1 KAIRIŠKIAI Du dvarai ir kaimas, vėliau kaimas Lietuvos ...
1 KAIRIŠKIAI Du dvarai ir kaimas, vėliau kaimas Lietuvos ...
1 KAIRIŠKIAI Du dvarai ir kaimas, vėliau kaimas Lietuvos ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
K<br />
<strong>KAIRIŠKIAI</strong><br />
<strong>Du</strong> <strong>dvarai</strong> <strong>ir</strong> <strong>kaimas</strong>, <strong>vėliau</strong> <strong>kaimas</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 334. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių I dvaras: 18 km. iki Papilės geležinkelio stoties, 8 km. iki Tryškių pašto, 2 ūkiai —<br />
57 gyventojai.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių II dvaras: 18 km. iki Kuršėnų geležinkelio stoties, 8 km. iki Tryškių pašto, 1 ūkis —<br />
128 gyventojai.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių <strong>kaimas</strong>: 15 km. iki Papilės geležinkelio stoties, 9 km. iki Tryškių pašto, 32 ūkiai —<br />
218 gyventojų.<br />
[Dažniausiai minimas vienas Ka<strong>ir</strong>iškių dvaras, o čia minimi du <strong>dvarai</strong>, kurie lyg <strong>ir</strong> turėjo būti<br />
greta — nuo abiejų dvarų iki Tryškių pašto 8 kilometrai, tačiau nuo p<strong>ir</strong>mojo dvaro 18 kilometrų<br />
iki Papilės geležinkelio stoties, o nuo antrojos dvaro tiek pat — 18 kilometrų ne iki Papilės<br />
geležinkelio stoties, bet iki Kuršėnų geležinkelio stoties. Dabar nuo Ka<strong>ir</strong>iškių kaimo centro iki<br />
Kuršėnų miesto centro tiesia linija apie 24 kilometrai. 18 kilometrų nuo Kuršėnų būtų maždaug 6<br />
kilometrai nuo dabartinių Ka<strong>ir</strong>iškių. Vadinasi, jeigu toks antrasis Ka<strong>ir</strong>iškių dvaras buvo, jis turėjo<br />
būti maždaug už 6 kilometrų nuo dabartinių Ka<strong>ir</strong>iškių į Kuršėnų pusę, tokioje vietoje, nuo kurios<br />
iki Tryškių pašto būtų 8 kilometrai. Žemėlapyje tokią vietą galima rasti].<br />
Bubėnas D. Ilgi darbo metai <strong>ir</strong> ištrėmimas // Knygnešys. 1864—1904. — Antras<br />
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 123. — P<strong>ir</strong>mas leidimas 1926 m. —<br />
Tekste: 1897 m. Tryškių inteligentai pradėjo parsisiųsdinti iš Klaipėdos, Ženevos, Anglijos <strong>ir</strong><br />
Vokietijos visokiomis kalbomis socialdemokratų partijos brošiūrų, kurių per dvejus metus<br />
atgabenau 30 pūdų. Tomis brošiūromis rūpindavosi [...] inžinierius S<strong>ir</strong>utavičius iš Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
dvaro, Balsių dvarininkė Pšibiliauskienė.<br />
Bus statomos mūro mokyklos // Savivaldybė. — 1935. — Nr. 1 (140). — Sausis. — P. 31.<br />
— Tekste: „Šiaulių apskrities savivaldybė šiais metais nusistatė statyti šias pradžios mokyklas:<br />
Joniškyje 10—11 komplektų, Ka<strong>ir</strong>iškiuose 2 kompl. <strong>ir</strong> Kalviuose 2 kompl. Visos mokyklos bus<br />
mūrinės. Prie Ka<strong>ir</strong>iškių mokyklos statymo žada daug kuo prisidėti dvaro savininkas inž.<br />
S<strong>ir</strong>utavičius.”<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 26, 64—65. — Tekste:<br />
Dvaro savininkai: Julius S<strong>ir</strong>utavičius — sūnus Vladas S<strong>ir</strong>utavičius. Ligotas Vlado brolis<br />
Juozas S<strong>ir</strong>utavičius <strong>ir</strong>gi kurį laiką ūkininkavo Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Po karo [p<strong>ir</strong>mojo pasaulinio] Juozas<br />
vedė, bet greit m<strong>ir</strong>ė. V. S<strong>ir</strong>utavičius pastatė popieriaus fabriką.<br />
Niūniavaitė Stasė. „Žaldokynė” Ka<strong>ir</strong>iškių tarybiniame ūkyje: Spektaklis // Pergalės vėliava.<br />
— 1958. — B<strong>ir</strong>ž. 4. — Tekste: Septynmetės mokyklos salėje.<br />
<strong>Lietuvos</strong> TSR istorijos šaltiniai. — Vilnius, 1961. — T. 4. — P. 433. — Tekste: „Nuo<br />
1931 m. gruodžio mėn. 22 d. sustojo veikęs Kapėnų Mažeikių apskr. kartono fabrikas; neteko<br />
darbo apie 20 darbininkų.”<br />
Nezabitauskas A. Ka<strong>ir</strong>iškiai, Kapėnai, Šiaudinė // Vienybė. — 1965. — Gruod. 23.<br />
Juodpusis Apolinaras. Ka<strong>ir</strong>iškių entuziastai // Vienybė. — 1966. — Kovo 19. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros namai.<br />
1
V<strong>ir</strong>mauskas K. V<strong>ir</strong>vytės kloniuose kita daina // Vienybė. — 1966. — Geg. 5. — Tekste:<br />
Kultūros namų d<strong>ir</strong>ektorė, buvusi M. Melnikaitės bendražygė, partizanė Kazimiera Vileniškienė.<br />
Norvaišas A. Ka<strong>ir</strong>iškių žiburiai // Vienybė. — 1967. — Saus. 5. — Tekste: Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros<br />
namų d<strong>ir</strong>ektorė Kazimiera Vileniškienė.<br />
Rasimavičius V. Dega šviesos prie V<strong>ir</strong>vytės // Vienybė. — 1967. — Kovo 4. — Tekste:<br />
Kultūros namų d<strong>ir</strong>ektorė K. Vileniškienė, saviveiklininkai. Kovo 4 dieną per televiziją.<br />
V<strong>ir</strong>pša K. Trys kartos viename kelyje // Vienybė. — 1967. — Geg. 30.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1968. — T. 2. — P. 19. —<br />
Tekste: Kaimas, 9 km. į šiaurę nuo Tryškių. Per kaimą eina Viekšnių—Tryškių kelias. 1959 m.<br />
gyveno 447 gyventojai.<br />
Krapauskas M. Neįteiktas mandatas // Vienybė. — 1968. — Lapkr. 19, 21, 23. — Tekste:<br />
P<strong>ir</strong>mieji komjaunuoliai 1940 m. Fabriko d<strong>ir</strong>ektoriui V. S<strong>ir</strong>utavičiui pasitraukus, d<strong>ir</strong>ektoriumi<br />
išrinktas darbininkas Kostas Kondrotas. Minimi 1941 metų baltaraiščiai. Aleksas Grucė, Kęstutis<br />
Kundrotavičius, Algis Kundrotavičius, Aleksas Ivaškevičius, Jonas Ivaškevičius, Pranas<br />
Čijunskas.<br />
Krapauskas M. Pavasario šventė // Vienybė. — 1969. — Geg. 1. — Tekste: Kultūros namai.<br />
Trys Kazimieros Vileniškienės pasakojimai // Vienybė. — 1969. — Liep. 26, 29, 31.<br />
Šaulienė V. Prie V<strong>ir</strong>vytės // Vienybė. — 1970. — Bal. 4.<br />
Gimtinės grožis mūsų rankose // Vienybė. — 1971. — Saus. 7. — Tekste: Viekšnių,<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių mokyklų kraštotyrininkų veikla.<br />
Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros paminklų<br />
sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 215—216. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių p<strong>ir</strong>mas senkapis. Nuo Ka<strong>ir</strong>iškių 300 m. į šiaurę, V<strong>ir</strong>vytės dešiniame šlaite, prie<br />
kelio Viekšniai—Tryškiai. Yra koplytėlė.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių antras senkapis — „Apžadų kapeliai”. Netoli kelio iš Ka<strong>ir</strong>iškių į Ventą, arčiau<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių.<br />
Vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros paminklų sąrašas. —<br />
Vilnius, 1973. — P. 598—599. — Tekste: Koplytėlė su Pietos, šv. Barboros <strong>ir</strong> nežinomos<br />
šventosios skulptūromis Ka<strong>ir</strong>iškių kaime V. Bučio sodyboje. XIX amžiaus, medis.<br />
Rozga Leopoldas. Pogrindžio vėliavos // Vienybė. — 1978. — Liep. 20, 22, 25, 27, 29;<br />
Rugpj. 1, 3, 5. — Tekste: „Tiesos” straipsniai apie 1925, 1938 <strong>ir</strong> kitų metų įvykius krašte.<br />
Gegužės 1-oji Viekšniuose 1925, 1927, 1938 metais. Streikas Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrike 1934<br />
metais. 1934 m. nuseko V<strong>ir</strong>vytė, V. S<strong>ir</strong>utavičiaus kartono fabriko darbininkai turėjo eiti d<strong>ir</strong>bti į<br />
dvarą, bet už mažesnį atlyginimą. Darbininkai pradėjo streiką — reikalavo mokėti tiek pat.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius turėjo patenkinti streikavusių reikalavimus. Ka<strong>ir</strong>iškių, Bobulinos pogrindininkai.<br />
Milieška M. Vėl plevėsuoja vėliavos // Vienybė. — 1979. — Bal. 28; Geg. 1. — Tekste:<br />
L. Kapočius: „Būdavome gerai informuoti <strong>ir</strong> apie V. S<strong>ir</strong>utavičiaus darbelius, kuris, nors <strong>ir</strong> buvęs<br />
socialdemokratas, plėšė darbininkus <strong>ir</strong> valstiečius ne mažiau, kaip kiti.” 1933 05 01 iškelta<br />
raudona vėliava su tekstu v<strong>ir</strong>š Ka<strong>ir</strong>iškių popieriaus fabriko.<br />
Statkutė L. Našiu darbu, šokiu <strong>ir</strong> daina: Apylinkių kultūros dienos // Vienybė. — 1981. —<br />
Vas. 26.<br />
2
Nicius Apolinaras. Pakartotas rašinys: Konkursui „Tėvynei šlovę kuria darbo rankos”:<br />
[Mokytoja Stasė Daukšienė] // Vienybė. — 1981. — Rugs. 1. — Visas tekstas:<br />
Nepamenu, kelintą kartą verčiu pageltusio sąsiuvinio lapus, dar <strong>ir</strong> dar kartą skaitau<br />
literatūrinio rašinio „Mano mylimiausias mokytojas” eilutes. Nuo moksleiviškų dienų, kai rašiau<br />
rašinį, skubantys rugsėjai įpusėjo skaičiuoti antrą dešimtmetį, bet prisiminimai įveikia laiką. Tik<br />
dabar skaitydamas jaučiu, kad ne viskas parašyta apie žmogų — mokytoją Stasę Daukšienę, kuri<br />
daugelį metų nuoš<strong>ir</strong>džiai mokė <strong>ir</strong> auklėjo, profesijų kryžkelėje padėjo man rasti pedagogo kelią.<br />
Tuomet mus, baigusius aštuonias klases, persiorganizuojančios Ka<strong>ir</strong>iškių aštuonmetės<br />
mokyklos į vidurinę d<strong>ir</strong>ektorius K. Daukšas <strong>ir</strong> mokytoja Stasė Daukšienė primygtinai įkalbinėjo<br />
lankyti devintąją klasę. Tačiau dabar visi devyni p<strong>ir</strong>mosios laidos abiturientai liekame dėkingi už<br />
patarimus. Mokytoja Stasė Daukšienė visada stebino mus mokėjimu bendrauti su mokiniais, būti<br />
ne tik auklėtoja, bet <strong>ir</strong> draugu, galinčiu kartu su mumis išgyventi sunkumus, sielvartauti <strong>ir</strong><br />
džiaugtis pergalėmis.<br />
Sklaidau rašinio lapus <strong>ir</strong> prisimenu, su kokiu susidomėjimu <strong>ir</strong> pasididžiavimu mes, Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
aštuonmetės mokyklos mokinukai, stebėdavome mūsų mokytojų saviveiklininkų koncertus.<br />
Katučių negailėjo ne tik mokiniai, bet <strong>ir</strong> prie V<strong>ir</strong>vytės krantų dažnai sus<strong>ir</strong>enkantys dainų<br />
paklausyti tarybinio ūkio žemd<strong>ir</strong>biai. Savo entuziazmu, jaunatviška energija saviveiklininkai<br />
uždegdavo jaunimą, mus, mokinius. Todėl nenuostabu, kad ka<strong>ir</strong>iškiečių pionierių choras du<br />
kartus buvo kviečiamas į respublikines dainų šventes.<br />
O kiek mums buvo džiaugsmo, kai Ka<strong>ir</strong>iškių apylinkės saviveiklininkus, vadovaujamus<br />
Kazimieros Vileniškienės, ne kartą galėjome matyti <strong>ir</strong> televizijos ekranuose. Saviveiklininkų<br />
būryje šoko <strong>ir</strong> dainavo Stasė Daukšienė, Kazys Daukšas, B<strong>ir</strong>utė Pranauskaitė <strong>ir</strong> kiti mokytojai.<br />
Kokie linksmi buvo net pamokose mokytojų veidai, kai respublikinėje konkursinėje televizijos<br />
vakaronėje ka<strong>ir</strong>iškiečiai iškovojo trečiąją vietą, į namus kaip prizą parvežė visą dūdų orkestrą.<br />
Skambėjo vario dūdos, pučiamos Ka<strong>ir</strong>iškių vidurinės mokyklos moksleivių. Vakarais mokykloje<br />
sukosi liaudies šokių ratelio šokėjai, vadovaujami mokytojos Stasės Daukšienės. Devyni<br />
prakaitai išliedavo ne tik šokėjus, bet <strong>ir</strong> pačią vadovę. Pelnytai už nepriekaištingą darbą <strong>ir</strong><br />
aktyvią visuomeninę veiklą mokytoja 1967 metais apdovanojama Švietimo, aukštųjų mokyklų <strong>ir</strong><br />
mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto garbės raštu. Netrukus jai<br />
suteikiamas <strong>ir</strong> LTSR meno saviveiklos žymūnės vardas.<br />
Kaimo mokykloje nedaug buvo mokytojų, todėl lengvai pastebėdavome, kuris išvykęs ar<br />
neturi tą dieną pamokų. Ir atrodė, kad visa mokyklos aplinka kisdavo kartu su mokytojų kaita. O<br />
tomis dienomis, kai nebūdavo mokykloje mokytojos Stasės Daukšienės, jautėme, kad mums<br />
kažko lyg <strong>ir</strong> trūksta. Nebuvo jinai nei p<strong>ir</strong>mąja mano mokytoja, nei klasės vadove, bet pamilau ją<br />
už įdomias istorijos pamokas, už nuoš<strong>ir</strong>dumą, darbštumą, jautrų dėmesį.<br />
Istorijos pamokos visų buvo laukiamos. Gal mėgome todėl, kad jos dažnai prasidėdavo ne<br />
taip, kaip kitos, bet visada įdomiais pasakojimais, pamokymais. Ir dažnai pamokos tapdavo<br />
švente, nesutelpančia į 45 minučių rėmus. Mokytojai nestigo žinių <strong>ir</strong> gyvenimiškos pat<strong>ir</strong>ties, o<br />
kai aiškindavo pamoką, atrodydavo, kad <strong>ir</strong> pati yra pergyvenusi kiekvieną šiurpų istorinį<br />
laikotarpį, yra patyrusi ne vieną džiugią pergalę.<br />
Žinojome, kad mokytojos gyvenimas nelepino. Dar 1939 metais, vos įstojusiai į Klaipėdos<br />
Vytauto Didžiojo gimnaziją, sunku buvo suprasti, kodėl vokiečiai okupavo miestą <strong>ir</strong> visą<br />
Klaipėdos kraštą. Tik tėvų žvilgsniuose buvo matyti, kad žmonės su siaubu <strong>ir</strong> nerimu laukia<br />
rytojaus. Niūri tuomet tapo Klaipėda. Ginkluotos hitlerininkų kolonos net naktimis marš<strong>ir</strong>avo<br />
miesto gatvėmis, trikdė ramų miesto gyventojų miegą. Skaudančia š<strong>ir</strong>dimi visa šeima paliko<br />
miestą <strong>ir</strong> grįžo į gimtuosius Mažeikius.<br />
Keturiasdešimtųjų vasarą raudonomis vėliavomis <strong>ir</strong> plakatais sum<strong>ir</strong>go Mažeikių gatvės.<br />
Aikštėse mitingavo, vienas kitą sveikino darbininkai, g<strong>ir</strong>dėjosi šūksmai: „Valio Tarybų<br />
Lietuvai!” Atrodė, kad žmonės iš naujo atgimė, kad saulėtos vasaros spinduliai apšvietė<br />
tamsiausias miesto gatveles.<br />
Ilgi <strong>ir</strong> niūrūs buvo karo metai. Tik 1947 metais Stasė vėl atvyksta į Klaipėdą, dabar jau į<br />
Mokytojų institutą. Čia ne tik mokėsi, bet <strong>ir</strong> laisvu nuo paskaitų metu įsijungdavo į bendraminčių<br />
būrius, keliančius iš griuvėsių miestą. Prabėgo dveji studijų metai. Jauna mokytoja pask<strong>ir</strong>iama<br />
d<strong>ir</strong>ektoriauti į Kartenos septynmetę mokyklą.<br />
3
Pokaris. Irgi neramūs laikai. Tai vienur, tai kitur žudomi aktyvistai, mokytojai, komjaunuoliai.<br />
O jauna d<strong>ir</strong>ektorė išrenkama apylinkės deputate, skaito paskaitas p<strong>ir</strong>miesiems kolūkiečiams. Tai,<br />
matyt, <strong>ir</strong> padeda susipažinti su būsimu vyru mokytoju Kazimieru Daukšu. Vėliau Daukšų šeima<br />
pradėjo d<strong>ir</strong>bti Ka<strong>ir</strong>iškių septynmetėje mokykloje. Bendri rūpesčiai, darbas greit suartina su vietos<br />
gyventojais. Gerai atlikdama mokytojos darbą, S. Daukšienė turėjo <strong>ir</strong> galybę visuomeninių<br />
įpareigojimų. Mokėjo mokytojų Daukšų šeima bendrauti su tėvais, buvo jų gerbiama. Atsimenu,<br />
kaip tėvas visada, pasisveikindamas su mokytojais, kilstelėdavo kepurę, buvo pas<strong>ir</strong>uošęs padėti<br />
mokytojų šeimoms ūkio darbuose. Labiausiai mokytoja mėgo bendrauti su vaikais. Valandų<br />
valandas praleisdavo mokyklos bendrabutyje, o visi vaikai žinojo mokytojos žalią namelį prie<br />
pat V<strong>ir</strong>vytės.<br />
Nors mokytoja <strong>vėliau</strong> išvyko d<strong>ir</strong>bti į Ventos vidurinę mokyklą, bet dažnai dar užsukdavo pas<br />
mus į svečius.<br />
Bebūnant Ka<strong>ir</strong>iškiuose, dažnas užklausia: „Kaip gyvena mano mokytoja? Kur mokosi jos<br />
vaikai?” Jeigu daugelis pedagogų nusiskundžia, kad esą sunku mokytojauti <strong>ir</strong> be priekaištų<br />
auklėti savo vaikus, tai Daukšų šeimai profesija ne kliūtis. Nesiskundė mokytojai vyriausiu savo<br />
sūnumi Kaziu, džiaugėsi Sauliaus darbštumu, draugiškumu, o dešimtokė Eurelija ne tik gerai<br />
mokosi, bet <strong>ir</strong> aktyvi mokyklos visuomenininkė. Vyriausias sūnus Kazys jau inžinierius, Saulius<br />
— Rygos politechnikos instituto trečiakursis. Darnios <strong>ir</strong> draugiškos šeimos atmosferą lemia<br />
vieningi tėvų reikalavimai.<br />
Greitai bėga laikas, palikdamas nuovargio pėdsakus gal tik mokytojos veide, bet pedagogė<br />
lieka ištikima savo profesijai. Kaip <strong>ir</strong> prieš daugelį metų, su ugnele, nuoš<strong>ir</strong>džiai vadovauja<br />
kiekvienai pamokai, ruošia kiekvieną užklasinį renginį. Jei mokytoja budi moksleivių šokių<br />
vakare, tai išjudina <strong>ir</strong> patį nerangiausią, neretai dar pamoko liaudiškų šokių. Keičiasi žmonių<br />
gyvenimas. Liaudies ūkyje sunkų ranku darbą keičia mašinos, automatai, tik mokytojo darbas<br />
lieka vienu iš sunkiausių. Jo visiškai nemechanizuosi. Tačiau gerindami savo darbo, buities<br />
sąlygas, žmonės lyg <strong>ir</strong> tolsta vienas nuo kito, darosi sunkiau bendrauti. Ir neretai žmonių<br />
santykiuose rišamąja grandimi tampa mokytojas.<br />
Gyvenimas žengia p<strong>ir</strong>myn, kinta tėvų <strong>ir</strong> vaikų charakteriai. Vis labiau reikalingas individualus<br />
auklėjamasis darbas, vis ilgiau reikia prisėsti prie vadovėlių, metodinės <strong>ir</strong> papildomos literatūros.<br />
Nemažėja <strong>ir</strong> visuomeninių pareigų krūviai. Tik neramu mokytojai, kad nespėjama vykdyti planų<br />
planelių, kad tuščiai dar kartais rašomos ataskaitos, raportai, o skaudžiausia, kad <strong>ir</strong> patys<br />
mokiniai tuščiažodžiauja, formaliai atlieka įpareigojimus.<br />
Skuba mokytoja į auklėtinių namus, skuba sužinoti, ar įstojo jos buvę aštuntokai į profesines<br />
mokyklas, ar visi kiti sus<strong>ir</strong>inks į devintą klasę. Skuba, nes dar nebaigtas ikikursinis savarankiškas<br />
darbas, laukia repeticijos rajono mokytojų chore... Ir taip jau 32 pedagoginio darbo metai... Ar<br />
bus jie paskutiniai, nes šiais mokslo metais mokytoja galės išeiti į užtarnautą poilsį? Bet ar galės<br />
ramia š<strong>ir</strong>dimi žvelgti į skubančius pamokon mokinukus, ar galės ramia š<strong>ir</strong>dimi klausytis rugsėjo<br />
skambučio?<br />
Janušienė J. Darbais puošiantis žemę // Vienybė. — 1981. — Gruod. 17. — Visas tekstas:<br />
Gražios Ka<strong>ir</strong>iškių apylinkės, pasikaišiusios miškeliais, apjuostos V<strong>ir</strong>vytės vaga. Bet be<br />
žmogaus rankų jos būtų negyvos. Tarp tų žmonių, kurie savo darbais puošia gimtinę, yra Fenia <strong>ir</strong><br />
Arsenijus Sagaidakai. Pavasarį jie abu išskuba į laukus: jis prie traktoriaus va<strong>ir</strong>olazdžių, ji —<br />
prie sėjamosios.<br />
Ir taip darbuose jie nesisk<strong>ir</strong>ia iki pat rudens. Sagaidakų pavardės ūkyje visada tariamos su<br />
pagarba. Darbštumo, meilės žemei Arsenijų išmokė sunki vaikystė.<br />
Gimė jis mažažemio valstiečio šeimoje Bobulinos kaime. Mažytėje tėvų trobelėje retomis<br />
dienomis užtekdavo rupios duonos, todėl 1940-aisiais Sagaidakai buvo su tais, kurie kūrė naują<br />
gyvenimą. Didžiojo Tėvynės karo metais Sagaidakai buvo persekiojami. Baltaraiščiai<br />
p<strong>ir</strong>miausiai išsivarė brolį Mykolą, paskui tėvą, brolį Sergejų, seserį Sofiją. Grižo iš fašistinės<br />
nelaisvės Sergejus be sveikatos, pasiligojo <strong>ir</strong> netrukus m<strong>ir</strong>ė. Sunkiai okupacijos metus teko<br />
išgyventi Arsenijui. Tačiau jis nepanoro bėgti iš gimtinės, liko Degimuose. Kone prieš tris<br />
dešimtmečius baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą, tapo traktorininku <strong>ir</strong> grižo į Tučių<br />
tarybinį ūkį. Įva<strong>ir</strong>iausius darbus d<strong>ir</strong>bo Arsenijus su vikšriniais <strong>ir</strong> ratiniais traktoriais, javapjūtės<br />
4
dienomis sėsdavo prie kombaino va<strong>ir</strong>o. 1975 metais Sagaidakai persikėlė į Ka<strong>ir</strong>iškių tarybinį ūkį.<br />
Universalus traktorininkas nepakeičiamas visuose darbuose, kaip nepakeičiama laukininkė yra <strong>ir</strong><br />
jo žmona Fenia.<br />
Dvidešimt metų kartu išgyveno Fenia <strong>ir</strong> Arsenijus Sagaidakai, išaugino trejetą vaikų.<br />
Vladim<strong>ir</strong>ą paviliojo gimtasis <strong>kaimas</strong> <strong>ir</strong> pasekė jis tėvo pėdomis — va<strong>ir</strong>uoja plieno ž<strong>ir</strong>gą,<br />
darbštumu stengiasi būti panašus į jį. <strong>Du</strong>kra Ala išmoko mezgėjos amato, d<strong>ir</strong>ba Kaune, o jaunėlis<br />
Anatolijus dar mokosi aštuonmetėje mokykloje.<br />
Kuklūs, darbštūs Sagaidakai, bet dideli <strong>ir</strong> gražūs savo darbais, savo rankomis, kurios puošia<br />
gimtąjį kaimą, turtina visuomeninį aruodą.<br />
Šeržentienė Danutė. Kur piliakalniai rymo: Kraštotyros <strong>ir</strong> paminklosaugos baruose //<br />
Vienybė. — 1981. — Gruod. 26. — Tekste:<br />
Ir Ka<strong>ir</strong>iškių apylinkė turi įdomių, saugotinų objektų. Kad <strong>ir</strong> prie gražaus pušyno prigludę<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių senkapiai, Apžadų kapeliais vadinami. Tvarkingai tvorele aptverti, <strong>ir</strong> vartai geležiniai,<br />
kalvio darbo. Tik koplytstulpis jau tuščias, intelektualais save vadinančių snobų arba spekuliantų<br />
auka tapęs.<br />
Palikęs sparčiai jaunėjančią Ka<strong>ir</strong>iškių gyvenvietę, kelias netrunka atvesti į Paragius. Kas tikrai<br />
mėgsta gimtojo krašto literatūrą, neaplenks šios sodybos. Juk čia Lazdynų Pelėdos gyventa, čia<br />
jėgų <strong>ir</strong> įspūdžių kūrybai semtasi. Gal katrame iš netolimų vienkiemių <strong>ir</strong> Petriukas su Katriuke<br />
savo motulės laukė nesulaukė...<br />
Džiaugiasi svečiai čion užsukę, takelius nušluotus, gėlėm apsodintus radę. Maloniai tarsi<br />
brangų svečią čia tave sutiks rašytojos memorialinio muziejaus prižiūrėtoja Ona Kvedarienė.<br />
Deja, vien jos pastangų neužtenka, kad šioje visai Lietuvai reikšmingoje vietoje būtų <strong>ir</strong> jauku, <strong>ir</strong><br />
tvarkinga. Vyriškos rankos trūksta. Antai šulinio rentinys baigia gilyn nugarmėti, tvartelio balkiai<br />
ant voratinklių pasikabinę besilaiko. Šefuoja šią muziejinę sodybą Ka<strong>ir</strong>iškių tarybinis ūkis. Tai<br />
šio ūkio vadovai chemikalams supilti geresnės vietos nebesurado, kaip muziejaus kompleksui<br />
priklausančią klėtelę. Klėtelė supuvo. Restauruoti nebėra laiko, nebėra medžiagų. Net šuliniui<br />
rentinį uždėti vasaros nebeužteko. O juk pagal šio muziejaus tvarką svečiai sprendžia apie tvarką<br />
<strong>ir</strong> visame ūkyje.<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:<br />
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:<br />
Pasukę keliu per Ka<strong>ir</strong>iškius, nuo V<strong>ir</strong>vyčios taip pat nenutolsime. Ka<strong>ir</strong>iškių gyvenvietė — to<br />
paties pavadinimo ūkio <strong>ir</strong> apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės<br />
santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. S<strong>ir</strong>utavičius čia buvo įs<strong>ir</strong>engęs kartono fabrikėlį,<br />
kuriame d<strong>ir</strong>bo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė,<br />
vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė <strong>ir</strong> komjaunuoliai. 1932—1934 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose,<br />
LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami<br />
Viekšniuose, Akmenėje <strong>ir</strong> kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos<br />
trys raudonosios vėliavos.<br />
1940 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam<br />
suteiktas aukštos žemd<strong>ir</strong>bystės kultūros ūkio vardas.<br />
Janušienė J. Partijos reikalo teisumu... // Vienybė. — 1983. — Rugpj. 9: <strong>ir</strong> nuotrauka. —<br />
Visas tekstas:<br />
— Jei dar kartą tektų patikrinti save, pakartočiau gyvenimo kelią iš naujo. Jis man buvo<br />
nužymėtas partijos reikalo teisumu, — sako buvęs Ka<strong>ir</strong>iškių aštuonmetės mokyklos mokytojas,<br />
dabar jau pensininkas Stasys Masiulis.<br />
Prisiminimais verčiame jo prasmingo gyvenimo puslapius.<br />
...Stasio atmintyje neišliko tėvo žodžiai. M<strong>ir</strong>ė jis, kai Stasiui tebuvo antri metukai. Liko<br />
motina su aštuoniais vaikais. P<strong>ir</strong>masis pasaulinis karas <strong>ir</strong> Spalio revoliucijos banga, pers<strong>ir</strong>itusi<br />
per Lietuvą, privertė ją palikti gimtąsias vietas <strong>ir</strong> persikelti į Latviją. Čia Stasys baigė Baltmuižos<br />
5
pradžios mokyklą, talkininkavo mamai namuose, d<strong>ir</strong>bo statybose. Užsid<strong>ir</strong>bęs šiek tiek lėšų,<br />
traukė į mokslus — įstojo į Rygos lietuvių gimnaziją, kurią baigęs grižo į Lietuvą.<br />
1940 metų liepos mėnesį Lietuvoje atkūrus Tarybų valdžią, labai trūko mokytų žmonių.<br />
S. Masiulį paskyrė Alsių pradinės mokyklos vedėju. Mokytojas tada kaime buvo tarsi šviesos<br />
spindulys. S. Masiulis aktyviai dalyvavo rinkimų į Liaudies seimą kampanijoje. Paskui užslinko<br />
juodi Didžiojo Tėvynės karo debesys... Kapėnuose, kur mokytojavo S. Masiulis, pas ūkininkus<br />
d<strong>ir</strong>bo daug karo belaisvių, vokiečių nukreiptų darbams. Užsukdamas pas juos, S. Masiulis<br />
susipažino su Valerijumi, kuris pasisakė <strong>ir</strong>gi mokytojas esąs. Ateidavo Valerijus pas Masiulį<br />
radijo žinių iš Maskvos pasiklausyti. Lenkas jis buvo, nepamena mokytojas jo pavardės, tačiau<br />
gyvi atmintyje Valerijaus žodžiai: „Ar yra buvę istorijoje, kad Rusija būtų nugalėta? Galima<br />
nugalėti dalį, bet visos Rusijos niekada.”<br />
Šių žodžių tiesą patv<strong>ir</strong>tino Didžiojo Tėvynės karo eiga. Sužinojęs, kad fašistai ruošiasi<br />
belaisvius sušaudyti, S. Masiulis ilgai mąstė, kaip juos išgelbėti, kaip vargšams padėti. Apie tai<br />
tarėsi susitikęs žmonos brolį S. Šaulį, seną pogrindininką.<br />
...Belaisviai pabėgo. Kapėnų, Dargužiškių miškuose besislapstydami naktimis jie dažnai<br />
užsukdavo pas kaimo mokytoją, kuris pagelbėdavo jiems maistu, drabužiais. 1948-ųjų rugsėjį<br />
Skleipių malūne pasalūniškai buvo nužudytas žmonos brolis S. Šaulys. Buržuaziniai<br />
nacionalistai dantį griežė <strong>ir</strong> ant mokytojo Stasio Masiulio, tuo metu d<strong>ir</strong>busio Ka<strong>ir</strong>iškių pradinės<br />
mokyklos vedėju. Mat mokytojas buvo naujojo gyvenimo kūrėjų gretose, surengė Ka<strong>ir</strong>iškiuose<br />
Spalio revoliucijos 80-ųjų. metinių minėjimą, darė jame pranešimą... Stasys Masiulis padėjo<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių apylinkėje rinkti paskolas liaudies ūkiui atkurti, vykdyti prievoles, aiškino kaimo<br />
žmonėms naujos santvarkos esmę. Dar labiau į politinį agitacinį darbą mokytojas įsijungė, kai<br />
respublikoje ėmė steigtis kolektyviniai ūkiai. Reikėjo sutraukyti privačiasavininkiškas nuotaikas,<br />
pažadinti žmonėse tikėjimą rytojumi. Mokytojo žodis buvo tikras, nes jis kalbėjo žmonėms tai,<br />
kuo pats tv<strong>ir</strong>tai tikėjo.<br />
29-eri metai prabėgo mokytojaujant Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Daug vaikų išleista į gyvenimo kelią,<br />
buvusių mokinių vaikų. Tuos brangius pedagoginio darbo metus mokytojui primena nuotraukos<br />
iš p<strong>ir</strong>mojo mokytojų suvažiavimo, kurio delegatu jis buvo. Ir respublikos mokytojų antrojo<br />
suvažiavimo delegato pažymėjimas. Tada, 1960-aisiais, suvažiavime jam įteikė „Garbės ženklo”<br />
ordiną.<br />
Ketv<strong>ir</strong>tis amžiaus Stasys Masiulis Komunistų partijos narys. Daugelį metų jis buvo renkamas<br />
ūkio partinės organizacijos sekretoriumi. Komunistų tada buvo trys: jis, Kazimiera Vileniškienė<br />
<strong>ir</strong> Antanas Vileniškis. Geriausius kaimo žmones S. Masiulis rekomendavo į TSKP gretas. Iš<br />
mokytojo jie mokėsi tiesos <strong>ir</strong> principingumo, meilės gyvenimui <strong>ir</strong> aktyvios pozicijos.<br />
Pasklaidęs šūsnį garbės raštų, kuriais įvertinta mokytojo Stasio Masiulio darbinė <strong>ir</strong><br />
visuomeninė veikla, matai, kad šis žmogus pragyveno sunkų, bet gražų <strong>ir</strong> prasmingą gyvenimą.<br />
Švenčių progomis mokytojas švarko atlape įsisega „Garbės ženklo” ordiną, medalį „Už šaunų<br />
darbą. Pažymint V. Lenino gimimo 100-ąsias metines”, Darbo veterano medalį, ženklelį<br />
„<strong>Lietuvos</strong> Komunistų partijai — 50 metų”.<br />
Šiemet Stasys Masiulis švenčia savo 70-metį. Sunki liga senokai mokytoją pr<strong>ir</strong>akino<br />
namuose. Mėgsta jis prisėsti prie praverto lango, įsižiūrėti į mokyklon skubančius vaikus, į vaikų<br />
darželyje krykštaujančius mažylius. Juk visas jo gyvenimas buvo atiduotas vaikams, o kiekviena<br />
pamoka buvo tarsi maža gyvenimo atkarpėlė. Atkarpėlė, pažymėta savęs išdalijimo kitiems<br />
matu...<br />
Sarapinienė P. Tau gyvename, žeme: Apybraiža apie Aleksą Raubutą // Vienybė. — 1984. —<br />
Rugpj. 28: <strong>ir</strong> nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
„... Ir atlėkė devyngalvis slibinas, <strong>ir</strong> visoj karalystėj nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Ir<br />
išėjo trys broliai, visi kaip vienas, su piktuoju slibinu pasigalynėti, žmonėms taikos <strong>ir</strong> laimės<br />
parnešti...” — pradėdavo pasaką senoji Raubutienė. Septyni vaikai, aplink motiną sutūpę, sulaikę<br />
kvėpavimą, gaudyte gaudė kiekvieną žodį, o mažose š<strong>ir</strong>delėse pamažu kaupėsi neapykanta<br />
drakonui...<br />
Aleksiukui patikdavo tie ilgi žiemos vakarai, nors maža spingsulė šykščiai apšviesdavo<br />
trobelės vidų, nors kiekviena kambario kertelė knibždėte knibždėjo paslaptingų šešėlių. Tačiau<br />
6
taip būdavo tik žiemą. O ateidavo vasara, <strong>ir</strong> Aleksiukui vėl tekdavo palikti namus <strong>ir</strong> per<br />
pavasario polaidžius klampoti pas naują ūkininką. Retai kuris mažąjį piemenuką iš namų ratuose<br />
išsiveždavo — kuo daugiau vaikščios piemuo, tuo greitesnis bus...<br />
Nelepino piemens <strong>ir</strong> Papilės ūkininkas Bogužas. Prav<strong>ir</strong>kdavo Aleksiukas, į kvepiančią žolę<br />
įsikniaubęs, gimtus namus prisiminęs. O ūkininkas:<br />
— Tai ką, pasūdyt žolę sumanei? Taupyk ašaras, jų dar reikės.<br />
Ir nueidavo plačiu žingsniu, dėl viso pikto galvijus suskaičiavęs, — ar nepraganė<br />
bežliumbdamas varlys.<br />
Aleksiukas buvo darbštus vaikas, <strong>ir</strong> aplinkinių kaimų ūkininkai mielai samdė jį. Žinojo, kad<br />
tas, bandą ganydamas, tikrai neužmigs, o kad labai jau namų pasiilgsta, — niekis.<br />
Kai po dienos darbų sumigdavo ūkininko šeimyna, Aleksiukas tyliai nuslinkdavo nuo krosnies<br />
<strong>ir</strong> bėgdavo namo, į Budriškius. Namo... Nors minutėlei prisiglausti prie lietum <strong>ir</strong> vėju kvepiančių<br />
motinos rankų, nors valandėlei pasėdėti ant gimtų namų slenksčio. O paskui — tebūnie kas bus!<br />
Na <strong>ir</strong> kas, kad ūkininkas už tokius naktinius žygius ausį skaudžiai nusuks, ar plaukus papeš?<br />
Užtat jis buvo namuose, kur tokia kvapni barščių sriuba <strong>ir</strong> tokios miltingos didelės bulvės.<br />
Suprato Aleksiukas, kad bloga būti mažam <strong>ir</strong> silpnam, ot, jeigu būtų stiprus, ne tik buožę, bet<br />
<strong>ir</strong> pasakų drakonus nugalėtu...<br />
Vakarais, kada Aleksiukas m<strong>ir</strong>kydavo vandenyje ražienų subadytas, perštinčias kojas, motina,<br />
ant pečių uždėjusi ranką, tardavo:<br />
— Gal neilgai tau, Aleksiuk, teks buožėm nugarą lenkti. Rasi, geresnių laikų sulauksime...<br />
Atėjo 1938-ieji metai. Aleksiukas jau visai į Aleksą išaugo, <strong>ir</strong> kaimo vaikai jau nebedrįsta jo<br />
piemeniu vadinti. Tėvas žadėjo Aleksą leisti mokytis kalvystės amato pas Pozniaką.<br />
Ir taip vieną ankstyvą rytmetį Aleksas, savo kuklią mantą susikrovęs, iškeliavo į Tryškius,<br />
prisistatė kalvystės „meistrų meistrui” Pozniakui. Paauglys meistrui patiko.<br />
Meistras Alekso nebarė, nestumdė, leido jam dumples papūsti, paprašė padėti <strong>ir</strong> arklį<br />
pakaustyti. Bet labiausiai Aleksas laukdavo tų dienų, kai sus<strong>ir</strong>inkę prie kalvės, miestelio vyrai<br />
apie naujus laikus prašnekdavo. Pakalbėdavo jie <strong>ir</strong> apie neramumus pasaulyje, apie vokietį, kuris<br />
vis nerimsta. Tada daug kas iš sus<strong>ir</strong>inkusiųjų prisimindavo p<strong>ir</strong>mąjį pasaulinį karą, per kurį tiek<br />
daug artimų <strong>ir</strong> pažįstamų galvas padėjo.<br />
Atėjo ilgai lauktoji diena, Aleksas, „diplomuotas” kalvis, sugrįžo į savo gimtinę. Iš pradžių<br />
kalviavo Šiaudinės dvare, po to d<strong>ir</strong>bo buvusioje K<strong>ir</strong>šos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. Tačiau<br />
1941-aisiais prasidėjo Didysis Tėvynės karas.<br />
Baltaraiščiai, senas „skriaudas” atminę, siautėjo kaimuose <strong>ir</strong> miesteliuose, žudė naujakurius,<br />
komjaunuolius, aktyvistus, naujo gyvenimo kūrėjus. Neramu pasidarė. Ir Aleksui teko sugrįžti<br />
pas tėvus, į gimtąsias Ka<strong>ir</strong>iškių apylinkes. Ir Ka<strong>ir</strong>iškiuose tai vienur, tai kitur sutratėdavo<br />
automatai, šiurpiai nakties tyloje nuaidėdavo riksmas. Liejosi nekaltų žmonių kraujas. Šiaudinės<br />
miškas priglaudė Alekso pusbrolį Joną, kuris baltaraiščiams „prasikalto” tik tuo, kad kaimo<br />
jaunimui organizuodavo šokius, o kartais sakydavo ugningas kalbas apie naują, geresnį<br />
gyvenimą.<br />
Žmonės, išgąsdinti Šiaudinės miško tragedijos, nakčiai kuo tv<strong>ir</strong>čiau užsisklęsdavo duris, o<br />
dieną stengėsi būti būryje — gal neišdrįs baltaraiščiai už žemės lopinėlį kraujo gerti.<br />
Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dv<strong>ir</strong>ačiais iš Tryškių. Buvo liepos pabaiga.<br />
Švietė karšta saulė, žieduose dūzgė bitės. Buvo ramu, tylu, <strong>ir</strong> nesinorėjo tikėti, kad kažkur<br />
sproginėja bombos, dega miestai <strong>ir</strong> kaimai, žūsta žmonės. Iš Balsių miškelio išn<strong>ir</strong>o keli<br />
baltaraiščiai, pastojo jiems kelią, liepė nulipti nuo dv<strong>ir</strong>ačių. Pavedėję keletą žingsnių keliuku, jie<br />
Miltiniui pasakė nešdintis, o Aleksui metė:<br />
— Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos.<br />
Negera nuojauta suspaudė Aleksui š<strong>ir</strong>dį, tačiau bėgti nebuvo kaip — ginkluoti baltaraiščiai<br />
kaipmat paleis pavymui kulką. Reikėjo paklusti.<br />
Reikėjo laimėti nors laiko, kad galėtum galvoje surikiuoti pakrikusias mintis <strong>ir</strong> nuspręsti, ką<br />
daryti.<br />
Kai baltaraiščiai priėjo miškelį, Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus.<br />
<strong>Du</strong>obę kasė du 8-9 metų žydų tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
kartono fabriko darbininko lavonas.<br />
7
— Lipk į duobę <strong>ir</strong> kask, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui.<br />
Kasė Aleksas.<br />
— Na, užteks. Ne toks jau darbininkas esi, — sakė banditų padlaižys Urbonas. — Geriau<br />
pasižiūrėk, kaip žydukus „krikštysime”...<br />
Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono <strong>ir</strong> liepė bučiuoti. Vaikai bijo, verkia, klykia...<br />
Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako:<br />
— Dar nelabai raudonas esi, dumk namo. Bet kitą kartą...<br />
Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo.<br />
Paskui atėjo 1944-ieji. Aleksą pašaukė į Tarybinę Armiją. Neilgas tasai kareivio mokslas. Po<br />
to perkėlė į K<strong>ir</strong>ovą, <strong>vėliau</strong> į Mažeikius. Apsistojo Lūšės miškuose, kur kasdien karius mokė<br />
įva<strong>ir</strong>ių karinių gudrybių. Aleksas nesunkiai perprato visą sudėtingą karo techniką, per pratybas jį<br />
vadas gyrė. Dar trys senųjų Raubutų sūnus — Anatolijus, Fiodoras, Viktoras — gynė Tėvynę. Iš<br />
pradžių broliai net vienoje kuopoje buvo, tačiau kartą vadas pasakė:<br />
— Reikia išsk<strong>ir</strong>ti brolius į sk<strong>ir</strong>tingas kuopas. Dar pak<strong>ir</strong>s priešo kulka visus keturis iš karto.<br />
Iš čia, iš Lūšės miškų, visi kariai <strong>ir</strong> buvo pasiųsti į frontą.<br />
O hitlerininkai Latvijoje įn<strong>ir</strong>tingai priešinosi. Dėl kiekvienos žemės pėdos. Tačiau artileristai,<br />
kurių kuopoje buvo <strong>ir</strong> Aleksas juos apipildavo kulkų, sviedinių kruša. O apsupties žiedas vis<br />
standžiau veržė priešus. Fašistai pasidavė.<br />
Braukė Aleksas nuo kaktos prakaitą, neįgudusiom rankom suko suktine <strong>ir</strong> žiūrėjo, kaip<br />
nugalėti vokiečiai meta į krūvą šautuvus, granatas, pistoletus. Geroka krūva išaugo<br />
„užkariautojų” ginklų.<br />
Dar teberūko pamušti priešo pabūklai, dar garavo sviedinių išrausta žemė, kai buvo gauta<br />
komanda žygin. Artileristai buvo išvargę, bet linksmi. O po kelių dienų išrikiavo kuopos vadas<br />
karius <strong>ir</strong> pranešė:<br />
— Pergalė! Vokietija kapituliavo!<br />
Vokiškieji fašistai buvo nugalėti, tačiau dar kariavo japonai. Reikėjo duoti <strong>ir</strong> jiems atk<strong>ir</strong>tį.<br />
Aleksas su broliais buvo pasiųstas į Turkmėniją. Čia brolis Viktoras m<strong>ir</strong>ė. Palaidojo jį ten, kur<br />
vėjas, tarp smėlio barchanų įsisupęs, amžinybės dainą niūniuoja...<br />
Grįžo Aleksas Raubutas į Ka<strong>ir</strong>iškius 1946 metų gegužį.<br />
1954 metais sėdo prie traktoriaus va<strong>ir</strong>olazdžių. Ir taip — iki pensijos. 27-eri metai jis, tartum<br />
būtų ištikimo kario priesaiką davęs, arė <strong>ir</strong> sėjo ją, gimtąją žemę, nesiskųsdamas <strong>ir</strong> nedejuodamas,<br />
kad sunku, kad negera, kad galėtų jį pakeisti jaunesni, stipresni. Ir žemė buvo dosni. Kiekvieni<br />
metai atseikėdavo vis didesnį derliu, vis geriau, šviesiau pradėjo gyventi gimtųjų Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
žmonės. Dėl to buvo verta kovoti. Dėl to yra verta gyventi.<br />
Ir kentėti, kad jaustum, kaip žemė pavasario žiedais <strong>ir</strong> rudens laukų dosnumu dėkoja tau <strong>ir</strong><br />
kitiems už š<strong>ir</strong>dies kaitrą, dalinamą metu metais, už prakaito lašus. Gražūs gimtinės laukai,<br />
gražios prošal skubančios dienos. Dėl jų — tokių nuostabių — verta gyventi...<br />
Rozga Leopoldas. Žygdarbių pėdsakais: 6. Ka<strong>ir</strong>iškiai // Vienybė. — 1984. — Spal. 11. —<br />
Tekste: 1942—1944 m. Degimai, Kapėnai.<br />
Almanienė Julija. Šeštinių vakarą // Vienybė. — 1989. — Geg. 13. — Tekste: Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
Apžadų senkapis. Atstatytas J. Dabšio kryžius. — Visas tekstas:<br />
Gegužės 4 dieną — Šeštinės. Tai sena katalikiška šventė, turinti gilias tradicijas. Nuo Šeštinių<br />
jau būdavo galima rengti gegužines, linksmintis laukuose, pamiškėse.<br />
Tą vakarą prie Apžadų senkapių Ka<strong>ir</strong>iškiuose žmonės sus<strong>ir</strong>inko ne tik pasilinksminti.<br />
Persitvarkymo Sąjūdžio Ventos grupės vyrų dėka buvo atstatytas J. Dabšio, buvusio Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
g<strong>ir</strong>ininkijos eigulio, kryžius. Kryžių jis pastatė 1987 metais. Tais pačiais metais kryžius buvo<br />
nuverstas, motyvuojant, kad kapinaitės — valstybės saugojamas objektas. Praėjo tik metai, <strong>ir</strong> štai<br />
kryžius atstatytas. Kryžiaus šventinimo apeigose dalyvavo Viekšnių <strong>ir</strong> Akmenės parapijų<br />
klebonai. Giedant <strong>Lietuvos</strong> himną, pakeliama tautinė vėliava. Praeitais metais ją Basių šeima<br />
gavo iš Australijos <strong>ir</strong> padovanojo Ventos sąjūdininkams. Vėliavą taip pat pašventino.<br />
Kryžių griovimo laikas baigėsi, šitas gražus medinis kryžius dabar turėtų stovėti ilgai, ilgai...<br />
Ant kryžiaus yra užrašas: „S. J. Dabšių <strong>ir</strong> 1941—1950 m. žuvusių šiose vietose atminimui”.<br />
8
Tą vakarą po šventų apeigų buvo surengta gegužinė. Grojo kaimo kapela, šokome senus<br />
šokius... Šoko pavargusios mamytės, šoko jaunimas. Buvo <strong>ir</strong> smagu, <strong>ir</strong> graudu: tiek metų jau<br />
nesame matę tikros kaimo gegužinės. Ir žmonių tą gražų vakarą Ka<strong>ir</strong>iškiuose sus<strong>ir</strong>inko apie<br />
penkis šimtus. Organizuotai iš Ventos atvyko didelė grupė Statybinių medžiagų kombinato<br />
darbuotojų, kartu su jais — kolektyvo vadovas P. Leonaitis. Gegužinėje grojo SMK kaimo<br />
kapela. Daug žmonių suvažiavo iš Viekšnių <strong>ir</strong> aplinkinių kaimų.<br />
Gyvenimas rieda savo keliu. Jis ne tik nusineša, bet <strong>ir</strong> duoda. Ačiū už Šeštinių vakarą jo<br />
organizatoriams.<br />
Julija Almanienė. Jono Brenciaus nuotrauka.<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 21.<br />
— Tekste: Socialdemokratai <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiai, V. S<strong>ir</strong>utavičius.<br />
Rozga Leopoldas. Ka<strong>ir</strong>iškių pramonės likimas // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 7: <strong>ir</strong><br />
nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
Gyvenime apstu paradoksų. Vienas iš jų — kad milžiniškai tobulėjant mokslui <strong>ir</strong> technikai,<br />
braunantis į gamybą naujovėms, nebemokame d<strong>ir</strong>bti. Tiksliau — vaizduojame d<strong>ir</strong>bančius, bet<br />
nebekreipiame dėmesio į savo darbo pasekmes bei kokybę. Jau rašėme, kad Dabikinėje iki 2-ojo<br />
pasaulinio karo buvo didžiausia Lietuvoje pieno perd<strong>ir</strong>bimo bendrovė, perd<strong>ir</strong>bdavusi iki 6,5<br />
milijono litrų pieno per metus. O vanduo Dabikinės upėje buvo skaidrus, akmeniškiai kaip<br />
niekur nieko joje maudydavosi. Dabar pieninėje tobulesni įrengimai, o upė jau ne šiaip užteršta,<br />
bet sm<strong>ir</strong>dėte sm<strong>ir</strong>di <strong>ir</strong> baigia užželti.<br />
Toks pat paradoksas <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Kad popieriaus pramonė dabar yra didžiausia vandenų<br />
teršėja, visi žinome. Žalieji ne kartą piketavo šios šakos įmones, tik užėjęs popieriaus badas<br />
privertė mus susitaikyti su likimu. O<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose, prie V<strong>ir</strong>vytės upės, daugelį metų veikė kartono fabrikas, o upė buvo švari,<br />
žuvinga. Dabar fabriko seniai nebėra, tuo tarpu <strong>ir</strong> ši upė baigia sunykti nuo teršalų.<br />
Bet ne vien ekologijos paradoksas šį kartą atvedė mane į Ka<strong>ir</strong>iškius. Rūpėjo detaliau sužinoti,<br />
kaip atokiame Žemaitijos kaime veikė tokio pobūdžio įmonė, kurią nūnai daugelis jau yra<br />
pam<strong>ir</strong>šę.<br />
Liaudies teatro režisierė S. Niūniavaitė padėjo sus<strong>ir</strong>asti du senus Ka<strong>ir</strong>iškių gyventojus —<br />
septyniasdešimties metų Stasį Pranauską <strong>ir</strong> trejais metais už jį jaunesnį Stasį Marčių, su kuriais<br />
lietingą pavakarę ilgai šnekėjomės apie buvusį fabriką. Jau po karo jiedu toje įmonėje d<strong>ir</strong>bo <strong>ir</strong><br />
daug ką pamena..<br />
Pasak mano pašnekovų, Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininkas Vladas S<strong>ir</strong>utavičius išplėtė čia stovėjusį<br />
malūną <strong>ir</strong> jame įrengė kartono fabriką. Toks fabrikas buvęs <strong>ir</strong> kaimyniniame Kapėnų kaime, jį<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius taip pat įsigijo, bet ilgainiui gamyba buvo sutelkta Ka<strong>ir</strong>iškiuose, o Kapėnuose<br />
liko lyg <strong>ir</strong> pagalbinis cechas, kuriame maldavo medieną.<br />
Gamindavę ka<strong>ir</strong>iškiečiai įva<strong>ir</strong>ių markių <strong>ir</strong> storumo kartoną, netgi specialiai impregnuotą —<br />
lagaminams.<br />
Kaip <strong>ir</strong> iš ko gamindavo?<br />
Aplinkinių kaimų ūkininkai priveždavo popiermalkių, kurias fabriko <strong>ir</strong> dvaro savininkas<br />
užp<strong>ir</strong>kdavo aplinkiniuose miškuose. Ūkininkams žiemą, kai sumažėja ūkio darbų, medienos<br />
vežimas į fabriką būdavo papildomas uždarbis, nes mokėdavo gerai. Atvežtas metrines eglines<br />
malkas nužievindavo, supjaustydavo maždaug pusmetriniais strypais <strong>ir</strong> dėdavo į didžiulį katilą,<br />
kuriame garu šutindavo, pasak mano pašnekovų, gal po 8 valandas. Net po 12 kietmetrių vienu<br />
ypu sukraudavę. Paskui tokią v<strong>ir</strong>tą medieną specialiomis g<strong>ir</strong>nomis sumaldavo. Išfiltruotą<br />
medienos masę paskui leisdavo ant gelumbe padengtų volų, suformuotus lapus presais<br />
išspausdavo, kad neliktų vandens, <strong>ir</strong> džiovindavo, o išdžiovintus <strong>ir</strong> išlygintus partijomis veždavo<br />
į Tryškių ar Papilės geležinkelio stotis. Ka<strong>ir</strong>iškių fabrikas kartoną tiekdavęs ne tik Lietuvai, bet<br />
nemažai eksportuodavęs į Angliją, vadinasi, žemaitiškas kartonas atlaikydavo konkurenciją<br />
pasaulinėje rinkoje.<br />
Fabrike d<strong>ir</strong>bdavę apie 60 žmonių, buvo d<strong>ir</strong>bama visą parą — 3 pamainomis, <strong>ir</strong> visą gamybą<br />
bei produkcijos apskaitą tvarkė vienintelis žmogus — vedėjas. Fabriko įrengimus suko upė per<br />
9
transmisiją, tačiau kartais trūkdavo vandens, ypač vasarą arba viduržiemy, tad ilgainiui<br />
savininkas iš kažin kokio laivo nup<strong>ir</strong>ko variklį.<br />
— O vis dėlto kaip išsaugojo V<strong>ir</strong>vytę? — neduodu ramybės savo pašnekovams.<br />
Gal <strong>ir</strong> keista atrodys, bet būtent kanale, kuriuo iš fabriko vandenį V<strong>ir</strong>vytėn nuleisdavę, žuvies<br />
knibždėte knibždėdavę. Be to, porina S. Marčius <strong>ir</strong> S. Pranauskas, kadaise žmogus protingai<br />
buvo <strong>ir</strong> upes įkinkęs sau tarnauti. V<strong>ir</strong>vytėje ar ne kas penketas kilometrų vis malūnai stovėjo<br />
— Tryškių, Balsių, Ka<strong>ir</strong>iškių, Skleipių, Gudų. O kur malūnas — ten užtvanka, natūralus<br />
baseinas vandeniui nusistoti <strong>ir</strong> išsivalyti be jokių centrifugų <strong>ir</strong> aeravimo priemonių. O pavasarį,<br />
kai upė plačiai išsiliedavo, dumblą išnešdavo į lankas, po to senvagėse mailiaus t<strong>ir</strong>šta būdavę. O<br />
dabar tvenkiniai sugriuvę, malūnų nebereikia, upė, darbo nebeturėdama, glaudžiasi siaurutėje<br />
beužželiančioje vagelėje. Čia pat <strong>ir</strong> visi teršalai sutekėję nusėda. Iš kur bus tas vandens<br />
švarumas?<br />
Pokario metais tie patys tvenkiniai dar elektrinių turbinas suko. Tiesa, nedaug anuomet tos<br />
elektros reikėjo, tačiau dabar, kai imame agituoti net už vėjo turbinas, juokinga, kad užm<strong>ir</strong>štame<br />
savo upes, kurios už vėją kur kas galingesnės <strong>ir</strong> pastovesnės.<br />
Na, o tolesnis fabriko likimas? 1940-aisiais, užtekėjus „Stalino saulei”, kaip <strong>ir</strong> visas privatus<br />
turtas, buvo nacionalizuotas <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių dvaras. Jame įsikūrė tarybinio ūkio centras, o<br />
suvalstybintas fabrikas d<strong>ir</strong>bo kaip d<strong>ir</strong>bęs. Hitlerinės okupacijos metais — taip pat, <strong>ir</strong> dar pokario<br />
metais, iki pat 1960-ųjų, tarp rajono pramonės įmonių buvo minimas Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrikas.<br />
Tiesa, kuo toliau, tuo labiau smuko jo našumas <strong>ir</strong> pelningumas. Minėjome, kad kadaise fabrikui<br />
valdyti užteko vieno žmogaus. Bolševikinė valdžia su tokia „netvarka”, suprantama, negalėjo<br />
taikstytis. Koks fabrikas be administracijos? Vadinasi, reikia ne tik v<strong>ir</strong>šininko, bet <strong>ir</strong> buhalterijos,<br />
normuotojų, brigadininkų, sargų <strong>ir</strong> dar kitokių prievaizdų pulko. O paskui užėjo stambinimo<br />
manija. Kaip čia dabar toks fabrikėlis d<strong>ir</strong>bs pats sau vienas? Ne, jis turi priklausyti kokiam nors<br />
susivienijimui. Prisk<strong>ir</strong>tas didesniems popieriaus fabrikams, jis tapo nepatogus — v<strong>ir</strong>šininkams <strong>ir</strong><br />
revizoriams toli važinėti, tad netrukus jie atsikratė, perdavė Akmenės rajonui, kuris galutinai<br />
įmonę <strong>ir</strong> nugyveno: juk broliai iš rytų garantavo, kad lietuviams visko užteks iki kaklo, tik štai<br />
pavysime <strong>ir</strong> pralenksime amerikonus, <strong>ir</strong> kaip rojuj gyvensim. Vietoj nemokamos upės jėgos buvo<br />
atvesta elektra, vietoj malkų <strong>ir</strong> medžio atliekų imtas deginti atvežtinis skystas kuras, pagaliau <strong>ir</strong><br />
pačiam rajonui to kartono nereikėjo, o čia rūpinkis pagaminti, rūpinkis, kur padėti, rūpinkis<br />
kontroliuoti bei revizuoti. Geriau nereikia.<br />
— Taip 1960-ųjų gegužės 30 dieną pats <strong>ir</strong> užgesinau fabriko katilinę, — atsidūsta<br />
S. Pranauskas.<br />
Buvo likviduota dar viena kapitalizmo atgyvena mūsų rajone, vadinasi, pasiektas dar vienas<br />
įspūdingas socializmo laimėjimas.<br />
Kiek tokių „laimėjimų” pergyveno Lietuva! Reikia tik stebėtis, kaip visi elgetomis netapome.<br />
Rozga Leopoldas. Išnaudotojas, kuriam tartume ačiū: Keli štrichai buvusio Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
dvarininko Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus portretui // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 28, [...]. — Tekste:<br />
Kalbėdamiesi apie buvusį Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabriką, užsiminėme <strong>ir</strong> apie jo anuometinį<br />
savininką Vladą S<strong>ir</strong>utavičių, tenykščio dvaro paskutinį šeimininką. Žmonėms, prisimenantiems<br />
tą nebejauną žmogų, kuris su dukra ateidavo į darbininkams suorganizuojamas gegužines, o<br />
sutikęs darbininką, ką nors sunkaus keliantį į vežimą, sukrusdavo, tardamas, „neskubėk, <strong>ir</strong> aš<br />
prikibsiu”, jo paveikslas niekaip nesisieja su tiek metų mums p<strong>ir</strong>štu išnaudotojo stereotipu. Nesu<br />
iš vietinių žmonių g<strong>ir</strong>dėjęs, kad S<strong>ir</strong>utavičius būtų ką nuskriaudęs ar apgavęs, kad nebūtų padėjęs<br />
bėdoje. Bet jau <strong>ir</strong> anuometiniai ka<strong>ir</strong>iškiečiai taip nedaug ką apie savo poną žinojo. Ne visi žinojo,<br />
kad jis buvo vienas iš tų, kurie atėjo į <strong>Lietuvos</strong> kultūrą su antrąja tautinio atgimimo banga <strong>ir</strong><br />
buvo prie <strong>Lietuvos</strong> valstybingumo atkūrimo ištakų.<br />
Vladas S<strong>ir</strong>utavičius gimė 1877 metų balandžio 5 dieną Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Nuo mažens buvo gabus<br />
mokslui, <strong>ir</strong> tėvai nešykštėjo išlaidų jo lavinimui. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje jos klestėjimo<br />
metais, kai čia žinių sėmėsi būsimasis lietuvių literatūros žadintojas Povilas Višinskis <strong>ir</strong> kiti<br />
būsimieji šviesuoliai, patriotai. Likimas lėmė, kad būtent jis, S<strong>ir</strong>utavičius, su taip pat gimnazistu<br />
Antanu Kviatkovskiu taps p<strong>ir</strong>maisiais korepetitoriais trims guviems berniūkščiams,<br />
bes<strong>ir</strong>uošiantiems į šią gimnaziją. Vėliau tie berniūkščiai taps visai Lietuvai žinomais <strong>ir</strong><br />
10
gerbiamais profesoriais B<strong>ir</strong>žiškomis, <strong>ir</strong> jau ne tik vaikystės prisiminimai, bet <strong>ir</strong> <strong>Lietuvos</strong> laisvės<br />
siekiai juos vienys <strong>ir</strong> trauks į būrį. Štai kaip <strong>vėliau</strong> Mykolas B<strong>ir</strong>žiška, vienas p<strong>ir</strong>mųjų <strong>Lietuvos</strong><br />
akademikų, Vasario 16-osios akto signataras, prisimins jų pažinties užuomazgą:<br />
„Dar 1894 m. vasarą pamačiau p<strong>ir</strong>muosius Šiaulių gimnazistus: nuo Tryškių Ka<strong>ir</strong>iškių Vladą<br />
S<strong>ir</strong>utavičių <strong>ir</strong> Paragių Gustavą Ivanauskį (Lazdynų Pelėdų brolį). Susitikau su jais pramogoje<br />
Daug<strong>ir</strong>dų Klyšiuose. Nedrįsau su jais kalbėtis — nei su gražiu S<strong>ir</strong>utavičium, nei su žva<strong>ir</strong>aakiu<br />
Ivanauskiu. Judrūs, linksmi, iškalbingi, jie šokdino paneles kaip studentai, <strong>ir</strong> mano tėvas<br />
te<strong>ir</strong>avosi jų dėl gimnazijos tvarkos, kalbėdamas kaip su suaugusiais.”<br />
Baigęs Šiaulių gimnaziją, V. S<strong>ir</strong>utavičius išvyko studijuoti į Peterburgo universitetą, kur jau<br />
studijavo <strong>ir</strong> vargais vadavosi P. Višinskis, P. Gaidelionis, V. Kalnietis, P. Avižonis. Beletristinėje<br />
P. Višinskio biografijoje A. Sprindis rašė: „Dėjosi į būrelį naujų draugų. Gerą įspūdį visiems<br />
paliko p<strong>ir</strong>mametis studentas, naujokas dar jų tarpe Vl. S<strong>ir</strong>utavičius. Atvažiavęs iš Šiaulių<br />
gimnazijos, jis tuoj pritapo prie literatų veiklos. Aukštas kaip kartis, pailgaveidis, aukštyn<br />
sušukuotais plaukais, traukė savo smalsa <strong>ir</strong> gera nuovoka.”<br />
Tai jis p<strong>ir</strong>mas Povilui Višinskiui papasakos apie savo kaimynę Sofiją Pšibiliauskienę,<br />
nelaimingą moterį, bandančią atokvėpio valandėlę imtis plunksnos. Netrukus, keliaudamas per<br />
Žemaitiją <strong>ir</strong> rinkdamas antropologinius duomenis savo moksliniam darbui, P. Višinskis prisimins<br />
šią pavardę, Paragių dvarelio pavadinimą <strong>ir</strong> pasuks iš Viekšnių—Tryškių vieškelio susipažinti,<br />
pats beviltiškai s<strong>ir</strong>gdamas <strong>ir</strong> skursdamas, įkvėps Sofijai jėgų <strong>ir</strong> tv<strong>ir</strong>tybės, ragins <strong>ir</strong> šauks rašyti,<br />
nes to reikia Lietuvai. Jeigu p<strong>ir</strong>mas ačiū dvarininkaičiui būtų už tai, kad pastūmėjo į mokslo kelią<br />
būsimuosius profesorius B<strong>ir</strong>žiškas, tai antras padėkos žodis — už tai, kad padėjo mūsų literatūrai<br />
įžvelgti <strong>ir</strong> išugdyti rašytoją Lazdynų Pelėdą.<br />
Vaikinai tolimame mieste prie Nevos įkūrė „Lietuvių savišalpos draugiją”. Kartu su<br />
P. Gaidelioniu, V. Kalniečiu, A. Macijausku ka<strong>ir</strong>iškietis studentas buvo vienas aktyviausių jos<br />
steigėjų, nesudrebėjo prieš carinės žvalgybos persekiojimus <strong>ir</strong> pavojų būti išmestam. Grįžęs<br />
namo, skubėdavo p<strong>ir</strong>miausia į Meškių dvarelį, kuriame kamavosi S. Pšibiliauskienė, <strong>ir</strong><br />
džiaugdavosi, galėdamas pranešti į Peterburgą, kad Sofija nepalūžo, kad rašo, kad jos žodis vis<br />
brandesnis. Koks tai buvo džiaugsmas patriotams, smaugiamiems lietuviškos spaudos draudimo<br />
varžtų!<br />
Ėjo 1899-ieji metai. Demaskavus „Sietyno” organizaciją, Sib<strong>ir</strong>o tremtin <strong>ir</strong> į kalėjimus pateko<br />
nemažai pažangių atgimimo veikėjų iš Suvalkijos. Nors <strong>ir</strong> žinodamas tai, V. S<strong>ir</strong>utavičius suartėja<br />
su socialdemokratais, iki kaklo pasineria į partinę organizacinę veiklą.<br />
Rozga Leopoldas. „Tokius mačiau 40-uosius...”: Žmonės <strong>ir</strong> likimai // Vienybė. — 1990. —<br />
Rugs. 1: Nuotraukos iš S. Masiulio albumo. [1.] Paskutinė mokslo metų diena — 1949-ųjų<br />
gegužės 18-oji Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Mokytojai Rozalija <strong>ir</strong> Stasys Masiuliai tarp savo auklėtinių<br />
(nuotrauka ka<strong>ir</strong>ėje). [2.] Atmintina 1940 metų b<strong>ir</strong>želio 15-oji Kivylių pradinėje mokykloje.<br />
Į Lietuvą kaip tvanas plūsta TSRS okupacinė kariuomenė, o čia — mokslo metų užbaigtuvės.<br />
Dešinėje sėdi Alsių mokytojai Masiuliai, iš ka<strong>ir</strong>ės — Kivylių mokyklos vedėja Ona Šiaučiūnienė<br />
su vyru (po metų abu ištremti į Gulagą). — Visas tekstas:<br />
MOKYTOJO Stasio Masiulio namelis Ka<strong>ir</strong>iškiuose — tiesiai prieš devynmetę mokyklą.<br />
Rudenį, kai mokyklos kiemas prisipildo vaikų, guvus jų klegesys veržiasi pro langus,<br />
gaivindamas tiek prisiminimų. Bet dabar, vasarą, mokykla tuščia, <strong>ir</strong> mokytojas, jau bene<br />
šešiolikti metai senatvės <strong>ir</strong> ligos pr<strong>ir</strong>akintas prie lovos, per dienas žvelgia į tuščią kiemą <strong>ir</strong> siaurą<br />
keliuką, kuriuo retkarčiais praeina kaimynai, gyvenantys pakalnėje stovinčiuose aštuonbučiuose<br />
namuose. Namiškiai užsiėmę ūkio darbais, tad lieka kasdieninis informacijos šaltinis — radijas,<br />
laikraščiai, kuriuos godžiai <strong>ir</strong> kruopščiai perskaito. Visą gyvenimą įpratęs sekti politikos įvykius,<br />
ar gali likti abejingas dabar, kai, regis, kiekviena diena Lietuvai — lemiama? Blaivus protas<br />
skuba analizuoti, vertinti, o šviesi atmintis padeda lyginti, ieškoti analogijų tarp dabarties <strong>ir</strong><br />
praeities, kartu su jaunyste nuskubėjusios į neaprėpiamus tolius.<br />
Šį kartą pas mokytoją buvome užsukę liepai baigiantis, kai artinosi <strong>Lietuvos</strong> valstybingumo<br />
laidotuvių 50-metis <strong>ir</strong> TSKP šalininkai rengėsi minėti šią datą kaip džiaugsmingą šventę. Tad <strong>ir</strong><br />
pokalbis su šeimininku bematant nukrypo į anuos metus. Gimęs <strong>ir</strong> augęs Rygoje, baigęs tenykštę<br />
lietuvių gimnaziją, kurioje mokytojavo <strong>ir</strong> J. Paleckis, <strong>ir</strong> nemažai kitų žinomų ano meto žmonių,<br />
11
S. Masiulis 1940-ųjų metų pavasarį persikėlė į Lietuvą <strong>ir</strong> pradėjo mokytojauti buvusioje Alsių<br />
pradinėje mokykloje. Čia <strong>ir</strong> užklupo atmintina b<strong>ir</strong>želio 15-oji, kai Lietuvą užplūdo Raudonosios<br />
armijos pulkai.<br />
Dabar aršiausi tarybų valdžios <strong>ir</strong> socializmo šalininkai kaip svarbiausią kortą meta priekaištą,<br />
kad anuomet lietuviai svetingai, su gėlėmis sutiko rusų karius.<br />
— Man iš to meto atmintyje liko didelis žmonių nerimas, sumišimas, — kalba senasis<br />
mokytojas. — Dėl svetingumo — tai <strong>Lietuvos</strong> vyriausybė juk <strong>ir</strong> ragino gyventojus raudonąją<br />
kariuomenę sutikti svetingai, neįžeidinėti. Be to, daugelį apgavo tarybinių vadovų klasta —<br />
Vilniaus krašto atidavimas buvo kaip saldainis vaikui. O iš tikro š<strong>ir</strong>dyse buvo slogi nuojauta: kas<br />
dabar bus — <strong>ir</strong> su mumis, <strong>ir</strong> su Lietuva?<br />
Tuo metu iš Klaipėdos į Vilnių buvo perkeltas mokytojų institutas <strong>ir</strong> jame surengti mokytojų<br />
kursai. Į 120 pedagogų grupę, kurioje daugiausia buvo Vilniaus krašto atstovų, pateko <strong>ir</strong> jaunasis<br />
Alsių mokytojas. Keturis mėnesius išbuvo Vilniuje, bene nuo b<strong>ir</strong>želio 20-osios. Matė<br />
demonstracijas, buvo į jas varomas. Institutas buvo prie Aušros vartų, kasdien tekdavę pereiti<br />
Gedimino aikštę, judriomis senamiesčio gatvelėmis. Senoji gražuolė Katedra tebebuvo<br />
pasipuošusi įstabiosiomis skulptūromis ant stogo. „Einam vieną rytą — aplink Katedrą krūvos<br />
skeveldrų. Visi baugščiai da<strong>ir</strong>osi, žiūri galvas užvertę — ant stogo tuščia. „Naktį tanketės<br />
atvažiavo <strong>ir</strong> lynus užkabinę nuvertė”, — g<strong>ir</strong>dime pusbalsiu šnekančius. Gal kokios dvi savaitės<br />
tebuvo praėję naujos santvarkos, prisimena mokytojas.<br />
Kaip kursantui, S. Masiuliui teko dalyvauti p<strong>ir</strong>majame naujosios valdžios sušauktame<br />
mokytojų su važiavime. Buvo liepos pradžia. „Anuomet visoje Lietuvoje buvo apie 10<br />
tūkstančių mokytojų. Nerinko delegatų, galėjo važiuoti visi, kas norėjo. Ir mes, kursantai,<br />
atvažiavome į Kauną. Sus<strong>ir</strong>inko pilna Halė. Na, sveikino pionieriai, prezidiume Paleckis,<br />
Gedvilas, Venclova, tuometinis švietimo komisaras. Dekanozovas buvo ar ne — nepažinom<br />
tuomet. Jaunas buvau tuomet, nelengva buvo orientuotis. Bet įtampa jautėsi, nekėlė entuziazmo<br />
pranešimai, kaip auklėsim vaikus „marksizmo, leninizmo <strong>ir</strong> stalinizmo dvasioje”. Mažeikių<br />
mokyklų inspektorius Velička pašnibždom <strong>ir</strong> sako: himną giedos! Ir iš tiesų, po privalomojo<br />
Internacionalo visa salė galingai užtraukė: „Lietuva, Tėvyne mūsų...” Salėje vienybė, o<br />
prezidiume — sąmyšis. Kurie stovėjo — sėdasi, vėl stojasi...<br />
Po suvažiavimo <strong>ir</strong> prasidėjo mokytojų atsijojimas, išg<strong>ir</strong>sdavome — ten dingo mokytojų<br />
šeima, kitur — vėl išvytas buvęs kolega.”<br />
Alsių mokytojas tebebuvo jaunas, naujokas dar Lietuvoje, tad <strong>ir</strong> „nuodėmių” nespėjęs tiek<br />
sukaupti. Bet <strong>ir</strong> naujokas konfliktų neišvengė.<br />
Buvo vėlyvas 1940-ųjų ruduo, imta ruoštis 1941 metų sausio mėnesį įvyksiantiems TSRS<br />
Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimams. Sargė, valydama mokytojo kambarėlį, iš už<br />
spintos ištraukė Kristaus paveikslą <strong>ir</strong> pam<strong>ir</strong>šo vėl paslėpti. O čia atvažiavo politrukas iš<br />
apskrities, ruselis. Nors mokytojo nebuvo, bet į jo butą svečias užėjo <strong>ir</strong>, pamatęs paveikslą,<br />
pasite<strong>ir</strong>avo sargės: „Kas čia toks?” Ogi Dievas, prasčiokiškai atsakiusi moteriškė, nieko pikto<br />
nemanydama. Klasėje nieko peiktino neradęs, politrukas, gal apskrities partijos komiteto<br />
tarnautojas, išvyko savo keliais. Paskui, po keleto savaičių, buvo apskrities mokytojų<br />
konferencija. Ir joje vienas iš apskrities vadų pareiškia: „Yra, draugai, mūsų apskrityje dar tokių<br />
mokyklų, kur ant sienos Kristaus paveikslas, o po juo — Lenino. Aš tokį mokytoją pavadinčiau<br />
šarlatanu. Negali toks d<strong>ir</strong>bti mokykloje!” Pavardės nei mokyklos nemini, pasakoja mokytojas,<br />
manau, kad gal ne apie mane. Bet dar po kelių mėnesių, jau pavasarį, vėl gavau pylos, jau<br />
konkrečiai. Ir vėl tas pats melas. Reikėjo atp<strong>ir</strong>kimo ožių.<br />
Bet masinių trėmimų dienomis jaunąjį Alsių mokytoją aplenkė baudėjų ranka — nespėjo ar<br />
turėjo viltį „perauklėti”.<br />
O 1944-aisiais vėl sugrįžusi bolševikų valdžia S. Masiulį perkėlė į dar atokesnį Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
kaimą. Revoliucijos <strong>ir</strong> kitokios šventės, rinkimai, paskolų rinkimo kampanijos — visi šie darbai<br />
griūte griuvo ant mokyklos vedėjo pečių, o žmonai — kultūrinis darbas. Be to, reikėjo dviese <strong>ir</strong><br />
po aštuonias dešimtis vaikų mokyti.<br />
Matyt, tiesa, jog kasdieną kalant žmogui į galvą kad <strong>ir</strong> absurdiškiausius dalykus, ilgainiui<br />
pavyksta įtikinti. Taip <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių mokytojas, kadaise patikėjęs, kad partija — „epochos protas,<br />
garbė <strong>ir</strong> sąžinė”, tapo jos eiliniu sraigteliu. Kaip raštingiausias kaimo žmogus, daugelį metų buvo<br />
12
enkamas p<strong>ir</strong>minės partinės organizacijos sekretorium, tvarkėsi gerai, atvažiavę vizituoti partijos<br />
komiteto pareigūnai galėjo ramiausiai meškerioti V<strong>ir</strong>vytėje. „Tiek metų ištarnavau — <strong>ir</strong> ką<br />
užtarnavau? Va, ubagystę, — skėsteli rankomis mokytojas. — Kad nors pasiligojusiam būtų<br />
kelialapį į sanatoriją pasiūlę. Aplankyti niekas neaplankė, tik dabar porą kartų instruktorius<br />
V. Kenstavičius užsuko.”<br />
Taip <strong>ir</strong> bėga mokytojo dienos, klausantis TSRS, Rusijos deputatų suvažiavimų, <strong>Lietuvos</strong><br />
Aukščiausiosios Tarybos sesijos posėdžių — radijas liko vienintelė v<strong>ir</strong>kštelė, siejanti su<br />
gyvenimu po to, kai santvarka žmogų kaip citriną išspaudė <strong>ir</strong> užm<strong>ir</strong>šo.<br />
— Neskubėk išvažiuoti, — laikė <strong>ir</strong> mane senasis mokytojas, — juk jau dešimt metų, kai<br />
nebuvai...<br />
Iš tiesų. Kol rengėm politines akcijas, kol sakėm kalbas, — kiek tokių, kaip Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
mokytojas S. Masiulis, buvo <strong>ir</strong> tebėra užm<strong>ir</strong>šti, nesusilaukiantys šilto žodžio, neturintys su kuo<br />
išsikalbėti. O juk kiekviena santvarka, kiekviena valstybė turėtų tarnauti žmogui, o ne žmogus —<br />
valdymo mašinai. Ar ne taip nueina į užmarštį reikšmingiausi tautos <strong>ir</strong> Tėvynės istorijos faktai, ar<br />
ne taip išblėsta po kasdienybės apnašomis tikrasis žmoniškumas?<br />
Imbrienė Vilhelmina. Po dvarus pasižvalgius... // Vienybė. — 1991. — Lapkr. 2: <strong>ir</strong><br />
nuotraukos. — Tekste minimi <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių, Pav<strong>ir</strong>vytės, Kapėnų, Boguslavo <strong>dvarai</strong>.<br />
Automobilių kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio <strong>ir</strong> kitų Matematikos <strong>ir</strong><br />
informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis <strong>Lietuvos</strong> žemėlapis]. — 1992. —<br />
Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis:<br />
Eil. Vietovė Rytų ilgumos Šiaurės platumos<br />
1 Ka<strong>ir</strong>iškiai 22° 38' 09'' 56° 08' 41''<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija,<br />
1992. — 48 p. — Tekste:<br />
Nuo Paragių nebetoli <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiai, <strong>kaimas</strong>, pokario metais tapęs valstybinio ūkio centrine<br />
gyvenviete. Ka<strong>ir</strong>iškių dvarą šio amžiaus pradžioje valdė Peterburgo technologijos instituto<br />
auklėtinis inžinierius Vladas S<strong>ir</strong>utavičius. Bestudijuodamas Peterburge, jis suartėjo su<br />
P. Višinskiu, P. Avižoniu <strong>ir</strong> kitais žymiais lietuvių kultūros žadintojais, <strong>vėliau</strong> įsijungė į<br />
Socialdemokratų partijos veiklą, buvo vienas iš partijos steigėjų, ideologų <strong>ir</strong> vadovų, parengusių<br />
ją 1905 metų revoliucijai. 1904 m. vasarą Ka<strong>ir</strong>iškių dvare įvyko socialistinės lietuvių<br />
jaunuomenės konferencija, kurioje dalyvavo Mykolas <strong>ir</strong> Vaclovas B<strong>ir</strong>žiškos, J. Šlapelis,<br />
S. Ka<strong>ir</strong>ys, A. Janulaitis, V. Mickevičius (būsimasis Kapsukas) <strong>ir</strong> kiti anuomet žinomi <strong>ir</strong> aktyvūs<br />
politiniai veikėjai. 1905 m. Ka<strong>ir</strong>iškių dvare rasdavo prieglobstį agitatoriai socialistai, tas pats<br />
K. Bielinis. Savo 200 ha dvarą V. S<strong>ir</strong>utavičius tvarkė pažangiai, įveisė olandiškų galvijų,<br />
nudrenavo 119 hektarų žemės, prie V<strong>ir</strong>vytės upės įrengė kartono fabriką, kurio produkciją net<br />
eksportuodavo. V. S<strong>ir</strong>utavičius daug prisidėjo kuriant nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> pramonę, įsteigė<br />
bendrovę, kuri pastatė plytinę Daugėliuose, jo rūpesčiu buvo statomas kultūros centras<br />
Šiauliuose. Valdžią paėmus tautininkams, V. S<strong>ir</strong>utavičius politinėje veikloje nebedalyvavo. 1940<br />
metais Ka<strong>ir</strong>iškiuose <strong>ir</strong> kaimyniniuose bolševikų nacionalizuotuose dvaruose buvo įsteigtas<br />
„tarybinis” ūkis, o 1944 m. vasarą V. S<strong>ir</strong>utavičius pasitraukė į Vakarus. Nemažai buvusio dvaro<br />
pastatų iki šiol išlikę <strong>ir</strong> naudojami ūkio reikalams. Gyventojai geru žodžiu mini V. S<strong>ir</strong>utavičių,<br />
kuris visaip rėmė savo darbininkus, jų vaikams pastatė pradinę mokyklą, o gabesniems padėjo<br />
išeiti <strong>ir</strong> aukštesnius mokslus.<br />
Bučaitė S. Šeštinės // Vienybė. — 1992. — B<strong>ir</strong>ž. 20. — Tekste: „Anot ponios Pralgauskienės,<br />
jos jaunystės laikais Ka<strong>ir</strong>iškių Apžadų kapeliuose sus<strong>ir</strong>inkdavo daug žmonių, atvykdavo <strong>ir</strong> ponai<br />
S<strong>ir</strong>utavičiai. Būdavo didžiulės gegužinės...”<br />
Rozga Leopoldas. Iš socialdemokratų praeities // Vienybė. — 1992. — Rugs. 12. — Tekste:<br />
„Vienas iš aktyviausių partijos kūrėjų <strong>ir</strong> ugdytojų buvo V. S<strong>ir</strong>utavičius, tuomet Peterburgo<br />
13
universiteto studentas, <strong>vėliau</strong> — Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininkas. [...]. Tarpukario metais partijos<br />
leidinius redagavo kitas viekšniškis — neramaus būdo <strong>ir</strong> nelengvo likimo žurnalistas<br />
J. Januškis.”<br />
1941—1952 metų <strong>Lietuvos</strong> tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —<br />
Tekste: Kai kurie žmonės, 1941 metais ištremti iš Ka<strong>ir</strong>iškių:<br />
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti<br />
1 Raščiuvienė Faustina, Leonardo 1912 1941 06 14<br />
2 Raščiūtė Regina, Antano 1935 1941 06 14<br />
3 Vasarevičienė Stanislava, Stanislovo 1905 1941 06 14 1957 12 19<br />
4 Vasarevičius Vitalis, Domo 1935 1941 06 14 1956 01 24<br />
5 Vasarevičiūtė Dalia, Domo 1941 1941 06 14 1957 12 19<br />
6 Vasarevičiūtė Nijolė Dominyka, Domo 1932 1941 06 14 1956 01 24<br />
1941—1952 metų <strong>Lietuvos</strong> tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —<br />
Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Ka<strong>ir</strong>iškių:<br />
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti<br />
1 Deniušis Aleksas, Kazio 1894 1948 05 23 1958 10 10<br />
2 Deniušienė Stefa, Adomo 1913 1948 05 23 1958 10 10<br />
3 Deniušis Antanas, Alekso 1939 1948 05 23 1958 10 10<br />
4 Deniušis Jonas, Alekso 1943 1948 05 23 1958 10 10<br />
5 Deniušytė Danutė, Alekso 1946 1948 05 23 1958 10 10<br />
6 Deniušytė Jadvyga, Alekso 1940 1948 05 23 1958 10 10<br />
7 Deniušytė Marijona, Alekso 1937 1948 05 23 1958 10 10<br />
8 Deniušis Jonas, Vinco 1931 1951 09 20 1958 04 02<br />
9 Gumuliauskienė Julija, Kazio 1898 1949 03 25 1958 06 28<br />
10 Gumuliauskas Augustas, Antano 1924 1949 03 25 1958 06 28<br />
11 Gumuliauskienė Ona, Jono 1924 1949 03 25 1958 06 28<br />
12 Gumuliauskaitė Ona, Antano 1934 1949 03 25 1958 05 04<br />
13 Jakubauskienė Emilija, Prano 1921 1949 03 25 1960 02 19<br />
14 Janauskienė Ona, Felikso 1888 1949 03 25 1960 02 19<br />
15 Janauskaitė Stasė, Prano 1922 1949 03 25 1960 02 19<br />
16 Janauskas Stasys, Stasio 1942 1949 03 25 1960 02 19<br />
17 Šukys Bronius, Jono 1896 1947 12 21 m<strong>ir</strong>ė<br />
18 Šukys Bronius, Broniaus 1937 1947 12 21 1957 08 10<br />
19 Šukys Apolinaras, Broniaus 1939 1947 12 21 1957 08 10<br />
20 Šukienė Anastazija, Mykolo 1897 1947 12 21 1957 08 10<br />
21 Šukytė Adolfina, Broniaus 1937 1947 12 21 1957 08 10<br />
Čib<strong>ir</strong>ienė Janina. Šeštinės // Vienybė. — 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas:<br />
Krikščioniška šventė Šeštinės — Kristaus žengimo į dangų paminėjimo diena. Dalyvaudami<br />
šeštinių procesijoje, tikintieji palydėdavo drauge su apaštalais dangun žengianti Atp<strong>ir</strong>kėją.<br />
Ši šventė, matyt, buvo sutapatinta su gilioje senovėje maždaug tuo metu švęsta<br />
gyvulininkystės švente.<br />
Šeštinės švenčiamos šeštąjį ketv<strong>ir</strong>tadienį po Velykų. P<strong>ir</strong>madienis, antradienis <strong>ir</strong> trečiadienis<br />
prieš Šeštines — vadinamos Kryžiavos dienos. Tomis dienomis tikintieji giedodavo litaniją prie<br />
atsk<strong>ir</strong>ai pastatytų kryžių arba kapinaitėse. Pagiedoję litaniją, giedodavo giesmę, prašydami<br />
giedros ar lietaus, gero derliaus, sveikatos. Po to visi tylomis sukalba po trejus, penkerius ar<br />
septynerius poterius. Per Kryžiavas dienas nebuvo d<strong>ir</strong>bama kai kurių žemės ūkio darbų, ypač<br />
stengdavosi nesėti daržų, nesodinti bulvių. Šeštinių šventėje šeimininkė savo šeimynai v<strong>ir</strong>davo<br />
po 6 pyragiukus, kiaušinius ar šešias kiaulės kojas su ž<strong>ir</strong>niais, gruce, nes tikėjo, kad kiaulės gerai<br />
14
vesis <strong>ir</strong> miltų nepritrūks. Šeštinės — mažiukų šventė. Nelaimingas tas piemenėlis, kuriam<br />
tekdavo ganyti Šeštinių dieną. Tėvai stengdavosi jį kaip nors pavaduoti.<br />
Tokie „Šeštinių atlaidai” rengiami Ka<strong>ir</strong>iškiuose, ant Apžadų kapelių.<br />
Apžadų kapeliai ats<strong>ir</strong>ado labai seniai. Kaip prisimena vyresnieji vietiniai gyventojai (jų<br />
proseneliai pasakoję), ant kalnelio prie vienos pušies piemenims pas<strong>ir</strong>odydavęs Marijos<br />
atvaizdas. Taip prie tos pušies <strong>ir</strong> pradėjo melstis. Tačiau ats<strong>ir</strong>ado tokių, kuriems tai nepatiko, <strong>ir</strong><br />
liepė tą pušį nuk<strong>ir</strong>sti, tačiau Marijos atvaizdas pas<strong>ir</strong>odydavęs <strong>ir</strong> ant kelmo. Ant to kalnelio,<br />
nuk<strong>ir</strong>tus pušį, liko mažytės pušelės, kurios šiandien jau yra matomos iš tolimiausių kaimų. Taip<br />
ši vieta tapo lyg <strong>ir</strong> mažyčiu „Kryžių kalneliu”, ant kurio žmonės statė savo kryžius, tikėdamiesi,<br />
kad Kristus, žengdamas į dangų per Šeštines, nuneš jų slapčiausius norus, suteiks sveikatos.<br />
Ši Šeštinių šventė — atlaidai bus rengiami gegužės 20 d. (ketv<strong>ir</strong>tadienį), nuo 16 val.,<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose ant Apžadų kapelių. Po pamaldų bus rengiama gegužinė — koncertas. Gros kaimo<br />
kapela „Gunda” iš Mažeikių. Bus autoparduotuvė <strong>ir</strong> prekybiniai kioskai.<br />
Į šią šventę pastaraisiais metais atvyksta daug žmonių iš Ventos, iš Viekšnių, Mažeikių <strong>ir</strong> visų<br />
aplinkinių kaimų. Tikimės, kad <strong>ir</strong> šiemet prie Apžadų kapelių sus<strong>ir</strong>inks gausus būrys <strong>ir</strong> mažų, <strong>ir</strong><br />
didelių, <strong>ir</strong> jaunų, <strong>ir</strong> vyresnių.<br />
Deja, už koncertą gegužinę teks <strong>ir</strong> pinigus mokėti muzikantams,<br />
Janina ČIBIRIENĖ. Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros namų d<strong>ir</strong>ektorė.<br />
Rozga Leopoldas. Neramus ka<strong>ir</strong>iškietis [Vladas S<strong>ir</strong>utavičius] // Vienybė. — 1993. — Liep. 3:<br />
<strong>ir</strong> nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
Apie ka<strong>ir</strong>iškietį Vladą S<strong>ir</strong>utavičių jau esame glaustai pasakoję. Dar kartą jį prisiminti<br />
paskatino šiauliečių gražiai išleista knyga apie ilgametį šio miesto burmistrą J. Sondeckį (Sondą)<br />
„Gyvenimas Lietuvai”. Tarp kitų šio šviesaus žmogaus atsiminimų šioje, knygoje paskelbtas <strong>ir</strong><br />
