1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo
telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį.
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į
kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės
E. Perminas).
Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose.
Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja
apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga
tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]...
Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo
atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus
valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom,
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą.
Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų
tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras
buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė
Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada
dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo
pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane
sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam.
Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane
smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu
grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į
Dauginius, pas mus.
Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų
mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kai lydavo, jis patvindavo.
Valgyt pro skylę paduodavom.
Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi.
Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai
policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui
pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas
Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau.
Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul
Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje,
po pečium. Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vesti sūnų
iš namų. Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tėtės brolį, ten slėptuvės
buvo labai geros. Vos tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribų. Maniau, kad mama jau pareina,
atidariau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane gąsdina visokiais būdais.
Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia, kas čia miega. Aš čia miegu, sakau. O dėlko čia
degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, sakau. O dėlko čia miegi? Sakau, rusai užeina, mergaites
niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant krosnies, pasiėmė automatą, sako — nušausiu, paskui —
granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek balso turėdama, kad tėvas girdėtų, ką sakau. Tėtę virtuvėj tardo.
Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša
šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tėtę išsivedė į daržinę, į svirną — kratą daryti.
Lauke tyčia šovė, sako, tavo tėvą nušovėm, dabar tave nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į
virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir
gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo
parėjusi, vienas dar buvo užėjęs pažiūrėti, kas man. Mama užpyko, sako, tik mauk laukan
greičiau. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėti ta žydaitė Cilė.
78