1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet?
— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio
nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų.
Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie
tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo
ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor
neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau
bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet
anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau
su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas
vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri
Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno
bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas
bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka
jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į
muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus
sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau
lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų
apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee
kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį.
Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie.
Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik
paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus
lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart.
Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus.
Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo.
Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą.
Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta
toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų
mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį
atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo,
susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo
atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus,
brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių
nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų
arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout,
mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo.
— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią?
— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia.
Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta.
Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys.
— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės?
— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo
važiout trys žmuonis geraa.
Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių
išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį
savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’
vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo
anaa.
— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui
kur nors kūlė.
— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis.
— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo...
82