kasdienė darbų rutina. Iš kitos pusės, 

vertinti savo atliktus darbus yra ne pats tinkamiausias 

būdas. Taigi adaptyvusis tvarkymas 

padeda planuotojams atsakingiau planuoti veiklas, 

gamtotvarkininkams efektyviau įgyvendinti 

numatytas veiklas, mokytis iš savų klaidų, pasigėrėti 

sėkme bei palyginti savo darbus su kitose 

vietovėse atliekamais panašiais darbais, ir taip 

pasitikrinti, kad dirbama reikiama kryptimi. 

Planavimo koregavimas gali būti atliekamas 

įvairiuose etapuose. Planavimo proceso metu 

gali būti atsižvelgiama į ankstesnių panašių planų 

(programų) ar veiklų įgyvendinimo vertinimo 

rezultatus, arba gali būti vertinamas parengtas ir 

įgyvendinamas planas. Vis dėlto didesnis dėmesys 

yra skiriamas ankstesnių planų (programų) 

ir jų įgyvendinimo vertinimui. Vertinant parengtus 

ir įgyvendinamus planus, galima pasinaudoti 

tiek plano privalumais, tiek trūkumais, kartu 

išvengti panašių klaidų. Įgyta patirtis panaudojama 

rengiamų tvarkyti vietovių planavimui. 

Planavimo koregavimas taip pat daromas ir po 

planų peržiūrų. 

¦ 213 ¦

Atskaitomybės skatinimas. Dažnai plano 

rengėjai yra neatsakingi už tam tikros vietovės 

tvarkymą. Neefektyvaus tvarkymo klaidos priskiriamos 

tvarkytojams, tačiau jos gali slypėti 

pačiame plane. Dėl to, vertinant tvarkymo efektyvumą, 

svarbu nustatyti tiek planuotojų, tiek 

tvarkymą atliekančių fizinių ar juridinių asmenų 

atskaitomybę. Dažniausiai už plano įgyvendinimą 

atsakingos institucijos atsiskaito vadovaujančioms 

(veiklą koordinuojančioms) arba 

finansinėms institucijoms. Tačiau plano rengėjų 

atskaitomybė dažnai yra neaiški arba jos nėra. 

Veiklos efektyvumą lemia planavimo metu numatoma 

gamtotvarkos strategija ir veiksmų atlikimas, 

taip pat resursų išdėstymas. Taigi analizuojant 

tvarkymo efektyvumą įvertinama tiek 

plano rengėjų, tiek jo įgyvendintojų atskaitomybė 

planų užsakovams. Tiek planų veiklų vykdytojų 

atskaitomybė, tiek atsakomybė yra paprastesnės 

nei planų rengėjų. Esant tinkamai atskaitomybei, 

lengviau pabrėžti ir įvertinti atsakomybę 

už suplanuotus ir atliekamus veiksmus. 

Parengta nemažai saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo studijų ir rekomendacijų. 

Tam daug dėmesio skiria IUCN, WWF, Pasaulio 

aplinkos apsaugos monitoringo centras 

(WCMC), šalių valstybinės institucijos. Gerai 

išvystyta biologinės įvairovės programų ir projektų 

vertinimo sistema veikia JAV, kai vertinamos 

ne tik savo šalyje, bet ir jos finansuojamos 

veiklos kitose šalyse. Vienos iš plačiausiai pasaulyje 

taikomų yra Tarptautinės gamtos apsaugos 

sąjungos (IUCN) rekomendacijos (Hocking, 

Stolton, Leverington, Dudley, Courrau, 2006). 

Pasak autorių, vertinimas bendrąja prasme yra 

įrodymų ieškojimas pagal iš anksto nustatytus 

kriterijus, standartus, šiuo atveju – ir saugomų 

teritorijų steigimo tikslus, kaip juos atitinka suplanuota 

ir vykdoma veikla. Detalizuodami saugomų 

teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo 

sąvoką, autoriai skiria tris svarbiausius komponentus: 

saugomų teritorijų sistemos ir atskirų 

teritorijų tvarkymo bei valdymo planavimą, 

tvarkymo tinkamumą ir iškeltų tikslų ir uždavinių 

įgyvendinimą. 

¦ 214 ¦ 

Saugomų teritorijų sistemos ir atskirų saugomų 

teritorijų suprojektavimo efektyvumo vertinimas 

apima tiek visą šalies saugomų teritorijų 

sistemą, tiek konkrečias saugomas teritorijas. 

Dėl to pasirenkami skirtingi vertinimo indikatoriai 

– vieni sistemai, kiti individualiai teritorijai. 

Vertinant sistemą atsižvelgiama į esamą saugomų 

teritorijų steigimo, planavimo ir projektavimo 

politiką, strategiją, iškeltus tikslus pagal 

tvarkymo kategorijas, atitiktį tarptautiniams reikalavimams, 

pakankamumą nacionaliniu ir tarptautiniu 

mastu (pvz., ar pakanka Natura 2000 

vietovių pagal ES kriterijus) tiek ploto, tiek kiekio 

ar funkcijų atžvilgiu, taip pat į teritorijų suprojektavimą 

šalies mastu (pasiskirstymą, erdvinius 

parametrus, esamus ir planuojamus ekologinius 

tinklus) bei numatomus naujų teritorijų steigimo 

planus. Taigi įvertinama šalies saugomų teritorijų 

sistemos būklė, atitiktys, tvarkymo ir valdymo 

spragos ir teikiamos išvados bei rekomendacijos 

dėl sistemos efektyvumo ir tinkamumo tobulinimo. 

Vertinant atskiras saugomas teritorijas 

atsižvelgiama į jų steigimo tikslus ir uždavinius, 

ar juos atitinka parinktos teritorijos dydis, kiti 

erdviniai parametrai, kad užtikrintų jų efektyvumą 

ir tinkamumą, taip pat į teritorijų vidinį suprojektavimą 

atskiromis zonomis, jų funkcijas, 

ryšius, teritorijų erdvinius parametrus, padėtį 

kitų saugomų teritorijų atžvilgiu, svarbą nacionaliniame 

kontekste tiek išsaugant konkrečias 

gamtines vertybes, tiek užtikrinant vientisumą 

(ir ekologinio tinklo) šalies mastu. Taigi konkreti 

teritorija vertinama atsižvelgiant į tai, ar jos dydis 

ir erdviniai parametrai gali užtikrinti iškeltus 

tikslus ir uždavinius ne tik konkrečios vietovės, 

bet ir nacionaliniu mastu. Šiuo atveju gali būti 

vertinama, ar tam tikra teritorija pagal padėtį kitų 

vietovių atžvilgiu, plotą ir erdvinius parametrus 

(žiūr. 5 sk.) gali atlikti iškeltas funkcijas, t. y. užtikrinti 

vienos ar kitos rūšies (rūšių) ar buveinės 

(-ių) išsaugojimą, bei koks yra tos teritorijos 

indėlis šalies lygmeniu. Pateikiamos išvados ir 

rekomendacijos nurodo esamas spragas ir jų 

pašalinimo būdus.

Saugomos teritorijos steigimo tikslų ir uždavinių 

įgyvendinimo vertinimas. Šiuo atveju vertinama, 

ar steigiant saugomas teritorijas iškelti 

tikslai ir uždaviniai yra įgyvendinti, ir kiek, ar jie 

pasiteisino. Taigi vertinami saugomų teritorijų 

tikslai ir uždaviniai tiek sistemos (jeigu jie yra), 

tiek atskirų teritorijų atžvilgiu priklausomai nuo 

praktinio konteksto: ar jie yra realūs ir įgyvendinami, 

ar abstraktūs ir yra sunku juos vertinti, kaip 

jie yra pasiekti, ar jie labai detalūs ir neatspindintys 

saugomų teritorijų politikos. Vertinimas 

apima ne tik gamtinių vertybių tvarkymą (tai yra 

aprašyta tekste aukščiau), bet ir rekreacinius, 

socialinius ir kitus aspektus, vietos gyventojų 

lūkesčius. Dažnai steigiant dideles teritorijas 

iškeliami ne tik gamtinių vertybių išsaugojimo 

tikslai, bet ir rekreacijos valdymo, kultūros, archeologijos, 

istorijos vertybių išsaugojimui, taip 

pat vietos bendruomenių įtraukimą į gamtinių 

išteklių valdymą, taip pat taršos sureguliavimą, 

nelegalios veiklos kontrolę ir pan. Svarbu nustatyti, 

kaip vietos gyventojai vertina saugomos 

teritorijos įsteigimą ir tvarkymą, ar tai nėra didelė 

kliūtis jų veiklai, nes nuo jų dažnai priklauso ir 

sėkmingas saugomos teritorijos tvarkymas ir 

apsauga. Šis vertinimas dažniausiai atliekamas 

kompleksinėse teritorijose, kai reikia saugoti ne 

tik be gamtines vertybes. 

Tvarkymo tinkamumo vertinimas apima 

suplanuotus tvarkymo veiksmus, kaip jie yra 

įgyvendinami sistemos ar konkrečios teritorijos 

tikslų ir uždavinių atžvilgiu, ar jie yra adekvatūs 

praktikai, koks yra poveikis tvarkomiems objektams. 

Vertinimas atliekamas tiek sisteminiu 

lygmeniu, tiek konkrečioje teritorijoje. Jis apima 

ir administracinio valdymo aspektus, ypač 

resursų (žmogiškųjų, finansinių, techninių, infrastruktūros, 

informacinių) panaudojimą, veiklų 

koordinavimą ir bendradarbiavimą, darbuotojų 

apmokymus, lėšų pritraukimą ir kt. Taigi vertinama, 

ar pakankamai tinkamai ir efektyviai atliekami 

gamtotvarkos veiksmai, ar būtina po tvarkymo 

peržiūros (vertinimo) planuoti papildomų 

veiksmų, kaip tobulinti teritorijos valdymą, kad 

tvarkymo veiksmų įgyvendinimas nežlugtų ar 

baigtųsi visiška nesėkme. Tai dažnai atsitinka 

didelėse saugomose teritorijose, vadinamuosiuose 

popieriuose parkuose, kurių yra tiek išsivysčiusiose 

šalyse, tiek Lietuvoje. Šiuo atveju 

būtina aptikti tiek tvarkymo strategijos ir planavimo, 

tiek paties įgyvendinimo spragas ar neatitiktis. 

Vertinimu nurodomos tvarkymo spragos bei 

sėkmingo gamtotvarkos veiksmų įgyvendinimo 

praktinės rekomendacijos (gairės). 

Siūlomas IUCN saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimas yra pakankamai 

lankstus, pritaikytas naudoti pasauliniu mastu. 

Kiekviena šalis turėtų pasirengti savo nacionalinę 

vertinimo sistemą (kriterijus, indikatorius ir 

tvarką), tačiau bendri principai turėtų nesikeisti. 

Tvarkymo efektyvumo vertinimo tikslas turėtų 

būti bendras, tai yra panašiai suformuluotas: 

– pagerinti apsaugos ir tvarkymo efektyvumą 

tiek saugomų teritorijų sistemoje, tiek atskirose 

vietovėse. Jis apima tiek visos saugomų teritorijų 

sistemos politiką ir valdymą, tiek atskirų 

vietovių gamtotvarkos veiklas, vykdomas pačių 

administracijų, tiek tvarkymą, vykdomą pagal 

susitarimus (pvz., su žemių valdytojais, savanoriškus 

tvarkymus ir pan.). Vertinimo rezultatai 

padėtų daryti įtaką politiniams sprendimams, 

tobulinti saugomų teritorijų valdymą ir tvarkymą, 

užtikrintų veiklos skaidrumą visuomenės akyse. 

Tikslui įgyvendinti rekomenduojama laikytis šių 

bendrųjų gairių: 

• vertinimo sistema turi apimti visus proceso 

etapus, įtraukiant suinteresuotas žinybas ir 

asmenis tiek tvarkymo, tiek naudojimo požiūriais; 

• vertinimas turi būti gerai pagrįstas, skaidrus, 

objektyvus ir išsamus. Rezultatai nustatyta 

tvarka turi būti pasiekiami suinteresuotiesiems 

asmenims; 

• vertinami tvarkymo tikslai ir kriterijai turi būti 

aiškiai suprantami tiek vertintojams, tiek tvarkymą 

atliekantiems asmenims; 

• tvarkymo efektyvumo vertinimas turi apimti 

svarbiausius aspektus (ir grėsmes, galimybes 

ir pan.), veikiančius tvarkymo tikslus; 

¦ 215 ¦

• platesnis įvairių faktorių įtraukimas prisideda 

prie geresnių vertinimo rezultatų; 

• atlikimo indikatoriai turi būti susieti su vidine 

aplinka, taip pat ryšiais tarp saugomų teritorijų 

ir jų išorės aplinkos; 

• neapimti vertinimo aspektai turi būti nurodyti 

ataskaitoje; 

• vertinimo sistema turi užtikrinti periodinius 

vertinimus ir rezultatų palyginimus; 

• vertinime turi būti nurodomos stiprybės ir 

silpnybės, kurios veikia nepriklausomai nuo 

vertinamų objektų kontrolės; 

• vertinime turi būti nustatomi apsaugos ir tvarkymo 

prioritetai; 

• turi būti pateikiamos apsaugos ir tvarkymo 

gerinimo rekomendacijos. Būtinas ryšys tarp 

¦ 216 ¦ 

vertinimo rekomendacijų ir asmenų, atsakingų 

už jų priėmimą ir turinčių įtakos šių procesų 

kontrolei; 

• vertinimo metodika turi būti tikrinama ir tobulinama 

nuolat; 

• vertinimas turi remtis tinkamais aplinkos ir 

socialinių mokslų principais; 

• vertinimui turi būti naudojama išmatuojama 

ir įrodanti kokybinė ir kiekybinė informacija. 

Kaip buvo minėta, kiekviena šalis parengia 

savo vertinimo sistemą. Bendras vertinimo 

tikslas ir gairės įgalina keitimąsi patirtimi tarptautiniu 

mastu ne tik apsaugos ir tvarkymo, bet 

ir vertinimo srityse, bet ir vertinimo tobulinimo 

aspektais. 

6.1 pav. Gamtotvarkos veiklų saugomose teritorijose valdymo ciklas (remiantis Hockings et 

al., 2000)

6.5. Svarbiausi saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimo 

bruožai 


vertinimas atliekamas panašiai tiek individualiai 

vietovei, tiek visai saugomų teritorijų sistemai. 

Abiem atvejais IUCN rekomenduoja (Hockings, 

Stolton, Dudley, 2000; Hockings et al., 2006) 

taikyti šią vertinimo proceso schemą, kuri apima 

vertinimo eigą ir tvarkymo etapus. Vertinimo 

eiga susideda iš vertinimo lygmens ir objekto 

(vienos teritorijos ar sistemos) pasirinkimo, 

vertinimo apimties nustatymo, indikatorių išskyrimo, 

vertintojų grupės suformavimo, vertinimo 

atlikimo (vykdymo), ataskaitos parengimo 

ir rezultatų pristatymo. Vertinimas atliekamas 

visuose tvarkymo etapuose: tvarkymo kontekste, 

planavime, tvarkymo procese (įdedamos 

pastangos, veiklos našumas, veiksmingumas), 

stebėsenos (monitoringo) veiklose, pasiektų rezultatų 

analizėje ir aptarime. Panašios vertinimo 

schemos yra taikomos įvairiose šalyse (Ahokumpu 

et al., 2006; Bruner et al., 2001; Gilligan 

et al., 2005; Hartley et al., 2007; Michelot, Chiffaut, 

2003). 

Vertinimo eigos aptarimas. Prieš pradedant 

vertinimą pasirenkamas vertinimo lygmuo. 

Taikomi trys vertinimo lygmenys. Jie nesuskaido 

proceso į segmentus, o skiriasi proceso 

detalumu, laiko ir kaštų atžvilgiu. Visų lygmenų 

vertinimai apima tuos pačius tvarkomosios veiklos 

procesus: veiklos kontekstą (pvz., dėl ko 

vykdoma veikla), planavimą, įdėtas pastangas, 

vykdomą procesą, veiklos našumą ir gautus 

rezultatus. Pirmojo lygmens vertinimas trunka 

trumpesnį laiko tarpą, reikalauja mažiau lėšų nei 

trečiojo lygmens vertinimas. Trečiojo lygmens 

vertinimui taikomas rezultatų monitoringas, tai 

papildomo laiko ir kaštų sąnaudos. Pirmojo 

lygmens vertinimo rezultatai yra daugiau skirti 

politikams, valdininkams, o trečiojo – teritorijas 

tvarkantiems specialistams, už saugomų teritorijų 

tvarkymą atsakingiems koordinuojančių 

organizacijų specialistams, suinteresuotosioms 

žinyboms (pvz., veiklas finansuojančioms). Pirmojo 

lygmens vertinimo procese dažniausiai 

dalyvauja išorės specialistai, o trečiojo –dažniausiai 

vidiniai vertintojai (auditoriai), kuriuos 

turi koordinuojančios institucijos (ministerijos, 

už saugomų teritorijų valdymą atsakingos institucijos). 

Trečiuoju lygmeniu gali vertinti ir išorės 

vertintojai (auditoriai), ypač kai vertinimą inicijuoja 

kitų suinteresuotųjų institucijų (tarptautinių 

organizacijų, finansinių ir pan.). Atskirų lygmenų 

vertinimo detalumas yra skirtingas – pirmajame 

jis yra platesnis, bet ne toks detalus, tačiau 

trečiajame yra detalus ir išsamus, taip pat gali 

būti vykdomas konkrečiai problemai analizuoti. 

Pirmojo lygmens vertinimo rezultatai daugiau 

nustato tvarkomosios veiklos prioritetus 

ir palyginimo su kitų teritorijų tvarkomosiomis 

veiklomis rezultatus, o trečiojo lygmens vertinimas 

reikalingas veiklos trūkumams šalinti ir 

visam tvarkymo ciklui tobulinti (nuo planavimo 

iki rezultatų). Antrojo lygmens vertinimas užima 

tarpinę padėti tarp pirmojo ir trečiojo. Pirmojo 

lygmens vertinimas yra panašus į Pasaulio gamtos 

fondo (WWF) rekomenduojamą (žiūr. toliau) 

skubų saugomų teritorijų tvarkymo vertinimą ir 

prioritetų nustatymą (Ervin, 2003). Taigi skirtingiems 

vertinimo lygmenims reikalinga skirti nevienodai 

laiko ir resursų. Dažnai pakanka atlikti 

pirmojo lygmens vertinimą, ypač kai jo rezultatai 

yra pateikiami politikams ir valdininkams, 

nes juos tvarkymo detalės nedomina; taip pat 

detalaus vertinimo nereikia pateikiant saugomų 

teritorijų tvarkymo rezultatus visuomenei. Tuo 

tarpu tvarkymo efektyvumu suinteresuotiesiems 

specialistams ar žinyboms tikslinga atlikti detalų 

vertinimą. Saugomų teritorijų sistemą kur kas 

paprasčiau vertinti pirmuoju lygmeniu, tuo tarpu 

trečiojo lygmens vertinimas reikalauja ne tik 

daugiau laiko ir lėšų, bet ir aukštos kvalifikacijos 

ir patirtį turinčių vertintojų. 

Pasirenkant vertinimo lygmenį gali būti taikomi 

kriterijai, kurie padeda tiksliau nustatyti, 

kokiu lygmeniu turi būti vertinama. Individualiai 

teritorijai vertinti siūloma naudotis šiais kriterijais: 

teritorijos reikšmė (globaliai nykstančių rū- 

¦ 217 ¦

šių skaičius, ES saugomos rūšys ir buveinės, 

nacionaliniu mastu saugomos rūšys ir buveinės), 

teritorijos pažeidžiamumas (intensyvus 

teritorijos naudojimas, nelegali veikla ir pan.), 

esamos grėsmės (vidinės ir išorinės); taip pat 

galimi ir kiti kriterijai bei subkriterijai. Jiems suteikiami 

atskiri balai, o suteikta balų visuma parodo, 

kurį lygmenį reiktų taikyti. Kuo teritorija yra 

svarbesnė, jautresnė poveikiui ir yra didesnės 

grėsmės, tuo daugiau suteikiama balų. Įvairios 

organizacijos ar vertintojai taiko ir kitokius (ne 

IUCN) kriterijus. 

Vertinimo apimties ir objekto pasirinkimas. 

