1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

More documents

Recommendations

Info

Literatams bus įdomu susipažinti su kraštotyrine medžiaga apie XX amžiaus pradžios poetą Leoną Skabeiką, palaidotą senosiose Viekšnių kapinėse, buvusios Viekšnių pro<strong>gim</strong>nazijos auklėtinį, aktorių ir režisierių Juozą Miltinį. Biblioteka turi surinkusi medžiagos ir apie šių dienų literatus, meno žmones. Tai Viekšnių vidurinėje mokęsis baleto šokėjas Jonas Katakinas, gyvasis literatūros klasikas Juozas Erlickas, nepailstantis keliautojas ir fotomenininkas Paulius Normantas. Tiems, kas domisi praeitimi, bibliotekininkės pasiūlys pasiskaityti Viekšnių miestelio bei greit 80-metį švęsiančios bibliotekos istoriją, kt. APLINKA IR ŽEMAITIŠKA ŠNEKTA SUARTINA Renginiams skirtą kambarį bibliotekininkės pavadino „Moterų alkieriumi”. Senovišką pavadinimą atitinka ir apstatymas: skrynia, kuparu vadinama, rankšluostinė, kaimiečių dovanotas verpimo ratelis, mūsuose kalvaratu pramintas. 1998-aisiais moterys sumanė ruošti vaikų piešinių parodas. Į jas susirinkdavo mažųjų klasės draugai, tėvai, mokytojai, būdavo kviečiami ir menininkai. Siekiant kuo intymesnės aplinkos, betarpiško bendravimo, renginiuose kalbama žemaičių tarme. „Moterų alkieriaus” dažnos viešnios — geriausios šeimininkės, darbščiausios rankdarbių mėgėjos. Rudenį moterys suruošia konservuotų daržovių, vaisių parodas, pateikia įvairiausių jų gaminimo receptų. Prieš Kalėdas vyksta rankdarbių parodos-pardavimai, kuriuose savo darbus pateikia ne tik viekšniškės, bet ir aplinkinių kaimų moterys. Pamėgtos miestelio gyventojų ir fotografijos, vietinių autorių dailės darbų parodos. — Kultūros namai organizuoja įvairias progines šventes, pramoginius renginius, — sako B. Ročienė, — o mūsų tikslas — teikti dvasiai atgaivą. Ypač mėgstami vakarai prie žvakių šviesos. Susirenka grupelė bendraminčių, skaitome eilėraščius, dalijamės kelionių įspūdžiais, bendraujame. JOS VISOS IŠ VIEKŠNIŲ Kai „Moterų alkieriuje” būna per ankšta, persikeliama į senovišką pastatą — J. Aleksandravičiaus vaistinę-muziejų. Jo gyvenamosios patalpos — tai tipiškas XX a. pradžios inteligento butas. Šio buto svetainę ir „pasiskolina” bibliotekininkės savo renginiams. Bibliotekos darbuotojos palaiko glaudžius ryšius su iš Viekšnių kilusiais literatais, rengia jų naujų knygų pristatymus. Viekšniškiai susipažino su nauja Živilės Mačytės-Antanaitienės dviejų dalių apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose”. Kartu su kraštietės tautodailininkės Stanislavos Januškytės-Urbonienės tapybos darbų paroda buvo pristatyta ir jos apysakų, novelių, miniatiūrų knygelė „Likimas”. Joje autorė pasakoja apie savo kraštiečius, mini konkrečius žmones. Šiltas, betarpiškas buvo Liudos Vasičevos-Bažadragienės poezijos knygelės „Kelias” pristatymas. Poetė yra parašiusi dainą apie Viekšnius, kurią viekšniškiai žino ir dainuoja. O Viekšnių vidurinei švenčiant 80-mečio jubiliejų, L. Vasičeva sukūrė žodžius mokyklos himnui. Jaudinančiai nuskambėjo B. Ročienės skaitomi niekur nespausdinti eilėraščiai, kuriuos Liuda parašė prieš 30 metų ir pati jų neišsaugojo. 20 ar 30 eilėraščių šitiek metų išgulėjo pas jos klasės draugę Bronę... Pastaruosius renginius mokytojas V. Kontutis užfiksavo vaizdo kameros juostoje. DARBAS — TAI KŪRYBA IR IEŠKOJIMAI Viekšnių biblioteka visais laikais buvo laikoma geriausia tarp Akmenės viešosios bibliotekos filialų. Kokią vietą viekšniškiai užims mūsų rajono bibliotekų kolektyve — parodys ateitis. Tačiau atsisveikinus su Viekšnių bibliotekininkėmis širdyje liko jauki šiluma. Čia apsilankęs negali nepajausti, jog moterys dirba su meile ir atsidavimu. Darbas joms — tai kūryba ir ieškojimai, visų svarbiausia — žmogus, skaitytojas, o ne skaičiai, planai, ataskaitos — buvę neatskiriami sovietmečio bibliotekinio darbo atributai. Deja, dar ir šiandien dažnai tebereikalaujama dirbti pagal „raidę”, ir ne visada toleruojamas siekimas ištrūkti iš rėmų, šiek tiek kitaip suvokiant savo darbo paskirtį... PAKALNIŠKIENĖ IR PAKALNIŠKYTĖ EMILIJA Urbienė Amelija. Kaip Viekšnių miestelyje audė škaplierius ir dirbo rožančius // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 8
