1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Pargauskus, kilusius iš Žibikų, dabar gyvenančius Kanadoje, Alfonsą Pargauską iš Čikagos.
Parėmė bažnytinė organizacija „Kirchen in Not” Vokietijoje. „Lėšas iš Vokietijos padėjo gauti
vyskupai Antanas Vaičius ir Jonas Kauneckas”, — švytėdamas pasakojo Viekšnių klebonas. [...].
Zakristijoje — klebono sumanyta, o jaunimo įrengta bibliotekėlė. Dvasiškasis tėvas pats perka
religinio turinio knygas, jas skiria parapijos tikinčiųjų švietimui. Šv. Mišias klebonas aukoja prie
naujo altoriaus. Tai klebono M. Petrausko asmeninė auka, padėka Dievui.”
PETROŠIAI
Šiuipys Antanas. Kūlimas pas Petrošius. Kuliamųjų mašinų meistras Pranciškus Petrošius.
Kiti mašinieriai. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:
Mum [Petrošiams] su šeimyna niekad nebuvo vargo, [senelė] sako, patys eidavo siūlydavos
mums. Kap vaikaa [Petrošiai] užaugo, pasidarė kūlėmo mašiną. Arklinė ta kūlimo mašina. Kaip
būdavo... Aš iš kėtor girdiejau, kaip būdavo. Kai suveždavo viską, nuo Visų šventų pradiedavo
kult’. I kuldavo ne šiaip sau. Su spragilais. Sukiša į jaują, pas mumis vadindavo douba tada,
užkor pečių, išdžiovėn su visais šiaudais. Rytmečio trečią valandą kelia i su spragilais kula. Tų
paskui iškrato, šiaudus pajam nukrato, paskou per arpą išvalo, supėl į maišus ir tujau pat kėtą
partiją užtaiso. I tada parein ont pusryčių. I taip nuo Visų švėntų iki Užgavienių. Kiekvieną dieną
ir užkraut ten, ir kūrent pečių, išdžiovint, i paskou iškulti, išsijuot tuos grūdus. O mūsų vaikiukaa
[Petrošiai] ka, sako, padarė tą mašiną, mes per dvė savaites išsikoldavuom, ne tėik
netrukdavuom. O, sako, mums nebuvo bėdos. Pasakojo senelė, Petrošienė. Mama buvo Emilija
Petrošiūtė. Mamos broliai Petrošiai buvo Pranciškus, Konstantinas, Antanas...
Gudriausias tas dėdė bovo Proncėškus [Petrošius], tas kurs važiavo į Ameriką. Jis važiavo į
Ameriką išsipirkt nuo kariuomenės. Vuo tas caro rubliais kainavo du šimtai rublių, auksinių
rublių tų vadinamųjų. Jis ten išbuvo trejis metus. Aštuntais išvažiavo, apie vienuoliktus
parvažiavo. Mama pasakuojo, kaip jis sugrįžo. Buvo ruduo, šlapia, purvyns baisiausias, sako.
Lempos sudužo stiklas tas. Lekterną padegiem. Parvažiavo, parejo iš geležinkelio stoties, anam
taip keturi kilometrai tiesiai. Sako, Jėzusmarija, kų aš padėrbau... Kor mono pruots bovo, kodėl
aš parvažiavau... Išauš pavasaris, aš viel važiousiu, aš nebūsiu čia, sako. Vėsor lauke purvyns.
Išaušo vienuoliktų metų pavasaris, dvyliktų metų pavasaris, tryliktais metais — šmakš, uždarė.
Amerika įvedė pasų sistemą. I jau reikia vizos. Iš kor gausi tuo vizą? Prancėškus Petrošius bovo.
Mama Petrošiūtė Emilija bovo. Babos sūnus, mano mamos brolis. Ons daug tų [kūlimo] mašinų
pridėrbės bovo paskui. Mamaa paskuojo taip. Sako, visi tada tais laikais iki Pirmo pasaulinio
karo vaikščiodavo su naginėmis. Sako, eidavo, sijuonaa lig žemės, iš paskuos velkas žvyriukai,
akmenukai. Sako, Proncėškus sugalvuojo, kap išdėrbt kailį. Veršio. Išdėrbo, nudažė i pasiovo
batus. I mes vaikščiojom su batais jau. Sugalvojo alyvos kap išsispaust. I sugalvuojo, kaip reikia
tepalo batams padaryt. Reik pajimt suodžių, vaško i terpentino. Išmaišyti, pavirint biškėlį i tepals
batams. Ons turiejo tekėnėmo stakles pasidaręs, medines. Su rankuom sokamos. Paprastas
detales medines apsitekindavo. Detektorinį imtuvą buvo pasidaręs, bet paskou nusipėrko jau ne
detektorinį. [...]. Prancėškus bovo mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios
kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį
laiką, mienesį a do mienesius, pas tą Proncėškų. [...]. Garo katilų nedarė. Jis pirkdavo tus
variklius.
Bovo tokių variklių, nuleidžiamų ont žemės. Žibikūse tuoks Liauksmėns turiejo Kazimiers.
Pas mus dar keletą metų yr kūlęs jis. Ont tuokių rėmų pastatyts, i nuleisdavo unt žemės. Paskou
pakeldavo vyrai, užmuovė tekinius — viel važioun ons.
Pas mus pagrindinis tas meistras Krutinis, čia ant kalno. I čia tas jo [dampis] tebstuov čia dar
prie proftechninės. Krutinis viens teturiejo tuokį [dampį]. Dviejų arklio jėgų. Visi kiti turiejo
keturių arklio jėgų [dampius]. Ons važiuodavo su tuo [dampiu]. Tiksliai, ne vieną metą. Čia
anuo, tiksliai anuo [dampis]. Nė viens kėts tuokio [dampio] neturiejo.
Bovo Mikuckis. Jis bovo — kaip važiuoji į Pievėnus ir pasisuki ant Tučių. Mikuckis turiejo
[dampį]. Turiejo [dampį] Liubšys, Lipskis teisingiau, vėsė vadėno Liubšiu. Turiejo [dampį]
Pargauskis Žibikūse. Smetuono laikais. Pargauskis žibikiškis. Lipskis bovo, čia šitaa, už Žibikų
87