1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Ir direktorei, ir kitiems mokytojams nemažai minčių sukelia pertvarkos, viešumo procesai,
tautinės mokyklos koncepcijos realizavimas. Pati ilgai vadovavusi pionieriams, S. Poškienė
įsitikinusi, kad ši vaikų organizacija reikalinga ir gali būti naudinga ir mokyklai, ir vaikams,
suprantama, jei išradingai dirbs pionierių vadovas, jeigu turės fantazijos ir noro dirbti taip, kad
vaikams sužadintų vaizduotę ir norą daugiau žinoti. Komjaunimo organizacija kaimo mokyklai
per ankstyvas reikalas, sunku rasti tokių įpareigojimų, kad aštuntokas ar devintokas būtų pajėgus
įvykdyti. Spaliukai perdaug įvelti į politiką, ir jų žaidimai netikę, reikia gyvumo, paprastumo.
Kiekvieną mokytoją jaudina dvasiniai visuomenės gyvenimo reiškiniai, susvetimėjimas šeimose,
ankstyva vaikų vienatvė, mokytojas apie tai pirmiausiai sužino iš savo auklėtinių. Pasak,
S. Poškienės, kaimo vaikų širdelėse gal kiek daugiau atvirumo ir gerumo, matyti, kad bent kas
antra šeima bendrauja su vaikais, kalbasi su jais apie savo darbus, paaiškina, kada burokus rauti
ar bulves kasti, kaip gyvuliukus pašerti. Dažniausiai tai mamų pareiga, ir labai gaila, kuomet per
kolūkio darbus motina neberanda laiko savo vaikams. Iš tokių šeimų ir atsiranda, kaip priimta
sakyti, sunkiai auklėjami, išdykę paaugliai, suteikiantys daugiausiai rūpesčių ir mokytojams, ir
milicijai. Ir to dėkingumo, atvirumo kaskart vis mažiau santykiuose su mokytojais, ar čia vien
sunkėjanti ekonominė krizė kalta?
Žiūriu į aukštai padangėn šakas iškėlusius medžius, klausausi tos iškilmingos tylos, kurios
nesudrumsčia nė dvidešimt mokyklinio bendrabučio gyventojų, ir mąstau, kad to senojo parko ir
bus gaila Daubiškių mokytojams ir moksleiviams, kai persikels į centrinę „Raudonosios
vėliavos” kolūkio gyvenvietę, į Palnosus. Jau šį rudenį turi būti baigta projektuoti nauja
devynmetė mokykla, o kada įkurtuvės joje, žodi tars statybininkai.
Turbūt yra tiesos, kad mokytojo gyvenimas — nuo rugsėjo iki rugsėjo matuojamas. Nespėjai
apsidairyti, kai šešiolika rugsėjų ir nušuoliavo. Bet paliko jie šviesų gerumo taką, gal todėl ir
negaila pasirinkimo, gal todėl ir netraukia niekur nuo Ventos krantų.
Gajauskas Saulius. „Septyniolika metų prabėgo...” // Vienybė. — 1990. — Kovo 8: su
nuotrauka. — Tekste: „Septyniolika metų prabėgo nuo tos dienos, kai Silva Poškienė pirmąkart
stojo prieš klasę. [...]. Daubiškių devynmetės mokyklos kolektyvas prieš penkerius metus
patikėjo direktorės postą, o šiemet ją pasiūlė kandidate į rajono Tarybos deputatus.”
Jasutienė Vanda. Gerumo keliu // Vienybė. — 1993. — Rugs. 11. — Tekste: Daubiškių
mokykla buvo Mikucko dvare. 1993 m. persikėlė į Palnosus. — Visas tekstas:
Nuostabiame gamtos kampelyje, kur į didžiausią Žemaitijos upę Ventą įteka Dabikinė, kur
pavasariais nuo ievų žiedų pabąla sala, po senų liepų ir klevų pavėsiu netoli nuo kelio, kuris
jungia didžiausius šiaurės vakarų Lietuvos pramonės gigantus — Mažeikius ir Naująją Akmenę,
sename Mikucko dvaro pastate buvo įsikūrusi Daubiškių devynmetė mokykla. Nežiūrint
rudeninių vėtrų ir audrų, ji atlaikė keturiasdešimt metų. Kiekvieną rugsėjo pirmąją į savo glėbį
priimdama vaikus, mokykla išaugino, subrandino ir į gyvenimą išleido tūkstančius jaunų
žmonių, kurie, pasklidę po Lietuvą, nepadarė gėdos savo mokyklai.
Šią rugsėjo pirmąją mokykla persikėlė į Palnosų kultūros namus (žinoma, po didžiulio
remonto ir mokyklos direktorės Silvos Poškienės pastangų), palikdama mums, mokytojams
pensininkams ir jaunimui, brangų senąjį vardą — Daubiškių. Tai puikiai įrengta, šviesiomis ir
erdviomis klasėmis, naujais suolais ir lentomis mokykla. Gerokai atjaunėjo ir naujais pedagogais
pasipildė mokytojų kolektyvas. Mokyklai ir toliau vadovauja energinga, ką tik atšventusi
pedagoginio darbo dvidešimtmetį Silva Poškienė.
Kiekvieni pragyventi metai palieka žmogui ne tik naujas raukšleles veide, vieną kitą baltą giją
plaukuose, bet ir didelę didelę gyvenimo patirtį, kuri perduodama jaunimui. Silva Poškienė —
buvusi Daubiškių devynmetės mokyklos auklėtinė — per dvidešimt pedagoginio darbo metų
praėjo ilgą kelią — nuo pradinukų iki dalyko mokytojos, o paskui ir iki direktorės. Dirbdama
mokykloje, įsigijo aukštąjį išsilavinimą, ištekėjo, augina du vaikus. Visą laisvalaikį, kurio kaimo
mokyklos vadovui taip maža, atiduoda visuomeniniam darbui. Neapsiriksiu sakydama, kad
tikriausiai nė vienas renginys Palnosų kultūros namuose, mokykloje nepraeina be S. Poškienės
— puikios skaitovės, neblogos dainininkės ir sumanios organizatorės.
99