Prieš pradedant vertinimą yra pasirenkama, ar 

bus vertinama saugomų teritorijų sistema, ar 

atskiros (-a) saugomos teritorijos. Nepaisant 

daugelio vertinimo panašumų, yra ir skirtingumų, 

ypač turint omeny apimtį. Išankstinis vertinimo 

lygmens ir apimties pasirinkimas yra būtinas 

ir dėl to, kad reikia nustatyti, kokie vertintojų 

(auditorių) ištekliai bus reikalingi. Nuo to priklauso 

specialistų kiekis, reikalingos lėšos, vertinimo 

laikas ir pan. Konkrečiam vertinimui gali būti 

parengiamas atskiras projektas arba vertinimo 

užsakovo teisėtai paskiriama specialistų grupė. 

Vertinimo indikatorių nustatymas nėra paprastas 

vertinimo proceso etapas, nes nuo jo 

priklauso ir rezultatai. Vieni vertinimo specialistai 

siūlo taikyti paprastus ir lengvai suprantamus 

indikatorius, kurių naudojimas neapsunkina 

(laiko ir resursų atžvilgiu) vertinimo proceso, 

taip pat juos gali taikyti ir žemesnę kvalifikaciją 

turintys asmenys, juos gali lengvai naudoti pačių 

saugomų teritorijų administracijų darbuotojai, 

taip pat jie aiškūs politikams ir visuomenei, 

bet jais nelengva tinkamai įvertinti planavimo ir 

tvarkymo procesą. Kiti siūlo taikyti detalesnius 

indikatorius, kurie leistų tinkamiau vertinti vykdomas 

veiklas. Tokius indikatorius turėtų naudoti 

aukštos klasifikacijos specialistai. 

Indikatoriai turi tiksliai lesti išmatuoti tvarkymo 

laimėjimus, pokyčius gamtinėje aplinkoje, 

grėsmių valdymą, poveikio mažinimą. Nustatant 

tvarkymo efektyvumo išmatavimo indikatorius, 

siūloma atsižvelgti į tai, jie būtų: 

¦ 218 ¦ 

• aiškūs ir nedviprasmiški; 

• patikrinami; 

• nustatantys vertinamo proceso pokyčius laike 

ir erdvėje; 

• nustatantys veiklos poveikį aplinkai (gamtinei, 

socialinei, ekonominei, politinei, valdymo 

ir pan.); 

• efektyvūs resursų atžvilgiu (duomenų rinkimo, 

analizavimo, interpretavimo etapuose); 

• efektyvūs laiko atžvilgiu (duomenų rinkimo, 

analizavimo, interpretavimo etapuose); 

• lengvai išmatuojami ir interpretuojami. 

Kaip ir nustatant vertinimo lygmenį, indikatoriai 

turi atspindėti teritorijos tvarkymo svarbą, 

parodyti esamas ir galimas grėsmes, pažeidžiamumą, 

tvarkymo poveikį šalies ar regiono 

kontekste. Parenkami indikatoriai turi atspindėti 

tvarkymo efektą, padėti palyginti teritorijos būklę 

iki tvarkymo ir po tvarkymo. Prieš planuojant 

tvarkymo veiklas nustatomi tvarkymo prioritetai 

(žiūr. 2 sk.), planuojant tvarkymą – veiklos indikatoriai 

ir poveikio indikatoriai. Pagal juos ir 

atliekamas vertinimas. 

Kur kas sudėtingiau parinkti indikatorius 

sistemai vertinti. Jie turi apimti saugomų teritorijų 

politiką ir teisinius dokumentus, sistemos 

suprojektavimą, konkrečių saugomų teritorijų 

vidinį suprojektavimą, valdymo aspektus, tvarkymo 

planavimą. Saugomų teritorijų politikos ir 

teisinių dokumentų vertinimas yra svarbus aspektas, 

nes nuo jų priklauso visos sistemos veikla, 

kartu ir tvarkymo efektyvumas – tiek visos 

sistemos, tiek atskirų teritorijų. Tokių indikatorių 

parinkimas leidžia palyginti kelių šalių saugomų 

sistemų tvarkymo efektyvumą. Jie gali būti taikomi 

ir vertinant konkrečias teritorijas. 

Saugomų teritorijų sistemos suprojektavimo 

indikatoriai apima teritorijų skaičių ir bendrą 

plotą, saugomų objektų skaičių, saugomą plotą, 

teritorijų išdėstymą, ekologinių jungčių (koridorių) 

buvimą, taikomas tvarkymo priemones visoje 

sistemoje, keitimąsi tvarkymo patirtimi tarp 

atskirų teritorijų, nacionalinio saugomų teritorijų 

tinklo funkcionavimo veiksmingumą, taip pat 

saugomų teritorijų parinkimo kriterijų taikymą.

Apskritai sistemos indikatoriai turi parodyti, kiek 

nacionalinė saugomų teritorijų sistema adekvačiai 

saugo biologinę įvairovę ir gamtos bei 

kultūros objektus pagal iškeltus tarptautinius ir 

nacionalinius reikalavimus, taip pat apsaugos 

prioritetus, kurie yra aptarti pirmajame skyriuje. 

Atskirų saugomų teritorijų vidinio suprojektavimo 

indikatoriai turi remtis tiek vidiniais, tiek išoriniais 

parametrais, taikomomis priemonėmis, 

veiksmais, kurie turi didelę reikšmę saugomų 

objektų išsaugojimui. Jų svarba aptarta ketvirtajame 

skyriuje, tad čia detaliau nenagrinėjami. 

Šie kriterijai yra taikomi tiek sistemos, tiek 

konkrečių teritorijų vertinimui. Atskirų saugomų 

teritorijų suprojektavimas remiasi visos sistemos 

politika, teisiniais dokumentais, valdymu, 

tvarkymo planavimu, tad vertinant individualias 

teritorijas būtina bent bendrais bruožais atlikti 

ir sistemos vertinimą (pvz., pirmuoju lygmeniu 

arba pasinaudoti jau atliktu vertinimu). Vertinimo 

indikatoriai turi būti pasirenkami ir atsižvelgiant į 

teritorijų dydžius, funkcionalumą ir priskyrimą 

tvarkymo kategorijai. Svarbu turėti omeny, kad 

teritoriniai parametrai, ypač dydis, dažnai lemia 

ir tvarkymo veiksmus, kartu ir jų efektyvumą. 

Didelėse teritorijose dažniausiai yra daugiau valdymo 

ir tvarkymo problemų, kurios turi įtakos 

tiek išorės, tiek vidaus veiksmams. 

Valdymo ir tvarkymo indikatoriai turi būti 

taikomi tiek sistemai, tiek konkrečioms saugomoms 

teritorijoms. Jų taikymas turi parodyti, ar 

naudojami resursai yra adekvatūs saugomų teritorijų 

iškeltiems tikslams pasiekti, ar jų pakanka 

ir ar jie tinkamai (ekonomiškai, efektyviai) paskirstyti. 

Taip pat svarbu parinkti ir planų – tiek 

gamtotvarkos, tiek teritorijų vertinimo indikatorius. 

Šiais indikatoriais turi būti parodama, kaip 

efektyviai ir veiksmingai funkcionuoja saugomų 

teritorijų sistema resursų naudojimo ir taikymo 

aspektais, kaip reikia tobulinti planavimo sistemą. 

Planavimo indikatorių išryškinti įrodymai 

gali būti pateikiami politikams, taip pat už saugomas 

teritorijas atsakingiems darbuotojams, 

kartu atskiroms administracijoms. 

Vertintojų pasirinkimas yra panašus, kaip 

buvo aprašyta anksčiau. Vertinimui, kaip ir auditui, 

inicijuoti turi būti pagrindas: teisinis, užsakymas 

(steigėjų, savininkų, koordinuojančių 

institucijų, politikų, nevyriausybinių organizacijų, 

tarptautinių institucijų ir pan.). Skirtingai 

negu gamtosauginiam auditui, saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumui vertinti nebūtina turėti 

atestuotų specialistų, o patirtį tvarkymo srityje 

turinčiųjų. Suformuojama specialistų grupė, susidedanti 

ne tik iš gamtotvarkos, bet ir iš institucinio 

vertinimo, finansų, teisės ir kitų specialistų. 

Svarbu paskirti (išrinkti) tinkamą grupės 

vadovą. Vertintojų grupė parengia ataskaitą ir ją 

pristato audituojamajai organizacijai. 

Kaip jau buvo minėta, vertinimas gali būti 

vidaus ir išorės. Vertinimo rezultatai gali skirtis 

priklausomai nuo jo pasirinkimo. Išorės vertintojai 

daugiau dėmesio skiria bendram tvarkymo 

kontekstui, o vidaus – konkrečių veiksmų atlikimo 

vertinimui. Rekomenduojama, kad atliekant 

išorės vertinimą į vertinimo grupę būtų įtrauktas 

ir saugomos teritorijos atstovas (o būtų ne tik 

vertinamas asmuo), o atliekant vidaus vertinimą 

būtų kviečiamas (-i) specialistas (-i) iš kitų 

institucijų, turinčių saugomų teritorijų tvarkymo 

patirties. Tai pagerintų vertinimo kokybę. 

Vertinimo procedūros yra panašios į audito, 

tik ne taip formalizuotos. Jos įvairuoja šalyse, 

taip pat atskiros organizacijos gali naudoti vidinėms 

taisyklėms ir reglamentams pritaikytas 

procedūras. Nesant nustatytos tvarkos ir procedūrų 

šalies mastu, vertinimas gali būti atliekamas 

pagal patvirtintas vidaus taisykles (nuostatus). 

Ataskaita ir jos pristatymas. Ataskaita pristatoma 

vertinamajai organizacijai: padaromas 

pranešimas ir pristatoma vertinimo ataskaita, 

kai kuriais atvejais būna tik žodinis pristatymas. 

Joje turi būti aiškiai pažymėta ne tik vertinimo 

tikslas, bet ir dėl ko buvo daromas vertinimas, t. 

y. kas jį inicijavo. Pristatoma vertinamoji organizacija 

ir asmenys, nurodant jų patirtį. Ataskaitoje 

turi būti pateikiami kriterijai ir indikatoriai (jeigu 

taikytina, tai ir standartai), kurie buvo naudoja- 

¦ 219 ¦

mi vertinimo procese. Būtina pateikti vertinimo 

metodiką, datą, klausimynus, apklaustų asmenų 

sąrašą, kokie buvo naudojami duomenys, kokie 

monitoringo duomenys buvo panaudoti, kokius 

žemėlapius ar schemas naudota ir t. t. Naudota 

medžiaga pateikiama prieduose. Paprastai vertinant 

taikoma balų sistema, todėl rezultatai pagal 

atskiras veiklas gali būti reitinguoti pagal balus ir 

taip jie pateikiami. Veiklų įvertinimas politikams 

ir visuomenei yra suprantamas, bet ne visada 

adekvačiai priimamas vertinamosios organizacijos. 

Ataskaitoje ir jos pristatyme turi būti aiškiai 

suformuluotos išvados ir rekomendacijos, kaip 

tobulinti valdymo ir tvarkymo veiklas, siekiant 

efektyviau įgyvendinti saugomų teritorijų steigimo 

ir tvarkymo tikslus ir uždavinius. Ataskaitoje 

ir pristatyme būtina rekomenduoti, kada turėtų 

būti papildomas vertinimas. Paprastai ataskaitos 

parengiamos trimis egzemplioriais: vienas 

teikiamas vertinimo užsakovui, kitas – vertinamajai 

organizacijai, trečias lieka vertintojams. 

Dažniausiai visuomenei ir politikams pateikiama 

ataskaitos santrauka su išvadomis ir rekomendacijomis. 

Tvarkymo etapų vertinimas. Visi tvarkymo 

etapai yra svarbūs, ir kartais yra sunku išskirti, 

kurie yra svarbesni. Vis dėlto dažniausiai yra 

svarbesni pradiniai etapai (prioritetų nustatymas 

ir veiklos suplanavimas), nes tolesnius yra paprasčiau 

koreguoti. Pirmiausia yra vertinamas 

tvarkymo kontekstas, t. y. esama būklė ir grėsmės, 

taip pat tvarkymo priežastys, dėl ko tvarkymas 

yra vykdomas. Tai yra tvarkymo išeities 

taškas, parodantis, kur esame ir ką norima pasiekti. 

Būtina išsiaiškinti, ar tvarkymas yra būtinybė, 

ar tai yra veiklos parodymas visuomenei, 

ar tai būdas panaudoti lėšas ir užimti darbuotojus. 

Paprastai gamtotvarkos veikla yra planuojama 

ir įgyvendinama dėl konkrečių priežasčių: 

teritorijoje ir apie ją yra grėsmės, kurios gali neigiamai 

paveikti saugomus objektus; teritorija yra 

lengvai pažeidžiama; ji yra svarbi tarptautiniu, 

nacionaliniu ar regioniniu mastu. Prieš tvarkymą 

pasirenkami prioritetai (žiūr. 1 sk.). Vienas iš 

svarbių vertinimo aspektų yra nustatyti, ar tinka- 

¦ 220 ¦ 

mai buvo pasirinkti apsaugos ir tvarkymo prioritetai. 

Nuo jų pasirinkimo priklauso ir galutiniai 

rezultatai – ar pasiekti saugomos teritorijos (-ų) 

steigimo tikslai. Tvarkymo veikla neturi būti vien 

viešumo akcija, bet nukreipta į tikslų įgyvendinimą. 

Planavimo proceso vertinimas taip pat yra 

labai svarbus etapas, nes nuo jo priklauso tolesnė 

veikla. Tai yra etapas, kai yra nusprendžiama, 

ką norima pasiekti ir kaip pakeisti esamą 

būklę. Planuojant veiklas turi būti atsižvelgiama 

į saugomų teritorijų steigimo tikslus, prioritetus, 

taip pat į esamą saugomų teritorijų apsaugos 

politiką ir strategiją, teisinius reikalavimus, sistemos 

struktūrą, funkcionalumą, atskirų teritorijų 

išprojektavimą, administracinį valdymą. Vertinamas 

ne tik pats planavimo procesas, bet ir 

galutinis produktas – gamtotvarkos ar teritorijų 

tvarkymo (tvarkymo schemos) planai. Kaip jau 

buvo minėta, netinkamai parengti planai turi būti 

peržiūrėti ir koreguojami. Bloga praktika yra ta, 

kad parengti planai yra tvirtinami be vertinimo, 

tad netinkamai parengto plano veiksmai gali 

neturėti jokio teigiamo poveikio saugomiems 

objektams, o blogiausia – gali pabloginti padėtį. 

Lietuvoje įsigalėjusi neigiama praktika, kai 

dažniausiai netinkamai parengti planai patvirtinti 

nugula į lentynas. Tam išleidžiamos didžiulės lėšos, 

o saugomų objektų būklė nepagerėja. Tai 

ypač tinka nacionalinių ir regioninių parkų tvarkymo 

planams (schemoms). Planų vertinimas 

prisideda prie plano kokybės užtikrinimo, kartu 

ir tvarkymo veiksmų įgyvendinimo. 

Indėlio (įnašo) į tvarkymą (lėšų, kitų išteklių) 

vertinimas. Vertinant turi būti nustatomas vertinamosios 

organizacijos išteklių poreikis ir indėlis 

į saugomos teritorijos (sistemos) valdymą ir 

tvarkymą, taip pat ar jie teisingai, proporcingai 

ir adekvačiai yra paskirstomi įvairiuose veiklos 

etapuose. Vertinami šie pagrindiniai ištekliai: lėšos, 

darbuotojai, įranga ir infrastruktūra. Ištekliai 

turi būti vertinami sistemos, koordinuojančios 

organizacijos ir konkrečios saugomos teritorijos 

atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar yra vertinama 

sistema, ar atskira teritorija, tik konkrečios 

teritorijos atžvilgiu didesnis dėmesys skiriamas

saugomos teritorijos administracijai. Toliau pateikiama 

detalesnė apžvalga. 

Lėšų vertinimas apima sistemos, koordinuojančios 

organizacijos ir atskiros administracijos 

metinius biudžetus pagal tai, kiek yra skiriama 

lėšų atlyginimams, turto įsigijimui, kasdienėms 

veikloms (smulkioms operacijoms), praktinėms 

tvarkymo veikloms ir pan. Tai pat vertinami lėšų 

šaltiniai: biudžeto (valstybės, provincijų, savivaldybės), 

uždirbtos lėšos iš papildomų veiklų 

(turizmo, informacinių centrų ir pan.), įvairių 

programų, subsidijų, grantų, paramos (individualios 

ar organizacijų). Darbuotojų vertinimas apima 

bendrą jų skaičių, paskirstymą pagal darbo 

vietas (biure, padalinyje ir pan.), pagal funkcijas 

(administravimo, valdymo, priežiūros, mokslo ir 

monitoringo bei gamtotvarkos veiklų įgyvendinimas 

ir pan.), darbuotojų kvalifikaciją, apmokymus, 

savanorių panaudojimą, kitų specialistų 

veiklą pagal atskiras programas saugomose teritorijose. 

Įrangos vertinimas apima transporto 

priemones, biuro ir lauko darbų įrangą. Vertinama 

ne tik naudojama tvarkymo ir mokslinėje 

(monitoringo) veiklose, bet ir valdymui, teritorijos 

priežiūrai ir pan. Nagrinėjama, kaip efektyviai 

yra panaudojama vienoms ar kitoms funkcijoms 

atlikti, pvz., ar administracijos transporto priemonės 

gali būti panaudojamos monitoringo ar 

gamtotvarkos veiklai vykdyti ir atvirkščiai. Svarbu 

nustatyti įrangos naudojimo tinkamą paskirtį, 

efektyvumą ir adekvatumą, t. y. ar išlaikomas 

santykis tarp administravimo ir kitų, mažiau 

su gamtotvarka, mokslų, monitoringu, teritorijos 

priežiūra susijusių, veiklų (pvz., didesnė 

dalis ir kokybiškesnės įrangos yra naudojama 

administravimui, o ne veikloms, susijusioms 

su saugomų teritorijų pagrindiniais tikslais). 

Vertinant infrastruktūrą (kelius, pažintinius takus 

ir informacinius centrus, administravimo 

pastatus) svarbu nustatyti, kaip proporcingai ir 

adekvačiai tai atitinka saugomų teritorijų tikslus, 

pvz., pagrindinė infrastruktūra yra skirta 

turizmui vystyti, o ne gamtos apsaugai. 

Išteklių paskirstymas ir taikymas. Nuo išteklių 

paskirstymo priklauso ir saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumas. Daugiausiai ištekliai yra 

nukreipiami šiomis veiklų kryptimis: gamtos 

apsaugos valdymas (tvarkymas, moksliniai tyrimai, 

monitoringas, teritorijų priežiūra inspektavimas), 

kultūros vertybių apsauga, lankytojų 

srautų reguliavimas (gamtos pažinimo takų ir 

informacinių centrų įrengimas ir pan.), ryšių su 

visuomenes (ir vietinėmis bendruomenėmis) 

palaikymas, administracinio pajėgumo vystymas. 

Žinant išteklių paskirstymą pagal minėtas 

kryptis, dažniausiai galima preliminariai spręsti 

apie gamtotvarkos veiklų įgyvendinimo efektyvumą. 

Pavyzdžiui, jei gamtotvarkos veikloms, 

moksliniams tyrimams ir monitoringui yra 

skiriama 10 procentų visų išteklių, o lankytojų 

srauto reguliavimui – 30 procentų, tai apie 

tinkamą ir efektyvų saugomų teritorijų tvarkymą 

pagal saugomų teritorijų steigimo ir tvarkymo 

tikslus sunku ir kalbėti. Tokiais ištekliais 

užtikrinti tinkamą tvarkymą yra labai sunku, net 

prie efektyviausių valdymo ir tvarkymo. 

Prieš vertinant teritorijas būtina išanalizuoti 

jų steigimo tikslus, nes jie gali neatitikti tarptautinių. 

Nacionaliniai pirmučiausi tikslai gali būti 

ne tik gamtos, bet ir kultūros, istorijos vertybių 

išsaugojimas. Dėl to išteklių poreikis ir paskirstymas 

skirsis nuo tų, kurių pirmučiausi tikslai 

yra gamtos vertybių išsaugojimas. Išteklių 

poreikis taip pat yra skirtingas priklausomai 

teritorijos svarbos: ar ji yra pasaulinės, nacionalinės 

ar vietinės reikšmės saugoma teritorija, 

taip pat kokioje šalyje ar regione jos yra (pvz., 

JAV ar Peru, Anglijoje ar Baltarusijoje ir pan.). 

A.Jamesas (1999) nurodo, kad vidutiniškai 

pasauliniu mastu saugomų teritorijų 1 kv. km 

tvarkymui sunaudojama apie 800 JAV dolerių, 

o Pietryčių Azijoje – apie 400, apie 150 Šiaurės 

Afrikoje ir tik apie 60 JAV dolerių 1 kv. km. 