„Emilija Švažaitė-Balsienė (<strong>gim</strong>usi 1896 m.) ražančius dirbti išmoko iš savo senelės Pakalniškienės. Škaplierius austi išmoko iš motinos [Pakalniškytės-Švažienės Emilijos] ir iš senelės [Pakalniškienės]. [...].. Išaustus škaplierius senelė (Pakalniškienė) surišdavo po 100 ar daugiau į pundelį ir nunešdavo kunigui pašventinti. [...].. Pakalniškienė škaplierius šventindavo Viekšnių bažnyčioje. Šventino kanauninkas Zaleckis ir kunigas Bužinskis. Bužinskio tikroji pavardė, kaip žmonės pasakojo, buvo Bogužas.” Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: „Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo. Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”. Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”, vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”, kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime. Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką, obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo. „Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė. Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina. Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos” (gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų. Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems. Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už „stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui. Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų” savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas” pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus krata”. Bet Švažų neperspėjo. Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė „batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime. 9
Page 1 and 2: PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 P
Page 3 and 4: dėkingumu tėvukas prisimena mokyt
Page 5 and 6: Nu, gerai, visi įsirašėm į pion
Page 7: gyvenimą, susiformavo dar Akmenės
Page 11 and 12: Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m
Page 13 and 14: PAKALNIŠKIENĖ VALERIJA g. 1915 m.
Page 15 and 16: „Bet kap dėrbtė negaliejau. Neb
Page 17 and 18: Gal ir neviską aiškiai prisimena
Page 19 and 20: Eil. Nr. 4. Svarstyta Mažeikių ap
Page 21 and 22: Dar minimas Vitalis Pančerinskis (
Page 23 and 24: žmoną gauti buvo tikra laimė. Ja
Page 25 and 26: kalbant ir pasakojant savo tėvus,
Page 27 and 28: Tiek M. Biržiškos knygoje „Anuo
Page 29 and 30: Pancežinskio sūnus Sobieslovas (g
Page 31 and 32: Aleksandravičiūtė-Navickienė Zo
Page 33 and 34: (J. Aleksandravičiaus atsiminimai:
Page 35 and 36: peršokęs kliūtį, sušlubavo lab
Page 37 and 38: Vilniuje Antakalnio kapinėse šeim
Page 39 and 40: valdo to dvaro centrą, pasidaliję
Page 41 and 42: Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas ne
Page 43 and 44: — Mano dantis jau nustojo skaudė
Page 45 and 46: viršininku, kiekvieną šeštadien
Page 47 and 48: Eil. Nr. 29 Sovaičių 30 Meižių
Page 49 and 50: Išeitį rado į vaistinę atėjęs
Page 51 and 52: Kapėnų pagrindinėje mokykloje pr
Page 53 and 54: 1926 metais Vacys baigė Viekšnių
Page 55 and 56: paunksnėje prigludęs buvusio dvar
Page 57 and 58: dvarvietes kaskart vis sodresne lau
Page 59 and 60:
Iš 18 a. žinoma, kad Jonui Paulav
Page 61 and 62:
gyvenančios Viekšniuose, pasakoji
Page 63 and 64:
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viek
Page 65 and 66:
Višinskis P. Raštai. — Vilnius:
Page 67 and 68:
išnaudojimo broliai gavo ją vaduo
Page 69 and 70:
Bogužas, kalvis. Bogužas komunist
Page 71 and 72:
garbę, už teisybę, prieš komuni
Page 73 and 74:
sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom
Page 75 and 76:
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargi
Page 77 and 78:
Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į
Page 79 and 80:
Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga
Page 81 and 82:
— A tas Palčauskis, kap anuo var
Page 83 and 84:
— Atvažioudavo, atvažioudavo į
Page 85 and 86:
žmuonas i vakus išlaikė, kor fab
Page 87 and 88:
Pargauskus, kilusius iš Žibikų,
Page 89 and 90:
— Jaa, su tu senuoliu taap. Ons o
Page 91 and 92:
ūgnaa ištrūks, dous į barabaną
Page 93 and 94:
areštuotas, visur ėjusi jo užtar
Page 95 and 96:
daug jiems yra audeklų priaudusi.
Page 97 and 98:
Plonis Vladas. Unikos, Unikai. Unik
Page 99 and 100:
Ir direktorei, ir kitiems mokytojam
Page 101 and 102:
— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų
Page 103 and 104:
1400 rb. Išlaidų pasidarė daugia
Page 105 and 106:
teritorijoje — sklandytojas pakil
Page 107 and 108:
— Tas, kur, ana va, ant televizor
Page 109 and 110:
kiekvieno mėnesio pirmosios dienos
Page 111 and 112:
Be tavęs aš kaip gėlės be saul
show all

1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?