1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

vieno: dar taip neseniai rankas iškėlę džiaugėmės laisva Lietuvėle. Dabar, laisvę jau gavus,
keikiame tos „laisvės pravadninką” V. Landsbergį. Vieni streikuoja, kiti piketuoja, treti kelius
blokuoja. Kodėl tokia darbšti mūsų tauta savarankiškai nesugeba gerai tvarkytis? Po šia saule
gyvendami supraskime, kad darbas ir tik darbas yra kiekvieno iš mūsų gerovės šaltinis, nors ir
kokia santvarka būtų, mintija senolis.
Lietuvos kariuomenėje netekę tarnauti, buvęs vienintelis motinos sūnus, todėl neėmė. Vedė
Jonas Plekaitis jau 37-erių sulaukęs. Nors ir vėlokai, pasak jo, dar viską suspėjo. Į žmonas
paėmęs 12 metų už save jaunesne to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę.
Sulaukusi 87 m., pernai pati pasimirė. „Nugyvenome ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbų
turtų nesusikrovėme, bet buvome laimingi, nes vienas kitą gerbėme ir mylėjome, dorais ir
darbščiais žmonėmis užauginome savo atžalas Danutę, Zitą, Joną, Petrą ir Antaną”, — sako
šimtametis.
ŠIRDYJE TEBENEŠIOJA NUOSKAUDĄ
Nors senolis Jonas nelinkęs minėti slogios praeities, tačiau vieną savo gyvenimo istoriją galįs
pavadinti skausmingiausia, liūdniausia. Iki šiol tebenešiojąs širdyje nuoskaudą, kad sovietmečiu
nekaltai buvęs nuteistas kalėti.
Pokario metais Tučių apylinkėje nedidelio kolchozo „Artojėlis” pirmininku išrinko Joną
Plekaitį, tuomet gyvenusį Viktoro Mandrijausko dvaro pastate, kur susikerta Telšių, Mažeikių ir
Akmenės rajonų ribos. Šiose miškingose vietose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė
stribai. Kartą sutemus į Plekaičio langą pabarbeno... Tai buvo keturi partizanai, dabar prisimenąs
tik Joną Šiušą iš Žalionės kaimo. Miškiniai paprašė avinuko maistui. Papjovęs, nulupęs ir
atidavęs. Siūlomų pinigų nenorėjęs paimti, bet vyrai pasakė: „Imk, pravers” ir išėjo savais
keliais. Pikta akis nužiūrėjo, ir Viekšnių saugumiečiams buvo pranešta, kad J. Plekaitis turįs
reikalų su banditais.
Kažkodėl kolūkyje pirmininko nepanoro areštuoti, tad suėmė Mažeikiuose, kai su arkliuku
nudardėjo pinigų į banką. Penktojo kūdikio besilaukianti žmona akis pražiūrėjo, o vyras vis
negrįžta. Prisikankinusi, kad grįžtantis su pinigais bus nužudytas išvažiavo ieškoti. Mieste rado
išbadėjusį palaidą arklį ir sužinojo apie vyro areštą.
Saugumiečiai Joną tardė, visaip koneveikė, banditų ryšininku vadino. „Ko prašė — daviau,
nieko nepranešinėjau, nebuvau joks ryšininkas”, — teisinosi J. Plekaitis. Tik niekas jo
nesiklausė. 1950-aisiais Šiauliuose nuteisė 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems tremties.
Atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Milžiniškame barake dviaukščiai gultai, aplink
budi sargyba. Nuo ryto iki vakaro nepakeliamai sunkūs miško ruošos darbai, kiti katorgos
sunkumai. J. Plekaitis buvo užgrūdintas žemės darbų, tad ir lageryje už darbštumą ir
sąžiningumą prižiūrėtojai jį gerbę. Deja, daug popieriaus tekę prirašyti, kol įrodė, kad čia
papuolė visai nekaltas, prašė malonės iš okupantų valdžios. Bet ir po Stalino mirties lagerio
vartai dar negreit atsivėrė. Tik 1955 m. rugsėjo 7 dieną prižiūrėtojas paliepė mesti darbą: „Gali
važiuoti namo!”
Grįžo į tą patį nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriame pats pirmininkavo, jau buvo
sujungtas su kitu tokiu pat kolūkiu elgeta „Tarybiniu artoju”. Jame iki pat pensijos dirbo
kerdžiumi.
Dabar buvęs politinis kalinys, dvaro laukų artojas Jonas Plekaitis prisiglaudė pas dukrą
Danutę Juodeikienę. Nėra jai našta, šį tą dar pameistrauja, aplanko žmonos kapą, nueina į
bažnyčią, pavaikšto po miestelį.
Toks šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas Jonas
Plekaitis, žengiantis į antrojo šimtmečio savo gyvenimo metus. Tegul Dievas nepagaili jam
ištvermės ir sveikatos.
PLONIENĖ [-JURAŠAITYTĖ (JURUŠAITYTĖ)] BARBORA g. 1881 m.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio audėjos: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: Jos tėvai Kapėnuose turėjo mažą
trobelę. Į Viekšnius persikėlė prieš 1914 metus. Tarnaudama už mergę pas gaspadorius, Plonienė
94