Pietų Amerikoje. Taigi lėšų sunaudojimas labai 

skiriasi, taip pat poreikiai. 

Tvarkymo proceso vertinimas. Vertinami 

tvarkymo metodai, taikomi standartai, priemonės, 

tvarkymo proceso valdymas ir pan. 

Analizuojama, ar yra laikomasi esamos apsaugos 

ir tvarkymo politikos, gamtotvarkos plane 

¦ 221 ¦

iškeltų tikslų ir uždavinių, numatytų veiksmų, 

indikatorių, tvarkymo grafiko. Plane tinkamai 

numatyti indikatoriai leidžia tiksliau ir greičiau 

nustatyti tvarkymo veiklos vykdymo kokybę, 

veiksmingumą ir efektyvumą. Didelis dėmesys 

skiriamas tam, ar tvarkymo veiklose taikoma 

kitose vietovėse, užsienyje sukaupta gera gamtotvarkos 

praktika, ar darbuotojai prieš pradėdami 

darbus buvo tinkamai supažindinami ir 

apmokyti. Geros gamtotvarkos praktikos taikymas 

padeda tinkamiau įgyvendinti iškeltus uždavinius, 

išvengti pasitaikančių klaidų. Iš kitos 

pusės, sukaupta praktika kitose vietovėse ar 

šalyse ne visada gali būti perkeliama į tvarkomąją 

vietovę, todėl reikia įvertinti esamas įvairias 

aplinkybes ir kaip pagal jas ji adaptuojama. 

Gamtotvarkos veiklose nustatyti ar visuotiniu 

mastu taikomi tam tikri standartai, kurių yra 

laikomasi. Dažniausiai jie yra išdėstyti geros 

gamtotvarkos praktikos vadovuose, rekomendacijose. 

Paprastai tvarkymo standartai yra 

universalūs, plačiai taikomi, todėl jų taikymas 

atskirose vietovėse turi būti susietas su vietinėmis 

sąlygomis, bet laikantis bendrų principų. 

Konkrečioje teritorijoje turi būti taikomi adaptuoti 

standartai, todėl yra vertinama, ar jie yra 

pasiekti, taip pat ar jų taikymas prisidės prie 

bendros geros praktikos tobulinimo. Standartų 

vertinimui rekomenduotina taikyti balų sistemą. 

Tvarkomųjų veiklų vertinimas konkrečiose vietovėse 

parodo ne tik organizacijos, atsakingos 

už tvarkymą, darbo, bet ir sistemos, saugomų 

teritorijų politikos, valdymo, teisės dokumentų 

spragas. 

Tvarkymas susideda iš dviejų svarbiausių 

dalių: veiklos organizavimo ir valdymo bei konkrečių 

tvarkymo darbų (žiūr. 4 sk.). Abi jos yra 

svarbios, bet pastaroji parodo, ką pasiekėme ir 

kokį tvarkymo produktą gavome, o jo kokybei 

užtikrinti reikalingas tinkamas valdymas. Žinoma, 

kad, esant blogam valdymui, ir su gerais 

ištekliais galima gauti prastesnius rezultatus, 

nei su mažesniais, bet tinkamu valdymu ir išteklių 

paskirstymu. 

¦ 222 ¦ 

Pasiektų rezultatų vertinimas rodo daugelio 

veiklų indėlius – ne tik konkrečios tvarkymo 

veiklos, bet ir ankstesnių, ypač planavimo. 

Rezultatai vertinami pagal gamtotvarkos plane 

numatytus indikatorius. Jie apima ne tik prioritetinius 

tvarkymo objektus, t. y. rūšių pagausėjimą, 

jų gyvenimo sąlygų pagerinimą (pvz., tinkamai 

sutvarkytų buveinių ir pan.), bet ir kitas 

susijusias veiklas, kaip lankytojų skaičiaus reguliavimą, 

švietimo renginių, apmokymų organizavimą, 

leidinių išleidimą ir pan. Dažniausiai 

rezultatai įvertinami kiekybiniais rodikliais, kur 

kas sunkiau tai padaryti kokybiniais. Vertinama 

ir kaip buvo laikomasi numatyto darbų grafiko, 

o jei jo nebuvo laikomasi, tai atskleidžiamos 

priežastys ir kaip tai atsiliepė rezultatams. 

Atlikti darbai vertinami ne tik pagal tai, kokie 

gauti rezultatai, bet koks yra įdėtas indėlis, panaudotas 

pajėgumas, ar tinkamai panaudoti 

ištekliai ir kokia rezultatų pasiekimo kaina, ar 

ištekliai neišnaudoti, ar pasitelkta jų papildomai. 

Šiuo atveju vertinamas gautas sąlyginis 

produktas, bei jam gauti naudoti veiksmai, ištekliai, 

aplinkybės, nuo kurių ir priklauso galutinis 

rezultatas. Rezultatų gavimo praktika turi būti 

remiamasi tolesnėse tvarkymo veiklose, jas 

tobulinant, t. y. adaptyviojo tvarkymo procese. 

Vertinimui svarbu panaudoti stebėsenos (monitoringo) 

rezultatus bei kartu įvertinti monitoringo 

programos parengimo ir įgyvendinimo 

tinkamumą bei efektyvumą. 

Rezultatų pasekmių vertinimas. Rezultatai 

rodo, kas pasiekta tvarkymo veiklose. Bet svarbu 

nustatyti ir tai, kokios gali būti pasiektų rezultatų 

pasekmės ir tolesnis poveikis aplinkai. 

Gerus rezultatus rodo tvarkomose pievose pagausėję 

saugomi paukščiai, bet kai kurie tvarkymo 

aspektai gali turėti neigiamų pasekmių 

ateityje arba neigiamą poveikį kitoms saugomoms 

rūšims. Tokiu būdu įvertinamas didėjantis 

ar užslėptas poveikis. 

Rezultatų aptarimo vertinimas nėra vertinimo 

proceso pabaiga. Svarbu išanalizuoti, kaip 

patys vertinamosios organizacijos darbuotojai 

aptaria pasiektus rezultatus, sėkmes ir nesė-

kmes, kaip pavyko panaudoti gerą gamtotvarkos 

praktiką ir standartus, kokios jų mintys, 

įgyta patirtis ir kaip reiktų ateityje tobulinti gamtotvarkos 

ir su ja susijusias veiklas. Taip pat 

svarbu aptarti gamtotvarkos veiklos rezultatus 

su suinteresuotaisiais asmenimis: koordinuojančių 

ir valdančių organizacijų bei atitinkamų 

ministerijų atstovais, šalies ir vietos politikais, 

vietos bendruomenėmis, nevyriausybinėmis 

organizacijomis, taip pat su organizacijomis, 

remiančiomis veiklas saugomose teritorijose, 

suinteresuotųjų tarptautinių organizacijų atstovais. 

Būtina nustatyti, ar rezultatų aptarimas 

yra tik formalus pristatymas, ar yra galimybė 

aptarimo dalyviams detaliai susipažinti su rezultatais 

ir teikti savo pastabas ar komentarus. 

Galutinio įvertinimo produktas yra ne tik 

gamtotvarkos ir su ja susijusių veiklų analizė 

ir vertinimas, bet ir išvadų bei rekomendacijų 

pateikimas, kurios remiasi visu vertinimu. Jose 

turi atsispindėti ne tik esama būklė, bet ir numatomos 

gairės, rekomendacijos ateičiai, kaip 

veiklas padaryti veiksmingesnes ir efektyvesnes 

su esamais ištekliais. Vertinimo praktika 

reikalinga gamtotvarkos veiklų tobulinimui, koregavimui, 

t. y. adaptyviajam tvarkymo etapui. 

Saugomų teritorijų efektyvumo vertinimo 

sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių: nuo 

vertintojų kvalifikacijos, esamos informacijos 

pasiekiamumo, skirto laiko ir resursų ir pan. 

Didele dalimi vertinimas priklauso ir nuo vertinimo 

objekto. Saugomų teritorijų sistema ar 

konkrečios teritorijos turi turėti aiškius steigimo 

ir tvarkymo tikslus ir uždavinius. Jeigu jie 

yra nekonkretūs ir labai bendri arba jų išvis 

nėra, pats vertinimas iš dalies netenka prasmės. 

Šiuo atveju gali būti vertinami tvarkymo 

(schemų) ir gamtotvarkos planų tikslai ir uždaviniai, 

kurie gali nevisiškai atspindėti saugomų 

teritorijų steigimo paskirtį. Vertinimo rezultatai 

taip pat priklauso ir nuo vertinamosios organizacijos: 

informacijos prieinamumo ir viešumo, 

noro bendradarbiauti, esamo pajėgumo, vertinimo 

tikslų supratimo. 

6.6. Saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo metodų 

taikymas 

Ankstesniame poskyryje buvo apžvelgtas 

vertinimas, atliekamas pagal IUCN Pasaulio 

saugomų teritorijų komisijos siūlomas gaires ir 

rekomendacijas. Pažymėtina, kad yra ir kitokių 

vertinimo schemų ar metodikų, kurios taikomos 

įvairiose pasaulio šalyse. Negalima teigti, kad 

jos yra skirtingos nei aptarta schema – yra ir 

bendrų elementų, ir kai kurių skirtumų. Dėl vienų 

ar kitų priežasčių dalis organizacijų taiko savas 

vertinimo schemas teritorijoms, kuriose vykdomos 

ar koordinuojamos finansuojamos veiklos 

ar ir pan. Atskiros schemos taikomos Pasaulio 

paveldo vietovėms, Pasaulio banko finansuojamoms 

saugomoms teritorijoms, kai kurių šalių 

tarptautinių biologinės įvairovės programų 

įgyvendinimo efektyvumui vertinti (pvz., JAV); 

Pasaulio gamtos fondas (WWF) rekomenduoja 

supaprastintą vertinimo metodiką ir t. t. 

Greitasis saugomų teritorijų tvarkymo 

vertinimas ir jo prioritetų nustatymas (angl. 

Rapid assessment and prioritization of protected 

area management: a methodology for assessing 

protected area networks – RAPPAM). 

Ji yra pagrįsta Pasaulio banko ir WWF atliktais 

saugomų teritorijų tvarkymo vertinimais daugelyje 

šalių. Šią metodiką Pasaulio gamtos fondo 

(WWF) iniciatyva ir užsakymu parengė J. Ervinas 

(2003). Ji atitinka pagrindinius IUCN principus 

ir yra pritaikyta atlikti skubų saugomų teritorijų 

sistemų (tinklų) tvarkymo efektyvumo vertinimą 

ir tvarkymo prioritetų nustatymą tiek šalyse, tiek 

regionuose ar ekologiniuose regionuose (WWF 

savo veiklas daugiausia vykdo ekologinių regionų 

principu – aut. pastaba). Tai pakankamai 

lengvas ir greitai atliekamas metodas, galintis 

įvertinti svarbiausias tvarkymo kryptis, tvarkymo 

efektyvumo tobulinimą ir tolesnių prioritetų 

nustatymą. Toks vertinimas galimas su nedideliais 

finansiniais ištekliais, taip pat greitai ir 

lengvai apmokomi vertintojai. Gauti rezultatai 

tinkami pateikti tiek politikams ir valdininkams, 

¦ 223 ¦

tiek saugomų teritorijų administracijoms. Vertinimu 

galima nustatyti, kaip saugomų teritorijų 

sistema funkcionuoja visumoje, kaip yra vykdomos 

įvairios veiklos, kokios yra grėsmės, kaip 

galima tobulinti ir koreguoti valdymo ir tvarkymo 

veiklas. Metodas buvo taikytas daugiau negu 

dvidešimtyje šalių ir arti tūkstančio saugomų teritorijų 

(2003–2005), tad patirties sukaupta. Tačiau 

anksti teigti, kad į išvadas ir rekomendacijas 

atsakingos institucijos tinkamai atsižvelgė ir jos 

buvo plačiai panaudotos. Žodžiu, metodika yra 

gana plačiai naudojama, o rezultatai ir patirtis 

įvairiose šalyse vienaip ar kitaip yra pritaikomi. 

RAPPAM metodika pritaikyta naudoti pasauliniu 

mastu ir yra universali. Jos naudojantis 

galima nustatyti saugomų teritorijų svarbiausius 

valdymo aspektus: 

• tvarkymo stiprybes ir silpnybes; 

• grėsmių ir poveikių apimtis, pobūdžius ir pasiskirstymą 

teritorijoje; 

• teritorijos ekologinę ir socialinę svarbą bei 

pažeidžiamumą; 

• konkrečių teritorijų apsaugos prioritetus; 

• tolesnes veiklas tvarkymo efektyvumui gerinti. 

Šia metodika galima palyginti vieną teritoriją 

su kita pagal esamą infrastruktūrą ir išteklius, 

įnašus ir rezultatus, esamą valdymą ir valdymo 

spragas. Svarbiausia yra tai, kad galima įvertinti 

visą saugomų teritorijų sistemą, nustatyti neatitiktis 

iškeltiems tikslams ir pateikti strateginius 

patobulinimus politiniu, valdymo ir tvarkymo 

lygmenimis. Apskritai metodika yra pritaikyta 

sistemai vertinti, bet gali būti naudojama ir teritorijoms 

vertinti, tačiau negali būti pateikiamos 

detalios išvados ir rekomendacijos konkrečiais 

vietovių tvarkymo aspektais. Konkrečių vietovių 

tvarkymo efektyvumui vertinti ir tobulinimo 

¦ 224 ¦ 

prioritetams nustatyti turėtų būti taikomos kitos 

metodikos (schemos). 

RAPPAM vertinimo procesas susideda iš 

šių penkių etapų: vertinimo apimties nustatymo, 

atskirų saugomų teritorijų esamos informacijos 

vertinimo, klausimyno parengimo ir jo platinimo, 

gautų duomenų (informacijos) analizavimo, rekomendacijų 

ir tolesnių veiklos žingsnių nustatymo. 

Išskirtinis metodikos bruožas yra tai, kad darbinių 

susirinkimų metu vertinimo procese dalyvauja 

valdininkai, saugomų teritorijų darbuotojai ir suinteresuotieji 

asmenys, jie analizuoja rezultatus ir 

teikia pasiūlymus dėl tolesnio valdymo ir tvarkymo 

patobulinimo ir prioritetų nustatymo. Tokius 

darbinius susitikimus, į kuriuos atvyksta vertinimo 

organizatoriai, teritorijas administruojantys 

darbuotojai ir įvairūs suinteresuotieji asmenys, 

rekomenduojama organizuoti saugomose teritorijose. 

Vertinant atskiras saugomas teritorijas pagrindinis 

dėmesys kreipiamas į esamas grėsmes, 

tikslų ir uždavinių įgyvendinimą, į tai, kaip prie jų 

prisideda ne tik darbuotojai, bet ir vietos bendruomenės. 

Taip pat nustatomas saugomų teritorijų 

poveikis vietos bendruomenėms. Parengtos tvarkymo 

tobulinimo rekomendacijos, kaip buvo minėta, 

nebūna išsamios dėl vertinimo metodikos 

specifikos. Vertinant sistemą analizuojami gauti 

rezultatai iš saugomų teritorijų, taip pat atsižvelgiama 

ir į daugiau aspektų. Vertinant sistemą 

apžvelgiamas valstybinių, mokslo ir savivaldos 

institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei vietos 

bendruomenių indėlis į saugomų teritorijų valdymą 

ir tvarkymą, konfliktų tarp administracijų ir 

vietos bendruomenių ir suinteresuotųjų asmenų 

sprendimus. Abiem vertinimo atvejais sudaromi 

klausimynai, kuriuos bendrais bruožais galima 

apibūdinti pagal šią schemą:

6.1 lentelė. Pagrindiniai RAPPAM klausimyno elementai 

Teritorijos 

kontekstas ir 

būklė 

- Grėsmės ir 

apkrovos; 

- Biologinė teritorijos 

reikšmė; 

- Socialinė ir ekonominė 

reikšmė; 

- Teritorijos pažeidžiamumas; 

- Teritorijos valdymo 

politika; 

- Bendroji aplinkosaugos 

politika 

Saugomų teritorijų 

projektavimas ir 

planavimas 

- saugomos teritorijos 

uždaviniai; 

- Teisinis statusas; 

- Atskirų teritorijų 

projektavimas ir 

planavimas; 

- Saugomų teritorijų 

sistemos projektavimas 

ir planavimas 

Indėlis į 

tvarkymą 

- Darbuotojai; 

- Komunikacija 

ir informavimas; 

- Infrastruktūra; 

- Finansai 

Kaip minėta, vienas RAPPAM bruožų yra kuo 

platesnės auditorijos įtraukimas į vertinimo procesą, 

nes tai duos tikslesnius ir geresnius rezultatus. 

Svarbu, kad vertinimo procese dalyvautų 

ne tik atsakingų už valdymą institucijų pareigūnai, 

bet ir gamtotvarkos specialistai, taip pat tyrimus 

ir monitoringą atliekantys specialistai, nevyriausybinių 

organizacijų bei apsaugos ir tvarkymo 

programas remiančių organizacijų atstovai. Suinteresuotųjų 

organizacijų (turizmo, žemės savininkų 

ir naudotojų) atstovai taip pat reikalingi. Dažni 

nesutarimai ir konfliktai tarp saugomų teritorijų 

darbuotojų, vietos bendruomenių ir suinteresuotųjų 

asmenų irgi užfiksuojami vertinimo procese 

ir pateikiamos rekomendacijos, kaip tokias situacijas 

galima valdyti. 

RAPPAM metodika taikoma įvairiose šalyse 

su skirtinga aplinkosaugos politika ir prieinamais 

Tvarkymo 

procesas 

- Tvarkomųjų veiklų 

planavimas; 

- Tvarkomųjų 

veiklų vykdymas; 

- Moksliniai 

tyrimai, monitoringas; 

- Veiklų peržiūra ir 

vertinimas 

Tvarkymo išeiga 

(rezultatai ir 

laimėjimai) 

- Grėsmių sumažinimas; 

- Buveinių atkūrimas 

ir priežiūra; 

- Rūšių valdymas ir 

atkūrimas; 

- Suteiktos paslaugos 

bendruomenėms; 

- Lankytojų srautų 

sureguliavimas; 

- Infrastruktūros 

pagerinimas; 

- Tyrimų ir monitoringo 

atlikimas; 

- Darbuotojų apmokymai 

resursais, skirtingais požiūriais į saugomas teritorijas 

ir tradicijomis. Dėl to ji turi būti gana universali 

ir lanksti. Ją gali taikyti ir asmenys, neturintys 

specialių vertinimo įgūdžių, ir tai yra privalumas. 

Metodikos trūkumas yra tai, kad ji neatskleidžia 

gilių saugomų teritorijų valdymo ir tvarkymo problemų, 

taip pat rekomendacijos ir išvados yra 

pakankamai bendros. Vis dėlto vertinimo rezultatai 

reikalingi atsakingoms institucijoms tikslinant 

saugomų teritorijų uždavinių formulavimą, 

tobulinant valdymą, suinteresuotųjų asmenų ir 

bendruomenių bei nevyriausybinių organizacijų 

įtraukimui į teritorijų tvarkymą, išteklių paskirstymą 

ir kt. Atlikti vertinimai vienoje šalyje yra pamokantis 

pavyzdys taikant ir tobulinant metodiką 

kitose šalyse. Apskritai metodika taikytina nesant 

pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių, taip 

pat laiko tam uždaviniui atlikti. 

¦ 22 ¦

Pasaulio banko ir Pasaulio gamtos fondo 

(WWF) saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo 

vertinimo ir monitoringo schema. Pasaulio 

banko ir WWF suformuotas aljansas įgyvendino 

daugybę projektų įvairiose šalyse. Viena iš didžiausių 

bendrų programų buvo Miškų apsaugos 

ir subalansuoto naudojimo programa (įkurta 

1998 m.). Siekiant įvertinti įgyvendinamos 

programos tikslingumą ir efektyvumą buvo sukurta 

nesudėtingai atliekama saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimo ir monitoringo 

schema. Ji buvo taikoma programos rėmuose 

vykdomiems projektams įvertinti. Skirtingai negu 

RAPPAM metodika, ši yra skirta vertinti tik atskiras 

saugomas teritorijas, bet ne visą saugomų 

teritorijų sistemą. Parengta ir išbandyta schema 

pradėta taikyti aljanso vykdomuose miškų apsaugos 

projektuose (Dudley et al., 2007; Stolton 

et al., 2003) ir buvo naudojama daugiau negu 

40 šalių. Schemos tikslas yra vykdyti įgyvendinamų 

veiklų pažangos stebėjimus ir vertinimus. 

