1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo
gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino
atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia.
Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su
arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts
kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers
kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš
Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę
Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius
skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau.
— A knygas reikiedavo pirktis?
— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu,
pirkau vėsas knygas.
Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto
nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies
būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė,
mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom
pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo,
tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta
mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom,
tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas
prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus
puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos
mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto
tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių
mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių.
Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė.
Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie
šuokuom.
Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug,
žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi
keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės
do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą.
— Ons i vadovavo tam fabrikui?
— Ja, fabrėko vaduovs.
— A vėsą laiką ons vadovavo?
— Vėsą laiką ons bovo.
— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo
tujau rusaa.
— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj?
— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees,
prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems
bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo,
ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė
ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė,
bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta
liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš,
Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir
muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn
tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta
Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa
— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees...
nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš
85