1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
areštuotas, visur ėjusi jo užtarti, bet veltui. O saugumiečiai jiems žinomais metodais Joną tardę,<br />
mušę ir visaip koneveikę, vadindami ir banditu, ir gaujos nariu, ir ryšininku. „Koks iš manęs<br />
ryšininkas, nieko nepranešinėjau, ko prašė — daviau, ir viskas”, — teisinęsis J. Plekaitis, tik<br />
niekas jo nesiklausė. Nuteisė Joną 1950-aisiais Šiauliuose — 25 metams kalėjimo ir 5-eriems<br />
tremties.<br />
Kalinys atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Lageryje buvę 4 milžiniški barakai,<br />
viduje dviaukščiai gultai, aplinkui budri sargyba. Per dienų dienas — sunkūs miško ruošos<br />
darbai, tik pagijusį po sunkaus susižeidimo (lūžo raktikaulis) paskyrė kur lengviau. Ir lageryje<br />
Jonas pateisinęs garbingą lietuvio vardą, už darbštumą ir sąžiningumą net prižiūrėtojai jį gerbę.<br />
Bet ir mirus tautų budeliui Stalinui, lagerio vartai dar negreit atsivėrė. Reikėjo prirašyti kalnus<br />
popierių, įrodinėjant, kad nekaltas, prašant malonės iš okupantų valdžios. Pagaliau, 1955 metų<br />
rugsėjo 7 dieną, išgirdęs, jog gali nebeiti į darbą, nes važiuos namo.<br />
Grįžo į tą pati nuošalų <strong>gim</strong>tąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriam kadaise pats pirmininkavo,<br />
jau buvo sujungtas su kitu kolūkiu elgeta — „Tarybiniu artoju”. Jame išdirbęs kerdžiumi iki<br />
pensijos, bet ir paskui jo sumanios rankos dar buvo reikalingos.<br />
Ir dabar buvęs politinis kalinys Jonas Plekaitis nėra kam nors našta. Dažnai nueina arba<br />
nuvažiuoja dviračiu, kaip pats sako, „į savo kelio galą” — į Viekšnių kapines, parymo prie<br />
žmonos kapo, sukalba poterius, palaisto gėles. Grįžęs namo, kartais šį tą dar pameistrauja. Toks<br />
šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas vyras Jonas Plekaitis,<br />
žengiantis į šimtuosius savo gyvenimo metus. Tenešykšti jie ištvermės ir sveikatos!<br />
Šimtametis: [Jonas Plekaitis] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 25. — A. Juodpusio<br />
fotografuota J. Plekaičio nuotrauka ir tekstas. — Tekste: „Rytoj, lapkričio 26 d., viekšniškiui<br />
Jonui Plekaičiui, jo penkiems vaikams ir kitiems artimiesiems didelė šventė — Jonui, dar gana<br />
žvaliam, laikraštį paskaitančiam, televizorių pažiūrinčiam senukui, sueina šimtas metų.”<br />
Riauka Adomas. Šimtametis: „Ilgaamžiškumo paslaptį mielai atskleisčiau...” // Santarvė. —<br />
2000. — Gruod. 2. — Tekste: Lapkričio 26 dieną Viekšnių gyventojui Jonui Plekaičiui sukako<br />
100 metų. — Visas tekstas:<br />
Lapkričio 26-oji neeilinė diena buvo ne tik pačiam jubiliatui Viekšnių miestelio gyventojui<br />
Jonui Plekaičiui, švenčiančiam savo 100 metų sukaktį, bet ir gausiai jo <strong>gim</strong>inei. Jubiliatą<br />
sveikino dvi dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir proanūkių, viekšniškiai politkalinių ir tremtinių<br />
atstovai, kaimynai, pažįstami. Prie vaišių stalo visi linkėjo jubiliatui sveikatos, dalijosi<br />
džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakojo įspūdžius, prisiminimus.<br />
GAMTA PADĖJO IŠSAUGOTI SVEIKATĄ IR STIPRYBĘ<br />
— Sulaukus šimto metų, dabar kiekviena diena man bus dar brangesnė, negu iki šiol, nes<br />
gyvenimo limitas jau išnaudotas su kaupu, — juokavo jubiliatas.<br />
Su Jonu Plekaičiu malonu bendrauti. Nepaisant gilios senatvės, sveikai atrodo, viską puikiai<br />
prisimena, yra šnekus, mielai randa kalbą ir su jaunu, ir su pagyvenusiu. Ilgo gyvenimo paslaptį<br />
sakosi mielai atskleistų, jeigu tokią žinotų. Tikriausiai turįs Dievo palaimą...<br />
1900 m. lapkričio 26-ąją atėjęs į šį pasaulį, nuo mažų dienų buvęs pratinamas prie darbo ir<br />
niekuomet gyvenime netinginiavęs. Dar vaikelis Stočkų dvare jau piemenavo, vėliau ten pat<br />
bernavo. Aręs, akėjęs, bėręs grūdą į <strong>gim</strong>tąją žemelę, daug vagų išvertęs dvaro laukuose. Nebuvę<br />
laiko šlaistytis pakampiais, girtauti.<br />
1919-aisiais išparceliavus dvarą, Jonas išėjo bernauti pas Benediktą Mikuckį Boguslavo<br />
kaime. Po sunkių dienos darbų krisdavęs ilsėtis, o rytmetį keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais.<br />
Užkabinęs pusmarškonės košės, vėl kibdavo į darbą. Dabar dar tie vaizdai atgyja: ankstyvas<br />
rytas, žemėn krenta rūkas, pamažėle teka saulė, pievoje žolę peša karvės. Graži gamta, grynas<br />
oras, gera nuotaika padėję išsaugoti sveikatą ir stiprybę.<br />
Jaunystėje kartais ir dūmelį užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot Jono, su saiku, tad<br />
ir sveikatai žalos nepatyręs. Žemės darbams tiesiog dūšią atiduodavęs. Taip buvę įprasta ir taip<br />
buvę gerai. Kaimuose buvo pilna jaunimo. Savaip gražios, įdomios buvusios sodybos. Visi<br />
sutartinai dirbę, smagiai ir gražiai linksminęsi ir nesiskųsdavę blogu gyvenimu. Pasak senolio,<br />
dabar, deja, apstu nenorinčių sunkiai dirbti, tik dejuojančių, kad blogai. Niekaip nesuprantąs<br />
93
Change language