1 PACEVIČIUS JONAS gim. 1932-02-14 Dautaras J. Estafetė ...

ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą B. Kondratavičių išvežė į Sibirą. [...].
Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kada pajudėjo rusai nuo Mažeikių į Viekšnius,
jų tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras
buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė
Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada
dažė bažnyčią, gyveno pas mumis — Labanauskius. Levis sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo
pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti — Levi Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane
sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom. Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam.
Kitas nušovė. Paties Dargio Levio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Šaukdavo — mane smaug
žydai. Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų, ka daužo, ka daužo su peiliu grindis. Kada
atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į Dauginius pas
mumis.
Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų
mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kada lydavo, užtvindavo.
Valgyt per skylę paduodavom. Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė
Cylė. Ana mūsų labai saugojosi. Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru.
Atvažiuodavo į svečius keli vežimai policininkų. Pilnas kiemas būdavo policininkų. Vokiečių
laikais Cylė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui pasibaigus, Cylė mūsų
nebebijojo. Ana man viską pasisakė. Sakė — už vis geriausiai man pas Čijunskį. O pas kitus kai
slapstausi, anie mane išprievartaut nori. Aš jai suknelę, paltą daviau.
Mes sužinojom iš Cylės, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cylė sako — tegul
atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje po pečiu.
Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vest sūnų iš namų.
Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tetės brolį, ten slėptuvės buvo
labai geros. Tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribokų. Ruskiai, Savarinos komunistai. Maniau,
kad mama jau parein, atidarau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane
gąsdina visokiais būdais. Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia — kas čia miega? Aš
čia miegu, — sakau. O dėlko čia degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, — sakau. O dėlko čia
miegi? Sakau — rusai užeina, mergaites niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant pečiaus, pasiėmė
automatą, sako — nušausiu, paskui — granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek tik balso turiu, kad tėvas
girdėtų, ką sakau. O tetę virtuvėj tardo. Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti,
riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tetę
išsivedė į daržinę, svirną kratą daryti. Lauke tyčia šovė, sako — tavo tėvą nušovėm, dabar tave
nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant
grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų,
apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo parėjusi, vienas dar buvo atėjęs pažiūrėti, kas
man. Mama užpyko — tik mauk laukan greičiau, ko čia dar. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėt
ta žydaitė Cylė.
Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir
Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30;
Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. —
Visas tekstas:
Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta
įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta
senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais,
ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus
atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo
iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors
neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako,
tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks...
Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio
užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant
75