Jai buvo iškelti šie pagrindiniai reikalavimai: 

• sistemingai teikti saugomų teritorijų tvarkymų 

vertinimų ataskaitas; 

• užtikrinti tvarkymo pažangos stebėseną; 

• turi būti lengvai prieinama ir reikalaujanti nedaug 

išlaidų; 

• schemą galėtų naudoti saugomų teritorijų 

darbuotojai; 

• rezultatai suprantami ir ne specialistams. 

Naudojant šią schemą buvo vertinami šeši 

su teritorijų tvarkymu susiję komponentai (kontekstas 

ar būklė, planavimas, indėlis, procesas, 

rezultatai ir laimėjimai) bei naudojama apie 30 

parametrų, kurie apima tiek tvarkymo valdymą, 

tiek gautus rezultatus gamtoje. Vertinimui buvo 

sudaryti klausimynai ir kiekvieno klausimo atsakymas 

įvertinamas balais, jam parašomi komentarai 

ir tolesni jo sprendimo žingsniai. 

Gauti vertinimo rezultatai daugiau nei iš 40 

šalių vykdomose programose parodė tvarkymo 

rezultatų poveikį įvairiose srityse. Tai saugomų 

teritorijų steigimo, projektavimo, veiklų planavimo, 

monitoringo, atskirų rūšių išsaugojimo, 

buveinių restauravimo, vietos bendruomenių 

¦ 226 ¦ 

įtraukimo, švietimo, mokymų ir pan. sritys. 

Apskritai buvo nustatytas bendras programos 

poveikis saugomoms teritorijoms ir vietos gyventojams, 

taip pat lėšų naudojimo efektyvumas 

teritorijų tvarkymo procesuose. Taip pat vertinimo 

praktika atskleidė ir kai kurių neigiamų aspektų. 

Saugomų teritorijų darbuotojai, patys atlikdami 

tvarkymą ir vertinimą, ne visada tiksliai 

ir tinkamai parodė tvarkymo trūkumus ir tai buvo 

jų savotiškas nuslėpimas. Sunku buvo palyginti 

atskirų saugomų teritorijų vertinimo rezultatus 

dėl skirtingų vertintojų išsilavinimo ir patirties, 

skirtingų požiūrių į vertinimo procesą, menką 

vertintojų apmokymą. Dažniausiai galutiniai rezultatai 

buvo veiklų silpnybių ir stiprybių parodymas, 

bet menkai pateikiamos rekomendacijos 

dėl tvarkymo veiklų tobulinimo. Nepaisant schemos 

taikymo silpnųjų pusių, į rezultatus buvo 

atsižvelgta formuluojant tarptautinius saugomų 

teritorijų tvarkymo reikalavimus. 

Kita saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo 

vertinimo praktika. Saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo arba atskirų programų 

vertinimą inicijuoja tiek tarptautinių konvencijų 

sekretoriatai, tiek atskiros donorinės organizacijos, 

tiek valstybinės organizacijos. Tam tikslui 

taikomos skirtingos vertinimo metodikos, vienur 

daugiau remiamasi IUCN, kitur – RAPPAM, 

mišria arba sava sukurta metodika. Paskelbta 

nemažai pavienių studijų apie vertinimo taikymą, 

bet apibendrinančių yra nedaug. Keliose iš 

paskutinių (Leverington et al., 2008; Hockings et 

al., 2006: Lockwood, Worboys, Kothari, 2006) 

apžvelgiamos ne tik minėtosios metodikos. Keletą 

iš jų toliau verta trumpai paminėti. 

Pasaulio paveldo vietovių vertinimas. Bendras 

UNESCO ir IUCN projektas „Stiprinkime 

mūsų paveldą“ atliko kai kurių Pasaulio paveldo 

vietovių vertinimą. Pasaulio paveldo vietovėse 

saugomos ne tik gamtos, bet ir kultūros vertybės, 

todėl tvarkymo veikla skiriasi nuo gamtinių 

saugomų teritorijų. Projektas parengė ir išleido 

„Pasaulio paveldo vietovių efektyvaus tvarkymo 

vadovą“, kuriuo vadovaudamiesi specialistai, 

užsiimantys tvarkymo veiklomis, bei suintere-

suotieji asmenys galėtų tinkamai atlikti vertinimą. 

Kadangi projekte dalyvavo IUCN, tai daug 

vertinimo aspektų buvo pritaikyta ir iš Pasaulio 

saugomų teritorijų komisijos rekomendacijų. 

Pasak vadovo, rekomenduojama teritorijas vertinti 

pagal kontekstą, planavimą, procesą, indėlį, 

rezultatus ir pasiekimus, t. y. kaip rekomenduoja 

IUCN. Dėl to ši priemonė visiškai tinka ir kitoms 

saugomoms teritorijoms. Įgyvendinto projekto 

rezultatai buvo panašūs į kitų vertinimus – tai 

veiklų tobulinimas ir efektyvumo didinimas, monitoringo 

stiprinimas, vietos bendruomenių ir 

suinteresuotųjų asmenų įtraukimas į tvarkymo 

veiklas, švietimo didinimas ir pan. Rekomendacijos 

ir išvados taikytinos ir kituose vertinimuose. 

Biologinės įvairovės konvencijos Saugomų 

teritorijų veiklos programoje numatyta ne 

tik tvarkomoji veikla, bet ir jų vertinimas pagal 

programos ketvirtą elementą (standartai, vertinimas 

ir monitoringas). Teritorijų tvarkymui turi 

būti numatyti atitinkami standartai, pagal kuriuos 

vertinamas tvarkymo efektyvumas, tai pat 

vertinama, kaip įgyvendinami konvencijos tikslai 

ir uždaviniai. Programos siekis buvo „pasiekti, 

kad būtų sukurtos visapusiškos, efektyviai tvarkomos 

ir ekologiniu požiūriu reprezentatyvios 

nacionalinės saugomų teritorijų sistemos“. Siekis 

turi būti įgyvendintas sausumos teritorijoms 

2010, o jūrinėms – 2012 metams. Tai pasiekti 

programoje buvo numatyti 4 elementai, 16 veiklos 

uždavinių ir 92 veiklos. Ketvirtojo elemento 

4.2 tikslas yra „Įvertinti ir pagerinti saugomų 

teritorijų tvarkymo efektyvumą“. Vienas iš uždavinių 

yra „2010 metams sukurti monitoringo, 

vertinimo ir ataskaitų teikimo principus atskiroms 

saugomoms vietovėms, saugomų teritorijų 

sistemoms bei tarptautinėms keliose šalyse 

esančioms saugomoms teritorijoms“. Tam tikslui 

įgyvendinti atskiros šalys turėjo parengti specifinius 

uždavinius ir veiklas. Programa apima 

tiek naujų saugomų teritorijų kūrimą, tiek esamų 

tinkamą tvarkymą. Pagal šią programą šalys turi 

atlikti saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo 

vertinimą. Pažymėtina, kad iki dabar tik nedaugelis 

konvencijos šalių tai atliko. 

Australijos Pietų Velso valstijos nacionalinių 

parkų vertinimas. Valstijoje 2000–2004 metais 

buvo atliekamas nacionalinių parkų vertinimas. 

Australijoje dauguma nacionalinių parkų ir dalis 

gamtinių draustinių administruojami valstijų lygmeniu, 

o šioje valstijoje veiklas koordinuoja Pietų 

Velso nacionalinių parkų ir gyvosios gamtos 

tarnyba. Ši tarnyba organizavo valstijos administruojamų 

nacionalinių parkų vertinimą. Pirmajame 

etape buvo įvertinta parkų būklė, esančios 

vertybės bei grėsmės, bet nebuvo kreipiama 

dėmesio į jų apsaugos statusą ir tvarkymą. 

Pirma ataskaita paskelbta 2001 metais (Pressey 

et al., 2002). Tuo pačiu laikotarpiu valstijos 

generalinio auditoriaus tarnyba atliko bendrąjį 

nacionalinių parkų ir gyvosios gamtos tarnybos 

bei jai priklausančių nacionalinių parkų auditą. 

Audito ataskaitoje pateiktos išvados ir dėl parkų 

apsaugos ir tvarkymo. Konstatuota, kad būtina 

konkrečiau nustatyti saugomų teritorijų gamtinių 

ir kultūrinių vertybių apsaugos prioritetus, tvarkymo 

uždavinius ir priemones, įgyvendinti veiklų 

įvertinimo sistemą. 

Antrajame vertinimo etape buvo atsižvelgta į 

generalinio audito išvadas ir pagrindinis dėmesys 

skirtas saugomų teritorijų veiklų planavimo 

ir tvarkymo efektyvumo vertinimui (Hockings et 

al., 2006). Buvo vertinamos visos oficialiai paskelbtos 

saugomos teritorijos. Vertinimo kriterijai 

rėmėsi IUCN Pasaulio saugomų teritorijų komisijos 

rekomendacijomis, apmokyti saugomų 

teritorijų gamtotvarkos specialistai, kurie kartu 

su nepriklausomaisiais vertintojais dalyvavo 

valstijos saugomų teritorijų sistemos vertinimo 

procese, parengti ir išplatinti vertinimo klausimynai 

bei atlikta gautų rezultatų analizė. Pirminis 

vertinimas apėmė daugiau nei 600 saugomų 

teritorijų, o detalesniam vertinimui parinkta 30 

nacionalinių parkų (t. y. apie 5% visų saugomų 

teritorijų). Vertinimo ataskaitoje pažymima, kad 

būtina sukonkretinti tvarkymo uždavinius, nustatyti 

ryšius tarp tvarkymo veiklų ir gaunamų 

rezultatų ir tobulinti adaptyviosios gamtotvarkos 

¦ 227 ¦

principus ne tik kai kuriuose parkuose, bet ir visoje 

valstijos saugomų teritorijų sistemoje. Taip pat 

nurodyta, kad būtina geriau ir tikslingiau paskirstyti 

ne tik finansinius, bet ir kitus išteklius, geriau 

informuoti politikus ir visuomenę apie atliekamas 

tvarkomąsias veiklas. Atsižvelgiant į ankstesnio 

audito ir antrojo etapo vertinimo išvadas buvo 

sukurta Pietų Velso valstijos saugomų teritorijų 

sistemos tvarkymo schema, atitinkanti IUCN 

rekomendacijas. Nacionalinių parkų ir gyvosios 

gamtos tarnyba ėmėsi įgyvendinti šią schemą 

visoje valstijų saugomų teritorijų sistemoje, taip 

pat įgyvendinant įvairias biologinės įvairovės išsaugojimo 

programas. 

Biologinės įvairovės apsaugos programų 

vertinimas. Tarptautinės organizacijos ar šalys 

įgyvendina įvairias biologinės įvairovės apsaugos 

programas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu. 

Paprastai jos įgyvendinamos saugomose teritorijose. 

Jau buvo paminėtos kelios tarptautinės 

programos (pvz., IUCN, WWF ir Pasaulio banko 

miškų išsaugojimo ir pan.). Vienos programos 

yra skirtos teritorijų tvarkymui, kitos – specializuotų 

problemų sprendimui keliose teritorijose 

ar šalyse. Pažymėtina JAV biologinės įvairovės 

išsaugojimo programa, kurią remia JAV tarptautinės 

pagalbos ir vystymo agentūra (USAID). 

Programą administruoja konsorciumas, susidedantis 

iš Pasaulio gamtos fondo (WWF – JAV), 

Gamtos apsaugos centro ir Pasaulio gamtinių išteklių 

instituto. Programa įgyvendinama daugiausia 

besivystančių šalių saugomose teritorijose. Ši 

programa yra nustačiusi vertinimo tvarką. Vertinama 

ne tik bendrieji ištekliai (lėšų, žmogiškieji, 

infrastruktūros ir pan.), gamtiniai ištekliai, bet ir 

saugomų teritorijų efektyvumas. Ypač didelis dėmesys 

skiriamas retų ir nykstančių rūšių bei jų 

gyvenamosios aplinkos išsaugojimui (Kleiman et 

al., 2000). Programos rėmuose buvo sėkmingai 

įgyvendinta daugybė programų ir projektų. Saugomų 

teritorijų efektyvumo vertinimas buvo atliekamas 

laikantis IUCN Pasaulio saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimo schemos, tad 

pati vertinimo praktika buvo naudinga ir minėtos 

schemos tobulinimui. 

¦ 228 ¦ 

6.7. Natura 2000 vietovių ir kitų 

saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo praktika kai 

kuriose Europos Sąjungos šalyse 


vertinimas nėra masiškas reiškinys. Tai lemia 

keletas priežasčių. Pirma, tam reikalinga politinė 

valia, kai jo svarba yra pripažįstama vyriausybės 

lygiu. Antra, bet koks vertinimas asocijuojasi 

su kritika ir turi neigiamą aspektą, tad savianalizė 

(vidinis vertinimas) retai kur taikoma, 

dažniausiai vertinimas būna iš išorės. Trečia 

priežastis – vertinimui reikalingi tiek finansiniai, 

tiek žmogiškieji ištekliai. Ketvirta – vertinimo rezultatai, 

ypač parodyti veiklos trūkumai, gali turėti 

neigiamą poveikį tiek veiklas koordinuojančioms, 

tiek įgyvendinančioms organizacijoms, 

ypač tose šalyse, kur politikai ir visuomenė nėra 

pakankamai subrendusi ir pasiruošusi suprasti, 

kad tvarkomųjų veiklų trūkumai ir jų koregavimas 

nėra proceso pabaiga. Dėl šių ir kitų priežasčių 

atskiros šalys nesiima vertinti saugomų 

teritorijų tvarkymo efektyvumo. Toliau tekste pateikiami 

keli praktiniai vertinimo atvejai. 

Suomijos saugomų teritorijų efektyvumo 

vertinimas. 2004 metais Gamtos paveldo tarnyba 

organizavo saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimą. Tam įgaliojimus suteikė 

Metsahallitus, jungtinis Aplinkos ministerijos, Žemės 

ūkio ir miškų ministerijos, Miškų tarnybos ir 

Gamtos paveldo tarnybos organas (minėtų organizacijų 

direktorių taryba), koordinuojantis saugomų 

teritorijų valdymo, gamtos išteklių apsaugos 

ir naudojimo veiklas (Gilligan et al., 2005). Didžiąją 

dalį saugomų teritorijų valstybės nuosavybės 

žemėse valdo (veiklas koordinuoja) Gamtos 

paveldo tarnyba. Vertinimo objektas buvo šalies 

saugomų teritorijų sistema, kurią sudaro nacionalinių 

parkų, rezervatų bei kitų saugomų teritorijų, 

įsteigtų pagal įvairias programas (pelkių, žolinės 

augalijos turtingų miškų, pilkojo ruonio apsaugos 

ir kt. draustinių), tiek valstybinėje, tiek privačiose 

žemėse, tinklas. Suomijoje, skirtingai nei Lietuvoje, 

yra daug draustinių, kurie įsteigti konkrečiam

tikslui – išsaugoti atskiras retas ir nykstančias rūšis 

ar jų bendrijas bei buveines. Daliai saugomų 

teritorijų suteikti tarptautinių saugomų teritorijų 

statusai: Natura 2000, RAMSAR‘o vietovės, biosferos 

rezervatai ir pan. Detaliai buvo vertinta 70 

iš apie 500 esančių saugomų teritorijų. 

Vertinimas buvo atliekamas pagal Biologinės 

įvairovės konvencijos Saugomų teritorijų programą, 

IUCN Pasaulio saugomų teritorijų komisijos 

(WCPA) siūlomą taikyti schemą bei WWF rekomenduojamą 

metodiką (žiūr. ankstesnį poskyrį), 

kurios buvo pritaikytos Suomijos sąlygoms. 

Vertinimą koordinavo tarptautinis priežiūros komitetas, 

kurį sudarė svarbiausių Suomijos aplinkosaugos 

institucijų ir IUCN atstovai. Vertintojų 

grupė buvo sudaryta iš specialistų, turinčių saugomų 

teritorijų tvarkymo patirties, ypač Natura 

2000 vietovių, biologinės įvairovės programų 

įgyvendinimo srityse, nevyriausybinių organizacijų 

ir vietos specialistų. Vertinimo procesas, kuris 

truko 6 mėnesius, buvo vykdomas 6.2 paveiksle 

pateikta seka (Gilligan et al., 2005). 

Tarptautinio priežiūros komiteto suformavimas 

▼ 

Vertinimo grupės sudarymas 

▼ 

Esamos literatūros ir informacijos peržiūra 

▼ 

Savianalizės sistemos taikymas 

▼ 

Klausymino parengimas 

(pagal IUCN naudojamą schemą) 

▼ 

Klausimyno taikymas Gamtos paveldo tarnyboje 

▼ 

Išvykų į saugomas teritorijas vykdymas ir 

klausimyno taikymas 

▼ 

Rezultatų analizavimas ir įvertinimas 

▼ 

Ataskaitos rengimas ir pristatymas 

6.2 pav. Suomijos saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo seka. 

Vertinimas prasidėjo po priežiūros komiteto 

ir darbo grupės sudarymo. Iš pradžių buvo analizuojama 

visa prieinama informacija. Saugomų 

teritorijų darbuotojams buvo parengtas savianalizės 

klausimynas, pagrįstas Greitojo saugomų 

teritorijų tvarkymo ir prioritetų nustatymo metodika 

(RAPPAM, IUCN žiūr. ankstesnį poskyrį). 

Be kabinetinio darbo, buvo daromos išvykos į 

saugomas teritorijas ir tikslinami iškilę klausimai, 

susipažįstama su praktiniais tvarkymo 

klausimais. 

Vertinimo rezultatai, išvados ir rekomendacijos 

buvo pateiktos ataskaitoje. Vertinimas 

daugiausia buvo atliekamas pagal Biologinės 

įvairovės konvencijos Saugomų teritorijų programos 

tikslus ir uždavinius, IUCN taip pat pagal 

Suomijos reikalavimus. Pagrindinis dėmesys 

skirtas šiems klausimams išanalizuoti ir pagal 

juos pateiktos rekomendacijos: 

• ekosisteminio valdymo principų taikymas – 

veiklų integravimas į kitus sektorius, kompleksinis 

tvarkymas, saugomų teritorijų ekologinio 

vientisumo kūrimas; 

• sisteminio planavimo taikymas – nacionalinių 

strategijų ir programų rengimas ir įgyvendinimas, 

klimato kaitos problemų, nykstančių 

rūšių apsaugos ir invazinių rūšių valdymo aspektų 

integravimas į planavimo dokumentus; 

• vietovių tvarkymo planavimas – strateginių 

biologinės įvairovės apsaugos tikslų ir uždavinių 

integravimas į gamtotvarkos ir kitus planus 

bei juos atitinkančių veiksmų suplanavimas, 

tinkamas grėsmių ir rizikos įvertinimas, 

tvarkymo rodiklių (indikatorių) nustatymas; 

• apsaugos rezultatų apčiuopiamumas – geros 

apsaugos būklės pasiekimas (rūšių gausumo, 

buveinių ploto stabilizavimo, neigiamo 

poveikio biologinei įvairovei sumažinimas); 

• bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis 

– pasiekti geri rezultatai bendradarbiaujant 

saugomų tvarkymo srityje bei susilpninta 

neigiama nuostata dėl saugomų teritorijų; 

• lankytojų srauto reguliavimas – jų neigiamo 

poveikio sumažinimas bei domėjimosi saugomais 

objektais padidinimas; 

¦ 229 ¦

• adekvatus lėšų naudojimas – lėšos ir kiti ištekliai 

yra naudojami efektyviai, ar jų naudojimas 

atitinka iškeltus tikslus ir uždavinius; 

• Suomijos saugomų teritorijų indėlis į pasaulinę 

saugomų teritorijų sistemą – Biologinės 

įvairovės ir kitų konvencijų bei Natura 2000 

įgyvendinimo praktikos perteikimas; 

• vertinimo ir monitoringo sistemos kūrimas – 

vertybių inventorizavimo, monitoringo, ypač 

Natura 2000 vietovėse, integravimas, indikatorių 

taikymo praktika. 

Be šių klausimų, po analizės buvo pateiktos 

rekomendacijos saugomų teritorijų politikos ir 

teisės klausimais. Svarbiausios bendro pobūdžio 

rekomendacijos buvo šios: 

• būtina parengti nacionalinį strateginį Natura 

2000 vietovių apsaugos ir tvarkymo planą. 

