1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo.
Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa
paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn
bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj
tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems
apsuodinta.
Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką
tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų.
Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo,
aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos
mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos.
Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų
mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo
elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse
Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa.
Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods,
nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau.
Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas
švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt
doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką
tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių
laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo
dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži.
— A tie sūnai nieko nedėrbdavo?
— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos
pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik
tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė.
Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar
bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam.
Potam Šiauliūs gyveno.
Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn,
iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po
dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo.
PETRAUSKAS MYKOLAS
Gricius Rimantas. Ateitininkų veikla mokykloje: [Viekšnių vidurinėje mokykloje] //
Vienybė. — 1999. — Vas. 4. — Tekste:
„Nors organizacija šiuo metu nėra ypatingai gausi (kol kas iki dviejų dešimčių), tačiau be šio
būrelio, vadovaujamo tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, jau nebeįsivaizduojamas mokyklos
gyvenimas. Ateitininkai kiekvieną šeštadienį renkasi diskusijoms į senosios vaistinės muziejų.
[...]. Neretai moksleivius aplanko ir kunigas vikaras Vytautas Dvaržeckis. [...]. Tikybos kabinetas
po kalėdinių atostogų labai pagražėjo. Klebono M. Petrausko rūpesčiu grindys išklotos nauju
linoleumu, o kunigas vikaras pasirūpino naujomis žaliuzėmis.”
Sučylienė Janina. Dvasinga Viekšnių parapija // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 16:
iliustruota. — Tekste:
„Prieš penketą metų vyskupo pavedimu iš Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios į Viekšnių
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią tarnauti Dievui ir parapijiečiams atėjo kunigas — klebonas
Mykolas Petrauskas. [...]. Jis pasakojo, kad Jubiliejinius 2000 metus viekšniškiai sutiko kapitaliai
suremontavę bažnyčios bokštą. Darbai atlikti už tikinčiųjų ir geradarių aukas. Bažnyčios
remontui parapijos vardu klebonas paprašė paramos iš valstybės, bet atsakymo nesulaukė.
Klebonas geru žodžiu paminėjo geradarius iš užsienio: išeivijos lietuvius Praną ir Teresę
86