1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

„Emilija Švažaitė-Balsienė (gimusi 1896 m.) ražančius dirbti išmoko iš savo senelės
Pakalniškienės. Škaplierius austi išmoko iš motinos [Pakalniškytės-Švažienės Emilijos] ir iš
senelės [Pakalniškienės]. [...].. Išaustus škaplierius senelė (Pakalniškienė) surišdavo po 100 ar
daugiau į pundelį ir nunešdavo kunigui pašventinti. [...].. Pakalniškienė škaplierius šventindavo
Viekšnių bažnyčioje. Šventino kanauninkas Zaleckis ir kunigas Bužinskis. Bužinskio tikroji
pavardė, kaip žmonės pasakojo, buvo Bogužas.”
Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje
gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios
Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo
pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo.
Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”.
Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”,
vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”,
kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo
iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime.
Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį
Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant
kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų
kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė
vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką,
obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo.
„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė.
Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir
proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu
kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina.
Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos”
(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų.
Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas
neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo
Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija
sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo
vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš
Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems.
Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už
„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs
valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui.
Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę
pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų”
savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas”
pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė
dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus
krata”. Bet Švažų neperspėjo.
Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė
„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia
revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis
buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo
mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija
Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs
Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo
mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime.
9