Rengiami ir parengti atskirų Natura 2000 vietovių 

gamtotvarkos planai turi būti integruoti į 

nacionalinį. Rasta Natura 2000 vietovių tvarkymo 

spragų. Suomijoje vėluojama su gamtotvarkos 

planų rengimu. Reikalinga parengti 

kelis šimtus gamtotvarkos planų, o tai buvo 

neįmanoma padaryti per gana trumpą laiką (t. 

y. nuo Buveinių direktyvos reikalavimų įsigaliojimo). 

• reguliariai publikuoti informaciją apie saugomų 

teritorijų būklę, jų adaptyvųjį tvarkymą ir 

tvarkymo efektyvumą. Vertintojai šią veiklą 

tik pasiūlė, tai nebuvo veiklos trūkumas. O 

leidinys, manoma, prisidėtų prie saugomų 

teritorijų tvarkymo pagerinimo ir turėtų remtis 

išorės specialistų vertinimu. Gamtos paveldo 

tarnyba priėmė pasiūlymą ir numato leidinį 

publikuoti kas penkeri metai. 

Vertinimo rezultatai buvo aptarti Direktorių 

taryboje, Aplinkos ministerijoje, Gamtos paveldo 

tarnyboje. Svarbiausi vertinimo aspektai ir 

rekomendacijos buvo publikuotos ir tapo prieinamos 

specialistams bei visuomenei (Gilligan 

et al., 2005). Su detaliais vertinimo rezultatais 

buvo supažindinti atsakingi už tvarkymą saugomų 

teritorijų darbuotojai. Dauguma išvadų 

ir rekomendacijų buvo pripažintos tinkamomis 

ir galimos įgyvendinti. Vertinimo išvados ir re- 

¦ 230 ¦ 

komendacijos buvo aptartos visuose valdymo 

lygmenyse: nuo valdymo iki saugomų teritorijų 

administracijų darbuotojų. 

Suomijos saugomų teritorijų efektyvumo 

vertinimas buvo vienas iš pirmųjų tokio masto 

vertinimų, atliekamų pagal Biologinės įvairovės 

konvencijos Saugomų teritorijų programą 

ir IUCN Pasaulio saugomų teritorijų komisijos 

schemą. Svarbu ir tai, kad vertinimą inicijavo 

organizacija, atsakinga už saugomų teritorijų 

valdymą ir tvarkymą. Suomijos vertinimas yra 

vienas iš geriausių sektinų pavyzdžių pasaulyje. 

Vertinimas atnešė naudos ne tik Suomijos 

saugomų teritorijų sistemos organizacijoms, 

darbuotojams, suinteresuotoms žinyboms, bet 

ir patiems vertintojams bei Pasaulio saugomų 

teritorijų komisijai. Vertinimas parodė IUCN rekomenduojamos 

naudoti schemos privalumus 

ir trūkumus, taikant ją tam tikroje šalyje. Ypač 

buvo naudinga taikyti tuos vertinimo aspektus, 

kurie yra sudėtingesni ir mažiau tirti. Praktinė 

vertinimo padėtis yra didelis įnašas į visą vertinimo 

sistemą. Svarbu ir tai, kad vertinimas buvo 

atliktas išsivysčiusioje šalyje, nes iki tol vertinimai 

dažniausiai būdavo atliekami besivystančiose 

šalyse. 

Vertinimui buvo taikyta RAPPAM metodika. 

Nustatyti privalumai ir trūkumai prisidės prie jos 

tobulinimo. Apskritai šios metodikos taikymas 

buvo naudingas ir gali būti taikomas gamtotvarkos 

veiklas įgyvendinančių specialistų savianalizei. 

Projekto laikotarpiu vietovių lankymas 

buvo naudingas teorinėms prielaidoms pagrįsti. 

Vertintojai ypač akcentavo, kad saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo neįmanoma tinkamai 

įvertinti be vietovių lankymo. 

Projekte dalyvavę vertintojai pažymi, kad 

jie įgijo patirties, kuri bus perduodama kitiems. 

Specialistų išsilavinimas buvo skirtingas, todėl 

kiekvienas jų vertinimo objektą analizavo skirtingai. 

Atliktas darbas parodė, ką buvo galima 

daryti kitaip. Pirmas dalykas, ką reikėtų pakeisti 

ateityje, – parengtus klausimynus būtina pateikti 

ir gauti juos užpildytus gerokai iš anksto, kad 

būtų galima geriau įvertinti situaciją. Tai turėjo

ūti padaryta tiek gamtos paveldo tarnybai, tiek 

gamtotvarkos veiklų įgyvendintojams. Tokiu 

būdu vykdomas vertinimas būti labiau koncentruotas 

į veiklų tikslus ir esamas problemas. 

Kitas keistinas dalykas yra tas, kad saugomų teritorijų 

administracijų darbuotojų apklausos turi 

būti atliekamos be vadovaujančios organizacijos 

(šiuo atveju be Gamtos paveldo tarnybos) 

darbuotojų dalyvavimo. Taip pat reiktų daugiau 

dėmesio skirti kitiems suinteresuotiesiems asmenims: 

žemės savininkams, miškininkystės 

organizacijoms, medžiotojų ir žvejų organizacijoms. 

Praktika parodė, kad reikia daugiau 

laiko skirti vertinimui išvykus į teritorijas, o ne 

vadovaujančioms organizacijoms. Ypač svarbu 

tokiuose projektuose yra grupės narių kvalifikacija, 

praktika, mokėjimas dirbti su žmonėmis, 

mokėjimas reikšti mintis. Ne taip svarbu yra 

procedūrų laikymasis bei ataskaitos forma. 

Saugomų teritorijų sistemos vertinimas 

Katalonijoje, Ispanijoje. Katalonijos saugomų 

teritorijų sistemos vertinimas buvo atliktas 

2002–2003 metais ir tai buvo pirmas tokio pobūdžio 

vertinimas Europos Sąjungoje. Katalonijos, 

kaip autonominio Ispanijos regiono, gamtos 

išteklių valdymą koordinuoja vietinė vyriausybė, 

dažniausiai Aplinkos ir būsto ministerija. Nepaisant 

didelio turistų srauto ir gyventojų tankio bei 

išvystytos pramonės, srityje yra išlikusi didelė 

ir vertinga biologinė įvairovė. Saugomų teritorijų 

sistemą vertinimo metu sudarė 148 saugomos 

teritorijos, kurios užėmė 21 procentą visos teritorijos. 

Saugomos teritorijos buvo įsteigtos 

1953–1993 metais, nors didžiausia dalis buvo 

įsteigta pagal Gamtinių vietovių planą (1992), 

atsižvelgiant į Buveinių direktyvos reikalavimus. 

Vertinimą atliko Katalonijos gamtos istorijos 

institutas. Buvo atliktas nepriklausomas (t. y. išorės) 

vertinimas pagal IUCN taikomas rekomendacijas. 

Veiklą palaikė Aplinkos ir būsto ministerija, 

dalyvavo nemažai ekspertų iš universitetų. 

Projektą finansiškai rėmė vietos bankas ir vietos 

savivaldybė. 

Pagrindiniai projekto tikslai buvo įvertinti 

Katalonijos saugomų teritorijų sistemą visos Is- 

panijos bei Europos Sąjungos kontekste, įdiegti 

tarptautinę saugomų teritorijų vertinimo metodologiją 

šalyje, pagerinti saugomų teritorijų 

planavimą ir tvarkymą bei informuoti visuomenę 

apie jų būklę. Projektas neturėjo tikslo nustatyti, 

ar saugomų teritorijų sistema gali užtikrinti biologinės 

įvairovės apsaugą ilgalaikiame kontekste 

bei ar ji apima Europos kraštovaizdžio konvencijos 

reikalavimus įtraukti vertingus kraštovaizdžio 

elementus į esamą sistemą (Mallarach, pagal 

Hockings et al., 2006). 

Kadangi tokio pobūdžio vertinimas buvo 

atliekamas pirmą kartą, reikėjo pakankamai 

laiko tam pasiruošti. Pradžioje buvo surengtas 

pasitarimas (2000) apie IUCN rekomendacijų 

taikymą ir naudojimą autonominiame regione, 

toliau buvo parenkami vertinimo kriterijai, indikatoriai 

ir parengtas veiklos planas. 2002 metais 

buvo parengta vertinimo metodologija ir išbandyta 

septyniose skirtingose bandomosiose 

(pilotinėse) saugomose teritorijose. Remiantis 

testavimo rezultatais buvo apmokyta 130 vertintojų, 

kurie dalyvavo sistemos vertinimo procese. 

Paruošti klausimynai buvo išplatinti visose 

saugomose teritorijose, pokalbiai buvo vedami 

tiek su gamtotvarkos, tiek su kitais specialistais. 

2003 metais analizės rezultatai buvo aptarti ir 

pateikti suinteresuotosioms žinyboms, asmenims 

bei visuomenei Katalonijos, Ispanijos, Europos 

Sąjungos ir tarptautiniu lygmenimis. 

Katalonijos saugomų teritorijų sistema jungia 

įvairias saugomas teritorijas, kurios yra suskirstytos 

į dešimt tipų, atitinkančių IUCN I–V 

kategorijas. Vertinimo rezultatai parodė, kad apsaugos 

lygis yra žemas, nes 93,5 % visų saugomų 

teritorijų priklauso V kategorijai (saugomos 

kraštovaizdžio ar jūros akvatorijos vietovės), 

o tik nedidelė dalis teritorijų yra rezervatai ir 

draustiniai, kurių pagrindinis tikslas yra biologinės 

įvairovės apsauga. Taip pat buvo nustatyta, 

kad saugomoms teritorijoms keliami reikalavimai 

nėra tinkamai perkelti į planavimą, išteklių 

paskirstymą, ekologinio vientisumo formavimą, 

ypač nacionalinių parkų, rezervatų, gamtinių 

draustinių atžvilgiais. Nustatyta, kad didesnei 

¦ 231 ¦

daliai saugomų teritorijų daromas neigiamas 

poveikis įvairių plėtros veiklų: urbanizacijos, infrastruktūros, 

žemės ūkio, išteklių gavybos. Taip 

pat didelį poveikį daro turizmas, nereguliuojami 

gaisrai, nelegalus biologinių išteklių naudojimas. 

Neigiamas poveikis ypač ryškus nedidelėse teritorijose, 

kurios yra įsteigtos konkrečioms rūšims 

išsaugoti. 

Kaip ir daugelyje šalių, išteklių problema yra 

aktuali ir Katalonijoje. Jaučiama didelė gamtotvarkos 

specialistų stoka. Iš 148 saugomų teritorijų 

tik 36 turi gamtotvarkos specialistus ir tik 

26 yra parengti gamtotvarkos planai. Kita problema 

– finansiniai ištekliai ir jų paskirstymas. 

Nustatyta, kad 71 % visų lėšų tenka tik šešioms 

saugomoms teritorijoms. Taigi neproporcingas 

lėšų paskirstymas negali užtikrinti efektyvų teritorijų 

tvarkymą. 

Buvo nustatytos teisinių dokumentų, teritorijų 

administraciniame valdymo, disciplinos ir atsakomybės 

spragos. Daug kur rasta neatitikčių 

tarp gamtotvarkos planų ir vykdomų veiksmų, be 

to, nėra arba yra menka planų peržiūra ir veiklų 

vertinimas. Didesnioji dalis saugomų teritorijų 

yra privačiose žemėse, bet ekonominiai svertai 

(kaip savanoriški susitarimai) yra santykinai 

menkai išnaudojami. Darbuotojai dažnai yra 

nepajėgus sumažinti daromą poveikį. Vertinant 

apsaugos ir tvarkymo rezultatus buvo nustatytas 

tiek teigiamas, tiek neigiamas ar neutralus 

poveikis. Dėl minėtų priežasčių daug kur nerastas 

ryšio tarp įdedamo įnašo į vietovių tvarkymą 

ir gaunamų rezultatų. 

Projekto metu gauti rezultatai ir parengtos 

išvados turėjo teigiamą poveikį tiek politiniu, 

tiek saugomų teritorijų administracijų lygmeniu. 

Tiek šalyje, tiek Katalonijoje nebuvo panašių veiklų 

vertinimo patirties ir tradicijų. Autonominio 

regiono vyriausybė nutarė padaryti permainų 

gamtosaugos valdymo srityje, įkurdama gamtos 

apsaugos agentūrą. Buvo atsakingai atsižvelgta 

į saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo tobulinimą 

ne tik Katalonijoje, bet ir visoje Ispanijoje. 

Vertinimo metu rastos spragos (duomenų rinkimo, 

planavimo, valdymo, tvarkymo veiksmų 

¦ 232 ¦ 

įgyvendinimo, suinteresuotųjų asmenų įtraukimo 

saugomų teritorijų tvarkymą srityse) ir jų 

šalinimas turi prisidėti prie visos Katalonijos bei 

Ispanijos saugomų teritorijų sistemos valdymo 

ir tvarkymo efektyvumo didinimo. 

Šio projekto rezultatai turėjo reikšmės ne tik 

vietiniu ir nacionaliniu lygmenimis, bet ir IUCN 

vertinimo gairių bei rekomendacijų tobulinimui, 

būtent paaiškėjo, kaip jas reikia tinkamiau taikyti 

konkrečioms šalims ar regionams. Projekto 

metu buvo apmokyta nemažai saugomų teritorijų 

ir gamtosaugos specialistų, kurių patirtis bus 

naudinga net tik šalyje, bet ir kitose regionuose. 

Taigi šio regiono saugomų teritorijų planavimo 

ir tvarkymo efektyvumo vertinimas yra svarus 

indėlis į tarptautinę vertinimo praktiką. 

Natura 2000 vietovių vertinimas Prancūzijoje. 

Vertinimas buvo atliekamas 2000–2002 

metais vykdant kelis projektus. Prancūzijoje 

didžiausią dalį Natura 2000 vietovių sudaro 

gamtiniai draustiniai, tad projektai buvo vykdomi 

daugiausia juose (Chiffaut, Michelot, 2002; 

Michelot, Chiffaut, 2003). Buveinių ir Paukščių 

direktyvos buvo perkeltos į daugelį nacionalinių 

teisės aktų. Kad direktyvos būtų tinkamai įgyvendintos, 

buvo parengtas Natura 2000 vietovių 

tvarkymo Bendrasis dokumentas (DACOB, 

2002), kuriam teisinį statusą suteikia Aplinkos 

ir Kaimo plėtros kodai. Bendrojo dokumento ir 

vadovo tikslas yra padėti tinkamai suformuluoti 

tvarkymo tikslus ir juos įgyvendinti, norint užtikrinti 

gerą buveinių ir rūšių apsaugos būklę. 

Bendrasis dokumentas DACOB apibrėžia Natura 

2000 vietovių steigimą, apsaugos režimą, planavimą, 

tvarkymą, poveikio vietovėms vertinimą, 

finansavimo mechanizmus, subalansuoto gamtos 

išteklių naudojimo, suinteresuotųjų asmenų 

įtraukimą (pvz., savanoriškų sutarčių sudarymą 

ir veiklų įgyvendinimą), vietos gyventojų ir saugomų 

teritorijų atstovų bendradarbiavimą. 

Prancūzijoje atlikti Natura 2000 vietovių vertinimo 

projektai apėmė platesnį kontekstą nei tai 

rekomenduoja IUCN. Kadangi Prancūzijoje daug 

saugomų teritorijų valdymo ir tvarkymo aspektų 

yra deleguota į regioninį ir vietos lygmenis,

Natura 2000 vietovių tvarkymas priklauso ne tik 

nuo atliekamų gamtotvarkos veiklų konkrečiose 

teritorijose, bet ir nuo išorės ir kitų vidaus veiksnių. 

Vertinimas apėmė Natura 2000 vietovių 

valdymo politikos, steigimo, tvarkymo, socialinius 

ir ekonominius aspektus. Vertinimai buvo 

atliekami pagal Bendrojo dokumento numatytus 

Natura 2000 vietovių reikalavimus. Steigimo bei 

valdymo politikos vertinimas apėmė šiuos aspektus: 

atitikimas Buveinių ir Paukščių direktyvų 

reikalavimams, suderinamumas su nacionaliniais 

teisiniais dokumentais, su kaimo plėtros ir 

kitų vystymo sektorių politika. Buvo vertinama, 

kiek teritorijos teisinis statusas (nacionalinis, 

krašto, vietos draustinis), saugomos teritorijos 

nuosavybės forma (valstybinė, savivaldybių, 

privati), asmenų, užsiimančių tvarkymo veikla, 

atsiskaitomybė (valstybinių, regioninių, savivaldos 

institucijų, privačių organizacijų ar mokslo 

institucijų bei nevyriausybinių, privačių asmenų 

samdomi) turi įtakos tvarkymui. Taip pat buvo 

vertinamas Natura 2000 vietovių parinkimas ir 

steigimas (ar buvo laikomasi mokslinių kriterijų, 

ar buvo panaudojami esami duomenys, ar 

pakankamai įsteigta vietovių), esamų teritorijų 

inventorinimas (ar jų yra pakankamai ir kokie 

duomenys kaupiami apie buveines ir rūšis). 

Socialiniai ir ekonominiai aspektai vaidina svarbų 

vaidmenį įgyvendinant Natura 2000 vietovių 

tvarkymo reikalavimas. Prancūzijoje vietos bendruomenės 

ir saugomomis teritorijomis suinteresuotieji 

asmenys (pvz., medžiotojai, ūkininkai 

ir kiti žemės savininkai ar naudotojai, žvejai ir 

pan.) turi didelę įtaką. Dažnai visuomenės poreikiai 

skiriasi nuo Natura 2000 vietovių apsaugos 

ir tvarkymo tikslų – tai ir tradicinės medžioklės 

apribojimai ar draudimai, ūkininkų ar miško savininkų 

reikalavimų nevykdymas, vandens lygio 

reguliavimas ir pan. Dėl to kyla interesų konfliktų, 

tad jų valdymo aspektams buvo skiriamas 

atitinkamas dėmesys. Ypač svarbu nustatyti, ar 

dėl priimamų abiem pusėms palankių sprendimų 

neblogėja geros apsaugos būklė. Dalyje 

Natura 2000 vietovių buvo atliekamas socialinis 

ir ekonominis vertinimas ar auditas. Buvo 

analizuojami šie klausimai: bendroji vietos bendruomenių 

socialinė ir ekonominė situacija vietovėse, 

žemės nuosavybės formos ir jų poveikis 

apsaugai, suinteresuotųjų asmenų (medžiotojų, 

žvejų, ūkininkų, turistų ir kt.) veikla vietovėse, 

didžiausią poveikį turinčių veiklų lokalizavimas 

ir jų poveikio masto vietovėms nustatymas, 

bendrų programų ar projektų tarp suinteresuotųjų 

asmenų ir saugomų teritorijų buvimas ir 

jų poveikis vietovėms, suinteresuotųjų asmenų 

įsitraukimas į savanoriškus susitarimus (pvz., 

agroaplinkosaugos programas). Buvo paruošti 

vertinimo klausimynai ir atliekamos apklausos 

vietovėse, taip pat daroma duomenų analizė, 

pateikiamos išvados ir rekomendacijos dėl įvairių 

veiklų neigiamo poveikio sumažinimo vietovėms 

bei suinteresuotųjų asmenų ir saugomų 

teritorijų darbuotojų geresnio bendradarbiavimo 

skatinimo. 

Vis dėlto didžiausias dėmesys buvo skirtas 

vietovių apsaugai ir tvarkymui. Buvo vertinama, 

ar pakankamai ir kokybiškai atliekamas rūšių 

ir buveinių inventorinimas ir stebėsena (monitoringas), 

nes tai yra geros apsaugos būklės 

kontrolės mechanizmas. Surinkus duomenis 

apie rūšių ir buveinių pokyčius, galima daryti 

prielaidas ar išvadas, ar vykdomos veiklos (tiek 

gamtotvarkos, tiek ūkinės) turi joms poveikį ir ar 

veiklos atitinka joms keliamus ekologinius reikalavimus, 

ar užtikrinama gera apsaugos būklė. 

Natura 2000 vietovių tvarkymui skirta nemažai 

metodinių vadovų apie planų rengimą (pvz., Valentin-Smith 

et al. 1998. „Methological guide for 

Natura 2000 management plan“, pagal Michelot, 

Chiffaut, 2003). Leidžiamos atskiros serijos 

apie buveines (pvz., šlapynių, miškų tvarkymas 

ir pan.), kuriose apibūdinamos tipinės rūšys, 

aprašomas jų paplitimas, apsaugos reikalavimai, 

tvarkymo rekomendacijos ir pan. Taip pat 

pagrindiniai apsaugos ir tvarkymo principai yra 

išdėstyti Bendrajame dokumente. Taigi vietovėms 

tvarkyti pakanka medžiagos, o tai palengvina 

vertinimo darbus. 