žiupsnelis žinių apie Vladą S<strong>ir</strong>utavičių, kaip vieną šviesiausių <strong>ir</strong> žymiausių šio krašto asmenybių,<br />
autoriaus prilygintą V. Bielskiui, K. Venclauskiui, P. Bugailiškiui <strong>ir</strong> kitiems šiauliečiams, kuriais<br />
<strong>ir</strong> nūnai miestas didžiuojasi.<br />
Pas<strong>ir</strong>odo, kad yra dėl ko šiauliečiams gerbti <strong>ir</strong> minėti <strong>ir</strong> Vladą S<strong>ir</strong>utavičių, nors jis nei ten<br />
gimė, nei gyveno.<br />
Gimė Vladas S<strong>ir</strong>utavičius Ka<strong>ir</strong>iškiuose, aštuoniolikos metų baigė Šiaulių gimnaziją, 1896 m.<br />
įstojo į Peterburgo universitetą, bet po metų perėjo į tenykštį technologijos institutą. Jį baigęs,<br />
keletą metų Vilniuje projektavo įmones <strong>ir</strong> elektrines, centrinio šildymo sistemas, bet netrukus<br />
persikėlė į gimtinę. Pats suprojektavo Ka<strong>ir</strong>iškiuose kartono fabriką, įsteigęs akcinę bendrovę, jį<br />
pastatydino. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos pramonės kūrimui skyrė visas jėgas <strong>ir</strong><br />
sumanumą. P<strong>ir</strong>miausia atstatė <strong>ir</strong> išplėtė kartono fabriką, jo produkcija buvo net eksportuojama, o<br />
V<strong>ir</strong>vytė, į kurią nuleisdavo fabrike panaudotą vandenį, buvo viena pačių švariausių <strong>Lietuvos</strong><br />
upių. Ka<strong>ir</strong>iškiuose turėjo savo stamboką ūkį, vienas p<strong>ir</strong>mųjų Lietuvoje jame įrengė uždarą<br />
drenažą.<br />
Bet to energingam, didelių organizatoriaus sugebėjimų turėjusiam žmogui buvo maža.<br />
Žvilgsnis vis dažniau krypo į Šiaulius, kaip potencialų pramonės centrą. Būtent V. S<strong>ir</strong>utavičių<br />
reikia laikyti Daugėlių keramikos įmonės įkūrėju. Suorganizavęs akcinę bendrovę „Molis”, jis<br />
pastatydino plytinę, kuri per metus pajėgdavo pagaminti <strong>ir</strong> išdegti po 5 milijonus plytų.<br />
Kartu su žymiu visuomenininku K. Venclauskiu jau pačiuose Šiauliuose V. S<strong>ir</strong>utavičius<br />
įsteigė akcinę bendrovę „Pastogė”, kuri turėjo rūpintis apleisto <strong>ir</strong> Kauno valdžios užm<strong>ir</strong>što<br />
miesto statybomis. Bendrovės steigėjams ne vien pelnas buvo galvoje. Kaip vieną iš p<strong>ir</strong>mųjų <strong>ir</strong><br />
didžiausių objektų, jie suplanavo stambų kultūros centrą, deja, karas jo statybą sužlugdė. Spėta<br />
užbaigti tik pastatą, kuriame įsikūrė p<strong>ir</strong>masis Šiaulių teatras.<br />
Vladas S<strong>ir</strong>utavičius pagrįstai laikomas vienu iš <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos įkūrėjų.<br />
Tiesa, partija jau gyvavo, kai jaunutis Peterburgo studentas į ją įstojo. Tačiau po 1897 metų<br />
pavasario areštų partijai likus be vadovybės, visą naštą ant savo pečių užsikrovė būtent<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius. Tuomet jo rašinių dažnai pas<strong>ir</strong>odydavo „Varpe”, „Darbininkų balse”, kurio<br />
p<strong>ir</strong>muosius numerius pats <strong>ir</strong> redagavo, kituose laikraščiuose, pats parašė trejetą brošiūrų:<br />
„Trumpa Prancūzijos revoliucijos istorija”, „Ar dabar yra baudžiava”, „Kas iš ko gyvena?”<br />
15
V. S<strong>ir</strong>utavičiaus <strong>ir</strong> naujų jo bendraminčių pastangomis Socialdemokratų partija atgijo <strong>ir</strong><br />
subrendo, tapo svarbiausia 1905 metų pasipriešinimo carizmui Lietuvoje jėga. Žinant tai,<br />
suprantama, kodėl būtent Ka<strong>ir</strong>iškiuose rasdavo prieglobstį Socialdemokratų partijos agitatoriai,<br />
kodėl <strong>ir</strong> nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> laikais čia tarpo bolševikuojantys rateliai, <strong>vėliau</strong> apsišaukę<br />
pogrindine LKP organizacija. Demokratiniai savininko įsitikinimai neleido perduoti policijai<br />
kitaip manančių <strong>ir</strong> net jį patį atsišaukimuose kritikuojančių mažaraščių.<br />
1905 metais sušaukus garsųjį Vilniaus seimą, V. S<strong>ir</strong>utavičius jame atstovavo savo partijai,<br />
nemažai <strong>ir</strong> nuveikė, kad Seimas taptų istoriniu, didelės politinės reikšmės įvykiu. Jaunystėje<br />
aktyvus P. Višinskio, A. Smetonos bendražygis, <strong>vėliau</strong> V. S<strong>ir</strong>utavičius nuo politinės veiklos<br />
atsitraukė, matyt koktu buvo dalyvauti primityviuose apsispjaudymuose. Pasitraukė į Ka<strong>ir</strong>iškius,<br />
atsidėjo vien ūkinei, organizacinei veiklai. Su jo gabumais <strong>ir</strong> išmanymu ne vienoje vyriausybėje<br />
galėjo rūpintis pramone, statybomis, kitomis ūkio šakomis. Bet <strong>ir</strong> tuomet valdžiai reikėjo<br />
nuolankių, pataikaujančių, savo nuomonės neturinčių. Vis dėlto pats ministras p<strong>ir</strong>mininkas<br />
J. Tūbelis jį kviesdavęsis pasitarti <strong>ir</strong> vertindavęs jo nuomonę.<br />
Neįtikęs nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> valdžiai, negalėjo V. S<strong>ir</strong>utavičius įtikti <strong>ir</strong> bolševikinei.<br />
Tiesa, jo santykiai su dvaro darbininkais buvo kone tėviški, ne vienam nelaimėje padėjo,<br />
vaikams mokyklą pastatydino, kai kuriems <strong>ir</strong> aukštesnių mokslų siekti padėjo, tad 1940-aisiais<br />
dvarą nacionalizavus, patys darbininkai siūlė jį palikti valdytoju. Tačiau V. S<strong>ir</strong>utavičius<br />
pasitraukė į Kauną, išvengė trėmimų, o po karo su kitais šviesiais žmonėmis pasitraukė į<br />
Vakarus. Nuo 1950 metų atsidūręs Bostone, gavo juodadarbio vietą viename fabrike, kaip <strong>ir</strong><br />
šimtai jo likimo tautiečių, puoselėjo <strong>Lietuvos</strong> išsilaisvinimo viltis, dalyvavo VLIK-o<br />
organizacijos darbe, priklausė socialdemokratų kuopai, <strong>Lietuvos</strong> darbininkų draugijai.<br />
„Tai buvo didelės inteligencijos, malonaus būdo vyras, — apibūdina mūsų kraštietį savo<br />
prisiminimuose J. Sondeckis. — Lietuvoje jį tebuvau sutikęs kelis kartus. Susidraugavome<br />
Bostone. Kur buvęs, kur nebuvęs, o S<strong>ir</strong>utavičių vis aplankydavau. Malonu buvo su juo šnekėtis.<br />
Gerai orientavosi situacijoje, turėjo gerą atmintį, galėjo iš praeities prisiminti daug įdomių, kitų<br />
pam<strong>ir</strong>štų dalykų”.<br />
M<strong>ir</strong>ė jis sunkaus darbo <strong>ir</strong> gyvenimo išsekintas, nesulaukęs svajonėse regėtos<br />
nepriklausomybės, 1967 metų liepos 1 dieną. Štai jau 26 metai, kai tautiečiai jį palydėjo<br />
amžinojo poilsio. Gal ats<strong>ir</strong>as, kas <strong>ir</strong> gimtinėje už jį pasimels?<br />
[Nuotraukoje:] V. S<strong>ir</strong>utavičius studentiškais metais <strong>ir</strong> Bostone su jaunų dienų bendražygiu,<br />
taip pat aktyviu Socialdemokratų partijos veikėju, Kipru Bieliniu, garsiojo knygnešio sūnumi, ne<br />
vieną kartą buvojusiu mūsų kraštuose.<br />
Bugailiškis P. Dvarų archyvų pėdsakais // Liaudies kultūra. — 1994. — Nr. 3. — P. 39—41.<br />
— Tekste: „Inž. S<strong>ir</strong>utavičiaus Ka<strong>ir</strong>iškiai, [...], Drucko-Liubecko Pabalvė, Kapėnai, [...], Pliaterio<br />
Tryškiai.”<br />
Gajauskas Saulius. Ruduo Ka<strong>ir</strong>iškiuose // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių žemės ūkio bendrovė. Vadovė Danutė Zamarienė. 224 pajininkai. D<strong>ir</strong>ba 137.<br />
Janulis Č. Bendra šventė // Vienybė. — 1996. — Bal. 13. — Tekste: Renginiui senų<br />
kalendorių kolekciją paskolino ka<strong>ir</strong>iškietis bibliofilas A. Bučas.<br />
Rozga Leopoldas. Sukilimo aidas // Vienybė. — 1996. — B<strong>ir</strong>ž. 22. — Tekste:<br />
Kad toji reakcija buvo pamatuota, liudija <strong>ir</strong> besitraukiančių sovietinės valdžios aktyvistų <strong>ir</strong><br />
kariškių įvykdytos žudynės. Rytoj Rainiuose Žemaitijos krašto žmonės nusilenks čia nukankintų<br />
73 nekaltų gyventojų atminimui. Tarp žuvusiųjų Rainiuose, priminsime, buvo <strong>ir</strong> ketvertas su<br />
mūsų rajonu susijusių vyrų: iš Ka<strong>ir</strong>iškių kilęs Kostas Bučius, iš Suginčių kilęs Adomas Simutis,<br />
Medemrodės dvare ūkvedžiu d<strong>ir</strong>bęs Česlovas Šalkauskas bei anksčiau Viekšniuose mokytojavęs<br />
Antanas Dibisteris.<br />
Balvočiūtė J. Pav<strong>ir</strong>vyčių botaninis draustinis // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 14. — Tekste:<br />
Įkurtas 1992 m. Plotas 40 hektarų — nuo Ka<strong>ir</strong>iškių iki Kapėnų.<br />
16
Masiulienė Rita. Ją vadina „diplomate” // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 31: <strong>ir</strong> nuotrauka. —<br />
Visas tekstas:<br />
Netiesa, kad pravardė žemina žmogų. Pravarde galima <strong>ir</strong> pagerbti. Vienas iš tokių atvejų —<br />
mokytojos Joanos Gedvilienės. Ši pedagogė verta „diplomatės” vardo. Ji tolerantiška kitaip<br />
mąstantiems, išmano vaiko psichologiją, moka garbingai pasitraukti, kai to reikalauja situacija,<br />
sugeba apraminti ginčo įkaitintas stovyklas. Nesvarbu, kas susik<strong>ir</strong>to: mokiniai ar mokytojai. Tik<br />
gaila, kad mokytoja Joana nusprendė daugiau nebestoti prieš klasę. Mums, Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės<br />
mokyklos mokiniams <strong>ir</strong> mokytojams, jos tikrai trūks... Kone pusšimtį metų atidavusi vaikams, ji<br />
pas<strong>ir</strong>inko poilsį.<br />
Nesuskaičiuosi, kiek tūkstančių pamokų būta per tuos 44 metus, kiek sąsiuvinių ištaisyta, kiek<br />
galvelių paglostyta... Daug, tikrai daug. D<strong>ir</strong>bti pradėjo Viekšniuose, vos baigusi tą pačią<br />
gimnaziją. Po metų įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. D<strong>ir</strong>bant <strong>ir</strong> studijuojant išaugintos dvi<br />
dukros. Tik moteris moterį gali suprasti, kaip sunku kelti buities monotonijos naštą... Dar daug<br />
metų slaugyta sunkiai serganti anyta.<br />
Laikai mokytojui, o ypač lituanistui, nebuvo lengvi. Sunkiausia buvo, kaip sako mokytoja<br />
Joana, kad viena galvojai, o kita turėjai sakyti. Ir niekas negali primesti jai dabar taip naudingo<br />
apibendrinimo „kolaboravimas”. Ji sunkiu darbu užsitarnavo vyresniosios mokytojos vardą.<br />
Priešingai. Lietuvybės sėkla sudygo mokiniuose: į mokyklas pab<strong>ir</strong>o būrys mokytojų, išugdyta<br />
kitų sričių puikių specialistų.<br />
Rugsėjis, tiek metų nešęs jaudulį, ateis <strong>ir</strong> šiemet, <strong>ir</strong> kitąmet... kaip P. Skučaitės eilėse:<br />
Rugsėjį tau atnešiu - p<strong>ir</strong>mą šalną <strong>ir</strong> glėbį astrų,<br />
Šitiek sykių švytėjusių tau įskilusiam molio ąsoty.<br />
Rita MASIULIENĖ. Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės mokyklos mokytoja.<br />
Apolinaro Juodpusio nuotrauka.<br />
Bunka Eugenijus. Tryškiai—Viekšniai. <strong>Lietuvos</strong> istorija <strong>ir</strong> dabartis: Kelionės reportažas:<br />
„Kaip gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet”<br />
mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25:<br />
nuotraukos „Kraštotyrininkas Bronius Kerys” <strong>ir</strong> „Aleksandras Bučas [Ka<strong>ir</strong>iškiai] apie rinkimus<br />
turi savo nuomonę”. — Tekste:<br />
Už Balsių — bene pati žymiausia vieta ne tik tarp Tryškių <strong>ir</strong> Viekšnių, bet visame Užvenčio—<br />
Laižuvos kelyje. Ka<strong>ir</strong>iškių kaimą išgarsino devyniolikto amžiaus pradžioje čia atsikraustę<br />
S<strong>ir</strong>utavičiai, o ypač 1877 metais gimęs Vladas. Tai buvo asmenybė, padariusi įtakos ne tik šalies<br />
ekonomikai, bet <strong>ir</strong> istorijos raidai. Mokytoja Rita Masiulienė <strong>ir</strong> bibliotekininkė Janina Čib<strong>ir</strong>ienė<br />
papasakojo, jog Vladas S<strong>ir</strong>utavičius įkūrė Lietuvoje socialdemokratų partiją, tv<strong>ir</strong>tai laikėsi savo<br />
idėjų ne tik teoriškai, kaip neretai yra dabar, bet jomis vadovavosi kasdieniame gyvenime. Iki<br />
šiol išliko pasakojimai apie „gerąjį poną”, kuris rūpinosi darbininkais, užstodavo juos net nuo<br />
saugumo policijos, kai ši bandydavo prigriebti už ka<strong>ir</strong>uoliškas pažiūras. Kartono fabrikas prie<br />
V<strong>ir</strong>vytės upės duodavo darbo ar ne šešiasdešimčiai žmonių. Jie vasarą triūsdavo trimis<br />
pamainomis, o produkciją p<strong>ir</strong>kdavo net anglai. Bronius Kerys sakė, jog S<strong>ir</strong>utavičiaus kartono<br />
žmonės išsaugojo iki šiol. Jis būdavęs toks tv<strong>ir</strong>tas, kad galėjai batams padus kalti.<br />
Anot R. Masiulienės, S. Sondeckio knygoje „Mano gyvenimo stotys” V. S<strong>ir</strong>utavičius minimas<br />
kaip gabus pramonininkas, ekonomistas, publicistas, net istorikas, o jo sumanumą <strong>ir</strong> ryžtą kelti<br />
<strong>Lietuvos</strong> ūkį rodo tas faktas, kad net prieškario ministras p<strong>ir</strong>mininkas J. Tūbelis kviesdavosi jį<br />
pasitarti ekonomikos reikalais.<br />
Trijuose šimtuose hektarų V. S<strong>ir</strong>utavičius buvo sukūręs pavyzdinį ūkį su moderniais, net <strong>ir</strong> šių<br />
dienų akimis žiūrint, pastatais, davė pradžią dabartiniam Daugėlių statybos medžiagų<br />
kombinatui, kartu su kitais įsteigė akcine bendrovę „Pastogė”, kuri Šiauliuose planavo didelę<br />
veiklą. Deja, suspėjo suręsti tik kino teatrą, kuriame dabar įsikūręs Šiaulių dramos teatras.<br />
Be V. S<strong>ir</strong>utavičiaus Ka<strong>ir</strong>iškiai pražuvo. Dabar čia dar tebėra žemės ūkio bendrovė, tačiau jos<br />
p<strong>ir</strong>mininkė Danutė Zamarienė guodžiasi, jog <strong>kaimas</strong> degraduoja labai sparčiai <strong>ir</strong> nėra ko tikėtis,<br />
kad dabartiniai vaikai sugebės jį išlaikyti nors tokį, koks yra šiandien, jau nekalbant apie „gerojo<br />
pono” laikus.<br />
17
Anot p<strong>ir</strong>mininkės, rinkimams į Seimą kaime nepakaks vieno balsavimo, nes vieni abejingi, o<br />
kiti nusivylę. Bulves jos kieme renkantis Aleksandras Bučas pratęsė:<br />
— Pranešimus po kaimus nešiojau. G<strong>ir</strong>džiu, žmonės šneka, kad rinkimų visai nereikia. Tai tik<br />
pinigų švaistymas. Verčiau nubausti, jei verti, tuos, kurie yra, <strong>ir</strong> tegu toliau tarnauja, nes<br />
naujuosius vėl reikės šerti... Nebevaliosim...<br />
Masiulienė Rita. Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla švęs 60-metį // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 20:<br />
„Nuotraukose: mokyklos pastatas, kuriame 6 dešimtmečius netyla vaikų klegesys. Paskutinė<br />
mokslo metų diena 1949 m. pavasarį”. — Visas tekstas:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinė mokykla šį rudenį švenčia 60 metų sukaktį. Švietimo organizavimas<br />
šiame krašte <strong>ir</strong> dvaro savininko V. S<strong>ir</strong>utavičiaus pavardė — neatsiejami dalykai. Mokykla buvo<br />
įkurta 1918 m. viename mediniame pastate, dabar jau nugriautame. (Įdomu, kad dviaukštis<br />
medinis pastatas turėjo savo pavadinimą — Erškepienai. Pasakojama, kad tame pastate buvusi<br />
pieninė, kur varškę <strong>ir</strong> pieną gaminę). Paskui pastato pr<strong>ir</strong>eikė kitoms reikmėms, <strong>ir</strong> mokykla buvo<br />
kilnojama iš vieno privataus namo į kitą.<br />
Būdamas veiklus organizatorius, be pelningai d<strong>ir</strong>bančio kartono fabriko Ka<strong>ir</strong>iškiuose,<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius organizavo akcinę bendrovę „Molis”, Daugėliuose įsteigė didelę plytinę, per<br />
metus galėjusią pagaminti 5 mln. plytų. Šviesiam žmogui kilo mintis pastatyti pradinę mokyklą.<br />
Taip plytos iš Daugėlių plytinės buvo vežamos arkliais į Ka<strong>ir</strong>iškius. Būdamas inžinierius (baigęs<br />
Peterburgo technologijos institutą), ant savo galvos prisiėmė visus statybos rūpesčius. Darbų<br />
vykdytoju (dabartiniu supratimu) buvo jo sūnus Tučekas (nežinau, kaip vardas skambėtų<br />
oficialiai), ką tik baigęs mokslus Vokietijoje. Pasakojama, kad sūnų tėvas <strong>ir</strong> apibardavo, g<strong>ir</strong>di, ko<br />
studijuodamas <strong>ir</strong> mokeisi. Taip 1936 m. rugsėjo 1-ąją ka<strong>ir</strong>iškiečių vaikai pradėjo mokytis<br />
naujame dviaukščiame pastate. Gana erdviame — metams bėgant, čia tilpo <strong>ir</strong> septynmetė<br />
mokykla. Beje, plytos labai tv<strong>ir</strong>tos. Jei <strong>ir</strong> šiom dienom tenka gręžti sienoje skylę, net elektrinis<br />
grąžtas neima. Tų laikų Vyriausybė, įgyvendindama privalomą pradinį mokslą, siekė, kad<br />
mokyklos kurtųsi valdiškuose pastatuose. Mokyklos įkūrėjui buvo gražintos išlaidos.<br />
Mokyklos išvaizdą kiek pakeitė 1962 metų rekonstrukcija. Pastatas pailgintas, pertvarkytos<br />
stogo konstrukcijos. Taip mokykla atrodė iki 1989 m. Tuomet d<strong>ir</strong>ektoriaus V. Kontučio<br />
pastangomis atliktas kapitalinis remontas: įvestas centrinis šildymas, išorinės sienos padengtos<br />
dekoratyviniu tinku. P<strong>ir</strong>mieji mokytojai buvo Ona <strong>ir</strong> Jonas Grucės.<br />
Karui baigiantis, mokykloje buvo apsistojusi rusų armija. Tuomet pamokos vyko Dauginių<br />
kaime, pas Bernotą, Ka<strong>ir</strong>iškiuose — pas J. Vainorių.<br />
P<strong>ir</strong>masis pokario mokytojas — Stanislovas Masiulis, pradėjęs d<strong>ir</strong>bti 1944 spalio 21 d.<br />
1945 m. pradėjo mokytojauti Elena Dzindzielietaitė, dar po metų — Rozalija Masiulienė.<br />
1946 m. prie Ka<strong>ir</strong>iškių pradinės mokyklos prijungtas naujai atidarytas komplektas Pabugenių<br />
kaime. Tik 1954 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose susiformavo atsk<strong>ir</strong>a mokykla. Per abu komplektus joje mokėsi<br />
apie 80 vaikų iš Ka<strong>ir</strong>iškių, Dauginių, Gimbetiškės kaimų. Balsiai, Avižliai, Šiaudinė turėjo savo<br />
mokyklas.<br />
1955 m. pradinė mokykla perorganizuota į septynmetę, p<strong>ir</strong>muoju d<strong>ir</strong>ektoriumi pask<strong>ir</strong>tas<br />
E. Krasauskas. Po poros metų jį pakeitė E. Strikauskas. 1962 m. mokyklos d<strong>ir</strong>ektoriumi tapo<br />
K. Daukšas. Jam d<strong>ir</strong>ektoriaujant, 1968 m. mokykla pertvarkyta į vidurinę, bet neilgam. Dėl mažo<br />
mokinių skaičiaus (pavyzdžiui, 1973 m. vienuoliktą klasę baigė 10 mokinių) ji vėl reorganizuota<br />
į aštuonmetę. Išleistos 4 abiturientų laidos. Ilgus metus d<strong>ir</strong>ektore d<strong>ir</strong>bo E. Lakačiauskienė. Po<br />
porą trejetą metų d<strong>ir</strong>ektoriavo V. Kontutis, R. Masiulienė, L. Gustienė.<br />
Tokie sausi faktai. Už jų — žmonių likimai. Kai pažiūri atgal, kaip turėjo būti sunku lav<strong>ir</strong>uoti<br />
tarp „nuleidžiamųjų” d<strong>ir</strong>ektyvų <strong>ir</strong> sveiko proto, žmoniškumo... Kiek daug puikių mokytojų yra<br />
d<strong>ir</strong>bę. Norisi prisiminti bent vieną kitą: tai kelionių entuziastė, apkeliavusi ne tik Lietuvą, bet <strong>ir</strong><br />
buvusią Tarybų Sąjungą B. Pranauskaitė, E. Kunevičienė, saviveiklos organizatorė, su mokinių<br />
choru dalyvavusi respublikinėje dainų šventėje, vien čia pradinukus mokęs 29 metus S. Masiulis,<br />
puiki matematikos mokytoja, naujovių ieškotoja S. Bučiuvienė, įva<strong>ir</strong>iausių renginių nenuilstanti<br />
įkvėpėja N. Petrikienė... Visų neišvardinsi, visų gerų darbų nepaminėsi.<br />
Išleista, matyt, jau tūkstančiai mokinių. Likimas juos nuvedė pačiais įva<strong>ir</strong>iausiais keliais...<br />
18
Visus buvusius mokinius, visus kada nors čia d<strong>ir</strong>busius mokytojus kviečiame į susitikimą<br />
lapkričio 30 d. Registracija mokykloje nuo 11 val. Susitikimo pradžia Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros<br />
namuose 12 val.<br />
Gedvilas Alg<strong>ir</strong>das. <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų jaunimas būrėsi Ka<strong>ir</strong>iškiuose // Vienybė. —<br />
1997. — Vas. 12. — Visas tekstas:<br />
Daugeliui šio straipsnelio antraštė gali skambėti keistokai. Bet kai kam gal <strong>ir</strong> žinoma, kad<br />
organizuoto socialdemokratinio jaunimo veiklos pradžia tikrai susijusi su Ka<strong>ir</strong>iškiais, su<br />
M. B<strong>ir</strong>žiškos tautinio atgimimo, jo visuomeninės veiklos pas<strong>ir</strong>eiškimu.<br />
Kaip yra žinoma, M. B<strong>ir</strong>žiška, gyvendamas Vilniuje, aktyviai reiškėsi to meto nelegalioje<br />
spaudoje: „Darbininkų balse”, „Echo žycia rabotniczego na Litwie”, „Vilniaus žiniose”. Ypač<br />
reikšmingas buvo jo bendradarbiavimas su „Vilniaus žinių” redakcija. Ko gero, tai buvo jo<br />
publicistinė praktika, kuriantis jau legaliai socialdemokratų spaudai, žurnalui „Naujoji gadynė”.<br />
Jame 1906—1907 m. buvo skelbiami M. B<strong>ir</strong>žiškos straipsniai.<br />
Dar studentaudamas Maskvoje, M. B<strong>ir</strong>žiška prisidėjo prie Maskvos lietuvių visuomenės<br />
organizavimo, dalyvavo universiteto studentų judėjime, susipažino su socializmo idėjomis.<br />
1901 m. jis įstojo į lietuvių studentų draugiją, <strong>vėliau</strong> buvo išrinktas jos vicep<strong>ir</strong>mininku.<br />
Dalyvaudamas šios draugijos veikloje, jis dar labiau subrendo kaip būsimasis politikas. Dėl savo<br />
politinės veiklos M. B<strong>ir</strong>žiška pašalinamas iš Maskvos universiteto <strong>ir</strong> šešiems mėnesiams<br />
įkalinamas Kauno kalėjime. Atlikęs bausmę, 1902 m. M. B<strong>ir</strong>žiška vėl buvo priimtas į<br />
universitetą, kur dar aktyviau ėmė dalyvauti lietuvių visuomenės veikloje, jam buvo artimos ne<br />
tik socializmo idėjos (visuotinė laisvė, lygybė, gerovė), bet lygiagrečiai <strong>ir</strong> lietuvių tautinio<br />
atgimimo reikmės kaip glaudi visuma. Jis tada propagavo <strong>Lietuvos</strong> autonomiją, demokratinės<br />
respublikos vietinę savivaldą, tautinę švietimo sistemą.<br />
Tos krypties laikėsi <strong>ir</strong> ano meto socialdemokratai. Jų veikloje tuo metu ypač aktyviai reiškėsi<br />
ka<strong>ir</strong>iškietis V. S<strong>ir</strong>utavičius, Peterburgo technologijos instituto studentas. 1904 m. vasarą, grįžęs į<br />
Lietuvą <strong>ir</strong> į gimtuosius Viekšnius, M. B<strong>ir</strong>žiška su grupe socialdemokratinės pakraipos<br />
bendraminčių (tarp jų buvo <strong>ir</strong> M. B<strong>ir</strong>žiškos brolis Vaclovas) dalyvavo p<strong>ir</strong>moje lietuvių<br />
socialistinės jaunuomenės konferencijoje Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Tos konferencijos organizavimui pritarė<br />
<strong>ir</strong> sąlygas sudarė V. S<strong>ir</strong>utavičius, su kuriuo M. B<strong>ir</strong>žiška progai pasitaikius stengėsi dalyvauti <strong>ir</strong><br />
šio krašto žmonių pažangiose akcijose.<br />
1905 metais M. B<strong>ir</strong>žiška tampa <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos nariu <strong>ir</strong> aktyviai reiškiasi<br />
šios partijos veikloje — iš pradžių kaip Vilniaus komiteto, <strong>vėliau</strong> kaip centro komiteto narys,<br />
neretai, ypač sunkiomis partijai valandomis, vienintelis veiklus iš laisvėje likusių partijos<br />
lyderių, pavyzdžiui, 1905—1907 metų sukilimo dienomis. Kaip socialdemokratų atstovai,<br />
M. B<strong>ir</strong>žiška, S. Ka<strong>ir</strong>ys, S. Narutavičius, J. Vileišis lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m.<br />
rugsėjo 18—22 d. buvo išrinkti į tarybą <strong>ir</strong> aktyviai jos veikloje d<strong>ir</strong>bo, kol pagaliau 1918 m.<br />
vasario 16 d. buvo paskelbta <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybė. Beje, net du kartus jis <strong>ir</strong> minėti tarybos<br />
nariai buvo pasitraukę iš tarybos. Vieną kartą 1917 m. gruodžio 11 d., kai taryba bandė taikstytis<br />
su kaizerine okupacine valdžia, o antrąkart — kai dalis tarybos narių <strong>Lietuvos</strong> ateitį glaudžiai<br />
norėjo susieti su Vokietija <strong>ir</strong> <strong>Lietuvos</strong> karaliumi išrinkti princą Vilhelmą von Urachą. Tai byloja<br />
apie ypatingą socialdemokratų principingumą siekiant visiškos <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės.<br />
Tiesa, nuo 1918 m. lapkričio mėn. M. B<strong>ir</strong>žiška tarybos veikloje dalyvavo kaip nepolitinis<br />
socialdemokratų srovės veikėjas, mat buvo taktinių nesutarimų su socialdemokratų partijos<br />
vadovybe.<br />
Masiulienė R. Didelis <strong>Lietuvos</strong> statytojas // Vienybė. — 1997. — Bal. 2: <strong>ir</strong> nuotrauka<br />
„Senasis Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro pastatas — V. S<strong>ir</strong>utavičiaus gimtinė”. — Visas tekstas:<br />
Taip V. S<strong>ir</strong>utavičius pavadintas Amerikoje leistame „Keleivio” laikraštyje. Didelis, bet<br />
prim<strong>ir</strong>štas...<br />
Balandžio 5 dieną sukanka 120 metų nuo V. S<strong>ir</strong>utavičiaus gimimo. Jo paveikslas dar gyvas<br />
vieno kito vyresnės kartos ka<strong>ir</strong>iškiečio atminty, mokykloje įrengta jam sk<strong>ir</strong>ta ekspozicija, bet<br />
šitas žmogus tikrai vertas didesnio pripažinimo.<br />
19
Vartau paties V. S<strong>ir</strong>utavičiaus ranka rašytą autobiografiją. Didžiuodamasis pasakoja, kad gimė<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose, žemaičių bajorų šeimoje, kad baigė Šiaulių berniukų gimnaziją — tą pačią, kaip <strong>ir</strong><br />
jo tėvas Julius, kaip <strong>ir</strong> jo sūnūs — Vytautas <strong>ir</strong> Jonas.<br />
Stebina geras lietuvių kalbos mokėjimas, nors namuose kalbėta lenkiškai, mokytasi rusų<br />
kalba. Matyt, buvo samdomas namų mokytojas lietuvių kalbos mokyti. Studijų metais gyveno<br />
vienam kambary su A. Smetona, kartu šap<strong>ir</strong>ografavo J. Jablonskio trumpą lietuvių kalbos<br />
gramatiką. Neužm<strong>ir</strong>škime, kad tai buvo spaudos draudimo metai...<br />
Dideli V. S<strong>ir</strong>utavičiaus nuopelnai socialdemokratų judėjimui. 1901 metais, studijuodamas<br />
Peterburge, kartu su S. Ka<strong>ir</strong>iu suredagavo p<strong>ir</strong>mą „Darbininkų balso” numerį, išspausdino Tilžėje,<br />
slapta platino Lietuvoje. Prieš tai bendradarbiavo „Varpe”, „<strong>Lietuvos</strong> ūkininke”. Labai<br />
prasmingas vienas iš jo slapyvardžių — „Homo novus (iš Žemaitijos)”. Cituoju Amerikoje<br />
leistas „Naujienas”: „Darbininkų balso” pas<strong>ir</strong>odymas <strong>Lietuvos</strong> darbo žmonėms buvo reikšmingas<br />
įvykis. Jo skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas A. Janulaitis, <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybės metais Vytauto Didžiojo universitete <strong>Lietuvos</strong> istorijos teisę dėstęs <strong>ir</strong> keletos<br />
mokslo veikalų autorius, <strong>ir</strong> kiti žymūs <strong>Lietuvos</strong> rašytojai” (1961. 07. 12).<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius, S. Ka<strong>ir</strong>ys bei A. Janulaitis <strong>ir</strong> buvo tas trejetukas, kuris tuomet vadovavo<br />
socialdemokratų partijos veikimui. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė<br />
darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią. 1904 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose, jo tėviškėje,<br />
vyko lietuvių socialdemokratų jaunuomenės konferencija.<br />
Kaip socialdemokratų partijos narys, V. S<strong>ir</strong>utavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime,<br />
Steigiamajame seime.<br />
Pasitraukęs iš politinės veiklos, V. S<strong>ir</strong>utavičius Ka<strong>ir</strong>iškiuose suprojektavo <strong>ir</strong> pastatydino<br />
kartono fabriką. Iki 1933 m. žymi dalis produkcijos ėjo eksportui, <strong>vėliau</strong>, augant pramonei <strong>ir</strong><br />
kylant krašto kultūrai, daugiau kartono suvartota šalyje. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais<br />
<strong>ir</strong> padoriu atlyginimu, medicininiu aptarnavimu, žiemą uždarbio būdavo <strong>ir</strong> aplinkiniams<br />
ūkininkams. Padorus atlyginimas atrodė taip: B. Tuzienė, fabriko darbininkė, pasakoja, kad per<br />
mėnesį gaudavusi 150 Lt <strong>ir</strong> už tokią sumą buvo galima nusip<strong>ir</strong>kti karvę. Leido į mokslus savo<br />
darbininkų vaikus, pvz. va<strong>ir</strong>uotoją Šiurkų, buhalterį Indriušką. Ka<strong>ir</strong>iškių vaikams pastatė mūrinę<br />
dviaukštę mokyklą. Mokytojus Gruces aprūpindavo maistu.<br />
Iš krūmynų <strong>ir</strong> nenaudojamos žemės, prip<strong>ir</strong>kęs jos papildomai, V. S<strong>ir</strong>utavičius sukuria pažangų<br />
200 ha ūkį. Įrengta uždara drenažo sistema. Įveisiama olandų veislės karvių. Ūkio šakos:<br />
pienininkystė, veislinė gyvulininkystė, sėklininkystė.<br />
Verslininko netenkino vien veikla Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Čia jam buvo ankšta. Šiauliuose suorganizavo<br />
bendrovę „Molis”, kuri pastatė modernų plytų fabriką Daugėliuose, iki okupacijos nespėjo<br />
įsteigti užplanuoto stogams dengti eternito plytelių fabriko. Jis buvo vienas iš „Pastogės”<br />
bendrovės steigėjų. Bendrovė pastatė Šiaulių dramos teatrą, planavo statyti viešbutį.<br />
Daugelį darbų nutraukė okupacijos. Veiklus organizatorius priverstas pasitraukti. Sovietinėse<br />
enciklopedijose V. S<strong>ir</strong>utavičius minimas tik kaip „buržuazinis veikėjas”... Žinoma, neigiamai.<br />
Visus besidominčius mūsų rajono istorija, ryškesnėmis asmenybėmis kviečiame balandžio 5<br />
dieną, 13 val., į Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros namus. Tikimės sulaukti svečių iš LSDP vadovybės. Veiks<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičiui sk<strong>ir</strong>ta ekspozicija, pakviesime į ekskursiją po Ka<strong>ir</strong>iškius.<br />
[Nuotraukoje:] Senasis Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro pastatas — V. S<strong>ir</strong>utavičiaus gimtinė.<br />
Rozga Leopoldas. Mūsų miestai <strong>ir</strong> miesteliai // Vienybė. — 1997. — Bal. 5. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose 166 šeimos, 421 gyventojas.<br />
Rozga Leopoldas. Paminėjo garbingąjį kraštietį // Vienybė. — 1997. — Bal. 12. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose paminėta V. S<strong>ir</strong>utavičiaus gimimo 120-ųjų metinių sukaktis. Anūkas — Istorijos<br />
instituto mokslinis darbuotojas V. S<strong>ir</strong>utavičius. — Visas tekstas:<br />
Praeitą šeštadienį Ka<strong>ir</strong>iškiuose paminėta buvusio Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininko, vieno iš <strong>Lietuvos</strong><br />
socialdemokratų partijos ugdytojų — Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus gimimo 120-ųjų metinių sukaktis.<br />
Pasak renginio organizatorės, mokytojos R. Masiulienės, norėta į žmonių sąmonę <strong>ir</strong> š<strong>ir</strong>dis įdiegti<br />
supratimą, koks nusipelnęs Lietuvai <strong>ir</strong> šiam kraštui buvo V. S<strong>ir</strong>utavičius, daugiau apie jį sužinoti.<br />
20
Deja, norinčių daugiau sužinoti apie kraštietį, kurio palikimu iki šiol Ka<strong>ir</strong>iškių žemės ūkio<br />
bendrovė naudojasi, atėjo mažai — kaip <strong>ir</strong> į kitus renginius. Atėjusieji galėjo apžvelgti knygų <strong>ir</strong><br />
publikacijų parodėlę apie gabaus inžinieriaus <strong>ir</strong> veiklaus politiko gyvenimą.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičiaus biografiją, jo organizacinę veiklą išsamiai apžvelgė Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės<br />
mokyklos istorijos mokytojas S. Masiulis. Seimo <strong>ir</strong> jo socialdemokratų frakcijos narys<br />
V. Andriukaitis išsamiai papasakojo apie socialdemokratinio judėjimo Europoje <strong>ir</strong> Lietuvoje<br />
ištakas bei V. S<strong>ir</strong>utavičiaus vaidmenį atgaivinant socialdemokratų partiją XIX <strong>ir</strong> XX amžių<br />
sandūroje. Caro valdžiai 1899 metų pradžioje areštavus <strong>ir</strong> įkalinus visus <strong>Lietuvos</strong><br />
socialdemokratų partijos vadovus bei aktyviausius narius, ją telkti ėmėsi V. S<strong>ir</strong>utavičius,<br />
S. Ka<strong>ir</strong>ys <strong>ir</strong> A. Janulaitis. Būtent jų pastangomis 1905 m. sus<strong>ir</strong>inkęs Vilniaus Seimas pasisakė už<br />
<strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybę <strong>ir</strong> jos demokratinę santvarką. V. S<strong>ir</strong>utavičius veikė <strong>ir</strong> Steigiamajame<br />
Seime 1920 m. Tai buvo šviesuolis, idealistas, teigė kalbėtojas.<br />
Jo kalbą pratęsęs Vilniaus universiteto docentas D. K<strong>ir</strong>velis sakė, jog esąs pagrindas teigti,<br />
kad 1902 metų pradžioje būtent Ka<strong>ir</strong>iškiuose įvyko penktasis LSDP suvažiavimas. Jis priminė,<br />
kad 1944 m. emigravę į Vakarus, V. S<strong>ir</strong>utavičius su S. Ka<strong>ir</strong>iu jau Vokietijoje p<strong>ir</strong>mieji rūpinosi<br />
atkurti Vyriausiąjį <strong>Lietuvos</strong> išlaisvinimo komitetą, ka<strong>ir</strong>iškietis vadovavo jo skyriui <strong>ir</strong> pats ruošė<br />
projektus, kaip atgaivinti karo nuniokotą <strong>Lietuvos</strong> ūkį. Deja, iki savo m<strong>ir</strong>ties 1967 metais mūsų<br />
kraštietis Lietuvon nebesugrįžo.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių žemės ūkio bendrovės p<strong>ir</strong>mininkė D. Zamarienė pažymėjo, kad iki šiol 33<br />
ka<strong>ir</strong>iškiečių šeimos gyvena buvusiuose dvaro pastatuose, o V. S<strong>ir</strong>utavičiaus įrengta beveik 150 ha<br />
plote drenažo sistema iki šiol veikia be priekaištų.<br />
Konferencijoje prisimintas <strong>ir</strong> V. S<strong>ir</strong>utavičiaus vaidmuo 1905 metų maišto prieš carizmą metu,<br />
jo parama aktyviam politinių mitingų organizatoriui K. Bieliniui. Garbingojo ka<strong>ir</strong>iškiečio<br />
anūkas, istorijos instituto mokslinis darbuotojas V. S<strong>ir</strong>utavičius sakė, kad artimieji ilgai nuo jo<br />
slėpę žinias apie senelį, matyt, norėdami apsaugoti nuo sovietinės valdžios persekiojimų. Jis<br />
padėkojo renginio organizatoriams, kad saugo senelio atminimą. Renginio dalyvius pasveikino<br />
LSDP Akmenės rajono skyriaus p<strong>ir</strong>mininkas A. Krūminas. Mokytojas S. Masiulis surengė<br />
svečiams ekskursiją po buvusį Ka<strong>ir</strong>iškių dvarą. Renginyje aptartos galimybės Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
pagrindinei mokyklai suteikti V. S<strong>ir</strong>utavičiaus vardą. Renginio pabaigoje Seimo narys<br />
V. Andriukaitis jame dalyvavusiai S. Niūniavaitei išaiškino, kad socialdemokratai nėra<br />
bolševikai. Konferencijos dalyviams koncertavo Papilės moterų vokalinis ansamblis.<br />
Vaitkevičius V. Senosios <strong>Lietuvos</strong> šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —<br />
Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiai: Pieva Alka. Į rytus nuo kaimo, 1 hektaro ploto. Padavimai: Čia mušdavo žmones.<br />
— Nurodyta literatūra.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiai: Pušys Apžadų kapeliuose. Tai 15x25 m. dydžio „kapeliai”, nors kapelių čia nėra.<br />
Ėmus laidoti nekrikštytus žmones, valdžia uždraudė tai daryti, liepė juos perlaidoti, po to niekas<br />
čia m<strong>ir</strong>usiųjų nelaidojo. Didžiausia iš trijų pušų — sena, surambėjusi, daugiau kaip 1 m.<br />
skersmens, į vakarus nuo jos — jaunesnė, tiesesnė, apie 80 cm. skersmens, trečia — aptvaro<br />
šiaurės vakarų kampe, apie 60 cm. skersmens. Dažniausiai stebuklinga laikoma tik seniausioji iš<br />
jų, bet neretai sakoma, kad visos trys pušys stebuklingos. Padavimai: Sako, senovėje, kai toje<br />
vietoje pradėjo k<strong>ir</strong>sti mišką, apie tą pušį vis iš nakties rasdavę keliais apšliaužtą takelį, kad prie<br />
jos kažkas vis naktimis slapta melsdavęsis, taip ją po to <strong>ir</strong> paliko toje vietoje, o <strong>vėliau</strong> žmonės<br />
ėmė <strong>ir</strong> patys ją garbinti. Dar pasakoja, kad k<strong>ir</strong>tėjams, kai šie k<strong>ir</strong>to aplinkinį mišką, prisisapnavę,<br />
kad kas tą pušį k<strong>ir</strong>s — tas m<strong>ir</strong>s. Vis dėlto kažkas pušį bandė nupjauti, bet negalėjo — kiek dieną<br />
įpjaus, tiek po nakties vėl ta vieta užaugdavo. 1815—1932 m. šioje vietoje buvo sukurta visa<br />
„šventykla'': 1815 12 28, kaip rodo lenkiškas įrašas pušyje, prie jos buvo pritv<strong>ir</strong>tinta storų<br />
ąžuolinių lentų, kalvio apkaustyta aukų dėžė, v<strong>ir</strong>š kurios po stogeliu pritv<strong>ir</strong>tintas Nukryžiuotasis.<br />
1895 07 16 į rytus nuo medžio pastatyta koplytėlė su Švenčiausios Panelės <strong>ir</strong> kitų šventųjų<br />
statulomis, aplink pastatyta kryžių. 1977 metais kraštotyrininkas J. Šliavas nurodė, kad kryžiai<br />
buvę su įva<strong>ir</strong>iomis 1912—1972 m. laikotarpio datomis. Nupuvus stogeliui v<strong>ir</strong>š p<strong>ir</strong>mojo<br />
Nukryžiuotojo, jis perkeltas į koplytėlę, bet ant pušies, maždaug 4 m. aukštyje, vėl buvo<br />
pritv<strong>ir</strong>tintas kitas Nukryžiuotasis. ''Prie pušies melstis žmonės eidavo, kai kam ką skaudėdavo:<br />
21
eidavo apie tą pušį keliais, dėdavo prie jos pinigų, ant Nukryžiuotojo rišdavo kaspinėlių,<br />
statydavo šalia jos apžadų kryžius [...] dar <strong>ir</strong> dabar nuo tos pušies perkeltas į koplytėlę<br />
Nukryžiuotasis visas apraišiotas spalvotais kaspinėliais: baltais, rausvais, mėlynais, žaliais,<br />
vienas — juodas. Apraišioti kaspinėliais <strong>ir</strong> nuo pušies nuimti kryželiai bei Panelės Švenčiausios,<br />
koplytėlėj sustatyti šventųjų paveikslai. Sakydavo žmonės, kad nuo to esą jie pagydavę'' (Šliavas<br />
J., 1977 m.). Kryžiavom dienom <strong>ir</strong> per Šeštines prie tos pušies sus<strong>ir</strong>inkdavo minios žmonių,<br />
giedodavo, eidavo aplinkui keliais. ''Vienas iš pačių įspūdingiausių šios rūšies mitologijos<br />
paminklų Šiaurės Lietuvoje”, — rašė J. Šliavas, apsilankęs Apžadų kapeliuose (Šliavas J.,<br />
1977 m.). — Nurodyta literatūra.<br />
Sejavičienė Julija. Ka<strong>ir</strong>iškių ruduo // Vienybė. — 1998. — Spal. 29. — Tekste: Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
žemės ūkio bendrovė. D<strong>ir</strong>ektorės D. Zamarienės pasakojimas.<br />
Masiulienė Rita. Mokyklų kraštotyrininkų konferencija // Vienybė. — 1999. — Geg. 13. —<br />
Visas tekstas:<br />
Praeitą antradienį Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinėje mokykloje įvyko nacionalinės jaunųjų<br />
kraštotyrininkų ekspedicijos II etapo rajoninė konferencija. Dalyvaujant ekspedicijoje, daugelyje<br />
rajono mokyklų renkama <strong>ir</strong> sisteminama medžiaga apie mūsų krašto, jo švietimo istoriją,<br />
etnografiją <strong>ir</strong> kitas visuomenės veiklos sferas. Ne visa, kas sukaupta, suspėta užbaigti <strong>ir</strong><br />
apibendrinti, vis dėlto parengta nemažai naujų, išsamių <strong>ir</strong> unikalių darbų. Pateiktus darbus<br />
vertino Švietimo skyriaus sudaryta komisija: skyriaus vyriausiosios specialistės<br />
N. Liaudanskienė <strong>ir</strong> M. Vaitekūnienė, „Vienybės” laikraščio redaktorius L. Rozga, Viešosios<br />
bibliotekos d<strong>ir</strong>ektorė Z. Sinkevičienė <strong>ir</strong> paminklotvarkos inspektorė V. Imbrienė. Kraštotyros<br />
darbus vertinimui pateikė Akmenės <strong>ir</strong> Ventos vidurinės, Kivylių, Agluonų bei Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
pagrindinės mokyklos. Komisija vertingiausiais pripažino Akmenės vidurinės mokyklos darbų<br />
rinkinį. Jame iš ciklo „Mokytojų portretai” užbaigti darbai „Akmenės šviesuolės Ona <strong>ir</strong><br />
Augustina Rušinaitės”, „Vladas Rimkevičius”, „Prisiminimai apie Akmenės pradinės mokyklos<br />
mokytoją Bronių Tėvelį <strong>ir</strong> jo šeimą”. Taip pat paminėtinas darbas „Kaliksto Kasakausko ženklų<br />
beieškant”. Rengusiems šiuos darbus jauniesiems kraštotyrininkams vadovauja pedagogė<br />
R. Ringienė. Antroji vieta pripažinta Ventos vidurinės mokyklos kraštotyrininkams,<br />
vadovaujamiems L. Znutienės. Jie pateikė tris darbus — biografinių žinių rinkinius apie savo<br />
mokyklos buvusius <strong>ir</strong> dabartinius d<strong>ir</strong>ektorius, jų pavaduotojus <strong>ir</strong> mokytojus. Svarbu, kad šiuos<br />
darbus galima išsamiai plėtoti, papildant pačių pedagogų <strong>ir</strong> jų auklėtinių prisiminimais. Trečioji<br />
vieta pask<strong>ir</strong>ta ka<strong>ir</strong>iškiečiams, parengusiems darbą „E. Čepauskaitės-Lujienės šeimos tremties<br />
metai”. Šiuos darbus komisija nusprendė pateikti Šiaulių apskrities parodai, įvyksiančiai b<strong>ir</strong>želio<br />
10 dieną.<br />
Vertinimo komisijos narys L. Rozga teigė, kad kraštotyros darbas ypač prasmingas<br />
mokyklose: tikru piliečiu netapsi, nepažindamas savo Tėvynės. O pažintis su ja kiekvienam<br />
prasideda nuo savo mokyklos, nuo gimtojo kaimo, ar, miesto. Kiekvienoje mokykloje, kaip <strong>ir</strong><br />
kitose įstaigose ar įmonėse, svečią galėtų pasitikti stendai su įstaigos ar įmonės įsteigimo data,<br />
svarbiausiais istorijos faktais, vadovų pavardėmis. Tai būtų <strong>ir</strong> pagalba svečiui, pažinties pradinis<br />
žingsnis, <strong>ir</strong> įpareigojimas patiems moksleiviams ar darbuotojams branginti savo kolektyvo garbę<br />
<strong>ir</strong> gausinti jo gerąsias tradicijas. Išsamesnių istorijų rengimui gali pasitarnauti klasių <strong>ir</strong> mokyklų<br />
kronikų rašymas, dokumentuotų, aprašytų nuotraukų kaupimas. Reikėtų skatinti kaupti žinias<br />
apie toli nužengusius, daugiau pasiekusius mokyklų auklėtinius.<br />
Paminklosaugininkė V. Imbrienė ragino rašyti kaimų istorijas, užfiksuoti senųjų gyventojų<br />
prisiminimus <strong>ir</strong> žinias apie čia gyvenusius žmones, jų verslus, likimus, kaimų pavadinimų <strong>ir</strong> kitų<br />
vietovardžių kilmę.<br />
Kiti konferencijos dalyviai sakė, kad turi būti kaupiami visi mokyklų istorijos faktai,<br />
nepraleidžiant vieno ar kito laikotarpio, konstatuota, kad kraštotyrininkams, ypač tiems, kurie tik<br />
pradeda šią veiklą, trūksta medžiagos tvarkymo žinių.<br />
Konferencijos šeimininkai ka<strong>ir</strong>iškiečiai stengėsi sudominti svečius savo gimtinės istorija,<br />
parodė kompoziciją „Lazdynų Pelėdos takais”, supažindino su mokykloje kaupiama istorine <strong>ir</strong><br />
etnografine medžiaga. Padavimą apie Apžadų kapelius <strong>ir</strong> kaip seniau juose būdavo švenčiamos<br />
22
Šeštinės, papasakojo kaimo senbuvė S. Prelgauskienė. Susipažįstant su Ka<strong>ir</strong>iškiais, tolydžio<br />
buvo minimas buvęs dvaro <strong>ir</strong> kartono fabriko savininkas bei mokyklos statytojas, inžinierius<br />
Vladas S<strong>ir</strong>utavičius, kurio nuopelnų nenutyli enciklopedijos.<br />
Kraštotyrinis darbas nesibaigia su kuriuo nors ekspedicijos ar apžiūros etapu, vienus darbus<br />
užbaigus, reikia imtis kitų, fiksuoti šių dienų gyvenimo faktus, nes rytoj tai jau bus istorija.<br />
Švežaitė N. Tremties dienų prisiminimai: [Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės mokyklos devintokės<br />
Neringos Švežaitės (mokytoja R. Masiulienė) rašinys apie tremtinių Čepauskų šeimą iš<br />
Gimbetiškės kaimo] // Vienybė. — 1999. — B<strong>ir</strong>ž. 12.<br />
Jonikienė Roma. Viltys kaime: bus mokykla, bus <strong>ir</strong> rytojus: [Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla] // Vienybė.<br />
— 1999. — Spal. 5: <strong>ir</strong> nuotraukos. — Tekste: „Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla, pastatyta dvarininko<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičiaus, išsilaikė per visas reorganizacijas... Mokosi 103 mokiniai.” D<strong>ir</strong>ektorius<br />
R. Perminas, mokytojai V. Perminienė, A. Malachauskaitė, N. Statkienė, R. Masiulienė. — Visas<br />
tekstas:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių devynmetė mokykla — šiemet ji taip <strong>ir</strong> vadinsis — prie dešimtmečio mokymo<br />
pereis nuo kitų mokslo metų. Jau dabar atliktos sociologinės apklausos, suskaičiuota, kiek<br />
kokiais metais bus mokinių, apskaičiuotos išlaidos. Penkerių metų perspektyvoje, ilgesniam<br />
laikui neplanuojama, mokinių klasėse bus po 10-13. Kaimo mokyklai to pakanka.<br />
D<strong>ir</strong>ektorius Ramūnas PERMINAS labiausiai džiaugiasi kolegomis. Iš 15 pedagogų — 13<br />
turi aukštąjį išsilavinimą. Teoriškai reikėtų informatikos mokytojo, bet jam gali pasiūlyti nedaug<br />
pamokų, tad persikvalifikuos d<strong>ir</strong>bantys kolegos. „Ka<strong>ir</strong>iškiai — jau užkampis, tad ne kiekvieną<br />
specialistą prisiviliosi. Protingas buvo sprendimas, kai savivaldybė nup<strong>ir</strong>ko mokytojams namą.<br />
Turėjome ką pasiūlyti, <strong>ir</strong> specialistų ats<strong>ir</strong>ado”, — pasakojo d<strong>ir</strong>ektorius.<br />
Gyvendama taupiai, Ka<strong>ir</strong>iškių devynmetė sutaupė pinigų <strong>ir</strong> nusip<strong>ir</strong>ko išsvajotą<br />
mikroautobusą. Dabar vaikus „surenka” <strong>ir</strong> atveža į pamokas laiku. Susitaupę nusip<strong>ir</strong>ko<br />
kopijavimo aparatą. Kolektyvas sukasi pagal išgales — laiptų aikštelę pavertė kompiuterių klase,<br />
sutvarkė sporto salę, ūkiškam <strong>ir</strong> savo darbą mylinčiam fizinio lavinimo mokytojui S. Masiuliui<br />
net sandėliukas inventoriui ats<strong>ir</strong>ado.<br />
Anot d<strong>ir</strong>ektoriaus, šildymo sistema gera, mokykla dar tv<strong>ir</strong>ta. Ačiū buvusiam d<strong>ir</strong>ektoriui<br />
V. Kontučiui. Taip sakė R. Perminas. „Tiesa, aplinką tvarkėme, nes gyvatvorės buvo tokio<br />
amžiaus, kad kai aš lankiau šią mokyklą, jos jau buvo senos. Nugriovus bendrabutį vėl teko<br />
tvarkyti aplinką”, — pasakojo d<strong>ir</strong>ektorius. R. Perminas pasidžiaugė gerais santykiais su Papilės<br />
seniūnija. „Seniūnas A. Vaičius padeda kuo gali, nereikia kepurę nusiėmus kaulyti”, —<br />
bendravimą įvertino mokyklos vadovas.<br />
Mokykla valgyklos neturi, tačiau mokinių maitinimą sutvarkė paprastai — maistą atveža jau<br />
paruoštą. Pavyzdžiui, bandeles su dešrelėmis... Dabar nemokamai maitina didesnę pusę vaikų —<br />
56. Anot d<strong>ir</strong>ektoriaus, jei būtų kiek daugiau pinigų, <strong>ir</strong> maitinamų vaikų daugiau būtų. Mokyklai<br />
žūtbūt reikia specializuotų fizikos <strong>ir</strong> chemijos kabinetų. „Įrengsime, ką nors sugalvosime, nors<br />
mokykloje patalpų trūksta”, — vis tiek optimistiškai nusiteikęs d<strong>ir</strong>ektorius. „Mano kolegos myli<br />
savo profesiją <strong>ir</strong> daug d<strong>ir</strong>ba. Yra daug būrelių pristeigta, visi vaikai gali būti užimti”, — sakė<br />
vadovas. Papasakojo jis apie mokytojus entuziastus. Mokiniai laimi konkursus, varžybas, mokosi<br />
muzikos.<br />
V. Perminienės kulinarinis būrelis, kurio nariai, ką iškepa ar išverda — tuoj suvalgo <strong>ir</strong> draugus<br />
pavaišina, dar <strong>ir</strong> laikraštį leidžia. O pavadino jį „P<strong>ir</strong>mas blynas”. Pagal kiekvieną numerį <strong>ir</strong> blynų<br />
skaičius. Tad jau „iškeptas” antras, trečias...<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla, pastatyta dvarininko V. S<strong>ir</strong>utavičiaus, išsilaikė per visas reorganizacijas <strong>ir</strong><br />
„audras”, gyvena pilnakraujį gyvenimą. Mokosi 103 mokiniai. Mokytojo profesija čia<br />
didžiuojamasi. Džiaugiamasi kolegų supratingumu, išradingumu.<br />
Paskui Astą — būrys gerbėjų<br />
Etikos <strong>ir</strong> geografijos mokytojai Astai Malachauskaitei gerbėjų netrūksta. Pradedant mažaisiais<br />
saviveiklininkais <strong>ir</strong> baigiant devintokais, prie popamokinės veiklos organizatorės (Asta <strong>ir</strong> už tai<br />
atsakinga) šono visada sukasi vaikai. Ji moko juos groti, dainuoti. O kaip apsidžiaugė penktokai,<br />
23
kai Asta tapo jų auklėtoja! „Mane Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla išsiauklėjo. Buvę mokytojai paragino<br />
rinktis kultūros darbuotojos profesiją. Paklusau. Kurį laiką d<strong>ir</strong>bau <strong>ir</strong> kultūros namuose, <strong>ir</strong><br />
mokykloje. Dabar visas mano gyvenimas — mokykla”, — pasakojo Asta Malachauskaitė. Astai<br />
mokykloje privilegijuotas vaidmuo — ji vadovauja mokinių tarybai, o vaikai į ją gan rimtai žiūri,<br />
kaip į savo interesų gynėją.<br />
„Pasijutau sava”<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių mokykla šiemet „prisiviliojo” naują mokytoją — Nomedą Statkienę iš Tryškių. Ji<br />
dėsto dailę, turi dailės būrelį, moko sveiko gyvenimo, yra d<strong>ir</strong>ektoriaus pavaduotoja ugdymui.<br />
D<strong>ir</strong>ektorius Nomedos apsisprendimą d<strong>ir</strong>bti Ka<strong>ir</strong>iškiuose įvertino kaip mokyklos sėkmę. Kaimo<br />
mokyklai gauti specialistą ne visada pavyksta. O Nomeda sužavėta naujuoju kolektyvu. Rengė<br />
šventę — tuoj visi čiupo darbo. „Visi žino, ką turi padaryti, neapkrauna rūpesčiais vieno<br />
žmogaus. Vos pradėjusi d<strong>ir</strong>bti, pasijutau sava”, — sakė pavaduotoja. Ji gyvena Tryškiuose,<br />
paklausta, ar įsikurs Ka<strong>ir</strong>iškiuose, Nomeda buvo diplomatiška — niekada nesakyk niekada...<br />
„Mano hobis — mokykla”<br />
Lietuvių kalbos <strong>ir</strong> literatūros mokytoja Rita Masiulienė Ka<strong>ir</strong>iškių kaimo mokykloje pratęsė<br />
Masiulių šeimos tradiciją. Pokaryje čia mokytojavo jos uošviai — Stanislovas <strong>ir</strong> Rozalija. Čia,<br />
pedagoginius mokslus Vilniuje baigusi, jauna mokytoja susipažino su Masiulių sūnumi, taip pat<br />
mokytoju, Stasiu. Susituokė. „Netgi gyvename prie mokyklos. Tad nuo jos nė per žingsnį”, —<br />
pajuokavo mokytoja. Rita domisi kraštotyra <strong>ir</strong> būreliui vadovauja. „Su vaikais esame daug<br />
apkeliavę, daug ką matę. Smagiausia būna, kai vaikai kokį leidinį vartydami pasidžiaugia:<br />
mokytoja, mes čia buvome! Kaime vaikams mažiau galimybių, tad mokytojas turi labai<br />
stengtis”, — apie darbą kalbėjo Rita Masiulienė.<br />
Mokytojos Ritos paraginti, Ka<strong>ir</strong>iškių vaikai ne vieną rašinių konkursą yra laimėję, ne vieną<br />
pagarbos ženklą, prizą mokyklon parvežę. Pačių Masiulių trys dukros dar nedidelės. Tik<br />
vyresnioji Mažeikių gimnazijoje mokosi, o trečioji dar mokyklos nelanko. Paklausta, ar tokį<br />
gyvenimo kelią pas<strong>ir</strong>inko, apie kokį svajojo, mokytoja Rita Masiulienė atsakė, kad jos hobis —<br />
mokykla. Nekalbant apie tai, kad <strong>ir</strong> darbas — mokykla.<br />
Autorės nuotraukos. Roma JONIKIENĖ.<br />
Gajauskas Saulius. Kyla hidroelektrinė Ka<strong>ir</strong>iškiuose // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 30:<br />
iliustruota. — Tekste: „Yra dar žmonių, menančių ant V<strong>ir</strong>vytės upės kranto buvusius kartono<br />
fabriką <strong>ir</strong> hidroelektrinę, kurios pagaminta elektra suko jo mechanizmus. Per išlikusią upės<br />
užtvanką putojantis vanduo dešimtmečius bėgo be naudos, kol buvusių savininkų anūkas<br />
kaunietis Vladas S<strong>ir</strong>utavičius nusprendė dar kartą pažaboti upę. Įspūdingų akmeninių sienų<br />
pastatai po truputį restauruojami. Juose bus sumontuoti ne tik hidroelektrinės įrenginiai, bet dalį<br />
puoselėjama pritaikyti agroturizmui.”<br />
Rozga Leopoldas. Tada, kai buvo medžiojami žmonės (2) // Vienybė. — 2001. — Vas. 8. —<br />
Tekste: „Tų metų [1941] b<strong>ir</strong>želyje Ka<strong>ir</strong>iškiuose kariškiai nušovė 35 metų Juozą Gasparaitį <strong>ir</strong><br />
keturiasdešimtmetį Praną Šivicką.”<br />
Rozga Leopoldas. Ka<strong>ir</strong>iškių pramonės likimas // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong> valsčiai”] /<br />
[Sudarytojai Vida G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas,<br />
Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis.<br />
— 1082 psl. — P. 321—325. — Tekste:<br />
Beveik 50 metų Ka<strong>ir</strong>iškiuose veikęs kartono fabrikas yra unikalus faktas viso šio krašto ūkio<br />
raidos istorijoje. Jo įrengėjas <strong>ir</strong> savininkas buvo Vladas S<strong>ir</strong>utavičius, valdęs gana stambų <strong>ir</strong><br />
pažangiai tvarkomą Ka<strong>ir</strong>iškių dvarą.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius gimė 1877 m. balandžio 5 d. Ka<strong>ir</strong>iškiuose, 1895 m. baigė Šiaulių gimnaziją.<br />
Dar būdamas mokiniu Viekšnių daktaro Antano B<strong>ir</strong>žiškos buvo pakviestas (kartu su taip pat<br />
gimnazistu A. Kviatkovskiu) konsultantu trims jo sūnums, ruošiamiems į šią gimnaziją.<br />
Profesorius, Vasario 16-osios akto signataras Mykolas B<strong>ir</strong>žiška, <strong>vėliau</strong> apie tai rašė:<br />
24
„Dar 1894 m. vasarą pamačiau p<strong>ir</strong>muosius Šiaulių gimnazistus: nuo Tryškių Ka<strong>ir</strong>iškių Vladą<br />
S<strong>ir</strong>utavičių <strong>ir</strong> Paragių Gustavą Ivanauskį. Susitikau su jais pramogoje Daug<strong>ir</strong>dų Klyšiuose.<br />
Nedrįsau su jais kalbėtis — nei su gražiu S<strong>ir</strong>utavičium, nei su žva<strong>ir</strong>aakiu Ivanauskiu. Judrūs,<br />
linksmi, iškalbingi, jie šokdino paneles kaip studentai, <strong>ir</strong> mano tėvas te<strong>ir</strong>avosi jų dėl gimnazijos<br />
tvarkos, kalbėdamas kaip su suaugusiais ”1 .<br />
Baigusį gimnaziją V. S<strong>ir</strong>utavičių tėvai išleido studijuoti į Peterburgo universitetą, tačiau<br />
<strong>vėliau</strong> jis perėjo į Technologijos institutą, kurį <strong>ir</strong> baigė 1905 m.<br />
Dar mokydamasis gimnazijoje, susipažino su Povilu Višinskiu. Nors buvo labai sk<strong>ir</strong>tingi, bet<br />
palaikė pažintį iki pat ankstyvos P. Višinskio m<strong>ir</strong>ties. V. S<strong>ir</strong>utavičius, kaip turtingesnis <strong>ir</strong><br />
sugebantis rasti naudingų ryšių, padėjo P. Višinskiui, talkino jam 1904 m. Vilniuje steigiant<br />
knygų leidimo bendrovę „Šviesa”, suorganizavo P. Avižonio „Lietuviškos gramatikėlės”<br />
perspausdinimą hektografu. Iš G. Ivanauskio <strong>ir</strong> V. S<strong>ir</strong>utavičiaus P. Višinskis sužinojo apie<br />
nuošaliame Meškių-Gadoniškių dvarelyje gyvenančią <strong>ir</strong> lietuviškai rašyti bandančią Sofiją<br />
Pšibiliauskienę, kurią 1896 m., keliaudamas per Žemaitiją, aplankė. Išs<strong>ir</strong>engęs į Palangą<br />
organizuoti p<strong>ir</strong>mojo lietuviško vaidinimo, P. Višinskis su S. Jakševičiūte 1899 m. vasarą užsuko<br />
pas V. S<strong>ir</strong>utavičių kviesti jo į vaidintojus, tačiau nežinia kodėl sutikimo negavo 2 .<br />
S. Pšibiliauskienę-Lazdynų Pelėdą V. S<strong>ir</strong>utavičius aplankydavo, tačiau per daug sk<strong>ir</strong>tingi buvo jų<br />
charakteriai, tad didesnės paramos varganai gyvenusiai rašytojai nesuteikė.<br />
Studijuodamas V. S<strong>ir</strong>utavičius glaudžiai suartėjo su <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos<br />
branduoliu, pats aktyviai veikė partijoje. 1904 m. savo tėviškėje surengė „socialistinės lietuvių<br />
jaunuomenės” konferenciją, kurioje dalyvavo Mykolas <strong>ir</strong> Vaclovas B<strong>ir</strong>žiškos, Jurgis Šlapelis,<br />
Steponas Ka<strong>ir</strong>ys, Aleksandras Janulaitis, tuomet su V. Uljanovo bolševikais dar nenuėjęs Vincas<br />
Mickevičius-Kapsukas <strong>ir</strong> kiti veikliausi jaunosios kartos socialdemokratų veikėjai 3 . Spėjama, kad<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose 1902 m. galėjo įvykti penktasis šios partijos suvažiavimas 4 . V. S<strong>ir</strong>utavičius buvo<br />
vienas iš LSDP atstovų 1905 m. gruodžio 6 d. prasidėjusiame Vilniaus Seime 5 . Po 1905 m.<br />
įvykių V. S<strong>ir</strong>utavičius grįžo į Ka<strong>ir</strong>iškius <strong>ir</strong> ėmėsi realizuoti studijų metu įgytas žinias.<br />
Dvare veikė vandens malūnas, kurį suko V<strong>ir</strong>vytės upės vanduo. V. S<strong>ir</strong>utavičius pats parengė<br />
projektą, išs<strong>ir</strong>ūpino įrengimus <strong>ir</strong> mūriniame malūno pastate įrengė kartono fabriką. 1990 m.<br />
vasarą Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro sodybos pastatuose gyvenę 70 metų Stasys Pranauskas <strong>ir</strong> 67 metų Stasys<br />
Marčius, augę Ka<strong>ir</strong>iškiuose <strong>ir</strong> po Antrojo pasaulinio karo patys čia d<strong>ir</strong>bę, šios publikacijos<br />
autoriui gana išsamiai papasakojo apie tuometinio fabriko darbą.<br />
Aplinkinių kaimų ūkininkai priveždavo popiermalkių, kurių dvaro savininkas p<strong>ir</strong>kdavo<br />
aplinkinėse g<strong>ir</strong>ininkijose. Žiemą, kada kaime sumažėdavo darbų, ūkininkams medienos vežimas<br />
į fabriką buvo papildomas uždarbis, nes V. S<strong>ir</strong>utavičius mokėdavęs gerai <strong>ir</strong> tvarkingai. Atvežtas<br />
metrines eglines malkas nužievindavo, supjaustydavo pusmetriniais strypais <strong>ir</strong>, sudėję į didžiulį<br />
katilą, šutindavo apie 8 valandas. Paskui tokią v<strong>ir</strong>tą medieną sumaldavo specialiomis g<strong>ir</strong>nomis.<br />
Išfiltruotą medienos masę leisdavo ant gelumbe padengtų volų, suformuotus lakštus presais<br />
išspausdavo, kad neliktų vandens, <strong>ir</strong> džiovindavo, o išdžiovintus <strong>ir</strong> išlygintus partijomis veždavo<br />
į Papilės arba Tryškių geležinkelio stotis. Ka<strong>ir</strong>iškių fabrikas kartoną tiekdavęs ne tik <strong>Lietuvos</strong><br />
f<strong>ir</strong>moms, bet eksportuodavęs <strong>ir</strong> į Angliją.<br />
Fabrike d<strong>ir</strong>bdavę apie 60 žmonių visą parą trimis pamainomis, o visą gamybos procesą<br />
stebėdavo, sekdavo bei apskaitą tvarkydavo vienas žmogus — vedėjas. Fabriko įrengimus per<br />
transmisiją suko upė, tačiau kartais, vasaros viduryje arba gilų viduržiemį, upėje pritrūkdavo<br />
vandens. Kartą, 1934 m., dėl to įvyko net konfliktas. Nelikus vandens, fabriką teko stabdyti.<br />
Savininkas darbininkams pasiūlė eiti d<strong>ir</strong>bti į dvarą, tačiau pareiškė, kad galįs mokėti jiems, bet<br />
mažesnį atlyginimą. Pogrindinės komunistinės kuopelės suagituoti darbininkai paskelbė streiką.<br />
Savininkas į konfliktą nesileido <strong>ir</strong> dėl šventos ramybės sutiko mokėti už darbą dvaro laukuose<br />
kaip <strong>ir</strong> už darbą fabrike. Ilgainiui V. S<strong>ir</strong>utavičius nup<strong>ir</strong>ko laivo variklį, kuris, nusekus upėje<br />
vandeniui, sukdavo įrengimus. Pasak S. Pranausko <strong>ir</strong> S. Marčiaus, panašus kartono fabrikas<br />
veikęs <strong>ir</strong> Kapėnuose. V. S<strong>ir</strong>utavičius jį nup<strong>ir</strong>kęs <strong>ir</strong> pavertęs atsk<strong>ir</strong>u cechu medienai smulkinti.<br />
Taip pat nup<strong>ir</strong>kęs konkurencijos grėsmę kėlusį B<strong>ir</strong>žuvėnų kartono fabriką, kurį paprasčiausiai<br />
uždarė 6 .<br />
Sovietų okupacijos metais popieriaus pramonės įmonės ypač užteršdavo aplinką, p<strong>ir</strong>miausia<br />
— vandenį. Tačiau kartono fabrikai V<strong>ir</strong>vytės anuomet neužteršė. Gal <strong>ir</strong> paradoksalu, bet, pasak<br />
25
S. Pranausko, būtent kanale, kuriuo iš fabriko į V<strong>ir</strong>vytę nuleisdavo gamyboje panaudotą vandenį,<br />
žuvies knibždėte knibždėdavę. Be to, V<strong>ir</strong>vytė bene kas keturi penki kilometrai buvo užtvenkta<br />
Tryškių, Balsių, Ka<strong>ir</strong>iškių, Skleipių, Gudų malūnų užtvankomis. O užtvanka būdavo natūralus<br />
baseinas vandeniui nusistoti <strong>ir</strong> natūraliai išsivalyti — be jokių siurblių <strong>ir</strong> aeracijos vamzdynų.<br />
Pavasarį, kuomet upė plačiai ištvindavo, dumblą išnešdavo į lankas. Dar po Antrojo pasaulinio<br />
karo tie patys tvenkiniai suko mažų elektrinių turbinas. Pastaraisiais metais kai kurios elektrinės<br />
(Rakiškės, Balsių, Skleipių) vėl atstatytos arba atstatomos.<br />
Koks tolimesnis Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabriko likimas? 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą,<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių <strong>ir</strong> kiti aplinkiniai <strong>dvarai</strong> buvo nacionalizuoti. V. S<strong>ir</strong>utavičius, toliaregiškai paklusdamas<br />
įvykių raidai, neva geranoriškai atsisakęs dvaro <strong>ir</strong> fabriko <strong>ir</strong> išvykęs į Kauną. Fabriko<br />
d<strong>ir</strong>ektoriumi buvo „išrinktas” buvęs darbininkas Kostas Kondrotas 7 . Ka<strong>ir</strong>iškiuose buvo įkurtas<br />
tarybinis ūkis, o aplinkiniai Šiaudinės, Meškių, Meškelių, Pav<strong>ir</strong>vytės <strong>dvarai</strong> paversti jo skyriais.<br />
Suvalstybintas fabrikas d<strong>ir</strong>bo kaip d<strong>ir</strong>bęs. Hitlerinės okupacijos metais strateginės reikšmės<br />
neturėjusios mažos įmonės <strong>ir</strong>gi nesugriovė, o 1944 m. rudenį fronto linija praslinko greitai <strong>ir</strong> be<br />
didesnės žalos. Tačiau sovietų okupacinė valdžia nepajėgė įmonės tvarkyti kaip privatus<br />
savininkas. Kadaise fabrikui valdyti pakako vieno vedėjo, o naujoji valdžia įsteigė<br />
administraciją: pr<strong>ir</strong>eikė ne tik v<strong>ir</strong>šininko, bet <strong>ir</strong> buhalterijos, normuotojų, sargų <strong>ir</strong> kitokio<br />
personalo. Vietoj medžio atliekų <strong>ir</strong> nebrangių malkų imta kūrenti skystu atvežtiniu kuru, o<br />
vietoje nieko nekainuojančios upės jėgos, įrengimus ėmė sukti elektra. Nors energetiniai resursai<br />
<strong>ir</strong> buvo pigūs, tačiau išlaidų vis daugėjo, o produkcijos kainos buvo mažos. Vėliau, prasidėjus<br />
įmonių stambinimui, nuošalus cechas tapo nepatogus <strong>ir</strong> nereikalingas. Tad 1960 m. gegužės<br />
30 d. S. Pranauskas galutinai užgesino kartono fabriko katilinę. Ilgainiui niekam nebereikalingas<br />
pastatas ėmė <strong>ir</strong>ti, nugriuvo stogas, buvo išgrobstyti įrengimai, išliko tik galingos akmens mūro<br />
sienos.<br />
<strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijai suskilus <strong>ir</strong> 1905 m. revoliucijai pralaimėjus, V. S<strong>ir</strong>utavičius<br />
atitolo nuo partinės veiklos. Vis dėlto jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, bet, nesulaukęs<br />
kadencijos pabaigos, vėl pasitraukė į Ka<strong>ir</strong>iškius 8 . Dvare V. S<strong>ir</strong>utavičius <strong>ir</strong>gi įvedė pažangią<br />
tvarką, įsiveisė olandiškų galvijų bandą, įrengė produktyvias kultūrines ganyklas, vienas p<strong>ir</strong>mųjų<br />
šiame krašte 1937 m. 119 ha dvaro žemių nusausino uždaru drenažu. 1936 m. dvaro darbininkų<br />
<strong>ir</strong> kaimo valstiečių vaikams V. S<strong>ir</strong>utavičius pastatydino dviejų aukštų pradžios mokyklą.<br />
Tačiau energingas <strong>ir</strong> veiklus, tarsi <strong>ir</strong> gimęs organizatoriumi, V. S<strong>ir</strong>utavičius „netilpo”<br />
nuošaliuose Ka<strong>ir</strong>iškiuose, degė noru plėtoti veiklą. Jis suorganizavo akcinę bendrovę „Molis” <strong>ir</strong><br />
prie Kuršėnų (Daugėliuose) įsteigė stambią plytinę, jau tarpukariu galėjusią per metus išdegti iki<br />
5 milijonų plytų. Artimai jis bendravo <strong>ir</strong> su Šiaulių verslininkais bei inteligentais. Padedamas<br />
K. Venclauskio <strong>ir</strong> kitų šiauliečių, šiame augančiame pramonės <strong>ir</strong> kultūros centre V. S<strong>ir</strong>utavičius<br />
įkūrė akcinę bendrovę „Pastogė”, kuri planavo plėtoti statybas. Buvo pradėta didžiulio ano meto<br />
mastais kultūros centro statyba, kuriame turėjo sutilpti kino <strong>ir</strong> dramos teatrai su erdviomis <strong>ir</strong><br />
patogiomis salėmis. Deja, iki karo suspėta Tilžės gatvėje pastatyti tik kino pastatą 9 .<br />
Hitlerininkams užėmus Klaipėdą, į ją iškeldintas Šiaulių teatras 1939 m. vėl sugrįžo į Šiaulius,<br />
tačiau buvo priverstas vaidinti bei repetuoti nepritaikytose „Kapitol” kino patalpose. Pasklido<br />
kalbos, kad teatrą vėl iškels, šį kartą — į Vilnių 10 . Kad neprarastų svarbaus kultūros židinio,<br />
„Pastogė” teatrui išnuomojo ką tik pastatytas kino patalpas, <strong>ir</strong> teatras liko Šiauliuose 11 .<br />
„Pastogės” bendrovė ketino mieste pastatyti <strong>ir</strong> viešbutį bei kai kuriuos kitus objektus.<br />
Galima spėti, kad „Pastogei” V. S<strong>ir</strong>utavičius skyrė <strong>ir</strong> savo lėšų. Prieš pat 1940 m. į Angliją<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių fabrikas išvežė didelę kartono siuntą. Nors Europoje aiškiai brendo naujas karas,<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius nepaliko valiutos tenykščiuose bankuose, o pervedė ją į Lietuvą — buvo sumanęs<br />
plėsti dvarą, statė naujus ūkinius pastatus. Kai kurie jų išlikę iki šiol. Neabejotina, kad lėšų<br />
reikėjo <strong>ir</strong> Šiaulių miesto statyboms.<br />
Senieji ka<strong>ir</strong>iškiečiai neva g<strong>ir</strong>dėję, kad V. S<strong>ir</strong>utavičius buvęs kviečiamas į Kauną ministru,<br />
tačiau politinės karjeros kategoriškai atsisakęs. Vargu ar veiklaus socialdemokratiškų nuostatų<br />
inžinieriaus <strong>ir</strong> sumanaus gamybos organizatoriaus nuostatos galėjo sutapti su <strong>Lietuvos</strong> valstybę<br />
tvarkiusių tautininkų nuostatomis. Tačiau trumparegiškumu V. S<strong>ir</strong>utavičiaus negalėjai kaltinti.<br />
Pasak S. Pranausko, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. S<strong>ir</strong>utavičius (mėgdavęs <strong>ir</strong><br />
nevengdavęs pabendrauti su žmonėmis) sakęs: „Daug karų vokiečiai pradėjo, tačiau ar bent<br />
26
vieną laimėjo?” 12 Ir dar ka<strong>ir</strong>iškiečiai persakydavo iš tėvų g<strong>ir</strong>dėtus atvejus, jog <strong>ir</strong> nusenusių<br />
darbininkų ponas nevarydavęs iš dvaro pastogės, stengdavęsis pats sugalvoti jiems kokį nors<br />
užsiėmimą, kad teikiamą paramą šie priimtų kaip atlyginimą, o ne kaip išmaldą.<br />
Gal <strong>ir</strong> dėl to sovietų okupacinė valdžia V. S<strong>ir</strong>utavičiaus į p<strong>ir</strong>mųjų tremtinių ešelonus neįgrūdo.<br />
Kraštą okupavus hitlerinei Vokietijai, jis grįžo į tėviškę, tačiau dvaro nebeatgavo, pats jame<br />
d<strong>ir</strong>bo administratoriumi. O frontui iš Rytų vėl artinantis, su dukra pasitraukė į Vakarus. „Tai jūs<br />
dabar turtingesni už mane”, — pusiau juokais taręs, paskutinį kartą ranką paduodamas dvaro<br />
darbininkams, prieš kuriuos niekada nesipūtė. Šie taip <strong>ir</strong> nesupratę, kuo bus turtingesni. Ar kad<br />
ponas išvyksta tik su lagaminu rankoje, o jie lieka dvare <strong>ir</strong> — Lietuvoje? 13<br />
Emigracijoje (Vokietijoje) V. S<strong>ir</strong>utavičius <strong>ir</strong>gi nepajėgė nustygti, nieko neveikti. Jis dalyvavo<br />
VLIK'o planavimo komisijos darbe, vadovavo jo pramonės <strong>ir</strong> amatų skyriui. Nuo 1950 m.<br />
gyveno Bostone, d<strong>ir</strong>bo fizinį darbą, pasak J. Sondeckio, dalyvavo socialdemokratų kuopos,<br />
Lietuvių darbininkų draugijos veikloje, gerai orientavosi tarptautinėje politikoje <strong>ir</strong> turėjo gerą<br />
atmintį 14 .<br />
1 B<strong>ir</strong>žiška M. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose, Kaunas, 1938, p. 154.<br />
2 Sprindys A. Povilas Višinskis, Vilnius, 1978, p. 186.<br />
3 Lietuviškoji enciklopedija, Kaunas, 1935, t. 3, p. 1035.<br />
4 Rozga L. Paminėjo garbųjį kraštietį, Vienybė, Akmenė, 1997, bal. 12.<br />
5 Bielinis K. 1905 metai, Kaunas, 1931, p. 142.<br />
6 S. Pranausko <strong>ir</strong> S. Marčiaus 1990 m. liepos 12 d. pasakojimas. L. Rozgos asmeninis<br />
archyvas.<br />
7 Krapauskas M. Neįteiktas mandatas, Vienybė, Akmenė, 1968, lapkr. 19, 21.<br />
8 Gyvenimas Lietuvai, sud. J. S<strong>ir</strong>eika, Šiauliai, 1993, p. 178.<br />
9 Ten pat, p. 178.<br />
10 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai, 1990, p. 187.<br />
11 Teatras lieka Šiauliuose, Įdomus mūsų momentas, 1940, geg. 5.<br />
12 Rozga L. Išnaudotojas, kuriam pasakytume ačiū, Vienybė, Akmenė, 1990, rugpj. 30.<br />
13 Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabriko darbininkų atsiminimai, saugomi Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės<br />
mokyklos muziejuje.<br />
14 Gyvenimas Lietuvai, p. 178—179.<br />
Žukauskienė Genovaitė. Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrikas // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong> valsčiai”] /<br />
[Sudarytojai Vida G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas,<br />
Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis.<br />
— 1082 psl. — P. 681—683. — Tekste:<br />
Kartono fabrikas, pastatytas Ka<strong>ir</strong>iškiuose šalia vandens malūno, stovėjusio ant užtvenktos<br />
V<strong>ir</strong>vytės upės kranto, buvo p<strong>ir</strong>moji pramonės įmonė Papilės krašte.<br />
Fabriką pastatė <strong>ir</strong> kartono gamyba rūpinosi iš Ka<strong>ir</strong>iškių kilęs dvarininkas inžinierius Vladas<br />
S<strong>ir</strong>utavičius. Jis studijavo Peterburgo technologijos institute <strong>ir</strong> 1905 m. įsigijo inžinieriaus<br />
technologo specialybę, stažavosi Vokietijoje, kur domėjosi centrinio pastatų šildymo <strong>ir</strong><br />
ventiliacijos klausimais. Grįžęs į Lietuvą, V. S<strong>ir</strong>utavičius kelerius metus d<strong>ir</strong>bo Vilniaus<br />
techniškame biure, rengė įva<strong>ir</strong>ių įstaigų <strong>ir</strong> įmonių centrinio šildymo projektus, rūpinosi įmonių <strong>ir</strong><br />
elektrinių statyba provincijoje. Darbai daugiausia buvo atliekami Baltarusijoje. Caro valdžiai<br />
nerūpėjo nei <strong>Lietuvos</strong> ūkis, nei pramonė. Įgijęs pat<strong>ir</strong>ties, patriotiškai nusistatęs (dar<br />
studentaudamas buvo įsitraukęs į tautinį judėjimą) V. S<strong>ir</strong>utavičius tolesnį savo gyvenimą, žinias,<br />
pat<strong>ir</strong>tį skyrė <strong>Lietuvos</strong> pramonei vystyti — projektavo <strong>ir</strong> statė naujas įmones, kurios perd<strong>ir</strong>bo<br />
vietines žaliavas. 1910 m. V. S<strong>ir</strong>utavičius parengė kartono fabriko Ka<strong>ir</strong>iškiuose projektą <strong>ir</strong><br />
įsteigė bendrovę jam statyti. 1911 m. Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrikas pradėjo veikti 72 . Pagal Kauno<br />
27
gubernijos stambių fabrikų <strong>ir</strong> gamyklų sąrašą, 1915 m. Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrike d<strong>ir</strong>bo 17 vyrų <strong>ir</strong><br />
9 moterys 73 . Per karą Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrikas buvo gerokai apiplėštas. Lietuvai atgavus<br />
nepriklausomybę, fabriko įrengimai buvo modernizuoti, gamyba išplėsta, sujungus su Kapėnų<br />
kartono fabriku. Fabrike buvo gaminamas įva<strong>ir</strong>ių rūšių <strong>ir</strong> storio kartonas, kuris buvo naudojamas<br />
ne tik <strong>Lietuvos</strong> rinkai — didelė jo dalis buvo eksportuojama. 1933 m. eksportas sumažėjo dėl<br />
Skandinavijos šalių taikomos kainų politikos (produkcija buvo eksportuojama žemesnėmis nei<br />
savikaina kainomis, o iš šalies biudžeto buvo padengiamas kainų sk<strong>ir</strong>tumas). Bet plėtojantis<br />
pramonei <strong>ir</strong> kylant krašto kultūrai, kartono paklausa Lietuvoje didėjo 74 .<br />
Tarpukariu Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrike d<strong>ir</strong>bo apie 60 žmonių. Kartonui gaminti buvo<br />
naudojama vietinė žaliava — dažniausiai eglės mediena (popiermalkės). Medieną paruošdavo<br />
aplinkinių kaimų ūkininkai. Nuo popiermalkių būdavo nudrožiamos šakos, po to jas du vyrai<br />
specialia žievės drožimo mašina nužievindavo, diskiniu pjūklu (zeimeriu) supjaustydavo<br />
maždaug 40 cm ilgio gabalais <strong>ir</strong> dėdavo į didelius, 10-12 m 3 katilus, kur jas apie 8 val. šutindavo<br />
garais. Taip apd<strong>ir</strong>bę medieną, katilo galus atidarydavo <strong>ir</strong> atvėsusią suminkštėjusią medieną<br />
sumesdavo į malimo įrenginį. Čia ji specialiais hidrauliniais presais buvo spaudžiama prie<br />
malimo g<strong>ir</strong>nų <strong>ir</strong> malama. Kartu pritekėdavo vanduo, kuris buvo pumpuojamas iš upės. Gauta<br />
masė būdavo išfiltruojama <strong>ir</strong> patekdavo ant audeklo. Atitinkamai sureguliuotas volas<br />
suformuodavo reikiamo storio kartono juostą, kuri mediniais peiliais buvo pjaustoma reikiamo<br />
dydžio lapais. Šie patekdavo po presais, kur buvo nuspaudžiamas likęs vanduo. Gautus kartono<br />
lakštus kabindavo ant specialių laikiklių, pritv<strong>ir</strong>tintų prie elektros varikliu sukamo transporterio,<br />
kuriuo kartonas patekdavo į apie 20 m ilgio džiovyklą. Džiovyklą šildė vamzdžiai, kuriais<br />
c<strong>ir</strong>kuliuodavo karštas garas. Transporteriui pasiekus džiovyklos galą, kartonas jau būdavo<br />
išdžiūvęs <strong>ir</strong> jį kitoje patalpoje nukabindavo. Vasaros laikotarpiu kartonas dažniausiai buvo<br />
džiovinamas keturiose vasaros džiovyklose (78, 103, 107). Jos buvo pastatytos po vieną 1931,<br />
1933, 1934 <strong>ir</strong> 1935 m. 75 Lauko džiovyklos buvo atv<strong>ir</strong>ais galais, kad gerai c<strong>ir</strong>kuliuotų oras. Jose<br />
kartonas džiūdavo apie dvi paras. Išdžiovintą kartoną gabendavo į antrajame aukšte esančias<br />
patalpas, kuriose jis karštais volais buvo presuojamas <strong>ir</strong> dedamas į 50 kg paketus. Paruošti<br />
kartono paketai buvo vežami į Papilės ar Tryškių geležinkelio stotį, iš kur geležinkeliu<br />
keliaudavo užsakovams. Fabriko įrengimus suko vandens turbinos per transmisiją. Vasaros <strong>ir</strong><br />
žiemos laikotarpiais, kai upėje sumažėdavo vandens, buvo naudojamas variklis (78, 103, 107).<br />
72 Iš Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus, gim. 1877 m., kilusio iš Ka<strong>ir</strong>iškių dv., autobiografijos,<br />
saugomos anūko Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus, gyv. Vilniuje, gim. 1959 m.<br />
73 Cписокъ крупных фабрично-заводских предприятий Ковенской губернии... до<br />
