1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą
„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė
pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar
namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš
visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir
neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko”
liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau.
Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur
pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs —
gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus.
Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus
baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi
storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė,
kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą.
Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir
dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis
užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau
Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas.
1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis
partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė
prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo
garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą
kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina
vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar.
Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi.
Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame
pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui
pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas
Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane
ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau.
Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko
perduoti.
Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui
įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau,
brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą
— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm
Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui.
Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo
dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur
paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą,
šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į
Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų
karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane:
„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie
karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į
Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju
mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos
kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai,
pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų
iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų,
skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane
išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu?
Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo.
76