Vertinant buveinių apsaugos būklę konkrečiose 

vietovėse buvo taikomi šie kriterijai: 

¦ 233 ¦

• paplitimo arealas šalyje ir vietovėje, užimamas 

plotas. Atskirai analizuojamas paplitimas 

šalyje, bet ypatingas dėmesys skiriamas tam tikros 

buveinės paplitimui ir užimamam plotui tam 

tikroje vietovėje. Taip pat kreipiamas dėmesys į 

istorinį kontekstą, t. y. kaip kito buveinės būklė 

per žinomą laiko tarpą. Vertinimui naudojami 

tiek ankstesni, tiek dabartiniai duomenys; 

• buveinių struktūra ir funkcionalumas. Vertinimui 

buvo pasirinkti fizinės aplinkos indikatoriai 

(vandens lygis ir kokybė, įvairūs geomorfologiniai 

ir kiti abiotiniai), augalijos struktūra (augalinė 

danga, augalijos regeneracijos laipsnis, 

svetimžemių rūšių buvimas, indikatorinių rūšių 

sudėtis ir pan.), natūralumas, taikomos tvarkymo 

priemonės, turinčios įtakos buveinių struktūrai 

ir funkcionalumui. Vertinant atsižvelgiama, ar 

yra būtinos tvarkymo priemonės, nes gali būti, 

kad kai kurios buveinės būna geros apsaugos 

būklės ir neatliekant jokio tvarkymo. 

Vertinant rūšių apsaugos būklę didžiausias 

prioritetas skiriamas Buveinių direktyvos II priedui 

ir Paukščių direktyvos I priedui. Taip pat vertinimui 

kaip indikatoriai naudojamos šios rūšys 

(plačiau apie tai žiūr. 1 sk.): 

• dominuojančios rūšys; 

• aplinkos būklės indikatorinės rūšys; 

• kertinės rūšys; 

• „skėtinės“ rūšys; 

• patrauklios (embleminės, simbolinės) rūšys. 

Rūšių būklei nustatyti naudojami šie kriterijai: 

atskirų indikatorinių rūšių paplitimas vietovėje 

(taip pat Europoje), šalyje, įvairovė ir gausumas 

(rūšių skaičius, individų kiekis, stebėjimų 

skaičius, kiek savo gyvenimo ciklo (laiko) rūšys 

praleidžia toje vietovėje (veisimosi ar migravimo 

periodu ir pan.). Atkreipiamas dėmesys į 

abejotinus faktus ir esant galimybei jie tikrinami 

pakartotinai. Analizuojami rūšių gausumo, 

paplitimo ir buveinių pokyčiai, taip pat rūšių 

svarba ekosistemoje bei poreikiai: veisimosi, 

maitinimosi, poilsio vietų tinkamumas, ekologinių 

jungčių (vietos ekologinių tinklų) tarp įvairių 

vietovių buvimas. Atskirų rūšių apsaugos būklei 

įvertinti taikomas buveinių tinkamumo indeksas, 

¦ 234 ¦ 

kuris yra skirtingas rūšims ar jų grupėms bei 

įvairiais sezonais. Pavyzdžiui, vertinant kurtinio 

buveines buvo naudojami šie rodikliai: augalijos 

sukcesinė būklė, medžių vainikų padengimo plotas, 

medžių rūšinė ir amžinė sudėtis, bruknynų 

padengimas, augalijos aukštis, miško aikštelių 

buvimas ir kt. (Hurstel, 2000; pagal Michelot, 

Chiffaut, 2003). 

Minėtieji indikatoriai yra bendri, tad vertinant 

atskirų vietovių apsaugos būklę naudojami tai 

vietovei tinkami indikatoriai. Pavyzdžiui, vertinant 

alpines ganyklas daugiausia naudojami šie 

indikatoriai: tipinė augalijos sudėtis ir struktūra, 

vietinių ir svetimžemių rūšių santykis, užaugimas 

medžiais ir krūmais, natūralių vietovei elementų 

buvimas. Vertinant kalvotas smiltpieves 

buvo naudojami šie indikatoriai: augalijos sudėtis, 

santykinis paviršiaus padengimas žoline augalija, 

nitrofilinių augalų buvimas (nebuvimas), 

tipinių augalų rūšių (bendrijų) buvimas, buveinių, 

įtrauktų į Direktyvos I priedą, fragmentų 

buvimas, o rūšių, įtrauktų į II priedą, buvimas. 

Lagūnų buveinėms vertinti buvo naudojami trys 

indikatoriai ir subindikatoriai: hidrologiniai (subindikatoriai: 

baseino funkcionavimas, vandens 

kokybė ir druskingumas), augalijos (tipiškumas, 

padengimas), žemėnaudos (žemės naudojimas 

aplink vietovę), išteklių naudojimo. 

Vertinant Natura 2000 vietoves pagrindinis 

dėmesys vis dėlto buvo skiriamas apsaugos 

prioritetams, tvarkymo tikslams nustatyti bei 

įgyvendinti. Analizuojant prioritetus buvo atsižvelgta, 

ar jie atitinka Bendrajame dokumente 

iškeltus prioritetus ir šiuos kriterijus: 

• rūšių ir buveinių apsaugos būklės atitikimas 

Buveinių direktyvos reikalavimams; 

• saugomų buveinių tipiškumas, t. y. ar jos 

atitinka buveinių išskyrimo indikatorius pagal 

Europos Sąjungos svarbos buveinių metodinius 

reikalavimus (nacionalinį vadovą); 

• saugomų buveinių ir rūšių reprezentatyvumas, 

t. y. koks buveinių plotas yra saugomas 

konkrečioje teritorijoje viso šalies ploto atžvilgiu 

ir kiek rūšių saugoma visos šalies populiacijos 

atžvilgiu;

• atskirų rūšių išteklių naudojimas, retų rūšių 

būklė, esamos grėsmės bei faktoriai, ribojantys 

rūšių paplitimą ir gausumą konkrečioje 

teritorijoje. 

Tiek saugomų teritorijų steigimo, tiek gamtotvarkos 

planuose iškelti uždaviniai (jeigu jie 

skiriasi) vertinami šiais aspektais: 

• ar uždaviniai atitinka bendrą Direktyvos iškeltą 

tikslą – užtikrinti gerą (tinkamą) apsaugos 

būklę; 

• ar uždaviniai yra tinkamai suformuluoti, kad 

būtų galima gerai parengti ir įgyvendinti tvarkymo 

veiksmus; 

• ar yra iškelti specifiniai uždaviniai, užtikrinantys 

buveinių ir rūšių ekologinius poreikius; 

• ar yra teikiamas prioritetas tvarkymo veiksmams 

ir jų eiliškumui (t. y. kokioms buveinėms 

ir rūšims teikiama tvarkymo pirmenybė). 

Vietovių vertinimas buvo atliekamas tokia 

seka: esamos būklės įvertinimas, buveinių ir rūšių 

ekologinių poreikių analizė, iškeltų uždavinių 

ir suplanuotų veiksmų vertinimas, veiklų įgyvendinimo 

vertinimas, monitoringo duomenų peržiūra, 

galutinis atitikties iškeltiems uždaviniams 

vertinimas ir išvadų bei rekomendacijų teikimas 

apsaugos ir tvarkymo procesui tobulinti. 

Vertinant uždavinius analizuojama ne tik, 

kaip jie dera su Direktyvos reikalavimais, bet ir 

su esama situacija bei aplinka. Pavyzdžiui, pakeliant 

vandens lygį užtikriname tinkamas ekologines 

sąlygas vienai saugomai pagal Direktyvą 

rūšiai, tuo tarpu kitai sukeliamas neigiamas 

poveikis. Kitas pavyzdys: saugomoje pievoje 

prasideda saugomų miško buveinių plitimas. 

Jeigu viena buveinė (rūšis) yra prioritetinė, o 

kita ne, tai atvejis paprastesnis, o jeigu abi vienodo 

prioriteto? Kyla apsaugos konfliktas, kurį 

svarbu tinkamai išspręsti. Taigi šiuo atveju ir yra 

vertinama, į ką atsižvelgiama formuluojant uždavinius 

ir tvarkymo veiksmus. Vertinant uždavinius 

ir veiksmus Prancūzijoje atsižvelgiama ir į 

socialinį ir ekonominį kontekstą, nors Direktyva 

reikalauja pirmenybę teikti apsaugai, neatsižvelgiant 

ar mažai į tai atsižvelgiant. Žmonių veiklos 

ir biologinės įvairovės apsaugos priklausomybė 

yra didelė, tad svarbu tinkamai išspręsti konfliktus 

abiejų suinteresuotųjų pusių naudai. 

Tvarkymo strategijų pasirinkimas yra svarbus 

uždavinių įgyvendinimo aspektas. Tvarkymo 

strategijos yra įvairios – tai veiklų valdymo 

ir tvarkymo. Valdymo strategijos gali būti suinteresuotųjų 

asmenų įtraukimas į tvarkymo veiksmus, 

pvz., ar tvarkymo veiklas vykdys tik saugomų 

teritorijų darbuotojai, ar į jas bus įtraukiami 

suinteresuotieji asmenys (žemės savininkai ir 

naudotojai), nevyriausybinės ir mokslo organizacijos. 

Svarbu tai, ar bus į veiklą įtraukiamos 

vietos bendruomenės ar iš išorės, ar bus panaudojamos 

regioninės ir vietinės programos, 

kaip bus sprendžiami konfliktai su suinteresuotaisiais 

asmenimis ar grupėmis, kaip bus šalinamos 

socialinės ir ekonominės kliūtys, kaip bus 

didinama suinteresuotųjų asmenų motyvacija 

įsitraukti į tvarkymo veiklas. Tvarkymo sėkmė, 

ypač Prancūzijoje, nuo to labai priklauso. 

Tvarkymo veiklų strategija buvo analizuojama 

tiek buveinių ir rūšių, tiek teritorijos atžvilgiais. 

Buveinių ir rūšių tvarkymo strategija nukreipta 

į konkrečius objektus, o vietovių – apima 

visumą. Kaip jau buvo rašyta, vienų saugomų 

objektų ekologinių sąlygų pagerinimas gali turėti 

neigiamą poveikį kitiems, tad teritorijos tvarkymo 

strategijoje turi būti numatyti visų galimų 

konfliktų sprendimo būdai. Kilus neišsprendžiamoms 

problemoms, strategijoje būtina numatyti 

ir alternatyvius tvarkymo veiksmus, kurie derėtų 

su Direktyvos ir Bendrojo dokumento reikalavimais. 

Įvertinus tvarkymo uždavinius ir strategijas, 

buvo analizuojami tvarkymo veiksmai. Saugomų 

teritorijų tvarkomąsias veiklas reglamentuoja 

Bendrasis dokumentas, taip pat Kaimo 

plėtros kodas, kurie apima tiek gamtotvarkos, 

tiek kitas visuomenės vykdomas veiklas. Atliekami 

veiksmai ir priemonės turi atitikti saugomų 

teritorijų steigimo tikslus, taip pat Buveinių 

direktyvos reikalavimus. Todėl dažnai yra sunku 

suderinti visuomenės poreikius su saugomų 

teritorijų steigimo tikslais. Pagal Bendrąjį doku- 

¦ 23 ¦

mentą, gamtotvarkos planuose vykdomos veiklos 

suskirstytos į šias grupes: buveinių ir rūšių 

tvarkymas, lankytojų valdymas, bendravimo su 

visuomene ir viešųjų ryšių, organizacinės (priežiūros, 

kontrolės, ūkinės), administracinio valdymo, 

mokslo ir monitoringo. 

Vienos svarbiausių veiklų yra buveinių tvarkymas 

ir rūšių apsaugos priemonių organizavimas. 

Šias veiklas vykdo tiek administracijos, 

valdančios ir prižiūrinčios saugomas teritorijas, 

tiek žemės savininkai ir naudotojai, vietos bendruomenės. 

Su žemės savininkais ir bendruomenėmis 

sudaromos savanoriškos sutartys. 

Jos gali būti vykdomos pagal agroaplinkosaugines 

programas. Sudarius tokias sutartis, prisiimami 

įsipareigojimai, panašiai, kaip yra Lietuvoje. 

Kitos savanoriškos sutartys sudaromos dėl 

tam tikrų veiklų nevykdymo (pvz., senų medžių 

nekirtimas, vandens pakrančių nenaudojimas) 

arba žemės naudojimo pakeitimo (ariamos žemės 

pavertimas pievomis, miškais). Kaip ir kitose 

šalyse, mokomos kompensacinės išmokos. 

Savanoriški susitarimai yra vertinami pagal tai, 

kokį poveikį jų įgyvendinimas davė saugomų 

teritorijų tikslų siekimui, ar lėšos buvo panaudotos 

efektyviai ir tinkamai. Taip pat peržiūrimos 

sutartys: jų turinys, veiklų laikotarpiai, įsipareigojimai. 

Dalį veiklų vykdo tiek saugomų teritorijų 

administracijos, tiek jas valdančios organizacijos 

arba jos įgyvendinamos pagal atskiras pro- 

¦ 236 ¦ 

gramas ar projektus. Programas ir projektus gali 

įgyvendinti organizacijos, kurių pagrindinės veiklos 

yra vykdomos ne saugomose teritorijose, 

o kitur (tai tarptautinės organizacijos, mokslo ar 

visuomeninės organizacijos). Tokių organizacijų 

veiklų efektyvumą įvertinti yra sunkiau nei toje 

teritorijoje, arti jos vykdomų. Vienu ar kitu atveju 

atliekamų veiklų įgyvendinimo vertinimas buvo 

atliekamas vadovaujantis bendraisiais vertinimo 

principais. 

Gamtotvarkos veiksmai ir priemonės buvo 

išsamiai vertinami pasirinktose vietovėse. Pavyzdžiui, 

pievų tvarkymo poveikis paukščių rūšinei 

sudėčiai ir gausumui pasirinktame draustinyje 

buvo analizuojamas labai detaliai. Atskiri ploteliai 

buvo vertinami pagal skirtingus tvarkymo būdus, 

pvz., šienavimo (vieną ar du kartus per metus), 

ganymo (ištisus metus ar atskirais sezonais). 

Suprantama, tokiam vertinimui buvo naudojami 

tyrimų ir monitoringo duomenys. Toje teritorijoje 

pievų tvarkymas atliekamas pagal savanoriškas 

sutartis, laikantis ne tik bendrų pagal agroaplinkosaugos 

programą reikalavimų, bet ir specifinių 

šiai teritorijai. 

Gamtotvarkos veiksmų vertinimas yra galimas, 

kai vykdoma kelių metų monitoringo 

programa, todėl ir buvo vertinamos tik tokios 

vietovės. Tvarkymo poveikiui nustatyti buvo naudojami 

tradiciniai klausimynai, kuriais specialistai 

nustato galimus poveikius. 6.2 lentelėje pateiktas 

pavyzdys viržynų deginimo poveikiui įvertinti. 

6.2 lentelė. Viržynų deginimo poveikio kai kurioms gyvūnų grupėms įvertinimas (klausimyno 

fragmentas) 

Deginimas 

žiemą 

Deginimas 

pavasarį 

Deginimas 

vasarą 

Deginimas 

rudenį 

Poveikio grupės 

Dartfordo devynbalsė ++ -- -- + 

Skiauterėtasis tritonas -- ++ + ++ 

Vabzdžiai ? ? ? ? 

Medžiojamieji gyvūnai - ++ ++ -- 

Taikymo efektyvumas - + ++ + 

Gaisro grėsmė maža nedidelė labai didelė nedidelė 

Poveikio paaiškinimas: -- labai nepalankus (netaikytinas), - nepalankus, + palankus (taikytinas), 

++ labai palankus, ? – nenustatytas.

Veiklų poveikiui ir tinkamumui įvertinti buvo 

taikomi įvairūs klausimynai – lentelės. Jomis 

buvo įvertinta, ar ir kaip buvo įgyvendintos atskiros 

tvarkymo priemonės. Kitos veiklos, kaip 

lankytojų valdymas, bendravimo su visuomene 

ir viešųjų ryšių, organizacinės (priežiūros, 

kontrolės, ūkinės), administracinio valdymo, 

yra taip pat svarbios ir turi įtakos saugomų teritorijų 

uždavinių įgyvendinimui, tačiau jos yra 

ne pirmojo prioriteto. Jų vertinimui buvo skirta 

pakankamai dėmesio, bet šiame skyrelyje jis 

neaptariamas. 

Atlikus Natura 2000 vietovių vertinimą, 

buvo padarytos apibendrinančios išvados, 

kurios rėmėsi minėtaisiais kriterijais ir indikatoriais. 

Tvarkymo uždaviniai ir atliekami veiksmai 

buvo įvertinti pagal šiuos keturis kriterijus: 

tinkamumas, suderinamumas (sąsaja su kitais 

uždaviniais), efektyvumas ir veiksmingumas. 

Uždavinių tinkamumas buvo vertinimas 

pagal tai, kaip jie atitinka esamą ES ir šalies 

gamtosaugos (biologinės įvairovės, saugomų 

teritorijų) politiką, taip pat teisės ir strateginius 

dokumentus, kaip Bendrasis dokumentas, taip 

pat kaip atskirų teritorijų tvarkymo uždaviniai 

atitinka gamtotvarkos planų uždavinius. Uždaviniai 

yra vertinami tais atžvilgiais, ar jie yra 

pasiekiami (t. y. galimi įgyvendinti), ar jie nerealūs 

(praktiškai yra sunku juos įgyvendinti), 

ar tiksliai suformuluoti, dėl ko gali būti sunku 

įgyvendinti ir vertinti, kas yra pasiekta bei ar 

galima juos kiekybiškai išmatuoti. Tinkamumui 

įvertinti turi būti duomenų apie vietovių būklę, 

atliekami tyrimai ir monitoringas. Pavyzdžiui, 

nesant išsamių duomenų apie atskiras saugomas 

rūšis tvarkymo veiklos gali turėti neigiamą 

poveikį toms rūšims, kurios yra aptinkamos 

vietovėje, bet apie jas nėra jokių duomenų. 

Uždavinių suderinamumas vertinamas norint 

nustatyti, kaip jie dera, kokios yra sąsajos 

su tarptautinių strateginių dokumentų iškeltais 

uždaviniais, ES reikalavimais, nacionaliniais 

uždaviniais, taip pat koks jų suderinamumas. 

Taip pat vertinama, kaip jie dera su kitų veiklų 

(ypač vykdomų toje pačioje teritorijoje) uždaviniais. 

Uždavinių ir atliekamų veiksmų efektyvumas 

buvo vertinamas konkrečiose vietovėse pagal 

tai, kaip gamtotvarkos plane suplanuoti veiksmai 

buvo įgyvendinami pagal esamus išteklius, 

laiką ir koks buvo pasiektas rezultatas. 

Uždavinių ir veiklų veiksmingumas buvo 

vertinamas pagal tai, kaip taikomomis priemonėmis 

bei laiko atžvilgiu yra pasiekiami rezultatai. 

Šiuo atveju didelis dėmesys skiriamas veiklų 

atlikimo operatyvumui, trikdžių pašalinimui, 

konfliktų sprendimui. Kitaip tariant, kaip per 

trumpesnį laiko tarpą su esamais ištekliais yra 

pasiekiami norimi rezultatai. 

Natura 2000 vietovių, esančių gamtos 

draustiniuose, atitikties ir efektyvumo vertinimas 

buvo atliekami vietovėse. Aptariamo 

projekto įgyvendinimo atveju nebuvo atliekamas 

saugomų teritorijų sistemos (šiuo atveju 

gamtos draustinių) vertinamas, kaip tai buvo 

daroma aprašytu Suomijos atveju. Prancūzijoje 

daugiausia buvo apsiribota atskirų vietovių ir 

jų gamtotvarkos bei su jomis susijusių veiklų 

vertinimais. Išvados ir rekomendacijos prisidėjo 

prie Natura 2000 vietovių tvarkymo įgyvendinimo 

šalyje bei atskirose vietovėse, tarp jų ir 

tose, kur vertinimas nebuvo atliekamas. 