объявления мобилизации..., Kauno apskrities archyvas, 1915, f. J-67, ap. 1, b. 13, L. 1.<br />
74 Iš Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus, gim. 1877 m., kilusio iš Ka<strong>ir</strong>iškių dv., autobiografijos,<br />
saugomos anūko Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus, gyv. Vilniuje, gim. 1959 m.<br />
75 Inž. V. S<strong>ir</strong>utavičiaus Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabriko inventoriaus sąrašas, LCVA, f. R-771,<br />
ap. 2a, b. 705.<br />
Adomavičius Steponas. Ka<strong>ir</strong>iškių parkas // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong> valsčiai”] /<br />
[Sudarytojai Vida G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas,<br />
Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis.<br />
— 1082 psl. — P. 107. — Tekste:<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių dvarui priklausė teritorija, esanti Ka<strong>ir</strong>iškių gyvenvietės vakarinėje dalyje,<br />
dešiniajame V<strong>ir</strong>vytės krante (bendras plotas 12,6 ha). Dvaro teritorijoje, apie 100 m į šiaurę nuo<br />
senųjų dvaro rūmų, yra apie 185 m ilgio <strong>ir</strong> 110 m pločio (apie 2 ha) vaismedžių sodas, pasodintas<br />
į vakarus nusileidžiančiame dešiniajame V<strong>ir</strong>vytės krante. Sodą iš vakarų <strong>ir</strong> pietų juosia<br />
0,75-0,85 m skersmens liepų eilės (kampuose puikuojasi uosiai). Vakarinėje sodo dalyje prie<br />
kelio yra apie 35 m ilgio vandens tvenkinys, apaugęs liepomis <strong>ir</strong> klevais. Į vakarus nuo<br />
tvenkinio, tarp kelio <strong>ir</strong> V<strong>ir</strong>vytės upės, auga 0,50x0,80 m skersmens (ovalo formos) sib<strong>ir</strong>inis<br />
maumedis, metro aukštyje išsišakojantis į du kamienus, kurių skersmenys 0,48 m, aukštis apie<br />
25 m. Nuo jo į pietus auga 0,70 m skersmens paprastasis kaštonas, o dar labiau į pietus, ant<br />
28
paties V<strong>ir</strong>vytės skardžio v<strong>ir</strong>šūnės, auga totorinis klevas, siekiantis 8-10 m aukštį, nekarpytais<br />
pailgais lapais (tuo sk<strong>ir</strong>iasi nuo kitų klevų), dekoratyvus <strong>ir</strong> vasarą, <strong>ir</strong> rudenį. Jis turi 8 kamienus<br />
(skersmenys 0,15-0,18 m), jo laja išsiplėtusi 9x9 m. Centrinis jo kamienas (0,38 m) jau išpuvęs.<br />
Sodo gilumoje, į rytus nuo tvenkinio, yra likusi paprastųjų kaštonų 9 medžių eilė. Jų<br />
skersmenys — 0,50-0,75 m.<br />
Šiuo metu šio turto savininkas Vladas S<strong>ir</strong>utavičius gyvena Vilniuje.<br />
„Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Ka<strong>ir</strong>iškių kaime...” / Puslapį parengė<br />
Vida Keršienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Bal. 7. — Nr. 14<br />
(77). — [Būdas žemaičių. — 2004. — Bal. 7. — Nr. 40 (784)]: „Autorės nuotraukos:<br />
[1.] Ka<strong>ir</strong>iškių dvaras kadaise buvo patikimas socialdemokratų prieglobstis. [2.] Mokytojai<br />
R. Masiulienei ka<strong>ir</strong>iškiečiai patikėjo bendruomenės p<strong>ir</strong>mininko pareigas. [3.] Keturmetis<br />
Viliukas — Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro gyventojas. [4.] S. Pralgauskienė iš močiutės paveldėjo pomėgį<br />
puoselėti gėlynus <strong>ir</strong> želdinius. [5.] Legendomis apipintuose Apžadų kapeliuose per kiekvienas<br />
Šeštines vyksta atlaidai. [6.] Į buvusio tarybinio ūkio administracines patalpas, kur šiuo metu yra<br />
paštas, ketinama perkelti mokyklą”. — Visas tekstas:<br />
Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Ka<strong>ir</strong>iškių kaime. Taip, taip, mieli skaitytojai,<br />
Jūs perskaitėte teisingai — kaimyninio Akmenės rajono Ka<strong>ir</strong>iškių kaime. Aplankyti jį mus<br />
paprašė iš šio kaimo kilę mažeikiškiai. Jų prašymą su malonumu tenkiname.<br />
Neslėpsime, pasida<strong>ir</strong>yti, kaip gyvena kaimynai, senokai rūpėjo <strong>ir</strong> patiems, bet važiuoti<br />
nekviestiems buvo kiek nedrąsu — abejojome, ar nebūsime apšaukti akiplėšomis, kad lendame<br />
ne į savo „daržą”. Kaip įsitikinome, abejojome visai be reikalo: negailėdami savo brangaus laiko,<br />
ka<strong>ir</strong>iškiečiai mielai dalijosi džiaugsmais <strong>ir</strong> rūpesčiais, pasakojo apie turtingą kaimo praeitį.<br />
Atsisveikinome neilgam — iki Šeštinių atlaidų, į kuriuos pažadėjome atvykti.<br />
ISTORINĖS ŽINIOS APIE KAIRIŠKIUS<br />
<strong>KAIRIŠKIAI</strong>. Dvaras Tryškių vls., Šiaulių aps., 12 km į pietus nuo Papilės. Čia inž.<br />
Vl. S<strong>ir</strong>utavičius įrengė kartono fabrikėlį, pastatė pradžios mokyklą <strong>ir</strong> įtaisė pavyzdinį ūkį.<br />
Bolševikų suvalstybintoje įmonėje 1956 m. d<strong>ir</strong>bo 49 darbininkai, o jos biure 10 tarnautojų<br />
(Lietuvių enciklopedija, 10 t., LEL, Bostonas).<br />
„Grafų Zubovų <strong>dvarai</strong>, S<strong>ir</strong>utavičių šeimos Ka<strong>ir</strong>iškių dvaras buvo patikimas socialdemokratų<br />
prieglobstis. Dar 1904 metų vasarą Ka<strong>ir</strong>iškiuose įvyko socialistinės lietuvių jaunuomenės<br />
konferencija, kurioje dalyvavo Mykolas <strong>ir</strong> Vaclovas B<strong>ir</strong>žiškos, J. Šlapelis, S. Ka<strong>ir</strong>ys,<br />
A. Janulaitis, V. Mickevičius-Kapsukas, šeimininkas, Peterburgo universiteto studentas, aktyvus<br />
<strong>Lietuvos</strong> socialdemokratijos veikėjas V. S<strong>ir</strong>utavičius <strong>ir</strong> kiti paskui žymūs krašto visuomenės,<br />
kultūros <strong>ir</strong> politikos veikėjai. [...]. Ka<strong>ir</strong>iškiuose <strong>ir</strong> Kapėnuose, prie V<strong>ir</strong>vytės, veikė tenykščio<br />
dvarininko V. S<strong>ir</strong>utavičiaus kartono fabrikėlis. Tai buvo progresyvios techninės minties žmogus.<br />
Jo fabrike buvo konstruojamas <strong>ir</strong> statomas lėktuvas. [...]. V. S<strong>ir</strong>utavičiaus Ka<strong>ir</strong>iškių dvare 1937<br />
metais molinių vamzdžių drenažu buvo nusausinta 119 hektarų. Visi darbai buvo atliekami<br />
rankomis. [...]. Apie 1930—1932 metus LKP CK instruktorius L. Kapočius Ka<strong>ir</strong>iškiuose buvo<br />
įrengęs slaptą spaustuvėlę, kurioje spausdinti kompartijos atsišaukimai <strong>ir</strong> lapeliai. [...]. Jau<br />
p<strong>ir</strong>momis tarybų valdžios savaitėmis prasidėjo privataus turto nacionalizavimas, kuriam buvo<br />
pasitelkiami net raštingesni gimnazistai. Buvo įsteigtas Ka<strong>ir</strong>iškių tarybinis ūkis, kuris bazavosi<br />
plačiai nusidriekusiose Meškių, Ka<strong>ir</strong>iškių, Meškelių, Pav<strong>ir</strong>vytės <strong>ir</strong> kitų dvarų plotuose <strong>ir</strong> dvarų<br />
pastatuose. [...]. Tarp 73 Rainių miškelio kankinių buvo <strong>ir</strong> trys su Akmenės rajonu susiję žmonės:<br />
Telšių amatų mokyklos mokinys iš Ka<strong>ir</strong>iškių Kostas Bučius, iš Suginčių kaimo kilęs Kaunatavo<br />
gyventojas Adomas Simutis bei Medemrodės dvare ūkvedžiu d<strong>ir</strong>bęs Česlovas Šalkauskas”<br />
(L. Rozga, Akmenės rajono istorijos apybraiža, 1990 m., Akmenė).<br />
SIRUTAVIČIUS VLADAS (g. 1877-04-05 Ka<strong>ir</strong>iškių dv., Tryškių vls., Šiaulių aps.)<br />
inžinierius, pramonininkas, politikas. Kilęs iš žemaičių bajorų. [...]. 1910 m. paruošė Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
kartono fabriko projektą <strong>ir</strong> suorganizavo b-vę jam statyti; fabrikas pradėjo veikti 1911 m. [...].<br />
Nepriklausomybės metais Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabriką atstatė <strong>ir</strong> išplėtė (d<strong>ir</strong>bo 60 darbininkų). [...].<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių dvarą buvo pavertęs 200 ha pavyzdingu ūkiu (olandų veislės galvijai <strong>ir</strong> kt), kurio<br />
darbininkai buvo aprūpinti geru atlyginimu, sveikais butais. Savo lėšomis pastatė mokyklą, ne<br />
29
vienam savo darbininkų vaikų padėjo <strong>ir</strong> aukštuosius mokslus išeiti. [...]. Nuo p<strong>ir</strong>mųjų<br />
studentavimo metų įsijungė į slaptą Petrapilio lietuvių studentų draugiją. 1897 m. su P. Višinskiu<br />
sudarė Ratelį remti tautiniam sąjūdžiui. [...]. Nemažas yra S<strong>ir</strong>utavičiaus nuopelnas, kad <strong>ir</strong><br />
Didysis Vilniaus seimas įgavo politinio įvykio pobūdį. Partijoj veikė Al. Cianki vardu. Po<br />
P<strong>ir</strong>mojo pasaulinio karo grįžęs Lietuvon organizavo vietos savivaldybes. Steigiamojo seimo<br />
narys socialdemokratų frakcijoje. [...]. 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją dalyvavo VLIK-o<br />
planavimo komisijoje (Lietuvių enciklopedija, 27 t., LEL, Bostonas). Citatų kalba netaisyta.<br />
KAIMO REIKALUS SPRENDŽIA BENDRUOMENĖ<br />
Šį mėnesį vienerių metų veiklos sukaktį minės Ka<strong>ir</strong>iškių kaimo bendruomenė. Jai vadovauja<br />
pagrindinės mokyklos mokytoja Rita Masiulienė. „Kurti bendruomenę vis agitavo Papilės<br />
seniūnas, be to, <strong>ir</strong> mes patys supratom, kad reikalingas kažkoks branduolys, kuris spręstų visus<br />
kaimo reikalus”, — sako ji. O bendruomenės tarybos narys mokytojas Stanislovas Masiulis<br />
papildo: „Anksčiau viską nuspręsdavo tarybinio ūkio vadovai. Žmonėms nereikėjo sukti galvas,<br />
ką <strong>ir</strong> kaip daryti. Be to, yra daug žmonių, į Ka<strong>ir</strong>iškius atsikėlusių iš kitur, todėl labai svarbu visus<br />
suburti, suvienyti”.<br />
Bendruomenės aktyvo teigimu, viena iš didžiausių bėdų, su kuriomis jiems tenka susidurti —<br />
žmonių pasyvumas. „Kai atsiskaityti už metų veiklą buvo atvykęs rajono meras, sus<strong>ir</strong>inko tik<br />
pagrindinės mokyklos mokytojai, kultūros darbuotojai <strong>ir</strong> dar vienas kitas kaimo žmogus”, —<br />
apgailestauja R. Masiulienė, neslėpdama, kad veiklai trukdo <strong>ir</strong> kai kurių ka<strong>ir</strong>iškiečių<br />
asmeniškumai. „Visoj Lietuvoj žmonės dabar pikti. Dauguma kaimiečių gyvena iš kelių hektarų<br />
žemės <strong>ir</strong> pašalpų, o tai turi įtakos <strong>ir</strong> žmonių nuotaikoms bei tarpusavio santykiams”, — atsidūsta<br />
<strong>ir</strong> mokytoja Marijaną Šaulienė.<br />
Norėdama išsiaiškinti ka<strong>ir</strong>iškiečių norus <strong>ir</strong> atitinkamai organizuoti veiklą, bendruomenė<br />
išplatino anketą. Dauguma gyventojų vienu iš svarbiausių uždavinių nurodė gyvenvietės<br />
sutvarkymą. „Vietos čia labai gražios, bet V<strong>ir</strong>vytės pakrantės gerokai apleistos — iš tiesų būtų<br />
galima sutvarkyti”, — įsitikinusi M. Šaulienė.<br />
R. Masiulienė jai paantrina, kad prie upės reikėtų <strong>ir</strong> paplūdimio, tik ramybės neduoda<br />
abejonės, ar pavyks išjudinti žmones. Bendruomenės tarybos p<strong>ir</strong>mininkė apgailestauja, kad,<br />
pradėjus veikti elektrinėms, V<strong>ir</strong>vytės vanduo tapo nešvarus. Surasti gerą vietą nusimaudyti taip<br />
pat sunku, nes prieš užtvanką — labai gilu, o už užtvankos — seklu. Bet prie užtvankos<br />
elektrinės savininkai gražiai sutvarkę aplinką, neatsisaką finansiškai paremti organizuojamus<br />
renginius.<br />
Pernai, lapkričio mėnesį, Ka<strong>ir</strong>iškiuose vyko Papilės seniūnijos bendruomenių varžytuvių III<br />
turas. Renginio šeimininkai ka<strong>ir</strong>iškiečiai parengė programą „Kreiva v<strong>ir</strong>vė” apie kaimiečių<br />
kasdienį bendravimą. Šių metų kovo pradžioje jie dalyvavo viktorinoje, vykusioje Papilėje.<br />
„Labai norėjome įsigyti du kompiuterius. Buvo gražių svajonių išmokyti ka<strong>ir</strong>iškiečius<br />
kompiuterinio raštingumo. Rašėme projektą „Šiuolaikinės technologijos skatina kaimo žmonių<br />
verslumą”, bet nelaimėjome finansavimo. Pateikėme dar vieną projektą priešmokyklinei grupei<br />
steigti. Šio projekto įvertinimo dar nežinome”, — pasakoja bendruomenės tarybos p<strong>ir</strong>mininkė. Ji<br />
džiaugiasi, kad rajono meras pažadėjo, jog šiemet visos bendruomenės turės patalpas. Jei<br />
neats<strong>ir</strong>as naujų sprendimų, ka<strong>ir</strong>iškiečių bendruomenei patalpas numatyta suteikti dabartinėje<br />
pagrindinėje mokykloje. Į ją turėtų būti atkelta <strong>ir</strong> biblioteka, paštas, medicinos punktas, o<br />
mokykla iškelta į buvusio tarybinio ūkio administracijos pastatą.<br />
Bendruomenės aktyvistams pedagogams skauda š<strong>ir</strong>dis dėl kaimo vaikų, kuriems labai<br />
nelengva siekti net vidurinio išsilavinimo. Bazinė vidurinė mokykla yra Papilėje, bet iki Papilės<br />
— toli. Arčiau (tik 8 km) būtų iki Tryškių, bet neišspręstas vaikų pavėžėjimo klausimas. „Esame<br />
apendicitas, kurio nei operuoja, nei gydo”, — nelinksmai pajuokauja R. Masiulienė <strong>ir</strong><br />
M. Šaulienė. Perspektyviniuose rajono švietimo planuose numatyta 2005—2006 mokslo metams<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinę mokyklą palikti tik aštuonmetę. Jau buvo bandyta tai padaryti prieš šiuos<br />
mokslo metus, bet su rajono valdžia pavykę geranoriškai susikalbėti. Vicemeras pažadėjęs, kad<br />
mokykla išliks pagrindinė, kol joje bus pakankamas vaikų skaičius.<br />
Pasak žmonių, veikia Ka<strong>ir</strong>iškiuose net šeši naminės degtinės „taškai”. Policija lyg <strong>ir</strong> kovoja su<br />
prekiautojais naminuke, bet tos kovos rezultatų kaimo gyventojai teigia nematą. Ir anketose<br />
30
dauguma ka<strong>ir</strong>iškiečių didžiausia kaimo blogybe įvardijo g<strong>ir</strong>tuokliavimą, paplitusį, kaip manoma,<br />
dėl didelio nedarbo.<br />
Artimiausiuose Bendruomenės planuose — per Atvelykį organizuojama p<strong>ir</strong>mojo gimtadienio<br />
šventė. B<strong>ir</strong>želio 27-ąją, per Vladines, planuojama surengti vasaros šventę. Tokia data pas<strong>ir</strong>inkta<br />
neatsitiktinai — iš Ka<strong>ir</strong>iškių kilusio dvarininko Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus garbei. O metų pabaigoje,<br />
apie Kalėdas, kaimo žmonės greičiausiai vėl bus sukviesti į krūvą. R. Masiulienės teigimu,<br />
norima, kad trys metų šventės — pavasario, vasaros <strong>ir</strong> žiemos — taptų tradicinės. R. <strong>ir</strong> S.<br />
Masiuliai dar ilgai pasakoja apie Ka<strong>ir</strong>iškių dvarą <strong>ir</strong> jo savininką V. S<strong>ir</strong>utavičių, parodo mokyklos<br />
kraštotyros muziejuje saugomą sukauptą istorinę medžiagą apie Ka<strong>ir</strong>iškių praeitį. O išlydėdami<br />
pakviečia atvykti per Šeštinių atlaidus.<br />
GYVA KAIMO ISTORIJA<br />
Neseniai 80-ąjį gimtadienį atšventusi Stasė Pralgauskienė gimusi <strong>ir</strong> užaugusi Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Jos<br />
vaikystė prabėgo, kaip <strong>ir</strong> daugelio tais laikais, lakstant paskui galvijų bandą. Paaugusi tarnavo<br />
pusmerge, <strong>vėliau</strong> merga. Ir Papilės apylinkėse, <strong>ir</strong> Purviuose, <strong>ir</strong> pačiuose Ka<strong>ir</strong>iškiuose, visai šalia<br />
tėvų namų. Jaugos ūkis, kuriame ji tarnavo, buvo vos už kelių metrų nuo vadinamųjų Apžadų<br />
kapelių.<br />
Anot ponios Stasės, įdomios tai vietos — kauburėliai, kalneliai, gražūs beržynai. O žemės<br />
esančios labai smėlėtos. Prisimena moteris savo tėvelio pasakojimą, kad anksčiau tose vietose<br />
buvę dideli pušynai. Kariams savanoriams valdžia davusi miško išsik<strong>ir</strong>sti. Tuose k<strong>ir</strong>timuose<br />
ganydami gyvulius piemenys dažnai matydavę kažkokią žmogystą, apsigaubusią drobule, keliais<br />
vaikštančią aplinkui paliktas nenuk<strong>ir</strong>stas dvi pušis. Susidomėję pasakojimais, piemenų tėvai<br />
nuėję pažiūrėti <strong>ir</strong> išties aplink dvi pušis radę išmintą takelį. Pušis aptvėrę, bet tuomet drobule<br />
apsigaubusi žmogysta pradėjusi keliais vaikščioti aplink tvorą. Pušis nupjovę, bet kitą rytą jas<br />
radę lyg niekur nieko žaliuojančias savo vietose. Tuomet žmonės <strong>ir</strong> pradėję tą vietą garbinti,<br />
statyti kryžius.<br />
Apžadų kapelių vardą įgavusioje vietoje buvusi pastatyta koplytėlė, prie pušies prikalta<br />
Nukryžiuotojo statulėlė, „karbonka” (aukų dėžutė). Pastarąją atrakinti reikėdavę trimis raktais,<br />
kurių po vieną turėdavę trys rimti, patikimi kaimo vyrai. Vieną raktą valdęs <strong>ir</strong> ponios Stasės<br />
tėvukas.<br />
Prisimena moteris, kaip žmonės Nukryžiuotąjį aprišdavę šilko juostomis <strong>ir</strong> eidavę aplink jį<br />
keliais. Per Šeštines suplaukdavusios minios žmonių: kas — važiuotas, kas — pėsčiomis. Ant<br />
Apžadų kapelių vykdavusios <strong>ir</strong> „mojavos” — gegužinės pamaldos. O tris dienas prieš Šeštines,<br />
vadintas Kryžaunomis, giedodavę per pietus. Ten buvusi lenta <strong>ir</strong> du mediniai pagaliukai. Jais,<br />
daužydamas į lentą, ūkininkas Jauga visus kviesdavęs giedoti. Per Kryžaunas būdavę<br />
stengiamasi nieko nesėti — tikėta, kad daržovės <strong>ir</strong> javai „kryžiuosis”.<br />
Po Šeštinių atlaidų Jaugų kieme vykdavusi gegužinė. Kiemą nušluodavę, apkaišydavę<br />
berželiais, beržan įkeldavę vėliavą. Atvykdavęs ledais prekiaujantis „bufietas” — labai<br />
reikšmingo įvykio atributas.<br />
„Rodos, dabar matau: žali berželiai, mergelės baltom kojinėlėm, dūdų orkestras...”, —<br />
svajingai nusišypsojo ponia Stasė, prisipažindama, kad pačiai netekę gegužinėse šokti. Buvusi<br />
per jauna, tad tik pažiopsodavusi.<br />
Moteris gerai prisimena <strong>ir</strong> karo metus. Vokiečių kareiviai buvę labai švarūs, išsikvėpinę.<br />
Draugiškai bendraudavę su žmonėmis, vaišindavę degtine. Labai gerai prižiūrėdavę arklius. O<br />
rusų kareiviai buvę kitokie — mainydavę daiktus į degtinę, kabinėdavęsi prie merginų <strong>ir</strong> moterų.<br />
Labai neramūs buvę pokario laikai — vienus iššaudę, kitus išvežę. „Nežinodavai, ar sulauksi<br />
ryto”, — atsidūsta ponia Stasė.<br />
Pralgauskų sodybai daug metų suteikiamas pavyzdingai tvarkomos sodybos vardas. Pomėgį<br />
puoselėti gėlynus <strong>ir</strong> želdinius ponia Stasė sako paveldėjusi iš savo močiutės, kurios darželiuose<br />
kilimais žaliuodavusios rūtos, iki pat šalnų žydėdavusios įva<strong>ir</strong>ios gėlės. „Pavasarėjant taip <strong>ir</strong><br />
traukia kieman darbuotis, tik sveikata nebe ta. Vyrui jau liepiu nukabinti pavyzdingos sodybos<br />
lentą”, — sako moteris, žvilgsniu glostydama pavasario šilumos laukiančius dekoratyvinius<br />
želdinius.<br />
31
KEIČIASI PAŠTO FUNKCIJOS<br />
Laikmetis pakoregavo pašto darbą. Anot ilgametės paštininkės Ievos Čijunskienės, dabar<br />
pagrindinė pašto funkcija — surinkti mokesčius. Nebeliko telegramų, siuntinių, kuriuos kaimo<br />
gyventojai anksčiau siųsdavo tarnaujantiems kariuomenėje vaikams. Dabar vaikinai tarnauja<br />
Lietuvoje, todėl siuntinius jiems gali nuvežti patys artimieji.<br />
Nebeteikiama telefoninio pasikalbėjimo paslauga, nors sunkiai besiverčiantiems kaimo<br />
žmonėms ji, I. Čijunskienės manymu, būtų labai reikalinga. Mat namuose turėti telefoną<br />
daugeliui per brangu, o įva<strong>ir</strong>ių reikalų visiems ats<strong>ir</strong>anda.<br />
Vis mažiau prenumeruojama periodinių leidinių. Pavyzdžiui, kiekvienos dienos „Respubliką”<br />
<strong>ir</strong> „<strong>Lietuvos</strong> rytą” užsisakę tik po vieną žmogų. Akmenės rajono laikraštį „Vienybė” iš 4-5 šimtų<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių gyventojų užsiprenumeravę tik 30, „Valstiečių laikraštį” — 9, „Vakaro žinias” — 12.<br />
Nemažai žmonių prenumeruoja tik kurio nors laikraščio šeštadienio numerį. O žurnalai<br />
daugiausiai prenumeruojami vaikiški.<br />
Pašto rimti konkurentai — privačios platinimo tarnybos. Jos leidinius platina gerokai<br />
mažesnėmis kainomis, todėl žmonės <strong>ir</strong> renkasi privatininkus. Kai pajamos — ašaros, kiekvienas<br />
litas labai brangus.<br />
I. Čijunskienė apgailestauja, kad visai nebeturi galimybių nuvykti į Mažeikius. Tarpmiestinis<br />
autobusas Mažeikiai—Šiauliai per Ka<strong>ir</strong>iškius vyksta tik penktadieniais <strong>ir</strong> šeštadieniais. Bet jis<br />
rytą važiuoja į Šiaulius, o į Mažeikius grįžta tik pavakarę, kai darbo diena jau baigiasi.<br />
Paštininkės teigimu, daug ka<strong>ir</strong>iškiečių šeštadieniais nori nuvažiuoti į Mažeikių turgų, tad reisas<br />
tikrai nebūtų nuostolingas. „Kai važinėjo autobusai, nebuvo gero kelio, o kai išasfaltavo kelią,<br />
nebėra autobusų”, — sako moteris, ketinanti šiemet išeiti į užtarnautą poilsį. „Reikia atlaisvinti<br />
vietą jauniems”, — sako ji.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose, galima sakyti, nėra darbo (jei neminėtume mokyklos, medicinos punkto,<br />
bibliotekos, pašto). Vienas kitas žmogus įsidarbina dviejose miško ruošos įmonėlėse, kurias yra<br />
įkūrę vietos gyventojai. Keli jauni vyrai važinėja į Užventėje esantį Ka<strong>ir</strong>iškių mėsos cechą.<br />
Apylinkėje daug senelių, kuriuos prižiūrėti Akmenės rajono Savivaldybė paskyrė ka<strong>ir</strong>iškietę<br />
Leonorą Vilkienę. Labai norėjome susitikti šią žmonių tik gerais žodžiais minimą moterį, bet abu<br />
kartus nuvykę į jos sodybą randame kabančią spyną.<br />
Masiulienė Rita. Apžadų kapeliai // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong> valsčiai”] / [Sudarytojai Vida<br />
G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža;<br />
vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. —<br />
P. 241—246: iliustruota. — Tekste:<br />
Prabėgusių amžių pėdsakų galima užtikti trijose vietose šalia Ka<strong>ir</strong>iškių: maro kapeliuose<br />
(gyvenvietės gale į Tryškių pusę), prie koplytėlės, pastatytos buvusių kapinių vietoje (prie kelio į<br />
Viekšnius) <strong>ir</strong> Apžadų kapeliuose, esančiuose 2,5 km nuo Ka<strong>ir</strong>iškių prie miško keliuko į Ventos<br />
pusę. Apžadų kapeliuose nelaidojama.<br />
Apžadų kapelius mokslininkai vadina Ka<strong>ir</strong>iškių senkapiu. Čia rastas akmens k<strong>ir</strong>vis byloja,<br />
kad šiose vietose žmonių gyventa prieš 1,5 tūkstančio metų. Nuo seno šias vietas gaubia <strong>ir</strong><br />
įva<strong>ir</strong>iausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoj kadaise buvusi bažnyčia, o aplink —<br />
miestas. Esą <strong>ir</strong> pinigų užkastų rasta. Žmonės rovę kelmus <strong>ir</strong> įrankis atsitrenkęs į kažką kietą.<br />
Vienas rovėjas pakėlęs galvą betraukdamas skrynią, o čia Montvydas — muzikantas — beeinąs.<br />
Ir kiti kartu d<strong>ir</strong>bę pakėlę galvas. Bet Montvydas pranyko. Ir skrynia pradingusi. Kiek bekasė —<br />
nebesurado. Dar kiti pasakoja, kad čia kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo k<strong>ir</strong>sti.<br />
K<strong>ir</strong>tę k<strong>ir</strong>tę <strong>ir</strong> palikę tik dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais<br />
nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties — nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia — šventa<br />
vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, <strong>vėliau</strong> pastatė koplytėlę. Ant vartų<br />
esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo<br />
pastatyti 1932 m.; juos gamino kalvis Krutinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius. Apie tai<br />
byloja vartų apačioje esantis užrašas: „Bromas pastatytas dievobaimingų <strong>ir</strong> geraš<strong>ir</strong>džių žmonių<br />
aukomis bei darbu 1815-1932”.<br />
Tvorelė atnaujinta apie 1954-1955 m. Už suaukotus pinigus Stanislova <strong>ir</strong> Juozas Prielgauskai<br />
per pažįstamus nup<strong>ir</strong>ko Ventoje cemento, bet tą vasarą nesurado meistro ar dar kažkas sutrukdė<br />
32
<strong>ir</strong> cementas paseno. Tada kitais metais už savo pinigus nup<strong>ir</strong>ko cemento, pasamdė Alfonsą<br />
Vaitkevičių, kuris išliejo cementinius tvorelės stulpelius. Eigulys Stanislovas Dapšys davė<br />
medžio, <strong>ir</strong> tvorelė buvo atnaujinta.<br />
Sovietų laikais naujus kryžius buvo draudžiama statyti, bet žmonės draudimo nepaisė. Avižlių<br />
kaimo gyventojas Jonas Beniušis mena, kad pokaryje padaręs keletą kryžių. Juozas Dapšys 1987<br />
metais pastatydino kryžių. Tais pačiais metais rajono vykdomojo komiteto nurodymu kryžius<br />
buvo nugriautas. J. Dapšys dėl to labai sielojosi <strong>ir</strong> netrukus m<strong>ir</strong>ė.<br />
Vytauto Reklaičio <strong>ir</strong> Sąjūdžio Ventos grupės iniciatyva 1989 m. gegužės 4 d. kryžius buvo<br />
atstatytas. Jame įrašyta: „Brolių S. J. Dapšių <strong>ir</strong> 1941—1950 m. žuvusių šiose apylinkėse<br />
atminimui”. Koplytstulpis kartą po nakties dingo, o po kurio laiko, matyt, atsibudus nenaudėlio<br />
sąžinei, vėl naktį buvo atstatytas.<br />
Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi<br />
įdomios konstrukcijos aukų dėžutė — karbonka. Prie pušies pritv<strong>ir</strong>tinta medinė skrynelė geležies<br />
aptaisais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais<br />
gyvenę ūkininkai: Kostas Šiurkus, Kostas Jauga <strong>ir</strong> Jonas Stulpėnas. Aukas buvo galima paimti<br />
tik visiems trims sus<strong>ir</strong>inkus. Pinigai būdavo sk<strong>ir</strong>iami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės<br />
bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami m<strong>ir</strong>ę artimieji. Užraktai sugadinti šeštojo dešimtmečio<br />
viduryje.<br />
V<strong>ir</strong>š aukų dėžutės (karbonkos) buvęs prikaltas medinis kryžius su stogeliu. Žmonės,<br />
prašydami Dievo sveikatos, užrišdavo ant jo kaspinus (štončkas). Kam ranką, kam galvą<br />
skaudėdavo — ten <strong>ir</strong> rišdavo ženklą. Prieš Šeštines tvarkydami kryžių <strong>ir</strong> aplinką, nublukusius,<br />
suplyšusius kaspinus sudegindavo. O žmonės pamaldūs buvo: kai artėdami prie kapelių<br />
pamatydavo pušis, puldavo ant kelių <strong>ir</strong> taip šliauždami <strong>ir</strong> melsdamiesi prašydavo Dievo<br />
malonių...<br />
Apžadų kapeliai atgyja vienąkart per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės.<br />
Įdomu, kad tradicija buvo išlaikyta <strong>ir</strong> sovietiniais metais. Nors kunigams drausdavo atvažiuoti,<br />
žmonės sus<strong>ir</strong>inkę melsdavosi. Šeštinės švenčiamos ketv<strong>ir</strong>tadienį, todėl ne vienam būdavo<br />
sunkumų išeiti iš darbo. Tarybinio ūkio vadovas netgi papeikimus už tokias pravaikštas<br />
rašydavo.<br />
Prieš Šeštines, kaip žinome, yra kryžiaunos dienos. Tomis dienomis melsdavosi <strong>ir</strong> vidurdienį.<br />
Signalą sus<strong>ir</strong>inkti duodavo Kostas Jauga, mušdamas specialiai tam pr<strong>ir</strong>ištą sausą lentą. Visą<br />
gegužės mėnesį giedodavo gegužines (mojavas).<br />
Ir dabar Šeštinių išvakarėse koplytėlė puošiama vainikais, gėlėmis. Aukojamos šv. Mišios. Po<br />
to muzika, dainos, šokiai — p<strong>ir</strong>moji metų gegužinė.<br />
Tarpukario laikais Jaugų kieme švęsdavo (baliavodavo) V. S<strong>ir</strong>utavienė [tikriausiai<br />
I. S<strong>ir</strong>utavičienė], kiti ponai. Į beržą iškeldavo trispalvę. Atvažiuodavo bufetas. Vaikams<br />
didžiausia laimė būdavo nusip<strong>ir</strong>kti ledų — sakarmarozų.<br />
Panašiai Šeštinės vyksta <strong>ir</strong> dabar. Mišias paprastai laiko Tryškių klebonas, nes ka<strong>ir</strong>iškiečiai<br />
priklauso Tryškių parapijai. Gieda šios bažnyčios choras. Gegužinei dažniausia groja Naujosios<br />
Akmenės kultūros rūmų liaudies muzikos kapela, vadovaujama Jono Gintausko, įsijungia<br />
Tryškių, Papilės, Ka<strong>ir</strong>iškių, kartais <strong>ir</strong> iš toliau atvažiavę saviveiklininkai. Paskutiniuoju metu<br />
vaišėms išverdamą cepelinų (kleckų). Viena šeima duoda bulvių, kita mėsos, trečia grietinės, o<br />
kelios moterys priverda kelis šimtus cepelinų. Jų užtenka garbingiems svečiams, choristams,<br />
muzikantams, dainininkams, visiems, nors kiek prisidėjusiems prie šventės suruošimo.<br />
Tai proga sus<strong>ir</strong>inkti tiems, kurie save laiko ka<strong>ir</strong>iškiečiais. Seniau tose vietose stovėjo ūkininkų<br />
sodybos. Pokario skersvėjai išblaškė žmones: kas įsikūrė dabartinėje Ka<strong>ir</strong>iškių gyvenvietėje, kas<br />
išvyko <strong>ir</strong> toliau. Tad dabar suvažiuoja senieji su atžalomis iš Ventos, Mažeikių, Telšių, Naujosios<br />
Akmenės <strong>ir</strong> iš kitur į savo jaunystės vietas.<br />
Ne vienas tolimesnis svečias stebisi išlaikyta unikalia maldos <strong>ir</strong> nuoš<strong>ir</strong>daus bendravimo vieta.<br />
Prie to daugiausia prisidėjo Kosto <strong>ir</strong> Barboros Šiurkų, Jaugų, Jono Stulpino, Dapšių,<br />
V. Beniušienės, S. Gauronskienės, o ypač Stanislavos <strong>ir</strong> Juozo Prielgauskų šeimos. (Straipsnelis<br />
parengtas daugiausia remiantis Stanislavos Šiurkutės-Prielgauskienės pasakojimu.)<br />
33
Masiulienė Rita. Vladas S<strong>ir</strong>utavičius <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiai // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong> valsčiai”] /<br />
[Sudarytojai Vida G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas,<br />
Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3.<br />
— 752 p. — P. 359—369: iliustruota. — Tekste:<br />
Nepapasakosi Ka<strong>ir</strong>iškių kaimo istorijos nepaminėjęs Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus vardo. Šis žmogus<br />
— vienas iš <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos kūrėjų, gabus inžinierius, įva<strong>ir</strong>ių pramonės <strong>ir</strong><br />
kultūros objektų statytojas Šiaulių apskrityje, modernaus ūkio savininkas.<br />
Straipsnis parengtas remiantis paties V. S<strong>ir</strong>utavičiaus parašyta savo biografija, paprašius<br />
Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos” redakcijai. Originalas, matyt, bus likęs redakcijos<br />
archyve, o kopija, gauta iš jo anūko Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus, saugoma Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės<br />
mokyklos muziejuje. Suprantama, kad V. S<strong>ir</strong>utavičius apie save čia pasakoja trečiuoju asmeniu.<br />
Vladas S<strong>ir</strong>utavičius gimė 1877 m. balandžio 5 d. Ka<strong>ir</strong>iškiuose, kurie tuo metu priklausė<br />
Tryškių valsčiui, bajoro šeimoje. Vidurinius mokslus baigė Šiaulių gimnazijoje, kurią prieš pat<br />
1863 m. sukilimą baigė <strong>ir</strong> jo tėvas Julius, o Nepriklausomybės laikotarpiu <strong>ir</strong> du jo sūnūs —<br />
Vytautas <strong>ir</strong> Jonas. 1896 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą. Po metų, išlaikęs<br />
konkursinius egzaminus, perėjo į Technologijos institutą <strong>ir</strong> čia 1905 m. įgijo inžinieriaus<br />
technologo specialybę.<br />
Praktinė veikla<br />
Dar studentas būdamas d<strong>ir</strong>bo praktikantu statant Vilniaus elektrinę <strong>ir</strong> elektriku f<strong>ir</strong>moje „Simen<br />
Schukert”, kuri tiesė požeminį elektros tinklą Vilniaus mieste. Baigęs institutą, kelis mėnesius<br />
d<strong>ir</strong>bo vokiečių f<strong>ir</strong>moje „Gebr. Koerting” Berlyne, kuri rūpinosi centriniu pastatų šildymu <strong>ir</strong><br />
ventiliacija. Tai labai pravertė <strong>vėliau</strong> d<strong>ir</strong>bant Vilniuje, nes šios srities specialistų Lietuvoje<br />
nebuvo. Kelerius metus Vilniaus techniniame biure projektavo įva<strong>ir</strong>ias įmones, vykdė jų statybą,<br />
rūpinosi centriniu viešbučių, teatrų <strong>ir</strong> pramonės įmonių šildymu. Darbai buvo vykdomi Vilniuje,<br />
bet daugiausia Baltarusijos miestuose — Minske, Mogiliove, Homelyje, Rogočeve <strong>ir</strong> kt.<br />
<strong>Lietuvos</strong> ūkio <strong>ir</strong> pramonės padėtis buvo apverktina, nes Rusijos valdžia ne tik nes<strong>ir</strong>ūpino ūkio<br />
plėtra, bet dargi žlugdė jį, laikydama tą kraštą tik placdarmu galimam karui su Vakarais <strong>ir</strong><br />
kurdama čia karines bazes (Kauno tv<strong>ir</strong>tovė, stambios įgulos Vilniuje, Šiauliuose <strong>ir</strong> kt.). 1910 m.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius nusprendė atiduoti savo jėgas <strong>ir</strong> patyrimą pramonei, aktyviai prisidėti steigiant<br />
naujas įmones, kurios perd<strong>ir</strong>btų savo krašto žaliavas. Tais pat metais jis paruošė kartono fabriko<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose projektą (ši įmonė turėjo vartoti vietinę žaliavą — „popiermalkes” — <strong>ir</strong> išnaudoti<br />
V<strong>ir</strong>vytės upės vandens jėgą) <strong>ir</strong> organizavo bendrovę jam statyti. 1911 m. fabrikas pradėjo veikti.<br />
1913 m. inžinierius organizavo <strong>ir</strong> kitą bendrovę presšpanui gaminti, tačiau, prasidėjus P<strong>ir</strong>majam<br />
pasauliniam karui, įpusėjusią statybą teko nutraukti. Didžioji dalis mašinų, nup<strong>ir</strong>ktų užsienyje,<br />
karo audros buvo sunaikintos. Nepriklausomybės laikais atnaujinti to fabriko statybą nebuvo<br />
prasmės, nes jam <strong>Lietuvos</strong> rinka būtų buvusi per siaura. Tuo tarpu Ka<strong>ir</strong>iškių kartono fabrikas,<br />
okupantų gerokai apiplėštas, Nepriklausomybės pradžioje buvo atstatytas <strong>ir</strong> patobulintas.<br />
Siekiant išplėsti kartono gamybą, jis buvo sujungtas su tokiu pat fabriku Kapėnuose. Kartonu<br />
buvo aprūpinama visa Lietuva. Didelė dalis jo produkcijos buvo eksportuojama iki 1933 m.<br />
Vėliau eksportas turėjo sustoti dėl Skandinavijos kraštuose taikomo dempingo (užsienyje buvo<br />
parduodama kainomis, žemesnėmis už savikainą, o iždas primokėdavo eksportininkams). Vidaus<br />
paklausa, augant pramonei <strong>ir</strong> kylant krašto kultūrai, sulig kiekvienais metais smarkiai didėjo.<br />
Antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje V. S<strong>ir</strong>utavičius parengė projektus statybinėms<br />
medžiagoms gaminti (plytoms, izoliacinėms plokštėms, stogų dangai). Organizavo AB „Molis”,<br />
kurioje Šiaulių apskr. vadovybė turėjo trečdalį akcijų; pradėjo naujoviškos plytinės statybą.<br />
1937 m. tokia plytinė pradėjo veikti Daugėliuose. Pradinei gamybai buvo numatyta 5 mln. plytų<br />
per metus, ateityje gamybą numatyta didinti, nes buvo daug molio <strong>ir</strong> pigaus kuro iš aplinkinių<br />
durpynų. Į plytinę iš Daugėlių stoties buvo atvesta geležinkelio atšaka. 1938 m. Daugėliuose<br />
buvo pradėtas statyti fabrikas, turėjęs gaminti eternito plokšteles stogams dengti (pradinė<br />
produkcijos apimtis 2 mln. m 2 plokščių per metus). 1939 m. fabriko pastatai buvo užbaigti <strong>ir</strong><br />
porą savaičių prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo gautos visos gamybai<br />
reikalingos mašinos. Tačiau karas <strong>ir</strong> okupacijos visą reikalą sužlugdė: hitlerininkai konfiskavo<br />
mašinas, kurios dar nebuvo sumontuotos, o „atsisveikindami su Lietuva” — susprogdino plytinę.<br />
34
Komunistų administracija plytinę atstatė, o pastatus, sk<strong>ir</strong>tus eternitui gaminti, panaudojo masinei<br />
cementinių čerpių gamybai.<br />
Kartu su bendraminčiais (K. Venclauskiu <strong>ir</strong> kt.) V. S<strong>ir</strong>utavičius įkūrė AB „Pastogė”, kuri<br />
rūpinosi Šiaulių miesto statybomis. Planavo Šiauliuose pastatyti Kultūros centrą, kur įsikurtų<br />
kino <strong>ir</strong> dramos teatras, viešbutį. Deja, <strong>ir</strong> šias statybas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Pavyko<br />
užbaigti tik kino pastatą, kuriame 1941 m. sausio 1 d. įsikūrė Dramos teatras (tose pačiose<br />
patalpose veikiantis <strong>ir</strong> dabar).<br />
1936 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose V. S<strong>ir</strong>utavičius pastatė mūrinę mokyklą. Iki tol mokykla glaudėsi<br />
privačiame name.<br />
Be techninės veiklos, V. S<strong>ir</strong>utavičius užsiėmė <strong>ir</strong> žemės ūkiu. Iš krūmynų <strong>ir</strong> nenaudojamos<br />
žemės (centrą paveldėjo brolis Juozas), dar sup<strong>ir</strong>kęs rusų atvykėlių sklypus, kuriuos šie<br />
Stolypino laikais buvo gavę iš buvusio Druckio-Liubeckio dvaro, jis sukūrė didelį ūkį. Daug<br />
metų intensyviai d<strong>ir</strong>bdamas, naudodamas mašinas, taikydamas modernų ūkininkavimo būdą,<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius ūkį padarė našų, kuris gamino aukštos kokybės pieną, augino olandų veislės<br />
veislinius gyvulius. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais, medicininiu aptarnavimu, gavo<br />
gerą atlyginimą. Broliui palikęs tėviškės trobesius, V. S<strong>ir</strong>utavičius sau pasistatė prašmatnius<br />
namus.<br />
Visuomeninė veikla<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius jau nuo p<strong>ir</strong>mųjų studentavimo metų Peterburge įsitraukė į tautinį judėjimą —<br />
įstojo į nelegalią Lietuvių studentų draugiją, kuri turėjo savitarpio šalpos kasą <strong>ir</strong> siekė plėsti<br />
„lietuvystę” bei platinti lietuvišką spaudą. Draugija turėjo 32 narius (priklausė įva<strong>ir</strong>ių aukštųjų<br />
mokyklų studentai), bet jų skaičius kasmet didėjo <strong>ir</strong> po dešimties metų buvo jau per šimtą.<br />
Pajamas sudarė nario mokestis <strong>ir</strong> pelnas, gautas iš viešųjų vakarų, organizuojamų su menine<br />
programa <strong>ir</strong> šokiais. Vieną kartą buvo suvaidinta komedija „Amerika p<strong>ir</strong>tyje” (Lietuvoje tokie<br />
vaidinimai buvo uždrausti).<br />
1897 m. veiklesni Draugijos nariai, vadovaujami Povilo Višinskio <strong>ir</strong> V. S<strong>ir</strong>utavičiaus, sudarė<br />
kuopelę, draugų vadintą Rateliu, kuri siekė lavintis, rengtis gyventi Lietuvoje, pagal išgales remti<br />
tautinį judėjimą <strong>ir</strong> dalyvauti spaudoje. Kuopelė iš pradžių neturėjo aiškaus ideologinio bei<br />
politinio tikslo. Jos narius vienijo meilė savo kraštui <strong>ir</strong> jaunatviškas pas<strong>ir</strong>yžimas d<strong>ir</strong>bti jo labui —<br />
baigus aukštuosius mokslus grįžti Lietuvon, kas anais laikais dėl caro valdžios politikos<br />
nelengvai buvo pasiekiama (šimtai lietuvių, baigusių aukštuosius mokslus, pasilikdavo Rusijos<br />
platybėse). Iš kuopelės steigėjų <strong>ir</strong> iki 1905 m. buvusių jos narių Lietuvoje apsigyveno:<br />
P. Gaidelionis, P. Avižonis, S. Ka<strong>ir</strong>ys, A. Smetona, V. S<strong>ir</strong>utavičius, J. Čiurlys, B. Vaičaitis,<br />
P. Višinskis, J. Vileišis, A. Bulota, A. Purėnas, V. B<strong>ir</strong>žiška. Į Nepriklausomą Lietuvą grįžo <strong>ir</strong> kiti<br />
lietuvių inteligentai, nes dauguma jų bėgo nuo Rusijoje įsiviešpataujančio bolševizmo.<br />
Kuopelėje iš pradžių buvo penki nariai, nuolat rengę jos posėdžius, kuriuose buvo svarstomos<br />
tautinio judėjimo problemos bei politinė <strong>Lietuvos</strong> ateitis. 1898 m. narių skaičius padidėjo, jau<br />
vyravo revoliucinės nuotaikos, augo nepakantumas cariniam režimui <strong>ir</strong> palankumas socialistinei<br />
ideologijai. Po trejų ketverių metų kuopelė v<strong>ir</strong>to kuopa; net Antanas Smetona, 1898 m. įstojęs į<br />
Peterburgo universitetą, buvo paveiktas tų nuotaikų, bet po poros metų atšalo, laikydamas<br />
socialistinę ideologiją Lietuvai netinkama. 1898 m. gegužės mėn. kuopa V. S<strong>ir</strong>utavičių delegavo<br />
į varpininkų suvažiavimą Vilniuje. Antrasis atstovas — varpininkas Povilas Višinskis važiuoti<br />
negalėjo, nes tuo metu gydėsi Kryme. Maskvos studentijai atstovavo medikai Alekna <strong>ir</strong> Brundza.<br />
1898 m. kuopelė šap<strong>ir</strong>ografu išleido Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę”. Jos rankraštį iš<br />
autoriaus buvo gavęs A. Smetona, kuris Peterburge gyveno viename kambaryje su<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičium, <strong>ir</strong> jį multiplikavo šap<strong>ir</strong>ografu. Šiandien toks darbas atrodo smulkmena, bet anais<br />
laikais tokiems „spaustuvininkams” rusų saugumas galėjo gerokai įkrėsti kaip už „revoliucinę”<br />
veiklą. „Gramatikėlė” labai pravertė būsimiesiems rašytojams 1 .<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius buvo aiškiai socialistinių pažiūrų, tad 1898 m. įstojo į Lietuvių<br />
socialdemokratų partiją <strong>ir</strong> aktyviai veikė, S. Ka<strong>ir</strong>io žodžiais tariant, „atiduodamas pas<strong>ir</strong>inktajai<br />
ideologijai <strong>ir</strong> darbui visą sielą”. Jis ruošė kuopelėje referatus, rašinėjo straipsnius „Varpui”,<br />
„<strong>Lietuvos</strong> ūkininkui”, <strong>vėliau</strong> „Darbininkų balsui”, pas<strong>ir</strong>ašydamas įva<strong>ir</strong>iais pseudonimais.<br />
„Darbininkų balsą” <strong>vėliau</strong> aukštai įvertino Amerikoje leistos „Naujienos”:<br />
35
„Prieš 60 metų kartu su prof. St. Ka<strong>ir</strong>iu Vl. S<strong>ir</strong>utavičius suredagavo p<strong>ir</strong>mą „Darbininkų balso”<br />
numerį. Tais spaudos draudimo metais „Darbininkų balsas” buvo spausdinamas Tilžėje <strong>ir</strong> slaptai<br />
Lietuvoje platinamas.<br />
„Darbininkų balso” pas<strong>ir</strong>odymas <strong>Lietuvos</strong> darbo žmonėms buvo reikšmingas įvykis. Jo<br />
skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas Augustinas Janulaitis, <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybės metais Vytauto D. universitete <strong>Lietuvos</strong> istorijos teisę dėstęs <strong>ir</strong> keleto mokslo<br />
veikalų autorius, <strong>ir</strong> kiti žymūs <strong>Lietuvos</strong> rašytojai” 2<br />
Parengė spaudai revoliucinio turinio brošiūrų („Trumpa prancūzų revoliucija”, „Ar dabar yra<br />
baudžiava”, „Kas iš ko gyvena”), kurios buvo išleistos už kuopelės surinktus pinigus.<br />
Spausdinimo procedūra vyko taip: rankraščio paketas apdraustu laišku buvo siunčiamas į Tilžę<br />
Lapėnui, kuris jį atiduodavo spaustuvei <strong>ir</strong> taisydavo korektūrą; išlaidoms jam buvo siunčiama<br />
50-60 aukso rublių.<br />
Nuo 1900 m. V. S<strong>ir</strong>utavičius buvo LSDP centro komiteto narys <strong>ir</strong> dalyvavo visuose partijos<br />
suvažiavimuose bei konferencijose. 1904 m. jo tėviškėje vyko lietuvių socialdemokratų<br />
jaunuomenės suvažiavimas, apie kurį plačiau rašo savo atsiminimuose S. Ka<strong>ir</strong>ys. Jis knygoje<br />
„Lietuva budo” pasakoja, kad konferencijos darbe dalyvavo 12 asmenų, buvo skaitomi<br />
pranešimai apie jaunimo veiklą Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Liepojoje, Mintaujoje, Vilniuje,<br />
Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Veiveriuose, Daugpilyje, Palangoje.<br />
Konferencija truko 2 dienas. Jos dalyviams rūpėjo išsiaiškinti, ką socialistinis lietuvių jaunimas,<br />
iš dalies jau įsitraukęs į LSDP darbą, turi daryti bręstančių įvykių akivaizdoje. Reikėjo<br />
išsiaiškinti aktualiausias gyvenamojo laikotarpio problemas, nusistatyti konkrečius uždavinius <strong>ir</strong><br />
iš jau besiformuojančių <strong>Lietuvos</strong> visuomenėje politinių partijų pas<strong>ir</strong>inkti sau tinkamiausią. Kuri<br />
iš partijų būtų pas<strong>ir</strong>inktina, buvo aišku iš karto. Konferencijos dalyviai jautė didelį priešiškumą<br />
esamai politinei santvarkai <strong>ir</strong> labai griežtai ats<strong>ir</strong>ibojo tiek nuo klerikalinės srovės, tiek nuo<br />
varpininkų demokratų 3 .<br />
Konferencijos dalyvių vidinis nusiteikimas aiškiai nusakytas S. Ka<strong>ir</strong>io žodžiais:<br />
„Buvau konferencijos dalyvis <strong>ir</strong> kartu su kitais gyvenau jaunuoliško pas<strong>ir</strong>yžimo pakiliu ūpu.<br />
Jaunimas, kuriame skaičium <strong>ir</strong> intelekto svoriu dominavo aukštųjų mokyklų studentai, gyvai<br />
jautė artėjant svarbius įvykius, buvo pas<strong>ir</strong>yžęs veikliai juose dalyvauti, jei būtų reikalo, <strong>ir</strong><br />
aukotis” 4 .<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius, S. Ka<strong>ir</strong>ys, A. Janulaitis <strong>ir</strong> buvo tas trejetas, kuris 1899—1905 m. vadovavo<br />
<strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijai. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė<br />
darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią.<br />
Yra duomenų, kad 1902 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose (aišku, V. S<strong>ir</strong>utavičiaus tėvų dvare) įvyko slaptas<br />
<strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos penktasis suvažiavimas. Buvo priimta programa, kurios<br />
p<strong>ir</strong>masis sakinys skelbė: „Stengties sutverti nepriklausomą demokratinę respubliką <strong>Lietuvos</strong>”.<br />
Tai p<strong>ir</strong>moji politinė partija, kuri iškėlė drąsų politinį reikalavimą — siekti <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybės.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius daug prisidėjo, kad 1905—1907 m. įvykiuose Socialdemokratų partija<br />
dalyvautų kaip stipriausia jėga. Jo organizacinė veikla 1902—1905 m. formuojant<br />
socialdemokratų judėjimą buvo lemiama. Apie tai gana vaizdžiai prisimena V. S<strong>ir</strong>utavičiaus<br />
bendražygis Kipras Bielinis 5 :<br />
„Užėjo Kalėdų šventės. Nusibasčiau į Ka<strong>ir</strong>iškius. Iš Vilniaus buvo atvykęs švenčių Vladas<br />
S<strong>ir</strong>utavičius. Jo atsivežta buvo kas dieną valdžios konfiskuojamų laikraščių <strong>ir</strong> žurnalų. Spauda<br />
vis dar daug rašė apie ginkluotąjį Maskvos sukilimą, apie barikadų mūšius Priesnės rajone, apie<br />
nugalėtojų žiaurumus. Ka<strong>ir</strong>iškiuose <strong>ir</strong> visoj apylinkėje buvo visai ramu. Rodėsi, kad <strong>ir</strong><br />
baudžiamieji būriai buvo sustoję veikti. Viena švenčių diena ėjo galop, <strong>ir</strong> palengva temo.<br />
Kambariuose buvo visai pilka, mes sėdėjome be žiburio <strong>ir</strong> laukėme, kada visai užeis naktis, nes<br />
nebuvo kas daryti <strong>ir</strong> kur skubintis.<br />
Į mūsų kambarį staiga įėjo mergaitė <strong>ir</strong> pranešė poniai S<strong>ir</strong>utavičienei, kad kieme esąs<br />
uredninkas <strong>ir</strong> norįs ją matyti. Kažkas išėjo su policininku kalbėtis. Staiga grįžusi kambarin ponia<br />
S<strong>ir</strong>utavičienė, bijodama dėl Vlado <strong>ir</strong> manęs, susijaudinusiu balsu patarė mums, kol dalykas<br />
išsiaiškins, apleisti namus, nes nežinia, kieno liepiamas esąs atvykęs uredninkas, o gal paskum jį<br />
eina baudžiamojo būrio dragūnai. Priešintis šitam patarimui buvo nepatogu, Vladas,<br />
36
nenorėdamas motinai bloga, sutiko išeiti iš namų. Greit aps<strong>ir</strong>ėdėme <strong>ir</strong> iš kitos pusės išėjome iš<br />
namų. Nusileidę į V<strong>ir</strong>vytę, patraukėme paupiais į Viekšnių vieškelį. Išėję susigriebėme, kad<br />
užm<strong>ir</strong>šome ginklus pasiimti, kurie galėjo veltui patekti policijai į nagus.<br />
Nutarėme eiti į Šiaudinę arba į Gerybiškius, iš ten susisiekti su Ka<strong>ir</strong>iškiais. Beeidami į<br />
Šiaudinės kelią, užg<strong>ir</strong>dome, kad iš Ka<strong>ir</strong>iškių išvažiavo porinis vežimas <strong>ir</strong> pasileido ton pačion<br />
pusėn. Mums pasidarė visai neaišku, kas dedasi Ka<strong>ir</strong>iškiuose. Apie grįžimą negalėjo būti nė<br />
kalbos.<br />
Nuėjome į Gerybiškį pas Gotšalką <strong>ir</strong> radome čia atvykusį J. S<strong>ir</strong>utavičių. Pas<strong>ir</strong>odo, tai jo čia<br />
važiuota mus perspėti, kad nieko ypatingo nėra. Tačiau, apsvarstę padėtį, visi vienbalsiai<br />
nutarėme, jog Tryškių policininkas greičiausiai kažkieno liepiamas buvo atvykęs žvalgybos<br />
tikslais, <strong>ir</strong> todėl reikia apsisaugoti <strong>ir</strong> nelįsti stačia galva į ginkluoto būrio nagus. Visiems buvo<br />
aišku, kad visa vietos administracija Ka<strong>ir</strong>iškius laikė revoliucijos lizdu <strong>ir</strong> kad <strong>vėliau</strong> ar anksčiau<br />
Ka<strong>ir</strong>iškius užpuls koks nors Petersas ar kas kitas, todėl reikėjo imtis atitinkamų priemonių”*.<br />
Kad 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas įgavo politinį pobūdį, nemažas yra <strong>ir</strong><br />
V. S<strong>ir</strong>utavičiaus nuopelnas.<br />
Susikūrus nepriklausomai <strong>Lietuvos</strong> valstybei, V. S<strong>ir</strong>utavičius ėmėsi organizuoti vietos<br />
savivaldybes (Akmenėje, Šiauliuose). Buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą (1920 m.), veikė<br />
socialdemokratų frakcijoje. Vėliau aktyvią politinę veiklą pakeitė pramonės organizavimu <strong>ir</strong> jos<br />
plėtra.<br />
1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, V. S<strong>ir</strong>utavičius vėl ėmėsi visuomeninės veiklos —<br />
organizavo VLIK'ą (Vyriausiąjį <strong>Lietuvos</strong> išlaisvinimo komitetą), vadovavo pramonės <strong>ir</strong> amatų<br />
sekcijai, ruošė projektus, kaip atgaivinti karo nuniokotą <strong>Lietuvos</strong> ūkį.<br />
Atvykęs į JAV, nors <strong>ir</strong> būdamas senyvo amžiaus, įsijungė į <strong>Lietuvos</strong> darbininkų draugiją,<br />
Amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungą, Lietuvių inžinierių draugiją.<br />
Prisiminimai apie V. S<strong>ir</strong>utavičių<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius senųjų Ka<strong>ir</strong>iškių žmonių dar prisimenamas. Apie jį kalbama su pagarba,<br />
dažniausiai įvardijant „inžinieriumi”, rečiau „ponu”.<br />
Pateikiamas pluoštelis atsiminimų, saugomų Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės mokyklos muziejuje 6 .<br />
Pranas Navickas, gim. 1913 m. Gimbetiškės kaime.<br />
„Iš pradžių d<strong>ir</strong>bau Kapėnų kartono fabrike. Šį uždarius kaip geras darbininkas buvau<br />
pakviestas į Ka<strong>ir</strong>iškių fabriką. Padejavau, kad toli į darbą vaikščioti (kokie 6 km), <strong>ir</strong><br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius paskolino pinigų dv<strong>ir</strong>ačiui p<strong>ir</strong>kti. Po naktinės pamainos nuėjau žvejoti.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius nuvarė ilsėtis, kad paskui pervargusiam darbe nelaimė neatsitiktų.<br />
Suruošė išleistuves į kariuomenę.<br />
Sode buvo iškasta kūdra. Jai išgrįsti reikėjo akmenų, rinkdavo juos iš upės dugno.<br />
D<strong>ir</strong>bantiesiems sūnūs atnešdavo sumuštinių, dar <strong>ir</strong> stipresnio gėrimo (neskaitant atlyginimo).<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičiui nepatikdavo, kai prisėdę trumpo poilsio darbininkai, pas<strong>ir</strong>odžius šeimininkui,<br />
demonstratyviai šokdavo d<strong>ir</strong>bti. Jei ilsisi, matyt, tikrai pavargę.<br />
Vasarą, kai nusekdavo vanduo <strong>ir</strong> sumažėdavo darbo, fabriko darbininkams pasiūlydavo<br />
pad<strong>ir</strong>bėti prie šieno. Už dieną — 3 Lt; jei d<strong>ir</strong>bi v<strong>ir</strong>švalandžius, mokėdavo papildomai.<br />
1940 m. vietiniai „veikėjai” išstūmė V. S<strong>ir</strong>utavičių iš automobilio į balą. Atėjus vokiečiams<br />
ats<strong>ir</strong>ado proga atkeršyti. Baltaraiščiai uždarė komjaunuolius jo rūsyje. V. S<strong>ir</strong>utavičius atėjo <strong>ir</strong><br />
baltaraiščius išvaikė, sakydamas: „Geriau eikit griovių kasti”.<br />
Leonas Tūzas, gim. 1917 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose.<br />
„D<strong>ir</strong>bau padieniu darbininku apie aštuonerius metus. Priklausė įva<strong>ir</strong>ūs lauko darbai. Už mėšlo<br />
vežimą per dieną gaudavau 1 Lt. Mokėjo savaitės gale.<br />
Nuo 1939 m. d<strong>ir</strong>bau fabrike darbininku, brigadininku. Atlyginimas — 115-150 Lt.<br />
Kumečiams reikėjo išd<strong>ir</strong>bti 120 dienų per metus. Galėjo laikyti karvę. Šienu rūpintis nereikėjo<br />
— atveždavo. Malkų — <strong>ir</strong>gi. Šeimai sk<strong>ir</strong>davo maždaug 15 a žemės”.<br />
Bronė Tūzienė (Melgedaitė), gim. 1919 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose.<br />
„Džiaugiausi, kad ištekėjusi iškart už mėnesio algą — 150 Lt — nusip<strong>ir</strong>kau karvę. Baltame<br />
name gyveno buhalteris Indruška. Į mokslą jį buvo išleidęs pats V. S<strong>ir</strong>utavičius.<br />
Raudonų plytų name gyveno va<strong>ir</strong>uotojas Šiurkus. Į mokslus jį išleido <strong>ir</strong>gi V. S<strong>ir</strong>utavičius.<br />
37
V. S<strong>ir</strong>utavičius aprūpindavo Ka<strong>ir</strong>iškių pradžios mokyklos mokytojus Gruces maistu — pienu,<br />
mėsa.<br />
Ponia I. S<strong>ir</strong>utavičienė pasakojusi, kad buvo ketinama įvesti telefonus į darbininkų butus.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius nemėgo g<strong>ir</strong>tuoklių <strong>ir</strong> davatkų.<br />
Per Vladislovines pakviesdavo nemokamų vaišių. Pobūvis vykdavo daržinėje. Vaišindavo<br />
dideliu, į 4 dalis dalijamu pyragu; būdavo mėsos, naminio alaus. Iš Šiaulių pakviesdavo 8-ojo<br />
pulko karių orkestrą. Sūnus Vytautas organizuodavo futbolo varžybas su Tryškiais, Viekšniais.<br />
Buvo komandai nup<strong>ir</strong>kta apranga; turėta <strong>ir</strong> bokso p<strong>ir</strong>štinių.<br />
Jagėla buvo geras darbininkas, p<strong>ir</strong>ma ranka. Pavogė du maišus grūdų. V. S<strong>ir</strong>utavičius<br />
išaiškinęs iškart neišvarė. Tik kai naujiems metams samdė darbininkus, Jagėlai pasakė: „Tau pas<br />
mane blogai, gali nebed<strong>ir</strong>bti”. Taip <strong>ir</strong> atleido.<br />
Bronė Tūzienė krovė šieno vežimą. V. S<strong>ir</strong>utavičius žiūri šalia stovėdamas, o ji taip stengiasi,<br />
taip lipdo. Baigus krauti pakvietė: „Ateik, paieškok „žibčiko” (žiebtuvėlio)”. Kai priėjo arčiau, į<br />
ranką įspraudė 5 Lt”.<br />
Ona Kateivienė (Daukšaitė), gim. 1916 m. Ka<strong>ir</strong>iškiuose, dabar gyvena Tryškiuose.<br />
„Dar 18-os neturėdama pradėjau d<strong>ir</strong>bti Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro laukuose. Ponas V. S<strong>ir</strong>utavičius per<br />
rugiapjūtę pastebėjo stropią darbininkę <strong>ir</strong> pakvietė rudenį į fabriką. Ten uždarbis buvo apie<br />
80 Lt.<br />
Kai ištekėjo už Kateivos, jiems davė kambarį raudonų plytų name, kuris tada, 1938 m., dar<br />
nebuvo visiškai įrengtas, reikėjo kiek palaukti. Plytos, atrodo, buvo vežamos iš B<strong>ir</strong>žuvėnų. Jos<br />
vyras Kateiva kaip <strong>ir</strong> užaugo fabrike. Mat būdamas mergos vaikas augo pas dėdę Janavičių, kuris<br />
buvo „sliesorius” (šaltkalvis).<br />
Malkos nekainavo, maistą p<strong>ir</strong>kdavo iš Tryškių žydų. Vaikiai, t. y. nevedę darbininkai, gyveno<br />
Erškepėnuose. Tai buvo kaip <strong>ir</strong> bendrabutis. Paprastai nusprendusiems susituokti darbininkams<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius iškeldavo vestuves. O. Kateivienei dovanojo medžiagos suknelei, Kateivai —<br />
kostiumui, keliems po 50 Lt.<br />
Darbininkams buvo tvarkomos darbo knygelės, atskaitydavo mokesčius profsąjungai.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius laikė apie 100 karvių, d<strong>ir</strong>bo 7 melžėjos. Tryškiuose buvo surengtas melžimo<br />
konkursas. Ka<strong>ir</strong>iškietės melžėjos su uniformomis melžė taisyklingai — tik spenius spaudė, kad<br />
tešmuo nejudėtų. Tad laimėjo V. S<strong>ir</strong>utavičiaus darbininkės.<br />
Per savo vardines pasikviesdavo 8-ojo karių pulko muzikantus iš Šiaulių, vaišindavo<br />
salykliniu alumi, pyragu, kepta mėsa. Kartą per tokią šventę Tomkevičius, Kapėnų<br />
papermeisteris, pakvietė mane šokti. Tada gražiai atrodžiau: liekna, net „vingierka”<br />
pravardžiuodavo, ilgo „kliošo” markizeto suknele, kasos ilgos. Pašokdinęs Tomkevičius paskui<br />
kvietė kitas ponias, o man liepė šokdinti ponus, kol visus suvedė į poras šokti balionų valso. Už<br />
tai iš I. S<strong>ir</strong>utavičienės dovanų gavau vėduoklę”.<br />
V. S<strong>ir</strong>utavičius šiandien<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiuose stengiamasi neužm<strong>ir</strong>šti šio iškilaus žmogaus. Gyvoji sąsaja, siejanti „didelio<br />
<strong>Lietuvos</strong> statytojo” (taip jį pavadino Amerikoje leistas „Keleivis”) gyvenimą <strong>ir</strong> veiklą su<br />
dabartimi, yra jo vaikaitis Vladas S<strong>ir</strong>utavičius, gyvenantis Vilniuje.<br />
Tai inžinieriaus Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus sūnaus Jono, palaidoto Šiaudinės kaime, sūnus. O dukra<br />
Irena dar gyvena Amerikoje, bendrauja su sūnėnu Vladu, bet tėviškės aplankyti nes<strong>ir</strong>yžta dėl<br />
silpnokos sveikatos. Sūnus Vytautas m<strong>ir</strong>ė Amerikoje.<br />
Išlikęs senasis dvaras — V. S<strong>ir</strong>utavičiaus tėviškė. Jo paties pastatyti rūmai po Antrojo<br />
pasaulinio karo sudegė. Nuosavybės teisę į žemę, ūkinius pastatus <strong>ir</strong> vieną gyvenamąjį namą<br />
susigrąžino vaikaitis Vladas S<strong>ir</strong>utavičius. Keturi gyvenamieji namai liko valstybei. Vietoj<br />
fabriko griuvėsių iškilo hidroelektrinė. Ilgiausia Ka<strong>ir</strong>iškių gatvė pavadinta V. S<strong>ir</strong>utavičiaus<br />
vardu.<br />
Jau daugiau kaip 60 metų jaunoji karta žinių semiasi jo statytoje mokykloje.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinėje mokykloje veikia nedidelė nuolatinė V. S<strong>ir</strong>utavičiaus ekspozicija, <strong>ir</strong><br />
mokiniams, <strong>ir</strong> atvykstantiems svečiams vis primenanti jo nuopelnus Lietuvai.<br />
1997 m. balandžio 5 d., minint V. S<strong>ir</strong>utavičiaus 120-ąsias gimimo metines, Ka<strong>ir</strong>iškių kultūros<br />
namuose buvo surengta mokslinė konferencija. Joje dalyvavo Seimo narys, vienas iš<br />
38
Socialdemokratų partijos vadovų Vytenis Andriukaitis, Vilniaus universiteto dėstytojas doc.<br />
Dobilas K<strong>ir</strong>velis, Ka<strong>ir</strong>iškių pagrindinės mokyklos mokytojai, LSDP Akmenės rajono skyrius.<br />
Kalbėta apie socialdemokratinio judėjimo ištakas Europoje <strong>ir</strong> Lietuvoje, V. S<strong>ir</strong>utavičiaus<br />
vaidmenį atgaivinant socialdemokratų partiją XIX-XX amžių sandūroje bei vėlesniame <strong>Lietuvos</strong><br />
politiniame gyvenime. Gyvai diskutuota, kuo sk<strong>ir</strong>iasi socialdemokratai nuo bolševikų, kokios<br />
socialdemokratų nuostatos šiandienos gyvenime <strong>ir</strong> kt.<br />
1 „Lietuviška gramatikėlė” (64 p.) buvo išleista 100 egz. t<strong>ir</strong>ažu. P. Avižonis ją parašė<br />
F. Kuršaičio gramatikos pagrindu. Kalbininkas Jonas Jablonskis šią „Gramatikėlę” perd<strong>ir</strong>bo <strong>ir</strong><br />
išspausdino Tilžėje 1901 m., pavadinęs ją „Lietuviškos kalbos gramatika”. Rašytojams <strong>ir</strong><br />
skaitytojams vadovėlis. J. Jablonskis P. Avižonio „Gramatikėlės” lotyniškus terminus pakeitė<br />
lietuviškais, pridėjo nekaitomų kalbos dalių skyrių, kai ką praplėtė <strong>ir</strong> papildė. Šia gramatika<br />
J. Jablonskis aukštaičių vakariečių tarmę padėjo literatūrinės kalbos pagrindu. Apie tai: <strong>Lietuvos</strong><br />
TIR bibliografija, ser. A, t. 2, 1862—1904, kn. 1, Vilnius, 1985, p. 168, 463.<br />
2 Naujienos, 1961, liepos 12.<br />
3 Ka<strong>ir</strong>ys S. Lietuva budo, Čikaga, 1990, p. 338.<br />
4 Ten pat, p. 440.<br />
5 Bielinis K. 1905 metai, Kultūra, 1931, nr. 3.<br />
6 Prisiminimus užrašė R. Masiulienė.<br />
*Cituojamos ištraukos teksto kalba neredaguota. Red. pastaba.<br />
Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų<br />
kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Bov Kapienūse fabrėks i Ka<strong>ir</strong>iškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo<br />
mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į V<strong>ir</strong>vytę, <strong>ir</strong> anėi plauks iš Ka<strong>ir</strong>iškių į Kapienus,<br />
vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išv<strong>ir</strong>inti jau. Nu tai viens vienuo<br />
pusie V<strong>ir</strong>vytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių<br />
krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes<br />
vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi<br />
jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu<br />
bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna V<strong>ir</strong>vyčia<br />
važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Ka<strong>ir</strong>iškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas<br />
matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Ka<strong>ir</strong>iškius prigatavuodavo, paruošdavo,<br />
sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart<br />
S<strong>ir</strong>utavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes<br />
maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal <strong>ir</strong> ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus<br />
medžius. Iš Ka<strong>ir</strong>iškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka<br />
bovo pėlna pėlna V<strong>ir</strong>vyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne —<br />
nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo.<br />
Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom,<br />
i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit,<br />
per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo<br />
tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo V<strong>ir</strong>vytė, jau<br />
sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo.<br />
Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Ka<strong>ir</strong>iškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo.<br />
Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, <strong>ir</strong> išvažiavo,<br />
išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo V<strong>ir</strong>vytę, tujau <strong>ir</strong> paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė<br />
vidury V<strong>ir</strong>vyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da<br />
kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį,<br />
tėn <strong>ir</strong> išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas<br />
zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap<br />
nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo<br />
39
gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į<br />
Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs<br />
tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis<br />
zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas<br />
zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto.<br />
Aš ejau p<strong>ir</strong>miause į Dauginius į muokyklą. Pats p<strong>ir</strong>miause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į<br />
Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų<br />
Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da<br />
muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Ka<strong>ir</strong>iškius. Da, palauk, ejuom<br />
ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo<br />
muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn.<br />
Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki<br />
žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla,<br />
kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį,<br />
ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos<br />
muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, <strong>ir</strong>gi paprastame name<br />
bovo. Paskui į Ka<strong>ir</strong>iškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Ka<strong>ir</strong>iškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo<br />
muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn <strong>ir</strong>gi ejuom vėini žėimi. A potam į Ka<strong>ir</strong>iškius<br />
išejuom. S<strong>ir</strong>utavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik<br />
pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn<br />
netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos.<br />
Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, S<strong>ir</strong>utavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo<br />
kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom,<br />
turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo <strong>ir</strong> da saldainių doudavo<br />
Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo S<strong>ir</strong>utavičius gers puons.<br />
— I kiek metų muokieties tėn Ka<strong>ir</strong>iškiuos?<br />
— Tris metus.<br />
— A daug klasių tuo metu bovo?<br />
— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau.<br />
— I daugiau nebsimuokėt?<br />
— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i<br />
Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė<br />
<strong>ir</strong> išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako:<br />
„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis<br />
velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sib<strong>ir</strong>ą. Šaulys ons bovo da.<br />
Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Ka<strong>ir</strong>iškiuos<br />
vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sib<strong>ir</strong>e, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė.<br />
Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo.<br />
Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut <strong>ir</strong><br />
sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, <strong>ir</strong> kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau<br />
žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee<br />
būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus<br />
savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų<br />
nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius<br />
muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka<br />
daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą.<br />
Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona.<br />
— P<strong>ir</strong>tis bovo?<br />
— Ne, p<strong>ir</strong>ties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė <strong>ir</strong> javams kolt, kap tuo vadindavo, kor<br />
diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa.<br />
— Rankinių g<strong>ir</strong>nų neturiejuot?<br />
40
— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du<br />
akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia<br />
anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee<br />
turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu,<br />
kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė.<br />
— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius <strong>ir</strong> koldavo su<br />
arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da.<br />
— Vuo Dauginiūse nebovo?<br />
— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo <strong>ir</strong><br />
arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis<br />
esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo<br />
tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu,<br />
ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i<br />
rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis<br />
žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i<br />
bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas<br />
kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa<br />
dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su,<br />
žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms<br />
prikūrens i kols.<br />
— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo?<br />
— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis <strong>ir</strong>gi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam<br />
turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas<br />
turiejo kolamą mašėną gerą.<br />
— A tas Palčauskis, kap anuo vards?<br />
— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis <strong>ir</strong> Alg<strong>ir</strong>ds.<br />
— A tai kuris turiejo tuo?<br />
— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee<br />
dėrbdavuom.<br />
Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa<br />
bovo atv<strong>ir</strong>i. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke<br />
ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo.<br />
Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis<br />
stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri<br />
truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos<br />
bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj.<br />
Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn<br />
tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn<br />
nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo<br />
Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno<br />
tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės<br />
bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo <strong>Du</strong>omininks, Stanisluovs, Petras,<br />
Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė,<br />
vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina<br />
anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo<br />
mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno.<br />
— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo?<br />
— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou.<br />
— Vuo kor p<strong>ir</strong>muosios Komunijos priejuot?<br />
— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius<br />
muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau,<br />
važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į<br />
Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis<br />
41
važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo.<br />
Geraa bovo visim.<br />
Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus<br />
pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius<br />
apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot.<br />
Tuoks Munius bovo, <strong>ir</strong>gi tuoks, ons <strong>ir</strong>gi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri<br />
vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius<br />
dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius<br />
tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom<br />
vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’,<br />
paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos.<br />
Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos<br />
dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt.<br />
— Kiek žemės turiejuot?<br />
— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka<br />
reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos<br />
tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų<br />
balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė<br />
bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa<br />
pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee<br />
bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius.<br />
— Bet dabar jau nugriauta vėskas?<br />
— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. <strong>Du</strong><br />
bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas.<br />
— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet?<br />
— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pam<strong>ir</strong>kyt, nu parkelio<br />
nebovo. Tik reikies pam<strong>ir</strong>kyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų.<br />
Ka mas <strong>ir</strong>gi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie<br />
tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo<br />
ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor<br />
neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau<br />
bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet<br />
anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar <strong>ir</strong>gi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau<br />
su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas<br />
vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno<br />
bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas<br />
bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka<br />
jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į<br />
muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus<br />
sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau<br />
lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų<br />
apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee<br />
kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį.<br />
Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie.<br />
Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, <strong>ir</strong> arklius, vėskų, tik<br />
paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus<br />
lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart.<br />
Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus.<br />
Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo.<br />
Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą.<br />
Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta<br />
toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „V<strong>ir</strong>vytės” kuolūkis. Kų<br />
42
mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį<br />
atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo,<br />
sus<strong>ir</strong>ėšo kap gurguolę <strong>ir</strong> išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo<br />
atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus,<br />
brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių<br />
nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų<br />
arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout,<br />
mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo.<br />
— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią?<br />
— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia.<br />
Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta.<br />
Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys.<br />
— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės?<br />
— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo<br />
važiout trys žmuonis geraa.<br />
Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių<br />
išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį<br />
savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’<br />
vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo<br />
anaa.<br />
— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui<br />
kur nors kūlė.<br />
— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis.<br />
— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo...<br />
— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo<br />
siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo<br />
neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, <strong>ir</strong>gi turiejo mašėną. Ons<br />
turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi...<br />
Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą<br />
jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo.<br />
Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami<br />
koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt.<br />
— Ūkis kažkur bovo anų?<br />
— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo.<br />
Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo...<br />
Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo <strong>ir</strong>gi,<br />
tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes.<br />
— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo?<br />
— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i<br />
Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Ka<strong>ir</strong>iškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, <strong>ir</strong>gi<br />
Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė<br />
prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau.<br />
Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo.<br />
Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts.<br />
Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo<br />
savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės<br />
jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam.<br />
— Vuo kor eidavuot į šuokius?<br />
— Į Kapienus, į Ka<strong>ir</strong>iškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį<br />
Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Ka<strong>ir</strong>iškius i Kapienus gegužėnės<br />
ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Ka<strong>ir</strong>iškių. Ka bovo šuokee Ka<strong>ir</strong>iškiūs, muokykluo būdavo. Jau<br />
tas bovo pri kumunistų.<br />
— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo?<br />
43
— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom<br />
su draugiems, su draugiems pareidavuom.<br />
— Pėlna V<strong>ir</strong>vyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap<br />
banguoms į Kapienus iš Ka<strong>ir</strong>iškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees<br />
puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas S<strong>ir</strong>utaviče, su arklees<br />
vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau<br />
sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs,<br />
atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė<br />
brėka tuokia.<br />
— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko S<strong>ir</strong>utaviče tų fabrėką.<br />
S<strong>ir</strong>utavičius nupėrko anų. Vuo p<strong>ir</strong>miau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta<br />
puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam S<strong>ir</strong>utaviče nupėrko. <strong>Du</strong> dvaraa bovo. Šimts<br />
hektarų Kapienūs, šimts hektarų Ka<strong>ir</strong>iškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri S<strong>ir</strong>utavičiaus kad bovo kanals<br />
tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Ka<strong>ir</strong>iškių tėn.<br />
Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon<br />
seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas<br />
vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo.<br />
Da aš nejau ne į muokyklą.<br />
— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios?<br />
— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia<br />
bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik<br />
persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų<br />
prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap<br />
sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap<br />
tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo,<br />
dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes<br />
buvuom mažos.<br />
— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo?<br />
— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa.<br />
— A staklės bovo pas jumis?<br />
— Mama turiejo, audė <strong>ir</strong> audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių<br />
neausdavo. Trinyčius ausdavo.<br />
— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš<br />
prisėmenu tų Rupūžkalnį.<br />
— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš<br />
neturiejau.<br />
— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa aps<strong>ir</strong>iedė<br />
vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče,<br />
kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą<br />
pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks,<br />
tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta<br />
vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa<br />
gyveno kumiečee, labaa bluogaa.<br />
— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus?<br />
— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo,<br />
untaa.<br />
— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus<br />
uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka<br />
speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į<br />
44
Ka<strong>ir</strong>iškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks<br />
takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par<br />
fabrėką reikiejo eit, per dvarą.<br />
— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį?<br />
— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys<br />
pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į<br />
dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas <strong>ir</strong> atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau<br />
šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i<br />
vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo<br />
didelis, ujuj.<br />
— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo<br />
i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio<br />
nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon<br />
mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom<br />
kumelę, nu <strong>ir</strong> visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę.<br />
— Kur maudieties?<br />
— Nu, p<strong>ir</strong>tie, vasarą V<strong>ir</strong>vyčiuo, vuo tap p<strong>ir</strong>tie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom,<br />
Labanauskis turiejo, Aleksėndra, p<strong>ir</strong>tį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn.<br />
Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo p<strong>ir</strong>tis.<br />
— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko<br />
darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus<br />
anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa<br />
aps<strong>ir</strong>ėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee aps<strong>ir</strong>iedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i<br />
žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo<br />
gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino<br />
atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia.<br />
Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su<br />
arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts<br />
kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers<br />
kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę<br />
Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius<br />
skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau.<br />
— A knygas reikiedavo p<strong>ir</strong>ktis?<br />
— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu,<br />
p<strong>ir</strong>kau vėsas knygas.<br />
Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto<br />
nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies<br />
būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė,<br />
mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom<br />
pakluodiem apsiautė mumis <strong>ir</strong> mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo,<br />
tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta<br />
mums devė pinigų S<strong>ir</strong>utaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom,<br />
tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo <strong>ir</strong> baltaas alyvaas<br />
prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus<br />
puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos<br />
mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto<br />
tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių<br />
mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių.<br />
S<strong>ir</strong>utavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn <strong>ir</strong> eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė.<br />
Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie<br />
šuokuom.<br />
45
Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug,<br />
žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi<br />
keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės<br />
do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą.<br />
— Ons i vadovavo tam fabrikui?<br />
— Ja, fabrėko vaduovs.<br />
— A vėsą laiką ons vadovavo?<br />
— Vėsą laiką ons bovo.<br />
— Ka S<strong>ir</strong>utaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo <strong>ir</strong> išvažiavo. I užejo<br />
tujau rusaa.<br />
— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj?<br />
— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees,<br />
prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. S<strong>ir</strong>utaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems<br />
bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo,<br />
ta graži bovo labaa. Tuos p<strong>ir</strong>muosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė<br />
ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų S<strong>ir</strong>utaviče. Bovo šeimininkė,<br />
bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta<br />
liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš,<br />
S<strong>ir</strong>utavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, <strong>ir</strong><br />
muokiedavo algą geraa, <strong>ir</strong>, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn<br />
tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta<br />
Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa<br />
— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees...<br />
nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš<br />
patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo.<br />
Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa<br />
paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn<br />
bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj<br />
tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo <strong>ir</strong> anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems<br />
apsuodinta.<br />
Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką<br />
tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus S<strong>ir</strong>utavičio tėn. Ažiūriet vėskų.<br />
Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo,<br />
aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos<br />
mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos.<br />
Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų<br />
mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo<br />
elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiūse<br />
S<strong>ir</strong>utavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa.<br />
Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods,<br />
nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau.<br />
Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas<br />
švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt<br />
doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką<br />
tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių<br />
laike išbiego tėk, pasitraukė. P<strong>ir</strong>muosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo<br />
dukra <strong>ir</strong> sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži.<br />
— A tie sūnai nieko nedėrbdavo?<br />
— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos<br />
pėrmuosios žmuonuos jau gal <strong>ir</strong>, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik<br />
tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė S<strong>ir</strong>utavičiūtė.<br />
Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar<br />
46
ovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam.<br />
Potam Šiauliūs gyveno.<br />
Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Ka<strong>ir</strong>iškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn,<br />
iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po<br />
dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo.<br />
47
KALNINĖ. KALNYNĖ<br />
Vienkiemis, <strong>vėliau</strong> sodyba Palnosų kaime<br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Kalnynės (Palnosų) viensėdis:<br />
8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto, 1 ūkis — 10 gyventojų.<br />
Vilkys A. Kai prabyla senovės paminklai // Vienybė. — 1970. — Rugpj. 4. — Tekste:<br />
Architektūros paminklas — Palnosų kaime smuklė „Kalninė”. Joje daug metų d<strong>ir</strong>bo Kazys<br />
Krasauskas.<br />
Vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros paminklų<br />
sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 372—373. — Tekste: Santeklių [dabar Palnosų] kaime: Buvusi<br />
smuklė, statyta XIX a. [Kalninė].<br />
Orvydas P. Senosios karčemos jaunystė // Vienybė. — 1975. — Geg. 20. — Tekste:<br />
„Maždaug XIX amžiaus viduryje Santeklių dvaro savininkų statyta karčema, kuri dar baudžiavos<br />
laikais svetingai priimdavo kiekvieną pakeleivį. Šiame pastate <strong>vėliau</strong> buvo parduotuvė, kuri<br />
veikė iki pat Didžiojo Tėvynės karo pradžios.”<br />
Santeklių karčema: Klausiate — atsakome // Vienybė. — 1980. — Kovo 27. — Tekste:<br />
S. Nagys: „1975-aisiais metais Santeklių karčemą buvo numatyta restauruoti, tačiau paminklų<br />
apsaugos specialistų patarimu šį vietinės reikšmės architektūrinį paminklą nutarta restauruoti,<br />
perkėlus jį į Papilę. Tam pritarė <strong>Lietuvos</strong> TSR Kultūros ministerija.”<br />
Kerys Bronius. Mūsų senieji „brokeriai” // Vienybė. — 1995. — Geg. 13. — Visas tekstas:<br />
Jų sapno niekas neįspės,<br />
Kaip niekas neįspės kančios<br />
Prasmės, nei galo, nei pradžios,<br />
Ir viską saugos paslaptis...<br />
V. Mykolaitis-Putinas<br />
Makleriai, brokeriai, faktoriai, komisionieriai seniau Lietuvoje buvo vadinami — tarpininkais.<br />
„Mejeris, kuris dvarininkams, ypačiai Klyšių Daug<strong>ir</strong>dams, ėjo faktoriaus, tarpininko... pareigas”,<br />
— rašė Mykolas B<strong>ir</strong>žiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose”, išleistoje tik vieną<br />
kartą 1938 m. Kaune. Vanda Daug<strong>ir</strong>daitė-Sruogienė savo moksliniame darbe „Žemaičių bajorų<br />
ūkis p<strong>ir</strong>moj pusėj devyniolikto šimtmečio” rašė: „Viekšnių prekyba buvo išimtinai žydų rankose,<br />
todėl <strong>ir</strong> jei reikėjo kas iš ūkio parduoti, teko naudotis žydų patarnavimu. Žydai vaikščiodavo ar<br />
važinėdavo po dvarus <strong>ir</strong> kaimus, sup<strong>ir</strong>kinėdavo smulkius produktus, kaip kailius, paukščius, avis,<br />
apynius <strong>ir</strong> t. t., suieškodavo dvarininkams, kas jiems reikia p<strong>ir</strong>kti, pr<strong>ir</strong>odydavo kur yra geras<br />
arklys, gera karvė parduoti. Varydavo įva<strong>ir</strong>ius reikalus, patys tuo būdu uždarbiaudami, kai kada<br />
nulupdami brangiau, apgaudinėdami, jei kas duodasi apgaudinėjamas, bet be jų dvarininkai<br />
nemokėdavo apsieiti. Nekartą žydai, p<strong>ir</strong>kdami iš dvaro javus, už pristatytus į miestelį dvaro<br />
arklius sumokėdavo tuoj gyvais pinigais. Tuo laiku žydai — vienintelis ūkiui kredito šaltinis”.<br />
M. B<strong>ir</strong>žiška rašė: „Žydai pas mus ilgai buvo šaukiami tik vardais. Pavardes jiems priverstinai<br />
ėmė teikti apie 1820 m., bet jos prigijo bene tik 80-aisiais metais”. Kraštotyrininkė Amelija<br />
Urbienė yra užrašiusi dalį Viekšnių žydų pavardžių, vardų, pravardžių. Viekšniškių dar<br />
nepam<strong>ir</strong>šti krautuvininkai Izraelštamas, Mackibuckis, Pekeris Mauša, Peisachovičius, Icka<br />
Parka, Šiši, Cyrė, Goldmanas, Rochė Blankaitė, Maušelis, Rabinovičienė-Lipkė, Eizikmanas, kiti<br />
prekybininkai, amatininkai — siuvėjas Kalmanas Orkis, skardininkas Vaineris, arbatinės<br />
savininkas Jankelis, puodininkas Hintendorfas, puodais prekiavęs Klafas Zelikis. Prisimenami<br />
Abe Potes-Apkis, Šij Michel-Šikis, Irša Gindė, Šotlandas, Blanka, Giberis Leiba, Kaplanas,<br />
Rubinšteinas <strong>ir</strong> dar daug viekšniškių, bet tie prisiminimai tarsi apgaubti liūdesiu <strong>ir</strong> gailesčiu.<br />
Viekšnių apylinkėse, už geležinkelio, Marškonės kaime, gal iki 1930 m. gyveno du žydai,<br />
sako, vedę seseris. Manoma, kad gerokai iki 1930 m. Palnosų kaime buvusioje karčemoje<br />
48
apsigyveno Jankelis Byrka. Kai palnosiškis Juozas Samulevičius, būdamas 18 metų, 1930 m.<br />
tarnavo pas Jankelį darbininku, Jankelis Palnosuose jau seniai gyvenęs. Toliau už geležinkelio<br />
turėjo 18 hektarų žemės, apie 8 karves, du arklius. Rytiniame namo gale buvo parduotuvė su<br />
iškaba. Šeima nedidelė — žmona <strong>ir</strong> duktė ar įdukra. Pats Jankelis, vienas ar su viekšniškiu<br />
padėjėju, sup<strong>ir</strong>kinėdavo grūdus, kiaušinius, „skūreles” <strong>ir</strong> pardavinėdavo Mažeikiuose ar kitur.<br />
Pasakojama, buvęs geras žydas, už darbą gerai mokėdavęs <strong>ir</strong> gerai maitindavęs.<br />
Prasidėjus karui, Jankelis su šeima liko gyventi Palnosuose. Senieji palnosiškiai prisimena<br />
nuo Akmenės pusės per Palnosus į Viekšnius varomus žydus. Žydai vis ėjo <strong>ir</strong> ėjo — tiek daug jų<br />
buvo. Išvarė <strong>ir</strong> Jankelį su šeima. Atvaryti į Viekšnius žydai kurį laiką buvo laikomi šiulėje. Ne<br />
vienam viekšniškiui pavykdavo perduoti žydams maisto — daug žydų viekšniškiams buvo gerai<br />
pažįstami. Dabar jau sunku ką nors tiksliai nustatyti, tačiau pasakojama, kad kažkas padėjo <strong>ir</strong><br />
Jankeliams.<br />
Jei apie kurių nors žydų likimą ne viskas žinoma, tai Jankelio <strong>ir</strong> jo šeimos likimas žinomas.<br />
Dabar jau m<strong>ir</strong>ęs sargybinis yra pasakojęs: žudynių vietoje, miške už Mažeikių, buvo iškasti<br />
grioviai-duobės. Per kiekvieną duobę perdėta lenta. Žmones varė ant lentos <strong>ir</strong> šaudė. Nušautieji<br />
krito į duobę, tad šaudžiusieji savo rankų krauju nesitepė. Jankelis, jo žmona <strong>ir</strong> duktė atėjo ant<br />
lentos kartu, susiėmę už rankų...<br />
Daujotas Povilas <strong>ir</strong> Noreikis Pranciškus. Kalninė. Kumetynas Palnosuose / Povilas<br />
Daujotas <strong>ir</strong> Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — B<strong>ir</strong>ž. 4. — Žodžiu. Tekstas<br />
perrašytas iš diktofono:<br />
Povilas Daujotas:<br />
— Kalnėnė, ooi, ta čia bovo pri kelio senuojo, vuo tas bovo untrapus gelžkelio, tas palverks<br />
bovo už gelžkelio, untruo pusie. Kalninie? Žyds tas gyveno, Jankelis. Jankelis vardo, pavardie<br />
bovo B<strong>ir</strong>ka. B<strong>ir</strong>ka Jankelis. Vuo vuo ta žmuona bovo Tomelė. Mejeraatė bovo buvusi. Mejerelė<br />
Tomė. A duktie bovo Chaikė. Aš nežėnau a tėkra, ar augintinė bovo.<br />
Šita vėina pati tebovo, ta vėina karčiama bovo. Stadala bovo, tuokia klietis bovo pri galo i<br />
truoba. Ons bovo prisistatis tuokį klietį. Skaituos, grūdus nupėrks... Eiziks untaa iš Vėikšnių liub<br />
atvažious... Anėi liub su Eiziku čia visumet prekiaut’, pėrks grūdus. Tėi žydaa liub lieks kėts<br />
kėtam už akių... Prekiaudavo.<br />
Pranciškus Noreikis:<br />
— Da su tete mono atsisveikino. Kažkuokį duovanelę tetee atnešė. A tėn šaukščiukų kuokių<br />
atnešė. Atmenu tuo stadalą ka bovo. Stadala ta bovo puonaa kur suvažious. Baliavuodavo anėi<br />
tėn. Anuo pusie bovo kartys tuokios pr<strong>ir</strong>ištos, kor arklem pris<strong>ir</strong>ėšt vasarą.<br />
Povilas Daujotas:<br />
— Aš gailious, labaa gailious, aš dabaa tonkee i sapne anus... Tėn anų žemė bovo už<br />
gelžkelio, keturių hektarų bovo. Tėn Puoderis pasistatis ont tuokio... tėn bovo kėtkart dvaro<br />
kumetyns bovo, Sonteklių dvaro kumetyns tėn bovo, kor Puoderis, tuo vėituo. Tuoliau bovo tėn<br />
tuo Sadauskio žemė, kor bovo Jankelis nupėrkis, tuoliau bovo. Tėn vėins kumetyns, ontrs<br />
kumetyns bovo, da kumatyne pėrtės bovo šiuopus gelžkelio. Aš i tuo p<strong>ir</strong>tie esu bovis, da tuoks<br />
nedidelis buvau. Aš prisimenu dvėdešims pėrmų metų vėskų, vuo aš esu devyniuolėktaas metaas<br />
gėmės. Aš vėskų atsėmenu. Iš tų laikų dar.<br />
49
KAPĖNAI<br />
Dvaras <strong>ir</strong> <strong>kaimas</strong>, <strong>vėliau</strong> <strong>kaimas</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste:<br />
Kapėnų dvaras: 13 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km. iki Viekšnių pašto, 35<br />
gyventojai.<br />
Kapėnų <strong>kaimas</strong>: 13 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km. iki Viekšnių pašto, 11 ūkių<br />
— 100 gyventojų.<br />
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,<br />
pramonininkų <strong>ir</strong> amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI<br />
metai. — P. 5. — Tekste:<br />
Marijampolės palivarko savininkas prieš karą buvo Grigoravičius. Visas palivarkas 1923<br />
met. išdalytas naujakuriams, pavadintas Marijampolės kaimu. Kapėnų dvaras išsk<strong>ir</strong>stytas 1926<br />
met. Prieš karą dvaro savininkas buvo Grigoravičius. Išsk<strong>ir</strong>sčius, to dvaro žemėje įsikūrė<br />
Kapėnų, B<strong>ir</strong>beliškės <strong>ir</strong> Marijampolės kaimai. Dvaro centrą valdo savininkė Elena S<strong>ir</strong>utavičienė,<br />
kuri čia turi kartono fabriką.<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24. — Tekste: Dvaro savininkai: Ksaveras<br />
Chominskis. — Kunigaikštis Liubeckis.<br />
Bielinis K. Dienojant. — New Yorkas, 1958. — P. 383. — Tekste: Stambiausieji Kauno<br />
gubernijos dvarininkai. Druckis-Liubeckis: Užvenčio <strong>ir</strong> Kapėnų <strong>dvarai</strong>.<br />
Nezabitauskas A. Ka<strong>ir</strong>iškiai, Kapėnai, Šiaudinė // Vienybė. — 1965. — Gruod. 23. —<br />
Tekste:<br />
Žemaičių <strong>ir</strong> Livonijos sienų sureguliavimo akte 1426 m. paminėti Pievėnai, Dabikinės upė. Tų<br />
pačių sienų vietovių sužymėjimo rašte 1540 m.: Kapėnų laukas <strong>ir</strong> piliakalnis, V<strong>ir</strong>vytės upė.<br />
Kapėnų <strong>ir</strong> Daubiškių folvarkai atiteko K. Chominskio kreditoriams. Kapėnai kunigaikščiui<br />
Liubeckiui.<br />
Juodka A. Tėvynės ąžuolai // Vienybė. — 1971. — Geg. 18. — Tekste:<br />
Revoliucinis komitetas <strong>ir</strong> Raudonosios armijos 39 internacionalinis pulkas. Paminklo<br />
atidengimas Viekšniuose to pulko kariams. Viekšniškis Benas Riauka 1919 m. buvo 21 metų<br />
amžiaus. Traukėsi kartu su pulku, buvo du kartus sužeistas, savanoriu įstojo į pulką. Jis<br />
„prisimena tą liūdną valandą, kai į Viekšnius atvežė sus<strong>ir</strong>ėmimuose ties Kapėnais žuvusį vadą.<br />
Atvežė ant patrankos lafeto <strong>ir</strong> palaidojo ten, kur šiandien išaugo paminklinis akmuo.”<br />
<strong>Lietuvos</strong> TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —<br />
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004<br />
metais. — Tekste:<br />
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.<br />
Protokolas Nr. 20<br />
Posėdyje dalyvavo: p<strong>ir</strong>mininkas agr. A. Žukauskas, vicep<strong>ir</strong>mininkas inž. P. Sklėrius, nariai:<br />
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, <strong>ir</strong> D. Pundzius.<br />
[...]<br />
50
Eil.<br />
Nr.<br />
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas<br />
Dvaro<br />
pavadinimas<br />
Buv. savininko<br />
pavardė <strong>ir</strong> vardas<br />
Valsčius<br />
Žemės<br />
plotas,<br />
ha<br />
Paliekama<br />
norma, ha<br />
34 Kapėnų S<strong>ir</strong>utavičienė Irena Viekšnių 94,2 —<br />
35 Pav<strong>ir</strong>vytės Nagurskienė Viktorija Viekšnių 82 —<br />
AUGUSTINAS MIKA 1906—1977. STANISLAVA MIKIENĖ 1902—1977 // Iš įrašo<br />
antkapyje Viekšnių naujosiose kapinėse. — [B. Kerio pastaba: Kapėnų gyventojai. Stanislava —<br />
mano tėvo K. Kerio sesuo].<br />
Rozga Leopoldas. Tučių naujakuriai // Vienybė. — 1988. — Rugs. 1. — Tekste: Nauja<br />
Kapėnų devynmetė mokykla.<br />
Imbrienė Vilhelmina. Po dvarus pasižvalgius... // Vienybė. — 1991. — Lapkr. 2: <strong>ir</strong><br />
nuotraukos. — Tekste minimi <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių, Pav<strong>ir</strong>vytės, Kapėnų, Boguslavo <strong>dvarai</strong>. „Gana unikali<br />
Kapėnų dvaro teritorija. Parke gausu liepų, klevų, uosių, auga tujos. Pastatų beveik nebėra.<br />
Išlikęs tik urėdų namelis <strong>ir</strong> karvidės, kurių sienos dekoruotos akmenų mūru.”<br />
Automobilių kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio <strong>ir</strong> kitų Matematikos <strong>ir</strong><br />
informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis <strong>Lietuvos</strong> žemėlapis]. — 1992. —<br />
Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis:<br />
Eil. Vietovė Rytų ilgumos Šiaurės platumos<br />
1 Kapėnai 22° 34' 43'' 56° 10' 28''<br />
Fabijonavičius Juozas. Marijampolės <strong>kaimas</strong> // Gimtinė. — 1992. — Spal. 1—31. — Nr. 10.<br />
— Tekste: „Marijampolės dvarelį, kuris priklausė Kapėnų dvaro savininkui Jonui Herhorovičiui.<br />
Vietiniai žmonės šį dvarelį vadino Kapėnų falverku.”<br />
Bugailiškis P. Dvarų archyvų pėdsakais // Liaudies kultūra. — 1994. — Nr. 3. — P. 39—41.<br />
— Tekste: „Inž. S<strong>ir</strong>utavičiaus Ka<strong>ir</strong>iškiai, [...], Drucko-Liubecko Pabalvė, Kapėnai, [...], Pliaterio<br />
Tryškiai.”<br />
Gajauskas Saulius. Šviesulys nuošaliame kaime: [Kapėnų mokykla] // Vienybė. — 1994. —<br />
Gruod. 14. — Visas tekstas:<br />
Kapėnų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Liucija Jagėlienė sako gyvenime kito<br />
darbo neįsivaizduojanti. Labai mėgsta knygas <strong>ir</strong>, jei tektų keisti darbą, gal eitų į biblioteką, bet<br />
sėdimas, be „palakstymo” darbas ne jos š<strong>ir</strong>džiai.<br />
Prisimenu, prieš daug metų išg<strong>ir</strong>dus, jog teks važiuoti Tučių, Degimų, Kapėnų pusėn, prieš<br />
akis iškildavo vaizdelis — rajono užkampis, nuo Viekšnių prastas vieškelis, ne itin klestintis<br />
tarybinis ūkis. Dabar išlikusi užkampio sąvoka, o kelias asfaltuotas, nebeliko ne tik tarybinio<br />
ūkio, bet <strong>ir</strong> mūsų laikų kūrinio — bendrovės. Tik niekuomet nesigailėdavome išvyka, nes sutikti<br />
žmonės buvo darbštūs, nuoš<strong>ir</strong>dūs, linkę bendrauti. Ir ne nuo jų priklausė, kad nebuvo klestėjimo.<br />
Pamenu, sakydavo — jei jau esi už prasižengimus išmestas iš visų darbų, važiuok į Tučius, ten,<br />
toliau nuo valdžios akių, tiksi, koks esi. Ne per vieną šienapjūtę, javapjūtę ar kitus darbus esu<br />
sutikęs buvusį ūkio vadovą A. Kuodį, kuris sakydavo, jog apsileidimo, išgėrinėjimo darbe<br />
nepakenčia, bet retkarčiais <strong>ir</strong>... atleidžia „nusidėjusiam” užguitam kaimo žmogui. Daug ką lemia<br />
su dviem rajonais bes<strong>ir</strong>ibojančių, tarp miškų išsibarsčiusių kaimų <strong>ir</strong> vienkiemių geografinė<br />
padėtis, ne nuo žmonių valios priklausiusi istorinė raida, kada į šiuos nuošalius lietuviškus<br />
51
kaimus atsikėlė ne mūsų kalba šnekantys. Daugelis jų <strong>ir</strong> atgulė <strong>Lietuvos</strong> žemėn, taip <strong>ir</strong><br />
nebegalėję ar nenorėję grįžti į gimtąsias vietas.<br />
Kapėnų pagrindinėje mokykloje, anuomet aštuonmetėje, lankiausi vadovaujant d<strong>ir</strong>ektoriui<br />
Jonui Žaliui, o tai kelerių metų ilgoji pertrauka. Per tą laiką keitėsi mokyklos vadovai,<br />
mokytojai, ką jau bekalbėti apie pačius mokinius, kuriuos keleliai išvedžiojo po visą Respubliką.<br />
Tačiau ženkliausia permaina — prieš šešerius metus Kapėnuose pastatyta nauja mokykla, kurioje<br />
d<strong>ir</strong>ba daugelis anos mokyklos pedagogų. Vos įžengus į mokyklos vestibiulį, padvelkė šiluma ne<br />
tiesiogine prasme, o žmogiškąja — pradinukų būreliai, ne choru, o pavieniui sveikinosi, tik spėk<br />
atsakinėti. Kaip nepanašu į miesto mokyklą! D<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė paaiškina <strong>ir</strong> kitą šilumos<br />
priežastį — turi sukaupę kuro <strong>ir</strong> žiemos šaltukus įveikti tikisi be didesnių problemų.<br />
Su d<strong>ir</strong>ektorės kabinetan sus<strong>ir</strong>inkusiais mokytojais Liucija Jagėliene, Maryte Kazlauskiene,<br />
Viktoru Maksimovu, pavaduotoja B<strong>ir</strong>ute Tamašauskiene pokalbį spraudžiame į konkretesnius<br />
rėmus — ar mokykla tebėra šviesulys kaime? Taip, nes daugiau <strong>ir</strong> nėra kam „šviesti”. Pasak<br />
I. Kuodienės, kaimo žmogus gyvena blogiau nei miestietis. Pinigų nėra, rūpi, kaip galą su galu<br />
sudurti, koks bus rytojus. Pasimetimas suartina. Mokinių tėvai nori gražiai pabendrauti, o kur, jei<br />
ne mokykloje, sus<strong>ir</strong>inksi. Pedagogai išplatino tėvams <strong>ir</strong> mokiniams anketą dėl susibūrimų, <strong>ir</strong><br />
atsakymuose nesulaukė nė vieno „prieš” Kalėdų, Naujųjų metų <strong>ir</strong> kitokioms šventėms. Nėra<br />
gražesnių renginių, kaip mokyklos surengtų, rašė atsakymuose. Į tas šventes tėvai atsineša <strong>ir</strong><br />
ikimokyklinukus — kur juos paliksi, net aktų salė nebesutalpina visų. Gaila, šypteli d<strong>ir</strong>ektorė,<br />
kad labai jau ribotos mokyklos galimybės, daug ką galėtume padaryti, jei kišenė pilnesnė būtų.<br />
Kaip atrodys, jei iš tėvų rinksime pinigus didesniam kolektyvui pakviesti? Į visas mokykloje<br />
rengiamas šventes produktus susineša patys, prigijo net terminas „suneštinis”. I. Kuodienė<br />
pamąsto, kad gal šilti mokyklos <strong>ir</strong> tėvų santykiai lėmė, jog nėra vaikų, kurių patys nesugebėtų<br />
auklėti. Kaimo vaikai mandagesni, mokinio taisyklių pažeidimas <strong>ir</strong> yra didžiausias jų<br />
nusikaltimas. Kiekviena klasė turi savų išdykėlių, bet jie „neįskaitiniai”. Kapėnų mokykloje 216<br />
vietų, dabar mokosi arti 100 mokinių, d<strong>ir</strong>ba 14 mokytojų. Trys iš jų — buvę tos mokyklos<br />
mokiniai, po mokslų grįžę tėviškėn. Šiuo metu d<strong>ir</strong>ba Viktoras Maksimovas, mokantis vaikus<br />
chemijos. Išnykus bendrovei, Kapėnuose prasidėjo nemaža migracija. Per metus 5-6 šeimos<br />
atvyksta arba išvyksta. D<strong>ir</strong>ektorė šypteli — ją labiausiai džiugina, kad kiekvieną rugsėjį ateina<br />
13-15 p<strong>ir</strong>mokų. Respublikoje demografinė situacija tik blogyn, o štai jų kaime — priešingai.<br />
Yrant bendrovei, su Švietimo skyriaus parama pavyko nusip<strong>ir</strong>kti autobusiuką, tad dabar vaikai<br />
atvežami iš Degimų, Tučių, Sv<strong>ir</strong>kančių kaimų, nuvažiuoja į konkursus. Beje, dalis sv<strong>ir</strong>kantiškių,<br />
baigusių 4 klases, tęsti mokslo važiuoja ne į Viekšnius, o į Kapėnus.<br />
Paklausiau dvidešimties metų mokytojos stažą turinčią L. Jagėlienę, ar vaikai nori mokytis.<br />
Mažesni nori, sako ji, bėda tik, kad jie iš šeimų ateina silpni. Ne visi tėvai labai jau trokšta, kad<br />
jų vaikai mokytųsi, nes neįžvelgia perspektyvos. Ir pačiai Liucijai pasitaikė sunkių minučių, kada<br />
norėjosi viską mesti <strong>ir</strong> eiti ieškoti kur geriau, bet susitvardė <strong>ir</strong> liko mokykloje. Ir vaikus baigia<br />
išauginti — sūnus jau vedęs, dukrai 17 metų, o mažoji — ketv<strong>ir</strong>tokė. Vyras miškininkas, visa<br />
šeima gyvena uošvės padovanotame name Tučiuose. Panašus <strong>ir</strong> mokytojos Marytės<br />
Kazlauskienės likimas. Pamokytojavusi miestuose, grįžo į kaimą. Moko vaikus estetikos,<br />
vadovauja ritminių <strong>ir</strong> liaudies šokių būreliams, turi auklėjamąją 8-ąją klasę <strong>ir</strong> labai norėtų grįžti<br />
mokyti pradinukus. D<strong>ir</strong>ektorė primena, kad M. Kazlauskienės iniciatyva mokykloje pradėjo<br />
veikti pramogų centras „Aštuonkojis”, proginė kavinė „Bangelė”, pažinčiukų „P<strong>ir</strong>atų laivas”.<br />
Po mokyklos kitas „juodas” darbas — ūkis, nors ne toks didelis — dešimt hektarų, bet jie<br />
išbarstyti šešiose vietose. Su vyru vargsta laukuose, mama prižiūri du mažamečius vaikus,<br />
vakare dar reikia pabėgėti pas mokinį invalidą. Be valdiško <strong>ir</strong> „pridurto” lito būtų visai striuka.<br />
Apskritai, sako pavaduotoja B. Tamašauskienė, visi kaimo mokytojai daugiau ar mažiau su žeme<br />
susieti, su švariom inteligento rankelėm kaime neišgyvensi. Vaikus mokome <strong>ir</strong> patys mokomės.<br />
Vaikai — savianalize, mokytojai — saviaukla, pavyzdinių mokytojų niekas neatsiunčia.<br />
„Gerų tarpusavio santykių metai” — toks Kapėnų mokytojų šūkis. Man regis, ne tik sau<br />
taikomas, bet <strong>ir</strong> juos suprantantiems žmonėms. Tik ne visi pedagogus supranta, ar nenori<br />
suprasti. I. Kuodienė užsiminė, kad kitų metų rugsėjo mėnesį mokykla turėtų švęsti 40-metį. Bet<br />
štai dalies Viekšnių gyvenvietės <strong>ir</strong> apylinkės gyventojų noras „atsiduoti” Mažeikių rajonui,<br />
suglumino daugelį Kapėnų, Tučių, Degimų kaimų gyventojų. Jų tai nuomonės niekas nė<br />
52
nepasite<strong>ir</strong>avo! Kapėnų mokytojai realiai žiūri į problemą — Mažeikiai nelaukia tuščiomis<br />
kišenėmis. O jos tuščios. Dabar, pasak d<strong>ir</strong>ektorės, nors <strong>ir</strong> sunkiai gyvename, bet turime gerą<br />
vardą tarp rajono mokyklų, savo tradicijas, savo bazę. Nėra ko tikėtis, kad svetimi pamalonins.<br />
Jono Brenciaus nuotraukose: pamokoje Viktoras Maksimovas (v<strong>ir</strong>šuje); šokių repeticijai<br />
vadovauja M. Kazlauskienė (p<strong>ir</strong>ma iš dešinės).<br />
Ivanauskas E. <strong>Lietuvos</strong> pinigų lobiai: Paslėpti 1390—1865 metais. — Vilnius, 1995. — P.<br />
210, 233, 304. — Tekste: Kapėnai: „1929 m. B. Kondratavičius, ardamas dvaro lauke,<br />
vadinamame Pamiškės žeme, rado molinę gertuvę su monetomis. Tai buvo Jono Kazimiero<br />
variniai 84 šilingai. Minėta žemė buvo neseniai pradėta arti.”<br />
Akavickienė E. „Nulinukų” mokytoja: Liucija Jagielienė // Vienybė. — 1995. — Geg. 13.<br />
Jagielienė L. Vaikai: Pasakojimų ciklas // Vienybė. — 1995. — B<strong>ir</strong>ž. 24, 28; Liep. 5, 29;<br />
Rugpj. 16; Rugs. 9.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Kapėnų kaime 140 ūkių — 368 gyventojai.<br />
Jagielienė L. D<strong>ir</strong>ektorė // Vienybė. — 1996. — Kovo 23. — Tekste: Kapėnų mokyklos<br />
d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė.<br />
Vertybės nesikeičia: Liucija Jagielienė // Vienybė. — 1996. — Geg. 7. — Tekste: Tučių,<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių, <strong>vėliau</strong> Kapėnų mokyklų mokytoja.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Kapėnų kaime 149 ūkiai — 368 gyventojai.<br />
Kuodienė I., Jagėlienė L., Jagėlaitė D. Kapėnų pagrindinėje mokykloje: Paminėjo Kovo<br />
11-ąją. Mokinių taryboje. Tėvų diena. Pagalba mokiniams. Žemės dienai // Vienybė. — 1999. —<br />
Kovo 30.<br />
Jagielienė Liucija. Kapėnų mokykla švenčia dešimtmetį // Vienybė. — 1999. — Geg. 22: <strong>ir</strong><br />
nuotrauka. — Tekste:<br />
„Prieš 10 metų gražioje Trimėsėdžio, V<strong>ir</strong>vytės, Bugenio upių santakoje, ant aukščiausios<br />
Kapėnų kalvelės, netoli gražaus <strong>ir</strong> viliojančio Lakštingalų slėnio, duris atvėrė nauja Kapėnų<br />
pagrindinė mokykla. Į ją atskubėjo buvusių Kapėnų pradinės <strong>ir</strong> Tučių aštuonmetės mokyklų<br />
mokinukai. P<strong>ir</strong>maisiais metais mokykloje mokėsi 77 vaikai, d<strong>ir</strong>bo 12 mokytojų. [...]. Dabar<br />
mokykloje mokosi 120 mokinių, d<strong>ir</strong>ba 15 mokytojų. [...]. Visus 10 metų mokyklai vadovauja<br />
kūrybinga, išradinga d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė.” — Visas tekstas:<br />
Prieš 10 metų gražioje Trimėsėdžio, V<strong>ir</strong>vytės, Bugenio upių santakoje, ant aukščiausios<br />
Kapėnų kalvelės, netoli gražaus <strong>ir</strong> viliojančio Lakštingalų slėnio, duris atvėrė nauja Kapėnų<br />
pagrindinė mokykla. Į ją atskubėjo buvusių Kapėnų pradinės <strong>ir</strong> Tučių aštuonmetės mokyklų<br />
mokinukai. P<strong>ir</strong>maisiais metais mokykloje mokėsi 77 vaikai, d<strong>ir</strong>bo 12 mokytojų.<br />
Greit prabėgo 10 metų. Štai jau <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>mas gražus jubiliejus. Kiekvienais metais mokykla<br />
pasipildydavo naujais vaikų <strong>ir</strong> mokytojų veidais. Visus 10 metų mokyklai vadovauja kūrybinga,<br />
išradinga d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė. Visą dešimtmetį šioje mokykloje pažinimo šviesą saugo <strong>ir</strong><br />
dosniai dalija mokytojos Ona Juknevičienė, B<strong>ir</strong>utė Marčiauskienė, Rita Bacevičienė, tiek pat<br />
metų su šia mokykla nesisk<strong>ir</strong>ia <strong>ir</strong> šių eilučių autorė.<br />
Su pagarba <strong>ir</strong> dėkingumu tariame buvusių mokytojų Onos Žukauskienės, Meilutės Bružienės<br />
pavardes.<br />
Esame dėkingi mokytojams: Daliai Margytei, Marijai Kazlauskienei, Ilonai Batulinienei,<br />
Raimondui Bacevičiui, Antanui Mačiui, kunigui Vytautui Dvaržeckiui.<br />
53
Mokykloje įrengta moderni šildymo sistema, pagal švedų technologiją atliktas pastato<br />
sandarinimas. Mokykla įsigijo kompiuterius, kopijavimo aparatą.<br />
Geriname ne tik darbo <strong>ir</strong> mokymosi sąlygas, bet <strong>ir</strong> visą ugdymo sistemą...<br />
Dabar mokykloje mokosi 120 mokinių, d<strong>ir</strong>ba 15 mokytojų.<br />
Kaip pasikeitė <strong>ir</strong> išgražėjo mūsų mokykla? Kokia ji šiandien? Jums įdomu žinoti? Tad<br />
pam<strong>ir</strong>škite trumpam kasdieninius rūpesčius <strong>ir</strong> gegužės 28 d. (penktadienį) atvykite į Kapėnų<br />
pagrindinės mokyklos gražaus p<strong>ir</strong>mojo jubiliejaus šventę. Kviečiame visus buvusius mokinius,<br />
mokytojus, darbuotojus, tėvelius. Jūsų laukia įdomi šventės programa:<br />
13.00 val. — šv. Mišios Viekšnių bažnyčioje. Šventinama mokyklos vėliava. 14.00 val. —<br />
išėjusių Amžinybėn pagerbimas Viekšnių kapinėse. 15.00 val. — svečių registracija. 15.30 val.<br />
— šventinė programa sporto salėje. 17.00 val. — parodos lankymas. 17.30 val. — klasės<br />
valanda. 19.00 val. — smagi gegužinė.<br />
Laukiame atvykstant!<br />
Mokyklos tarybos vardu Liucija JAGIELIENĖ.<br />
Trijų upių santakoje, trijų kelių sankryžoje // Vienybė. — 1999. — Geg. 27. — Tekste:<br />
Rytoj Kapėnų pagrindinėje mokykloje bus švenčiamas mokyklos dešimtasis gimtadienis.<br />
Ta proga mokykla išleido lankstinuką bei p<strong>ir</strong>mąjį mokyklos laikraščio „Santaka” numerį.<br />
Laikraštyje jau išspausdinti Švietimo skyriaus vedėjo A. Monkevičiaus <strong>ir</strong> Viekšnių parapijos<br />
klebono M. Petrausko sveikinimai. Mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė pristato mokyklą,<br />
žvelgdama į mokyklos istoriją.<br />
Keturiasdešimt septyneri pedagoginio darbo metai — toks mokytojos Onos Juknevičienės<br />
stažas. Mokytoja pasakoja apie savo darbą, mokinius <strong>ir</strong> kolegas. Tarp jų <strong>ir</strong> buvusios mokinės Rita<br />
Bacevičienė <strong>ir</strong> Marija Kazlauskienė. Šiandien jos vieno darnaus kolektyvo narės.<br />
„Sakoma, kad mokytoja p<strong>ir</strong>mokui yra antroji mama. Savo p<strong>ir</strong>majai mokytojai visada jaučiau<br />
didelę pagarbą. O tapusi jos kolege vėl pasijutau lyg p<strong>ir</strong>moke. Jaučiu jos motinišką globą,<br />
šilumą. Visada gaunu patarimų, galiu pasiguosti. Linkiu jai daug sveikatos” — dalijasi įspūdžiais<br />
Marija Kazlauskienė.<br />
30 pedagoginio darbo metų mokyklai atidavė <strong>ir</strong> B<strong>ir</strong>utė Marčiauskienė:<br />
„Už tai, kad baigusi mokyklą atsidūriau vėl mokykloje, lieku dėkinga Viekšnių vidurinės<br />
mokyklos pedagogams. O lietuvių kalbos mokytojos specialybę pas<strong>ir</strong>inkti lėmė Kolegų<br />
V. Lėgaudienės, S. Ablingio, N. Kontutienės autoritetas <strong>ir</strong> mano pačios žemaitiškas užsipyrimas.<br />
Profesijos nekeisčiau, nes priešingu atveju vėl tektų keisti”.<br />
Praėjusiais metais, šaltą vėlinių dieną, kolegos palydėjo į paskutinę kelionę mokytoją<br />
Eugeniją Vaičekauskienę. Jai L. Jagielienė š<strong>ir</strong>dingais žodžiais „uždegė š<strong>ir</strong>dy atminimo žvakę...”<br />
Jonikienė Roma. Iš kaimo mokyklos į platų pasaulį / Autorės nuotraukose: šventinti nešama<br />
naujoji mokyklos vėliava; Kapėnų mokyklos pedagogės... // Vienybė. — 1999. — B<strong>ir</strong>ž. 3: <strong>ir</strong><br />
nuotraukos. — Tekste: Kapėnų pagrindinės mokyklos dešimtmečio jubiliejaus šventė<br />
1999 05 28. — Visas tekstas:<br />
Vieni sakė, kad čia prasidėjo jų mokytojiška biografija, kiti — kad iš čia į gyvenimą išėjo jie<br />
patys <strong>ir</strong> jau vedami jų vaikai, tretiems — čia kolegos, draugai. Taip — pačiais gražiausiais,<br />
šventei saugotais žodžiais — apie Kapėnų pagrindinę mokyklą kalbėjo į dešimtmečio jubiliejų<br />
sus<strong>ir</strong>inkę svečiai. Pasipuošę, linksmi, o gėlių, gėlių... Vasaros pradžios spalvingiausi žiedai, kaip<br />
malonaus <strong>ir</strong> šilto bendravimo simbolis, ėjo iš rankų į rankas, nes ko ne kiekvienas turėjo ką<br />
pasveikinti.<br />
Patys Kapėnų mokyklos žmonės sako, jog stovi ji trijų kelių sankryžoje <strong>ir</strong> trijų upių santakoje.<br />
Tad durys atv<strong>ir</strong>os visiems: mokiniams, tėvams, kolegoms. Mokykla tuos dešimt metų taip <strong>ir</strong> darė<br />
— laikė atv<strong>ir</strong>as duris, juk čia vyksta koncertai, čia sus<strong>ir</strong>enkama paminėti švenčių, čia kaimo<br />
vaikai atbėga pažaisti. Viena naujausių <strong>ir</strong> perspektyviausių mokyklų jau švenčia jubiliejų <strong>ir</strong>, tuo<br />
pačiu, rengiasi reformoms.<br />
Kapėnų pagrindinės mokyklos dešimtmečio jubiliejaus šventė gegužės 28-ąją prasidėjo<br />
nuotaikinga kelione dviem dideliais autobusais į Viekšnių bažnyčią. Išvyko visi. Tautiniais rūbais<br />
54
pasipuošę moksleiviai nešė naująją mokyklos vėliavą. Joje mokyklą simbolizuojanti knyga, kurią<br />
juosia upė <strong>ir</strong> trys keliai. Mokytoja R. Bacevičienė eskizą užsakė pas Žemaitijos regioninio parko<br />
dailininkę, o vėliavą puikiai šilku išsiuvinėjo Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos mokytoja<br />
V. Dambrauskaitė. Į vėliavos pašventinimo ceremoniją <strong>ir</strong> šv. Mišias atvyko svečių <strong>ir</strong> Viekšnių<br />
miestelio gyventojų. Į iškilmes atvyko mokyklos kolektyvui gerai pažįstami, tikybos vaikus<br />
mokę klierikas A. Mačius <strong>ir</strong> kunigas R. Gerdauskas. Vargonų muzika pasitiko bažnyčion<br />
įžengiančius. Iškilmingoje aplinkoje klebonas M. Petrauskas <strong>ir</strong> kunigas R. Gerdauskas aukojo šv.<br />
Mišias už mokyklą, mokytojus <strong>ir</strong> mokinius, už Amžiną atilsį mokytoją E. Vaičekauskienę. Po<br />
vėliavos šventinimo iškilmių dalyviai tylos minute, žvakučių liepsnelėmis <strong>ir</strong> poetiniu žodžiu<br />
senosiose Viekšnių kapinėse pagerbė kolegės E. Vaičekauskienės atminimą.<br />
Mokyklos d<strong>ir</strong>ektorei I. Kuodienei, mokytojams <strong>ir</strong> šventės jauniesiems šeimininkams —<br />
moksleiviams reikėjo skubėti atgal, nes svečiai jau „beldėsi į vartus”. Į iškilmes atvyko buvę<br />
kolegos O. Žukauskienė, M. Bružienė, N. <strong>ir</strong> A. Žaliai, R. Kučinskaitė, V. Maksimovas,<br />
R. Bacevičius. Pagerbti mokytojų <strong>ir</strong> mokyklos atvyko 32 buvę mokiniai. Sveikinimo žodžius tarė<br />
mokyklos auklėtinės L. Galdikaitė, D. Daukšaitė, R. Šliaudarytė, V. Antanavičiūtė. Dešimtmečio<br />
jubiliejuje dalyvavo rajono meras A. Lupeika, Švietimo skyriaus vadovai A. Monkevičius,<br />
K. Pakeltis, Viekšnių seniūnas A. Kuodys. Meras garbės raštus įteikė d<strong>ir</strong>ektorei I. Kuodienei,<br />
mokytojoms R. Bacevičienei, D. Margytei, Švietimo skyriaus garbės raštu apdovanota d<strong>ir</strong>ektorės<br />
pavaduotoja B. Malčiauskienė.<br />
Kapėnų pagrindinės mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė I. Kuodienė perskaitė šventinį pranešimą apie<br />
dešimties metų kelią. Po saviškių <strong>ir</strong> svečių palinkėjimų koncertą pradėjo mokyklos<br />
saviveiklininkai. Programą parengė mokytojos R. Bacevičienė, B. Malčiauskienė, O. Dargienė,<br />
šokių vadovė B. Bružienė. P<strong>ir</strong>mą kartą sugiedotas mokyklos himnas, kurį sukūrė O. Dargienė <strong>ir</strong><br />
B. Malčiauskienė. Koncertas baigtas sutartina „Giminių” daina.<br />
Į mokyklos jubiliejų sus<strong>ir</strong>inkusius svečius <strong>ir</strong> saviškius linksmino Alkiškių estradinis<br />
kolektyvas, vadovaujamas A. Tenienės. Šventei mokykla v<strong>ir</strong>to tikra parodų sale. Kabinetuose,<br />
vestibiulyje eksponuoti mokytojų <strong>ir</strong> moksleivių rankdarbiai, mokyklos dešimties metų gyvenimo<br />
istorijos nuotraukos.<br />
Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. —<br />
B<strong>ir</strong>ž. 5. — Tekste: „Be Vlado S<strong>ir</strong>utavičiaus kartono fabriko Ka<strong>ir</strong>iškiuose, veikė <strong>ir</strong> nedidukas<br />
fabrikėlis Kapėnuose, priklausęs Dovydui Jaršauskui.”<br />
Skleipių dvaras: Viekšnių krašto sakmės [4]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės<br />
(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios<br />
Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugsėjo 7. — Visas<br />
tekstas:<br />
Niekas neprisimena, kada Skleipių dvarą statė. Skleipių dvaras buvo už kokių 400 metrų nuo<br />
Skleipių malūno vietos į rytus <strong>ir</strong> šiaurės rytus, Pav<strong>ir</strong>vytės dvaro link. Beveik visi pastatai buvo<br />
ant kalno. Seniau buvo namas (rūmas), klėtis su rūsiais po ja, daržinė, kūtės, du kumetynai<br />
Vienas kumetynas <strong>ir</strong> kūtės buvo pakalnėje. Kumetynas buvo netoli pušies <strong>ir</strong> šaltinio.<br />
Dabar dvaro vietą net rasti sunku — vien žole apaugusios pievos. Šiauriniame dvaro žemių<br />
pakraštyje pradėtas imti žvyras. Šiaurėje Skleipių dvaro žemes nuo Pav<strong>ir</strong>vytės dvaro žemių skyrė<br />
iš rytų į vakarus, į pakalnę V<strong>ir</strong>vytės link einantis keliukas. Nuo keliuko kiek į pietus, išgraužęs<br />
kalne sau vagą, žemyn į V<strong>ir</strong>vytę tekėjo upelis. Dar kiek į pietus, ant kalvelės, <strong>ir</strong> buvo dvaro<br />
pastatai. Nuo pastatų į pietus dar buvo šiek tiek dvaro žemės. O dar toliau į pietus — jau Kapėnų<br />
dvaro laukai, žemės tų žmonių, kurie valdė malūną.<br />
Ant kalno prie dvaro buvo daugybė akmenų. Kokių gražių, kokių juodų! Akmenų galybės<br />
buvo. Tėvas sakydavo, kad čia milžinai norėję bažnyčią statyti. Kai dvarą dar valdė<br />
Urbonavičiai, jame viešėdavo vaistininkas Vincentas Aleksandravičius su šeima. Sūnus Juozas<br />
Aleksandravičius, dar mažas lakstęs šiame dvare, mums pasakojo, kad jo tėvas Skleipius vadinęs<br />
Slepiais, nes per karus kalne būdavo slėptuvės. Aleksandravičiai pasakodavę, kad Skleipių<br />
dvaras pastatytas ant milžinų kapų, todėl visi, kas čia gyveno, nusigyveno. Ir visur čia visiems<br />
vaidendavosi. Kambariuose, aplink dvarą <strong>ir</strong> prie malūno — visur vaidendavosi.<br />
55
Dvaro namas (rūmas) buvo didelis — 15 metrų ilgio, 9 metrų pločio. Aplinkui daug medžių<br />
— liepų, klevų. Liepos buvo gražios, storos — neapkabinamos. Ąžuolų buvo, bet jie dar buvo<br />
jauni. Sodas buvo. Prie gonkų augo labai gražus medis — obels aukštumo, su lapais, nelabai<br />
storas, bet senas, šimtametis. Žydėdavo porą mėnesių skaudžiai rausvais žiedais. Koks gražumas<br />
žiedų — nemoku pasakyt! Kiek klausinėjom, niekas nežinojo jo pavadinimo. Audra užėjo <strong>ir</strong><br />
nuvertė. Daug metų da<strong>ir</strong>aus tokio medžio, bet niekur nerandu.<br />
Skleipių dvare visų p<strong>ir</strong>ma gyveno toks Urbonavičius. Kai Urbonavičiai tėvai m<strong>ir</strong>ė, liko<br />
ponaitis, senas kavalierius. Ir prisitaisė prie to ponaičio toks lenkas. Sužinojo, kiek turi turto,<br />
pinigų. Kartą pasikinkė porą gerų arklių <strong>ir</strong> išvažiavo abudu į Klaipėdą, Palangą. Klaipėdoje<br />
ponaitį įkišo į maišą <strong>ir</strong> išmetė į jūrą. Tas lenkas grįžo į dvariuką, mergėms <strong>ir</strong> vaikiams pasakė,<br />
kad ponaitis liko restoranuose, o jam liepęs paimti visus pinigus <strong>ir</strong> atvežti į Klaipėdą. Paėmė<br />
viską <strong>ir</strong> išvažiavo. Važiavo <strong>ir</strong> išvažiavo. Niekas jo daugiau nematė. Urbonavičiaus giminaičiai<br />
dvarą pardavė.<br />
Po kiek metų tą dvarą nup<strong>ir</strong>ko vokietis Kanapeckis. Jis turėjo kelias dukteris. Viena ištekėjo<br />
už Saunoriaus. Saunoriai paliko čia gyventi, o Kanapeckis su viena dukterimi išvažiavo į<br />
Vokietiją. Saunoriai turėjo dvi dukteris, bet abi m<strong>ir</strong>ė. Po kiek laiko m<strong>ir</strong>ė <strong>ir</strong> Saunorienė.<br />
Mūsų tolimi giminaičiai Natkevičiai prie Klaipėdos turėjo gražų ūkį. Kai vokiečiai užėmė<br />
Klaipėdos kraštą, varė lietuvius lauk. Natkevičiams valdžia jų ūkį prie Klaipėdos išmainė į<br />
Skleipių dvarelį. Natkevičiai, jau senukai, atvažiavo į Skleipius nepatenkinti. Jie čia gyveno <strong>ir</strong><br />
dar davė dvarelį „ant rendos” (nuomojo). Natkevičių duktė ištekėjo už Adomaičio. Adomaičiai<br />
<strong>ir</strong>gi čia gyveno. Mums pradžioje tą dvariuką <strong>ir</strong>gi teko nuomoti. Su Adomaičiais gyvenom kartu<br />
apie 12 metų. Paskui jie išsikėlė kitur. Viską, kas liko iš ūkio, nup<strong>ir</strong>kom iš jų už 4 tūkstančius<br />
rublių. Padėjom nukaršinti senąjį Natkevičių, o Natkevičienė paskui išvažiavo pas dukterį. Kai<br />
ištekėjau, persikėliau pas vyrą į Gudų kaimą. Mano sesuo čia gyveno ilgiau — kol pradėjo viskas<br />
griūti. Klėtį <strong>ir</strong> daržinę nugriovė kolūkis.<br />
Mano tėvas Jonas Olšauskas (palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse) buvo prelato<br />
Konstantino Olšausko giminaitis. Mano tėvo motina, atrodo, Domicelė, buvo prelato Olšausko<br />
sesuo. Taigi prelatas buvo mano tėvo dėdė.<br />
Mano tėvas <strong>ir</strong> mes praradom viską. Domicelė Olšauskytė, būdama pana, įsigavo vaiką —<br />
mano tėvą. Domicelės tėvai, senieji Olšauskiai, išvarė dukterį iš namų, atsižadėjo jos <strong>ir</strong> brolis<br />
prelatas. Tad mano tėvas Jonas Olšauskas augo be tėvo <strong>ir</strong> be Olšauskų paramos. Jį pasiėmė<br />
auginti Viekšniuose gyvenę bevaikiai Pocevičiai. Jie caro laikais Joną 6 metus leido į mokyklą<br />
Viekšniuose. Jonas buvo labai gabus, <strong>vėliau</strong> išmoko 7 kalbų, groti vargonais, kitais<br />
instrumentais. Smetonos laikų pačioje pradžioje jis pusantrų metų d<strong>ir</strong>bo Nevarėnų policijos<br />
nuovadoje. Vargonininkavo bažnyčiose. Vargonininkaujant Ubiškėje, m<strong>ir</strong>ė motina. Ten <strong>ir</strong><br />
palaidota. Tėvas pergyveno dėl tokio likimo, prisiminęs motiną, verkdavo, mums nieko<br />
nepasakodavo.<br />
Paskutinė tėvo vargonininkavimo vieta — Pievėnų bažnyčia. Aš gimiau 1923 metais<br />
Pievėnuose. Kai tėvui paralyžiavo vieną koją, jis groti vargonais nebegalėjo, tada <strong>ir</strong> persikėlė į<br />
Skleipių dvarelį. Jis turėjo dvi žmonas. Mes esam jo <strong>ir</strong> antrosios žmonos,<br />
Maneikytės-Olšauskienės, vaikai. Jo <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>mosios žmonos sūnus Aleksandras buvo savanoris <strong>ir</strong><br />
žuvo, duktė buvo ištremta <strong>ir</strong> tolimesnio jos likimo nežinome.<br />
Kai tėvas m<strong>ir</strong>ė, buvau dar jauna, gal 20—21 metų. Jis m<strong>ir</strong>ė gal 73 metų amžiaus. Taip jau<br />
išėjo, kad jo gimimo <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ties metus galime tik apytikriai apskaičiuoti. Gimė gal laikotarpiu tarp<br />
1870 <strong>ir</strong> 1871 metų, m<strong>ir</strong>ė 1943 ar 1944 metais.<br />
Skleipių dvaro klėtis buvo ant kalniuko. Žemiau pro ją ėjo keliukas. Saunorius su broliu<br />
pradėjo kasti prie klėties bulvėms rūsį. Mums rodė tą vietą prie klėties. Kada įsikasė gilyn iki<br />
krūtinės, aptiko žmogaus kaulus. Sakė, abu su broliu dar jauni, nežanoti buvom. Pamatavom<br />
rankų kaulus — buvo nuo žemės iki krūtinės. Sudėjom kaulus atgal <strong>ir</strong> tą duobę užkasėm.<br />
Pakalnėje buvo mūsų kūtės, laikėm gyvulių. O dar žemiau, nuo senosios pušies į šiaurę, gal<br />
mažiau kaip už 50 žingsnių, kiek nusileidus žemyn į V<strong>ir</strong>vytės pusę, buvo šaltinis. Jis niekuomet<br />
neužšaldavo — galėjo būti speigai begaliniai. Kai leisdavomės į pakalnę, prie tvarto, iš tolo<br />
matydavom — jau mūsų šaltinėlis garuoja. Ir sausio mėnesį eidavom nusiprausti, kojas<br />
nusiplauti. Prie šaltinėlio ankstų pavasarį žydėdavo baisiai gražios gėlės. Mes su seserimi<br />
56
nueidavom, sėdėdavom <strong>ir</strong> džiaugdavomės tomis gėlėmis — tiek gražūs smulkūs rausvi žiedeliai.<br />
Niekur tokių daugiau nemačiau. Ateidavo balandžio mėnuo, jos <strong>ir</strong> nustodavo žydėti.<br />
Ties dvaru, pav<strong>ir</strong>vytėje, augo sena guoba. Žmonės kalbėjo, kad po ta guoba užkasti pinigai.<br />
Guoba paseno, supuvo. Piečiau, arčiau dvaro, <strong>ir</strong>gi pav<strong>ir</strong>vytėje, dar tebeauga nelabai aukšta sena<br />
pušis. Tėvas mėgdavo po ja gulėti. Pasakojama, kad seniau vienas kumetis po ta pušimi norėjęs<br />
išsikasti rūsį bulvėms. Ir atkasė žmogų besėdintį. Sutręšęs, bet sėdi. Pasakodavo, kad tai buvęs<br />
vagis. Žmonės jį užmušę <strong>ir</strong> įmetę į jau tada ten buvusį bulvių rūsį. Mes ten <strong>ir</strong>gi kasdavom rūsius,<br />
bet nieko neužtikom.<br />
Ten, kur buvo Skleipių malūnas, seniau buvo Kapėnų dvaro žemė. Ten, sako, seniau buvo<br />
fabrikas, gal popieriaus, <strong>vėliau</strong> stovėjo linų braukimo mašinos. Kada dalino Kapėnų dvaro žemę,<br />
Šiaulys gavo 8 hektarus, Vėlavičius — 8 hektarus, Gumuliauskas — du <strong>ir</strong> pusę hektaro. Kažkam<br />
teko tie 6 ar 7 hektarai žemės su pastatais. Vėliau viską nup<strong>ir</strong>ko Kondratavičius <strong>ir</strong> padarė<br />
malūną.<br />
Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių<br />
dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė<br />
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Kapėnuose 148 ūkiai — 364 gyventojai.<br />
Rozga Leopoldas. Žaliose Kapėnų g<strong>ir</strong>iose // Vienybė. — 2000. — Bal. 18. — Tekste:<br />
Kapėnų g<strong>ir</strong>ininkija. G<strong>ir</strong>ininkijos vadovas nuo 1965 m. iki 2000 m. kovo mėnesio vidurio<br />
Klemensas Žukauskas. G<strong>ir</strong>ininkijos miškai. „Gražūs, vaizdingi, tolima praeitimi dvelkiantys <strong>ir</strong><br />
miškų pavadinimai: Serbentava, Ubagšilis, Vanaginė, Karalinė, Vidg<strong>ir</strong>is. Dalis miškų<br />
pavadinimus <strong>ir</strong> vardus pasisavino nuo buvusių šeimininkų arba kaimynystėje gyvenusių žmonių:<br />
Vilko beržynas, Mačiaus miškelis, Mikuckio miškas, Balandinė. Didžiausias iš visų —<br />
B<strong>ir</strong>biliškės miškas — 1300 hektarų, baigia nustelbti jame išsimėčiusias šio ištuštėjusio kaimo<br />
sodybas. Neseniai iš Mažeikių urėdijos kapėniškiams perduoti Kegrinės miškas <strong>ir</strong> vaizdingasis<br />
Žibikų pušynas, įeinantys į Ventos regioninį parką.” — Nuotrauka: „Ilgametis Kapėnų g<strong>ir</strong>ių<br />
ugdytojas Klemensas Žukauskas”.<br />
Lukauskaitė Julija. Tarp džiaugsmų, vargų, rūpesčių teka kapėniškių gyvenimas // Santarvė.<br />
— 2000. — B<strong>ir</strong>ž. 15. — Tekste: Kaimo istorija, mokykla, žmonės: Jonas Teniukas, Jonas<br />
Beržonskis, Genutė Balčiūnienė, Rima Bučienė, Tamara <strong>ir</strong> Sergejus Bartaševičiai, Antanas<br />
Kuodys. — Visas tekstas:<br />
Neseniai prijungtoje Viekšnių seniūnijoje yra toks Kapėnų <strong>kaimas</strong> — vienas didžiausių pagal<br />
gyventojų skaičių — 364 žmonės. Apie šią vietovę istorinių šaltinių žinios šykščios. XIX<br />
amžiuje čia stovėjo dvaras, kurio savininkė gyveno Lenkijoje <strong>ir</strong> be galo mėgo arklius.<br />
Deja, dvaras šiandienos nesulaukė. Prieš gerą dešimtmetį išdykaudamas jaunimas jį sudegino<br />
iki pamatų. Kapėnai pradėjo augti 6—7 dešimtmetyje, gerokai pralenkdami aplinkinius<br />
kaimelius. Idėjų <strong>ir</strong> planų buvo daug <strong>ir</strong> gražių. Permainos daug ką sustabdė.<br />
Kaip <strong>ir</strong> daugelyje <strong>Lietuvos</strong> kaimų — nuo kalvos tuščiais langais į vietinius žvelgia kultūros<br />
namai. Bandyta atstatyti kadaise fabrikantui S<strong>ir</strong>utavičiui priklausiusią elektrinę.<br />
Pradžia padaryta, tačiau...<br />
Kapėniškiai džiaugėsi, jog šį pavasarį prie V<strong>ir</strong>vytės pradėjo veikti senojo Skleipio malūno<br />
nauja elektrinė. Tiesa, darbo vietų kaime nėra daug: paštas, parduotuvė, g<strong>ir</strong>ininkija, pagrindinė<br />
mokykla. O kiti kapėniškiai, anot vienos mokytojos, laikosi iš trijų hektarų, vienos — dviejų<br />
karvučių, ar tiesiog iš vaikų pašalpų. Kapėnai ypatingi ne tik gražiomis vietomis.<br />
Gatvės čia yra, tačiau neturi pavadinimų. Tad, pasitelkę fantaziją, žmonės prigalvojo<br />
gražiausių vietovardžių: Lakštingalų slėnis, Rupūžkalnis, Piemenėlių lanka...<br />
MOKYKLA<br />
Kapėnų pagrindinė mokykla — vienintelis likęs kultūros židinys. Čia vyksta nemažai<br />
renginių, į kuriuos sus<strong>ir</strong>enka ne tik moksleiviai ar jų tėveliai. Praėjusiais metais mokykla<br />
atšventė savo dešimtmetį. „Pasistačiau <strong>ir</strong> tebeturiu”, — taip apie jos įkūrimą sakė d<strong>ir</strong>ektorė Irena<br />
57
Kuodienė. Anot jos, kaime jaunimo netrūksta, tad <strong>ir</strong> vaikelių, lankančių mokyklą, nepristinga.<br />
Mokinių skaičius kasmet nedaug pasikeičia. Šiuo metu ją lanko 128 vaikai. Tiesa, mokykla jų<br />
galėtų sutalpinti <strong>ir</strong> daugiau.<br />
Iš 15 d<strong>ir</strong>bančių mokytojų vos 4 vietiniai. Kiti atvažiuoja iš Viekšnių, Mažeikių ar gretimo<br />
Tučių kaimelio. Nustebino tai, kad kaimo mokykloje netrūksta vyrų. „Kaip sutikome prijungimą<br />
prie Mažeikių? Aišku, buvome pripratę prie senosios valdžios. Bet nauja valdžia — savotiškas<br />
savęs išbandymas. Baimės dėl to nėra. Toks gyvenimas”, — kalbėjo mokytojos Rita Bacevičienė<br />
<strong>ir</strong> Liucija Jagelienė.<br />
JUOZAS<br />
Beklaidžiodami po Kapėnus, negalėjome nepašnekinti keliu einančio Juozo Teniuko.<br />
Aštuoniasdešimtmetis senukas sakė einąs karkliukų pas<strong>ir</strong>inkti. Pins krepšius bulviakasiui.<br />
Anksčiau mokėjęs <strong>ir</strong> kubiliukus daryti, <strong>ir</strong> kitokius įdomius dalykus, kurių vaikystėje išmoko.<br />
Dabar viso to tenka atsisakyti — amžius <strong>ir</strong> sveikata nebe ta... Tik „pasibovijimui” krepšių iš<br />
rankų nepaleidžiąs. Kartais sau ar draugams karveles pagano. „Man vienam daug nereikia. Aš<br />
dabar kaip miesčionis. Pensiją gaunu. Žemės man nereik. Tik grabo”, — sakė pas giminaičius<br />
besiglaudžiantis Juozas Teniukas. Pašnekėjo, pakrizeno senukas, mostelėjo ranka <strong>ir</strong> nuėjo savo<br />
keliais. Vytelių ieškoti...<br />
ŪKININKAI<br />
Ūkininkai d<strong>ir</strong>ba, o ne šneka. Ši sena tiesa pasitv<strong>ir</strong>tino, susitikus su bene didžiausiu kaimo<br />
ūkininku Jonu Beržonskiu. Tam pritarė <strong>ir</strong> jo mama, atskubėjusi į talką nekalbiam sūnui.<br />
J. Beržonskio žinioje — 100 ha žemės. 40 jų — nuosavos, neseniai atmatuotos, tik dar<br />
dokumentais neįformintos. Jaunasis ūkininkas daugiausia verčiasi iš javų. Valstybei, sakė, savo<br />
derliaus „nedovanojąs”, tad vežąs į turgų. Pieno taip pat į pieninę nevežąs” — valdžia supykdė.<br />
Vieną kitą kiaulę pasiauginąs dėl savęs.<br />
Jonas Beržonskis prisiminė, kaip ūkininkavimo pradžioje iš metalo laužyno nusip<strong>ir</strong>ko p<strong>ir</strong>mąjį<br />
traktorių. Gerai, kad rankas nagingas turi: pats remontuoja, tekina, v<strong>ir</strong>ina... Dabar kiemas<br />
knibžda technikos. „Čia dar ne visa”, — juokdamiesi „nuramino” pašnekovai. Bekalbant pro<br />
duris kyštelėjo viena galva, paskui — kita galvutė. „Mano traktoristai”, — šyptelėjo santūrusis<br />
šeimos galva. Pas<strong>ir</strong>odo, prie traktoriaus va<strong>ir</strong>o sėda <strong>ir</strong> žmona, <strong>ir</strong> šešiametė Gintarė, <strong>ir</strong> keturmetis<br />
Julius. Nepaisant jaunumo, tėvams jie p<strong>ir</strong>mieji talkininkai. Gal todėl Jonas Beržonskis nepabūgo<br />
ūkininkavimo sunkumų? Nors ne vienam jo kaimynui dėl valdžios politikos rankos nusv<strong>ir</strong>o.<br />
FELČERĖ<br />
Felčerė Genutė Balčiūnienė Kapėnuose d<strong>ir</strong>ba jau 17 metų, nors darbo stažas beveik<br />
dešimtmečiu didesnis. Darbo moteriai pakanka. Čia daugiausia prižiūrimų ligonių <strong>ir</strong> pacientų<br />
visoje Viekšnių seniūnijoje. Be darbo nelieka <strong>ir</strong> pakaitomis iš miestelio atvažiuojantys trys<br />
gydytojai. G. Balčiūnienė slaugo 7 vienišus senukus bei porą p<strong>ir</strong>mos grupės invalidų. Tačiau tai<br />
tik maža dalelė globotinių. Jos priežiūroje — visi kaimai dešimties kilometrų spinduliu aplink<br />
Kapėnus. Norint visus aplankyti, tenka <strong>ir</strong> dv<strong>ir</strong>ačiu minti, <strong>ir</strong> maršrutiniu autobusu ar savo<br />
automobilį „pasiskolinus” važiuoti. Kartais daktarės mašinikė pamėtėja iki kokio ligonio... O kur<br />
dar tie, kurie patys į ambulatoriją užsuka. Anot Genutės, dabar pagrindiniai jos klientai —<br />
pensininkai <strong>ir</strong> vaikai. Darbingo amžiaus žmonės neskuba kreiptis į medikus. „Tokia situacija.<br />
Delsia, kol visiškai nebegalės”, — paaiškino felčerė.<br />
G. Balčiūnienė prisipažino, jog mieliausia lankytis pas senukus. Pas juos visada tvarkinga,<br />
švaru, kiekvienas daiktas turi savo vietą. Su jaunimu tenka pavargti, ne vienam „moralą<br />
nuskaityti”. „Nekaip, nekaip gyvena mūsų jaunimas. Pinigų tai nė vienam nėra, bet susitvarkyti<br />
juk nieko nekainuoja”, — atsargiai kalbėjo pašnekovė. Anot jos, dabar felčeriams tenka <strong>ir</strong> auklės,<br />
<strong>ir</strong> socialinės darbuotojos vaidmuo.<br />
KAVINĖ<br />
Dažniausia jaunimo susitikimų vieta — Kapėnų kavinė-baras, neseniai atšventęs savo veiklos<br />
penkmeti. Kaimo kavinei — tai nemenkas jubiliejus. „Kai žmonių nėra, galvoju, kad teks<br />
užsidaryti, kai daug pris<strong>ir</strong>enka — džiaugiuos, vadinasi, esam reikalingi”, — pasakojo kavinės<br />
šeimininkė Rima Bučienė. Į kavinę jaunimas renkasi ne tik alučio pagurkšnoti, bet <strong>ir</strong> pasišokti.<br />
58
Ponia Rima sakė, jog didelių nesusipratimų nebūna — susitvarko savo jėgomis. Tiesa, čia užsuka<br />
ne tik vietiniai gyventojai, netrūksta <strong>ir</strong> mažeikiškių.<br />
Viena p<strong>ir</strong>mųjų Akmenės rajono kaimo kavinių turi <strong>ir</strong> svečių kambarį, kuriame mieliau renkasi<br />
šeimos. Kitame pastato gale veikia vienintelė kaimo parduotuvė. Pusantrų metų čia d<strong>ir</strong>banti<br />
pardavėja Lina Muniūtė negalėjo įvardinti, ką dažniau perka kapėniškiai <strong>ir</strong> kuomet jų srautas<br />
padidėja. Mus lydėjęs Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys buvo atv<strong>ir</strong>esnis: „Vakare į parduotuvę<br />
eina tie, kurie nori namuose turėti, rytą — tie, kuriems dūšelės v<strong>ir</strong>pa”.<br />
Beje, apie Viekšnių seniūną ne vienas kapėniškis šiltai atsiliepė. Sakė, jog tai žmogus iš<br />
didžiosios raidės, kiekvienam randantis žodį. Tik seniūno dėka toks nuošalus kaimelis, kaip<br />
Kapėnai, turįs asfaltuotą kelią <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>tį.<br />
SENUKAI<br />
Gale kaimo gyvena du senukai: Tamara <strong>ir</strong> Sergejus Bartaševičiai. Jie gimę <strong>ir</strong> augę Lietuvoje,<br />
tačiau iki šiol tarpusavyje kalbasi... rusiškai. „Tėvų palikimas, — aiškina senukai. — Taip<br />
įpratom. Atvažiuoja vaikai ar anūkai — kalbamės lietuviškai. Marčios lietuvės...” O kokių<br />
papročių laikosi? „Kokie čia papročiai... Pasikeitė laikai, pasikeitė <strong>ir</strong> papročiai. Pasenome kartu<br />
su jais. Keičiasi santvarkos, o mums belieka tik prisitaikyti. Gerai, kad dar pensiją gaunam”, —<br />
viens per kitą pasakojo Bartaševičiai.<br />
Tamarai — 68-eri, Sergejui — 78 metai. Užaugino 4 vaikus, kurie išsibarstė kas į Mažeikius,<br />
kas į Telšius ar Kauną. Senukai turi 30 ha žemės. Dabar gailisi, kam ją atsiėmė. „Būčiau žinojęs,<br />
kad dar mokesčius reikės mokėti, tikrai būčiau neėmęs, — aiškino S. Bartaševičius. — Dabar jos<br />
niekas nenori, neperka, o <strong>ir</strong> plūgo nėra kam traukti”. Tamara bandė teisintis, kad vis tas<br />
pripratimas nuo žemės nepaleidžia. „Čia ne pripratimas, o būtinybė”, — pačią pertraukė<br />
Sergejus.<br />
Tvarkingoje Bartaševičių sodyboje stovi keletas avilių.<br />
— Trys aviliukai belikę, — sakė senukas. — Vienos bitelės pačios išm<strong>ir</strong>ė, kitas ligos<br />
išnaikino. Seniau <strong>ir</strong> metai buvo geresni. Dabar net gamta kitokia. Keičiasi. Seniau vasarą vienais<br />
marškiniais ant žemės galėjai gulėti, o dabar — saulė pasislėpė <strong>ir</strong> kailinius reikia traukti...<br />
Rozga Leopoldas. V<strong>ir</strong>vytės apglėbti Kapėnai: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 2000.<br />
— Liep. 27: <strong>ir</strong> nuotraukos. — Tekste:<br />
„Žinoma, kad 1923 m. gyventojų surašymo dienomis Kapėnų dvare buvo 35 gyventojai, o<br />
kaime 11 ūkių su 100 gyventojų. Netrukus įvyko žemės reforma, dvaras buvo išdalintas. Didelę<br />
dalį jo žemių įsigijęs ūkininkas Dičmonas, žeme buvo apdalyta nemažai <strong>ir</strong> kitų šeimų, o dvaro<br />
centrą žmonos Elenos vardu įsigijo gretimo Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininkas V. S<strong>ir</strong>utavičius.<br />
S<strong>ir</strong>utavičiai ties Kapėnais užtvenkė V<strong>ir</strong>vytę, per užtvanką įrengė tiltą, pastatydino popieriaus<br />
fabriko cechą.” — Visas tekstas:<br />
Gera <strong>ir</strong> sveikintina „liga” bus įsimetusi <strong>ir</strong> Viekšnių krašte: liepos 22-ąją, vaiskų šeštadienį,<br />
mokytojos Rūtos Mylienės <strong>ir</strong> kitų entuziastų sukviesti, į Kapėnus suvažiavo šio kaimo išeiviai iš<br />
Klaipėdos, Dzūkijos, iš Naujosios Akmenės <strong>ir</strong> ranka pasiekiamų Ka<strong>ir</strong>iškių bei kitų vietovių —<br />
pasimatyti vieni su kitais <strong>ir</strong> su savo jaunyste. Jaukiame pagrindinės mokyklos kiemelyje<br />
skambiais S. Ablingio posmais <strong>ir</strong> dainomis sus<strong>ir</strong>inkusius pasveikino B<strong>ir</strong>žiškų draugijos<br />
ansamblio „Poilsėlis” moterų vokalinė grupė, kurioje dainuoja <strong>ir</strong> pati R. Mylienė.<br />
Nuo seniausių laikų<br />
Vadovavimą šventei perėmusi Kapėnų mokytoja Rita Bacevičienė priminė glaustą Kapėnų<br />
kaimo istoriją. Kapėnų laukas, piliakalnis bei kaimą juosianti V<strong>ir</strong>vytė p<strong>ir</strong>mą kartą paminėti<br />
1540 m. Žemaičių <strong>ir</strong> Livonijos sienų sureguliavimo akte. XVIII a. pabaigoje didelius šio krašto<br />
plotus carienė Jekaterina II padovanojusi buvusiam Mstislavlio vaivadai P. K. Chominskiui,<br />
paskui <strong>dvarai</strong> išdalinti jo kreditoriams. Kapėnų <strong>kaimas</strong> <strong>ir</strong> susiformavo prie dvaro, praeito<br />
amžiaus viduryje <strong>ir</strong> <strong>vėliau</strong> vadinto palivarku <strong>ir</strong> turėjusio sp<strong>ir</strong>ito varyklą bei vandens malūną.<br />
Įdomūs <strong>ir</strong> išvaizdūs buvo mediniai dvaro pastatai, tik tvarto mūrinės sienos buvusios akmenų<br />
mūro, tad <strong>ir</strong> išlikusios, kaip <strong>ir</strong> dalis ūksmingo parko.<br />
Žinoma, kad 1923 m. gyventojų surašymo dienomis Kapėnų dvare buvo 35 gyventojai, o<br />
kaime 11 ūkių su 100 gyventojų. Netrukus įvyko žemės reforma, dvaras buvo išdalintas. Didelę<br />
59
dalį jo žemių įsigijęs ūkininkas Dičmonas, žeme buvo apdalyta nemažai <strong>ir</strong> kitų šeimų, o dvaro<br />
centrą žmonos Elenos vardu įsigijo gretimo Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininkas V. S<strong>ir</strong>utavičius.<br />
S<strong>ir</strong>utavičiai ties Kapėnais užtvenkė V<strong>ir</strong>vytę, per užtvanką įrengė tiltą, pastatydino popieriaus<br />
fabriko cechą.<br />
Nei p<strong>ir</strong>masis, nei antrasis pasauliniai karai Kapėnų labai nenuskriaudė, tačiau pokario metų<br />
permainos sukrėtė skaudžiai. Kaip XIX a. viduryje čia kryžiavosi sukilėlių prieš carizmą takai,<br />
taip dabar nusidriekė ginkluotų rezistencijos kovotojų <strong>ir</strong> jų persekiotojų keliai. Į Rusijos tolius<br />
buvo ištremtos E. Pranauskaitė <strong>ir</strong> J. Vėlavičiūtė. Nei prievarta sukurtas kolūkis, nei <strong>vėliau</strong> daug<br />
metų gyvavęs tarybinis ūkis nebuvo socializmo pranašumų įrodymas, liko silpni <strong>ir</strong> skurdo, nors<br />
lėšų jiems sk<strong>ir</strong>ta daug. Ir patys Kapėnai ėmė augti tik perkėlus į juos tarybinio ūkio centrą. Į<br />
Kapėnus persikėlė daugelis aplinkinių kaimų vienkiemių savininkų.<br />
Šviesos šaltinis<br />
Daugelį metų Kapėnų kaimo vaikai mokytis eidavo į gretimą, nūnai jau apnykusį Dargužiškių<br />
kaimą, nes ten, Pranauskų sodyboje, buvo pradinė mokykla, kurios mokytojus S. Litvinaitę,<br />
Adomaitį, O. Pargauskytę žmonės mena iki šiol. Vėliau mokykla buvo perkelta į Pabugenio<br />
kaimą, tik paskui įsikūrė Kapėnuose, čia daugelį vaikučių į gyvenimą palydėjo ilgametė<br />
mokytoja Ona Juknevičienė. Prieš 12 metų pastačius naujas erdvias patalpas, iš Tučių į Kapėnus<br />
persikėlė aštuonmetė (dabar — pagrindinė) mokykla, <strong>ir</strong> šiandien turinti per 120 mokinių.<br />
Mokyklos vaikai, išmokyti Odetos Dargienės <strong>ir</strong> Marijos Kazlauskienės, į gimtinę<br />
suvažiavusiems kapėniškiams pašoko <strong>ir</strong> padainavo, uždėjo ant kaklo ąžuolo lapų vainiką<br />
seniausiam amžiumi kaimo gyventojui Juozui Teniukui. Tokiais pat vainikais ačiū buvo pasakyta<br />
Alfonsui Akavickui, Albinai Munienei <strong>ir</strong> Elenai Šiaulytei, kad vienkiemių naikinimo laikais<br />
išsaugojo tėvų <strong>ir</strong> senolių sodybas.<br />
Nuo seno Kapėnuose gyveno Serapinai, Šiauliai, Mikos, Kroniai, Andriuliai, Akavickai,<br />
Liaubonai, Beišinai, Griciai, Ružės, Teniukai, Žilinskai <strong>ir</strong> kitos šeimos. Kurių buvo po dvi, tas<br />
sk<strong>ir</strong>davo patikslinimais, pavyzdžiui, patilčio Šiauliai <strong>ir</strong> Ežerėlio Šiauliai. Tiesa, jokio ežero<br />
Kapėnuose nebuvo <strong>ir</strong> nėra, bet taip vadinta apie 100 m. ilgio pelkė, kemsynai. Dabartinių<br />
kapėniškių senoliai, gąsdindami vaikus, sakydavę, kad Ežerėlyje vaidenasi, kad pelkėje gyvenąs<br />
jos ponaitis velniukas.<br />
Tolstanti praeitis<br />
Tačiau į savo jaunystės kraštą suvažiavę kapėniškiai minėjo ne velniukus, ne skriaudas, o<br />
šviesias akim<strong>ir</strong>kas <strong>ir</strong> gėlėmis bei duona dėkojo šventę surengusiai R. Mylienei. Pasitelkusi<br />
kolegą pedagogą V. Kontutį su vaizdo įrašų kamera, ponia Rūta apkeliavo <strong>ir</strong> ka<strong>ir</strong>iame, <strong>ir</strong><br />
dešiniame V<strong>ir</strong>vytės krantuose buvusių Kapėnų kaimo sodybų vietas, ne visas begalėjo atsekti.<br />
Panašu, kad nuo seno V<strong>ir</strong>vytės vagos dalinti Kapėnai dabar bus padalinti <strong>ir</strong> dviem rajonams bei<br />
apskritims. Dešiniame upės krante esančios sodybos lieka Akmenės rajone, o ka<strong>ir</strong>iajame krante<br />
įsikūrusi gyvenvietė atiteko Mažeikių rajonui <strong>ir</strong> Telšių apskričiai.<br />
Nelengva žvelgti <strong>ir</strong> į pačius Kapėnus. Žlugus žemės ūkio bendrovei, nebereikalingi tapo <strong>ir</strong> jau<br />
pradėti griauti gyvulininkystės fermų, darželio, net kultūros rūmų pastatai, sudegė dvaro<br />
gyvenamasis namas. Bet panašus tėvynės peizažas kur bepasisuksi, tad sus<strong>ir</strong>inkusiems<br />
bendraamžiams su šeimomis nesinorėjo apie tai postringauti. Čia pat, kieme, ant stalų susidėję<br />
atsivežtas vaišes, jie ilgai šnekėjosi, minėjo gražiausias praeities akim<strong>ir</strong>kas, jau amžinybėn<br />
