1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs
Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant
pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas.
Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs,
prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje
Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje
buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane,
stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs
nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių.
Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane
patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo,
susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui
buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas.
Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą,
tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš
tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas
man nieko blogo nebuvo padaręs.
Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje,
Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano
broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių
malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės
kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą
kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis.
Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį.
Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė.
Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į
Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera
apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir
kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia,
sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo,
pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į
komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis
klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar
eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia
kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo
Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės,
vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus
— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš
Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas
baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį
mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau.
Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo.
Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie
Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar
užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo
duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50
litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo,
pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant
laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo.
Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė.
Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas
medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis
Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno
žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę.
77