Lietuvos saugomų teritorijų efektyvumo 

vertinimas buvo atliktas 2004–2005 metais 

pagal Greitojo saugomų teritorijų tvarkymo 

efektyvumo vertinimo ir jo prioritetų nustatymo 

metodiką (RAPPAM). Jis buvo atliktas 

įgyvendinant Phare projektą „Valstybinės saugomų 

teritorijų tarnybos institucinių gebėjimų 

stiprinimas bei valdymo modernizavimas“ 

(Ahokumpu et al,, 2006). Projektą vykdė užsienio 

ir Lietuvos ekspertai. Vertinimui buvo 

parengtas metodiką atitinkantis klausimynas 

šiomis temomis: saugomų teritorijų sistemos 

lygmens planavimas, saugomų teritorijų politikos 

kryptys ir politinė aplinka. Klausimynas 

išsiuntinėtas 190 respondentų iš šių suinteresuotųjų 

grupių: saugomų teritorijų direkcijoms, 

savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, 

¦ 237 ¦

egioniniams aplinkos apsaugos departamentams, 

apskričių viršininkų administracijoms, 

kai kurioms ministerijoms ir valstybės institucijoms, 

mokslo institutams ir nevyriausybinėms 

organizacijoms. Pažymėtina, kad klausimynas 

buvo išsiųstas tik 5 iš 40 saugomų teritorijų 

administracijoms. 

Projekto rezultatai pateikti ataskaitoje. Išvados 

ir rekomendacijos apėmė šiuos klausimus: 

• naujos saugomų teritorijų vizijos, tikslų ir 

pagrindinių uždavinių apibrėžimas; 

• vidaus organizacijos ir darbo metodų stiprinimas; 

• bendradarbiavimo ir ryšių tobulinimas; 

• biologinės įvairovės išsaugojimo gerinimas; 

• aiškių rodiklių rinkinio taikymas. 

Vertinant buvo rasta daug teigiamų dalykų, 

kurių dalis gali būti pritaikomi ir kitose šalyse. 

Tačiau taip pat aptikta ir darbo spragų. Pagrindiniai 

aspektai, į kuriuos buvo rekomenduojama 

atsižvelgti, yra šie: 

• aiškios saugomų teritorijų vizijos ir strategijos 

nebuvimas; 

• menkas suinteresuotųjų žinybų (pagrindinių 

partnerių) supratimas apie saugomų teritorijų 

vykdomas veiklas ir perspektyvas; 

• neužtikrintas visų lygių darbuotojų dalyvavimas 

visame saugomų teritorijų tvarkymo 

procese; 

• nepakankamas darbuotojų darbo našumas 

ir horizontalusis bendradarbiavimas tarp 

saugomų teritorijų administracijų; 

• saugomų teritorijų daugiafunkciškumas nėra 

užtikrintas pakankamais ryšiais ir informacijos 

keitimusi tarp suinteresuotųjų žinybų, 

saugomų teritorijų administracijos nepakankamai 

informuoja suinteresuotuosius partnerius 

ir visuomenę apie atliekamas veiklas; 

• nepakankamas dėmesys biologinės įvairovės 

apsaugai, ypač oficialios duomenų bazės 

apie saugomas rūšis nebuvimas; 

• nepakankama įstatyminė bazė, galinti apsaugoti 

nykstančias rūšis ir pašalinti esamas 

grėsmes; 

¦ 238 ¦ 

• nepakankamas aiškių tvarkymo rodiklių taikymas. 

Visa ataskaita publikuota lietuvių ir anglų 

kalbomis (Ahokumpu et al., 2006), tad detaliau 

ji čia neapžvelgiama. Pažymėtina, kad dalis 

rekomendacijų yra priimtos domėn, tačiau 

į dalį dar neatsižvelgta. Apskritai šio projekto 

įgyvendinimas buvo reikalingas žingsnis, norint 

beveik nešališkai įvertinti vos ne „tabu“ 

esančią Lietuvos saugomų teritorijų sistemą. 

Saugomų teritorijų efektyvumo vertinimas 

turi pasaulyje bendrą tikslą ir uždavinius. 

Saugomų teritorijų ar jų sistemų tvarkymo 

efektyvumo vertinimas buvo atliekamas 

įvairiose šalyse ar regionuose. Daugiausia 

buvo vertinamos sausumos saugomos teritorijos, 

o jūrinių teritorijų vertinimas buvo 

taikomas kiek mažiau, pvz., Vakarų Indijos 

vandenyno regionui, Kanados jūrinių saugomų 

teritorijų sistemai ir pan. Iš pateiktų kelių 

pavyzdžių ir esamų publikacijų matyti, kad 

saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimas 

daugiausia remiasi IUCN saugomų 

teritorijų kategorijų tvarkymo principais bei 

Pasaulio saugomų teritorijų komisijos (IUCN/ 

WCPA) rekomenduojama schema, taip pat 

bendraisiais vertinimo bei aplinkos apsaugos 

principais. Nepaisant nacionalinių aspektų, 

vertinimas apima visus adaptyviojo tvarkymo 

etapus: saugomų teritorijų tvarkymo politikos 

ir tikslų nustatymą, veiklų planavimą, indėlį, 

tvarkymo procesą, rezultatus ir laimėjimus (pasiekimus), 

monitoringą. Taip pat yra bendras 

vertinimo tikslas ir uždaviniai – su esamomis 

priemonėmis ir ištekliais tobulinti saugomų 

teritorijų tvarkymą bei didinti jo efektyvumą, 

keistis tvarkymo patirtimi įvairiais lygmenimis 

pasauliniu mastu. Galima teigti, kad minėta 

IUCN schema (sistema) yra plačiausiai taikoma 

pasaulyje (su tam tikrais nacionaliniais ar 

regioniniais aspektais). IUCN/WCPA saugomų 

teritorijų tvarkymo efektyvumo procesą galima 

trumpai apibūdinti pagal pateiktą schemą 

(6.3 lentelė).

Elementai 

Vertinimo fokusas 

Vertinimo kriterijai 

6.3 lentelė. IUCN saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo schema 

Teritorijos suprojektavimas Tinkamumas/pakankamumas Pateikimas 

Kontekstas Planavimas Indėlis Procesas Rezultatai Pasiekimai 

Svarba 

Grėsmės 

Aplinka 

Apsaugos 

politika 

Vertė 

Grėsmės 

Pažeidžiamumassuinteresuotieji 

asmenys 

Nacionalinis 

kontekstas 


Suprojektavimas 

Planavimas 

Saugomų 

teritorijų politika 

ir teisė 

saugomos 

teritorijos ar 

sistemos suprojektavimas 

Tvarkymo planavimas 

Tvarkymo 

ištekliai 

Esamų 

tvarkymo 

išteklių 

pakankamumas 

Ahokumpu A., Brueggemann J., Gulbinas 

Z., Kotimaki T. 2006. Lietuvos saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimas. Phare 

projekto „Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 

institucijų gebėjimų stiprinimas bei valdymo 

modernizavimas“ ataskaita. 121 p. 

Gilligan B., Dudley N., fernandez de Tejada 

A., Toivonen H. 200 . Management Effectiveness 

Evaluation of Finland‘s Protected Areas. 

Metsahallitus, ser.A 147, 175 p. 

Hockings M., Stolton S., Leverington f., 

Dudley N., Courrau J. 2006. Evaluating Effectiveness: 

a Framework for Assessing Management 

Effectiveness of Protected Areas. IUCN: 

Gland – Cambridge, 105 p. 

Leverington f., Hockings M., Pavese H., 

Costa K.L., Courrau J. 2008. Management Effectiveness 

Evaluation in Protected Areas – a 

Tvarkymo 

vykdymas 

Tvarkymo 

procesų 

tinkamumas 

Tvarkymo 

programų 

ir veiksmų 

įgyvendinimas 

Tvarkymo 

veiklų rezultatai 

Tvarkymo 

tikslų 

pasiekimo 

lygmuo 

Pasiektas 

tvarkymo 

efektas 

pagal iškeltus 

tikslus 

Global Study: overview of approaches and 

methodologies. University of Queensland et al., 

Australia, 188 p. 

Lockwood M., Worboys G.L., Kothari A. 

2006. Managing Protected Areas. A Global Guide. 

Earthscan, 802 p. 

¦ 239 ¦

¦ 240 ¦ 

NAUDOTA LITERATŪRA 

Ahokumpu A., Brueggemann J., Gulbinas Z., 

Kotimaki T. 2006. Lietuvos saugomų teritorijų 

tvarkymo efektyvumo vertinimas. Phare projekto 

„Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos institucijų 

gebėjimų stiprinimas bei valdymo modernizavimas“ 

ataskaita. 121 p. 

Alexander M. (Ed.). 2007. Management Planning 

for Nature Conservation. A Theoretical Basis 

and Practical Guide. Springer – Verlag, 425 p. 

Andersson L., Kriukelis R., Skuja S. 200 . 

Kertinių miško buveinių inventorizacija Lietuvoje. 

Valstybinis miškotvarkos institutas/Ostra Gotaland 

Regioninė miškų valdyba. Kaunas – Linkoping, 

121 p. 

Appleton M.R. (Ed.). 2007. Protected Areas 

Management Planning in Romania. Fauna & Flora 

International, 83 p. 

Balevičienė J., Balevičius A., Grigaitė O., 

Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė 

Z., Stankevičiūtė J. 2000. Lietuvos Raudonoji 

knyga. Augalų bendrijos. Vilnius: Botanikos institutas, 

153 p. 

Baltrėnas P., Butkus D., Oškinis V., Vasarevičius 

S., Zigmantienė A. 2008. Aplinkos apsauga. 

Vilnius: Technika, 576 p. 

Baltrėnas P., Lygis D., Mierauskas P., Oškinis 

V., Šimaitis R. 1996. Aplinkos apsauga. Vilnius: 

Enciklopedija, 287p. 

Bartol K., Martin D., Tein M., Matthews G. 

1998. Management. Sydney: McGraw-Hill. 

Baškytė R. 2003. System of Protected Areas 

of Lithuania. Vilnius: State Protected Areas Service, 

47 p. 

Baškytė R., Bezaras V., Kavaliauskas P., Klimavičius 

A., Rasčius G. 2006. Lietuvos saugomos 

teritorijos. Kaunas: Lututė. 

Bennett G. (Ed.). 1991. Towards a European 

Ecological Network. Arnhem: IEEP. 

Benstead P.J., Jose P.V., Joyce C.B., Wade 

P.M. 1999. European Wet Grassland. Guidelines 

for Management and Restoration. RSBP, Sandy, 

169 p. 

Bishop K., Dudley N., Phillips A., Stolton S. 

2004. Speaking a Common Language. The Uses 

and Performance of the IUCN System of Management 

of Categories for Protected Areas. Cardiff 

University, IUCN, UNEP. 

Brooks s., stoneman R. 1997. Conservation 

Bogs: the Management Handbook. Edinburgh: 

The Stationery Office, 286 p. 

Bruner A.G., Gullison R.E., Rice R.E., de 

fonseca G.A. 2001. Effectiveness of parks in 

protecting tropical biodiversity. Science. 291, p. 

125 – 128. 

Bučas J. 2001. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: 

Technologija, 282 p. 

Buček A., Lacina J., Michal I. 1996. An Ecological 

Network in the Czech Republic. Veronica. 

Chape S., Spalding M., Jenkins M. 2008. 

The World‘s Protected Areas. University of California 

Press. 376 p. 

Charalambides L.C. 200 . Favourable Conservation 

Status – from Legal Interpretation 

to Practical Application. Paper presented to EU 

Commission. 

Chiffaut A., Michelot J.L. 2002. Les relations 

entre Natura 2000 et les reserves naturelles: 

audit et recomentations. Reserves Naturalles de 

France/MATE, Quitihny, 55 p. 

CMs Consortium. 2008. Management Planning 

for Nature Conservation Sites – Core Principles. 

A Working Paper, Wales, UK. 

Council of Europe. 2007. The Pan – European 

Ecological Network. Strasbourg, 116 p. 

Council of Europe. 1999. Guidelines for the 

Development of the Pan – European Ecological 

Network. Strasbourg, 48 p. 

Davey A.G. 1998. National System Planning 

for Protected Areas. Gland: IUCN/WCPA, 70 p. 

David R.f. 1995. Concepts of Strategic Management. 

Prentice Hall. 

Davidavičius E. (red.). 1999. Aplinkos apsaugos 

vadyba. ISO 1400. Vilnius: Litimo, 477 p. 

Davis T.J. 1994. The Ramsar Convention Manual. 

Ramsar Convention Bureau, 207 p. 

De Groot R.s. 1992. Functions of Nature: 

Evaluation of Nature in Environmental Planning,

Management and Decision Making. Wolters – 

Noordhoff, 315 p. 

DellaSala D.A., Nagle G., fairbanks R., Odion 

D., Williams J.E., Karr J.R., frissell C., Ingalsbee 

T. 2006. The facts and Myths of Post – 

Fire Management: a Case Study of the Buiscuit 

Fire, Southwest Oregon. Unpubl. Report. WWF, 

Klamath – Siskiyou Program, 31 p. 

DellaSala D.A., Williams J.E., Deacon Williams 

C., franklinJ.R. 2004. Beyond smoke and 

mirrors: a synthesis of forest science and policy. 

Conservation Biology, val. 18, p.976 – 986. 

Dudley N., Belokurov A., Higgins – Zogib L., 

Hockings M., Stolton S., Burgess N. 2007. 

Tracking progress in managing protected areas 

around the world. WWF/WB, Gland: WWF, 30 p. 

Eberhardt L. 1976. Quantitative ecology and 

impact assessment. Journal of Environmental 

Management, Vol. 4, p. 27 – 70. 

Eiseltova M. (Ed.). 1994. Restoration of Lake 

Ecosystems. Slimbridge: IWRB, 182 p. 

Eiseltova M., Biggs J. (Ed.). 1995. Restoration 

of Stream Ecosystems. Slimbridge: IWRB, 

170 p. 

Ervin J. 2003. WWF Rapid Assessment and 

Prioritization of Protected Areas Management 

(RAPPAM) Methology. Gland: WWF. 50 p. (http:// 

www.panda.org/about_wwf/what_we_do/forests/our_solutions/protection/tools/rappam/index.cfm 

European Commission. 2001. Assessment 

of Plans and Projects Significantly Affecting Natura 

2000 Sites: Methodological guidance on the 

provisions of Article 6(3) and (4) of the Habitats 

Directive 92/43/EEC. 76 p. 

European Environment Agency. 2006. European 

Forest Types. Categories and Types for 

Sustainable Forest Management Reporting and 

Policy. Copenhagen, 111 p. 

Eurosite. 2001. Toolkit: Management Planning. 

Tilburg, 80 p. 

Eurosite. 1996. Site Conservation Assessment 

(Audit): for protected and managed natural 

and semi – natural areas, 43 p. 

Eurosite. 1992. European Guide for the Preparation 

of Management Plans, 48 p. 

federal Ministry for Environment, Nature 

Protection and Nuclear Safety. 1994. Landscape 

Planning: Contents and Procedures. Bonn. 

forman R.T. 1995. Land Mosaics: The Ecology 

of Landscapes and Regions. Cambridge University 

Press. 632 p. 

Gamtos apsauga (normatyvinių aktų rinkinys). 

1976. Vilnius: „Mintis“, 368 p. 

Gamtos paveldo fondas. 2006. Pasiūlymai 

Kamanų rezervato pelkių harmoningo vystymosi 

atkūrimui (mokslinė ataskaita). Rengėjai: J. Ruseckas, 

V. Grigaliūnas, I. Jašinskas, Kaunas – Girionis: 

Lietuvos miškų institutas, 29 p. 

Gilligan B., Dudley N., fernandez de Tejada 

A., Toivonen H. 200 . Management Effectiveness 

Evaluation of Finland‘s Protected Areas. 

Metsahallitus, ser.A 147, 175 p. 

Groom M. J., Meffe G.K., Carroll C.R. 200 . 

Principles of Conservation Biology. Sinauer Associates, 

673 p. 

Grumbine R.E. 1994. What is ecosystem 

management? Conservation Biology, vol. 8, 27- 

38 p. 

Hambler C. 2004. Conservation. Cambidge 

University Press. 368 p. 

Hartley A.J., Nelson A., Mayaux P., Gregoire 

J-M. 2007. The Assessment of African Protected 

Areas. Luxemburg: EC – JRC, 65 p. 

HMsO. 1992. Lowland Landscape Design 

Guidelines. London, 56 p. 

Hockings M., Stolton S., Leverington f., Dudley 

N., Courrau J. 2006. Evaluating Effectiveness: 

a Framework for Assessing Management 

Effectiveness of Protected Areas. IUCN: Gland – 

Cambridge, 105 p. 

Hockings M., Stolton S., Dudley N. 2000. 

Evaluating Effectiveness: a Framework for Assessing 

the Management of Protected Areas. . 

IUCN: Gland – Cambridge, 121 p. 

Idle E.T., Bines T.J. 200 . Management Planning 

for Protected Areas: a guide for practitioners 

and their bosses. Eurosite/Darvin program initiative. 

(Vertimas į lietuvių kalbą: Saugomų teritorijų 

¦ 241 ¦

gamtotvarkos planų rengimas /Rekomendacijos 

planų rengėjams ir jų vadovams/. Vilnius: Lietuvos 

gamtos fondas, 2004), 33 p. 

iuCn. 2004. IUCN Red List of Threatened 

Species. A Global Species Assessment (Baillie N, 

Ed). 191 p. 

iuCn. 2001. IUCN Red List Categories. Cambridge: 

IUCN/SSG. 

iuCn. 1994. Guidelines for Protected Areas 

Management Categories. Gland: IUCN/CNPPA. 

iuCn. 1978. Categories, Objectives and Criteria 

for Protected Areas. Gland: IUCN/CNPPA. 

iuCn/ssC. 2008. Strategic Planning for 

Species Conservation: a handbook. Version 1.0. 

Gland: IUCN, 104 p. 

IUCN/WCPPA. 2007. Task Force Report on 

Protected Area Categories. Andalusia, Spain. 

IUCN/WCPPA. 1994. Parks for Life: Action for 

Protected Areas in Europe. Gland – Cambridge: 

IUCN, 150 p. 

IUCN, UNEP, WWf. 1980. World Conservation 

Strategy: Living Resource Conservation for 

Sustainable Development. IUCN, Morges. 47 p. 

James A.N. 1999. Institutional constrains to 

protected area funding. Parks 9(2), p. 15 – 26. 

Joint Nature Conservation Council. 2007. 

Handbook for Phase 1 Habitat Survey. Handbook 

and Field Manual. A Technic for Environmental 

Audit. JNCC, 80 p. 

Karazija S. (sud.). 2008. Miško ekologija. Vilnius: 

Enciklopedija, 294 p. 

Karazija S., Vaičiūnas V. 2000. Ekologinis 

miškų vaidmuo Lietuvoje. Kaunas: Lututė, 150 p. 

Kavaliauskas P. 1992. Metodologiniai kraštotvarkos 

pagrindai. Vilnius. 147 p. 

Kiss A., Shelton D. 1999. Manual of European 

Environmental Law. Cambridge University 

Press, 622 p. 

Kleiman D.G., Reading R.P., Miller B.J., Clark 

T.W., Scott M., Robinson J., Wallace R., Cabin 

R.J., felleman f. 2000. Improving the evaluation 

of conservation programs. Conservation Biology, 

v.14, no. 2, p. 356 – 365. 

Klein D., Berendse f., Smit R., Gilissen N. 

2001. Agro – environment schemes do not effec- 

¦ 242 ¦ 

tively protect biodiversity in Ducht agrocultural 

landscape. Nature, 413, p. 723 – 725. 

Lazdinis i.(sud.). 2008. Aplinkos politika ir 

valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 

338 p. 

Leverington f., Hockings M., Pavese H., 

Costa K.L. Courrau J. 2008. Management Effectiveness 

Evaluation in Protected Areas – a Global 

Study: Overview of Approaches and Methodologies. 

University of Queensland et al., Australia, 

188 p. 

Lietuvos Raudonoji knyga (V.Rašomavičius, 

vyr.red.). 2007. Vilnius: Aplinkos ministerija, Lututė, 

799 p. 

Locke H., Dearden Ph. 200 . Rethinking protected 

area categories and the new paradigm. 

Environmental Conservation, 32 (1), 1 – 10 p. 

MAB. 1974. Criteria and Guidelines for the 

Choice and Establishment of Biosphere Reserves. 

Paris: MAB report No. 22. 

Mace, G.M., Lande, R. 1991. Assessing extinction 

threats: toward a re-evaluation of IUCN 

threatened species categories. Conservation Biology, 

5, p.148-157. 

MAff. 1992. The Heather and Grass Burning 

Code. London: HMSO. 

Maltby E., Holdgate M., Acreman M., Weir 

A. 1999. Ecosystem Management: Questions for 

Science and Society. RHIER, 157 p. 

Margoluis R., Salafsky N. 1998. Measures 

of Success: Designing, Managing and Monitoring 

Conservation and Development Projects. 