išėjusius draugus <strong>ir</strong> artimuosius. Vėl suartėjo š<strong>ir</strong>dys, atgijo senos pažintys.<br />
Rozga Leopoldas. Kapėnų sakmės <strong>ir</strong> padavimai // Vienybė. — 2000. — Liep. 27. — Tekste:<br />
„Tas dabar gal šypsnį keliančias istorijas prieš 64 metus mokytojai Onai Pargauskytei<br />
paporino senieji šių vietų gyventojai Aleksandras Pranauskas, 1830 metais gimusi <strong>ir</strong> jau 106<br />
metų sulaukusi Morta Vaičkienė, Morta Kilpienė, Pranas Bagavičius, Marija Januškienė, Feliksas<br />
Liaubonas, Povilas Serapinas <strong>ir</strong> kiti šiandieninių kapėniškių senoliai.” Pasakojimai apie Dvaro<br />
kapelius, upelius Geidulį, Kūlupį, Trimėsėdį, ūkį, vadinamą Tomkiške, dvaro jaują, didžiuosius<br />
akmenis, Rupūžkalnį, Žydlankę.<br />
60
Klimavičiutė Vilma. Kapėnų <strong>kaimas</strong> // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugpj. 18. — Visas<br />
tekstas:<br />
Nuo tada, kai Akmenės rajonas „atsisakė” Viekšnių, Mažeikių rajonui priklauso dar keletas<br />
kaimų. Tarp jų — Kapėnų <strong>kaimas</strong>, įsikūręs ant V<strong>ir</strong>vytės upės kranto.<br />
P<strong>ir</strong>mą kartą Kapėnai drauge su V<strong>ir</strong>vytės upe paminėti 1540 m. „Žemaičių <strong>ir</strong> Livonijos<br />
kronikoje”. Ilgą laiką žemė priklausė bajorui Liubeckiui. Kapėnuose buvo dvaras — unikalus<br />
medinis pastatas — vadinamas falverku (matyt, skolinys iš vokiečių kalbos) arba palivarku.<br />
Rūsyje veikė degtinės darykla (bravoras). Aplink dvarą žaliavo gražus parkas, kuriame augo<br />
tujos, klevai, liepos. Netoliese rikiavosi kumečių trobesiai, urėdo namelis, karvidės, kurių sienos<br />
buvo dekoruotos akmenų mūru. Šiose sienose įtv<strong>ir</strong>tintomis grandinėmis surakindavo<br />
nusižengusius kumečius <strong>ir</strong> juos plakdavo. Kapėnų dvaro savininkė buvo Elena S<strong>ir</strong>utavičienė. Ji<br />
liepė pastatyti užtvanką V<strong>ir</strong>vytėje, elektrinę, kartono fabriką. 1926 m. žemė buvo išdalinta<br />
(išparceliuota) aplinkiniams gyventojams. Taip ats<strong>ir</strong>ado 22 sodybos. Stambių ūkininkų nebuvo,<br />
dauguma žmonių d<strong>ir</strong>bo elektrinėj, kartono fabrike, statybose. Manoma, jog Kapėnų apylinkėse<br />
lankėsi Simonas Daukantas. Seniausi kaimo gyventojai — Griciai, Serapinai, Akavickai,<br />
Tevelavičiai, Svariai, Liaubonai, Patilčio <strong>ir</strong> Ežerėlio Šiauliai, Pranauskai. Pastarųjų namuose<br />
buvo įkurta p<strong>ir</strong>moji Kapėnų mokykla.<br />
Pokario metais gyvenimas kaime tarsi apm<strong>ir</strong>ė, nepalikdamas ryškesnio pėdsako istorijoje. Tik<br />
nuo 8-ojo dešimtmečio Kapėnai atsigavo, pradėjo plėstis: po melioracijos čia persikėlė žmonės iš<br />
vienkiemių (p<strong>ir</strong>mieji buvo Žukauskai, Juknevičiai, Svarienė <strong>ir</strong> kt. ), atvyko iš kitur — daugiausia<br />
tai buvo specialistai, galintys d<strong>ir</strong>bti tarybiniame ūkyje. Buvo pastatyti kultūros namai, vaikų<br />
darželis, valgykla, sandėlys.<br />
Dabar Kapėnuose daugiau nei 360 gyventojų. Per pastaruosius dvejus metus čia m<strong>ir</strong>ė apie 20<br />
žmonių, o gimė tik 5—6. Šiuo metu <strong>kaimas</strong> turi pagrindinę mokyklą (joje įsikūrusi <strong>ir</strong> biblioteka),<br />
paštą, parduotuvę-barą (kur vyksta jaunimo diskotekos) bei mašinų remonto d<strong>ir</strong>btuves, įkurtas<br />
buvusioje valgykloje. Kapėnų dvaras sudegė, vaikų darželis nugriautas, o kultūros namai baigia<br />
sugriūti...<br />
Autorės nuotr.: Kapėnų <strong>kaimas</strong> dabar.<br />
Rupšlaukis A. Kapėnų vizija: jaunimo <strong>ir</strong> bendruomenės užimtumo centras // Būdas žemaičių.<br />
— 2000. — Spal. 17.<br />
Muturas Algimantas. Rajone prieš septyniasdešimt metų // Būdas žemaičių. — 2001. —<br />
Saus. 30, Vas. 2, 6. — Tekste: [1931 metais] „Kapėnų kartono fabrike sprogo garinio katilo<br />
cilindras <strong>ir</strong> užmušė šio fabriko darbininką K. Michauską. Sunkiai sužeidė J. Kinčiną, o<br />
R. Giudienė vežama į ligoninę m<strong>ir</strong>ė.”<br />
Sučylienė Janina. Viekšnių seniūnija — Kapėnai // Būdas žemaičių. — 2001. — Kovo 23:<br />
Iliustruota. — Visas tekstas:<br />
Pažintis su Kapėnais prasidėjo pagrindinėje mokykloje. Kaimo praeitį priminė istorijos<br />
mokytoja, kraštotyrininkė Rita Bacevičienė.<br />
Kaimo praeitis siekia XVI a., kai Žemaičių Livonijos sienų sureguliavimo akte 1540 metais<br />
buvo paminėtas Kapėnų laukas <strong>ir</strong> piliakalnis bei V<strong>ir</strong>vytės upė. XVIII a. pabaigoje didelius šio<br />
krašto plotus carienė Jakaterina II padovanojo buvusiam Mastislavlio vaivadai P. K.<br />
Chominskiui, paskui <strong>dvarai</strong> buvo išdalinti jo kreditoriams. Po 1863-iųjų metų sukilimo<br />
Bobulynos <strong>ir</strong> Saverinos kaimuose tebegyvena rusai. Praėjusio amžiaus viduryje prie dvaro,<br />
<strong>vėliau</strong> pavadin[t]o palivarku, turėjusio sp<strong>ir</strong>ito varyklą bei vandens malūną, susiformavo Kapėnų<br />
<strong>kaimas</strong>.<br />
1923 m. p<strong>ir</strong>mojo visuotinio <strong>Lietuvos</strong> gyventojų surašymo duomenimis, Kapėnų dvare gyveno<br />
35 žmonės, o kaime buvo 11 ūkių su 100 gyventojų. Netrukus įvyko žemės reforma, <strong>ir</strong> dvaras<br />
buvo išdalintas. Didelę dalį žemių įsigijo ūkininkas Dičmonas bei kitos šeimos. Dvaro centrą<br />
žmonos Elenos vardu nup<strong>ir</strong>ko gretimo Ka<strong>ir</strong>iškių dvaro savininkas V. S<strong>ir</strong>utavičius. Nauji<br />
61
šeimininkai ties Kapėnais užtvenkė V<strong>ir</strong>vytę, per užtvanką įrengė tiltą, pastatė popieriaus fabriko<br />
cechą.<br />
Nei p<strong>ir</strong>masis, nei antrasis pasauliniai karai Kapėnų labai nenuskriaudė, tačiau pokario<br />
permainos skaudžiai sukrėtė. Žmonės prievarta buvo varomi į kolūkius, tremiami Sib<strong>ir</strong>an.<br />
Tik aštuntajame dešimtmetyje, pradėjus statyti naują gyvenvietę, <strong>kaimas</strong> atsigavo. Į Kapėnus<br />
persikėlė daugelis aplinkinių vienkiemių savininkų, atvyko žmonių iš kitų <strong>Lietuvos</strong> vietų. Iškilo<br />
gyvulininkystės kompleksas, vaikų darželis, kultūros namai, mokykla.<br />
Atkūrus Nepriklausomybę, žlugo žemės ūkio bendrovė, nebereikalingi tapo gyvulininkystės<br />
fermų, darželio, net kultūros rūmų pastatai, sudegė dvaro gyvenamasis namas.<br />
Šiandien kaime yra parduotuvė, kavinė-baras, paštas, pieno sup<strong>ir</strong>kimo punktas, ambulatorija.<br />
Kapėnuose gyvena per 360 žmonių, <strong>ir</strong> tik apie 20 sodybų — senųjų kapėniškių, kiti <strong>vėliau</strong><br />
apsigyveno. Visi kaimo vaikai iki 16 metų amžiaus lanko mokyklą.<br />
Kaimo šviesulys<br />
Kapėnų pagrindinės mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė, mokyklos vadovavimui atidavusi<br />
keturiolika gražiausių metų, mielai papasakojo mokyklos istoriją, pasidžiaugė pedagogų<br />
kolektyvo gražiais darbais, mokinių pasiekimais.<br />
1955 metais buvo įkurta Tučių septynmetė mokykla. 1986 metais Tučių aštuonmetė mokykla<br />
perkelta į Kapėnų gyvenvietę <strong>ir</strong> sujungta su čia veikusia pradine mokykla. 1988 metais rugsėjo 1<br />
dieną duris atvėrė nauja Kapėnų pagrindinė mokykla. 1998 metais mokykla paminėjo savo<br />
dešimtmetį.<br />
Bėgo metai...<br />
1992 metais į mokyklą iš gyvenvietės katilinės buvo nutiesta antžeminė šildymo trasa.<br />
Mokykla iš sutaupytų lėšų įsigijo naują kopijavimo aparatą, kompiuterius, mikroautobusą<br />
„Ford-Tranzit”, <strong>vėliau</strong>, padedant draugams latviams, — faksą <strong>ir</strong> kitą mokyklos darbe reikalingą<br />
techniką. Pasak d<strong>ir</strong>ektorės, pedagogų kolektyvas pasijuto mažiau priklausomas nuo rajono<br />
vadovų, paprasčiau tapo pasiekti rajone vykstančius renginius, lengviau įsijungti į visuomenės<br />
gyvenimą, artimiau pažinti savo kraštą. Per dešimtmetį mokyklos patalpos tris kartus keitė savo<br />
išvaizdą. Visur atliktas kapitalinis remontas: įrengta biblioteka, ikimokyklinio ugdymo klasė,<br />
informatikos kabinetas <strong>ir</strong> kt. Medeliais apsodinta aplinka. Mokyklos vadovė pasidžiaugė, kad<br />
kapėniškiai p<strong>ir</strong>mieji išmėginę energetinės renovacijos efektą. 1997 metais spalio mėnesį buvo<br />
įrengta moderni šildymo sistema, valstybei kainavusi 200 tūkst. Lt. Po pusmečio pagal švedų<br />
technologiją buvo užsandarintas pastatas. „Mokyklos šildymas tapo pigiausias ne tik rajone, bet<br />
<strong>ir</strong> respublikoje, — sako I. Kuodienė. — Teigiami rezultatai paskatino siekti daugiau. 1998 metais<br />
savivaldybių lygiu tarp Akmenės <strong>ir</strong> Latvijos Dobeles rajonų buvo pas<strong>ir</strong>ašyta bendradarbiavimo<br />
sutartis. Mūsų mokykla įsitraukė į Europos sąjungos FARE „Credo” programą. Parengėme<br />
„Šilumos energijos ekonomijos” programą, kaip taupiai, kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis<br />
mokyklos pastatą paruošti eksploatacijai. Praėjusių metų lapkričio mėnesį gavome džiugų<br />
pranešimą — projektas įvertintas teigiamai.”<br />
Pokalbio metu mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė geru žodžiu minėjo Akmenės rajono merą Anicetą<br />
Lupeiką, dabartinius Mažeikių rajono vadovus bei merą Vidmantą Macevičių, kuris pritarė<br />
sumanymui, deja, negalėjo padėti įgyvendinti.<br />
Kapėnų <strong>ir</strong> Latvijos Krimūnų pagrindinių mokyklų bendro projekto programa Europoje buvo<br />
įvertinta teigiamai <strong>ir</strong> mokyklai sk<strong>ir</strong>ta 30 tūkst. Lt. Už 24 tūkst. Lt atlikti mokyklos renovacijos<br />
darbai <strong>ir</strong> auditas, parengtas investicinis <strong>ir</strong> techninis projektai. Likę pinigai panaudoti išvykoms į<br />
Latviją <strong>ir</strong> svečių priėmimui mokykloje. Mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė apgailestavo, kad rajono vadovų<br />
pažadai tęsti projekto finansavimą, taip <strong>ir</strong> liko neištesėti. Įvardinta didžioji priežastis,<br />
sutrukdžiusi gražius <strong>ir</strong> nesavanaudiškus darbus — baigiamosiose (9—10 klasėse) nėra 30<br />
mokinių? „Apmaudu, — dar vis netikėdama paskutinėmis naujienomis sako mokyklos d<strong>ir</strong>ektorė<br />
<strong>ir</strong> projekto bendraautorė I. Kuodienė, — kad Lietuvoje nevertinami žmonių darbai <strong>ir</strong> pastangos?”<br />
Daug laiko p. I. Kuodienė praleido su Dobeles rajono Krimūnų pagrindinės mokyklos<br />
d<strong>ir</strong>ektoriumi Viesturu <strong>Du</strong>be. Ruošiant bendrą projektą net aštuonis kartus latvių delegacija<br />
lankėsi Kapėnų pagrindinėje mokykloje. „Šiandien tai galiu vadinti nuoš<strong>ir</strong>džia draugyste <strong>ir</strong><br />
savitarpio pagalba”, — džiaugdamasi naujais draugais pasakojo mokyklos vadovė.<br />
62
Sunkumai — menki<br />
Viekšnių seniūniją prijungus prie Mažeikių, Akmenės rajonui priklausiusios mokyklos dar<br />
išgyvena adaptacinį laikotarpį.<br />
Kaip sunkumus I. Kuodienė paminėjo per dešimt pastarųjų mėnesių įvykusius pasikeitimus:<br />
perėjimą kito rajono priklausomybėn <strong>ir</strong> mokyklų savivaldą, kuriai reikalingas ilgesnis<br />
pereinamasis laikotarpis. D<strong>ir</strong>ektorė prisiminė, kaip dviejų pagrindinių <strong>ir</strong> trijų mažakomplekčių<br />
Viekšnių seniūnijos mokyklų vadovai per 30 minučių išsprendė skaudžią problemą: draugiškai<br />
„pasidalino” 40 tūkst. Lt sumažintas sąmatas. „Norėtųsi, — viltis sklido iš pašnekovės lūpų, —<br />
kad rajono vadovai mūsų, neseniai prisišliejusių, neskriaustų, kad visi būtume to paties krašto<br />
vaikai”.<br />
Mokykla šiandien<br />
Kapėnų pagrindinėje mokykloje mokosi 120 vaikų, iš viso yra vienuolika komplektų: dešimt<br />
klasių <strong>ir</strong> viena parengiamoji grupė. Mokiniai dalyvauja įva<strong>ir</strong>iuose rašinių, piešinių <strong>ir</strong> kitokiuose<br />
konkursuose. Konkurse „Gamtos pasaka — 2000” kapėniškių mokinių rašiniai pelnė antrąją<br />
vietą. Labai aktyviai d<strong>ir</strong>ba mokyklos taryba, mokiniai leidžia laikraštį „Kasdienybės veidrodis”,<br />
mokytojai — proginį laikraštį „Santaka”. Mokykloje populiarios integruotos dienos, atv<strong>ir</strong>os<br />
pamokos, vykdomi įva<strong>ir</strong>ūs projektai, pažymimos kalendorinės šventės, jubiliejai. Mokyklos<br />
tikslas — ne tik perteikti dalyko žinias, bet <strong>ir</strong> brandinti asmenybę, puoselėti individualybę,<br />
tenkinti jos poreikius.<br />
„Trečiadienio valanda” tęsia kelionę...” / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė. Kristinos<br />
Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9.<br />
— Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
„Trečiadienio valanda” tęsia kelionę Mažeikių rajono paribiu. Šį kartą <strong>ir</strong> vėl svečiuojamės<br />
Viekšnių seniūnijoje. Pravažiuojame Viekšnių tiltą, pasukame vingiuotu keliuku, Sv<strong>ir</strong>kančiai<br />
lieka pašonėje... Nedidelis upelis Trimėsėdis tarsi riba — už kurio atsiduriame Kapėnuose.<br />
Žmonėms daug pasakoti apie mūsų viešnagės tikslą nereikia. Senyvo amžiaus kapėniškiai<br />
sutinka mus šiltai, džiaugdamiesi, kad prisiliečiame prie praeities, neaplenkiame net užm<strong>ir</strong>štų<br />
kampelių.<br />
Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė. Kristinos<br />
Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9.<br />
— Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
KAPĖNAI: dvaras <strong>ir</strong> <strong>kaimas</strong>, <strong>vėliau</strong> <strong>kaimas</strong>.<br />
P<strong>ir</strong>mojo visuotinio <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — K., 1925 m. — 738<br />
p. — P. 151. „Kapėnų dvaras: 13 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km iki Viekšnių pašto,<br />
35 gyventojai. Kapėnų <strong>kaimas</strong>: 13 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 10 km iki Viekšnių<br />
pašto, 11 ūkių — 100 gyventojų”.<br />
Viekšnių dvaruose vasarodavo Simonas Daukantas // Verslas: savaitinis lietuvių<br />
prekybininkų, pramonininkų <strong>ir</strong> amatininkų laikraštis. — 1937 m. — Nr. 29—30 (283—284). —<br />
Liep. 16. — VI metai. — P. 5. Tekste:<br />
Kapėnų dvaras išsk<strong>ir</strong>stytas 1926 metais. Prieš karą dvaro savininkas buvo Grigoravičius.<br />
Išsk<strong>ir</strong>sčius, to dvaro žemėje įsikūrė Kapėnų, B<strong>ir</strong>beliškės <strong>ir</strong> Marijampolės kaimai. Dvaro centrą<br />
valdo savininkė Elena S<strong>ir</strong>utavičienė, kuri čia turi kartono fabriką.<br />
Marijampolės palivarko savininkas prieš karą buvo Grigoravičius. Visas palivarkas 1923<br />
metais išdalytas naujakuriams, pavadintas Marijampolės kaimu.<br />
Prabėgęs gyvenimas atgimsta eilėse / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė. Kristinos<br />
Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9.<br />
— Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
75-erių metų Elena Vismantienė nuo gimimo gyvena Kapėnuose. Tokių kaip ji, šiame<br />
kaimelyje nėra daug. „Esu tikra kapėniškė”, — patv<strong>ir</strong>tina senolė. Kiek pamąsčiusi ji atsikelia <strong>ir</strong><br />
63
nukrypuoja link nedidukės spintelės, iš kurios paima ryšulėlį. Čia sudėtos brangios Elenai<br />
nuotraukos, dokumentai.<br />
Pamena, kad vaikystės tiek <strong>ir</strong> tebuvo. Tėvai turėjo tik 8 ha žemės, tačiau padėti namų ūkyje<br />
reikėjo nuo mažens. Lankė pradžios mokyklą, kuri buvo įsteigta ūkininkų name, Kapėnuose.<br />
Baigiamuosius egzaminus laikė Žalionėje. „Tokia tvarka tada buvo”, — paaiškina senolė.<br />
Pasig<strong>ir</strong>ia, kad dar <strong>ir</strong> dabar turinti pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą <strong>ir</strong> išima jį iš kruopščiai<br />
surišto ryšulėlio, parodo mums. Apie didesnius mokslus, tikina ji, su tėvais nė kalbos nebuvę.<br />
Elena šiuolaikinio jaunimo nepeikia, tačiau gražių žodžių nepagaili „savo” laikams. Pasakoja,<br />
kad veiklios kapėniškės panos prasimanydavo visokių linksmybių. Šaunios būdavo gegužinės, o<br />
po darbų žmonės burdavosi kokioje gryčioje <strong>ir</strong> šokdavo, dainuodavo, alučio pagurkšnodavo.<br />
Pro jos akis prabėga karo meto vaizdai. Juos prisimena ryškiausiai. „Kai man buvo<br />
septyniolika metų, vokiečių kareiviai daug jaunimo išvarė kasti apkasų. B<strong>ir</strong>želį prie Gudų<br />
malūno teko d<strong>ir</strong>bti. Su drauge nakvojome daržinėje, į kurią nemažai žmonių iš apylinkių suvarė<br />
vokiečiai. Tą patį vakarą jie išėjo, parėjo rusai. Vieškeliais dundėjo tankai. Grįžti į Kapėnus<br />
negalėjome — ten dar tebebuvo vokiečiai”, — susijaudinusi pasakojo kapėniškė.<br />
Mažai ką gero mačiusi Elena duonai užsid<strong>ir</strong>bdavo, kaip pati sakė, juodu darbu. Net<br />
septyniolika metų išdribo mokykloje valytoja. Išaugino tris vaikus. Dabar gyvenimo nepeikia,<br />
sako, su dviem sūnumis kaip ponia gyvenanti. Kiek pagalvojusi atsikelia <strong>ir</strong> parodo mums<br />
sąsiuvinį — apmąstymų užrašus. Šyptelėjusi porina, kaip prieš keletą metų sugedo televizorius, o<br />
tada <strong>ir</strong> pamėgino kurti eiles. „Panorau prikelti savo atsiminimus, palikti juos anūkams. Eilės —<br />
tikri mano gyvenimo faktai, juose nieko nėra išgalvoto”, — tai pasakiusi Elena nutyla.<br />
1936-ųjų Kapėnai<br />
Kapėnuos medžiai aukšti<br />
Kapėnuos V<strong>ir</strong>vytė srauni,<br />
Per upę tiltas buvo platus<br />
Šalia fabrikas stovėjo išdidus.<br />
Kapėnai buvo pagarsėję —<br />
Žalioj lankelėj dūdos grojo gegužinę.<br />
Gal žydinčios liepos, gal klevai žali<br />
Jaunimą viliojo taip iš toli.<br />
Kapėnuos žmoneliai nebuvo turtingi,<br />
Tik buvo malonūs, turbūt <strong>ir</strong> laimingi.<br />
Pavasarėlį sėjo, rudenėlį kūlė —<br />
Visi į talkas susibūrė,<br />
Kai pabaigtuvių vakaras atėjo<br />
Alutis ąsotėly putoti pradėjo.<br />
Kapėnuos buvo paštas <strong>ir</strong> krautuvėlė<br />
Pranauskų sodyboj šviesi mokyklėlė,<br />
Mes per dvaro lauką takelį sumynėm<br />
Į mokyklėlę su klumpelėm ėjom.<br />
Lyg šiandie matau klasėj juodą lentą,<br />
Žemaitės portretą <strong>ir</strong> kryžių iškeltą<br />
Lyg per kokią šventę visi nusiteikę<br />
Rytmetinei maldai buvom pas<strong>ir</strong>engę.<br />
Prašėm Aukščiausiojo palaimos moksle,<br />
O prieš mus stovėjo vadovė St. Litvinaitė.<br />
[B. Kerio pastaba: Prie šio teksto yra pažymėjimo kopija. Pažymėjimą Nr. 73 1942 metų<br />
b<strong>ir</strong>želio mėnesio 14 dieną išdavė Žalionės pradžios mokykla. Pažymėjime parašai: Mokyklos<br />
vedėjas St. Litvinaitė. Skyriaus mokytojas St. Litvinaitė].<br />
64
Jaunai šeimai kaime gyventi nelengva / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė. Kristinos<br />
Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9.<br />
— Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
Giliai šaknis į gimtąją žemę įleidę senieji kapėniškiai. Tačiau <strong>ir</strong> trisdešimtmečiai nepalieka<br />
gimtųjų namų. Rima Bučienė, Kapėnų parduotuvės <strong>ir</strong> baro savininkė, neigia, kad kaimuose jauni<br />
žmonės, neturėdami darbo, prasigeria. Anot jos, pakalnėn nuvažiuoja dažniausiai tik tinginiai.<br />
Rima sako, kad gyvenimo gamtos apsuptyje nekeistų į miesto šurmulį. Su vyru Kazimieru,<br />
kilusiu iš Sv<strong>ir</strong>kančių, d<strong>ir</strong>ba 5,6 ha savos žemės <strong>ir</strong> 14 ha nuomojasi iš valstybės. Augina grūdines<br />
kultūras, daržoves. O barą įrengė prieš septynerius metus. Norėjo, kad Kapėnuose žmonės ne tik<br />
plušėtų, bet turėtų kur papramogauti. Daug kam atrodo, kad darbas bare labai lengvas. Tačiau,<br />
pasak Rimos, visko būna: <strong>ir</strong> šilto, <strong>ir</strong> šalto. Apsilanko ne tik kapėniškiai, bet atvyksta lankytojų <strong>ir</strong><br />
iš aplinkinių vietovių. Kartais pasisėdėjimai bare neapsieina be konfliktų, tačiau jie dažniausiai<br />
„užgesinami”. Prasidėjus sėjai, ats<strong>ir</strong>anda pilstomo alaus paklausa, padaugėja lankytojų.<br />
„Negalvokite, kad pas mus užsuka tik norintys išgerti, — pasakojo baro savininkė, —<br />
organizuojame kultūrinius renginius, švenčiame šv. Valentino dieną, Kalėdas, Velykas”.<br />
„Jaunai šeimai kaime nėra lengva. Norint įsitv<strong>ir</strong>tinti, reikia daug d<strong>ir</strong>bti”, — pabrėžia<br />
kapėniškė. Intensyviai d<strong>ir</strong>bant, būtinas <strong>ir</strong> poilsis. Nors jauna šeima <strong>ir</strong> neturi daug laisvalaikio,<br />
tačiau tada vyksta poilsiauti prie jūros, ežerų. O <strong>ir</strong> šiaip, pasakoja Rima, norint pailsėti<br />
Kapėnuose, toli eiti nereikia — čia pat vanduo.<br />
Jauni žmonės, pasak Rimos, iš kaimų šiandieną taip nebėgtų, jeigu ats<strong>ir</strong>astų daugiau darbo<br />
vietų. „Kapėnuose kažkoks anglas yra įkūręs įmonę, kurioje gaminamos priekabos. Joje d<strong>ir</strong>ba<br />
nemažai kapėniškių. Kol gyvuos įmonė, tol jauni žmonės nebėgs iš mūsų kaimelio į miestą, o <strong>ir</strong><br />
ten — ne pyragai”, — pabrėžia Rima.<br />
Senasis kapėniškis prisiminė kaimelio praeitį / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė.<br />
Kristinos Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. —<br />
Bal. 9. — Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
Apsilankome pas kapėniškius Alfonsą <strong>ir</strong> Emiliją Akavickus. Trobelėje, kurioje dabar jiedu<br />
gyvena, Alfonsas sako yra gimęs, o žmonos gimtinė — Rokiškio rajonas.<br />
Prašome septyniasdešimtmečio vyriškio papasakoti Kapėnų kaimo praeitį, siekiančią net XVI<br />
amžių. Vyriškis nedvejodamas sutinka. Sako, kad Kapėnuose stovėjęs didelis dvaras, kurio<br />
savininkė buvusi Elena S<strong>ir</strong>utavičienė. Jos pageidavimu buvusi pastatyta <strong>ir</strong> didžiulė užtvanka<br />
V<strong>ir</strong>vytėje. Dvaras turėjęs nemažai unikalių pastatų: mediniai dvaro rūmai, didžiulis rūsys,<br />
kuriame buvusi įrengta degtinės darykla. Netoli rūmų visus džiuginęs didžiulis <strong>ir</strong> gražus parkas.<br />
Šalia jo stovėję kumečių trobesiai, urėdo namelis, karvidės, kurių sienos buvusios dekoruotos<br />
akmenų mūru. Akmeninėse sienose įmūrytų grandinių pask<strong>ir</strong>tis — bausti nepaklusnius dvaro<br />
samdiniams. O 1926 metais žemė buvo išdalinta aplinkiniams gyventojams, ats<strong>ir</strong>ado 22 sodybos.<br />
„Tokia tai garsi Kapėnų praeitis, <strong>ir</strong> mes, senieji kapėniškiai, tuo didžiuojamės”, — pasakojo<br />
Alfonsas.<br />
Kapėnuose Pranauskų sodyboje buvo įsikūrusi mokyklėlė, kurią lankė nemažai vaikų. Vėliau<br />
ji iškelta į Pabugenio kaimelį. Kaip <strong>ir</strong> kapėniškės Elenos, Alfonso atmintyje ryškiausiai įs<strong>ir</strong>ėžę<br />
Antrojo pasaulinio karo prisiminimai. Šis žmogus prisimena tik kelias baisias naktis, kai rusai<br />
bombardavo kaimelį, kai nedidelio jų namo sienos buvo nubrozdintos skeveldrų. Žmonės buvo<br />
bauginami <strong>ir</strong> dienomis, <strong>ir</strong> naktimis. „Prisimenu naktį, kai žuvo labai daug vokiečių kareivių.<br />
Tyliai tūnojome viename mūsų namo kambario kamputyje, o į kitą kambarį buvo gabenami žuvę<br />
vokiečiai, čia pat juos <strong>ir</strong> pašventindavo kažkoks vokietis. Vėliau visus žuvusiuosius krovė į<br />
mašinas <strong>ir</strong> kažkur vežė. Kapėnuose jų nelaidojo”, — prisiminimais dalijosi Alfonsas.<br />
Kiek šviesesni vėlesnių metų prisiminimai. Prieš karą prie V<strong>ir</strong>vytės statytas kartono fabrikas<br />
buvo uždarytas. Rusų valdžia 1950 metais čia pradėjo įrenginėti elektrinę, kuri po poros metų jau<br />
veikė. Alfonsas pasakojo, kad joje darbavosi nemažai kapėniškių. Elektrinė veikė visu pajėgumu,<br />
šalia buvo veršidė, kiek toliau — kumetynas. Tik šių pastatų vietoje dabar stūkso griuvėsių<br />
krūvos. Alfonsas pasakojo apie didžiulį tiltą per V<strong>ir</strong>vytę, kuriuo važiuodavo mašinos. Tiltu kelias<br />
vedė į Šiaulius, Tryškius. Tik 1960 metais tiltas įlūžo, o juo važiavusi mašina įkrito į V<strong>ir</strong>vytę. Po<br />
šio nutikimo tilto niekas neatstatė.<br />
65
Su žmona Emilija Alfonsas susipažino d<strong>ir</strong>bdamas viename ūkyje. Nenoriai jis prisimena<br />
kolūkio laikus, pasakoja, kad žmonių atlyginimai buvę nedideli, o pragyventi sunku. Kapėnai<br />
buvo garsūs. Tačiau, senojo kapėniškio teigimu, ėmė menkėti, kai tarybinių ūkių centrai kūrėsi<br />
Tučiuose. Buvusiuose dvaro rūmuose įsikūrė kultūros namai, biblioteka, <strong>vėliau</strong> — Tučių<br />
tarybinio ūkio buhalterija, gyveno kolūkiečių šeimos. Tik nuo 1980 metų <strong>kaimas</strong> ėmė augti, nes<br />
buvo pradėta statyti nauja gyvenvietė. Žmonės tada į Kapėnus kėlėsi iš vienkiemių.<br />
Taigi tokią senojo kaimo istoriją mums papasakojo kapėniškis Alfonsas. Ir patikino, kad nė už<br />
ką gyvenime nepersikeltų iš gimtųjų namų gyventi kitur.<br />
Kalbino Alma Šimkuvienė.<br />
Po Dauginių bažnyčia — kapinaitės / Puslapį parengė Alma Šimkuvienė. Kristinos<br />
Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9.<br />
— Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
Kapėniškiai <strong>ir</strong> aplinkiniai gyventojai visi kaip vienas džiaugiasi Dauginių bažnytėle, kuri<br />
iškilo 1943-ųjų vasarą. Bažnytėlės <strong>ir</strong> šalia esančių kapinaičių teritorija apribota: iš šiaurės <strong>ir</strong><br />
vakarų — keliu Ka<strong>ir</strong>iškiai—Kapėnai, Maldenių upeliu; šiaurės rytų pusės — žvyro karjeru. Seni<br />
žmonės pasakoja, kad dabartinėje bažnyčios vietoje yra buvusios kapinės, kuriose 1709—1711<br />
metais galėjo būti laidojamos maro aukos.<br />
Istorija byloja, kad per atlaidus, katalikų šventes žmonėms būdavę sunku pasiekti Viekšnių,<br />
Tryškių, Šiaudinės bažnyčias. Todėl buvo nutarta pastatyti savą Dauginiuose. Bažnyčios projektą<br />
tada parengė jaunas kunigas, <strong>vėliau</strong> tapęs vyskupu, Stanislovas Ilinčius (1887—1947). Jis<br />
neramiais vokiečių okupacijos laikais vadovavo statyboms. Vieta buvo pas<strong>ir</strong>inkta netoli<br />
kapinaičių. Talkon skubėjo darbštūs valstiečiai, keli pasiturintys ūkininkai. Žmonės prisidėjo<br />
pinigais, statybine medžiaga <strong>ir</strong> kt. — žodžiu, kas kuo galėjo.<br />
Bažnyčios fundatorius Vincas Bogužas darbavosi Boleslovo Prialgauskio lentpjūvėje. Be<br />
atlyginimo jis triūsė visą vasarą: bažnyčios statybai ruošė medieną. Vėliau žmonės bažnyčios<br />
išorę iškalė dailylentėmis, o broliai Dargiai vidų išdažė.<br />
Bene daugiausiai nusipelnęs Dauginių bažnyčios statyboje buvo valstietis Aleksandras<br />
Labanauskas. Paveikslus piešė žinomas bažnyčių dailininkas Stasys Kinčinas, broliai Dargiai iš<br />
Viekšnių. Toks senųjų gyventojų atmintyje išlikęs bažnyčios statybos šurmulys.<br />
Nedidelėje kuklioje medinėje bažnyčioje 1943 metais rudenį jau laikytos šv. Mišios. Vyskupas<br />
V. Borisevičius pašventino bažnyčią, suteikdamas jai bažnyčios įkūrėjo — Stanislovo — vardą.<br />
Nuo tų metų Dauginių bažnytėlėje švenčiami dveji atlaidai: gegužės 8-ąją — Stanislovo, rugsėjo<br />
19-ąją — bažnyčios įšventinimo.<br />
Daug metų iki bažnytėlės vedė vingiuotas siauras žvyrkelis. Rudenį pravažiuoti būdavo<br />
neįmanoma — kai palydavo, nuokalnė tapdavo slidi, ratų tekiniai iki pusės smigdavo į purvą.<br />
Tačiau žmonės patys vežė žvyro, lygino duobes. Tai pamaldiems žmonėms kėlė daug<br />
nepatogumų. Ir tik <strong>vėliau</strong>, 1986—1987 metais, vargai baigėsi — kelias buvo išasfaltuotas.<br />
Mokiniams <strong>ir</strong> mokytojams ieškojimas išskleidžia sparnus / Kalbino Alma Šimkuvienė.<br />
Kristinos Galdikaitės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. —<br />
Bal. 9. — Nr. 14 (26). — Tekste:<br />
Kalbama, kad Kapėnų dvaro senąjį pastatą padegė vaikai, kaimelis neišvengė <strong>ir</strong> masinio<br />
griovimo: neliko gyvulininkystės komplekso, vaikų darželio, kultūros namų. Tik vienintelis<br />
šviesos žiburėlis kaime išliko — mokykla.<br />
Šių metų rugsėjį naujai pastatytai Kapėnų pagrindinei mokyklai sukaks 15 metų. Joje mokosi<br />
123 mokiniai, d<strong>ir</strong>ba 19 mokytojų. Nuo pat atidarymo mokyklai vadovauja Irena Kuodienė. Ji<br />
sako pritarianti jaunatviško kolektyvo idėjoms, nevengianti naujovių. Pamena, kaip Atgimimo<br />
metu nukabino nuo sienos Iljičiaus portretą, sienos liko tuščios. Mokykla tada buvo pilka.<br />
„Viskas prasideda nuo idėjos. Kiekvienas turime svajonę, kuri priklauso tik tau pačiam...<br />
Svajonė tampa ieškojimu <strong>ir</strong> išskleidžia sparnus”. Tokie žodžiai tikriausiai įkvepia visą mokyklos<br />
bendruomenę ieškoti naujovių <strong>ir</strong> mėginti įgyvendinti jas. Šiandieną mokykla kitokia. D<strong>ir</strong>ektorė<br />
I. Kuodienė papasakojo apie jau įgyvendintas idėjas. Viena jų — skoningai įrengta p<strong>ir</strong>mojo<br />
66
aukšto fojė. Mokiniai kartu su mokytojais atskyrė uždarą erdvę. Pigiu, maišams siūdinti sk<strong>ir</strong>tu<br />
audiniu, aptraukė stendus, ant jų pakabino mokinių darbelius. Ant audinio juostų savitai atrodo<br />
didžiulis karpinys, priedainis iš mokyklos himno, Užgavėnių kaukės. D<strong>ir</strong>ektorė pasakojo, kad<br />
mokiniai iš miško atritino didžiulį kelmą, padarė medį. Kiek <strong>vėliau</strong> visi nutarė, kad netinka<br />
baltos užuolaidos, tad pasiūdino jas iš to pačio maišų audeklo, tokias pačias padarė <strong>ir</strong> servetėles.<br />
Nustebino mokytojų <strong>ir</strong> mokinių ieškojimas, mėginimas pagal išgales pagražinti savo mokyklą,<br />
padaryti ją kitokia...<br />
Taigi daug išbandymų, pakilimų <strong>ir</strong> nuopuolių patyręs <strong>kaimas</strong> šiandieną gyvas. Čia žmonės<br />
d<strong>ir</strong>ba, myli, augina vaikus, kuriems priklauso ateitis.<br />
Valantis Ignas. Lėktuvų konstruktorius Vaclovas Tomkevičius // Papilė [Serija „<strong>Lietuvos</strong><br />
valsčiai”] / [Sudarytojai Vida G<strong>ir</strong>ininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas<br />
Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida G<strong>ir</strong>ininkienė]. — Vilnius: Versmė,<br />
2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 375—381: iliustruota [↑ Žr. nuotraukas Nr. 0457, 0458]. —<br />
Tekste:<br />
Kaune Tomkevičiai neįsitv<strong>ir</strong>tino <strong>ir</strong> apie 1938 m. grįžo į Žemaitiją. Čia V. Tomkevičius<br />
įsidarbino pagal profesiją — inžinieriumi Kapėnų popieriaus fabrikėlyje, Viekšnių valsčiuje. Čia<br />
vėl turėjo galimybę laisvalaikį sk<strong>ir</strong>ti lėktuvams konstruoti. Jau pagal prancūzų brėžinius<br />
Kapėnuose V. Tomkevičius konstruoja anuomet populiarų sportinį lėktuvėlį „Dangaus blusa”.<br />
Lėktuvas buvo montuojamas fabriko antrajame aukšte. Ant nuotraukos paties V. Tomkevičiaus<br />
ranka užrašyta data „1939 metai”. Tuo metu lėktuvo korpusas <strong>ir</strong> sparnai buvo sumontuoti, tačiau,<br />
regis, taip <strong>ir</strong> nepavyko įsigyti variklio, tad naujasis kūrinys liko neišbandytas. Seniausias Kapėnų<br />
kaimo gyventojas Juozas Teniukas, jaunystėje darbavęsis <strong>ir</strong> Kapėnų dvare, <strong>ir</strong> popieriaus fabrike,<br />
2001 m. prisiminė, kad fabrikui vadovavo „aukštas ponas Tomkevičius”, o Viekšniuose<br />
gyvenantis Jonas Ružė man pasakojo, kad lėktuvo korpusas Kapėnuose dar tebebuvęs apie<br />
1943-1944 m. <strong>ir</strong> tik <strong>vėliau</strong>, kraštą okupavus sovietų kariuomenei, buvo sunaikintas <strong>ir</strong> fabrikas, <strong>ir</strong><br />
jame stovėjęs nebaigtas lėktuvas.<br />
Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
Dišmonts par prūdą važiavo, leds lūžo, i po ledo so vėsu arkliu. Vuo tas kučeris greit<br />
nus<strong>ir</strong>engė — anų ištraukė. Ons bovo devis tėn a tris hektarus anam žemės, ka ons išgelbiejo. Ons<br />
taap nelaimingaa... Paskou nusipėrko mašinelę. Ejo krantu V<strong>ir</strong>vytės kel’s, <strong>ir</strong>gi užsikabėno už<br />
medė. Ta ons išpruovėjo tų švėnto Antano altuorių Vėikšnių bažnyčiuo, Dišmonts. Ta ons<br />
pardavė tų [Kapėnų] dvarą <strong>ir</strong> išvažiavo į užsienį. Tus pakajus nugriuovė, bovo tuokėj medėnee<br />
unt dviejų aukštų. Tėn bovo, kada rusaa parejo, štabs tūse pakajūse. Mašinas remontavo, vuo gal’<br />
kuoks tūkstontis tų mšinų tėn. Kareivee bovo išdalyti, i pas mumis septyni būdavo. Vuo tėi<br />
pakajaa bovo daa.<br />
Tus dvarus jug sumažėno, jug čia ejo lig pat Tučių vėsė naujakuree, išdalėno tų dvarą. Bovo<br />
kuoks tūkstontis hektarų tuos žemės Kapienų dvaro. Ir į anuo posę. I Tievelis, i čia Mika,<br />
Deniušee... Paskou jau, mon atruodo, <strong>Lietuvos</strong> laikaas nupėrko S<strong>ir</strong>utavičius. S<strong>ir</strong>utavičiaus<br />
puopierius ejo vėsor. Tada nebovo ne tų fanierų niekuokių. Vokietee net <strong>ir</strong> unt fronto į stuotį<br />
vežė. Jug kėt kart puoperio fabrėks bovo net i Skleipiūs, kor malūns. Tėvėlis y sakis — esam...<br />
Nu žėimą liob tėi kaimietee važious tuokius tus balkius, a po keturius, a po du mietru veš iš<br />
g<strong>ir</strong>ininkijų. Anims sumuokies, sako, nebluogaa. I vėsė važious, ciels kaims, i priveš anų. Jug<br />
bovo spruogis tas fabrėks, untaa išnešė vėin par longą vėsaa plėką muotrėšką i vyrišką.<br />
Kapienūse. Tėi fabrikantaa uždėrbo nebluogaa, i anėms daa žemės devė po tris hektarus. Geriau<br />
bovo kaap kumiečiou pri darbų. Ir unt pamainų. Kauks tas fabriks kaap garvežys liub. Turbinaa<br />
trys bovo. Galings fabriks, gražus bovo. Kapienūs. Pylims i dabaa gražus tebier. Tik, untaa,<br />
įlaužė tų tėltą. Mon atruod, tankaa a ne visi eej par tuo brastvą.<br />
Nu, bovo, <strong>ir</strong> čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees<br />
važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių<br />
malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia<br />
muotriška našlie.<br />
67
[Kapėnų pagrindinė mokykla] / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Būdas žemaičių. —<br />
2006. — Lapkr. 14. — Nr. 108 (1150). — P. 6, 7: „Antradienio valanda” [Nr. 44 (207)]:<br />
iliustruota. — Tekste:<br />
Kviečiame savo skaitytojus į Kapėnus. Ten „ant kalnelio lyg gulbė baltoji” stovi pagrindinė<br />
mokykla. Tokios skambios eilutės užrašytos mokyklos himne, tačiau šiandien jau nebeatitinka<br />
tikrovės. Kaip sakė d<strong>ir</strong>ektorė Irena Kuodienė, pastatas jau aštuoniolika metų nedažytas, tai<br />
nenuostabu, kad kapėniškių „džiaugsmo tv<strong>ir</strong>tovė” <strong>ir</strong> „vaikystės pilis” prarado išorinį spindėjimą.<br />
Tačiau visa kita, kas minima himne — išsaugota <strong>ir</strong> net padauginta.<br />
Mokytojų kolektyvo pastangomis, Kapėnų pagrindinė mokykla yra ne tik vaikų ugdymo, bet<br />
<strong>ir</strong> kultūros židinys. Po jos stogu jau 17 metų glaudžiasi biblioteka, mokyklos aktų salėje vyksta<br />
visai kaimo bendruomenei sk<strong>ir</strong>ti renginiai. Gyvenvietėje nėra kultūros namų, todėl mokykla<br />
dalinai perėmė <strong>ir</strong> jų funkciją. Po pamokų mokiniai sus<strong>ir</strong>enka į muzikos, meninės raiškos ar<br />
sporto būrelius, etninį klubą. Čia galima lavinti kompiuterinį raštingumą, naršyti po internetą.<br />
Nemokamas prisijungimas prie jo — laimėto projekto dovana.<br />
Šiemet mokyklą lanko 80 mokinių iš Kapėnų <strong>ir</strong> iš 10 aplinkinių kaimų. Juos lavina 14<br />
mokytojų, iš jų du — penkto kurso studentai, o likusieji visi su aukštuoju išsilavinimu. Kadangi<br />
mokiniai gyvena plačiai išsibarsčiusiuose vienkiemiuose, tai kas rytą juos atveža mokyklinis<br />
autobusiukas, kurį pavyko įsigyti už sutaupytas lėšas.<br />
Dabartiniame pastate Kapėnų pagrindinė mokykla įsikūrusi nuo 1988 metų rugsėjo 1-osios.<br />
Iki tos datos mokyklos istorija praėjo keletą etapų, į vieną susijungė <strong>ir</strong> vaikus subūrė Tučių <strong>ir</strong><br />
Kapėnų mokyklos.<br />
ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ<br />
Kaip kūrėsi <strong>ir</strong> po kokias kaimo trobas keliavo Tučių <strong>ir</strong> Kapėnų pradinės mokyklos? Kelias<br />
sužinoti teisybę visada veda į muziejų ar biblioteką. Viekšnių seniūnijai šiuo atžvilgiu pasisekė<br />
— Palnosų bibliotekoje d<strong>ir</strong>ba žingeidus žmogus Bronius Kerys, kuris gali atsakyti į begalę<br />
istorinių klausimų. Deja, mūsų darbo specifika <strong>ir</strong> grafikas toks, kad aplankyti gerb. Broniaus<br />
negalėjome, tačiau jo paslaugomis pasinaudojome. Jis renka bet kur pas<strong>ir</strong>odančią medžiagą apie<br />
Viekšnius <strong>ir</strong> jo apylinkes. Jo surinktą elektroninėse laikmenose medžiagą saugo <strong>ir</strong> Mažeikių<br />
bibliotekos bibliografinis skyrius, kurio darbuotojos mums <strong>ir</strong> talkino.<br />
Nepasimesti tarp I-ųjų <strong>ir</strong> II-ųjų Tučių mums padėjo kraštiečio Juozo Fabijonavičiaus<br />
straipsnis, išspausdintas „Gimtinėje”, 1999 m. rugs. 1—30, Nr. 9 (125): „Dvarininkas Peliksas<br />
Kontrimas buvo artimas Simono Daukanto draugas. Gyvendamas Papilėje, S. Daukantas kelis<br />
kartus lankėsi <strong>ir</strong> ilsėjosi šio savo draugo dvare. Už domėjimąsi lietuvių kalba <strong>ir</strong> palankumą<br />
1861—1863 m. sukilimui P. Kontrimas buvo nuteistas <strong>ir</strong> 1863 m. m<strong>ir</strong>ė Šiaulių kalėjime, o jo<br />
dvaras atiduotas rusui Vladim<strong>ir</strong>ui Sisojevui... Šiame dvare 1927 m. buvo atidaryta II Tučių<br />
mokykla, kuri veikė iki 1977 metų. [...].<br />
Po <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. p<strong>ir</strong>moji mokykla Tučių kaime buvo<br />
atidaryta 1922 m. ūkininko Adomo Andriuškos gyvenamajame name. Tais metais mokiniu buvo<br />
<strong>ir</strong> šio rašinėlio autorius. Vėliau, gal po dvejų metų, mokykla buvo perkelta į Kazimiero<br />
Morkūno, o iš čia į Vinco Geležinio gyvenamąjį namą. Po kelerių metų mokyklą perkėlė į Jono<br />
Muniaus sodybą. Dar <strong>vėliau</strong> ji tapo p<strong>ir</strong>mųjų Tučių septynmete mokykla.<br />
1941 m. ūkininko A. Andriuškos šeima buvo ištremta į Sib<strong>ir</strong>ą. Tuomet į jo sodybą iš<br />
J. Muniaus namų buvo perkelta <strong>ir</strong> ši mokykla. Taip beveik po 20 metų, pabuvojusi trijose Tučių<br />
kaimo ūkininkų sodybose, mokykla grįžo į savo gimtuosius namus, nenutoldama nuo<br />
Trimėsėdžio upelio. Tačiau kaime sumažėjo jaunimo, mokyklinio amžiaus vaikų, todėl ilgainiui<br />
p<strong>ir</strong>mųjų Tučių septynmetė mokykla buvo uždaryta, jos inventorius perduotas Kapėnų<br />
devynmetei. Antrųjų Tučių mokykla, kurį laiką įsikūrusi P. Kontrimo dvare, beveik po 50 metų<br />
(1928—1977) dėl tokių pat priežasčių taip pat uždaryta.<br />
Tučių kaimo mokyklose ilgus dešimtmečius d<strong>ir</strong>bo daug iškilių mokytojų — tikrų <strong>Lietuvos</strong><br />
patriotų. Pradžioje mokytojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimo. P<strong>ir</strong>maisiais<br />
nepriklausomybės metais trūko mokyklinio inventoriaus, rašymo priemonių, vadovėlių. Tačiau<br />
darbas mokyklose v<strong>ir</strong>te v<strong>ir</strong>ė: stengėsi mokytojai <strong>ir</strong> mokiniai bei jų tėvai. Buvo metas, kai<br />
68
mokiniai vietoje sąsiuvinių rašydavo ant įrėmintų juodo kalkakmenio lentelių, o rašiklis buvo<br />
3-4 mm diametro grafitinis strypelis, vadinamas grifeliu, arba net paprasta vinis.<br />
Kokius mokslus buvo baigę mūsų kaimo mokytojai, kuriuos kartais pavadindavo „kaimo<br />
liktarnomis”, tikslių žinių neturime. Žinome, kad dalis jų buvo baigę mokytojų kursus Žagarėje,<br />
kiti — Šiaulių, Telšių <strong>ir</strong> kitas mokytojų seminarijas. P<strong>ir</strong>moji I Tučių mokyklos, įsteigtos<br />
1922 m., mokytoja buvo Antanina Praniauskaitė, kilusi iš Akmenės valsčiaus Montartiškės dvaro<br />
ar kaimo. Ji buvo p<strong>ir</strong>moji <strong>ir</strong> mano mokytoja.<br />
Antras šioje mokykloje mokytojas buvo Pranas Kučinskas, kilęs iš Viekšnių valsčiaus<br />
Sv<strong>ir</strong>končių kaimo, kurį 1943 m. nužudė raudonieji partizanai. Mokytojas P. Kučinskas 1925 m.<br />
mums, mokiniams, parodė <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>mąsias nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> monetas. Vėliau mus mokė<br />
Antanas Kęsminas, kilęs iš Mažeikių vlsč. Geidžių bažnytkaimio.<br />
Po kelerių metų I Tučių mokykla turėjo 4 skyrius, tačiau dar keletą metų baigiamuosius<br />
egzaminus mokiniai laikydavo II Tučių mokykloje.<br />
Mano žiniomis, I Tučių mokyklose yra mokytojavę Antanas Rimkus, Ieva Danilevičiūtė,<br />
1918 m. <strong>Lietuvos</strong> savanoris, kūrėjas, Vyties kryžiaus kavalierius Vincas Šiušė, Antanas Kilpys,<br />
tragiškai žuvęs autoavarijoje, <strong>ir</strong> Henrikas Kybartas. Paskutinis šioje mokykloje mokytojavo <strong>ir</strong> jos<br />
d<strong>ir</strong>ektoriumi buvo ilgamečio Tučių kaimo dūdų orkestro vadovo sūnus Jonas Žalys.<br />
Keletą metų I Tučių mokykloje d<strong>ir</strong>bo Telšių mokytojų seminarijos auklėtinis Petras<br />
Daugintis. Jis nebuvo mano mokytojas, tačiau palaikėme draugiškus ryšius, jį gerai pažinojau.<br />
Jis 1937 m. baigė <strong>Lietuvos</strong> karo mokyklą, jam buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto<br />
laipsnis. Įstojo į Jėzuitų ordiną <strong>ir</strong> į Kauno kunigų seminariją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, <strong>ir</strong><br />
mudviejų ryšiai nutrūko. Po 50 metų gavau jo laišką <strong>ir</strong> štai ką sužinojau. P. Daugintis, kunigas<br />
S. J., socialinių mokslų daktaras, darbuojasi išeivijos lietuvių spaudoje. Per tą laiką sielovados<br />
darbą d<strong>ir</strong>bo Urugvajuje, Brazilijoje <strong>ir</strong> Š. Amerikoje. M<strong>ir</strong>ė 1996 m. Čikagoje.<br />
Apie II Tučių mokykloje d<strong>ir</strong>busius mokytojus mūsų žinios menkos. Čia mokytojavo<br />
P. Sijanas, kun. S. Urbelis, S. Šulcaitė, J. Mažeika, tėvų komiteto p<strong>ir</strong>mininkas 1936 m. buvo<br />
F. Zibertas. Paskutinė šios mokyklos vedėja 1977 m. buvo mokytoja Vaglienė”.<br />
ILGAMETIS DIREKTORIUS<br />
Nuo 1953 metų Tučių pradinėje mokykloje atidaryta V-oji klasė. Taip mokykla vis keitė<br />
statusą — tapo septynmete, aštuonmete <strong>ir</strong> devynmete. Į šią švietimo įstaigą atėjęs d<strong>ir</strong>bti fizikos<br />
mokytoju Jonas Žalys d<strong>ir</strong>ektoriavo du dešimtmečius (1959 m.—1979 m.). Išmoningas pedagogas<br />
vadovavo <strong>ir</strong> jaunųjų technikų būreliui, kuris garsėjo savo darbais rajone <strong>ir</strong> už jo ribų. Tiesa, tais<br />
metais Viekšnių seniūnija buvo dar Akmenės rajone.<br />
Ąžuolų parkas<br />
Garsėjo d<strong>ir</strong>ektorius <strong>ir</strong> parko kūrimo iniciatyva — buvusios mokyklos kieme pradėta sodinti<br />
ąžuolų g<strong>ir</strong>aitė. Kiekvieną pavasarį nešė mokiniai jaunus sodinukus <strong>ir</strong> plėtė parką. Ąžuolų<br />
pasodinta per 50, o <strong>ir</strong> jų amžius jau siekia pusšimtį. Puošti aplinką mokinius būrė <strong>ir</strong> jo žmona,<br />
biologijos mokytoja <strong>ir</strong> gamtininkų (<strong>vėliau</strong> — gamtosaugos) būrelio vadovė Aleksandra Žalienė.<br />
Savo būrelio užrašuose 1985 metais mokytoja rašė: „Tučių aštuonmetė — tai buvusi kaimo<br />
gryčia. Tačiau darbščių mokyklos mokytojų, mokinių <strong>ir</strong> jų tėvų rankomis remontuota, aukštinta,<br />
plėsta. Aplinka buvo visai nuoga, išskyrus seno sodo liekanas <strong>ir</strong> vienišą kaštoną. Šiandien ji<br />
skendi žalumoje — eglių gyvatvorė, berželiai, liepaitės, svyrantys gluosniai, ąžuolų parkas”. Jau<br />
tada d<strong>ir</strong>ektorius <strong>ir</strong> jo žmona neramiai žvelgė į ateitį, nes numatė, kad „nebetoli ta diena, kai ši<br />
„mikroskopinė” mokyklėlė išsikels į Kapėnus. „Kas tada globos, saugos per tiek metų sukurtą<br />
gamtos grožį?” — retoriškai klausė biologijos mokytoja.<br />
Deja, deja, kaip tik šiems garbiems pedagogams, kurie stengėsi skiepyti mokiniams gamtos<br />
išsaugojimo <strong>ir</strong> grožio kūrimo pradmenis, teko pamatyti, kaip teriojamas jų sukurtas gėris. Pas<br />
Žalius mūsų laikraštis lankėsi prieš porą metų. Tada <strong>ir</strong> išklausėme š<strong>ir</strong>dgėla alsuojantį buvusio<br />
d<strong>ir</strong>ektoriaus pasakojimą apie „istorinės teisybės atstatymą” — nuosavybės — mokyklos pastato<br />
grąžinimą buvusių savininkų palikuonims. A. <strong>ir</strong> J. Žaliai <strong>ir</strong> dabar tebegyvena viename iš<br />
mokyklai priklausiusių pastatų. Su didele nuoskauda Jonas tada rodė 1967 metais statytą<br />
priestatą — mokyklos salę. Naujieji šeimininkai išardė pečius, išplėšė grindis <strong>ir</strong> salę pavertė<br />
tvartu... Nelengva matyti, kaip be gailesčio naikinamas daugelio žmonių triūsas.<br />
69
Taip jau buvo lemta, kad J. Žaliui teko stebėti dar vienos mokyklos griūtį. Kai Tučių mokykla<br />
buvo sujungta su Kapėnų, mokytojas išėjo d<strong>ir</strong>bti į Viekšnius <strong>ir</strong> stebėjo, kaip Atgimimo<br />
apyaušryje sovietinės valdžios palaiminimu buvo sunaikintas istorinis pastatas. „Kaip atsitiko,<br />
kad neapsvarsčius, nepasitarus, per porą dienų malkoms buvo nugriautas senasis Viekšnių<br />
gimnazijos pastatas?” — skausmingai klausė savęs žilas mokytojas.<br />
PO MOKYKLOS STOGU<br />
1986 m. Tučių aštuonmetė mokykla perkelta į Kapėnų gyvenvietę <strong>ir</strong> sujungta su čia veikusia<br />
pradine mokykla. 1988 metų rugsėjo 1 d. duris atvėrė nauja Kapėnų pagrindinė mokykla. Iki<br />
2000 m. Kapėnai priklausė Akmenės rajonui.<br />
D<strong>ir</strong>ektorė I. Kuodienė į Kapėnus atvažiavo 1986 metais iš Agluonėlių. Jai dar teko porą metų<br />
vaikščioti d<strong>ir</strong>bti į Tučius. Anot jos, jokios romantikos — žiemą užpustytais keliais žingsniuoti<br />
apie 5 kilometrus, per pamokas <strong>ir</strong> vaikai, <strong>ir</strong> mokytojai sėdėjo su p<strong>ir</strong>štinėmis <strong>ir</strong> paltais, nes<br />
patalpos menkai laikė šilumą. Nenuostabu, kad perėjimas į naujas patalpas 1988 metais nuteikė<br />
visus optimistiškai — susilieję į vieną kolektyvą mokytojai <strong>ir</strong> mokiniai kibo į darbą. Į kolektyvą<br />
įsijungė ilgus metus Kapėnų pradinei mokyklai vadovavusi Ona Juknevičienė, Tučiuose<br />
d<strong>ir</strong>busios Ona Žukauskienė, Aleksandra Žalienė <strong>ir</strong> kiti jaunesni kolegos.<br />
Visų darbų nesuminėsi<br />
Paklaustos apie šiandieną, mokytojos kuklinosi. „Gyvename <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bame kaip <strong>ir</strong> visose<br />
mokyklose, turime <strong>ir</strong> džiaugsmų, <strong>ir</strong> rūpesčių. Regis, pagaliau sulauksime <strong>ir</strong> renovacijos darbų:<br />
šlaitinio stogo <strong>ir</strong> sienų apšiltinimo”, — džiaugėsi pedagogai. Tai, kad kapėniškiai turi savo<br />
sporto salę, informatikos, technologijų kabinetus, aktų salę, leidžia organizuoti įva<strong>ir</strong>ius renginius.<br />
Be tradicinių švenčių, minėjimų organizuojamos savitvarkos akcijos, viktorinos. Taip pat<br />
vykdomi trumpalaikiai <strong>ir</strong> ilgalaikiai projektai. Moksleivių mėgstamos ekskursijos po apylinkes <strong>ir</strong><br />
tolimesniais maršrutais.<br />
Įsijungta <strong>ir</strong> į tarptautinius projektus — devintokai, vadovaujami Ritos Bacevičienės, dalyvauja<br />
„Europos dienoraštyje”. Mokytoja Vijola Lechovienė vadovauja Žemės dienos <strong>ir</strong> kitiems<br />
projektams. Jos padedami moksleiviai elektroniniu būdu bendrauja su dviem lenkų mokyklomis.<br />
Pažinti kraštą<br />
Ilgalaikis projektas „Pažinkime gimtąjį kraštą” įtraukia <strong>ir</strong> mažus, <strong>ir</strong> vyresnius mokinius.<br />
Jaunesnėse klasėse pradėję t<strong>ir</strong>ti apylinkes, lankyti įsimintinas vietoves, įsidėmėję vietovardžius,<br />
mokiniai vyresnėse klasėse imasi sudėtingesnio darbo. Šiemet 6—9 klasių mokiniai užrašinėja<br />
senų žmonių prisiminimus, jų atminty išsaugotas dainas, legendas, pasakojimus.<br />
Mokytojų padedami vaikai fiksuoja dabartį — kelionių maršrutai nusidriekia po visą Lietuvą,<br />
o fotografijose įamžinti vaizdeliai sugula į aplankus. Kai kurias keliones apmoka tėveliai, tačiau<br />
stengiamasi finansavimą gauti rašant projektus. Tokiu būdu pernai buvo keliauta maršrutu<br />
„Panemunės pilys”. Pažintiniai projektai vaikams labai patinka, jie noriai dalyvauja.<br />
Išmonės netrūksta<br />
Tą dieną, kai lankėmės mokykloje, šurmuliavo „Rudens kermošius”. Tai projekto „Rudenėlio<br />
taku” vienas iš renginių. Ko tik ten nebuvo — iš gamtos dovanų vaikiškos rankutės sukūrė<br />
beveik šedevrus, kuriuos noriai p<strong>ir</strong>ko vienas iš kito, o <strong>ir</strong> mokytojai traukė pinigines.<br />
Kad mokykla garsėja kūrybiškumu, reikia dėkoti mokytojoms auksarankėms: J. Parieštienei,<br />
I. Batulienei, L. Jagielienei, M. Kazlauskienei. Jų vadovaujami mokiniai daro dailės, floristikos<br />
darbus, piešia, karpo, save išreiškia šokio sūkuryje.<br />
Lietuvių kalbos <strong>ir</strong> literatūros mokytojos B<strong>ir</strong>utės Marčiauskienės suburti jaunieji<br />
korespondentai kas mėnesį išleidžia laikraštuką „Po mokyklos stogu”. Spalio mėnesio numeryje<br />
buvo kalbama apie Vėlines — susikaupimo <strong>ir</strong> rimties dieną. Įspūdžiais dalijosi akcijos „Nė vieno<br />
apleisto kapelio” dalyviai.<br />
Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų<br />
kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Bov Kapienūse fabrėks i Ka<strong>ir</strong>iškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo<br />
mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į V<strong>ir</strong>vytę, <strong>ir</strong> anėi plauks iš Ka<strong>ir</strong>iškių į Kapienus,<br />
70
vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išv<strong>ir</strong>inti jau. Nu tai viens vienuo<br />
pusie V<strong>ir</strong>vytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių<br />
krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes<br />
vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi<br />
jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu<br />
bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna V<strong>ir</strong>vyčia<br />
važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Ka<strong>ir</strong>iškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas<br />
matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Ka<strong>ir</strong>iškius prigatavuodavo, paruošdavo,<br />
sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart<br />
S<strong>ir</strong>utavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes<br />
maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal <strong>ir</strong> ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus<br />
medžius. Iš Ka<strong>ir</strong>iškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka<br />
bovo pėlna pėlna V<strong>ir</strong>vyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne —<br />
nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo.<br />
Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom,<br />
i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit,<br />
per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo<br />
tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo V<strong>ir</strong>vytė, jau<br />
sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo.<br />
Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Ka<strong>ir</strong>iškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo.<br />
Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, <strong>ir</strong> išvažiavo,<br />
išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo V<strong>ir</strong>vytę, tujau <strong>ir</strong> paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė<br />
vidury V<strong>ir</strong>vyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da<br />
kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį,<br />
tėn <strong>ir</strong> išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas<br />
zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap<br />
nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo<br />
gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į<br />
Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs<br />
tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis<br />
zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas<br />
zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto.<br />
Aš ejau p<strong>ir</strong>miause į Dauginius į muokyklą. Pats p<strong>ir</strong>miause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į<br />
Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų<br />
Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da<br />
muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Ka<strong>ir</strong>iškius. Da, palauk, ejuom<br />
ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo<br />
muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Ka<strong>ir</strong>iškių<br />
muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn.<br />
Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki<br />
žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla,<br />
kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį,<br />
ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos<br />
muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, <strong>ir</strong>gi paprastame name<br />
bovo. Paskui į Ka<strong>ir</strong>iškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Ka<strong>ir</strong>iškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo<br />
muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn <strong>ir</strong>gi ejuom vėini žėimi. A potam į Ka<strong>ir</strong>iškius<br />
išejuom. S<strong>ir</strong>utavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik<br />
pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn<br />
netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos.<br />
Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, S<strong>ir</strong>utavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo<br />
kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom,<br />
turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo <strong>ir</strong> da saldainių doudavo<br />
Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo S<strong>ir</strong>utavičius gers puons.<br />
— I kiek metų muokieties tėn Ka<strong>ir</strong>iškiuos?<br />
71
— Tris metus.<br />
— A daug klasių tuo metu bovo?<br />
— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau.<br />
— I daugiau nebsimuokėt?<br />
— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i<br />
Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė<br />
<strong>ir</strong> išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako:<br />
„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis<br />
velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sib<strong>ir</strong>ą. Šaulys ons bovo da.<br />
Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Ka<strong>ir</strong>iškiuos<br />
vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sib<strong>ir</strong>e, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė.<br />
Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo.<br />
Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut <strong>ir</strong><br />
sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, <strong>ir</strong> kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau<br />
žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee<br />
būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus<br />
savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų<br />
nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius<br />
muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka<br />
daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą.<br />
Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona.<br />
— P<strong>ir</strong>tis bovo?<br />
— Ne, p<strong>ir</strong>ties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė <strong>ir</strong> javams kolt, kap tuo vadindavo, kor<br />
diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa.<br />
— Rankinių g<strong>ir</strong>nų neturiejuot?<br />
— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du<br />
akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia<br />
anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee<br />
turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu,<br />
kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė.<br />
— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius <strong>ir</strong> koldavo su<br />
arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da.<br />
— Vuo Dauginiūse nebovo?<br />
— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo <strong>ir</strong><br />
arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis<br />
esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo<br />
tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu,<br />
ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i<br />
rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis<br />
žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i<br />
bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas<br />
kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa<br />
dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su,<br />
žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms<br />
prikūrens i kols.<br />
— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo?<br />
— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis <strong>ir</strong>gi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam<br />
turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas<br />
turiejo kolamą mašėną gerą.<br />
— A tas Palčauskis, kap anuo vards?<br />
— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis <strong>ir</strong> Alg<strong>ir</strong>ds.<br />
— A tai kuris turiejo tuo?<br />
— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee<br />
dėrbdavuom.<br />
72
Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa<br />
bovo atv<strong>ir</strong>i. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke<br />
ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo.<br />
Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis<br />
stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri<br />
truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos<br />
bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj.<br />
Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn<br />
tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn<br />
nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo<br />
Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno<br />
tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės<br />
bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo <strong>Du</strong>omininks, Stanisluovs, Petras,<br />
Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė,<br />
vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina<br />
anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo<br />
mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno.<br />
— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo?<br />
— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou.<br />
— Vuo kor p<strong>ir</strong>muosios Komunijos priejuot?<br />
— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius<br />
muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau,<br />
važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į<br />
Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis<br />
važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo.<br />
Geraa bovo visim.<br />
Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus<br />
pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius<br />
apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot.<br />
Tuoks Munius bovo, <strong>ir</strong>gi tuoks, ons <strong>ir</strong>gi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri<br />
vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius<br />
dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius<br />
tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom<br />
vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’,<br />
paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos.<br />
Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos<br />
dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt.<br />
— Kiek žemės turiejuot?<br />
— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka<br />
reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos<br />
tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų<br />
balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė<br />
bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa<br />
pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee<br />
bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius.<br />
— Bet dabar jau nugriauta vėskas?<br />
— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. <strong>Du</strong><br />
bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas.<br />
— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet?<br />
— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pam<strong>ir</strong>kyt, nu parkelio<br />
nebovo. Tik reikies pam<strong>ir</strong>kyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų.<br />
Ka mas <strong>ir</strong>gi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie<br />
tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo<br />
73
ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor<br />
neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau<br />
bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet<br />
anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar <strong>ir</strong>gi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau<br />
su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas<br />
vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno<br />
bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas<br />
bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka<br />
jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į<br />
muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus<br />
sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau<br />
lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų<br />
apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee<br />
kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį.<br />
Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie.<br />
Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, <strong>ir</strong> arklius, vėskų, tik<br />
paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus<br />
lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart.<br />
Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus.<br />
Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo.<br />
Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą.<br />
Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta<br />
toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „V<strong>ir</strong>vytės” kuolūkis. Kų<br />
mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį<br />
atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo,<br />
sus<strong>ir</strong>ėšo kap gurguolę <strong>ir</strong> išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo<br />
atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus,<br />
brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių<br />
nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų<br />
arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout,<br />
mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo.<br />
— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią?<br />
— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia.<br />
Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta.<br />
Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys.<br />
— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės?<br />
— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo<br />
važiout trys žmuonis geraa.<br />
Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių<br />
išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį<br />
savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’<br />
vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo<br />
anaa.<br />
— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui<br />
kur nors kūlė.<br />
— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis.<br />
— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo...<br />
— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo<br />
siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo<br />
neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, <strong>ir</strong>gi turiejo mašėną. Ons<br />
turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi...<br />
Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą<br />
74
jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo.<br />
Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami<br />
koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt.<br />
— Ūkis kažkur bovo anų?<br />
— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo.<br />
Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo...<br />
Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo <strong>ir</strong>gi,<br />
tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes.<br />
— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo?<br />
— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i<br />
Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Ka<strong>ir</strong>iškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, <strong>ir</strong>gi<br />
Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė<br />
prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau.<br />
Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo.<br />
Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts.<br />
Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo<br />
savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės<br />
jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam.<br />
— Vuo kor eidavuot į šuokius?<br />
— Į Kapienus, į Ka<strong>ir</strong>iškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį<br />
Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Ka<strong>ir</strong>iškius i Kapienus gegužėnės<br />
ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Ka<strong>ir</strong>iškių. Ka bovo šuokee Ka<strong>ir</strong>iškiūs, muokykluo būdavo. Jau<br />
tas bovo pri kumunistų.<br />
— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo?<br />
— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom<br />
su draugiems, su draugiems pareidavuom.<br />
— Pėlna V<strong>ir</strong>vyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap<br />
banguoms į Kapienus iš Ka<strong>ir</strong>iškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees<br />
puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas S<strong>ir</strong>utaviče, su arklees<br />
vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau<br />
sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs,<br />
atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė<br />
brėka tuokia.<br />
— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko S<strong>ir</strong>utaviče tų fabrėką.<br />
S<strong>ir</strong>utavičius nupėrko anų. Vuo p<strong>ir</strong>miau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta<br />
puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam S<strong>ir</strong>utaviče nupėrko. <strong>Du</strong> dvaraa bovo. Šimts<br />
hektarų Kapienūs, šimts hektarų Ka<strong>ir</strong>iškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri S<strong>ir</strong>utavičiaus kad bovo kanals<br />
tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Ka<strong>ir</strong>iškių tėn.<br />
Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon<br />
seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas<br />
vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo.<br />
Da aš nejau ne į muokyklą.<br />
— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios?<br />
— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia<br />
bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik<br />
persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų<br />
prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap<br />
sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap<br />
tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo,<br />
dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes<br />
buvuom mažos.<br />
75
— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo?<br />
— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa.<br />
— A staklės bovo pas jumis?<br />
— Mama turiejo, audė <strong>ir</strong> audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių<br />
neausdavo. Trinyčius ausdavo.<br />
— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš<br />
prisėmenu tų Rupūžkalnį.<br />
— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš<br />
neturiejau.<br />
— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa aps<strong>ir</strong>iedė<br />
vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče,<br />
kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą<br />
pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks,<br />
tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas.<br />
Ka<strong>ir</strong>iškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta<br />
vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa<br />
gyveno kumiečee, labaa bluogaa.<br />
— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus?<br />
— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo,<br />
untaa.<br />
— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus<br />
uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka<br />
speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į<br />
Ka<strong>ir</strong>iškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks<br />
takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par<br />
fabrėką reikiejo eit, per dvarą.<br />
— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį?<br />
— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys<br />
pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į<br />
dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas <strong>ir</strong> atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau<br />
šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i<br />
vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo<br />
didelis, ujuj.<br />
— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo<br />
i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio<br />
nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon<br />
mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom<br />
kumelę, nu <strong>ir</strong> visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę.<br />
— Kur maudieties?<br />
— Nu, p<strong>ir</strong>tie, vasarą V<strong>ir</strong>vyčiuo, vuo tap p<strong>ir</strong>tie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom,<br />
Labanauskis turiejo, Aleksėndra, p<strong>ir</strong>tį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn.<br />
Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo p<strong>ir</strong>tis.<br />
— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko<br />
darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus<br />
anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa<br />
aps<strong>ir</strong>ėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee aps<strong>ir</strong>iedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i<br />
žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo<br />
gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino<br />
atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia.<br />
Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su<br />
arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts<br />
76
kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers<br />
kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš<br />
Ka<strong>ir</strong>iškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę<br />
Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius<br />
skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau.<br />
— A knygas reikiedavo p<strong>ir</strong>ktis?<br />
— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu,<br />
p<strong>ir</strong>kau vėsas knygas.<br />
Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto<br />
nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies<br />
būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė,<br />
mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom<br />
pakluodiem apsiautė mumis <strong>ir</strong> mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo,<br />
tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta<br />
mums devė pinigų S<strong>ir</strong>utaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom,<br />
tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo <strong>ir</strong> baltaas alyvaas<br />
prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus<br />
puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos<br />
mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto<br />
tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių<br />
mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių.<br />
