1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

pionierių renginiuose dalyvauti kolūkio partinės organizacijos sekretorė E. Babenskienė. Todėl
mielesni ir šiltesni būna pionierių sveikinimo žodžiai žemdirbiams įvairių jų švenčių metu.
Draugovėje tik 36 pionieriai. Tiek jų neretai miesto vidurinės mokyklos viename būryje būna.
Bet darbų nemažiau tenka padaryti. Todėl Silva pirmiausia stengiasi išsiugdyti aktyvą, kuris būtų
ne tik pagalbininkas, bet ir daugeliu atvejų iniciatorius ir organizatorius. Reikėjo ruoštis
ataskaitinei rinkiminei sueigai. Draugovės šventė. Kaip ji vyks, jau buvo aišku, bet kur, dar
nebuvo nuspręsta. Nors kieme pūtė pavasarinis, bet šaltokas vėjas, vaikai patys nusprendė:
„Nesušalsime. Lauke skardžiau skambės trimitai, dailiau atrodys rikiuotė”.
Labiausiai pionieriai laukia „Žygio 82”, į kuri vyksta „Žaibo” dalyviai. Tai irgi viena iš
draugovės tradicinių švenčių. Prisimena vadovė, kaip grįžę po pirmojo tokio žygio, vaikai
pasakojo įspūdžius. O kai ėmė ruoštis kitam „Žaibo” etapui, raginti nė vieno nebereikėjo...
Silvai Poškienei suteiktas vyr. pionierių vadovės instruktorės vardas. Tai rodo, kad jos darbas
gerai įvertinamas. Tačiau pionierių vadovui neužtenka vien patirtimi pasikliauti, nelengva su
vaikais bendrauti.
— Vieną dieną ima ir paklausia ko nors netikėto. Ne visada atsakymą tuoj randi, todėl
nusiraminti negali. Panašiai būna, kai tenka darbus planuoti. Vaikams duodi mintį, o jie tiek
visko sugalvoja. Ir ką pasirinkti? Ne viskas lengvai bus įgyvendinama.
Gerai, kad negali nusiraminti, kad yra daug minčių, sumanymų, kad dar daug nepadarytų
darbų, kad tavyje aidi vaikystės daina. Todėl ir vaikai gali pasakyti: „Mūsų vadovė pati
geriausia”.
Lungys Rimantas. Nutekančių metų pašvaistė: [Silva Poškienė] // Vienybė. — 1989. —
Rugs. 30: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Kai tokia srauni gyvenimo tėkmė, kai tiek daug pasaulyje dar nepamatyto ir nepatirto, regis,
prabanga grįžti į jau būtas vietas, metų metais vaikščioti vis tais pačiais takais. Bet Silva
Poškienė, Daubiškių devynmetės mokyklos direktorė, štai jau šešiolikti metai dirba toje pačioje
mokykloje, kurioje kadaise pati lankė pirmą klasę, ir, beje, būdama šešerių metų. Baigusi
Viekšnių vidurinę, nusprendė dirbti ir mokytis. Tuometinis švietimo skyriaus vedėjas K. Pakeltis
davė pasirinkti keletą mokyklų, kur reikėjo mokytojų. Vakarykštė abiturientė pasirinko
Daubiškius — vis drąsiau būsią pažįstamoje vietoje.
Mokė pradinukus, aštuonetą metų buvo pionierių vadovė, baigė aukštąjį mokslą, prieš
ketvertą rudenių iš buvusios direktorės V. Jasutienės perėmė mokyklos valdžią. Iš tos valdžios,
suprantama, ne tiek garbės ir džiaugsmo, kiek nuolatinių rūpesčių. Ypač jų padaugėja vasarą, kai
visi normalūs žmonės atostogauja, o direktorius privalo pasirūpinti, kad mokykla gražiai
pasiruošusi sutiktų naują rugsėjį. Mūsų tvarka komentarų nereikalauja: pinigų Švietimo skyrius
duoda, o toliau manykis kaip žinai: ar iš šefų gauk, ar Latvijos krautuves, kažkodėl nuo seno
žymiai turtingesnes kaip mūsų, apvažinėk, bet senutėlė ankšta mokykla turi blizgėti naujais
dažais, krosnys neturi praleisti smalkių. Bet dabar valstybė šiek tiek palengvino vargus, galima
už čekį pirkti grynais iki šimto rublių, nebereikia daugybės popierių popieriukų su skirtingomis
datomis ir kitokios vaidybos nežinia prieš ką.
Lengviau mokyklos vadovei ir dėl to, kad čia mokomi „Raudonosios vėliavos” kolūkio
žemdirbių vaikai. Kolūkio pirmininkas P. Bukauskas neretai ir pats užsuka į aukštais medžiais
apaugusį buvusio dvaro parką, kuriame stovi mokyklos pastatas, pasižiūri ko trūksta, prireikus
skiria meistrą, anąmet nupirko sekciją mokytojų kambariui.
Mažėjant ūkinių rūpesčių, mokyklos direktorei daugiau laiko lieka mokymo ir auklėjimo
reikalams. Lengva dirbti, kai toks darnus, jaunatviškas kolektyvas, daugelis pedagogų iki 30
metų, tačiau jų būryje savos ir reikalingos jaučiasi ir veteranės Z. Bukauskienė bei
G. Pacevičienė. Kol kas sėkmingai išsprendžia ir mokymo proceso nesklandumus. Štai muzikos
fakultatyvą patikėjo kultūros namų direktorei E. Kochienei, istoriku E. Gurinu „dalijasi” su
kaimynine Ventos vidurine mokykla, nes devynmetė nepajėgi parūpinti specialistui pakankamą
kiekį pamokų, daug vargo fizinio lavinimo mokytojams, nes nėra salės, gerai, kai toks ruduo,
kaip šiemet, galima iki valiai žaisti lauke, o šiaip seno mokyklos pastato kambarėliai ankšti,
pernai gausi buvo devintokų laida, net 17, tad sunku būdavo sutilpti.
98