Island Press, 362 p. 

Margules C.R., Pressey R.L. 2000. Systematic 

conservation planning. Nature, v. 405, p. 

242 – 2 3. 

Meffe G.K., Carroll C.R. 1994. Principles of 

Concervation Biology. Sinauer Associates, Inc., 

600 p. 

Meyer J.L. 1997. Conserving ecosystem 

function. In The Ecological Basic for Conservation. 

New Your: Chapman & Hall, p. 136 – 145. 

Michelot J-L., Chiffaut A. 2003. Implementation 

of Natura 2000: Experience of the French

Nature Reserves Network. ATEN. Technical Paper 

nr. 73, 96 p. 

Mierauskas P. 2007. Aplinkosaugos politika 

ir valdymas. Kn.: Globali aplinkos kaita (ats.red. 

E.Rimkus, S.Sinkevičius). Vilniaus universitetas, 

p. 275 – 297. 

Mierauskas P. 2004. An evaluation of the management 

of strict nature reserves in Lithuania 

and their correspondence to international requirements. 

Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba. 

Kaunas: Technologija, Nr. 3 (29), p. 62 – 70. 

Mierauskas P., Pranaitis A., Sinkevičius S., 

Taminskas J. 200 . Pelkių ekosistemos: raida, 

įvairovė, reikšmė, apsauga. Vilnius: Lietuvos 

gamtos fondas, 130 p. 

Mierauskas P., Sinkevičius S., Baubinas 

R., Gudžinskas Z., Rašomavičius V., Ivinskis 

P., Kesminas V., Kurlavičius P., Mickevičius E. 

2000. Lietuvos ekologinio tinklo koncepcija ir 

jo sudarymo principai. Aplinkos tyrimai, inžinerija 

ir vadyba. Kaunas: Technologija, Nr. 1 (11), 

p.3 – 13. 

Mierauskas P., Greimas E. 1997. Ekologinio 

vertinimo taikymo galimybės aplinkosauginiame 

planavime Lietuvoje. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir 

vadyba, Nr. 2(5), p. 3–9. 

Miller C., Kettunen M., Torkler P. 2006. Natura 

2000 finansavimas (metodinis vadovas). 

WWF, IEEP, NOVA, 119 p. 

O‘Connor K.f., Overmars f.B., Ralston M.M. 

1990. Land Evaluation for Nature Conservation. 

Wellington, N.Z.: Department of Nature Conservation, 

328 p. 

Paulauskas A., Jankevičius K., Liužinas R., 

Raškauskas V., Zajančkauskas P. 2008. Ekologijos 

terminų aiškinamasis žodynas. Vilnius: VšĮ 

Grunto valymo technologijos, 503 p. 

Peterken G.f. 2001. Natural Woodland: Ecology 

and Conservation in Northern Temperate 

Regions. Cambridge University Press, 522 p. 

Phillips A. 2007. The History of the International 

System of Protected Areas Categorisation. 

Parks, vol. 14, no 3. 

Pressey R.L., Whish G.L., Barret T.W., Watts 

M.E., 2002. Effectiveness of protected areas in 

North – eastern New South Wales: recent trends 

in six measures. Biological Conservation, 106, p. 

57 – 69. 

Pullin A. 2002. Conservation Biology. Cambridge 


Rašomavičius V. (red.). 2001. Europinės 

svarbos buveinės Lietuvoje. Vilnius: Botanikos 

institutas, Aplinkos ministerija, 138 p. 

Rašomavičius V. (ats.red.). 1998. Lietuvos 

augalija. I tomas. Vilnius: Botanikos institutas, 

369 p. 

Ratcliffe D.A. (Ed.). 1977. A Nature Conservation 

Review, vol. 1-2. Cambridge University 

Press. 

Redecker B., finck P., Hardtle W., Riecken U., 

Schroder E. (Eds.). 2002. Pasture Landscapes 

and Nature Conservation. Springer – Verlag Heidelberg, 

435 p. 

RiZA. 2001. River Restoration in Europe. Lelystad, 

343 p. 

Scheuer S. (ed.). 200 . EU Environmental 

Policy Handbook. Brussels: European Environmental 

Bureau. 344 p. 

Schoten M. (Ed.). 2002. Conservation and 

Restoration of Raised Bogs. Staatsbosbeheheer, 

220 p. 


Diversity. 200 . Handbook of the Convention on 

Biological Diversity. SCBD, 1493 p. 


Diversity. 2004a. Biodiversity Issues for Consideration 

in the Planning, Establishing and Management 

of Protected Area Sites and Networks. 

Montreal, SCBD, (CBD Technical series Nr. 15), 

164 p. 


Diversity. 2004b. Integrated Marine and Coastal 

Area Management Approaches for Imolementing 

the Convention on Biological Diversity. Montreal 

(CBD Technical series Nr. 14), 51 p. 

sepp K., Kassik A (Eds.). 2002. Development 

of National Ecological Networks in the Baltic 

Countries in the Framework of the Pan – Europen 

Ecological Network. Warsaw: IUCN OfCE, 165 p. 

¦ 243 ¦

Spellerberg I. f. 1992. Evaluation and Assessment 

for Conservation: ecological guidelines 

for determining priorities for nature conservation. 

Chapman Hall, 260 p. 

Spellerberg I.f. 1991. Monitoring Ecological 

Change. Cambridge University Press. 

Stolton S., Hockings M., Dudley N., Mackinnon 

K., Whilten T., Leverington f. 2007. Management 

effectiveness tracking tool. Gland: WWF/ 

WB, 22 p. 

Stolton S., Hockings M., Dudley N., Mackinnon 

K., Whitten T. 2003. Reporting progress at 

protected area sites: a simple site - level tracking 

tool developed for the World Bank and WWF. 

Gland: WWF/WB. 

Stončius D., Treinys R., Mierauskas P. 2001. 

Gamtotvarkos vaidmuo saugant biologinę įvairovę. 

Vilnius: Lietuvos gamtos fondas, 85 p. 




Šeffer J., Stanova V. 1990. Morava River 

Floodplain Meadows: Importance, Restoration 

and Management. DAPHNE – Centre for Applied 

Ecology, Bratislava, 187 p. 

Šešelgis K. 1991. Aplinkos apsauga. Vilnius: 

Mokslas, 208 p. 

Švažas S., Drobelis E., Balčiauskas L., Raudonikis 

L. 1999. Important Wetlands in Lithuania. 

Vilnius: Institute of Ecology, 192 p. 

The Nature Conservancy. 2007. Conservation 

Action Planning: Development Strategies, 

Taking Action and Measuring Success at Any 

Scale. 18 p. 

¦ 244 ¦ 

Thomas L., Middleton J. 2003. Guidelines 

for Management Planning of Protected Areas. 

Gland & Cambridge: IUCN. 

Treweek J. 1999. Ecological Impact Assessment. 

Blackwell Science Ltd, 351 p. 

US fish and Wildlife Servise. 1980. Habitat 

Evaluation Procedures, ESM 102. Washington 

D.C. 

Vasiliauskas A. 2002. Strateginis valdymas. 

Vilnius: Enciklopedijos leidykla, 383 p. 

Vie J-C., Hilton-Taylor C., Stuart S. (Eds.). 

2008. The Review of the IUCN Red List of Threatened 

Species. Cambridge: IUCN. 

Wheeler B.D., Shaw S.C. 1995. Restoration 

of Damaged Peatlands. London: HMSO, 211 p. 

Wright G.R. 1996. National Parks and Protected 

Areas: their Role in the Environmental Protection. 


Writght P., Kroll M.J., Parnell J.A. 1996. 

Strategic Management: Concepts and Cases. 

Prentice Hall International. 

unDP. 2006. Nacionalinių pajėgumų įvertinimas 

globaliniame aplinkos valdymo kontekste. 

Projekto ataskaita. Vilnius, 112 p. 

Urbanska K.M., Webb N.R., Edwards P.J. 

1997. Restoration Ecology and Sustainable Development. 

Cambridge University Press, 397 p.

Natūralių pievų Lietuvoje išlikę nedaug – ši Kelmės 

rajone daug metų dalgiais šienaujama pieva išsiskiria 

didele biologine įvairove. Romualdo Vaičekausko 

nuotr. 

Tradicinis pievų naudojimas išlikęs nedaugelyje regionų. Saremų 

salose (Estija) dar yra ganomų ir šienaujamų pievų, kur išlikusios iš 

akmenų sukrautos tvoros teikia prieglobstį daugeliui gyvūnų. Tomo 


Nenaudojamos pievos greitai užauga menkaverte žole, 

nendrėmis, o vėliau ir krūmais (Rusnės sala). Petro 

Lengvino nuotr. 

Rankomis paruošiamo šieno vietų Lietuvoje 

rasi nedaug. Selemono Paltanavičiaus 

nuotr. 

Naudojant šiuolaikinę techniką ir laikantis 

gamtosauginių reikalavimų šienavimas 

atitinka gamtotvarkos tikslus. Valerijaus 

Buzuno nuotr. 

¦ 24 ¦

Škotų išvestus mėsinius galvijus herefordus tinka ganyti 

menkavertėse, viksvomis ir nendrėmis apaugusiose 

pievose (Uostadvario polderio pievos, Rusnės 

sala). Tomo Tukačiausko nuotr. 

Daugelyje šalių pievoms ganyti naudojamos vietinės gyvulių rūšys. 

Vengrijoje šiuo atžvilgiu yra populiari ekstensyvios priežiūros veislė - 

Vengrijos didieji galvijai. Prano Mierausko nuotr. 

¦ 246 ¦ 

Ta pati pieva Uostadvario polderyje, Rusnės saloje, po 

kelerių metų. Lietuvos gamtos fondui sėkmingai įgyvendinus 

apleistų pievų tvarkymo projektus, jose ėmė 

perėti ne tik tipiniai, bet ir reti pievų paukščiai. Nerijaus 

Zableckio nuotr. 

Tinkamiausi pievoms ganyti yra ekstensyvios 

priežiūros mėsiniai galvijai. 

Nereiklūs žolynams galovėjai bei Škotijos 

aukštikalnių galvijai Lietuvoje gali 

būti ganomi ištisus metus. Nerijaus 

Zableckio nuotr.

Dunojaus upės slėnyje (Slovakija) suarta ir ilgus metus 

kaip arimas naudota pieva buvo atkurta: pievoje po 

kelerių metų pradėjo atsikurti natūrali augalija. Prano 


Šalia Aukštumalos telmologinio draustinio eksploatuojamas 

durpynas turi įtakos aukštapelkei – krinta joje 

vandens lygis, pamažu gausėja sumedėjusios augalijos. 

Pastaraisiais metais šiai vietovei imtos taikyti vandens 

ištekėjimą iš natūralios pelkės į durpyną sulaikančios 

priemonės bei vykdoma monitoringo programa. 

Romo Mečionio nuotr. 

Buveinių tvarkymas turi būti gerai įvertintas. 2005 

metais, suarus Margininkų botaninio–zoologinio 

draustinio (Skuodo raj.) Šventosios upės slėnį, buvo 

sunaikinta vertinga augalija. Natūralią pievą miškininkai 

užsodino monokultūriniu mišku, paversdami 

gamtosauginiu požiūriu nevertinga buveine. Prano 


Suartose Margininkų draustinio natūraliose pievose 

įsivyravo menkaverčiai žolynai. Už natūralios pievos 

sunaikinimą šiame botaniniame – zoologiniame 

draustinyje nebuvo nubausta nė viena institucija. Pieva 

taip ir nebuvo atkurta. Prano Mierausko nuotr. 

Pažeistų aukštapelkių savaiminis mažų kanalų užakimas 

skatina jų atsikūrimą (Plinkšių durpynas, Mažeikių 

raj.). Deivido Makavičiaus nuotr. 

Mažus kanalus durpyne sėkmingai galima patvenkti 

nedidele kombinuota – iš medžių šakų pinta ir durpių 

sluoksniu užpilta užtvara (Puščios durpynas, Zarasų 

raj.). Prano Mierausko nuotr. 

¦ 247 ¦

Didelius kanalus galima patvenkti tik pertvėrus kelių 

eilių medinėmis užtvaromis, jas apkasus storu durpių 

sluoksniu (Puščios durpynas, Zarasų raj.). Prano 


Vidutinių platumų klimato juostos pelkėse ir drėgnose 

pievose tinkamiausia ganyti galvijus (Rytų Anglija). 

Prano Mierausko nuotr. 

¦ 248 ¦ 

Krūmų ir medžių šalinimas pagreitina aukštapelkės 

atsikūrimą (Puščios durpynas, Zarasų raj.). Prano 


Kamarko arkliai yra gerai prisitaikę ganytis pelkėse, 

dėl to juos naudoja įvairiuose Pietų Europos šalių 

gamtotvarkos projektuose (Kamarko biosferos rezervatas). 

Prano Mierausko nuotr.

Pelkėse ir polderiuose vandens lygiui reguliuoti gali būti naudojami 

tiek tradiciniai, tiek modernizuoti šliuzai (Diumerio gamtos draustinis, 

Vokietija). Nerijaus Zableckio nuotr. 

Nendrynus rekomenduojama pjauti juostomis, kad vandens paukščiai 

galėtų lengviau patekti į jų gilumą (Švedija). Lennarto Gladho nuotr. 

Aplinkai palankiausias ir pigiausias vandens 

išsiurbimas iš polderių vykdomas 

naudojant mažas vėjo jėgaines (Diumerio 

gamtos draustinis, Vokietija). Nerijaus 


Nendrynų pjovimas Žuvinto biosferos 

rezervate specialia plaukiančia nendrių 

pjovimo mašina – amfibija. Arūno Pranaičio 

nuotr. 

Rengiamas nendrėms pjauti visureigis 

(Biebžos nacionalinis parkas, Lenkija). 

Petro Lengvino nuotr. 

¦ 249 ¦

Baliniams vėžliams ir retiems varliagyviams bei bestuburiams gyventi tinkamų kūdrų Lietuvoje išlikę nedaug. 

Žydrūno Sinkevičiaus nuotr. 

Varliagyviams šalia iškastų kūdrų tikslinga įrengti žiemojimo vietas – tinka akmenų ar medžių šaknų su durpių 

priemaiša krūva. Jose sėkmingai žiemoja saugoma rūšis - skiauterėtasis tritonas. Larso Christiano Adradoso 

ir Heidrunės Beckmanės nuotr. 

¦ 2 0 ¦

Kasti kūdras geriausia žiemos pradžioje, kol nėra didelio įšalo ir mažiau 

pakenkiama aplinkinėms buveinėms. Kasant pietinius šlaitus būtina juos 

padaryti nuožulnius, kad vėžliai ir varliagyviai galėtų išropoti pasišildyti 

saulėkaitoje. Nerijaus Zableckio nuotr. 

Kūdras rekomenduojama kasti ne po vieną, o suformuoti jų sistemą: 

skirtingų gylių, dydžių ir formų, nes tokie vandens telkiniai geriau tenkins 

gyvūnų poreikius įvairiais sezonais, o kasamos per didesnį nuotolį 

jos taps vietinio ekologinio tinklo jungiamaisiais elementais (Žuvinto biosferos 

rezervatas). Nerijaus Zableckio nuotr. 

Krūmingos kūdros turi būti nuolat 

prižiūrimos: reikia kirsti krūmus ir 

šalinti perteklinę augaliją. Nerijaus 


Balinių vėžlių kiaušinių dėjimo vietas 

būtina kasmet šienauti arba nuganyti. 

Heidrunės Beckmanės nuotr. 

Kūdras rekomenduojama kasti hidrauliniais 

ekskavatoriais – jais galima 

tiksliai suformuoti kūdros formą, 

šlaitus ir gylius. Nerijaus Zableckio 

nuotr. 

¦ 251 ¦

Ekologinius koridorius tikslinga formuoti ir agrariniame kraštovaizdyje 

– nedideli miškeliai ir pievos yra jungiamieji elementai tarp didesnių 

buveinių (Vokietija). Norberto Schneeweiso nuotr. 

¦ 2 2 ¦ 

Gyvulių ganymas viržynuose yra ekonomiškai 

nenaudingas, todėl nenaudojami 

jie apauga medžiais ir krūmais. Juos 

galima išsaugoti tik specialiomis gamtotvarkos 

priemonėmis. Selemono Paltanavičiaus 

nuotr. 

Kadagynus rekomenduojama šienauti kasmet, bet geriausias tvarkymo būdas yra galvijų, ypač avių ir ožkų, 

ganymas juose (Estija). Prano Mierausko nuotr.

Kopose deginami atskiri varnauogynų ploteliai – taip sukuriamos palankesnės sąlygos viržynams augti Jutlandijos 

kopose (Danija). Prano Mierausko nuotr. 

Kopos restauruojamos daugelyje šalių. Ankstesniais metais užsodintos pušys yra iškertamos ir taip atkuriamos 

plikos kopos (Pietvakarių Anglija). Prano Mierausko nuotr. 

¦ 2 3 ¦

Šiaurės Olandijos Zuid-Kennemerlando nacionaliniame parke mišriu mišku apsodintos kopos yra tvarkomos 

siekiant pagausinti jose biologinę įvairovę: atviros vietos yra ganomos, formuojami atviri be pomiškio bei 

gretimi su pomiškiu miško plotai. Prano Mierausko nuotr. 

¦ 2 4 ¦

Šienaujama ir ganoma miškapievė Matsalu nacionaliniame parke (Estija). Prano Mierausko nuotr. 

Siekiant išsaugoti Suomijoje vertingą pamiškių ir 

miško pievų biologinę įvairovę, jose kertami krūmai 

ir medžiai bei specialiai šienaujama. Žymanto Morkvėno 

nuotr. 

Pamiškėms ir miško pievoms išsaugoti Lietuvoje skiriama 

per mažai dėmesio. Retai kur jos yra ganomos 

ar šienaujamos, labai dažnai apsodinamos mišku, 

taip sunaikinant vertingą specifinę biologinę įvairovę. 

Selemono Paltanavičiaus nuotr. 

¦ 2 ¦

Tinkamai tvarkoma plačialapės klumpaitės augavietė Matsalu nacionaliniame parke. Prano Mierausko nuotr. 

Neįvertinus tvarkymo veiklų pasekmių, Lietuvoje buvo sunaikinta vertinga plačialapės klumpaitės augavietė. 

Mindaugo Rylos ir Jono Augustausko nuotr. 

¦ 256 ¦

1 2 

3 4 

Kontroliuojamas miško deginimas Suomijoje. Tokiu būdu sudaromos palankios sąlygos vystytis sukcesijai, 

atskiros jos stadijos išsiskiria specifine ir vertinga biologine įvairove. 1 – neseniai išdegintas plotas, 2 – tokia 

pat vieta po vienerių, 3 – po trejų, 4 – po šešerių metų. Žymanto Morkvėno nuotr. 

¦ 2 7 ¦

Dėl natūralių miško pažaidų padaugėja jame negyvosios medienos ir kartu padidėja miško biologinė įvairovė. 

Mindaugo Rylos nuotr. 

Į Raudonosios knygos sąrašą įtrauktas tikrinis blizgutis 

auga senuose lapuotynuose, kur yra negyvosios 

medienos. Romualdo Vaičekausko nuotr. 

¦ 2 8 ¦ 

Šiaurinio elniavabalio nykimo pagrindinė priežastis 

yra senos ir trūnijančios medienos šalinimas. Valerijaus 

Buzuno nuotr.

Sengirės yra turtingiausia biologinės įvairovės atžvilgiu miško sukcesijos stadija. Geriausia jų visiškai netvarkyti 

– nesikišti į natūraliai vykstančius procesus. Romualdo Vaičekausko nuotr. 

Havajinės berniklės (Branta sandvicensis) buvo arti išnykimo ribos: pasaulyje buvo likę vos kelios dešimtys 

šių paukščių. Dėka sėkmingo veisimo nelaisvėje ir reintrodukavimo į natūralią aplinką jų populiacija laisvėje 

atsikūrė. Forest ir Kim Starr nuotr. (www.hear.org) 

¦ 2 9 ¦

Rūšių išsaugojimo tikslams įgyvendinamos specialios programos ar projektai. Bitininkų apsaugai Čekijoje kalvose 

daromi skardžiai. Retam hiacintinių šeimos augalui Hyacinthoides non-scripta išsaugoti Pietų Anglijoje 

šių augalų augavietės tvarkomos taip: iškertami spygliuočiai bei pomiškis, o paliekami augti tik lapuočiai, t. y. 

atkuriama jiems būdinga buveinė. Prano Mierausko nuotr. 

¦ 260 ¦

Pranas Mierauskas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?