S<strong>ir</strong>utavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn <strong>ir</strong> eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė.<br />
Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie<br />
šuokuom.<br />
Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug,<br />
žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi<br />
keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės<br />
do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą.<br />
— Ons i vadovavo tam fabrikui?<br />
— Ja, fabrėko vaduovs.<br />
— A vėsą laiką ons vadovavo?<br />
— Vėsą laiką ons bovo.<br />
— Ka S<strong>ir</strong>utaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo <strong>ir</strong> išvažiavo. I užejo<br />
tujau rusaa.<br />
— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj?<br />
— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees,<br />
prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. S<strong>ir</strong>utaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems<br />
bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo,<br />
ta graži bovo labaa. Tuos p<strong>ir</strong>muosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė<br />
ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų S<strong>ir</strong>utaviče. Bovo šeimininkė,<br />
bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta<br />
liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš,<br />
S<strong>ir</strong>utavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, <strong>ir</strong><br />
muokiedavo algą geraa, <strong>ir</strong>, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn<br />
tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta<br />
Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa<br />
— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees...<br />
nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš<br />
patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo.<br />
Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa<br />
paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn<br />
bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj<br />
77
tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo <strong>ir</strong> anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems<br />
apsuodinta.<br />
Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką<br />
tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus S<strong>ir</strong>utavičio tėn. Ažiūriet vėskų.<br />
Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo,<br />
aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos<br />
mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos.<br />
Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų<br />
mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo<br />
elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiūse<br />
S<strong>ir</strong>utavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa.<br />
Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods,<br />
nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau.<br />
Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas<br />
švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt<br />
doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką<br />
tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių<br />
laike išbiego tėk, pasitraukė. P<strong>ir</strong>muosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo<br />
dukra <strong>ir</strong> sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži.<br />
— A tie sūnai nieko nedėrbdavo?<br />
— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos<br />
pėrmuosios žmuonuos jau gal <strong>ir</strong>, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik<br />
tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė S<strong>ir</strong>utavičiūtė.<br />
Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar<br />
bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam.<br />
Potam Šiauliūs gyveno.<br />
Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Ka<strong>ir</strong>iškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn,<br />
iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po<br />
dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo.<br />
78
KAZLAVČIZNA<br />
Dvaras<br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Kazlavčiznos dvaras: 16 km. iki<br />
Viekšnių geležinkelio stoties, 13 km. iki Viekšnių pašto, 1 ūkis — 15 gyventojų.<br />
[Viekšnių geležinkelio stotis 3 kilometrais toliau. Kadangi stotis yra beveik tiesiai į šiaurę nuo<br />
Viekšnių, kaip tik už 3 km. nuo Viekšnių, galima spėti, kad Kazlavčiznos dvaras buvo maždaug į<br />
pietus nuo Viekšnių. Beveik tiesiai į pietus nuo Viekšnių, už maždaug 10 kilometrų yra Kapėnai,<br />
toliau Dauginiai. Galima spėlioti, kad Kazlavčiznos dvaras buvo arba netoli Kapėnų, Dauginių,<br />
arba į rytus ar vakarus nuo jų. Nuo Viekšnių maždaug į pietryčius ar pietvakarius].<br />
79
KEGRIAI<br />
Kaimas<br />
UŽ DUSZE JONA WOLSKIA OMZENA ATILSI 1879 BENEDIKTA WOLSKIS<br />
PUNDATORIUS 1896 // Iš įrašų metalinio kryžiaus akmeniniame pagrinde Kegrių kaime,<br />
miške. — Žinios aprašui: Volskių giminaičio Benedikto Noreikio.<br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Kegrių <strong>kaimas</strong>: 7 km. iki Viekšnių<br />
geležinkelio stoties, 4 km. iki Viekšnių pašto, 43 ūkiai — 250 gyventojų.<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 250 nuotrauka: „Viekšnių apyl. koplytėlė<br />
(netoli Kegrių miško)”.<br />
Kegriai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1968. — T. 2. — P. 115. —<br />
Tekste: Nuo Viekšnių 3 km. į pietus, prie Viekšnių—Tryškių kelio. Šalia Kegrinės miškas.<br />
1959 m. gyveno 206 gyventojai.<br />
Maksimaitienė O. <strong>Lietuvos</strong> sukilėlių kovos 1863—1864. — Vilnius, 1969. — P. 141. —<br />
Tekste:<br />
„Viekšnių apylinkėse dvarininkas Jonas Leckus buvo suorganizavęs būrį, kuris veikė drauge<br />
su Tučių dvarininko Felikso Kontrimo būriu. [...]. Leckaus <strong>ir</strong> Kontrimo būriai b<strong>ir</strong>želio 13 d.<br />
kovėsi su kariuomene prie Kamanų pelkių, netoli Viekšnių. Leckus buvo sugautas <strong>ir</strong> pakartas.<br />
Kontrimas su būriu pasitraukė į Kegrių mišką. Sulaukusi pastiprinimų <strong>ir</strong> suvariusi apylinkių<br />
gyventojus, kariuomenė apsupo Kegrių mišką <strong>ir</strong> paėmė daug sukilėlių; kiti spėjo pasitraukti.<br />
Kontrimas pateko į priešų rankas <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ė Šiaulių kalėjime.” Nurodyta literatūra.<br />
Dievd<strong>ir</strong>bys Jonas Gluodenis (g. 1870 m.) Kegrių kaime: Nuotrauka, 1929 m. // Juodakis V.<br />
[Knyga:] Balys Buračas. — Vilnius, 1971.<br />
II. Žemaičių valgiai <strong>ir</strong> šis tas daugiau apie vieną žemaitį /Aprašyta 1971 m. gruodžio 27—<br />
28 dienomis // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra<br />
Viekšnių bibliotekoje <strong>ir</strong> Viekšnių muziejuje. — Tekste:<br />
Aš, Amelija Lengvenytė-Urbienė, šio aprašo pateikėja, esu Vincento Juodeikio anūkė. Mano<br />
motina Monika Juodeikytė-Lengvenienė dėl šeimyninių priežasčių nuo 1912 m. iki 1914 m. karo<br />
su vaikais gyveno Zaventėje. Mano tėvas per karą pasitraukė į Rusiją, o mes visi pasilikome. Iš<br />
Rusijos jis sugrįžo 1919 m., m<strong>ir</strong>ė 1922 m.<br />
Motina gyveno Viekšnių miestelyje, o aš augau <strong>ir</strong> gyvenau pas senolį. Kai pradėjau mokytis,<br />
gyvenau pas motiną, bet visas atostogas, šventes <strong>ir</strong> laisvas dienas praleisdavau Zaventėje. Dėl<br />
šeimyninių priežasčių teko 1923-24 m. iš senolio kiemo vaikščioti į Viekšnių vid. mokyklos II-ją<br />
klasę. Vėliau, mokydamasi Šiauliuose (gimnazijoje) <strong>ir</strong> Kaune (universitete), visas atostogas<br />
praleisdavau senolio šeimoje. Ištekėjusi ryšių su tėviške nenutraukiau. Per vasaras su šeima<br />
vasarodavau. Ir dabar dažnai aplankau savo tetutę Antaniną Žv<strong>ir</strong>zdinienę-Juodeikytę,<br />
tebegyvenančią Zaventėje.<br />
Šiame apraše duodu medžiagą, imtą iš gerai man pažįstamos aplinkos, iš gyvų žmonių, dalinai<br />
iš savo atsiminimų. Čia aprašau:<br />
1. Vincento Juodeikio (savo senolio) kiemą.<br />
2. Jono Bukonto (savo pusbrolio, artimiausio senolio kaimyno) kiemą.<br />
3. Augustino Gužauskio (savo brolienės tėvo) kiemą.<br />
4. Antano Šauklio [kiemą]. (Anastazija Jankienė-Šauklienė dabar gyvena Zaventėje <strong>ir</strong> karšina<br />
mano tetutę Antaniną Juodeikytę-Žv<strong>ir</strong>zdinienę).<br />
80
Valgio gaminimą smulkiai aprašiau Vincento Juodeikio kiemo apraše. Kitų kiemų aprašuose,<br />
kur valgis taip pat buvo gaminamas kaip <strong>ir</strong> mano senolio kieme, neaprašinėjau. Jeigu buvo kokių<br />
sk<strong>ir</strong>tumų, tai tuos atvejus <strong>ir</strong> pažymėjau. [...].<br />
2. Jono Bukonto kiemas (šeima) Kegrių kaime. [Užrašyta iš Jono <strong>ir</strong> Onos Bukontų 1971 m.<br />
gruodžio 20 dieną]. — Tekste:<br />
Jonas Bukontas žemės turėjo 27 ha. D<strong>ir</strong>bamos — 15 ha, kita žemė — ganyklos, pievos <strong>ir</strong><br />
miškas. Jono Bukonto kiemas yra tas pats kiemas, iš kurio yra kilę daktaras Domininkas<br />
Bukontas, kunigas Kazimieras Bukontas <strong>ir</strong> vaistininkas Antanas Bukontas. (Antanas buvo vedęs<br />
rusę <strong>ir</strong> tėviškėje nebesilankydavo). Jono Bukonto tėvas, taip pat Jonas Bukontas, žuvo 1914 metų<br />
kare. Šeima: Ona Bukontienė, gim. 1877 m., m<strong>ir</strong>usi 1968 m. Jonas Bukontas, gim. 1906 m.<br />
Povilas Perminas, m<strong>ir</strong>ęs 1933 m. Antanas Glodenis, m<strong>ir</strong>ęs 1944 m., turėdamas apie 92 m. (Onos<br />
Bukontienės motina buvo Morta Glodenytė-Šarkienė. Antanas Glodenis buvo aklas, apako 18<br />
metų). [...]. Povilas Perminas ūkyje buvo gaspadorius. Jonas Bukontas 1933 m. vedė Oną<br />
Vaitkutę, gim. 1908 m., <strong>ir</strong> augino dukterį Adzę, gim. 1934 m., sūnų Joną, gim. 1939 m., <strong>ir</strong> dukterį<br />
Janę, gim. 1943 m. Jono Bukonto trobėsiai visi per 1914 metų karą sudegė. Atsistatė per keletą<br />
metų. [...]. Nuo 1951 m. spalio 2 d. visa šeima gyveno Usūrijoje iki 1958 m. spalio mėn. 18 d.<br />
Grįžę d<strong>ir</strong>bo kolūkyje. Nuo 1965 metų pensininkas (II-os grupės invalidas). — [Toliau tekste:<br />
apie valgymą, valgius].<br />
Pūkelis P. Medis <strong>ir</strong> jo šeimininkai: [Kadagys Kegrių kaime] // Vienybė. — 1972. — B<strong>ir</strong>ž. 22.<br />
— Žinios aprašui: Iš kitų leidinių.<br />
Pūkelis P. Senasis kadagys: [Kegrių kaime] // Mūsų gamta. — 1971. — Nr. 7. — P. 32. —<br />
Žinios aprašui: Iš kitų leidinių.<br />
Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros paminklų<br />
sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 215—216. — Tekste: Kegrių senkapis. Prie V<strong>ir</strong>vytės, apie 700 m.<br />
į šiaurę nuo senojo Gudų kaimo vandens malūno.<br />
Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta 1974 metais:<br />
Pasakojimai (Apie stebuklingąją Kegrių miško pušį. Apie baidymus netoli Volskio <strong>ir</strong> Baltučio<br />
kryžių). Užrašyta 1975 metais: Kaip baidė Bukonto kieme, Kegriuose. Pasakojimas apie Volskio<br />
kryžių <strong>ir</strong> kaip baidė netoli to kryžiaus (Kegriuose). Kaip baidė prie Kegrių kryžiaus. Kaip baidė<br />
prie Pargauskio apluoko (Zaventėje). Dėl ko už Ventos liuob baidyti (Apie Paivį — žydą Šeinį,<br />
turėjusį karčiamą Akmenės gatvėje prie pat gatvelės, einančios į melnyčią) <strong>ir</strong> Biednąjį<br />
Liauksminą). Apie baidymus (Prie Volskio kryžiaus).<br />
Urbienė Amelija. Stebuklingoji Kegrių miško pušis: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija.<br />
Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Stebuklingoji Kegrių miško pušis.<br />
Volskio kryžius (akmeninis). Baltučio kryžius (medinis).<br />
Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta iš savo<br />
atsiminimų: Pasakojimai apie Bukonto kiemą (Kegriuose), apie V<strong>ir</strong>vytę <strong>ir</strong> pav<strong>ir</strong>vyčius.<br />
Канцедикас А. Литовская народная скульптура. — Москва: Советский художник, 1974.<br />
— P. 175: Глодянис Йонас [...] дер. Кяграй Мажейкяйского уезда. [Yra nuotrauka].<br />
Перминас Пранас (1865—1937) дер. Векшняй Мажейкяйского уезда.<br />
Urbienė Amelija. Jonas Glodenis — kalvis <strong>ir</strong> dievad<strong>ir</strong>bys: 1982 metų aprašas // Urbienė<br />
Amelija. Aprašai, parašyti įva<strong>ir</strong>ių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save <strong>ir</strong> apie savo darbą:<br />
Aplankas // VVB, VM. — Tekste:<br />
Jonas Glodenis (1868—1943), kaip <strong>ir</strong> jo tėvas Baltramiejus, gimė, užaugo <strong>ir</strong> visą amžių<br />
nugyveno Kegrių kaime. Jonas Glodenis buvo kalvis, turėjo savo kalvę. Dienomis d<strong>ir</strong>bdavo<br />
kalvėje, o drožinėdavo poilsio metu arba naktimis. D<strong>ir</strong>bo jis šventuosius, kryžius, koplytėles. Jo<br />
81
darbų daug buvo pristatinėta Kegrių kaimo kapeliuose. „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio<br />
fundacija”. Jono Glodenio darbų yra <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių kapeliuose. Jo darbo kryžiai dideli, kryžmos<br />
apvalios. Pasakojo duktė Emilija Lukošienė, g. 1921 m.<br />
Ruškys V. Statybininkų cechas Kegriuose // Vienybė. — 1982. — Rugpj. 7. — Tekste:<br />
Žvyro yra 20 hektarų plote. Čia tarpkolūkinės statybos organizacijos žvyro karjeras. „Kol iš<br />
Kegrių karjero išsikels kasėjai, praeis mažiausiai dešimt metų. Bet <strong>ir</strong> tuomet, kai čia sutyvuliuos<br />
ežeras, nereikės graužtis, kad vandeniu užtvindomas turtas. Jis šiandien vartojamas taupiai.”<br />
[Palyginimui: Šiurkuvienė J. Pasižvalgyta po rajoną // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 11. —<br />
Tekste: „Antai Kegrių karjerą naudojo buvusi Rajono statybos organizacija. Šiai bankrutavus,<br />
nerekultivuotą karjerą nup<strong>ir</strong>ko melioratoriai, kurie atsisakinėja jį sutvarkyti.”]. — Visas tekstas:<br />
Prieš penkiolika metų Kegrių karjeras buvo paprasčiausia žvyrduobė. Atskubėjusios<br />
krovininės mašinos rasdavo tik ilgu strėlės kaklu mosuojantį ekskavatorių. Pastaraisiais metais<br />
Kegriai tapo svarbiu Tarpkolūkinės statybos organizacijos gamybiniu centru. Jei ankščiau per<br />
mėnesį išveždavo iki tūkstančio ar pusantro tūkstančio kubinių metrų žvyro, sakydavo daug.<br />
Dabar — dvigubai ar net trigubai daugiau.<br />
Augimas prasidėjo 1979-aisiais metais, kada karjere buvo pastatyta p<strong>ir</strong>moji betono maišyklė.<br />
Anksčiau žvyrą vežiodavo už Akmenės, į TSO bazę. Čia gamindavo betoną. Jo savikaina<br />
sumažėjo, kai žvyrą ėmė pilti tiesiai į maišyklę, čia pat, karjere. Per pamainą — penkiasdešimt<br />
kubinių metrų betono. Kitais metais jo padvigubėjo, nes greta ėmė suktis dar viena maišyklė, o<br />
pernai <strong>ir</strong> trečia ats<strong>ir</strong>ado. Vadinasi, trigubai daugiau išmaišoma betono. Argi tiek daug reikia?<br />
— Labai retai, — sako Kegrių karjero meistras J. Tamašauskas. — Bet turėdami tris betono<br />
maišykles, statybininkams betoną tiekiame be pertrūkių. Paprastai dvi maišyklės d<strong>ir</strong>ba.<br />
Pačioje Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, specialiame ceche liejami kai kurie<br />
gelžbetoniniai gaminiai. Bet kai karjere gaminamas betonas, ten pat nutarta lieti <strong>ir</strong> gyvenamųjų<br />
namų pamatų blokus SP-4. Technologija nesudėtinga, bet ilga. Beveik visą mėnesį gaminys turi<br />
džiūti saulėje. O karjere vietos netrūksta, tad ši „specializacija” prigijo.<br />
Kaip pastaruosius trejetą metų Kegriuose vis ats<strong>ir</strong>asdavo naujovių, ne išimtis <strong>ir</strong> ketv<strong>ir</strong>tieji, šie<br />
metai. Rikiuotėn stojo asfalto gamybos mazgas. Per valandą jis pajėgus pagaminti 35 tonas<br />
asfalto. Tai kaip nereikės žvyro, jei pačiame karjere bent kelios gerklės ryja. O kiek laukia<br />
statybų objektų, kur dažnai reikia tvarkyti aplinką, betonavimo darbams frontą ruošti.<br />
Kegrių karjere, kaip buvo iš anksto apskaičiuota, žvyro esama 20 hektarų plote. Ne marios,<br />
žinant, kad rajone statybos nesibaigs. Užtai <strong>ir</strong> statybininkai vis šeimininkiškiau tvarkosi karjere.<br />
Jau išlieti pamatai žvyro rūšiavimo agregatui. Juk ne bet koks žvyras tinka betono, asfalto<br />
gamybai, kitokio reikia tinko, mūro darbams. Tenka kabinti kastuvais, sijoti per tinklelius. Jei šis<br />
darbas atliekamas čia pat, karjere, atrodo, nuostoliai neypatingi, bet jeigu stambus žvyras<br />
išvežamas už kokio pusšimčio kilometrų, o ten tereikia smėliuko, — savikaina žymiai padidėja.<br />
Jau išlieti pamatai <strong>ir</strong> atvežti p<strong>ir</strong>mieji įrengimai akmenų trupintuvui. Skaldos reikia tiesiant<br />
kelius, ruošiant pagrindą asfalto dangai, gaminant gelžbetonio konstrukcijas. Vežasi tokius<br />
akmenėlius statybininkai net iš kitų rajonų, nors Kegriuose jų nors maišais semk. Lieka tų<br />
akmenėlių, išsijojus žvyrą, lieka jų <strong>ir</strong> karjero dugne. Nukabina ekskavatorius pusantro ar dviejų<br />
metrų žvyro sluoksnį, antrą, o iki molio kartais dar lieka maždaug pusmetris. Tik tas sluoksnis<br />
jau nebe žvyras, o didoki akmenys. Vadinasi, ne be reikalo ruošiamasi statyti akmenų trupintuvą.<br />
Jei prieš penkiolika metų karjere šeimininkavo vos vienas žmogus, ekskavatorininkas, tai<br />
šiandien šeimininkų — trylika. Meistras, operatoriai, šaltkalviai, suv<strong>ir</strong>intojai.<br />
— Jie, — sako meistras J. Tamašauskas, — visų amatų meistrai. D<strong>ir</strong>ba tai, ko atitinkamu metu<br />
reikia.<br />
Nesvarbu, kad R. Kinčinas yra asfalto mazgo, o J. Kiudulas betono maišyklės operatoriai,<br />
šaltkalvis J. Beinoravičius labiausiai įgudęs maišyklių „gydytojas”.<br />
Taupiai kasamas, tiksliau — gaminamas žvyras, mažės atliekamų darbų savikaina, didės<br />
darbo našumas. Kol iš Kegrių karjero išsikels kasėjai, praeis dar mažiausiai dešimt metų. Bet <strong>ir</strong><br />
tuomet, kai čia sutyvuliuos ežeras, nereikės graužtis, kad vandeniu užtvindomas turtas. Jis<br />
šiandien vartojamas taupiai.<br />
82
Įva<strong>ir</strong>ūs pasakojimai: 1. Iš kur Lengvenis gavo pinigų melnyčei statyti. [Papasakojo Juozas<br />
Lizdenis]. 2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 3. „Kegrių<br />
Glodenis turėjo dampį...”. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį.<br />
[Papasakojo Konstantinas Mazeliauskis]. 5. Pasakojimas apie vokiečius. [Papasakojo<br />
Konstantinas Mazeliauskis]. 6. Kaip seniau šventėm Jonines. [Iš Konstantino Mazeliauskio<br />
(1909), gyvenančio Kegrių kaime, 1985 m. b<strong>ir</strong>želio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė] // Urbienė<br />
Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra<br />
Viekšnių bibliotekoje <strong>ir</strong> Viekšnių muziejuje. — Tekste:<br />
3. „Kegrių Glodenis turėjo dampį...”<br />
Kegrių Glodenis turėjo dampį. Buvo mašinistas <strong>ir</strong> važinėjo su dampiu po žmones kuldamas<br />
javus. Einąs kartą įgėręs namo. Velnias stakt! <strong>ir</strong> pastojęs anam kelią. Glodenis <strong>ir</strong> sakąs:<br />
— Pasitrauk iš kelio!<br />
Tas neklausąs. Glodenis nusimetęs švarką <strong>ir</strong> pradėjęs risties su velniu. Velnias buvęs minkštas<br />
— į visas puses lankstęsis mušamas. Bemušdamas velnią nuvargęs, nušilęs, nuplukęs. Pav<strong>ir</strong>stąs<br />
ant žemės, atsistojąs, o velnias kaip nesitraukiąs nuo ano taip nesitraukiąs. Galų gale supykęs —<br />
palikęs velnią <strong>ir</strong> parėjęs namo. Kepurę <strong>ir</strong> švarką taip <strong>ir</strong> palikęs prie velnio.<br />
Rytą einąs kepurės, švarko paveizėti. Veiząs — stovys didelis kadagys — vieni v<strong>ir</strong>bai, visas<br />
nupešiotas, be spyglių. [Papasakojo Ona Šiaulienė].<br />
4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį<br />
Iš Ka<strong>ir</strong>iškių persikėliau į Kegrius aplink 1940 metus. Į Kugrio kiemą persikėliau gyventi.<br />
Pušis yra netoli kiemo. Ana jau tada buvo pradėjusi džiūti. Kažkas apk<strong>ir</strong>to aną aplinkuo. Išg<strong>ir</strong>dęs<br />
kertant, išėjęs Kugrys <strong>ir</strong> klausiąs: „Ko kerti?” Tas atsakęs: „Torelę noriu aplinkuo pušį pastatyti.”<br />
Apk<strong>ir</strong>sta pušis <strong>ir</strong> pradėjo pamažu džiūti.<br />
Atmenu — užėjau kartą pas Kugrį. (Ans gyveno Semiankos trobelėje — buvo ženotas su<br />
Semiankaite). Tas buvo 1950 metais. Apibrėško besėdint. Išeinu <strong>ir</strong> matau — stovi vyras prie<br />
pušies. Prieinu arčiau. Tas <strong>ir</strong> sako:<br />
— Padėk, dieve! Kur eini?<br />
— Dėkuo, — sakau.<br />
— Man pagelbėk, — prašo tas.<br />
Aš aną supratau. Padariau apžadus: užp<strong>ir</strong>kti mišias. Ir užp<strong>ir</strong>kau. Po to tas vyras man daugiau<br />
nebepas<strong>ir</strong>odė.<br />
Kitą vakarą prie pušies mačiau motrišką. Ta manęs neužšnekino. Veizu į aną, o ana ėmė <strong>ir</strong><br />
prapuolė man beveizant.<br />
Dar prieš ano vyro pamatymą prie pušies aš buvau dideliai sus<strong>ir</strong>gęs. Žinojau, kad pušis<br />
stebuklinga. Nuėjau prie pušies, atsiklaupiau <strong>ir</strong> sukalbėjau trejus poterus. Paskui apėjau aplink<br />
pušį keliais kalbėdamas: „Dieve, duok man sveikatos.” [Papasakojo Konstantinas<br />
Mazeliauskis].<br />
Sejavičienė J. Kegrių karjere // Vienybė. — 1987. — B<strong>ir</strong>ž. 4. — Visas tekstas:<br />
Vaizdingame gamtos kampelyje — nuošaliau nuo Sv<strong>ir</strong>kančių kolūkio gyvenviečių, tarp<br />
pušynėlių, įsikūręs rajono statybos organizacijos Kegrių karjeras. Pradėjo jį eksploatuoti prieš<br />
penkioliką metų. Anksčiau čia kasdavo statyboms reikalingą žvyrą, smėlį, o dabar karjere dar<br />
gamina bitumą asfaltbetonio gamybai, skaldą, stogų dengimui sk<strong>ir</strong>tą pastą emulsiją. Čia<br />
pagaminama <strong>ir</strong> dalis statyboms reikalingo betono.<br />
Išplėtus gamybą, prieš trejetą metų karjere pastatė Alytaus eksperimentinio namų statybos<br />
kombinato namą. Jo pusrūsyje įrengtos geros įrengimų remonto patalpos, antrame aukšte —<br />
erdvus raudonasis kampelis, poilsio kambarys darbininkams. Per pietų pertrauką sus<strong>ir</strong>inkę<br />
darbininkai greit pasišildo sriubą ar išsiverda arbatą — v<strong>ir</strong>tuvėje yra dujinė v<strong>ir</strong>yklė, elektrinis<br />
arbatinukas. Baigę darbą darbininkai vonios kambaryje pasidžiauna rūbus, nusiprausia, o rytą,<br />
atskubėję į darbą, pers<strong>ir</strong>engia spec. rūbais, apsiaustus, striukes sukabindami į savo spinteles.<br />
Karjero buitinėse patalpose gausu vaizdinės agitacijos akcentų, yra čia socialistinio<br />
lenktyniavimo suvestinės, saugaus darbo instrukcijos.<br />
83
Treti metai karjerui vadovauja meistras Antanas Žalys. Nedidelis jo kolektyvas — tik<br />
keturiolika darbininkų, tačiau darbų padaro nemažai. Per šių metų p<strong>ir</strong>mą ketv<strong>ir</strong>tį savo<br />
organizacijos poreikiams karjero darbininkai paruošė 610 kubų žvyro, 7 tūkstančius kubų jo<br />
išsivežė nup<strong>ir</strong>kusios kitos rajono organizacijos. Be to, pagaminta 2 tūkstančiai kubų sijoto<br />
smėlio, 118 tonų asfaltbetonio, 14 kubų skaldos. Intensyvesnis gamybos sezonas prasidėjo<br />
balandžio mėnesį <strong>ir</strong> nenutrūks iki vėlyvo rudens. Trimis maišyklėmis pagamina 100 kubų<br />
betono, kuris pilamas į saugyklą, o iš čia — į automašinas, vežančias skiedinį į statybos objektus.<br />
Ypač gerai d<strong>ir</strong>ba maišyklės operatorius Aloyzas Martinkus.<br />
Didelį pareikalavimą turi asfaltbetonis. Jį karjeras tiekia ne tik savo statybininkams. Daug jo<br />
išsivežė Telšių <strong>ir</strong> Mažeikių rajonų statybų organizacijos. Maišyklę aptarnaujantis šaltkalvis<br />
operatorius Antanas Sabaliauskas per dieną pagamina iki 200 tonų asfaltbetonio. Kad<br />
maišyklėms nepritrūktų darbo, žaliavų tiekimu, mechanizmų remontu rūpinasi nemažas būrys<br />
darbininkų, iš kurių darbštumu, pareigingumu išsisk<strong>ir</strong>ia šaltkalvis operatorius Rimantas<br />
Bukauskas, ekskavatorininkas Eugenijus Želvys.<br />
Per karjero gyvavimo laikotarpį p<strong>ir</strong>masis žvyro klodas nuimtas penkiolikos hektarų plote. Jau<br />
paruoštas šio ploto rekultivavimo planas. Į daubą supils dabar ant krantų gražiai saugomą<br />
juodžemį, šiame plote pasodins 6 hektarus miško, įrengs tris ežerėlius. 1993 metais čia karjero<br />
neliks nė žymės.<br />
J. Brenciaus nuotraukose: asfaltbetonio maišyklės operatorius A. Sabaliauskas <strong>ir</strong> betono<br />
maišyklės operatorius A. Martinkus.<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —<br />
48 p. — P. 30—31. — Tekste:<br />
„Iš netolimo Kegrių kaimo buvo kilę du broliai Bukantai. Gydytojas Domininkas Bukantas,<br />
vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones <strong>ir</strong><br />
pats m<strong>ir</strong>ęs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių<br />
atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Iš<br />
šių vietų kilusi <strong>ir</strong> pokario <strong>Lietuvos</strong> kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė,<br />
padovanojusi Viekšniams daug savo darbų.”<br />
1941—1952 metų <strong>Lietuvos</strong> tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —<br />
Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Kegrių:<br />
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti<br />
1 Bukontienė Ona, Juozo 1856 1951 10 02 1958 06 21<br />
2 Bukontas Jonas, Jono 1906 1951 10 02 1958 06 21<br />
3 Bukontienė Ona, Vinco 1908 1951 10 02 1958 06 21<br />
4 Bukontas Jonas, Jono 1939 1951 10 02 1958 06 24<br />
5 Bukontaitė Janina, Jono 1943 1951 10 02 1958 06 24<br />
6 Liauksminas Jonas, Juozo 1890 1951 10 02 1958 06 28<br />
7 Liauksminas Vladas, Jono 1921 1951 10 02 1958 06 28<br />
8 Liauksminaitė Marija, Jono 1922 1951 10 02 1958 06 28<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Kegrių kaime 25 ūkiai — 67 gyventojai.<br />
Bunka E. Žadėtų migdolų nėra, bet <strong>ir</strong> akmenimis dar nelyja: Kelionės reportažas: „Kaip<br />
gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka, baigęs kelionę<br />
pėsčiomis per Lietuvą, „Comliet” mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Laižuvos // Diena. —<br />
1996. — Rugs. 26: <strong>ir</strong> nuotraukos: Uršulė Sidabrienė [Pakalupio <strong>kaimas</strong>], malūnas Sovaičių<br />
kaime. — Tekste:<br />
84
Sovaičių kaime Jono Bagočiaus žmonos tėvai iš vėjo į elektra sukamą perdarytą malūną<br />
įsigijo. Jonas pyksta, kam jam neperleidžia, nes galingo variklio p<strong>ir</strong>kliai jau aplink sukinėjasi.<br />
Žiūrėk, parduos, ką patiems daryti reikės?<br />
O Antanas Gargasas pasakoja, jog prieš karą apylinkėse buvo aibė nagingų žmonių, kurie ne<br />
tik malūną, bet <strong>ir</strong> kuliamąją, net garo katilą sugebėdavo patys pasidaryti. Tas malūnas Bagočiaus<br />
kieme — Antano Smilgio sumeistrautas, <strong>ir</strong> iš jo namų jau kolūkio laikais kiton vieton pertemptas<br />
bei perdarytas. Turėjo jis tik du hektarus žemės <strong>ir</strong> labai nagingas rankas. Už jas Sib<strong>ir</strong>an pakliuvo.<br />
Mat, be malūno, dar <strong>ir</strong> kuliamąją <strong>ir</strong> „konstantinką” turėjo pasidaręs.<br />
Netoliese Kegruose [Kegriuose] gyveno toks Jonas Gluodenis, duoną bemaž vien meistryste<br />
pelnęs. Jo sūnus buvo kalvis, o vaikaitis dabar Panevėžyje ch<strong>ir</strong>urgas. Va, kaip rankų miklumas iš<br />
kartos į kartą perduodamas...<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Kegrių kaime 28 ūkiai — 62 gyventojai.<br />
Vaitkevičius V. Senosios <strong>Lietuvos</strong> šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —<br />
Tekste:<br />
Kegriai: Pušis. Kegrių pamiškėje, prie Kungio sodybos, 15 m. aukščio, apie 80 cm.<br />
skersmens, padžiūvusi. Medžio v<strong>ir</strong>šūnėje spyglių kuokštai atrodo kaip apversta lėkštė. Priešais<br />
ant akmeninio postamento pastatytas <strong>ir</strong> pritv<strong>ir</strong>tintas geležinis kryžius. Pasakojama, kad pušį<br />
pasodino Kungio tėvo, turėjusio 105 m., m<strong>ir</strong>usio 1975 m., tėvo tėvas (J. Šliavas: VUB F.<br />
152-12). Padavimai: 1. Čia stovėjo bažnyčia, o ši pušis buvo didžiojo altoriaus atrama. Bažnyčią<br />
švedai sugriovė <strong>ir</strong> paleido dūmais (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). 2. Kažkokio Knarkazo abi<br />
kojos buvo žaizdotos („kiauros”). Kiek jis besikreipė į daktarus, niekas nepadėjo. Pasižadėjo jis<br />
pad<strong>ir</strong>bti šv. Panos koplytėlę <strong>ir</strong> pakabinti ją ant pušies. Kai koplytėlę padarė, pakabino, pats 3<br />
kartus aplink pušį apėjo, išgijo, „kojos ano buvo sveikos ligi pat ano smerčio”<br />
(LTR 4722/383). 3. Po pušimi savo kalvę buvo pasistatęs rusas Semianka. Sugalvojo jis pušį<br />
nugenėti — jo kalvės stogą medis gadinęs. Įsilipo Semianka į medį, pradėjo pjūklu pjauti <strong>ir</strong> visas<br />
sustingo. Negali net pajudėti. Persigando, bet tik kai pasižadėjo pušies nejudinti, stingulys<br />
atsileido, „taip iki pat m<strong>ir</strong>ties nekišo prie pušies p<strong>ir</strong>štų” (LTR 4722/384). Prie pušies <strong>ir</strong> šalia<br />
stovinčio kryžiaus vaidenasi, klaidina. Kartą sekmadienį, dvyliktą valandą po kryžiumi sėdėjo<br />
moteriškė <strong>ir</strong> šukavo galvą spindinčiom šukom. Kitą žmogų čia buvo velnias pagavęs į glėbį.<br />
Kitas matė prie pušies bestovintį žmogų, kuris buvo prieš savaitę num<strong>ir</strong>ęs. Pušies kamienas,<br />
„kiek pasiekia augalotas žmogus, apkarstytas rūpintojėliais, kaspinais, gėlių vainikais, vieni jų<br />
sveikutėliai, vos vakar prisegti, kitų — tik dalys (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). [...]. XX a.<br />
viduryje ant pušies buvo 3 koplytėlės. Dvasininkai buvo tokią „ereziją” uždraudę. Ši pušis<br />
globodavo įva<strong>ir</strong>ius liaudies sukilimus, tais atvejais jai buvo reiškiama didžiausia pagarba. — Yra<br />
nuotrauka su tekstu: „Kegrių pušies koplytėlės. B. Buračo nuotr., 1933 (?) (Lietuvių liaudies<br />
menas, 1990, Nr. 150)”. — Nurodyta literatūra (LTR 4722: 383—389, 391, 392; <strong>Lietuvos</strong><br />
liaudies menas. — 1990. — Nr. 150 (nuotrauka); Sekmadienis. — 1933. — Lapkr. 5. — Nr. 45 <strong>ir</strong><br />
kt.<br />
Juodpusis Apolinaras. Pagaliau turime laureatą! // Vienybė. — 1998. — Saus. 10: Autoriaus<br />
nuotraukoje: praėjusią vasarą J. Erlickas, dar negalvodamas apie savo skulptūrą v<strong>ir</strong>š Katedros,<br />
pas<strong>ir</strong>ašinėja autografus „Knygoje”. — Visas tekstas:<br />
Naujųjų metų išvakarėse mus visus nudžiugino, jog greta kitų <strong>Lietuvos</strong> nacionalinės premijos<br />
laureatų išvydome <strong>ir</strong> mūsų kraštietį humoristą Juozą Erlicką. Kaip jau buvo užsiminta <strong>ir</strong> mūsų<br />
laikraštyje, šio itin aukšto kūrybos įvertinimo J. Erlickas nusipelnė už poezijos, dramaturgijos <strong>ir</strong><br />
prozos knygą savotiškai netikėtu, tikrai erlickišku pavadinimu „Knyga”.<br />
Kadaise esu bandęs kalbinti ne vieną viekšniškį pedagogą, prašydamas prisiminti, koks<br />
Juozas buvo mokykloje. Keista, bet aiškaus, tikro atsakymo lyg <strong>ir</strong> negavau. Mat anais laikais<br />
tokios demokratijos, kokia tarp mokytojų <strong>ir</strong> mokinių egzistuoja dabar, tikrai nebuvo,<br />
„originalesnis egzempliorius” būdavo vertinamas gan griežtai. Todėl dabar pedagogai, pakalbinti<br />
prisiminti šiandieninio klasiko ankstyvąją jaunystę, tik „originalumo” epitetu <strong>ir</strong> tesinaudojo.<br />
85
Praėjusią vasarą, ką tik pas<strong>ir</strong>odžius „Knygai”, jos autorius kito mūsų kraštiečio Stasio Juškaus<br />
knygynėlyje dosniai dalijo autografus, pas<strong>ir</strong>ašinėjo ant neseniai išleistos audiokasetės „Juodas<br />
vienas”. Knygos dar nebuvome nė sklaidę, užtat Juozo Erlicko dainavimas, Petro Vyšniausko<br />
muzika, šiek tiek suskambusi radijo reklamoje, pagaliau tas keistas kasetės pavadinimas su<br />
paantrašte „Chorai, verksmai, komentarai” padūkusiai traukė į p<strong>ir</strong>mąją nenuspėjamą pažintį. O<br />
skelbimas knygynėlio lange dar labiau kurstė intrigą: „... Gali būti, kad ponas Erlickas ne tik<br />
autografus dalins, bet <strong>ir</strong> atliks fragmentus iš ruošiamo vaidmens „Žizel” baletui”. Kas jį žino, tą<br />
nenuspėjamąjį Erlicką! Rašė rašė, o štai ėmė <strong>ir</strong> uždainavo. Gal <strong>ir</strong> pašoks kokioje Barboros<br />
Radvilaitės gatvės sankryžoje ištraukėlę iš „Žizel”.<br />
Šokt nešoko, autografus kaip kegriškis nuo kegriškio gavau (Kegrių <strong>kaimas</strong> netoli Viekšnių<br />
— mudviejų <strong>kaimas</strong>), net šiek tiek pasikalbėjome, nors beįsišėlstantis vasaros karštis mūsų<br />
kraštiečiui „dūšios” neatlapojo. Vėsioje kavinukėje, ko gero, būtume nuoš<strong>ir</strong>džiau pabendravę.<br />
Tada, tarp kita ko, paklausiau jo, ar dažnai užklystąs į Viekšnius. Kodėl to klausiau? Norėjau<br />
sužinoti Juozo požiūrį į tai, kaip gaivinti, platinti kraštiečių, gyvenančių kitur, sąsajas su tėviške,<br />
su gimtine. J. Erlickas tada apgailestavo, kad į vaikystės namus sugrįžtąs nedažnai, nors sąsajos<br />
su tėviške <strong>ir</strong> nesančios nutrūkusios.<br />
— Manosios, — kalbėjo tada jis, — nepasakyčiau ne tai, kad nėra tv<strong>ir</strong>tos, bet nėra plačios. Aš<br />
atvažiuoju pas savo mamą, o tenai buvę mano bendraklasiai ar draugai kažkur išsisklaidė.<br />
Susitikdavom dar kartais, paskui vis rečiau, galų gale dabar susitikus nelabai yra apie ką kalbėti.<br />
Draugai dabar čia, Vilniuje, kiti draugai. Su jais mane sieja darbas, kūryba, kaimynystė. O tenai<br />
nebeliko tokių ryšių <strong>ir</strong> vargu ar bus.<br />
Tiesa, tada J. Erlickui išsprūdo geranoriška mintis, kad jei kas pakviestų, jei kam būtų<br />
reikalingas, neatsisakytų atvykti.<br />
Žodžiu, kalbėjome beveik „valdiškai”. Matyt, aš buvau prastas pašnekovas, ne jo stiliaus. Aha<br />
vis dėlto Juozo paklausiau, ar daug kraujo viekšniškiams mokytojams sugadinęs.<br />
— Manau, kad nemažai. Juk malonu palikti pėdsaką?<br />
Taip, čia jis — Juozas Erlickas. Jis <strong>ir</strong> štai tuose dviejuose atsakymuose „Respublikos”<br />
laikraščiui premijos paskyrimo proga.<br />
Jo klausė, ar daug lėmęs knygos pavadinimas premijai gauti.<br />
— Be abejo, — atsakė pašnekovas. — Šiais laikais žmonės yra tiek atitrūkę nuo literatūros,<br />
kad, išvydę knygos pavidalo objektą, paprasčiausiai nesupranta, kas tai yra. Kaladė? Plyta? Ar<br />
kažkoks daikčiukas, kurį galima susukti vamzdeliu <strong>ir</strong> žiūrėti Europon? Tatai suvokdamas <strong>ir</strong><br />
pavadinau knygą „Knyga”.<br />
Nacionalinės premijos laureatas dar buvo paklaustas, ką toliau darysiąs?<br />
— Paprašysiu, — atsakė J. Erlickas, — kad Petras Repšys (dailininkas, taip pat Nacionalinės<br />
premijos laureatas — aut. past.) išlietų mane iš bronzos, o Eimuntas Nekrošius pastatytų ant<br />
Katedros stogo. Mano manymu, keturios figūros ten atrodytų gražiau. Nors... Laikui bėgant,<br />
galėtų likti <strong>ir</strong> viena.<br />
Na, ką pasakysite — Erlickas yra Erlickas. Be to, Nacionalinės premijos laureatas <strong>ir</strong> mūsų<br />
kraštietis. Sveikiname!<br />
Urbonienė Stanislava. Likimas: Apysaka, novelės, miniatiūros. — Žiežmariai, 1999. —<br />
128 p.<br />
Šiurkuvienė J. Pasižvalgyta po rajoną // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 11. — Tekste:<br />
„Antai Kegrių karjerą naudojo buvusi Rajono statybos organizacija. Šiai bankrutavus,<br />
nerekultivuotą karjerą nup<strong>ir</strong>ko melioratoriai, kurie atsisakinėja jį sutvarkyti.”<br />
Jonikienė Roma. „Skraidantis žmogus” Kegriuose // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. —<br />
Tekste: Kegrių kaimo gyventojų Gaudiešių sūnus Mažeikių aeroklubo inžinierius Gintaras<br />
Gaudiešius skraido klubo rėmėjų p<strong>ir</strong>ktu motorizuotu parasparniu.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė<br />
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Kegrių kaime 25 ūkiai — 60 gyventojų.<br />
86
Rozga Leopoldas. Savamokslio talento žvilgėjimas: Vardai iš krašto enciklopedijos: [Jonas<br />
Glodenis] // Vienybė. — 2000. — Geg. 4: <strong>ir</strong> J. Glodenio nuotrauka. — Tekste:<br />
„Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo sk<strong>ir</strong>tus 75 metus<br />
<strong>ir</strong> pasim<strong>ir</strong>ė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų <strong>ir</strong> dukterį. Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo buvo<br />
paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o sodyboje buvo įs<strong>ir</strong>engęs kalvę — savo verslo <strong>ir</strong><br />
pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas <strong>ir</strong> savo darbą puikiai išmanantis kalvis. [...]. Per dienų<br />
dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, <strong>ir</strong> tik poilsio bei nakties valandas atiduodavo<br />
kitam savo pomėgiui — dievd<strong>ir</strong>bystei, per kurią iki šiol yra atmenamas <strong>ir</strong> minimas. [...]. Išliko<br />
bene vienintelė kaimo menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas<br />
Liauksminas.” — Visas tekstas:<br />
Senas <strong>ir</strong> erdvus Kegrių <strong>kaimas</strong> plačiai pab<strong>ir</strong>ęs ka<strong>ir</strong>iajame V<strong>ir</strong>vytės krante. Net <strong>ir</strong> dabar, po visų<br />
melioracijų <strong>ir</strong> vienkiemių griūties, po pokario trėmimų <strong>ir</strong> dabar kaimą nusiaubusios bedarbystės<br />
gūsių, jame likę 26 ūkiai su 63 gyventojais. O kadaise, 1923 metais, buvo 43 ūkiai su 250<br />
gyventojų. Iš čia kilę broliai Bukantai: dvasininkas Kazimieras, globojęs rašytoją Šatrijos<br />
Raganą, <strong>ir</strong> gydytojas Domininkas, su vienminčiais stengęsis atkurti Vilniaus universitetą <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ęs<br />
Zarasuose 1919 metų žiemą nuo šiltinės.<br />
Dabar retai kas beprisimena <strong>ir</strong> dar vieną kegriškį, brolių Bukantų bendraamžį, Joną Glodenį.<br />
Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo sk<strong>ir</strong>tus 75 metus <strong>ir</strong><br />
pasim<strong>ir</strong>ė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų <strong>ir</strong> dukterį.<br />
Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo Baltramiejaus buvo paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o<br />
sodyboje turėjo įs<strong>ir</strong>engęs kalvę — savo verslo <strong>ir</strong> pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas <strong>ir</strong><br />
savo darbą puikiai išmanantis kalvis, mokėjo ne tik kaimynams ūkininkams k<strong>ir</strong>vį ar noragą<br />
pakapinti, arklį pasegti, bet <strong>ir</strong> amatininkams pagamindavo įva<strong>ir</strong>ių darbo įrankių — oblių,<br />
leistuvų.<br />
Per dienų dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, <strong>ir</strong> tik poilsio bei nakties valandas<br />
atiduodavo kitam savo pomėgiui — dievd<strong>ir</strong>bystei, per kurią iki šiol yra atmenamas <strong>ir</strong> minimas.<br />
Užsakovo paprašytas, jis pagamindavo <strong>ir</strong> koplytėlę, <strong>ir</strong> kryžių išskaptuodavo, o labiau už viską<br />
mėgo drožti šventųjų skulptūrėles. Dažniausiai jas skaptuodavo iš sausos liepos, nes ji<br />
minkštesnė už ąžuolą.<br />
Palyginti dar neseniai, 1882 metais, atsiminimus apie Kegrių kalvį <strong>ir</strong> dievd<strong>ir</strong>bį užrašiusi<br />
kraštotyrininkė Amelija Urbienė tv<strong>ir</strong>tino, kad Jonas Glodenis nebuvo išdidus <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bo šventuosius<br />
visiems, kas tik paprašydavo. Daug jo išdrožtų skulptūrėlių buvę Kegrių kapinaitėse. Bet jeigu <strong>ir</strong><br />
niekas neprašydavo, o drožėjui noras ateidavo, jis imdavo gerai išdžiovintą medį, nuk<strong>ir</strong>stą<br />
savame miške <strong>ir</strong> kruopščiai pavėsyje išdžiovintą, <strong>ir</strong> droždavo ką sumanęs savo džiaugsmui. O<br />
paskui nuneš į kapinaites <strong>ir</strong> paliks — kitiems pasigrožėti. Pasak tos pačios A. Urbienės, vietiniai<br />
žmonės taip <strong>ir</strong> sakydavę: „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio fundacija”. Tokių „fundacijų” buvę<br />
<strong>ir</strong> kitų kaimų kapinaitėse, kaip antai Ka<strong>ir</strong>iškių Apžadų kapeliuose. Ir kryžių daug Glodenis<br />
prid<strong>ir</strong>bęs. Kryžiai dažniausiai būdavę iš ąžuolo, stambūs, aukšti, apvaliomis kryžmomis. Kristaus<br />
kančia paprastai būdavo proporcinga kryžiaus dydžiui.<br />
Kraštotyrininkei apie meistrą daug papasakojusi jo duktė Emilija Lukošienė prisiminė porą<br />
tėvo darbų — šventąjį Juozapą <strong>ir</strong> švenčiausiąją Mariją su Kūdikėliu ant rankų. Ir dar duktė<br />
papasakojo, kaip tėvas gamindavęs koplytėles. Tik jas meistras dažydavęs, o šventųjų<br />
nedažydavęs, juos lakuodavęs. Ir vaikus į darbą įkinkydavęs. Įvynios gniužulą vatos į kojinę,<br />
pam<strong>ir</strong>ko į laką <strong>ir</strong> liepia tuo gniužulu šventąjį trinti iš visų pusių, ilgai <strong>ir</strong> kantriai trinti — „kol<br />
įkais”.<br />
Dabar, po daugybės audringų metų, kas bepasakys, ką jausdavo, apie ką mąstydavo<br />
dievd<strong>ir</strong>bys, matydamas, kaip jo išskaptuotus šventuosius kaimynai su meile stato į gegužinių<br />
pamaldų altorėlius <strong>ir</strong> vaiskiais bei kvapniais pavasario vakarais prieš juos gieda bei meldžiasi,<br />
savo džiaugsmus <strong>ir</strong> godas jiems išpažįsta.<br />
Bet daugelio net labai garsių meno žmonių gyvenimuose būta konfliktų. Ir Jono Glodenio<br />
gyvenime buvo intriga. Jo žmona Morta nepripažinusi vyro, kaip šventųjų drožinėtojo, gabumų.<br />
Tik vieną vienintelę Kristaus kančią, vyro, matyt, ypač dailiai išdrožtą, laikiusi troboje ant<br />
sienos. O kitų vyro kūrinių neleisdavo net viduje laikyti. Tad garbusis meistras savo išdrožtus<br />
87
šventuosius turėdavęs kelti „ant aukšto”, į pakraigę. Ten jų buvę pilna, kol neužgriuvo iš rytų<br />
grįžtantis baisusis antrasis pasaulio karas. Matyt, ieškodami lašinių bei kitokio turto, kareiviai<br />
užsikorę ant trobos <strong>ir</strong> visas šventųjų skulptūrėles išsvaidę bei sulaužę.<br />
Būdamas kalvis, Jonas Glodenis šventiesiems drožti įrankius — visokius kaltelius <strong>ir</strong><br />
skaptelius — pats pasidarydavęs, nusip<strong>ir</strong>kęs metalo pas Viekšnių žydelius.<br />
Tik 57 metai, kai amžinybėn pasitraukė gabusis Kegrių kalvis <strong>ir</strong> dievd<strong>ir</strong>bys Jonas Glodenis.<br />
Bet spėjo po lietumis <strong>ir</strong> saulės karščiais sutrūnyti jo išskaptuotieji aukšti kryžiai, per žmones<br />
iškeliavo <strong>ir</strong> gal tik kolekcionierių saugyklose nežinomi dar išliko jo išdrožti šventieji. Pas dukrą<br />
dar buvusios tėvo padarytos ž<strong>ir</strong>klės — geros, parankios. Ir išliko bene vienintelė kaimo<br />
menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas Liauksminas. Gal jis buvo iš<br />
1951 metais sovietinės valdžios ištremtų kegriškių Liauksminų giminės? Gerą darbą padarė,<br />
palikdamas mums savito menininko <strong>ir</strong> tėviškėno portretą.<br />
KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. —<br />
256 p. — Tekste:<br />
EIČINIENĖ-PUNDZIŪTĖ IRENA (g.1951 04 21, Kegrių k., Akmenės raj.), UAB<br />
„Mažeikių duona” d<strong>ir</strong>ektorė.<br />
Vyras Albertas (g. 1951), veterinarijos gyd. Vaikai — Asta (g. 1980), VDU studentė, Karolis<br />
(g. 1987), moksleivis.<br />
M: 1958—1962 mokėsi Kegrių prad. m-kloje, 1962—1969 — Viekšnių (Akmenės raj.) vid.<br />
m-kloje, 1969—1974 studijavo KPI Cheminės technologijos fak. (inž. technologo spec.).<br />
P: 1974—1978 — Mažeikių „Rajkoopsąjungos” visuomeninių maitinimo įmonių inž.<br />
technologė, 1978—1990 — „Rajkoopsajungos” v-bos p<strong>ir</strong>m. pav., nuo 1990 — Mažeikių duonos<br />
kombinato (UAB „Mažeikių duona”) d<strong>ir</strong>.<br />
L: Mėgsta skaityti grožinę literatūrą, keliauti, megzti.<br />
D. a.: „Mažeikių duona”, Ventos g. 10, LT-5500 Mažeikiai; tel. 65646.<br />
N. a.: P. Vileišio g. 2-34, LT-5500 Mažeikiai; tel. 33241.<br />
Juodpusis Apolinaras. Fotografuokime! // Vienybė. — 2001. — Vas. 27: iliustruota. —<br />
Tekste: Ir apie fotografą J. Kinčiną, Viekšnių krašto gyventojus, autoriaus giminaičius Mozgerius<br />
Kegrių <strong>ir</strong> Gyvolių kaimuose, pusbrolį Antaną Grigą Viekšniuose. Nuotraukoje: „Kraštinis<br />
dešinėje mano dėdė <strong>ir</strong> krikštatėvis Jonas Mozgeris, nagingas anų laikų Viekšnių valsčiaus Kegrių<br />
kaimo mažažemis valstietis <strong>ir</strong> visų galų meistras, nes nedideliame savo ūkelyje buvo pasistatęs<br />
gražius trobesius, kalvę, turėjo zeimerį, kuliamąją mašiną su arkliais vežiojamu garo katilu”. —<br />
Visas tekstas:<br />
Turbūt ne vienoje šeimoje rastume senovinių fotografijų. Damos <strong>ir</strong> ponai, pūstomis<br />
sukniomis, įmantriai susuktais kuodais, išblizgintais batais, vyrų liemenes puošiančiomis<br />
grandinėlėmis, pasitempę, žinantys savo vertę, sėdi prieš fotoaparatą, Proproseneliai, prosenelės,<br />
laiko <strong>ir</strong> likimo dažniausiai nublokšti į tolimus <strong>ir</strong> nežinomus užjūrius, ten šiek tiek prasigyvenę,<br />
tokias nuotraukas siuntė tėvams, broliams <strong>ir</strong> seserims, pasilikusiems čia, Lietuvoje. Reta tokių<br />
fotografijų nėra šimtmečio sulaukusi, kai kurioms jų, ko gero, <strong>ir</strong> daugiau nei šimtas metų.<br />
Aš, kaip žurnalistas <strong>ir</strong> fotografas, žiūrinėdamas tokias nuotraukas, galvoju: senoji<br />
fototechnika, rodos, tada dar nebuvo tiek toli pažengusi, kaip kad dabar, o štai nuotraukos visą<br />
šimtmetį kuo puikiausiai išsilaikė <strong>ir</strong> į XXI amžių iš laiko <strong>ir</strong> žemės erdvių tolybių mums atnešė<br />
vertingiausios informacijos. Informacijos, ne tik kaip anuometiniai žmonės rengėsi, bet <strong>ir</strong><br />
apskritai, kaip jie atrodė.<br />
Vaizdinė pažintis su mūsų protėviais gali nedominti <strong>ir</strong> nejaudinti tik visai abejingų savo<br />
giminei, savo tautai žmonių.<br />
Kur suku, kalbėdamas apie tai? Ogi į tai, kad mes, lietuviai, neturime tradicijų išsaugoti<br />
duomenų apie savo giminės šaknis. Žinoma, pasakymo neabsoliutinu, nes yra itin gražių<br />
pavyzdžių, kaip šviesūs žmonės domisi šeimos genealogija, kruopščiai renka istoriografinę<br />
88
medžiagą apie šeimos šaknis. Bet kur kas dažniau rastume liūdnų faktų, kai jaunimas net savo<br />
senelių vardų, jų gimtadienių, kitų jubiliejinių datų nežino, nekalbant jau apie prosenelius ar<br />
proprosenelius.<br />
Tegul skaitytojai nepalaiko nekuklumu, jei bandysiu pakalbėti apie žmones, kurie čia<br />
viekšniškio Juozo Kinčino (neseniai suėjo 100 metų nuo šio nuostabaus fotometraštininko<br />
gimimo) nufotografuoti kokiais 1920-1925 metais (Ir vėl liūdna — ant senos fotografijos nėra<br />
jokios datos). Tai mano <strong>ir</strong> mano artimųjų giminės. P<strong>ir</strong>moje eilėje iš dešinės — mano a. a. senelė<br />
Barbora Mozgerienė, išgyvenusi gražų 103 metų amželį. Greta jos — senelės sesuo<br />
Liauksminienė (matote — net vardo nežinau), antroje eilėje p<strong>ir</strong>mas iš ka<strong>ir</strong>ės jos sūnus — Juozas<br />
Liauksminas, greta jo mano a. a. mamytė Bronislava (tada dar Mozgerytė), greta jos mano<br />
mamytės sesuo, mano teta <strong>ir</strong> krikšto motinėlė Albertina Mozgerytė (<strong>vėliau</strong> Grigienė, mano<br />
pusbrolio viekšniškio Antano Grigo mama, oi kaip anksti m<strong>ir</strong>usi <strong>ir</strong> nesulaukusi iš pastarojo karo<br />
grįžtančio vyro Antano), pagaliau kraštinis dešinėje mano dėdė <strong>ir</strong> krikštatėvis Jonas Mozgeris,<br />
nagingas anų laikų Viekšnių valsčiaus Kegrių kaimo mažažemis valstietis <strong>ir</strong> visų galų meistras,<br />
nes nedideliame savo ūkelyje buvo pasistatęs gražius trobesius, kalvę, turėjo zeimerį, kuliamąją<br />
mašiną su arkliais vežiojamu garo katilu. Mano dėdės Jono sūnus Alg<strong>ir</strong>das, gyvenantis Gyvolių<br />
kaime su darnia šeima, išaugino, išmokslino keturias atžalas, iš kurių trys — kvalifikuoti<br />
miškininkai.<br />
Tai štai. Kai pažiūriu į šią nuotrauką, pasidžiaugiu, kad pasisekė išsaugoti artimų žmonių<br />
fotografiją, paliūdžiu, kad jų seniai seniai nebėra. Bet iš šios nuotraukos <strong>ir</strong> mano vaikai, <strong>ir</strong><br />
anūkėlė Aistutė turės šviesų prisiminimą apie proprosenelius, prosenelius bei jų artimuosius.<br />
Taigi kodėl apie tai rašau? Ogi todėl, kad noriu, labai noriu kaip fotodokumentininkas<br />
atkreipti skaitytojų dėmesį į paskelbtą fotoakciją „Lietuva — tai aš”. Šis gražus sumanymas turi<br />
tikslą paskatinti aktyviau fotografijoje įamžinti mus supantį gyvenimą dviejų amžių <strong>ir</strong><br />
tūkstantmečių sandūroje.<br />
Dabar daug kas turi fotoaparatus — „muilines” <strong>ir</strong> geresnius, bet, žiūrėk, ateina artimo<br />
žmogaus jubiliejus, žmonės nori laikraštyje paskelbti sveikinimą <strong>ir</strong> nuotrauką įdėti, o jos nėra.<br />
Arba atneša tokią, kurios neįmanoma panaudoti. Dar liūdniau, kai fotografijos pr<strong>ir</strong>eikia<br />
nekrologui. Žodžiu, yra begalės fotoaparatų, yra fotomėgėjų <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>btuvių, bet dažnai nėra...<br />
fotografijos.<br />
Kadaise, d<strong>ir</strong>bdamas „Akmenės cemente” <strong>ir</strong> rajono laikraštyje, visąlaik fotografavau<br />
cementininkų gyvenimą, statybas <strong>ir</strong> kai Vilniaus universitete rinkausi temą diplominiam darbui,<br />
iš fotodokumentinių nuotraukų išėjo visai neblogas <strong>ir</strong> labai gerai įvertintas žurnalistinis<br />
fotometraštis. Raginu <strong>ir</strong> prašau: fotografuokime, saugokime fotografijas <strong>ir</strong> negatyvus. Net<br />
nepajusime, kaip jie taps itin vertingais dokumentais.<br />
„Šiandien „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Viekšnių seniūnijos Kegrių kaime...” /<br />
Puslapį parengė Laima Raugalienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004.<br />
— Kovo 3. — Nr. 9 (72). — [Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 3. — Nr. 25 (769)]: „Autorės<br />
nuotraukos: [1.] [Kelias į Kegrių kaimą]. [2.] Po trijų metų Galminai švęs deimantines vestuves.<br />
[3.] Prie vartų atvykusiuosius pasitinka Antanas Galminas su ištikimu savo draugu. [4.] Viena<br />
Mariaus svajonė — turėti gražią šeimą — jau išsipildė. [5.] Gitana Butkienė savo kieme jaučiasi<br />
gerai. [6.] Susitikti seniems medžioklės draugams Jonui Fokui (ka<strong>ir</strong>ėje) <strong>ir</strong> Mečislovui<br />
Mickevičiui visada įdomu. Viduryje — Aldona Fokienė. [7.] V<strong>ir</strong>vytė dar sukaustyta ledu”. —<br />
Visas tekstas:<br />
Šiandien „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Viekšnių seniūnijos Kegrių kaime. Smalsu<br />
susipažinti su kaimo gyventojais, nors <strong>ir</strong> žiemą pamatyti gražią Kegrių kaimo gamtą, apie kurią<br />
su nostalgija kalba iš to kaimo kilę mažeikiškiai.<br />
Pamatyti stebuklingąją Kegrių miško pušį, kurios v<strong>ir</strong>šūnėje spyglių kuokštai atrodo kaip<br />
apversta lėkštė. Apie šią pušį yra įva<strong>ir</strong>ių padavimų. Anot vieno, čia stovėjusi bažnyčia, o ši pušis<br />
buvusi didžiojo altoriaus atrama. Bažnyčią švedai sugriovę. XX a. viduryje ant pušies buvusios<br />
trys koplytėlės... Apie tai rašo istoriniai šaltiniai.<br />
— Tad sveiki, nuostabūs Kegrių kaimo gyventojai! — sako Jums mūsų laikraštis <strong>ir</strong> jo draugai.<br />
Kita „Būdo žemaičių” stotelė — Gudų <strong>kaimas</strong>.<br />
89
IŠ ISTORINIŲ ŠALTINIŲ<br />
Kegriai. Kaimas Viekšnių seniūnijoje, 7 km į pietus nuo Viekšnių geležinkelio stoties <strong>ir</strong> 3 km<br />
į pietus nuo Viekšnių miestelio, prie Viekšnių—Tryškių kelio. Šalia yra Kegrių miškas.<br />
Prie V<strong>ir</strong>vytės, apie 700 m į šiaurę nuo senojo Gudų kaimo vandens malūno, yra Kegrių<br />
senkapis — vietinės reikšmės archeologijos paminklas.<br />
1923 metais Kegrių kaime buvo 43 ūkiai <strong>ir</strong> 250 gyventojų. 1996 metais buvo 25 ūkiai <strong>ir</strong> 67<br />
gyventojai. 1998-aisiais — 28 ūkiai <strong>ir</strong> 62 gyventojai. 2000 metais registruoti 25 ūkiai <strong>ir</strong><br />
6 gyventojai.<br />
Iš Kegrių kaimo yra kilę gydytojas Domininkas Bukontas, kunigas Kazimieras Bukontas <strong>ir</strong><br />
vaistininkas Antanas Bukontas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių,<br />
pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones <strong>ir</strong> pats m<strong>ir</strong>ęs nuo epidemijos.<br />
Jo brolis Kazimieras Bukontas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių atgimimo sąjūdyje, turėjo<br />
nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Bukontų trobesiai sudegė<br />
per 1914-uosius. Iš šių vietų kilusi <strong>ir</strong> pokario <strong>Lietuvos</strong> kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja<br />
Amelija Urbienė.<br />
Kegrių kaime 1870 metais gimė dievd<strong>ir</strong>bys Jonas Glodenis. Jis taip pat buvo kalvis, turėjo<br />
savo kalvę. Dienomis d<strong>ir</strong>bdavo kalvėje, o drožinėdavo poilsio metu arba naktimis. D<strong>ir</strong>bo jis<br />
šventuosius, kryžius, koplytėles. Jo darbų daug buvo pristatinėta Kegrių <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškių kapeliuose.<br />
Jo darbo kryžiai dideli, kryžmos apvalios. M<strong>ir</strong>ė 1943 metais.<br />
Kegrių kaime yra žvyro karjeras, kurio plotas 20 ha. Karjerą naudojo buvusi rajono statybos<br />
organizacija. Šiai bankrutavus, nerekultivuotą karjerą nup<strong>ir</strong>ko melioratoriai.<br />
NAMAI DVELKIA ŠILUMA IR JAUKUMU<br />
Viekšnių seniūnijos darbuotojai sakė, jog nuvykus į tokį atokų seniūnijos kampelį, kaip<br />
Kegriai, neaplankyti darbščios Galminų šeimos nevalia. Juolab, kad iš tų žmonių yra ko<br />
pasimokyti, verta paklausyti jų gyvenimo išminties.<br />
Antaninos <strong>ir</strong> Antano Galminų vienkiemis matyti iš tolo. Prie vartų pasitinka pats šeimininkas<br />
<strong>ir</strong> „gyvenimo” sargas, aršus vokiečių aviganis Maksas. Šeimininkas sakė iš tolo pamatęs <strong>ir</strong><br />
laukiąs „Būdo žemaičių”, bet Maksui tai nė motais.<br />
Įvarytas į voljerą, Maksas <strong>ir</strong> toliau sąžiningai atliko savo pareigą — lojo, sukeldamas ant kojų<br />
visus apylinkės šunis.<br />
Žvyro karjerų generolas<br />
Per Užgavėnes Antanui Galminui sukako aštuoniasdešimt aštuoneri, bet sveikatos, žvalumo<br />
vyriškis nestokoja. Kur toji energijos paslaptis, Galminas nė pats nepasakytų. Gal, kad visą<br />
gyvenimą nerūkęs, per šventes ar kitokius susiėjimus daugiau trijų taurelių nepakeldavęs... Kaip<br />
juokauja A. Galminas, mažas neįpratęs, o suaugęs jau proto įgavo. Ir visą gyvenimą d<strong>ir</strong>bęs,<br />
d<strong>ir</strong>bęs. Ir dabar tebed<strong>ir</strong>bąs „ant pusės etato”. Su Maksu saugo netoliese esantį žvyro karjerą. Ir<br />
tvarka esanti.<br />
Po trejų metų švęs deimantines<br />
1960-aisiais, gavę valstybės paskolą, Galminai pasistatė trobesius. Pasak Antaninos, beveik<br />
viską josios Antanas daręs pats. O <strong>ir</strong> dabar gyvenimas laikosi ant tv<strong>ir</strong>tų vyro pečių.<br />
Nugyveno kartu Galminai 57-erius metus. Šeimoje gimė aštuoni vaikai. Dabar tėvus lanko<br />
penki.<br />
Svetainėje ant sienos — dviejų jau suaugusių sūnų portretai perjuosti juodu kaspinu. Viena<br />
dukrytė m<strong>ir</strong>usi dar visai mažutė.<br />
Kiek turi anūkų, Galminai iš karto nė nesuskaičiuoja.<br />
— Gerai, kad daug vaikų buvę, — šiandien ramiai apie netektis kalba moteris.<br />
Galminas — agurkų karalius<br />
Kegriuose Antanas Galminas dar vadinamas agurkų karaliumi. Aštuoniuose aruose žemės<br />
Antanas augina atsparius, skanius, konservuoti <strong>ir</strong> marinuoti tinkamus „Melodijos” veislės<br />
agurkus.<br />
Žino Antanas visus agurkų nikius. Vasarą keliasi anksti, kol saulė dar nekaitina, palaisto, ravi.<br />
Derlių gauna gausų. Agurkus veža <strong>ir</strong> pats pardavinėja Mažeikių senamiesčio turgelyje.<br />
Čia įsiterpia Galminienė: „Per tuos darbus nėra laiko nė susibarti...”<br />
90
Kaime be gyvulio — ne gyvenimas<br />
Tvarte kriuksi trys paršeliai, kudakuoja dvidešimt vištų <strong>ir</strong> viena kalakutė. Ne taip seniai dar <strong>ir</strong><br />
karvę laikė.<br />
— Be gyvulio kaime negyvensi, — juolab, kad vasarą vaikai padeda darbus apd<strong>ir</strong>bti.<br />
Skuodiškė dukra su šeima kas savaitgalį atvažiuoja, žiemą — kas antrą.<br />
Seniesiems beporinant apie darbus <strong>ir</strong> džiaugsmus, vaikus <strong>ir</strong> anūkus, knieti kitą paslaptį išgauti<br />
— bendro gyvenimo <strong>ir</strong> santarvės paslaptį.<br />
Į tai Antanina Galminienė atsako visiškai paprastai: „Dėl nieko neapsimoka pykti”.<br />
GYVENIMO BŪDAS — ATKAKLUMAS IR VILTIS<br />
Vizijos pildosi<br />
Gitana <strong>ir</strong> Marius Butkai savo trobesius Kegriuose, žmonos mamos žemėje, statosi jau šešerius<br />
metus.<br />
Kai pradėjo statybas, daugelis juos laikė keistuoliais. Tėvai atv<strong>ir</strong>ai nepritarė. Jauna šeima<br />
pradėjo nuo nieko. Jokio pradinio kapitalo, jokio palikimo, niekas nepadėjo iš šalies. Bet kaip<br />
sako Marius, svajonę turėti savus namus jis puoselėja jau kokie dvidešimt penkeri metai.<br />
— Kaip tai dvidešimt penkeri, jeigu pačiam tik per trisdešimt? — nesuprantu.<br />
— Dar mokydamasis mokykloje, svajojau turėti gražią šeimą, savus namus, — atv<strong>ir</strong>auja<br />
Marius. Viena jau išsipildė — šeimą turiu, dabar statau namus. Jaunystės vizijos pamažu pildosi.<br />
Nepripažįsta žodžio vargstam<br />
Gyvenamojo namo vainikas jau iškeltas, greta — ūkinis pastatas. Jame visi Mariaus<br />
meistrystės įrankiai. Vyriškis įvaldęs <strong>ir</strong> kalvystės amatą. Viską mums su pasididžiavimu aprodo.<br />
M. Butkus filosofuoja: „Dvidešimt p<strong>ir</strong>majame amžiuje didžiausias turtas bus ramybė, tad mes<br />
būsime labai turtingi žmonės”.<br />
Jauna šeima nepripažįsta žodžio: „vargstam”. Jie sako: „Gyvenam iš to, ką turim”.<br />
Gyventi jauniesiems Butkams tenka iš vienos Gitanos, darbų technologijos mokytojos, algos.<br />
Marius nuolatinio darbo neturi. Kartais „išpuola” viešieji darbai.<br />
Besišnekučiuojant Butkų dukrytės 2,5 metukų Ugnė <strong>ir</strong> aštuonmetė Kotryna — varžydamosis<br />
tarpusavyje įsitveria tėvo rankos <strong>ir</strong> vėl nukrykštauja pušyno link.<br />
Gitana parodo iškastą tvenkinį <strong>ir</strong> sako: „Jeigu neįsivaizduočiau savęs, plaunančios indus <strong>ir</strong><br />
žiūrinčios pro v<strong>ir</strong>tuvės langą į tvenkinį, būtų labai sunku”.<br />
Jauna šeima juokaudama savo būsimus namus vadina „amžiaus statyba”.<br />
VYRUS VIENIJO VIENAS POMĖGIS — MEDŽIOKLĖ<br />
Už Kegrinės miško, netoli V<strong>ir</strong>vytės upės, gyvena Aldona <strong>ir</strong> Jonas Fokai. Atvykusysis į Fokų<br />
sodybą p<strong>ir</strong>miausiai pastebi juodųjų serbentų plantaciją. Pastaroji — dabartinis šeimininkų<br />
pasididžiavimas. Net 180 kelmų.<br />
Fokai džiaugiasi svečiais, nes žiemą ne taip dažnai kas atvyksta. Atokiau gyvenantiems<br />
žmonėms žiemą tenka pagyventi prisiminimais. O jų būta daug <strong>ir</strong> įva<strong>ir</strong>ių, nes Aldona <strong>ir</strong> Jonas<br />
visada mėgo aktyvų gyvenimo būdą.<br />
Prisiminimų kraitelė<br />
Šiandien iki auksinio bendro gyvenimo vidurio Fokams tetrūksta dvejų su pusę metų. Jonas<br />
vedęs Aldoną todėl, kad labai jau graži buvusi. Moteris šypsodama sudraudžia: „Tu, tėvai,<br />
mažiau šnekėk”. Bet kaip čia nešnekėsi, jeigu yra ką prisiminti — juk visą gyvenimą vyriškis<br />
siejo su kultūra. Dvidešimt penkerius metus d<strong>ir</strong>bo šokių vadovu Pavenčių cukraus fabrike, nuo<br />
1958-ųjų — N. Akmenės kultūros namų d<strong>ir</strong>ektoriumi. Kiek garbės <strong>ir</strong> padėkos raštų gauta.<br />
O Aldonai brangiausias prisiminimas, kai Jonas iš Dainų šventės apelsiną lauktuvių parvežęs.<br />
— Buvo tai gal 60-aisiais. Apelsinas tais laikais buvo itin retas dalykas, — švelniai prisimena<br />
moteris.<br />
Serbentai — šeimos pasididžiavimas<br />
Į dailų namelį Pav<strong>ir</strong>vytėje iš Naujosios Akmenės Aldona <strong>ir</strong> Jonas Fokai atsikėlė gyventi<br />
1977-aisiais. Tada tai nebuvo dailus namelis — greičiau lūšna. Daug darbo įdėjo Fokas, kol<br />
namelis tapo toks, koks dabar yra. Ir d<strong>ir</strong>bo ne vienas. Padėjo broliai Mykolas <strong>ir</strong> Augustinas,<br />
91
dabar jau Anapilin išėję. Suremontavęs namą, Jonas suskato užveisti sodą. Prisodino obelų <strong>ir</strong><br />
juodųjų serbentų.<br />
Norint gerų uogų turėti, krūmynus reikia keisti kas penkerius metus, ką šeimininkai <strong>ir</strong> darą.<br />
Tad juodųjų serbentų sulčių netrūksta niekada nei sau, nei giminėms. Turi savą puikų receptą<br />
juodųjų serbentų vynui.<br />
Pomėgis — medžioklė<br />
Pačioje pagarbiausioje vietoje, ant svetainės sienos, kabo tauriojo elnio ragai.<br />
— Ar jie nebyloja šeimininką esant medžiotoju? — te<strong>ir</strong>aujuosi.<br />
— O, tik pakalbinkit apie medžioklę, — įsiterpia žmona, — iki vakaro neišvažiuosit.<br />
— Ką čia iki vakaro, ką čia iki vakaro, — sužiba Jono akys, — buvęs vienas kitas<br />
nuotykėlis... teko ant šerno joti, kartą elnias ragais šautuvą nunešęs...<br />
Dabar nebeeinąs į medžioklę, nes žmona bijo namie viena likti. Ir geraš<strong>ir</strong>diškai prisipažįsta —<br />
„koks jau iš manęs medžiotojas?”<br />
Ramiai, be pykčio, be pavydo gyveno <strong>ir</strong> gyvena Aldona <strong>ir</strong> Jonas Fokai. Užaugino, ant kojų<br />
pastatė du vaikus, susilaukė anūkų.<br />
<strong>Du</strong>kra Aurelija gyvena Vilniuje, sūnus Gintaras, laimėjęs žalią kortą — Amerikoje.<br />
Gyvenimas svetur<br />
Nelabai norėjo tėvai, kad sūnus išvyktų gyventi svetur, nelabai norėjo <strong>ir</strong> pats Gintaras vykti į<br />
Ameriką.<br />
— Bet ką padarysi, darbų nei Viekšniuose, nei Akmenėje nėra, — be didelio pykčio svarsto<br />
Jonas Fokas. Ir tuoj pateikia lietuviško gyvenimo būdo, charakterio privalumus (kas ką nori, tas<br />
tą mato — L. R.).<br />
— Sakoma, kad lietuviai tinginiai esą. Mūsų anūkai, nei dideli darbštuoliai, nei tinginiai, —<br />
mintija Fokas, — o iš Amerikos mokyklų, kuriose jie mokosi, sūnus siunčia vieną garbės raštą<br />
po kito, tad įsivaizduokit, kokie „darbštūs” yra amerikoniukai...<br />
Jonas tiki ateitimi<br />
Netrukus veda Jonas Fokas parodyti poilsiavietę prie V<strong>ir</strong>vytės. Praėjusią savaitę čia buvusi<br />
Socialinės apsaugos <strong>ir</strong> darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė.<br />
— Ministrė pramačiusi perspektyvą, jog ateityje čia galėtų įrengti reabilitacinę sanatoriją<br />
neįgaliems žmonėms, — džiaugiasi poilsiavietės atsigavimu <strong>ir</strong> tiki gyvenimo perspektyva Jonas<br />
Fokas.<br />
Mozgeris Alg<strong>ir</strong>das. Atsiminimai / Bronislovo Kerio <strong>ir</strong> Algio Mozgerio pokalbis apie Algio<br />
Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius <strong>ir</strong> dampius.<br />
— 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
— Tievs turiejo tų dampį?<br />
— Tievs, tievs.<br />
— Ta bovo Juons Mozgeris?<br />
— Je je.<br />
— Ne Mozg<strong>ir</strong>is?<br />
— Ne, Mozgeris bovo.<br />
— A kor ons gyveno?<br />
— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje <strong>ir</strong> mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou <strong>ir</strong> <strong>ir</strong><br />
nusipėrka galingėsnį jau.<br />
— A tas mamos bruolis kor bova?<br />
— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr.<br />
— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms.<br />
— A dėdelė bova?<br />
— Dėdelė.<br />
— Iš tų didžiųjų.<br />
— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, <strong>ir</strong> iš<br />
anų bova pati didžiuoji jau <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>. No <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>.<br />
— A, kiek, kiek ans vaikų turiej?<br />
92
— Trys yr...<br />
— Pasisakyk vardą <strong>ir</strong>gi.<br />
— Algis <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> bruolis Juonis — Juons bova <strong>ir</strong> Jovita sesou yr.<br />
— O kada gėmes bova?<br />
— Ketvėrtaas. Tūstonti dėvyni šimtaa ketvėrtaas. Ons septyndešimts dvijų metų bovo ka<br />
mėrė. Nu taap panašee taas laikaas, žinau, kad rugpjūčio bova ar ar šešta, rugsiejo šešta bovo kad<br />
ons mėrė. Mama dar, mama gyveno kol’ daa pinkioleka metų išgyveno puo puo anuo mėrtėis.<br />
— A mamos kaip bovo pavardie ka jauna bovo?<br />
— Žalytė. Viel tėn iš — tryškietė jin bovo.<br />
— Vo, vo tievs bovo čia jau kegriškis?<br />
— Kegriškis ons...<br />
— Vuo kaap o tas tievs tų dampį gavo, ne pasidėrbo?<br />
— Ne, pėrko. Dampį nepad<strong>ir</strong>bsi, jug ons yr...<br />
— O ten Suovaičiūs pasidėrbo...<br />
— Ai, tėn pasidėrbo tus... Nu dėrbuos dėrbuos, anėj dėrbo tuokius muturinius <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> va. Garo<br />
katėlo i nepad<strong>ir</strong>bsi — koor tau, tėn vėsor, tėn...<br />
— Nu sakė, kad kniedėjo...<br />
— Ne, nežėnau. Čia yr iš Klapiedos krašto, iš kažikor, gal iš Vokietėjos bovo atvežėj.<br />
— A kaip anų atvežė?<br />
— Nu aš nežėnau taas laikaas kaap anėj... Kaap a su arklees, ar bovo laivu atkelts. I paskou su<br />
arklees jug... Keturi arklee vėsą laiką traukdavo...<br />
— Kažkor vežė dampį <strong>ir</strong>gi, tėn turbūt toliau, i nuvėrtis bovo, ont kelio, į griuovį.<br />
— Nu tada kuol atstatyt jau yr jau yr, sunkiai bovo. Nu a kad į pakalnes, jau tėn bovo šliožės<br />
tuokios pataisuomos ka jau ne... vuo arklee nenulaikys jau tuokio, tuokį mudilą.<br />
— Didelis bova?<br />
— Didelis jau <strong>ir</strong>... Žinuojau tų galingomą anuo, kaap anėj skaities, bet aš... seni laikaa yr yr...<br />
— Kada nusipėrko, kėik anam metų bovo panašee?<br />
— Ons nusipėrko kuol kuol... Kolamuoj dėrbuos — daa nebova ženuots.<br />
— O, ta vės gyvenimą ons i pradėrbo.<br />
— Vėsą, ka kuol jau <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> ons išdėrbo, <strong>ir</strong> jau kap mumis draske, į tuo Rosėje kap nuorieje<br />
išvežte, kap ana atieme jau viskų. Paskou išejuom į Tučius <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> tėn į Tučių tėn kažkuoks ar<br />
„Tarybinis artuos” kulkuozas bov. Tėn anų bov prijiemėj, <strong>ir</strong>gi dėrbo tėn jau so kėtu dampiu, jau<br />
bet neb su savo, bet su kėtu, tėn mataa kėts, kėta jau zona čia bov, <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> jau dėrbo so kėtu, į<br />
paskou pareje, kap jau iš tėn mumis... Toukart atgružėno tuo truobą, leido pareit. Parejuom mas<br />
<strong>ir</strong> jau toukart <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> toukart jau moms <strong>ir</strong>, jau <strong>ir</strong> ons išejee pri... Dar nežėnau, mus nebdėrbo jau su...<br />
Pri gataro išdėrbo vėsą laiką gataristu. Turieje ons savo i zeimarį turiejo pasėdėrbės.<br />
— Vuo tų dampį paskui kam, kur?<br />
— Paskou kulkuozas <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Bov ėlga laiką bova pas Krutinį kėimi pastatyts <strong>ir</strong>. Paskou bovaa...<br />
A tų, nežėnau, geraa nebeatsėmen, bov tėn pri kontoros senuosios, tėn kor bovo Kegrių mėško,<br />
tėn kažkuoks muziejou pastatyts. I paskou į metalą supjaustė <strong>ir</strong> išvežė... Standartinis<br />
standartinis... Krutinis <strong>ir</strong>gi turiejo, ons savo <strong>ir</strong>gi turiej Krutinis. Krutėnio mažėsnis bova.<br />
— O kaap Krutėnio vards bov?<br />
— Juons.<br />
— Vuo kas daa turiej, a Glodėnis neturiejo, tuokio neatsėmenat?<br />
— Bukonts turiejo. Dabaa yr gyvenvietiej pasistatęs, bov išvežts ons į Rosėje <strong>ir</strong>gi.<br />
— Bukonts, vuo kaap vards anuo bov?<br />
— Nu nebgaliu nebgaliu... Tas vėins sūnus dar gyven čia su tuokia Žibikų Vilkaite yr žanuots.<br />
Ta Vėlkatė čia pėinininkė, ta Bukontienė. Ons bova eiguliu, dėrbo.<br />
— No taap a gers mašinists ons bova?<br />
— Kas?<br />
— Tievs.<br />
— Gers, bet tiktaa ons pats <strong>ir</strong> nekoldavo pas, nu pas tus jau mėnkūsius neidavo kol’t. Sunkee<br />
galiedavo... Ons eje pas kor jau didesni tėj ūkininkaa yr... Kad reikies parsivežt anam, sustatyt<br />
93
tėn, žėnaa... Jug reik pastatyt vėskų tėn. To kolamuoje partraukt. Neidavo pas tus, daugiau pas<br />
tus didžiūsius ūkininkus.<br />
— Nu a šnabės pagerdavo?<br />
— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi<br />
chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y<br />
pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį.<br />
— Vuo tas zelnius kas būdavo?<br />
— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų<br />
pavardžių nežėnau.<br />
— Bet zelniu vadėno?<br />
— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu...<br />
— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i<br />
vėsor, lygs <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo —<br />
niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts<br />
pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės<br />
kolamos yr.<br />
— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar.<br />
— Turieje.<br />
— Ka, mataa, vėinu metu, sakau...<br />
— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai<br />
Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės.<br />
— Ar anam patėko būt tou mašinieriu?<br />
— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės...<br />
— A miegdavo pašvėlpt?<br />
— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta <strong>ir</strong>... Jug atsikels zelnius<br />
pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>. Ka<br />
jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel.<br />
No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam<br />
ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Bovo ėlgus metus ons Sv<strong>ir</strong>končiūs tėn<br />
<strong>ir</strong> <strong>ir</strong> bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta.<br />
Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves,<br />
sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa<br />
kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> čia<br />
bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats<br />
meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys<br />
vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė.<br />
— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks?<br />
— Nee, <strong>ir</strong> kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt.<br />
Mozgeris Alg<strong>ir</strong>das. Atsiminimai / Bronislovo Kerio <strong>ir</strong> Alg<strong>ir</strong>do Mozgerio pokalbis apie<br />
Alg<strong>ir</strong>do Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius <strong>ir</strong><br />
dampius. — 2004. — Geg. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
— Pats jau ka gimei Kegriuos?<br />
— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis.<br />
— A kaip pase vards, ar Algis?<br />
— Alg<strong>ir</strong>das.<br />
— O kada gėmis kelintais?<br />
— Ketursdešimt ontraas.<br />
— Kiek mokyklos baigęs?<br />
— Vidurėnę.<br />
— Vėsą vidurėnę baigęs?<br />
— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Ka<strong>ir</strong>iškiūs bova, <strong>ir</strong> čia mas daug važiniejamuos. Tap<br />
jau vidurėnė skaituos.<br />
94
— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė,<br />
šalta...<br />
— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i<br />
kačegaryk...<br />
— O kaap tų undenį pritraukė?<br />
— Ons savaime, savaime. Dvė bova <strong>ir</strong> mat, <strong>ir</strong> kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime<br />
prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... vuo jau<br />
karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik<br />
nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka <strong>ir</strong> bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus<br />
i manometrs bovo <strong>ir</strong>. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas <strong>ir</strong> jau karštis jau i<br />
toukart atitraukee i praded soktėis...<br />
— Aa, tai pažiūri į tą manometrą...<br />
— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų<br />
vėsą...<br />
— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt?<br />
— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee<br />
ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu<br />
kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų<br />
ronkėną <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau<br />
atlopaa...<br />
— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos?<br />
— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj<br />
išsiplies, jau matyt.<br />
— Aa, tėn kor sokaas vėršou?<br />
— Noje, tėn jau <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>...<br />
— Bet galiedavo i labaa greit pasokt?<br />
— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi.<br />
— No jug tas tekinis didelis bovo.<br />
— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons <strong>ir</strong> drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo.<br />
— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt?<br />
— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Malkos jau bovo, <strong>ir</strong> įkėšo ons.<br />
— A tuos malkos kuokios specialios?<br />
— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje<br />
tėn.<br />
— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo...<br />
— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>.<br />
— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje?<br />
— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė <strong>ir</strong> tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo.<br />
Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis.<br />
— Tame kitame šuone?<br />
— Kėtame kėtame.<br />
— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...?<br />
— Nu jau užsidies užsidies jau.<br />
— Bet dar ant nesisukančio?<br />
— Nesisukončio <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą<br />
laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau<br />
reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, <strong>ir</strong> užkėš, i nūlek tas dėržas.<br />
— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai?<br />
— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš<br />
galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap<br />
parsistatyt, kartaas kėisi.<br />
— Tada susuk anū?<br />
— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo.<br />
95
— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta<br />
jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet?<br />
— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo <strong>ir</strong> unt kūleklės tuoks.<br />
— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo.<br />
— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi.<br />
— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet<br />
kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo.<br />
— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū<br />
sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Ir jagu kartaas būdavo...<br />
Pas mumis bovo daugiausee iš ka<strong>ir</strong>ies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies.<br />
Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi<br />
— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau<br />
sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių<br />
didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių<br />
apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis<br />
sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos<br />
posės.<br />
— O ka nuor sustuot?<br />
— Viel tų reguliatuorį <strong>ir</strong> viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i<br />
savaime sustuoj.<br />
— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas<br />
galiedavo pašvėlpt.<br />
— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap<br />
pat paspausi garą, garą padous į tų <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous...<br />
— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo?<br />
— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų<br />
jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit<br />
dėrbt.<br />
— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt?<br />
— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo<br />
tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> nupypčiuodavo.<br />
— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus?<br />
— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks<br />
bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> savaime.<br />
Savaime trauk <strong>ir</strong> išleid.<br />
— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo?<br />
— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>... Žėimą <strong>ir</strong> išleis vėsor <strong>ir</strong> undenį, ka nepalėktų<br />
niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi.<br />
— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist?<br />
— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr<br />
daug <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> išleisdavo tėn jau.<br />
— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos vietos bovo?<br />
— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt.<br />
— Ta jau galiejo pasidaryt greitį...<br />
— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų.<br />
— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui...<br />
— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje<br />
ugnis, aplik tus vamzdžius...<br />
— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai...<br />
— Jee, šuoni bovo <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>...<br />
— I pats prisiorbdavo.<br />
— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko.<br />
— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo?<br />
96
— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus <strong>ir</strong> užsokt galies,<br />
vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens<br />
lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees<br />
važioujint. Atleis kaminą, nuvers <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons...<br />
— Nu <strong>ir</strong> tėn tuoks platėsnis bovo?<br />
— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą<br />
prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i va<strong>ir</strong>ous tus arklius.<br />
— Bet reikiejo mokiet.<br />
— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pava<strong>ir</strong>out. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo.<br />
Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apv<strong>ir</strong>si. Ne<br />
kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap<br />
<strong>ir</strong> <strong>ir</strong> aukščiausee.<br />
— Tuo kūleklė... <strong>ir</strong>gi važiuodavo ant vėršaus?<br />
— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> tuokios dureles<br />
atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek<br />
nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep,<br />
svuoris...<br />
— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, <strong>ir</strong>gi pasėdėrbės <strong>ir</strong> ons...<br />
— Tas Tukys kokiam čia kaime?<br />
— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo.<br />
— Nu tų motorinių da gal žinuot kor?<br />
— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo<br />
motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a<br />
tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau,<br />
atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo,<br />
kad su medees.<br />
— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis.<br />
— Je, yr mažylėlis.<br />
— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov.<br />
— Vėskas yr, je <strong>ir</strong> <strong>ir</strong>.<br />
— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee.<br />
— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr.<br />
— Tėn visai mažylėlis.<br />
— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik.<br />
Kriaučiūnas Stanislovas. Mašinieriai. — 2004. — Liep. 18. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono:<br />
— Kas dampius turieje?<br />
— Nu, tai čia bov... Erlickis turieje, Tučiūs gyveno. Vuo šėtaa Krutinis unt kalno šėtaa.<br />
— Erlickiaus vards kaip bovo?<br />
— Juons.<br />
— Vuo Krutinio?<br />
— Juons, ruoduos kad... Tai, kad ons vėsą laiką i koldavo talkuose. Gyvuliūs tai turiej<br />
Grybauskis. Argi tai žinau, kad garinis, va kuoks ons, bet mon atruodo, kad argi ne, ne savieigis<br />
bovo. Nu, paskou kas čia turiej... Tų mažųjų tokių, su motoreliu varuomų daugiau bovo. Žinau,<br />
kad bovo Mozgeris, ka turiej, va kuokį, tai ne. Mozgeris bovo. Nu mataa, <strong>ir</strong> Erlickis bovo<br />
išvežts, vėskų konfiskavo. Vuo tėn ta jau par tus ūkininkus ta jau bovo, čia vėsą Zaventę, Kegrius<br />
vėsor Krutinis. Paskou jau sūnus priaugo, jau sūnus pradiejo. Ons turiejo visuokių tų tuokių<br />
mažėsnių motorėlių <strong>ir</strong> <strong>ir</strong> lėnteles stuogams pjaustydavo.<br />
97
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas<br />
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:<br />
„Sv<strong>ir</strong>kančių” kolūkis<br />
1949 metais Mažeikių apskrities Sv<strong>ir</strong>kančių apylinkėje buvo įsteigtas kolūkis „Žalg<strong>ir</strong>is”.<br />
Centras Kegrių <strong>kaimas</strong>.<br />
1950 metais buvo įsteigtas Akmenės rajonas <strong>ir</strong> kolūkis prisk<strong>ir</strong>tas Akmenės rajonui.<br />
1963—1964 metais likvidavus Akmenės rajoną, kolūkis „Žalg<strong>ir</strong>is” Mažeikių rajono<br />
Sv<strong>ir</strong>kančių apylinkėje.<br />
1963 metais pakeistas kolūkio „Žalg<strong>ir</strong>is” pavadinimas. Kolūkis pavadintas „Sv<strong>ir</strong>kančiai”.<br />
Nuo 1964 metų kolūkis Viekšnių apylinkės Kegrių kaime.<br />
Kolūkio 1949—1955 metų dokumentai neišsaugoti.<br />
„Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Kegriuose...” / Puslapį parengė Vida<br />
Keršienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Spal. 5. — Nr. 38<br />
(152). — [Būdas žemaičių. — 2005. — Spal. 5. — Nr. 112 (1008)]: „Autorės nuotraukos:<br />
[1.] Kryžių už Jono Volskio dūšią pastatė jo brolis Benediktas. [2.] P. Juzumienė prisimena visus<br />
tarpukario kegriškius. [3.] J. Glodenio darbo Rūpintojėlis. [4.] J. Liauksminas su sūnumi Petru.<br />
[5.] V. S<strong>ir</strong>ijos G<strong>ir</strong>os knygoje minima O. Liauksminaitė. [6.] Liauksminų trobai, jos šeimininko<br />
paskaičiavimu, gali būti apie 200 metų. [7.] Iš tremties parsivežtų daiktų kelionės važtaraštis.<br />
[8.] Tokio popierėlio 1945 m. pakako turtui atimti”. — Visas tekstas:<br />
Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Kegriuose. Kaip byloja informaciniai leidiniai,<br />
kaime, esančiame Viekšnių seniūnijoje, už 7 kilometrų į pietus nuo Viekšnių geležinkelio stoties<br />
<strong>ir</strong> už 3 kilometrų į pietus nuo Viekšnių miestelio, prie Viekšnių—Tryškių kelio. Reikėtų pridurti<br />
— <strong>ir</strong> prie V<strong>ir</strong>vytės upės, ant ka<strong>ir</strong>iojo jos kranto. Kegriuose jau lankėmės paskutinėmis 2004-ųjų<br />
vasario dienomis, kai dar tebespaudė šaltukas <strong>ir</strong> laukus tebedengė sniego apklotas. Lankantis<br />
šįkart, <strong>kaimas</strong> mus pasitiko visomis rudens paletės spalvomis: darželiuose dar tebežydėjo<br />
p<strong>ir</strong>mųjų šalnų nepakąstos gėlės, o miškai m<strong>ir</strong>guliavo žaliais, geltonais <strong>ir</strong> raudonais medžių lapais.<br />
Pagal oficialią statistiką, 1923 metais Kegrių kaime buvo 43 ūkiai <strong>ir</strong> 250 gyventojų. Prieškariu,<br />
kaip teigia senieji kegriškiai, gyventojų, įskaitant visus vaikus, turėjo būti gerokai daugiau —<br />
apie 600—700. Tačiau pokario trėmimai bei <strong>vėliau</strong> praūžusi melioracijos banga ištuštino <strong>ir</strong><br />
nušlavė nuo žemės pav<strong>ir</strong>šiaus nemažai sodybų. 1996 metais kaime bebuvo 25 ūkiai <strong>ir</strong> 67<br />
gyventojai, o 2000-aisiais — tiek pat ūkių, bet... tik 6 gyventojai. [B. Kerio pastaba: tikriausiai<br />
60 gyventojų]. Kaip pasakojo mūsų aplankyti kegriškiai, gyvenimo audros įva<strong>ir</strong>iai sudėliojo<br />
kaimo žmonių likimus. Tačiau ištrinti jų meilę savo gimtajai žemei nepajėgė niekas.<br />
TĖVIŠKĖJE NET PAUKŠČIŲ ČIULBESYS GRAŽESNIS<br />
Devintą dešimtį jau pradėjusi Pranciška Juzumienė Kegriuose nugyveno visą savo gyvenimą<br />
— čia gimė <strong>ir</strong> užaugo, čia sukūrė šeimą, užaugino vaikus, čia <strong>ir</strong> garbaus amžiaus sulaukė.<br />
Moteris gerai prisimena visus šio kaimo gyventojus, kurių, anot jos, tarpukario metais Kegriuose<br />
būta gana daug.<br />
„Nuo miško p<strong>ir</strong>mas gyveno tėvelio brolis Stanislovas Baltutis. Labai graži jo sodyba buvo:<br />
visur tvarkinga, sode — daug braškių, į paupį vedė dailūs takai. Į dėdės sodybą net iš Izraelio<br />
žydai atvykdavo ilsėtis”, — pradeda dalytis prisiminimais P. Juzumienė, pakvietusi į trobą.<br />
S. Baltučio likimas, anot moters, susiklostė tragiškai. Rusų kareiviams su stribais atvykus jo<br />
išvežti, žmogus pasislėpė šiaudų „žage”. Bet atvykėlių paklaustas nieko dar nesuprantantis<br />
vaikutis parodė, kur yra tėtis. Ištraukę iš šiaudų, kareiviai vyriškį labai sumušė <strong>ir</strong> įmetė į<br />
sunkvežimį tokį, koks stovėjo — nieko net neleido pasiimti. Kartu išvežė <strong>ir</strong> žmoną su sūneliu.<br />
Dėl sumušimo be sveikatos likęs šeimos galva nebepakėlė tremties sunkumų <strong>ir</strong> Amžinojo poilsio<br />
atgulė Irkutsko srityje. Žmona su sūneliu sugrįžo iš tremties, tačiau į savo namus jų niekas<br />
nebeįleido. Tik jau <strong>vėliau</strong> jiems buvo leista nusip<strong>ir</strong>kti vieną kambarėlį.<br />
„Ten, kur dabar yra „V<strong>ir</strong>vytės” poilsiavietė, buvo Bukonto žemė... Ne per toliausiai nuo<br />
S. Baltučio gyveno kalvis Petras Rusys. Turėjo savo kalvę, viską, ko tik pr<strong>ir</strong>eikdavo ūkyje,<br />
mokėjo pad<strong>ir</strong>bti, — lenkdama p<strong>ir</strong>štus porina senolė. — Netoli nuo Rusio gyveno Kateiva, m<strong>ir</strong>ė<br />
98
gal kokių šimto metų sulaukęs. Toliau iš eilės — Benediktas Kugrys, Juozas Liauksminas,<br />
Kazimieras Galminas, Jonas Liauksminas, Vaičius, Jonas Glodenis”.<br />
Pastarasis kegriškis, anot P. Juzumienės, buvo „dievad<strong>ir</strong>bys” — iš medžio droždavo<br />
Rūpintojėlius. Vienas jų, kokių šimto metų senumo, jau apie pusę amžiaus stovi <strong>ir</strong> senolės<br />
kambaryje. Anksčiau šis Rūpintojėlis į Kegrius žvelgė iš koplytstulpio, stovėjusio pakelėje ties<br />
Glodenio <strong>ir</strong> jos tėvo Pranciškaus Baltučio žemių „rubežiumi”. Kai tarybiniais metais tą<br />
koplytstulpį nuvertė, Pranciškos mama Rūpintojėlį parsinešė į trobą.<br />
Pašnekovė staiga prisimena miškelyje netoli buvusios Petro Rusio sodybvietės stovintį kryžių.<br />
Jį, kaip byloja sunkiai įskaitomas užrašas, už Jono Volskio dūšią pastatė brolis Benediktas.<br />
Moters teigimu, ji g<strong>ir</strong>dėjusi šnekų, neva broliai Volskiai įsivėlę į kažkokį meilės trikampį <strong>ir</strong><br />
vienas jų nužudęs varžovą, o paskui nusižudęs <strong>ir</strong> pats. Bet ar tai tiesa, sako nežinanti.<br />
„Netoli Glodenio gyveno mokytojas Dainius. Labai geras mokytojas buvo. Viekšnių<br />
gimnazijoje dėstė matematiką. Viekšniuose mokytojavo <strong>ir</strong> jo žmona, — toliau vardija guvi<br />
pašnekovė. — Artimiausias Dainiaus kaimynas buvo mano tėvelis Pranciškus Baltutis. Jo sesuo<br />
<strong>ir</strong>gi buvo Pranė. Toliau gyveno Juodeikis. Irgi Pranas. Ir jo sūnus buvo Pranas”.<br />
P. Juzumienės pastebėjimu, tarpukario Kegriuose vienoje kaimo pusėje kone kas antras<br />
gyventojas turėjo Jono vardą, o kitoje — Prano (Pranciškaus). „Švažas, Pundziai — Antanas,<br />
Povilas, Pranas <strong>ir</strong> Benediktas, Klaudijus Gaudiešius, Izidorius Balvočius, Antanas Baltutis...”, —<br />
pamąstydama vis vardija senolė, prie kai kurių pavardžių šį tą pridurdama. Pavyzdžiui, Antanas<br />
Baltutis, anot pašnekovės, buvęs „bačkad<strong>ir</strong>bys” — meistravęs statines alui, kubilus mėsai ar<br />
kopūstams. O jos senolis mokėjęs pad<strong>ir</strong>bti komodas, pats pasigaminęs kuliamąją, skiedrų<br />
drožiamąją. Pats „pasibūdavojęs” <strong>ir</strong> visus „budinkus”. Pas Pundzių Antaną prieš karą buvusi<br />
pradžios mokykla.<br />
Kaimo dalis, kurioje buvo mažiau sodybų, P. Juzumienės pasakojimu, anksčiau vadinta<br />
Mažaisiais Kegreliais. Dar kitaip — Bulgarija. Pastarasis pavadinimas, ant moters, naudotas<br />
siekiant pabrėžti, kad kiek atokiau nuo pagrindinio kaimo į krūvelę susispietusios kelios sodybos<br />
yra tarsi užsienio valstybė. Mažuosiuose Kegreliuose arba Bulgarijoje gyveno Grigas, Žalys,<br />
Frejeris, Balvočius, Gerika.<br />
„Linksma buvo tais laikais kaime”, — atrodo, net pagyvėja į prisiminimus nugrimzdusi<br />
moteris. Jos tėvukas turėjo 18 ha žemės, tad darbo ūkyje netrūkę. Apskritai užimtumas kaime<br />
buvęs labai didelis, bet žmonės — linksmi. Visur su daina, su juokais. Daug buvę jaunimo.<br />
„Dabar <strong>kaimas</strong> nebe tas. Ir žmonių gyvena nebe daug”, — ne be liūdesio sako P. Juzumienė.<br />
Ir ji pati į Kegrius parvyksta tik pavasarį, o žiemas leidžia pas dukrą Utenoje: „Parlekiu vasarai<br />
kaip paukštė. Čia (Viekšniuose) visi mano giminės palaidoti... Čia <strong>ir</strong> žemė kitokia, <strong>ir</strong> paukšteliai<br />
gražiau čiulba”.<br />
SUGRĮŽO Į PROTĖVIŲ SODYBĄ<br />
Sodybai, kurioje dabar gyvena Jonas Liauksminas su šeima, paties vyriškio paskaičiavimu,<br />
gali būti apie du šimtus metų. Mat čia gyveno ne tik jo seneliai, bet <strong>ir</strong> proseneliai.<br />
Senelis per P<strong>ir</strong>mąjį pasaulinį karą tarnavo 103-iajame (ar 113-ajame?) Permės pulke prie<br />
mongolų-buriatų sienos. Turėjo II laipsnio kryžių. Senelio sesuo Ona Liauksminaitė tarpukario<br />
laikotarpiu d<strong>ir</strong>bo Kauno „Saulės” gimnazijos d<strong>ir</strong>ektore, <strong>vėliau</strong> įstojo į vienuolyną. Ji lankydavosi<br />
pas prelatą Olšauską, apie kurį parašyta knyga, o pagal ją sukurtas <strong>ir</strong> filmas „Devyni nuopuolio<br />
ratai” (knygoje minima O. Liauksminaitės pavardė). Senelio sesuo m<strong>ir</strong>ė 1962 metais Papilėje.<br />
Po karo visas senelio ūkis buvo nacionalizuotas. Žmogus su dukra (Jono motina) <strong>ir</strong> sūnumi<br />
prisiglaudė pas Galminą. Bet neilgam — 1951-ųjų spalį visi buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.<br />
„Volnoposelency” — tokį statusą, kaip byloja dokumentai, Liauksminai turėjo tremtyje.<br />
Iljinkos kaime, kur jie gyveno, buvo <strong>ir</strong> daugiau lietuvių, tarp jų — <strong>ir</strong> kegriškiai Bukontai<br />
(pastaruosius <strong>vėliau</strong> iškėlė kitur). Jono motina Iljinkoje susipažino su kuršėniškiu Jonu Buconiu.<br />
Vienas kitą pamilo, bet susituokti nespėjo — vaikino šeimą grąžino į Lietuvą. Kai <strong>vėliau</strong> iš<br />
tremties grįžo <strong>ir</strong> Liauksminai, motina su tėvu (Jonas gimė Sib<strong>ir</strong>e) nebesusiėjo — greičiausiai<br />
pasimetė sudėtinguose gyvenimo vingiuose.<br />
99
Grįžti į Lietuvą Liauksminams buvo leista 1958-ųjų rudenį. Jonui tuomet buvo vos dveji<br />
metukai, tad iš tremties atmintyje išliko vos kelios nuotrupos: didelis šuo <strong>ir</strong> epizodas, kai<br />
bežiūrint į v<strong>ir</strong>vę vejantį senelį, nuo lubų į akis prib<strong>ir</strong>o spalių.<br />
Senelis, galima spręsti, buvo labai tvarkingas žmogus — iki šių dienų išliko daugybė įva<strong>ir</strong>ių<br />
to meto dokumentų, kuriuos Jonas dabar saugo kaip didžiausias šeimos relikvijas. Bene<br />
svarbiausia iš jų — traukinio bilietas iš Krasnojarsko krašto į Lietuvą. Prie jo — <strong>ir</strong> sąrašas<br />
daiktų, kuriuos grįždami iš tremties Liauksminai pasiėmė su savimi: „5 pūkinės pagalvės, 2<br />
vyriški kostiumai, 4 poros kerzinių batų, 5 komplektai vyriškų apatinių drabužių, 5 poros<br />
veltinių, 4 cinkuoti kib<strong>ir</strong>ai, 4 k<strong>ir</strong>viai...”<br />
1951 lapkritį išduota pažyma byloja, jog Liauksminas Ivanas Josifovičius (Jonas, Juozo, —<br />
aut. pastaba) tikrai gyvena Iljinkos kaime. 1957-ųjų gegužę motinai išduotoje analogiškoje<br />
pažymoje jos tėvo (Jono senelio) vardas jau įrašytas nesurusintas (beje, <strong>ir</strong> paties Jono vardas<br />
dokumentuose tebėra Ivanas. Vyriškis sako vis dar nenusprendžiąs, ar jį ištaisyti į tikrąjį,<br />
lietuvišką, ar viską taip <strong>ir</strong> palikti).<br />
Tarp tremties dokumentų — <strong>ir</strong> leidimai išvykti iš kaimo į rajono centrą, įva<strong>ir</strong>ūs kvitai,<br />
pažymos apie sveikatos patikrinimą, vietos valdžios atsakymas į prašymą sumažinti mokesčius,<br />
pranešimas apie privalomus sumokėti mokesčius. Pastarajame nurodyta, jog už 1957 metus<br />
Jonas Liauksminas turi sumokėti 510 rublių <strong>ir</strong> 45 kg mėsos, 110 ltr pieno, 30 kiaušinių, 204 kg<br />
bulvių...<br />
Grįžusiems iš tremties gimtojoje sodyboje vietos nebebuvo, tad visi apsigyveno Papilėje, Jono<br />
(tuomet — dar Jonuko) šnektoje lietuvių kalba kurį laiką vis dar persipindavo su rusų. Ne vienas<br />
miestelio gyventojas pažiūrėdavo šna<strong>ir</strong>om, kai praskrendant lėktuvui vaikiščias imdavo šaukti:<br />
„Samoliot, pokati!”<br />
Jono motina įsidarbino Akmenės kelių valdyboje. Darbams iš Kegrių karjero sunkvežimiai<br />
veždavo žvyrą, tad ji kartais įsiprašydavo į keleives — š<strong>ir</strong>dis traukė nors trumpam aplankyti<br />
gimtinę. Kartais su mama, o kartais <strong>ir</strong> be jos, besivėžindamas sunkvežimiuose, į protėvių kraštą<br />
atvažiuodavo <strong>ir</strong> Jonas. Iki šiolei prisimena skausmingas gaideles motinos balse, kai ji rodydavo<br />
savo sodybą. O senelį, po tremties p<strong>ir</strong>mą kartą atvykusį aplankyti sodybos, ištiko š<strong>ir</strong>dies<br />
priepuolis.<br />
Liauksminiške vadinta jų sodyba kolūkių laikais buvo tarsi savotiškas „karantinas” —<br />
naujokus p<strong>ir</strong>miausia apgyvendindavo joje. Jei kolūkyje prigydavo, tuomet suteikdavo atsk<strong>ir</strong>ą<br />
būstą. Iš viso sodyboje gyveno bene šešios šeimos. Net tuomet, kai Jonas į Kegrius atvyko jau<br />
atgavęs nuosavybės teisę, gyvenamajame name dar tebegyveno nuomininkai. Kaip pilnateisis<br />
šeimininkas protėvių sodyboje jis su šeima įsikūrė tik 1997-aisiais.<br />
Vyriškis neslepia, kad iš pradžių buvo sunku. Bet nuolat prisimindavęs senelio posakį: „Kas<br />
p<strong>ir</strong>miau suvalgo mėsą, tam pabaigai lieka kaulas. O kas iš pradžių graužia kaulą, tam galiausiai<br />
lieka mėsa”. Sodybos Jonas sako nė už ką neparduotų — juk čia visi takeliai brangių jam žmonių<br />
išvaikščioti.<br />
IŠ GIMTOJO KAIMO IŠGINĖ MELIORACIJA<br />
Iš Kegrių kilęs <strong>ir</strong> Užventėje dabar gyvenantis Jonas Bukontas. Ant jo tėvų <strong>ir</strong> senelių žemės<br />
šiuo metu įsikūrusi „V<strong>ir</strong>vytės” poilsiavietė.<br />
Jono senelio brolis kadaise buvo garsus gydytojas. D<strong>ir</strong>bo Zarasuose. Jo žmona m<strong>ir</strong>ė<br />
gimdydama. O jis slaugydamas ligonius apsikrėtė vidurių šiltine <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ė taip pat jaunas. Prieš<br />
karą Zarasuose jam buvo pastatytas paminklas, bet sovietmečiu jį nuvertė <strong>ir</strong> toje vietoje pastatė<br />
paminklą Marytei Melnikaitei.<br />
Kitas senelio brolis — vaistininkas. Jis baigė mokslus Peterburge, <strong>vėliau</strong> dar mokėsi kažkur<br />
Europoje. O trečias brolis buvo kunigas, kunigavo Židikuose. Mokslų žemės ūkio mokykloje<br />
buvo „ragavęs” <strong>ir</strong> J. Bukonto senelis.<br />
Tėvas turėjo iš viso 27 hektarus žemės. Tiesa, visas ūkis buvo registruotas senelės (tėvo<br />
motinos) vardu. Kai prasidėjo trėmimai, sunkvežimiai su kareiviais Bukontus kurį laiką vis<br />
aplenkdavo. Pasak Jono, tėvai „prie valdžios” turėjo kažkokį draugą, kuris laiku pradangindavo<br />
jų dokumentus. Bet atėjo <strong>ir</strong> jų eilė.<br />
Jonui buvo vienuolika metų, kai 1951-aisiais visą šeimą išvežė į Sib<strong>ir</strong>ą. Nepaliko nė senelės,<br />
kuriai tuomet buvo apie 70 metų. Krasnojarsko krašte Jono tėvas k<strong>ir</strong>to <strong>ir</strong> plukdydavo mišką.<br />
100
Motina d<strong>ir</strong>bo valytoja mokykloje. Ji kažkokiu būdu gaudavo įva<strong>ir</strong>ių vaistų, kurių parsiųsdavo<br />
artimiesiems į Lietuvą.<br />
Kai 1958-aisiais Bukontai grįžo iš tremties, laikinai apsistojo pas dėdę, gyvenusį viename jų<br />
trobos gale. Kitame gale gyveno įkeldinti svetimi žmonės. Tėvai, anot Jono, norėjo įsikurti kur<br />
nors mieste. Tėvas sakydavęs, kad ant žemės paliksi kuprotas, bet ne bagotas.<br />
Tačiau likimas viską patvarkė savaip. Netikėtai sus<strong>ir</strong>go dėdė. Jį paguldė į Mažeikių ligoninę,<br />
tad tėvai pasiliko prižiūrėti dėdės ūkį. O kai jau pasiliko, taip į miestą <strong>ir</strong> nebeišėjo. Likus laisvam<br />
jų trobos galui, iš dėdės persikraustė į jį.<br />
Bet nugyventi gyvenimą gražioje, medžiais gausiai apsodintoje gimtojoje sodyboje vis tiek<br />
nebuvo lemta. Kaimus užgriuvo melioracija, kuri neaplenkė <strong>ir</strong> jų.<br />
Atkūrus Nepriklausomybę, Jonas su dviem seserim pasidalijo atgautą tėvų žemę, tačiau iš<br />
naujo kurtis joje nebes<strong>ir</strong>yžo — jėgos nebe tos. Anot vyriškio, tėvų žemėje statytis namą kurį<br />
laiką dar ketino sūnus, bet <strong>ir</strong> jis persigalvojo.<br />
Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius <strong>ir</strong> jau išnykusius<br />
Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė,<br />
istorinę dalį recenzavo Alg<strong>ir</strong>das Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Alg<strong>ir</strong>do<br />
Vilko <strong>ir</strong> iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų<br />
<strong>Lietuvos</strong> vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas,<br />
laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Ž<strong>ir</strong>mūnų g. 68), 2006. — 176 psl. —<br />
T<strong>ir</strong>ažas 300. — Tekste:<br />
Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių<br />
<strong>ir</strong> turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė<br />
keliauti rajono paribiu <strong>ir</strong> aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003<br />
metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami<br />
įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją<br />
nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik<br />
seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti<br />
kiekviename kaimelyje.<br />
Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi<br />
— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. D<strong>ir</strong>ektorius Alg<strong>ir</strong>das Vilkas<br />
pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą <strong>ir</strong> įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė<br />
grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.<br />
Nekuklu patiems g<strong>ir</strong>tis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme<br />
vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.<br />
Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono<br />
kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį pask<strong>ir</strong>stymą — 195.<br />
Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per<br />
pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate,<br />
brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas <strong>ir</strong> laukdamas<br />
korespondentų, kiekvienas pasistengs pas<strong>ir</strong>odyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar<br />
užklupdavome netikėtai <strong>ir</strong> rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį<br />
pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoš<strong>ir</strong>džiai<br />
sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti,<br />
atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai<br />
papuoštų ne vieno menininko galerijas.<br />
Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės —<br />
kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo<br />
filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, š<strong>ir</strong>dies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate<br />
per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią<br />
nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.<br />
Kiekvienas susitikimas įs<strong>ir</strong>ėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų<br />
mohikanai, kurie vieni savo š<strong>ir</strong>dyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo<br />
horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atv<strong>ir</strong>omis akimis mato<br />
101
tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,<br />
pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio<br />
atmintyje dar tebegyvena num<strong>ir</strong>ęs <strong>kaimas</strong>...<br />
Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.<br />
4. KEGRIAI<br />
Kaip byloja informaciniai leidiniai, Kegriai — <strong>kaimas</strong>, esantis Viekšnių seniūnijoje, už 3<br />
kilometrų į pietus nuo Viekšnių miestelio, prie Viekšnių—Tryškių kelio. Reikėtų pridurti — <strong>ir</strong><br />
prie V<strong>ir</strong>vytės upės, ant ka<strong>ir</strong>iojo jos kranto. Šalia yra Kegrių arba Kegrinės miškas.<br />
Kaimas mus pasitiko visomis rudens paletės spalvomis: darželiuose dar tebežydėjo p<strong>ir</strong>mųjų<br />
šalnų nepakąstos gėlės, o miškai m<strong>ir</strong>guliavo žaliais, geltonais <strong>ir</strong> raudonais medžių lapais.<br />
Pagal oficialią statistiką, 1923 metais Kegrių kaime buvo 43 ūkiai <strong>ir</strong> 250 gyventojų.<br />
Prieškariu, kaip teigia senieji kegriškiai, gyventojų, įskaitant visus vaikus, turėjo būti gerokai<br />
daugiau — apie 600-700. Tačiau pokario trėmimai bei <strong>vėliau</strong> praūžusi melioracijos banga<br />
ištuštino <strong>ir</strong> nušlavė nuo žemės pav<strong>ir</strong>šiaus nemažai sodybų. 1959 m. kaime buvo 206 gyventojai,<br />
1996 m. — 25 ūkiai <strong>ir</strong> 67 gyventojai, o 2001-aisiais — 64 gyventojai.<br />
1870 m. Kegrių kaime gimė dievd<strong>ir</strong>bys Jonas Glodenis.<br />
Kaip pasakojo mūsų aplankyti kegriškiai, gyvenimo audros įva<strong>ir</strong>iai sudėliojo kaimo žmonių<br />
likimus. Tačiau ištrinti jų meilę savo gimtajai žemei nepajėgė niekas.<br />
TĖVIŠKĖJE NET PAUKŠČIŲ ČIULBESYS GRAŽESNIS<br />
Devintą dešimtį jau pradėjusi Pranciška Juzumienė Kegriuose nugyveno visą savo gyvenimą<br />
— čia gimė <strong>ir</strong> užaugo, čia sukūrė šeimą, užaugino vaikus, čia <strong>ir</strong> garbaus amžiaus sulaukė.<br />
Moteris gerai prisimena visus šio kaimo gyventojus, kurių, anot jos, tarpukario metais Kegriuose<br />
būta gana daug.<br />
„Nuo miško p<strong>ir</strong>mas gyveno tėvelio brolis Stanislovas Baltutis. Labai graži jo sodyba buvo:<br />
visur tvarkinga, sode — daug braškių, į paupį vedė dailūs takai. Į dėdės sodybą net iš Izraelio<br />
žydai atvykdavo ilsėtis”, — pradeda dalytis prisiminimais P. Juzumienė, pakvietusi į trobą.<br />
S. Baltučio likimas, anot moters, susiklostė tragiškai. Rusų kareiviams su stribais atvykus jo<br />
išvežti, žmogus pasislėpė šiaudų „žage”. Bet atvykėlių paklaustas nieko dar nesuprantantis<br />
vaikutis parodė, kur yra tėtis. Ištraukę iš šiaudų, kareiviai vyriškį sumušė <strong>ir</strong> įmetė į sunkvežimį<br />
tokį koks stovėjo — nieko net neleido pasiimti. Kartu išvežė <strong>ir</strong> žmoną su sūneliu. Dėl sumušimo<br />
be sveikatos likęs šeimos galva nebepakėlė tremties sunkumų <strong>ir</strong> Amžinojo poilsio atgulė Irkutsko<br />
srityje. Žmona su sūneliu sugrįžo iš tremties, tačiau į savo namus jų niekas nebeįleido. Tik jau<br />
<strong>vėliau</strong> jiems buvo leista nusip<strong>ir</strong>kti vieną kambarėlį.<br />
„Ten, kur dabar yra „V<strong>ir</strong>vytės” poilsiavietė, buvo Bukonto žemė... Ne per toliausiai nuo<br />
S. Baltučio gyveno kalvis Petras Rusys. Turėjo savo kalvę, viską, ko tik pr<strong>ir</strong>eikdavo ūkyje,<br />
mokėjo pad<strong>ir</strong>bti, — lenkdama p<strong>ir</strong>štus porina senolė. — Netoli nuo Rusio gyveno Kateiva, m<strong>ir</strong>ė<br />
gal kokių šimto metų sulaukęs. Toliau iš eilės — Benediktas Kugrys, Juozas Liauksminas,<br />
Kazimieras Galminas, Jonas Liauksminas, Vaičius, Jonas Glodenis”.<br />
Pastarasis kegriškis, anot P. Juzumienės, buvo „dievad<strong>ir</strong>bys” — iš medžio droždavo<br />
Rūpintojėlius. Vienas jų, kokių šimto metų senumo, jau apie pusę amžiaus stovi <strong>ir</strong> senolės<br />
kambaryje. Anksčiau šis Rūpintojėlis į Kegrius žvelgė iš koplytstulpio, stovėjusio pakelėje ties<br />
Glodenio <strong>ir</strong> jos tėvo Pranciškaus Baltučio žemių „rubežiumi”. Kai tarybiniais metais tą<br />
koplytstulpį nuvertė, Pranciškos mama Rūpintojėlį parsinešė į trobą.<br />
Pašnekovė staiga prisimena miškelyje netoli buvusios Petro Rusio sodybvietės stovintį kryžių.<br />
Jį, kaip byloja sunkiai įskaitomas užrašas, už Jono Volskio dūšią pastatė brolis Benediktas.<br />
Moters teigimu, ji g<strong>ir</strong>dėjusi šnekų, neva broliai Volskiai įsivėlę į kažkokį meilės trikampį <strong>ir</strong><br />
vienas jų nužudęs varžovą, o paskui nusižudęs <strong>ir</strong> pats. Bet ar tai tiesa, sako nežinanti.<br />
„Netoli Glodenio gyveno mokytojas Dainius. Labai geras mokytojas buvo. Viekšnių<br />
gimnazijoje dėstė matematiką. Viekšniuose mokytojavo <strong>ir</strong> jo žmona, — toliau vardija guvi<br />
pašnekovė. — Artimiausias Dainiaus kaimynas buvo mano tėvelis Pranciškus Baltutis. Jo sesuo<br />
<strong>ir</strong>gi buvo Pranė. Toliau gyveno Juodeikis. Irgi Pranas. Ir jo sūnus buvo Pranas”.<br />
P. Juzumienės pastebėjimu, tarpukario Kegriuose vienoje kaimo pusėje vos ne kas antras<br />
gyventojas turėjo Jono vardą, o kitoje — Prano (Pranciškaus). „Švažas, Pundziai — Antanas,<br />
102
Povilas, Pranas <strong>ir</strong> Benediktas, Klaudijus Gaudiešius, Izidorius Balvočius, Antanas Baltutis...” —<br />
pamąstydama vis vardija senolė, prie kai kurių pavardžių šį tą pridurdama. Pavyzdžiui, Antanas<br />
Baltutis, anot pašnekovės, buvęs „bačkad<strong>ir</strong>bys” — meistravęs statines alui, kubilus mėsai ar<br />
kopūstams. O jos senolis mokėjęs pad<strong>ir</strong>bti komodas, pats pasigaminęs kuliamąją, skiedrų<br />
drožiamąją. Pats „pasibūdavojęs” <strong>ir</strong> visus „budinkus”. Pas Antaną Pundzių prieš karą buvusi<br />
pradžios mokykla.<br />
Kaimo dalis, kurioje buvo mažiau sodybų, P. Juzumienės pasakojimu, anksčiau vadinta<br />
Mažaisiais Kegreliais. Dar kitaip — Bulgarija. Pastarasis pavadinimas, anot moters, naudotas<br />
siekiant pabrėžti, kad kiek atokiau nuo pagrindinio kaimo į krūvelę susispietusios kelios sodybos<br />
yra tarsi užsienio valstybė. Mažuosiuose Kegreliuose arba Bulgarijoje gyveno Grigas, Žalys,<br />
Frejeris, Balvočius, Gėrika.<br />
„Linksma buvo tais laikais kaime”, — atrodo, net pagyvėja į prisiminimus nugrimzdusi<br />
moteris. Jos tėvukas turėjo 18 ha žemės, tad darbo ūkyje netrūkę. Apskritai užimtumas kaime<br />
buvęs labai didelis, bet žmonės — linksmi. Visur su daina, su juokais. Daug buvę jaunimo.<br />
„Dabar <strong>kaimas</strong> nebe tas. Ir žmonių gyvena nebe daug”, — ne be liūdesio sako P. Juzumienė.<br />
Ir ji pati į Kegrius parvyksta tik pavasarį, o žiemas leidžia pas dukrą Utenoje: „Parlekiu vasarai<br />
kaip paukštė. Čia (Viekšniuose) visi mano giminės palaidoti... Čia <strong>ir</strong> žemė kitokia, <strong>ir</strong> paukšteliai<br />
gražiau čiulba”.<br />
IŠSAUGOJO ŠEIMOS RELIKVIJAS<br />
Sodybai, kurioje dabar gyvena Jonas Liauksminas su šeima, paties vyriškio skaičiavimu, gali<br />
būti apie du šimtus metų. Mat čia gyveno ne tik jo seneliai, bet <strong>ir</strong> proseneliai.<br />
Senelis per P<strong>ir</strong>mąjį pasaulinį karą tarnavo 103-iajame (ar 113-ajame?) Permės pulke prie<br />
mongolų-buriatų sienos. Turėjo II laipsnio kryžių. Senelio sesuo Ona Liauksminaitė tarpukario<br />
laikotarpiu d<strong>ir</strong>bo Kauno „Saulės” gimnazijos d<strong>ir</strong>ektore, <strong>vėliau</strong> įstojo į vienuolyną. Ji lankydavosi<br />
pas prelatą Olšauską, apie kurį parašyta knyga, o pagal ją sukurtas <strong>ir</strong> filmas „Devyni nuopuolio<br />
ratai” (knygoje minima O. Liauksminaitės pavardė). Senelio sesuo m<strong>ir</strong>ė 1962 metais Papilėje.<br />
Po karo visas senelio ūkis buvo nacionalizuotas. Žmogus su dukra (Jono motina) <strong>ir</strong> sūnumi<br />
prisiglaudė pas Galminą. Bet neilgam — 1951-ųjų spalį visi buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.<br />
„Volnoposelency” — tokį statusą, kaip byloja dokumentai, Liauksminai turėjo tremtyje.<br />
Iljinkos kaime, kur jie gyveno, buvo <strong>ir</strong> daugiau lietuvių, tarp jų — <strong>ir</strong> kegriškiai Bukontai<br />
(pastaruosius <strong>vėliau</strong> iškėlė kitur). Jono motina Iljinkoje susipažino su kuršėniškiu Jonu Buconiu.<br />
Vienas kitą pamilo, bet susituokti nespėjo — vaikino šeimą grąžino į Lietuvą. Kai <strong>vėliau</strong> iš<br />
tremties grįžo <strong>ir</strong> Liauksminai, motina su tėvu (Jonas Liauksminas gimė Sib<strong>ir</strong>e) nebesusiėjo —<br />
greičiausiai pasimetė sudėtinguose gyvenimo vingiuose.<br />
Grįžti į Lietuvą Liauksminams buvo leista 1958-ųjų rudenį. Jonui tuomet buvo vos dveji<br />
metukai, tad iš tremties atmintyje išliko vos kelios nuotrupos: didelis šuo <strong>ir</strong> epizodas, kai<br />
bežiūrint į v<strong>ir</strong>vę vejantį senelį, nuo lubų į akis prib<strong>ir</strong>o spalių.<br />
Senelis, galima spręsti, buvo labai tvarkingas žmogus — iki šių dienų išliko daugybė įva<strong>ir</strong>ių<br />
to meto dokumentų, kuriuos Jonas dabar saugo kaip didžiausias šeimos relikvijas. Bene<br />
svarbiausia iš jų — traukinio bilietas iš Krasnojarsko krašto į Lietuvą. Prie jo — <strong>ir</strong> sąrašas<br />
daiktų, kuriuos grįždami iš tremties Liauksminai pasiėmė su savimi: „5 pūkinės pagalvės,<br />
2 vyriški kostiumai, 4 poros kerzinių batų, 5 komplektai vyriškų apatinių drabužių, 5 poros<br />
veltinių, 4 cinkuoti kib<strong>ir</strong>ai, 4 k<strong>ir</strong>viai...”<br />
1951 lapkritį išduota pažyma byloja, jog Liauksminas Ivanas Josifovičius (Jonas, Juozo, —<br />
aut. pastaba) tikrai gyvena Iljinkos kaime. 1957-ųjų gegužę motinai išduotoje analogiškoje<br />
pažymoje jos tėvo (Jono senelio) vardas jau įrašytas nesurusintas (beje, <strong>ir</strong> paties Jono vardas<br />
dokumentuose tebėra Ivanas. Vyriškis sako vis dar nenusprendžiąs, ar jį ištaisyti į tikrąjį,<br />
lietuvišką, ar viską taip <strong>ir</strong> palikti).<br />
Tarp tremties dokumentų — <strong>ir</strong> leidimai išvykti iš kaimo į rajono centrą, įva<strong>ir</strong>ūs kvitai,<br />
pažymos apie sveikatos patikrinimą, vietos valdžios atsakymas į prašymą sumažinti mokesčius,<br />
pranešimas apie privalomus sumokėti mokesčius. Pastarajame nurodyta, jog už 1957 metus<br />
Jonas Liauksminas turi sumokėti 510 rublių <strong>ir</strong> 45 kg mėsos, 110 ltr. [litrų] pieno, 30 kiaušinių,<br />
204 kg bulvių...<br />
103
Grįžusiems iš tremties gimtojoje sodyboje vietos nebebuvo, tad visi apsigyveno Papilėje.<br />
Jonui (tuomet — dar Jonukui) lietuvių kalba kurį laiką persipindavo su rusų. Ne vienas miestelio<br />
gyventojas pažiūrėdavo šna<strong>ir</strong>om, kai praskrendant lėktuvui vaikiščias imdavo šaukti: „Samoliot,<br />
pokati!”<br />
Jono motina įsidarbino Akmenės kelių valdyboje. Darbams iš Kegrių karjero sunkvežimiai<br />
veždavo žvyrą, tad ji kartais įsiprašydavo į keleives — š<strong>ir</strong>dis traukė nors trumpam aplankyti<br />
gimtinę. Kartais su mama, o kartais <strong>ir</strong> be jos, besivėžindamas sunkvežimiuose, į protėvių kraštą<br />
atvažiuodavo <strong>ir</strong> Jonas. Iki šiolei prisimena skausmingas gaideles motinos balse, kai ji rodydavo<br />
savo sodybą. O senelį po tremties p<strong>ir</strong>mą kartą atvykusį aplankyti sodybos, ištiko š<strong>ir</strong>dies<br />
priepuolis.<br />
Liauksminiške vadinta jų sodyba kolūkių laikais buvo tarsi savotiškas „karantinas” —<br />
naujokus p<strong>ir</strong>miausia apgyvendindavo joje. Jei kolūkyje prigydavo, suteikdavo atsk<strong>ir</strong>ą būstą. Iš<br />
viso sodyboje gyveno bene šešios šeimos. Net tuomet, kai Jonas į Kegrius atvyko jau atgavęs<br />
nuosavybės teisę, name dar tebegyveno nuomininkai. Kaip visateisis šeimininkas protėvių<br />
sodyboje jis su šeima įsikūrė tik 1997-aisiais.<br />
Vyriškis neslepia, kad iš pradžių buvo sunku. Bet nuolat prisimindavęs senelio posakį: „Kas<br />
p<strong>ir</strong>miau suvalgo mėsą, tam pabaigai lieka kaulas. O kas iš pradžių graužia kaulą, tam galiausiai<br />
lieka mėsa”. Sodybos, sako Jonas, nė už ką neparduotų — juk čia visi takeliai brangių jam<br />
žmonių išvaikščioti.<br />
IŠGINĖ MELIORACIJA<br />
Iš Kegrių kilęs <strong>ir</strong> Užventėje dabar gyvenantis Jonas Bukontas. Ant jo tėvų <strong>ir</strong> senelių žemės<br />
šiuo metu įsikūrusi „V<strong>ir</strong>vytės” poilsiavietė.<br />
Jono senelio brolis kadaise buvo garsus gydytojas. D<strong>ir</strong>bo Zarasuose. Jo žmona m<strong>ir</strong>ė<br />
gimdydama. O jis slaugydamas ligonius apsikrėtė vidurių šiltine <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ė taip pat jaunas. Prieš<br />
karą Zarasuose jam buvo pastatytas paminklas, bet sovietmečiu jį nuvertė <strong>ir</strong> toje vietoje pastatė<br />
paminklą Marytei Melnikaitei.<br />
Kitas senelio brolis — vaistininkas. Jis baigė mokslus Peterburge, <strong>vėliau</strong> dar mokėsi kažkur<br />
Europoje. O trečias brolis buvo kunigas, kunigavo Židikuose. Mokslų žemės ūkio mokykloje<br />
buvo „ragavęs” <strong>ir</strong> J. Bukonto senelis.<br />
Tėvas turėjo iš viso 27 hektarus žemės. Tiesa, visas ūkis buvo registruotas senelės (tėvo<br />
motinos) vardu. Kai prasidėjo trėmimai, sunkvežimiai su kareiviais Bukontus kurį laiką vis<br />
aplenkdavo. Pasak Jono, tėvai „prie valdžios” turėjo kažkokį draugą, kuris laiku pradangindavo<br />
jų dokumentus. Bet atėjo <strong>ir</strong> jų eilė.<br />
Jonui buvo vienuolika metų, kai 1951-aisiais visą šeimą išvežė į Sib<strong>ir</strong>ą. Nepaliko nė senelės,<br />
kuriai buvo apie 70 metų. Krasnojarsko krašte Jono tėvas k<strong>ir</strong>to <strong>ir</strong> plukdė mišką. Motina d<strong>ir</strong>bo<br />
valytoja mokykloje. Ji kažkokiu būdu gaudavo įva<strong>ir</strong>ių vaistų, kurių parsiųsdavo artimiesiems į<br />
Lietuvą.<br />
Kai 1958-aisiais Bukontai grįžo iš tremties, laikinai apsistojo pas dėdę, gyvenusį viename jų<br />
trobos gale. Kitame gale gyveno įkeldinti svetimi žmonės. Tėvai, anot Jono, norėjo įsikurti kur<br />
nors mieste. Tėvas sakydavęs, kad „ant žemės” paliksi kuprotas, bet ne bagotas.<br />
Tačiau likimas viską patvarkė savaip. Netikėtai sus<strong>ir</strong>go dėdė. Jį paguldė į Mažeikių ligoninę,<br />
tad tėvai pasiliko prižiūrėti dėdės ūkį. O kai jau pasiliko, taip į miestą <strong>ir</strong> nebeišėjo. Likus laisvam<br />
jų trobos galui, iš dėdės persikraustė į jį.<br />
Bet nugyventi gyvenimą gražioje, medžiais gausiai apsodintoje gimtojoje sodyboje vis tiek<br />
nebuvo lemta. Kaimus užgriuvo melioracija, kuri neaplenkė <strong>ir</strong> jų.<br />
Atkūrus nepriklausomybę, Jonas su dviem seserim pasidalijo atgautą tėvų žemę, tačiau iš<br />
naujo kurtis joje nebes<strong>ir</strong>yžo — jėgos nebe tos. Anot vyriškio, tėvų žemėje statytis namą kurį<br />
laiką dar ketino sūnus, bet <strong>ir</strong> jis persigalvojo.<br />
Vida KERŠIENĖ. 2005 m. spalis.<br />
Sribaliutė Janina. „Važinėdami po Mažeikių rajono švietimo įstaigas šį kartą užsukome į<br />
Sv<strong>ir</strong>kančių pradinę mokyklą...” // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. —<br />
Bal. 12. — Nr. 14 (177). — [Būdas žemaičių. — 2006. — Bal. 12. — Nr. 40 (1082)]: <strong>ir</strong><br />
nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
104
Važinėdami po Mažeikių rajono švietimo įstaigas šį kartą užsukome į Sv<strong>ir</strong>kančių pradinę<br />
mokyklą. Šiemet žiema kaip niekad priešinasi pavasariui. Už lango vis dar šalta, o Sv<strong>ir</strong>kančių<br />
pradinėje mokykloje šilta <strong>ir</strong> jauku. Ten d<strong>ir</strong>bančios mokytojos <strong>ir</strong> besimokančių vaikų šypsenos<br />
sušildė mus labiau, nei šilumos gailinti pavasarinė saulė. Labiausiai mūsų apsilankymu džiaugėsi<br />
vaikai. Jie net neraginami parodė, ką moka. Puikiai padainavo <strong>ir</strong> pašoko. Taip pat sakė ne<br />
prasčiau moką <strong>ir</strong> skaičiuoti bei rašyti.<br />
ISTORINIŲ ŽINIŲ NĖRA DAUG<br />
Apie Sv<strong>ir</strong>kančių pradinę mokyklą nėra išlikę daug istorinių žinių. Tik tiek, kiek surašyta<br />
mokyklos metraštyje.<br />
Sv<strong>ir</strong>kančių pradinė mokykla įsteigta 1921 m. rugsėjo 1-ąją. Tuo metu ji vadinosi Kegrių<br />
pradine mokykla. 1926 m. perkelta į Sv<strong>ir</strong>kančių kaimą, o po dvejų metų vėl glaudėsi Kegriuose.<br />
1933 m. rugsėjo 1-ąją mokykla vėl buvo atkelta į Sv<strong>ir</strong>kančių kaimą. Čia mokytoja d<strong>ir</strong>bo<br />
Eufemija Pundziutė-Vėlavičienė. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi Vaizgėlienės namuose.<br />
1948 m. Sv<strong>ir</strong>kančiuose buvo atidarytas antras komplektas, kur mokytoja pradėjo d<strong>ir</strong>bti Stasė<br />
Rimkutė-Pranauskienė.<br />
Po trejų metų mokykla persikėlė į Mačiaus ūkį, o 1967 m. sausio 11-ąją — į naujas patalpas.<br />
Dviejų aukštų namą pastatė kolūkis. Šiame pastate mokykla yra iki šiol.<br />
Per visus gyvavimo metus mokykloje d<strong>ir</strong>bo trys pagrindinės mokytojos. Tai anksčiau minėtos<br />
E. Pundziutė-Vėlavičienė, S. Rimkutė-Pranauskienė <strong>ir</strong> dabar d<strong>ir</strong>banti B<strong>ir</strong>utė Vėlavičienė.<br />
Žinoma, per tuos metus Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje d<strong>ir</strong>bo <strong>ir</strong> kiti mokytojai, bet jie čia ilgai<br />
neužsibūdavo.<br />
P<strong>ir</strong>mosios mokytojos E. Pundziutės-Vėlavičienės jau nebėra tarp mūsų. O kitos dvi<br />
S. Rimkutė-Pranauskienė, šiuo metu gyvenanti pas dukrą Klaipėdoje, <strong>ir</strong> B. Vėlavičienė su<br />
malonumu sutiko pasidalyti prisiminimais apie praleistus metus Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje.<br />
MOKYKLA SKAIČIUOJA PASKUTINES GYVAVIMO DIENAS<br />
B<strong>ir</strong>utė Vėlavičienė Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje d<strong>ir</strong>ba nuo 1986 metų rugsėjo 1-osios.<br />
„Keistas sutapimas: p<strong>ir</strong>moji mokytoja buvo Vėlavičienė <strong>ir</strong> paskutinė, tai yra, aš taip pat<br />
Vėlavičienė, — sakė dabartinė mokytoja. — Niekam ne paslaptis, kad nuo rugsėjo p<strong>ir</strong>mosios<br />
mūsų mokykla bus uždaryta”.<br />
Mokytojai būsią skaudu palikti mokyklą. Tačiau ji teigė suprantanti, kad kitaip negali būti.<br />
„Mažėja gimstamumas, vadinasi, mažėja <strong>ir</strong> mokinių skaičius, — nusivylimo neslėpė mokytoja.<br />
— Šiandien Sv<strong>ir</strong>kančių pradinę mokyklą lanko tik 6 mokiniai”. Vienas p<strong>ir</strong>mokas, du trečiokai <strong>ir</strong><br />
trys ketv<strong>ir</strong>tokės. Kitais metais liktų dar mažiau.<br />
Anot B. Vėlavičienės, šiuolaikinis jaunimas iš kaimo išvažiuoja. Pas tėvus tik pasisvečiuoti<br />
atvykstąs. „Dabar tokie laikai, kad dauguma jaunuolių išvyksta į didesnius miestus ar užsienį<br />
laimės ieškoti, — neabejojo pašnekovė. — Todėl mums, mokytojams, nebėra ko mokyti”.<br />
Mokytoja labai nenusimena, nes be darbo sakė neliksianti. Nuo rugsėjo 1-osios ji galės d<strong>ir</strong>bti<br />
Viekšnių vidurinėje mokykloje.<br />
Nesigaili tapusi pedagoge<br />
B<strong>ir</strong>utė sakė nesigailinti pas<strong>ir</strong>inkusi mokytojos specialybę <strong>ir</strong> su malonumu prisiminsianti<br />
Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje praleistus metus. Tai nebuvo p<strong>ir</strong>ma mokykla, kur ji d<strong>ir</strong>bo.<br />
1985 m. baigusi Papilės vidurinę d<strong>ir</strong>bo vienoje iš Radviliškio rajono aštuonmečių mokyklų.<br />
Ten vienerius metus dėstė lietuvių kalbą <strong>ir</strong> literatūrą.<br />
Bed<strong>ir</strong>bdama pastebėjo, kad ją labiau traukia mažieji mokinukai, todėl netrukus įstojo į Šiaulių<br />
pedagoginį institutą. Pas<strong>ir</strong>inko pradinių klasių mokytojos specialybę.<br />
Tuometinė darbovietė nesiūlė d<strong>ir</strong>bti pradinių klasių mokytoja. Todėl B<strong>ir</strong>utė grįžo atgal į<br />
N. Akmenės rajoną. Netrukus gavo pasiūlymą net iš trijų mokyklų. „Tada buvo kiti laikai.<br />
Galėjai pas<strong>ir</strong>inkti d<strong>ir</strong>bti ten, kur pačiam geriau, — prisiminimais dalijosi mokytoja. — Ne taip,<br />
kaip dabar. Pradinių klasių mokytojai sėdi be darbo”. Pasiūlymus gavo iš Ka<strong>ir</strong>iškių, Žibikų <strong>ir</strong><br />
Sv<strong>ir</strong>kančių pradinių mokyklų. Pas<strong>ir</strong>inko Sv<strong>ir</strong>kančius, nes tuo metu gyveno Papilėje <strong>ir</strong> čia buvo<br />
geriausias susisiekimas. Žibikus atmetė, nes jie buvę visiškai kitoje rajono pusėje. Anot<br />
mokytojos, būtų tikę <strong>ir</strong> Ka<strong>ir</strong>iškiai. Bet kai ten nuvažiavo, buvęs priimtas jau kitas žmogus.<br />
105
„Maniau, pad<strong>ir</strong>bsiu metelius, kitus, kol sus<strong>ir</strong>asiu kitą darbą, — sakė B<strong>ir</strong>utė. — Tačiau pasilikau<br />
visam laikui”. Sv<strong>ir</strong>kančiuose sukūrė šeimą <strong>ir</strong> susilaukė vaikučių.<br />
Visi berniukai<br />
Kai B<strong>ir</strong>utė pradėjo d<strong>ir</strong>bti Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje, čia mokėsi 12 vaikų. Keisčiausia<br />
tai, kad visi buvę berniukai. Taip pat mokytoją nustebino <strong>ir</strong> tai, kad daugumos vaikų vardai buvę<br />
nešiuolaikiniai: Juozas, Alfonsas, Stasys <strong>ir</strong> panašiai.<br />
Pati mokykla B<strong>ir</strong>utę maloniai nuteikė. Ji sakė turėjusi visiškai kitokį supratimą apie mokyklą.<br />
Visų p<strong>ir</strong>ma, nebuvo triukšmo. Aplinka priminusi namus. „Mažai vaikų, kurie nekėlė jokių<br />
rūpesčių, — sakė mokytoja. — Buvau labai maloniai nustebinta”.<br />
P<strong>ir</strong>maisiais metais d<strong>ir</strong>bo su dviem klasėmis — antrokais <strong>ir</strong> ketv<strong>ir</strong>tokais. „Pasitaikydavo<br />
nemažai nesusipratimų, nes pam<strong>ir</strong>šdavau, kad d<strong>ir</strong>bu su dviem klasėmis, dėmesį sk<strong>ir</strong>davau tik<br />
vienai, — juokėsi mokytoja. — Tada užm<strong>ir</strong>štieji pradėdavo šaukti: „Mokytoja, ką mums daryti?”<br />
Net pačią juokas suimdavo, kokia užuomarša galėjau būti”.<br />
Neteko žado<br />
Vienas nesenas įvykis giliai įs<strong>ir</strong>ėžė atmintin. „Kartą sėdžiu prie stalo — užs<strong>ir</strong>ašinėju (dabar<br />
nepamenu konkrečiai, ką), — sakė B<strong>ir</strong>utė. — Tik kilstelėjau akis <strong>ir</strong> pamačiau į mane skrendantį<br />
daiktą. Tai buvo vieno iš mokinių šlepetė. Iš netikėtumo žado netekau”. Mokytoja sakė<br />
nežinojusi, ar verkt, ar juoktis. Truputį klasę pabarusi liepė nus<strong>ir</strong>aminti <strong>ir</strong> pamokų metu<br />
neužsiimti pašaliniais darbais. Griežtesnės bausmės netaikė, nes vaikai padarė tai žaisdami, ne iš<br />
piktos valios. Be to, jie pažadėję, kad daugiau tai nepasikartos.<br />
Organizuojamos talkos<br />
Nepaisant to, kad mokykloje mažai mokinių, nesunku suorganizuoti talkas ar išvykas. Keletą<br />
metų iš eilės Sv<strong>ir</strong>kančių <strong>ir</strong> Gudų pradinės mokyklos tvarkė netoli esančiame Ramoniškių kaime<br />
Panevėžio dramos teatro režisieriaus J. Miltinio tėviškę. „Ąžuolų g<strong>ir</strong>aitėje mūsų mokiniai<br />
pasodino ąžuoliuką, — sakė B<strong>ir</strong>utė. — Kiekvienais metais balandžio mėnesį tvarkome mokyklos<br />
aplinką <strong>ir</strong> netoliese esančią pakelę”. Vaikai neprieštarauja <strong>ir</strong> į darbą kimba su malonumu.<br />
Gabūs vaikai<br />
„Mano buvę mokiniai visi išlaikė gyvenimo egzaminą, nė vienas, bent jau kol kas, netapo<br />
nusikaltėliu, — džiaugėsi B<strong>ir</strong>utė. — Nėra nė vieno, kuris nepasisveikintų”.<br />
Geru žodžiu mokytoja mini Vaclovą Niką. Jis buvęs vienas iš jos p<strong>ir</strong>mųjų Sv<strong>ir</strong>kančiuose<br />
mokytų vaikų. Viena iš geriausių mokinių buvo <strong>ir</strong> Inga Ūkaitė.<br />
Mokytoja tiki, kad buvusi jos mokinė Dainora Vilimaitė daug pasieks. Šiuo metu mergaitė<br />
mokosi Viekšnių vidurinės mokyklos šeštoje klasėje. „Labai gabi, — teigė B<strong>ir</strong>utė. — Pati ją<br />
paskatinau lankyti muzikos mokyklą”. Mokytoja įsitikinusi, kad mergaitės laukia didi, su muzika<br />
susijusi, ateitis.<br />
Anot B<strong>ir</strong>utės, Dainoros pusseserė Greta Vilimaitė taip pat savo gyvenimą galėtų susieti su<br />
muzika. Jau dabar mergaitė groja sintezatoriumi. „Pati norėčiau turėti tokią dukrą, — neslėpė<br />
mokytoja. — Dažnai savo dukrai siūlau sekti Gretos pavyzdžiu”.<br />
DIDŽIĄJĄ GYVENIMO DALĮ ATIDAVĖ MOKYTOJAVIMUI<br />
Nuo 1948 m. iki 1988 m. Sv<strong>ir</strong>kančių pradinėje mokykloje d<strong>ir</strong>bo Stasė Rimkutė-Pranauskienė.<br />
Tai p<strong>ir</strong>moji <strong>ir</strong> paskutinė mokykla, kurioje ji d<strong>ir</strong>bo.<br />
Stasė sakė visiškai nenorėjusi būti mokytoja. Tačiau pokario metai buvę labai sunkūs. „Mano<br />
šeima stipriai nukentėjo nuo karo, todėl nebuvo galimybių studijuoti mediciną, apie kurią nuo<br />
vaikystės svajojau”, — pasakojo mokytoja.<br />
Manė, kad keletą metų pad<strong>ir</strong>bės <strong>ir</strong> mes mokytojavimą. Tačiau, kaip pradėjo d<strong>ir</strong>bti, taip <strong>ir</strong> liko<br />
— bėgant metams pamilo mokytojos darbą. Jis pradėjo teikti malonumą.<br />
Sąlygos vis gerėjo<br />
P<strong>ir</strong>moji jos darbo vieta atrodžiusi taip: didžiajame kambaryje buvo mokykla, šalia esančiame<br />
kambaryje gyveno mokytoja. „Kadangi tuo metu neturėjau šeimos, gyvenimo sąlygomis buvau<br />
patenkinta, — tikino Stasė. — Ten d<strong>ir</strong>bau apie trejus metus”. Vėliau, kai mokykla buvo perkelta į<br />
ūkininko Mačiaus namus, pagerėjo gyvenimo sąlygos. Mokytojai buvę sk<strong>ir</strong>ti du kambariai <strong>ir</strong><br />
v<strong>ir</strong>tuvė.<br />
106
Anot pašnekovės, 1967 m. persikėlus į naujai pastatytas mokyklos patalpas, pagerėjo ne tik<br />
gyvenimo, bet <strong>ir</strong> darbo sąlygos. Vaikai turėję atsk<strong>ir</strong>ą sporto salę, buvę įrengti pionierių <strong>ir</strong><br />
mokytojų kambariai.<br />
Patys meiliausi<br />
Stasė sakė, kad ypatingai malonu buvę d<strong>ir</strong>bti su p<strong>ir</strong>mokais. „Jie visi tokie atv<strong>ir</strong>i, švelnūs <strong>ir</strong><br />
meilūs, — šypsojosi pašnekovė. — Š<strong>ir</strong>dį paglostydavo tai, kad ne kartą buvau pavadinta mama”.<br />
Viena iš geriausių jos mokinių buvusi Irma Lazdauskaitė. Dar mokytoja geru žodžiu minėjo<br />
Erlickų šeimos vaikus.<br />
Iš p<strong>ir</strong>mųjų mokinių paminėjo Vidą Bubokaitę. Anot mokytojos, ji buvusi p<strong>ir</strong>mūnė.<br />
Moteris šeimyninę laimę rado Sv<strong>ir</strong>kančiuose. Su vyru Antanu nugyveno 30 metų. Vyras, kaip<br />
<strong>ir</strong> ji, buvo mokytojas. Užaugino dvi dukras. Šiuo metu dienas praskaidrina keturi anūkėliai.<br />
Teko mokyti dukras<br />
Stasei teko su kitais kaimo mokiniais mokyti <strong>ir</strong> savo dvi dukras. „Jos <strong>ir</strong> šiandien man primena,<br />
kad tuo metu savo vaikams jokių nuolaidų nedariau, — sakė mokytoja. — Negalėjau išsk<strong>ir</strong>ti iš<br />
kitų vaikų, nes nenorėjau, kad priprastų prie lengvatų. Juk išėjus į kitą mokyklą niekas jokių<br />
lengvatų netaikys”. <strong>Du</strong>kros pykdavusios, kai mama atsisakydavo išduoti iš anksto paruoštas<br />
užduotis ar kontrolinius.<br />
Sakė nepykstanti<br />
Mokytoja sakė, kad anksčiau buvę mokiniai dažniau prisimindavo. Pasveikindavę švenčių<br />
progomis. Bėgant metams, sveikinimai vis rečiau aplanko mokytojos namus. Ji sakė nepykstanti<br />
<strong>ir</strong> suprantanti buvusius mokinius. „Juk laikai keičiasi, vaikai užauga, pasineria į savus rūpesčius<br />
<strong>ir</strong> nebėr kada rašinėti laiškų ar skambinėti”, — įsitikinusi Stasė.<br />
Įžymūs mokiniai<br />
Vieni iš įžymesnių S. Pranauskienės mokinių — Antanas <strong>ir</strong> Juozas Erlickai. Mokytoja sakė<br />
pamenanti, kad Juozukas buvęs santūrus, visada susimąstęs vaikas. Šiek tiek lėtoko būdo.<br />
Niekada neišsišokdavo. „Kartais būdavo, kad įmantresnį žodį pasakydavo, bet šiaip niekuo<br />
neišsisk<strong>ir</strong>iantis iš kitų vaikų,” — tikino mokytoja.<br />
Visiška priešingybė buvęs jo vyresnysis brolis Antanas. Anot mokytojos, Antanukas nuo<br />
mažens muzikavęs. Niekada neatsisakydavęs pagroti mokyklos vakaronėse. Visur jo pilna<br />
būdavę.<br />
Abu broliai gerai mokėsi.<br />
Pak<strong>ir</strong>to ligos<br />
Stasė sakė anksčiau laisvalaikiu mėgdavusi megzti. Dabar moteris to daryti nebegalinti, nes<br />
sveikata suprastėjo. Labai skauda rankas <strong>ir</strong> belikęs vienas malonumas — televizoriaus<br />
žiūrėjimas.<br />
GARSUS MUZIKANTAS ĖMĖ GROTI NEPAŽINODAMAS NATŲ<br />
P<strong>ir</strong>moji mokytoja<br />
Geru žodžiu mokytoją Stasę Pranauskienę mena <strong>ir</strong> buvęs jos mokinys Antanas Erlickas. Sakė,<br />
kad ji gera buvusi, niekada nepykdavusi. Primindavusi mamą. „Ji tiesiog buvo kaimo šviesulys”,<br />
— tikino buvęs mokinys.<br />
Mokytoja per pertraukas koridoriuje įjungdavusi patefoną <strong>ir</strong> liepdavusi šokti. Mokė valso <strong>ir</strong><br />
polkos žingsnelių. „Mes be galo sarmatydavomės šokti su mergaitėmis. Nedrįsdavome net prie jų<br />
prisiliesti”, — prisiminimais dalijosi Antanas. — Bet vis tiek tekdavo mokytojos reikalavimams<br />
paklusti”.<br />
Dar prisiminė, kad visi mokiniai kartu valgydavo priešpiečius. Sumuštinius atsinešdavę patys,<br />
o arbata vaišindavusi mokytoja. „Kampe stovėdavo didžiulis katilas, iš kurio semdavomės<br />
arbatą”, — prisiminė buvęs mokinys.<br />
Smagūs buvo mokykliniai laikai.<br />
Muzikuoti pradėjo nuo vaikystės<br />
Antanas yra garsus mūsų rajono muzikantas — kapelos „Subatvakaris” vadovas. Vyriškis<br />
sakė muzikuoti pradėjęs labai anksti. „Būdamas antroje klasėje jau vienas pats koncertavau<br />
107
N. Akmenėje, o ketv<strong>ir</strong>toje klasėje jau turėjau ne vieną diplomą <strong>ir</strong> padėkos raštą”, — pasakojo<br />
Antanas. Groti armonika jį paskatino <strong>ir</strong> pamokė vienas iš kaimo muzikantų — Antanas Ruščinas.<br />
A. Erlickas pasakojo, kad tuo metu grodavęs ne iš natų, o tai, ką išg<strong>ir</strong>sdavo. Mėgstamiausias<br />
melodijas, kurias grodavo vakaronėse, buvo kažkur g<strong>ir</strong>dėjęs. „Negaliu pasakyti, kur. Gal<br />
mokykloje grojant patefonui išg<strong>ir</strong>dau, gal tiesiog kaime teko g<strong>ir</strong>dėti arba paties galvoje gimė, —<br />
sakė muzikantas. — Niekas tais laikais nemokė groti iš natų”. Jų mokytis pradėjęs tik eidamas į<br />
Viekšnių vidurinę mokyklą.<br />
Anot Antano, bėgant metams vis rečiau į rankas paimdavo armoniką. Jos vietą užėmė<br />
akordeonas. Su muzika Antanas nesisk<strong>ir</strong>ia <strong>ir</strong> šiandien. Su kapela važinėja po įva<strong>ir</strong>ius miestus <strong>ir</strong><br />
rajonus, dalyvauja konkursuose — varžytuvėse.<br />
Kerys Bronislovas. Kegrių kaimo šventoji pušis dar gyva? — 2008. — Spal. 9: Nuotraukos<br />
Nr. 1093ABCD. — Tekstas:<br />
Taip jau man likimas lėmė, kad per visą gyvenimą nebuvau matęs Kegrių šventosios pušies. Ir<br />
dabar pavėlavau — žmonės pasakoja, kad šventoji pušis jau seniai nuv<strong>ir</strong>tusi, bet dar guli ant<br />
žemės. Su draugu, krašto žinovu Antanu Sidabru sėdome ant dv<strong>ir</strong>ačių <strong>ir</strong> pasukome į Kegrių<br />
miškus. Nė kiek neklaidžiodami prie seno miško keliuko radome jau medžiais apaugusį Volskio<br />
kryžių, o nuo jo į rytų pusę, maždaug už kokio šimto metrų, Antanas parodė ant žemės gulinčią<br />
apsamanojusią šventąją pušį. Kad tai tikrai Kegrių šventoji pušis, galima suprasti iš išlikusių<br />
koplytėlių <strong>ir</strong> kryžių liekanų — įva<strong>ir</strong>ių vinių, skardinių, metalinių juostų, prikaltų prie kamieno.<br />
Kitą dieną — gražų, saulėtą 2008 metų spalio mėnesio 9 dienos rytą, vienas pats su<br />
fotoaparatu iškeliavau prie Kegrių šventosios pušies, kad nufotografuočiau nors tai, kas liko.<br />
Važiavau dv<strong>ir</strong>ačiu geraisiai keliais, galima sakyti, aplinkui. Per mišką, senu miško takeliu einu iš<br />
pietų pusės link Volskio kryžiaus. Rytas ankstyvas, niekur aplink nė vieno žmogaus, tik linksma,<br />
kad taip šviečia saulė <strong>ir</strong> aplink tokie gražūs spalvoti medžiai. Staiga kažkas šmėstelėjo skersai<br />
keliuką Volskio paminklo link. Nei tiek žemai, kad būtų koks gyvūnas, nei tiek aukštai, kad būtų<br />
paukštis. Žinodamas Amelijos Urbienės aprašymus, kaip baido prie Volskio kryžiaus, bent kiek<br />
sutrikau. Bet ėjau toliau. Prie pat Volskio kryžiaus jau nėjau, tik pažiūrėjau į jį tamsoje tarp<br />
medžių duksantį, <strong>ir</strong> pro šalį miško keliuku pasukau link šventosios pušies.<br />
Prie šventosios pušies atėjau tiek anksti iš ryto tikėdamasis, kad saulė iš rytų kiek geriau<br />
apšvies vietovę, nereikės fotografuoti prieš šviesą. Bet nepasisekė — saulė buvo per žemai <strong>ir</strong><br />
kitų medžių šešėliai vos ne ištisai dengė šventąją pušį. Ką darysi. Priėjau prie pušies, pasilenkiau<br />
apžiūrinėdamas storąjį galą <strong>ir</strong> galvoje savaime šmėstelėjo Amžinatilsio tekstas. Kaip num<strong>ir</strong>us<br />
žmogui.<br />
Iš tikrųjų Kegrių šventoji pušis atrodo kaip nupjauta, šalia tebėra kelmas. Dabar pušies<br />
v<strong>ir</strong>šūnė baigiasi dreve — gal v<strong>ir</strong>šūnė kada nors čia nulūžo. O <strong>ir</strong> pušies kelmas pasikėlęs, kiek<br />
išrautas iš žemės — gal pušis nuv<strong>ir</strong>to ar pasv<strong>ir</strong>o, o paskui žmonės dar <strong>ir</strong> nupjovė. Matyti, kad jau<br />
gulinčią pušį bandyta perpjauti, bet, įpjovus tik kokį centimetrą, sustota — gal kas nors<br />
sustabdė... Taip <strong>ir</strong> liko šventoji pušis gulėti.<br />
Kad nuotraukoje pušis būtų geriau matoma, atsivežtu pjautuvu iškapojau aplink dilgėlės <strong>ir</strong><br />
kitokias žoles, bent kiek apravėjau aplink pačią pušį, aprinkau nukritusius lapus. Iš kažkur<br />
išlindo rupūžė, tai jai parodžiau urvelį po pušim, į kurį ji gana mikliai <strong>ir</strong> sulindo... Baigiau darbus<br />
su palengvėjimu <strong>ir</strong> nunešiau įrankius prie dv<strong>ir</strong>ačio, pastatyto kiek atokiau. Staiga pasig<strong>ir</strong>do tikras<br />
žmogiškas palengvėjimo atodūsis. Nei iš toliau, nei iš arčiau, tiesiai iš tos vietos, kur storasis<br />
pušies galas... Apsižvalgiau aplink, pavaikštinėjau šen <strong>ir</strong> ten, neradau nieko, kas taip būtų<br />
atsidusęs. Pagalvojau, matyt, pušis su palengvėjimu atsiduso, kad aš jai nieko nebedariau.<br />
Nesijaučiau labai kaltas, kad sudrumsčiau pušies ramybę, tad pasiėmiau fotoaparatą <strong>ir</strong>, kaip tik<br />
buvo įmanoma, ją nufotografavau. Laimingai grįžau namo <strong>ir</strong> su Antanu Sidabru išvažiavome<br />
fotografuoti kitos šventosios pušies — puikiai tebeaugančios Maigų miško „Didžiosios pušies”.<br />
108
KLIŠIAI. KLYŠIAI<br />
Dvaras, trys palivarkai <strong>ir</strong> <strong>kaimas</strong>, <strong>vėliau</strong> <strong>kaimas</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 144. — Tekste:<br />
Klyšių dvaras: 14 km. iki Dabikinės [Akmenės] geležinkelio stoties, 8 km. iki Akmenės pašto,<br />
53 gyventojai.<br />
Klyšių I palivarkas: 14 km. iki Dabikinės [Akmenės] geležinkelio stoties, 8 km. iki Akmenės<br />
pašto, 33 gyventojai.<br />
Klyšių II palivarkas: 14 km. iki Dabikinės [Akmenės] geležinkelio stoties, 8 km. iki Akmenės<br />
pašto, 16 gyventojų.<br />
Klyšių III palivarkas: 14 km. iki Dabikinės [Akmenės] geležinkelio stoties, 8 km. iki<br />
Akmenės pašto, 14 gyventojų.<br />
Klyšių <strong>kaimas</strong>: 11 km. iki Dabikinės [Akmenės] geležinkelio stoties, 5 km. iki Akmenės<br />
pašto, 8 ūkiai — 37 gyventojai.<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24—26, 51—54 <strong>ir</strong> kt. — Tekste:<br />
Dvaro savininkai: Ksaveras Chominskis — Bagdonavičiai (Bagdonavičiūtė <strong>vėliau</strong><br />
Daug<strong>ir</strong>dienė) — Adomas Daug<strong>ir</strong>das (1811—1868) — jo sūnus Adomas Daug<strong>ir</strong>das (1849—<br />
1896). — Po jo ankstyvos m<strong>ir</strong>ties, kol užaugs vaikai, ūkį kurį laiką tvarkė Vladim<strong>ir</strong>as Zubovas.<br />
— Vėl Daug<strong>ir</strong>das — Adomo (antrojo) sūnus Adomas Daug<strong>ir</strong>das (trečiasis Adomas). Tarnavo<br />
Klaipėdoje, buvo karininkas.<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 52, 53, 55, 189, 229 <strong>ir</strong> kt. — Tekste:<br />
Klyšių dvarininko Adomo Daug<strong>ir</strong>do [P<strong>ir</strong>mojo, Antano sūnaus, 1811—1868] duktė Elena<br />
[Elena Daug<strong>ir</strong>daitė-Bilevičienė, 1841—1910] 1856 m. ištekėjo už Ipolito Bilevičiaus (1822—<br />
1901), „kuris mėgo rašinėti apie filosofinius dalykus, vertė Ad. Mickevičiaus poeziją prancūzų<br />
kalba <strong>ir</strong> pan.; nuo 1872 m. tarnavo Vilniaus žemės banke. 4 jųjų sūnūs <strong>ir</strong> 5 dukterys mokslo<br />
atostogas paprastai leido Klyšiuose prie senutės babunės <strong>ir</strong> dėdės Adomo; [...] Bilevičiūtės bene<br />
buvo p<strong>ir</strong>mos mūsų apylinkėje žinomos aukštojo mokslo moterys.” Joana Bilevičiūtė ištekėjo už<br />
Stanislovo Narutavičiaus, „kuris 1918 m. vasario 16 d. drauge su kitais <strong>Lietuvos</strong> Tarybos nariais<br />
pas<strong>ir</strong>ašė <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės aktą <strong>ir</strong> 1933 m. nusižudė.” Jo brolis Gabrielius Narutavičius<br />
„tebestudentaudamas taip pat lankydavosi Klyšiuose, drauge su juo <strong>ir</strong> kitais dainavo lenkiškas <strong>ir</strong><br />
rusiškas revoliucines dainas, dėl menkos sveikatos turėjo baigti mokslus Šveicarijoje, čia<br />
pagarsėjo kaip inžinierius, po Didžiojo karo pašauktas Lenkijon Pilsudskio buvo pastatytas<br />
[Lenkijos] prezidentu, bet tuojau (1922 m.) nužudytas.”<br />
B<strong>ir</strong>žiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose <strong>ir</strong> Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų <strong>ir</strong> raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 36, 51, 161. — Tekste:<br />
1863 metais „Tryškių miške, sukilėliams sus<strong>ir</strong>ėmus su maskoliais, žuvo Viekšnių — Tryškių<br />
apylinkių jaunuolių, tarp jų Klyšių Jonas Daug<strong>ir</strong>das, Šiaulių gimnaziją išėjęs, Maskvos, paskui<br />
Petrapilio univ. studentas [...]. Slaptai palaidotas Klyšiuose.”<br />
Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros<br />
paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 97. — Tekste: Klyšių senkapis. Prie Klyšių kaimo.<br />
Dabikinės dešiniame krante, tarp upės <strong>ir</strong> vieškelio Viekšniai—Daubiškiai—Akmenė.<br />
Muturas Algimantas. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24.<br />
— Tekste: Santeklių, Viliošių, Klyšių senkapiai.<br />
109
1941—1952 metų <strong>Lietuvos</strong> tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —<br />
Tekste: Po karo ištremta iš Klyšių: Kratavičienė Leonora, Aleksandro, gimusi 1918 m. Ištremta<br />
1949 03 25. Leido grįžti 1958 06 27.<br />
Rozga Leopoldas. Šimtametės Klyšių godos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 1998. —<br />
Rugs. 15: <strong>ir</strong> nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
NUO BAUDŽIAVOS LAIKŲ<br />
Dabikinės žemupyje jos dešiniuoju krantu plačiai nusidriekęs Klyšių <strong>kaimas</strong> sovietinės<br />
okupacijos metais didžiavosi vieninteliu senkapiu, kuris po senais medžiais plyti prie pat<br />
Akmenės—Daubiškių vieškelio. Tikriau, pats <strong>kaimas</strong> buvo kaip <strong>ir</strong> užm<strong>ir</strong>štas, mat 1948 metais<br />
jame įkurtas kolūkis nežinia kokiais sumetimais buvo pavadintas „Laisve”. Neilgas buvo to<br />
kolūkio amžius, apie 1970 metus jis tapo prijungtas prie stambesnio, bet ekonomiškai taip niekad<br />
<strong>ir</strong> neatsigavusio Lenino kolūkio. Tačiau <strong>ir</strong> tuomet, kai kolūkio nebebuvo nė pėdsakų, autobusų<br />
stotelė tebesivadino „Laisve” — kaip <strong>ir</strong> sustambinto kolūkio brigada. Matyt, labai tas žodis lipo<br />
žmonėms prie š<strong>ir</strong>dies. Galop nebeliko kolūkių, o Klyšių <strong>kaimas</strong> su buvusių dvarų sodybas<br />
žyminčiais aukštų medžių kupolais tebėra <strong>ir</strong> matyt dar ilgai bus.<br />
Klyšių vardas senesnis už patį kaimą. Jau XIX amžiaus pradžioje ar net prieš 1800-uosius<br />
metus čia būta nemažo dvaro, jį valdęs kažin koks piktas ponas Bagdonas, kuriam aplinkiniai<br />
gyventojai turėjo eiti lažą. Dar tarpukario metais čionykščiai žmonės pasakodavo tokią legendą<br />
ar sakmę. Vieną kartą vėlų rudenį baudžiauninkai mynę dvaro linus. Kažkuris jų sučiupęs dvaro<br />
katiną <strong>ir</strong> pakoręs. Ponas didžiai įtūžo <strong>ir</strong> ėmė tardyti. Smarkiai nuplaktas buvo korėjas, kliuvo<br />
rykščių <strong>ir</strong> tiems, kurie katiną pagavo bei v<strong>ir</strong>vę surado. Plakant ponas stovėdavęs šalia <strong>ir</strong><br />
žiūrėdavęs, ar iš š<strong>ir</strong>dies plakėjas darbuojasi. Jei pas<strong>ir</strong>odydavo, kad plakėjas aukos gailisi, tuomet<br />
<strong>ir</strong> pats gaudavo rykščių. Žiaurūs buvo laikai, bet kad ne tie žiaurumai, kažin ar kas juos <strong>ir</strong><br />
beprisimintų, nes už gerus darbus žmogus tiek ilgai neminimas, kaip už blogus.<br />
DAUGIRDŲ GIMINĖS PĖDSAKAI<br />
Bet palikim ramybėje poną Bagdoną <strong>ir</strong> sugrįžkime į Klyšius apie 1835 metus, kai dvaras<br />
perėjo Adomo Daug<strong>ir</strong>do nuosavybėn. O prieš sugrįždami, bent trumpai paminėkim šią seną<br />
<strong>Lietuvos</strong> bajorų giminę. Jos tolima palikuonė, profesorė Vanda Daug<strong>ir</strong>daitė-Sruogienė, Daug<strong>ir</strong>dų<br />
ištakas aptiko Vilniaus krašte, Lydos apskrityje, XV <strong>ir</strong> XVI amžių riboje. Vienas iš tos Daug<strong>ir</strong>dų<br />
giminės, miškininkas Antanas, po 1811 metų netoli Viekšnių įsigijo Antanavo <strong>ir</strong> Bugių dvarus.<br />
Jis išaugino 3 sūnus <strong>ir</strong> 2 dukteris. Vyriausias Antano Daug<strong>ir</strong>do sūnus Adomas, gimęs 1811<br />
metais, o m<strong>ir</strong>ęs 1868-aisiais <strong>ir</strong> palaidotas Akmenėje, tapo Klyšių dvaro savininku. Jis buvo<br />
mokęsis Vilniaus universitete, bet po 1831 sukilimo jį uždarius, matyt, liko jo nebaigęs <strong>ir</strong> 1834<br />
metais dar tarnavo Jurbarke pašto v<strong>ir</strong>šininko padėjėju. Dvarą jis paliko sūnui, taip pat Adomui, o<br />
paskui Klyšiai perėjo Adomui anūkui. Šios trys Daug<strong>ir</strong>dų kartos save įamžino Akmenės<br />
apylinkėse, Kamanų prieigose, įsteigdamos Adomiškių palivarką, <strong>vėliau</strong> tapusį kaimu <strong>ir</strong>, deja,<br />
jau nušluotą nuo žemės pav<strong>ir</strong>šiaus.<br />
Šviesaus žmogaus būta to p<strong>ir</strong>mojo Adomo Daug<strong>ir</strong>do. Vyriausiąjį sūnų Joną, gimusį 1844<br />
metais, jis leido į mokslą — į Telšių bajorų mokyklą bei Šiaulių gimnaziją, ją baigęs, jaunuolis<br />
išvyko mokytis į Maskvos universiteto fizikos <strong>ir</strong> matematikos fakultetą, paskui persikėlė į<br />
Peterburgo universitetą. Bet įsiliepsnojo 1863 metų sukilimas, <strong>ir</strong> jau kovo mėnesį Jonas<br />
Daug<strong>ir</strong>das grįžo tėviškėn <strong>ir</strong> įstojo į Biliūniškėse besitelkiantį Jono Stanevičiaus sukilėlių būrį.<br />
Netrukus, balandžio pradžioje, jis kartu su kitais sukilėliais kaunasi su majoro Sv<strong>ir</strong>skio atsivesta<br />
reguliariąja kariuomene, galbūt po to dalyvauja garsiajame J. Stanevičiaus sukilėlių žygyje pro<br />
Viekšnius <strong>ir</strong> dėdės valdomą Antanavo dvarą į Akmenę. Gegužės 9 dieną sukilėliai miškuose<br />
netoli Tryškių vėl kaunasi su rusų pėstininkais bei raiteliais. Šiose kautynėse Jonas Daug<strong>ir</strong>das<br />
žuvo, artimųjų ar žygio draugų buvo parvežtas į tėviškę <strong>ir</strong> palaidotas netoli prūdelio. Laidotuvės<br />
buvo slaptos, baimintasi, kad caro valdžia neatimtų iš tėvų dvaro, gal dėl to ant kapo taip <strong>ir</strong><br />
nebuvo pastatytas net kryžius. Vis dėlto <strong>ir</strong> šiuo metu dvaro sodyboje gyvenantys žmonės teigia iš<br />
senolių g<strong>ir</strong>dėję, jog parke esąs kažin koks kapas, kadaise jis net gėlėmis buvęs apsodintas. Dabar<br />
šis senais kelmais apsuptas plotelis apaugęs žolynais, greta žabarų krūva.<br />
110
VIEŠĖJO LENKIJOS PREZIDENTAS<br />
Jonui žuvus, Daug<strong>ir</strong>dams liko dar trys sūnūs, kurių vyriausiajam, Adomui (1849—1896) teko<br />
mesti mokslą Šiaulių gimnazijos V klasėje <strong>ir</strong> grįžti ūkio tvarkyti. Vyresnė už brolius buvo sesuo<br />
Elena, ištekėjusi už Vilniaus žemės banke tarnavusio <strong>ir</strong> laisvalaikiu filosofinius traktatus<br />
rašinėjusio bei A. Mickevičiaus eiles į prancūzų kalbą versti bandžiusio Ipolito Bilevičiaus <strong>ir</strong> su<br />
juo susilaukusi 9 vaikų. Per Bilevičių giminę Klyšių Daug<strong>ir</strong>dai susigiminiavo su tragiško likimo<br />
Narutavičių gimine. Mat Joana Bilevičiūtė ištekėjo už advokato Stanislovo Narutavičiaus, kuris<br />
kartu su M. B<strong>ir</strong>žiška <strong>ir</strong> kitais šviesuoliais pas<strong>ir</strong>ašė 1918 metų Vasario 16-osios aktą. Dėl<br />
nežinomų priežasčių S. Narutavičius 1933 m. nusižudė. Pasak M. B<strong>ir</strong>žiškos, Klyšiuose ne kartą<br />
yra viešėjęs <strong>ir</strong> Stanislovo brolis Gabrielis Narutavičius, silpnos sveikatos studentas, ilgainiui<br />
tapęs garsiu inžinierium <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>muoju Lenkijos prezidentu. Deja, jo likimas taip pat tragiškas.<br />
G. Narutavičius jau 1922 m. buvo nužudytas.<br />
Kita Bilevičiūtė, Sofija, ištekėjo už vyriausiojo, Medemrodėje palaidoto Vladim<strong>ir</strong>o Zubovo.<br />
Nors paskui jų santuoka iš<strong>ir</strong>o, bet Daug<strong>ir</strong>dai su Zubovais <strong>ir</strong> <strong>vėliau</strong> gerai sugyveno. Adomas<br />
Daug<strong>ir</strong>das vidurinysis kurį laiką valdė V. Zubovo įsigytą Dabikinės dvarą, kol jį perėmė mokslus<br />
Vokietijoje baigęs Zubovo sūnus, taip pat Vladim<strong>ir</strong>as. Pedagogė J. Narutavičienė yra palikusi<br />
prisiminimų, kuriuose mini traukimąsi 1915 metais į Rusiją pro Dabikinę, vadinasi, <strong>ir</strong> pro<br />
Klyšius. Pasak to paties M. B<strong>ir</strong>žiškos, Adomas Daug<strong>ir</strong>das buvęs geras <strong>ir</strong> darbštus ūkininkas,<br />
daugeliui giminaičių <strong>ir</strong> net ne giminaičių padėjęs siekti aukštų mokslų. Jo žmona buvo Stanislava<br />
Pečkauskaitė, rašytojos Šatrijos Raganos pusseserė. Romantiška jų meilės istorija.<br />
S. Pečkauskaitė buvusi graži <strong>ir</strong> išlepintą, bet nusigyvenusių dvarininkų duktė. Turėjo labai gražų<br />
balsą. Petrograde mokiusis dainuoti <strong>ir</strong> susižadėjusi su karininku, vis dėlto ištekėjusi už ją labai<br />
mylėjusio Klyšių Daug<strong>ir</strong>do. Jiedu susilaukė dviejų dukterų <strong>ir</strong> sūnaus Adomo, kuris jau<br />
nepriklausomoje Lietuvoje buvo karininkas <strong>ir</strong> kurį laiką grįžęs ūkininkavo tėviškėje. Matyt, iš jo<br />
generolas Povilas Plechavičius <strong>ir</strong> nup<strong>ir</strong>ko dvarą su 107 ha žemės savo žentui Boleslovui<br />
Balandai, dukters Pranciškos vyrui. Padvarėliuose gyvenantis Petras Paulauskas, kurio tėvai<br />
tarpukario metais įsigijo kaimynystėje buvusį Lingiškių palivarką, sako prisimenąs generolą,<br />
vaikščiojantį iki šiol išlikusiu į dvarą nuo vieškelio vedančiu liepų keliu. Mičigano valstijoje,<br />
JAV, gyvenantis Boleslovo Balandos sūnus Mindaugas paveldėjimo teise pageidautų atsiimti<br />
žemę Klyšiuose <strong>ir</strong> įgyvendinti tėvo svajonę — žuvininkystės verslą. Nežinia, kaip seksis, nes dvi<br />
dar išlikusios nedidelės kūdros tam aiškiai netinkamos.<br />
Iš senojo dvaro dar likę ne tik kūdros, bet <strong>ir</strong> buvęs kumetynas, senas, vidury įdubusiu stogu<br />
tvartas, klėtis, kolūkio perd<strong>ir</strong>bta į gyvenamąjį pastatą. Buvusio gyvenamojo namo nelikę nė<br />
pamatų, greta sumūryta keturių butų dviaukščio pastato dėžutė.<br />
„PROSPEKTAS” IR PALIVARKAS<br />
Bet gana vien šiame dvare svečiuotis, nes Klyšiuose kadaise būta <strong>ir</strong> palivarko, <strong>ir</strong> dar vieno<br />
dvaro, kurį jo savininkas Dyša, kilęs nuo Panevėžio ambicingas žmogus, be to, Akmenės<br />
valsčiaus v<strong>ir</strong>šaitis, kažin kodėl pavadino Klyšių prospektu. Matyt, nepatiko jam skaičius prie<br />
pavadinimo: Klyšių antrasis palivarkas. Jį su 191,93 ha žemės Dyša įsigijęs iš ankstesnio<br />
savininko Radavičiaus. Pokario metais, kai Žemaitijoje per jėgą buvo kuriami kolūkiai, šiame<br />
ūkyje buvo įkurdinta „Laisvės” kolūkio raštinė, ilgainiui pastatyta gamybinių pastatų.<br />
Reikia paminėti <strong>ir</strong> trečiąjį dvarą arba Klyšių palivarką, turėjusį per 80 ha žemės. Tarpukario<br />
metais jį valdė trys broliai Jankauskai. Matyt, iš šios šeimos buvo kilęs žymus zoologas<br />
parazitologas, ilgametis Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius Steponas Jankauskas<br />
(1898—1984). Šis dvarelis ilgainiui buvo išskaidytas, jį įsigijo trys šeimos. Būdamas arčiau<br />
Kamanų pelkyno, jis žmonėms atrodė paslaptingesnis <strong>ir</strong> buvo apipintas padavimais. Kalbėta, jog<br />
palivarko laukuose seniau buvusi lauko daržinė. Kartą vakare žmonės išėję kulti javų. Artinęsis<br />
vidurnaktis. Daržinėje švystelėjusi ugnis, <strong>ir</strong> pranykusi. Vyrai jau ketinę eiti vidun <strong>ir</strong> žiūrėti, kas<br />
ten švysčioja, bet pakilęs didelis viesulas <strong>ir</strong> vyrus išgąsdinęs. Taip pat pasakota, jog kartą,<br />
beariant šio dvaro žemę, už norago kažin kas užkliuvęs. Artojas pasilenkęs, ėmęs krapštyti <strong>ir</strong><br />
išvydęs puodo ąsą. Jau norėjo imti kaip reikiant kasti, bet neturėjo po ranka kastuvo. Kol da<strong>ir</strong>ėsi,<br />
iš dvaro pašaukė pietų. Grįžo artojas pasisotinęs, bet jau nieko neberado, nors <strong>ir</strong> labai ieškojo. Ir<br />
dar pasakota, jog kažin koks žmogus palivarko laukuose, jau arčiau vieškelio, kartą išvydęs<br />
111
keistą liepsną. Supratęs, jog tai pinigai dega, bet liepsnai išnykus, kiek beieškojęs, niekaip<br />
nepajėgęs tos vietos atsekti.<br />
UŽFIKSUOTAS PRAEITIES AIDAS<br />
Kadangi <strong>dvarai</strong> valdė didelius žemės plotus, gyventojų nuo seno nebuvo gausu. 1923 m.<br />
surašymo duomenimis, per dvarą, palivarkus <strong>ir</strong> kaimą iš viso buvo 12 ūkių, kuriuose būta 153<br />
gyventojų, tad jau anuomet veikė pradinė mokykla, išsilaikiusi iki pat 1975 metų, kuomet<br />
melioracija stipriai aptuštino <strong>ir</strong> šį žemd<strong>ir</strong>bystei ne itin palankų kraštą. 1935 metais čia<br />
mokytojavusi Ona Čepauskytė iš Čekų kaimo užrašė daug ano meto duomenų apie Klyšiuose<br />
buvusius dvarus <strong>ir</strong> žmonių gyvenimą. Kaimas turėjo savo pieninę Dabikinės paupyje, dabar jos<br />
vietą tik didelis kūgis krūmų ženklina. 1959 metais kaime buvo 80 gyventojų. Ėmus Chruščiovo<br />
laikais planuoti nuskurdusių kolūkių gyvenvietes, pora sodybų buvo pastatyta <strong>ir</strong> Klyšiuose, bet<br />
netrukus centrinę gyvenvietę imta ugdyti Padvarėliuose. Vis dėlto, 1970 metų surašymo<br />
duomenimis, kaime gyventojų buvo pagausėję iki 86, 1981 metais bebuvo 24 ūkiai su 60<br />
gyventojų, o dabar likusi 21 šeima su 52 žmonėmis. Palyginti su kaimyniniais ištuštėjusiais <strong>ir</strong> jau<br />
užm<strong>ir</strong>štais Lingiškių, Adomiškių kaimais žmonių čia dar daug, nes patogi vieta — čia pat<br />
vieškelis, netoli <strong>ir</strong> Mažeikių—Šiaulių plentas.<br />
Vis dėlto <strong>ir</strong> čia gyvenantys nebe visi žino senus šio kaimo vietovardžius. Tarkim, kad 1937<br />
metais ūkininkams išdalintas 5 ha ganyklų plotas vadinosi Atmata, o net karščiausią vasarą<br />
neišdžiūstantį prūdą vadino Čiuodželka, kad smėlingas bene 8 ha išplėštų d<strong>ir</strong>vonų plotas palei<br />
kelią į Lingiškes vadinosi Darželiais. Netoli palivarko buvęs 6 ha ariamas plotas matyt nuo<br />
kadaise čia gyvenusios šeimos vadinosi Naikauskiške. Nebėra buvusio miškelio, vadinto<br />
Dabikinės k<strong>ir</strong>timais. Išnyko <strong>ir</strong> buvusių pelkių pavadinimai į šiaurę plytinčiuose miškuose —<br />
Lauryniškė, Karklų, Meškos, Apvalioji, jau tarpukario metais mišku buvo užsodinta 18 ha<br />
Darginiškės pieva. Iš Karklo pelkės tekėjo mažas upeliūkštis Kerbesas, netoliese vienas su kitu<br />
apsikabindavo du įdomiai vadinti upeliukai: <strong>Du</strong>najus <strong>ir</strong> Vigada. Visi jie seniai v<strong>ir</strong>tę grioviais <strong>ir</strong><br />
kanalais. O kanalui vardas, kaip <strong>ir</strong> piemeniui pavardė, — netinka.<br />
Nors pokario metais stambių ūkininkų nebebuvo, tačiau rezistentų būriai užsukdavo <strong>ir</strong> ilgiau<br />
pasilaikydavo, migruodami tarp Purvių miškų <strong>ir</strong> anapus Ventos buvusių miškingų vietų. 1949<br />
metų pavasarį į tolimąjį Krasnojarsko kraštą buvo ištremta šio kaimo gyventoja Leonora<br />
Kratavičienė.<br />
Štai kokias godas gali išg<strong>ir</strong>sti, saulėtą pavakarę žingsniuodamas Klyšių kaimo laukais <strong>ir</strong><br />
keliukais.<br />
112
KRAKIAI<br />
Kaimas <strong>ir</strong> 3 geležinkelio būdelės<br />
<strong>Lietuvos</strong> apgyventos vietos: P<strong>ir</strong>mojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste:<br />
Krakių <strong>kaimas</strong>: 6 km. iki Mažeikių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 57 ūkiai —<br />
399 gyventojai.<br />
Krakių geležinkelio būdelė: 6 km. iki Mažeikių geležinkelio stoties, 9 km. iki Viekšnių pašto,<br />
1 ūkis — 8 gyventojai.<br />
Krakių geležinkelio būdelė Nr. 141: 6 km. iki Mažeikių geležinkelio stoties, 9 km. iki<br />
Viekšnių pašto, 1 ūkis — 4 gyventojai.<br />
Krakių geležinkelio būdelė: 6 km. iki Mažeikių geležinkelio stoties, 9 km. iki Viekšnių pašto,<br />
1 ūkis — 3 gyventojai.<br />
„Sidabras”. Vyliojamieji // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — Geg. 23. — Nr. 20 (59). — Tekste:<br />
Vyliojamieji<br />
Krakiai, (Viekšnių v., Mažeikių ap.). Vietiniai „Pavasario” vadai sus<strong>ir</strong>ūpino, kad jų nariai<br />
visai nutolo <strong>ir</strong> gali visai nebalsuoti už jų krautuvę „kademus”. Kad privyliojus p. L-as <strong>ir</strong><br />
Patulevičius sumanė suruošti ypatingą vakarą į kurį varyti visus pavasarininkėlius <strong>ir</strong> vienkart<br />
įsakant kad kiekvienas turėtų su savimi lėkštę, „geldą” <strong>ir</strong> gerą kiaulinį samtį; mat, pasibaigus<br />
vakarėliui su šokiais <strong>ir</strong> rinkimų pasikalbėjimais, bus duodama už 50 centų pasrėbti, tik, žinoma,<br />
tiems, kurie duos iškilmingą pasižadėjimą balsuoti už jų „kromelį”.<br />
Visi pas<strong>ir</strong>engimai atlikta: nup<strong>ir</strong>kta bargan viena veršio galva <strong>ir</strong> 20 kilogramų pamilčių.<br />
Mažeikių malūninkas tuo reikalu yra sus<strong>ir</strong>ūpinęs ar užmokės jam už pamilčius, o mėsininkas<br />
antrą dieną Velykų vyksta atsiimti veršio galvą. Man rodos, kad už vieną galvą <strong>ir</strong> pamilčius<br />
vargu bus galima privylioti bent bepročio balsą.<br />
[Pas<strong>ir</strong>ašė: „Sidabras”].<br />
Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. —<br />
1998. — Rugpj. 4: Nuotraukose: Onai Perminienei brolį Praną Šiuipį beprimena nuotrauka;<br />
Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo. — Visas tekstas:<br />
Antrą kartą, 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą <strong>ir</strong> krašte paskelbus mobilizaciją,<br />
žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro m<strong>ir</strong>ti <strong>ir</strong> už sovietinę santvarką. Todėl šimtai<br />
jaunų vyrų atsidūrė miškuose arba slapstėsi kur pakliuvo, tikėdami, kad Vakarų valstybėms<br />
padedant, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Šiuo nelengvu keliu pasuko <strong>ir</strong> dvidešimt<br />
perkopęs Pranas Šiuipys. Nei jis ginklo savo rankose kada buvo laikęs, nei jam jo reikėjo. Iš<br />
pradžių slapstėsi savo gimtajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje. Netrukus čia<br />
slėptis tapo pavojinga, nes NKVD kariuomenė <strong>ir</strong> stribų būriai šaukiamuosius medžiojo lyg miško<br />
žvėris. Todėl tekę pasitraukti toliau nuo savo namų. Nemažą lanką apsukęs, Pranas susitiko tokio<br />
pat likimo vyrus: Leoną Jonuškį <strong>ir</strong> Albertą Švažą. Vyrai Milių kaime, L. Jonuškio tėvų 5 ha<br />
miškelyje, upelio skardyje, iš storų rąstų įs<strong>ir</strong>engė gerą bunkerį. Tokių slėptuvių, matyt, buvo ne<br />
viena, o bent dvi ar trys, tačiau ši vyrus traukusi labiausiai. Vietovė romantiška, patogi: vienoje<br />
pusėje Venta, kitoje Ubaginės <strong>ir</strong> Maigų miškai. Išėjus iš slėptuvės, nepertoliausiai keliukas,<br />
šonuose nudėtas didžiuliais lauko akmenimis, kuriais žiemą nepalikdamas pėdų galėjai nueiti į<br />
vieškelį Viekšniai—Mažeikiai. Aplinkui Milių, Krakių, Maigų <strong>ir</strong> Lėlaičių kaimai, tada priklausę<br />
Viekšnių valsčiui.<br />
Pasak čia gyvenusių žmonių, prie šių jaunuolių ilgainiui pritapęs <strong>ir</strong> Simonas Čiužas iš<br />
Pakalupės kaimo. Kokia buvusi jų draugystė <strong>ir</strong> kiek ilgai ji tęsėsi, nėra žinoma.<br />
Atėjo 1948-ieji metai. Sausio septintoji dar neaušo, snigo <strong>ir</strong> pamažu pustė. Bunkeryje nakvojo<br />
trys vyrai. Simono Čiužo nebuvę. Jaunuoliai nejautė, kad tai paskutinės jų gyvenimo valandos.<br />
Kad šnipas, kaip jį bepavadintume, enkavedistams tiksliai nupasakojo bunkerio vietą... O gal<br />
pats <strong>ir</strong> atvedė juos.<br />
113
— Dar su tamsa, apsigaubę maskuojančiais baltais chalatais, pasipylė kareiviai. Galėjo jų būti<br />
per penkiasdešimt, — sako 83-ejų metų buvęs Milių ūkininkas Alfonsas V<strong>ir</strong>kutis, dabar<br />
gyvenantis Krakiuose. Matyt, buvusi išdavystė, spėja senukas, mat labai jau tiesiai link to<br />
bunkerio ėję kareiviai <strong>ir</strong> sustoję maždaug per šūvį. O kiti supę mišką. Ūmai pasig<strong>ir</strong>dęs automatų<br />
tratėjimas, granatų sprogimai, šūksmai. Jis nematęs, bet žmonės kalbėję, kad jaunuoliai mėginę<br />
prasiveržti, bet iš visų pusių buvę apsupti. Per susišaudymą sužeistas į galvą rusų leitenantas<br />
Lukošiaus arkliais skubiai buvęs nuvežtas į Mažeikius. Gerai ginkluoti <strong>ir</strong> ištren<strong>ir</strong>uoti kariškiai<br />
glaudžiu žiedu ėmę slinkti artyn bunkerio. Pasig<strong>ir</strong>dęs šūksmas: „Pasiduokite! Jūs apsupti! Visi<br />
žūsite!”<br />
Jaunuoliai buvę pas<strong>ir</strong>yžę geriau m<strong>ir</strong>ti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo kas<br />
laukia. Tačiau lemiamą valandą kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat m<strong>ir</strong>tis, matyt,<br />
neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš bunkerio, jis pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du<br />
vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami<br />
gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios<br />
sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl pris<strong>ir</strong>išę v<strong>ir</strong>ve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasig<strong>ir</strong>do<br />
šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išv<strong>ir</strong>tęs lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką —<br />
Domą Rimkų, kuris pabūgęs p<strong>ir</strong>mtako likimo, priešinęsis <strong>ir</strong> maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio<br />
gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai, supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų<br />
nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos<br />
tėvukui P. Šiuipys pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! M<strong>ir</strong>tis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti<br />
šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę v<strong>ir</strong>sti<br />
dūmų <strong>ir</strong> ugnies kamuoliai. Spėjama, kad jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę<br />
paskutine granata.<br />
Vis dėlto <strong>ir</strong> tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavę. Atsivarę apie 90 metų senuką<br />
Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlipti į slėptuvę. Jis<br />
<strong>vėliau</strong> sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėję<br />
sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. V<strong>ir</strong>kučio roges <strong>ir</strong> išvežę į Viekšnių<br />
miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę<br />
praeinančius — ar kas nesustos, ar neprav<strong>ir</strong>ks motina, apkabindama sūnų. O tada tiesus kelias į<br />
Sib<strong>ir</strong>ą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. Vėliau<br />
žuvusiųjų tėvai gavę žinią, kad palaikus Leono <strong>ir</strong> Prano draugai nakčia perlaidojo. O kur tas<br />
kapas šiandien, nežinoma.<br />
Sekantį rytą po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvo suimti tų partizanų ryšininkai —<br />
Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas <strong>ir</strong> Ona V<strong>ir</strong>kučiai, gyvenę prie kelio šalia Milių kapinaičių.<br />
Areštuoti <strong>ir</strong> abu L. Jonuškio, pasidavusio čekistams, broliai Jonas <strong>ir</strong> Pranas.<br />
— Aš <strong>ir</strong> buvęs mano kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų praleidome Sib<strong>ir</strong>e, — sako<br />
buvęs Lėlaičių malūno savininkas Jonas Silkinis. — Išvien ėjau su miško vyrais: parūpindavau<br />
akumuliatorius bunkeriui apšviesti, duodavau maisto, rūkalų.<br />
Kas tie jauni žmonės, taip drąsiai žvelgę m<strong>ir</strong>čiai į akis? Senesnieji kaimynai juos prisimena<br />
buvus kilniais kovotojais, vargusius, tačiau nevarginusius jų. Aišku, KGB duomenimis, jie buvo<br />
„banditai, liaudies priešai”. P. Šiuipio sesuo Ona Perminienė, moteris jau v<strong>ir</strong>š septyniasdešimties,<br />
žvelgdama į brolio nuotrauką kalba:<br />
— Buvo drąsus, stiprus <strong>ir</strong> sumanus vyras. Doras lietuvis. Gal savo nelaimę nujautė, kad su<br />
didele š<strong>ir</strong>dgėla žvelgė į artėjantį frontą.<br />
Pasak Onos Perminienės, jų tėvai turėję tris hektarus žemės. Augę šeši vaikai — nuo dviejų<br />
tėvų, nes našlaudama mama dar kartą ištekėjusi. Pranas eidavęs uždarbiauti. Paskutiniais metais<br />
tarnavęs bernu Tadeušo Gaudiešiaus ūkyje, Lėlaičių kaime. Albertas Švažas buvo kilęs iš<br />
Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, gimęs 1918 metais. Tėvas <strong>ir</strong><br />
prosenelis — geležinkelininkai. Albertas buvęs <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės savanoris, tarnavęs<br />
Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės,<br />
gyveno gimtajame Rekečių kaime <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bo geležinkelyje. Buvo „Tėvynės apsaugos rinktinės”<br />
narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį su besitraukiančių banga<br />
patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. Šias žinias suteikė rezistento brolis,<br />
114
Sib<strong>ir</strong>o tremtinys Edvardas Švažas, dabar gyvenantis Švenčionėliuose. Galima tik spėlioti, kodėl<br />
A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn.<br />
Leono Jonuškio trumpa jaunystė bėgusi Milių kaime, tėvų ūkelyje, prie gyvulių bandos <strong>ir</strong><br />
plūgo. Grįžo iš lagerio jau be sveikatos, netrukus m<strong>ir</strong>ė.<br />
Tų sunkių pokario metų grandinėje būta daug žūčių bei skriaudų. Šis atvejis skaudus tuo, kad<br />
paprastiems kaimo vaikinams buvo atimta gyvybė vien dėl to, kad nėjo į okupanto kariuomenę <strong>ir</strong><br />
slapstėsi. Nuo šių tragiškų įvykių prabėgo jau penkiasdešimt metų. Tai skausmingai istorijai<br />
atminti Daugįnių bažnyčios klebonas Romualdas Žiulpa <strong>ir</strong> žuvusiųjų giminės numato vaikino<br />
žūties vietoje pastatyti ąžuolinį kryžių.<br />
Beje, kunigas R. Žiulpa, padedamas Mažeikių seniūnijos, jau pastatė 8 metrų ąžuolinį kryžių<br />
Purvėnuose, nuo klastūno kulkos žuvusio viekšniškio H. Jarušausko <strong>ir</strong> jo draugų A. Apulskio,<br />
S. Barausko žūčiai atminti.<br />
Paulianka — Krakių kaimo š<strong>ir</strong>dis / Sudarė D. Vaitkuvienė. — [Mašinraštis]. — 1999. — 14<br />
psl. // Yra Mažeikių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriuje.<br />
KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. —<br />
256 p. — Tekste:<br />
DARGIS ANTANAS (g.1951 l0 03, Mažeikiuose), grupės „Sekmadienis” vadovas.<br />
M: 1958—1962 mokėsi Maigų (Mažeikių raj.) prad. m-kloje, 1962—1966 — Krakių<br />
(Mažeikių raj.) 8-metėje m-kloje, 1966—1969 — Mažeikių 1-ojoje vid. m-kloje, 1969—1973<br />
studijavo VPI.<br />
P: 1974—1984 — Mažeikių l-osios vid. m-klos muzikos mokyt., 1984—1987 — Mažeikių<br />
raj. kultūros namų estradinio būrelio vad., nuo 1987 — grupės „Sekmadienis” vadovas.<br />
F: Grupė „Sekmadienis” — konkurso „Baltijos jaunystė” žiuri prizo už kūrybinius ieškojimus<br />
laimėtoja (1987), „Pop Art” festivalio Didžiojo prizo laureatė (1994). Įrašė plokštelę „Šauksmas”<br />
(1989), kompaktine plokštelę „Visų laikų topai” (1994), „Apie meilę” (grupės 10-mečio proga,<br />
1996), grupės narės J. Miliauskaitės kompaktinę plokštelę „Mano vardas — naktinė” (1994),<br />
kasetes „Šaukiu tave” (1993), „Meilės traukinys” (1994), „Viskas ratu” (1995), „Apie meilę”<br />
(1996), „Savo keliu” (1997), kasetę <strong>ir</strong> kompaktinę plokštelę „Šiltas vėjas” (1999). Grupę rėmė<br />
f<strong>ir</strong>mos „Romar” prez. R. Marcinkevičius, remia UAB „Nafta”.<br />
L: Žūklė.<br />
D. a.: Grupė „Sekmadienis”, Naftininkų g. 11, LT-5500 Mažeikiai; tel. 75549.<br />
N. a.: Ventos g. 10, Krakiai, LT-5500 Mažeikių raj.; tel. 42363, (98) 29448.<br />
Knabikas Stanislovas. Gimtinę prisiminus // Būdas žemaičių. — 2001. — B<strong>ir</strong>ž. 29. — Visas<br />
tekstas:<br />
1868 metais nutiesus Romnų—Liepojos geležinkelį, šiaurinė Maigų, Krakių <strong>ir</strong> Naikių kaimų<br />
dalis buvo atsk<strong>ir</strong>ta <strong>ir</strong> ūkininkų žemės išsidėstė abipus geležinkelio. Kai kuriems teko net<br />
nusigriauti trobesius <strong>ir</strong> statyti juos kitoje vietoje.<br />
P<strong>ir</strong>mojo pasaulinio karo metais ties „Pušyno” kolektyviniu sodu vokiečiai buvo nutiesę antrus<br />
geležinkelio bėgius <strong>ir</strong> įkūrę laikiną geležinkelio stotį.<br />
Miškas vietiniams gyventojams davė darbo, nes tiek carizmo laikais, tiek prieškario Lietuvoje<br />
Dagių miške vyko dideli k<strong>ir</strong>timai, o pavasarį — miško sodinimo darbai.<br />
Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai,<br />
geležinkelininkų vadinami butkomis arba kazermomis. Butkose gyveno po vieną šeimą, o<br />
kazermose — po dvi. Iki šių dienų išliko baltoji kazerma ties „Paparčiu” <strong>ir</strong> raudonoji kazerma,<br />
už kilometro į rytus nuo „Pušyno”.<br />
Visais laikais geležinkelininkų šeimos gyveno pasiturinčiai, nes geležinkelininkai gaudavo<br />
neblogą algą, turėjo nemažai žemės, galėjo laikyti gyvulių. Daugelis geležinkelininkų savo<br />
vaikus leido į mokslus. Geležinkelininko Gurskio sūnus d<strong>ir</strong>bo mokytoju. Geležinkelininko<br />
115
A. Keršio sūnus Antanas Keršis buvo <strong>Lietuvos</strong> karo lakūnas, ne kartą stebinęs kauniečius<br />
skrydžiais po Žaliuoju tiltu. Antanas Keršis prisimenamas kaip puikus pilotas, skraidęs anglų<br />
gamybos lėktuvais „Gloster”. Jo drąsą <strong>ir</strong> gabumus vertino asociacijos grupės vadas pulkininkas<br />
leitenantas J. Lorencas, <strong>Lietuvos</strong> karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Gustaitis.<br />
Lakūno sesuo Elvyra Keršytė — dailininkė.<br />
Netoli A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su japonais bei P<strong>ir</strong>mojo pasaulinio karo<br />
dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, bet <strong>ir</strong> visos Viekšnių parapijos žmonės.<br />
J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių fundatorius.<br />
J. Sidabro sūnus Jonas buvo vienas p<strong>ir</strong>mųjų Krakių pradinės mokyklos mokytojų, <strong>vėliau</strong> d<strong>ir</strong>bo<br />
teisininko <strong>ir</strong> net diplomato darbą Kaune, o pokario metais kurį laiką d<strong>ir</strong>bo Mažeikių gimnazijoje.<br />
Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo<br />
prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė <strong>ir</strong> užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais<br />
klebonavęs Grūšlaukėje (prie Salantų), o pokario metais Šakynoje. Palaidotas Viekšnių<br />
naujosiose kapinėse. Kunigo brolis Pranas prieškario metais gyveno <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bo Klaipėdoje, jis<br />
1939 m. matė A. Hitlerį, kalbantį iš teatro balkono.<br />
Žemės kauburėlis prie durpyno, sk<strong>ir</strong>iančio „Šilo” <strong>ir</strong> „Paparčio” kolektyvinius sodus žymi, kad<br />
ten stovėjo Mortos <strong>ir</strong> Jono Ivanauskų bakūžė. Čia gimė <strong>ir</strong> užaugo rašytojo Romualdo Granausko<br />
motina — Rozalija Ivanauskaitė.<br />
Vėliau M. <strong>ir</strong> J. Ivanauskai pasistatė trobesius Naikių kaime, dabartiniame „Papartyje”, kur<br />
šiuo metu gyvena rašytojo pusseserė mokytoja pensininkė Angelė Ivanauskaitė.<br />
Už raudonosios ka[z]er[m]os Maigų kaime, P. Balvočiaus ūkyje, apie 40, o gal <strong>ir</strong> daugiau<br />
metų buvo Maigų pradinė mokykla, kurioje 1930—33 m. d<strong>ir</strong>bo mokytojai A. <strong>ir</strong> J. Tumosos, 1941<br />
m. b<strong>ir</strong>želio 14 dieną ištremti su dukromis į Sib<strong>ir</strong>ą <strong>ir</strong> ten m<strong>ir</strong>ę. Pokario metais šioje mokykloje<br />
mokytoja d<strong>ir</strong>bo poeto Algimanto Mikutos motina.<br />
Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dv<strong>ir</strong>ačiu važiuodavo kunigas K. Andriuška,<br />
vaikščiojo lakūnas <strong>ir</strong> dailininkė A. <strong>ir</strong> E. Keršiai, poetas A. Mikuta, rašytojas R. Granauskas.<br />
Nebevažiuos dv<strong>ir</strong>ačiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų <strong>ir</strong> jaunų vietos <strong>ir</strong> aplinkinių kaimų<br />
gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono atlaidus Viekšniuose, nebeskambės<br />
dainos geležinkelininkų Albertinos <strong>ir</strong> Jurgio Kaveckų kiemelyje, nebev<strong>ir</strong>kdys akordeonų<br />
Viktoras Kaveckas <strong>ir</strong> Viktoras Žabaliūnas.<br />
Važiuodamas traukiniu Mažeikiai—Radviliškis, aš matau tvarkingai išsidėsčiusias kaimo<br />
sodybas, į mokyklą skubančius savo mokslo draugus, prie pervažos stovintį su geltona vėliavėle<br />
Jurgį Kavecką, ant suoliuko sėdintį artimiausią savo kaimyną senuką Pr. Keršį, su kuriuo tada<br />
draugais tapome, kai man buvo penkeri...<br />
Stanislovas Knabikas. Krakiai<br />
Krakiai / Puslapį parengė Albina Andriulienė // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12. —<br />
Tekste:<br />
Krakių <strong>kaimas</strong> prasideda už 6 km nuo Mažeikių. Jį kerta Mažeikių—Šiaulių geležinkelis <strong>ir</strong> tos<br />
pačios krypties plentas. Pietvakarine dalimi teka Venta, rytuose ribojamasi su Milių kaimu,<br />
vakaruose — su Naikių kaimu, o šiaurėje — su dideliu valstybinio miško masyvu.<br />
Rašytiniuose šaltiniuose Krakių <strong>kaimas</strong> minimas jau 19 a. pradžioje. Žmonės čia vertėsi<br />
žemd<strong>ir</strong>byste, todėl buvo gana stambių ūkininkų. Pavyzdžiui, Petrošius, Mažeikis, Liauba,<br />
Knabikas, turėjo po 50—60 ha žemės.<br />
1918 m. spalio mėn. pas ūkininkę Morta Sidabrienę buvo įkurta pradinė mokykla. Vėliau<br />
sodyba priklausė Viekšnių valsčiaus v<strong>ir</strong>šaičiui Izidoriui Mažeikiui. 1920 m. mokykla perkelta į<br />
Liaubos namą.<br />
Pradėjus kurtis gyvenvietėms, Krakių <strong>kaimas</strong> susikoncentravo prie Ventos esančioje vietovėje,<br />
žmonių vadinamoje Paulianka. Vietovė buvo garsi dėl vandens malūno. Jis buvo pastatytas dar<br />
19 a. viduryje <strong>ir</strong> priklausė žydui Maušui. 1900 m. malūną iš žydo nup<strong>ir</strong>ko vokietis Rafaelis<br />
Lačas <strong>ir</strong> padovanojo sūnui Reingoldui (g. 1878 m.), kuris jau buvo sukūręs šeimą. Čia<br />
gyvendamas susilaukė septynių vaikų.<br />
1926 m. Pauliankos malūną Lačas pertvarkė. Po rekonstrukcijos jis tapo trijų aukštų. 1936 m.<br />
priestate įrengta vilnų karšykla-verpykla.<br />
116
1941 m., prasidėjus karui, Reingoldas Lačas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ten <strong>ir</strong> m<strong>ir</strong>ė.<br />
Lačo name 1924 m. atidaryta pradinė mokykla (perkelta iš Liaubos namo). Laikui bėgant<br />
mokykla, praplėsta priestatu, peraugo į septynmetę, devynmetę. 1989 m. perkeliama į naują šalia<br />
pastatytą mokyklą.<br />
Taip Paulianka sutraukė besikeliančius iš vienkiemių gyventojus ne tik iš Krakių kaimo, bet <strong>ir</strong><br />
iš gretimų to paties kolūkio kaimų — Milių, Maigų <strong>ir</strong> Naikių.<br />
Gyvenvietė pradėta statyti 1965 m., o 1979 m. buvo perkeltas paskutinis vienkiemis iš<br />
melioruojamų plotų. Šis faktas buvo iškilmingai pažymėtas vasario 9 d. Šiemet sukako 25 metai<br />
nuo gyvenvietės suformavimo. Tokios, kokia yra dabar.<br />
O Pauliankos vardas siejamas su Krakiais jau per 150 metų. Norint žmonėms paaiškinti, kur<br />
tie Krakiai yra, pakanka tik paminėti Pauliankos vardą, <strong>ir</strong> viskas tampa aišku.<br />
Dabar Krakių gyvenvietėje yra 15 gatvių, 164 namai, gyvena 524 žmonės.<br />
Gyvenvietėje šiuo metu yra pagrindinė mokykla, biblioteka, med. punktas, dvi parduotuvės,<br />
pieno surinkimo punktas. Buvę kultūros namai privatizuoti <strong>ir</strong> šiuo metu tokių funkcijų<br />
nebeatlieka.<br />
2003 m. susikūrus Bendruomenei, pradedamas gaivinti kultūrinis darbas, tačiau iškilo<br />
problema dėl patalpų. Seniūnijai priklausančiame pastate ats<strong>ir</strong>astų tam vietos, tačiau reikalingas<br />
remontas, o jam reikalingos lėšos.<br />
Turime vilčių, kad Mažeikių seniūnijos seniūnas V. Kesminas mums padės šią problemą<br />
išspręsti.<br />
„Trečiadienio valanda” jau antrus metus keliauja po rajono kaimus...” / Puslapį parengė<br />
Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)]<br />
priedas). — 2004. — Gruod. 22. — Nr. 50 (113). — Tekste:<br />
„Trečiadienio valanda” jau antrus metus keliauja po rajono kaimus. Turime pasakyti savo<br />
skaitytojams, kad mūsų kelrode žvaigžde <strong>ir</strong> neakivaizdiniu pakeleiviu visada būna Jaunųjų<br />
gamtininkų stoties d<strong>ir</strong>ektorius Alg<strong>ir</strong>das Vilkas. Jo surinkta istorinė medžiaga apie vietoves visada<br />
praverčia — jau vykdami į kaimus žinome, ką verta aplankyti.<br />
Kelionę į netolimus Krakius mums buvo ypatinga: atsidarėme tinklapyje puslapį apie tą kaimą<br />
<strong>ir</strong> istorinės medžiagos gausa apstulbino. Siūlome visiems, kurie domisi krašto praeitimi<br />
pasižvalgyti internetiniu adresu www.tinklapis.lt/krakiai.<br />
Krakių enciklopedinis žodynas / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda<br />
(„Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)] priedas). — 2004. — Gruod. 22. — Nr. 50 (113).<br />
— Tekste:<br />
Kaip pristato pats autorius A. Vilkas, „Enciklopediniame žodyne pateikiama daug istorinės <strong>ir</strong><br />
etnografinės medžiagos apie Krakių k. (Mažeikių r.) <strong>ir</strong> jo apylinkes — Naikių, Milių <strong>ir</strong> Maigų<br />
kaimus. Aprašyta žmonių buitis <strong>ir</strong> joje naudoti daiktai, žemės ūkio padargai, įva<strong>ir</strong>ios pask<strong>ir</strong>ties<br />
pastatai, šventės, papročiai, tautosaka. Etnografiniai tekstai iliustruoti to laikotarpio d<strong>ir</strong>binių<br />
nuotraukomis.<br />
Peržiūrėta daug kartografinės medžiagos, visų kaimų XIX amžiaus planai, įva<strong>ir</strong>ių metų<br />
kolūkio žemėlapiai. Todėl pateikta nemažai senųjų vietovardžių, kurie dabar nebevartojami,<br />
upelių, žemės lopinėlių, miškelių pavadinimai, kiti smulkūs, žmonėse paplitę mikrotoponiminiai<br />
vietovardžiai. Tekstuose nurodyta jų lokalizacija, dydžiai, kada <strong>ir</strong> kas užrašė, kas juose yra arba<br />
buvo. Iš viso enciklopediniame žodyne yra apie 230 biografijų. Iš planuotų įdėta daugiau,<br />
parinkti tie žmonės, kurie susiję su apylinkėmis. Tai įva<strong>ir</strong>ūs amatininkai, kultūros, švietimo<br />
darbuotojai, buvę kolūkių p<strong>ir</strong>mininkai, brigadininkai, įva<strong>ir</strong>ių žymesnių apdovanojimų <strong>ir</strong> įva<strong>ir</strong>ių<br />
nuopelnų turintys žmonės, p<strong>ir</strong>mūnai, čia gimę ar gyvenę <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bę, ar jų veikla vienaip ar kitaip<br />
susijusi su apylinkėmis <strong>ir</strong> t.t. Biografiniai duomenys pateikti tokie, kokius pavyko surinkti iš<br />
įva<strong>ir</strong>ių šaltinių. Todėl vieniems sk<strong>ir</strong>iamas išsamesnis aprašymas, kitiems nurodomi tik<br />
svarbiausieji faktai. Po biografija pateikti publikuoti straipsniai rajoninėje spaudoje ar kituose<br />
leidiniuose. Pabaigoje yra nurodyti šaltiniai, iš kurių paimtas vienas ar kitas biografijos faktas.<br />
Beveik visų kolūkiečių atsk<strong>ir</strong>ais metais užimamų pareigų datos paimtos iš kolūkio buhalterinių<br />
knygų <strong>ir</strong> archyvo, todėl po biografijomis jie nenurodomi.<br />
117
Gana nemažą enciklopedinio žodyno dalį sudaro bibliografinis sąrašas, kuriame yra beveik<br />
2 tūkst. pavyzdžių. Tai visi iš rajoninių laikraščių „Mažeikių tiesa”, „Komunistinis rytojus”,<br />
„Darbo vėliava”, „Pergalės vėliava”, „Santarvė” <strong>ir</strong> kitų leidinių surinkti straipsniai. Po tekstu jie<br />
išdėstyti chronologine tvarka: p<strong>ir</strong>miau — senesni, pabaigoje — naujausi straipsniai. Visas<br />
straipsnių alfabetinis sąrašas pateikiamas <strong>ir</strong> enciklopedijoje.<br />
Sudarant vardyną, stengtasi aprėpti visas gyvenimo sritis, kuo daugiau pateikti įva<strong>ir</strong>ių faktų.<br />
Norėdamas išvengti informacijos pasikartojimo, autorius pateikia nemažai nuorodų į kitus<br />
straipsnius ar analogiškas dalis.<br />
Po kiekvienu straipsniu nurodomas šaltinių, literatūros sąrašas bei iliustracijos, kurios suteikia<br />
taip pat papildomos informacijos. Be to, kai kuriuose straipsniuose pateikiama, kur aprašomas<br />
objektas seniau buvo paminėtas. Dėkojame A. Vilkui už tokį puikų <strong>ir</strong> išsamų darbą, kuriuo jis<br />
leido <strong>ir</strong> mums pasinaudoti.<br />
Autorius kreipiasi į skaitytojus, prašydamas pateikti pastabas <strong>ir</strong> pataisymus. Tą mes šį kartą <strong>ir</strong><br />
padarysime. Praėjusią savaitę „Trečiadienio valandos” žiniose apie Maigų kaimą pateiktas toks<br />
sakinys: „1897 m. Maigų kaime pas ūkininkus tarnavo Karolis Pukevičius — Mažeikių<br />
bažnyčios vargonininkas, chorinio dainavimo iniciatorius, kurį čia atvežė jo tėvas Ignacas”. Po<br />
publikacijos į redakciją paskambino Eugenija Pukevičiūtė-Sprogienė <strong>ir</strong> paneigė tokias žinias.<br />
K. Pukevičius buvo aukštaitis, gimė Anykščių apskrityje, Pakalniškės vienkiemyje. Į Mažeikius<br />
jis atvyko 1905 metais jau būdamas dvidešimtmetis <strong>ir</strong> pas jokius ūkininkus netarnavo — jis<br />
vargoninkavo naujai pastatytoje bažnyčioje. Tai yra užrašyta jo prisiminimuose. Kaip į minėtą<br />
tinklapį pateko tikrovės neatitinkantis K. Pukevičiaus biografijos faktas? 1990 metais rajono<br />
laikraščio „Pergalės vėliava” 5-ajame numeryje buvo išspausdintas B. Radžiūno straipsnis<br />
„Karolis Pukevičius Mažeikių kultūriniame gyvenime”, kuriame <strong>ir</strong> buvo paminėta vargonininko<br />
tarnystė pas Maigų ūkininką. Dabar jau sunku paaiškinti, kuo rėmėsi autorius, bet klaidą būtina<br />
ištaisyti.<br />
Visą gyvenimą trukęs grįžimas / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda<br />
(„Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)] priedas). — 2004. — Gruod. 22. — Nr. 50 (113).<br />
— Tekste:<br />
Apsilankę Krakiuose mes užsukome į senąjį centrą, kur prieškario metais buvo stiprus<br />
Petrošių ūkis. Mums pasisekė — apie praeitį prašneko ūkininkų dukra Eleonora Stasaitienė.<br />
1948 metais jos tėvai buvo išbuožinti <strong>ir</strong> neteko viso turto. Gelbėdamiesi nuo tremties<br />
ūkininkai su vienturte dukrele išsikėlė į Plungę. Į gimtuosius namus Eleonora sugrįžo po 44<br />
metų. Tv<strong>ir</strong>tas namas pergyveno kolūkio laikus, kai čia buvo įkurta kontora, biblioteka. Kai<br />
centras išsikėlė, po tuo stogu gyveno keturios šeimos.<br />
Prieš gerą dešimtmetį čia parėjo gyventi tikroji paveldėtoja su šeima. Beveik pusšimtį metų<br />
svetimiems tarnavo <strong>ir</strong> tvartas, kurį prieš metus sunaikino ugnis — dabar kieme stūkso tik iš<br />
akmenų gražiai sumūrytos jo sienos.<br />
Vaikystės takai<br />
Ponia Eleonora Krakiuose gyveno iki 14 metų, todėl pati sako, kad jos prisiminimai daugiau<br />
vaikiški — apie ūkio reikalus tada mažai domėjosi, daugiau rūpėjo žaidimai su kaimynų vaikais.<br />
Žino, kad tėvui sekėsi ūkininkauti. Jis valdė 80 hektarų žemės, turėjo gausią karvių bandą.<br />
Aplinkui niekas daugiau žemės už Petrošius neturėjo. Vienu metu tėvo ūkyje buvo <strong>ir</strong> pieno<br />
nugriebimo punktas.<br />
Eleonora prisimena, kad pas juos gyveno pienininkė, kuri į Mažeikius veždavo parduoti pieną.<br />
Į vežimą sukraudavo bidonus <strong>ir</strong> keliaudavo. Turėdavo nuolatinius klientus, kuriems pristatydavo<br />
pagal užsakymą rytinio ar vakarinio melžimo pieną, likusį išparduodavo miestiečiams. Moteris<br />
atsimena, kad pienininkė į kelionę imdavusi skambalą — juo pranešdavo miesto gyventojams<br />
apie savo atvykimą. Kažkas panašaus mikrorajono gyvenamuose kiemuose vyksta <strong>ir</strong> dabar, tik<br />
bidonai su pienu atvežami automobiliais.<br />
Eleonoros vaikystės draugai gyveno čia pat kiemo teritorijoje, buvusiame kumetyne. Tai<br />
Norkų Bronė <strong>ir</strong> jos brolis Algis. Ir dabar dar išlikęs tas raudonų plytų namas, kurį tėvas buvo<br />
pastatęs ūkio darbininkams.<br />
118
Pramogos<br />
Nors tėvai gyveno pasiturinčiai, bet jokių didelių pobūvių nekeldavę. Atvažiuodavę giminės<br />
pasisvečiuoti, patys Petrošiai mėgo į atlaidus išvažiuoti, bet apsieidavę be gėrimo. Eleonora<br />
atsimena išvykas į Viekšnių, T<strong>ir</strong>kšlių, Užlieknės, Mažeikių bažnyčias. Ant šventoriaus<br />
susitikdavo tolimi <strong>ir</strong> artimi giminaičiai. Įspūdingos būdavusios mergaitei <strong>ir</strong> kelionės į<br />
„jomarkus”.<br />
Spalvinga asmenybė buvo tėvo draugas Kinčinas. Jis gyveno Viekšniuose <strong>ir</strong> dažnai<br />
apsilankydavo pas Petrošius. Nežinia kokios profesijos buvo tas vyras, bet turėjo meninių<br />
sugebėjimų <strong>ir</strong> mėgo viską, kas gražu. Petrošiaus troboje ant pečiaus jis nutapė gražų paveikslą,<br />
grindis taip išdažė, kad neatsk<strong>ir</strong>si nuo parketo. Turėjo tas vyras vieną svajonę — nusip<strong>ir</strong>kti iš<br />
Petrošiaus prie geležinkelio esančiame miške sklypą <strong>ir</strong> pasistatyti namelį. Sakydavęs, kaip bus<br />
gražu pravažiuojantiems traukiniu matyti miško glūdumoje jo jaukų namelį. Buvo net maketą<br />
padaręs <strong>ir</strong> visiems rodydavęs, tik nežinia kodėl jam nepavyko įgyvendinti savo svajonės.<br />
Nepritapo prie miesto<br />
Netekę savo žemės Petrė <strong>ir</strong> Antanas Petrošiai apsigyveno Plungėje. Eleonoros tėvas kažkada<br />
iš Smetonos už gerą ūkininkavimą gavęs medalį buvo priverstas prisitaikyti prie miesto<br />
gyvenimo — įsidarbino ligoninėje sargu. Plačiai buvo nuskambėjusi istorija apie tai, kaip<br />
Petrošius „peniciliną nešė”. Daktaras Filipovas pasiuntė darbininką į vaistinę, liepė paprašyti<br />
5 milijonus to vaisto. Sargas iš šeimininkės paprašė kuo didesnį apkloto užvalkalą, kad tie<br />
milijonai sutilptų <strong>ir</strong> labai nustebo, kai vaistinėje gavo tik kelis buteliukus.<br />
Ligoninėje sanitare įsidarbino <strong>ir</strong> Eleonoros mama. Gal tėvų aplinka paskatino merginą stoti į<br />
Klaipėdos medicinos mokyklą <strong>ir</strong> pas<strong>ir</strong>inkti felčerės specialybę? Pagal paskyrimą darbą gavo<br />
Žagarės rajone, Šakynoje. Ten <strong>ir</strong> su vyru susipažino.<br />
Į tėviškę tarybiniais metais moteris nevažiuodavusi, nes čia niekas nelaukė — svetimi žmonės<br />
gyveno, savaip tvarkėsi. Apie grįžimą pradėjo galvoti tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.<br />
Atsiėmė 40 ha žemės, trobesius. Tik gaila, kad žemelė suskaidyta į dvylika gabalų — vieni nuo<br />
kitų per gerą atstumą. Vyras Augustinas — veterinaras. Eleonora sako, kad nuo žemės darbų<br />
niekada nebuvo atpratę, todėl <strong>ir</strong> nereikėjo iš naujo mokytis ūkininkauti. Dabar augina daug<br />
gyvulių, nemažą būrį paukščių.<br />
Ar kad artėja gaidžio metai, ar jau toks atsitiktinumas, bet šeimininkės kieme ypač daug<br />
gaidžių — taip jau vištos išperėjo.<br />
Gyvenęs prie septynių valdžių / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda<br />
(„Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)] priedas). — 2004. — Gruod. 22. — Nr. 50 (113).<br />
— Tekste:<br />
Kaip būdamas Krakiuose nenueisi prie senojo malūno, nepasigrožėsi upe — užtvanka<br />
ganėtinai iš<strong>ir</strong>usi, tai vanduo vos stabteli <strong>ir</strong> skuba toliau. Yra Pauliankoje gražių vietelių, kur<br />
pasižvalgęs tikrai patiki, kad <strong>ir</strong> prieš šimtmetį kitą jos galėjo būti mėgstamos pasivaikščiojimų<br />
vietos. Tik apie tai paklausti vietoje neradome ko — gyventojai čia visi atsikėlę iš kitur.<br />
Pasukome į vieno iš seniausių krakiškių — Alfonso V<strong>ir</strong>kučio kiemą. Kitais metais, vasario 16<br />
dieną, jam sukaks 90. Garbaus amžiaus sulaukusio vyro pasakojimas apie Pauliankos<br />
pavadinimo kilmę sutapo su Krakių enciklopedinio žinyno duomenimis.<br />
„Paulianka, Paulenka, Pogulenka — vietovė Krakių kaimo pietuose prie Ventos upės. Yra<br />
gražus Pauliankos pušynas. Rytiniu pakraščiu teka Biesakis, vakariniu — Karklupis, šiaurėje<br />
eina Mažeikių—Viekšnių vieškelis (gyvenvietės centrinė gatvė). Išliko 3 seni gyvenamieji<br />
namai, yra keli ūkiniai pastatai, mokykla, biblioteka, kultūros namai, stalių d<strong>ir</strong>btuvės. 1974<br />
metais rytinėje dalyje, prie Ventos upės, įsikūrė daržininkystė. Anksčiau veikė Pauliankos<br />
malūnas, Vilnų karšykla, lentpjūvė (1981 metais iškelta prie mechaninių d<strong>ir</strong>btuvių), parduotuvė,<br />
grūdų sandėlis, klubas-skaitykla <strong>ir</strong> kt. Buvo svarbus Krakių apylinkių gamybos <strong>ir</strong> kultūros<br />
centras. Per Paulianką ėjo keliai į Užlieknę (buvo perkeliama per Ventą keltu), Krakius,<br />
Mažeikius <strong>ir</strong> Viekšnius.<br />
Paulianka žinoma jau XIX a. pr. Pavadinimas kildinamas iš rusų kalbos žodžio „poguliat”.<br />
XIX amžiuje čia veikė karčema (Pauliankos karčema!), į kurią atvažiuodavo aplinkiniai<br />
dvarininkai puotauti <strong>ir</strong> pavaikštinėti vaizdžiomis Ventos pakrantėmis. Todėl vietovė pradėta<br />
119
vadinti Pogulenka. 1907 metais literatūriniuose šaltiniuose jau minimas Pauliankos pavadinimas<br />
(rus. Pavlianka). Iš pradžių čia buvo du gyvenamieji namai. Viename jų gyveno visa<br />
malūnininko Freimano keturių asmenų šeima, kitame — samdiniai Jonas Meižis, Vikentijus<br />
Kaminskis, Pranas Reivytis <strong>ir</strong> Uršula Maziliauskienė”.<br />
Rodos, viskas buvo vakar<br />
Eugenijos <strong>ir</strong> Alfonso V<strong>ir</strong>kučių namas yra gyvenvietėje. Abu prisimena, kaip nenorėjo keltis į<br />
naująjį būstą, kaip nykiai tada atrodė statybvietė. Alfonso tėviškėje ošė šimtmetiniai medžiai,<br />
vieta buvo patogi, prie kelio <strong>ir</strong> atrodė, kad niekam netrukdo. Tačiau kolūkio p<strong>ir</strong>mininkas labai jau<br />
norėjo p<strong>ir</strong>mas rajone sukelti kaimiečius į gyvenvietę. Už nugriautą tėviškę gauti tūkstančiai<br />
greitai išt<strong>ir</strong>po statybose. V<strong>ir</strong>kučiai prisimena, kiek daug reikėjo įdėti, kad nauja sodyba taptų<br />
jauki. Jau daugiau nei trisdešimt metų prabėgo nuo to laiko, o, rodos, viskas buvo tik vakar.<br />
Alfonsas <strong>ir</strong> dabar prisimena, kaip braukė ašaras, atsisveikindamas su tėvų namais.<br />
Abu sutuoktiniai sutinka, kad gyvenimas labai greit prabėga. Rodos, tik neseniai susipažino,<br />
rodos, tik vakar skubėjo į pasimatymus, o žiūrėk jau greit pusė amžiaus, kaip kartu. Eugenija<br />
sako, kad gyvenimas jų kartai nebuvo dosnus — vargo <strong>ir</strong> kančių nepagailėjo. Vien karo vėtros<br />
kiek negandų atnešė. Teko V<strong>ir</strong>kučiui badą kęsti Rusijos kariuomenėje 1945—1946 metais. Tuo<br />
metu, kai prasidėjo karas su Japonija, jau rusai amerikoniškų konservų nebegavo. Karinėje<br />
bazėje Suomijoje kareivėliams tekdavo tik pašvinkusi žuvis. Į Lietuvą grįžo 1946 metų rugsėjo<br />
mėnesį.<br />
Alfonsas su skausmu prisimena žydų šaudymą. Kai varė juos į Pavenčius, kaip tik rugius<br />
pjovė. Senuoju vieškeliu ėjo pėsčiomis žydai iš Tryškių, Papilės, Akmenės <strong>ir</strong> Viekšnių. Kai tos<br />
dienos pavakare jam teko dv<strong>ir</strong>ačiu važiuoti į Viekšnius, pakelėje matė tris nušautus žmones.<br />
Nežinia, ar jie mėgino pabėgti, ar nebepajėgė eiti?<br />
Ne tik apie moteris <strong>ir</strong> vyną<br />
Alfonsas sau į žmonas pasiėmė šešiolika metų už save jaunesnę merginą iš kaimyninio Naikių<br />
kaimo. Apie tokį pas<strong>ir</strong>inkimą vyras šmaikštauja taip: „Laikausi principo: moteris myliu kuo<br />
jaunesnes, vyną — kuo senesnį”. Dar daug visokių savo principų atskleidė ponas Alfonsas, bet<br />
gana rimtai prašneko tada, kai išsitarė gyvenęs prie septynių valdžių.<br />
Gimė dar carui valdant, jo tėvą nužudė „bermontininkai”, tarpukario nepriklausomoje<br />
Lietuvoje spėjo paūkininkauti <strong>ir</strong> pajusti žemd<strong>ir</strong>bio dalią — tikrai nelengva ji buvo. Būdavo<br />
sunku ūkininkams parduoti užaugintus gyvulius, už juos mokėdavo nedaug. Alfonsas prisimena<br />
vežimų eiles prie geležinkelio stoties rampos, kurios nusidriekdavo už miesto. Žmonės laukdavo<br />
po kelias paras, gyvuliai alpo iš bado. Jei bent kokią dėmelę ar įbrėžimą kiaulės odoje rasdavo<br />
priėmėjas, tai jau <strong>ir</strong> išbrokuodavo gyvulį. Kaip sako Alfonsas, Smetonos laikais gerai gyveno tik<br />
valdininkai. Taip, kaip <strong>ir</strong> dabar, lietuviai buvo dviejų rūšių — elitas <strong>ir</strong> „runkeliai”. Rusų <strong>ir</strong><br />
vokiečių okupacijos atnešė savo vargus, o gyvenimas nesustoja. Todėl Alfonsas <strong>ir</strong> sako, kad<br />
jaunystę karas nunešė vėjais.<br />
Dabartinė valdžia, pagal jo skaičiavimą, yra jau septinta, todėl vyras puikiai gali palyginti <strong>ir</strong><br />
pasakyti jos privalumus <strong>ir</strong> ydas. Pagal jo teoriją, valdininkai praradę garbę, valdžios lovio laikosi<br />
be sąžinės. Dėl jos, dėl valdžios visai lengvai išverčiama „skūra”.<br />
Vyras, kuris užsiima „niekdarbiais”/ Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio<br />
valanda („Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)] priedas). — 2004. — Gruod. 22. —<br />
Nr. 50 (113). — Tekste:<br />
Į Klemenso Narmonto sodybą užsukome neatsitiktinai — akį patraukė originali tvora, graži<br />
pavėsinė, sudomino kieme stovinti koplytėlė, ž<strong>ir</strong>geliai ant trobos kraigo. Jau trisdešimt metų<br />
vyras iš Pakvistės kaimo gyvena Krakiuose. Klemensas pagal profesiją — stalius, bet dabar sako<br />
nebemeistraująs, o save bandąs meniškuose dalykuose, kuriuos jis vadina „niekdarbiais”. Jo<br />
rankoms paklūsta medis <strong>ir</strong> akmuo. Vienas stambiausių Klemenso darbų — kryžius Viekšnių<br />
bažnyčios šventoriuje. Jį 600 metų <strong>Lietuvos</strong> krikšto jubiliejui užsakė kunigas Vincas Gauronskis.<br />
Jo sukurtus paminklus galima pamatyti Mažeikių <strong>ir</strong> Balėnų kapinėse.<br />
Nesilaiko tradicijų<br />
Meniški darbai, anot Klemenso, tai tik jo pomėgis. Užsid<strong>ir</strong>bti pragyvenimui iš to tikrai<br />
negalima, nors taip reikėtų — abu su žmona yra bedarbiai. Koks bus vienas ar kitas daiktas<br />
120
meistras iš anksto nežino. Tiesiog pats medis diktuoja formą, siūlo faktūrą. Klemensas net<br />
kryžius daro iš mažai apdoroto medžio. Kaip medžiagą labiausiai vertina ąžuolą, kuris natūraliai<br />
nuo laiko tamsėja. Paklaustas apie žemaitišką kryžd<strong>ir</strong>bystės tradiciją, drožėjas drąsiai teigia, kad<br />
jis nesilaiko jokių tradicijų.<br />
Gaila, bet daugelio darbų meistro namuose jau nėra — jie padovanoti arba parduoti. Visai<br />
neseniai padarytas dekoratyvines kaukes į Ameriką išsivežė kaimynė. Taip <strong>ir</strong> iškeliauja<br />
Klemenso rankų sušildyti, jo dvasios įkvėpti darbai. Ateityje meistras žada daryti kitaip — savo<br />
kūrinius fotografuos <strong>ir</strong> sudės į albumą.<br />
Akmuo meistrui — ypatinga medžiaga. Ji pasiduoda Klemenso fantazijai, savo glotniu<br />
pav<strong>ir</strong>šiumi dera prie kaimiškų sodybų. Dabar dažnai akmenimis puošiama aplinka.<br />
Leniną išdrožė panašų<br />
Drožėjas linksmai prisiminė, kad tarybiniais laikais buvo padaręs revoliucijos vado Lenino<br />
bareljefą, kuris ilgokai puošė kolūkio raštinės sieną. Matyt, kad tikrai panašus buvo, jei partiniai<br />
vadovai leido kabinti. Priešingu atveju, meistras galėjo už savo „niekdarbį” <strong>ir</strong> nukentėti. Kai iš<strong>ir</strong>o<br />
kolūkiai, Klemensas sako savo darbą radęs nublokštą kažkur kampe <strong>ir</strong> parsinešęs namo.<br />
Išmėginęs savo ranką, pajutęs galią atkurti žmogaus veido bruožus, Klemensas sako galįs<br />
kibti <strong>ir</strong> į mūsų politikų bareljefus. Seniai k<strong>ir</strong>ba mintis išdrožti Lansbergį. Jo barzdikę ko gero<br />
padarytų iš vinučių. Sumanymų yra, bet jų įgyvendinimas brangus malonumas — mediena nėra<br />
pigi. Tai <strong>ir</strong> pasitenkina paprastesne žaliava — įdomia, gumbuota šaka ar susukta šaknimi.<br />
Urnoje — sūnaus pelenai<br />
Skausmingos netektys greit lietuvių sąmonėje tolimą Ispaniją nuspalvins juodai. Veda mus<br />
Klemensas į kiemą prie nebaigtos koplytėlės. Pagal jo sumanymą, čia bus pastatyta urna su<br />
sūnaus palaikais. Urna parkeliavo iš Ispanijos, kur žuvo jo 22 metų Raimondas...<br />
Tada, kai sūnaus draugai paskambino <strong>ir</strong> pranešė apie nelaimę, tėvai ilgai neabejojo <strong>ir</strong> sutiko su<br />
palaikų kremavimu. Netradiciškai pasielgs <strong>ir</strong> dabar, kai sūnų neišveš į kapines. Klemensas sako,<br />
kad taip jo vaikas bus arčiau...<br />
Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. —<br />
Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių<br />
geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas<br />
tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste:<br />
Mano senelė, mamos mama Barbora V<strong>ir</strong>kutytė-Borusienė iš Krakių kaimo<br />
Su didžia pagarba galiu minėti savo babytę — mamos mamą Barborą V<strong>ir</strong>kutytę-Borusienę.<br />
Sekmadienio vakarais, kai būdavom su mama dviese, dar vaikui <strong>ir</strong> paauglei daugelį kartų<br />
pasakodavo apie savo <strong>ir</strong> babytės gyvenimą. Ji praėjo sunkų <strong>ir</strong> skurdų gyvenimo kelią. Kodėl<br />
gyvenimas, vienam būdamas dosnus, kitam būna negailestingas? Aš neturėčiau teisės keikti savo<br />
gyvenimą, o privalau šimtą kartų sakyti: „Ačiū, Dieve, kad mano gyvenimas ne toks, kaip<br />
babytės, tetų, mamos <strong>ir</strong> tėvelio”.<br />
Daug vargo <strong>ir</strong> kančios buvo atseikėta babytei. Tik laimės <strong>ir</strong> džiaugsmo labai pašykštėta. Nors<br />
gal taip viskas atrodo mano akimis žiūrint. Tuometiniai žmonės buvo darbštūs <strong>ir</strong> kantrūs. Gal<br />
jiems buvo smagu kulti su spragilais jaujoje. Spragilai turėdavo dunksėti sutartinai. Turėjai<br />
pataikyti į taktą. Gal nebuvo baisaus skausmo skalbiant drabužius žiemą prie upės, kai rankos<br />
šaldavo kol užgeldavo <strong>ir</strong> tada nebejausdavo skausmo. Pokšėdavo kultuvės į drabužius, į lininius<br />
marškinius, į paklodes. Skalbti taip pat reikėjo sutartinai, kad sklistų darnus garsas. Iš toliau, iš<br />
už kelių kilometrų taip pat atsklisdavo darnus sutartinis garsas. Šviesdavo saulė, blizgėdavo<br />
sniegas. Rankos nebešalo graibant po ledinį eketės vandenį. Jų buvo toks <strong>ir</strong> niekaip<br />
neįsivaizduojamas kitoks gyvenimas. Taip buvo babytei, taip buvo kitoms kaimo moterims.<br />
Ištekėjo babytė būdama 38 metų. Tėvas — stambus ūkininkas V<strong>ir</strong>kutis iš Mažeikių rajono<br />
Krakių kaimo, buvo nelinkęs dukras išleisti už vyrų. Iš trijų seserų viena neištekėjo. P<strong>ir</strong>šlių buvo<br />
visoms. Daugeliui jos patiko, bet, atvažiavus p<strong>ir</strong>šliams, tėvas pasakydavo, kad neturi iš ko duoti<br />
dalies — kraičio, o „plikų” mergų niekam nereikėjo. Jeigu kiek pasiturintis bernas, tai turėjo būti<br />
<strong>ir</strong> merga nebiedna.<br />
Ėjo metai, o tėvas vis taip pat atbaidydavo jaunikius. Viena iš seserų, jau būdama nebejauna,<br />
ištekėjo už biedno, nes nereikėjo dalies. O babytė — už 55 metų našlio. Ištekėjo <strong>ir</strong> išvažiavo<br />
121
gyventi pas vyrą į Bajoriškių (<strong>vėliau</strong> Avižlių) kaimą Akmenės rajone. Vyras Pranciškus Borusas<br />
buvo „auksinių rankų” stalius. Be ypatingų įrankių padarydavo gražiausias spintas, lovas, kėdes.<br />
Darydavo jaunamartėm baldus, kraičio skrynias. Išpuošdavo baldus įva<strong>ir</strong>iausiomis iš medžio<br />
išdrožtomis gėlėmis. Kaime turėjo pravardę „Kvietkinėlis Borusas”, nes visi jo baldai buvo<br />
puošti gėlėmis <strong>ir</strong> ornamentais. Kviesdavo d<strong>ir</strong>bti <strong>ir</strong> į Tryškius, <strong>ir</strong> netoli Kuršėnų. Kol padarydavo<br />
norimus baldus, namo negrįždavo. Pinigų užsid<strong>ir</strong>bdavo, bet juos <strong>ir</strong> pragerdavo. Mažai patekdavo<br />
pinigų į namus, <strong>ir</strong> tie patys per kelias dienas būdavo prageriami. Jei kokį centą babytė dar<br />
turėdavo, su muštynėmis buvo atimamas. G<strong>ir</strong>tas daužydavo baldus, kliūdavo <strong>ir</strong> babytei.<br />
Išsipag<strong>ir</strong>iojęs vėl padarydavo ką sudaužęs. Ir taip kartojosi, kai tik turėdavo pinigų.<br />
Nebeiškentusi, jam išvažiavus, ėjo skųstis tėvui. Bet tais laikais buvo nepriimtinas dalykas<br />
skyrybos. Moteris turėjo susitaikyti su likimu <strong>ir</strong> kentėti. Grįžo atgal pas<strong>ir</strong>uošus kentėti. Bet per<br />
vieną baldų daužymą kliuvo <strong>ir</strong> jai, lūžo raktikaulis. Buvo nėščia, skausmas <strong>ir</strong> baimė dėl savęs <strong>ir</strong><br />
vaiko privertė vėl eiti pas tėvą. Nebeišvarė, bijojo dar baisesnių pasekmių. Taip <strong>ir</strong> liko gyventi<br />
Krakiuose. Ten gimė <strong>ir</strong> mano mama Antanina Borusaitė.<br />
Po kelių metų babytė sužinojo, kad jos vyro nebėra. Grįždamas namo g<strong>ir</strong>tas, įkrito į Avižlio<br />
upelį. Tą naktį šalo. Iš ryto rado jį įšalusį į ledą. Vos parvežus namo, m<strong>ir</strong>ė. Paūgėjusi mama<br />
sužinojo, kad palaidojo jį Šiaudinės kapinėse, kažkur kampe. Kadangi kapo niekas neprižiūrėjo,<br />
išnyko be jokio pėdsako. Nepažino mama savo tėvo, nuotraukų nebuvo, tai nesužinojo net kaip<br />
jis atrodė.<br />
Liko mamai tik pavardė <strong>ir</strong> žemė Avižlių kaime, dėl kurios teko pakovoti. Iš p<strong>ir</strong>mos santuokos<br />
Borusas turėjo dukrą, kuri buvo ištekėjusi už Domo Abramavičiaus. Nors ji jau buvo m<strong>ir</strong>usi, bet<br />
Abramavičius po Boruso m<strong>ir</strong>ties persikėlė gyventi į jo sodybą. Babytė nesidomėjo niekuo, kas<br />
dėjosi Avižliuose. Jos gyvenimas tęsėsi Krakiuose pas tėvą. Tik sk<strong>ir</strong>tumas tas, kad Borusienė <strong>ir</strong><br />
dukra Antanina Borusaitė.<br />
Mano senelė <strong>ir</strong> mano mama pas V<strong>ir</strong>kutį Krakių kaime<br />
Savitai tvarkė savo gyvenimą mano prosenelis V<strong>ir</strong>kutis. Buvo stambus ūkininkas, dar geras<br />
aludaris. Skolindavo pinigus. Bet kai reikėjo dukras išleisti už vyrų, pinigų nebūdavo.<br />
Darbininkų, bernų <strong>ir</strong> mergų samdyti nereikėjo, nes buvo du sūnūs <strong>ir</strong> trys dukros. Jie <strong>ir</strong><br />
nud<strong>ir</strong>bdavo visus darbus. <strong>Du</strong>kros buvo pasisk<strong>ir</strong>sčiusios darbus. Vienai lauko darbai, kitai valgio<br />
gaminimas, o mano babytė siuvo <strong>ir</strong> audė. Tik kai reikėdavo rugius rinkti, kulti arba linus rauti,<br />
braukti, tada eidavo padėti. Siūdavo rankomis, tik gerokai <strong>vėliau</strong> įsigijo rankinę siuvimo mašiną.<br />
Broliams <strong>ir</strong> tėvui siūdavo linines apatines kelnes <strong>ir</strong> marškinius. Seserims <strong>ir</strong> sau marškinius, taip<br />
pat lininius. Siūdavo <strong>ir</strong> moteriškus v<strong>ir</strong>šutinius rūbus.<br />
Augo mama pas savo senelį V<strong>ir</strong>kutį. Buvo jo labai mylima. Maisto netrūko, tik stalai „nelūžo”<br />
nuo saldumynų, pyragų. Ir vienas saldainukas buvo retas. Pagrindinis maistas buvo: rytais ruginė<br />
košė su padažu, pietums sriuba su kauliuku mėsos, vakarienei pieniška sriuba, daugiausia<br />
kleckynė. Kol mama buvo lopšyje, maitindavo ne manų košytėmis ar kokiais mišinukais. Buvo<br />
padaromas kamštis. Į lininį skudurą įdėdavo sukramtytos duonos, truputį cukraus <strong>ir</strong> surišdavo.<br />
Būdavo <strong>ir</strong> čiulptukas <strong>ir</strong> maistas. Atsigerti — vandenuko su trupučiu cukraus. Gaudavo <strong>ir</strong> pieno.<br />
Dažnas maistas buvo bulvių košė ištrinta su sviestu. Augo sveika, nors tuose kamščiuose turėjo<br />
knibždėti krūvos mikrobų. Kamščių niekas tinkamai neprižiūrėjo. Mama augo <strong>ir</strong> vystėsi be jokių<br />
atsitikimų. Ir dantukai sudygo, <strong>ir</strong> vaikščioti pradėjo laiku. Kojytės neiškrypo, o dantis turėjo<br />
tokius stiprius, kad p<strong>ir</strong>mieji pradėjo gesti tik prieš šeštą dešimtį metų. Juos tokius stiprius turbūt<br />
paveldėjo iš savo senelio. Senelis V<strong>ir</strong>kutis m<strong>ir</strong>ė turėdamas 99 metus <strong>ir</strong> neturėdamas dviejų dantų,<br />
kuriuos buvo išspyręs arklys.<br />
Mama augo mediniame lopšyje pridėtame šiaudų. Šiaudai uždengti lininės paklodės gabalu.<br />
vaikas būdavo taip suvystomas <strong>ir</strong> suveržiamas, kad negalėtų pajudinti nei kojyčių, nei rankyčių.<br />
Buvo sakoma, kad taip ramiau miegos, nesiblaškys, kojytės augs tiesios. Vystyklų neskalbdavo <strong>ir</strong><br />
nekeisdavo kas valandą. Išdžiovina, jei tik šlapi, <strong>ir</strong> vėl vysto. Tokia buvo mamos kūdikystė.<br />
Vaikystę prisimindavo daugiau linksmą, negu liūdną.<br />
Kai m<strong>ir</strong>ė mamos senelis V<strong>ir</strong>kutis, jos iš tų namų turėjo išsikraustyti. Ūkis, kai senasis V<strong>ir</strong>kutis<br />
nebepajėgė prižiūrėti, buvo atiduotas vienam iš sūnų. Žmona jo buvo be galo šykšti. Kol mamos<br />
senelis buvo gyvas, turėjo paklusti jo valiai, o jam m<strong>ir</strong>us, tiek jo dukra Ona, kuri jam v<strong>ir</strong>davo<br />
122
valgį <strong>ir</strong> jį prižiūrėdavo (nes prieš m<strong>ir</strong>tį kelis metus buvo paralyžiuotas), tiek mano babytė turėjo<br />
išeiti.<br />
Ona buvo netekėjusi, o jos sesuo Marijona ištekėjo už pas ūkininkus d<strong>ir</strong>busio berno<br />
Kriaučiūno. Jis turėjo užsid<strong>ir</strong>bęs pinigų. Nusip<strong>ir</strong>ko žemės <strong>ir</strong> pasistatė trobelę. Kriaučiūnienė<br />
priėmė Oną, o babytė <strong>ir</strong> mama netoliese Krakių kaime išsinuomojo kambarėlį.<br />
Mano senelė <strong>ir</strong> mano mama pas Kinčinaitę Krakių kaime<br />
Šeimininkė Kinčinaitė buvo gera. Turėjo karvę, augino kiaules. <strong>Du</strong>odavo pieno. Tik jo babytė<br />
negalėjo naudoti. Melždavo karvę į neplautą medinį kib<strong>ir</strong>ą, neplautomis rankomis, <strong>ir</strong> nėra ko<br />
kalbėti apie tai, kaip atrodė karvė. <strong>Du</strong>odavo <strong>ir</strong> sriubos. Tik nelabai buvo aišku, iš ko ji išv<strong>ir</strong>ta.<br />
Katilas buvo neplaunamas. Jame kai ko likdavo iš vienos, iš kitos, trečios sriubos.<br />
Norėdama pieno, karvę melždavo pati babytė. Šeimininkė džiaugdavosi. Tuo metu galėdavo<br />
pagulėti. V<strong>ir</strong>davo <strong>ir</strong> sriubą. Valgydama šeimininkė g<strong>ir</strong>davo babytę: „Ui kap to, Barborel, moki<br />
skane išvėrt”. Išv<strong>ir</strong>ti skaniai nebuvo didelis menas. Ko reikėjo sriubai, buvo visko. O svarbiausia<br />
— buvo švariai iššveičiamas katilas, priaugusios lėkštės <strong>ir</strong> mediniai šaukštai, kurie pavalgius<br />
būdavo aplaižomi <strong>ir</strong> padedami kitam valgymui. Kambaryje, kur šeimininkė su savo seserimi<br />
miegojo, vietoj lovų buvo iš lentų sukalti gultai, pridėti šiaudų. Atsisėsti — suolai. Nebuvo<br />
kėdžių <strong>ir</strong> nereikėjo. Nebuvo <strong>ir</strong> pakabų drabužiams. Parėjusios iš lauko nusivilkdavo avikailių<br />
kailinukus ar švarkus, teisingiau — ne nusivilkdavo, o nusipurtydavo prie gultų. Apsisukusi<br />
atbula pasp<strong>ir</strong>davo po gultais. Pagulėjus, kai reikėdavo eiti į lauką, iškrapštydavo su šluota.<br />
Prisimindavo mama <strong>ir</strong> netoliese gyvenusią jauną šeimą. Augino mažą vaiką. Vyras eidavo<br />
uždarbiauti pas ūkininkus. Žmona namuose prižiūrėjo vaiką. Vyrui išėjus, tuoj į lovą <strong>ir</strong> snaudžia.<br />
Vaikas gerokai paverkdavo kol ji atsikeldavo. Buvo didžiulė problema vakarienės v<strong>ir</strong>imas,<br />
drabužių skalbimas. Vyro prašymas išskalbti marškinius būdavo kaip ž<strong>ir</strong>niai į sieną. Kartą,<br />
pamačiusi, kad vyras per laukus pareina po pažastim nešinas baltais marškiniais, tuos<br />
neišskalbtus įgrūdo į užkurtą krosnį. Tik didžiausiam jos nustebimui po pažastimi vyras<br />
parsinešė žąsį. Daug buvo tokių anekdotinių situacijų. Buvo, nes, kaip sakoma: „Kvailas nes<br />
biednas, biednas nes kvailas”.<br />
Kvailos <strong>ir</strong> biednos buvo mamos šeimininkės Kinčinaitės laidotuvės. Likusioji sesuo nebuvo iš<br />
tų gudriųjų, tai laidotuvėm vadovauti ėmėsi mama. Nors buvo dar vaikas, bet, pasitardama su<br />
m<strong>ir</strong>usiosios seserim <strong>ir</strong>, žinoma, darydama taip, kaip jai atrodė geriau, suruošė laidotuves. Būtų<br />
buvę viskas kitaip, jei būtų buvusi babytė, bet ji negalėjo, metusi darbus pas ūkininkę, ruošti<br />
laidotuves. Karstą vežti buvo paprašyti kaimynystėje gyvenę Butnoriai. Kaime apie juos niekas<br />
negalėjo pasakyti nė vieno gero žodžio. Tai nuganę, tai tvorą išvertę, tai ant jiems nepatinkančio<br />
ūkininko stogo akėčias užkėlę, tai naktį kaminą užkišę. Vakaruškose pastoviai išprovokuodavo<br />
muštynes. Ir visada jas laimėdavo. Vyrai buvo iš „stuomens <strong>ir</strong> liemens”. Visi kaime jų bijojo. Bet<br />
jei kokia nelaimė, <strong>ir</strong> dar biednam, tai padėti neatsisakydavo. Jiems buvo vis vien, ar kas juos<br />
keikė, ar neapkentė, ar pyko. Jiems buvo nesvarbu <strong>ir</strong> tai, kad vežant num<strong>ir</strong>usiąją, šalia karsto<br />
vežime eglutės buvo papuoštos raudono popieriaus juostomis. Mamai atrodė, kad taip labai<br />
gražu. Vežant vėjas plaikstė popieriaus juosteles, žiūrėjo <strong>ir</strong> džiaugėsi, kad gražiai sugalvojo.<br />
Viename vežime vežė karstą <strong>ir</strong> nešėjai važiavo, o antrame vežime palyda. Tame tarpe <strong>ir</strong> mama.<br />
Sėdėjo patenkinta <strong>ir</strong> nesuprato, kodėl Viekšnių mieste bobutės žiūrėjo <strong>ir</strong> gūžčiojo pečiais,<br />
nesuprasdamos, kieno laidotuvės. Ir kur čia m<strong>ir</strong>ė koks svetimtautis. Dar vienas siurprizas laukė<br />
bobučių, atėjusių į šventorių pažiūrėti kai atidarys karstą. O gal pažįstamas.<br />
Kadangi tuo metu m<strong>ir</strong>usios būdavo rengiamos palaidinėmis <strong>ir</strong> sijonais, tai didelių problemų<br />
nebuvo. Juk visada rasi švaresnę bažnytinę palaidinę <strong>ir</strong> sijoną. Tik sijono nerado ilgesnio nei iki<br />
pusės blauzdų, bet laimei rado juodą skarelę. Priekyje prisiuvo <strong>ir</strong> šonus skarelės užkišo už kojų.<br />
Kojinės buvo trumpos, bet skarelės užteko uždengti.<br />
Kai šventoriuje atidarė karstą kunigo apkrapijimui, senoji karste gulėjo plikomis blauzdomis.<br />
Bevežant duobėtais kaimo keliais, skarelė nukrito nabašnikei į tarpukojį. Priėjusi moterėlė<br />
aiktelėjo: „Pone Dieve šventas, kaip tu čia aprėdyta!” Kadangi niekas nėjo jos sutvarkyti,<br />
moteriškė, bijodama, kad neateitų kunigas kol toks vaizdas, bambėdama uždengė plikas kojas.<br />
„Stovėjau susigūžus šventoriaus pakrašty, bijodama pajudėti” — pasakodavo mama.<br />
123
Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. —<br />
Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių<br />
geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas<br />
tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste:<br />
Mano mama mokykloje<br />
Mažiau Pauliankoje galėdavo pabūti žiemą. Reikėjo eiti į mokyklą. Lacio dukros mokėsi<br />
Mažeikiuose, o mama Krakiuose. Ūkininkas davė kambarį, kur <strong>ir</strong> buvo klasė. Mokiniai toje pat<br />
klasėje buvo nuo 15 iki (kaip mama) septynių metų. Mama mokytis labai norėjo, mokslas sekėsi.<br />
Greit išmoko skaityti <strong>ir</strong> skaitė geriau už keturiolikmečius. Mokykla buvo tolokai nuo tuometinių<br />
namų. Apranga buvo babytės švarkas, klumpės arba vyžos. Mokslo reikmenys medžiaginiame<br />
maišelyje. Sniego būdavo daug. Žiemos šaltos <strong>ir</strong> jokio gero kelio. Bet mama ėjo nepraleisdama<br />
nė vienos dienos. Pradėjusi tokią mažą leisti į mokyklą, babytė tikėjosi, kad po mėnesio noras<br />
praeis. Nepraėjo, <strong>ir</strong> nenorėjo praleisti nė vienos dienos. Iš mokytojos g<strong>ir</strong>dėjo daug pag<strong>ir</strong>iamų<br />
žodžių. Būdavo pavyzdys ūkininkų vaikams. Namuose prie taip vadinamos lempos namų darbus<br />
galėdavo ruošti nors iki pusiaunakčio. O lempa buvo išskaptuotas burokas, pripildytas jautienos<br />
taukų <strong>ir</strong> iš siūlų padarytu knatu.<br />
Iš visų klasės draugų daugiausiai prisimindavo Būdų sūnų. Gyveno Būdos netoli mamos.<br />
Būda vyresnysis buvo senas. Žmona jauna, tyli, rami, jos lyg <strong>ir</strong> nebūdavo. Senasis rūkydavo<br />
pypkę. Palei ją kalbant bėgdavo seilės. Ateidavo pas babytę, kad pasiūtų ar kad dailiai užlopytų<br />
jam ar žmonai marškinius. Mėgdavo pabūti, pakalbėti. Buvo jo toks priežodis, kurį sakydavo vos<br />
ne prie kiekvieno sakinio — „par ton”. Pasakodavo apie patį skaniausią valgį: „Par ton, Barborel,<br />
išsikepi grybų, ta privalgaa vėsaa dėinaa”. Ne kartą matė babytė, kaip gaminamas jo<br />
nepakeičiamas valgis. Grybas per visą petelnę. Ir nesvarbu, kad miške rastas grybas nebesilaikė<br />
ant koto, kad buvo suk<strong>ir</strong>mijęs. „Par ton, bekepont kėrmėnaa išlondžiuo”. Riebalų keptuvėje<br />
nebuvo, tik ant grybo buvo užbarstoma druskos. Valgė tą skanumyną <strong>ir</strong> žmona, <strong>ir</strong> sūnus. Sūnų<br />
mokykloje pravardžiuodavo Tabokiniu. Nosis buvo užlinkusi iki v<strong>ir</strong>šutinės lūpos. Panosys<br />
amžinai šlapias. Nosį ne šnypšdavo, o traukdavo į save, <strong>ir</strong> su kiekvienu trūktelėjimu v<strong>ir</strong>šutinė<br />
lūpa ats<strong>ir</strong>emdavo į nosį. Taip, atseit, buvo uostoma taboka. Todėl jis <strong>ir</strong> buvo Tabokinis. Mokėsi<br />
jis gerai, buvo gabus <strong>ir</strong> darbeliams. Uždavė mokytoja ką nors padaryti namuose. Kas medinę<br />
dėžutę padarė, kas šaukštą. Mergaitės siuvinėtus, megztus darbelius atnešė. Tabokinis neatnešė<br />
nieko. Visi juokėsi, šaipėsi, kad ne jam ką nors padaryti. Jis mokytojai pasakė, kad nespėjo. Po<br />
kokio mėnesio atnešė į mamos skarą suvyniojęs. Kai išvyniojo, klasėje buvo m<strong>ir</strong>tina tyla.<br />
Tabokinis padarė tobuliausią kūlimo mašiną. Atsinešė įsivyniojęs smilgų, kitų žolių, kurias jo<br />
mašina puikiausiai iškūlė. Žiūrėjo visi išsižioję, tame tarpe <strong>ir</strong> mokytoja. Ji būtų nepatikėjusi, kad<br />
padarė jis. Bet puikiai pažinojo tėvus, tai abejonių nebuvo. Kuliamoji buvo išvežta į Kauną į<br />
parodą. Kadangi Kaune buvo pask<strong>ir</strong>ta p<strong>ir</strong>ma vieta, tai Tabokinis gavo tuo metu labai didelę<br />
premiją. Baigęs pradžios mokyklą, mokytojos padedamas išvažiavo mokytis į Kauną.<br />
Kai po kiek metų tą buvusį pašaipų objektą mama su draugėmis susitiko Viekšniuose, vos<br />
atpažino. Tabokinio nebuvo nė pėdsako. Nosis buvo tiesi. Aps<strong>ir</strong>engęs miestietiškai. Nei vienas<br />
kaimo ūkininkų sūnus nevilkėjo tokiais drabužiais. Kaip norėjo mama su draugėmis, kad jis nors<br />
žvilgtelėtų į jas, kad užkalbintų, bet deja. Būdų sūnus tapo inžinieriumi <strong>ir</strong> nei akies krašteliu<br />
nežvilgterėdavo į kaimo glauniąsias panas. O į Krakius atvažiuodavo dažnai, pas tėvus. Tėvas<br />
buvo visai susenęs, pasiligojęs. Sūnus aprūpindavo viskuo — <strong>ir</strong> vaistais, <strong>ir</strong> pinigais.<br />
Mano mamos vaikystė<br />
Tik ne visiems gabiems sekėsi. Gabi buvo <strong>ir</strong> mama. Mokėsi gerai, mezgė, siuvinėjo, iš rūbų<br />
darydavo įva<strong>ir</strong>ias gėles. Buvo gera siuvėja <strong>ir</strong> gera kaimo aktorė. Kaip vykusi artistė buvo<br />
kviečiama į Viekšnius. Pati sukurdavo pjeses. Sukūrė monologą apie savo m<strong>ir</strong>usią mamą <strong>ir</strong> ją,<br />
likusią našlaite. Tuo monologu prav<strong>ir</strong>kdydavo visų kaimų moterėles.<br />
Viekšniuose po vieno vaidinimo iš Kauno režisierius norėjo išsivežti mokytis. Gal <strong>ir</strong> būtų<br />
tapusi garsia aktore, nes gabumų, anot režisieriaus, turėjo pakankamai. Bet mama negalėjo<br />
palikti jau pasiligojusios babytės. Ir valgyti nebūtų turėjusios nei viena, nei kita.<br />
Galėjo išvažiuoti <strong>ir</strong> į Ameriką. Pas ūkininkus, kur mama buvo pasamdyta piemene,<br />
atvažiuodavo giminės iš Amerikos. Vaikų neturėjo. Mama labai patiko, norėjo įsidukrinti <strong>ir</strong><br />
124
išsivežti, bet kaip paliksi savo mamą. O <strong>ir</strong> babytė jokiu būdu nenorėjo išleisti, o dar leisti<br />
įsidukrinti. Ir palikti viena niekaip nesutiko. Amerikonai žadėjo siųsti pinigus, visokeriopai<br />
aprūpinti, o po kiek laiko <strong>ir</strong> ją pasiimti. Bet taip mamos <strong>ir</strong> neišleido. Mama labai gailėjosi, kad<br />
negalėjo išvažiuoti. Negalėjo matyti savo mamos ašarų. Juk jos turėjo tik viena kitą <strong>ir</strong> išsisk<strong>ir</strong>ti<br />
tokiam dideliam atstumui babytei buvo nepakeliama. Laimė antrą kartą praėjo pro šalį.<br />
Liko sunkus darbas, kova už būvį, už egzistavimą. Trūkumas maisto, skurdi apranga <strong>ir</strong> be<br />
savo stogo v<strong>ir</strong>š galvos. Sakoma „kiekvienas savo laimės kalvis”. Bet ar gali kalti savo laimę iš<br />
kito ašarų <strong>ir</strong> iš vienintelio savo artimo žmogaus sielvarto.<br />
Pas ūkininkus mamą pasamdė ganyti gyvulius. Gaspadinė buvo bjaurumo įsikūnijimas.<br />
Maistas buvo prastas. Mama nieko neganė, o d<strong>ir</strong>bo visus lauko darbus. Ravėjo daržus, grėbė,<br />
krovė šieną. Išmokė melžti karves. Reikėjo <strong>ir</strong> linus rauti, rinkti rugius. Atiteko mamai visi mergų<br />
darbai, nes mergos <strong>ir</strong> bernai pas tuos ūkininkus neužsibūdavo. Tiek šeimininkas, tiek šeimininkė<br />
buvo vienodai bjaurūs, žiaurūs <strong>ir</strong> šykštūs. Nuv<strong>ir</strong>to pakrautas šieno vežimas <strong>ir</strong> pasipylė botago<br />
k<strong>ir</strong>čių srautas ant mamos gležno vaikiško kūno. „Kaip nukrovei, bjaurybe”, — mušdamas šaukė<br />
šeimininkas. Negavo <strong>ir</strong> vakarienės.<br />
„Kaip norėdavau palikus viską lėkti pas mamą. Verkdavau, verkdavau naktimis, įsikniaubus į<br />
šiurkštų pagalvės užvalkalą. Bet vėl rytas, vėl tie patys nevaikiški darbai <strong>ir</strong> jokio gero žodžio”.<br />
Pas mamą nebėgo, nes babytei buvo prikaišiojama, kad labai lepina dukterį — jau seniai galėjusi<br />
ganyti gyvulius, o ne dykinėti. Čia, suprantama, buvo galvoje mamos buvimas Pauliankoje.<br />
Nenorėjo pabėgdama pateisinti bobulių kalbų. Be to, neišbuvus metų, gausi tik dalį sulygto<br />
užmokesčio. Visada būdavo užmokama už darbą pasibaigus metams. Ir niekas neskaičiuodavo,<br />
kiek priklauso už mėnesį.<br />
Vieną šeštadienio vakarą gaspadinė po ilgų mamos prašymų išleido namo. Nesiskundė<br />
parėjus, tik kai sekmadienį reikėjo grįžti, pab<strong>ir</strong>o ašaros. Ir tada babytė sužinojo tiesą. Pas<br />
gaspadinę ėjo abi. Dar buvo likę tarnauti pusantro mėnesio. Babytė pareikalavo, kad atiduotų,<br />
kas užd<strong>ir</strong>bta <strong>ir</strong> išsivedė mamą. Užmokėjo tik pusę to, kiek buvo sutarta, motyvuodama, kad<br />
piemenė sudaužė pieno puodynę, kuri buvo pilna pieno, <strong>ir</strong> kad neišbuvo visų metų. Kai mama<br />
papasakojo visas smulkmenas, kad d<strong>ir</strong>bo visus mergų darbus, kad nuv<strong>ir</strong>tus vežimui mušė, kad<br />
renkant rugius bėgo kraujas iš nosies, sustabdžius kraują, vėl varė rinkti, vėl bėgo, tada gavo<br />
kumščiu į nugarą. Daugiau nebeleido tarnauti. Tik tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką eidavo<br />
dienai ar dviem išleisti piemenį į namus.<br />
Nutrūko santykiai <strong>ir</strong> su Paulianka. <strong>Du</strong>kros išsivažinėjo mokytis, o <strong>ir</strong> patys ponai Laciai<br />
išvažiavo į Vokietiją. Liko patys geriausi atsiminimai iš vaikystės pas juos. Tokių gerų,<br />
nesavanaudžių žmonių savo gyvenime mama nebesutiko. Prisimindama sakydavo: „Kad jiems<br />
Dievas duotų patį dangaus karalystės vidurį”. Nuoš<strong>ir</strong>dūs, dosnūs jie buvo visiems. Ir tiems, kas<br />
pas juos d<strong>ir</strong>bo, <strong>ir</strong> tiems ubagėliams, kurie eidavo pas<strong>ir</strong>inkdami iš trobos į trobą. Ubagai būdavo<br />
pavalgydinami, pernakvodavo <strong>ir</strong> išleisdama pridėdavo maisto. Tas pats kas dvi savaites<br />
atsilankydavo. Ponia, nors <strong>ir</strong> kad kas savaitę eidavo, neišvarydavo. „Ką padarysi, juk nori<br />
žmogus valgyti, jei turėtų, nevaikščiotų prašydamas”, — sakydavo Lacienė savo mergai, kuri<br />
murmėdavo, kad eina <strong>ir</strong> eina, duok <strong>ir</strong> duok, nors juk duodavo ne savo.<br />
125
Change language